KADA BAIGSIS RUSIJOS KARAS UKRAINOJE?
POKALBIS SU „TELTONIKOS“ ĮKŪRĖJU A. PAUKŠČIU
UKRAINOS KIBORGAS PAVLO: „MES NUGALĖSIM“
D. IBELHAUPTAITĖ – APIE KŪRYBĄ IR ATEITĮ
KOKĮ TURIME, O KOKIO REIKĖTŲ?
2023 M. NR. 2 (161)
9 Lietuvoje – „Siegeliada“, Ukrainoje – karas
11 Svarbiausia NATO viršūnių susitikimo žinia
12 Pradėjome vaduotis nuo V. Putino draugų
15 Pavojingiausia – demokratinės lyderystės krizė
16 Faktai ir komentarai
20 Kaip karas pakeis Ukrainą, Rusiją ir Lietuvą?
23 Tendencijos
28 XXI a. Lietuvos elitas
38 Pokalbis su majoru Pavlo Kurylenka
50 Žingsnis iki saugios skandinaviškos gerovės valstybės
56 Pokalbis su Arvydu Paukščiu
66 Kūrybinių industrijų indėlis į gerovės valstybę
74 Pokalbis su Mantu Katinu
82 Svarbiausios įžvalgos iš „Lietuvos Davoso 2023“
96 Užkariaukime dirbtinį intelektą
104 Technologijų naujienos
ISSN 1822-6574
Leidėja
VšĮ Demokratijos plėtros fondas
Direktorius
Almantas Gliožeris
+370 616 43 444 almantas@valstybe.eu
Redakcija
T. Vrublevskio g. 6, LT-01143 Vilnius
El. p. info@valstybe.eu www.valstybe.eu
Vyr. redaktorius
Eduardas Eigirdas
Autoriai
Eduardas Eigirdas, Karolis Makrickas, Monika Baltrušaitytė, Milda Matulaitytė-Feldhausen
Kalbos redaktorė
Indrė Makauskaitė indre@valstybe.eu
Dizaineris
Lukas Bitkevičius dizainas@valstybe.eu
Prenumerata www.valstybe.eu
Reklamos projektų vadovai
Žilvinas Šileikis
+370 683 31 933 zilvinas@valstybe.eu
Milda Šemetienė
+370 683 63 363 milda@valstybe.eu
Spausdino
„Lietuvos ryto“ spaustuvė
Žurnalo tiražas
Spausdinto – 5 007 egz. Prenumerata internete – 3 507
Žurnalas internete www.valstybe.eu
Spausdintą tiražą audituoja „KPMG Baltics“, UAB Redakcija neatsako už reklamų turinį ir kalbą. Platinti žurnalo tekstus be rašytinio redakcijos sutikimo draudžiama.
Liepos 11–12 d. Lietuvos sostinė Vilnius dėl NATO viršūnių susitikimo tapo svarbiausiu geopolitinių procesų centru. Jame buvo sprendžiama, kokios galios žinutę demokratiniam ir diktatūriniam pasauliui bei konkrečiai Ukrainai ir Rusijai nusiųs galingiausias karinis aljansas.
Ir nors, kaip rašome skiltyje „Numerio aktualija“, ne visi sprendimai, kurių norėtume, tarp jų – ir kvietimas Ukrainai tapti NATO nare, buvo realizuoti, o tai, be jokių abejonių, itin liūdina, vis dėlto svarbiausias darbas, demonstruojant NATO valstybių narių vienybę, paramą Ukrainai ir pastangas stiprinti NATO valstybių gynybą, buvo padarytas.
Tad jei nuoširdžiai manome, kad demokratinės valstybės turi siekti dar spartesnės pažangos – ir ne tik gynybos stiprinimo srityje, šiandien svarbiausias klausimas, į kurį stengiamės atsakyti šiame žurnalo numeryje, yra šis: kokios pažangos, kuri stiprintų Lietuvą ir skatintų stiprėti demokratijas, turime siekti mes Lietuvoje, valstybėje, kuri yra pasienyje su Rusija ir Baltarusija ir kuriai, tikėtina, kils didžiausia grėsmė, jei sprendimai iš tiesų bus nepakankami, o mes su tuo susitaikysime?
Paskolos • Lizingas • Faktoringas • Kredito linija
Valdykite savo verslo finansus lengviau, bet kuriuo metu, iš bet kurios pasaulio vietos!
Atsisiųskite mobiliąją programėlę:
Be jokios abejonės, šiandien svarbiausias klausimas, nuo kurio turėčiau pradėti šį žurnalo numerį, turėtų būti susijęs su Lietuvos gynybos stiprinimu ar ekonomikos potencialo didinimu, su pažanga, kurios realizavimas padėtų kurti saugią ateitį mūsų valstybei.
