Studis • Žiema 2020–2021

2020–2021 žiema

VAIDA EIROŠIŪTĖ: „iš gyvenimo stengiuosi imti visas galimybes, kokias gaunu“

Redaktorės žodis Labas!

Pagaliau tamsiausiu metų laiku mūsų gyvenime atsirado daugiau šviesos! Saulėgrįža ima trumpinti naktis, jaukiai mirga gatvių šviesos, po kojomis girgžda baltas sniegas, o namuose šiltai mirksi lempučių girliandos. Na, o šventėms pasibaigus vieni studentai žengia į praktikas, kiti pagaliau randa laiko pailsėti...

Kad žiemoti būtų smagiau, pristatome jums žiemiškąjį „Studį“! Šiame numeryje panersite į socialinių tinklų pasaulį, rasite įkvėpimo geriems

Germantė Lovčikaitė Vyr. redaktorė

darbams, Kalėdomis kvepiančių receptų, meilės Lietuvai ir savo darbui bei (pagaliau!) motyvacijos sportuoti namuose. Linkime neprarasti ūpo ir kantrybės, belaukiant, kada galėsime apkabinti artimuosius. Tegul atėję Naujieji metai jus džiugina, atneša nesenkančios motyvacijos ir leidžia svajoti!

Linkėjimai „Studžio“ komanda

Turinys Algirdas ir Remigijus Gataveckai Joga Mr. Jumbo Teresė Ringailienė Vaida Eirošiūtė

4 12 16 24 30

Edvardas Žičkus Christmas During Erasmus+ Receptai Šuolis į Naujuosius Memai

36 44 50 56 58

Bendradarbiai Vyr. redaktorė Germantė Lovčikaitė Vyr. kalbos redaktorė Gabrielė Juodzevičiūtė Autoriai Evelina Baciuškaitė Justina Bogužaitė Adolfina Zaidė Greta Kondrataitė-Paleckienė Goda Ostrauskaitė Viktorija Rekstytė Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Modesta Grigaitė Diana Zeringytė

Dizainas Donata Budreikaitė Audronė Baležentytė Evelina Baciuškaitė Viršelis Viktorijos Menšikovos nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas

Sekite internete: studis.lt facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu issuu.com/studis

ALGIRDAS IR REMIGIJUS GATAVECKAI : „GERI DARBAI UŽKREČIA DARYTI GERUS DARBUS“ EVELINA BACIUŠKAITĖ

Gretos Kniežaitės nuotrauka

kvėpti kitą, kai pats augai beveik be jokios užuovėjos. Mylėti kitą „Į ir parodyti jam kelią, kai pačiam meilės velnioniškai reikėjo nuo pirmos gimimo sekundės. Tai ir yra tikroji kultūra“ – šiuos žodžius

Rūta Mikelevičiūtė-Remeikienė skyrė broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams, tapusiems „Metų kultūros žmonėmis“ apdovanojimuose „Žmonės 2019“. Tikriausiai, tai buvo viena jautriausių akimirkų, neužmirštama iki šių dienų, ir tik dar kartą įrodanti dviejų brolių atsidavimą kurti tai, kas paliečia kiekvieną širdies kampelį ir leidžia tikėti gerumu. Algirdas ir Remigijus Gataveckai – identiški dvyniai, menininkai, kurių darbai puošia keturių miestų daugiabučius ir parodas, skatina visuomenę mąstyti socialinės lygybės klausimais, o gerumo akcijos kuria gražesnį rytojų tiems, kuriems to labiausiai reikia.

Broliai nebijo kalbėti bei savo kūriniuose atskleisti vaikystės išgyvenimus, kurie paliečia skaudžią vaikų globos namų temą, jų atskirties problemą bei bandymą su tuo kovoti. Bet kodėl? Kodėl jie pasirinko kalbėti tokiomis temomis, ką atskleidžia jų kiti darbai, kas skatina dalintis gerumu su aplinkiniais ir kaip apskritai šiuo metu laikosi broliai?

Apie tai ir dar daugiau papasakos patys alytiškiai, menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai.

Mūsų nuotaikos iš tikrųjų yra geros, šiuo metu turime daug darbų, abu piešiame, brolis Algirdas užsiima tapymu, aš greitu metu taip pat planuoju tuo užsiimti.

O kaip vyraujanti epidemiologinė situacija paveikė Jus, Jūsų darbą? Ar tai labiau tapo trikdžiu, ar kaip tik galėjote daugiau laiko skirti savo meninei kūrybai?

Na, tikrai galime daugiau laiko skirti savo meninei kūrybai. Apskritai, pats laikotarpis priverčia būti integralesniam žvelgiant į esamą situaciją. Bet jeigu reikėtų žiūrėti į dvi medalio puses, tai, žinoma, situacija tapo ir galimybe gauti patirties, kaip išnaudoti būtent tokį

laiką, ir trikdžiu. Remigijui, kuris yra dėstytojas, tai tapo trikdžiu, nes yra sudėtingiau dėstyti, atrašinėti, paaiškinti, pavyzdžiui, piešimo anatomiją, o tai yra labai sudėtinga užduotis. Žinoma, jaučiamas susitikimų, buvimo su draugais, spektaklių lankymo, dalyvavimo kultūros renginiuose trūkumas. Šie dalykai mums suteikia tam tikrą jausmą, papildomą atspalvį gyvenime.

Prieš kelis mėnesius teko išgirsti apie „CIRCLE K Lietuva“ socialinę akciją „You give we give“, kurios metu perkant kavą tam tikra suma keliauja „Gelbėkit vaikus“ rengiamų iniciatyvų finansavimui.

Prie šios akcijos prisidėjote ir Jūs, kaip kilo idėja tapti šios akcijos dalimi?

4 - 11 pažintis

Kaip šiuo metu laikotės ir kokios Jūsų nuotaikos, prieš artėjantį šventinį laikotarpį?

Tokie dalykai vyksta iš gerų norų. Ši akcija yra susijusi su prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“. Kadangi mes esame šios kampanijos ambasadoriai, buvome pakviesti pasikalbėti apie idėjas, galimybes vykdant socialinę akciją. Socialiai atsakinga įmonė „Circle K Lietuva“ užsiminė apie tai, jog vykdys šią akciją, tai daro jau ne vienerius metus. Įmonė norėjo tęsti projektą su puodeliais ir pakvietė jame dalyvauti mus. Apsvarstyti šį pasiūlymą užtruko ne ilgiau nei dvi minutes, nes mes, be abejonės, iš karto sutikome. Mes taip pat turime dizaino komandą „Bonzai creative“, kurioje yra tiek Artūras Mažeika, kuris vizualiai perteikia mūsų idėją, tiek Paulius Miliauskas, kuris prisideda prie kūrybinio sprendimo. Kartu su šia komanda sukūrėme keletą galimų puodelio variantų ir įmonė „Circle K“ išsirinko vieną iš jų, kurį toliau detalizavome, kol gavome galutinį variantą, koks jis yra ir dabar.

Visas gaminimo ir kūrybos procesas

vyko labai nuoširdžiai ir atsakingai, tik bėda atsirado tada, kai puodeliai turėjo „išeiti“ pavasarį, tačiau dėl pandemijos nusikėlė į rudenį. Puodelių laukėme gana ilgai, bet, iš tiesų, gal net ir palankesniu laiku pasirodė ši akcija, vien dėl to, kad pirmo karantino metu stipriai nukentėjo nevyriausybinės organizacijos, kurios rūpinasi vaikais. Šis sektorius – dienos centrai, organizacija „Gelbėkit vaikus“ patyrė didelių nuostolių. Nors šis darbas gali atrodyti lyg lašas jūroje, palyginus su esančiu vaikų skaičiumi ir tuo, kokia yra suma, bet tai jiems šiuo metu yra tikrai labai daug.

„You give, we give“ tikrai nėra pirmoji Jūsų socialinė akcija.

Prieš penkerius metus Alytaus daugiabučio sieną papuošėte piešiniu su mintimi „Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų”. Pamenu, tada pirmą kartą ir išgirdau apie Jus bei Jūsų darbus. Ar tai buvo tarsi supratimo ir noro perteik-

ti sudėtingą socialinę problemą mene pradžia, ar šis supratimas atėjo dar anksčiau?

Iš tikrųjų pati pradžia buvo tada, kai 2010 metais buvo pirmą kartą parodyta paroda „Situacija“. Joje jau pradėjome gvildenti vaikų globos namų temas. „Situacijoje“ mes perteikėme ir save, tačiau kalbėjome apie visus vaikų globos namų jaunuolius, kurie yra panašaus likimo.

Vėliau mes susitelkėme į projektą „Poveikis“ ir tada pradėjome gaminti sienų tapybas, kurias realizavome Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Alytuje. Sienų tapybos taip pat buvo susijusios su kampanija „Už saugią Lietuvą“. Šiuo

projektu mes norėjome perteikti tai, kaip svarbu vaikus, neįgaliuosius, globotinius integruoti į saugią visuomenę, kad jie gyventų tarp mūsų, nes tam turi teisę. Sienų tapybos darbai yra perteikti ant gyvenamųjų namų ir tokia vieta yra pasirinkta tikrai neatsitiktinai. Taip tarsi yra „beldžiamasi“ į gyvenamuosius namus, kad minėti vaikai būtų priimami kaip lygiaverčiai ir lygiateisiai, būtų mažinama jų atskirtis. Tuo metu vyko integracinės reformos, todėl darbai vyko netgi įstatymiškai ir, žinoma, vizualiai, kad visuomenė būtų brandesnė šiuo klausimu.

O kaip atrodė tokios socialinės akcijos įgyvendinimas, pats kūrybinis procesas?

Iš tiesų, didelių problemų tikrai neturėjome, nes Alytuje kūrinį atlikome per dvi dienas. Tai yra žaibiškas greitis, bet jį „iššaukė“ galimybės. Nors mums padėjo Alytaus savivaldybė, bet didžiausia problema tapo keltuvo klausimas. Visgi, tik vienas toks keltuvas mieste, kuris kėlė į devynaukštį, dėl to jis nuolatos buvo užimtas, o laisvas tapo tik savaitgaliais, todėl ir stengėmės jį „išnaudoti“ kuo greičiau. Žinoma, į patį kūrybinį procesą, kuris vyko apie dvi savaites, įtrauk-

davome ir vaikus, ir žmones, kurie yra socialiai atsakingi, pačius globotinius, įvairiausių specialybių žmones, kurie mums padėjo, pavyzdžiui, pjaustydami trafaretus. Mes mėgstame daug skirtingų žmonių suburti į vieną krūvą, kad jie galėtų tarpusavyje bendrauti ir kalbėtis. Svarbu ir tai, kad Alytaus, Kauno ir Vilniaus sienų tapybos projektai buvo atlikti su paprastų piliečių, verslų pagalba, darbu ir laiku. Vieni ateidavo padėti paruošti sienas, kiti tas sienas nudažyti ar skirti pinigų dažams, treti – paskolinti keltuvą. Būtent tokiais būdais ir buvo atlikti sienų tapybos darbai.

