Tarp knygu 2022 10

#GYVASŽODIS

Kultūra: kaip ją vartosime – gurkšniais ar po lašelį?

ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Lietuva ir UNESCO: ne tik nauda, bet ir galimybė generuoti idėjas

TEMA / KULTŪROS ATEITIS

Visuomenė be atskirties. Parengė Vaiva Markevičiūtė

ŠIANDIEN AKTUALU

Kvikstepas viena koja, nepasiekiamas sūris ir kitos istorijos. Parengė Ramunė Balčikonienė

NAUJI LEIDINIAI

Violeta Černiauskaitė. Patogus informacijos ir žinių valdymo įrankis

PRANCIŠKAUS SKORINOS METAI

Aušra Navickienė. Skorinistikos atradimai ir sukakčių minėjimai Lietuvos akademinėje aplinkoje

ŽMOGUS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Chameleono spalvos

GEROJI PATIRTIS

Rasa Praninskienė. Seimo skaitykla atvira visuomenei

KĄ SKAITYTI Ineta Sakapilvytė (nemnemphoto.eu) rekomenduoja

KRONIKA

Paminėtas Vytauto Landsbergio 90-metis. „Tarp knygų“ informacija

Tomas Petreikis. Diskusija Pranciškaus Skorinos epochai įvertinti

Milda Kvizikevičiūtė. Praktinė pažintis su Skorinos Praha

Daiva Janavičienė, Alina Jaskūnienė. Šeštą kartą Birštonas tapo biblioterapijos sostine

Renata Karvelis. Klaipėdą užliejo „Inkultūracija“

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

KRONIKA / UŽSIENYJE

IN MEMORIAM Danutė Kiltinavičienė [1968 02 12–2022 09 10]

MĖNESIAI IR DIENOS Tai nutiko spalį. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

VIRŠELIUOSE

Augustiniečių Šv. Tomo bažnyčios, kurioje galimai palaidotas pirmosios spausdintos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leidėjas Pranciškus Skorina, ir vienuolyno biblioteka istoriniame Prahos Mažojo miesto kvartale. Pranciškaus Skorinos metams skirtas publikacijas skaitykite p. 15–19; 30 ir 31. Milda Kvizikevičiūtė

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUS KIE NĖ (vyr. redaktorė)

Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja)

Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt

Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt

Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė)

Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt

Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

Danguolė ABAZORIUVIENĖ

Jūratė BIČKAUSKIENĖ

Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas)

Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Irena KRIVIENĖ

Gražina LAMANAUSKIENĖ

Sandra LEKNICKIENĖ

Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ

Jolita STEPONAITIENĖ

Lina ŠARLAUSKIENĖŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Dr. Laura JUCHNEVIČ

Dr. Ineta KRAULS-WARD

Jūratė Bičkauskienė (2), Vygaudas Juozaitis (29)

KULTŪRA: KAIP JĄ GURKŠNIAISVARTOSIME –

„Lietuva 2050“: kokie ir kur būsime po kelių dešimtmečių? kuriomis kryptimis vystysis Lietuvos valstybė? Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigojo parengti ir Seimui 2023 m. pateikti šią valstybės pažangos strategiją. Lietuvai patiriant globalius pokyčius viešosios politikos, verslo, technologijų ir inovacijų, mokslo ir švietimo srityse, būtina numatyti šalies ateities viziją, prie kurios įgyvendinimo aktyviai prisidėtų jos piliečiai. Be daugybės ilgalaikėje perspektyvoje įvairiose gyvenimo srityse kilsiančių iššūkių, valstybė sprendžia ir „kultūros, meno, tapatybės klausimus“*.

Jei gatvėje sutiktų praeivių paklaustume „kas jums yra kultūra, kiek ji svarbi“, gautume atsakymų margumyną. Ir nenuostabu, kad šį „žmogaus santykį su savimi, visuomene ir aplinka, apimantį individo ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą“, kaip aiškinama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kiekvienas suvokiame savaip – remdamiesi turimu išsilavinimu, išsiugdytais dvasiniais poreikiais ir... piniginės turiniu. Skirtingus atsakymus pateikė ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje dalyvavę žinomi Lietuvos kultūros ir mokslo žmonės: „viešoji gėrybė“, „visa, ką sukūrė žmogus“, „regimoji mūsų nepriklausomybės forma“... Kartu jie svarstė, kodėl Lietuvoje susidarė gana ryški regioninė, socialinė „kultūros vartojimo“ atskirtis.

Lietuvos bibliotekos, tapusios patraukliais bendruomenių kultūrinio gyvenimo židiniais, aktyviai prisideda prie įvairaus pobūdžio atskirties mažinimo. Įgyvendindamos iniciatyvą „Biblioteka visiems“, šį rudenį į savo erdves jos įsileido socialinio projekto „Draugystė veža“ dalyvius, kurie sugriovė bet kokius stereotipus apie negalią, kaip socialinės atskirties priežastį. Arba kitas pavyzdys, kai vien su knygų pasauliu susijęs renginys (mugė) išauga į kelias dienas trunkantį visą miestą sujudinantį festivalį „Inkultūracija“. Jo organizatoriams norisi palinkėti, kad šis kultūros perdavimą iš kartos į kartą apibūdinantis žodis nulemtų klaipėdiečių renginio gyvavimą ne vieną dešimtmetį, užliedamas miestą vis didesne kultūros banga.

Bet kultūros ateities nebūtų be praeities. Vienas iš valstybės išsivystymą parodančių reiškinių – spausdintinė knyga.

2022 ieji – proga prisiminti prieš 500 metų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilniuje, išspausdintą pirmąją knygą.

* Valstybės

„Lietuva

LIETUVA IR UNESCO: ne tik nauda, bet ir galimybė generuoti idėjas

Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija sieja ilgalaikis, produktyvus ir prasmingas bendradarbiavimas. Bibliotekoje pristatomi į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“

Lietuvos nacionalinį registrą įtraukiami dokumentai, rengiamos teminės parodos, 2020 m. čia surengta Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtų UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metų atidarymo šventė. Šį rudenį Nacionalinėje bibliotekoje pirmą kartą organizuota „UNESCO savaitė“ – rugsėjo 19–23 d. skirtingų sektorių ir organizacijų atstovai, ekspertai buvo kviečiami diskutuoti apie kultūros, švietimo ir mokslo aktualijas.

Nacionalinės bibliotekos erdvėse vyko susitikimai, pokalbiai, kūrybinės dirbtuvės, diskusijos, buvo pri statomi tyrimai ir skaitomos paskaitos įvairiomis šiai Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organiza cijai aktualiomis temomis. O jų nemažai: klimato kaitos poveikis kultūros bei gamtos paveldui, urbanizacija, miestų plėtra ir paveldo apsauga, žalioji energetika ir saugomos teritorijos, bioįvairovės išsaugojimas, visuomenės skaitmeninis atsparumas, informacijos patikimumas, dirbtinio intelekto iššūkiai ir t. t. Kuriant darnią visuomenę, būtina suderinti su visomis šiomis temomis susijusius skirtingus požiūrius, interesus.

Savaitę pradėjusioje diskusijoje „Lietuva ir UNESCO: kaip išnaudojame narystės galimybes“, be kita ko, svars tyta daugiašalių tarptautinių institucijų perspektyva pasaulio pokyčių ir karo Ukrainoje kontekste, keliant klausimą, ar prasminga sėdėti prie vieno stalo su šali mis, kurios nesilaiko įsipareigojimų ir susitarimų, teisės viršenybės principo. Pastaruoju metu su šia problema susiduria didžiausia pasaulyje organizacija (į ją įeina 193 valstybės) Jungtinės Tautos, kurios Saugumo Tary bos nare yra neteisėtai kitą šalį užpuolusi Rusija. „Tokia yra realybė, – sako Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Jolanta Balčiūnie nė. – Tačiau turime bandyti jungtis su sąjungininkais ir šalimis, kurios laikosi tokios pat kaip mes pozicijos, kad galėtume ją pakeisti.“

Kalbėdamas apie Lietuvos narystės UNESCO ga limybes, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys dr. Rimvy das Laužikas teigė, jog svarbu UNESCO suvokti ne kaip struktūrą, kuriančią galutinį produktą, bet kaip struktūrą, generuojančią vienas ar kitas idėjas, kurias galime plėtoti, daug pasiekti ir sukurti. „Mes mėgstame nueiti lengvuoju panaudojamumo keliu, t. y. paimame

Diskusijos apie Lietuvos galimybes UNESCO dalyviai (iš kairės): moderatorius Donatas Puslys, Prezidento patarėja Vilma Bačkiūtė, ambasadorė Jolanta Balčiūnienė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Rimantas Žylius, Vilniaus universiteto profesorė dr. Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimvydas Laužikas.

Apie

dokumentą, jį paverčiame lietuvišku ir padedame į stalčių, – kritikavo R. Laužikas. – Toks formalus bendravimas mažai įdedant savo pastangų yra vienas iš stabdžių.“

Minėtoje diskusijoje konstatuota, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama informaciniam raštingumui, kurį reikėtų ugdyti nuo pat mažų die nų, taip pat švietimui, vienam svarbiausių klausimų. Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos Vilmos Bačkiūtės teigimu, reikia naudotis UNESCO siūlomais įrankiais, analizėmis ir duomenimis, kuriais galėtume vadovautis matuodami savo pasiekimus, taip pat ir švietimo srityje. „Norisi kreiptis į mūsų akademinę bendruomenę, kad platformos, kuriose dalyvauja Lie tuva kaip narė, dažniau nugultų į planus ir konkrečius veiksmus, – kalbėjo V. Bačkiūtė. – Vėlgi, turim pasirinkti poziciją, ar esame donorai, ar naudos gavėjai. Man atrodo, kad ypač švietimas ir mokslas Lietuvoje yra pasiren gęs donorystei, todėl šalies pasiekimai, intelektinis potencialas įvairiose tarptautinėse platformose, taip pat ir UNESCO, galėtų būti daug ryškesnis.“

To pavyzdys – Lietuvos mokslininkės, „L’Oreal“ fondo ir UNESCO programos „Moterims moksle“ laureatės, šiemet apdovanotos už atliekamus pažangius mokslinius tyrimus. Rugsėjo 23 d. bibliotekoje vykusiame su sitikime dr. Ieva Plikusienė, Greta Jarockytė ir Joana Smirnovienė pristatė savo atliekamus novatoriškus, tarptautiniu mastu pripažintus mokslinius tyrimus (koronaviruso baltymų ir specifinių antikūnų sąveikų, nanovaistų vėžiui diagnozuoti ir gydyti, efektyvių ir mažiau toksiškų vaistų kūrimo etapus), taip pat jų svarbą sprendžiant globalius iššūkius.

Bibliotekoje buvo paminėtas UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ (UNESCO Memory of the World Programme), skirtos dokumentiniam pavel dui puoselėti, 30 metis. Ta proga pristatytas elektroninis leidinys „Fiksuoti istoriją. Lietuvos dokumentinis paveldas, įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį ir nacionalinį registrus“. Kaip priminė leidinį pristačiusi Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė Miglė Mašanauskienė, šiuo metu nacionaliniame registre yra 82 objektai (išskirtinės reikšmės pavieniai dokumentai, do kumentų rinkiniai): 42 iš jų pripažinti regioninės reikšmės dokumentais, 40 – nacionalinės reikšmės. Programos tarptautiniame registre įrašyti trys su Lietuva susiję pasaulinės reikšmės objektai: „Baltijos kelio“ dokumentai; Radvilų archyvas ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija; Liublino unijos aktas. Visus šiuos išskirtinius dokumentus nuo šiol galima pamatyti vienoje vietoje – elektroninis leidinys prieinamas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos svetainėje.

Nacionalinėje bibliotekoje saugomi 9 dokumentinio paveldo objektai, įrašyti į programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Vieną tokių

vertybių – prieš 15 metų į registrą įtrauktą nacionalinės reikšmės objektą – XX a. pr. lietuviškų šelako plokštelių kolekciją (2500 įvairiose pasaulio šalyse 1908–1966 m. išleistų plokštelių) pristatė bibliotekos Paslaugų depar tamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus kultūri nės veiklos vadybininkė Asta Bielinskienė. Beje, visos plokštelės yra suskaitmenintos, paklausyti jas galima dokumentinio paveldo portale „E. paveldas“.

Sužinoti apie kitas materialiojo, nematerialiojo ir dokumentinio Lietuvos paveldo vertybes buvo galima apsilankius interaktyvioje Vilniaus dailės akademijos studentų parengtoje parodoje „Lietuvos paveldo ver tybės UNESCO sąrašuose ir registruose“.

Vaidenė Grybauskaitė

„UNESCO savaitę“ organizavo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija su partneriais: Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo bib lio teka, LRT, Lietuvos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos nacionaliniu kultūros centru, Vytauto Didžiojo universitetu, Vilniaus universitetu.

Per elektroninio leidinio pristatymą išsamiau supažindinta su trimis išskirtinės vertės dokumentinio paveldo objektais: Vilijos-Neries aukštupio žemėlapiu, sudarytu 1857 m. grafo Konstantino Tiškevičiaus surengtos eks pedicijos metu (saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje) – nuotr. kairėje; XX a. pradžios lietuviškų šelako plokštelių kolekcija (saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) – nuotr. dešinėje; Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Vilniaus katedrai, išduota 1387 m. (saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje) – nuotr. apačioje.

VISUOMENĖ BE ATSKIRTIES

Ar po kelių dešimtmečių vis dar kalbėsime apie kultūros prieinamumo problemas Lietuvoje? 2020 m. Lietuvos kultūros tarybos atliktas gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrimas parodė, kad mūsų visuomenėje kultūros vartojimas yra pasiskirstęs ypač netolygiai, vis didesnei daliai žmonių kultūra nėra įdomi. Todėl šiandien svarbu kalbėti ne tik apie regioninę, socialinę ir ekonominę, bet ir augančią kultūrinę atskirtį, kelti klausimus apie kultūros patrauklumą ir prieinamumą – jos vartojimo netolygumus ir pasekmes. Kaip paversti kultūrą įtraukesne ir patrauklesne? Kokia kultūros padėtis bus 2050-ųjų Lietuvoje?

Šiuos ir kitus klausimus rugsėjo 12 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sureng toje diskusijoje „Lietuva 2050 aisiais be kultūrinės atskirties – ką galime padaryti jau šiandien?“ svarstė architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė, muzikologė, kultūros vadybininkė, Lietuvos kultūros tarybos pir mininkė Asta Pakarklytė, architektas, grupės „Antis“ lyderis, Valstybės pažangos tarybos narys Algirdas Kaušpėdas, Vytauto Didžiojo universiteto licėjaus „Sokratus“ mokytojų mentorius, buvęs Vilniaus Šo lomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas, Valstybės pažangos tarybos ir koordinacinės grupės narys Miša Jakobas ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius, buvęs kultūros ministras ir ambasadorius prie UNESCO, Valstybės pažangos tarybos ir koordi nacinės grupės narys dr. Arūnas Gelūnas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos organizuotą pokalbį mo deravo Nacionalinės dailės galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė.

Lolita Jablonskienė: Pradėti diskusiją norėčiau nuo bendro klausimo, kas jums yra kultūra. Kaip ją apibrėžtumėte ir kodėl, jūsų nuomone, ji yra svarbi valstybei? Ar manote, kad valstybiniu lygmeniu kultūra yra suprantama taip pat, kaip apie ją mąstote jūs?

Arūnas Gelūnas: Galėčiau atsakyti, kad kultūra yra viskas, kas nėra gamta. Bet tai nepaaiškintų daugybės dalykų. Mėgstu paprovokuoti sakydamas, kad kultūra yra regimoji mūsų nepriklausomybės forma. Ji yra regima, girdima, jaučiama, tai ir įmonės, ir mūsų valstybės institucijos, ir architektūra, ir įvairūs kūriniai, susiję su istorija, – apskritai viskas, kas žmonėms rūpi. Kultūrą vadinčiau stipriu valstybės ir visuomenės pamatu. Kiekvienas turime individualų kultūros vaizdinį ir kultūros stiprybė yra būtent jos įvairovė. Immanuelis Kantas sakė, kad skonio sprendimai yra individualūs, o ne universalūs. Ir ačiū Dievui. Kai jie tampa universalūs, t. y. kai valdžia ima primesti skonio sprendimus, valstybė pakrypsta į autokratiją. Tegyvuoja įvairovė!

Arūnas Sartanavičius

Asta Pakarklytė: Eidama Lietuvos kultūros tarybos pirmininko pareigas, svarstau šitą klausimą kasdien. Man kultūra yra viskas, ką sukūrė žmogus. Ir ne tik menas – tai ir mokslas, švietimas, religija, įstatymai, tradicijos. Pastaruoju metu kultūros sąvoka labai išsiplėtė, daug kalbame apie tautų kultūras. Kai sakome „rusų kultūra“, „baltarusių kultūra“, mąstome tikrai ne tik apie meną.

Miša Jakobas: Jeigu žiūrėtume matematiškai, tai kultūra esame mes visi. Ir kiekvienas į ją reaguojame savaip. Bet yra tam tikri dėsniai, tam tikros normos, kaip turime elgtis, kad gyventume kultūringame pasaulyje. Kultūrai reikalingos asmenybės, kuo jų daugiau – tuo švaresnė ir gaivesnė mūsų kultūra. Kas šiandien jas auklėja ir ar iš viso turime tą kritinę masę asmenybių, drįsčiau labai abejoti, nes mokykloje, švietimo sistemoje, gyvenime trūksta kultūros supratimo. Atpratome išgirsti gražų sakinį ir apskritai kultūringai elgtis visuomenėje.

Marija Drėmaitė: Kultūrą mes, europiečiai, suprantame kaip viešąją gėrybę, ir norėčiau, kad ateityje nuo šios sampratos nenutoltume. Tikiuosi, kad 2050 m. gyvensime liberalioje demokratijoje ir rinkos ekonomikoje. Gerovės valstybėje tam tikrą viešųjų gėrybių, taigi ir kultūros, kiekį užtikrina valstybė. Tik reikia rasti balansą: dažnai aštriose diskusijose girdime arba kraštutinį neoliberalistinį požiūrį, kad štai Amerikoje nėra kultūros ministerijos, o šalis turi garsių menininkų, arba nostalgišką kraštutinį reikalavimą, kad visą kultūrą turi finansuoti valstybė ir jeigu ji neduoda pinigų, tai nebus ir kultūros. Taigi jei mūsų tikslas yra tolygus kultūros prieinamumas, tai valstybė turi puoselėti talentus, kurti įrankius privačioms ir nevyriausybinėms iniciatyvoms gyvuoti.

Algirdas Kaušpėdas: Pirmas galimas požiūris –kultūra yra santykis tarp individo, visuomenės ir aplinkos. Antras požiūris – kultūra yra galia, gebėjimas įsitraukti ir kurti. Ir trečiasis – kultūra

yra produktas: kalba, mokslas, religija, menas ir kt. Galiu atsakyti vienu sakiniu, kas man yra kultūra: kultūra yra unikalus atsakymas į trivialų klausimą, kas aš esu.

L. Jablonskienė: Kaip vis dėlto kultūros atskirtis mūsų visuomenėje yra apskaičiuojama, ar ji egzistuoja šiandien ir ką mes galvojame apie ateitį?

A. Pakarklytė: Lietuvos kultūros tarybos tyrime „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ kultūros atskirtis nebuvo analizuota. Bet norėčiau akcentuoti kelis dalykus. Išanalizavus tris pjūvius – gyventojų įsitraukimą į kultūrą (aktyviai praktikuojama), naudojimąsi kultūros produktais ir socialinį dalyvavimą kultūriniame gyvenime, –galima daryti išvadą, kad gyventojų kultūros naudojimas iš tiesų padidėjo. 2020 m. 88 proc. apklaustųjų teigia aktyviai dalyvavę kultūros veikloje – ne nuotoliniu būdu, o gyvai. 45 proc. teigė praktikuojantys kultūrinę veiklą, o 21 proc. –užsiimantys savanoriška veikla, dalyvaujantys asociacijų veikloje. Šie rodikliai padidėję, palyginti su ankstesnių apklausų rezultatais. Tačiau pradėjus gilintis, statistika nebėra tokia nuostabi. Sakyčiau, liūdniausi šio tyrimo rezultatai gauti atsakant į klausimą, kas trukdo žmonėms dalyvauti kultūroje, ją patirti ir t. t. 43 proc. žmonių sako, kad tam trūksta laiko; 34 proc. – kad tai neįdomu. Šitas procentas yra padidėjęs. Dar keli pjūviai. Kam kultūra yra neįdomu? Čia dukart daugiau yra vyrų. Be aukštojo išsilavinimo, nedirbantys, Kauno gyventojai. Šie žmonės taip pat atsakė, kad jie nedalyvauja rinkimuose, neprisideda prie jokios visuomeninės veiklos, nedalyvauja jokių asociacijų, bendruomenių veikloje. Vien vertindami šį pjūvį galime surinkti daug duomenų ir susidaryti paveikslą.

Asta Pakarklytė:

„Metas išeiti iš savo getų ir bendradarbiauti. <...> suprasti kitą, būti atviram, daryti kompromisus.“

Arūnas Gelūnas: „Augdami kaip valstybė, bręsdami, išmoksime pasitikėjimo kultūros, kuri <..> iš tikrųjų yra esminis dalykas.“

L. Jablonskienė: Ar ryški atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų?

M. Drėmaitė: Pažiūrėjau Astos minėtą 2020 m. tyrimą, jame rašoma, kad iš viso Lietuvoje yra 160 kultūros centrų ir 455 jų padaliniai. Taigi negalėtume sakyti, kad atskirtį lemia kultūros infrastruktūra. Kitas klausimas yra tos kultūros turinys ir prieinamumas.

A. Gelūnas: Be jokios abejonės, negalima sakyti, kad regionai ir didieji miestai mėgaujasi lygiai tais pačiais kultūros produktais. Posakis „klumpakojis – regionams, o Šekspyras – centrui“, nors yra gana ciniškas, vis dėlto iš dalies atitinka šiandienę realybę. Lietuvoje nėra tokios kultūros apykaitos, kokią matome Švedijoje, Japonijoje ar Vokietijoje. Ten ir mažesnieji miestai turi literatūros festivalius, meno bienales, įspūdingus koncertus. Tačiau padėtis Lietuvoje keičiasi –prieš dešimt metų, būdamas ministras, važinėjau po savivaldybių centrus ir [galiu pasakyti, kad] šiandien regionuose matau visiškai kitą vaizdą. Po Lietuvą keliauja ir šiuolaikinis šokis, ir klasikinė muzika, ir teatralai. Yra ir dar vienas objektyvus parametras – su dalyvavimu kultūroje koreliuoja gyventojų pajamų dydis. Beje, žmonių atsakymas „trūksta laiko“, kalbant apie dalyvavimą kultūroje, yra visiškai pagrįstas. Jeigu žmogus yra nusilakstęs, pavargęs, jis tikrai nebenori nei šokti, nei dainuoti ar rašyti romaną.

M. Jakobas: Ne kartą klausiau vaikų, kodėl jie taip negausiai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Pasirodo, kad tas „neįdomu“ ateina iš šeimos. Kita priežastis –švietimo spragos. Turiu daug priekaištų mūsų pedagogikai, kur apie kultūrą, muziką, dailę kalbama labai mažai. Visi norime, kad Lietuvos vaikai būtų kultūringi ir išsilavinę, bet patys jauni tėvai neišmano etiketo, pavyzdžiui, kaip elgtis prie stalo.

A. Kaušpėdas: Noriu užduoti paprastą klausimą: ar kultūra, siaurąja to žodžio prasme, yra privaloma? Ar aš, kaip laisvas žmogus, galiu

pasakyti, kad man jos nereikia? Ar turiu tokią teisę? Ar turiu teisę sukurti savo subkultūrą, savo pasaulį, savo burbulą? Jeigu gyvename laisvoje šalyje, tai kultūra negali būti prikišama, jos reikia norėti pačiam.

M. Drėmaitė: Grįžčiau prie minties apie pajamas. Duokit žmonėms darbo ir uždarbio –išsispręs ir kultūros, ir paveldo, ir ekologijos klausimai. Kai žmogus patenkina pagrindinius savo poreikius, gali galvoti apie kitus dalykus. Tada galvoja ir apie ekologiją arba kad gal šito pastato nereikia nugriauti, galbūt už savo pajamas jį restauruosiu, nes man jis gražus. Atsiranda noras domėtis menu.

A. Gelūnas: Man tai primena situaciją, kai šeima loterijoje laimi labai daug pinigų. Bet ji nepradeda vartoti kultūros. Dažniausiai ta šeima ar asmuo pradeda griauti save iš vidaus visomis įmanomomis priemonėmis. Manau, kad raktinė sąvoka yra „švietimas“. Jeigu gimei puikioj šeimoj su knygomis, diskusijomis apie meną – labai gerai, bet jeigu gyvenimo loterijoj pasisekė mažiau? Tuomet vienintelė galimybė yra mokytojas ir edukacinė aplinka. Jeigu šito nėra – nėra jokios kultūros, civilizacijos, įsigali destrukcija, ekscentriški, beprotiški gyvenimo sprendimai. Vytautas Kavolis vartojo sąvoką „kultivacija“. Kaip lauką kultivuoja žemdirbys, taip žmogaus sąmonę nuo pat gimimo kultivuoja aplinka, ugdytojai ir t. t. Kultūros be švietimo tiesiog nėra.

L. Jablonskienė: Kaip iki 2050 m. būtų galima pagerinti tą sąveiką tarp kultūros ir švietimo? Įsivaizduokime grandinę: vaikas–mokykla–šeima–kultūros įstaiga–valstybė. Kuri grandis čia pati silpniausia?

A. Gelūnas: Bijau besti pirštu į vieną grandį. Būna, kad vaikas atsiranda šeimoje, kuri nė iš tolo neprimena šeimos, tada mokytojas (kad ir koks jis būtų) tampa gelbėjimo ratu, padedančiu įgyti bazinių socialumo įpročių. Taigi švietimo sistema yra esminis, atraminis visuomenės polius. Turime vienu metu rūpintis keliais dalykais: statyti modernias mokyklas, kelti mokytojų atlyginimą, užsiimti pačių mokytojų ugdymu ir t. t. Švietimas kultūrai – kaip energijos šaltinis. Nekultivuotoj sąmonėj kultūros poreikis pats savaime neatsiranda.

M. Jakobas: Daugelyje valstybių kultūros ir švietimo ministerijos yra sujungtos arba veikia viename pastate. Vadinasi, suprantama, kad šalia švietimo yra kultūra, šalia kultūros yra švietimas. Antra vertus, mokykla ir mokytojas – tai ne mama ir ne tėtis. Supratimas apie kultūrą, mano galva, turėtų ateiti iš šeimos. Turi stengtis, norėti, būti neabejingas visuomenei, valstybei, kurioje gyveni.

Miša Jakobas: „Kultūrai reikalingos asmenybės, kuo jų daugiau – tuo švaresnė ir gaivesnė mūsų kultūra.“

L. Jablonskienė: Visai neseniai išgyvenome niūrų mus uždariusios pandemijos laikotarpį ir tuomet dar labiau atsigręžėme į naująsias technologijas. Ką galvojate apie jų galimybę priartinti kultūrą prie dalyvio ir vartotojo?

A. Pakarklytė: Lietuvos kultūros taryba šiuo metu vykdo tyrimą apie COVID 19 poveikį kultūros sričiai, kitų metų pradžioje turėsime išsamius duomenis. Asmeniškai aš visiškai tikiu technologijomis. Per pandemiją suvokėme, kad už ekrano vis tiek sėdi žmogus. Nuotolinius koncertus, konferencijas, susitikimus, gausybę įvairaus formato nuotolinių renginių juk darė žmonės, o technologijos padėjo tai pasiekti. Per pandemiją netikėtai išaugo filmų žiūrimumas, gausybė muziejų atvėrė savo kolekcijas. Taigi praturtėjo visi.

M. Drėmaitė: Ne visose srityse technologijos mums padėjo. Mokiniai, mokytojai, studentai ir dėstytojai nesijautė gerai dirbdami nuotoliniu būdu. Pasiteisino vienpusio santykio veiklos: virtualios parodos, filmai, elektroninės knygos, taip pat bib lio tekų pasiekiamumas, archyvų atsivėrimas. Bet visiškai nepasiteisino tos sritys, kuriose reikia interakcijos.

