VALSTYBE / 2024 VASAROS NUMERIS (163)

AR PADĖSIME G. NAUSĖDAI KURTI STIPRIĄ VALSTYBĘ? „MICHELIN“ ŽVAIŽGDĖS GERAI IR NT, IR VALSTYBEI

D. TRUMPAS GRĮŽTA:

AUTOKRATAI BANDO PRIVATIZUOTI KRIKŠČIONYBĘ GEROVĖS VALSTYBĖ, KURIOJE VYRAI ŽUDO MOTERIS AR JAU TURIME RUOŠTIS III PASAULINIAM

G a l axy Fold6

Galaxy AI verslui jau čia

Vaizdas yra iliustracinis. Note Assist reikia tinklo ryšio ir prisijungimo prie Samsung paskyros. Paslaugos prieinamumas gali skirtis priklausomai nuo kalbos. Rašiklis S Pen Fold Edition, skirtas Galaxy Fold6, parduodamas atskirai.

VASARA

TEMA

17 Redakcijos žodis

21 Taikos su V. Putinu vėliavos

24 Naftos finansuojama radikalizmo banga

27 Artėja užtrolintos demokratijos šventė

32 D. Trumpas ir Trečiasis pasaulinis karas

39 Popiežius gina krikščionybę

40 Ar E. Musko robotas susimaus?

42 Ar padėsime G. Nausėdai kurti stiprią valstybę?

EKONOMIKA

50 Pokalbis su Vidmantu Janulevičiumi

58 Susipažinkime: sutelktinis finansavimas

62 Pokalbis su Pauliumi Gebrausku

69 Kada robotai atims mūsų darbo vietas?

82 Gintarės Skaistės komentaras

ISSN 1822-6574

Leidėja

VšĮ Demokratijos plėtros fondas

Direktorius

Almantas Gliožeris

+370 616 43 444 almantas@valstybe.eu

Redakcija

T. Vrublevskio g. 6, LT-01143 Vilnius El. p. info@valstybe.eu www.valstybe.eu

Vyr. redaktorius

Eduardas Eigirdas

Autoriai

Eduardas Eigirdas, Monika Baltrušaitytė, Karolis Makrickas, Teodoras Žukas, Gintarė Skaistė

Kalbos redaktorė Indrė Makauskaitė indre@valstybe.eu

Dizaineris

Lukas Bitkevičius dizainas@valstybe.eu

El. žurnalo prenumerata www.valstybe.eu

Reklamos projektų vadovė

Milda Šemetienė

+370 683 63 363 milda@valstybe.eu

Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Žurnalo tiražas

Spausdinto – 5 007 egz. Prenumerata internete – 3 507

Žurnalas internete www.valstybe.eu

Redakcija neatsako už reklamų turinį ir kalbą. Platinti žurnalo tekstus be rašytinio redakcijos sutikimo draudžiama.

POLITIKA

91 Kas formuos naująją Vyriausybę?

92 Hanibalas prie vartų

96 Autokratai privatizuoja krikščionybę

VISUOMENĖ

102 Mūsų gerovės valstybėje žudomos moterys

110 Pokalbis su Egle Grėbliauskaite

120 Ryškiausios pirmosios ponios

128 Skubėjusi daryti gera

120 92 96

Pasikėsinimas į D. Trumpą, kurio „laukėme“

Pirmą kartą mūsų žurnalo leidybos istorijoje numerio išleidimą atidėjome beveik mėnesiui. Tokį sprendimą priėmėme matydami, kad demokratinių valstybių parama Ukrainai, kad ši įveiktų Vladimirą Putiną, nėra pakankama, o visi pareiškimai apie paramą, „iki kol Rusijos orda bus išvaryta iš Ukrainos“, vis dar lieka tik pareiškimais.

Tokioje aplinkoje tapo akivaizdu, kad taikos, grįstos pergale, tai yra tokios, kokios reikia Ukrainai ir Lietuvai, siekiant užsitikrinti ilgalaikę saugią ateitį, pasiekti neįmanoma. Kaip ir tai, kad jei JAV prezidento rinkimus laimėtų demokratinio flango politikas, labai tikėtina, kad karas Ukrainoje tęstųsi dar gana ilgai, nes demokratinės valstybės ir NATO taip ir neišdrįs realiais darbais remti V. Putino ordos sutriuškinimo ar tuo labiau pradėti derybų su Kremliaus vadovu iš jėgos pozicijų, siekiant geresnių sąlygų Ukrainai ir minimalių teritorinių nuolaidų.

Tai leido prognozuoti, kad paliekamas lyderystės vakuumas yra palankus tai jėgai, kuri šią patinę situaciją galėtų išspręsti. Jautėme, kad trūksta kažkokio papildomo įvykio – gal oponentus kompromituojančios informacijos, kažko, kas galėtų padėti problemos „sprendėjui“

Donaldui Trumpui, kuris taiką V. Putinui naudingesnėmis sąlygomis yra pasiruošęs pasiekti be didesnių skrupulų, laimėti rinkimus.

Žinoma, tikrai nesitikėjome, kad tas veiksmas, kuris nuties D. Trumpui kelią į Baltuosius rūmus, bus pasikėsinimas į jo gyvybę, tai yra pats galingiausias, koks tik gali būti, stengiantis nutiesti jam kelią į valdžią arba į kapines. Daugelį tai trikdo, nes neleidžia aiškiai suvokti situacijos ir verčia ginčytis, ar tikrai buvo pasikėsinta, o gal viskas surežisuota ir t. t. Juk jei suvokiame, kokie galingi interesai siekia D. Trumpo pergalės, turėtume suvokti ir tai, kad šioms jėgoms nebuvo skirtumo, ar pasikėsinimas pavyks. Jei jis būtų pavykęs, rinkimus dar galingiau būtų laimėjęs artimiausias D. Trumpo bendražygis. Tikėtina, kad jis reprezentuotų tas pačias jėgas ir interesus. O kadangi pasikėsinimas nepavyko, dabar atsirado galimybė rinkimus laimėti D. Trumpui.

Taigi, jei pasikėsinimą organizavo Rusija ar jos sąjungininkai, norintys taikos, naudingos Maskvai, ir politikos, naudingos naftai, jie niekuo nerizikavo, nes laimėtų bet kuriuo atveju. Tad daug svarbiau diskutuoti ne apie patį pasikėsinimą, o apie tai, kokių grėsmių jis atnešė pasauliui, demokratijoms ir Lietuvai. 

REKLAMA

Triuškinanti G. Nausėdos

pergalė kelia nerimą, tačiau...

REKLAMA

Galima džiaugtis Gitano Nausėdos pergale LR prezidento rinkimuose arba dėl jos liūdėti, tačiau tikriausiai visi sutiksime, kad vaizdas, kai save provakarietišku dešiniuoju įvardijantis politikas pergalę švenčia apsuptas džiūgaujančių kairiesiems priskirtinų veikėjų, turėtų bent jau stebinti. Taip pat kelti nerimą, nes leidžia įtarti, kad politinės konkurencijos ir demokratijos funkcionavimo principai Lietuvoje yra, švelniai tariant, iškreipti, o kairumą ir dešinumą rinkimuose pakeitė kitas veiksnys – ar esi prieš konservatorius, ar už juos.

Tai tikrai nėra gerai, net jei kovojant dėl valdžios vienai iš pusių tokia situacija yra naudinga. Juk siekiant priimti sunkius, bet būtinus sprendimus, kurie stiprintų mūsų valstybę, svarbi provakarietiškų jėgų vienybė, o ne tarpusavio kova, remiantis kairiosiomis, oligarchinėmis ar net prokremliškomis jėgomis.

Nors rinkimai baigėsi prognozuota triuškinančia G. Nausėdos pergale, vis dėlto galima įžvelgti ir vieną teigiamą galimybę – šią milžinišką visuomenės paramą, sugeneruotą dėl susipriešinimo su valdančiaisiais, ypač konservatoriais, išnaudoti ne tik tam, kad centro dešinėje konservatorius, o gal ir dabartinius liberalus pakeistų sau palankesnėmis jėgomis, bet ir stengiantis priimti sprendimus, būtinus mūsų valstybės saugiai ateičiai. 

G. Nausėdos pečius užgulė istorinės atsakomybės našta

Sveiki, brangūs mūsų žurnalo skaitytojai! Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuo istoriniu laikotarpiu, kai sprendžiama, kokia bus pasaulio ir Lietuvos ateitis, galėjome išleisti šį žurnalo numerį ir taip pasistengti bent trumpam pakilti virš informacinio triukšmo ir pažvelgti į tai, kokie procesai ir interesai šiandien formuoja mūsų valstybės ir visų mūsų ateitį.

Visų pirma šiame numeryje pasistengsime atsakyti į, manyčiau, karščiausią klausimą: ar Donaldo Trumpo pergalė artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose gali didinti Trečiojo pasaulinio karo grėsmę? Apie tai rašome šio numerio „Įžvalgų“ skiltyje. Kitas mums, Lietuvai, ne mažiau aktualus klausimas: ar šiandien mūsų valstybėje vykdoma politika leis išvengti pavojaus, kad jei kitas karas su Rusija ir jos sąjungininke Kinija bus ne pasaulinis, o lokalus, jis vyks kažkur kitur, o ne Lietuvos teritorijoje? Apie tai detaliai rašau šio numerio vedamajame: pabrėžiu, kad daugiausia nerimo kelia net ne tai, kad šiandien Lietuvoje auga tokios politikos ir tokios politinės lyderystės trūkumas, bet tai, jog susidaro įspūdis, kad visi mokosi prie esamos realybės prisitaikyti ir apsimeta, kad jos nemato. Taigi, Donaldas Trumpas JAV gali pralaimėti Kamalai Harris, todėl Trečiojo pasaulinio karo galimybė mažės, o mes Lietuvoje vis giliau skęstame

džiūgavo, kaip smagu, kad juos pakvietė. Belieka ironiškai pasidžiaugti, kad priėmime nebuvo Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio. O jei ir jie būtų buvę, ar kuris nors iš pakviestųjų būtų išėjęs?

D. Trumpo stiliaus politinių vertybių ir įtaigų glėbyje, ir tai gali mus nutempti iki karo.

Vykstant Rusijos karui Ukrainoje turėtume kovoti su Rusijai naudingos įtakos sklaida, tačiau prezidentas su konservatoriais kovoja dėl įtakos, valdžios ir Europos Komisaro kėdės. Turėtume stengtis stiprinti Lietuvos karines pajėgas ir formuoti tokią mokesčių politiką, kuri padėtų užtikrinti tvarų ir didesnį finansavimą, tačiau mokesčių transformacija stringa, o oligarchų ir nekilnojamojo turto (NT) magnatų šeimos jau baigia išsidalyti didžiųjų miestų NT rinkos potencialą, kuris yra gerokai didesnis, kai mokesčių politika yra gerokai ciniškesnė. Apie tai taip pat rašau šio numerio vedamajame.

O ką veikia Lietuvos žiniasklaida? Deklaruoja, kad yra prieš Kremlių, antisemitizmą ir už stiprią demokratinę Lietuvą, bet nė vienas į Gitano Nausėdos inauguracijos pokylį pakviestas žiniasklaidos atstovas, tarp svečių pamatęs Remigijų Žemaitaitį, Žilviną Tratą ir daugybę kitų autokratinio tipo veikėjų, net ir dirbusių su Rusija, nematė reikalo apsisukti ir išeiti. Ne, beveik visi savo feisbuko paskyrose

Tai – ne retorinis, o demokratijos ir valstybės gyvybingumo klausimas. JAV dalis svečių tikrai būtų išėję, o kiti net nebūtų atėję, ir ne tam, kad parodytų nepagarbą, o tam, kad pademonstruotų nepritarimą lyderio reprezentuojamai politikai, vertybėms ir skatintų jį keistis. Tai labai svarbu, nes gali būti, kad G. Nausėda pirmąją kadenciją turėjo būti itin tolerantiškas oligarchijai, regioniniams autokratams ar tiesiog troliams, nes tai padėjo jam saugiai pasiekti antrąją kadenciją, tačiau šiandien, kai per šią kadenciją būtina realizuoti proveržį daugybėje sričių, reikėtų ne pataikauti G. Nausėdos pastangoms sugyventi su trumpizmo ir putinizmo formuojama bei ciniškų kapitalo galių finansuojama Lietuvos realybe, o padėti prezidentui iš jos gniaužtų vaduotis ir vaduoti Lietuvą. Juk šiandien vis dar galime realizuoti ekonominę, technologinę, gynybinę ir socialinę pažangą, nes mūsų valstybei tai užtikrintų saugią ateitį, tik trūksta vertybinės pažangos. Trūksta drąsos ir pasiryžimo tuo metu, kai dauguma stengiasi prisitaikyti ir patogiau gyventi, daugiau uždirbti, smagiau pasilinksminti, gražiau pademonstruoti savo patriotizmą, o kartais – ir tuštybę, būti savotiškais šių laikų partizanais ir pasakyti „Stop“, o pamačius prokremliškų veikėjų būrį valdžios vakarėlyje apsisukti ir išeiti.

Ar tai realu? Tikrai nežinau, nes prisitaikyti prie galingųjų visada buvo ir bus daug lengviau. Bet neabejoju, kad prisitaikydami nieko nepakeisime, o bandydami vienyti pažangai ir skatinti Lietuvos lyderius jos siekti – gal ir galime. Ir tai nėra pesimistinės mintys, tai – optimizmas, galima sakyti, Dievo, o kas netiki – likimo, dovana. Juk šiandien Ukrainos žmonės už savo laisvę ir savo bei mūsų saugią ateitį atiduoda savo gyvybę, o mes būdami laisvi ir nekariaudami turime galimybę veikti taip, kad karo išvengtume ir ateityje. Tai daugiausia, ko galime norėti. Tad labai džiaugiuosi, kad galime šio tikslo siekti, net jei tai ir sunku, ir dėkoju visiems, kurie jo siekia. Juk Lietuvos kelias niekada nebuvo kitoks – visada turėjome įveikti Rusijos auksinius, elito tuštybę ir save. Tikiuosi, kad dalis minčių, kurias perskaitysite žurnale, bus naudingos, o dalis intencijų padės kurti stipresnę Lietuvą. 

EDUARDAS EIGIRDAS

Pagaliau tapome prestižinio „Michelin Guide“ klubo nariu

Tuštybė yra vėžys, naikinantis Lietuvos elitą, o kokybė yra tai, kas atskleidžia mūsų galimybes, mūsų talentus ir daro mus patrauklesnius, todėl nuoširdžiai sveikiname visus Lietuvos restoranus ir jų kūrėjus, kurie pirmą kartą pateko į „Michelin Guide“ ekspertų sudaromą geriausių pasaulio restoranų sąrašą. Ypač tuos keturis restoranus „Džiaugsmas“, „Demoloftas“, „Pas mus“ ir „Nineteen18“, kurie pirmieji Lietuvoje gavo po „Michelin“ žvaigždę.

Ar tai svarbu? Manytume, kad tikrai taip ir ne tik į „Michelin Guide“ sąrašą patekusiems restoranams, bet ir visos valstybės patrauklumui. Kaip pokalbyje šiame numeryje pabrėžia šiemet „Sotheby’s“ nekilnojamojo turto padalinį Lenkijoje atidaręs Paulius Gebrauskas, „universalių pasaulyje daugelio pripažįstamų kokybės simbolių nėra daug, o „Michelin“ žvaigždės yra vienas ryškiausių. Tad kuo daugiau tokių restoranų turėsime Lietuvoje, tuo bus geriau – ir ne tik restoranų industrijai bei turizmui, bet ir investiciniam patrauklumui, ir NT rinkai.“ Manome, kad jis teisus, todėl linkime „Michelin Guide“ sąrašui augti, restoranams, gavusiems jų žvaigždę, jos nebeprarasti, o siekiantiesiems žvaigždės – ją gauti. 

Tauro Blaževičiaus papuošalų dizaino studija

Etmonų g. 4, Vilnius +370 614 21433

taurusjewels.com

TAIKOS SU V. PUTINU VĖLIAVOS

Ši nuotraukų kompiliacija iš naujienų portalo Lrytas.lt, nors ir yra ganėtinai išraiški, vis dėlto neatspindi realaus vaizdo, kurį buvo galima matyti prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos dienos priėmime, nes veikėjų, kuriuos galima priskirti prie skleidžiančių Rusijai naudingus naratyvus ar tiesiog turinčių problemų, bet priklausančių G. Nausėdą remiančioms jėgoms, buvo gerokai daugiau, nei būtų galima tikėtis vykstant Rusijos karui Ukrainoje. Užtat daugeliui aktyvių Ukrainos rėmėjų šiame renginyje vietos neliko.

Socialinių tinklų komentuotojai reaguodami į tokį prezidento pasirinkimą arba juo piktinosi, arba džiaugėsi, kad G. Nausėda nepasiduoda demokratinių jėgų spaudimui ir patriotizmo nesieja su oponavimu radikaliems ar prokremliškiems veikėjams arba politinėms jėgoms Lietuvoje.

Iš tiesų viskas yra daug paprasčiau. Akivaizdu, kad prezidento rinkimus G. Nausėda laimėjo todėl, kad buvo susipriešinęs su konservatorių ir liberalų dauguma Seime, ypač su Ingrida Šimonyte ir jos vadovaujama Vyriausybe, todėl būtų labai keista, jei iš karto po rinkimų G. Nausėda nuspręstų, kad vaidinimas baigtas ir galima nebesivarginti demonstruojant draugiškumą radikalioms jėgoms. Visų pirma, rinkimai niekada nesibaigia. Antra, kodėl jis turėtų tai daryti, jei, kaip buvo galima matyti, beveik visi priėmimo dalyviai, net

ir aktyviai ginantys seksualinių mažumų teises ar kovojantys su prokremliškais veikėjais ar antisemitizmu, apsimetė, kad viskas yra gerai – daugelis jų dalinosi nuotraukomis su G. Nausėda ir fone nematė veikėjų, reprezentuojančių Lietuvoje skleidžiamas prokremliškas įtaigas, antisemitizmą ar nomenklatūrinį bebrizmą. O ką jau kalbėti apie žiniasklaidą, kurios vadovai ne tik aktyviai sudalyvavo priėmime, bet ir savo valdomose žiniasklaidos priemonėse daug daugiau dėmesio skyrė tam, kad I. Šimonytė Seime neperskaitė sveikinimo kalbos, nors to neprivalėjo daryti, nei tam, kad jie patys prezidentūroje šventė su veikėjais, kurių demonstruojamas vertybes ir daromą įtaką sako smerkiantys.

Norint suprasti, kaip tai įmanoma, į vykstančius procesus reikia pažvelgti kiek globaliau. Matant, kaip galingai į valdžią žengia Donaldas Trumpas, deklaruojantis, kad sieks taikos su Vladimiru Putinu, tikriausiai nereikia stebėtis, kad D. Trumpą nešanti galia gali pasiekti ir Lietuvą. Taigi, į Rusijai naudingus naratyvus skleidžiančių veikėjų gausą G. Nausėdos priėmime vertėtų žvelgti kaip į aukštai iškeltas taikos su V. Putinu vėliavas, simbolizuojančias, kad nors mes užsienyje oficialiai ir garsiai teigiame, kad remiame Ukrainos kovą iki pergalės, iš tiesų jau esame pasiruošę tokiai taikai, kokią Ukrainai paruošė D. Trumpas. 

V. Putinas pasiekė dugną. Svarbu, kad jame ir liktų

Šiaurės Korėja turėjo būti radikalios beprotiškos diktatūros simbolis, kuriuo Rusija ir Kinija gąsdintų demokratijas ir save pristatytų kaip daug geresnę alternatyvą, su kuria Vakarams verta bendradarbiauti.

Būtent todėl Vladimiras Putinas net 24 metus nesilankė Šiaurės Korėjoje, stengėsi laikytis kuo atokiau ir kurti pažangesnio bei geresnio diktatoriaus įvaizdį. Deja, jo paties pradėtas kruvinas karas Ukrainoje viską pakeitė ir privertė nusileisti į tą patį dugną, kuriame murkdosi Kim Čong Inas ir jo režimas.

Sutikime: vaizdas, kurį matome, yra apgailėtinas, bet kartu ir keliantis nerimą. Apgailėtinas, nes matome du nuožmius, kruvinus diktatorius, kurie koncentruodami valdžią į savo rankas prisidengia kova su supuvusiais Vakarais, tačiau pozuoja prieš fotoobjektyvus tuose pačiuose Vakaruose, konkrečiai –Vokietijoje, pagamintame limuzine. Keliantis nerimą, nes jei geriausi V. Putino draugai yra Šiaurės Korėja ir Iranas, didžiausia grėsmė kyla šalia šios trijulės esančioms demokratijoms – Pietų Korėjai, Japonijai, Izraeliui ir Europai, taigi – ir Lietuvai. Būtent todėl labai svarbu, kad demokratijos padarytų viską, kas įmanoma, kad susilpnintų V. Putino režimą ir šis ilgam pasiliktų savo paties pasiektame dugne. 

PER PASAULĮ RITASI NAFTOS

FINANSUOJAMA RADIKALIZMO BANGA

Apie 10 trln. JAV dolerių – mažiausiai tiek iki 2040-ųjų gali netekti naftos korporacijos, jei su naftos vartojimu bus kovojama tvariai, ryžtingai ir išmintingai, jei bus ne tik užtikrinamos mažesnės naftos kainos ir mažinama tarša, bet ir pakirstos Vladimiro Putino režimo galimybes finansuoti pasirengimą kitam karui Europoje. Be jokios abejonės, Lietuvai tai turėtų būti ypač aktualu, nes kitas taikinys galime būti mes.

Tai suvokiant neturėtų stebinti, kad visame demokratiniame pasaulyje stiprėja radikalios jėgos ir autokratinė lyderystė. Ši banga dažniausiai vertinama kaip natūrali arba kaip finansuojama Rusijos, tačiau ignoruojama, kad didžiausia galia, šiandien daranti įtaką demokratijų ateičiai, gali būti susijusi su

trilijoniniu turtu, kurį valdo naftos korporacijos, su jomis dirbantys bankai, jų akcininkai ir partneriai. Ši galia turbūt geriausiai atsiskleidžia matant, kaip beveik visos radikalios jėgos –nesvarbu, ar jos veiktų Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, ar Lietuvoje – priešinasi žaliajai transformacijai ir taip atvirai advokatauja naftai. Pasaulio žiniasklaidoje labai sunku, o Lietuvos –beveik neįmanoma, rasti straipsnių, kuriuose vykstantys globalūs procesai ir Donaldo Trumpo žengimas į Baltuosius rūmus, nuolat pabrėžiant, kad jis yra už naftą, būtų vertinami naftos koncernų interesų kontekste. Net socialiniuose tinkluose, kuriuose pilna įvairių sąmokslo teorijų, ypač apie žaliosios pažangos keliamą pavojų žmonių gerovei, apie naftos koncer-

Pilk pilną, vis tiek niekas nemato.

nų interesus – nė šnipšt, tarsi šie interesai būtų nematomi arba tarsi patys naftininkai ir finansuotų didelę dalį žiniasklaidos priemonių ir būtų užsakę sąmokslo teorijų sklaidą, kad pridengtų save.

Pasauliui susiduriant su vis ryškesniais klimato kaitos padariniais ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje, daugiausia finansuojamam naftos pinigais, toks didžiausią ekonominį interesą daryti įtaką pasaulio ateičiai turinčio naftos verslo vaidmens ištrynimas iš mūsų informacinės realybės ir kritinio mąstymo, švelniai tariant, neatrodo natūraliai.

Tai aiškinti galima įvairiai. Visų pirma, galingiausių valstybių interesais, nebūtinai susijusiais vien tik su naftos korporacijų, kurios galingos ne tik Rusijoje ar Saudo Arabijoje, bet ir demokratinėse valstybėse, tarp jų – ir JAV, ekonominiais interesais. Šios korporacijos ne tik aktyviomis lobistinėmis, bet ir kitomis priemonėmis stengiasi stiprinti ciniškesnes, radikalias, populistines ir oligarchines jėgas, veikiančias politikoje, versle ir informacinėje erdvėje, ir taip kurti aplinką, nepalankią sėkmingai žaliajai demokratijų transformacijai ir leidžiančią išsaugoti savo trilijoninius pelnus.

Vis dėlto neatmestina, kad naftos korporacijų vaidmuo pridengiamas ir siekiant kitų tikslų. Pavyzdžiui, noro vykstant Rusijos karui Ukrainoje, ypač kai Izraelis buvo priverstas įsitraukti į kruviną karą Gazos Ruože su teroristine organizacija „Hezbollah“, neatverti dar vieno kovos su nafta fronto. Galbūt taip stengiamasi neerzinti tokių naftos pertekusių valstybių kaip Saudo Arabija, kuri ir taip gana aktyviai bendradarbiauja su Rusija ir derina veiksmus, kad palaikytų aukštesnes naftos kainas. Tiek Saudo Arabija, tiek ir dalis kitų naftos turtingų valstybių būtų labai nepatenkintos, jei JAV politiką artimiausiu metu reprezentuotų ne D. Trumpas, o žmogus, kuris jų pastangas užsidirbti papildomų trilijonų paleistų vėjais.

Žinoma, neatmestina ir galimybė, kad naftos korporacijų vaidmens toleravimas gali būti susijęs ir su noru balansuoti spaudimą V. Putino režimui: palikti jam deguonies, tiksliau –naftos milijardus, taip didinti jo galimybes žudyti Ukrainos žmones, bet tuo pat metu mažinti galimybę, kad jis puls į desperaciją ir žengs branduolinės beprotybės link. Tai iš tiesų gali būti dar vienas itin ciniškas, bet pragmatiškas veiksnys, lemiantis naftos interesų įtakos šiuo metu pasaulyje vykstantiems procesams ignoravimą. Deja, atsakymo į klausimą, ar naftos interesų įtaka yra ignoruojama, kad būtų galima suformuoti aplinką, palankią sutarti dėl taikos su V. Putinu, ar taikos su V. Putinu siekiu ir noru išsaugoti gerus santykius su naftos turtingomis Rytų valstybėmis pridengiamas naftos korporacijų godumas, vargu ar galime tikėtis. Juk niekas apie tai net neužsimena.

Iliustruoti su naftos interesais susijusių jėgų įtaką demokratinėms valstybėms ir jų vidaus politikai galima ilgai, tačiau vargu ar tai turi prasmės, nes jei žiniasklaida bijo ar negali šios įtakos matyti, jos įvardijimas nieko nepakeis. Čia paminėsime tik vieną, tikėtina, liūdniausią, faktą: D. Trumpo, mūru stojančio už naftą ir naftininkus, rinkimų štabą Lietuvoje įkūrė ir jo vadovu pasiskelbė Petras Gražulis. Taip jis gana nemaloniai priminė, kad JAV įtaka Lietuvoje gali būti įvairi. Apie tai irgi bijome kalbėti, nors tai gali nulemti mūsų šalies ateitį.

Kai kalbama apie galimus pokyčius JAV politikoje ir šios šalies pastangas sudaryti taiką su V. Putinu, aišku viena: kuo labiau ši taika su Rusija bus pažymėta pataikavimo naftai, tuo didesnė bus tikimybė, kad dabartinis karas Ukrainoje tikrai nebus paskutinis. Tai turėtų rūpėti demokratinių valstybių lyderiams, ypač mums, esantiems pasienyje su V. Putino Rusija. Taigi, būtų pats metas Lietuvoje pamatyti dramblį kambaryje ir patiems žengti bei skatinti demokratijas sparčiau žengti tvarios žaliosios transformacijos bei naftos vartojimo mažinimo keliu, kad kartu sukurtume saugesnę ateitį Europai. Na, ir jokiu būdu netapti tais, kurie velkasi paskui Europos Sąjungos direktyvas ir laukia, kada naftos milijardai padės V. Putinui pasiruošti naujam karui, šįkart – Lietuvoje. 

ARTĖJA UŽTROLINTOS DEMOKRATIJOS ŠVENTĖ

Jokios teigiamos informacijos apie Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės veiklą, tik nuolatinis kritiškos ar neigiamos informacijos srautas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Tai – tipiškas dienos vaizdas mūsų žiniasklaidos ir socialinių tinklų informacinėje realybėje, tad nereikėtų stebėtis, kad prezidento rinkimų antrame ture I. Šimonytė buvo sutriuškinta dar didesniu skirtumu nei prieš penkerius metus, o į Europos Parlamentą sugrįžo Valdemaras Tomaševskis, be to, jame Lietuvą reprezentuos ir savo intelektą bei vertybinę orientaciją demonstruos ir Petras Gražulis.

Taip neturėtų būti ir daugelyje valstybių taip nėra, nes jose, tarkim, JAV, žiniasklaida atstovauja stipriausioms politinėms jėgoms, suformuoja galingus informacinius blokus ir jų visuomenei daroma įtaka yra panaši, todėl rinkimai laimimi poros, o ne 50 proc. skirtumu. Arba verslo ir politikos elitas bei šviesuomenė nuolat rūpinasi, kad žiniasklaida objektyviai informuotų visuomenę apie mus supančią realybę, o informacinė erdvė bei švietimo sistema nuolat edukuotų visuomenę ir padėtų jai suvokti ekonomikos procesus, todėl didesnė dalis piliečių rinkimuose balsuotų už pažangą, o ne iš pykčio. Bet taip yra Danijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, tačiau ne Lietuvoje. Pas mus į tokius niekus kaip objektyvus visuomenės informavimas, neigiamos ir teigiamos informacijos balansavimas stengiantis atspindėti realybę ir visuomenės ekonominis švietimas visiems nusispjauti. Lietuva buvo ir yra valdoma susipriešinimo bei pastangų šį susipriešinimą suvaldyti, kad daugelis žmonių, į rinkimus ateinančių bausti, balsuotų taip, kad rinkimus laimėtų bent jau labai tiesiogiai su Rusija nesusiję politikai ir politinės jėgos, tarkim, buvę komunistai ar su vietiniais oligarchais susijusios politinės jėgos.

Būtent tai lemia, kodėl žiniasklaidoje dominuoja ne pastangos visuomenei pateikti objektyvią informaciją ir ją šviesti, o pastangos valdyti visuomenę – nuolat šerti negatyvu ir taip

prisijaukinti. Tai tikrai nėra gerai, nes visų pirma tai iškreipia demokratijos funkcionavimą ir nulemia rinkimų baigtį. Dar blogiau, kad tai gerokai sumažina Lietuvos galimybes įgyvendinti būtinas reformas, kurios stiprintų valstybę ir padėtų kurti saugią ateitį. Juk pasinaudojant susipriešinimu valdyti visuomenę ir laimėti rinkimus daug lengviau nei vėliau supriešintą visuomenę suvienyti pažangai.

Kodėl apie tai rašome šiame mūsų žurnalo numeryje? Juk kada nors, tarkim, Nepriklausomybės ketvirtą dešimtmetį, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, Lietuvos elitas, demokratiniai verslo ir politikos lyderiai bei šviesuomenė turėtų prisiimti atsakomybę už mūsų šalies informacinę erdvę ir piliečių telkimą pažangai. Jei per šiuos rinkimus ką nors pakeisti jau nebeįmanoma ir belieka tikėtis, kad didžiausią įtaką savo rankose sukoncentruos prezidentas Gitanas Nausėda ir jį remiančios jėgos, tai dar nereiškia, kad nebėra prasmės šią informacinę aplinką keisti. Dar ir kaip yra, nes tai darys įtaką ir G. Nausėdos antrosios kadencijos, ir naujojo Seimo, ir naujosios Vyriausybės vykdomai politikai. Tad kuo palankesnė susipriešinimui ir kuo mažiau orientuota į pažangą bus informacinė aplinka, tuo sunkiau bus demonstruoti lyderystę siekiant Lietuvai svarbių tikslų. Labai tikėtina, kad tokiu atveju Seime ir vėl turėsime daug daugiau politinius oponentus tiriančių komisijų nei kokybiškai parengtų Lietuvai svarbių reformų projektų. Pabrėžiame, kad tai vyks Rusijos karo Ukrainoje metu, kai nuolat skamba įspėjimai, kad jei norime saugios ateities, privalome stiprinti savo valstybę. Vadinasi, su tokia realybe susitaikyti neturime teisės. Tad ir neturėtume kaip toje pasakoje, kur pusnuogis imperatorius žygiavo per miestą ir visi gėrėjosi jo naujais drabužiais, aikčioti ir gerėtis žvelgdami į su žiniasklaidos pagalba iš susipriešinimo su oponentais pagamintus drabužius, jei po jais matyti nuogas ekonomikos, socialinės ir gynybos politikos kūnas. Verčiau paprašykime apsirengti. 

KAMALA HARRIS GALI PERRAŠYTI JAV

IR PASAULIO ISTORIJĄ

Pirmoji moteris istorijoje, galinti tapti JAV prezidente. Pirmoji indoamerikietė iš emigrantų šeimos. Negana to, 20 metų jaunesnė už Donaldą Trumpą, kurio pagrindinis arkliukas kovojant su Joe Bidenu buvo amžius, mat dabartinis JAV prezidentas trejais metais už jį vyresnis, lėtesnis ir silpnesnis. Į kovos areną įžengus Kamalai, situacija pasikeitė kardinaliai. Vis dėlto teigti, kad rinkimai jau nulemti, dar anksti, nes šiuose rinkimuose, atsižvelgiant į tai, kokios ekonominės ir geopolitinės galios kovoja, ginklai tiesiogine šio žodžio prasme naudojami visa galia. Tad nors anksčiau prognozavome, kad rinkimus turėtų laimėti demokratų kandidatas, šiame numeryje daugiausia dėmesio skyrėme D. Trumpo keliamam pavojui, nes jis didesnis, o metiniame numeryje, tikimės, turėsime pagrindo rašyti apie K. Harris galimybę perrašyti pasaulio istoriją.

IZRAELIS

PAVYZDINGAI RIMTAI

Kaip teigiama, šimtai tūkstančių žydų ultraortodoksų susirinko į protestus prieš Aukščiausiojo Teismo sprendimą, nurodantį vyriausybei juos šaukti į kariuomenę. Šiuo sprendimu buvo panaikinta nuo pat valstybės įkūrimo jiems taikyta išimtis, leidžianti išvengti karo prievolės.

Negana to, kaip informavo žiniasklaida, Izraelio vyriausybė nusprendė nuo 32 iki 36 mėnesių pailginti vyrų privalomosios karinės tarnybos laiką. Ši tvarka galios ateinančius aštuonerius metus – būtent tiek laiko, anot mūsų redakcijos, truks pavojingiausias laikotarpis, kai gali grėsti nauji karai.

Vis dėlto šiuo atveju labai svarbu matyti, kokie ryžtingi, stiprūs ir svarbūs sprendimai priimami Izraelyje, nes tai matydami galime suvokti, kokie neryžtingi ir pavojingai nepakankami sprendimai, kalbant tiek apie šauktinius, tiek apie visuotinę gynybą, tiek apie gynybos finansavimą, priimami Lietuvoje.

GRAIKIJAI E. MUSKO ROBOTŲ NEREIKĖS – UŽTEKS GRAIKŲ

Nuo šių metų liepos 1 d. Graikijoje įsigaliojo naujas įstatymas, leidžiantis tam tikruose sektoriuose darbdaviams įteisinti šešių dienų darbo savaitę. Tai skamba šiurpokai, ypač kai Lietuvoje viena populiariausių temų, susijusių su darbo rinka, yra legenda apie masinį darbuotojų perėjimą prie keturių ar net trijų dienų darbo savaitės. Beje, tai jau yra įvykę, jei kalbame apie aukščiausio lygio specialistus, o mažesnę pridėtinę vertę kuriančiuose ar rimtesnių konkurencinių iššūkių patiriančiuose verslo sektoriuose situacija nesikeičia. Ir negali keistis, ir nesikeis, jei technologinė pažanga nebus derinama su visuomenės švietimu ir socialinės sistemos pažanga. Be šių komponentų nei Graikijoje, nei Lietuvoje robotai netaps tais, kurie daugeliui žmonių padės dirbti keturias ar tris dienas per savaitę – veikiau jie bus tie, kurie padės tapti bedarbiais arba išmokys dirbti šešias dienas per savaitę ir leis viltis, kad valdžioje esantys trumpistai leis bent sekmadienį pailsėti.

DĖL DI „NVIDIA“ TAPO VERTINGIAUSIA PASAULYJE

3,34 trln. JAV dolerių

Birželį mikroschemų gamintoja „Nvidia“ tapo vertingiausia pasaulio bendrove – pasiekė 3,34 trln. JAV dolerių vertę ir aplenkė tokias gigantes kaip „Apple“ ir „Microsoft“. Toks šios bendrovės spurtas siejamas su lūkesčiais, susijusiais su dirbtiniu intelektu

(DI), ir bendrovės dominavimu DI plėtrai būtinų lustų gamyboje. Anot „Nvidia“ vadovo Chriso Penrose’o, tai 30 uolaus darbo metų rezultatas, ir tai – tik pradžia. Su tuo sutikti galima tik iš dalies: neabejojame DI potencialu, tačiau nereikėtų nuvertinti ir galimybės, kad šiandien viltys, susijusios su DI, suformavo investicinį burbulą ir vieną dieną jis gali išsileisti. Tiesa, kada ši diena galėtų ateiti, rimtesni ekspertai bent kol kas prognozuoti nedrįsta.

KINIJA Į PERGALĘ PRIEŠ „DAS AUTO“ INVESTAVO 230 MLRD. JAV DOLERIŲ

Praeitais metais Kinijos gamintojai pirmą kartą pardavė daugiau naujų automobilių (13,4 mln.) už JAV gamintojus (11,9 mln.). Lyderystę ir toliau išlaiko Japonijos gamintojai – jie pardavė 23,59 mln. naujų automobilių. Kinijos automobilių pramonės proveržis yra labai stiprus būtent elektromobilių kūrimo ir gamybos srityje. Tai neturėtų stebinti, nes, pasak JAV analitikų, per kiek daugiau nei dešimtmetį Kinija išleido daugiau nei 230 mlrd. JAV dolerių, kad paskatintų globalią savo šalies elektromobilių gamintojų lyderystę. Tad jei ne šiemet Kinijos gamintojams įvesti Europos Sąjungos ir JAV mokesčiai, labai tikėtina, kad po dešimties metų demokratinių valstybių automobilių pramonė, kaip ir Vokietijos „Das Auto“, gulėtų ekonominiuose griuvėsiuose. Šiandien demokratijos dar turi galimybę pasipriešinti tokiai ateičiai. Manytume, kad tai ir turėtų daryti, priešingu atveju teks ne tik priprasti prie vaizdo, kurį matėme per Europos futbolo čempionatą, kai žaidžiant Vokietijos komandai reklamos Vokietijos stadione vis

URSULOS VON DER LEYEN

LAUKIA SUNKI KADENCIJA

Rusijos karas Ukrainoje, buksuojanti Europos Sąjungos (ES) ekonomika, auganti įtampa su Kinija ir gresianti įtampa su JAV, jei į valdžią grįžęs Donaldas Trumpas nuspręs papildomais muitais apkrauti ir prekybą su sąjungininkais. Be to, D. Trumpo pergalės atveju ES Ukrainai, tikėtina, turės padėti daugiau, o Rusijos ir kitų jėgų finansuojami radikalai Europoje siaus ir trukdys vis drąsiau. Vis dėlto visi šie iššūkiai artimiausiais metais ES gali laukti nepriklausomai nuo to, kas būtų tapęs Europos Komisijos pirmininku, todėl labai svarbu, kad, nepaisant radikalių ir prokremliškų jėgų stiprėjimo kai kuriose ES valstybėse, Europos Parlamentas 401 europarlamentarui balsavus „už“ (didesnis skaičius balsų nei 2019 m.) patvirtino Ursulos von der Leyen kandidatūrą antrajai Europos Komisijos pirmininko kadencijai. Taigi, galima teigti, kad U. von der Leyen laukia sunki, iššūkių pilna kadencija, tačiau bent jau galima pasidžiaugti, kad su jos lyderyste juos išgyventi ir gal net sustiprėti ES bus lengviau.

primindavo, kad būtent Kinija pirmauja elektromobilių srityje, bet ir patirti didelių ekonominių nuostolių.

JAV AUGA NT DRAUDIMO KRIZĖ

Ironiška, kad tuo metu, kai į pergalę rinkimuose Donaldas Trumpas žygiuoja aukštai iškeltomis kovos su atsinaujinančių išteklių energetika ir elektromobiliais vėliavomis, o jo bendražygiai dar aktyviau už jį neigia klimato kaitą ir planuoja reformuoti, privatizuoti ar tiesiog išvaikyti visas su gamta ir klimato kaita susijusias organizacijas, vis daugiau amerikiečių susiduria su klimato kaitos išrašomomis sąskaitomis.

Daugybė JAV solidžių žiniasklaidos priemonių šiemet atkreipė dėmesį į tai, kad dėl dažnėjančių gaisrų ir tornadų vis daugiau NT draudžiančių bendrovių patiria nuostolių ir traukiasi iš regionų bei valstijų, kuriose klimato kaitos neigiama įtaka yra didžiausia. Be to, daliai gyventojų itin sunku rasti, kas apdraus jų būstą, tad NT draudimo kaina tuose regionuose kelis kartus viršija JAV vidurkį, o NT vertė krenta. Šiandien tai turėtų kelti nerimą, nes, atsižvelgiant į D. Trumpo politiką, labai tikėtina, kad klimato kaitos ir draudimo krizės mastas artimiausiais metais didės ne tik JAV, bet ir už jų ribų.

MAISTO PARDUOTUVĖSE –PIENAS, „BULKA“ IR KULKOS

Pasikėsinimo į Donaldą Trumpą fone kaip vieną, nors ne itin reikšmingą, bet simboliškai svarbią žinią reikėtų vertinti tai, kad bent keliose JAV valstijose jau artimiausiu metu maisto prekių parduotuvėje perkant pieną, varškę ar sūrį bus galima įsigyti ir kulkų.

Parduotuvėse leista statyti kulkomatus, kurie, kaip teigiama, naudodami dirbtinio intelekto technologiją ir veido atpažinimo programinę įrangą, galės tiksliai nustatyti pirkėjo tapatybę ir parduoti jam amunicijos. Ginklų pramonės lobistai to siekė jau seniai, tad labai simboliška, kad savo tikslą jie pasiekė būtent tais metais, kai buvo pasikėsinta į buvusį ir, tikėtina, būsimą JAV prezidentą, o kino teatrus pasiekė filmas, įspėjantis apie naujo pilietinio karo grėsmę.

„TRUMPISTINĖ“ POLITIKA LIETUVOS MOTERIMS KAINUOJA GYVYBĘ

Liepos 10 d. pranešta, kad per keletą dienų dėl smurto artimoje aplinkoje mirė trys moterys. Ta proga Lietuvos žiniasklaida prisiminė, kad mūsų šalyje smurtą artimoje aplinkoje yra patyrusi kas trečia moteris, tačiau su daug didesniu užsidegimu kovojama su Stambulo konvencija, kurios tikslas – kova su smurtu prieš moteris, nei su pačiu smurtu. Deja, žiniasklaida, tikriausiai nenorėdama temdyti Gitano Nausėdos inauguracijos šventės, nedrįso pareikšti, kad tokia situacija nėra atsitiktinė. Juk kaip ir daugelyje kitų pažeidžiamesnių demokratijų, taip ir Lietuvoje visų pirma Rusijos draugų tikslingai skleidžiamos įtaigos, visuomenę ir ypač krikščionis tikslingai supriešinančios su pilietine demokratija ir piliečių teisėmis. Be jokios abejonės, visų pirma su seksualinių mažumų teisėmis, tačiau nukenčia ir moterys. Jų gyvybės „užtrumpintoje“ Lietuvos elito ir krikščionių vertybinėje aplinkoje vertos gerokai mažiau nei galimybė kartu su Rusijos draugais riboti seksualinių mažumų pilietines teises.

4 PROC. BVP GYNYBAI KOL KAS NETAPO REALYBE

Svarbiausias Rusijos karo Ukrainoje procesas, kuris turėtų keisti ir stiprinti Lietuvos valstybę, be jokios abejonės, yra susijęs su gynybos stiprinimu ir finansavimo didinimu. Tai padaryti nėra lengva tiek dėl informaciniame lauke veikiančių destrukcinių jėgų, tiek dėl būtinybės tuo pat metu stiprinti Lietuvos ekonomikos augimą, šviesti ir vienyti šalies elitą bei visuomenę ir įgyvendinti atsakingą mokesčių reformą.

Deja, tokio kompleksinio veikimo šiandien Lietuvoje galia itin maža. Būtent dėl šios priežasties stebėdami verslo ir startuolių iniciatyvą „4 procentai“ stengėmės bent kelis kartus įspėti, kad be papildomų pastangų kovojant su destrukcine įtaka ir šviečiant bei telkiant visuomenę pažangai ši akcija virs tik savireklamai skirtu veiksmu, prie kurio galės pasišildyti verslo ir politikos atstovai, bet ne 4 proc. gynybai. Dar blogiau: net vadovaujant provakarietiškai centro dešinės koalicijai karo Ukrainoje metais nesugebėjome sutarti dėl tvaraus ir ilgalaikio gynybos finansavimo, kuris siektų bent 3 proc. BVP. Tai verčia su nerimu žvelgti į ateitį ir tikėtis, kad po rinkimų Seime nedominuos prokremliški veikėjai, o Lietuvos verslo lyderiai ir startuolių kūrėjai vis dėlto suvoks, kad su „pakazucha“ Lietuvos pažangai nesuvienysi.

TIKRASIS LIETUVOS ELITAS, KURĮ PRIVALOME GINTI

Kanados lietuvių gydytojai odontologai ir filantropai Angelė ir Sigitas Kazlauskai paliko 7 mln. Kanados dolerių (apie 4,7 mln. eurų) filantropiniam Vilniaus universiteto (VU) neliečiamojo kapitalo fondui. Po jų aukos fondo vertė padvigubėjo. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad tai yra tikro nacionalinio Lietuvos elito vardo vertas poelgis. Deja, Lietuvos žiniasklaidoje jis taip įvardytas nebuvo.

Labai svarbu atvirai pripažinti, kad Lietuvos informacinė erdvė, tikėtina, sąmoningai nerašo apie tai, koks turi būti tikrasis Lietuvos elitas. Šis epitetas nevartojamas nei minint Angelės ir Sigito veiklą, nei rašant apie gyvybes už mūsų laisvę paaukojusius Lietuvos partizanus, nei prisimenant visą savo turtą valstybei stiprinti paaukojusius brolius Vileišius. Tai labai pavojinga ir šio proceso ignoruoti neturėtume, nes jei už laisvę kovojantį elitą, kuris Lietuvai aukojo ne tik savo turtą, bet ir gyvybę, leisime pakeisti elitu, palankiu valdžiai ar tuo labiau godžiu garbės ir pinigų, skęstančiu prabangoje ir tuštybėje, elitą gal ir turėsime, tačiau valstybės su tokiu elitu galime ir netekti.

TVIRTAS ŽINGSNIS Į ENERGETINĘ NEPRIKLAUSOMYBĘ

Liepos viduryje savo „Linkedin“ paskyroje energetikos ministras Dainius Kreivys rašė: „Paliekame BRELL. Atrodo, vos pora lapų ir keli parašai, bet už jų – daug metų kruopštaus politinių žingsnių ir resursų planavimo, ilgų derybų, skaičiavimų ir įtikinėjimų, gąsdinimų ir šantažo, ne visada paprasto projektų įgyvendinimo ir, aišku, visada tvirto žinojimo, kad taip, kaip tapome ES ir NATO dalimi, tapsime Europos elektros sistemos dalimi. Šiandien Baltijos šalių operatoriai pasirašė dokumentą, kuriuo BRELL sutarties šalys jau

oficialiai informuojamos apie sprendimą nebepratęsti sutarties. Vasarį – bendras Baltijos šalių izoliuoto darbo bandymas ir atsijungimas.“

Prie šių ministro žodžių verta pridurti tik tai, kad pastaraisiais metais buvo realizuotas milžiniškas proveržis vystant Lietuvos energetiką, o atsijungimas nuo BRELL yra šio proveržio kulminacija. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad kovai su Rusijos dujų ir elektros čiuptuvais einant į pabaigą lieka paskutinė ir sunkiausia kova – su nafta. 

D. TRUMPAS GRĮŽTA. AR TURIME PRADĖTI

RUOŠTIS TREČIAJAM PASAULINIAM KARUI?

Tai, kas dar prieš pusmetį galėjo atrodyti kaip sunkiai tikėtinas ir gana baugus sapnas, – antroji Donaldo Trumpo kadencija JAV prezidento poste, – nepaisant visų jam iškeltų bylų gali tapti realybe. Po tragiško Joe Bideno pasirodymo debatuose ir aiškiai matomų ženklų, kad dabartinio JAV prezidento amžius pradeda daryti įtaką jo gebėjimams, tapo akivaizdu, kad jei demokratai nori sustabdyti D. Trumpą, turi susitvarkyti su labai rimtomis problemomis. Tragiškomis jas pavertė jaunojo respublikono kulka, kliudžiusi

D. Trumpui ausį ir pravėrusi duris į pergalę artėjančiuose rinkimuose.

Tiesa, J. Bideną rinkimuose pakeitusi Kamala Harris turi realių galimybių juos laimėti, tačiau atsižvelgiant į tai, kokios jėgos suinteresuotos, kad laimėtų D. Trumpas, būtų klaida per anksti pulti džiaugtis jos pergale, tuo labiau kad apie Donaldą rašome ne todėl, kad jis laimės, o todėl todėl, kad jis turi didesnes galimybes laimėti, o todėl, kad su jo pergale siejamos grėsmės labai aktualios mūsų valstybei. Tarkim, galimybė, kad D. Trumpo politika sukels Trečiąjį pasaulinį karą, kelia nerimą labai daug žmonių visame pasaulyje. Mums Lietuvoje nerimą turėtų kelti ir jo politikos įtaka mažesnių karų formavimuisi, ypač jei po jų Lietuva virstų kapinėmis.

Būtent šios grėsmės ir verčia į D. Trumpą, bandantį grįžti į galingiausios valstybės vadovo postą, žvelgti atidžiau ir pasiaiškinti, kokią politiką jis simbolizuoja, kieno interesus reprezentuoja ir ar pagrįstos prielaidos, kad jo pergalė didins naujo karo, gal net ir pasaulinio, galimybę.

Taikos ar Trečiojo pasaulinio karo nešėjas?

Beje, klausantis D. Trumpo gali susidaryti įspūdis, kad viskas yra priešingai ir jis vienintelis gali užtikrinti taiką ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Reaguodamas į nuolatinius kaltinimus, esą jo politika pasaulį nuves prie globalaus karo, pastaruoju metu D. Trumpas labai aktyviai pradėjo akcentuoti, kad būtent jis sustabdys Trečiąjį pasaulinį karą. Dėl to tikrai galima pasiginčyti, nes būtent tai, kokią politiką jis simbolizuoja, ir net tai, kaip jis ketina stabdyti karą Ukrainoje, geriausiai atsako į klausimą, kodėl

būtent jis yra tiesiausias kelias dar vieno pasaulinio karo link.

