Sietuvos 2014 by Utenos Apskrities Žinios

Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos žurnalas 2014/8

2014/8

Projektą iš dalies remia --

Sudarytoja ir redaktorė Sigita Sadaunikienė Maketuotojas Audrius Lašas Korektūrą skaitė Asta Dumbravienė

1-ame viršelio puslapyje – Senoji gyvenvietė Vidinksto ežero saloje (G. Zabielos nuotr.). Švento Mikolos stebukladario ikona (iš UKM fondų). Liaudiškos vaistininkystės rankraščio „Liekarsta nug...“ fragmentas. Alfonso Nykos-Niliūno tėviškė (A. Gasperaičio nuotr.). 4-ame viršelio puslapyje – Didysis Dusetų bažnyčios varpinės varpas, išlietas 1893 m. Valdajuje. (L. Klimkos nuotr.).

Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos žurnalas 2014/8 ISSN 1822-9077 Leido ir spausdino UAB „Utenos Indra“, Maironio g. 12, LT-28143 Utena, www.indra.lt Apimtis 13 apsk. sp. l. Tiražas 1000 egz. Užs. Nr. 4036. 2014 12 20

Turinys

_________________________________________________

Gražina Kadžytė Krašto dvasios raiška tautosakos aspektu / 5 Rimvydas Laužikas Radvilų dvaras Alantoje XVI–XIX amžiais / 9 Gintautas Zabiela Senosios gyvenvietės Utenos rajono ežerų salose / 18 Libertas Klimka Nuskendęs Sartuose varpas / 24 Dalia Savickaitė Masonų ložių mozaikos švytėjimas / 31 Bronė Juknevičienė Rusai kolonistai Utenos rajone / 42 Danguolė Jonaitienė Utenos čigonai ir jų „karalius“ XX amžiaus pradžioje / 52 Libertas Klimka Liaudiškos vaistininkystės rankraštis „Liekarsta nug...“, rastas Dusetose / 55 Iš Liudos Žemaitytės dienoraščių Vasaros Krioviškyje, Dusetų krašte / 58 Danguolė Jonaitienė (Grigaitienė) Lietuvos kariuomenės karininko, lakūno Kazio Grigaičio (1915–1949) gyvenimo istorija ir laiškai iš lagerio / 74 Justas Jasėnas Gediminas Jonas Šukys: muzika persmelkta dvasininko tarnystė / 80 Antanas Gasperaitis Alfonso Nykos-Niliūno 95-mečiui Tragiškasis poeto pasaulis / 86 Antanas Gasperaitis Asmenybių ir lietuviško teatro ugdytojas / 91 Sigita Sadaunikienė Utena archyvinių dokumentų puslapiuose Gatvei – literatūros klasiko vardas / 98 Iš Utenos kraštotyros muziejaus fotoarchyvų Utenos „Saulės“ gimnazija / 99

Tekstų autoriai

__________________________________________

Gasperaitis Antanas, kraštotyrininkas Geniušienė Irena, dailininkė Gudynienė Rolanda, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Jasėnas Justas, kunigas, literatas Jonaitienė Danguolė, kraštotyrininkė Juknevičienė Bronė, Utenos kraštotyros muziejaus fondų saugotoja Kadžytė Gražina, etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Klimka Libertas, etnologas, mokslo istorikas, VPU profesorius Laužikas Rimvydas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius, docentas daktaras Sadaunikienė Sigita, Utenos apskrities archyvo vyriausioji specialistė Savickaitė Dalia, laikraščio „Utenos apskrities žinios“ korespondentė Zabiela Gintautas, archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis

Krašto dvasios raiška tautosakos aspektu Gražina Kadžytė

______________________________________________________________

Nuo senovės Romos laikų gyvavęs frazeologizmas Genius loci – „Vietos dvasia“ aprėpia svarbius mūsų savimonei dalykus. Tai – peizažas, kuriantis nuotaikas ir gyvenimus, tai – jame savo žymes įspaudusi tam tikros žmonijos dalies (genties, Tautos) istorija. Esame įpratę istorijos faktus patvirtinti dokumentais, rašytiniais šaltiniais. Tačiau mūsų būtovė šiame žemės krašte savo šaknimis siekia kur kas giliau nei raštas, todėl daugelį seniausių jos apraiškų tegalime empiriškai aptarti, argumentuodami vadinamąja „žemės atmintimi“ – geologiniais, archeologiniais radiniais. „Žemės atminties“ įvardijimas tinka ir kalbiniam, tautosakiniam paveldui – vietovardžiams bei juos paaiškinančioms sakmėms, kurių vienos galėjo gimti kartu su duotu vardu, kitos, kaip galima spėti, buvo kuriamos vėlesniuose kalbiniuose kloduose, norint atsakyti, tarkim, vaikams ar svečiams, klausiantiems, kodėl ta vietovė taip pavadinta. „Vietų vardais į mus kalba pati žemė“ – ši kalbininko Kazimiero Būgos ištartis jau virto tautosakiniu tekstu, tolydžio cituojama sentencija. Kad ši tiesa nekvestionuojama, patvirtina netgi patys proziškiausi administraciniai geografiniai žinynai. Lietuvos vietų vardynas itin gausus, turtingas, kartais primirštas – ne visada jame galimi paaiškinti pirmapradžiai užmanymai. Tačiau yra ir aiškios paskirties vardų, paliudijančių tam tikro meto tam tikras realijas. Antai randame apie pusšimtį Bajorų, Bajoriškių ir kitų šios šaknies kaimų pavadinimų, liudijančių ten gyvenus bajorų luomo valstybės piliečius. Gudų, Gudelių ir kitų šios šaknies priesaginių vedinių suskaičiuojame daugiau kaip šimtą. Būtų keista, jei neprisimintume, jog iki XIX a. pradžios Žemaičių seniūnijos gyventojai rytinių žemių bendrataučius siejo su dar toliau į rytus gyvenančios gudų [dab. baltarusių] etninės bendrijos dauguma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dar ir dabar tautosakos pateikėjų apyvartoje esanti daina, kurioje sakoma: Susimušė du gudu (x2) Du gudu, du gudu – Dėl žemaitės abudu,

apdainuoja ne tolimąją Gudiją, bet artimas aukštaičių žemes kairiajame, rytiniame, Nevėžio krante. Švedakampis, Švediškiai, Švedlaukis, Švedriškė, Švedukalnis primena tam tikru istorijos tarpsniu visoje Lietuvoje pažintus karinguosius švedus. Juolab ne tik reikšmingesni, bet ir daugybė lokaliųjų vietovardžių yra išlaikę šį etnonimą – Švedkapių, Švedų kapų randame vos ne prie kiekvienos gyvenvietės. Dažnai atsitinka ir taip, kad šiuo vardu vadinamos ne tik karo su švedais metu atsiradusios kapinių vietos, bet ir pilkapiai, datuojami kur kas ankstesniais amžiais. Toks istorinės atminties ribų ištrynimas jau pereina į tautosakos plotmę. Padavimuose apie piliakalnius ir pilkapius, nebeatsekant šių tikrosios pradžios, dažnai įvykiai priskiriami būtent švedų kariuomenei. Pagrundėlėj, prie Vyžuonėlių, buvo švedų kapai. Sako, mūšio metu juos suvija balon, čia ir žuvo, tai palaidojo ant kalnelio. Tai toj vietoj vaidendavosi. (Buičenkienė, p. 27) Buivydų piliakalnį švedų kareiviai šalmais supylė. Taip jie paslėpė auksą. (Buičenkienė, p. 83) Vyko karas su švedais. Švedų jėgos silpo. Pamatę, kad pralaimės, jie nenorėjo išsinešdinti nepalikę pėdsakų. Jie visi nusiėmė kepures ir sudėjo į vieną vietą. Iškilo didelis piliakalnis, pavadintas kaimo vardu – Liesėnais. (Buičenkienė, p. 90) Šitose vietose anksčiau būdavo miškai. Karo metais švedai norėjo per Dūrių ežerą padaryt perėjimą – smėlio pylimą. Jie nešė smėlį kepurėm ir pylė. Supylė prie ežero nemažą pylimą, bet užpuolė lietuviai, ir švedai nebebaigė darbo. Taip ir atsirado šis Paskubėtiškio piliakalnis. Prie piliakalnio yra Smėlio klanas, dauba, iš kurios švedai nešė smėlį. (Buičenkienė, p. 95–96) Įspūdingi, daugelio kartų pasakojimais nudailinti, rašto žmonių paredaguoti yra padavimai apie Kupiškio piliakalnį, priklausantys tautosakiniam klodui, kuriame pristatomi nepersonalizuoti praeities didvyrių, įsivaizduojamų milžinais, darbai: ...kaip liūtas šoko jis ant žuvėdų ir išblaškė juos į visas puses. Bet jaunesnysis brolis jau buvo miręs.

Labai jo brolis gailėjo, su didelėm iškilmėm palaidojo. Šitą piliakalnį savo rankom supylė ant jo kūno... Nuo ašarų šis šaltinėlis pradėjo tekėti. Būtų ir pats iš skausmo miręs, bet žynys išpranašavo, kad milžinas kelsis po tūkstančio metų... (Dulaitienė Glemžaitė, p. 29) Pastaruoju atveju dėl gilesnės praeities pagrįstumo pasitelkiamas senovės vikingų – danų ir švedų – sulietuvintas vardas žuvėdai. Daug istorinės atminties didesnėmis ar smulkesnėmis nuotrupomis randame išsibarsčiusios po dainas. Ankstesnėse „Sietuvose“ jau esu minėjusi dainą, kuri gyvojoje tradicijoje pasiekusi XIX a. pabaigą, iškeliavo kartu su 1863 metų sukilimo tremtiniais ir paskutinių to amžiaus dešimtmečių emigrantais į rytines Rusijos imperijos žemes. Ten ji dainuojama iki šiol, pateikėjams šventai tikint, jog kalbama apie Sukilimą. Braliukas jūsų Vilniaus miestely, Vilniaus miestely, aukštam kalnaly... ............................................ Devynias dienas rūkuot rūkava, A šių dešimtų kraujuos plūdava... Padainavo Jadvyga Gaivenienė Sofeiske. „Būdava moma dainuoja in pečiaus ir rauda, rauda... Sakau – „Tai ko tu, mama, raudi?“. Ana saka: „Buva Lietuvoj karonė, nu, vaina, ir ti labai mušes. Ir ti, saka, miesti Vilniuj. Ir suversta žmones ir ažukasta“. Šitų giesmį sudėja mamos babute. Dainava moma, ir mirsiu – neužmiršiu. Buvau Germanijoj ir ti galvojau – neužmiršiu. (Malkavos beržyno šviesa, p. 155). Yra dainų, kurios, sukurtos XIX a. rekrūtų, vėliau buvo perimtos į XX a. pirmosios pusės Lietuvos kariuomenės dainynus. Viena iš plačiausiai žinomų – „Ateis rudenėlis [Visų Šventė, Visi Šventi] Kaip pavasarėlį ir pan., apdainuojanti šaukimą į karo tarnybą (LLD IX, 212–225, 249–283) – tėvas veža sūnų ir pirmasis sunkios ateities nuojautos vaizdinys yra jiedviem artimiausio miesto gatvės: Utenas miestelis bruku brukavotas, Tai mūsų braliukų ašaram mazgotas (212) Tame pačiame dainyne kareivių pirminio telkimo punktais įvardyti ir kiti Lietuvos miestai – Kupiš-

kis (214), Jonava (218), Alytus (221), Ukmergė (219, 224, 225), Šiauliai (249, 266, 272, 283), Telšiai (260), Trakai (261), Kaunas (279, 280, 281)... Kiekvienam svarbus savas. Tiek istorijos, tiek tautosakos tyrinėtojams šis lobynas yra labai vertingas, nors dažniau apie tai kalbame būtuoju laiku. Ar šių, moderniųjų technologijų bei informacijos laikų žmonės dar galėtų ko nors pasisemti iš gyvosios, pajautas gaivinančios tautosakos versmės? Šiemetinėje, jubiliejinį 90-metį mininčioje, Dainų šventėje „Čia mano namai“ itin stipriu leitmotyvu skambėjo Lietuvos folklorinio jaunimo, choristų ir kitų visuomet mielai dainuojama Kur aisiu aisiu, Kur būsiu būsiu Vis Lietuvas neažmiršiu, Vis Lietuvas neažmiršiu. Būtent dėl tokios pradžios daina, užrašyta Rokiškio apylinkėse (LLD VII, 11), tampa visos Lietuvos nuosavybe. Pagal mokslinį sisteminimą šis tipas priskiriamas šeimos dainoms (LLD VII, 1–20), kuriose, anot vieno iš sudarytojų, akademiko Leonardo Saukos, „tradicinė pasaulėjauta visomis spalvomis nudažo kraštovaizdį: tėvai, šeima, tėviškė – mikropasaulis, kur telkiasi visa, kas nusipelno pagarbos ir meilės“. Lygūs laukeliai, Plačias sadybėlas, Žalias lunkas paupėlas. Antrasis posmelis veda mus arčiau namų, daugelio aukštaičių akiai ir atminčiai taip įprasto, mielo gimtinės, tėviškės kraštovaizdžio. Galima būtų pakeliavus, paieškojus, tikriausiai, ir kitur surasti kai ką panašaus... Vis dėlto kituose regionuose užrašytose aptariamo tipo dainose pastebimi ir perteikiami kitokie vaizdiniai. Antai, Suvalkijos / Sūduvos krašto dainininkai piešia tėvo dvarą su zerkolų langais, vario durimis, aukso raktais, (1–3), dzūkų „dvaruose“ atsiliepia mitologiniai vaizdiniai: ievaro vartai, sidabro tuinai, mėnulio lapai, saulės žiedai (4). Tik po daugelio kitų išvardintų grožybių, dažnai lyg tarp

kitko, beje, ir ne visur, paminimas dvare esantis sodas. Tuo tarpu mūsų aukštaitiškos sodybėlės jau pačiu savo pavadinimu reiškiasi negalinčios egzistuoti be sodo, be jį sodinusio tėvo, kuris yra patriarchalinės namų sanklodos, šito mažojo pasaulio, globėjas ir valdytojas. Ak nėra nėra tokio sodelio, Kaip tik mano tėvužėlio. Tuo didžiuodamiesi prie rokiškėnų jungiasi kupiškėnai (5) ir kiti kaimynai. Dar ypatingesnis vaizdinys – Rytų ir Šiaurės aukštaičių sodai – vestuvinės apeigos ženklai (LLD XI, 284–306). Įspūdinga, kad visi atrinktieji dainynui ir juos palydintieji sodo temos variantai, kurių kiekviena publikacija vedasi su savim po keliolika ir daugiau panašių, užrašyti tik apibrėžtame areale: Utenos, Rokiškio, Ukmergės, Ignalinos, Zarasų, Biržų, Panevėžio rajonuose. Varėnoje 1939 m. prof. Zenono Slaviūno užrašyta stalo užsėdimo daina „Vai sodai, sodai“ regisi atsitiktinė, gal nusižiūrėjus kur Aukštaitijoje vykusią apeigą, bandyta pritaikyti. Kitur Lietuvoje paprasčiausiai vaduojamas stalas, kad būtų kur pasodinti jaunavedžius ir jų pulką (LLD XI, 267–273). Tuo tarpu visas aukštaičių dainų dėmesys sutelkiamas į sodą, kuris dovanotinas jaunavedžiams kaip būsimojo šeimos gyvenimo pilnatvė. Tame sode visko yra: vyžuoniškiams (284) bei sudeikėnams (288) svarbu, kad jame būtų ežerėlis, kuriame plaukiotų lydys, karosėlis... sodžiaukytėj – lydekytė; leliūniškiai giriasi priauginę obuolėlių, agrastų ir serbentėlių, užpalėnai ir jūžintiškiai paleidžia į sodą paukštes kanapėtas, salakonai nepamiršta nutiesti savo vieškelėlio, rokiškėnams vėlgi – vyno upės teka ir jaunimas meiliai šneka... sodas pilnas uogų pamergėlėms. Kaip jau tada neprisiminti Agradnyko – žilabarzdžio išmintingojo sodininko, kuris kaip šeimos, giminės patriarchas rėdo visą šitą vaizdinių ir simbolių pasaulį? O gal Jis – Kūrėjo, sakmių Dievo Senelio paveikslas? Ideali lietuviška šeima, anot dainų – tėvas, motina, brolis (-iai) ir sesuo (seserys). Tad sekdami dainos posmus galime pamatyti, kuo užpildomi kiekvieno iš jų vaidmenys. Visos motinos savo svirneliuose arba klėtelėse turi margas skryneles, tik prikrauna jas nevienodai: aukštaitės ir dzūkės didžiuojasi savo plo-

nomis drobelėmis, perynėlėmis (rudens ir žiemos vakarais supiltais pūkiniais patalais), suvalkietės, lietuvninkės, gyvenančios šalia didžiųjų prekybos kelių, puošiasi žaliais šilkeliais, margais kartūnėliais, juodaisiais atlasėliais (yra ką pamąstyti apie mūsų tautinio kostiumo skirtumus, ar ne?). Žemaitės apskritai retai kada atveria savąsias skrynias netgi dainų žodžiuose. Sesių darželių žolynai taipogi įvairuoja. Marijampoliškių rūtos juosia radastėles, Mažosios Lietuvos darželiuose klesti meirūnai, o aukštaitėms mieliausia – iš pakraštėlių žalios rūtelės, per vidurį lelijėlės. Brolio tema dainose pakartoja visuotinį teigimą, jog lietuvis ir žirgas – neatskiriami. Aukštaičiai – juo labiau, kadangi būtent mūsų krašte yra giliausiai įsišaknijusios, gyvastingiausios žirgininkystės tradicijos. Ko vertos vien Sartų lenktynės! Mūsų užpalėnai džiaugiasi Viktorijos Jovarienės žirgininkystės sodyba su puikia eksponatų kolekcija, anykštėnai suvilioja minias dalyvių į Arklio muziejaus renginius. Tačiau yra kas pridainuota ir čia paminėtina. Piršlybose ne kaip kitaip, o būtent raiti vaikinai joja ieškoti savo išrinktųjų. Kokio tik plauko žirgų jų neprisiauginta: širviai, sarčiai, bėriai, juodbėriai, šyviai... Tačiau kur rasi gražiau pasakyta, nei ramygališkių (Panevėžio r.) dainoje: Širmi žirgai baltom kojom per upelį plaukia? Jei jau kartą žirgai atskraidina mus prie upių ar ežerų, kurių Aukštaitijoje kaip niekur kitur gausu, galėtume dar keliais žodžiais užsiminti ir apie naujausią akademiko Leonardo Saukos parengtų tautosakos šaltinių: pasakų Eglės – žalčio žmonos, žalčių karalienės, tema sąvadą (EŽK). Ilgą laiką didžiavęsi, jog tai – lietuviškiausia pasaka, galbūt netgi mūsų tautos, jos baltiškosios protautės mitas, dabar tampame įtikinti, jog tokių siužetų turi kone visos pasaulio tautos. Amerikos indėnėms peršasi ugniniai skraiduoliai, Afrikos merginos tampa plunksnuotųjų slibinų nuotakomis. Senovės patirties apmąstymai aktualūs ir nūnai: mūsų genties, tautos mergina išteka už svetimos kultūrinės, religinės, socialinės aplinkos vyro, ir nuo tada prasideda dviejų šeimų, giminių dramos, netgi tragedijos... Ne mes tai sugalvojome. Tos žinios sklando kasdienėje pasaulio informacijos erdvėje. Verčiau grįžkime namo. Lietuviškiausia iš visų pasakos motyvų yra pabaiga – Eglė su vaikais virsta medžiais. Pirmajame šaltinių tome pateikdamas 182

pasakos variantus iš visų Lietuvos regionų, sudarytojas pastebi, kad ir šiame motyve esama kai kurių skirtumų. Tarkim, anykštėnų, S. Didžiulio 1872 m. užrašytoje pasakoje (EŽK I, 47) motina virsta ne egle, bet sedula, medžiu, kuris iki šiol pasitelkiamas moteriškumo pajautoms reikšti dainose ir poetų eilėse (plg. Meilės Kudarauskaitės „Sedula“). Nors kuklus, tačiau raiškus Utenos krašto pasakų rinkinys (EŽK I, 41–45) išsiskiria savojo krašto realijomis: seserys upėje arba ežere nebūtinai maudosi – dažniau jos skalbia, besidarbuojančias už rankos pagauna žaltys. Netgi aiškiai paveikta literatūrinio teksto daugailiškė Leokadija Kvietkauskienė (44) „apsidraudžia“ – ar tai jūroj, ar tai ežeri... Molėtiškė Domutė Stasiūnienė pagal sakmių taisykles įvardija savąją vietovę: Klabinių upej dvi seserys rūbus velėja ir sušila... Aukštaičiams rytiečiams jūra tikrai labai toli, o ežerų gelmėse ar upių sietuvose slypi daug kas neįprasto, nesuprasto, baugaus. Kiek aukštaitiškos dvasios slypi antandrajiškės Emilijos Kalytienės 1930 m. Jurgiui Dovydaičiui pasektoje pasakoje (41)? Jos netgi senoji burtininkė patarėja gyvena aukštaitiškoje pirtyje. Jos upė, jos Sekminių antrosios dienos vestuvės, jos ir sušvelninta pabaiga – ilgai medžiuose išbuvusių motinos ir sūnų parvedimas namo, pas savuosius – mums gali užduoti ne vieną bemiegę naktį: kiek tose užuominose aukštaitiškos pasaulėjautos, mąstysenos, mitologinio ir etnokultūrinio paveldo? Klausimų neįmanoma atsikratyti kitaip, nei randant jiems atsakymus: tenka toliau vartyti rankraščius, įsiskaitant, lyginant, bandant rekonstruoti... „Giliau kasi – daugiau rasi“ – drąsina tyrinėtojus ir čia neaptartų patarlių išmintis. Ji atėjusi iš aukštaičių mėgiamos, todėl net beletrizuotos pasakos tuo pačiu pavadinimu, kurios herojus, jauniausias brolis, pirmasis supranta senelio patarimą, kad laimės nereikia ieškoti pasaulio krašte. Grįžęs namo ir darbuodamasis tėvų paliktame ūkyje jisai atranda gyvenimo prasmę. Kaip įsitikinome, trumpai žvilgterėję į mažą dalį turtingo tautosakos lobyno – kiekvienoje sakmėje, pasakoje ar dainos vaizdinyje glūdi aibės krašto dvasios slėpinių.

Šaltiniai ir literatūra: LLD – Lietuvių liaudies dainynas LLD t. IV. Vestuvinės dainos 2. Vilnius, Vaga, 1988. LLD t. VII. Šeimos dainos 1. Vilnius, LLTI, 1994. LLD T. IX. Karinės istorinės dainos 2. Vilnius, Vaga, 1995. LLD t. XI. Vestuvinės dainos 5. Vilnius, LLTI, 2003. EŽK – Pasaka EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ. T. I–IV Sudarė ir parengė Leonardas Sauka. Vilnius, LLTI. 2007–2008. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. II dalis. Vilnius, Mintis, 1976. Buičenkienė, Leonora. Utenos krašto padavimai. Utena, 1996. Dulaitienė Glemžaitė, Elvyra. Kupiškėnų senovė. Vilnius, Valst. grožinės literatūros leidykla, 1958. Malkavos beržyno šviesa. Istorija, atsiminimai, tautosaka. Vilnius, 2004.

Radvilų dvaras Alantoje XVI–XIX amžiais Rimvydas Laužikas _____________________________________________________________ Įvadas Rytų Lietuva yra išskirtinis regionas dėl to, kad kaip tik čia pirmaisiais amžiais po Kristaus susiformavo vadinamoji Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, kurios terpėje išaugo lietuvių gentis, sukūrusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ankstyvųjų viduramžių Lietuvos geopolitinė situacija ženkliai skyrėsi nuo dabartinės. Šiais laikais vyrauja rytų–vakarų kryptis. Anuomet, VIII–XV amžiais, svarbiausia regiono geopolitinė ašis buvo šiaurė–pietūs. Todėl Rytų Lietuvoje visi svarbiausieji pirmojo tūkstantmečio po Kr., ankstyvųjų viduramžių ir vėlesni prekybos keliai buvo šiaurės–pietų kryptimi, jungiantys (skirtingais laikotarpiais) šiauriau Lietuvos esančius vikingų Skandinaviją, Pskovą, Novgorodą, Rygą su Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų centrais (Roma, Konstantinopoliu ar Kijevu). Ankstyviausiųjų prekybos kelių vietas žymi pavienių arabiškų, bizantinių, Kijevo Rusios monetų bei monetų lobių radimvietės. Ežeringos būsimųjų Molėtų apylinkės vertė keliautojus laviruoti, ieškoti siauriausių sąsmaukų tarp ežerų, sekliausių brastų per upelius. Dėl to tuometinis kelių tinklas, kelių kryptys skyrėsi nuo dabartinių. Pavyzdžiui, dar XIX a., 1861 metų Rusijos imperijos generalinio štabo parengtoje Vilniaus gubernijos geografijos ir statistikos medžiagoje mums žinomas Vilniaus–Utenos kelias vadinamas „keliu į Mintaują ir Rygą“. Tai labai vėlyva, bet labai įdomi užuomina apie keliavimą per Molėtų regioną. Iš tikrųjų kaip tik šiuo regionu ėjęs senasis Vilniaus–Rygos kelias. Prie šio kelio įsikūrę gyvenvietės pirmosios pateko į rašytinius šaltinius: 1334 m. Henriko Vartbergės Livonijos kronikoje paminimi Dubingiai, 1338 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartyje su Livonijos ordinu – Giedraičiai ir Balninkai. Alanta, nors įsikūrusi ir prie to paties kelio, į rašytinius šaltinius pateko vėliau, tik beveik po 100 metų. 1436 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio dokumente patvirtinama, kad Alanta yra Astikų nuosavybė. Šis faktas, o ir kiti Alantos dvaro istorijos svarbiausieji momentai yra ryškus besikuriančios ir evoliucionuojančios Lietuvos valstybės is-

torijos pavyzdžiai. Šį Kernavės pavietui priklausantį kaimą Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas buvo padovanojęs vienam iškiliausių savo aplinkos žmonių – Kristinui Astikui. XV amžiuje, vėliau Alantai priklausę Vastapai, buvo taip pat atskira, privati valda, priklausiusi Astikams. XV a. viduryje Vastapai buvo išmainyti Kybartui Minimantaičiui, paskui perėjo jo sūnui Šimkai Kybartaičiui. XVI a. tai buvusi Kybartų tėvoninė valda, kurią Kybartų žentas, Mikalojus Rospundaitis 1526 m. pardavė. Pabuvę skirtingų savininkų nuosavybe, Vastapai, per Oną Kiškaitę, ištekėjusią už Kristupo Radvilos, buvo prijungti prie Radvilų Alantos dvaro. Šio straipsnio objektas – Radvilų laikotarpio Alantos dvaro istorija. Straipsnio tikslas – chronologiškai, deskriptyviniu būdu pristatyti Alantos dvaro raidą XVI–XIX a. Šiuo tekstu nesiekiama parašyti „visuotinės“ Alantos dvaro istorijos „nuo seniausiųjų laikų iki mūsų dienų“. Taip pat savarankiškai nenagrinėjama bažnyčios, parapijos, miestelio raida. Daugiau koncentruojamasi tik į tuos dvaro raidos momentus, kurie, autoriaus požiūriu, yra svarbūs bendrame LDK istorijos kontekste. Kita vertus, pateikiama nemažai faktologinės informacijos, kuri gali būti įdomi ir (ar) naudinga kitiems Alantos krašto istorijos tyrinėtojams bei istorijos mėgėjams. Tekste pateikiama istorinė dvaro raidos apžvalga bei Rytų Lietuvos regiono ekonominės raidos kontekste aptariama Alantos dvaro ūkininkavimo specifika. Rašant tekstą panaudoti rankraštiniai dokumentai, saugomi Lietuvos (Valstybės istorijos), Baltarusijos (Nacionalinis istorijos) ir Lenkijos (Centrinis senųjų aktų Varšuvoje) archyvuose bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Naudotos literatūros sąrašas pateikiamas straipsnio pabaigoje. Dvaro istorijos apžvalga Kaip jau minėta, Alantos valdos paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose žinomi nuo 1436 metų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto beneficiją Kristinas Astikas netruko paversti privačia valda – feodu.

Kristino sūnus Stanislovas tęsė Astikų giminę, o jo brolis Radvila tapo naujos didikų giminės – Radvilų – pradininku. Visa Alantos istorija iki pat XIX amžiaus pirmosios pusės yra susijusi su šiomis dviem LDK didikų giminėmis. Astikai stengėsi išplėsti Alantos valdą, paversdami ją nedidele savo latifundija. Šiuo požiūriu XVI a. labai aktyvūs buvo Grigalius Astikas (m. 1519 m.) ir jo sūnus Jurgis (m. 1546 m.). Grigalius Astikas 1510 metais iš Vilniaus miestiečių nusipirko Hermaniškių (dab. Armoniškiai, Anykščių raj.) dvarą; 1512 metais iš Vaitkaus Juškovičiaus – žemės sklypus prie Jelnios (dab. Elmės) upelio; 1516 metais iš Marinos Butkienės nusipirko dvarelį prie Alantos ežero ir šienaujamas pievas prie Okszancie upelio; iš Mykolo Vilanovičiaus našlės ir jos dukterų žemę prie to paties Alantos ežero ir dalį paties ežero. Jurgis Astikas 1544 metais iš Gabrielavičiaus įsigijo vieną tarnybą; tais pat metais iš Mariano Griškavičiaus – dar vieną tarnybą ir žemes Bernotiškių ir Dačiškių kaimuose už 12 kapų grašių. Kur kas prasčiau ūkininkauti sekėsi Jurgio Astiko sūnums Jurgiui (m. 1579 m.), Mikalojui ir Grigaliui (m. 1580 m.). Jie naudojo Alantos valdą kaip užstatą skolindamiesi pinigus. Jurgis Astikas 1576 m. už 500 kapų grašių Jonui Nienevičiui ir Jonui Kazlevičiui užstatė Kristupiškių dvarelį, o 1579 m. buvo užstatęs Petrui ir Jonui, Fridricho sūnums, Rudošanskiams Alantos valdai priklausiusį Petkiškių dvarelį prie Šeškių ežero už 200 kapų grašių. Grigalius 1580 m. net du kartus užstatė Alantą skolindamasis iš Martyno Paleckio didžiules pinigų sumas (iš viso 7000 kapų grašių)1. Astikų laikotarpiu Virintos upės vingyje buvo pastatyti senieji Alantos dvaro rūmai. Astikai apie 1504 m. fundavę ir Alantos bažnyčią. Greičiausiai fundatoriaus Jokūbo Astiko garbei ir bažnyčia gavusi Šv. Jokūbo vardą. Jokūbas Astikas Alantos bažnyčiai 1534 m. dovanojo Dapkūniškių palivarką su smukle, dešimtinę iš dvaro ir kitų žemių. Jurgis Astikas 1575 m. vietoj dešimtinės bažnyčiai dovanojo naujų žemių. Bažnyčia buvo mūrinė, maždaug 26x9 met rų ploto, kryžminio plano, be bokštų. Bažnyčios stogas buvo dengtas lentelėmis, karnizai ir lubos Pasiskolintos sumos dydį suvoksime, jei palyginsime ją su beveik vienalaiko dokumento – III LDK Statuto nustatytomis baudomis. Pagal statutą bauda už darbinį arklį arba jautį buvo po dvi kapas grašių, už karvę – 100 grašių. Taigi, pasiskolinta suma prilygo 3500 jaučių vertei.

buvo medinės, o sienos ir grindys – iš plytų. Iš šiaurinės bažnyčios pusės buvo mažutė zakristija. Vėliau bažnyčia uždengta čerpėmis. Pagal 1564–1565 m. LDK teritorinę-administracinę reformą Alanta atsidūrė ant Vilniaus ir Ukmergės pavietų ribos. Vilniaus ir Ukmergės pavietų riba iš esmės ėjo Siesarties ir Šventosios upėmis. Šiauriau Siesarties buvusi teritorija priklausė Ukmergės pavietui. Astikų valdymas truko iki 1580 metų. Tais metais paskutinysis Alantos valdytojas Grigalius Astikas Vilniuje buvo nuteistas ir nubaustas mirties bausme už valstybės išdavimą. Jo dvarai nusavinti. LDK valdovo Stepono Batoro 1581 m. vasario 13 d. privilegija mirties bausme nubausto Grigaliaus Astiko Alantos dvaras su Kristupiškių ir Gertniškių dvarais bei Armoniškių (Germaniškių) ir Gelminų dvarais su kaimais Ukmergės paviete buvo perduoti kaip tėvonija Gabrieliui Bekešui Skornatui (kaip teigiama, už narsą vadovaujant vengrų pajėgoms mūšyje prie Polocko). Gabrielis Bekešas buvo legendomis apipinto istorinio asmens, vengrų kilmės kariuomenės vado ir diplomato Kasparo Bekešo2 brolis. Atskiru laišku Steponas Batoras nurodė Grigaliaus Astiko sūnui Jonui užleisti dvarą, kuris jam jau nebepriklauso. 1580 metais sudarytas ir pirmasis Alantos dvaro inventorius. Tuo metu Alantos dvaras, su jam priklausančiais palivarkais sudarė tris ūkinius vienetus, kurių dalimi buvo Vargulių, Kibildžių, Dragandžių kaimai. Tačiau, atrodo, kad Grigaliui Astikui priklausė tik dalis Alantos Astikų valdų. Kitos buvę jo brolių Mikalojaus ir Jurgio nuosavybė. Prasidėjo teismo procesai prieš naujuosius Alantos savininkus Bekešus, kuriuose ypač aktyvūs buvo Grigaliaus brolio Mikalojaus dukros Onos Astikaitės-Sanguškienės vyro Leono šeima – Sanguškos-Koširskiai. 1589 metais Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimu Ona Astikaitė-Sanguškienė trečdalį Alantos dvaro (žemės ir pastatų) atgavo. 1592–1597 metais teismus dėl Alantos dvaro prieš Vladislovą ir Gabrielių Bekešus tęsė Leono Sanguškos-Koširskio sūnus Grigalius. Jis pripažino atgavęs trečdalį Alantos dvaro, Kasparas Bekešas dėl savo tikybos (arijonas) ir charizmatiškumo (jo nešiota vengriško stiliaus kepurė ir apsiaustas buvo madingi ilgą laiką ir vadinti „bekeša“ ir „bekešu“) tapo Abiejų Tautų Respublikos legendine asmenybe. Esą turėjęs žirgą, kuris per naktį oru galėjęs atlėkti iš Gardino į Vilnių. Galime spėti, kad Alantos–Balninkų apylinkėse žinomos legendos apie iš užsienio pakviestus alchemikus, kurie viename ar kitame dvare bandė iš vario pagaminti auksą, taip pat gali būti sietinos su Bekešų valdymu Alantos dvare.

tačiau reikalavo žalos atlyginimo ir pretendavo į dar trečdalį dvaro, priklausiusią Jurgiui Astikui. 1596 m. rugsėjo 5 d. Ukmergės žemės teismas pripažino kunigaikščio Koširskio nuosavybe pusę Alantos dvaro, o po metų, 1597 m., tai patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis tribunolas, įpareigodamas Bekešus perduoti Koširskiams jiems priklausančias valdas. Bekešai ir Koširskiai toliau tęsė Alantos dvaro užstatymo už skolas „tradiciją“. Be to, dalis Astikų anksčiau paimtų skolų dar buvo neatiduotos, ir Bekešų šeima vis tiek negalėjo valdyti visų dvaro žemių. Koširskis buvo užstatęs atskiras dvaro dalis Siesickiams, Osinskiams, o iš savo motinos paveldėtą Alantos dalį (kadaise priklausiusią Mikalojui Astikui) 1595 metais „amžinam naudojimui“ perdavė savo žmonai Sofijai Holovčynskai. Astikų ir Bekešų valdymo laikotarpiu Alanta ir Balninkai buvo pirmosios Molėtų regiono vietovės, pakliuvusios į žemėlapius. Apie 1570 m. G. Mercatoriaus atlaso „Lietuvos žemėlapyje“ į šiaurę nuo Vilniaus teritorijoje, kurią apriboja Neries, Šventosios ir Žeimenos upės, randame pažymėtas gyvenvietes: Nemenčinę, Daugėliškį, Balninkus, Alantą, Anykščius, Beržėnus, Švenčionis ir „Wolczani“ (greičiausiai Uteną). Šalia Balninkų miestelio gana tiksliai topografiškai yra pažymėtas ir Alaušų ežeras. Alantos atvaizdavimo priežastis galėjusi būti sietina su kartografijos darbais, vykdytais Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro dvare. Galime pakankamai užtikrintai teigti, kad Alantos atsiradimas žemėlapyje buvo paties valdovo iniciatyva. Dėl to meto žemėlapių rengimo tradicijos, vietovardis, vieną kartą atsiradęs žemėlapyje, paprastai išlikdavo jau visą laiką, nes vėlesnių žemėlapių autoriai nevengdavo kaip šaltinių naudoti ankstesniųjų savo kolegų darbų. Todėl kiek vėliau Stepono Batoro kartografo M. Strubičiaus apie 1580 m. sudarytame „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Livonijos ir Rusijos vakarinės dalies žemėlapyje“ šiauriau Vilniaus randame Daugėliškį, Alantą, Anykščius, Beržėnus ir Švenčionis. Visą teritoriją apriboja Šventosios ir Žeimenos upės. 1598 m. Kasparo sūnus Vladislovas Bekešas pardavė sau priklausiusią Alantos dvaro dalį Kristupui Radvilai (Dubingių–Biržų Radvilų giminės šaka), o šis 1606 metais Alantos dvarą su Vastapų palivarku perdavė iki gyvos galvos savo žmonai Onai Kiškai-

tei-Radvilienei. Grigalius Sanguška-Koširskis savo ir savo žmonos Alantos dvaro dalį pardavė Kristupui Radvilai tik apie 1613 metus. Taip Radvilos vėl konsolidavo suskaidytą Alanto dvarą ir nuo to laiko prasideda daugiau kaip 200 metų trukęs Radvilų giminės valdymo laikotarpis. Sunku suvokti Radvilų Alantos įsigijimo motyvus. Tačiau galėtume manyti buvus Radvilų siekį kontroliuoti visą senąjį Vilniaus– Rygos kelią nuo Dubingių iki LDK sienos už Biržų, kartu sujungiant Biržų ir Dubingių kunigaikštystes į vientisą latifundiją. Kita vertus, galime manyti, kad naujai įsigyto Alantos dvaro Radvilos (bent jau Nesvyžiaus atšakos atstovai) nelaikė svarbia valda. 1613 metais Amsterdame buvo išleistas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva parengtas, T. Makovskio nubraižytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, laikomas pirmuoju originaliu mūsų krašto žemėlapiu. Vaizduojamų geografinių objektų požiūriu šis žemėlapis ženklino naują Lietuvos kartografijos etapą. Kartografai bene pirmą kartą žemėlapyje pažymėjo Radviloms priklausiusius Dubingius, gretimus Giedraičius – vieną iš Giedraičių giminės tėvoninių valdų, taip pat Paberžę, Šešuolius. Greta Dubingių rasime ir pirmąjį Asvejos ežero kartografinį vaizdą. Tačiau žemėlapio autoriai nežymėjo jau anksčiau žinomų Balninkų ir Alantos. Toje vietoje (maždaug tarp Anykščių ir Kaltanėnų) žemėlapyje matome didelę girią. Ar tuo norėta viduramžių pavyzdžiu pasakyti, jog kraštas esąs laukinis, pavojingas? Gal taip „atsiskaityta“ su Astikais už XVI a. antroje pusėje buvusią priešpriešą? O gal taip parodytas Radvilų nesidomėjimas Alantos dvaru? Toks M. K. Radvilos Našlaitėlio kartografų pasirinkimas kuriam laikui „ištrynė“ Alantą ir aplinkines vietoves iš žemėlapių, nes dėl savo kokybės M. K. Radvilos Našlaitėlio žemėlapis tapo kopijavimo objektu ištisoms Europos kartografų kartoms. Naujai įsigytą dvarą Radvilos stengėsi išplėsti. 1626 m. iš Jono Šumsko nupirktos Birkliškių žemės; 1628 m. iš Barboros Giedraitienės buvo nupirkti Giedraičių ežerai; 1646 m. iš Vavoličiaus įsigytas Aisieto palivarkas. Tačiau laikmetis nebuvo palankus dvaro ir valsčiaus augimui. XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respublikos teritorija buvo okupuota Švedijos ir Maskvos kunigaikštystės kariuomenių. Ši okupacija (dar vadinama „Tvanu“) mažiau palietė Alantą,

nei kitas Rytų Lietuvos vietoves. Maskvos caro kariuomenei iš esmės nepavyko okupuoti teritorijos šiauriau Vilniaus pavieto Šiaurinės ribos (Siesarties upės). 1655 m. rugpjūčio 27 d. vienas maskvėnų būrys paėmė bajorų pabėgėlių stovyklą Alantoje, kurioje buvo apie 100 vežimų. LDK bajorų savanorių kariuomenės dalinys išvadavo Alantoje suimtus bajorus ir atstūmė maskvėnų kariuomenę į pietus. Pagal 1621 metų matavimą Alantos dvarui tiesiogiai (neskaitant palivarkų ir kaimų) priklausė kiek daugiau nei 54 valakai dirbamos žemės. Dar dvaras valdė miškus bei ežerus. 1667 metais minimi tiesiogiai Alantos dvarui priklausę Vidinksto, Vastapo, Sabalio, Juodžio, Lankšelio, Degėsio, Saldžio (didesnis ir mažesnis), Liežio, Viršmono, Avinėlio, Gulbio ir net prie Giedraičių buvęs Puodžio ežerai. 1653 metais Alantos dvaro rūmų pastatas buvo medinis, kryžiaus plano, pastatytas ant mūrinių pamatų. Tuo tarpu Vastapų palivarko – mūrinis, su mūriniu rūsiu. Alantos miestelyje buvo keturkampė turgaus aikštė, nuo kurios viena gatvė vedė bažnyčios link, kita – Alantos upelio link ir dar dvi – Virintos link. Pakeliui iš turgaus Virintos upės link stovėjusi karčema. XVII a. Alantos valsčiui priklausė ne tik Alantos miestelis (kiek daugiau nei 54 valakai), bet ir šie kaimai: Runionys (kitaip vadinami Egzliais, 26 valakai), Žibėčiai (14 valakų), Spuliai (18 valakų), Ažubaliai (2 valakai), Juodkonys (3 valakai), Pavirinčiai (15 valakų), Avilčiai (6 valakai), Antaliežiai (kartais vadinami [painiojami su] Antakščiais, 30 valakų), Trumponys (15 valakų), Laičiai (21 valakas), Paąžuoliai (14 valakų), Kalviai (9 valakai), Kazlai (5 valakai), Rukšėnai (3 valakai), Vaivadiškės ir Šnieriškės (dab. Utenos r. sav., Utenos sen., 7 valakai), Vieversiai (kartais priskiriamas Vastapų valsčiui, 22 valakai), Motiejūnai (15 valakų), Klabiniai (18 valakų), Mačiūnai (priskiriamas Vastapų valsčiui, 15 valakų). 1667 metais Alantos valsčiaus plotas buvo 304 valakai, kuriuose buvo įsikūrę 172 dūmai. Toks, padrikas, kaimų pasiskirstymas neturėtų mūsų stebinti. XVI a. teritorinės struktūros skyrėsi nuo šiuolaikinių. Iki pat XVI a. Valakų ir 1564–1565 m. teritorinės reformų LDK administracinis-teritorinis vienetas pirmiausia buvo suprantamas kaip teisminis, kariuomenės rinkimo ir / ar ekonominis vienetas, o ne topografiškai

vientisa teritorija kaip yra šiais laikais. Dvaras, kaip ekonominis vienetas, buvo vienam savininkui priklausančių žmonių su jų valdomis (vėliau kaimų ir užusienių aibė), nesudaranti topografiškai vientiso poligono. Valdų konsolidacija ir topografiškai vientisų dvarų kūrimas intensyviai vyko XVI–XVIII a. Tačiau topografiškai padrikų teritorijų rudimentų turime iki pat XX a. Šiuo požiūriu įdomus 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų valsčių inventorius, pagal kurį, pavyzdžiui, dabar šiauriau Molėtų esantis Čivylių kaimas buvo Linkmenų valsčiaus paribys, o piečiau esantys Toliejai priklausė Balninkų seniūnijai. Tokio teritorinio požiūrio reliktų galime pastebėti ir vėlesniuose dokumentuose, kur, pavyzdžiui, 1634 m. Dubingių kunigaikštystės inventoriuje visa kunigaikštystė pagal žemės savininkus skirstoma į du: dvaro ir klebono valsčius. Dauguma dvarų XVI–XIX a. turėjo vadinamąsias „eksteritorines“ valdas, t. y. valdas, kurios topografiškai nesijungia su pagrindinėmis dvaro žemėmis ir yra iš visų pusių apsuptos svetimų žemių. Pavyzdžiui, Dubingių kunigaikštystėje tokiomis „eksteritorinėmis“ valdomis buvo 1686–1795 m. dokumentuose minimi Kaušinių ir aplinkiniai kaimai, esantys šiauriau Inturkės valstybinio dvaro, prie Urkio ežero bei piečiau valstybinio Sužionių dvaro buvę Giedraitėlių, Šarkiškių kaimai. Inturkės valstybiniame 1853 m. dvare nuo pagrindinio valdos masyvo buvo atskirti Varlynos, Altarijos, Doviatiškių, Paliepių kaimai. Nors ir atrodytų keistai, nuo XVII a. antrosios pusės Alanta priklausė ne Radvilų valdomai Dubingių, bet Biržų kunigaikštystei (Biržų kunigaikštystės Alantos raktas) ir taip mokėjo mokesčius, atlikinėjo prievoles, buvo vaizduojama žemėlapiuose. Pagal 1690 m. padūmės mokesčių sąrašus Alantos raktas buvo valdomas Liudvikos Karolinos Radvilaitės įgaliotinio Kazimiero Stanislovo Dambrovskio (m. apie 1700). Jam priklausė 249 dūmai. Palyginimui galime pasakyti, kad tuo pat metu Dubingių kunigaikštystė buvusi mažesnė, jai priklausė 200 dūmų. Jei vadovausimės H. Lovmianskio skaičiavimais, Alantos kunigaikštystėje galėję gyventi apie 1500 žmonių. Alanta negalėjo lygintis su gerose žemėse įsikūrusiomis šiaurinėmis Biržų kunigaikštystės valdomis ir buvo viena skurdžiausių valdų.

