Veidas 28

Page 1

RAMYGALA: PER OŽKAS – ŠLOVĖ IR PINIGAI 16 p.

ŽEMĖS MATAVIMAS: KAIP VALSTYBĖ PIRKO UŽ 31 MLN., O NUSIPIRKO UŽ 128 MLN. LT 20 p.

www.veidas.lt

KINIJOS AKCIJŲ RINKA: IŠ KIAURO BURBULO VERŽIASI ORAS 38 p.

2 EUR / 6,91 Lt 2015 liepos 17 Nr. 28

SĄJUNGININKAI AR TIK KAIMYNAI? Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis: „Esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi“



Turinys Nr. 28, 2015 m. liepos 17 d. Ekspresas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .5 Viršelio tema

16 p.

Ramygala – miestelis, nusikratęs vargo ir niurzgimo naštos Nuo 2010-ųjų šiame miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai. Plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams.

Latvijos prezidentas: turime galvoti apie Baltijos šalis kaip vieną regioną . . . . . . . . . . . . . . . . . . .10

Lietuva Darbas ir lietuvis: tarp uolumo ir kūrybiškumo . . . . . . .13 Ramygala: miestelį išgarsino ožkos . . . . . . . . . . . . . . . .16 Žemės matavimas: kodėl valstybė sumokėjo keturis kartus daugiau, nei norėjo . . . . . . . . .20

Verslas A.Žemaitis: gėlininkas iš prigimties – milijonierius . . . .24 Skaitmenos rinka: ES ji irgi bus bendra . . . . . . . . . . . .28

20 p.

Pavyzdiniai suomiai: statybų plėtrą

Brangių matininkų laikai

planuoja kryptingai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .31

Visuomenė

Jei kas nors moka daugiau, nei turi atsidėjęs pirkiniui, ir likęs be skatiko perka dar – sakome, kad pirkėjas yra nesveikas arba aferistas, arba abu iškart. Ką pasakyti, kai taip elgiasi valstybė?

Gabieji: A.Kildos gyvenimą pakeitė matematikos užduotis apie pagalio pjaustymą . . . . . . .34

Pasaulis Graikija: pusė šalies slepia mokesčius . . . . . . . . . . . . .36 Kinija: akcijų burbulas sprogo, realioji ekonomika kol kas laikosi . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .38

Kultūra I.Jokūbavičiūtė: gimtojo Skuodo nepamirštanti pianistė JAV tapo profesore . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .41 „Fluxus“: nekintanti žaismės tradicija . . . . . . . . . . . . . . .44

Laisvalaikis Prabangus poilsis: ypatingų įspūdžių paieška . . . . . .46

Komentarai Redakcijos laiškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4 R.Milašiūnas: apie kelius iš vidinės aklavietės . . . . . . .50

38 p.

Kinijos drakonas išleidžia orą Kinijoje sprogsta akcijų burbulas, tačiau griūtis dar nepalietė ekonomikos. Lietuva dar nekreipia dėmesio į krizės bangą, atsiritančią iš Kinijos. Ar tai pagrįsta ramybė?

46 p.

Prabangus poilsis – ir kankinantis ėjimas per dykumą Išskirtinės kelionės: slidinėjimas Namibijoje nuo smėlio kopų, pasivaikščiojimas Stokholmo stogais, derliaus nuėmimas vyndario ūkyje, nakvynė dykumoje pas čiabuvius, kopimas į ugnimi besispjaudantį ugnikalnį, kelionė traukiniu per Afrikos deimantų kasyklas, plaukimas ledlaužiu iki šiauriausio ar piečiausio mūsų planetos taško – sąrašas nebaigtas, tačiau tikroviškas.

VIRŠELYJE PANAUDOTA S.ŽIŪROS NUOTR. PUSLAPYJE PANAUDOTOS „BFL“, „SCANPIX“, „VEIDO“ IR ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

2015–07–17 G 3


Redaktoriaus laiškas

Žvelk giliau

KINIJA MELUOJA GERIAU NEI GRAIKIJA? Graikija susiprato. Ant jos pečių guls dar didesnė našta, nei būtų iki kairuolių valdžios primesto referendumo su makabrišku šventimu po jo. Ką šventė graikai? Savo kvailumą? O Europa? EK prezidentas J.C.Junckeris po ilgosios nakties drąsinosi, kad nėra laimėtojų ir nėra pralaimėtojų. Rimvydas VALATKA

olitikai turi išlaikyti gerą veidą prastame žaidime. O prastesnio žaidimo, kaip Graikijos priėmimas į euro zoną ir dešimtmetį trukęs jos šėrimas milijardinėmis paskolomis, Europos pokario istorijoje nebuvo ir, tikėkimės, nebus. Tačiau kol ES gyvena viltimi, kad Graikijos parlamentas priims žiaurioms reformoms ir žiauriam taupymui būtinus įstatymus, vienas Graikų-Euro karo pralaimėtojas jau aiškus. Tai Lietuva. Lietuva yra paskutinė prisijungusi prie euro zonos. Todėl tai reiškia, kad dabar, kai Graikijai pažadėta suteikti dar 86 mlrd. eurų, Lietuva iš savo kišenės graikų pensininkams ir valdininkams paremti turės ištraukti 200 mln. eurų, o gal ir daugiau. Po kokius 67 eurus kiekvienam lietuviui, įskaitant kūdikius ir karšinčius. Kadangi ir Lietuvos kišenė kiaura, tai reiškia, kad, gelbėdami graikus, didinsime savo skolą. Ir ne paskutinį kartą. Graikijos juodoji skylė eurams siurbti tokia plati. Bloga žinia. O jei pridėjus tai, kad mūsų eksportas stoja? Per 4 mėnesius, palyginti su pernai, mūsų visų maitintojas eksportas sumažėjo 0,4 proc. Palyginti su praėjusiais metais, kai eksportas augo 2 proc., Lietuva negavo 12,2 mln. eurų. O jei tai tik pradžia, įgysianti pagreitį? Neatmestina. Tuo metu, kai mūsų D.Grybauskaitė, A.Guoga ir K su neofitų aistra pamokslavo graikams, Kinijos akcijų rinka, kurios žlugimas savo apimtimi prilygtų porai dešimčių graikijų, su Puntuko svoriui pritinkančiu pagreičiu nėrė į dugną. Akcijų kainų bumo burbulas, kai net kinų valstiečiai jau skolinosi bankuose ir bankeliuose juanių pirkti akcijoms, sprogo. Investuotojai prarado ne milijardus – trilijonus. Kinų valdžia griebėsi skęstantį kalną trauk-

P

Skaitykite savaitraštį VEIDAS „Apple iPad“

SAVAITRAŠTIS „VEIDAS“ IŠEINA PENKTADIENIAIS

Savaitinis iliustruotas žurnalas

Kiekvieną ketvirtadienį po 21 val. „Apple App Store“ skaitykite naują numerį

ti iš vandenyno gelmių įsakymais. Valstybinėms įmonėms uždrausta atsikratyti akyse nuvertėjančių akcijų. Pekinas ramina pasaulį aiškinimais, kad Kinijos akcijų rinka ir jos ekonomika – ne tas pats. Gal. Tačiau kas, jei kinai meluoja geriau nei graikai? Net kinų valdžios vyrai pripažįsta, kad jų statistikai, ypač provincijos, nesiskiria nuo astrologų. Ką reiškia Kinijos ūkio nuosmukis pasauliui? Garantuotą pasaulinę finansų krizę. Galima guostis tik tuo, kad į jos verpetą Lietuva bus įsiurbta ne iškart. Pirmoji Puntuku į dugną smigs Vokietija, kurios eksportas į Kiniją yra toks milžiniškas, kad smūgis bus neatremiamas. Paskui Vokietiją į dugną eis Lietuva. Mūsų eksportas į Vokietiją taip pat didelis ir didėja. Amerikai gresia tas pats, kas Vokietijai. Australijai, Honkongui, Afrikai, Čilei, abiem Korėjoms ir kitiems – taip pat. Ką gautume Lietuvoje? Antrą smūgį per 7 metus žemiau vaterlinijos. Ką stebime čia? Atsileidusią valdžią ir dar labiau atsileidusią visuomenę, kurioje svaičiojama apie pensijų ir valdininkų algų kompensavimą. Ar galima šios krizės išvengti? To, kas vyko ir vyksta Kinijoje, išvengti neįmanoma. Didžiausia pasaulio valstybė auga jau tris dešimtmečius. Didysis Kinijos finansų žemės drebėjimas, jei šįkart pasaulį ir aplenks, vieną dieną vis tiek įvyks. Ką galima padaryti, kad Lietuvoje sužeistųjų būtų mažiau? Nesvaičioti apie pensijų ir algų kompensavimą. Susirūpinti „Sodros“ biudžeto deficitu, kuris jau siekia metų dydžio įplaukas. Mažinti biurokratinį aparatą. Imtis reformų. Nelaukiant naujų požeminių smūgių Kinijoje. Ar imsis? Puntukas – lietuvių tautinis akmuo. Nerti į dugną. ■

2015 m. liepos 17 d.; Nr. 28 (1167) Leidžia UAB „Veido“ periodikos leidykla ISSN 1392-5156 Steigimo liudijimas Nr. 1452 Leidžiamas nuo 1992 m. Vyr. redaktorius-direktorius Rimvydas Valatka tel. 264 9432 Vyr. redaktoriaus pavaduotojas Arūnas Brazauskas, tel. 264 9427

SKYRIAI: Vidaus politika – A.Lėka, tel. 264 9423, J.Kiliulienė, tel. 264 9386, D.Pabiržis, tel. 264 9436 Užsienis – R.Janužytė Visuomenė – K.Kanišauskaitė-Šaltmerė, tel. 264 9433, V.Sapetkaitė, tel. 264 9431, G.Sabaliauskaitė, tel. 264 9435 Kultūra – R.Baltrušaitytė, tel. 264 9418 Fotoredaktorė – L.Gušauskienė, tel. 264 9415 Bendradarbiai – E.Labanauskas, R.Milašiūnas, J.Rudokas, D.Urbienė, J.Laurinėnaitė-Šimelevičienė Vyr. dizainerė L.Beatričė Paukštė Dizaineriai K.Katkus, R.Ostrouch Kalbos redaktorė V.Kundrotienė Reklama R.Senkuvienė, tel. 264 9422, A.Papievienė, tel. 264 9421 Rinkodara J.Kariniauskaitė Platinimas ir prenumerata G.Strazdienė, tel. 264 9424 Buhalterija – tel. 264 9417

Redakcijos adresas: A.Goštauto g. 8, (I a.), LT-01108 Vilnius Telefonas 262 6813, Faksas 262 2407 El. paštas mailv@veidas.lt Spausdino UAB „Spaudos kontūrai“, Vakarinė g. 1, Vilnius Tiražas audituojamas Visos teisės saugomos © 2015 UAB „Veido“ periodikos leidykla. Žurnale „Veidas“ paskelbtą informaciją galima platinti ar naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse tik gavus rašytinį UAB „Veido“ periodikos leidyklos sutikimą. Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Už laiškų, reklaminių bei PR raidėmis pažymėtų straipsnių turinį redakcija neatsako. 2015 m. savaitraščio „Veidas“ prenumerata internetu: www.veidas.lt, privačiose platinimo tarnybose ir redakcijoje, Lietuvos paštuose – iki mėnesio 20 d.