Pradėkime nuo to, kad D. Trumpas yra aršiausias naftos pramonės šalininkas, nuolat pabrėžiantis, kad žalioji energetika ir elektromobiliai yra blogis ir kad JAV turi išnaudoti savo naftos išteklius,

Be jokios abejonės, tai yra galingiausias veiksnys, formuosiantis kito karo neišvengiamybę. Jei JAV, užuot skatinusios sparčią pažangą ir taip padėjusios demokratijoms stabdyti į technologinę pažangą besiorientuojančią Kiniją, šią pažangą lėtins, nes gins naftos koncernų paja-

kad užsidirbtų. Tai suponuoja, kad jo politika bus gerokai palankesnė naftos koncernams, o ne žaliajai pažangai, taršos mažinimui, klimatui ir demokratijoms, kurios naftos neturi, o dėl tokios D. Trumpo politikos už ją turės mokėti daugiau. Užtat nemažai naftos turtingų diktatūrų, tarp jų – ir labiausiai kariauti linkusi Vladimiro Putino, dėl tokios politikos uždirbs papildomus šimtus milijardų. Taigi, daugelis demokratijų, užuot besidžiaugusios spartesne pažanga, mokės didesnes sąskaitas, o Rusija gaus lėšų pasirengti naujam karui.

mas, tai ne tik pamaitins karines V. Putino ambicijas, bet ir sudarys palankesnes sąlygas Kinijai tapti dominuojančia technologine valstybe, o šios šalies globalią plėtrą JAV ir jų sąjungininkės galės stabdyti tik muitais, sankcijomis ir kitomis priemonėmis. Kuo galingiau globali konkurencija su Kinija bus pakeista Kinijos stabdymu išnaudojant JAV ir demokratijų ekonominę galią, tuo didesnė bus tikimybė, kad Kinija ryšis šią situaciją spręsti panašiai kaip Rusija, tai yra karu. Taip dėl D. Trumpo politikos naujas demokratijų karas su Rusija, Kinija ar

su abiem taps labai realus, o ilgainiui gali tapti ir neišvengiamas.

Karą Ukrainoje stabdys „droždamas“ demokratijas

Žvelgiant dar giliau ir stengiantis suvokti D. Trumpo politikos įtaką, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jos išskirtinis bruožas nėra tik cinizmas neigiant klimato kaitą ir ginant naftos koncernų trilijoninius pelnus, taip silpninant naftos neturinčias demokratijas ir stiprinant diktatūras, visų pirma Rusiją. Nereikėtų užmiršti ir ketinimų greitai užtikrinti taiką Ukrainoje priverčiant Volodymyrą Zelenskį atiduoti V. Putinui didelę dalį Ukrainos teritorijos. Negana to, dabartinio JAV prezidento J. Bideno politika buvo susijusi su JAV pastangomis stiprinti ir vienyti demokratijas spaudžiant diktatūras – tiek Rusiją, tiek ir Kiniją, o D. Trumpo išskirtinumas tas, kad jis ruošiasi apmokestinti visus, net ir JAV sąjungininkus. Savo rinkimų strategijoje ir retorikoje jis tai pateikia kaip rūpinimosi JAV ekonomine galia ir piliečių

interesais simbolį, nors JAV galia visų pirma paremta tuo, kad jos turi daug sąjungininkų, o ne tuo, kad juos „drožia“.

po Jungtinės Valstijos bus daug labiau linkusios savo sąjungininkes melžti, o ne ginti. Tai ne visada yra blogai – pri-

Tai yra JAV, kurias skaudu matyti, bet kurios egzistuoja ir kurių simbolis yra D. Trumpas, vykstant Rusijos karui Ukrainoje giriantis V. Putiną, susitinkantis su V. Orbánu aptarti taikos ir Ukrainos teritorijų Rusijai atidavimo, viceprezidentu paskiriantis J. D. Vance’ą – vieną aršiausių Ukrainos rėmimo oponentų, o Respublikonų konvencijoje, kurioje buvo nominuotas, ant scenos stovintis kartu su V. Putiną kalbinusiu ir iki ausų išsišiepusiu Takeriu Carlsonu. Liūdna matyti, kad jis renkasi tokius draugus, nors nesunku suprasti: juk D. Trumpo pagrindinė sąjungininkė yra nafta, o visi šie veikėjai tėra priemonė, padedanti nugalėti demokratines jėgas, gauti valdžią ir atlikti pareigą savo pagrindinei sąjungininkei. Vis dėlto baugu, kad visi tai mato, bet beveik niekas apie tai nekalba, todėl nafta išlieka šešėlyje tarsi tamsi, bet nematoma galia, galinti nulemti žmonijos ateitį.

Tiksliai pasakyti, kurie D. Trumpo pareiškimai skirti rinkimams, o kurie jo pergalės atveju bus realizuoti, neįmanoma. Akivaizdu tik tai, kad D. Trumpo politika demokratijoms nieko gero nežada. Kai jis teigia, kad parama Ukrainai turi rūpintis Europa, nes JAV turi ruoštis stabdyti Kiniją, tačiau tuo pat metu aiškina, kad Taivanas turėtų sumokėti JAV už savo apsaugą nuo Kinijos, tampa akivaizdu, kad D. Trum-

siminkime D. Trumpo spaudimą didinti gynybos finansavimą, tačiau tokios politikos visuma – apmokestinimas už naftą, apmokestinimas už prekybą ir apmokestinimas už gynybą – manytume, akivaizdžiai demonstruoja, kad D. Trumpo pasaulis bus daug naudingesnis autokratijoms ir joms draugiškoms jėgoms, o ne demokratijoms. Tikėtina, kad pastarosios bus ginamos mažiau, o melžiamos tvirčiau, užtat ►

autokratinėms valstybėms formuosis aplinka, palankesnė veikti globaliai –komercinantis JAV lyderystei jos galės stiprinti savo globalią įtaką, ieškoti naujų sąjungininkų, net plauti savo įvaizdį. Beje, D. Trumpas tai pradeda daryti ir savo pareiškimais, kuriuose nuolat išaukština kruviniausius diktatorius.

Viena pastarųjų panegirikų autokratams nuskambėjo jau po liepos 14 d. įvykusio pasikėsinimo, kai sakydamas kalbą viename iš savo rinkimų renginių D. Trumpas pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos prezidentas Si Dzinpingas yra sumanūs

po pasikėsinimo, liepos 20 d., jo viešai paskelbta informacija, kad Si Dzinpingas jam parašė palaikančią žinutę, tad D. Trumpas jį pavadino nuostabiu ir pagyrė už tai, kaip jis užtikrina „1,4 mlrd. žmonių kontrolę geležiniu kumščiu“.

Pasaulis taps panašesnis į buvusį prieš Antrąjį pasaulinį karą

Prisimenant tamsiausius žmonijos laikus, vertėtų paminėti, kad demokratinis pasaulis buvo didesnis ir galingesnis už nacistinę Vokietiją ir jos sąjunginin-

D. Trumpas savo, o jei laimės rinkimus, tai ir JAV valstybės, Rusijai palankias nuostatas formuoja kaip būtinybę ruošiantis galimam konfliktui su Kinija. Vis dėlto tai yra melas, nes toks JAV veikimas konflikto su Kinija galimybės nesumažins, užtat V. Putino režimui leis sustiprėti ir pasiruošti naujam karui. Belieka manyti, kad ruošimasis karui su Kinija tėra pretekstas vykdyti politiką, naudingą Rusijai ir naftos korporacijoms. Su tuo demokratinių valstybių šviesuomenė ir lyderiai, bent jau tie, kurie save vertina kaip demokratiškus ir patriotiškus, susitaikyti neturėtų. Priešingu atveju šimtų tūkstančių Ukrainos didvyrių, kurie žuvo ar buvo suluošinti, kančios neiškovos mums taikos, tik leis galingiesiems užsidirbti iki kito karo.

ir tvirti lyderiai, mylintys savo valstybes. Prisiminkime ir kiek senesnį šokiruojantį D. Trumpo pareiškimą, nuskambėjusį jau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. 2022 m. kovą jis pagyrė V. Putiną už protingumą: „Manęs paklausė, ar V. Putinas protingas. Taip, V. Putinas protingas.“

Vis dėlto D. Trumpo požiūrį į demokratijos ir autokratijos santykį, mūsų nuomone, geriausiai atspindi jau

kus, o jei būtų veikęs ryžtingai ir vieningai, tikriausiai būtų įveikęs tiek ją, tiek ir komunistinę Rusiją. Deja, augant nacistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos keliamai karinei grėsmei, demokratijos, švelniai tariant, veikė itin pasyviai – nepersistengė nei ginkluotis, nei vienytis. Štai kodėl beveik visa Europa gana greitai atsidūrė po Adolfo Hitlerio padu, o vėliau demokratijos turėjo vienytis ir remti Rusijos komunistus. Tai ir lėmė,

kodėl beveik pusė Europos, taigi – ir Lietuva, po karo atsidūrė Josifo Stalino letenose.

Nė vienam sveiko proto žmogui tikrai nesinorėtų, kad istorija pasikartotų, tačiau taip nutikti gali, nes D. Trumpo kuriamas nafta, egoizmu, godumu ir galia paremtas pasaulis vargu ar bus palankus stipriai demokratinei lyderystei, kuri skatintų ryžtingai veikti ir užkirsti kelią istorijos pasikartojimui. Taigi, galime neabejoti, kad Rusija ir Kinija ruošis naujam karui, o D. Trumpo dominuojamas pasaulis bus daug labiau užsiėmęs tuo, kaip kuo daugiau užsidirbti, o ne vienysis ir stabdys diktatūras. Beje, jei jau prakalbome apie uždarbį, būtina paminėti, kad D. Trumpas šiuo atveju yra gana nuoseklus: kaip „droždamas“ demokratijas ketina rūpintis taikia ateitimi, taip mažindamas mokesčius turtuoliams žada pasirūpinti Amerikos dirbančiais piliečiais.

Tokių D. Trumpo politiką formuojančių intencijų, tarp kurių dominuoja rūpinimasis stambiuoju kapitalu, derinys lemia, kad tikslingo rūpinimosi, kaip užkirsti kelius kitiems karams ar tuo labiau kaip dosniai remti sąjungininkus, kad jie būtų saugūs, net negali būti, nes tai trukdytų siekti pirminio tikslo – rūpintis kapitalo augimu. O tai turės įtakos visam pasauliui. Tai kuo puikiausiai galime matyti ne tik Viktorui Orbánui blaškantis tarp V. Putino ir D. Trumpo su taikos, tiksliau – Ukrainos padalijimo, planu ar Indijos premjerui savo pirmuoju užsienio vizitu po pergalės rinkimuose pasirinkus Rusiją, bet ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių, tarp jų – ir Lietuvoje. Kai kalbama apie demokratijų modernizavimą ir stiprinimą, mūsų šalyje geriausiu atveju orientuojamasi į minimalius tikslus, o prezidento formuojamas elitas vykstant Rusijos karui Ukrainoje, galima sakyti, tiesiog pražydo trumpizmui būdingais raudonojo putino žiedais. Tai neturėtų stebinti, nes jei į galingiausios pasaulio valstybės prezidento postą galinga kapitalo banga neša D. Trumpą, būtų keista, kad ši ciniška banga neužlietų ir silpnesnių demokratijų. Be jokios abejonės, tai yra pavojinga demokratijoms, ypač esančioms pasienyje su Rusija, nes šis procesas joms gali kainuoti ir valstybingumą. ►

Finansavimas bendradarbiaujant su Europos investicijų banku

FINANSAVIMAS SUMAŽINTOMIS

PALŪKANOMIS, ESANT PAPILDOMOMS FINANSAVIMO

SĄLYGOMS IR REIKALAVIMAMS

25 baziniais punktais sumažinta palūkanų norma* investiciniams projektams ir lizingui –mažos emisijos transporto priemonių, technikos ir įrangos įsigijimui

Iki 70 bazinių punktų sumažinta palūkanų norma* projektams, atitinkantiems EIB žaliojo finansavimo kriterijus

*Taikoma standartinei banko taikomai palūkanų normai

Jei NATO valstybės būtų daug ryžtingiau rėmusios Ukrainą tiek ginkluote, tiek ir finansiškai, šiandien situacija fronte būtų kitokia, o Vladimiras Putinas nebūtų galėjęs projektuoti savo strategijos orientuodamasis į JAV prezidento rinkimus. Deja, demokratinės valstybės nesiryžo labiau remti Ukrainos, kad ši sutriuškintų V. Putino ordą, nes arba bijojo eskaluoti konfliktą, arba nedrįso savo rinkėjams pasakyti, kad reikia duoti daug daugiau. Nedrįso derėtis ir dėl taikos sąlygų, kurios, tikėtina, būtų gerokai palankesnės Ukrainai už tas, kurias gali atnešti Donaldas Trumpas. Ir vėl tikriausiai todėl, kad demokratiniai lyderiai bijojo negražiai atrodyti prieš Ukrainą ir savo rinkėjus, tad ir juos, ir Ukrainos karius maitino pasaka apie Rusijos sutriuškinimą.

JAV rizikuoti gali, Lietuva ir Taivanas – ne

Norintieji pasinaudoti D. Trumpą iškeliančiomis galiomis, kaip ir pačia jo pergale, kad padidintų savo kapitalą, sukoncentruotų valdžią ir pasimaudytų garbėje, tai darydami gali apsimesti, kad pasidalinus Ukrainą naujo karo galimybė bus itin maža. Juk jiems tai daryti naudinga, o tie, kam rūpi saugi Lietuvos ateitis, to daryti neturėtų, nes jau gal dešimt kartų žurnale rašėme, kad naujas karas su Rusija, o gal ir su Kinija, gali kilti, tai – reali grėsmė. Vis dėlto naujų karų išvengti galime, tačiau tik tuo atveju, jei siekdamos šio tikslo demokratijos bus aktyvios, modernizuosis, vienys savo visuomenę ir vienysis tarpusavyje. Iš dalies šiandien tai ir vyksta, bet tik iš dalies. Jei būtume objektyvūs, turėtume pripažinti, kad parama kariaujantiems ir už laisvę žūstantiems Ukrainos žmonėms buvo nusikalstamai nepakankama, o ruošimasis atiduoti Rusijai dalį Ukrainos teritorijos – nusikalstamai pavojingas, nes tai leis diktatūroms (ir ne tik Rusijai) tikėtis, kad ir po kito karo jos galės ką nors sau pasilikti. Tuo metu pastangos stiprinti ir modernizuoti demokratijas, ypač esančias pasienyje su Rusija, ir jų karines pajėgas visiškai nea-

titinka kylančios grėsmės lygio. Sakykime taip: jei lyginame su tuo, kas buvo, o buvo tragedija, matome didelę pažangą, tačiau jei orientuojamės į tai, kad turėtume atgrasyti, o prireikus ir sustabdyti pusmilijoninę ar net milijoninę Rusijos ordą, turime matyti, kad daroma per mažai ir per lėtai. Beje, ne tik apginkluojant demokratijas, bet ir mažinant Rusijos pajamas iš naftos, mat šiais pinigais V. Putinas finansuos savo kitą karą. Beje, tai vyksta tuo metu, kai D. Trumpą iškelianti galia tik užliejo pasaulį ir Lietuvą, bet pats D. Trumpas dar netapo JAV prezidentu, tad sunku įsivaizduoti, kaip situacija gali evoliucionuoti. Akivaizdu tik tai, kad tikėtis, jog D. Trumpo politika padės stabdyti Rusijos karus ir formuoti ateitį, kurioje Rusija nekeltų grėsmės savo kaimynėms, net ir esančioms NATO, būtų labai naivu. Jei reikėtų bent sekundei pabūti tokiu ciniku kaip D. Trumpas ir pagalvoti, ką jis rinktųsi tarp galimybės, kad naftos korporacijos uždirbtų papildomus 10 trln. JAV dolerių, tačiau tai leistų Rusijai pasiruošti naujam karui ir sulyginti su žeme, pavyzdžiui, Lietuvą, ir tarp galimybės paaukoti tuos naftos korporacijų trilijonus, tačiau apsaugoti Lietuvą, manau, kad atsakymas

Taip matant realybę net D. Trumpo nafta permirkęs cinizmas neatrodo atsitiktinis, greičiau kaip nepakankamos demokratinių jėgų lyderystės rezultatas. Žinoma, neatmestina, kad šią lyderystę nuolat stengiasi alinti tiek Rusija, tiek trumpistai, tiek visa minia kiekvienoje valstybėje veikiančių oligarchinių, nomenklatūrinių ar net kriminalinių struktūrų. Vis dėlto tai paaiškina demokratinių jėgų impotenciją, bet jos nepateisina. Tad kai demokratinės jėgos neturi ką pasiūlyti Ukrainai nei stengiantis sutriuškinti Rusiją, nei siekiant taikos, logiška, kad tai tampa dar vienu, tik gal dar galingesniu, veiksniu nei D. Trumpui ausį kliudžiusi kulka, galinti padėti jam laimėti rinkimus. Tai suvokiant ir matant demokratinių jėgų lyderystės ribotumą, belieka palinkėti: jei D. Trumpas laimės rinkimus, tegu jos atsakingiau pergalvoja savo veiksmus ir pasistengia neišmirti.

akivaizdus ir nelabai malonus. Tad kai žvelgiame į D. Trumpo pasaulį, jį remiančius naftininkus ir stambiojo kapitalo galias, visų pirma turime suvokti, kad jo simbolizuojamos vertybės, interesai ir politika yra daug palankesnė naujiems karams, taip pat tai, kad D. Trumpo pasaulyje labai svarbus tampa Europos Sąjungos vaidmuo – kokią politiką vykdys valstybės, rizikuojančios tapti nauju Rusijos taikiniu, tai yra tokios kaip Lietuva. Ar mūsų lyderiai sugebės nepataikauti D. Trumpo simbolizuojamiems interesams ir galioms, prie jų neprisitaikyti ir jų neaptarnauti? Ar mūsų elitas kartu su oligarchais, naftininkais ir stambųjį kapitalą aptarnaujančiais veikėjais nediegs trumpizmo Lietuvoje? Ar ras jėgų kurti tokią valstybę ir tokią Europos Sąjungą, kuri padėtų Lietuvai išvengti karo, net jei D. Trumpo politika naujam karui bus itin palanki?

Jei D. Trumpas laimės JAV prezidento rinkimus, būtent tai nulems, ar išvengsime naujo karo. O jei demokratijos, nepaisydamos trumpizmo įtakos, sugebės vykdyti atsakingą politiką ir dėl to pavyks išvengti mažų ar lokalių karų Ukrainoje, Lietuvoje ar Taivane, tada nebus ir Trečiojo pasaulinio karo. 

D. TRUMPAS – NEPAKANKAMOS DEMOKRATINĖS LYDERYSTĖS REZULTATAS

2025 KOVO 20 D.

POPIEŽIUS GINA KRIKŠČIONYBĘ

Popiežius Pranciškus birželį dalyvavo Didžiojo septyneto (G7) viršūnių susitikime Pietų Italijoje ir kalbėjo sesijoje, skirtoje dirbtinio intelekto plėtrai (DI): ragino uždrausti mirtinus autonominius ginklus, neužmerkti akių prieš DI keliamus pavojus ir stengtis vykdyti labai gerai apgalvotą politiką, kad į ateitį galėtume žvelgti su viltimi ir pasitikėjimu.

Negana to, viršūnių susitikime popiežius Pranciškus aktualiausius žmonijai kylančius klausimus aptarė su tokiais pasaulio lyderiais kaip Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė Kristalina Georgieva, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Kanados premjeras Justinas Trudeau ir JAV prezidentas Joe Bidenas. Vertinant Vatikano galvos demonstruojamą lyderystę, derėtų prisiminti ir faktą, kad birželį popiežius Pranciškus nurodė Vatikanui įrengti saulės jėgaines, kad visą miestą-valstybę aprūpintų elektra. Toks sprendimas buvo priimtas tęsiant kovą su klimato kaita. Savo oficialiame laiške popiežius pareiškė valią įkurti agrovoltinę gamyklą Santa Marija di Galerijoje, Vatikano žemėje, esančioje į šiaurę nuo Romos. Agrovoltinis projektas sujungia saulės energijos gamybą ir žemės ūkį, nes moduliai dažniausiai įrengiami virš pasėlių laukų ar ganyklų. „Privalome pereiti prie tvaraus vystymo modelio, kad sumažintume šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą ir pasiektume neutralaus poveikio klimatui tikslą“, – laiške birželio 21 d. rašė popiežius.

Sutikime: tokia popiežiaus Pranciškaus lyderystė nedera su daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, pastaruoju metu stebi-

mais Bažnyčios ir ypač pavienių jos atstovų veiksmais, kuriuose tokių grėsmių kaip klimato kaita ar DI plėtra akcentavimas paskęsta dominuojančiame naratyve, išryškinančiame priešpriešą su seksualinėmis mažumomis ir jų teisėmis. Tai neturėtų stebinti, nes, kaip rašome šio numerio „Visuomenės“ skiltyje, ciniški stambiojo kapitalo atstovai, net buvę komunistai ir kagėbistai, tokie kaip Vladimiras Putinas, tikslingai veikia, kad krikščionybę paverstų autokratiją stiprinančiu ginklu, padedančiu supriešinti

V. USPASKICHAS VĖL TAPS LIETUVOS POLITIKOS DALIMI

Skamba neįtikėtinai, tačiau vykstant Rusijos karui Ukrainoje, manytume, vienas naudingiausiai Rusijai veikusių Lietuvos politikų Viktoras Uspaskichas pareiškė, kad grįžta į aktyvią politiką, o liepos 15 d. žiniasklaida informavo, kad jis parašė prašymą įstoti į Darbo partiją.

Svarbu suvokti, kad tai yra ne atsitiktinumas, o greičiau geopolitinių procesų ir vykstančio pasiruošimo sudaryti purviną taiką su Rusija atspindys. Vis dėlto reikėtų pastebėti ir antrą veiksnį, itin palankų tokių veikėjų kaip V. Uspaskichas renesansui Lietuvos politikoje, – tai mus supanti informacinė ir vertybinė aplinka. Karo Ukrainoje metais ji, švelniai tariant, atrodo įspūdingai: visuomenę supriešina su konservatoriais, liberalais ir gėjais, o ne su Rusija ir jos naudai veikiančiais oligarchais, populistais ir t. t. Šią aplinką formuoja stambusis kapitalas ir prie jos, deja, prisitaiko didelė dalis Lietuvos elito, taip pat ir save vertinančio kaip patriotišką, krikščionišką bei pilietišką.

►

LIETUVOS PASIENĮ GINS PAŽANGIŲ DRONŲ SIENA

Lietuva susivienijo su Latvija, Estija, Lenkija, Suomija ir Norvegija, kad sukurtų dronų sieną. Tikimasi, kad ši siena padės kokybiškiau stebėti pasienį, kovoti su kontrabanda ir nelegalia imigracija, taip pat laiku identifikuoti karines grėsmes. Dar reikšmingesnis Estijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos kreipimasis į Europos Sąjungos lyderius dėl finansavimo, kad būtų galima įrengti gynybinę liniją, kuri smarkiai sumažintų Rusijos keliamas karines grėsmes. Teigiama, kad tokios 700 km ilgio gynybinės linijos kaina gali viršyti 2,5 mlrd. eurų, todėl be Europos Sąjungos paramos ją pastatyti būtų labai sunku. Tai turėtų mus skatinti aktyviai veikti, kad toks finansavimas būtų skirtas. Tuo labiau kad jei vykstant Rusijos karui Ukrainoje nesugebėsime suvienyti Europos Sąjungos, kad ši rūpintųsi savo gynyba, tai leis teigti, kad ir patys tinkamai ja nesirūpinome. Taigi, tiek galingų pasienio gynybinių statinių, tiek technologiškai pažangių dronų sienos finansavimo užsitikrinimas ir šių projektų įgyvendinimas bus vieni pagrindinių darbų, pagal kuriuos artimiausiais metais bus galima vertinti Lietuvos valdžią ir jos darbo rezultatus.

didesnę dalį visuomenės su seksualinėmis mažumomis ir kartu su pilietine demokratija. Tai padeda silpninti demokratijas ir jas užvaldyti, o rinkimuose padeda laimėti radikalesniems naftai ar net tiesiogiai pačiam V. Putinui naudingesniems politikams. Matant, kaip krikščionybę išnaudoja Vladimiras Putinas, Viktoras Orbánas ar Donaldas Trumpas, neturėtų stebinti, kad

ir Lietuvoje tiek prieš rinkimus, tiek anksčiau, Algirdo Mykolo Brazausko laikais, tiek ir dabar, valdant Gitanui Nausėdai, vis atsiranda itin aktyvių Bažnyčios atstovų, pradedančių nuosekliai skleisti nuostatas, dažnai naudingas radikalesnėms su stambiuoju kapitalu ar net su Rusija sietinoms jėgoms. Nebūtinai todėl, kad toks veikimas gali būti skatinamas finansiškai. Labiau tikėtina, todėl, kad tokiam veikimui palanki informacinė aplinka. Žiniasklaidoje ir ypač socialiniuose tinkluose tokias nuostatas pradėjęs skleisti dvasininkas iš karto apgaubiamas išskirtiniu dėmesiu, o ką jau kalbėti apie garbinimą karbauskių, tratų, uspaskichų ir panašių veikėjų aplinkoje. Galop tai įgauna tokį mastą, kad ir tie krikščionys, kurie nėra prokremliškų veikėjų simpatikai, jaučia spaudimą rinktis ne popiežiaus propaguojamą telkiančią krikščionybę, o vietinę, tai yra skaldančią. Tai leidžia būti su tais, kurie tokį pasirinkimą remia, aukština, leidžia Bažnyčiai priartėti prie valdžios, ją gundo apsimesti, kad nemato, kaip išnaudojama krikščionybė, ir tenkintis gaunamu dėmesiu ar nauda.

Labai tikėtina, kad Lietuvoje ir prieš artėjančius Seimo rinkimus dominuos kunigai, padedantys skaldyti visuomenę, supriešinantys ją su seksualinėmis mažumomis, nors popiežius Pranciškus ne tik stengiasi telkti žmoniją spręsti visiems svarbius klausimus, bet ir jau kelintą kartą priima sprendimus, kad neleistų Bažnyčios paversti ginklu autokratų rankose, kovojant su pilietinėmis demokratijomis ir jas užvaldant. Vienas tokių sprendimų – oficialus leidimas tam tikromis sąlygomis Romos katalikų kunigams laiminti tos pačios lyties asmenų poras. Apie tai ragintume susimąstyti Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchus, nes šiandien atotrūkis tarp popiežiaus Pranciškaus Bažnyčios, kuri orientuojasi į meilę artimui, ir Lietuvos Bažnyčios, kuri orientuojasi į priešpriešą, tampa pernelyg didelis, ir nors tai naudinga daliai politikų, ilgesniu laikotarpiu tai nebus naudinga nei valstybei, nei pačiai Bažnyčiai.

AR E. MUSKO ROBOTAS SUSIMAUS?

38 mlrd. JAV dolerių – tiek, anot „Goldman Sachs“ analitikų, bus verta pasaulinė robotų humanoidų rinka po 10 metų, o visa robotikos rinka – maždaug 200–250 mlrd. JAV dolerių. Taigi, visai nekeista, kad šio pyrago atsikąsti panoro daugelis startuolių ir jau egzistuojančių technologijų bendrovių. Apie tai, kokią robotų evoliuciją stebime ir kiek darbo vietų atims geležiniai niekšai, skaitykite straipsnyje „Kada robotai pakeis vairuotojus, statybininkus, karius ir verslininkus?“, o šiame tekste apžvelgsime tai, kokią robotikos ateitį mato Elonas Muskas, neseniai pasidžiaugęs, kad jam vis dėlto bus išmokėta rekordinė, net 56 mlrd. JAV dolerių, suma už vadovavimą bendrovei „Tesla“. Anot E. Musko, 56 mlrd. JAV dolerių į kišenę jam nėra daug, nes mainais už tai turtingiausias pasaulio žmogus žada „Teslą“ padaryti net 25 trln. JAV dolerių vertės bendrove. Šiandien ji verta maždaug 586 mlrd. JAV dolerių. Palyginkime: visos „S&P 500“ bendrovės kartu sudėjus vertos 45,5 trln. JAV dolerių, tad 25 trln. JAV dolerių „Teslai“ yra išties grandioziškai ambicingas tikslas.

„Tesla“ leidiniui „Forbes“ teigia, kad antros kartos robotas geba greičiau vaikščioti ir moka daugiau triukų, pavyzdžiui, mechaniniuose pirštuose įtaisyti jutikliai, tad robotas gali paimti kiaušinį ir jo nesutraiškyti bei nudirbti begalę kitų darbų.

E. Muskas žada, kad jau kitais metais „Tesla“ robotus ne tik įdarbins savo gamyklose, bet ir pardavinės visiems norintiesiems, kad turčiai, turintys automobilius „Cybertruck“, galėtų draugams pasigirti ir savo metaliniais liokajais. Kiek šiuose pažaduose yra tiesos, sunku pasakyti, nes E. Muskas pažadus retai kada ištesi. Štai „Teslos“ automobiliai savarankiškai važinėti be vairuotojo turėjo pradėti dar 2017 m., tačiau vis dar nevažinėja, o „SpaceX“ raketos Marse turėjo nusileisti šiemet...

„Kaip jam tai pavyks?“ – paklausė mama. „Kaip jam tai pavyks?“ – paklausė tėtis. „Kaip jam tai pavyks?“ – paklausė Kakė Makė. Pasak E. Musko, būsimos sėkmės paslaptis – robotai, nes „Tesla“ nuo šiol yra ne tik elektromobilių, bet ir robotų gamintoja. Dar 2021 m. ant scenos užlipo pirmasis roboto „Optimus“ prototipas, tiksliau – juo persirengęs žmogus. Po metų, 2022-aisiais, ant scenos žengė robotas „Tesla“, o maždaug prieš pusmetį pristatytas atnaujintas robotas „Optimus“.

„Imituok, kol pavyks“ (angl. Fake it, till you make it) – šiuo posakiu vadovaujasi ne vienas startuolis, besitikintis, kad ilgainiui jų kuriama inovacija išties ims funkcionuoti. Panaši situacija ir su „Teslos“ robotais, mat po to, kai buvo pristatyti vaizdo įrašai su neva įvairius darbus dirbančiu robotu „Optimus“, internetas labai greitai išsiaiškino, kad įrašai yra klastotė ir robotas savarankiškai pats nieko nedaro, tiesiog nuotoliniu būdu yra valdomas operatoriaus.

Garsios tyrimų bendrovės „GLJ“ analitikas Gordonas Johnsonas „absurdu“ vadina E. Musko planus robotais pradėti prekiauti 2025 metais. „Visiška nesąmonė ir sukčiavimas investutojų akivaizdoje“, – tvirtina jis ir priduria, kad dešimtmečius su robotais humanoidais dirbančios bendrovės dar nepasiekė tokio technologinio lygio, kokį „E. Muskas tvirtina, jog pasieks 2025 m. pabaigoje. Produktas neegzistuoja, tai – tik bandymas išpūsti „Teslos“ akcijų kainą.“

Vis dėlto ne visi robotikos srities ekspertai tokie griežti. JAV Džordžijos technologijos instituto dirbtinio intelekto robotikos docentas Animeshas Gargas leidiniui „Forbes“ teigė, kad E. Musko grafikas yra „agresyvus, bet realistiškas paleidimo į prekybą klausimu“. Tik A. Gargas abejoja, kad įsigytas robotas kitais metais galės nuveikti kažką naudingo, tad greičiausiai apsiribos daiktų kilnojimu ir vaikščiojimu iš kampo į kampą, kol išsikraus baterijos. Panašiai mano ir JAV Floridos valstijos universiteto robotikos profesorius Christianas Hubicki: roboto pasirodymu prekybos vietose jis nebūtų šokiruotas, jei iki šių metų pabaigos pamatytų bent keletą vaizdo demonstracijų, kuriose „Optimus“ atlieka skirtingus darbus gamykloje be žmogaus operatoriaus pagalbos. Leidiniui „Forbes“ Ch. Hubicki teigė, kad yra bent keletas nežinomųjų, susijusių tiek su „Tesla“, tiek su bendrovės konkurentų, tokių kaip „Boston Dynamics“ ar „Figure AI“, robotais humanoidais, mat jie išties yra itin svarbūs vertinant realias robotų panaudojimo galimybes. Juk pagaminti roboto neužtenka, bemaž svarbiausias kriterijus yra tai, ar robotai humanoidai bus patikimi. „Ar vienos ar kitos bendrovės sukurtas robotas veiks 90 proc., ar 99 proc. laiko? Kiek devynetų po kablelio pakanka, kad robotas būtų naudingesnis prie gamybos linijos ir kad atsipirktų vargas jį taisant ir prižiūrint? Dauguma robotų vis dar

yra tyrimų stadijos, taigi, yra labai trapūs ir nepatvarūs, tad dar ilgai nebus tinkami realiam pasauliui“, – teigia Ch. Hubicki. Apibendrindami pritarsime leidiniui „Business Insider“, siūlančiam džiaugtis daugybės bendrovių pastangomis kurti robotus humanoidus, tačiau reikėtų nepamiršti, kad gražios robotų technologijų demonstracijos tėra demonstracijos, rengiamos norint padidinti susidomėjimą ir su juo kartu ateinančias investicijas. Anot robotikos eksperto iš Masačusetso technologijos instituto Kembridže ir bendrovės, gaminančios dulkių siurblius „Roomba“, įkūrėjo Rodney Brookso, nuo demonstracijos iki gatvėmis vaikščiojančių ir darbo vietas atiminėjančių robotų – dar ilgas kelias, todėl visuomenei daugiau dėmesio reikia skirti tam, kaip prisitaikyti prie dirbtinio intelekto sistemų keliamo perversmo darbo rinkoje, o robotus pamiršti bent 10 metų.

DIDŽIAUSIAS TAIVANO BANKAS ŽENGIA Į LIETUVĄ

Anot Lietuvos žiniasklaidos, mūsų šalyje savo atstovybę ketina įsteigti didžiausias Taivano bankas „Bank of Taiwan“. Tokį šio banko žingsnį paskatino stiprėjantys Taivano prekybiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva ir planai plėsti banko veiklą užsienyje. Kokią įtaką šio banko atėjimas gali turėti Lietuvos ekonomikai, ypač Lietuvos verslo galimybėms įgyti papildomą partnerį, kuris finansuotų investicijas, bus galima spręsti tik po kelerių metų. O šiandien labai svarbu pastebėti, kad glaudi partnerystė su Taivanu, kuri prasidėjo didelei daliai politikų ir verslininkų aimanuojant dėl prastėjančių santykių su Kinija, duoda vis daugiau dividendų. Tai būtina aiškiai matyti ir apie tai kuo dažniau komunikuoti. Priešingu atveju gerovė Lietuvoje augs, nes plėsis bendradarbiavimas su technologiškai pažangiomis demokratijomis, o rinkimus Lietuvoje laimės populistai ir autokratinių režimų draugai, nes piliečiai orientuosis į utopinę gerovę draugaujant su Kinija ar net su Rusija. 

AR PADĖSIME G. NAUSĖDAI KURTI STIPRIĄ

IR VIENINGĄ SKANDINAVIŠKOS GEROVĖS VALSTYBĘ?

Pamenu, kai buvau dar jaunas, su didžiuliu užsidegimu kovojau, kad tik Valdas Adamkus laimėtų prezidento rinkimus, nes tikėjau, kad jis, būdamas JAV demokratijos ambasadoriumi Lietuvoje, tikrai stengsis išvaduoti mus iš sovietinės nomenklatūros, oligarchijos, informacinio visuomenės užtrolinimo, o dažnai ir iš elementaraus cinizmo gniaužtų. Eduardas EIGIRDAS

Deja, nors negaliu sakyti, kad V. Adamkaus prezidentavimu nusivyliau, iš pradžių šokiravo vaizdas, kurį pamačiau per jo inauguraciją, kai didelė dalis tos sovietinės nomenklatūros grandų, su kuriais, maniau, mes kovojome, dalyvavo šventiniame priėmime ir jautėsi kaip namuose. Vėliau nustebino ir tai, kad, nepaisant deklaruojamo oponavimo Rusijai, su koncernu „Gazprom“ siejami veikėjai, tokie kaip Viktoras Uspaskichas, tiek sėkmingai žengė į politiką, tiek kaip „Gazprom“ tarpininkai maitino Lietuvos žiniasklaidos ir politikos elitą. Buvau kvailas, pykau ir į visa tai reagavau kaip į tam tikrą kapituliavimą, kurio neturėtų būti. Tik daug vėliau supratau, kad tai, kaip ir Rolando Pakso iškilimas iš pradžių į konservatorių valdybos pirmininkus, tada – į Liberalų partijos lyderius, o 1999 m. tapimas ir prezidento V. Adamkaus patarėju (įgaliotuoju atstovu spec. pavedimams), tikriausiai buvo tik geopolitinių žaidimų atspindys Lietuvoje, stengiantis draugiškai sugyventi su Rusija ar ją, tikėtina, reprezentuojančiais asmenimis. Tai liūdino dar labiau, nes jei įsileidi Rusijos įtaką, įsileidi ir oligarchų įtaką, įsileidi cinizmą, o jiems dominuojant ne-

įmanoma sukurti tokios valstybės, kokią turėtume, jei norime, kad grėsmės mūsų Nepriklausomybei būtų eliminuotos.

Ar dar kartą suksis „draugystės“ ratas...

Šį praeities fragmentą prisiminiau ne atsitiktinai, o matydamas, kokių reakcijų

Neslėpsiu: 2000 m. pradžioje į Lietuvoje vykusius procesus žvelgiau su nerimu, bet iki galo jų nesupratau. Liūdino tai, jog dažnai susidarydavo įspūdis, kad visi trinasi su visais, o reprezentuojantiesiems koncerną „Gazprom“ ir kitiems Rusijai draugiškiems asmenims, ypač veikiantiems politikoje, buvo uždegta žalia šviesa. Vis dėlto į tai reagavau kaip į nemalonią neišvengiamybę, kuri toleruojama, nes yra kažkokių didesnių – globalių – galių žaidimų atspindys. Stengiausi tiesiog išgyventi, išlaikyti savo principus ir nuostatas, kaip ir provakarietiškos, pažangios, skaidrios valstybės kūrimo tikslus. O kai šiandien matau, kaip į JAV prezidentus kandidatuojantis D. Trumpas atvirai aukština Rusijos ir Kinijos diktatorius, o Lietuvoje daugelis elgiasi taip, tarsi Maskvos naudai trolinančių veikėjų dalyvavimas prezidento inauguracijos šventėje vykstant karui Ukrainoje yra normalu, tai šokiruoja. Manau, kad su tuo susitaikyti, prie to prisitaikyti ir tylėti negalima. Taip elgdamiesi kenkiame ir valstybei, ir prezidentui G. Nausėdai, nes užuot skatinę pažangą prisidedame prie Lietuvos valstybės ir prezidento lyderystės užtrolinimo.

sukėlė dalis svečių, kurie atvyko į Gitano Nausėdos inauguracijos šventę ir kurių pavardės sietinos su veikimu, kurį galima priskirti prie Rusijai naudingų įtaigų skleidimo ir įtakos Lietuvoje stiprinimo. Vieni gynė prezidentą, esą būtent taip jis demonstruoja, kad vienija visą Lietuvą, o kiti piktinosi, kad gal tos Lietuvos dalies, kuri veikia Rusijos naudai, vienyti nereikėtų. Deja, niekas neprisiminė, kad panašų vaizdą jau esame matę, tik tuo metu Rusija dar tik kėlė grėsmę demokratijoms ir su jomis nekariavo, o šiandien Europoje vyksta Rusijos pradėtas kruviniausias karas po Antrojo pasaulinio. Šį skirtumą svarbu suvokti vertinant vykstančius procesus. Net ir suprantant, kad, norėdamas laimėti rinkimus ir išsaugoti įtaką visuomenei, G. Nausėda, tikėtina, turėjo pataikauti žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ar net Rusijos skleidžiamoms įtaigoms ir susipriešinti su konservatoriais, o tam tikrais atvejais ir su demokratine, ekonomine, socialine

bei pilietine pažanga, nes tai užtikrina didžiausios visuomenės dalies paramą, kyla klausimas: kokia kaina? Ką dar gali tekti paaukoti ant šio įtakos, populiarumo ir garbės laužo?

Tiek Rusija, tiek oligarchija ne šiaip sau tikslingai veikia prieš provakarietiškas demokratines jėgas ir pilietinę demokratiją. Pilietinė demokratija ir demokratinės jėgos, net jei ir nėra tokios stiprios ir principingos, kokios turėtų būti (kalbu apie konservatorius ir liberalus), vis tiek kelia grėsmę tiek Rusijos planams, tiek ir oligarchų norui išsaugoti jų naudai veikiančias sistemas, o nomenklatūrinės ar tuo labiau populistinės, prokremliškos ar oligarchinės politinės jėgos vargu ar galėtų jas dekonstruoti. Taigi, kai susipriešini su provakarietiškomis jėgomis ir į priėmimus įsileidi tuos, kurie skleidžia Rusijai ar oligarchijai naudingas įtaigas, ne tik pasirūpini savo populiarumu, bet ir stiprini tas jėgas, kurios vėliau trukdys priimti valstybei būtinus sprendimus. Taigi, toks procesas yra pavojingas. Žinoma, tik tuo atveju, jei mes siekiame, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje Lietuva vienytųsi ir įgyvendintų didžiausią ekonominį, socialinį ir gynybinį proveržį, kuris leistų daug ramiau žvelgti į mūsų valstybės ateitį. Tad neturėtume apsimesti, kad nieko nematome, ar pasyviai stebėti, kaip ir vėl suksis „draugystės“ su Rusijos ir oligarchų draugais ar statytiniais ratas, nes jis silpnina ne tik mūsų demokratiją, bet ir mūsų valstybę.

... kurį prieš 20 metų suko dujos, o dabar suks nafta?

Mūsų valstybę koncernas „Gazprom“ su savo tarpininkais silpnino tiek

TURIME

INVESTUOTI Į GYNĖJUS, O NE Į PLYTAS

Lietuva yra išskirtinis Rusijos taikinys, nes jei Vladimiras Putinas ryžtųsi karui su NATO, labai tikėtina, kad lengviausias taikinys būtų Baltijos valstybės. Apie tai mus vykstant Rusijos karui Ukrainoje nuolat įspėja visi, kas tik netingi. Lietuva būtų pirmasis taikinys, nes karo atveju Rusija visų pirma stengtųsi ne tik okupuoti Suvalkų koridorių, bet ir suformuoti bendrą frontą su Kaliningrado sritimi, mat priešingu atveju negalėtų jos apginti. Tai suvokiant akivaizdu, jog Lietuvos gynyba turėtų būti išskirtinė ir itin masiška, kad kilus grėsmei būtų galima užtikrinti gynybą palei visą itin ilgą Lietuvos pasienį su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, vieningai dirbant su Latvija ir Estija, kad ir jos siektų šių tikslų. Privalome stengtis kurti gynybine prasme kažką panašaus į tai, ką turi suomiai –be gynybinių pasienio statinių, jie turi ir milžinišką rezervą. Suomija neperinvestuoja į nuolatinių profesionalių karinių pajėgų išlaikymą (turi apie 13 tūkst. žmonių, įskaitant civilius) ir kareivinių statybą, tačiau yra parengusi 900 tūkst. rezervistų ir 280 tūkst. karinio personalo, pasiruošusio į pavojų reaguoti nedelsiant. Taigi, jei Suomijoje yra apie 5,5 mln. gyventojų ir jie turi 900 tūkst. rezervistų, panašiai tiek turėtų turėti ir Lietuva, Latvija bei Estija. Deja, tiek neturėsime, nes mes Lietuvoje, kuriai gresia pirmasis smūgis, nesiruošiame įgyvendinti Suomijos tipo visuotinės gynybos modelio. Tai aiškinti galima įvairiai. Viena realesnių priežasčių gali būti susijusi su politiniu populizmu ir Lietuvos lyderių, konkrečiai – prezidento, baime, kad jei bus stengiamasi įgyvendinti visuotinės gynybos modelį, nemažai daliai visuomenės tai nepatiks, taigi, tai pakenks jo reitingams. Tad, užuot kūrus sistemą, kuri būtų maksimaliai patogi žmonėms, bet efektyviai motyvuotų, išmokytų ir apginkluotų Lietuvos visuomenę, taip stengiantis sukurti iki 0,5 mln. rezervistų, mūsų šalyje priimami labiau parodomieji sprendimai, pabrėžiantys piliečių savanoriškumą. Deja, esant tokiai populistinei politikai galime pamiršti tiek masiškumą, tiek ir Lietuvos saugumą.

Negana to, atidžiai stebint su gynyba susijusius procesus, kartais aplanko mintis, kad vyksta procesas, panašus į tą, kuris anksčiau, valdant kairiajai nomenklatūrai, buvo stebimas valstybės investicijų srityje: pinigai, kurie būtų padėję vaduotis iš koncerno „Gazprom“ dujų, būdavo nukreipiami į regionus, kad už kairiuosius balsavę miesteliai ir kaimai galėtų pasigražinti skverus ir pasistatyti naujų suoliukų. Taip ir su gynyba: užuot pinigus nukreipus į visuomenės motyvavimą, mokymą ir apginklavimą, pagrindinis darbas artimiausiais metais bus, kaip susidaro įspūdis, kaip kuo daugiau jų įmūryti į kokias nors statybas. Tai kelia labai daug klausimų, nes ir gynybos finansavimas dar neišspręstas. Labai norėtųsi tikėtis, kad situacija gali keistis, tačiau blogiausia tendencija, kurią stebėjome pastaruoju metu, susijusi su tuo, kad tiek prezidentas Gitanas Nausėda, tiek nuo jo priklausanti karinė vadovybė elgiasi taip, tarsi būtų daroma viskas, kas įmanoma ir ko reikia, gal net dar daugiau. Deja, iš tiesų, manau, daroma gerokai per mažai – tik tiek, kiek patogu ir nekelia grėsmės reitingams. O blogiausia tai, kad mes žygiuojame ne Suomijos kryptimi: nevienijame visuomenės, neformuojame motyvuoto ir išmokyto rezervo, nekuriame visuotine gynyba paremtos saugios Lietuvos ateities. Apie tai iš karto po rinkimų turėtume kalbėtis labai atvirai (tai darysime 2025 m. „Lietuvos Davoso“ forume), nes kuo ilgiau žygiuosime politiškai patogiu keliu, tuo didesnė bus tikimybė, kad jis mus nuves į naują okupaciją.

lininkų ir žiniasklaidos atstovų sąmoningai trinamos minties, kad Rusijos dujos ne tik kelia pavojų Lietuvos pilie-

Kodėl būtent šiandien labai svarbu kalbėti apie pokyčius, būtinus mūsų valstybei? Nes labai tikėtina, kad po artėjančių Seimo rinkimų ketverius metus valdžia dalysis prezidentas G. Nausėda ir jam artimos centro kairės politinės jėgos. Tad jei per šiuos metus valdžia bus įsisavinama, o pažanga – tik imituojama, galime iššvaistyti patį brangiausią laiką, kurį šiandien mums savo gyvybių kaina laimi Ukrainos didvyriai, kad sustiprintume savo valstybę.

per pirmąją V. Adamkaus kadenciją, tiek iš dalies ir per antrąją, kai kova su šiuo koncernu strigo dėl politikų, vers-

čių gerovei ir ekonomikai, bet ir padeda V. Putinui finansuoti būsimus karus. Taigi, perėjimas nuo „Gazprom“ dujų

prie biokuro ir išsivadavimas iš „Gazprom“ jungo užtruko dešimtmečiu ilgiau ir Lietuvos valstybei bei žmonėms kainavo 3 ar 4 mlrd. eurų brangiau. Tai turėtų būti praeitis. Deja, taip nėra. Panašiai iškreiptos sistemos, tik gal ne taip tiesiogiai, daro įtaką Lietuvai ir šiandien, tik nebe dujininkų, o naftininkų naudai. Apie tai kalbu nuolat, tačiau susidaro įspūdis, kad politikai mane girdi, tik pokyčiams neranda jėgų. Kalbu apie situaciją, kai Lietuvoje visi žinome, kad turime mažinti transporto keliamą taršą, nes laukia baudos, taip pat reikia stengtis didinti piliečių gerovę, tačiau šiandien šių tikslų siekiama per naftos produktų akcizus, nes juos didinant surenkama daug lėšų į biudžetą. Tai yra labai didelė pro-

blema, nes tokia sistema nėra nei tvari, nei sąžininga. Juk kai apmokestinami tik degalai, o ne pačios transporto priemonės, susidaro situacija, kai sunkiai gyvenantys piliečiai moka tokius pačius akcizo mokesčius, kaip ir milijonieriai. Tai nėra socialiai teisinga. Štai Danijoje turtingi žmonės už prabangius automobilius moka iki 150 proc. automobilių vertės siekiančius mokesčius. Be to, Lietuvoje gali ir visai nebemokėti naftos produktų akcizo – tereikia persėsti į elektromobilį. Taigi, šis gana dideles pajamas į biudžetą generuojantis mokestis tampa sunkiai ir labai sunkiai gyvenančių Lietuvos žmonių mokesčiu. Negana to, iš biudžeto ir Europos Sąjungos lėšų turtingesni Lietuvos gyventojai dar gauna ir 5 tūkst. eurų siekiančią paramą, kad galėtų persėsti į elektromobilį ir nebemokėti akcizo bei taršos mokesčių.

Kaip galima pavadinti tokią sistemą? Ciniška, ydinga, netvaria? Juk ji mažina biudžeto galimybes finan-

suoti žaliąją transformaciją ir piliečių gerovę. Atrodo, jog tokia sistema yra sąmoningai sugalvota, kad skurdintų sunkiausiai besiverčiančius gyventojus ir dar labiau skatintų turtuolių prabangos troškimą bei tuštybę, kad vieniems skęstant skurde kiti maivytųsi per savo naujų bentlių ar mersedesų langus ir savo vertybiniu ekshibicionizmu keltų pyktį bei dar didesnį susipriešinimą. Vėliau padedamas žiniasklaidos Kremlius ir oligarchai visa tai nukreipia prieš provakarietiškas demokratines jėgas –tuos pačius konservatorius ir liberalus. Pastarieji, nors ir nepakankamai ryžtingai, šią sistemą bando lopyti. Pavyzdžiui, išgirdo mano raginimus ir įvedė lubas, todėl įsigyjant daugiau nei 50 tūkst. eurų kainuojantį elektromobilį parama nebėra skiriama. Bet to nepakanka. Deja, padaryti daugiau ir pakeisti šios sistemos mes negalime, nes šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, oligarchus, naftininkus, trolius ir populistus įsileidžiame į mūsų

Po Gitano Nausėdos pirmosios kadencijos tai atrodo kaip sena ir sunkiai įtikėtina istorija, tačiau prieš tapdamas prezidentu jis ne tik rašė komentarus mūsų žurnalui, bet ir yra sudalyvavęs gal 20 mūsų organizuotų konferencijų, kuriose mes nuolat kalbėjome apie Lietuvai būtinus sprendimus. Negana to, ir asmeniškai turėjau galimybę su juo kalbėtis apie Lietuvai tenkančius didžiausius iššūkius: tiek apie Rusijos energetikų ir oligarchų veikimą (net grasinimus), jų pastangas trukdyti Lietuvos pažangai, stabdyti kelyje į energetinę nepriklausomybę, taip pat apie informacinę ir vertybinę aplinką, destruktyviai veikiančią Lietuvą, bei apie būtinybę jai priešintis.