Gretos Skaraitienės nuotrauka Na, o toks darbas nėra labai sudėtingas laiko atžvilgiu kaip, pavyzdžiui, šeimos paveikslas, kurį teko tapyti metus su puse arba prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas, kurį tapėme apie aštuonis mėnesius.

Užsiminėte apie parodą „Poveikis“, gal galite papasakoti apie ją šiek tiek plačiau? Kaip atrodė šio darbo kūrybinis procesas? Ar patys bendravote su „Poveikyje“ vaizduojamais realiais asmenimis?

„Poveikis“ pačioje darbo pradžioje buvo mano, Algirdo Gatavecko, menų doktorantūros darbas. Mums reikėjo sugalvoti ir įgyvendinti projektą, o kadangi idėjas generuojame kartu su broliu, tai šis darbas nebuvo išimtis. Kartu su mano darbo vadovu idėją plėtojome iki

galo, o tada jau sekė šešis metus trukęs darbo įgyvendinimas, kuris apėmė tiek piešinius, tiek ir pačią disertaciją. O jaunuolius mes piešėme iš natūros, todėl teko daug bendrauti, atlikti daugybę interviu, darbas vyko tiek jiems pozuojant, tiek piešiant jau iš turimų nuotraukų. Taip pat su jais buvome kartu ir gyvenome vaikų globos namuose, todėl to ryšio, užklasinių veiklų, bendravimo buvo tikrai daug.

Tiek klausydama Jūsų dabar, tiek susipažinusi su Jūsų darbais, manau, drąsiai galiu teigti, jog visuomet atrodėte ir atrodote geraširdiškumo pavyzdys. Kas Jus pačius įkvepia dalinti gerumą kitiems ir skleisti jį savo darbuose, socialinėse akcijose?

Geri darbai užkrečia daryti gerus dar

bus. Tiesą sakant, įkvepia gerų žmonių darbai. Mes tai darydami jaučiamės labai gerai, tai kodėl reikėtų tada jų nedaryti? Tam tikrais atvejais atsiranda toks niuansas, jog norisi padaryti tai, ko kitas nedarytų, gerąja prasme. Pavyzdžiui, projekto „Poveikis“ piešinius dovanojome patiems jaunuoliams, kuriuos ir piešėme. Vėliau, kai MO muziejaus įkūrėjas ir garbingas žmogus Viktoras Butkus norėjo tuos piešinius nupirkti, prieš tai atsiklausėme pačių pozuotojų.

Jie piešinius sutiko parduoti, o pinigėliai ir buvo skirti jiems. Juk piešėme tiek laiko, skyrėme darbui tikrai daug metų ir iš to galėjome pasidaryti „neblogą biznį“, tačiau čia atsiranda kitoks supratimas. Tokios kokybės kūrinį gali turėti tik turtingi. Tačiau kodėl vieni turi turėti daugiau dėl susiklosčiusių aplinkybių, o, pavyzdžiui, jaunuoliai, gyvenantys globos namuose, tam galimybių neturi?

Jeigu mes visą laiką teigiame, kad norime, jog šioje žemėje būtų kuo didesnė lygybė finansine prasme, kad nebūtų didelio atotrūkio tarp labai turtingo ir labai didelio vargšo, tai su broliu ir turime rodyti tam tikrą pavyzdį šioje vietoje. Galbūt dideliam turtuoliui tokius paveikslus nupirkti ir padovanoti būtų menkniekis, tačiau žmogui, kuris pinigų nelabai turi ir dovanoja tokią dovaną, tai jau iš esmės keičia situaciją. Kai asmuo ateina tik su pieštuku ir popieriumi, ir pagamina tokią dovaną, kuriai skiria savo laiką, tai suteikia didelę prasmę bei padovanoja tam tikrą rezultatą kaip pėdsaką. Tokie momentai tikriausiai įkvepia tiek kitus žmones, tiek mus pačius.

Ko palinkėtumėte skaitytojams

šiuo laikotarpiu, kai šventinį džiaugsmą ir gerumą, rodos, galime skleisti jau tik nuotoliniu būdu?

Sudėtingas klausimas, bet, pirmiausia, palinkėtume būti supratingiems.

Dabar aplinkui labai daug pykčio, kai žmonės turi izoliuotis, negali susitikti su savo artimaisiais. Svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis, bet taip pat ir saugoti vienas kitą, todėl skatinu pasitelkti

Gretos Skaraitienės nuotrauka technologijas, kad galėtume susisiekti vieni su kitais, paskambinti ar netgi padaryti kokią nors dovanėlę, kurią būtų galima nusiųsti. Svarbu saugotis, elgtis atsakingiau ir meilę parodyti kitais būdais – bendrauti dažniau, išsikalbėti.

Mes su draugais kiekvieną vakarą, lygiai aštuntą valandą, susiskambiname ir bendraujame, kadangi vieni draugai turi izoliuotis, o kitas – susirgo. Tokiu metu yra svarbu vienas kitą palaikyti, nes psi-

chologiškai šis laikotarpis nėra lengvas nei vienam iš mūsų. Neužsidarykite, ieškokite teigiamos veiklos, per kurią aplinkiniams dovanosite pozityvumą.

Dovanokite bendravimą, kuris kartais tampa toks nuvertinamas. Nebijokime daryti staigmenų, pažinkime žmones, supraskime jų poreikius ir dovanokime jiems dėmesį ir rūpestingumą!

JOGA – ĮPROTIS, PADĖSIANTIS ĮVEIKTI ŽIEMIŠKĄ MELANCHOLIJĄ ADOLFINA ZAIDĖ

ai skaitai šį tekstą, žiema jau turbūt įsibėgėjo. Atsikėlus iš lovos vėK liau, dienos šviesoje pabūti išeina tik keletą valandų. Nežinau, kaip tu tvarkaisi su vitamino D trūkumu, bet aš dar spalį sau sakiau, kad

įvesiu kėlimosi su saule režimą. Tai tokia praktika, kai pradedi dieną tada, kada pateka saulė tam, kad kuo daugiau laiko praleistum šviesoje.

Tačiau paskelbtas karantinas ir paskaitos online nugramzdino mane į melancholišką būseną. Ryte išgirdusi žadintuvą iškart žvelgdavau pro langą, o ten – susiraukęs dangus. Vidinėje „keltis / nesikelti“ kovoje iškildavo mintis – ir koks gi skirtumas, ar atsikelsiu anksčiau, ar vėliau?

Vis tiek reikės tūnoti namie. daugiau motyvacijos pradėti darbus, kuriuos vis atidėliojau. Pradėjau jaustis laimingesnė ir energingesnė. Taip pat sustiprėjau ir fiziškai – lengviau išlaikau balansą, kūnas pasidarė lankstesnis ir stipresnis. Ir visa tai jau po mėnesio rytinių mankštų. Belieka įsivaizduoti rezultatus, kuriuos pasiekia jogą praktikuojantys nuolatos, o ne tik tuomet, kai „užplaukia“.

Darant jogą namuose patartina atkreipti dėmesį į šiuos aspektus: 1. Jauki ir patogi aplinka. Svarbiausia turėti pakankamai vietos jogos kilimėliui ir įvairioms pozoms atlikti. Pavasarį gyvenau mažame bute, todėl kilimėlį tiesdavau virtuvėje ant grindų ir dažnai vis užkliudydavau kėdę ar stalo koją. Po keletos tokių nerangių treniruočių šiek tiek perstumdžiau baldus ir treniruotės tapo daug našesnės.

2. Jogos pamokos online. Internete galima rasti tūkstančius nemokamų jogos vaizdo įrašų.

Pradedant specialiai jogai skirtais tinklapiais, pavyzdžiui, Doyouyoga.com, doyogawithme.com,

12-15 aktualijos

Skirtumas visgi yra. Tai jau antrasis karantinas šiemet, o iš pirmojo pasimokiau, kad drybsodama lovoje tik gramzdinu save į dar didesnę neviltį. Dar pavasarį, prasidėjus karantinui, namuose jaučiausi kaip kalėjime. Supratau, kad reikia kažką keisti savo dienotvarkėje, kurios didžiąją dalį užėmė laikas prie kompiuterio. Kartą anksčiau atsikėlus pradėjau rytą ne nuo socialinių tinklų (kaip visada darau), o nuo mankštos. „YouTube“ susiradau pusvalandžio trukmės jogos treniruotę. Tikėjausi šiek tiek pratampyti raumenis, tačiau teko net ir paprakaituoti, mat ši treniruotė nebuvo paprastas pratimų kratinys. Nuo pirmos iki paskutinės minutės kiekvienas kūno judesys harmoningai perėjo į kitą, o tuo pat metu į visa tai buvo įjungtas ir tikslingas kvėpavimas. Treniruotės gale darant atsipalaidavimo pratimą (savasana) trenerė pasiūlė pagalvoti apie tai, kokia bus ateinanti diena, ko iš jos tikiuosi.

Jaučiausi tokia rami ir kupina energijos.

Joga ne tik padėjo mano kūnui nubusti, bet ir sužadino mintis bei pozityviai nuteikė naujai dienai.

Pirmoji treniruotė maloniai nustebino, todėl pradėjau daryti jogą kiekvieną rytą. Ilgainiui pastebėjau, kad atsirado

baigiant „YouTube“. Aš dažniausiai treniruočių ieškau pastarajame, o mano mėgiamiausia trenerė Adriene jau yra

įkėlusi per 560 vaizdo įrašų, tarp kurių – „Yoga For Vulnerability“, „Yoga For When You Feel Dead Inside“ (šis

man dabar tiktų), „Yoga For Courage“ ir t. t. Treniruočių rasi visiems gyvenimo atvejams ir kiekvieną dieną galėsi išban-

dyti vis naują. Taip joga netaps nuobodi rutina, o atvirkščiai, bus įdomu sužinoti, kas gi tavęs laukia šiandien.

