„SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis

Lukiškių kalėjimo kompleksas – ar pastato sienose neliks įsigėrusio slogulio?

Statybų įstatymo pakeitimai – žingsnis atgal?

Tarptautinio viešbučių tinklo ženklas Vilniuje Kitoks ir kitaip – Ryšių ministerijos kompleksas Kuklus dosnumas laimi

Kaina 2,9 Eur

2019 liepa/rugpjūtis (7–8)

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

www.SA.lt

shutterstock.com nuotr.

i ia l na i . o i es ngva of Pr r le i

Apsilankykite kasdien!

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Kristina Buidovaitė

Architektų bendruomenė profesinę dieną šįmet minėjo keliaudama. Neužsisėdėti

Redaktorės pavaduotoja

vietoje būtina, juolab kad ir pokyčių architektų gildijos reikaluose, kaip ir politikoje –

Audronė Filimanavičienė

nuolat. Vieną tokių, išnarstytą socialiniuose tinkluose ir viešumoje, aptarėme ir mes –

Tekstų autoriai Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Aušra Narkeliūnienė, Karina Sėrikova, Audronė Filimanavičienė Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas

Statybų įstatymo pokyčius. Dar vienus. Tuos, dėl kurių ramybės nėra. Kaip ir sutarimo.

Lietuvoje – dar vienas tarptautinis vardas. „Hilton Garden Inn“ viešbutis patikėtas projektuoti lietuviams architektams. Netrūksta jame lietuviškumo idėjų, kas sužavėjo ir

Kalbos redaktorė

viešbučio valdytojus, ir svečius. Vieni jų į viešbutį vyksta išsyk, tik sužinoję apie jo ati-

Brigita Kulikovskienė

darymą. Vilnius buvo ne išimtis.

Dizainerė Edita Namajūnienė Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė

Architekto Justino Šeiboko suprojektuotas Ryšių ministerijos kompleksas, meistriškai įterptas greta Radvilų rūmų, šiandien po vienu stogu sutelkė ir verslo įmones, ir Sveikatos apsaugos ministeriją. Tvarkybos darbai Ryšių ministerijos komplekse pra-

Tel. +370 5 267 9484

dėti prieš kelerius metus, atsižvelgiant į verslo poreikius ir į paties komplekso būklę –

© SA.lt (Statyba. Architektūra)

į vertybių registrą įrašyto vėlyvojo modernizmo pastato fasadai sutrūkinėjo, prarado

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

estetinį vaizdą ir sandarumą, veikiami laiko ir agresyvių oro sąlygų. Šis projektas buvo

Redakcija už reklamos

teigiamai įvertintas ir profesionalų, ir miesto gyventojų.

ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“ ISSN 2538-8797

Architektūros studentų idėjų konkurso SIKON dalyviai šįmet rinkosi Visagine. Mieste, kuris žavi, gąsdina, mieste, kuris paslaptingas, neįprastas, mieste, kuriame rastume visko – kartais to, ko nė nesitiki. Apie tai, ką per tris dienas šiame mieste atrado būsimieji architektai, rašome profesinei architektų dienai paminėti skirtame numeryje.

Architektas Kęstutis Pempė švenčia ypatingą jubiliejų. „Jei tektų rinktis savo gyvenimą iš naujo, nieko nekeisčiau“, – prisipažino architektas. Matyt, nekeistų ir architektas bei fotografas Norbert Tukaj, pro kurio objektyvą įvairiausi pastatai atsiskleidžia neregėtais rakursais.

Dar vienas architektų bendruomenės laukiamas renginys – Kauno architektūros festivalis („KAFe 2019“) – visa jėga startuosiantis rudenį.

Architektų bendruomenė išgyvena nemažai pokyčių. Pokyčiai dažniausiai žymi naują pradžią. Architektas Linas Tuleikis į Lietuvą iš tarptautinės konferencijos atvežė ateities architektūros viziją, dėl kurios sutaria visa Europa: kokybiška architektūra nėra elitui skirta aukštoji mada – tai privalo tapti kiekvienam iš mūsų prieinama kasdiene aplinka.

SĄMATOS NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS

Mūsų viršelyje – pixabay.com nuotr.

UAB SISTELA, Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius, tel. +370 5 27 526 45, faks. +370 5 27 504 11, info@sistela.lt, www.sistela.lt

4

objektas

Lukiškių kalėjimo kompleksas – ar pastato sienose neliks įsigėrusio slogulio?

9

BIM

Kompiuteriniai modeliai stabdys chaotišką miestų plėtrą?

Sauliaus Žiūros nuotr.

TURINYS

60

interviu

Užfiksuotos pastatų istorijos

2 2019 liepa/rugpjūtis

48

architektūra

Kuklus dosnumas laimi

44

architektūra

Kęstutis Pempė: Architektūra man – ir darbas, ir pomėgis

14

24

interjeras

Tarptautinio viešbučių tinklo ženklas Vilniuje

34

architektūra

Atominė žaidimų aikštelė

4

objektas Lukiškių kalėjimo kompleksas – ar pastato sienose neliks įsigėrusio slogulio?

6

forumas Statybų įstatymo pakeitimai – žingsnis atgal?

9

BIM Kompiuteriniai modeliai stabdys chaotišką miestų plėtrą?

objektas

Naujoje spaustuvėje – laisvė poreikiams ir nuosavas gamtos lopinėlis

30

34

architektūra Atominė žaidimų aikštelė

38

technologija Ateities miestas – išmanus, bet ar sveikas?

42

biblioteka Paminklai herojams ar vertybėms?

44

architektūra Kęstutis Pempė: Architektūra man – ir darbas, ir pomėgis

48

Kuklus dosnumas laimi

54

Viešoji erdvė kuria miestą ir gelbėja jį nuo gamtos stichijų

57

Svarbiausia filmuose apie architektūrą – žmonių istorijos

60

interviu Užfiksuotos pastatų istorijos

68

architektūra Įžyminti architektūra: garsi, prestižinė, svetima, darkanti

77

Architektų kvalifikacijos tobulinimas – visuomenės gerovei

78

Kokią žinutę gauna Lietuva iš Europos, susirūpinusios dėl architektūros kokybės?

paveldas

Kitoks ir kitaip – Ryšių ministerijos kompleksas

14

interjeras Tarptautinio viešbučių tinklo ženklas Vilniuje

24

objektas Naujoje spaustuvėje – laisvė poreikiams ir nuosavas gamtos lopinėlis

30

paveldas Kitoks ir kitaip – Ryšių ministerijos kompleksas

100% Jūsų verslui: naujasis Sprinter.

3

Sauliaus Žiūros nuotr.

Lukiškių kalėjimo kompleksas – ar pastato sienose neliks įsigėrusio slogulio?

Apie Lukiškių kalėjimo iškeldinimą iš miesto centro tarpinstituciniu lygmeniu kalbėta jau nuo Parengė Karina Sėrikova

1945 metų. Po daugybės diskusijų šių metų liepą iš kalėjimo iškeldinti visi maždaug 600 suimtų ar nuteistų kalėti asmenų. Ir nors apie šios įstaigos iškėlimą kalbėta jau ne vienerius metus, komplekso ateities vizija vis dar neaiški. Apie tai, kaip galima panaudoti šį vertingą palikimą, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė [R.L.] laidoje „Reikia architekto“ kalbėjosi su Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu (M.P.), Kultūros paveldo departamento direktoriumi Vidmantu Bezaru (V.B.) ir menotyrininke Ūla Tornau (Ū.T.).

Kalėjimas yra įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Kokius pastatus, elementus, savybes

dvidešimt įvairių statinių, statytų skirtingais laikotarpiais. Taip pat yra unikalių elementų viduje: buvu-

hektarų teritorija. Manau, kad įrengiant muziejų, viešbutį, didžiąją dalį elementų galima be didelių

verta saugoti?

[V.B.] Lukiškių kalėjimo komplekso pastatai statyti

sios katilinės, stikliniai liukai, durys, užraktai ir t. t. Šiuos elementus reikia stengtis išsaugoti, nes tai sukuria tam tikrą atrakciją turistams.

sunkumų išsaugoti. Dėl kitų elementų vyks diskusija. Jei bus idėjų, ką su ta teritorija daryti, reikės galvoti, kur įrengti praėjimus, kur daugiau atverti,

daugiau kaip prieš 100 metų. Kompleksą sudaro šeši statiniai: keturi iš jų – kalėjimo, taip pat administracinis pastatas bei cerkvė. Viduje dar yra apie

Daugelis dabar atranda, kad senieji pastatai, įkomponuoti verslo aplinkoje, duodą tam tikro savitumo ir šarmo. Tai, viso labo, beveik dviejų

kad matytųsi pastatų fasadai, ar visuose pastatuose išlaikysime 100 proc. langus tokius, kokie jie yra ir t. t.

4 2019 liepa/rugpjūtis

objektas Ar Kultūros paveldo departamentas neprieštarautų, kad buvusio Lukiškių kalėjimo teritorijoje atsirastų ir šiuolaikiškos architektūros pastatų?

[V.B.] Deja, šito negaliu patvirtinti šimtu procentų. Reikia pirmiausia susitarti dėl koncepcijos.

Jei koncepcija reikalaus, kad teritorijoje nebūtų naujos architektūros statinių, gal užteks šiuos pritaikyti ar papildyti. [Ū.T.] Kalėjimas buvo pastatytas 1904 m. Dešimčia metų anksčiau Sankt Peterburge pastatytas Kresty kalėjimas buvo vienas iš jo prototipų.

Lukiškių kalėjimas technologiškai itin modernus statinys – jis jau turėjo vandentiekį ir kitokias modernias infrastruktūras, kurios tuo metu buvo naujos. Ir jis atsirado Vilniaus priemiestyje, tokioje gana chaotiškoje urbanistinėje teritorijoje. Pritariu, kad reikia turėti galvoje ir istorinę, ir urbanistinę, ir architektūrines vertes bei viską labai gerai ištyrinėti.

[M.P.] Kalėjimas atsirado priemiestyje, o dabar teritorija tapo Vilniaus centro dalimi. Viena iš priežasčių, kodėl Gedimino prospekto vakarinė dalis yra apmirusi ir yra tos juodosios skylės – Lukiškių kalėjimas ir vakare ištuštėjęs Seimo kompleksas. Siūlau neužsidėti štampų, nesprausti savęs į rėmus, kad šitas kompleksas bus lankomas kaip Aušvico koncentracijos stovykla. Tokių kalėjimų yra daug, projektas yra tipinis, ir mes turime sugalvoti pakankamai įdomų ir ekstraordinarų scenarijų, kad šis objektas sugebėtų pats save išlaikyti ar bent reikėtų jį mažai dotuoti. Aš vis tik būčiau už Austrijoje, Vienoje, esančių kaizerio arklidžių variantą. Į šias istorines arklides drąsiai įeita su naująja architektūra. Kita vertus, išsaugoti seni pastatai, yra įdėta naujų intarpų, suteikta nauja funkcija, ir tai yra veikianti teritorija, pilna žmonių.

Man atrodo, kad esminiai iššūkiai yra susiję su teritorijos uždarumu. Tvora, mano akimis, yra uždarumo simbolis. Tol, kol mes kompleksą turėsime uždarą, tol ten turėsime segreguotas vei klas. Gali likti jos elementų, kurie formuoja gatvių išklotines ar kiemų erdves. Reikėtų galvoti ir apie pastatų pritaikymą. Vaikštant po kalėjimą, pritrenkia kamerų, patalpų skaičius. Viešbučio scenarijus puikiai veikia ir yra žavinti bei neeilinė patirtis, bet viso pastato paversti viešbučiu, deja, neišeis. Kokį trečdalį, jei pavyktų, būtų labai gerai. Galima dalyje pastato įrengti muziejų – jis turėtų prasmę, nes turime čia dienas leidusių prominentinių nusikaltėlių ir svarbių istorinių faktų,

asmenybių. Ir reikėtų galvoti, ką daryti su bent jau puse likusių laisvų patalpų.

Sovietmečiu kalėjimo kompleksas buvo projektuotas kaip mokslinis miestelis. Gal reikėtų atsigręžti į senąsias idėjas? [Ū.T.] Akademiniai miesteliai buvo to meto mada, jų buvo nemažai pastatyta Sovietų Sąjungos didžiuosiuose miestuose. Buvo svarbi jų reprezentatyvi, modernią valstybę pristatanti funkcija.

Milžiniško kvartalo vizija su 11 institutų, 11 gyvenamųjų namų, skirtų mokslininkams, ir Mokslo akademijos prezidentūra Seimo vietoje buvo aktuali iki kokių 1960-ųjų metų. Vėliau garsūs šalies architektai siūlė įvairiausius scenarijus. Tačiau akademinio miestelio idėja palaipsniui įgyvendinta: šiame kvartale išsibarstė Mokslininkų namas, M. Mažvydo biblioteka, aspirantų bendrabutis, keletas mokslininkų namų ir visa institutų pakrantė, Istorijos institutas, todėl mes viso to nesuvokiame kaip visumos. Jei šioje centro dalyje atsirastų kažkoks mišrios paskirties aktyvus kompleksas, jis būtų svarbus viso centro atžvilgiu.

Kaip miestas mato Lukiškių kalėjimo teritoriją ateityje ir kokias ambicijas turite, vertinant kalėjimo vietą platesniame kontekste?

[M.P.] Pirmiausia, tą teritoriją matome kaip miesto daugiafunkcio centro dalį. Iš to seka noras, kad visos jo paskirtys generuotų srautą, pridėtinę vertę, žmonių domėjimąsi ta vieta, pradedant muziejumi, baigiant startuolių biurais. Net ir gyvenamoji paskirtis toje vietoje būtų gerai, tik abejojame dėl susidomėjimo. Akivaizdu, kad šioje vietoje atsiras kažkoks daugiafunkcis objektas. Šiuo metu savivaldybė derasi, kad pastatai nebūtų perduoti Turto bankui. Turime auksinį šansą ir esame pasiryžę prisiimti atsakomybę.

Vos tik prasidėjusi vieša diskusija apie Lukiškių kalėjimo ateitį sulaukė labai aktyvaus kūrybinių industrijų ir menininkų dėmesio. Kultūros laukas, inovatyvūs kūrybiniai verslai primygtinai siūlo nepraleisti progos ir kalėjimo kompleksą pritaikyti meno, kūrybos ir startuolių veiklai, taip sukuriant tarptautinio mastelio centrą. Kitas dažnai skambantis pasiūlymas – kalėjimo kameras pritaikyti aukštos klasės viešbučiui. Nors šios praktikos yra nebenaujos, pasaulyje pasiteisinusios,

būtų galima Lukiškių kalėjime sukurti naujo, kad teritorija taptų įkvepiančia vieta, liudijančia miesto kaitą į gera?

[V.B.] Norėtųsi, kad šioje teritorijoje būtų įdomu leisti laiką, kad visur būtų naujas atradimas. Kūrybinių industrijų atstovai galėtų prisidėti išryškinant šio komplekso vertę, naudingąsias savybes. Be abejo, reikės ir naujų pastatų, ir nemažai ką griauti. Išmonei laukas yra labai didelis.

Išsaugodami tą vertę, kuri dabar yra, turėtume unikalų objektą kino industrijai, nes tai, kas išlaikyta, yra tikrai unikalu. Dar vienas šansas Lietuvai.

Kaip jūs įsivaizduojate, ar menininkams tokioje aplinkoje tikrai kiltų daugiau kūrybinių idėjų? [Ū.T.] Buvau tik vienoje kalėjimo dalyje, bet man tos visuomeninio naudojimo patalpos pasirodė gana šviesios. O, kalbant apie viešbutį, tai tikrai pasiteisinusi ne vieno miesto praktika, yra daug pavyzdžių – matyt, ne veltui. Manau, kad menininkai yra vieni iš tų, kurie mėgsta rizikuoti, tyrinėti, išbandyti. Vilniuje yra didžiulė tiek studijų menininkams, tiek organizacijoms stoka. Manau, kad į kompleksą galėtų užeiti ir jame dirbti skirtingas pajamas turintys žmonės. Reikia gerai pagalvoti apie teritorijos įvairiapusiškumą, kad ji netaptų monolitu ekonomine prasme.

Kalėjimo kompleksą planuojama perduoti miesto savivaldybei. Šis vientisas kompleksas yra didelis, reikalauja daug investicijų, kurias vienas verslas sunkiai įgyvendintų, jau nekalbant apie biudžetinę įstaigą, kokia yra savivaldybė. Koks būtų pats racionaliausias, teisingiausias procesas atgaivinti Lukiškių kalėjimą?

[M.P.] Manau, čia teks pritraukti privačių lėšų, verslas ten galėtų įrengti ir patį viešbutį, ir biurus.

Reikėtų susitarti dėl scenarijaus, pasikviesti verslą, kuris „eitų“ į tą aptartą scenarijų, t. y. nuspręsti konkurso laimėtoją ne atsižvelgiant į didžiausią pasiūlytą kainą. Savivaldybės pareiga būtų užti krinti, kad kompleksas būtų prieinamas visiems, kad tai netaptų nauja privačia teritorija.

vis dėlto išlieka abejonė, ar pasikeis ir kaip pasikeis į plytas įsigėrusi nelaisvės įstaigos atmosfera, atvirai matoma ir suplanavime. Ką

5

foruma

forumas

Karina SĖRIKOVA

Statybų įstatymo pakeitimai – žingsnis atgal?

Šiuo metu Aplinkos ministerija

forumas / 1

rengia Statybos įstatymo

pataisas, sukėlusias nemažai

visuomenės ir atsakingų institucijų prieštaravimų. Anot šioms

pataisoms besipriešinančiųjų,

įstatyme atsirado kelių straipsnių pakeitimai, kurie sumažins

visuomenės įtraukimą į naujų projektų derinimą. Tačiau

ministerijos atstovai su tuo

nesutinka. Kokia realybė: ar

Statybų įstatymo pakeitimai išties yra žingsnis atgal?

Daiva Veličkaitė, buvusi Lietuvos architektų rūmų pirmininkė

Rūmų nuomone, opiausi Aplinkos ministerijos siūlomi pakeitimai – dėl architekto dalyvavimo bei dėl visuomenės informavimo ir dalyvavimo – yra itin svarbūs tiek architektams, tiek visuomenei.

Rūmai nepritaria siūlymui keisti Statybos įstatymo nuostatą, kuri dabar nurodo, kad visiems antžeminiams statiniams yra privaloma architektūrinė dalis, – ją siūloma keisti į minis tro įsakymu tvirtinamą tokių statinių sąrašą be jokių įstatyme įvardytų kriterijų.

Pabrėžtina, kad ši nuostata kelia nerimą architektams ne dėl to, kad būtų baiminamasi dėl užimtumo darbo rinkoje sumažėjimo, anaiptol. Šis nerimas kyla todėl, kad, nedalyvaujant architektui, gali labai nukentėti architektūros ir aplinkos kokybė. Būtent architektūrinėje dalyje sprendžiami visuomenei svarbūs klausimai, derinami skirtingi interesai, priimami funkciniai, erdviniai, vizualiai suvokiami aplinkos formavimo sprendiniai, turintys tiesioginę įtaką mūsų visų gyvenimo kokybei.

Dėl visuomenės informavimo ir dalyvavimo – akivaizdu, kad jau dabar visuomenės įtraukimas į aplinkos formavimo sprendimus

6 2019 liepa/rugpjūtis

yra per vėlyvas, neefektyvus ir reikalaujantis esminių teritorijų planavimo ir statybos procesų reguliavimo peržiūros. Dar labiau jį susiaurinti, panaikinant šiuo metu taikomas visuomenės informavimo ir įtraukimo priemones, atrodo tikrai netikslinga ir nesuprantama.

Dabar siūloma nukelti informavimą į pačią paskutinę stadiją, dar vėlesnę, nei įtvirtinta šiuo metu, – nebeviešinti projektinių pasiūlymų, o tik patį projektą. Bet juk pagrindinės diskusijos turi vykti svarstant projektinius pasiūlymus – eliminavus šį esminį etapą, užtikrinti kokybę taps sudėtinga. Nuo tokio pakeitimo kentėtų tiek visuomenė, tiek projektuotojai, nes jiems reikėtų iš naujo projektuoti, o tai yra neracionalu.

Taip pat atkreiptas dėmesys, kad įstatymo projekte paliktas tik vienas visuomenės informavimo būdas – projektinių pasiūlymų ar paties projekto paskelbimas IS „Infostatyba“, nenumatant kartu ir kitų šiuo metu naudojamų informacijos sklaidos priemonių (savivaldybių interneto svetainių, stendų, laiškų), nei pačios „Infostatybos“ funkcionalumų išplėtimo bei savivaldybių prievolės skelbti jos duomenis savo svetainėse ir pan.

Apibendrinant šiuos architektūrai ir kartu kuriamos aplinkos kokybei svarbius pakeitimus, matyti, kad iš esmės tai yra siūlymas eiti priešinga kryptimi, nei pastaruoju metu buvo einama Lietuvoje, ir jau seniai – visoje Europoje. Tokie pakeitimai, jei jie nebūtų patikslinti ir papildyti, pablogintų sąlygas dialogu paremtam, o ne į konfliktus orientuotam kokybiškos architektūros ir gyvenamosios aplinkos kūrimui.

forumas / 2

Gintautas Tiškus Architektas, Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas, Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas Nagrinėjant Aplinkos ministerijos parengtus Statybos įstatymo pakeitimus (2019-05-29 redakcija), visuomenei (vienas arba daugiau fizinių ir (ar) juridinių asmenų, jų asociacijos, organizacijos arba grupės) ir suinteresuotai visuomenei (visuomenė, kurios teisėtiems interesams daro arba gali daryti poveikį rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota, kad šie sprendiniai būtų įgyvendinti; pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina darnų teritorijų vystymą ir aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis) ypač svarbūs informavimo apie rengiamus statinių projektus klausimai. O svarbūs jie todėl, kad, pakeitus Teritorijų planavimo įstatymą (nauja redakcija nuo 2014-01-01), praktiškai nevyksta detaliųjų planų rengimas, kurio procese visuomenė galėjo dalyvauti nuo pat pradžios ir daryti įtaką detaliaisiais planais nustatomam teritorijos (žemės sklypo) tvarkymo režimui. Teritorijų planavimo įstatyme leidus rengti statinių projektus, vadovaujantis bendrųjų planų sprendiniais (įstatymo 20 str.), atsirado galimybė manipuliuoti funkcinei zonai (tokių zonų su vienodais reglamentais bendruosiuose planuose būna keliasdešimt) nustatytais bendraisiais užstatymo rodikliais ir keisti žemės sklypo naudojimo būdą (funkcinėje zonoje įprastai galimi 5–8 skirtingi sklypo naudojimo būdai), praktiškai neatsižvelgiant į greta esančią urbanistinę situaciją, kvartalo ar seniūnijos reikmes ir apie tai visuomenės neinformuojant. Tiek statinio parametrus, tiek statinio paskirtį lemia tik statytojo norai ir pelnas, kurio siekiama pertekliniais metrais ir kvadratais, kas tiesiogiai blogina aplinkos kokybę, sukelia inžinerinės, susisiekimo ir socialinės infrastruktūros disbalansą.

Iš STR nuostatų matyti, kad galiojanti tvarka numato galimybę susipažinti su parengtais

projektiniais pasiūlymais, o informavimas apie statinio projektinių pasiūlymų (PP) svarstymą bei viešo aptarimo organizavimas yra savivaldybės ir statytojo prievolė. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad visuomenės informavimas apie statinio PP nėra tapatus visuomenės dalyvavimui, priimant sprendimus, ką numato Orhuso konvencija. Nors statytojas visuomenei pateikia statinio PP, tačiau daryti įtaką sprendimams visuomenė praktiškai neturi galimybių. Susipažinti pateiktiems statinio PP dažniausiai jau būna pritarta savivaldybėje, jie tenkina statytoją (jau sumokėti pinigai, projektuotojai atliko darbą), todėl bet kokie keitimai statytojo nėra pageidaujami.

Tik jei visuomenės informavimo metu yra pastebimi statinio PP sprendinių prieštaravimai teisės

numatomą statinių statybą ir visuomenės dalyvavimas svarstant statinių projektinius pasiūlymus redakcijos akivaizdu, kad keitimo kryptis priešinga visuomenės lūkesčiams. Šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad „Statinio projektiniai pasiūlymai ar statinio projektas viešinamas Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje

aktams (tam, kad būtų galima įvertinti statinio PP, jau nepakanka tik suinteresuotos visuomenės – būtina kvalifikuotos visuomenės nuomonė) ir visuomenė šiuos pastebėjimus išsako viešo susirinkimo metu ar teikia pastabas raštu, yra galimybė, kad į tai bus atsižvelgta ir statinio PP bus dar kartą apsvarstyti. Jei pakartotinas svarstymas nėra organizuojamas ar į pateiktas pastabas buvo atsižvelgta techninio projekto rengimo metu, visuomenė to patikrinti neturi galimybių. Projektinė dokumentacija IS „Infostatyba“ visuomenei nėra prieinama. Išdavus statybą leidžiantį dokumentą, dėl vykdomų statybų belieka kreiptis į teismą, kas praktikoje vyksta gana retai, nes tai yra brangus ir ilgai trunkantis procesas.

Nors galiojanti tvarka ir numato statinio PP viešinimo procedūras, tačiau statinio PP negalima apskųsti Valstybinei teritorijų ir statybos priežiūros inspekcijai, kuri pagal galiojančius teisės aktus statinių PP nenagrinėja. Be to, nėra aiškiai reglamentuota, kiek statinio PP gali skirtis nuo statinio techninio projekto (TP) (rašoma, kad PP pagrindu rengiamas TP). Nors tokia tvarka ir neužtikrina visaverčio statinio PP svarstymo su visuomene, o tik visuomenės informavimą apie jau esamą rezultatą, galimybė daryti įtaką sprendimams dar egzistuoja (pastebėjus, kad neatitinka teisės aktų, galima raštu kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri galbūt atkreips į tai dėmesį, tikrindama parengtą statinio TP).

Kokią kryptį, keisdama Statybos įstatymo nuostatas, pasirinko Aplinkos ministerija, kokia pakeitimų esmė, ar pataisomis siekiama suteik-

rius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) organizuoja statinio projektinių pasiūlymų ar statinio projekto aptarimą su visuomene. Ką šis Statybos įstatymo pakeitimo tekstas reiškia praktiškai? Ogi tai, kad visuomenė apie numatomus statinių PP ar statinio projektus nebebus informuojama savivaldybės tinklalapyje, kad prie numatomos statybos sklypo nebus įrengiamas stendas, nebus informacinių laiškų, kad nebus viešo susirinkimo, jeigu per 10 darbo dienų terminą nebus gautos visuomenės pastabos statinio PP ar statinio projektui.

Taigi, visuomenės informavimas jau nebenumatomas. Norint sužinoti apie galimas statybas, suinteresuotai visuomenei būtina pastoviai tikrinti informaciją IS „Infostatyba“. Praktiškai tai reiškia, kad kiekvienas pilietis (potencialiai galintis tapti suinteresuotas, nes numatomos statybos gali būti vykdomos greta jo gyvenamosios vietos, ribotis su jo nekilnojamuoju turtu ir pan.) atsikėlęs ryte turi visų pirma patikrinti informaciją sistemoje „Infostatyba“ ir tai būtina daryti net ir per atostogas, nes 10 darbo dienų nėra ilgas terminas. Jei laiku nepatikrinsi IS „Infostatyba“, nesuskubsi peržiūrėti pateiktų statinio PP ar projekto, nesurašysi pastabų ir jų neišsiųsi (ir visa tai reikia padaryti per 10 darbo dienų, neturint projektų nagrinėjimo patirties ir teisinių žinių.

O jei dar reikia kreiptis patarimo į profesionalus?), tai pagal Statybos įstatymo projekto 4 da-

ti daugiau teisių visuomenei, norima daugiau skaidrumo ar uždarumo, ar elementariai tenkinami statytojų norai? Iš keičiamo Statybos įstatymo 37 str. Visuomenės informavimas apie

macine sistema „Infostatyba“ statinio projektui, įvertinęs sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams, pritaria savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, atliekantis savivaldybės

„Infostatyba“ 10 darbo dienų. Jeigu per statinio projektinių pasiūlymų ar statinio projekto viešinimo Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ terminą gaunamos visuomenės ar suinteresuotų institucijų pastabos statinio projektiniams pasiūlymams ar statinio projektui, savivaldybės administracijos direkto-

lies nuostatas „Visuomenės informavimas apie numatomą statinių statybą laikomas baigtu, kai pasinaudojant Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros infor-

7

forumas / 3

vyriausiojo architekto funkcijas“. Taigi, numatytas 10 dienų terminas yra akivaizdžiai per trumpas, na o vertinant ir būtinybę (arba prievolę) nuolat sekti IS „Infostatyba“, Statybos įstatymo pataisos akivaizdžiai nukreiptos ne visuomenės informavimo, o jos neinformavimo kryptimi.

Nagrinėjant ir vertinant kitas statinio PP ar statinio projekto rengimo procedūras, numatytas ir numatomas Statybos įstatyme, pastebime labai glaustus jų atlikimo terminus (terminai trumpėjo praktiškai su kiekviena Statybos įstatymo redakcija). Kas šiuos terminus lėmė? Ar racionaliai paskaičiuotas laikas, būtinas kokybiškai atlikti procedūrą, ar noras, kad ta procedūra būtų atlikta kuo greičiau, siekiant nepagrįstai trumpinti patį statinio projektavimo terminą? O gal procedūrų atlikimo terminui įtaką daro subjektyvios aplinkybės, noras užimti kuo aukštesnę poziciją tarp kitų valstybių, pavyzdžiui, „Doing Business“ reitinge? Giriamasi, kad pagal šį reitingą 2018 m. Lietuva, skaičiuojant statybą leidžiančių dokumentų (SLD) išdavimo trukmę, yra 6-oje vietoje. Tačiau reikėtų matyti ir tai, kas yra priekyje ir kas gale. Taigi, kitų valstybių pozicijos yra šios: Jungtinė Karalystė – 16; Norvegija – 21; Vokietija – 23; Švedija – 24; JAV – 25.

O tokios šalys kaip Suomija, Olandija, Belgija, Šveicarija, Portugalija, Ispanija, Italija, Slovakija,

Slovėnija, Čekija į reitingo 30-uką net ir nepatenka. Negi jose SLD išdavimas nėra tinkamai reglamentuotas? O gal priešingai, į šį procesą žiūrima labai atsakingai? Reitingo lyderiai: Taivanas – 1; Malaizija – 2; Danija – 3; Jungtiniai Arabų Emyratai – 4; Naujoji Zelandija – 5. Taigi, kas lemia, kad pagal Statybos įstatymo pakeitimą statinio PP ar statinio projektas sistemoje „Infostatyba“ būtų viešinamas 10, o ne, pavyzdžiui, 20 ar 30 darbo dienų? Racionalus ir būtinas procesui kvalifikuotai atlikti laikas ar siekis užimti nors ir dirbtinę, tačiau kuo aukštesnę vietą kokiuose nors reitinguose, manant, kad tai gali pritraukti užsienio investitorius? Ar neapgaudinėjame patys savęs?

Vis dėlto šiuo atveju svarbi ne tik pati viešinimo trukmė, o ir principas, kuriuo vadovaujamasi, reglamentuojant procesus. Statybos įstatymo projekte numatyta tvarka akivaizdžiai tenkina tik statytojo interesus ir iki minimumo sumažina visuomenės teisę dalyvauti, priimant svarbius sprendimus miesto, kuriame ji gyvena, aplinkos formavimo ir plėtros klausimais. Ši teisė jau yra suvaržyta 2014 m., įsigaliojus naujajai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, sukėlusiai tikrą chaosą teritorijų planavimo sistemoje ir nulėmusiai praktiškai nekontroliuojamą plėtrą, žemės sklypų naudojimo būdų keitimą, galiojančių

planavimo dokumentų koregavimą bei esamų dokumentų reglamentų nesilaikymą, tačiau tai jau kito nagrinėjimo tema.

Baigiant norisi pastebėti, kad toli gražu ne paskutinį vaidmenį Teritorijų planavimo ir Statybų įstatymų „optimizavimo“ procese lėmė ir lemia nuolatinis vadinamasis verslo sąlygų gerinimas, diriguojamas dabartinės Ekonomikos ir inovacijų (anksčiau Ūkio) ministerijos. Gal visgi teritorijų planavimo ir statybų projektavimo teisinio reglamentavimo klausimus turi spręsti šias sritis išmanantys profesionalai, o ne aktyvūs instrukcijų vykdytojai? Gal svarstant statinių PP su visuomene, būtų galima apsieiti ir be advokatų, neretai aklai cituojančių STR reikalavimus ir mūru stojančių už statytojų metrus ir kvadratus ir be kurių aiškinimo, kaip turi būti suprantamos Teritorijų planavimo ar Statybos įstatymų nuostatos, jau nebeapsieina dauguma numatomų statybų?