Deja, nors tam tikromis temomis, pavyzdžiui, apie mokesčių reformą, kuri mažintų socialinę atskirtį, bet tuo pat metu skatintų pažangą ir piliečių gerovės augimą, kalbėjomės tikriausiai dešimtį kartų, per G. Nausėdos pirmąją kadenciją susidarė įspūdis, kad prezidentas visa tai užmiršo, kaip, beje, ir visą mūsų žurnalo redakciją, ir mūsų forumus. Tai galima suprasti: norint laimėti dar kartą reikėjo demonstruoti cinizmą, o bendradarbiavimas su mumis būtų tam trukdęs. Tačiau kai antroji kadencija jau yra kišenėje, kai valdžia jau išsaugota, labai norėtųsi tikėtis, kad dabar tie sprendimai, kuriuos aptardavome kaip būtinus norint kurti skandinaviškos gerovės valstybę, atsidurs prezidento dėmesio centre, net jei tai ir kels tam tikrų grėsmių jo reitingams.

informacinę erdvę, žiniasklaidą, mūsų protus ir mūsų prezidento inauguracijos šventę, o ne juos išmetame.

Svarbiausias apsisprendimas G. Nausėdos gyvenime...

Klupinėjame ne tik kelyje į ateitį be naftos, kuriuo turėtume eiti ryžtingiausiai, nes pirkdami dujas, ypač iš Rusijos, finansavome V. Putino karus kitose demokratijose, o jei dabar su nafta kausimės ir žaliąją transformaciją realizuosime žengdami Kremliui ir naftos korporacijoms naudingais aplinkkeliais, finansuosime naujus V. Putino karus, ir bent vienas jų gali vykti Lietuvoje. Taigi, privalome matyti visą vaizdą tų sprendimų, kurie stringa, kai Rusijos ir oligarchų įtaka įsileidžiama, o ne išstumiama, pradedant nuo mokesčių reformos ir sprendimų, susijusių su automobilių apmokestinimu, mat tai stiprintų Lietuvos valstybę ir padėtų artėti prie skandinaviškos gerovės modelio –

tokio, kuriame gerovė pasiekia didelę dalį žmonių. Deja, šios idėjos įgyvendinimas irgi stringa, nes prooligarchinės ir prokremliškos jėgos žiniasklaidoje veikia itin aktyviai, o demokratinės lyderystės ginant šiuos sprendimus nei iš Lietuvos verslo, nei iš visuomenės elito, nei iš prezidento beveik nėra. Jei mokesčių sistema veikia su dideliais trūkumais, finansuoti orias pensijas, mokytojų, gydytojų ir karių atlyginimus yra daug sunkiau, tiksliau – neįmanoma, kaip, beje, ir užtikrinti tokį gynybos finansavimą, koks būtų adekvatus Rusijos keliamo pavojaus sąlygomis.

Beje, šiuo atveju reikėtų paminėti ir tai, kad kiekvienais metais į Lietuvą atvažiuojantys tarptautinių organizacijų atstovai nuolat kartoja, kad su tokia sistema bus neįmanoma užtikrinti pensijų sistemos tvarumo, todėl ateityje laukia krizė. Deja, politikai tik apsimeta, kad jiems pensininkų ateitis labai rūpi, tačiau visos pastangos priimti papildomų sprendimų, kurie užtikrintų sistemos tvarumą, atsitrenkia į tą pačią Kremliaus trolių ir ciniškų oligarchinių bei nomenklatūrinių struktūrų interesų sieną.

Tai, kad turime labai rimtų problemų su destruktyvia ir Rusijai naudinga įtaka mūsų valstybei, demonstruoja ir faktas, kurį praeitais metais paskelbė Vokietijos dienraštis „Die Welt“: Lietuva kartu su Vokietija yra atsidūrusios šešėlinės prekybos su Rusija priešakyje. Deja, apie tai, kaip ir apie kontrabandos į Lietuvą mastą, mes nekalbame, nors šie srautai finansuoja ne tik su Rusija kolaboruoti linkusius verslininkus, bet ir kriminalinę mafiją. Tad nereikia stebėtis, kad Lietuvoje toks galingas sluoksnis žmonių palaiko Rusijai naudingas įtaigas, o prireikus užtikrina, kad Lietuvai būtini, bet Rusijai nepatinkantys sprendimai būtų sabotuojami, nes toks jų veikimas turi labai stiprų ekonominių ir kitokių interesų pamatą, ir su juo nėra tinkamai kovojama. Tad jei prezidentas G. Nausėda per savo antrąją kadenciją tikslingai nesirinks su šia galia kovoti, didelė dalis Lietuvos valstybės saugiai ateičiai būtinos pažangos nebus realizuota. ... ir, be jokios abejonės, sunkiausias

Prezidento rinkimų antrajame ture Gitanas Nausėda sutriuškino Ingridą Šimonytę. Jau seniai buvome rašę, kodėl tai įvyks. Visų pirma, todėl, kad Lietuvos informacinė erdvė yra palanki demokratinių jėgų menkinimui ir juodinimui, taip pat

MOKESTIS, KURIO NEBUVIMAS APVAGINĖJA

JAUNIMĄ IR DIDINA KORUPCIJĄ

Pirmą kartą apie tai rašiau gal prieš 25 ar daugiau metų. Gal ne tokiais žodžiais, bet mintys buvo panašios. Beje, apie tai su tuomečiu ekonomistu Gitanu Nausėda irgi buvo kalbėta ne kartą. Omenyje turiu nekilnojamojo turto (NT) mokestį, kuris egzistuoja tikriausiai visose pažangiose demokratijose, tačiau Lietuvoje pateikiamas kaip didžiausias blogis. Ir čia nėra ko stebėtis. Juk kai tokio mokesčio nėra, NT yra brangesnis, kartais gana smarkiai, todėl NT rinkos žaidėjai iš šio sektoriaus gali uždirbti labai didelius viršpelnius, be to, iš to naudos gauna ir paskolas teikiantys bankai, o už visa tai sumoka Lietuvos jaunimas. Taip, tas jaunimas, kuriuo, anot mūsų visų, mes labai rūpinamės, nes jis turi kurti šeimas, gimdyti ir auginti vaikus, o prireikus eiti ginti Tėvynės. Taigi, NT mokesčio nebuvimas padeda apvaginėti jaunimą ir koncentruoti kapitalą NT projektų vykdytojų rankose. Negana to, toks NT rinkos išskirtinis pelningumas skatina korupciją. Kuo didesni viršpelniai, tuo didesnė pagunda ciniškoms stambiojo kapitalo grupėms pirkti politiką ir taip gauti išskirtines sąlygas užsidirbti. Taigi, miestai tampa panašūs į oligarchų ar NT magnatų šeimų lesyklas, korumpuojama visa sistema, stabdomas natūralus miesto vystymasis, o visa nauda koncentruojasi galingiausių oligarchų ir NT magnatų rankose. Taip korumpuoti tampa miestai, partijos, Lietuvos demokratija... NT mokesčio nebuvimas yra tarsi vėžys, skatinantis korupcinių metastazių dauginimąsi, šios suleidžia savo šak-nis į visas partijas, galinčias padėti galingiesiems užsidirbti iš pelningiausių miestų NT rinkos.

Tarsi to būtų negana... Jei jaunimas gerokai daugiau savo lėšų išleidžia tam, kad mokėtų paskolas už įsigytą būstą, jis ne tik negali daugiau lėšų skirti savo šeimai, bet ir mažiau išleidžia kitiems poreikiams, taigi, taip nukenčia visa ekonomika. Tie 20 ar net 30 proc. papildomų išlaidų už brangesnį būstą, kurie galėtų atitekti kitiems verslams, taip pat ir mažesniems, ir tai gyvintų ekonomiką, koncentruojasi kelių NT rinkoje dominuojančių oligarchų ir magnatų šeimų rankose. Tai neigiamai veikia ir darbo vietų bei mokestines biudžeto pajamas, taip pat mažina visų, kurie yra priklausomi nuo biudžeto pajamų, gerovę.

Kad NT mokesčio nebuvimo įtakos ekonomikai ir piliečių gerovei problematika būtų dar aiškesnė, vertėtų paminėti ir tai, kad kai savivaldybės negauna NT mokesčio pajamų, tik labai naivus žmogus gali manyti, kad tokiu atveju visa infrastruktūra vystoma iš pinigų, kurie nukrenta iš dangaus, o ne iš to paties Lietuvos biudžeto, kuris nesant NT mokesčio ir taip yra skurdesnis. Deja, tuos pinigus, kuriuos iš biudžeto priešingu atveju galėtume skirti gynybai, pensijoms ar mokytojų bei gydytojų atlyginimams, turime nukreipti į savivaldos infrastruktūrą. Taigi, tai, kad nėra NT mokesčio, pridaro nuostolių ne tik šeimas kuriančiam jaunimui, nors jam labiausiai, bet ir senjorams bei dirbantiems žmonėms. Tik, žinoma, ne oligarchams ir ne juos aptarnaujantiems cinikams, ir ne Rusijai, kurios pakalikai nuolat demonstruoja labai aktyvias pastangas apginti Lietuvą nuo NT mokesčio: kartu su oligarchų ir NT magnatų pajėgomis žiniasklaidoje nuolat įteiginėja, kad šis mokestis nuskurdins Lietuvos žmones, nors yra atvirkščiai – šis mokestis kurtų turtingesnę visuomenę ir valstybę, o nuskurstų tik oligarchų ir NT magnatų šeimos.

Kai tai supranti, atrodo logiška, kodėl kiekvieną kartą į Lietuvą atvažiavę pasaulinių organizacijų atstovai nustemba, kad mes šio mokesčio vis dar nesame įsivedę. Kaip tai įmanoma? O man kyla klausimas, koks tas mūsų patriotizmas, jei tai yra įmanoma. Juk apie NT mokesčio naudą rašau ir kalbu gal šimtąjį kartą, tačiau kiekvieną kartą turiu patirti skausmą matydamas, kaip visi žurnalistai, socialinių tinklų lyderiai, net daugiau ar mažiau padorūs ekonomistai ir politikai apsimeta, kad šių argumentų negirdi, ir tyliai bučiuoja oligarchų ir NT mag-natų galios žiedą, o padoresni patriotai – panašiai kaip G. Nausėda – tik švelniai nurausta, tačiau dažniausiai nepajudina nė piršto, kad padėtų šią situaciją keisti.

Ar per G. Nausėdos antrąją kadenciją ši situacija pagaliau pasikeis? Tikrai nežinau. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai „MG Baltic“ valdoma bendrovė paskelbė planus Vilniuje į NT investuoti 1 mlrd. eurų... Tad sutikime, kad Lietuvos politikos ir žiniasklaidos „elitui“, kaip ir visiems kitiems, kurie save vadina patriotais, iškilo labai sunkus pasirinkimas: ar rasti drąsos rūpintis valstybe ir taisyti sistemą, ar vis dėlto netrukdyti NT verslo atstovams užsidirbti vienu, o gal ir keliais šimtais milijonų eurų daugiau? Ką rinktis? Kokia suš***ai sunki vertybinė dilema!

Žmonės, kurie nejaučia atsakomybės už Lietuvoje vykstančius procesus ir tik stengiasi užimti sau patogią poziciją, gali manęs paklausti: ar nesijaučiu kaltas, kad mėginau padėti Gitanui Nausėdai tapti Vilties prezidentu, bet išėjo Nevilties? Tokiems visada tenka priminti, kad jie gyvena ne utopinėje pasakų valstybėje, o realybėje, kurioje už Ingridą Šimonytę prezidento rinkimų antrajame ture šiemet balsavo tris kartus mažiau žmonių nei už Gitaną Nausėdą. Ne atsitiktinai, o todėl, kad į mano daugkartinius raginimus patriotams, nuomonės formuotojams, padoresniems verslo lyderiams vienytis ir siekti skaidresnės bei demokratines jėgas mažiau trolinančios informacinės erdvės, atsiliepdavo vienetai. Taigi, likus metams iki 2019-ųjų, kaip ir metams iki 2024-ųjų rinkimų, tapdavo akivaizdu, kad konservatorių ar liberalų kandidatas, patekęs į antrąjį turą, bus sutriuškintas. Taigi, vienintelis procesas, kuriam 2019 m. egzistuojančioje aplinkoje buvo įmanoma bent jau teoriškai daryti įtaką, buvo padėti išrinkti, kas sutriuškins.

Priminsiu, kad tais pačiais 2019 m., kai G. Nausėda pirmą kartą tapo prezidentu, Visvaldas Matijošaitis laimėjo Kauno miesto mero rinkimus, surinkęs apie 80 proc. balsų, o 2017 m. duodamas interviu jis pareiškė, kad „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019-ųjų prezidento rinkimuose. Kaip tuo metu rašiau, mano žiniomis, jis tokiam kandidatavimui buvo aktyviai ruošiamas. Būtent todėl atėjus dienai X stengiausi paskatinti G. Nausėdą užimti poziciją, artimesnę centrui, kad kairėje liktų mažiau erdvės iškilti su Rusija verslo ryšiais susijusiam veikėjui, taip pat jį įvardijau Vilties prezidentu ir jam į rankas įdėjau gerovės valstybės viziją.

Taip, iš tiesų, gali būti, kad visos mano pastangos paskatinti G. Nausėdą tapti valstybės gynėju ir skaidrintoju bei kurti skandinaviškos gerovės valstybę žmonėms sudužo į jį valdžiai ruošusių jėgų norą matyti jį kaip valstybės valdytoją, o ne kaip puoselėtoją. Ir jis tikrai gali per antrąją kadenciją ir viltį, ir gerovę atiduoti į rankas tai oligarchijai, su kurios destrukcine įtaka pastaruosius 20 metų įnirtingai koviausi. Tačiau koks buvo pasirinkimas – viltį ir gerovę iš karto atiduoti V. Matijošaičiui? Dabar, kad ir kaip optimistiškai tai skamba, viltis, jog G. Nausėda pabandys tapti didesniu prezidentu, nors ir maža, dar rusena. Didesniu ne ūgiu, reitingais ar žinomumu, o valstybės ilgalaikių interesų gynimo prasme. Tai priklausys ir nuo to, kiek patriotų, nuomonės formuotojų, padoresnių verslo lyderių šį sykį vienysis su mumis ir padės mums skatinti jį žengti šiuo keliu. Kiek piliečių nesitenkins padlaižiavimu prezidentui ar jo kritika ir ras jėgų prisiimti atsakomybę už tai, kokia bus jo antroji kadencija.

visuomenės informaciniam užtrolinimui, todėl didelė dalis Lietuvos piliečių nesuvokia, kurie ekonominiai ar su mokesčiais susiję sprendimai yra naudingi valstybei ar jų pačių gerovei, todėl nesunkiai susipriešina su tomis demokratinėmis jėgomis, kurios šiuos sprendimus stengiasi priimti. Taigi, galima sakyti, kad susipriešinimas ne tik su demokratinėmis jėgomis, visų pirma su konservatoriais, bet ir su pažanga padėjo G. Nausėdai po pirmosios kadencijos sėkmingai pasiekti antrąją. Pagunda tęsti šią priešpriešą, naudotis trolių, oligarchų interesais ir įtaka, tiesiog valdyti valstybę ir nepersistengti jos skaidrinti bei modernizuoti gali būti, tiksliau –

yra, milžiniška. Reikia pripažinti, kad G. Nausėda per savo antrąją kadenciją iš esmės gali jokių ryžtingesnių tikslų ir nesiekti: nekovoti su Rusijai naudinga įtaka ir oligarchija, kaip ir dėl valstybei būtinų pokyčių. Kam vargintis, jei gali palaikyti priešpriešą su konservatoriais ir užimti auklėtojo, tiksliau – mokytojo, kaip tai darė Algirdas Mykolas Brazauskas, poziciją santykiuose su nauja valdančiąja dauguma ir Vyriausybe? Tikėtina, kad taip G. Nausėda išsaugos savo populiarumą ir, kaip jau viešai yra deklaravęs, pasistengs po antrosios prezidento kadencijos šį populiarumą transformuoti į ministro pirmininko postą.

Beje, tai labai realus ir gana nesunkiai įvykdomas planas, nes nekovojant su Rusija ir oligarchija, pastarosios, tikėtina, stengtųsi žiniasklaidoje užtikrinti daugiau ar mažiau palankią informacinę aplinką. Ji būtų naudinga tiek oligarchijai, kaupiančiai kapitalą, tiek ir prezidentui, demonstruojančiam visuomenei, kad valstybė valdoma gana gerai. Tuo labiau kad artimiausiais metais Lietuvos ekonomikai ir saugumui labai didelių iššūkių kilti neturėtų, todėl kuo mažiau G. Nausėda vargs su kovomis, tuo saugiau nukeliaus iki premjero posto. Deja, dėl tokios politikos augs ne trumpalaikės, o ilgalaikės grėsmės valstybei, ilgainiui jos gali tapti net katastrofiškos. Tai taps akivaizdu tik kito dešimtmečio pradžioje, o santykinai ramaus valdymo G. Nausėda turėtų atsisakyti šiandien. Sutikime: tai nėra lengva, nes tam reikia pasiaukojimo ir drąsos, juk kiltų rizika ne tik ramiam valdymui, bet ir sklandžiam persėdimui į premjero kėdę.

Kursime smetoninę valstybę...

Ciniška ir nekilnojamojo turto magnatams, oligarchams, naftininkams bei turtingiausiam visuomenės sluoksniui kapitalą didinti padedanti mokesčių sistema. Informacinės erdvės tiek ekonominio raštingumo, tiek valstybės interesų prasme užtrolinta visuomenė, kaip ir valstybė, valdoma supriešinant, o ne telkiant siekti pažangos. Ramus reagavimas į faktą, kad Lietuvoje tarpsta Kremliaus troliai ir kontrabandininkai, o daugybė moterų patiria smurtą savo namuose ar net yra nužudoma. Visi draugiškai apsimeta, kad visa tai yra normalu, kad tai nėra Rusijos ar oligarchijos įtakos bei mūsų elito ir visuomenės pasidavimo šiai įtakai ir jos reprezentuojamoms vertybėms rezultatas, kad taip tarsi natūraliai ir turi būti, nes mes, Lietuvos žmonės, būtent tokie ir esame.

Bet mes tokie nesame. Tai geriausiai kažkada, deja, labai seniai, pademonstravo Vytautas Didysis: jis suvienijo Lietuvos žmones kurti stiprią valstybę, kuri išliktų šimtmečius, o ne smetoninę, kurią patogu valdyti kelis dešimtmečius. Štai kodėl šiandien daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad Lietuva tamp panaši į smetoninę vals-

tybę. Ciniškai apsimetame, kad mums rūpi pensininkai ir mokytojai, tačiau net 0,5 mln. eurų kainuojančių automobilių neapmokestiname prabangos mokesčiu. Vaizduojame, kad remiame Ukrainos kovą su Rusija, tačiau jokia rimtesnė kova su Rusijos agentūra Lietuvoje, kontrabandininkais, troliais ir net didžiausiais V. Putino sąjungininkais naftininkais nevyksta. Moterys namuose mušamos, o žiniasklaidoje skandinavų verslas užsakinėja straipsnius apie tai, kaip jiems rūpi moterų teisės, beje, ir seksualinių mažumų, tačiau tuo pat metu to paties naujienų portalo komentarų skiltyse tiek moterys, tiek gėjai žeminami, niekinami ir dergiami. Ir visi apsimeta, kad to nemato. O labiausiai skauda, kad visa tai su V. Putino palaiminimu pridengiama krikščioniškomis vertybėmis. Gerbiamieji, kad suvoktume, su kokia rimta problema susidūrėme, turime nuoširdžiai atsakyti į klausimą, kas eis tokios valstybės ginti. Valstybės, kuri šiandien tampa panašesnė į Viktoro Orbáno Vengriją, o ne į pažangiausias pilietines demokratijas Daniją ar Suomiją. Gal tai darys tas oligarchų ar Kremliaus draugų elitas, o gal jį aptarnaujanti nomenklatūrinė ir komercinė žiniasklaida? O gal kontrabandininkai ir jų draugai? Taip, dalis tikrų patriotų vis tiek eis jos ginti, bet, kaip ir smetoninėje valstybėje, jų bus mažuma, nes negalima puoselėti veidmainystės ir cinizmo, įsileisti ir toleruoti maskolišką ir ciniškiausių kapitalo grupių įtaką. Negalima apsimesti, kad nesupranti, jog sistemos veikia ydingai, jog teisingumas skęsta galingųjų kišenėje, o tie, kurie tokioje aplinkoje sėkmingai kaupia kapitalą, jau yra pasiruošę lėkti per upelį, ir tuo pat metu tikėtis, kad daugelis piliečių eis tokios valstybės ginti. Neis. Manau, kad V. Putinas tai kuo puikiausiai supranta. Būtent todėl ir auga tikimybė, kad mes tapsime jo taikiniu.

... ar vis dėlto padėsime

G. Nausėdai kurti stiprią valstybę?

Neseniai V. Putinas pareiškė, kad iki 2034-ųjų Ukrainos nebeliks. Į tai didelė dalis Lietuvos informacinės erdvės narsuolių reagavo jiems būdingu būdu („Prasigėręs idiotas nusišneka“), užuot

pripažinę, kad turime veikti labai ryžtingai ir tikslingai, jei norime išvengti dar vieno karo.

Mes žurnale iš karto po 2014-ųjų Rusijos invazijos į Ukrainą rašėme, kad naujas karas su Rusija šio dešimtmečio pradžioje bus neišvengiamas, o dar vieno karo, kuris gali kilti šio dešimtmečio pabaigoje ar ketvirto dešimtmečio pradžioje, galime išvengti, tačiau tik tuo atveju, jei veiksime labai atsakingai. Jei mano įžvalgos, kurios kol kas dažniausiai pasiteisindavo, Jūsų neįtikina, gal reikėtų įsiklausyti į Volodymyro Zelenskio įspėjimus, kad būtent Baltijos valstybės gali būti kitas Rusijos taikinys. O jei ir jis netinka, įsiklausykite į Vokietijos gynybos ministro neseniai nuskambėjusį pareiškimą, kad Vokietija jau 2029 m. turi būti pasiruošusi karui. Tad klausimas, ar Lietuva iki 2029 m. bus pasiruošusi karui, ar bus vieninga ir stipri, yra ne šiaip retorinis, o egzistencinis. Mums visiems turėtų rūpėti, ar šis laikotarpis oligarchų, juos aptarnaujančios nomenklatūros ir naftininkų bus išnaudotas tam, kad dar labiau prisikimštų kišenes, ar vis dėlto tam, kad priimtume būtinus sprendimus. Taip, didele dalimi tai priklausys nuo G. Nausėdos, bet ne tik nuo jo. Tai priklausys ir nuo Lietuvos elito, save laikančio patriotais. Ar jis prisitaikys prie realybės, kurioje mes tiesiog plauksime kitų formuojamos įtakos upe ir stengsimės pasinaudoti galimybėmis daugiau ar mažiau užsidirbti, daugiau ar mažiau

pasišildyti tuštybių mugės šviesoje ir priėmimuose, ar vis dėlto rasime jėgų aiškiai įvardyti, kad šiandien ir mes, ir prezidentas turime rinktis: ar plaukiame šia oligarchijos ir Rusijos draugų formuojama cinizmo, godumo, informacinio visuomenės užtrolinimo upe tiesiai į naują okupaciją, ar vis dėlto randame jėgų ir skatiname rinktis politiką ir veikimą, kuris padėtų vienyti visuomenę ir įgyvendinti būtiną pažangą?

Jei Lietuvos verslo elitas, net startuoliai, yra visiškai abejingi tiek socialiniam teisingumui, tiek Rusijos trolių veikimui Lietuvos informacinėje erdvėje ir jau išmoko labai gerai apsimesti, kad nemato, kaip Lietuvos lyderiai kolaboruoja su prokremliškais veikėjais, oligarchija ir nafta, kaip galime tikėtis, kad politikos lyderiai, tarp jų – ir prezidentas G. Nausėda, ryšis pasirinkti kovos su cinizmu, godumu ir oligarchija kelią, kai daugelis apsimeta, kad šio pagrindinio kelio į stiprią valstybę nemato, ir tai tenkina beveik visus, kurie viešai save vadina patriotais?

Paskutinė galimybė įtvirtinti Nepriklausomybę

Tiesa, yra manančiųjų, kad visa tai neturi prasmės, kad aš turėčiau būti objektyvus ir matyti, jog G. Nausėda ir taip yra labai laimingas, nes, jų nuomone, gali valdyti ir nepersistengti su rimtomis reformomis, tiesiog prižiūrėti minimalius pokyčius, nekeliančius ►

Neseniai diskutavau su keliais verslininkais ir jie teigė, kad turėčiau matyti daugiau pozityvo, ypač po verslo ir startuolių lyderių akcijų, kurių viena buvo skirta tam, kad gynybos finansavimą padidintume iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o kita akcija Lietuvos valdžia buvo raginama įsipareigoti sumažinti naftos naudojimą transporto sektoriuje. Tai tikrai gerai, gražios akcijos, tačiau ar bent vienas verslininkas pasakė, kad gana yra gana ir karo Ukrainoje metais pagaliau reikėtų apmokestinti bent jau tuos prabangius automobilius, kurių vertė viršija 100 tūkst. eurų? O gal ragindamas rūpintis gynybos finansavimu bent vienas pasakė, kad sutinka, jog nuo didžiausių, tarkim, nuo didesnių nei 0,5 mln. eurų, pajamų per metus būtų mokami didesni progresiniai mokesčiai, mat šiandien jie Lietuvoje yra net mažesni už taikomus Kinijoje? Nieko panašaus! Net po šio straipsnio, kai stengsimės suvienyti šiuos verslininkus, kad paskatintume realius, būtinus sprendimus, labai tikėtina, kad didelė dalis jų slėpsis po asmeninių ir verslo ebitdų lapais. Kodėl? Nes rūpintis savo įvaizdžiu demonstruojant geras intencijas yra miela ir malonu, tai visiems, dažnu atveju ne tik oligarchams, bet net ir Rusijai, tinka. O rūpintis konkrečiais sprendimais, siekti išstumti naftą, riboti oligarchų, naftos ir NT magnatų apetitus daug sunkiau: malonumo gerokai mažiau, o įtampos gerokai daugiau. Taigi, kol kas kalbėti apie Lietuvos verslo ir startuolių atstovų pastangas atrodyti gražiai tikrai galime, bet tik ne apie pastangas stiprinti valstybę. Neturėtume šių procesų painioti, nes jei pasyviai stebėsime, kaip antrasis pakeičiamas pirmuoju, liks tik rusiška „pakazucha“, o suvienyti verslo ir startuolių lyderius, kad remtų būtinus sprendimus, taps nebeįmanoma.

PASKUTINĖS VILTYS: PATRIOTAI, PIRMOJI PONIA IR LRT TARYBA

Be jokios abejonės, kiekvieną naują žurnalo numerį ir straipsnį kuriu ne tam, kad dar kartą susipriešinčiau su visomis pavojingiausiomis jėgomis, pradedant nuo naftininkų bei oligarchų ir baigiant Vladimirą Putiną reprezentuojančia mafija, tačiau tikėdamasis, kad jei išdrįsiu atskleisti būtinų darbų svarbą, taip paskatinsiu patriotizmą, ir šis ne baigsis įvaizdinėmis akcijomis ar pasistumdymais ir pasispjaudymais feisbuke, o virs realia galia, vienijančia siekti Lietuvai svarbių tikslų. Be to, jei aiškiau suvoksime tikslus, kurių privalome siekti, tai padės Lietuvos politikams ne pataikauti Rusijos ir oligarchijos veikiamai žiniasklaidai ir jos skleidžiamai ekonominei tamsai, o ryžtis šviesti visuomenę ir ją vienyti.

Apie tai raginu susimąstyti LRT Tarybą, nes esu įsitikinęs, kad jei LRT, turėdama milžinišką finansavimą, neskiria tinkamo dėmesio tam, kad pasirūpintų Lietuvos visuomenės ekonominiu švietimu ir kuo daugiau žmonių padėtų suvokti, kurie sprendimai stiprina valstybę ir ilgainiui didina piliečių gerovę, ji nevykdo savo, Nacionalinio transliuotojo, kuris turėtų šviesti visuomenę ir ginti nacionalinius interesus, misijos.

Vykstant Rusijos karui Ukrainoje ši situacija turėtų keistis ir LRT turėtų tapti svarbiausia ekonominio švietimo ir visuomenės telkimo galia. Savo informacine veikla turėtų padėti tiek prezidentui, tiek ir naujajai Seimo daugumai veikti taip, kad tai būtų naudinga valstybei, ir nepaskęsti destrukcinių jėgų generuojamo informacinio populizmo jūroje.

Papildomas viltis sieju ir su pirmąja ponia Diana Nausėdiene. Juk negali taip būti, kad Gitanas Nausėda laimi rinkimus, nes Lietuvoje dauguma rūpinasi „tradicine šeima“, tačiau tuo pat metu visiems nusipjauti į artimoje aplinkoje mušamas ir žudomas moteris. Juk tai – labai sunkiai sergančios valstybės ir visuomenės simptomai. Apie tai žurnale rašėme jau ne kartą – pabrėžėme, kad tas kriminalas, ta mafija, kurią Rusija auginasi kontrabandininkų ir kitų struktūrų pavidalu, skverbiasi į visas sritis, o visų pirma – į teisinę sistemą, ir taip destruktyvios įtakos teisinei sistemai problema auga. Nuo to labiausiai nukenčia pažeidžiamiausia visuomenės dalis, visų pirma moterys. Tokioje aplinkoje vienydamiesi ir gindami moteris kartu galime ir nuo kriminalinio užvaldymo apginti savo teisinę sistemą.

Ar mums pavyks paskatinti patriotus, LRT Tarybą ir pirmąja ponią veikti, nežinau, bet bandyti reikia. Tik tada bus aišku, ar trenksimės į oligarchinį dugną, ar paskatinsime pažangą, būtiną norint sukurti saugią skandinaviškos gerovės valstybę.

grėsmės nei Rusijos, nei oligarchijos interesams, ir pateikti juos kaip milžiniškas pergales. Gal nustebsite, bet aš kol kas to nematau. Juk tam, kad tai būtų akivaizdu, kažkas prieš tai turi stengtis paskatinti jį elgtis kitaip, kalbėti apie būtinų pokyčių naudą, skatinti jį rinktis ryžtingesnių pokyčių kelią. Tik tada bus galima sakyti, kad jis tuo keliu nėjo, nes jam buvo dzin, o ne todėl, kad tiesiog nebuvo į ką atsiremti tuo keliu žengiant.

Vykstant Rusijos karui Ukrainoje išties niūriai nuteikia tai, kad Lietuvoje matome labai daug pastangų iš visų visuomenės grupių, pradedant nuo žiniasklaidos ir socialinių tinklų lyderių ir baigiant verslo bei politikos elitu ir startuolių kūrėjais, demonstruoti savo patriotizmą, tačiau kai tik stengiamės suvienyti veikti tikslingai, siekti pokyčių, kurie padėtų Lietuvą transformuoti į pažangesnę, vieningesnę ir stipresnę valstybę, didelė dalis šių patriotų apsimeta, kad būtinų pokyčių svarbos nesuvokia arba kad tai su jais nesusiję. Nors būtent tai ir lemia, kodėl dominuoja oligarchų ir trolių vertybių tole-

ravimas, o G. Nausėda, net jei norėtų siekti ryžtingesnės pažangos, šiandien nematytų į ką atsiremti.

Ar įmanoma tai pakeisti? Manau, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje iš visų jėgų turėtume siekti, kad Lietuva būtų technologinės, socialinės, gynybinės ir energetinės pažangos mažinant naftos naudojimą lydere, nes tik taip kurtume saugią ateitį. Tikrai nežinau, ar įmanoma paskatinti Lietuvos elitą, kuris save vertina ne kaip nomenklatū-

rinį ar dvaro, o kaip patriotinį, vienytis ir tokios pažangos siekti. Vis dėlto tik bandant vienyti įmanoma atsakyti į šį klausimą. Todėl ir rašau šiame numeryje apie šių pokyčių svarbą. Be to, lapkričio 7 d. vyksiančiame Vilniaus žaliųjų technologijų forume (Vilnius GreenTech Forum) skatinsime tartis dėl sprendimų, kurie padėtų transformuojant Lietuvos energetiką sukurti didžiausią skaičių naujų darbo vietų ir teiktų didžiausią ekonominę naudą Lietuvos valstybei. Skatinsime kurti žaliąją ateitį, kuri smogtų naftai ir V. Putinui, o ne skurdžiausiai gyvenantiems Lietuvos žmonėms. Metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje kviesime sutarti dėl sisteminės mokesčių reformos, kurią turėtų įgyvendinti kairieji, jei laimės Seimo rinkimus ir jei jie iš tiesų yra kairieji. Reformos, kuri ekonominę ir technologinę pažangą derintų su didesniu socialiniu teisingumu ir tvaresniu pensijų sistemos, švietimo ir Lietuvos karinių pajėgų finansavimu. 2025 m. „Lietuvos Davoso“ forume stengsimės suvienyti tartis dėl tolesnės Lietuvos ekonomikos plėtros vizijos, verslo technologinės pažangos potencialo didinimo ir darbo rinkos evoliucijos. Įvairiuose „Lietuvos Davoso“ forumuose telksime tartis dėl tolesnio gynybos stiprinimo ir rūpinimosi pilietinėmis mažumų bei moterų teisėmis ir saugumu.

Kaip seksis, pažiūrėsime. Tada ir bus galima spręsti, ar šiandien rasime jėgų kurti Vytauto Didžiojo Lietuvą, kurios Nepriklausomybė tęsis šimtmečius, ar vis dėlto turėsime pripažinti, kad ankstesnės okupacijos mūsų taip ir neišmokė rūpintis savo valstybe, kol dar galima tai padaryti. 

Neabejoju, kad viena iš tipiškų reakcijų į šį straipsnį bus tokia: nereikia mūsų gąsdinti nei Donaldu Trumpu, nei Trečiuoju pasauliniu karu, nes, žiūrėk, JAV rinkimus laimės Kamala Harris, o Trečiojo pasaulinio karo gali ir nebūti. Žinoma, taip gali būti, tačiau D. Trumpo pergalės galimybę šiame numeryje analizuojame ne todėl, kad jam laimėjus karas taps neišvengiamas, o todėl, kad jo pergalė šią galimybę didins. Tik labai naivus žmogus gali manyti, kad K. Harris pergalė naujo karo galimybę eliminuos. Mažins, bet ne eliminuos. Tad šį vedamąjį rašau tam, kad pažadinčiau Lietuvos patriotus iš bailaus savęs migdymo. Noriu juos priversti susimąstyti apie tai, kad jei mes vykstant Rusijos karui Ukrainoje nesugebame priimti Lietuvai naudingų, o Rusijai, naftai ir NT magnatams nenaudingų su mokesčiais susijusių sprendimų, jei nesugebame eiti Suomijos keliu ir neįgyvendiname visuotinės gynybos modelio bei neužtikriname tvaraus ir ilgalaikio gynybos finansavimo, jei net prabangių automobilių negalime apmokestinti, kad karo Ukrainoje metais turtuoliai bent kiek dosniau prisidėtų prie valstybės stiprėjimo, ar mums gali padėti K. Harris? Taip, jos pergalė greičiausiai mažins Trečiojo pasaulinio karo grėsmę, tačiau lokalaus karo, ateityje galinčio vykti Lietuvoje, grėsmę galime sumažinti tik mes patys. Deja, kol kas to nedarome.

V. JANULEVIČIUS: „GLOBALI APLINKA PALANKI LIETUVOS EKONOMIKOS SPURTUI“

JAV ir Europos Sąjunga (ES) pagaliau pradėjo kovoti su Kinijos pastangomis dominuoti. Kokių galimybių tai suteikia Lietuvos ekonomikai, pramonei ir verslui? Ar mes galime, o gal turime stengtis šiame procese aktyviai dalyvauti? Kokia politika šiandien gali užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimą? Į šiuos klausimus paprašėme atsakyti vieno žinomiausių Lietuvos verslo lyderių – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Vidmanto Janulevičiaus.

Gerbiamas Vidmantai, pagaliau ES išdrįso įvesti muitus Kinijai, o JAV – ir itin didelius. Ar galima teigti, kad tai suteikia naujų galimybių ES verslų plėtrai?

Ką tik grįžau iš Budapešto – Vengrija šį pusmetį pirmininkaus ES Tarybai. Apima dvilypiai jausmai. Viena vertus, matome, kad ES pamažu pradeda gintis nuo Kinijos dempingo ir įveda muitus elektromobiliams. Sakyčiau, kad tai padaryti reikėjo gerokai anksčiau, kai darė JAV, bet net ir pavėluoti tokie ES sprendimai labai sveikintini, tik galėtų būti dar griežtesni ir ambicingesni.

Pagunda sutaupyti ir pirkti pigesnes kinų pagamintas prekes yra didelė, bet turėtume galvoti ir apie savo pramonės saugojimą, ir – ne mažiau, o gal net gerokai daugiau – apie savo saugumą, nes pirkdami ne žaliavas, o produkciją su tam tikra programine įranga rizikuojame ne valdyti situaciją, o patys būti valdomi. Štai kodėl labai svarbu energetikos ir kitose kritinėse infrastruktūrose diegti prekes tik su ES pagaminta programine įranga. Ir JAV, ir ES ne kartą akcentavo, kad trečiosiose šalyse pagaminta programinė įranga kelia tam tikrų saugumo iššūkių.

Į Europą reikia susigrąžinti kuo didesnę dalį gynybos pramonės, nes dabar ne tik prarandame darbo vietas ir pajamas, bet ir netobuliname savo kompetencijų, neskatiname technologinės pažangos, prarandame inovatyvumą. Gynybos pramonė istoriškai yra visų technologinių inovacijų ašis, būtent ji duoda impulsą inovacijoms, keičiančioms pramonės struktūrą.

Kita vertus, grįžus iš Vengrijos, kur Kinijos investicijos labai laukiamos ir sveikinamos, kyla pagrįstų abejonių, ar ES pavyks apsiginti nuo kiniškos ar kitų trečiųjų šalių produkcijos, nes tos produkcijos gamyba tiesiog perkeliama į ES ir taip tampa europietiška. Tai nėra blogai, jei taip investuojama į Europos ekonomiką, jei įdarbinami mūsų darbuotojai ir ES kuriama nauja inovatyvi produkcija. Deja, Kinijos politika nukreipta greičiau į europietiškų prekių dempingą, o tai jau kelia rimtą pavojų mūsų gamintojams.

Turime suprasti, kad nors tai skamba kaip iššūkis, kartu tai suteikia ir galimybių. Belieka jomis pasinaudoti. Tiesiog turime koncentruoti pastangas ir siekti tapti inovatyvios, aukštos pridėtinės vertės pramonės bei technologinius sprendimus, užtikrinančius gaminamos produkcijos saugumą, kuriančia šalimi. Kaip manote, kuriuose ekonomikos sektoriuose ir kurie verslai dėl šių geopolitinių pokyčių – tiek muito mokesčių Kinijai, tiek ir įvestų sankcijų Rusijai – šiandien turi didžiausią augimo potencialą?

Šiuo metu didžiausi įvesti apribojimai susiję su automobilių pramone. Ji nepaprastai svarbi ES, nes elektromobiliai yra viena didžiausių ES eksporto dedamųjų. Šiuo metu elektromobilių pardavimas yra sulėtėjęs, tačiau esu įsitikinęs, kad ateitis priklausys būtent jiems ir elektromobilių pardavimas šaus į viršų, kai tik bus pakoreguotos jų kainos, tai yra kai jie taps labiau įperkami vidutines pajamas uždirbantiems gyventojams, taip pat kai ims mažėti elektros energijos kainos.

Ribojimai paveiks ir platesnes su transportu susijusias sritis: tai padės vystytis ir baterijų, ir kaupiklių pramonei, ir t. t. Gal atsigaus ES ir JAV vėjo malūnų gamyba. Be abejo, tai paveiks ir saulės energetikos rinką, nes šiuo metu Kinijai tenka jau apie 90 proc. visos su saulės energetika susijusios gamybos. ►

Taigi, galimybių yra, bet svarbiausia suvokti, kad bent jau strategiškai svarbiose srityse, turinčiose lemiamą įtaką ES ekonomikos ir verslo ateičiai, kiekvienoje gamybos vertikalėje turime palikti dalį gamybos, kuri nuo pradžios iki galo būtų europietiška. Kodėl? Nes tik savo rankose turėdami gamybą nuo žaliavos iki galutinio produkto galėsime užtikrinti, kad kritiniu atveju niekas mūsų nešantažuos, kad išsaugosime tų produktų, kurie gyvybiškai svarbūs esant tam tikroms geopolitinėms situacijoms, gamybos tęstinumą.

Ką atsakytumėte skeptikams, manantiems, kad šie globalūs procesai aktualūs tik didžiosioms valstybėms, o mes Lietuvoje galime į juos per daug nereaguoti? Kaip manote, kodėl reaguoti vis dėlto turėtume?

Akivaizdu, kad dėl dabartinių sprendimų didžiausią teigiamą įtaką turėtų pajusti Vokietija, Prancūzija, Italija. Mes esame ES dalis, mūsų ekonomika, didelė dalis verslų priklauso nuo visos ES ekonominės sveikatos. Tad skeptikams atsakyti paprasta: jei ES priima sprendimus, didinančius jos narių ekonomikos augimo potencialą ir verslo konkurencingumą, tai bus naudinga visoms ES valstybėms ir jų verslui. Tiesiog šia galimybe turime pasinaudoti.

nentų būtų gaminama čia, Lietuvoje. Taip stiprintume Lietuvą ekonomiškai, didintume savo gynybos potencialą ir mažintume priklausomybę nuo tiekimo grandinės sutrikimų. To vengti turėjo išmokyti pandemija, o gynybos atveju padariniai gali būti kur kas skaudesni.

Būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie valstybės vaidmenį siekiant papildomo, galingesnio Lietuvos ekonomikos proveržio. Ar nėra taip, kad vis tiek didelę dalį pažangos realizuos privatus verslas, tad valstybės vaidmens sureikšminti neverta?

Valstybės vaidmuo siekiant ekonominio proveržio yra esminis. Pirmoji sąlyga, žinoma, yra valstybės saugumas. Turime dirbti ir pozicionuoti Lietuvą kaip saugią, į savo gynybą pakankamai investuojančią šalį. Antra, ekonominiai dalykai. Jau ne kartą sakiau, kad prieigos prie kapitalo situacija Lietuvoje yra tragiška. Jau ir Europos Centrinis Bankas atkreipė dėmesį, kad pinigai Lietuvoje yra brangiausi ir prieiga prie jų yra prasčiausia visoje ES. O juk pramonei pinigai yra kaip kraujas žmogui –be jų nieko nevyksta. Mums reikėtų, kad galų gale atsitiktų taip, kaip telekomunikacijų rinkoje, kur galų gale pavyko sukurti bendrą rinką. Taip turėtų atsirasti ir bendra kapitalo rinka visoje ES su vienodomis skolinimosi sąlygomis.

Mes su savo produkcija konkuruojame visame pasaulyje, ir jei Europa šiuo metu už elektros energiją moka dvigubai daugiau nei Kinija, šie kaštai mūsų produkciją daro visiškai nekonkurencingą.

Pavyzdžiui, šiandien bandoma gaivinti ir ES gynybos pramonę, nes per 80 proc. gynybai reikalingų prekių šiuo metu perkama iš JAV. Manau, kad tai labai teisingas sprendimas. Į Europą reikia susigrąžinti kuo didesnę dalį gynybos pramonės, nes dabar ne tik prarandame darbo vietas ir pajamas, bet ir netobuliname savo kompetencijų, neskatiname technologinės pažangos, prarandame inovatyvumą. Gynybos pramonė istoriškai yra visų technologinių inovacijų ašis, būtent ji duoda impulsą inovacijoms, keičiančioms pramonės struktūrą, todėl turime ją stiprinti, ypač matydami, su kokiomis grėsmėmis šiandien susiduria demokratijos ir visas pasaulis.

Taip pat turime matyti tai, ką daro JAV. Jos itin ryžtingai siekia susigrąžinti savo gamybą ir šioje srityje lenkia ES. Turėtume ne snausti, o daugiau dėmesio skirti diskusijoms apie imigracijos ar socialinę politiką, nes jei nesirūpinsime savo pramonės plėtra, vėliau nebus iš ko finansuoti nei šių, nei kitų sričių. Manau, jog turime vytis ir paprasčiausiai kopijuoti JAV sprendimus, kuriais ginama sava rinka. Antraip rizikuojame tapti trečiųjų šalių produkcijos sąvartynu ir nužudyti savo pramonę.

O į klausimą, kodėl turėtume reaguoti, atsakysiu taip: jei stiprinsime savo europinės politikos dėmenį, aiškiau suvoksime, kokie procesai vyksta ir kuriuos iš jų turime paveikti, siekdami mūsų pramonės plėtros, taip pat galėsime efektyviau veikti, kad būtume kuo labiau įtraukti į Europos pramonės, ypač gynybos, linijas. Tuo labiau kad kai kalbama apie gynybą, mes ir patys esame suinteresuoti, kad kuo daugiau gynybai reikalingų kompo-

Jei kalbame apie valstybės vykdomos politikos svarbą, dar sykį pakartosiu, kad Lietuvai reikia stiprinti europinės politikos dėmenį. Turime Europoje kovoti už mūsų šaliai gyvybiškai svarbius ir naudingus sprendimus. Pavyzdžiui, buvusio Italijos premjero Enrico Lettos parengta bendros rinkos ateities ataskaita labai svarbi ir mūsų pramonės plėtrai, todėl turėtume dėti visas pastangas, kad būtų užtikrintas šioje ataskaitoje įvardytų rekomendacijų įgyvendinimas.

Galėčiau įvardinti tris pagrindinius valstybei keliamus lūkesčius, be ambicingos gynybos politikos: pirmiausia, švietimas, nes pramonei reikia gerai parengtų darbuotojų, inžinierių, pasiruošusių keistis ir tobulėti tokiu pat greičiu, kokiu keičiasi ir tobulėja informacinės technologijos; antra, jau aptarta prieiga prie kapitalo; trečia, tvari ir pigi energija. Mes su savo produkcija konkuruojame visame pasaulyje, ir jei Europa šiuo metu už elektros energiją moka dvigubai daugiau nei Kinija, šie kaštai mūsų produkciją daro visiškai nekonkurencingą.

Nors šiemet – rinkimų metai, apie ekonomikos plėtrą, naujų gerai mokamų darbo vietų kūrimą kalbama itin paviršutiniškai, tarsi dabartinė valdžia jaustųsi, kad jau viską padarė, o einantiesiems į valdžią apie tai kalbėti nėra aktualu. Vienintelis rimtesnis pareiškimas, susijęs su papildomais sprendimais, kurie darytų įtaką ekonomikai, buvo tik prezidento Gitano Nausėdos pastaba dėl kelių infrastruktūros gerinimo. Ar tai neturėtų kelti nerimą?

Rinkimų metai, ypač kai tie rinkimai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, ir Europoje, kupini iššūkių. Dabartinė Lietuvos valdžia tikrai darbavosi labai sudėtingų krizių akivaizdoje, ir jai reikėtų padėkoti. Dialogas su verslu išliko konstruktyvus ir mums pavyko netgi smarkiai paauginti Lietuvos bendrąjį vidaus produktą (BVP). O kuo didesnis BVP pyragas, tuo daugiau gali- ►

VAKARŲ VALSTYBĖMS IŠDRĮSUS APMOKESTINTI KINIJOS PREKES, ATSIRANDA DAUGIAU ERDVĖS STIPRĖTI EUROPOS PRAMONEI. LABAI SVARBU ŠĮ LAIKOTARPĮ IŠNAUDOTI

ma perskirstyti kitoms reikmėms, kad ir mums Lietuvoje tokiai svarbiai gynybai, kuriai jau netrukus skirsime ir 3 procentus.

Taip, prezidento minėta kelių infrastruktūra išlieka rimta problema: miestai pamažu tvarkosi, o regioniniai keliai lieka apleisti. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį ir į poreikį plėtoti susisiekimą geležinkeliais, kiek įmanoma jį efektyvinti, siekiant tvarumo tikslų ir gerinant mūsų visą logistiką. Jau nebesame tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tačiau galime tapti tiltu tarp Šiaurės ir Pietų, tik tam reikia gerai išvystytos uosto ir geležinkelio infrastruktūros bei maksimalios jų integracijos. Greitųjų traukinių tinklu Baltijos regioną turime sujungti su visa Europa ir kuo daugiau prekių gabenti geležinkeliais bei per uostą.

O jei kalbame apie darbo vietas, reikia pasakyti, kad mūsų esminis tikslas – aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimas. Našumas kol kas yra mūsų silpnoji vieta – jis gerokai atsilieka nuo infliacijos sukelto atlyginimų bumo. Taigi, vienintelis kelias –kurti kuo daugiau aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietų, įgalinančių mokėti geresnius atlyginimus darbuotojams, ir kuo labiau automatizuoti gamybos procesą, nes tai leis dar labiau auginti BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui.

Šioms kryptims visų pirma reikia papildomų investicijų, todėl turime galvoti ne tik apie prieigą prie kapitalo, bet ir apie

mokestinę aplinką – stengtis jos nebloginti, ypač turint omenyje mūsų sudėtingas geopolitines aplinkybes. Turime išlaikyti investicijas – ir savas, ir užsienio valstybių – mūsų regione. Geri atlyginimai atsiranda tik turint gerą ir sėkmingą verslą, o šis neatsiranda be geros mokestinės aplinkos. Nulinis reinvestuojamo pelno mokestis yra visose mūsų kaimynėse, todėl šioje konkurencinėje kovoje kol kas neatrodome labai gerai.

Kaip turėtų veikti valstybės institucijos ir kokios politikos mums reikia, jei norime išnaudoti globalių procesų suteikiamas ekonomikos ir verslo potencialo augimo galimybes?

Dar sykį pakartosiu, kad visų pirma mūsų politikai turėtų daug aktyviau dirbti Europoje. Mūsų pramonės problema yra ta, kad dažnai nekuriame galutinio produkto, bet esame geri tarpinės grandies gamintojai. Tai mus daro priklausomus, neretai – ir nesaugius. Taigi, turime arba investuoti į visą gamybos grandinę čia, Lietuvoje, arba būti kuo labiau integruoti į gamybos grandines Europos mastu. Tai ypač aktualu gynybos pramonei, mat ji turi patenkinti visus kritinės infrastruktūros poreikius, tokius kaip maistas, vaistai, dalis ginkluotės

ATSAKINGAI,

ir ta pati energetika. Pamokos Ukrainoje turi būti išmoktos ir Lietuvoje. Taip pat turime ryžtingiau investuoti į gynybos pramonės technologijas, o tai daug daugiau nei tik ginklai. Tai ir biotechnologijos, ir chemija, ir t. t. Nepamirškite, kad gynybos pramonė vystosi kitaip, jai reikalingi išankstiniai užsakymai iš valstybės, tad valstybės vaidmuo čia yra pats didžiausias.

