Page 1

SwO

street

10!

Nr. 35 2020 sausis–kovas


SwO

street

Angela Ter-Vardanian KŪRYBOS DIREKTORĖ / CREATIVE DIRECTOR angela@swo.lt Ieva Raudeliūnaitė VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ / EDITOR-IN-CHIEF ieva@swo.lt Kristina Janulytė / Ugnė Gromnickaitė KALBOS REDAKTORĖS / LANGUAGE EDITORS

ŽURNALĄ RENGĖ / TEAM: Marija Sinicaitė / Viktorija Aprimaitė / Ona Jarmalavičiūtė / Aušra Matulaitytė Vaidas Jokubauskas / Dmitry Zemenkov / Greta Joana / Aura Skulskytė Virginija Vaičiulytė / Greta Bernotaitė / Ieva Ukanytė / Andrew T. White Rūta Kenstavičiūtė / Ania Brudna / Bárbara Puigventós / Kasia Lazurek Reda Radykė

Ačiū prisidėjusiems / Our precious contributors: Jocelyn Tam / Michael Rush / Gabija Rostovskytė / Gerda Dorotėja / Gil Gelpi Dovilė Mikelionytė / Justė Vaškevičiūtė / Kristina Raulinaitytė / Simona Senkauskaitė Arnas Gladutis / Arnas Danusas / Laura Petkevičiūtė / Baltic Model Management Ieva Budzeikaitė / Tamta Dgvarelli / Yu Cai / Belinda / Women Management Milano Dmitrijus Matvejevas / Tomas Terekas / Eglė Ukanytė / Kristina Busilaitė / Aušra Umbrasaitė Margarita Rogova / Ruta Model Management / Aurimas Kairys / Marija Garnak Ruslan Kustra / Ieva Benkunskaitė / Gabija Simanavičiūtė / Agnė Rita Kučinskaitė Frimpong Donsah Williams / Irina Dzhus / Marina Averjanova / Y.Vision Creative Group Anastasia Kolenkova / Dasha Savchenko / Andrej Popov / Monika Markevičiūtė Kristina Maximova / FIFTH Models / Raquel Alfonso / Stylists in Crime / Marta Castillo Agnės Denapaitės / Andželika Talačkaitė / Viltė Kinderevičiūtė / Justė Žilionytė / Robertas Pledas Lula K. / Kátia Selinger / Oliver Hunt / Rongguo Tang / Sam Bates / Ieva Maslauskaitė Patrycja Nowakowicz / Agata Góral / Ieva Staškutė / Vėjūnė Rupeikaitė / Rytis Šeškaitis ECMA / Augustina Gečaitė / Evelina Eitmantytė / Rugilė Bučiūtė / Rasa Nebasa Arūnas Fransiscus Gricius / Jovita Ambrazaitytė / Virginijus Vapsva / Dan Gonzales

© SwO street Nr. 35 (2020 sausis–kovas). Nemokamas mados, meno, muzikos žurnalas Dizainas: SwO Leidinyje panaudotos nuotraukos ir straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra „SwO street“ nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako. Žurnale pateiktų prekių kiekis ribotas. Jeigu kaina skiriasi, teisinga kaina yra gaminio etiketėje.


Nuotrauka – ANDREW T. WHITE. Lavanya Coodly

NUMERYJE SKAITYKITE: SAVĘS PAŽINIMO LINK POKALBIS SU NERINGA REKAŠIŪTE FOTOSESIJA: MOMENTUM FOTOSESIJA: LOVE. LUST. FAITH POKALBIS SU JUNIOR A FOTOSESIJA: CELEBRATE EVERYDAY POKALBIS SU AGNE MATULEVIČIŪTE POKALBIS SU VACLAVU ČIŽEKU FOTOSESIJA: RED FOTOSESIJA: SWEET & SOUR FOTOSESIJA: BREATHE IN POKALBIS SU AISTE DIRŽIŪTE FOTOSESIJA: MYSTERY OF LEAVES FOTOSESIJA: ALGORITHM POKALBIS SU VAIDU JOKUBAUSKU FOTOSESIJA: EMBRACE YOUR THOUGHTS POKALBIS SU BENU BARANAUSKU FOTOSESIJA: AXIOM FOTOSESIJA: LAVANYA COODLY FOTOSESIJA: ROSEMARY POKALBIS SU DOYOU PLACE FOTOSESIJA: PRETTY DIFFERENT POKALBIS SU SOLANGE ARZU POKALBIS SU TATA PAPER POKALBIS SU URTE KARALAITE POKALBIS SU RETA JONČAITE FOTOSESIJA: JE T'AIME IŠLAISVINTI SAVE PER JUOKĄ POKALBIS SU MINISTRY OF ECHOLOGY

4 22 46 80 106 118 148 162 170 198 214 228 234 246 270 284 294 312 326 338 346 354 372 378 386 392 398 406 412


SAVĘS PAŽINIMO LINK. POKALBIS SU GEDVILE GRACE BUNIKYTE Autorė – Marija Sinicaitė Nuotraukos – Jocelyn Tam, Michael Rush, Gedvilės Grace Bunikytės asmeninio archyvo

D

aug laiko ji bastėsi po pasaulį, bet jau kelerius metus yra nutūpusi Honkonge, kur yra jos lizdas, leidžiantis pasikrauti naujos energijos. „Kūryba neegzistuoja mano vergijoje“, – pasakoja minimalistines abstrakcijas kurianti Gedvilė Grace Bunikytė ir teigia, jog savaisiais darbais ji ieško naujų pojūčių gyvenimiškiems klausimams. Apie savęs pažinimą, dvasinę ir fizinę integraciją bei koegzistavimą su pasauliu šnekamės su pačia menininke.

SwO

street

|4

www.swo.lt


Šiuo metu gyveni betoninėmis džiunglėmis pramintame Honkonge. Prieš tai buvo Londonas, Viena, trumpam ir gimtasis Vilnius… Kuo skyrėsi tavo kūrybinis procesas gyvenant šiose aplinkose, pasižyminčiose itin skirtingais gyvenimo tempais? Nežinau, ar galima vien tik vietas priskirti prie bruožų, kildančių patį kūrybinį procesą. Tokie praktiniai dalykai kaip žmonės, studijos, skirtinga energija, skirtingi gyvenimo ritmai, be abejo, skiriasi. Pavyzdžiui, Londonas buvo labiau toks atradimo metas, kai turbūt labiau stebėjau kitus negu pati kūriau. Tuo tarpu Vilniuje buvo labai fokusuotas laikas, nes aplinka buvo rami ir neblaškanti. Daug elementų yra susiję su kūrybiniais procesais, ne tiek geografinės padėtis, kiek aš pati ir mano gyvenimo etapai. Menininku būti yra viena, bet gyvenimas yra gyvenimas ir jis vis tiek vyksta. Visi mes turime daryti dalykus, kurie ne vien tik apie meną: santykiai, draugai, šeima, bendruomenė, ir plačiąja prasme gyvenimas turėtų būti, manau, integruotas tiek į menininko, tiek į žmogiškąsias patirtis. Kodėl Honkongas? Kuo jis tave žavi ir ko labiausiai ilgiesi? Tokios gyvenimo aplinkybės… Gyvenau gan daug šalių ir tiesiog jau taip gyvenimas susiklostė, kad esu čia. Esu be galo dėkinga, nes turiu labai gražią aplinką, nuostabų būrį žmonių, kurie mane palaiko ir įkvepia, taip pat mane reprezentuojančią galeriją ir mentorę, galeristę Sin Sin, kuri, manau, yra tiesiog dovana pasauliui. Visa tai mane labiausiai ir žavi, bet kadangi, kaip minėjau, gyvenau daug kur, gan sunku išskirti vieną vietą, kurios ilgiuosi. Labiausiai ilgiuosi žmonių, kartais ir specifinių vietovių, gamtos, tačiau visada aplankau, kai to pasiilgstu. Lietuvoje lygiai taip pat – pasiilgstu artimųjų ir gamtos. Kas tau yra namai? Kaip ši sąvoka tau yra svarbi kaip kūrėjai? Man namai yra labai svarbi sąvoka. Labai mėgstu jaukumą, šilumą ir šviesą. Manieji namai yra labai minimalistiški, bet turiu daug augalų, tad jaučiuosi kaip džiunglėse! Man tai nėra tiesiog sąvoka – tai turi būti fiziška, lyg kokonas, kur rami ir švelni energija, kurioje galiu balansuoti save. Trys pagrindiniai dalykai, man reiškiantys namus, yra žvakės, augalai ir vonia, o pati geografinė lokacija man nėra labai svarbi. Šiuo metu tai yra Honkongas. Kai keliauju, tai ir yra mano lizdas, į kurį noriu sugrįžti pajutusi, kad reikia jaukios, šiltos ir savo pačios energijos bei aplinkos, kur galėčiau pasikrauti.

SwO

street

|6

Ar tiesa, kad be tapybos dar dirbi ir sporto trenere? Kaip šios dvi, regis, absoliučiai kitoniškos veiklos, tave įprasmina? Tiesa, keletą kartą per savaitę dirbu ir sporto salėje. Ir tai darau dėl keleto priežasčių – kartais smagu išlįsti iš studijos į kitokią terpę ir bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, kurie nebūtinai yra iš meno pasaulio. Tad smagu būti neužsidarius. Bet, atvirai pasakius, man šios veiklos nėra kitoniškos. Mano pasirinktas menas yra apie discipliną, atkartojimą, siekiant tam tikrų rezultatų, kas turi panašumo su darbu sporto salėje. O įprasmina ši veikla mane įvairiai – man labai smagu, kad galiu padėti žmonėms fiziškai, pasidalinti savo energija, žiniomis, kaip gerai jaustis ir judėti, bei padėti rasti optimalų gyvenimo būdą visomis prasmėmis. Dirbdami su vidiniu pasauliu visada matome, kaip mūsų išorinis kūnas yra to veikiamas, bet lygiai taip pat keisdami savo kūną pajudiname dalykus ir viduje. Kuo geresnis kūno pažinimas padeda tavo kūrybai? Visko, kas yra visatoje, pažinimas padeda kūrybai ir pačiai būtybei. Aš neskirstau konceptų į blogus ar gerus, lygiai taip pat nemanau, kad dvasinis pasaulis yra pranašesnis už fizinį pasaulį. Kūnas yra kaip stebuklas, įrankis ir mašina, kuri, integruota su siela ir su savo esmės energija, yra begalinis džiaugsmas ir dovana! Dovana galėti gyventi ir jausti visus fizinius ir dvasinius dalykus, bet kartu ir išgyventi savo emocijas, jų neužspausti ir atpažinti visatos siunčiamus signalus. Aš tikiu integracija ir kūno pažinimas yra labai tam svarbus. Mes turime vieną kūną, kuris yra unikalus, ir susidraugauti su juo intymiau bei sugebėti atrasti ir pamatyti visus jo teikiamus džiaugsmus ir galimybes, be abejo, prisideda prie gyvenimo prasmės, vertės ir taip pat prie kūrybos. Juk kad kūryba įvyktų, reikia ir paties fizinio kūno. Kūryba yra ir dvasinis, protinis, bet kartu ir fizinis aktas, kuriam reikia tiek energijos, tiek tam tikrų raumenų nešiojant sunkius darbus!

www.swo.lt


SwO

street

|8


Nuotrauka – Jocelyn Tam www.swo.lt

9 | SwO

street


Kaip atrodo tavo laisvalaikio paveikslas? Aš turbūt nelabai skirstau savo laiką į darbą ir laisvalaikį, tiesiog bandau integruoti visus gyvenimo aspektus. Bet priklausomai nuo to, ko man reikia tuo metu: meditacija, skaitymas, dvasinė praktika, vaikščiojimas gamtoje, joga, kovos menai, keliavimas, bendravimas, buvimas tyloje... Taip pat ir įvairios muzikos klausymas – nuo operos ir Jessye Norman iki džiazo, hiphopo, UK grime muzikos. Nebūnu visad toje liūliuojančioje aplinkoje, man kartais norisi ir žemiškų dalykų bei stipresnių pojūčių. Dėl to mano hobiai ir interesai yra labai įvairūs ir besikeičiantys: nuo delikačių ir švelnių iki sunkesnių kaip trap muzika ar UFC kovos. Manau, kad reikia turėti tą tikrą pagarbą viskam, kas yra gyva, ir tame neturėtų būti hierarchijos. Tikroji gyvenimo patirtis yra tada, kai gali integruoti visus aspektus, tiek šviesius ir švelnesnius, tiek tamsius ir sunkesnius, neskirstant to į gera ir bloga. Kūryba yra profesija, gyvenimo būdas, o gal tiesiog savęs ieškojimas? Manau, kad viskas kartu. Galėčiau nebent iš eilės sudėlioti: savęs ieškojimas, gyvenimo būdas, profesija. Man pirminis tikslas visada buvo ir yra savęs ieškojimas bei augimas, laisvė ir besąlygiška meilė, pažinimas bei to įkūnijimas per gyvenimo pasirinkimus. Kartu ir viso to pažinimas ne tik smegenimis, bet tikru fiziniu išgyvenimu ir įkūnijimu tų konceptų, kurie man rūpi ir kurie man yra gyvenimas. Visi šie pasirinkimai, kuriuos kiekvieną dieną priimame, ir yra gyvenimo būdas einant tuo keliu, kuriuo kiekvienas iš mūsų nusprendžiame eiti. Manuoju atveju – savęs pažinimo. O profesija yra labiau socialinis terminas, man asmeniškai – egzistuojantis tik dėl patogumo, dėl to aš ir neturiu didelių profesinių ambicijų.

SwO

street

| 10

Tavo darbuose dominuoja geometrinė abstrakcija bei gamtos simboliai. Kokią sąsają tai turi su tavąja asmenybe? Manau, kad geometrija yra pirminė žmogaus kalba, kuri iš kartos į kartą ateina per mūsų DNR. Dėl gamtos, esu gimusi Lietuvoje, kur mūsų pagonių kultūroje visi gamtos simboliai yra ypač susiję ir mokantys mus, jog esame viso to dalimi. Deja, dėl pranašumo komplekso, kurį dažnas turi, dažnai pamirštame, kaip stipriai nuo gamtos mes priklausome. Neseniai lankiausi Peru, kur mane ypač sužavėjo, kaip žmonės ten mato pasaulį – visur yra gyvybė ir intelektas, bet ne visos sielos priklauso žmogui. Kiekviena gentis turi savo kalbą, gyvenimo būdą, mąstymą, nesvarbu, ar tai žmonės, ar medžiai, ar gyvūnai. Tikiu, kad esame stipriai priklausomi vieni nuo kitų, žmogaus būtis nėra izoliuotas ir viršesnis išradimas – mes tiesiog esame viena iš tų genčių. Mano darbai tiesiog atspindi mano požiūrį tai, kad neegzituojame kažkokioje hierarchijoje, o atvirkščiai – esame visatos dalis. Gamtos simboliai yra nuorodos į šį, fizinį pasaulį, o geometrinės abstrakcijos – to nematomo dvasinio pasaulio, kuris yra daug subtilesnis. Visos tos nefizinio pasaulio dimensijos, kurių nematome, yra geometrinė kalba, ir šio fizinio pasaulio atspindžiai yra išreiškiami per gamtos simbolius. Ar galima sakyti, jog savo darbais ieškai ribos tarp žinojimo bei nežinomybės? Darbas kaip ir gyvenimo kelias yra ėjimas iš nežinojimo į žinomybę. Ieškojimas ir mokymasis apie pasaulį bei tikrojo aš pažinimas prasideda nuo to, ką jau žinai, ir šis ekspertavimo procesas visad veda į kažką naujo. Galiausiai, visa tai susijungia, naujos mintys, nauji atomai, naujos linijos ir naujos formos transformuojasi į kažką matomo – fiziniame pasaulyje įvyksta toji alchemija, kurią pavadiname meno darbu, mintimi ar kažkokiu kitu išradimu. Manau, kad autentiškas darbas yra tada, kai pradedi nuo to, ką jau žinai, ir eini nežinomybės link. Tada ir įvyksta tiek išorinė tranformacija su darbais, tiek ir vidinė pačiame žmoguje.

www.swo.lt


SwO

street

| 12

www.swo.lt


www.swo.lt

13 | SwO

street


Kuo dailininko sąvoka skiriasi nuo menininko? Kurią renkiesi identifikuodama save? Pasaulyje yra daug talentingų dailininkų, kurie kartu yra ir menininkai, tačiau aš savęs prie jų nepriskiriu. Nemanau, kad turiu dailininko savybių, nelabai galėčiau nupiešti kažką kita, ką paprastai kuriu – tiesiog funkciškai tam esu neįgali. Dailininkas yra labiau įvaldęs fizinio amato savybes, kurių aš paprasčiausiai neturiu. Menininko identifikaciją aš renkuosi dėl to, kad tai labiau susiję su filosofija, o ne praktine funkcija, kurią dailininkas yra labiau kompetentingas atlikti. Yra begalė labai talentingų dailininkų, kuriuos įžeisčiau, jei įvardyčiau save kaip vieną iš jų, todėl iš pagarbos to ir nedarau. O menininke drąsiai vadinuosi, nes didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau galvodama apie šią rolę ir atlikdama labiau menininkui tinkami aktus bei gestus. Kokią žinutę transliuoja tavo darbai? Ar sunku būti išgirstai šiuolaikinio pasaulio triukšme? Aš esu čia, žemėje, tam, kad priminčiau apie man rūpinčius dalykus: koegzistavimą su visata, grožį, švelnumą, jautrumą, gamtą, harmoniją, chaosą ir simbiotinį santykį tarp jų visų. Dažniausiai tos žinutės ir yra apie sąmoningumo plėtimą, apie tai, kas svarbu, apie gyvenimo vertybes, kurios nebūtinai materialios... O ar sunku būti išgirstai? Manau, kad ne, tačiau nežinau, kaip yra iš tiesų. Manau, kad vienokia ar kitokia forma pašnekesys visada vyksta ir tas, kuriam to reikia, randa bei išgirsta...

SwO

street

| 14

Į kokius klausimus ieškai atsakymų dabartiniu savo kūrybiniu etapu? Man menas ir gyvenimo prasmė yra labai susiję. Dėl to tie pagrindiniai, egzistenciniai klausimai yra kaip gyvenimo kelrodžiai, su kuriais mes gimstame ir kurie mus lydi. Žinoma, kartais pavyksta priartėti prie atsakymų ir kartais jie net pasikeičia, tačiau tie pagrindiniai klausimai išlieka: ką reiškia būti žmogumi, kas yra besąlygiška meilė, kokia yra sąsaja su matomu ir nematomu pasauliu, kokie yra žmogaus bei pasaulio slėpiniai. Nesakyčiau, kad ieškau atsakymų per meną, turbūt labiau ieškau naujų pojūčių naujiems klausimams bei jauslumo, disciplinos, susitelkimo... Mes esame įpratę į viską žiūrėti iš vartotojo perspektyvos. Nemanau, kad meną galima įkinkyti į kažkokią darbo rolę ir iš to tikėtis tam tikro progreso, tad aš atsiriboju nuo šio ego vedamo požiūrio bei tiesiog medituoju. Tai, ką kūryba asmeniškai man suteikia, yra tarsi premija, bet ji neegzistuoja mano vergijoje. Ji tiesiog yra ir nebūtinai turi pasižymėti praktinėmis funkcijomis – man tai yra sinchroninis santykis. Aš stengiuosi mokytis tiek iš gamtos, tiek iš meno, šie fenomenai turėtų būti gerbiami ir jų egzistavimas nebūtinai turi duoti smegenimis suvokiamos naudos. Tad manieji klausimai nėra labai specifiniai, jie labiau apie jausminį būvį ir jausminį supratimą, kurie turi daug erdvės ir nebūtinai yra įsprausti į klausimus bei atsakymus.

www.swo.lt


Ar šiandieniniai menininkai dažnai išgyvena kūrybinę krizę? Kas padeda nepamesti savęs? Nežinau dėl kitų, bet aš manau, kad visi išgyvename krizę viena ar kita prasme. Kiekvieną dieną prisiliečiame prie kūrybos – kiekvienas mūsų priimtas sprendimas yra tam tikras kūrybinis aktas. Manau, jog menininkai iš vienos pusės yra kitokie negu plačioji visuomenė, tačiau tuo pačiu mes visi esame žmonės ir einame per panašų „ką reiškia būti žmogumi“ kelią. Šnekant apie savo asmenines krizes, jų yra buvę daug – tiek kaip žmogui, tiek kaip menininkei. Iš to aš išmokau, jog po kiekvienos krizės yra tam tikras prašviesėjimas ir visa tai yra reikalinga mūsų virsmui. Krizės yra lyg pratybos žmogui ir sielai, inicijuojančios kitą žmogiškumo lygį. Ir kad ir kaip tas išbandymas gali atrodyt nepatogus šiuo momentu, jį perėjus visada laukia gausus atlygis. Svarbiausia visų krizių metu, manau, ir yra nepamesti savęs: būti savim, būti sąmoningu, būti atviru bei drąsiu. Svarbu yra ir pasitikėti savim, visata ir priežastimi, nes viskas pasaulyje turi prasmę. Manau, kad gyvenime neduodama to, ko tu negalėtum įveikti. Tad tikėjimas besąlygiška meile sau bei didesne, universaliąja visatos prasme padeda visose situacijose, ypač, kai to labiausiai reikia – per įvairiausias krizes. Kodėl pasauliui reikia meno? Menas yra ne vien minties konceptas ar formuluotė, bet gyvybės kalba. Tai yra visa aprėpianti kalba ir lyg tiltas, kertantis gamtos slėpinius bei žmogaus vidinę asmenybę. Tiltas į pasaulį, kurį mes galbūt ne taip artimai pažįstame, pažįstame tik per akis, mintis – per tiesioginį mąstymą. Menas paliečia daug giliau ir padeda išreikšti visus kitus pojūčius, jausmus, išmintį bei patirtis, kuriuos netgi ne visada mokame suformuluoti žodžiu. O mums to reikia tam, kad išliktume susijungę labiau su savo siela ir kad augtume kaip žmonės. Man menas, kaip jau minėjau, yra labai susijęs ir netgi persipynęs su gyvenimo prasme. Pasaulyje yra daug skirtingų priemonių, padedančių žmogui bręsti ir įvykti tai transformacijai, dėl kurios mes čia ir esame. Yra toks terminas hero`s journey. Mano įsitikinimu, gyvybė mums duota būtent tam, kad praėjus tą kelionę, įvyktų toji transformacija – sielos bei sąmonės vystymasis. Tad menas, aš manau, ir yra viena iš tų priemonių, padedančių mums augti.

SwO

street

| 16

„Menas yra ne vien minties konceptas ar formuluotė, bet gyvybės kalba.“

www.swo.lt


17 | SwO

street


Reklama


NERINGA REKAŠIŪTĖ: „MANO ATVIRUMO PRIEŽASTIS – MEILĖ ŽMONĖMS“ Autorė – Ieva Raudeliūnaitė Nuotraukos – Neringos Rekašiūtės asmeninio archyvo, Gretos Bernotaitės

F

otomenininkė, poezijos knygos ir socialinių projektų autorė Neringa Rekašiūtė mane visada paslapčia žavėjo savo atvirumu, idėjų gausa, smalsiu žvilgsniu į ją supančią aplinką ir niekada nesibaigiančia meile žmogui. Tai juntama kiekviename jos sukurtame kūrinyje. Dar, regis, ne taip seniai ji išleido pirmąją poezijos knygą, pristatė „Atominės tapatybės“ fotografijų parodą Vilniuje, Berlyne ir Paryžiuje, o šiuo metu ruošiasi naujam projektui. Neringą labiausiai domina tapatybės, virsmo, religijos, krizinių istorijos etapų ir perversmų temos. Apie virsmus ir skirtingus etapus ne tik kūryboje, bet ir gyvenime – mūsų pokalbyje.

SwO

street

| 22

www.swo.lt


www.swo.lt

23 | SwO

street

Nuotrauka – Gretos Bernotaitės


Pastaruoju metu tavo gyvenimas buvo kupinas įvairių virsmų. Kokia veikla užpildytos pastarosios tavo dienos ir kūryba? Mano gyvenimas pastaruosius dvejus metus buvo kupinas vidinių virsmų, kurie atsispindėjo ir išorėje – gyvenau Visagine, Tbilisyje, Palangoje, o prieš kiek daugiau nei mėnesį persikėliau gyventi į Vilnių. Baigiau 2 metus trukusį psichoterapijos kursą – jaučiuosi prisipildžiusi, išgijusi, laiminga, pasistačiusi viduje tvirtą struktūrą, kuri nebėra lengvai perpučiama gyvenimo dramų. Kuriu tvarų, nuoseklų gyvenimą, o ne baimėmis, neviltimi grįstą egzistenciją. Kas mane seka socialiniuose tinkluose, žino apie šią mano kelionę. Atvirai komunikavau apie savo praradimus, depresiją, gydymąsi ir atradimus. Todėl, pasidalinusi žinia, kad baigiau terapijos kursą, gavau tiek sveikinimų lyg per gimtadienį. Ir ne vien sveikinimų, bet ir dėkingumo – mano pavyzdys, kaip pakilau iš emocinės, psichologinės duobės ir išgijau, kitiems padeda nepamesti tikėjimo, kad ir jie pasveiks. Ši vidinė kelionė atsispindėjo ir mano kūryboje – balandį išleidau gydančios poezijos ir nuogos fotografijos knygą „How To Swim Through Pain“. Tikiu, kad ji taps labai estetišku, tyru, bet stipriu psichologinės pagalbos įrankiu jos skaitytojams. Svarbiausia įžvalga, kurią padariau kurso metu, tai universali budistinė tiesa – pasaulis yra pilnas kančios, tačiau mūsų atsakomybė yra išmokti su ja gyventi, ją transcenduoti, disciplinuoti savo minčių beprotybę, ieškoti pamatinių negatyvių nuostatų, kuriomis kažkada patikėjome ir kurios kaip užkrėsta operacinė sistema šiandien trukdo kokybiškai skleistis šiame pasaulyje. Ir toliau mano kūryboje ir veikloje atsispindės šios įžvalgos. Beje, ir toliau keliausiu savęs pažinimo, sąmoningumo keliu – tik šį kartą renkuosi kūno terapiją kaip įrankį. Jaučiu, kad atėjo laikas išlaisvinti emocinius blokus iš kūno, padaryti jį laimingesnį, duoti jam meilės ir pagarbos.

SwO

street

| 24

Ar tau yra artimas pasakymas, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimai gali būti skirstomi į ciklus / etapus? Kaip apibūdintumei savąją dabartį? Gamta yra cikliška, mėnulio kelionė mėnesio laikotarpyje yra ciklas, moteris turi mėnesinių ciklą. Pasaulis pilnas cikliškumo, rėdos ratų, oraborų, simbolių, kurie rodo nenutrūkstamą kelionę ratu. Manau, kad žmogus turi galią kurti savo istoriją, ją sau pasakoti ir perpasakoti, įsivaizduoti ateitį ir aktyviai ją formuoti. Žmonės yra istorijų pasakotojai, todėl mums labai svarbu suvokti, kad susimąstom apie tai, ar ne, suprantam minčių galią, ar ne, veikiame savo gyvenimo kryptį, savo būsenas, aplink esantį pasaulį. Blogiausiu savo etapu buvau pilna apatijos ir nihilizmo, atrodė, koks skirtumas, ar aš fotografuosiu, ar ne. Ką tai pakeis, juk pasaulis pilnas fotografų, kam reikia dar vienos? Kartais net romantizuodavau šias savo mintis kaip egzistencinę, kankinišką gyvenimo filosofiją. Tačiau tokia filosofija tebuvo glajus ant sukirmijusio pyrago. Mano dabartis yra rami ir kupina brandžios meilės. Dar graikai išskyrė dvi meilės rūšis – eros ir agape. Eros meilė – ta aistringa, nervinga, sekinanti, užvaldanti mintis, sielą ir kūną jausena. Ji man buvo pažįstama. Tokia meilė nepalieka laiko užsiimti savimi, savo vidiniu pasauliu – visą laiką užima įkyrus pamišimas dėl aistros objekto, atsidavimas, ekstazės ir nerimo būsenų maišymasis, ilgesys. Agape – tai meilė, kurią tik visai neseniai sugebėjau patirti. Tai daug subtilesnė, pasitikėjimu, ramybe, sąžiningumu, saugumu grįsta būsena, kurioje nėra dramatiškų posūkių, emocinio bado, o abu partneriai nuoširdžiai stengiasi vienas dėl kito. Agape meilė apibūdina ir mano pačios santykį su savimi – jaučiu sau atjautą, nuoširdžiai savimi rūpinuosi, „nesuvalgau“ savo emocijų, o jas išjaučiu. Nėra priešpriešos tarp mano vidaus ir išorės. Tai – nuostabi būtis!

www.swo.lt


25 | SwO

street


SwO

street

| 26

www.swo.lt


www.swo.lt

27 | SwO

street


Grįžkime į praeitį. Kaip susipažinai su fotografija? Kokie buvo pirmieji impulsai? Mano pažintis su fotografija prasidėjo vėlai, kai man buvo 21 metai. Tuo metu studijavau trečiame tarptautinių santykių ir politikos mokslų kurse, Vilniaus universitete. Mano tuometinis vaikinas nusipirko fotoaparatą ir aš juo pradėjau fotografuoti. Galiausiai, nebenorėjau jam jo atiduoti, tad teko nusipirkti savo. Ėmiau fotografuoti drauges – ir joms, ir man buvo labai smagu. Eidavau į įvairius mados butikus ir prašydavausi padaryti jiems fotosesijas. Vėliau įsidarbinau asistente pas vieną žymų Lietuvos fotografą. Na, ir galiausiai supratau, kad man taip patinka fotografuoti, jog su tuo ir noriu sieti savo gyvenimą. Šiandien fotografija užsiimu jau 10 metų. Tai pats tvariausias, ištikimiausias ir ilgiausias mano santykis. Kaip manai, jei fotografiją būtum pasirinkusi studijuoti Lietuvoje, o ne Londone, ar šiuo metu būtum kitokia kūrėja? Koks tokiu atveju būtų tavo požiūris į meną, saviraišką ir fotografiją? Neabejotinai. Londonas – net ne pačios studijos, o gyvenimas ten ir įsiliejimas į menininkų pasaulį – padarė man didžiulę įtaką. Iš ten parsivežiau drąsias idėjas apie feminizmą, žmogaus teises, seksualumą. Grįžusi čia padariau daugybę socialinių projektų, kurie apskriejo pasaulį, nepaliko abejingų Holivudo žvaigždžių ir žymiausių pasaulinių leidinių. Abejoju, ar būčiau tokia laisva savo viduje, jei nebūtų tekę palyginti Lietuvos ir Londono. Mums būtina atsitraukti nuo esamos situacijos, kad pamatytume ją iš šono ir suvoktume, kad tai nėra vienintelė būties galimybė. Viena iš labiausiai dominuojančių temų tavo darbuose – moteris. Kokią moterį matai kaip fotografuojamą, gražiausią ir unikaliausią? Galbūt jos yra tavo, kaip asmenybės refleksija? Man įdomu ir gera fotografuoti moteris, ypač – nuogas moteris, nes taip išlaisvinu jų kūnišką, seksualinę energiją, kuri judeokrikščioniškoje Vakarų tradicijoje yra demonizuota, apipinta gėda ir kalte. Tai, kas mumyse užspausta, prasiveržia patologiškais būdais. Jei neturime normalaus ir sveiko santykio su savo seksualumu, su savo kūnu, tada užspaustos emocijos naikina ir nuodija mūsų gyvenimus, o mes net nesuprantame, kas vyksta. Todėl mano fotosesijos yra išlaisvinančios, turi terapinį poveikį ir jau seniai peržengė paprastos fotosesijos ribą. Moterys ir vyrai pas mane ateina ir dėl kitų priežasčių, ne vien dėl gražių kadrų.