3. Nebijok būti savarankiškas. Kai pajusi, kad labiau savimi pasitiki ir atliekant pratimus jau nebereikia žvilgčioti į trenerę, laikas išbandyti intuityvią praktiką. Iš pradžių gali jaustis keistai, tačiau svarbu pasitikėti savimi ir joga.

Užlipk ant kilimėlio ir įsiklausyk į savo kūną, leisk jam daryti tai, ko jis tuo metu nori. Nepamiršk kreipti dėmesio į kvėpavimą. Taip susikursi unikalią jogos praktiką, tinkančią būtent tau, būtent tą akimirką.

4. Nespausk savęs. Jogos treniruočių įvairovė labai didelė: nuo trumpų ir lengvų, skirtų pradedantiesiems, iki sunkių ir ilgų, skirtų jau pažengusiems. Treniruotę reikia rinktis pagal savo galimybes, nes per daug išvargus kitą dieną nė nesinorės vėl lipti ant kilimėlio. Jau geriau praktikuoti jogą po 10 minučių kiekvieną dieną nei versti save ilgai treniruotis, tačiau tai daryti tik porą kartų į savaitę. Visada primink sau, kaip nuostabu yra tai, kad, nors ir trumpai, tu ir vėl darai jogą. Šiame niūriame ir tamsiame laikotarpyje labai lengva stačia galva pasinerti į mūsų dėmesį prikaustantį internetą, tačiau nuolatinis spoksojimas į ekraną ne tik negerina emocinės ir fizinės būklės, bet ją blogina. Peržiūrėjusi ketvirtą serialo seriją iš eilės jaučiuosi apgailėtinai, tačiau kai prisimenu, kad ryte dariau jogą, galiu tyliai savimi didžiuotis. Bent dalelę šiandienos praleidau ne veltui.

Namaste

MR. JUMBO – GIEDRIUS BALČIŪNAS ATVIRAI: ,,NUOTOLINIŲ KONCERTŲ TIKRAI BUS‘‘ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Donato Pociaus nuotraukos

uzikantas Giedrius Balčiūnas paskutiniaisiais metais drebino M žymiausias šalies arenas su atlikėjos Džordanos Butkutės gyvo garso grupe ir net prasidėjus karantinui neliko namuose, o savo muzika

džiugino praeivius Kauno gatvėse. Tiesa, karantinas visgi kiek pakoregavo jo koncertinius planus, nes daugelis jų buvo nukelti ar atšaukti, tad reikėjo susiveržti diržus, kaip ir daugumai muzikantų. Tačiau, šiandien, kai karantinas Lietuvoje įvestas jau antrą kartą, Giedrius pripažįsta – yra daug lengviau. Veiklų, kaip pats sako, tikrai netrūksta, kartais gal net per daug dirba ir šį kartą buvo paprasčiau pasiruošti nuotoliniam mokymui, nors, kaip pašnekovas prisimena, per pirmąjį karantiną vesti prodiusavimo pamokas nuotoliniu būdu buvo nemenkas iššūkis. Tiesa, nors išlaikyti moksleivių dėmesį nėra labai paprasta, bet net ir prodiusuoti galima mokyti per nuotolį! Apie muziką, ateities planus bei ruošiamus koncertus iš namų, atvirai su Giedriumi Balčiūnu. kaip

Gyvenimas bangavo, nesvarbu ar prieš šią pandemiją, ar po jos. Pagal užimtumą, kaip visada, truputį per daug dirbu, o vis trokštu skirti daugiau dėmesio šeimai ir artimiausiems draugams, kurie padeda išlikti stabiliam šiuose gyvenimo bangavimuose. Suprantama, tame nuotoliniame mokyme, kaip pedagogas baigiu prasmegti, versdamasis kūliais iš kūrybiškumo, kaip toliau vesti savo muzikos prodiusavimo pamokas vaikams, tačiau be savo studijos. Turbūt niekas ir nebūtų sakęs, kad gyvenime bus viskas lengva.

Bet aš nieko nesigailiu!

Kaip Jūsų, kaip muzikanto, veiklą bei planus paveikė COVID-19 pandemija ir karantinas?

Tą pačią dieną, kai tik buvo paskelbta pandemija ir karantinas šalyje, supratau, kad visi numatyti koncertai bus atšaukti. Mano darbas Kauno vaikų ir

moksleivių laisvalaikio rūmuose, muzikos studijoje, taip pat gali staigiai įšalti.

Jis įšalo, bet nesitikėjome tokio ilgo karantino ir manėme, kad grįšime į darbus po 2–3 savaičių. Greitai, kaip ir visoje muzikantų bendruomenėje, diržai buvo suveržti maksimaliai, peržiūrėtos santaupos, šeimos biudžetas, planavimas išgyventi. Bet atsirado nemažai studijinių darbų su kitų muzikantų įrašų prodiusavimu.

Ar daug koncertų teko atšaukti ar nukelti tolimesnėms datoms?

Mažiausiai septyni koncertai nukelti į kitus metus. Gal ir nedaug, bent jau perkelti. Kiek atšauktų, net neskaičiavau. Turėjome nedidelį turą su Džordanos Butkutės grupe ir kelionę koncertui Italijoje. Dėl susidariusios situacijos neturiu ko kaltinti, tai ir nekaltinu. Susiduriant su tokiomis ,,force majeure” (pranc. nenugalimos jėgos, t. y. nenumatytomis ir neišvengiamomis) aplinkybėmis

16-23 pažintis

Giedriau, papasakokite Jums šiuo metu sekasi?

lieka tik ieškoti kito kelio išgyventi.

Pyktis ir neviltis šioje situacijoje niekuo nepadėtų.

Dabar karantinas Lietuvoje įvedamas jau antrą kartą, ar šį

kartą tam pasiruošėte?

Šiek tiek lengviau grįžti ir į nuotolinį mokymą, kuris pavasarį atrodė labai baisus. Buvau nežinioje, kaip reikės vaikus mokyti kurti muzikos be tam pritaikytos kompiuterių klasės. Kaip

reikės dirbtuvių principu veikusią studiją paversti nuotolinėmis teorijos ir monologo perpildytomis paskaitomis ir taip nuo nuotolinių pamokų kenčiantiems jaunuoliams. Dabar į situaciją žiūriu ramiau. Tikrai galiu teigti, kad išgirdęs apie atnaujinamą karantiną, reagavau šaltu veidu. Koncertų iki metų galo nebuvo tiek daug organizuota, kad jų perkėlimas į kitus metus būtų baisus smūgis.

Galbūt gerbėjai galės išvysti koncertus per „YouTube“ ar kitus so-

cialinius tinklus?

Taip. Nesu labai tikras savo žodžiais, bet, ko gero, buvau vienas pirmųjų mūsų šalyje, per šį karantiną pasiūlęs nemokamus, internete transliuojamus koncertus iš namų. Greitai idėja ėmė plisti. Buvau pakviestas surengti koncertą Kauno gyvos muzikos klube „Punto Jazz Palėpė“, kuriame nieko nebuvo, tik profesionalūs operatoriai, garsistai. Viskas buvo transliuojama internete. Paskui kooperavomės su ,,Skrabalmenu“ – Karoliu Šileika, bei kolega, gitaristu – Robertu Semeniuku (,,Žalvarinis”, M. Mikutavičiaus grupė) ir koncertavome Kaune bei Vilniuje. Prieš pat vasarą vėl pakartojau savo namų koncertą, bet pastebėjau, jog tokių koncertų populiarumas išblėso, o atlaisvėjęs karantinas suteikė galimybių surengti gyvų pasirodymų ir man, ir kitiems atlikėjams.

Tiesa, dauguma muzikantų karantino laikotarpį išnaudojo muzikiniams įrašams ir net išleido naujus albumus, o kaip Jūs? Ką spėjote nuveikti?

Koncentravausi būtent į karantininius namų, gatvės pasirodymus. Vėliau žmonės pradėjo ir privačiai mane kviestis pastebėję, kad aš groju daugeliui patinkantį 80-ųjų roką, populiarią muziką, tačiau instrumentines versijas. Buvo laiko padirbėti ir prie savo „YouTube“ kanalo, kuris šiemet, po mano sukurtos grupės The Roop dainos „On Fire“ versijos, padvigubino žiūrimumo statistiką ir tapo monetizuotu. Vasarą atlikau dar kelias dainų versijas, kuriose sudalyvavo ir lietuviai iš skirtingų miestų, o viename iš jų – bosistas iš Brazilijos.

Beje, turite labai originalią pravardę, kuria dažnai ir prisistatote, bet kaip ji atsirado?

Tikriausiai, kaip ir daugeliui vaikų, ji atsirado iš patyčių. Buvau berniukas tamsiais, garbanotais plaukais tarp šviesiaplaukių kiemo vaikų. Kaip tik tais metais pasirodė naujas grupės „Mr. President“ singlas su vaizdo klipu „Coco Jambo“.

Kieme vaikai greitai pasigaudavo naujus hitus. Matyt, buvau labiausiai panašus į kokį garbanotą juodaodį, o visų lūpose taip ir skambėjo „coco jambo coco jambo“, tai ir tapau „džiumbo“. Misteris atsirado po to, kai 1998 metais interneto svetainėje žaisdavom pirmo asmens šaudyklę „Quake II“, kurioje žaidėjai buvo susiskirstę į klanus. Aš priklausiau misterių klanui, kuriame kiekvieno pravardė buvo su prierašu „Mr.“. Tuo metu dar muzikoje nenaudojau tokio savo pseudonimo, nors jau buvau „džiumbo“.

Todėl, kai maždaug 2000-aisiais metais pradėjome groti su grupėmis, atsirado mūsų pirmieji grupės interneto puslapiai, plakatai, iškart negalvodamas ta-

pau Mr. Jumbo.

Šiuo metu savo muzikinę veiklą tęsiate kaip solo atlikėjas, visgi anksčiau buvote neatsiejamas grupės „Bon Jeans“ narys. Kas lėmė tokius didžiulius pokyčius Jūsų gyvenime?

Kai atsigręžiu atgal, pagalvoju, kad su vienu projektu / grupe groti 10 metų yra gana daug, o migracija tarp grupių, projektų, man juk nebuvo svetima. Visada norėjau į grojimą ir muzikavimą žvelgti maksimaliai ir su konkrečiais tikslais: koncertai, albumai, materialinė gerovė. Tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos, vien iš broliškų jausmų muzikantams, su kuriais stengiesi įgyvendinti tam tikrus tikslus, tu neišmaitinsi savo šeimos, ilgainiui ir motyvacijos pačiam darbui su muzika nebeturėsi. Jei atrodžiau neatsiejama tos ar kitos grupės dalis, tai, greičiausiai, dėl to, kad į kiekvieną darbą žiūriu neatmestinai.