Siekiant vykdyti ekonomikos proveržį užtikrinti galinčią politiką, labai svarbu, kad valstybės institucijos kalbėjimąsi su verslu suprastų kaip dialogą, o ne kaip nuolatinį konfliktą, kaip buvo dar visai neseniai, kad nevadintų verslo lobistais, kad traktuotų kaip partnerius ir išgirstų realius poreikius.

Daug dėmesio kalbant apie mūsų ekonomikos plėtrą turėtų būti skiriama ir perdirbimui bei ekonomikos žiediškumui. Negalime pasigirti dideliais ištekliais, tad ši kryptis, manau, yra mūsų potencialas.

Valstybės ištekliai yra riboti, tad ar nebus taip, kad norų keistis ir gerinti bus, o išteklių šiems sprendimams priimti – ne?

Taip, valstybės ištekliai riboti, ir man atrodo, kad mūsų institucijos dėl to tapo pernelyg atsargios. Žinoma, sunku lygiuotis

į JAV ar Kiniją, kurios turi savo pinigų politiką, bet vis tiek, jei matome, kad galime išlaisvinti papildomą ekonominį potencialą, sustiprinti Lietuvos valstybės ir verslo pamatus, turime nebijoti skolintis ir investuoti. Pastaruoju metu įvairi statistika rodė, kad verslas Lietuvoje ne tik neskuba investuoti, bet ir gautą pelną yra linkęs investuoti svetur. Tai labai bloga tendencija, nes rodo ir nepasitikėjimą savo valstybe. Jei valstybė papildomai neskatins investicijų, nedemonstruos pasitikėjimo savimi, visa tai gali lėtinti ekonomikos augimą, nors mums to labai reikia norint didinti biudžeto pajamas, dosniau finansuoti tiek gynybą, tiek pažangą, tiek švietimą, tiek kitas svarbias sritis.

Nors minėjau, kad valdantieji visų krizių akivaizdoje kalbėjosi su verslu ir mums sekėsi gana neblogai (prastesni buvo tik 2023-ieji), vis dėlto negaliu neatkreipti dėmesio, kad Europos Komisijos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės paskolos dalis Lietuvos verslo dar, galima sakyti, net nepasiekė (paraiškos jau pateiktos). O kiek metų jau praėjo!

Dar kartą pabrėšiu, kad šiandien, karo akivaizdoje, kai turime padaryti maksimumą, kad mūsų valstybė stiprėtų tiek ekonomiškai, tiek gynybos prasme, Lietuvos valdžioje esantys politikai turi nebijoti skolintis. Mastrichto kriterijai svarbu, bet konkurencingumas dar svarbiau. Ir kai vyksta tokio lygio transformacijos, turime skubiai į jas investuoti, persiorientuoti ir taip ne tik išlaikyti savo pramonę, bet ir galbūt nedideliais energijos kaštais pritraukti pramonės iš kitų šalių. Jau dabar Europa nuo JAV konkurencingumu atsilieka 30 proc., tad ir iš Europos politikų girdėti vis drąsesnių pareiškimų, susijusių su skolinimusi. Tai ypač aktualu tokioms pafrontės šalims kaip Lietuva tiek vystant gynybos pramonę, tiek išsaugant ir didinant visos pramonės bei ekonomikos galią.

Geri atlyginimai atsiranda tik turint gerą ir sėkmingą verslą, o šis neatsiranda be geros mokestinės aplinkos. Nulinis reinvestuojamo pelno mokestis yra visose mūsų kaimynėse, todėl šioje konkurencinėje kovoje kol kas neatrodome labai gerai.

Žinote, tikrai neturėtų būti normalu gyventi ES, o investuoti į JAV. Bet dabar būtent tai ir vyksta.

Turime matyti, kas vyksta pasaulyje, turime suvokti dabartinio momento svarbą ir didinti savo pramonės potencialą. Nebijoti investuoti į pažangias technologijas, lustus, lazerius, biotechnologijas. Ilgą laiką buvome labiausiai auganti ES ekonomika, turime neapleisti šios ambicijos. Turime rūpintis ekonomikos augimu ir verslo konkurencingumu, nepasiduoti populizmo pagundai kalbėti apie vis didesnius kapitalo mokesčius, nes žengdami šiuo keliu rizikuosime strigti tuose pačiuose stagnuojančios ekonomikos spąstuose, kuriuose kelis dešimtmečius buvo strigusios pietinės ES šalys.

Vienijimosi siekiant pažangos klausimu esu gana skeptiškas, nes, kaip rašau šiame žurnalo numeryje, kuo rimtesnė problema, tuo sunkiau suvienyti ne tik politikus,

KAD BŪTŲ PADIDINTAS LIETUVOS VERSLO IR EKONOMIKOS PLĖTROS POTENCIALAS.

bet ir verslo lyderius. Geriausias pavyzdys – kova su koncernais „Gazprom“ ar „InterRAO“ siekiant energetinės nepriklausomybės: vaduojantis iš šių koncernų įtakos kiekvienam žingsniui reikėjo milžiniškų pastangų. Taip ir dabar: kai kalbame apie kovą su Rusijos pajamomis iš naftos ar apie su mokesčiais susijusius sprendimus, kurie užtikrintų ir didesnį socialinį teisingumą, ir tvaresnį gynybos bei ekonominės pažangos finansavimą, susidaro įspūdis, kad visi linkę plaukti paviršiumi ir gražiai kalbėti, bet konkrečių sprendimų niekas nesiekia. Ar galima tikėtis, kad šį sykį viskas bus kitaip ir judėsime sparčiau?

Kartais sakoma, kad Lietuva yra vienkiemių tauta ir daugelis sprendimų priimama per tokio matymo prizmę. Mums reikėtų iš skandinavų mokytis stiprios bendruomenės pagrindų, ypač kai dabar gyvename priešiškų valstybių apsuptyje. Supraskime, kad Rusija sugeba išnaudoti kiekvieną mūsų konfliktą ir būtent todėl skaldydama ir papirkinėdama iki šiol nepatyrė tų nuostolių, kurių turėjo patirti dėl ES sankcijų. Manau, kad taip yra dėl mūsų susiskaldymo ir mėginimo pigiai pasipelnyti. Deja, toks pelnymasis ilgainiui veda į kur kas didesnius, net gyvybiškai reikšmingus nuostolius. Padėdami Rusijai uždirbti, stipriname ją ir tampame jos agresijos Ukrainoje dalimi.

Bet visi turime daryti tai vienodai. Labai skaudu, kai Lietuva principingai nutraukia bet kokius santykius su Rytų kaimynais, o mūsų šalys kaimynės ar didžiosios ES valstybės mielai ir toliau uždarbiauja bei leidžia Rusijai realizuoti savo produkciją per trečiąsias šalis. Taigi, ES mums reikia susitarti dėl vienodų veikimo taisyklių ir jų laikytis. Šio tikslo turėtų principingai siekti Lietuvos politikai.

Kad ir kaip sunku būtų, turime užsitikrinti nepriklausomybę nuo iškastinio kuro, investuoti į energetinę ir logistinę nepriklausomybę, nes tai yra ilgalaikės ir teisingos investicijos. Valstybės vaidmuo šioje vietoje, ieškant naujų eksporto krypčių ir galimybių transformuotis, yra didžiulis. Turime ieškoti naujų partnerių ir ten, kur anksčiau mums nebuvo įprasta. Turime ieškoti investicijų į transformaciją, nes paliktos vienos įmonės nepajėgs to padaryti. Turime kalbėtis, tartis ir ieškoti sprendimų, kaip šių tikslų siekti. Ar pavyks, pademonstruos

SUSIPAŽINKIME DAR KARTĄ: SUTELKTINIS FINANSAVIMAS

Finansavimas yra galingiausias verslo ir visos ekonomikos variklis, tad nenuostabu, kad visą laiką nerimaujama dėl finansų prieinamumo trūkumo, per mažos bankų konkurencijos ir kitų problemų. Taip, šios problemos egzistuoja, tačiau būtina paminėti, kad vienoje – sutelktinio finansavimo – srityje pastaraisiais metais stebėjome itin spartų proveržį. Tai didino tiek verslo finansavimo, tiek ir investavimo galimybes.

SUTELKTINIO FINANSAVIMO PLATFORMOS „LETSINVEST“

VADOVAS VYTENIS KINDURIS

Vis dėlto šiandien, sprendžiant iš 2023 m. Europos sutelktinio finansavimo rinkos apžvalgos, susidaro įspūdis, kad sutelktinis finansavimas susiduria su ganėtinai netikėta problema, kurią šio finansavimo platformų atstovai įvardija kaip visuomenės žinių apie sutelktinio finansavimo prieinamumą ir potencialią naudą trūkumą.

Pasak sutelktinio finansavimo platformos

Įspūdingas augimas, kuriuo galime didžiuotis

2018 m. Lietuvos sutelktinio finansavimo platformose buvo sukaupta 8,5 mln. eurų, o 2023 m. – jau 230,2 mln. eurų. Tai rodo 42,9 proc. padidėjimą, lyginant su ankstesniais metais, ir įspūdingą 2 600 proc. augimą, lyginant su 2018-aisiais.

Šie skaičiai demonstruoja akivaizdų faktą: praeitą dešimtmetį mūsų žurnale kaip viena perspektyviausių finansų sektoriaus plėtros sričių įvardytas sutelktinio finansavimo verslas pateisino viltis ir sukūrė didelę pridėtinę vertę Lietuvos verslui ir visuomenei.

SUTELKTINIO FINANSAVIMO PLAT FORMOSE 52 PROC. (230,2 MLN. EURŲ VERTĖS) PROJEKTŲ PRAEITAIS METAIS SUDARĖ FINANSAVIMO, SUSIJUSIO SU NT, PROJEKTAI. ►

„Letsinvest“ vadovo Vytenio Kindurio, šio sektoriaus augimo potencialas tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje yra milžiniškas: „Nekilnojamojo turto sutelktinis finansavimas sujungia visas gerąsias kitų investavimo įrankių ypatybes: trumpus terminus, fiksuotą grąžą, ekspertų atliekamą projektų atranką, platformiškumą (galimybę investuoti paprastai, tiesiog iš paplūdimio), galybę investicijų portfelio įvairinimo galimybių. Su santykinai nedideliu kapitalu galima dalyvauti projektuose, prie kurių anksčiau prieidavo tik didieji finansavimo rinkos žaidėjai. Pagrindinė šio investavimo įrankio inovacija yra galimybė visiems investuotojams turėti retą prabangą investavimo rinkoje – pirmine hipoteka įkeisto NT. Dėl to šios rinkos potencialas tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje yra milžiniškas. Turime įveikti mūsų jaučiamą ir apžvalgoje fiksuotą gyventojų žinių trūkumą bei apskritai mažai išvystytą investavimo kultūrą Lietuvoje, todėl drauge su kolegomis aktyviai su tuo dirbame.“

Šiandien Europos Sąjungos rinkoje atsiranda milžiniškų plėtros galimybių, todėl galime sumažinti investicinį atstumą tarp Lietuvos ir kitų valstybių, pavyzdžiui, lietuvis, norintis investuoti į NT Ispanijoje, dabar tai daryti gali daug paprasčiau, pigiau ir saugiau – per platformą. Ir užsienio kapitalas daug paprasčiau gali ateiti ir investuoti Lietuvoje.

Tokį spartų augimą, be jokios abejonės, būtina sieti ir su verslo kultūros pokyčiais, stebimais pastarąjį dešimtmetį. Daugelyje sektorių, taip pat ir finansų rinkoje, atsiranda vis daugiau platformiškumo. Viešbutį užsisakome per booking.com, taksi – iš „Bolt“ ar „Uber“. Su investavimu lygiai tas pats: dabar nebereikia eiti pas notarus dėl kiekvienos individualios investicijos, paskolos ar hipotekos įregistravimo. Užtenka tiesiog užsiregistruoti platformoje, atsirinkti projektus ir per kelias minutes investuoti, o visą procesą prižiūri Lietuvos bankas. Taigi, šiandien investavimas poilsiaujant prie jūros jau nebėra pavienės investuotojų patirtys.

Svarbu paminėti, kad 2023 m. pagal naująjį Europos sutelktinio finansavimo paslaugų teikėjų reglamentą Lietuvos bankas perlicencijavo 12 platformų (šiuo metu Lietuvoje veikia 13 sutelktinio finansavimo platformų). Tai padidino bendrą rinkos stabilumą bei patikimumą ir parodė rinkos brandumą bei potencialą.

Sutelktinis finansavimas demokratizavo...

Dažniausiai pabrėžiama, kad sutelktinis finansavimas pasirenkamas dėl trumpų paskolų terminų ir investicijoms užtikrinti maksimalia hipoteka įkeičiamo nekilnojamojo turto (NT). Pasak „Letsinvest“ atstovų, nėra nieko saugiau už įkeistą kokybišką NT, todėl itin svarbu užtikrinti, kad įkeičiamo turto likvidumas, kokybė ir vertė būtų įvertinama kuo atsakingiau. Tai daro itin patyrę ir gerą reputaciją turintys turto vertintojai, tokie kaip „Ober-Haus“ ar „Newsec“. Labai svarbu pabrėžti, kad

turtas įkeičiamas ne sutelktinio finansavimo verslo naudai. Dažnai potencialūs investuotojai to nesuvokia ir tai stabdo jų apsisprendimą investuoti, nors kiekvienu konkrečiu atveju NT yra tiesiogiai susiejamas su kiekvieno investuotojo investicija ir įkeičiamas būtent investuotojams, o sutelktinio finansavimo bendrovė veikia tik kaip operatorė ir investuotojų atstovė.

Taip veikdamos sutelktinio finansavimo platformos demokratizuoja finansų rinką: ne tik investuotojas, turintis 500 tūkst. eurų, bet ir investuotojas, turintis 500 eurų, gali prisidėti prie verslo finansavimo, užsidirbti ir turėti pirmine hipoteka įkeisto NT, užtikrinančio investicijų saugumą.

... ir gydo finansų rinką bei ekonomiką

Tai, kas anksčiau buvo prieinama tik bankams ar didiesiems rinkos dalyviams, šiandien prieinama visiems. Pasak V. Kindurio, vidutinė vienam projektui suteiktos paskolos suma platformoje „Letsinvest“ siekia 1,4 mln. eurų. Taigi, retas investuotojas galėtų ir norėtų investuoti tokią sumą į vieną projektą. Šiandien to ir nereikia, nes savo investicijas galima išskaidyti į keletą patrauklių projektų, o vienam projektui suvienyti visą bendruomenę.

Pabrėžtina, kad vis daugiau stambių, patyrusių NT projektų vykdytojų sutelktinį finansavimą integruoja į savo verslą ir taip palengvina jo plėtrą. Tampa populiaru sutelktiniu finansavimu pasinaudoti projekto finansavimo eigoje, pavyzdžiui, kaip tarpine paskola, kol projekto finansavimą perima tradicinės finansų įstaigos. Pagrindiniai sutelktinio finansavimo pranašumai projektų vykdytojams yra greitis, lankstumas, prisitaikymas prie verslo plano, mažesnė biurokratija, bendruomenės įsitraukimas ir reklama.

Taip dalis vertingų verslo projektų, kurie negalėtų egzistuoti, nes nepasiektų etapo, kai pajėgtų užsitikrinti bankinį finansavimą, tampa gyvybingi. Taigi, sutelktinis finansavimas ne tik prisideda prie rinkos demokratizavimo, bet ir gydo jos problemas, skatina verslumą ir ekonomikos augimą.

PROJEKTAS LISABONOS SENAMIESTYJE

2023 M. EUROPOS SUTELKTINIO FINANSAVIMO RINKOS APŽVALGOS SVARBIAUSI SKAIČIAI

2023 m. kovo duomenimis, Europoje veikė 594 sutelktinio finansavimo platformos. Tarp šalių, kuriose veikia daugiausia platformų, yra Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Baltijos šalys ir toliau gerokai viršija savo santykinį dydį: užima 2, 4 ir 6 vietas pagal vienam gyventojui tenkančių platformų skaičių, o tai atitinka šių rinkų nuolatinę lyderystę finansinių inovacijų srityje, aplenkiant ribotas vietines tradicines kapitalo rinkas.

Pagal vidutinę per metus finansuotą sumą, tenkančią vienai platformai, pirmauja Šiaurės Europa (šiam regionui apžvalgoje priskiriama ir Lietuva) – ši suma siekia 27 mln. eurų. Tai 53 proc. daugiau nei Vakarų Europos platformose, 125 proc. daugiau nei Rytų Europoje ir 463 proc. daugiau nei Pietų Europoje.

70 proc. Europos akcijų platformų ir 67 proc. skolinimo platformų kūrėjų mano, kad visuomenės žinios apie sutelktinį finansavimą yra nepakankamos. 69 proc. Rytų Europos sutelktinio investavimo platformų, 61 proc. Vakarų Europos platformų, 57 proc. Pietų Europos platformų ir 51 proc. Šiaurės Europos platformų taip pat akcentavo nepakankamas visuomenės žinias apie sutelktinį finansavimą.

Vertinant investuotojų profilį, svarbu pastebėti, kad Rytų Europoje dominuoja jauni, 25–36 metų amžiaus, investuotojai: 2021 ir 2022 m. jie sudarė beveik 45 proc. visų investuotojų. Vakarų Europoje dominuoja (59 proc.) 46 metų ir vyresni investuotojai. Šiaurės Europoje, kuriai priskiriama ir Lietuva, dviem didžiausioms amžiaus grupėms tenka panašios proporcijos: 36–45 metų amžiaus investuotojai sudaro 38,5 proc., o 46 metų ir vyresni – 39,6 procento.

2023 m. Europos sutelktinio finansavimo platformos sukaupė net 11,3 mlrd. eurų.

Jei rūpinsimės ekonominiu švietimu, augsime

Žinant, kaip augo sutelktinio finansavimo mastas Lietuvoje nuo 2018 m. ir tai, kad Europos institucijos prognozuoja vidutinį 40–50 proc. siekiantį augimą bent iki 2030-ųjų, belieka stebėtis, kad Lietuvoje šios srities potencialas dar nėra išnaudotas. Anot V. Kindurio, šią tendenciją iš dalies galima paaiškinti minėtoje apžvalgoje išryškėjusiu visuomenės žinių trūkumu. Vis dėlto yra ir daugiau priežasčių, kodėl aktyviai investuoja tiek nedaug žmonių. Tai baimė, nepasitikėjimas institucijomis ir korporacijomis, klaidingas požiūris į investavimą, esą tai daryti galima tik turint didelį kapitalą. Lietuvos gyventojai šiandien einamosiose sąskaitose laiko net 24 mlrd. eurų neįdarbintų lėšų. Palyginkime: Skandinavijos namų ūkio, tai yra vienos šeimos, pinigai, gaunami iš investavimo, sudaro 16–18 proc. visų pajamų, o Lietuvos namų ūkio – tik kelis procentus. Anot V. Kindurio, galima sakyti, kad didelė dalis Lietuvos piliečių patys – dėl nežinojimo, baimių ar kitų priežasčių – save apvaginėja, nes atsisako nemažos dalies savo gerovės. Akivaizdu, kad tai nėra gerai nei jiems, nei valstybei – juk augant žmonių pajamoms ji tampa turtingesnė.

Ar galima šią situaciją pakeisti? „Taip, – teigia V. Kinduris, –bet turime to siekti. Šiandien visoje Europos Sąjungoje vyksta tiek psichologinis, tiek ir ekonominis lūžis, nes sutelktinio finansavimo platformos vis labiau traktuojamos kaip įprastas ir kasdienis investavimo įrankis. Tad kuo daugiau dėmesio skirsime Lietuvos žmonių švietimui – kuo labiau skatinsime juos atsakingai rūpintis savo turimomis lėšomis ir pasinaudoti galimybėmis santykinai saugiai investuoti, tuo greičiau šis lūžis įvyks ir mūsų šalyje. Vadinasi, naudos tiek piliečiams, tiek finansavimą gaunantiems verslams bei valstybei bus daugiau.“ 

P. GEBRAUSKAS:

„MICHELIN“ ŽVAIGŽDĖS NAUDINGOS IR LENKIJOS, IR LIETUVOS NT RINKOMS“

Rusijos karas Ukrainoje paskatino ne tik dalį Lietuvos piliečių aktyviau orientuotis į kitų valstybių rinkas, bet ir nerimastingas diskusijas apie Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) rinkos ateitį: kas jos laukia, ar šiuo metu stagnuojanti rinka atsigaus, ar vis dėlto žengsime į NT rinkai ir investuojantiesiems į Lietuvos NT ne tokią patrauklią ateitį?

Šiuos klausimus nusprendėme užduoti Pauliui Gebrauskui, vienam ryškiausių Lietuvos NT, ypač prabangaus, rinkos ekspertų ir verslo lyderiui, šiemet įgijusiam teisę Lenkijos rinkoje atstovauti, tikėtina, solidžiausiai prabangiu NT prekiaujančiai bendrovei pasaulyje „Sotheby’s International Realty“.

Tuo metu, kai susidaro įspūdis, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje visi bijo, jog mūsų regione investicijos į NT trauksis, Jūs ryžtatės žengti į Lenkijos rinką. Kaip tai paaiškintumėte?

Manau, kad atsakant į šį klausimą būtina pabrėžti, jog Rusijos grėsmė buvo nuolat, tačiau tokio dėmesio demokratijų gynybai nuo Rusijos, kokį matome šiuo metu, dar niekada nebuvo. Taigi, jei kalbame apie saugumo įtaką rinkai, reikia pasakyti, kad šiandien saugumas auga, o ne mažėja, tik prireiks laiko, kad tai suprastų didesnė dalis investuojančiųjų į NT. Beje, žurnalas „Forbes“ Lenkijoje klausė lygiai to paties klausimo ir nustebo išgirdę mano atsakymą, kad būtent dabar, pradėjus investuoti į gynybą, saugumas auga. Be to, manau, kad Lenkija yra viena iš regiono lyderių šiuo klausimu. Taigi, investuoju pačiu tinkamiausiu metu, kai rinka yra nerami, tačiau, ko gero, bręsta naujam augimui. O, žvelgiant į perspektyvą, NT rinkos cikliškumas yra ne toks kaip akcijų rinkos, kur kas antrus metus pasiekiami rekordai. Paanalizavus JAV NT rinką ir palyginus ją su Lietuvos NT rinka matyti, kad cikliškumas yra apie 14 metų, todėl tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje kitas ryškus bumas turėtų būti po 2030 metų.

O kaip bus su Lietuvos NT rinka? Tikriausiai sutiksite, kad mūsų galimybės apsiginti nuo Rusijos yra mažesnės, todėl tikimybė, kad rinka dėl karo įtakos stagnuos, bus gerokai didesnė.

Atsakant į šį klausimą, gal būtų svarbu priminti Pietų Korėjos, Izraelio ar Taivano pavyzdžius. Šios valstybės gyvena nuolatinės grėsmės šešėlyje, tačiau kiek kainuoja NT jų sos-

tinėse? Žvelgiant į Seulo, Jeruzalės ar, pavyzdžiui, Taipėjaus kainas, akivaizdu, kad ne grėsmė nulemia kainas, o technologinė valstybės pažanga, tai, kiek jose yra žmonių, uždirbančių didesnius ir labai didelius atlyginimus, kiek yra verslų, gebančių konkuruoti globaliai ir išlaikyti talentus bei jų pritraukti. Tai paaiškina, kodėl, nepaisant nuolatinių Kinijos grasinimų, Taivano sostinė įvardijama tarp miestų, kuriuose būstas taps sunkiausiai įperkamas visame pasaulyje.

„Michelin“ žvaigždės, patekimas į šį gidą yra tas retas simbolis, kurių yra tikrai labai mažai ir kuris visame pasaulyje pripažįstamas kaip kokybės, virtuoziškumo, kulinarijos meno įvertinimas. Taigi, jei Lietuvoje restoranų, gavusių „Michelin“ žvaigždžių, skaičius augs, tai bus labai gerai, nes rodys, kad čia žmonės kuria, čia žmonės tiki savo valstybės, miestų, verslų ateitimi.

Taigi, daug svarbesnės yra naujienos, kad Lietuvoje „Teltonika“ investuos milijardus ir sukurs tūkstančius labai gerai mokamų darbo vietų, ar net naujiena, kad Lietuva pasidabino „Michelin“ žvaigždėmis, nes tai demonstruoja, kad mes judame į priekį ir tampame patrauklesni, kad čia gyventi, kurti, dirbti yra perspektyvu. Tada į tokią aplinką, į tokios valstybės NT investuoti apsimoka.

Be jokios abejonės, norint suvokti mūsų NT rinkos perspektyvą, būtina atsakyti ir į papildomus klausimus: kokią darbo jėgą atsivešime? Ar tenkinsimės pastarųjų metų tendencijomis, kai atvažiuoja daugiausia rusakalbių ir tai sukelia papildomų saugumo klausimų? Man labai imponuoja „Teltonikos“ ambicija pritraukti darbo jėgos iš Vakarų pasaulio, nes kuriamoms darbo vietoms reikia specifinių žinių. Kitas įdomus aspektas – rinkimai. 2024-ieji yra išskirtiniai, nes

daugiau nei 50 proc. pasaulio gyventojų dalyvauja rinkimuose. Kalbantis su kolegomis įdomu pamatyti, kaip tai veikia NT rinką. Žinoma, pasaulio dėmesio centre yra JAV prezidento rinkimai. Tokiais metais paprastai stebimas sulėtėjimas, ypač spalį ir lapkritį. Jungtinės Karalystės investuotojai taip pat linkę sustoti ir palaukti rinkimų rezultatų. Manau, kad Lietuvoje ir Lenkijoje rinkimų įtaka nėra didelė, mus labiau veikia išoriniai veiksniai ir Lietuvos ekonomikos augimas.

Dėl „Teltonikos“ sutinku, bet ar nepervertiname „Michelin“ teigiamos įtakos?

Svarbu pabrėžti, kad, be jokios abejonės, „Teltonikos“ plėtra darys milžinišką teigiamą įtaką, tačiau būtina vertinti ir mažesnius veiksnius, siunčiančius teigiamą žinią pasauliui ir investuotojams. Jų visuma sukuria aplinką, kurioje gera gyventi. O „Michelin“ žvaigždės, patekimas į šį gidą yra tas retas simbolis, kurių yra tikrai labai mažai ir kuris visame pasaulyje pripažįstamas kaip kokybės, virtuoziškumo, kulinarijos meno įvertinimas. Taigi, jei Lietuvoje restoranų, gavusių „Michelin“ žvaigždžių, skaičius augs, tai bus labai gerai, nes rodys, kad čia žmonės kuria, čia žmonės tiki savo valstybės, miestų, verslų ateitimi. Tai labai svarbu, o ką jau kalbėti apie tai, kaip tai svarbu tiems žmonėms, kurie kuria restoranus, jų valgiaraščius, kiekvieną dieną kuria patiekalus, kuriais galime džiaugtis.

Jiems šis įvertinimas yra milžiniško ir sunkaus darbo rezultatas. Dėl to labai už juos džiaugiuosi. Kuo daugiau Lietuvoje bus restoranų su mažu, bet labai ryškiu „Michelin“ ženklu, tuo daugiau bus turistų ir tuo panašesni į Vakarų Europą būsime,

NT rinkos cikliškumas yra ne toks kaip akcijų rinkos, kur kas antrus metus pasiekiami rekordai. Paanalizavus JAV NT rinką ir palyginus ją su Lietuvos NT rinka matyti, kad cikliškumas yra apie 14 metų, todėl tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje kitas ryškus bumas turėtų būti po 2030 metų.

augs gyvenimo lygis, augs ir NT kainos, rinka. Beje, ir „Baltic Sotheby’s International Realty“ buvimas didžiausiame prestižinio NT tinkle siunčia gerą signalą pasauliui apie Lietuvos patrauklumą. Pažiūrėjus į prestižinio NT evoliuciją per pastaruosius dešimt metų, tikrai džiugu, kad einame ne tik prabangos, bet ir tvarumo bei geresnių paslaugų kūrimo keliu.

Grįžkime į pokalbio pradžią: norėčiau pasidomėti apie Lenkiją. Kaip manote, kuo jos NT rinka skiriasi

nuo Lietuvos? Kodėl ji šiandien ar artimiausiu metu turėtų ar turi būti įdomi?

Visų pirma rinkos dydis daro labai didelį įspūdį. Jei kalbėtume procentais, tai manau, kad skaičiai labai panašūs į Lietuvos: prabangiam NT tenka apie 10 proc. visos NT rinkos, bet labai didelis išskirtinumas tas, kad, priešingai nei Lietuvoje, kur prabangus NT koncentruojasi Vilniuje ir truputį pajūryje bei Kaune, Lenkijoje keturi–šeši miestai turi prabangos segmentą, kur būtų verta dirbti. Lenkijoje veikia labai daug tarptautinių įmonių su savo gamybos centrais, be to, gamyklos nesikoncentruoja vien aplink Varšuvą, todėl ir rinka nėra tokia centralizuota viename regione. Varšuvos rinkos dydis yra toks pats kaip trijų miestų prie jūros (Sopoto, Gdansko ir Gdynės). Be to, dar yra ir Krokuva, Vroclavas, Poznanė. Kiekviename jų yra naujų prabangių projektų, išlikę senamiesčiai taip pat padabinti to paties „Michelin“ gido restoranais. Taigi, ne visas šalies gyvenimas sukoncentruotas sostinėje.

Dėl šalies dydžio Lenkija investicijų į NT yra sulaukusi ne tik iš Europos, bet ir iš Azijos bei JAV. Tai turi įtakos ir tokių NT projektų, kuriuose gyventojams įrengti privatūs SPA, baseinai, susitikimo kambariai, virtuvės, vyno sandėliai, restoranai, atsiradimui. Tad nenuostabu, kad išskirtinių projektų kainos už kvadratinį metrą lenkia Vilniaus brangiausių projektų kainas. Taip pat Lenkijos rinkoje galima rasti gyvenamųjų investicinių projektų, kai tame pačiame pastate veikia viešbutis ir įrengti butai, o investuotojai gali savo butus atiduoti valdyti viešbučiui – sudaryti 5–10 metų sutartį su stabilia fiksuota grąža. Taigi, dėl rinkos dydžio ir investuotojų įvairovės Lenkija yra dinamiška ir sparčiai besivystanti NT rinka. Beje, Lenkijos prabangos rinka ir toliau auga net ir dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis – beveik visi didieji prekių ženklai yra Lenkijoje ir išskirtinėse Varšuvos vietose vis sunkiau rasti prekybos ploto.

Kokios mintys Jus apima žvelgiant į Lietuvos NT rinką: kas kelia nerimą, kas nuteikia viltingai, o gal stebina?

Esame apimti stagnacijos: pastaruosius metus sandorių skaičius smarkiai krito, nors kainos išliko stabilios. Kaip ir sakiau pradžioje, NT rinkos cikliškumas yra apie 14 metų, todėl guosti save, kad mažės palūkanos ar gerės saugumo jausmas ir vėl visi pirks kaip 2021 m., būtų naivu. Prognozuojama, kad palūkanų normų mažėjimas greičiausiai kažkiek paveiks NT rinką, bet prabangos pirkėjams svarbesnis akcijų rinkos, verslo augimas, tūkstantmečio kartos atstovams – ir kriptovaliutų rinkų rezultatai. Beje, bitkoinui grįžus į 50 tūkst. zoną pastebime jaunesnių pirkėjų aktyvumą.

PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI PRADĖJUS VEIKLĄ LENKIJOJE

„Lenkija yra svarbi rinka „Sotheby’s International Realty“ tinklui. Man derybos užtruko beveik metus, kol įtikinau, kad suprantu šią didelę rinką ir į savo komandą galėsiu prisikviesti geriausių vietos talentų. Manau, kad geri rezultatai Lietuvoje man padėjo įtikinti „Sotheby’s International Realty“ vadovus, kad dirbant ir išnaudojant „Sotheby’s“ vardo svorį galima sukurti tvarų verslą Lenkijoje nebūnant vietiniu.

Mano didelei nuostabai jau pirmos darbo savaitės davė labai pozityvių ženklų: lenkai žino „Sotheby’s“ vardą, o didelė lenkų diaspora, gyvenanti visame pasaulyje, jau daug metų dirba su šiuo vardu kitose šalyse. Tad atėjimas į rinką sulėtėjimo momentu man duoda išskirtinumą – mes turime įrankių ir galime pasiekti klientus visame pasaulyje – tiek norinčius pirkti, tiek parduoti. To negali pasiūlyti vietiniai konkurentai.

Taip pat stebina, kad nemaža dalis lenkų yra aktyvūs pirkėjai kitose Europos valstybėse, tokiose kaip Italija, Ispanija, Prancūzija, Juodkalnija. Ten mes per savo partnerius taip pat pasiūlysime savo paslaugas.“

Prabangos pirkėjai NT dažnai įsigyja be paskolų. Paminėtina, kad dalis verslų jau išgyveno sunkmetį ar sulėtėjimą ir šis teigiamas impulsas ne tik atspindi investuotojų pasitikėjimą, bet ir daro didelę įtaką prabangos pirkėjų sprendimams.

Kaip tam tikrą išskirtinumą verta paminėti Vakarų investuotojus stebinantį faktą, kad Lietuvoje vis dar neveikia vadinamasis Eifelio veiksnys, kai tas NT, per kurio langus matyti, pavyzdžiui, Gedimino pilies bokštas, yra trečdaliu brangesnis už tą, per kurio langus jo nematyti. Tos pačios kokybės būstas, bet esantis arčiau, kainuoja trečdaliu brangiau, o ir esantis arčiau, ir turintis vaizdą – dvigubai brangiau. Pasikalbėjus su kolegomis iš Italijos ar Prancūzijos ryškėja panašios tendencijos kaip ir Lietuvoje: prabangos projektui suteikia ne vien vaizdas per langus, bet ir patogus privažiavimas, požeminis parkingas, patekimas su liftu prie buto durų. Klientai nori ne tik geros lokacijos, bet ir visiško komforto. Neretai apsistoju Milane prie Piazza del Duomo ir matau, kad nemaža dalis namų, kuriuose nėra parkingo ar papildomų patalpų gyventojams, virsta „AirBnb“ butais, o tikrai brangūs projektai yra tie, kurie po rekonstrukcijos gali pasiūlyti visą reikalingą paketą. Tikėtina, kad Eifelio veiksnys ilgainiui Lietuvoje taps ryškesnis, ypač kai miestų centrai elektromobilizuosis, tačiau bent jau artimiausiais metais tai vis tiek netaps svarbiausiu kainas lemiančiu veiksniu. Gal kitą dešimtmetį, bet tikrai ne šį.

Tikriausiai atkreipėte dėmesį į Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius apie lietuvių „migraciją“ į Vakarų Europą, ypač apie Ispanijos NT rinkos apgultį. Ką apie tai manote? Ar tikrai procesas yra tapęs masiniu?

Lietuvos piliečių investicijų į Ispanijos NT rinką visada buvo gana daug, tačiau karas tikrai paskatino jų augimą, bet nemanau, kad tai būtų galima vertinti kaip labai didelio masto reiškinį. Nerimą kelti turėtų tai, kad dažnu atveju tų investicijų varomoji motyvacija yra baimė, taigi, investuojama tada, kai tikriausiai yra pats nepalankiausias metas, nes ši banga sukėlė kainas. Tad, atsižvelgiant į Ispanijos mokesčius, kuriuos reikia sumokėti perkant NT, nemaža dalis investavusiųjų tikrai rizikuos įstrigti ilgam, nes jei karas nurims (tikiuosi, kad taip ir

bus), kainų augimas išsikvėps, taigi, investicijų grąža gali būti tikrai neįspūdinga, nebent grąžą skaičiuotum ramesniu miegu, tačiau tam nebūtina pirkti NT – galima investuoti į pažangiausių JAV bendrovių akcijas ar uždaryti pinigus šimtmečius skaičiuojančio Šveicarijos banko saugykloje. Jei žvelgtume objektyviai, matytume, kad kai užges karo liepsnos, Lietuvos perspektyvos žengti tolesnės pažangos keliu, augti žmonių gerovei, taigi – ir NT kainoms, ir investicijų į NT grąžai, yra didesnės. Tik, žinoma, galima palaukti, kol bus aišku, kaip baigsis karas ir kokią politiką vykdys nauja Lietuvos valdžia, ar ta politika bus palanki technologinei pažangai.

Kaip vertinate Lietuvos NT mokesčius: visuotinio mokesčio taip ir neįvedame, o prabangus NT apmokestinamas gana nemenkai?

Lietuvoje sistema yra visiškai išbalansuota, nes visuotinio NT mokesčio, net ir menko, neturime, nors tų pinigų reikėtų rūpinantis tiek miestų infrastruktūra, tiek gyvenimo kokybe, o gal ir dalį nukreipti į gynybą bei didesnius mokytojų atlyginimus ar senjorų pensijas. Dabar turime tik prabangaus NT itin didelį apmokestinimą. Populistiškai tai skamba labai gerai, bet kai suprantame, kad būtent turtingi žmonės turi didesnių galimybių rinktis, kur gyventi, iš kur dirbti ir t. t., turtingi žmonės esant tokiai politikai yra stumiami iš Lietuvos NT rinkos dar galingiau, nei tai daro Rusija su savo pradėtu karu. Bet taip yra, nes Lietuvos žmonės nesuvokia, o politikai jiems nepaaiškina, kad tokiu atveju jie ir Lietuvos ekonomika praranda gerokai daugiau, nes tų darbo vietų ir mokestinių pajamų, kurios būtų, jei statytume prabangius namus, daugiabučius ar sodybas, tie-

siog nebus. Nors turėtų, nes tai – irgi kūryba, irgi darbo vietos, o jei brangu yra ir gražu, tai puošia miestus, dar labiau didina jų patrauklumą ir kartu su „Michelin“ žvaigždėmis kuria visomis prasmėmis turtingesnę valstybę.

Ar Jūs tikrai tikite tiek Lenkijos, tiek Lietuvos NT rinkos, net ir prabangaus NT, ateitimi?

Be abejo, tikiu NT ateitimi – tai viena iš turto klasių, kurią labai mėgsta įsigyti ir naudoti investuotojai. Tai turtas, kurį gali paliesti, juo gerėtis, o ilgainiui dar ir uždirbti tiek iš nuomos, tiek ir iš vertės augimo. Tai tarsi kokybės, estetikos ir pelno derinys, skatinantis turtingus žmones investuoti į prabangų NT. Tad taip, tikrai neabejoju prabangaus NT ateitimi. Tuo labiau kad ši industrija keičiasi, tampa įvairesnė, panašiai kaip svetingumo industrija, kurioje laimi tie, kurie pasiruošę suteikti išskirtines paslaugas, kiekvienam klientui pasiūlyti individualų sprendimą. Tai ypač jaučiama dabar, kai daug darbo atlieka dirbtinis intelektas, tačiau žmogiška emocija vis dar išlieka nepakeičiama, manau, vertingiausia. Man patinka mintis, kad prabanga – tai ne NT kaina ar ne tik NT kaina, bet ir patirtis, kurią klientas gauna bendraudamas su tavimi.

Taigi, tikrai neabejoju, kad pasibaigus šiuo metu stebimam NT sektoriaus sulėtėjimo etapui tiek Lietuva, tiek ir Lenkija toliau demonstruos patrauklumą ir ekonomikos augimą, tad NT kainos vėl augs. Reikia tik viltis, kad politinės ir biurokratinės kliūtys netaps stabdžiu tolesniam augimui. 

Dėkojame už pokalbį!

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

SU GEORGE’U AZARU (KAIRĖJE), JUNGTINĖS KARALYSTĖS, DUBAJAUS IR SAUDO ARABIJOS „SOTHEBY’S INTERNATIONAL REALTY“ PIRMININKU IR GENERALINIU DIREK� TORIUMI, IR NATALIE MIK (VIDURYJE), „SOTHEBY’S INTERNATIONAL REALTY“ EUROPOS, VIDURINIŲ RYTŲ, INDIJOS IR AFRIKOS REGIONO VADOVE.

Per daugiau nei 15 metų išaugome į ambicingą kavos barų tinklą visoje Lietuvoje ir šiandien galime nustebinti išrankiausius gurmanus.

KONFERENCIJOMS, SUSITIKIMAMS

G

KAVIŠKOS DOVANOS

SUSIKURKITE

Šiluma ir ypatingas švelnumas, tinka net alergiškiems vilnai. Pagaminta Lietuvoje

KADA ROBOTAI PAKEIS VAIRUOTOJUS, STATYBININKUS, KARIUS IR VERSLININKUS?

Jau 2030-aisiais nesustabdoma robotų, sistemos mokymosi (angl. machine learning) ir dirbtinio intelekto evoliucija perkels mus visus į naują erą ir bus iš naujo apibrėžtos darbo, poilsio bei asmeninio patogumo sąlygos, nes daugelį žmogaus atliekamų darbų mokės padaryti dirbtinis intelektas ir robotai humanoidai. Tad klausimas turėtų būti tik toks: iš ko darbo vietas šie robotai atims pirmiausia –iš gatvės šlavėjų ar teisininkų, iš statybininkų ar chirurgų, iš vairuotojų ar verslininkų? Juk tai, kad robotas moka šluoti gatves, dar nereiškia, kad jis eis tų gatvių šluoti. Galop, kas investuoja į robotus ir kokią robotų ateitį prognozuoja ekspertai ir Silicio slėnio turčiai?

Karolis MAKRICKAS

Pirmiausia, smalsu, kaip robotai evoliucionavo ir kokią padėtį užima šiandien. George’as Charlesas Devolas jaunesnysis, JAV išradėjas, 1956 m. pristatė robotizuotą ranką „Unimate“. Ši ranka tapo šiuolaikinės robotikos pramonės pradininke.

Jau 1960-aisiais pirmieji pramoniniai robotai pasirodė prie gamyklų surinkimo linijų – kilnojo sunkius daiktus. Prabėgus dešimtmečiui tapo akivaizdu, kad robotai gerokai padidina gamybos našumą. 1970-aisiais JAV gamyklose buvo apie 200 ►

pramoninių robotų, o 1980-aisiais – jau 4 tūkstančiai. 2015 m. pramoninių robotų skaičius pasaulyje perkopė 1,5 mln., o šiandien, anot Tarptautinės robotikos federacijos, pasaulio fabrikuose darbuojasi kiek daugiau nei 4 mln. pramoninių robotų. Pasak „Fortune Business Insights“, pramoninių robotų industrijos rinkos vertė nuo 18 mlrd. JAV dolerių 2023 m. padidės iki 41 mlrd. JAV dolerių 2030-aisiais, o didelė dalis robotų darbuosis Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.

Į ROBOTUS INVESTUOJA IR „APPLE“

CNN rašo, kad netoli savo būstinės Kalifornijoje „Apple“ turi slaptą tyrimų centrą, kuriame eksperimentuoja su naujomis idėjomis ir naujais produktais. Anot nutekėjusios informacijos, bendrovė atsisakė planų kurti savaeigius elektromobilius, tad jos inžinieriai įgytas robotikos žinias panaudoja kurdami robotus. Teigiama, kad naujų pajamų šaltinių ieškanti „Apple“ jau sugalvojo, kaip turėtų atrodyti ir veikti jų robotas, kurį bus galima valdyti „Apple“ įrenginiais. Priminsime, kad birželio pradžioje „Apple“ paskelbė, jog bendradarbiauja su „ChatGPT“ kūrėja „OpenAI“, kad visi bendrovės įrenginiai galėtų naudoti dirbtinį intelektą rašant tekstą, kuriant pristatymus, fotografuojant ir t. t.

Vis dėlto pramoniniai robotai yra dideli ir buki, darantys tą patį ir tą patį be sustojimo metai iš metų. O štai žmonių ir automatizuotų procesų derinys užtikrina didesnį lankstumą, tad ilgainiui greta pramoninių robotų atsirado vadinamųjų mobiliųjų bendradarbiaujančių robotų (trumpiau – kobotų) – įvairios paskirties robotų, galinčių savarankiškai judėti ir dirbti, bendradarbiauti tiek su kitais robotais, tiek su žmonėmis tose pačiose patalpose. Bemaž didžiausią tokių robotų brigadą turi bendrovė „Amazon“. Jos sandėliuose kartu su žmonėmis dirba daugiau nei 750 tūkst. kobotų. „Amazon“ skelbia, kad per šiuos metus investuos dar 700 mln. JAV dolerių, kad įsigytų dar 1 tūkst. robotų dirbti įvairiuose Europos sandėliuose. Žinoma, ne viena „Amazon“ turi mobiliųjų robotų – net ir tokios bendrovės kaip „Puma“ ar „Gucci“ naudoja kobotus. Pasak Marko Messinos, robotus gaminančios bendrovės „Addverb“ vadovo, sunkumai, susiję su darbuotojų paieška ir išlaikymu, taip pat įdarbinimo ir mokymo išlaidos yra pagrindiniai veiksniai, didinantys mobilių-

jų robotų populiarumą. „Forbes“ prognozuoja, kad mobiliųjų robotų rinka ir toliau sparčiai augs, o 2030 m. bus verta apie 13 mlrd. JAV dolerių.

Ar mobilieji robotai ir toliau dirbs kartu su žmonėmis, o gal perims visas darbo vietas gigantiškuose sandėliuose? Klausimas atviras ir kelia daug diskusijų, nes įvairių argumentų – tiek gąsdinančių, tiek raminančių – yra begalė. Bet kuriuo atveju mobilieji robotai yra tik tarpinė stotelė, nes jau visai netrukus išauš robotų humanoidų era. Juk sukurti robotą, kuris ne tik būtų panašus į žmogų, bet ir gebėtų atlikti visus veiksmus, atliekamus žmogaus, yra dešimtmečius skaičiuojanti inžinierių svajonė, įkvėpta mokslinės fantastikos knygų ir filmų. Ir jei ši svajonė išsipildys, netolimoje ateityje robotai bus ne tik panašūs į žmones, bet ir tiek pat paplitę, kiek elektromobiliai šiandien. Anot BCG, robotų industrija (įskaičiuojant robotus dulkių siurblius ir pan.) šiandien verta maždaug 25 mlrd. JAV dolerių, o 2030 m. jos vertė bus tarp 160 ir 260 mlrd. JAV dolerių. Maždaug pusę šios rinkos vertės iki 2040 m.,, kai ji, tikėtina, bus užaugusi iki 1 trln. JAV dolerių, užgrobs robotai humanoidai. ►

TIKIMASI, KAD ROBOTŲ HUMANOIDŲ RINKOS VERTĖ IKI 2035 M. PASIEKS 38 MLRD. JAV DOLERIŲ PROGNOZUOJAMAS ROBOTŲ HUMANOIDŲ RINKOS DYDIS, MLRD. JAV DOLERIŲ

Iš viso 37,8

Aukštos specifikacijos 22,5

Vidutinės specifikacijos 11,2

Žemos specifikacijos 4,2

2023 2024 2025 2026 2027 2028 2029 2030 2031 2032 2033 2034 2035 2040

ŠALTINIS � „GOLDMAN SACHS RESEARCH“ AUKŠTA, VIDUTINĖ IR ŽEMA SPECIFIKACIJA � TAI ROBOTŲ FUNKCIONALUMAS NUO BAZINIO IKI MENINIO LYGIO.

Robotai humanoidai atžygiuoja?

Anot „Forbes“, JAV veikia maždaug 1,5 tūkst. robotikos startuolių. Jie visi kartu nuo 2019 m. pritraukė apie 90 mlrd. JAV dolerių investicijų. Net 20 iš jų – vienaragiai, tai yra vertinami daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių. Nors investicijos į metavisatas ir virtualiąją realybę buvo užgožusios robotiką, dirbtinio intelekto (DI) proveržis per keletą pastarųjų metų sukėlė naują investicijų bangą, nes rizikos kapitalo fondai, praleidę progą investuoti į „OpenAI“ ir kitus DI startuolius, nenorėjo pražiopsoti naujų galimybių ir suskubo investuoti į robotiką. Tad Silicio slėnyje vėl pilna startuolių, investuotojams demonstruojančių gremėzdiškus, nepraktiškus ir net ne itin dailius bei ne visuomet gerai veikiančius robotų prototipus, o mainais gaunančių milijonus.

Anot „Bloomberg“, daugelis robotikos startuolių tikisi, kad per ateinančius 10 metų galės sukurti ir pradėti pardavinėti robotus, galinčius dirbti fabrikuose arba asistuoti žmonėms namuose, mokančius prižiūrėti vaikus ar pasirūpinti senoliais. Jie laisvai judės, bendraus, jaus temperatūros skirtumus, žmogaus prisilietimą, pavyzdžiui, patapšnotas per petį, robotas atsisuks ir t. t. „Robotai sandėliuose ir gamyklose – tik pirmas etapas. Po 10–20 metų robotus matysime visur, o žmogui padėti skirti robotai taps kasdienio gyvenimo dalimi“, – teigia startuolio

„Agility Robotics“ vienas iš įkūrėjų Damionas Sheltonas. 178 mln. JAV dolerių investicijų pritraukusio startuolio „Agility Robotics“ neseniai pademonstruotas robotas „Digit“ dėl integracijos su „ChatGPT“ gali savarankiškai nuspręsti, kaip geriau iškrauti ar pakrauti dėžes, išdėlioti daiktus ar išspręsti kitas paprastas problemas. Nors robotas dar gana primityvus, jau paskelbta, kad pirmieji prototipai dirba greta žmonių bandomuoju režimu, o 2027 m. bus pradėta serijinė šių robotų gamyba – per metus tikimasi pagaminti apie 10 tūkst. robotų „Digit“.

Gerokai įspūdingesnėmis investicijomis gali pasigirti startuolis „Figure“ – jis pritraukė 675 mln. JAV dolerių iš „Micro-

soft“, „OpenAI“ startuolių fondo, „Nvidia“, „Parkway Venture Capital“, „Intel Capital“, „Align Ventures“, „ARK Invest“, „Amazon Industrial Innovation“ fondo bei paties Jeffo Bezoso, buvusio „Amazon“ vadovo ir įkūrėjo. Kada „Figure“ robotai bus išsiųsti dirbti, kol kas neskelbiama. Minėti startuoliai tėra keli labiausiai nuskambėję pavyzdžiai, nes robotus kuriančių įmonių yra labai daug. Anot Geordie Rose’o, robotikos bendrovės „Sanctuary AI“ vadovo, lengviausia padaryti robotą dvikojį ir priversti jį vaikščioti, bet kur kas sunkiau išmokyti robotą suvokti pasaulį, kad šis savo mechaninėmis rankomis galėtų manipuliuoti fiziniais objektais. Naujausias ir pirmasis „Sanctuary“ dvikojis robotas „Phoenix“ gali atlikti sandėliavimo darbus, iškrauti prekių automobilius ir valdyti kasą, tačiau, anot G. Rose’o, tai tik pirmieji žingsniai siekiant ilgalaikio tikslo sukurti robotą, kuris gebėtų mąstyti ir savarankiškai spręsti problemas. „Norime sukurti darbo jėgą, tinkamą bet kokiam darbui. Sistemą, gebančią suprasti kalbą ir mokančią tą gebėjimą paversti konkrečiais veiksmais. Jei pavyks tai padaryti, turėsime nenuilstančią darbo jėgą, galinčią atlikti įvairius darbus visuose ekonomikos sektoriuose“, – pasakoja G. Rose’as.

