Vilniaus kultûros savaitraðtis „7 meno dienos“ | www.7md.lt
2013 m. birþelio 14 d., penktadienis
D a i l ë
|
M u z i k a
2
7md |
T e a t r a s
|
K i n a s
Nr. 24 (1038) | Kaina 2,50 Lt
|
F o t o g r a f i j a
„The King’s Singers“ Vilniaus festivalyje
3
Jaunøjø atlikëjø konkurso atgarsiai
5
Naujojo cirko spektaklis „Maja“ Andrius Þlabys
Pagaunama? Nepagaunama?
NUOTR.
NUOTR.
Andrius Þlabys, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras
L. ÐALÈIÛTËS
6
D. MATVEJEVO
ãszho, Brazilijos paviljonas Odires Mlã
Trys pasakojimai ið Venecijos meno bienalës
7
Projektas „Tyliajam modernizmui atminti“
8
Pokalbis su reþisieriumi Abdellatifu Kechiche’u 7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038)
Vilniaus festivalyje Edmundas Gedgaudas Taip, raðydamas ðá kuklø tekstà ne syká prisiminiau Juliaus Sasnausko esë rinkiná. Net iðdrásau parafrazuotà tos knygos pavadinimà panaudoti kaip straipsnelio antraðtæ. Nuo 2008 m. Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja ryðkus rusø smuikavimo tradicijø atstovas Sergejus Krylovas. „Ið orkestro noriu to, ko siekiu ir pats: instrumentinës, techninës atlikimo kokybës, nuolatiniø interpretaciniø paieðkø, kurioms peno teikia visà gyvenimà trunkantys tyrinëjimai“, – skaitau Johanno Sebastiano Bacho monografinio koncerto lankstinuke. Ásidëmëtini þodþiai. Neeilinio birþelio 7-osios Vilniaus festivalio vakaro Nacionalinëje filharmonijoje solistai buvo Sergejus Krylovas (koncertai smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll, Nr. 2 E-dur)
ir pianistas Andrius Þlabys (koncertai Nr. 5 f-moll, Nr. 4 A-dur ir Nr. 1 d-moll). Vien ðiø iðkiliø ir itin skirtingø virtuozø sugretinimas áþiebia pamàstymø, vertø ilgo naktinio pokalbio. Pirmojoje koncerto dalyje klausëmës pianisto. Vieno ið tø, kurie ne itin linksta su muzika bendrauti palypëjæ á tvirtai suræstà „iðminties bokðtà“. Andriui („bokðte“, aiðku, apsilankanèiam) ne nuo ðiandien bûna svarbiau tai, kà nuo tokiø árenginiø áþvelgti sunkoka. O dar pagauti... Kad ir iðties nuoðirdø dialogà su genijaus uþraðytomis natomis. „Istoriniai informuoto“ interpretavimo ðalininkai kaþin ar jauèiasi laimingi, girdëdami á fortepijono subtilybes panardintà Bacho tekstà. Na, tesiþino. Beje, retsykiais jau visai smagiai pasiklausau muziejø dvelksmà gaudanèiø (aèiû Dievui, lyg ir nebesakoma „autentiðkø“) interpretaci-
jø. Ið jø man mielesnës tos, kur „informuota iðmintis“ nenustelbia muzikos gyvybës paslapèiø. Bet ðtai fortepijono garsuose Andriaus dialogas su Johannu Sebastianu. Koncertas d-moll tà vakarà pagal sekà jau treèias. Po pirmosios ðio itin populiaraus kûrinio dalies ið kaþkieno krûtinës iðsiverþia susiþavëjimo (dþiaugsmo, katarsio?) ðûksnis, palydëtas trumpø aplodismentø. Kitomis aplinkybëmis tai mane ásiutintø, taèiau juk kà tik dþiaugiausi iðkalbinga, be menkiausio virpesio tyla tarp koncertø f-moll ir A-dur daliø. Ir kai ðitokià vakaro rangà nusakanèià tylà sudrebina griausmingas „Vivat!“, mintyse jam pritariu. Tai neturi nieko bendra su neiðprususios publikos aplodismentø liûtim po kiekvienos simfonijos dalies „elitiniuose“ koncertuoNUKELTA
Á
2
PSL.
1 psl.
