Page 1

10

Utenos apskrities žinios

2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis Nr. 145 (2750)

Protakos

Nr. 37

KULTŪRININKŲ GILDIJA

Rimutė Agota Rimšelienė, Ignalina Skiriu mano gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms, kurie dovanojo man džiaugsmo ir liūdesio akimirkų... Zodiako ženklai

Avinas Jeigu ožiuojasi likimas, Tu įremi į jį ragus... Nestebina jokie Pasikeitimai... Juos pralenki Ne tik mintim, Bet ir darbais... Kaip riteris Už padėtį ir garbę... Be teisės sau – Kartot klaidas... Net kasdienybėje Stengies įamžint Savo vardą... Ir parenki Tik auksines raides...

Jautis Šeimos židiny Taip jauku – Pasaulis sutelpa Ant delno... Keista ta palaima Žvaigždžių, Kai gali kilnoti Net kalnus... O jeigu kliūtis Nelaukta... Ir išnyksta Dangus žvaigždėtas... Lyg netyčia Save surandi Mažojo princo Planetoj...

Dvyniai Kur antrini save? Erdvėj... O gal laike?

Gyvenimo dosjė Nematomoj mėnulio Pusėj? Šešėliu nesiglausi Prie peties, Kai virpins Drebulys Lyg šalto Vėjo gūsis... Vienatvės taurę Dalini perpus: Būk sveikas, nepažįstamasis... Iš skausmo veidrodžio Žvelgi lyg iš anapus... Nejaugi dvejinas Širdis? O gal tik dvigubu Ritmu Gyvenimą išsako...

Mergelė Klastingai kartais šypsosi Venera, Giliai skonį ašarų jauti... Ar savo taurę ligi dugno jau išgėrei, Ar tik kitam pasiūlyt ją gali? Jei į tave pažvelgs žvaigždėtos akys Dar nesidžiauk, kad laimė jau šalia... Jos tikro vardo niekas nepasakė Ir po kokia ji gimusi žvaigžde? Kas tolimų žvaigždynų galioj, Atspėti niekaip ji negali... Vylingai šypsosi Mergelė – Gal ji vienintelė tavam kely?..

Vėžys Rami platybė Telpanti vandens Laše... O gal ta ašara – Visų kartybių Okeanas..? Kaip kantriai Savo naštą Tu neši... Nors viltys Supasi Kituos meridianuos... Prieš srovę Vienišas Audringam šurmuly Teisybės žirklėmis Dažnai iliuzijas Kerpi...

Liūtas Liepsnoja Nematoma aura – Nusilenkit! – Esu valdovas... O gyvenimas Viską sujaukia, Supainioja skurdą Ir šlovę... Sugriebi dažnai Įniršęs Už pakarpos likimą Ir viską pasauly Užmiršęs Šuoliuoji lig Apsvaigimo Liepsnojant Nematomai aurai, Ieškai kelio Į savąją saulę...

Svarstyklės Svarstei svarstei Visus ir „už“ ir „prieš“ Pasvėrei Ir vienišas, deja, Likai – Tą skaudžią praradimo Gėlą Kartoja drumzlini Sapnai... Nešildo džiaugsmas Vakarykštis Toj neramioj Dienų tėkmėj... Dar tebesisupa Svarstyklės: Vis nežinai, Kieno didesnė Nuodėmė...

Skorpionas Lašas po lašo Akmenį tašo... Lašas po lašo Nuodai vis laša Į skausmo taurę Dienos ir metai – Sukas užkeiktas Likimo verpetas...

Tik tau Nepažįstamas Ašarų skonis... Tau nieko negaila, Nes tu – Skorpionas.

Šaulys Šaudyk nešaudęs, Neaišku, kas gaudo... Priešų devynios Galybės... Diena iš nuotykių Raštą audžia, Bandydama Tavo kantrybę... Virpa emocijų Įtemptas lankas... Vis dairais ar Aukštai dar saulė... Nesidžiauk, Jei šiandien Kaip valdovui Tau lenkias Apgaulingas Tuštybės pasaulis...