77 proc. – tiek bendrovių, anot „IBM“, jau integravo dirbtinį intelektą į savo veiklą arba aktyviai ieško galimybių tai padaryti. 54 proc. informacinių technologijų profesionalų kasdieniams darbams naudoja „ChatGPT“ ar kitas dirbtinio intelekto sistemas.

Baigiant apžvalgą, kas, ką ir kaip konstruoja, būtina paminėti, ką daro „Boston Dynamics“, mat šios bendrovės robotai yra patys pažangiausi. Visi esame nesyk matę dirbančių, šokančių ar akrobatika užsiimančių šios bendrovės sukurtų dvikojų ir keturkojų robotų. Dar visai neseniai „Boston Dynamics“ robotas „Atlas“ judėjo dėl hidraulikos sistemų, o nuo šiol jis visas elektrinis. Bendrovė skelbia, kad atnaujintas robotas „Atlas“ yra vikresnis, stipresnis ir ištvermingesnis. Kaip rašo „Fortune“, nors robotas išvaizda primena žmogų, jo judėjimo laisvės neriboja žmogaus judesių diapazonas, tad „Atlas“ gali judėti tokiais būdais, kurie pranoksta žmogaus galimybes. „Kurdami robotus galvojame ne tik apie jų dizainą ir veikimą, bet ir apie tai, kaip žmonės į juos reaguoja, taip pat apie esmines technologijas, leidžiančias robotams būti mobiliems,

vikriems ir demonstruoti intelektą“, – teigia „Boston Dynamics“ įkūrėjas Marcas Raibertas. Beje, „Boston Dynamics“ nuo šiol yra automobilių gamintojos „Hyundai“ antrinė bendrovė, o „Hyundai“ nėra vienintelė bendrovė pasaulyje, gaminanti ir robotus, ir automobilius. „Teslos“ vadovas Elonas Muskas taip pat paskelbė, kad jie konstruoja robotą „Optimus“: jis bus vizualiai panašus į žmogų ir gebės atlikti įvairius darbus, pavyzdžiui, kartu su žmonėmis gamins elektromobilius „Teslos“ fabrikuose ar nešios kokteilius turčių namuose. Tiesa, kol kas yra daugiau pažadų nei pasiekimų, bet apie tai daugiau skaitykite „Tendencijų“ skiltyje.

Ką mano ekspertai?

Startuolių svajonės yra viena, bet ką apie robotus humanoidus ir DI mano ekspertai ir technologijų vilkai, kuriems

DARBAI, KURIUOS DI PAVEIKS LABIAUSIAI

• Gamybininkai: darbuotojų, atliekančių surinkimo, virinimo ir pakavimo darbus, gerokai sumažės, nes šias pasikartojančias užduotis perims automatizuotos gamybos linijos ir robotai.

• Duomenų įvedimo specialistai: duomenų įvesties ir valdymo automatizavimo įrankiai vis dažniau padeda įvesti ir valdyti duomenis, todėl mažėja duomenų įvedimo specialistų poreikis.

• Klientus aptarnaujantys darbuotojai, skambučių operatoriai: dėl populiarėjančių dirbtinio intelekto valdomų pokalbių robotų ir virtualiųjų asistentų įprastus klientų aptarnavimo klausimus galima išspręsti be žmogaus įsikišimo, todėl dar labiau sumažės klientus aptarnaujančių darbuotojų poreikis.

• Mažmeninės prekybos kasininkai: automatinės kasos sistemos ir savitarnos terminalai vis labiau plinta mažmeninės prekybos vietose ir kelia vis didesnę grėsmę tradicinėms kasininkų pareigybėms.

• Sunkvežimių ir taksi vairuotojai: tobulėjant autonominių transporto priemonių technologijoms, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų darbo vietų gali sumažėti, nes vis labiau populiarėja savaeigiai sunkvežimiai. Be to, „Tesla“ jau kurį laiką žada, kad ateityje elektromobiliai, kai jums jų nereikės, galės dirbti autonominiais taksistais, tai yra kol jūs esate darbe, jūsų elektromobilis dirba „TeslBolt“ vairuotoju.

DARBAI, KURIUOS MAŽIAUSIAI

PAVEIKS

DI PAŽANGA

• Sveikatos priežiūros specialistai: gydytojams, slaugytojams ir terapeutams reikia didelės empatijos, kritinio mąstymo ir individualaus indėlio į ligonio gerovę, o viso to dirbtinis intelektas atkartoti dar negali, todėl jis tik asistuos, bet neperims šių specialistų darbo.

• Kvalifikuoti specialistai: elektrikai, santechnikai ir staliai turi praktinių problemų sprendimo ir techninių įgūdžių, o tai automatizuoti labai sunku.

• Žmogiškųjų išteklių vadybininkai: kad vadovautum žmonėms, reikia suprasti jų sudėtingą elgesį, spręsti konfliktus ir puoselėti pozityvią darbo vietos kultūrą. Šioms užduotims reikia emocinio intelekto ir žmogui būdingų diplomatinių įgūdžių.

• Socialiniai darbuotojai ir konsultantai: šie žmonės padeda asmenims ir bendruomenėms spręsti sudėtingas socialines problemas, teikia konsultacijas ir asmeninę paramą, o tai iš esmės yra į žmogų orientuotos funkcijos.

nereikia saldžiai suokti investuotojams, kad gautų pinigų? „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas tiki, kad verslas robotus humanoidus, galinčius atlikti įprastas užduotis, sukurs greičiau, nei visi tikisi, nes tai nebėra technologijos iš mokslinės fantastikos srities. „Mažai tikėtina, kad robotai pakeis mus mėgstamuose darbuose, labiau tikėtina, jog jie dirbs darbą, kurio žmonės nenori dirbti, – savo tinklaraštyje „GatesNotes“ rašo B. Gatesas. – Robotai mūsų ateitį padarys saugesnę, sveikesnę, produktyvesnę, jausimės ne tokie vieniši.“

B. Gatesas atkreipė dėmesį į kelias organizacijas, kurios „kuria mašinas, veikiančias kaip mūsų kūnai“, o tai gali turėti didelės reikšmės darbuotojams ir verslui visame pasaulyje. Anot B. Gateso, robotikos bendrovės, kurias reikia stebėti, yra jau minėtas startuolis „Agility Robotics“, „Apptronik“ ir Kalifornijos universiteto Robotikos ir mechanizmų laboratorija. Nors robotai vis dar negali varžytis su žmonėmis savo galimybėmis, „Microsoft“ įkūrėjas įžvelgia ir galimybių, ir grėsmių visuomenei: „Robotams vis dar sunku atlikti darbus, kuriems reikia vikrumo, judrumo ir kurie mums atrodo savaime suprantami. Vis dėlto, jei tinkamai tobulinsime technologijas, robotų naudojimo galimybės bus beveik neribotos. Deja, kiekvienos technologinės naujovės, įskaitant internetą, liūdnas padarinys – atimtos darbo vietos.“

B. Gatesas ragina vyriausybes ir verslą jau dabar galvoti apie tai, kaip pereinamąjį laikotarpį padaryti ne tokį skausmingą pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams.

Fondo „Xprize“, skelbiančio viešus konkursus, skirtus technologijų plėtrai skatinti, įkūrėjas, garsus JAV verslininkas Peteris Diamandis prognozuoja, kad milijonai ar net milijardai robotų, kurie atrodys ir judės kaip žmonės, dėl technologinių pasiekimų, tokių kaip DI, ir darbo jėgos trūkumo integruosis į darbo vietas ir atsikraustys į mūsų namus. Anot P. Diamandžio, „Goldman Sachs“ tyrimas rodo, kad iki 2035 m. robotų humanoidų rinka perkops 38 mlrd. JAV dolerių vertę. „Dėl didžiulės pažangos jutiklių ir pavarų, baterijų technologijų ir dirbtinio intelekto srityje jau įmanoma sukurti naujos kartos naudingus ir, svarbiausia, įperkamus robotus“, – savo tinklaraštyje rašo P. Diamandis. Generatyvinis dirbtinis intelektas kartu su sprendimų priėmimo algoritmais „padidina robotų gebėjimą prisitaikyti. Be to, robotai gali akimirksniu dalytis naujai įgytais įgūdžiais su kitais robotais, o to negali daryti žmonės“, tad poveikis šalių ekonomikai, kurios prioritetizuos robotus, bus milžiniškas.

Pasak P. Diamandžio, jo robotų ateities prognozės gana realistiškos, o kitų ekspertų prognozės kur kas drąsesnės. Antai Cathie Wood, rizikos kapitalo „Ark Invest“ vadovė, prognozuoja, kad robotų humanoidų rinka jau 2035 m. bus verta 1 trln. JAV dolerių, o finansinių paslaugų bendrovė „Macquarie“ spėja, kad iki 2050 m. robotų humanoidų rinkos vertė perkops 3 trln. JAV dolerių! Pasak „Xprize“ įkūrėjo, robotai, kurie „veikia 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, kuriems nereikia atlikti narkotikų vartojimo testų ir kurie neprašo laisvadienio dėl to, kad susipyko su savo vaikinu ar mergina“, neatiminės darbo vietų, nes į pensiją išeinant kūdikių bumo kartos atstovams ir taip itin trūksta darbo jėgos tokiose pramonės šakose kaip gamyba ir žemės ūkis. P. Diamandis tikina, kad robotai kaip tik suteikia pranašumą darbuotojams žmonėms, nes darys darbus, kurių dirbti niekas nenori, ir padės su namų

ruoša, kad daugiau laiko liktų poilsiui: „Automobilis padėjo sutrumpinti žmonių kelionės į darbą ir iš jo laiką. Manau, kad panašus yra ir robotų humanoidų tikslas – taupyti žmonių laiką, sugaištamą namų ruošos darbams, padaryti žmonių gyvenimą lengvesnį ir patogesnį.“

Prasidėjus DI bumui, technologijų bendrovė „Nvidia“ (jos grafikos plokščių reikėjo visiems, kurie norėjo kasti kriptovaliutas) išgyvena dar vieną aukso karštinę – visiems reikia jos grafikos plokščių DI apdoroti. Taigi, itin svarbu, ką apie DI ir robotus mano Jensen Huangas, 3,2 trln. JAV dolerių vertės bendrovės vadovas. „Nvidia“ šių metų pradžioje ant scenos pademonstravo net devynis robotus humanoidus, o J. Huangas teigė, kad netolimoje ateityje svarbiausi bus tik dviejų tipų robotai – robotai humanoidai ir savavaldžiai elektromobiliai. „Kitas dirbtinio intelekto pažangos lygmuo – fiziškai egzistuojantis dirbtinis intelektas, fizikos dėsnius suprantantis dirbtinis intelektas. Dirbtinis intelektas, vaikštantis tarp mūsų. Ateityje viskas bus robotizuota. Visi fabrikai bus robotizuoti. Fabrikuose dirbs tik robotai, o tų fabrikų produkcija taip pat bus robotai“, – kiek gąsdinančią ateitį leidiniui „Bloomberg“ pateikė J. Huangas. Bendrovė „Nvidia“ pristatė ir virtualią aplinką, sukurtą robotams mokytis. Anot J. Huango, ši virtuali aplinka yra savotiška robotų sporto salė, mat joje robotai įgis visas savybes, reikalingas naviguoti ir veikti fiziniame pasaulyje. „Lengviausia pasaulyje pritaikyti humanoidinius robotus, nes sukūrėme pasaulį sau. Taip pat turime daugiausia duomenų

būtent šio tipo robotams išmokyti, nes esame tokio paties kūno sudėjimo. Pasiruoškite, robotai jau nebe fantastika, jie ateina“, – teigia J. Huangas.

Robotai senolių prižiūrėtojai ir kariai

Žurnale „Science Robotics“ paskelbtoje Oklando, Duke’o ir Cornellio universitetų tyrėjų parengtoje ataskaitoje kalbama apie tai, kad tikroji visuomenės pažintis su robotais prasidės ne nuo robotų sandėlių darbuotojų (juk juos mato tik ten dirbantys žmonės), bet nuo humanoidinių robotų kompanionų, asistuojančių sveikatos įstaigose ar prižiūrinčių senolius namuose, kad šie nesijaustų vieniši ir turėtų su kuo pasikalbėti. Elisabeth Broadbent, Oklando universiteto medicininės psichologijos profesorė ir viena iš tyrime dalyvavusių mokslininkių, leidiniui „El País“ teigė, kad „moksliniais tyrimais jau įrodyta, jog robotai mažina vienišumą“.

Išties, robotai senjorų draugai – anokia naujiena. Vieną tokių robotų gamina bendrovė „PARO“. Jų nedidelis terapinis robotas panašus į ruoniuką. Jis padėjo emociškai nusiraminti žmonėms, išgyvenusiems 2011 m. Japonijos pakrantę nusiaubusį žemės drebėjimą ir cunamį. „Naudojant naujus dirbtinio intelekto didžiuosius kalbos modelius, robotų ir žmonių pokalbiai gali būti asmeniškesni ir pritaikyti konkrečiam vartotojui“, – teigia E. Broadbent ir tęsia, kad būtent šis suasmeninimas padeda robotais besinaudojantiems žmonėms jaustis išklausytiems, nes senjoras visuomet gali pratęsti pokalbį jį ►

dominančia tema ar per pakartotinius pokalbius pateikti robotui daugiau asmeninės informacijos, ir šis ją įsimins. Savaime suprantama, kaip teigia E. Broadbent, turi atsirasti ir priemonių, užtikrinančių, kad robotą prižiūrintis žmogus ar bendrovė negautų informacijos ir duomenų, kuriuos jam pasakė prižiūrimas asmuo.

Narcísas Miguelis Bañosas, senukams skirtus robotus kuriančios ispanų bendrovės „PAL Robotics“ Socialinės robotikos padalinio vadovas, taip pat mato ateitį, „kurioje visų pirma robotai kompanionai, o ne fabrikų ir sandėlių robotai atlieka pagrindinį vaidmenį“. Anot N. M. Bañoso, norint šią ateitį sukurti, reikia atlikti dar daug bandymų realioje aplinkoje, o inžinieriams ir slaugos specialistams, įskaitant gydytojus, slaugytojus ir namų slaugos darbuotojus, būtina bendradarbiauti. „Mes galime sukurti robotą, gebantį atlikti tam tikrus veiksmus, kad padėtų žmogui, tačiau tai, ką mes, inžinieriai, įsivaizduojame, gali neatitikti tikrųjų asmens poreikių“, – „El País“ teigia N. M. Bañosas. Vienas pagrindinių sunkumų, apie kuriuos perspėja ekspertas, – suderinti individualius ir kolektyvinius poreikius. Taip pat sudėtinga robotus paversti socialiai priimtinais, nes visada atsiras asmenų, kurie jų bijo, todėl „medicininė pagalba yra lengviau suprantama nei idėja, kad šis robotas taip pat gali suteikti emocinę paramą žmogui“.

Anot „Forbes“, 2023 m. pasaulinės sveikatos priežiūros ar asistavimo senjorams robotų rinkos vertė siekė apie 3,85 mlrd. JAV dolerių, o nuo 2024 iki 2030 m. numatomas 16,1 proc. metinis augimo tempas. Vis dėlto Rusijos invazijos į Ukrainą fone akivaizdu, kad netolimoje ateityje daug robotų turės ne tik gamyklos, bet ir karo pramonė. „Data Bridge Market Research“ duomenimis, 2023 m. karo pramonė buvo vertinama 20 mlrd. JAV dolerių, o iki 2030-ųjų augs dvigubai – iki 40,65 mlrd. JAV dolerių. O štai „Fortune Business Insights“

prognozuoja, kad augimas gali būti ir gerokai didesnis – sieks 64 mlrd. JAV dolerių 2032 m., nes NATO šalių išlaidos gynybai smarkiai išaugo, o Ukraina pademonstravo, kokie svarbūs šiuolaikiniame mūšio lauke yra bepiločiai orlaiviai, bepiločiai antžeminiai orlaiviai ir bepiločiai povandeniniai orlaiviai.

3,9 tūkst. darbo vietų, anot „Seo.ai“, praėjusiais metais JAV pasiglemžė dirbtinis intelektas. Apklausos rodo, kad net 14 proc. žmonių, praradusių darbą praėjusiais metais, mano, kad tai nutiko dėl dirbtinio intelekto, automatizacijos ar robotų.

„Įsivaizduokite droną, turintį pakankamai jutiklių ir intelekto, kad galėtų atpažinti žmogų pagal jo balsą. O tada įsivaizduokite, kad tas dronas puola...“, – Lenkijoje vykusiame NATO renginyje kalbėjo Ukrainos technologijų ministro pavaduotojas Aleksas Borniakovas. Jis pasakojo apie tai, kaip kariniai dronai galės likviduoti Rusijos karo nusikaltėlius. Anot A. Borniakovo, šiuo metu kuriami tokių dronų prototipai, nes mašininė rega ir DI sistemos, reikalingos tokiam dronui, jau egzistuoja. Anot NATO atstovų spaudai, Aljansas liepą vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime pasidalins savo vizija apie DI panaudojimą šiuolaikiniame kare.

Akivaizdu, kad DI jau dabar atlieka didelį vaidmenį tiek fronte, tiek už mūšio lauko ribų. „Neabejotinai dirbtinis intelektas yra vienas svarbiausių Ukrainos prioritetų“, – sakė Ukrainos vyriausybės remiamos iniciatyvos „Brave1“, kuria siekiama padėti privačiajam sektoriui ir kariuomenei ben-

dradarbiauti gynybos technologijų srityje, vadovė Natalija Kušnerska. Žiniasklaidos atstovų susitikime su A. Borniakovu ir Pentagono pareigūnais N. Kušnerska apibūdino kai kurias DI funkcijas, kurias Ukrainos kariuomenė jau naudoja, pavyzdžiui, DI pasitelkia tam, kad stebėtų Rusijos žiniasklaidą ir propagandą ieškant melagienų ir sufalsifikuotų nuotraukų bei vaizdo įrašų. Be to, dar yra „Griselda“ – DI programa, analizuojanti duomenis iš palydovų, socialinių tinklų ir nulaužtų priešo duomenų bazių.

Robotų humanoidų mūšio lauke greitai tikėtis nereikia, tačiau ratuoti ar keturkojai robotai – jau tikrovė. JAV Kongrese jau svarstoma, kiek lėšų skirti kovai su „kinų robotais šunimis, ginkluotais automatais“, po to, kai Kinijos kariuomenė per pratybas „Auksinis drakonas 2024“ pademonstravo robotą B1, kuris lydimas karių pirmasis šturmuoja tariamas priešo pozicijas. Nors JAV oro pajėgos robotus šunis pademonstravo dar 2020 m., akivaizdus Kinijos pranašumas dronų srityje kelia susirūpinimą nacionalinio saugumo srityje, todėl pasigirsta raginimų dar stipriau kontroliuoti technologijų eksportą, rašo CNN.

Tai iš ko robotai atims darbo vietas?

Palikime karo robotus nuošalyje, juk jų darbo vietų užimti nenori niekas, tad didėjantis robotų skaičius karo pramonėje yra džiuginanti naujiena, nes taip saugomos karių gyvybės. Nebent, žinoma, robotai sukils ir visus subombarduos, bet dėl to jaudintis reikia ne mums, o tiems, kurie gyvens kokiais 2080-aisiais ar vėliau, nes tik tada, anot ekspertų, realu tikėtis

tikrai mąstančio DI, kuris galėtų nuspręsti, kad būtent žmonija ir yra didžiausias blogis. Kur kas arčiau mūsų visų yra įvairios DI sistemos, o ne robotai humanoidai. „Net jei kažkas ir norėtų rytoj įdarbinti milijoną robotų ir atleisti milijoną darbuotojų, tai neįvyktų nebūtinai todėl, kad šiandien neįmanoma sukurti tokio roboto, bet visų pirma todėl, kad užtruks pagaminti tiek robotų“, – teigia „Agility Robotics“ vienas iš įkūrėjų Jonathanas Hurstas.

Taigi, kas praras darbą, kai greta įsidarbins robotai bendradarbiai? Kadangi vis daugiau darbo užduočių gali būti automatizuota, didėja įgūdžių, susijusių su DI, sistemos mokymusi, duomenų analize ir programavimu, paklausa. Jei jūs dirbate šiose srityse ar ketinate į jas persiorientuoti netolimoje ateityje, puiku, jūsų darbo vieta neabejotinai saugi. Visiems kitiems biurų darbuotojams gali tekti keisti profesiją.

„McKinsey Global Institute“ tyrimas skelbia, kad maždaug 14 proc. darbuotojų visame pasaulyje iki 2030-ųjų praras darbo vietą dėl skaitmenizacijos, robotų ir DI, todėl saugiausiai jausis tie, kurie nuolat atnaujina savo žinias ir įgūdžius, kad išliktų konkurencingi darbo rinkoje. Tarptautinis valiutos fondas skelbia panašias prognozes: jų tyrime sakoma, kad 2,4 mln. JAV darbo vietų bus automatizuota iki 2030 m., ir net 35 proc. visų darbo vietų pasaulyje bus daugiau ar mažiau paveiktos DI (pavyzdžiui, darbuotojui dėl automatizacijos reikės dirbti mažiau valandų ir dėl to jis gaus mažesnį atlyginimą), todėl augs skurdas ir didės nelygybė tarp pajamas gaunančių asmenų. Oksfordo universiteto ekonomikos daktaras Carlas Frey ir sistemos mokymosi profesorius Michaelas Osborne’as tikina,

kad iki 2050 m. dėl automatizacijos bus prarasta 40 proc. darbo vietų. Anot „DigiWatch“, DI sistemos labiausiai taikysis į biuro darbuotojus, uždirbančius 60–80 tūkst. JAV dolerių per metus, o uždirbantieji mažiau arba daugiau gali būti ramūs. DI technologijų poveikis menininkų, žurnalistų, scenarijų rašytojų, grafikos dizainerių ir kitų turinio kūrėjų ateičiai, pasak „Forester“ prognozių, bus toks: net 30 proc. darbo vietų bus prarasta dėl turinį generuojančio DI. Laimei, yra gerokai optimistiškesnių tyrimų. Naujausiame JAV Masačusetso technologijos instituto tyrime skelbiama, kad DI poveikis darbo rinkai greičiausiai bus daug mažesnis ir permainos ateis lėčiau iš esmės dėl dviejų priežasčių: spaudoje mirgant žinutėms apie DI revoliuciją, įstatymų leidėjai ieško būdų, kaip sustabdyti neigiamą DI poveikį darbo rinkai, tad greitu metu, tikėtina, rasis įstatymų, ribosiančių automatizacijos įtaką darbo rinkai. DI progresą stebintys verslininkai skaičiuoja, kad dažniausiai yra ekonomiškiau kol kas ir toliau samdyti žmones nei automatizuoti dar daugiau darbo vietų, nes vos 23 proc. darbo vietų JAV būtų pigesnės darbdaviui, jei vietoj žmogaus dirbtų robotas. „Daugeliu atvejų žmonės šiuo metu yra ekonomiškai efektyvesnis ir patrauklesnis būdas atlikti darbą“, – interviu CNN sakė Neilas Thompsonas, vienas iš tyrimo autorių bei Masačusetso technologijos instituto Kompiuterių mokslo ir dirbtinio intelekto laboratorijos Ateities technologijų tyrimų projekto vadovas.

Vis dėlto geriausiai nuteikia „PricewaterhouseCoopers“ atliktas tyrimas: pasak jo, nepaisant robotų ir DI atimamų darbo vietų, panašus skaičius, o gal ir dar daugiau, darbo vietų bus

sukurta DI sistemų ir robotų priežiūros srityje. Pasak tyrimo, per ateinantį dešimtmetį gali išnykti 7 mln. darbo vietų, tačiau DI proveržis ir robotai sukurs 7,2 mln. naujų darbo vietų. Be to, prognozuojama, kad jos bus geriau mokamos.

Svarbu suvokti, kad šiaip ar taip stovime ties nauja era, kurią apibrėš robotai ir DI, tad labai svarbu nepraleisti naujai atsirandančių galimybių ir jomis pasinaudoti tiek Lietuvai, tiek Vakarams. Anot „McKinsey Global Institute“ tyrimo, robotai ir DI netolimoje ateityje turės didžiausią įtaką pasaulio ekonomikai ir sukurs papildomą 13 trln. JAV dolerių vertę 2030 m., lyginant su šiandien. Kyla klausimas, kur ji nusės. Juk jei lenktynes laimės ne Vakarai, o Kinija, kurios gamyklose jau šiandien dirba daugiausia robotų ir kurioje veikia daugybė DI startuolių, pasikeis pasaulio ekonomikos kraštovaizdis ir komunistai ims dominuoti pagrindinėse pramonės šakose, pradedant nuo gamybos ir baigiant karo pramone. Tai ne tik užtikrins Kinijos strateginį pranašumą prieš kitas šalis, bet ir, tikėtina, padidins diktatorių, norinčių tankais įsiveržti į šalis kaimynes, skaičių.

Lietuvai DI ir robotų revoliucija yra unikali galimybė transformuoti savo ekonomiką, pagerinti gyvenimo lygį ir užsitikrinti sočią ateitį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Investuodama į robotiką ir DI, Lietuva gali plėtoti nišinę kompetenciją ir pritraukti pasaulinių investicijų, sukurti gerai mokamų darbo vietų ir skatinti inovacijas. Be to, robotikos integravimas į tokias pramonės šakas kaip logistika, sveikatos priežiūra ir gamyba gali padidinti našumą, sumažinti priklausomybę nuo užsienio darbo jėgos ir padidinti pasaulinį mūsų šalies konkurencingumą. Sakyčiau, jog tai žinant verta ne tik susimąstyti, bet ir veikti. 

VERTĖJŲ BIURAS

TECHNOLOGIJŲ NAUJIENOS

„SAMSUNG

MUSIC FRAME“

Nekart rašėme, kad televizoriai „Samsung Frame“ yra didelis gėris, mat kai jų nežiūrite, jie gali apsimesti paveikslais, pakabintais ant sienos, ir prisiderinti prie bet kokio kambario interjero. Logiškas kitas žingsnis – tokiu pačiu principu užmaskuoti garso kolonėlę. Išties, kodėl niekas anksčiau apie tai nepagalvojo? Įkišate širdžiai mielą nuotrauką ar patinkantį paveiksliuką, pakabinate ant sienos ir niekas nė neįtars, kad tai – muziką puikiai atkurianti garso kolonėlė. Maža to, kolonėlę galima sujungti tiek su jūsų televizoriumi (dar įspūdingesniam garsui), tiek su kitais serijos „Samsung Frame“ įrenginiais, kad muzika skambėtų visuose namuose.

PERMATOMAS

„LENOVO“ KOMPIUTERIS

Televizorių permatomais ekranais jau teko regėti, o štai nešiojamasis kompiuteris tokiu ekranu – naujiena. Praktiškumas minimalus (įsivaizduokite, kad bandote sudaryti itin darbštaus hipsterio įvaizdį kavinukėje, bet aplinkiniai mato, kad išties naršote feisbuke), tačiau futuristiškumas –maksimalus. Kita vertus, vienu klavišo spustelėjimu ekranas gali pasisukti horizontaliai, kad prieš jus sėdintis asmuo, tarkim, jūsų pacientas, matytų, ką norite jam parodyti. Anot bendrovės „Lenovo“, nei šiemet, nei kitais metais tokio kompiuterio dar neįsigysite, tačiau po kelerių metų tokie kompiuteriai jau nieko nebestebins, o ekranas bus permatomas arba nepermatomas pasirinkus norimus nustatymus.

ROBOTAS „GITAMINI“

Robotas siurblys, robotas asistentas? Pfff... Kur kas šauniau yra robotas pirkinių krepšys, prikrautas alaus ir nuolankiai sekantis paskui jus, kad ir kur keliautumėte. Leisti jums tingėti ir nenešioti pirkinių krepšių – ne vienintelė šio roboto paskirtis. Anot „Piaggio Fast Forward“, robotą galite pasiimti į žvejybą, kad šis vežtų jūsų meškeres ir kitą mantą per maknynę, arba įdarbinti slidžių vežėju kopiant ne į patį stačiausią, tačiau snieguotą kalną. Iki galo įkrautas robotas paskui jus riedėti gali net 34 km (maždaug 8 val. be sustojimo). Jei esate linkę į futurizmą, itin tingūs ar turite kokią nors traumą ir negalite nešioti sunkių daiktų, šis robotas kaip tik jums!

AKINIAI „VITURE ONE XR/AR“

Neįperkate „Apple Vision Pro“? Ne problema. Kaskart užsimaukšlinę gerokai gerokai GEROKAI pigesnius akinius „Viture One XR/AR“ išvysite milžinišką, net 135 colių įstrižainės, virtualų ekraną ir jame matysite vaizdą iš prie akinių prijungto įrenginio. Taigi, jei skrendate lėktuvu, akinius galite prijungti prie kompiuterio ar telefono, kad pasimėgautumėte filmu dideliame ekrane. Jei norite, akinius galite prijungti prie žaidimų konsolės ir nuo vaikų pasislėpę spintoje mėgautis žaidimu ekrane, didesniame nei jūsų televizorius. Galop, kadangi šie akiniai atrodo beveik kaip įprasti akiniai, niekas į jus per daug nešnairuos, kai vakare išėję pasivaikščioti su šunimi pažiūrėsite ir mėgstamą serialą.

IŠMANUSIS NAMŲ UŽRAKTAS

Atrakinti namų duris raktu – visiškas akmens amžius. Juk kur kas šauniau įsirengti durų spyną, kuri atpažins jus iš veido ir atsirakins pati. Jei didžiausias saugumas jums yra prioritetas, „Lockly Visage“ gali papildomai paprašyti piršto atspaudo ir / arba PIN slaptažodžio arba tiesiog paspausti mygtuką programėlėje. „Lockly Visage“ gali išsaugoti iki 100 profilių, tad į jūsų namus be raktų galės patekti 100 draugų, jai tiek jų turite ir jei jie nuolat jus lanko. O jei profilių kurti nenorite, visus svečius galėsite įleisti naudodami programėlę. Ir tam net nereikės būti namuose.

PAMIŠUSIEMS

DĖL SVEIKATOS – ATEITIES TERMOMETRAS

Juk būna žmonių, kurie net ir nesirgdami kasdien matuojasi temperatūrą, nes seka savo sveikatos būklę ir t. t. Tiek jiems, tiek ir visiems kitiems pristatome ateities termometrą „Withings BeamO“. Savaime suprantama, juo galėsite pasimatuoti temperatūrą, tačiau šis mažas įrenginys veikia ir kaip skaitmeninis stetoskopas, leidžiantis klausytis širdies ar plaučių skleidžiamų garsų. „Withings BeamO“ gali atlikti ir elektrokardiogramą bei pamatuoti deguonies kiekį kraujyje. Visą informaciją apie savo sveikatą galėsite peržiūrėti programėlėje arba nusiųsti savo gydytojui. 

LIETUVA – ATLYGINIMŲ AUGIMO LYDERĖ – IR KITI SĖKMĖS FAKTAI

Pastarieji metai visoms regiono valstybėms buvo lyg išgyvenimas audros akyje. Pandemija, hibridinė Aliaksandro Lukašenkos migrantų ataka, Rusijos karas su Ukraina, lėmęs didelius karo pabėgėlių srautus, energijos kainų svyravimą ir infliacijos šuolį. Politikams tai buvo daugybės greitų sprendimų laikas. Šiandien galime įvertinti, kieno pasirinkti krizių valdymo būdai buvo optimaliausi.

Dr. Gintarė SKAISTĖ

LR finansų ministrė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narė

Saugumui stiprinti Lietuvoje sutelktas platus politinis palaikymas leido dvigubai – nuo 1 iki 2 mlrd. eurų – padidinti gynybos finansavimą. Fizinis barjeras pasienyje buvo pastatytas per rekordiškai trumpą laiką ir įtelpant į biudžetą. Priimtas Gynybos fondo įstatymas užtikrina ilguoju laikotarpiu reikalingą 3 proc. BVP krašto apsaugos finansavimą. Šis sprendimas leidžia jau šiemet sudaryti reikalingas sutartis ir atlikti pirmus avansinius mokėjimus. Galime būti tikri, kad nacionalinės divizijos formavimas stiprinant oro gynybą, Vokietijos brigados priėmimas ir aktyviojo rezervo aprūpinimas vyks numatytu ambicingu mastu ir laiku.

Energetikos sektoriaus atsparumui pritaikytos tiek tikslinės laikinos, tiek ir ilgalaikį poveikį turinčios priemonės. Rusijos manipuliacijų nulemtiems energijos kainų šuoliams sušvelninti buvo parengtas milijardinis žmonėms ir verslui skirtas paramos paketas. Didelės investicijos nukreiptos į atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą. Neturime naftos ar dujų, tačiau turime saulę, vėją ir upių, todėl perėjimas nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių išteklių energetikos yra mūsų savarankiškumo ir nepriklausomybės garantas. Taigi, didiname ambiciją: 2027 m. galėsime visiškai savarankiškai apsirūpinti elektra iš vietinių gamybos šaltinių, daugiausia dėl sparčiai augančios vėjo ir saulės energetikos Lietuvoje. Žmonių pajamų didinimas nuo pat kadencijos pradžios buvo mūsų Vyriausybės strateginis pasirinkimas. Apsisprendimas ne žaisti atskiromis mokesčių lengvatomis, bet investuoti į žmonių pajamų didinimą pasireiškia augančia perkamąja galia ir aukštu vartotojų pasitikėjimo rodikliu. Nepaisant aukštų energijos kainų paveiktos infliacijos, šiemet žmonių perkamoji galia viršys prieškarinį lygį. Pastaraisiais metais dėmesio skirta tiek viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio, tiek ir senatvės pensijų didinimui. Pavyzdžiui, nuo kadencijos pradžios vidutinė senatvės pensija išaugo 61 proc., o mokytojų atlyginimas rugsėjį bus 71 proc. didesnis nei perėmus Vyriausybės vairą. Investicijos – tiek viešos, tiek privačios – yra ekonomikos variklis. Pastaraisiais metais ekonomiką pasiekė 1,6 mlrd. eurų vertės Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų priemonių. Tai neišvengiamai prisideda prie mūsų

verslo konkurencingumo ir atsparumo. Per kadenciją keturios skirtingos nacionalinės plėtros įstaigos buvo sujungtos į vieną stiprų Nacionalinį plėtros fondą. Jis tapo tvirtu finansiniu Lietuvos verslo partneriu ir prisidės prie ekonomikos transformacijos. Siekiant suteikti galimybę augti inovatyvioms, perspektyvioms įmonėms, papildomai sukurta finansinė priemonė „Milijardas verslui“. Tai rekordinė finansinė priemonė mūsų šalies istorijoje. Rezultatai. Lietuvos ekonomika viso šio siūbavimo laikotarpiu demonstravo išskirtinį atsparumą. Pozityvūs šalies ekonominiai rodikliai rodo, kad taikytos priemonės pasiteisino. Objektyvumo dėlei įvertinkime, kaip Lietuva atrodo regiono ar žemyno kontekste: 1. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) paviešino statistiką, rodančią, kad 2019–2024 m. Lietuva tarp visų išsivysčiusių pasaulio šalių užima pirmą vietą pagal realų darbo užmokesčio augimą. Šis aspektas reiškia, kad statistikoje yra atimti infliacijos veiksniai. Lietuvoje realus darbo užmokestis nurodytu laikotarpiu augo 14,22 proc. (EBPO vidurkis – 0,35 proc.).

2. Vidutinės metinės infliacijos rodiklis, Eurostato kovo mėnesio duomenimis, sudaro 0,4 proc. ir yra mažiausias Europos Sąjungoje (Europos Sąjungos vidurkis – 2,6 proc.).

3. Europos Komisijos projekcijose šiemet Lietuvai numatomas sparčiausias ekonomikos augimas Baltijos šalyse –2 proc. BVP. Latvijai projektuojamas 1,7 proc. augimas, Estijai –0,5 proc. ekonomikos susitraukimas.

4. Lietuviai šiuo metu yra didžiausi optimistai Europoje. Vartotojų lūkesčius atspindintis pasitikėjimo rodiklis jau kuris laikas yra aukščiausias Europos Sąjungoje. Lietuvo-

je gegužę jis siekė 5,5 punkto, o Europos Sąjungos vidurkis buvo neigiamas (–13,2 punkto). Kaimynėje Latvijoje jis siekė –11,6, ekonominį nuosmukį patiriančioje Estijoje – –28,1 punkto.

5. Pasauliniame Šveicarijos tarptautinio vadybos instituto IMD konkurencingumo reitinge Lietuva iš 32 vietos šiemet pakilo į 30-ą tarp 67 šalių. Lietuva pirmą kartą nuo 2020 m. aplenkė Estiją (nukrito į 33 vietą) ir Latviją (45 vieta).

Regiono ekonominė sėkmė pasiekta neaukojant finansinio tvarumo. Nors kasmet didelę dalį valstybės biudžeto užimdavo krizių valdymo sprendimai, valdžios sektoriaus deficitas pastaraisiais metais faktiškai būdavo žemesnis nei Europos Sąjungos ar šalių kaimynių vidurkiai. Vykdyta anticiklinė politika prisidėjo prie nuoseklaus ekonomikos atsigavimo. Per kelerius pastaruosius metus perskirstymo per biudžetą lygis išaugo nuo 30 iki 33 proc. BVP, o valstybės skola išliko žemesnė nei 40 proc. BVP. Tai vis dar vienas mažiausių rodiklių Europoje.

Esame teisingame kelyje – įsipareigoję ginti ir auginti mūsų valstybę. Kai Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos, mūsų BVP vienam gyventojui nesiekė nė pusės Europos Sąjungos vidurkio. Praėjusiais metais BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios indeksą sudarė 86 proc. Europos Sąjungos vidurkio, Estijoje – 81 proc., o Latvijoje –71 procentą. Esame aplenkę ne tik savo kaimynes, bet ir tokias valstybes kaip Portugalija ar Graikija. Gyvename panašiai kaip ispanai.

Įvertinusi lietuvių užsispyrimą, darbštumą ir kūrybingumą, tikiu, kad jau artimiausią dešimtmetį pasieksime ir viršysime europinį vidurkį. Nesustokime, juk visi mes esame Lietuvos sėkmės kalviai – kartu prisidedame prie saugios, pasiturinčios, žalios ir inovatyvios Lietuvos kūrimo. 

„KÄRCHER“ INOVACIJOS KEIČIA NAMŲ IR APLINKOS PRIEŽIŪRĄ

Visame pasaulyje veikianti tarptautinė bendrovė „Kärcher“ žinoma kaip aukšto slėgio įrenginių ir kitų inovatyvių valymo sistemų sprendimų kūrėja. Apie svarbiausias inovacijas, skirtas gyventojams ir organizacijoms, kalbamės su naujuoju „Kärcher“ vadovu Lietuvoje Mindaugu Levicku.

Neseniai pradėjote vadovauti „Kärcher“ komandai Lietuvoje. Kokią patirtį iki šiol sukaupėte ir kam skirsite daugiausia dėmesio?

Vadovauti „Kärcher“ padaliniui Lietuvoje pradėjau prieš keletą mėnesių. Mano atsakomybių sritys: veiklos strategijos planavimas ir įgyvendinimas, tolesnė verslo plėtra, finansų ir personalo valdymas. Prieš prisijungdamas prie „Kärcher“ komandos daugiau kaip 15 metų dirbau tarptautinėse bendrovėse: ketverius metus ėjau Estijos kapitalo įmonės „Stokker“ generalinio direktoriaus pareigas, o prieš tai daugiau kaip dešimtmetį dirbau Vokietijos gamintojo „Wilo“ Lietuvos atstovybėje. Bendrovėje „Kärcher“ tikiuosi efektyviai pritaikyti ne tik įgytas akademines žinias, bet ir praktinę patirtį – žinias apie pramonės įrenginius, darbą su stambiais užsakovais ir prekybos partneriais.

Kaip „Kärcher“ sekasi veikti Lietuvoje?

Lietuvoje „Kärcher“ atstovybė buvo įsteigta 2009 m., tad šį rugsėjį minėsime 15-ąsias įmonės veiklos metines. Per šį laikotarpį buvo atidaryti trys „Kärcher“ centrai ir servisai Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje, o darbuotojų skaičius išaugo nuo 6 iki 61-o. Turime didelį platintojų ir aptarnavimo centrų tinklą, tai suteikia galimybę visoje Lietuvoje įsigyti įrangos ir gauti techninę pagalbą.

Aukšto slėgio valymo įranga yra tarsi Jūsų įmonės vizitinė kortelė, tačiau inovacijas tęsiate ir robotizacijos srityje?

Apie 5 proc. savo pajamų „Kärcher“ kasmet investuoja į mokslinius tyrimus ir plėtrą. Šiuo metu įmonė turi daugiau kaip 718 aktyvių patentų. Nuo įkūrimo „Kärcher“ pristatė daugybę naujų technologijų ir sprendimų, tokių kaip pirmasis pasaulyje nešiojamasis aukšto slėgio plovimo įrenginys, išleistas 1950 metais. Atskirai norėčiau paminėti „Kärcher“ naujieną – profesionalams skirtus valymo robotus, vieną jų turime jau ir Lietuvoje. Tai KIRA B 50 („Kärcher Intelligent Robotic Application“) – visiškai autonomiškas valymo robotas, šiemet už novatorišką dizainą ir funkcionalumą laimėjęs „iF“ dizaino apdovanojimą.

Dažnai įmonėms kyla abejonių dėl tokių valymo robotų įsigijimo, nes juos gali konfigūruoti tik patyrę specialistai, todėl „Kärcher“ sukūrė tokį valdymą, kad visus nustatymus būtų galima atlikti neturint patirties ir techninių žinių –meniu ir naudotojo nurodymai yra intuityvūs. Paveiksliukai ir aiškios instrukcijos padeda sukurti ir pritaikyti maršrutus, įjungti autonominio valymo režimą arba, jei reikia, rankinį režimą.

Šis robotas pristato ateities technologiją, ypač profesionalams skirtoje srityje ir ypač dideliuose plotuose. Be žmogaus pagalbos per valandą KIRA B 50 išvalo iki 1 500 kv. m plotą. Šio roboto pranašumas tas, kad jis gali veikti 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, savaitgaliais, švenčių dienomis, naktimis...

Kokių dar naujienų esate pasirengę pristatyti ir Lietuvoje?

Neseniai „Kärcher“ padidino autonominių valymo sprendimų asortimentą ir pristatė dar vieną naujieną – robotą dulkių siurblį KIRA CV 50. Jis valo mažus ir vidutinio dydžio kiliminės dangos ir kietų grindų plotus. Tokiais robotais siekiame sumažinti monotoniškų darbų mastą ir valytojų darbą padaryti efektyvesnį. KIRA CV 50 gali savarankiškai valyti ir didelius plotus, sudaryti žemėlapius, suplanuoti maršrutus. Naujasis robotas dulkių siurblys buvo dukart apdovanotas prestižiniu inovacijų

Įmonė „Kärcher“ įkurta Alfredo Kärcherio ir jo žmonos Irenes Kärcher 1935 m. Štutgarte. A. Kärcheris buvo inovatyvus išradėjas, o jo žmona – aktyvi verslininkė. Irene sugebėjo veiklą išplėsti ne tik už Vokietijos, bet ir už Europos ribų. Šiuo metu „Kärcher“ yra vis dar Kärcherių šeimos valdoma bendrovė, pasaulinė valymo technologijų lyderė, jungianti daugiau kaip 160 įmonių ir per 16 tūkst. darbuotojų 82 šalyse. Iš viso bendrovė turi 18 gamybos ir logistikos padalinių Europoje, Amerikoje ir Azijoje – tai užtikrina greitą įrangos ir produktų pristatymą. Dalį produkcijos „Kärcher“ gamina ir Lietuvoje, Vilniaus gamykloje „Vilma“, taip pat Latvijoje. 2023 m. „Kärcher“ pasiekė didžiausią apyvartą per visą įmonės istoriją – 3,2 mlrd. eurų. Per metus bendrovė parduoda daugiau nei 16 mln. vienetų valymo įrangos, įskaitant aukšto slėgio plovimo įrenginių, grindų valymo mašinų, dulkių siurblių ir kitų prietaisų, o pirkėjai gali rinktis iš 3 tūkst. įvairių įrenginių asortimento.

apdovanojimu Amsterdame vykusioje valymo ir higienos parodoje „Interclean 2024“.

Kuo unikalūs Jūsų paminėti įrenginiai?

KIRA B 50 ir KIRA CV 50 unikalūs savo autonomiškumu ir efektyvumu. Naudodami aukščiausios kokybės navigaciją „LiDAR“, robotai sukuria patalpų planą. Dėl tikslių jutiklių jie visada žino, kur yra ir kaip apeiti kliūtis, kur pasisukti, kad išvengtų laiptų. Be to, KIRA B 50 gali pats grįžti į krovimo stotį, kad įkrautų bateriją ir užpildytų bei ištuštintų talpyklas.

Jūsų įmonė daug investuoja į tvarumą – ką ir kodėl darote šioje srityje?

„Kärcher“ tvarumo tikslai susiję su gamybos išlakų mažinimu, žaliavų perdirbimu ir plastiko pakuočių mažinimu. Siekiame sušvelninti poveikį aplinkai, todėl diegiame efektyvesnes technologijas, mažinančias vandens ir energijos suvartojimą. Tvarumas yra giliai įsišaknijęs visoje mūsų pasaulinėje tiekimo grandinėje – skatiname perdirbimą, o savo gaminiuose naudojame aplinkai nekenksmingas medžiagas. 2021 m. Vokietijoje „Kärcher“ buvo apdovanota kaip viena iš trijų tvariausių šalies įmonių didžiųjų bendrovių kategorijoje.

Ar įgyvendinate tvarumo iniciatyvas Lietuvoje?

„Kärcher“ aktyviai dalyvauja įvairiuose socialinės atsakomybės projektuose, tokiuose kaip UNESCO iniciatyva „Pasaulio paveldo objektų valymas ir restauravimas“. Vieni žymiausių „Kärcher“ valytų objektų buvo Rio de Žaneiro Kristaus Atpirkėjo statula, Rašmoro kalno Amerikos prezidentų memorialas, Šv. Petro aikštė Vatikane. Pernai Vilniuje išvalėme miesto Rotušės aikštę ir laiptus. Netrukus Trakų rajone panašiai atnaujinsime Užutrakio dvaro fasadą, aplinkinius pastatus ir skulptūras. Šių iniciatyvų imamės dėl kelių priežasčių: esame tikri, kad naudodami savo sukurtas technologijas galime gamtai nekenksmingu būdu išvalyti ir atnaujinti daug kultūrinio ir istorinio paveldo objektų. Be to, taip prisidedame prie gražesnės Lietuvos ir visuomenei palankios aplinkos kūrimo. 

Interviu parengtas bendradarbiaujant su „Kärcher Lietuva“.

„REYNAERS ALUMINIUM“ KEIČIA

Revoliucionieriai, inovatoriai, naujos tvarumo krypties pasaulyje skleidėjai. Tokių ir panašių epitetų vis dažniau ir garsiau sulaukia tarptautinė belgų kompanija „Reynaers Aluminium“, gaminanti aukščiausios kokybės aliuminio langus, duris ir fasadus, skirtus dangoraižiams, privatiems namams, gamykloms ar daugiabučiams.

Tai lyderiaujanti kompanija, keičianti mąstymą, pasaulį ir ateitį, tvarumo sprendimus priimanti iš esmės, o ne lozungais.

Ar įmanomas kilnumas versle?

„Reynaers Aluminium“ drąsiai ir nuoširdžiai sako „Taip!“ Nuolat būdami novatoriai šiuolaikinio verslo kontekste, jie stebina ir išsiskiria tuo, kad priima itin kokybiškus sprendimus, gamyboje ribojančius taršą ir mažinančius CO2 išmetimą. Niekam ne paslaptis, kad gamybos ir statybos sektoriuose išskiriama itin daug aplinkai ir planetos ateičiai žalingo CO2

Aliuminio langų sistemas gaminanti kompanija „Reynaers Aluminium“ jau daugiau nei dešimtmetį investuoja į pažangiausias technologijas, nuolat tobulina gamybos procesus, kad padidintų savo produktų patvarumą ir mažintų energijos naudojimą. Ši tarptautinė kompanija pasiryžo iki 2030 m. savo anglies pėdsaką sumažinti net 46 procentais!

Kokie tie sprendimai, leidžiantys „Reynaers Aluminium“ vadinti tvarumo lydere ir inovatore?

„Norint išgauti 1 kg aliuminio, Europoje vidutiniškai išskiriama 8,3 kg CO2. „Reynaers“ turi galimybę aliuminio langus pagaminti su specialiu mišiniu, aliuminio lydiniu CREAL, tad išskiriamo CO2 kiekis yra beveik dešimt kartų mažesnis – 0,9 kilogramo. Mes esame vieni lyderiaujančių ir pirmaujančių pasaulyje, nes pasiekti visišką nulį tiesiog neįmanoma, net žmogus kvėpuodamas išskiria CO2, tačiau ne šis skaičius yra esmė, o viso

bendro panaudojamo aliuminio sugeneruojamas CO2 kiekis“, –pasiekimais dalinasi „Reynaers Aluminium“ vadovas Lietuvoje Linas Kėvelaitis.

Kai pasaulyje trūksta perdirbamo aliuminio, reikia imtis esminių pokyčių

Pasaulyje šiuo metu yra perdirbamo aliuminio trūkumas –poreikis patenkinamas tik apie 35 procentais. Vadinasi, realiai tik trečdalį pastatų galima padaryti tvarius. Kadangi tokio kiekio metalo laužo pasaulyje tiesiog nėra – nei Azijoje, nei Afrikoje, nei Amerikoje, nei Europoje, reikia imtis kitokių esminių pokyčių siekiant tvarumo.

„Ir tai darome mes. Tai esminis lūžis ir jo viena pradininkių yra „Reynaers Aluminium“. Ši kompanija jau keletą metų ne tik susifokusavo į metalo laužo gavybą (deja, neįmanoma surinkti tiek, kad būtų patenkintas poreikis), bet ir išskirtinį dėmesį skyrė investicijoms į tai, kaip gaminamas aliuminis. Daug didesnė –net 65 proc. – dalis aliuminio gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius – jau naudojame žaliąją energiją, tad išmetamo CO2 kiekis mažėja.

Visur, kur tik įmanoma, ne tik gamyboje, bet ir biuruose, maksimaliai naudojame saulės energiją, geoterminį šildymą, skaitmenizuojame viską, kas įmanoma: nespausdiname bukletų, katalogų, kurie vėliau virsta šiukšlėmis. Naujose statybos vietose, naujuose pastatuose pasigaminame viską iš atsinaujinančių

PASAULINĘ TVARUMO SAMPRATĄ

energijos šaltinių“, – pasakoja L. Kėvelaitis.