Savaitės interviu

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis: „Taip jau nutinka šeimoje – brolių santykiai nėra patys geriausi“ „Esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi“, – lietuvių ir latvių santykius apibūdina gegužę Latvijos Saeimos prezidentu išrinktas Raimondas Vėjuonis. Dovaidas PABIRŽIS

pie Lietuvos ir Latvijos santykių perspektyvas, pasikeitusią geopolitinę aplinką ir saugumo padėtį, „žaliąsias“ idėjas bei politinius idealus kalbamės su devintuoju Latvijos prezidentu R.Vėjuoniu.

A

– Lietuvoje jūs jau nebe pirmą kartą. Kaip vertinate mūsų šalį – kaip sąjungininkę, draugę, varžovę, kaimynę? – Kaip ir visos Baltijos valstybės, esame draugai, vieni artimiausių regione. Bendradarbiavimas mums labai svarbus – ne tik su Lietuva, bet ir su Estija. Turime galvoti apie Baltijos šalis kaip vieną regioną, ypač kai mums reikia kalbėtis su kitomis valstybėmis ar organizacijomis, pavyzdžiui, JAV arba NATO. Tuomet sakome, kad esame Baltijos regiono dalis ir mums būtinas artimas bendradarbiavimas. – Galbūt matote galimybių pagerinti Lietuvos ir Latvijos santykius? – Visuomet bus erdvės geresniems santykiams, nes kasdieniame gyvenime turime daug problemų ir visada yra galimybių jas išspręsti. Tai ir ekonomikos, ir kariniai, ir politiniai klausimai, taip pat problemos, susijusios su mūsų valstybių siena. Būtų puiku bendradarbiauti dar glaudžiau ir šias problemas įveikti, tačiau apskritai mūsų bendradarbiavimą vertinčiau gerai. Labiausiai tai galiu pasakyti apie karinį bendradarbiavimą – buvau gynybos ministras ir šioje srityje mes padarėme tikrai daug, ypač per pastaruosius metus. Dabar pradėjome kalbėti apie bendrą ginkluotės pirkimą, diskutuojame apie vidutinio nuotolio raketų, kurių reikia abiem valstybėms, įsigijimą. – Ar lietuviai ir latviai pakankamai gerai vieni kitus pažįsta? – Sunku pasakyti. Iš vienos pusės, esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi. Kai kalbame apie istoriją, turėjome laikotarpių, kai bendradarbiaudavome labai artimai, bet buvo laikų, kai veikėme po vieną arba su kitais partneriais. Pavyzdžiui, 1920aisiais, kai buvo būtina atkovoti Latgalą, petys petin kovėmės kartu su Lenkijos, o ne Lietuvos kariuomene. Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad skir10 G 2015–07–17

tingu metu mūsų santykių lygis buvo skirtingas. Svarbu tęsti mūsų istorijos vertinimo procesą. Būtina rinkti duomenis, kad geriau pažintume savo praeitį, nes vis dar turime epizodų, kuriems reikia išsamesnės analizės ir vertinimo. – Vienu pagrindinių savo veiklos prioritetų paskelbėte Latvijos saugumo stiprinimą. Kokie didžiausi iššūkiai, kylantys Latvijos saugumui? – Visų pirma pasiekti, kad gynybos finansavimui būtų skirta 2 proc. Latvijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Mes jau priėmėme įstatymą, pagal kurį žingsnis po žingsnio tai įgyvendinsime iki 2020 m., o vasarį Vyriausybė nusprendė, kad tai padarysime dar greičiau ir šį rodiklį pasieksime jau 2018aisiais. Kodėl tai mums taip svarbu? Mes jau pradėjome kalbėti apie kitų metų valstybės biudžetą, o ekonominė padėtis šiuo metu nėra pati geriausia. Dėl ekonominės situacijos Europoje, sankcijų Rusijai mūsų ekonomikos augimas sulėtėjo, nors jis vis dar yra vienas didžiausių ES. Tačiau tai turi įtakos

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo srityje, latvio, tuo metu tarnavusio sovietų armijoje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose (Maduonos r.). 1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinės mokyklos biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. – Rygos regiono aplinkos tarnybos direktorius. 2002–2003 m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministras, 2003–2011 m. – aplinkos ministras, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministras. X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.). 1995 m. baigė Latvijos universiteto Biologijos fakulteto magistro studijas. Stažavo Tamperės ir Talino universitetuose. Moka anglų, rusų kalbas. Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje. Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta pedagogė. I

įplaukoms į biudžetą. Turime daug problemų, panašių kaip ir Lietuvoje, – reikia didinti algas, pensijas, vykdyti reformas, o tai yra iššūkiai biudžetui. Antra, turime toliau stiprinti savo kariuomenę. Reikia gerinti turimas pajėgas, vystyti naujus pajėgumus – oro gynybą, nacionalinę gvardiją, specialiąsias pajėgas. Kitas svarbus iššūkis yra tai, kaip mes stiprinsime NATO pajėgas regione. Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendras požiūris, kad mums reikia nuolatinių NATO pajėgų dislokavimo. Kalbame apie bataliono dydžio dalinį kiekvienoje iš mūsų valstybių. Žinoma, ne visi mūsų partneriai su tuo sutinka, tačiau matome, kad artimiausiu metu situacija Rusijoje nepagerės, saugumo iššūkiai regione išliks, o tai reiškia, jog mums reikia daugiau ilgalaikių sprendimų. Nuolatinių NATO pajėgų buvimas svarbus visoms Baltijos valstybėms, todėl manau, kad turime pradėti derybas dėl galimų naujų sprendimų NATO Varšuvos susitikime (įvyks 2016 m. liepą – red. pastaba). – Lietuva grąžino privalomąją karinę tarnybą, Estijoje šauktinių niekada ir nebuvo atsisakyta. Taigi Latvija liko vienintelė Baltijos valstybė, kurioje tarnauja tik profesionalai. Ką manote apie galimybę grįžti prieš šauktinių? – Apie tai negalvojame ir toliau remsimės profesionalia, gerai aprūpinta kariuomene. Tikiu, kad tai geriausias kelias. Turime profesionalią kariuomenę, turime nacionalinę gvardiją, ir kiekvienas norintis gali dalyvauti krašto gynyboje. Norint pakeisti kariuomenės sistemą į šauktinių kariuomenę, reikia specialaus pasirengimo. Niekada nesutikčiau atkurti šauktinių kariuomenės be jokio pasirengimo. Dviem arba trims tūkstančiams šauktinių reikia specialaus personalo, kuris galėtų juos apmokyti, jiems vadovauti. Tai reiškia, kad reikia turėti bent bataliono dydžio karininkų komandą, galinčią tai padaryti. Visą batalioną paskirti vien tik tam? Manau, tam reikia iš anksto ruoštis. Be to, atsiranda investicijos į infrastruktūrą, kuri reikalinga šiems apmokymams, – kareivinių, kuriose šauktiniai gyvens, ekipuo-


„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Lietuva

Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs? Lietuvis ir darbas. Ar kada svarstėte, kodėl žydams svarbus šabas, o visiems krikščionims – sekmadienis? Kodėl senųjų tautų atstovai iki šiol brangina laiką, skirtą religijai? Dvasininkai vadina tai savotišku lūžio tašku, padedančiu žmogui atitverti išorinį laiką nuo asmeninio, skirto pabuvimui su Dievu, artimu ir pačiu savimi. Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

ei tikėsime verslo psichologais, rūpintis darbu asmeninio laiko sąskaita linkę pernelyg atsakingi ir savo veikla motyvuoti asmenys. O darbdaviai atskleidžia, kad toks elgesys būdingas jauniems, asmeninio gyvenimo nesukūrusiems žmonėms. Tačiau tik suvokus takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebuvimo grėsmes ir pasekmes įmanomas kokybiškesnis pasirinkimas. Kaip „Veidui“ sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, šiuolaikiniam žmogui tai labai nelengvas uždavinys, nes visuomenėje pernelyg iškreiptas požiūris į darbo pobūdį: „Supratimas apie vieną ar kitą veiklą dažnai pateikiamas pernelyg romantizuotai, suprask, kad darbovietė yra vie-

J

ta, kurioje turi išpildyti save kaip asmenybę.“ Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad dirbančio žmogaus pasitenkinimą didina kūrybiškumas, tinkamas mikroklimatas įmonėje ir karjeros galimybės: „Nesijaučiate laimingi savo darbe? Pamėginkite atlikti jį kūrybiškiau, bet per trumpesnį laiką.“

Psichologas G.Navaitis tikina, kad bent artimiausiu metu Lietuva nepretenduoja tapti laimės ekonomikos valstybe.

Psichologo vertinimu, Lietuvai bent jau artimiausiu metu tapti laimės ekonomikos valstybe negresia (pagal laimės indeksą esame 56 vietoje pasaulyje). Kitaip tariant, iki laimingiausių bei mažiausiai dirbančių šalių gyventojų – norvegų, olandų, danų ir prancūzų – šiandien mums vis dar kaip iki mėnulio. Nesunkiai tuo įsitikiname žvilgtelėję į savižudybių statistiką. „Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Sutikite, gyvybės kaina, apskaičiuojama pagal teismų ir draudimo bendrovių praktiką, yra kur kas tikslesnis ekonominis rodiklis nei BVP. Tačiau įvertinus, kiek lėšų skiriama šiai problemai spręsti, akivaizdu, kad mūsų šalyje laimės ekonomikos principai igno ruojami“, – aiškina G.Navaitis. 2015–07–17 ● 13


PETRO MALŪKO NUOTR.

Lietuva

Pro Ramygalą driekiasi magistralė „Via Baltica“ – anksčiau ar vėliau miestelis pasinaudos jos teikiamomis galimybėmis

Žemiškai ant ožkos į pasaulį išjojusi Ramygala – jau arti dangaus Provincijos spalvos. Nuo rajono užkampio – iki pasaulyje žinomo elegantiško miestelio. Į tokias aukštumas Ramygala išjojo ant ožkos. Nuo 2010-ųjų šiame Panevėžio rajono miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai ir plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams. Ramygala atrado vidinių išteklių kurti, puoštis, žengti pirmyn. Jūratė KILIULIENĖ

16 G 2015–07–17

vų. Dabar suvažiuoja apie tris tūkstančius. Tai išjudino prekybininkus – išduodama po 15 leidimų prekiauti šventės metu, o anksčiau būdavo vos keli. Mokantys slėgti sūrius, kepti duoną ar tradicinius saldumynus ramygališkiai išsiėmė sertifikatus ir tapo rimtais amatininkais. Suklestėjo senasis Ramygalos malūnas. Jo šeimininkas Jonas Plučius rengia labai populiarias edukacines programas“, – išskirtinio renginio kuriamą naudą vardija L.Kubiliūnienė.

Ramygališkiai pusiau juokais, pusiau rimtai kalba, kad taip ožka jiems atsidėkoja už grąžintą dėmesį. Nuo viduramžių ožka buvo šio aukštaičių miestelio simbolis, visais laikais žmonės čia gausiai jas augino, tik pastaraisiais dešimtmečiais ožkų būrys buvo stipriai sumenkęs. Šiandien jos vėl mekena daugelyje miestelio kiemų. Netrukus jo centre turėtų atsirasti ir paminklas ožkai, iškilsiantis už žmonių suaukotas lėšas. Stiprus dvasinis laukas

PETRO MALŪKO NUOTR.