A. Kaušpėdas: Noriu dar paprovokuoti. Įsivaizduokit, kaip viskas atrodys 2050 m. Rusija bus savo vietoje, netgi gal bus demokratiška šalis. Mes susijungsime su baltarusiais ir ukrainiečiais į vieną didelę šaunią valstybę. Fabrikuose dirbs robotai, senelius slaugys irgi robotai. Mes gausim vadinamąsias privalomąsias pajamas arba išmokas. Nereikės dirbti arba tas darbas bus tik prižiūrėti robotus ar įrašyti vieną kitą programą. Tai ką veiksime tais 2050 aisiais? Visi sėdėsim virtualybėje. Kursim ten savo pasaulius. Visi. Ir mano pasaulis konkuruos su kitų pasauliais. Mūsų laukia kultūros multivisatų aplinka.

L. Jablonskienė: Kaip per pastaruosius metus ar apskritai naujosios technologijos sukūrė naują, kitokią kultūrą? Gal esate susidūrę su konkrečiais pavyzdžiais?

A. Gelūnas: Kultūros istorikas Terry Eagletonas yra pasakęs, kad kol mūsų kūnai bus trijų dimensijų, mus taip pat domins dalykai, kurie yra trijų dimensijų. Nemanau, kad 2050 aisiais nenorėsim ką tik nuo medžio nuraškyto apelsino ar vyno taurės. Neseniai grįžau iš Provanso: čia miestuose nėra jokių ekranų, žmonės sėdi kavinėse, džiaugiasi muziejais su puikiomis skulptūromis, ošia jūra – ta virtuali kultūra ten nėra taip vertinama. Nors nesu technologijų entuziastas, bet jų ir nebijau. Labai patogu internetu nusipirkti bilietą, nusiųsti vaizdą, pateikti paraišką. Bet per pandemiją pamatėme, kaip mums reikia gyvo kultūros pajautimo: pajusti, kaip violončelininkas užkliudo stygą, ar regėti arti savęs suplukusius šokėjus. Pabrėždamas pozityviąją technologijų pusę, norėčiau paminėti įspūdingą „Europeanos“ projektą. Šioje europinėje platformoje pateiktas suskaitmenintas kultūros paveldas nėra originalai, bet jie sužadina alkį, edukuoja, formuoja žmogų. Manau, sveikas balansas tarp virtualybės ir realybės privalo išlikti.

A. Kaušpėdas: Kalbėdamas apie virtualybę, kalbu apie stoką. Kai mūsų gerovė ir saugumo pojūtis pakils į tokį lygį, kad nebeturėsime jokių rūpesčių, nieko nebestokosim. Prisiminkime, iš kur atėjo kultūra. Iš genties. Gentis kuria savo kultūrą, savo kalbą, papročius, religiją. Gentis konkuruoja su gentimi, kovoja už savo teritoriją, tikėjimą ir t. t. Kas bus, jeigu nebebus genčių? Kas bus, jeigu 2050 m. visi būsime gerovės ir saugumo rojuje?..

L. Jablonskienė: Kultūra labai dažnai yra siejama su paveldo, ateities kategorijomis. Kaip įsivaizduojat, kokia turėtų būti pusiausvyra tarp to, ką paveldime, ką turime išsaugoti, ir to, apie ką svajojame, ką įsivaizduojame?

M. Drėmaitė: Į nepriklausomybę atėjome be paveldėto turto, šeimos ir giminės jo neturėjo, jis buvo atimtas. Iš sovietmečio turime labai žiaurų palikimą – nuostatą, kad paveldu turi rūpintis valstybė, kad tai yra institucinis reikalas. Kaip ironiškai yra pasakęs Ernestas Parulskis, paveldas yra tik tai, ką Kultūros paveldo departamentas įvardijo paveldu. Bet juk kiekvienas asmuo turi asmeninį paveldą ir palikimą. Manau, kad ateityje ši sritis decentralizuosis dar labiau, o institucinė paveldosauga turės išmokti dirbti rinkos ekonomikoje. Kodėl paveldosauga, paminklų apsauga sovietiniais laikais buvo tokia patogi? Nes nebuvo privačios nuosavybės.

Marija Drėmaitė: „Duokit žmonėms darbo ir uždarbio – išsispręs ir kultūros, ir paveldo, ir ekologijos klausimai.“

Kodėl ištiko didžiulė krizė? Todėl, kad atsirado privati nuosavybė. Saugoti vienus ar kitus dalykus yra pasirinkimas. Tai ateina iš tradicijos – mano senelis saugojo, tai ir aš saugosiu. Mano galva, turi atsirasti daug įvairių paveldo rūšių ir paveldo tvarkymo būdų.

L. Jablonskienė: Algirdai, kaip jūs, architektas, manote: gal ateityje paveldas pereis privačiai iniciatyvai, o valstybė rūpinsis vien tobulu miestu, tobulais pastatais?

A. Kaušpėdas: Manau, čia turi būti sinergija tarp valstybės ir privataus savininko. Labai geras pavyzdys yra Pakruojo dvaras: jo valdytojas Giedrius Klimkevičius sugebėjo padaryti taip, kad dvaro kultūra žmonėms būtų įdomi. Prieš penkiolika metų lankiausi Naujojoje Zelandijoje. Ten mane labiausiai nustebino šeimos muziejai vos ne kiekvienoje sodyboje. Juose pasakojama, kaip šeima čia atvyko, apie prosenelius, kaip jie dirbo. Ir visa tai pateikiama taip entuziastingai, kad ir tau pasidaro įdomu. Taigi kai patys savimi susidomėsim, o ne žvelgsim atsitraukę, kad štai čia – muziejaus reikalai, tada iš tikrųjų bus įdomu, įveiklinsime savo istorinę praeitį ir kultūros paveldo objektus.

A. Gelūnas: Marija palietė labai įdomią temą –viešą ir privatų santykį. Štai buvo sovietmetis, kai viskas, kas privatu, buvo blogai, uždrausta. Paskui atėjo laukinis kapitalizmas. Dar ir dabar tie santykiai nėra iki galo išspręsti. Vis dar nepasitiki vienas sektorius kitu, nuolat girdime kaltinimus: kažkas kažkam kažko nedavė, apgavo. Mano galva, panašiai ir su kultūra. Ar, turėdamas nuosavą rinkinį, kolekciją, ją dovanoju valstybiniam muziejui, ar statau savo muziejų? Šiandien statau savo, nes valstybiniu nepasitikiu. Augdami kaip valstybė, bręsdami, išmoksime pasitikėjimo kultūros, kuri, nors ir skamba abstrakčiai, iš tikrųjų yra esminis dalykas. Todėl linkėčiau mums per metus, likusius iki 2050 ųjų, ugdyti pasitikėjimą. Jei labiau vieni kitais pasitikėtume, tai gal nebūtų tokios atskirties tarp viešo ir privataus švietimo, tarp viešos ir privačios sveikatos apsaugos, viešos ir privačios kultūros.

Kalbėdami apie kultūros ateitį turėtume iš karto atsisakyti iliuzijos, kad čia kultūra gyvuos pagal savo logiką ir su politika neturės nieko bendro. Kokia bus geopolitika, kokia bus visuomenės santvarka, koks bus parlamentas, jo įtaka, pasitikėjimas visuomene ir demokratija –visa tai svarbu kultūrai.

A. Pakarklytė: Aš norėčiau paminėti bendradarbiavimą ir bendruomenes. Vis dėlto turime konstatuoti, kad dalis regionų neišeina

iš savo getų. Reikia pritraukti kultūros į savo regioną. Galima kalbėti apie įvairias socialiai jautrias grupes, pavyzdžiui, neįgaliuosius. Jie labai uždari, sunkiai bendradarbiauja su kitomis organizacijomis, kita vertus, tos kitos organizacijos irgi nelinkusios jų kviestis. Tautinės mažumos taip pat uždaros. Gal metas tiesiog išeiti iš getų ir bendradarbiauti. Nors ir bus sunku. Nes turėsi suprasti kitą, būti atviras, daryti kompromisus.

M. Jakobas: Kalbant apie tą kartą, kuri gyvens 2050 m., svarbiausia išmokyti ją mąstyti ne kritiškai, o kūrybiškai. Manau, kad tam reikalingos asmenybės, kurios įdiegs tą kūrybišką mąstymą. Norėčiau, kad mūsų kultūra ir ateitis būtų be tokios didelės atskirties, kad pradėtume mąstyti, kaip gyvensime ir kokį žmogų išugdysime.

M. Drėmaitė: Grįžčiau prie bendruomenės. Kaip vis dėlto gerai, kad mūsų bendruomenės, sugalvojusios iniciatyvą, gali rašyti paraišką, kreiptis ir gauti valstybinę paramą. Pateiksiu pavyzdį. 2006 m. buvo uždarytas Lietuvos architektūros muziejus. Tuomet atsirado nevyriausybinė organizacija Architektūros fondas. Bendruomenės ji buvo remiama su dideliu entuziazmu. Galiausiai keletą ji metų gavo Lietuvos kultūros tarybos strateginį finansavimą ir galėjo rimčiau kurti. Taigi bendruomenių galia yra didelė.

A. Kaušpėdas: Prisimindamas šios diskusijos temą – atskirtį, noriu pasakyt, kad atskirtis nėra natūrali. Žmogus nenori būti vienišas, vengia atskirties – ar socialinės, ar kultūrinės, ar dar kokios. Kalbėdamas apie gentį, omenyje turėjau bendruomenę. Turime prisiimti asmeninę atsakomybę už ateitį, turime dirbti, kurti naują, nepaprastai įdomų augantį pasaulį.

Parengė Vaiva Markevičiūtė

Algirdas Kaušpėdas: „Jeigu gyvename laisvoje šalyje, tai kultūra negali būti prikišama, jos reikia norėti pačiam.“

KVIKSTEPAS VIENA KOJA, NEPASIEKIAMAS SŪRIS IR KITOS ISTORIJOS

Ne pirmus metus Lietuvos viešosios bibliotekos dirba su vartotojais, turinčiais pačių įvairiausių individualių reikmių: autizmo spektro sutrikimų, klausos, regos, intelekto ar judėjimo negalią. Kiek daugiau nei prieš metus pasirašius Bibliotekų prieinamumo manifestą, kuriuo bibliotekos įsipareigoja veikti pagal universalaus dizaino principus, skatinti atskirtį patiriančių žmonių įsitraukimą į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, bendradarbiavimas su įvairiomis vartotojų grupėmis įgauna dar didesnį pagreitį. Todėl visai neatsitiktinai Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotas renginių ciklas „Atrask galimybes“, skirtas asmeninio asistento paslaugai pristatyti visuomenei, vyko bibliotekose.

Renginių ciklas prasidėjo Klaipėdos apskrities Ievos Simo naitytės viešojoje bibliotekoje rugsėjo 6 d., rugsėjo 15 ąją vyko Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, rug sėjo 22 d. – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės Bitės viešojoje bibliotekoje, rugsėjo 27 d. – Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje ir pasibaigė spalio 5 ąją Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, į kurią atvyko ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos atstovės. Susitikimuose su ne galią turinčiais žmonėmis ir jų asmeniniais asistentais dalyvavo nuo 50 iki 180 dalyvių. Renginius organizavo Žydrė Gedrimai tė – projekto ir radijo laidos „Draugystė veža“ sumanytoja ir organizatorė, daugelio socialinių iniciatyvų (tarp jų ir plačiai nuskambėjusios „Mums pakeliui“) autorė ir koordinatorė.

„Asmeninė pagalba – tai tarsi reglamentuota „Draugystė veža“, – tokią sąsają tarp savo nuolatinės veiklos ir bibliotekose vykusių renginių mato pati Žydrė. Patirtiniai susitikimai – tai naujoviška, pozityvi, įdomi ir veiksminga forma, kiek kitoks būdas visuomenę ir specialistus supažindinti su įvairias nega lias turinčiais žmonėmis. Ciklo „Atrask galimybes“ renginiuose susitiko skirtingą negalią turintys žmonės, jiems talkinantys asmeniniai asistentai, bibliotekininkai, kitų kultūros įstaigų darbuotojai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Nors renginio forma kaskart išliko ta pati, kiekvienas susitiki mas buvo vis kitoks: tai priklausė nuo atvirų asmeninių istorijų, kuriomis dalijosi negalią turintys pranešėjai, žiūrovų reakcijos, įsitraukimo ar kylančių klausimų. „Šis – ir vėl nepanašus į jokį kitą“, – po kiekvieno renginio su šypsena sakydavo Ž. Gedrimai tė. „Maloniai nustebino renginio forma. Jokio oficialumo, vien tik jausmas, kad esi bendraminčių, draugų būryje. Dvi su puse valandos prabėgo akimirksniu, norėjosi dar klausytis tų drąsių, stereotipus griaunančių žmonių“, – taip savo patirtį apibendrino vienas iš Šiauliuose vykusio renginio dalyvių.

Pasaulio fitneso čempionas, vežimėliu judantis edukatorius Viktoras Topolis visus pribloš kė, į renginio salę Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje įeidamas ant rankų.

PO ŽINGSNIO MAŽINA ATSKIRTĮ

Negalią turintys renginių pranešėjai keitėsi, tačiau daugumoje miestų patirtinę dalį apie tai, ką turi žinoti asmeninis asistentas ir ne tik, vedė Rūta Kupčinskaitė ir Tadas Bartaševičius. Sociologijos mokslus baigusi Rūta – aktyvi jauna moteris, griaunanti stereotipus, kad negalia trukdo siekti tikslų. Su vyru Tadu įkūrę socialiai atsakingą verslą, ėmėsi socialinių edukacinių projektų įgyvendinimo, bendruomeninių renginių organizavimo ir kūrybinių darbų. Savo veikla šeima supažindina žmones, kaip gali jaustis negalią turintis žmogus, ir žingsnis po žingsnio mažina atskirtį tarp negalią turinčiųjų ir jos neturinčių. „Nekovokime su stereotipais, o susipažinkime, nes tik iš nežinojimo jie ir gimsta“, – kviečia Rūta ir Tadas. Net būdama pakan kamai savarankiška, Rūta naudojasi asmenine pagalba ir džiaugiasi, kad taip ji tampa mažiau priklausoma nuo šeimos narių. Tadas yra baigęs asmeninio asisten to rengimo kursus ir žino šio darbo subtilybes.

Rūta fizinę negalią turi nuo pat gimimo. „Todėl ne aš, o aplinkiniai turėjo taikstytis su negalia. Pati neį sivaizduoju, ką reiškia būti kaip dauguma. Mokiausi namie, bet magistro laipsnį įgijau Vytauto Didžiojo universitete. Būta ir kuriozų. Kartą autobusu važiavau į Kauną. Vairuotojas niekaip nesugalvojo, kaip mane su neįgaliojo vežimėliu įkelti į autobusą, tad pasiūlė „išeitį“ – vežti bagažo skyriuje. Žinoma, atsisakiau, o sprendimą radome, – pasakojo Rūta ir prisipažino, kad nežinia, ar norėtų, jog negalia staiga dingtų, –reikėtų batus pirkti, dar kojas nutrintų.“

„Neįgaliųjų nereikia nei nurašyti, nei niveliuoti –esame skirtingi, turime skirtingų poreikių. Mums, negalintiems pakilti iš vežimėlio, net ir maža kliūtis gali pasirodyti didelė – pasiekti sūrį prekybos centro lentynoje, įveikti kupstą pievoje ar kliūtį šaligatvyje, gauti reikiamą dėmesį poliklinikos registratūroje („koks čia iš už stalo nematomas vaikutis atvažiavo?“). Tam ir yra asmeninis asistentas“, – sakė Rūta.

Aktyvi moteris pasidalijo savo patirtimi, kaip su dukryte atėjo į vieną biblioteką ir dėl laiptų negalėjo į ją patekti. Mažoji, palikusi mamą apačioje, pati užlipo į viršų susirasti knygos ir pabendrauti su bibliotekininku. R. Kupčinskaitė ragino viešųjų įstaigų atstovus konsultuotis su žmonėmis, turinčiais nega lią, ir kurti kuo geriau prieinamą aplinką.

Po renginio Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje Rūta, Tadas ir jų dukra buvo pakviesti bibliotekos Knygos grafikos centre susikurti ekslibri są. Edukacija svečiams patiko ir paliko neišdildomų prisiminimų tiek jiems, tiek bibliotekos komandai.

PILDYTI SVAJONES PRADĖJO NETEKUSI KOJOS

Patirtinis susitikimas Panevėžyje prasidėjo nuo aistringo šokio vaizdo įrašo, kuriame visų dėmesį prikaustė rinkodaros projektų vadovės, televizijos

projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvės Robertos Orlaus kaitės kvikstepas. Po jo Roberta sveikinosi rankose laikydama kojos protezą ir iškart pasakė, kad ji – tarsi aštuonkojis, nes vietoj eismo įvykyje prarastos kojos šiuo metu turi kelias. Jos atlieka skirtingas funkcijas: skirtos plaukti, bėgti, „dėl grožio“ ir kt. Moteris netgi yra turėjusi modernią įkraunamą, deja, eksperimen tas nepasiteisino – būnant kavinėje koja išsikrovė, tad teko draugui atvežti kroviklį.

Kalbėdama apie norą gyventi visavertį gyveni mą, Roberta pabrėžė greta esančių žmonių tinkamą pagalbą ir kvietė neužsidaryti tarp keturių sienų, svajoti ir siekti svajonių išsipildymo. „Neslepiu neį galumo ir protezo, savo patirtimi ir istorija dalijuosi su kitais tiek darbe (ortopedijos įmonėje), tiek ži niasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Avarija mane išmokė: tai, ko nori, daryk čia ir dabar, nes rytojaus gali nebebūti. Netekusi kojos, pradėjau pildyti svajones: nuėjau į žirgyną, išmokau jodinėti. Turiu tikslą atstovauti Lietuvai paralimpinėse žaidynėse. Praėjusią vasarą išbandžiau irklentę – tiesa, čia dar

Susimąstyti apie stereotipus galėjo kiekvienas renginio Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje dalyvis – vedėjai buvo parengę šmaikščių ir netikėtų užduočių.

Rinkodaros projektų vadovė Roberta Orlauskaitė teigė savo koją kartais dekoruojanti atsižvelgdama į progą.

Edvinas renginyje Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pirmą kartą papasakojo savo istoriją viešai.

reikės padirbėti. Tada, po kojos amputavimo ope racijos, lenkiau pirštus: to nebegalėsiu daryti, ano... Dabar pastebėjau, kad tų užlenktų pirštų nebeliko. Taline, padedama kito žmogaus, dalyvavau bėgimo mokymuose. Pirmas atbėgo žmogus, kuris neturi kojos ir abiejų rankų... Tai pavyzdys, kad nieko nėra neįmanoma, – tereikia nebijoti pačiam, turėti sva jonę ir tikslą, nebijoti prašyti pagalbos“, – patirtimi dalijosi R. Orlauskaitė.

EITI ANT RANKŲ – GALIA AR NEGALIA?..

Kai į renginio salę Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bib lio tekoje ant rankų įėjo pasaulio fitneso čempionas, vežimėliu judantis edukatorius Viktoras Topolis, o renginio vedėja Ž. Gedrimaitė paklausė, gal būtų norinčių ir galinčių pamėginti tai pakartoti, žodis „negalia“ susirinkusiesiems įgavo kitą prasmę.

„Ribos mano gyvenime neegzistuoja. Negimiau mokėdamas, tačiau gimiau tikėdamas“, – sako Vik

toras. Įgimtą fizinę negalią turinčiam sportininkui niekas nesutrukdė siekti savo svajonės – vežimė liu judantis vaikinas vos trylikos tapo Lietuvos, o vėliau ir pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionu. Pasak Viktoro, požiūris į negalią vis dar yra pavir šutiniškas – žvelgiama kaip į apibendrintą dalyką, nesigilinama į individą ir asmenybę. Patys negalią turintys žmonės, jų artimieji neretai dėl nusistovė jusių stereotipų ar nuostatų užsidaro ir neleidžia sau gyventi taip, kaip nori.

Panevėžiečio Edvino, kuris į renginį Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės Bitės viešojoje bib liotekoje atvyko su asmenine asistente Aiste, istorija visai kitokia. Tai buvo pirmas kartas, kai vaikinas ją pasakojo viešai. Edvinas septynerius metus dirbo Didžiojoje Britanijoje, prasidėjus „Brexitui“, persi kėlė darbo ieškoti Norvegijoje. „2018 m. apsistojau viešbutyje. Čia vieną rytą ir ištiko stuburo smegenų insultas – viso kūno paralyžius. Norvegai gydytojai kone puolė į paniką – jiems buvau tik antras atvejis per šešiolika metų. Jų pastangomis, padedant rea bilitologams, buvau pradėjęs judinti kelis rankų ir kojų pirštus, dešimt minučių prilaikomas pastovėti. Po mėnesio grįžus į Lietuvą laukė nusivylimas – ligo ninėje Vilniuje vienuolika dienų pragulėjau be jokios procedūros, nežinia kam buvo kartojami tyrimai. Tačiau labiausiai sukrėtė požiūris. Man, nejudančiam žmogui, pasiūlė prireikus sienoje sumontuotu myg tuku išsikviesti pagalbą“, – prisimena Edvinas.

Dabar panevėžietis džiaugiasi galintis pajudinti vieną koją, pasiramstydamas pavaikščioti. Pradėjo studijuoti, netrukus – ir dirbti, o kasdieniams reika lams (važinėti po miestą, pas gydytojus ir kt.) turi asmeninę asistentę Aistę. Ją pasirinko pats, lanky damasis pas gydytoją kineziterapeutą. Mergina ten atliko praktiką. Pažintis tapo bendradarbiavimu ir pagalba kasdienėse praktinėse situacijose.

„Kas mums, neįgaliems žmonėms, būna sun kiausia? Esą pritaikytos įvažos į įvairias institucijas mums tampa neįveikiamu Everestu. Dar viena kliūtis – sunkios durys, kurių kone neįmanoma atidaryti. Gerai, kad padeda Aistė. Kaip vertinu Panevėžio G. Petkevičaitės Bitės bib lio tekos duris? Puikiai, nes jos atsidaro pačios. Ir bib lio tekininkai paslaugūs“, – šypsojosi vežimėliu judantis Edvinas.

Renginyje G. Petkevičaitės Bitės bib lio tekoje buvo ir dar vienas „pirmas kartas“. Žaismingą pra nešimą prisistatymą perskaitė Downo sindromą turintis Jaunuolių dienos centro lankytojas Daugvy das. Draugiją jaunam vyrui palaikė ir drąsos suteikė įstaigos socialinė darbuotoja Eglė. Daugvydas, savo pavyzdžiu pademonstravęs, koks yra, kaip jaučiasi Downo sindromą turintis žmogus, norėtų, kad viešosiose erdvėse atsirastų daugiau padedančių orientuotis specialių paveikslėlių – piktogramų.

Renginyje Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje dalyvavusi asmeninė asistentė Asta Lopečienė (kairėje) augina septynis vaikus ir su džiaugsmu padeda penkiems neįgaliems žmonėms, tarp jų – ir intelekto negalią turinčiai Jurgitai.

Rūta Kupčinskaitė ir Tadas Bartaševičius renginiuose, tarp jų ir susitikime Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje, ne tik dalijosi asmenine istorija, bet ir kvietė atlikti praktines užduotis, kurios buvo skirtos suprasti, kad norint padėti būtina bendrauti ir kartais pateikti net nepatogių klausimų, o ne nuspręsti už kitą žmogų.  Kampanijos „Atrask galimybes“ archyvo nuotraukos

PASIKLYSTI KARTAIS YRA GERAI?

Alytaus J. Kunčino viešosios bibliotekos duris taip pat jau kurį laiką puošia lipdukas „Biblioteka visiems“, rodan tis bibliotekos norą tapti atvira ir kuo labiau prieinama erdve įvairią negalią turintiems žmonėms. Patirtiniame susitikime Alytuje dalyvavo nuo gimimo nematanti Irma Jokštytė – aktyvi keliautoja, radijo laidų vedėja ir redak torė, muzikos kūrėja, šiuo metu intensyviai besimokanti septynių kalbų, iš kurių egzotiškiausia – arabų. Klausyda mi Irmos pasakojimų apie keliones, įsimintinus nuotykius Indijoje, susirinkusieji ir juokėsi, ir graudulio ašarą braukė.

„Baimė yra natūralus mūsų jausmas, tad jo nereikia bijoti. Vaikystėje man tėvai dažnai kartojo „tik nepasi klysk“, bet dabar aš suprantu, kad pasiklysti yra gerai. Kuo dažniau pasiklysi, tuo daugiau savo kelyje sutiksi mokytojų. Visus kviečiu nebijoti pasiklysti, nebijoti nežinoti, nebijoti bijoti“, – sakė I. Jokštytė.

Į klausimą, ko tikisi ateidama į biblio teką ar kitą kultūros įstaigą, Irma atsakė nenorinti susidurti su gailesčiu ir negalios akcentavimu.

ASMENINIS ASISTENTAS –GALIMYBĖ MAMOMS DIRBTI

Renginį Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pradėjo Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Klementina Gruzdienė – ji pasakojo, su kiek iššūkių teko susidurti susilaukus sūnaus Vincento, turinčio autizmo spektro sutrikimą. Moteris akcentavo, jog visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko mama turi mesti darbą ir tapti vaiko slauge. Tačiau Klementina pasirinko kitą gyvenimo būdą, ėmėsi visuomeninės veiklos ir subūrė savo likimo draugų bendruomenę: „Asmeninė pagalba būtent ir suteikia mums galimybę planuoti laiką, daly vauti, atostogauti, bendrauti.“

Marijampolietė Rima Spūdienė, globojanti 44 metų dukrą Jurgitą, nuo gimimo turinčią intelekto negalią, pasakojo, jog jų kasdienybėje atsiradus asmeninei asistentei Astai Lopečienei, gyvenimas pasikeitė kar dinaliai, o ji pati gali pasidžiaugti viena kita atokvėpio minute. Visos trys moterys savo gyvenimo jau neįsivaiz duoja viena be kitos.

Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje savo istorija dalijosi neįgalų berniuką auginanti Lai ma Rudokienė. „Asmeninis asistentas Justui – didelė pagalba visai šeimai. Pagalba nėra brangi. Aš dažnai svarstydavau, kodėl neįgalių vaikų tėvai turi misti iš jų neįgalumo pinigėlių, kai patys turi rankas ir kojas, yra darbingi. Tai, ką gauna negalią turintis žmogus, ir turėtų atitekti jo poreikiams. Neįgaliam žmogui ši paslauga tikrai yra įperkama. Jei šeimos narys negali eiti į darbą, nes prižiūri neįgalųjį, kaip tik tada šeimos biudžetas sumažėja“, – sakė moteris.

Dažniausiai bijoma to, kas nežinoma, nepatirta. Bet juk visada geriau mėginti nei gailėtis taip ir neišdrįsus

to padaryti. Kampanijos „Atrask galimybes“ organiza torius Neįgaliųjų reikalų departamentas siūlo atrasti tas galimybes su asmeniniu asistentu ir tikisi, kad tikros bei įkvepiančios istorijos padės išsklaidyti abejones, paska tins daugiau asmenų kreiptis dėl asmeninės pagalbos.

KOLEGIŲ IŠ KAUNO APSKRITIES VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ĮSPŪDŽIAI

Pabandėme pažvelgti į neįgaliesiems iškylančius sunkumus jų akimis, apie ką sveikieji dažnai nė nesusi mąsto. Pavyzdžiui, kaip judančiam neįgaliojo vežimėliu asmeniui pasiekti norimą knygą bibliotekoje ar reikiamą prekę viršutinėje lentynoje parduotuvėje. Šiais atvejais taip pat reikalinga asistento pagalba.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliogra fė Daina Navickienė

Dalyvių pasakojimai skatino įvertinti bib lio tekoje teikiamų paslaugų prieinamumą, komunikaciją, taip pat kvietė būti sąmoningus ir peržvelgti asmenines nuostatas dėl negalios, įsiklausyti į tikruosius žmonių su negalia poreikius.

Meno ir muzikos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Julija Selezniova

Jautriai palietė dalyvių asmeninė patirtis, problemos ir iššūkiai, su kuriais jie susiduria, taip pat tai, kaip kū rybingai ir drąsiai jie sprendžia tuos nuolatinius iššūkius. Įgytos žinios padės geriau suprasti žmonių su negalia poreikius ir lūkesčius tiek artimoje aplinkoje, tiek dirbant bibliotekoje.