Beje, yra pavyzdžių, kad kai kuriose Azijos rinkose šiuo metu montuojami langai specialiai storesniais rėmais, kad vėliau juos būtų galima deklaruoti kaip perdirbamus. Tai jau yra antitvarumas. „Tai daroma siekiant pasipelnyti ateityje, nes bus galima išmontuoti tuos storus rėmus ir deklaruoti, kad perdirbame. Ir kol pasaulyje ši veikla nebus reguliuojama, tol tokių pavyzdžių išlįs. Labai tikimės prisidėti prie standartų kūrimo, galbūt kartu su kitomis šioje srityje pirmaujančiomis bendrovėmis. Tai – mūsų planeta, tai – ne konkurencija. Bandykime ją išsaugoti švarią!“ –sako L. Kėvelaitis.

Kiekviename žingsnyje – inovacija: net lietaus vanduo surenkamas nuo stogo

Neįtikėtina, bet realybė – taupyti energiją ir mažinti CO2 įmanoma kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, „Reynaers Aluminium“ naujovė Belgijoje– tualetuose naudojamas lietaus vanduo, surenkamas nuo stogo. Verta paminėti ir tvarų „Reynaers Aluminium“ rengiamą projektą – „CO2 skaičiuoklę“. Jau šiandien „Reynaers“ atstovybės visame pasaulyje gali suskaičiuoti sunaudojamą ir su ES rodikliais palyginamą išmetamo CO2 kiekį kiekvienam projektui, pastatui ar paklausimui. Netolimoje ateityje ši skaičiuoklė taps prieinama visiems „Reynaers“ langų gamintojams. Tai svarbus informacijos šaltinis statybos specialistams, nes pasitelkdami šią inovatyvią technologiją jie gali priimti pagrįstus sprendimus, susijusius su tvariais architektūros projektais.

Elektra varomų transporto priemonių parko įrengimas – kitas pasiteisinęs „Reynaers Aluminium“ pasirinkimas. Degalais varomų transporto priemonių parko pakeitimas elektra yra paprastas ir veiksmingas būdas mažinti CO2 išskyrimą. Tuo pasinaudojo ir

„Reynaers Aluminium“ – įrengė elektra varomų priemonių parką net ir savo kroviniams gabenti, be to, pamažu pereina ir prie elektra varomų automobilių.

„Reynaers Aluminium“ pasididžiavimas –3D virtualiosios realybės modeliavimo skyrius

„Mūsų kompanijos pasididžiavimas – 3D virtualiosios realybės modeliavimo skyrius, interneto platybėse ar jutube randamas pavadinimu AVALON. Tai ne šiaip VR akiniai, pritaikyti filmams žiūrėti ar žaidimams žaisti. Tai unikali technologija, paimta iš lėktuvų ir automobilių pramonės, su daugybe projektorių, galingų kompiuterių, sujungtų tarpusavyje.

„Reynaers Aluminium“ ją naudoja jau daugiau nei 10 metų, tad sukaupta didžiulė patirtis. Užsakovai su įprastai atrodančiais akiniais mato savo būsimus namus – dar nesuprojektuotą pastatą, gali pasivaikščioti po jį virtualiai, pasižiūrėti per langus, iš balkono, gali matyti savo rankas, kojas, kolegas, gali pažvelgti į stogą, terasą ir įsitikinti, kad būtent jiems pasiūlyti architektų sprendimai yra geriausi. Atrodo, elementariausią detalę gali paliesti ranka. O jei projektas susietas su vieta Žemės koordinačių sistemoje, pamatysime net realius šešėlius kylant ar leidžiantis saulei.

Galime parodyti, kaip atrodytų pastatas su skirtingo pločio aliuminio langų rėmais. Galbūt išvengsite ateities klaidų, jei kažkur norėjote sutaupyti? Verta tai pajusti ir išsigryninti galutinį rezultatą, įsitikinti, kad architekto pasiūlyti sprendimai geriausi, kur verta pataupyti, o kur tikrai ne“, – pasakoja atstovybės Lietuvoje vadovas L. Kėvelaitis.

„Atradome tai, ko net patys nesitikėjome, pradedant nuo akivaizdžių funkcionalumo ir dizaino sprendinių, baigiant tuo, kaip niekam į akis nekrintančios smulkmenos kartais realybėje pradeda kristi į akis. Užtikriname kokybiškiausią rezultatą. Ši unikali pagalba projektuojant pastatus sumažina brangų testavimą, didelių pavyzdžių gamybą, sutaupo daug laiko, nes mažėja klaidų tikimybė ir didėja tikslumas. Visi šie veiksniai leidžia išvengti tūkstančių tonų CO2 patekimo į gamtą. Taip mažiname CO2 pėdsaką kiekviename žingsnyje. Nuolat rengiamose darbuotojų apklausose taip pat atsižvelgiama į jų pastebėjimus“, – džiaugiasi „Reynaers Aluminium“ Lietuvoje vadovas L. Kėvelaitis. 

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su „Reynaers Aluminium“

7PICA NEMOKAMAI ta

Užsisakyk picą 6 kartus ir 7 kartą pavaišinsime mes * Akcija galioja 2024.06.03 − 2024.08.30 PARSISIŲSK PROGRAMĖLĘ ČIA:

KAS FORMUOS NAUJĄJĄ VYRIAUSYBĘ?

Artėjantys Seimo rinkimai bus tikrai labai įdomūs, ypač kai bandai suprasti, kas po jų formuos naująją Vyriausybę ir kas taps naujuoju ministru pirmininku ar naująja ministre pirmininke. Viskas tarsi aišku: rinkimus turėtų triuškinančiai laimėti centro kairės jėgos, tačiau neatmestina, kad pirmajame ture gali laimėti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, o tai leistų jiems pareikšti pretenzijas bandyti formuoti naująją Vyriausybę. Tai laikinai komplikuotų procesą, bent jau iki antrojo turo, kai dėl pasyvios kovos su destrukcine informacine įtaka konservatoriai, tikėtina, gaus mažiau mandatų nei pirmajame ture ir tada lyderystę formuojant naująją daugumą turėtų perimti socialdemokratai. Tikėtina, kad taip ir bus.

Konservatorių problema siekiant valdžios po šių rinkimų, tikėtina, bus susijusi su tuo, kad jų sąjungininkėms – abiem liberalioms partijoms – seksis kiek blogiau, todėl tai iki minimumo sumažins jų galimybes formuoti centro dešinės Vyriausybę, o didžiausia socialdemokratų problema bus ta, kad politinių jėgų, su kuriomis būtų galima formuoti naująją Vyriausybę, gali būti gana daug, tik ne visais atvejais tai džiugins. Pavyzdžiui, jei rinkimuose gerai pasirodytų tiek Ramūno Karbauskio, tiek Remigijaus Žemaitaičio politinės jėgos, o gal net Viktoro Uspaskicho į glėbį vėl paimta Darbo partija, šių partijų blokas formuojant naująją daugumą ir naująją Vyriausybę gali kelti didelių iššūkių. Taigi, tikėtina, kad socialdemokratus labiausiai tenkintų, jei būtų galima suformuoti daugumą, kurioje dominuotų jie ir, pavyzdžiui, Sauliaus Skvernelio vadovaujama partija, mat ji atrodo solidžiausiai. Tik vargu ar taip atsitiks, todėl didžiausia problema šiandien socialdemokratams ir jų rėmėjams tampa nebe dabartiniai valdantieji, konkrečiai – konservatoriai, kurie visų suinteresuotų jėgų iki rinkimų bus vis tiek spardomi žiniasklaidoje, o tai, kaip socialdemokratams ar S. Skvernelio partijai Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“ užsitikrinti tokį skaičių mandatų, kuris leistų dominuoti naujojoje koalicijoje ir trūktų tik vienos iš minėtų partijų paramos. Taip jie galėtų rinktis, su kuo bendradarbiauti, ir neleisti užlipti sau ant galvos.

Kairiuosius ir jų rėmėjus šioje situacijoje gali raminti tai, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra tik viena politinė jėga, suvienijanti didžiausią dalį rinkėjų, simpatizuojančių populistinėms, radikalioms, net Rusijai naudingoms nuostatoms, o Lietuvoje, be jau minėtų R. Karbauskio, R. Žemaitaičio ir V. Uspaskicho politinių jėgų, šiuose rinkimuose dalyvaus platus frontas mažų politinių jėgų, vadovaujamų Petro Gražulio ir kitų panašių veikėjų, vis bandančių įtikinti Igną Vėgėlę tapti jų vėliavnešiu. Neužmirškim ir Valdemaro Tomaševskio – už jo partiją dažniausiai balsuoja lenkų tautybės piliečiai, pasidavę radikalioms nuostatoms, taigi šių balsų negauna kitos politinės jėgos, reprezentuojančios panašų, sakykime, Lietuvos demokratinei valstybei nenaudingą, radikalumą.

Taigi, centro dešinėje turime gana efektyvų trijų partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos – bloką, kairėje – Lietuvos socialdemokratų partijos ir potencialios jos partnerės – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, o populistinės, prokremliškos ir radikalios politinės jėgos šiuose rinkimuose bus reprezentuojamos mažiau-

siai penkių jėgų, ir visos jos konkuruos dėl tų pačių balsų. Tai nėra gerai, nes jų dažnai skleidžiamos melagingos įtaigos skaldo Lietuvos visuomenę ir supriešina ją su valstybės pažangai būtinais sprendimais, tačiau tuo pat metu toks balsų išskaidymas iki minimumo sumažina galimybę, kad kuri nors iš šių jėgų įveiks socialdemokratus ir pretenduos formuoti Vyriausybę. Tai tikrai taptų labai dideliu galvos skausmu tiek Gitanui Nausėdai, tiek ir visai Lietuvos politinei sistemai.

Beje, jei jau prakalbome apie prezidento vaidmenį, būtina paminėti, kad dalis naratyvų, visų pirma susijusių su religija ir tradicinės šeimos priešpriešinimu pilietinei demokratijai, kuriuos jis ir jo aplinka gana aktyviai eksploatuoja ir kurie jam padėjo laimėti prezidento rinkimus, Seimo rinkimuose gali padėti populistinėms, radikalioms, Rusijai draugiškesnėms jėgoms. Beje, tai gali pagadinti nervus ir pačiam prezidentui, mat jis, tikėtina, labai norėtų, kad ir po šių rinkimų susiformuotų dauguma, kuri jam būtų labai artima ir kartu pakankamai stipri, kad nereikėtų viešai demonstruoti savo simpatijų ir smarkiai įsitraukti į naujosios Vyriausybės formavimą, nes tokiu atveju tektų prisiimti daug didesnę atsakomybę už jos veiksmus. Tai leistų G. Nausėdai daryti jai įtaką ir tuo pat metu viešai nuo jos atsiriboti, ją kritikuoti ir taip saugoti savo reitingus bei tolesnius politinius planus, kurių ketina imtis po antrosios kadencijos. Tai savaime nėra blogai, jei tik, žinoma, netaps dar vienu populizmą ir radikalizmą stiprinančiu bei pažangą stabdančiu veiksniu.

Būtina suprasti, mūsų nuomone, akivaizdų dalyką, kad, atsižvelgiant į socialdemokratų draugiškumą prezidentui, iš tiesų po artėjančių Seimo rinkimų nėra scenarijaus, kuriame G. Nausėdos įtaka formuojant naująją Vyriausybę ir skiriant premjerą būtų maža.

Būtina suprasti, mūsų nuomone, akivaizdų dalyką, kad, atsižvelgiant į socialdemokratų draugiškumą prezidentui, iš tiesų po artėjančių Seimo rinkimų nėra scenarijaus, kuriame G. Nausėdos įtaka formuojant naująją Vyriausybę ir skiriant premjerą būtų maža. Ar ją formuotų dviejų, trijų, ar keturių partijų koalicija, net jei būtų suformuota mažumos Vyriausybė (populistinėms ir radikaliomis jėgoms nusprendus veikti itin destruktyviai) ar reanimuota profesionalų Vyriausybės koncepcija, bet kuriuo atveju G. Nausėdos įtaka bus arba labai didelė, arba lemiama. Tai suvokiant prieš artėjančius rinkimus vertėtų žiniasklaidai palinkėti mažiau skleisti destrukcines įtaigas ir taip stiprinti radikalių jėgų pozicijas, demokratines patriotines nuostatas deklaruojantiems rinkėjams – nepatingėti ateiti į rinkimus ir balsuoti, o prezidentui –pasistengti, kad naujoji Vyriausybė būtų kuo stipresnė ir įgali realizuoti Lietuvai būtiną pažangą, net jei su ja viešumoje jam teks susipriešinti, kad apsaugotų savo reitingus ir politinę ateitį. 

HANIBALAS PRIE VARTŲ

Romėnai per Punų karus ne vieną karo pamoką turėjo išmokti kietuoju būdu – neretai iš skaudžių pralaimėjimų Kartaginos karvedžiui Hanibalui. Hannibal ad portas (liet. „Hanibalas prie vartų“) tapo priežodžiu, primenančiu apie tai, kad valstybė yra pavojuje, o ją apginti – egzistencinis prioritetas. Kalbėjimas apie priešą, esantį prie valstybės vartų, nėra siekis skleisti paniką ar gąsdinti žmones. Šia apie grėsmę primenančia teze nuo seno siekiama sutelkti piliečius, ruošiantis laisvės, bendrojo gėrio, pilies gynybai.

Teodoras ŽUKAS

Europietiškos dešinės instituto vadovas, istorijos doktorantas

Lietuva kol kas turi prabangą pamokas gauti ne iš savo klaidų, bet pagaliau turi pradėti labai rimtai žiūrėti į valstybės gynimo klausimą. Artimiausių kelerių metų pagrindinis iššūkis Lietuvai –iš esmės transformuoti šalies gynybinius pajėgumus ir pakelti juos į naują, aukštesnį, visapusiškesnį lygį. Kalbama tiek apie profesionalios kariuomenės stiprinimą, tiek apie veikiančio visuotinės gynybos modelio (su)kūrimą, tiek apie NATO įsitraukimo į mūsų regiono gynybą didinimą, tiek apie glaudesnį bendradarbiavimą su šalimis kaimynėmis. Kodėl viso to reikia? Visuotiniu įsitikinimu, be to, ir ekspertų požiūriu, prielaidos karui rytiniame NATO flange išlieka nesumažėjusios: Rusija, nors ir įstrigusi Ukrainoje, nenustoja kurti naujų karinių pajėgumų ir ruoštis naujiems konfliktams, o Baltarusija taip pat išlieka valstybe, keliančia pavojų mūsų šalies valstybingumui.

Rusija kare prarado daug technikos ir patyrusio karinio personalo, tačiau sukaupė realios karinės patirties ir demonstruoja pasiryžimą tęsti karo veiksmus, o mobilizuota karo pramonė ir įsukta propagandos bei neapykantos mašina ir toliau veda eskalacijos kryptimi. Ant bėgių pastatytas Rusijos karo ekonomikos garvežys negali sustoti, nes dėl Vakarų sankcijų 2022 m. pavasarį iš Rusijos pasitraukė šimtai Vakarų kapitalo įmonių, pirmųjų karo metų pabaigoje Rusijoje bankrutavo daugybė rusiškų pramonės bendrovių. Šie be darbo likę šimtai tūkstančių menkos kvalifikacijos rusų užpildė Rusijos gynybos pramonę – šiandien jų gaminama tradicinė amunicija kasdien nukreipiama į Ukrainos pozicijas ir civilinius taikinius.

Vis dėlto svarbiausia kas kita. Rusija, Vladimiras Putinas, Kremlius – šiuos žodžius šiandien galime laikyti absoliučiaisiais sinonimais – disponuoja politine valia iš esmės perbraižyti Sovietų Sąjungai žlugus susiformavusį laisvų ir demokratinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių žemėlapį. Iš esmės sugriauti šią

vusi gynybai tokiu mastu, kokio reikia dėl esamo grėsmės lygio. Tai susiję su gilesne problema – demokratiniai sprendimų priėmimo mechanizmai nėra gerai pritaikyti resursams operatyviai mobilizuoti ar politinei valiai formuoti. Reikalingas aiškus visuomenės susivokimas ir sutarimas dėl karinių grėsmių ir iš jo kylantis

tvarką yra Rusijos tikslas – jo nė vienoje kalboje, rašinyje ar grasinime neslepia nei V. Putinas, nei jo aplinkos žmonės. Nėra jokių garantijų, kad Rusija nesurizikuos pradėti karo su NATO, kad kartu nepasitelks branduolinio šantažo, nesieks politiškai sugriauti Aljansą ir iš pagrindų pakeisti esamą laisvą ir demokratinę Europos tvarką.

Tuo metu Lietuva, kaip ir, tiesa, visas laisvasis pasaulis, dar nėra susimobiliza-

pasiruošimas ginti valstybę. Turime suprasti, kad šalies politinis elitas ar valstybės institucijos negali ir neturi resursų vienos pačios priimti sprendimus. Šiandien būtinas ir visos visuomenės aktyvus prisidėjimas prie lūkesčių Vyriausybei ir atsakingoms ministerijoms formavimo, tačiau kartu ir, ko gero, dar svarbiau, –patys turime būti pasiruošę ir finansiškai, ir kitaip prisidėti prie valstybės gynybos stiprinimo.

Situacija fronte ir iššūkiai Ukrainai

2024 m. karinė situacija Ukrainoje išlieka įtempta. Nors Rusijos pajėgos patiria didelių nuostolių, jos vis dar sugeba pasiekti nedidelius taktinius laimėjimus pasitelkdamos kiekybinę persvarą – technikos, šaudmenų ir gyvosios jėgos. Su pastarosios nuostoliais Rusija iki šiol leido sau per daug nesiskaityti. JAV atnaujinus karinę pagalbą, Ukrainos gynyba stabilizavosi, tačiau iniciatyva mūšio lauke išlieka Rusijos pusėje: Rusija ir toliau naudoja pozicinio karo ir sekinimo taktiką, kad išlaikytų spaudimą ir pasiektų bent jau operatyvinių laimėjimų.

Rengdami šią publikaciją, atskirai ir išsamiai kalbėjomės su Lietuvos gynybos ekspertais: atsargos pulkininku Gintaru Bagdonu ir nepriklausomu gynybos ekspertu Juliumi Židoniu. Pasak jų, didžiausias pavojus šių metų vasarą Ukrainai, tikėtina, jau praeina, nes galimybių langas Rusijai pamažu užsidaro. JAV parama (bent laikinai) stabilizavosi, Čekijos artilerijos sviedinių iniciatyva pradeda duoti rezultatų, Ukrainos mobilizacijos problemos sprendžiamos, o prieš tai smarkiai sumenkę trumpojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos pajėgumai atkuriami. Vis dėlto situaciją Ukrainos pusėje gerokai apsunkina tai, kad savo karines oro pajėgas ji gali naudoti tik labai ribotoms užduotims atlikti. JAV, vis dar perdėm

karinius taikinius agresorės teritorijoje, ji gali perimti iniciatyvą kare.

Apie Ukrainos kontrpuolimą artimiausiu metu kalbėti nevertėtų. Nors prarastų kaimų ir miestelių vis dar bus, Ukrainos pajėgos teoriškai galbūt galės sukaupti rezervų ir 2025 m. pradėti kontrpuolimą ar bent perimti iniciatyvą kai kuriose fronto vietose.

bijodamos tariamos eskalacijos, atsargiai vertina Ukrainos galimybes atakuoti taikinius Rusijoje, taigi labai rimtų nuostolių Rusijos teritorijoje Ukraina padaryti vis dar negali.

Kaip apibendrina atsargos pulkininkas G. Bagdonas, „tolesnė karo situacija priklausys nuo Ukrainai Vakarų teikiamos karinės, ekonominės ir politinės paramos, Ukrainos didinamo paruošto kariuomenės rezervo dydžio ir kokybės“. Kariniu strateginiu požiūriu, pasak plk. G. Bagdono, ypač svarbūs Ukrainos asimetriniai kovos veiksmai priešo teritorijoje. Be perstojo naikindama įvairius

Galiausiai, nereikia pamiršti ir politinio fronto. Strateginės dviprasmybės Rusijos atžvilgiu kūrimas Vakarų retorikoje ir kuo ryžtingesni sprendimai dėl paramos Ukrainai iš esmės padėtų ir kariniame fronte.

Ukrainos karo pamokos

Ukrainos karas, kaip ir kiti per pastaruosius 20 metų Rusijos pradėti kariniai konfliktai, atskleidė kelias Lietuvai itin reikšmingas pamokas.

Nėra jokių garantijų, kad Rusija nesurizikuos pradėti karo su NATO, kad kartu nepasitelks branduolinio šantažo, nesieks politiškai sugriauti Aljansą ir iš pagrindų pakeisti esamą laisvą ir demokratinę Europos tvarką. ►

Pirma, oro gynyba yra esminis veiksnys mūšio lauke. Vidutinio ir trumpojo

nuotolio priešlėktuvinė gynyba, tokia kaip BUK ir „Stinger“ sistemos, gali reikšmingai apriboti priešo aviacijos naudojimą ir gerokai apsunkinti priešo puolimą. Tokios, netgi ne per daug sudėtingos, oro gynybos svarbą patvirtina 2008 m. Rusijos agresija prieš Sakartvelą: iš pradžių vidutinio ir trumpojo nuotolio priešlėktuvinė gynyba neprileido Rusijos karinių oro pajėgų, ir tik tuomet, kai gynėjams baigėsi amunicija, Rusijos pajėgos sunaikino kartvelų pozicijas iš oro ir galėjo prasiveržti sausumos kariuomenė. Antra, pasirengimas ir mobilizacija yra būtini siekiant efektyviai atsispirti priešui. 2014 m. pavasarį Ukrainos padėtį itin komplikavo nepasirengimas, nes beveik niekas nesitikėjo, kad prasidės tikras karinis konfliktas su Rusija. Čia ir vėl svarbus buvo priešlėktuvinės gynybos elementas, kai Rusijos atsiųsti „separatistai“ tuokart efektyviai naudojo priešlėktuvinę gynybą ir taip neleido ukrainiečiams atsiimti užgrobtų Donbaso teritorijų. Žinoma, esminis veiksnys čia buvo ir Rusijos tiekiama sunkioji ginkluotė, ir tiesioginis Rusijos kariuomenės įsikišimas.

Ukrainoje didesnio masto mobilizaciniai veiksmai įsibėgėjo tik prasidėjus karui 2022 m., juos apsunkino pirmųjų karo savaičių chaosas. Visuotinė gynyba šalyje turėjo būti išplėtota dar iki 2022 m. vasario, tačiau, laimė, ukrainiečių

ryžtas ir staigus susitelkimas pirmosiomis karo dienomis leido Kyjivą ir kitus miestus paversti tokiomis citadelėmis, kur visi yra pasiruošę naikinti priešą.

Vis dėlto svarbiausia Ukrainos karo priešaušrio pamoka – priešo reikia tikėtis ir laukti, o ne svarstyti tikimybes. Juk pasistatę namą nesvarstome, kiek tikėtina, kad jis gali būti apiplėštas, – išsyk įsirengiame signalizaciją.

Galiausiai, ne tik madinga, bet ir prasminga kalbėti apie dronų vaidmenį. Dronai gerokai pakeitė tai, kaip matomas ir kontroliuojamas šiuolaikinio mūšio laukas. Naudojant FPV (angl. first-person view) dronus Ukrainai kai kuriuose sektoriuose pavyko bent jau sušvelninti artilerijos deficito keliamas problemas. Jūrų dronais pavyko efektyviai sulaikyti Rusijos laivyną Juodojoje jūroje. Viena trečioji Rusijos Juodosios jūros flotilės, tai yra daugiau nei 20 laivų, šiandien jau sunaikinta. Didelė dalis jų sunaikinta preciziškais ukrainiečių dronų smūgiais.

Lietuvos gynybos potencialo stiprinimas

Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinamos kelios svarbios iniciatyvos, stiprinančios mūsų gynybos potencialą. Viena jų –steigiamos komendantūros. Jos leis piliečiams prisidėti prie valstybės gynybos, suteiks jiems karinių žinių. Komendantū-

vardija visą spektrą galimybių įsijungti į šalies saugumo stiprinimą: „Jei leidžia sveikata, galima atlikti karinę tarnybą –šauktinių, karių savanorių, jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose. Jei ne, išleisti į tarnybą savo vaikus ir vaikaičius. Dar vienas variantas – Lietuvos šaulių sąjunga. Taip pat galima eiti mokytis pirmosios pagalbos, sukaupti būtinųjų atsargų, domėtis pilietiniu pasipriešinimu.“

Čia pat yra aibė dar neišnaudotų galimybių. Lietuva turi neblogai išvystytą informacinių technologijų (IT) sektorių, nemažai pažangiausių IT įmonių ir, žinoma, kvalifikuotos darbo jėgos. Pasak plk. G. Bagdono, reikėtų konkrečių iniciatyvų ruošiant šiuos specialistus karo meto veiksmams kibernetinėje erdvėje, formuojant struktūras ir komandas kibernetinės kovos pajėgumams vystyti. Iš esmės visame NATO kontekste, kaip sako plk. G. Bagdonas, „būdami nedidelė valstybė, galime siekti sukurti reikšmingą kibernetinės karybos (angl. cyber warfare) potencialą“. Tai galėtų būti mūsų vizitinė kortelė. Labai svarbu Lietuvoje judėti link visuotinio šaukimo modelio įgyvendinimo. Galime apgailestauti arba šaltai konstatuoti, kad žmonių, gebančių valdyti ginklą, skaičius šiuolaikiniame kare yra svarbus. Karus laimi arba pralaimi žmonės. Ukrainai šiandien jau trūksta karių, vyksta neoficiali mobilizacija, greiti karių

Vis dėlto svarbiausia Ukrainos karo priešaušrio pamoka –priešo reikia tikėtis ir laukti, o ne svarstyti tikimybes. Juk pasistatę namą nesvarstome, kiek tikėtina, kad jis gali būti apiplėštas, – signalizaciją įsirengiame išsyk.

ros vykdys užnugario apsaugos užduotis, kad atlaisvintų Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos rinktinių pajėgumus. Tai iš tiesų yra sveikintina ir daugelio ekspertų giriama idėja. Jos didžiausias pranašumas – didesnis pasipriešinimo visuotinumas ir organizuotumas. Šių eilučių autorius netrukus ir pats galės pasidalinti savo patirtimi iš komendantūrų.

Čia likime prie visuotinio pasipriešinimo dėmens. Akivaizdu, kad visi Lietuvos piliečiai turi žinoti būsimus savo veiksmus karinės agresijos atveju. Nepriklausomas gynybos ekspertas J. Židonis

mokymai. Lietuvai reikia parengti kuo daugiau jaunimo, galinčio prisidėti prie šalies gynybos, ir gausinti kariuomenės rezervą. Visuotinis šaukimas sykiu turi ir netiesioginių pozityvių padarinių: taip didinama kariuomenės ir visuomenės sanglauda, auginamas visuomenės atsparumas.

Apie visuotinio šaukimo svarbą kalba efektyviausius gynybos modelius įgyvendinusių valstybių pavyzdžiai. Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie Izraelio ir Suomijos pavyzdžius, tačiau trumpam pažvelkime į Pietų Ko-

rėją. Šioje šalyje visiems vyrams nuo 18 iki 28 metų privaloma atlikti karinę tarnybą. Paprastai ji trunka nuo 18 iki 21 mėnesio, priklausomai nuo tarnybos rūšies – sausumos kariuomenė, jūrų pėstininkai, laivynas ar oro pajėgos. Pasibaigus aktyviai tarnybai, kariai perkeliami į rezervines pajėgas ir tarnauja dar aštuonerius metus. Pietų Korėjoje tarnyba kariuomenėje skirstoma į šešias klases. Pačios stambiausios ir didelę dalį visuomenės apimančios 1–3 klasės skirtos aktyviai karinei tarnybai, 4 klasė skirta įvairioms papildomoms tarnyboms, tokioms kaip medicinos paslaugų darbuotojų, 5 klasė – antrinei, su kariuomene nesusijusiai tarnybai, o 6 klasėje lieka žmonės, atleisti nuo tarnybos dėl rimtų sveikatos problemų.

Kurdama gynybos modelį, Lietuva patirties gali semtis iš daugybės valstybių. Suomija garsėja stipriu rezerviniu kariuomenės komponentu ir modernia technika aprūpintu kariuomenės branduoliu, o Izraelis – pažangiomis gynybos technologijomis ir visuotinės tarnybos modeliu. Be to, būtina kurti ir unikalų Lietuvos gynybos modelį, atsižvelgiant į mūsų geopolitinę aplinką ir demografinius ypatumus. Pasak plk. G. Bagdono, būtina Lietuvoje siekti šaukimo visuotinumo, kad vyrai ir moterys atliktų nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kurios tikslas – paruošti karį aktyviajam rezervui. Rezervo kariai kas tam tikrą laiko intervalą būtų kviečiami į pakartotinius mokymus, kad atnaujintų žinias ir įgūdžius.

Be kariuomenės struktūros reformų ir visuotinio šaukimo, Lietuvai reikia ir daugiau kūrybiškumo rengiant įvairių specialybių karius, tokius kaip dronų operatoriai, ryšininkai, vairuotojai. Taip pat būtina investuoti į jau parengtus žmones, aprūpinti ir apginkluoti aktyvųjį rezervą bei nuolat vykdyti pratybas. Kaip rodo jau paskelbti lėšų skaičiai, Šaulių sąjungą taip pat gana greitai ir nebrangiai įmanoma aprūpinti reikiama ginkluote ir kitomis priemonėmis.

Lietuva yra stipriausio istorijoje karinio aljanso – NATO – visateisė narė. Pradėti Vokietijos brigados perkėlimo į mūsų šalį darbai, egzistuoja Aljanso gynybos planai, NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai milžiniškas istorinis Lietuvos laimėjimas, tačiau jis negali mūsų užliūliuoti. Visi žinome NATO

5-ąjį straipsnį, tačiau reikia nepamiršti ir kitų. 3-iasis straipsnis kalba apie, pirmiausia, individualų šalių pasirengimą atremti priešo ataką. Lietuva turi būti pajėgi atremti ir savarankiškai reaguoti į tiesiogines ar hibridines grėsmes iki tol, kol bus aktyvuota kolektyvinė

siekti bent 3–3,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kad būtų užtikrintas visuotinis šaukimas, sunkiųjų pajėgų aprūpinimas, oro gynybos stiprinimas ir aktyviojo rezervo formavimas. Vadinasi, papildomo finansavimo užtikrinimas turi lemti valstybės biudžeto

Turime galvoti apie naują socialinį kontraktą – tokį kontraktą, kuris pirmiausia leistų valstybei išlikti. Šio kontrakto esmė – klausimas mums visiems: kiek esame pasiruošę sumokėti, kokią dalį savo mokesčių esame pasiruošę atiduoti tam, kad valstybė galėtų operatyviai ir strategiškai didinti mūsų ap(si)ginamumą?

gynyba ar ateis gausesnė sąjungininkų pagalba. Kartu reikia mąstyti apie tai, kaip formuojama Lietuvos divizija sąveikaus su sąjungininkų pajėgomis ir naujosiomis Aljanso narėmis – Suomija ir Švedija.

Politinė valia ir finansavimas

Reikia aiškios Lietuvos gynybos stiprinimo vizijos ir lyderystės. Darbą po truputį baigianti Vyriausybė ir šviežiai darbus pradėjusi nauja Krašto apsaugos ministerijos vadovybė turi ambicingų planų – jie atspindi šiame straipsnyje dėstomą mūsų požiūrį į šalies gynybos pajėgumų stiprinimą, tačiau bet kuriam rimtam projektui, bet kuriam rimtam proveržiui reikia išlaidų. Lietuvos gynybos biudžetas turėtų

prioritetų ir mokesčių politikos pokyčius. Neužteks tik peržiūrėti esamų biudžetų ekselio lenteles. Turime galvoti apie naują socialinį kontraktą –tokį kontraktą, kuris pirmiausia leistų valstybei išlikti. Šio kontrakto esmė –klausimas mums visiems: kiek esame pasiruošę sumokėti, kokią dalį savo mokesčių esame pasiruošę atiduoti tam, kad valstybė galėtų operatyviai ir strategiškai didinti mūsų ap(si)ginamumą? Tam reikės visų pagrindinių valstybės institucijų (prezidento, Vyriausybės, Seimo) politinės lyderystės –ne vaikytis laikino populiarumo, o sugebėti priimti esminius sprendimus. Dar svarbiau yra mūsų visų, aktyvių ir šioje valstybėje gyvenimą kurti norinčių žmonių, pastangos ir apsisprendimas sumokėti daugiau.

Užsklandai

Rusijos pajėgų atitraukimas iš Kaliningrado suteikia Lietuvai trumpalaikį galimybių langą pasirengti galimai agresijai. Kai situacija Ukrainoje vienaip ar kitaip stabilizuosis arba išsispręs, privalėsime įdėmiai stebėti pajėgų grąžinimą į Kaliningradą ir jų atkūrimą, nes tai sudarys prielaidas naujiems Rusijos karinės agresijos veiksmams. Be to, lieka ir asimetriniai priešo veikimo būdai.

Negalima manyti, kad Hanibalas prie vartų ateis būtinai konvenciškai, būtinai taip ir būtinai iš ten, kaip ir iš kur mes tikimės. Planavimas ir nuolatinis rengimasis yra būtini, nes grėsmės pavidalo ir laiko žinoti negalime. Budėkime ir veikime.

Rengiant straipsnį buvo pasitelkta medžiaga iš pokalbių su Lietuvos gynybos ekspertais, Seimo, Vyriausybės ir atsakingų institucijų nariais pagal Chatham House taisykles. Dalis straipsnio idėjų gimė iš pastaruosius kelis mėnesius visoje Lietuvoje vykusių visuotinei gynybai skirtų atvirų diskusijų ciklo, kurį Europietiškos dešinės institutas rengė su Konrado Adenauerio fondu. Atskira padėka už savo įžvalgų pateikimą atsargos pulkininkui Gintarui Bagdonui ir nepriklausomam gynybos ekspertui Juliui Židoniui. Straipsnis parengtas Europietiškos dešinės instituto, bendradarbiaujančio su VšĮ Demokratijos plėtros fondo organizuojamu Nacionaliniu gynybos forumu. Šį forumą planuojama surengti ir 2025-ųjų „Lietuvos Davose“.

AUTOKRATAI PRIVATIZUOJA KRIKŠČIONYBĘ

Salę užlieja švelni, apmąstyti įkvepianti muzika, šurmulys nutyla, įsivyrauja tyla. Jis kreipiasi į minią pagarbiai ir niūriai, tai paskatina kai kuriuos susirinkusiuosius nuleisti galvą ir užmerkti akis. Kiti iškelia į orą delnus ir tyliai murma panosėje. Tai – ne sekmadienio epizodas iš bažnyčios, o vieno iš Donaldo Trumpo susitikimų su rinkėjais akimirka.

Pasitelkti religiją kaip įrankį, kad pasiektum politinių tikslų, nėra nauja strategija, tačiau dar niekada taip sistemiškai tikslingai ir profesionaliai nebuvo bandoma visame pasaulyje įdarbinti krikščionybės kovai su pilietine demokratija. Šiandien kryžiumi kaip vėliava labai sėkmingai mojuoja tiek diktatoriai, tiek ir autokratinio stiliaus lyderiai, pradedant nuo Donaldo Trumpo ir baigiant Vladimiru Putinu bei Viktoru Orbánu. Jie krikščionybę pavertė politiniu ginklu, padedančiu kovoti su oponentais, laimėti rinkimus ir įsitvirtinti valdžioje.

Valdant Donaldui kryžiaus niekas nelies!

Į prezidentus kandidatuojantis D. Trumpas antrąją kadenciją Baltuosiuose rūmuose žada dedikuoti krikščioniškų vertybių gynybai. Jas ginti, pasak jo paties ir jo šalininkų, yra labai svarbu, nes kairieji kėsinasi „nuversti kryžius“. „Atminkite: kiekvienas komunistinis režimas bandė išstumti bažnyčias, o kiekvienas fašistinis režimas bandė jas kontroliuoti, – taip buvęs JAV prezidentas kreipėsi į džiūgaujančią minią Nešvilyje vykusiame Tarptautiniame krikščioniškosios žiniasklaidos suvažiavime. – Radikalūs kairieji Amerikoje bando padaryti ir viena, ir kita. Jie nori nuversti kryžius ir uždengti juos socialinio teisingumo vėliavomis. Niekas nelies Kristaus kryžiaus valdant D. Trumpo administracijai, prisiekiu jums.“

Suvažiavime susirinkę žmonės vilkėjo marškinėlius ir beisbolo kepuraites su tokiais užrašais kaip „Jėzus yra mano gelbėtojas, Trumpas – mano prezidentas“ bei „Dievas, ginklai ir Trumpas“. Užrašas ant vieno vyriškio marškinėlių skelbė: „Padarykime Ameriką vėl dievišką“. Juos puošė švytintis Jėzus, rankas uždėjęs D. Trumpui ant pečių.

Pasak „Associated Press“, dauguma susirinkusiųjų į suvažiavimą tvirtino,

kad D. Trumpas gina krikščioniškas vertybes, nemažai dalyvių buvo nusiteikę prieš abortus ir LGBTQ+ teises, tačiau nė vienas neišreiškė susirūpinimo ankstesniu D. Trumpo elgesiu ir jam pareikštais kaltinimais baudžiamosiose bylose, įskaitant susijusius su seksualiniais nusikaltimais ar bandymu papirkti pornografinių filmų aktorę

faktų apie, švelniai tariant, nuodėmingą D. Trumpo elgesį yra tiek, kad užtektų nekandidatuoti dešimčiai politikų. Deja, už jį balsuojantiesiems tai nerūpi.

Respublikonų rinkėjai per pirminius rinkimus galėjo rinktis net iš kelių atvirai konservatyvių krikščionių kandidatų, nesusidūrusių su teisinėmis problemomis ir nekaltinamų netinkamu elgesiu,

Stormy Daniels. Daugumai šio suvažiavimo dalyvių D. Trumpas – krikščionybės ir patriotizmo vėliavnešys. „D. Trumpas palaiko Jėzų, o be Jėzaus Amerika žlugs“, – sakė Kentukio valstijoje gyvenanti Kimberly Vaugh.

Kiti krikščionys netinka, tik D. Trumpas

Daugeliu atžvilgių visa tai jau matyta ir girdėta: bendrovės „AP VoteCast“ duomenimis, maždaug 8 iš 10 baltųjų evangelikų krikščionių palaikė Donaldą 2020-aisiais, o Pew tyrimų centro atlikta rinkėjų apklausa atskleidė, kad panašus palaikymas buvo ir 2016-aisiais. Šiandien vykstanti nauja prezidentinė kampanija iš esmės skiriasi nuo ankstesnės, nes

tačiau D. Trumpas juos visus vėl nušlavė. Tai leidžia teigti, kad šiuo atveju turime kalbėti ne apie krikščioniškų vertybių grožį, kai krikščionys renkasi jų vertybes geriausiai reprezentuojantį kandidatą, o apie krikščionybės pavertimą politiniu instrumentu, padedančiu laimėti tam tikram politikui. Tam, kuris turi laimėti, nes kažkam to reikia ir kažkas šį interesą dosniai finansuoja.

„AP VoteCast“ duomenimis, Ajovoje, Naujajame Hampšyre ir Pietų Karolinoje pirminiuose rinkimuose D. Trumpą palaikė nuo 55 iki 69 proc. baltųjų evangelikų rinkėjų. Nugalėti kitus krikščioniškas vertybes akcentuojančius kandidatus jam nesutrukdė ne tik jau minėtos problemos, bet ir dvejos skyrybos, valdyti lošimo verslai, jo

šalininkų pastangos jėga sugrąžinti jį į valdžią ir jo paties teiginiai apie tai, jog bent jau pirmą dieną laimėjęs rinkimus elgsis kaip diktatorius, kad priimtų reikiamus sprendimus.

LGBTQ+ baisiau už diktatūrą, mafiją ir t. t.

Anot Roberto Joneso, Viešųjų religijos tyrimų instituto prezidento ir knygų apie baltųjų viršenybę Amerikos krikščionybėje autoriaus, krikščionių parama D. Trumpui nestebina, tačiau netiesa, kad buvusį prezidentą palaiko tik tie, kurie griežtai nepritaria abortams. „Mūsų instituto pernai atlikta apklausa atskleidė, kad abortai rūpi tik mažiau nei pusei baltųjų evangelikų. Daugelis teigė, kad jiems svarbūs kiti klausimai, įskaitant prekybą žmonėmis, valstybines mokyklas, kylančias kainas, imigraciją ir nusikalstamumą, –sako R. Jonesas. – Jo auditorija palaiko retoriką apie imigrantus, kurie įsiveržia

į šalį ir neva griauna mūsų kultūrinį paveldą. Šūkis „Padarykime Ameriką vėl didžią“ atspindi etnoreliginę baltosios krikščioniškosios Amerikos viziją.“

Vis dėlto, pasak R. Joneso, šiandien ryškiausias D. Trumpo rinkėjams rūpintis klausimas yra LGBTQ+ bendruomenės teisės. Rinkėjus masina buvusio prezidento pažadai kovoti su „lyčių ideologijos nuodais“ ir kartojimas, jog „Dievas sukūrė dvi lytis – vyrą ir moterį“.

Beje, visa tai mūsų, lietuvių, stebinti neturėtų, nes ir Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose vis didesnę įtaką turi sąmoningai kurstomas katalikų susipriešinimas su piliečiais, reprezentuojančiais seksualines mažumas. Diktatoriai ir autokratai visame pasaulyje tai pavertė galingu kovos su pilietine demokratija ginklu. Jie nuosekliai ir sistemingai formuoja informacinę ir vertybinę aplinką, kurioje nemaža dalis krikščionių balsuotų net ir už nuožmiausią diktatorių, geriausią naftininkų ar V. Putino mafijos draugą, jei tik šis nuolat kartotų, kad gėjams negalima leisti to arba ano, o geriau –visai nieko. Būtent tokia aplinka leidžia patologiniam melagiui D. Trumpui, nepaisant visų jo problemų ir bylų, didelės dalies krikščioniškosios Amerikos akyse išlikti Amerikos ir krikščionybės gelbėtoju.

Firminė Biblija ir Mesijo amplua

Dar vienas rinkiminis D. Trumpo žingsnis – firminė Biblija, skirta dievobaimingiems ir patriotiškai nusiteikusiems amerikiečiams. Ją buvęs prezidentas siūlo įsigyti už beveik 60 JAV dolerių. Į Bibliją įtraukti ir JAV įkūrimo dokumentai bei Lee Greenwoodo dai-

nos „God, Bless the USA“ (liet. „Dieve, laimink JAV“) žodžiai.

„Ši Biblija orientuota į baltųjų evangelikų, kurie laiko save tikraisiais ir svarbiausiais šalies gyventojais, auditoriją, – pastebi R. Jonesas. – Pernai Viešųjų religijos tyrimų instituto atlikta apklausa atskleidė, kad maždaug pusė šios auditorijos pritaria tam, jog Dievas sukūrė Ameriką kaip Pažadėtąją žemę Europos krikščionims.“

tave. Aš tik stoviu jiems skersai kelio“. Mesijumi apsiskelbęs D. Trumpas deda visas pastangas, kad Respublikonų partiją paverstų savo bažnyčia. „Jis reikalauja absoliutaus lojalumo ir atsidavimo, ir tai galima pastebėti visuose lygmenyse, pradedant nuo Kongreso ir baigiant Respublikonų nacionaliniu komitetu ar paprastais rinkėjais, –rašo „The New York Times“. – Nors jo partija nuolat patiria politinių nesėkmių, o jam pačiam pareikšta dešimtys kaltinimų įvairiose bylose, D. Trumpas šiuos kaltinimus sėkmingai vaizduoja kaip jo persekiojimą už pastangas ginti tradicines vertybes ir nuolat kartoja mintį, kad jo rėmėjams gresia tas pats.“ Taip jis krikščionybę idealiai išnaudoja tam, kad pridengtų savo nuodėmes ir problemas, iš grobuonio taptų Joe Bideno režimo persekiojama auka ir laimėtų rinkimus.

Mokytojas iš Maskvos –caras Putinas

Vis dėlto tai, ką matome šiandien, JAV krikščionys optimistai galėtų vertinti kaip truputėlį komplikuotą, bet religijos renesansą, priešinantis pilietinės demokratijos pastangoms rūpintis moterų ir ypač mažumų teisėmis, tačiau kelias, kuriuo žygiuoja didelė dalis JAV, kaip ir Lietuvos, krikščionių, jau seniai yra įveiktas Rusijos.

Vladimiro Putino režimas jau seniai analogišku būdu manipuliuoja religija ir išnaudoja ją tiek politiniams, tiek geopolitiniams tikslams. Beje, jis

Tai, kad ryškių autokratinių bruožų turintis D. Trumpas nuolat gąsdina oponentais, esą jie komunistai ir fašistai, neturėtų stebinti, nes veikiama pagal tradicinį politinį principą: kuo pats kvepi, tuo ir kitus tepi. Daug svarbiau tai, kad savo tikslingai nukreiptoje retorikoje jis krikščionybę supriešina su socialiniu teisingumu – esą tai yra blogis, kurį krikščionybė kartu su D. Trumpu turi įveikti. Taip didžiausia krikščionybės galia, susijusi su meile artimui, rūpinimusi skriaudžiamaisiais ir teisingumo siekiu, tikslingai keičiama į jam naudingą – susitaikymo su neteisingumu ir susipriešinimo su silpnesniais bei viskuo, kas nepatinka ar nenaudinga.

Ganėtinai dažnai D. Trumpo rinkimų kampanijos renginiai primena pamaldas, o buvęs prezidentas netgi pasidalijo vaizdo įrašu „Dievas sukūrė D. Trumpą“, kuriame jis vaizduojamas lyg Mesijas. Anot R. Joneso, mesianistinę retoriką D. Trumpas plėtoja tokiais pareiškimais kaip „Jie persekioja ne mane, jie persekioja

yra pirmas diktatorius, kuris sugeba krikščionybę išnaudoti tokiu mastu, kad stiprintų sau palankias jėgas ne tik savo režimo kontroliuojamoje valstybėje, bet ir visame pasaulyje. Pasiskelbęs tradicinių krikščioniškų vertybių gynėju ir kovotoju su supuvusiomis demokratijomis, jis krikščionybę pavertė galingiausiu ginklu (kartu su naf-

tos pinigais ir korupcija), silpninančiu, skaldančiu ir naikinančiu pilietines demokratijas. Taip jas visas daro panašias į V. Orbáno Vengriją ir tuo pat metu leidžia pateisinti visus nusikaltimus. Pavyzdžiui, nors Ukrainoje siaučiant karui V. Putinas Vakaruose užsitarnavo XXI a. kruviniausio diktatoriaus etiketę, gimtinėje jis jau du dešimtmečius išlaiko valdžią pozicionuodamas save kaip dvasingą krikščioniškas, tradicines vertybes ginančią asmenybę, besirūpinančią Bažnyčios, konkrečiai – ortodoksų, atgimimu.

Šis dvasinis atgimimas atrodo gana keistai turint omenyje, kad ilgus komunistų valdymo dešimtmečius krikščionybė Sovietų Sąjungoje buvo žiauriai slopinama tos pačios valdžios, kuriai pats V. Putinas uoliai tarnavo kaip žvalgybos agentas. Vis dėlto sovietų imperijoje krikščionybė buvo vienas baisesnių komunistų ir kagėbistų priešų, tačiau XXI a. buvę kagėbistai ir komunistai

nieko neįtarė. Visai kaip senieji carai, V. Putinas savo valdžią sistemingai sieja su religine simbolika: inauguracijos primena caro karūnavimą, o Ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas (beje, pats siejamas su KGB) kaskart, kai V. Putinas dar kartą perrenkamas prezidentu, įteikia jam religines relikvijas ir sukalba asmeninę maldą.

Žadindamas religinę vaizduotę, V. Putinas ėmėsi perkurti Rusijos santykių su šalimis kaimynėmis. Religija jis teisina ir karą Ukrainoje. Prieš invaziją V. Putinas nuolat siejo abi tautas ir pabrėždavo jų bendrą religinę istoriją bei kultūrą, o 2022-aisiais kreipdamasis į Rusijos Federalinį Susirinkimą nurodė, kad Ukrainos pareigūnai aktyviai slopina Stačiatikių bažnyčią ir jos sekėjus bei rengia tikėjimą ir kultūrą pažeidžiančius įstatymus, todėl krikščionims ukrainiečiams reikia Maskvos apsaugos, o tai yra pagrindas intervencijai. Šį pagrindą dar labiau sustiprino

išmoko krikščionybę itin profesionaliai išnaudoti tam, kad didintų savo įtaką ir įsitvirtintų valdžioje.

Religija pateisina ir karą Ukrainoje

Krikščionių idėjų kalvė „Theos“ rašo, kad išnaudojant savo įtaką informacinėje erdvėje V. Putinui pavyko meistriškai sukurti religinį naratyvą, esą jo motina buvo slapta krikščionė, pakrikštijusi jį kūdikystėje, o jo komunistas ir ateistas tėvas

Ukrainos ortodoksų bažnyčios peticija, kuria ji prašė išsilaisvinti iš Rusijos ortodoksų bažnyčios valdžios, –tuomet Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas pasiūlė V. Putinui visišką paramą kovojant šiame „šventajame“ kare su Ukraina ir Vakarais. Tikriausiai geriausiai Ortodoksų bažnyčios požiūrį į dabartinį Rusijos režimą simbolizuoja dar 2012-aisiais Kirilo paskelbtas pareiškimas, kuriame jis V. Putino valdymą vadino „Dievo stebuklu“.

V. Orbánas atsivertė kartu su V. Putinu

Popiežius Pranciškus prieš keletą metų pastebėjo, kad krikščionybę kaip ginklą naudoja populistai, radikalai ir kiti demokratijai, švelniai tariant, nepritariantys politiniai veikėjai. Viešėdamas Vengrijoje 2021-aisiais jis sakė, jog kryžius neturėtų virsti politiniu simboliu ar socialinio statuso ženklu: „Kryžius yra gyvenimo būdas, o ne vėliava, kuria mojuojama.“

Kaip rašo „The New York Times“, šios pastabos nuskambėjo praėjus dviem dienoms po to, kai popiežius užsuko į Budapeštą ir susitiko su Vengrijos ministru pirmininku V. Orbánu. Pastarasis krikščionybę jau seniai, tikėtina, kopijuodamas V. Putiną ir jo remiamas, pavertė įsitvirtinimo valdžioje instrumentu.

Įdomu tai, kad nors V. Orbánas pristato save kaip didįjį Europos krikščioniškų vertybių gynėją, anot „Le Monde“, prieš tris dešimtmečius taip V. Orbáno niekas nebūtų pavadinęs, nes tuometis Jaunųjų demokratų aljanso narys, kuriam 1989-aisiais buvo 26 metai, mažai paisė religijos.