SwO

street

| 28

www.swo.lt


www.swo.lt

29 | SwO

street


Ar sąvoka „moteriškumas“, tavo nuomone, turi egzistuoti? Manau, kad sąvokas „moteriškumas“ ir „vyriškumas“ sunku vartoti, nesukeliant ryškių, dažniausiai neigiamų emocijų. Norėčiau, kad kiekvieną individą galėtume jausti kaip unikalų, o ne krautume jam moteriškumo ar vyriškumo kategorijų naštą tik dėl to, kas tam individui tarp kojų. Ar galima kalbėti apie atvirumą būti savimi fotografijoje ir jos sukūrimo procese? Ar stengiesi maksimaliai būti atvira su savimi ir į tavo darbus žiūrinčiais žmonėmis? Visada. Mano atvirumo priežastis – meilė žmonėms. Neįmanoma mylėti ir meluoti, apsimetinėti. Aš rodau save, savo žaizdas, pasakoju apie savo patirtis, kelionę, atradimus kaip įmanoma atviriau. Tai padeda ir kitiems lengviau atsikvėpti, jaustis, kad juos priima tokius, kokie yra. Esi sakiusi, kad visada stengiesi klausytis širdies. Ar ir projektų idėjos ateina labiau remiantis vidiniais jausmais? Tai yra širdies ir proto sintezės vaisiai. Iš pajautos ateina projektų idėjos, nežinau, ar tai vien širdies sritis, ar tam tikro atvirumo, sąmoningo stebėjimo. Tačiau racionalus protas, struktūra, strategija – būtina kiekvieno projekto sėkmės dalis. Aktyviai ėmeisi socialinių projektų: nuo feministinio „Moterys kalba“ judėjimo, šauktinių fotografijų serijos, „Superherojų“ moterų fotografijų ir istorijų iki „Atominės tapatybės“ bei Irano žmonių gyvenimo fiksavimo. Kodėl anuo laiku tau taip rūpėjo, o gal ir dabar ne mažiau rūpi socialiai jautrios temos? Vien per šį rudenį „Atominę tapatybę“ pristačiau Paryžiuje, Berlyne ir Vilniuje. Vilniuje paroda buvo interaktyvi ir sulaukė tiesiog stulbinančio populiarumo – parduota 1000 bilietų, paroda veikė 3 dienas mažame sovietiniame bute Fabijoniškėse. O dabar ruošiu naują fotopasakojimą apie Juodupės miestelį, kuriame sovietmečiu veikė žymiausias Lietuvoje tekstilės fabrikas „Nemunas“. Atkūrus nepriklausomybę, fabrikas buvo privatizuotas, daugeliui darbuotojų neišmokėti atlyginimai. Mano močiutė negavo kelerių metų atlygio, todėl visą gyvenimą dirbusi tai sesele, tai iždininke, nusipirko ožkų ir tapo ūkininke. Labai tikiuosi jus kitais metais pakviesti į parodą Juodupėje.

SwO

street

| 30

www.swo.lt


www.swo.lt

31 | SwO

street


SwO

street

| 32

www.swo.lt


www.swo.lt

33 | SwO

street


Žinau, kad dėl šių projektų teko sulaukti įvairios visuomenės reakcijos. Kokios reakcijos tikėjaisi pati? Ar tavo kūrybą ir projektus sekantys ir stebintys žmonės bei jų nuomonė turi pateisinti tam tikrus tavo, kaip kūrėjos, lūkesčius? Menas turi kelti emocijas, klausimus, kartais įstumti į nepatogias situacijas, atsukti visuomenei veidrodį, kad ji save pamatytų. Kartais tikiuosi tam tikros reakcijos, kartais apie ją gan mažai galvoju, nes esu taip persisėmusi idėja, kad tiesiog ja pulsuoju ir taip tikiu, jog įvertinimai nebebūna tokie svarbūs. Kokį ryšį šiuo metu palaikai su savo įkurta iniciatyva „Moterys kalba“? Jokio, tai jau užbaigtas mano gyvenimo etapas. Kokioms dar temoms esi jautri kaip kūrėja? Tapatybės, virsmo, religijos, krizinių istorijos etapų, perversmų. Prieš kelis mėnesius išleidai ir pristatei pirmąją autorinės poezijos knygą „How to Swim Through Pain“. Pasitelkdama žodį ir poeziją labai atvirai ir drąsiai rašai apie save ir savo skaudžius išgyvenimus. Ar per poeziją tau nėra sunkiau atsiverti kitam lyginant su fotografija?

„Menas turi kelti emocijas, klausimus, kartais įstumti į nepatogias situacijas, atsukti visuomenei veidrodį, kad ji save pamatytų.“

Buvo sunkiau iš pradžių, kadangi poezija nebuvo tai, su kuo žmonės mane sietų. Visada sunku pradėti kažką naujo. Tačiau didelis palaikymas iš sekėjų padėjo įžvelgti mano poezijos terapinę naudą ne tik man, bet plačiai auditorijai. Fotografijoje jaučiuosi saugiau, nes fotografuoju kitą, o poezijoje nebuvo už ko pasislėpti, ji – apie mane.

SwO

street

| 34

www.swo.lt


www.swo.lt

35 | SwO

street


Papasakok, koks tavo santykis su rašymu, ypač poezija, buvo prieš kelerius metus? Rašiau poeziją nuo mažens. Vėliau turėjau tokius gyvenimo tarpus, kur ji sugrįždavo su didele jėga. Poezija pati indikuoja, kad vyksta svarbūs, dideli lūžiai mano gyvenime. Rašiau gyvendama Londone, po to nerašiau šešerius metus, o tada ji sugrįžo į mano gyvenimą kelionės po Iraną metu. Irane susipažinau su poetais, kurie manyje pažadino tą miegančią poezijos mūzą, kuri išlėkė iš vidaus su tokia jėga, kaip kad pavasarį pernakt sužydi obelys. Taip ir prasidėjo šis poezijos etapas – rašiau Irane, naktimis Visagine, rašiau Tbilisyje, gamtoje, pasislėpus namie, traukiniuose... Negalėjau sustoti. Šiandien suprantu, kad išrašiau visą gyvenimo etapą, suteikiau jam prasmę, paverčiau beprasmį kentėjimą į meno kūrinį ir dar sugebėjau taip padėti kitiems žmonėms. Esu be galo laiminga! Kokio postūmio iš savęs ar kitų prireikė, kad rašytinę kūrybą sudėtum į knygą? Reikėjo išlaukti, subrandinti idėją. Labai svarbus, esminis dalykas buvo surasti tinkamus bendražygius knygos realizacijai. Šiuo bendražygiu tapo Drasida Žemaitė, leidyklos „Dvi Tylos“ įkūrėja, ir Eglė Marija Ažubalytė, grafikos dizainerė. Mes buvome puiki komanda tam, kad išbanguotume šią knygą iki nuostabaus, estetinį pasigėrėjimą keliančio objekto.

SwO

street

| 36

Kaip manai, ar žodis tikrai gydo? Ar eilės tau padėjo susitaikyti su savimi? Žinoma. Net Biblijoje parašyta, kad pradžioje buvo Žodis. Tai – ištaka, kurioje galima rasti daug atsakymų, gydyti save, suprasti dalykų esmę. Kaip dabar iš didėjančios laiko perspektyvos vertini „How to Swim Through Pain“ turinį? Dar nepraėjo užtektinai laiko, šiuo metu esu tarpsnyje, kuriame neatsiverčiu savo knygos. Ar šiuo metu ką nors rašai? Taip, pradėjau rašyti ilgesnio turinio įrašus socialinėse medijose. Man tai labai patinka. Kas dabar tave įkvepia ir motyvuoja judėti į priekį? Vidinė ramybė, konkretus, fokusuotas žvilgsnis, meditacija, Peter Thiel mintys (su kuriuo nesutinku daugybe klausimu, bet taip dar įdomiau), filosofija, mano ramus ir meilės kupinas santykis su mylimu žmogumi, menas, literatūra, gyvenimas, stebėjimas. Kai siela ir protas ramūs, viskas yra įkvėpimo ir motyvacijos šaltinis.

www.swo.lt


37 | SwO

street


SwO

street

| 38

www.swo.lt


39 | SwO

street


SwO

street

| 40

www.swo.lt


www.swo.lt

41 | SwO

street


SwO

street

| 42

www.swo.lt


43 | SwO

street


Reklama

SwO

street

| 44

www.swo.lt


www. spianato.lt

www.swo.lt

PRABANGIEMS KASDIENYBÄ–S RITUALAMS

45 | SwO

street


MOMENTUM SwO

street

| 46

FOTOGRAFĖ – GRETA JOANA MODELIS – GABIJA ROSTOVSKYTĖ STILISTĖ – DOVILĖ MIKELIONYTĖ VIZAŽISTĖ, PLAUKŲ STILISTĖ – JUSTĖ VAŠKEVIČIŪTĖ LOKACIJA – LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS, ĮSIKŪRĘS VILEIŠIŲ RŪMŲ ANSAMBLYJE

www.swo.lt


www.swo.lt

47 | SwO

street


SwO

street

| 48

www.swo.lt


www.swo.lt

49 | SwO

street

Kombinezonas: MK DRAMA QUEEN


SwO

street

| 50

www.swo.lt


www.swo.lt

51 | SwO

street


www.swo.lt

53 | SwO

street


www.swo.lt

55 | SwO

street

Suknelė: KRISTINA S STUDIOS


SwO

street

| 56

www.swo.lt


www.swo.lt

57 | SwO

street


SwO

street

| 58

www.swo.lt


www.swo.lt

59 | SwO

street

Suknelė: EMILLY CLOTHING Delninė: TATA PAPER


SwO

street

| 60

www.swo.lt


www.swo.lt

61 | SwO

street


SwO

street

| 62

www.swo.lt


www.swo.lt

63 | SwO

street


SwO

street

| 64

www.swo.lt


www.swo.lt

65 | SwO

street


SwO

street

| 66

www.swo.lt


www.swo.lt

67 | SwO

street


SwO

street

| 68

www.swo.lt

DelninÄ—: TATA PAPER Kailiniai: WINTER AVENUE


www.swo.lt

69 | SwO

street


SwO

street

| 70

www.swo.lt


www.swo.lt

71 | SwO

street


SwO

street

| 72

www.swo.lt


Reklama


LIETUVIŲ KULTŪROS ŽIDINYS Nuotraukos – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo

L

ietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsikūręs pastatuose, 1904–1906 m. inžinieriaus Petro Vileišio pastatytuose pagal Augusto Kleino projektą. Iki 1931 m. šiuose rūmuose gyveno Vileišiai, o nuo 1932 m. jie tapo lietuvių kultūros židiniu: čia buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija ir jos biblioteka (1907–1940 m.), „Ryto“ draugija, įkurta spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios‘‘, veikė lietuviškų knygų knygynas. 1907 m. čia surengta pirmoji lietuvių dailės paroda. Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos mokslų akademijai, vėliau – Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Pastatai – vietinės reikšmės architektūros paminklas.

SwO

street

| 74

www.swo.lt


Reklama

www.swo.lt

75 | SwO

street


Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pirmtakas – 1939 m. įkurtas Lituanistikos institutas, kuriame veikė trys skyriai: Lietuvių kalbos (vadovas Antanas Salys), Lietuvos istorijos (Ignas Jonynas) ir lietuvių tautosakos (Jonas Balys). 1941 m. įsteigus Lietuvos mokslų akademiją, šie skyriai buvo įtraukti į jos institutų sudėtį – įsteigti Lietuvių kalbos (direktorius Pranas Skardžius) ir Lietuvių literatūros (direktorius Vincas Mykolaitis) institutai. Po karo, nuo 1945 m. Lietuvių kalbos institutui vadovavo Juozas Balčikonis, o Lietuvių literatūros institutui – Vincas Mykolaitis, nuo 1946 m. – Kostas Korsakas. 1952 m. Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo nutarimu abu institutai buvo sujungti į vieną Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, o 1953 m., iš Istorijos instituto perkėlus tautosakos grupę, įkurtas Tautosakos sektorius. Šiam Institutui iki 1984 m. vadovavo Kostas Korsakas. 1984– 1990 m. Instituto direktoriumi buvo Jonas Lankutis. Dabartinis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įteisintas nuo 1990 m. balandžio 16 d., reorganizavus Lietuvių kalbos ir literatūros institutą Lietuvos MA Prezidiumo 1990 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 115. Iki 2001 m. lapkričio mėnesio jam vadovavo akad., prof. habil. dr. Leonardas Sauka. 2001–2008 m. Instituto direktoriumi dirbo prof. habil. dr. Algis Kalėda, nuo 2008 m. vasario mėnesio Institutui vadovo dabartinis kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas. Naujoji Instituto direktorė – prof. dr. Aušra Martišiūtė Linartienė. Šiandien institutas kaupia, saugo, sistemina ir skaitmenina vieną gausiausių pasaulyje lietuvių literatūros ir tautosakos archyvų, skleidžia žinias apie šį paveldą bei jo tyrimus visuomenėje. Vienas svarbiausių instituto tikslų – moksliniu lygiu rengti ir publikuoti lituanistinio paveldo paminklus, kaupti, sisteminti ir skaitmeninti lituanistinę medžiagą. Instituto bibliotekos ir tautosakos archyvo fondai nuolat pildomi lituanistiniais spaudiniais, archyvine literatūrine ir folklorine medžiaga, jų pagrindu kuriamos lituanistinio paveldo elektroninės duomenų bazės.

SwO

street

| 76

Be fundamentinių ir taikomųjų tyrimų institutas orientuojasi į tyrimų rezultatų sklaidą. Siekdamas būti literatūros ir folkloristikos mokslų šiuolaikinio teorinio ir metodologinio atsinaujinimo židiniu, institutas organizuoja mokslines konferencijas, seminarus, kultūros renginius, čia skaitomos paskaitos, vyksta pažintinės ekskursijos, teikiamos dalykinės konsultacijos. Institutas vykdo tarptautinę tyrimų plėtrą, siekdamas lietuvių literatūros, raštijos, folklorinio paveldo sklaidos užsienyje ir Lietuvos kultūrinio tapatumo tarptautinio įtvirtinimo. Bendradarbiaujant su užsienio šios srities mokslo centrais, įgyvendinami bendri moksliniai bei šviečiamieji projektai. Šiuo metu institute vykdomos keturios ilgalaikių mokslinių tyrimų programos. Tai programos: „Moderniosios Lietuvos literatūrinis kanonas“, „Lietuvių folkloro, mitologijos ir šiuolaikinių folklorinių procesų tyrimai“, „Literatūra kaip socialumo liudininkė: estetika, atmintis, mentalitetas vėlyvuoju sovietmečiuXXI a. pradžioje“, „Senosios Lietuvos ir Prūsijos raštijos fundamentiniai tyrimai“. Kartu su universitetais čia vykdomos doktorantūros studijos, rengiami aukščiausios kvalifikacijos literatūrologijos ir folkloristikos specialistai. Institute per metus parengiama ir išleidžiama apie 30 mokslinių, mokslo taikomųjų ir populiarinamųjų leidinių. Rengiami periodiniai mokslo žurnalai „Colloquia“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Tautosakos darbai“. Publikuojamos monografijos, literatūros klasikų akademiniai raštai, įvairiakalbė Lietuvos raštija, lietuvių literatūros dokumentika, folkloro tradiciją reprezentuojantys fundamentiniai tautosakos sąvadai. Vaizdinguose Vileišių rūmuose įsikūrusiame institute rengiamos ekskursijos. Per šimtmetį šis kultūros židinys sukaupė įstabų atminties kapitalą, kurį lankytojams pristato žavingoji gidė etnologė Gražina Kadžytė. Susitarti dėl ekskursijų galima telefonu (8 5) 262 58 92 arba el. paštu kadzyte@llti.lt, nuoroda: http://www.llti.lt/lt/ekskursija Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knygynėlyje (Antakalnio g. 6, Vilnius) galima įsigyti leidinius be knygynų antkainio. Nuoroda į LLTI leidinius: http://www.llti.lt/lt/skaitykime

www.swo.lt


www.swo.lt

77 | SwO

street


Reklama


Reklama

FUNKCIONALUMAS

Pirkiniai

Suknelė: MEEM LABEL, 104 € Nagų lakas: MANUCURIST, 14.20 € Rankinė: TATA PAPER, 99 € Aukštakulniai: YULL SHOES, 170 € Avalynė: YULL SHOES, 141 € Namų kvapai: ANI SKINCARE, 40 € Perlų auskarai: VINTOUCH ITALY, 112 € Šilkinė skarelė: RIONA TREACY, 88 € Auskarai: ALL WE ARE, 53 € Pirštinės: DALGADO, 124 €

www.swo.lt

79 | SwO

street


SwO

street

| 80

www.swo.lt

FOTOGRAFAS – VAIDAS JOKUBAUSKAS VIZAŽISTĖ – KRISTINA RAULINAITYTĖ MODELIAI – ARNAS GLADUTIS, ARNAS DANUSAS, LAURA PETKEVIČIŪTĖ, GERDA DOROTĖJA (BALTIC MODEL MANAGEMENT) STILISTĖ – SIMONA SENKAUSKAITĖ LOKACIJA – MENŲ FABRIKAS LOFTAS Suknelė: H&M Avalynė, diržas, akiniai: MANGO Palaidinė: ZARA Auskarai: ALDO

LOVE. LUST. FAITH


www.swo.lt

81 | SwO

street


SwO

street

| 82

www.swo.lt


www.swo.lt

83 | SwO

street

Švarkas, paltas: MANGO Kelnės, diržas, marškinėliai: BERSHKA Džinsai: ZARA


SwO

street

| 84

www.swo.lt


www.swo.lt

85 | SwO

street

Švarkas, paltas: MANGO Avalynė, diržai: MANGO, ZARA, ALDO, BERSHKA Palaidinės, marškinėliai: ZARA, H&M, BERSHKA, MANGO Odinė striukė: ZARA Kelnės, šortai, džinsai: ZARA, BERSHKA, MANGO Rankinės: ALDO


SwO

street

| 86

www.swo.lt

Suknelės: H&M, ZARA Avalynė, diržai: MANGO, ZARA, ALDO Palaidinės, marškiniai: ZARA, BERSHKA Auskarai, grandinė: ALDO, BERSHKA Kelnės, kombinezonas: BERSHKA Akiniai nuo saulės: MANGO


www.swo.lt

87 | SwO

street


SwO

street

| 88


www.swo.lt

89 | SwO

street


SwO

street

| 90

www.swo.lt

Kombinezonas, kelnės, grandinė: BERSHKA Avalynė, suknelė: ZARA Marškinėliai: BERSHKA Diržas: MANGO Rankinė: ALDO


www.swo.lt

91 | SwO

street


SwO

street

| 92

www.swo.lt


93 | SwO

street


SwO

street

| 94

www.swo.lt


www.swo.lt

95 | SwO

street

Suknelės: H&M, ZARA Avalynė, diržai: MANGO, ZARA, ALDO Palaidinės: ZARA Auskarai: ALDO


SwO

street

| 96

www.swo.lt

Kombinezonas, kelnės, grandinė: BERSHKA Avalynė, suknelė: ZARA Marškinėliai: BERSHKA Diržas: MANGO Rankinė: ALDO


www.swo.lt

97 | SwO

street


SwO

street

| 98

www.swo.lt

Kombinezonas, kelnės, grandinė: BERSHKA Avalynė, džinsai, suknelė: ZARA Palaidinės, marškinėliai: MANGO, BERSHKA, ZARA Akiniai, diržas, šortai: MANGO Rankinė: ALDO


www.swo.lt

99 | SwO

street


SwO

street

| 100

www.swo.lt

Švarkas, paltas: MANGO Avalynė, diržai: MANGO, ZARA, ALDO, BERSHKA Palaidinės, marškinėliai: ZARA, H&M, BERSHKA, MANGO Odinė striukė: ZARA Kelnės, šortai, džinsai: ZARA, BERSHKA, MANGO Rankinės: ALDO


www.swo.lt

101 | SwO

street


SwO

street

| 102

www.swo.lt

Švarkas, paltas: MANGO Marškinėliai, kelnės, diržas: BERSHKA Džinsai: ZARA


103 | SwO

street


Reklama


Reklama


JUNIOR A: „MAN MUZIKA – TAI POKALBIS SU SAVIMI“ Autorė – Ieva Raudeliūnaitė Nuotraukos – Ievos Budzeikaitės

Š

is interviu įvyko kur kas anksčiau nei jį skaitote. Su dainų kūrėju ir atlikėju Tautvydu Gaudėšiumi, žinomu kaip Junior A, sutarėme, jog mūsų pokalbis vyks kažkur tarp Nidos, Vilniaus ir virtualiosios erdvės. Iki pasirodant šiam interviu, Junior A jau bus išleidęs naują EP ir pabaigęs koncertinį turą po Lietuvą. Akivaizdu, kad penktojo EP „Spa Day“ pasirodymas nubrėžė ribą tarp besibaigiančio etapo atlikėjo gyvenime ir jaudinančios pradžios, kurią jis pasitiks išleisdamas pirmąjį pilną albumą. Pasak Tautvydo, debiutinis albumas bus rinkinys, kuris viską pakeis dar kartelį iš pagrindų.

SwO

street

| 106

www.swo.lt


www.swo.lt

107 | SwO

street


Apie ką šiuo metu yra tavo paties gyvenimas, kasdienybė, buitis? Rašau, myliu, linksminuosi, retkarčiais bandau pamiegoti. Šiuo metu esu Nidoje. Dienomis vaikštinėju po paauglystėje pamiltas vietas, skaitau. Vakarais rašau muziką. Jau kurį laiką dirbu prie debiutinio albumo. Turėjome labai aktyvų vasaros sezoną. Lapkritį leidausi į mini turą po Europą, Lietuvoje pristačiau paskutinį EP. Stengiuosi šiek tiek pailsėti. Kol kas sunkiai sekasi. Kokios yra tavo, kaip muzikos kūrėjo ir atlikėjo, vertybės? Ko tau svarbu laikytis? Gal tai, kad aš į muziką niekada nežiūrėjau kaip į produktą. Man muzika – tai pokalbis su savimi, kuriame turi būti atviras, kitaip visa tai neturi prasmės. Manęs niekas nerengia, man nerašo muzikos. Žodžiu, nesako, ką turėčiau kalbėti, kaip elgtis. Viskas tikra. Kol taip bus – tol viskas tęsis. Su būgnininku Sindre jau kurį laiką esate neišskiriamas duetas. Kas palaiko jūsų abiejų duetą ir bendrystę? Kaip vienas kitą papildote? Pats paprasčiausias atsakymas turbūt būtų meilė muzikai. Tos dainos tikros. Visos melodijos, harmonijos, sprogimai. Labai smagu jas atlikti gyvai. Gera dalintis scena. Tiek Sindrei, tiek man muzika yra kaip užuovėja nuo „tikro“ pasaulio. Sunku paaiškinti.

„Neišprotėti, išgyventi ir rašyti dainas, mokytis būti laimingu – tai mano iššūkiai.“

Prisimink ir papasakok, kaip atrodė tavo laikas ir buvimas scenoje, kai buvai vienas, ir dabar, kai esi kartu su Sindre. Tai tiesiog skirtingi periodai. Pradžioje viskas buvo vienas didelis chaosas. Viskas vyko be galo greitai. Aš stengiausi išlikti kiek įmanoma labiau susikaupęs, kad galėčiau rašyti dainas, kol mes ieškojome būdų, kaip tas dainas atlikti gyvai. Vieną dieną prodiuseris Snorre pasiūlė pabandyti pagroti su Sindre. Tai buvo vienas tų bingo! momentų. Visa kita – jau istorija.

SwO

street

| 108

www.swo.lt


Kaip dažnai sau keli iššūkius, tikslus? Ar visada stengiesi juos realizuoti? Mano gyvenimas niekada nebuvo labai paprastas. Šiomis dienomis ypač. Neišprotėti, išgyventi ir rašyti dainas, mokytis būti laimingu – tai mano iššūkiai. Kuo paskutinį kartą didžiavaisi, kalbant apie tave kaip atlikėją? Prieš keletą dienų su tėvais žiūrėjome videomedžiagą iš vasaros koncertų. Keista matyti save ten. Visada svajojau apie tai, tačiau dabar, atrodo, ten net ne aš. Tėvų akyse mačiau džiaugsmą ir pasididžiavimą. Būna gera tokiais momentais. Kokia aplinka tave suformavo tokiu, koks esi šiuo metu? Viskas formuoja. Visą gyvenimą kažkaip atsidurdavau įvairiausiose situacijose. Merginos, vakarėliai, mirties baimė, abejonės dėl visų ir visko, kas mane supa. Ilgainiui išmokau tas istorijas aprašinėti. Kai rašiau „Born Busy“, jaučiausi duobėje, jaučiausi priėjęs kryžkelę – rašiau albumą, kuris pakeistų mano gyvenimą. „Superglue“ – emocijų spektras, kurį aprašiau išsiskyręs su mergina, „Spa Day“ visas parašytas paryčiais, kai už durų vis dar vyksta vakarėlis. Koks esu dabar, išgirsime kažkada kitais metais. Ar susiduri su nusivylimais, vidiniu kritiku? Kaip juos priimi ir išgyveni? Žinoma. Pirmus pusantrų metų buvo be galo daug sunkių situacijų – nuo dilemų, ar taisyti sugedusį dantį, ar nusipirkti žieminius batus, atėjus šaltajam sezonui. Nedaug žmonių suprato mano pasirinkimą viską parduoti, kad galėčiau siekti savo muzikinių svajonių. Komentarai, žvilgsniai stumia link apmąstymų, ar iš tiesų elgiesi teisingai. Tiesa, mano atveju, aš tikėjau labiau nei abejojau – kol kas viskas gerai.

www.swo.lt

Man visada buvo įdomu, koks yra muziką kuriančio ir atliekančio žmogaus santykis su tyla. Tyla man visada atrodė prabangi. Augdamas gyveni tėvų namuose, kuriuose yra jų taisyklės. Tada išsikeli gyventi savo gyvenimo. Mano atveju, aš išvykau į Londoną, ten gyvenau įvairiausiose vietose. Ne visos jos buvo puikiose kaimynystėse ir panašiai. Tyla ir ramybė ten tikrai ėmė atrodyti kaip prabanga. Jei galėtum pasirinkti vieną tau svarbų dalyką, kurį norėtum išmokti, bei vieną žmogų autoritetą... Koks tai būtų žmogus ir ko jis turėtų tave išmokyti? Reikėtų rasti kokį nors žmogų, kuris į viską žvelgė kiek paprasčiau. Norėčiau išmokti šito meno. O galbūt jau esi įgijęs vieną svarbiausių pamokų savo gyvenime? Branginti draugus ir niekada neprarasti savęs. Nesimušti, kai esi girtas. Gerbti tėvus. Rašyti, kai gera, kai bloga, kai norisi dingti. Rašyti ir mylėti, nes tik rašymas ir meilė mane gali išgelbėti. Kas tau labiausiai padeda einant savuoju keliu? Kuo labiausiai pasitiki kitu, jei ne savimi? Turiu keletą labai artimų draugų, kurie žino, kad tai, ką darau, man nėra „karjera“ ar kažkoks tuščias nuotykis. Kai jau būnu per daug išblyškęs, manęs paprašo pristabdyti, kur nors išsitempia. Jei dabar būtų ateitis, 2029-ieji, kokį patarimą duotumei tam Tautvydui, kuris gyvena 2019-uosiuose? Džiaukis viskuo, kas vyksta. Viskuo. Geru ir blogu.

109 | SwO

street


Viename interviu esi sakęs, kad dainos gimimas yra magiškas procesas. Kaip šį magišką veiksmą apibūdintumei keliais žodžiais? Kaip jautiesi rašydamas? Sapnai nemiegant – mano dainų rašymo metodas. Pirmiausia gimsta muzika. Dar prieš prasidedant vasarai, pradėjau užsirašinėti po tris muzikines idėjas kiekvieną dieną. Šitas procesas pasibaigė rugsėjo viduryje. Tada viso to daug ir ilgai klausausi, kol randu melodijas, kurios man kalba. Tada atsimerkiu, ir žodžiai jau būna ten. Kada supratai, kad gali rašyti tekstus? Ar tavo pirmieji tekstai, dainų žodžiai buvo paviešinti? Šitą momentą atsimenu kuo puikiausiai. Tai buvo pirmas kartas po komos. Paėmiau gitarą ir parašiau dainą. Po kurio laiko supratau, kad net nestabtelėjau racionaliam mąstymui. Nė sekundei. Tądien suvokiau, kad dainų nereikia rašyti. Jos jau ten... Tavo dainų tekstai labai atviri ir asmeniški. Ar anksčiau, kai tik pradėjai juos viešinti, nebuvo sunku būti tokiam pažeidžiamam, ypač kai dar nelabai žinojai, kas yra tavo klausytojas? Žinau, kad gali nuskambėti velniškai pretenzingai, bet man tikrai kartais atrodo, kad aš jų net nerašau. Man jie tiek pat „atviri“ ir „asmeniški“ kaip ir bet kam kitam. Iš jų daug išmokstu apie save, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Jeigu savo dainas galėtum paversti filmo siužetu... Kokia daina pradėtum istoriją, kuri jų taptų kulminacija, o kuri vainikuotų visą filmą? Koks puikus klausimas! Galėčiau sugalvoti bent tris variantus. Tiesa, tos dainos, tie EP jau yra filmai, su savo pradžiomis, kulminacijomis ir pabaigomis. Mano debiutinis albumas bus rinkinys, kuris viską pakeis dar kartelį iš pagrindų.

SwO

street

| 110

www.swo.lt


www.swo.lt

111 | SwO

street


SwO

street

| 112

www.swo.lt


Ko gero, žinai tą jausmą ateiti vienam į koncertą ir kartais jaustis nepatogiai... Tačiau asmeniškai pastebėjau, kad netgi atėjus vienam į tavo koncertą, susidaro įspūdis, jog visi tavo klausytojai yra kaip viena stipri bendruomenė, kurioje visi gali jaustis jaukiai. Tai – vienas iš buvimo tavo koncertuose žavesių. Nežinau, ar panašiai jautiesi ir tu, tačiau įdomu sužinoti, apie kokį klausytoją ir publiką svajojai savo karjeros pradžioje bei kokią ją matai ir jauti dabar. Kaip šie žmonės tave (pa)veikia? Dažnai sakau, kad džiaugiuosi galėdamas būti viso šito dalimi. Visi tie procesai tiesiog paima viršų. Tos dainos, tos istorijos, melodijos, adrenalinas, žmonių veidai, balsai. Dėl to virsmo nuo pradžių iki dabar, man vėliau ėmė darytis aišku, kad žmonės nėra matę nieko panašaus, tad nežino, kaip reaguoti. Aš nebandau būti kietesnis nei esu iš tiesų, apsimetinėti kažkuo ir panašiai. Jei man baisu, pasakoju, kaip man baisu, kokius motyvacinius klipus žiūrėjau, kad nenumirčiau prieš koncertą, jei man gera, mano rankos ore ir aš krykštauju kaip vaikas. Kartą net apsiverkiau. Svarbu gerai padainuoti, bet dar svarbiau būti tikram. Būti mintimis ten, tuo metu. Daug kartų jau tai girdėjau, kad Junior A solo koncertų atmosfera yra unikali. Tikiu, kad jaučiuosi panašiai, kaip ir žiūrovas, bet ar tai tikrai tiesa, turbūt niekada ir nesužinosiu. Išleidai keturis EP. Neseniai pasirodė ir penktasis – „Spa Day“. Kaip tau svarbu būti produktyviam bei palaikyti ritmą? 2016-ųjų vasarą aš pirmą kartą pabandžiau kurti elektroninę muziką. Elektroninės muzikos prieš tai nei kūriau, nei klausiausi. Tada įvyko „Sleep Machine“, viskas prasidėjo (pirmasis singlas „Sleep Machine“ skambėjo BBC „Radio 1“ bei pateko į „Spotify“ „USA Viral Top 50“ grojaraščius – red. past.). Aš tiesiog darau tai, ką myliu, mokausi ir bandau neišprotėti. Tik tiek.

www.swo.lt

113 | SwO

street


SwO

street

| 114

www.swo.lt


Susidaro įspūdis, kad tarp šių EP, koncertų, jų turų nedarei muzikinės pertraukos. Kaip tu jauti, ar darysi pertrauką? O galbūt dirbsi ties pilno albumo išleidimu ar kitų panašių darbų? Taip, pertraukos nebuvo nuo 2016-ųjų vasaros. Kartais susimąstau, kodėl. Muzika man visada buvo kaip terapija. Man tai labai reikalinga, norint gyventi harmonijoje su savimi. Nuo pat paauglystės rašiau dainas – tai man padėdavo suprasti, kas vyksta mano galvoje, kas dedasi aplinkui. Iki pat dabar. Visa tai dariau veltui, sau, taip pat nuoširdžiai. Ir taip, po pilno albumo bus pertrauka.

Ar galima sakyti, kad tam tikri kažkada prasidėję ir dabar jau pasibaigę tavo gyvenimo etapai yra įprasminami EP pavidalais? Ar praėjusius gyvenimo etapus bei sukurtus ir užbaigtus EP paleidi lengvai? Mano gyvenimas sugula į tas dainas, tai padeda man judėti į priekį. Praeitis yra praeitis, net aš tai pradedu suprasti. Kita vertus, visos senos dainos – kaip laiko mašina. Užgrojęs grįžtu į dvylikos kvadratų butą, kuriame parašiau „Sleep Machine“, namus Žvėryne, kur gimė „Paper Planes“, ar draugų Sauliaus ir Beatos butą, kur gimė „Corolla“. Keistas, bet nuostabus jausmas. Dar rugsėjo pradžioje Vilniuje vykusiame tavo koncerte teko girdėti visiškai naujų dainų, kurios šiuo metu jau yra išleistos kartu su 5-uoju EP. Iš kokių nuotaikų ir būsenų susideda „Spa Day“? Visa mano kūryba yra autobiografinė, noriu aš to ar ne – taip jau yra. „Spa Day“ buvo atsakas „Superglue“. „Superglue“ buvo apie išsiskyrimą, o kiekviena daina – emocija, kurią išgyvenau išsiskyręs. „Spa Day“ – apie naujas pradžias, vakarėlius, draugus, vasaros naktis, su šiek tiek užsilikusio liūdesio ir viltimis dėl gražios ateities.

www.swo.lt

Kokią ateitį sau norėtum nusibrėžti? Ar visgi esi iš tų, kurie pasikliauja „likimu“ ir laikosi go with the flow principo? Kol kas mano „karjera“ juda ten, kur juda, ne dėl to, kad turiu kietą stilistą, kuris sektų tendencijas, vadybininką su milijonu kontaktų, įrašinėju dainas su populiariausiais atlikėjais ar sėdžiu telike. Viskas vyksta tik dėl to, kad aš rašau ir periodiškai išleidžiu dainas, kurios žmonėms patinka, o kur tai nuves – pamatysim. Kaip savo muzikinę karjerą ir buvimą scenoje įsivaizduoji po kelių dešimtmečių? Ar vis tiek vadintumeisi Junior A? Pagyvensim – pamatysim. Viskas trapu. Aš nuolat eksperimentuoju, daug mokausi, tobulėju. Noriu tikėti, kad augu, kaip žmogus ir kaip artistas. Po kelių dešimtmečių, jei vis dar būsiu čia, kursiu ir atliksiu muziką – tai turbūt bus nuostabūs dalykai. Jei galėtum daryti interviu su savimi, kokį klausimą užduotum ir kaip į jį atsakytum? Aš: Turint galvoje, kad tau taip rūpi žodžiai, Tautvydai, ar jau žinai savo debiutinio albumo pavadinimą? Aš: Dar ne, bet neabejoju, kad jis, kaip ir pats albumas, bus nuostabus.