Rytietiškų daiktų rinkinys XIX a. Alantos dvare

Alantos dvaro XIX a. interjeras. Nuotraukos iš Molėtų krašto muziejaus rinkinių

1779 m. Alantos dvare minimi naujai, 1776 metais, pastatyti rūmai. Dvaro komplekso reprezentacinei daliai dar priklausė ledainė, rūsys, lobynas, arklidės, virtuvė. Prie dvaro augęs sodas, kuriame suskaičiuota 17 obelų, 1 kriaušė, 1 serbentas, 2 riešutmedžiai, 1 krūmelis alyvų, keletas šermukšnių ir keli inspektai šilumą mėgstantiems augalams. Dvaro ūkinėje dalyje (Alantos palivarke) buvęs ekonomo namas, rūkykla, trys svirnai, daržovių saugykla, tvartai, bravoras. Dvaro ūkinei daliai tuo metu taip pat priklausė Vastapų, Stacijavos (prie Alantos upelio) ir Vaivadiškių (Šnėriškių) palivarkai. Dvarui priklausė du – Stacijavos ir Vastapų – vandens malūnai, 6 karčemos (Alantos aukštutinė, Motiejūnų, Sungailiškio (prie Skiemonių vieškelio), Padeksnių, Laičių ir Paąžuolių. 1784 m. Vilniaus vyskupijos parapijų topografiniuose aprašymuose minimi Radviloms priklausę Alantos parapijos kaimai: Antaliežė, Aviliai, Ažubaliai, Bajorai, Gaigalai, Juodiškiai, Kalviai, Klabiniai, Kuliškiai, Labiai, Laičiai, Motiejūnai, Mikalaukiškis, Vastapai, Paąžuoliai, Padvarniai, Pieškiškis, Pavirinčiai, Padeksniai, Švobiškiai, Šunakojai, Špuliai, Stacijava, Trumponys, Voversys, Žygeliškiai ir kt. Pati Alanta tuo metu buvusi sudaryta iš trijų dalių: dvaro, žemutinio miestelio ir miestelio su bažnyčia. 1781 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Alantos mokykla. Joje mokėsi keturi mokiniai. Radvilų giminė pasižymėjo ir kur kas detalesnės apimties, nei 1613 m. išleistas žemėlapis, kartografijos darbų organizavimu. Iš XVII–XVIII a. turime išlikusius du unikalius: J. Naronovičiaus-Naronskio 1645 m. ir nenustatyto autoriaus 1786 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapius. Pirmasis žemėlapis neapima mus dominančio regiono, jame Alanta nepavaizduota. Tuo tarpu antrajame žemėlapyje pažymėtos 1786 m. Radviloms priklausę valdos: Alanta su aplinkiniais kaimais (Paąžuoliai, Klabiniai, Kalviai, Bajorai, Senoniškis, Žygeliškis, Gaigalai, Juodiškis, Vietovė / šaltinis Nemenčinė, 1554 m. Linkmenys, 1554 m. Širvintos, 1573 m. Punžonys, 1768 m. Vilniaus apskritis, 1858 m.

Žieminiai rugiai 1,77 1,87 1,95 2,5 2,6–3,5

Vasariniai kviečiai nesėta 5,18 3,87 2,73

Gruodžiai, Papiškiai, Nosėnai, Girsteitiškis, Dragaudžiai, Varguliai, Vanagai, Armoniškiai); Virintos, Vastapos, Alantos, Ramošios upeliais, Vastapo ežeru. Šis žemėlapis leidžia nors ir apytiksliai nustatyti Alantos rakto plotą. Tuo metu jis siekęs apie 212,45 kv. km. XIX a. pradžioje, Radviloms pradėjus pardavinėti nerentabilias valdas, atėjo eilė ir Alantai. 1828 m. dvarą nupirko didikų Pacų giminės atšakai priklausęs Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763–1849). Šiai giminei priklausė gretimi Girsteitiškio, Vastapų, Kameniškio, Ivanpolio palivarkai, tad Alantos įsigijimą galime vertinti kaip dar vieną, jau Pac-Pomarnackių vykdomą, valdos konsolidavimo veiksmą. Radvilų laikotarpis Alantoje baigėsi. Ekonominio gyvenimo specifika Alantos dvare Kaip jau minėta anksčiau, Alanta buvo viena iš skurdžiausių Dubingių–Biržų Radvilų giminės šakai priklausiusių valdų. Dirbamų žemių, kaip vieno svarbiausių XVI–XIX amžių ekonominės veiklos resurso, požiūriu Rytų Lietuvos specifika yra žemas jų derlingumas. Ano meto dokumentuose šiame regione normaliu buvo laikomas vadinamasis „trečio grūdo“ derlingumas (prikulta javų tris kartus daugiau nei pasėta), o ketvirto ar penkto grūdo derlingumas laikytas puikiu. Atlikę skaičiavimus galime pastebėti, kad tų laikų supratimu, idealaus derliaus atveju, trečias grūdas javų būtų apie 529,9 kg/ha, o penktas grūdas būtų apie 1324,8 kg/ha. Realus derlius priklausė nuo daugelio aplinkybių (orų, tręšimo, lauko orientacijos saulės atžvilgiu, vietos aukštumo ar žemumo ir pan.) ir dažniausiai buvęs kur kas mažesnis. Pagrindinių grūdinių kultūrų derlingumas Rytų Lietuvos dvaruose XVI–XIX a. pateikiamas 1 lentelėje. Tyrimai rodo, kad pagrindinė Rytų Lietuvoje auginta grūdinė kultūra buvo rugiai – vienintelis grūdinis augalas, santykinai gerai derantis nederlinguoMiežiai

Avižos

Grikiai

2,66 nesėta nenustatyta 1 1 2,39 3 2,48 3,28 4,72 1,9 2,68 0,8-1,5 (vidutiniškai, visi vasariniai javai)

Žirniai nesėta nesėta 0,81 4,33

1 lentelė. Pagrindinių grūdinių kultūrų derlingumas Rytų Lietuvoje (nurodoma, kelintas grūdas buvo gauta derliaus).

se dirvožemiuose. Tarp šiuolaikinių grūdinių augalų derlingiausi yra žieminiai kviečiai. 2012 m. Lietuvoje vidutinis jų derlius siekė 5,17 t/ha, o žieminių rugių – 2,81 t/ha. Tačiau Rytų ir Pietryčių Lietuvos nederlingų žemių regione net šiais laikais žieminių rugių ir žieminių kviečių derlingumo skirtumas yra ženkliai mažesnis nei derlingų žemių regionuose. Pavyzdžiui, 1992–2000 m. laikotarpiu žieminiai kviečiai buvo derlingesni už žieminius rugius Molėtų r. sav. vos 0,28 t/ha, Vilniaus r. sav. – 0,15 t/ha, o Švenčionių r. sav. vidutinis žieminių rugių derlius 0,01 t/ha buvo didesnis nei žieminių kviečių derlius. Keliais šimtais metų anksčiau, XVI a., situacija buvusi dar labiau palankesnė rugių naudai. Pavyzdžiui, 1573 metais Maišiagalos dvare iš vienos kapos (60 vnt.) pėdų rugių ir avižų buvo gaunama po vieną statinę grūdų, o iš kapos kviečių, miežių, grikių – tik po pusę statinės grūdų, žirnių – vos ketvirtadalį statinės grūdų. Taigi praeityje nederlingose žemėse auginamų žieminių rugių derlingumas buvo maždaug dvigubai didesnis nei kviečių. Dėl šios priežasties bei savo maistinės Objektas Jautis Karvė Kuilys / kiaulė Avinas / avis Ožka / ožys Vežimas šieno, vienu arkliu kinkytas Žąsis Višta Antis Kalakutas Kapa rugių pėdų Kapa vasarinių kviečių pėdų Kapa miežių pėdų Kapa avižų pėdų Kapa grikių pėdų Kapa žirnių pėdų Statinė ropių Statinė morkų, pastarnokų, burokų ar šviežių agurkų Skiepytas vaismedis

vertės žieminiai rugiai buvo vyraujanti XVI–XIX a. grūdinė kultūra. Pavyzdžiui, 1573 metais Maišiagalos dvare gauta derliaus 181 kapa pėdų žieminių rugių, 22 kapos vasarinių rugių, 62 kapos kviečių, 38 kapos miežių, 86 kapos avižų, 29 kapos grikių ir 19 kapų žirnių. 1659 metais Alantos dvare išauginta 55,5 statinės rugių, ⅓ statinės žieminių kviečių, 8 statinės vasarinių kviečių, 68,5 statinės miežių, 8 ⅝ statinės žirnių, 6 ¼ statinės grikių ir 134 statinės avižų. Dar sėti linai, kanapės. Santykinai didelis miežių kiekis XVII–XVIII a. aiškintinas šių javų poreikiu alaus gamybai, o didelis avižų kiekis – jų naudojimu arklių pašarui ir degtinės gamybai. 1653 metais minimi ir daržai. Alantos dvaro Vastapų palivarke auginta 6 lysvės svogūnų, 10 lysvių batvinių, 3 – morkų, 20 – kopūstų, dar pastarnokai, ropės, aguonos. Kita svarbi XVI–XIX a. ūkio šaka buvo gyvulininkystė. Tačiau, analizuodami ano meto gyvulininkystės produktyvumą, neišvengiamai pastebime menkas pridedamųjų verčių kūrimo galimybes. Pagrindiniai auginami gyvuliai buvę galvijai, kiaulės, avys, ožkos.

1529 m. 50 30 15–30 12 6 --3 6 2 -----------------

1566 m. 80 50 20–50 12–20 20–30 --3 1,5 2 --12 10 8 6 5 6 5

1588 m. 120 100 20–60 12–15 20–40 8 3 3 2 20 20 12 10 8 8 10 6

Vertės pokytis (%) 1529 m. (1566 m.) – 1588 m.3 240 333,3 iki 200 125 iki 666,7 --0 50 0 --166,7 120 125 133,3 160 166,7 120

---

1200

---

Vertė (grašiais)

2 lentelė. Lietuvos statutuose nustatytos žalų vertės žemės ūkio produktams. 3

Skaičiuojant vertės pokytį nebuvo atsižvelgta į laikotarpio infliaciją, kuri tarp 1529 m. ir 1588 m. LDK buvusi apie 42,5 proc., nes grašyje esantis absoliutus sidabro kiekis sumažėjo. Iki 1566 m. grašio monetos masė apie buvo 2,50 g, praba 344–375, o 1580–1615 m. masė 1,23–1,64 g, praba 350–370.

Tačiau galvijų ūgis buvęs gerokai mažesnis nei šiuolaikinių. Vilniaus Žemutinės pilies paleozoologinės medžiagos tyrimų duomenimis, XIV–XV a. karvių ūgis buvo 91,9–104,3 cm (vid. 99,4± 4,5 cm), XV– XVII a. bulių – 63,7–80,5 (vid. 73,1 ± 5,5 cm). Pieno primilžiai taip pat nebuvę dideli. Daugiausia pieno karvės duodavę ganiavos laikotarpiu. Teigiama, kad viduramžių Norvegijoje karvės duodavę apie 500 litrų pieno per metus, o XVIII a. Lenkijoje – 600–700 litrų per metus. Be to, dalis pieno buvo sunaudojama veršelių maitinimui. 1659 metais Alantos dvare auginta 40 galvijų, 14 avių, 4 avinai ir 2 ėriukai, 22 kiaulės, dar vištos, kaplūnai, žąsys. Buvo pagaminta 8 statinaitės sviesto ir 4 kapos sūrių, taip pat pagaminta 94 gorčiai degtinės, surinkti 35 vainikai grybų. Kokia buvusi žemdirbystės ir gyvulininkystės ekonominė nauda, produktų santykinė vertė bei įvairių ūkio šakų raida XVI a., galime nustatyti pagal Lietuvos Statutuose pateikiamas baudas ir žalos įvertinimus. Pagrindinių gyvulių ir žemės ūkio produktų verčių palyginimas pateikiamas 2 lentelėje. Kaip matome iš lentelės, žemės ūkio produktų vertė tolygiai augo, ženkliai aplenkdama infliaciją, o gyvulininkystės produktų santykinė vertė buvo ženkliai didesnė nei augalininkystės. Jei prisilaikysime III Statuto verčių bei anksčiau išdėstytų grūdų derlingumo ir sėjos normų, tuomet iš ⅓ valako (11 margų) gaunamas visas rugių derlius (tuo atveju, jei derlingumas siekia trečią grūdą) būtų vertas apie 300 grašių arba atitiktų 3 karvių vertę. Ūkininkavimo „proveržį“ po Valakų reformos ryškiai parodo Statutuose minimų teisės objektų nomenklatūros kaita. Pavyzdžiui, PLS minimos tik laukinės bitės, tuo tarpu ALS ir TLS, rašoma apie bitininkavimą aviliuose, prie sodybų. Tik nuo ALS numatyta žalos atlyginimas už nuostolius, padarytus augalininkystei, tačiau vis tiek visuose LS miško verslai ir jiems padaryta žala aprašoma atskirame, specializuotame skyriuje, o žala žemės ūkiui – bendrame įvairių žalų skyriuje. TLS kaip žalos objektai įvardinami ir vaismedžiai bei daržovės, ženkliai išsiplečia ir žemės ūkio kultūrų asortimentas (prisideda kanapės, aguonos, pupos, lęšiai). Dėl prastų žemių Alantos dvaro pajamos nebuvę didelės. 1659 metais jis iš viso gavo 2084 auksinus, 7 grašius ir 6 denarus pajamų. Didžiausią Alantos dvaro piniginių pajamų dalį sudarę činšas (417 auksinų,

23 grašiai ir 6 denarai) bei druskos prekyba (469 auksinai). Šie mokesčiai tiesiogiai ar netiesiogiai buvę surenkami iš dvaro valstiečių. Tarkime, 1653 metais 14 valakų dydžio Paąžuolių kaimas turėjo sumokėti kasmet 2028 grašius činšo mokesčio, 222 grašius medaus mokesčio, duoti duoklės 7 ¾ statinės avižų, 7 žąsis, 7 kaplūnus, 15 vištų, 150 kiaušinių ir 15 pundelių linų. 1667 metais visame Alantos valsčiuje buvo surinkta 859 auksinai, 5 grašiai ir 8 denarai činšo, 46 auksinai medaus mokesčio, 54 ¾ statinės avižų, 55 žąsys, 55 kaplūnai, 111 vištų ir 931 kiaušinis. Dvare išaugintų ir iš valstiečių surinktų žemės ūkio produktų pardavimas davė menkesnes pajamas nei činšas ar prekyba druska: parduota kviečių už 62 auksinus ir 15 grašių; miežių – 196 auksinus; žirnių 57 auksinus ir 15 grašių; avižų – 55 auksinus; grikių – 30 auksinų; daržovių – 30 auksinų; sviesto – 17 auksinų. Iš gyvulių buvo prekiaujama avimis, kaplūnais ir žąsimis. Avys davė 17 auksinų ir 15 grašių pajamų, o kaplūnai ir žąsys – 21 auksiną, 8 grašius ir 6 denarus. Dar už 75 auksinus parduota anyžinės degtinės. 1780 metais Alantos metinės pajamos siekė 30181 auksiną ir 16 grašių, dar 2597 auksinai pajamų buvo gaunami iš Paąžuolių palivarko, 9896 auksinai ir 22 grašiai iš Girsteitiškio dvaro, 2390 auksinų iš Klobinių palivarko, 6441 auksinas iš Germaniškių palivarko. Toks didelis pajamų „augimas“ per 100 metų yrą sąlygotas ne tiek ūkininkavimo suintensyvėjimo, kiek neįtikėtinai didelės infliacijos. Bendros pajamos iš Alantos rakto 1780 metais galėję sudaryti apie 63402 auksinų (tik 7,38 proc. visų Biržų kunigaikštystės pajamų). Pridedamąsias dvaro vertes kurdavusi ne tik gamyba ar prekyba, tačiau ir valstiečių darbas. Žinome, kad XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Alantos dvaras ir jo valstiečiai buvę įtraukti į Biržų pilies statybos darbus. Jie gabeno langų stiklo prikrautas skrynias iš Zabludovo, tiekė statybai reikalingus įrankius, darbinius jaučius, ar (esant reikalui) patys pėsti keliaudavo dirbti į Biržus. 1628 metais Alantos valstiečiai darbavosi Radvilų Vilniaus rūmų rekonstravimo darbuose: vežė maistą, kirto malkas. Dar vienas dvaro pajamų šaltinis buvo karčemų nuoma ir malūno paslaugos. Karčemos nuomos kaina priklausė nuo vietos ir papildomų verslų, kurių imdavosi šinkorius. 1807 metais Alantos karčema

dvarui mokėjo 600, Motiejūnų – 300, Sungailiškio – 150, Padeksnių – 250, o Laičių – 200 auksinų nuomos per metus. Tai pačiais metais už „svetimų“ grūdų malimą dvaro malūnuose buvo gauta 450 auksinų. Tuo laiku tai buvo vidutinio dydžio sumos, nes, pavyzdžiui, 1811 metais vien Alantos dvaras (neskaitant palivarkų) iš viso gavo kiek daugiau nei 13177 auksinus metinių pajamų. Iš šios visos sumos didžiausią dalį sudarė valstiečių mokesčiai ir įvairūs nuomos (karčemų, malūnų, žvejybos teisių ir kt.) pinigai – 6309 auksinai. Antrą vietą dvaro pajamų struktūroje užėmė pinigai, gauti už parduotus javus – 5160 auksinų ir šieną – 900 auksinų. Likusi pajamų dalis teko iš valstiečių, duoklės būdu surinktiems produktams (žąsys, vištos, grybai ir kt.). Naudotos literatūros sąrašas: BIELIŪNIENĖ, Aldona, KULNYTĖ, Birutė, SUBATNIEKIENĖ, Rūta. Lietuva žemėlapiuose. 2010. DAUGNORA, Linas, PILIČIAUSKIENĖ, Giedrė. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, analizė. In: Lietuvos archeologija. Vilnius, t. 28, 2005, p. 207–216. JABLONSKIS, K. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Kaunas, 1934. JURGINIS, Juozas. Lietuvos valstiečių istorija nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo. Vilnius, 1978. KARVELIS, Deimantas. Biržų pilies statyba XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje socialinės komunikacijos požiūriu. Istorija. 2002, Nr. 54. Kultūros vertybių registras. [interaktyvus]. Vilnius, 2013. Prieiga internetu: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>. KUNCEVIČIUS, Albinas, LAUŽIKAS, Rimvydas, AUGUSTINAVIČIUS, Renaldas, ŠMIGELSKAS, Ramūnas. Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a. Lietuvos archeologija, T. 39, 2013. KUNCEVIČIUS, Albinas, LAUŽIKAS, Rimvydas, RUTKAUSKAITĖ, Indrė, ŠMIGELSKAS, Ramūnas. Radvilų rūmai Dubingiuose. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. LATVIS, Henrikas, VARTBERGĖ, Henrikas. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991. LAUŽIKAS, Rimvydas. Dubingių mikroregiono

ekonominės raidos I amžiuje – XVI amžiaus viduryje specifika. Lietuvos istorijos studijos, T. 32, 2013. Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai. Vilnius, 1988. MAKUTĖNIENĖ, Daiva, 2002. Žieminių javų auginimas Lietuvoje ir jų koncentracijos arealai ateičiai. In: Žemės ūkio mokslai. Vilnius. 2002 Nr. 1, p. 71–80. MISIUS, Kazimieras, ŠINKŪNAS, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993. Numizmatikos terminų žodynas. [interaktyvus]. Vilnius, 2013. Prieiga internetu: <http://www.lnm.lt/index.php?option=com_ content&task=view&id=154>. Pirmasis Lietuvos statutas. Vilnius, 1991 RABIKAUSKAS, Paulius. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Vilnius: Aidai, 2002. RAGAUSKIENĖ, Raimonda, KARVELIS, Deimantas. Dubingių bažnyčios: istorinių tyrimų medžiaga. Rankraštis, 2006. RAGAUSKIENĖ, Raimonda, KARVELIS, Deimantas. 1645 m. Juzefo Narūnavičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. 1997. Tūkstantis Molėtų krašto istorijos faktų. [interaktyvus]. Molėtai, 2012. Prieiga internetu: < http://muziejus.moletai.lt/istorijos_faktai.html>. WOJTKOWIAK, Zbyslaw. Lituania Transvilnensis saec. XIV–XVI. 2005. Материалы для географии и статистики России, собранные офицерами Генерального штаба. Санкт-Петербург, 1861. Статут Вялікага княства Літоўскага 1588. Минск, 2010.

Senosios gyvenvietės Utenos rajono ežerų salose Gintautas Zabiela ______________________________________________________________ Rodos, ką dar nežinomo galima surasti mūsų dienomis Lietuvoje, kur jau viskas aplankyta, išvaikščiota, išžiūrėta. Nebent kokį vieną kitą atskirą objektą, daiktą ar reiškinį. Tokių yra ir bus. O kad atsirastų visa objektų grupė, ir dar susijusi su mūsų praeitimi, senove – to tikrai nebuvo bent keliasdešimt metų. Tokia grupė – tai senosios gyvenvietės ežerų salose. Jas surado žmogus, kuris tik domisi mūsų senove – visai ne archeologas. Tai biologas Darius Stončius, gimęs 1972 m. Jo dėka Lietuvos kultūros paveldui tapo žinoma ši nauja archeologijos paveldo objektų rūšis ir po truputį pradėta saugoti1. Jo atradimai ir tapo pagrindu šiam straipsniui atsirasti, kartu permąstant ir kai kuriuos žinomus dalykus. Lietuvą vargu ar galima laikyti ežerų kraštu, nes apie 6.000 ežerų užima vos 1,4 procento šalies teritorijos. Didžioji dalis ežerų maži, virš pusės jų – mažesni nei pusė hektaro, o tokio dydžio ežeruose salų paprastai nebūna. Visuose Lietuvos ežeruose jų nurodoma esant tik 262. Bendras šių salų plotas sudaro 615,7 ha, vidutinis – 2,4 ha2. Septyniuose Utenos rajono ežeruose suskaičiuota 14 salų3. Galbūt šis skaičius yra truputį sumažintas, tačiau tarp 185 rajone esančių ežerų salos yra gana retas dalykas. Todėl dabar jose žinomų senųjų gyvenviečių skaičius tikrai stebina. Rajono šiaurės rytiniame pakraštyje telkšančiame Indrajų ežere 3 iš 4 esančių salų žinomos senosios gyvenvietės. Pirmoji gyvenvietė yra ežero pietinėje dalyje esančioje didesnėje pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi pailgoje 85x50 m dydžio (0,28 ha ploto) lėkštoje saloje, virš vandens lygio iškilusioje tik per 1,5 m, nuo artimiausio kranto nutolusioje per 130 m. 1 Šie atradimai trumpai paskelbti straipsniuose: Stončius D., Mačiulis N., Zabiela G., Baubonis Z. Senosios gyvenvietės Lietuvos ežerų salose, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 441–452; Zabiela G., Stončius D. Old lake islands settlements, Archaeological invetigations in independent Lithuania. 1990–2010, Vilnius, 2012, p. 366–370. 2 Daubarienė J. Lietuvos ežerų funkcinis skirstymas. Daktaro disertacija, Vilnius, 2012, p. 59 lentelė 4.2. 3 Skaičiuota pagal: Utenos krašto enciklopedija, Vilnius, 2001, p. 26–38.

Visoje saloje yra kultūrinis sluoksnis, kurio paviršiuje rasta keramikos šukių, iš kurių dvi buvo lipdytos, brūkšniuotu paviršiumi ir molinio verpstuko fragmentas. Antroji gyvenvietė yra netoli nuo pirmosios salos esančioje mažesnėje (0,15 ha ploto) 56x32 m dydžio saloje statokais krantais, pailgoje pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, nuo vandens pakilusioje per 2 m ir nuo artimiausio kranto nutolusioje per 115 m. Ir joje yra kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta lipdytos keramikos šukių brūkšniuotu bei grublėtu paviršiumi. Trečia senoji gyvenvietė yra ežero šiaurinėje dalyje esančioje 0,24 ha ploto dydžio 78x43 m dydžio saloje4, pailgoje vakarų – rytų kryptimi, nutolusioje nuo artimiausio kranto per 138 m. Sala lėkšta, virš vandens iškilusi per 1,5 m, su kultūriniu sluoksniu, kuriame rasta lipdytos keramikos šukių ir degusių akmenų. Pirmąsias dvi gyvenvietes5 D. Stončius surado 2009 m. rugsėjo 24 d., trečiąją – tų pačių metų lapkričio 26 d. Kitas dvi gyvenvietes rajono pietvakarinėje dalyje esančio Vidinksto ežero salose6 jis aptiko 2009 m. spalio 29 d. Pirmoji senoji gyvenvietė yra ežero pietinėje dalyje esančioje 0,65 ha dydžio saloje, nuo artimiausio kranto nutolusioje per 80 m. Sala pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi 108x83 m dydžio, virš vandens iškilusi net per 6 m, plokščiu viršumi. Jos pietvakariniame šlaite rasta lipdytos grublėtos keramikos šukių. Antroji gyvenvietė yra ežero centrinėje dalyje, nuo pirmosios į šiaurę nutolusi per 385 m, nuo artimiausio kranto – per 175 m. Ji 0,7 ha ploto (133x77 m dydžio), pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, plokščiu, vos per 1 m virš ežero vandens lygio iškilusiu paviršiumi. Salos pakraščiuose rasta lipdytos brūkšniuotos keramikos. Be šių gyvenviečių, D. Stončius kitose Lietuvos vietose esančių ežerų salose jų surado dar keliolika, ir bendras dabar žinomų jų skaičius artėja prie 30. 4 Pagal dabartinį administracinį suskirstymą ji priklauso Zarasų rajono Antalieptės seniūnijos Veleikių kaimui, tačiau šiuo atveju tai yra daugiau formalumas. 5 Jos skiriamos Bajoriškių kaimui (Daugailių sen.). 6 Jos skiriamos Pakalnių kaimui (Leliūnų sen.).

Senoji gyvenvietė Vidinksto ežero saloje (Pakalniai, II), žvelgiant nuo Pakalnių piliakalnio. 2011 m. rugsėjis. G. Zabielos nuotr.

Kaipgi vienam žmogui pavyko aptikti jų tiek daug? Tam dvi priežastys. Pirmoji yra ta, kad archeologai iki šiol labai menkai žvalgo salas ir kitas sunkiai prieinamas vietas. Be valties jų šiltuoju metų laiku nepasieksi, o ežerams pasidengus ledu tokias salas dažniausiai jau dengia sniegas ir jose paprastai nieko neaptiksi. Darius įsigudrino ežerų salas lankyti pačiu palankiausiu archeologinei žvalgybai metu (ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį), kuomet tiek reljefas, tiek ir žemės paviršius plikiausi, neuždengti nei žaluma, nei sniegu. Antra sėkmingos D. Ston čiaus gyvenviečių paieškos ežerų salose priežastis ta, kad būdamas biologu jis įžiūrėjo aiškų tarpusavio ryšį tarp saloje augančių medžių ir senųjų gyvenviečių. Jį apsprendžia žemės sluoksnio su žmonių gyvenimo pėdsakais – kultūrinio sluoksnio – buvimo faktas saloje. Prisotinti žmonių gyvenimo liekanų, turtingi organikos kultūriniai sluoksniai paprastai būna derlingi7. Tokius sluoksnius labai mėgsta vadinamieji eutrofiniai (derlingose dirvose augantys)

7 Žmonės iki nesenų laikų mėgo įdirbti kiekvieną derlingesnį žemės lopinėlį – pvz., Vaikeso ežero saloje (apie ją toliau) augino agurkus – žr. Zabiela G. 1985 metų MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos rajone ataskaita, Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 1376, p. 205.

arba mezotropiniai (vidutinio derlingumo dirvose augantys) medžiai. Pirmiesiems priskiriami kalninė guoba, paprastasis uosis, paprastoji vinkšna, paprastasis klevas, antriesiems – mažalapė liepa, paprastasis ąžuolas, juodalksnis, baltalksnis, drebulė8. Jeigu salose auga kitokių rūšių medžiai, vadinasi, senosios gyvenvietės liekanų joje tikėtis neverta. Būtent šis atradimas D. Stončiui ir leido maksimaliai optimizuoti paieškas. Dar viena senoji gyvenvietė ežero saloje Utenos rajone buvo aptikta žymiai anksčiau, 1973 m., tačiau tuo metu palaikyta piliakalniu, kurio atradimas buvo plačiai išreklamuotas spaudoje9. Ji yra rajono rytinėje dalyje esančio Vaikeso ežero didesnėje saloje10. Pastaroji, pailga rytų – vakarų krypti-

Stončius D., Mačiulis N., Zabiela G., Baubonis Z. Senosios gyvenvietės Lietuvos ežerų salose, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 449. 9 Markelevičius J., Olišauskas R. Spitrėnų (Utenos raj.) piliakalnio tyrinėjimai 1973 m., Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius, 1974, p. 13–14; Markelevičius J. Tyrinėjimai Spitrėnų apylinkėse, Lenino keliu (Utena), 1974 06 22, nr. 73 94006), p. 3; Маркялявичюс Ю., Олишаускас Р., Раскопки городищ в Утянском районе, Археологические открытия 1973 года, Москва, 1974, с. 390–391; Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, 1975, t. II, p. 189. 10 Ji skiriama Našloniškio kaimui, kuris yra Tauragnų seniūnijoje, o sala priklauso jau Daugailių seniūnijai. 8

Iki 2010 m. Lietuvoje aptiktos senosios gyvenvietės ežerų salose: A – D. Stončiaus surastos (1 – Akmena (Varatniškės), 2 – Antakmeniai (Ličiūniškės), 3 – Asveja (Bieliškės), 4 – Indrajai (Bajoriškiai, I), 5 – Indrajai (Bajoriškiai, II), 6 – Indrajai (Veleikiai), 7 – Meduvys (Ropėjai, I), 8 – Meduvys (Ropėjai, II), 9 – Mituva (Kreipšiai, I), 10 – Mituva (Kreipšiai, II), 11 – Monis (Daugirdiškės), 12 – Skaistis (Užtrakiai, I), 13 – Skaistis (Žydiškės, II), 14 – Skaistis (Žydiškės, III), 15 – Verniejus (Verniejus), 16 – Vidinkstas (Pakalniai, I), 17 – Vidinkstas (Pakalniai, II), 18 – Gulbinas (Didieji Gulbinai)); B – žinomos iš anksčiau (1 – Luknas (Galeliai), 2 – Lūkstas (Varniai), 3 – Pelesa (Dubičiai), 4 – Sartai (Dumblynė), 5 – Sartai (Velikuškės), 6 – Vaikesas (Našloniškis)). A. Janonytės brėž.

mi, 90x32 m dydžio, 2–4 m aukščio nuo vandens, kiek iškilusiais (per 0,5–2 m) rytiniu ir vakariniu kraštais, nuo artimiausio kranto nutolusi per 50 m. Salos reljefo nelygumai ir buvo pagrindas11 tais metais netoliese esantį kolūkinio žvyro karjero stipriai apardytą Spitrėnų piliakalnį tyrinėjusiai archeologinei ekspedicijai (vadovas Juozas Markelevičius) jį palaikyti piliakalniu. Ši klaida buvo ištaisyta po gero dešimtmečio – 1985 m. žvalgomosios ekspedicijos Utenos rajone metu, kuomet jokio piliakalnio šioje saloje nerasta12. Vaikeso ežero sala iki šiol yra vienintelis, tegu ir siaurai tyrinėtas, neabejotinas šios rūšies archeologijos objektas Utenos rajone.

1973 m. jos pietrytinėje dalyje buvo iškasta 5x2 m dydžio (10 m2) perkasa, kurioje aptiktas iki 60 cm storio kultūrinis sluoksnis, susidedantis iš dviejų sluoksnių: viršutinio 15–20 cm puraus juodžemio su pelenais sluoksnio bei apatinio 30 cm kieto šviesiai rudos spalvos su angliukais sluoksnio. Viršutiniame sluoksnyje rastos kelios smulkios lipdytos lygiu paviršiumi ir grublėtos keramikos rusvos arba pilkos šukės su grūsto granito priemaiša, keli nuskelto, tačiau neapdirbto titnago gabaliukai. Apatiniame sluoksnyje radinių nerasta13. Minėti radiniai davė pagrindą tyrinėtojams šią gyvenvietę datuoti I tūkstantmečio antrąja puse14.

11 Markelevičius J. Spitrėnų ir Vaikeso ežero salos piliakalnių (Utenos raj.) tyrinėjimų ataskaita. 1973 m. liepos 23 – rugpjūčio 16 d., Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 382, p. 14. 12 Zabiela G. 1985 metų MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos rajone ataskaita, Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 1376, p. 204–206.

Markelevičius J. Spitrėnų ir Vaikeso ežero salos piliakalnių (Utenos raj.) tyrinėjimų ataskaita. 1973 m. liepos 23 – rugpjūčio 16 d., Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 382, p. 15. 14 Markelevičius J. Spitrėnų ir Vaikeso ežero salos piliakalnių (Utenos raj.) tyrinėjimų ataskaita. 1973 m. liepos 23 – rugpjūčio 16 d., Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 382, p. 15.

Keramika iš senosios gyvenvietės Vaikeso ežero saloje (Našloniškis). Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos dokumentų fondai, nr. 5232. E. Pivoriūnienės pieš.

1985 m. žvalgomosios ekspedicijos metu nustatyta, kad realiai gyvenvietės kultūrinis sluoksnis tėra minėtas viršutinis dirvožemio sluoksnis, o giliau jau yra įžemis. Tuo tikslu šalia 1973 m. tyrinėtos perkasos vietos buvo iškastas mažytis, 30x30 cm dydžio šurfas15. Skelbiant pirminius salos tyrimų duomenis, prie radinių nurodyta ir „keletas geležies šlako gabaliukų“16. Jie tyrimų ataskaitoje neminimi, į muziejų taip pat nepateko. Muziejuose išvis nepavyko rasti jokių radinių iš Našloniškio. Tai, kad vieta buvo traktuota kaip vienintelis Lietuvoje žinomas to laikotarpio piliakalnis ežero saloje, yra akivaizdus tyrinėtojų noras sureikšminti šį atradimą, kartu, kaip paaiškėjo, jį nuvedant klaidinga kryptimi. Taip Utenos rajono ežeruose dabar žinome net 6 salų gyvenvietes17, kas sudaro per 40 procentų visų salų. Tai labai didelis skaičius, žinant, kad dar ne visos rajono ežerų salos buvo žvalgytos, jose ieškant Zabiela G. 1985 metų MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos rajone ataskaita, Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 1376, p. 205. 16 Markelevičius J., Olišauskas R. Spitrėnų (Utenos raj.) piliakalnio tyrinėjimai 1973 m., Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius, 1974, p. 13. 17 Įskaitant dabar priklausančią Zarasų rajonui salą Indrajų ežero šiaurinėje dalyje. 15

Galelių gyvenvietės radiniai Utenos kraštotyros muziejuje. G. Zabielos nuotr.

šių gyvenviečių pėdsakų. Šis skaičius iškart griauna mūsų įsivaizdavimą apie ežerų salas kaip apie negyvenamas vietas. Tokios iš tikrųjų jos yra šiandien, apaugusios medžiais bei krūmais, retkarčiais aplankomos nebent turistų ar žvejų. Beje, pastarieji visais laikais lankymosi vietose palikdavo šiukšlių, tarp jų – ir atskirų sudaužytų indų ar kitokių dirbinių18. Tačiau tokių dirbinių (neskaitant šiuolaikinių šiukšlių) salose lieka labai nedaug ir juos aptikti galima tik gana plačių tyrinėjimų metu. Gi visos senosios gyvenvietės Utenos rajono ežeruose identifikuotos išvis be tyrinėjimų arba, kaip Našloniškio atveju – ištyrus tik nedidelę perkasą. Taigi atsitiktinis tokių radinių pobūdis minėtose salose atkrinta. Čia aiškiai susiduriama su pastovesnio žmonių gyvenimo pėdsakais, kuriuos archeologai paprastai įvardija kaip senąsias gyvenvietes. Pagaliau ir šių gyvenviečių buvimas ežerų salose kituose rajonuose byloja apie kažkokias seniai užmirštas krašto apgyvendinimo tendencijas. Renkant duomenis apie senąsias gyvenvietes ežerų salose Utenos rajone aptikta dar viena vieta, Su tokiu palikimu buvo susidurta 1986 m. tyrinėjant buvusią Kulniko salą Biržulio ežere (Telšių r.). 1954 m. ežero vanduo buvo pažemintas ir sala tapo iškilimu raiste. Joje ištyrus 59 m2 plotą aptikta tik pavienių keramikos šukių. 18

Brūkšniuota keramika iš Pakalnių gyvenvietės II Vidinksto ežero saloje. D. Stončiaus nuotr.

galėjusi tokia būti. Tai jau senokai žinoma ir saugoma Galelių neįtvirtinta gyvenvietė19 (Vyžuonų sen.). Ji yra 500 m į rytus nuo kaimo, Lukno ežero pietiniame krante. Šiandien tai žema (iki 3 m aukščio) pailga apie 10 ha ploto kalva, nuo aplinkinių laukų ribojama žemos drėgnos žemumos, vadinama Sala. Neįtvirtinta gyvenvietė užima apie 200x50 m dydžio (apie 1 ha) plotą. Jos kultūrinis sluoksnis labai apardytas arimų, išlikęs daugiau ežero pakrantėje. 1958 m. Lietuvos istorijos institutas ir Utenos kraštotyros muziejus (vadovė Aldona Bernotaitė-Gerdvilienė (1922–1987)) ištyrė bendrą 200 m2 plotą bei aptiko iki 1,2 m storio kultūrinį sluoksnį, kuriame rasta lipdytos brūkšniuotos ir lygiu paviršiumi keramikos (registruotos 736 šukės ir dar 94 šukės sudarė 4 šukių lizdus (sankaupas)), negausių geležinių dirbinių (2 pjautuvėliai, 2 neaiškūs dirbiniai), akmeninis galąstuvas, moliniai svarelis ir tiglio fragmentas, 3 geležies gargažės, gyvulių kaulų20. Neįtvirtinta gyLietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, 1975, t. II, p. 190; Kultūros paminklų enciklopedija, Vilnius, 1998, t. II, p. 147. 20 Bernotaitė A. Galelių gyvenvietės tyrinėjimai 1958 m, Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f. 1, nr. 76. 19

venvietė datuojama I tūkstantmečio pirmąja puse. Tyrimų medžiaga liko plačiau neskelbta21. Tai, kad dabar ši gyvenvietė nėra saloje, labai stebėtis nereikėtų. Per prabėgusius šimtus, o ir tūkstančius metų ežerų vandens lygis keitėsi: dalis jų natūraliai nusidrenuodavo prasigraužus iš jų ištekantiems upeliams, kiti užpelkėjo. Salos pavadinimas Galelių atveju, matyt, ir mena tuos laikus, kai ši vieta bent jau pavasarinių polaidžių metu tikrai atrodydavo kaip sala. Tad žmonėms joje gyventi buvo ne visai įprastos sąlygos ir šią gyvenvietę mes galime bent dalinai priskirti prie salų gyvenviečių. Norint atskleisti šių gyvenviečių paskirtį bei pasiaiškinti tokią neįprastą jų įrengimo vietą, visų pirma reikia nustatyti jų chronologiją. Tą turimos medžiagos pagrindu padaryti sunku, nes bent kiek tyrinėtos, kaip minėta, yra tik dvi gyvenvietės. Tačiau šių tyrimų apimčių neužtenka norint kalbėti Trumpos informacijos paskelbtos: Kulikauskas P. Badania archeologiczne na Litwie w latach 1955–1961, Acta Baltico – Slavica, Białystok, 1965, t. 2, p. 238 (nr. 27); Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, 1975, t. II, p. 190 (Nr. 5). Plačiau apie šią gyvenvietę žr.: Zabiela G. Vyžuonų valsčiaus senovė, Vyžuonos, Utena, 2006, p. 76–79.

apie visos gyvenvietės chronologiją. Nedideli ištirti plotai, lyginant su visu gyvenvietės plotu (Galeliuose 2 proc., Našloniškyje vos pusė procento) geriausiu atveju atskleidžia tyrinėtos vietos chronologiją, kuri, kaip rodo visa archeologinių tyrimų istorija, atlikus platesnius tyrimus, dažnai keičiasi. Dabar žinomi ežerų salų gyvenviečių tiksliau datuojami vėlyviausi radiniai yra grublėta keramika ir geležiniai pjautuvėliai. Neabejotinai grublėta keramika Rytų Lietuvoje žinoma iš III–VII a.22. Geležiniai pjautuvėliai, dėl savo formos ir dydžio kartais vadinami peiliais–pjautuvėliais, datuojami I–IV a.23. Kadangi abiejose vietose gyvenviečių viršutiniai kultūriniai sluoksniai buvo suardyti ar net sunaikinti arimo, jų viršutinė chronologinė riba dar gali pasistūmėti kokiu amžiumi – kitu mūsų dienų link. Apatinę chronologinę ribą nustatyti dar sunkiau, nes jai apibrėžti trūksta geriau datuojamų radinių. Galelių gyvenvietės kultūrinio sluoksnio apatinėje dalyje rasta pavienių titnaginių dirbinių: strėlės antgalio įtvara, peiliukas, skelčių, tačiau jie rodo ne šios gyvenvietės atsiradimo pradžią, o tai, kad šioje vietoje žmonės gyveno jau neolito (III tūkstantmetis pr. Kr.) laikotarpiu24. Vėlesnė gyvenvietė tik įsikūrė kažkada buvusios ankstesnės vietoje ar šalia jos. Jeigu nuo to laiko čia būtų gyvenama nuolat, tyrimų metu būtų aptiktas pakankamai storas ir radinių (specifinės keramikos, titnago dirbinių) turtingas kultūrinis sluoksnis, ko šiuo atveju nebuvo. Seniausia medžiaga ežerų salų gyvenvietėse gali būti laikoma brūkšniuota keramika, kurios rasta net 4 gyvenvietėse. Jos chronologija ilga. Seniausia brūkšniuota keramika gali būti datuojama II–I tūkstantmečių pr. Kr. riba25, o išnyko ji II a. pabaigoje26. Aptiktos smulkios šukės, ypač netyrinėtose gyvenvietėse, neleidžia šios chronologijos susiaurinti, tik brūkšniuotos keramikos Bajoriškių Vengalis R. Grublėtoji keramika Rytų Lietuvoje, Lietuvos archeologija, Vilnius, 2007, t. 32, p. 123–128. 23 Volkaitė-Kulikauskienė R. Derliaus nuėmimo įrankiai Lietuvoje m. e. I tūkstantmetyje ir II tūkstantmečio pradžioje (I. Peiliai–pjautuvėliai m. e. I–IV a.), Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, Vilnius, 1984, t. 4(89), p. 87. 24 Akmens amžiuje žmonės išvis labiau mėgo gyventi salose, ką, matyt, sąlygojo didesnis saugumo jausmas jose ir žvejyba smarkiai paremtas pasisavinamasis ūkis. 25 Luchtanas A. Rytų Lietuva I tūkst. pr. m. erą, Lietuvos archeologija, Vilnius, 1992, t. 8, p. 73. 26 Vengalis R. Eastern Lithuanian settlements from the first to the twelfth century. Summary of doctoral dissertation, Vilnius, 2009, p. 13, fig. 1. 22

gyvenvietės II atveju radimas kartu su grublėtąja keramika leistų spėti, jog čia veikiau vėlyvos jos raidos etapas. Taigi visuminė gyvenviečių ežerų salose gyvavimo data būtų paskutiniai amžiai pr. Kr. – V a. Tačiau tuo laikotarpiu Lietuvoje žinomos ir įprastos neįtvirtintos gyvenvietės, ir piliakalniai bei gyvenvietės prie jų. Utenos rajonas kaip tik yra turtingiausias piliakalnių visoje Lietuvoje, iš kurių didžiąją dalį sudaro būtent piliakalniai to laiko, iš kurio žinomos ir ežerų gyvenvietės. Tad kokios priežastys to paties laikotarpio žmones vertė pasirinkti labai skirtingas gyvenimo sąlygas: vienus stiprintis kalvose ar kranto kyšuliuose, kitus keltis į salas? Aiškesnio atsakymo be platesnių šių gyvenviečių tyrinėjimų būti negali. Dabar galimi tik kai kurie samprotavimai. Abiem atvejais žmonės, pasirinkę tokias neįprastas gyvenimo vietas, aiškiai jautėsi dėl ko nors nesaugūs, tik vienu atveju juos turėjo ginti statūs šlaitai ir užtvaros, kitu – vanduo. Skirtingai nuo užtvarų, pastarojo gynybinė funkcija dingsta žiemą, vandeniui užšalus. Vadinasi, vien išorinėmis grėsmėmis mes šių gyvenviečių atsiradimo salose paaiškinti negalime. Atkreiptinas dėmesys, kad gyvenvietės įsikūrusios salose, nuo krantų nutolusiose ne daugiau nei per porą šimtų metrų, o patys ežerai daugiausia negilūs. Jų didžiausias gylis (išskyrus didelį Indrajų ežerą) neviršija 6 m. Tokie ežerai paprastai yra gana žuvingi, o 200 m atstumas yra nesunkiai įveikiamas anais laikais populiaria vandens transporto priemone – luotais. Tokiu atveju galimų atsakymų paieška neišvengiamai krypsta į tuometinio ūkio įtaką gyvenvietėms. Tačiau tai nepadeda rasti aiškesnių atsakymų į daugelį svarbių klausimų. Gyvenvietės ežerų salose buvo vienalaikės ar skirtingų laikotarpių? Kokio dydžio bendruomenės jose gyveno? Ar tikrai jų kasdieniame ūkyje svarbi buvo žvejyba? Kodėl šios gyvenvietės yra nuošaliau nuo piliakalnių? Ir t. t. Kol išsamiau nebus ištirta nors viena salų gyvenvietė, jų buvimas Lietuvoje, taip pat ir Utenos rajone, liks viena iš didesnių neįmintų didžiųjų mūsų priešistorės mįslių.

Nuskendęs Sartuose varpas Libertas Klimka ________________________________________________________________ „Vieną žiemą vežė keturiais sartais arkliais didelį varpą iš Dusetų bažnyčios. Ir visi su arkliais įlūžo. Ir nuo to pradėjo ežerą vadinti Sartais. Sako, viena moteris buvo tą varpą atšaukus. Sako, šaukus, šaukus jį vardu ir prišaukus, bet nerangi buvus, nepaspėjus užnert virvės – ir vėl nuburbėjęs su arkliais. Varpas buvęs vardu Jonas“1. Šis padavimas užrašytas 1938 m. Pažiegės kaime, prie gražiojo Sartų ežero. Dar pasakojama, kad kartais per atlaidus, bažnyčios varpams skambant, atsiliepiąs ir tas iš ežero dugno, tik liūdnai: „Skendau, brolau, skendau...“2 Išties, varpai turi vardus. Ir tie vardai suteikiami, apvilkus krikšto marškinėlius; ši tradicija – nuo senų senovės. Dažniausiai duodamas vardas mecenato, kurio kaštais varpas išliedinamas. Net ir varpo dalys įvardijamos kaip žmogaus: liežuvis, ausys, pečiai, liemuo. Naujo varpo įkėlimas bažnyčios ar jos varpinės bokštan – džiugi parapijos šventė. O kuo bokštas aukštesnis, tuo toliau varpo balsas aidi... Deja, neretas atvejis Lietuvos istorijoje, kad varpai būtų išvežami iš bažnyčių. Varpus paliepdavo nukabinti ir surinkti krašto okupantai, pristigę spalvotojo metalo – strateginės žaliavos karo reikmėms. Juk varpai – iš puikiausios bronzos (78 proc. vario ir 22 proc. alavo). Varpams, kaip ir knygoms, tinka posakis: „Habetsuafata...“ (lotyniškai: „Turi savo likimą“). Karų metu jie būdavo grobstomi, naikinami; parapijonims tekdavo gelbėti, išperkant iš sargybinių, slapstyti, užkasant į žemę. Pirmojo pasaulinio karo metu atsitraukiant rusų kariuomenei, varpai į Rusiją geležinkeliu buvo išvežami masiškai. Bažnyčių ir cerkvių duomenimis, kraštas neteko 749 varpų3. Tik dalį jų pavyko susigrąžinti į Lietuvą 1920 m. taikos su Rusija sutartimi. Tačiau revindikacijos procesas, vykdomas bolševikinės valdžios, buvo itin sudėtingas. Sugrąžinti tik tie varpai, kurie buvo suvežti į artilerijos sandėlius Maskvoje; provincijoje sauLietuvių tautosakos rankraštynas. 1534 (238). Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970, p. 170–174. 3 Išvežtų į Rusiją varpų statistika. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 391, ap. 4, b. 56, l. 4. 1 2

gotų varpų likimas neaiškus. Iš viso neatgauta 576 varpų4. Neretas atvejis, kad varpas atsidurtų visai kitos parapijos bažnyčioje. Atstatant kurią nors sudegusią bažnyčią, varpai būdavo ir skolinami. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžia varpus rekvizuodavo tvarkingiau, pirmučiausiai neturinčius didesnės istorinės ar meninės vertės5. Sąrašus sudarydavo ekspertai menotyrininkai6. Nepaprastai jaudinantis pilietinės sąžinės aktas šių dienų gyvenime – vokiečių kunigo Gerhardo Langės pastangos Lietuvos bažnyčioms dovanoti naujus varpus, atlyginant už karo metų skriaudas7. Varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis; jo prakilnūs garsai kviečia maldai, susikaupimui, atminimui, perteikia kokią svarbią žinią. Anksčiau jie tris kartus per dieną kviesdavo sukalbėti „Viešpaties angelo“ maldą8. Nerimastingi varpo dūžiai pasigirsdavo gaisro, kitų nelaimių metu. Per laidotuves jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: „Dūšia dangun, kūnas žemėn...“. Dažnas bažnytkaimis didžiuodavosi savųjų varpų skambumu, girdimumu. Varpų reikšmę bendruomenės gyvenime įprasmina ir tokios smagios mįslės bei posakiai: „Sužvingo žirgelis ant aukšto kalnelio su kanapine uodega“; „Kiauram kalne vilkas geležinis, su praskelta galva, uodega kanapine, labai graudžiai kaukia – žmones iš apylinkių šaukia“; „Geležinis eržilas su linine uodega padangėmis žvingauja“; „Cingu lingu ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapių uodega“; „Neturiu gyvybės, bet garsiai kalbu; turiu ausis, bet negirdžiu; neturiu burnos, bet liežuvis tabaluoja“; „Juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus“, „Šiaudų varpais zvanys, kai gims dovanų karalius“, „Namai be vaikų – it varpai be širdies“... 4 Misius K. Valstybės archeologijos komisija ir jos veikla // Kultūros paminklai. Vilnius: Savastis, 2004, p. 12. 5 Bekanntmachungueber die MeldpeflichtvonKirchenglocken. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. F.159-4.2.6. 6 Jens Hoppe. Kaip vokiečiai moksliniais pagrindais dalijosi Baltijos šalių dailės vertybes // Naujasis Židinys. Aidai. 2012, Nr. 5, p. 313. 7 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ikeites-nama-vokietis-nupirko-varpu-panevezio-rajono-baznyciai.d?id=50190856. 8 Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: VDU, 2004, p. 372.

