Studis • Vasara 2021

2021 vasara

VDU RADIJAS:

„universitetas yra būtent ta vieta, kur turi ieškoti savęs ir išbandyti įvairių veiklų“

Redaktorės žodis Labas!

Turbūt ir tu negali nustoti džiaugtis pagaliau atėjusia vasara! Šilti vakarai, kviečiantys ilgiems pasivaikščiojimams, gražiausių saulėlydžių stebėjimas, ir, žinoma, šaltas gėrimas – įtrauktas tiek į pusryčių, tiek į pietų ir vakarienės meniu. O aš labai džiaugiuosi, kad tokiu nuostabiu laiku atradai laisvą akimirką prisėsti ir atsiversti naująjį „Studžio“ vasaros numerį.

Kadangi prasidėjo kelionių metas, šiame vasaros numeryje redakcija dalinasi su tavimi patarimais, ką keliaudamas po mūsų nuostabią šalį gali pamatyti ir TU! O jeigu šiltasis metų laikas asocijuojasi su naujomis

Evelina Baciuškaitė Vyr. redaktorė

pažintimis – tai patikėk, šį kartą naujų ir įdomių veidų „Studyje“ – labai daug. Žinoma, vis nepamiršk pažvelgti ir į tai, kas jau seniai pažįstama ir artima visai VDU bendruomenei, o jeigu norėsi sužinoti, ką universitetas veikia vasarą – „VDU vasaros mokykla“ tau tai pasakys! Na, ir tarp visų linksmų temų rasi rimtų patarimų bei aktualių kūrybinių tekstų. Gero skaitymo!

Linkėjimai „Studžio“ komanda

Turinys Agnė Povilikaitė

4

Kelrodė žvaigždė

10

Kristina Čepukėnė

14

VDU vasaros mokykla

22

„Kemsynai“ - oazė Ištroškusiems lietuvių 30 kalbos mylėtojams

VDU radijas Ramūnas Difartas

36

(Ne) pasaka

50

46

54 Panikos atakos Atrask Kauno apylinkės 58 gražiausias vietas Socialiniai akademiniai 62 reikalai

Bendradarbiai Vyr.redaktorė Evelina Baciuškaitė Vyr.kalbos redaktorė Gabrielė Juodzevičiūtė

Dizainas Audronė Baležentytė Evelina Baciuškaitė Raminta Kaunietytė Agnė Knašytė

Autoriai Edvardas Aksomas Evelina Baciuškaitė Ugnė Baliutavičiūtė Justina Bogužaitė Greta Kondrataitė - Paleckienė Domantas Kraptavičius Goda Ostrauskaitė Viktorija Rekstytė

Viršelis VDU radijo narių asmeninio archyvo nuotrauka.

Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Modesta Grigaitė Diana Zeringytė

Sekite internete: studis.lt issuu.com/studis facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu

Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S.Daukanto g.27-201 Kaunas

4-9 #PAŽINTIS

Fotografė Agnė Mikštienė: „Kasdien mokytis ir tobulėti tiesiog privalu“ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Agnė fotografe dirba jau aštuonerius metus. Per tiek metų tai jau tapo ne tik moters hobiu, bet ir mylimu darbu. Šiuo metu ji ruošiasi būsimai fotografijos parodai, taip pat netrukus planuoja pristatyti kursus, į kuriuos pakvies būsimus ir esamus fotografus, norinčius tobulinti savo fotografijos įgūdžius ir atnaujinti žinias. Kaip pati Agnė sako, šiandien fotografo darbe reikia labai daug kantrybės ir praktikos. Tik per praktiką, bandymus ir mokymus Jums pavyks tapti sėkmingu fotografu. Ir svarbiausia – nepasiduokite, nepasisekė iš pirmo karto, pasiseks iš trečio.

Agne, papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kaip fotografės kelias? Kada supratote, kad ši profesija skirta būtent Jums?

Manau, kad nieko nenustebinsiu pasakydama, kad dar vaikystėje visas šventes ir mane pačią fotografuodavo mano dėdė. Na, o kaip vaikui būdavo smalsu viską žinoti. Galima sakyti, kad dėdė pastūmėjo pažvelgti į tai plačiau. Pats pirmas fotoaparatas buvo Zenitas, kurį atradau dulkantį dėdės stalčiuje ir nuo tada prasidėjo mano fotografinė kelionė.

Apskritai, kuo Jus taip sužavėjo fotografija?

Fotografija mane išlaisvina ir man suteikia didelės stiprybės, esu labai komunikabilus žmogus ir fotografija kaip tik tas žanras, kur tu gali bendrauti su žmonėmis, pažinti juos, jų gyvenimą. Dėl fotografijos sutinku labai daug įdomių asmenybių su savo išgyvenimais, likimais, akimirkomis, gyvenimu čia ir dabar. Žavi, kad galiu būti dalimi jų gyvenimo, būtent tų akimirkų, kurios jau nebegrįš, kad galima nuotraukose sustabdyti jas.

Daugiausia fotografuojate studijoje, šeimas, poras ir t. t. Ar tai reiškia, kad kiti žanrai ir erdvės Jums ne prie širdies?

Aš esu už tai, kad geriau daryti vieną darbą idealiai nei apsiimti daug darbų, stu-

dijuoti vieną ar kelis fotografijos žanrus nei apsiimti viską. Man patinka dirbti su šeimomis, su vaikučiais ir ne tik studijoje, fotografuoju ir lauke, kada jau būna šilta.

Man labai patinka dienos šviesa, nemėgstu lempų, nes po jomis nebelieka tų emocijų, akimirkų, kurias gali tiesiog gaudyti.

Būti fotografu šiandien mados reikalas ar visgi pašaukimas?

Na, gal kažkam ir yra mados reikalas, bet tiems, kam tai mados reikalas, manau, greitai ir praeina noras fotografuoti, nes reikia nuolatos dirbti, galvoti, kaip pritraukti klientą ir išsiskirti iš gausybės kitų, čia kaip greitoji mada, kuri greitai praeina.

Pašaukimas jau jaučiamas nuo vaikystės ir išlieka tik stipriausi (šypsosi – red. past).

Ar fotografuodama savo malonumui kasdien taip pat kartu nešiojatės fotoaparatą, ar užtenka telefono?

Anksčiau nešiodavausi fotoaparatą visur ir visada, nes nežinai, ką sutiksi savo kelyje (kokį įdomių bruožų žmogų ar, tarkim, gražų vaizdą gamtoje), bet dabar jau taip nedarau, nes sunku nešiotis, o ir telefonai labai gerai fotografuoja, tad kasdieniam naudojimui tikrai užtenka telefono.

Galbūt pasidalintumėte keliomis gudrybėmis, kaip neprofesionalui išgauti įspūdingą kadrą telefonu?

Gudrybių čia nėra, visko galima pasižiūrėti internete ir bandyti. Manau, labai gerą kadrą galima išgauti su veidrodžiu, kurį merginos tikrai turi (šypsosi – red. past).

Taip pat nuostabių kadrų galima padaryti su kompaktiniais diskais, kurių būna mašinoje. Ir, aišku, vėliau telefone suredaguoti „photoshopu“. Aš pati dar naudoju ir „Photo fix“ programėlę.

Kaip tokioje gausybėje pasiūlos išsirinkti kokybišką techniką ir ar visuomet fotografo darbo kokybė priklauso vien nuo jo įgūdžių, ar didelę reikšmę tam turi ir technika?

Neslėpsiu, technika tikrai gali daug, bet jei su ja nemokėsite dirbti ir nežinosite jos galimybių, tokiu atveju ji tikrai nepadės. Bet tik per ilgą laiką ir po labai labai daug fotografavimo ateina visi įgūdžiai. Dar ir pati šviesa daug duoda nuotraukai (šypsosi – red. past). Dėl pasirinkimo, manau, visiems skirtingai, reikia išbandyti viską kursuose.

Su kokiu fotoaparatu dirbate pati?

Fotografuoju su „Canon“ aparatūra.

Kas Jus įkvepia kūrybai? Įkvėpimas ateina netikėtai. Mane įkvepia daugelis dalykų: geras filmas, muzika, parodos, gamta, vanduo. Esu daugiau gamtos žmogus, kai būnu prie ežero ar jūros, gimsta labai daug idėjų. O kas mane pažįsta, žino, kad aš jas visas įgyvendinu, esu labai užsispyrus

šiuo klausimu. Taip pat būna, kad važiuojant mašina pamatau tokią vietą, kur kitą kartą jau atvažiuoju su modeliu.

Ar turite mėgstamų fotografų, kurių darbais žavitės, galbūt jie Jus net inspiruoja?

Taip turiu. Kalbant apie užsienio fotografus, į kuriuos man labai patinka žiūrėti ir iš jų pasisemti idėjų (bet ne kopijuoti), tai – Lola Melani, Aleksandra Matusenko, Barbara Gallardo, Elena Shumilova. Jei iš lietuvių, tai mano mylimiausi yra „Foto lyrika“ (pas kurią einu pati fotografuotis), „Agnė Solo“, „Sesė saulė“, „Jolita Baltas Sapnas“, „Karlie Dru photographer“, „Lina Barak“.

Ką patartumėte būsimiems fotografams? Ką, Jūsų nuomone, svarbiausia išmokti ar išsiugdyti, norint tapti sėkmingu fotografu? Apskritai, nuo ko pradėti, jeigu esi savamokslis?

Manau, visų pirma, reikia susigalvoti ką būtent nori fotografuoti, tada galvoti, kur fotografuoti, ir kas atsispindės nuotraukoje (emocija, žmogaus siluetas ar kūnas).

Mokytis reiktų turėti daug kantrybės ir nusiteikti pradžioje labai daug dirbti už dyką. Daryti įvairias fotosesijas ir kuo daugiau, praktikuotis. Aš net nesuskaičiuosiu, kiek dariau tokių fotosesijų, kol išmokau ir pažinau save, supratau, ką noriu fotografuoti. Ir niekada nepasiduoti, nes iš pirmo karto tikrai nepavyks, bet iš antro, trečio tikrai pasiseks. Taip pat dirbti ir dirbti bei nuolat mokytis. Aš taip kasdien mokausi ir tobulėju (šypsosi – red.past).

10-13 #PAŽINTIS

„Kelrodė žvaigždė“ – šviesulys moksleiviams ir studentams Justina Bogužaitė

Antrus metus skaičiuojantis savanorystės-mentorystės projektas „Kelrodė žvaigždė“ – pirmas tokio pobūdžio projektas Kaune. Vytauto Didžiojo universitetas, bendradarbiaudamas su Izraelio ambasada, Vilniaus universitetu, VDU „Atžalyno“ progimnazija ir VDU Ugnės Karvelis gimnazija, vykdo studentų savanorystės programą, kurios metu jie bendrauja su pagalbos ir bendravimo šilumos trūkumą jaučiančiais moksleiviais. Šis projektas turi kilnų tikslą, kuris ir yra kurti darnią visuomenę, padėti sunkiau besimokantiems moksleiviams, suteikti jiems galimybę nemokamai apsilankyti tam tikrose veiklose, muziejuose, smagiai ir naudingai praleisti laiką bei galbūt susirasti naujų ilgalaikių draugų. Studentams šis projektas yra puiki galimybė įgyti naujos patirties edukacijos, bendravimo su vaikais srityje, taip pat naujų pažinčių gausiame savanorių būryje. Kiekvienas studentas pagal sau artimus charakterio bruožus išsirenka ir susipažįsta su moksleiviu, su kuriuo bendraus visus mokslo metus. Projekto metu savanoriai bendrauja ne tik tarpusavyje, bet ir su VDU psichologais konsultacijų metu, kuriose yra dalinamasi įspūdžiais, patarimais, aptariamos iškilusios problemos ir jų sprendimai.