115 | SwO

street


Reklama


Reklama

GATVĖS ALCHEMIJA

Pirkiniai

Striukė: AELFRIC EDEN, 81 € Sportbačiai: AELFRIC EDEN, 119 € Piniginė: TATA PAPER, 32 € Kepurė: AELFRIC EDEN, 45 € Akiniai nuo saulės: NEON HOPE, 177 € Kūno šveitiklis: ANI SKINCARE, 19 € Veido kaukė: HOLISTIC SILK, 42 € Laikrodis: NEWGATE, 265 € Sijonas: MY PAIR OF JEANS, 212 € Plaukų tonikas: ALCHEMY OILS, 45 € Auskarai: VINTOUCH ITALY, 307 €

www.swo.lt

117 | SwO

street


CELEBRATE EVERYDAY

FOTOGRAFĖ – VIRGINIJA VAIČIULYTĖ MODELIS – BELINDA (WOMEN MANAGEMENT MILANO) STILIUS – YU CAI VIZAŽISTĖ, PLAUKŲ STILISTĖ – TAMTA DGVARELLI DRABUŽIAI – SYNESTHESIAC, KHARIS AGLAI, MARINA LISYUK


SwO

street

| 120

www.swo.lt


www.swo.lt

121 | SwO

street


SwO

street

| 122

www.swo.lt


www.swo.lt

123 | SwO

street


SwO

street

| 124

www.swo.lt


www.swo.lt

125 | SwO

street


SwO

street

| 126

www.swo.lt


www.swo.lt

127 | SwO

street


SwO

street

| 128

www.swo.lt


www.swo.lt

129 | SwO

street


SwO

street

| 130

www.swo.lt


www.swo.lt

131 | SwO

street


SwO

street

| 132

www.swo.lt


www.swo.lt

133 | SwO

street


SwO

street

| 134

www.swo.lt


www.swo.lt

135 | SwO

street


SwO

street

| 136

www.swo.lt


www.swo.lt

137 | SwO

street


SwO

street

| 138

www.swo.lt


www.swo.lt

139 | SwO

street


SwO

street

| 140

www.swo.lt


www.swo.lt

141 | SwO

street


SwO

street

| 142

www.swo.lt


www.swo.lt

143 | SwO

street


www.swo.lt

145 | SwO

street


Reklama

SwO

street

| 146

www.swo.lt


Reklama

LĖTAS SAVAITGALIS

Pirkiniai

Suknelė: RIONA TREACY, 277 € Apyrankė: FARRA, 250 € Auskarai: FARRA, 152 € Sijonas: RIONA TREACY, 336 € Akiniai nuo saulės: OLIVER GOLDSMITH SUNGLASSES, 530 € Lūpų balzamas: MAIIRO, 26 € Makiažo valiklis: 001 SKINCARE LONDON, 47 € Megztinis: PAISIE, 110 € Aukštakulniai: LAMPERTI MILANO, 490 € Delninė: MAE CASSIDY, 324 € Nagų lakas: MANUCURIST, 307 €

www.swo.lt

147 | SwO

street


KOMPOZITORĖ AGNĖ MATULEVIČIŪTĖ: „KŪRYBA – KIEKVIENOS DIENOS PROCESAS“ Autorė – Ieva Raudeliūnaitė Nuotraukos – Dmitrijaus Matvejevo, Agnės Matulevičiūtės asmeninio archyvo, Gretos Joanos, Tomo Tereko

A

gnės Matulevičiūtės (Agnès M) profesinis kelias muzikos komponavimo link nebuvo toks, kaip kitų kompozitorių. Jos realizuotas kūrybines idėjas galima ne tik išgirsti koncertuose, muzikos festivaliuose, teatre ar kine, bet ir pamatyti ar paliesti parodose, aplankyti ir pajausti festivalyje „Muzika erdvėje“ bei kituose tarpdisciplininiuose projektuose. Svarbią kelio atkarpą Agnė pasiekė dar šią vasarą, laiką leisdama rezidencijoje Kremse, Austrijoje, kur ji išmoko groti vienu sudėtingiausių elektroninės muzikos instrumentų – moduliniu „Buchlos“ sintezatoriumi bei įrašė savo debiutinį EP.

SwO

street

| 148

www.swo.lt


www.swo.lt

149 | SwO

street

Nuotrauka – Dmitrijaus Matvejevo


Tavo kelias į muziką nebuvo kryptingas kaip kitų kompozitorių. Papasakok, koks jis buvo? Savo kelią link muzikos pavadinčiau kryptingu pasirinkimu, o į muzikos kompoziciją – priešingai. Fortepijonu pradėjau groti būdama penkerių ar šešerių metų. Po to lankiau muzikos mokyklą ir, kiek prisimenu, visą laiką norėjau groti. Baigiau dešimtmetę Balio Dvariono muzikos mokyklą. Visgi kokioje šeštoje klasėje supratau, kad pianistės kelias yra ne man. Nors žiūrint į šį laiką, man sekėsi puikiai, buvau perspektyvi, o mano muzikos atlikimas ne vieną kartą įvertintas diplomais. Po mokyklos studijavau Vilniaus universitete, prancūzų filologiją. Ko gero, mano 90-ųjų karta klaidingai galvojo, jog iš meno nepragyvensi. Tėvų spaudimo nejutau, jie kaip tik labai visuomet mane palaikė. Prancūzų filologijos mokiausi metus, bet tuo metu visą laiką fotografavau, grojau. Visgi studijos buvo įdomios, nors ir nebuvo lengva mokytis. Supratau, kad giliau nerti į filologiją nenoriu ir nusprendžiau išvažiuoti į Londoną studijuoti fotografijos. Man tada buvo aštuoniolika metų. Tačiau nuo muzikos nukrypai ir pasirinkai fotografiją. Kodėl taip nutiko?

Po vienerių metų studijų, jaučiausi nusivylusi Londonu, nepatiko mokymo sistema. Grįžau į Lietuvą ir įstojau į Vilniaus dailės akademiją, fotografiją ir medijų meną. Mokydamasi čia, susipažinau su garso menu, pradėjau kurti garso instaliacijas. Viena dėstytoja pamatė, kad turiu muzikinio potencialo, ir plačiau supažindino su garso instaliacijos kūrimu. Tada dar nežinojau, kaip galima vizualųjį meną apjungti su garsu. Tuo pačiu aš turėjau didelį žinių bagažą, puikiai pažinojau muzikinę kalbą. Baigėsi tuo, kad man buvo to per mažai, ir ketvirtame bakalauro kurse mane išsiuntė į tarptautinį garso meno projektą. Susipažinau su kompozitorių katedros dėstytoju, kuris pamatė mano darbus ir pasakė, kad turiu stoti į muzikos magistro studijas.

SwO

street

| 150

Nuotrauka – Dmitrijaus Matvejevo

Man patiko fotografuoti, lygiai taip pat kaip ir groti. Buvau lyg vaikas, pasimetęs tarp šių vaizdo ir garso disciplinų. Pavyzdžiui, man nepatikdavo piešti, bet dailės pamokas lankiau. Kai buvau penkiolikos, pirmą kartą dirbau asistente filme ir nusipirkau fotoaparatą. Gal dėl to, kad pianiną jau turėjau. Daug fotografavau tiek juostine, tiek skaitmenine kamera.

www.swo.lt


www.swo.lt

151 | SwO

street


Ar stoti į muzikos komponavimo magistro studijas, neturint bakalauro laipsnio šioje srityje, nebuvo kliūtis? Mokydamasi Vilniaus dailės akademijos trečiame kurse išgirdau apie skaitmeninių technologijų magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O baigdama mokslus VDA jau ėjau konsultuotis pas kompozitorius. Mano pirmas mokytojas buvo Ričardas Kabelis, kuris mokė kompozicinių pagrindų. Būtent jie bandydavo įtraukti kitų disciplinų, pavyzdžiui, VDA studentus, toliau tęsti studijas muzikos srityje. Skaitmeninių technologijų magistras yra skirtas žmonėms, nebūtinai turintiems muzikinį bakalauro laipsnio išsilavinimą. Nors stojant turi parodyti partitūrų, kūrinių, turėti savo kūrybinį portfolio. Dar studijuodama VDA, po truputį grįžau į muziką, nusipirkau pianiną. Tuo tarpu įstojus į magistrą LMTA, paskaitos vykdavo kartu su būsimais akademikais kompozitoriais. Studijuoti drauge su jais man prilygo virš uždaviniui. Turėjau galimybę tobulinti akademines žinias ir kurti muziką simfoniniam orkestrui, tęsti savo garso meno kryptį. Aišku, aš pasirinkau akademines žinias, nes dėl to ir stojau. Per šiuos dvejus metus mokiausi orkestruotės, instrumentuotės, bet mano rašomas kūrinys simfoniniam orkestrui vis tiek nebuvo akademinio stiliaus, bandžiau pasivyti kolegas. Labai daug išmokau, bet taip pat buvo sunku nepamesti savęs, kartu išlaikant tarpdiscipliniškumo principą, kaip svarbią mano savasties dalį, bei nenusileisti akademikams. Šiek tiek grįžkime prie Vilniaus dailės akademijos laikotarpio. Ar tuo metu jau rašei muziką? Tuo metu mane labiausiai traukė garso menas. Domėdamasi juo, kartu pradėjau gilintis į grafines partitūras. Metai prieš stojant į LMTA, savo pirmąjį kūrinį parašiau klavesinui ir pianinui. Kompozitorius R. Kabelis parekomendavo pasimokyti dodekafoninę dvylikos garsų komponavimo sistemą tam, kad mokyčiausi akademinių komponavimo principų. Tai – XX a. moderniosios muzikos komponavimo technika, labai matematiška. Savo idėjas turi sudėti į partitūrą ir, aišku, tam reikia sistemos.

SwO

street

| 152

Pradėjau rašyti savo pirmus kūrinius. Įstojau į LMTA, rašiau toliau. Į visą tai žvelgiau labai akademiškai, bandydama kuo daugiau išmokti. Tačiau tik dirbant ties baigiamuoju magistro darbu susiformavo suvokimas, kad mano komponavimo principas yra išreiškiamas pirmiau per idėją ar konceptą. Dabar pradėjus doktorantūros studijas, žinau, kad ir mano tiriamasis darbas yra paremtas tema „Konceptas kaip komponavimo principas“. Garso ar šiuolaikiniame mene idėja yra svarbiausia, o muzikoje ji yra labiau patyriminė forma. Dažnai kompozitoriai nemėgsta rašyti anotacijų. Aš, tuo tarpu, esu in between žmogus ir man atrodo, kad tai yra mano kelias iki muzikos. Galbūt šis ilgesnis kelias link muzikos suformavo tavo, kaip kūrėjos, platesnį požiūrio lauką į muziką? Neretai tie, kurie muzikos profesionaliai mokėsi dar nuo mokyklos laikų, pavargsta nuo komponavimo taisyklių. Tuomet reikia būti labai stipriu, kad sugebėtumei formuoti individualų požiūrį į muziką, sugalvotumei savo idėją, o ne tiesiog rašytumei orkestrui pagal tam tikrą sistemą. Tačiau gerbiu tiek akademikų, tiek konceptualios muzikos kūrėjų puses. Nepalaikau muzikos, kurioje yra vien tik konceptualumas ir daugiau nieko. Kartu mėgstu ir akademinę muziką, nors žinau, kad niekada nebūsiu ta tikrąja akademike kompozitore. Man gyvenime svarbiau atradimai muzikoje. Ar neturėjai vidinio konflikto, kad privalai kurti ir tas idėjas išpildyti pagal esamas, muzikos kompozicijoje naudojamas sistemas? Į tai bandau atsakyti savo doktorantūros studijų tyrime, kuriame privalau arba kažką atrasti, arba atrasti, kad to nėra ir tai neveikia. Įdomu tai, kad konceptualųjį meną ir muziką būtų galima pavadinti racionaliais: turi idėją ir tai yra tavoji sistema. Savo kūrinį padarai pagal tokį principą ir rezultatas tau yra ne toks svarbus. Tačiau su tuo aš nesutinku. Man atrodo, kad ne priemonės, o rezultatas yra svarbiausias. Koncepcija ir idėja nėra tas pats. Idėja gali kilti visiškai iracionaliai, o koncepcija yra veikiau tam tikra struktūra, į kurią tą savo iracionalią idėją sistemingai sudėlioji. Kitas žingsnis – apgalvoti, kaip tai išsiskleis kūrinyje. Aš bandau iracionalų ir racionalų pradus apjungti. Racionalioji pusė labiausiai ateina iš vizualinio meno studijų patirties, o pats kūrybos, kaip proceso, matymas ateina iš akademinio pasaulio.

www.swo.lt


www.swo.lt

153 | SwO

street

Nuotrauka – Dmitrijaus Matvejevo


SwO

street

| 154

www.swo.lt


www.swo.lt

155 | SwO

street


SwO

street

| 156

www.swo.lt


Ar būna, kad idėja netikėtai kyla vidury nakties? Žinoma, kad būna. Tačiau kūryboje neretai svarbus būna ir laikas, kai, regis, sunkiai vystosi idėjos, nesikuria, o tau po dviejų savaičių premjera. Svarbu imti ir kurti, galbūt tai nebus geriausias rezultatas, bet svarbu tiesiog daryti siekiant geriausio rezultato. Gali turėti milijoną gerų idėjų galvoje, bet kol nepradedi jų rašyti ar garsiai su kolegomis apie jas kalbėti, tai yra tik talentingos idėjos tavo galvoje. Su idėjomis būna visada skirtingai. Ar rašai muziką vardan kylančių idėjų, ar jos kūrimo paskata tampa užsakymai? Kaip akademinės muzikos kompozitorė, didelių užsakymų negaunu. Tačiau gaunu kitokių projektų. Kalbu apie spektaklius teatre, taip pat šiek tiek komponuoju kinui, turiu įvairių tarpdisciplininių ir asmeninių projektų – visada esu kūrybiniame procese. Kūryba yra kiekvienos dienos procesas. Menininkas yra kaip ir banke dirbantis žmogus, turi visą laiką dirbti ir tik tokiu būdu pasieksi rezultatą. Sakoma: „Jei gali nedainuoti, nedainuok“, – aš negaliu nekurti. Tačiau niekada neromantizavau kompozitoriaus profesijos. Kalbu apie tai, kad, tarkim, Rytų Europoje nėra išvystytos prodiusavimo, agentų turėjimo aktoriams, muzikantams praktikos. Tu turi pats save prodiusuoti. Tačiau lygiai taip pat sunku statyti namą. Prakalbai apie prodiusavimo problematiką. Kaip tokioje situacijoje teko mokytis jo? Studijuojant magistrą, apie prodiusavimą išvis nebuvo kalbama. Tačiau VDA mes turėjome paskaitą apie menininko karjeros pagrindus. Taip sužinojau, kaip pačiai aplikuotis į rezidencijas, aprašyti savo, kaip kūrėjo, kūrybines nuostatas, taip vadinamą artist statement ir panašiai. Tačiau dar be to reikia būti drąsiam, gebėti užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie galbūt studijuoja meno vadybą. Kurdama projektus esu linkusi tartis, konsultuotis su kitais ir tai yra gerai, juk tai tampa komandiniu darbu. Ar jautiesi tvirtai savo kūrybos atžvilgiu? Tvirtai nesijaučiu tuo atveju, kai apie savo kūrybą diskutuoju su kompozitoriais akademikais. Atsiduriu tarp dviejų polių: akademinio ir eksperimentinio. Man labai gera dalintis savo kūryba, bet noriu gauti atsiliepimų ir kartu tobulėti, toliau galvoti apie kito kūrinio sukūrimą.

www.swo.lt

Dar viena priežastis, kodėl aš stojau į doktorantūrą, yra ta, kad šių studijų metu tave išmoko kalbėti apie savo kūrybą, apibrėžti ir sau pačiam įvardinti, kas tu esi kaip kūrėjas. Tobulėjame pristatinėdami savo idėjas kitiems. Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado teatras? Teatro mano gyvenime yra daug. Jis atsirado natūraliai, kadangi mėgstu lankytis spektakliuose, bendrauju su teatro bendruomene. Taip pat dar man studijuojant LMTA magistrą, mano draugas tuo metu buvo bebaigiantis aktorinį. Jis ieškojo, kas galėtų sukurti muziką spektakliui. Tai buvo mano pirmasis darbas teatro srityje. Tuo metu man dar buvo nedrąsu kurti vienai, todėl į pagalbą pasikviečiau kolegą, o išbandžius jėgas supratau, kad neblogai sekasi, ir pamilau teatro muziką bei jos dramaturginę muzikinę kalbą. Po pastarojo karto sulaukiau kito pasiūlymo, o po jo – dar kito ir... Ne visus projektus, su kuriais dirbau, būtų galima vadinti tradiciniais spektakliais. Bendradarbiauju su jaunais režisieriais, kurie veikiau eksperimentuoja ir ieško naujų formų. Taip viskas ir vystėsi, dirbau projektuose „Menų spaustuvėje“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei Klaipėdos dramos teatre, Valstybiniame jaunimo teatre. Manau, kad teatro muzika visų pirma turi prilygti scenoje kuriamam personažui, ir svarbiausia, turėti savo dramaturginę liniją, o ne tiesiog sukelti emocijas ar užpildyti pauzes, kurti nuotaiką. Leitmotyvas gali tapti pagrindu visai vaidybinei scenai, teatre stengiuosi ieškoti naujų teatro muzikos formų, ypač mąstant apie skirtingas garso sklidimo aplinkybes. Mėgstu gyvą procesą, kuriame kinta garsas, muzika ir net pats kūrinys. Muzikos kūrimas taip pat yra ir tam tikra performanso forma. Daugumoje spektaklių groju gyvai, neatiduodu sukurtos muzikos garsistui. Valdau pačią muziką, jos intensyvumą, o ji kinta laike kartu su spektaklio siužetu. Todėl aš ir myliu teatrą. Neseniai „Menų spaustuvės“ organizuotame „Atviros erdvės“ konkurse parodėme naują eksperimentinį spektaklį „Žuvėdra (remix)“, kuriame vaikai vaidina suaugusiems. Šiame spektaklyje gyvai atlieku muziką, o ji sklinda tiesiai per kolonėlę, esančią vaikiškoje kuprinėje, ir iš jos pereina per mikrofonų aidus į erdvę. Mano muzikoje erdvė yra vienas svarbiausių dalykų.

157 | SwO

street


Nuotrauka – Tomo Tereko (Tomografija)


Po to, žinoma, sekė ir darbas kine... Kinas taipogi atsirado natūraliai. Labiausiai lėmė tai, kad studijavau vizualųjį meną, turiu montažo ir ritmo suvokimą – man tai yra labai artimi dalykai. Teko kurti muziką trumpo metro filmams. Taip pat mano brolis yra kino režisierius ir kaip tik jo pirmo ilgo metro filmo „Izaokas“ premjera įvyko Taline, „Black Nights“ kino festivalyje. „Izaokas“ – pirmas ilgo metro filmas ir darbas man, kaip kompozitorei. Tačiau be muzikos kūriau ir kostiumus. Labai gerai žinojau kiekvieną filmo detalę, apie ką jis yra, todėl puikiai supratau, kokia muzika turėtų jame skambėti. Dabar gaunu vis daugiau pasiūlymų. Visgi svarbiausias darbas kine buvo mano brolio filmas. Jį kūrėme daugiau nei šešis metus, o pačios muzikos sukūrimas užtruko kelis metus. Kurti muziką kinui yra sunkiau. Kine muzikos kaitos ir atmetimo faktorius yra lengvesnis, o teatre jos greitai nepakeisi. Tokiu atveju tektų keisti spektaklio mizanscenas, o kartais aktoriui ir iš naujo repetuoti. Muziką, skambančią kino ir teatro projektuose, kuriu pasitelkdama elektroniką, įvairius garso įrašus, modulinius, analoginius sintezatorius, retesniais atvejais balsą, instrumentus. Šią vasarą išvažiavai į rezidenciją Kremse, Austrijoje. Jos rezultatas – tavo pirmasis iškeistas EP. Papasakok apie tai plačiau. Laimėjau konkursą ir išvažiavau į rezidenciją Austrijoje, dirbti su moduliniu sintezatoriumi „Buchla“, kuris yra senas, gamintas XX a. 7 dešimtmetyje. Turėjau mėnesį sukurti ir įrašyti albumą. Jo įrašymui naudojau tiek „Buchlą“, tiek kitus analoginius sintezatorius. Elektroninė muzika ir sintezatoriai man yra artimiausi. Technologine prasme, turėjau labai daug išmokti. Kūrinio idėja man yra be galo svarbi. Neretai išgirsti ar netikėtai internete rasti neaiškūs garso įrašai, balsai arba atmosferos garsai man gali padiktuoti visą kūrinio estetiką, kokius sintezatorius ar garsinę atmosferą rinksiuosi. Kiti kompozitoriai yra sakę, kad mano muzika yra vizuali, dramaturgiška, turinti istoriją.

www.swo.lt

159 | SwO

street


Būdama Kremse sužinojau apie kompozitorių, kuris dar XX a. viduryje gavęs modulinį „Buchlos“ sintezatorių, tradicinėse operose naudojo jį ir tai užrašydavo partitūrose. Radusi galimybę išvykti į stažuotę, norėjau išmėginti šį modulinį sintezatorių. Pirmiausiai sugalvojau idėją, skirtą konkrečiai įgyvendinti su „Buchla“ sintezatoriumi, kadangi mąsčiau apie klasikinių kūrinių interpretacijas moduliniu ir analoginiu sintezatorių medijos pagalba. Atvažiavusi į rezidenciją, gavau naudojimosi instrukciją ir mėnesį laiko mokiausi ja naudotis, apie tai peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų, bandžiau išgauti melodijas. Ne viskas ėjosi sklandžiai, o laiko buvo mažai. Viename „Buchlos“ išradėjo interviu sužinojau, kad šis sintezatorius gali būti tinkamas ir klasikinės muzikos kūrėjui ar atlikėjui, bet tam, kad jis naudodamasis juo prieitų prie muzikos visiškai neakademiniu būdu. Supratau savo išankstinės idėjos „klaidą“, vedusią prie dar kitokių kūrybinių sprendimų. Būdama rezidencijoje supratau, kad naujas melodijas galiu kurti ir mėgindama „atkurti“ ar interpretuoti jau egzistuojančią muziką, tai yra remiksuoti. Klasikinės muzikos interpretacijos yra kaip idėjinis impulsas, o tai, ką padarau pasitelkdama „Buchlą“ – jau visiškai kita struktūra. Galiausiai, sukūriau elektroninės muzikos albumą, jame naudojau tekstą, įvairių garso įrašų fragmentus. Fiziškai albumo neišleidau, bet labai noriu išleisti vinilą. Koks yra tavo santykis su muzikos rekompozicija? Tai galima įvardinti kaip rekompozicija, remiksavimu, netgi ready-made. Pastarasis terminas, manau, tobuliausiai apibūdina tai: tiesiog internete, visiškai netyčia randi muzikos ar garso įrašą ir jį panaudoji kaip muzikos kūrinio pagrindą, o galbūt netikėtai išgirsti nebūtinai su muzika susijusį įrašą ir tau jis suskamba labai ritmiškai. Kai rašiau kūrinį „THE REFUGEE ORCHESTRA Muedzinui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui / 2017“, panaudojau rekompozicijos ir muzikinės dramaturgijos liniją, labai aiškią struktūrą. Akademine prasme, jis yra kaip akibrokštas, nes jame naudoju nemažai kitų kompozitorių kūrinių citatų, tačiau jos yra rekomponuotos, perdirbtos.

www.swo.lt

Viena iš dalių yra XVIII–XX a. muzikos kūrinių pabaigos, tai yra kadencijos, ir man atrodo, kad jos visos skamba iš esmės vienodai. Kadencijos yra didingos, nuo aštuonių iki dvidešimties taktų pompastika, kuria kompozitorius tarsi nori pasakyti viską. Rekomponuodama antrą šio kūrinio dalį, stengiausi sukurti jausmą, kad kadencijos vis nesibaigia, persikloja ir susijungia viena su kita. Atsisiunčiau gal tris šimtus to laikotarpio muzikos kūrinių ir atsikirpau visas kadencijas, jas dėliojau kompiuteriu. Tada man užtruko apie pusę metų surasti jų partitūras, suvienodinti kadencijų tonacijas, surasti, kaip jas apjungti, sukomponuoti drauge. Mano tikslas buvo sukurti europietiško salono, didybės, puikavimosi, aristokratišką jausmą, pridedant ironijos požiūrio tašką. Visgi rekomponavimas nėra vien tik citavimas. Tai labai ilgai trunkantis darbas, nes naudojant jau egzistuojančią medžiagą kuri kažką naujo. Kiek muzikos atlikimo yra tavo gyvenime? Ar kurdama muziką kino filmui, teatrui, ar įrašydama albumą, ar išleisdama kūrinį, labai retai renkuosi instrumentinę muziką, tokios muzikos užrašymo formą, kada naudojiesi penkline ir pieštuku arba naudojant Sibelijaus programą. Aš kuriu kitaip. Kai diskutuoji su tais pačiais akademinės muzikos kūrėjais, supranti, kad muzikos partitūrą vis tiek turi pateikti kažkokia forma, todėl ieškau naujų partitūros užrašymo būdų. Gerbiu akademinės muzikos bendruomenę ir labai noriu joje būti, kad galėčiau lygiavertiškai su ja diskutuoti apie savo kūrybą. Kaip viršuždavinį stengiuosi priartinti savo požiūrio tašką prie akademinės kalbos, tobulėti. Labai daug kuriu elektroninės muzikos, man svarbi muzikinė dramaturgija. Kuriant mano galvoje gimsta tam tikras personažas ir priemonės, kaip realizuoti idėją, ateina savaime. Kalbant apie atlikimą, aš esu susikūrusi savo personažą Agnés M bei gyvai groju elektroniką. Naudoju ne vien tik modulinius, analoginius sintezatorius ar taip vadinamus sample`us. Neseniai turėjau kelis koncertus, paskutiniame jų dainavau, nors visiškai to nemoku. Man norėjosi dainavimo kaip medijos. Priemonė – ar atlikimas, ar instrumentas – jau yra mano idėjos išraiška, kodėl aš tai darau. Tikiuosi, kad atlikimo tik daugės, nes tai daryti man labai patinka.

161 | SwO

street


DAINAVIMAS YRA TARSI PROFESIONALUS SPORTAS. POKALBIS SU VACLAVU ČIŽEKU Autorė – Ona Jarmalavičiūtė Nuotraukos – Vaclavo Čižeko asmeninio archyvo

Č

ekų kilmės dainininkas, tenoras Vaclavas Čižekas yra žinomas kaip nuolatinis prestižinių festivalių dalyvis, koncertuojantis pagrindinėse Europos koncertų salėse. Jis koncertuoja kaip solistas su tokiais ansambliais ir orkestrais kaip Musica Florea, Ensemble Inégal, Czech, Ensemble Baroque ar Hof Musici, taip pat pasirodo ir kaip vokalinių kolektyvų „Collegium 1704“ ir „Ensemble Inegal“ narys. Jis yra koncertavęs su dirigentais Václav Luks, Hans-Christoph Rademan, Vojtěch Spurný, Roman Válek, Adam Viktora, Marek Štryncl ir Michal Klauza. Ir vis dėlto, kalbėdamas apie savo karjerą, jis parodo žmogiškasias savo puses, pabrėždamas miego svarbą, jaunystę Čekijoje ir savo kaip tėvo pareigas. Kalbiname Vaclavą Čižeką apie jo kasdienybę, susižavėjimą senąja muzika ir karjeros posūkius.

SwO

street

| 162

www.swo.lt


„ Zápisník zmizelého“ www.swo.lt

163 | SwO

street


Jūs esate kilęs iš Čekijos. Kaip galėtumėte apibūdinti šiandienos operos sceną Čekijoje? Gimiau Čekijoje, Moravijos Silesios regiono. Čekija šiuo metu yra dalinama į keturiolika regionų. Dauguma regionų iš tiesų skiriasi kalbant apie istorines muzikos tradicijas. Kai studijavau dainavimą, mane visuomet labiau domino senoji muzika, o ne opera. Dėka to, jog įstojau į ansamblį „Collegium 1704“ ir susipažinau su jo dirigentu V. Luks, galėjau atlikti nuostabų senosios muzikos repertuarą pačiose gražiausiose koncertų salėse. Tik šiais metais nusprendžiau susitelkti ties operos žanru. Senoji muzika koncertiniuose pasirodymuose ir operos produkcija yra labai skirtingi žanrai iš dainininko požiūrio kampo (režisūra, judesiai, dainavimas iš širdies (vedamam emocijų?), kostiumai, pasiruošimo laikas, fizinis krūvis). Iš senosios muzikos repertuaro dažniausiai atlikdavau J. D. Zelenkos kompozicijas, kalbant apie operas, dainuoju tikriems operos balsams sukomponuotas Dvorako ir Janaceko operas. Zelenkos dainos yra man labai artimos ir aš noriu jas atlikti taip dažnai, kaip tik įmanoma, kadangi jos yra man nepaprastai artimos. Ir man asmeniškai čekų kilmės muzika yra nepaprastai brangi. Jūsų profesija reikalauja prižiūrėti balsą ir kūną. Ar turite tam tikrus ritualus, kuriais puoselėjate savo balsą prieš pasirodymą? Be abejo. Kad išvengčiau virusų, dažnai plaunu rankas, geriu vitaminus ir maudausi saunoje. Tai yra asmeniškas požiūris, tačiau man pats svarbiausias dalykas yra miegas. Tai nėra taip paprastai pasiekiama, kadangi turiu du mažus vaikus arba dažnai keliaudamas nakvoju viešbučiuose. Nerūkau ir stengiuosi sutelkti dėmesį į man svarbius profesinius dalykus. Mano kolegos bosistai rūko ir geria kavą, tačiau mano balsui tai būtų pabaiga. O prieškoncertiniai ritualai yra mano paslaptis... Kaip operos solistai paprastai treniruojasi? Kaip būtų galima nurodyti sveiką muzikanto darbotvarkę? Operą dainuoju dar tik vienerius metus. Ilgai besitęsiančiam balsui yra svarbu dainuoti kūrinius, atitinkančius balso tipą – mano atveju tai lyrinis tenoras. Šio darbo keliamas džiaugsmas yra mano pagrindinė motyvacija, o draugai ir kolegos dažniausiai yra didžiausia pagalba. Deja, ne visuomet įmanoma.