D a i l ë
Dramblio apþiûrinëjimas
Trys pasakojimai apie tai, kas ásiminë, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalëje Laima Kreivytë Ðioje Venecijos bienalëje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai. Patiko, kad iðtraukti pamirðti menininkai ir ypaè menininkës – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow. Nepatiko, kad Arsenalo erdvë prarado savo specifikà – begaliná tunelá, ir virto daugybe autonomiðkø galeriniø erdviø, po kurias reikëjo vingiuoti zigzagais. Patiko, kad greta pripaþintø menininkø eksponuoti autsaideriai (mëgstamas kuratoriaus Massimiliano Gioni þodis). Nepatiko, kad daugelis jø taip ir liko egzotiðkais artefaktais ir neiðskëlë naujø kibirkðèiø „santykiaudami“ su kitais kûriniais ir bienalës erdve. Patiko netikëtos jungtys: anoniminë tantrinë tapyba ir Greta Bratescu. Nepatiko racionalus opozicijø konstravimas – á virðø it stalininis Varðuvos kultûros monstras ðaunantis Marino Auriti „Enciklopediniø rûmø“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterø portretais
Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancûzijos paviljonas Û. GUTAUSKAITËS
Nepatiko, kad jos iðlietos ið bronzos ir nublizgintos iki auksinio ðvytëjimo. Brancusi priapiniø formø variacijos kuklaus burþuazijos þavesio sode. Patiko parodoje aptinkamos lëlës (Hanso Bellmerio, Mortono Bartletto, Johno Outterbridge’o) kaip modernistinës seksualinës energijos metaforos. Nepatiko tam tikras infantilizmas, „ðvento naivumo“ vyniojimas á pseudomokslinæ vatà.
Kondrat Smoleñski, „Viskas buvo amþinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas su skulptûriðkai sukomponuotomis kasomis (falinë forma vs. moters kûnas, racionali europietiðka sistema ir „natûralus“ afrikietiðkas groþis). Patiko platus kultûrinis akiratis, skirtingø epochø dermë ir vizualinës kultûros akcentavimas. Nepatiko muziejiðkumas, „klasicizmas“, akcentuojant italiðkà paveldà (pvz., Richardo Serra nedidelio mastelio skulptûra „Pazolini“, paveikta skulptoriaus kelionës á Florencijà), apsiribojimas ankstesniais tyrimais. Pagal atrinktus menininkus galima skaityti kuratoriaus biografijà – nenuostabu, kad Vidurio ir Rytø Europos praktiðkai nëra (iðskyrus, þinoma, lenkus), juk ir garsiojoje Gioni kuruotoje „Ostalgijos“ parodoje Naujajame muziejuje Niujorke buvo tik Mekas, Narkevièius, Toomikas ir dar keli vardai, nes viskà nustelbë (kaip tada, taip ir dabar) rusai. Beje, ne alternatyvieji, o ið uþsienio muziejø ir privaèiø kolekcijø, kartu iðtraukiant keletà paraðtiniø veikëjø, tokiø kaip ir ðioje bienalëje pristatomas Jevgenijus Kozlovas su naiviai erotiðku „Leningrado albumu“. Patiko, kad atrinktos Saros Lucas skulptûros ið prikimðtø nailoniniø kojiniø. 6 psl.
NUOTR.
Û. GUTAUSKAITËS
NUOTR.
Patiko latviø medis, siûbuojantis kaip ðvytuoklë ðakomis þemyn (Krisas Salmanis – tikrai vienas ádomiausiø mûsø regiono menininkø). Nepatiko perdëtas ekosàmoningumo akcentavimas. Patiko rumunø „Nemateriali bienalës retrospektyva“, atkuriama performansais, ir lenkø garso kûrinys – sakraliø varpø nuleidimas ant þemës ir garso bangos fizinis pratæsimas per garsiakalbiø ir metaliniø spinteliø virpesá, priverèiantá virpëti ir klausytojø kûnus (ne tik ausø bûgnelius). Labai patiko dvi kairës rankos, grojanèios Ravelio koncertà Prancûzijos paviljone – susikeitusiame su Vokietija pastatais. Nepatiko vengrø bombø ieðkojimas ir rusø pinigai – net jei barstomi ironiðkai. Patiko Jeremy Dellerio sugebëjimas kritiðkai iðpreparuoti ðiuolaikinës Britanijos mitus – nuo hariopoteriðkø pelëdø iki Abramovièiaus jachtos, kuri praëjusios bienalës metu uþstojo visà krantinæ. Uþtat dabar ant sienos nupieðtas barzdotas milþinas (Karlas Marxas?) trenkia tà jachtà þemën – ir jokie pasaulio pinigai to nepakeis. Nepatiko daþni lietûs ir þmoniø eilës prie paviljonø. Patiko, kad buvau, gëriau viská su