Dirbdamas dedu visas pastangas ir stengiuosi palaikyti darbinę atmosferą, kad visiems būtų lengviau dirbti. Turbūt su manimi toliau buvo lengva dirbti, nes iš Džordanos vadybininko (ir jos vyro) jau antrą kartą buvau prašomas pagalvoti apie pasiūlymą tapti jos gyvo garso grupės gitaristu. Pirmą kartą man siūlė dar prieš jos areninį pakilimą, 2014 metais.

Ar nesigailite šio savo sprendimo?

Ne. Kadangi esu konservatyvus ir dar ožiaragio zodiako ženklo, mėgstu stovėti tvirtai ir jausti žemę po savo kojo-

mis. Nebūčiau šokęs kažkur į nežinomą sritį iš šiltos vietelės, bet jaučiau, kad blogiau nebus.

O gal ateityje visgi planuojate suburti savo grupę ar tapti kurios kitos grupės nariu?

Šiuo metu, atrodo, esu pasirinkęs tinkamą formatą, kai groju vienas su dalinėmis fonogramomis. Žmonėms patinka gitarinė instrumentinė muzika.

Kai atlikėjas dainuoja, vis tiek kas nors ateis ir pasakys: „ai, negražus balsas“. O gitarą žmonės vertins tik kaip nuostabų solinį instrumentą. Taip pat šiemet atgaivinome stilizuotą Renesanso muzikos projektą „Hansanova“, kuris dabar jau teisėtai vadinasi šeimos ansambliu.

Grojame su žmona ir savo dukra Saule, prie mūsų prisijungė ir bendraįkūrėjas Julius Dosinas, kuris atsivedė į projektą savo dukrą Juliją. Kartais prisijungia ir mano tėvas Rimantas Balčiūnas, kuris groja pučiamaisiais instrumentais.

Kitąmet su dainininku ir dainų autoriumi Kęstučiu Jablonskiu planuojame pateikti jo autorinių dainų programą modernaus roko stiliumi. Jau dirbu studijoje prie jo naujų dainų, po truputį viską publikuojame kaip singlus, kartu su vaizdo klipais. Greičiausiai, bus pilna grupė, kurią suburti bus patikėta man.

Tiesa, ne kartą grojote ir su Džordanos Butkutės gyvo garso grupe jos turo koncertuose, kokį įspūdį Jums paliko ši patirtis?

Patirtis dar tęsiasi, kaip ir mano statusas šioje grupėje. Iki šios dienos nuo 2018 metų esame sugroję apie 40 dide-

lių koncertų. Nuo pat pradžių puikiai derėjome, nes su visais muzikantais jau buvau pažįstamas iš seniai. Pati muzika man taip pat patinka – yra kur pasireikšti kaip gitaristui. Prieš patekdamas į grupę, jau anksčiau esu dalyvavęs albumo įrašymuose. Vienas iš jų – Džordanos albumas „Kryžkelės“, su kuriuo ji debiutavo savo areninėje karjeroje.

Džordana labai spalvinga asmenybė, su ja niekada nebus nuobodu dirbti. Noriu pagirti jos vadybą – tai vienas aukščiausių lygių Lietuvos mastu, į kuriuos gali taikytis muzikantai. Kalbu apie repeticijas, scenos servisą, asmeninius garsistus, užkulisinius reikalus.

Visgi jeigu dabar reiktų apibrėžti Jūsų atliekamos muzikos stilių – tai būtų?

Instrumentinis rokas ir pop rokas. Galima panaudoti įmantrių žodžių, bet per daug metų pastebėjau, kad niekas jų vis tiek nesupranta!

Mėgstamiausia Jūsų daina (nebūtinai Jūsų kūrybos).

Paskutinius kelis metus labai pamėgau klausyti švedų dance-metal grupės „Amaranthe“. Paskutinis jų albumas „Manifest“ tiesiog talžo! Labai patinka jų daina „Virus“, kurios vaizdo klipas yra būtent apie pandemiją, užrakintus namuose, laukiančius scenos muzikantus.

TERESĖ RINGAILIENĖ: „ĮVAIRIOS DURYS ATSIDARO TIK Į JAS BELDŽIANT“

GODA OSTRAUSKAITĖ

upina šilumos ir nuolat besišypsanti – taip Užsienio kalbų instiK tuto direktorė Teresė Ringailienė pasitinka kiekvieną studentą.

Laisvalaikiu T. Ringailienė moko Kaune gyvenančius studentus iš užsienio mūsų gimtosios kalbos bei supažindina su Lietuvos kultūra, istorija, puoselėjamomis tradicijomis. „Reikia išdrįsti peržengti nedrąsumo, baimės, nejaukumo ribą ir leistis į nuotykį bei pažinimo džiaugsmą“ – kviečiame iš arčiau susipažinti su šia šilta, entuziastinga asmenybe!

magistro bei doktorantūros studijas.

Todėl dabar visada raginu savo studentus priimti vieną ar kitą iššūkį, nebijoti išbandyti save, išeiti iš komforto zonos, judėti į priekį. Ramiai gyventi labai patogu, tačiau įvairios durys atsidaro tik į jas beldžiant, tik išbandant įvairias galimybes. Todėl ir pati tiek dėstau universitete, tiek yra tekę dirbti kalbų mokyklose, versti raštu, žodžiu, redaguoti... O tai reiškia – susipažinti su įvairias žmonėmis, bendrauti, kažką sužinoti apie be galo skirtingas sritis, t. y. ne tik išbandyti profesines galimybes, bet ir praplėsti akiratį.

Savo akademinę karjerą pradėjote kaip anglų kalbos dėstytoja.

Kodėl pasirinkote šį kelią?

Be veiklos universitete Jūs siekiate supažindinti Kaune gyvenančius užsieniečius su lietuvių kalba bei kultūra, tradicijomis. Tam įkūrėte Lietuvių kalbos ir kultūros klubą užsieniečiams. Sakykite, kaip Jums kilo ši idėja? Koks šio klubo tikslas?

Čia turbūt patys studentai geriausiai ir atsakytų (šypsosi). Man pačiai visada be galo gera girdėti, kai studentai pasidžiaugia, jog paskaitose atsikratė baimės kalbėti ar bendrauti užsienio kalba, kad pajuto, jog mokytis užsienio kalbos gali būti smagu. Man tai reiškia, kad žmogus įveikė kažkokį barjerą – savo baimę, nepasitikėjimą ir ateityje galės tiek drąsiau vartoti kalbą, tiek patogiau jausis. Juk kalbos atveria daugybę galimybių, nesvarbu, kokioje srityje dirbtum.

Juokais galėčiau pasakyti, kad mokau visą gyvenimą, kiek save prisimenu.

Vaikystėje mano „mokiniai“ buvo viščiukai, ančiukai, žąsiukai kaime ir, žinoma, lėlės, vėliau mano „mokymus“ ištvėrė senelis (šypsosi). O jeigu rimtai – man visada labai patiko kalbos, tik ilgą laiką galvojau, kad studijuosiu lietuvių filologiją. Tuo metu nepasitikėjau savo anglų kalbos žiniomis, tačiau vis dėlto nusprendžiau pabandyti stoti į anglų filologijos studijas. Pavyko, ir ne tik įstoti, bet ir pabaigti bakalauro,

Be anglų kalbos jau dešimtmetį dėstau lietuvių kalbą kaip užsienio tiek vasaros kursuose VDU, tiek semestro metu. Per paskaitas ar vis bendraudama su nelietuviais vis sulaukdavau klausimų, kurie iš pradžių mane nustebindavo.

24-29 pažintis

Pradėkime nuo klausimo apie Jus. Kaip manote, kaip Jus galėtų apibūdinti Jūsų studentai?

Pavyzdžiui: o kodėl šaltibarščiai rožiniai? Kodėl spalio pabaigoje visuose prekybos centruose lentynos lūžta nuo žvakių? Kas yra varškė? Kaip lietuviai švenčia Kalėdas? Kaip marginami margučiai? Mums viskas aišku, suprantama, o nelietuviai žvelgia į mūsų šalį, kultūrą kitomis akimis, pastebi dalykus, kurie mums savaime suprantami ir gal net nebeįdomūs. Tad savo studentams, žinoma, pasakodavau, rodydavau nuotraukas. Tačiau, kaip žinia, geriau jau vieną kartą pamatyti ir išbandyti nei dešimt kartų išgirsti. Taigi, taip ir kilo mintis iš pradžių suburti bendruomenę Facebook‘e, kur būtų galima ir pasidalinti nuotraukomis, mintimis, informacija apie Lietuvą, lietuvių kalbą, ir organizuoti renginius, kurie leistų išbandyti, patirti, paragauti, pabendrauti.

Ką po renginio su savimi išsineša užsienio studentas?

Labai tikiuosi ir, man regis, svarbiausia, – jog išsineša gerų emocijų, šypsenų, žinių, o kartais ir kažką labai tiesiogine prasme – šiaudinių eglutės žaisliukų, margučių, lininių dekoruotų maišelių ir t. t.

Man itin svarbu, kad tiek išeidamas iš renginio, tiek išvykdamas iš Lietuvos, studentas išsivežtų ir kuo daugiau šviesių prisiminimų. Juk jeigu nevartoji kalbos, ji, deja, pasimiršta. Tačiau emocija, įspūdis, prisiminimas išlieka, jį nešiosiesi širdyje visą gyvenimą.

Kas Jus motyvuoja užsiimti šia veikla?

Žinoma, patys studentai, jų klausimai, nuostabos kupinos akys. Taip pat iš nau-

jo vis atrandu ir atrandu, kokia turtinga, unikali mūsų kalba, kultūra, kiek įdomių dalykų galime pasiūlyti pasauliui, tik patys ne visada pastebime. Manau, puikiai galima (o gal ir reikėtų?) suderinti tiek meilę savo šaliai, kultūrai, kalbai, tiek atvirumą kitoms šalims, kalboms, naujoms patirtims.

Gal esate girdėjusi iš užsienio studentų keistų ar netikėtų atsiliepimų apie lietuvius?

Kai kurie pastebėjimai labai individualūs, tačiau daugumai Azijos studentų Lietuvoje labai lėtas gyvenimo tempas.

Taip pat tekę girdėti, kad lietuviai nedaug šypsosi. Na, ir, žinoma, visus labai stebina mūsų meilė krepšiniui.