SwO

street

| 164

Studijavote Čekijos operos konservatorijoje. Ar pirminis išsilavinimas yra susijęs su religine, liturgine vokaline muzika? Kokią įtaką tai turėjo asmeninėms vertybėms? Nesu religingas žmogus, tačiau konservatorijoje pirmą kartą susipažinau su religine muzika ir ji mane iš karto sužavėjo. Prieš konservatoriją ilgą laiką mokiausi groti smuiku. Manau, todėl išmokau geriau klausytis bedainuodamas ir naudoti savo klausą siekiant jautriau ir muzikaliau suvokti niuansus muzikoje. Mokėtės pas tokius profesorius kaip Karelį Smolką, Zdeněką Šmukařą, Alexandrą Vovką. Kokią įtaką jie turėjo jūsų kaip atlikėjo susiformavimui? Ilgą laiką manęs nedomino dainavimas. Tai buvo audringos jaunystės metu, o kai studijavau universitete ir susisiekiau su A. Voyku, pradėjau sunkiau dirbti lavindamas savo balsą. Kartu su juo mes pradėjome auginti mano techniką ir tobulėti, kad ir mažais žingsneliais. Šiomis dienomis turiu du mielus vaikus ir dėl to man yra kiek sudėtinga lankyti jo paskaitas, tačiau vis dar lankau, kai tik randu tam laiko! Kaip galėtumėte apibūdinti operos solisto profesiją? Operinis dainavimas yra tarsi profesionalus sportas. Turi tobulai pažinti savo kūną ir susitelkti ties pačiu geriausiu įmanomu atlikimu. Reikia susigyventi su tokiais dalykais kaip stresas, ligos ar nuovargis. Man nepaprastai patinka žemesni balsai. Tenoro balso atlikėjai nėra mano mėgstami, išskyrus, be abejo, Pavarotti. Jo balsas yra tobulas. Tačiau savo atlikimu aš niekuomet nesu patenkintas. Mano mokytojas yra man pasakęs, jog kai esi patenkintas savo pasirodymu, gali nustoti dainuoti. Visuomet atiduodu 100 procentų savo darbo ir fokusuojuosi ties teksto reikšme.

www.swo.lt


„Evžen Oněgin“ www.swo.lt

165 | SwO

street


Kaip formuojate naują personažą, į kurį turite įsikūnyti operos pasirodymo metu? Kokie iššūkiai kyla šiame procese? Operos personažo kūrimas yra sudėtingas procesas. Reikia išversti tekstą, suvokti, įsisavinti istoriją, jos išraišką muzikoje, prisiminti viską, susidėlioti judesius, paskirstyti savo jėgas ir suvokti gilesnę po visu tuo besislepiančią patirtį. Tuomet, kai kūnas visiškai prisitaiko prie rolės, galiu dirbti ties vidinių išgyvenimų išraiška. Aš pats dar tik mokausi šių dalykų. Ar pritariate metaforai, jog muzika yra kalba? Jeigu taip, ką bandote išreikšti ir perteikti savo klausytojui? Taip, pritariu. Tačiau tai kitokio pobūdžio išraiška, negu mums įprasta kalba. Dažnai kartu muzikuojantys dainininkai, orchestrai ir chorai yra kilę iš skirtingų šalių, tad ir kalba skirtingai. Tačiau kartu dainuodami jie ima kalbėti ta pačia kalba ir pasakoti apie tokius pačius dalykus. Klausytojas paprastai nori girdėti tai, ką užrašė kompozitorius, ir taip pat suvokti, įsijausti į atlikėjo asmenybę. Tai mes ir stengiamės pateikti. Kai klausytojas juokiasi po pozityvios arijos arba priešingai – verkia po liūdnos scenos, reiškia, perteikiau kompozitoriaus idėją per savo asmenybę ir gerai atlikau savo darbą. Jūsų repertuaras susideda iš Jano Dismaso Zelenkos ir Johano Sebastiano Bacho kompozicijų. Kuo jums yra svarbūs būtent šie kūrėjai? Kaip skiriasi jų kūrinių interpretavimas? Zelenka ir Bachas yra geriausi jų laiko kompozitoriai. Jų darbai yra šedevrai, tačiau juos yra nepaprastai sudėtinga interpretuoti. Galbūt todėl taip dažnai jų kūrinius prašo atlikti įvairūs senosios muzikos festivaliai. To laiko kompozitoriai dažniausiai kūrė religinio pobūdžio muziką, kurioje įkomponuodavo daugybę kodų ir dvasinių simbolių. Šioje muzikoje yra daugybė detalių. Tempas ir dinamika dažniausiai keičiasi ir kontrastuoja. Moderni muzika yra dažnai kuriama didesnei atlikėjų sudėčiai ir todėl muzikantai bei dainininkai sunkiai sugeba išlaikyti painias tempo bei dinamikos nuorodas, kurios nėra vienodos ar tolygios. Dėl to moderni muzika dažnai pasižymi pastovesne muzikos medžiaga be didesnių pokyčių. Kitaip juos būtų sunku atlikti. Man labiausiai patinka atlikti mišias bažnyčioje. Jos priklauso šiai aplinkai.

SwO

street

| 166

www.swo.lt


www.swo.lt

167 | SwO

street


Dabar gyvenate Čekijoje. Kaip priėmėte sprendimą grįžti į savo gimtąją šalį? Kai gimė antrasis vaikas, šeima man tapo pagrindiniu prioritetu. Nustojau daug keliauti ir stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti kartu su savo vaikais. Vienintelė galimybė dainuoti man yra teatro perklausos Ostravos mieste, kurios praėjo sėkmingai. Aš esu labai dėl to laimingas, nes turiu gerą pasirinkimą dėl savo balso. Antrojoje vasaros pusėje keliausiu su savo mėgiamu ansambliu „Collegium 1704“ ir tikiuosi, jog visi bus laimingi. Šiais metais koncertuosi Zalcburgo operos festivalyje. Tačiau jau esi jame dalyvavęs anksčiau. Kokius įspūdžius išsinešei su savimi po praeito karto? Zalcburgo koncertai yra puiki patirtis atlikėjams koncertuoti gražiose vietose, su puikia publika. Tai visuomet yra labai malonu. Mes atliksime Zelenkos ZWV 21 mišias Missa Omnium Sanztorium, kuriose soluoju jau septinti metai.

„Visi turi turėti herojų ar idealą, kuriuo sektų.“

Šių metų festivalio tema yra mitai. Kaip supranti mitą? Ar jie, tavo nuomone, turi reikšmę šiuolaikiniam žmogui? Suprantu mitą kaip istoriją, kupiną nenatūralių elementų ir magijos. Greitas modernaus žmogaus gyvenimo būdas tikrai turi tikėti kuo nors, kas yra už kasdienybės ribų. Visi turi turėti herojų ar idealą, kuriuo sektų. Galbūt kada, po tūkstančio metų, mitai bus pasakojami apie mus ir taip mes tapsime nemirtingais.

SwO

street

| 168

www.swo.lt


„Robert ďábel“


RED

FOTOGRAFĖ – I.VO PHOTOGRAPHY MODELIS – MARGARITA ROGOVA (RUTA MODEL MANAGEMENT) STILISTĖ – IEVA UKANYTĖ PLAUKŲ STILISTĖ, VIZAŽISTĖ – KRISTINA BUSILAITĖ ASISTENTĖ – EGLĖ UKANYTĖ DRABUŽIAI – LIEPA ALIUKAITĖ, BORISETTI JUVELYRIKA – SODA FUTURA

SwO

street

| 170

www.swo.lt


www.swo.lt

171 | SwO

street


SwO

street

| 172

www.swo.lt


www.swo.lt

173 | SwO

street


SwO

street

| 174

www.swo.lt


www.swo.lt

175 | SwO

street


www.swo.lt

177 | SwO

street


www.swo.lt

179 | SwO

street


www.swo.lt

181 | SwO

street


www.swo.lt

183 | SwO

street


www.swo.lt

185 | SwO

street


SwO

street

| 186

www.swo.lt


www.swo.lt

187 | SwO

street


SwO

street

| 188

www.swo.lt


www.swo.lt

189 | SwO

street


SwO

street

| 190

www.swo.lt


www.swo.lt

191 | SwO

street


SwO

street

| 192

www.swo.lt


www.swo.lt

193 | SwO

street


SwO

street

| 194

www.swo.lt


www.swo.lt

195 | SwO

street


SwO

street

| 196

www.swo.lt


www.swo.lt

197 | SwO

street


SWEET & SOUR SwO

street

| 198

FOTOGRAFAS – DMITRY ZEMENKOV MODELIS – AURIMAS KAIRYS (BALTIC MODEL MANAGEMENT) STILISTĖ – MARIJA GARNAK PLAUKŲ STILISTAS – RUSLAN KUSTRA VIZAŽISTĖ – IEVA BENKUNSKAITĖ DRABUŽIAI – ZARA, ASOS, H&M, S&G

www.swo.lt


www.swo.lt

199 | SwO

street


SwO

street

| 200

www.swo.lt


www.swo.lt

201 | SwO

street


SwO

street

| 202

www.swo.lt


www.swo.lt

203 | SwO

street


SwO

street

| 204

www.swo.lt


www.swo.lt

205 | SwO

street


SwO

street

| 206

www.swo.lt


www.swo.lt

207 | SwO

street


SwO

street

| 208

www.swo.lt


www.swo.lt

209 | SwO

street


SwO

street

| 210

www.swo.lt


www.swo.lt

211 | SwO

street


SwO

street

| 212

www.swo.lt


Reklama

AKIMIRKA, SKIRTA ODAI WWW.SPIANATO.LT


BREATHE IN FOTOGRAFAS – VAIDAS JOKUBAUSKAS MODELIS – GABIJA SIMANAVIČIŪTĖ

SwO

street

| 214

www.swo.lt


www.swo.lt

215 | SwO

street


SwO

street

| 216

www.swo.lt


www.swo.lt

217 | SwO

street


SwO

street

| 218

www.swo.lt


www.swo.lt

219 | SwO

street


SwO

street

| 220

www.swo.lt


www.swo.lt

221 | SwO

street


SwO

street

| 222

www.swo.lt


www.swo.lt

223 | SwO

street


SwO

street

| 224

www.swo.lt


www.swo.lt

225 | SwO

street


Reklama


Reklama


APIE KVEPIANČIUS VAIDMENIS IR PLAZDANČIUS PAŠAUKIMUS Autorė – Viktorija Aprimaitė Nuotraukos – Agnės Ritos Kučinskaitės

Aiste, kokiu vaidmeniu gyveni šiandien? Darbine prasme gyvenu trumpu metru, kuris pasirodys sausio mėnesį. Labai fainas vaidmuo iš visai kitokio požiūrio taško. Man teko emigrantės, turtingų namų tvarkytojos vaidmuo. Toks lengvas, žaismingas, bet tuo pačiu labai skaudus. Apie ilgesį ir skausmą, apie tai, kad gali keliauti, kur tik norisi, bet tikrosios šaknys liks ten, kur tu gimei. O gyvenime – ryžtingai siekiu susitvarkyti dalykus ir keistis. Ar turi ritualų, kuriuos atlieki prieš kiekvieną vaidmenį? Visuomet svarbu susikurti tuos akcentus, ritualus, kurie, prireikus, padėtų sugrįžti į vaidmenį.

K

artais nutinka, kad sutinki žmogų ir jausmas lyg ne pirmą kartą. Taip nutiko su Aiste Diržiūte! Susitikome vieną žiemos vakarą arbatos puodeliui ir nors buvo sutemę, tačiau šviesos pokalbyje buvo į valias! Kalbėjomės apie ritualus, gyvenimą keičiančius vaidmenis, atgalinio ryšio svarbą, sausainių dienas, kvapus ir muziką, moterų ir vyrų atskirtį kine, pašaukimą bei apie tik ką praėjusį Europos kino festivalį. Temų visa puokštė, tačiau visos svarbios pačiupinėti ir pajausti.

SwO

street

| 228

Mano kiekvienas vaidmuo turi savo kvapą. Taip buvo nuo pat pradžios. Kol nerasdavau kvapo, kuriuo kvėpindavausi vaidmens atlikimo metu, tol negalėdavau įsigyventi į personažą. Kai jį rasdavau – viskas prasidėdavo. Niekada nekeikiu savo vaidmens. Visuomet stengiuosi jį suprasti, nes aktorystės profesijoje apskritai yra labai daug prietaringumo ir vadinamų „dvaselių“. Tai geriau su jomis nežaisti (šypsosi). Esu melomanė, tad muzika visada su manimi. Ji padeda įsijausti į vaidmenį. Todėl mano vaidmenys visuomet turi muziką. Nors vieną dainą, kuri lydi visą procesą.

www.swo.lt


www.swo.lt

229 | SwO

street


Papasakok, kaip atrodo tradicinė Aistės diena. Viskas priklauso nuo etapų. Būna dienų, kai kambarys pilnas arbatos puodelių ir į juos visai nekreipi dėmesio, nes dienos ritmas skatina susikoncentruoti į svarbesnius dalykus. Tokios dienos būna labai intensyvios. Tačiau būna ir sunkių dienų, kuriomis tiesiog guliu lovoje. Tokioms turiu sugalvojusi net pavadinimą – „sausainių dienos“. Įprastai turiu savo ritmą: keliuosi 8 ryto, darau jogą, geriu kavą, žiūriu serialą. To mane išmokė draugas – nedaryti penkių dalykų vienu metu. Buvau įpratusi vos atsikėlusi ryte sėsti prie kompiuterio ir atrašinėti laiškus. Dabar mokausi kažkurią dienos dalį skirti tiesiog sau. Taip pat išmokau sudėti prioritetus šeimai. Matau, kaip mano sūnėnas auga, tėvai sensta ir būdama su jais aš nenoriu sakyti: „Atsiprašau, dabar turiu eiti atrašyti email`ą“. Kartais kai kurie dalykai gali tiesiog palaukti. Ar tavo kuriami vaidmenys pakeičia tave pačią? Ar sugebi atskirti, kur tu, o kur vaidmuo? Atskirti moku, kadangi gavau puikią mokyklą iš Vytauto ir Veltos Anužių, bet nori nenori artėjant filmavimams, teatro premjerai, renginiui, kuriame neišvengiamai atlieki vieną ar kitą vaidmenį, tu pripildai savo gyvenimą tuo vaidmeniu. Svarbu, kad tai taptų tavo būties norma ir kad aikštelėje nereikėtų ieškoti atskirties. Žinoma, tu nevaidini vaidmens per pertraukas, tačiau šešėlis to išlieka. Filmuojantis filme „Pagonių žiedas“, pasakojančiame apie vikingų laikus, teko valgyti mėsą, nors paprastai gyvenime esu vegetarė. Taip pat pastebėjau, kad mano pačios elgesys, dėl fizinių užsiėmimų, kuriuos praktikavome, tapo grubesnis. Aš tikiu, kad mes visi turime savyje absoliučiai visas savybes ir esant norui mes galime pasielgti visaip. Todėl, ruošdamasi vaidmeniui, ištraukiu iš savęs tai, kas reikalingiausia. Kai kurias savybes norisi pasilikti ir gyvenime, nes suprantu, kad buvo kiek užmirštos.

„Tiesa, moterims reikia tris kartus daugiau stengtis dėl elementaraus dalyko – vaidmens gavimo.“

Koks buvo kelias iki pirmojo vaidmens? Aš augau ir gyvenau Vilkaviškyje. Ten gyvendama labai norėjau muzikos, todėl pradėjau eiti į muzikos mokyklą. Sugalvojau, kad būsiu pianiste, bet tik pradėjusi supratau, kad geriausia nebūsiu. Darbu aš galiu daug pasiekti, bet „to momento“ ir talento manyje nėra. Arba jo tiesiog nejaučiau. Tada pasinėriau į paieškas. Ėmiau domėtis žurnalistika, politika, vėl grįžau į muziką (dainavimą), atkeliavau į Juozo Tallat-Kelpšos koncervatoriją, bet tik įstojusis supratau, kad to nenoriu dėl tos pačios priežasties – galiu muzikuoti, bet jaučiau, kad geriausia nebūsiu.

SwO

street

| 230

www.swo.lt


Tuomet vėl grįžau į Vilkaviškį, kuriame buvo įsikūrusi studija, vadovaujama labai šviesios ir išskirtinės Neringos Klišienės. Tai buvo vienintelis dalykas Vilkaviškyje, kurio dar nebuvau bandžiusi. Tuo metu turėjau tokį didžiulį alkį saviraiškai, kad nežinojau, kur save patalpinti. Pamenu, kad pirmą kartą užlipau ant scenos prisistatyti, man sako „sėsk, stiklažmogi, ir žiūrėk, kaip reikia daryti“. Tai buvo pirmas kartas, kai man kažkas pasakė „ne“. Tuomet aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau. Paprastai toje studijoje pirmais metais niekas negauna vaidmenų. Tačiau aš gavau ir tas pirmas vaidmuo buvo intelektualės. Iki tol aš į viską ėjau per protą. Todėl man užtruko laiko išsivaduoti iš proto, normų ir sąstingio. Supratau, kad nereikia visko išmąstyti logiškai. Nes tuomet prasideda manipuliacijos. O kai eini širdimi, tai ji sako tiesą. Tik labai baisu jos klausyti. Ar pameni jausmą, kai supratai, kad tai bus pirmasis tavo vaidmuo? Taip! Tada pirmą kartą pajutau pilnatvę. Tokią, kurios taip ilgai ieškojau. Gyvenime nebuvau laimingesnė. Ir iki pat šiol niekuomet nebūnu tokia laiminga, kaip kurdama vaidmenį. Kai aš galiu duoti ir pasinaudodama vaidmeniu galiu sakyti savo idėjas, kai galiu per tai įkvėpti žmones. Tas persikūnijimo momentas, tąsymas savo vidinio pasaulio – be galo skausmingas, bet už tai nieko nėra geriau. Ar ruošiantis vaidmeniui svarbus fizinis pasiruošimas? Žinoma. Ir fizinis aktyvumas, ir mityba. Būna, kad reikia numesti ar priaugti svorio. Niekuomet nežiūriu į tai, kaip į priekaištą savo išvaizdai. Žiūriu kaip į akcentą mano vaidmeniui. Jeigu mano vaidmuo pilnas, duodantis ir esantis harmonijoje su savimi, tai aš tuomet duodu savo kūnui daugiau meilės, ramesnio fizinio aktyvumo ir jogos. Jeigu mano vaidmuo labiau agresyvus, tai daugiau bėgioju ir maitinuosi atitinkamai. O jeigu emociškai išsunktas – man dingsta apetitas, mažiau vartoju tokių stimuliantų, kaip kava. Aš manau, kad kūnas labai atspindi vaidmenį. Ar tau svarbus atgalinis ryšys? Ir kaip priimi kritiką? Man atrodo, kad kiekvienas žmogus nori būti išgirstas. Todėl ir man labai svarbus atgalinis ryšys. Mes iki šiol su kurso vadovais turime glaudų ryšį ir po vaidmens mano pirmas klausimas jiems būna: „Sakykit, kas buvo negerai.“ Aš labai noriu kritikos. Kai ji yra konstruktyvi ir nenukreipta asmeniškai tik dėl to, kad „nepatinka“.

www.swo.lt

Būti objektyviam sau yra labai sunku ir save stebėti iš šono yra labai sudėtinga. Nors su profesija ir metais atsiranda žinojimas, kad man reikia dar vieno dublio, nes jaučiu, kad nepadariau geriausiai, kaip galėjau. Tačiau tam, kad jaustum savo instrumentą (kūną, emocijas), reikia laiko. Šiandien daug kalbame apie moterų ir vyrų atskirtį. O kokia moters pozicija kino pasaulyje? Atskirtis tikrai išlikusi, tačiau džiugu, kad jaučiasi ryškus pokytis. Pirma svarbu išeiti iš stereotipo, antra – suteikti daugiau galimybių. Dar vienas dalykas – moterys kino pasaulyje turi kovoti su dar vienu stereotipu – amžiumi. Tiesa, moterims reikia tris kartus daugiau stengtis dėl elementaraus dalyko – vaidmens gavimo. Moterų yra tikrai daug kino pasaulyje, tačiau joms tris kartus mažiau vaidmenų nei vyrams. Net ir stojant į Muzikos ir teatro akademiją pamenu trečią turą. Merginos turėjo praeiti rimtą ir tikrą atranką, o vaikinų tiesiog paklausė, koks yra jų anglų kalbos egzamino rezultatas. Ir tai nėra tik apie vyrų ir moterų atskirtį. Vyrai kino pasaulyje taipogi patiria daug sunkumų. Sakyčiau, kad jeigu vyras stoja į aktorinį reiškia, kad jis yra stiprus atverti savas emocijas. Kai tuo tarpu visos moterys visuomenėje jau yra užaugintos taip, kad dalintųsi savo emocijomis. Dėl to joms tikrai lengviau, tačiau jos susiduria su ta problema, kad vaidmenų yra tikrai daugiau vyrams. Taip pat stereotipai vyrauja ir motinystėje. Kai aš pradėjau kalbėti, kad noriu vaikų, tai aplinka ėmė spausti klausimais: „O tai kaip tavo karjera? Ar tu nori ją paaukoti?“ Bet aš manau, kad tai nėra auka. Tai yra mano pasirinkimas. Ir tai tikrai nepadarys manęs menkesne ar prastesne aktore, ar mažesne karjeriste. Tačiau pastebiu, kad dabar tikrai keičiasi situacija. Yra daug nuostabių moterų režisierių ir aktorių. Tačiau lygybės dar toli gražu tikrai nėra ir galbūt jos greitu metu ir nebus. Galbūt bus tik mūsų provaikaičiams, bet mes esame tam, kad prisidėtume prie pokyčio kalbėdami ir atkreipdami kitų dėmesį.

231 | SwO

street


Aiste, o kokias vertybes tau išugdė kinas, teatras? Aš išmokau būti lankstesne ir žaisti žaidimą. Bendrauti su žmonėmis nebe taip radikaliai. Na, išlaikyti tiesą ir tikrumą, kartais nepasakydama to, ko nereikėtų pasakyti, išvengdama konfliktų. Susirinkti savas emocijas tikrai reikėjo išmokti, nes esu degtukas. Tikriausiai priklausomai nuo mano išvaizdos, kuri visuomet turi įtakos, mano personažai absoliučiai visi yra be galo šilti ir daug duodantys meilės, artumo, supratimo, jautrumo. Tos savybės išsibujojo per kraštus. Žinoma, kartais tai turi ir neigiamų pasekmių, kadangi tu duodi daug, o pats kartais atgalios nieko negauni. Tuomet tavo stuburas tampa svyruojantis, nes visą save atiduodi žmonėms. Bet vis tiek tame davime matau daugiau teigiamų dalykų nei neigiamų. Manieji vaidmenys davė man stiprybės sugrąžinti tą stuburą į tiesiąją. Pakalbėkime apie Europos kino apdovanojimus. Jie tik ką praėjo, bet džiugesys vis dar tęsiasi. Stebėjome tave ant scenos ir tu tikrai švytėjai! Koks jausmas lydėjo šį etapą? Kai sužinojau apie savo įsitraukimą į Europos kino apdovanojimus, labai apsidžiaugiau, bet iš karto ėmiausi darbo. Susidėjau planą, ką turiu padaryti, nes laiko buvo nedaug, o galimybė tokia pasitaiko vieną kartą gyvenime, todėl turėjau pasiruošti šimtu procentų gerai, kiek galiu. Aš sau neleidžiu užmigti ant džiaugsmo momento, nes jis yra laikinas. Visuomet yra ta kita medalio pusė. Todėl reikia stengtis jausti balansą ir laikytis savo kojomis ant žemės. Ir puikiai pamenu pirmą kartą, kai supratau, kad tai vyksta iš tiesų. Tada pirmą kartą užlipome ant scenos, nes iki tol repetavome šalia. Aš atsisukau į partnerę ir sakau „aš dabar pradedu bijoti“, o ji man – „aš irgi bijau, bet viskas bus gerai“. Taip ir buvo! Paskui mes susigyvenome su ta scena ir susidarė tokios aplinkybės, kur bijoti negali. Žinoma, kad jaudiniesi, bet turi valdyti savo stresą ir su juo susidraugauti. Kai tai baigėsi, pabuvau tokioje lengvoje euforijoje ir gyvenimas sugrįžo į vietas. Pamenu, važiavome su draugu namo Londone ir jis man sako: „Viskas, tavo savaitė baigėsi.“ O aš galvoju: „Ir gerai“.

SwO

street

| 232

Ar patyrei daug streso? Be proto. Jo labai daug ir dažniausiai jis išsilieja ant artimiausių žmonių, kurie tikrai to neverti. O aš šią gėdingą savybę turiu. Ir dažnai tai darau tiesiog nesąmoningai. Bet vis bandau sau priminti, kad niekas neturi teisės, kad ir kokio svarbumo tai dalykas, pasijausti viršesniu ir sau tai leisti. O koks tavo atsipalaidavo receptas? Aš labai seniai nebuvau atsipalaidavusi. Bet man reikia gamtos, reikia padėti telefoną ir vaikščioti pajūriu su šuniu. Tiesiog būti apie nieką. Ir tai daryti ilgai. Tai yra vienintelis būdas. Kaip manai, ar aktorystė yra pašaukimas ar amatas? Manau, kad jeigu neturėsi pašaukimo, tai net amatas nepadės. Mano kurso vadovai sakydavo taip: „Mūsų metodas gali išmokyti vaidinti ir kėdę. Bet kėdė nesuplazdės.“ Amatas padeda suvaldyti, atrakinti. Ir net jeigu neturi pašaukimo, amatas gali padėti pasiekti tam tikrą lygį, bet manau, kad iki debesų nepakilsi. Jeigu tavo siela be prieskonio, tai gali bandyti ją visais būdais mankštinti, bet turi būti tas nepaaiškinamas momentas, nors vienas procentas, kuris pakels aukščiau. Ar jauti, kad eini savo keliu? Aš nuolat abejoju ir manau. Bet manau, kad padvejoti yra sveika. Tačiau aš esu dėkinga, nes man gyvenimas visą laiką atsiunčia patvirtinimus vaidmenimis ar kitais pasiūlymais. Dabar žinau, kad esu savo kelyje. Galbūt šis mano žinojimo etapas tęsis metus, o gal ir kelis mėnesius. Galbūt per tą laiką kažkas ir pasikeis, bet dabar aš žinau, kad šitame etape tai yra mano kelias ir niekur nesijaučiu laimingesnė.

www.swo.lt


www.swo.lt

233 | SwO

street


MYSTERY OF LEAVES SwO

street

FOTOGRAFĖ – RŪTA KENSTAVIČIŪTĖ MODELIS – FRIMPONG DONSAH WILLIAMS DRABUŽIAI – ASOS, GUCCI, BURBERRY, VETEMENTS

| 234

www.swo.lt


www.swo.lt

235 | SwO

street


SwO

street

| 236

www.swo.lt


www.swo.lt

237 | SwO

street


www.swo.lt

239 | SwO

street


SwO

street

| 240

www.swo.lt


www.swo.lt

241 | SwO

street


SwO

street

| 242

www.swo.lt


www.swo.lt

243 | SwO

street


SwO

street

| 244

www.swo.lt


www.swo.lt

245 | SwO

street


ALGORITHM SwO

street

FOTOGRAFĖ – ANIA BRUDNA STILISTĖ – IRINA DZHUS VIZAŽISTĖ IR PLAUKŲ STILISTĖ – MARINA AVERJANOVA (Y.VISION CREATIVE GROUP) MODELIAI – ANASTASIA KOLENKOVA, DASHA SAVCHENKO STILISTĖS ASISTENTAS – ANDREJ POPOV AVALYNĖ IŠ ETIŠKŲ MEDŽIAGŲ – HOUSE MARTIN

| 246

www.swo.lt


D

ZHUS SS20 įkvėpimo semiasi iš kompleksinės darbo proceso struktūros – tiek dizaino kūrime, tiek patikrintais gamybos „ritualais“. Nesuskaičiuojamos taisyklės ir modelių tvarkingumas surado savo atspindį sudėtingame ir rafinuotame DZHUS siuvimo bei kirpimo kulte. Peržiūrėdama normas ir standartus per nekonformistinio interpretavimo prizmę, Irina Dzhus kuria alternatyvią biuro įvaizdžio koncepciją. Radikaliai eksperimentuodama, remdamasi tradicinėmis projektavimo technikomis, dizainerė sukuria novatoriškų sprendimų ir neriboto utilitarinio potencialo sintezę. Minimalistiniai, vienspalviai drabužiai pasireiškia įvairiais netikėtais virsmais, jau tapatinamais su prekės ženklo įvaizdžiu. Įvairiausiose kintamuose dizainuose galima suskaičiuoti net iki 20 modifikacijų. Tradiciškai prekės ženklo audinių tekstūra labai išraiškinga. Pavasario ir vasaros linijoje naudojama suspausta medvilnė ir linas, tekstūruota „plisse“, formą išlaikanti organza, primenanti kalkę (ploną anglinį popierių), ir kita nestandartinė tekstilė. Sujungdami intelektualų požiūrį į kūrybą ir pabrėžiamą technologinę estetiką, DZHUS meta iššūkį drabužių kūrimo stereotipams, siūlydami unikalią tapatybės formulę, kuri puikiai prisitaiko prie standartizuotos aplinkos.

www.swo.lt

247 | SwO

street


SwO

street

| 248

www.swo.lt


www.swo.lt

249 | SwO

street


www.swo.lt

251 | SwO

street


SwO

street

| 252

www.swo.lt


www.swo.lt

253 | SwO

street


SwO

street

| 254

www.swo.lt


www.swo.lt

255 | SwO

street


www.swo.lt

257 | SwO

street


SwO

street

| 258

www.swo.lt


www.swo.lt

259 | SwO

street


SwO

street

| 260

www.swo.lt


www.swo.lt

261 | SwO

street


SwO

street

| 262

www.swo.lt


www.swo.lt

263 | SwO

street


SwO

street

| 264

www.swo.lt


www.swo.lt

265 | SwO

street


www.swo.lt

267 | SwO

street


SwO

street

| 268

www.swo.lt


www.swo.lt

269 | SwO

street


NESTANDARTINIS GROŽIS IR NESUVAIDINTOS EMOCIJOS. POKALBIS SU VAIDU JOKUBAUSKU Autorė – Angela Ter-Vardanian Nuotraukos – Vaido Jokubausko asmeninio archyvo, Monikos Markevičiūtės

T

aip, tai jis, sukūręs ne vieną „SwO“ žurnalo viršelį, įamžinęs ne vieną fotosesiją – Vaidas Jokubauskas. Jo darbas puikuojasi ir ant mūsų šio, jubiliejinio, labai mums svarbaus numerio! Visada buvome ir esame už kitokią grožio koncepciją, neįprastą madą, unikalias istorijas ir eksperimentus, todėl kas fotografuos šį mūsų numerį, net nebuvo kalbos. Su Vaidu Jokubausku dirbame ne pirmus metus, darbas su juo – absoliutus malonumas, kai viskas vyksta be žodžių, natūraliai, nesuvaidintai. Lygiai taip pat, kaip ir jo darbuose – nepamatysite jokio netikrumo, perspausto komerciškumo, suvaidintų emocijų... ir svarbiausia, jo neįmanoma įspausti į jokius rėmus – Vaidas vis tiek išlįs! Neįmanoma nesižavėti jo nuotraukų gilumu, talentu užfiksuoti asmenybių unikalumą, jų tikras emocijas be jokių pragražinimų. Vaidas nemėgsta daug kalbėti, tad nepaprastai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko jį pakalbinti. Kviečiu skaityti mūsų pokalbį su vienu talentingiausių fotografų Lietuvoje, ir tikiu, ne tik joje – apie madą, požiūrį į darbą, estetiką, kūrybą, komerciją ir viską, kas aktualu šiandieninėje industrijoje.

SwO

street

| 270

www.swo.lt


www.swo.lt

271 | SwO

street

Fotografė – Monika Markevičiūtė


Kokių savybių reikalauja fotografija?

Ar pameni savo pirmąjį darbą mados industrijoje? Kodėl pasirinkai fotografuoti būtent madą? Kada pradėjau fotografuoti – pamenu sunkiai, bet atsimenu, kad su muiline fotografuodavau abstrakcijas, keistus siluetus, mėgau objektų fotografiją, tuo metu apie madą net negalvojau. Pirmieji fotografiniai bandymai su žmonių portretais, prasidėjo kokiais 2013 metais. Fotografavau vaikinus, kadangi tai buvo daug paprasčiau, nereikėjo komandos, pakako aprengti modelį savais drabužiais ir rasti kokią sieną fonui (juokiasi). Pasirinkti madą paskatino aplinka, didėjantis draugų ratas, kuris turėjo labai daug bendro su mada, bei darbas šioje srityje. Kaip šiandien pamenu savo pirmąjį užsakymą – įvaizdinę fotosesiją LT IDENTITY prekės ženklui 2014-aisiais. Ją galime laikyti mano mados fotografijos startu. Koks iš tiesų darbas yra mados fotografija? Ar sunku jį dirbti Lietuvoje? Apskritai darbas bet kokioje meno srityje – sunkus, ir ne tik Lietuvoje. Juo turi kvėpuoti kasdiena. Tai atsakingas darbas, kuris turi suteikti pasitenkinimą tiek emocine, tiek finansine prasme. Greitėjant gyvenimo tempui, greitėja ir šios srities vartojimas. Vis mažiau laiko lieka planavimui ir produkto „užbaigimui“, trumpi deadline`ai – visa tai nėra labai paprasta. Fotografai Lietuvoje atlieka nemažą dalį darbų, perima art director vaidmenį, atlieka postprodukciją, dalyvauja visame procese. Tačiau nuo to mes tampame tik dar didesniais šios srities žinovais, ar ne taip (šypsosi)? Jei man suteikiama kūrybinė laisvė – jaučiuosi puikiai (šypsosi).