lenkais Velso vakarëlyje. Nepatiko, kad nemaèiau daugumos miesto paviljonø ir parodø, áskaitant garsiàjà Haraldo Szeemanno „Kai poþiûris tampa forma“ („When atitudes become form“, 1967), atkurtà Germano Celant’o „Fondazione Prada“ (ne dël vakarëliø). Viena lenkë sakë (ne ta, apie kurià pagalvojote), kad nors darbai áspûdingi, ekspozicija neiðryðkina istorinio konteksto ir labiau mistifikuoja kuratoriaus asmenybæ, nei atskleidþia parodà paveikusius sudëtingus politinius ir socialinius veiksnius. Patiko modernistinë sporto salë prie Arsenalo, kur ásikûrë Lietuvos ir Kipro paviljonai, ir kuratoriaus sugebëjimas orkestruoti erdves ir patirtis. Nepatiko, kad ði hipsteriðkai smagi atrakcija Lietuvoje yra stambiø meno institucijø proteguojamas ir Kultûros ministerijos remiamas meinstrymas, monopolizavæs ðiuolaikinio meno laukà. Antrà bienalæ ið eilës naudojamës tais paèiais triukais ir gauname tà patá „amþinai antrø“ þenklelá, pusiau pasidalytà su Japonija, o pusës pusæ – su Kipru. Gal jau iki soties pribûrëm ir dabar galime pastebëti ir kitas mûsø meno puses? Vytautas Michelkevièius Kaip visuomet verta aplankyti broliðkus ir seseriðkus Baltijos ðaliø paviljonus, kad galëtumët patys nuspræsti, „kas ðásyk yra geriausi draugiðkose kaimynø rungtynëse“. Oficiali bienalës komisija ir vël atkreipë dëmesá á lietuvius, bet, þinoma, galima susidaryti ir savo asmeninæ nuomonæ. Iðsiduosiu, kad geriausias Baltijos vakarëlis buvo roþiø sode, organizuotas estø. Energingai vakarà pradëjo grupë „18+“ Lietuvos ir Kipro paviljone, bet jo pratæsimo reikëjo ieðkoti jau kitur. Taip pat rekomenduoju aplankyti pirmàkart dalyvaujantá Maldyvø paviljonà – ne tik todël, kad keletas menininkiø ið jo rezidavo VDA Nidos meno kolonijoje ir jø meno praktikos yra vertos dëmesio, bet ir dël intriguojanèios istorijos, kad Maldyvø salynas ðylant klimatui gali paprasèiausiai iðnykti (o menininkai ieðko alternatyvø, kur iðsikraustyti gyventojams). Be to, paroda ási-
Jeremy Deller, Didþiosios Britanijos paviljonas kûrusi paslaptinguose apleistø rûmø koridoriuose. Þinoma, pagrindinë paroda „Enciklopediniai rûmai“ sulauks daug pagyrø ir kritikos, nes jos stiprybë ir kartu silpnybë (priklauso nuo jûsø skonio) – didelis neprofesionaliø menininkø skaièius. Èia galima iðvysti ir neaiðku kokios obsesijos, depresijos ar ðizofrenijos apimtø þmoniø pieðinius, ir Karlo Gustavo Jungo ar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mokyklos ákvëpëjas) þiniø schemas. Jei bandysite aplankyti 88 nacionalinius paviljonus, siûlyèiau daugiau dëmesio skirti Rytø Europos ðalims, nes jos vis dar gali nustebinti – maloniai (kaip Rumunija ar Serbija) ar nemaloniai, bet þaismingai (Rusijos paviljonas). Uþ bienalës ribø, ypaè meno istorijos gurmanams, verta aplankyti ið naujo atgaivintà legendinæ kuratoriaus Haraldo Szeemanno parodà „Kai poþiûris tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“, vykstanèià „Fondazione Prada“. Dovilë Tumpytë Massimiliano Gioni kuruota paroda „Enciklopediniai rûmai“ neapgauna: kaip ir þadëta, tai – antropologinë vaizdø ir vaizdiniø studija, sujungianti legitimuotà menà ir ávairias kitas kûrybiðkumo iðraiðkas. Tokios strategijos naudojimà matau kaip „dokumenta 13“ (Kaselis, 2012), iðplëtusios kûrybos sampratà ir, akivaizdu, keièianèios parodø istorijà, idëjø tàsà. Parodà galima skaityti kaip keletà puslapiø, iðplëð-
Stefano Cagol, Maldyvø paviljono projekto dalis netoli San Marco aikðtës V. MICHELKEVIÈIAUS
L. ÐALÈIÛTËS
NUOTR.