Deja, taip pradėti žurnalo negaliu, nes akivaizdu, kad dabartinėmis informacinės aplinkos sąlygomis Lietuvoje tai nelabai kam rūpi. Visi nacionalinės svarbos klausimai, kurie šiandien, vykstant šiurpiam Rusijos karui Ukrainoje, turėtų mus suvienyti, Lietuvos informacinėje erdvėje yra užtrolinti, virtę dešimtomis pagal svarbumą problemomis, palyginti su Siegel šeimos dramos peripetijomis. Pastarosioms Lietuvos žiniasklaidos dėmesys buvo gal dešimt kartų didesnis nei visiems nacionalinės svarbos iššūkiams, kartu sudėjus. Sutikite, tai nėra normalu, todėl šiame numeryje esu priverstas ne tik stengtis telkti siekti pažangos, bet ir atsakyti į svarbiausią klausimą: kas trukdo siekti tokios pažangos?
Visų pirma turime išsiaiškinti, kodėl Lietuvos žiniasklaida mus skandina bulvarizuotoje ir vertybiškai užtrolintoje informacinėje pelkėje, o Lietuvos elitas, kuris turėtų padėti visuomenei iš šios pelkės kilti, dažnu atveju skęsta kartu. Tokioje aplinkoje mes nebūsime pajėgūs priimti sprendimų, kurių visuma užtikrintų saugią ateitį mūsų valstybei. Esant tokiai informacinei realybei, didelė dalis visuomenės ir elito net nesuvokia, kodėl mums tos pažangos apskritai reikia. Juk be tokios pažangos kito Rusijos karo tikimybė išliks itin reali. Todėl būtent mes Lietuvoje, gyvenantys pasienyje su Rusija, ir turėtume būti tie, kurie įveikia visus trukdžius ir stengiasi pasipriešinti tokiai pavojingai ateičiai.
Šiandien vis dar galime tai padaryti, tačiau tik tuo atveju, jei sugebėsime paskatinti dabartinį Lietuvos elituką, kuris dažniausiai yra itin patenkintas savimi, bet dvasiškai silpnas ir skurdus, keistis ir virsti nacionaliniu, kuris bus įgalus ne tik džiaugtis savo sukauptu kapitalu, įtaka, statusu, vilomis ir automobiliais, bet ir rūpintis savo valstybe.
Ar tai įmanoma? Atsakyti nelengva, nes, visų pirma, akivaizdu, kad mirkti lietuviškoje informacinėje ir vertybinėje pelkėje ir joje atrodyti gerai, nepersistengiant dėl savo valstybės ir pirmiausia rūpinantis tik savimi, yra labai pa-
prasta ir patogu. Užtat keistis yra sunku, ypač suvokiant, kad tokiu atveju reikės susipriešinti su užtrolinta realybe. Tad daug paprasčiau likti tos „siegelinės“ realybės elituku nei ryžtis tapti nacionaliniu, kuris vienija ir gina valstybę. Vis dėlto kada reikėtų siekti šio Lietuvos ateičiai svarbiausio atsivertimo, jei ne vykstant Rusijos karui Ukrainoje? Net ir tuo atveju, jei galimybė, kad tai įvyks, yra gana maža.
Neslėpsiu: iš tiesų jaučiuosi gana išsekęs – tiek finansiškai, tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Vis kovoju, skatinu ir laukiu, bet niekaip nesulaukiu šio vertybinio Lietuvos elito atsivertimo. Bet kai matau, kaip už mūsų laisvę ir ateitį šiandien kovoja Ukrainos didvyriai; kaip karą su Vladimiro Putino orda ir Ukrainos bei savo ateitį mato buvęs kiborgas majoras Pavlo, kurį kalbiname šiame numeryje; kai prisimenu mūsų partizanus, suvokiu, kad tiesiog privalau dar kartą pabandyti paskatinti pokyčius – ne tik mūsų elito, bet ir informacinėje erdvėje bei visuomenėje, net jei šių pokyčių galimybė itin menka.
Būtent todėl šiame numeryje dalinuosi įžvalgomis apie tai, kokia pažanga būtina Lietuvai, siekiant kurti saugią ateitį, ir kodėl be nacionalinio elito didelė dalis būtinos pažangos liks nerealizuota. Negana to, vedamajame rašau apie tai, kaip tikslingai ir ciniškai oligarchija trukdo iškilti nacionaliniam elitui, ypač tarp verslininkų: skandina jį žiniasklaidos triukšme ir tuštybę skatinančių forumų terpėje, ir taip nacionalinį elitą, kuriam rūpi valstybė, transformuoja į „ebitinį“, kuriam rūpi tik pelnas, valdžia ir garbė.
Šiuo mūsų žurnalo numeriu stengiuosi pasipriešinti šiai realybei, sukurti prielaidas Lietuvos šviesuomenei, verslo, politikos, visuomenės lyderiams pabandyti įvertinti, kas šiandien esame ir ar tikrai tik tokie galime būti; prisiminti, kokią didingą praeitį turime ir kiek talentingų žmonių šiandien yra Lietuvoje; kokią pažangią valstybę jau sukūrėme ir kokią galime sukurti, jei keisimės ir tapsime tais, kurie sugeba pakilti aukščiau už „siegelinę“ ir „ebitinę“ realybę, jei patys vienysimės ir vienysime Lietuvą siekti kuo spartesnės ekonominės, technologinės ir demokratinės pažangos. Susimąstykime apie tai, kokią ateitį sau ir savo valstybei galėtume sukurti. Neabejoju, kad tokią, dėl kurios verta kovoti.