SwO

street

| 272

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie dirba su aistra ir dideliu malonumu. Manau, labai svarbu gebėti komunikuoti (tai reikalinga, bendraujant su klientais, komandos nariais), būti lanksčiam, nebijoti eksperimentuoti ir ieškoti naujų kelių fotografijoje, ir, be abejo, valia. Ar turi savo svajonių fotosesiją? Norėčiau kada padirbėti „Saint Laurent“ mados namuose – žaviuosi jų estetika. Kalbant apie asmenybę, mielai fotografuočiau Tildą Swinton (juokiasi). Minimalizmas, kontrastai, androgeniški modeliai, natūralumas – koks buvo tas pradinis susidomėjimas šia kryptimi? Minimalizmas man visada patiko, ar tai būtų interjeras, architektūra, klausoma muzika, ar fotografija. Neretai kartoju frazę „less is more“. Stengiuosi išvengti nereikalingų objektų, detalių – mane jie blaško, sukuria per daug chaoso, norisi dėmesio modeliui, vyraujančiai emocijai. Dėl modelių, kaip ir dėl minimalizmo, tiesiog jaučiu potraukį netradiciniam, nestandartiniam grožiui. Iš kur tai – nežinau, tiesiog pajaučiu, kad tai būtent tai, ko man reikia, ko noriu ar kas patinka. Kaip manai, ar jau išgryninai savo braižą, ar jis vis dar formuojasi? Nežinau, ar kada jį 100 proc. išgryninsiu. Patinka daug dalykų. Patinka ieškoti savęs, eksperimentuoti, bet yra tam tikri niuansai, kurie yra nekintantys, pastovesni – kad ir nespalvotai fotografijai jaučiama nostalgija, tas pats minimalizmas. Gerai, kai tave iš kažko jau galima atpažinti, tai byloja apie šiokį tokį susiformavusį braižą.

www.swo.lt


www.swo.lt

273 | SwO

street

Fotografė – Monika Markevičiūtė


SwO

street

| 274

www.swo.lt


www.swo.lt

275 | SwO

street


Kokia buvo mados fotografija, kai tik pradėjai kurti? Kokia ji yra dabar? Fotografija keičiasi, kaip ir mada. Nemažą įtaką daro socialiniai dalykai. Labiau atsigręžiama į natūralumą, dažnai siunčiama žinutė, kuria siekiama atkreipti dėmesį. Man labai patinka vyraujanti natūralumo tendencija, darant makiažą modeliui bei stilizuojant plaukus, baigiant neperspausta postprodukcija. Žaviesi minimalizmu. Kas tau tai yra: darbe, gyvenime? Kartais pagalvoju, jog mano galvoje ir gyvenime toks chaosas, kad minimalizmas kuria šiokį tokį balansą (juokiasi). Kas tave formuoja tave kaip kūrėją? Jau ilgą laiką stebiu Hedi Slimane, Josh Olins, Marco van Rijt fotografijas, pasidomiu Rick Owens, Saint Laurent, CELINE, Jil Sander, Maison Margiela kuriama estetika. Mano estetikos formavimuisi įtakos turi ir klausoma muzika: Murcof, Max Richter, Groeni. Kaip vyksta tavo kūrybos procesas? Darbo pobūdis, pasiruošimas priklauso nuo paties projekto, kam jis skiriamas, su kuo bus dirbama – įvaizdinė fotosesija, lookbookas ar asmeninis projektas. Paruošiamas moodboardas, aptariamas fotosesijos konceptas, renkama komanda, sprendžiamas lokacijos klausimas. Daugiausiai laiko atima pasiruošimas fotosesijai, tai – labai svarbus, atsakingo pasiruošimo reikalaujantis etapas. Kūrybai telieka sklandyti fotosesijos metu, kuri, žinoma – įrėminta laiko. Vėliau, tariantis su komandos nariais, nuotraukos atrenkamos ir pradedama postprodukcija. Iš esmės kūrybinis kelias prasideda nuo pirmojo planavimo žingsnio.

SwO

street

| 276

Užsienyje nekomercinė fotografija yra labai vertinama. Ją nuo pat pirmųjų numerių labai vertiname ir mes, „SwO“. Pats ne kartą esi sakęs, kad tave komercinė fotografija nelabai traukia. Kodėl nusprendei eiti sunkesniu keliu? Lietuvoje sunku išgyventi darant tik tai, kas patinka, juolab mados srityje. Norint išgyventi ir tapti šios srities profesionaliu, privalai būti lankstus, mokėti manevruoti tarp komercijos ir ne. Ilgą laiką jos vengiau, bet supratau, kad tai – puiki mokykla ir praktika, iš komercijos daug ko galima išmokti. Išreikšti daugiau savęs galima kuriant asmeninius projektus. Kai kurie klientai po ilgo darbo kartu, pasitiki manimi ir suteikia vis daugiau laisvės. Dirbdamas su komerciniais projektais, taikaisi prie klientų norų ar turi laisvės reikštis? Ko klientai dažniausiai prašo? Ar apskirtai lieka laiko mėgautis procesu? Gal turėjai projektą, kurį teko vykdyti sukandus dantis? Fotografija – malonus procesas iš esmės. Darau tai, ką tikrai labai mėgstu, ir klientai tai jaučia, todėl manim pasitiki ir neretai suteikia laisvės (šypsosi). Per šiuos darbo metus su klientais pamėgau organizuoti fotosesijas, įsitraukti į procesą: nutarti, kokį makiažą atliksim, išsirinkti modelį, galvoti apie projekto įgyvendinimą. Žinoma, būna ir kūrybinių krizių, kai pajauti, kad procesu pradedi mėgautis mažiau. Tada kuriam laikui atsitraukiu. Sukandus dantis netenka dirbti. Jei kažko daryti nenoriu, atsisakau. Mėgstu savo klientus, komandos narius, su kuriais tenka dirbti. Kai kurie iš jų jau tapo draugais, kartu dirbame jau ne vienerius metus. Susitikę, vis mažiau laiko praleidžiame ieškodami bendros vizijos, esame susidirbę, dažnai jau žinome, ką darysime, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Kiekvieną kartą mokausi ir semiuosi patirties ir žinių iš komandinio darbo. Labai vertinu visų indelį – jis sunkus ir svarbus. Daug bendraujama ne tik prieš fotosesijas, bet ir jai vykstant. Bet koks bendradarbiavimas, manau, duoda didelės naudos tolimesniems žingsniams. Tad, tikiuosi, ir toliau pasiseks išvengti sunkiai įgyvendinamų darbų.

www.swo.lt


www.swo.lt

277 | SwO

street


SwO

street

| 278

www.swo.lt


www.swo.lt

279 | SwO

street


Ką veiki, kai nefotografuoji? Neslėpsiu – esu darbo žmogus, visad turiu kažką veikti, kurti, ir tai kartais būna asmeninio laiko laiko sąskaita. Stengiuosi neapleisti draugų, kažkur išvykti, rasti laiko knygai, teatrui, koncertui. Darbe praleidžiu didžiąją dalį laiko. Dirbant, tenka dažnai keliauti, todėl išmokau gerai planuotis laiką. Darbe esi gan griežtas. Ko nemėgsti? Gal labiau esu susikoncentravęs į tai, ką tuo metu darau – stengiuosi nesiblaškyti, būti tame momente. Tad visad norisi to paties ir iš kolegų. Nemėgstu, kai žmonės per daug atsipalaiduoja, nerimtai bei neatsakingai žiūri į savo darbą. Dar, labai nemėgstu nepunktualumo, mane tai žudo (juokiasi). Ar lengva susirasti norimus modelius savo projektams? Ne kartą esi minėjęs, jog patinka netradiciniai veidai, neįprastas grožis. Kur dažniausiai jų ieškai? Tikrai nėra lengva rasti tinkamą modelį. Žinomiausius, geriausius modelius dažnai išvysi lietuviškuose branduose, tad norisi kažko, kas seniai fotografuota. Norisi dirbti su naujais veidais, bet taip pat tokio, kuris puikiai atliktų savo darbą, turėtų modelio patirties. Ryšius palaikau su visomis Lietuvos agentūromis, kiekviena jų turi puikių veidų. Lietuvės manekenės išties gražios! Taip pat tenka bendradarbiauti su Latvijos ir Estijos agentūromis. Dirbai su begale garsių modelių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Ar gali apibūdinti modelius, su kuriais pats nori dirbti bei kurti, kokių savybių ieškai? Manau, tai pasiliksiu sau ir neatskleisiu savo mėgstamiausių (juokiasi), bet jų – tikrai ne vienas! Man labai svarbu, kad modelis mokėtų atsipalaiduoti. Aikštelėje labai jaučiasi profesionalumas, kuris modelis puikiai išmano savo darbą, geba organiškai dirbti su savo kūnu, jaučiasi patogiai ir įdėdamas mažai pastangų išreiškia norimą emociją. Ar būna, jog pačiam nebepatinka sukurti darbai? Manau, natūralu, kad kiekvienam menininkui kai kurie jo darbai po kurio laiko tampa nebe tokie patrauklūs, atrodo „pasenę“. Bet būna ir atvirkščiai, kai seni darbai dar iki šiol labai artimi, išlaikę tą emociją. Kaip viena kolegė sakė: „Menininko kelias baigiasi – nustojus ieškoti.“

SwO

street

| 280

Ar seki mados fotografijos tendencijas? Kokius žurnalus perki? Kas vyksta mados pasaulyje – stebiu socialinėse medijose. Užtenka Instagrame sekti patinkančius mados namus, fotografus, stilistus ar žurnalus, kad susidarytų bendras vaizdas. Keliaudamas, nusiperku mėgstamos spaudos. Mados žurnalas, kurio visad laukiu – REVS. Kur norėtum matyti savo darbus? Norėčiau save matyti tokiuose žurnaluose kaip: REVS, „REALNESS Magazine“, „ONE Magazine“. Jie – artimiausi mano estetikai. Papasakok apie savo įsimintiniausią darbą, projektą. Turbūt labiausiai įsimena darbai, kurie tam tikromis sąlygomis nebuvo malonūs. Vienas tokių – dirbti gruodžio pabaigoje, visą dieną prie jūros, kai lauke –20 laipsnių. Kai nespėji valyti objektyvo nuo lietaus lašų, esi permirkęs. Tačiau adrenalinas leidžia apie tai pamiršti. Modeliui gal sunkiau, gulint ant šlapių akmenų, vilkint tik maudymosi kostiumėlį. Kaip apibūdintum sėkmingą, vykusį kadrą? Ką nori užfiksuoti? Turi kažką pajausti, kažkokį vidinį kutenimą, cheminės reakcijos duodamą impulsą. Tiesiog žinai, matai, kad tai būtent šis kadras. Labiau mėgsti fotografuoti natūralioje šviesoje ar studijoje? Jei atvirai, nemėgstu studijinio apšvietimo, stengiuosi kuo dažniau naudotis natūralia šviesa. Gaila, kad žiemos tokios ilgos ir daug laiko tenka praleisti stumdant lempas. Svarbiausia pamoka, kurią išmokai per pastaruosius 10 metų? Iš savęs per daug nereikalauti, atsipalaiduoti. Ne viskas priklauso tik nuo tavęs. Kada jautiesi laimingas? Kai kažką padarau dėl savęs – skiriu laiko sau ir savo mintims! Kai nereikia skubėti ir nerimauti. Daug laimės suteikia buvimas prie jūros.

www.swo.lt


www.swo.lt

281 | SwO

street


SwO

street

| 282

www.swo.lt


www.swo.lt

283 | SwO

street

Fotografė – Monika Markevičiūtė


EMBRACE YOUR THOUGHTS

FOTOGRAFĖ – BÁRBARA PUIGVENTÓS MODELIS – KRISTINA MAXIMOVA (FIFTH MODELS) STILIUS – RAQUEL ALFONSO, STYLISTS IN CRIME VIZAŽAS – MARTA CASTILLO SKULPTORIUS – GIL GELPI DRABUŽIAI – ELENA LLOBET, ATELIER DANIELA CORDOBA, ANDRÉS SARDÁ, BIBIAN BLUE, MIRO MISLJEN DESIGN IR DANIEL DAVILLA IŠ „BEGEMOT ART & FASHION“ GALERIJOS LOKACIJA – GIL GELPI STUDIJA


www.swo.lt

287 | SwO

street


SwO

street

| 288

www.swo.lt


www.swo.lt

289 | SwO

street


SwO

street

| 290

www.swo.lt


www.swo.lt

291 | SwO

street


SwO

street

| 292

www.swo.lt


www.swo.lt

293 | SwO

street


BENAS BARANAUSKAS: „TIK PATS ŽMOGUS NUSPRENDŽIA, KAS YRA VYRIŠKA, O KAS MOTERIŠKA“ Autorė – Angela Ter-Vardanian Nuotraukos – Beno Baranausko asmeninio archyvo, Agnės Denapaitės

Į

kvėptas belyčiu konceptu, Benas Baranauskas kuria tai, kas parduotuvėje negalėtų būti priskirta jokiam skyriui, tai – ką galėtų dėvėti visi. BAR – lėta, nišinė, tvari mada. Menininkas mano, kad medžiagos gabalas, kvepalai negali būti vyriški ar moteriški, ir kad gyvenime viskam reikšmę suteikiame mes patys! Su Benu kalbamės apie undergound kūrybą, muziką, avangardą ir iš esmės kitokią estetinę kryptį.

SwO

street

| 294

www.swo.lt


www.swo.lt

295 | SwO

street

Fotografė – Agnė Denapaitė


Juoda spalva – artima tavo širdžiai ar tai tik paaugliškas kaprizas? Iš kur kilo susidomėjimas šia spalva?

Benai, dar studijuodamas Lietuvoje, 2015 metų spalį įkūrei BAR bei spėjai pristatyti dvi drabužių kolekcijas. Nusprendei išvykti į Londoną dėl to, kad nebuvo kaip save realizuoti? Ir klasikinis klausimas – ką reiškia BAR? Save realizuoti galimybių visada yra. Buvo ir Lietuvoje. Bet pritrūkau inspiracijos, nutrūktgalviškumo. Negalėjau savęs įtalpinti į rėmus, kurie egzistavo Vilniaus dailės akademijoje. Temų, kurios mane, kaip dizainerį domino labiausiai, deja, VDA programoje nebuvo: futurizmas, darbas su oda ir konceptualesnis mąstymas, darbas su tekstile. O BAR reikšmė labai paprasta – pirmosios 3 mano pavardės raidės. Gal ir nebloga ta mano pavardė, bet tuo metu maniau, kad per ilga. Planų, rodyti savo darbus už Lietuvos ribų, turėjau nuo pat pradžių, tad ir vardo norėjau tokio, kad tiktų tarptautinei auditorijai. Nusprendžiau, jog „Benas BAR“ yra būtent tai, ko reikia ir kas patinka. Kada nusprendei, kad tuo, ką kuri, reikia pasidalinti su publika? Nuo pat pirmųjų gaminių. Iš pradžių siūdavau tik sau, kad turėčiau įdomesnį garderobą vakarėliams (šypsosi) ir kasdieniam gyvenimui. Būtent tada sulaukiau pirmosios kritikos ir komentarų. Mano draugai ir aplinkiniai tapo pirmaisiais mano mokytojais ir kritikais.

SwO

street

| 296

Nepavadinčiau to paauglišku kaprizu, nes juoda spalva atsirado mano gyvenime, kai man tebuvo 12 metų. Tuo metu buvau vaikas, išprotėjęs dėl sunkiosios muzikos. Juoda spalva tuo metu toje subkultūroje buvo neišvengiamas dalykas. Ji niekur nedingo iki pat šių dienų. Vis dar atrandu juodos spalvos gelmių, kurių anksčiau nematydavau. Nepabaigiau dar visų idėjų, kompozicijų ir sumanymų, susijusių su juoda spalva (šypsosi). Žinoma, dabar mano kūryboje galima rasti ir kitų spalvų, tačiau vis dar dominuoja juoda. Tavo kūrinių esminiai akcentai – tamsios spalvos, belyčiai siluetai. Tavo drabužius gali dėvėti tiek vyrai, tiek moterys. Kodėl pasirinkai būtent tokią estetinę kryptį, konceptą? Nepritariu atskirčiai tarp lyčių, kuri egzistuoja mūsų sociume. Visada žiūrėjau į sijonus ir sukneles, kaip į nuostabų drabužį, tinkantį tiek vyrams, tiek moterims. Vis klausdavau savęs, kodėl, norėdamas sau nusipirkti sijoną, parduotuvėse turiu eiti į moterų skyrių. Būdavo tokių momentų, kai parduotuvių konsultantai prieidavo ir primindavo, kad esu moterų skyriuje, kurioje parduotuvės dalyje galiu rasti vyriškų drabužių. Ši patirtis įkvėpė kurti tai, kas parduotuvėje negalėtų būti priskirta jokiam skyriui. Norėjau kurti tai, ką galėtų dėvėti visi. Visada juokdavausi, kai moterys pašaipiai klausdavo, kodėl nešioju moteriškus drabužius. O aš nesuprasdavau, kaip medžiagos gabalas gali būti moteriškas arba vyriškas. Labai panašiai yra su kvepalais. Juk kvapas negali būti vyriškas arba moteriškas iš esmės. Tik pats žmogus nusprendžia, kas yra vyriška, o kas moteriška. Gyvenime viskam prasmę ir reikšmę suteikiame mes patys!

www.swo.lt


www.swo.lt

297 | SwO

street

Fotografė – Agnė Denapaitė


Kokie dizaineriai, menininkai formavo tave kaip kūrėją? Ir šiandien yra dizainerių, kurių darbai mane žavi, bet negalėčiau pasakyti, jog jie formuoja ar formavo mane kaip menininką. Mane formavo išgyvenimai ir potyriai, atrastos kompozicijos ir siluetai. „Comme De Garcons“, Rick Owens, Yohji Yamamoto, Boris Bidjan Saberi, Alexander McQueen, Carolin Holzhuber, Iris Van Herpen, „House of Malakai“ ir dar keli žinomi vardai buvo ir yra tai, kuo domiuosi mados pasaulyje. Lietuvoje seku Viliaus Venckevičiaus, Thom Bara, Vaido Jokubausko ir bičiulio S’j darbus, o Lily Gatins buvo ir yra vienas tų žmonių, kurių estetikos ir mados suvokimu stipriai žaviuosi. Muzika taip pat buvo ir yra neatsiejama inspiracija, nuo tada, kai buvau dar tik 7-erių. Naują bangą į mano kūrybą įnešė elektroninė muzika. Su ja atėjo nauji konceptai ir išgyvenimai. Tai vienas dalykų, formavusių mane kaip menininką. Muzika yra daug daugiau nei fonas. Muzika pasiekia giliausius minčių ir kūno sluoksnius, leidžia išgyventi neįtikimas keliones. Kokia tavo nuomonė apie madą Lietuvoje? Kokia kryptimi ji juda? Ar atsineši savo kūrybą atgal į gimtąjį kraštą? Ar BAR per stipraus charakterio Lietuvai? Kokia mada buvo tada, kai tik pradėjai kurti? Lengva ir paprasta – komerciška. Bet turbūt tai normalu, nes Lietuvoje gyvena paprasti žmonės. Lietuvai trūksta dizainerių, kurie priverstų susimąstyti, nustebintų ar atimtų žadą. Draugai po „Kremer“ vardu daro tai, kas Lietuvai nauja, verčia žmones pagalvoti ir diskutuoti, net šiek tiek šokiruoja – ir tai gerai! Labai trūksta menininkų, ypač mados pasaulyje, kurie verstų iš koto ir kurtų tai, kas nematyta, kas įneštų įvairovės į mūsų kraštą. S’j yra vienas iš kelių, kuriančių beprotiškai įdomų ir išbaigtą produktą. Tikrai labai džiaugiuosi ir nepraleidžiu nei vieno jo projekto. Mada Lietuvoje keičiasi lėtai, bet keičiasi. Atsiranda vis daugiau underground dizainerių, kurie madai beprotiškai svarbūs. Jie yra tie, kurie atneša naujų vėjų. Underground inspiruoja pasaulinę madą. Londone tą supratau praėjus tik keliems mėnesiams. Londone gimsta pareiškimas, kuris Paryžiuje tampa mada. Mąsčiau apie savo darbus Lietuvoje. Nesu apsisprendęs, ar tikrai atvyksiu į Lietuvą su BAR, bet planai ir projektai jau vyksta... Į Lietuvą atvyksiu, tik dar išlaikysiu paslaptyje, kodėl. BAR nėra tai, kas Lietuvoje šiuo metu būtų suprasta. Taip, galbūt tam tikrai grupei žmonių, bet šiuo metu neturiu tokios galimybės kurti Lietuvos rinkai tik tam, kad mano darbai būtų eksponuojami. Norisi, kad žmonės juos nešiotų, bet šiuo metu susidomėjimas iš lietuvių nėra didelis.

SwO

street

| 298

Neatrodo, kad tave traukia komercinis stilius. Ar jautiesi einantis prieš srovę? Ar tendencijos tavęs neveikia? Komercija manęs nelabai domina. Lėta, tvari, nišinė mada – tai, kuo gyvenu, kur noriu likti. Radau būdų, kaip eiti kitokia srove nei dauguma žmonių, bet tikrai nepasakyčiau, jog einu prieš srovę. Nei komercija, nei tendencijos didelio žavesio man nekelia. Tai atneša pinigų, bet ne emocinio pasitenkinimo. Nebėgioju paskui pinigus, niekada to nedariau. Gal kažkada ir bėgsiu, bet tikrai dar ne dabar. Kokie tavo darbo principai? Esu labai laisvamaniškai veikiantis žmogus. Neturiu labai daug taisyklių ar principų, bėgu paskui vėją. Prie darbo principų galėčiau priskirti tai, jog nevaržau savęs. Jeigu turiu idėją, kuri kažkam atrodo neįgyvendinama, niekada apie tai negalvoju – visada randu būdų padaryti tai, ką noriu. Taip pat visada randu, kur ir kaip panaudoti savo darbus ne vieną kartą, ir rasti namus ar klientus, jei tai nebuvo užsakymas. Neturiu nė vieno drabužio, kuris neturėtų namų. Jei paprašytum parodyti BAR gaminius, turėčiau belstis pas žmones. Manau, tai vienintelis mano principas, kurio laikausi. Kaip vyksta kūrybos procesas? Kiek kirpimų, lankstymų, siuvimo ir ieškojimų prireikia iki kūrinio užbaigimo? Ar turi eskizų sąsiuvinį? Turiu padrikus popierius. Niekada nebuvau sketchbooko žmogus. Didžiąją dalį darbų laikau kompiuteryje. Ieškojimai ir gaminių kūrimas vyksta kompiuteriu, nenaudoju popieriaus ir pieštuko. O procesas – visada ilgas. Ilgai užtrunku su savo kūriniais, nes niekada neužtenka vienos parduotuvės susipirkti visų įrankių ir medžiagų vienam gaminiui. Dažniausiai, vien visų medžiagų paieška, būtent tokių, kokių reikia, užtrunka bent 2–3 dienas. Bet finalinis dizainas, visais atvejais, būna aiškus, todėl visada žinau, ko man reikia, tik ne visada tai lengvai gaunu ar randu.

www.swo.lt


www.swo.lt

299 | SwO

street

Bendradarbiavimas su renginių serija „Corner“ pagal Mehdi M Maherzi Fotografas – Benas Baranauskas Modelis – Ugnė Maladauskaitė


Daugelis paminėtų, jog tavo stilius – avangardinis. Sutinki su tokiu požiūriu? Turbūt. Tačiau kurdamas nemąstau, ar tai avangardas, ar ne. Niekada nestatau sau jokių rėmų ir nieko nepriimu už gryną pinigą. Negelbėju gyvybių ar pasaulio savo kūryba. Dažniausiai viskas prasideda nuo nuoširdaus kūrybinio pokalbio apie kažkokį konceptą arba emociją. Tada be jokių stabdžių ją išvystau, vienas ar su kitais menininkais, į tai, kas mus, bendraminčius, daro laimingus. Kartais proceso įkarštyje iškyla klausimas: „O jeigu padarytume šiek tiek kitaip?“ Jis dažnai priveda prie kažko, kas būna labai spontaniška ir nematyta. Manau, tie užribiai kūrybos metu ir įstumia mane į avangardo platybes. Nuostabus jausmas negalvoti apie jokius suvaržymus ir taisykles. O jei dar pavyksta nustebinti ne tik kitus, bet ir save – 10 balų, tada jaučiuosi, jog projektas buvo sėkmingas. Kartais galvoju, kad kai gyvenimas avangardas, tai daryk, ką nori – kūryba bus tokia pat. Kokia tavo visų laikų mėgstamiausia medžiaga? Kodėl?

„Nuostabus jausmas negalvoti apie jokius suvaržymus ir taisykles.“

Neturiu tokios. Tikrai negaliu išskirti vienos medžiagos, kaip mėgstamiausios. Manyčiau, jog tai priklauso nuo pačios idėjos. Tačiau tada prieš akis regiu ne mėgstamiausią, o tinkamiausią medžiagą tai idėjai įgyvendinti. Dažniausiai dirbu su medvilne, bet tikrai negalėčiau jai atiduoti pirmos vietos prizo. Prieš metus su HTBX darėme bendrą projektą, kurio metu nemažai dirbau su plaukais. Siūti buvo sunku, bet rezultatu džiaugiausi ilgai. Labai sunku įvardinti vieną, mėgstamiausią medžiagą – patinka viskas, kas padeda įgyvendinti viziją.

SwO

street

| 300

www.swo.lt


www.swo.lt

301 | SwO

street

„When BAR meets Robyn“ bendradarbiavimas su šokėju Robin Dobler Fotografas – Benas Baranauskas Vizažistė – Magdalena Wyciślik


SwO

street

| 302

www.swo.lt

Fotografė – Agnė Denapaitė BAR kūrinys pagamintas pagal užsakymą bendradarbiaujant su HTBX, tatuiruotė – Simona Cherry


www.swo.lt

303 | SwO

street

Bendradarbiavimas su renginių serija „Corner“ pagal Mehdi M Maherzi Fotografas – Benas Baranauskas Modelis – Jovydas Stropus


SwO

street

| 304

www.swo.lt

„When BAR meets Robyn“ bendradarbiavimas su šokėju Robin Dobler Fotografas – Benas Baranauskas Vizažistė – Magdalena Wyciślik


www.swo.lt

305 | SwO

street

Bendradarbiavimas su renginių serija „Corner“ pagal Mehdi M Maherzi Fotografas – Benas Baranauskas Modelis – Dak Attack


Koks dizainerio darbas yra iš tiesų? Klausimas, kurio atsakymui reikėtų atskiro interviu (juokiasi), tad pasistengsiu trumpai. Nuo pat pradžių man atrodė, jog dizainerio sąvoka apima daug daugiau nei drabužių kūrimą. Į tą sąvoką telpa labai daug. Turbūt, tai, jog fotografija ir muzika mano gyvenime atsirado daug anksčiau nei dizainas, visą kūrybos procesą daro įdomesnį. Niekada nesustoju ties drabužiu. Man tai tarsi maža dalis, detalė to, ką noriu pasakyti – sukurti. Gal dėl to ir neturiu eskizų sąsiuvinio – man kūryba prasideda ne nuo drabužio idėjos. Užsakymai, tarsi, kitas pasaulis – nuostabus, bet tikrai ne beribis. Turėjai projektą, kurį buvo itin sunku įgyvendinti? Dainos „The Day I Didn't Want To Wake Up“ vaizdo klipo režisavimas. Buvo tikrai intensyvu. Pasiruošimas, visų detalių planavimas, bendradarbiavimas su nemaža komanda ir aktoriais, choreografijos bei kiekvieno įkvėpimo ir iškvėpimo planavimas, begalė kitų dalykų užtruko mėnesius, o prieš filmavimą – bemiegės naktys. Tai didelės atsakomybės ir pasitikėjimo reikalaujantis darbas, kurį patikėjo beprotiškai talentingas muzikos prodiuseris „End Train“. Pasibaigus filmavimui miegojau 18 valandų, negalėjau pajudinti nė vienos kūno dalies, jau nekalbant apie kraujuojančias tiek kojas, tiek smegenis (juokiasi). Kokiuose leidiniuose, platformose matytum savo darbus? Yra įrašų studijos, tokios kaip „Warp“ ar „Split“, su kuriomis tikrai norėčiau dirbti su savo „Acolytes of Yama“ projektu. O kas liečia fotografijos ar dizaino darbus, visos kūrybos publikacijos džiugina širdį ir yra naudingos. Neturiu sąrašo leidinių, kurių publikacijų siekiu. Manau, visi leidiniai turi savo auditoriją, kurią pasiekti yra gerai. Dirbu ir kuriu sau, o jau kas susidomės, tas susidomės. Greitu metu pasirodys viena mano publikacijų (kurią parašiau prieš pusmetį) vienoje mano labai mėgstamų platformų, tad sekite naujienas (juokiasi).

SwO

street

| 306

Koks buvo susitikimas su žymia stiliste, modeliu ir meno vadove Lily Gatins? Patirtis buvo neįkainojama. Nuo pirmo susitikimo Londone, po kurio mano atminties kortelėje buvo 24 000 nuotraukų, iki Paryžiaus mados savaičių, per kurias susipažinau su begale beprotiškai talentingų Europos dizainerių. Lily Gatins – į mano, kaip kūrėjo, gyvenimą įnešė tornadą. Savo akimis Paryžių pirmą kartą pamačiau per Paryžiaus vyrų mados savaitę su Lily Gatins. Taip prasidėjo „miesto gidas“ (juokiasi). Turėjau galimybę ne tik iš arti pamatyti visame pasaulyje garsių dizainerių kolekcijas, bet ir su jais pabendrauti, atsigerti kavos, apsikeisti nuoširdžiomis šypsenomis. Savaitė praskriejo kaip 2 dienos, nepaprastai intensyvios 2 dienos. Bet nuotraukos, žinios ir prisiminimai tikrai atpirko kiekvieną sekundę darbo, kuris ten buvo nudirbtas. Grįžęs į Londoną, negalėjau patikėti tuo, kas įvyko! Tą dieną turbūt net nenutuokiau, kad moterų mados savaitė bus dar intensyvesnė, ypač, kai joje teko dalyvauti su 38 laipsnių temperatūra, tačiau tuo metu nebuvo laiko galvoti ir „dejuoti“ (juokiasi). Iki šiol tai prisiminęs galvoju, jog tai buvo viena didžiausių progų išmokti tiek daug, per tokį trumpą laiką. O ir santykiai su Lily iki šiol išlikę labai draugiški. Gal dar kada ir dirbsim kartu, bet šiuo metu turiu labai daug idėjų ir minčių, kurias noriu įgyvendinti su kitais menininkais – procesas jau vyksta. Procesas vyksta visada, be pertraukų. Tik kartais, tam tikri dalykai užtrunka, nes moku tikrai ne viską, tad tam tikriems projektams tenka ilgai ruoštis.

www.swo.lt


www.swo.lt

307 | SwO

street

Fotografas – Benas Baranauskas Modelis – Lily Gatins Aksesuarai – Agnieszka Osipa Costumes, suknelė – BAR Avalynė – Carolin Holzhuber


SwO

street

| 308

www.swo.lt

Bendradarbiavimas su renginių serija „Corner“ pagal Mehdi M Maherzi Fotografas – Benas Baranauskas Modelis – Živilė Eve Ko


www.swo.lt

309 | SwO

street

„When Regina Enters The Stage“ Fotografas – Benas Baranauskas Modeliai – Flam Flamme, Miles Mortensen Vizažistė – Magdalena Wyciślik, plaukų stilistas – Marco Coluccio Suknelė – BAR


Kaip pradėjai darbą CELINE parduotuvėje? Kur dar esi dirbęs? CELINE į mano gyvenimą nukrito kaip iš giedro dangaus. 2018 metų gegužę buvau apsisprendęs, jog kraustysiuosi į Berlyną. Jau net ir butą su draugais buvom radę, kai sulaukiau skambučio iš CELINE, jog buvau rekomenduotas žmonių. Nuėjau į darbo pokalbį. Po penkių pokalbių su penkiais skirtingais CELINE atstovais buvau nupirktas, papirktas ir visaip kitaip supakuotas bei paruoštas kelionei (juokiasi), kelionei su Kataro princesėmis, turtingiausiomis Europos moterimis, žymiausiais pasaulio stilistais bei visa, kaip aš juokauju, kinų ir korėjiečių mados mafija, apie kurią tąkart nė nenutuokiau. Taip ir pasilikau dar 18 mėnesių Londone, po CELINE sparnu. Tai buvo patirtis, kurios vaisius ragausiu dar ilgai. Iki CELINE buvau vienas iš „COS flagship“ parduotuvės vadovų bei vizualinės komunikacijos kūrėjų. Ar įsivaizduoji savo svajonių kolekcijos pristatymą? Galvoje tikrai sukasi ne viena kolekcijų pristatymo idėja, bet negaliu atskleisti nei lokacijos, nei modelių, nes labai rimtai planuoju tai įgyvendinti (juokiasi). Varšuvoje pristatei savo pirmąją „ready to wear“ kolekciją. Papasakok daugiau apie šį pristatymą. „TFH Koncept“ komanda pasiūlė sukurti RTW kolekciją ir paleisti į prekybą būtent jų parduotuvėje, Varšuvoje. Esu nepaprastai dėkingas visai komandai, kuri padėjo atgabenti drabužius ir atskraidinti mane patį, bei suorganizuoti atidarymą, kurio metu atlikau savo pirmąjį performansą. Buvo smagu daryti tai, kas man neįprasta: RTW, performansas, Varšuva, bendradarbiavimas su nuostabia plaukų stiliste Jaga Hupało Pracownia, su kuria sukūrėme bendrą įvaizdį modeliams, ir, žinoma, publika, kuri nepabijojo atvykti ir iš Londono, ir iš Lietuvos. O kur dar visa „TFH Koncept“ parduotuvės komanda, kurių nuoširdus bendradarbiavimas paliko tik gerus atsiminimus!