„K

ai vaikystėje tekdavo važiuoti pro Ramygalą, visada pagalvodavau, koks tai ilgas, pilkas ir niūrus miestelis. Nežinau, kas atsitiko – ar Ramygala pasikeitė, ar aš ją pamilau, bet dabar man čia labai gera“, – pasakoja miestelio kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Buvusi panevėžietė į Ramygalą atsikėlė prieš 28 metus, sukūrusi šeimą. Moteris pati prisidėjo, kad Ramygala išsinertų iš pilko drabužio ir pradėtų naują savo istorijos etapą. 2010-aisiais Ramygaloje plevėsavo Lietuvos kultūros sostinės vėliava, o šį titulą jai padėjo laimėti L.Kubiliūnienės parengtas projektas. Kultūros centro direktorė pabrėžia, kad jis kurtas bendromis jėgomis: dalyvavo apie pusšimtį ramygališkių, o į renginius įsitraukė visi kaip vienas. Kultūros sostinės projektas buvo ir praėjo, bet Ramygala nebepanoro grįžti į senas vėžes. Tąkart surengti gražiausios ožkos rinkimai ir ožkų paradas pagrindinėje gatvėje tapo tradicija. Prieš kelias savaites 645-ojo miestelio gimtadienio proga surengtame konkurse, jau šeštajame, savo talentus demonstravo septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkos, o reportažus iš renginio skelbė britų ITN, dienraštis „The Telegraph“, Ukrainos, Maltos žiniasklaida. Apie išskirtinį renginį kasmet rašo ir Prancūzijos, JAV, net Rusijos žurnalistai. „Pirmąjį ožkų konkursą stebėjo 5 tūkst. žiūro-

Ramygalos ožkos už sugrąžintą dėmesį turėtų būti dėkingos kultūros centro direktorei Loretai Kubiliūnienei

Atrodo, kad Ramygala ilgai ieškojusi pagaliau rado savo veidą. Prieš karą tai buvo visai kitas miestelis: 40 proc. bendruomenės sudarė žydai, veikė dvi sinagogos – turtingųjų ir vargetų. Pastarosios nebelikę, o turtingųjų sinagogos pastatas, per karą stipriai suniokotas, dabar priklauso kultūros centrui. Ant jo sienos – dvi praeitį pagerbiančios atminimo lentos. „Buvo daug diskusijų, ar dera buvusioje sinagogoje užsiimti kitokia veikla. Tarkim, mūsų klebonas Edmundas Rinkevičius iš pradžių čia net kojos nekeldavo, sakydamas, kad taip išniekinami maldos namai. Bet kažkuriais metais į Ramygalą atvažiavo gausus būrys žydų, vienos giminės atstovų, susirinkusių iš įvairių žemynų. Ramygaloje jie ieškojo savo ištakų. Parengiau specialią ekspoziciją, atvėriau archyvus. Ir paklausiau, ką jie mano, kad buvusioje


Lietuva

Perki už 31 mln. Lt, o nusiperki už 128. Kodėl ne, jei pinigai valstybės Viešieji pirkimai. Jei turėdamas mažai lėšų kokiam darbui atlikti sąmoningai renkiesi brangininką, maža to, net išbaigęs pinigus toliau jam teiki užsakymus, esi arba nesveikas, arba aferistas. O kaip pavadinti taip besielgiančią valstybę? Aušra LĖKA

mogus 23 metus laukė, kol atgaus teises į turėtus kelis hektarus žemės. Nesulaukė. Dabar jau laukia jo vaikai. Šeima mielai pati susimokėtų už žemės matavimo darbus ir planų parengimą, bet negalima, nes įstatymai griežtai reglamentuoja, už ką gali mokėti pats, o už ką valstybė. Tokia tipiška 22,3 tūkst. žmonių ar jau jų palikuonių, per 24 metus dar vis nesulaukiančių žadėto teisingumo, istorija. O valstybei vis pritrūksta pinigų, žmogiškųjų išteklių ar politinės valios. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, net į savo programą įsirašė – baigti žemės reformą. Tačiau lemiamu etapu turėję tapti žemėtvarkos darbai, dar 2012 m. užpirkti valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, išvirto į eilinį, geriausiu atveju, apsižioplinimą, o blogesniu – gal ir sąmoningą veiksmą, siekiant pasinaudoti valstybės negebėjimu skaičiuoti mokesčių mokėtojų jai patikėtų milijonų. Istorija neįtikėtina: valstybė savo biudžete (tiksliau, mūsų visų piniginėje) numatė trejiems metams žemės reformos darbams skirti 30,6 mln. Lt (kad būtų mažiau painiavos, visas sumas, taip pat ir po euro įvedimo, nurodysime skaičiuodami litais). Surengė viešuosius pirkimus, pasirinko laimėtoją, pradėjo darbus.

Ž

Žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas atliekanti Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. dviem viešaisiais pirkimais rinkosi, kas apmatuos žemės sklypus ir parengs žemėtvarkos projektus, reikalingus grąžinant piliečiams nuosavybę. Konkursas buvo net tarptautinis. Tačiau kai kuriose jo dalyse (jis buvo išskirstytas į 56) dalyvavo vos vienas potencialus darbų vykdytojas, nors šiuo metu matininkų registre yra 1893 matininkai ir 1202 geodezininkai, taip pat 1826 asmenys, turintys teisę rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus. Bet ir ten, kur konkuravo daugiau bendrovių (iš viso jų varžėsi 18), pergalę dažniausiai šventė valstybės įmonė Valstybės žemės fondas. Jam teko apie 70 proc. visų darbų. Šios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, kuriai pavaldi ir pirkimą vykdžiusi NŽT. Konkurse kelti aukšti reikalavimai, kad darbas būtų atliktas tikrai kokybiškai ir už optimalią kainą, nes juk tokia ir yra viešųjų pirkimų misija – užkardyti neefektyvų visų piliečių pinigų naudojimą. Tačiau Valstybės žemės fono pasiūlytos kainos vidutiniškai apie tris kartus viršijo kitų laimėtojų. Kodėl pasirinktas toks brangininkas, Viešų-

Gal panašiam kiekiui darbų, kiek dabar sudaryta sutarčių, skirtų pinigų ir būtų užtekę, jei valstybė būtų pirkusi ne už maksimalią, o rinkos kainą. Tačiau ilgai neapsižiūrėjo, kad jau baigia išleisti antra tiek, nei tam buvo skirta: atlikta darbų už 50 mln. Lt, dar apie 20 mln. Lt reikės sumokėti už jau pradėtus darbus, taigi iš viso valstybė bus sumokėjusi apie 70 mln. Lt. O paslaugų pirkimo sutarčių su rangovais sudaryta už 127,6 mln. Lt, vadinasi, viešiesiems pirkimams skirtą sumą viršijant 91 mln. Lt. Paaiškėjus tokiems faktams dviem savaitėms žemės reformos darbai šį pavasarį buvo sustabdyti, bet paskui vėl atnaujinti, nes juk pagal šiuos pirkimus pamatuotos žemės laukia 10 tūkst. žemės savininkų. Nepradėtiems darbams paskelbtas naujas viešasis pirkimas vyksta šiuo metu. Nugalėjo pasiūlę septyniskart brangiau Prieš trejetą metų įvykusių viešųjų pirkimų žemės reformai vykdyti fabula itin keista. 20 ● 2015–07–17

jų pirkimų tarnyba, praėjusią savaitę NŽT prašymu ištyrusi šiuos pirkimus, logiško atsakymo nerado. Atvirkščiai – įžvelgė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. NŽT komisija nevienodai vertino pasiūlymus, nepaisė savo pačios nustatytų įkainių „lubų“. Maža to, nurodytos paslaugų įkainių ribos priklausė ne nuo objektyvių aplinkybių (pavyzdžiui, su rinkos kainų vidurkiu susietos kainos ar siūlomų mažiausių įkainių), bet buvo vertinamos lyginant tarpusavyje to paties tiekėjo konkrečiai pirkimo daliai siūlomus įkainius. Tokios sąlygos, užuot skatinusios tiekėjus siūlyti kuo mažesnius įkainius, priešingai, sudarė jiems visas galimybes nurodyti maksimalius. Pavyzdžiui, ten, kur UAB „Arlitanus“ siūlė 300 Lt paslaugų įkainį, Valstybės žemės fondas – 1200 Lt. Kur „Arlitanus“ savo darbą

įvertino 400 Lt, valstybės įmonė – 2800 Lt. „Arlitanus“ – 500 Lt, o Valstybės žemės fondas – 2900 Lt ar pirmoji 600 Lt, o kita už analogišką darbą – 3 tūkst. Lt. Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, „toks didelis kainų skirtumas perkančiajai organizacijai turėjo kelti pagrįstų abejonių ir ji privalėjo į tai atsižvelgti prieš priimdama sprendimus pripažinti tiekėją laimėtoju ir sudaryti su juo sutartį“. Bet NŽT jokių abejonių nekilo, nors Viešųjų pirkimų įstatymas nurodo, kad pirkimų tikslas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. NŽT, Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, neužtikrino pasiūlymuose nurodytų įkainių tinkamo vertinimo, nesiaiškino ir neatliko jokių veiksmų dėl siūlomų paslaugų įkainių pagrįstumo, todėl neefektyviai naudojo skirtas lėšas. Tačiau 2012 m. Žemės ūkio ministerijai vadovavęs konservatorius Kazys Starkevičius neabejoja, jog šiuose pirkimuose kaina buvo gera ir ne iš piršto laužta: mat konkurso sąlygos buvo griežtos, iš bendrovių reikalauta turėti draudimą, kad kilus problemų atsakytų draudimo kompanijos. „Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas – rimta pelninga bendrovė, mokanti valstybei visus mokesčius ir net dividendus. O jei konkursus, pasiūlę mažą kainą, laimės matininkai, kurie nemoka mokesčių, kur garantijos, kas atsakys, jei po kelerių metų paaiškės, kad netiksliai pamatavo, o bendrovė bus bankrutavusi? Kas atsakys – valstybė?“ – retoriškai klausia buvęs žemės ūkio ministras. Jis tikina, kad minimi pirkimai buvo derinami ir su Viešųjų pirkimų tarnyba, tiesa, kai jai dar vadovavo Žydrūnas Plytnikas, kuriam dėl Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimų pačiam teko palikti postą. Buvęs ministras blogio šaknį įžvelgia visai kitur: „Kokia pinigų suma buvo numatyta, už tiek reikėjo darbų ir atlikti. Viešojo pirkimo vykdymas turėjo būti kontroliuojamas, užuot sustabdžius žemės reformos darbus. Vyriausybės programa dabar tikrai nebus įgyvendinta.“ Vis dėlto kiek iš tikrųjų kainuoja darbai, už kuriuos valstybė mokėjo ir septyniskart brangiau, nei buvo gavusi pasiūlymą, gal paaiškės paskelbus naujo, dabar vykstančio konkurso analogiškiems darbams atlikti nugalėtojus.