Vaikų literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Laura Steponavičiūtė

Sužinojome, kaip asmeninis asistentas skatina pagal bos gavėjo savarankiškumą. Tai – darymas kartu su juo, bet ne už jį. Ypač sujaudino asmeninės asistentės Astos, septynių vaikų mamos, istorija – ši moteris rūpinasi dar penkiais žmonėmis, turinčiais įvairias negalias, ir juos priima kaip Dievo dovaną.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Irena Gineikienė

Į renginius susirinkę viešųjų bib lio tekų, įvairių kultūros ir kitų įstaigų specialistai, nevyriausybinio sektoriaus darbuotojai iš pirmų lūpų išgirdo autentiš kus pasakojimus, ką kasdien tenka patirti žmogui, tu rinčiam kokią nors matomą ar nematomą negalią, kaip jo gyvenimą palengvina asmeninis asistentas, taip pat ką galime padaryti kiekvienas, kad gerėtų žmonių, bendruomenių ir įstaigų tarpusavio susikalbėjimas.

Pagal tinklalapių www.ndt.lt, www.marvb.lt, www.alytus.mvb.lt, www.savb.lt, www.pavb.lt informaciją parengė Ramunė Balčikonienė

PATOGUS INFORMACIJOS IR ŽINIŲ VALDYMO ĮRANKIS

Dr. Violeta Černiauskaitė

Sparčiai gausėjanti skaitmeninio turinio formų įvairovė, galimybė jį saugoti daugelyje vietų didina jo identifikavimo, saugojimo vietos nustatymo, prieigos užtikrinimo, funkcinio suderinamumo būtinumą, kuris gali būti įgyvendintas tik taikant standartus –ypatingą dokumentų rūšį, kuriančią išskirtinę vertę intelektinių žinių ekonomikoje. Akivaizdu, kad bibliotekų bendruomenė yra ne tik pasyvi standartizacijos produktų bei paslaugų vartotoja, bet ir turi Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatyme įtvirtintą galimybę būti aktyvia jų plėtotoja. Tai ypač aktualu lemiant esminius profesinės veiklos pokyčius, todėl standartizacijos procesų išmanymas sudaro tam tikrą svarbią žinių ir kompetencijų dalį. Geresniam bibliotekoms aktualių informacijos mokslų ir dokumentavimo sričių standartizavimo pažinimui Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 2022 m. išleido „Lietuvos informacijos ir dokumentavimo standartų žinyną“1.

Nacionalinė bib lio teka aktyviai dalyvauja Tarp tautinės standartizacijos organizacijos  (Internatio nal Organization for Standardization , ISO) veikloje, vadovaudama nacionaliniam technikos komitetui „Informacija ir dokumentavimas“ ( Information and documentation). Tai antras pagal dydį ISO technikos komitetas, kuriame dalyvauja 74 šalys: 42 valstybės –visateisės narės (Lietuva nuo 2018 m.), o 32 valstybės turi stebėtojo statusą.

Kasmet komiteto standartizavimo ekspertams tenka peržiūrėti nuo 30 iki 40 tarptautinių infor macijos ir dokumentavimo sričių standartų, teikti pastabas ir pasiūlymus jų galutinėms redakcijoms, nustatyti standartų rengimo bei vertimo nacionali nius prioritetus, spręsti kitus aktualius metodikos ir technologinius klausimus. „Informacijos ir dokumen tavimo“ komiteto aplinkai priskirta ir didžioji dalis skaitmeninės erdvės standartizavimo projektų.

1 Lietuvos informacijos ir dokumentavimo standartų žinynas / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; parengė Dalia Jaskonienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2022. 55 p. ISBN 978 609 405 222 4. DOI: https://doi.org/10.51740/mp.54.

Technikos komiteto „Informacija ir dokumentavi mas“ ekspertų veikla apima: ▶ informacijos ir dokumentavimo veiklos standartizavimą; ▶ informacijos ir dokumentavimo terminų standartizavimą; ▶ dokumentų valdymo standartizavimą; ▶ metaduomenų standartizavimą; ▶ bibliografinių formatų standartizavimą; ▶ leidybinių duomenų standartizavimą; ▶ identifikavimo ir numeracijos sistemų standartizavimą; ▶ skaitmeninimo ir skaitmeninio turinio prieigos valdymo standartizavimą.

„Informacijos ir dokumentavimo standartų žinyną“ parengė ilgametė šio komiteto ekspertė Dalia Jaskonienė, intensyviai dirbusi ir prie tarptautinio bibliotekų statistikos standarto2, bibliotekų poveikio vertinimo standarto3,

2 Jaskonienė, Dalia. Atnaujintas standartas ISO 2789:2013(E) „Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinė bibliotekų statistika“. Šiandien aktualu, 2014, Nr. 2 (51), p. 9–27.

3 Jaskonienė, Dalia. Naujas standartas ISO 16439:2014 „Informacija ir dokumentavimas. Bibliotekų poveikio vertinimo metodai ir procedūros“. Šiandien aktualu, 2016, Nr. 2, p. 9–55.

nacionalinių bibliotekų4 ir daugelio kitų standartų, puikiai išmananti standartų rengimo metodiką bei terminijos subtilybes5

Žinynas aktualus tuo, kad profesinei bendruome nei pirmą kartą lietuvių kalba pateikta išsamiausia anotuota bibliografinė informacija apie nuolat kintantį Lietuvoje galiojančių tarptautinių standar tų turinį. Šiame kontekste derėtų priminti, kad su tarptautinių standartų vertimo sunkumais susiduria daugumos šalių nacionaliniai technikos komitetai. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą yra išversta tik apie 6 proc. standartų, o tai apsunkina ne tik šių svarbių doku mentų paiešką, bet ir galimybę naudotis terminijos, turinio analizės ir kitais naudingais įrankiais. Todėl žinyne pateikiamos svarbios rodyklės: „Tarptautinių standartų, išverstų į lietuvių kalbą, antraščių pagalbi nė rodyklė“ ir paiešką informacijos sistemose itin pa lengvinanti „Standartų nuorodinių žymenų rodyklė“.

Patogus atsispausdinti PDF formatu žinynas yra naudinga susistemintos informacijos priemonė ple čiant profesines žinias ir taupant laiką tiems, kurie nėra įgudę standartų informacijos paieškų sistemų žinovai.

Tarptautinės standartizacijos organizacijos inte lektinė produkcija ir paslaugos nėra nemokamos, o naudotis viešosios prieigos bibliografinės infor macijos sistemomis taip pat reikia papildomų žinių, gerai išmanyti Tarptautinių standartų klasifikaciją (International Standard Classification, ICS), standartų rengimo, vertinimo, aprobavimo bei platinimo siste mas. Tarptautiniai terminų standartai registruojami keliose skirtingos paskirties informacinėse sistemose: Tarptautinės standartizacijos organizacijos sukur toje bendroje išteklių naršymo platformoje (Online Browsing Platform (OBP) 6 ir elektroninės standartų parduotuvės kataloge (ISO Standards Catalogue (ISC)7, taip pat Lietuvos standartizacijos departamento administruojamoje Terminų bazėje8 bei elektroninės standartų parduotuvės kataloge9

2021 m. sukurta net keletas papildomų darbo su standartais platformų. Viena jų – Lietuvos standarti zacijos departamento Standartų projektų portalas10 Tai naujas visuomenei skirtas nacionalinių, Europos ir tarptautinių standartų projektų stebėsenos bei komen tavimo įrankis tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, užsiregistravusiems portale. Jame sudarytos galimybės

4 Jaskonienė, Dalia. Tarptautinis standartas nacionalinėms bibliotekoms. Šiandien aktualu, 2019, Nr. 2, p. 10–56; Palyginti sunkiai palyginamas: naujas nacionalinių bibliotekų standartas. Tarp knygų, 2020, Nr. 3 (kovas), p. 31–34.

5 Jaskonienė, Dalia. Ar visi vartotojai yra skaitytojai? Tarp knygų, 2021, Nr. 9, p. 11–13.

6 ISO Online Browsing Platform. Prieiga per internetą: www.iso.org/obp/ ui/#home.

7 ISO Standards Catalogue. Prieiga per internetą: www.iso.org/standards catalogue/browse by ics.html.

8 Lietuvos standartizacijos departamento Terminų bazė. Prieiga per internetą: https://lsd.lt/index.php? 452282422.

9 Lietuvos standartizacijos departamento elektroninė standartų parduotuvė Prieiga per internetą: https://eshop.lsd.lt/public#/product/list/home.

10 Standartų projektų portalas. Prieiga per internetą: https://projektai.lsd.lt/.

elektroniniu būdu tiesiogiai ir nemokamai skaityti viešajai apklausai pateiktus nacionalinių (LST), Europos (EN, CENELEC) ir tarptautinių standartų (ISO, IEC) projektus ir teikti komenta rus dėl jų dalykinio turinio; taip pat teikti siūlymus dėl naujų nacionalinių standartų projektų rengimo; susipažinti su siū lymais rengti Europos ir tarptautinius standartus; tiesiogiai teikti komentarus; prenumeruoti su nacionalinių, Europos ir tarptautinių standartų projektais susijusias naujienas.

Primename, kad nuo 2018 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib lio teka yra pagrindinė standartų saugotoja, perėmusi šias funkcijas iš Lietuvos technikos bibliotekos. Nuo 2020 m. joje galima pasinaudoti Lietuvos standartizacijos departamento bibliotekai suteikta nemo kama skaitmeninių standartų peržiūros teise. Standartai Lietuvoje taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai teisės aktais nustatyta, kad jie privalomi11. Šių ypatingos intelekti nės vertės dokumentų atgaminimui, platinimui ir panaudo jimui yra taikomos Lietuvos standartizacijos departamento nustatytos taisyklės12

Po „Lietuvos informacijos ir dokumentavimo standartų žinyno“ pasirodymo įvykę standartų pokyčiai:

▶ Išleidimo data: 2022-09-30: LST ISO 3297:2022. Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinis standartinis serialinio leidinio numeris ISSN (tapatus ISO 3297:2022) – Information and documentation. International standard serial number (ISSN).

▶ Išleidimo data: 2022-09-15. LST ISO 15924:2022. Informa cija ir dokumentavimas. Rašto pavadinimų kodai (tapatus ISO 15924:2022) – Information and documentation. Codes for the representation of names of scripts).

▶ Išleidimo data: 2022-09-15. LST ISO 24143:2022. Informacija ir dokumentavimas. Informacijos valdysena. Sąvoka ir principai (tapatus ISO 24143:2022) – Information and documentation. In formation governance. Concept and principles).

▶ Išleidimo data: 2022-09-15. LST ISO/TS 22943:2022. Infor macija ir dokumentavimas. Identifikavimo principai (tapatus ISO/ TS 22943:2022) Information and documentation. Principles of identification).

▶ Išleidimo data: 2022-09-14. ISO 2789:2022 Information and documentation. International library statistics – pakeičia LST ISO 2789:2013. Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinė bibliotekų statistika (tapatus ISO 2789:2013).

▶ Išleidimo data: 2022-08-26. ISO 26324:2022 Information and documentation. Digital object identifier system pakeičia LST ISO 26324:2013. Informacija ir dokumentavimas. Objekto skaitmeninio identifikatoriaus sistema (tapatus ISO 26324:2012).

▶ Išleidimo data: 2022-06-30. LST ISO 30302:2022. Informacija ir dokumentavimas. Dokumentų valdymo sistemos. Įdiegimo gairės (tapatus ISO 30302:2022) – Information and documentation. Ma nagement systems for records. Guidelines for implementation).

11 Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo Nr. VIII 1618 pakeitimo įstatymas / TAR, 2020 06 19, Nr. 13474.

12 Dėl Standartų ir standartizacijos leidinių platinimo būdų ir kainų nustatymo metodikos bei jų dalies atgaminimo tvarkos aprašo pakeitimo / TAR, 2022 06 17, Nr. 13086.

SKORINISTIKOS ATRADIMAI IR SUKAKČIŲ MINĖJIMAILIETUVOS AKADEMINĖJE APLINKOJE

Prof. dr. Aušra Navickienė

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros,

ir

tyrimų katedros vedėja

Iš Polocko kilęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilietis, laisvųjų menų ir medicinos mokslų daktaras Pranciškus Skorina (1470–1551 (1552)) yra Renesanso epochos Europos humanistas. Jis vertė ir leido LDK rusėnams skirtą Šventąjį Raštą, kūrė liturginę poeziją, įsteigė pirmąją LDK spaustuvę ir išleido pirmąsias spausdintas LDK knygas, buvo gydytojas, botanikas ir sodininkas. Skorina Prahoje 1517–1519 m. Vilniaus miestiečių lėšomis atskiromis knygomis išspausdino „Rusėniškąją Bibliją“ ( Biblija ruska ), vėliau Vilniuje jo spaudos įmonėje 1522 m. pasirodė „Mažoji kelionių knygelė“ ( Malaja podorožnaja knižica ), o dar po trejų metų – „Apaštalų laiškai ir darbai“ ( Apostol ). Minėta „Mažoji kelionių knygelė“ yra pirmoji LDK išspausdinta knyga, šiemet jai sukanka 500 metų. Siekiant paminėti šį jubiliejų ir prisiminti Skorinos indėlį į spaudos atsiradimą ir plėtrą Lietuvoje bei Rytų Europoje, Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė Pranciškaus Skorinos metais.

Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas. Knygos viršelio dailininkė L. Paškauskaitė

Skorinos leidybinė veikla mokslinių tyrimų objektu tapo XIX a., tačiau ir šiandien dar ne viską žinome apie jo gyveni mą ir darbus. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio pirmuoju Vilniaus leidiniu buvo laikomas Skorinos „Apaštalų laiškai ir darbai“, t. y. apaštalų laiškų iš Naujojo Testamento bažnytine slavų kalba leidinys. Tyrėjai rėmėsi leidinio kolofone (inkunabulams ir iš dalies paleotipams būdingas leidinių vidaus elementas) pa ties Skorinos pateikta informacija, kad „knyga yra parengta ir išspausdinta 1525 m. kovo mėnesį, viešpataujant maloningam valdovui Žygimantui, Kazimiero sūnui, Lenkijos karaliui, Lietu vos, Rusų, Žemaičių ir kt. didžiajam kunigaikščiui, Šlovingame Vilniaus mieste daktaro Pranciškaus Skorinos iš Polocko triūsu ir didžiu rūpesčiu su tikslu dievą <...> pagerbti ir paprastus žmones gerai pamokyti“1.

1 Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas. Vilnius: Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, 1956, p. 23; Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII a. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 320.

Mažoji kelionių knygelė. © Belgazprombank (nuotrauka publikuota „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“)

VILNIAUS SPAUDOS PIRMAGIMIS

Svarbiausi šio Vilniaus paleotipo leidybos istorijos faktai Vilniaus universiteto tyrėjų aplinkoje įsitvirtino jau XIX a. Nors leidinio 300 metų sukaktis ir nebuvo minima, jos išvakarėse 1823 m. paskelbtame „Dve jeto bibliografinių knygų“ ( Bibliograficznych ksiąg dwoje)2 pirmame tome garsusis istorikas Joachimas Lelewelis apibendrino lenkų ir rusų bibliografų ir istorikų įžvalgas. Jis rėmėsi apie knygos išspausdini mą Vilniuje 1525 m. „Krokuvos spaustuvių istorijoje“ ( Historia drukarń krakowskich ) 3 rašiusio istoriko ir lingvisto Jerzy’io Bandtkie’ės pastebėjimais (kolega dirbo Krokuvos universitete ir tyrė Lenkijos ir LDK spaudą), Skorinos „Apaštalų laiškų ir darbų“ egzem pliorius registravusio rusų bibliografijos pradininko Vasilijaus Sopikovo darbu „Rusijos bibliografijos ban dymas“ (Опыт российской библиографии)4, pasta rojo veikalo recenziją paskelbusio naujojo Varšuvos universiteto bibliotekos vadovo ir žinomo to meto bibliografo Samuelio Linde’ės įžvalgomis (recenzija buvo paskelbta periodiniame leidinyje „Pamiętnik Warszawski“)5. Lelewelis atkreipė dėmesį į Linde’ės rašinyje įsibrovusią klaidą (neteisingai paminėtus 1522 uosius vietoj 1525 m., taip apdrausdamas atei ties bibliografus nuo dviejų „Apaštalų laiškų ir darbų“ laidų paieškų) ir suformavo nuomonę, kad „XVI am žiaus pradžioje kiriliškos spaustuvės įsisteigė Prahos mieste Čekijoje ir Vilniuje. Jose buvo spausdinami Pranciškaus Skorinos vertimai. <...> apie 1525 metus

2 Lelewel, Joachim. Bibljografichnych ksiąg dwoje. Wilno, 1823–1826; Lelewelis, Joachimas. Dvejetas bibliografinių knygų. 3 tomai. Vilnius: Versus aureus, 2011–2016.

3 Bandtkie, Jerzy Samuel. Historia drukarń krakowskich. Kraków, 1816, p. 124, 125.

4 Опыт российской библиографии. Ч. 1–5. 1813–1821.

5 Linde, Samuel. O literaturze słowiańsko rosyjskiej podług dzieła bibliograficznego Sopikova. Pamiętnik Warszawski, 1815, t. 3, p. 277–298.

Vilniuje, Jokūbo Babičiaus namuose įrengtoje spaustuvėje buvo išleistas „Apaštalas, arba apaštalų darbai“6. Toks ne žymiai patikslintas požiūris į „Apaštalų laiškus ir darbus“ išliko vėlesnių XIX–XX a. tyrėjų darbuose. Sudėtingiau klostėsi „Mažosios kelionių knygelės“ ty rimai. XX a. mokslininkų akiratyje buvę jos egzemplioriai neturėjo baigiamosios rinkinio dalies – paschalijos. Todėl apie knygos išspausdinimo metus būta įvairių spėlionių, dažniausiai juos siejant su „Apaštalų laiškų ir darbų“ pa sirodymu 1525 aisiais ar vėlesniu laikotarpiu 7. Proveržis tikslinant leidinio išspausdinimo datą įvyko aptikus jos egzempliorių Kopenhagos karališkojoje bib lio tekoje 8 . 1957 m. rastas „Mažosios kelionių knygelės“ leidinys tu rėjo ne tik psalmyną, horologioną, kuriame išdėstyta baž nytinių apeigų tvarka, akatistyną su kanonais, bažnytinių himnų ir maldų rinkinį, heksameroną, kiekvienos savaitės dienos bažnytinių apeigų turinį, atgailos kanoną ir bažny tinių susirinkimų seką su trumpu kalendoriumi, bet ir dar vieną dalį – paschaliją, arba Velykų datų sąrašą. Šio išskir tinio egzemplioriaus kolofone buvo aptikta informacija, kad leidinys yra sudarytas „daktaro Pranciškaus Skorinos šlovingame Vilniaus mieste“9. Tad nors pačiame leidinyje išspausdinimo data nebuvo nurodyta, prieita prie nuo monės, kad knygelė išleista 1522 m., nes joje pateiktas Velykų sąrašas apima laikotarpį nuo 1523 iki 1543 metų. Remiantis tokia išvada, „Mažoji kelionių knygelė“ užėmė Vilniaus pirmagimio vietą, o spaudos Vilniuje ir visoje LDK atsiradimo data pajudėjo į 1522 m.

6 Lelewelis, Joachimas. Dvejetas bibliografinių knygų. 3 tomai Vilnius: Versus aureus, 2011–2016. Dvejetas bibliografinių knygų. 1 tomas. Pirmosios bibliografinės knygos / iš lenkų kalbos vertė Aldona Baliulienė. Vilnius: Versus aureus, 2011, p. 58–59.

7 Коршунау, А. Ф. К вопросу о начале книгопечатания в Великом княжестве Литовском. Knygotyra, 1979, t. 7 (14), p. 26–27.

8 Crone, H. Gamle slaviske Tryk i det Konigelige Bibliotek. Fund og Forskning, (Copenhagen), 1957, t. 4, p. 61; Nadson, A. Skoryna’s Prayer Book. The Journal of Belorussian Studies, (London), 1972, t. 2, Nr. 4, p. 339–342.

9 Vladimirovas, L. Vilniaus spaudos pirmagimis. Bibliotekų darbas, 1973, Nr. 9, p. 25.

MOKSLININKŲ DĖMESYS

Pranciškui Skorinai skirtų sukakčių minėjimai Lietu voje prasidėjo XX a. Mokslininkai siekė jas įprasminti mokslo renginiais ir leidiniais. 1925 m. minint Vilniaus spaudos 400 uosius metus, lenkų okupuotame Vilniuje pasirodė dvi knygos: reikšmingas spaudos istorijos sintezės veikalas lenkų kalba Ludwiko Abramowicziaus „Keturi spaudos amžiai Vilniuje“ (Cztery wieki drukars twa w Wilnie (1525–1925)10 ir Adamo Stankiewičiaus „Daktaras Pranciškus Skorina – pirmas baltarusių spaustuvininkas“ (Doktar Francišak Skaryna – pieršy drukar Bielarusi)11 baltarusių kalba. Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinojoje sostinėje Kaune spaudos atsiradimo Lietuvoje proga 1926 m. baltarusių kalba buvo išleista Vaclavo Lastauskio „Gudų knygos istorija“ (Гiстория Беларускай (Крыускай) кнiгi)12

Jubiliejiniai metai tapo reikšmingi ir lietuvių knygos mokslui. 1925 m. Vaclovas Biržiška Lietuvos univer sitete Kaune pradėjo dėstyti knygos istorijos dalyką, kuris įtvirtino literatūros istorijos ir knygos istorijos, kaip mokslinių disciplinų, skyrybų pabaigą Lietuvoje. Biržiškos paskaitos apie lietuviškąją knygą ilgainiui, pasemestriui susiklostė į nuoseklų knygos istorijos kur są, kuris apėmė Lietuvos ir visuotinę knygos istoriją13, o aplink Biržišką buriantis tyrėjų ratui ir plečiantis jų tyrimų problematikai, knygos istorija pradėta suvokti kaip savarankiškas, savo tyrimo objektą, problematiką, šaltinius ir metodus, mokslinių ieškojimų ir apibendri nimų patikimumo rodiklius turintis mokslas. Susitelkęs į lietuviškosios knygos tyrimus, Biržiška Skorinai skirtų darbų nepaliko, tačiau jo požiūrį į Lietuvos spaudos pradininką rodo viename iš pirmųjų tarpukario vado vėlių lietuvių kalba trumpoje rašto ir spaudos raidos apžvalgoje aptartų trijų vienodos svarbos asmeny bių – spausdinimo renkamais spaudmenimis išradėjo Johanneso Gutenbergo, Lietuvos spaudos pradininko Pranciškaus Skorinos ir pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo14 – gretinimas.

Sovietmečio pradžioje, pasak Vladimirovo, Lietu voje skorinistika domėjosi keli moksliniai kolektyvai: Vilniaus universiteto Rusų kalbos katedra ir 1952 m. įkurta Bib lio tekininkystės katedra. Pirmoji katedra tyrinėjo senosios slavų kalbos leksiką, gramatiką, istoriografiją, antroji domėjosi Skorinos leidinių paveldu, leidėjo indėliu į Lietuvos knygos istoriją15

Joje pirmaisiais sovietinės okupacijos dešimtme čiais pradėjo telktis būsimi knygotyros docentai ir docentės, profesoriai ir profesorės, vėliau išplėtoję

10 Abramowicz, Ludwik. Cztery wieki drukarstwa w Wilnie (1525–1925). Wilno: nakładem i drukiem Ludwika Chomińskiego, 1925. 150 p.

11 Stankiewič, Adam. Doktar Francišak Skaryna – pieršy drukar Biełarusi 1525–1925. Wilnia: Krynica, 1925. 59, [1] p.

12 Лaстoускi, Вaцлaв. Гiстория Беларускай (Крыускай) кнiгi. Коуна, 1926.

13 Raguotienė, Genovaitė. Knygotyros dėstymas Lietuvos valstybės universitetuose ir Vaclovo Biržiškos vaidmuo. Knygotyra, 2000, t. 36, p. 26.

14 Ruzgas, Vincas. Bibliotekoms vadovėlis. Kaunas: Sakalas, 1937, p. 17–19.

15 Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų draugijos leidykla, 1992, p. 6.

Lietuvos knygos istorijos tyrimus ir iš esmės pri sidėję prie komunikacijos ir informacijos mokslų, kaip tarpkryptinės mokslo šakų grupės, įtvirtinimo 1990 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tuo metis katedros vedėjas Vladimirovas pats domėjosi XVI–XVIII a. knygos istorija ir 1956 m. paskelbė savo pirmąjį Skorinos gyvenimui ir veiklai skirtą leidinį16, ir prie Skorinos temos grįžo mokslinės brandos metais monumentaliame veikale „Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII amžius“17 (verti mas į rusų kalbą reprezentatyviu leidiniu pasirodė Maskvoje 1988 m.18) ir vėlesniuose darbuose.

SKORINOS SKAITYMAI

Minint 450 ąsias spaudos metines, įvyko pirmoji Lietuvoje Skorinai skirta mokslinė konferencija. 1975 m. lapkričio 21 d. vykusio renginio tema –„Pranciškus Skorina ir kai kurie knygos raidos Tarybų Sąjungoje klausimai“. Pagrindinis konferencijos orga nizatorius buvo Vilniaus universitetas, kaip partneris dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos ins titutas. Be Lietuvos istorikų – Ingės Lukšaitės, Irenos Petrauskienės, Broniaus Vaitkevičiaus, Levo Vladimi rovo, Romo Šarmaičio, konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Baltarusijos, Latvijos ir Rusijos: Aleksejs Apinis, Georgijus Golenčenko, Jevgenijus Nemirovskis, E. Ravnopolec, Jevgenija Umeckaja 19 . Gruodžio mėnesio biuletenyje „Bib lio tekų darbas“ (dabar – žurnalas „Tarp knygų“) pasirodžiusiame straipsnelyje buvo pažymėta 20, kad konferencijos dalyviai turėjo progos pamatyti Vilniaus universite to bib lio tekoje veikusią senųjų Vilniaus spaudinių parodą, kurioje puikavosi iš Rusijos į universiteto bib lio teką dar 1956 m. Vladimirovo pastangomis sugrįžęs „Apaštalų laiškų ir darbų“ egzempliorius. Anot Vladimirovo21, renginio dalyviai pageidavo, kad tokios konferencijos Vilniuje būtų organizuojamos reguliariai ir būtų pavadintos Skorinos skaitymais.

Tą pačią lapkričio 21 ąją buvo atidengta Skorinos spaustuvės atminimą įamžinanti paminklinė lenta Vilniaus senamiestyje (dabartinėje Rotušės aikštėje), mokslinės konferencijos dalyviai apdovanoti specia liai šiai progai parengta bibliografija22.

16 Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas. Vilnius: Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, 1956. 29, [3] p.

17 Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII amžius . Vilnius: Mokslas, 1979, p. 309–327; Vladimirovas, Levas. Skorina Pranciškus. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 4, SIMNO–ŽVORŪNĖ. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 30.

18 Владимиров, Л. И. Всеобщая история книги. Москва: Книга, 1988. 312 с.

19 Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų draugijos leidykla, 1992, p. 6; V. N. 450 osioms spaudos Lietuvoje ir Baltarusijoje metinėms. Bibliotekų darbas, 1975, Nr. 12, p. 23.

20 V. N. 450 osioms spaudos Lietuvoje ir Baltarusijoje metinėms. Bibliotekų darbas, 1975, Nr. 12, p. 23.

21 Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų draugijos leidykla, 1992, p. 6.

22 Gineitienė, D. Pranciškus Skorina ir Lietuva: bibliografinė rodyklė Vilnius, 1975. 35 p.

Konferencijos pranešimus buvo numatyta skelbti specialiame, jau kelis dešimtmečius Lietuvoje gyvuo jančių „Knygotyros“ tęstinių mokslo darbų tome. Tai padaryti pavyko 23, deja, tik po ketverių metų, nes atsakingos sovietinės struktūros leidinyje įžvelgė nacionalizmo budinimo grėsmių24. Prireikė nemažų vyriausiojo redaktoriaus Vladimirovo pastangų, kad parengtas tomas pasirodytų 1979 m.

Antrieji Skorinos skaitymai buvo nejubiliejiniai, bet įvyko taip pat Vilniaus universitete 1984 m. balandžio 26–27 d. Filologijos fakulteto iniciatyva ir todėl buvo ne tiek knygotyrinio, kiek kalbotyrinio pobūdžio. Skaitymuose dalyvavo pranešėjai iš Go melio, Maskvos, Minsko, Vilniaus.

1975 m. minint spaudos pradžios sukaktį, vis dar buvo laikomasi tradicijos ir šventės data siejama su 1525 aisiais, nors pats Vladimirovas dar 1973 m. straips nyje „Vilniaus spaudos pirmagimis“, pristatė atrastąjį Kopenhagos egzempliorių ir pasidalino nuomone, „kad Karališkojoje bibliotekoje aptiktas egzempliorius neginčytinai įrodo, jog <...> Vilniaus spaudos užgimimo data reikia laikyti 1522 metus“25. Tiek ši, tiek vėlesnės jo publikacijos apie Skoriną26 reikšmingai prisidėjo visuo menės atmintyje įtvirtinant šią naująją datą.