Na ir visai pabaigoje citata iš septynioliktosios Lietuvos vyriausybės programos: ,,Valstybės vaidmuo – sudaryti sąlygas asmenims ir bendruomenėms spręsti savo ir aplinkos problemas, teisiniu reglamentavimu skatinti rinktis tokį elgesį, kuris kurtų pamatinius gėrius ir vengtų destrukcijos.“

forumas / 4

Dangyras Žukauskas Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnysis patarėjas Visų pirma, mes tikrai nemanome, kad įstatymo pakeitimai sumažins visuomenės įsitraukimą. Pakeitimus vykdome todėl, kad dabar yra

8 2019 liepa/rugpjūtis

rengiama daugybė susitikimų, į kuriuos niekas neateina, ir dėl to mes švaistome savo resursus.

Mes norime, kad susirinkimas būtų rengiamas tik tuomet, jei per numatytą 10 dienų terminą buvo sulaukta oficialių pastabų raštu.

Kalbant apie išsakytą nepasitenkinimą dėl suinteresuotų asmenų informavimo, iki šiol vykdytas informavimas laiškais ir publikuojant skelbimus išliktų. Galbūt tai mūsų klaida, kad to nenurodėme įstatyme, tačiau tai išliktų poįstatyminėje tvarkoje.

Nepasitenkinimas dėl per trumpo laiko, per kurį galima išreikšti savo pastabas, turi dvi puses. Pavyzdžiui, investuotojai mano, kad jis per ilgas. Jeigu šis sprendimas kai kurių suinteresuotų asmenų netenkina, galime kalbėti apie lankstesnius laiko kriterijus, pavyzdžiui, ilginti

pastabų pateikimo stadiją, atsižvelgdami į projekto sudėtingumą. Sutinkame, kad laiko terminą reikėtų diferencijuoti.

Kalbant apie architekto dalyvavimą ar nedalyvavimą, tvirtinant antžeminius statinius, mes tikrai nenorėjome sumenkinti architektūros svarbos. Tiesiog ne viskas yra realiai įgyvendinama.

Tarkime, jei dujotiekio vamzdis nutiestas ant žemės, tai architekto įsikišimas būtų tik simbolinis.

Ar tikrai to reikia? Turbūt ne. Šiuo klausimu taip pat reikėtų ieškoti objektyvių kriterijų, kurie sumažintų naštą projektavimo etape, tačiau nepablogintų architektūros kokybės. Šio balanso mes ir ieškosime tolesnėse diskusijose.

Galima matyti, kiek dažnai pastatas atsiduria greta apsipirkimo kelionių maršrutų mieste (raudona spalva žymi didesnę skaitinę reikšmę).

Kompiuteriniai modeliai stabdys chaotišką miestų plėtrą?

Indrė VOZGIRDAITĖ

Statiškai modeliuojant miestus, sunku atsižvelgti į visus įmanomus miesto, kaip sudėtingo organizmo, veiksnius. Taip teigia Kauno technologijos universiteto profesorius Kęstutis Zaleckis, kurio kuriami kompiuteriniai modeliai leistų į miesto plėtrą pažvelgti gerokai tiksliau ir jautriau.

Mokslininkas tiki, kad ateityje ir paprastas gyventojas, ketinantis įsigyti nekilnojamojo turto objektą, galės pats susimodeliuoti situaciją, susikurti scenarijų ir prognozuoti nuosavybės vertės pokyčius.

Miestas kaip erdvių tinklas

P

rof. K. Zaleckis sako, kad miestas yra labai sudėtingas organizmas su daugybe įvairių socialinių, ekonominių veiksnių.

Taigi, idealu, jei jį planuojant visi

jie kiek įmanoma detaliau atsižvelgiami, nors tai esą padaryti labai sudėtinga. Pavyzdžiui, XIX a. miestai buvo planuojami prioritetą skiriant reprezentacinėms erdvėms, o šiais laikais

9

Matosi geriausiai pasiekiamos miesto dalys 1 km spinduliu – šis rodiklis gerai koreliuoja su komercinių objektų išsidėstymu.

siekiama atspindėti visuomenės poreikius, skatinti verslų sąveiką, kad miestas būtų kaip organizmas. „Idealu, jei galėtume prognozuoti, kaip, pavyzdžiui, naujai nutiesta gatvė paveiks verslą, gyventojus, įvairius interesus, sukurs potencialą komercinei veiklai, galbūt išstums kažkokią gyvenamąją funkciją ir t. t.“, – aiškina mokslininkas.

Pasak prof. K. Zaleckio, Lietuvoje bendrieji planai daugiausia yra direktyviniai, t. y. nuleidžiami iš viršaus, modeliuojama nebent pagal transporto srautų poreikius. Kaip prieštara tokiam planavimui – kompiuteriniai modeliai, kurie remiasi matematiniais skaičiavimais. Jie leidžia sumodeliuoti tam tikrus poreikius gerokai tiksliau, detaliau, jautriau, atsižvelgiant į įvairiausias naudotojų grupes, pavyzdžiui, įvertinant pėsčiųjų interesus, gatvių kultūrą ir t. t. Mokslininkas išskiria vieną

šis modelis mato kaip procesų, turinių, funkcijų talpyklas, kaip visą tinklą ir jo konfigūracijas. Pavyzdžiui, pakartota žymioji Kauno Laisvės alėja kur nors Romainių mikrorajone, žinoma, turėtų visiškai kitą poveikį. Taigi, tipinis matematinis grafo modelis leidžia modeliuoti patį tinklą, įvairių skirtingų sričių erdves, tarkime, žmonių, automobilių judėjimą įvairiais spinduliais.

Mokslininkas pateikia naujai planuojamo statyti prekybos centro pavyzdį. Projekto vystytojui šio tipo modelis suformuluotų klausimą-scenarijų: ar toks prekybos centras būtų „Akropolio“ tipo, kaip kelionės tikslas, ar „Hyper Maximos“ tipo, esantis šalia svarbių tranzitinių srautų, kur žmogus užsuka važiuodamas pro šoną. Pirmuoju atveju būtų galima modeliuoti geriausią pasiekiamumą, rasti vietą, kuri pritrauktų daugiausia funkcijų ir būtų arčiausiai visų kitų miesto dalių.

pagrindinių – erdvės sintaksės modelį. Viešąsias erdves, kurias architektai, urbanistai vis dar dažnai vertina kaip tuštumas, kurias reikia užpildyti,

Antruoju atveju būtų galima modeliuoti įvairius skirtingų žmonių grupių judėjimo scenarijus, atlikti atitinkamus tranzitinių srautų skaičiavimus.

10 2019 liepa/rugpjūtis

Eksperimentai jau duoda vaisių Kaip vieną naujausių projektų prof. K. Zaleckis pamini šiais metais baigiamą Lietuvos mokslų tarybos projektą, kuriame, pritaikius erdvės sintaksę, buvo tiriama, kaip miestas keitėsi, vystėsi. Taip pat buvo tyrinėjama miesto kultūra, kaip vienas esminių miesto gyvenimo elementų. Tyrėjai lygino 1939, 1990 ir 2016 m. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų žemėlapius, bandė surasti, kaip miesto erdvinės konfigūracijos pakeitė gatvės kultūros intensyviausių vietų išsidėstymą. Surinkti fotografijų duomenys apie tai, ką žmonės veikė viešosiose erdvėse, buvo įvesti į duomenų bazę ir palyginti su sintaksiniais žemėlapiais. Profesorius pažymi, kad sovietinis modernistinis urbanizmas, atskirdamas pėsčiųjų transporto srautus, padarė meškos paslaugą gatvės kultūrai, suskaldė miestą į autonomiškas salas be aiškaus centro ir hierarchijos.

BIM Idealu, jei galėtume prognozuoti, kaip, pavyzdžiui, naujai nutiesta gatvė paveiks verslą, gyventojus, įvairius interesus, sukurs potencialą komercinei veiklai, galbūt išstums kažkokią gyvenamąją funkciją.

Pašnekovas mini ir neseniai atliktą trijų prekybos centrų vietų Kaune stebėjimo eksperimentą.

Jo metu buvo stebima, kokiu būdu – automobiliu, visuomeniniu transportu ar pėsčiomis – žmonės atvyksta, koks jų srautas, skaičius. Mokslininkai tikrino, kiek sintaksės skaičiavimai atitinka realią situaciją. Apskaičiuoti keli rodikliai parodė, kad vieno prekybos centro atveju susijungia visi trys atvykimo būdai, o kituose dominuoja tik kažkuris vienas jų.

Ką tik mokslininkai tyrinėjo ir naujai planuojamą tiesti gatvę Šančių mikrorajone Kaune, sukėlusią daug diskusijų, sulaukusią gyventojų nepritarimo. Atlikti skaičiavimai parodė, kad gatvė, ko gero, turėtų tam tikrą komercinį patrauklumą, skatintų, intensyvintų užstatymą.

Dar vieno eksperimento metu mokslininkai aiškinosi, kiek erdvės sintaksės rodikliai koreliuoja su komercinių įmonių išsidėstymu. Taip pat mokslininkai apmokė dirbtinį intelektą iš miesto plano atpažinti, kuriose vietose gali atsirasti komercinių objektų.

Pašnekovo teigimu, tokie atliktų eksperimentų pavyzdžiai parodė, kad galima efektyviau planuoti pažinti miesto formą, rinktis, kur investuoti, ir prognozuoti, kaip tam tikros investicijos pakeis žmonių, verslo ar bet kurių kitų interesantų gyvenimą.

Naujųjų modelių banga kyla Anot prof. K. Zaleckio, Jungtinėje Karalystėje (JK) inicijuojamas atviras visos JK erdvės sintaksės žemėlapis, kuris jau yra prieinamas visiems naudotojams – tiek miesto planuotojams, tiek kitiems žmonėms, suinteresuotiems miesto vystymu.

Toks pavyzdys esąs siektinas ir lietuvių tyrėjams.

Svarbiausias dalykas, kuriam bent kol kas prireiktų mokslininkų konsultacijos, yra supratimas, kurie rodikliai patys svarbiausi. „Manau, kad neišvengiamai judame to link, nes, planuojant miestą statiškai, bendrieji planai yra nuolat keičiami, visko neįmanoma numatyti. Tokie modeliai leidžia visai kitaip pažvelgti į miesto kaitą,

raidą, integruoti įvairias alternatyvas. Kitu atveju turėsime chaotišką miestų vystymąsi, kai nupiešiame viena, o gyvenime vyksta visai kas kita. Modelius matau kaip įrankius, kuriuos galėtų naudoti tiek miesto administracija, tiek visi miesto plėtros dalyviai. Kol kas didžiausia problema ta, kad modeliais nėra paprasta naudotis, todėl mūsų, kaip mokslininkų, užduotis, kad atsirastų kažkokia labai paprasta forma online, kuo lengviau suprantama, su paprasta pamodeliavimo, paeksperimentavimo galimybe“, – sako prof. K. Zaleckis.

Mokslininkas teigia, kad pasaulyje kompiuterinių modelių pritaikymas miestams planuoti dar nėra masiškas reiškinys, tačiau jų banga jau kyla. O atsirandantys atviri duomenys, t. y. prieinami visiems naudotojams ir nuskaitomi kompiuteriu, daro galimybę modelius pritaikyti plačiau. Kai nebereikia pačiam braižyti miesto, išrasti žemėlapių, pakanka vien panaudojus duomenis atlikti skaičiavimus, darbas gali pagreitėti nuo poros savaičių iki kelių valandų.

11

Užs.

Sukaupta patirtis – ateities projektams Prie projektavimo bendrovės „CSD inžinieriai“ ambicijos po kelerių metų tapti sti priausia konstruktorių komanda Lietuvoje jau kelis mėnesius prisideda ir itin patyręs konstruktorius Alfonsas Vaškevičius. Muzikanto kelią iškeitęs į konstruktoriaus duoną, A. Vaškevičius šiandien sunkiai beišvardytų pastatus Lietuvoje, prie kurių projektavimo, kaip jis pats sako, jam teko prikišti rankas. Tarp jų – Seimo rūmai, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Šeškinės poliklinika.

Visus projektus sunku suskaičiuoti Vaškevičius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto, anuomet Vilniaus inžinerinio statybos instituto, arba VISI, absolventas. Pašnekovas pasakojo pradžioje nė neplanavęs rinktis inžinieriaus kelio, tačiau sprendimą padiktavo dar mokyklos suole įgytos sustiprintos matematikos, braižybos ir anglų kalbos žinios.

Pirmąja A. Vaškevičiaus darbo vieta tapo tuo metu itin daug garbės turėjęs Miestų statybos projektavimo institutas, o jo mokytojais – Viktoras Milvydas, Česlovas Gerlekas, Janina Marozienė.

Dirbdamas su jais, A. Vaškevičius savo jėgas išbandė projektuojant „Lietuvos“ viešbutį, Seimo rūmų pastatą, Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.

Teko konstruktoriui dirbti ir su architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais. Vienas pirmųjų jaunajam specialistui patikėtų projektų – Butų fondo ir buitinio aptarnavimo komplekso pastatas Justiniškių mikrorajone.

Vėliau A. Vaškevičius pradėjo dirbti su archi-

A.

tektu Kęstučiu Pempe ir Gyčiu Ramuniu. Pirmi bendri jų objektai – Šeškinės mikrorajono centro

1

2 12 2019 liepa/rugpjūtis

dešinėje pusėje: poliklinika, Butų fondas, kino teatras, restoranas. Dar vienas K. Pempei ir pačiam pašnekovui sentimentų kėlęs objektas, kurio jau neliko, yra buvęs Kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje. Pašnekovas sakė, kad jam tekusi laimė, nes visi suprojektuoti pastatai buvo ir pastatyti, o nugriauti tik trys.

1991-aisiais A. Vaškevičius išbandė įmonės vadovo pareigas – įkūrė projektavimo bendrovę „Sandara“. Tarp stambesnių įmonės objektų – Statistikos valdybos Skaičiavimo centras, vėliau nugriautas ir vietoj jo pastatyti „Vilniaus vartai“, Vilniaus savivaldybės, Registrų centro pastatai.

Teko prisidėti ir prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos priestato statybų, o vėliau – prie pagrindinio pastato rekonstrukcijos.

Architekto ir konstruktoriaus sinergija Manoma, kad senosios kartos inžinieriai braižymo lentas – kulmanus itin gailėdami keičia kompiuterinėmis programomis. A. Vaškevičius teigia priešingai. Sovietmečiu projektavo naudodamasis pakeliamąja lenta ir braižymo liniuote.

Kons trukcijų duomenys keliaudavo į Skaičiavimo

3

centrą, jie būdavo įvedami į korteles arba juosteles, tada didelė skaičiavimo mašina atlikdavo skaičiavimus, o konstruktoriui parkeliaudavo šūsnis rezultatų. „Procesas buvo labai lėtas.

Daug ką tekdavo skaičiuoti „rankomis“. Ir dabar, jei kažkas atrodo ne taip, skaičiuoju „rankomis“, – pasakojo įmonės „CSD inžinieriai“ konstruktorius ekspertas.

Tik pasirodžius pirmiesiems kompiuteriams ir projektavimo programoms, A. Vaškevičius pasakojo buvęs vienas pirmųjų, pakeitusių projektavimo įrankius. Vienas pirmųjų A. Vaškevičius įsigijo ir skaičiavimo programas: iš pradžių pamatams, vėliau programą strypinėms konstrukcijoms skaičiuoti. „Architektas sukuria architektūrinę viziją, konstruktoriaus darbas – padėti ją įgyvendinti. Mano kredo – turiu nesugadinti architektūros arba net ją pagerinti, – sakė pašnekovas. – Stengiamės, kad konstrukcijos kuo mažiau kliudytų architektūrai arba, jeigu reikia, ją išreikštų.

Architektas sukuria architektūrinę viziją, tačiau turi žinoti pastato funkciją, technologiją, ryšius, o konstruktoriai turi padaryti viską, kad pastatas būtų patvarus, stabilus ir ilgaamžis.

Architektas sukuria architektūrinę viziją, konstruktoriaus darbas – padėti ją įgyvendinti. Mano kredo – turiu nesugadinti architektūros arba net ją pagerinti. / Alfonsas VAŠKEVIČIUS /

Kokios savybės svarbiausios konstruktoriui?

A. Vaškevičius patvirtina – kantrybė ir darbas neskaičiuojant valandų. Kiekvieną projektą, atkreipė dėmesį pašnekovas, labai svarbu vertinti rimtai. Galiausiai nevengti mokytis iš kolegų. „Turbūt kiekvienam jaunam žmogui, speci alistui, komandai ir net jaunai valstybei sunku pripažinti, kad kažko nežino, o pripažinti klaidas mums dar sunkiau. Dažnai net ją padarę sakome, kad tai tiesiog nauja patirtis, tačiau visada išlieka klausimas, ar sugebame iš to pasimokyti ir tikrai įgyti tikros patirties, o jei tos patirties būtume turėję laiku, galbūt būtume išvengę vienos ar kitos klaidos, o gal ir nelaimės. Manau, kad konstrukcijų projektavimo darbe vyresnės kartos inžinieriaus turimą patirtį galima palyginti su darbo saugos reikalavimais statybose. Reikia ne tik turėti pačius geriausius darbo saugos aprašus, dar svarbiau jais vadovautis. Jei per artimiausius metus sugebėsime tinkamai vadovautis išaugusia mūsų įmonės patirtimi, tai tikiu, kad iki 2022 m. tapsime pačia stipriausia Lietuvos konstrukcijų projektavimo komanda“, – neabejoja bendrovės „CSD inžinieriai“ vadovas Simonas Barsteiga.

Planuose – plėtra ir efektyvumo didinimas Šiuo metu bendrovė „CSD inžinieriai“ intensyviai svarsto įvairius plėtros scenarijus Lietuvoje ir Rytų Europoje, juolab kad pastaruoju metu vis labiau ryškėja inžinierių trūkumo Vakarų Europoje tendencijos. Iš rinkos ir toliau reikalaujama kuo geresnės kokybės už mažesnę kainą. Aštri konkurencija ir spaudimas mažinti kainas menkina galimybes inžinerinę produkciją – skaičiavimus, BIM modeliavimą, brėžinius – kurti Vakarų šalyse. Anot bendrovės direktoriaus S. Barsteigos, pastebima, kad kai kurios Vakarų Europos įmonės tik dabar ėmėsi perkelti produkciją į pigesnes šalis, taip pat matoma tendencija, kad tą pradeda daryti tiek mažos, tiek didelės įmonės.

Visos įmonės ieško to paties – geriausios kokybės už mažiausią kainą. „Galimybės yra neribotos ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ką sugebėsime pasiekti tiek kaip įmonė, tiek kaip valstybė. Šiuo metu mūsų įsivaizduojamas potencialas būtų daugiau kaip 100 aukštos kvalifikacijos dar-

šalies žmogiškieji ištekliai riboti, todėl vienintelis kelias patenkinti klientų poreikius – automatizavimas ir procesų efektyvumo didinimas“, – komentavo įmonės „CSD inžinieriai“ vadovas.

Kaip vieną svarbiausių savo rinkų bendrovė ir toliau mato Šveicariją, kurioje dirbti sudėtinga, tačiau šiai rinkai perprasti jau atiduoti 8 komandos darbo metai. „Tai yra daug ir matome, kad po truputį ten jaučiamės vis geriau. Kitos šalys – Belgija, Vokietija ir Prancūzija. Belgijoje jau turime šiek tiek patirties, o Prancūzijoje šiuo metu tariamės dėl vieno galimo projekto. Vokietiją matytume kaip tolesnę perspektyvą, nes šalyje jau numatytos ilgalaikės ir labai didelės investicijos į infrastruktūrą. Vokietija – beribė rinka, bet reikia suprasti, kad nespėsime visko iškart“, – reziumavo pašnekovas.

Kitas mūsų prioritetas – investicijos į efektyvumo didinimą ir procesų automatizavimą. Šie procesai yra imlūs laikui, brangiai kainuoja, tačiau, atkreipė dėmesį S. Barsteiga, jei sustosime ir nespėsime laiku padidinti efektyvumo, susidursime su sunkumais vėliau.

bo vietų inžineriniame eksporte, tačiau augimas numatytas visose Lietuvos įmonėse, o mūsų

1–2. 400 m ilgio tunelis Lozanoje įdomus tuo, kad iš po žemės pakyla į paviršių, o beveik kiekvienas tunelio metras turi skirtingą konstrukci jos skerspjūvį.

3. Techniškai sudėtingiausias CSD Inžinieriai objektas – Šveicarijos geležinkelių biuras Lozanos miesto geležinkelių stotyje.

4–5. Gyvenamosios paskirties komplekso Krisjė miestelyje projektas.

4

5 13

interjeras

14  2019 liepa/rugpjĹŤtis

Evgenios Levin nuotr.

arptautinio viešbučių tinklo ženklas Vilniuje Pasaulyje pripažintas viešbutis „Hilton Garden Inn“ Lietuvoje, nors ir nesunkiai Kristina BUIDOVAITĖ

atpažįstamas, bet dar demokratiškesnis ir drąsesnis. Bendrųjų viešbučio er dvių interjerą projektavusios įmonės „Jurta architektai“ architektės ne tik įveikė itin aukštą reikalavimų kartelę, bet ir ieškojo išskirtinių interjero idėjų, kad šis neatrodytų nuobodus ir beveidis, sykiu moderniai reprezentuotų Lietuvą.

Interjere – aliuzija į Vilnių

V

iešbutis „Hilton Garden Inn“ miesto svečiui visų pirma yra namai toli nuo namų. Jis čia tikisi jau patirto, pažįstamo „Hilton“ komforto ir estetikos. Jam

yra aiškus erdvių ir funkcijos išdėstymas, žen klų semantika. Antra vertus, viešbutis yra erdvė,

kurioje suteikta galimybė pristatyti savo miestą, jo istoriją ir išskirtinumą. Interjero detalėse atsiranda semantinių baltiškųjų detalių ir ornamentikos užuominų.

Miestas yra jo gatvės, turgūs, aikštės, parkai... „Šiuos elementus subtiliai įsileidžiame į pastato vidaus erdves: fojė (angl. Garden Lounge) – tarsi žalia miesto alėja, kuri atveda į aikštę su laisvai išdėstytu pasisėdėjimu aplink židinį ir

persilieja į margą, šurmuliuojančią turgus erdvę (Tymo turgus) – barą ir restoraną.

Viešbučio fojė su konferencijų salėmis jungiančio ilgo koridoriaus ritminis apšvietimas primena Vilniaus universiteto arkadas, o santūrias konferencijų salių spalvas įkvėpė monumentali, monochromatiška Katedros aikštė“, – taip architektės pristato viešbučio „Hilton Garden Inn“ bendrųjų erdvių interjero koncepciją.

15

Evgenios Levin nuotr.

Viešbučio registratūros lubas puošiančią instaliaciją inspiravo Lietuvos ir kitiems kaimyniniams regionams būdingi sakraliniai šiaudiniai sodai.

Interjere vyrauja natūralios, organiškos vietos medžiagos: kietmedis, akmuo, žalvaris, keramika.

Dizainerė Nona Kondrotas pasakojo, kad, projektuojant viešbučio interjerą, teko susitaikyti su griežtais „Hilton“ techniniais ir funkciniais reikalavimais. Vienas tokių – nedidelė užkandžių parduotuvėlė pirmame viešbučio aukšte prie įėjimo arba privaloma šiurkštaus paviršiaus grindų danga, kuriai dekoratyvumo suteikė įterptos žalvario juostelės ir baltiškieji raštai.

Vietą rado baltiškieji elementai Viešbučio registratūros lubas puošiančią instaliaciją inspiravo Lietuvos ir kitiems kaimyniniams regionams būdingi sakraliniai šiaudiniai sodai.

Konferencijų salių dekoras – archeologinių radinių iš Rytų Lietuvos nuotraukos. Tad ir trys viešbučio konferencijų salės buvo pavadintos baltų genčių vardais.

Britų dizainerio Tomo Dixono sukurta kiliminė danga konferencijų salėse ir erdviame laukiama-

16 2019 liepa/rugpjūtis

jame vadinasi „Tide“ (liet. atoslūgis, potvynis). Ji primena ištuštėjusius Baltijos pliažus po audros.

Ilgojo konferencijų koridoriaus sieną interjero autorės išsyk matė kaip vietą, kurioje bus eksponuojami lietuvių menininkų darbai. Taip buvo pasirinkti Aistės Jurgos Krasauskaitės grafikos darbai „Kelionė“. Menininkės dekoratyvinė keramika rado vietą bare ir restorane ant ažūrinių, funkcinėmis zonomis erdvę dalijančių lentynų. Ąžuolinių vamzdelių instaliaciją konferencijų laukiamajame architektės vadina „skudučiais“, o 1,2 m skersmens apvalų bučerduoto akmens židinį – pagonišku aukuru. „Stengėmės, kad lietuviškas viešbučio interjeras visgi netaptų Kaziuko muge“, – komentavo architektės. Žalvaris, pasirinktas plytelių apdailai ir apšvietimo instaliacijai, anot interjero architektės, brangi ir kaprizinga medžiaga, reaguojanti į aplinkos poveikį. Viešbutyje sunaudota daugiau kaip kilometras žalvario juostelių, padengtų specialia, nuo metalo oksidacijos apsaugota danga.

Tris konferencijų sales atskiria stumdomosios segmentinės, akustinės atitvaros. Jos gali būti lengvai sustumtos į nišas, paverčiant sales į erdvią patalpą didesniems renginiams. Ąžuolinės grindų parketlentės restorane sudėtos į 1,8 ir 1,8 m kvadratus, kuriuos įrėmina tos pačios žalvario juostelės. Parketlentės buvo įrengtos „vyniojant“ jas lyg į siūlų kamuolį nuo ilgiausios išorinės kraštinės į centrą. Priešgaisrinės saugumo normos reikalavo, kad medžio danga būtų žemo degumo laipsnio. Tokia danga ilgainiui buvo surasta Prancūzijoje.

Integruojami baldai buvo pagaminti Lietuvoje pagal specialų užsakymą. Laisvai pastatomi minkštieji baldai pirkti iš žymių Europos gamintojų – tai garsių pasaulio dizainerių kūriniai.

Baro, registratūros ir pusryčių serviravimo stalo paviršiai restorane pagaminti iš kvarco keramikos. Iš tos pačios 5 mm storio kelių spalvų medžiagos išpjautos ir visos viešųjų erdvių grindjuostės.

Dar vienas originalus sprendimas – sieniniai žalvario šviestuvai fojė. Jie tarsi ilgi Viduramžių de glai prie pilies vartų įrėmina liftų duris.

Ąžuolinių vamzdelių instaliaciją konferencijų laukiamajame architektės pavadino „skudučiais“.

Žalvaris buvo pasirinktas plytelių apdailai.

17

interjeras Derino standartą ir laisvę Pasaulinio tinklo „Hilton Garden Inn“ viešbučio kambarius projektavęs architektas Povilas Čepaitis „Statybai ir architektūrai“ yra sakęs, kad su viešbučio valdytojais teko derinti menkiausias smulkmenas, tokias kaip kambarių dydžiai, bendrosios erdvės, vietos restorane, konferencijų centre ir pan. Visgi, P. Čepaičio žodžiais, jiems kaip autoriams pasisekė – būdą, kaip reikalavimus išpildyti sukuriant atpažįstamą pasaulinio tinklo viešbučio stilių, jie galėjo surasti patys. „Hilton Garden Inn“ viešbučiai išsiskiria tuo, kad kambarių interjeras projektuojamas remiantis užsakovo standartais, o bendrųjų erdvių – kiekvienoje šalyje individualiai. Projektuojant „Hilton Garden Inn“ viešbutį Lietuvoje užsakovai buvo ką tik apsisprendę koreguoti standartinius reikalavimus, taigi, Lietuvoje suprojektuotas pirmasis „Hilton Garden Inn“ viešbutis, nukrypstant nuo iki tol galiojusių užsakovo standartų. Pirmoji naujovė viešbutyje komplekse LIVE SQUARE – visiškai atvira drabužinė. Taip pat architektai panaudojo gerokai daugiau, nei įprasta standartiniame dizaine, medžio. Sienas puošiančius paveikslus, kuriuose įprastai vyravo gamtos vaizdai, pakeitė nespalvota fotografija ir grafika gamtos, sodų, parkų tematika.

Britų dizainerio Tomo Dixono sukurta kiliminė danga konferencijų salėse ir erdviame laukiamajame vadinasi „Tide“ (liet. atoslūgis, potvynis). Ji primena ištuštėjusius Baltijos pliažus po au dros.

Konferencijų salių dekoras – archeologinių radinių iš Rytų Lietuvos nuotraukos.

Didžiausia natūralaus akmens galerija Pabaltijo šalyse.

Akmens projektai. Patirtis. Kvalifikacija. Kokybė. www.smige.lt 18 2019 liepa/rugpjūtis

1,2 m skersmens apvalus bučerduoto akmens židinys pavadintas pagonišku aukuru.

Evgenios Levin nuotr.

Bendrųjų erdvių interjero architekčių komanda (abėcėlės tvarka): Monika Akromė, Rūta Goštautienė, Nona Kondrotas, Deimantė Narbutaitė.

Daugiafunkcį kompleksą su viešbučiu „Hilton Garden Inn“ Vilniaus Gedimino prospekte projektavo architektų biuro „Unitectus“ komanda – architektai Tauras Paulauskas, Dainius Čepurna, Povilas Čepaitis, Žilvinas Urbas, Giedrius Stogis, Ieva Noreikaitė ir Linda Šeženytė.

Baro, registratūros ir pusryčių serviravimo stalo paviršiai restorane pagaminti iš kvarco keramikos.

Laisvai pastatomi minkštieji baldai pirkti iš žymių Europos gamintojų.

Viešbučio „Hilton Garden Inn“ bendrosiose erdvėse – bendrovės „Subtilitas“ atstovaujamų gamintojų baldai: unikalaus dizaino italų prekinio ženklo „Tacchini“ gaminiai ir inovatyviųjų kroatų „Prostoria“ foteliai. Įmonės komanda džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti prie stilingojo architektų biuro „Jurta architektai“ sukurto ir bendrovės „Eika“ įgyvendinto visuomeninio interjero projekto.

T. Ševčenkos 16a, Vilnius info@subtilitas.lt, www.subtilitas.lt 19

Koridorių interjerui papildyti ir patvarioms sienoms buvo pasirinkta jaukumo suteikianti „Lakar“ vinilinių sienų dangų kolekcija. Subtilus dizainas, matinis sienų dangos paviršius puikiai įsiliejo į bendrą interjero koncepciją.

Sukurta geriausiems Pasaulinio viešbučių tinklo „Hilton Garden Inn“, įžengusio į Lietuvą, reikalavimai bendrosioms er dvėms, konferencijų centrui, naudojamoms apdailos medžiagoms itin aukšti. Bendrų erdvių interjero architektės pabrėžė, kad šiame projekte joms teko dirbti tik su aukščiausios kokybės medžiagomis.

Projektuojant viešbučio „Hilton Garden Inn“ kambarių, koridorių, administracinių patalpų, sportui skirtų ir bendrų erdvių interjerą, pasirinktos „Vescom“ vinilinės sienų dangos. Šį pasirinkimą lėmė aukšta medžiagų kokybė ir patikimumas, medžiagų ilgaamžiškumas bei puikus estetinis vaizdas, itin svarbus gausiai lankomuose visuomeninio sektoriaus pastatuose.

Visuomeniniam sektoriui skirtos „Vescom“ vinilinės sienų dangos – inovatyvaus dizaino, pagal naujausias tendencijas sukurti paviršiai, susidedantys iš vinilo sluoksnio (300–830 g/kv. m) ir medvilnės pagrindo.

Dėl šios struktūros „Vescom“ vinilinės sienų dangos atitinka BFL-s1 ar s2 ugnies plitimo bei dūmų emisijos klasę, yra ypač atsparios trinčiai, smūgiams. Dar vienas tokių dangų privalumas – estetinio vaizdo jos nepakeis ilgus metus.

Dėl šių priežasčių „Vescom“ yra tarp prioritetinių viešbučių tinklų apdailos medžiagų tiekėjų.

Platus sienų dangų paviršių pasirinkimas su savita spalvų gama leido užsakovams bei interjero specialistams surasti optimaliausius

sprendimus viešbučio interjerui. Viešbučio kambariams buvo pasirinkta „Onari“ vinilinių sienų dangų kolekcija, papildanti nepriekaištingą kambario interjerą.

Koridorių interjerui papildyti ir patvarioms sienoms buvo pasirinkta jaukumo suteikianti „Lakar“ vinilinių sienų dangų kolekcija. Subtilus dizainas, matinis sienų dangos paviršius puikiai įsiliejo į bendrą interjero koncepciją. Atsparus mechaniniam poveikiui paviršius, nepakitęs estetinis vaizdas ir papildomų išlaidų nereikalaujanti eksploatacija ilgus metus – šiuos privalumus jau daugybę metų vertina garsiausi pasaulinio tinklo viešbučiai.

