Vilniaus kultûros savaitraðtis „7 meno dienos“ | www.7md.lt
2013 m. birþelio 14 d., penktadienis
D a i l ë
|
M u z i k a
2
7md |
T e a t r a s
|
K i n a s
Nr. 24 (1038) | Kaina 2,50 Lt
|
F o t o g r a f i j a
„The King’s Singers“ Vilniaus festivalyje
3
Jaunøjø atlikëjø konkurso atgarsiai
5
Naujojo cirko spektaklis „Maja“ Andrius Þlabys
Pagaunama? Nepagaunama?
NUOTR.
NUOTR.
Andrius Þlabys, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras
L. ÐALÈIÛTËS
6
D. MATVEJEVO
ãszho, Brazilijos paviljonas Odires Mlã
Trys pasakojimai ið Venecijos meno bienalës
7
Projektas „Tyliajam modernizmui atminti“
8
Pokalbis su reþisieriumi Abdellatifu Kechiche’u 7 meno dienos | 2013 m. birþelio 14 d. | Nr. 24 (1038)
Vilniaus festivalyje Edmundas Gedgaudas Taip, raðydamas ðá kuklø tekstà ne syká prisiminiau Juliaus Sasnausko esë rinkiná. Net iðdrásau parafrazuotà tos knygos pavadinimà panaudoti kaip straipsnelio antraðtæ. Nuo 2008 m. Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja ryðkus rusø smuikavimo tradicijø atstovas Sergejus Krylovas. „Ið orkestro noriu to, ko siekiu ir pats: instrumentinës, techninës atlikimo kokybës, nuolatiniø interpretaciniø paieðkø, kurioms peno teikia visà gyvenimà trunkantys tyrinëjimai“, – skaitau Johanno Sebastiano Bacho monografinio koncerto lankstinuke. Ásidëmëtini þodþiai. Neeilinio birþelio 7-osios Vilniaus festivalio vakaro Nacionalinëje filharmonijoje solistai buvo Sergejus Krylovas (koncertai smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll, Nr. 2 E-dur)
ir pianistas Andrius Þlabys (koncertai Nr. 5 f-moll, Nr. 4 A-dur ir Nr. 1 d-moll). Vien ðiø iðkiliø ir itin skirtingø virtuozø sugretinimas áþiebia pamàstymø, vertø ilgo naktinio pokalbio. Pirmojoje koncerto dalyje klausëmës pianisto. Vieno ið tø, kurie ne itin linksta su muzika bendrauti palypëjæ á tvirtai suræstà „iðminties bokðtà“. Andriui („bokðte“, aiðku, apsilankanèiam) ne nuo ðiandien bûna svarbiau tai, kà nuo tokiø árenginiø áþvelgti sunkoka. O dar pagauti... Kad ir iðties nuoðirdø dialogà su genijaus uþraðytomis natomis. „Istoriniai informuoto“ interpretavimo ðalininkai kaþin ar jauèiasi laimingi, girdëdami á fortepijono subtilybes panardintà Bacho tekstà. Na, tesiþino. Beje, retsykiais jau visai smagiai pasiklausau muziejø dvelksmà gaudanèiø (aèiû Dievui, lyg ir nebesakoma „autentiðkø“) interpretaci-
jø. Ið jø man mielesnës tos, kur „informuota iðmintis“ nenustelbia muzikos gyvybës paslapèiø. Bet ðtai fortepijono garsuose Andriaus dialogas su Johannu Sebastianu. Koncertas d-moll tà vakarà pagal sekà jau treèias. Po pirmosios ðio itin populiaraus kûrinio dalies ið kaþkieno krûtinës iðsiverþia susiþavëjimo (dþiaugsmo, katarsio?) ðûksnis, palydëtas trumpø aplodismentø. Kitomis aplinkybëmis tai mane ásiutintø, taèiau juk kà tik dþiaugiausi iðkalbinga, be menkiausio virpesio tyla tarp koncertø f-moll ir A-dur daliø. Ir kai ðitokià vakaro rangà nusakanèià tylà sudrebina griausmingas „Vivat!“, mintyse jam pritariu. Tai neturi nieko bendra su neiðprususios publikos aplodismentø liûtim po kiekvienos simfonijos dalies „elitiniuose“ koncertuoNUKELTA
Á
2
PSL.
1 psl.