Tiesa, karantinas kiek pakoregavo projekto veiklų vykdymą. Praeitais metais projektas užsibaigė nuotolyje, šie metai irgi ne išimtis. Mokymuisi, darbui ir bendravimui persikėlus į nuotolį, iškyla distancija tarp studento savanorio ir moksleivio ir gali trūkti ryšys, kurį siekiama užmegzti projekto metu. Tam yra pasitelkiami kūrybiški sprendimai – studentai su vaikais bendrauja telefonu, „Zoom“ platforma ir kitais nuotoliniais būdais. Žinoma, ryšys ne toks stiprus, kaip bendraujant gyvai, tačiau tokios veiklos kaip kompiuteriniai žaidimai, pokalbiai telefonu įvairiomis temomis, animaciniai filmukai, knygos ir kitos mėgstamos veiklos palaiko artumą tarp moksleivio ir jo vyresniojo draugo – studento savanorio. Šiais mokslo metais pati tapau šio projekto dalyve ir, jei susidomėjote šiuo projektu, drąsiai rekomenduoju sudalyvauti! Įdomi patirtis ir pažintis su naujais žmonėmis ir su savimi, nes toks socialinis projektas suteikia visokeriopos naudos ne tik moksleviams, bet ir studentams – savanorystė gali atverti daugybę naujų durų gyvenimo kelyje.

Jūratė Vietaitė, Studentų centro vyresnioji specialistė ir projekto savanorių koordinatorė: Projektas „Kelrodė žvaigždė“ skirtas prasčiau besimokantiems 3–6 klasių moksleiviams bei studentams savanoriams. Projekto metu savanoriai kartu su moksleiviais leidžia laiką kiekvieną savaitę keletą valandų ruošdami kartu namų darbus, lankydamiesi ir supažindindami su universitetu ar Kauno mieste esančiomis veiklomis bei kartu turiningai leisdami laiką. Šis projektas VDU organizuojamas jau dvejus metus, iš tėvelių ir mokyklos atsiliepimų galima teigti, kad dalies moksleivių mokymosi rezultatai pagerėjo, o vertinant bendrai pastebimas visų moksleivių ir savanorių

socialinių, bendravimo gebėjimų tobulėjimas. Šis projektas pandemijos laikotarpiu sulaukė iššūkių, tačiau studentai kūrybiškai pažvelgė į šią situaciją ir surado būdų, kaip toliau bendrauti su moksleiviais ir užmegzti ryšį. Iš patirties galiu pastebėti, kaip mokslo metų pradžioje savanoriai su baime akyse laukia savo moksleivių, svarsto, kokie jie bus, po pirmojo susitikimo turi daugybę įspūdžių ir tikslų, o projekto pabaigoje su liūdesiu atsisveikina su savo moksleiviais. Viso projekto metu turime psichologus, kurie padeda studentams atsakyti į iškilusius klausimus, pasidžiaugia dėl sėkmės ir pataria, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose. Kalbant apie šių metų projektą, išties gaila, kad dėl susiklosčiusios situacijos ne visi savanoriai spėjo „gyvai“ susitikti su moksleiviais, todėl pats ryšys, kurį jie kuria, yra šiek tiek kitoks.

Negaliu pasakyti stipresnis ar ne, tačiau mažiau yra jaučiamas bendrumo jausmas.

Reaguodami į šią situaciją, kartu su savanoriais antroje projekto pusėje sugalvojome daryti kasmėnesinius protmūšius, kurių metu susitinka visi projekto dalyviai, gali diskutuoti, pasidalinti mintimis ar tiesiog smagiai praleisti laiką. Nepaisant pandemijos ir paskelbto karantino, projekto dalyviai visi kartu, išlaikydami fizinį atstumą, kuria darnią bendruomenę.

Visi studentai, kurie susidomėjo projektu, rugsėjo mėn. pradžioje gali ieškoti naujienų apie registraciją universiteto internetiniame puslapyje: vdu.lt.

14-21 #PAŽINTIS

Istorijos mokytoja Kristina Čepukėnė: „Prisiminimai iš kelionių lieka ilgam“ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Keliaudama po Lietuvą tinklaraštininkė Kristina visada atlieka namų darbus – surenka informaciją apie vietovės istoriją, lankomiausius objektus joje, o įdomiausiais faktais dar ir pasidalina su kitais keliautojais savo „Instagram“ paskyroje „Istorija veža“. Kristina rekomendacijų turi apsčiai kiekvienam metų laikui, o artėjančiai vasarai dalinasi TOP 10 gražiausių vietų Lietuvoje, kuriose šią vasarą tiesiog privalu apsilankyti!

Kristina, ką būtina nuveikti šią vasarą ir kur nuvykti tiesiog privalu?

Nežinau, ar būtina, bet turbūt patartina atrasti savo ramybės kampelį, kuris džiugintų iš vidaus. Kiekvienam iš mūsų jis skirtingas. Kažkam širdį glosto pajūris, kitam gera klausytis medžių ošimo kelių kilometrų pažintiniame take, trečiam galva sukasi nuo Vilniaus senamiesčio. Tad lieka tik pasirinkti. Šiais metais norisi pakeliauti po skirtingus Lietuvos regionus, pavyzdžiui, po Ignalinos kraštą, kur yra ne tik Meironų Botanikos takas, bet ir Ladakalnis, kiti piliakalniai. Nuo jų atsiveria nepaprasto grožio vaizdai. Biržai vilioja pilimi, savo smegduobėmis, Kirklių apžvalgos bokštu. Linkiu būti smalsiems. Mūsų kraštas kupinas vietų, kurias verta aplankyti.

Kokie Jūsų šeimos kelionių planai (vasarai)?

Planas A – pasiekti Gdanską (Lenkija), kuriame itin gražus senamiestis. Uostamiestis stebina ypatingomis panoramomis, spalvingais tiltais, subtiliai renovuotais daugiabučiais. Pakeliui numatytas visas maršrutas: Varšuva, Vilko irštva ir kt. Planas B – toliau plėsti akiratį Lietuvoje, susipažįstant bei aplankant naujas vietas.

Top 10 įspūdingiausių Lietuvos vietų yra..?

Sunku jas išskirti. Kiekviena savaip žavi. Juk viskas priklauso nuo mūsų pačių norų ir keliamų lūkesčių. Visgi, 10-tukas, kurį norėčiau aplankyti šiais metais: 1. Negyvosios kopos Kuršių Nerijoje. 1680 ha teritorijoje per ilgą laiką buvo užpustyti net 4 Naglių kaimai, kurie ir dabar dunkso giliai po smėliu.

2.

Aukštumalos pažintinis takas – aukštapelkė, apimanti 2500 ha plotą. Ypatingas kraštovaizdis su išskirtine augalija, gyvūnija.

3.

Chaimo Frenkelio vila – muziejus su parku ir jį puošiančiu fontanu. Išskirtinė Šiaulių miesto erdvė. Lankant ją verta užsukti į Kryžių kalną. Ant piliakalnio priskaičiuojama per 200 tūkst. kryžių.

4. Biržų pilis, kurioje įsikūręs krašto muziejus. Ji stovi Širvėnos ežero pakrantėje. Čia pat nuostabus pėsčiųjų tiltas, miestą jungiantis su Astravo dvaru.

5.

Legendomis apipintas 176 m aukščio Ladakalnis, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas. Tai viena įspūdingiausių lankytinų vietų tiek Labanoro regioniniame parke, tiek visame Aukštaitijos nacionaliniame parke.

6.

Dubingių piliavietė Asvejos regioniniame parke. Einant pažintiniu taku galima grožėtis ilgiausio, vieno giliausių ir didžiausių Lietuvos ežerų panorama.

7. Liubavo dvaras, įsikūręs vaizdingose Vilniaus apylinkėse. Dabar sodyboje išlikę 11 pastatų, terasinių tvenkinių sistema bei želdynai.

8. Druskininkai – poilsio oazė.Verta apžiūrėti krašto muziejų, netoliese esantį Grūto parką, „Girios aidą“.

9.

Jurbarko dvaras su greta esančiu parku. Rūmus juosia itin gražus medelynas bei augalija.

10. Visa Kauno marių pakrantė, kurioje įsikūrusi ne viena įspūdinga lankytina vieta, kaip Mergakalnis, Vieškūnų piliakalnis, Laumėnų pažintinis takas, Žiegždrių atodanga ir kt.

„Kiekviena kelionė – atskiras pasakojimas, pilnas įdomiausių įspūdžių, akimirkų. Taip ir norisi jas įsirėminti“

Vieta, į kurią vis norisi grįžti ir grįžti?

Visada norisi sugrįžti į gimtinę. Ji Elektrėnų savivaldybėje, kur įspūdingas ežeringas kraštovaizdis. Ranka pasiekiama Trakų pilis, Varnikų pažintinis takas, Velnio duobė, Kernavė ir kitos lankytinos vietos, bet smagiausia pas tėvus, ant Strėvos upės kranto.

Galbūt galėtumėte įvardyti ir Top 5 vietas su nakvyne ir pačiu gražiausiu vaizdu Lietuvoje?

Būsiu atvira, čia aš ne patarėja. Kol kas mūsų geriausias pasirinkimas nakvynei – namai.

Manau, tokias vietas pradėsime atrasti artimiausiu metu. Vaikai paaugo, pats laikas planuotis ilgesnes keliones.

Dažniausiai keliaujate su šeima, bet ar pasitaiko kelionių ar išvykų, į kurias vykstate viena?

Kol kas visos kelionės būna kartu su šeima. Jos ypatingos, nes vaikai šalia. Ateis laikas, kai galėsiu dėliotis solo išvykas.

Keliauti vienai sudėtingiau ar atvirkščiai – daug lengviau ir smagiau? Į šį klausimą galiu drąsiai atsakyti – vienai būtų paprasčiau. Išruošti šeimą – misija įmanoma, bet gana sudėtinga. Kelionėje pasitaiko visko: daug nuotaikų, pageidavimų ir kitų situacijų. Tačiau, norisi pabrėžti, visas akimirkas išgyveni kartu. Čia verda emocijos, skamba juokas, per kraštus veržiasi nuoširdus džiaugsmas.

Kokią transporto priemonę keliaujant renkatės dažniausiai?

Automobilį.

O kelionės dviračiais Jums ne prie širdies?

Dviračius trauksime jau šią vasarą. Sūnus paaugo, galime ramiai minti pedalus. Dukra itin mėgsta šią susisiekimo priemonę.

Be kokių daiktų niekada neišvykstate?

Būtina turėti dokumentus, šiek tiek grynųjų, veikiantį telefoną su interneto ryšiu (itin praverčia navigacija) ir, aišku, kelis komplektus drabužių (spontaniškose kelionėse visko pasitaiko).

Papasakokite kokį nors linksmą įvykį nutikusį kelionių metu. Galbūt teko grįžti, nes pusiaukelėje prisiminėte pamiršus esminius daiktus ar dokumentus?

Vyras nemėgsta kelionių, kai tenka ilgą atkarpą važiuoti žvyrkeliu. Taip vieną kartą ir nutiko. Pažadėjau, kad čia tik koks kilometras, o pasirodo... Dardėjome 5 km! Už kiekvieno posūkio vis tvirtinau: „Jau tuoj...“ O pasirodo – toli gražu. Viskas baigėsi gerai, bet išklausyti moralą teko. Šiandien prisiminus ima juokas.