Verslas

Idealus gėlininkas iš Punios Ūkininko profilis. Iš Dotnuvoje gyvenusios septynių vaikų šeimos kilęs šiltnaminių gėlių augintojas Algimantas Žemaitis yra antros, o gal ir trečios gėlininkų kartos atstovas – gėles augino ir jo tėvas. Bet agronomiją studijavęs Algimantas sako, kad polinkį ir meilę augalams jis paveldėjo iš močiutės Aleksandros. Gėlininkas į savo verslą įtraukė ir žmoną Vitaliją bei penkis vaikus: dukras Vaidą ir Aušrą (iš pirmos santuokos) bei sūnus Eimantą, Evaldą ir Rūtenį. Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

avaitraštis „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais tęsia rašinių ciklą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams atskleisti. Šį kartą pasakojame apie Alytaus rajone, Punios kaime, didžiausią Lietuvoje šiltnaminės gėlininkystės ūkį sukūrusį Algimantą Žemaitį. Per 24-erius veiklos metus gėlininkystės ūkio savininkas pelnė aplinkinių pripažinimą, įsitvirtino rinkoje ir tapo didžiausiu šiltnamyje auginamų vazoninių gėlių tiekėju Lietuvoje. Nuoseklumu, racionalumu ir ilgalaike patirtimi pasižymintį gėlininką daugelis apibūdina kaip šiltnamininko idealą. A.Žemaitis prisimena senovišką ir labai gausų močiutės gėlių darželį. „Kai kurie dalykai mūsų atmintin ir širdin įsirašo dar vaikystėje, taigi, matyt, ir man panašiai nutiko“, – svarsto gėlininkas. Studijų metais jis senelės gėlynui pats parūpindavo įvairių augalų. Ieškodamas, kur parduoti pirmaisiais savo aktyvaus ūkininkavimo metais užaugintus žiedus, Algimantas gabendavo juos į Sankt Peterburgą, Rygą. Kol atsitiktinai Alytuje pamatė skelbimą apie Punioje parduodamą namą. Pasiskolinęs pinigų, jį nusipirko, o 1979-aisiais šalia jau sodino pirmuosius tulpių svogūnėlius. Šiandien ne vieną sėkmingos gėlininkystės dešimtmetį skaičiuojantis pašnekovas tikina, kad jei turėtų galimybę viską pradėti nuo pradžios, matyt, eitų tuo pat keliu. Punios gyventojai šiltnamių gėlynų savininką apibūdina kaip itin ramų, sukalbamą, reiklų sau ir kitiems žmogų. Ne tik už šeimos narius, bet ir už 60 samdomų darbuotojų atsakomybę jaučiantis A.Žemaitis kasdien darbus gėlių ūkyje baigia su tamsa – apie 23 valandą. „Reikia gėlynus apeiti, apžiūrėti, tačiau negaliu skųstis – tai mano pomėgis“, – net ir po 30 metų įvairiausių augalų auginimo pripažįsta gėlių milijonieriumi vietinių pakrikštytas ūkininkas. Jo ūkis – per 200 rūšių vazoninių augalų 30 tūkst. kvadratinių metrų besitęsiančiuose moderniuose šiltnamiuose. Vasarą juose karaliauja petunijos, pelargonijos, surfinijos, begonijos, portulakos, sprigės, gvazdikai, žiemą auginamos puansetijos, raktažolės, hiacintai, ciklamenai, narcizai, tulpės, o rudenį – chrizantemos.

Rožių vietą užkariavo agurkai Dar ne taip seniai 1,5 ha šiltnamiuose tarpo rožės, tačiau jau treti metai, kai jų vietą užėmę agurkai. „Atlaikyti iš Nyderlandų įvežamų skin24 ● 2015–07–17

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

S

Ūkininkas A.Žemaitis, tęsiantis šeimos tradicijas, tapo vienu didžiausių Lietuvos šiltnaminių gėlių augintojų

tų rožių konkurenciją per sunku“, – pripažįsta A.Žemaitis. Kasmet su žmona jie apsvarsto kiekvienos augalų rūšies likimą savo ūkyje. Nors per metus prancūziškuose (dengtuose specialia plėvele) ir olandiškuose (stikliniuose) šiltnamiuose užauginama vazoninių augalų, vertų beveik 1,6 mln. eurų, išsiversti be paskolų nepavyksta. „Tai į kelią, tai į kitą infrastruktūrą tenka investuoti, o

liui žalos nepridaro, naujų sprendimų tenka ieškoti nuolat. Vazoninėms gėlėms auginti ūkininko šiltnamiuose įrengta moderni stelažinė sistema, o klimato kontrolę, tręšimą, šilumą valdo kompiuterizuota įranga. A.Žemaitis ne kartą yra dalyvavęs europinėje programoje, gavęs paramą ūkiui modernizuoti, plėsti, naujoms technologijoms diegti, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos gėlininkų,

Iš gėlių auginimo duoną daugiau nei du dešimtmečius valgantys Vitalija ir Algimantas Žemaičiai savo veiklos lengva nevadina. jei kriziniai metai ar žiema labai šalta – be nuostolių neapsieiname“, – pasakoja didžiausias šiltnaminių gėlių augintojas Lietuvoje. Nors šėlstanti gamtos stichija gėlininko der-

Algimanto Žemaičio dosjė Amžius: 61 metai. Išsilavinimas: agronomas. Alma mater: Kauno I.Mičiurino ūkistechnikumas (dabar – Kauno kolegija). Sritis: gėlininkystė. Turima žemė: 3,5 ha, bendras šiltnamių plotas – 35 tūkst. kv. m. Sukurta darbo vietų: 60.

priešingai nei daržovių augintojams, jokios valstybės dotacijos nepriklauso. Geriausi verslo sprendimai A.Žemaičiui kyla vaikštant nuo vienų gėlių žiedų prie kitų ir imantis žemės ūko darbų. „Tokiomis valandomis jį sunkiai prakalbinsi“, – prasitaria 28 metus su Algimantu gyvenanti žmona. Gėlių pardavimu užsiimanti V.Žemaitienė atskleidžia, kad labiausiai vazoninės gėlės vertinamos Lietuvoje, tačiau tokias gėles jie dar eksportuoja į Latviją ir Estiją. Žemaičiai atlaiko Nyderlandų ir Lenkijos gėlininkų konkurenciją, mat jų ūkyje auginamos tik vazoninės gėlės, o didžiausia konkurencija būna dėl skintų žiedų – rožių, bijūnų. Gėlininkų šeima džiaugiasi, kad


Verslas

Metai 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Eksportas 413 915 1 405 1 590 2 981 3 262 1 232 8 850 8 227 38 337 63 351

Importas 5 097 5 980 7 668 9 051 9 690 8 108 8 997 17 403 16 992 48 735 62 190

Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2015 m.

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Lietuvos gėlininkų eksportas ir importas per dešimtmetį (tūkst. Eur)

Pasak V. Žemaitienės, didžioji dalis gėlių ūkyje užaugintų augalų parduodama Lietuvoje, tik nedidelė jų dalis eksportuojama į kaimyninę Latviją ir Estiją

lietuviams būdingas įgimtas noras puošti namų ir biurų aplinką, jie nepamiršta prižiūrėti artimųjų kapų, taip pat vazoninėmis gėlėmis dažnai puošiami miesteliai, pakelės. Paprašytas prisiminti ūkininkavimo pradžią, A.Žemaitis mini 1991-uosius, kai dabartiniuose laukuose plytėjo neįžengiami brūzgynai: „Neturėjome nei vandens, nei elektros.“ Lietuvos šiltnamių asociacijos prezidentas Antanas Šležas juokauja, kad iš pradžių Žemaičių žemėje gyveno tik pelė ir varlė, o šiandien jų ūkis tapo pavyzdinis. „Tai, kaip šie žmonės tvarko aplinką ir kiek skirtingų rūšių augalų geba kasmet parduoti, turėtų tapti užkrečiamu pavyzdžiu daugeliui mūsų šalies augintojų“, – neabejoja A.Šležas. „Veido“ paklaustas apie ūkio plėtrą, A.Žemaitis tik šypteli, kad jam su žmona ir 3,5 ha gana: „Tai mūsų ūkio riba. Plėtra rūpinsis jau mūsų vaikai.“ Jis džiaugiasi, kad vaikai, išmėginę laimę užsieniuose, apsisprendė kurti gyvenimą Lietuvoje, o savo ateitį regi būtent tėvų ūkyje. Kaip didžiausią problemą, su kuria tenka susidurti gėlininkams, A.Žemaitis nurodo darbo jėgos trūkumą: „Esu surizikavęs ir įdarbinęs žmogų, atsiųstą Darbo biržos, bet šis kontingentas nori tik pinigų, o ne dirbti. Kvalifikuoti specialistai dirbti Lietuvos gėlių ūkiuose nelinkę, o veiklos čia tikrai daug: tai rankų darbui viena imliausių sričių.“ „Rasti tinkamų ūkio darbininkų ir ateityje nebus lengva. Tai išliks viena rimčiausių smulkiojo verslo problemų. Daug kas vis dar įsivaizduoja, kad Danijoje, Anglijoje ar Norvegijoje lyja keptais balandžiais. Žmonės vertina vien gautą uždarbį, pamiršdami įskaičiuoti būsto nuomą, maisto kainas, o kur dar mūsų darbo sezoniškumo specifika“, – pabrėžia šiltnaminių gėlių augintojas Rimas Olisevičius. Jo, kaip ir A.Žemaičio, veikla prasidėjo ne nuo gėlių, o nuo agurkų. Tik po kelerių metų jo bičiulis nusprendęs, kad yra lengvesnių būdų uždirbti pinigų, suprask – auginant gėles.

Dar tėvų namuose gražiausius gėlių žiedus puoselėjusį A.Žemaitį daugelis „Veido“ pašnekovų apibūdina kaip šiltnaminių gėlių augintojų idealą. „Šis žmogus žino, ką daro, jis nėra savo pirkėjų apvylęs. Tai šiltnamininko idealas. Jam būdingas nuoseklumas, ilgalaikis įdirbis ir racionalus mąstymas“, – pasakoja bendrovės „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienius. Jo manymu, kai žmogus žino savo gyvenimo kryptį ir nestokoja noro, pasiekti galima labai daug. A.Žemaitis su savo gėlininkystės ūkiu – geriausias pavyzdys. „Vakarų Europoje tokių ūkininkų šeimų, kaip Žemaičiai ar Olisevičiai, kuriose verslumo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, matome keliskart daugiau, bet ir Lietuvoje galima jaunimą sudominti ir patraukti“, – neabejoja daugelį metų su A.Žemaičiu bendraujantis M.Pupienius. Gėlininko ūkis yra Lietuvos šiltnamių asociacijos ir žemės ūkio kooperatyvo „Agrolit“, o pats ūkininkas – Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ narys. Gėlių verslą lygina su kūdikio priežiūra „Šiuo metu Lietuvoje šiltnamine gėlininkyste verčiasi apie 10 stambių ir per tūkstantį smulkiųjų vazoninių ir skinamų gėlių augintojų“, – pasakoja Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis. Pasak jo, daugelis jų yra mėgėjai entuziastai, tad ir uždirba skirtingai. „Kiekvienas ūkininkas savo veiklą vertina kitaip. Vieni tikina nieko neuždirbantys, bet važinėja brangiais visureigiais, o kiti važinėja troleibusais ir jiems atrodo, kad oriai gyvena, todėl tai – savivertės klausimas“, – mano „Veido“ pašnekovas. Iš Lietuvos statistikos departamento duomenų matyti, kad pernai gėlininkai daugiausiai gėlių eksportavo į Rusiją (62,1 mln. Eur), Kazachstaną (765 tūkst.), Latviją (287 tūkst.), Baltarusiją (22 tūkst.), o daugiausiai importavo iš Nyderlandų (57,6 mln.), Vokietijos (4,1 mln.), Latvijos (328 tūkst.) ir Lenkijos (70 tūkst. Eur).