Ožiaragis Ach tie kalnai Su stikliniais šlaitais, Kai ieškai kelių Į teisybę... Kiek besiplūktum Ragais ir nagais, Kaip į sieną – Į kasdienybę... Mintys kaip strėlės Pralenkia tave, O dienos vis šuoliais Ir šuoliais... O širdis, kaip ugnis –

Negali nemylėt – Vargeliu išaugintų brolių...

Mįslė Visatos ir žmonijos Ateitį atspėt Norėtum... Dienos viršūnėje vėl Eureka! – šauki... Niekais paverčia laikas Iracionalybę... Suspėji beištart: sudie...

Žuvis Išdidi ir šaltai Paslaptinga... Neatspėsi, Kas sielos gelmėj... Tiktai vienas Kuris Bus laimingas, Nepraradęs Žadėtos vilties... Nuvingiuoji tolyn Lyg undinė... Akys kalba Daugiau už tave Gal svajonių Pilis gintarinė Liko pasakų Jūros dugne... Nepasieksi jos Laivais ir burtais, Jei ne tas Vienintelis esi „Žuvys“ nesišvaisto Savo turtais, Laiko juos Paslėpusios širdy.


2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis Nr. 145 (2750)

11

Utenos apskrities žinios

Protakos

Projektą remia

KULTŪRININKŲ GILDIJA

Saulės ir meilės belaukiant Artėjant paslaptingam Kū- jautos lobiai. Į juos vis dar veda čių vakarui ir džiugioms Kalė- lietuviškų žodžių įšaknys. Per tas doms kalbiname netolimame šaknis mūsų mintys susijungia su Švenčionių rajone šešiasdešimt mūsų jausmais, mūsų dvasia su pirmųjų praeito amžiaus metų siela ir kūnu. Ne veltui visais laipradžioje gimusį ir augusį Lietu- kais mūsų priešai visokiais būdais vos etnoastronomą, fiziką, mu- stengėsi uždrausti, išrauti, išstumziejininką, Etninės kultūros globos tarybos narį (prie LR Seimo), Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoją, tautinio žinių ir gyvenimo būdo interneto portalo Alkas.lt įkūrėją ir vyriausiąjį redakxtorių, nuo 1994 m. Tarptautinės kultūrinės astronomijos organizacijos (SEAC) narį bei nuo 2005 m. Tarptautinės archeoastronomijos ir kultūrinės astronomijos draugijos tarybos (ISAAC) narį Joną Vaiškūną. Mūsų pašnekovas tyrinėja etnoastronomiją, kultūrinę astronomiją, taip pat tradicinio lietuvių liaudies meno simboliką. Kulionyse, J. Vaiškūnas pasakoja apie senuosius netoli Molėtų observatorijos, papročius Kulionyse yra įrengęs Senovinę dangaus ti lietuvišką žodį. Sakyta, kad liešviesulių stebyklą. Joje kasmet tuviai buvo ir bus pagonimis kol per Jorę (Jurgines) suburia ro- nebus sunaikinta pagoniška lietumuviečius ir jų mintims prijau- vių kalba. Ir tai tiesa. Dabar mes čiančius. J. Vaiškūno paskaitos jos palaipsniui atsisakome patys. Gilinkimės į savo kalbą, pačiomis įvairiausiomis ir subtiliausiomis tautinės kultūros te- branginkime ją, ginkime ir ji apmomis sutraukia daug klausyto- gins mus. Trumpiausia