Visgi, kad ir kaip smagu būtų keliauti, tenka susidurti su išlaidomis, tad kaip išmokti jas tinkamai planuoti? Galbūt turite kokių patarimų?

Trumpalaikės išvykos ne tokios ir brangios. Daugiausiai kainuoja kuras bei išlaidos, su

sijusios su edukacija. Tuo tarpu pasirinkus plačiai visuomenei atvirai prieinamas vietas (pvz., pažintinius takus, piliakalnius, senamiesčius) – iškart sutaupysite. Nebūtina valgyti kavinėse. Įsidėkite maisto iš namų. Planuojate nakvynę? Čia irgi platus pasirinkimas: nuo palapinės iki ištaigingų apartamentų. Viskas priklauso nuo Jūsų pačių norų ir namų ūkio biudžeto.

Kaip manote, ar keliavimas šiais laikais prabangus pomėgis?

Nelygu koks. Išvykos į užsienio kraštus reikalauja didesnio planavimo. Čia verta pagalvoti, kiek kas mėnesį galima skirti sumanytai kelionei. Vietinio pobūdžio kelionės (savo krašto pažinimas) – itin biudžetinis variantas. Be to, kartais užtenka kelių eurų kišenėje, o žmonės sugeba pamatyti visą Europą. Ar tai prabangus pomėgis? Priklauso nuo to, kokiu kampu pažiūrėsi.

Apskritai, nuo ko pradėti savarankiškai organizuojant kelionę?

Pirmiausia, nuo kelionės tikslo, ką norite pamatyti. Tada maršrutas su lankytinų objektų sąrašu. Pasidomėjimas bilietų kainomis, būtinais dokumentais. Pasiskaičiavimas preliminaraus biudžeto. Susižiūrėjimas nakvynės vietų, kurios irgi kainuoja. Išvakarėse – susidėjimas būtiniausių daiktų ir pirmyn. Kartais galima būti spontaniškiems, bet dažnai verta apgalvoti, ko prireiks kelionės metu.

Kas Jus labiau žavi kelionėse – jų organizavimo procesas ar pats keliavimas?

Pats keliavimas ir iš nuostabos „atvimpantis žandikaulis“, kai negali sugerti pamatyto grožio. Čia liejasi emocijos, vaikai nespėja rodyti pirščiukais ir aikčioti: „Ar matei?“ Tai yra gėris. Prisiminimai, kurie lieka labai ilgam.

Ir kuo kelionės Jus praturtina?

Pirmiausia – praplečia akiratį. Kaskart sužinau kažką naujo, kaskart įsitikinu, jog mūsų kraštas kupinas gražiausių lankytinų vietų. Kiekviena kelionė – atskiras pasakojimas, pilnas įdomiausių įspūdžių, akimirkų. Taip ir norisi jas įsirėminti.

Visgi, juk tai nėra vienintelis Jūsų hobis?

Kol kas džiaugiuosi, kad bent jam pakanka laiko. Dėl studijų, darbo ir didelio užimtumo kiek primiršau knygas. Pastarųjų skaitymas – itin mėgstamas užsiėmimas.

Na ir pabaigai, koks yra Jūsų kaip keliautojos moto?

Keliauk. Atrask. Sužinok.

22-29 #PAŽINTIS

Kiečiausia universiteto teikiama paslauga, kurios abiturientai neteko dėl pandemijos Edvardas Aksomas

Jei esi abiturientas ir savo kišenėje turi trisdešimt atliekamų eurų, vidurvasarį su jais gali nuveikti bent keletą dalykų. Į tokį pramogų sąrašą, be abejonės, patenka vėlyvas lėbavimas su draugais kažkur senamiestyje (pageidautina – penktadienio vakarą). Dar yra įvairūs sporto ir kultūros renginiai. Labai apskaičiuota kelionė prie jūros. Sodybėlė. Arba apsišopinimas bet kokioje rūbų parduotuvėje.

Nieko ypatingo, tiesa?

Dar už tą pačią sumą galite rinktis VDU vasaros mokyklą.

Ne, ne, čia tikrai jokios reklamos. Šiame interviu skaitytojui bandysiu parodyti, jog VISI aukščiau išvardyti pasirinkimai, įskaitant „ne-re-a-lias“ pramogas prekybcentryje, yra kaip ir okei. Tiesa, kartais nedidelė, vos trisdešimties euriukų, investicija gali nulemti daug daugiau, nei kada nors galėjote pasvajoti. Pavyzdžiui, jūsų karjerą.

Norėdami sužinoti visą būtiną informaciją apie VDU vasaros mokyklą, studentų žurnalo „Studis“ atstovai kalbino Vytauto Didžiojo universiteto Marketingo ir komunikacijos departamento vyriausiąją specialistę Loretą Petrauskaitę.

Sakykite, koks pagrindinis Jūsų rengiamos vasaros mokyklos tikslas?

Pagrindinis tikslas vis dar tas pats – norime, kad moksleiviai išbandytų universitetą, patirtų studentišką gyvenimą, o svarbiausia – išsineštų ne tik gerus įspūdžius, bet ir draugų sąrašą, su kuriais galėtų bendrauti ir studijų metais. Džiaugiamės, kad jau turime ne vieną VDU vasaros moksleivį, kuris baigė VDU. Džiugu ir tai, kad sudalyvavę VDU vasaros mokykloje įprastai nori joje savanoriauti, kai jau tampa studentais. Toks užburtas ratas.

Kas atsakingas už šį renginį?

Aš kartu su kolektyvu iš Marketingo ir komunikacijos departamento: Justina, Loreta ir Mindaugas. Visi esame atsakingi už VDU vasaros mokyklą.

Kada tiksliai vyksta VDU vasaros mokykla? Įprastai mokykla yra organizuojama trečiąją birželio savaitę. Į ją atvyksta apie 100 vyresnių klasių moksleivių iš visos Lietuvos.

Interneto variklis į paieškos langelį suvedus „VDU vasaros mokykla“ rezultatus pateikia tik iš 2019 metų. Nereikia klausti, kodėl renginys nestartavo pernai. Tačiau man įdomu, ar turite planą artėjančiai vasarai?

Taip, tiesa. Paskutinė vasaros mokykla vyko 2019 metais. Praeitais metais ji nevyko dėl mums visiems žinomų priežasčių. Ar ji vyks šiemet, man labai sunku prognozuoti, bet didelė tikimybė, kad tokiame pavidale, kokiame ji būdavo anksčiau, tikrai nevyks.

Ką galvojate daryti šiais metais?

Kaip ir minėjau anksčiau, galutinio sprendimo dar neturime. Kad ji galėtų vykti įprastai, labai abejoju. Ir nemanau, kad ją darysime nuotoliniu būdu, nes visi – tiek moksleiviai, tiek dėstytojai – yra pavargę nuo nuotolinio darbo. Galbūt pavyks kompensuoti kažkaip kitaip, bet dar neturiu tikslaus atsakymo.

Kas apskritai atsakingas už vasaros stovyklą?

Už VDU vasaros mokyklą visada atsakingas Marketingo ir komunikacijos departamentas (MKD). Bet prie visų vykstančių veiklų prisideda visi fakultetai ir kiti padaliniai, priklauso nuo to, ką tais metais esame sugalvoję. Vakaro veikloms, kurios būna kultūrinio ar pramoginio pobūdžio, perkame paslaugas. Pavyzdžiui, žiūrėjome filmą Romuvoje, lankėmės Rio smėlio arenoje ir pan.

Kada ši iniciatyva įgavo formą?

Pati idėja gimė apie 2011–2012 metus ir ją įgyvendino jau minėtasis Marketingo ir komunikacijos departamentas.

„Žinai tą jausmą, kuris aplanko, kai suvoki, kad tuoj tuoj nutiks kažkas labai gero? Kai jaudulys susimaišo su laime? Kartais net negali užmigti dėl to naktį, na, kaip vaikystėje prieš ekskursijas.

Tai darau dėl šito jausmo. O jis aplanko pačiose netikėčiausiose akimirkose. Pasisekė man tiek su mano darbo veiklomis, tiek su kolegomis, su kuriais tas veiklas atliekame“

Kiek į tai gali įsitraukti patys VDU studentai? Ar čia įmanoma savanorystė?

Taip, studentai ne tik gali įsitraukti, jie čia labai reikalingi. Jie prisideda prie organizuojamų veiklų įgyvendinimo bei tampa vyresniaisiais broliais ir seserimis. Padeda nepasiklysti, parodo, kur skaniai ir nebrangiai pavalgyti, padeda susiorientuoti viešojo transporto labirintuose ir pan.

Kodėl Jūs tai darote (be abejonės, omenyje turiu mokyklą)? Juk galima ir nedaryti.

Matome labai aiškų poreikį ir naudą. Moksleiviai turi ribotas galimybes pažinti universitetą iš vidaus, o toks pažinimas, mūsų manymu, yra gerokai svarbesnis, jei nori būti garantuotas, kad ateities sprendimas bus priimtas užtikrintai ir teisingai.

Jei klausimas yra apie tai, kodėl asmeniškai aš tai darau, tai atsakymas paprastas – jaučiu asmeninę misiją padėti jaunam žmogui apsispręsti, be jokių marketinginių intencijų.

Nes man labai liūdna, kad jauno žmogaus nuomonę ir pasirinkimus lemia kitų įtaka arba, kaip aš mėgstu sakyti, „gražesnis saldainio popieriukas“. Kai važiuoju į mokyklas ar kitų renginių metu, taip pat stengiuosi mokiniams kalbėti apie tai, kas svarbu renkantis studijas, tad VDU vasaros mokykla nėra vienintelis renginys su tokiu tikslu.

Galbūt būdama studentė dalyvavote panašioje vasaros mokykloje, kurios metu suradote bendraminčių, draugų, kolegų?

Savo aktyvų dalyvavimą ir įsitraukimą į įvairias veiklas pradėjau tik magistro studijose (labai gailiuosi dėl to). Buvo daug įvairių savanorysčių, projektų, organizacijų, išvykų.

Dėl visų šių dalykų ne tik suradau žmones, kurie padarė didelę įtaką mano asmenybės vystymuisi, bet ir pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Be viso šito šiuo metu nebūčiau VDU dalis.

Ar panašios mokyklos trūko Jums pačiai studijų metais? Ar kažkuriuo momentu pagalvojote, jog „būtų gerai turėti kažką panašaus“?

Kai aš buvau vyresniųjų klasių moksleivė, man trūko visko (gal dėl to, kad augau nedideliame miestelyje), ką turi dabartiniai mokiniai: universitetinių renginių, universitetų atstovų vizitų, studijų mugių. Tuo metu net interneto platybėse nebuvo tiek daug informacijos. Pagrindinis pagalbininkas buvo žurnalas, kuriame buvo surašyti visi svarbūs dalykai (įdomu, koks tuo metu tiražas buvo). Žinau, kad magistro laipsnį VDU įgijote 2013 m. Vasaros mokykla universiteto administracijos yra organizuojama nuo 2011–2012 m. Tad veikiausiai prasilenkėte.

Patikslinkite, ar būdama magistrantė domėjotės renginiu?

Neprasilenkiau (šypsosi – red. past.). Buvau savanorė šiame renginyje. Tuo metu labai pavydėjau šio projekto organizatoriams, svajojau tai daryti ateityje. Išsipildė. Turiu paminėti, kad būdama magistrante stengiausi savanoriauti visur. Su grupioke studijų pradžioje išsikėlėme tikslą – būti aktyviomis ir tapti matomomis. Būtent nuo to viskas ir prasidėjo.

