Papasakok, kaip atrodo tradicinė Aistės diena. Viskas priklauso nuo etapų. Būna dienų, kai kambarys pilnas arbatos puodelių ir į juos visai nekreipi dėmesio, nes dienos ritmas skatina susikoncentruoti į svarbesnius dalykus. Tokios dienos būna labai intensyvios. Tačiau būna ir sunkių dienų, kuriomis tiesiog guliu lovoje. Tokioms turiu sugalvojusi net pavadinimą – „sausainių dienos“. Įprastai turiu savo ritmą: keliuosi 8 ryto, darau jogą, geriu kavą, žiūriu serialą. To mane išmokė draugas – nedaryti penkių dalykų vienu metu. Buvau įpratusi vos atsikėlusi ryte sėsti prie kompiuterio ir atrašinėti laiškus. Dabar mokausi kažkurią dienos dalį skirti tiesiog sau. Taip pat išmokau sudėti prioritetus šeimai. Matau, kaip mano sūnėnas auga, tėvai sensta ir būdama su jais aš nenoriu sakyti: „Atsiprašau, dabar turiu eiti atrašyti email`ą“. Kartais kai kurie dalykai gali tiesiog palaukti. Ar tavo kuriami vaidmenys pakeičia tave pačią? Ar sugebi atskirti, kur tu, o kur vaidmuo? Atskirti moku, kadangi gavau puikią mokyklą iš Vytauto ir Veltos Anužių, bet nori nenori artėjant filmavimams, teatro premjerai, renginiui, kuriame neišvengiamai atlieki vieną ar kitą vaidmenį, tu pripildai savo gyvenimą tuo vaidmeniu. Svarbu, kad tai taptų tavo būties norma ir kad aikštelėje nereikėtų ieškoti atskirties. Žinoma, tu nevaidini vaidmens per pertraukas, tačiau šešėlis to išlieka. Filmuojantis filme „Pagonių žiedas“, pasakojančiame apie vikingų laikus, teko valgyti mėsą, nors paprastai gyvenime esu vegetarė. Taip pat pastebėjau, kad mano pačios elgesys, dėl fizinių užsiėmimų, kuriuos praktikavome, tapo grubesnis. Aš tikiu, kad mes visi turime savyje absoliučiai visas savybes ir esant norui mes galime pasielgti visaip. Todėl, ruošdamasi vaidmeniui, ištraukiu iš savęs tai, kas reikalingiausia. Kai kurias savybes norisi pasilikti ir gyvenime, nes suprantu, kad buvo kiek užmirštos.
„Tiesa, moterims reikia tris kartus daugiau stengtis dėl elementaraus dalyko – vaidmens gavimo.“
Koks buvo kelias iki pirmojo vaidmens? Aš augau ir gyvenau Vilkaviškyje. Ten gyvendama labai norėjau muzikos, todėl pradėjau eiti į muzikos mokyklą. Sugalvojau, kad būsiu pianiste, bet tik pradėjusi supratau, kad geriausia nebūsiu. Darbu aš galiu daug pasiekti, bet „to momento“ ir talento manyje nėra. Arba jo tiesiog nejaučiau. Tada pasinėriau į paieškas. Ėmiau domėtis žurnalistika, politika, vėl grįžau į muziką (dainavimą), atkeliavau į Juozo Tallat-Kelpšos koncervatoriją, bet tik įstojusis supratau, kad to nenoriu dėl tos pačios priežasties – galiu muzikuoti, bet jaučiau, kad geriausia nebūsiu.
SwO
street
| 230
www.swo.lt