SUKAKČIŲ MINĖJIMO TRADICIJA

Lietuvoje buvo švenčiamos ne tik leidinių sukaktys, bet ir Skorinos gimimo metinės. 500 metų jubiliejus buvo paminėtas 1990 m. Pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos metais lapkričio 2–3 d. Vilniaus universiteto Rusų kalbos katedros vedėjos Lilijos Sudavičienės iniciatyva buvo organizuota mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo tyrėjai iš Gardino, Gomelio, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), Liu blino, Maskvos, Minsko, Šiaulių, Varšuvos ir Vilniaus. Renginio medžiaga išleista atskiru rinkiniu rusų kalba „Pranciškus Skorina ir Vilnius“ (Францыск Скoрина и Вильнюс)27. 1991  m. Vilniaus universitete įkurto Komunikacijos fakulteto mokslininkų pastangomis 1992 m. pasirodė šiai sukakčiai skirta Vladimirovo stu dija lietuvių kalba „Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas“28, kuri vainikavo tuomet jau garbaus amžiaus profesoriaus spaudos pradininkui skirtas veiklas ir tyrinėjimus.

23 Knygotyra, 1978, t. 7 (14). 132, [4] p.

24 Navickienė, Aušra. Pokalbis su ilgamečiu „Knygotyros“ redaktoriumi akademiku Domu Kaunu. Knygotyra, 2019, t. 73, p. 14.

25 Vladimirovas, L. Vilniaus spaudos pirmagimis. Bibliotekų darbas, 1973, Nr. 9, p. 27.

26 Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII amžius. Vilnius: Mokslas, 1979, p. 309–327; Vladimirovas, L. Skorina Pranciškus. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 4, SIMNO–ŽVORŪNĖ. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 30; Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų draugijos leidykla, 1992. 80 p.

27 Францыск Скoрина и Вильнюс. Сборник материалов Республиканской научной конференции, посвещенной 500 летию со дня рождения Францыска Скорины / сост. Л. В. Судавичене. Вильнюс, 1991. 146 с.

28 Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų draugijos leidykla, 1992. 80 p.

Pastaruoju dešimtmečiu progų švęsti turėjome dar daugiau. 2017 m. LDK skaitytojams skirtos „Rusė niškosios Biblijos“ 500 asis jubiliejus buvo pagerbtas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib liotekos inicijuota tarptautinio mokslininkų kolektyvo parengta knyga „Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500“29 (sudarė Sigitas Narbutas) ir keliomis parodomis. Šiai progai skirta stacionari paroda buvo atidaryta minėtoje bib lio tekoje, o kilnojamasis jos variantas eksponuotas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Čekijoje. Dėl patikslintos Skorinos gimimo datos gavome progą 2020 m. kartu su čekais paminėti 550 ąsias Pranciškaus Skorinos gimimo metines. Ka rolio universitete Prahoje ir Lietuvių kalbos institute dirbantis slavistas ir baltistas Ilja Lemeškinas savo darbuose įrodė, kad Skorinos gimimo data turi būti nukelta iš 1490 ųjų į 1470 metus. Ta proga Vilniuje Lietuvių kalbos instituto ir Prahos lingvistų būrelio pastangomis pasirodė Lemeškino monografija rusų kalba „Pranciškaus Skorinos portretas“ (2021 m. išėjo pataisytas ir papildytas jos leidimas rusų kalba, o 2022 m. – ir lietuvių kalba30).

2022 uosius Seimui paskelbus Pranciškaus Sko rinos metais, aktyviai švenčiame pirmosios LDK spausdintos knygos sukaktį. Pirmą kartą šventės svarbiausia kaltininkė – ne Skorinos „Apaštalų laiškai ir darbai“, o „Mažoji kelionių knygelė“. Jubiliejiniams metams ritantis link pabaigos, dauguma renginių jau įvyko. Jų pikas buvo rugsėjo mėnesį, kai vyko svar biausias metų mokslinis renginys – tarptautinėmis mokslininkų pajėgomis organizuota konferencija „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra. Skorinos „Mažajai kelionių knygelei – 500“, pratę sianti Vilniaus universiteto knygotyrininkų rengia mų mokslinių konferencijų tradicijas, ir ją lydintys renginiai31.

Geros žinios apie šiuos renginius jau sklinda Lietuvoje ir anglakalbiame pasaulyje. Europos moks lininkų Bibliografinės draugijos (The Bibliographical Society)32 svetainėje spalio pradžioje buvo paskelb tas jos prezidento Jameso Raveno straipsnis33. Kaip kviestinis pranešėjas konferencijoje dalyvavęs autorius palankiai atsiliepė apie Skorinai skirtus rugsėjo renginius ir atkreipė dėmesį į naujausius LDK knygos kultūros tyrimus (į Lemeškino monografiją „Pranciškaus Skorinos portretas“ (su rusiškomis ir

29 Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500 / sudarė Sigitas Narbutas. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2017. 140 p.

30 Lemeškin, Ilja. Pranciškaus Skorinos portretas. Vilnius Praha: Lietuvių kalbos institutas, Prahos lingvistų būrelis, 2022. 310, [2] p.

31 Rugsėjo 12–18 d. įvyko tarptautinė vasaros mokykla Prahoje, rugsėjo 20 ir 21 d. buvo atidarytos parodos Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. Plačiau apie konferenciją ir tarptautinę mokyklą Prahoje skaitykite žurnalo „Tarp knygų“ p. 30–31.

32 Draugija veikia Jungtinėje Karalystėje, jos tikslas – skatinti knygos istorijos tyrimus. Mokslinė organizacija vienija apie 7000 narių.

33 Raven, James. Francysk Skaryna (c. 1470–1552) Belarusian Humanist, Physician, and Translator. The Bibliographical Society. Prieiga per internetą: www.bibsoc.org.uk/sites/bibsoc.org.uk/files/Francysk_Skaryna.pdf.

Tarp naujausių LDK knygos kultūros tyrimų – slavisto ir baltisto Iljos Lemeškino monografija, 2021 m. pasirodžiusi rusų kalba, o šiemet – lietuviškai.

prancūziškomis santraukomis), į Vilniaus universiteto Knygotyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros mokslininkų parengtą ir Oksforde paskelbtą studiją The History of Publishing in Lithuania 34 ir skorinis tikai skirtoje keliakalbėje interneto svetainėje The Laboratory of Francysk Skaryna Studies 35 skelbiamą medžiagą).

Plėtojant mokslinę komunikaciją, jau rengiamas specialus tarptautinio atvirosios prieigos mokslinio žurnalo „Knygotyra“ tomas, kuriame bus skelbiami konferencijos pranešimų pagrindu parengti straips niai. Leidinys pratęs tarptautines ir tarpdalykines konferencijos dienomis užsimezgusias diskusijas 36 ir kaip atvirosios prieigos, nuo 2018 m. „Scopus“ duomenų bazėje referuojamas žurnalas supažindins tarptautinę auditoriją su skirtingoms mokykloms atstovaujančių skorinistų ir Renesanso knygos kultūros tyrėjų įžvalgomis. Šių metų pabaigoje dar pasirodys sukakčiai paminėti skirti, skorinistiką bei knygotyros žiniją pagausinsiantys leidiniai: S. Nar buto studija „Ankstyviausieji Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos leidiniai“ ir Sergejaus Temčino mo nografija „Pranciškaus Skorinos leidiniai: šaltiniai, interpretacijos, funkcionavimas“37.

34 Navickienė, Aušra; Braziūnienė, Alma; Cicėnienė, Rima; Kaunas, Domas; Misiūnas, Remigijus; Petreikis, Tomas. History of Publishing in Lithuania. In Oxford Research Encyclopedia of Literature. Oxford: Oxford University Press, 2021. ISBN 9780190201098. p. [1–65].

35 https://skaryna.com/en.

36 Didelių diskusijų sulaukė „Mažosios kelionių knygelės“ spausdinimo laiko ir vietos klausimas. Plačiau žr. Lemeškin, Ilja. Dėl P. Skorinos Mažosios kelionių knygelės spausdinimo laiko ir vietos. Knygotyra, 2019, t. 72, p. 17–33. Taip pat prieiga per internetą: www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/ article/view/13001/11827.

37 Pranciškaus Skorinos metų minėjimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1012. [žiūrėta 2022 m. rugsėjo 26 d.]. Prieiga per internetą: https://tmde.lrv.lt/lt/naujienos/ patvirtintas pranciskaus skorinos metu minejimo 2022 metais planas.

Taigi, Lietuvoje šimtmečius skaičiuojantys skori nistikos tyrimai tęsiasi, kaip ir Skorinos gyvenimo ir leidybinės veiklos sukakčių minėjimo tradicija. Pas taruoju dešimtmečiu sukakčių paminėjimai įgauna vis veiksmingesnes formas ir reikšmingai prisideda tiek komunikuojant LDK kultūros paveldą, knygos kultūros tyrimų rezultatus, tiek aktualizuojant LDK svarbos šiandienos Lietuvos visuomenei suvokimą.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Abramowicz, Ludwik. Cztery wieki drukarstwa w Wilnie (1525–1925). Wilno: nakładem i drukiem Ludwika Chomińskiego, 1925.

Bandtkie, Jerzy Samuel. Historia drukarń krakowskich. Kraków, 1816.

Crone, H. Gamle slaviske Tryk i det Konigelige Bibliotek. Fund og Forskning, (Copenhagen), t. 4, 1957, p. 61.

Gineitienė, D. Pranciškus Skorina ir Lietuva: bibliografinė rodyklė Vilnius, 1975.

Knygotyra, 1978, t. 7 (14). 132, [4] p.

Lelewel, Joachim. Bibljografichnych ksiąg dwoje. Wilno, 1823–1826.

Lelewelis, Joachimas. Dvejetas bibliografinių knygų. 3 tomai. Vilnius: Versus aureus, 2011–2016.

Lemeškin, Ilja. Dėl P. Skorinos Mažosios kelionių knygelės spausdinimo laiko ir vietos. Knygotyra, 2019, t. 72, p. 17–33. Prieiga per internetą: www. zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/13001/11827.

Lemeškin, Ilja. Pranciškaus Skorinos portretas. Vilnius Praha: Lietuvių kalbos institutas, Prahos lingvistų būrelis, 2022.

Linde, Samuel. O literaturze słowiańsko rosyjskiej podług dzieła biblio graficznego Sopikova. Pamiętnik Warszawski, 1815, t. 2–3, 1816, t. 4.

The Laboratory of Francysk Skaryna Studies. https://skaryna.com/en. Лaстoускi, Вaцлaв. Гiстория Беларускай (Крыускай) кнiгi. Коуна, 1926. Nadson, A. Skoryna’s Prayer Book. The Journal of Belorussian Studies, (London), 1972, t. 2, Nr. 4, p. 339–342.

Navickienė, Aušra; Braziūnienė, Alma; Cicėnienė, Rima; Kaunas, Domas; Misiūnas, Remigijus; Petreikis, Tomas. History of Publishing in Lithuania. In Oxford Research Encyclopedia of Literature. Oxford: Oxford University Press, 2021. ISBN 9780190201098. p. [1–65].

Navickienė, Aušra. Pokalbis su ilgamečiu „Knygotyros“ redaktoriumi akademiku Domu Kaunu. Knygotyra, 2019, t. 73, p. 14.

Pranciškaus Skorinos metų minėjimo planas . Patvirtinta Lie tuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1012. Prieiga per internetą: https://tmde.lrv.lt/lt/naujienos/ patvirtintas pranciskaus skorinos metu minejimo 2022 metais planas.

Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500 / sudarė Sigitas Narbutas. Vilnius, 2017.

Raguotienė, Genovaitė. Knygotyros dėstymas Lietuvos valstybės uni versitetuose ir Vaclovo Biržiškos vaidmuo. Knygotyra, 2000, t. 36, p. 25–33.

Ruzgas, Vincas. Bibliotekoms vadovėlis. Kaunas: Sakalas, 1937.

Stankiewič, Adam. Doktar Francišak Skaryna – pieršy drukar Biełarusi 1525–1925. Wilnia: Krynica, 1925.

Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII a. Vilnius: Mokslas, 1978.

Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas Vilnius: Vilnius: Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, 1956. 29, [3] p.

Vladimirovas, Levas. Pranciškus Skorina. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų draugijos leidykla, 1992.

Vladimirovas, L. Skorina Pranciškus. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 4, SIMNO–ŽVORŪNĖ. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 30.

Vladimirovas, L. Vilniaus spaudos pirmagimis. Bibliotekų darbas, 1973, Nr. 9, p. 25–27.

Владимиров, Л. И. Всеобщая история книги. Москва: Книга, 1988. Коршунау, А. Ф. К вопросу о начале книгопечатания в Великом кня жестве Литовском. Knygotyra, 1979, t. 7 (14), p. 24–36.

Опыт российской библиографии. Ч. 1–5. 1813–1821.

Францыск Скoрина и Вильнюс. Сборник материалов Республиканской научной конференции, посвещенной 500 летию со дня рождения Фран цыска Скорины / cост. Л. В. Судавичене. Вильнюс, 1991. 146 с.

CHAMELEONO SPALVOS

Dr. Kęstutis Šapoka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fonduose saugomo naujienų agentūros ELTA archyvo nuotraukos atstovauja oficialiajai ir tam tikra prasme propagandinei, arba švelniai propagandinei, sovietinės Lietuvos kultūrai. Šiandienių geopolitinių sukrėtimų (karas Ukrainoje) ir sovietinio totalitarinio vietos paveldo (architektūra, skulptūros, paminklai viešosiose erdvėse), kultūrinių ir apskritai mentaliteto rudimentų fone šis segmentas tebėra aktualus ir vis dar provokuoja aštrius ginčus.

„Chameleono spalvos“ – sovietmečiu garsaus rašytojo Jono Avyžiaus romanas, išleistas 1979 m. Tai pasakojimas apie XX a. 7–8 ojo dešimtmečių inteligentiją, dvasinių vertybių perkainojimą ir net devalvaciją. Trumpai tariant –ano meto visuomenės ir kultūros socialinis pjūvis. Roma ne J. Avyžius bandė kelti aktualius moralinius klausimus, piešti žmonių psichologinius tipus ir kartu apibendrinti profesinius socialinius tipus. Rašytojas ieškojo kultūros at stovų prisitaikymo ar neprisitaikymo, oficialumo ir užribio anuometinėje visuomenėje priežasčių.

Peržvelgiant Eltos 1978–1982 m. nuotraukas bei panašaus laikotarpio pogrindinio avangardinio meno pa vyzdžius, fotoreportažuose kartą kitą šmėkštelėjo ir pats J. Avyžius. Todėl, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiant Eltos fotoarchyvo parodą1, kilo min tis ekspoziciją konceptualiai įrėminti būtent J. Avyžiaus romano pavadinimu, nes analizuojant nuotraukas kilo klausimų, sutampančių ir su kai kuriais romano leitmoty vais, be to, norėjosi pagvildenti kultūrinės atminties, kitaip sakant, atminties politikos tam tikrus aspektus.

1 Parodos „Chameleono spalvos“ kuratorius dr. Kęstutis Šapoka, dizainerė Vaida Gasiūnaitė, parodos rengėjai: Gediminas G. Akstinas, Rūta Chlomauskaitė, Aušra Marčiulaitytė, Rasa Sidaraitė, Aušra Trakšelytė, Jokūbas Zovė. Pogrindinio meno darbus paskolino Česlovas ir Rūta Lukenskai. Paroda veikė 2022 m. liepos 7–rugpjūčio 26 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje.

REPORTAŽŲ TEMINĖ MOZAIKA

Eltos nuotraukos atspindi anuomet kurtus „Respublikos panoramos“ savaitinius repor tažus, kuriais iliustruoti oficiozinės spaudos straipsniai. Reportažų būdavo tiek, kiek me tuose savaičių. Be to, reportažai buvo kuriami teminės mozaikos principu – dokumentuojami įvairūs (socialinės) tikrovės segmentai ir aspek tai. Taigi galima išrinkti, pavyzdžiui, keturis ar penkis savaitinius tam tikrų metų reportažus ir taip suformuoti Lietuvos sovietinės „tikrovės“ reprezentavimo bloką.

Eltos fotografijose ryški ir pogrindinės kultūros (anuo metu netgi kontrkultūros) gija. Menininkų Česlovo Lukensko (g. 1959), Ramūno Paniulaičio (1957−1982), Gintaro Zinkevičiaus (g. 1963) 1978−1982 m. avangardinės kūry bos bandymai socialiniame ir kultūriniame užribyje. Tiesą sakant, būtent šios išlikusios menininkų fotografijos, koliažai ir asambliažai padėjo apibrėžti ir chronologines tyrinėjamo Eltos archyvo ribas – vadinamosios Brežne vo (sąstingio) epochos kelerius paskutinius metus – 1978−1982.

„1980 m. liepa, 29 savaitė

„1980 m. liepa, 29 savaitė

„AČIŪ TSKP“ – šiuos žodžius nupiešė Žalgirio stadiono aikštėje šokėjai, simbolizuodami susitelkimą apie Komunistų partiją, ištikimybę jos idealams.“

SUREŽISUOTA „NATŪRALI“ TIKROVĖ

Eltos fotoreportažų semantinė struktūra turėjo at spindėti sovietinės ideologijos pozityvumą – iliustruoti anos visuomenės visų sričių nesibaigiantį progresą ir klestėjimą. Antai 1966 m. vykusiame XXII SSRS Komu nistų partijos suvažiavime žadėta „pastatyti“ komuniz mą iki 1980 metų! Žinoma, šios „statybos“ nuolat strigo ir galiojo nebent kaip valstybiniu lygmeniu įteisinta utopija, virtusi sociokultūrine entropija. Tačiau šios uto pijos semantinė ideologinė struktūra vienaip ar kitaip persmelkė visas (socialinės) tikrovės reprezentacijos sferas: žiniasklaidą, fotografiją, literatūrą, dailę, kiną etc.

Eltos fotoreportažuose šis semantinis ideologinis šablonas nujaučiamas, nors ne visada akivaizdžiai matomas. Kitaip sakant, tai yra subtiliau užmaskuota propaganda. Reikia turėti omenyje, jog šie fotorepor tažai turėjo papildyti tekstus spaudoje.

Vis dėlto fotografijose galima išskirti tam tikrus kompozicinius semantinius surežisuotos „natūralios“ tikrovės šablonus. Pavyzdžiui, vienas tikrovės idealizavimo (ideologizavimo) „apibendrinant“ būdų – panoraminis žvilgsnis iš paukščio skrydžio: Elektrėnų elektrinė, „ban guojančių rugių laukai“, „neaprėpiami arimai“ ir pan. Ko vertos kad ir dainų šventės akimirkų apibendrintos pa noramos su virš visų švytinčiu užrašu „LENINAS“. Arba iš šokėjų suformuotas užrašas „AČIŪ TSKP“ – fotografijose chrestomatiškai panaudoti kuriamos ideologinės sim bolinės (prasminės) hierarchinės vertikalės šablonai. Žvilgsnis iš viršaus ir atitinkamas apibendrinimas sukuria ideologiškai vientisos visuomenės įspūdį.

Beje, tai yra universalus tikrovės (vizualaus) ide alizavimo triukas, ideologinėje ir (arba) komercinėje reprezentacijoje tebenaudojamas iki šiol. Prisiminkime kad ir garsųjį, jau nepriklausomybinį, projektą (filmą ir nuotraukų albumą), kartojantį sovietmečio kino doku mentikos ir reportažinės fotografijos visas klišes, – „Lie tuva iš paukščio skrydžio“.

Dar vienas šablonas – kai nuotraukų veikėjai daugiau mažiau statiškai sustoję, išsirikiavę frontalia linija prieša kyje arba tam tikrais atvejais apsupę pagrindinį veikėją ar pagrindinę veikėją puslankiu. Semantiškai svarbiau sias veikėjas ar veikėja tariamai ką nors pasakoja – apie Antrojo pasaulinio karo, anuomet vadinto Didžiuoju Tėvynės karu, žygdarbius arba socialistinio lenktyniavi mo, gamybos procesų pasiekimus ir pan. Paprastai pa grindinis herojus ar herojė yra kompozicijos centre, o jį ar ją apstojusiųjų (hierarchijoje žemesnio rango) veikėjų žvilgsniai „smalsiai“, „pagarbiai“ etc. nukreipti į šią figūrą (atitinkamai turi dominuoti pozityvi emocinė atmosfera).

Egzistuoja ir dinamiškos tariamai natūralios situacijos kompozicinės klišės. Tokiu atveju nuotraukos pagrindi niai veikėjai ir veikėjos ne tiesiog frontaliai eile ar puslan kiu statiškai sustatyti pirmame plane, o (tarsi natūraliai) ateina iš nuotraukos gilumos – žiūrovas žvilgsniu tarsi pasitinka ateinančiuosius. Tokia kompozicija turi suda ryti natūralios, netgi „atsitiktinai“ užfiksuotos kasdienės, įprastos (bet idiliškos) situacijos įspūdį.

Nors oras buvo lietingas, tūkstančiai vilniečių ir svečių stebėjo spalvingą liaudies ansamblių šventę Kalnų parke.“ Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus Eltos nuotraukų archyvo

„1981 m. vasaris, 6 savaitė Delegatės iš Tarybų Lietuvos Kauno vilnos gamybinio susivienijimo audėja V. Aksamitauskienė (kairėje) ir Kapsuko putliųjų verpalų fabriko darbuotoja J. Urbonienė (dešinėje) kalbasi su žymia audėja, Socialistinio darbo didvyre V. Pletniova.“

Pavyzdžiui, frontaliai kadre išdėstytų kolūkiečių grupė, neva artė dama į žiūrovą, tariamai aptaria sėjos ar derliaus nuėmimo reikalus. Tačiau šiose grupinėse kompozicijose, žinoma, atsitiktinumo nėra. „Natūrali“ – laukų su kombainais ar arimų su traktoriais fone, fabriko, kontoros etc. – aplinka ir visi elementai joje taip pat yra kruopščios scenografijos elementai. Iš dalies sąmoningai ar ne, tačiau atkarto jamos šventųjų paveikslų kompozicinės hierarchinės schemos.

Taigi surežisuota dinamiška scena kartu reiškia pozityvią (se mantinę) dinamiką – „šviesaus (komunistinio) rytojaus“ artėjimą. Nuotraukos žiūrovas (mintimis) pasitinka tarsi šviesų (komunistinį) rytojų. Kiekvieno fotografijos kompozicinio elemento funkcija yra ideologiškai simbolinė. Šios situacijos paklūsta pačios fotografijos vidinei ideologinei simbolinei struktūrai, o ne atspindi tikrovę tokią, kokia ji yra. Nors šiuose fotoreportažuose, žinoma, buvo remiamasi būtent tikrove.

VIZUALIOJO POGRINDINIO MENO ATSPINDŽIAI

Keliant tikrovės reprezentavimo klausimą, kontrasto principu verta pažvelgti į alterna tyvų pristatomo laikotarpio (1978−1982 m.) pogrindinio meno sandą. Menininkas Č. Lu kenskas, iš dalies veikiamas vyresniojo ko legos dailininko Valentino Antanavičiaus kūrybos, tuo metu iš materialios kultūros laužo, įvairių atliekų kūrė brutalius asam bliažus objektus. Menininkas rinkdavo vi sokį laužą, lūženas ir iš jų kurdavo įvairius absurdiškus – neodadaistinius2 – objektus. Č. Lukenskas ir jo kolega G. Zinkevičius, 1979−1981 m. fotografuodami šiukšlynus, nekūrė žurnalistinių reportažų apie „socialisti nės tikrovės trūkumus ir negeroves“, taip pat nekūrė ir meninių nuotraukų įprasta prasme. Jie bastėsi po anuometinę Lietuvos SSR, netgi SSRS ir labiau (psichologiškai ir estetiškai) in tuityviai reiškė savo požiūrį į tuometę tikrovę, o iš dalies ir į vadinamąją oficialiąją kultūros sistemą. Šiuose fotografijų, balansuojančių tarp reportažo ir meninės fotografijos, cikluose užfiksuoti Jonavos, Panevėžio, Vilniaus, Lenin grado (dab. Sankt Peterburgo) priemiesčiai, šiukšlynai, statybvietės, dykvietės.

Įdomūs R. Paniulaičio koliažai, sukurti 1979−1982 m. (iki menininko tragiškos mir ties 3). Žemaičių Naumiestyje gimęs R. Paniu laitis buvo unikali asmenybė. Vaizdžiai tariant, jis buvo tarsi Brežnevo epochos pabaigos Čiurlionis. Meno profesionaliai nesimokė – Vil niuje baigė kirpėjų kursus, vėliau kartu su Č. Lu kensku mokėsi Vakarinėje dailės mokykloje. Tačiau buvo vienas tų negausių anos epochos kone genialių autsaiderių ir kartu novatorių, klojusių pamatus vadinamajam lietuvių kon ceptualiajam menui, su kaupu suklestėjusiam tik po gero dešimtmečio – Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Beje, koliažams R. Paniulaitis naudojo oficialiosios sovietinės kultūros ir netgi užsieninę vaizdinę medžiagą – karpė žurnalus, laikraščius... Maža to, kurį laiką „gadino“, t. y. karpė koliažams, netgi tais laikais itin brangius meno albumus4

2 Dada arba dadaizmas (pranc. dada – vaikiškas arkliukas arba kūdikio lemenimas) – XX a. pirmosios pusės avangardinis (kontr)kultūrinis judėjimas, neigęs visus iki tol buvusius  dailės ir literatūros principus. Anot dadaizmo šalininkų, dada yra antimenas. Dadaistai dažniausiai pasitelkė absurdiškus, šokiruojančius  meninius ir literatūrinius metodus, taip pat naudojosi būtent tikrovės arba rastais daiktais.

3 1982 m. rastas pasikoręs ar pakartas sostinės pastato –Didžioji g. 35/2 (dabar – viešbutis „Radisson Blu Royal Astorija“) – griuvėsiuose.

4 Juos aptiko uošvių – sovietinių funkcionierių – prašmatniame bute Antakalnyje. Tiesa, uošvių iš buto greitai buvo išprašytas kaip veltėdis – neilgai truko ir R. Paniulaičio santuoka.

„1978 m. birželis, 25 savaitė

Spartuoliškai dirba šienapjūtėje Zarasų rajono Dusetų valstybinio žirgyno mechanizatoriai Lapieniai. Tėvas Izidorius ir trys jo sūnūs – Mindaugas, Zenonas ir Gintautas – jau apdorojo 1000 sąlyginių hektarų.“

„1978 m. gruodis, 50 savaitė

Elektros energijos gamybą numatoma padidinti 3,3 proc. Bus toliau plečiamas centralizuotas šiluminės energijos tiekimas respublikos miestuose.“ Nuotraukoje – Lietuvos VRE Elektrėnuose. Iš Lietuvos naciona linės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus Eltos nuotraukų archyvo

Gretinant tokius iš pirmo žvilgsnio nesuderina mus sandus – propagandinius, idiliškus Eltos foto reportažus ir ano meto vizualiojo meno pogrindžio pavyzdžius, galima pamatyti skirtingus tikrovės (vaizdinio semantinio) reprezentavimo būdus. At rodytų, tiek vienu, tiek kitu atveju buvo atsispiriama nuo tos pačios tikrovės, tačiau rezultatas kardinaliai priešingas. Maža to, galima teigti, jog iš pažiūros toje pačioje tikrovėje tarpo kardinaliai priešingos, beveik nesusisiekiančios altertikrovės

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Eltos fotorepor tažai tiesiog „nešališkai“ fiksavo, dokumentavo kas dienę anuometinę tikrovę. Tačiau įsižiūrėję atidžiau pamatysime ant jos uždėtą specifinį ideologinės idealizacijos, t. y. propagandos, filtrą. Kita vertus, vadinamojo meninio pogrindžio pavyzdžius gali būti netgi sunku suvokti – jie gali pasirodyti stoko

jantys aiškaus siužeto, prasmės, chaotiški ir netgi absurdiški. Tačiau ir šiuo atveju svarbios socioide ologinės ano meto ir anos situacijos potekstės –jaunų žmonių, atsidūrusių socialiniame ir kultūri name užribyje, psichologiniai, netgi egzistenciniai niuansai. Neretai (performatyvus) absurdas šiose fotografijose, asambliažuose, koliažuose tapdavo būdu pagauti ir išreikšti kaip tik – „nuogą“ tikrovę. Tokią, kokia ji ir buvo.

Ramūno Paniulaičio koliažai. Tarp 1979 ir 1982 m.