Administracinėse patalpose, konferencijų salėse, sporto salėje, bendrose erdvėse ir kitose patalpose panaudotos struktūrinės, išraiškingos vinilinių sienų dangų kolekcijos „Palena“, „Hauki“, „Tonga“, „Seneca“ – jos puikiai pasitarnaus tiek estetinėmis, tiek ir techninėmis savybėmis.

Objekte pasirinktos būtent visuomeniniams pastatams skirtos medžiagos. Tai ilgalaikiai sprendimai, kurie tarnaus ilgus metus, nepakeisdami estetinės išvaizdos ir taupydami kliento išlaidas eksploatacijai.

www.interjero-linija.lt

20 2019 liepa/rugpjūtis

Užs.

„Kitoniškai“: subtilu ir funkcionalu

Nedidelė, tačiau solidžią patirtį sukaupusi bendrovė „Kitoniškai“ pagal individualius užsakymus projektuoja ir gamina rankų darbo originalius miegamojo baldus, gaminius vonios bei vaikų kambariams, virtuvei bei stumdomąsias spintos duris. Dar vienas svarbus veiklos baras – išskirtiniai viešbučių interjerai.

arptautinio viešbučių tinklo „Hilton Garden Inn“ viešbutis – pirmasis Lietuvoje, prie kurio interjero solidžiai prisidėjo ir „Kitoniškai“ komanda. Iki tol ji patirtį kaupė gamindama „kitoniškus“ baldus viešbučiams, biurams, kavinėms bei restoranams Norvegijoje.

Penkių aukštų „Hilton Garden Inn“ viešbučio sienos poilsio zonose apdailintos medienos plokštėmis, įspūdingai atrodo ir iš laminuotos medžio drožlių plokštės bendrovės „Kitoniškai“ pagaminti balti skydai su žalvario detalėmis, už kurių paslėptas funkcionalus apšvietimas.

Kone daugiausia lankytojų dėmesio sulaukia masyvi žalvarinė apšvietimo instaliacija virš registratūros stalo. Šią žiemos sodu pavadintą instaliaciją pagal interjero architekčių sumanymą taip pat pagamino „Kitoniškai“ komanda.

T

Gavę projektą specialistai diskutavo, kaip jį įgyvendinti: kokias detales naudoti, kaip jas tvirtinti, kad jungtys būtų kuo mažiau pastebimos. Iš Vokietijos atkeliavusi kelių kilometrų ilgio žalvario juosta buvo karpoma, detalės virinamos ir kabinamos palubėje. „Buvo detalių, kur reikėjo gerai pasukti galvą, kaip padaryti, kad kuo mažiau matytųsi papildomų tvirtinimų. Žalvaris pastaruoju metu populiarėja net ir individualiuosiuose namuose, čia gausėja žalvarinių detalių ar žalvario imitacijos“, – pasakojo bendrovės vadovas Aurimas Stanaitis.

Nestandartinius baldus gaminanti įmonė turi įsirengusi ir suvirinimo cechą, kuriame suvirinamos metalinės, aliuminio, žalvario, nerūdijančiojo plieno konstrukcijos. Jei baldas su integruotu metalu – „Kitoniškai“ komanda jį pagamina nuo pradžios iki galo.

Nemažai nestandartinių baldų, metalinių konstrukcijų iškeliauja į Norvegijos rinką, tačiau „Kitoniškai“ komanda išskirtinius projektus noriai įgyvendintų Lietuvoje, bendradarbiaudama su architektais ir interjero dizaineriais.

Kalbėdamas apie pirmąjį „Hilton Garden Inn“ viešbučio projektą Lietuvoje, A. Stanaitis patvirtino – šiame projekte, kuriame viskas apgalvota iki smulkmenų ir kur net menkiausiai detalei skirta itin daug dėmesio, visus darbus jo vadovaujama komanda atliko maksimaliai gerai.

Nestandartiniai baldai sudaro maždaug 70 proc. bendrovės darbų krepšelio, metalinės konstrukcijos – 30 proc.

Daugiau informacijos: www.kitoniskai.lt „Facebook“: UAB „Kitoniškai“ „Instagram“: uab_kitoniskai

21

Fasadų sistemos „Sika“: kokybė ir ilgaamžiškumas Tarptautinė specializuotų cheminių medžiagų gamybos kompanija „Sika“, klientų pasitikėjimą pelniusi tarptautinėje arenoje, siūlo aukščiausios kokybės vėdinamųjų ir stiklo bei aliuminio fasadų plokščių tvirtinimo sistemas, tinkamas įgyvendinant ambicingiausias architektų idėjas.

Fasadų konstrukcijų įvairovė liuminio ir stiklo konstrukcijos – racionalus sprendimas bet kokios formos fasadui, turinčiam įtakos pastato eksploatacijai ir vidaus mikroklimato kokybei.

Fasadų konstrukcijoms keliami vis aukštesni techniniai reikalavimai: ir dėl architektų ambicijų įgyvendinti išskirtinius projektus, ir dėl to, jog šiuolaikinis pastatas, visų pirma, turi būti tvarus bei energiškai efektyvus.

Taigi, pagrindinė šiuolaikiškų pastatų fasadų konstrukcijų gamintojams keliama užduotis –

A

22 2019 liepa/rugpjūtis

sukurti perspektyvias sistemas ir jų elementus, kurie atitiktų aukščiausius saugumo, estetikos ir atsiperkamumo standartus.

Kompanija „Sika“ nuolat gerina savo produktų kokybę ir tobulina fasadų plokščių tvirtinimo bei sandarinimo sistemas, leidžiančias įrengti nepriekaištingos kokybės vėdinamuosius ir stiklo bei aliuminio fasadus.

Pastaruoju metu vėdinamųjų fasadų sistemos

Projektuojant statinius, daug dėmesio skiriama vėdinamųjų fasadų sistemų išorės apdailai.

Fasadų apdailos plokštės – progresyvios, gaminamos iš metalo, kompozito, keramikos, medienos ir kitų medžiagų. Specialistai primena: pasirinkus kokybiškas medžiagas, itin svarbu pasirinkti ir kokybiškas tvirtinimo detales.

Bendrovė „Sika“ siūlo klijavimo sistemą „SikaTack-Panel“, skirtą pritvirtinti vėdinamųjų fasadų plokštėms. Ši sistema taip pat puikiai tinka įrengiant ir stiklo bei aliuminio fasadus. Beje, „SikaTack-Panel“ – kompleksinė sistema, užtikri-

vis dažniau įrengiamos ne tik statant naujus pastatus, bet ir rekonstruojant senus.

nanti, kad klientas, įsigijęs ją, gaus viską, ko reikia plokštėms kokybiškai pritvirtinti.

Svarbi tvirtinimo detalių kokybė

Užs.

Sistemos „SikaTack-Panel“ privalumai Sistema „SikaTack-Panel“ leidžia fasadų apdailos plokštes nesunkiai pritvirtinti prie įprastų konstrukcijų. Produkto sąnaudos nedidelės, kas labai svarbu planuojant statybų biudžetą.

Remiantis šiuolaikinėmis technologijomis pagaminti produktai užtikrina jų atsparumą atmosferos poveikiui ir senėjimui. Vienkomponenčių klijų technologija garantuoja plokščių atsparumą vibracijoms, padeda sugerti judesius.

Klijavimo sistema „SikaTack-Panel“ leidžia įgyvendinti įvairiausias fasado dizaino galimybes, užtikrina patrauklią pastato fasado išvaizdą ir nesudėtingą paviršiaus priežiūrą. Šios sistemos privalumus įrodo tūkstančiai fasadų plokščių tvirtinimo projektų, įgyvendintų vyraujant įvairioms klimato sąlygoms.

Produktas aprobuotas Vokietijos statybos institute ir atitinka aukštus kokybės bei saugumo standartus.

Sistemos sudedamosios dalys Sistemą sudaro keturios dalys, leidžiančios tinkamai paruošti ir pritvirtinti fasadų plokštes: tam prūs klijai „SikaTack-Panel“, dvipusė plokščių tvirtinimo juosta „SikaTack“ ir paruošimo (apdirbimo) produktai.

Pagrindinė klijų sudedamoji dalis – vienkomponentis poliuretanas, kurio darbinė temperatūra siekia net nuo –40 °C iki +90 °C. Paruošiamiesiems darbams naudojama bespalvė rišamoji medžiaga „Sika Activator 205“, skirta plokštėms valyti, ir gruntas „SikaTack-Panel Primer“ (juodos spalvos, atsparus UV spinduliams). Šiuodu produktai pagerina tvirtinimo medžiagų ypatybes ir užtikrina jų patvarumą.

Dvipusė lipni juosta „SikaTack-Panel Tape“ naudojama užtikrinant minimalų 3 mm klijų „SikaTack Panel“ storį iki tol, kol šie nesukietėjo.

Dvipusė lipni juosta naudojama pirminiam fasadų tvirtinimui.

Neseniai rinkoje pasirodęs vienkomponentis silikonas „SikaTack® Panel-50“ papildė „SikaTack® Panel“ sistemą. Produktas skirtas konstrukcinėms jungtims vėdinamųjų fasadų sistemose ir fibrocementinėms plokštėms tvirtinti.

Prieš pradedant darbus dažų ar lakų likučius būtina pašalinti.

Aliuminio pagrindą prieš klijuojant būtina nuvalyti šlifuojamąja trinkele, vėliau per paviršių viena kryptimi braukiant švariu celiulioziniu skudurėliu arba valymo popieriumi su „Sika Aktivator-205“. Tik tinkamai nuvalytą paviršių galima padengti grunto „SikaTack-Panel Primer“ sluoksniu.

Apdailos plokštės prieš tvirtinimą taip pat turi būti specialiai paruoštos – paviršius turi būti švarus, sausas, neriebaluotas. Tik tinkamai nuvalytas jis gali būti dengiamas plonu plokščių grunto „SikaTack“ sluoksniu. Padengti gruntu paviršiai turi būti apsaugoti nuo purvo, dulkių, riebalų.

Kokybiškai paruošus paviršius, ant vertikalių pagrindo juostų visu ilgiu ir lygiagrečiai jų briaunoms klijuojama plokščių tvirtinimo juosta „SikaTack“. Naudojant „SikaHand“ arba suspausto oro švirkštus trikampe vaga tepami plokščių klijai. Tai leidžia išgauti reikiamą klijų juostos formą, padedančią užtikrinti didesnį stabilumą ir geresnį sukibimą su pagrindu. Apdailos plokštes būtina pritvirtinti per 10 minučių. Beje, šią fasadų tvirtinimo sistemą gali naudoti tik kompetentingi, reikiamų žinių turintys specialistai.

Pasaulinio lygio pavyzdžiai Kompanijos „Sika“ produktų linijoje – aukštos kokybės betono priedai, specialūs skiediniai, klijai ir klijai-sandarikliai, medžiagos garsui sugerti ir konstrukcijoms sustiprinti, grindų dangos ir membranos.

Pagal kompanijos „Sika“ technologijas įrengtas vienas įspūdingiausių pasaulio pastatų – Londone įsikūrusi šveicarų draudimo kompanijos „Swiss Re“ centrinė buveinė. Įspūdingas net tik pastato 180 metrų aukštis, bet ir jo dizainas, paverčiantis statinį tikru architektūros paminklu.

Dvisienių fasadų stiklo ir metalo plokščių bendrasis plotas – 70 tūkst. kv. Klijuojant fasado plokštes buvo panaudoti sandarikliai, kurių bendras ilgis 55 km, silikonai „Sikasil®SG“, poliuretanai „Sikaflex®“ ir „SikaMembran“ sistema.

Miuncheno verslo centras – tai du stikliniai 126 ir 132 metrų aukščio biurų pastatai, elegantiškos išvaizdos, atitinkantys griežtus Vokietijos energijos taupymo reikalavimus. Tvirtinant dvigubo stiklo plokštes, užpildytas argonu, kaip antrinis hermetikas buvo naudojamas „Sikasil®IG-25 HM“, o hidroizoliacijai – hermetikas „Sikasil®“ bei sistema „SikaMembran®“.

Svarbūs parengiamieji darbai Fasadų plokščių tvirtinimo sistemos veiksmingumą užtikrina tinkamai atlikti parengiamieji darbai. Reikiamam plokščių patvarumui ir stabilumui užti krinti kruopščiai paruošiamas pagrindas. Jis turėtų būti švarus, sausas, vienalytis, lygus, be riebalų, tepalų, dulkių ir lengvų dalelių.

23

aujoje spaustuvėje – laisvė poreikiams ir nuosavas gamtos lopinėlis Naujieji spaustuvės „Kopa“ namai duris atvėrė ekonomiškai palankiausioje Indrė VOZGIRDAITĖ

vietoje – Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Dizaino ir leidybos bendrovė neabejoja, kad naujas pastatas – tai galimybė optimaliai priderinti erdves darbuotojų ir klientų poreikiams bei atitikti visus būtinus techninius reikalavimus, užtikrinančius stabilų gamybos procesą.

24 2019 liepa/rugpjūtis

objektas

Išskirtinis akcentas – vidinis kiemelis rojekto architektė Rūta Dam brauskaitė pasakoja, kad spaustuvė ilgai bandžiusi sutilpti senose patalpose, vis tik, gerokai išsiplėtus įmonei, tapo akivaizdu, kad tai nebeįmanoma. Projektavusi ir senąjį spaustuvės pastatą Kaune, architektė buvo paprašyta bendradarbiauti toliau – sukurti naujojo pastato, talpinančio visą spaustuvės biurą ir gamybinį cechą, projektą. Interjero sprendinių detalizavimas ir tobulinimas buvo patikėtas architektų biurui „Aketuri architektai“. Statybų valdymas buvo patikėtas bendrovei „Incorpus“.

Pagrindinis užsakovo uždavinys – sukurti projektą labai greitai, sykiu užtikrinti, kad naujojo pastato erdvės optimaliai patenkintų sparčiai išaugusios įmonės poreikius. Naujasis „Kopos“ biuras iškilo prie pat Kauno–Jonavos magistralės, nuo kurios pastatą skiria tik automobilių stovėjimo aikštelė. Stengtasi net ir judrioje vietoje sukurti darbuotojų ir svečių akiai malonesnę aplinką. Nuspręsta pagyvinti lygų reljefą, suformuojant kalveles ties pagrindiniu įėjimu, darbuotojų poilsiui pastatyti suoliukų.

Išskirtinis pastato sprendinys – vidinis kiemelis, į kurį galima patekti tiek iš biuro, tiek iš gamybinių patalpų. Svarbiausiu jo akcentu – akį raminančiais želdiniais – gali mėgautis ir cecho darbininkai.

„Kopos“ nuotr.

P

Nuspręsta pagyvinti lygų reljefą, suformuojant kalveles ties pagrindiniu įėjimu.

Naujasis „Kopos“ biuras iškilo prie pat Kauno–Jonavos magistralės.

25

Biuro planas buvo sukurtas kartu su užsakovu pagal pateiktą projektavimo užduotį.

„Kopos“ nuotr.

Biuras suskirstytas į dvi dalis – viena paskirta administracijos, dizaino ir pardavimo skyriui, kita – gamybos.

26 2019 liepa/rugpjūtis

Anot R. Dambrauskaitės, didelis objektas, kuriame daug resursų skiriama naujausioms technologijoms, reikalauja rinktis adekvačius architektūrinius sprendinius. Pastatą su vyraujančiu baltos ir pilkos spalvų deriniu sudaro keli skirtingi tūriai: dviejų aukštų biuro pastatas ir gamybinis cechas, išsidėstęs viename tūryje per abu aukštus.

Pagrindiniame fasade panaudotos vertikaliai montuojamos trisluoksnės fasadinės plokštės su specialiais kampiniais elementais.

Dėmesys klientams R. Dambrauskaitė pasakoja, kad biuro planas buvo sukurtas kartu su užsakovu pagal pateiktą projektavimo užduotį, atsižvelgiant į darbo specifiką. Biuras suskirstytas į dvi dalis – viena paskirta administracijos, dizaino ir pardavimo skyriui, kita – gamybos. Kadangi biuras įkurtas prie pat judrios ir triukšmingos magis tralės, jo patalpos atskirtos antruoju interjeriniu stiklo ir aliuminio fasadu ir taip pagerinta garso

Didelis objektas, kuriame daug resursų skiriama naujausioms technologijoms, reikalauja rinktis adekvačius architektūrinius sprendinius. / Rūta DAMBRAUSKAITĖ /

„Panevėžio statybos trestas“: rangos darbai Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje, naujose 7200 kv. m ploto patalpose, įsikūrė dizaino ir leidybos paslaugas teikianti bendrovė „Kopa“. Gamybinės paskirties patalpose įrengtos šiuolaikiškos spaustuvės ir biuro patalpos.

Statybų bendrovė ,,Panevėžio statybos trestas“ prisidėjo prie šios inovatyvios gamyklos, kurioje įdiegta moderniausia spausdinimo technika, kūrimo. Kokybiškos medžiagos, išskirtinis dizainas ir architektūriniai sprendimai – tokie šio projekto išskirtinumai. Kaip ir didesnės patalpos, kas reiškia ir platesnes inovacijų galimybes. www.pst.lt

27

Darbuotojams suprojektuota valgykla su poilsio zona – joje darbuotojai gali patys pasiruošti maisto, pailsėti pertraukų metu, nes ceche dirbama visą parą.

izoliacija. Pirmajame aukšte sukurta atskira er dvė klientams priimti.

Darbuotojams suprojektuota valgykla su poilsio zona – joje darbuotojai gali patys pasiruošti maisto, pailsėti pertraukų metu, nes ceche dirbama visą parą.

Antroji, gamybai skirta biuro dalis įkurta gamybinio cecho antresolėje. Cechas projektuotas be kolonų, kad vėliau prireikus būtų galima keisti technologijos išdėstymą. Cecho konstrukcijai buvo panaudotos daugiau gelžbetoninės sijos – toks nedažnas pastarojo meto gamybiniuose pastatuose sprendinys pasiteisino, nes iš dalies slopina triukšmą, kylantį dėl spaudos mašinų darbo.

: inžinerinių sistemų projektavimas ir montavimas Bendrovė „Alinita“ yra statinių vidaus inžinerinių sistemų (vėdinimo, oro kondicionavimo, šildymo ir vandentiekio) projektavimo bei montavimo įmonė, kurioje dirba atestuoti ir kvalifikuoti specialistai. Bendrovė sėkmingai veiklą vykdo nuo 1997 metų. „Alinitos“ specialistai turi sukaupę solidžios patirties įgyvendindami didelius ir sudėtingus objektus. Bendrovės specialistai

reikalavimus, užtikrindami suinteresuotų šalių poreikius ir lūkesčius. Įmonės tikslai – kokybė, kompetencija ir inovatyvūs sprendimai. Įmonėje įdiegtos tarptautinės kokybės vadybos sistemos ISO 14001; ISO 9001; OHSAS 18001.

Spaustuvės „Kopa“ pastate „Alinitos“ speci alistai atliko šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų montavimo darbus. Pas tate

pasitelkus ją tolygiai pasiskirsto oro srautas, nesusidaro kondensatas, žemas triukšmo lygis, aukštas energijos efektyvumas. Per šalčio sijas vasaros metu į patalpą išpučiamas šviežias atvėsintas oras, žiemos metu – pašildytas oras.

Pastate suprojektuotos keturios vėdinimo sistemos su aukštu šilumos rekuperavimo naudingumu, sumontuota daugiau kaip 2 km ortakių,

siekia tobulėti statybos procesuose naudodami pažangias technologijas, teikdami klientams kokybiškas paslaugas, atitinkančias joms keliamus

suprojektuotos šalčio sijos, kurios žiemos metu patalpas šildo, o vasarą vėsina. Šalčio sijos – itin inovatyvi, komfortą suteikianti sistema, mat

sistemai sureguliuoti ir matuoti sumontuotos di afragminės sklendės, kurios vėdinimo kanale padeda išvengti oro sūkurių ir papildomo triukšmo.

28 2019 liepa/rugpjūtis

Daugiau informacijos: Tel. +370 687 52 079, Tinklų g. 7, Panevėžys, www.alinita.lt

Virtuviniam stiklui sakome TAIP!

Stiklinės sienelės gali papuošti virtuvės sieną, paversti ją langu į naktinį Paryžių, pavasariu pievoje ar rytu Karibuose. Viskas priklauso tik nuo Jūsų fantazijos!

Ir visa tai atsiras Jūsų virtuvėje greičiau, nei tikėjotės!

Stiklas – ekologiška, lengvai prižiūrima, chemiškai ir biologiškai neaktyvi medžiaga. Prie visų šių puikių savybių verta pridurti dar vieną – grožį. Stiklo elementai puikiai dera ir modernaus, ir klasikinio interjero būstuose, išplečia erdvę, suteikia lengvumo ir šviesos pojūtį.

Tvirtas, ilgaamžes grūdintojo stiklo plokštes lengva valyti – pakanka įprastai perbraukti kempine.

Peržiūrėjus mūsų atliktų darbų katalogą matyti, kad kiekvienas projektas yra individualus, maksimaliai suderintas su kliento norais.

Didžiausias vaizdų katalogas – skinali.eu pasididžiavimas. O su dizainerio pagalba bet koks vaizdas bus pritaikytas individualiai. Mes naudojame

Tel. 8 604 79 570

|

tiesioginės UV spaudos ant stiklo technologiją, ant stiklo leidžiančią perkelti bet kokį jūsų pasirinktą vaizdą ir pasižyminčią ilgaamžiškumu.

Stiklui suteikiame gamyklinę grūdinimo garantiją.

Vieną kartą investavę į stiklinę virtuvės sienelę, nesigailėsite, nes ji nuolat apie save primins tik gerąja prasme.

Skinali.eu – vieni pirmųjų Lietuvoje, savo kli entams galintys pasiūlyti grūdintojo veidrodžio stiklo sieneles!

Už mus geriausiai kalba darbai – nuotraukos iš patenkintų mūsų klientų virtuvių.

Laikas persikeltiį skoningą virtuvę!

info@skinali.eu

|

www.skinali.eu

29

paveldas

itoks ir kitaip – Ryšių ministerijos kompleksas

30 2019 liepa/rugpjūtis

Kristina BUIDOVAITĖ

Architekto Justino Šeiboko (bendradarbiaujant su D. M. Mikalauskiene) suprojektuotas Ryšių ministerijos kompleksas, meistriškai įterptas greta Radvilų rūmų, šiandien po vienu stogu sutelkė ir verslo įmones, ir Sveikatos apsaugos ministeriją. Tvarkybos darbai Ryšių ministerijos komplekse pradėti prieš kelerius Norbert Tukaj nuotr.

metus, atsižvelgiant į verslo poreikius ir į paties komplekso būklę – į vertybių registrą įrašyto vėlyvojo modernizmo pastato fasadai sutrūkinėjo, prarado estetinį vaizdą ir sandarumą, veikiami laiko ir agresyvių oro sąlygų.

31

paveldas

N. Tukaj nuotr.

Ryšių rūmų kompleksą sudaro trys korpusai (A, B, C).

Pasikeitė funkcija, bet ne reikšmė yšių rūmų kompleksas, užimantis keturias buvusias posesijas, pastatytas 1981-aisiais.

Kom pleksą sudaro trys korpusai (A, B, C). Komplekse veikė Ryšių ministerija (trijų aukštų su mansarda korpusas ties Vilniaus gatve), cen trinė automatinė miesto telefonų stotis (keturių aukštų korpusas ties Palangos gatve) ir Ryšių skyrius (dviejų aukštų pastatas ties Islandijos gatve) – patalpos šiuo metu nuomojamos įmonėms. Dalyje patalpų įsikūrusios kavinės.

Sveikatos apsaugos ministerijai priklausantis korpusas pakeltas virš gatvės lygio, pagrindinis centrinės automatinės miesto telefonų stoties pastatas atitrauktas nuo gatvės, senamiesčio aplinkoje sukuriant mažesnio mastelio

R

32 2019 liepa/rugpjūtis

įvaizdį. Pastatų kompleksas sujungtas į pusiau uždarą kiemą, kuriame šiuo metu statomi automobiliai.

Ryšių rūmų komplekso tvarkybos darbų projekto autoriai – „Senojo miesto architektai“, projekto vadovė Irena Kliobavičiūtė. Architektas Vytenis Zilinskas pasakojo, kad pirmą kartą savo praktikoje paveldo objektų tvarkyboje taikomus principus pritaikė sovietmečiu iškilusiam pastatui. Visgi architektai turėjo laisvės, pavyzdžiui, dalį elementų ne restauruoti, bet keisti analogiškais.

Ryšių komplekso savininkai laikėsi pozicijos ne imtis grandiozinių pertvarkų, bet tvarkybos darbus atlikti palaipsniui, apgalvotai. Pirmuoju etapu sutvarkyti Sveikatos apsaugos ministerijos pastato fasadai, antruoju – kiti komplekso fasadai, galiausiai bus sutvarkyti vidiniai komplekso pastatų fasadai.

Rėmėsi tyrimų išvadomis Architektas J. Šeibokas projektuodamas Ryšių kompleksą išbandė „artbetono“ galimybes. Panaši technologija pritaikyta ir J. Šeiboko suprojektuotame viešbutyje „Turistas“ (dabar „Best Western Hotel“). „Sovietmečiu gauti leidimą tokiems projektams buvo itin sudėtinga. Gamykliniai keramzitbetonio gaminiai buvo naujiena, pastate buvo daug blokiniams namams būdingų siūlių. O juk laikui bėgant siūlės irsta“, – komentavo konstruktorius Jakovas Mendelevičius.

Unikali Ryšių komplekse „pano“ siena – jos elementai iš vidaus pritvirtinti prie armatūros strypų. Šie buvo paveikti korozijos, siūlės atsilaisvino, nuplovus fasadą pasirodė, kad jo būklė netgi prastesnė, nei atrodė iki tol. Fasadų tvarkybai panaudotos šiuolaikiškos termoizoliacijos

Architektas J. Šeibokas projektuodamas Ryšių kom pleksą išbandė „artbetono“ galimybes. Panaši technologija pritaikyta ir J. Šeiboko suprojektuotame viešbutyje „Turistas“ (dabar „Best Western Hotel“).

technologijos. Siūlės atvertos, išimti guminiai intarpai, jos hermetizuotos, naudojant poliuretano mastiką, plyšiai ir įtrūkimai užsandarinti.

Užsienio šalys, anot J. Mendelevičiaus, labiau pažengusios restauruodamos modernizmo pastatus.

Fasado spalva parinkta pastatą apjuosus pastoliais ir atlikus polichromijos tyrimus. Anot V. Zilinsko, nors fasado spalva atrodo balta, iš tiesų jis išbalintos rausvos spalvos. Beje, nors komplekso pastatai buvo kelis kartus perdažyti, didesnių remonto darbų jie taip ir nesulaukė.

Ryšių rūmų komplekso patalpos šiuo metu nuomojamos įmonėms, o dalyje patalpų įsikūrusios kavinės.

Atrado tarptautinis verslas

N. Tukaj nuotr.

Pastato valdytojos bendrovės „INVL Baltic Real Estate“ atstovas Vytautas Bakšinskas pasakojo, jog Ryšių kompleksą bendrovė įsigijo dar 2005 metais.

Pokyčiai Ryšių rūmų komplekse prasidėjo 2017 metų pabaigoje, kai ketvirtame pastato aukšte buvo įrengtas šiuolaikinius standartus atitinkantis „Transfer GO“ biuras, vėliau imtasi ir fasadų tvarkybos darbų.

Dar 2019 metų pabaigoje daugiau nei 2 tūkst. kv. m ploto Ryšių rūmų erdvėse įsikurs vienas didžiausių bendradarbystės tinklų Europoje „Talent Garden“. Šios erdvės atidarymas vainikuos pas tato atnaujinimo darbus, į kuriuos investuota daugiau nei 2 mln. eurų. „Tikslas – pastatą sutvarkyti bei atnaujinti iki galo, išlaikant pastato architektų idėjas, kartu panaudojant naudojant šiuolaikiškas medžiagas“, – kalbėjo V. Bakšinskas.

Apšvietus pastato fasadus buvę Ryšių rūmai taps matomi ir tamsiuoju paros metu.

33

Martyno Gudzinsko nuotr.

architektūra

34 2019 liepa/rugpjūtis

Justo Petriko nuotr.

Atominė žaidimų aikštelė Uždarius Ignalinos atominę elektrinę (IAE) Visaginas prarado savo kaip atominio miesto funkciją.

Elena PALECKYTĖ

Dėl uždarymo darbuotojų joje sumažėjo daugiau nei perpus, o visoje Lietuvoje egzistuojantis mažėjančių miestų fenomenas klausimus dėl miesto daro dar aktualesnius. Elektrinės darbuotojams statyta sovietinė utopija tam tikra prasme buvo architektūrinė žaidimų aikštelė – joje statyti daugi abučiai buvo ne vieno, o daugybės įvairių tipų, būdingų Sovietų Sąjungos miestams. Tad Visagine galima atrasti ir Kauną, ir Vilnių, ir Klaipėdą, ir tolimus sovietinius kraštus. Miesto žaismingumas pasireiškia ir išskirtinėse vaikų žaidimų aikštelėse, primenančiose elektrinės įrenginius.

Vieta atradimams ių metų architektūros studentų idėjų konkurso SIKON organizatoriai pasirinko šį išskirtinį miestą, norėdami drauge su kitais studentais paieškoti naujos Visagino tapatybės. Viena iš organizatorių Solv eiga Buoželytė pasakojo, kad Visaginas iš nuogirdų visuomet atrodė paslaptingas ir keliantis daug klausimų. Įdomu tai, kad jį savo rankomis statė patys būsimi gyventojai, dažniausiai atvykę iš svetur, tačiau taip įgiję glaudų tiesioginį ryšį su erdve.

Kaip miestas veikia šiandien, griuvus Sovietų Sąjungai, kai uždaroma IAE ir nebelieka maždaug pusės gyventojų, o likusi dalis – įvairiakultūrė?

Š

Šie ir kiti klausimai paskatino organizatorių komandą vykti į miestą, kuriame gausu visko. Bažnyčia tarp daugiabučių, tušti pastatai, spalvingos renovacijos, pagarba gamtai ir sovietinė utopija – Visagino kuriamos unikalios erdvės provokuoja ir dirgina vaizduotę, jame susipina kultūra, architektūra, urbanistika ir socialiniai aspektai, kuriuos įdomu tyrinėti. Savaip į miestą sureagavę norėjome pamatyti pačių dalyvių reakciją, patikrinti, kaip į mus reaguos miestiečiai.

Iš čia radosi ir renginio tema, kurią organizatoriai aiškina teigdami, kad reakcija bando išplėsti požiūrį į tai, kaip architektūra veikia aplinką, pasisako už savo vaidmenį ir siejasi su

ateičiai. „reAKCIJA“ tampa įrankiu įvykdyti akciją, kuri pagaliau duotų atspirtį erdvei bei jos gyventojams keistis, įsiklausyti.

Prie organizavimo proceso prisidėjusio Mariaus Lukošiūno nuomone, Visaginas pasirinktas kaip tinkamiausia aikštelė šioms mintims virsti kūnu: „Reakcija nepalieka abejingų, kiekvienas yra priverstas reaguoti – veikti arba tik stebėti, kas irgi yra tam tikra reakcija. Žodžių žaismas su priedėliu „re“ suteikia papildomų reikšmių: atsinaujinti, veikti.“

kitomis mokslo bei meno sritimis. „REakcija“ siekia atrasti būdų, kaip atnaujinti ir įprasminti esamas erdves, atkurti ir pasiūlyti jų scenarijus

SIKON šiemet prasidėjo bene penkių valandų trukmės ekskursija. „Natūralu, kad atvykus į naują vietą norisi ją pažinti – ne vien klausant

Pradžia – kelių valandų ekskursija

35

miestiečiams opias problemas. I. Ruseckaitė sujungė ekskursiją įvesdama truputį daugiau suvokimo apie architektūrinius sprendimus, ji atstovavo galbūt dalyviams artimesnei pozicijai. Smagu, kad su Visagino problematika susipažinęs dalyvis Martynas Germanavičius taip pat pasidalijo savo žiniomis.“

Dėmesys idėjoms

Martyno Gudzinsko nuotr.

Šiųmečio SIKON išskirtinumas – tas, kad jame buvo atsisakyta konstrukcijų dalies, buvo iškelta idėjos, koncepto, o ne materialaus objekto svarba. pasakojimų, skaitant / sužinant istoriją, bet, manau, labiausiai susikuriant savitą vaizdinį, savą įspūdį, sukeliantį tam tikrą reakciją. Labai svarbu ne vien aplankyti erdves, bet ir atrasti ryšį su vietiniais žmonėmis, vertinančiais ir išgyvenančiais buvimą tose pačiose vietose kitaip“, – pasakojo viena iš organizatorių Eglė Kliučinskaitė.