Apskritai, bažnyčių bokštų varpai – ypatingi paveldo objektai, sukaupę savyje technologijos, istorijos, meno ir kultūros vertes9. Katalikų pamaldų metu varpais buvo pradėta skambinti jau nuo VII a. Varpai viduramžiais diktuodavo miestų ir miestelių gyvenimo ritmą. Nenuostabu, kad jie tapo apipinti ir spalvingais liaudiškais tikėjimais. Viduramžiais manyta, kad varpų skambėjimas nuvejąs piktąsias dvasias, sustabdąs epidemijų plitimą. Tik tam reikalui būtina skambinti vienu varpo šonu... Jono Basanavičiaus jo gimtinės Bartninkų apylinkėse užrašytas toks tikėjimas: „Varpo balsas perskiria debesius, todėlei, debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti“. Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais. Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną10. Nemažai iš Lietuvoje esančių bažnytinių varpų įtraukti į valstybinį kultūros vertybių registrą, tačiau tik dalis yra moksliškai aprašyti, visapusiškai ištyrinėjus jų ypatybes bei istorinę vertę. Išlietųjų mūsų krašte kokybė – svarbus Lietuvos technologinių pasiekimų lygmens įvairiais praeities laikmečiais rodiklis. Be to, jie yra ir istorinės atminties ženklai. Šiuo požiūriu objektas itin įdomus: būdavo įprasta liejant įrašyti metus, meistro ir liejyklos vardus, užsakovus ir fundatorius. Svarbūs yra ne tik liedinti savajame krašte, bet ir atvežtiniai, pagaminti pagal užsakymus varpai, nes teikia žinių apie prekybinius, ekonominius, konfesinius krašto ryšius. Lietuva turėjo gražias bronzos liejininkystės tradicijas; liejikų cechas Vilniuje įsikūrė dar 1595 m.11 Tiesa, jų dirbtuvėse buvo liejama ne tik varpai, bet ir patrankos – technologija lygiai tokia pati. Amatas ėmė smukti ir menkėti XVIII a. antroje pusėje. Priežasčių tam ne viena: ekonominė ir politinė krašto suirutė, užsienio liejyklų konkurencija. Okupacinė valdžia nepalaikė šio amato plėtros maištingoje provincijoje, žinodama apie galimybę panaudoti liejyklas ginklams gaminti sukilimo metu. Kita vertus, neturint bronzai vietinių žaliavų, o transportavimo 9 Klimka L. Bažnyčių varpai kaip lokalinės istorijos objektai // Actahumanitaricauniversitatis Saulenis. T. 9, 2009, p. 314–323. 10 Vėlius N. Kraštovaizdy įrėžta tautos atmintis // Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Mintis, 2010, p.12–32. 11 Klimka L. Varpų liejininkystė Vilniuje // Kultūros barai, 1996, Nr. 3, p. 72–75.

Dusetų bažnyčios varpinė, statyta 1744 m. pagal architekto A. Parakos projektą

kaštams nuolat pingant, vis didesnę konkurenciją ėmė sudaryti atvežtiniai gaminiai. Ypač šios tendencijos išryškėjo atsiradus geležinkeliams. Taip XIX a. viduryje mūsų krašte ir išnyko šio amato tradicija. Reta išimtis – sovietmečiu kunigo prelato Bronislavo Burneikio išliedinti varpai Kretingos bažnyčiai. Mažai kur bažnyčių varpus galima pamatyti, dažniausiai jie smalsuoliams nepasiekiamose aukštybėse, tik balandžių lankomi... Katalikiška parapija Dusetose įkurta XVI a. pradžioje. Dvaro savininkas grafas Jonas Liudvikas Pliateris 1744 m. pastatydino naują medinę bažnyčią, konsekruotą Švenčiausios Trejybės vardu. Šventoriaus vakariniame kampe tais pačiais metais buvo išmūryta baroko stiliaus varpinė pagal architekto A. Parakos projektą12. Keturi jos aukštai palaipsniui į viršų siaurėja, kampuose – sudvejinti piliastrai, viršuje sujungti kelių siaurų traukų karnizais, o langų angos – su apvaliomis arkomis. Varpinės matmenys: 4,5x4,5 m pločio apačioje, aukštis – 13 m, ji tinkuota bei nubalinta. Varpinės stogas papuoštas keturių tarpsnių barokinės formos bokšteliu su kaldintu ažūriniu geležiniu kryžiumi. Dailus, proporcingų for12

http://www.dusetukrastas.info/kulturos%20paveldas.html

Didysis varpas, išlietas 1893 m. Valdajuje

Gamybos metų atžyma ant varpo graižo

mų statinys! Varpinės pirmame aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia su altoriumi. Kuomet klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu 1886–1888 m. buvo statoma dabartinė plytų mūro bažnyčia, koplyčioje vykdavo šv. Mišios. Varpinės sienoje išmūryti laiptai veda tiesiai į antrą aukštą, kuriame sukabinti varpai. Šiandien jų tėra du. Didysis pagamintas garsiojoje Valdajaus liejykloje, kuri tiekdavo europietiškos formos varpus taip pat ir katalikiškoms parapijoms. Įrašas ant graižo 3,5 cm aukščio kirilicos raidėmis byloja „ЗАВОДЪ УСАЧЕВОЙ 1893 Г“. Taip pat nurodytas ir varpo

Didžiojo varpo ornamentika

svoris pūdais bei svarais: „ВЕСУ 19 П. 11 Ф.“ Skaičiai įrėžti, jie sudaro 315,72 kg. Varpo matmenys tokie: skersmuo yra 71 cm, bendras aukštis – 72 cm, aukštis nuo pečių – 64,5 cm, liemens ilgis – 56 cm, pakabinimo ausų aukštis – 7,5 cm. Gražaus augalinio ornamento juostų pločiai tokie: viršutinės, ant varpo pečių – 7 cm, žemesnės – 12 cm. Varpo liežuvis yra kaltinės geležies, 55 cm ilgio, o bumbulas turi bronzinį 2,5 cm skersmens įdėklą. Varpas penkiomis kaltinės geležies juostomis pakabintas ant medinio buomo, kurio matmenys yra 100x17x15 cm, o atsvaras – 39 cm aukščio. Reta, kad juostos būtų papuoštos; čia jų paviršius nusagstytas įkaltomis smulkiomis žvaigždutėmis. Buomui įsiūbuoti pritvirtinta nauja geležinė svirtis. Varpas kitų įrašų – vardo, parapijos, fundatorių – neturi. Tačiau jo forma europietiška, o ne įprastinė rytų tradicijoje, meistrų vadinama „sarafanine“. Valdajaus varpų yra ne vienoje Aukštaitijos bažnyčioje: juos turi Stačiūnų13, Salų14, Vajasiškio15 ir kt. parapijos. Gausų jų ir Žemaitijoje, ypač arčiau Klimka L. Stačiūnų varpai // Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė. 2001, p. 122–125. 14 Klimka L. Varpai Sėlijoje // Sietuvos, 2012, Nr. 6, p. 41–48. 15 Klimka L. Skambieji Vajasiškio varpai // Sietuvos, 2011, Nr. 5, p. 17–21. 13

Didžiojo varpo geležinis liežuvis su bronziniu įdėklu

Mažesnysis varpas

Kalvio pagamintos ir ornamentuotos tvirtinimo juostos

Mažesniojo varpo kaltinės tvirtinimo juostos

Bažnyčios vizitacijos ataskaita, 1820 m.

Įrašas apie varpus bažnytiniame inventoriuje

Tarškynė, naudojama Didžiosios savaitės liturgijoje, varpams nutilus

Zakristijos varpelis

geležinkelio linijos16. Todėl būtų įdomu pasekti, kaip keitėsi jų įrašų turinys ir forma ar net kalba iš rusų į lietuvių, prisitaikant prie užsakovų norų. XIX a. pabaigoje gamyklą valdė našlė Pelagėja Ivanovna Usačiova; po jos mirties 1895 m. gamyklą paveldėjo sūnūs Nikolajus, Jakovas ir Aleksejus. Garsioji Usačiovų varpų liejykla veikė net iki 1930 m.17 Technologija čia buvo naudojama senovinė; su lekalu nudailinami trys molio kevalai, atskiriant vieną nuo kito riebalų sluoksneliu. Ornamentai ir įrašų raidės suformuojamos iš vaško. Išdegus molį, vidinis kevalas išimamas, o susidariusi ertmė užliejama išlydyta 1200 laipsnių C temperatūroje bronza. Šis procesas vyksta liejinio formą užkasus į žemę. Amatas reikalauja didelio įgudimo, nes kiekvienas gamybos etapas nepakartojamas, nepavykus jį tinkamai atlikti, visą gamybos procesą tenka pradėti iš naujo. Antras varpas – mažesnis; jo skersmuo yra 55 cm, bendras aukštis – 57 cm; liemens ilgis – 43 cm. Kuklaus augalinio ornamento juostos plotis – 6,5 cm. Varpas keturiomis kaltinės geležies juostomis pritvirtintas prie buomo, kurio matmenys yra 100x14x15 cm, o atsvaras – 31 cm aukščio. Datos, liejyklos ar meistro įrašų šis varpas neturi. Greta šių varpų, arčiau varpinės angų matyti anksčiau buvusių varpų tvirtinimo vietos. Be to, išlikęs vienas įspūdingų matmenų įsiūbavimo buomas: 146x22x20 cm. Tad prie jo tvirtintas varpas turėjo būti maždaug metro skersmens. Yra žinoma, kad senieji Dusetų bažnyčios varpai 1915 m. buvo išvežti į Rusiją. Bažnyčios archyve saugoma Kasos knyga, pradėta 1925-01-01, fiksuoja tokias išlaidas varpams: „1926-01-12 varpų transportas gelžkeliu – 18 Lt 60 ct; varpų išsiuntimas iš Kauno – 27 Lt 36 ct“. Kasos knygoje nurodyti ir užmokesčiai kalviui Bugai už varpų apkaustymą: 110 Lt (1926-01-13) ir 54 Lt 40 ct (1926-03-31). Geležis pirkta pas Charitę, sumokant 22 Lt 48 ct ir 15 Lt 55 ct, atitinkamai. Manytina, kad dabartinis didysis varpas gautas kaip kompensacija už prarastuosius karo metu; antrąjį parapijai teko nusipirkti, nes Kasos knygoje yra įrašas: „už varpą 6 1/2 pudb. „Premone“ 1485 Lt“. Kaip žinia, 1925 m. Šverebas P. Salantų bažnyčios varpai, varpinės ir varpininkai // Salantų bažnyčia: Istorija, meno vertybės ir žmonės. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 211–242. 17 http://www.fitnesmoda.ru/section11/index.htm.

spalio mėnesį pagal revindikacijos aktą iš Rusijos buvo gauta antroji varpų siunta. Deja, tarp jų nebuvo itin senų, meniškų, su Lietuvos istorija susijusių varpų. O dalis grąžinamų varpų pateko į Lenkiją18. Tikėtina, kad tai labai kompetentingos dvišalių Rusijos–Lenkijos derybų delegacijos „nuopelnas“. Taigi aišku, kad dabar Dusetų bažnyčios varpinėje kabantys varpai yra ne tie senieji, kurie „šnekučiavosi“ su nuskendusiu Sartuose. Ir ne tie, kurie skelbė Dusetų krašto žmonėms baudžiavos panaikinimą. Apie ankstesnius čia buvusius kalba bažnyčios inventoriai. 1820 m. vizitacijos aktas nurodo, kad varpinėje, be didžiojo, sveriančio 1440 svarų (apie 590 kg), dar yra trys mažesni, du iš jų maždaug pusės didžiojo, tretysis – gerokai mažesnis. Bažnyčios bokšte – „sygnaturka“ – nedidelis varpas, kuriuo skambinama procesijų metu. Mažų liturginių varpelių bažnyčioje – 6. Tas pačias žinias kartoja ir 1830 m. vizitacijos aktas bei 1885 ir 1892 metų inventoriai, saugomi bažnyčios archyve. Smulkesnių duomenų apie varpus šiuose dokumentuose nepateikta. Dusetų varpinė – puikus architektūros paminklas, miestelio puošmena. Gražus ir jos baltumo kontrastas su raudonplyte bažnyčia. Jos varpai taip pat verti miestelio svečių ir turistų dėmesio, juolab, kad tik nedaugelyje bažnyčių jie prieinami smalsuoliams. Neabejotina, kad klebono kanauninko Stanislovo Krumpliausko energijos bei kultūrinės nuovokos tikrai pakaks ir varpinės vidui sutvarkyti. Išvados Dusetų bažnyčios varpinė, statyta 1744 m., yra vertingas architektūros ir istorijos paminklas. Didysis varpas – puikus 1893 m. garsios liejyklos Valdajuje, priklausiusios Pelagėjai Usačiovai, produkcijos pavyzdys, atitinkantis aukštus meno ir technologijos vertybės statuso kriterijus. Sutvarkius varpinę, ji taptų patraukliu turistiniu Dusetų miestelio objektu. Autoriaus nuotraukos.

Žilėnas G. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai. Kaišiadorių muziejus, 2008, p. 56–58.

Masonų ložių mozaikos švytėjimas Dalia Savickaitė _______________________________________________________________ Kelias Kodėl besipešant valstybių vadovams, šalių politikams ir iš įtampos „zonų“ pasitraukiantiems, į save grimztantiems mokslo ir meno žmonėms, individualistams pasaulis vis tik nesugriūva? Kaip, per ką įtemptose situacijose vyksta bendravimas tarp valstybių, politikų, atradėjų ir kūrėjų? Kas yra tos kraujagyslės, palaikančios planetos gyvybingumą? Kas yra planetos gyventojų siekiamybė? Versijų yra daug ir įvairių. Kodėl gi viena iš jų negalėtų būti masonų ložių ryšiai? Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo kurtis ar tiesiog buvo pradėta garsiai kalbėti apie įvairias tarptautines organizacijas. Daugelis jų sovietinėje izoliacijoje gyvenusiems lietuviams buvo nežinomos ar mažai žinomos, apie daugelį buvo formuojama negatyvi nuomonė. Dabar jas reikia „atrasti“, bandyti suvokti jų indėlį formuojant valstybę seniau ir dabar. Vidinių „naujai atsiradusių“ organizacijų procesų niekas konkrečiai aptarti negali, nes tiesiog nėra patirties, mažai informacijos apie jų veiklą persitvarkančioje geopolitinėje situacijoje. Ignalinos rajonas – mažutis, bet, kaip begalvotum, tai yra visumos dalelė, kuri bendroje ne vien Lietuvos, bet ir Europos mozaikoje turi savo spalvą. Ignalinos rajone yra daug įdomių dalykų. Pirmoji rimta mano darbovietė 1984 m. atvykus gyventi į

Ignalinos rajoną buvo Dūkšto biblioteka. Renkant kraštotyrinę medžiagą radau daug paslaptingų užuominų. Kad suvoktum ir susietum jas, čia reikėjo pragyventi dar bene tris dešimtis metų. Akstinu tam tapo žurnalistės A. Jablonskienės straipsnis apie J. Rustemą – Vilniaus universiteto profesorių, tapybos katedros vedėją, palaidotą Senojo Dūkšto (Dūkštelių) kapinaitėse. Lyg tarp kitko ten užsiminta, kad jis buvo masonas. Nusprendusi pagilinti žinias šioje srityje, atradau nuostabių dalykų. Manau, gal ir jums tai bus paskata pasiknaisioti istoriniuose archyvuose, o gal tiesiog atidžiau pasidairyti senelių namų ūkiuose ir paieškoti užsilikusių masonų reliktų. Kas yra masonai? Žmones vienijo ir skyrė ne tik karai, ekonomika, bet ir religinė, filosofinė ir kultūrinė situacija, noras suvokti raidos dėsnius ir numatyti ateitį. Renesanso metu žmonėse pasiklydo tikrasis Dievas, krikščioniškosios dvasinės vertybės, kito gyvenimo prasmė ir vertė, kilnūs idealai. Atėjus modernizmui tradicines religijas keitė naujosios, kito santvarkos, įsigalėjo naujas mąstymas, sąžinės laisvės sampratos, klestėjo magija, žmonės kūrė naujus demonus. I pasaulinis karas sužlugdė tris galingiausias monarchijas (Aus-

Senojo Dūkšto kapinės. Indrės Gruodienės nuotraukos

triją-Vengriją, Prūsiją-Vokietiją, Rusiją). Kai kuriems politikams besikuriančios mažosios valstybės rodėsi kliuviniu, nes buvo ekonomiškai silpnos, uždaros, trukdančios didžiosioms valstybėms pertvarkinėti pasaulį. Mažųjų valstybių politikai nejaukiai jautėsi pokario dykrose. Taip atsirado Čekoslovakija, Jugoslavija. Lietuvą buvo bandoma sujungti su Latvija... Visais tais laikais veikė paslaptingieji masonai, savo ložes turėję beveik visuose pasaulio kampeliuose. Ne išimtis ir Lietuva. Kodėl jie veikė taip plačiai? Kodėl tiek daug knygų, straipsnių, filmų kuriama apie juos? Kodėl pasakojimai apie juos ir masina sužinoti, ir gąsdina, kad sužinosi per daug... Ar masonystė mistika, ar tikrovė? Kas tokius pasaulinius korifėjus kaip V. Hugo, A. Kolinzą, Dž. Garibaldį, L. Tolstojų, R. Tagorę, Rerichus, Gandi ir daugybę kitų suviliojo tapti masonais? Svarbiausias masonų siekis – sukurti slaptą pasaulinę masonų organizaciją, suvienyti daugiatautę, daugiapilietinę žmoniją į vieną broliją, sujungti religijas, įvesti naują pasaulio tvarką. Šie siekiai paaiškina jų „prisirišimą universalizmo, regionalizmo, federalizmo principams, sostų ir altorių griovimo prasmę, ekumeninį entuziazmą ir netradicinio „dvasinio tobulėjimo“, laisvės, lygybės, brolybės principų esmę. Masonai patys bandė paaiškinti esminius būties klausimus ateizmo ir laisvamanybės, senų slaptųjų religijų, mitų, legendų pagrindu. Sukūrė

daugybę pasaulio evoliucijos (ne sutvėrimo), beždžionių sužmogėjimo ir panašių teorijų, indogermanistinę-indoeuropeistinę religiją, mitologiją“, – rašo L. Kastanauskaitė. Patys masonai save vadina žemės druska, pasaulio šviesa, visatos ugnimi. Jų priešininkai – veidmainiais ir piktybiškiausia tarptautine religine – politine – etnine organizacija. Ir tokių, ir tokių yra visoje Europoje, kurios sudėtinė dalis – Lietuva. Monografijos autorė L. Kastanauskaitė teigia, kad „tose valstybėse, kur jos nėra uždraustos, skelbiami jų adresai, narių sąrašai, patalpų aprašymai ir net labdaros darbai. <...> Ložių slaptumas priklauso nuo jų ryšių su politinėmis partijomis, vyriausybėmis, parlamentais, žvalgybomis (masonai turi ir savo žvalgybas), religijomis, mokslais, menais, visuomeninėmis organizacijomis, mafija, netradiciniais polinkiais.“ Masonai nėra centralizuota organizacija. Ji suskilusi į daugybę nacionalinių arba vadinamų didžiųjų viena nuo kitos nepriklausančių ložių. XX a. pirmoje pusėje veikė Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Graikijos, Ispanijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Šveicarijos, Turkijos Didžiosios ložės ir daugybė joms pavaldžių mažesnių – tarp jų – ir Lietuvos. Juos sieja ritualai, simbolika ir savitarpio pagalbos dvasia. Masonus vienijo ir vienija didesnės organizacijos: Tarptautinis masonų biuras (įkurtas 1900 m.), Tarptautinis masonų santykių biuras (įkurtas 1902 m., Ženevoje), Masonų klubų nacionalinė lyga (įkurta 1904 m.), Pasaulio masonų sąjunga (įkurta 1913 m. Berne), Tarptautinė masonų sąjunga (įkurta 1921 m.), Nacionalinė Didžiųjų ložių sąjunga (įkurta 1921 m.). Pasaulio rašytiniai šaltiniai masonus mini jau XVI–XVII a. Lietuvoje antimasoniškas Kaliostro teismo Romoje apžvalgos vertimas kunigo G. Kniazevičiaus iniciatyva buvo išleistas 1793 m. Masonijos istorikai veiklos pradžią sieja su viduramžių didžiųjų bažnyčių statymo laikotarpiu – gotika. Iš tų laikų yra likę ir trys pagrindiniai hierarchijos laipsniai organizacijoje: mokinio, amatininko ir meistro (magistro). Ankstesniais laikais jai tegalėjo priklausyti mūrininkai, bet vėliau pavadinime atsirado ir žodis laisvieji. Apie masonus pasakojamos paslaptingos istorijos greičiausiai kilo dėl bažnyčių statymo istorijų paslapčių. XVI a. mažėjant statymo apimtims organizacijoje ėmė atsirasti su amatu nieko bendra neturintys

asmenys: aristokratija, dvasininkija ir kt. Jie stengėsi išlaikyti ritualus, ložes, nors pastarosios įgavo visai kitokią prasmę: ne pastogė poilsiui, bet pagrindinė „vadavietės“, ritualų pra vedimo vieta atitinkamoje geografinėje vietovėje. XVIII a. organizacija įgavo tokias formas, kurios Visuomybės simboliai: A. Žmogus. B. Siela. C. Vėlynas. Č. Piktė (velnias). D. Pikulas. liko iki šių dienų. AtE. Auklėjimas. F. Visumos romuvos ir jos vėliavos ženklas sirado nuo 34 iki 40 masoniškosios hierarchijos laipsnių. Tuo periodu nenugludinta forma išreiškia žmogaus neišprusimą, susiformavo ir dvi kryptys jų veikloje: viena buvo neišsiauklėjimą ir ydingumą. Aptašytas, nugludintas kritiška krikščionybės, ypač katalikų bažnyčios, at- akmuo – praplėsto intelekto, apribotų aistrų bei išgryžvilgiu, kita siekė glaudžių ryšių su ja. Galingesnė ninto gyvenimo simbolis. Simbolių yra daug ir įvairių. buvo pirmoji. Kiekvienas masonų laipsnis turi jam Laisvieji mūrininkai (masonai), siekdami praktibūdingą simboliką, ceremonialą ir jį pagrindžiančias kuoti tikrą toleranciją kitoms religijoms, patys turėjo legendas. Ložės susirinkimai buvo vadinami statybų būti religingi. Tolerancija kitai religijai skiriasi nuo nedarbais. Į žemesnio rango susirinkimus galėjo atei- sirūpinimo. Masonai nemokė teologijos doktrinos, nes ti bet kuris aukštesnio laipsnio narys, bet į aukštes- pati organizacija nėra religija ir neketina ja tapti. Jiems niojo – tik tas ir aukštesnis lygmuo. Ložių ritualinių netgi draudžiama diskutuoti religinėmis temomis savo apeigų forma, veiksmų seka, inventorius, patalpos susirinkimuose, bet tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe dekoravimas buvo apibrėžti ritualų aprašymuose. yra būtina narystės sąlyga. Ložių nariai yra skatinami Iškilmingus ritualinius ložių darbus lydėdavo vadi- laikytis savo asmeninių įsitikinimų ir, be kitų įsipareinamoji stalo ložė. Ji vykdavo arba pačios ložės pa- gojimų, atlikti pareigą tam Dievui, kokiu vardu jis yra talpose, arba restoranuose. Tokios ložės metu buvo kam priimtinas. Tas pats ir su politiniais išsisakymais. naudojama masoniška atributika ar masoniška abė- Tai – nepolitinė organizacija, draudžianti daryti pareišcėle užrašytomis kriptogramomis puošti indai. kimus jos vardu. Nepriklausomai nuo politinio aktuaVienas iš dažniausiai naudojamų masonų simbo- lumo ar viešojo intereso, politiniuose debatuose niekas lių – skriestuvas. Jis nuo viduramžių Vakarų Europos negali palaikyti vieną ar kitą pusę. Laisvoji mūrininkija kultūroje simbolizuoja geometriją, kosminę tvarką nesiūlo politinių sprendimų ir visą laiką rūpinasi tarir planingą veiklą. Dorovės normų, teisingo elgesio pininkavimu, siekdama išvengti bet kokių nesutarimų. simbolis ir vienintelis laisvojo mūrininko tinkamo Tai nereiškia, kad jie, kaip asmenys, turi likti nuošalyje gyvenimo bei elgesio matas. Mentelė – masonų meis- nuo politikos išoriniame pasaulyje. Kiekvienas laisvasis tro darbo įrankis. Jo simbolinė paskirtis – su broliška mūrininkas yra raginamas gyventi ir elgtis kaip atsameile, rūpesčiu, pataisant ir prižiūrint mokinių bei kingas pilietis. Tokia veikla turi būti vykdoma pagal jo pameistrių darbą, suvienyti ložės narius į vieningą paties žinias ir įsitikinimus. broliją. Akmuo – iš viduramžių mūrininkų tradicijos atėjęs simbolis. Masonų naudojamas mokinio laipsnio Masonų judėjimas Lietuvoje rituale, interpretuojant akmenį dvejopai: kaip tašytą ir Masonų judėjimas Lietuvoje išplito maždaug tuo kaip netašytą. Netašytas akmuo savo neapdailinta ir pat metu, kaip ir Lenkijoje – Saksų valdymo metu

(apie 1738 m.). Šios dvi šalys tuomet buvo įtakojamos Prancūzijos ir Vokietijos. Pirmieji žinomi masonai Lietuvoje buvo Ignas Oginskis, Jurgis Vielhorskis, Karolis Radvila. Įdomu, kad maždaug tuo pačiu metu Vilniuje susiorganizavo ir moterų ložė – tai buvo labai retas reiškinys pasaulinėje masonijos istorijoje. 1784 m. įsikūrė Didžiųjų Rytų ložė, kuri priėmė abiem šalims bendrą konstituciją – masonijos veiklos pagrindą iki pat uždarymo. Ložių reglamente buvo patvirtinta, kad masonu gali tapti 20 metų sulaukęs asmuo. Tokio asmens (jis buvo vadinamas „ieškančiuoju“) atrankai buvo skiriama daug dėmesio. Brolijos nariu galėjo tapti tik kito ložės nario rekomenduotas asmuo. Vėliau du paskirti ložės nariai susipažindavo su kandidato gyvenimo būdu, moralinėmis nuostatomis ir savo ataskaitą pateikdavo ložės nariams. Pristačius jį ložės nariams būdavo balsuojama. Jeigu sprendimas būdavo teigiamas, „ieškantysis“ turėdavo išlaikyti tris simbolinius išbandymus ir duoti priesaiką. Tuomet jam būdavo paaiškinami mokinio atpažinimo ženklai ir ložės posėdžių salėje patiesiamo kilimo simbolika. Panašiai vykdavo pakėlimo į pameistrio ir meistro laipsnius ceremonija. Aukščiau kandidatuojantys turėdavo būti „ištarnavę nustatytą būtiną laiką“. Į dar aukštesnius brolijos narystės lygmenis buvo keliama jau ne ložėse, o kapitulose. Ložę sudarė tikrieji ir garbės nariai. Asmuo galėjo būti išrinktas ne vienos ložės garbės nariu, galėjo dalyvauti jos darbuose, bet nemokėjo ten mokesčių ir neturėjo teisės spręsti. Didžiųjų Rytų ložės nariai atsisakė prorusiškų tendencijų, rėmė Kosciuškos sukilimą, o rusams okupavus buvo sunaikinti. Atsigavo tik aktyviai pradėjus veikti Vilniaus universitetui. 1817 m. Vilniuje jau buvo priskaičiuojama 114 veikiančių asmenų, didelė dalis Uoliojo lietuvio ložės narių – universiteto profesoriai. Masonų ložės ėmė kurtis ir provincijoje: Raseiniuose – Palemonas, Ukmergėje – Dorybės triumfas ir kt. Apie 1820 m. tarp Lietuvos masonų prasidėjo nesutarimai, nes prof. Jokūbas Šimkevičius sumanė reformuoti veiklą, padarant ją intelektualesne ir mažiau ritualizuota. Dėl barnių caras Aleksandras I vėl uždraudė šį judėjimą. Trečias aktyvus „prikėlimas“ vyko apie 1910 m., jam vadovavo pirmųjų masonų provaikaitis Mykolas Riomeris. Masonai – Vydūnas ir Rerichų šeima – susirašinėjo.

Šiandien jau visi žinome, kad Tarptautinė Kultūros diena buvo sugalvota ir tarp pasaulio politikų išpopuliarinta N. Rericho. Ją Lietuva kartu su Europos bendruomene pastaraisiais metais aktyviai mini balandžio 15-ąją, iškeldama N. Rericho sukurtą vėliavą su trimis raudonais skrituliais. Tarybiniais laikais eiliniam lietuviui masonai buvo daugiau mistinis dalykas, nors jų „dukterinė“ organizacija – esperantininkai – tuomet buvo oficialiai pripažįstami. Įdomu, kad tradicinės Lietuvos politinės partijos ir anksčiau, ir dabar savo gretose turi masonų. „Rotary“ ir „Lions“ klubai, Raudonojo kryžiaus draugija, skautų judėjimas, Šaulių sąjunga, Keturvėjininkų judėjimas – atsirado masonų iniciatyva arba jiems aktyvinant bendradarbiavimą šalies viduje ir Europoje. Kilmės dokumentus išsaugojusi Lietuvos bajorija susibūrė į Bajorų sąjungą. Nesenai ji priimta į tarptautinę bajorų bendruomenę. Daugelio jų protėviai ir dabartiniai nariai yra buvę ar dabar yra masonais. Masonai yra įpareigoti pasirinkti – nori jie skelbti apie savo dalyvavimą masonų veikloje ar ne, bet nieko negali skelbti apie kitą žmogų. Šiandien žinoma, kad į laisvą Lietuvą laisvieji mūrininkai „sugrįžo“ per Vokietiją į Klaipėdą 1993 m., kad jų būryje yra apie 100 žmonių, kad portalo „balsas.lt“ redaktorius Arūnas Brazauskas ir verslininkas Šarūnas Davainis nebijo prisipažinti esantys naujos kartos masonai. Tikrasis ir tik taip vadinamas Lietuvos elitas susitinka „dukterinėse“ masonų organizacijose „Rotary“ ir „Lions“, keičiasi informacija, padeda gabiam jaunimui, ligoniams ir pan. Judėjimas Europoje gyvas jau ne vieną šimtmetį. Lietuvos žmonės jame dalyvauja lygiomis teisėmis. Vertinant jų darbus, mistikos ne tiek jau daug, kaip seniausiais laikais, tik įdomu, kad šiandieninio vidinio ložių gyvenimo spauda neaprašo. Jie organizuoja daug renginių kultūros istorijos klausimais. Tai Europos bendruomenę telkiančios, keitimąsi informacija skatinančios organizacijos, kuriose gal kiek atviriau nei masonų ložėse viešinama informacija, planuojama mūsų ateitis... Gerai tai ar blogai – gyvenimas parodys, bet žinant masonijos idėjines nuostatas jau galima prognozuoti... XIX a. Lietuvos masonų identiteto paieškos Laisvųjų mūrininkų brolijos ritualai buvo gaubiami paslapties, apipinti prietarais ir mistiniais pa-

sakojimais. Lietuvoje juos vadindavo parmazonais. Tai buvo iškilūs, mąslūs žmonės, todėl neįprasti paprasto valstiečio akiai. Visa, kas nepažįstama, baugina. Žmonės manydavo, kad parmazonai gali išnykti, pasiversti kuo kitu. Tuomet aktyviausi Lietuvos masonai buvo M. Dluskis ir M. Riomeris, M. Oginskis, A. Čartoryskis, D. Poška, S. Daukantas, S. Stanevičius, A. Mickevičius, T. Narbutas, K. Kontrimas, L. Rėza, J. Lelevelis ir kiti. Nors masonija tuometinėje Lietuvoje aktyviausiai bendradarbiavo su Lenkijos masonų ložėmis, bet europiniame kontekste išsiskyrė Jokūbo Šimkevičiaus veikla. Jis siekė, kad masonija atsisakytų beprasmio ir žalingo paslaptingumo principo, o posėdžiai būtų naudingi jų nariams. S. Malachovski-Lempicki savo knygoje „Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse 1776–1822“ stebisi, kad reforma atsirado ne Varšuvoje ar Krokuvoje, bet Vilniuje. Reformatorius J. Šimkevičius atsiskyrė nuo „Uoliojo lietuvio“ ložės ir, dr. G. Beresnevičiaus teigimu, 1817 m. vasario 11 d. įkūrė „Šubravcų“ (Nedorėlių) ložę, kurioje brolijos nariai skaitydavo mokslinius straipsnius, atlikdavo eksperimentus, diegė pažangią užsienio amatininkų patirtį į Lietuvos ūkį. G. Beresnevičius teigia, kad šios ložės ideologijos pagrindas – mitologijos rašymas. Atsiskyrusios ložės veiklos pradžioje kiekvienas jos narys pasirinko senovės žemaičių dievų vardus iš J. Lasickio sąrašo, pvz., T. Zanas buvo Ganiklis, J. Šimkevičius – Perkūnas, K. Kontrimas – Poklius, J. Chodzka – Vaižgantas ir kt. Kiekvienas turėjo rinkti ir skelbti medžiagą apie pasirinktą dievybę: taip buvo tikimasi atkurti mitologiją. Etnologas Gintaras Beresnevičius savo daugiakryptėje veikloje rado laiko ir vietos „Šubravcų“ ložės pamatinėms nuostatoms analizuoti. Straipsnyje „Identiteto paradoksai. Legendos ir mitologija lietuvių savimonės formavimesi“ apie Šubravco T. Narbuto nuostatas rašė: „Romos istorikai savo knygas pradėdavo nuo dievų ir pusdievių ar visai neverifikuojamų legendų aprašymų, juk nuo kažko reikia pradėti. <...> Mitologijos esmė ir tikslas yra pagrįsti istoriją. Tai pagrindas, be kurio istorijos negali būti; jei tauta neturi savo papročių, mitų ir dievų, jei neturi savo religijos, neaišku, nuo ko pradėti, apie tą tautą rašant, kur jos buvimo, radimosi ir savasties egzistenciniai pagrindai“. Didžiausią darbą nuveikė

Dailininko J. Rustemo kapavietė

Vilniaus universiteto profesoriai – masonai Teodoras Narbutas, Kazimieras Kontrimas, kurie savo domėjimąsi mitologija perdavė kitiems dėstytojams, jaunimui. Aktyviu K. Kontrimo idėjų sekėju buvo ir Ignalinos rajono Senojo Dūkšto (Dūkštelių) kaime dvarą turėjęs masonas Tomas Zanas. Pas jį svečiuodavosi tapybos profesorius, masonas Jonas Rustemas (ten ir palaidotas), odę masonų veiklai parašęs („Odė jaunystei“) poetas Adomas Mickevičius. Pats T. Zanas taip pat rašė masonus šlovinančias eiles, inicijavo Filaretų, Filomatų organizacijų, telkiančių pažangiai mąstantį jaunimą, įkūrimą. J. Bučys teigia, kad kitame T. Zano dvare Panemunėje netoli Kauno „garbingą vietą salone užėmė stiklinė vitrina, kurioje tarp kitų paminklų buvo saugomi Tomo Zano laisvųjų mūrininkų reikmenys“. Ar tokių daiktų buvo ir Dūkšto dvare? Gal jų yra užsilikę aplinkiniuose kaimuose, pas jau mirusių dvaro tarnų vaikaičius? Kiek plačiau yra aprašytas Jonas Rustemas (1798–1832 m.). Gimęs Turkijoje jis iš visų išsiskyrė pietietišku veidu, kumpa nosimi ir raudona fesa (kepurėle). Vien jo išvaizda paprastam valstiečiui galėjo pasirodyti bauginanti, nes „ne tokia“ kaip visų... Jis į masonus priimtas 1788 m. Berlyne, buvo Vilniaus Šv. Jono ložės „Uolusis lietuvis“ narys, jos aukų rinkėjas (1813, 1816), pirmasis stiuartas (1817). Nuo 1817 m. – Vilniaus Šv. Jono ložės „Gerasis ganytojas“ narys, įkūrėjas, jos aukų rinkėjas (1817). Daugelio Lietuvos, Lenkijos ložių garbės narys, VII laipsnio masonas (Rožės kryžiaus riteris). Jis labai artimai

bendravo su masonu Mykolu Kazimieru Oginskiu, jo pastangomis buvo įkurta pirmoji dailės mokykla, masonai jam pavesdavo atrinkti gabius dailei jaunuolius, kad galėtų skirti rentą. Tuo laiku buvo parašyti ir garsieji A. Mickevičiaus kūriniai „Gražina“, „Živilė“, S. Valiūno „Birutė“, F. Bernatavičiaus „Pajauta, Lizdeikos dukra“, atsirado D. Poškos Baubliai. G. Beresnevičiaus teigimu, būtent profesorius, masonas T. Narbutas sugebėjo aktualizuoti mitologijos tyrinėjimo reikšmę visuomenėje, suteikė mitologijai istorijos metodologijos reikšmę. „Ar teisinga ideologija, ar ne – tokio klausimo nekyla. Ji yra arba jos nėra. <...> Nuosavos mitologijos esmė – atskiros istorijos pagrindimas. O tai reiškia, kad ideologiją ir istoriją turinčiai tautai reikalinga savarankiška dabartis ir identitetas. Kova dėl nuosavos mitologijos – tai ir kova dėl valstybės istorijos. Ir teisės tą istoriją aiškinti“, – savo straipsnyje teigė G. Beresnevičius. Jis mano, kad be T. Narbuto – masono iš Šubravcų ložės – indėlio, mes nebūtume turėję Vasario 16-osios, nebūtume turėję valstybės su savo istorija ir ideologija. XX a. Lietuvos masonų veikla Caro Aleksandro I nurodymu masonų ložės buvo uždraustos ir Lietuvoje atsikūrė, padedant tos pačios Rusijos ložėms, jau 1910 m. (ložė „Vienybė“). Judėjimas vėl ėmė plisti. Į jį įsitraukė nauja inteligentijos karta. L. Kastanauskaitė savo monografijoje nurodo gausybę pavardžių asmenų, kūrusių to laiko Lietuvos istoriją: tėvas ir sūnus Baltrušaičiai, Mykolas, Vaclovas, Viktoras Biržiškos, F. Bortkevičienė, P. Galaunė, K. Grinius, S. Kairys, L. Karsavinas, V. Krėvė-Mickevičius, A. Merkys, O. Milošas, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Pilsudskis, A. Poška, M. Šalčius, M. Riomeris, Georgijus ir Ilja Rommai, E. Roppas, M. Sleževičius, B. Sruoga, M. Šalčius, J. Tumas-Vaižgantas (tikėtina, kad jis slapyvardį pasirinko sekdamas Šubravcų pavyzdžiu), Vydūnas, T. Vrublevskis, J. Biliūnas ir net iš Ignalinos rajono kilęs Zigmas Žemaitis – iš viso per 100 žmonių. Daugelis iš jų įsijungė į Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokslo kursų organizavimą, Lietuvos kultūros sąjungą, organizuodavo kultūros kongresus, tarybas. Masonams vadovavo M. Riomeris. L. Kastanauskaitė spėja, kad tai lėmė ne vienos kartos šios šeimos masonystės tradicijos. Jis – savotiškas ES

kūrimo strategas. M. Riomerio svarbiausias tikslas – didelės pilietinės valstybės sukūrimas, o tam reikėjo Lietuvos valstybės. Pilietinė valstybė, jo manymu, turėjo būti regioninių valstybių sąjunga, pvz., Baltijos jūros (Baltoskandija). Šioji, pagal jį, sudarytų konfederaciją su Lenkija, per ją susisiektų su Dunojaus ir Balkanų regionais... M. Riomerio manymu, tautinės valstybės kelia pavojų Europos stabilumui. Šiuos dalykus masonai aptardavo uždaruose būreliuose. Monografijoje autorė teigia, kad „M. Riomerio nuomonė – tai nuomonė vieno iš daugelio turtingų, kilmingų bajorų, skersai išilgai apkeliavusių Europą, išsimokslinusių jos universitetuose, daug kam tarnavusių, su tautomis nesuaugusių, jų nemėgusių ir nepaisiusių“. Tarptautiniai masonų ryšiai platino tokią informaciją. Aktyvus šios minties šalininkas buvo ir J. Šliūpas. 1916 m. Amerikos lietuvių laisvamaniškų organizacijų įgaliotas jis net JAV Senatui įteikė memorandumą, kuriame prašė JAV vyriausybę būsimoje Taikos konferencijoje paremti Lietuvos ir Latvijos bendros valstybės sukūrimo planą. Sekdamas S. Daukantu, A. Baranausku, J. Basanavičiumi, kurie šias tautas laikė artimais giminaičiais, jis įrodinėjo, kad ši sąjunga neišvengiama, suprantama ir naudinga. „Naujoji“ tauta turėjo vadintis Lėtais. Jis sakė, kad mažos tautos suteikia pasauliui spalvingumo, jaukumo, bet būsimoje Paneuropoje numatomoji bendra lėtų tauta turėtų didesnį svorį, stipresnę ekonomiką, pigesnį valdymą (teigė, kad smulkūs akcininkai turi mažai balsų – valdo didieji). Sunku spręsti, kiek baltiškoji romantika buvo naivi, kiek klastinga... M. Riomeris, J. Šliūpas galvojo kaip ir daugelis to laiko masonų. Jie nebuvo vieniši ir praktikoje. Dauguma mūsų žino legendą apie Babelio bokštą. Masonai menininkai, kalbos filosofai, neteikdami prioriteto nei vienai iš Europos tautų kalbų, pradėjo kurti naują, bendrą visam pasauliui kalbą. Masonai šią legendą siejo su senovės statybomis, mūrininkyste, su Senojo Testamento „Pradžios“ knyga. Tuo laikotarpiu pasaulyje buvo sukurta apie 217 dirbtinių kalbų. Vienos naujos kalbos kūrėju tapo Liudvikas Zamenhofas (1859–1917), gimęs Balstogėje, bet savo tėvyne vadinęs Lietuvą. Jis dirbo gydytoju Veisiejų miestelyje, vedė kaunietę, o jos kraitį panaudojo knygelės „D-ro Esperanto. Tarptautinė kalba“ leidybai. Ji buvo išleista su vertimais į rusų, lenkų,

prancūzų, vokiečių kalbas, pradėjo kurtis esperantininkų klubai, vadovėliai buvo išleisti 17-a Europos kalbų. Esperanto naujoje kalboje reiškė „turintis viltį“ – tokiais ir panašiais pavadinimais veikė daug masonų ložių. Kalba Zamenhofui buvo tik priemonė siekiant pasaulio bendruomenės sukūrimo. 1910 m. susikūrė Tarptautinė katalikų ir kitokios esperantininkų sąjungos, Tautų Sąjunga pripažino ją esant tinkama tarptautinei kalbai, Europos sostinėse vykdavo esperantininkų kongresai, ją palaikė ir SSSR vadovai. Lietuvoje esperantininkų judėjimas prasidėjo prieš I pasaulinį karą, į judėjimą įsijungė ir kunigai (tarp jų buvo masonų), dalyvavo K. Binkis, K. Korsakas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Įdomu tai, kad ja domėjosi ir etnografai. Jie surinktą medžiagą versdavo į esperanto kalbą ir taip Europoje platino žinią apie Lietuvą. 1987 m. UNESCO, kurios narė yra ir Lietuva, iniciatyva ši kalba visame pasaulyje minėjo 100-ąsias sukūrimo metines. Masonai Rytų Aukštaitijoje Ir seniau, ir dabar visiems aktualus lietuvių santykių su lenkais klausimais. Čia taip pat neapsieita be masonų. Norime to ar nenorime, bet mūsų kraštietis J. Pilsudskis 1867 m. gimė Zalavų dvare (Švenčionių raj.), sulenkėjusių bajorų J. V. P. Pilsudskio ir M. Bilevičiūtės šeimoje, kuri save kildino iš Giniotų giminės, iš legendinio Dausprungo dinastijos, kuri menamai valdžiusi Lietuvą iki Gedimino. Jo jaunystė buvo audringa, jis bendravo su revoliucionieriais, buvo ištremtas į Sibirą, įstojo į Lenkijos socialistų partiją ir Vilniuje įkūrė jos skyrių, užmezgė ryšius su Europos ir Japonijos žvalgybomis, I pasaulinio karo metais sukūrė lenkų karinę organizaciją, buvo Baltojo erelio masonų ložės Lenkijoje narys. Jo tikslas buvo atkurti Žečpospolitą, sujungiant Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą ir dar plačiau. Tai buvo nepriimtina Lietuvos masonams, nes jie savo vizijose naująją jungtinę valstybę matė su sostine Vilniuje. Dar M. Riomeris teigė, kad „J. Želigovskio „sukilimas“ ir politinė „Vidurio Lietuvos“ (nauja valstybė J. Pilsudskio ir bendražygių paskelbta 1920.10.09) kombinacija yra Belvederio – masonų laboratorijos kūriniai. <...> Reikia žinoti, kad Želigovskio aferoje ir visame vadinamame „Vidurio Lietuvos“ sumanyme žymų vaidmenį atlieka lenkų masonerija“.