Karantino metu daugelis veiklų sustojo. Kaip šiuo pasaulį sukrėtusio įvykio metu Jūs organizuojate renginius ir klubo veiklą?

Deja, šiuo metu klubo veikla nėra itin aktyvi – nevyksta susitikimai, renginiai tiek dėl pandemijos, tiek ir dėl to, kad pasikeitė mano pareigos (tapau Užsienio kalbų insituto direktore). Daug kas sėkmingai persikėlė į internetinę erdvę ir, manau, renginių tikrai būtų galima

organizuoti, deja, dabar pritrūksta laiko... Tad jeigu atsirastų studentų, kuriuos domintų tokios veiklos, mielai kviesčiau organizuoti nuotolinius renginius, viktorinas ir pan. kartu.

Ar ateityje planuojate grįžti prie klubo veiklos ar renginių, skirtų užsieniečiams? Jei taip, kokių turite idėjų?

Taip, žinoma! Manau, yra daugybė veiklų, kurias dar galima išbandyti, – ir šokti, ir dainuoti, ir keliauti po Lietuvą. O kur dar rankdarbiai, maisto gaminimas!

O kartais tiesiog užtenka žmonėms pa-

rodyti lietuvišką mišką. Juk daug kas iš didmiesčių atvažiuoja, kur ir didesnio parko paieškoti reikia. O kai kas savo gimtojoje šalyje, pavyzdžiui, Egipte, išvis miškų neturi... Tad kartais nelietuvis patiria tikrą džiaugsmo pliūpsnį kokiame miškelyje radęs mėlynių ar pirmą gyvenime grybą.

Ką galėtumėte patarti studentams, siekantiems išmokti užsienio kalbų bei pažinti kitas kultūras?

Pirmiausia, manau, reikia būti atviriems naujoms patirtims, naujiems žmonėms bei norėti dalintis savo kalba, kultūra.

Tokie kalbiniai, kultūriniai mainai be galo įdomūs, praplečiantys akiratį, o ir naujų draugų galima susirasti. Kalbos mokymasis, žinoma, reikalauja pastangų, užsispyrimo ir laiko – ypač, kad ta kalba nepasimirštų. O kartais reikia tiesiog išdrįsti peržengti kažkokią nedrąsumo, baimės, nejaukumo ribą ir leistis į nuotykį bei pažinimo džiaugsmą.

SOCIALINIŲ TINKLŲ KOMUNIKACIJOS SPECIALISTĖ VAIDA EIROŠIŪTĖ: „TURIME ŽINOTI, KAM KURIAME SAVO TURINĮ“ VIKTORIJA REKSTYTĖ

Viktorijos Menšikovos, Viktorijos Zaveckaitės ir Ievos Jūraitės nuotraukos

asarą VDU Viešosios komunikacijos diplomą atsiėmusi Vaida V Eirošiūtė praėjusius rinkimus stebėjo iš kitos – Laisvės partijos – pusės. Vaida neslepia, kad nors neketino darbuotis politinės komuni-

kacijos srityje, tokios galimybės atsisakyti nenorėjo. Socialinių tinklų komunikacijos specialistė paatviravo apie darbo užkulisius rinkiminiu laikotarpiu, dažniausias socialinių tinklų komunikacijos klaidas ir atskleidė sėkmingos komunikacijos receptą.

Galiu pasidžiaugti rezultatais. Buvo skeptikų, kurie manė, kad Laisvės partija galbūt neperžengs 5 procentų kartelės, bet su tokia komanda, su kuria dirbau, galima pasiekti praktiškai bet ką. Intensyvi rinkiminė kampanija, man atrodo, prasidėjo tada, kada aš prisijungiau. Nuo rugpjūčio mėnesio važiavome po Lietuvą susitikti su žmonėmis, organizavome ilgiausią rinkimų programos pristatymo tiesioginę transliaciją – ji truko net dvylika valandų. Komanda skyrė labai daug savo dėmesio ir laiko ne tik darbo valandomis. Man tai viena ryškiausių gyvenimo patirčių, nes nemanau, kad dar kada nors pasiseks dirbti su tokia komanda. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisijungti prie šios komandos ir prie rinkimų kampanijos.

Kokios buvo Tavo funkcijos rinkiminės kampanijos metu?

Iš esmės mano darbas, kad ir kokį bedirbčiau, būna susijęs su socialinių tinklų komunikacija, tai dariau ir šįkart.

Jeigu labai greit prabėgant – filmavau tiesiogines transliacijas Facebook, Insta-

gram socialinių tinklų paskyroms, rašiau ir planavau įrašus. Žinoma, pasitaikydavo tikrai daugiau atsakomybių.

Tikriausiai dirbdavai ne nustatytu laiku 8–17 val. Kaip atrodė Tavo darbo diena?

Būdavo įvairių dienų. Kartais dirbdavau visą dieną iš namų, o kitais kartais važiuodavome į vizitus, bendraudavome su rinkėjais. Man pačiai nereikėdavo tiesiogiai bendrauti – aš turėdavau užfiksuoti įvykių akimirkas, todėl darbas tikrai nebuvo nuobodus. Darbo diena ryte prasidėdavo apie 8 ar 9 valandą ir, visų pirma, atlikdavau pagrindinius darbus: laiškų, Facebook žinučių atsakinėjimas ir kiti reguliarūs darbai. Vėliau planuodavau savo dieną – ką šiandien reikėtų publikuoti Facebook ar Instagram, ruošdavau įrašus kitai dienai. Bet politika yra tokia vieta, kur niekada negali žinoti, kaip reikės ir kada sureaguoti, nes tikrai būna čia ir dabar įvykių.

Ar dar tęsi darbą Laisvės partijoje, ar nustojai pasibaigus rinkimams?

Mano darbai pasibaigė po rinkimų, tačiau gavau pasiūlymą pratęsti darbus Seime.

Ar galima daryti išvadą, kad politinė komunikacija

30-35 pažintis

Kalbamės dar neseniai pasibaigus Seimo rinkimams, kurie Tau buvo išskirtiniai, nes prisidėjai prie Laisvės partijos rinkiminės kampanijos. Kokie įspūdžiai pasibaigus rinkimams?

Tave žavi?

Galiu papasakoti labai atvirai. Dirbant socialinių tinklų redaktore naujienų portale „15min“, mano pagrindinis darbas būdavo kiekvieną dieną dalintis naujienomis iš portalų į social media kanalus. Kai man reikėdavo pasidalinti kažkokia politine naujiena, tai man būdavo peilis, nes aš apie tai nieko nesupratau ir nežinojau. Politika yra toks

dalykas, kurį turi nuosekliai sekti ir domėtis, kad suprastum, kas vyksta. O kai man reikėdavo apdoroti visą naujienų srautą, tikrai nelikdavo laiko pasidomėti išsamiau. Iš tikrųjų nuo politinės komunikacijos stengiausi pabėgti, nes galvojau apie kitas sritis. Bet aš iš gyvenimo stengiuosi imti visas galimybes, kokias gaunu – taip atsitiko ir su politika. Galbūt įsitikinsiu, kad politinė

komunikacija – mano pašaukimas. Na, galiu užtikrinti, kad šiuo metu aš esu tikrai patenkinta savo pasirinkimu.

Kaip ir minėjai, per praėjusius rinkimus dirbai „15min“ redakcijoje socialinių tinklų redaktore.

Kuo skyrėsi darbas redakcijoje nuo veiklos rinkimų štabe?

Galiu palyginti tik savo darbą kaip soci-

al media redaktorės naujienų portale ir politikoje. Iš esmės jis ganėtinai panašus, kadangi abiejose srityse yra svarbus greitis ir konkretumas. Dirbant naujienų portale išmokau, kad reikia reaguoti labai greitai, darbas vykdant politinę komunikaciją taip pat reikalauja greitos reakcijos ir susikaupimo.

Šiais metais pradėjai konsultuoti grožio srities specialistus socialinių tinklų paskyrų administravimo klausimais. Kodėl juos pasirinkai ir ką dabar konsultuoji?

Kodėl nusprendei praplėsti tikslinę auditoriją?

Grožio specialistus pasirinkau dėl to, nes norėjau savo veiklą pradėti nuo konkretesnės auditorijos, su ja įsivažiuoti. Kadangi studijuodama turėjau galimybę prisiliesti prie grožio srities dirbant parfumerijos parduotuvėje, tai man pasirodė nebloga idėja. Tačiau vykdant veiklą pastebėjau, kad nemaža dalis klientų nėra grožio specialistai ir pagalvojau, kad mano atveju reikėtų pabandyti apsibrėžti klientus kiek plačiau.

Dabar stengiuosi bendradarbiauti su kitų sričių specialistais, freelanceriais ar smulkių verslų savininkais, padėti jiems suprasti socialinius tinklus. Šie žmonės pastaruoju metu į mane kreipėsi, todėl tikiu, kad jiems galiu padėti.

Kokias klaidas pastebi socialinių tinklų paskyrose, kuriose komunikuojama neilgai?

Pirmiausiai pastebiu tai, kad žmonės nežino, su kuo kalba ir kam kalba. Taip pat aktyvūs vartotojai nesupranta, kad jų kuriamas turinys turi nešti vertę ir naudą kitiems. Be to, socialiniuose tin-

kluose neapsimoka apsimesti tuo, kuo nesi. Tačiau sugrįžtant prie pirmosios dalies – kaip ir minėjau, komunikacijoje, marketinge yra svarbu žinoti savo tikslinę auditoriją, tai ir socialinėse medijose komunikacija niekuo nesiskiria – čia mes turime žinoti, kam kuriame savo turinį, tik tada sulauksime rezultatų.

Kaip gilini savo žinias apie socialinius tinklus? Ką skaitai ir kuo domiesi?

Bazines ir pagrindines žinias apie komunikaciją ir rinkodarą susirinkau studijuodama VDU Viešosios komunikacijos studijas bei Marketingo vadybos gretutines studijas, o dabar gilinu savo

žinias magistrantūros studijose VU. Kas susiję su social media žiniomis – didžiausią žinių bagažą įgijau dirbdama naujienų portale, taip pat tikrai dažnai dalyvauju mokymuose. Na, ir pasakysiu atvirai – žinau, kaip ir kur ieškoti ir rasti reikalingą informaciją bei visus atsakymus.

Koks Tavo sėkmingos socialinių tinklų komunikacijos receptas?

Būkite atviri ir kurkite vertę kitiems.

Paprastai pateikta informacija ir nuoširdus ryšys su auditorija – tai, manau, galėtų būti komunikacijos receptas, pritaikomas kiekvienam.