Planuojant ekskursiją, labai daug pagelbėjo Indrė Ruseckaitė, kuri Visaginą jau šiek tiek „pažinojo“ iš patirties dalyvaujant EHU Kritinio urbanizmo laboratorijos inicijuotoje vasaros mokykloje. „Daug bendravome ir svarstėme, kaip sukurti įdomią patirtį dalyviams – iš pradžių bijojome, kad bus sunku suvaldyti didžiulę grupę žmonių, tad rezgėme ir alternatyvų planą, organizuodami kelias įvairių maršrutų ekskursijas“, – kalbėjo E. Kliučinskaitė. Jos teigimu, vietiniai labai iniciatyviai sureagavo – prie ekskursijos prisijungė Visagino savivaldybės architektė Agata Lavrinovič, aktyvus visaginietis, jaunimo neformalaus ugdymo centro – meno rezidencijos „Taškas“ įkūrėjas Aleksas Urazovas, galiausiai, atvyko pati I. Ruseckaitė. „Šie žmonės buvo ekskursijos vedliai, galėję situaciją vertinti iš skirtingų pozicijų. Čia gimęs, augęs ir ligi šiol Visagine gyvenantis A. Urazovas tiesiai šviesiai dėstė savas mintis, požiūrį, dalijosi patirtimis. A. Lavrinovič – žiniomis apie esamą situaciją, miesto planus ateičiai. Džiugu, kad jų mintys retsykiais išsiskyrė ir sukėlė diskusiją – leido suprasti

36 2019 liepa/rugpjūtis

Leidus dalyviams susipažinti, savaip sureaguoti į naują aplinką, toliau programoje paskaitos, pokalbiai ir diskusija. Savo patirtimi atvyko pasidalyti Julija ir Mindaugas Reklaičiai, Andrius Ropolas, idėjiškai panašius miestus pristatė architektūros istorikė Marija Drėmaitė, po paskaitos diskutavusi su Matu Šiupšinsku, Oksana Denisenko ir Ignu Uogintu. „Dalyvių idėjų išgryninimui bei vietų pasirinkimui, manau, daug įtakos turėjo nuoseklus M. Drėmaitės miesto istorijos pristatymas ir sugretinimas su bendruoju kontekstu, kitų miestų pavyzdžiais. Galiausiai tiek paskaitą, tiek ekskursiją buvo planuota vainikuoti diskusija, kuri, manau, pavyko labai sėkmingai – girdėtos mintys atsispindėjo ir dalyvių idėjose, pristatytose sekmadienį“, – komentavo E. Kliučinskaitė. Šiųmečio SIKON išskirtinumas – tas, kad jame buvo atsisakyta konstrukcijų dalies, buvo iškelta idėjos, koncepto, o ne materialaus objekto svarba. „Šiemet galbūt kiek netradiciškai daug dėmesio skyrėme idėjai, ne jos įgyvendinimui.

Galima teigti, kad SIKON įgijo konceptualesnę formą. Dalyviams nebuvo suteikta papildomų medžiagų, šitaip iš dalies siekėme nevaržyti studentų ir mąstyti plačiau, gal net šiek tiek utopiškai – atsižvelgti ne vien į architektūrą, bet kartu įvertinti socialines problemas, miesto atmosferą.

Vienas mąstytų, tačiau gal nepakankamai paviešintų renginio aspektų – tarpdiscipliniškumas.

Kartu su organizatoriais buvome užsibrėžę siekį suburti įvairių studijų krypčių studentus, siekti įvairiapusiškesnių idėjų, o kartu suteikti galimybę studentams plėsti akiratį. Tačiau nepavyko iki galo išpildyti šio aspekto – galbūt taip nutiko dėl per mažos sklaidos ar dėl per daug metų susiformavusio SIKON kaip architektūros studentų idėjų konkurso įvaizdžio“, – aiškino E. Kliučinskaitė.

Įkvėpė žaidimų aikštelės Žaisdami idėjomis ir ieškodami naujos Visagino tapatybės studentai pateikė 11 sumanymų – nuo performansų iki repo dainų. Darbus vertino komisija, kurią sudarė Ignas Uogintas, Oksana Denisenko bei Eglė Bazaraitė.

architektūra

Idėjos – drąsios ir drąsesnės SIKON pradininko ir architektų biuro „Architektūros linijos“ atstovo Gintaro Čaikausko nuomone, jautriausias ir subtiliausias buvo projektas, pavadintas „Vandalizmas kreidelėmis“. Jo autoriai – Renata Mickevičiūtė, Paulius Kliučininkas, Benas Vencevičius pasakojo, kad Visagine kiekvienas gali atrasti savo vaikystės kiemą: „Taip nutiko ir mums – prisiminėme vaikystę tyrinėdami čia esančius Kauno Eigulių bei Vilniaus

Remigijaus Paulausko nuotr.

Pilaitės ir Fabijoniškių mikrorajonams būdingus daugiabučius.“ Vaikščiodami po miestą komandos nariai ant cokolinės daugiabučio dalies aptiko vaikų piešinį kreidelėmis – detalią interjero išklotinę. Tai buvo jų kasdienybės, svajonių atspindys, stebinantis nuoširdumu, paprastumu ir leidžiantis suprasti, kad vaikams Visaginas – namai, kiemas, žaidimų aikštelė, o elektrinė nėra tiesioginis grėsmės objektas. Vietiniai gyventojai su šypsena prisimena vaikystėje valgytus atominės elektrinės valgykloje keptus eklerus. Naudodami tas pačias išraiškos priemones – kreideles – komanda siekė sureaguoti ir užmegzti tiesioginį ryšį su vaikais ir skatinti juos išeiti už cokolio ribų bei taip įkvėpti tolesnei kūrybinei veiklai, išbandyti naujas plokštumas, medžiagas ir faktūras, pereiti nuo plokštumos į erdvę. Be to, kreidelių trumpalaikiškumas leidžia klysti ir mokytis. Tai darbas apie tipiniuose daugiabučiuose gyvenančius vaikus, kurie savo netipinėmis idėjomis, įvairiomis saviraiškos priemonėmis kurs šio miesto ateitį.

Architektūros studijos „Do Architects“ apdovanojimas atiteko komandai, klaususiai „SIKON, kaip jaučiatės?“ Idėjos autoriai – Emilija Deksnytė, Aistė Rakauskaitė, Adas Zakarauskas, Algimantas Urbonas ir Edvin Voiskunovič siekė, kad visi dalyviai taptų jų akcijos dalimi. Jos metu norėta bent akimirką pajusti tai, ką jaučia šio miesto gyventojai, – nežinomybę.

Visi SIKON idėjų pristatyme dalyvavę žmonės buvo sutelkti vienoje mažoje erdvėje – brome tarp dviejų daugiabučio korpusų, kur įsivyravo tam tikra nežinia ir sumišimas. Tai buvo eksperimentas, kurio tikslas – sukelti reakciją. Tačiau Visagino gyventojams tai – realybė. Jie iš tiesų nežino, kas jų laukia.

Pasak autorių, taisyklingos erdvės kontūras yra tarsi Visagino miestas. Komandos nariai taip pat pastebėjo, kad šioje erdvėje yra apie 100 plytelių, kiek turėtų būti SIKON dalyvių. Tad kiekvienas jų gauna lygiavertę erdvę socializmo principu. Iš šių kontūrų buvo galima laisvai išeiti arba pasilikti šiame menamame mieste. Idėjos kūrėjų teigimu, trumpa inscenizacija, suteikusi galimybę pajusti Visaginą iš vietinio perspektyvos. Šių metų SIKON dalyvių pasiūlytos idėjos – drąsios ir netradicinės, žaismingos ir utopinės.

Būtent toks ir yra šio jau daugiau nei trisdešimt metų vykstančio idėjų konkurso tikslas – leisti studentams išeiti iš ribų bei kurti utopijas, naujus scenarijus ir tapatybes, reaguoti į esamas situacijas. Tam puikiai tiko šių metų tema ir vieta – tapatybės iš naujo ieškanti atominė žaidimų aikštelė.

Justo Petriko nuotr.

Pagrindinį prizą laimėjo Igno Čeponio, Povilo Vincento Jankūno, Martyno Germanavičiaus, Elenos Paleckytės ir Lauros Blažytės komanda. „Vaikštant po Visagino miestą mums susidarė įspūdis, kad vaikai yra vieni aktyviausių viešųjų erdvių dalyvių. Nuo pat miesto įkūrimo čia buvo statomos unikalios atominės vaikų žaidimo aikštelės. Tačiau, bėgant laikui, jas imta keisti standartinėmis“, – komentavo komandos nariai.

Komanda iš uždaros aikštelės paėmė seną metalinę konstrukciją ir nuo ankstyvo ryto nešiojo ją ir įterpdavo į žaidimui neplanuotas vietas – ežerą, prekybos centrą, Santarvės aikštę, apleistą stadioną, kol galiausiai pastatė prieštaringai vertinamoje atnaujintoje alėjoje. Aplankytose vietose ant SIKON marškinėlių jie eskizais užfiksuodavo savo žaidimų rezultatus. SIKON laureatų intervencija – įterpti senąsias žaidimų konstrukcijas į naujai renovuotas miesto erdves. Šia akcija komanda siekė atkreipti dėmesį į Visagine vykstantį euroremontą ir atskleisti jau turimų miesto resursų galimybes. Kaip ir žaisdami vaikai daiktams suteikia naujus pasakojimus, taip ir komanda pavertė šią metalinę konstrukciją kilnojamuoju parodų paviljonu, kurio pirmoji ekspozicija – žaidimai Visagine.

Balsavimo metu daugiausia pačių SIKON dalyvių balsų sulaukė projektas-performansas „Laimės receptas – apelsinas vandeny“.

Komandos nariai Dovilė Gudavičiūtė, Eglė Daunoraitė, Valdas Reikertas ir Ignotas Gražys pasakoja, kad nusilupti apelsiną gali būti komplikuota dėl besitaškančių sulčių. „Sujungus tai su maudynėmis, šiedu malonumai papildo vienas kitą. Vandenyje be diskomforto apelsiną galima suvalgyti tinkamai. Taip, kaip tai daro dėl nieko nesirūpindami vaikai“, – komentavo komanda.

Kūrybinio rašymo metodu komanda atrado originalų pasiūlymą: Visaginą pasiūlė paskelbti Lietuvos apelsinų sostine – oranžiniu miestu. Visame mieste pristatyti oranžerijų ir auginti apelsinmedžius. Apskritai, visą miestą uždengti gaubtu ir visur auginti apelsinus.

37

technologija

Ateities miestas – išmanus, bet ar sveikas?

Aurelija DAUGĖLAITĖ, dr. Sandra ANDRUŠAITYTĖ

Šiandien daugiau nei 75 proc. Europos žmonių gyvena miestuose (angl. European Environment Agency, n. d.). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad 2020 m. daugiau nei 80 proc. europiečių gyvens urbanizuotose teritorijose. Tokia sparti urbanizacija kelia daugybę su sveikata ir aplinkosauga susijusių klausimų. Miestuose taikoma vis daugiau išmaniųjų technologijų sprendimų, kuriami informaciniai tinklai, siekiant juos paversti veiksmingesniais, saugesniais, darnesniais ir patogesniais. Tačiau kyla dvejonių, ar miestų technologinės pažangos užteks gyventojų sveikatos poreikiams tenkinti?

Oro taršai mažinti – įvairios iniciatyvos iuolaikinė sveiko miesto samprata susijusi ne tik su gyventojų sveikata, bet ir su tvaria miestų raida, ekologinėmis idėjomis, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu miesto gyvybingumu. Vienas aktualiausių sveikatos iššūkių – oro tarša, kuri vertinama kaip vienas pagrindinių sveikatos rizikos veiksnių. Pasaulyje 9 iš 10 žmonių kvėpuoja užterštu oru. PSO skaičiuoja, kad kasmet nuo ligų, susijusių su oro užterštumu, miršta net 7 mln. žmonių (WHO, n. d.).

Daugelis kuriamų naujų technologijų yra daugiau skirtos oro taršos ir kitų sveikatos

Š

rizikos veiksnių sukeltoms pasekmėms, o ne priežastims šalinti. Itin užterštuose miestuose populiarėja tyro oro zonos, kuriose įrenginiai filtruoja orą. Vienas įdomesnių pavyzdžių – Pekine eksponuojamas didžiausias pasaulyje septynių metrų aukščio oro valytuvas–bokštas (angl.

Smog-free Tower), kuris per valandą išvalo 30 tūkst. kubinių metrų oro, o jo veikimui sunaudojama tik ~1 kWh elektros energijos. Panašų energijos kiekį sunaudotų 100 W elektros lemputė per 10 valandų, o energijos kaina būtų apie 0,13 Eur/val.

Inovatyvius sprendimus oro taršos problemoms didžiuosiuose miestuose spręsti siūlo Didžiosios Britanijos įmonė „Airlabs“. 2017 m. ji, siekdama atkreipti dėmesį į Londono oro taršos

problemą, bendradarbiaudama su „JCDecaux“ ir „The Body Shop“, sukurtą oro gryninimo technologiją įmontavo trijose autobusų stotelėse, taip sukurdami nedideles švaraus oro zonas labiausiai užterštose miesto vietose. Įmonė yra sukūrusi ir kitų nestandartinių oro gryninimo sprendimų. Kaip pavyzdį galima pateikti švaraus oro suoliuką (angl. The CleanAir Bench), kuris filtruoja užterštą gatvės orą, o ant jo sėdintiems žmonėms leidžia kvėpuoti tyru oru.

Nors šios priemonės geriau nei nieko, tačiau tokie minimalūs sprendimai oro taršos problemų neišspręs, kol nebus imtasi kompleksinių miestų planavimo priemonių, kurios sudarytų sąlygas gyventojams patogiai judėti žaliuoju transportu, naudoti atsinaujinančią energiją ir pan.

Smogas Pekine, 2015 m. gruodžio 1 d. Šaltinis: https://www.bloomberg. com/news/articles/2015-12-07/smogrolls-back-into-northern-china-afterbrief-sunny-respite

38 2019 liepa/rugpjūtis

Švaraus oro zonos užterštuose miestuose – „Airlabs“, „JCDecaux“ ir „The Body Shop“ iniciatyva Londone. Šaltinis: http://airlabs.

Švaraus oro suoliukas (angl. The Cle anAir Bench). Šaltinis: https://www.artformurban. co.uk/news/artform-tackle-london-pollution-

com/2017/06/28/pollution-fighting-bus-shelters-airlabs-x-jcdecaux-x-the-body-shop/

through-innovative-bench-design.html

Urbanistiniame planavime – dėmesys sveikatai Tyrimai rodo, kad urbanizacijos keliamų iššūkių sveikatai yra daug daugiau. Tarp jų triukšmas ir didėjantis transporto srautas, cheminė aplinkos tarša naujomis sintezuotomis medžiagomis, mažas gyventojų fizinis aktyvumas, mažėjantis kontaktas su gamta. Visa tai skatina epigenetinius pokyčius ir lėtinių fizinių bei psichikos ligų vystymąsi. Atliktais tyrimais nustatyta, kad transporto sukeliamos oro taršos NO2 padidėjimas sustiprina riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, hospitalizavimo riziką dėl širdies priepuolių, o padidėjęs triukšmo lygis – reprodukcinio amžiaus moterų hipertenzijos riziką.

Dėl šių priežasčių dėmesys gyventojų sveikatai tampa vienu kertinių urbanistinio planavimo aspektų. PSO sveikų miestų kūrimui pateiktose rekomendacijose taip pat pažymi būtinybę planuojant miestus atsižvelgti į sveiko gyvenimo būdo ir fizinio aktyvumo skatinimą, gamtinių zonų pasiekiamumo gerinimą, saugių vietų pėstiesiems kūrimą ir žmonių bendravimui bei sąlyčiui su gamta sąlygų užtikrinimą. Šiandien jau nebekelia abejonių tai, kad gamtinė aplinka teigiamai veikia vaikų raidą, ypač prisideda prie fizinio aktyvumo skatinimo, socialinių kontaktų gausinimo, emocinio streso ir nutukimo

mažinimo. Gamtinė aplinka svarbi tokių aktualių visuomenės sveikatos problemų sprendimui kaip hipertenzija, depresija ir nutukimas.

Kryptį diktuoja Kopenhaga Sudarius tinkamas, sveiką gyvenimo būdą skatinančias sąlygas urbanizuotoje aplinkoje, net ir tingūs miestiečiai yra linkę tuo pasinaudoti. Todėl pažangiausi pasaulio miestai daug investuoja į viešųjų žaliųjų erdvių kūrimą ir priežiūrą.

Pavyzdžiui, Danija nuolat patenka tarp laimingiausių pasaulio šalių, o jos sostinė Kopenhaga pripažinta vienu sveikiausių pasaulio miestų. Šis miestas turi ir daugiau su gyventojų sveikata susijusių įvertinimų. 2014 m. Kopenhaga buvo apdovanota Europos žaliosios sostinės titulu, o 2019-aisiais pripažinta viena gyvybingiausių vietų Europoje. Šio miesto urbanistiniame planavime didžiausias dėmesys buvo skirtas aplinkos tausojimui, žaliajai energetikai ir transportui, miesto žaliųjų zonų kūrimui ir gyventojų judumui.

Kopenhagai šioje srityje iš tiesų pavyko pasiekti įspūdingų rezultatų. Pavyzdžiui, šiuo metu 96 proc. Kopenhagos gyventojų pėsčiomis miesto gamtines zonas gali pasiekti per 15 min, o 55 proc. miestiečių kasdien važiuoja dviračiu dėl įrengtos itin patogios, visą miestą sujungiančios dviračių takų infrastruktūros.

Tyrimai rodo, kad urbanizacijos keliamų iššūkių sveikatai yra daug daugiau. Tarp jų triukšmas ir didėjantis transporto srautas, cheminė aplinkos tarša naujomis sintezuotomis medžiagomis, mažas gyventojų fizinis aktyvumas, mažėjantis kontaktas su gamta.

Visa tai skatina epigenetinius pokyčius ir lėtinių fizinių bei psichikos ligų vystymąsi.

39

a

c

d

b

Kopenhagos žalioji infrastruktūra 2013 m.: a) 1947 m. „pirštų“ principo planas (dan. Fingerplanen), b) Kopenhagos apylinkių planas c) Kopenhagos miesto centro planas. Šaltinis: https://link.springer. com/article/10.1007/s13280-017-0920-z d) Esama ir planuojama dviračių infrastruktūra 2015–2025 m. Šaltinis: https://bit.ly/2X8PDjU

Kopenhagos visuomenės sveikatos vadovė Katrine Schj¸nning interviu „The Guardian“ pažymėjo, kad Kopenhagos gyventojai mieste juda dviračiais ne dėl noro sveikiau gyventi, bet dėl to, kad taip paprasčiau, kadangi miestas suprojektuotas dviračiams, o ne automobiliams. Šiame mieste nuolatos kuriamas žaliųjų zonų tinklas, daug dėmesio skiriama žaliųjų zonų tarpusavio ryšiams. Iki 2025 m. Kopenhaga planuoja tapti nulinių CO2 emisijų miestu. Taip pat planuojama dar labiau mažinti automobilių eismą, įrengti švaraus oro zonas, visą kelių dangą pakeisti triukšmą mažinančiu asfaltu.

Neabejotinai, technologijos gali gerokai palengvinti sveikų ir išmanių miestų planavimą.

Miestų informaciniai tinklai padeda geriau suprasti ir įvertinti realią situaciją, kuria remiantis tampa galimi pažangesni planavimo sprendimai. Pavyzdžiui, Nyderlandams pritaikyta miesto žaliųjų zonų stebėsenos sistema „Smart Green Space“ leidžia stebėti ir analizuoti miestų žaliųjų zonų ir užstatymo santykį, sekti lietaus vandens įgeriamumą, nustatyti miesto karščio salas ar nustatyti vietas, kuriose būtina įrengti žaliąsias erdves mikroklimatui pagerinti ir kt.

Vis dėlto pasiteisinę pažangių miestų pavyzdžiai rodo, sveiko miesto kūrimas reikalauja kompleksinio požiūrio. Išmaniosios miestų sistemos neabejotinai yra viena svarbių dedamųjų, tačiau toli gražu ne vaistas nuo visų ligų.

40 2019 liepa/rugpjūtis

Literatūra: Bendokiene I, Grazuleviciene R, Dedele A. Risk of hypertension related to road traffic noise among reproductive-age women. Noise Health 2011;13:3717. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www. noiseandhealth.org/text.asp?2011/13/55/371/90288 Boseley, S. (2018). How do you build a healthy city?

Copenhagen reveals its secrets. The Guardian. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https:// www.theguardian.com/environment/2018/feb/11/ how-build-healthy-city-copenhagen-reveals-its-secrets-happiness.

European Commission (2012a). Green structure of Copenhagen. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/environment/europeangreencapital/wp-content/uploads/2012/07/Section-3-green-urban-areas_Copenhagen.pdf.

European Commission (2012b). Green structure of Copenhagen. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/environment/europeangreencapital/wp-content/uploads/2012/07/Copenhagen-Short-Leaflet_Web.pdf European Environment Agency. (n.d.) Urban environment. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https:// www.eea.europa.eu/themes/urban Imagem (n.d.) Smart green space. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://imagemnl.com/dashboards/smart-green-space/).

Madden, D. (2019). Ranked: The 10 Happiest Countries In The World In 2019. Forbes. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.forbes.com/sites/duncanmadden/2019/03/28/ranked-the-10-happiestcountries-in-the-world-in-2019/#381a308d48a5 Petraviciene, I.; Grazuleviciene, R.; Andrusaityte, S.; Dedele, A.; Nieuwenhuijsen, M.J. (2018). Impact of the Social and Natural Environment on

Preschool-Age Children Weight. Int. J. Environ.

Res. Public Health 2018, 15, 449. [interaktyvus].

Prieiga per internetą: https://www.mdpi.com/16604601/15/3/449 WHO (World Health Organization). (2016). Health as the pulse of the new urban agenda. [interaktyvus].

Prieiga per internetą: https://www.who.int/phe/publications/urban-health/en/.

WHO (World Health Organization). (n.d.). 9 out of 10 people worldwide breathe polluted air but more countries are taking action. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.who.int/news-room/ detail/02-05-2018-9-out-of-10-people-worldwidebreathe-polluted-air-but-more-countries-are-taking-action).

Vancutsem, D. ir kt. (2009). Urban planning and human health in the European city, report to World Health Organisation. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://isocarp.org/activities/projects/ who_report_final_version/

Vencloviene, J., Grazuleviciene, R., Babarskiene, R., Dedele, A., Grazulevicius, T. (2011) Shortterm nitrogen dioxide exposure and geomagnetic activity interaction: contribution to emergency hospitalization for acute coronary syndrome, International Journal of Environmental Health Research, 21:3, 149-160. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: DOI: 10.1080/09603123.2010.515671 Visitcopenhagen (2014). Copenhagen on CNN’s Top 10 Healthiest Cities. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.visitcopenhagen.com/copenhagen/copenhagen-cnns-top-10-healthiest-cities SmartCitiesWorld (2019). Copenhagen and Bern named most liveable cities. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.smartcitiesworld.net/ smart-cities-news/smart-cities-news/copenhagen-and-bern-named-most-liveable-cities-3852

LUNAWOOD® TERMOMEDIENA Ilgaamžiai ekologiški sprendimai apdailai Terasoms | Fasadams | Interjerui | Gamybai Sertifikuotas terminis apdorojimas pagerina eksploatacines medienos savybes be jokių cheminių medžiagų.

STABILIŲ MATMENŲ Neišsikraipo, puikiai tinka ažūrinėms sienoms ir terasoms.

ATSPARI KLIMATO POVEIKIUI Tinka vidaus ir lauko apdailai įvairiose klimato juostose.

ILGAAMŽĖ „Termo-D“ apdorojimas suteikia II tvarumo klasę.

Nepūva.

EKOLOGIŠKA Natūralus apdorojimas karščiu ir garais, jokių toksiškų medžiagų.

GERESNĖ TERMOIZOLIACIJA Padidėja šiluminė varža.

NELIEKA SAKŲ Medienoje nelieka formaldehidų, švarus paviršius.

TVARI MIŠKININKYSTĖ Žaliava iš atsakingai tvarkomų šiaurės Skandinavijos miškų.

SERTIFIKUOTAS GAMINYS Patentuotas, kasmet audituojamas apdorojimo procesas.

Vilniuje Šv. Stepono g. 10 Tel. +370 640 17 000 El. p. info@brolis.eu Kaune Nemajūnų g. 25A Tel. +370 640 58 000 El. p. kaunas@brolis.eu Klaipėdoje Danės g. 21 Tel. +370 699 98 419 El. p. klaipeda@brolis.eu

41 Architektas: Sergio Baragaño, Fotografė: Mariela Apollonio

Laimos Penek nuotr.

Paminklai herojams ar vertybėms?

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės Elena PALECKYTĖ

knyga „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“. Pasak autorės, ši knyga yra tam tikras bandymas surasti viešosios erdvės simbolių taisykles, kuriomis būtų galima vadovautis ir šiandien. Ji kelia klausimus: kodėl Vilniuje taip sunku pastatyti paminklą, kuris tiktų visiems, nekeltų aršių diskusijų? Kaip keitėsi požiūris į viešosios erdvės simbolius, jų raiška? Ar tikrai mus vis dar jaudina įprastos jų formos? Kam statysime paminklus – herojams ar vertybėms?

Per mažai laiko

K

nygos autorė R. Antanavičiūtė priminė, kad kiekvienas viešojoje erdvėje esantis ženklas, paminklas neša tam tikrą žinutę.

Analizuodama XX amžiaus pirmosios pusės Vilniaus viešųjų erdvių ir paminklų istoriją, ji atrado tam tikrus dėsnius ir schemas, kurie ir šiuo metu išlieka tokie patys. Statant paminklą yra pasakojama

42 2019 liepa/rugpjūtis

istorija, įgalinanti tuometinės valdžios vertybes ir principus, yra užsakovas, menininkas ir auditorija. Viešosiose erdvėse ryškiai atsiskleidžia politinė santvarka, kadangi atskiras privatus žmogus negali imti ir pastatyti paminklo kažkokiam asmeniniam herojui, tam reikia politinio sutarimo.

R. Antanavičiūtė teigė, kad jai smalsumą kėlė dar ir tokie klausimai, kaip ir kas užsakydavo Vilniuje stovėjusius paminklus, kas už viso to stovėdavo? Kas šių simbolių autoriai, kaip jie susiję su užsakovais?

biblioteka

Besikeičiantys politiniai režimai ir okupacijos – svarbus tirtą laikotarpį charakterizuojantis faktas.

Knyga prasideda nuo 1895 m., kai Vilniuje pastatytas pirmasis paminklas – dabartinėje Simono Daukanto aikštėje buvęs paminklas M. Muravjovui. Pradedant nuo šio simbolio atsiradimo iki paskutiniųjų knygos nagrinėtų metų – 1953-ųjų – Vilniuje iš viso pasikeitė 9 politiniai režimai. Knygos autorės teigimu, per tą laiką iš tiesų didelių pokyčių viešųjų erdvių simboliuose nebuvo: beveik niekas nesikeitė ir iki šiol nesikeičia, visuomet yra pasirenkamas naratyvas pateisinti valdžiai. Tai yra normalu, tačiau autorę stebina, kad nesikeičia išraiškos priemonės – vienodi, vieni į kitus panašūs paminklai žmonių nebenustebina, o aistros sukyla nebent tebevykstant aršioms diskusijoms iki jų atidengimo. Kaip teigiamą pavyzdį autorė nurodė Buchenvaldo koncentracijos stovyklos teritorijoje pastatytą kūrinį: Vokietijos menininkai Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitzas Buchenvalde, suirusio buvusių kalinių medinio paminklo vietoje, paguldė granitinę plokštę. Ji artimiausio miestelio žmonių dėka yra nuolat šildoma palaikant žmogaus kūno temperatūrą. Kiekvienas, pamatęs tą plokštę, nori paliesti, patikrinti, taip įsitraukdamas ir tarsi prisiliesdamas prie istorijos.

Atskleista Vilniaus tragedija Istorikas Tomas Vaiseta, skaitydamas knygą, svarstė, kad, atmetus miestą, architektūrą, istoriją, ši knyga pasakoja apie kančią ir tragediją. Jis iškėlė retorinį klausimą: galbūt knyga turėtų vadintis „Menas, politika ir žmogus?“ Žmogus besikeičiančioje kultūroje, laike, politiniame pasaulyje. Pasak istoriko, Vilniaus miesto prakeiksmas knygoje atsiskleidžia kaip vilniečių nesutarimas, kai jiems leidžiama rinktis. O Vilniaus tragedija,

devynios naujos pradžios. Tai paaiškina, kodėl Vilniuje nėra paminklų, kurie būtų išstovėję ilgiau nei dvi kartas, nors, kaip atkreipė dėmesį M. Drėmaitė, įprasti bronziniai paminklai yra kuriami amžiams. Taip pat buvo pabrėžta, kad paminklo pastatymas nėra būtinai politinis, tačiau nukėlimas – visuomet.

M. Drėmaitė iškėlė klausimą, kad knygoje nagrinėjami ne tik paminklai, bet ir architektūra bei urbanistika, kurios irgi išreiškia tam tikras politines žinutes, nors tai gerokai inertiškesnės priemonės. Komentuodama R. Antanavičiūtė teigė, kad urbanistiniai pertvarkymai būtų patys stipriausiai ir darytų daugiausia įtakos miestiečių gyvenimui, – juk srautų, miesto scenarijų pertvarkymo niekas negalėtų ignoruoti, tačiau vėlgi per tą laikotarpį pakito tiek daug režimų ir valdžių, jog buvo paprasčiausiai nespėta: nė viena ideologija neturėjo tiek laiko, kad padarytų tokių didžiulių pokyčių. Visgi vis vien įdomu, kaip jie svajojo, ką kūrė. Kas buvo įgyvendinta, kas siejosi su tuometinių valdžių pasakojimais?

Paminklai – neišvengiamybė?

Knygoje drąsiai gretinami V. Kudirkos ir Lenino paminklai. Autorės teigimu, juos sieja tai, kad paminklai yra skirti įamžinti, kas mums svarbu.

Jų raiška lieka ta pati, yra postamentas, o ant jo herojus. Todėl šie suvienodėję paminklai yra jau nebepastebimi ir šiandien tos funkcijos neatlieka. Knygos autorė siūlo mąstyti abstrakčiau ir nuasmeninti paminklus. Kaip pavyzdį ji pateikė Arsenalo ir T. Vrublevskio gatvių sankryžoje

esantį karaliaus Mindaugo paminklą, kurio žmonės tarsi nebepastebi. Tačiau prieš pastatant šį paminklą būta ir abstraktesnių idėjų ir pasiūlymų. Viena jų buvo simboliškai atkurti Mindaugo laikais ten tekėjusį upelį. Šis vaizdinys, pasak R. Antanavičiūtės, būtų paveikesnis ir įtaigesnis, keltų smalsumą ir klausimų.

Taip pat buvo užsiminta ir apie šiandienę Lukiškių aikštės situaciją. Buvo klausiama: ar mums tikrai reikia senųjų pavidalų? Ar tebėra vyro ant postamento poreikis? Menotyrininkė R. Antanavičiūtė teigė, kad dėl to skirtingoms auditorijoms yra skirti skirtingi paminklai. Ji priminė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtono mieste, yra Vietnamo karo aukoms skirtas architektės Mayos Lin kurtas subtilus memorialas. Jis tarsi susilieja su peizažu, į jį nusileidžia, o tam tikru kampu atrodo it žaizda. Vis dėlto netoli jo po kelerių metų buvo pastatytas ir tradicinis monumentas – realistiškai pavaizduoti kariai ant postamento. Taip buvo patenkinti skirtingų žmonių grupių norai ir poreikiai. Visgi prie abstraktesniojo M. Lin kūrinio yra daug daugiau gėlių.

Knygos leidėja Ūla Ambrasaitė apibendrino, kad šios knygos išleidimas – puikus atspirties taškas šiuo metu (ir visados) vykstančioms diskusijoms viešosios erdvės ženklinimo tema.

Leidyklos vadovė atskleidė, kad su autore dėl šios knygos leidimo pradėjo kalbėtis prieš trejus metus: „Užčiuopiau temos aktualumą, supratau, kad stiprus istorinis akademinis tyrimas leis geriau suprasti istorinius faktus ir tą informaciją panaudoti priimant dabartinius kultūrinius ir politinius sprendimus.“

L. Penek nuotr.

anot T. Vaisetos, atsiskleidžia tikslingose knygos išvadose. „Didžioji Vilniaus tragedija yra tai, kad beveik visus 100 metų Vilnius buvo kuriamas ne vilniečiams, bet kažkam kitam: Rusijos imperijai, Lenkijos lenkams ar Maskvoje esantiems bosams. Dabar Vilnius kuriamas ne dabartiniams vilniečiams, o tiems, kurie gyveno prieš 100 metų“, – sakė istorikas.