Švenčionių rajone 1918 m. baigiantis karui buvo įkurta Dvilonių respublika. Tai Perlojos pavyzdžio „šalis“. I pasaulinio karo metais „Lietuvos aide“ pasirodė atsišaukimas į Lietuvos piliečius, raginantis patiems organizuoti savivaldą. Senieji krašto žmonės pasakojo, kad Dvilonių kaime stovėjęs vokiečių pulko vadas Otonas iš trijų kaimo valstiečių sudarė „prezidentinę tarybą“. Otonas tarybos pirmininkui paliko raštą, patvirtinantį, kad Vokietija su Dvilonių respublika palaiko diplomatinius ryšius. Iki karo pabaigos raštas kabėjo „prezidento“ troboje po šventais paveikslais, užėjus lenkams jį persuko raidėmis į sieną. Vokiečiai pralaimėjo, Rusijos raudonarmiečių ir Lenkijos baltagvardiečių kovose kaimas ėjo iš rankų į rankas, bet stabiliai vyko „vietos valdžios“ organizuoti budėjimai, pasitarimai dėl sėjos, kerdžiaus rinkimai. 1920 m. Dvilonių respublika buvo okupuota Lenkijos. Graudžiai linksma istorija, lyg ir neturinti tiesioginių ryšių su „pasaulio konstruktoriais“ masonais, vis dėlto L. Kastanauskaitė mano, kad „suaugusių žmonių žaidimai“ kūrėsi didžiųjų paramasoniškų idėjų ir žygių kryžkelėje. Rusijos revoliucijų išvakarėse grožinėje literatūroje įvairiais pavidalais pasklido šviesos, ugnies įvaizdžiai. Pasirodė kūrinių apie žiburius, kibirkštis, deglus, nušvietusius kelią žmonijai. Vienas iš jų mums nuo mokyklos laikų puikiai žinomas J. Biliūno „Laimės žiburys“, apšvietęs kelią drąsiausiems... Tai masonų simbolika. Jis materializuotas Anykščių rajono žemėse... 1940.07.27 įsteigta J. Biliūno draugija, kurios iniciatorės buvo ir garsiosios masonės F. Bortkevičienė, S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Draugija inicijavo J. Biliūno palaikų pervežimą, ant kapo plokštės užrašė poeto eiles: „Kai numirsiu, man pakaskit Ant Šventosios upės kranto, Kad matytų kapas sodžių, Kūdikėliu kur užaugau...“. Kiek anksčiau ukrainietis, poetas, masonas Tarasas Ševčenka buvo parašęs: „Kai numirsiu, jūs užkaskit Mane ant kurgano. Tarp plačių gimtinės stepių Ukrainoj mano. Kad lankas regėčiau, Dnieprą...“. Tuomet tarp masonų rašytojų buvo įprasta iš kartos į kartą perkurti savo simbolius, alegorijas, siužetus...

Į Lietuvos liaudininkų politinės srovės veiklą, kurioje aktyviai dalyvavo „Lietuvos“ ložės masonai G. Petkevičaitė-Bitė, M. Sleževičius, J. Vileišis, A. Smetona, A. Voldemaras, K. Grinius, įsijungė ir 1869 m. rugsėjo 20-ąją Anykščių rajono Malaišių kaime gimęs J. Tumas-Vaižgantas, 1879 m. lapkričio 6-ąją Zarasų rajono Pažiegės kaime gimęs K. Būga. Tos pačios politinės pakraipos „Baublio karalystės“ ložei vadovavo 1835 m. sausio 17-ąją Anykščiuose gimęs rašytojas, vyskupas A. Baranauskas, vėliau veikęs kartu su J. Mačiuliu-Maironiu ir A. Jakštu-Dambrausku. 1899 m. kovo 29-ąją Švenčionių raj. Trebučių kaime gimęs, Molėtuose vikaravęs, su Ignalinos apylinkėse aktyviai veikusiu kun. Kukta aktyviai bendradarbiavęs kunigas-publicistas N. ŠvogžlysMilžinas, paskatintas A. Jakšto-Dambrausko, T. Narbuto pavyzdžiu parašė ir suorganizavo daug mitologija paremtų kūrinių. Jis buvo skautas, apdovanotas Baltosios svastikos ordinu. Svastikas Lietuvos skautai buvo perėmę iš indoeuropeistikos, buvo aiškinama, kad tai yra seniausias, paslaptingiausias pasaulio ženklas, žinotas dar prieš Kristų. Vieniems jis reiškė pasaulio šalis (šiaurė, pietūs ir kt.), kitiems – saulės sukimąsi iš rytų į vakarus. Blogosios svastikos galai atsukti į kairę. Tikėta, kad geroji svastika atneša laimę. Mitologinę etnologiją kūrė daugelis „Lietuvos“ ložės narių. Tarp jų – ir 1884 m. lapkričio 8-ąją Daktoriuose, Tverečiaus valsčiuje, Ignalinos rajone gimęs, Švenčionių burmistru buvęs Zigmas Žemaitis, jau minėtas J. Tumas-Vaižgantas, Karališkiuose 1892 m. gruodžio 19-ąją gimęs Petras Tarasenka. Jis

D. Šidlausko-Visuomio emblema

sudarė Lietuvos piliakalnių registrą. Rygos vokiečio šeimoje 1856 m. gimęs E. Volteris – žymus baltistas, masonas daug keliavo, kasinėjo ir Lietuvoje. Dirbdamas studijavo senuosius rankraščius. Taip XIII a. rankraščiuose „Eiliuota Livonijos kronika“ ir Ipatijaus metraštyje „surado“ minimą Nalšios kraštą (Švenčionių, Ignalinos, Utenos, Zarasų teritorijose), karaliaus Mindaugo dvarą nuošaliame Latavos kaime ties Anykščiais ir iškėlė prielaidą apie netoliese Šeimyniškėlių kalvoje buvus Mindaugo Vorutos pilį. Jis ugdė Peterburgo lietuvių studentų draugijos narius – būsimus visuomenės ir mokslo veikėjus. P. Biržys-Pupų dėdė – anykštėnas, rinko dainas, pasakojimus, rašė miestelių istorijas. Jo darbus vertinę kultūrologai, masonai labai pozityviai kalbėjo apie jo sugebėjimą pristatyti kūrinio pateikėją ir aplinką ne kaip vieną objektą, ištrauktą iš konteksto. Zarasiškiai savo krašte buvo priglaudę 1878 m. Mažeikių apskrityje gimusį Dominyką Šidlauskį. 1912 m., dar gyvendamas Rygoje, jis sukūrė naują religiją, kurios vertybinėmis nuostatomis buvo siekiama patobulinti žmoniją, surasti jai „tikrus“ idealus. Save jis vadindavo Visuomiu – naujosios religijos lyg ir vyskupu (taip Vydūnas buvo pavadinęs savo misterijos „Probočių šešėliai“ veikėją). D. Šidlauskis buvo nusprendęs, kad lietuviai kenčia todėl, kad apleido senuosius dievus. I pasaulinį karą, bendradarbiaudamas su J. Baltrušaičiu, jis praleido Rusijoje. 1926 m. išleisdamas knygelę „Visuomybė: naujos, tyros tikybos mokslas, dorovė, apeigos ir organizacija“ jis pristatė savo kūrinį. D. Šidlauskio religija buvo artima rusų dramaturgo A. V. Suchovo-Kobylino „Visuomio mokymui“. Svarbiausioms Visuomos sąvokoms dailininkai, etnografai, masonai Jonas ir Balys Buračai sukūrė simbolius. 1929 m. D. Šidlauskis sugrįžo į Lietuvą. 1930 m. apsigyveno prie Dusetų, kur šešis kaimelius tarp miškų ir kalvų, tarp Sartų, Zaduojo ir Zalvio ežerų jis pavadino bendru Romuvos vardu (1930–1940 m.). Tuometinis žemės ūkio ministras S. Putvinskis šią vietovę paskelbė draustiniu. D. Šidlauskis kviesdavo čia atvykti atostogauti pasiilgusius grožio ir ramybės, pasigrožėti piliakalniais. Turistaujančius dvasiškai auklėdavo, nes, jo manymu, auklėjimas yra svarbus kaip ugnis. 1929 m. Romuvos kurorte jis įkūrė romuvą-šventyklą „Šventojoje girioje“ ir J. Basanavičiaus liaudies universitetą. Jis

Baltoskandijos konfederacijos žemėlapis, sudarytas K. Pakšto

Būsimos Lietuvos sienos pagal D. Šidlauskį-Visuomį

paskatino ištirti piliakalnius. Kasdien darbą pradėdavo prakalba, keldavo tautinę vėliavą, visus sveikindavo pakėlęs ranką. Kasinėjimus vykdė E. Volteris, P. Tarasenka. Pastarasis apie ten kasinėtą Velykuškų piliakalnį parašė knygelę „Praeities vartai“. D. Šidlauskis buvo įsitikinęs, kad latviai, estai, prūsai, jotvingiai ir gudai sukurs bendrą valstybę Baltoskandiją pačiame Europos centre. Savo knygelėje „Kokie bus lietuvių ir lietuvninkų uždaviniai?“ išdėstė naujos valstybės koncepciją ir net nubrėžė sienas. Jo religiją palaikė J. Basanavičius, A. Ambrazaitis, M. Biržiška, J. Šliūpas ir kiti masonai. Visuomis nuo jaunystės mokėsi esperanto kalbos, bet nepatingėjo ir pats sukūrė 35 raidžių pasaulinį raidyną, jį paskelbė. Tautų Sąjungai inicijavus diskusiją dėl tarptautinio kalendoriaus sukūrimo, D. Šidlauskis pasiūlė savo projektą: 13 mėnesių po 28 dienas, o Naujus metus siūlė laikyti gruodžio 25 d. – per saulės lygiadienį, metus skaičiuoti pradėti nuo Prancūzijos Didžiosios revoliucijos. Nuo 1932 m. Kaune pradėjo veikti Visuomiečių komitetas. Jie turėjo atstovybes Čikagoje, Pabaltijo valstybėse, buvo planuojama kurti Amromą (Amerikos romuvą). 1937 m. D. Šidlauskis išvyko į Ameriką, o Zarasų romuvoje liko jo sekėjas, skautas S. Jameikis (1914–1990), gimęs Girėnų kaime prie Sartų ežero. Jis taip pat planavo suvienyti aisčius ir prie Sartų ežero įkurti Lietuvos-Latvijos valstybę su sostine Romuva. SSSR kariuomenei užėmus Lietuvą, tokio tipo organizacijos buvo paskelbtos fašistinėmis, o Visuomio įpėdinis buvo ištremtas į Sibirą. Tremtyje kartu su kitais idėjos sekėjais 40-ajame konclageryje jis visai rimtai braižė naujos sostinės gatves, aikštes, žymėjo vietas įstaigoms, teatrams, žinyčioms, skirstė pareigas ir kūrė strategijas. Po 50-ies metų S. Jameikis grįžo į Lietuvą, 1994 m. išleista jo atsiminimų apie tremtį knygą „Traukinys rieda į amžinastį“, bet joje nei apie Visuomį, nei apie Romuvą neparašyta, apie svastikas ir kitus simbolius neužsiminta. 2013 m. birželio 29 dieną Utenos rajone užpalėnai minėjo savo kraštiečio, Geografų draugijos steigėjo ir pirmojo vadovo Kazio Pakšto 120-ąjį gimtadienį. Apie tai, kad jis masonas, nebuvo kalbama. Didieji jo gyvenimo ieškojimai, atradimai ir net jo sukurtas geografinės politikos terminas buvo susieti su Lietuvos vietos pasaulyje paieška. Jis pirmasis

prabilo ir apie nūdienoje aktualią temą – emigraciją, teigė, kad Lietuvos gamta nepajėgi išlaikyti didelį gyventojų skaičių, todėl būsiąs gyventojų perteklius. Jo manymu, migracija prasidėsianti siekiant pakelti savo gyvenimo standartą... K. Pakštas teigė, jog tam, kad Lietuva būtų saugi, reikia būti naudinga kaimynams. Jis netikėjo, kad tokia maža šalis gali išlikti viena. Jos ateitį matė sąjungose, federacijose ir panašiuose dariniuose. Pritarė Paneuropos idėjai, „projektavo“ Baltoskandiją. Utopiškiausias K. Pakšto projektas – antrosios Lietuvos – Dausuvos – sukūrimas. Dausomis jis vadino laukinę gamtą. K. Pakštas ilgai keliavo po Ameriką ieškodamas jai vietos. Britų Hondūre jis susitikinėjo su vietos politikais, pasakojo apie savo svajonių šalį – mažytę lietuvišką valstybę didelėje valstybėje, kur lietuviai toli nuo Lietuvos galėtų išsaugoti savo etninius savitumus, pirmiausia lietuvių kalbą būsimųjų amžių mokslui. Užsieniečiai buvo suinteresuoti žemdirbių ir kooperatininkų „importu“, nesibaimino dėl jų etninės kultūros išsaugojimo, bet neatsirado norinčių ten išsikelti gyventi, jo idėjos nepalaikė įtakingos JAV lietuvių organizacijos, o jo vizijas vadino „pasvajojimu tabako dūmų debesyse“... Nuo 1938 m. K. Pakštas gyveno Amerikoje, įsijungė į Amerikos baltistų veiklą ir per krikščionių demokratų organizacijas dalyvavo Vidurio bei Rytų Europos kūrime. 1989 m. Lietuvos geografų draugija įsteigė K. Pakšto atminimo medalį, kuriuo buvo apdovanojami nusipelnę geografai. Užpalių gimnazijos muziejus pavadintas jo vardu, Kaune veikia pakštiškas „Dausuvių“ klubas, į kurį renkasi Kauno užpalėnai, Panevėžyje jo atminimą saugo Baltoskandijos akademija, kuri yra įsitikinusi, kad jo darbai šiuolaikiški... Tarybinių laikų folkloristai gerai vertino buvusio karo policijos mokyklos kapeliono, Lietuvos kariuomenės kapeliono A. Sabaliausko-Žalios Rūtos folkloristinį rinkinį „Lietuvių liaudies dainų ir giesmių gaidos“. Jis paskelbė žinias apie kanklių gamybos ir kankliavimo prietarus bei sąsajas su laidotuvėmis, kvietė susieti lietuvių katalikų giesmes su pagonių giesmėmis, sutartinėmis bei senaisiais piemenų muzikos instrumentais. A. Sabaliausko atminimą saugo Panevėžio Baltoskandijos akademija, „Sėlos“ muziejus Biržuose ir kt.

Kodėl reikia siejančios organizacijos? Mes sveikiname laisvą asmenų judėjimą, bet saugome sienas. Atsiradus elektroninėms ryšio priemonėms, susiduriame su didžiuliu naujienų srautu, kuriame gausu žinių, bet nemokame jo suvaldyti... Pasaulis tampa globaliu kaimu, žmonės pradėjo jausti diskomfortą, nes elektroniniai ryšiai neužtikrina tarpusavio supratimo. Nebegalėdami būti tikri savo unikalumu užsisklendžiame, silpstame ir ginamės. Tokia pozicija tik naikina mus pačius. Kaip mums pabėgti nuo pasaulio, bet neužsidaryti, likti jame? Masonai, veikdami ir tobulindami save organizacijos viduje, virsdami „tašytais akmenimis“, tampa pajėgūs daryti įtaką aplinkai, jų tobulinimasis skatina bendruomeniškumo vertybes, neveda prie atsiskyrimo nuo kitos visuomenės dalies. Laisvieji mūrininkai, pripažindami nuomonių įvairovę, tampa tolerantiškais, ieško kompromisų. Organizacijos nariai nežino, kokie sprendimai yra geriausi, todėl jų neviešina. Patys masonai yra atsakymas į klausimus, nes jų trijų šimtmečių istorija kyla iš XVII a. pabaigos Anglijos, kurioje prasidėjo modernizmas. Oksfordo žodyne terminas „globalizacija“ pasirodė tik 1987 m. ir apibrėžia dramatišką modernizmo greitėjimą. Masonų atsiradimas taip pat buvo modernizmo požymis, o masonų ložės visada buvo atgaiva nuo kasdienybės rūpesčių. Ir dabar ložės yra aklinai nuo išorinio pasaulio užsklęstos ramybės vietos, kur laikas ir erdvė skiriami savivokai, draugystei, kurių beveik nebeįmanoma surasti globalėjančiame pasaulyje. Laisvoji mūrininkija visada buvo tarptautinė organizacija, skatino ložių tarpusavio ryšius nepriklausomai nuo tautybės, rasės ar kilmės. Toks ložių tarptautiškumo įrodymas neramina nacionalistinius sluoksnius, bet visa jų veikla įrodo šventą ir nediskutuotiną prie raišumą gimtai šaliai, kurioje gimė kiekvienas iš ložei priklausančių. Jei laisvieji mūrininkai nemylėtų ir nebūtų savo gimtosios šalies patriotais, tai negalėtų suprasti ir gerbti kitų patriotizmo. Toks pat jų santykis yra su religija bei politika. Sunku patikėti, kad taip gali būti, bet ložėse draudžiama ginčytis religijos ar politikos klausimais. Sudėtinga suderinti asmenines nuostatas ir neleisti joms patekti į organizacijos narių tarpusavio bendravimą ir palaikymą. Visi puikiai žinome, kad žmonės gimsta lygiaverčiai,

nors vienas nuo kito jie labai skiriasi, todėl bendravime sugebėjimas izoliuotis nuo asmeniškumų yra gyvenimo būdo menas. Tarp masonų jis vadinamas net karališkuoju menu, nes tai – specialus, pozityvus dvigubas mąstymas, įgalinantis tuo pačiu matyti žmonių skirtumus ir juos gerbti. Jeigu masonų ložes suprasime kaip gebėjimą priimti kito nuomonę, gali atsirasti prielaida panaikinti įtampas, nesutarimus mūsų šiandieniniame pasaulyje. Naudotos literatūros sąrašas: 1. Beresnevičius Gintaras, Identiteto paradoksai. Legendos ir mitologija lietuvių savimonės formavimesi//Metai. – 2011, Nr. 8/9, p. 114–121; 2. Būčys Žygintas, Masonai Lietuvoje: XIII a. pabaiga – XIX a. pradžia. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, 229 p.; 3. Brazauskas Arūnas, Masonai: nevieši ir nesislapstantys, Lietuvos žinios, 2010.11. 22, p. 1, 3; 4. Brazauskas Arūnas, Sine Odio – be neapykantos//Verslo klasė. – ISSN 1648-6374. – 2007, Nr. 1, p. 32–39; 5. Guzevičiūtė Rūta, Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1807) V.: Versus aureus, 2006, p. 297–300; 6. Kastanauskaitė Laima, Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918– 1940): monografija, V.: Vaga, 2008, 423 p.; 7. Kiauleikytė Laima, Freimaurerlied atgarsiai L. Rėzos (1776–1840) kūryboje, Kultūrologija t. 10, p. 126–143; 8. Laisvoji mūrininkija pasaulyje ir Lietuvoje: idėjos, istorija, asmenybės, V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012, 245 p.; 9. Malachovski-Lempicki, Stanislav, Masonai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, 1776–1882: istorija ir šaltiniai, V.: Mintis, 2009, 264 p. 10. Nemeikaitė Sigita, Tarnyste visuomenei dar neįprasta didžiuotis//Veidas, 2008, Nr. 48 (gruodžio 1), p. 50–51; 11. Vyšniauskas Marius, Masonybė užsienyje ir Lietuvoje. Kas tai?//Literatūra ir menas, 2011, kovo 18, p. 3, 11. Naudotos internetinės nuorodos: http://www.freemasonry.lt

Rusai kolonistai Utenos rajone Bronė Juknevičienė _____________________________________________________________ Kiek aktuali ši tema šių dienų politinių įvykių kontekste? Kiekvieną dieną žiniasklaidoje apstu pranešimų apie dabartinės Rusijos valdžios vykdomą politiką Ukrainos valstybės atžvilgiu, anaiptol ne pačius taikiausius pareiškimus dėl Baltijos valstybių. Rusijos valstybė visada pasižymėjo imperiniais užmojais, ar tai būtų XVII, XIX ar XX amžius. Šalia atviros ekspansinės politikos buvo ir kitokia: XIX a. rusų kolonistų gabenimas į Lietuvą, XXI a. – informacinis karas. Taigi, Rusijos politika šiuo atžvilgiu labai nuosekli, skiriasi tik jos vykdymo priemonės. Po 1831 m. sukilimo caro valdžia siekė užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos bajorų puoselėjamas valstybingumo idėjas. Lenkijos karalystės autonomija buvo panaikinta. Lietuvoje imta vykdyti politiką, pavadintą „lenkų pradų naikinimo“ programa. 1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, pareigūnais buvo skiriami rusai, griežtos represijos buvo taikomos kultūrai ir švietimui (panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, uždarytas Vilniaus universitetas, sugriežtinta cenzūra). Valdžia ribojo katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Unitai prievarta grąžinti į stačiatikybę. Siekiant dar labiau palaužti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, sukilusių bajorų dvarai buvo konfiskuojami ir atiduodami iš Rusijos atkeltiems kolonistams. Atiduodant žemę tuo pačiu buvo stengiamasi sukurti patikimą gyventojų sluoksnį Lietuvoje, užgniaužti bet kokią pasipriešinimo galimybę. Antroji kolonizavimo banga atėjo po 1863– 1864 m. sukilimo. Būtent tada Lietuvos dvarininkijai buvo suduotas didžiausias smūgis1. Generalgubernatorius Michailas Muravjovas pradėjo rusus kurdinti konfiskuotuose dvaruose arba tremtinių žemėse, duodamas jiems javų, statybinės medžiagos ir 50 rublių tiems, kurie gaudavo žemę be trobesių. Po 1863 m. sukilimo nukentėjo ne tik dvarai, bet ir kaimai. Kai kur Lietuvoje ištisi kaimai buvo išvežti į Rusijos rytus. Į ištremtųjų vietas buvo vežami kolonistai

rusai, o sodžiai pervadinami rusiškais vardais ir tik nedaugelis vietovių, kur buvo atkeldinti rusų kolonistai, liko su savais lietuviškais vardais. Tuo pat metu kai kuriuose Rusijos gubernijų kaimuose atsirado ištisos kolonijos ištremtųjų lietuvių valstiečių. Lietuvoje padaugėjo kariuomenės, policijos, valdininkų, dvaruose bei kaimuose – valstiečių rusų kolonistų. Visos šitos priemonės buvo skirtos tam, kad būtų užtikrinamas pagrindinis caro politikos principas: Rusijoje yra vienas caras, turi būti tik viena religija ir viena tauta, buvo siekiama, kad visi jos valdiniai jaustųsi Rusijos patriotais, rusų tautos nariais ir pagaliau taptų pravoslavais. Caro valdžia sukūrė konkrečius planus ir konkrečias tų planų įgyvendinimo priemones šiems tikslams pasiekti. 1865 m. buvo išleistas įsakas, kad katalikų kilmės dvarininkai negali įsigyti žemės jokiais kitais būdais, tik paveldėjimu2. Kolonizacijai paspartinti 1866 m. net įsteigta Lietuvos dvarų supirkinėtojų bendrovė. Atkėlus pavienes rusų kolonistų šeimas, jos dažnai sulietuvėdavo ir neatlikdavo savo „misijos“ surusinti aplink gyvenančius. Daugiau kaip penktadalis kolonistams suteiktos žemės vėl atitekdavo lietuviams pravoslavams (sulietuvėjusiems kolonistams) arba net lietuviams katalikams. Tada caro vyriausybė pradėjo rūpintis, kad ištisi kaimai būtų rusų gyvenami, taip pat sugriežtino žemės įsigijimo įstatymus. 1899 m. caro vyriausybė paskelbė įstatymą, kuriuo asmenims, nepriklausantiems pravoslavų religijai, buvo draudžiama įsigyti žemės. Paveldėję žemę asmenys, nepriklausantys šiai religijai, per trejus metus turėjo ją parduoti pravoslavų religijos asmeniui. Katalikams visai nebuvo leidžiama pirkti dvarų. (Tiesa, 1901 m. draudimas įsigyti žemės buvo panaikintas). Per beveik 30 metų, praėjusių po 1863 m. sukilimo, vien į Kauno guberniją buvo atgabenta beveik trys tūkstančiai rusų šeimų (daugiausia sentikių), jiems išdalinta daugiau kaip 33 tūkstančiai dešimtinių žemės. Lietuviai valstiečiai, grįžę iš tremties, kolonistų žemių atpirkti negalėjo. Buvęs turtingas ūkininkas Sagadinas nuo Užpalių, valdęs 38 ha žemės,

Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje. Lietuva XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 1996; p. 207.

Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje. Lietuva XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 1996; p. 208.

iš tremties grįžęs beveik po 20 metų (1881), savo žemės nebeatgavo, todėl žemės nusipirko netoli Daugailių, nes dar nebuvo priimtas 1899 m. įstatymas3. Į dabartinio Utenos rajono apylinkes buvo atkeliami ir rusai sentikiai, ir stačiatikiai. Jų reikmėms buvo statomi maldos namai. Ir ne tik dėl būtinybės atlikti religines apeigas, bet ir turint svarbų tikslą – sustiprinti stačiatikių bažnyčią. „Vien M. Muravjovo valdymo laikotarpiu Lietuvoje buvo pastatytos 98 naujos cerkvės. <...> Cerkvėms statyti neretai buvo naudojamos ne tik valstybės lėšos, bet ir prievarta iš gyventojų katalikų surinkti pinigai“4. 1867 m. vasario 19 d. kai kurie Utenos apylinkių valstiečiai ruso Biriukovo iniciatyva pradėjo rinkti lėšas cerkvės statybai ir kreipėsi į valdžią dėl sklypo išskyrimo. Iki 1870 m. cerkvė buvo baigta, bet daug tikinčiųjų nesulaukė. Cerkvei vieta buvo parinkta ant kalvelės šiaurinėje Daugpilio–Kauno plento pusėje5. Tie valstiečiai turėjo būti rusai, kadangi iki II pasaulinio karo dabartinės Utenos apskrities ribose jų gyveno nemažai – 4923 žmonės, arba 4,5 proc. visų apskrities gyventojų (Lietuvoje – 2,5 proc.). (Daugiausia jų gyveno Tauragnų valsčiuje – 1113, arba 15 proc. visų gyventojų)6. 1863 m. sukilime labai aktyviai dalyvavo Užpalių apylinkių dvarininkai ir valstiečiai, todėl ir nukentėjusiųjų skaičius buvo nemažas – iš Užpalių apylinkių ištremti 127 asmenys (69 šeimos), į jų vietą atkelti rusai. Atkeltieji rusai kolonistai (111 šeimų) buvo apgyvendinti 21 apylinkės vietovėje. 1894 m. valsčiaus gyventojų surašymo duomenimis, iš apylinkėje gyvenusių 6037 žmonių 715 buvo stačiatikiai. 1865 m. atidaryta valstybinė mokykla, prie jos veikė bendrabutis kolonistų vaikams. 1869 m. pavasarį Kauno gubernijos cerkvių statybos komitetas kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių dėl cerkvės statybos Užpaliuose. Stačiatikių cerkvė turėjo aptarnauti apylinkės kolonistus. Cerkvė buvo statoma 1870–1874 m., pagal planą joje turėjo tilpti 300 žmonių. Pastatas iškilo atokiau nuo miestelio aikštės, prie gatvės į dvaro sodybą. SklyPasakojo Rimantas Gineitis, Tauragnai, Utenos r. Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje. Lietuva XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 1996; p. 86. 5 Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius: Savastis. 2005; p. 544. 6 Utenos krašto enciklopedija. Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius, 2001; p. 246.

Užpalių cerkvė

3 4

Verbų sekmadienio apeigos Stalnioniškio cerkvėje. Balandžio 29 d. 2013 m. Z. Dėrėvianko nuotr.

pas būtent ten jai skirtas todėl, kad dvaro rūmuose apgyvendintas šventikas su šeima ir cerkvės tarnai. Lėšas statyboms skyrė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, cerkvė gavo Šv. Nikolajaus stebukladario vardą (Храм во имя святителя Николая). 1897 m. prie cerkvės atidaryta rusų pradinė mokykla. 1915 m. vokiečiams užėmus Užpalius, cerkvės pastatas nukentėjo, stačiatikių dvasininkai išvyko. Pamaldos atnaujintos 1920 m. 1935 m. apylinkėje buvo 225 stačiatikiai, o 1945 m. parapijiečių liko apie 200. Cerkvėje pamaldas laikydavo rytų apeigų vyskupas J. Bučys7. Monografijoje apie Užpalius nurodomi kiek kitokie skaičiai: 1922 m. Užpalių krašte gyveno apie 50 stačiatikių. Nuo 1932 m. iki 1960 m. į katalikų tikėjimą perėjo 18 stačiatikių. Jei būdavo sudaromos mišrios santuokos, sutuoktiniai pasižadėdavo, kad vaikai bus auklėjami „vien katalikų tikėjime ir doroje“, taip pat klebono akivaizdoje pasirašydavo, kad savo vyrui ar žmonai katalikui (katalikei) nekliudys laikytis savo tikybos8. Ona Palubinskienė iš Užpalių miestelio pasakojo, kad jos močiutė buvo katalikė, vėliau lyg ir tapo unite, senelis stačiatikis.

Senelis bendravo su Veriovkinu iš Vyžuonėlių dvaro, ten rinkdavosi daug įvairių žmonių, tai senelis per tuos balius pragėrė valaką žemės. Mama buvo krikštyta stačiatike, ištekėjo už lietuvio. O. Palubinskienė (g. 1943 m.) buvo krikštyta du kartus. Pirmiausia stačiatike, bet kai tais pačiais metais vokiečių įsakymu buvo surašinėjami žmonės, tėvas susitarė su klebonu ir mergaitę pakrikštijo katalike. Sesuo liko stačiatike. Mama abi mergaites vesdavosi į cerkvę, tėvas į bažnyčią tik ją, Onutę. Šeima švęsdavo dvejas Kalėdas, dvejas Velykas. Ji sako, kad yra ėjusi ir išpažinties, lanko ir cerkvę, savo kilmės nesigėdija ir neslepia. Jos protėviai atsikėlė į Lietuvą nuo Kurliandijos (Kuršo gubernija buvo 1795–1917 m. Rusijos imperijos administracinis-teritorinis vienetas – autorės pastaba), bet kilę iš Samaros srities. 1831 m. jie jau gyveno Lietuvoje. Moteris labai norėtų žinoti, kodėl protėviai iš Latvijos atkeliavo į Lietuvą, bet net seneliai nepapasakojo, o dabar jau niekas nežino. Pokario metais dalis stačiatikių išsikėlė į miestus, dalis išmirė, todėl jau nuo XX amžiaus aštunto dešimtmečio Užpalių cerkvėje pamaldos nelaiko-

Užpalių cerkvės choras. 1933 m. O. Palubinskienės mama stovi antra iš dešinės Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius: Savastis. 2005; p. 589. 8 Saulius Balčiūnas, Vanda Kuliešienė, Užpaliai mūsų svajonių kraštas. Utena, 1999; p. 127. 7

Stalnioniškio cerkvė

mos. Nuo 2002 metų cerkvę bandoma panaudoti pagal tiesioginę paskirtį, nereguliariai, tačiau kelis kartus per metus vyksta pamaldos. Šiuo metu Užpalių cerkvė remontuojama, todėl pamaldos nevyksta. O. Palubinskienė pasakojo, kad 2013 m. Užpaliuose lankėsi stačiatikių vyskupas, susižavėjo cerkve ir ypač nuostabia akustika, sakė, jog padarys viską, kad cerkvė būtų atstatyta. Cerkvėje vykdavo sakralinės muzikos koncertai, giedodavo Visagino choras, lankėsi žymūs žmonės. Bet tikinčiųjų, kuriems skirta cerkvė, jau nebėra – į pamaldas ateina tik dvi moterys... Užpaliuose yra stačiatikių kapinės, sentikiai savo mirusius artimuosius laidoja kapinėse Stalnioniškio kaime. Užpalių kapinės užima 0,35 ha plotą. Gausu įvairių antkapinių paminklų, užrašai lietuvių ir rusų kalbomis9. Nemažai žinių išliko apie Stalnioniškio (Vyžuonų seniūnija) sentikių bendruomenę ir cerkvę. Sentikiai vertėsi žemdirbyste, amatais, prekyba, žvejyba. Jiems buvo teikiamos įvairios lengvatos, pavyzdžiui, trejus metus nemokėjo mokesčių už žemę, buvo at9 Kraštotyrinė medžiaga (iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų). Paruošė Danguolė Stunžėnienė, Lietuvos kraštotyros draugijos Utenos rajono skyrius. Utena, 2002.

Stalnioniškio cerkvės varpas skamba retai

leisti nuo rinkliavų, rekrūtų prievolės. XIX a. pabaigoje Vilniaus ir Kauno gubernijose sentikių gyveno apie 50–60 tūkstančių, jų maldos namų (cerkvių) – 45. Sentikiai gyveno bendruomenėmis, pasižymėjo uždaru gyvenimo būdu, gal tai jiems padėjo išlaikyti savo papročius, tikėjimą, apeigas. Stalnioniškio kaimo sentikių bendruomenė įkurta 1742 m. 1923 m. čia buvo 8 sodybos su 41 gyventoju, 1984 m. liko 6, o nuo 1997 m. beliko trys šeimos10. Vyžuonos. Kraštas ir žmonės. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Utena, 2006; p. 258–259.

Švento Mikolos stebukladario ikona, gauta iš Politiškių kaimo. Iš UKM fondų

Sentikių kryžius. Tokie kryžiai buvo statomi ant lentynėlės pirkios kampe. Juos tėvai dovanodavo jaunavedžiams, uždėdavo ant pašarvoto mirusiojo. Iš UKM fondų

Pravoslaviškas kryžius. Iš UKM fondų

Dabar nuolatinių gyventojų visai nėra, jie atvažiuoja pavasario–rudens laikotarpiu, nes turi daržus, dar keletas žmonių atvažiuoja sutvarkyti kapų. Stalnioniškio kaime dar išlikusi sena medinė kaimo sentikių cerkvė. Netoli cerkvės sutikta Zoja Dėrėvianko, fotografė iš Jonavos, pasakojo, kad šio krašto sentikiai buvo neturtingi, bet „teisingai gyveno. Laikėsi savo tradicijų, labai pasninkaudavo“. Ji pati iš Liepagirių kaimo, senelis buvo Samsonovas. Čia atvažiuoja tik kapų tvarkyti. Z. Dėrėvianko seneliai ir tėvai čia, šioje cerkvėje, krikštyti, čia priėmė šliūbą. Su liūdesiu ir nostalgija moteris kalbėjo apie praeitį: „Gaila, kad dabar nebėra to, kas buvo. Kai buvo tos visos ikonos. Žmonės susipažindavo per kermošius. Jie būdavo dideli. Mes čia dauguma giminės. Apie tai pasakojo močiutė“. Čia labai geras biolaukas, sako ji, tokių maldos namų bet kur nestatė. Dabar pačios didžiausios pamaldos būna kapinėse šeštadienį prieš Sekmines. Tikintiesiems privalu „atsimelsti už savo tėvus, gimines. Meldžiasi už savo giminę ir prieš lapkričio pirmąją, kaip ir lietuviai“. Z. Dėrėvianko dar papasakojo, kad senoji cerkvė net 14 kartų apvogta, nebeliko vertingų ikonų. Pamaldoms šventikas ikonas atsiveža. Varpas skamba labai retai, nes nebeliko tikinčiųjų. Ir pakabintas jis tarp medžių prie pat cerkvės, nors turėtų kabėti kupole, bet ten jau pavojinga lipti. Kapinėse dar laidojami mirusieji, jie atvežami ir iš kitur, kur nėra tokių kapinių. Kita sutikta moteris prisistatė esanti sentikė, ištekėjusi už lietuvio. Dabar gyvena Utenoje, atvažiuoja anksti pavasarį, o rudenį išvažiuoja. Jos tėtė sentikis, mama stačiatikė, dėdė ir dėdienė sentikiai, o jų palikuonys vedę ar ištekėję už lietuvių. Taigi, dabar viskas susimaišė. Bet, pasak tos moters, taip turi būti, nes savo tikėjimo žmonių mažėja. Jos tėvo protėviai Lietuvoje gyvena jau nuo labai senų laikų (moteris žino sentikių istoriją), o mama atvažiavo po karo. Gerai, kad ir dabar Lietuvoje gyvenantys sentikiai išlaikė savo tradicijas. Jie visada buvo patikimi, nepaperkami. 1863 m. įvykiai neaplenkė ir Tauragnų apylinkių – čia buvo miškingos vietovės, Minčioje – vario kalykla, sukilėliai joje liejo kulkas. Netoliese buvo apsistojęs Kasparo Maleckio vadovaujamas sukilėlių būrys, į kurį rinkosi ir tauragniškiai. Pralaimėjus kovą, dar daugiau nei dešimtmetį buvo ieško-

ma sukilėlių ar jų rėmėjų11. Po 1863 m. sukilimo iš apylinkės buvo ištremta nemažai valstiečių, o į jų sodybas atkelta rusų kolonistų, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių“12. Buvo uždaryta parapinė mokykla, 1865 m. atidaryta valstybinė rusų dėstomąja kalba. 1870 m. valstybinę mokyklą lankė 2 vaikai, 1872 m. – 10, 1880 m. – 65. Augantis mokinių skaičius valstybinėje mokykloje nerodo tauragniškių pasidavimo rusinimui, greičiau tai būtų rusų tautybės mokinių skaičiaus augimas. 1905 m. rašoma: „Ant sankrovų užrašai vien rusiški, anei vieno lietuviško. Parapija čia nemaža ir grynai lietuviška“13. (Štai ir įrodymas, kad Tauragnų apylinkių gyventojai rusinimui nepasidavė!). Sankrovos (krautuvės) priklausė žydams. Žinoma, kad tik vienas rusas, sentikis Žaunerovas, turėjo mėsos krautuvėlę, dar viena

Stalnioniškio sentikių kapinės 11 Tauragnai. Sudarė Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005; p. 235. 12 Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius: Savastis. 2005; p. 519. 13 Ten pat, p. 521.

krautuvėlė buvo Šeimaties kaime14. 1923 m. valsčiuje surašyta 1113 rusų. 1935 m. parapijoje gyveno apie 500 sentikių ir 50 stačiatikių. 1940 m. parapijoje surašyti 4847 gyventojai15. Rusų skaičius mažėjo, nes naujų gyventojų neatvykdavo. Rimantas Gineitis, buvusių Tauragnų dvaro savininkų palikuonis, pasakojo, kad nedaug trūko, jog Tauragnų bažnyčia būtų tapusi cerkve. „Sirvydžių kolonistai jau buvo sudarę sutartį su Puslovskiu, dvaro savininku, kuris gyveno Krokuvoje, kad pirks dvarą. Bet jie buvo sutarę, kad dvarą pirks išsimokėtinai. O bažnyčią buvo numatę paversti cerkve. Keletas šeimų jau buvo apsigyvenę dvare. Tauragnų klebonas prišnekino Karolį Gineitį pirkti dvarą. K. Gineitis ir klebonas besivaišindami su dvaro prievaizdu Bartkevičiumi iš jo išgavo raštelį, kad pinigai dar nesumokėti, sutartis banke galioja, bet įnašo nėra jokio. K. Gineitis pasiėmė tą raštą... Nuvažiavęs į Krokuvą sumokėjo grynais 21 tūkst. auksinių rublių. Kilo didelis triukšmas, nes kolonistai nesikraustė. Mano protėvis nupirko arielkos, pasamdė kelis Tauragnų bernus, jie sukėlė peštynes, rusai kitą dieną išvažiavo... Rusai labai smarkiai puolė prievaizdą Bartkevičių, tada buvo net įtariama, kad dėl jų kaltės žmogus nusižudė. Rusams dvaro praradimas – didelis nuostolis, kadangi žemės buvo 400 ha, o dar planuose cerkvė, taigi rusai turėjo priežastį stipriai pykti“. Kai broliai Gineičiai nusipirko Tauragnų dvarą, rusinimas miestelyje baigėsi. Kolonistai buvo atkelti į Politiškių, Sirvydžių, Stapšėnų, Šeimaties kaimus. Cerkvės buvo pastatytos Sirvydžiuose ir Šeimatyje. Sentikiai gyveno ir Tauragnų miestelyje, bet „religinis kultūrinis Tauragnų krašto sentikių traukos centras buvo Šeimaties kaimas... Šeimatyje buvo seniausia sentikių parapija ir maldos namai Tauragnų apylinkėse“16. Sentikiai čia apsigyveno XIX a. 3–4 dešimtmetyje, vadinasi, dar iki 1863 m. sukilimo numalšinimo. Šeimaties sentikių bendruomenė buvo gausi, pavyzdžiui, iki Pirmojo pasaulinio karo ją aptarnavo du šventikai. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje parapijos tikinčiųjų skaičius pasiekė 400. Nors tarpukariu jų vaikai mokėsi lietuviškose mokyklose, tikybą jiems dėstė parapijos šventikas, visgi sentikiai labai Tauragnai. Sudarė Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005; p. 330. 15 Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius: Savastis. 2005; p. 522. 16 Tauragnai. Sudarė Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005; p. 328.

Šeimaties kapinės

rūpinosi išlaikyti savo tautinę tapatybę. „Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio padaugėjo Lietuvos sentikių pageidavimų steigti komplektus su mokomąja rusų kalba ar rusiškas mokyklas“17. Toks pageidavimas susijęs ne tiek su galimybėmis mokytis tikybos, kiek su vykstančia asimiliacija. Tačiau reikia pažymėti, kad Šeimaties sentikiai „buvo lojalūs Lietuvos valstybės piliečiai“18. B. Kviklys rašo, kad Sirvydžiuose kolonistai sentikiai buvo įkurdinti po 1863 m. sukilimo. Rusai šiame krašte įkurdino kolonistus sentikius, kurie pasistatė savo maldyklas. Panašiai kolonizuoti ir Stapšėnai. Buvo parapijos, kurios jungė po kelis šimtus tikinčiųjų. Jų šventikai buvo beveik išimtinai mažaraščiai, galėjo kiek paskaityti bažnytines knygas. Metrikus rašyti kviesdavo raštingus žmones. Pirmojo pasaulinio karo metu, prieš užeinant vokiečiams, labai daug rusų sentikių buvo išbėgę į Rusiją, tačiau po karo grįžo atgal į Lietuvą, į savo parapiją19. Sigita Pakulnevičiūtė ir Grigorijus Potašenko monografijoje „Tauragnai“ teigia, kad sentikiai čia apsigyveno dar anksčiau (Sirvydžių sentikių kapinėse yra antkapinis paminklas, kuriame palaidojimo data pažymėta 1819 m.)20. Sentikių emigraciją į Lietuvą reikėtų vertinti dviem aspektais. Vartoju terminą emigracija, kadangi rusai bėgo iš savo tėvynės dėl religinio persekiojimo, sentikių diskriminavimo bei ekonominių priežasčių. Emigruoti būtent į LDK sentikius skatino žinia, kad jie čia bus saugūs – Katalikų bažnyčia

Ten pat, p. 329 Ten pat, p. 329 19 Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, II t. Vilnius: Mintis, 1991; p. 37. 20 Tauragnai. Sudarė Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005; p. 330. 17 18

bei vietos dvarininkai buvo pakantūs jų atžvilgiu21. Sentikiai – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos bažnyčios reformos, įvestos 1653–1666 m. patriarcho Nikono įsakymu. 1653 m. Didžiojo Pasninko pradžioje tikintiesiems jis liepė daryti tik gilius nusilenkimus, bet ne nusilenkimus iki žemės. 1654 m. sušauktame susirinkime buvo reformuotos apeigos, todėl jomis sentikystė labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės. Reformai priešinęsi tikintieji buvo pasmerkti, apšaukti atskalūnais ir 1667 m. atskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios bei persekiojami. Pačios didžiausios represijos prieš sentikius buvo vykdomos iki 1761 m. Būtent iki šio laikotarpio į LDK žemes ir atvyko didžiausias sentikių skaičius. Didžiajai Lietuvos daliai patekus į Rusi-

Po 1863 m. sukilimo sentikių padėtį jau reikia vertinti kitaip. Pirma, caro valdžia „įvairiais būdais siekė skatinti sentikius pereiti į vientikystę ir oficialiąją stačiatikybę ir taip dar labiau įtvirtinti viešpataujančią Stačiatikių bažnyčios padėtį...“23. Kita vertus, stengėsi pagerinti rusų persikėlėlių ekonominę padėtį, padidinti jų visuomeninę reikšmę, tuo tikėdamiesi įtraukti sentikius į rusifikavimo politiką. Daugeliui sentikių Lietuva jau buvo tapusi tėvyne, todėl Pirmojo pasaulinio karo metais priversti išvykti į Rusijos gilumą, po karo jie (bent jau didelė dalis) grįžo atgal. Kaip jau minėjau anksčiau, nepriklausomos Lietuvos metais sentikiai buvo lojalūs Lietuvos valstybei. Utenoje stačiatikių cerkvė buvo pastatyta Vyžuonėlių dvaro savininko Vladimiro Veriovkino (nuo

Šeimaties sentikių cerkvė

jos imperijos sudėtį, sentikių padėtis keitėsi: įvairiais laikotarpiais carai tai juos persekiojo, tai būdavo pakantūs, tai suteikdavo daugiau pilietinių teisių, pavyzdžiui, 1883 m. sentikiai gavo pamaldų laisvę22. 21 22

Ten pat, p. 325. Ten pat, p. 325.

1879 m.) rūpesčiu. Ji stovėjo prie J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankryžos. Čia buvo palaidotas V. Veriovkinas, gal ir jo žmona. Cerkvė vokiečių okupacijos metais buvo nugriauta, kapų nebeliko po bolševikų okupacijos. Šalia stovėjo popo namas, 23

Ten pat, p. 325.

dabar jame įrengta cerkvė, veikia Utenos stačiatikių Viešpaties Pakilimo į dangų parapija24. Utenoje veikia ir sentikių cerkvė – СвятоМихайловская, o parapija įkurta 1991 m. *** Šiuo straipsniu tik pabandžiau pasigilinti į rusų kolonistų (tiek stačiatikių, tiek sentikių) apsigyvenimo Utenos rajone ypatumus. Rašant iškilo daugiau klausimų, negu buvo sumanymo pradžioje. Neišnagrinėta liko abiejų Utenos cerkvių istorija, santykiai tarp stačiatikių ir sentikių bendruomenių, jų padėties skirtumai įvairiais laikais. Kyla klausimų ir dėl vartojamo termino kolonistas: sentikiai iki XIX a. patys buvo tikėjimo emigrantai, vėlesniais amžiais tapo caro politikos įkaitais, o sovietiniais metais Sentikių bažnyčia neišvengė griežtos kontrolės, kaip ir Katalikų bažnyčia. Kita vertus, į visus rusus, atvykusius į Lietuvą po 1863 m. sukilimo, buvo žiūrima kaip į kolonistus, kadangi jie užėmė iš tėvynės ištremtų žmonių žemę ir namus... Literatūros sąrašas: Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, 24

Pasakojo Balys Juodzevičius

Utena, Putvinskio g. (dabar Maironio). 1935 m.