diena, saulės jų ir niekad nepalieka abejingų: jei kas nepriima jo tiesų, tai dar sugrįžimas, Kalėdos. Tuo laiku ilgai ta tema diskutuoja ne vien iš senų senovės žmonės burdasu juo, bet ir savo artimų drau- vosi. Kokie, ką lemiantys burgų rate. 2012 m. tikrą audrą su- tai aktualiausi metų pabaigos kėlė jo knyga „Skaitant dangaus dienomis? Metai yra mūsų gyvenimo truženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“. Knygoje jis pristatė kmės matas pagrįstas metinio regiNacionalinio Baltarusijos meno mojo Saulės kelio per dangų ratu. muziejaus filialo Liaudies meno Ne tiek jau daug tų ratų prarieda muziejuje Raubičiuose saugomo per trumpą žmogaus gyvenimą. unikalaus radinio – viduramžių Tad nuo seno kiekvienų metų rato apeiginio kaušo, išpaišyto savi- pabaigoje viltingai buvo žvelgiama tais ženklais, tyrimo rezultatus į ateitį ir trokštama, kad ateinantis metas būtų naujas ir palankus bei ir įžvalgas. sėkmingas mūsų veiklai, mūsų gyvenimo lūkesčiams. Mūsų protėviai stengdavosi nuspėti ateinančių metų orus, burdavo apie būsimą derlių, gyvulių prieaugį, sveikatą ir laimę. Merginų dėmesys, žinoma, krypdavo į meilės reikalus ir jaunikio paieškas. Kodėl šiuo metu aktualūs būtent meilės burtai? Kokie jie? Meilės burtai? Kiekvienam savo. Jaunimui – meilė, o šeiJ. Vaiškūnas su apeiginiu kaušu mos galvai žemdirbiui ir gyvulių Senosios kultūros aidai augintojui – bandos prieaugis ir dar labai gyvybingi Lietuvo- pasėlių derlius pirmoje vietoje – je. Mes savo bažnyčias per juk šeimą ir ūkį reikia išlaikyti. šventes puošiame iš šventųjų Na, o jaunimas turėjo nesuskaigiraičių atkeliavusiais ąžuolų čiuojamą daugybę vedybinių ir vainikais, per Kūčias padeda- meilės burtų. Ir ypač per Kūčias. me lėkštelę vėlei... Tai lengvai Pavyzdžiui, pagal iš po šventinio „įskaitomi“ senosios kultūros Kūčių stalo staltiesės ištrauktą ženklai. Ko mes dar nepaste- šiaudelį: jeigu prie ištraukto šiaubime kasdienėje buityje, bet delio yra prilipęs antras – kitąmet turime būti dėkingi palikimui? laukia vedybos; jei šiaudas ilgas, Kasdienėje buityje mes ne- tai toli nutekėsi arba jaunikis bus pastebime savo gimtosios kalbos. aukšto ūgio, jei trumpas – žemo; Per daug lengvai jos netenkame jei vaikinas ištraukia ilgą šiaudelį ir atsisakome įvairiose gyvenimo tai nuotaką gaus iš toli. Na, o ūkisrityse. O būtent mūsų gimtojoje ninkui tas pats burtas turi jau kitą kalboje glūdi didžiuliai daugelio reikšmę: ilgas šiaudelis, ir ypač kartų sukauptos ir išpuoselėtos su varpa, reiškia derlingus metus; senosios pasaulėžiūros ir pasaulė- moterims – gerus linus...