SwO

street

| 310

Kaip ir kada su Flaminia nusprendėte, kad abiejų požiūriai ir nuomonės sutampa, kuriant naują muzikos projektą „Acolytes of Yama“? Su Flaminia susipažinau po metų atsikraustęs gyventi į Londoną. Nuo pat pradžių ji pakerėjo mane savo buvimu. Užkalbinau ją su pasiūlymu drauge kurti. Tą kartą aš sukūriau jai suknelę, jos ir kitų muzikos prodiuserių albumo pristatymui. Dienos bėgo, tapome labai gerais draugais. Prieš metus, žiemą, turėjau neįtikėtiną įvykį. Viena mano gyvenimo autoritetų Sainkho Namtchylak atvyko i Londoną kelioms dienoms mokyti gerklinio dainavimo pagrindų. Negalėjau patikėti, kad žmogus, kurį 10 metų laikiau nepasiekiamu muzikos autoritetu, atvyks į Londoną. Apie mano visišką maniją sužinojusi mokymų organizatorė, draugė ir gongų meditacijos partnerė Kat padovanojo bilietą į susitikimą su Sainkho. Tada viskas ir prasidėjo. Norėčiau pasakyti „step by step“, bet, deja, tai buvo šuolis stačia galva į gerklinį dainavimą ir beribes žmogaus galimybes. O Flaminia, grįžusi iš Brazilijos 2019-ųjų vasarį, užsiminė, kad norėtų savo muzikos karjeroje pradėti kažką naujo Taip gimė idėja sujungti jos nemažą elektroninės muzikos bagažą su gerkliniu dainavimu. Du albumai ir data jau yra. Jau labai, labai greit!

www.swo.lt


„Noriu tobulėti ne tik kaip dizaineris, bet ir kaip menininkas, kaip specialistas, kaip žmogus.“

www.swo.lt

Tai pertrauka nuo mados ar žingsnis į muzikos sferą? O gal tiesiog šių dviejų sričių sintezė? Labai taikliai pasakei, pertraukų nuo to, ką myliu, nedarau. Viskas, ką darau, papildo vienas kitą, šis projektas – ne išimtis. Nenoriu apsiriboti viena veikla, greitai atsibostų. Noriu tobulėti ne tik kaip dizaineris, bet ir kaip menininkas, kaip specialistas, kaip žmogus. O pertraukos man dar tikrai nereikia. Nepavargau (šypsosi). Nusipirkai bilietą į vieną pusę iš Londono į Aziją. Kas toliau? Londonas visada bus mano namai, grįšiu ten dar daug kartų, bet dabar laikas nuotykiams. Laikas pamatyti ir patirti tai, ko Europoje man trūko. Azija pilna mums neįprastų ir naujų kultūrų. Noriu į jas pasinerti. Kol kas sekasi puikiai. Indija negaili dovanų ir siurprizų! Kas bus toliau, tik visata ir težino, o aš esu atviras už kampo manęs laukiančiam nuotykiui.

311 | SwO

street


AXIOM SwO

street

| 312

FOTOGRAFĖ – AURA SKULSKYTĖ MODELIS – ANDŽELIKA TALAČKAITĖ STILISTĖ – VILTĖ KINDEREVIČIŪTĖ VIZAŽISTĖ – JUSTĖ ŽILIONYTĖ DRABUŽIAI – APRANGA ACCESSORIES, STRADIVARIUS, MANGO, ALDO, ZARA, HUMANA

www.swo.lt


www.swo.lt

315 | SwO

street


www.swo.lt

317 | SwO

street


SwO

street

| 318

www.swo.lt


www.swo.lt

321 | SwO

street


www.swo.lt

323 | SwO

street


LAVANYA COODLY

FOTOGRAFAS – ANDREW T. WHITE MODELIAI – LULA K., KÁTIA SELINGER STILIUS – SAM BATES ASISTENTAI – OLIVER HUNT, RONGGUO TANG DRABUŽIAI – LAVANYA COODLY


www.swo.lt

327 | SwO

street


SwO

street

| 328

www.swo.lt


www.swo.lt

329 | SwO

street


SwO

street

| 330

www.swo.lt


www.swo.lt

331 | SwO

street


SwO

street

| 332

www.swo.lt


www.swo.lt

333 | SwO

street


SwO

street

| 334


www.swo.lt

335 | SwO

street


SwO

street

| 336

www.swo.lt


www.swo.lt

337 | SwO

street


ROSEMARY SwO

street

| 338

FOTOGRAFĖ – KASIA LAZUREK MODELIS – AGATA GÓRAL VIZAŽISTĖ – PATRYCJA NOWAKOWICZ DRABUŽIAI – RESERVED, VIYELLA, LUMBERJACK, H&M

www.swo.lt


www.swo.lt

339 | SwO

street


SwO

street

| 340

www.swo.lt


www.swo.lt

341 | SwO

street


www.swo.lt

343 | SwO

street


SwO

street

| 344

www.swo.lt


Reklama

WWW.SPIANATO.LT

ĮKVĖPTA GAMTOS IR MOKSLO


DOYOU PLACE. APIE SVAJOTOJŲ DVASIĄ, ARCHITEKTŪRINIUS GALVOSŪKIUS IR DRAUGYSTĘ SU GAMTA Autorė – Viktorija Aprimaitė Nuotraukos – DOYOU PLACE asmeninio archyvo

A

tvyksti ir netenki žado. Rodosi, tokios vietos egzistuoja tik sapnuose. Akys nepajėgia aprėpti tokio grožio, o jausmo – širdis. Norisi apsigaubti tuo jaukumu lig begalybės ir mėgautis lyg močiutės blynais su namine braškių uogiene. DOYOU PLACE, tavyje telpa visi metų laikai apie kuriuos poetai rašė ir kuriuos dailininkai tapė. Taigi, kalbamės su jaukiais, savitais ir savais vietos kūrėjais Juste Žukauskaite ir Kęstučiu Liatuku!

SwO

street

| 346

www.swo.lt


www.swo.lt

347 | SwO

street


Koks yra DOYOU PLACE charakteris? Šis mūsų projektas turi užsispyrusio svajotojo dvasią (šypsosi). Kūrybiškus modernius architektūrinius sprendimus derinome prie gamtos. Labiausiai patiks žmogui, ieškančiam kokybiško poilsio, įkvėpimo ir asmeniškumo. Tikriausiai jau kiek pabodo pasakoti jūsų vietos atsiradimo istoriją. Tačiau visgi paklausiu. Ar prisimenate pačią pirmą mintį apie šią vietą? Kokia ji buvo? Pirma mintis nebuvo tokia jau romantiška, labiau šiek tiek gąsdinanti ir kelianti abejones, ar tikrai to norim ir galim apsiimti. Planas buvo rasti patinkantį sklypą ir pastatyti stilingą modernų pastatą šventėms gamtoje. Po ilgų ieškojimų sklypą radom ir... įsimylėjom iš pirmo karto! Tik vat, veiklos pobūdis pagyvenus čia pasikeitė iš esmės: nenorime garsų, renginių, todėl nusprendėme, kad dalinsimės kiemu su tais, kurie nori ramiai ir skoningai pailsėti gamtoje. Rašote: „We want to share this magical place with you.“ Iš kur ta vietos magija? Ši vieta tikrai turi kažką savito ir gero. Ji mus sutiko su ta magija, o mes stengiamės išlaikyti ir dalintis su tais, kurie moka įvertinti.

SwO

street

| 348

Girdėjau, kad praktiškai viską A namukuose kūrėte savomis rankomis. Nuo interjero iki daiktų. Kodėl toks pasirinkimas? Mes vis imamės kokių nestandartinių sprendimų įgyvendinimo, o kas daugiau tokius apsiims padaryti, jei ne patys! Mane visada žavėjo keisti, įdomūs ir savaip gražūs dalykai. O Kęstui patinka spręsti galvosūkius – kaip tai padaryti?! Tai taip ir kuriam, buriam kartu. DOYOU PLACE priklauso šešiems gyventojams, taip? Justei, Kęstui, Ryžui, Miniukei ir dviems avims. Su augintiniais viskas aišku. Bet ar jūs du esate miško gyventojai? Kai prieš trejus metus atsikėlėme iš Vilniaus centro į mišką, buvo keistoka. Pradžioje buvo smagu, įdomu, kartais juokingai graudu, nes buvome tokie naujieji kaimiečiai, kurie mažai ką suprantame, bet ilgainiui tai tapo taip sava, kad į miestą jau neplanuojame grįžti. Priešingai, norisi tik giliau į mišką.

www.swo.lt


O kodėl nusprendėte pabėgti į mišką? Net gyvendami mieste laisvalaikiu eidavom ne į barus, o į gamtą su šuniu. Tai pati idėja gyventi arčiau gamtos senokai žavėjo. O kai jau ėmėmės, tai iš peties. Tik įsigijom sklypą, Kęstas pradėjo kasdien važinėti čia ir jame tvarkytis. Atsibodo man laukti vakarais mieste, tai prieš Naujus staigiai išnuomojome butą ir persikėlėme į Kęsto pastatytą namuką iš konteinerio žiemos vidury, spaudžiant –25 laipsnių šaltukui. DOYOU PLACE yra įsikūrusi nuostabiame miške. Esu girdėjusi, kad jūs ir patys prisidedate prie miško ekosistemos. Papasakokite plačiau! Gyventi miške, kasdien stebėti gamtos pokyčius – gėris! Ir labai skaudu, kai eini mišku ir matai vis naujus didelius kirtimus, naikinamą šimtametį nerealaus grožio mišką. Su vėjo malūnais nepakovosi, tai mes sugalvojom prisidėti savais būdais. Savo teritorijoje sodiname medelius, keliame inkilus, bendraujame su savos srities specialistais, domimės, kaip daugiau nepakenkti gamtai, nes ir taip statybomis įnešėm nereikalingų pokyčių. Norime įtraukti atvykstančius žmones – įkvėpti tikros gamtos, remti laukinei gamtai išlaikyti skirtus projektus, ateityje dalyvauti seminaruose, žygiuose. Kitaip sakant, parodyti žmogui, kad gamtos negalima tiesiog vartoti, reikia ją išgirsti ir pamatyti.

SwO

street

| 350

Šiandien daug kalbame apie sąmoningą ir draugišką aplinkai gyvenimą. Ar jums ši tema aktuali? Kaip? Mes taip natūraliai ir be jokio mados šauksmo savais žingsneliais einame sąmoningo vartojimo link. Gyvenant gamtoje dar labiau išryškėja, kas yra didžiausias ir pikčiausias šių laikų kenkėjas – tai žmogus. Norisi būti bent kiek geresne ir draugiškesne gamtai jo versija. Labai įdomu, kaip atrodo jūsų kasdienybė ir rutina. Laisvadienių ar savaitgalių neturime, nes beveik viską darome patys. Pirmoje dienos pusėje užsiimam namelių priežiūra, atvykstančių žmonių priėmimu, išlydėjimu. Kęstas didžiąją laiko dalį skiria statybiniams (dar įrenginėjam pirtį) ar bendriems ūkio reikalams. Man tuo tarpu – marketingo ir vadybinė dalis. Kartais viskas vyksta tokio bėgimo tempu, jog net nespėjam suprasti, kaip baigėsi diena. Bet visada turim tikrus pusryčius su vaizdu į ežerą, o vakarop su šuniu ir katinu išeinu bent trumpam į mišką pavaikštinėti ar su avim pašnekėti. Kokių jausmų pripildo žmogų DOYOU PLACE? Skamba banaliai, bet, tikiuosi, kad gėrio ir lengvumo, kuriuos taip paprasta pamesti kasdienybėj. Man gera matyti, kaip kartais atvykę suirzę ir pavargę žmonės, išvažiuoja pailsėję, gerai nusiteikę ir turi didelį norą čia grįžti.

www.swo.lt


www.swo.lt

351 | SwO

street


SwO

street

| 352

www.swo.lt


www.swo.lt

353 | SwO

street


PRETTY DIFFERENT

FOTOGRAFAS – DMITRY ZEMENKOV MODELIAI – IEVA STAŠKUTĖ, VĖJŪNĖ RUPEIKAITĖ (ECMA) STILISTĖS – MARIJA GARNAK, AUGUSTINA GEČAITĖ, EVELINA EITMANTYTĖ STILISTĖS ASISTENTĖ – RUGILĖ BUČIŪTĖ PLAUKŲ STILISTAS – RUSLAN KUSTRA VIZAŽISTĖ – IEVA BENKUNSKAITĖ DRABUŽIAI – ZARA, LE SLAP, ANOTHER PROJECT


www.swo.lt

355 | SwO

street


www.swo.lt

357 | SwO

street


SwO

street

| 358

www.swo.lt


www.swo.lt

359 | SwO

street


SwO

street

| 360

www.swo.lt


www.swo.lt

361 | SwO

street


SwO

street

| 362

www.swo.lt


www.swo.lt

363 | SwO

street


SwO

street

| 364

www.swo.lt


www.swo.lt

365 | SwO

street


SwO

street

| 366

www.swo.lt


www.swo.lt

369 | SwO

street


SwO

street

| 370

www.swo.lt


www.swo.lt

371 | SwO

street


SOLANGE ARZU: „TYROS IR AKUSTINĖS MUZIKOS ILGESYS DAVĖ KRYPTĮ IR MANO KURIAMAI MUZIKAI“ Autorė – Reda Radykė Nuotraukos – Arūno Fransiscus Griciaus (Just One Picture Please), Jovitos Ambrazaitytės

P

er metus laiko išpildžiusi savo svajonę – išleidusi debiutinį albumą ir suorganizavusi jo pristatymo koncertą, atlikėja Solange Arzu šiandien tiki, jog kiekvienas gali išpildyti viską, ko trokšta. Muzika prancūzei reiškia labai daug, todėl ji net neabejoja, kad sulig šiuo albumu viskas tik prasideda ir, praėjus šiam etapui, jos laukia nauji muzikiniai iššūkiai, kuriuos ji pasiryžusi įgyvendinti kartu su komanda, kurią atrado per dešimtį gyvenimo Lietuvoje metų. Gyventi, mylėti ir džiaugtis šia diena – turbūt tokie žodžiai geriausiai apibūdintų Solange Arzu požiūrį į gyvenimą, ir tai labai aiškiai atspindi jos kūrybą. Atlikėjai svarbi emocija, kurią ji išgyvena ir nori perteikti kitiems, o debiutiniame albume dainos sukasi apie grįžimą į save, susidraugavimą su pačiu savimi. Po itin jaukaus ir nuoširdaus debiutinio albumo pristatymo koncerto atlikėja dalinasi savo mintimis apie savo kūrybą bei santykį su muzika.

SwO

street

| 372

www.swo.lt


www.swo.lt

373 | SwO

street

Fotografas – Arūnas Fransiscus Gricius (Just One Picture Please)


Kodėl tavo kūryba yra tokia, kokią ją girdime šiandien? Kaip ji atsiranda? Tam tikra prasme ji yra ilgesinga, gimusi iš mano asmeninio, viduje išgyvenamo, jausmo. Šiuo metu aš taip pat labiausiai ilgiuosi būtent tokios muzikos – švelnios, tyros ir akustinės. Kurioje girdisi vokalas, kuris tarsi šnabždamas klausytojui tiesiai į ausį bei sukuriamas artumas, tarpusavio ryšys. Aš norėjau sukurti tai, ko pati ilgėjausi. Mano muzikoje nėra jokio dirbtinumo. Turiu galvoje pašalinių garsų, kurie dažniausiai prideda dainai įvairesnių spalvų, akcentų. Man norėjosi daugiau tyrumo, todėl mano muzikoje skamba gyvi instrumentai, girdisi tikri balsai bei muzikantų interpretacijos. Tikiu, kad tokia muzika tikrai turi savo klausytoją ir man pavyks sukurti stiprų ryšį su jais. Papasakok daugiau apie savo santykį su kūryba. Kartais pagalvoju, kad galbūt aš esu toks žmogus, kuris kuria sau. Norėčiau užsidaryti su savo dainomis ir išgyventi jas pati. Tačiau laikui bėgant supratau, kad mano misija turbūt yra kiek kitokia – turiu ištrūkti iš tos uždaros erdvės ir pasiekti tuos žmones, kurie galbūt bijo to dvasinio pasaulio ar meditacijos. Todėl ir mano dainos yra, galima sakyti, šiek tiek su pop elementais, bet kartu ir ramios, tarsi meditacinės, tačiau nėra nei vieno, nei kito kraštutinumo. Tai yra tarpinis variantas, kuris padeda man pasiekti tuos žmones, kuriuos pasiekti ir norėčiau. Man būtent toks muzikos mišinys ir yra įdomiausias, čia aš jaučiuosi geriausiai. Albume yra dešimt dainų – kaip jos visos ten atsirado ir kodėl būtent jos ten yra? Šios dešimt dainų – brandintos labai ilgai. Gal skamba banaliai – bet man jos kaip vaikai. Kiekvieną jų kūriau, puoselėjau ir auginau iki rezultato, kurį turiu šią dieną. Albume daug skirtingų dainų – savo emocija, istorija ir jausmu. Viena iš dainų – „Woman of faith“ (liet. „Moteris, kuri tiki“). Ją sukūriau keliaudama Graikijoje. Tai irgi buvo tam tikros emocijos ir mano jausmo pagavimas. Tuo metu pati buvau kiek paklydusi, tad pamačius moterį, stovinčią prie bažnyčios, žvakių šviesoje man žodžiai tiesiog patys susidėliojo. Taip gerai pagalvojus, tai turbūt dauguma mano albumo dainų yra sukurtos ir gimusios vis kitoje šalyje. Nes per pastaruosius dvejus metus labai daug keliavau ir taip buvau įkvėpta skirtingų kultūrų, aplinkų. Manau ir tikiu, kad šie skirtumai pasijaus ir mano dainose.

SwO

street

| 374

Dar viena albumo daina „Ritual of passage“ (liet. „Kelionės ritualas“) gimė Tailande, kuomet buvau nuostabiose salose. Tai daina apie vidinę transformaciją, kuomet paliečiami giliausiai viduje esantys jausmai ir pajuntama pati ryškiausia gyvenimo prasmė ir atsiranda nepaprastai gilus ryšys su savimi. Tai – transformacija nuo baimės iki meilės. Įdomu tai, kad po koncerto mano klausytojai dalindamiesi įspūdžiais užsiminė, jog klausydami šios dainos priedainio, jie girdėjo vandenyno ošimą, o būtent tai ir norėjau perduoti jiems. Leisti jiems atsidurti ir plaukti giliuose vandenyno vandenyse, kur šilta, tikra ir gera. Trečioji daina gimė Tenerifėje, galbūt dėl to ir pavadinimas toks gyvenimiškas „Play with me“ (liet. „Grok su manimi“). Ji atsirado labai paprastai – kuomet sutikau gatvės muzikantą, su kuriuo pradėjome kartu improvizuoti, tarsi žaisti kartu. Man tuo metu buvo taip nepaprastai gera, kad tiesiog natūraliai gimė ir tekstas bei muzika šiai dainai. Dar viena daina „Blue Corn Moon“ (liet. „Mėlynasis mėnulis“) albume atsirado tiesiog pažiūrėjus filmą, kurio metu išgirdau vieną žodį ir iš jo išsirutuliojo visa daina, kuri labai skiriasi nuo kitų, esančių albume. Ji šiek tiek primena laukinius vakarus, joje aiškiai girdima elektrinė gitara. Ši daina labai kinematografiška. Yra ir daina gimusi Londone – „Passenger of light“ (liet. „Šviesos keleivė“), kuomet tiesiog galvojau apie vieną savo geriausių draugių – kokia ji man nuostabi, kaip ji man padeda bei kokia laiminga esu turėdama ją. Lietuvoje taip pat gimė viena albumo daina – „It’s a New time“ (liet. „Tai – naujas laikas“). Tuomet jau buvau pradėjusi ruoštis albumui ir labai stipriai įsimylėjau. Vos pabudusi ryte parašiau visą dainą apie žmogų, kurį buvau sutikusi pirmą kartą praėjusį vakarą. Bet tuo metu buvo nepaprastai stiprus jausmas, tad kitaip ir būti negalėjo. Dainą rašiau kaip tikrą, mielą, gal net, sakyčiau, tipinę meilės dainą. Apie tokį jausmą, kuris nekelia jokių abejonių. Tai – pati tyriausia ir tikriausia meilė pačiame savo pike. Tuomet ir sau norėjau leisti išjausti visus įmanomus gražiausius jausmus. Įdomus momentas kuriant albumą buvo ir tas, jog aš tiesiog jaučiau, kad jame turi būti dešimt dainų. Nors tuo metu turėjome tik devynias. Tačiau širdis jautė, kad reikia skaičiaus dešimt. Ir tiesiog vieną dieną natūraliai gimė daina „It‘s all right“ (liet. „Viskas gerai“). Ji taip tiesiog užbaigė visą albumo pasakojamą istoriją.

www.swo.lt


www.swo.lt

375 | SwO

street

Fotografė – Jovita Ambrazaitytė


Kiek laiko tau prireikia sukurti vieną dainą? Tai labai individualu. Visų pirma, kurdama kiekvieną dainą aš jau būnu įkvėpta kažko, tad tikrai nereikia priverstinai sėdėti. Apskritai, manau, kad kai esame atsipalaidavę – tuomet mumyse natūraliai sustiprėja tie įgūdžiai, kurie yra mumyse geriausi ir stipriausi. Taip ir su dainomis, geriausiai kurti man, kai esu atsipalaidavusi, galbūt dėl to ir nebuvo sunku sukurti dainas – jų tekstus ir muzikas. Tiesa, prie aranžuotės tenka padirbėti ir net labai nemažai, tačiau pati idėja, pats pagrindas jau būna paruoštas. Todėl iš esmės praleidus tikrai nemažai laiko prie dainos – nuo pačio pirmo žodžio ar natos, iki jos paleidimo į viešumą – ji tampa tarsi vaikas man. Išauginta, išpuoselėta ir be galo artima. Tad didžiausias troškimas yra tas, kad ir klausytojas toje dainoje išgirstų ypatingą skambesį, tyrumą ir pajaustų tai, ką jaučiau ir aš kurdama ją. Po mano debiutinio albumo pristatymo koncerto džiaugiausi sulaukusi nuoširdžių atsiliepimų – žmonės pasakojo, ką jautė klausydami mano dainų, o aš girdėjau būtent tai, ką ir norėjau jiems perduoti. Buvo nepaprastai gera žinoti, kad dainos tikrai pasiekė jų širdis. Ir kad nesvarbu, ar dainos buvo linksmesnės, ar liūdnesnės, bet jos visos buvo šviesios.

www.swo.lt


www.swo.lt

377 | SwO

street

Fotografas – Arūnas Fransiscus Gricius (Just One Picture Please)


NETIRPSTANTIS POPIERIUS IR SVARBIAUSIOS NAUJOJO DEŠIMTMEČIO VERTYBĖS Autorė – Angela Ter-Vardanian Nuotraukos – „Tata Paper“ asmeninio archyvo, Virginijaus Vapsvos

V

isų pirmą – sveikinimai! Būdamas mažas (kol kas – šypsosi) prekės ženklas – „Tata Paper“ tvirtai pozicionuoja savo vertybes ir požiūrį į aplinkai draugišką, etišką madą, siūlydamas nuostabią alternatyvą odos / tekstilės pramonėje – netirpstantį popierių, dar vadinamą veganiška oda. O svarbiausia – dėl šio popieriaus nekertami medžiai! Apie atsakingą madą, mylimą darbą, gyvenimo būdą ir kitus malonius dalykus kalbamės su „Tata Paper“ įkūrėja Marija Silickaja-Šmatavičiene.

SwO

street

| 378

www.swo.lt


www.swo.lt

379 | SwO

street


Kodėl tvari mada yra svarbi? Šis klausimas, šiuo metu vienas aktualiausių ne tik mados srityje. Visas pasaulis kalba apie ekologiją, gamtos saugojimą, atsakingai gaminamus daiktus. Taip pat tuos, kuriuos galime panaudoti antrą kartą, atgaivinti ir pratęsti jų gyvavimą. „Tata Paper“ – pagaminti iš popieriaus, kuris neturi įtakos miškų naikinimui. Tai kultivuojamas pluoštas, kitaip tariant, augalų šaknys, išsijojamos ariant žemę. Kiekvienas gaminys yra rankų darbo ir pagamintas su didžiule meile čia, Lietuvoje. Mėgstu vadinti mūsų gaminius „daiktais su mintimi“. Norime eiti koja kojon su laiku ir neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų. Nors popieriniai gaminiai Europoje atsirado jau prieš gerus 10 metų, į Lietuvą atvežėme šią mintį vos prieš trejus. Sėkmingai skleidžiam žinią ne tik apie mūsų prekės ženklą, bet ir apie pačią medžiagą. Tavo prekės ženklo galanterija iš plaunamo popieriaus – išties išskirtinė. Kūrinius galima plauti, skalbti, lyginti. Pamenu, prieš kelis metus gavusi „Tata Paper“ delninę, likau susižavėjusi. Galiu pasakyti tik viena – tarnauja tiek pat, kiek ir odinė. Kaip kilo idėja? Papasakok plačiau. Jokiais būdais nenoriu prisiimti sau išradėjos garbės. Tik per atsitiktinumą atradau šį popierių užsienyje. Jis jau seniai žinomas Europoje, nekalbant apie visą pasaulį. Pirmą kartą pamačiusi popierinius gaminius, ne iš karto supratau, kas tai, net nepatikėjau, kad tai – iš popieriaus. Šaunios pardavėjos dėka sužinojau nemažai informacijos apie pačią medžiagą ir, žinoma, įsigijau kuprinę, kad galėčiau ją išbandyti. Įsitikinau medžiagos stiprumu ir visiškai įsimylėjau. Iškart supratau, kad tai kažkas išskirtinio. Kol keliavau atgal į Lietuvą, suradau popieriaus gamintojus ir užsisakiau pavyzdžių. Pirmoji pasiūta kuprinė buvo tragiška. Dabar net juokinga prisiminti, bet vis tobulinome ir tobulinome ją tam, kad taptų tokia, kokios norėjome (šypsosi). Galiu didžiuotis tuo, kad pirmoji Lietuvoje pradėjau gaminti tokius daiktus iš popieriaus.

SwO

street

| 380

Popierių užsisakai iš Italijos. Kodėl būtent iš ten? Dabar popierių siunčiuosi ne tik iš Italijos, bet ir iš Vokietijos. Šios medžiagos gamintojų yra daug, teko visus išbandyti. Atsirinkau tą kokybę, kuri man patiko labiausiai. Rinkdamasi, klausdavau savęs: „Ar pati nešiočiau, ar pirkčiau?“ Jei bent akimirką sudvejodavau, mesdavau į šoną ir ieškodavau kitos, kol neturėjau priekaištų. Išbandžiau daug variantų, tačiau atsirinkau sau mieliausią ir labiausiai patinkančią. Norisi gaminti kokybiškus daiktus, kuriais tikėčiau pati. Šiuo metu Lietuvoje tai – naujovė. Įvairiuose parodose, mugėse ir prezentacijose įmerki gaminius į vandenį, kad klientai aiškiai matytų, kad šie neištirpsta. Ar įdomu ir patogu dirbti su tokiu „audiniu“ kaip veganiška oda? Ar šita medžiaga reikli? Kokių specifinių įgūdžių reikalauja darbas su tokia medžiaga? Reikėjo išmokti su ja dirbti – ji labai reikli. Nors tikrai yra patvari, tačiau, gaminant tam tikrus daiktus, popierių reikia „sustiprinti“. Man labai padeda mano auksarankė technologė, kuri suprojektuoja daiktus taip, kad jie atlaikytų didžiausius svorius. O ir projektuoti daiktus reikėjo priprasti, nes popierius nėra elastinga medžiaga, ji beveik nesitempia, tai ir jos minusas, ir privalumas. Siuvant tūrinius daiktus, reikia gerokai pasukti galvą, kad jie nebūtų plokšti, žinoti, kad jį bus sunku išversti į kitą pusę. Viskas ateina su praktika, tad mokausi ne tik aš, bet ir mano technologė, kuri padeda įgyvendinti keisčiausius mano sumanymus.

www.swo.lt


www.swo.lt

381 | SwO

street

Fotografas – Virginijus Vapsva


„Tata Paper“ kainos yra patrauklios ir nedidelės. Tai nebūdinga tvarios, rankų darbo mados versle. Kokia yra prekės ženklo strategija? Smagu, kad kažkam taip atrodo. Nuolatos susiduriame su požiūriu, kad jei popierius, tai tikrai turėtų būti labai pigu. Žmonėms popierius asocijuojasi su popierinėmis servetėlėmis, geriausiu atveju – popieriniais maišeliais, tad paklausę kainos nustemba: „Kodėl taip brangu?!“ Užsienyje popieriniai gaminiai kainuoja gerokai brangiau nei pas mus, tačiau Lietuva – maža šalis, tad siekiame gaminti žmonėms prieinama kaina. Lietuvoje vis labiau kalbama apie ekologišką madą. Ar tai sąmoningas vystymasis tvaraus gyvenimo būdo link, ar hype‘inis mados ir tendencijų suformuotas reikalas? Jei tai yra tik mados reikalas, tai aš tuo labai džiaugiuosi. Čia kaip su sportu, jei žmogus eina sportuoti, nes jam atrodo tai madinga, lai tik sportuoja, nes tai jam nepakenks. Taip pat ir su tvaria mada. Jei žmogus perka daiktus galvodamas, kad dabar madinga pirkti ekologišką daiktą, tai geriau tegul perka vien dėl mados, nei perka tai, kas teršia gamtą ir pagaminta neatsakingai. Kalbama daug, tačiau, kaip manai, kodėl trūksta kokybiškų, tvarios mados konceptualių parduotuvių, butikų Lietuvoje? Kaip manai, su kuo tai susiję? Manau, tai susiję su kaina. Tikrai ne kiekvienas gali sau leisti nusipirkti kuprinę, batus ar suknelę už tokią kainą, kurios dažnu atveju yra mūsų butikuose. Nepamirškime, kad tiek kūrėjas, tiek parduotuvė turi užsidirbti nuo parduodamos prekės, tad galutinė kaina tikrai išauga. Ne kiekvienas gali sau tai leisti. Taip susikuria užburtas ratas. Ar galėtum apibūdinti tvarią madą Lietuvoje po 10 metų? Kokia ji bus, kaip ją įsivaizduoji? Labai viliuosi, kad Lietuvoje atsiras supratimas apie tai, kad tvari mada nėra tiesiog madingas žodis. Žmonės pradės atsakingiau žiūrėti ne tik, ką valgo, bet ir ką dėvi.