Carų valdžioje. Lietuva XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 1996. Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, II t. Vilnius: Mintis, 1991. Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius: Savastis, 2005. Tauragnai. Sudarė Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005. Saulius Balčiūnas, Vanda Kuliešienė, Užpaliai mūsų svajonių kraštas. Utena, 1999. Utenos krašto enciklopedija. Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius, 2001. Vyžuonos. Kraštas ir žmonės. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Utena, 2006. Kraštotyrinė medžiaga (iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų). Paruošė Danguolė Stunžėnienė, Lietuvos kraštotyros draugijos Utenos rajono skyrius. Utena, 2002. Prisiminimai: Balys Juodzevičius, Utena. Prisiminimai: Zoja Dėrėvianko, Jonava. Prisiminimai: Rimantas Gineitis, Tauragnai, Utenos r. Prisiminimai: Ona Palubinskienė, Užpaliai, Utenos r. Nuotraukos: Zojos Dėrėvianko, Bronės Juknevičienės, iš asmeninio Onos Palubinskienės archyvo, iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

Utenos čigonai ir jų „karalius“ XX amžiaus pradžioje Danguolė Jonaitienė ____________________________________________________________ Įžanginis žodis Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Utena buvo nedidelis apskrities centras. 1939 m. liepos 31 d. statistikos duomenimis, Utenoje gyveno 6 272 gyventojai. Didesnė jų dalis buvo kitataučiai, daugiausia žydai, keliolika rusų šeimų. Spaudoje buvo plačiai rašoma apie uteniškius žydus, jų verslus, gyvenimo būdą, papročius, tačiau niekur neminima, kad daugiau kaip prieš 70 metų Utenoje gyveno sėslūs čigonai ir turėjo savo „karalių“. Naujai leidžiamos Visuotinės lietuvių enciklopedijos IV tomo 332 puslapyje rašoma, kad čigonai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, tai klajojanti ir daugelyje valstybių gyvenanti tauta, kilusi iš Indijos. Manoma, kad jų migracija į Vakarus prasidėjo pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje. Lietuvą čigonai pasiekė XV a. viduryje per Lenkiją. XVII a., siekiant pagerinti mokesčių surinkimą iš čigonų, buvo įsteigta vadinamoji čigonų karaliaus institucija. Čigonų karalius skirdavo Lenkijos karaliaus kanceliarija. 1918–1940 metais čigonai turėjo visas piliečių teises. Nacių okupacijos metais čigonai buvo žudomi, kalinami, vežami priverstiniams darbams. Nuo seno gyvenantys čigonai save vadino „litovska roma“, kalbėjo čigonų-romų kalba, tačiau mokėjo ir tos šalies, kurioje jie gyveno, kalbą. Čigonai neturėjo bendros religijos. Dažniausiai išpažino tikėjimą tos šalies, kurioje gyveno. Čigonai Utenoje XX amžiaus pradžioje labai nedidelę Utenos gyventojų dalį sudarė Sodo ir Algirdo gatvės pradžioje sėsliai apsigyvenę čigonai. Čigonų šeimos gyveno prie žmonių kaip įnamiai arba kampininkai, kiti turėjo savo lūšneles. Jų bendruomenė turėjo ir prižiūrėjo baltą arklį. Gana gerai kalbėjo lietuviškai ir buvo katalikai, tačiau išsaugojo savo kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius. Čigonai savo išvaizda, tradicijomis ir papročiais ryškiai skyrėsi nuo kitų tautybių žmonių. Vyrai

vaikščiojo apsivilkę švarkais ar žiponais, visuomet persijuosę jei ne juodu diržu, tai virve. Apsiavę juodais odiniais čebatais, į kuriuos susikišdavo kelnių galus. Kepurės su snapeliu, vadinamąja kazirka – odinės arba iš kokio nors kailio. Moterys dėvėjo ilgus, plačius, rauktus, ryškių spalvų margus sijonus ir uždaras spalvingas palaidinukes. Ant pečių būdavo užsigobusios dideles gėlėtas skaras, o skarelė ant galvos – ištekėjusios moters ženklas. Čigonai nemokėjo jokio amato. Galima sakyti, jų verslas buvo pirkti, mainyti, parduoti ir vogti arklius. Tiesa, jie mokėjo kaustyti arklius. Tuo laiku žmonės automobilių neturėjo, o pagrindinė susisiekimo priemonė buvo vežimą tempiantis pakinkytas arklys. Kiekviename arklių prekymetyje, kuris vykdavo Utenio aikštėje ir arklių turgavietėje, buvusioje prie Užpalių gatvės, atvykdavo nemažai čigonų ir iš kitų vietovių. Nemokėdami jokio amato, nieko nedirbdami, čigonai mito iš apgaulių ir vagysčių. Kaimuose landžiojo į klėtis ir rūsius, daržuose pasikasdavo bulvių, pasirinkdavo daržovių, vogė avis. Čigonės sugebėdavo išvilioti sau reikalingus daiktus. Jos dažnai pas žmones lankydavosi paburti ir pasakyti ateitį. Kartais, turėdamos krepšį, siūlydavo šį bei tą pirkti. Su čigonėmis stengdavomės pasikalbėti lauke ir į kambarį jų nekviesdavom. Santuokiniai papročiai Teko girdėti, kad čigonų santuoka, kuriai pritaria tėvai, pažymima vedybomis. Tada išaiškėja, ar jaunoji buvo nekalta. Turėtą skaistybę liudija ant paklodės po pirmos nakties likusios dėmės. Dukters nekaltybės įrodymas per vestuves – garbė jos motinai. Vyrui pripažįstama ikivedybinė ir povedybinė seksualinė laisvė. Tai sąlygoja ikivedybinių santykių patirties būtinumas. Iš vyro nereikalaujama būti ištikimam savo žmonai. Moterims apskritai draudžiama ištekėti už kitataučio, o vyrai tokią teisę turi. Buvo uteniškis čigonas, kuris ta teise pasinaudojo. Utenoje

gyvenęs čigonas Kostas Bagdanavičius vedė lietuvaitę Ievą Ramoškaitę, gyvenusią Kauno gatvėje. Jie susituokė bažnyčioje. 1943 m. rugsėjo 3 d. jiems gimė dvynukai Ona ir Mykolas. 1944 metais Kostas buvo nužudytas. Ieva antrą kartą neištekėjo ir, dirbdama valytoja, vaikus užaugino viena. Mykolas baigė 8 klases ir dirbo MSV suvirintoju. Dabar yra pensininkas ir gyvena Utenoje. Pavyko jį surasti ir pasikalbėti. Jo sesuo Ona 35 metus dirbo Utenos trikotažo fabrike. Dabar gyvena Anykščiuose. Kalbantis su ja telefonu, papasakojo, kad jos tėvas Kostas ir ji su broliu Mykolu palaikė ryšį su tėvo tėvais, gyvenančiais Vilniuje, Kirtimuose, ir dėdėmis, gyvenančiais Širvintose. Ona ir Mykolas pakrikštyti katalikų bažnyčioje ir turi Lietuvos pilietybę. Daržų gatvėje gyvenusią Onutę Matulionytę suviliojo Utenos čigonų „karaliaus“ posūnis nebylys čigonas Bagdanavičius. Jie susilaukė sūnaus Ramučio Matulionio, kuris buvo pramintas „Kukučiu“.

nantys lietuviai kviesdavosi čigonus pagroti vestuvėse ar šokiuose. Buvo girdimos originalios čigonų dainos, jausminga muzika. Jie grojo gitara, mušamaisiais ir kitais muzikos instrumentais. Atmintyje liko jų linksmumas ir muzikalumas. Utenos čigonų „karalius“ Utenos vietiniai čigonai turėjo savo išsirinktą ir valdžios patvirtintą vadovą – Vladislovą Povolskį, kuris apsirengimu ir išvaizda neišsiskyrė iš savo tautiečių, bet buvo vadinamas „karaliumi“. Čigonų „karalius“ gyveno Žydų gatvėje, mūriniame name, pažymėtame trečiuoju numeriu. Šis namas stovi dar ir dabar, tik jau restauruotas, įdėti plastikiniai langai, tačiau sienose iš po pabyrėjusio tinko dar matyti raudonos plytos.

Utenos čigonų „karaliaus“ gyvenamasis namas Žydų g. Nr. 3. Fotografuota 2012 m.

Vasarą Utenoje lankydavosi ir klajojantys čigonų taborai. Dažnai tekdavo matyti gurguolėmis atvykstančias klajojančių čigonų šeimų grupes. Atvykę čigonai apsistodavo Utenos parke prie geležinkelio stoties ir Daržų gatvėje, Veronikos Matulionienės kieme, kaimynystėje prie mano senelių namų. Jų stovyklose teko matyti išskleistas didžiules palapines, degančius laužus, girdėti originalias čigonų dainas. Atvykusius čigonus globojo ir jais rūpinosi vietinio čigonų taboro „karalius“ Vladislovas Povolskis. Utenos čigonų „karaliaus“ anūkas Ramutis

Muzikali tauta Utenos vietiniai čigonai garsėjo kaip muzikantai, šokėjai, dainininkai. Utenos mieste ir kaime gyve-

Netikėtas radinys Kauno ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje vienas šalia kito buvo nedideli nameliai. Per Antrąjį pasaulinį karą tie nameliai sudegė. Dabar toje vietoje stovi dar nebaigtas statyti „Snoro“ banko pastatas.

Po karo tą vietovę tvarkant, žmonės žemėje rado užkastus vaiko palaikus. Šis radinys Utenos gyventojus labai nustebino. Prieš karą ten buvę namai priklausė žydams Ziparui Kacui ir jo penkių vaikų šeimai. Viename iš tų namų gyveno mišri čigonų šeima. Reikia manyti, kad rasti vaiko palaikai yra čigoniuko, nes čigonai neturi savo kapų ir saviškius laidoja, kur pakliūva: miške, kieme ar lauke. Čigonų „karaliaus“ kapas Čigonų „karalių“ laidojo labai iškilmingai senosiose Utenos kapinėse, esančiose prie Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios. Kapas yra kairėje pusėje prie pagrindinio tako. Kapavietėje ant paminklinės lentos užrašyta: Vladislovas Povolskis. Gimė jis 1900-aisiais, o mirė 1948-aisiais. Viršuje paminklo – didžiulis betoninis kryžius, kiek žemiau, po apvaliu stikliniu gaubtu – apdaužyta nuotrauka. Aplink kapavietę yra šeši stambūs betoniniai stulpeliai, sujungti metaliniais strypais.

Atsisveikinimas su čigonų „karaliumi“ Utenos čigonų „karalius“ Vladislovas Povolskis buvo pašarvotas savo bute. Ant rankų matėsi gana daug blizgančių žiedų. Gale karsto viena ant kitos mažėjančia tvarka buvo sudėtos baltos spalvos pagalvėlės, kurios sudarė keturkampės piramidės vaizdą. Ant sienos kabėjo kryžius. Karsto dangtyje matėsi langelis. Ant mirusiojo galvos buvo karūną primenantis apdangalas. Į laidotuves susirinko vietiniai čigonai ir nemažai lietuvių. Karstas buvo nešamas iš Žydų gatvės iki pat kapinių. Buvome nustebinti, kai pamatėme, kad laidojant, be darželio gėlių, buvo nešama apvali kėdė su atlošu. Kapuose karstą įnešė į paruoštą, plytomis išmūrytą gilų rūsį. Karstą palikę rūsyje, prie kapo čigonai puotavo. Vėliau į rūsį įnešė kėdę ir pastatė prie karsto. Ant kėdės atlošo uždėjo apsiaustą, o ant pačios kėdės padėjo lėkštę su valgiais, duona ir druska, butelį su kažkokiu skysčiu ir taurę. Po šių apeigų rūsį užmūrijo. Čigonai puotavo dar ir prie užmūryto rūsio. Po kelių dienų rūsys buvo apiplėštas ir pavogti ant mirusiojo pirštų buvę žiedai. *** Po čigonų „karaliaus“ mirties vienas iš čigonų pavogė ūkininko arklį ir jį parduodant buvo sučiuptas. Jam ant pečių uždėjo arklio pavalkus ir žiauriai sumušė. Po šio įvykio čigonų taboras apleido Uteną ir daugiau nebepasirodė. Šaltiniai ir literatūra: Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV tomas, Vilnius, 2003. Čigonai Lietuvoje ir Europoje. Sudarytojas Severinas Vaitiekus, Vilnius, Tyto alba, 1998. Pateikėjai: Giminaitė Irena Guzelienė, gyv. Utenoje, Daržų g.; Teta Jadvyga Pavilonienė (jau mirusi); Čigono Kosto Bagdonavičiaus vaikai: Mykolas, gyvenantis Utenoje, ir Ona, gyvenanti Anykščiuose.

Čigonų „karaliaus“ Vladislovo Povolskio kapas senosiose Utenos kapinėse

Liaudiškos vaistininkystės rankraštis „Liekarsta nug...“, rastas Dusetose Libertas Klimka ________________________________________________________________ Kraštotyros ekspedicijos Dusetose metu, 2013 metų vasarą, tyrinėjant vietinės bažnyčios archyvą, dėmesį atkreipė rankraštis, tarsi visai atsitiktinai čia patekęs, nieko bendra su parapijos reikalais neturįs. Nemažo formato – 21x34 cm – sąsiuvinio dvidešimt keturiuose lapuose surašyti liaudiškos vaistininkystės receptai, suskirstyti pagal susirgimų pobūdį. Rašyta žąsies plunksna, gana raiškiai, pataisymų labai nedaug. Popierius pageltęs, vietomis dėmėtas, pakraštėliai atspurę. Skaitymą ir teksto supratimą apsunkina tarmybės, dažni slavizmai, archajiška ortografija, skyrybos ženklų nebuvimas. Žinoma, nelengva suprasti ir vaistažolių pavadinimus, juk tarmėse jie vis kitokie. Apmaudu, kad rankraštis prasideda tik nuo šeštojo puslapio, taigi jo pradžia nėra išlikusi. Todėl nežinomas ir jo autorius bei receptų surašymo metai. Galima tik pastebėti, kad tarmybės – žemaitiškos („douti, dejna, kramė“), o receptuose įterpta keletas lotyniškų pavadinimų tų ingredientų, kuriuos reikėtų gauti vaistinėje („aptekoje“). Tai rodo autoriaus išsilavinimą, tačiau specifinių medicinos žinių čia nėra. Neatmestina prielaida, kad rašyta vieno iš Dusetų kunigų – dažnas iš jų savo parapijiečiams stengėsi padėti ne tik sielovada, bet ir praktiniais patarimais sunkiais gyvenimo atvejais. Žinoma, rankraščio atsiradimą galėjo inspiruoti ir domėjimasis liaudies kultūra. Tokią prielaidą palaikytų tas faktas, kad liaudiški vaistininkystės receptai rankraštyje pateikiami nekritiškai, nors kai kuriais atvejais yra akivaizdžiai absurdiški. Tarsi autorius specialiai būtų nedaręs atrankos... Apskritai, šio rankraščio tekstas gali būti vertinamas kaip etnožinijos ir liaudiškų tikėjimų šaltinis. Kai kurių receptų ingredientai, pavyzdžiui, kregždės („blezdingos“), pelėdos, gyvatės ir gluodeno kūno panaudojimas turi neabejotiną mitologinę potekstę. Kalbos ir rašto ypatybės nurodo dokumentą parašytą XIX a. pabaigoje. Tai netiesiogiai patvirtintų ir prierašas pieštuku rankraščio paskutiniame puslapyje apie orus per 1897 metų šventes.

Kokias ligas ir bėdas gydo surašyti receptai? Rankraštyje pateiktos „liekarstos nug“ drugio, živato, digulio, dantų skaudėjimo, kirmių, geltos aptraukimo, metimo, kad krauju spjauna, alpimo, dėl akių, galvos skaudėjimo, užkandžių, karščio, ausų skaudėjimo, nušalimo, kojų skaudėjimo ir suputimo, dantų gėlimo, skorbuto, paralyžiaus, niežėjimo, reumatizmo, kosulio, kad pijokas arielkos negertų, proto pasimaišymo, dėl blusų, gyvatės įkandimo, „nakties rybokų“ (šlapimo nelaikymo). Ypač daug būdų gydyti „drugį“ – taip čia įvardintas karščiavimas. Atskirai aprašyti vaistai, kuriuos galima pasigaminti iš zuikienos, triušienos, lapės ir ežio mėsos. Rankraščio pabaigoje – pusantro puslapio skyrelis, pavadintas „Zabowos sztukaunos“. Čia aprašyti efektingi fizinių ar cheminių reiškinių demonstravimai: kaip lėkštę prišaldyti prie stalo, kaip vandenį upėje uždegti, kaip kiaušinį ant stogo išvirti, kaip sniegą uždegti ir kt. Tarp jų įterpta ir visai neįmanomų, pavyzdžiui, tikinama, kad išsiperės balti kregždžiukai, jeigu kiaušiniai bus pamirkyti aliejuje. O štai malūno rato stabdymas perkūno sudraskyto medžio pleištu neabejotinai turi mitologinį pagrindimą, nes yra žinomas ne viename liaudiškame tikėjime. Rankraščio etnologinė vertė dar ir ta, kad receptuose nurodytas paruošimo ir vartojimo būdas – tokio pobūdžio žinių labai trūko etnografinėse ekspedicijose užfiksuotoje liaudiškosios vaistininkystės medžiagoje. Tiesiog tuo metu nesusivokta šių žinių klausinėti, nes atsainiai žiūrėta į etnožinijos vertę, nebuvo įsigilinta ir į liaudiškojo gydymo esmę. Štai keletas iš būdingų rankraščio receptų, pateikiant autentiškai ir dabartine rašyba. Autentiškai – kad skaitytojas suvoktų, kaip nemažai pasikeitė mūsų kalba ir raštas per maždaug šimtmetį. Pavyzdžiui: (9 psl.) „Liekarsta nug diguly 1) Szaknis Warnaliežu tur buty kastas pawasari priszpelnej o rudini delce mienesiej iszdžiowink sutrink i miltus douk su winu gerty tam kurem dur di-

Rankraščio fragmentas

gulis i szona. 2) Lidekos žandus sutrink i miltus douk trunky kokemy noris. 3) Notrines wirink wine douk to wino gerty sergontem tos užstoba liga“. Dabartine rašyba: „Vaistai nuo dieglio. 1) Varnalėšų šaknis, kurios turi būti iškastos pa-

vasarį priešpilnyje, o rudenį mėnesienos delčioje, išdžiovink, sutrink į miltus, duok su vynu gerti tam, kam dieglys duria į šoną. 2) Lydekos žiaunas sutrink į miltus ir įmaišyk į kokį nors gėrimą. 3) Dilgėles išvirk vyne ir duok sergantiems ta liga“.

O štai labai įvairūs vaistai nuo danties skaudėjimo. Jų įvairovė gal iš to, kad bėda buvo labai paplitusi ir ieškota kuo įvairiausių priemonių. (9 ir 10 psl.) „Liekarsta nug skaudiejema dantun 1) Kirmiun pilkuju imty tun kirmiun wirinty aluje iszwirus ir iszwirus atwiesus ilejk to aliwa i ausi. 2) Mlecwilczy surinkty tun žoliun szaknis suwirinty su kon norint ton sulti turiety burnoje toje pusiej kamy dontis skaud tojaus skaudiety apsistos. 3) Kruwauninkus ir S. Jona žoles tas abejas sugrusk wenkart ir pridiek i ton pusy kamy dantis skaud ont virszaus skrousta. 4) Gauk szaknun garsticziu pridiety ant donties skausmas wejkej apsistos. 5) Gauk sieklas baltuju garsticziu sutrink smulkej pridiek medaus ir uksusa sumajszik turiek ton burnoje ont dontejs tojaus atlidi turiesi. Tejpogi marunus dontims skastontims ira imk sutrink ir sulti iszsunk ir ipelk i ausi katroje pusieje danti skaud ton žole sutrinta pridiek pri donteje skaudonty. 6) Marunu sutrink sudžiowinis sausaj sutrink i meltus ir tas miltas patrink donti skaudonti iszpažisi atlida. 7) Krapu walakiszkuju surink su szaknimis ir džiowink geraj pakawok tejp kad nenuwiestu kawok noris dwejus metus kad dontis skaudiety pradies sutrink kuskely ondiek ont dantejs skaudante skaudiety apsistos wejkej. 8) Ramuneliun Baltuju surink iszsunk sulti ir ipilki ausi po tos pus po katros puses skaud dontes. 9) Žlugiu auksztuju iszkasty su szaknimis wirinty uksusy ta sulty burnoje turiety toje pusie kurioje dontes skaud. 10) Szparu szaknis sumalk i meltus i bowelna idiek ont dantejs skaudonty ontdiek daswieczita. 11) Kialpejnes sutrink ir iszunk sulti po deszine pusie ipilk i ausi kajp regi apsistos skaudiety. 12) Szaknis wisztkoju wirinty winy ir turiety ont dontejs ton sulti.“ „Vaistai nuo danties skaudėjimo 1) Pilkųjų kirminų išvirus aluje ir atvėsinus, įlieti to skystimo į ausį. 2) Surinkti pienių (?) šaknis, suvirinti su kuo nors, laikyti toje burnos pusėje, kur skaudantis dantis; skausmas tuojau liausis. 3) Kraujažoles ir šv. Jono žoles, abejas sutrynus kartu pridėti prie skruosto toje pusėje, kur skaudantis dantis. 4) Gauk garstyčių šaknų – uždėtos ant danties, greit numalšina skausmą. 5) Baltųjų garstyčių sėklas susmulkinus, pridėjus medaus ir acto, uždėjus ant danties tuoj palengvėja. Taipogi meirūnas skaudantiems dantims tinka; sultis išsunkus reikia įlašinti į tą ausį,

kurioje pusėje dantį skauda. 6) Meirūną, išdžiovintą sausai sutrynus ir uždėjus ant danties, patirsi atvangą. 7) Itališkųjų krapų prisirinkus su šaknimis ir gerai išdžiovinus, juos galima laikyti nors du metus; kai suskaus dantį, truputį sutrinti ir uždėti ant danties, skausmas greitai praeis. 8) Baltųjų ramunėlių sultys, įpylus jų į ausį, padeda. 9) Aukštųjų žliugių, iškastų su šaknimis, sultis laikyti burnoje toje pusėje, kur skauda. 10) Šparagų šaknis sumalk į miltus, ant medvilnės jų užpilk ir ant danties uždėk – patikrinta. 11) Kiaulpienes sutrink, išsunk sultis, įpilk į dešinę ausį – beregint nustos skaudėti. 12) Vištakojų šaknis išvirti vyne ir laikyti ant danties“. O štai receptai atgrasymui nuo girtuoklystės parašyti labai ryžtingai: (18 psl.) „Liekarstos kad pijokas arielkos negertu Sudegink blezdingos kojes i miltus su trunku douk pijokou gerty arba gauk kiauszi peliedos iszwirk dienuneži ir sutrink douk gerty arba walgity patrowoj par keleta dejnun nežinont pijokou potam pijokas bijos ir smarwes kad kam nori arielka, wina arba koky trunka atgriesty imk warly žaliuky sudžiowink i miltus sutrink douk kokemy noris trunky gerty. Jej nori grejtaj apgirdity be iszkados ont swejkatas, wirink wondenieje notrines ir skuras pakol wondou paraudonous sumaiszik su trunku kokiu noris apgirdisi weikej. Jej kas nenor buty girtas to imk sieklas petruszku sutrink smulkej douk gerty trunky kokemy noris girtas pažis teisiby.“ „Sudegink kregždės kojas, miltelius įmaišyk į girtuoklio gėrimą. Arba gauk pelėdos kiaušinį, išvirtą ir susmulkintą dėk į valgį ar gėrimą girtuokliui keletą dienų, jam nežinant; tada girtuoklis bijos ir kvapo. Norint ką atpratinti nuo degtinės, vyno ar kitokio gėrimo, paimk varlę žaliukę, sudžiovink, sutrink į miltelius ir suberk į bet kurį gėrimą. Norint apgirdyti ką nors be žalos sveikatai, reikia vandenyje pavirinti dilgėles ir odelę, kol vanduo paraudonuos. Sumaišius su gėrimu, greitai apgirtės. Jei kas nenori būti girtas, turi paimti petruškų sėklų, smulkiai sutrinti, susipilti į gėrimą; išliks blaivas („pažins teisybę“)“. Surastasis rankraštis gali būti labai pravartus liaudies medicinos tyrinėjimams, nes čia pateikiami gydymo būdai konkrečiai praktikai, o ne etnografų užrašymams. Belieka visą rankraštį perskaityti, tiksliai išaiškinant vaistažolių pavadinimus.

Iš Liudos Žemaitytės dienoraščių Vasaros Krioviškyje, Dusetų krašte

______________________________________________________________________________ Apie Liudą Žemaitytę

Liuda (Liudvika) – Stasės Bizokaitės iš Krioviškio ir Zigmo Žemaičio iš Daktorių kaimo, netoli Tverečiaus, pirmagimė duktė. Ji gimė 1916 m. vasarą Odesoje, kur tėvai buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Grįžę gyveno Kaune (tėvas buvo vienas iš Aukštųjų kursų steigėjų, vėliau – Kauno, Vilniaus universitetų profesorius, matematikas). Baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, Liuda studijavo mediciną Kauno VDU, o baigusi studijas nuo 1941 m. dirbo gydytoja okuliste Vilniuje. Deja, netrukus paaiškėjo, kad ji serga kaulų vėžiu. Po sunkių kančių Liuda Žemaitytė mirė 1946 m. sausio 19 d. Nuo pat mažens iki paskutinės gimnazijos klasės Liudytė, kaip mes ją vadinome, visas vasaras praleisdavo Krioviškyje, išskyrus 1929 m., kai su Mama buvo Paryžiuje ir Romoje. Šiose kelionėse Liuda labai detaliai užsirašinėdavo viską, ką mačiusi, ką sužinojusi. Vis tik tada patirti dideli įspūdžiai neužgožė gebėjimo gėrėtis, džiaugtis tuo, ką galima pamatyti ir sužinoti Tėvynėje. Apie Liudos dienoraščius Mano Tėvų šeimos archyve yra 20 sąsiuvinių – Liudytės dienoraščių, kuriuos ji rašė nuo 1929 m. iki 1938 m., iš viso – per 40 000 puslapių. Šiuos dienoraščius ruošiuosi atiduoti Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraštynui, kur saugoma didžioji dalis Zigmo Žemaičio archyvo. Iš sesers dienoraščių ištraukų esu sudariusi kelis teminius rinkinius – apie aviaciją, apie „Aušros“ gimnaziją, studijas, korporacijas, chorą Vytauto Didžiojo universitete, moksleiviškas ekskursijas po Lietuvą. Ruošdama medžiagą „Sietuvoms“, Liudytės užrašus labai trumpinau. Praleidau ilgus ir trumpesnius gamtos, renginių, nuotykių, nuotaikų, svajonių aprašymus. Nedėjau daugtaškių skliausteliuose, nes jie užimtų daug vietos ir trukdytų skaityti. Palikau seną rašybą (pvz., rugpiūtis) ir anuomet vartotus žodžius (kaldra, paromas ir pan.). Vienur kitur sukeičiau sakinių tvarką, kad būtų nuoseklesnis pasakoji-

Stasė Bizokaitė-Žemaitienė su dukrele Liudyte Žemaityte. Kaunas, apie 1930 m.

mas. Kur maniau reikalinga, laužtiniuose skliaustuose įrašiau savo pastabėles. Dienoraščių ištraukas papildžiau Liudytės laiškais Mamytei, kuri 1932 m. vasarą su naujagime (manimi) buvo likusi Kaune. Irena Žemaitytė-Geniušienė Važiuojam į Krioviškį 1930 Sekmadienis, liepos 11 d. Iš ryto priminiau Mamytei, kad šiandien žadėjom važiuoti. Nuėjom į autobusų stotį, bet ten dusetiškio autobuso nebuvo. Buvo tik toks, kuris važiuoja į Zarasus. Jo šoferis vis siūlės, kad mus nuveš, bet mums ten nepakeliui. Mums pasakė, kad dusetiškis gal būsiąs rytoj ir tai nėra žinoma, patarė eit Daukšos gatvėn, iš ten kasdien einą autobusai – „gruzovykai“. Autobusas išrodė nekaip, bet Dusetose net anksčiau būtumėm. Iš viso važiavom septyniese. Važiavome gana greitai. Jonavoje pripylė benzino. Po kiek laiko jau buvom Ukmergėje, bet ten nesustojo. Utenoje pa-

Stasė Bizokaitė-Žemaitienė su dukrele Liudyte Žemaityte Krioviškyje apie 1931 m.

sitaikė keleivių. Dėl vietos stokos kai kuriems teko lipti viršun ant prekių. Antazavėje ilgai stovėjo. Į Dusetas atvažiavom pusę septynių. Koks mažas pasirodė miestelis! Tikras kaimas. Tik tuo tesiskyrė, kad turi bažnyčią, svarbiausioji gatvė grįsta ir turi keturis mūrinius namelius. Sustojome prie vienos krautuvėlės. Šoferis surado žmogų, kuris sutiko nuvežti mus už 8 lt. į Krioviškį. Belaukiant kol pakinkys arklį, mus apspito daugybė vaikų. Jie žiūrėjo į mus ir į mūsų valyzas. Netrukus išvažiavome. Visos vietos jau taip pažįstamos, kiek sykių pro jas važiuota… [Tolesnis aprašymas jau atspausdintas „Sietuvose“].

1932 Sekmadienis, rugpjūčio 17 d. [Traukiniu iš Šeduvos]. Abelių stoty papusryčiavom, paskui išėjom prie arklių. Sulig Tetušėlio užsakymu buvo atsiųsta „koreliai“ (didelis vežimas), bloga buvo sėdėti, nes aukštai ir sėdynės be turėklų. Dalis kelio taisoma, reikia aplink važiuoti. Prasidėjo ilga kelionė per tokį įvairų kraštą. Ties Apeitiškio dvaru trakšt ir nulūžo branktas. Išlipėm. Bernas gi nuėjo dvaran gauti kitą branktą. Po kiek laiko atėjo su įrankiu, paskui jį ir šeimininkas Liseckis. Aukštas, pailgo veido, su ispaniškais bakenbardais vaikinas. Mandagiai pasisveikino, susipaži-

nom. Pasirūpino, kad branktas būtų gerai sutaisytas, dar porą žodžių sumetė gražia lietuviška kalba (nors girdėjau, kad jis šlėkta). Tik apie dešimtą valandą buvom ties Antazavės mišku. Antazavėj atlaidai. Vieškeliu nei šis, nei tas buvo važiuoti, nes visi priešais bažnyčion keliauja. Taigi tuo ilguoju, nuobodžiuoju keliu pro Pakerius važiavom dar ilgai, kol pasiekėm Krioviškį.

Vasaros Mamytės tėviškėje 1930 Sekmadienis, liepos 11 d. Krioviškis man pasirodė gerokai pasikeitęs. Prie svirno dastatinėja dar akmeninį galą, nes ten rengs pieninę. Užtat nešvaru, primėtyta tašomų akmenų, priberta žvyro. Prie ledaunės, kur taip buvo švaru, gražu, dabar riša arklius atvažiavę į pieninę ūkininkai. Darželyje gėlės išmindytos. Yra svetimų žmonių. Čia švaistosi mūrininkai, čia monteriai, čia vėl pienininkas, buhalteris p. Šidlauskas, visų pravardžiuojamas Barzdyla. Įėjau į priemenę, o ten staliukas, apkrautas visokiomis knygomis, popieriais. Nebepasitiko manęs dėdė Antanas [jis 1929 m. mirė]. Sekmadienis, liepos 25 d. Prieš pusryčius nuėjom į pirtį išsimaudyti. Man labai nepatiko. Grindys šaltos cementinės. Ant palų stovi viedras su žarnela, o ant jos galo lankelis su skylutėmis. Tai galima

nusiprausti, tik reikia ant kaklo tą lanką užsidėti ir į viedrą vandens įpilti. Norėjau garą paleisti, kad būtų šilčiau. Vos tik atsukau, tuoj ėmė bėgt iš triūbos ir plyšių karštas vanduo, net mamytę aptaškė, už tai gavau bart. Šilto vandens ir šalto buvo pakankamai. Kranai didžiuliai, tai daug bėgo. Stovėt reikėjo ant medinių lentelių. 1931 Trečiadienis, liepos 1 d. Į Krioviškį įvažiuojant metėsi man į akis praretėjęs mažasis sodas, nudžiūvę žilvyčiai patvoryje, svirnas, kuriam pristatyta negraži žema akmens patalpa. Iš ten styro negražus juodas blėkos kaminas. Aplink privažinėta, pritrypta. Visi gražūs takeliai išmakavoti. Bet dar liūdniau, kai pamačiau atšlaimą. Prie sienos prikrauta malkų. Alyvų krūmų „Altanka“ išdžiūvusi, šakos nulaužtos, nes, pasirodo, dabar pro čia gena galvijus. Kliombos išmindytos, tik keli žieminių gėlių kupsteliai likę. Tik tas mane linksmino, kad pamačiau raudonus nuo česnių medžius. [Po kelerių metų viskas buvo patvarkyta, mano atmintyje, 1937–1939 metais vaizdas išliko visai mielas]. Antradienis, liepos 14 d. Prisiminėm ajerus, pasiėmėm peilius ir tekinos nubėgom prie sėdžiaukos. Subridom ligi kelių dumblan, kuris pajudintas ėmė nemaloniai dvokti. Tuo tarpu Aldutės peilis šmurkštelėjo, sublizgėjo ir dingo. Veltui graibstėm, kaip nėr, taip nėr. O vietoj stovėt pavojinga, gali kokia kirmėlė įlįst po oda ar dėlė. Greit peržengėm dumblą, ir jau po mūsų kojomis liūnas, juo toliau, juo tvirtesnis. Ėmėm pjaut ajerus. Tai daug smagiau, negu saldainius valgyti. Tik linguoja liūnas! Nors jis gali mus praryti, bet mes nebijom. Prisipjovėm didžiausią glėbį. Smagu, kai stancijos ir salkos grindys bus vėl nuklotos žaliais gabalais. Malonus kvapas skleisis kambariuose. 1932 Trečiadienis, birželio 29 d. Sėdžiauka dar sausa, nes pylimas blogai buvo užtaisytas, vanduo pavasarį išbėgo. Krantas tvirtas, akmenys lyg mūras, velėna sustiprintas, gerai atlaikė žiemą. Bet karklai taip sužėlę, jog visa alėja pasidarė iš jų. Džiugino mane, kad eglėje susisukė lizdą gandras ir rūpestingai dabar prižiūri tris jauniklius.

Gimnazistė Liudytė Žemaitytė. Kaunas, apie 1932 m.

Ketvirtadienis, birželio 30 d. Šiandien juk a. a. Maironio laidotuvės. Tai aš ir sugalvojau pagerbti velionį, paraginau Aldutę aukoti gėlių. Suskynėm iš visų pievos gėlių rūšių po didelį vainiką, tie vainikai buvo giliai į ežero vandenį pamerkti. Tegul tai bus nuo mūsų pagarbos, liūdesio ženklas. Iš 1932 m. VIII.10 d. laiško. Su Aldutės pagalba išploviau grindis, išmazgojau langus, nuplikinau lovą, užklojau ją koldra, gavau paduškų. Tik reikia dar surasti šieniką. Jau vieną paveikslą pakabinau, ant pečiūrėlės pastačiau veidrodį. Prie lovos pastačiau staleliuką, ant jo liktorių ir bukietą. Žodžiu, kiek galėdamos dar stengėmės paruošti taip, kad kuo labiau gyvenamas kambarys atrodytų, Tėtušėlio labai laukiu. Iš 1932 m. VIII.13 d. laiško. ...atvažiavo automobilis. Jame sėdėjo Žemės Ūkio Rūmų atstovai (kaip mes vadinam „Žemės snukio rūmai“). Tuoj tie visi, net į namus neįėję, sugužėjo į pieninę. O ten rado pienininkę su kavalierium besibovijančius. Žinoma, ją atleis. Mes džiaugiamės, nes toji labai nerimta.

1933 Ketvirtadienis, liepos 13 d. Per vakarienę dėdė Franukas papasakojo, ką girdėjęs per radio. Pasirodo, lakūnai Darius ir Girėnas jau skrenda per Atlantą, ryt 8 val. laukiami Kaune. Ta žinia labai sujaudino mane. Bet sekė dar kita žinia, žuvo vienas lakūnas po avarijos, šiandien mirė karo ligoninėje. Pavardės dėdė neįsidėmėjo, kažkoks leitenantas. Penktadienis, liepos 17 d. Dangus su žeme maišėsi, tamsumas baisiausias. Medžiai ūžė, linko ligi žemės. Bet tai truko neilgai. Dangus užsitiesė pilku debesiu ir lijo, lijo. Vos baigiau apie tai rašyti, kaip žinia, baisesnė už didžiausią audrą. Tas baisus smūgis tai lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žuvimas. Niekuomet, niekuomet savo gyvenime dar negalėjau patirti tokio baisaus smūgio. [Apie šią tragediją Liudytė rašo daug, ką sužinojo iš klausiusiųjų radijo]. Iš 1932 m. VII.10 d. laiško. Maloniausia gi vaikščioti sode. Už sėdžiaukos – kas dedas! Juk ten sniego laukai ar baltos drobės patiestos. Bet ne, tai ištisi plotai ramunių, tų didžiųjų „margaritkų“. Sunku rasti kitą tokį gražumą. Aš braidžioju po tą baltą ramunių jūrą, skinu didžiausius bukietus, nė žymės sode nepadarydama... Sėdu ant minkštos žolės ir pinu, pinu ilgiausius vainikus. Paskui dabinu jais savo kambario sienas. Bet jie taip greit nuvysta. [Kiekvieną vasarą Liudytė parašydavo apie nuostabiąsias ramunes į savo dienoraštį]. Dusetos: atlaidai ir kiti šventadieniai 1930 Sekmadienis, liepos 13 d. ...atvažiavusios su Mamyte radom tuščią miestelį, mat šiandien Aviliuose atlaidai. Įėjom į bažnyčią, žmonės jau ėjo po sumos. Po visam Mamytė dar pakalbėjo su p. Buzeliene, kol krautuvėlę atidarė, nupirkom ko reikia ir išvažiavom. Užsukom dar ant kapų. Pasimeldėm prie Bizokų kapo. Kapai labai gražioje vietoje, ant kalniuko, apaugę berželiais. Juos galima ir iš Krioviškio pro tam tikrą langą matyti. Sekmadienis, rugpjūčio 10 d. Šv. P. M. Snieginės atlaidai. ...pakinkė porinį briką ir lineiką. Mamytė bijojo važiuoti aukštu briku, tai sėdo lineikon su dėde Vincuku, o aš į briką su tetulyte. Pas p. p. Buzelius palaukėm, kol lietus nusiramins. Tada nuėjom į bažnyčią. Jau buvo pusė sumos

atlaikyta. Po mišių vienas kunigas pasakė labai gražų, vaizdingą, gyvenimui pritaikomą pamokslą. Tai pirmas toks geras pamokslas, kurį čia girdėjau. Jei visi tokius sakytų, tai žmonės noriau lankytų bažnyčias. Jis labai vaizdingai papasakojo, kokios žalos padaro girtavimas ir paleistuvavimas šiame gyvenime, nekalbant jau apie bausmę. Pasiremdamas statistika, jis nurodė skaitmenimis tuos didelius nuostolius. Pradžioje pamokslo, pritardamas Evangelijai, labai gražiai apipasakojo Jerozalės miestą, jo puikumą, turtus ir kaip Kristus verkė jį pamatęs, nes gailėjosi dėl nelaimingos jo ateities. Taip poetiškai, taip suprantamai jis papasakojo. Bažnyčia buvo pilna žmonių. 1931 Sekmadienis, liepos 27 d. Šilta, gražu. Nė nepajutau, kaip privažiavom Dusetas. Nuėjom į bažnyčią dar anksti. Žmonių buvo nedaug. Bobutės gieda vištų balsais kažkokias „gadzinkas“. Vėliau žmonių įėjo daugiau. Tada išėjo džiakonas, dabar jau, rodos, kanauninkas mišių laikyti. Kaip užgiedojo, tai teko ilgai klausytis, kaip jis gieda. Iš pradžių rodėsi, kad angliškai. Tik iš melodijos supratau. Jis tai taria tik lūpomis, tai nuolat šypsosi. Kai giedojo paskui aplikacijas, tai nieko nebuvo galima suprasti. Po pamaldų ilgai laukėme mišparų. Paskui išėjom pasivaikščioti, šio to nusipirkti. Užėjom pas Berkyčias, Mamytė supažindino su jomis ir jų motina, nupirko daug prekių. Pakeliui radom daug puodų, tai nupirkom kelis dėl medaus [dėdė Vincukas Krioviškyje laikė nemažai bičių]. Sekmadienis, liepos 14 d. Daug prisiminimų sukelia man ši bažnyčia. Seniai, kada vos atsimenu, atvažiuodavom iš Krioviškio poriniame puošniame brike. Aš dairydavausi po bažnyčią, gėrėdavausi paveikslais. O labiausiai patikdavo Kristaus, nešančio kryžių, stacija. Dar ir dabar ta stacija tebekaba. Žiūrėdavau į suklaupusių maldininkių skareles. Visas pamatydavau. Man jos tokios buvo gražios, tokios puikios. Galvodavau, ką daryčiau turėdama tiek ir tokių gražių. Gražiausią užsiriščiau, o kitomis papuoščiau lėles. Šalia manęs sėdėdavo Mamytė, už jos – babunė. Babunė skaitydavo didelėmis raidėmis storą knygą, kurią vienąkart užpykusi buvau įmetusi į ušėtką. Ir dabar darosi nesmagu prisiminus tą nedorą darbą. Bet aš buvau dar mažutė.

Paskui jau nebuvo mūsų tarpe babunės. Pernai, grįžusi iš Paryžiaus, jau neberadau dėdės Antano, nebestovi jau jis už lofkų. Po kiek laiko nebeliks nieko, kas dabar jose sėdi, nebebus ir manęs [gyvas iki šių dienų liko tik žodis „munė-munė“, kilęs iš „babunės“ ir reiškiantis tą patį]. Sekmadienis, liepos 25 d. Diena nei labai graži, nei bloga. Buvo pamaldos varpinėj, o žmonės stovėjo ant šventoriaus, mat bažnyčią taiso. Mamytė nuėjo į Žydų banką paimti pieninės pinigų, bet jų nebuvo. Sekmadienis, rugpjūčio 2 d. Dusetose nieko naujo. Votyvą atlaikė dr. Bielskus, o sumą kanauninkas. Pamaldos vis dar šventoriuj. Sekmadienis, rugpjūčio 9 d. Vėl važiuojam į Dusetas. Ten šiandien Šv. P. Marijos Snieginės atlaidai. Ta proga atsilankė ir vyskupas Reinys. Žmonių buvo nemaža, visi tylėdami laukė, ką vyskupas pasakys. Jis įlipo į sakyklą, lėtai, gražiai perskaitė Evangeliją ir pradėjo. Iš pradžių pamokslas buvo gražus, pamokąs, bet kuo toliau, tuo labiau maišė, klydo nuo kelio. Ėmė kalbėti apie katalikų organizacijas, Bažnyčios reikalus (kad ji gali ekskomunikuoti) ir t. t. Begirdamas organizacijas, ėmė peikt valdžią, gąsdinti. Dažnai suprasti net negalėjau. Tik nuolat kartojo „organizacijos“, visaip jas linksniuodamas, pridėdamas: „Aišku, kaip ant delno“. Man nusibodo, Mamytei taip pat, bet Tetušėlis užsispyrė laukti. Žmonės pamažu traukėsi nuo įsikarščiavusio vyskupo. Aplink liko tik būrelis moterėlių, kurios snaudė nieko nesuprasdamos. Mačiau, kad žmonės vaikščiojo po šventorių, kalbėjosi, pamažu skirstėsi. Prisimenu pernai kun. Survilos sakytą pamokslą. Kalbėta buvo apie kasdienius reikalus, švelniai, įtikinamai. Miestelyje privažiavo be galo daug žmonių. Visur vežimų pilna, ir patvoriais, ir kiemuose, ir laukuose. Tie žmonės suvažiavo iš toli, kad išgirstų paguodos, pamokymo žodžius iš ganytojo lūpų, o sulaukė pykčio ir barnių ant Lietuvos valdžios. Lino brolis pasakė, kad pamokslas tęsėsi 1 val. ir 45 min. Ot tai pamokslas! 1932 Antradienis, birželio 26 d. Pastebėjau, kad Dusetų aikštė pasipuošė gražiu Laisvės paminklu ir margiausiais įvairiausiais gėlių, susodintų gražiose lysvėse, žiedais. Paminklas, tiesa, menkos meninės vertės, bet ganėtinai puikus dėl mažučio miestelio.

Trečiadienis, birželio 29 d. [Liuda pernakvojo pas p. Markelienę]. Pašokau, apsirengiau geriausia suknele, juk šiandien Šv. Petro Dusetose atlaidai. Nuėjau į bažnyčią. Žmonių buvo daug. Tuoj krito man į akis naujai išdažytas vidus. Nieko sau, gana gražiai. Gal kiek per marga, geriau būtų mažiau. Be to, ornamentai visi pasižymi per dideliu dėl bažnyčios spalvų ryškumu. Gaila man, kad tarp tų ornamentų nėra nei vieno lietuviško, tautiško, nei vienos saulutės, nei vienos tulpelės, kaip tai būt kukliai ir skoningai puošę bažnyčią. Tikrai, kaip paskui sužinojau, tapyta lenkų dailininko. Liūdna, skaudu buvo, kai pastebėjau, kad lofkų tik per pusę Bizokų. Nejaugi dėdės negali nuomoti visų?! Po pamaldų išėjau „pasikermošiauti“. Gatvės šonuose stovėjo visokios būdelės su baronkomis, ilgais „mėtiniais“ saldainiais, rožančiais, špilkomis ir kitais smulkiais daiktais. Tuoj prisiminiau kermošius praeity. Dabar kermošius žymiai sumenkėjęs [o gal jau ūgtelėjusios Liudytės žvilgsnis kritiškesnis...]. Atsimenu, žmonių privažiuodavo sausakimšas miestelis. Nepraeisi pro gatvę neužmynus desėtkai žmonių ant kojų neprasistumdama. O dabar... Gatvėj vaikštinėja šiek tiek, bet ką ten palyginsi su ankstesne daugybe.