SEIMO SKAITYKLA ATVIRA VISUOMENEI

Rasa Praninskienė

Lietuvos Respublikos Seimas skaičiuoja jau daugiau kaip šimto metų istoriją. O jo biblioteka? 1920 m. Steigiamojo Seimo posėdžio pirmas darbotvarkės klausimas, kurį paskelbė pirmininkas Aleksandras Stulginskis, buvo dėl Seimo bibliotekos steigimo. Nuo 1921 m., kai buvo įsteigta, Seimo biblioteka išgyveno įvairių savo veiklos, struktūros, net pavadinimo pokyčių, o nuo 2020-ųjų, įsikūrusi Seimo III rūmuose, ji teikia paslaugas Seimo nariams, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams, teisės studentams, mokslininkams, čia gali užsukti vilniečiai ir miesto svečiai.

Dešimtame Steigiamojo Seimo posėdyje pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis paskelbė, jog seniūnų sueigoje pripažinta, „kad biblioteka būtinai reikalinga ir kad ją reikia kuo veikiau organizuot. Seniūnų sueiga rado tiksliausia išrinkt komisiją iš visų frakcijų atstovų, kuri pri iminės reikiamų knygų sąrašus...“ (Iš 1920 m. birželio 2 d. posėdžio stenogramos) Lietuvos Respublikos Seimo biblioteka buvo įsteigta 1921 m., tačiau dėl 1940 m. įvykusios Sovietų Sąjungos okupacijos jos fondai neišliko.

Ilgametė Seimo skaityklos vedėja Nijolė Visockaitė pasakoja, kad po keliasdešimties metų imta gaivinti panašios bibliotekos idėja. Maždaug 1980–1981 m. Lietuvos valstybinė respublikinė biblioteka (dabar –Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) nutarė įsteigti savo padalinius Ministrų Taryboje, Kul tūros ministerijoje ir Aukščiausiojoje Taryboje. Kadan gi tai buvo tik filialas, jis pavadintas skaitykla. Tokia buvo dabartinės Seimo skaityklos istorijos pradžia.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvos parlamente veikė nedidelis Informacijos skyrius, skai tykla ir Spaudos biuras. „1990 m. balandžio mėnesį jau vadinomės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos skaitykla“, –prisimena N. Visockaitė. 1991 m. gruodį, pertvarkius parlamento informacijos tarnybas, įkurtas Informacijos analizės centras. Jis glaudžiai bendradarbiavo su Lietu vos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, kuriai tų pačių metų lapkričio mėnesį jau buvo pavesta vykdyti ir parlamentinės bibliotekos funkciją.

Svarbiausia skaityklos funkcija – aprūpinti Seimo narius teisine, istorine literatūra. Skaitykloje lankosi ne tik teisę studijuojantys magistrantai, doktorantai, bet ir mokslininkai, dirbantys Lietuvos ir užsienio mokslo įstaigose. Rengiantys knygas žurnalistai, po litologai taip pat naudojasi skaityklos paslaugomis. Skaitykla priima ir Seimo kanceliarijos darbuotojus, taip pat vilniečius bei miesto svečius.

PASIDIDŽIAVIMAS – RETOS IR AUTOGRAFUOTOS KNYGOS

N. Visockaitė prisimena: „Visi darbuotojai didžiavosi, kad skaitykla turi itin retų leidinių, net ir tokių, kurių nėra nė vienoje kitoje bib lio tekoje ir juos pamatyti buvo galima nebent asmeninėse kolekcijose.“ Pačios seniausios knygos datuojamos 1918 metais.

Kaip retos ir senos knygos čia atsirado? Juk jų tikrai nebuvo Aukščiausiosios Tarybos rūmų kabinetuose. „Per kolegas iš Respublikinės bibliotekos susisiekiau su keliais antikvarais. Iš jų po truputį įsigijome itin retų, bet Seimo istorijai labai svarbių knygų, tokių kaip Steigiamojo ir vė lesnių Seimų darbai, stenogramos ir pan., – apie knygų „medžioklę“ pasakoja N. Visockaitė. – Ieškodavome jų ne tik Maskvoje, bet ir užsienyje, per mūsų šalies diplomatus. Daug knygų mums dovanodavo. Prastos būklės leidiniams vėl įgauti dailią išvaizdą padėdavo Respublikinės bibliotekos Restauracijos skyrius.“

paroda.  Olga Posaškova

Ypač N. Visockaitė džiaugiasi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Balio Gajausko sumanumu ir geranoriškumu. „Kartą pa skambino ponas Gajauskas, – pasakoja Nijolė, – ir liepė greitai ateiti iki Saugumo komiteto rūmų. Nubėgau ir dalį leidinių kartu su juo par sitempėme į fondus. Gerai, kad tuomet nieko neklausinėjusi puoliau bėgti, nes dar kiek, ir būtume pavėlavę.“

Kitas Seimo skaityklos išskirtinumas – dovanotos knygos, kurių pa prastai pagausėja baigiantis Seimo kadencijai. Deja, ne visus leidinius galima priimti dėl paprasčiausių priežasčių – skaitykla nėra didelė. Žinoma, labiausiai vertinamos knygos su autorių dedikacijomis, ypač su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ar Seimo narių autogra fais. Kai šiemet Kovo 11 osios proga Seime buvo surengta signatarų knygų su dedikacijomis paroda, jų parašyti jautrūs ir prasmingi žodžiai sujaudino ne vieną lankytoją, juo labiau kad parodėme ir jau mirusių signatarų autografus.

PATOGU SKAITYTI VIETOS IR UŽSIENIO LEIDINIUS

Seimo skaitykloje yra nemažai literatūros, kurios gali prireikti Seimo nariams, – daugiausia juridinės, politologinės, istorinės – daugiau kaip 23 000 knygų. Tik čia galima rasti Seimo plenarinių posėdžių stenogramas.

Išsinešti knygas ir kitus leidinius leidžiama tik Seimo nariams, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams ir Seimo kanceliarijos darbuotojams. Visi kiti leidinius skaito skaitykloje. Darbuotojos mielai padaro reikiamos ištraukos kopiją, suranda reikiamą straipsnį spaudoje ar interneto por taluose. Tačiau reikia pripažinti, kad su kiekviena nauja Seimo kadencija sulaukiama vis mažiau lankytojų, skaitytojai dažnai prašo knygų ištraukų kopijas persiųsti el. paštu.

Skaitykloje prenumeruojama ne tik respublikinė, regioninė ir išeivijos spauda (97 pavadinimai). Užsakomi ir 15 pavadinimų užsienio laikraš čiai bei žurnalai. Tarp skaitytojų itin populiarūs „Financial Times“, „The Economist“, „Der Spiegel“, „Foreign Affairs“ ir kt. Vis dėlto periodinius spausdintinius leidinius taip pat po truputį keičia elektroniniai jų variantai, todėl spaudą galima skaityti kompiuteryje, juolab kad iš užsienio vežami popieriniai žurnalai ir laikraščiai vėluoja.

Pastebima ir dar viena tendencija: internetiniuose šalies portaluose publikuojama vis daugiau mokamų straipsnių, o tai apsunkina galimybę perskaitytą tekstą išsaugoti asmeniniame kompiuteryje.

POPULIARI VEIKLA – PARODOS IR KITI RENGINIAI

Viešųjų bibliotekų veiklos pobūdis po truputį keičiasi – jos virsta lais valaikio centrais. Mokslinės bibliotekos taip pat keičiasi. Kitoks ir požiūris į skaitytoją, svarbiausia – jo poreikiai.

Seimo skaitykloje pastaruoju metu dažnai rengiami įvairūs Seimo narių susitikimai su visuomenės atstovais. Norintiems patekti į skaityklą, kitaip nei į Seimo rūmus, nereikia specialių leidimų. Skaitykloje organi zuojamos parodos (kai kurios yra virtualios, tad jas galima „aplankyti“ ir po kelerių metų), konferencijos, teminiai renginiai, knygų pristatymai. Tiesa, dėl COVID 19 pandemijos paskelbti suvaržymai buvo pakoregavę Seimo skaityklos renginių grafiką, bet dabar veikla grįžo į ankstesnes apimtis.

Įdomūs ir šilti buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Vytau to Plečkaičio, Romo Gudaičio, žurnalisto Antano Šimkūno knygų prista tymai, konferencija, skirta muzikologui prof. Eduardui Balčyčiui atminti. Asmeninės nuotraukos traukė renginio ir parodos lankytojų dėmesį, ne vienas norėjo pagroti ir E. Balčyčio mėgta bandonija.

Surengus ekslibrisų konkursą „Vytautui Landsbergiui – 90“ paroda, sulaukta penkio likos Lietuvos dailininkų darbų. Nuotraukoje – konkurso komisija (iš kairės): Bronius Leonavičius, Liepa Rimkevičienė, Nijolė Šaltenytė, Jokūbas Zovė, Arvydas Šaltenis.

Renata Blagnienė

Pavasarį, kai Lietuvoje vyko tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ renginiai, skaitykloje veikė paroda „Būti savimi: Kovo 11 osios Akto signatarų ir Sei mo narių poezija“. Ne vieną lankytoją nustebino Romual do Ozolo poezijos knygelė, Vytauto Landsbergio poetinė kūryba, dainingos Dalios Teišerskytės eilės, Algirdo En driukaičio ironiškas eiliuotas žvilgsnis į politinius įvykius, kitų autorių – buvusių ar esamų politikų – kūriniai. Medininkų įvykiams atminti surengtą kuklią knygų parodą papildė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus pasiskolinti eksponatai – vienintelio likusio gyvo Me dininkų tragedijos liudininko Tomo Šerno išdrožtas ir išpieštas bokalas, jo tarnybinis pažymėjimas. Panašiai eksponatais buvo papildyta ir Sausio 13 ajai skirta paroda – lankytojai galėjo apžiūrėti kario savanorio diržą, to meto leidimus patekti į Seimo rūmus ir pan. Pastaruoju metu pristatytos parodos „Justas Vin cas Paleckis – signataras, europarlamentaras“, „Kaziui Sajai – 90“, „Istorinė Vasario 16 osios reminiscencija“. Spalio mėnesį buvo surengta ekslibrisų konkurso „Vy tautui Landsbergiui – 90“ paroda. Sulaukta 15 Lietuvos dailininkų dėmesio, konkursui jie atsiuntė 30 darbų. Profesoriui įteikta po vieną visų darbų egzempliorių.

Skaitykloje nuolat rengiamos naujų knygų parodos: įprasta, kad Seimo nariai dovanoja iš užsienio šalių, konferencijų, įvairių susitikimų parsivežtas knygas. Be to, su įsigytomis ar dovanotomis knygomis supažindina ma skaityklos „Facebook“ paskyroje, pristatomi knygas rašantys Seimo nariai ir Seimo kanceliarijos darbuotojai, skelbiamos nuotraukos iš Seimo skaityklos gyvenimo.

Kartais Seimo skaitykloje vyksta filmavimai. Skaityklos aplinka patraukli kai kuriems ne tik Lietuvos, bet ir užsienio televizijos žinių bei laidų kanalams.

TARP

IR ČESLOVAS JURŠĖNAS

Į Seimo skaityklą užsuka signatarai Justas Paleckis, Vytautas Plečkaitis, Algirdas Kumža. Čia jie dažniau siai skaito užsienio spaudą. Seimo skaitykloje beveik kasdien darbuojasi ir signataras Algirdas Endriukaitis. Atlikti užsakymus skaityklos darbuotojoms padeda ir Nacionalinės biblio tekos specialistai – signatarų prašymai dažniausiai susiję su prieš tris dešimtmečius leista periodika, retomis knygomis.

Dažnai skaitykloje besilankantis signataras Česlovas Juršėnas šypsosi: „Man skaitykla visuomet buvo itin rei kalinga, net tuomet, kai ji taip ir nebuvo vadinama. Tai buvo metodinis kabinetas. Oi, privargindavau skaityklos darbuotojas. Kartą reikėjo parašyti kreipimąsi į mielą ben drapartietį. Niekaip neradau minties, kuri suvienytų tai, ką norėjau pasakyti. Skaityklos darbuotojos padėjo rasti knygą, skirtą Aleksandro Puškino eilėraščio „Я памятник себе воздвиг нерукотворный“ analizei. Ir ko tik aš ne radau toje knygoje, net lietuviškų sąsajų. Žodžiu, kartais tenka „pakankinti“ darbuotojas. O kad mano užklausas padeda vykdyti Nacionalinė biblioteka – nieko keisto, jai, kaip ir kitoms bibliotekoms, esu padovanojęs tūkstančius knygų. Kai kurios jų leistos XVIII ar XIX amžiuje.“

Beveik 30 metų Seimo skaitykloje išdirbusi Rima Aglinskaitė signatarą Č. Juršėną prisimena kaip reiklų ir darbštų skaityklos lankytoją. Jis kaip niekas kitas suformuluoja itin tikslias užklausas, nes turi puikią atmintį. Pasak R. Aglinskaitės, kartais tekdavo ir po darbo rinkti reikalingą medžiagą, bet viską atpirkdavo Č. Juršėno pagarba žmogui: kartkartėmis jis įlinguo davo į Seimą su glėbiu gėlių ir jomis apdovanodavo ne tik skaityklos darbuotojas.

VIS DĖLTO: SEIMO SKAITYKLA AR SEIMO BIBLIOTEKA?

Žinome, kad skaitytojus aptarnaujančios įstaigos ne visada buvo vadinamos bibliotekomis. Teko skaityti, kad prieš šimtą metų pirmoji Panevėžio miesto bibliotekos vadovė bajoraitė Elž bieta Jodinskaitė knygomis prekiaujančią krautuvę siūlė vadinti knygine (pagal analogiją su vaistine), o knygas skolinančią biblioteką – knygynu. Tačiau dabartiniais laikais, ko gero, apskritai būtų sunku šių įstaigų funkcijas apibrėžti vienu žodžiu, nes jos labai išsiplėtė.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad „skaitykla“ – bibliotekos patalpa, kurioje lankytojai skaito. Tačiau, turint omenyje Seimo skaityklos atliekamą veiklą, šiek tiek apmaudu, kai čia besilankantiems užsienio svečiams reikia sakyti, kad tai – skaitykla (Reading Room), o ne biblioteka, nes skaityklos atitikmuo anglų kalba gerokai klaidina.

Šiuo metu tai nėra vienintelis nepatogumas. Seime prasidėjus taupymo vajui, skaityklos darbuotojų taip pat sumažėjo: anks čiau jų dirbo keturios, dabar liko dvi. Kol kas pavyksta skaityto jams suteikti reikiamas paslaugas, jie nesiskundžia.

Be jau minėtos vedėjos N. Visockaitės, Seimo skaitykloje nuo 1991 m. yra dirbusios Jūratė Užkurėlytė, Rima Aglinskaitė, Jolanta Žemaitytė, Rita Galaburdaitė Harder, Marija Šerienė, Audronė Svėrienė (ilgametė vedėja), Edita Aleškevičienė ir kt. Šiuo metu Seimo skaitykloje dirba Rasa Praninskienė ir Saulė Čužienė. Vykstant įvairioms Seimo kanceliarijos reformoms, skaityklai tai būdavo suteikiama daugiau savarankiškumo, tai – mažiau. Šiuo metu skaitykla priklauso Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriui.

„Svarbiausia turbūt – ne pavadinimas, nors ir dabar mūsų vartotojai dažnai Seimo skaityklą vadina biblioteka, nes de facto ji tokia ir yra. Svarbiausia, kad Seimo skaitykloje visi jos vartotojai – nesvarbu, ar tai būtų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys, kanceliarijos darbuotojas ar besi domintis teisėkūra studentas – gautų jų poreikius atitinkančias paslaugas, – apie skaityklos perspektyvas kalba Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriaus vedėja Renata Blagnienė. –Seimo skaitykla yra ta vieta, kur lankytojas gali ne tik rasti jo darbui reikalingą knygą, periodinį leidinį ar duomenų bazę, bet ir gauti patarimą, kur rasti kitų Seimo kanceliarijos padalinių ar kitų institucijų parengtą informaciją. Skaitykla ir ateityje sieks derinti tradicinės bibliotekos ir profesionalaus informacijos centro paslaugas, jei toks modelis ir toliau bus patrauklus mūsų vartotojams. Jei keisis poreikiai, mes taip pat keisimės. O keistis mes gebame greitai – tai yra nedidelės bibliotekos privalumas.“

Seimo skaityklos darbuotojos turi svajonių ir sumanymų, kaip būtų galima įdomiau ir prasmingiau išplėsti Seimo skaityklos funkcijas. Belieka tikėtis, kad Nacionalinė biblioteka ir toliau sėkmingai atliks parlamentinės bibliotekos funkcijas, o Seimas turės lankytojų mėgstamą skaityklą. Juo labiau kad parlamento rūmuose veikianti biblioteka yra patikimiausias informacijos apie valstybės valdymą šaltinis, sudarantis sąlygas piliečių išrinktiems politikams profesionaliai vykdyti savo pareigas remiantis išsa miais politinės, teisinės, ekonominės, sociologinės, statistinės ir kitokios informacijos šaltiniais.

Seimo skaitykloje beveik kasdien darbuojasi signataras Algirdas Endriukaitis (kairėje).

Čia dažnai lankosi ir Česlovas Juršėnas.  Rasa Praninskienė

Ilgėjant vakarams, klausimas, kokį skaitinį pasirinkti, kyla vis dažniau. Meilės romaną ar trilerį? Šeimos sagą ar fantastinę epopėją? Grožinę ar mokslo populiarinamąją literatūrą? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti. Tikimės, kad ši rubrika padeda nepaklysti spalvingose ir gausiose knygynų ar bibliotekų lentynose.

INETA SAKAPILVYTĖ

MARINA ABRAMOVIČ. „EITI KIAURAI SIENAS“

(Walk Through Walls, 2016. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. Vilnius: Kitos knygos, 2018)

REKOMENDUOJA

Ypač žavi jos požiūris į meną: „Man visada kelia abe jonių sėkmingi menininkai, nesvarbu, kokios srities, –manau, tai reiškia, kad jie kartojasi ir nepakankamai rizikuoja.“ Man, kaip fotografei, tai auksu lietos raidės, kurios padeda į savo darbą pažvelgti kiek kitokiu kampu ir gauti naują įkvėpimo gūsį.

Nuo knygos negalėjau atsiplėšti. Joje pateikti faktai šokiruoja ir intriguoja. Nejau čia aprašomas tikras gyvenimas?! Man, dešimtojo dešimtmečio kartos atstovei, viskas skamba kaip gerai režisuotas spektaklis. Deja, tai – tikrovė.

Knyga ne kartą nustebino, nuliūdino ar paskatino nusišypsoti. Tekstą dar paveikesnį padarė perfor mansų nuotraukos. Nuo vienos negalėjau atplėšti akių, žiūrėdama į kitą – nustoti verkusi. Ar jums teko apsiverkti žvelgiant į nuotrauką? Man tai buvo tikrai netikėta, tačiau verta patirtis.

Iš šios knygos pasisėmiau idėjų, ne viena autorės mintis privertė sustoti ir apmąstyti, kur tiesiasi mana sis gyvenimo kelias. Jei dar yra tokių, kurie nieko nėra girdėję apie šią talentingą moterį, raginu pasiskubinti ir šiuo būdu susipažinti su šia serbų kilmės pasaulinio garso menininke. Kiekvienas jos žodis pasieks giliau sią jūsų sielos kertelę.

Ilgą laiką maniau, kad autobiografijos man neį domu. Tačiau pasirodė, kad tiesiog niekad neskaičiau geros autobiografijos. Marinos Abramovič menas man niekad nebuvo svetimas, apie ją esu daug gir dėjusi, nemažai jos performansų mačiusi savo akimis, tačiau jos pačios gyvenimo detalės nebuvo girdėtos. Žinau ne vieną žmogų, kuriam šios menininkės kūryba arba net ji pati yra kiek gąsdinanti, tačiau man ji – kaip deivė: stipri, ambicinga ir subtili asmenybė.

GWEN STRAUS. „DEVYNIOS. TIKRA ISTORIJA APIE MOTERIS, IŠGYVENUSIAS BAISIAUSIUS NACIŲ VOKIETIJOS LAIKUS“

(The Nine: The True Story of a Band of Women Who Survived the Worst of Nazi Germany, 2021. Iš anglų k. vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Vaga, 2022)

Sunkiai apsakomas įspūdingas, įtaigus, sukrečian tis pasakojimas apie devynias nuostabias, stiprias ir nepakartojamas moteris, kurios savo stiprybe bei ištverme tikrai motyvuos ne vieną skaitytoją. Jos

įrodys, kad viskas gyvenime įmanoma, jei tik turi ryžto ir palaikymo.

Knygoje pateikiama autorės senelio sesers Hele nės papasakota istorija apie iš nacių stovyklos per Antrąjį pasaulinį karą pabėgusias devynias drauges, nepabūgusias skintis kelio laisvės link.

Sunku rasti žodžių apsakyti, kaip stipriai mane paveikė ši knyga. Istorijos šia tema dažnai būna panašios, tačiau šioji mane pakerėjo – ji nė kiek ne priminė kitų. G. Straus itin vaizdžiai perteikia moterų vidinį pasaulį: jų nerimą, baimę, stiprybę ir draugystę, padėjusią joms likti gyvoms, moterišką subtilumą, pagelbėjusį išsikapstyti iš siaubo.

Viena įdomiausių knygos dalių – pasakojimo isto rijos tęsinys. Autorė, įdėdama daug pastangų, domė josi, kaip susiklostė visų devynių moterų gyvenimas po karo. Taigi istorija nesibaigė pergale – ji tęsėsi dar daug metų po jos.

ROBERT KOLKER. „HIDEN VALIO ŠEIMOS PASLAPTYS“

(Hidden Valley Road: Inside the Mind of an American Family, 2020. Iš anglų k. vertė Ema Bernotaitė, Vilnius: Briedis, 2022)

Pagaliau ir Lietuvoje vis dažniau leidžiamos kny gos apie tikrus nusikaltimus (angl. true crime). Man šis žanras labai patinka – tikri įvykiai, tikra istorija. Kas gali būti įdomiau?

Šioje knygoje autorius pristato kvapą gniaužiančią istoriją apie Galvinų šeimą: joje augo dvylika vaikų, iš kurių šešiems vienam po kito diagnozuota šizofrenija. Skaitant ne kartą kyla klausimai: kam susilaukti tiek daug vaikų? kodėl, siekdamas profesinės sėkmės, tėvas vis nori daugiau atžalų?

Knygoje atskleidžiama toli gražu ne vien tik juoda ir balta istorijos pusės. Jus neabejotinai apims ne viena prieštaringa emocija. Man buvo nesupranta ma šios šeimos motinos pozicija: ji viską valdo, bet paklūsta tėvui. Ir pati prieštarauja sau. Vieną akimirką skatina vaiką daryti viena, kitą – jį dėl to baudžia. Ge rai pagalvojus, nebekyla klausimų, kodėl visi Galvinų šeimos vaikai užaugo nestabilios psichikos.

Tačiau ši knyga nėra vien apie disfunkcinę šeimą. Ji – ir apie vidinį vaikų pasaulį, santykius tiek tarp tėvų ir vaikų, tiek tarp brolių. Tai pasakojimas apie išnaudojimą, smurtą, ligą ir, be abejo, – šizofrenijos ligos tyrimo istorija.

Visiems tikrų nusikaltimų žanro mėgėjams ši knyga labai patiks. Tikra istorija pavergs ir prikaus tys, ligos tyrinėjimo istorija bus įdomi psichologija ir mokslu besidomintiems skaitytojams.

Ineta Sakapilvy tė  – fotografė, kasdien į rankas paimanti ne tik fotoaparatą, bet ir knygą. Instagrame su bendraminte Marija (@ marijaee) ji pasiūlė iš šūkį #skaitaunegrozine, skatinantį atrasti bei pamėgti taip pat ir ne grožinę literatūrą.

PAMINĖTAS VYTAUTO LANDSBERGIO 90-METIS

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka minėjo gero savo bičiulio, renginių lankytojo ir parodų idėjų autoriaus, pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio 90-metį. Šiai sukakčiai buvo skirtas ne vienas renginys, o ir pati gimtadienio šventė taip pat vyko Nacionalinėje bibliotekoje – spalio 18 d. pasveikinti sukaktuvininko čia susirinko garsūs Lietuvos politikos, visuomenės, mokslo ir kultūros žmonės, bendraminčiai ir bičiuliai, giminaičiai ir artimieji.

Spalio 17 d. Nacionalinėje bibliotekoje vyko Vytauto V. Landsbergio sukurto savo tėvui skirto filmo peržiūra ir susitikimas su autoriumi. Režisie rius atskleidė filmo kūrimo aplinkybes. V. V. Landsbergis papasakojo, kad po mamos mirties labai daug laiko praleisdavo su tėčiu, vakarais jie daug kalbėdavosi, tad kilo pagunda filmuoti. Taip susidarė galimybė parodyti „naminį“ Landsbergį – atvirą ir paprastą. Šis filmas – tai devyniasdešim tmečio, bet vis dar aktyvaus, pilietiško ir kūrybiško žmogaus, filosofiškai apibendrinančio bendražmogiškuosius patirties dalykus, prisimenančio išėjusius amžinybėn artimuosius, verčiančio Rabindranathą Tagore’ę, besi džiaugiančio buvimu su šeima ir proanūkiais ar vienatvėje vaikštinėjančio čiurlioniškų pasaulių pakraščiais, portretas.

Nacionalinės bibliotekos lankytojų dėmesį traukė dvi Lietuvos fotogra fijos meistrų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Antano Sut kaus ir Romualdo Požerskio parodos, skirtos V. Landsbergio 90 mečiui. A. Sutkaus parodoje „Mus skyrė septyni kilometrai ir septyneri metai“, kuri eksponuojama bibliotekos Valstybingumo erdvėje, yra ir išskirtinių meni ninko užfiksuotų kadrų – pavyzdžiui, basas V. Landsbergis vėjuotame Ne mirsetos pajūryje (paroda veiks iki gruodžio 30 d.). R. Požerskio ekspoziciją „Susitikimai su istorija“, siūlančią „skaityti reikšmingą naujausios Lietuvos istorijos puslapį, kuris vadinasi išsivadavimas“, buvo galima apžiūrėti ant bibliotekos centrinių laiptų.

Bibliotekoje surengtoje gimtadienio šventėje jubiliatą svečiai sveikino netradiciškai: traukė po atviruką su užrašytais V. Landsbergio pamąstymais ir, pratęsdami temą, kūrė linkėjimus. Staigmenomis ir muzikinėmis improvi zacijomis svečius ir sukaktuvininką džiugino džiazo muzikantas Petras Vyš niauskas, režisieriaus Valentino Masalskio Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, Algirdas Kaušpėdas ir grupė „Kandys“, sūnus V. V. Landsbergis. Sveikinimus V. Landsbergiui atsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nau sėda ir Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama. Kaip sakė pats jubiliatas, jam, 170 knygų autoriui, 90 asis gimtadienis Nacionalinėje bibliotekoje – pati geriausia vieta. Renginio svečiams atminimui įteikti atvirukų rinkiniai su V. Landsbergio tekstais. Bibliotekos „Youtube“ kanale galima žiūrėti Valsty bingumo centro vyriausiojo tyrėjo dr. Andriaus Šumino parengtą pokalbį su pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu.

Jubiliejinius renginius pratęsė Nacionalinėje bibliotekoje spalio 25 d. vykusi tarptautinė konferencija „Lietuvos kūrimasis po 1990 m.: vizijos, realijos ir atmintys“, kurioje tyrėjai iš įvairių šalies ir užsienio (JAV, Latvijos,

Jubiliejų bibliotekoje švenčiantis pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis ekrane rodomų istorinių nuotraukų fone.  Mindaugas Mikulėnas

Lenkijos, Ukrainos) mokslo institucijų aptarė Lietuvos laisvėjimo laikotarpį (nuo 1987 m. iki šiol) ir V. Landsber gio vaidmenį jame. Kaip garbės svečias konferencijoje dalyvavo Islandijos politikas ir diplomatas Jónas Baldvi nas Hannibalssonas. Jam einant užsienio reikalų ministro pareigas, Islandija pirmoji 1991 m. pripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valstybingumą.

V. Landsbergio jubiliejaus proga Nacionalinė biblioteka išleido papildytą profesoriaus knygų bibliografiją „Vytautas Landsbergis. Per 170 knygų“.