Štai keli patys mėgiamiausi ir labiausiai paplitę jaunimo meilės burtai. Po Kūčių vakarienės skubėdavo į kiemą klausytis, iš kurios pusės šunys loja – iš tos pusės piršliai atvažiuos. Vaikinams tai ženklas – kurioje pusėje mergelės ieškoti. Po Kūčių vakarienės eidavo nešti Kalėdoms malkų ir skaičiuodavo jas parnešę trobon dėliodami poromis ant aslos. Jeigu pasitaikė porinis malkų skaičius – ateinančiais metais susirasi porą, jei neporinis – dar metus teks mergauti. Po Kūčių vakarienės merginos nusiaudavo nuo kojos apavą ir mesdavo per galvą durų link. Jei nukrinta pirštais į duris – ištekės, o jei kulnu ar šonu – dar kitąmet teks pamergauti. Prieš einant miegoti po lova ant dubens ar kibiro su vandeniu padarydavo tiltelį: padėdavo du pagaliukus, kuriuos užtiesdavo rankšluosčiu. Jei Kūčių naktį mergina susapnuos, ką einantį, jojantį ar važiuojantį tiltu – tai tas ir bus jos išrinktasis. Lietuviai vadinami santūria tauta, bet erotika, kaip genties išlikimo garantas, pasireikšdavo visų, net santūrių tautų mene, buityje. Kaip, kokiuose architektūros, namų apyvokos daiktų, aprangos elementuose ji buvo „rodoma“ Lietuvoje? Tai, kas dabar vadinama erotika nė iš tolo negali būti lyginama su ta sutaurinta papročių ir dorovinių priesakų suvaldyta jausmų raiška lietuviškoje tradicinėje kaimo kultūroje ir mene. Liaudies tradicijose gausų vaisingumo ir derlingumo simbolių, tačiau – būtent simbolių, savotiškų intymių užuominų ir iškalbingų palyginimų, o ne fiziologiniais instinktais paremto, nepridengto, taip vadinamo sekso, kuriuo šiandien mus masinte masina masinė vartotojiškos visuomenės kultūra, visokios jos instaliacijos ir projektai (neapsiverčia liežuvis šito vadinti menu). Sėkmingą meilę saulės grįžimo metu išsibūręs jaunimas pradės laukti vestuvių. Šiandien dažnai stebime perdėm vakarietiškus ir net žiauriai vulgarius jų scenarijus. Ar kokie erotiniai elementai buvo būdingi senosioms lietuviškoms vestuvėms? Gal dar kokios šventės, apeigos buvo ruošiamos šiam elementui aktualinti senaisiais laikais? Atsakysiu griežtai. Manau, kad būtent erotikos kaip tokios mūsų prigimtinėje tradicinėje visuomenėje nebuvo. Mūsų protėviai graikiškai nekalbėjo ir žodžio eròtika nežinojo. Jei nėra sąvokos nėra ir suvokimo, nėra apie ką kalbėti nėra ko ir kaip aptarti. Kokius gi turime savus šakninius žodžius artimus šiam graikiškam svetimžodžiui siekiančiam įvardinti – jutiminę meilę, geidulingumą? Meilė, geidulys, gašlumas, pagunda?.. Meilės samprata mūsų tautos paprotinėje kultūroje buvo sėk-

mingai atskirta nuo gašlumo ir geidulingumo apraiškų. Kuo giliau einame į tradiciją tuo aiškiau tie dalykai atskiriami. Apsimuturiavusi nuometu – ta lietuviška čadra – mergina tampa motina – atsiriboja nuo visų galimų geidulių ir gašlumų ir susitelkia ties savo dieviškos motiniškos skirties likimu. O lietuviškos meilės ir lyčių santykių išraiškos vaizdiniai tradicinėje kultūroje yra labai toli nuo tų, kuriais svaiginasi miestų gyventojai vartodami tai, kas vadinama erotika. Spręskite patys kiek nutolę vienas nuo kito yra dabar visur mums brukamų apnuogintų intymių kūno dalių ir rūtų vainikėlio, rūtų darželio bei žirgelio, geriančio vandenėlį ir mindančio rūteles, vaizdiniai. Pastaruosius trisdešimt metų lietuvaitės demonstruoja savo žavesį viešai dovanodamos keliaraištį, savo laimingą patirtį perduoda mesdamos puokštes. Anksčiau svočia šukuodavo jaunai žmonai plaukus ir tas laimingas – ištekėjimo – žinią nešančias šukas ar šepetį, su laimės informaciją nešančiais jose įstrigusiais plaukais mesdavo – perduodavo netekėjusioms. Kodėl plaukai tiek daug lėmė? Kodėl buvo tradicija ištekėjusiai moteriai slėpti plaukus? Kailiui, plaukams įvairių tautų tradicinėse pasaulėžiūrose ir religijose priskiriama svarbi maginė sveikatos, vaisingumo ir gyvybinių galių prasmė. Taigi kudlotumas, gauruotumas buvo laikoma gausos, turto, pasiturimo gyvenimo, vaisingumo ir gyvybės pratęsimo, gimdančiųjų (seksualinių) galių požymiu. Pavyzdžiui, seniau merginos ir jaunos moterys viešai gėdydavosi verpti vilną ir verpdavo vien linus, o vilnas verpdavo tik vyresnės moterys. Žinoma, kad į jaunavedžių lovą dėdavo saują vilnų, o sužieduotuvių metu piršlys kviesdavo nuotaką sakydamas: „Mamut, kur yra mergelė? Žalių rūtelių, linų žiedelių, avies gaurelių reikia!“ Šiame posakyje rūtos ir lino žiedai tikriausiai reiškia jaunystę, mergystę, skaistybę, pasiruošimą tekėti, o vilnos gaurai – moterystę, vaisingumą, gyvybės pratęsimą. Štai kodėl buvo sureikšminami merginos ir moters plaukai prieš vestuves ir po jų. Ištekėjusios moters plaukai buvo slepiami po nuometu, nes vilna, gaurai, plaukai buvo laikomi savotišku pirminėje kosminėje materijoje slypinčių gimdančiųjų ir kuriančiųjų galių įvaizdžiu, kurių nevalia darkyti ir sklaidyti. Jos turi būti prižiūrėtos ir suvaldytos. Dar ir mano atmintyje gyvi laikai kai palaidais plaukais viešumoje pasirodžiusi mergina buvo palydima smerkiančiais žvilgsniais kaip paleistuvė... Mitologai sako, kad netekėjusias merginas globoja padauža Bubilas, pagimdžiusių šeimos moterų likimus „perima“ Austėja. Kodėl?