Liudytė Žemaitytė Krioviškyje

Kažin, ar blogi metai kalti, ar žmonių atšalimas nuo tikėjimo, ar blogi pamokslai... 1932 Sekmadienis, rugpjūčio 14 d. Buvau Dusetose. Norėjau paklausyti, ką kalbės vyskupas per pamokslą, bet pamokslą sakė klebonas. Smerkė žmones, kurie skaito „Ūkininko patarėją“, nes jis nieko apie tikybą nerašo. Dusetose vyskupui sutikti pastatyti net penki vartai. Vieni iš jų tai žydų su hebraiškais pasveikinimais. Esą ir Salako žydai statę vartus. [Apie vartus „Sietuvose“ buvo atspausdinta]. Iš 1932 m. VIII.28 d. laiško. Reikia būtinai nuvažiuoti į Dusetas, nes ten vyskupas bus. Sykiu bus minima Dusetų parapijos 400 metų gyvavimo sukaktis. Aš ceremonijas mėgstu, tai bus įdomu. 1933 Sekmadienis, rugpjūčio 6 d. Šiandien ilgai laukti Snieginės atlaidai Dusetose. Žmonių buvo daugybė. Pilna bažnyčia, „kaip silkių statinė“, o dar nemaža matėsi ir šventoriuje. Suma buvo be galo graži ir iškilminga. Celebravo Užpalių klebonas Palys, jau baltas, bet dar jaunai atrodantis. Asistavo Dusetų vikaras ir dar vienas jaunas kunigėlis. Mišios tokios įspūdingos! Pamokslą sakė kažkoks nepažįstamas kunigas. Tylus, monotoniškas balsas. Mamytei baisiai dantį įsiskaudėjo, turėjo nueiti pas gydytoją. Mes su Aldute nuėjom į gaisrininkų daržinę, kur, kaip skelbimuose parašyta, turėjo vykti susirinkimas ir tetušėlis darys pranešimą apie žuvusius transatlantinius lakūnus. Atėjo ir klebonas su atvažiavusiu kunigu, buvo čia ir pernykštis Dusetų kunigėlis Kupstas, dabar į Krinčiną perkeltas. Bet nemačiau dabartinio vikaro, kuris Škapliernoj Aviliuose sumą laikė ir šiandien patarnavo. Tai aukštas, simpatiškas, gražiai giedančio balso kunigas. Susirinkimą atidarė šaulių būrio pirmininkas p. Kuzmickas, kviesdamas pagerbti žuvusius. Po gedulingo maršo išėjo kalbėti tetušėlis. Klausiau jo kalbos, atsidėjusi sekdama kiekvieną žodį. (...) Sekmadienis, rugpjūčio 27 d. Bažnyčioj žmonių nematytai daug. Per vidurį stovėjo išsirikiavę su vėliavomis šauliai, „angelaičiai“, moterys-katalikės ir pavasarininkės. Mat šiandien Geležinio Vilniaus Fondo šventė. Dusetose didelės iškilmės. Todėl ir

žmonių tiek daug, todėl ir namai vėliavomis išpuošti, o aikštėje ant aukšto stiebo plevėsuoja trispalvė. Gan gražų pamokslą pasakė jaunasis Dusetų kunigėlis. Jis ir mišparus atgiedojo. Nieko sau gražų balsą turi. Mamytė liko dar laukti, kol tetušėlis kalbą pasakys ir baigsis iškilmės, o aš sėdau su Liucia ir vaikais [Janulioniais] į jų lineiką ir išvažiavom. Kai kurie žygiai pėsčiomis 1930 Trečiadienis, rugpjūčio 20 d. [Nusileidę per Šlapes] perėjom Varniškių laukus, priėjom Varniškių ežerą. Persikėlę per upelį, ėjom miškelio taku iki Pajuodžio, iki kalno, panašaus į skiauterę. Iš ten nusileidome į Akuliorius [du mažus apvalius ežeriukus]. Ant jų „nosies kalno“ atsisėdome pailsėti. Pro šalį ėjo seniukė su maišu ant pečių. Ji pasisakė nešanti kokias ten gydomąsias žoleles. Ilgai kalbėjo vyresnieji su jąja. Nuo kalnelio nusileidę ėjome į Jatkūniškių kaimą. Trečiadienis, rugpjūčio 27 d. Tarp Jatkūniškių ir Kriovų ežerų yra antrasis Krioviškio dvaras (Kriovų). Gan gražus namas žalių sodų pavėsy gal svajoja apie savo praeitį, kai jį valdė garsios giminės žmonės [ne Bizokų giminės], kada visa apylinkė klausė pono norų. Dabar tie ponai išmirė, liko tik viena senutė, dvaro gi žemė parceliuojama. Ir nyksta taip senovinė garbė, turtas. Ilgai stovėjom grožėdamiesi tomis puikiomis vietomis. Mamytė susirūpino, kad radus sentikių kapus. Po ilgų ieškojimų suradom. Kaip pasikeitę tie kapai. Atsimenu, buvau nuėjusi rodos 1926 m. Tada aplink kapus vienoj pusėj stovėjo miškas, kitoj riogsojo neariamas dirvonas. Dabar miško nebėr, iškirstas, o vietoj dirvono geltonuoja rugienos. Tada Kriovų žemė, kuri ėjo net ligi čia, dar buvo neparceliuota, niekas neįdirbdavo, nes dvare nebuvo gero ūkininko. Dabar naujakuriai gerai išnaudoja mažiausią sklypelį, nes žemės daug neturi. Patys kapai tada buvo apleisti, tvoros nugriautos. Dabar aplink aptverta stipria spygliuota viela. Pastatyti nauji varteliai, nudažyti žaliai. Įėjome pro tuos vartelius. Kapai kvadrato formos ir apmūryti akmenimis. Nėr paminklų nei užrašų ir šiaip nieko. Tik vienas sentikių kryžius ir paminklas su neįskaitomomis raidėmis. Per vidurį aptverta atskira grupė kapų, gal kokios turtingesnės šeimos, yra keturi suoliukai, akmeninis kryžius. Kapuose yra ir naujų, neseniai

palaidotų. Dar prieš kapus Mamytė parodė man apkasus, kuriuos vartojo bolševikai. 1931 Pirmadienis, liepos 3 d. Malonu buvo tokiame gražiame ošiančiame miške būti. Raginčiau dailininkus paišyti Lietuvos gražias vietas, reginius. Nereikėtų jiems važiuoti nei Italijon, nei Šveicarijon. Tada ir paveikslai būtų pigesni, daugiau kas galėtų įsigyti. Ketvirtadienis, rugpjūčio 3 d. ...išėjom visos su tetušėliu į Miliuncus. Sunkus tai ir tolimas kelias, per kalnus, išdžiūvusiu kietu keliu, o dar saulė kaitina. Visgi po pusantros valandos pasiekėm tą kaimą, Mackevičių ūkį. Jau iš tolo krito į akis naujas, didelis, moderniškai pastatytas klaimas, skyrium šalia nemažas namelis aštuoniakampio formos. Pati gi gryčia nedidelė, sena. Sutikom p. Mackevičiaus seserį. Paaiškėjo, kad p. D. Sleževičienė, Marytė ir p. Mackevičius išvažiavę vakar Zarasuos. [Čia kalbama apie Mykolo Sleževičiaus žmoną, dukrą ir žentą]. Kaip smagu – svečiai! 1930 Sekmadienis, liepos 19 d. Šiandien mano gimimo diena. Šiandien dėdės Vincuko vardo diena. Ilgai lijo, debesys buvo aptraukę visą dangų, į bažnyčią nevažiavom. Svečių dėl blogo oro neatvyko. Tetušėlis turėjo važiuoti į Kauną, bet pasiliko. Vakare atvažiavo d-ras Stasiūnas su kažkokiu ponu. Mes (su Aldute) salėje klausėmės ilgų kalbų, tik staiga tra tra tra motociklas. Maniau, kad maj. Garolis [aviatorius, tuose kraštuose atostogaujantis], apsidžiaugiau, kad galėsim pakalbėt apie aviaciją. Ogi į salę įėjo jaunas kunigėlis Kupstys. Nusivyliau. Kunigėlis tuoj ėmė gyvai šnekėtis su visais. Kalbos įgavo daugiau įdomumo. Pasakojo, kaip iš Daugailių, iš atlaidų atvažiavo čia motociklu, kaip teko per purvus traukti mašiną. Per vakarienę jį pasodino prie manęs. Jis paėmė mano ženklelį ir ėmė kalbėti apie Aero Klubą, pasisakė esąs pirmasis Dusetų Aero Klubo prijaučiantysis. Aš pasakiau, kad esu bendrai pirmasis LAK toks narys. Ėmėm kalbėti apie aviaciją. Sakė Daugailiuose matęs skrendančius aeroplanus keturis Dinaburko linkme. [O svečiams pavaišinti turėta namų gamybos vyno, apie ką galima spręsti iš Liudytės laiško Ma-

Krioviškio apylinkėse apie 1930–1931 m.

mytei dar 1928 m. IV mėn. 5 d.: „Dėdė Vincukas po svirnu, kur buvo vištinyčia, padarė vyno fabriką. Dirba raudoną ir baltą vyną. Raudonas rūgštesnis ir gardesnis už baltąjį. Viskas būtų gerai, tik dėdė Vincukas išmūrijo sieną nedegtų plytų. Kol buvo šalta, tai laikėsi. Atšilus pasidarė košė ir iširo.“]. Šeštadienis, rugpjūčio 13 d. Jau nuo seniau ėjo gandas, kad šiandien pro Krioviškį jos manevruojančių gusarų eskadronas, galimas daiktas, kad ir užsuks. Buvo net pietūs ruošiami. Jau mano viešnios skubinosi grįžti, bet kai sužinojo apie gusarus, nutarė likti. Joms turbūt labiau rūpėjo karininkai, o man, prisipažinsiu, patys manevrai, nes turėjo čia vykti „susišaudymas“. Galų gale atėjo vienas leitenantukas su būreliu. Tai žvalgai. Tuoj nušoko nuo arklių, suėjo alėjon, kiti išsiskirstė po laukus sargybos eiti. Leitenantas Čėsnys, mažas, liesas, užkimusiu balsu žmogelis, su žiūronais rankose, dėdės Franuko vadovaujamas, lipė ant balkono, ant stogo, žvalgė apylinkę, reiškė apmaudą, kad priešų nesimato. Leido mums kareivius pavaišinti obuoliais ir vynu. Smagu buvo pavaišinti

nuvargusius, sukaitusius kareivėlius. Keletas jų ėjo sargybą arkliais, du stovėjo sodo gale, o du slėpėsi žirniuose su kulkosvydžiais. Juokavom, kad šaudys žirniais, o priešams tik spėk burnas varstyti. Žodžiu, visur ruošiamasi kažkam ypatingo, padėtis įtempta. Leitenantas žvalgosi, duoda įsakymus, o su juo dėdė Franukas pilnoj uniformoj, užsidegęs aiškina, kaip pasielgti. O tas leitenantas išsitempęs kaip styga prieš jį. [Dėdė Franukas dalyvavo rusųjaponų kare, buvo kontūzytas]. Pamatė kulkosvaidininkus žirniuose, tuoj sušuko: „E, brolyčiai, jūs čia nieko nepadarysit, bėkit į aną miškelį!“ Tie ir nudūmė susilenkę pažemiui, ir išnyko krūmuose. Tuo tarpu grįžo leitenantukas atgal, valgant įsišnekėme manevrų temomis. Daug įdomių dalykų papasakojo. Bet dėdė Fr. visą kalbą sugadino. Kai tik ką jis pasakys, tuoj svečias pašoka: „Taip, ponas pulkininke! Ne, ponas pulkininke!“ Tuo tarpu tik tra ta ta kulkosvydis. Leitenantukas švystelėjo kaip žaibas, sugriebė kepurę, ant šono ginklus, net žemėlapį buvo pamiršęs, ir lyg akis išdegęs pasileido galan sodo. Nekantriai laukėm „mūšio“. Greit betgi kulkosvydis nutilo. Leitenantas pasakė, kad užduotis baigta. Apsiginta gerai. Eskadronas keliausiąs Antazavėn. Atsisveikinęs šoko ant arklio ir nukūrė. Vieškeliu jau jojo ilga vilkstinė gusarų. Tai eskadronas. Viduryje vėliava, prie jos keli karininkai. Pasileidom į alėjos galą, bet jau pusė buvo jų prajojusi. Tik sutikau Untulę [Antaną Andriūną, mūsų giminaitį]. Tas pasigailėjo, kad jie per vėlai atkeliavo... 1932 Sekmadienis, liepos 17 d. ...tartasi dėl važiavimo bažnyčion, o atsirado Tetušėlis. Tai buvo džiaugsmo! Kartu su juo atvažiavo ir dailininkas p. Buračas. Tai aukštas, liesas vyras, smarkiai nudegęs saule, žibančiomis linksmomis akimis. Apsirengęs neturtingai. Pasirodo, Tetušėlio pažįstamas. Važiavo kartu autobusu ir išsikalbėjo apie kelionės tikslą: jis važiuojąs paišyti, nes žinąs, kad čia gražios vietos. Tik nežinąs, kur apsistoti. Tai Tetušėlis ir pakvietė jį Krioviškin. P. J. Buračas buvo patalpintas dėdės Fr. kambaryje. Išsidėstė visokius dažus, palitras, etiudininkus, medžiagą paišymui. Papasakojo apie tapymą, jo techniką. Šiaip p. Buračas atrodo neblogas žmogus, linksmas, plepys, kartais įdomių dalykų pasakojantis.

Pirmadienis, liepos 18 d. [Ekskursija su J. Buraču po gražiausias apylinkės vietas – laukus, ežerus ir kt.]. Svečią jie stebino ir vertė gėrėtis. Vėl matėm keturis, tik jau kitus ežerus. Popiečio metu p. Jonas ėmė paišyti Krioviškio akverelę nuo balkono pusės. [Apie dailininko darbus, keliones po apylinkes Liudytė rašė ir dienoraštyje, ir laiškuose Mamytei]. 1932 m. VII.22 ...neseniai p. Buračas baigė Krioviškio akvarelę. Tikrai gražiai pavykusi, tik gaila, kad ne aliejiniais, būt gražiau. Man jis padovanojo nedidelį aliejinį, vaizduojantį Mažvilų kalną ir Pajuodį. Man jis labai patinka, tik griaužiuosi, kad labai tamsios spalvos. 1932 m. VIII. 8 d. P. Buračo dar nėr. Jis iš Berniūnų nuėjo į Južintus. Berniūnuose nupaišęs kelius vaizdus. Pradėjęs didelį prie Žiego. Paišė kelias dienas, bet pritrūko dažų, per Liucią manęs prašys, kad nuvežčiau Dusetos, iš ten pasiimsiąs, bet jo valyza užrakinta, negalima prie dažų prieit. [Buvo tikimasi, kad Krioviškyje svečiuosis vyskupas. Liudytė apie tai rašė laiškuose Mamytei]. 1932 m. VIII. 2 d. Po pietų atvažiavo tetulytės Emilės kviesti svečiai: Avilių klebonas, kažkokia jo giminaitė su savo vyru ir vienas studentas. Tuoj dėdė Franukas užstatė mane skambint kuone visą vakarą, nes svečiams labai patikę. Skambino ir Aldutė. Dėdė Fr. sako, kad kai vyskupas atvažiuos, reiks skambinti „ką nors dangiško“. Mamyte, kas man daryti, kad nuo tos pareigos atsipalaiduočiau? Su svečiais norisi pakalbėti, pajuokauti, o čia visą laiką skambink ir skambink. Atsisakyti nėra kaip. „Dangiško“ dalyko nemoku. Vyskupui ant to fortepijono „klepsidros“, kur Bethoveno ar Mocarto parodijos išeina, skambinti juk gėda. 1932 m. VIII. 6 d. Vieną dieną tetulytė Emilė rado Krioviškyje Barzdylos knygutę „Visuomybė“. Tuoj liepė ją sudeginti ar sudraskyti, nes jei vyskupas atvažiavęs knygutę pamatytų, tai skandalas. Bet koks čia „paniekinimas“ sudeginti, daug knygų randa tokį galą. Tad nunešėm tą Visuomio „šedevrą“ „kamurkytėn“ ir sudėjom terbelėn. Tokios paniekos nė viena knyga nesulaukė. [Tas Barzdyla, arba Visuomis, atrodo buvo to krašto keistuolis, skelbęsis, kad sukūrė naują tikėjimą – visuomybę]. Iš 1932. VII. 10 d. laiško. Turbūt jau rašiau, kad čia vieši du klierikai. Vienas tai mūsų giminė, jo se-

Dail. J. Buračas, „Krioviškis“, al., drobė 30x39 cm 1932 m. Žemaičių-Genušų šeimos nuosavybė

nelė tai mūsų senelio sesuo. O antras tai jo draugas, žemaitis. Kitais metais to pusbrolio primacija, dabar paskutinės atostogos, nori prieš paskyrimą pažinti gimines. Iš 1932 m. VIII. 12 d. laiško. Tas kunigėlis, kuris čia viešėjo, tai, pasirodo, diakonas L. Šapoka. Išvažiuodamas jis man ir Aldutei paliko paveiksliukų, o dėdei fotografiją su užrašu. Janulionių Berniūnai 1930 Pirmadienis, rugpjūčio 18 d. Tetulytė, Aldutė ir aš išvažiavom į Berniūnus pas Janulionius [tetulytės Tafilės Valavičienės dukters Liucijos ir kariuomenės gydytojo Lino Janulionio šeima]. Už Dusetų visą kelią žiūrėjom vietas, nes nelabai pažįstamos. Buvau Berniūnuose ar 1922, ar 1923 metais. Atvažiavus mus pasitiko Lėlytė, p. Ksavera ir Alenutė Garolytė. Tuoj užvedė pasižiūrėti naujos salkos. Švari ir tvarkinga, graži ir jauki. Tai gan didelis erdvus kambarys, išmuštas gražiais mėlynais popieriais. Vaikų lovytės irgi gražios, medinės. Yra ir balkonas, nuo jo matosi ir Krioviškis. Nuėjom pažiūrėt darželio. Kiek ten gražiai žydinčių gėlių! Kiek atsimenu, ir aną sykį buvo daug daug gėlių. Sodas nedidelis, bet obuolių nemaža. Tuo tarpu atvažiavo motociklu dr-as Stasiūnas. Jis atvyko iš Kauno, pirma į Salas, o iš ten į čia. Pilnoje armijos gydytojo uniformoje jis man priminė aviaciją. 1931 Šeštadienis, liepos 11 d. Noriu aprašyti visas tris Lino [Janulionio] seseris, kurios čia, Berniūnuos, gyvena. Man net nuostabu – trys moterys šeimininkauja, o niekad nesigirdi barnių ar ginčijimosi. Ir bendrai, retai jas matydavau. Visame kaime žmonės tylūs, jų net nesigirdi ir nesimato. Visi užsiima apie savo namelius. Taip ir tos trys seserys gražiai sugyvena, dirba kiekviena savo darbą. Tik Morta tai mėgsta visus kaltint, kištis kur nereikia, todėl jos nelabai ir mėgsta. Nors dešimt dienų gyvenau, bet arčiau pažinti, suprasti jų būdą, papročius negalėjau. Visą ūkį veda Ona. Jai 60 metų, bet ji dar dirba, atrodo tvirta, ne daugiau kaip 45 m. Veidas geras, be raukšlelių. Visa dikta, sveika, tik šlubuoja kiek. Nors ūkis moterų rankose, bet Ona puikiai šeimininkauja. Lauko

darbai suspėjami laiku nudirbti. Derlius kartais būnąs toks didelis, kad net nebetelpa klėtin, tenką kambariuose pilti. Kita sesuo tai Rožė. Toji atrodo jaunesnė. Veidas apvalesnis, tamsi, nudegusi saule, visada linksma. Trečia tai Morta. Ji pati vyriausia. Visur ji mėgsta kištis, žiūrinėt. Ji labai mėgsta papirosus rūkyti ir šokti kazoką. Šoka neblogai, nors jau sena. Visos trys seserys netekėjusios. Dar yra Lino tetulė. Tai pusiau paralyžiuota senutė, ji nevaldo kairės pusės. Dar pernai buvo visai stipri, važiuodavusi Dusetõs, ausdavusi, verpdavusi, nors jai jau arti šimto metų. Pernai kai susirgo, jau ir grabą užsisakė. Visą turtą jau buvo išdalijusi, bet nemirė. Paskui kai kas jau nebenorėjo atiduoti dovanotų daiktų. Bet ji esanti turtinga, užsisakiusi sau paminklą kapinėse. 1932 Iš 1932 m. VII.28 laiško [Iš Berniūnų] Kad žinotum, kaip dabar Berniūnuose gražu! Prieš atšlaimą ir salką gėlių, gėlių! Kliombos kiek banališkos ir be skonies, bet gėlių, gėlių... Kaip gaila, kad mažai žinau, o surašyčiau visą litaniją. [Toliau Liudytė daug rašo apie visas gėles] Jurginų vėl milžiniški krūmai turėjo virš trisdešimties lėkštės didumo žiedų. Ant kiekvienos šakos stebuklas, kiekviena pririšta priraišiota prie kuolelio, nes neatlaiko didelio žiedų svorio... Tik trūksta skiepytos rožės, bet ir ji kitais metais bus. Maždaug po valandos kelionės lygiu ramiu Sartų ežeru (visą laiką yrėm Tetušėlis ir aš), kurio krantai apaugę miškais, priplaukėm antrąją jo salą, tada „prasiveržę“ pro meldynus, pasiekėm ir Jaskūniškių mišką. Prie kranto gražus sausas pušynas. Kad nors kiek atvėstumėm nuo baisios kaitros, nes maudymasis negelbėjo, nuėjom pasivaikščioti mišku. Atsigėrėm iš Sidabrinės šaltinio. Tai nemažas šaltinis labai šalto, su geležies prieskoniu, vandens. Man jis priminė rašalo skonį. Bet troškulį nuramint tai puikus vaistas. Šaltinio dugnas giliai pakasus esąs kietas kaip akmuo, net skamba lopeta užgautas. Padavimas sako, kad šiame šaltinyje nuskendęs sidabrinis samavoras, pilnas pinigų. Kas jį iškastų, būtų labai turtingas. Nuo to šaltinio ir gavo Sidabrinės (versmės) vardą. Kitą dieną vėl plaukėm. Prie pat kranto, po aukšta sena liepa kiūto mažytė bakužėlė. Maža ji, vargin-

ga, bet švari, graži. Už ežero vėl kelios triobos. Ten a. a. K. Būgos tėviškė. Antazavė, Andriūnų dumblynė 1931 Sekmadienis, rugpjūčio 16 d. Šiandien Apveizdos atlaidai Antazavėj. Išprašiau dėdę Vincuką nuvažiuoti. Greit buvo pakinkytos dvi lineikos, į vieną – Maksimas, į kitą – Astra. Jau daug laiko praėjo, kaip šiuo keliu nevažiavau. Pernai labai lijo, užpernai buvau Paryžiuj, o užužpernai sirgau. Ne vieškelis, tai labai kratė. Po valandos kelionės buvom Antazavėj. Žmonių, žmonių tai pilna! Visi patvoriai, visi medžiai apraišioti – vis vežimai. Tiek žmonių ir aną sekmadienį nebuvo Dusetose. Šventoriuj žmonių nemaža. Žolė numindyta, reiškia, procesijos jau būta. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių. Tik už Dievo stalo atsistojome. Greit suskambo, ir kunigas išėjo iš zakristijos. Tai buvo, kaip vėliau sužinojau, Utenos klebonas Asmenavičius. Jis taip keistai giedojo. Vietoj a giedojo e, kai kurių garsų neištardamas. Altorius buvo labai gražiai iliuminuotas ir papuoštas. Visur baltos gėlės. Po mišių pamokslą sakė kun. Survila. [Po atlaidų ir pasisvečiavus pas gimines]. Dėdė Vincukas privažiavo arklį. Susėdom keturios, vyrai gi ėjo pėsti. Štai ir Andriūnų Dumblynė. Daug pasikeitę. Vietoj didžiulės pievos dabar karpių ežerėlis. Įvažiavom pro gražią liepelių alėją. Šoko lot didžiulis šuo Brisius. Tuo tarpu apsupo mus balti viščiukai, lyg karveliai. Pasitiko mus tetulytė Andriūnienė [tai mūsų Mamos teta – senelės sesuo]. Prieš namus, kaip ir visada, gražus darželis. Gaila, kad dabar Kriovišky tokio nėr. Tai dėl to, kad nėr savos šeimininkės. Kur tik mes nėjom, tai vis balti viščiukai lydi. Jie labai gražūs. Tik negerai, kad jie labai brudnina. Net ant suolelių nepatogu sėstis. Tų viščiukų esą keli šimtai. Alenutė nuvedė mane pasižiūrėti jų dar. Kamarėlė pilna kaip prisnigta, sutūpę apie plytą, bačką, kažkokius padargus. Nepaprastai gražu. Nakvojome klėtelėj. Aš pirmą kartą klėtelėje miegojau. Labai gera buvo, nes joje nėra langų. Viskas išrėdyta kaimiškai. Slenkstis didelis, aukštas. Viduje keli kuparai stovi. Vienas jų gražiai gėlytėm

margintas. Tai tetulės Andriūnienės „margoji skrynelė“. Vidury stovi trys gražiais naminiais kilimais padengtos lovos. Ant sienų ir palubėj pritaisyta kablių drabužiams, kad pelės nepasiektų. Ant vienos sienos dar prietaisai balnams kabinti. Ant vieno kabo didelis Alenutės balnas su visais pakinktais. Alenutė labai gerai jodinėja, norėčiau ir aš taip mokėti. [1933 m. Liudytė jau jodinėjo]. Viename kampe pristatyta avilių magazinų (ir Krioviškyje yra). O žemėje ir dėžėse krūvos tulpių svogūnėlių ir visokių šaknų. Alenutė paklojo lovas. Iš kuparo išėmė pernotų, paklodės drobinės, namie austos. Kaldros taip pat naminės. Klėtelė man labai patiko. Pirmadienis, rugpjūčio 17 d. Balys nuvedė mus prie mažesniosios karpių kūdros. Prie jos stovi tam tikras prietaisas vandeniui nuleisti, vadinamas „vienuoliu“ [gal nuo žodžio „ventilis“?]. Ištraukė kelius dugnelius. Iš už pylimo pasirodė smarkus vandens upelis. Apie valandą bėgo, bėgo. Pakvipo dumblu. Vietoj vandens liko ilgi pluoštai žuvų. Juose sukrutėjo dvi didžiulės žuvys. Jas tuoj sugavo ir nunešė. Bet daugiau nieko nebuvo. Po to nuėjom grybauti, bet grybų beveik neradom. Užtikom dideles lazdynų eiles. Tuoj ėmėm riešutauti. Po pietų buvo nutarta nueiti Antazavėn pas kleboną. Greit nuėjom keturis kilometrus. Netoli Antazavės miške ant kalniuko gražiai sutvarkyti vokiečių karių kapai. Palaidoti pusračiu, cementiniai kryželiai. Klebonija tai nemažas medinis namelis. Aplink jį sodas ir pilnas gėlių darželis. Sode stovi keletas avilių. Klebonas kažką dirbo, bet pamatęs mus tuoj atėjo pasisveikinti. Atėjo sukaitęs, atsisagstęs, bet nebėgo tuoj rengtis, o pakvietė mus į saloną, priėmė, kalbino. Salonas tai nedidelis kambarys, gražiai išdažytas. Baldai minkšti, patogūs. Ant mažo stalelio keletas albomų. Tai klebono nuotraukos. Jis turi net du foto aparatus. Iš kalbos buvo galima suprasti, kad klebonas labai išsilavinęs ir išmintingas žmogus. Jo sesuo šeimininkė paruošė greit vakarienę. Po kiek laiko atėjo ir Dusetų kunigėlis. Jis pasakojo, kad jį perkelia kitur. Į jo vietą atvažiuos kitas, kuris turi net radio siųstuvą. Kunigo sesuo irgi išmintinga panelė, nors negraži. Tai geisčiau, kad dėdė Vincukas ją vestų. Ji mokėtų valdyti Krioviškį, nes iš dvaro kilusi.

Klebonas parodė savo elektros motorėlį. Jis patalpintas kambaryje be langų. Tik lemputė apšviečia. Motorėlis nedidelis, bet prisuka elektros visam miesteliui. Iš jo klebonas prikrauna kitiems akumuliatoriams. Ten jis dirba ir fotografijas, apsukęs lemputę raudonu popieriu. Bet dar kun. Žemaitaitis turi radio lempinį aparatą. Jis įtaisytas darbo spintoje, miegamajame. Kas galėjo tikėtis, kad tokiame užkampėlyje toks energingas klebonas! Jis turi kone visus technikos malonumus: elektrą, fotografiją ir radio. Tad trūksta tik kino, ir bus kaip mieste. Todėl ir žiemos vakarais čia turbūt nenuobodu. Be to, klebonas mėgstąs ir medžio darbus. Spinta jo padaryta labai gražiai atrodo. Be to, ir knygų nemaža spinta stovi. Radio įvedęs pernai. Jau sutemus grįžom atgal. Viskas padarė man didelį įspūdį, nes aš labai mėgstu techniką. Vienožinskių Rokiškėlio dvaras 1931 Pirmadienis, liepos 26 d. Po pietų pakinkė mūsų Maksimuką. Mamytė mat norėjo nuvažiuoti į Rokiškėlio dvarą, nes nuo čia [iš Berniūnų] jau esą tik pusė kelio. Vėl važiavom pro nepažįstamus laukus. Po kiek laiko pamatėm raudonais stogais triobesius, o kitoj pusėj kelio ežerą. Mamytė pasakojo, kad maža būdama kartą čia buvo atvažiavusi. Privažiavom ir kelelį su parašu „Rokiškėlio dvaras“. Arklys pats pasuko tuo keleliu. Mes buvom patenkintos tokiu arklio gudrumu. Galiausiai pamatėm baltus vieno aukšto namelius, skendinčius žalumynuose. Tik senas medinis prieangis netiko prie gražių namelių. Tuoj užpuolė mus loti didelis vilkų veislės šuo, pririštas kitoj pusėj namų. Taip smarkiai lojo net pašokdamas ir kojomis draskydamas žemę. Atbėgo ir ruda kalė. Ji palojo kiek ir ėmė žiūrėti į mus draugiškai. Įėjom į prieangį. Tuoj išbėgo Nijolė, paskui Birutė. Tos labai nudžiugo. Tuoj pakvietė į verandą. Pasižiūrėjom į laikrodį, ogi važiavom tris su puse valandas. Nijolė pakvietė ponią Vienožinskienę. Jau buvo tamsu, tai verandoj degė lempa. Veranda didžiulė, pristatyta puikių pintinių kėdžių ir aukštų, patogių fotelių. Ponas Vienožinskis irgi buvo. Visi jau buvo pavakarieniavę, bet tuoj liepė paruošti mums vakarienę. Sužinoję, kad atvažiavom arkliu, tuoj nuėjo ir liepė tarnui, kad paduotų arkliams dobilų ir avižų.

Ko tik vakarienei nebuvo! Gardžiausių grybų, sūrių bent kelių rūšių, net ir creme du guere, agurkų raugintų, konfitiūrų ir dar daugybė valgių. P. Vienožinskienė labai keistai kalba su savo kambarine: „Froilen, bitte geben Sie uns konfituren, žinai, kur sandėliukyje ant lentynos stovi.“ Kiekvieną sakinį dėl Froilen sako pusę vokiškai, pusę lietuviškai. Apie 10 val. P. Vienožinskis išvažiavo. Jis mat kas šeštadienį atvažiuoja, sutvarko ūkio reikalus ir vėl pirmadieniui grįžta į Kauną. Nuo čia tik keli kilometrai stotin. Vežimas ir arklys labai gražūs. Vežimas naujas blizga, gerai išmuštas. Greit ėjom miegoti. Gulėjom dideliame mūro sienomis kambaryje su langinėmis. Pasirodo, kad šiandien p. Vienožinskienės vardo diena. Durys apipintos. Taip iš vienų vardinių (Berniūnuos) patekom į kitas. Antradienis, liepos 27 d. Po skanių ir sočių pusryčių išėjom pasižiūrėti. Nijolė ir Birutė man aprodė sodnelį. Sodnelis be galo įdomus: nuo verandos eina žemyn ligi upelio, paskui vėl kyla aukštyn. Viskas apžėlę gražia pievele. Išvesti per vidurį dailūs šviesūs takeliai. Kai kur padarytos kliombos. Jose visokių spalvų gėlytės. Takelių pakraščiais prisodinta rožių ir šiaip medelių. Upelio pakraščiai išmūryti akmenimis. Per jį eina naujas gražus tiltelis. Tų tiltelių dar du būsią. Visur matosi tvarka, rūpestingumas. Kaip namuose kambariai be tvarkos apstatyti, taip visur čia matosi tvarka, nes darbai vedami sulig p. Vienožinskio, puikaus agronomo nurodymus. Toliau matosi vištinyčia. Geras žemės plotas aptvertas tinkline vielų tvora. Kitoj pusėj vėlgi sodas su daugybe bičių avilių. Prieš namus gi puikus sodnelis. Įdomiausios rožės, tik daugelis jų iššalusios. Gėlės visokiausios. Bet pačioje gražiausioje kliomboje stiebiasi krapai, aukšti, aukšti. Taip atsitiko todėl, kad buvo sumaišytos sėklos. Už tvorelės eina daržas. O už daržo tai uogynas. Tokio aš niekur nemačiau. [Čia Liudytė smulkiai aprašo visas ten augančių uogų rūšis ir išvaizdą]. Tuo tarpu kaitra pasiekė aukščiausią laipsnį. Sunku buvo išturėti. P. Vienožinskienė paėmė didžiausią glėbį maudymosi apsiaustų, skarelių ir kitokių reikmenų. Perėjom skersai kelio ir žingsniavom žalia pieva, kur ganėsi daugybė pririštų karvių. Ežeras puikus maudytis. Maudėmės gan ilgai.

[Vėl apžiūrinėja dvarą]. Už daržų matosi nemaža triobų raudonais stogais. Ir gyvenamo namo stogas raudonas. Visų namų stogai būsią raudoni, o sienos baltos. Viename jų sustatytos naujutėlės ūkio mašinos. Staiga išgirdau ūžimą. Mergaitės manė, kad automobilis, bet aš gerai pažinau, kad tai lėktuvas. Jau jis ties mumis. Bet kur lietuviškasis kryžius, dabinąs sparnų galus? Vietoj jo aš matau keistus ženklus, tai DT 425. Kas jis toks, iš kur jis skrenda į kur? Turbūt vokiškas, nes Vokietija yra pratus savo aeroplanus raide D žymėti. Tikriausiai taip ir bus. ... Nors p. Vienožinskienė prašė pasilikti, bet nesinorėjo vėlai grįžti. Atgal važiavom pustrečios valandos. 1931 Trečiadienis, rugpjūčio 5 d. Tetušėlis parašė laiškiuką Antazavės klebonui, prašydamas jo automobilio. Apie antrą valandą ir atūžė gražus automobilis su dar gražesniu šoferiu. Mat Tetušėlis norėjo nuvažiuot į Rokiškėlio dvarą, o arkliais labai ilgas kelias. Vėl tuo pačiu keliu važiavom, tik daug greičiau. Jau ir dvaras. Tik valandą sugaišom. Lauke pamatėm p. Vienožinskį. Jis buvo apsirėdęs šviesiu kostiumu ir nurodinėjo darbininkams, kaip dirbti. Sustojom, pasisveikinom. Nijolę radom daržinėje, užrašinėjančią atvežamus dobilų vežimus. Bet dar nei vienas nebuvo atvažiavęs. Savo užrašus atidavė Fraulein, pati ėjo su mumis. Greit ir p. Vienožinskis atėjo. Tetušėlis pasiliko apžiūrėti dvaro. Mes su p. Vienožinskiene, paėmę vaikus, išvažiavom. Greit privažiavom didelę mūrinę gelžkelio stotį, o netrukus pasirodė ir pats miestas. Nameliai daugiausiai mediniai, bet gatvės tiesios, grįstos. Šiaip daro švaraus, tvarkingo miestelio įspūdį. Gražioje aikštėje stovi gotikos [neo-gotikos arba pseudo-gotikos...] bažnyčia mūrinė raudona. Aikštės viduryje dar baigiamas kažkoks paminklas. Rokiškėlyje miegojom ant šieno. Buvo patiesta kambaryje. Ketvirtadienis, rugpjūčio 6 d. Apie septynias pabudom. Ruošiant pusryčius p. Vienožinskienė užstatė gramofoną. Linksmas maršas buvo skirtas „keltuvėms“. Vidurdienį išėjom maudytis. Tetušėlis nuvažiavo pas prof. Romerį. Pavakary, vos pradėjom žaisti su vaikais, grįžo Tetušėlis, ėmė kviesti važiuoti. Gaila

buvo palikti Rokiškėlį. [Gavo dovanų – išsirinkti šuniuką, rudą arba juodą, nutarė – juodą]. Į Astravą, pas tetulytę Tafilę 1931 Šeštadienis, rugpjūčio 1 d. Ėjom tuo keliu, kuriuo į Abelius važiuodavom. Iki Antazavės keturi kilometrai. O kelias toks blogas. Pripratau važiuoti tik vieškeliais, šį kelią seniai bemačiau. Dabar jis sausas, bet labai duobėtas. Ties Duburių pakalne vėl naujas kelias. Apačioj blizgėjo ežeras, prie kranto ir plaustas. Kai visi sulipėm [didelė kompanija su Janulionių šeima], ėmė grimzt. Nuo kaitros buvom ištroškę. Atsigėrėm skanaus ežero vandens. Ežeras gilus, bet vanduo skaidrus, net dugnas matosi. Greit priplaukėm krantą. Toliau keliavom gražiu miškeliu ir už jo pamatėm patį Astravą. Tai dvaras saloje, prie jo tik paromu galima priplaukti. Namas mūrinis, kaip mūsų svirnas, nedidelis, stovi ant kalniuko. Prieš jį klėtis ir tvartas. Bet tai greičiau laužai, nei namai. Tvartas jau visai be stogo, tokį tik „Spaktyvoj“ galima rasti. Klėtis irgi nedaug ką geresnė. Stogas per vidurį įlinkęs, kaip žydo kumelės nugara. Viena siena visai griūna, tik keliais pagaliais paremta. Mat šis dvaras neturi šeimininko, o 10 metų jame gyvena nuomininkas pusininkas. Jis papiovė bolkas, todėl ir griūva nameliai. Bet prieš gyvenamą namą gražus darželis, tetulytė Tafilė (ji čia nelabai seniai atsikraustė) prisodino gėlių. Vos atėjom, pradėjo loti jos šuo, pririštas toliau prie medžio. Prie namo ančiukai, žąsiukai, žąsys baltosios. Atvėrėm duris ir įėjom. Du šviesūs, gražūs kambariai ir priemenė. Nieko namie neradom. Nutarėm apeiti aplink salą. Laukuose javai blogi. Sode ąžuolai didžiuliai. Įdomu, kad einant šioje saloje dunda žemė, matyt, apačioje vanduo arba kiaurymė. 1932 Šeštadienis, liepos 2 d. Astrave viskas taip pat, kaip pernai. Tas pats mūrinis namas šiaudiniu stogu, tik tvartai sutaisyti, nauju stogu dengti. Klėtis dar keliais pagaliais paremta. Tetulė sako, kad netrukus ateis darbininkai taisyti. Pačiame kampe prieškambario pamačiau dabar kregždžių lizdą, iš kurio išskrido nusigandusi kregždutė į orą. Pasirodo, kad paukšteliai susisuko lizdą

ant dviejų didelių vinių, įkaltų sienon kampe. Dabar patelė peri, o patinėlis ja rūpinasi. Sugraudino mane tų paukštelių jaukumas ir drąsumas. Tetulytė pasakė girdėjusi, kad upelyje (kitoje pusėje ežero) labai daug žuvų, reikia pagaudyti. Jau saulė artėjo žemėn, pasijuto vėsuma. Nors kojoms šalta, bet kas čia tokio. Nusiyrėm. Krūmai beveik slepia triukšmingą upelį. Tikrai matėm daugybę žuvų, kurios nepaprastu vikrumu lėkė tolyn. Bandėm jas gaudyti samčiu, bet jis, pasirodo, buvo suplyšęs, todėl nepagavom. Vakar jų buvę net tiršta, nes neršimo metas. Iš 1932 m. VIII. 10 d. laiško. Kai kunigėlis [giminaitis, viešintis su draugu Krioviškyje] išgirdo apie tetulytę Tafilę, apie Astravą, panoro pamatyti. Mes ir apsiėmėm nuvesti. Taip išsiruošėm, kad vakare galėtumėm grįžti. Gražus oras, nepajutom, kaip nuėjom ir kaip ėmė smarkiai lyti. Paromas buvo kitoj pusėj. Manėm, kad tetulę rasim namie, bet apsivylėm, ji buvo išvažiavusi Zarasuos obuolių parduoti. Lietus nustojo, tai paėmėm laivą. Tie klierikėliai dar nemokėjo irtis, iš pradžių krivuliavo gerokai. Vėliau apsiprato ir yrė kaip mašinos. Vienas dar paėmė lentą ir ja vairavo. Sugalvojom apiplaukti aplink salą. Įdomi ir smagi tai buvo kelionė. [Toliau Liudytė plačiai aprašinėja salos, pakrančių, ežero vaizdus]. Vos baigėm kelionę, vėl smarkus lietus. Pajutom alkį. Tetulytės dar nėr. Jos sandėliukas užrakintas. Aldutė tuoj atidarė langą ir pro jį įlindo. Ten radom daug valgomų daiktų ir ėmėm šeimininkauti. Tarnaitė užkaitė samovarą, o mes, kol kunigėliai skaitė brevijorių, gabenom maistą. Radom pilną praustuvą rūgusio pieno, duonos, sviesto, konfitiūrų, cukraus, nešėm kambarin per orą. Koks gardus buvo pienas! Ir kunigai valgė, gardavosi. Tik vėliau sužinojom, kad tai buvo varyto pieno rūgpienis. Bet koks gardus! Galiausiai išgirdom šaukiant paromo. Tuoj pagriebėm klejonkas ir lapatai lapatai prie paromo. Radom tetulę sumirkusią, perlytą. Ji labai apsidžiaugė! Ji jokiu būdu neišleido mūsų namo. Labai lijo, šlapia. Kunigėliams buvo paklotos dvi lovos salionėlyje. Mes įsitaisėm sandėliuko kampe ant žemės. Paklojo gražias drobines paklodes, o jų turi daug. Ant viršaus užmetė paltų, kailinukų. Miegot buvo labai gera ir šilta, tik dėl blogo stogo ėmė „tekėti“ lubos. Ryte pamatėm, kad lyja ir lyja. Turėjom sėdėti namie. Apie dvyliktą pragiedrėjo. Vėl irstėmės. Ap-

žiūrėjom storiausius ąžuolus, kurie privertė stebėtis abu kunigėlius. Tas žemaitis tai iš visko stebisi. Atsisveikinę su tetulyte, keliavom atgal. Viešpatie, koks kelias buvo nuo Duburių ligi vagzolo! Per naktį vanduo apsėmė visas pievas, iš aukštesnių vietų upėmis bėgo į žemesnes. Duobės giliausios, apačioj tiltelio nebėr. Kas pieva – tai ežeras. Basom ir tai sunku eiti. Pirmoji kelionė į Zarasus 1932 Pirmadienis, rugpjūčio 15 d. ...šiandien pamatysiu Zarasus. Juk, galima sakyti, regėsiu juos pirmą kartą, nes 1927 m. pavasarį, važiuodama su tetulyte į autobusą, vos vieną gatvę pamačiau purviną, nešvarią, kaip ir visos pavasarį. Greit apsirengiau, pasidabinau, užsidėjau mėlynąją, su baltais mėlynais taškeliais bliuzę. Važiavom neprastai. Senasis aukštas brikas su pora arklių, šorais pakinkytų, o užpakalyje dėdė Vincukas su Šutiene ir Stase. Dėdė Franukas nevažiavo, nes jam bitė įgėlė, be to, sakė esą geriau prie radio sėdėt. Gražus, malonus buvo rytas. Pakalnes ir pievas dar dengė pilkas ūkas. Vingiavom geltonu vieškeliu. Dešinėje ilgą laiką rangėsi didžiulio Mukulių ežero krantas, paskui ištiesdamas lyg ranką – įlanka, lyg norėdamas per sąsmauką pasiekti, savo vaiką Imbrado ežeriuką, kuris atsirado tik nuleidus iš Mukulių ežero vandenį. Anksčiau taip nebuvo. Atkovotos iš ežero pievos jau sausos, žaliuoja, sidabriniais kanalais išvagotos. Gražūs, kaip ir Aviliuos, vartai vyskupui pasitikti juosė kelią. Už tų vartų pora namelių, graži geltona bažnytėlė, o toliau, už miško, ant kalnelio, didžiulis vėjinis malūnas nulaužytais, nejudančiais sparnais. Jis iš Krioviškio, stovint pieninės gale, matosi lyg koks bokštas. Jau beveik trys valandos, kaip važiuojam. Lėtai slenka kelio rodyklės su mažėjančiais skaitmenimis. Jau ir visos naujos apylinkės nepažįstamos, o kelias ėmė nusibosti. O miesto vis dar nesimato ir nesimato. Kopėm į mažą, mišku apaugusį kalnelį. Staiga nuo jo viršūnės pamatau miestą. Jis taip netikėtai, taip staiga išaugo! Prieš mus, lyg „Saltano“ operoj išaugo paslaptingas miestas. Skendo jis ūkanose, neryškus atrodė. Tik pats jo viršus, saulės spindulių

nuauksintas, pamažu nėrėsi iš pilkumos, žibėdamas cerkvės blizgančiu kupolu. Netrukus mūsų siluetai [šešėliai?] kopė į kalną aukštyn. Apačioj gi iš visų pusių tyvuliuoja, mirga ežeras, tik, tik prasiskirdamas per vidurį, palikdamas vietos geltonam keliui. Mažos saliukės, krūmų ir medžių bukietais pasipuošusios, viliojo jas aplankyti. Nors arti atrodė miestas, bet dar kokį pusvalandį teko pavažiuoti, kol atsidūrėme ant dardančio grindinio, įvažiavome į tirštesnes namų eiles. Pačioje pradžioje jau stovėjo vyskupui sutikti dideli, žalumynais papuošti vartai. Už jų baltuoja nedidelė koplytėlė ant kalniuko, gal Kalvarija, gal šiaip kokia. Aplink ją keliais šliaužė kelios dievobaimingos moterėlės. Jau kelyje daug žmonių važiavo, o dabar net eilių eilės, sunku ir pajudėti. Galų gale sustojom prie naujų dviejų aukštų namų. Tai antstolio p. Adomaičio namai. Ten apsitvarkę ėjom bažnyčion. Pilna buvo ant šventoriaus ir bažnyčioj žmonių, net sausakimšai. Bet per vidurį takas padarytas, kurį tvarkė šveicorius su buože. Bažnyčia didelė, dviem bokštais, kiek apleista, prašosi remonto. Viduje sienos apypilkės, pilkos, niūrios išvaizdos. O ir didysis altorius prastesnis už Dusetų. Jau buvo suma prasidėjusi, girdėjosi vyskupo skambus balsas. Jam gražiai atsakinėjo choras. Nuėjom ligi pat Dievo Stalo. Bet ilgai ten išbūti negalėjom, nes neišpasakyta kaitra. Kaip tik užgiedojo „Ite, missa est“, išėjom. Gatvėje galima buvo kiek atsikvėpti. Žmonių buvo pilna, visi atkeliavo į metinius Žolinės atlaidus, o be to dar ir vyskupo atvažiavimas dar daugiau masino dievotesnius. Aikštėje jau šmežėjo vyresnieji ūkininkai aplink iškinkytus vežimus. Tylūs, ramūs, ūsoti, naminiais storais švarkais apsivilkę, apsiavę aukštais „čebatais“. Kalbėjosi tarp savęs, kai kurie „kūrijo liulkas“. Jaunesnieji gi, dauguma pirktiniuose plonuose rūbuose, linksmais veidais, vaikštinėjo su margai, ryškiai pasirėdžiusiomis, žinoma, pirktinių medžiagų trumpomis „valig pakinklių“ suknelėmis, šilko kojinaitėmis. Tik kelios jų tarpe skarelės liudijo kaimietes esant. Jie tai daugiausiai vaikščiojo miesto sodo takeliais ar laikėsi arčiau balaganų, nors tie dar buvo uždaryti. Bet iš po drobulių kyšojo ilgų, metrinių saldainių ilgi galai. Kuo toliau, tuo daugiau tvino žmonių, darėsi spūstis. Jau matėsi ir šiaip miestiečių, keli policinin-

kai, kareivukai. Pastebėjau ir pilotkę. Prisiminiau, kad šiandien mačiau ir lėktuvą, įvažiuojant į miestą. Skrido didysis trimotoris, lėtai. Sekiau jį akimis ilgai, ilgai, kol parnyko. Ėjom gražia, lygia gatve, ogi sutinku kelias klasės drauges. Tai buvo siurprizas! Pasipylė kalbos be galo, be krašto. Vėliau dar susitikom p. Gerardą Žilinską [būsimą mokslininką matematiką]. Kompanija didėjo. Tetušėlis užkvietė mus į klubą, kur pavaišino mus sitro ir šokoladėlėm. Dėdė Vincukas puolė prašyti, kad visi kitą sekmadienį padarytų Krioviškio „užpuolimą“. Buvo linksma. Vėliau Valė parodė antrąjį miesto sodną, kur stovi paminklas Lietuvos Nepriklausomybės Atgavimui paminėti, parodė ir gražųjį priemiestį Šveicariją. Laikas bėgo. Pamažu išsiskirstėm pietauti. Mes pietavom pas p. Adomaitį. Nors viengungis jis, bet visur tvarka, nauja, lyg būtų šeimininkės pasidarbuota. Pietūs pasirodė labai gardūs. Po pietų p. Adomaitis dar paskambino pianinu, padainavo iš „Fausto“. Paskui jis turėjo išeiti, teisinosi, kad turįs būti klebonijoje. Mus prašė pasilikti jo namuose. Sėdau prie pianino, kurio garsas gražus, melodingas. Buvo gera, malonu skambinti, tai ne tuo išklerusiu Krioviškio fortepionu. Vėliau išėjom. Tetušėlis parodė man gimnaziją, kuri tikrai labai graži, balta, su stulpais, su pagražinimais, gražioje aukštoje vietoje, iš ten į visas puses puikūs reginiai. Užsukom dar su vizitu pas dr. Buzelį. Ten buvo daugiau svečių. Tetušėlis pristatinėjo mane kaipo rūpestingąją dukterį. Paskui nuėjom į krautuvę, ieškojom dažų, kurių p. Buračas prašė, bet negavom niekur. Tetušėlis man šios dienos atminimui nupirko gražų didelį albumą. Bendrai Zarasai daro kultūringo miesto įspūdį. Turi savo Jacht-klubą, kuris turi savo prieplauką, kelias burines valtis, laivelius, o ryt nuleisią į vandenį motorlaivį. P. Adomaitis, klubo narys, labai prašė pasilikti, nes „kermošius“ būsiąs tik ryt (šiandien prekiauti nevalia), o, be to, Jacht-klubo iškilmės. Apie penktą išvažiavom. Gaila man buvo palikti Zarasus, gražų miestą, kur tiek džiaugsmo patyriau. Iš 1932 m. VIII. 17 d. laiško. Taigi užvakar buvom Zarasuos. Turiu pasakyti, kad man patiko labai. Ypač tas momentas, kai važiuoji keliu kaip niekur nieko, tik staiga nuo vieno kalnelio iškyla visa miesto panorama.