„Viktoras Orbánas save apibrėžė kaip agnostiką liberalą“, – sakė Istvanas Hegedusas, buvęs parlamento narys ir atstovavęs V. Orbáno partijai „Fidesz“, į kurią įstojo praėjus kelioms dienoms po jos įkūrimo 1988-aisiais ir kurią paliko po šešerių metų. Dauguma šios partijos narių, įskaitant ir patį V. Orbáną, netgi nepritarė Bažnyčios nuosavybės grąžinimui pasibaigus komunizmo erai.

Per pirmą kadenciją, 1990–1994 m., V. Orbánas ne kartą nesivaržydamas „kacapais“ pravardžiavo savo oponentus krikščionis demokratus. Jis labai nenorėjo dalyvauti popiežiaus Jono Pauliaus II vizite Vengrijoje, o jo partijos laikraštis „Magyar Narancs“ jį net pavadino „ryklio vizitu“.

Bet tai buvo tada, kai krikščionybė asocijavosi su grėsme autokratams, komunistams ar šiaip ciniškiems valdžios siekiantiems veikėjams. Šiandien V. Orbánas, kaip ir V. Putinas, „atsivertė“, nes anksčiau krikščionybė jiems asocijavosi su didžiausia vertybine galia, trukdančia diktatūroms ir galinčia juos sunaikinti, o dabar – su didžiausia drauge, padedančia užvaldyti ir naikinti pilietines demokratijas.

Kodėl krikščionys tai mato ir tyli?

2023-iaisiais kreipdamasis į Federalinį Susirinkimą V. Putinas aiškino, kad Ukraina ir jos Vakarų rėmėjai puola Rusijos ortodoksų bažnyčią ir išsižada krikščioniškų vertybių, kad Vakarų elitas siekia „sunaikinti šeimą, kultūrinę ir tautinę tapatybę, įteisinti iškrypimus ir prievartą“. Savo kalbą tąsyk jis baigė Jėzaus citata: „Tėve, atleisk jiems. Jie nežino, ką daro.“

Galima neabejoti, kad V. Putinas žino, ką ir kodėl daro, kaip ir tuo, kad didelė dalis krikščionių puikiai supranta, jog V. Putinas, V. Orbánas ir D. Trumpas krikščionybę išnaudoja kovai dėl valdžios, tačiau tyli. To paaiškinimų yra įvairių, bet mažiausiai tikėtina, kad daugelis krikščionių tiki, jog šie žmonės iš tikrųjų yra mesijai. Iš tiesų tai yra didysis gundymas, ir autokratai bei jų rėmėjai tai transliuoja labai galingai –iš religijos pasiima tik tai, kas jiems naudinga ir gali padėti supriešinti krikščionis su pilietine demokratija bei suvienyti juos remti demokratijos nukryžiavimą ir autokratijos renesansą.

KRIKŠČIONYS GUNDOMI VALDŽIA IR PINIGAIS

Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kas lemia, kad didelė dalis krikščionių ar Bažnyčios hierarchų, nors ir supranta, jog nėra gerai, kad jų religiją savo tikslams išnaudoja Donaldo Trumpo tipo politikai ar net Vladimiras Putinas, tačiau vis tiek tyli, tikriausiai turėtume kalbėti apie pagundas.

Pirmoji susijusi su autokratinių politikų pastangomis ne tik pasinaudoti religija, bet ir suteikti jai daugiau įtakos valstybės gyvenime. Daliai krikščionių tai sukuria lauktos pergalės iliuziją, o religinei bendruomenei gali padėti spręsti ūkines, finansines ar kitokias su valdžia susijusias problemas.

Dar didesnę galią turi finansai, kuriuos autokratinių politikų sąjungininkai versle nukreipia tam, kad remtų Bažnyčią ar tam tikrus jos narius ir taip paskatintų juos vienytis su jiems naudingu į XXI a. kryžiaus žygį prieš pilietinę demokratiją ir gėjus pakilusiu politiniu veikėju.

Tai labai pavojinga, nes veikiama taip tikslingai ir galingai, kad visiškai iškreipiamas vertybinis laukas, tad D. Trumpo pareiškimai apie socialinio teisingumo keliamą pavojų materializuojasi, nes atsiranda vis mažiau krikščionių, politikos ar verslo lyderių, kurie drįstų kalbėti apie tai, kad būtina puoselėti teisingumą, ypač socialinį, rūpintis, o ne smerkti, padėti, o ne engti ir t. t.

Iš esmės visą religiją, net Dešimt Dievo įsakymų, jie suveda tik į kovą su seksualinėmis mažumomis ir jų teises ginančiomis politinėmis jėgomis bei pilietine demokratija. Kaip apibendrina V. Putinas, su „supuvusiais Vakarais“.

Taip krikščionys ir pati Bažnyčia, tikėtina, patenka į labai gerai finansuojamus spąstus ir iš jų ištrūkti nėra lengva.

Autokratai, remiami galingų kapitalo grupių, visų pirma naftininkų ir žiniasklaidos, nuolat skleidžia įtaigas ir mintis, imponuojančias didelei daliai krikščionių: esą jie yra padoresni ir geresni, jiems labiau rūpi, jie turi susivienyti ir įveikti blogį, o tai padaryti labai paprasta, tereikia padėti laimėti rinkimus ir leisti valstybę valdyti tiems, kurie

PASTARAISIAIS METAIS POPIEŽIUS PRANCIŠKUS NE KARTĄ STENGĖSI SIŲSTI ŽINIĄ, KAD KATALIKŲ BAŽNYČIA NĖRA TOKIA PRIEŠIŠKA GĖJAMS, KAIP TO NORĖTŲ AUTO KRATAI. TIKĖTINA, KAD TAIP JIS SIEKIA NELEISTI ĮTRAUKTI BAŽNYČIOS Į PILIETINĖS VISUOMENĖS NAIKINIMO PROCESĄ. DEJA, BENT KOL KAS SUPRIEŠINIMAS FINAN SUOJAMAS TAIP GERAI, KAD POPIEŽIAUS RAGINIMAI GYVENTI LABIAU MEILĖS ARTIMUI DVASIOJE PASKĘSTA KURSTOMOJE PRIEŠPRIEŠOJE.

neleis pilietinei demokratijai būti pilietine demokratija, suims ją į savo tvirtas autokratų rankas ir parodys toms ma-

naudinga nei krikščionybei, nei demokratijai. Tad nekeista, kad tikinčiųjų skaičius mažėja. Pavyzdžiui, 2022-aisiais

Gali būti, kad krikščionybę išnaudojantys autokratai, galingų interesų ar kapitalo grupių iškeliami politikai, valdžioje įsitvirtinę ne tik dėl kovos su pilietine demokratija ir gėjais, ne tik džiaugsis savo valdžia, rūpinsis savo aplinkos interesais ir kaups kapitalą, bet ir nuveiks valstybei bei Bažnyčiai naudingų darbų. Sakykime, kad bus ir minusų, ir pliusų. Vis dėlto didžiausias pavojus, kurį kelia autokratijos ir naftininkų draugų pozicijų stiprėjimas, susijęs su naujais karais, kelsiančiais grėsmę ir Lietuvos valstybei. Apie tai krikščionys, kuriems rūpi Lietuvos žmonės ir valstybė, turėtų bent trumpam susimąstyti, kad kartu su autokratinio tipo veikėjais kovodami su gėjais netyčia nepralaimėtų savo Tėvynės.

žumoms, kurios drįsta reikalauti teisių, jų vietą, tada gėris laimės ir viskas bus gerai.

Motinos Teresės bažnyčia virto į tėvelio Trumpo

Tikriausiai galima neabejoti, kad krikščionybės išnaudojimas tenkinant autokratijos interesus žmonijai nieko gero nežada. Kaip ir pačiai krikščionybei. Juk kai visuomenė verčiama rinktis tarp tikėjimo ir demokratijos, tai nėra

krikščionimis save Amerikoje įvardijo 68 proc. suaugusiųjų, o 1948-aisiais –net 91 procentas.

Sunku atsakyti, kokią ilgalaikę įtaką krikščionybei turės šiuo metu stebimi procesai, bet labai tikėtina, kad nemažą dalį visuomenės, ypač jaunimo, tai gali net gąsdinti. Juk ta Bažnyčia, kuri anksčiau asocijavosi su Motina Terese ar Jonu Pauliumi II, su meile artimui, šiandien asocijuojasi su autokratinio tipo politikais, mažumų persekiojimu ir kova su pi -

lietine demokratija, taigi, su nemeile artimui.

Vieninteliai, kurie šioje situacijoje tikrai laimi, yra diktatoriai ir autokratinio tipo politikai, tokie kaip V. Putinas, V. Orbánas ir D. Trumpas. Juk jei ne krikščionybės militarizavimas kovojant dėl valdžios ir joje išliekant, V. Putinui būtų gerokai sunkiau išlaikyti savo valdžią Rusijoje, o toks veikėjas kaip D. Trumpas neturėtų jokių galimybių laimėti JAV prezidento rinkimų – net viso pasaulio naftos pinigai jam nepadėtų. O dabar gali padėti.

Ar galima tikėtis, kad situacija keisis? Vargu, nes Motinos Teresės krikščionybei puoselėti reikia daug jėgų, o atsiduoti į autokratams ir naftininkams naudingos tėvelio Trumpo krikščionybės glėbį daug paprasčiau – tereikia negalvoti apie ateitį, kurią žmonijai neša tokie kaip V. Putinas, V. Orbánas ir D. Trumpas. Nors jei apie tai bent kiek rimčiau susimąstytum, tikriausiai krikščionims, kurie padeda autokratams naudotis krikščionybe, tektų pasakyti: „Tikiuosi, kad Dievas Jums atleis, nes Jūs nesuprantate, ką remiate.“ 

MŪSŲ GEROVĖS VALSTYBĖJE PERNAI VYRAI UŽMUŠĖ 11 MOTERŲ

„Kai važiuodavau į mokinių namus, jis sekdavo iš paskos. O jeigu nuseks į laiptinę ir duris atvers ne mokinio mama, bet tėtis? Kiekvienąkart durims atsidarant manęs neapleisdavo jausmas, kad jis stovi kažkuriame aukšte ir įtempęs ausis klausosi, vyras ar moteris su manimi pasisveikins“, – apie savo buvusį vyrą, kurio psichologinis smurtas tęsėsi ilgus metus, pasakoja Lina. Žinią apie skyrybas išgirdęs vyriškis į darbą paleido kumščius.

Monika BALTRUŠAITYTĖ

Gerovės valstybėje, kurią mums pažadėjo Gitanas Nausėda, moterims gyventi nėra labai gera. Pernai buvo užregistruota net 60 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o 11 moterų žuvo nuo smurtautojo rankos. Nors Europos Sąjungos teisės aktuose numatytos konkrečios smurto šeimoje prevencijos priemonės ir ypatinga apsauga moterims, kurios dažniausiai tampa tokio smurto aukomis, Lietuvoje realybė atrodo kitaip. Mūsų teisinė sistema kultivuoja smurtautojų nebaudžiamumą, o aukų gyvenimą apsunkina dar ir instituciniu smurtu: pareigūnų nejautrumu, vilkinamu teismų procesu, institucijų negebėjimu atpažinti smurtinių santykių šeimoje, Vaiko teisių apsaugos tarnybos emociniu neraštingumu. ►

„Smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys ne tik neturi specialaus aukos statuso ir apsaugos, bet ir yra laikomos vandens drumstėjomis – tai jos kelia riziką ir ardo gražią lietuvišką šeimą, – sako Vilniaus moterų namų vadovė Lilija Henrika Vasiliauskė. – Disfunkcinės ir sveikos šeimos neatskyrimas yra nukreiptas prieš moteris. Jeigu pagaliau pradėtume tai atskirti, paaiškėtų, kad visiems, net ir teisėjams, reikia mokytis su lytimi susijusio smurto struktūrinių priežasčių, istoriškai susiklosčiusių galios santykių, jėgos ir galios disbalanso. Tai reikėtų mokėti kaip „Tėve mūsų“, bet vis dar vyrauja naratyvas, kad moterys tik prisigalvoja norėdamos pakenkti vyrams.“

Liepdavo lenktis ir tikrindavo iškirptės gylį

Toks pats naratyvas lydi ir Linos (tikrasis vardas redakcijai žinomas) istoriją. Mokytoja dirbusi, vieną iš paralimpinio sporto rinktinių treniravusi moteris šiandien nuo persekiotojo slapstosi užsienyje. Daugiau nei 20 metų santuokoje gyvenusi Lina nebesugeba kalbėti nepadrikai. „Dirbau mokykloje ir man labai gerai sekėsi nuosekliai dėstyti mintis, o dabar to nemoku“, – prisipažįsta ji.

Pasak Linos, jos sutuoktinis visąlaik išsiskyrė dideliu agresyvumu ir kontrole, greitai įsiplieksdavo dėl menkiausios smulkmenos: „Važiuodavome automobiliu, kažkas mus aplenkdavo ir jam pasirodydavo, kad aplenkė netinkamai. Tuomet prisivydavo, spausdavo iš galo, liepdavo išlipti, siūlydavo „į galvą“. Tas agresyvumas iš pradžių pasireikšdavo aplinkoje, bet vėliau buvo nukreiptas ir į mane. Vyras kontroliavo viską – net mano apatinį trikotažą. Liepdavo pasilenkti kone iki žemės, kad pamatytų, kiek atvira yra mano iškirptė. Skaičiuodavo, kiek laiko užtrunku parduotuvėje, ir klausdavo, ką ten veikiau. Neleisdavo išeiti pasižiūrėti varžybų, nes ten neva bus vyrų ir jie į mane spoksos.“

Melagingi naratyvai apie Stambulo konvenciją ir kitus su lyčių lygybe susijusius klausimus buvo formuoti pasitelkiant Rusijos oligarchų pinigus: skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį Rusijos oligarchai skyrė mažiausiai 200 mln. JAV dolerių „antigenderinėms“ organizacijoms Europoje.

Kai Linai tiek sportinėje, tiek profesinėje veikloje pradėjo puikiai sektis, kai ji pasiekė rezultatų, kai gatvėje mokinys arba jo tėvai ją atpažindavo ir pagirdavo, o kolegos sporte tituluodavo geriausia žaidėja, vyro pavydas tapo nebepakeliamas. „Jis uždraudė man sportuoti – ne tik žaisti ir treniruoti komandą, bet ir lankytis sporto klube. Mano kūnui fizinis krūvis labai reikalingas, man tai padeda užsimiršti, – pasakoja Lina. – Fiziniams skausmams prasidėjus, iš pradžių laikiau tai nuovargiu, bet kartą, kai mokykloje nebegalėjau įkvėpti oro, nuvykau pas gydytoją ir išgirdau diagnozę – depresija.“

Sisteminiai smurtautojai – patys šauniausi vyrai

Vienai didžiųjų partijų priklausantis Linos vyras turi daug pažinčių ir geba į savo pusę palenkti įvairius žmones. „Augino-

me šunų, o kai vyras kelioms dienoms išvykdavo į medžioklę, jie baisiai kaukdavo. Kartą neapsikentęs kaimynas tai nufilmavo ir pranešė policijai. Vyras šį įvykį sugebėjo apversti taip, neva kaimynas filmavo mane, nes stebėdavo, kaip nuoga vaikštinėju po namus. Galiausiai tą žmogų nuteisė“, – prisiminimais dalijasi Lina.

Pasak Emocinės pagalbos ir konsultacijų centro teisininkės, konsultantės Linos Miežinienės, tikrieji smurtautojai yra manipuliatoriai, tad juos atpažinti labai sunku: „Prasčiau išsilavinusiose, alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose gausu pranešimų apie smurtą, bet tai – eiliniai buitinio smurto atvejai, nemokėjimas reikšti emocijų. Žinoma, tai – taip pat smurtas, tačiau sisteminiai, nuolatiniai smurtautojai dažnai yra išsilavinę žmonės, puikūs manipuliatoriai, kitų akyse atrodantys kaip šaunūs vyrai. Deja, tokie į viešumą išlenda rečiausiai – aukos dažnai būna taip paveiktos, kad nesiskundžia. Joms per daug sudėtinga išeiti iš šio smurto rato.“

Seniau viešose vietose savo pyktį Linos vyras pasilaikydavo sau, nes bent šiek tiek gėdijosi aplinkos, tačiau ilgainiui ėmė pratrūkti ir viešai, pavyzdžiui, požeminėje perėjoje imdavo plūsti žmoną visiems girdint: „Šaukdavo vidury gatvės stiklinėmis akimis, grasindavo: „Pamatysi, koks dabar bus tavo gyvenimas!“ Supratau, kad nebegaliu net puodelio arbatos ramiai išgerti, net filmo kartu pažiūrėti ir padiskutuoti

DAUGELYJE DEMOKRATIJŲ PROTESTUOJAMA

negalime: jeigu jis po filmo ko nors paklaus ir atsakysiu ne tai, ką jis nori girdėti, laukia pusė nakties moralų ir monologo. Ilgainiui ėmė ryškėti mintis, kad arba numirsiu, arba turiu kapstytis ir eiti toliau.“

Smūgiai į pilvą ir nugaras atsukę vaikai

Vieną dieną Lina išėjo iš namų ir apsistojo pas draugę, o kai grįžo, vyrui pasakė, kad nori skirtis. Tada jis pakėlė prieš ją ranką ir moteris sulaukė ne mažiau kaip trijų smūgių į pilvo sritį. Baisiausia šioje istorijoje yra tai, jog tėvas prieš mamą sugebėjo nuteikti ir abu jųdviejų sūnus. „Vyresnysis sūnus buvo kurstomas turbūt visus metus, bet gal ir ilgiau, o jaunėlis tuo metu, kai prieš mane buvo pakelta ranka, buvo stovykloje. Prasidėjo sunkiai suvokiama realybė, – pasakoja Lina. – Atvažiuodavau aplankyti sūnaus, bet jis net nelipdavo į mašiną – jam buvo įteigta, jog esu psichikos ligonė, galinti jį kažkur išvežti ir prigirdyti vaistų, nunuodyti. Kartą, kai pagaminau jam valgyti, į kambarį įėjo tėvas. Jį pamatęs sūnus pasakė, kad valgyti nebenori, ir maistą demonstratyviai sušėrė šunims.“

Linos vaikai buvo primokyti slapčia įrašyti visus savo pokalbius su ja, kad vėliau juos būtų galima panaudoti kaip

kompromituojančią medžiagą. Jos sutuoktinis nekreipė dėmesio į kardomąją priemonę ir toliau Liną persekiojo, šantažavo, grasino nunuodyti, apipilti rūgštimi, susidoroti, tačiau vaikų akivaizdoje kalčiausia liko ji, o šiandien vaikai su mama nepalaiko jokio ryšio.

„Kiekvieną paskutinę mėnesio dieną gaunu trijų sakinių elektroninį laišką: „Labas. Man viskas gerai, greitai laikysiu egzaminus. Kaip tu?“ Atrodo, kad tai – automatiškai siunčiamas laiškas. Daugiau jokio bendravimo nėra, nors su vaikais visose srityse seniau turėjau labai gerą santykį“, – ašaras vos tramdo Lina.

Trypė galvą vaiko akivaizdoje

Dovilės (tikrasis vardas redakcijai žinomas) istorija panaši į Linos. Su sugyventiniu ji gyveno 15 metų, augina 12 ir 4 metų sūnus. „Buvome kaimynai, užaugome tame pačiame mieste. Jis aštuoneriais metais už mane vyresnis. Mano vaikystė nebuvo ideali, galbūt todėl būdama jauna labiau ieškojau tėvo, o ne vyro. Kai gimė pirmasis sūnus, išvykome į Jungtinę Karalystę. Sugyventinis mėgdavo išgerti, o tuomet prasidėdavo problemos“, – pasakoja Dovilė. ►

DĖL ŽUDOMŲ MOTERŲ. DEJA, LIETUVOJE Į MOTERŲ ŽUDYMĄ DAŽNIAUSIAI REAGUOJAMA TYLA.

Išgėręs jis tapdavo agresyvus ir pavydus, pavyzdžiui, skambindavo jai, sėdinčiai kirpykloje, ir aiškindavo, neva kažkas pastebėjo ją su kitu. „Jis smurtaudavo nuo pat mudviejų santykių pradžios. Dabar sunku tai suvokti, atrodo, galėjau seniausiai numoti ranka, tačiau norėjosi išsaugoti santykius“, – pasakoja Dovilė.

Šeimai gyvenant Jungtinėje Karalystėje Dovilę sugyventinis mušdavo ir vaikų akivaizdoje. „Dažniausiai vaikščiodavau su mėlynėmis ant veido, o kartą, kai jis trypė man galvą vyresnėlio sūnaus akivaizdoje, iškviečiau policiją. Kitą rytą mane su sūnumi išvežė į krizių centrą, ten praleidome devynis mėnesius. Patyriau smegenų sutrenkimą: mane pykino, buvo silpna, skaudėjo akis. Sulaukiau visokeriopos specialistų pagalbos, o vyrui buvo uždrausta prie manęs artintis, – prisimena Dovilė. – Deja, ir tai nebuvo paskutinis taškas. Esu geros širdies ir labai naivi, tikiu, kad žmogus gali pasikeisti. Mudu susitaikėme, pastojau antrąkart, o 20-ąją nėštumo savaitę sužinojau, kad vaikas bus su vilko gomuriu ir kiškio lūpa. Gyvenimas vėl apsivertė aukštyn kojomis: jo giminėje tokių nėra, vadinasi, čia – ne jo vaikas, o benkartas. Nors rankos daugiau nebekėlė, prasidėjo psichologinis smurtas: jis reikalavo DNR tyrimų, dėl visų nesėkmių kaltino mane.“

„Sapnuoju košmarus: jis girtas, o aš bėgu“

Iš smurtinės aplinkos bandančios išsigelbėti moterys dažnai susiduria su persekiojimu. Taip nutiko ir Dovilei. Šeimai grįžus gyventi į Lietuvą, Dovilė apsisprendė tęsti gyvenimą be antros pusės. Įsikūrė Vilniuje, išsinuomojo butą, susirado darbą. Nors santykiuose buvo padėtas taškas, persekiojimas ir teroras tęsėsi: „Socialiniuose tinkluose jis pradėjo tiesiogiai transliuoti įrašus, kuriuose visaip mane smerkė, kaltino, neva neleidžiu jam bendrauti su sūnumis. Skambindavo vaikams, manipuliuodavo, klausinėdavo, ką veikiu. Po Velykų aplankė mano gimines ir pareiškė, kad vaikai gaus špygą, o ne alimentus.“

taujantis vyras, net užtvėrė jai kelią. Kai įvažiavusi į tėvų namų kiemą ji iškvietė policiją, pareigūnai pasakė: „Susirask kitą vyrą ir apgins.“ Tokių istorijų, deja, galiu papasakoti ne vieną“, –sako L. Miežinienė.

Dovilės baimes dar labiau kursto faktas, kad jos vaikų tėvas savo naują draugę Lietuvoje neseniai sužalojo peiliu: „Žinau, kad jis yra mano gimtajame mieste, norėčiau nuvykti aplankyti giminių, bet bijau jį sutikti. Kai gatvėje pamatau panašų automobilį, man tirpsta kūnas. O jei jis sugalvos paimti vaikus iš darželio ir teks su juo susitikti akis į akį? Gal sugalvos atvykti į mano darbą? Gal ir mane sužalos peiliu kaip tą moterį? Dėl visa ko nešiojuosi su savimi dujų balionėlį. Nors atskirai gyvename jau beveik metus, vis dar sapnuoju košmarus: jis girtas, o aš bėgu.“

Dovilė pasakoja, kad gyvenant Jungtinėje Karalystėje užteko vieno skambučio policijai, kad ant kojų sukiltų visos tarnybos, o sugrįžusi į gimtinę ji nesijaučia saugi: „Maldavau policijos išrašyti bent kokį popiergalį, draudžiantį jam prie manęs artintis. Tai suteiktų bent kiek saugumo. Kai Anglijoje naktį prabudusi nuo panikos priepuolio pagalvojau, kad man – insultas, kiekvieną dieną sulaukdavau psichologų, medikų skambučių. Čia man buvo nemokamai suteikta advokatė, tačiau jau mėnesį iš jos – jokių žinių. Jeigu pati nieko nekrutinu, nieko ir nevyksta. Nežinau, kaip reikės stotis ant kojų, kai negaliu net artimųjų aplankyti, esu įkalinta Vilniuje ir prarandu visas viltis. Kartais pradedu verkti be priežasties. Jeigu ne vaikai, turbūt išprotėčiau. Kirba mintis grįžti į Angliją – nors ten būsiu viena, be artimųjų ir draugų, bent jau jausiuosi saugi.“

Trise degino žiebtuvėliu

Remiantis oficialia statistika, Lietuvoje tiek 2019 m., tiek 2020 m. užregistruota daugiau nei 5 tūkst. smurtautojų artimoje aplinkoje. Beveik 80 proc. nukentėjusiųjų – moterys, o 88 proc. smurtautojų – vyrai. Kardomosios priemonės buvo paskirtos tik apie 2 tūkst. jų.

Lina Miežinienė: „Sisteminiai, nuolatiniai smurtautojai dažnai yra išsilavinę žmonės, puikūs manipuliatoriai, kitų akyse atrodantys kaip šaunūs vyrai. Deja, tokie į viešumą išlenda rečiausiai – aukos

dažnai būna taip paveiktos, kad nesiskundžia. Joms per daug sudėtinga išeiti iš šio smurto rato.“

Dovilė kreipėsi į policiją dėl grasinimų, šmeižto ir žeminimo. „Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas. Kai prieš mėnesį lankiausi policijoje, man pasakė, kad esu pripažinta kaip nukentėjusioji, bus perduoti kažkokie dokumentai, o daugiau – jokių žinių. Kol jis man nepadarys nieko fiziškai, nieko nebus, nes Lietuvoje nuo vyro nenukentėjau, o tai, kas įvyko Anglijoje, čia niekam nerūpi. Vis dar esu neatsigavusi, paniškai bijau, kad jis bet kada gali atvažiuoti“, – sako Dovilė.

Pasak L. Miežinienės, galimybės sulaukti realios pagalbos tokioje situacijoje yra labai menkos. „Nors Baudžiamajame kodekse atsirado varganas straipsnelis apie persekiojimą, to įrodyti praktiškai neįmanoma, o policija į tai žiūri pro pirštus. Pavyzdžiui, kartą vieną moterį automobiliu persekiojo smur-

Dar kraupesnę statistiką atskleidė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakytas ir visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktas tyrimas: septyni iš dešimties gyventojų pateisina partnerio finansinę kontrolę, o pusė Lietuvos gyventojų pateisina smurtą prieš moterį, turinčią psichosocialinę negalią.

Viena tokių moterų yra Aistė (tikrasis vardas redakcijai žinomas). „Praeitais metais po gauto pranešimo su ja susisiekiau. Aistė pasakojo, kad jos draugas, su kuriuo kartu buvo jo sūnus ir dar vienas jaunuolis, degino jai sėdmenis, krūtinę ir rankas žiebtuvėliu, neišleido iš namų, tyčiojosi, atėmė telefoną. Nors byloje šio fakto nėra, moteris užsiminė ir apie prievartavimą. Vėliau jai pavyko pabėgti ir susisiekti su mama“, – pasakoja L. Miežinienė. Apie sveiku protu nepaaiškinamą smurtą pareigūnai sužinojo netyčia, prabėgus kelioms dienoms po įvykio, kai moteris iškvietė policiją dėl to, kad draugas atėmė iš jos telefoną. „Pareigūnai pastebėjo žaizdas ant rankų ir paklausė, kas nutiko. Moteris išsipasakojo, pradėtas ikiteisminis tyrimas, apklausta dalis liudininkų, byla jau teisme. Pradėjusi bendrauti su aukos mama sužinojau, kad Aistė yra bandžiusi kelti prieš save ranką. Neabejoju, kad smurtą ji patiria nuolat, juolab yra žinoma, kad tas asmuo smurtauja ne pirmą kartą, jau yra teistas už smurtą ir netgi nešiojęs apykoję“, – pasakoja L. Miežinienė.

Aistė, kurios psichikos būklė galbūt yra sutrikusi, visus kaltinimus paneigė ir grįžo pas smurtautoją. Nors dažniausiai teismų praktikoje tokiais atvejais byla nutraukiama, šiuo konkrečiu atveju, pasak L. Miežinienės, bus bandoma eiti iki galo. „Visi žino, kas vyksta tuose namuose, o iki nelaimės – tik vienas žingsnis. Smurtas intensyvėja: vieną dieną degina, kitą dieną gali ir užmušti“, – sako ji.

Kai kuriose srityse esame P. Gražulį renkanti provincija

2023 m. buvo užregistruota beveik 60 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o 11 moterų Lietuvoje sulaukė tragiškos baigties. Anot L. Miežinienės, viena didžiausių problemų yra specialistų nekompetencija. „Jie nesupranta, kaip atrodo smurtas, o tuomet ir prasideda tokios problemos, kai atvejo vadybos posėdyje auka pasodinama prie to paties stalo su smurtautoju. Kaip jai jaustis sėdint šalia tame pačiame kambaryje? Specialistai turėtų būti mokomi atpažinti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, jie turi žinoti, kaip atrodo smurto paveiktas žmogus“, – pastebi teisininkė ir konsultantė.

Vilniaus moterų namų vadovė L. H. Vasiliauskė teigia, kad kvestionuoti reikia visą sistemą, o ne pavienius atvejus, ir pabrėžia, kad smurtas prieš moteris nekvalifikuojamas kaip su lytimi susijęs smurtas. Nors Europos Sąjungos nusikaltimų aukų direktyvoje teigiama, kad smurto artimoje aplinkoje aukos dažniausiai yra moterys, joms dažniau kyla pakartotinio smurto, keršto pavojus ir yra reikalinga ypatinga apsauga bei pagalba, nieko panašaus realybėje tikėtis negalime.

„AUKSO MEDALIS“ – VAIKO TEISIŲ APSAUGOS TARNYBAI

Atskirai paminėti reikėtų ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos vaidmenį, dažnu atveju nepalengvinantį gyvenimo smurtą patyrusiai mamai. Pasak mūsų pašnekovių, principinė Vaiko teisių apsaugos tarnybos pozicija yra tokia, kad vaikas privalo bendrauti su abiem tėvais, net jeigu tėtis mažamečio akivaizdoje daužo mamos galvą į sieną.

„Šiurpas krečia klausantis pasakojimų apie Vaiko teisių apsaugos tarnybos politiką. Jeigu smurtą patirianti moteris bando išeiti iš tokios aplinkos, vaiko tėvui užtenka vieną kartą pasiskųsti tarnybai ir pareikšti, neva bloga mama neleidžia jam pasimatyti su vaikais. Tuomet pradedama šeimos atvejo vadyba ir moteris, kuriai reikalinga psichologo pagalba, priverčiama patirti dar ir institucinį smurtą: prasideda nurodinėjimai, socialinių darbuotojų vizitai, tampymai, aiškinimai, kada vaikai turi matytis su tėvu. Smurtaujančiam vyrui savo skundo net nereikia pagrįsti, užtenka tiesiog pasiskųsti“, – sako L. Miežinienė.

„Su Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovėmis susitarėme, jog kalbėsime po vieną: pirma jis, o po to – aš. Kai pradėjau kalbėti, vyras ėmė rėkti ir mane pertraukė: „Aš NELEISIU kalbėti nesąmonių!“ Nors ne taip bendrauti buvo sutarta, jis pradėjo vadovauti ten sėdinčioms specialistėms, o jos tiesiog pakluso“, –apie savo patirtį pasakojo Lina.

Anot L. Miežinienės, pasitaiko ir tokių atvejų, kai jau išsiskyręs tėvas, kuriam teismas nustatė bendravimo su vaikais tvarką, pasiskundžia tarnybai, ir motinai iškart nurodoma nustatyti naują bendravimo tvarką. „Nors nutarimas dėl bendravimo peripetijų jau buvo priimtas, tarnybos atstovai per atvejo vadybos posėdį sugeba pareikšti, kad teismo sprendimas nieko nereiškia“, – sako ji.

DEIVIDAS DUMČIUS DARIUS MAŽINTAS

11-14 MARIJAMPOLĖ 11-22 JONAVA 11-30 KAUNAS 12-12 KLAIPĖDA

12-13 PANEVĖŽYS

12-31 VILNIUS

01-08 TAURAGĖ

01-10 ALYTUS (violončelė) (fortepijonas)

„Nors esama generalinio prokuroro rekomendacijos, kad smurto artimoje aplinkoje aukos turėtų būti prilyginamos nepilnamečių jurisdikcijai, joms turi būti taikomos lygiai tokios pačios palengvintos sąlygos baudžiamajame procese, neturi būti jokių kryžminių apklausų, jos turi teisę nesusitikti su smurtautoju, tačiau ar kas nors tai daro? Ne. Kai kuriose srityse esame tokia provincija, kad net P. Gražulį sugebame išrinkti“, – sako L. H. Vasiliauskė.

Nukelsime dangtį nuo verdančio puodo ar lauksime sprogimo?

Lyginant Lietuvą su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pagal lyčių lygybės indeksą rikiuojamės lentelės apačioje – lenkiame tik Lenkiją, Vengriją ir Rumuniją. Anot L. H. Vasiliauskės, abejingumas moterų teisėms, institucinių mechanizmų stoka nėra vien tik istoriškai susiklosčiusios situacijos visuomenėje padarinys.

Kaip atskleidė 2021-aisiais paviešintas Europos parlamentinio forumo seksualinių ir reprodukcinių teisių klausimais tyrimas, melagingi naratyvai apie Stambulo konvenciją ir kitus su lyčių lygybe susijusius klausimus buvo formuoti pasitelkiant Rusijos oligarchų pinigus: skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį Rusijos oligarchai skyrė mažiausiai 200 mln. JAV dolerių „antigenderinėms“ organizacijoms Europoje finansuoti.

„Turime suvokti, kokią stiprią putinizmo ir minkštųjų galių įtaką patiriame, – sako L. H. Vasiliauskė. – Kaip manote, kas finansuoja veikėjus, kurių pridygo per šiuos rinkimus? Tuos pačius, kurie aiškina, kad naikins pedofilų klanus Europos Parla-

mente. Už visa tai sumokėjo V. Putinas ir „trumpistinė“ aplinka, tai įrodo ir atlikti tyrimai. Neturime jokių institucinių moterų gynimo mechanizmų, tad belieka paklausti, ar ir toliau verdantį puodą laikysime uždengtą dangčiu ir lauksime, kol jis sprogs.“

L. H. Vasiliauskė: „Nors esama generalinio prokuroro rekomendacijos, kad smurto artimoje aplinkoje aukos turėtų būti prilyginamos nepilnamečių jurisdikcijai, joms turi būti taikomos lygiai tokios pačios palengvintos sąlygos baudžiamajame procese, neturi būti jokių kryžminių apklausų, jos turi teisę nesusitikti su smurtautoju, tačiau ar kas nors tai daro? Ne. Kai kuriose srityse esame tokia provincija, kad net P. Gražulį sugebame išrinkti.“

Šį klausimą dar kartą kelsime artėjančiame „Lietuvos Davose“ vyksiančiame Moterų lyderystės forume. Šį klausimą norėtume užduoti ir gerovės valstybę žadėjusiam G. Nausėdai bei pirmajai šalies poniai Dianai – jos lyderystės ginant moterų teises labiausiai trūksta. Juk būtent ši sritis būtų puiki terpė pasireikšti per ateinančius penkerius metus. Jei moterys yra daužomos smurtautojų, o teismuose jų likimai ir saugumo jausmas išprievartaujamas, prezidentas, kad ir koks aukštas bei gražus būtų, gali vadintis nebent puikiu kapitalo ir žiniasklaidos, bet ne žmonių ir valstybės vadovu. 

JAV SU SMURTU KOVOJA DIDŽIAUSIOS ŽVAIGŽDĖS, TOKIOS KAIP OPRAH WINFREY, O MŪSŲ ŽVAIGŽDĖMS VIENODAI, KAD LIETUVOJE ŠIEMET PER KELIAS DIENAS BUVO

UŽMUŠTOS TRYS MOTERYS.

E. GRĖBLIAUSKAITĖ: „POKYČIUS VISUOMENĖJE INICIJUOJA DVI

GRUPĖS ŽMONIŲ –

TIE, KURIE NETURI KO PRARASTI, IR TIE, KURIE NEBIJO PRARASTI“

Kai algoritmai kuria paveikslus, o robotai rašo poemas, kyla klausimas, kur yra menininko galia naujajame pasaulyje. Šį klausimą gvildename su Egle Grėbliauskaite – menininke, vaizduojamųjų menų daktare, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto podoktorantūros tyrėja, tapybos ir verslo vadybos magistre bei keturių vaikų mama. Jos daugiaplanė patirtis atveria unikalią perspektyvą į meno ir technologijų santykį. Šis pokalbis peržengė įprasto interviu ribas ir virto bendra autorių Monikos Baltrušaitytės ir Eglės Grėbliauskaitės refleksija apie meno vaidmenį dirbtinio intelekto amžiuje.

Menas – tai ne tik potėpiai ant drobės ar skulptūros forma. Tai yra jėga, galinti prakalbinti širdį, sujudinti sąžinę, įkvėpti pokyčius. Eglė įsitikinusi, kad menas gali prabilti ten, kur žodžiai atsitrenkia į sieną, jis sugeba sujudinti, įkvėpti ir paskatinti pokyčius. Su ja kalbamės apie meno kaip socialinių permainų katalizatoriaus potencialą, apie kūrėjo drąsą kalbėti apie svarbius dalykus ir apie tai, kaip kūryba gali prisidėti prie teisingesnio ir humaniškesnio pasaulio kūrimo.

Gerbiama Egle, visų pirma norėčiau išgirsti Jūsų mintis apie tai, kurie šiandien Lietuvoje, pasaulyje ir mene vykstantys procesai Jus labiausiai įkvepia.

Nors šalia matome vykstantį karą, o žmogaus teisės – vis dar neišsprendžiamas uždavinys, įkvepia tai, kad Lietuvos vektorius juda demokratijos kryptimi. Kadangi šie metai yra rinkimų metai, vilties teikia tai, kad politikoje esama demokratinių jėgų ir įvairovės, o visuomenėje pastebimas brandus gebėjimas atsirinkti. Vis dėlto yra daug sričių, kurias dar būtina keisti ir tobulinti. Meno pasaulyje mane žavi dirbtinio intelekto galimybės, skaitmeninė pažanga – sparčiai keliaujame į kitokią kasdienybės struktūrą ir dar negalime jos iki galo nuspėti.

Ar nesibaiminate naratyvo, kad dirbtinis intelektas (DI) gali išstumti kūrėjus? Ar ateityje atskirsime, kas ką sukūrė?

Pokyčiai visada ką nors išstumia ir pagimdo ką nors naujo. DI nepakeis menininko kaip žmogiško kūrybos šaltinio, tačiau jis jau tapo galingu kūrybos įrankiu, jo vaidmenį šiandien lyginčiau su skaičiavimo programų vaidmeniu matematikoje: jos suteikia naujų galimybių, tačiau vis tiek tėra įrankis, nes nežino, nei ką, nei kodėl skaičiuoja. Mene tai irgi yra dar vienas kūrybos įrankis, toks kaip dažai, filmavimo kamera, vaizdų manipuliavimo programos, biblioteka ar gyvenimo patirtys.

Normali praktika mene įvardyti naudotas kūrybos priemones. Pavyzdžiui, 2022-aisiais, kai su Agne Gintalaite pristatėme kūrinį „Demokratijos išbandymas menu“, įvardijome ir naudotus naujųjų medijų įrankius, įskaitant DI. „Harvard Business Review“ skelbia įdomią įžvalgą: „Dirbtinis intelektas nepakeis žmonių, bet žmonės su dirbtiniu intelektu pakeis žmones be dirbtinio intelekto.“ Vis dėlto manyčiau, kad menui tai galima pritaikyti tik iš dalies.

Ar DI gali būti laikomas savarankišku menininku, konkuruojančiu su žmonėmis menininkais? Gal ir taip, jei jis pradėtų kurti meną autonomiškai, be menininkų promptų ir atrankos pagalbos. Kita vertus, ir pats DI yra žmogaus darbo produktas –nuo programuotojų iki naudojamų duomenų rinkinių. Juk žmogus menininkas irgi naudojasi jam prieinamu informacijos ir patirčių banku, įskaitant technologijas.

Visiška nepriklausomybė mene, kaip ir gyvenime, yra iliuzija. Menininko gebėjimas pasiekti finansinę nepriklausomybę Lietuvoje ar bet kur kitur yra sudėtinga lygtis. Ji apima tokius dėmenis kaip pasirinkta kūrybos kryptis, asmeninės vertybės, prisitaikymo lygis ir individualūs skirtingose situacijose priimami sprendimai.

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį ne tik į techninius kūrybos aspektus, bet ir į kuratorių bei meno pasaulio vaidmenį. Svarbu suprasti, kad menas yra ne tik raiškos būdas, bet ir socialinis veiksmas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka pripažinimas ir meno bendruomenės vertinimas: kaip pristatomas kūrinys, jo kontekstas, kaip kuriamas naratyvas. Net jei DI sukurtų kūrinį savarankiškai, jo vietą meno pasaulyje kol kas lemia žmo-

gaus pasirinkimai: kuratoriaus sprendimai, kritinis diskursas ir auditorijos interpretacija.

Štai kodėl svarbu ne tik suvokti žmogaus ir dirbtinio kūrėjo sąveikos sudėtingumą, bet ir plėsti kūrybingumo ribas, įskaitant naujas koncepcijas apie autorystę. Na, o požiūris į intelektinės nuosavybės, teisinius bei etinius klausimus ir be DI įsikišimo yra nevienareikšmis.

Kaip manote, kas apibrėžia meno kūrinį?

Diskusijos apie tai, kas laikoma, o kas nelaikoma menu, verda šimtmečius. Nors meno pasaulis su savo institucijomis, kritikais, kuratoriais ir kolekcininkais diktuoja meno vertinimą ir įteisinimą, meno esmė slypi giliau už paprastą deklaravimą.

Tikras meno kūrinys yra daugiau nei fizinė forma ar jo pristatymo aplinkybės. Menas turi unikalią galią sukelti emocinį rezonansą, skatinti mąstyti ir siūlyti naujų perspektyvų apie mus pačius bei pasaulį, kuriame gyvename. Meno kūriniu gali tapti bet koks objektas iš aplinkos, vadinamasis ready-made, kurį menininkas pamatė kitame kontekste arba panaudojo kaip ženklą savo koncepcijoms komunikuoti. Meno kūrinius galime pastebėti ir jų fiziškai nekurdami – žvilgsnis ir suvokimas gali paversti daiktus ar reiškinius meno kūriniais. Tai – požiūrio ir konceptualizavimo klausimas.

Šiam pokyčiui reikalingas įvairiapusis požiūris. Kultūros institucijos atlieka lemiamą vaidmenį ugdant talentus – suteikia jiems galimybę atsiskleisti ir palengvina tarptautinius mainus. Įsivaizduokite kultūros politiką, kurios prioritetas būtų Lietuvos menininkų pristatymas, kūrybos rėmimas ir aktyvi sklaida pasaulinėje arenoje.

Be to, labai svarbu puoselėti pradedantiesiems menininkams palankią ir juos skatinančią edukacinę aplinką. Galimybė įgyti aukštos kokybės meninį išsilavinimą, mentorystė ir susipažinimas su įvairiomis meno praktikomis yra būtini norint išugdyti naują savimi pasitikintį ir novatorišką kūrėją.

Jūsų kūrybai artima protesto kultūra, tačiau aktyvių, visuomenės problemoms neabejingų, protestuojančių menininkų Lietuvoje yra vienetai. Kodėl? Ar tokią situaciją nulėmė priklausomybė nuo sistemos? O galbūt ši situacija keičiasi?

Menininkai visuomet buvo tie, kurie nebijojo pažvelgti kitaip, išdrįsdavo suabejoti nusistovėjusiomis normomis. Ir čia slypi esminis momentas – išdrįsdavo.

Mūsų visuomenėje vis dar gajos patriarchalinės nuostatos prisideda prie to, kad smurtas prieš moteris nėra griežtai smerkiamas. Menas turi galią mesti iššūkį šioms normoms, humanizuoti statistiką ir įkvėpti pokyčius, tačiau pats vienas jis negali išardyti sisteminių problemų.

Galiausiai, meno kūrinys yra dialogas tarp kūrėjo ir auditorijos. Beje, jis neturi prievolės būti mandagus ar džiuginantis. Pagrindinė vertybė – laisva, autentiška raiška. Meno pasaulyje tai vadiname tiesa, todėl pagrindinė taisyklė yra ta, kad taisyklių nėra.

Kaip regite Lietuvos meno ateitį? Ar mūsų tapytojai, rašytojai ir kiti menininkai turi potencialo užaugti iki pasaulinio masto, ar vis dėlto esame pasmerkti suktis savo uždarame kultūriniame burbule su vietinėmis premijomis ir įvertinimais?

Užuot siekę išorinio pripažinimo ar bandę tilpti į Vakarų kanoną ir madas, pirmiausia patys turime atrasti savo stuburą ir pasijusti pakankami, kad galėtume ne sekti, o dalintis. Nors tarptautinio pripažinimo siekis yra svarbus, tai darant neturėtų būti aukojami autentiški kūrybiniai balsai ir nuvertinamos perspektyvos. Meno pasaulis nuolat trokšta šviežių požiūrių ir autentiškos raiškos. Mūsų stiprybė slypi savitose kultūrinėse patirtyse, istorijoje ir unikaliame matyme, pastarasis gali suskambėti ir peržengti geografines ribas.

Reikia pripažinti, kad turtingą istoriją Vakaruose turinčio protesto žanro ne tik mene, bet ir kitose srityse potencialas Lietuvoje tebėra neišnaudotas. Siečiau tai su istorine praeitimi – esame posovietinė valstybė, kurioje visi turėjo tilpti į Prokrusto lovą, o užduoti nepatogius klausimus buvo draudžiama arba pavojinga. Šis užgniaužtų nesutarimų palikimas ir toliau menininkus verčia dvejoti, ar įsitraukti į atvirai politinį ar konfrontacinį meną. Manau, kad neišnaudojame meno gebėjimo kalbėti, nes menu galima pasakyti daug daugiau nei kitomis raiškos priemonėmis.

Vis dėlto priežastis priskirti tik istoriniam kontekstui būtų pernelyg supaprastinta. Menininkai, kaip ir visi kiti, naršo sudėtingose gyvenimiškose aplinkybėse, savo kūrybinius impulsus derina su praktiniais sumetimais. Menininkų, institucijų ir rinkų, kuriose jie gyvena, santykiai, ypač finansavimo, parodų, karjeros galimybių, irgi turi įtakos kūrybiniams pasirinkimams.

Nepaisant šių veiksnių, pokyčiai vyksta. Jaunesnė karta, tiek menininkų, tiek (labai svarbu!) meno vertintojų, mažiau pririšta prie praeities ir vis dažniau meną naudoja kaip socialinių problemų sprendimo, iššūkių nusistovėjusioms normoms metimo ar diskusijų platformą.

Įdomu, kad mano kūrybą siejate su protesto kultūra. Pati ją laikau klausimų kėlimu ir diskusija. Protestu galėčiau laikyti nesusitaikymą su meno instrumentalizavimu ir susidorojimu, prasidėjusiu su Petro Cvirkos skulptūros apsamanojimo projektu 2021 m. („Nepamirškime nebeprisiminti“, kartu su Agne Gintalaite) ir besitęsiančiu iki šiol. Tai, kas nutiko tuomet, 2023 m. su kolega Andriumi Seliuta von Rathu nufilmavome ir sukūrėme filmą „5 valandos skvere“. Jo rodymą visuomenei Vilniaus miesto savivaldybė 2023 m. ėmė stabdyti. Šiuo metu vyksta teisinis procesas dėl savo veiksmus galbūt neteisėtomis priemonėmis dangstančių pareigūnų veiklos.

Jungtinėse Valstijose esama milijardierių menininkų, turinčių ne tik milžinišką būrį gerbėjų, bet ir ekonominę laisvę. Ar Lietuvoje menininkas gali būti nepriklausomas? Kiek menas šiandien gali būti savarankiškas, ►

o kiek jis yra priklausomas nuo rėmėjų, projektėlių, verslo pinigų?

Kad ir ką darytume, niekada nebūsime visiškai nepriklausomi, nes esame kultūros, kurioje užaugome, ir aplinkos, kurioje veikiame, produktai. Visiška nepriklausomybė mene, kaip ir gyvenime, yra iliuzija. Menininko gebėjimas pasiekti finansinę nepriklausomybę Lietuvoje ar bet kur kitur yra sudėtinga lygtis. Ji apima tokius dėmenis kaip pasirinkta kūrybos kryptis, asmeninės vertybės, prisitaikymo lygis ir individualūs skirtingose situacijose priimami sprendimai.

Pavyzdžiui, menininkas, turintis tikslą įsitvirtinti meno lauke, neišvengiamai domėsis šio lauko veikimo taisyklėmis, gilinsis į tai, koks menas yra giriamas, o koks – kritikuojamas. Daug kas priklauso nuo to, kiek jis pasirengęs pritapti ir paklusti, o kiek galbūt nulems suvokimas, kad didžiausia kūrybos vertybė yra laisva raiška ir kad tapti dar vienais interjere neišsiskiriančiais tapetais nėra palankiausias sprendimas.

Dažniausiai pokyčius visuomenėje inicijuoja dvi grupės žmonių: tie, kurie neturi ko prarasti, arba tie, kurie nebijo prarasti, nes yra stipriai įsitvirtinę socialiniame lauke. Nepopuliarių naratyvų agentai būna jautresni pačiai problemai negu rizikai nukentėti ją sprendžiant. Štai kodėl meninė nepriklausomybė yra nuolatinės derybos tarp asmeninės vizijos, visuomenės lūkesčių ir turimų galimybių. Tam reikia savimonės, strateginio manevravimo ir gebėjimo susitaikyti su meno pasaulio dviprasmybėmis.

Mūsų kultūros politikoje meno autonomijos sąvokos labai stinga, man pačiai teko susidurti su cenzūra, kai kūrinys uždraudžiamas arba svarstoma, ar jį galima rodyti, nes jis kritikuoja

instituciją. Jeigu turėtume politikoje įrašytas nuostatas apie menininko autonomiją, jeigu ji būtų deklaruota ir įtvirtinta, tokių atvejų būtų mažiau.

Internetas stipriai prisideda ir prie menininko nepriklausomybės. Demonstruodamas meną internete, kūrėjas gali susirasti savo publiką už tradicinio meno pasaulio ribų, taip pat ir užsienio meno rinkose. Tuomet ir Lietuvoje gali suveikti importinės prekės fenomenas, kai kūryba staiga tampa labiau vertinama. Skamba anekdotiškai, bet visiškai realistiškai.

Galiausiai, meninė nepriklausomybė prasideda nuo vidinės laisvės – laisvės kurti tai, kas menininkui iš tiesų svarbu.

Ar šiandien Lietuvoje įmanoma gyventi iš savo kūrybos, ar tai vis dėlto yra neįmanoma misija?

Klausimas, ar iš meno galima gyventi Lietuvoje ar kur nors kitur, panašus į klausimą, ar iš sėklos išaugs galingas ąžuolas. Be to, sąvoka užsidirbti pragyvenimui iš meno gali reikšti tiek patogų tvarumą, tiek bohemišką taupumą.