SwO

street

| 382

Marija, dirbi TV laidų prodiusere. Kodėl nusprendei kurti popierines rankines? Kaip pavyksta viską suderinti? Kas paskatino išbandyti aksesuarų kūrėjos vaidmenį? Tikrai visko nespėju. Turiu pagrindinį darbą, kurį labai myliu. Ten tikrai sudedu visą savo širdį, nes tai buvo mano svajonių profesija nuo vaikystės. Televizijos užkulisiai ir televizijos eteris atrodė nepasiekiama svajonė, kurią įgyvendinau. Ji vis dar man neatsibodo, nors dirbu šioje srityje jau 10 metų. Turėti pomėgį šalia darbo norėjau visada, nes tiesiog norėjosi pravėdinti galvą nuo kasdienių darbų. Tik niekaip nerasdavau tinkamos idėjos. Kai atradau šį popierių, sulaukiau labai daug palaikymo iš aplinkinių, tai kažkaip ir abejonių nebeliko. O ar spėju – tikrai ne. „Tata Paper“ – darbas po darbo (šypsosi). Tad kol kas nedrąsiai vadinu tai savo pomėgiu, kuris virsta versliuku. Neišvengiamai didėja gamybos apimtys ir jau galvoju apie pagalbininką, nes kol kas viską dariau viena pati su technologe. Kokie įspūdžiai, susipažinus su dizaino procesu? Su dizainu draugauju nuo dailės mokyklos laikų, tačiau nevadinu savęs dizainere. Esu labiau kūrėja, nors ir tai nėra tikslus apibūdinimas. Esu žmogus, kuris padeda atsirasti popieriniams daiktams. Nors moku siūti, pati jų negaminu. Tiesa, mokėjimas piešti – tikrai praverčia. „Tata Paper“ šiuo metu kuriamas pagal klientų pageidavimus. Mes galime jūsų odinę rankinę pagaminti iš popieriaus. Kartais mugėse iš žmonių išgirstu: „O gal turėsite pinigines iš popieriaus?“. Supratau – kitas gaminys bus piniginės. Visada sakau, kad „Tata Paper“ sukurtas stebinti. Jis pritaikytas žmogui, mėgstančiam kitokį, išskirtinį daiktą. Savo komandoje turi siuvimo meistrę. Kas dar dalyvauja produktų kūrimo procese? Kaip jis vyksta? Produktų kūrime dalyvauja visi mūsų klientai, jie diktuoja poreikį. Dažnai kooperuojamės su kitais produktais: draugaujame su protinga lietuviška kosmetika „Driu Beauty“, kūrėme rankines kartu su Diana Vapsve, pagal ISM universiteto norus pasiuvome penalus studentams. Taip ir atsiranda nauji gaminiai mūsų asortimente. Žinoma, tamsūs rudens vakarai neapsieina be eskizų ant popieriaus. Man patinka piešti ir įgyvendinti sumanytus modelius.

www.swo.lt


www.swo.lt

383 | SwO

street

Fotografas – Virginijus Vapsva


Gyveni itin aktyvų gyvenimą. Kaip ilsiesi? Ar turi slaptą balanso palaikymo formulę? Labai mėgstu keliones, per vieną jų kilo ir „Tata Paper“ idėja. Visada juokauju, kad geriau nusipirksiu mažiau pavalgyti, bet daugiau pakeliausiu. Kartais užtenka pasivaikščioti po mišką, tačiau esu visiškai priklausoma nuo saulės ir šilumos, tad mano atsipalaidavimas yra VASARA ir SAULĖ. Vasarą atsigaunu, be proto mėgstu vandens pramogas, turiu naują aistrą – vandenlentes, šis sportas gerai „pravalo“ galvą ir atpalaiduoja. Matyt tai ir yra mano balanso palaikymas. Kitaip tikrai galima išprotėti nuo tempo ir nuolatinio bėgimo. Kurie gaminiai patys sėkmingiausi? Kaip manai, kodėl? Sėkmingiausi „Tata Paper“ gaminiai – kuprinės transformeriai. Juos sukūriau dėl to, kad kelionėse visada mėgstu turėti ir rankinę, ir kuprinę. Šios kuprinės pritaikytos kelionėms. Jos visiškai išsisega ir neužima vietos bagaže, o sveria vos 300 gramų. Atvykusi į galutinį tašką, galite susegti ją, ir turėsite talpią ir stilingą kuprinę. Šį gaminį mūsų klientai labai pamėgo. Manau, kiekvienas gali atrasti mūsų asortimente kažką sau ar savo artimui. Įvardink daiktus, kurie niekada nepalieka tavo rankinės. Mano rankinėje visada galima rasti kompaktišką matavimui skirtą centimetrą, penalą su pieštukais, bloknotą ir kompiuterį, na, ir, žinoma, naująją „Tata Paper“ piniginę. Neseniai pristatei ilgai lauktas moteriškas pinigines. Kokių papildymų tikėtis netolimoje ateityje? Ar yra planuose drabužiai iš popieriaus? Būtų fantastiška! Italai gamina įspūdingus batus iš popieriaus. Gal kada būsiu tokia drąsi, kad galėsiu juos pasiūti ir Lietuvoje. Kol kas svajoju apie nedidukę parduotuvėlę, kurioje galėčiau nevaržomai prekiauti savo kurtais daiktai, nes sumanymų yra labai daug. Šiuo metu siuvame prijuostes, kurias netrukus pristatysime.

„Sėkmingiausi „Tata Paper“ gaminiai – kuprinės transformeriai.“

Kokias tvarios mados platformas seki? Seku labai daug tvarios mados kūrėjų, didžioji jų dalis – japonai, italai, iš jų semiuosi įkvėpimo.

SwO

street

| 384

www.swo.lt


www.swo.lt

385 | SwO

street

Fotografas – Virginijus Vapsva


URTĖ KARALAITĖ: „ESU LINKUSI ŽAISTI GYVENIMĄ“ Autorė – Aušra Matulaitytė Nuotraukos – Gretos Joanos

Urte, kiek žinau, turi labai daug veiklų. Kaip pati save pristatytum? Šiuo metu įvardyčiau save kaip dialogo žmogų, vedu įvairius pokalbius ir padedu jiems skleistis. Turiu savo tinklalaidę „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“, kur atviruose pašnekesiuose stengiuosi atskleisti asmenybes bei moderuoju diskusijas, įvairių formatų pokalbius. Turiu ir kitų veiklų, bet šiuo metu šios yra svarbiausios. Man patinka gyvas eteris ir tiesioginis pokalbis.

Į

pokalbį ji ateina spalvingai apsirengusi ir išsirenka vietą prie lango. Kai lėtai šnekučiuojamės, geriame kavą ir skanaujame pyragus, iš tiesų laikas sustoja ir galima pajusti gyvenimo lėtumą. Tikriausiai ne veltui Urtė Karalaitė renkasi nuosaikesnį gyvenimo tempą ir yra sukūrusi tinklalaidę „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.

SwO

street

| 386

Ir nejauti jokios baimės? Anksčiau ta baimė buvo, bet pastebėjau, kad viešojo kalbėjimo nerimą labai sumažina pasiruošimas. Stengiuosi išanalizuoti savo pašnekovą prieš gyvą pokalbį. Žinoma, tai nereiškia, jog pokalbio metu jis niekuo negali manęs nustebinti ir nelieka vietos improvizacijai.

www.swo.lt


www.swo.lt

387 | SwO

street


Grįžtant prie tavo pagrindinės veiklos – tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“. Kaip gimė jos idėja? Ji gimė visai atsitiktinai. Klausiau daug tinklalaidžių ir kažkuriuo metu klausydama atpažinau save vedėjo rolėje, tuo metu man kilo pirma mintis, kad ir aš taip norėčiau. Gyvenime turime daug svajonių, kartais net labai nerealių, todėl iš pradžių ir į šią savo mintį pažiūrėjau kaip į nerealią. Neįsivaizdavau, kaip viskas turi vykti techniškai. To labiausiai ir bijojau, bet šioje vietoje man labai padėjo bičiulis Olegas Šurajavas, kuris turėjo reikiamą įrangą ir padėjo žengti pirmą žingsnį, kurio taip bijojau. Jo laisvas požiūris į bandymus ir eksperimentą mane atpalaidavo ir padrąsino. Jie įrašė pirmą pokalbį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Kiek laiko jau gyvuoja tavo tinklalaidė? Liepą buvo metai. Pradžia buvo labai rami, neaiški ir nestabili. Mačiau skaičius, statistika buvo liūdna, bet man tie skaičiai reiškė, kad kažkas jau klauso, vadinasi, verta judėti toliau. Labai įdomu, kodėl pasirinkai būtent tokį formatą. Kodėl ne radijas arba televizija, o tinklalaidė? Manau, kad audioformatas kuria žymiai intymesnį ryšį, yra organiškesnis ir gyvesnis. Tinklalaidės formate leidžiu sau atsipalaiduoti, kartais kalbėdamiesi net uždainuojame. Mano tikslas, kad pokalbis būtų kuo tikresnis, natūralesnis, manau, kad tokia informacija geriau pasiekia klausytoją. Žinoma, visada galima tokią laidą siūlyti, pavyzdžiui, radijo stočiai, bet man norėjosi išlaikyti produkto autentiškumą. Norėjau pabandyti pati. Man asmeniškai visada sunkiausia sugalvoti pavadinimą. Kaip tau pačiai? Ar ilgai galvojai pavadinimą savo tinklalaidei? Kai gimė pirma mintis apie tinklalaidę, iš karto gimė ir pavadinimas. Dar pasvarsčiau keletą kitų variantų, bet gana impulsyviai palikau pirmąjį. Juokinga tai, kad kai pradėjau tinklalaidę, ėmiau nemėgti pavadinimo, atrodė per ilgas, nekonkretus. Dabar esu juo patenkinta ir manau, jog jis gan taikliai nusako pagrindinę mano laidos esmę.

SwO

street

| 388

Ar pavadinimu norėjai pabrėžti šiuolaikinį gyvenimo tempą? Aš vertinu kokybę ir lėtą pokalbį. Net susitikdama su draugais – verčiau rečiau nei tik valandai kavos. Norisi praleisti daugiau kokybiško laiko, kurti artimesnį ir stipresnį ryšį. Kai žmogus veda laidas, visada įdomu paklausti, ar jis nebijo klausyti savo įrašyto balso. Esi patenkinta savo balsu? Kartojiesi kalbos kultūros klaidas? Aš manau, kad mano kalba yra nebloga, bet tikrai nemanau, kad tobulai kirčiuoju ar nedarau kalbos kultūros klaidų. Mano tinklalaidė yra gana laisvo formato, todėl leidžiu sau laisviau elgtis ir kalbėti. Pratimų nedarau, bet kadangi dainuoju, visada girdžiu, kai nesuvaldau balso. Manau, mes visi negalime klausyti savo balso, o įrašytas jis skamba dar keisčiau. Pirmus kartus buvau nepatenkinta savo kalbos rišlumu, pauzėmis, bet dabar į tai nekreipiu dėmesio. Nebegirdžiu savo balso kaip keisto, nes tai yra mano darbas. Kartais smagiai iš to pasijuokiu, bet su laiku tobulėjama, todėl ir klaidų pasitaiko mažiau. Pastebėjau, jog tavo pašnekovai labai įdomūs, sakyčiau, net nekasdieniai žmonės. Pagal kokius kriterijus juos atsirenki? Pašnekovus renkuosi pagal visiškai subjektyvius asmeninius polinkius. Kai kuriuos man rekomenduoja, iš anksto darausi sąrašą ir laukiu, kada kuris žmogus man „suskambės“. Man svarbi įvairovė, kad būtų kuo skirtingesnės sritys ir patirtys. Lankau labai daug įvairių renginių ir beveik iš kiekvieno „parsinešu“ po pašnekovą. Man svarbu, kad ir pačiai būtų įdomu, kad neužsidaryčiau vien savo srityje.

www.swo.lt


www.swo.lt

389 | SwO

street


www.swo.lt


Kuo tinklalaidės pokalbiai keičia tave? Ar pastebi pokyčius? Man tai yra tobuliausias augimo įrankis. Jau po pirmų pokalbių supratau, kad jie yra aukso vertės. Tai keičia ir plečia mano mąstymą. Dėl tinklalaidės pradėjau vertinti diskusiją, skirtingas nuomones. Vertingiausia tai, kad visi pašnekovai ateina su labai skirtingais matymais, tai labai naudinga kritinio mąstymo ugdymui, vertybių peržvelgimui. Dirbi sau? Taip. Kai tinklalaidei suėjo metai, supratau, kad tai yra mano prioritetas, kuriam reikia skirti daugiau laiko. Šiuo metu nematau savęs kažkokioje kitoje pastovioje rolėje. Ar dirbant sau tenka susidurti su kokiais nors sunkumais? Sunkiausia su disciplina. Turiu labai abstraktų režimą, bet pradžioje buvo ypač sunku rasti tinkamą struktūrą. Vėliau supratau, kad jei šiandien nėra konkrečių darbų, kuriuos turiu padaryti, aš neprivalau dirbti. Juk tai ir yra laisvai samdomo darbuotojo paslaptis, lyginant su darbu ofise! Tą buvo labai sunku įsisąmoninti. Pavyzdžiui, mano pirmadieniai prasideda lėtai, baseine. Esu lėto gyvenimo ir nesivertimo per galvą šalininkė ir mėgstu nesprausti savęs į darbo dienų sukuriamą ritmą, tačiau dėl to kartais dirbu ir vakarais bei savaitgaliais. Tikriausiai nuo vaikystės buvai kūrybinga? Rašai eilėraščius, darai koliažus. Kada atėjo tas suvokimas ir noras kurti? Tikriausiai jis buvo visą gyvenimą. Gimiau kūrybingoje šeimoje, pradinėje mokykloje mane mokė vieni stipriausių tapytojų, skulptorių Lietuvoje. Vaikystėje ir paauglystėje, ko gero, buvau stipresnė poetė nei dabar. Tuo metu rašiau daug. Dešimt metų lankiau dailės mokyklą, bet kažkuriuo metu nebesupratau, į kokią pusę norėčiau krypti. Man patinka ir vizualūs menai, bet nematau savęs užsiimančia tuo visu etatu ir gaunančia už tai pinigus. Kaip atsirado tavo koliažai? Aš nemoku piešti taip, kad mane tenkintų, todėl koliažas yra medija, kuria galiu kurti vizualų turinį. Mano paskutiniai koliažai yra su nuogu moters kūnu, tai, tam tikra prasme, ir savęs pačios, ir moteriškumo tyrinėjimas.

www.swo.lt

Dar vienas įdomus tavo karjeros etapas yra tavo parašytas tekstas komiksui kovai su smurtu prieš moteris – „Birutė bebaimė“. Man aktualios įvairios socialinės temos. Visada norėjosi atiduoti save prasmingesniems dalykams. Savanoriavau keliuose reabilitacijos centruose ir dirbau su žmonėmis su negalia. Mano paskutinė darbovietė buvo organizacija „Gelbėkit vaikus“. „Birutė bebaimė“ nėra mano pačios projektas. Jie ieškojo žmogaus, kuris parašytų tekstą, ir man tiesiog pasisekė prisijungti prie dar vieno prasmingo projekto. Man pačiai jis buvo labai įdomus ir informatyvus, teko įsigilinti į įvairias smurto rūšis, ne visada paprastai atpažįstamas smurtines situacijas. Tuo pačiu tai buvo iššūkis, nes niekada nepatyriau fizinio smurto, todėl žodžiais atkurti įtikinamą smurtinę situaciją buvo nelengva. Kur semiesi motyvacijos visiems savo darbams? Iš savo pašnekovų ir klausytojų. Jei nedirbčiau sau, man tikriausiai labai pritrūktų motyvacijos. Dabar matau prasmę šiame darbe, net neleidžiu sau dvejoti ir kažko neatlikti. Manau, kad visi tingime eiti į darbus, kai lyja ar būna blogas oras. Ne kartą esu atvažiavusi į studiją dviračiu sušlapusi nuo lietaus. Žinoma, tai smulkmenos. Esu įrašiusi jau 30 pokalbių ir jaučiu labai didelę atsakomybę prieš savo klausytojus. Gyvenime man labai svarbu žmonės, todėl jie ir yra didžiausia mano motyvacija. Kokia yra tavo gyvenimo filosofija? Esu linkusi žaisti gyvenimą. Kažkuriuo metu pamačiau tai kaip žaidimą ir, manau, mes patys pasirenkame, koks jis bus. Aš renkuosi malonesnį žaidimą, bet čia nekalbu apie hedonizmą. Noriu, kad man būtų įdomu, kad aplink mane būtų įdomūs ir geri žmonės, kad pati galėčiau jiems kažką duoti. Man norisi, kad būtų smagu. Manau, viskas yra daug paprasčiau nei manome. Ar yra dar kažkoks dalykas gyvenime, ko labai nori, bet nesiryžti to įgyvendinti? Pradėjus į viską žiūrėti paprasčiau, nebeturiu didelių ambicijų, noriu, kad man būtų smagu šiandien, o ne rytoj. Nenoriu, kad siekiami tikslai taptų sąlyga mano pasitenkinimui. Kelionės ar lokacijos man to potyrio jau neduoda, užtenka kartais nuvažiuoti į mišką ir pabėgti nuo miesto triukšmo. O dėl ryžto, manau, jog būtent tinklalaidė ir nauji dalykai, susiję su ja, mano pasitikėjimą savimi labai sustiprino. Todėl dabar tikriausiai ryžčiausi bet kam.

391 | SwO

street


MAKIAŽO MEISTRĖ RETA JONČAITĖ: „GERIAUSIA TENDENCIJA, KURI NIEKADA NEIŠEIS IŠ MADOS – BUVIMAS SAVIMI!“ Autorė – Aušra Matulaitytė Nuotraukos – Dan Gonzales, Roberto Pledo, Rasos Nebasos, Retos Jončaitės asmeninio archyvo

S

palvoti šešėliai, biri pudra, ryškūs ir spalvingi lūpdažiai ir laisvė kūrybai – Retos Jončaitės kasdienybė. Dar paauglystėje su teptukais susidraugavusi mergina dirba vizažo meistre, o jos spalvingi darbai puošė ne vieno žurnalo viršelį. Su Reta kalbamės apie meilę darbui bei gyvenimui. Makiažo meistrė taip pat atskleidžia šios žiemos makiažo tendencijas.

SwO

street

| 392

www.swo.lt


www.swo.lt

393 | SwO

street

Fotografė – Rasa Nebasa Plaukų stilistė – Aistė Baužytė Modeliai – Katkus Temsta, Dovilė Rostovskytė, Alen Chicco, House of Kulkidz


Kaip ir kada supratai, kad tavo pašaukimas – dirbti vizažiste? Suvokimas neatėjo akimirksniu, greičiau tai buvo po truputį aiškėjanti kryptis. Viskas prasidėjo paauglystėje: mėgau piešti portretus, fotografuoti, eksperimentuoti. Kai, studijuodama mados dizainą, negalėjau vizažui skirti viso savo laiko, supratau, kiek meilės ir užsidegimo turiu šiai veiklai. Ką labiausiai mėgsti savo darbe? Emocijas! Pilnatvę jaučiu, kai esu reikalinga, kai savo darbu sukeliu šypseną, pažadinu slypintį pasitikėjimą savimi. Labai džiaugiuosi, kai žmonės manimi pasitiki ir leidžia kurti laisvai, tada užplūsta kūrybiniai pliūpsniai ir euforija. Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti? Ši sritis atrodo perpildyta, tad vienas sunkiausių iššūkių, manau, yra išsiskirti, pasiūlyti kažką, ko negali kiti. Neužtenka būti įvaldžius vieną techniką ir ją kartoti, turi nuolat mokytis, domėtis ir eksperimentuoti. Turi būti viskas viename: ir psichologas, ir stilistas, ir buhalteris, ir t. t. Su kokiais įdomiais projektais jau teko dirbti? Ko tik neteko! Reklamos, klipai, teatras, žurnalai... Visko teko išbandyti tam, kad suprasčiau, kad labiausiai patinka – mados fotografija. Manau, svarbu atrasti sritį, kuri labiausiai „veža“, ir joje tobulintis. Tavo darbai labai spalvingi. Ar spalvos yra pagrindinis tavo darbo tipažas? Visą gyvenimą mokėjau mėgautis spalvomis, įžvelgti jų niuansus, kontrastus, stebėti, kaip kuriamos keistos kombinacijos. Taip pat mus supančiame pasaulyje pastebėti smulkias detales, pasigrožėti jomis ir panaudoti kaip savo įkvėpimą. Kokias makiažo priemones asmeniškai labiausiai mėgsti? Kai nereikia į darbą, beveik nesidažau. Mano must have rinkinys: kremas su SPF, švytėjimo suteikiantis kremas, truputis maskuoklio, antakių gelis ir lūpų balzamas su spalva. O esant progai – vaivorykštės spalvų paletė, kad galėčiau daryti, kas šauna į galvą!

SwO

street

| 394

www.swo.lt


www.swo.lt

395 | SwO

street

Fotografas – Robertas Pledas Modelis – Marija Jevstignejeva


Ar lietuvės besidažydamos daro daug klaidų? Kokias lietuvių makiažo klaidas dažniausiai pastebi? Snikersai – taip vadiname, kai vizualiai matosi dvi rudos linijos ant skruostų (šypsosi). Šiuo klausimu mano nuomonė – „mažiau yra daugiau“. Nors, jei negali susilaikyti nuo saldumynų, tai aš ne ta, kuri uždraus. Nepatinka man teisti žmonių, mokyti, kas teisinga ar klaidinga. Jei kažkam tai suteikia džiaugsmo – kodėl gi ne?! Ką kiekvienai moteriai būtina turėti savo rankinėje? Raktus, telefoną, piniginę ir planą užkariauti pasaulį! O kosmetinėje manau būtina turėti mėgstamiausią lūpų balzamą, ryškų lūpdažį, su kuriuo jautiesi nesustabdoma, ir sausos pudros nosytės pasitaisymui.

„Man prioritetas – laikas sau.“

Koks tavo poilsis, ar dar lieka laisvo laiko? Man prioritetas – laikas sau. Kai reikia, stengiuosi jo surasti. Pabuvimui vienai, veikloms, kurios suteikia džiaugsmo, meditacijai ir įvertinimui, pasidžiaugimui kur dabar esu gyvenime. Nepamirštant nuolat tyrinėti, keliauti, sužinoti ir atrasti, kas dar nepatirta. Kokios šios žiemos ir ateinančio pavasario makiažo tendencijos? Svarbiausia tendencija, kurią reikia žinoti – kūrybiškumas, eksperimentavimas. Nebijokit pažaisti su blizgučiais! Ypač siūlau blizgučiais puošti akis, ar bet kurią kitą vietą, einant į vakarėlius, kur šviesos žais su blizgėjimu, atkreipdamos visų akis į jus! Keisti ryškių spalvų deriniai ir atsitiktiniai prie akių priklijuoti dalykėliai – kodėl ne?! Pagrindiniu trendu išlieka skaisčiai, šlapiai atrodanti oda ir viskas, kas išlaiko tokį efektą. Natūraliai atrodančią odą suderinusios su netikėtomis detalėmis, parodysite, kad tikrai domitės makiažo subtilybėmis. O geriausia tendencija, kuri niekada neišeis iš mados – buvimas savimi!

SwO

street

| 396

www.swo.lt


Fotografas – Dan Gonzales www.swo.lt

397 | SwO

street


JE T'AIME SwO

street

| 398

FOTOGRAFĖ – GRETA BERNOTAITĖ MODELIS – IEVA MASLAUSKAITĖ DRABUŽIAI, STILIUS – MÀNO

www.swo.lt


www.swo.lt

399 | SwO

street


SwO

street

| 400

www.swo.lt


www.swo.lt

401 | SwO

street


SwO

street

| 402

www.swo.lt


www.swo.lt

403 | SwO

street


SwO

street

| 404

www.swo.lt


www.swo.lt

405 | SwO

street


IŠLAISVINTI SAVE PER JUOKĄ Autorė – Marija Sinicaitė Nuotraukos – Dmitrijaus Matvejevo, „Fotografuojanti aktorė“, Elžbietos Latėnaitės asmeninio archyvo

T

eatre ji ne naujokė, tačiau visai neseniai artimiau prisijaukinusi improvizaciją, save pristatė naujame – komikės, amplua. Instagramo platformoje iš savęs bei žinomų Lietuvos žmonių besijuokianti aktorė Elžbieta Latėnaitė teigia, jog tik išsilaisvinusi iš išorinių ir vidinių gniaužtų pradėjo gyventi savo gyvenimą, tad ir juokauti internete. Apie tai, koks jausmas būti viena iš nedaugelio moteriškosios lyties atstovių atviro mikrofono renginiuose bei teatro ir stand-upo subtilybes, šnekamės su aktore.

SwO

street

| 406

www.swo.lt


www.swo.lt

407 | SwO

street

Nuotrauka – „Fotografuojanti aktorė“


Elžbieta, esi sukūrusi gan daug dramatiškų vaidmenų, tačiau pastaruoju metu suki improvizacijos bei komedijos link. Kokia šio pokyčio priežastis bei kuo šie žanrai tau svarbūs kaip menininkei? Man kažkodėl atrodo, kad tai buvo tam tikras lūžis mano gyvenime, kai aš tarsi išsilaisvinau. Ir dėl to išlaisvėjimo ir atėjusio lengvumo susigrąžinau į gyvenimą komediją ir improvizaciją. Man patinka ir drama, ir komedija, ir kinas, ir teatras – man patinka skirtingos veiklos, skirtingi žanrai, skirtingos aplinkybės, įvairovė. Taigi man svarbi visuma. Drama padeda įsigilinti į įvairius gyvenimo klausimus, o komedija – pažiūrėti į visa tai iš šono. Improvizacija padeda nebijoti klysti bei moko spontaniškumo. Kuo skirtingos teatro ir stand-up patirtys bei pats pasiruošimo procesas? Stand-up yra kardinaliai skirtinga patirtis nei teatras. Teatre būdama ant scenos aš esu ne viena – su manimi yra kolegos aktoriai, scenografų, kostiumų dailininkų, kompozitorių, pjesės autorių darbai... Režisieriaus darbas būna jau atliktas per repeticijas. Taigi ir sėkmes, ir nesėkmės atveju teatre tenka dalintis atsakomybe su kitais. Stand-up aš esu visiškai individualus žmogus, pati ir autorė, ir atlikėja. Tad tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju viskas krinta tik ant manęs vienos. Kartu tai nepalyginamai asmeniškesnis ir intymesnis sceninis patyrimas, atviresnis bei glaudesnis santykis su publika. O ar dažnai tenka improvizuoti kasdienybėje? Jei geriau pagalvotume, mums visiems kasdien tenka improvizuoti. Gyvenimas yra viena didelė improvizacija. Tik, žinoma, vieni labiau linkę į avantiūras, riziką, neįprastus sprendimus, o kiti mėgsta jau patikrintus pasirinkimus. Nepaisant to, labai rekomenduoju ir vieniems, ir kitiems išbandyti improvizaciją, ji visiems naudinga.

SwO

street

| 408

Teatre įkūnijai begalę stiprios moters personažų. Ar juose galima atpažinti ir tikrąją Elžbietą? Kas tave įkvepia gyvenimui? Ačiū! Daugiau ar mažiau mane atpažinti vaidmenyse galima. Yra tokių, kuriems pati pavydžiu man trūkstančių savybių. Vaidmuo yra kūrinys, paremtas mano asmenybės bruožais, bet vaidmuo nėra aš. O labiausiai mane įkvepia pats gyvenimas – aš myliu gyventi. Dar labai įkvepia mano dukra bei artimieji, mano mylimas darbas ir man svarbūs mane supantys žmonės. Aktorius ir komikas. Kuo šios dvi profesijos panašios ir kuo skiriasi? Kuri labiau apibūdina tave? Tiek komikės, tiek aktorės darbas man yra labai arti širdies, nes juose matau daugybę galimybių saviraiškai. Rimtas menas yra nuostabu, prajuokinti ar būti prajuokintai irgi nuostabu! Man patinka abi sritys, abi yra man svarbios ir daro mane laimingą. Kaip manai, kodėl moters ir komikės derinys – vis dar retenybė šiandieninėje Lietuvoje? Mūsų visuomenė tikrai šviesėja, bręsta, sveiksta po praeities traumų, bet, deja, yra vis dar labai seksistiška. Paprasti du pavyzdžiai: visi pažįstame nemažai tokių moterų, kurios prisiima pasyvų socialinį vaidmenį, mėgindamos išlikti savo vietoje, vyrų šešėlyje, ir neišsišokti, nerizikuoti – net per daug nekalbėti. O kur jau ten juokavimas, ir dar viešas! Taip pat visi pažįstame nemažai vyrų, kurie žiūri į moteris ne kaip į žmogų, o kaip į moterį, bei šiai pajuokavus nenusijuoks, net nenusišypsos... Spėju, kad dėl to, jog bijo, kad jiems nukris kiaušiniai! Taigi, kuo greičiau daugiau moterų išdrįs priimti save ir būti savimi ir daugiau vyrų gebės matyti jose žmones ir juoksis iš merginų bajerių be baimės, tuo mes greičiau visi jausimės puikiai. Matymas vieni kitų per žmogišką, o ne lyties prizmę labai man padėjo geriau sutarti su žmonėmis ir kurti laimingesnius, artimesnius romantiškus santykius.

www.swo.lt


www.swo.lt

409 | SwO

street

Liusinda, miuziklas „Gilyn į mišką“


Kas itin svarbu komiko akistatoje su žiūrovu? Ar kylantys komikai turi pakankamai galimybių pasirodyti bei būti pastebėtiems? Lietuvoje išties yra mažai atviro mikrofono renginių. Na, ir komedijos kultūra ne tokia vešli čia. Kadangi stand-up komikas gali treniruotis tik su gyva publika, jo „mokslai“ užima bent jau kelerius metus. Kokiam Niujorke pradedantis standuperis eitų kasdien į atvirą mikrofoną vis kitame komedijos klube, kartais net po keletą kartų per dieną. Todėl jei nori to išmokti, svarbiausia yra rašyti bajerius ir lipti ant scenos vėl ir vėl. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose savo sukurtomis personomis juokiesi iš garsių Lietuvos žmonių. Kaip atrodo tavųjų komiškų tekstų rašymo procesas? Ar ilgai trunka juos įgyvendinti? Vaizdo įrašų kūrimo procesas įvairus, kaip ir jie patys bei jų kūrimo trukmė. Priklauso nuo Instagramo istorijos, kurią naudoju, nuo kylančios idėjos ir pan. Kartais pasiruošimas užima labai nemažai laiko, o kartais įvyksta labai lengvai ir saldžiai... Ar dažnai juokiesi iš savęs pačios? Kaip išlaikyti ribą tarp juoko ir patyčių? Man atrodo, kad aš kurdama vaizdo įrašus juokiuosi ir iš savęs, ir iš kitų. Jeigu negalėčiau pasijuokti iš savęs, jie nepavyktų. O riba tarp juoko ir patyčių, manau, yra diskusijų objektas. Galiu patikinti, kad tikrai nesiekiu kažko žeminti ar skaudinti, ir jei taip atsitiktų, apgailestaučiau. Bandau tos ribos neperžengti, tik nežinau, ar visada pavyksta. Ar lietuviškoji teatro scena yra konkurencinga? Ar tai padeda, o gal atvirkščiai, tik kenkia aktoriaus profesinei raidai? 20–40 metų amžiaus aktorių yra daugiausia, todėl galima sakyti, kad tai konkurencingiausias amžius, o kuo toliau, tuo mažiau likusių šioje profesijoje. Pati konkurencija, manau, gali ir padėti, ir pakenkti, viskas priklauso nuo aplinkybių. Mane sveika konkurencija įkvepia būti geresne. O jei konkurencijos neatlaikau, pavyzdžiui, iš nepasitikėjimo savimi, imu save nurašinėti. Tai trukdo man kokybiškai dirbti, taip pat ir jaustis gerai.

SwO

street

| 410

Viename interviu esi minėjusi, jog juokas yra laisvė. O kas tau yra toji laisvė? Laisvė yra būti savimi. Laisvė yra draugauti su savimi ir su gyvenimu. Ne būti kažkokiu tam, kad būtum patogus, naudingas, įvertintas, o būti tokiu, koks tu esi ir koks nori būti. Tik, visų pirma, reikia tai suvokti. O tai, manau, yra viso gyvenimo kelionė. Kai galvojau, kaip įtikti kitiems, nebūčiau galėjusi daryti Gangos ir Jadzės video, bet kai kažkiek save suvokiau, išsilaisvinau iš vidinių ir išorinių gniaužtų, pradėjau gyventi SAVO gyvenimą. Ir tik tada kilo idėja juokauti Instagrame. Todėl ir sakau, kad juokas yra laisvė. Aktorių kasdienybė neretai yra asocijuojama su bohema, nerūpestingu gyvenimo būdu, alkoholiu… Tu viso to atsisakei. Ar tai reiškia, jog gyveni harmonijoje? Pasidalink to laimingo ir ramaus gyvenimo receptu. Buvo laikas, kai buvau labai daug ko atsisakiusi, priklausiau vienai vaišnavų grupei, gyvenau pagal svetimas taisykles, kalbėdavau mantras, sekiau keistais kitų mokymais – buvau atidavusi savo gyvenimą į kitų rankas. Prieš tai buvo ypač dažnų vakarėlių metas. Dabar esu kažkur per vidurį, gyvenu pagal save ir pagal tai, kas man teikia džiaugsmą. Šalia pareigų ir atsakomybių leidžiu sau mėgautis gyvenimu ir linksmintis. Tik gyvūninių produktų beveik nevartoju, dėl sveikatos, išvaizdos, gyvūnų ir planetos. Be aktorystės dar esi ir aktyvistė. Apie ką turėtume kalbėti garsiau? Nepaisant visko, kas tau padeda išlikti pozityviai? Aš aktyvistė pagal situaciją. Jei iškyla svarbi ir aktuali tema, kuriai nesu abejinga, ir aš turiu laiko ir vidinių resursų, galiu daug savęs tam atiduoti. O išlikti pozityviai man padeda psichoterapija, rūpinimasis savimi, priminimas sau nepamiršti mėgautis gyvenimu ir klausytis savo instinktų.

www.swo.lt


www.swo.lt

411 | SwO

street

Nuotrauka – Dmitrij Matvejev. Pelenė, miuziklas “Gilyn į mišką”, Lietuvos rusų dramos teatras.


„MINISTRY OF ECHOLOGY“: „KAS, JEI NE MES, KĄ, JEI NE REGGAE?“ Autorė – Angela Ter-Vardanian Nuotraukos – Aušros Umbrasaitės, Ryčio Šeškaičio, Pakartot.lt

L

ietuviškos reggae ir dub muzikos atstovų „Ministry of Echology“ istorija, prasidėjusi prieš dešimtmetį, privers ne tik pasidomėti reggae ir dub muzika, kultūra, tačiau ir sužavės savo paprastumu ir šiluma spinduliuojančia energija! Kalbiname klavišininką, garso efektų meistrą Paulių Buraką, vokalistes Eleną Neniškytę ir Dominyką Kriščiūnaitę apie muziką, sound systems kultūrą, trečiąjį studijinį albumą „Mixed Feelings“, darbą ir įkvėpimus.