Šiltnaminių žiedų augintojų produkcija – itin trapi. Šis verslas reikalingas rankų darbo, nuolatinės augalų priežiūros, apsaugos nuo kenkėjų – kokia gėlė apgraužtais lapais? Tam gėlininkai skiria visą laisvą laiką. Dažnas jų savo darbą prilygina kūdikio auginimui. „Nepamiršk geros žemės, vandens, šilumos, tinkamų trąšų, nes jei tik kas ne taip – lapai ir žiedai tuoj nusvirs. Didžiausias mūsų rūpestis, kad gėlės būtų gražios ir gerai perkamos“, – apibendrina V.Žemaitienė. Bent jau artimiausiu metu šiam gėlininkystės ūkiui rimta konkurencija negresia, nes, kaip aiškina ilgametę darbo patirtį turintis klaipėdietis floristas Sigitas Kaminskas, lietuviai smarkiai aptingę: „Daugelį gėlių, kurias šiandien tenka įsivežti iš Lenkijos ar Nyderlandų, galėtume auginti patys. Dabar už bijūno žiedą turguje mokame 0,7, už olandišką – 0,4 euro, o kur dar transportavimo išlaidos. Tas pats ir su vazoniniais augalais.“ ■

Lietuvos gėlių importas ir eksportas 2014 m. (tūkst. Eur) Valstybė Baltarusija Kinija Čekija Vokietija Estija Ispanija Suomija Italija Kazachstanas Latvija Malta Nyderlandai Lenkija Rusija JAV Iš viso

Eksportas 22 – – 2 175 – – – 765 287 – – – 62 100 0,2 63 351

Importas – 1 0,3 4 141 – 12,8 18,1 8 – 328 10 57 601 70 – – 62 190

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2014 m.

2015–07–17 ● 25


Diaugiafunkciu valdymo pultu ir mobiliuoju telefonu galima aktyvuoti norimą režimą. Pavyzdžiui, ryte automatiškai atveriamos žaliuzės, įjungiamas komfortiškas apšvietimas ir muzikos centras su mėgstama radijo stotimi, o arbatinuke jau kaista vanduo

Išmanusis būstas – prabanga ar būdas taupyti?

vizoriaus ar kompiuterio? O gal išvykę į darbą gailitės, kad nuleidote žaliuzes, nes tokia graži diena ir saulė nešildo miegamojo? Visa tai galite sureguliuoti iš anksto arba per atstumą.

„Protingos“ sienos. Kiekvienas po sunkios darbo dienos norime grįžti į jaukius ir patogius namus. Šiuolaikinės technologijos padeda sukurti bemaž tobulus namus.

Padeda taupyti

Loreta KLEBONAITĖ-ŠEIBAK

N

26 G 2015–07–17

Nuotoliniu būdu galima atrakinti duris, jei reikia įleisti svečią, vaiko auklę, namų darbininką. Prie namų įrengta vaizdo kamera telefono ekrane gali parodyti, kas vyksta prie durų, ar vaikas saugus ir su kuo grįžo iš mokyklos. Be to, pasitelkę „Smart Remote“ mobiliuoju būdu galėsite valdyti ir visas patalpų funkcijas – apšvietimą, žaliuzes, temperatūrą, multimedijos komponentus. Rūpinatės vaikų sveikata ir nenorite, kad jie vieni būdami namie per ilgai sėdėtų prie tele-

PENKIŲ KONTINENTŲ ARCHYVO NUOTR.

orite švaraus ir visuomet malonios temperatūros oro? Tam įrengiama rekuperacijos sistema, šildymo sistema ir kondicionierius. Norite jaustis namuose saugus? Įsirenkite signalizaciją ir vaizdo stebėjimo įrangą. Norite, kad būstas nebūtų be reikalo šildomas, kai jūsų nėra namie, tačiau grįžus jau lauktų jaukiai šiltas? Tam taip pat yra sprendimas. Atrodytų, tiek daug visokių įrenginių, ekranėlių, pultelių – kaip juos visus suvaldyti? Bendrovė „Penkių kontinentų komunikacijų centras“, Lietuvoje diegianti išmaniojo būsto sprendimus, siūlo integruoti inžinerinius įrenginius į vieną valdymo sistemą. Tuomet užtenka vieno sienoje įmontuojamo liečiamojo ekranėlio. Paspaudus atitinkamą mygtuką gali būti atidaromi arba uždaromi langai, nuleidžiamos ar pakeliamos žaliuzės, pakeičiama norimos patalpos temperatūra, įjungiama ar išjungiama šviesa ir šildymas. Vienu mygtuko paspaudimu visame name uždegamos ir užgesinamos šviesos, atjungiamas pagrindinis vandens tiekimo įvadas, dujos, įjungiama signalizacija. Kiek kartų išėjus iš namų jus kankino panašūs klausimai: ar išjungiau lygintuvą? Ar per skubėjimą nepalikau įjungtos šviesos? Šių rūpesčių nekiltų, jei gyventumėte išmaniajame būste. Net jei išbėgęs iš namų pamirštumėte nuspausti tą visagalį mygtuką, bet kada tai galite padaryti pasinaudojęs specialia „Jung“ programa „Smart Remote“ išmaniajame telefone ar planšetiniame kompiuteryje.

Bendrovės „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ Komercijos departamento vadovas R.Ragauskas: „Naudojantis mūsų sistema galima sumažinti iki 40 proc. elektros ir iki 30 proc. šildymo išlaidų“

„Prieš įrengdami išmanųjį būstą daug bendraujame su užsakovu, iki smulkmenų išsiaiškiname jo poreikius ir pageidavimus, kad būstas būtų patogus, saugus ir ekonomiškas“, – sako Penkių kontinentų komunikacijų centro Komercijos departamento vadovas Robertas Ragauskas. „Protingo“ pastato savininkas ne tik valdo šildymą, vėdinimą, apšvietimą, žaliuzes, buitinę techniką, namų saugos sistemas, bet ir gali taupyti. Sistemos leidžia panaudoti natūralią saulės šviesą, efektyviai valdyti šildymą. Itin karštomis dienomis nuleidžiamos žaliuzės, kad kambariuose nebūtų tvanku. Į oro sąlygas reaguojanti sistema atidaro žaliuzes, nustačiusi, kad saulė jau patekėjo ir, priešingai, uždaro, pajutusi stiprų vėją ar šaltį. Išmaniojo namo technologijos gali mokyti žmogų būti taupesnį. Pavyzdžiui, patalpoje, kurioje dažnai būnama, tarkime, virtuvėje, gali būti įrengtos dekoratyvinės šviesos. Jei dega žalia šviesa, vadinasi, namuose neįjungtas joks elektros prietaisas, jei mėlyna – įjungtas bent vienas ar keli prietaisai, jei raudona – veikia daug įrenginių ir naudojama pernelyg daug elektros energijos. Sistema moko tausoti ir savo sveikatą. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kad šviesa namuose priblėstų apie 23 val. Tai būtų įspėjamasis signalas darboholikams, kad jau metas ilsėtis. Pateikia detalias ataskaitas Išmaniųjų namų savininkas gali bet kada analizuoti statistinius duomenis apie elektros, dujų, vandens ir kitų išteklių naudojimą, mažinti išlaidas. „Įdiegus mūsų sistemą galima sumažinti iki 40 proc. elektros ir iki 30 proc. šildymo išlaidų“, – teigia R.Ragauskas.


PR

nės lankomose vietose jau seniai nėra naujovė. Išmaniosios sistemos taikomos muziejuose, bibliotekose, lankytojų centruose, sporto arenose ir kitur. Paklausa didėja

PENKIŲ KONTINENTŲ ARCHYVO NUOTR.

Automatinis augintinių šėrimo įrenginys ėdalą patieks nustatytu laiku arba paspaudus atitinkamą mobiliojo telefono mygtuką

regioniniame parke statomame lankytojų centre. „Smart House“ sistemų specialistai įdiegė šildymo, apšvietimo, vėdinimo sistemas ir atliko automatizavimo darbus. Išmaniąsias sistemas Salantų regioniniame parke buvo nuspręsta diegti taupumo ir patogumo sumetimais. Europoje, kaip ir daugelyje pažengusių pasaulio šalių, išmaniosios sistemos visuome-

Išmaniosios būsto valdymo sistemos tampa vis paklausesnės ir prieinamesnės. Analitinių tyrimų bendrovės „ABI Research“ duomenimis, pajamos iš intelektinių namų sistemų nuo 2015-ųjų iki 2020-ųjų visame pasaulyje turėtų padidėti 21 proc. ir siekti 34 mlrd. dolerių. Numatoma, kad šių pajamų didėjimas Šiaurės Amerikoje sieks apie 46 proc. Antroje vietoje bus Europos šalys, trečioje – Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas. Išmaniųjų sistemų poreikis skirtinguose regionuose skiriasi. 2014 m. Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje gerokai padaugėjo vaizdo apsaugos kamerų, ypač tokių, kurios turi judesio jutiklius. Jos naudojamos ne vien namų apsaugai, bet ir siekiant fiksuoti veiklą patalpų viduje. Kinijoje dėl didėjančio susirūpinimo oro kokybe ypač populiarėja oro taršą matuojantys jutikliai. Net ir maži išmanūs sprendimai džiugina. Pavyzdžiui, automatinis augintinių šėrimas su specialiai ėdalą nustatytu laiku tiekiančiu įrenginiu ar vien nuo žmogaus rankos judesio dangtį atverianti šiukšlinė. Šiuolaikinės išmaniojo būsto technologijos leidžia gyventi patogiai ir ekonomiškai, tereikia išdrįsti jomis naudotis. Gyvendamas išmaniajame name žmogus turi daugiau laisvės gyventi, užsiimti mėgstamais dalykais, mėgautis pelnytai užsitarnautu komfortu. I

PENKIŲ KONTINENTŲ ARCHYVO NUOTR.