Menininkams, kuriantiems komerciškai perspektyvų meną, kelias gali pasirodyti labiau apibrėžtas. Kaip ir nuovokūs verslininkai, jie arba jiems atstovaujančios galerijos dirba su rinkos paklausa, ugdo lojalius sekėjus ir strategiškai naudoja prekės ženklo koncepcijas. Nors meno laukas labai nemėgsta tokių palyginimų, čia neabejotinai veikia rinkos dėsniai, o simbolinė vertė meno rinkoje yra viena reikšmingiausių.

„Aukštojo meno“ pasaulis, dažnai išsiskiriantis konceptualiu gyliu ir atsparumu lengvam skirstymui į kategorijas, patenka į

kitokį kraštovaizdį. Čia finansinė sėkmė priklauso ne tiek nuo masinio patrauklumo, kiek nuo gebėjimo naršyti sudėtingoje dotacijų, rezidencijų, prestižinių parodų ar meno globėjų ekosistemoje. Tai mažai nuspėjamas ar planuojamas kelias, jam reikia atkaklumo, sveikos dozės įžūlumo ir didelės tolerancijos finansiniam netikrumui.

Šiame žurnalo numeryje rašau apie moterų Lietuvoje patiriamą smurtą. Kaip manote, dėl ko šiandien turėtų protestuoti Lietuvos menininkai? Gal moterų teisės ir lyčių lygybė galėtų būti aktyvios pozicijos demonstravimo sritis? Juk viešai žinoma, kad Lietuvos kultūros tarybos prieš porą metų atliktas lyčių lygybės kultūros sektoriuje tyrimas atskleidė, kad du kartus daugiau vyrų nei moterų gauna didesnį nei 1 200 eurų atlygį, diskriminaciją ir patyčių darbinėje aplinkoje moterys patiria dukart dažniau, o visuotinio pripažinimo sulaukia 3,5 karto rečiau nei vyrai. Vyrauja stereotipas, kad moterys gali būti puikios vadybininkės, įžvalgios meno kritikės, bet kūrybos praktikoje ryškiausi yra vyrai. Kaip keisti šią situaciją, o gal jos neįmanoma pakeisti?

Ironiška, kad daugelis sprendimus meno pasaulyje priimančių asmenų yra moterys, bet lyčių skirtumai vis tiek išlieka. Tai parodo gilesnę problemą – sisteminį šališkumą. Praktikoje pirmiausia turėtų keistis visuomeniniai ir asmeniniai

įsitikinimai, o jie lengvai ir greitai nesikeičia. Norint spręsti lyčių nelygybės problemą Lietuvos meno pasaulyje reikalingas kolektyvinis pabudimas. Šiandien nepakanka net tyrimo, kad bent pripažintume, jog problema egzistuoja. Taigi, reikia sąmoningų menininkų, institucijų ir visos visuomenės pastangų naikinti sistemas, palaikančias šį disbalansą.

Protestuojant užsidaryti galerijų baltuose kubuose šiandien yra tas pats, kas šnabždėti apie revoliuciją užsirakinus duris ir užsidengus langus.

Ko reikia tikriems pokyčiams? Turime imtis kelių strategijų. Pirmiausia, reikia skatinti didesnį moterų menininkių matomumą ir švęsti jų pasiekimus kaip įprastą reiškinį, o ne kaip išimtį. Antra, meno institucijos, kritikai ir pedagogai turi sąmoningai suvokti savo šališkumą ir mesti iššūkį istoriniams naratyvams, marginalizuojantiems moteris. Reikia kurti paramos ir mentorystės programas, suteikiančias moterims trūkstamų įrankių ir pasitikėjimo. Galiausiai, reikia formuoti politiką ir finansavimo struktūras, skatinančias lyčių lygybę, užtikrinančias lygias galimybes eksponuoti, pripažinti ir gauti kompensacijas.

Nuomonė, kad tai tiesiog laiko ir kartų kaitos klausimas, yra per daug pasyvi. Nors jaunesnės kartos pažiūros pažanges- ►

MENININKO RANKOSE NET SAMANOS TAMPA GALIA, VERČIANČIA PABUSTI

Deja, neturime galimybės pristatyti visų Eglės Grėbliauskaitės akcijų, kuriose menas virsta galia, priverčiančia atmerkti akis, nebesitaikstyti ir keistis, tačiau norime priminti 2021 m. projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ (kūrinio autorės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė). Šį nerežisuotą kasdienybės spektaklį Petro Cvirkos skvere Vilniuje iš pradžių buvo leista realizuoti, bet vėliau jis buvo uždraustas.

Šis interaktyvus kasdienybės spektaklis su scenografija –P. Cvirkos paminklu (skulptorius Juozas Mikėnas, 1959), padengtu dirbtinių samanų sluoksniu, ir miesto skelbimų lenta, – gavus Vilniaus miesto savivaldybės leidimą buvo planuotas įgyvendinti

nės, be institucinių veiksmų bus sunku pasiekti, kad lyčių lygybė būtų ne siekiamybė, o realybė ne tik meno lauke.

Pagal lyčių lygybės indeksą esame Europos Sąjungos uodegoje, o smurto prieš moteris mastas Lietuvoje nemažėja. Dauguma tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą patiriančių moterų vis dar baiminasi apie tai garsiai prabilti, o tos, kurios išdrįso gintis teismuose, neretai susiduria su institucijų bejėgiškumu, o kartais ir dar blogiau – su nusikalstamu aplaidumu. Kaip manote, kodėl lietuvės nesukyla, neina protestuoti, negina savo teisių, nepalaiko viena kitos? O gal tai ne ta sritis, į kurią turėtų įsikišti menas?

Nėra sričių, kuriose menas negalėtų dalyvauti. Klausimas, kodėl Lietuvoje moterys nesukyla prieš plačiai paplitusią smurto ir nelygybės problemą, nors ir skausmingai aktualus, rizikuoja supaprastinti sudėtingą visuomenės ligą. Tai klausimas ne „Kodėl jos to nedaro?“, o „Kodėl tai daryti yra taip sunku?“ Tyla dažnai kyla iš baimės – keršto, netikėjimo, stigmos ar didesnio pavojaus.

Mūsų visuomenėje vis dar gajos patriarchalinės nuostatos prisideda prie to, kad smurtas prieš moteris nėra griežtai smerkiamas. Menas turi galią mesti iššūkį šioms normoms, humanizuoti statistiką ir įkvėpti pokyčius, tačiau pats vienas jis negali išardyti sisteminių problemų – tam reikia stiprių

2021 m. lapkričio 10 – gruodžio 13 d., tačiau prasidėjusį renginį savivaldybė sustabdė, o 2021 m. lapkričio 12 d. scenografija buvo priverstinai išardyta. To padaryti pačioms autorėms nebuvo leista argumentuojant tuo, kad demontuojant nebūtų matyti paminklą dengiančių samanų.

E. Grėbliauskaitė buvo nubausta dėl neteisėto renginio organizavimo ir nepaklusimo pareigūnams, tačiau menininkė savo teisumą apgynė teisme. Teismo nutarimas panaikino baudas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, administracinė teisena buvo nutraukta, nes menininkės veiksmuose nebuvo administracinio nusižengimo sudėties. P. Cvirkos skulptūra po šio įvykio buvo skubiai demontuota.

teisinių sistemų, įgalintos teisėsaugos, investicijų į pagalbos paslaugas ir socialinių normų pokyčių. Reikia, kad iš esmės pasikeistų visuomenės požiūris, kad atsirastų įsipareigojimas teisingumui ir lygybei, kad visuomenė pripažintų, jog tylėjimas tik tęsia smurto ciklą.

Esama daugybės pažangių vyrų, kuriems atrodo, kad lytinės diskriminacijos Lietuvoje nėra. Jiems taip atrodo, nes jie asmeniškai nėra su tuo susidūrę. Kol nesikeičia asmeniniai įsitikinimai, tol negali pasikeisti ir formalūs. Tikėtina, kad įstatymų bazę kurianti vyrų politikų dauguma net nežino, kaip jaučiasi moteris, susidurianti su nelygybe ar smurtu. Manau, kad ši problema susijusi ir su politikų pasiskirstymu pagal lytį. Kai Seime turėsime daugiau moterų, bus daugiau šios problemos atstovių, išgirsime daugiau sprendimų.

Svarbiausia ugdyti visuomenės netoleranciją bet kokioms diskriminacijos apraiškoms. Žmogaus teisės turi būti gerbiamos visais lygmenimis – nuo asmeninių santykių iki politinių sprendimų. Tik tada galėsime kalbėti apie tikrą lygybę ir teisingumą.

Skandalingu laikau žmogaus teisių pažeidimo toleravimą Lietuvoje. Mūsų šalis yra ratifikavusi Žmogaus teisių konvenciją, tačiau net politiniu lygmeniu leidžia sau pažeisti jos nuostatas. Lyderiai turėtų pirmi demonstruoti nulinę toleranciją tokiems pažeidimams. Politikai, leidžiantys sau palaikyti diskriminaciją lyties, tautybės, seksualinės orientacijos, įsitikinimų klausimais, nėra verti būti demokratiškos Europos vadovais.

Grįžkime prie meno. Kurie šiandienos kūrėjai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje Jus įkvepia labiausiai?

Vokiečių filosofui Theodorui W. Adorno priskiriama frazė „Po Aušvico kurti poeziją yra barbariška“ (vok. Nach Auschwitz ein Gedicht zu schreiben, ist barbarisch) aiškinama taip: po tokių siaubingų įvykių kaip Holokaustas menas prarado savo prasmę ir vertę, todėl nebegali būti suvokiamas vien kaip estetinis malonumas; jis turi tapti etiniu ir politiniu įrankiu, skatinančiu kritinį mąstymą ir empatiją.

Mane traukia kūrėjai, įkūnijantys drąsą, pažeidžiamumą ir socialinį sąmoningumą.

Lietuvoje labai įkvepia tokie menininkai kaip Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė-Duchin). Jos Kauno nacionaliniame dramos teatre režisuotas spektaklis „Snieguolė“ atskleidžia visuomenės gedimo linijas ir provokuoja žiūrovus apmąstyti savo vertybes. Dr. GoraParasit su „Snieguole“ ne tik metė iššūkį tradiciniams teatro standartams, bet ir atvėrė duris platesniam diskursui apie tai, ką reiškia būti šiuolaikiniu kūrėju ir žiūrovu.

Lietuvių kino kūrėja Lina Lužytė taip pat labai rezonuoja. Jos filmai su neapdorotu sąžiningumu nagrinėja meilės, praradimo ir tapatybės temas, meta iššūkį tradiciniams naratyvams. Jos darbai atspindi įsipareigojimą tyrinėti žmogaus patirties sudėtingumą, ypač iš moters perspektyvos.

Nato Thompsonas, žinomas amerikiečių kuratorius ir kritikas, teigia, kad socialiai angažuotas menas turėtų ne tik reprezentuoti politines problemas, bet ir aktyviai dalyvauti jas sprendžiant. Jis meną laiko nesmurtinio maišto forma, galinčia sutelkti ir paveikti viešąją nuomonę. Toks požiūris sulaukia ir palaikymo, ir kritikos, ypač iš meno lauko. Įdomu tai, kad jis gautą kritiką laiko savo veiklos sėkmės indikatoriumi, parodančiu, kad jo kūryba užčiuopė įtampų taškus ir išjudina normos ribas.

Menas viešose erdvėse – tai išsiveržimas iš sterilių meno erdvių į gatves ir aikštes. Taip menas tampa prieinamas kiekvienam. Tai protestas prieš elitizmą, uždarumą, abejingumą. Viešasis menas savo emocinį krūvį transformuoja į socialinį užtaisą, verčia susimąstyti, abejoti, kalbėti. To mums šiandien labai reikia – meno, kuris nebijo būti nepatogus, drįsta kelti klausimus ir įkvėpti pokyčius. Tokio meno draudimas prieštarauja Lietuvos interesams, tai yra nusikaltimas demokratijai.

Sutikite, kad esate neeilinė asmenybė: buvote sėkmės lydimas modelis, o dabar esate mokslininkė, verslininkė, dėstytoja, keturių vaikų mama. Įspūdinga. Kas šiame kelyje buvo sunkiausia, o kas įkvėpė ir stiprino?

Sunkiausia, o kartu ir įdomiausia, yra nuolatinis „pradžios iš naujo“ jausmas. Kiekviena nauja sritis – kad ir kokia įdomi bei įgalinanti – priverčia pasijusti, lyg būtum muzikantas, kaskart į rankas imantis naują instrumentą – smuiką, fortepijoną, būgnus... Įkvepia tai, kad kiekviena nauja pradžia yra galimybė išplėsti savo suvokimo ribas ir galiausiai, sujungus šias patirtis, ieškoti dėsningumų. Aš tikiu visko teorija ir savotiškai ieškau šios teorijos patvirtinimo.

Kol kas atradau tai, kad nesvarbu, į kurią sistemą pasisuksi –visur veikia žmonės, o įdomiausi dalykai atsiveria tuomet, kai pajudinamas žmogaus interesas. Asmeniniai įsitikinimai yra patys svarbiausi – tai socialinio elgesio DNR.

Nemėgstate užsibūti komforto zonoje?

Norint spręsti lyčių nelygybės problemą Lietuvos meno pasaulyje reikalingas kolektyvinis pabudimas. Šiandien nepakanka net tyrimo, kad bent pripažintume, jog problema egzistuoja. Taigi, reikia sąmoningų menininkų, institucijų ir visos visuomenės pastangų naikinti sistemas, palaikančias šį disbalansą.

Mane įkvepia tokie menininkai kaip fotografė Nan Goldin, dokumentavusi bendruomenes, susidūrusias su AIDS krize. Ji metė iššūkį visuomenės normoms, susijusioms su priklausomybe ir seksualumu. Jos kūryba įkūnija meno galią suteikti balsą atstumtiesiems.

Šie kūrėjai mane įkvepia, nes jie atsisako nusisukti nuo sudėtingų, prieštaringų ir esminių dalykų. Jie mums primena, kad menas gali būti galinga jėga, stumianti ribas ir skatinanti mus kovoti už teisingesnę bei sąžiningesnę visuomenę.

Viešasis menas yra dar viena įkvepianti sritis. Protestuojant užsidaryti galerijų baltuose kubuose šiandien yra tas pats, kas šnabždėti apie revoliuciją užsirakinus duris ir užsidengus langus.

Komforto zona man primena tą kambarėlį, kur Snieguolė užmigo amžinu miegu – saugų, pažįstamą, bet sustingusį laike. Malonu jame rasti užuovėją, tačiau pro langą matau neribotą, pulsuojantį galimybių pasaulį, viliojantį savo nežinomybe. Kiekviena nauja patirtis – ar tai būtų nauja profesinė sritis, ar nauja meno forma, – yra tarsi durys į dar vieną kambarį, pilną nepažintų spalvų, garsų ir tekstūrų. Kartu, kaip ir toje pasakoje, tai, kas iš pradžių atrodo saugu ir pažįstama, ilgainiui gali virsti tuo, kas ankšta ir dusina. Tikrasis komfortas slypi ne baimėje sustingti, o nuolatiniame augime ir naujo pažinimo atradimuose.

Kokie Jūsų artimiausi planai? Ko palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojams?

Mane domina išsamesnis autonomijos sąvokos tyrinėjimas –ne tik meno, bet ir visuomenės, ir kiekvieno iš mūsų kontekste. Juk kuo daugiau yra kritiškai mąstančių ir brandžių asmenybių, tuo laisvesnė ir kūrybingesnė tampa visuomenė. Tokiame pasaulyje gyventi tiesiog geriau, todėl verta to išmokti. Žurnalui ir jo skaitytojams būtent to ir linkiu – išdrįsti ir nesustoti klausti, ieškoti bei kurti savo gyvenimus ir pasaulį aplink save. 

Kalbėjosi Eglė GRĖBLIAUSKAITĖ ir Monika BALTRUŠAITYTĖ

Šis tekstas yra podoktorantūros tyrimo „Meno autonomijos institucinė priežiūra: menas ir Lietuvos kultūros politika“ dalis. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-pd-22-94.

Jen Beagin

„Mano šveicarė“

Išleido „Tyto alba“

Jen Beagin – amerikiečių rašytoja, trijų romanų autorė, už savo kūrybą pelniusi prestižinę Whitingo premiją. Naujausias jos romanas „Mano šveicarė“ sulaukė išskirtinio TV produkcijos kūrėjų dėmesio –pagal jį kuriamas HBO serialas.

Ši knyga – ne apie šunis. Bet joje vietos užtenka visiems – net asilams ir bitėms.

Greta moterį praminė Dičke Šveicare, nes ji aukšta ir kilusi iš Šveicarijos. Jos grožis – it Šveicarija: pribloškiantis, bet sterilus. Tiesa, toks vaizdinys tėra Gretos spėlionės –Dičkės Šveicarės ji niekada nematė. Girdėjo tik jos balsą – terapijos seansų garso įrašuose, kuriuos transkribuodavo sekso ir santykių koučeriui.

Vieną dieną Greta netikėtai sutinka Dičkę Šveicarę – atpažįsta iš balso. Dičkė Šveicarė nenutuokia, kokias jos paslaptis žino Greta. Nepaisydama pasirašytos konfidencialumo sutarties ir kaltės jausmo, Greta darys viską, kad šis susitikimas nebūtų paskutinis.

Kupina fantazijos, velniškai keista, juokinga iki ašarų „Mano šveicarė“ – tai ne tik meilės istorija, bet ir daugialypis neištikimybės, psichikos sveikatos ir seksualinių stereotipų atspindys.

Fredrik Backman

„Nugalėtojai“

Išleido „Alma littera“

Fredrikas Backmanas į literatūros pasaulį įsiveržė 2012-aisiais romanu „Gyveno kartą Uvė“. Knyga tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje užsienio šalių. Ne ką mažesnės sėkmės

sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai. „Nugalėtojai“ – dešimtasis autoriaus romanas – pelnė trečią vietą „GoodReads“ platformos Geriausio 2022 m. romano kategorijoje. Ši knyga yra „Lokių miesto“ ir „Mes prieš jus“ tęsinys, tačiau gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys.

Nuo įvykių, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, praėjo dveji metai. Pagrindiniai tų dramų dalyviai –Maja Anderson ir Benjaminas Ovičius – išvažiuoja iš Bjornstado, o likusieji mieste stengiasi gyventi toliau, tačiau netikėtos laidotuvės tiek Mają, tiek Benjį pargins namo, o Bjornstade bus atverstas naujas istorijos puslapis.

Viena smulkmena veja kitą, vienas įvykis tampa kito priežastimi, Bjornstado ir Hedo miestelių gyventojų širdyse atgyja senos žaizdos ir kaupiasi nuoskaudos. Kas yra tiesa? Šeima? Bendruomenė? Kur riba, skirianti gėrį nuo blogio? Kaip toli galima eiti ir kam pasiryžti, kad apgintum tai, kas svarbu?

Mantas Adomėnas

„Moneta & labirintas“ Išleido „Baltos lankos“

Mantas Adomėnas – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektinis šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.

2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį

Michelle Gable

„Butas Paryžiuje“

Išleido „Tyto alba“

Michelle Gable, amerikiečių rašytojų šeimoje užaugusi finansų analitikė, visuomet troško rašyti. Paryžiuje atrasto buto istorija buvo postūmis, paskatinęs ją sukurti romaną. Šis iškart tapo tarptautiniu bestseleriu. Aukciono namų „Sotheby’s“ Europos senovinių baldų ekspertei Eiprilei pasisekė – ji vyksta į Paryžių vertinti labai neįprasto buto. Paryžius Eiprilei – menas, romantika, svaigulys ir pabėgimas nuo braškančios santuokos. O tas butas...

2010 m. Paryžiuje nutiko neįtikėtina, bet tikra istorija: mirus 91 metų moteriai, paveldėtojai tarp popierių aptiko jai priklausiusio buto netoli Pigalio aikštės dokumentus. Maža to, daugiau nei 70 metų niekas nebuvo įžengęs į šį prabangų, keistą, rafinuotą ir bohemišką butą. Ekspertai apstulbo jame radę vieno garsiausių Belle Époque tapytojų Džovanio Boldinio paveikslą, kuriame pavaizduota moteris rausva suknele.

„Butas Paryžiuje“ – romanas apie dvi moteris, du skirtingus laikotarpius. Apie Martą, jos neįtikėtiną butą, kupiną Paryžiaus praeities, XX a. pradžios žavesio ir aistrų. Ir apie Eiprilę, pakerėtą Martos istorijos ir bandančią susigaudyti savo pačios jausmuose.

Haruki Murakami

„Norvegų giria“

Išleido „Tyto alba“

Haruki Murakami – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl savo kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japonų literatūros Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugybe literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. „Norvegų giria“

Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“. „Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti

Iš rastų laiškų paaiškėjo, kad tai buto savininkės senelė Marta de Florian – demimondo dama, salonų liūtė, Dž. Boldinio mūza ir meilužė.

to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų.

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiedviem suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

Nino Haratischwili

„Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“

Išleido „Alma littera“

Nino Haratischwili – Sakartvele gimusi, Vokietijoje gyvenanti autorė, scenaristė ir režisierė. „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ –

trečiasis jos romanas, už kurį jai suteikta Roberto Boscho stipendija moksliniams tyrimams Rusijoje ir gimtojoje šalyje.

„Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ sukėlė didelį šurmulį literatūros pasaulyje, sulaukė teigiamo kritikų įvertinimo, o skaitytojų visame pasaulyje buvo pramintas literatūros klasikos „Vėjo nublokšti“ kartveliškąja versija.

XX a. pradžia, Tbilisyje gyvena klestinti šeima. Jai sėkmę atnešė ypatingas karšto šokolado receptas, sukurtas po kelionių Europoje, perduodamas iš kartos į kartą ir saugomas kaip karinė paslaptis. Įspėjimas naudoti jį itin atsargiai – ne šiaip užgaida: tai šokoladas, sukeliantis ekstazę, bet paliekantis labai kartų poskonį... Stasia, paveldėjusi tėvo receptą, iš saulėtojo Sakartvelo keliauja į šiaurę, į Sankt Peterburgą, ieškoti savo vyro Simono, kuris, vos spėjęs ją vesti, pragaišo Rusijos platybėse. Taip epinio pasakojimo gijos ima driektis nuo Tbilisio, Sankt Peterburgo ir Maskvos iki Berlyno, Vienos ir Londono, o Stasios istorija – tik pirmas pasakojimas apie didelę, bet pasmerktą meilę, kuri lyg šokoladas – iš pradžių kvaitulingai saldi, o paskui apkarsta.

agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.

Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas II“ Išleido „Baltos lankos“

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas –Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas ir ar pavyks jam pasipriešinti?

kiško režimo vyriausioji propagandistė, vidaus administratorė ir užsienio politikos formuotoja, ji yra įtakingiausia moteris Šiaurės Korėjos istorijoje. Tai pirmas kartas, kai Šiaurės Korėjos karališkojoje šeimoje yra moteris. Ji žiauri, bet žavinga, sardoniškai išmoningai grasina užsienio lyderiams ir juos įžeidinėja, skelbia provokuojančius pareiškimus ir pasmerkia myriop tėvynės išdavikus. Pietų Korėjos gynybos ministrą ji įsimintinai pavadino „kvailu ir į padugnes panašiu vyruku“, o paskui Pietų Korėjai pažadėjo „apgailėtiną likimą, kai nedaug trūksta iki visiško sunaikinimo ir sugriovimo“.

„Sesuo“, kurią parašė Sung-Yoon Lee, Korėjos ir Rytų Azijos studijų mokslininkas ir Šiaurės Korėjos specialistas, yra įspūdingas, autoritetingas pasakojimas apie paslaptingą Šiaurės Korėjos pasaulį ir ją valdančią dinastiją – šeimą, kuriai būdingas valdžios troškimas, žiaurios represijos prieš civilius, raketų programa, galinti pasiekti žemyninę JAV dalį, ir nuolatinė pasaulinės sumaišties grėsmė.

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kyjivo ir Rytų Ukrainos –2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje verda prieš daugybę šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

Sung-Yoon Lee

„Sesuo“

Išleido „Alma littera“

Pirmoji moteris, grasinusi branduolinio ginklo smūgiu, oficialiai net nėra valstybės vadovė. Kim Jodčong yra Šiaurės Korėjos aukščiausiojo lyderio Kim Čong Ino sesuo ir, kaip jų žudi-

Lina Nordquist „Eisiu paskui tave“

Išleido „Tyto alba“

Lina Nordquist – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ –debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabždėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip 70 metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

RYŠKIAUSIOS PIRMOSIOS PONIOS, KURIŲ LYDERYSTĖ

GALĖTŲ

ĮKVĖPTI

D. NAUSĖDIENĘ

„Varškės kremą tolygiai paskleisti ant tešlos sluoksnio ir kepti 130 laipsnių orkaitėje, naudojant viršaus ir apačios funkciją, kol pagrindas iškeps, o varškės kremo viršus įgaus gražią geltono kepinio spalvą“, – tai ištrauka iš prezidentūros svetainėje paskelbto pranešimo, kai mūsų šalies pirmoji ponia Diana Nausėdienė nutarė su tauta pasidalinti savo velykinio pyrago receptu. Monika BALTRUŠAITYTĖ

Vertinant praėjusią Gitano Nausėdos kadenciją, velykinio pyrago receptas turbūt buvo vienas įsimintiniausių ir daugiausia dėmesio sulaukusių pirmosios ponios veiksmų, nukreiptų į plačiąją visuomenę. Be jokios abejonės, tai miela, tačiau ar tai tikrai yra tokia lyderystė, kokią galėtų demonstruoti ponia Nausėdienė? Galbūt daugiau savo dėmesio ji galėtų skirti moterų teisėms, socialinei nelygybei ir teisingumui?

Žinoma, piliečių daugumos išrinktas prezidentas yra tas, kuris turi valdžią ir daro įtaką valstybėje vykstantiems procesams, tačiau šalia jo esantis žmogus taip pat gali daryti įtaką, vienyti ir keisti valstybę. Tereikia ryžtis tokią lyderystę demonstruoti. ►

Būtent todėl šiame numeryje D. Nausėdienei pradedant žengti kartu su G. Nausėda jau antrosios kadencijos keliu nusprendėme pasidalinti pavyzdžiais, kokią įtaką valstybei gali daryti pirmosios ponios.

Pirmosios ponios vaidmenį apibrėžė JAV

Jungtinėse Valstijose, kitaip nei visame pasaulyje, pirmosios ponios vaidmens istorinės ištakos bene seniausios. Arbatėlę savo vyro šešėlyje gurkšnojančios ponios portretas JAV niekada nebuvo suprantamas, nes pirmoji ponia yra tas žmogus, kuris nuo seno savanoriškai imasi įvairių iniciatyvų, įsitraukia į labdaringas ir kitas visuomenei naudingas veiklas.

Prezidento žmonos vaidmenį dar XVIII a. apibrėžė pirmasis šalies vadovas George’as Washingtonas. Jis nusprendė, kad jo žmona Martha turės atlikti tam tikras pareigas viešajame gyvenime ir kiekvieną penktadienio vakarą prezidento rezidencijoje priims svečius, vakarieniaus ir apie svarbius klausimus diskutuos kartu su vyriausybės pareigūnais ir užsienio šalių politikais.

Pernai „YouGov“ atliktoje apklausoje amerikiečių buvo prašoma įvertinti buvusias pirmąsias ponias. Vienos palankiausiai vertinamų – Rosalynn Carter ir Michelle Obama. Beveik pusei apklaustųjų jos atrodė kaip išskirtinės šios pozicijos atstovės.

Psichikos sveikatą iš šešėlio ištraukusi R. Carter

Pirmoji ponia, sugebėjusi pralenkti savo laikmetį, buvo praėjusiais metais pasaulį palikusi Rosalynn Carter. Prezidento Jimmy Carterio žmona atsidūrė ant socialinių pokyčių slenksčio, kai į viešumą iškėlė psichikos sveikatos problemą. Apie jos svarbą ir reikšmę anuomet nebuvo kalbama, ši problema tarytum neegzistavo.

Savo misiją Rosalynn pradėjo 1966-aisiais, kai J. Carteris dalyvavo Džordžijos gubernatoriaus rinkimų kampanijoje. Tada Rosalynn bendravo su daugybe rinkėjų, susirūpinusių dėl savo šeimos narių, besigydančių perpildytoje psichiatrijos ligoninėje. R. Carter labiausiai sukrėtė pokalbis su išsekusia medvilnės fabriko darbuotoja – ji papasakojo, jog su vyru dirba skirtingomis pamainomis, kad galėtų išlaikyti savo psichikos liga sergančią dukterį. Tą patį vakarą Rosalynn privertė Jimmy savo sveikinimo kalboje būtinai paminėti, kad tapęs gubernatoriumi jis padės psichikos ligoniams.

Pirmoji ponia nebūtinai turi būti prabangų kostiumėlį vilkinti, fotografams besišypsanti ir tyliai arbatą ant paauksuoto fotelio gurkšnojanti svarbiausio šalies politiko žmona, tūnanti stipraus alfa vado šešėlyje. Pirmoji ponia gali imtis lyderystės, rūpintis moterimis, vaikais, senjorais, visuomenės mažumomis ir jų teisėmis. Ji netgi gali prieštarauti savo vyrui ir demonstruoti visai kitokias pažiūras, ir tai ne silpnins, o stiprins valstybę.

J. Carteris žmonai duotą pažadą ištesėjo, o vėliau, tapęs prezidentu, paskyrė ją Prezidento psichikos sveikatos komisijos pirmininke. Šios komisijos paskelbta ataskaita paskatino 1980-aisiais priimti Psichikos sveikatos įstatymą. Jis suteikė finansavimą ligoninėms ir nemokamas paslaugas mažas pajamas gaunantiems amerikiečiams.

Nors vėliau J. Carterį prezidento poste pakeitęs Ronaldas Reaganas šį įstatymą panaikino, tai netrukdė Rosalynn tęsti pradėto darbo. 1982-aisiais jiedu su vyru įkūrė Carterių centrą – ne pelno organizaciją, padedančią žmonėms, sergantiems šizofrenija, turintiems bipolinį sutrikimą ar kankinamiems stipraus nerimo. Rosalynn ilgus dešimtmečius plėtojo šią temą ir skatino socialinius pokyčius. „Nesirūpinti tais, kuriems ne dėl jų pačių kaltės reikia pagalbos, prieštarauja mūsų vertybėms, – R. Carter citavo „ABC News“. – Turėdami žinių ir patirties, galime pakeisti padėtį visiems laikams ir žengti į naują supratimo, rūpinimosi ir pagarbos erą.“

Prezidentui J. Carteriui savo laiku pavyko pasiekti nelengvą tikslą – sugrąžinti moralę ir pasitikėjimą šalies vadovo postui, mat jo įvaizdžiui buvo labai pakenkęs Vietnamo karas ir Watergate’o skandalas. Anot kritikų, tai pasiekti jam pavyko tik savo žmonos Rosalynn dėka.

M. Obama įkvėpė jaunimą siekti daugiau

Paprašyta prisistatyti, prezidento Baracko Obamos žmona Michelle pirmiausia savo apibūdina kaip Malios ir Sashos mamą, tačiau pamiršta paminėti, kad ji dar yra ir rašytoja, ir Harvardą baigusi teisininkė, ir aktyvistė, kovojanti už visiems prieinamą išsilavinimą, moterų ir merginų teises.

APSAUGA 3 METUS KAINUOS 0 €!

NAMAMS A R VERSLUI 3 vnt.

Rinkinys A3

24€

Rinkinį sudaro: išmanioji centralė, judesio daviklis, durų daviklis, gaisro daviklis, klaviatūra, vidaus sirena.

Rinkinys A2 6 vnt.

34€

Rinkinys A1 Išsirinkite įrangos rinkinį Sumokėkite per 36 mėnesius Apsauga 3 metams NEMOKAMAI

Rinkinį sudaro: išmanioji centralė, 3 judesio davikliai, durų daviklis, gaisro daviklis, klaviatūra, vidaus sirena.

Išbandžiusi jėgas teisės srityje (dirbdama teisininkų kontoroje susipažino su B. Obama), Michelle suprato, kad tikrasis jos pašaukimas – dirbti su žmonėmis ir skatinti juos tarnauti savo bendruomenei. Ponia Obama darbavosi Čikagos merijoje, Čikagos universitete, vadovavo universiteto Medicinos centro bendruomenei. ► per mėn.

Rinkinį sudaro: išmanioji centralė, 6 judesio davikliai, 2 durų davikliai, gaisro daviklis, klaviatūra, lauko sirena. per mėn. 45€

Pasiūlymų kainos nurodytos sudarius 36 mėn. sutartį. Į pasiūlymą įskaičiuota: įranga, įrangos montavimas, apsaugos aktyvavimas stebėjimo pulte. Stebėjimo ir reagavimo (apsaugos) paslauga 0 € / 3 metams.

Tapusi pirmąja ponia, dar labiau įsitraukė į savo mėgstamą veiklą. 2010-aisiais inicijavo akciją „Let’s Move!“, nukreiptą į svarbią šalies problemą – vaikų nutukimą. Kartu su Jill Biden, dabartine JAV pirmąja ponia, Michelle ėmėsi iniciatyvos „Joining Forces“, kurios misija – tarnauti tiems, kurie tarnauja, tai yra padėti kariams ir veteranams, globoti jų šeimas, rūpintis jų švietimo, sveikatos priežiūros, užimtumo galimybėmis. 2014-aisiais ponia Obama įsitraukė į dar vieną veiklą – užkūrė iniciatyvą „Reach Higher“. Ja siekiama įkvėpti jaunus amerikiečius rūpintis savo ateitimi ir, baigus vidurinę mokyklą, žengti toliau – pasirinkti profesinio mokymo programą, koledžą ar universitetą. Be to, kartu su vyru Michelle ėmėsi ir JAV vyriausybės iniciatyvos „Let Girls Learn“, ja siekiama padėti viso pasaulio mergaitėms lankyti mokyklą.

Daugiausia šalių aplankiusi moterų gynėja H. Clinton

Be abejo, veikliausių JAV pirmųjų ponių sąraše būtina paminėti ir Hillary Clinton. Jai šis vaidmuo atiteko 1993-iaisiais, kai Billas Clintonas tapo prezidentu. Kartu su senatoriais Tedu Kennedy ir Orrinu Hatchu ji inicijavo Valstybinės vaikų sveikatos draudimo programą – įstatymą, suteikiantį valstybės paramą vaikams, kurių tėvai neįstengia aprūpinti juos sveikatos draudimu. Įsigaliojus šiai programai, Hillary užsiėmė aktyvia informacine kampanija, kad į programą įtrauktų kuo daugiau vaikų ir paragintų skiepytis nuo įvairių ligų.

Ponia Clinton padėjo įsteigti ir Teisingumo departamento Smurto prieš moteris biurą, o 1997-aisiais inicijavo ir parengė Įvaikinimo ir saugių šeimų įstatymą. Pastarąjį jį laikė didžiausiu savo, kaip pirmosios ponios, laimėjimu. Hillary taip pat prisidėjo prie įstatymo, padvigubinusio valstybės išmokas iš globos namų išėjusiems paaugliams, priėmimo.

Būdama JAV pirmąja ponia, H. Clinton Baltuosiuose rūmuose suorganizavo gausybę konferencijų apie vaikų priežiūrą, ankstyvąją vaikų raidą ir mokymąsi, paauglystę, taip pat pirmąją Baltųjų rūmų konferenciją, skirtą filantropijai.

Hillary apkeliavo 79 šalis ir pagerino Richardo Nixono žmonos Pat rekordą. H. Clinton nerimą kėlė sunki moterų padėtis pasaulyje, o 1995-aisiais Pekine vykusioje moterų konferencijoje ji ryžtingai pasmerkė žiaurų elgesį su moterimis Kinijoje: „Jei šioje konferencijoje nuskambės tik viena žinia, tegul ji būna tokia: žmogaus teisės yra moterų teisės, o moterų teisės yra žmogaus teisės. Kartą ir visiems laikams.“ Ši kalba tapo svarbia akimirka moterų įgalinimo kovoje, o H. Clinton žodžiai vėliau buvo cituojami daugybę kartų.

10 deš. pabaigoje Hillary buvo viena žymiausių tarptautinių veikėjų, pasmerkusių Talibano elgesį su moterimis Afganistane. Ji taip pat padėjo įsteigti tarptautinę iniciatyvą „Vital Voices“, skatinančią visos planetos moteris dalyvauti savo šalių politikoje.

Akademinį kelią pasirinkusi Suomijos pirmoji ponia

Nors Jungtinėse Valstijose pirmosios ponios statusas turi seniausią istoriją ir ten yra daugiausia ryškių pavyzdžių, ir kitose šalyse esama aktyvių, už vyro šešėlio nesislapstančių pirmųjų ponių. Viena jų – Suomijos prezidento Alexanderio Stubbo žmona Suzanne Innes-Stubb. Britų ir suomių kilmės teisininkė neseniai tapo Suomijos Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) globėja. Jungtinių Tautų agentūros padalinys Suomijoje yra atsakingas už humanitarinės pagalbos teikimą viso pasaulio vaikams. Suzanne tvirtina norinti, kad jos naujasis vaidmuo padėtų išgirsti vaikų balsą, ypač šiandienos neramumų akivaizdoje. „Nuo geros vaikystės priklauso visuomenės ateitis, todėl man yra garbė atlikti šią užduotį“, – sakė ji.

Tapusi pirmąja ponia, Suzanne atsistatydino iš gerai mokamų viceprezidento pareigų bendrovėje „Kone“ ir pasinėrė į akademinę veiklą – tapo Aalto universiteto verslo teisės rezidente. „Man patiko dirbti bendrovėje „Kone“ ir esu dėkinga darbdaviui už suteiktas galimybes pakeisti darbo pobūdį po to, kai mano vyras tapo Suomijos prezidentu. Vis dėlto gerai apsvarsčiusi manau, kad naujosios pareigos man suteiks geresnių galimybių tarnauti Suomijai“, – savo sprendimą komentavo ji.

žmona Akie. Jos vyras, šalies premjeras Shinzo, buvo nušautas 2022-aisiais per kampanijos renginį Naros mieste, kai sakė kalbą. Šis nusikaltimas buvo įvykdytas likus kelioms dienoms iki parlamento aukštųjų rūmų rinkimų. Tąkart rinkimuose Shinzo Abe partija sustiprino savo pozicijas valdžioje. Žudikas buvo sulaikytas, o policijai teigė, kad į politiką taikėsi manydamas, jog šis susijęs su jo nekenčiama organizacija.

1995-aisiais Pekine vykusioje moterų konferenci-

joje H. Clinton ryžtingai pasmerkė žiaurų elgesį su moterimis Kinijoje: „Jei šioje konferencijoje nuskambės tik viena žinia, tegul ji būna tokia: žmogaus teisės yra moterų teisės, o moterų teisės yra žmogaus teisės. Kartą ir visiems laikams.“

Prezidento žmona pridūrė, kad atsidavimas akademinei bendruomenei leis dalytis žiniomis ir patirtimi su ateities profesionalais ir padės užauginti daugiau perspektyvių teisininkų.

Vyro opozicine partija tapusi Akie Abe

Ryškiausių pasaulio pirmųjų ponių gretose dažnai minima ir buvusio Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abe

Nors Shinzo karjera politikoje baigėsi tragiškai, jo žmona, buvusi reklamos agentūros darbuotoja, radijo didžėjė ir restorano savininkė Akie Abe, iki šiol yra aktyvi visuomenininkė. Per daugiau nei tris santuokos dešimtmečius, įskaitant ir devynerius metus, kai buvo Japonijos pirmoji ponia, ji tapo nauju Japonijos pirmųjų ponių pavyzdžiu.

Japonijoje Akie garsėja savo atvirumu, pažangiu ir liberaliu požiūriu. Kitaip nei jos pirmtakės, ji atsisakė likti vyro šešėlyje ir išsikovojo viešą vaidmenį.

Anot Tobiaso Harriso, JAV pažangos centro atstovo Azijos klausimais, Akie parama pažangai ir progresui, jos laisvas ir linksmas būdas bei pasitikėjimas savimi patiko visuomenei, o Japonijos žiniasklaidoje pirmoji ponia buvo pravardžiuojama „namine premjero opozicine partija“.

Pasak CNN, savo nuomonę reikšti mėgstanti Akie atvirai prieštaravo daugeliui savo vyro politikos krypčių, pavyzdžiui, branduolinės energetikos skatinimui. 2016 m. Akie susitiko su protestuotojais Okinavoje, besipriešinančiais JAV jūrų pėstininkų korpuso bazės plėtrai, kuriai pritarė Japonijos premjeras. „Noriu išgirsti ir perduoti nuomonę, kuri nepasiekia mano vyro ir jo aplinkos“, – tokį savo elgesį tąkart „Bloomberg“ aiškino ji.

Akie pasireiškė ir kaip aktyvi LGBTQ+ bendruomenės rėmėja – 2014-aisiais prisijungė prie parado „Pride“ Tokijuje, ir kaip medicininės marihuanos gynėja – 2015-aisiais pozavo nuotraukoms kanapių lauke. Ji buvo pirmoji Japonijos premjero žmona, kuri aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose ir su dešimtimis tūkstančių sekėjų dalijosi savo kasdienybės akimirkomis.

Anot Tobiaso Harriso, JAV pažangos centro atstovo

Azijos klausimais, Akie parama pažangai ir progresui, jos laisvas ir linksmas būdas bei pasitikėjimas savimi patiko visuomenei, o Japonijos žiniasklaidoje pirmoji ponia buvo pravardžiuojama „namine premjero opozicine partija“.

2015-aisiais ji kartu su tuomete JAV ambasadore Japonijoje Caroline Kennedy buvo nufotografuota ryžių pasėlyje sodinanti ryžius, apsivilkusi tradicines moteriškas darbines kelnes ir basomis kojomis įbridusi į purviną vandenį.

O kokia bus antroji ponios Dianos kadencija?

Šie ir daugybė kitų pavyzdžių iliustruoja, kad pirmoji ponia nebūtinai turi būti prabangų kostiumėlį vilkinti, fotografams besišypsanti ir tyliai arbatą ant paauksuoto fotelio gurkšnojan-

ti svarbiausio šalies politiko žmona, tūnanti stipraus alfa vado šešėlyje. Pirmoji ponia gali imtis lyderystės, rūpintis moterimis, vaikais, senjorais, visuomenės mažumomis ir jų teisėmis. Ji netgi gali prieštarauti savo vyrui ir demonstruoti visai kitokias pažiūras, ir tai ne silpnins, o stiprins valstybę.

Pavyzdžiui, kai prezidentas G. Nausėda dėl savo įsitikinimų ar tiesiog nenoro rizikuoti prarasti dalį rėmėjų skeptiškai žiūri į moterų teises ginančią Stambulo konvenciją, tai siunčia gana dviprasmišką žinią Lietuvos visuomenei, tad kodėl D. Nausėdienė negalėtų tapti smurtą patiriančių moterų gynėja ir ambasadore? Taip ji bent iš dalies kompensuotų tą žalą, kurią patiria dalis visuomenės, ypač moterys, dėl kitos dalies visuomenės baimių, įsitikinimų, o gana dažnai ir dėl piktybiško nenoro įteisinti sprendimus, kurie gintų moteris, nes tiesiog tai nėra politiškai naudinga.

Manau, kad perskaičius šio numerio „Specialios temos“ skiltį, kurioje dalinuosi informacija apie realią padėtį moterų teisių ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje srityje, tikrai nekils abejonių, kad šiandien moteris ginanti lyderystė Lietuvai yra gyvybiškai būtina. Tik ar tokia lyderystė stiprės, labai priklausys ir nuo mūsų pirmosios ponios. Ar D. Nausėdienė jos imsis, ar susitiks su smurtą patiriančiomis moterimis, ar išklausys jų pasakojimų apie tai, su kokiomis problemomis jos susiduria, ar stos jų ginti, ar ras jėgų pamatyti ir tuos vaikus, kurių motinos per pirmąją G. Nausėdos kadenciją buvo užmuštos?

Taip, tai labai sunku, bet visada yra pasirinkimas – ginti moterų teises ar artėjant šventėms pasidalyti dar vienu pyrago receptu. Labai norėtųsi tikėtis, kad šįkart pasirinkimas bus kitoks. 

SKUBĖJUSI DARYTI GERA

Vienuolė, disidentė, Laisvės premijos laureatė, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendraautorė. Tikinčiųjų gynėja, kovotoja už tiesą, politinė kalinė, tapusi bekompromisės kovos už valstybingumo įtvirtinimą simboliu. Felicija Nijolė Sadūnaitė, kurią į amžiną kelionę palydėjome šį pavasarį, daugeliui tapo įkvėpimo šaltiniu, o kas įkvėpė pačią Nijolę?

Vienas tokių žmonių buvo Rusijoje gydytoju dirbęs vokiečių katalikas Frydrichas Jozefas Hasas, 25 metus nemokamai gydęs kalinius ir vargšus. F. J. Hasui pavyko pakeisti kalinių gabenimo carinėje Rusijoje tvarką – jo dėka iki tol naudoti geležiniai antrankiai, kurie vasarą nudegindavo kaliniams rankas, o žiemą prišaldavo prie kūno, buvo aptraukti oda. Žmonės, skubantys daryti gera, Nijolei buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis. Visa tai ji aprašė savo autobiografijoje.

Knygą „Skubėkime daryti gera“ išleido Krikščioniškos pagalbos, labdaros ir paramos fondas „Donum“. Tai pirmas knygų serijos „Pergalės ženklas“ leidinys. Ši serija skirta Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyviams, jų biografijoms ir atsiminimams įamžinti.

Knygoje „Skubėkime daryti gera“ darniai susijungia istorinio, religinio ir autobiografinio naratyvo registrai, o F. N. Sadūnaitės atsiminimus vienija pasitikėjimo Dievu ir žmogiškomis vertybėmis leitmotyvas.

„Sužinojęs, kad Lietuvoje gyvi liko vos keli partizanai, supratau, kad dar likusi kita karta žmonių, kurie, partizanų įkvėpti, su režimu kovojo neginkluota kova. Supratęs, kad ir jų gretos retėja, nutariau skubiai fiksuoti ir išleisti šių šviesių žmonių autobiografijas, kad šis periodas niekada nebūtų ištrintas iš Lietuvos istorijos. Seserį N. Sadūnaitę pažinojau jau du dešimtmečius, tad jos knyga tapo pirmuoju serijos leidi-

niu“, – apie tai, kaip gimė idėja imtis šios knygų serijos, pasakojo fondo „Donum“ vadovas Tomas Reventas. Beje, šią vasarą spaustuvei bus atiduota ir kita šios serijos knyga – 15 metų lageryje praleidusio disidento, publicisto, religinio mąstytojo Petro Plumpos autobiografija „Kelionė į gyvenimą“.

„Sesuo Nijolė visą gyvenimą stengėsi dėl kitų žmonių ir niekada nieko nėra prašiusi sau. Viskas dėl kitų. Turbūt šis jos asmenybės aspektas man įstrigo labiausiai“, – prisiminimais apie F. N. Sadūnaitę dalijosi T. Reventas.

Skaitant disidentės atsiminimus įstringa ne tik šviesių vienuolę įkvėpusių žmonių portretai, bet ir kruvinos, represinės valdžios grimasos ir žiaurūs, protu nesuvokiami kankinimai, kuriuos sovietų valdžia pasitelkdavo bandydama nutildyti priešus. Suimta, kalinta, išvežta į lagerį, ištremta į Sibirą, sugrįžusi, vėl suimta, žiauriai kankinta – KGB N. Sadūnaitę laikė viena didžiausių grėsmių sovietinei santvarkai, tad buvo bandoma ją žūtbūt palaužti grasinimais, švitinimu, cheminiais preparatais, smurtu. Visa tai atlaikiusi vienuolė įkvėpė stiprybės kitiems ir tapo pasipriešinimo melo režimui simboliu.

„Sistema buvo žiauri ir negailestinga, tačiau net žinodama, kaip liūdnai viskas gali baigtis, sesuo Nijolė niekada nenuleido rankų ir visą savo gyvenimą atidavė kovai, – pasakoja T. Reventas. – Turbūt vienas labiausiai įstrigusių epizodų šioje knygoje yra jos papasakotas tėvo Pijaus, dabar – šv. Pijaus, ir vyskupo Karolio Voitylos, dabar – šv. Jono Pauliaus II, pokalbis. Sovietiniais laikais valdžia leisdavo vyskupui vykti į Italiją, ten jis aplankydavo ir kunigą kapuciną tėvą Pijų. Šis jam perdavė tokią žinią: kai susitiksi su lietuviais, pasakyk, kad jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių, kiek Lietuva. Tegul lietuviai prašo savo šventųjų kankinių užtarimo, ir Lietuva nežus.“ 

Neleisk pinigams atostogauti!

Prisijunkite prie SME Banko.

Neobankas verslui ir finansinių paslaugų platforma VISKAS VIENAME. smebank.lt

Tik laikydami pinigus

SME Bank sąskaitoje galite uždirbti 3% metinių palūkanų.

Minimalus terminas - vos 1 diena.

• Viena skaitmeninė platforma verslo paskoloms ir kasdienei bankininkystei.

• Einamoji sąskaita, sukurta specialiai smulkioms įmonėms.

• Taip pat teikiame verslo paskolas, turime INVEGA ir EIF garantijas, tad galime suteikti palankiomis sąlygomis iki 80 proc. kreditavimą jūsų verslo projektams.

• Verslo įmonei priskirsime vadybininką. Nereikės bendrauti su robotu ar autoatsakikliu.

Parsisiųsk programėlę

Geriau už indėlius

• Neužšaldomi jūsų pinigai.

• Nereikia nutraukti sutarties ir prarasti palūkanų, kai prireikia pinigų.

• Pasirašius sutartį, palūkanos pritaikomos automatiškai jūsų sąskaitai, kurios likutis yra nuo 10 tūkst. iki 1 mln. EUR.

• Palūkanos už einamųjų sąskaitų likučius taikomos juridiniams asmenims ir mokamos nepriklausomai nuo to, kiek laiko einamojoje sąskaitoje bus išlaikyti pinigai. Minimalus terminas - vos 1 diena.

Pasinaudoję šiuo pasiūlymų iki šių metų pabaigos nemokamai gausite:

1. Kasdienės bankininkystės paslaugų krepšelį.

2. Tarptautinius pavedimus.

3. Jeigu reikia verslo kredito, jį suteiksime be administracinio mokesčio.

Jei norite pasinaudoti pasiūlymu, skambinkite telefonu +370 614 34826 arba rašykite el.paštu dovile.banseviciene@smebank.lt

Pasiūlymas galioja tik naujiems banko klientams. Pasiūlymo galiojimo terminas - ribotas.

„Vilniaus Džiazas“ – tai būsto projektas, keičiantis Vilniaus Senamiesčio prieigas ir harmoningai įsiliejantis į istorinį Vilniaus centrą – vos kelios minutės iki Aušros vartų, Barbakano kalno, žaliųjų miesto parkų.

Statybos darbai jau vykdomi. Planuojama darbų pabaiga – 2025 m. III ketv.