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė žvelgė optimistiškiau ir pabrėžė nuolatinę Vilniaus kūrybos pradžią bei aiškino, kodėl nė viena karta neįgyvendino savo svajonių ir utopijų: nė vienas politinis režimas, gyvavęs knygos autorės tirtuoju laikotarpiu, negalėjo įgyvendini savosios vizijos, sukurti savojo Vilniaus, nes paprasčiausiai nespėjo. Juk knygos apimamame laikotarpyje netgi

43

architektūra

Kęstutis Pempė: Architektūra man – ir darbas, ir pomėgis Vienas žymiausių šalies architektų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno Audronė FILIMANAVIČIENĖ

premijos laureatas, profesorius Kęstutis Pempė atšventė 70-ąjį jubiliejų.

Talentingo architekto darbų sąraše – šimtai sukurtų projektų, išugdyta ne viena gabių architektų karta. „Jei tektų rinktis savo gyvenimą iš naujo, nieko nekeisčiau“, – prisipažino architektas.

Kas Jus paskatino pasirinkti architekto specialybę?

Baigdamas vidurinę mokyklą dvejojau, nes turėjau daug įvairių užsiėmimų. Mėgau ir radiotechniką, ir sportą. Užsiėmiau tuo metu dar oficialiai nepripažinta atletine gimnastika. Paskutiniais metais mokykloje ėmiau mokytis piešti pas dailininką Mikalauską. Patiko. Beje, norėjau studijuoti ten, kur nebūtų chemijos, nes man labai „pasisekė“ su chemijos mokytoja. Ji „paskiepijo“ mane nuo chemijos visam gyvenimui.

Dar viena sritis – muzika. Tuo metu buvau baigęs Muzikos mokyklą, taip pat grojau gitara suburtame mokykliniame ansamblyje. Galų gale

44 2019 liepa/rugpjūtis

viskas pasikeitė, kai įstojau į architektūrą. Tiesa, dar vienas pasiblaškymas įvyko bebaigiant architektūros studijas, nes atsirado didelis noras mokytis tapybos, šia meno sritimi labai žavėjausi. Tapiau įvairia tematika, fantazijos nestigo.

Domėjausi Lietuvos tapybos istorija, dailininkais keturvėjininkais. Vienu metu, po mano autorinės parodos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, buvau rimtai pakėlęs sparnus, bet mane sustabdė tėtis. „Baigsi architektūrą, tada ir galvok“, – paprotino. Baigiau, ir tada jau viskas – ilgam įlipau į šią vagą. Dabar noriu iš jos išlipti, bet jau nebegaliu...

1972 m. baigęs studijas, gavau paskyrimą į Miestų statybos projektavimo institutą Vilniuje.

Čia dirbti pradėjau eiliniu architektu, vėliau tapau grupės vadovu, paskui – projektų vyriausiuoju architektu.

Lietuvoje atėjus permainų metui, 1992-aisiais, kartu su bendraminčiais įkūrėme Vilniaus architektūros studiją. Pradėjom dirbti savarankiškai. Ir iki šiol ten esu.

Kokia Vilniaus architektūros studijos sė kmės istorija?

Yra daug niuansų, kurie galbūt ir lėmė jos ilgaamžiškumą. Studija išsiplėtė nuo 5 iki 50 žmonių. Ją įkūrė ne koks nors Kęstutis Pempė, o 5 kolegos, tarp kurių esu ir aš. Tai nebuvo asmeninė įmonė.

Vilniaus architektūros studijos nuotr.

Įkurti įmonę vienam – pavojingas kelias. Net ir nedidelio kolektyvo galimybės yra visai kitokios.

Gali pasitarti, aptarti savo veiklą – tuomet klaidų rizika mažesnė.

Kita vertus, ligos atveju ar per atostogas visada atsiras pavaduojančių žmonių. Gyvenimas jau toks yra. Jis nesustoja dėl to, kad tau norisi stabtelėti. Kitas aspektas – studiją kūriau kartu su bendraamžiais. Jų charakteriai ir pažiūros buvo skirtingos, bet tai kantrūs ir pakantūs žmonės.

Vėliau didelė dalis jaunų žmonių, kurie dabar dirba ir vadovauja, buvo tiesiog užauginti. Jie ateidavo kaip studentai atlikti praktikos ir pasilikdavo.

Ir bene svarbiausia – pavyko sukurti tokią draugišką darbo atmosferą, iš kurios nesinori išbėgti. Kadangi 18 metų dėsčiau Dailės akademijoje, kompanijoje yra dalis mano studentų.

Vadinasi, buvote labai geras dėstytojas, jei studentai atėjo pas Jus dirbti...

Nežinau, tai ne man spręsti, bet taip jau yra. Manau, tai irgi lašelis į architektų biuro sėkmę.

Kiek savo projektų priskaičiuotumėte?

Oi, nežinau. Jie sunkiai suskaičiuojami. Projektas yra toks dalykas – vieni žmonės juos vertina vienaip, kiti kitaip. Vieni skaičiuoja tik įgyvendintus projektus. Sako, kad projektas, likęs lentynoje, nėra projektas. Aš jų taip neskirstau. Jei jis jau gimęs, kad ir popieriuje, jis yra. Bent jau virtualioje, dvasinėje erdvėje jis vis tiek egzistuoja.

Esu pametęs savo darbų skaičių, bet jų tikrai yra gerokai per du šimtus.

„Strėvos“ poilsiavietės idėja išsiskiria paprastumu – tūriai sudėlioti iš trikampių figūrų.

Architekto specialybė pasižymi tuo, kad projekto nekuri kaip paveikslo savo kolekcijai, kurią galbūt kada nors parodysi, jei kažkas norės. / Kęstutis PEMPĖ /

Kelių policijos pastato projektas (kartu su G. Ramuniu).

45

architektūra

Kokios priežastys lėmė, kad kartais projektai likdavo lentynose?

Gyvenimas labai margas. Ir priežastys įvairios.

Buvę visko, nes gyvenome skirtingais laikais. Pasikeisdavo valdžios sprendimai. Žmonės, kurie projektus inicijavo, finansavo ir užsakė, dingdavo arba išvažiuodavo. Vertinant kiekvieną neįgyvendintą projektą – atskira istorija. Taip jau nutiko.

Ar į tai pažiūrėdavote atlaidžiai, galbūt supykdavote?

Architekto specialybė pasižymi tuo, kad projekto nekuri kaip paveikslo savo kolekcijai, kurią galbūt kada nors parodysi, jei kažkas norės. Architektūrą kuri žmonėms pagal konkrečią užduotį.

Projektus rengi, kad jie būtų realizuoti. Be abejo, Šeškinės prekybos centro projektas kartu su architektais G. Baravyku ir G. Ramuniu parengtas 1986 metais.

Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia Alytuje (projektas 2001 metais parengtas su architektais G. Ramuniu, K. Kisieliumi).

Šv. Jurgio kankinio bažnyčios Dubingiuose projektas parengtas kartu su architekte D. Pauliukoniene.

kartais truputį nesmagu ar netgi skaudu, kai dalis darbų taip ir lieka popieriuje. Bet graužtis negali, reikia eiti pirmyn, imtis kito projekto.

Visada projektuoju ne vieną modelį, pateikiu kelis architektūrinius eskizus funkcine ir tūrine pra sme. Turėdamas savyje abejonių, pirmiausia pats su savimi turiu išsiaiškinti, koks variantas būtų patraukliausias. Tėvas mane išmokė laikytis nuostatos, kad nėra geriausio varianto, yra tik geriausias iš sukurtų. Toji vidinė abejonė ir yra varomoji jėga.

Juk pirma švystelėjusi mintis nebūtinai geriausia. Žinoma, gali prie jos sugrįžti, bet paanalizuoti, pasižiūrėti analogų ir pavyzdžių visada verta.

Esate architektas, kurio darbas įvertintas nacionaliniu lygiu. Kuris iš apdovanojimų Jums svarbiausias, galbūt mieliausias, brangiausias? Žinote, į juos vėlgi žiūriu ne kaip į tikslą, bet kaip ištiktį. Tiesiog taip ištiko. Nei tokio siekio turiu, nei tokio tikslo turėjau. Tiesiog tie apdovanojimai ištinka. Šie „ištiktukai“ mano gyvenime yra tikrai malonūs. Pas mus hierarchija jau taip sudėliota, kad menininkui didžiausias apdovanojimas yra Nacionalinė premija. Su architektu Gyčiu Ramuniu šią premiją gavome 1999 m. ir esame vieni pirmųjų, gavę nacionalinį apdovanojimą už architektūrą. Prieš tai buvo apdovanoti keli architektai su skulptoriais, tačiau, galima sakyti, mūsų kūrybinis duetas pralaužė ledus.

46 2019 liepa/rugpjūtis

Esate šmaikščiai prasitaręs, kad pirmasis ir neginčijamas Jūsų projektas yra šeima. Gal galite papasakoti apie savo artimiausius žmones? Šiemet rugpjūčio 1-ąją sukanka 49 metai, kai mes su žmona Violeta esame kartu. Turime dukrą ir sūnų bei 6 anūkus. Žodžiu, esame labai turtingi. Apie jauniausius anūkus dar sunku pasakyti, kur link jie pasuks. Vyriausioji anūkė Austėja Sti klerytė yra dizainerė. Jai 26-eri. Austėja dalyvauja par odose, tarptautiniuose konkursuose.

Jos brolis Kristijonas dar studijuoja Dailės akademijoje magistrantūrą. Taip pat pasirinko dizainą.

Jauniausiam mūsų anūkui 11-ka, mokinukas. Kas žino, gal jis pasirinks architektūrą?

Jei savo gyvenimo kelią tektų rinktis iš naujo, ar keistumėte kažką, ar eitumėte tuo

Jūrų muziejaus Klaipėdoje rekonstrukcija (2007–2018 metai, projektas parengtas su architektais V. Lukoševičiumi ir V. Griciumi).

pačiu keliu?

Jei turėčiau tiek išminties, kiek Dievas dabar yra davęs, nesiblaškyčiau ir rinkčiausi tą patį. Bet kai esi 18-kos, nežinia, kur gali nuvairuoti. Tiksliau tariant, jei dabar būčiau jaunas su turimu protu ir išmintimi, pasirinkčiau tą patį architektūros kelią, tik, manau, man geriau pavyktų, padaryčiau mažiau klaidų. Architektūra man ne tik darbas, bet ir pomėgis. Tai specialybė, kuri nemėgsta, kad į ją žmogus panirtų, tarkime, 50 ar 90 procentų.

Jai reikia viso 100. Jei 5 procentus paliksi, pavyzdžiui, žvejybai, bus problemų. Toks tas architekto specialybės „baisumas“. Kaip aš sakau – architektūroje nuolat kažko lauki. Lauki to, kas tau

architektūroje rūpi, kuo rūpiniesi, maitini savo profesiją mintimis, ieškai literatūros, sprendimų.

Iš jaunystės pomėgių, ypač atostogų metu, liko tik greitų eskizų piešimas. Man itin patinka piešti medinius griūvančius namus, kurių galbūt kitąmet atvykęs į tą pačią vieną jau neberasi. Savaitę per metus ištrūkstu į kelionę. Nelabai mėgstu egzotinių kraštų. Keliauju po civilizuotesnes šalis. O pastaruosius 10 metų vis suku į Portugaliją. Ten patinka viskas – vandenynas, gamta, nacionaliniai parkai, žmonės, architektūra, istorija.

Kasmet liepą architektai švenčia savo profesinę šventę. Nors šventė jau praėjo, vis tiek norėtųsi išgirsti, ko ta proga palinkėtumėte pradedantiems architektams?

Linkiu apsišarvuoti kantrybe, ramiai žiūrėti į kūrybines nesėkmes, atkakliai siekti tikslo, tobulėti, nes architektūra nuolat keičiasi. Ypač studentams linkiu nemanyti, kad mokslai pasibaigė kartu su studijomis. Tada jie tik prasideda, nes imi suprasti, ko tau reikia mokytis ir išmokti.

Dosjė

K. Pempė gimė 1949 m. birželio 3 d. Kaune, dailininko ir mokytojos šeimoje. Baigė tuometį Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Architektūros fakultetą. Po paskyrimo dirbo Miestų statybos Projektavimo institute architektu, grupės vadovu, projektų vyriausiuoju architektu.

1992 m. K. Pempė su kolegomis įkūrė architektų biurą Vilniaus architektūros studiją, kurioje dirbo architektu, projektų vadovu, direktoriumi, valdybos pirmininku. Čia jis darbuojasi iki šiol.

Tarp žymiausių architekto darbų – Kelių policijos pastato projektas (kartu su G. Ramuniu), 1985 m. Maskvoje įvertintas kaip geriausias.

1986 m. už Šeškinės visuomeninį prekybos centrą K. Pempė su kitais

ir meno premija už kontekstualius naujos architektūros pastatus – „Hermio“ banko pastatą Jogailos gatvėje, daugiafunkcį centrą „Cen trum“, administracinį gyvenamąjį pastatą V. Kalinausko gatvėje, „Tamro“ vaistų paskirstymo centrą ir kt.

1976–1986 m. K. Pempė dirbo VISI Architektūros fakultete dėstytoju, o 1999–2017 m. – VDA dėstytojas, docentas, profesorius.

K. Pempė yra Lietuvos architektų sąjungos (LAS) narys nuo 1975 m., 1996–2005 m. LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas, o 2005–2008 m. – LAS pirmininkas. 2001–2012 m. LAS delegacijos vadovas Europos architektų taryboje. 2006 m. – vienas iš Lietuvos architektų rūmų įkūrėjų, valdybos narys.

bendraautoriais buvo apdovanotas SSRS ministrų tarybos premija.

1998 m. K. Pempei ir G. Ramuniui suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 1999 m. abiem kūrėjams sutekta Nacionalinė kultūros

2013–2017 m. K. Pempė išrinktas Lietuvos Kultūros tarybos nariu.

2004 m. K. Pempė apdovanotas LAS Garbės ženklu, o 2019 m. – LAS Architektūros Riterio ordinu.

47

architektūra

Projekto „Grand Parc Bordeaux“ autorių nuotr.

Kuklus dosnumas laimi Parengė Rūta LEITANAITĖ

Gegužės mėnesį Barselonoje įteiktas Europos šiuolaikinės architektūros Mies van der Rohe prizas. Kas dvejus metus apdovanojimas skiriamas naujam architektūros kūriniui, kuris geriausiai atspindi europietiškos architektūros vertybes: architektūros kokybę konceptualumo, socialiniu, kultūriniu, techniniu ir konstrukciniais aspektais, taip pat propaguoja tvaraus ir išmanaus Europos miesto kaip europietiškosios ekonomikos centro modelį.

onkurse, kuriam šiemet buvo pateikti beveik 400 projektų iš 38 šalių, didžiuoju prizu apdovanotas 530 socialinių būstų renovacijos projektas „Grand Parc Bordeaux“. Trijų daugiabučių atnaujinimo projektą sukūrė Prancūzijos architektų komanda: Anne Lacaton, Jeanas Philippe‘as Vassalis, Fredericas Druotas ir Christophe‘as Hutinas.

Akyliau stebintiems šio prizo istoriją, toks finalas labai iškalbingas ir kartu priverčiantis

K

48 2019 liepa/rugpjūtis

kilstelėti antakį. Prieš dvejus metus geriausio Europos pastato laurus nuskynė taip pat rekonstruotas daugiabutis Amsterdame. Mies van der Rohe prizo komisija ir organizatoriai nuosekliai siunčia aiškią žinutę: Europa orientuojasi ne į įspūdingas formas, bet į etišką ir atsakingą architektūros turinį ir esamų išteklių panaudojimą.

Tačiau kodėl antrą kartą daugiabučio renovacija? „Mano nuomone, A. Lacaton ir J. Vassalio projektas pralenkia mūsiškį, nes architektai sukūrė didžiulę pridėtinę vertę – papildomas erdves būstuose. Įspūdį daro ir tai, kaip buvo

organizuojamas procesas: gyventojai per rekonstrukciją liko gyventi savo būstuose, o tai didelis iššūkis“, – sako 2017-ųjų Mies van der Rohe prizo nugalėtojas, šių metų prizo vertinimo komisijos narys architektas Kamielis Klaasse.

Apie daugiabučių renovacijos temos iššūkius, svarbiausias vertybes ir įdomiausius išradimus atnaujinant būstą Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė laidoje „Reikia architekto“ kalbėjosi su projekto „Grand Parc Bordeaux“ autoriais: architekte A. Lacaton, J. P. Vassaliu ir Ch. Hutinu.

Pažvelgus į Jūsų studijos patirtį, matyti, kad esamų pastatų atnaujinimo, rekonstrukcijos tema Jums yra svarbi ir įdomi. Tačiau tai nėra sritis, kuri architektui žadėtų labai patrauklius honorarus ar matomumą, tarptautinę šlovę. Iki šio apdovanojimo, žinoma. Iššūkis kurti kokybę turint nedaug išteklių gali būti ir patrauklus, tačiau vis dėlto dauguma architektų svajoja apie galimybę projektuoti įspūdingus, unikalius pastatus. Kodėl Jūs pasirinkote tokią kuklią temą?

A. Lacaton: Požiūris, kurį mes formavome nuo savo profesinės veiklos pradžios, gimė palaipsniui. Jis apima ne tik renovaciją. Kalbu apie tai, ką mes laikome prasminga architektūra. Tai ne medžiagos, ne forma kaip įvaizdis, ne fasadai.

Tai – apie architektūros kuriamas erdves gyvenimui, santykius tarp žmonių. Kita vertus, manau, kad antrinio panaudojimo kultūra yra labai ambicinga. Tai tam tikras avangardas, lyg žaidimas.

Mes, architektai, žaidžiame su suvaržymais, bandydami rasti sumanų kelią iš situacijos, neigiamą paversdami kažkuo teigiamu, nemalonų ar bjaurų kažkuo išskirtiniu. Tai iššūkis, kuris ir ambicingas, ir labai malonus. Niekada nemaniau, kad rekonstrukcija – kažkokia antrarūšė užduotis.

Kalbant apie daugiabučius, mes jau dvidešimt metų kovojame prieš jų griovimą. Tai labai pozityvus procesas, gimdantis tam tikrą metodologiją, filosofiją. Visada sakysiu, kad architektūros jėga gali būti ir kur nors kitur nei tik formoje.

J. Vassalis: Reikalingi ir nauji pastatai, tačiau renovacija reikalinga todėl, kad tuose namuose jau yra žmonių su savo gyvenimais. Iškeldinimas kažkur kitur ir fizinės aplinkos, kuri yra žmonių gyvenimo atspindys, sunaikinimas juos traumuotų. Be to, tai yra ir etinis energijos naudojimo globaliu mastu klausimas. Nauja statyba sunaudoja be galo daug energijos. Mūsų propaguojamas požiūris – tai ekosofija, kuri apima ir išteklių, ir socialinę ekologiją, ir ekonomiką, ir architektūros kokybę. Miestuose reikia vis daugiau būsto, nes žmonių tik daugėja. Tačiau negalima pamiršti, kad daug būsto jau ir turime.

Po Antrojo pasaulinio karo Europą užpildė nauji būstai, pastatyti pagal modernizmo principus: namas turėjo būti nebrangus pastatyti, statybos turėjo vykti greitai, o vidaus erdvės turėjo būti racionalios. Teorijoje šie principai atrodo labai teisingi, deja, realybėje toks būstas retai kada buvo kokybiškas, o šiandien neretai vadinamas beviltiškai nusidėvėjusiu. Nereta nuomonė, kad tokius daugiabučius geriausia tiesiog nugriauti ir jų vietoje statyti naujus.

Ch. Hutinas: Kalbant apie būsto erdvių organizavimą, šiandien mes statome lygiai tą patį, tačiau būstas, kurį siūlo privati rinka, yra mažesnis nei tas, kuris buvo kuriamas septintajame dešimtmetyje. Problema yra tai, kad ir prieš penkiasdešimt metų, ir dabar statome pagal funkcionalizmo taisykles. Viskas yra išsprendžiama: vieta, kur ir kaip miegame, mylimės, bendraujame. Visas gyvenimas suplanuotas. Bordo daugiabučių projekte mes sukuriame papildomą erdvę, kurioje žmonės yra laisvi apsispręsti, kaip ir ką veikti.

J. Vassalis: Mes tikime, kad ne architektas, o pats gyventojas turi nuspręsti, kaip nori gyventi.

Ch. Hutinas: Taip pat šiuo projektu parodėme, kad prieš penkiasdešimt metų pastatytuose

daugiabučiuose nesudėtinga įrengti tikrai didelius, erdvius būstus.

J. Vassalis: Nesutikčiau, kad modernizmo laikais sukurtas būstas buvo prastos kokybės. Jis šiandien prastas todėl, kad jo priežiūrai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Mes, architektai, pritaikome tokius pastatus šiandienos gyvenimui. Labai dažnai būsto kokybės problema slypi ne architektūroje, bet urbanistiniame planavime.

Gali gyventi nuostabiame pastate, bet jeigu greta jo nebus jokių viešųjų erdvių, aptarnavimo objektų, tai bus ne miestas, o triušio ola.

Paprastai renovacija, ypač politikų akimis, suvokiama kaip priemonė taupyti energiją. Todėl daugelyje Europos šalių būsto atnaujinimo programos apsiriboja apšiltinimu ir energijos sunaudojimo rodiklių pagerinimu. Savo projektais Jūs teigiate, kad renovacija gali būti daug daugiau. Kokią aplinką norite sukurti tokių pastatų gyventojams? Kokią pridėtinę vertę kuriate?

A. Lacaton: Svarbiausia – gera erdvė gyventi. O tai reiškia nejausti suvaržymų, jaustis savame kailyje.

Beje, tai galioja ne tik būstui, bet ir darbo vietai ar laisvalaikio erdvei. Erdvė turi suteikti laisvę.

Ch. Hutinas: Architektai dažniausia pradeda nuo tabula rasa. Mūsų projekto atveju esančiame name gyveno žmonės. Tokia situacija daug sudėtingesnė ir pareikalavo daug kūrybiškesnio ir įdomesnio sprendimo. Kartais nutinka, kad, projektuojant visai naują pastatą, tikras gyvenimas ir tikri žmonės pamirštami.

49

Atnaujinant tris daugiabučius, juose gyveno žmonės.

Architektai rado būdą, kaip sukurti papildomos erdvės, kurios gyventojai labai pageidauja.

Minėjote, kad daugiabučių renovacija daugiausia susijusi tik su techninių parametrų optimizavimu. Tai didelė klaida. Prancūzijoje ją taip pat darėme. Bet dar devintojo dešimtmečio pabaigoje supratome, kad tai nėra teisingas kelias. Gyvenamieji namai, kuriuos nugriovėme prieš dešimt metų, jau buvo atnaujinti prieš dvidešimt, tačiau be jokio dėmesio erdvės pagerinimui, žmonėms.

Mes į gamtines sąlygas, klimatą žiūrime kitaip – nesistengiame nuo jo izoliuoti gyvenamąją erdvę ir atsiriboti, bet žaidžiame su juo. Nes gamta suteikia daug išteklių: saulę, šviesą, vėdinimą. Jeigu mes tai sugebame panaudoti sumaniai, pavyzdžiui, kurdami balkonus, žiemos sodus, taip galime sutaupyti energijos daug daugiau, nei apklijuodami namus šilumos izoliacija, sykiu sukurti daug kokybiškesnę erdvę gyventi. Taip pat galime sukurti ir papildomos erdvės, kurios gyventojai labai pageidauja. Deja, visi reglamentai paremti įprastomis, sakyčiau, pasenusiomis apšiltinimo sistemomis, skirtomis sukurti visiškai vienodai atmosferai. Inovacijoms skintis kelią šioje srityje nėra lengva, tačiau matome, kad pamažu pasikeitimai vyksta, nes šiandien galime papasakoti apie architektūrinius sprendimus, kurie pasiteisino taupant energiją.

Tiems, kurie dirba renovacijos srityje, labai svarbu suvokti, kad kiekvienas euras, išleistas technologijoms ir statybos medžiagoms, turėtų kilstelėti ir gyvenamosios erdvės kokybę. Daugi abučių atnaujinimas, vykęs prieš trisdešimt metų Prancūzijoje, kuris buvo iš esmės fasadų apšiltinimas, buvo klaida, nes neatnešė jokios naujos vertės. Bordo projekte sukūrėme naują maksimalią kokybę, kuri išliks dar bent 50 metų.

Ch. Hutinas: Renovuojant daugiabučius, pirmiausia stengiamasi pašalinti technines kliūtis, tačiau joms išspręsti nepakanka tik techninių sprendinių.

Būtina mąstyti plačiau. Pirmiausia apie tai, kaip žmonės gyvena. Manome, kad gyventojai geba rasti tokią gyvenimo būdo formulę, kuri būtų tvari ir tausojanti. Jie puikiai žino, kaip naudotis savo būstu. Todėl vietoj to, kad pasirinktume įprastą

50 2019 liepa/rugpjūtis

apšiltinimo formulę – apklijuoti namą šilumos izoliacija, Bordo daugiabučiuose įrengėme papildomą konstrukciją prie senojo fasado: įstiklintus žiemos sodus. Butą nuo žiemos sodo skiria termoužuolaida, kuri palaiko tolygią temperatūrą bute, o žiemos sodo lange įtaisytos šešėlį metan-

gyventojai veikia ką tik nori: vieniems tai nauja svetainė, kitiems – stalo futbolo vieta, tretiems – oranžerija, ketvirtiems – treniruočių erdvė ir taip toliau. Be to, toks sprendimas taip pat padėjo išspręsti ir daug techninių iššūkių, tokių kaip apšiltinimas, energijos taupymas, saugumas. Taip

turime šiandien, ko trūksta ir ką galėtume pridėti. Kartais tai žiemos sodai, kartais – kažkas kita, nes žiemos sodas nebūtinai tiks šalto klimato zonoje. Nemanau, kad į Bordo projektą reikėtų žiūrėti kaip į klonuojamą formulę. Svarbiau suprasti filosofiją, požiūrį, metodą ir ekonominį modelį.

čios žaliuzės, kurios vasarą neleidžia vidui įkaisti.

Taigi, žiemos sodai, padidindami būstus beveik 50-čia kvadratinių metrų, taip pat veikia ir kaip šilumos izoliacijos sluoksnis.

daryti išmintingiau: išlaikyti planavimą ir padidinti būstą papildoma patalpa, nes taip trūkumai, susiję su erdvės stoka sename būste, kompensuojami. Tai efektyvumo strategija – būti taupiam ir tuo pačiu dosniam išsitenkant tame pačiame nedideliame biudžete.

Tuomet tai galima kartoti bet kur, nes viskas prasideda dideliu dėmesiu tam, kas jau yra. Aklai kartoti kokius nors technologinius ar architektūrinius sprendimus nėra protinga.

Daugiabučių Bordo mieste projekte nusprendėte nekeisti esamo butų suplanavimo.

Kodėl? Ar originalus butų suplanavimas – geriausias, koks tik galėtų būti tuose namuose?

A. Lacaton: Svarbiausias bet kurio projekto pradžios žingsnis – inventorizacija. Kas veikia, ko trūksta, ką reikia keisti? Apsilankę Bordo socialinių daugiabučių būstuose pamatėme, koks tikras ir dėl to nuostabiai gražus ten įsikūrusių žmonių gyvenimas. Iš tiesų didžiausia šių daugiabučių vertė yra gyventojų sukurtas identitetas. Ir mums buvo svarbu tą vertę išlaikyti.

Antra, pasiūlėme atlikti renovacijos darbus neiškraustydami gyventojų. Dėl to dideli pakeitimai planuojant būstus nebuvo įmanomi. Kartu su gyventojais identifikavome problemas: pavyzdžiui, nepakankamus, pasenusius elektros tinklus. O pagerindami tai, kas jau yra, pasiūlėme ir kai ką daugiau: naują erdvę naujoms veikloms. Prie esamo fasado priglaudėme naują, ant savarankiškai stovinčių pamatų stovintį žiemos sodų bloką. Visi elementai buvo pagaminti iš anksto, todėl statyba vyko labai greitai – vieno buto rekonstrukcija truko ne daugiau kaip 12 dienų, įskaitant žiemos sodo įrengimą ir interjero renovaciją. Išsitekome tipiškai renovacijai pritaikytame biudžete, o gyventojų nuoma nepadidėjo.

Mūsų pasiūlytas sprendimas davė daugialypių privalumų. Pirma, vietoj nedidelių langelių įrengus įstiklintas žiemos sodų sienas, atsivėrė vaizdai į aplinką, dangų. Naujuose žiemos soduose

J. Vassalis: Sename pastate gyvenimas jau yra – tai žmonių sukurtas paveldas, tam tikra jų gyvenimo aplinka. Architektas neturi teisės ateiti į pastatą ir sugriauti jame jau esančio gyvenimo.

Jis gali tik padėti žmonėms.

Ch. Hutinas: Projekto objektas – žmogaus būstas, jo istorija su atsiminimais. Socialiniame būste gyventojas neturi teisės atsinešti savo istorijos, nes socialinio būsto gyventojai keičiasi greitai. Savo projekte norėjome pabrėžti socialinio būsto gyventojų asmenines istorijas, jų vertę.

Suteikėme jiems teisę rašyti, tęsti savo istorijas.

Kaip jau minėjau pokalbio pradžioje, Bordo kvartalas nėra pirmasis Jūsų sukurtas daugiabučių renovacijos projektas. Panašius architektūrinius sprendinius pasiūlėte ir, tarkime, la Tour de Pretre projekte. Regis, radote universalią renovacijos formulę: naujai įrengiamas žiemos sodų blokas, stovintis ant atskirų pamatų, stumdomosios stiklo durys, termoužuolaida, pirmojo aukšto erdvės sujungimas su lauku, gamykloje pagamintų elementų naudojimas, kuris leidžia statybas vykdyti labai greitai. Ar tą pačią schemą verta kartoti kituose miestuose ar net šalyse?

Per Bordo kvartalo renovaciją gyventojai liko gyventi savo būstuose. Tai – daug jautrumo ir susikalbėjimo reikalaujanti situacija.

Kaip vyko bendradarbiavimas su socialinio būsto gyventojais?

J. Vassalis: Paaiškinome gyventojams, koks yra mūsų ir jų darbas. Kiekvienas turi gerai suvokti, ką sugeba ir ką turi padaryti.

Ch. Hutinas: Gyventojai nemoka rengti projektų, o mes, architektai, neturime įgūdžių kontroliuoti žmonių gyvenimų.

J. Vassalis: Diskutavome su gyventojais apie tai, kaip turėtų būti sutvarkytos vonios, kaip reikėtų pagerinti elektros sistemą, bet ne daugiau.

Kuo labiausiai džiaugiatės šiame projekte?

J. Vassalis: Name gyvenančių žmonių džiaugsmu.

Ch. Hutinas: Kasdieniu gyvenimu. Man nerūpi sukurti tik gražią formą, aš noriu sukurti prasmingą turinį. Kai matai, kad tavo darbas padėjo žmonėms susikurti geresnį gyvenimą, tai pats didžiausias atlygis už pastangas.

A. Lacaton: Požiūrį – taip. Tai darbo metodas, apie kurį kalbėjau: pirmiausia išnagrinėti, ką

51

Užs.

Stogui – racionalus ir funkcionalus sprendimas Rekonstruotas Lietuvos liaudies buities muziejaus centrinių sutikimo vartų pastatas – prieš 60 metų profesionalaus architekto Algirdo Žalnieriaus suprojektuotas įvairią liaudies architektūrą įprasminantis objektas. Ypač daug informacijos atskleidžia sudėtingos geometrijos stogas, kuriam, įgyvendinant rekonstrukcijos projektą, skirta nemažai dėmesio.

Išsaugojo architekto sumanymą aip paaiškino Lietuvos liaudies buities muziejaus Architektūros skyriaus vedėjas Ruslanas Aranauskas, architektui suprojektuoti tokį statinį ir išvengti architektūrinės kakofonijos išties nebuvo lengva.

O rekonstruoti jį prireikė, viena vertus, dėl laiko ir drėgmės suprastėjus būklei. Antra vertus, šis nemažo ploto statinys nebeatitiko muziejaus šiandienos poreikių. „Po rekonstrukcijos pirminė architekto idėja išlaikyta, papildomai pristatyta

K

52 2019 liepa/rugpjūtis

pagalbinių patalpų, būtinų pastatą eksploatuojant ir priimant lankytojus“, – komentavo R. Aranauskas.

Sudėtingos geometrijos stogo danga – bituminių čerpių. Vienos didžiausių statybinių medžiagų gamintojų Europoje korporacijos TECHNONICOL dvisluoksnių bituminių čerpių serija COUNTRY, spalva Michigan, anot architekto, pasirinkta neatsitiktinai – žvelgiant į pastatą iš toliau, ji primena medinę stogo dangą.