ŽURNALISTAS EDVARDAS ŽIČKUS: ,,KOKYBIŠKA ŽINIASKLAIDA YRA TA, KURIA GALIMA PASITIKĖTI‘‘ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Anos Rosso nuotraukos

urnalistas, TV laidų kūrėjas ir žurnalo ,,Stilius‘‘ redaktorius Ž Edvardas Žičkus atvirai pasakoja apie žiniasklaidos kokybę Lietuvoje. Taip pat ir apie žurnalistinę etiką bei darbą televizijoje ir žurnale

,,Stilius‘‘. Šiandien Edvardas vis dar prisimena, nuo ko prasidėjo jo, kaip žurnalisto, karjera, negaili patarimų būsimiems kolegoms ir linki pirmiausia dirbti su savimi, nes norint būti geru žurnalistu reikia turėti ir daug asmeninių savybių, kurios šiame darbe lemia tikrai daug.

Ta, kuria gali pasitikėti, kuriai nereikia skambių antraščių ir „rėkiančių“ fotografijų dėmesiui į savo turinį atkreipti.

Pasaulyje tai ,,BBC“, „The Economist“, „The Times“, „Independent“. Tai tos žiniasklaidos priemonės, kurios ir moko, ir turi ko pasimokyti.

Kita vertus, kokybiška gali būti ir pramoginė bei kitų sričių žiniasklaida.

Būtų kvaila teigti, kad apie gyvenimo būdą ar laisvalaikį rodančioje ar rašančioje žiniasklaidoje nereikalinga etika, korektiškumas, skaidrumas. Ar mūsų šalyje turime kokybišką žiniasklaidą?

Taip, ir kas smagiausia, kad tos kokybės link pastaraisiais metais suka vis daugiau medijos kanalų.

O kas toji žurnalistinė etika, apie kurią visi tik kalba, bet jos nesilaiko? Kokių ribų, Jūsų nuomone, visgi negalima peržengti jokiais atvejais?

Per skambiai pasakyta, kad visi nesilaiko etikos. Neanalizuokime visuomenės dugno skaudulius kaip pramogą pateikiančios žiniasklaidos (visokių farų, pagalbų ir pan.). Pažvelgus bendrai į Lietuvos žiniasklaidą, tai su etika pas mus

tikrai ne taip blogai, kaip mėgstama rėkti, kai koks viešas asmuo peržengia ribą, o apie tai nušviečiančius žurnalistus viskam iškilus viešumon ima kaltinti neobjektyvumu, neetiškumu ir pan.

Pažvelkime į tuos pačius britus, kuriuos taip mėgsta minėti kaip sektiną pavyzdį – vargu, ar amerikiečių geltonoji spauda tokia šaltakraujė ir dažnai nepaisanti bet kokių ribų, kaip kad britų „The Sun“ ir kiti šio formato leidiniai.

O kurgi tos ribos? Mano asmeniniu įsitikinimu, jos brėžiamos ten, kur informacija ima liesti sveikatą. Nepritariu nuomonei, kad reikia tenkinti tautos smalsumą žinia apie politiko kovą su vėžiu ar kitu sunkiu susirgimu. Tai – privatu. Ir sprendimas turėtų būti kiekvieno žmogaus, kiek aplinkiniai turi teisę žinoti apie jo ligas. Žinoma, jei liga darytų įtaką jo sprendimams, darbo kokybei, tada taip, jau reikėtų viešai kelti klausimą apie to asmens galimybę užimti tam tikras pareigas.

Tikrai nesu priešininkas žinios paviešinimo, kai šeimos vertybes deklaruojantis parlamentaras „pričiumpamas“ naktis leidžiantis nepilnamečių merginų lovose, įdarbinantis meilužę Seime ar žarstantis valstybės pinigus arti-

36-43 pažintis

Edvardai, kas Jums yra kokybiška žiniasklaida?

mųjų verslų gerovei. Apie tokią dvigubą viešo asmens moralę ne tik, kad reikia, bet, mano įsitikinimu, netgi privaloma garsiai kalbėti.

Visuomenėje taip pat vyrauja nuomonė, jog šiandieninė žiniasklaida – verslas, ar sutinkate su šia mintimi?

Bet taip buvo visada ir visame pasau-

lyje. O iš ko leisti laikraščius, kurti laidas, jei ne iš pardavimų (tiražo, reklamos sekundžių ar centimetrų)? Bepigu nacionaliniam transliuotojui, kuriam užtikrinamas kone europinio lygio finansavimas, kurti produktą, patenkinantį tik labai mažos visuomenės dalies interesus. Tai yra misija, kurią ir finansuoja mokesčių mokėtojai. Komercinės žiniasklaidos priemonės pačios turi užsidirbti pinigų savęs išlaikymui. Ir taip,

tai yra verslas, kaip ir visi kiti. Tik čia veikia kitokie principai, bet nėra ko slėpti – pelnas vienodai svarbus ir žiniasklaidos priemonės savininkams, ir namų statytojams.

Juk žiniasklaidos priemonių savininkai neretai mėgsta daryti spaudimą savo darbuotojams, jiems net tenka rinktis tarp dar-

bo pozicijos išlaikymo ir vidinių principų, sąžinės. Ką Jūs apie tai manote?

Per daugiau nei du dešimtmečius mano karjeros teko dirbti įvairiose žiniasklaidos priemonėse – valstybės finansuojamoje, Lietuvos ar užsienio kapitalo valdomoje. Prisipažinsiu, kad per visus tuos metus gal tik porą kartų esu turėjęs diskusijų ir gal tik porą rimtesnių atvejų, kai teko su savo darbdaviais ieškoti kompromiso dėl turinio. Buvo tik keli kartai, kai kažkas kažką „patardavo“ iš viršaus arba labai prieštaravo kokio nors reportažo pasirodymui eteryje. Ir nebūtinai kalbama apie komercinę žiniasklaidą.

Dėl principų ir darbo vietos rinkimosi, tai, manau, kad mūsų šalyje nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti išgirdus apie vieną ar kitą atvejį, kai žurnalistas susikibo su žiniasklaidos priemonės vadovu.

Vienais atvejais paaiškėjo, kad už skambiai deklaruoto „sąžinės reikalo“ kyšojo labai jau nesąžininga paties žurnalisto veikla, kitu atveju (pati nuoširdžiausia pagarba už tai) – net jausdamas, kad nukentės, žurnalistas apgynė savo laisvę ir nepriklausomumą. Net jei teko ieškotis kito darbo. Žinoma, kad bėdų yra, bet ne visada jos išsprendžiamos mojavimo kalaviju metodu – tikiu, jog sėkmingiau kompromisas randamas susėdus prie derybų stalo. Arba tiesiog diskusijoje. Nors... Ir pats šioje vietoje esu gana ambicingas, tad nuo savo tiesos įrodinėjimo yra tekę ir nukentėti (šypsosi – red, past.).

O kaip viskas vyko, kol dirbote televizijoje?

Televizija – tokia pati žiniasklaidos priemonė, kaip ir spauda ar internetas, tik dirbti ten reikia dvigubai, nes turinys formuojamas ir žodžiu, ir vaizdu.

Jei klausimas apie kokį nors spaudimą ar cenzūrą, tai, kaip jau minėjau, nesu patyręs kokio nors spaudimo, išgirdęs įsakymų ar pastabų, kurios prieštarautų sveikai logikai. O situacijų visur gali nutikti visokių. Manau, kad jos dažniau būna nulemtos asmenybių susidūrimo, kuriam didžiulės įtakos turi charakteris, asmeniškumai ir pan. (vadovo ir pavaldinio, savininko ir darbuotojo).

Kiek iš tiesų įtakos turi laidos vedėjas, o kiek televizijos kanalo direktorius?

Pirmiau reikėtų atsakyti, kas Lietuvoje yra TV laidų vedėjai. Pasaulyje rimtas informacines, publicistines, dokumentines, pokalbių ar gyvenimo būdo laidas veda profesinę ir gyvenimišką patirtį jau sukaupę žurnalistai. Jie nuėjo ilgą, kad ir skirtingą, kelią karjeros aukštumų link.

Tačiau jų žodžiu tiki, nes už jų nugaros – patirtis.

Lietuvoje ilgus metus televizijos ekrane mirgėjo dainininkų, aktorių veidai.

Visai nesvarbu, kad tie žmonės, kad ir kokie profesionalai būtų savo srityje, nė velnio nenutuokė, apie ką iš tiesų yra turinys, kurį pristato žiūrovui. Tokius vedėjus buvo lengva valdyti prodiuseriams, redaktoriai jiems pakišdavo skaityti tekstą, kurį parašydavo scenaristai.

Tad, be jokios abejonės, tokių vedėjų indėlis į laidos turinį ir būdavo gražaus

žinomo veido turėjimas.

Po nemažai metų šios ydingos praktikos televizija atsisakė – dabar laidas veda profesionalūs žurnalistai arba bent jau vedėjo praktikos ilgais darbo metais eteryje įgiję veidai. Norėtųsi, kad mūsų žinių laidose mažiau būtų dvidešimtmečių pranešėjų dirbtinai pakeltais balsais ir vietą eteryje užimtų tikrieji žinių vilkai.

Temas ir pašnekovus laidai visada pasirinkdavote pats?

O kas dar tai galėdavo padaryti už mane? Nepamirškite, kad, visų pirmiausia, esu žurnalistas. Tik po to – redaktorius, prodiuseris, net ir vedėju tapau įkalbėtas vieno kanalo vadovės.

Aš visuomet buvau tas, kuris generuoja idėjas, bet taip sutapo, kad tapau ir tuo, kuris jas pristato žiūrovui.

Apskritai, ar lengva ,,prasimušti‘‘ į televiziją, priminkite, nuo ko prasidėjo Jūsų kelionė?

Man visada keistai skamba ta mintis: „prasimušti“ į televiziją“. O ar lengva „prasimušti“ dirbti į banką, ligoninę, institutą? Visur reikia įdėti daug darbo, praeiti visus laiptelius iki to vadinamo „prasimušimo“. Gal tik prekybos centrai plačiai atvėrę duris laukia „karjeros perspektyvų“ ištroškusių žmonių, o vi-

sur kitur reikia daug ir sunkiai dirbti.

Televizijoje – taip pat. Net jei ir patekai į ekraną per konkursą, ar kad ir per pažintis, tai, patikėkite manimi, kiek teks padirbėti pasiraitojus rankoves, kol tapsi tikru profesionalu. Ne sezoniniu personažu, o eterio asmenybe.