Racionaliai naudoti išteklius, pasak jo, padeda ir Penkių kontinentų komunikacijų centro sukurta automatizuota bendro atsiskaitymų centro valdymo sistema „Bill Manager.iQ“. „Įsidiegę šią sistemą pastatų savininkai gali patogiai valdyti komunalinius mokesčius. Sistema automatiškai nuskaito skaitiklių duomenis, sugeneruoja sąskaitas, leidžia nustatyti naudojamų išteklių limitą, gauti norimas ataskaitas“, – teigia Penkių kontinentų komunikacijų centro atstovas. Šių sistemų poreikis sparčiai didėja ir viešajame sektoriuje. Penkių kontinentų komunikacijų centro Intelektinių pastatų skyriaus specialistai Kaune esančiame Vytauto Didžiojo karo muziejuje prisidėjo prie apšvietimo sistemų palaikymo ir priežiūros, atliko sistemų programavimo darbus. Pasak Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus Kęstučio Kuršelio, išmaniosios sistemos muziejuose reikalingos dėl daugelio priežasčių, tačiau viena svarbiausių – muziejuje esančių ekspozicijų išsaugojimas. „Muziejus – tai vieta, kurioje saugomas valstybės turtas. Svarbu, kad jis būtų saugomas tinkamoje aplinkoje. Dauguma Vakarų Europos muziejų jau turi išmaniąsias sistemas, atitinkančias muziejų poreikius ir padedančias išsaugoti eksponatus: šildymo, vėdinimo, ekspozicijų ir patalpų apšvietimo, temperatūros reguliavimo sistemas. Vytauto Didžiojo karo muziejuje išmanusis apšvietimas – vienas pirmųjų žingsnių modernizuojant muziejaus patalpas“, – aiškina K.Kuršelis. Išmaniuosius sprendimus Penkių kontinentų komunikacijų centras įgyvendino ir Salantų

Apšvietimas bus raudonas, jei veikia daug įrenginių ir naudojama pernelyg daug elektros energijos, taupiai naudojant energiją jis šviečia melsvai

Išmanioji šiukšlinė: vos perbraukus ranka virš dangčio, šis pakyla. Ypač patogu gaminant valgį virtuvėje 2015–07–17 G 27


Visuomenė

Pakliūti į olimpiadą sunkiau, nei pelnyti medalį Gabieji. Aido Kildos gyvenimą pakeitė matematikos uždavinio klausimas: „Metro ilgio pagalį atsitiktinai dviem pjūviais dalijame į tris gabalus. Kokia tikimybė, kad iš gautų dalių galėsime sudėti trikampį?“ Išsprendęs šį uždavinį, Aidas kartu išsprendė svarbiausią jo amžiaus jaunuoliams rebusą – ką gi veikti po mokyklos? Gabija SABALIAUSKAITĖ

ių metų pasakojimus apie gabiausius šalies jaunuolius „Veidas“ paskyrė alumnams – anksčiau aprašytiems mokiniams, kurie ir šiandien džiaugiasi talento ir darbo vaisiais. Ką šiandien veikia talentingas matematikas, kuris kadaise buvo jauniausias šalies matematikų olimpiados dalyvis? 2013 m. Aidas – dar būsimas Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) abiturientas, rengėsi netrukus vyksiančiai Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadai. Anksčiau ten buvo pelnęs sidabro

Š

medalį ir „Veidui“ sakė, kad vėl nori pasirodyti ne ką prasčiau. Paklaustas apie ateities planus, jis kalbėjo apie norą studijuoti su informacinėmis technologijomis susijusią specialybę kuriame nors Didžiosios Britanijos universitete. Nuo pokalbio su „Veidu“ praėjo dveji metai. Dabar Aidas – būsimas Oksfordo universiteto matematikos ir kompiuterių mokslo antrakursis. Toje olimpiadoje, kurios taip laukė prieš dvejus metus, jis pelnė bronzą. Aidui yra tekę gliaudyti ne vien europinės olimpiados uždavinius. Baigęs gimnaziją jis su Lietuvos komanda dalyvavo pasaulio matematikos olimpiadoje, kurioje irgi pelnė bronzą. Šalies ir tarptautinėse matematikos olimpiadose Aido pelnyti laurai liudija apie jo gabumus, kuriuos mokytojai pastebėjo dar tada, kai trečiokas puikiai pasirodė

tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“. Jau ūgtelėjusį ketvirtoką Nacionalinės moksleivių akademijos direktorius, KTUG matematikos mokytojas ekspertas Leonas Narkevičius pasikvietė į šeštadieninę matematikos mokyklėlę, kurioje Aidas niekuo nenusileido penktokams. Tiesa, vyresnius už save vaikinas aplenkė ir vėliau, kai buvo pirmasis septintokas, kada nors pakliuvęs į respublikinę matematikos olimpiadą rungtis su devintokais. „Manau, kad Aido pasiekimus lėmė ir darbas, ir talentas, juk puikiai žinome posakį apie 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. Be to, Aidas turi ir matematinę nuojautą, nes olimpiadiniai uždaviniai yra ne tokie kaip mokykloje, kuriems išspręsti reikia taikyti schemą. Olimpiadoje reikia galvoti, žinoti papildomų dalykų, turėti nuojautą. Aidas tokią uoslę visada turėjo, tačiau kartu išsiskyrė darbštumu, – apie Aido asmeninį indėlį siekiant aukščiausių rezultatų svarsto jo mokytojas L.Narkevičius. – Apskritai tarp mokinių, pasiekusių tarptautinių įvertinimų, nedarbščių nėra. Yra gabių ir dar gabesnių už juos vaikų, bet jie nedirba ir nieko nepasiekia. Daugiausia, ką gali laimėti vien tik dėl gabumų, – trečią vietą šalies olimpiadoje, bet nedirbant laimėti ar bent pakliūti į pasaulinę – neįmanoma.“ Vien dėl gabumų medalių nekabina Mokytojas sklaido mitus, kad geriausiems šalies matematikams pakako vien prigimtinių gabumų. Tad ir Aidas turėjo stengtis: netgi dėl to, kad patektų į olimpiadą, ką jau kalbėti apie laimėjimus. Nors Aidas pelnydavo prizines vietas Lietuvos ir tarptautinėse varžytuvėse, į geriausiųjų komandą, vykstančią į pasaulio matematikos olimpiadą, jam pavyko pakliūti tik po dvyliktos klasės. „Sakyčiau, jam buvo lengviau laimėti bronzą pasaulinėje olimpiadoje, nei į ją patekti“, – svarsto L.Narkevičius. Pats Aidas, paklaustas, ar išgyveno, kai kelerius metus iš eilės nepakliuvo į pirmąją matema-

Aido Kildos pasiekimai matematikos srityje

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

7 k l a s ė . Tampa jauniausiu mokiniu, kada nors pakliuvusiu į Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadą. 8 k l a s ė . Aplenkia vyresnius moksleivius ir Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje pelno bronzos medalį. 9 k l a s ė . Lietuvos moksleivių matematikos olimpiadoje iškovoja sidabro medalį. 1 0 k l a s ė . Antrus metus iš eilės šalies matematikos olimpiadoje apdovanojamas sidabru. 1 1 k l a s ė . Vidurio Europos šalių matematikos olimpiadoje laimi sidabrą. Sidabro medalį trečius metus iš eilės pelno ir Lietuvos matematikos olimpiadoje. 1 2 k l a s ė . Iš Vidurio Europos šalių matematikos olimpiados parsiveža bronzą. Pirmą kartą vyksta į pasaulio matematikos olimpiadą, kurioje jo gebėjimai iškart įvertinami bronzos medaliu.

34 ● 2015–07–17


„SCANPIX“ NUOTR.

Graikai buvo įpratę prie neblogų europinių pensijų ir dosnių jų priedų, todėl kelioms savaitėms uždaryti šalies bankai senjorams sukėlė kur kas mažesnį pasipiktinimą nei naujos taupymo priemonės

Dioniso puotos pabaiga Suvaržymai. Prie bankomato Atėnuose graudžiai verkiantis pensininkas, kuriam nepavyko pasiimti kuklios savaitinės pensijos, kelia užuojautą. Jo istorija, išgarsėjusi kartu su atsitiktinai fotografų užfiksuotomis nevilties akimirkomis, pasklido nuo Briuselio iki Sidnėjaus. Kaip gražioje pasakoje atsirado ir geradarys – Sidnėjuje gyvenantis bankininkas Jamesas Koufosas, kurio tėvas, pasirodo, kažkada buvo geras nuotraukose raudančio 77-erių Giorgo Chatzifotiadžio draugas. Rima JANUŽYTĖ

kimirkai galime užsimiršti ir pajusti empatiją graikams. Užjausti jų pensininkus, daugiavaikes šeimas, vienišas mamas. Akluosius Zakinto saloje. Tai maloniau, nei mintyse nuolat keiksnoti įgrisusį Alexį Tsiprą arba abstraktų graikų protestuotoją, rėkaujantį Sintagmos aikštėje dėl jam, girdi, neteisėtai atimto keturiolikto, o paskui dar ir trylikto atlyginimo. Lietuviams malonu prisiminti ir graikų krepšinio sirgalius, 1987-aisiais griaudėjusius Atėnų salėse ir savo svajonių rinktinei padėjusius įveikti tuomet dar SSRS rinktinėje žaidusius, bet vis tiek lietuvius bei laimėti pirmą vietą Europos krepši-

A

„bulvė“ P.Fasoulas. Buvęs 213 cm ūgio graikų centras pluša buvusių savo sirgalių naudai kaip politikas. Porą metų jis net buvo Pirėjo meras, o dabar priklauso socialistų partijai „PaSoK“, atvedusiai Graikiją į euro zoną ir padėjusiai čia susikurti savitas žaidimo taisykles. Jei anų laikų krepšinio sirgaliams pasisekė ir prieš ketverius metus jau buvo sulaukę 61 metų, šiandien jie jau nebedirba ir gauna, palyginti su Lietuvos senjorais, visai neblogas pensijas. Giorgo Chatzifotiadžio, prieš visą pasaulį verkusio graikų senolio, pensija yra veikiau išimtis nei taisyklė. Kol veikė šalies bankai, jis kas savai-

Graikijoje mokesčių vengia maždaug 5 mln. gyventojų ir tik apie 5 tūkst. prisipažįsta uždirbantys pakankamai, kad sumokėtų pajamų mokestį. nio čempionate. Anuomet jie mums buvo kažkuo artimi ir mieli. Ir pavardės atrodė panašios. Žinojome, kas toks yra „bulvė“ – Panagiotis Fasoulas ar „bembiu“ komentatorių vadintas Teofanis Christodoulou. Tačiau dabar ne tik dauguma šios rinktinės didvyrių, bet ir sirgalių jau yra pensininkai. Tik ne 36 ● 2015–07–17

tę gaudavo po 120 eurų pensijos. Tiek nedaug tik todėl, kad per savo gyvenimą jis nedaug dirbo ir nedaug sumokėjo mokesčių. Mat Graikijoje, kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pensijos apskaičiuojamos pagal tokią pat formulę, kurios kintamieji yra darbo stažas ir gautas atlyginimas.

Eurostatas skelbia, kad šiemet Graikijos vidutinė pensija buvo 882 eurai per mėnesį. Iš jų 713 eurų – vidutinė bazinė pensija, o dar 169 eurai – vidutinis prie pensijos mokamas priedas. Rojus baigiasi ES vidutinė pensija svyruoja nuo 250 iki 1500 eurų per mėnesį. Iškalbinga detalė: Graikijoje žemiau skurdo ribos gyvena mažiau pensinio amžiaus žmonių nei visoje Europoje – šie skaičiai yra atitinkamai 12,4 ir 12,6 proc. Į pensiją graikai irgi išeidavo kur kas anksčiau nei statistinis europietis. Prieš kelerius metus Graikijoje kilus protestams dėl iki 63 metų pailginto pensinio amžiaus, vokiečiai gūžčiojo pečiais dvejodami, ar tik jiems nevertėtų eiti į pensiją pora metų vėliau, sulaukus 69-erių, kad tik graikai taip nekentėtų. Dabar graikų pensinis amžius jau artėja prie 67-erių ir pasieks šią amžiaus ribą 2022-aisiais. Na, o po šią savaitę įteisintų reformų Graikijos pensijų sistema bus dar kartą reformuota, pensijos sumažės, o specialios „solidarumo“ išmokos patiems neturtingiausiems pensininkams bus panaikintos iki 2019 m. gruodžio – metais


„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Kinijos ekonomikoje prieš pat burbulo sprogimą sukosi 20 trln. JAV dolerių, o tai net 70 proc. daugiau nei visose JAV.