Atostogos baigiasi 1930 Sekmadienis, rugpjūčio 31 d. Ir šiandien nepaprastai graži diena. Mamytė nenorėjo važiuoti Kaunan, bet mane jau labai traukė mokytis, tai išvažiavom.

Kai kurių žodžių paaiškinimas Atšlaimas – didelis kiemas priešais namus. Balaganas – šurmulys, smagi betvarkė, judėjimas, triukšmas, pakili, šventiška nuotaika, margumynas; būdelė, statinys prekėms sudėti, krautuvėlė.

1931 Šeštadienis, rugpjūčio 29 d. Atsisveikinom su visais ir sėdom į lineiką. Man negaila buvo vasaros, nes ją gerai išnaudojau.

Česnės – čerešnės (trešnės).

1932 Trečiadienis, rugpjūčio 31 d. Diena lyg tyčia saulėta ir giedri. Sodas žiba nuo rasos. Užlipau į alyvinę ties „magazinu“, kad obuolių nesugadinčiau, skyniau po vieną. Vistik truputį gaila buvo palikti tas pievas, laukus, gojų, kur tiek malonių valandėlių praleidau, tą Malatinį, kur taip smagiai maudžiausi. Bet važiuosiu pas Mamytę, pas sesutę, vėl matysiu lėktuvus, tad nesigailiu palikdama Krioviškį.

Ledaunė – patalpa ledams laikyti per vasarą.

1933 Ketvirtadienis, rugpjūčio 31 d. Palydėjusi tetulytę grįžau susimąsčiusi, liūdnai atsisveikindama su malonumais, liūdnai atsisveikindama su įprastinėmis vietomis, kalnais, miškais, ežerais, keliais, atsisveikindama su sodais, beržynu, kur taip smagu buvo laužus kūrenti. Atsisveikinau su Kudlium, su Britanu. Atsisveikinau su Astra, kuri ganėsi atšlaime pririšta. Gaila man skirtis su ja, geriausia šių atostogų drauge. Daug įdomių valandėlių praleidau su ja [Liudytė Kaune buvo lankiusi jojimo mokyklą]. Daug pamačiau naujų vietų, aplankiau pažįstamų, klaidžiojom abi. Ilgai dar stovėjau ant balkono, grožėjausi žvaigždėta naktim. Girdisi vienodas krunksnojimas. Tai Astra skabo žolę. Toks malonus tas garsas, taip jis sudaro jaukumo. Rodos, kažin kur bebūtum, jei girdėtum šį garsą, nebijotum nieko. Vilioja likti, bet daiktai jau kraustomi. Vėl grįžęs troškimas skristi, svajonės apie aviaciją ir sukėlė noro grįžti į Kauną.

Gadzinkos – tam tikros maldos. Konfitiūrai – uogienė.

Liktorius – stiklinis žibintas su žvake viduje. Lofkos – klaupkos (klaupkas), suolas bažnyčioje. Kažkuriuo metu šie suolai už tam tikrą mokestį būdavo lyg ir nuomojami – juose sėdėti galėdavo tik tos šeimos nariai. Paromas – keltas. Pečiūrėlė – krosnies dalis; nedidelė ertmė. Pernotai – pūkinės antklodės; gali būti ir bendrai – pūkinė patalynė: pagalvės, antklodės. Salka – antrame aukšte buvusios nedidelės gyvenamos patalpos: du kambariukai ir koridoriukas su durimis į balkoną. „Spaktyva“ – satyros ir humoro žurnalas, leistas 1924–1934 m. Kaune. Stancija – vienas iš kambarių pirmame aukšte, gal kiek didesnis, su dviem įėjimais (vienas iš virtuvės prieangio, kitas – iš kito, pereinamo, kambario). Ušėtkas – medinis ūkinis indas, lyg kubilas, lyg lovys. Valyzos – lagaminai.

Lietuvos kariuomenės karininko, lakūno Kazio Grigaičio (1915–1949) gyvenimo istorija ir laiškai iš lagerio Danguolė Jonaitienė (Grigaitienė) _________________________________________________ Kazys Justinas Grigaitis gimė 1915 m. rugpjūčio 8 d. Janukiškių k., Žvirgždaičių vlsč., Šakių apskr. 1933 metais baigė gimnaziją Marijampolėje, o 1937 metais – Aukštesniąją technikos mokyklą Kaune. 1937 m. liepos 7 d. buvo pašauktas į karinę tarnybą ir pasiųstas į karo mokyklą. 1938 m. rugsėjo 27 d. ją baigė (XIII asp. laida), jam suteiktas Kazys Grigaitis atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į inžinerijos karininkų atsargą. Gyveno Kaune, dirbo statybos techniku ir lankė lakūnų kursus. Kazys Grigaitis buvo 7 eskadrilės karo lakūnas (XII kategorijos būrio vadas). 1940 m. birželio 7 d. priimtas į tikrąją karo tarnybą, gavo užduotį organizuoti statybą aerodromo, kuris buvo reikalingas Raudonajai Armijai įsteigus savo bazes Lietuvoje. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, K. Grigaitis paskirtas į RA 2G ŠTK atskirąją aviacijos eskadrilę, kurios bazė buvo Ukmergėje. Vėliau gavo papildomą užduotį – aerodrome turėjo pastatyti angarą lėktuvams, už kurį buvo atsakingas ir kurį turėjo saugoti. Jau buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, ir į Lietuvą įžengė raudonarmiečių daliniai. Kai 1941-ųjų birželį ir Lietuvoje sugriaudėjo Antrojo pasaulinio karo pabūklai, aviacijos jaunesnysis leitenantas Kazys Grigaitis sugebėjo pagrobti lėktuvą ir per sumaištį nuskristi į Vokietiją. Deja, vokiečiai 1941 m. birželio 24 d. iš Ukmergės atskridusį kari-

ninką palaikė rusų karo belaisviu, jis buvo suimtas ir kalintas Vokietijos lageryje „Stablache 336“ (netoli nuo Preusische Eylau). Prireikė pusmečio, kol K. Grigaitis vokiečius įtikino, jog jis – joks karo belaisvis. Tuomet buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. 1941 m. gruodžio 30 d. Kazys Grigaitis buvo paskirtas vyresniuoju Utenos statybos inžinieriumi. Dėl nesutarimo su vokiečių valdžia iš tarnybos buvo atleistas. Dirbo Utenos elektrinėje ir mokytojavo gimnazijoje, dėstė fiziką. Kazys Grigaitis svajojo visą Utenos apskritį „nusagstyti“ vėjo jėgainėmis, kad kiekvieno sodiečio pirkioje sužibėtų elektros šviesa. Gražiausi ir skausmingiausi suvalkiečio Kazio Grigaičio metai susieti su Utena. 1943 m. birželio 13 d. vedė mane, t. y. Danguolę Urbanavičiūtę-Urbonaitytę, o dar kitais metais sulaukėme dukters Giedrės.

Kazys ir Danguolė Grigaičiai 1943 m. birželio 13 d.

Lakūnui, inžinieriui itin skaudėjo širdį dėl Tėvynės likimo. Jis neprarado vilties, jog kada nors Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė. Tik laisvė – ne paukštė: pati neatskris. Mieželis ir Kazys Grigaitis Utenos apskrityje įkuria pogrindinę „Kęstučio“ organizaciją. Mūsų namuose slapta rinkdavosi vyrai ir tardavosi, kaip žmonių sąmonėje sustiprinti laisvės troškimą.

Kaziui Grigaičiui gydytojo išduotas pažymėjimas

1944-ųjų pabaigoje Kazys Grigaitis stipriai pasiligojo: silpo jėgos, išseko organizmas. 1944 m. gruodžio 20 d. Utenos apskrities ligoninės gydytojo išduotame pažymėjime rašoma, kad jis, 29 metų vyras, kurio ūgis 186 centimetrai, tesveria 58 kilogramus, Hb. 30 %. Pažymėjime yra tokia eilutė: „Reikia papildomai maisto: mėsos, cukraus, sviesto.“. Šis prierašas dėl to, kad tuo metu maisto gaudavome ribotai, pagal kiekvienam išduotas korteles. Tačiau ir sirgdamas jis nenutraukė pogrindinės veiklos „Kęstučio“ organizacijoje. Drąsus, sąžiningas, bet patiklus vyras nė neįtarė, jog jų organizacijoje gali būti Judas... Iš ligoninės K. Grigaitis sugrįžo 1945 metų kovo 22 dieną, o jau kitą dieną mūsų namą staiga apsupo kareiviai. Tąkart pagalvojau, kad ateina suimti mano motinos, nes ji kurį laiką slapstėsi nuo saugumo. Mamą spėjau paslėpti. Po ilgos kratos Kazį Grigaitį išsivedė ir įkalino Utenos kalėjime. Tribunolas, remdamasis RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 1-a dalimi, K. Grigaitį pripažino kaltu ir nuteisė 10 metų lagerio bei 5 metams tremties, konfiskuojant visą jo asmeninį turtą. Bausmės atlikimo pradžią laikyti 1955 m. kovo 25 dieną. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Likimas lėmė mums su Kaziu pagyventi tik pusantrų metų. Kitus pusantrų metų K. Grigaitis buvo įkalintas Utenos kalėjime, nes buvo įpareigotas paruošti projektą statomam namui. Projektavo ir braižė Utenos kalėjimo viršininko kabinete. Jis priimdavo ir perduodavo kaliniams atnešamą maistą. Kazį paskutinį kartą mačiau Švenčionėlių stotyje, kur per naktį buvo sustojęs į lagerius vežamų politinių kalinių ešelonas. Paprašius sargybinis įleido mane pasimatyti su savo vyru. 1946 metų rugpjūčio

14 dieną jį mačiau paskutinį kartą gyvenime. Kitos dienos rytą ešelonas pajudėjo... Kazys Grigaitis pateko jau į Rusijos lagerį, Molotovo sr. Nyroblagą, kur po trejų metų, 1949 m. rugpjūčio 13 d., mirė. Po Kazio Grigaičio mirties, 2000-ųjų birželio 21 d. jam suteiktas dimisijos leitenanto laipsnis ir pripažintas kario savanorio statusas.

Juostelės, išaustos K. Grigaičio būnant jam Rusijos lageryje, dalis

Laiškai iš lagerio Ligos ir gyvenimas pusbadžiu lageryje vis labiau sekino Kazio Grigaičio sveikatą, tačiau dvasia liko tvirta. Tas tvirtybės šaltinis buvo žmonos bei giminių laiškai. Jų Kazys laukė kasdien ir pats į Uteną rašė ilgus laiškus ir atvirlaiškius. Lageryje nebuvo kontroliuojančio vertėjo, tad iš pradžių susirašinėjome rusų kalba. Vėliau Kazys Grigaitis rado kitą kelią, ir laiškus jam pavykdavo išsiųsti aplenkiant lagerį. Pradėjau gauti ilgus laiškus, rašytus lietuviškai, tačiau ne visi laiškai pasiekdavo mus ir jį. Turiu 54 jo atvirlaiškius ir laiškus, rašytus ant labai prasto popieriaus, daugiausia skirto projektų braižymui, o blankus atvirlaiškiams pasigamindavo pats.

Aštuonių puslapių laiškelis, vienas iš daugelio Kazio Grigaičio žmonai Danguolei rašytų laiškų

Viename iš pirmųjų laiškų rašė: „Uralo kalnai nuo mano gyvenamosios vietos randasi už 150–200 km į Rytus. Vadinasi, gyvenu dar Europoje, maždaug 60–61 lygiagretėje į Rytus <...>. Oras čia drėgnas dėl milžiniškų miškų ir pelkių <...>. Miškai turi po keliolika šimtų metų ir tinka statybai. <...> Augmenija labai skurdi. Bemaž pagrindinis valgis yra avižos <...>. Mes gauname sriubą su avižomis, košė avižinė ir žirniai pakaitomis, duona su avižomis <...>. Pasirodo, kad avižos – labai geras ir maistingas maistas, tačiau vargas tiems, kurie ant avižinės košės turi dirbti fizinį darbą, nes iš košės jėgos ne perdaug. <...> Rytais gauname sriubą su žuvimi, žuvis nebloga, gana maistinga ir riebi, bet kvapas veikia labai atstumiančiai.“ (laiškų kalba netaisyta – redaktorės pastaba). Kaziui Grigaičiui nusišypsojo laimė, kad gavo darbą kontoroje, projektų biure. 1946 metų lapkričio 17 dieną datuotame laiške rašė: „Dabar aš dirbu įstaigoje, braižau, projektuoju. Darbas nėra sunkus, dirbu 8 valandas. Gaunu didesnį maisto davinį. Dienai gaunu 850 gr. duonos, du sykius po 2 stiklines sriubos, tris sykius po ketvirtį litro košės ir 44 gr. cukraus. Cukrus čia geltonas, bet neblogas, galima valgyti kaip chalvą. Dar kai kada duoda ir pinigų iki 100 rublių. Taigi, kaip matai, davinys visai neblogas, jeigu visą laiką tokį pasisektų gauti, bet jokių garantijų dėl rytojaus nėra <...>. Ant dabartinio davinio žymiai sustiprėjau. <...> Čia, po varginančios kelionės, dabar net pasitaisiau, jaučiuosi daug geriau negu kiti, kurie čia kartu su manimi pribuvo ir dirba prie fizinių darbų. Tu gal nepatikėsi, bet aš išties grįžau į kūną – papilnėjau.“. 1947 m. vasario 13 dieną rašė: „Nyroblage laisvėje gyvenantys mielai pasikeistų su mumis lagerininkais. Dažnas iš jų kur kas blogiau aprūpintas negu mes. Mes, bent tuo tarpu, esame nealkani, šiaip taip aprengti, ne šaltyje ir daugiau ar mažiau pakenčiamai sanitariškai aptarnaujami, nors su parazitais kovoti gana sunku. Na, apskritai, tai daugeliu atžvilgių gyvenimas lageryje yra daug nerūpestingesnis ir ramesnis negu už lagerio ribų.“. Gavus žinią iš lagerio, pradėjau jam siuntinėti įvairių maisto produktų siuntinėlius. Po kurio laiko paprašė nusiųsti naminio, tik kuo stipresnio tabako, vadinamo machorka, nes parduodant ten, už kilogramą tabako gali gauti nuo 200 iki 250 rublių.

Tabakas rūkomas susukus jį į laikraščio popierių, o ten už 3 lapus „Tiesos“ ar kito laikraščio moka 1 rublį. Nedideliais kiekiais tabaką, susuktą į laikraščius, siųsdavau registruotu siuntinėliu bei banderolėmis. Tarp laikraščių įdėdavau ir laiškelį. Pagal jo nurodymus, sutartame laikraštyje po raidėmis, skiemenimis ar žodžiais dėdavau taškus arba brūkšnelius, surinkdavau sakinius ir taip perduodavau jam ką nors svarbaus ar slapta. Tokios banderolės su tabaku ir laikraščiais jam buvo dviguba nauda: prasimanydavo pinigų, perskaitydavo laikraščius ir gaudavo slaptos to meto informacijos. 1947 m. rugpjūčio 28 dienos laiške rašė: „Pas mus jau šis tas naujo. Įvesti užskaitymai už išdirbtus viršijimus, o būtent, už 150% įdirbio, už vieną darbo dieną užskaitoma 2,5 bausmės dienos. Mano norma per paskutinius du mėnesius buvo virš 160%. Tokiu būdu galima laikyti, kad mano bausmės laikas sutrumpintas 64 dienomis.“. Pastangas dėjau ir aš. Parašiau malonės prašymą į SSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą ir pra-

1947 m. liepos 27 d. Rusijoje, Nyroblago lageryje, pieštuku dailininko A. Glinskio pieštas Kazio Grigaičio portretas

šiau K. Grigaitį amnestuoti. 1948-ųjų kovo mėnesį iš ten į Uteną atėjo atsakymas: „Pranešame, kad Jūsų malonės prašymas dėl Grigaičio Kazio atmestas. 1948 m. kovo mėn. 22. Maskva“. 1947 metais jam net po kelis mėnesius teko gulėti ligoninėje. Maisto norma buvo ženkliai mažesnė, todėl sveikata ėjo blogyn. Tais pačiais metais net dešimt kartų darė kraujo perpylimą. Ištyrė, kad hemoglobiną nuolat mažina stafilokokas, kurį sukelia chroniškas dešiniojo žandikaulio uždegimas, besitęsiantis jau trejus metus. Reikia daryti operaciją, tačiau vietinis chirurgas neturi patirties, bijo rizikuoti ir operuoti nesutinka. Sulaukdavome daug laiškų, kupinų tauraus ilgesio. Dvasia skaidri, bet fizinės jėgos vis labiau seko... Praslinkus 3 metams nelaisvėje, 1948 m. rugpjūčio 23 dieną rašė: „<...> Pilkos dienos neša su savimi mūsų jauną gyvenimą, į kurį dėjome tiek daug vilčių ir svajonių. Viskas gyvenime žūsta, kaip Kalėdų eglutės žaisliukai. <...> Rašyk man visas gyvenimo smulkmenas. Duok ir man pagyventi tuo gyvenimu, kuriuo jūs gyvenate, duok pakvėpuoti tuo Lietuvos laukų oru, kuriuo jūs ten kvėpuojate. Čia aš gyvenu tarp kalnų... Man maža oro, man, plačiųjų Sūduvos laukų sūnui, čia ankšta ir tvanku. Reik laisvės... laisvės... laisvės. Už ką mus, Viešpatie, plaki, už ką ji mums dalia sunki lig šiolei spaudžia nelaimingus?“ Kazys Grigaitis mirė 1949 metais rugpjūčio 13 dieną, sulaukęs tik 34 metų. Po Kazio Grigaičio mirties iš Nyroblago jo likimo draugas iš Panevėžio mokytojas Antanas Skupas atsiuntė laišką, kuriame pranešė apie Kazio Grigaičio mirtį. Jis rašė: „Mes, lietuviai, ypač arčiau jo buvusieji, pasistengėm prideramą karstą įsigyti, pasimeldėm ir rugpjūčio 13-tąją 11-tą valandą, lydint 30 asmenų, ant pečių karstą nunešėm iki vartų ir perdavėm nuvežti į kapines <...>. Savo sumanumu, darbštumu Kazys atkreipė ne tik mūsų, bet ir administratorių dėmesį. Jį pamėgom, pamilom. Gulėdamas ligoninėje ar ilsėdamasis ligoninės barake, irgi visą laiką užsiiminėjo. Pagelbėjau įsigyti vieną kitą reikiamą įrankį ir jis ėmėsi knygų rišimo ir juostų audimo darbo. Ligoninėje, lovoje pusiau gulėdamas, pasiėmęs į rankas stakles, audė gražiausias juostas, kaklaraiščius. <...> Tai tikra vargo ir aukos pelė...“

Mokytojas A. Skupas atsiuntė ir politinio kalinio, dailininko A. Glinskio lageryje pieštą Kazio Grigaičio portretą, keletą Kazio austų juostelių ir grąžino dukros Giedrės nuotraukėlę. Dar atsiuntė 1949 metų rugpjūtį pieštuku rašytą, bet neišsiųstą paskutinį Kazio Grigaičio laišką, kuriame rašoma: „O vis tik ir gerų pusių turi ligonio būklė, kuomet man, rodos, jau nieko negaila, aplinka nedomina, smegenys apmiršta, nenori dirbti, nervai prigęsta. Tada vieno telauki, kada akis užmerks mirties angelas. Ir iš tiesų mirti man nebaisu, praeities negaila. Šis tas gražaus buvo mano gyvenime, ypač paskutinieji laisvės metai, nors ir karo apystovose. Tik gaila jaunutės šeimos <...> Tačiau kiti pergyvenimai vilioja mane, kai sveikata ima gerėti, kada kojos pradeda jausti po savimi tvirtą, nejudančią žemę, kada visas kūnas pradeda jausti besikaupiančią energiją, norą dirbti, norą gyventi. Tada pažvelgiu į Giedrutės fotografiją ir pajuntu savo tėvišką pareigą, suprantu, kuom aš likau skolingas Danguolei, jos mamai. Aš dar noriu gyventi, noriu dirbti. Juk tiek dar užmanymų liko neįvykdyta, kiek dar nepradėta. O jeigu teks mirti? Tada jau Visagalio valia.“ Labai skaudu ir liūdna, kad buvęs mano vyras Kazys Grigaitis, pabuvojęs vokiečių ir rusų lageryje, galėjo džiaugtis tik žiūrėdamas į savo dukros Giedrės nuotraukėlę, nebesulaukė anūkės Erikos, proanūkių Vilmos ir Karolinos, proproanūkės Guodos...

Penkios kartos. Kazio Grigaičio palikuonys: (iš kairės) žmona Danguolė, duktė Giedrė, anūkė Erika, proanūkė Vilma ir proproanūkė Guoda. 2013 m. rugsėjo 1 d. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Gediminas Jonas Šukys: muzika persmelkta dvasininko tarnystė Justas Jasėnas _________________________________________________________________ Kunigas Gediminas Jonas Šukys – talentingas kompozitorius, puikus dvasininkas. 2013-aisiais minėjome jo gimimo 90-ąsias metines. Jo kelyje dvi kolonos – kunigo misija ir kompozitoriaus meistrystė. Rodos, kad šios dvi versmės nesirungė tarpusavyje, bet kūrybingai viena kitą papildė. Kunigo misija praturtinta bičiulyste su choristais, vargonininkais, muzikais, pripildyta susitikimų, repeticijų, koncertų, natų ir melodijų. Kompozitoriaus talento virpesiai, kūrybinės gijos rado kelią į klausytojų širdis. Iš slaptųjų kūrėjo stalčių, iš klebonijos kambarių melodijos ne vieną sykį pripildė bažnyčias ir koncertų sales. Dangui dėkui, kad ir šiandien tai gyva, skamba, atsimenama. Per keturis kūrybinius dešimtmečius sukūręs daugybę įvairiausių kūrinių, juos kaip balandžius į žmones autorius su galybe, laisvės troškuliu galėjo paleisti tik Nepriklausomybės aušroje – 1989-aisiais. Drauge su „Polifonija“, bendražygiais, parapijų choristais. Iš prisiminimų, spaudoje pasklidusių straipsnių, mėginau sudėlioti G. J. Šukio biografijos ir sielovadinės bei muzikinės veiklos mozaiką. Palei slaptosios svajonės krantus Kunigas Gediminas Jonas Šukys – būsimasis bažnytinės muzikos kūrėjas – gimė 1923 m. vasario 13 d. Inkūnų kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų rajone, neturtingo ūkininko šeimoje, kurioje augo septyni vaikai (trys seserys ir keturi broliai). Šeimoje visi buvo balsingi ir muzikalūs. Tėvas Jonas, turėjęs absoliučią klausą, grojo armonika, fisharmonija, pianinu, giedojo Vabalninko bažnyčios chore. Beje, šiam chorui 1890 m. vadovavo Vabalninko bažnyčios vargonininkas, vėliau žymus kompozitorius Juozas Naujalis. Kun. G. J. Šukio mama Marcelė turėjo puikų balsą, atmintinai mokėjo apie tris šimtus dainų, kurios vėliau buvo įrašytos į dvi magnetofono juostas, o dabar saugomos Vilniaus muzikos ir teatro akademijos fonduose. Mama troško sūnų matyti kunigu. Dvasininko sesuo Emilija baigė Panevėžio muzikos mokyklą, o brolis Aloyzas studijavo Vilniaus

Kun. G. Šukys su Dangute ir Rimute Kirdeikytėmis. Zarasai 1970 m. Genovaitės Zubavičienės asm. albumo nuotr.

konservatorijoje. Taigi natūralu, kad ir Gediminą nuo mažens supo muzika, dainų ir giesmių melodijos. Iš pradžių jis mokėsi Palaimos pradžios mokykloje (nuo 1930 m.), po to metus piemenavo, baigė Biržų gimnaziją (1940 m.). Baigęs mokyklą, metus padirbėjo gimnazijos sąskaitininku, tolimesniems mokslams užsidirbo šiek tiek pinigų ir 1941 m. pasuko į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė ir 1946 m. vasario 17 d. buvo įšventintas kunigu. Dar besimokydamas gimnazijoje dalyvavo moksleivių ir parapijos chorų veikloje, atpažino savyje rusenančią muzikinę gyslelę, turėjo net slaptą svajonę mokytis muzikos, rinktis muziko kelią ir muzikines studijas. Studijuodamas kunigų seminarijoje taip pat dainavo klierikų chore, labai domėjosi muzika, kuri, jau tapus kunigu, virto lyg ir antrąja profesija, seminarijoje buvo auklėtinių vyresniuoju. Kaip gabus muzikas buvo kviečiamas kurti muziką orkestrams, tačiau dėl kunigystės šio siūlymo atsisakė. Vikaro – klebono pagalbininko – tarnystę ėjo Biržuose (1946 06 14 – 1946 09 19), Panevėžio katedroje (1946 09 19 – 1948 04 24 m.), Šeduvoje (nuo 1948 m. balandžio 24 d.), Saločiuose (nuo 1950 m. gegužės 30 d.), Kupiškyje (nuo 1951 m. balandžio 6 d.), Utenoje (1953 06 17 – 1959 07 03), administratoriumi Palėvenėje (nuo 1952 m. balandžio 1 d.), nuo 1959 m liepos 3 d. Daugailių parapijoje administratoriumi (1959–1966).

Su Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vargonininku, pedagogu, dirigentu ir kompozitoriumi Mykolu Karka subūrė jaunimo chorą, kuriame giedojo apie 80 jaunųjų giesmininkų iš įvairių Panevėžio mokyklų. 1947 m. spalio 15 d. kun. G. J. Šukys kreipėsi į vyskupą, kad šis patvirtintų atsiųstas jo sukurtas giesmes ir leistų jas giedoti šv. Mišių metu. Katedroje surengė koncertą, kurio metu buvo giedamos ir jo sukurtos giesmės. Įsigijęs pianiną, išmoko juo groti įvairius kūrinius. Kartu mokėsi harmonijos pas Panevėžio muzikos mokyklos dėstytoją kompozitorių Antaną Belazarą. Nuo 1950 m. beveik ketverius metus harmonijos studijas tęsė pas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką, muziką profesionalą Antaną Virbicką. Gyvendamas Utenoje mokytis muzikinių dalykų važinėdavo pas Kaune gyvenusį muziką A. Daunorą. Apie studijas ir muzikinę veiklą pats G. J. Šukys yra taip sakęs: „Kompozicijos mokslus baigiau 1958 m., kada A. Daunoras, peržiūrėjęs mano su-

gonininkams, parapijoms paprasčiausiu stiliumi“1. 1966 m. lapkričio 4 d. buvo paskirtas klebonu į Zarasų parapiją (iki 1978 m.), 1968 m. spalio 3 d. tapo Zarasų dekanu (iki 1978 m.). 1973 m. jam teko darbuotis ir Imbrado parapijoje, keletą mėnesių (1976 m.) teko laikinai eiti Utenos dekano pareigas. 1978 m. balandžio 6 d. paskiriamas Surdegio parapijos administratoriumi (šias pareigas ėjo iki 1981 m. spalio 13 d.). Nuo 1981 m. spalio 13 d. iki mirties darbavosi Dusetose (1984 m. aptarnavo Antalieptės parapiją), pasiligojus nuo 1996 m. gegužės 17 d. šioje parapijoje buvo altaristu2. Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė yra rašiusi: „Daugiau kaip dvi dešimtis metų Dusetose gyveno ir dirbo šviesios atminties kunigas kompozitorius Gediminas Jonas Šukys. Į Dusetų bendruomenę jis įaugo ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip aktyvus kultūros propaguotojas ir skleidėjas, daugelio muzikinių kūrinių autorius. Apie muziką ir savo kūrybą šioje srityje jis mielai pasakodavo žmonėms įvairių kultūrinių renginių metu. Dailės galeri-

Kun. G. Šukys su pirmos komunijos vaikais 1970 m. Genovaitės Zubavičienės asm. albumo nuotr.

kurtus preliudus, pasakė, jog teorinių žinių man pakanka (aš taip nemanau), reikia daugiau rašyti, kad įgytum kompozicinės technikos. Taip ir pradėjau po truputį rašinėti. Nemanau, kad mano kūrinius (vien dėl to, jog aš kunigas) galėtų kas nors atlikti. Todėl daugiausia rašiau tik tai, kas buvo reikalinga var-

joje, K. Būgos bibliotekoje buvo surengęs autorinės muzikos popiečių ir vakarų“3. 1 Algirdas Butkevičius, Kūrė bažnytinę muziką, Šiaurės rytai, 2013 01 26, p. 7. 2 Katalikų žinynas, leidykla „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 2003, p. 287. 3 Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė, Dusetiškiai, UAB „Utenos spaustuvė“, 2003, p. 175.

Kūrybos barai Daugelyje parapijų paplitusios jo kompozicijos, pavadintos „Akmenėlio giesmėmis“, nes visus savo kūrinius pasirašydavo „Akmenėlio“ slapyvardžiu. Slapyvardis turbūt atsirado norint išvengti tuometinės sovietų valdžios persekiojimų. Sovietiniais metais buvo ribojama arba draudžiama bažnytinės muzikos sklaida, drausta tokią muziką profesionalams atlikti pasaulietinėse scenose. Tad ir kompozitoriaus G. J. Šukio kūrinių partitūros kaupėsi rašomojo stalo stalčiuose. Kad toji muzika suskambėtų visu grožiu ir galingumu, reikėjo profesionalių chorų, solistų ir vargonininkų. Sovietmečiu kompozitoriaus kūrinius populiarino ir propagavo taip pat iš Vabalninko krašto kilęs, Biržų katalikų bažnyčioje vargonininku dirbęs Antanas Strazdas. Sąstingio metais šiokia tokia atgaiva tapo ir nuo 1972 metų Biržuose rengtos giesmių šventės (tokių renginių iniciatorius buvo Biržų dekanas kun. Bronius Strazdas). Jose visuomet stengėsi dalyvauti ir visada chorui diriguodavo kun. G. J. Šukys. Jis taip pat šioms šventėms specialiai sukūrė keletą giesmių. Kun. G. J. Šukys į šias šventes solo partijas atlikti pasikviesdavo iš Anykščių savo seserį Emiliją Petrokienę. 1980–1986 m. JAV buvo išleisti 26 G. J. Šukio giesmių pagal liturginius tekstus ir mišių sąsiuviniai „Akmenėlio giesmės“, kuriuos sudaro giesmės, mišios, kantatos, motetai, duetai ir tercetai4. 1996–1997 m. savo lėšomis kun. G. J. Šukys išleido iš šešių knygų susidedantį brandžiausių kūrinių rinkinį „Akmenėlio giesmės“. Kompozitorius yra parašęs ir didesnės apimties kūrinių vienam ir dviem balsams, mišriam chorui ir vargonams, mišių, kantatų, preliudų. Visus savo kunigiškosios tarnystės metus dvasininkas praturtino muzika ir muzikavimu: pats rašė melodijas religiniams tekstams, padėdavo vargonininkams, rūpinosi religinio pobūdžio kūrinių repertuaro papildymu ir atnaujinimu, dažnai pats vadovaudavo ir diriguodavo chorams, savo kūriniais papildydavo muzikiniame gyvenime tai, ko labai trūko. Kunigaudamas G. J. Šukys pas įvairius muzikos profesorius mokėsi muzikos meno, gilino žinias, aštuonerius metus Kaune studijavo kompoziciją, ki4 Muzikos enciklopedija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2007, p. 473.

Iš kairės: Zarasų bažnyčios zakristijonas Leonas Zubavičius, klebonas G. J. Šukys, parapijos vargonininkas Jonas Jankauskas, Zarasų bažnyčioje vargonavęs 34 m. Vidos Lukošiūnienės asm. albumo nuotr.

tas muzikines disciplinas. Per keturis kūrybinės veiklos dešimtmečius sukūrė per 200 giesmių visoms liturginių metų progoms ir šventėms. G. J. Šukio sukurtos „Kristaus Rūpintojėlio mišios“ 1971 m. išspausdintos JAV ir surengtame lietuviškų mišių konkurse laimėjo pirmąją premiją. Lietuvoje ir už jos ribų garsus Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vad. Dalia ir Sigitas Vaičiulioniai) ne vieną sykį įvairiose koncertų salėse atliko kunigo religinius kūrinius. Plačiau susidomėta kompozitoriaus religinio pobūdžio kūriniais Nepriklausomybės pradžioje, 1989 m., kai Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“ vadovas Sigitas Vaičiulionis nusprendė surengti keletą kunigo G. J. Šukio kūrybos autorinių koncertų. Yra išlikęs pasakojimas, kad Vabalninke, Žolinės atlaidų dieną, po Mišių, daugiau kaip keturiasdešimčiai „Polifonijos“ dainininkų giedant G. J. Šukio

giesmes, buvo taip gražu ir gera, kad daug kas nesulaikęs džiaugsmo ašarų5. 1989 m. Kauno filharmonijos salėje pirmą kartą viešai nuskambėjo kun. G. J. Šukio parašytas kūrinys. Dvasininko sukurtą vokalinį ciklą „Iš sudužusio laivo“ (pagal poeto Bernardo Brazdžionio eiles) atliko jau aukščiau minėta „Polifonija“ (1991 m. Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje, dalyvaujant pačiam kompozitoriui ir poetui B. Brazdžioniui)6. Dusetų bažnyčioje surengtas pirmasis kun. G. J. Šukio autorinis koncertas. Jame, be „Polifonijos“, kompozitoriaus kūrinius atliko Vilniaus kvartetas ir solistės G. Kaukaitė, L. Kvasaitė bei kunigo sesuo E. Petrokienė7. Muzikinės veiklos sklaida ir įvertinimas Reikia pasidžiaugti, kad kompozitoriaus kūriniai skambėjo ir 1993 m. popiežiui Jonui Pauliui II aukojant šv. Mišias Kryžių kalne. G. J. Šukys sukūrė per dešimtį lietuviškų mišių (žinomiausios „Kristaus

Rūpintojėlio garbei“, „Marijos Taikos karalienės garbei“), giesmių, dainų. Beje, reikia priminti, kad su choru „Polifonija“ ir solistais kunigas G. J. Šukys surengė nemažai autorinių koncertų Anykščiuose, Dusetose, Utenoje, Rokiškyje, Vabalninke, Panevėžyje, Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje, Telšių katedroje, Biržuose, Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje, Plungėje ir kitose vietovėse. Su gastrolėmis lankėsi Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Lenkijoje. Daug jo kūrinių ir dabar skamba Lietuvos ir užsienio bažnyčiose (Velykų ciklo giesmės „Vargonai, gauskit“, „Skamba varpai“, „Šaukia Velykų varpai“ ir Kalėdų laiko „Šią naktį, šią ramią“), per Lietuvos radiją ir televiziją. Daugelis giesmių sukurta pagal B. Brazdžionio, kun. St. Ylos, K. Vailionio, Lacrimos, paties kun. G. J. Šukio ir kitų autorių žodžius. Muzikinį dvasininko palikimą populiarina ir Zarasų parapijos Sumos ir „Canticum“ chorai, vadovau-

Zarasų choristai bei parapijiečiai su kun. G. J. Šukiu apie 1970 m. Genovaitės Zubavičienės asm. albumo nuotr.

5 Plg. Algirdas Butkevičius, Kūrė bažnytinę muziką, Šiaurės rytai 2013 01 26, p. 12. 6 Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė, Dusetiškiai, UAB „Utenos spaustuvė“, 2003, p. 176. 7 Plg. Aldona Vasiliauskienė, Monsinjoras Petras Baltuška, UAB „Utenos Indra“, Utena, 2011, p. 556.

jami vargonininko Gražvydo Gasparavičiaus. Beje, 2014 m. rugsėjo 19 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vykusiame V Jono Žuko

vargonininkų konkurso finaliniame ture Zarasų parapijos Sumos choras buvo įvertintas ir apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią lietuvių kompozitoriaus mišių atlikimą (giedotos jau anksčiau minėtos kun. G. J. Šukio mišios „Marijos Taikos karalienės garbei“)8. Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Sumos choras gieda gana nemažai kun. Gedimino Jono Šukio kūrinių, kai kuriuos jis pats čia klebonaudamas ir išmokė, pavyzdžiui, mišias „Marijos Taikos karalienės garbei“ (keturbalsiam mišriam chorui su vargonų akompanimentu), kurios laikomos pirmosiomis mišiomis Lietuvoje, sukurtomis lietuvišku tekstu. Taip pat šios parapijos choristai gieda jo dvibalses lietuviškas gedulines mišias ir kelias giesmes: „Ryto maldoj“ (B. Brazdžionio žodžiai), „Garbės himnas“ (B. Brazdžionio žodžiai), „Cecilija, didi šventoji“ (K. Račiūno žodžiai), „Štai

Mišrus Zarasų parapijos choras „Canticum“ savo repertuare turi šias G. J. Šukio giesmes: „Dangaus karaliene“ (kun. P. Genevičiaus žodžiai), „Šv. Cecilijai, chorų globėjai“ (kun. A. Valantino žodžiai), „Ateina Kalėdų naktis“ (A. Giliauskienės žodžiai), „Betliejaus tvartely“ (tekstas iš „Liturginio maldyno“), „Kalėdų lopšinė“ (kun. A. Rameikio žodžiai), „Ant Betliejaus“ (tekstas iš „Liturginio maldyno“), „Naktie šventa“ (E. M. Remarko žodžiai), „Iškilo kryžiaus aukuras“ (K. Račiūno žodžiai), „Mirtis nugalėta“ (Lacrimos žodžiai), „Regėjau versmę“ ir kt. Pakalbintas maestro G. Gasparavičius sakė, kad ir jis pats mielai solo gieda G. J. Šukio giesmes „Marija, vesk į dangų“ (K. Račiūno žodžiai), „Nuo kryžiaus tu“ (K. Račiūno žodžiai), „Aušros vartų Marijai“ (kun. K. Vaičionio žodžiai), „Nebeverk, Marija“ (kun. K. Vaičionio žodžiai), o duetu atliekami kūriniai „Labanakt Aušros

Atokvėpio akimirka Zarasų klebonijoje. 7 dešimtmetis. Nuotrauka iš Violetos Gaidienės asmeninio albumo

jau išsipildė“ (tekstas iš „Liturginio maldyno“), „Ateiki pas mus“ (Lacrimos žodžiai), „Kristus kėlės“ (kun. P. Genevičiaus žodžiai), „Skamba varpai“ (kun. P. Genevičiaus žodžiai), „Vargonai, gauskit“ (tekstas iš „Liturginio maldyno“), „Apšlakstyk mane“ ir kt. Iš vargonininkų konkurso grįžus, http://www.zarasusuparapija.lt/news. php?readmore=38, prieiga per internetą, žiūrėta 2014 10 20.

vartų Marijai“ (kun. K. Vaičionio žodžiai), „O dieviška širdie“ (kun. P. Genevičiaus žodžiai). Aptardamas ir vertindamas G. J. Šukio muzikinę veiklą bei palikimą G. Gasparavičius rašė: „Kalbėdamas apie G. Šukio muzikinę kūrybinę veiklą, turiu pasakyti, kad nei vienas lietuvių kompozitorius taip nuosekliai nekūrė bažnytinės muzikos visoms litur-

ginių metų šventėms ir laikotarpiams: nuo apšlakstymo šventintu vandeniu Mišių pradžioje iki Švč. Sakramento pagarbinimo liturgijos, t. y. pamaldų, pabaigoje, nuo Advento iki Velykų, nuo Vėlinių iki šv. Kazimiero šventės. Jis ne tik pats kūrė, rašė, bet ir nesibodėjo profesionaliai suharmonizuoti tradicinių liturginių giedojimų, pvz., Verbų procesijos „Kristau, Tu Garbės Karalius“, „Jeruzalės vaikučiai“, Velykų ryto „Garbė Tau, Šventa Trejybe“ ir daugybę kitų. Tai buvo didelė paspirtis visiems to meto – soviet mečio – vargonininkams ir bažnytiniams chorams, o ir dabar nėra daug papildomų pasirinkimų. Kun. G. J. Šukio giesmės pasižymi aukštu kompoziciniu meistriškumu ir profesionalumu: joms būdinga graži, įsimenama, tačiau vokališkai nelengvai atliekama melodija, spalvinga, nevengianti chromatizmų, nukrypimų ar net moduliacijų harmonija, ekspresyvus ritmas. Net paprastoje posminės struktūros vienos dalies giesmėje G. J. Šukys sugebėdavo įpinti polifoninių elementų arba bent jau išplėtoti kadenciją. Jei giesmė su akompanimentu – jis plačios faktūros, ne kartojantis, bet papildantis muzikinę vokalinę medžiagą. Kantatos, motetai – gerokai sudėtingesni, ne kiekvienam chorui juos įveikti. Tas pats ir su mišiomis, ypač paskutinio jo kūrybos laikotarpio (pvz., mišios Švč. Trejybės garbei – visur keturių balsų imitacinė polifonija, vokalas ant diapazono ribos (sopranams aukšta, bosams – žema) ir visa tai – a cappella). Mano nuomone, G. J. Šukys – galinga lietuviškos bažnytinės muzikos kolona (pamatas, aišku, J. Naujalis), didingai vieniša, tinkamai neįvertinta, nepastebėta, kaip ir yra įprasta, bet padovanojusi daug gražios, unikalios savo harmoniniu koloritu, meistriškai sukurtos muzikos“. Dusetiškė pedagogė L. Lukošiūnaitė-Malcienė dar priduria: „Greta bažnytinės muzikos G. J. Šukys yra sukūręs nemaža pasaulietinių dainų. Jo dainą pagal mums nežinomo tremtinio žodžius „Nešauk jau, tėviškės nameli“ ir šiandien tebedainuoja dusetiškiai, su gilia pagarba minėdami šviesų kunigo kompozitoriaus G. J. Šukio atminimą“9. Dr. Aldona Vasiliauskienė yra rašiusi: „Klebonas parapijiečių buvo vertinamas už dvasingus pamokslus, nuoširdumą ir dėmesingumą. Lankydamas tikinčiuosius kun. G. Šukys stengdavo9 Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė, Dusetiškiai, UAB „Utenos spaustuvė“, 2003, p. 177.

si kuo daugiau sužinoti apie jų šeimas, įsimindavo vaikų vardus, mielai su visais bendraudavo“10. Senesnieji Zarasų parapijiečiai prisimena G. J. Šukį buvus paprastą, nuoširdų, žmogišką, lengvai, šiltai bendraujantį, kuklų, ramaus būdo kunigą, mėgusį ne tik būti su tikinčiaisiais, bet vertinusį ir skyrusį daug laiko smagiems pasisėdėjimams su choristais, kuomet daug dainuota, giedota, kalbėtasi. Sovietmečiu tai buvo kone vienintelė galimybė taip burtis, taip būti – už uždarų durų, klebonijos kambariuose. Jei kun. Šukys pajusdavo, kad choristams nesiseka repetuoti, tai viską mesdavo ir skubėdavo „ant viškų“. Pats grodavo, diriguodavo, mokė skirtingus balsus. Bažnyčioje sėdintieji sakydavo: „Jei Šukys su choristais, tai viskas bus gerai“. Muzikologas Rolandas Aidukas pastebėjo, kad G. J. Šukio kūryba nėra novatoriška ar moderni, ji atitinka religinės muzikos dvasią, nors liturginės muzikos reikalavimus dažnokai pranoksta. Dvasininko sukurta muzika kukli ir paprasta, lyriška ir melodinga, tarsi įkūnijanti krikščioniškuosius idealus – asketiškumą, nuolankumą ir ramybę11. Mirė G. J. Šukys 2002 m. liepos 28 d., palaidotas Utenos senosiose kapinėse, šalia tėvų.

Aldona Vasiliauskienė, Monsinjoras Petras Baltuška, UAB „Utenos Indra“, Utena, 2011, p. 555. 11 Plg. Algirdas Butkevičius, Kūrė bažnytinę muziką, Šiaurės rytai, 2013 01 26, p. 7. 10

Alfonso Nykos-Niliūno 95-mečiui

Tragiškasis poeto pasaulis Antanas Gasperaitis ____________________________________________________________ Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas. A. Nyka-Niliūnas Kalbėti apie gabų poetą, vertėją kraštietį, jaunystėje, tik ką baigusį studijas, staiga, frontui užėjus, išplėštą iš tėviškės, iš namų, palikus tėvus, yra gana sunku. Tiek poezijoje, tiek ir dienoraščiuose, poetas nuolat sugrįžta į gimtuosius Nemeikščius, į Uteną, kurioje, išskyrus pradinę mokyklą prie banko, kitose nesimokė – gabus jaunuolis net vidurinį mokslą baigė ruošdamasis namuose. Mėlynąsias namų langines poetas mini dar buvusias iš senojo namo vakariniame ulyčios gale, o į vienkiemį prie Kriūtos tėvai persikėlė 1929 m., kai Alfonsui, pačiam jauniausiam, tebuvo 10 metų. Tėvai Čipkai – Adomas ir Veronika Rinkevičiūtė iš Avižienių kaimo, turėjo didelę šeimą, bene dešimtį vaikų: Petrą, Joną, Adolfą, Juozą, Stasį, Oną, Alfonsą ir tris vaikystėje mirusius – pirmąją Onutę, Napalį, Pranuką.