Rekonstruojant pastatą pristatytas sanitarinių mazgų priestatas ir papildoma laiptinė su liftu, pritaikytu žmonių su negalia poreikiams. Pirmame pastato aukšte įrengta gidų darbo erdvė, poilsio patalpos, darbuotojų sanitarinis mazgas.

Lankytojams aptarnauti įrengtos kasos, suvenyrų parduotuvė, poilsio zona su užkandžių automatais ir vietomis prisėsti. Antrame aukšte įrengta erdvių edukacinėms ekspozicijoms, poilsio zona.

Labai svarbu ir tai, kad danga – ilgaamžė. Serijai CO UNTRY suteikiama net 50 metų gamintojo garantija.

Architektūrinė naujų pastato dalių išraiška darniai išlaikyta su esama pastato dalimi.

Nestandartinis sprendimas – stiklo vitrinomis

Lietuvos liaudies buities muziejaus centrinių sutikimo vartų pastatą prieš 60 metų suprojektavo architektas Algirdas Žalnierius.

atitverta laiptinė. Stiklo vitrinos pridengtos medine ažūrine apdaila, įsiliejančia į bendrą pastato ažūrinę apdailą. Kairiajame pastato korpuse suprojektuotos WC patalpos su pagalbine patalpa. Virš šios dalies įrengtas lengvų konstrukcijų stiklinis stogas su stiklo sienomis, taip sukuriama uždara lodžija-terasa muziejaus teritorijai apžvelgti iš aukščiau.

Atnaujinta viso pastato medinė apdaila, atkurta vietomis sunykusi ažūrinė medinė apdaila ir išlaikyta darna tarp naujų konstrukcijų bei esamo pastato.

Sudėtingos geometrijos stogo danga – bituminių čerpių.

Sprendimas – estetiškas ir ilgaamžis Rekonstruojant pastatą, išorinės sienos apšiltintos įrengiant karkasinio tipo sienas, užpildytas mineraline vata. Stogo konstrukcijos taip pat apšiltintos, įrengiant šilumos izoliacijos sluoksnį tarp gegnių.

Kaip paaiškino bendrovės „Mida LT“ Bituminių čerpių pardavimo vadovas Baltijos šalims Povilas Smaliukas, bituminių čerpių pagrindą sudaro stiklūnas bei aukštos kokybės bitumas.

Viršutinis čerpių paviršius padengtas natūralios

kilmės mineraliniu pabarstu, kuris ne tik saugo paviršių nuo aplinkos poveikio, bet ir suteikia jai unikalią spalvą.

Bendrovės „Mida LT“ specialistai per labai trumpą laiką parengė sąmatą, pristatė stogo dangą, konsultavo, kaip teisingai sumontuoti bitumines čerpes. Montuojant jas, priešingai nei keramines čerpes ar skardą, nereikia sudėtingų įrengimų ar specialių, brangiai kainuojančių įrankių. Itin svarbu – dėl lengvai pritaikomos čerpių formos susidaro vos keli procentai stogo dangos atliekų.

Keičiant sudėtingos konstrukcijos stogo dangą, skardos atliekų galėtų susidaryti 15–20 proc.

Estetiškos ir ilgaamžės bituminės čerpės dažnai naudojamos naujos statybos pastatams, pavyzdžiui, kotedžams. Ši stogo danga nėra brangi, tačiau pakankamai ilgaamžė – garantija suteikiama net iki 60 metų, priklausomai nuo pasirinktos kolekcijos.

Bituminių čerpių spalvų ir raštų, anot P. Smaliuko, labai daug – jos tiks pačios įvairiausios architektūros pastatams.

53

architektūra

Viešoji erdvė kuria miestą ir gelbėja jį nuo gamtos stichijų Parengė Rūta LEITANAITĖ

Parkai, aikštės, paupiai ir kitos viešosios erdvės pamažu ir Lietuvoje, ypač šiltuoju metų laiku, vis labiau tampa miestiečio būsto tęsiniu. Žmonės jas ne tik paskubomis praeina, bet ir jose būna, bendrauja, pramogauja, švenčia. Viešosios erdvės populiarumas priklauso, žinoma, ir nuo ją naudojančios bendruomenės aktyvumo, istoriškai susiklosčiusių tradicijų, bet nemaža reikšmė tenka ir kraštovaizdžio architektūros dizainui.

odėl vienos viešosios erdvės – tuščios ir nejaukios, nors naujai įrengtos, o kitose nerasi kur nosinei nukristi? Kokią reikšmę miestui, jo bendruomenei ir apskritai aplinkai gali turėti kraštovaizdžio architektūros sprendimai? Apie tai laidoje „Reikia architekto“ Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė kalbėjosi su olandų studijos „West 8“ architektu Martinu Biewenga. Tris dešimtmečius studija kuria įvairaus mastelio viešųjų erdvių projektus skirtinguose pasaulio kampeliuose: Olandijoje, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Korėjoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje ir kitur.

problemas. Kraštovaizdžio architektai ir yra tie specialistai, kurie gali pateikti sprendimus, kaip sušvelninti potvynio poveikį ar kaip nuo jo apsisaugoti. Pavyzdžiui, galima sukurti papildomų kanalų, kurie nuleistų vandens perteklių. Tačiau, be inžinerinių sprendimų, kraštovaizdžio architektūra kuria ir viešąją erdvę, pavyzdžiui, visuomenei prieinamus parkus paupiuose, kurie veikia kaip potvynio vandens lygį reguliuojantys inžineriniai įrenginiai, o per atoslūgį tampa gražiomis vietomis miestiečių laisvalaikiui. Manau, kad kraštovaizdžio architektūra ir yra dviejų tikslų lydinys: rasti inžinerinius sprendimus aplinkosaugos problemoms spręsti ir sukurti visuomenei patrauklias viešąsias erdves.

Kraštovaizdžio architektūrą daugelis supranta skirtingai. Vieniems tai grandioziniai miesto infrastruktūros, socialiniai, ekologiniai projektai. Kitiems – fonas, padedantis išryškinti architektūrą. Tretiems – tiesiog neužstatytų, žaliųjų miesto vietų dizainas. Kas kraštovaizdžio architektūra yra Jums?

Kokios kraštovaizdžio architektūros temos, iššūkiai šiandien aktualiausi?

K

labai glaudžiai susijęs su ryšiu tarp konkrečios teritorijos ir platesnio miesto kraštovaizdžio, jo istorijos, kultūros, esamų architektūrinių ar gamtinių akcentų. Olandijos miestai išraižyti kanalais, kurie visuomet veda į kokį nors didesnį vandens telkinį, pavyzdžiui, ežerą, o šis, savo ruožtu, jungiasi su jūra. Taigi, gali su savo laiveliu plaukioti po miestą, po ežerą ar net išplaukti į jūrą. Kraštovaizdžio architektūra ir sukuria tuos ryšius.

Tačiau ne visi miestai ar jų dalys stokoja identiteto. Kai kurie, atvirkščiai, yra tiek prisodrinti istorijos, turi tokius ryškius įvaizdžius, kad prie jų pridurti kažką naujo ir derančio ne taip ir paprasta. Kaip savo projektuose dirbate su skirtingais iššūkiais?

Kraštovaizdžio architektūros esmė slypi inžineriniuose sprendimuose. Mes, architektai, privalome atsižvelgti į tokius dalykus kaip dirvožemis, vanduo, temperatūros kitimas, augmenija, šviesa. Nemažai žmonių kraštovaizdžio architektūrą tapatina su apželdinimu, tačiau mums tai platus požiūris į kraštovaizdžio, kuris tarnautų žmonijos poreikiams, formavimą. Taip pat kraštovaizdžio

Išskirčiau du. Pirmasis – ekologinis. Dažniausiai į mus kreipiasi miesto savivaldybė, sprendžianti sunkią problemą. Pavyzdžiui, sulaukėme užsakymo iš Bankoko miesto išspręsti potvynio keliamus sunkumus, kurie kenkia ir miesto infrastruktūrai, ir ekonomikai. Iki šiol Bankokas tik statė vis aukštesnes sienas, kurios, viena vertus, kažkiek sulaiko vandenį, kita vertus, visiškai atskyrė miestą nuo upės.

Tačiau ne visuomet gauname užduotį spręsti tokias aštrias problemas. Kitas gana dažnas iššūkis, su kuriuo susiduriame, yra identiteto, vietos kūrimo klausimas. Pavyzdžiui, miestas

Kartais miestuose būna erdvių, kurios tiesiog neveikia: yra tuščios, šaltos, vėjuotos. Taip buvo Apeldorno mieste Olandijoje, kurio turgaus aikštę projektavome prieš kelerius metus. Turgus aikštėje vykdavo tik du kartus per savaitę, o likusį laiką ji buvo it mirusi. Mūsų užduotis buvo sukurti ne tik patogią įrangą turgui, bet ir viešąją erdvę, kuri miestiečius trauktų ne tik prekybos metu. Aikštėje suprojektavome turgavietės statinį: didelę atvirą stoginę, taip aikštė įgavo intymesnį, humaniškesnį mastelį. Kai lyja, po ja galima organizuoti vakarėlius ar festivalius. Projekto užsakymą gavome laimėję architektūrinį konkursą, kurio procesas buvo labai įdomus. Miestas paprašė idėjų, už kurias balsavo miestiečiai. Kiekvienas apeldor-

architektūra privalo spręsti aktualias problemas.

Pavyzdžiui, šiandien daug miestų, ypač tie, kurie yra upių žiotyse, bando išspręsti potvynių

ar privatus investuotojas nori pertvarkyti kokią nors teritoriją ir jiems reikia idėjos, kuri išskirtų tą miesto dalį iš kitų. Mūsų požiūriu, vietos kūrimas

nietis į savo elektroninio pašto dėžutę gavo unikalų kodą, su kuriuo galėjo balsuoti vieną kartą už vieną iš keturių pateiktų projektų. Nebuvo nei

54 2019 liepa/rugpjūtis

profesionalios, nei politikų komisijos. Mūsų projekte pasiūlėme aikštę sušildyti visuomeninėmis funkcijomis – čia atsirado kavinių ir barų terasų, erdvių piknikams, atsisėdimui. Čia pradėjo gimti miestietiško gyvenimo būdo tradicija.

O Londone, kurdami Jubiliejaus sodų projektą, susidūrėme su visai kitokia situacija. Sodai yra pačiame Londono centre, čia identiteto ir taip netrūksta. Todėl pasirinkome labai paprastą, net, sakyčiau, tradicinį sprendimą. Visas parkas yra veja.

Londonas pamišęs dėl vejos – jos nori visur ir ją kruopščiai puoselėja. Taigi nusprendėme parke užauginti veją, kurioje vingiuotų takai, būtų medžių, gėlynų. Dizainas buvo paprastas, tačiau iki jo įgyvendinimo užtrukome 15 metų. Londono žmonės labai aktyvūs politiškai, ir apie parką savo nuomonę turėjo labai daug įvairių grupių. Reikėjo visus įtikinti projekto tinkamumu, gauti finansavimą.

Viešoji erdvė yra visų miestiečių turtas, todėl, kaip ir Jūsų minėtame pavyzdyje Londone, čia susikerta daug interesų. Kaip juos derinate? Kaip pasiekiamas geriausias rezultatas?

Tiesa, kad kraštovaizdis mieste yra visuomenės turtas ir jos dalis, todėl tai labai politizuota tema.

Bet kokį viešosios erdvės projektą būtina kantriai aiškinti daug kartų, kad jį visi suprastų ir priimtų. Galima sakyti, dizainui reikia sukurti „etiketę“, firminį pavadinimą, kurio vertę žmonės suprastų,

Mes, architektai, privalome atsižvelgti į tokius dalykus kaip dirvožemis, vanduo, temperatūros kitimas, augmenija, šviesa.

Nemažai žmonių kraštovaizdžio architektūrą tapatina su apželdinimu, tačiau mums tai platus požiūris į kraštovaizdžio, kuris tarnautų žmonijos poreikiams, formavimą. / Martinas BIEWENGA /

priimtų ir galėtų paaiškinti kitiems. Nes galų gale savo projektui Jums prireiks labai daug paramos. Ne tik dėl to, kad kraštovaizdžio architektūros projektai paprastai reikalauja didelės investicijos, bet ir dėl to, kad dėl viešosios erdvės likimo turi susitarti visi.

Kita vertus, būna ir kitaip. Pavyzdžiui, didžiulis projektas Madrid Rio, kurį įgyvendinome prieš kelerius metus. Viskas prasidėjo nuo infrastruktūros problemos sprendimo. Madrido centru teka graži Mansanareso upė, kuri, kaip ir daugelyje

miestų, buvo įrėminta greitkeliais. XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje sukurta infrastruktūra atspindėjo tuometinius prioritetus miestuose.

Greitkeliai buvo nutiesti geresnio susisiekimo dėlei, tačiau šiandien miestai supranta, kad tokiais sprendimais jie naikina patys save. Triukšmingas, nešvarus greitkelis atstumia miestą, nes niekas nenori šalia jo gyventi ar leisti savo laiką. Todėl Madrido meras drąsiai nusprendė per miestą einančius greitkelius pakišti po žeme.

Vietoj jų atsirado daug tuščios erdvės palei upę.

55

architektūra

Tiesa, kad kraštovaizdis mieste yra visuomenės turtas ir jos dalis, todėl tai labai politizuota tema.

Bet kokį viešosios erdvės projektą būtina kantriai aiškinti daug kartų, kad jį visi suprastų ir priimtų. / Martinas BIEWENGA /

Madridas suorganizavo architektūrinį konkursą, kviesdamas architektus teikti idėjas, kaip galėtų atrodyti paupys. Kai mes pradėjome projektuoti, inžinerinė požeminė dalis buvo beveik baigta.

Gavome galimybę sukurti Madride naują traukos centrą ir naujus ryšius su kitomis miesto dalimis.

Madride, kaip ir kituose pietų miestuose, žmonės gyvena nedideliuose būstuose, o savo laisvalaikį leidžia lauke. Miestiečiai taip pat pradėjo naudoti paupio parką kaip kelią iš taško A į tašką B. Mūsų užsakovas buvo inžinerijos kompanija, kuri buvo atsakinga už greitkelio tunelio įgyvendinimą. Todėl dėl mūsų projekto sprendinių nebuvo nei didelių debatų, nei diskusijų. Mes tiesiog jį sukūrėme, jie jį įgyvendino per 3 metus.

O madridiečiai parką iškart pamėgo. Tačiau kas tinka Madridui, tas nebūtinai tinka kitam miestui.

Madridas valdomas Napoleono stiliumi: urbanistinės plėtros sprendimus daro ryžtingas meras, valdantis didžiulį biudžetą. O žmonės tuos sprendimus tiesiog priima ir jais seka. Tai būtų labai neįprasta, tarkim, Olandijoje.

Pastebėjau, kad dauguma miestų savivaldybių ir privačių kompanijų abejoja, ar verta investuoti pinigus į viešąsias erdves. Tačiau mūsų 30-ies metų patirtis rodo, kad, jei miestas investuoja į viešųjų erdvių kokybę, tai netiesiogiai, per ilgesnį laiką labai teigiamai atsiliepia visam miestui, kuris tampa daug vertingesnis. Projektas Madrid Rio – vienas tokių pavyzdžių. Transformavus bjaurią erdvę į gražų parką, nekilnojamojo turto vertė ir paupio potencialas pašoko kelis kartus. Tą galima pasakyti ir apie kitus pasaulio miestus, kurie, investavę į kokybiškas viešąsias erdves, suklesti. Žmonės nori čia būti, grįžta į miestus gyventi. Tai tikrai atsiperkanti investicija. Šiandien didelė dalis naujai kuriamų viešųjų erdvių pasižymi universaliu dizainu, tai yra, jos pritaikytos įvairioms veikloms: čia gali vykti ir oficialūs renginiai, ir piknikai,

56 2019 liepa/rugpjūtis

ir koncertai, ir kasdieniai susitikimai. Tačiau toks universalus ir lankstus sprendimas gali baigtis tuo, kad visos viešosios erdvės supanašės ir neturės savo identiteto.

XIX amžiuje parkuose buvo stengiamasi sukurti gražios gamtos iliuziją mieste. Buvo tiesiamos gražios promenados pasivaikščiojimams. Šiandien viešoji erdvė turi tikti daug įvairesnei programai. Ji turi būti jauki, čia turi būti galimybė prisėsti pavalgyti ar išgerti kavos, pažaisti futbolą. Šiandien klientas pas mus ateina su dideliu sąrašu veiklų, kurių norėtų viešojoje erdvėje.

Pavyzdžiui, gavome užduotį sukurti parką prie Honkongo uosto. Parkas bus kultūros miestelio dalis. Honkongas labai tankus, tokia yra ir parko programa – palyginti nedidelėje teritorijoje norima visko. Vis dėlto, man atrodo, kad po visais tais ilgais sąrašais vis tiek slypi troškimas sukurti gamtos iliuziją mieste, nes žmonėms to reikia.

Privalu turėti galimybę bent trumpam ištrūkti iš miesto aplinkos, kad neišprotėtum. Dėl to mes kiekviename projekte stengiamės sukurti bent vieną nekomercinį, neužprogramuotą kampelį, kur galėtum ramiai atsisėsti ir stebėti horizontą, neprivalėdamas pirkti kavos puodelio.

Daugelyje Jūsų studijos „West 8“ sukurtų projektų pagrindinis veikėjas yra vaizdingos panoramos. Tai ypač pasakytina apie Jūsų kurtus tiltus – nuo jų būtinai atsiveria vertingi arba netikėti vaizdai. O projektas „The Hills“ Niujorke, Gubernatoriaus saloje, apskritai skirtas įspūdingoms panoramoms atskleisti. Kodėl taip vaizdas iš kraštovaizdžio ne mažiau svarbus nei paties kraštovaizdžio grožis?

Niujorko projektas tikrai išskirtinis. Sala yra Hadsono upėje, į pietus nuo Manhatano. Kai esi saloje, jautiesi esantis mieste, o kartu ir atskirtas nuo jo, nes tave supa vanduo. Be abejo, vaizdai

į Niujorką ir Laisvės statulą įspūdingi. Mūsų sukurtas kalvotas reljefas įrėmina šiuos vaizdus ir sukuria tam tikrą dinamišką patirtį. Vaikščiodamas parku, kartais esi miške, tarp medžių, augalų ir staiga prieš tave atsiveria vaizdas į Laisvės statulą. Amerikiečiams tai tikra emocinė kulminacija. Niujorkiečiai į salą vyksta keltu ir lieka čia visą dieną – važinėja dviračiais, sportuoja, kepa kepsnius, lipa į kalvas. Šis parkas skirtas aktyviam poilsiui, tačiau pasąmonėje visuomet išlieka panoramų vaizdai. Galima sakyti, mūsų sukurtas kraštovaizdis yra „pasiskolintas“. Mes „pasiskolinome“ tai, kas jau yra, – panoramas, ir integravome į savo dizainą.

Kokie kitų kraštovaizdžio architektų darbai Jus įkvepia? Kodėl?

Vienas tokių – Pietų Amerikos architektas Robeto Burle Marxas, Kopakabanos paplūdimio architektas. Jis sukūrė visiškai naują būdą žiūrėti į miesto audinį, naudojo skirtingas akmens spalvas, jo kūrinius galima prilyginti tapybai.

Kitas, be abejo, tai Niujorko centrinio parko architektas Frederikas Olmstedas. Jis buvo tikras emocinės patirties meistras. F. Olmstedo parkuose niekada nenusibosta vaikščioti. Juose nėra tiesių takų, jie vis vingiuoja, todėl nežinai, kas tavęs laukia už posūkio.

Iš šiuolaikinių architektų darbų mus įkvepia daugelio aplinkos problemas sprendžiančių kolegų darbai. Pavyzdžiui, Kopenhagos parkų projektai, kuriuose parkai liūčių laiku virsta ežerais, o sausuoju periodu – pievomis.

architektūra

Svarbiausia filmuose apie architektūrą – žmonių istorijos Parengė Rūta LEITANAITĖ

Kaip Jūs žiūrite į architektūrą? Ką matote, pastebite? Ką vertinate – architektūrines formas, detales, proporcijas, architekto meninio genijaus pasireiškimą, ar bandote pajausti, kiek pastatas ar erdvė patogūs ir jaukūs? Būdų žiūrėti į architektūrą, taip pat apie ją pasakoti, yra ne vienas. Šioje laidoje kalbėsimės apie neįprastą architektūros pristatymo būdą. Laidos „Reikia architekto“ svečias – režisierius ir architektas Ila Beka kartu su savo partnere ir žmona Louise Lemoine kuria filmus apie architektūrą, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas... žmonėms.

utoriai savo dokumentiniuose filmuose didžiausią dėmesį kreipia ne į patrauklų architektūros, kaip meno formos, pavaizdavimą, o į pastatų gyventojų ar darbuotojų ryšį su tais pastatais. Dueto filmai yra gavę begales apdovanojimų įvairiuose meno festivaliuose, rodyti prestižiniuose muziejuose. „MoMa“ muziejus Niujorke jų kūrybą įtraukė į nuolatinę ekspoziciją.

A

Įprastai filmuose apie architektūrą svarbiausia parodyti pastato grožį, todėl jis filmuojamas tuščias, tvarkingas, nušviestas saulės, o tarp labai estetiškų vaizdų jo autorius architektas pasakoja apie pastato architektūrinius sprendimus. Jūsų kuriamuose filmuose – viskas atvirkščiai. Rodote ne formos, tekstūros grožį, o kasdienybę: netvarką, atsitiktinumus, buitį, o didžiausią dėmesį skiriate pastate ar mieste esantiems žmonėms. Sekdami paskui juos, net neparodote viso pastato vaizdo, gali pasirodyti, kad net ne architektūra Jums svarbiausia. Kodėl, būdamas architektu, pasirinkote tokį būdą?

Taip, paprastai filmuose apie architektūrą pasakojama apie architekto darbą: pastato grožį ir jo kūrėjo genialumą. Tai reklaminis menininko pristatymas. Tokius filmus dažniausiai užsako ir už juos sumoka arba pats architektas, arba pastato savininkas, arba reklamos agentūra. Mums nuo pat pradžių to pasirodė negana. Norėjome kalbėti apie erdvę, kurioje gyvename. Juk architekto misija ir yra sukurti geresnį pasaulį, geresnį

miestą, geresnę erdvę būti, gyventi. Todėl nusprendėme parodyti gyvenimą, kuris vyksta mieste ir pastatuose. Paprastai architektūriniuose filmuose viskas švaru, tvarkinga, paruošta, išdėlioti specialiai prie interjero priderinti daiktai.

Netgi gamta turi būti priderinta prie filmavimo – laukiama saulėtų dienų, tobulos šviesos. Mes norėjome parodyti, kaip architektūra atrodo kasdieną, per šurmulį, per lietų, ar ji „veikia“, ar joje žmonės vengia būti.

parą. Visi žmonės kažkur gyvena, tačiau labai nedaug kurie gali pasakyti, ką galvoja apie savo aplinką. Vienas mano filmo žiūrovas pasakė: „Iki šiol nieko neišmaniau apie architektūrą, bet pagaliau aš ją pamačiau, man ji pasirodė įdomi tema.“ Mes norime suteikti žmonėms daugiau laisvės kalbėti apie aplinką. Toks mokymas turi būti pradėtas nuo mažiausių vaikų, kad jie būtų įpratę vertinti savo aplinką, suprasti, kas jiems asmeniškai joje patinka ir ne. Nes vėliau, suaugę, jie turės galios keisti ne tik savo namus, bet ir miestus.

Ko siekiate savo filmais? Priversti žmones pamatyti aplinką?

Kurdamas pastatą, architektas labai ge-

Architektūra yra menas, dizainas, tačiau kartu tai yra įrankis sukurti aplinkai, kurioje esame ištisą

rai žino, ką nori juo pasakyti, kur yra pagrindiniai akcentai, kokia pagrindinė architektūrinio dizaino idėja. Tai gali būti pastato ryšys su

57

architektūra aplinka, šviesos ir šešėlių žaismas fasaduose, skirtingų tekstūrų dermė, proporcijos ir taip toliau. O ką pirmiausia pamato žmonės, kas jiems vertingiausia architektūroje?

Mums reikia išsiugdyti įprotį pažvelgti į daiktus ir dalykus iš atstumo. Čia panašiai kaip ir su reklama. Mieste matome daug reklamos plakatų su tobulai atrodančiomis merginomis ir jaunuoliais, demonstruojančiais gražius drabužius. Tačiau suprantame, kad tai nėra tikrasis gyvenimas. Turime išmokti atsitraukti ir į visas mums brukamas žinutes, kurių dauguma turi komercinį tikslą, pažvelgti kritiškai ir suprasti, ko reikia ir kas tinka man asmeniškai. Būtina pažvelgti giliau už įvaizdžio. Nors, žinoma, kartais žmonės stato sau tokius namus, kurie kurtų tam tikrą įvaizdį apie šeimininkus. Tai nieko blogo, jei toks pasirinkimas daromas sąmoningai.

Kartais žmonės nenori prisiimti atsakomybės kurti savo aplinką ir sako architektui: „Tu mokeisi architektūros, todėl dabar ir pasakyk, kaip aš turiu gyventi.“ Taip buvo mokoma ir mano laikais Architektūros fakultete: dėstytojai autoritetingai pareikšdavo, kas yra gerai, o kas blogai, be galimybės jokioms improvizacijoms.

Tai taip pat problema.

Sukūrėte 24 dokumentinius filmus, daugiausia apie šiuolaikinės architektūros pastatus ar miestus. Kaip pasirenkate, ką filmuoti?

Pradėjome nuo olandų architekto Remo Koolhaso suprojektuoto individualaus namo – tai buvo mūsų asmeninis eksperimentas, norėjome sukurti kitokį architektūrinį filmą nei visi, kurti iki šiol. Šiame filme namą parodome jo valytojos akimis – sekiojome ir filmavome tik ją.

Visi pirmieji mūsų filmai buvo apie labai garsius pastatus – norėjome paprovokuoti ir suardyti jų, kaip architektūrinės „ikonos“, ir architekto, kaip genijaus, įvaizdį. Filmavome Pomerolio vyninę Prancūzijoje, sukurtą architektų Herzog ir de Meuron, tris architekto Renzo Piano sukurtus pastatus Italijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, Frenko Gerio suprojektuotą Bilbao muziejų, Kalėdas Ričardo Mėjerio suprojektuotoje bažnyčioje Romos pakraštyje.

Paskui buvo antras etapas, kurio metu tyrėme, kaip pastatai keičia juose esančių žmonių elgesį. Nufilmavome Japonijos architektų SANAA suprojektuotą individualųjį namą, Danijos studijos BIG suprojektuotą daugiabutį Kopenhagoje, Barbikanijos daugiabučių kvartalą Londone ir kitus.

Dabar filmuojame miestus. Stebime žmones gatvėse, bandome suprasti, kaip miestas keičia

58 2019 liepa/rugpjūtis

žmonių elgesį. Savo namuose naudojame erdvę kaip mums patinka, tačiau mieste ją turime dalytis su nepažįstamaisiais.

Projektuodamas pastatą, architektas sukuria detalizuotą viziją, kaip turi atrodyti ir kaip turi būti naudojamos patalpos. Tačiau tuomet į pastatą atsikrausto žmonės su savo pomėgiais, skoniu ir gyvenimo istorijomis, kurios pakeičia ne tik mažas detales, tokias kaip paveikslai ar suvenyrai, bet ir patalpų naudojimo būdus.

Architektas sukuria idėją ir įsivaizduoja, kad žmonės gyvens taip, kaip jis suplanavo. Architektas Le Korbiuzjė yra pasakęs: „Galų gale gyvenimas vis dėlto nurungia architektūrinę idėją.“ Jis tai pasakė apie vieną savo suprojektuotą daugiabutį netoli Bordo miesto. Nuvykęs ten po metų nuo naujakurių įsikraustymo, jis pamatė, kad žmonės kai kur įsidėjo naujus langus ir kitaip persitvarkė ne tik fasadus, bet ir vidaus er dves. Savo darbe esu matęs begalę tokių atvejų. Architektas Renzo Piano buvo labai patenkintas, kad filmuosime tris jo sukurtus pastatus. „Po pastatų atidarymo neteko juose lankytis, todėl labai įdomu, kaip ten gyvenimas vyksta iš tikrųjų“, – sakė jis. Mums, architektams, tą žinoti labai svarbu, nes dažniausiai liekame su paskutiniu mūsų kurto pastato įvaizdžiu: viskas tobulai tvarkinga, perkerpame juostelę ir svaigstame nuo komplimentų ir padėkų. Kita vertus, suprantu architekto nusivylimą pamačius, kad jo sukurtas įvaizdis realybėje subyrėjo, nes gyventojai nusipirko nederančių baldų ar paveikslų. Architektūra – sunkus darbas, reikalaujantis apgalvoti begalę detalių. Pavyzdžiui, kai svarstote apie apšvietimą, projektuojate lempas tam, kad šviesa kristų ant tam tikrų objektų ar sukurtų tam tikrą atmosferą. Bet kartu mes, architektai, privalome susitaikyti, kad gyvenimas toks yra.

Kita vertus, esu girdėjęs, kad žymūs architektai neleidžia žmonėms keisti vidaus erdvių.

Nekilnojamojo turto prikimo sutartyje net būna nurodyta, kad jeigu savininkas nori pastatyti ar net perstatyti kokį baldą, pakeisti apšvietimą ar panašiai, privalo tai suderinti su architektu.

Savo filmais pasakojate apie žmonių ryšį su jų aplinka, architektūra. Kokia istorija Jums padarė didžiausią įspūdį?

Tikriausiai tai – Morijama-san, vyriškis, gyvenantis Tokijuje, architektų biuro SANAA suprojektuotame name. Jis niekuomet neišeina iš savo

namų, ką jau kalbėti apie Tokiją. Jo namas – ti krai išskirtinis. Jis padalytas į 10 baltų kubų, todėl gamta yra visur aplink. Tai namas-kaimas. Morijama-san gyvena keturiuose kambariuose, o visus kitus nuomoja, todėl kieme susiformavo maža bendruomenė. Tačiau Morijama-san visuomet vienas, leidžia laiką skaitydamas knygas, žiūrėdamas filmus ir klausydamasis muzikos. Jo namuose vyrauja tam tikra ramybė, kurią labai įdomu stebėti. Žiūrint šį filmą, daugumai kyla minčių apie jų pačių gyvenimo būdo teisingumą.

Ar namas suformavo tokią jo savininko gyvenseną, ar savininkas pasirinko tokį namą, kuris atitiktų jo stilių?

Ir viena, ir kita. Morijama-san pasamdė architektus ir paprašė jų suprojektuoti jam namus. Jie tokie ir yra – visiškai pagal jį. Net lubos tokios žemos, kad jam – kaip tik, bet man, europiečiui, teko susigūžti.

Jo gyvenimo būdas labai savotiškas, jis daugiau laiko praleidžia lauke nei kubuose, nors Tokijuje labai karšta vasaromis ir šalta žiemą.

Kadangi filmuojate be griežto scenarijaus ir esate atviri netikėtumams, tikriausiai per savo karjerą teko patirti Jus nustebinusių momentų. Kokie jie?

Tai visuomet susitikimai su žmonėmis. Kaip architektui, man patinka architektūra, tačiau žmonės patinka dar labiau. Pavyzdžiui, Barbikanijos daugiabučių kvartale Londone nufilmavome senyvą našlę, kuri gyvena nedideliame bute, prigrūstame visokiausių popierių: knygų, dokumentų, žemėlapių, bilietų. Savo pasakojime ji atskleidžia savo gyvenimą su įnoringu vyru, kuris savo automobilius keisdavo kasmet ir juos vertindavo labiau nei ją, tačiau ji jo tebesiilgi iki šiol. Galų gale ji kalba apie savo vienatvę ir juokauja, kad nebeturi prasmės gyventi, nes neturi nei vaikų, nei draugų, nei artimų giminaičių. Mus labai sujaudino tokia stipri istorija, kuri gyvena tarp šių sienų. Su kai kuriais savo filmų herojais iki šiol palaikome ryšį. Kai filmavome Augusto Pere suprojektuotą pastatą Paryžiuje, bendravome su laiptinės prižiūrėtoju. Jis iki šiol man paskambina, kartais net naktį, pasidalyti savo mintimis apie gyvenimą ar pasikalbėti apie meilės problemas.

59

interviu

Užfiksuotos pastatų istorijos Norbert Tukaj turi dvi profesijas – architekto ir fotografo. Tarp jų jis deda lygybės ženklą.

Tik baigęs studijas pradėjo gilintis į fotografiją ir neseniai dalyvavo leidyklos „Lapas“ surengtoje paskaitoje kaip vienas iš bestselerių tapusių knygų – Vilniaus ir Kauno architektūros gidų autorių. Vien faktas, kad knygos apie architektūrą ypač skaitomos, liudija, jog žmonės neabejingi architektūrai, pastatų istorijoms. Kaip N. Tukaj jas atskleidžia ir kodėl jam tai svarbu?