2017 m. Nacionalinei bibliotekai dovanota Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininko, pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo V. Landsbergio leidinių ir dokumentų kolekcija davė pradžią Valstybingumo centrui. Šis bibliotekos padalinys savo veikla skatina visuomenės poreikį pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės moder nios valstybės kūrimo procesus.

knygų“ informacija

DISKUSIJA PRANCIŠKAUS SKORINOS EPOCHAI ĮVERTINTI

Prieš 500 metų, 1522-aisiais, Pranciškaus Skorinos spaustuvėje Vilniuje pasirodė „Mažoji kelionių knygelė“ – pirmoji spausdinta knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Įprasmindamas šią jubiliejinę datą Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė Pranciškaus Skorinos metais. Rugsėjo 22–23 d. Lietuvos mokslų akademijoje surengta tarptautinė konferencija „Pranciškus Skorina ir Renesanso knygos kultūra“ tapo svarbiausiu proginių metų minėjimo programos mokslo renginiu, pakvietusiu humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus į tarpdisciplininę diskusiją.

Konferencija sulaukė užsienio mokslininkų dėme sio – joje pranešimus skaitė tyrėjai iš 15 šalių. Kviesti niai pranešėjai buvo iš Čekijos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Lietuvos. Plenarinius pranešimus skaitė pripažinti Renesanso knygos kultūros ir skorinianos tyrėjai: prof. dr. Alexandra Gillespie (Kanada), prof. dr. Jamesas Ravenas (Jungtinė Karalystės), habil. dr. Aleksandras Gruša (nepriklausomas tyrėjas), doc. habil. dr. Ilja Lemeškinas (Čekija), habil. dr. Sergejus Temčinas (Lietuva).

Kaip ir daugumos garsių Renesanso epochos Europos humanistų, P. Skorinos (1470–1552) veiklų spektras buvo platus, o gyvenimo geografija apėmė šiandienos Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją, Italiją, Čekiją ir Vokietiją: spaustuvininkas ir knygų leidėjas šiuose kraštuose gyveno, kūrė ir dirbo. Dvi dienas vykusios konferencijos aštuoniose sekcijose buvo perskaityti 37 komunikacijos ir informacijos mokslininkų, seno sios literatūros, kalbos ir istorijos tyrėjų pranešimai. Juose išryškintos P. Skorinos gyvenimo ir kūrybinio palikimo neatrastos reikšmės, neįmintos mįslės, nagri nėtas jo sumanymas šviesti LDK piliečius spausdintu žodžiu, plačiai aptartas švietėjo humanistinis veiklos pradas. Šis svarbus akcentas nulėmė, kad Lietuva, skirtingai nuo mūsų kaimynų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo įpėdinių, nedviprasmiškai suvokia ir vertina spaudą, kaip svarbų europinės technologijos pasiekimą, leidusį per palyginti trumpą laikotarpį sukurti žinių sklaidos informacinę struktūrą.

Per konferenciją išryškėjo, kad spaudos pradinin ko LDK P. Skorinos įvaizdis nėra neutralus, kai kalba me apie vertybinį vektorių. Primintina, kad paskutinį kartą Lietuvoje P. Skorinai skirta konferencija įvyko beveik prieš 50 metų, didelės ideologinės priežiūros sąlygomis. Nedemokratinėse šalyse situacija iš esmės nesikeičia ir šiuo metu. Konferencijoje pranešimus skaitė ir buvo išgirsti mokslininkai, kurių darbai sko rinianos tema yra politiškai nepripažįstami, o patys asmenys persekiojami ar ignoruojami.

Baigiamojoje diskusijoje buvo akcentuota, kad pranešėjams pavyko atskleisti „Gutenbergo galaktikos“ reikšmę, spaudos įtaką ir svarbą tautų kultūrai, išryškinti P. Skorinos epochai pažinti svarbų tarpdisci plinį požiūrį, moderniomis technologijomis paremtų tyrimų svarbą. Pristatymuose ir diskusijose atsiskleidė naujos tyrimų perspektyvos, teorinių ir metodologinių prieigų galimybės, skirtingos tyrimų tradi cijos ir patirtys. Organizatorių sukurta mokslinei komunikacijai patogi aplinka (sinchroninis vertimas) skatino keistis nuomonėmis, diskutuoti.

Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fa kulteto Knygotyros, mediotyros leidybos tyrimų katedra ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Parneriai: Lietuvos mokslų akademija, Prahos Karolio universitetas, Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Renginį rėmė Lietuvos mokslo taryba, Lenkijos institutas Vilniuje, Nacionalinis muziejus Lie tuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir kt. Renginį globojo Vilniaus miesto savivaldybė. Konferenciją lydėjo tarptautinė Skori nos mokykla Prahoje ir dvi parodos: „Skorinos pradėta: 500 Vilniaus spaudai“ (paroda Vilniaus universiteto bibliotekoje veikia iki lapkričio 21 d. ) ir „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500 metų“ (paroda Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia iki lapkričio 14 d.).

Doc. dr. Tomas Petreikis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Pranciškaus Skorinos metams skirtos konferencijos organizatoriai ir pranešėjai.  Virginija Valuckienė

PRAKTINĖ PAŽINTIS SU SKORINOS PRAHA

Vienas lydimųjų Pranciškaus Skorinos metams skirtos konferencijos Vilniuje renginių buvo rugsėjo 12–18 d. Prahoje (Čekija) vykusi tarptautinė mokykla „Gydytojas, leidėjas ir sodininkas. 500 metų nuo P. Skorinos veiklos perkėlimo iš Prahos į Vilnių“. Nors šis žmogus dažniausiai minimas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudos pradininkas, tarptautiniame renginyje buvo aptarta įvairialypė jo veikla ir palikimas, taip pat analizuotos Renesanso knygų kultūros ir leidybos istorijos temos.

Tarptautinės mokyklos atidaryme vienas jos organizatorių ir iniciatorių Karolio universiteto ( Univerzita Karlova ) Filosofijos fakulteto docentas habil. dr. Ilja Lemeškinas atskleidė, kad tokios mo kyklos idėja gimė 2019 m., kai dienos šviesą išvydo straipsnis, kuriame buvo patikslinti P. Skorinos gimi mo metai. Per studijų savaitę lektoriai iš Lietuvos, Baltarusijos ir Čekijos supažindino su P. Skorinos veikla Prahoje, kurioje jis praleido didelę savo gyve nimo dalį (20–28 metus), jo – gydytojo, karališkojo sodininko ir leidėjo – asmenybe.

Mokyklos renginiuose buvo stengiamasi su pažindinti su P. Skorinos Praha, paskaitos vyko su P. Skorina susijusiose vietose: Karolio universitete, Čekijos nacionalinės bib lio tekos rūmuose – Kle mentinume (Collegium Clementinum), Prahos Seno jo miesto rotušėje, Prahos arkivyskupijos rūmuose ar Prahos Mažojo miesto augustiniečių parapijos šv. Tomo bažnyčioje, kurioje galimai ir palaidotas P. Skorina.

Paminėtina, kad prieš 500 metų Lietuvos Didžio joje Kunigaikštystėje buvo ne tik išspausdinta pir moji knyga – P. Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, bet ir Vilniuje įkurta pirmoji spaustuvė Rytų Europo je. Rusėniškos kilmės leidėjas P. Skorina svarbus ne tik lietuvių, bet ir baltarusių tautos ir jos diasporos savimonei, nacionalinei kultūrai, kolektyvinei tapa tybei ir istorinei atminčiai. Tiesa, anot I. Lemeškino, pati Baltarusija, iš kurios teritorijos kilęs P. Skorina, dėl politinių aplinkybių, deja, neorganizavo nė vie no renginio, skirto šiai asmenybei paminėti.

Tarptautinės mokyklos renginiuose dalyvavo lietuvių, baltarusių, ukrainiečių studentai ir moksli ninkai. Žinias apie Renesanso knygos kultūrą gilino ir Lietuvos bib lio tekų atstovės: vyriausioji tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio pavel do tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių

skyriaus, dr. Kotryna Rekašiūtė ir Simona Jaskele vičiūtė iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib lio tekos, tyrėja dr. Veronika Girininkaitė iš Vil niaus universiteto bib lio tekos.

Mokyklą organizavo Karolio universitetas kartu su partneriais: Lietuvių kalbos institutu, Prahos lingvistų būreliu, Čekijos Respublikos nacionaline bib lio teka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevs kių bib lio teka, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetu.

Dr. Milda Kvizikevičiūtė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji tyrėja

Pranciškaus Skorinos paminklas Prahoje. Skulptorius – Eduardas Astafjevas, 1996 m.  Milda Kvizikevičiūtė

ŠEŠTĄ KARTĄ BIRŠTONAS TAPO BIBLIOTERAPIJOS SOSTINE

Spalio viduryje biblioterapijos entuziastai tradiciškai renkasi į Birštoną – šių metų spalio 14 d. kurhauze vyko 6-oji biblioterapijos šventė „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Konferencijoje dalyvavo iš Lietuvos ir Latvijos atvykę 132 įvairių sričių specialistai: bibliotekininkai, psichologai, logopedai, pareigūnai, dirbantys su nuteistaisiais.

Sveikindami renginio dalyvius, Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto vadovas prof. dr. Rimantas Kočiūnas pabrėžė biblioterapijos svarbą šiam ku rortiniam miestui, jo žmonėms ir visai Lietuvai. Kul tūros ministerijos atstovė Rūta Lazauskaitė ministro Simono Kairio vardu Birštono viešosios bibliotekos direktorei, Lietuvos biblioterapijos asociacijos (LBA) valdybos narei Alinai Jaskūnienei, Panevėžio Ele nos Mezginaitės viešosios bib lio tekos darbuotojai Linai Dubauskienei, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib lio tekos tyrėjai, LBA valdybos narei dr. Daivai Janavičienei įteikė padėkas. Anot gavu siųjų padėkas, džiugina ne tiek asmeninio indėlio pripažinimas, kiek biblioterapijos reikšmingumo įvertinimas.

Konferencijoje, kurią moderavo prof. dr. Jūratė Sučylaitė, perskaityti septyni pranešimai. Lietuvos na cionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė pranešime „Biblioterapija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo

bibliotekoje“ aptarė bibliotekoje vykdomas biblio terapines veiklas: projekto „Biblioterapijos taikymas bibliotekose“ administravimą ir vykdymą; pokalbių apie biblioterapiją ciklą Nacionalinės bibliotekos TV studijoje; „Skaitytojų klubo“ veiklą; atliktą tyrimą ir paskelbtą mokslinį straipsnį apie skaitymo rekomen dacijas išgyvenantiems atskirtį pandemijos metu; užsimezgusius ryšius su Nacionaliniu vėžio institutu.

Vilniaus universiteto docentė dr. Jurgita Girčienė ir studentė Miglė Damijonaitytė pranešime „Biblio terapijos paslaugos Lietuvos bibliotekose: esamybė ir siekiamybė“ pristatė 2022 m. atliktą tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokios biblioterapijos paslaugos teikiamos šalies viešosiose bib lio tekose ir tokių paslaugų plėtros poreikius. Anketas užpildžiusių 65 viešųjų bibliotekų atstovai nurodė, kad biblioterapi jos paslaugų paklausa viršija pasiūlą.

Skaitymo ir kūrybinio intuityvaus rašymo poveikį pranešime „Parašykime vieni kitiems laiškus“ na grinėjo Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) kultūrinių veiklų kuratorė Janina Vileikienė. Pranešėja priminė

biblioterapijos konferencijos organizatorių komanda.  Jonas Dirginčius

garsinių skaitymų paslaugos istoriją LAB, pako mentavo paslaugos tikslinės grupės – silpnaregių ir neregių – aptarnavimo ypatybes. Papasakojo, kaip kilo idėja garsiniams skaitymams pasirinkti garsių asmenybių publikuotus meilės laiškus ir jais remiantis vesti pokalbius. Projekto renginių dalyviams ypač pa tiko intriguojanti kūrybinio rašymo užduotis – vieni kitiems parašyti meilės laiškus.

Ekspresyviame pranešime „Kitokia depresijos biblioterapija“ psichologas psichoterapeutas Timas Petraitis pasidalijo įžvalgomis, kilusiomis skaitant Matto Haigo „Kodėl verta gyventi“ (Reasons to Stay Alive) ir Thomo Moore’o Care of the Soul. Jis atkreipė dėmesį į visuomenėje egzistuojantį požiūrį, esą depresija – tokia liguista būsena, kurios reikia kuo greičiau atsikratyti. Tačiau pranešėjas perspėjo: kuo labiau ją siekiama nusimesti, tuo ji labiau ima prie šintis. Psichologas siūlė įsiklausyti į depresijos patirtį ir išgyventi ją jos drastiškai nenaikinant. Biblioterapinio darbo patirtimi Panevėžio patai sos namuose dalijosi E. Mezginaitės viešosios bib liotekos bibliotekininkė L. Dubauskienė. Tarp 85 proc.

nuteistųjų skaitymas – populiari laisvalaikio forma. Čia įsteigtas skaitytojų klubas, skatinantis asmeninį tobulėjimą, įkurta biblioterapijos knygų lentyna, vyksta paskaitos, regiami susitikimai su specialistais profesionalais. L. Dubauskienė pabrėžė, kad darbas pataisos namuose reikalauja subtilumo, atidos, em patijos. Pataisos namuose vykdomos biblioterapinės „Motinystės įgūdžių lavinimo“ programos užsiėmimų (glostymo, apsikabinimo) metu lavinami ar atgaivinami socialinę atskirtį patiriančių asmenų pojūčiai. Apie poezijos terapiją, kaip darbo su nuteistaisiais metodą, kalbėjo muzikos terapeutė Iluta Dreimane iš Liepojos universiteto. Pranešėja teigė, kad meno tera pija visame pasaulyje pasitelkiama teistumą turinčių asmenų socializavimui. I. Dreimanės Liepojos kalė jime atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad poezijos terapija skatina nuteistųjų kūrybinę saviraišką, lavina gebėjimą bendradarbiauti, tinkamai reikšti jausmus ir mintis, mažina izoliacijos jausmą, didina savivertę. Pranešėjos teigimu, Latvijoje dažniau taikoma mu zikos ar dailės terapija, o biblioterapija nėra plačiai žinoma. Todėl ji džiaugiasi galėdama konsultuotis pas prof. J. Sučylaitę, kuri jai padeda atlikti tyrimus ir rengti baigiamąjį magistro (poezijos terapijos) darbą.

J. Girčienė ir geštalto psichoterapeutė Daiva Žu kauskienė parengė pranešimą „Knygos gali padėti greičiau susivokti ir keistis: biblioterapijos taikymas geštalto praktikoje“. Pranešimo autorių teigimu, geš taltas – labai kūrybinga terapija. Skaitymas pasitel kiamas sesijose (garsiai ar tyliai skaitomos ištraukos iš grožinės literatūros knygų) arba siūloma knygą skaityti namuose ir ją aptarti per susitikimus. Ši prak tika praplečia žmogaus savivoką, skatina būti savimi.

Konferencijos metu vyko ir praktiniai kūrybinių terapijų metodų taikymo užsiėmimai. Vokologijos terapijai vadovavo kompozitorė, muzikos terapeutė, grupės „CinAmonas“ vakalistė, LRT radijo laidų vedėja Laura Budreckytė. Susirinkusieji turėjo galimybę pa tirti, kaip paprasta vokalo technika siekiama išlaisvinti emocijas, atsipalaiduoti. Pasakojimų kūrimo pagal metaforinius paveikslėlius dirbtuves vedė psichologė psichoterapeutė, LBA valdybos narė Donata Grakaus kaitė Šličienė. Toks kūrybinis darbas su kortelėmis sti muliuoja fantaziją, padeda kurti santykį su pasauliu, aplinka, artimaisiais atspindinčias istorijas.

Biblioterapija aktuali bet kuriai socialinei grupei, nes tai – pažinti save ir pagerinti gyvenimo kokybę padedantis metodas. Juk knygų skaitymas ir gydo, ir ramina, ir suteikia žinių, ir moko, kaip save mylėti, mylėti kitus, pasaulį ir gyvenimą.

Daiva Janavičienė, Alina Jaskūnienė

Renginys, kuriame dalyvavo daugiau kaip šimtas specialistų, vyko Birštono kurhauze.

Pasakojimų kūrimo pagal metaforinius paveikslėlius dirbtuvės.

KLAIPĖDĄ UŽLIEJO „INKULTŪRACIJA“

Šiemet dešimtą kartą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos organizuota Klaipėdos knygų mugė išaugo į dešimties dienų kultūrinį vyksmą – tarptautinį festivalį „Inkultūracija“. Rugsėjo 26–spalio 5 d. per uostamiestį nubangavo įvairūs kultūros renginiai, parodų atidarymai ir knygų pristatymai, vyko miestui ir miestiečiams aktualūs pokalbiai, susitikimai.

Tradiciškai rudenį rengiamos Klaipėdos knygų mugės programa kaskart vis plėtėsi, o lankytojams jau tapo sudėtinga per kelias dienas apsilankyti vi suose norimuose renginiuose. Pernai kvietusi „Įveikti paviršių“, šiemet į festivalį transformavusis mugė ska tino „prakalbinti miestą“ ir patirti „kultūros po lašelį“. Festivalio rengėjų dėmesys buvo nukreiptas į knygai skirtą šventę, buvimą kartu, ryšių užmezgimą.

Kaip Klaipėdos auditoriją sudominti kultūros pas laugomis? Gal kultūra čia neprieinama kaip Kuršių marios? 2021 m. tyrimas parodė, kad Klaipėdos mies to gyventojai prasčiausiai tarp regionų vertina kultū ros prieinamumą1, nors jos pasiūla mieste tikrai nėra skurdi. Tik štai kito miesto gyventojų lūkesčius atliepti yra lengviau nei tokio miesto kaip Klaipėda, kuris, kaip sutarė festivalio diskusijų dalyviai, tarsi susideda iš trijų retomis švenčių progomis susitinkančių miestų.

Festivalio organizatoriai pasistengė pasiūlyti tokią programą, kuri atlieptų įvairiausius lūkesčius. Nors dauguma veiklų vyko pačioje I. Simonaitytės vie šojoje bibliotekoje, dalis „Inkultūracijos“ programos renginių lyg atsišakojusios upės nutekėjo ir į kitus miesto kultūros židinius: Klaipėdos dramos teatrą, LCC tarptautinį universitetą, Klaipėdos lėlių teatrą, džiazo klubą „Kurpiai“, barą „Herkus Kantas“.

Dalis renginių transliuoti internetu, todėl buvo pasiekiami visiems. Būtent nuotolinė renginio forma leido specialiai festivaliui pakalbinti Sue Prideaux –garsią norvegų kilmės britų biografijų autorę, nes jos knygos apie Friedrichą Nietzsche’ę „Aš dinamitas!“ pristatymas buvo įtrauktas į programą. Individualiai patirti miestą kvietė garso žemėlapis, jį iš skirtingų knygų citatų festivaliui sukūrė bibliotekininkai.  1 Iš 2021 m. Lietuvos kultūros tarybos „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo“. Prieiga per internetą: www. kulturostyrimai.lt/wp content/uploads/2021/01/Gyventoju dalyvavimas kulturoje ir pasitenkinimas kulturos paslaugomis 2020 Infografikai.pdf

***

Diskusija „Klaipėdos DNR: apie miesto tapatybės kodą ir atjaunėjimo mitą“ sujudino vandenis, kuriuo se nardo miesto menuomenė. Refleksijos spaudoje ir įrašai feisbuke pratęsė diskusiją, kuriai, rodos, pritrū ko laiko. Uostamiesčiui švenčiant 770 ąjį gimtadienį, jau žvalgomasi į 2023 iuosius, nes tuomet sueis šimtas metų, kai Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos. „Inkultūracijos“ diskusija skatino jau dabar labiau pasidomėti Mažosios Lietuvos kultūros tema, Klaipėdos universiteto atliktais tyrimais, kurie, kaip paaiškėjo per pokalbį „Klaipėdos pažinimas: ką pa keitė KU leidyklos knygos per 30 metų?“, per mažai aktualizuoti nacionaliniu mastu. Apie anų laikų isto rinius įvykius, leidusius Lietuvai tapti jūrine valstybe, nedaug žinoma net Mažosios Lietuvos etnografinio regiono miestuose.

Festivalyje buvo keliamos ir uostamiesčio biblio tekai svarbios vertybinės temos: Ievos Simo naitytės literatūrinis paveldas, Rytų Prūsija, vilko vaikai, įvairių žanrų knygų pristatymai, vienaip ar kitaip susiję su Klaipėda. Jame pristatytas ir lite ratūrinis almanachas „Baltija“, kuriame tradiciškai atspindimos metų aktualijos, paminimos Klaipėdai reikšmingos asmenybės, debiutuoja nauji grožinės literatūros vardai.

Bibliotekos kiemą puošė festivalio dvasią atspindinti meninė instaliacija.  Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas

***

Pasaulyje minint Jono Meko gimimo šimtmetį, festivalio programoje atsirado būtent šiai asmenybei skirti renginiai. Lankytojai žiūrėjo du J. Meko filmus, buvo atidaryta fotografijų paroda „Jonas Mekas. Semeniškių idilės“, parodytas perfor mansas „Lavonėliai žydinčiam sode mus purto, mus purto, mus purto“. Trys menininkai – Benas Šarka, Gintaras Sodeika, Juozas Milašius – skirtingi instrumentai ir saviraiška vienoje scenoje.

Žiūrovams buvo įdomu stebėti jų sinergiją, kaip jie vienas kitą girdėjo, jautė, kaip reagavo, nors didelių pasiruošimų ar repeticijų nebūta. Pasirodymas turėjo ritualo elementų ir net su tuo susiju sios simbolikos. B. Šarka Klaipėdoje – reiškinys, neįsistemintas, bet sistemingai veikiantis. Performansą Benas pradėjo užsikabinęs sparnus, kurie priminė Edmundo Frėjaus kadaise sau pasigamin tus. Juose – mažai plunksnų, lyg sufleruotų: „nepaskrisi, žemės paukšti“, dalgio ašmenys aštrūs, jie giliai sužaloja. G. Sodeika, be įvairių kitų atpažįstamų instrumentų, grojo tereminu – elektroni nės muzikos instrumentu, kurio net nereikia liesti.

Festivalio programoje taip pat reflektuotas Ukrainoje vykstantis karas. Organizatoriai pokal bio pakvietė ne tik poetą, vertėją Marių Buroką, žurnalistę Agnę Bukartaitę, bet ir pulkininką leitenantą Valerijų Šerelį. Tiesą sakant, festivalio rengėjų pasirinkimai, ką pakviesti į diskusiją, kartais nustebindavo. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad skirtingų socialinių burbulų atstovai privalo susitikti ir susidurti su visiškai kitokiu požiūriu – juk iš to gimsta naujos perspektyvos. Gal tuomet ir tos trys Klaipėdos susitiks dažniau?

Renata Karvelis

Festivalio renginių įrašus galima peržiūrėti „Face book“ paskyroje „Inkultūracija“ (www.facebook.com/ inkulturacija)

Leidėja Sigita Pūkienė ir Justinas Žilinskas per savo ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruoto romano „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ pristatymą.

Renginio „Karo poezija. Pakalbėkime“ dalyviai (iš kairės): Valerijus Šerelis, Agnė Bukartaitė, Marius Burokas. Festivalyje pristatytas literatūrinis almanachas „Baltija“, kuriame publikuojami tekstai apie Klaipėdos menininkus ir jų kūrybą, debiutuoja ir nauji grožinės literatūros vardai.  Vytautas Petrikas

Benas Šarka performanse „Lavonėliai žydinčiame sode mus purto, mus purto, mus purto“.

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

BIRŽAI

Ekspozicija Mekui ir Miltiniui. Rugsėjo 22 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib lio tekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro struktūriniame pada linyje įvyko parodos „Apie draugystę, laimę ir gyvenimo pamokas“, skirtos Jono Meko metams ir gimimo 100 mečiui bei Juozo Mil tinio 115 osioms gimimo metinėms paminėti, atidarymas. Ji veikė iki spalio 29 d.

Tai pirmas toks renginys Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro istorijoje: vi suomenei pristatyta konkreti J. Meko archyvo dalis – 7 aktoriaus ir režisieriaus Juozo Miltinio laiškai, rašyti J. Mekui 1957–1960 ir 1967 m.

Parodoje buvo galima išvysti ir J. Meko režisieriui dovanotas knygas apie klasikinį ir šiuolaikinį pasaulio teatrą anglų ir prancūzų kalbomis su brolių Mekų ir A. Meko žmo nos Polos Chapelle Mekas dedikacijomis bei autografais. Taip pat Panevėžio dramos teatro aktoriaus ir šio teatro metraštininko Kazimiero Vitkaus darytas nuotraukas, kuriose užfiksuotos J. Meko ir J. Miltinio susitikimo Panevėžyje (1971 m.) akimirkos. Eksponatus parodai paskolino Juozo Miltinio memoriali nis butas. 2007 m. minint J. Miltinio 100 metį pagamintas tamsaus raudono audeklo teatro kėdes su atkaltėse išsiuvinėtomis emblemomis paskolino Biržų kultūros centro Nemunėlio Radviliškio skyrius.

Įdomius pranešimus „Jurgis Dovydaitis: tau tosakos rinkėjas ir fotografas“ ir „Lietuva Jurgio Dovydaičio akimis“ skaitė, daug nežinomų faktų pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vadovė dr. Asta Skujytė Razmienė. Kazlų Rūdos kul tūros centro folkloro ansamblio „Sūduonia“ vadovė Daina Ciegienė apžvelgė dainuojamo sios tautosakos lobynus, jos pasakojimą lydėjo Kultūros centro folkloro ansamblio „Sūduonia“ atliekamos dainos.

kalbėtis su vaikais. O ji turėjo ką papasakoti, tad vaikai mielai aplink ją būrėsi. Minint rašytojos 75 ąsias gimimo metines vyko konferencija „Bitė Vilimaitė – žinoma ar neatrasta?“. Praneši mus skaitė literatūrologas, Vilniaus universiteto dėstytojas Regimantas Tamošaitis, rašytoja Irena Gansiniauskaitė Gudavičienė, VšĮ komu nikacijos centro „ Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė. 2021 metais šalia viešosios bib lio tekos atidengta atminimo lenta, skirta mylimai krašto rašytojai (autorius lazdijietis skulptorius Algis Kasparavičius).

Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė papasakojo apie J. Meko ir J. Miltinio glaudžius draugystės ryšius, užsimezgusius dar prieš brolių Mekų prievartinę emigraciją į Vokietiją, pasidalijo patirtimi dirbant su režisieriaus kultūriniu palikimu.

KAZLŲ RŪDA

Evaldas Timukas

Konferencija, skirta Jurgiui Dovydaičiui. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje vyko tęstinio projekto „Jurgio Dovy daičio pamokos 2022“ baigiamoji konferencija „Legendinis XX amžiaus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis“, skirta J. Dovydaičio 115 osioms gimimo metinėms.

Dovydaičių gimtojo Runkių kaimo nebėra, tačiau tautosakininko ir visos Dovydaičių gimi nės atminimą saugo Višakio Rūdos bendruo menė. Loreta Matusevičienė, Višakio Rūdos kaimo bendruomenės pirmininkė, papasakojo apie nuveiktus darbus ir pasidalino mintimis apie ateities planus. Prisiminimais apie įžymųjį savo „tatuką“, kaip jį vadindavo, pasidalino Jurgio Dovydaičio dukra Danutė Dovydaitytė Mažeikienė. Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos Dokumentų komplektavimo skyriaus vedėja, projekto „Jurgio Dovydaičio pamokos“ kuratorė Aldona Lukoševičienė pristatė projek to planus ir veiklas. Viešosios bibliotekos direk torė Virginija Samuolienė padėkojo lektoriams už įdomius pranešimus, pasidžiaugė puikiai surengta konferencija, kvietė visus kraštiečius dalyvauti bibliotekos renginiuose.

Rūta Liberienė

Kalbant apie B. Vilimaitės atminimo išsau gojimą, labai svarbi sūnėno, istoriko, humani tarinių mokslų daktaro Dariaus Vilimo pateikta archyvinė medžiaga. Jis po B. Vilimaitės mirties jos namuose Avižieniuose surado rankraščius, kuriuose vėlyvoji kūryba iš 2009–2014 m. laiko tarpio: dvi dramos ir romanas „Pelkių drugiai“.

Biblioteka, bendradarbiaudama su D. Vili mu, ėmėsi iniciatyvos šiuos rankraščius išleisti. Knygos „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“ leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lazdijų rajono savivaldybė. Kaip ir pri dera, pirmieji naujausią rašytojos knygą išvydo Lazdijų krašto žmonės. Tą popietę Lazdijų bibliotekos salė buvo sausakimša. Susirinko visi, kurių dėka paskutinė rašytojos B. Vilimaitės kūryba išvydo šviesą: knygos sudarytoja L. La pinskienė, tetos rašytiniu palikimu besirūpinan tis sūnėnas D. Vilimas, buvusi Lazdijų rajono savivaldybės viešosios biblio tekos direktorė Renata Rudienė, direktoriaus pavaduotoja Asta Mickevičienė, Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Vida Levy.