SwO

street

| 412

www.swo.lt


www.swo.lt

413 | SwO

street

Nuotrauka – Aušra Umbrasaitė


Grojate reggae ir dub muziką jau dešimtmetį – sveikinimai! Šiuo metu esate septyniese. Papasakokite, kas ką daro. Kiek iš viso dirbančiųjų prie šio projekto? Kaip atsirado ir kas ta grupė „Ministry of Echology“? Paulius: Ačiū. Martynas groja būgnais (yra grojęs saksofonu ir dainavęs pas mus), kuria dainas, Rokas groja bosu, kuria dainas, Dominyka kuria dainas ir dainuoja (kadaise klavišais grojo), Elena dainuoja ir kuria dainas, Nerijus groja trombonu, melodika, yra grojęs klavišais, Alanas groja gitara, aš groju klavišais ir efektais, mikseriniu pultu, darau dubą iš reggae. Aktyviai dirbam devyniese, nes yra dar Ugnius (vadyba) ir Julija Šredersaitė, kuri aktyviai padeda mums šiuo laikotarpiu. Garsą daro Tomas Verbaitis, o vaizdų paduoda Pijus Burakas. Dar pafotkina Alanas ir Aušra Umbrasaitė. Kai kurie muzikantai buvo klasiokai, kai kurie mokėsi paralelinėse klasėse, kai kurie metais jaunesni ar vyresni. Kai kurie susipažino pirkdami vieni iš kitų kolonėles s-90. Kiti gi mokėsi vienoje muzikalkėje. Kitus atsivedė jau esantys grupėje kaip pamainą išėjusiems. Visi mes Vilniuje. Dabar „Ministry of Echology“ – grupė, kuri groja reggae, paleidžia trečią albumą, kartu patiria daugybę jausmų ir, ko gero, auga. Dominyka: Ačiū, ačiū! Aš pati dar negaliu patikėt, kad jau dešimtmetis praėjo. Kai tiek laiko groji vienoje grupėje, atrodo, kad tau pačiam jau šimtas (šypsosi). Tai pradžia buvo instrumentinei grupei Eazystyle MC patalkint. Kai Juozas išvažiavo mokytis, mes likom grot, tada prisijungė Elena, Nerijus, tuomet Vytas – tada atsijungė Tomas ir Jaronimas, Audro, Vytas, tada prisijungė Alanas. Elena: Gimė kaip ir visi – pirmiausia pas tėvus, tada kažkaip išaugo... ir dar su muzika. O atsirado grupėje, pavyzdžiui, aš – netyčia, per Ugniaus vestuvių jam session pritūpiau prie Dominykos antru balsu padainuot, ką ten niūniavo. Ir štai – aš jau daugiau nei šešis metus čia. Nors ir nesu nuo pat pradžios, nežinau subtilybių, atėjau į tokį linksmą muzikinį serialą „Draugai“. Gerai, kad tie draugai yra ir šaunūs muzikai, o tai nemanau, kad gročiau reggae stilių ir dar su grupe. Kažkaip jiems labai patinka, o aš galiu dainuot ir ant didžiausio chaoso, jei matau jame meninę vertę. Nuostabių širdžių kolektyvas, ataidintis meile, kad ir kaip kvailai nūdienos pasauliui šis jausminis terminas beskambėtų. Tai – ne tik reggae, bet ir dub grupė, o kur šis stilius, ten be gylio nepanardysi – tai kartu ir gilus kolektyvas. Mane dažnai žavintis ne tik vaikišku žaismingumu, bet ir profesorišku susimąstymu. Ministrai sprendžia, matyt dėl to ir ministrai.

SwO

street

| 414

„Ministry of Echology“ kūryboje jaučiasi britiški dub, roots, steppers stilių įtaka. Kas jus įtraukė į šią muziką? Kokia buvo pirmoji patirtis? Dominyka: Haha, pamenu, kai dar buvau maža, tryniausi Sereikiškių parke, ten vyko koncertas ir Skamp`ai dainavo kažkokią Bob Marley dainą, man tai paliko didelį įspūdį. Tada, man regis, išsiklausinėjau sesių, kas čia dabar yra, ir viskas, užkibau. Prasidėjo reggae kasybos. Pamenu, kai aštuntos klasės pradžioj, man atrodo, ėjau su draugėm į kavinę „Pas Erlicką“ klausyt lietuviško grupės „Kaya“ reggae, kurioj, kaip vėliau sužinojau, grojo Paulius! Buvau įsitraukus, aišku, į ska muziką, atklausiau visų Dr. Green, Frekenbok, Lagamino Turinio. Po to pradėjau lįst giliau, taip atradau reggae roots, dub, steppers, rubadubus. Jėga. Sužavėjo. Pradžia matyt bus, kad tai muzika, kuri labai šokdina, nejučiomis pačiumpa, ir žiūrėk net ir žmogusmalka pradeda krutėt. Jau kažkur esu minėjus, kad reggae muzikoj labai žavi, kaip šviesiai galima perteikt labai skausmingas žinutes. Dance it away situacija. Elena: Aš asmeniškai esu elektronikos, jazz, funk, soul, gospel, rock ir dub stilių fanė, mane muzikoje traukė ne vienas žanras. Reggae specialios kertelės neturiu šiuo metu, anksčiau truputį paklausydavau, bet man patinka ne grynas reggae, mane veža jo ir funk mišiniai. Dub patinka dėl savo erdviškumo ir galimo electronic estetinio judesio. Britiškas akcentas matyt mums dėl tarimo pripaišomas, ir gal aš paslapčiomis šlovinu Sting ir The Police kolektyvą, kuris savo šauniam repertuare yra pagrojęs labai keistai kabinančio reggae. Kaip lietuvišką reggae variantą išskirčiau LMP, jų tekstams neprilygsta niekas. Mano pirmoji patirtis su reggae muzika gyvenime ir bus atėjimas groti „Ministry of Echology“, anksčiau – visai jaunystės laiku, kokių šešiolikos, per Kalėdas paklausydavau Bob Marley, lupdama mandarinus, šią tradiciją kartojau porą metų. Daugiau reggae, be Ministry, neklausau anei groju. Jei įdomu, pastaruosius mėnesius laisvalaikiu tyrinėju Brian Eno ir jo kolegų muzikos naratyvus. Šiaip jau kuris laikas serviruoju daugiau free jazz muziką ir lo-fi beats giliais vakarais, kai niekur nereikia bėgti.

www.swo.lt


Paulius: Mano pažintis su šita muzika vyko gavus Bob Marley kasetes. Paskui, kai jau kažką įtariau įdomaus, bet dar nežinojau, kaip vadinasi, vienam record shope Niujorke prašiau muzikos kaip reggae, tik kad nedainuotų. Tai davė Augustus Pablo ir dubo. Tai aš būtent to ir ieškojau. Daug Darius „Radja“ Radzevičius (WCNews, Dr. Green, „Tokia viena sena gera grupė“ (ar panašiai) bei kitose grupėse grojo būgnais) parodė. Tada Londono skvotai ir tūsai, second hand ir kitokie CD, paskui plokštelės. Man šiaip visada patiko didelis garsas, žemi dažniai, kad judintų kūną, kad šnekėt nereiktų šokiuose, kad užgultų ir masažuotų. Ir ta sound system kultūra. Rasta reikalai, na, kažkiek domėjausi, bet nesu rastafarianizmo atstovas. Man patinka reggae judesys, dubo erdvė, sound systems garsas, šokiai, social dalykai, susibūrimai, bendruomenė, judesys. Dubinat tik scenoje ar ir gyvenime? Kokia jūsų ideologija? Dominyka: Dubinam gyvenime. Aaaaišku, kodėl gi ne (juokiasi). Elena: Be monotonijos ir repetatyvinio judesio neišeina gyvent ar kažko padoriai išmokt, kol kartojiesi, tol prisimeni, įsisavini, matyt ir gyvenime tenka dubint. Bendros ideologijos aš nelabai suprantu be gero linkėjimo, norėjimo ir neskaudinimo, bendro gėrio laikymo. O mano asmeninė ideologija, jei trumpai: ką žinau – tą žinau, ko nežinau – to nežinau. Pasauliui gali būt ir nelabai gerai ar visai blogai, bet šis žmogus, Elena, išgyvens ir viskas su ja bus tvarkoj. Paulius: Na, man dubas siejasi su gebėjimu sekti garsą. Taip pat su klaidom, kliurkom, bandymais ir eksperimentais. Dubas – toks plastiškas dalykas. Fragmentiškas, koliažiškas. Atsirado jis dėl technikos suteiktų galimybių ir drąsaus požiūrio bei žaidimo. Kuomet gyvenime pavyksta kaip žaidime sekti situaciją ir ja mėgautis, tai būna labai faina. Tuo pačiu nefaina, kuomet dubo technikos yra naudojamos mechaniškai, nuspėjamai, ne reaguojant į situaciją, o tiesiog atliekant veiksmus. Bet, ko gero, norint išmokti sklandžiai žaisti, tam tikros taisyklės yra būtinos, ir jau jas išmokus galima fainai žongliruoti tiek muzikine medžiaga kuriant dubą, tiek gyvenimo situacijomis. Svarbu nepersitempti. Patinka dar tai, kad galima palikti tik tiek, kiek būtina. Kad jau pabaiga būtų ten, kur nebėra ko atimt, labai sunku.

www.swo.lt

Papasakokit, apie ką šitas albumas. Kokios asmeninės patirtys, kultūros reiškiniai inspiravo jį sukurti? Dominyka: Manau, kad šio albumo turinį gerai atspindi pavadinimas „Mixed feelings“. Yra dainų apie meilę, džiaugsmingų ir nelabai džiaugsmingų, apie tai, kaip visi tuščiais pilvais vaikšto, gamtą, ieškojimus, pavogtą meilę. Įvairialypių jausmų įspaudas (juokiasi). Visi albumo kūriniai atspindi kiekvieno asmeninius išgyvenimus. Juos atsinešam į repeticijas ir draugai aplipina tas emocijas muzika ir savom interpretacijom. Ir voila – albumas. Elena: Albumas apie jausmus, apie santykius, vidines klejones, apie bendras būsenas ir realijas, kurios paliečia širdį. Asmeninės patirtys... na, jos visada šalia, o kultūros reiškiniai... hmmm, mūsų kultūra nėra labai jau judriai ir linksmai šokli. Labai gero jausmo vaikštant gatve ir žiūrint praeiviams į veidus nepatirsi, visi bėga susirūpinę, retas spinduliuoja geranoriškumu. Tai pasijaučia pakeliavus po kitas kultūras, kur šypsena užsisegama kaip laikrodis prieš išeinant iš namų. Tai gal šita muzika savo šiluma konfrontuoja ir su šaltuoju sezonu, ne tik lauke, bet ir mūsų bei tautiečių galvose. Paulius: Pavadinimą parinkome demokratiškai, rinkimų būdu. Visų pirma jis kaip žodžių žaismas tiko, nes žanriškai dubas, reggae labai su miksavimu siejamas (nors visa muzika miksuojama, šie žanrai, ypač dubas, neretai prisiima kreditą kaip remikso pirmtakas). Na, ir jausmai. Tai jie sumiksuoti albume. O ir dvejopi būna. Vienas kitą protinam per sakomus žodžius. O gal ir sau juos sakom. Ir albumas apie dvilypius, dviprasmiškus jausmus. Daug dalykų aplink, kurie kelia „Mixed Feelings“. Reikšmė, jog kažkas tau nepatinka, kelia įtarimą, yra negryna, paslėpta. Daug dalykų aplink kelia tokius jausmus. Gal čia dėl to, kad pats sau nelabai aiškus esu...

415 | SwO

street


SwO

street

| 416

www.swo.lt


www.swo.lt

417 | SwO

street

Nuotraukos – Rytis Šeškaitis, Pakartot.lt


Skaitmeninis formatas, vinilas ar juosta? Kam skirtumėte pirmenybę leisdami ir įrašydami muziką? Dominyka: Skaitmeninis formatas – dabar logiškiausias. Kompaktai lieka kaip atvirutės, kasetės... nežinau, gan juokinga! Bet tada reiktų pirkt magnetofoną. O vinilas – nemirštanti klasika. Kurie kūriniai iš šio albumo jums yra itin ypatingi? Dominyka: VISI. Labai mėgstu „Them Tell Me“ – amžinai aktuali tema. Dar išskirčiau „Wicked Man“, nes visuomet primena mūsų gerbiamą mylimą ex būgnininką Audro. Elena: Visi ypatingi, bet man labai patinka perleistas „Watch & Observe“, labai jau man ten viskas gražiai skamba. Šiaip šis albumas man ypatingas, nes žinau jog nuėmus visus instrumentus ir palikus tik bosą ir būgnus jie ir dviese labai gerai veža. Aš didžiuojuosi albumu vien dėl šio tandemo. Paulius: Man visi svarbūs. Visus jau norisi paleisti. Jei vieni labiau groja dėl žodžių, kiti groja dėl muzikos. Mes labai ilgai su šitais kūriniais. Juose yra skausmo, yra džiaugsmo. Man, kaip „tikram“ muzikantui, labiausiai patinka, kad integravom klavišus. Kaip prodiuseriui – tai, kad įsivaizduoju juos šokių aikštelėje. Papasakokite apie kūrybos procesą. Kas užgimsta pirmiau – žodžiai ar muzika? Kaip ir kur įrašinėjote albumą „Mixed Feelings“? Dominyka: Dainų gimimas vyksta įvairiai. Būna, kad atsineši žodžius ir melodiją vokalo parodai – tikiesi, kad galbūt patiks, pajaus, ir tada klijuojam. O būna, kad bičai priimprovizuoja riddimą ir išgirsti kažkokią melodiją, priklijuoji ją. Elena: Būna, užgimsta viskas kartu. Kūryba nėra kažkaip mechanizuota, nėra surastas patogiausias būdas jai greitai kurtis. Kuriame visaip, manau, labiau organiškai, pagal jausmą, kartais jausmas iškart turi ir harmoniją, kartais neturi nieko ir galimas tik nupasakojimas. Įrašinėjo Tomas Verbaitis, palaikomas Pauliaus, Martyno, Roko bei Alano išmaniųjų gabumų groti ir statyti patinkantį garsą. Buvo įrašytas taip, kad tai mano dukros mėgstamiausia pasaulio grupė. Mielai klausau vien boso ir būgnų, kas man, kaip kompozitorei, labai daug reiškia, groove`as yra, jei žinot tokį posakį iš legendinės Vilniaus grupės „Bitės“. Paulius: Visaip būna. Būna, atsineša kas žodžius, būna, kad begrojant kažkas ima dainuoti tos dienos asmeninę ar globalesnę aktualiją. Albumą įrašinėjome Kirtimų kultūros centre, pas Martyną studijoje. Pas save namie rašiau, galiuką gitaros įrašėme Plungės kultūros centre.

SwO

street

| 418

Elena: Svarbu, kad nesijaustų to plastikinio neo soul būdingo estetizmo, kuris dabar apėmęs didumą popmuzikos, kur ir rokas ima skambėti kaip žaisliukai kišenėse, nauji ir nei kiek neišpurvinti žaidimo. Man labai patinka garsinė gyvybė, šnaresiai, traškesiai, jos atrasti galiu tik senesniuose įrašuose. Retas skoningai priima tą švarą, aš esu juostų ir plokštelių, kasečių fanė, mane žavi visa virtuvė, ne tik super patiekalas lėkštėje. Tuo labiau – šviežias ir skanus maistas gaminamas gan greitai, mėtomas ore kaip ir visi ingredientai, kapojama ir priduodama to karščio, kuris dažnai yra nustelbiamas preciziškų krapštinėjimų prie detalių – jos man skonio taip ir nesuteikia. Paulius: Skaitmuo – jėga, nes švaru, neužima vietos. Vinilas – nes groja ir be elektros ir šiaip fainas didelio disko formatas: patefonas, adata, diskoteka, be interneto veikia. Juosta, kasetė yra jėga, nes mašinoje nešokinėja, jaukiakas, nuosekliakas. Rašant visi formatai tinkami. Skaitmuo – patogu dirbt. Juosta faina, nes ekrano nebėra tarp tavęs ir muzikanto, instrumentų, pulto. Man patinka patogumas darbe, kad kuo lengviau ir patogiau. Jei eksperimentas, tai kodėl gi ne pasižaidimas su 4 takelių juosta. Prie platesnės neteko dirbt. Kokia geriausia platforma reklamuoti savo muziką? Elena: Mano nuomone – TV, radijas. Tačiau reklama ir yra pati muzika. Muzika gali skristi oru, užtenka paspaust mygtuką „Play“ – ir apie gabalą sužinos visas namas. O žmonės kabinasi už reklamos, dažnai be jokio reklaminio turinio. Tad nežinau... jei galėčiau, įsakyčiau nuimt visas didžiąsias reklamas mieste nuo sienų, nuo vitrinų, pastatai atsivertų, jų langai. Gal ir žmonių širdys. Atrodo, viskas mieste reklamuoja tave tapti kuo greičiau kažkokiu super žmogumi, o koks jis – taip ir neaišku. Dažniausiai kokybę atpažįstame iš rekomendacijų, tad manau, kad pati geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Tuomet ir legendoms atsiranda vieta, nes kaipgi be jų? Manau, nei viena reklama nėra sukūrusi nieko vertingo. Nebent kažkam uždirbusi daug pinigų, o kažkam atėmusi. Mano pasisakymo esmė – nekenčiu reklamos, ačiū tau, Kazlai, kad esi (šypsosi)! Dominyka: Girdėjau, kad nebe Feisbukas. Bet negirdėjau, kur geriausia. Paulius: Koncertai. Radijas. Internetas.

www.swo.lt


Kaip socialinės medijos nulemia jūsų darbo procesą? Dominyka: Pavyzdžiui, groji repeticijoj ir staiga prisimeni, kad reikia pafilmuot, nes reik story įkelt į Instagramą. Elena: Niekaip – ateiname ir grojame. O kad galime dalintis medijos platformose kaip miegame, kaip valgome, kaip grojame – taip, puiku. Bet o ką – tai yra įdomiau nei klausytis paukščių giesmių, eit pasivaikščiot su geriausiu draugu palei upę ar realiai pakelt bent vieną šiukšlę nuo žemės ar jos tiesiog nenusipirkit? Nežinau. Mano gyvenime niekas nesikeičia, groju instrumentais ir dažniausiai prisijungimas prie medijų taško mane tolyn nuo man svarbių procesų. Paulius: Vadyba sako daug postinti. Užknisa postinimas. Užknisa priklausomybė nuo Feisbuko, kad ten reik pumpint, mokėt. Aš užmirštu visa tai daryt, kelt kažką į Instagramą, dabar dar „TikTok“. Man nelabai įdomu socialinės medijos. Kaip jūs klausote muzikos namuose? Dominyka: Klausau per idiotiško dydžio kolonėlę arba pusiau veikiančias ausines. Kaip liūdnai skamba. Elena: Garsiai arba tyliai. Klausau per visur, tai per telefoną, tai per kompiuterį, tai per kolonėles, bet šiaip nesureikšminu, per ką klausyti. Skamba gera muzika, ir tiek. Paulius: Klausau per kompą, klausau plokštelių. Radiją įsijungiu, popso paklausau. Ar leidžiate kam nors kištis į dar nebaigtų kūrinių skambesį, išsakyti nuomonę ar pakritikuoti kūrybą? Dominyka: Leidžiame. Labai vertinu konstruktyvią kritiką ir pastebėjimus. Tam turim amžinus bendražygius Tomą Verbaitį ir Pijų Buraką. Elena: Leidžiu, jei tai bendras procesas. Visos idėjos, jei jos įmanomos sugroti – įmanomos ir patikrinti, kaip veikia. Esu lankstus žmogus, mėgstu peršokt karteles, kartais gaunasi lengvai, o kartais ne. Baisu, kad nemoki kažko, bet tas ir yra nuostabiausia, juk gali mokytis... Paulius: Aš duodu paklausyti žmonėms, kuriais pasitikiu. Būna įdomu, nes jų nuomonės kartais yra skirtingos. Būna, kad jie girdi skirtingus dalykus, į skirtingus dalykus atkreipia dėmesį.

www.swo.lt

Kaip patys vertinate trečiąjį albumą „Mixed Feelings“? Dominyka: Sėsk, dešimt! Nu ok ok, stiprus aštuonetas. Kodėl? Save vertint aukščiausiu balu dar neišmokau (šypsosi). Elena: Tai fainiausias mūsų albumas, vien dėl boso ir būgnų, aš jų ir vienų galiu klausyt, tai didelis grupės išmanumo vardiklis. Paulius: Gerai vertinu. Yra, kas galėtų būti kitaip, bet labai džiaugiuosi, kad pabaigėme. Tegul jis bus, tegul skambės. Galbūt aš jau jo persiklausęs ir nebesu adekvatus jam. Žinai, kiekvieną sekundę žinau, kas ten joje yra. Kas svarbiau: kūrinių įrašymas studijoje ar gyvi pasirodymai? Paulius: Labai patinka abu šitie dalykai. Man labai patinka koncertuoti. Lipt grot, linksmintis. Man labai linksma koncertuoti. Kažkaip nunyksta rūpesčiai koncertuojant. O įrašai – wow, dėmesiukas, garsiukai, susikaupimas, mikrofonai, vaibas, įsiklausymas. Visai kitaip, bet taip gera įnerti, susikaupt. Elena: Abu. Kaip jie vienas be kito. Svarbu gal, kad jie adekvačiai vienas nuo kito būtų nutolę. Gyvas atlikimas gali būt toks pat preciziškas arba ne, kaip ir įrašai, mano nuomone, jie turėtų vienas kitą papildyti. Dominyka: Nesu apsisprendus. Gyvi pasirodymai – viena energija, įrašai – kita. Abi svarbios. Kaip muzikantams, kas jums yra sėkmė? Dominyka: Kai žmonės šoka. Taip pat – grot ir kurt septyniese, kur visi mėgsta pasireikšt, ir sukurt bendrą albumą – man atrodo tai crazy, čia didelis pasiekimas ir aš dažnai nesuprantu, kaip mums tai pavyksta. Elena: Sėkmė – kai muzika pasiekia širdis ir jose pasilieka. Paulius: Man sėkmė – išleisti muziką, kuria norėčiau dalintis, koncertuoti. Gauti atlygį už koncertus – sėkmė. Gauti adekvačių atsiliepimų apie tai, ką darau. Susigroti su kitais, būt krūvoje, gebėt likt kartu ir judėt pirmyn – sėkmė.

419 | SwO

street


Nuotrauka – Rytis Šeškaitis, Pakartot.lt


Kaip manote, kodėl Lietuvoje trūksta sound systemų? Ko reikia, kad žmonės imtų suprasti tą kultūrą? Ką manote apie Lietuvos reggae muzikos scenos šiandieninę situaciją? Palyginkite su tuo, kas vyko prieš 10 metų. Dominyka: Primigus reggae scena. Žinau „Kala“ sound system, „Wolde Egziabhe“ sound system, DJ E-Root. Prieš dešimt metų buvo gerokai daugiau diskotekų ir interesantų šokt. Elena: Prieš dešimt metų klausiau ir daug grojau funk muziką, tai negaliu atsakyti. Manau, kad tokios kaip scenos Lietuvoje šiaip mažoka, beveik nėra, jau nekalbant apie reggae. Ar jūs, mieli žmonės, galite įvardinti bent penkias vietas, kur gali groti didesnė grupė surenkanti, iki tūkstančio klausytojų? Ir kiek kartų jus tose vietose kas matė? Pas mus Lietuvoj arba didžiulės arenos, arba mažiukai bariukai, tarpinis variantas retas, dėl to apie tą sceną patylėsiu. Šiaip graudoka situacija, jei taip realiai žiūrint. Kaip aukštuomenė ir varguomenė – tarpo nėra, todėl matau didelę bėdą, jau ne žanrams scenas rinktis, o grupėms groti. Paulius: Ramu dabar. „Kala“ sound system aprimę... Man tai buvo ir yra big thing, tačiau, va, jau ir vėl darysim. Anksčiau dažnai darėm vakarėlius ir kiti darė. Nors man labiausiai patinka, kaip „Kala“ selektina. Pijus – puikus selektorius. Jis galėtų rinkti dainas, aš jas tik leisčiau diskotekoje. Su Teodoru tonas rubadubo ir dubo prasukę esam. Valandų valandos. Dienos ir naktys. Dabar ramiakas. Kokio tai pipiro norisi. Faina, nes atsiranda vietų, šiek tiek toliau nuo centro. Va, buvo grime vakarėlis. Draugai sakė, kad susirinko žmonių, buvo MC, kurie sakė: „Pirma sykį su mikrofonu, yoooooy.“ Kaip manote, kodėl britiškos publikos reakcija daug ekspresyvesnė negu lietuviškos? Paulius: Kompleksinės priežastys: gamta, politika, muzika, laisvė, kultūra, religija, bažnyčia. Mes ramesni. Gal pas juos daugiau palaikymo, nesvarbu, ką bedarytum. Gyvos muzikos ir šokių kultūra ten klesti, niekad nebuvo taip, kaip pas mus – dėl okupacijų. Elena: Su karu, su priespauda, mūsų istorija... Pastatykite dvi merginas – viena prievartauta, kita ne – ir paprašykit jų pašokti, manau, suprast atsakymą, kodėl vienai sunkiau gaunasi, yra gan paprasta. Man gana mano senelių istorijų, amžiną atilsį jiems, kad jos tik mums nepasikartotų.

SwO

street

| 422

Dominyka: Gal žmonės turėtų norėt vidinių organų masažo (šypsosi). Elena: Mums dar reikia atsigauti po traumų. Peržvelgus istoriją, mūsų gerbiami pradininkai buvo tokios grupės, kurios muziką paėmė kaip ginklą į rankas. Pažįstu žmonių, kurie gaminasi garso sistemas patys, bet, kiek žinau, prieš dvidešimt metų nebuvo iš ko ir kaip jas pasigamint, nebuvo galimybių atsisiųsti detalių. Duokite laiko ir duokite palaikymo tiems, kurie jau tą daro. O darančių yra: „Samopal“ sound system, Vytautas Juozėnas su draugais daro, kuria ir jiems gaunasi, „Kala“ sound system kolega Paulius Burakas atsuka garso. Ir tai tik keletas. Paulius: Man labiau, rodos, trūksta vietų, kur jos galėtų grot. Kitokia muzika ant bangos, nėra promoterių, kurie labai mylėtų reggae, vargintųsi daryt šokius, džiaugtųsi juos darydami. Reggae šokiai – jaukiakas ir didelis garsas. Dideliam garsui nelabai yra vietų centre, o tos, kur toliau, žmonės tingi eiti. Va, užraukė „Vilnius Dub Club“ neseniai. 8 ekipažai, penkios valandos apgulties, žmones išvežė policija. Viskas dėl to, kad kažkas kažkam pasakė, kad ten pirko žolės. Šūdas kažkoks. Ne tai, kad aš už ar prieš žolę, bet tai man yra taip neadekvatu. Ten niekas niekam nekenkė, tik 20–50 žmonių susirinkdavo ir grodavo dubą per sound systemą. Net baro ten nebuvo. Sausainiai, arbata – tokia social vieta. Planavo jogos pamokas daryt, parodas organizuoti... Kad suprastų, tai net nežinau – kas domėsis, tas supras. Neturi viskas būt taip, kaip buvo. Tegul bus kaip yra dabar, tegul kas ką nori, tas tą daro. Jei kas pasakos, gal bus, kas klausys. Mes su Ministrais pasakojame. Kuriam festivalyje / renginyje svajotumėte pagroti? Dominyka: Aaa, apie jokį konkrečiai nesvajoju, bet norėčiau grot žiūrėdama į jūrą, vandenyną, miške, dykumoj, kalnuose. Kur nors, kur žiauriai gražu ir erdvu. Elena: Man nėra svarbu, kur, svarbu kad žmonės šilti, kad rūpinasi, kad moka pinigus už darbą, kad gerbia muziką ir muzikantus. O šiaip noriu aplankyti Kubą. Paulius: Freedom Sounds Festival, Telerama Dub, London Ska festival, Honest Electronics Gathering. Būtų faina Australijoje pagrot, Japonijoje, Brazilijoje, Jamaikoje. Belenkur.

www.swo.lt


Ar pamenate savo mėgstamiausią koncertą? Elena: Matyt, buvo tiek gerų koncertų, jog negaliu išskirti, nors, pamenu, „Lofte“ vienas buvo ypač smagus, nes mūsų buvo dvylika ar vienuolika, tai, berods, buvo antro albumo pristatymas, nu žodžiu, ilgiuosi kai kurių gausos momentų, man visada patiko dideli kolektyvai. Paulius: Per daug, kad visus suminėt. Klaipėda, „Kaštonas“ – wicked vieta. Berlyne skvote ar kur ten, vienam kambaryje su visais žmonėm. Prakaituoti koncertai – jėga. Kodėl Lietuvai reikalinga grupė „Ministry of Echology“?

Kokių ambicijų turite kaip kūrėjai? Apie ką svajojate?

Paulius: Visų pirma, mes patys sau reikalingi matyt. Reikalingi tam, kad būtumėme tikri. Kad ieškotumėm būdų, kaip grot muziką, kuria galėtumėm išdidžiai ir su džiaugsmu dalintis. Man svarbu muzika, buvimas kartu.

Paulius: Toliau grot. Leisti muziką, repetuot, koncertuot. Nuvaryt į fainas vietas, pas fainus žmones. Jei pavyks, būt draugiškai su šeimomis ir muzika, bus nuostabu!

Elena: Todėl, kad Lietuvai labai trūksta saulės! Trūksta minkštumo, lengvumo ir judesio nekonkuruojant. Šiaip dėl to, kad pas mus taip gera, kad pas mus jauku, mes visi dar gyvi, galime vienas kitam padėt, galime būt broliais ir sesėm ne dėl to, kad Dievas taip liepė, o dėl to, kad galim sau tai leist. Trūksta čia įvairovės ir žanriškai, nes tarp popsūchos ir tam tikros roko kultūros, su pora didesnių vardų, mes čia nelabai ką turim. Mūsų džiazo pasaulis gan aukštam lygyje, tokie keli žmonės tęsia ir laiko aukštą kartelę. Atsiranda jaunų, labai guvių džiazo kūrėjų, bet šiaip Lietuvoje televizija ir radijas labai vangiai padeda stiliams ir žanrams klestėti. Tai – kaip ir šito krašto prakeiksmas, kurį tik patys žmonės gali perlaužti, pradėdami drąsiai domėtis ir išjungdami visą beskonį š... Dominyka: Kas, jei ne mes, ką, jei ne reggae (juokiasi)! Pakalbėkim apie mėgstamiausius atlikėjus. Ką norėtumėte išvysti Lietuvoje ateinančiais metais? Dominyka: Lauryn Hill, Hobo Johnson ir The Lovemakers, Bikini Kill, Khruangbin, Mica Levi.

Elena: Svajoju apie atostogas su vaiku... bent porą mėnesių prie jūros vasarą, dažniausiai nebūna laiko, nes reikia groti. Mano asmeninė ambicija – susijungti su dieviškumu ir nevaržomai groti, žinote, inspiruotai, ryšyje, lengvume, galybėse. Jei užsimerkiu, ar šoka mano kūnas ir siela? Jei ne – tai, deja... nepavyko. Dominyka: Dabar svajoju apie studijos remonto pabaigą, kai jau įsirengsim – ramiai sau galėsim kurt toliau. Ir koks visgi tas Big Question, į kurį norėtumėte žinoti atsakymą? Dominyka: Norėčiau sužinot, kas čia vyksta. Kodėl viskas yra taip, kaip yra? Ar yra ateiviai? Kas bus, kai numirsim? Kodėl kartais taip sunku keltis iš lovos arba užkalbint nepažįstamą žmogų? Elena: Ar šių dienų inercijoje jūs žinote, kas tas jausmas yra meilė? Kas tai? Ar gebate mylėti gyvenimą? Ar gebate taip mylėt, kad gyvenimas švytėtų jumyse, mumyse ir pasaulyje? Paulius: Na, teks nusipirkt albumą, norint sužinot...

Elena: Mano kai kurie mėgstamiausi atlikėjai jau mirę, bet išvysti norėčiau grupę Vulfpeck – jei kas atvežtų, kažkaip eičiau šokt matyt.

„Ministry of Echology“ artėjantys koncertai:

Paulius: Equiknoxx, Miss Red, Mungo's Hi Fi, Chronixx, The Bug, Seekersinternational, Scientist, Jahtari, Tapes, Victor Rice, Stand High Patrol, Pupajim, Billie Eilish, Good Sad Happy Bad, Top W.Z.N., Mdou Moctar, Shut Up and Dance ir t. t.

Sausio 18 d. Kaune, „Sinagoga Studio“

www.swo.lt

Sausio 17 d. Vilniuje, XI20

Vasario 7 d. Klaipėdoje, „BHouse“ Vasario 8 d. Liepojoje (Latvija), „Kultūras nams Wiktorija“

423 | SwO

street


Nuotrauka – Rytis Šeškaitis, Pakartot.lt


www.tatapaper.lt

Fotografas – Robertas Daškevičius Reklama


#SwOstreet

SwO.lt/live-feed

SwO magazine Facebook

Profile for SwO magazine

SwO street #35  

Independent bi-monthly fashion, art and music magazine.

SwO street #35  

Independent bi-monthly fashion, art and music magazine.