Kinijos drakono galvos spjaudosi krizės ugnimi, bet Lietuvos nesudegins? Nerimo ženklai. Kinijoje sprogsta burbulas, tačiau ne ekonomikos – jei tik Kinija nemeluoja. Jei sakoma tiesa, iš Kinijos per Vokietiją atsiritančios krizės bangos Lietuva kol kas gali nesibaiminti. O jei Kinijos valdžia meluoja? Rima JANUŽYTĖ

stronomai mėgėjai šį kovą sugužėjo į Farerų salas pro specialius akinius pamatyti visiško saulės užtemimo, o štai besidomintieji finansais pro didinamąjį stiklą stebi įvykius Kinijoje. Kinijoje sprogsta ne šiaip burbulas, o burbulas gigantas. Metinis Kinijos akcijų rinkos vertės prieaugis (skaičiuojant nuo praėjusių metų iki šių metų birželio imtinai) buvo įspūdingas – 6,5 trln. JAV dolerių.

A

Pinigai už orą Tai maždaug 70 proc. Kinijos BVP, arba 40 proc. bendros Niujorko akcijų biržos vertės. Norint už šiuos pinigus būtų galima apmokėti bent 20-ies graikijų skolas arba leisti Graikijai bankrutuoti dar 19 kartų iš eilės. Išdalijus kiniškus trilijonus visiems planetos gyventojams po lygiai, kiekvienas būtume gavęs po kokius 900 dolerių. Už ką? Atsakymas pribloškiantis – už orą. Kartą JAV laivų bendrovėje kroviku dirbantis amerikietis į televizijos „Discovery“ žurnalisto klausimą, kas yra jo kraunamuose į Kiniją kontei38 G 2015–07–17

neriuose, lakoniškai atsakė: „Tai, ką mes mokame pardavinėti geriausiai, – oras.“ Amerikietis pajuokavo. Kinijos akcijų birža – ne. Ji pūtėsi taip smarkiai, kad naujai iškeptiems vertybinių popierių makleriams Kinijoje ėmė suktis galva. Tokį prekeivių akcijomis elgesį analitikai vadina dar didesnio kvailio teorija. Net jei ir kvailiui akivaizdu, kad akcijos nepagrįstai brangios, jis vis tiek jas perka vildamasis, kad dar didesne kaina tas per brangias akcijas parduos dar didesniam kvailiui. „Kitaip nepaaiškinsi nesusipratimo, kad per savaitę nuo birželio 17 iki 24 d. ir taip nuo peraugimo jau braškėjusi Kinijos akcijų rinka sugebėjo privilioti dar 1,41 mln. naujų investuotojų į akcijas“, – Kinijos „gudruolių“ elgesį aiškina Ana Swanson iš „The Washington Post“. Kabutės čia uždėtos neatsitiktinai. Pernai Kinijos pietvakarių finansų ir ekonomikos universiteto (Southwestern University of Finance and Economics) atliktas tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Kinijos prekiautojų akcijomis nėra baigę net vidurinės mokyklos. O šį pava-

sarį „China Daily“ skelbė, kad „net žemdirbiai skubėjo nusiauti guminukus ir atsidarė sąskaitas prekybai akcijomis“. Nenuostabu, kad Kinijos vertybinių popierių rinka tapo labiausiai per metus paaugusia akcijų rinka istorijoje. Ir nieko keista, kad ji ėmė bliūkšti. Tačiau analitikai ramina, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, o Kinijos vertybinių popierių rinka su Kinijos ekonomika tiesiogiai nėra susijusi. Kinijos ekonomikos augimas lėtėja Paradoksas, bet guostis galima tuo, kad Kinijos ekonomika pastaruoju metu auga ne taip jau sparčiai. Šių metų pirmąjį ketvirtį Kinijos BVP augo lėčiausiai nuo pat 2009-ųjų. Susitraukė ir importo bei mažmeninės prekybos apimtys. Nepaisant smarkiai kilusios akcijų vertės, Kinijoje šiemet nukrito net nekilnojamojo turto kainos – daugumai investuotojų pasirodė, kad palyginti saugios investicijos į nekilnojamąjį turtą yra per lėtas būdas užsidirbti, todėl savo pinigus jie nunešė į vertybinių popierių biržą.


Kultūra

Klavišų giesmės

ėvynainiams pianistė iš Niujorko atvežė įvairių kompozitorių užrašytų preliudų, siuitų ir noktiurnų programą, tačiau neslepia, kad pačiai iš jų šiuo metu artimiausias Leošas Janačekas. Jo kūrinių kompaktinę plokštelę muzikantė neseniai įrašė JAV, o skambindama šio kompozitoriaus pjeses Šventos Kotrynos bažnyčioje, regis, emocingai pritardavo fortepijonui šnabždėdama slėpiningus žodžius. Nes L.Janačeko melodijos pačios, pasak Ievos, prašosi žodžių, jos tarsi dainos – ritmingos, pasikartojančios, kartais šaukiančios, o kartais – mielai čiauškančios. Meilės dainos, kurioms jokioje šalyje vertimo nereikia. O štai pati pianistė, pasakodama apie save Lietuvoje, pripažįsta jau pristinganti lietuviškų žodžių. Reikalingąjį iš už angliškųjų tankmės vis bandančios nutverti Ievos nepriskirtum prie tų emigravusių muzikantų, kurie dažnai grįžta koncertuoti gimtinėn. Nieko keista: savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, o dar po penkerių metų, laimėjusi žaliąją kortą, už Atlanto persikėlė ir pianistės tėvų šeima su jaunesniaisiais broliu ir seserimi. „Bet jie apsigyveno Čikagoje, kur daug lietuvių: mano mama jau tapo tikra vietos lietuvių kultūrinės veiklos žinove. O aš atvažiavusi Amerikoje turėjau vos kelis lietuviškai kalbančius draugus. Angliškai irgi mokiausi palengva, nes išskridau ką tik išlaikiusi vokiečių kalbos egzaminą – lėktuve netgi maisto pati nesugebėjau užsisakyti. Mičigane iš pradžių bendravau rusiškai, mat pirmieji ten sutikti dėstytojai ir dauguma bendramokslių buvo atvykėliai iš posovietinių šalių. Kai po metų parvažiavusi į Grigiškes lifte švaria rusų kalba palabinau buvusią kaimynę, ši neteko žado, nes anksčiau rusiškai niekada nekalbėdavau“, – prisimena I.Jokūbavičiūtė.

T

Profilis. Po dviejų JAV praleistų koncertinės veiklos dešimtmečių pianistė Ieva Jokūbavičiūtė pagaliau ryžosi pradėti universiteto profesorės karjerą. Renata BALTRUŠAITYTĖ

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Lietuviško ir amerikinio mąstymo skirtumai

Į Lietuvą pianistė sugrįžta retai, nes ištekėjo už amerikiečio, o tėvų šeima, laimėjusi žaliąją kortą, taip pat persikėlė į JAV

Iš Skuodo kilusi mergaitė nuo septynerių metų gyveno Vilniuje, menų mokyklos internate. Tik vėliau arčiau sostinės persikėlė ir jos tėvai, pagal specialybę – mokytojai. Abu dainingi, bet nebaigę jokių muzikos mokslų. Didysis Ievos gyvenimo perversmas įvyko 1995-aisiais, kai menų mokyklos abiturientė, kelių moksleiviškų konkursų laureatė, be ypatingų pastangų įveikė stojamuosius egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir likusią vasaros dalį, paakinta savo buvusios fortepijono mokytojos, nutarė skirti vasaros stovyklai Mičigano valstijoje, kurią organizuoja Interlocheno menų akademija. „Į stovyklą Mičigane išvažiavome dviese kartu su bendraklasiu smuikininku Danieliu Kaplunu. Buvau tikra, jog skrendame tik porai mėnesių, tačiau netrukus įsitikinau, kad viską kruopščiai suplanavęs Danielis turi rimtų ketinimų likti studijuoti JAV. O tada suveikė mano ambicijos: ėmiau mąstyti, kuo aš blogesnė. 2015–07–17 G 41


Prabangi kelionė – ir kankinantis ėjimas per dykumą Prabangus poilsis. Luchino Visconti 1971 m. filme „Mirtis Venecijoje“ (pagal garsiąją to paties pavadinimo Thomo Manno novelę) sunkią krizę išgyvenęs penkiasdešimtmetis vokiečių muzikantas Gustavas von Achenbachas 1911 m. atvyksta į Venecijos Lido kurortą atgauti jėgų. Žiūrovai mato prabangų poilsį prie Venecijos lagūnos. Žvilgsnį traukia prašmatnūs kambariai, dar prašmatnesnis vakarojimas hole laukiant vakarienės, individualios pavėsinės ir persirengimo kabinos. Daiva URBIENĖ

anašius vaizdus matome ir kituose filmuose, kurių siužetas rutuliojasi XIX ir XX a. sandūroje. Dažnas žiūrovas tikriausiai truktelėtų pečiais ir pasakytų: kas čia tokio, juk šiandien tokiais prabangiais malonumais gali mėgautis dažnas keliautojas, tereikia iš kelionių organizatoriaus nusipirkti paketą „viskas įskaičiuota“, ir Turkijoje, Egipte ar Italijoje mėgaukis vakariene prie jūros. Prabanga visais laikais matuojama ne tik išleistų pinigų kiekiu, bet ir stiliumi, komfortu, galimybe patenkinti savitus norus, patirti naujų pojūčių. Tokiu poilsiu galime mėgautis kiekvienas, tačiau prabangos ir išskirtinumo kartelė kaip buvo, taip ir liko aukštai pakelta, nors šių sąvokų supratimas per amžius keitėsi. Pavyzdžiui, piligrimai IV a. tenkinosi itin paprastomis gyvenimo sąlygomis, o štai valdovai ar jiems artimi asmenys į piligrimines keliones neretai iškeliaudavo su visais dvariškiais.