LAZDIJAI

Bitė Vilimaitė sugrįžo. Lazdijų rajono viešoji biblioteka rūpinasi Lazdijuose gimusios ir gyvenusios rašytojos, kelių solidžių premi jų, tarp jų ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, talentingos kraštietės, šalies literatūrologų įvertintos Bitės Vilimaitės (1943–2014) atminimo išsaugojimu. Vaikystę ir paauglystę rašytoja praleido Kaune, vėliau gyveno Vilniuje, o 2009 m. sugrįžo į gimtąjį rajoną ir paskutinius ketverius gyvenimo me tus gyveno ir kūrė Lazdijų rajono savivaldybės Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime.

Jau tapo tradicija bibliotekoje kasmet orga nizuoti B. Vilimaitės kūrybos skaitymus. Šiemet tekstus skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, gimnazistai ir bib lio tekininkai, giminaičiai ir draugai dalijosi prisiminimais. Avižieniuose yra „Bitės suolelis“, kur rašytoja mėgo pasėdėti ir

Aktorė Virginija Kochanskytė sukurtomis improvizacijomis perkėlė skaitytojus į apra šomus neramius laikus. Tarsi vadovaudamiesi B. Vilimaitės stiliumi renginio svečiai nedaug žodžiavo, tačiau daug pasakė apie šios knygos atsiradimą. Leidinys toliau keliauja po šalies bibliotekas ir atranda savo skaitytojų ratą.

Vida Levy

PAGĖGIAI

Kraštotyrinės knygos sutiktuvės. Rugsėjo 29 osios vakarą Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka pakvietė kraštiečius iš arčiau susipažinti su krašto istorija ir čia gyvenimo brydę palikusiomis asmenybėmis. Vienas to kių iškilių asmenų – Rytų Prūsijos gyventojas, liuteronų kunigas Franzas Adomatas, kurio autentiškas autobiografinis pasakojimas su gulė į knygą „Bericht aus dem Leben: Kunigo Franz Adomat atsiminimai“. Šį leidinį sudariusį ir redagavusį Žukų evangelikų liuteronų para

Bibliotekininkas E. Timukas pristato parodą.

Simona Bindariūtė

Bibliotekos išleistoje knygoje – vėlyvoji B. Vilimaitės kūryba.  Bibliotekos archyvas

Folkloro ansamblio „Sūduonia“ narės. Inga Žūkienė

pijos pirmininką, Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios globėją, bažnyčios istorijos žinovą, kraštietį Raimondą Genutį susirinkusiesiems pristatė bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė Jasevičienė. Bib lio tekos vadovė pasidžiaugė Pagėgių krašto unikalumu, šios vietovės savi tumo istoriją įamžinančiais ir puoselėjančiais šviesuoliais, pakvietė drauge su garbiu svečiu padėlioti krašto istorijos dėlionę.

Pasakojimą apie knygos atsiradimo kelią svečias pradėjo akcentuodamas faktą, kad Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksas yra paskelbtas Lietuvos architektūros paveldo paminklu. Būtent rinkdamas informaciją apie šio komplekso istoriją, R. Genutis susipažino su šioje parapijoje tarnavusio kunigo F. Adomato provaikaičiu Raineriu Adomatu, kuris ir paro dęs memuarus. Juose R. Genutis aptikęs daug vertingos informacijos apie Žukus, o duomenų rašytiniuose šaltiniuose apie juos išlikę itin ma žai. Svečias dėkojo buvusiai Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorei Rozai Šikšnienei, išvertusiai šį rankraštį iš vokiečių kalbos į lietuvių. Suradus leidėją, dienos šviesą išvydo ir ši knygelė –vertingas kraštotyrinės informacijos leidinys. Šiuose memuaruose netgi yra aiškinama Žukų vietovardžio kilmė (kildinamas iš žodžio „šukė“).

Aplinkos gražinimo akcijoje vaikai, nepa būgę rudeninio lietaus, sužinojo apie augalo sodinimo procesą: mokėsi daryti nedideles duobutes, į jas įstatyti gėlių svogūnėlius ir užkasti. Patys prisidėję prie augalų sodinimo, moksleiviai sužinojo, kaip svarbu yra aplinką puoselėti ir tausoti. Gražius darbo rezultatus vaikai ir bibliotekos darbuotojos tikisi išvysti kitų metų pavasarį, kai pievoje ims žydėti įvai riaspalviai krokai.

Po pievelės sodinimo vaikai dar pakviesti užsukti į bib lio teką – čia jie žaidė stalo žaidi mus apie gamtą ir aplinkosaugą („Rūšiavimo ABC“ ir „Zoologijos sode“), jiems įteikti ne įprasti „augantys“ pieštukai: pieštuko gale esančioje kapsulėje paslėptos įvairių augalų sėklos. Kapsulę pasodinus, išdygs įvairūs augalai: čiobrelis, bazilikas, ramunėlė, neuž mirštuolė ir maži pomidorai. Įgiję sodinimo žinių, pasidžiaugę dovanomis ir prasminga akcija, pirmokai su mokytoja L. Špokauskiene sugrįžo į mokyklą.

Vaida Žalienė

GALERIJA. Europos paveldo

PASVALYS

Diskusija su filosofais. Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje krašto jaunimas susitiko su filosofais prof. Algiu Mickūnu ir dr. Žilvinu Svigariu. Pokalbį apie ekologiją ir gyvenimo prasmę moderavo žurnalistė Kotryna Krapta vičiūtė.

Smagu, kad atvyko A. Mickūno filosofijos gerbėjų ir dovanų paliko naminių kriaušių. Tai tikra ekologijos temos iliustracija! Nes jei nežinai, kaip prasminga pasielgti, – visada gali atsisėsti po kriauše močiutės sode... O tai – jau filosofijos ir mąstymo apie pasaulį ir prasmę pradžia.

Buvo peržiūrėti du vaizdo įrašai – „Nature is speaking“ (liet. „Gamta kalba“) ir „Stone“ (liet. „Akmuo“), svarstyta, kaip gyventume, jei klau sytume, ką mums šneka gamta. Filosofai kvietė prisiminti – kai buvome vaikai, girdėjome viską – vėją, žvirblį, kitą žmogų. Ir laimės buvo daugiausia! Vėliau mus ima užgožti reklama, nuomonės formuotojai, politikai... Ir pasimeta me. Nebežinome, ką veikti, ką valgyti, apie ką galvoti. Ar Pasvalio jaunimas jaučiasi nuo tos laimės nutolęs? Kokie „akmenys“ jai trukdo?

Kraštotyrinės knygos sutiktuvių renginyje keliauta ne tik kunigo F. Adomato gyvenimo takais, bet ir prisiminti skirtingi Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios formavimosi ir gyvavimo laikotarpiai.

Vakaro nuotaiką kūrė Pagėgių savival dybės meno ir sporto mokyklos solistės Rugilė Jonelytė, Kotryna Norkutė ir Rugilė Milašauskaitė (vad. Regina Pilkionienė), joms akompanavo koncertmeisterė, šios mokyklos direktorė Evelina Norkienė. Buvo galima įsigyti pristatytą knygą, visos už ją gautos lėšos bus skirtos Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios remontui.

Sonata Nognienė

PANEVĖŽYS

Aplinkos gražinimo akcija. Spalio 13 ąją šalia Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib lio tekos vaikų literatūros skyriaus „Žalioji pelėda“ vyko akcija – „Ąžuolo“ progimnazijos pirmokai kartu su mokytoja Lina Špokauskiene bib lio tekos pievelėje sodino krokus. Ši akci ja – aplinkosaugos švietimo projekto „Girdžiu gamtos šnaresį“ viena iš dalių, ją finansavo Panevėžio miesto savivaldybė.

Kuršėnai. Rugsėjo 23-iosios vakarą Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, neseniai persikėlusi į naujas patalpas, nušvito įvairiomis šviesomis – miesto gyventojai ir svečiai gro žėjosi dviejų

vaizdo projekcija „Baltų ženklai tvyro ore“. Aikštelėje prie Vyčio paminklo veikė kūrybinių darbų paroda „Švytintys baltų ženklai ir jų interpretacijos“, kurios grožis taip pat atsiskleidė tik sutemus. Renginiai buvo skirti Europos paveldo dienoms. (Joneta Filinskė)

Bibliotekos archyvas

Renginio

Po akcijos

Į diskusiją susirinko pilna salė jaunimo.  Dainius Vareika

Filosofai pasidalijo idėjomis, kad lietuvių kalba – ypač ekologiška, joje dar girdime gamtą. O nuo gamtos nenutolęs atrodo ir pats Pasvalio miestas. Gal iš tiesų mūsų turimos vertybės leidžia gyventi laimingiau, švariau, prasmingiau? Juk tai, kaip gyvename, nepriklauso vien nuo mokytojų, valdžios ar pasaulio politikų sprendimų. Mano mąstymas ir pasirinkimai kuria vertę. Tik kokią? Ar virsta šiukšlėmis, ar priartina prie prasmės pojūčio?

Rudeniškos filosofijos valandėlės orga nizatoriai tikisi, kad ji praplėtė kasdienybės klausimų ratą ir padrąsino klausti paprastų dalykų. Nutarta, jog kita Profesoriaus Algio Mickūno filosofijos centro sesija vyks mo kykloje.

***

Mariaus Katiliškio skaitymai. Kiekvieną rudenį Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblio teka rengia skaitymus, skirtus prisiminti jai vardą davusį rašytoją. Tradicija tęsiama, šį rugsėjį skaitymai vyko jau 26 ą kartą. Vis svars toma, kaip dar naujomis spalvomis atskleisti neįkainojamą ir platų kūrėjo, 1941–1944 m. dirbusio Pasvalio bib lio tekoje, palikimą. Šį met pasitelktas pasvaliečiams artimas teatro žanras. Vyko monospektaklis „Prasilenkimo valanda“ (to paties pavadinimo novelių roma no motyvais). Jį pristatė Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, aktoriais tapo ir Pasvalio krašto žmonės, teatralo žodžiais, „rašytojo palydėtojai“. Daujėnų folkloro an samblis „Verdenė“ (vad. Virgilija Jurkšaitienė) pasvalietiškomis dainomis iliustravo aktoriaus perteiktus M. Katiliškio (tikr. Albinas Marius Vaitkus) gyvenimo epizodus, komiškus ir spal vingus personažus. Bibliotekos scenoje atgimė Albino Vaitkaus ir Elzės Avižonytės vestuvės Saločiuose, Žagarės turgus, 1944 ųjų Pasvalys, atsisveikinimas su „motiniuke“. Kai kam ir ašara akyse sužvilgo...

RADVILIŠKYJE PRISIMINTAS KRAŠTIETIS BALYS BURAČAS

Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka kartu su Šiaulėnų ir Žeimių filialais įgyvendino pro jektą „Balio Buračo fotografijos: įspaudai močiučių divonuose ir abrūsuose“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė. Rugsėjo 30 d. vyko baigiamasis projekto rengi nys – konferencija, kurioje buvo pristatytas įžymus kraštietis Balys Buračas (1897–1972), jo fotografijos, interaktyvus žemėlapis „Balio Buračo keliais“ ir dvi parodos – iš Šiaulėnų apylinkių surinktų močiučių austų lovatiesių ir rankšluosčių paroda „Į audinių raš tus įaustas gyvenimas“ bei fotografijų paroda „Balio Buračo keliais: vakar ir šiandien“. Šiemet minimos 125 osios B. Buračo gimimo ir 50 osios jo mirties metinės, tad bib lio teka organizavo pasiruošimo ekspedicijai mokymus, rugsėjį Radviliškio rajone vyko ekspedicija B. Buračo keliais.

Konferencijoje buvo perskaityti penki pranešimai apie kraštotyrininką, fotografą B. Buračą, jo pomėgį fotografuoti, su šio kraštiečio gyvenimu susijusius istorinius įvykius. Taip pat pristatyti audinių raštai ir jų reikšmės, buvo galima pasigrožėti margaspalviais audiniais. Pranešimus skaitė Tautodailininkų sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Aurelija Norvaišienė, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus mokslo darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas, B. Buračo giminaitė, Šiaulėnų gimna zijos socialinė pedagogė Laima Šlekienė, Vaižganto progimnazijos dailės mokytoja Dijana Dovidaitytė. Parengtą interaktyvų žemėlapį „Balio Buračo keliais“ pristatė Lizdeikos gimnazijos technologijų mokytoja metodininkė ir viešosios bibliotekos projektų vadovė Jolanta Kvedarienė. Dabar kiekvienas gali virtualiai pasivaikščioti Balio Buračo kadaise vaikščiotais keliais.

Konferenciją vainikavo Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblio „Aidija“ (vad. Donatas Stakvilevi čius) teatralizuotas pasirodymas. Renginio dalyviams dėkojo ir įgyvendintu projektu džiaugėsi rajono mero pavaduotojas Vytautas Krikščiūnas, viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė.

Viešosios bibliotekos informacija

PRIENAI

Poezijos ir muzikos šventė. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblio teka po dvejus metus trukusios pertraukos nutarė atgaivinti tradiciją ir savo skaitytojus, poetinio žodžio mylėtojus bei kūrėjus, dainuojamosios poezijos atlikėjus rugsėjo 28 d. pakvietė į šventę „O tu kalbėk...“

Rajono meras Alvydas Vaicekauskas padė kojo dalyviams ir organizatoriams už meninio žodžio šventę, pasveikino renginyje dalyvau jančią Aldoną Ruseckaitę, rugsėjo 27 d. šven tusią gimtadienį.

Ruošdamiesi spektakliui, aktorius ir atli kėjai lankėsi atnaujintame Mariaus Katiliškio atminimo kambaryje. Daugiausia susidomė jimo sulaukė A. Vaitkaus gyvenimas Pasvalyje ir jųdviejų su E. Avižonyte meilės istorija. O V. Baranauskas, perėjęs Kalno gatve, kur M. Katiliškis gyveno, patikino, jog mieste dar galima justi šio rašytojo dvasią.

Kotryna Kraptavičiūtė

Prienų krašto kūrėjai ir atlikėjai susirinkusie siems dovanojo savo kūrybą. Alvyra Sventickie nė (išleidusi knygą „Ateinu su rudeniu“, 2020) atsinešė pluoštelį naujausių savo eilėraščių, tarp jų – ir skaudžiai Ukrainos šiandienai skir tos eilės. Filosofiškai pažvelgti į kasdienybę kvietė Tautvydo Venciaus kūryba (leidyklai atiduota poezijos knyga „Šviesa paraštėse“). Jurgis Montvila, Prienų krašto himno žodžių autorius, (išleidęs poezijos knygą „Toks mylintis žmogus“, 2020) su renginio žiūrovais pasidalino jausmingomis eilėmis apie meilę. Apie meilę eilėmis prakalbo ir Vilytė Stelmokienė (poezijos knygos „Pati tyriausia sielos kalba“, 2020; „Apie gyvenimą eilėmis“, 2021; „Dovanoju dalelę širdies“, 2022). Tarp autorės skaitytų eilėraščių taip pat buvo skirtų Ukrainai ir jos žmonėms.

Kūrėja Aldona Ruseckaitė sakė, kad yra pasi nėrusi į romanų rašymą ir jaučiasi nutolusi nuo poezijos, tačiau vis tiek visus pradžiugino savo eilėraščiais.

Jauniesiems kūrėjams atstovavo Skaistė Radžiūnaitė ir Smiltė Barkauskaitė, „Žiburio“ gimnazijos moksleivės. Autorių skaitomus posmus keitė dainos. Jas atliko „Žiburio“ gim nazijos mokytoja Roma Ruočkienė, jos mokiniai Nojus Juodsnukis, Benas Žurauskas. Abejingų nepaliko Gedo Černiausko atliekamos autori nės dainos.

Dalia Bredelienė

Daujėnų folkloro ansamblis „Verdenė“ ir aktorius Vladas Baranauskas (centre).  Dainius Vareika

Abejingų nepaliko bardo G. Černiausko dainos.  Bibliotekos archyvas

Kalba B. Buračo giminaitė Laima Šlekienė.  Bibliotekos archyvas

Teatralizuotas folkloro ansamblio „Aidija“ pasirodymas.

Daugiatomio leidinio tęsinys. Šilalės rajono savivaldybės viešosios bib lio tekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje pristatyta jau devintoji knygos „Erškėčių keliu“ dalis, pasa kojanti apie tremtį, to meto žmonių likimus ir išgyvenimus. Knygos sudarytoja – Šilalės garbės pilietė, Lietuvos politinių kalinių ir trem tinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo pirmininkė, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiaus kavalierė Teresė Ūksienė.

ZARASAI

Ekranizacijų ir nuotraukų konkursas. Baigėsi 2022 m. birželio–spalio mėnesiais vykęs respublikinis eilėraščių ekranizacijų ir fotografijų konkursas „Kuriu – vaizdu, garsu, žodžiu“, kurį surengė Zarasų „Ąžuolo“ gim nazija, talkinant Zarasų rajono savivaldybės viešajai bib lio tekai. Pasak konkurso organi zatorės mokytojos Gitanos Kavaliauskaitės, buvo siekiama sudominti jaunimą įvairiomis meno rūšimis, populiarinti naujųjų medijų meną, skatinti kūrybiškai panaudoti skaitme nines technologijas, ugdyti saviraišką, skatin ti moksleivių ir mokyklų bendradarbiavimą. Džiugu, kad į kvietimą dalyvauti konkurse atsiliepė 120 mokinių iš įvairių Lietuvos mo kyklų: Lazdijų, Kuršėnų, Vidiškių, Visagino, Di džiasalio, Zarasų, Dusetų gimnazijų ir Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos.

Moksleivių kūrybinio konkurso laureatai ir prizininkai.  Bibliotekos archyvas

Jurevičius, viešosios bib lio tekos direktorė Danutė Karlienė, „Ąžuolo“ gimnazijos direk torius Rimantas Bikulčius.

Pirmoji knyga tuo pačiu pavadinimu išleista dar 1996 metais, ją sudarė Monika Alūzaitė Kuličauskienė, daugeliui žinoma partizanės Al donos slapyvardžiu. Po sudarytojos mirties pra dėtą darbą pažadėjo tęsti šilališkiai – panašaus likimo žmonės, buvę tremtiniai, kuriuos subūrė LPKTS Šilalės filialo pirmininkė T. Ūksienė. Jos dėka pasaulį išvydo jau devintasis tomas.

Kaip teigė LPKTS valdybos narė Loreta Kalnikaitė, visų devynių knygų tiek pavadini mas, tiek formatas, tiek viršelis išliko toks pat. Visur, kur knyga buvo pristatyta, ji sulaukė didelio susidomėjimo ir kaskart atsirasdavo žmonių, norinčių pasidalinti savo atsimini mais ir liudijimais. Knyga „Erškėčių keliu IX“ pasakoja skaudžias realių žmonių istorijas. Leidinyje sugulė Žemaitijos krašto, daugiausia šilališkių, buvusių politinių kalinių, tremtinių ir rezistentų įtaigūs pasakojimai apie parti zanų pasipriešinimą okupantams, ryšininkų pagalbą, nežmonišką gyventojų persekio jimą: areštus, bausmes, žiaurius trėmimus į speiguotą Sibirą.

Šio daugiatomio leidinio aktualumą liudija tai, kad šiandien apie jį kalbama Ukrainoje vykstančio karo kontekste. „Visi matome, kas ten dedasi. Taip buvo ir Lietuvoje. Man teko matyti kankintus, nužudytus žmones. Todėl reikia būti budriems ir pasiruošusiems, mylėti savo tėvynę ir nepamiršti praeities“, – kalbėjo T. Ūksienė.

Į knygos pristatymą susirinko būrys svečių ne tik iš Šilalės krašto, bet ir iš Šilutės, Kuršėnų, Telšių, Užvenčio, Jurbarko, tarp jų ir partizanų vado Vlado Montvydo Žemaičio dukra Irena Montvydaitė Giedraitenė. Renginyje buvo eksponuojama T. Ūksienės nueitą kelią ilius truojanti fotografijų paroda, koncertavo Šilalės kultūros centro moterų kvartetas „Aitra“ (vad. Laima Petkuvienė).

Rima Norvilienė

Konkurse dalyvavę 7–12 klasių mokiniai darbus galėjo teikti į dvi sekcijas – eilėraš čių ekranizacijų ir fotografijos. Eilėraščių ekranizacijų sekcijoje jaunimo komandos interpretavo pasirinktų poetų eilėraščius, kūrė dainas arba kompozicijas ir pateikė kelių minučių trukmės vaizdo filmukus. Fotografijų sekcijai konkurso dalyviai atsiuntė po vieną fotografiją ar jų ciklą ir darbą apibūdinantį kūrybinį tekstą.

Šį respublikinį jaunimo kūrybos konkursą vainikavo spalio 14 d. Zarasų r. savivaldybės viešojoje bib lio tekoje vykusi laureatų apdo vanojimo šventė. Erdvioje salėje vos tilpo šventės dalyviai: konkurse dalyvavę moki niai, jų mokytojai, svečiai. Jaunimą sveikino Seimo narys Algimantas Dumbrava, Zarasų r. savivaldybės mero pavaduotojas Rimantas

Šventėje kūrybos paslaptimis dalijosi dailininkė Gintarė Laurikėnienė, fotografas Algimantas Navickas prisiminė savo pir muosius kadrus, demonstravo filmą, kaip gimsta fotografija iš paukščio skrydžio. Apie savo poeto ir redaktoriaus kelią papasakojęs Vytautas Kaziela išsamiai aptarė konkurso darbus ir pabrėžė, kad mokiniai interpretuoti rinkosi geriausių lietuvių poetų kūrybą.

Vertinimo komisijos narys Gintaras Andri jauskas pasidžiaugė daugelio darbų menišku mu: „Esu nustebintas, kad, nebūdami profesi onalūs aktoriai, taip meniškai ir charakteringai gebėjote perteikti idėją. Ir manau, kad dauge lis žiūrovų net nesupras, kad vaizdo filmukus čia sukūrė ne profesionalai, o gimnazistai.“

Renginio vedėjos mokytoja G. Kavaliaus kaitė ir abiturientė Silvija Černiauskaitė paskelbė konkurso nugalėtojus. Eilėraščių

GALERIJA. Kartu su geriausiu draugu

Rokiškis. Spalio mėnesį Liongino Šepkos parke vyko renginys, skirtas visame pasaulyje šven čiamai Pasaulinei gyvūnų dienai paminėti. Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jau nimo skyriaus darbuotojos jau ketvirtus metus organizuoja skaitymo valandėles augintiniams, skatindamos visuomenę susimąstyti, kokią vietą mūsų gyvenime užima gyvūnai, ir kviesdamos pasidžiaugti augintinių dovanojamomis geromis emocijomis. (Aušra Žukauskienė)

Bibliotekos archyvas

T. Ūksienę sveikina bibliotekos direktorė A. Noreikienė.  Bibliotekos archyvas

ekranizacijos sekcijoje pirmąją vietą už gilų poeto P. Širvio kūrybos pajautimą ir puikią eilėraščio „Ateisiu tylią naktį“ ekranizaciją pelnė „3V“ komanda iš „Ažuolo“ gimnazi jos. Antrosios vietos laureatai – komanda „Nubrozdinti keliai“, sukūrusi filmuką pagal A. Baltakio eilėraštį „Tramvajaus bėgiai“. Tre čiąja vieta įvertinta dar viena Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokinių grupė „Vėtros“, pasirinkusi E. Mezginaitės eilėraštį „Nesvarumo būklė“. Prizais įvertinti ir kiti darbai.

Gausybė darbų atsiųsta į fotografijų sekci ją: juos pateikė net 80 mokinių. Fotografijos derėjo su mokinių sukurtais eilėraščiais ir miniatiūromis. Pagrindinio prizo laimėtoju paskelbtas Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos mokinys Arnas Katilius už ypatin gą katino portretą.

Pirmoji vieta už puikią gamtos fotografiją ir sukurtus haiku skirta Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos mokinei Deimilei Pivo riūnaitei; antrosios vietos laureatėmis už puikios kokybės fotografijas tapo Ignalinos r. Vidiškių gimnazijos mokinės Liepa Jankaus kaitė, Skaistė Meškelaitė ir Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos abiturientė Silvija Černiauskaitė. Trečiąja vieta dalijosi Visagino „Atgimimo“ gimnazijos mokinė Kamilla Petik, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos moksleivė Eglė Zovytė ir Gabrielė Jokubauskaitė iš Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos. Taip pat buvo skirti ir paskatinamieji prizai.

Pasidžiaugta, kad konkurse ryžosi da lyvauti iš Ukrainos atvykusios dvi mokinės Marharyta Anikieieva ir Marija Kalinina, šiuo metu besimokančios Zarasų „Ąžuolo“ gim nazijoje – jos apdovanotos prizais už tikrųjų vertybių puoselėjimą fotografijoje.

Šventėje savo sukurtas dainas dovanojo „Ąžuolo“ gimnazijos ugdytiniai, renginių salę puošė Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos auklėtinių koliažų paroda rudens tema.

Nuoširdžiausia padėka konkurso ir šven tės organizatoriams, dalyviams, įsteigusiems prizus rėmėjams.

***

Bažnyčios sakraliniai lobynai. Rugsėjo 23 d. Zarasų viešosios bib lio tekos Antazavės dvaro bib lio tekoje įvyko senųjų mišiolų iš Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčios ekspo zicijos pristatymas. Apie mišiolo atsiradimą ir jo skaitymą per šventas Mišias pasakojo

VILNIUJE – KRAŠTO TYRĖJOS DARBŲ PARODA

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešo joje bibliotekoje (VAVB) veikė buvusios bibliotekos darbuotojos, Vilniaus krašto tyrėjos Irenos Fedoro vič Vasilevskos (Fiedorowicz Wasilewska) tapybos paroda. Ekspozicijoje buvo peizažų, natiurmortų, spalvingų kompozicijų. Jos tapybos technika –aliejiniai dažai ant drobės. Du savo paveikslus Irena dovanojo bibliotekai. Menininkė yra surengusi per 20 personalinių tapybos parodų, dalyvauja jung tinėse parodose, taip pat pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, pati kuruoja plenerus.

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą baigusi I. Fedorovič apie savo polinkį tapyti yra sakiusi: „Menas – tai liga, kuri užklumpa jautrius žmones. Ir aš ja susirgau, bet visai nenoriu pa sveikti.“ Iš profesijos ji filologė, Vilniaus universiteto absolventė, tačiau daugelį metų dirbo bibliotekose. 1982–1988 m. buvo VAVB darbuotoja, vėliau vadovavo Vilniaus rajono Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazijos bibliotekai. Pastaraisiais metais užsiima kūrybine veikla, domisi gimtojo krašto (Vilniaus rajo no) istorija ir kultūriniu paveldu. Yra dviejų knygų lenkų kalba apie Vilniją autorė: „Niegasnący promyk“ („Negęstanti spindulys“, 2016) ir „Dom przy drodze“ („Namas prie kelio“, 2020). Jose pasakoja Vilniaus rajono kaimų, švietimo plėtros, mokyklų istoriją. Autorė surinko įdomios informacijos apie jau beveik sunykusius Dusinėnus, kur gyveno poeto Adomo Mickevičiaus bičiulis, vilnietis lenkų rašytojas Antonis Goreckis (1787–1861) ir gimė būsimas poeto žentas, Antonio sūnus, dailininkas Tadeuszas Goreckis. Taip pat aptiko įdomių faktų apie jau tik žmonių atmintyje išlikusią Raudonką, kurioje rašytojo Czesławo Miłosz o tėvas Aleksandras Miłoszas buvo įsigijęs nedidelį namą. Čia dažnai prieš medžioklę Rūdninkų girioje lankydavosi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas. Šią vietą jis mini savo kūryboje. Išversti į lietuvių kalbą šie leidiniai svariai papildytų Vilnijos bibliotekų kraštotyros fondą.

„Man labai patinka rašyti, taip pat mėgs tu knygas, nuolat įsigyju vis naujų, daug skaitau“, – viename interviu teigė Irena. O paklausta, ką dabar rengiasi rašyti, sakė, kad greičiausiai tai vėl bus leidinys ypač ją domi nančia – kraštotyros – tema.

Nijolė Sisaitė

klebonas kunigas Vytautas Dagelis. Susiti kime dalyvavo Antazavės Juozo Gruodžio pagrindinės mokyklos 6–9 klasių mokiniai.