Dabar nei merginų, nei moterų tie dievai negloboja. Jos net vardų jų nežino. Merginos atiduotos laisvos rinkos ir liberalios visuomenės tikėjimą skleidžiančios bažnyčios globon. Šioje bažnyčioje dievas vardu Seksas globoja netekėjusias, pagimdžiusias ir taikosi į paauglius ir net vaikus. Lietuvių tauta sparčiai mažėja. Būtų puiku, kad didėtų gimstamumas šalyje. Gal patartumėte, kokius „meilingumą“ skatinančius senuosius patalpų puošybos, maisto ar pan. elementus žmonės galėtų „atrasti“ ir panaudoti savo namuose belaukdami metų kaitos?

Tradicinė magija čia jau bejėgė. Dabar gimstamumo valdymą perėmė liberalios visuomenės ir laisvosios rinkos bažnyčios dievai. Jų galia skaičiuojama pinigais – dabar eurais. Jais viskas valdoma – reguliuojama. Meilės ir šeimos vertybinės sampratos griaunamos – dekonstruojamos. Jei šios bažnyčios galvos norėtų padidinti gimstamumą jų sukurtoje visuomenėje, tai jau turėtų mokėti tėvams atlyginimą už vaikų auginimą. Nes objektyvus pastangų vertės matas dabar yra pinigas. Vaikų gimdymas ir auginimas vartotojiškoje visuomenėje gali sėkmingai vykti tiek, kiek tai yra pripažįstama gerai apmokamu darbu. Jei taip būtų – dalis visuomenės vėl grįžtų prie šios kadaise kitaip motyvuotos priedermės. Bet ne visi ir ne visos. Tos, kurios įtikėjo, kad jų gyvenimo prasmė – laisvai judėti, prie nieko neprisirišti, niekam neįsipareigoti, siekti vadinamos karjeros aukštumų – nebegimdys ir joms tuo labiau nebepadės pasveikti nuo šios „pažangos“ ne tik liaudiški talismanai, bet net ir valdiški eurai. Deja, dėl trupinio aukso nutautėti apsisprendusiai visuomenei pinigų savo tautos vaikų auginimui skirti n-e-a-p-s-i-mo-k-a. Juk yra labai daug gimdančių tautų, kurių atžalomis galima lengvai papildyti išretėjusį mūsų tautinį atžalyną. Belieka tik atseikėti atbėgėliams pinigų ir dar... paprašyti, kad juos jiems paduotų patys dvasinių reliktų saugotojai, pavyzdžiui – Lietuvos Caritas bendruomenės asmenyje... Kalbino Dalia Savickaitė

„Utenos apskrities žinių“ priedas „Protakos“, Kultūrininkų gildija, Nr. 37  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you