Ką iš viso to gaunate kaip žmogus? Juk turi būti kažkas, tiesa? Grįžtamasis ryšys iš abiturientų? Galbūt mėgaujatės organizacine veikla? Žinai tą jausmą, kuris aplanko, kai suvoki, kad tuoj tuoj nutiks kažkas labai gero? Kai jaudulys susimaišo su laime? Kartais net negali užmigti dėl to naktį – na, kaip vaikystėje prieš ekskursijas. Tai darau dėl šito jausmo. O jis aplanko pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis. Pasisekė man tiek su mano darbo veiklomis, tiek su kolegomis, su kuriais tas veiklas atliekame.

Kiek laiko užtrunka suorganizuoti stovyklą nuo A iki Z? Jau minėjote, jog galutinio sprendimo dėl šių metų kaip ir neturite. Stovykla įprastai vyksta trečią birželio savaitę. Daug nežinomybės, tačiau galbūt renginys dar nėra iki galo „palaidotas“?

Deja, bet ir šiemet šio renginio greičiausiai nevykdysime. Labai gaila. Perkelti į nuotolinę erdvę nesinori, nes visi, vėlgi, pabrėžiu, VISI jau yra pavargę nuo kompiuterių ekranų. Įprastai organizacinė veikla konkrečiai šiam renginiui trukdavo du mėnesius.

Kiek žmonių dirba rengiant VDU vasaros mokyklą?

Pagrindinį organizacinį komitetą sudaro 3–4 žmonės.

Jei teisingai suprantu, VDU vasaros mokykla naudinga tuo, nes atlieka tam tikrą reprezentacinę funkciją. Vyresnių klasių moksleiviai ir abiturientai gauna realią galimybę pasižvalgyti universiteto viduje bei taip nuspręsti, ar tokioje terpėje jiems patinka. Mano klausimas yra toks: kaip ketinate pritraukti abiturientus pasirinkti studijas VDU, kai netekote vienos didesnių juos pritraukiančių priemonių?

Per visus metus turime ne vieną renginį, kurio metu kviečiame vyresniųjų klasių moksleivius susipažinti su universitetu. Konkrečiai abiturientams buvo organizuojami šešių savaičių trukmės parengiamieji kursai, kurie padėjo pasiruošti egzaminams. Taip pat lankėmės virtualiuose mokyklų renginiuose. Stengiamės palaikyti ryšį su moksleiviais socialinėse medijose ir ganėtinai dažnai su moksleiviais bendraujame individualiai (laiškais, telefoniniais skambučiais). Ir, aišku, dabar laukia svarbiausias momentas – bendrasis priėmimas. Jo metu vykdome konsultacijas, padedame susigaudyti painiose priėmimo taisyklėse. Tad jei reikės kažkokios pagalbos – žinai į ką kreiptis. Žurnalo „Studis“ redakcija skaitytojams primena, jog visą informaciją apie stojimo sąlygas galima rasti pagrindiniame VDU puslapyje: (https://www.vdu.lt/lt/).

30-35 #PAŽINTIS

„Kemsynai“ – oazė ištroškusiems lietuvių kalbos mylėtojams VIKTORIJA REKSTYTĖ Lietuvių kalba yra išties ypatinga savo archajiška sandara, maloniais ausiai žodžių sąskambiais ir žodyno turtingumu.

Tekstų rašytoja ir turinio kūrėja Karolina Kuraitė-Jocienė savo „Instagram“ paskyroje „Kemsynai“ rašo apie lietuvių kalbos subtilybes, iššūkius ir kūrinius. Ji pasakoja, kad net geri kalbos žinovai pakliūva į kalbos kemsynus ir tai dar labiau skatina žavėtis gimtąja kalba. Karolina sutiko pateikti tekstų rašymo patarimus ir vidinį kritiką atgrasinančius būdus.

Liepos mėnesį bus metai nuo to, kai „Instagram“ paskelbei pirmąjį įrašą paskyroje „Kemsynai“. Kaip pati pristatytum „Kemsynus“ skaitytojams? „Kemsynai“ yra profesinė kūrybos erdvė – asmeninių pasakojimų ten vos vienas kitas pasitaiko. Jei trumpai, „Kemsynai“ yra apie kalbą. Tekstų kūrimas yra mano darbas, tad visai neatsitiktinai „Kemsynuose“ nugula klampios lietuvių kalbos pamokos, kalbos įdomybės, keistenybės, retai girdimi posakiai ir žodžiai (vienas iš jų ir buvo „kemsynai“), knygų apžvalgos (nes kas rašo, veikiausiai nepaleidžia knygos iš rankų). Visai neseniai pradėjau rašyti apie mitus, legendas ir kitus nežemiškus pasakojimus, bet nevengiu ir apie kasdienius tekstų kūrėjo iššūkius pakalbėti. Mūsų kalba, nors ir sudėtinga, bet graži. Tikiuosi, kad vis daugiau žmonių tai pastebi.

Per mažiau nei metus subūrei nemenką bendruomenę – „Kemsynus“ seka beveik 4 tūkstančiai paskyrų. Kaip manai, kuo patraukei auditoriją?

Visų pirma, ši bendraminčių bendruomenė man – didžiulis įvykis.

Galvoju, kad ją patraukė paprastumas – turinį stengiuosi pateikti aiškiai ir suprantamai, be sudėtingų vingrybių. Išskirčiau ir kitą aspektą – aktualumas. Nenoriu, kad rašymas keltų įtampą, o atvirkščiai – kad ir kitiems rašyti pavyktų laisvai, be didesnių trukdžių. Dėl to stengiuosi paaiškinti kai kuriuos tuo metu aktualius rašybos niuansus, kad kitiems nereikėtų sukti galvos. Apskritai manau, kad mane seka smalsi, rašyti taisyklingiau norinti auditorija.

Pirmame įraše užsiminei, kad bijodama bandai kurti paskyros turinį. Ar dabar baimės mažiau? Ko per šį laiką išmokai?

Taip, bijojau. Tuo metu galvojau, kad man vienai kalba įdomi. Aišku, šiek tiek hiperbolizuoju. Kurdama profilį nenumaniau, kad sulauksiu didžiulio palaiky-

mo – profilių apie lietuvių kalbą paprasčiausiai nebuvo arba apie juos girdėjusi nebuvau.

Pradžios nelengvos. Tada atrodė, kad dar nepakankamai žinau, tad vis atidėliojau. Kalba tikrai gali būti klampi, net ir nemažai žinantiems. Ne kartą esu sakiusi, kad klystame visi. Garsiai tai pripažinau ir palengvėjo. Iš tiesų dabar baimės nejaučiu, tik atsakomybę. Norisi, kad turinys būtų patikimas.

Per šį laiką išmokau klausyti savęs. Pasirodo, neblogų dalykų nuojauta pasufleruoti gali. Idėjas „Kemsynų“ turiniui žymiuosi ir kaupiu iki šiol – nei vienos iš jų nenuvertinu. Man atrodo, kad tik būnant savimi gali pavykti. Tereikia įsiklausyti. „Kemsynų“ paskyra – atgaiva kalbos mylėtojams. Daug dėmesio skiri taisyklingai rašybai ir kartu vis pabrėži, kad yra gausu gražių tarmiškų žodžių, kurie be reikalo primiršti. Kuo Tave labiausiai žavi lietuvių kalba? Įvairove! Mes net nesusimąstome, kaip skirtingai lietuvių kalba leidžia mums išreikšti save, t. y. tą patį jausmą, daiktą, reiškinį, įvykį galime įžodinti skirtingai. Tiek šnekamoji, tiek rašytinė kalba gali nemažai pasakyti apie patį žmogų.

Manau, kad kalba pasakoja istorijas ir leidžia akimirksniu perprasti, kas esi, kur augai, ką veiki ir kuo domiesi.

Kitas žavintis dalykas – kalbos nenuspėjamumas. Lietuvių kalba nenustoja manęs stebinusi: neretai išgirstu, atrandu ir pasižymiu man gražius žodžius, kurie vėliau įkvepia rašyti.

Koks Tavo požiūris į lietuvių kalbos kontrolę?

Mano galva, kalbos stuburas privalo egzistuoti. Kitaip nesusikalbėtume. Jau

„Mes net nesusimąstome, kaip skirtingai lietuvių kalba leidžia mums išreikšti save, t. y. tą patį jausmą, daiktą, reiškinį, įvykį galime įžodinti skirtingai.

Tiek šnekamoji, tiek rašytinė kalba gali nemažai pasakyti apie patį žmogų.

Manau, kad kalba pasakoja istorijas ir leidžia akimirksniu perprasti, kas esi, kur augai, ką veiki ir kuo domiesi.“

minėjau, kad savo paskyroje aiškinu keistų, retai girdimų žodžių reikšmes. Nors kai kurie žodžiai (dažnai tarmybės, svetimybės) man yra nauji, kitiems jie įprasti.

Ir atvirkščiai. Tam tikros kalbos taisyklės turi galioti, kad žmonės galėtų vienas kitą suprasti, tačiau nereikėtų perlenkti lazdos. Trumpai tariant, turėtų egzistuoti aukso viduriukas, nes dabar labiau linkstama prie griežtos kontrolės, kuriai nesinorėtų pritarti.

Būna, kad kūrėjams griežčiausiu vertintoju tampa jis pats. Ar vidinis kritikas dažnai „prabyla“ kuriant tekstus? Žinoma, prabyla. Rašymas yra amatas, reikalaujantis nuolatinio darbo. Jei apleidžiu skaitymą, neskiriu laiko sau, neįsikvėpiu, pervargstu – rašyti darosi sunku.

Ypač kūrybinius tekstus. Tada ir kritikas pabunda.

Laimei, vidinį kritiką galima prislopinti. Pavyzdžiui, galima prisiminti, kiek daug jau esi nuveikęs. Taip pat vidinis kritikas nutyla, kai rašau ryto puslapius ar leidžiu laiką gamtoje. Tai buvo dar viena priežastis paskyrą pavadinti „Kemsynais“. Ir galiausiai, su vidiniu kritiku padeda kovoti nusiteikimas. Esu pastebėjusi, kad rašyti man geriausiai sekasi rytais, tad tokio režimo ir stengiuosi laikytis.

Pasirodo, mano kritikas mėgsta ilgiau pamiegoti.

Paskyroje dalinaisi Tau padedančiu patarimu – sukūrus tekstą leisti jam „atvėsti“, kitaip tariant kurį laiką nuo jo atsitraukti ir tik tada taisyti. Kokiomis kitomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujiesi rašydama tekstus?

Dažnai pradedantys tekstų rašytojai nežino, kad tekstų kūrimas yra antroji darbo dalis. Pirmoji dalis yra plano (brief ) rengimas. Prieš rašant tekstą būtina išsiaiškinti kliento lūkesčius, kalbėjimo toną, auditoriją, susirinkti visą reikiamą informaciją ir, klientui patvirtinus planą, rašyti. Kai rašai be plano, įklimpsti į savo paties paspęstas pinkles. Tada tenka taisyti, perrašyti – visa tai užima nemažai laiko. Dėl to visada bent pusę darbo laiko sudaro plano rengimas.

Taip pat rašydama tekstus vadovaujuosi šiomis taisyklėmis: dažnai girdimiems, „nuvalkiotiems“ žodžiams ieškau sinonimų, stengiuosi atsižvelgti į žodžių reikšmes (pasitaiko, kad galvoje turima reikšmė nesutampa su tikrąja) bei atsisakyti, na, įmantriai skambančių žodžių, jei jie tekste neatlieka savo funkcijos ir gali klaidinti skaitytoją.