Vartant Utenos parapijos bažnytines knygas, daug Čipkų (Čypkų) rasime įrašytų ne tik Nemeikščiuose, bet ir Utenos miestelyje. Teko patyrinėti Čipkų 7 kartų genealogiją. Spėjama, kad uteniškis Čypkus Jurgis, Lauryno ir Onos Vaškelyčios iš Nemeikščių sūnus, buvo Austerlico kautynių (kaip teigia ir A. Nyka-Niliūnas) 1805 m. dalyvis. Jurgis 1802 m. yra vedęs Marijoną Maželyčią iš Grybelių kaimo. Šio Jurgio anūkas Jurgis 1844 m. buvo vedęs irgi iš Grybelių Maželyčią, Teresę. Štai kodėl Alfonsas egzilyje palaikė giminystės ryšius su fotografu Vytautu Maželiu, ne sykį jį fotografavęs, nūnai palaidotu Utenos senosiose kapinėse prie sesers. Tikėtina, kad senasis Laurynas Čypkus iš Utenos persikėlė į Nemeikščius, bene užkuriom, vesdamas čia

Nemeikščių vienkiemyje (iš kairės) sesuo Ona, motina Veronika, Alfonsas

Iš kairės sėdi: tėvas Adomas, Ona, motina Veronika, brolis Adolfas; stovi Alfonsas ir brolis Stasys. Nemeikščiai, apie 1936 m.

gyvenusią O. Vaškelyčią ir nuo to laiko Nemeikščiuose paplito Čipkai. Dar kitos šakos Čipkus, Tamošius, buvo Utenos dvaro vežėjas (kurmonas). Jo šakos Julijonas, Kazimiero sūnus, Čipkus gyveno Vidžiūnuose, Kuktiškių parapijoje, vedęs Žilėnaitę, Valero dukrą. Poeto tėvo Adomo žvyringa pakriaušių į Krašuonos upės slėnį žemė, vaikų gausa, gyvenimas baudžiavos metais persikeltoje iš kaimo pirkioje – visa tai buvo ne pyragai šeimynai. Vaikams patiems reikėjo prasimušti į gyvenimą. Alfuką tėvas vežiojo arkliu egzaminų laikyti, sako, net į Užpalius. Berniuką sykį ištiko didelė nelaimė: varinėjant arklį mėšlavežyje, ratas įsuko koją ir ją sutrupino; tėvas vos išprašęs chirurgo, kad jos neamputuotų. Eksternu išlaikęs vidurinio mokslo egzaminus, Alfonsas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti prancūzų kalbos, vėliau persikėlė studijoms į Vilnių. Daug skaitė, draugavo su V. Mačerniu, M. Indriliūnu, B. Krivicku – tragiško likimo draugais, žuvusiais užėjus frontui ir pokaryje. Karas nutraukė buvusių studentų draugystę, kūrybinę veiklą, „Šatrijos“ korporacijos gyvavimą. Minėti jo draugai žuvo savo krašte, Alfonsas irgi galėjo susilaukti tokio paties likimo, bet jam reikėjo trauktis; mat vyresnysis brolis Petras 1941 m. stalinistų suimtas kaip nepriklausomos Lietuvos saugumietis, tarnavęs Telšiuose, buvo kankinamas Telšių kalėjime ir vos per plauką liko gyvas. Tada traukdamiesi raudonžvaigždžiai, išsivežę iš Telšių kalėjimo kalinius,

juos sadistiškai nukankino Rainių miške (sako, tuo metu neradę Petro kameros raktų, ir jis liko). Alfonsas buvo nepaprastai prisirišęs prie namų, upių – Šaltosios, pavasariais šniokščiančios per Kriūtą, ir Krašuonos, pro Nemeikščius atitekančios iki pačios Utenos, kurioje pirkdavęs knygas, laikraščius. Šeima buvo apsišvietusi. Namuose tėvas net garsiai skaitydavęs knygas. Nemeikščiuose 1939 m. parašytame eilėraštyje Alfonsas mini vienkiemio namų gyvenimą: Radau ten motinos sekmadienių maldas ir tavo Žingsnius vienatvėj kambarių tuščių. Vidudienį klausiau artėjančio lietaus oktavos Po liepom su apakusiu paukščiu. Po to atsiguliau ant priemenės grindų; jos plakė, Plazdėjo lyg krūtinėje gyva širdis. Tai nuostabi kalba, nes ją, apkurtęs ir apakęs, Krauju ir gyslomis girdi. (Aklasis pasakoja apie namus) Kiek daug kartų kartojamas žodis namai jo poezijoje, tarytum Nemeikščiai būtų užburtas žodis su sekmadienių nykuma juose, kai tėvai ir vyresnieji išeidavo į netolimą Uteną mišioms. Neveltui XIX a. dokumentuose dar buvo rašoma kaimas Nameikščiai. Ir taip įsėdo jautrion dvasion jaunuoliui ta sekmadienių vienuma, ta nyka, namų nykuma, kad jis skubindavosi prie upės arba prie Kriūtos, ir, matyt, todėl jis rinkosi pseudonimą Nyka. Anksčiau turėjo dar ir kitokį: Horacijus Nikko-Niliūnas.

Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Namų liepsna“ faksimilė

Įsimintina Alfonso poezijoje garsinių pagavų gausa: pavasario upių šniokštimas, paukščių čiauškesys, kultuvės paukšėjimas etc. Išliko Utenos kraštotyros muziejui Čipkų perduoti vienos vasaros fotonegatyvai, kuriuose tarp tėvų, brolių ir sesers – Alfonsas studentiška kepuraite, o vienoje nuotraukoje arti Kriūtos jis su lūpine armonikyte prie lūpų. Žinoma, kad ir jo tėvas grojo peterburgine armonika, net bažnyčioje vestuvininkams, be to, brolis Adolfas – mandolina, esančia namuose. Šis instrumentas, kabantis ant sienos, minimas ir Alfonso dienoraščiuose. Anksti įtaką jo kultūriniam išprusimui darė užsienio, ypač prancūzų ekspresionistų, menas. Kai brolis Adolfas atsikraustė į Uteną, dalį jo vertingesnių knygų, tarp jų – dailės albumų su autografais, iš Nemeikščių persivežė pas save; dargi ir karo metais Vilniuje bei Nemeikščiuose ant bibliotekos kartotekos lapukų rašytų eilėraščių rankraščių. Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos 1944 m. Alfonsas su broliais tėviškėje pasodino įvairių rūšių medžių alėją, kuri išliko iki šiol. Visoje Alfonso intelektualioje poezijoje jau tada buvo gausu sugrįžimų, prisikėlimo vizijų. Todėl aš grįšiu ten, nes jau ir vasara išeina. Ten laukia kaimas, gatvė, mėlynom langinėm namas

Ir mirusios Uršulės balsas Iš Juodabrasčių šaukia, aukštas ir kimus; Ten tėvas skaito <...> (Vasaros simfonija, Nemeikščiai, 1941) Mirties ir amžinybės leitmotyvas jo poezijoje plaukia lyg upė. Ilgėdamasis namų jis sako: „Tenai buvau aš Dievas.“ Rašo, kaip atsikartoja upėje jo paleistas akmuo ir senos Uršulės kultuvės poškesys arba stingdąs mėlynų langinių klyksmas. Berlyne atsidūrusiam sapnuojasi Kūčių vakaras namuose, matosi sudegę miesto medžiai. „Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos“, – rašė jis. Jo kūryba pilna dramatizmo. Gimtieji namai pažymėti žuvimo ženklu, kur visi „žengė tolyn, suniekinti, užgesusiais veidais“. Iš sapno Vokietijoje gimsta ir skaidriausias poeto eilėraštis „Motinos daina“, pirmiausia atspausdintas premijuotame rinkinyje „Orfėjaus medis“. Jis skaudžiausiai užbaigiamas tokiu ketureiliu: Mano motina dainavo dainą: Akyse jos laivas ėmė skęsti. Ąžuolą su klykiančiu paukščiu nulaužė Ir paliko veidrodyje mus abu. (Tiubingenas, 1946)

Palinkių pievos, per kurias bėgo Krašuona. Horizonto kairėje – A. Nykos-Niliūno tėviškė. Antano Gasperaičio nuotrauka, 1971 m.

Taip jis rašė Vokietijoje, kur jo, taip pat poeto K. Bradūno ir uteniškio, su jo dėstytojo universitete, filosofo Juozo Girniaus, pristatymu buvo išleista „Žemės“ antologija, kurioje paskelbti ir Alfonso, V. Mačernio, K. Bradūno, H. Nagio ir kitų eilėraščiai. Be to, jis pasižymėjo, kaip reikliausias literatūros kritikas, Leono Miškinio ir kt. slapyvardžiais rašydamas „Tremtinių mokykloje“, o vėliau, jau Amerikoje, „beprasmius kratinius“ (prastą kūrybą) kritikavo „Literatūros lankuose“. Ir vis ragino, kad kūryba turinti būti nuolatinis atsinaujinimas, gi pati medžiaga – kruopščiai atrinkta. Visą laiką gyvendamas Amerikoje, dirbdamas Vašingtono Nacionalinėje bibliotekoje, į lietuvių kalbą vertė užsienio rašytojų kūrinius, prisidėjo prie kultūros žurnalo „Aidai“ redagavimo, rašė dienoraščius. Įžvalgiai A. Nykos-Niliūno poeziją pirmiausia įvertino išeivijos kritikai V. Skrupskelytė, R. Šilbajoris, jo artimas bičiulis rašytojas Julius Kaupas, o šiuo metu jo kūrybą Lietuvoje tyrinėja daugelis LLTI darbuotojų: atskiru leidiniu išleistu „Alfon-

sas Nyka-Niliūnas: poetas ir jo pasaulis“ (2010), Giedrė Šmitienė išleido knygą „Kalbėti kūnu“ (2007). Jam taip pat skirtas leidinys „Darbai ir dienos“, t. 22, 2000 m. išleistas Kaune, taip pat „Atspindžių“ serijos knyga „Kūrybos studijos ir interpetacijos: Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Baltos lankos, 2000. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, atskira knyga „Būties erozija“ išleista jo poezija, vėliau leidykla „Baltos lankos“ atspausdino tris jo kūrybos tomus: „Eilėraščiai“, „Temos ir variacijos“ (literatūros kritika) bei užsienio poezijos vertimų į lietuvių kalbą

Tėviškė nuo Nemeikščių kaimo. Antano Gasperaičio nuotrauka, 1971 m. gegužė

tomą. Anksčiau Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, o vėliau ir Lietuvoje pakartotinai išleido 3 tomus dienoraščių – „Dienoraščio fragmentai“. Iš Sudeikių kilęs filosofas Juozas Girnius, kuris yra parašęs įvadinį straipsnį antologijai „Žemė“, 1953 m. „Literatūros lankuose“ apie žemininkus rašė: „Pergyvenama pati poezija nebe ‚širdies‘ išsakymu, o tiesos ieškojimu. Todėl ir esu kalbėjęs apie žemininkus, kaip idėjinės poezijos atstovus <...> Bet pasukus žemininkams į

Ant pečių juntu šaltas šermukšnio šakas; Namus, pilnus langinių bildėjimo; Sodus, plaukiančius vėjuje, Ir rudenio lietaus suvilgytą žemę. 1998 m. ankstyvą pavasarį, po 54-erių metų pertraukos, poetas aplankė Lietuvą – Vilnių, kuriame studijavo, Uteną, tėvų kapą su dideliu akmeniniu Rūpintojumi, tėviškę su jo sodintais medžiais, tik jau be gimtųjų namų...

Alfonso Nykos-Niliūno tėviškė nuo Kryželių k. Antano Gasperaičio nuotrauka, 1971 m. gegužė

idėjinės poezijos kelią, savaime iškilo ir filosofinio metodo galimybė, nes poezijoje ir apskritai mene ne tik svarbu, kas pasakyta, bet ir kaip pasakyta, ne kas išreikšta, bet kaip išreikšta tas susitelkimas į save, kuris leidžia išsiskleisti žodžiui visu intymiu subtilumu.“ (20–21 p.). A. Jasmantas dargi iškelia Niliūno tautiškumą, būties pergyvenimą, kraštovaizdį, kaip sceną, kurioje vyksta žmogiškoji būtis. Niliūnas esąs ne tik gamta, bet ir kultūra – knygos, paveikslai, veidrodis. Jis girdi net daiktų šauksmą, vienatvę („Septintojoje simfonijoje“, „Rugsėjo naktį“). Štai J. Girnius cituoja Niliūną iš „Orfėjaus medžio“:

Vilniuje, Rašytojų klube, kaip rašė spauda, jį, „tikrą, kuklų, juokaujantį“, sutiko rašytojai, aktoriai, Utenoje – inteligentija, literatai, o Vyriausybė apdovanojo Nacionaline kultūros ir meno premija, kaip „dar vieną lietuvių literatūros milžiną, pasiryžusį skrydžiui per Atlantą“.

Asmenybių ir lietuviško teatro ugdytojas Antanas Gasperaitis ____________________________________________________________ 2007 m. spalio 12 dieną mirė 99-erių metų sulaukęs Utenos miesto garbės pilietis, LDK Gedimino ordinu (1999) apdovanotas Nusipelnęs mokytojas RAPOLAS ŠALTENIS (g. 1908-10-24 Anykščių raj., Klevėnų kaime), gyvenęs ir dirbęs Utenoje nuo pokario metų (1945). Daugelio uteniškių, vilniškių ir kitų palydėtas, septynių knygų, be vertimų, autorius, Jis gražiai išėjo kaip Novalis į Amžiną Naktį. Mokytojas buvo baigęs 2 klases Utenos „Saulės“ progimnazijoje, dar dvi Anykščiuose, o 1927 m. – gimnaziją Panevėžyje. Po to įstojo į Kauno universitetą, bet studijas nutraukė dėl negailestingos ligos. Tik 1939 m., kai jau buvo mokytojavęs Kaišiadorių gimnazijoje, baigė šio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Jis – kone paskutinysis tarpukario Lietuvos kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ bendradarbis, rašęs

Portretinė. 1933 m.

tada daugiausia jo mylimo teatro klausimais. Būdamas lituanistas, R. Šaltenis pensininko metais vis labiau senkančias jėgas skyrė literatūros tyrinėjimams, savo artimųjų rašytojų A. Baranausko, A. VienuolioŽukausko, J. Lindės-Dobilo gyvenimams ir kūrybai, o taip pat ir savo šeimos memuarų rašymui (paskutinė prieš pat mirtį 2007 m. išleista memuarų knyga „Aš – mokytojas“). Savo prisiminimuose R. Šaltenis sako, jog teatru susidomėjo dar ankstyvoje jaunystėje gimtajame kaime statant vaidinimus klojime. Paskui, 1919– 1921 m., mokantis Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Tuo metu Utenoje parapijos namuose vykdavo daugelis vaidinimų. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, 1938 m. buvo paskirtas dirbti lituanistu Kaišiadoryse, paskui Anykščiuose, Skiemonyse ir pagaliau Utenoje. Knygutėje, kurią parengė Kaišiadorių mokytojas Jonas Laurinavičius (Rapolas Šaltenis. Kai dirbta Kaišiadoryse. Kaišiadorys, 2011), apie mokyklinius vaidinimus Mokytojas sako: „Repeticijos sekasi. Mokiniai kalba, kad aš geriau mokinąs ir už artistą Pilką, kuris pernai čia ruošęs mokinių spektaklį /.../ Sruogos teatro seminaro lankymas daug davė. Ruošiam „Mažąjį didvyrį“, vaidintą Klaipėdos teatre...“ Ir toliau: „Vaidinimas tiek mokiniams, tiek visuomenei labai patiko. Jį kartojom keletą kartų. Gimnazija gavo nemaža pajamų.“ Aprangą, ginklus artistams gavę iš Kauno valstybinio teatro. Mokytojas A. Kučas su mokiniais piešdavęs dekoracijas, mokytojos – suknias, paltus kitiems spektakliams. Su gražiu scenovaizdžiu Kaišiadorių valstybinėje gimnazijoje buvo vaidinamas „Jaunojo karžygio“ spektaklis. Prieš R. Šaltenį važinėdamas iš Kauno Kaišiadoryse spektaklius ruošė teatro artistas S. Pilka. Pervertus tarpukarinės Lietuvos „Naujosios Romuvos“ žurnalus, kuriuose bendradarbiais buvo minima daugiau kaip pusantro šimto žymių respublikos asmenybių, garsiausių Lietuvos mokslininkų, meno, kultūros darbuotojų, rasime tokias profesorių, mokslo daktarų pavardes, kaip Mykolas Riomeris, Eduardas Volteris, Kazys Pakštas, Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, rašytojai Vincas Mykolaitis-Puti-

nas, Balys Sruoga, daugybė dailininkų, muzikų, teatralų. Paskutiniai prieš R. Šaltenį į Amžinybę išėjo teatrologas Antanas Vengris, poetas Bernardas Brazdžionis. Kadangi R. Šaltenis studijuodamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete lankė profesoriaus B. Sruogos teatro studijos seminarus, o anksčiau Panevėžio gimnazijoje pamėgo kunigą, rašytoją bei dramaturgą J. Lindę-Dobilą, vėliau kaip žurnalistas periodikoje daug rašė teatrui skirtų recenzijų, straipsnių. 1936 m. jubiliejiniame „Naujosios Romuvos“ Nr. 40 (300), be apžvalginio J. Griniaus straipsnio apie tautinę politiką, A. Vengrio apie lietuvių literatūrą, A. Valeškos apie meną, J. Kralikausko apie švietimą, skelbiamas R. Šaltenio straipsnis apie lietuviškąjį teatrą. Laikydamas teatrą „gyvenime aktualiausia meno sritimi“, R. Šaltenis per visą savo mokytojavimo ar direktoriavimo laikotarpį Kaišiadorių, Ukmergės, Anykščių bei Utenos gimnazijose režisavo mokinių statomus spektaklius. Vydūno, Dobilo, Sruogos asmenybių šviesa jį lydėjo visą gyvenimą. Tautiškoji Vydūno dvasia, jo patriotizmas R. Šaltenį traukė iki paskutinių dienų, todėl jis nutarė iš vokiečių kalbos išversti šio lietuvininko veikalą „Septyni šimtmečiai lietuvių-vokiečių santykių“ (2001). Taip pat išvertė ir išleido Liudviko Rėzos dienoraščius (2000). Savo memuaruose „Jau skleidėsi burės“ (1991), „Gaudeamus igitur“ (1993) jautriu žodžiu Mokytojas kalba apie sunkų Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį, vėliau – mokymąsi gimnazijoje, studijas universitete, prisimena daug žymių asmenybių, o knygoje apie J. Lindę-Dobilą „Tarp dangaus ir žemės“ (1990) – Panevėžio gimnazijos asmenybes. Kun. Julijonas Lindė-Dobilas Panevėžio gimnazijoje išugdė dobilininkus rašytojus Benį Rutkauską, Joną Šukį. Jų manifeste pirmoje vietoje buvo katalikiškas šūkis „Mūsų vardas – Meilė“. R. Šaltenis tą laikotarpį Panevėžyje laikė gražiausiu savo gyvenime: „Manyje buvo gražūs troškimai. (...) O gal tie troškimai Dobilo įtakoje ir įsikalbėti, įsisvajoti?“ Jis tada buvęs tyras kaimo vaikas su motinos ir kapelionų Dievo vardu įskiepytais mokymais. Jau tada gimnazistas Rapolas aktyviai reiškėsi Dobilo „Meno kuopoje“. Panevėžyje mokantis, buvo leidžiamas pažangus laikraštis „Panevėžio balsas“.

Žurnalistika jį išmokiusi būti praktišku. Pasveikęs atnaujino studijas Kaune, pradėjo naršyti Dobilo archyvą, perduotą Kauno universitetui. Susipažino su J. Keliuočiu, kaip žurnalistikos dėstytoju, pradėjo žurnalistinį darbą. Vėliau buvo priimtas į Žurnalistų sąjungą, kurios nario bilietą išlaikė per visus karus. Iš Dobilo jo mokinys R. Šaltenis išmokęs siekti visų dvasios galių ugdymo. Paskui Kaune jį veikė kitas dvasinis mokytojas J. Keliuotis, kuris sakydavo: „Tik dvasinis žmogus gali būti tikras kūrėjas, nes jis savo šaknimis siekia begalinį ir amžinąjį gyvenimą“. („Naujoji Romuva“, 1933, Nr. 44.) Paskui didelę įtaką studentui darė universitetas su profesoriais J. Tumu-Vaižgantu, V. Krėve, S. Šalkauskiu, Pr. Dovydaičiu, J. A. Herbačiausku, V. Mykolaičiu-Putinu, žurnalistus rengusiu tuo pačiu J. Keliuočiu. O kur dar anksčiau Utena su istoriku A. Šapoka, čia mokytojavusiu J. Lebedžiu, būsimu rašytoju Pulgiu Andriušiu. Jau nuo ketvirtos klasės, besimokydamas Utenos gimnazijoje, R. Šaltenis rašė dienoraščius. Šviesiame, apsiskaičiusių kaimynų pil-

Rapolo Šaltenio šeima su motina Emilija Žukauskaite-Šalteniene. Utena, 1955 m. rugpjūtis

name gimtajame Klevėnų kaime šie jaunuoliai ėmė statyti scenos veikaliukus. Jo motina – Emilija Žukauskaitė, rašytojo A. Žukausko-Vienuolio sesuo. Rapolui mokantis gimnazijose, paskui, dar nebaigus universiteto, susirgus plaučių liga, jį globojo dėdė rašytojas Antanas Vienuolis. Anksčiau gimtajame kaime jis, dar vaikas, praleido Pirmojo karo sunkmetį; čia, arti plento, einančio iš Ukmergės į Uteną, vyko mūšiai. Jaunuoliai užsikrėtė džiova, kuri vėliau nusinešė ir jo brolį Praną. Tačiau Rapolas atlaikė šios ligos nepakirstas ilgai ir stropiai gydydamasis. Laikinai dėl ligos nutraukęs studijas Kaune, Rapolas, apsigydęs Šiaulių dispanseryje, nuo 1932 m. su kitais šiauliškiais leido laikraštį „Šiaurės Lietuva“, sykiu plūkėsi dar rašinėdamas į kauniškę spaudą. „Naujojoje Romuvoje“ jau antraisiais jos gyvavimo metais 1932 m. Nr. 6 R. Šaltenis paskelbė straipsnį apie Dobilo dvasinį renesansą, o tų pačių metų Nr. 23 kitą – „J. Dobilas ir jo renesansiškumas“. Tų metų Nr. 20 – recenziją apie Gėtės (Goethe‘s) „Faustą“ bei daugelį kitų, atspausdintų periodikoje. Tuo metu ėmė formuotis R. Šaltenio ekumeninės pažiūros į religiją, kurių postulatas – „tobulėjant artėti prie Dievo, jaučiant jo artumą, kad jo akivaizdoje nedrįstum bjauriai elgtis“ („Gaudeamus igitur“, p. 94). „Naujosios Romuvos“ 1936 m. Nr. 40 (300) Lietuvos teatro apžvalginiame straipsnyje R. Šaltenis rašė: „Teatras – viena iš reikšmingiausių ir beveik visados gyvenime aktualiausių meno rūšių. Tad ir tautos kultūriniame gyvenime jis užima ypatingą reikšmę. „Naujoji Romuva“, kurios vyriausias uždavinys visados buvo tautinės mūsų kultūros kėlimas ir ugdymas, nuo paties pirmo savo numerio sielojasi visais mūsų teatro reikalais.“ Toliau jis sako, kad šis žurnalas, be straipsnių, recenzijų, skelbia dramos, operos ir baleto spektaklių nuotraukas, dekoracijų eskizus, neužmiršta ir provincijos. Kodėl R. Šaltenis taip pamilo teatrą? Be abejo, didelę įtaką jam darė B. Sruogos teatro seminarai, dramos kūrinius rašęs J. Lindė-Dobilas. Tačiau teatro šaknys – jo mokykliniai metai Utenoje, kur dideliuose parapijos Liaudies namuose buvo rengiami jaunosios Lietuvos mėgėjų rengiami spektakliai, kur dar nuo būsimo kompozitoriaus Juozo Gruodžio laikų veikė geras bažnyčios choras, kur buvo įkurtas pažangus knygynas, o jame dirbo prof. kun. Fabijo-

Prie Kirdeikių ežerų. 1971 m.

no Kemėšiaus sesuo, saviveiklininkė Margarita Kemėšytė. Tuose parapijos namuose mokiniai klausydavosi atvykusių iš Kauno J. Ereto, Pr. Dovydaičio, K. Pakšto ir kitų žymių žmonių paskaitų. R. Šaltenio memuarų knygoje „Aš – mokytojas“ daug vietos skiriama teatrui: ten skelbiama daug nuotraukų ir prisiminimų apie jo režisuotus spektaklius mokyklose. Mokytojas išugdė ne vieną savo pasekėją teatralą. Vienas iš jų – aktorius Ferdinandas Jakšys, mokęsis Utenos II vidurinėje mokykloje. Minėtos R. Šaltenio knygos „Aš – mokytojas“ palydimajame straipsnyje „Neužmirštamos dvasingumo pamokos“ F. Jakšys sako, kad šis Mokytojas tarnavęs tautai, humanizmui. Vesdamas dramos būrelį, anot jo: „Mokytojas pažadino visas pajautas, emocijas, išmokė suvokti meną, suteikė pirmąją patirtį. Mokykloje Mokytojas supažindindavo su mūsų dramos veteranais, smulkiai pasakodavo apie Vaižganto pamokslus, apie Dobilą kaip širdies pedagogą, apie intelektualius aktorius, jų sunkią profesiją, organizuodavo išvykas į teatrus.“ Daugiausia spektaklių Mokytojas režisavo Utenoje. Pokario metais mokykloms trūko tinkamų scenarijų. Utenos berniukų vidurinėje mokykloje tuomet buvo pastatyti Mokytojo režisuoti gana nelengvi spektakliai: N. Gogolio „Revizorius“, A. Ostrovskio „Pelninga vieta“ ir kiti. Utenoje jis ėmė dirbti nuo

1945 m. rudens. Be minėtų dviejų veikalų, yra minimi pastatymai Fonvizino „Nesubrendėlis“, Rozovo „Rasiu tave“; taip pat be autorių žinomos „Džiaugsmo beieškant“, „Liaudiškos vestuvės“, „Tania“, „Gero vėjo“, Michalkovo „Paslėptas talentas“, mūsų autorių – J. Marcinkevičiaus „Dvidešimtas pavasaris“, Vydūno „Ne sau žmonės“. Dalis iš mokyklose vaidinusių mokinių – Valdemaras Jatautis, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, Regina Paliukaitytė – taip pat pasirinko teatrą. Kiti, vaidinę 1950 metais: V. Raginis (būsimasis architektas), B. Jauniškis, R. Valančiūnas (būsimi pedagogai, žurnalistai), M. Tauraitytė – taip pat dalinai sekė Mokytojo keliu. Savo auklėtinius, pasirinkusius mokytojo darbą, jis ragindavo neužmiršti mokyklose statyti dramos veikalus. Mokytojo intelektualo įkvėpti mokiniai iš įvairių mokyklų, kuriose jis dirbo, nuėjo gražiais keliais. Jo mokiniai: garsusis kalbininkas Zigmas Zinkevičius, literatūros kritikas Vytautas Galinis, kardiochirurgas Vytautas Sirvydis, vyskupas Antanas Baltakis, filosofas Algirdas Gaižutis, filologė Elena Valiulytė, botanikos mokslų dr. Antanas Ryliškis, tiltų specialistas, technikos mokslų daktaras Algirdas Steponavičius, istorikas Rimantas Vėbra, rašytojai Irena Gansiniauskaitė, Vytautas Račickas. Jis visad didžiuodavosi jais, nuolat prisimindamas. „Aš – mokytojas“ R. Šaltenis dažnai džiaugdavosi žodžiu mokytojas. Todėl juo daug pasekė, tapdami mokytojais. Jis nuolat

džiūgavo savo išaugintomis asmenybėmis, taip pat ir savo atžalomis. Knygoje „Aš – mokytojas“ cituoja laišką savo sūnums kareivėliams: „Rašau iš Kapsuko (Marijampolės) <...> Galiu triumfuoti: mano Irutė Gansiniauskaitė – geriausia prozininkė. Ji užėmė vienintelė pirmąją vietą prozos sekcijoje. Berniukas devintokas [V. Račickas, vėliau tapęs vaikų rašytoju, „Genio“ redaktoriumi] gavo specialią Pedagoginio instituto dovaną. Neatžymėta liko vargšė poetė Nijolė Telksnytė (...). Ir aš Mikelinsko pranešime buvau pagarbintas kaip „talentų augintojas“ (p. 367). Visą gyvenimą artėdamas „prie trokštamos Ramybės ir Laimės“ su idealia žmona Sofija, taip pat pedagoge, Mokytojas išaugino savo gražią šeimą. Su pirmąja žmona Ona, irgi mokytoja, turėjo sūnų Vydūną (1938–2007), technikos mokslų daktarą, su antrąja – rašytoją, Nepriklausomybės Akto signatarą Saulių, dailininką, Dailės akademijos prorektorių Arvydą, inžinierius Rimą ir Virgilijų. Mokytojo R. Šaltenio darbo stažas – 34 metai. Daugiausia buvo dirbta Utenoje, kur į pensiją išėjo 1972 metais. Į Uteną atvyko pačiu juodžiausiu pokario metu – nuo 1945 metų, pirmiausia pakviestas į mergaičių gimnaziją kaip mokytojas lituanistas. Vėliau, 1948– 1952 metais, – į berniukų vidurinę mokyklą, kur teko dirbti ir mokytoju, ir direktoriumi, ir inspektoriumi. Kai vėliau buvo paskirtas šios mokyklos direktoriumi, jis savo pavaduotojus pasirinko nepartinius. Vėliau jis rašė: „Visi blaivūs, neprisigėrę tarybinės

A. Ostrovskio „Pelninga vieta“. 1950 m.

pedagogikos trafaretų žmonės ir tikėjomės sutartinai dirbdami daug gero mokyklai padaryti. Dar per atostogas surašėm konkretų darbo planą, lyg kokią deklaraciją. Norėjome išreikalauti, kad nuo pačios pirmosios mokslo dienos kuo stropiausiai ir sąžiningiausiai dirbtume – žodžiu, kad gerą mokymąsi, gražų elgesį paverstume kasdieniu įpročiu... Bet gerais norais ir pragaras grįstas.“ (Iš R. Bliznikienės knygos „Utenos „Saulės“ gimnazija“, Utena, 2003, p. 100). Darbas Utenos mokyklose R. Šaltenio memuarų knygoje užima daugiausia vietos. Sunkus tai buvo metas. Iki statėsi namą arti mokyklos dabartinėje K. Ladygos gatvėje, su jauna šeima jam teko gyventi svetimuose butuose. Prasidėjo alinantys budėjimai per naktis mokykloje, darbai, į kuriuos tada mokytojus varydavo, prie statomos šalia Utenos hidroelektrinės. Mokytojas prisimena: „Po darbų suveltomis delnuose pūslėmis skubėjau į Klevėnus, kur jau nuo gegužės pradžios vasarojo mano gausi šeimynėlė kartu su žaląja, nes Utenoje neturėjo kur ganytis (gimnazijos parke ganėsi tikrojo šeimininko – direktoriaus Kojelio karvė...)“( „Aš – mokytojas“, p. 170). Mokytojas dar spėjo aprašyti tikrą pokario pragarą, kurį išgyveno ir mokiniai, ir mokytojai. Užverbuoti mokytojai šaudė vieni į kitus, mokytojus, savo mokyklos kolegas. Už direktoriaus žūtį buvo apkaltinti ir represuoti vyresnių klasių mokiniai, tarp jų – ir būsimasis archeologas Napoleonas Kitkauskas, taip pat ištremtas į Vorkutą tuometinis mokyklos inspektorius Antanas Marčiulynas, vėliau smulkiai aprašęs tuos įvykius. Masiniai trėmimai, tuomet apėmę visą Lietuvą, palietė ir daugelio mokinių šeimas. Dvasinio renesanso palytėtas Dažnai Mokytojas pabrėždavo žymių, taurių asmenybių, tarp jų – ir mokytojų, poveikį jaunesniam žmogui. Kiekvienoje savo memuarų knygoje jis mini savo didžiausią autoritetą, sielų ugdytoją kun. J. Lindę-Dobilą. Mokytojas džiaugėsi įvykdęs pirmąjį savo pažadą – parašyti monografiją apie šį taurų žmogų. Kadaise pas Mokytoją teko gauti perskaityti diplominio darbo apie Dobilą mašinraštį. Kadaise jis buvo aplankęs Dobilo gimtąsias ir kunigavimo vietas. Ir štai vėliau 1990 m. jis išleido monografiją „Tarp dangaus ir žemės“, skirtą J. Lindei-Dobilui. Memuarų knygoje „Jau skleidės burės“ (1991), be J. Lindės-Do-

bilo, aprašomi kiti Panevėžio gimnazijos šviesuoliai mokytojai: skulptorius J. Zikaras, rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė. Daug vietos skirta „Meno kuopai“ ir jos vadovui J. Lindei-Dobilui: „Daugeliui mokinių, tarp jų ir man, Dobilo pamokos buvo šviesaus pasigėrėjimo valandos. Tokias pat džiaugsmingas nuotaikas aš patirdavau žiūrėdamas gerą spektaklį ar filmą, skaitydamas puikų eilėraštį ar knygą, – žodžiu, tai būdavo valandos, pilnos meninio susižavėjimo... Jau tada iš Dobilo supratau, kad literatūra, kaip ir filosofija, yra mokslų mokslas (...) Iš lietuvių literatūros jis labiausiai mėgo ir vertino Donelaitį, Baranauską ir Vienažindį“ (min. kn., p. 132). Meno poreikis žmogui, anot J. Lindės-Dobilo, esąs įgimtas. Menas gimstąs iš žmogaus išgyvenimų. Dobilo balsas, jam pasakojant apie lietuvių liaudies dainas, net virpėdavęs, o kartais jis net ir apsiašarodavęs. Humanitarinių mokslų daktaras, docentas Aleksandras Guobys, buvęs R. Šaltenio mokinys Utenoje, prisimena tą tamsų pokario laikotarpį, kai buvo išdraskyti jo paties tėvų namai, žuvus broliui Janonių miške, kai, ištrėmus kitą brolį su tėvu, jam pačiam, mokiniui, teko slapstytis po gimnazijos scena arba varpinėje sykiu su būsimu prof. Algirdu Vyžintu ir kitais. Jis rašo: „Gal tik mokytojas Rapolas Šaltenis kažkaip keistai atsisėsdavo ant stalo, kojas užsikeldavo ant pirmojo suolo ir nuklysdavo toli į „lankas“, kur pilnas paslapčių pasaulis, kur egzistuoja sąžinė ir garbė, kur alsuoja tėvynės meilė, žmogiškumas, pagarba praeičiai. Jo pamokose tarsi girdėjosi uždrausto Lietuvos himno dvasia. Beje, jeigu aš neklystu, tai buvo mokytojas, kuris neatsistodavo, kai pavėlavę į pamokas iš „žygių“ įgriūdavo klasės komjaunuoliai (...) („Kaip man jaunystės neminėt“, Utena, 2003, p. 52). Pagerbiant Mokytoją 90-mečio proga 1998 m. spalį Utenos rajono meras E. Pupinis R. Šalteniui įteikė Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus padėkos raštą už ilgametį pedagoginį ir literatūros tyrinėtojo darbą, kuriame, tarp kitko, rašoma: „Jūsų biografija gali būti visos mūsų valstybės istorijos atspindžiu“. Tą vakarą Utenos „Žaliaduonių“ teatro aktoriai skaitė ištraukas iš R. Šaltenio knygų, kalbėjo jo buvę mokiniai: kardiochirurgas Vytautas Sirvydis, aktorius F. Jakšys, jo vaikai, jis pats, tąsyk pasakydamas: „Gera gyventi tarp tų, kurie tave myli,

gera ir pačiam mylėti. Be meilės pasaulis būtų svetimas ir šaltas.“ Mokytojas, apjuostas tautinėmis juostomis, tą vakarą citavo Evangeliją. Tuomet jis sakė: „Vaikas – tyras, nekaltas, švarus – žmonijos idealas. Jei mes visi savo dvasioje būtume vaikai, gyvenimas būtų šviesesnis, teisingesnis, viltingesnis. Kur yra laimė? Laimė yra tikėjimas į amžiną teisingumą ir amžiną grožį. Žmogus tada bus laimingas, kai bus ramus, kai ras būtiną ryšį su Dievu, kai pasaulis liausis virpėjęs neapykanta, pavydu, godumu.“ Turėdamas jėgų Mokytojas ir vėliau nepamiršo nei savo visuomeninės veiklos, nei tų patriotiškumo ir humanizmo idėjų, nei savo žurnalistinio darbo. Jis visad rašinėjo periodinėje spaudoje kultūros ir etikos klausimais, rašė ilgus straipsnius apie Vienuolį ir Uteną, apie varpininką Joną Gaidamavičių-Gaidį, apie poetę ir vertėją bei A. Baranausko įkvėpėją Karoliną Praniauskaitę, kuriai savo lėšomis Utenos kapinėse pastatė liaudies skulptoriaus S. Karanausko darbo koplytstulpį, rašė apie deimančiukų ieškotojus ir mūsų dienų žalvario plėšikus... Mėgo ežerus, paplaukiojimus baidarėmis, bitininkystę ir, be abejo, literatūrinę, žurnalistinę veiklą. Nepamirštami prisiminimai Likus metams iki Mokytojo mirties, 2006 m. gegužę užėjau su magnetofonu, ir mes, sykiu padedant dainingai Jo žmonai Sofijai, buvusiai rajono mokytojų choro dalyvei, su Mokytoju padainavome A. Vienažindžio ir A. Baranausko dainų. Rūpėjo sužinoti, kaip anykštėnai savo tarme dainavo A. Baranausko dainą „Dainu dainelę“ (Žodis „dainu“ anykštėnų tarme reiškia dainuoju – autoriaus pastaba). Norėjosi, kad išliktų ne tik sklandžiai ir jautriai kalbantis mūsų Mokytojas, bet ir dainuojantis. Pamename, kaip Jis, nagrinėdamas tautosaką, laisvai uždainuodavo. Atsimenu, kaip sykį, mums kartu grėbiant jo šeimos maitintojai karvytei prie A. Nykos-Niliūno apdainuotos upės Krašuonos Palinkių pievose šieną, Jis prisiminė iš darbo grįžtančių vyrų dainavimus savo gimtinėje, kaip grožėjosi, praeidamas pro senų Griūčių kapinaičių ornamentuotą pavirtusį kryžių, žavėjosi kuklių kaimo kapinaičių grožiu. Jis labai mėgo liaudiškąjį Vienažindį, kuris, anot Dobilo, rašęs „garuojančiu jausmu“. Iš 25 Antano Vienažindžio rinktinėje esančių dainų Dobilas mėgęs dainą Oigi gražus

tolimasis dangus – / Kada man nuvesi ten, Dievuliau brangus! (...) Mane, menką dulkę, man‘ saujelę dūmo/ Argi greit įleisi ing dangišką rūmą? Menu, kaip šią dainą Jis padainuodavo per tautosakos pamokas, nors tada į mokyklų programas drausdavo įtraukti rašytojus kunigus. Jo diktuotų lietuvių literatūros pamokų konspektą esu Mokytojui padovanojęs ir, manau, rasčiau jo minimus ir Vienažindį, ir Margalį. Tada, kai pilnoje gerbėjų salėje minėjome Jo 95metį, Mokytojas sakė: „Tai ne juokai tiek metų... Ilgai gyvenau ir sakau: esu laimingas, kad į senatvę vis labiau tikiu. Tikėkime, kad neslėgtų kasdienis rūpestis, neramumai. Susiriškite su aukščiausia kosmoso galybe – Dievu, ir jūsų širdyse įsiviešpataus ramybė.“ Tame Jo sunkiai pergyventame Lietuvos istorijos laikotarpyje savo mokiniams jis palikdavo didelius lobius vilties, dorumo, ramybės. Jis sakė: „Mokytojas, pats lobiais džiaugdamasis, juos vartalioja, žarsto, po žiupsnelį jų beria visiems į širdis“. Neužtekdavo pamokų laiko, tad literatūros būrelio susirinkimus vesdavo net sekmadieniais, spektaklius ruošė po pamokų. Kai baigiau vidurinę mokyklą ir buvau įrašytas į vežamųjų sąrašus, buvo sunku patekti dirbti mokykloje, todėl kreipiausi į Mokytoją, ir Jis padėjo. Po to užsimezgė dar šiltesnė mūsų draugystė. Studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute būdavo sunkios kelionės į Vilnių; nusivėlinus Mokytojas pakviesdavo nakvynei. Matydavau, kaip Mokytoją gerbia jo kultūringa žmona, vaikai. Karti tada buvo mokytojo duona. Sykį radau Jį pasiskolinusį arklį ir ariantį sodelį prie namų tuometinėje Salomėjos Nėries gatvėje. Prie namo buvo pasisodinęs pušaičių, kurias jis labai mėgo, vasarą ilsėdavosi tarp jų hamake. Jau tada, kai Mokytojui ėjo 50-ieji, tarp mūsų užsimezgė kalba apie pomirtinį gyvenimą. „Ne, sakė jis, yra ranka, kuri tvarko tokią pasaulio harmoniją, kurioje nėra chaoso“. Ir jis tuo tikėjimu buvo tvirtas iki išėjimo į anapus. Pas Mokytoją dažnokai vasarą nusinešdavau kūrybos. Rami gamta, skaitymai po pušaitėmis veikė mus kaip balzamas. Vėsesnę dieną vilkėdavo megztinį, o kartais rudenėjant ir kailinėlius. Pasisveikinus trukteldavo švelniai į save ranką, pakviesdavo į kambarį, kurio langus gaubė dar neaukštų jo sodintų prie namo pušyčių šakos. Sykį – tai buvo 1971 m. – jis paėmė iš knygų lentynos seną iš savo studijų metų

Rapolas Šaltenis (dešinėje) su Antanu Gasperaičiu ir jo sūnumi Gyčiu Utenio aikštėje

fotoalbumą. Rodydamas pažįstamus, supažindino su studijų meto įžymybėmis. Štai, jo žodžiais, dieviškasis Pranas Genys, poetas žemaitis, kraštotyrininkas, be kojų, juodu arkliuku važinėjęs ir rinkęs eksponatus, vėliau nenaudėlių nukankintas... O va – Benius Rutkauskas, geras poetas iš Panevėžio gimnazijos, štai bendramokslis rašytojas Jonas Šukys... Paskui ėmė pasakoti apie žymius uteniškius, kuriuos pažino: apie Adolfą Šapoką, Kazį Dausą, uteniškį žurnalistą, ištremtą į Sibirą, apie Pulgį Andriušį, su kuriuo mokėsi Utenos „Saulės“ progimnazijoje, kurio labai geras apysakaites neseniai buvęs perskaitęs. Ypač patikusi iš jų viena apie filosofuojančius gimtojo Gaidžių kaimo senukus (apysakaitė „Paliūtėje“). Senatvėje iškentėjęs ne vieną operaciją, Mokytojas neprarado guvumo ir atminties. „Nors man jau devyniasdešimt, bet dar gerai viską atsimenu, matau, kalbu“, – sakė jis, ir jo akyse sužaižaravo mažytės ironijos ugnelės. Tartum galvotų: nenurašykite dar manęs jūs, daug už mane jaunesni, – mirti dar nesiruošiu. Mokytojas mylėjo gamtą, mėgo keliauti po Lietuvą. Dar gyvam esant A. Vienuoliui, su abiturientais literatais kasmet vykdavo siauruoju traukinėliu į Anykščius, prie Puntuko, į Anykščių šilelį, lydėdavo literatus į A. Baranausko klėtelę, į J. Biliūno Niūronis. Žavėdavosi Mokytojas mūsų ežerais. Atsimenu, kaip sykiu motociklu pakilome į gražiausią Aukštaitijos kalvą Ladakalnį, nuo kurio atsiveria Kirdeikių, Ginučių

krašto ežerynas; tada jis, kaip niekas kitas, taip jautriai, viršukalnėje sušuko: „Viešpatie, kaip gražu!“ Jautraus žodžio šie pilni jaustukai jo lūpose būdavo gana dažni. Mėgo pasiirstyti baidarėmis ir valtimis. Juk tiek nedaug laisvo laiko mokytojaujant telikdavo... Paskui, pensijos metais, rašydamas memuarus, Mokytojas įniko į archyvus Vilniuje, taigi vėl atitolo nuo gamtos. Vėliau ir akiniuotosios akys ėmė temti... Du Lietuvos atgimimus – 1918 ir 1990 metus – Mokytojas laikė „pačiais gražiausiais šviesuliais mūsų padangėje“. Paskutinėje knygoje „Aš – mokytojas“ sakė: „Taip kalbu, nes esu ilgai pagyvenęs, daug gyvenimo druskos suvalgęs, daug knygų perskaitęs, daug permąstęs. Tikrai laimingas žmogus gali būti tik tikintis ir mylintis. Tik toks žmogus pasieks ieškomos, trokštamos Ramybės ir Laimės.“ (mano pabraukta). Šie Mokytojo pasakyti žodžiai buvo Jo gyvenimo credo, Jo paskutinių apmąstymų postulatas. Tobulėjant artėti prie Dievo – štai ko visą gyvenimą siekė Mokytojas, su kuriuo užsimezgė daugelio mūsų ilga bičiulystė. Jis buvo panašus į tą darbščiąją bitelę, ir Jo suneštas medus maitino mus. Žinau, kad ir Jis anksčiau mėgo ir prižiūrėjo bites. Juk Jis buvo Dobilo ir Bitės, vaišinusių Jį ir visus kitus imliausius gimnazistus savo dvasiniu eliksyru, auklėtinis. Štai todėl ir tarp mūsų visų čia, Utenoje, suvešėjo tokia ilga, graži bičiulystė, išlikusi iki Jo išėjimo, palikusi mūsų sielose Jo ilgai išnešiotą dvasinį renesansą.

Utena archyvinių dokumentų puslapiuose

Gatvei – literatūros klasiko vardas Sigita Sadaunikienė ____________________________________________________________ Šiandien dažnas uteniškis nė neabejodamas pasakys, kur rasti K. Donelaičio gatvę. Tačiau turbūt nedaug žinančių, kad ši gatvė prieš penkias dešimtis metų buvo vadinama Žaliąja gatve. Utenos apskrities archyve Utenos miesto Liaudies (iki 1977 m. spalio 7 d. – Darbo žmonių) deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančioje 1964 metų valdybos posėdžių protokolų su priedais byloje yra tą faktą paliudijantis 1964 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. 10 „Dėl Utenos mieste esančios Žaliosios gatvės pavadinimo K. Donelaičio gatve“.

Minint literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 250-ąsias gimimo metines, miesto valdžia taip pat nusprendė įamžinti literatūros klasiko atminimą ir jo garbei suteikė pavadinimą vienai iš žaliausių (neveltui ir ankstesnis gatvės pavadinimas...) miesto gatvių, kurią pastaraisiais metais labiausiai išgarsino ir išpopuliarino Utenos sporto arena (dabar – Daugiafunkcis sporto centras), lankytojams atidaryta prieš penkerius metus – 2009 m. balandžio 30 d.

Šiuo sprendimu Utenos miesto Žaliajai gatvei suteiktas K. Donelaičio vardas. Utenos apskrities archyvo f. 190, ap. 1, b. 118, l. 23

Iš Utenos kraštotyros muziejaus fotoarchyvų

Utenos „Saulės“ gimnazija

Utenos „Saulės“ gimnazija 1925 m.

Utenos „Saulės“ gimnazijos mokytojai 1929 m. Centre už staliuko sėdi: P. Rauda, Ona Birietaitė, Ona Dzvilaitė ir kiti

Utenos „Saulės“ progimnazijos pastatas ir būrelis mokinių 1922 m.

Utenos „Saulės“ gimnazijos mokiniai apie 1922 m. mokyklos sodelyje. II eilėje iš kairės tupi 3. A. Vijeikytė, 4. Žvirblytė, 5. T. Tilvytis

100

Utenos „Saulės“ gimnazijos VI klasės mokiniai su mokytoju Jurgiu Lebedžiu apie 1939 m.

Utenos krašto švietėjai: J. Gineitis, Pranas Gineitis, kunigas Pranciškus Turauskas, kunigas Vladas Butvila stovi ant Utenos klebonijos laiptų 1918 m.

101

Utenos progimnazijos mokiniai 1919 m. Priekyje sÄ&#x2014;di mokytojai: Ona DzvilaitÄ&#x2014;, Pranas Gineitis, kunigas Vladas Butvila

102

Utenos „Saulės“ gimnazijos pirmieji mokytojai 1918 m. Iš kairės: Pranas Gineitis, Ona Dzvilaitė, kunigas Vladas Butvila

Pranas Gineitis, mokytojas, vienas iš „Saulės“ gimnazijos steigėjų, su tėvais Tauragnuose

103

Utenos „Saulės“ gimnazijos geografijos ir prancūzų kalbos mokytoja Ona Dzvilaitė

Utenos „Saulės“ gimnazijos V klasė 1922–1923 m.

Utenos gimnazijos mokytojai apie 1938 m. I eilėje iš dešinės pirmas stovi Steponavičius, II eilėje iš dešinės antras P. Gineitis, paskutinėje eilėje iš kairės trečias – J. Lebedys

Parengė Rolanda Gudynienė

104

Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos žurnalas 2014/8