60 2019 liepa/rugpjūtis

Kada pradėjote fotografuoti architektūrą ir kodėl?

Visų pirma esu profesionalus architektas. Architektūrinės praktikos metu savo veiklą papildžiau fotografija, kurią norėjau suprasti. Esu smalsus ir jei susidomiu sritimi, kurios nežinau ar nepažįstu, tuomet neriu į ją stačia galva. Lygiai taip nutiko ir su fotografija. Profesiniai įgūdžiai, patirtis lemia objektų pasirinkimą – žinoma, matau architektūrą. Įvairiame kontekste mano žvilgsnis absorbuoja pastatus ar erdves, akys ieško esmės, ką šiuo sprendimu norėjo pasakyti autorius.

Architektūros fotografavimas iš pradžių buvo intuityvus, tarkim, fotografuodamas renginio akimirką kompoziciškai nuotraukoje atskleisdavau erdvę ar pastatą, kuriame susibūrę žmonės. Taip sakant, visuomet pirmas žvilgsnis krypsta į architektūrą, o visa kita yra tarsi užpildas – turinį, gyvenimą toje erdvėje matau antrame plane.

Ar teko fotografuoti pagal užsakymus, ar pats turėjote galimybę pasirinkti objektus?

Pats pirmasis architektūros fotografavimas buvo užsakymas ir kartu išmėginimas. Buvau tik ką baigęs architektūros studijas. Visą mėnesį dokumentavau brėžinius ir architektūrinių projektų maketus. Tik per tą mėnesį dar nesupratau, kad reikia koncentruotis ties architektūros fotografija.

Reikėjo 6 metų praktikos, kad iš pomėgio fotografija taptų tarsi antrąja profesija.

Architektūros fotografavimas iš pradžių buvo intuityvus, tarkim, fotografuodamas renginio akimirką kompoziciškai nuotraukoje atskleisdavau erdvę ar pastatą, kuriame susibūrę žmonės. / Norbert TUKAJ /

Kokia pagrindinė užduotis formuluojama architektų kolegų ar ją suformuojate Jūs pats, nes jie Jumis pasitiki? O gal tenka ginčytis ar su jais diskutuoti?

99 proc. fotografijų apimties nusistatau pats ir dėl jos įtikinu architektus. Ir matant rezultatą, jis kalba pats už save. Todėl natūraliai susiformavęs pasitikėjimas manimi. Proceso pradžioje visuomet stengiuosi su autoriumi diskutuoti, išklausyti jo mintis, aptarti įsivaizduojamą rezultatą, kur susidėliotume akcentus, kokia šviesa ar rakursai padėtų geriausiai atskleisti architekto idėjas. Tarpusavyje pasidalijame įžvalgomis. Architektai padeda daug greičiau suprasti pastatą, jo istoriją, kodėl jis yra toks ir ne kitoks. Ir ši istorija labai žavi.

MO muziejus – įsikūręs buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje (architektai – Danielis Libeskindas, „Do Architects“).

N. Tukaj nuotr.

Žvėryne, prie Neries, esantis verslo slėnis „Green Hall“ (architektai „Archinova“ ir danų „Arrow“).

61

Ką norima atskleisti architektūros objektų fotografijomis? Jos skirtos daugiau kolegoms ar plačiajai visuomenei?

Manau, visi pastatai yra įdomūs, kai atskleidi jų skirtingas istorijas – prie įvairaus apšvietimo, renginio metu, darbo dieną, savaitgalį – tai skirtingi veidai ir jų visuma atskleidžia, koks pastatas yra iš tikrųjų. / Norbert TUKAJ / Klaipėdos baseino projektą parengė Olandijos kompanija „Slangen+Koenis International B. V.“ kartu su Lietuvos architektų biuru „Cloud architektai“.

Kauno autobusų stotis (architektai – „Dviejų grupė“).

Architektūros fotografija yra specifiška, nes turi tam tikrų taisyklių. Žinoma, išimčių iš jų taip pat yra. Tačiau man asmeniškai labiausiai patinka įvairialypę istoriją pasakojančios fotografijos.

Manau, visi pastatai yra įdomūs, kai atskleidi jų skirtingas istorijas – prie įvairaus apšvietimo, renginio metu, darbo dieną, savaitgalį – tai skirtingi veidai ir jų visuma atskleidžia, koks pastatas yra iš tikrųjų. Profesionalams gali patikti vienos, visuomenei – kitos istorijos, todėl visuma sudomina didesnę auditoriją.

Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu fotografuoti miesto erdves ir pastatus jose?

Miesto erdvės nuolat keičiasi ir, žvelgiant istoriniame kontekste, fotografija, kuri pasakoja buvusią ir jau nebesamą miesto erdvės istoriją, yra labiausiai intriguojanti. Taip pat ir su pastatais – kol pastatas stovi, fotografija gali būti mažiau įdomi, tačiau kai jo nebelieka, verčių lagaminas pasipildo.

Kokiu būdu pastatų architektūrinis charakteris perteikiamas fotografijose?

Pats geriausias būdas – dokumentuoti įvairias geriausias pastato akimirkas, kurios pasakoja įvairialypę istoriją. Geriausios akimirkos nebūtinai yra pagrįstos kanonais ir jų nenuspėsi. Reikia susigyventi su pastatu, išlaukti, pastebėti ir tuomet užfiksuoti.

Kaip Jūs reaguojate į laiko kontekstą?

Pastatai turi atitikti laikmečio dvasią? Ar fotografuodamas seniau projektuotus pastatus įsivaizduojate, kokiame urbanistiniame kontekste jie buvo tuomet, ir stengiatės tai atskleisti, ar tiesiog fotofiksuojate?

Tai priklauso nuo tikslo. Žinoma, negali matyti ankstesnės situacijos, jeigu nežinai, kaip buvo.

Jeigu objektas yra kažkur nufotografuotas, išreikštas, pažymėtas aplinkoje, kaip buvęs, ir galima palyginti istorinę fotografiją su dabartine – taip, buvęs ir esamas kontekstas yra svarbus, kaip jis keitėsi ir kodėl.

62 2019 liepa/rugpjūtis

N. Tukaj nuotr.

Jei fotografija neturi atspindėti ankstesnio pastato būvio, tuomet reaguoju į visus esamos situacijos veiksnius. Ir, žinoma, per laiką kontekstas gali būti pasikeitęs tiek, kad nebus galimybių iš to paties taško atlikti tokią pačią fotografiją.

atskleisti architekto idėją (fasadai, urbanistinė aplinka)?

Todėl tikslas formuoja užduotį ir pasirenkamas priemones.

tografuojančio žvilgsnį, kaip jis mato ir ką akcentuoja. Asmeniškai stengiuosi perteikti pastatų istorijas urbanistiniame kontekste, pradedu foto-

Kaip atskleidžiate urbanistinį kontekstą?

grafuoti iš toli ir pamažėle priartėju prie pastato.

Priklauso nuo to, kokio mastelio fotografuojamo pastato urbanistinis kontekstas. Tai gali būti perimetrinis užstatymas, kvartalo išskirtinė savybė, rajono ar įžvalgos miesto kontekste.

Todėl atitinkamai esu arčiau arba toliau nuo pastato, jei urbanistinio konteksto atskleidimas turi įtakos pastato istorijai.

Kuo skiriasi fotografuojančio architekto žvilgsnis nuo profesionalaus fotografo?

Ar mėginate suteikti savo fotografijoms emocijų šviesa, detalėmis ir naudodamas kontekstą ar labiau stengiatės kuo tiksliau

Taip, viskas svarbu ir šviesa yra pati svarbiausia. Fotografija – tik priemonė, atskleidžianti fo-

Patikslinsiu, kad jau esu šios srities profesionalas ir jai skiriu 100 proc. laiko ir minčių. Todėl lyginčiau fotografus, turinčius architektūrinį išsilavinimą bei praktiką, ir jų neturinčius. Skirtumas priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir nuo to, kiek metų fotografas yra pažįstamas su architektūra. O dažniausiai skirtumas akivaizdus, nes architektūrą ir erdvę lengviau supranta

architektūrinės praktikos turintis žmogus, kuris yra suprojektavęs ir įgyvendinęs savo sukurtą projektą.

Ar paskaita „Pastatų istorijos. Buvo-yra(ne)bus“ M. Mažvydo bibliotekoje pritraukė kolegų dėmesį? Ar daugiau orientavotės į įvairių profesijų klausytojus?

Paskaitoje pristačiau medžiagą, kuri susijusi su dviejų Vilniaus ir Kauno architektūros gidų leidyba, kuriuos išleido leidykla „Lapas“. Taip, regis, sudomino. Pastatų istorijų pasiklausyti atėjo apie 100 žmonių. Nesitikėjau tokio susidomėjimo ir iš tikrųjų labai patiko. Orientavausi į klausytoją, kuriam įdomios pastatų istorijos ir kaip jas matau aš. Žinoma, po paskaitos daug kas klausė techninės pusės, tos buities, kaip prieinama iki nuotraukos, tokios, kokią išleidžiu į viešumą. Supratau, kad tai galima kitos paskaitos tema, kuri gali įvykti dar šiais metais.

63

Užs.

„Unideco“ centre – augantis plytelių pripažinimas Plytelės jau senokai išsiveržė iš pagalbinių namų erdvių ir persikėlė į svetaines, holus ar net miegamuosius. Namų apdailos centras „Unideco“ klientams siūlo įsitikinti kasdien augančia plytelių įvairove – apsilankyti jame įsikūrusiuose salonuose. Jų atstovai užtikrina, kad būgštavimai dėl nejaukios plytelių medžiagos jau pasitraukė į praeitį – kelią jiems užkerta šildomos namų grindys ir aukštos kokybės natūralių medžiagų imitacijos.

64 2019 liepa/rugpjūtis

Tendencija – atstoti natūralias medžiagas

imitacija, taigi ribų fantazijai beveik nėra. Ji pažymi, kad dažnai dizaineriai renkasi kiek netradicinius plytelių panaudojimo interjere būdus. Be po-

„Unideco“ – specializuotas apdailos ir interjero prekybos centras profesionaliems namų kūrėjams. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur namus įsirengiantys žmonės gali ne tik nusipirkti grindis, duris, plyteles, vonios įrangą ar šviestuvus, bet ir gauti profesionalių konsultacijų namų įrengimo klausimais, vonios kambario vizualizacijų ar apšvietimo, santechnikos planų. Prekybos centre yra įsikūrę daugiau nei 33 skirtingų specializuotų apdailos ir interjero salonų. „Unideco“ centre nuolat vyksta interjero konsultacijų vakarai, kurių metu profesionalūs architektai ir interjero dizaineriai konsultuoja žmones įvairiais namų įrengimo klausimais, pataria dėl jų suplanavimo, apdailos medžiagų parinkimo, derinimo, apšvietimo ir elektros.

Prekybos centro „Unideco“ pirkėjams, atvykusiems ieškoti plytelių, ne kartą tekę maloniai nustebti – kad ir koks būtų namų stilius ar naujausios dizainerių idėjos, plytelių pasiūla neleidžia nusivilti ir patenkina pačius įvairiausius poreikius.

Salono „Plytelės 1“ vadovas Vaidas Skačkovas neabejoja, kad plytelės visada išliks populiarios, nes vis dar nėra joms lygių medžiagų, kurios jas pakeistų sanitariniame mazge. Pastaruoju metu daugelis plytelių gamintojų jau keičia raudono molio pagrindus į mažesnio geriamumo akmens masės pagrindus. Dėl išskirtinio akmens masės patvarumo plytelės kasmet vis ploninamos, šiuo metu didelių matmenų akmens masės plytelės gali būti vos 6–8 mm storio.

V. Skačkovas teigia, kad naujausios technologijos leidžia pagaminti labai geros natūralių medžiagų imitacijos plytelių, todėl žmonės jas vis dažniau ėmė rinktis svetainių interjerams. Pašnekovas išskiria naujausią tendenciją – juodai balto marmuro imitacijos plyteles.

Jurgita Čyžienė, salono „Plytelių galerija“ vadovė, sako, kad plytelės ypač išpopuliarėjo dėl namuose įrengiamų šildomų grindų. Šiuo metu labai populiarūs visi natūraliai atrodantys paviršiai – medžio faktūros, marmuro, cemento, betono imitacijos. Prie medžio paviršių dažnai sė kmingai derinamos marmuro akmens masės plytelės, prie medinių grindų dažnai renkamasi betono, cemento imitacijos plyteles. J. Čyžienė atkreipia dėmesį, kad ir virtuvės zonoje, tarp spintelių, plytelės taip pat yra populiarios, nes, anot klientų, yra gerokai praktiškesnės nei baldinė plokštė ar stiklas.

Dizaino studijos „AD Interjerai“ įkūrėja Ana Drutel tvirtina, kad plytelės šiuo metu yra viena populiariausių apdailos rūšių, nes jos gali būti puiki metalo, akmens, medžio, odos ir net audinio

puliarių sprendimų panaudoti plyteles grindims ir sienoms sanitariniuose mazguose, jos labai dažnai pasirenkamos sienų apdailai svetainėje, židinio zonoje, holo erdvėje, netgi miegamajame už lovos galvūgalio. A. Drutel mano, kad viena ryškiausių tendencijų – didelės plytelės (3 m aukščio ir 1–1,5 m pločio), kurių raštas ir faktūra dažniausiai primena natūralų akmenį arba betoną. Klojant tokias plyteles, sujungimo linijų būna minimaliai, todėl sukuriamas itin estetiškas, vientisas ir prabangus vaizdas bet kurioje patalpoje.

Optimalūs sprendimai – tie, kurie greitai neatsibosta J. Čyžienė atkreipia dėmesį, kad šiuo metu klientai dažnai apsisprendžia iškloti namo pirmojo aukšto grindis medžio imitacijos plytelėmis, nes jos praktiškesnės nei medis, nereikia alyvuoti, lakuoti, jų gera dilumo klasė. Jos nuomone, įvairių raštų plytelės jau nebėra tokios populiarios kaip anksčiau, vis tik nedidelio formato ornamentuotų plytelių, tinkančių ir grindims, ir sienoms, visada esama kiekvieno gamintojo naujoje kolekcijoje.

A. Drutel pasakoja, kad marmuro, travertino, onikso raštai puikiai tinka modernios klasikos interjerams, cemento ir betono faktūra – idealus sprendimas loftams, minimalistinei ir skandinaviškai stilistikai. Iki šiol labai populiarios plytelės su „patchwork“, gėlėtais motyvais, spalvotais ornamentais. Pati dizainerė iš tokių dažniausiai renkasi tarsi patrintos faktūros, nublukintų, pastelinių spalvų plyteles, nes tokios niekada neatsibos ir neerzins.

Pasak dizainerės, nedidelėje vonioje labai pasiteisina šviesių grindų ir sienų sprendimai, dažnai netgi to paties rašto ir faktūros plytelės, o akcentui – viena ryškesnė, tamsesnė arba ornamentuotų plytelių siena. Ten, kur yra daug dienos šviesos, dizainerė linkusi rinktis tamsesnę, ryškesnės faktūros apdailą, kuri suteikia išskirtinumo ir jaukumo. O renkantis gilesnės, ryškesnės faktūros plyteles, verta pagalvoti apie akcentinį apšvietimą, kuris dar labiau paryškintų apdailos faktūrą.

A. Drutel mini puikų sprendimą, kai ornamentas nuo grindų pereina ant vienos sienos – taip sukuriama vientisa, dekoratyvi erdvė. Tuomet svarbu parinkti ramesnį, pastelinių spalvų raštą, kad po kelerių metų jis nepradėtų erzinti. Stambesnio rašto plytelės puikiai dera su smulkia mozaika, kuri ypač tinka zonai tarp kriauklės ir veidrodžio – dėl ten esančio nedidelio ploto mozaika gali būti brangi ir išskirtinė.

Nuotraukos – Viktorijos Zelenkovos, dizainas – Anos Drutel 65

Užs.

Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblis kyla naujam gyvenimui Palėvenės miestelio dominikonų vienuolyno statinių ansamblis, kurio ištakos Audronė FILIMANAVIČIENĖ

siekia net XVII a., pamažu kyla tarsi feniksas iš pelenų. Sovietmečiu labiausiai naikintam kultūros paminklui itin didelį dėmesį skiria Kupiškio rajono savivaldybė, pasiryžusi jį prikelti naujam gyvenimui.

Subtili ansamblio išraiška alėvenės vienuolyno istorijos pradžia – 1676-ieji. Anuomet čia apsigyveno pirmieji dominikonų vienuoliai, pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Vienuolius finansiškai rėmė tuomečio Vilkomirsko (dabar Ukmergė) žemės teisėjas Laurynas Mykolas Odlanickis-Počobutas su žmona Marija.

Pasak legendos, teisėjas slapstėsi miške nuo priešų ir prisiekė: pavykus išsigelbėti, Palėvenėje pastatys Šv. Dominyko bažnyčią ir funduos šalia esantį vienuolyną. Šį savo pažadą įgyvendino. Maža to, prieš mirtį fundatorius vienuoliams netgi paliko dalį savo žemių ir statinių – karčiamą, tvartus, palivarko pastatus.

Iš pradžių bažnyčia buvo nedidukė, stačiakampė vienanavė su trisiene apside. Pagrindiniame fasade dominavo bokštas su kupoliniu šalmu.

Vėliau abipus navos buvo primūrytos tokio pat aukščio koplyčios, už didžiojo altoriaus pastatytas kiek pakrypęs priestatas – vienuolių choras. Iš zakristijos vienos durys vedė į vienuolių chorą, kitos – į vienuolyną.

Nuo XVIII a. vidurio bažnyčios interjerą papuošė 8 vėlyvojo baroko ir rokoko formų altoriai,

P

66 2019 liepa/rugpjūtis

įvardyti dominikonų ordinui svarbių šventųjų ir siužetų titulais, įrengta klausykla, sujungta su sakykla, unikalios ložės, dekoruotos kartušais su fundatorių herbais. Šios interjero detalės sudaro vientisą plastinį ir ikonografinį ansamblį, kuris puikiai atspindi čia gyvenusių vienuolių meninį skonį ir vienuolijos istoriją. Net pablukusi ir pirminį spindesį praradusi interjero dekoro įranga stebina rafinuotomis formomis, subtilia ansamblio išraiška.

Daug kas elegantiškai išsaugota Bene originaliausio Lietuvos regiono vienuolyno ansamblį sudarė aukšta mūro siena, kuri juosė daugybę įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, vadinamų aštuoniais namais. Be vienuolių gyvenamojo namo, mūriniu koridoriumi sujungto su bažnyčia, ūkio trobesių ir tarnų namų, čia buvusi špitolė, kurioje galėjo tilpti 12 žmonių.

Iki XIX a. vidurio vienuolyno patalpose veikė mokykla, kur mokėsi vienuoliai novicijai ir civiliai jaunuoliai. Jie galėjo naudotis beveik 1 tūkst. knygų biblioteka. Beje, čia 2 metus yra mokęsis XVIII a. garsus architektas Laurynas Gucevičius, vienuolyne blaivybės idėjas pradėjo skelbti vyskupas Motiejus Valančius.

Kauno gubernatorius įsakymu, 1865 m. Palėvenės vienuolynas už bendradarbiavimą su 1863 m. sukilėliais buvo panaikintas, turtai išdalyti. Garsioji dominikonų biblioteka galutinai likviduota 1916 m., kai knygų likučius vokiečiai išgabeno į savo šalį. Vienuolyno autentiškumą pribaigė sovietmetis. Tuomet netgi čerpių stogas buvo pakeistas šiferiu, o įspūdingoje 2 aukšto salėje buvo įrengta primityvi kino salė. Tiesa, ilgametė šio objekto tyrinėtoja, Projektavimo ir restauravimo instituto architektė Audronė Lainauskaitė sakė, kad visgi daug ką čia elegantiškai pavyko išsaugoti.

Iki šių dienų išliko mūrinis arklidės su ratine statinys, svirnas su malūnu, lavoninė, netaisyklingos P raidės formos 2 aukštų mūrinis vienuolių gyvenamasis namas ir masyvi tvora su įvažiavimo vartais. Architektės teigimu, vienuolijos žmonės turėjo savo plytų gamyklą. Čia pagamintomis plytomis ir buvo statomi pastatai.

Gaila, bet dalis rankų darbo plytų neatlaikė metų bėgsmo.

Pats vienuolyno pastatas – irgi ypatingas.

Pirmame aukšte buvo išdėstytos vienuolių celės, svetainė, refektorius, buitinės patalpos. Ištyrus paaiškėjo, kad šio aukšto sienos buvo gausiai polichromuotos. Čia išlikę ir vienuolių

A. Lainauskaitės archyvo nuotr.

dominikonų portretų fragmentų, ir šiltų – gelsvų bei rusvų – spalvų dekoratyvių kompozicijų detalių, išnyrančių iš po tinko celėse. Aptikta netgi autentiško tinko likučių.

Svirno pastatas – renginiams Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, buvę dominikonų statiniai atiteko vietos bendruomenei. Atlikti inžineriniai ir architektūriniai tyrimai atskleidė Palėvenėje buvus didingus ir puošnius statinius.

Toks įvertinimas paskatino vis garsiau svarstyti ir apie galimybę restauruoti šio Kupiškio rajono miestelio dominikonų vienuolyno ansamblį ir pritaikyti jį šiuolaikinės visuomenės socialiniams ir ekonominiams poreikiams. Šiuo metu baigiamas atnaujinti Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblio svirnas. Čia numatomos patrauklios, visuomenei prieinamos kultūros paslaugos, kurios skatins Kupiškio krašto ir visos Lietuvos gyventojų susidomėjimą. „Svirno pastate įrengtose ekspozicinėse erdvėse vyks edukaciniai užsiėmimai, bus rengiami poezijos, bardų dainų vakarai, muzikos festivaliai, kapelų ir teatrų šventės, ekspoziciniai renginiai“, – pasakojo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Marius Mališauskas.

Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčia jau atnaujinta. Tik dabar ji atskirta nuo vienuolyno pastato. Čia 2009–2018 m. buvo atliekami bažnyčios centrinio altoriaus ir presbiterijos sienų tapybos, šoninio altoriaus „Šv. Domininkas’“, „Šv. Tomas Akvinietis›“ altoriaus dekoro, „Triumfo arkos“, sakyklos, lubų skliauto, fundatorių ložės, sienos paveikslo „Šv. Florijonas“ tyrimai, konservavimo ir restauravimo darbai. Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblio pagrindinio pastato – vienuolyno – sutvarkymo darbai taip pat vyksta. „Pernai pavyko sutvarkyti dalį stogo. Naujomis technologijomis sovietinės stogo konstrukcijos buvo pakeistos į autentiškas, kai kurios iki

šių dienų išlikusios stogo konstrukcijos išsaugotos ir restauruotos“, – sakė Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblio restauravimo, remonto ir prarastų dalių atkūrimo projekto vadovė, įmonės „Lietuvos paminklai“ architektė Ieva Vilytė.

Projekte numatytas ansamblio statinių sienų, durų, langų, įėjimo prieangio pagal ikonografinę medžiagą atkūrimas. Specialistės teigimu, vienas vėlyviausių korpusų, pastatytų iš prastų degtų plytų, jau „pučiasi“, kartą buvo suveržtas, tačiau teks jo tūrį galutinai stabilizuoti.

Numatytas ir šio korpuso vidaus patalpų atkūrimas, nes buvę skliautai, vidaus sienos, medinės perdangos sunyko.

Planuose – dideli darbai Pasak architektės I. Vilytės, šio ansamblio tūris yra išlikęs, taip pat nuo pat vienuolyno gyvavimo pradžios pirmame aukšte išlikusi pirminė sienų tapyba. Tačiau ši labai sunykusi. Freskų atkūrimas – konservavimas ir restauravimas – pareikalaus daug kruopštaus darbo.

Už projekto architektūrinę dalį atsakinga A. Lainauskaitė papasakojo, kad bus restauruoti visi statinių fasadai, pagal istorinį vaizdą bus atkurti langai, durys. Ant fasado nuo Lėvens upės

pusės išlikę saulės laikrodžio fragmentai – jį planuojama atkurti.

Vienuolyno viduje planuojami remonto, sienų, lubų, skliautų, grindų konservavimo ir restauravimo darbai. Grindys greičiausiai bus klojamos atsižvelgiant į tuomečio skydinio parketo likučius. Prieš 30 ar daugiau metų darytose nuotraukose ir senuose matavimo brėžiniuose matyti čia buvusios krosnys. Jos greičiausiai bus mūrijamos iš naujo. „Projekte numatyta kiek įmanoma labiau sutvarkyti šį statinių kompleksą. Kartu su instituto kolegomis planuojame konservuoti ir restauruoti freskas, atlikti kitus restauravimo darbus, – tęsė pašnekovė. – Šis regiono vienuolynas išties vertas dėmesio. Muziejų Lietuvoje pakanka, tad čia matyčiau unikalią vietą, labiau skirtą ekskursijoms, edukacinei veiklai.“ Architektės teigimu, visam ansambliui atkurti prireiks nemažai laiko, bet labiausiai projektas imlus lėšoms.

Vien 2016–2018 m. į Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblį bendrai investuota per 792 tūkst. Eur. Didžiąją jų dalį sudaro Europos Sąjungos lėšos, valstybė skyrė daugiau nei 180 tūkst. Eur, Kupiškio rajono savivaldybė projektą jau parėmė beveik 138 tūkst. Eur.

Projekte numatyta kiek įmanoma labiau sutvarkyti šį statinių kompleksą. Kartu su instituto kolegomis planuojame konservuoti ir restauruoti freskas, atlikti kitus restauravimo darbus. / Audronė LAINAUSKAITĖ /

67

M. Plepio nuotr.

architektūra

Įžyminti architektūra: garsi, prestižinė, svetima, darkanti Miestai visame pasaulyje trokšta turėti tarptautinio garso architektų kūrinių – Lina SVALDENIENĖ

įžyminčių (angl. landmark) pastatų. Nors ir suteikia galimybę didžiuotis prestižine architektūra, žymę miestui uždedantys pastatai neretai iškrenta iš vietinio urbanistinio konteksto ar netgi darko per ilgus metus susiformavusią aplinką.

Birželio pradžioje Kauno menininkų namuose įvykęs renginys pradėjo po trejų metų sugrįžtantį Kauno architektūros festivalį („KAFe 2019“), šiemet skirtą būtent įžyminčiai architektūrai ir diskusijoms apie miesto tapatybę.

Įsilieti į esamą

V

iešajame diskurse pasigirsta abejonių, ar įžymintys pastatai kuria miesto tapatybę ir prisideda prie jų išskirtinumo, ar, prie-

šingai, esamą tapatybę naikina. Šiais metais taip skamba ir pagrindinė Kauno architektūros festivalio tema: „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“

68 2019 liepa/rugpjūtis

Šiųmetis festivalis ketina patyrinėti visuomenės lūkesčius ir įskelti kritinę mintį apie įžyminčią architektūrą. Kaip miestų gyventojai reaguoja į savo formomis, konstrukcija ir dydžiu stulbinančius pastatus, atsidūrusius jiems kontrastuojančioje aplinkoje? Tai klausimas, kurį turėtų užduoti ir šių pastatų užsakovai, ir jų architektai. Profesionalai ir miesto gyventojai ieškos atsakymų, ar žymę paliekančiam pastatui lemta būti tik stikliniu, būtinai garsiais vardais aidinčiu

ir kuriamu labiau galvojant apie turizmą ir verslą nei apie miesto gyventojus. Įprasta, kad miestus sudaranti urbanistinė aplinka atspindi jame gyvenančių žmonių poreikius ir vertybes. Kitaip tariant, mes pasirenkame gyventi miestuose, su kuriais tapatinamės. Su miestiečiais, jų veikla neatsiejamai susijusi miesto tapatybė reikalauja ją atspindinčios, pabrėžiančios architektūros, o ne ženklo, kuris lygiai taip pat tiktų bet kuriame kitame mieste. Darną

galima pasiekti tik atsižvelgiant į jau esančias urbanistines struktūras.

Festivalis „KAFe 2019“ suskirstytas į keletą programų. Viena jų – paveldo programa, kurią ir pradėjo birželio renginys su „Architecture of shame“ iš Italijos. „Kvietėme įvairius miesto gyventojus, nebūtinai architektus. Susirinko skirtingų profesijų žmonių, nuo studentų iki tikrai senyvo amžiaus gyventojų, bet visi atėjo turėdami labai stiprią žinutę, – pažymėjo Rasa Chmieliauskaitė, viena festivalio koordinatorių, primindama, kad pagrindinė paveldo programos tema šiemet yra mediniai Naujamiesčio pastatai. – Jie tokie pamiršti, visiškai ne dėmesio centre (tarsi „antilandmarkai“). Tad nieko neteisdami iškėlėme tokį klausimą: mediniai centre (ne)reikalingi?“ Aktyviai prisidėti raginti ne tik architektai, nes diskusijose norėta išgirsti ir miesto žmonių poziciją, ar mediniai pastatai Kauno centre reikalingi, ar vis dėlto ne. Žinant miestiečių poziciją lengviau suvokti, ar toji medinė architektūra turi kokią pridėtinę vertę miestui, jo kultūrai, ekonomikai, socialiniam gyvenimui. „Ar reikėtų Naujamiesčio medinukais kuo greičiau atsikratyti ir pastatyti kažką naujo?“, – provokavo „Architecture of shame“.

Diskusijas įžiebusių dirbtuvių bendradarbiai, „Architecture of shame“ (liet. „gėdos architektūra“) kūrėjai Fabio Ciaravella ir Carmela Mimì Coviello festivalyje gimusias idėjas be kitos medžiagos pristatys tarptautinėje parodoje Materoje, lankytojams atveriančioje duris liepos 23 dieną. Tarp kitų miestų ten įvairiapusiškai – vaizdo medžiaga, nuotraukomis ir netgi skiautiniais – bus pristatoma Kauno Naujamiesčio modernistinė medinė architektūra. Paroda veiks iki pat lapkričio mėnesio.

Paveldo tema festivalyje toliau bus plėtojama rudenį.

M. Vizbaro nuotr.

Naujamiesčio medinukai

Kita labai svarbi festivalio programos dalis bus architektūros forumas, kurio tema ir yra pagrindinė šių metų festivalio tema. „Forumas bus vienas festivalio uždarymo renginių ir vyks lapkričio 28–29 d. Žalgirio arenoje. Dalyvių ir svečių iš užsienio sąrašas dar tvirtinamas. Tai bus didelis renginys, kuriame kalbėsime ne apie blizgančią „landmark“ architektūrą, stiklinę ir tokią, kuri tinka visur, bet apie alternatyvią, jautresnę, labiau reaguojančią į aplinką, įžyminčią architektūrą. Pasvarstysime, kokių vis dėl to „landmarkų“ Kaunui reikia“, – sakė festivalio koordinatorė.

Tarp šių renginių įsiterps daug mažesnio formato renginių, taip pat ir knygų pristatymai. Viena knygų, ruošiama architektų Gintaro ir Astos Prikockių, skirta būtent Kauno architektūros festivaliui. Knyga buvo įkvėpta festivalio temos „Kaunas. Miestas kaip idėja“, skiriama Kauno tapatybei, ją formavusiems praeities etapams ir vystymosi idėjoms pristatyti.

Šiųmetis festivalis ketina patyrinėti visuomenės lūkesčius ir įskelti kritinę mintį apie įžyminčią architektūrą. Šį projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Forumas pagrindinei temai

69

M. Plepio nuotr.

Viena architektūros festivalio organizatorių R. Chmieliauskaitė pasakojo, kad festivalį rugsėjį oficialiai atidarysianti „KAFe“ programa pavadinta „Kauno ateities savaitgalis“. Festivalio atidarymui planuojamas eksperimentas viešoje miesto erdvėje, tačiau detalės kol kas lieka neatskleistos. Koordinatorė tik prasitarė, kad jis turėtų vykti įdomioje Kauno vietoje, kurią šiuo metu organizatoriai ir bando atverti.

Tautvydo Stukos nuotr.

Užs.

„Samsung“ vėsinimo įrenginiai – aukščiausios kokybės standartas Elegantiškas, sykiu modernus dizainas, nesudėtingas montavimas ir sukuriamas komfortiškas mikroklimatas patalpų viduje – tokias priežastis mini užsakovai, pasirinkę „Samsung 360“ kasetes. Jos vėsų orą vienodai paskirsto visomis kryptimis, todėl užsakovams nebeteks rūpintis vienoje patalpos dalyje kaistančiais, o kitoje šąlančiais darbuotojais ar klientais.