Interviu užbaikime kalbine nata – kokie Tau gražiausi lietuviški žodžiai ar frazės?

Mindžikuoti vietoje, šiugžda, girgžda, pusbalsiu, nūdien, knibždėlynas, strimgalviais, pūpso, užantin, snūda, paunksnėje, tekinas, pavymui, tankmė, galvotrūkščiais, basikom, sambrūzdis, upokšniai, koneveikti ir, aišku, kemsynai.

36-45 #PAŽINTIS

Po sąstingio atgimęs VDU radijas net ir pandemijos metu klausytojus džiugina kuriamomis laidomis Domantas Kraptavičius

VDU radijas, 2020-ųjų pavasarį, kuomet pasaulį ir Lietuvą pradėjo stingdyti pandemija, atnaujino savo veiklą ir į eterį išleido daug naujų ir įdomių laidų. Laidų vedėjų sąstatas vis keitėsi, tačiau Tautvydas, Inesa ir Justas yra tie, kurie šiuo metu darbuojasi VDU radijuje. Jų kuriamos laidos yra „Kaip suprasti medijas?“ ir „Lašišos“. Apie darbą radijuje, kuriamas laidas pasakoja vedėjai.

34 - 43 pažintis

v

Didelė dalis žmonių dabar yra apriboję ar net sustabdę savo veiklas.

Kaip pandemija paveikė VDU radijo veiklą? Su kokiais sunkumais susiduriate?

Tautvydas: Pandemija pristabdė ne tik asmenines veiklas, bet ir visą universiteto gyvenimą. Tik prasidėjus pandemijai, taip pat, kai karantinas buvo pratęstas rudenį, sustojo arba buvo smarkiai perorganizuota didelė dalis veiklų, apie kurias, pavyzdžiui, kalbėjome laidoje „Kas vyksta VDU?“. Apie miestietišką gyvenimą Kaune laidas planavo gyvenimo būdo, laisvalaikio tipo laidų kūrėjai, tačiau dėl pandemijos nukentėjo ir mūsų visų socialinis gyvenimas, todėl tokias laidas kurti tuo metu, natūralu, nebuvo nei didelio įkvėpimo, nei aktualumo.

Kadangi visi esame daugiau mažiau tik radijo entuziastai, koją kartais kišo ir tinkamų techninių sprendimų paieška laidų kūrimui iš namų, o tokie sprendimai ne visada patenkina lūkesčius.

Manau, didžiausias sunkumas šiuo laikotarpiu – motyvacijos trūkumas, kuris jaučiamas ne tik radijuje, bet ir studijose, asmeniniame gyvenime. Todėl dalis komandos nusprendė šiuo metu pristabdyti savo kūrybą radijuje. Visa tai, sakyčiau, ir yra didžiausi sunkumai.

Inesa: Pandemija veiklą apribojo gal tiek, kad sunkiau susirasti pašnekovų, kurie sutiktų dalyvauti laidose. Apskritai, VDU radijo veikla yra gan nuotolinė ir nereikalaujanti aktyvaus kontakto su žmonėmis. Sujungti esam per socialinius tinklus.

Justas: VDU radijas jau seniau turėjo sunkumų su aktyvumu. Pandemija tik dar labiau parodė, kurie žmonės yra nusiteikę dirbti rimtai, o kurie ten šiaip sau, nes faina. Sunkumas, su kuriuo susidūrėme – kai buvo nuspręsta uždaryti universiteto visas patalpas. Negana to, dar visi reikalavimai svečiams dėl pandemijos. Laimei, kad radom būdą visas problemas įveikti.

Trumpam sugrįžkime į praeitų metų pavasarį, kuomet VDU radijas atsinaujino ir pateikė daug naujo turinio. Ar jūs buvote tie, kurie inicijavo tokį atsinaujinimą, ar buvote tiesiog pakviesti prisijungti prie radijo veiklos?

Inesa: Buvome pakviesti dėstytojos ir, tiesą pasakius, net nemaniau, kad radijuje ilgai užsibūsiu. Buvau pirmakursė, tad idėja išbandyti jėgas įvairiose universitetinėse veiklose atrodė labai viliojančiai. Visgi, nerimas kankino, kam aš čia einu, ką veiksiu, kas tų tinklalaidžių klausys. Bet dabar, kad ir mažoje kompanijoje kolegų bei labai palaikančių dėstytojų, pamatai, kad tai buvo gera galimybė išbandyti savo jėgas, „pa-

simatuoti“ radijo laidų kūrėjo amplua. Na, ir dabar su kolega turime laidą, kuriame turinį, palaikome gyvą VDU radiją. Tad buvo tikrai šaunus žingsnis.

Justas: Na, radijas atsinaujino todėl, nes atsirado žmonių, kurie nusprendė kurti turinį. Seniau jis buvo tarsi miręs, tad žodis „atsinaujinimas“ nelabai tinka. Sakyčiau – atgimimas. Ir, žinoma, kaip tas atgimimas būtų nutikęs, jei nebūtų atėję motyvuoti žmonės. Yra iniciatyva, yra ir radijas. Aš, kai tik prisijungiau, buvau informuotas, kad jis apskritai egzistuoja, tik su juo nieko nėra daroma, buvau vienas aktyvių narių.

Tautvydas: Taip, visi sutarėme, kad po ilgo, pavadinkime, sąstingio VDU radijui tikrai buvo metas atsinaujinti. Pradėjome aktyviau kviesti studentus kurti laidas, prisidėti ir administracinėse ar kūrybinėse veiklose, nebūtinai susijusiose su laidų kūrimu (pvz., viešinti turinį soc. medijose). Šį atnaujinimą intensyviau pradėjome rudenį, atrodė simboliška pradėti naują atsinaujinusį VDU radijo sezoną kartu su naujais mokslo metais.

Inesai prie visų pokyčių pasiūliau pridėti ir vizualinio identiteto atnaujinimą, susisteminimą. Šio darbo ir ėmiausi, nes manau, kad naujas pavadinimas, logotipas, aiški spalvų paletė, konkretūs vizualiniai elementai sukuria tokį radijo brandą, kuris padės jam tapti lengviau atpažįstamam ir įsitvirtinti studentų bendruomenėje.

Pandemija tikrai nepagelbėjo bandant sukurti tvirtesnę radijo kūrėjų bendruomenę, tačiau tokie pokyčiai nebūna greiti, jie gali trukti ir ne vienerius metus. Svarbiausias yra studentų noras dalyvauti tokioje kūrybinėje, žurnalistinėje, šviečiamojoje, visuomeninėje veikloje, tad mano didžiausias lūkestis yra, kad ilgainiui mūsų universiteto bendruomenė vis labiau pradės domėtis VDU radijo galimybių išnaudojimu.

Kodėl nusprendėte įsitraukti į radijo veiklą? Kas ten jus labiausiai domina?

Inesa: Naujos galimybės, patirtis ir laisvė eksperimentuoti nebijant suklysti. Mano nuomone, universitetas yra būtent ta vieta, kur turi ieškoti savęs ir išbandyti įvairių veiklų, tad, kaip studijuojančiai viešąją komunikaciją, kurti tinklalaides savotiškai žavėjo.

Tautvydas: Radijas kaip medija mane domino nuo vaikystės. Kai sužinojau, kad VDU suteikia visas galimybes kurti radijo

laidas, žinojau, kad tikrai norėtųsi tai išbandyti. Apskritai, mėgstu išbandyti viską, kas nauja, eksperimentuoti, kurti, tad buvo labai įdomu pajusti, ką reiškia sėdėti prie pulto, kalbėti į profesionalų mikrofoną ir išgirsti, kaip švariai gali skambėti balsas. Žinoma, tai tik dalis viso proceso – svarbiausia, ką turi pasakyti, kokias istorijas papasakoti. Pats buvimas radijuje dažnai pastūmėja ieškoti įvairių istorijų, kurti, neužsibūti vienoje vietoje ir taip tobulėti, išmokti kažką naujo.

Justas: Na, nuo pat mažumės man patinka bendrauti su auditorija bet kokiu formatu: gyvai, tekstu. Sužinojęs, kad yra galimybė bendrauti pasitelkiant radijo platformą, mielai nusprendžiau tai išbandyti. Gal būtent tai mane labiausiai ir sudomino.

Ar buvo sunku „perlipti per save“ ir kalbėti žmonėms, ar jums viskas pavyksta organiškai ir be jokių trikdžių?

Justas: Trikdžių bendraujant su žmonėmis man niekada nekyla. Nebent nesu tikras dėl to, apie ką kalbu. Tada, tikiu, geriausia yra protingai patylėti ir pasiklausyti tų, kurie žino, apie ką kalba.

Tautvydas: Sunkiausia man buvo sugalvoti, kokio formato, kokio turinio laidas norėčiau kurti. Kai atrandi tai, kas tave iš tikrųjų domina, ką supranti ir kuo norėtum pasidalinti su kitais, nebelieka ir didelės dalies susikaustymo, nereikia ir labai stengtis „per save lipti“ – norisi visa tai ir papasakoti. Turbūt visiems būna akimirkų, kai klausiame savęs, ar kuriama laida bus įdomi, ar kas nors joje atras ką nors įdomaus, bet tai, manau, yra natūrali kūrybinio proceso dalis.

Dabartinės mūsų laidos yra, pavadinčiau, gana „sterilios“ – pasakojamasis stilius prašosi aiškios istorijos, aiškių pokalbių, tad dažniausiai montuodami iškerpame visus netobulumus, klaidas (o jų pasitaiko daug ir dažnai!), dažnai atskiros laidų dalys būna įrašomos ne vienu metu, tad iki tiesioginio eterio organiškumo dar reikėtų užaugti. Vis dėlto, daug kas priklauso ir nuo laidos kūrėjo asmenybės, tiesiog kiekvienas atradome savo technikas, savo „radijo balsus“ (nors kartą LRT radijo vedėja man yra sakiusi, kad visų mūsų balsai yra tinkami radijui, svarbiausia, ką tuo balsu nori pasakyti), savo laidų formatus, o VDU radijas visada laukia kuo įvairesnių laidų.

Inesa: Kai esi studijoje, neatrodo, kad šneki žmonėms, tad galbūt ir tos baimės nelabai yra. Tiesiog atrodo kaip kasdienis pokalbis, diskusija apie tam tikras konspiracijos teorijas ir jų padarinius visuomenei. Visgi, jaudulys kuriant laidas yra, tačiau jis atsiranda tuomet, kai sutvarkai epizodą ir įkeli jį į tinklus. Tą akimirką ateina suvokimas, kad dabar vyks komunikacija su klausytojais. Tai truputį baugina ir tuo pat metu žavi.

Jūsų, Inesa ir Justai, laida vadinasi „Lašišos“. Kaip sugalvojote tokį pavadinimą ir kokią reikšmę jis turi?

Inesa: Pavadinimas gimė diskusijos metu, kuomet galvojome laidos tipą. Žinojome, kad norime tyrinėti socialiniuose tinkluose paplitusius mitus ir kad nenorime paprasto, nuobodaus pavadinimo. Tad pagal laidos idėją, kad eisime prieš srovę, prieš mases žmonių, pasigūglinom žuvis, plaukiančias prieš srovę. Ir radome, kad lašišos yra būtent tokios. Taip ir gimė laidos pavadinimas.

Justas: Šį pavadinimą pasiūliau aš, mat tada sėdėjom kabinete ir brainstorminom apie laidą. Inesa paaiškino savo idėjas, esą tai būtų įvairių sąmokslo teorijų nagrinėjimas. Pagalvojau, kad žmonių masės tiki įvairiomis teorijomis, o mes, kaip lašišos, plauktume prieš srovę. Tad tokia ir reikšmė.