P

46 G 2015–07–17

Didžiųjų atradimų amžiais į keliones leisdavosi tie keliautojai, kurie gaudavo nemenką valdovų ir šalies paramą. Jei ne tokia parama – vargiai Amerikos atradėjo titulu galėtų puikuotis Kristupas Kolumbas, kita vertus, nemažai atradimų yra padariusios ir aristokratų atžalos, kurios negailestingai švaistė šeimos turtą ar tėvų palikimą. Tačiau tai buvo ne prašmatnus ir lengvabūdiškas poilsis, o pavojinga kelionė, kuri turėjo teikti naudos valstybei ir kurios metu ne vienas atradėjas ir jo bendrakeleivis žuvo. Į pavojingas ir tolimas ekspedicijas buvo populiaru leistis ir XIX a. Ne vienas aristokratas traukdavo tyrinėti sunkiai pasiekiamų kraštų ar vietų. Tarkime, keliautoja, rašytoja ir karo korespondentė Florence Dixie nukeliavo į Patagoniją ne viena, ją lydėjo ir būrys tarnų. Aristokratų pamėgtos vietos XIX–XX a. sandūroje prabangiai keliauti ir ilsėtis galėjo tikrai ne kiekvienas užsigeidęs – tam

reikėjo nemažos pinigų sumos. Ir nesvarbu, ar tai būtų prabangus safaris Afrikoje, ar kelionės Indijoje, ar poilsis garsiausiuose kurortuose Europoje. Beje, dar ir šiandien dažnas kurortas reklamuojasi išnaudodamas anų laikų šlovę. Pavyzdžiui, elegantiškasis Baden Badenas Vokietijoje buvo itin populiarus 1871–1914 m. laikotarpiu, kai čia aristokratai ir pasaulio turtingieji plūsdavo pasigydyti ir dalyvauti prašmatniuose pokyliuose. Čekijos mineralinių versmių kurorte Karlovi Varuose (anksčiau vadintuose Karlsbadu) lankydavosi aristokratai, Anglijos karaliai, Rusijos carų šeimos nariai. Nicą nuo XIX a. pabaigos iki revoliucijos pradžios buvo itin pamėgę rusų aristokratai, čia lankėsi ir Anglijos karalienė Viktorija. Jaukų Italijos Portofino kurortą itin mėgo Holivudo aukso amžiaus kino žvaigždės, kurių nuotraukos dar ir dabar dabina miestelio pilį. Itin populiaru čia buvo atostogauti apie 1950

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Maldyvų ar Seišelių salose reikia mėgautis prabanga, o ne taupyti


Paskutinis puslapis

VIDINIO PASAULIO ŽAIDIMAI Kažkurią dieną teko diskutuoti su pacientu, verslininku, kuris pasakojo apie aplankytus verslo sėkmės seminarus ir perskaitytas knygas. Kilo mintis, kad nėra tokio seminaro ar knygos, kurie galėtų pasirodyti kaip beverčiai ar veltui švaistomo laiko priežastis.

Raimundas MILAŠIŪNAS, Psichoanalitikas

et ir tuomet, kai atrodo, kad nieko nauja nepatiriame ar nesužinome, visuomet galime atrasti bent vieną mintį, kuri mūsų mąstymą ar net likimą pakreipia nauja linkme. O jausmas, kad viskas, apie ką knygoje ar seminare kalbama, jau girdėta ar žinoma, vis tiek padeda iš naujo įvertinti savo psichikoje glūdinčią informaciją ir giliau pasąmonėje atidėtas žinias padėti ant aukštesnės lentynėlės ar leidžia greičiau panaudoti iki tol nenaudotą medžiagą. Šis prisiminimas atėjo į galvą perskaičius neseniai pasirodžiusią W.Timothy Gallwey knygą „Vidinis teniso žaidimas“. Niekuo neišsiskirianti ir, regis, tik teniso entuziastus galinti sudominti knyga kažkada padėjo pamatus šiuolaikiniam vadinamajam koučingui, o ir kiekvienam psichoterapeutui dar ir šiandien galėtų atverti akis į žmogaus vidinį pasaulį. Skaičiau ir žavėjausi – žmogus kalba apie tenisininkų treniravimą, bet sluoksnis po sluoksnio atidengia kiekvieno iš mūsų sąmonės ir pasąmonės vingius, atskleisdamas vidinio, nesąmoningojo „aš“ vaidmenį kasdieniame gyvenime. Nesvarbu, ar siekiame sportinių tikslų, ar stengiamės įgyvendinti verslo svajones – W.T.Gallwey knyga kiekvienam galėtų padovanoti bent vieną mintį, kuri leistų naujai pažvelgti į save ar pagilintų iki tol neatvertą sampratą apie mūsų vidinio pasaulio veikimą. Dirbant su žmonėmis nuolat kyla klausimų apie žingsnius, kuriuos reikėtų žengti tam, kad gyvenimas taptų prasmingesnis ir lengvesnis. Neretai jaučiamės įstrigę kasdienėse kovose su artimaisiais, bendradarbiais, o dažniausiai ir pačiu savimi. Psichoterapijoje neieškome receptų ar paprasčiausių kelių nesėkmių ruožui apleisti. Dažniausiai bandome suprasti, kas mus atveda į šį kelią, iš kurio niekaip nesugebame rasti išėjimo durų. Bet kartais tenka ir bakstelėti pirštu į tas duris, nes žmogus neretai nėra pajėgus atmerkti akių ir pamatyti, kad išeitis čia pat. Ir kas ten žino, kodėl mes „apankame“, – gal dėl baimės pažvelgti į nepažįstamą tikrovę už tų durų, gal dėl noro išsau-

N

Mūsų psichika nėra tobulas kūrinys. Pasitelkę protą, ieškodami teisingų atsakymų ir bandydami užbėgti nesėkmėms už akių, prarandame ryšį su išorine tikrove. goti kad ir nemalonų, bet vis dėlto savą ligšiolinį gyvenimą, gal dar dėl kokios priežasties. Taigi kartais tereikia stumtelėti žmogų tam, kad būtų žengtas nedidelis, bet lemiamas žingsnelis į išgijimą. W.T.Gallway tokių postūmių siūlo ne vieną. Man reikšmingiausiai nuskambėjo jo mintis, kurią pavadinčiau trijų žingsnių keliu iš vidinės aklavietės ir kurią norėtųsi panagrinėti plačiau, nes šis kelias padėtų ne vienam mūsų pajudėti į priekį ir pamatyti duris į laisvę. Pirmasis žingsnis galėtų būti pavadintas „Nustok vertinti“. Savo poelgių, sprendimų, jausmų ar net minčių vertinimas yra tapęs dažno mūsų kasdiene gimnastika. Be abejonės, žmogui reikalingi atspirties taškai, moralinės vertybės, elgesio modeliai, padedantys susiorientuoti šeimoje ir visuomenėje. Tačiau šiandien mes neretai linkstame kiekvienam savo žingsniui parinkti tam tikrą kriterijų ir iš anksto nuspėti, kuris pasirinkimas būtų teisingas, o kuris klaidingas. Įdomiausia tai, kad negalime iš anksto žinoti, kuris sprendimas galėtų būti teisingas. Tik atsidūrę kelio gale galime pasakyti, kad pasirinkome teisingai arba klydome eidami šiuo keliu. Bet ir tai nėra visiška tiesa, nes net ir manydami, kad esame pasirinkę teisingai, negalėsime to tvirtinti, nes 50 G 2015–07–17

nežinosime, kur būtume atsidūrę nueidami kitu keliu. O gal kaip tik jis būtų buvęs geresnis? Vadinasi, nereikėtų sureikšminti teisingiausio sprendimo paieškų, nes niekas iš anksto negali jo žinoti. Bet, matyt, esame taip save nuvertinę ir taip savimi nepasitikime, kad bijome net menkiausiai suklysti, todėl ribojame save ir tampame savo neryžtingumo įkaitais. Keisčiausia, kad, bijodami sau pakenkti neteisingu žingsniu, kaip tik tą ir padarome, tapdami pasyvūs. Kodėl žmogus bijo suklysti? Dažniausiai mumyse slypi iš vaikystės ataidintys įvairiausi tėvų, senelių, mokytojų leidimai, draudimai ir vertinimai, kurie kažkada grėsė bausmėmis, bet šiandien tapo vidinio pasaulio dalimi ir mūsų pačių grėsmėmis sau. Bijodami nuvertinimo ir atstūmimo, mes verčiau renkamės nieko nedaryti. Maža to, jei nusprendžiame pasirinkti vieną ar kitą kelią, imame lygintis su kitais, o jei pastebime, kad suklydome, pradedame nieko nelaukdami save smerkti ir nuvertinti. Gal taip ir geriau: gulinčio juk nemuša? O mūsų savivertė nuo to tik dar labiau kenčia ir neleidžia išeiti iš užburto rato, kuriame vėl bijome priimti naujus sprendimus, kad ir vėl nebūtume nuvertinti dėl klaidos, kuri dar sykį paskatins saviplaką ir įsuks jau ir taip besisukantį baimių bei pasyvumo ratą. Antrasis žingsnis, kurį galėsime žengti tik tuomet, kai išmoksime atsikratyti neįmanomų „teisingo“ ir „neteisingo“ kelio paieškų, gali būti pavadintas „Stebėk ir jausk“. Mūsų psichika nėra tobulas kūrinys. Kai pasitelkiame protą, ieškodami teisingų atsakymų ir bandydami užbėgti nesėkmėms už akių, nejučia prarandame ryšį su išorine tikrove, kuri neretai pasiūlo visus atsakymus. Vertindami save ir savo žingsnius, mes įsitempiame ir galvojame tik apie ateitį bei vengiame atkartoti praeities klaidas. Tuomet netenkame ryšio su tuo, ką psichologijoje vadiname „čia ir dabar“ situacija. Įsivaizduokite, jei imtumėte iš savęs reikalauti kokį nors veiksmą atlikti teisingai – ar nepradėtumėte klysti? Kartais kuo dažniau perspėjame save „kad tik nesuklysčiau“, būtinai tą ir padarome. Mat įtampa tuomet kyla dėl pasąmonėje slypinčių tų pačių baimės vengimo modelių, kurie atima galimybę realiai įvertinti situaciją ir elgtis automatiškai. Išeitis iš tokių pavojų tėra viena – labiau įsiklausyti į savo kūno ir dvasios poreikius bei troškimus, atmetant „teisingų“ kelių ieškančio proto balsą bei labiau remiantis jausmo ir intuicijos valia. Ir galiausiai trečiasis žingsnis, kurį galime žengti išsivadavę iš vertinimų bei pradėję labiau pastebėti savo pojūčius, poreikius ir intuiciją, gali būti pavadintas „Leisk sau“. Leisk sau suklysti, leisk sau būti silpnam. Ne kartą teko girdėti pacientus sakant, kad juos žeidžia silpnumas, o svajos neša į stipraus ir savimi pasitikinčio žmogaus pasaulį. Bet keista yra tai, kad stiprumas mums dažniausiai asocijuojasi su jausmų užgniaužimu, stojiškumu, o drauge ir draudimais suklysti, pasiduoti. Skausmas, ašaros vertinama kaip silpnumas, „suskydimas“, pamirštant, kad liūdesys yra toks pat natūralus jausmas, kaip ir džiaugsmas, kurio vieno ir tesiekiame. Tuomet imame gniaužti savyje bet kokį liūdesį ar nerimą, kol šie galiausiai ima žaloti mūsų kūną. Taip susergame psichosomatinėmis ligomis, galuojamės su aukštu kraujospūdžiu, kenčiame nuo širdies skausmo, gyvename prakiurusiais skrandžiais, dūstame panikos priepuolių gniaužtuose. Ir viskas per silpnumo baimę. Silpnumo, kuris greičiau vadintinas stiprumu, – juk tik stiprus žmogus nebijo verkti, jei liūdna, nerimauti, jei kyla grėsmė, pykti, jei kas nors skriaudžia. Tik stiprus žmogus nebijo suklysti, nes klaidos – tai dar vienas kelias į tiesą. I


Užsisakykite savaitraštį VEIDAS

http://prenumerata.veidas.lt 1

žingsnis Surinkę http://prenumerata.veidas.lt, spauskite ant viršelio

Tik prenumeratoriams nemokama savaitraščio VEIDAS elektroninė versija (pdf) jau ketvirtadieniais Galimybė nemokamai naudotis archyvu

2

žingsnis

3

žingsnis

Išsirinkę laikotarpį, spauskite „Tęsti“

www.veidas.lt

Užpildykite laukelius ir tęskite prenumeratos užsakymą

Prenumeruoti internetu patogiau!


TA U T I N I O PAV E L D O V Y N A S