Savo kelią aš pradėjau... Penkiolikos (šypsosi – red. past.). Iš pradžių Šiaulių moksleivių namuose lankiau videostudijos būrelį, regioninėje televizijoje vedžiau jaunimui skirtą laidą, tada įsidarbinau žiniose, išmokau filmuoti ir montuoti, tuomet įsiprašiau į laidą „Krepšinio pasaulyje“, po to – į „Panoramą“... Taip pamažu žingsniavau pirmyn. Keitėsi žanras – nuo sporto iki politikos, nuo žinių iki gyvenimo būdo dokumentikos, bet visada išliko tas pats principas – daug ir sunkiai dirbti bei planuoti naujus žingsnius pirmyn. Niekada nebuvo kitaip. Ir dabar nėra.

Tiesa, skaitytojai Lietuvoje neretai skundžiasi žiniasklaidos kokybe, visgi patys yra labiau linkę skaityti pramoginius žurnalus ar populiariąją spaudą. Tai iš kur atsiranda tas noras kritikuoti žiniasklaidos priemones, jeigu iš tiesų žmones domina ne valstybės problemos, o naujienos apie ,,žvaigždžių‘‘ gyvenimą?

Kad ir koks patriotas esu, bet nebijau pasakyti, jog kritikuoti kitą yra lietuvio kraujyje. Juk pas mus visi yra krepšinio, stiliaus, ekonomikos, politikos ekspertai. Tas „jeigu aš ten būčiau, tai padaryčiau...“ – kone priežodis tautiečių

kalboje.

Kartą analizavau didžiulį tyrimą, kokią žiniasklaidą „vartoja“ didieji verslo ar politikos atstovai. Nieko naujo nepasakysiu, anoniminės apklausos metu paaiškėjo, kad ryte perverčia „Verslo žinias“ ir portalų aktualijas, visi užsuka į pramogų skiltį, į rankas paima gyvenimo būdo žurnalą, o prieš „Panoramą“ su malonumu (kad ir kaip foną) pažiūri kokią „Nuo... iki...“, „Gyvenimą“ ar „Stilių“. Norėti pramogos nėra nieko blogo, tik labai keista, kad vis dar dažnai gėdijamasi garsiai pasakyti, kad tarp visų rimtų dalykų mums kartais norisi ir kažko lengvesnio, smagesnio ar tiesiog spalvingesnio. Juk negali vien tik kapoti ant žarijų keptą mėsos gabalą ir niekada nenorėti karšto obuolių pyrago, tiesa?

Taip ir su žiniasklaida. Beje, jei tikrai visi žiūrėtų tik žinias ir rimtas diskusijų laidas, tai gal ir prieš rinkimus netektų priminti, kas kokiai partijai ar politinei krypčiai priklauso (šypsosi – red. past.).

Šiuo metu dirbate prie žurnalo ,,Stilius‘‘, kuris Jums prisijungus prie komandos, mano akimis, tikrai atsinaujino, tačiau ar pats pastebėjote didesnį skaitytojų susidomėjimą žurnalu?

Ačiū už įvertinimą. Į „Stilių“ atėjau kaip kviestinis redaktorius, bet su aiškia misija – rinktis tokią kryptį, kuria matau kuriant šį žurnalą, bet išlaikant tradicijas, kurios susiformavo per kelis dešimtmečius.

Tiek paties žurnalo pardavimai ar žinomumas, tiek reklamos kiekis kyla aukš-

tyn, bet tai visos komandos nuopelnas.

Ir pasitikėjimo, kurį man išreiškė darbdaviai.

O kaip renkatės, kas bus publikuojama, o kam visgi vietos žurnale neliks?

Yra labai daug kriterijų: aktualumo, įdomumo, naujumo, netikėto kampo ir pan. Čia taip pat galioja tie patys etikos principai kaip ir kitoje žiniasklaidoje.

Aš ir pats tikrai nenorėčiau skaityti (ar net vartyti) žurnalo, kuriame rašoma apie nusikaltėlių moteris, kad ir kokiomis dainininkėmis jos save laikytų, tariamus modelius, niekad nestovėjusius ant rimto podiumo, o tik keičiančius pagyvenusių vyrų lovas ar jokių moralės principų nepaisančias „pirmojo ryškumo“ žvaigždes. Apie visa tai ir nerašome (šypsosi – red. past.). Esu tikras, kad tokio brukalo skaitytojui ir nereikia, o tiems, kam reikia, tai tikrai randa, kur apie tai paskaityti.

Kuo apskritai skiriasi darbas esant žurnalo redaktoriumi, nuo darbo televizijoje vedant laidą?

Kadangi dirbu ir žurnale, ir televizijoje (praėjusį sezoną vienu metu vedžiau net dvi laidas), tai mano darbai persipynę. Nukentėjo tik mano laisvų valandų skaičius, nes visiems darbams, kurių imuosi, aš atiduodu visą save. Net jei kartais tai perteklinė auka (šypsosi – red. past.).

O kuo skiriasi darbas spaudoje ir televizijoje? Į žurnalo redakciją gali ateiti apsirengęs džinsais ir įsispyręs į patogią sportinę avalynę, o laidos filmavime turi

vilktis kostiumą, grimuotis, šiek tiek pasaugoti balsą prieš eterį. Televizijoje tave vertina daug akių ir, deja, ne tik tavo darbą, bet ir išvaizdą, gestikuliaciją bei daug papildomų faktorių. Tuo atžvilgiu spauda kur kas paprastesnė.

Kokią žiniasklaidos kryptį rekomenduotumėte rinktis pradedantiems žurnalistams?

Iš pradžių rekomenduočiau gerai perprasti pačius žurnalistikos principus.

Tada atlikti praktiką, jei tik įmanoma, keliose skirtingose žiniasklaidos srityse.

Pradėti dirbti nuo sunkiausios žiniasklaidos formos – televizijos, spaudos ir tik tada pasukti į internetą ar komunikaciją. Kai „paragauji“ visko, tuomet lengviau suprasti, ko iš tikrųjų nori.

Kaip nepaslysti renkant faktus būsimam straipsniui ar reportažui?

Tikrinti ne tik faktus, bet pačius šaltinius, iš kurių gauni faktus. Parengtą medžiagą duoti paskaityti kolegai ir paklausti jo nuomonės, ar jam viskas atrodo objektyvu, aišku, ar netrūksta papildomos informacijos, o gal yra jos perteklius.

Ir ką patartumėte studentams, norintiems dirbti šioje srityje?

Dirbti! Pirmiausia, su savimi, nes žurnalistikai reikia ne tik žinių, bet ir daug asmeninių savybių.

ERASMUS+: “CHRISTMAS AND NEW YEAR IN LITHUANIA” EVELINA BACIUŠKAITĖ

s some of the most beautiful holidays of the year are approaching, A there is no avoidance of the Christmas rush and the thought of “How are we going to celebrate these holidays?”.

Some of us are in a hurry to pull out the hidden Christmas decorations, others are constantly preoccupied with the list of gifts, and the third ones are making plans for the holiday. But how do those plans look like when you have to eat Christmas lunch a few hundred miles from your home and watch New Year’s fireworks in another country? “Erasmus +” students Alua Konuspay and Marion Moll are sharing their thoughts on what it is like to wait and celebrate holidays in other countries.

How do you feel now, since the festive period has slowly begun?

I feel quite lonely because this year I can’t go home.

What are the traditions of celebrating Christmas in your country?

Since Kazakhstan is a Muslim country for the most part, we don’t celebrate Christmas. We do celebrate New Year, but our traditional New Year is on March 22nd.

So, talking about New Year, maybe you have some special traditions for this celebration? Perhaps you will try your country’s traditions in Lithuania?

Probably I will go to celebrate it by the Christmas tree in Kaunas, if that will be

possible. Also, as my family is far from me, I will videocall my parents.

Could you name three or more things from your experience that everyone must do during this period before Christmas and New Year?

Talking about films, I think everyone has a tradition and watches the film “Home alone”. If you don’t do it, believe me, you have to watch all “Home alone” parts.

Also, Christmas shopping is a cool thing, but my recommendation is to buy presents, food, or other things before December 25th. I learned that!

Also, if something interesting is happening in your dorm, don’t be afraid and participate, if it is safe.

Maybe you have some recommendations on how to spread festive joy and celebrate Christmas and New Year this year, considering the Covid-19 situation?

Not a recommendation, but if this year we had snow it would be just nice!

44 - 49 erasmus

Alua Konuspay is a 2nd year student. She is studying English philology. Alua lives in Kazakhstan but she decided to study in Lithuania, because of geographical amenities. She said: “Lithuania is not too far and not too close. Also, it is in the EU.”

• I think that we can spread festive joy by creating or participating in challenges on “Facebook” or “Instagram”.

• Also, you can share some Christmas time recipes with your friends, like hot cocoa recipes.

• Don’t forget to decorate your Christmas tree. It is a really fun activity to do before Christmas.

• And of course, we can try to celebrate holidays on social media with some posts that are related to Christmas.

Marion Moll is a 6th year student. She is studying translation. Marion is from Germany, but now she decided to study in Lithuania, because of other people, who are living here, like her boyfriend.

How do you feel now, since the festive period has slowly begun?

I feel a little bit sad because I probably won‘t be able to go home and have an opportunity to see my family for this year’s holidays.

What are the traditions of celebrating Christmas in your country?

We have similar traditions to Lithuanian people. In Germany, we have to decorate the Christmas tree. Also, we have to have a Christmas Eve dinner together and give each other presents on the 24th of December. Christmas day is full of joy and songs, which we sing together!

How do you plan to celebrate Christmas in Lithuania? Maybe with Lithuanian friends or with your country’s traditions?

Probably this Christmas I will celebrate with my boyfriend, since I don’t think that I’m going to meet other people because of Covid-19. Also, I will celebrate it with my family via Skype.

What about New Year, maybe you have some special traditions for this celebration? Perhaps you will try your country’s traditions in Lithuania?

Our tradition is that you have to kiss someone at midnight and to greet other people. But because of Covid-19, this year, I don’t think I will meet other people.

Name three or more things from your experience that everyone must do during this period before the Christmas?

First of all, you have to watch “Home alone”!

Also, it is very cozy to drink hot chocolate in the evening, you can do it while watching films and with a lot of blan-

kets in your bed.

Don’t forget to bake some cookies, because it is really cute.

And don’t be afraid of the winter cold and go for a walk.