„Lašišose“ kalbate įvairiomis temomis, nuo farmacijos mafijų iki nusileidimo mėnulyje. Kaip Jums gimsta idėjos laidoms? Ar mintys atsiranda spontaniškai, ar ilgai ir nuosekliai galvojate?

Justas: Dažniausiai mintis, apie ką daryti laidas, sumąsto Inesa. Kartais ir man kas spontaniško užplaukia, bet tai tikrai būna kartais.

Inesa: Labiau vadovaujamės spontaniškumu ir kas vyrauja socialiniuose tinkluose, kuo gyvena jaunimas, ką skaito, kuo tiki. Kitaip tariant, apie ką bus laida ir ką kalbinsime sugalvojame paskutinę minutę, tad labai džiaugiamės, kuomet laidos svečiai sutinka su kvietimu ir prisijungia į laidą.

Dažnai Jūsų laidoje kalba kviestiniai svečiai. Pagal kokius kriterijus juos renkatės ir ar yra žmonių, kuriuos ateityje labai norėtumėte pasikviesti?

Inesa: Žmones renkamės tokius, kurie dirba arba atlieka tyrimus toje sferoje, apie kurią kursime laidą. Jeigu, pavyzdžiui, laida yra apie konspiracijos teorijų mėgėjų grupių formavimąsi, ieškome žmogaus, kuris galėtų plačiau papasakoti apie sociologinius ryšius ir pateikti profesionalų komentarą, nes nors mūsų laida ir atrodo pramoginė, stengiamės išsaugoti moksliškumo faktorių, pateikti kuo tikslesnę ir moksliškesnę informaciją.

Justas: Pašnekovus renkamės pagal jų specializacijos lauką. Jei, tarkim, darom laidą apie COVID-19 mitus, ieškom pašnekovo, kuris išmanytų biologiją ar panašiai.

Ateityje tikrai norėtųsi pasikalbėti su žmonėmis, kurie gali ir turi daug ką papasakoti.

Tautvydai, Jūs kuriate laidą pavadinimu „Kaip suprasti medijas?“. Ši laida kiek skiriasi nuo Justo ir Inesos kuriamos laidos. Kodėl nusprendėte kurti tokio švietėjiško pobūdžio laidą?

Tautvydas: Pirmiausia reikėtų paminėti, kad ši laida yra dalis mano „Academia cum laude“ studijų, šios laidos kūrimą įkvėpė ir palaiko mano mentorė, nuostabi dėstytoja Auksė Balčytienė. Dėstytoja padeda naviguoti mane labai dominančiame medijų pasaulyje, tad turėdamas tinklalaidžių kūrimo patirties pasisiūliau kurti laidą apie medijas, specifiškai – apie medijų raštingumą. Daug įkvėpimo semiuosi iš kitų tiriamojo pobūdžio tinklalaidžių, tad norisi prisidėti prie medijų raštingumo ugdymo

Lietuvoje, kur to vis dar gana stipriai trūksta. Laidoje visada stengiuosi atrasti kitokių požiūrio į medijas kampų ir patyrinėti ne tokius akivaizdžius aspektus.

Kodėl yra svarbu kalbėti apie medijas? Kokią įtaką kasdieniniam žmogaus gyvenimui daro medijos?

Tautvydas: Medijos šiais laikais, ypač per karantiną, turi itin didelę reikšmę mūsų gyvenime. Dabar jos taip giliai įsišaknijusios į kasdienybę, kad turbūt neįsivaizduojame nė dienos nesinaudojant greitojo susirašinėjimo platformomis, vaizdo skambučiais, neskaitant naujienų portalų, neklausant radijo, muzikos, tinklalaidžių ir pan.

Nors medijų sąvoka apima labai platų spektrą įrankių, platformų, informacijos perdavimo priemonių, didžiausią įtaką šiomis dienomis mums daro internetinės medijos, kurių dėka šiandien galime būti ne tik vartotojai, bet ir kūrėjai. Šią medijų demokratizavimo duotą galią reikėtų vertinti kritiškai – kai esame bombarduojami nenutrūkstamu srautu naujo turinio, tampa itin svarbu atsirinkti, kokia informacija yra verta dėmesio, o kokia gali būti net pavojinga. Todėl, žengiant į priekį, švietimo apie medijas reikia vis daugiau, atskleidžiant vis kitas jų vartojimo galimybes ir pavojus.

Laidą kuriate vienas. Kaip manote, ar tai privalumas, ar didesnė atsakomybė?

Tautvydas: Kaip minėjau, solo kūryba iš pradžių buvo padiktuota mano studijų – tai galimybė tobulėti man pačiam. Galiu pasirinkti tokias temas, kurios mane tikrai domina, atrodo svarbios. Dažnai iš anksto turiu viziją, pavyzdžiui, kokia muzika tiktų kokiame nors laidos segmente, kokie interviu su pašnekovais fragmentai tiktų panaudoti, o kurie ne tokie reikalingi. Tad tikrai turiu daug laisvės kūrybai.

Kita vertus, laisvė kartais gali ir sukaustyti. Ne kartą yra buvę akimirkų, kai sudvejodavau apskritai visos laidos tematika, klausinėjau savęs, ar tikrai sugebėsiu papasakoti tai, ką norėčiau perteikti klausytojui, norėjosi pasitarti, galbūt sulaukti kažkokio įkvėpimo. Žinoma, mano mentorė visada pasiruošusi padėti, bet turbūt nepamaišytų ir dar vienas komandos narys. Kol kas tiesiog neatradau žmonių, norinčių pasakoti apie medijas tokiu formatu.

Šiuo metu VDU radijo vairą laikote tryse. Kokie planai ateičiai?

Justas: Asmeniškai svarstau dar. Nesu tikras, ar gyvenime tikrai noriu mestis į radiją, mat atsiranda vis naujų projektų, veiklų. Bet kas žino – gal vieną dieną atsikelsiu iš lovos ir suprasiu, ką ir kaip noriu padaryti. Tokiais momentais labai gerai yra turėti

tokią platformą, kaip VDU radijas.

Inesa: Pirmiausia, plėsti veiklą ir įtraukti daugiau kūrybingų ar savęs ieškančių žmonių.

Tautvydas: Radijo vairas didelis, tad didžiausias lūkestis – kad prie jo prisijungtų dar daugiau narių. Taip pat norėtųsi dar didesnės radijo integracijos į universiteto gyvenimą: galbūt kokių nors jungtinių projektų su kitais VDU padaliniais, didesnių paskatų įsitraukti ne tik į radijo, bet ir kitokio turinio kūrimą. Taip ir atsiranda galimybė lavinti savo taip reikalingus medijų raštingumo įgūdžius. Be to, radijas laukia įvairiausios tematikos laidų; dabar itin aktualus atsipalaiduoti, pralinksmėti skatinantis turinys.

Dar viena svarbi VDU radijo etoso dalis visada buvo studentų bendruomenės telkimas. Labai norėtųsi radiją atvesti į tokią poziciją, kai kuriamos laidos būtų tokia pati universiteto gyvenimo dalis kaip L. Donskio bibliotekos skaitykla, EVF MAGNUS eSporto erdvė ar net Pavasario festivalis.

46-49 #PAŽINTIS

Muzikantas Ramūnas Difartas: ,,Tiesiog gyvenkit ir džiaukitės gyvenimu’’ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Indrės Baltakytės nuotraukos

Atlikėjas, muzikos ir tekstų autorius Ramūnas Difartas šiuo metu tiesiog džiaugiasi gyvenimu, sūnaus Rojaus gimimas į šeimą atnešė pačias gražiausias emocijas. Ir nors karantinas ženkliai pakoregavo Ramūno gyvenimą ir jo planus, tačiau pats Ramūnas viliasi, kad jau greit situacija pagerės ir planuoja vasaros koncertus kartu su savo itin geru bičiuliu iš Izraelio. Taip pat Ramūnas užsimena ir apie būsimus albumus, nes medžiagos jau yra pririnkęs net keliems. Apie vasaros planus, kūrybą, bei kelionių ilgesį pasakoja Ramūnas Difartas.

Ramūnai, scenoje esate jau daugelį metų, ar kada bent įsivaizdavote, kad koncertus reikės rengti nuotoliniu būdu, nes visi „gyvi“ renginiai bus draudžiami (kad ir laikinai)?

Tikriausiai nei vienas mūsų negalim pasakyti, kas bus rytoj, tad galvoti ar įsivaizduoti, kad bus draudžiami koncertai, renginiai tikrai būtų buvę sunku, nes apie tokius dalykus buvau matęs tik filmuose.

Kokiomis veiklomis užsiimate dabar?

Didžiausia veikla šiuo metu yra pasivaikščiojimai, bet šiaip, žinoma, yra ir kūrybiniai dalykai bei neseniai gimusio sūnaus auginimas.

Ar karantinas smarkiai pakoregavo Jūsų kasdienę rutiną?

Karantinas tikrai itin smarkiai pakoregavo mano kasdienę rutiną, manau, kad kai kuriose vietose net į gerą pusę.

O kaip dėl darbo? Ar visą savo laiką skyrėte kūrybai?

Tikrai viso savo laiko kūrybai nebeskiriu ir turbūt apskritai kūryba yra toks asmeninis dalykas, nes jeigu nori kurti, kuri. Tik aplink dabar vyksta tokia kūryba, kuri vadinasi – kaip išgyventi?

Ramūnai, kokie Jūsų planai šiai vasarai? „Tiesiog gyventi ir džiaugtis gyvenimu, nes šiandien planuoti nėra taip paprasta “

ir labai norisi, kad visgi atsidarytų tos koncertinės erdvės, ir kad mes grįžtume į gyvenimą. Tai čia būtų didžiausias mano vasaros planas.

O kaip kelionės?

Kelionės buvo labai svarbios mūsų šeimai ir labiausiai jų man šiandien ir trūksta. Labai norėtųsi, kad situacija dėl pandemijos gerėtų ir vėl būtų galima

grįžti į normalų gyvenimą. Taip pat keliones dabar koreguoja ir sūnus. Esame labiau ribojami, tad keliauti kol kas galime nebent prie jūros ar upės.

Galbūt išvysime Jus DRIVE-IN ar nuotoliniuose koncertuose?

Kol kas planuose nėra DRIVE-IN koncertų.

O gal gerbėjus pradžiuginsite nauju albumu?

Medžiagos dabar turiu surinkęs bene dviems albumams ir netgi skirtingo stiliaus muzikos. Kuomet susidėlios visi techniniai dalykai, norėčiau išleisti kelis albumus, tik kol kas tos techninės galimybės šiuo metu nėra tokios sklandžios.

Apskritai, kaip manote, kada vėl sugrįšime į normalų, aktyvų gyvenimą?

Manau, kad nepaisant nieko turime tikėti, kad greitai sugrįšime į tą normalų gyvenimą. Filosofiškai galime kalbėti daug, tačiau belieka tikėtis, jog situacija eis geryn.

O gal visgi renginiai ir kitos pramogos dar turės palaukti rudens?

Sunku pasakyti, nes mes juk nežinom, kaip pasisuks gyvenimas, bet, ačiū Dievui, jau kažkaip po truputį lyg ir pradeda viskas atsilaisvinti ir rugpjūčio mėnesį jau bandysiu planuoti koncertą Pažaislio vienuolyne. Ten pristatysiu ir keletą naujų savo kūrinių, esu parašęs kūrinį savo geram draugui, kuris gyvena Izraelyje, jo gimtadienio proga. Tad aš tikiuosi, kad jis gal net galės atskristi ir sudainuoti tą dainą kartu, duetu.