tø ið pasaulio vaizduotës enciklopedijos, daugiausia – ið skyriø apie kultûrinius archetipus, pirmines formas, sàmonæ ir pasàmonæ, spiritualizmà, dvasingumà, ribø (ir technologiniø) perþengimà, geismus ir baimes. Archyvavimas, serijiðkumas ir ádomybiø kabineto efektas – ðios parodos vidinis ir iðorinis þenklas. Ið gausybës kûriniø man ásiminë Achilles G. Rizzoli artimø ir sutiktø þmoniø – kaip architektûros pastatø – portretinës „transfigûracijos“, Thiery de Cordier demoniðkø, máslingø jûros peizaþø ir Richardo Serra minimalizmo derinys, siurrealistinë, paranoiðka, fantasmagoriðka èekës Evos Kotãtkovos instaliacija „Prieglobstis“ („Asylum“), ðveicaro Eduardo Spelterini panoraminës miestø ir Gizos piramidþiø aerofotografijos, darytos 40 kg sverianèiu fotoaparatu ið oro baliono XX a. pradþioje, Cindy Sherman sukuruotas fetiðistinis „Enciklopediniø rûmø“ skyrius Arsenale. Dar kartà nepraleisèiau D. Britanijos (Jerremy Dellerio saviironiðka kritika neoliberaliam pasauliui ir karaliðkai ðeimai britiðko poproko dvasia), Slovënijos (kiek kankinantis nerangiu humoru, bet paveikus menininko ambicijø ir uþsakovo poreikio konfliktø hiperbolizavimu Hitlerio vardo vabalø apsupty), Airijos (sarkastiðkas kabareto plunksnø purpuro ir Kongo karo peizaþø derinys) paviljonø ir Odires Mlãszho neátikëtinai transformuotø knygø-skulptûrø Brazilijos paviljone. Mano favoritai du: Jespero Justo „Ryðiai“ („Intercourses“, Danijos paviljonas) ir kuratorinis „oO“ projektas (jungtinis Kipro ir Lietuvos paviljonas). Pirmasis – nes sukûrë iðvietinto pasaulio erdvæ, átaigiai ir poetiðkai. Antrasis – nes stulbinanèiai (elegantiðkai pankiðkai) pasiðaipë ið meno varþybø rimtumo („aleliuja!“) ir pasiûlë buvimà su menu ir mene hipertekstualiame ir daugialaikiame fizinës ir mentalinës erdvës scenarijuje. Ið paraleliniø ávykiø labiausiai ásiminë legendinës Haraldo Szeemanno 1969 m. kuruotos parodos „Kai poþiûris tampa forma“ at(per)kûrimas Venecijoje kaip reiðkinys ir kaip faktas.
NUOTR.
7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038)
M e n o
p r o j e k t a s
Sunkiais sovietinës okupacijos metais mûsø dailininkai, norëdami iðgyventi, prasimaitinti, taip pat uþ butus, kûrybines dirbtuves, paskyras automobiliams, ðaldytuvams, televizoriams ir kitiems buities rakandams, kà jau kalbëti apie keliones á uþsiená, turëjo vykdyti okupacinës valdþios uþsakymus, ðlovinanèius taip dailininkø nekenèiamà sovietinæ santvarkà. Dailininkai modernistai, negalëdami pasakyti tikrosios Tiesos, naudojosi vadinamàja Ezopo kalba. Daugelis ðiø nenuilstamø tyliojo modernizmo fronto kovotojø darbø ðiandien pelnytai eks7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038)
ponuojami Nacionalinëje galerijoje. Remiantis tuo, siûloma paminklo „Tyliajam modernizmui atminti“ vieta prie Nacionalinës dailës galerijos. Paminklui panaudoti siûloma viena ið sovietinëje Lietuvoje stovëjusiø Lenino statulø, simbolizuosianti priverstinai dailininkams primestà pasaulëþiûrà. Á tuðèiavidurës skulptûros vidø bûtø ádëtas lapelis su Maironio eilëraðèiu „Lietuva brangi“, simbolizuosiantis mûsø dailininkø vidinæ rezistencijà ir meilës Tëvynei nemarumà.
Rolandas Rimkûnas, Kæstutis Ðapoka, „Tyliajam modernizmui atminti“. 2013 m.
7 psl.