Maybe you have some recommendations on how to spread festive joy and celebrate Christmas and New Year this year, considering the Covid-19 situation?

I think staying in touch via social media is key, to not feel alone and connect with other people, family or friends alike.

I also think whatever tradition makes you feel normal you should still try to have here.

** **

If it still happened that you could not return home to your native country this year, during the holidays, chin up! These recommendations are for you. Here‘s what you can do during the holiday season: 1.Dedicate a cold winter evening for a Christmas movie. As recommended by the respondents and infectious with the festive spirit is the movie „Home alone“. In addition to this film, there are some other great ones you can try. As soon as the session is forgotten, jump on your computer and look for these movies: * Elf (2003) * Joyeux Noel (2005) * How the Grinch stole Christmas (2000) * Surviving Christmas (2004) * The Santa Clause (1994) * The Polar Express (2004) * Jingle All the Way (1996) 2. If you have decided to dedicate a festive period to testing your culinary skills, you must prepare the following dishes. Their recipes can be easily found online: * Gingerbread cookies * The already mentioned hot cocoa, which can be spiced with marshmallows! * Don’t forget cupcakes, which can be decorated with a variety of sprinkles or

even Christmas drawings * And this may be a new thing, but if you haven‘t tried it, do it on Christmas Eve. In Lithuania, we have a tradition of eating “Kūčiukai” or in English - Christmas cakes, which you can buy or make by yourself. Don’t be afraid to search for a recipe for this dish online and try a new tradition on a festive evening!

3. Well, if you are not afraid of the cold, then safely „put your nose from home“ and visit the following places that will delight you with festive spirit: * Traditionally - Kaunas city Christmas tree, located in the town hall * Spend the evening for a walk on Freedom Alley or in Kaunas Old Town.

* Don‘t forget Kaunas Castle and look how adorned it is! * If you want cool Christmas photos, don‘t miss Simonas Daukantas Bridge, which already shines with its decorations from far away. * Well, a little further, but it is also one of the most beautiful and festive places - Raudondvaris Castle Park with a lot of Christmas decorations!

LENGVI ŠVENTINIAI RECEPTAI JŪSŲ STALUI!

GODA OSTRAUSKAITĖ

tėjo švenčių metas – šv. Kalėdos ir Naujieji metai. Šiuo laikotarpiu A negalime aplankyti draugų ir giminaičių, tačiau taip pat smagiai atšvęsti galima ir namuose! Pabodo įprasti bei sunkiai paruošiami val-

giai? Ieškote naujų idėjų Kalėdų ar Naujųjų metų vaišėms? Atrinkome kelis šventiškus receptus, kurie patiks ir klasikos, ir naujų skonių gerbėjams. Čia rasite skanių sausainių, lengvai gaminamų užkandžių, gaivių salotų receptus.

INGREDIENTAI: 350 gramų miltų; 150 gramų cukraus; 125 gramai sviesto (minkšto); 80 gramų cukraus sirupo; 1 vienetas kiaušinių; 2 šaukšteliai imbiero (tarkuoto); 1 šaukštelis sodos (nubraukto).

Porcijų skaičius: 30 Paruošimo laikas: apie 30 min.

PARUOŠIMO BŪDAS 1. Minkštą sviestą išsukti su cukrumi, supilti sirupą. Suberti tarkuotą imbierą ir kiaušinį – viską išmaišyti.

2. Miltus sumaišyti su soda ir įmaišyti į tešlą. Užminkyti tešlą rankomis.

3. Iškočioti tešlą ir formuoti norimus sausainius. Sudėti juos į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, ir kepti 180° C temperatūroje apie 12 minučių.

Patarimai: jei norite ypač traškių sausainių, tešlą valandą vėsinkite šaldytuve.

50 - 55 receptai

Jei norisi kažko saldaus: kalėdiniai imbieriniai sausainiai

Jei norisi kažko greito ir lengvai paruošiamo: itališka „Bruschetta“ su lašiša INGREDIENTAI: itališka duona „Ciabatta“ (galima rasti bet kurioje didesnėje parduotuvėje); sūdyta arba rūkyta lašiša; jums patinkančio sūrio drožlės; vyšniniai pomidorai; konservuotos juodosios alyvuogės; alyvuogių aliejus; česnakas;

druska; malti juodieji pipirai.

PARUOŠIMO BŪDAS 1. „Ciabattos“ duonelę supjaustyti riekutėmis.

2. Vieną riekutės pusę patepti išspaustu česnaku ir aptepti alyvuogių aliejumi.

3. Riekutes paskrudinti orkaitėje, ant jų dėti po gabalėlį lašišos, pomidoro skiltelę, pjaustytą alyvuogę. Bruschettą apibarstyti parmezano (ar kito jums patinkančio) sūrio drožlėmis. Skanaus!

Dar vienas skanaus ir greitai pagaminamo užkandžio variantas: lavašo suktinukai su krabais ir sūriu INGREDIENTAI: 4 vienetai lavašo (25 cm skersmens) 10 vienetų krabų lazdelių; 150 gramų fermentinio sūrio; 4 valg. šaukštai majonezo „Vilnius“ su krapais;

3 valg. šaukštai kapotų svogūnų laiškų; 1 žiupsnelis druskos; 1 žiupsnelis pipirų.

PARUOŠIMO BŪDAS 1. Krabų lazdeles ir sūrį susmulkinti, laiškus supjaustyti ir viską gerai sumaišyti su majonezu bei prieskoniais.

2. Gauta mase ištepti visą lavašo paviršių ir susukti. Supjaustyti gražiais griežinėliais.

Jei norisi kažko gaivaus: kokios Kalėdos be mandarinų? Lengvos salotos su mandarinais INGREDIENTAI: 100 gramų salotų; 400 gramų mandarinų; 1 vienetas svogūno;

2 vienetai saliero lapkočių; 1 vienetas pusės citrinos sulčių; 3 valg. šaukštai aliejaus; 3 valg. šaukštai kapotų riešutų; 1 žiupsnelis malto imbiero; 1 žiupsnelis druskos; 1 žiupsnelis pipirų.

PARUOŠIMO BŪDAS 1. Salotų lapus supjaustyti juostelėmis.

Mandarinus nulupti, išskirstyti skiltelėmis ir sudėti ant salotų (kelias skilteles palikti salotoms papuošti). Salierus supjaustyti kubeliais.

2. Svogūną nulupti, smulkiai supjaustyti ir sudėti į salotas.

3. Aliejų sumaišyti su citrinų sultimis, imbierais, pipirais, pasūdyti. Šiuo padažu užpilti salotas ir apibarstyti riešutais.

Puošti mandarinų skiltelėmis.

IŠMOKTOS PAMOKOS IR ŠUOLIS Į NAUJUS METUS

JUSTINA BOGUŽAITĖ

etai praskriejo neįprastai greitai, nors didžiąją dalį jų ir atroM dė, kad laikas sustojęs. Pasaulį aprėpusi pandemija išmušė visuomenę iš įprastų vėžių, pristabdė socialinį gyvenimą ir apskritai

atnešė daugybę įvairių pasikeitimų. Vengiame socialinio kontakto, dėvime apsaugines kaukes, dirbame iš namų, nesibūriuojame viešose erdvėse ir kt. Tačiau pasikeitė ne tik gyvenimo ritmas, darbai ir mokymasis. Kartu pasikeitė ir mąstymas bei vertybės. Šventinis kalėdinis laikotarpis ir adventas – metas, kurį įprastai praleidžiame su šeima, draugais, linksmai besišnekučiuodami, dalindamiesi dovanomis, skanėstais ir apsikabinimais. Šiemet šventės kitokios – mažame šeimos rate, nepasimatant su išsiilgtais giminaičiais, tik susimojavimu ir linkėjimų perdavimu per telefoną ar kompiuterį. Nepaisant to, šventės neturi būti liūdnos, nors ir esame pavargę bei suirzę dėl suvaržymų. Taip pat tai ramybės ir susikaupimo metas, kai apgalvojame viską, ką nuveikėme per šiuos metus ir ko išmokome. Puikus metas grąžinti skolas, pamiršti pykčius ir nuoskaudas, „išsivalyti“ prieš Naujuosius metus.

visuomenė tapo vieninga komanda. Šie metai, kupini įvykių tarsi būtume išgyvenę apokalipsę, suteikė vertingų pamokų, kurias išmokome ir, tikėkimės, „ant pečių nenešiosime“.

Kalendorinėms metų dienoms einant į pabaigą su nekantrumu imame planuoti kitus metus, naujus tikslus, svajojame apie naujus dalykus. Faktas, kad dabar šis sąrašas bus siauresnis. Tačiau nebūtinai tai turime matyti iš neigiamos pusės. Įtraukite į sąrašą daugiau nematerialių ir vertybinių tikslų, apmąstykite, kas jums svarbu, ką norėtumėte pakeisti ar ko atsikratyti. Vis dėlto pasižadėjote sau, kad imsite sportuoti, gyventi sveikiau, skaityti daugiau? Taip ir darykite!

Svarbiausia – Jūsų pačių noras ir motyvacija keistis, judėti į priekį ir tobulėti. Nesvarbu, ką darysite – klausykite savo širdies ir nespauskite savęs. Gyvenkite ir mylėkite.

Laimingų Naujųjų metų!

56-57 psichologijos hampas

Na, o grįžtant prie pamokų – 2020 metai buvo griežta mokytoja, kurios namų darbai yra sunkūs, tačiau tik mūsų pačių užsispyrimas ir susitelkimas duos teigiamų rezultatų. Išmokome vertinti tai, ką turime aplink save. Koronavirusas nusinešė daugiau nei milijoną gyvybių visame pasaulyje, skaičiai Lietuvoje taip pat bauginantys. Ėmėme labiau vertinti sveikatą, rūpintis artimaisiais. Kaip sakoma, supranti, ką praradai tik tada, kai to netenki. Artimųjų, draugų netektys paskatino susimąstyti apie tai, kaip saugoti ir aplinkinius, ir save pačius. Dėl to esame priversti atsisakyti nebūtinų kelionių, renginių ir kitų pramogų, ir laikytis saugumo reikalavimų. Žvelgiant į situaciją iš šviesiosios pusės – teko pasukti galvas ir ieškoti kūrybiškų sprendimų: kaip tęsti darbus ir mokymąsi, ką veikti namuose, kad laikas neprailgtų, tam buvo sukurta įvairių metodų, žmonės kūrybiškai sukosi iš padėties. Kūrėsi iniciatyvos, telkėsi savanorių pajėgos –

STUDENTI

IÅ KI MEMAI