Ir kaip nepamesti tos geros nuotaikos ir pozityvo?

Svarbiausia yra paties nusiteikimas, taip pat šeima, kurią turiu šalia ir kuri mane visada palaiko, bet labiausiai geros nuotaikos nepamesti man padeda sūnus Rojus.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Būkite tolerantiški, draugiški, žinokite, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą – išlikite žmonėmis ir svarbiausia – turėkite savo nuomonę.

K.Sabaliauskaitės nuotraukos

50-53 #KŪRYBA

(Ne)pasaka Ugnė Baliutavičiūtė

48 - 51 kūryba

Drybsau ant senos kušetės savo mažoje, dar tarybiniais tapetais apklijuotoje virtuvėje ir ištiesęs ranką pagarsinu visai prašmatnų ir šiuolaikišką radiją, kuris ryte lygiai aštuntą nulis nulis pats įsijungia ir pradeda groti. Taip ir gyvenu jau kurį laiką – pasidarau stiprios smalą primenančios kavos, atsisėdu ant kušetės ir klausau, ką šiandien per žinias praneš gero. Bet vis nesulaukiu. Nieko gero neišgirdau jau seniai, o jei tiksliau tai šimtą penkiasdešimt dvi dienas. „Šiandien žiniose...“ – pasigirsta ir sulaikęs kvapą laukiu pirmojo sakinio iš žinias pranešančios diktorės. „Per pastarąją parą užfiksuoti nauji x koronaviruso atvejai Lietuvoje“. Visgi, nieko gero jau šimtą penkiasdešimt tris dienas.

Kelios minutės po dvyliktos pas mane į svečius užsuka bičiulis K. ir aš iš senos sekcijos ištraukiu neseniai su nuolaida pirktus „Sostinės“ saldainius.

– Kaip laikaisi? – pradėjo kalbą draugas dėdamas į burną saldainį.

– Taip pat. Kartą per savaitę išeinu į parduotuvę, klausau radijo, skaitau ir vakarais medituoju. Ai, tiesa, nuo šiandien nebevalgau pridėtinio cukraus.

– O tai saldainiai?

– Pirkau praėjusią savaitę, kai dar nebuvau sugalvojęs, jog atsisakysiu, – numojau ranka.

– O kodėl taip sumąstei? – nusistebėjo.

– Nusprendžiau paįvairinti kasdienybę.

– Nee, čia nesiskaito kaip „kasdienybės paįvairinimas“, – K. dramatiškai parodė kabutes. – Seni, o tu žinai, kas dedasi už lango, ar gyveni tik savo pasaulėlyje?

– Tai aišku, kad žinau. Žinių klausau kiekvieną mielą rytą.

– Tai? – pašoko nuo sofos K. – Ko čia šokinėji? – suirzau.

– Aš suprantu, kad tu esi susirūpinęs visa šita situacija ir savo sveikata, bet, žmogau, o kur dingo tavo kultūrinė pusė? O kaip dėl profesijos? Dėl tikrojo tavo pašaukimo?

– Mano rankos surištos, – atsidusau.

– Kalbi kaip nesavas. Atsimink save prieš viskam prasidedant. Tu kitoks nei tavo kartos aktoriai. Tu nepriklausai jokiai srovei, laikmečiui ar kūrėjui. Tu esi laisvas kurti ir neprisirišti. Ir tu pats renkiesi, kuo būti. Paklausyk, aš noriu, kad tu būtum ne išgąsdintas vykstančių įvykių, bet jų įkvėptas. Žmonės kovoja kiekvieną dieną su mirtimi, Amerikoje juodaodžiai kovoja su rasizmu, o tu kovok...

– Ir už ką gi? Nereikia apsimetinėti, kad mes tik du aktoriai, vaidinantys liūdnus, iš depresijos bandančius išbristi tipus, kurie tikisi praslysti ir nepapulti į visą šitą mirties užkurtą mašiną. Nepyk, bet pasauliu jau nebetikiu, o Pasaka tikiu.

– Eik tu žinai kur? – skėstelėjo rankomis kantrybę praradęs bičiulis. – Ai, blemba, niekur negali eiti. Tai ir neik. Toliau sau depresuok tų žinių beklausydamas, braižyk pagaliukus dienas skaičiuodamas, gyvenk savo tam susikurtam pasauly, kuris, garantuoju, dar baisesnis nei šis. Aš tai bandau neprarasti vilties, žmogau, prašau. Ir tai praeis. Mes grįšim į teatrą. O gal visgi... Einam pasivaikščioti? Lauke nuostabus oras, tau bus į naudą, – paskutinįkart

pabandė.

– Aš nestatau namų, aš nevedu tautos... – tyliai sušnabždėjau.

– Taip, taip, tu tik kiauras dienas sėdi po šakom akacijos baltos, – supyko K. ir išėjo trenkdamas durimis.

Jis nesupranta, ką aš išgyvenu. Man tiesiog paprasčiau judėti pasroviui, nuo manęs niekas nepriklauso. Teatras – mano gyvenimas. Aš ten gimiau, gyvenau, tikiuosi ir numirti ten. Dėl gimimo galiu patikslinti, kad mano mama taip pat buvo aktorė, ir, beje, nuostabi, tačiau pastojo jauna, pačioje gražiausioje jaunystėje, bet per kažkokį atsitiktinumą jai ankščiau laiko nubėgo vandenys kulisuose, o dėl didžiulės pūgos vėlavusi greitoji nespėjo ir aš gimiau ant minkšto, bet jau daug aktorių kojų mačiusio, kilimo grimo kambaryje. Todėl teatras yra mano pasaulėlis, kuris buvo atimtas didžiosios pandemijos.

Norėčiau sakyti, kad esu pačioje savo karjeros viršūnėje, tačiau būkime realistai, dar ne, vis dėlto labai tikiuosi būti. Pirmieji režisieriaus man ištarti žodžiai buvo: „Šitas turi potencialo“. Neiškalbingi, bet, kaip iš jo, didelis komplimentas. Pripratau gyventi daug gyvenimų. Man buvo gera. Aš kaifavau. Vieną dieną aš poetas melancholikas, gyvenantis gamtos apsuptyje miško namelyje, kitą – aš tylus biurokratas, draskomas skolų ir vidinių demonų, trečią – aš menininkas vandalas, toks truputį chuliganėlis, paišantis grafičius ir su chebra einantis prieš sistemą. Visi šie pasauliai

yra mano sukurti. Mano pasakos, kuriomis gyvenu ir kvėpuoju. Ir tada vieną dieną VISKAS pasikeitė. Sakydamas viskas, turiu omeny, kad per vieną dieną buvau išvytas iš repeticijos, teatras uždarytas, o visos pasakos liko ten. Pasaulis juokias, paspendęs savo tinklą. Kas galėjo pamanyti, kad iš tiesų vieną dieną visi sustos. Gatvėje neliks nei dūšios, o Venecijos kanale vanduo taps toks skaidrus, kad plaukios delfinai (vėliau paaiškėjo, kad visgi fake news). Mama dėl teatro buvo teisi tik dėl vieno dalyko, kad tai nėra pastovus darbas, bet džiaugiuosi, kad jos nepaklausiau ir nestojau į buhalteriją jos paliepimu, o kaip tas kvailys surizikavau ir išjojau ant aklos kumelės ieškoti savo laimės. Ilgai neteko ieškoti. Pradžioje ją radau improvizaciniame teatre, vėliau jau dramos teatre, o prieš prasidedant pandemijai parašiau savo pirmąją monopjesę „Vaidinu pasaką“, kurią ketinau pasiūlyti režisieriui. Bet nutiko gyvenimas.

Diena toliau ėjo lėtai taip pat, kaip ir likusios. Pasidariau užkąsti, paskaitinėjau A. Kamiu, o vakare išsitiesiau ant jogos kilimėlio meditacijai.

Ryte sugrojo radijas, kuris mane žadina geriau nei plerpiantis žadintuvas, lėtai išlipau iš lovos ir nuėjau užkaisti kavinuko. Žiovaudamas pažvelgiau pro langą – sniego jau nebeprimenanti tamsi pliurzė, kelios susikūprinusios kaukėtos žmogystos lėtai pėdina kas sau, kiekviena kuria savo pasakas. Paėmiau puoduką į rankas ir klestelėjau ant kušetės. Ech. Šimtas penkiasdešimt ketvirta diena. „Šiandien žiniose. Per pastarąją parą neužfiksuotas nei vienas koronaviruso atvejis Lietuvoje...“

54-57 #PSICHOLOGIJOS KAMPAS

Kodėl mus ištinka panikos atakos ir kaip su jomis kovoti?

GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Dar ir šiandien nėra tiksliai nustatyta, kas sukelia panikos atakas. Tačiau panikos priepuolius gali išprovokuoti įvairios priežastys ir begalė skirtingų situacijų: nerimas ar depresija, ilgai besitęsiantis stresas, pasikeitusi įprasta kasdienė rutina, fizinės sveikatos (širdies, kvėpavimo ar skydliaukės) problemos, alkoholio, nikotino, kitų narkotikų ar kofeino perdozavimas, taip pat kai kurių vaistų ir medikamentų vartojimas (Xanax, Cipralex), nemiga. Visgi daugeliu atvejų yra itin sunku atsekti, kas išprovokavo priepuolį, dar sunkiau juos kontroliuoti.Tačiau kaip elgtis ištikus panikos atakai? Ką daryti, jeigu taip nutinka pirmą kartą?

Svarbiausia – stengtis nepanikuoti, taisyklingai kvėpuoti – įkvėpti ir iškvėpti, kiek įmanoma labiau nukreipti savo mintis. Jeigu pradedate jausti dusulį, trūksta oro, atsiranda širdies permušimai arba krūtinės skausmas, kuris yra ne duriantis, o spaudžiantis, ir keliauja link rankų ir pečių, simptomai tęsiasi ilgiau nei 30 min., jie nesilpnėja, o stiprėja, pradeda intensyviai trūkti oro, spaudimas krūtinėje trunka ilgiau nei minutę ar dvi, nedelsiant kvieskite pagalbą: skambinkite 112 arba tai padaryti paprašykite žmogaus esančio šalia. Pasitaiko atvejų, kai tokioje būsenoje žmogus jau negali kalbėti, todėl stebėkite jo elgseną, veido mimikas, gestus, paprašykite užrašyti, kad ir telefone, kuo galite padėti.

Ir jeigu šalia esantis žmogus gali padėti, turėtų žinoti, kad jokiu būdu negalima: • lyginti įprasto, kasdien patiriamo streso su panikos ataka; • patarinėti, nes įprasti pagalbos būdai, pvz., taisyklingas kvėpavimas, gali padėti tik tai nuolat praktikuojančiam, o ne su panikos priepuoliu pirmą kartą susiduriančiam žmogui;

• gėdinti ir smerkti, reikėtų vengti tokių frazių kaip: – „Tu viską išsigalvoji.“ – „Ai, nesinervink, juk praeis, ne pirmas kartas, ar ne?“ – „Atrodai apgailėtinai, susiimk.“ – „Tau nuolatos viskas negerai…“ Pabandykite suprasti ir palaikyti. Klausiate – o kaip padėti?

• Svarbu išlikti ramiam.

• Paklausti, kuo galima padėti.

• Stengtis nukreipti panikos ataką patiriančio žmogaus dėmesį ir mintis.