Mišiolas – svarbiausia katalikų liturginė knyga. Mišiolo turinį sudaro šventų Mišių tekstai, šventų Mišių laikymo taisyklės, dėkojimo giesmės, Eucharistijos maldos, Ko munijos apeigų aprašymas ir maldų tekstai, Biblijos skaitiniai ir kt.

Jaukioje Antazavės dvaro bib lio tekoje šiuo metu eksponuojami keturi mišiolai ir keletas kitų svarbių leidinių. „Tai Antazavės dvaro, kuriame gyveno grafai Pliateriai, do

vana bažnyčiai“, – pasakojo klebonas kunigas V. Dagelis.

Darius Tvardauskas, Antazavės dvaro biblio tekos vyresnysis bib lio tekininkas, atkrei pė moksleivių dėmesį į mišiolų popieriaus kokybę, gražius įrišimus, parodė įdomesnes iliustracijas.

Dvaro bib lio tekoje taip pat galima rasti meno albumų apie dvarus, literatūros apie dvarų kultūrą, maistą, architektūrą. Atskirą dalį sudaro kraštotyros literatūra apie Emiliją Pliaterytę ir Antazavės dvaro istoriją.

Inesa Dumbravienė

Bibliotekoje veikė F. Latėno meno mokyklos auklėtinių koliažų paroda.

Irena Fedorovič vienoje iš savo parodų.  Asmeninis albumas

Mokiniai klausosi pasakojimo apie mišiolus

Mišiolas – svarbiausi katalikų liturginė knyga.  Inesa Dumbravienė

Paroda Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje.  Mindaugas Masaitis

Kvalifikacinė kelionė į Italiją. Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija (LSVBA), įgyvendindama projektą „Lietuvos ir Italijos informacijos paslaugų sektoriaus inovacijų integracija „INObiblioteka“ pagal Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos veiklos strategijos 2022–2024 m. tikslo „Už tikrinti vidinį ir išorinį asociacijos ir jos narių bendradarbiavimą“ 7 priemonę „Plėsti tarp tautinius ryšius su kitų šalių bibliotekomis, kitomis institucijomis“, rugsėjo 24–spalio 4 d. organizavo tarptautinius kvalifikacijos kėlimo susitikimus su Italijos Castelli Romani regiono bibliotekų konsorciumo vadovybe. Į susitikimus vyko 22 savivaldybių viešųjų bibliotekų vadovai.

Lietuvos bibliotekų atstovus pasitikęs konsorciumo direktorius Giacomas Tortoricis apibūdino regiono kultūrinius ypatumus, papasakojo, kad bibliotekininkai čia yra tūkstant metės kultūros paveldėtojai ir puo selėtojai. Susitikime dalyvavo tarybos narys Robertas Libera, jis pristatė vietos bibliotekų tinklą ir inovatyviausius projektus.

Džencano di Romos ( Genzano di Roma ) savivaldybės Carlo Levi bibliotekoje abiejų šalių kolegos diskutavo apie mobilaus paslau gų teikimo modelį ir aptarė savanorių mainų perspektyvas. Vadovų patirties dialogas „Pan demijos COVID 19 iššūkiai ir taikyti mechaniz mai bibliotekose“ atskleidė bibliotekų svarbą bendruomenėms. Pandemijos laikotarpis abiejų šalių bibliotekas paveikė identiškai –mažėjo lankytojų skaičius, lankomumas, do kumentų išduotis. Vykusioje profesinės patir ties dalijimosi diskusijoje „Veikla ir paslaugos, skirtos socialinės rizikos žmonių, neįgaliųjų integracijai į visuomenę“ italai susidomėjo Lietuvoje vykdomu projektu „Biblioteka vi

siems“, kuris mažina socialinę atskirtį ir užtikrina bibliotekos prieinamumą įvairių gebėjimų žmonėms. Lietuvos bibliotekų vadovai susipažino su bota nikos sodu „Natural_mente“, kur įrengti sensoriniai takai relaksacijai, organizuojami įvairūs renginiai psichinių ir intelekto sutrikimų turintiems lankytojams, vyksta praktiniai užsiėmimai.

Grotaferatos ( Grottaferra ta ) bibliotekoje susipažinta su nacionaline skaitmeninio skolinimo bibliotekoms plat forma „MedialLibraryOnline“, o kolegoms italams pristatyta Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema (LIBIS). Be abejo, Italijos bibliotekoms ypač svarbu kaupti ir popu liarinti kultūros ir istorijos paveldą. Šioje srityje visos bibliotekos labai intensyviai bendradarbiauja su mokyklo mis. Dažnoje bibliotekoje yra mini muziejai su vertingais eksponatais.

Leidybinė veikla ir išskir tiniai leidiniai apie Senovės fonde saugomus pergamen tus ir rankraščius, siekiančius XI a., buvo pristatyta Veletrio ( Velletri ) bibliotekoje. Bibliotekos direktorius Leonardas Ciocca džiaugėsi, kad biblioteka įkurta buvusio Karmino vienuolyno patalpose. Po 2016 m. restauracijos darbų vienuolynas tapo knygų, muzikos ir meno vieta.

Tema „Skaitymo skatinimas, kūrybiškumo ugdymas, panaudojant įvairias veiklų formas“ aptarta Lanuvijaus (Lanuvio) Francesco Dionisio bibliotekoje. Įspūdinga tai, kad bibliotekos kie me – Junonos Išgelbėtojos šventyklos liekanos, siekiančios IV a. pr. Kristų. Čia bibliotekų vadovus pasitiko vietos muziejaus direktorius Luca Attennis ir tarybos narys Alessandras de Santis.

Roka Prioros (Rocca Priora) bibliotekoje kultū ros centre mūsų laukė merė Anna Gentili ir merės pavaduotoja Carmena Zorani. Čia diskutuota apie kultūros ir turizmo sektorių bendradarbiavi mą. Pati biblioteka įsikūrusi išskirtinėje vietovėje, netoli miesto rotušės esančiame renovuotame istoriniame pastate, kuriame veikia ir muziejus. Iš bibliotekos terasos atsiveria įspūdingi Simbruinio ir Prenestinio kalnų kraštovaizdžiai.

Susitikimai su kolegomis italais atskleidė bibliotekų veiklos panašumus – tai informacijos sklaida, kultūrinė veikla, socialinės atskirties mažinimas ir, savaime suprantama, informacijos prieinamumas kuo platesnei auditorijai. Tačiau Italijos bibliotekos turi didžiulį privalumą: jos įsikūrusios istorinėse vietovėse, siekiančiose Antikos laikus, taigi gyvena su istorija, saugo ir tausoja savo paveldą.

Be profesinių susitikimų, Lietuvos bibliotekų vadovams buvo organizuota kultūrinė pro grama, aplankyti muziejai, galerijos, istorinės Italijos vietos.

Meilutė Parnarauskienė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktorė

Džencano di Romos savivaldybės Carlo Levi bibliotekoje. Sėdi iš kairės: Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Stančiauskienė, Šilalės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė ir Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skėrienė.

Lietuvos viešųjų bibliotekų vadovai su kolegomis italais prie Junonos Išgelbėtojos šventyklos vartų.

Vertėja Raimonda Bojažinskytė (iš kairės), tarybos narys Alessandras de Santis, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė Lanuvijaus Francesco Dionisio bibliotekoje.

Regiono bibliotekas pristatė Castelli Romani konsorciumo prezidentas Giacomas Tortoricis (priekyje) ir jo patarėjas Robertas Libera.

DANUTĖ

Danutę Kiltinavičienę pažinojo daugelis zarasiečių, taip pat Lietuvos bibliotekininkų bendruomenė. Į Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvą ji įsiliejo 1991 m., kai pradėjo eiti Komplektavimo skyriaus vedėjo pareigas.

Gimusi ir augusi Zarasuose, Danutė čia baigė ir vidurinę mokyklą. 1986–1991 m. studijavo Vilniaus valstybiniame universitete, įgijo ma gistro laipsnį, bib liotekininko bibliografo kvalifikaciją ir grįžo dirbti į Zarasus.

D. Kiltinavičienė domėjosi informacinių technologijų naujovėmis. Vie na pirmųjų baigė interneto svetainių kūrimo mokymus, 1999 m. sukūrė ir dešimt metų redagavo, pildė pirmąją bibliotekos interneto svetainę. Tais pačiais metais viena pirmųjų ėmėsi iniciatyvos kurti Zarasų bibliotekos elektroninį katalogą (UNICAT), vėliau – LIBIS, todėl buvo paskirta Zarasų bibliotekos Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos administratore. Daugybę kartų apdovanota rajono mero, Kultūros mi nisterijos, UAB „Sintagma“ padėkos raštais už informacinių technologijų diegimą, elektroninių paslaugų ir skaitytojų informavimo sistemos plėtrą rajono bibliotekose. 2007 m. pelnė Kultūros ministerijos Metų bib liotekininko specialiąją premiją.

D. Kiltinavičienės profesionalumas, atsidavimas darbui, noras tobu lėti, aktyvus dalyvavimas kvalifikaciniuose renginiuose kėlė pagarbą ir didžiulį pasitikėjimą. Su ja nuolat tardavosi Skaitytojų aptarnavimo, Vaikų literatūros skyrių darbuotojai, administracija.

Danutė turėjo daug talentų: rašė eilėraščius, kuriuos rodydavo tik artimiausiems bičiuliams, kūrė papuošalus, rengė edukacijas vaikams, organizuodavo kompiuterinio ir skaitmeninio raštingumo mokymus bibliotekos specialistams ir gyventojams. Dalyvavo bibliotekos lėlių tea triuko „Zuikis Nulėpausis“ veikloje, neatsisakydavo persikūnyti į žavingos Raganaitės personažą ir prisistatyti vaikams per šventinius renginius. Ilgai dainavo Zarasų „Seluonos“ folkloro ansamblyje ir bibliotekos dar buotojų vakaronėse pirmoji užvesdavo dainą.

Jos asmenybe žavėjomės, ne vieną ji priblokšdavo savo erudici ja, atmintimi ir pastabumu. Danutė gebėjo traukti prie savęs pačius įvairiausius žmones, juos įkvėpti, padrąsinti. Jai galėdavome patikėti bet kokį darbą. Ir ko imdavosi – padarydavo kūrybiškai, nuosekliai, be menkiausios klaidelės. Viena pirmųjų pritarė idėjai, kad bib lio tekoje gali būti leidžiamos kraštotyros knygos, ir tapo knygos „Domininkas Bu kontas“ (2011) pagrindine sudarytoja. Kurdama knygą tyrinėjo išleistus kraštotyros leidinius, grupavo, rinko informaciją, tikrino šaltinius. Rengė jubiliejinius biblio tekos lankstinukus, vaizdo filmukus iš biblio tekos gyvenimo. Prisidėdavo prie bibliotekos projektų, savanoriškai tapdavo projektų tekstų redaktore, patarėja, siūlydavo idėjas.

Sunkoka suvokti, kad nebebus su kuo pasitarti, pasitikrinti idėjos prasmingumo ar sužinoti, kodėl nerandame tam tikros informacijos LIBIS ar kokios knygos elektroniniame kataloge.

Danutė paliko tokį gilų pėdsaką įvairiose Zarasų rajono viešosios bibliotekos veiklos srityse, kad dar ilgai ilgai jausime JOS buvimą.

Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė

TAI NUTIKO SPALĮ

d.

Šią dieną UNESCO iniciatyva minima Tarptautinė mokytojų diena, sie kiant atkreipti dėmesį į ypač svarbų pedagogų darbą ir kelti mokytojo prestižą. Tądien ir Lietuvoje sveikinami mokytojai, įvertinami jų pasiekimai. Šiemet Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtose iškilmėse buvo apdovanoti Metų mokytojai, įteiktos Meilės Lukšienės, Lituanistinio švietimo mo kytojo (pedagogo) premijos. Šią dieną verta pamąstyti ir apie vis labiau menkstantį mokytojo autoritetą: darbas sunkus, reikalaujantis ir kū rybiškumo, ir kritinio mąsty mo, ir gebėjimo bendrauti, tačiau menkai mokamas, todėl jauni žmonės vengia rinktis šią profesiją. Lietu voje vis labiau juntamas tiksliųjų mokslų, taip pat lietuvių, anglų kalbų moky tojų trūkumas.

7 d.Tarptautinė šypsenos diena, švenčiama jau daugiau nei 20 metų – nuo 1999-ųjų. Minima spalio pirmąjį penktadienį. Švęsti Šypsenos dieną pasiūlė JAV grafikos dizaineris Harvey’is Ballas (1921–2001) iš Masačusetso valstijos, vienos draudimo kompanijos užsaky mu sukūręs firminį šypsenėlės ženklą, kuris turėjo pradžiuginti darbuotojus po susijungimo su kita įmone, – gel toną saulytę su taškeliais-akimis ir šypsena. H. Ballas pakvietė žmones dalintis šypsenomis, daryti gerus dar bus ir džiuginti kitus. Šis ženklas labai greitai išpopuliarėjo, tapo nuoširdumo, draugiškumo išraiška. Įdomu, kad pats autorius už savo darbą gavo tik 45 dolerius, o šypsenėlei paplitus pasipelnyti negalėjo, nes nepasirūpino ženklo patentavimu.

12 d.

Tądien prieš 530 metų Ispanijai tarnavęs jūrininkas Kris tupas Kolumbas (1451–1506) išsilaipino vienoje Bahamų salų. Nuo tada jis tapo žinomas kaip Amerikos atradėjas. Vietos indėnai aravakai salą vadino Guanahani, o K. Kolumbas ją pavadino San Salvadoru. Šios salos atradimo diena laikoma oficialia Amerikos atradimo data. Vėliau šis keliautojas atrado Kubą, Haitį. Leidęsis į kelionę remdamasis netiksliais apskaičiavimais, jis manė, kad plaukiant į vakarus nuo Pirėnų pusiasalio galima rasti trumpą jūrų kelią į Indiją. Iš viso K. Kolum bas surengė keturias keliones per Atlanto vandenyną. Viena vertus, jūrininko atradimai turėjo didelę istorinę reikšmę, kita vertus, po jo kelionių prasidėjo Amerikos žemyno kolonizacija. Po Ispani jos įsitvirtinimo salose daugelis vietos indėnų buvo išvežti kaip vergai, kiti išmirė užsikrėtę atvy kėlių atvežtomis ligomis, kurioms neturėjo imuniteto.

20 d. Pasaulinė vertybių diena minima spalio trečią ketvirta dienį, todėl šiemet ji prisiminta 20 dieną. Tai puiki proga pagalvoti apie tikrąsias vertybes, stengtis jomis vadovautis. Vertybes pradedame ugdytis (ar jos ugdomos) nuo pat mažų dienų šeimoje, vėliau – mokykloje, visuomenėje. Vertybės mus motyvuoja, skatina veikti, dažnai tampa priežastimi, kodėl darome tai, ką darome. Šiandie nos susiskaldžiusiame pasaulyje būtent vertybės gali padėti suvienyti bendraminčius, bendruomenes įveikti visas mus skiriančias kliūtis, kurti stipresnes visuomenes ir vieningesnį pasaulį, imtis teigiamų pokyčių. Pasaulinę vertybių dieną koordinuoja savanoriai. Šių metų šventės tema – bendruomenės vertybės.

19 d.Prieš 140 metų Su bartonyse, Varėnos rajone, gimė Vincas Krėvė-Mickevi čius (1882–1954), lietuvių rašytojas, politikos veikėjas, redaktorius. V. Krėvė 1908 m. baigė Kijevo universitetą, čia parašė mokslinį darbą „Indoeuropiečių tėvynė“. 1918–1920 m. buvo atkurtos Lietuvos valstybės konsulas Azerbaidža ne, o 1940 m. – vadinamosios Liaudies vyriausybės ministras. 1944 m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus, nuo 1947 m. gyveno ir dirbo JAV. Rašytojas buvo daugiabriaunė asmenybė, jį žavėjo ir lietuvių mitologija bei išmintis, ir Rytų kultūra, ypač domino ryškių istorinių as menybių, atsidūrusių dramatiškose situacijose, likimai. 1997 m. Lietuvos mokslų akademija įsteigė Vinco Krėvės premiją, teikiamą kas ketveri metai. O šiemet rašytojo gimtinėje įteikta pirmoji Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija – ji skirta istorikui, publicistui Bernardui Gailiui už knygą „Kraujo kvapas“, kurioje apmąstomos patriotizmo, kovos ir išdavystė temos.

Meilės Lukšienės premija apdovanotas Kauno rajono pradinių klasių mokytojas Ąžuolas Jašinskas. Vygaudas Juozaitis

Sebastiano del Piombo. Kristupo Kolumbo portretas,

V. Krėvė apie 1954 metus. Fotografas nežinomas. Publikuota „E. paveldas“, originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje BY-NC-ND

24

d.Minima Jungtinių Tautų (JT) diena – tądien įsigaliojo JT Chartija. Minėti JT dieną 1971 m. paragino JT Generali nė Asamblėja. Po Antrojo pasaulio karo įkurtos organizacijos pagrindinis tikslas – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, skatinti taikius tautų santykius ir tarptautinį bendradarbiavimą, ugdyti pagarbą žmogaus teisėms. Šiuo metu JT organizacijai priklauso 193 valstybės. Jei iškyla grėsmė taikai, JT suteikiama teisė imtis įvairių priemonių, įskaitant ir karinių, steigti taikos palaikymo misijas. Tačiau Rusijos karo veiksmai Ukrainoje parodė, kad JT veikla nėra pakankamai efektyvi. JT nesugebė jo įvesti tvarkos ir Soma lyje, o per Srebrenicos skerdynes Bosnijoje nužudyta 8000 vyrų ir jaunuolių. JT struktū roms metami kaltinimai neracionaliai naudojant išteklius, turint išpūs tus personalo etatus, taip pat dėl korupcijos, prastos vadybos.

28 d.Prieš 110 metų gimė lie tuvių tapytoja Marija Cvir kienė (1912–2004). Dailės mokėsi Kauno meno mokykloje pas Petrą Kalpoką, Adomą Galdiką. Baigusi studijas, nuo 1935 m. da lyvavo parodose. Kartu su vyru rašytoju Petru Cvirka daug keliavo po Vakarų Europą. Sukūrė nemažai peizažų, iš kurių ryškiausi „Pavasarį prie Nemuno“ (1938), „Po lietaus“ (1959), „Pajūryje“ (1971), taip pat portretų, teminių kompozicijų. M. Cvirkienė priklausė

d.

1938 m. įkurtai Lietuvos moterų dailininkių draugijai. Per Antrąjį pasaulinį karą su P. Cvir ka pasitraukė į Alma Atą, gyveno Maskvoje. 1945 m. grįžo į Vilnių, pirmą personalinę parodą surengė 1962 m. Kaune. Dailininkės darbai impresionistiški, kameriniai, lyriški. Vis dėlto galima sakyti, kad M. Cvirkienės kūryba tiek sovietmečiu, tiek vėliau tyrinėta mažokai. Tapytojos kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus. 2000 m. ji apdovanota Gedimino ordino Riteriu kryžiumi.

Kompozitorius Jurgis Gaižauskas (kairėje) su žmona Sofija ir kompozitorius Konradas Kaveckas Palangoje, 1973 m. Fotografas Bernardas Aleknavičius. Publikuota „E. paveldas“, originalas saugomas Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje BY-NC-ND

25 d.Šią dieną prieš 100 metų gimė Jurgis Gaižauskas (1922–2009) –kompozitorius, smuikininkas, dirigentas, kultūros ir meno veikėjas, dar vadintas kaimo kapelų patriarchu. Jis sukūrė per 1200 instrumentinių ir vokalinių įvairių žanrų kūrinių: nuo choro ir solistams skirtų dainų, instrumentinių pjesių, muzikos te atrams iki simfonijų, operų. Iki šiol populiari kompozitoriaus 1968 m. sukurta pirmoji nacionalinė opera vaikams „Buratinas“. J. Gaižaus kas, dėstydamas Vilniaus J. Tal lat-Kelpšos muzikos mokykloje, konservatorijoje, išugdė nemažai mokinių, tarp jų – kompozitorius P. Dikčius, T. Makačinas, M. Novi kas, A. V. Raudonikis. Nuo 1965 m. buvo respublikinių dainų švenčių dirigentas, konsultatas, kaimo kapelų švenčių „Grok, Jurgeli“ entuziastas.

30 d.

Prieš 115 metų Klaipėdos aps krityje gimė teisininkas ir istorikas Martynas Brakas (1907–2000), jaunesnysis kito žinomo Mažo sios Lietuvos visuomenės vei kėjo – dailininko Adomo Brako brolis. Gimnazijoje Martynas susidomėjo jūrų skautų veikla, prisidėjo prie šios skautų orga nizacijos įsteigimo Klaipėdoje. Kadangi Brakų šeima bendravo su Vydūnu, kreipėsi į pastarąjį dėl lietuviškesnio pavadinimo. Vydūnas, prisiminęs skautų šūkį „Budėk!“, pasiūlė vadintis „bu džiais“ (iš čia ir burinės jachtos pavadinimas „Budys“). M. Brakas Londone, Berlyne, Kelne studijavo teisę, 1939 m. Berlyne dalyvavo derybose dėl Lietuvos valstybės laisvosios ekonominės zonos Klaipėdos uoste. 1944 m. pasitraukė į Daniją, porą metų ten buvo Lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas. 1952 m. apsigyvenęs JAV, 1954–1964 m. buvo Lietuvos laisvės komiteto Niujorke narys ir vienas Lietuvos atstovų Pavergtųjų Europos tautų seime. M. Brakas parengė studijų rinkinį (anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis) „Mažoji Lietuva“ (1976), parašė „Mažosios Lietuvos politinę ir diplomatinę istoriją“ (1995).

Reformacijos diena – tą dieną prieš 505 metus, 1517 m., vienuolis augustinas Mar tinas Lutheris prie Vitenbergo (Vokietija) katedros durų prikalė 95 tezes. „Iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti“ jis norėjo paskatinti diskusiją apie nuo Biblijos nutolusias bažnytines praktikas (pvz., indulgencijų pardavinėjimą). Vienuolis reikalavo Bažnyčios apsivalymo nuo visko, kas neatitinka Kristaus mokymo. Tačiau vietoj diskusijų kilo konfliktai, Bažnyčia susiskaldė. Ši diena laikoma Reformacijos sąjūdžio, per kelerius metus apėmusią didžiąją dalį Europos, pradžia. Kita vertus, reformacija ne tik keitė Bažnyčios sampratą, bet ir buvo reikšmingas visuomenės raidos veiksnys, skatinęs švietimą, gimtosios kalbos vartojimą. Nuo 2018 m. Reformacijos diena yra įtraukta į Lietuvos atmintinų dienų sąrašą.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

M. Brakas ėjo ir Mažosios Lietuvos rezistenci nio sąjūdžio pirmininko pareigas.

Lucas Cranachas Vyresnysis. Martino Lutherio portretas, 1529 m.

Jungtinių

Tautų Organizacijos vėliava.  Wikimedia.org

Marija Cvirkienė. Autoportretas, 1937 m. Publikuota LIMIS © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Marija Cvirkienė. Natiurmortas, 1982 m. Publikuota „E. paveldas“, saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje BY-NC-ND

Vaidenė Grybauskaitė. Lithuania and UNESCO: Benefits as well as a Possibility to Generate Ideas 2

There has been a long time cooperation between the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and the Lithuanian Na tional Commission for UNESCO. The autumn of this year saw the first UNESCO Week, which was held at the National Library. On 19–23 September, the Library’s spaces held meetings, interviews, work shops, discussions, presentations of research studies and lectures on various subjects topical for this education, science and culture organization of the United Nations, among which, there were the impact on culture and natural heritage by climate change, urban ization, the society’s digital resistance, artificial intelligence chal lenges, etc. This publication is a survey by a reporter of Tarp knygų about the discussion ‘Lithuania and UNESCO: how are membership possibilities exploited?’

An Inclusive Society 4

What will the situation with culture be in Lithuania in 2050? A study conducted by the Lithuanian Council for Culture showed that the consumption of culture by the Lithuanian population was distrib uted very unevenly. How to reduce the regional, social, economic and cultural divide in Lithuania? This publication presents thoughts by famous Lithuanian culture figures about how to make culture more inclusive and accessible. It was the topic that the Director of the National Art Gallery Dr Lolita Jablonskienė discussed with the architectural historian Prof. Dr Marija Drėmaitė, the architect Algirdas Kaušpėdas, the musicologist and the culture manager Asta Pakarklytė, the mentor of educators at the Sokratus lyceum at the Vytautas Magnus University Miša Jakobas and the Director of the Lithuanian National Museum of Art, the former Minister of Culture and Ambassador to UNESCO Dr Arūnas Gelūnas. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Quickstep on One Foot, Inaccessible Cheese and Other Stories 9

For a number of years, Lithuanian public libraries have been work ing with users with a great variety of individual needs: related to autism spectre disorder or hearing, visual or mobility impairment. Therefore, it is sensible that the event series ‘Finding Possibilities’, initiated by the Department for the Affairs of the Disabled Under the Ministry of Social Security and Labour and devoted to intro ducing the personal assistant service to the general public, was organized at libraries. In September–October, there were meetings with disabled people and their personal assistants at the Klaipėda County Ieva Simonaitytė Public Library, the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library, the Panevėžys County Gabrielė Petkevičaitė Bitė Public Library, the Alytus Jurgis Kunčinas Public Library and the Marijampolė Petras Kriaučiūnas Public Library. This publication presents open, inspiring and stereotype destroying people’s stories. (Prepared by Ramunė Balčikonienė)

Violeta Černiauskaitė. A Convenient Tool for Managing

Information and Knowledge

13

There is a special function in the knowledge economy, that of stan dards. Their application in appropriate areas, including librarianship and information sciences, help ensure interoperability. In 2022, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, with the purpose to raise awareness of the standardization of fields of information sciences and documentation urgent for libraries, published ‘List of Lithuanian Information and Documentation Standards’. The chief researcher and expert at the Library’s Information and Communica tion Sciences Department Dr Violeta Černiauskaitė writes about why this List helps and introduces portals of standards and their drafts as well as news about standards of the field in question.

Aušra Navickienė. Discoveries of the Skaryna Studies and Commemorations of Anniversaries in the Lithuanian Academia 15

This year marks the 500th anniversary of the first printed book in the Grand Duchy of Lithuania – Mažoji kelionių knygelė (‘Little Traveller’s Book’) – produced in a printing house established by Francysk Skaryna (1470 – before 29 January 1552) in Vilnius in 1522. In this publication Aušra Navickienė, Professor at Vilnius University’s Department of Book, Media and Publishing Studies, surveys some research related to this printer’s activity and reminds us of com memorations of this figure of the Renaissance culture, which began in the 20th century. She points out that, throughout this year, Lithu ania actively celebrates the anniversary of the first printed book in the Grand Duchy of Lithuania, and that the peak was reached in September, when the international research conference ‘Francysk Skarina and the Renaissance Book Culture: Skaryna’s Little Traveller’s Book Turns 500' was held.

Kęstutis Šapoka. Chameleon’s Colours 20

In this publication, the chief methodologist and researcher at the Communication and Marketing Department of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania the art critic Dr Kęstutis Šapoka tells about the 1978–1982 photographs from the archive of the ELTA news agency preserved at the Library’s Music and Vi sual Arts Unit, which represent the soviet propaganda culture. He discusses the semantic and compositional structure of the photo essay as well as its ideological patterns and the captured ‘natural’ reality. By applying the principle of contrast, Šapoka suggests to have a look at the alternative facet of the time period in question, i.e., the underground art. The author concludes that, though both propaganda photo essays by ELTA and samples of the art of that time drew on the same reality, the results in these cases were car dinally opposite.

Rasa Praninskienė. The Seimas Reading Room

is Open to the Public 24

The history of the Seimas of the Republic of Lithuania counts back more than a hundred years. And what about its Library? Its origins also reach back to the same point of time, but it is obvious that there were pauses in the history of its operation, when Lithuania was incorporated into the Soviet Union. During that time, the Library of the Seimas underwent various developments of its ac tivities and structure. The publication is about what services of the Seimas reading room are most popular currently, who its readers are and what books and exceptional documents it can be proud of.

Commemoration of Vytautas Landsbergis’ 90th Anniversary 29

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania commemo rated the 90th anniversary of its friend, a visitor to its events and author of concepts for its exhibitions, the first leader of the re established Lithuanian state Vytautas Landsbergis. This commemo ration included several events (a screening of a new film devoted to Landsbergis, exhibitions of photographs and an interview with him published on YouTube), and the commemoration itself was held at the National Library: on 18 October, the celebrant was congratu lated by numerous Lithuanian politics, social, science and culture figures as well as relatives and intimates.

Translated by Tomas Auškalnis