Jeigu visgi nežinote, ką sakyti, pabandykite tai: • užtikrinkite žmogų, kad jo nepaliksite ir būsite šalia tol, kol pasijus geriau; • priminkite, kad panikos ataka netrunka ilgai ir tai tikrai praeis; • kartokite jam, kad jis yra saugus, kad nieko blogo nenutiks ir tai laikina.

Labai svarbu mokėti atpažinti panikos atakos simptomus, laiku pastebėti jos pradžią, ypač jeigu tuo metu būnate šalia žmogaus (greita reakcija dažnu atveju padeda atakai praeiti daug lengviau). Žinodamas, jog sunkiu momentu žmogus neliks vienas ir jam bus suteikta pagalba, tikrai jausis ramiau.

Tačiau būna atvejų, kai žmogus nenori kalbėtis arba tiesiog negali. Tuomet pasiūlykite pakeisti aplinką, jeigu panikos priepuolis tik prasidėjo: labai padeda buvimas gryname ore, ne uždaroje erdvėje.

Kas man labiausiai padeda „išgyventi“ panikos atakas?

Taisyklingas kvėpimas, vandens gėrimas, dažnai reikia tiesiog išsiverkti, paleisti visas emocijas. Tačiau man tikrai nepadeda kito žmogaus buvimas šalia, tada jaučiuosi dar blogiau ir viskas trunka dar ilgiau. Užklupus panikos atakai stengiuosi išbūti viena. Žinau žmonių, kuriems kaip tik reikia kito žmogaus, kad išbūtų panikos priepuolį ir puiku, kad kiekvienas atrandame savų metodų. Vieniems padeda šaltas dušas, kitiems joga. Vienų panikos ataka būna su dusuliu, širdies permušimais, prakaitavimu ir mintimis, kad mirs, tačiau kitų panikos atakos būna tylios, be per didelio emocijų rodymo.

Tokias panikos atakas atpažinti itin sunku, žmogus viduje tarsi plyšta į daugelį dalių, o prieš jus stovi ir šypsosi. Visgi tokiais atvejais apie artėjančią ataką išduoda gausus prakaitavimas, neigimas, jog kažkas ne taip, kosėjimas ir pan. Tačiau tokiu atveju nereiktų žmogaus užversti klausimais, tik pasiūlyti vandens, paklausti, ar nereikia mediko pagalbos, pabūti gryname ore, pasivaikščioti, pakeisti aplinką. Svarbu mokėti įsiklausyti ir kritiškai vertinti situaciją, nekelti dar didesnės panikos. Jeigu pačiam sunku tokioje situacijoje padėti kitam, reikia rasti žmogų, kuris gali padėti, taip pat visada galima konsultuotis su medikais – tereikia paskambinti 112.

Manto Vilčinsko nuotrauka Indrės Baltakytės nuotraukos

58-61 #REKOMENDUOJAM

ATRASK KAUNO APYLINKĖS GRAŽIAUSIAS VIETAS GODA OSTRAUSKAITĖ

r pasiilgote gamtos? Ar vis svarstote, ką būtų galiA ma pamatyti už miesto ribų? Galbūt norite kartu su artimaisiais aplankyti kažką naujo, bet artimo? Kau-

no apylinkėse apstu dar nematytų, neatrastų gamtos, istorinių vietovių, kurias verta aplankyti. Šios artimos išvykos nuo namų tinka ne tik tolimųjų kelionių mėgėjams, bet ir tiems, kurie nori arba neturi galimybės važinėti po visos Lietuvos ar užsienio platybes. Kviečiame paskaityti apie Kauno apylinkėse slypinčias vietoves!

Dubravos rezervatinė apyrubė

Gamtos mėgėjams ir jos išsiilgusiems Dubravos rezervatinė apylinkė – puiki vieta aplankyti. Per visą rezervatą vingiuoja 1,9 km ilgio pažintinis takas, kuris veda lankytojus į pelkes ir mišką. Einant pažintiniu taku, apima toks jausmas, tartum atsidūrei kitoje šalyje, nes aplinkinė gamta visiškai neprimena lietuviškų miškų. Pelkė, pavieniai balti medžiai, kurie atrodo tarsi nudegę, tačiau iš tikrųjų tai žydinti ištisa pieva. Tinkamiausias laikas aplankyti Dubravos apylinkę – vėlyvas pavasaris arba ankstyva vasara, kai žydi siauralapis švylys. Šio baltai žydinčio augalo tokiu laikotarpiu apstu, todėl vaikštant taku atrodo, kad pelkę yra padengęs plonas sniego sluoksnis.

Kadagių slėnis Norimtiems pabūti gamtoje ir pamatyti Kauno apylinkes iš aukštesnio taško labai patiks Kadagių slėnis. Kraštovaizdis čia įvairialypis – išvysite Kauno marias, besidriekiančias pievas, kadagiais apaugusį Kauno marių šlaitą ir atsipalaiduosite miške. Čia įrengtas pažintinis takas, kuriuo einant atsiveria marių vaizdas ir gamta, kiek toliau takas pasibaigia ir miškas pakvies jus pasivaikščioti. Prieš važiuojant į šį slėnį, patartina pasirūpinti gera avalyne, kadangi miške po lietaus gali būti balų ir klampios žemės.

Gražvydo Karaliaus nuotrauka

Dievų ir deivių slėnis Kulautuvos miške, 24 km nutolusiame nuo Kauno, slypi dievų ir deivių slėnis, patiksiantis istorijos bei gamtos mėgėjams. Šiame skulptūrų parke stovi Lietuvos menininkų sukurtos skulptūros, atspindinčios senovės lietuvių religijos dievus ir deives – Perkūną, Patrimpą, Pykuolį, Žemyną, Gabiją, Kovą, Laimą ir daug kitų. Čia galite iš arčiau susipažinti su dievybėmis, kurias garbino mūsų protėviai ir net pamatyti, kaip jos galėjo atrodyti. Vaikštinėdami žaviais parko takeliais galėsite ne tik pasigėrėti Lietuvos skulptorių darbais, bet ir pakvėpuoti grynu pušyno oru.

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Siūlome jums dar vieną lankytiną vietą – vieną iš kelių gotikinių bažnyčių Lietuvoje. Visi žinome garsiąją istoriją, kaip Napaleonas norėjo ant delno parsinešti Šv.

Onos bažnyčią atgal į Prancūziją, tačiau ši bažnyčia niekuo nenusileidžia pastarajai. Šis unikalus pastatas, vienas seniausių mūrinių statinių Lietuvoje, stovi atokiai nuo žmonių, prie pat Nemuno kranto. Ši bažnyčia dvelkia ramybe ir senove. Ją dar XVI a. pastatė garsus Lietuvos didikas Povilas Sapiega Zapiškyje, tik 21 km nuo Kauno. Šiuo metu čia dažniausiai vyksta kultūriniai ir muzikiniai renginiai. Ši bažnyčia tikrai verta jūsų dėmesio: pamatysite ne tik gražųjį gotikos laikų paminklą, bet ir pabūsite gražios gamtos apsuptyje.

Žalgirio mūšio memorialinis parkas Visai šalia Kauno, ties Cinkiškių kaimu, įkurtas Žalgirio mūšio memorialinis parkas Kryžiuočių ordino sutriuškinimui atminti. Dideliame parko plote yra pasodinta 580 raudonųjų ąžuolų, pastatyta 13 skulptūrinių stogastulpių ir 1 koplytstulpis, kad primintų žymiausius Žalgirio mūšio karžygius. Centrinis parko paminklas – stilizuoti Gedimino stulpai. Įdomu tai, kad parke medžiai susodinti taip, kad skrendant lėktuvu ar oro balionu matytųsi užrašas „Žalgiris“. Jei kada skrisite virš šio parko, būtinai atkreipkite dėmesį! Šiame parke ypač gražu vakare, kai leidžiasi saulė ir medžiai meta savo šešėlius. Jei važiuosite kada autostrada nors ir pro šalį, užsukite ir pabūkite istorijos apsuptyje.

62-65 #AKTUALIJOS

SOCIALINIAI IR AKADEMINIAI REIKALAI EVELINA BACIUŠKAITĖ

VDU Studentų atstovybė – nesustojantis veiklų inkubatorius.

Jos pareiga yra atstovauti studentams, jų nuomonei, gerinti studijų kokybę, tačiau tuo pačiu ir leisti studentams pasimėgauti universiteto suteikiamomis galimybėmis. Kartu su Socialinių reikalų komiteto koordinatore Emilija Drabužinskaite ir Akademinių reikalų komiteto koordinatore Monika Ražanauskaite kviečiame Jus susipažinti su pagrindiniais 2021 metų pavasarį Studentų atstovybės nuveiktais dalykais ir pažvelgti iš arčiau į VDU socialinius ir akademinius reikalus.

1.

Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės atstovai turėjo galimybę įsitraukti į LSS darbo grupę, kuri sprendžia užsieniečių padėties Lietuvoje klausimus. LSS yra labai svarbu atstovauti studentų interesams, todėl dažnai kylantys klausimai dėl užsieniečių studentų padėties mūsų šalyje taip pat yra aktuali LSS interesų dalis. Džiugu, kad prie šia tema iškylančių klausimų sprendimų galėjo prisidėti ir VDU atstovybė.

2.

Paskutiniame VDU Studentų parlamento posėdyje buvo patvirtintas SPK (Studijų programų komiteto) studentų atstovų dokumentas. Šis dokumentas yra labai naudingas, kadangi dėl jo bus galima lengviau paskirti ir kuruoti studentus Studijų programų komitetuose.

3.

Vieniems džiugi, kitiems paniką sukėlusi žinia – „Taikos“ bendrabučio gyventojų laukia pasikeitimai. Šis studentų mylimas bendrabutis vasarą bus renovuojamas. „Taikoje“ esantys dviviečiai kambariai virs vienviečiais, o triviečiai – dviviečiais. Tiesa, šiuo metu visi studentai, gyvenantys šiame bendrabutyje privalo iš jo išsikraustyti. Gera žinia ta, kad nuo liepos 1 iki 11 dienos vyks nauja registracija bendrabučio kambariui užsiimti, todėl kilusi panika yra suvaldyta, o studentai turės galimybę ir vėl gyventi jau atnaujintame bendrabutyje.

DIDYSIS PAVASARIO RENGINYS – PAVASARIO FESTIVALIS Gegužės mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė miesto svečius ir gyventojus sukvietė į jau tradicija tapusį renginį „Pavasario festivalis“.

Neįprasta šalyje esanti situacija nesutrukdė festivalio organizavimui saugiomis sąlygomis. „Pavasario festivaliui“ buvo pasirinktas neįprastas konceptas – festivalis vyko visą savaitę, dalis veiklų buvo transliuojamos internetu, kitą dalį netgi buvo galima stebėti gyvai! „Pavasario festivalis“ šiais metais skatino išlipti iš komforto zonos, ne veltui tokiam renginiui buvo pasirinktas šūkis „Savirealizacija per saviizoliaciją“. Buvo raginama paliesti tokias opias šių dienų problemas, kaip gyvenimo, studijų pasirinkimai, abortas, LGBTQ+ bendruomenės gyvenimas. Taip pat festivalio metu vyko socialinės akcijos, kraujo donorystė, įvairios pramoginės veiklos – šokių pamokos, drabužių dizaino kūrimas, piešimas ant vandens ir dar daugiau kitų įdomių veiklų. „Pavasario festivalį“ vainikavo drive–in koncertas. Koncerto metu buvo galima išgirsti tokias muzikines grupes kaip „Pack of Nails“, „Velvet“, „BALTASIS KIRAS“ ir „jauti“!

Viktorijos Zaveckaitės nuotraukos