70 2019 liepa/rugpjūtis

Privalumai akivaizdūs endrovė „Telepaslauga“ „Samsung 360“ kasetes sumontavo visose atnaujintose degalinių tinklo „Circle K“ degalinėse. Šis vieno patikimiausių ŠVOK sistemų gamintojo „Samsung“ sprendimas pasirinktas dėl unikalaus apvalaus įrenginio dizaino bei itin kokybiško mikroklimato užtikrinimo tiek degalinės klientams, kurie čia atranda puikios kokybės maistą ir gėrimus, tiek ištisas valandas patalpose leidžiantiems degalinės darbuotojams. Apvalių formų kasetė nesunkiai priderinta prie modernaus degalinių dizaino. „Samsung 360“ kasetės privalumai – nepriekaištingas vėsinimas be tiesioginių šalto oro gūsių. Sistema užtikrina, jog jokio šalto skersvėjo nepajusite 0–1,5 m aukštyje. Lyginant su įprasta keturkrypte kasete, patalpa atvėsinama tolygiai, mat oras išleidžiamas 360 laipsnių kampu, palei lubas. Dėl pažangaus pagalbinio ventiliatorius sukuriama žemo slėgio zona aplink išleidimo angą, vėsus oras nukreipiamas lygiagrečiai luboms ir paskirstomas didesniame plote. Apvalus dizainas, juoda arba balta kasetės spalva įtiks net įnoringiausiame interjere.

Atnaujintame „Senukų“ prekybos centre, Ukmergės g. 244, Vilniuje, antrasis aukštas taip pat vėsinamas bei šildomas „Samsung 360“ kasetėmis. Užsakovas, kartu su oficialiais „Samsung Electronics Baltics“ bei bendrovės „Telepaslauga“ atstovais, šį sprendimą pasirinko norėdamas užtikrinti kokybišką mikroklimatą tiek parduotuvės darbuotojams, tiek lankytojams. Itin svarbu apsisprendžiant buvo ir išskirtinis kasetės dizainas. Galiausiai, atviro tipo montavimas labai tiko „Senukų“ prekybos centro patalpose.

B

Norėjo patogumo ir kokybės Atnaujintame „Acme Europe“ biure užsakovas taip pat pasirinko bendrovės „Telepaslauga“ pasiūlytą „Samsung Wind-FreeTM“ keturkrypčių kasečių sistemą. „Samsung Wind-FreeTM“ kasetė – inovacija rinkoje. Dėl optimizuoto mentelės dizaino sistema orą paskirsto kokybiškiau, o patalpas atvėsina greičiau. Įrenginio priekiniame paviršiuje – perforuotose mentelėse – įrengta 15700 mikroskylučių. Nustačius „Wind-Free“ režimą per mikroskylutes oras tolygiai, lėtu oro srautu, išleidžiamas į patalpą, nesukuriant tiesioginių šalto oro gūsių.

Įdiegta automatinė išmanioji komforto sistema patalpoje padeda nusistatyti ir išlaikyti komfortišką temperatūrą. Panorus, specialistai gali nesunkiai sumontuoti judesio jutiklius, kurie, nustatydami temperatūrą ir judėjimą kambaryje, padėtų išmaniai valdyti sistemą.

Užsakovas rinkosi investuoti į sistemą, kuri biure leistų įmonės darbuotojams jaustis puikiai.

Biure dirbantys žmonės buvo pavargę nuo senųjų keturkrypčių kasečių, kurios šaltą orą pūsdavo tiesiai į juos.

Pasirinktas „Samsung Wind-FreeTM“ sprendimas ne tik pagerino biuro mikroklimatą, bet ir gerokai sumažino išlaidas patalpų vėsinimui.

71

Užs.

ŠILTINIMAS „PAROC“ AKMENS VATA – INVESTICIJA Į ENERGINĮ NAUDINGUMĄ, GAISRINĘ PASTATŲ SAUGĄ BEI GARSO IZOLIAVIMĄ

VĖDINAMOS SIENOS ŠILTINIMAS SU LAKŠTINE APDAILA

VĖDINAMOS SIENOS ŠILTINIMAS SU DAILYLENČIŲ APDAILA

Šiltinimui naudojamos PAROC eXtra 175–325 mm storio nedegios akmens vatos plokštės.

Apsaugai nuo vėjo naudojamos PAROC Cortex 30 mm storio nedegios akmens vatos plokštės.

Šiltinimui naudojamos PAROC eXtra 175–300 mm storio nedegios akmens vatos plokštės.

Apsaugai nuo vėjo naudojamos PAROC Cortex, PAROC WAS 35t arba PAROC WAS 25t (30 mm) storio nedegios akmens vatos plokštės.

PLOKŠČIOJO STOGO ŠILTINIMAS

Šilumos izoliacija ir drėgmė.

Šiltinimui naudojamos: apatiniam sluoksniui PAROC ROL 30 250–370 mm storio, o viršutiniam sluoksniui PAROC ROB 80 30 mm storio nedegios akmens vatos plokštės.

Ką reikia žinoti prieš renkantis šiltinimo medžiagas Pastatas yra veikiamas drėgmės ne tik statybos metu, bet ir visą savo gyvavimo laikotarpį. „Matoma“ bendroji drė gmė yra dažniausia ir plačiausiai pasitaikanti pastatų su drėgme susijusių problemų priežastis. Tačiau yra ir kitų drėgmės formų, kurios veikia pastatą visu eksploatavimo laikotarpiu ir yra „nematomos“.

ai – konvekcinė, difuzinė ir kapiliarinė drėgmė. Būtent dėl jų dažnai susiduriame su drėgmės problemomis jau eksploatuojamuose pastatuose: pratekantys stogai, MŪRINĖS SIENOS pažeistos sienos,ŠILTINIMAS trupantis pamatų tinko sluoksatsiradęs pelėsis ir pan. Teisingai suprojektaSU nis, TINKO APDAILA vus pastato konstrukcijas „nematomą“ gmę gaŠiltinimui naudojamos PAROC Linio 80 220–360drė mm storio nedegios akmens vatos plokštės. lima suvaldyti ir išvengti jos keliamų bėdų.

Prieš pradedant kalbėti apie drėgmę ir jos įtaką pastatams reikia išsiaiškinti, kas yra drėgmė.

Kiekvienas puikiai žinome, kad vanduo gali būti

Pirminis bendrosios drėgmės šaltinis yra pastato išorėje ir yra susijęs su klimatu (pavyzdžiui, lietus ar sniegas) arba žeme (pavyzdžiui, gruntiniu vandeniu). Tokios drėgmės negalime išvengti, tačiau žmonija jau seniai išmoko nuo jos MŪRINĖS SIENOS ŠILTINIMAS apsisaugoti.

Pavyzdžiui, įrengiame vandeniui nelaidžią stogo dangą arba sienos apdailą.

SU TINKO APDAILA „Matoma“ bendroji dažniausia Šiltinimui naudojamos PAROCdrėgmė Linio 80 yra 240–380 mm ir storio nedegiospasitaikanti akmens vatos plokštės. plačiausiai pastatų su drėgme susijusių problemų priežastis. Apsisaugoti nuo šios drėgmės nėra labai sunku, tik reikia pasirinkti tinkamas medžiagas ir sprendinius. Tačiau reikia

tų išdžiūti arba išgaruoti dar statybos metu arba jau naudojant pastatą. Statybos metu medžiagas galime apsaugoti nuo vandens ar sniego jas uždengdami ar sandėliuodami patalpų viduje. Šlapius procesus statyboje irgi galime suvaldyti, nes žinome, kaip tai padaryti. Daug sudėtingesnės yra kitos – „nematomos“ vandens formos, kurios pas tatus veikia visą jų eksploatavimo laikotarpį.

kietos, skysčio arba dujinės formos. Terminas „drėgmė“ vartojamas visoms vandens formoms.

Drėgmė yra išmatuojamas vandens kiekis ore arba kitoje medžiagoje.

atkreipti dėmesį, kad dar yra ir vadinamoji statybinė drėgmė. Statybinė drėgmė yra perte klinė drėgmė, patekusi į statybinę medžiagą jos gamybos, sandėliavimo arba montavimo metu. Ji turė-

to oro srautu. Kuo šiltesnis oras, tuo didesnis drė gmės kiekis su juo gali judėti. Kai oras suranda skylę arba plyšį atitvaroje, vidinis šiltas oras skverbiasi į išorę dėl vidaus ir išorės oro temperatūros

T

PAROC.LT

72 2019 liepa/rugpjūtis

Drėgmės pernešimas vykstant konvekcijai Vykstant konvekcijai, drėgmė juda kartu su šil-

skirtumo. Šie maži atitvaros defektai gali sukelti didelių problemų, nes pro vieną 10 mm skylę atitvaroje, esant 2 Pa oro slėgių abiejose atitvaros pusėse skirtumui, per mėnesį gali būti perneštas 1 litras vandens. Tačiau, kad ši drėgmė būtų pernešta, reikia skylės ar plyšio, kertančio visą atitvaros konstrukciją. Maža skylė šalia nepažeistos gipso plokštės esančioje garų užtvaroje nesukels jokių pažeidimų. Kai drėgnas oras juda pro pastato atitvarą, jos viduje drėgmė kondensuojasi ant sandarių paviršių, kurių temperatūra žemesnė už rasos taško temperatūrą. Dažnai tai yra metaliniai intarpai, pavyzdžiui, metalo profiliai PALĖPĖS PERDANGOS ŠILTINIMAS vėdinamų sienų konstrukcijoje. Šiltinimui naudojamos PAROC eXtra 250–350 mm storio nedegios akmens vatos plokštės. Apsaugai nuo vėjo naudojamos PAROCvykstant WAS 35t 30 mm Drėgmės pernešimas difuzijai storio nedegios akmens vatos plokštės.

Difuzija vyksta dėl skirtingo erdvių garų tankio / dalinio garų slėgio. Šildymo sezono metu daugiau drėgmės turi vidaus patalpų oras. Dėl tankio / slėgio skirtumo vidaus oro drėgmė siekia balanso su išorės oro drėgme, sukeldama garų judėjimą iš vidaus į išorę pro pastato atitvarą. Jeigu nėra garams nelaidžios užtvaros, garų tankis / dalinis vandens garų slėgis siekia išsilyginti vykstant difuzijai.

Jeigu difuzijos būdu per konstrukciją pereinantys vandens garai sutinka šaltą paviršių, jie kondensuojasi. Todėl, siekiant sustabdyti drėgmės patekimą į konstrukciją, vidinėje šiltojoje atitvaros pusėje yra naudojamos vandens garų užtvaros.

OC“ AKMENS VATA – RGINĮ NAUDINGUMĄ, Ų SAUGĄ BEI GARSO IZOLIAVIMĄ

Kapiliariškumas – tai galimybė skysčiui judėti siaurose erdvėse be išorinių jėgų įsikišimo. Šis reiškinys, pavyzdžiui, vyksta grunte. Grunto poromis arba ertmėmis tarp grunto dalelių vanduo juda aukštyn priešinga sunkio jėgai kryptimi, o vandens pakilimo aukštis priklauso nuo porų dydžio.

Kapiliarinis drėkimas vyksta pamatuose bei jų apdailoje. Nutraukti kapiliarinį drėgmės judėjimą galima po pamato plokšte ir šalia pamato

ĖDINAMOS SIENOS ŠILTINIMAS U DAILYLENČIŲ APDAILA

PLOKŠČIOJO STOGO ŠILTINIMAS Šiltinimui naudojamos: apatiniam sluoksniui

PAROC ROL 30 250–370 mm storio, o viršutiniam „Paroc“ akmens vata: tinimui naudojamos PAROC eXtra 175–300 mm

orio nedegios akmens vatos plokštės. psaugai nuo vėjo naudojamos PAROC Cortex, AROC WAS 35t arba PAROC WAS 25t (30 mm) storio degios akmens vatos plokštės.

sluoksniui PAROC ROB 80 30 mm storio nedegios akmens vatos plokštės.

išlieka sausa net ir labai drėgnoje aplinkoje;

neįgeria vandens;

labai greitai išdžiūsta;

atspari kapiliarinei drėgmei;

yra atvira difuzijai, t. y. leidžia gretimoms konstrukcijoms džiūti abiem kryptimis;

sumažina betono konstrukcijų džiūvimo laiką;

nepelija ir neleidžia pelėsiui plisti į kitas konstrukcijas;

ŪRINĖS SIENOS ŠILTINIMAS U TINKO APDAILA

tinimui naudojamos PAROC Linio 80 240–380 mm orio nedegios akmens vatos plokštės.

akmens vatoje nėra antipirenų, kurie gali skatinti koroziją drėgnoje aplinkoje.

įrengiant smėlio, žvyro ar skaldos sluoksnį. Siekiant apsaugoti sienos konstrukcijas nuo kapiliarinės drėgmės iš grunto patekimo, yra įrengiami hi droizoliaciniai sluoksniai.

Drėgmės kontrolė yra esminė pastato projekto dalis, o projektavimo taisyklės gana paprastos: pirmiausia, užtikrinti, kad drėgmė nepatektų į konstrukcijų vidų. Antra, parinkti medžiagas taip, kad konstrukcijose esanti drėgmė galėtų lengvai išdžiūti. Štai čia labai daug kas priklauso nuo medžiagų, iš kurių statome pastatą, ir jų savybių.

Bendrovė „Paroc“ yra sukūrusi daugybę sprendinių, kurie padės apsisaugoti nuo nematomos drė gŠLAITINIŲ STOGŲ ŠILTINIMAS mės poveikio, kurių rasite Šiltinimui naudojamos PAROCmūsų eXtra internetinėje 275–375 mm svetainėje. to, turime puikiomis drėgminėmis savybėstorio Be nedegios akmens vatos plokštės. mis pasižyminčią medžiagą – „Paroc“ akmens vatą.

Suomijos techninių tyrimų centre VTT atliktas išsamus šilumos izoliacinių medžiagų tyrimas parodė, kad izoliacinių medžiagų drėgminės savybės ženkliai skiriasi. Išbandžius daugybę įvairių izoliacinių medžiagų buvo nustatyta, kad jos skirtingai elgiasi drėgnoje aplinkoje.

ŽIDINIŲ IZOLIAVIMAS Izoliavimui naudojamos PAROC Fireplace Slab 80 AL1 25–30 mm storio nedegios akmens vatos plokštės.

1

Pastatą veikianti drėgmė.

Nuostovusis drėgnis Medžiagų nuostovusis drėgnis buvo išbandytas esant 98 % aplinkos oro drėgniui ir 23 oC temperatūrai.

Matavimo rezultatai atitinka sąlygas, kai izoKAMINŲ IZOLIAVIMAS GELŽBETONINĖS TARPAUKŠTINĖS liacinės medžiagos yra didelio drėgnio aplinkoje, Karštų paviršių izoliavimui naudojami 30–120 mm storio PERDANGOS IZOLIAVIMAS tačiau neturi kontakto vandeniu.

Matavimai nedegūs armuoti dembliaisu PAROC Pro Wired Mat 100. paGarso izoliavimui naudojamos PAROC SSB 1 20–50 mm rodė, kad „Paroc“ akmens vata nesugeria drėgmės storio nedegios akmens vatos plokštės.

PALĖPĖS PERDANGOS ŠILTINIMAS ŠLAITINIŲ STOGŲ ŠILTINIMAS ŽIDINIŲ IZOLIAVIMAS iš aplinkos oro ir išlieka sausa net drėgnomis sąlyŠiltinimui naudojamos PAROC eXtra 250–350 mm Šiltinimui naudojamos PAROC eXtra 275–375 mm Izoliavimui naudojamos PAROC Fireplace Slab 80 AL1 storio storio nedegios akmens vatos plokštės.

25–30 mm storio nedegios akmens vatos plokštės. gomis (pav.

2).nedegios akmens vatos plokštės. Apsaugai nuo vėjo naudojamos PAROC WAS 35t 30 mm storio įgėris nedegios akmens vatos plokštės.

Vandens dalinai panardinus atitinka to2 Nuostovusis medžiagų drėgnis, kias sąlygas, kai izoliacijos pakuotę arba ant plokšesant 98 % aplinkos oro drėgniui. čio stogo sumontuotą izoliaciją sulyja. Kai „Paroc“ akmens vata dalinai panardinama į vandenį, į atvirą pluoštinę struktūrą patenka tik tiek vandens, kiek jo įstumia akmens vatos plokštei neskęsti neleidžianti jėga. Vanduo įsigeria tik į tą izoliacijos dalį, kuri yra IZOLIAVIMAS GELŽBETONINĖS TARPAUKŠTINĖS žemiau vandens paviršiaus. Kai izoliacijaKAMINŲ iškeliaKarštų paviršių izoliavimui naudojami 30–120 mm storio PERDANGOS IZOLIAVIMAS ma iš vandens, vanduo išteka iš atviros pluoštinės nedegūs armuoti dembliai PAROC Pro Wired Mat 100.

Garso izoliavimui naudojamos PAROC SSB 1 20–50 mm storio nedegios akmens vatos plokštės. struktūros. Nepriklausomai nuo mirkymo laiko, ar tai būtų viena diena, ar savaitė, akmens vata vandens neįgeria. „Paroc“ akmens vatos vandens įgėrimo lygis labai panašus į plastiko termoizoliacinių medžiagų (pav.3).

Be to, „Paroc“ akmens vata neįgeria vandens, VIDAUS PERTVARŲ GARSO IZOLIACIJA KARKASINĖS SIENOS ŠILTINIMAS greitai išdžiūsta, yra atspari kapiliarinei drėgmei, Garso izoliavimui gipso kartono pertvarose Šiltinimui naudojamos PAROC eXtra 250–350 mm yra atvira difuzijai, t. y. leidžia gretimoms konstruknaudojamos 75–100 mm storio nedegios storio nedegios akmens vatos plokštės. Apsaugai nuo cijoms džiūti abiem kryptimis, ir nepelija. akmens vatos plokštės PAROC Sonus. vėjo naudojamos PAROC Cortex 30 mm storio nedegios Apibendrintus tyrimų rezultatus ir patarimus, akmens vatos plokštės. kaip projektuoti pastatų atitvaras, norint išvengti neiVIDAUS PERTVARŲ GARSO IZOLIACIJA KARKASINĖS SIENOS ŠILTINIMAS Garso izoliavimui gipso kartono pertvarose naudojamos PAROC eXtra 250–350 mm giamo drėgmės poveikio pastatams, rasite Šiltinimui „Paroc“ naudojamos 75–100 mm storio nedegios storio nedegios akmens3 vatos plokštės. Apsaugai nuo Vandens įgėris dalinai panardinus. akmens vatos plokštės PAROC Sonus. naudojamos PAROC Cortex 30 mm storio nedegios internetinėje svetainėje rubrikoje „Drė gmeivėjoatspari akmens vatos plokštės.

izoliacija“ ir „PAROC drėgmės valdymo vadove“.

Daugiau informacijos rasite čia: www.paroc.lt

73

„Peteliškių parkas“ – daugiabutis, neturintis analogų Lietuvoje Netoli Vilniaus centro, Užupio ir Antakalnio sandūroje, ant aukščiausios šių apylinkių kalvos, šalia Peteliškių parko, iškilęs aukščiausios energinės klasės daugiabutis namas – pirmasis toks Lietuvoje. Čia apsigyvenę naujakuriai galės mėgautis kokybiško būsto ir gyvenimo mieste, žalumos apsuptyje, privalumais.

Namas nedidelis, tačiau neeilinis amą stačiusios bendrovės „Constra“ vadovas Slavomir Volkov papasakojo, kad šis 5 aukštų daugiabutis nėra didelis, tačiau išskirtinis.

Jame įrengta vos 30 butų, suplanuotų patogiai gyventi tiek porai, tiek didesnei šeimai. Naujakuriai gali rinktis pageidaujamo dydžio butus – jų plotas svyruoja nuo 36 iki 75 kv. metrų. Vienas svarbių privalumų – gyventi visai šalia sostinės

N

74 2019 liepa/rugpjūtis

centro, mėgautis nuostabia Vilniaus panorama ir čia pat esančiu parku, atitolus nuo didmiesčio šurmulio. „Šio namo gyventojų nevargins transporto srautai, nes Peteliškių gatvė, einanti sklypo, kur pastatytas daugiabutis, link, baigiasi akligatviu.

Manau, kad artimiausiu metu šalia naujojo namo nevyks ir statybos. Pagal detalųjį planą toje vietoje suformuotas paskutinis sklypas, – komen-

Nors iš pradžių namą projektavusi A. Vyšniausko architektų dirbtuvių komanda buvo numačiusi imti leidimą tik A klasės daugiabučiam namui, vėliau buvo gautas A++ energinio naudingumo sertifikatas. Visa tai pasiekta užsakovo pastangomis ir papildomomis lėšomis, skirtomis aukščiausios kokybės medžiagoms bei įrenginiams.

Pasak S. Volkov, daugiabučio namo fasadas

tavo S. Volkov. – Savo automobilius gyventojai galės palikti saugioje požeminėje stovėjimo aikštelėje.“

buvo apšiltintas plokštėmis, dėl kurių automatiškai išvengiama šilumos praradimų, nesusidaro šalčio tiltų. Tai – naujos kartos šiltinimo medžiaga.

Užs.

Tradicinių medžiagų šilumines charakteristikas tokios plokštės lenkia kone 1,5 karto. Įdomi ir fasadų architektūrinė raiška. Sklypo konfigūracija nulėmė namo „L“ formą. Pastato fasadai – gana tamsios spalvos, tarsi susiliejantys su miško fonu. Jų apdailai naudotos didelio formato vokiškos klinkerinės plokštės, kurių eksploatacijos laikas neribotas. Architektai fasadams pasirinko išskirtinės spalvos ir kokybės skardos lankstinius.

Patogu elektromobilių savininkams

Šio namo gyventojų nevargins transporto srautai, nes Peteliškių gatvė, einanti sklypo, kur pastatytas daugi abutis, link, baigiasi akligatviu. / Slavomir VOLKOV /

Gyvenimasis namas bus apsuptas 50 arų ploto Peteliškių parku.

Sklypo konfigūracija nulėmė namo „L“ formą.

Beno Šileikos nuotr.

Ant stogo įrengta moderni saulė elektrinė – sprendimas, irgi padėjęs pasiekti ypač aukštą energinį namo efektyvumą. „Peteliškių parkas“ tapo pirmuoju daugiabučiu gyvenamuoju namu Lietuvoje, atitinkančiu visus A++ energinio naudingumo reikalavimus.

Bendrovės „Constra“ vadovo teigimu, ši jėgainė užtikrins energijos tiekimą namo gyventojams ne trumpiau nei 20 metų. Nors saulės elektrines įprasta matyti ant individualiųjų namų stogų, sprendimas įrengti jėgainę ant daugiabučio namo – apgalvotas.

Naujojo būsto gyventojai galės būti energetiškai nepriklausomi, džiaugtis nekintančia elek tros energijos kaina, net jei rinkoje ji brangtų.

S. Volkov paminėjo, kad ši saulės elektrinė per metus sugeneruos iki 6 tūkst. kWh elektros energijos. Dalį nesuvartotos saulės pagamintos energijos bus galima duoti pasaugoti elektros tinklams, o prireikus susigrąžinti bei suvartoti.

Saulės kolektoriai padės gyventojams apsirūpinti karštu vandeniu. Elektra bus naudojama liftui, laiptinei apšviesti.

Elektromobilių savininkų patogumui požeminėje stovėjimo aikštelėje įrengta elektra varomų automobilių įkrovimo stotelė. Už sunaudotą elektrą kiekvienas butas galės atsiskaityti individualiai, pagal atskirą apskaitos sistemą.

Naujajame name įdiegtos aukštos kokybės inžinerinės sistemos, prisidėsiančios prie energinio efektyvumo bei didesnio patogumo gyventojams. Pavyzdžiui, name įrengti aukšto naudingumo rekuperatoriai su drėmės grąžinimo funkcija, tad patalpose nebus sausinamas oras.

Lanksti ortakių sistema veiks tyliai, neperkeldama triukšmo iš vienos patalpos į kitą. Prie centrinės šildymo sistemos prijungtas grindinis šildymas – ir komfortiškesnis, ir taupesnis už šildymą radiatoriais.

Gyventojai galės patys reguliuoti temperatūrą savo būstuose, kur įrengti naktinės ir dieninės funkcijų termostatai. Net tiekiamas vanduo bus kokybiškesnis dėl sumontuotų plastikinių aukštos kokybės vamzdžių.

75

Parke išgenėti seni medžiai ir krūmai, sklypą numatoma atnaujinti naujais želdiniais. Planuojama pasodinti daugiau kaip 80 medelių, įrengti vietas vaikų žaidimams, poilsiui ir sportui.

Beno Šileikos nuotr.

Name suprojektuoti erdvūs 4 kv. m dydžio balkonai-lodžijos.

Lodžijos patrauklios tiek estetiškai, tiek praktiškai.

Unikalus daugiabutis skaičiais Įgyvendintą „Peteliškių parko“ projektą puikiai iliustruoja ir bendrovės „Constra“ pateikti skaičiai.

Statybų metu panaudota 1 tūkst. 399 kub. metrai betono, 173 tūkst. 760 kg armatūros, sienų mūrui – 255 tūkst. 120 ekologiškų molio plytų. Dviejų stiklų 3 paketų medinių langų, kaustytų aliuminiu, ilgis siekia 569 kv. metrų. Šie ilgalaikiai ekologiški langai yra geriausia izoliuojanti apsauga nuo atmosferos poveikio.

Moderniam „Peteliškių parko“ pastatui buvo parinktas įdomus išorinės lango dalies sprendimas – sukvadratintas staktos ir varčios profilis pagamintas vienoje plokštumoje. Išskirtinio dizaino mediniai langai buvo itin kruopščiai montuojami ir sandarinami, dažomi aplinką tausojančiais akriliniais dažais.

Nuo „Peteliškių parko“ namo iki Vilniaus cen tro – vos 1,5 km. Iki artimiausios viešojo transporto stotelės – 350 m, parduotuvės – 400 m, mokyklos – 700 m, darželio – 950 m. Čia suprojektuoti erdvūs 4 kv. m dydžio balkonai-lodžijos. Kai kurie butai jų turės net po 2. Lodžijos įstiklintos iš dviejų pusių, o trečioji turi aklinas sieneles iš braižyto nerūdijančiojo plieno, primenančias iš fasado atsivertusius knygos puslapius.

Nors užsakovai brangiai kainuojančių balkonų dažniausiai vengia, šis kartas buvo kitoks. Lodžijos patrauklios tiek estetiškai, tiek praktiškai.

Dideli balkonai – tarsi svetainės tęsinys. Komforto jausmą dar labiau sustiprins pro balkono langus atsiveriantys gamtos vaizdai.

76 2019 liepa liepa/rugpjūtis

„Darbai vyko lygiai 540 dienų ir labai daug valandų. Būta ir nemigo naktų, o pokalbių telefonų minučių jau turbūt niekas nebesuskaičiuos, – prisipažino bendrovės „Constra“ vadovas S. Volkov. – Įveikėme ne vieną iššūkį – nebuvo paprasta pastatyti namą ant aukštos kalvos ir prie staty bvietės privažiuoti siaurais keliukais. Paprasčiau tapo praplatinus Peteliškių gatvės akligatvį.“

Parke tikrai bus ką veikti Gyvenimasis namas bus apsuptas naujai įrengtu 50 arų ploto Peteliškių parku, padiktavusiu ir šio projekto pavadinimą.

Projekto „Peteliškių parkas“ užsakovo lėšomis vietoje anksčiau vešėjusių krūmynų įrengtas parkas – bene 5 kartus didesnis už sklypą, kuriame iškilo naujasis daugiabutis. Parke savo laisvalaikį galės leisti ne tik naujojo namo, bet ir aplinkinių būstų gyventojai. Jis skirtas įvairaus amžiaus žmonėms. „Parke išgenėti seni medžiai ir krūmai, sklypą numatoma atnaujinti naujais želdiniais. Planuojama pasodinti daugiau kaip 80 medelių, įrengti vietas vaikų žaidimams, poilsiui ir sportui“, – vardijo bendrovės „Constra“ vadovas.

Anot S. Volkov, įrengta 400 m ilgio pasivaikščiojimų takelių su apšvietimu, pastatyti 25 suoliukai poilsiui. Taip pat planuojamos 6 aikštelės įvairioms veikloms: senjorų poilsio, sporto ir apžvalgos aikštelės, dvi vaikų žaidimų aikštelės ir netgi uždara šunų vedžiojimo bei dresavimo aikštelė.

architektūra

Architektų kvalifikacijos tobulinimas – visuomenės gerovei Universiteto studijomis ir diplomu mokslai nesibaigia. Dalis žinių įgyjama dalyvaujant Aušra Narkeliūnienė

konferencijose, produktų pristatymuose, konkursuose, parodose, tačiau specialistai, kurių veiklą reglamentuoja įstatymai ir įvairūs normatyvai, dargi privalo dalyvauti ir kvalifikacijos kėlimo kursuose. Šiuo metu kvalifikacijos kėlimo programų mokymus rengia Lietuvos architektų rūmai (LAR). Buvusi LAR pirmininkė Daiva Veličkaitė paaiškino, kaip šiuo metu tobulinasi architektai ir kokių pokyčių laukti.

LAR architektų kvalifikacijos kėlimą perleidžia kitoms institucijoms, kad nebūtų interesų konflikto. Kaip tai pasiteisina? Kokią praktiką taiko kitos šalys?

Visų reglamentuojamų profesijų nariai tiek pagal ES reguliavimą, tiek pagal nacionalinę teisę privalo tobulinti savo kvalifikaciją. Kadangi jų priimami sprendimai yra ypač svarbūs visuomenei, jie turi nuolat sekti technologijų vystymosi, teisinio reguliavimo ir kitas naujoves. Kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje profesijoje kvalifikacijos tobulinimo reguliavimas šiek kiek skiriasi, bet apskritai sutariama, kad kvalifikacijos tobulinimas yra vienas iš pagrindinių profesinės savivaldos uždavinių. Tad daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, kvalifikacijos tobulinimą organizuoja savivaldos organizacijos, architektų atveju – LAR. Jei kursus rengia ta pati savivaldos organizacija, kuri ir vykdo priežiūrą, gali kilti, o ir kyla klausimų bei diskusijų. Konkurencijos taryba pateikė LAR rekomendaciją atskirti šias dvi funkcijas. Taryba nusprendė analizuoti situaciją ir ruoštis galimybei atsisakyti kursų rengimo funkcijos, kai tam bus tinkamos sąlygos – kitoms kursus rengiančioms organizacijoms užtikrinus pakankamą kursų pasiūlą, įvairovę ir kokybę. Iškart sustabdyti šią veiklą būtų neracionalu ir rizikinga, nes architektai galimai turėtų sunkumų atsiskaitydami už kvalifikacijos tobulinimą, o to pasekmės – atestato stabdymas 6 mėnesių laikotarpiui.

Ar LAR atstovai ir veda mokymus? Kokie jie?

Reikia pabrėžti, kad LAR niekada nebuvo vienintelė organizacija, rengianti kursus architektams,

galimybę tai daryti turėjo bet kuri įstatymų reikalavimus atitinkanti organizacija. Šiuo metu pagal Statybos įstatymą suderintų kvalifikacijos tobulinimo programų yra penkios. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą kursus kol kas rengia tik LAR, tačiau žinome, kad viena organizacija jau yra pateikusi prašymą, o dar dvi ketina tai padaryti, tad procesas vyksta.

LAR, ragindami kompetentingas organizacijas aktyviau imtis kursų architektams organizavimo, dar žiemą surengė susitikimą, pateikė gaires, atsakė į klausimus, konsultacijos teikiamos ir toliau. LAR kursų rengimo dar nėra nutraukę – prioritetu išlieka architektų poreikio turėti galimybę tobulinti savo kvalifikaciją užti krinimas.

Konkurencijos tarybos pateiktoje išvadoje nurodyta, kad pagal Konkurencijos tarybos praktiką tik turėdami pakankamai patikimų duomenų apie tai, jog tam tikros paslaugos yra neišvengiamai būtinos visuomenės poreikiams ir interesams užtikrinti ir kad jų teikimo negali užtikrinti veiksminga konkurencija tarp privačių ūkio subjektų, ar jų neteikia privatūs ūkio subjektai, viešojo administravimo subjektai, laikydamiesi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, turėtų imtis priemonių tokias paslaugas teikti, tačiau tai turėtų būti išimtinė praktika.

Taigi kitų asociacijų, aukštųjų mokyklų, mokymo įstaigų aktyvumas lems, kuriuo konkrečiu metu LAR jau galės sustabdyti savo veiklą šioje srityje, pasilikdama tik konsultavimo ir priežiūros funkcijas, kurios taip pat dar turėtų būti iš esmės persvarstytos, kad LAR galėtų įgyvendinti savo, kaip profesinės savivaldos, tikslus bei uždavinius.

Penkios Aplinkos ministerijos suderintos architektų kvalifikacijos tobulinimo programos

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2014– 2017 m., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, suderino šias kvalifikacijos tobulinimo programas: 1. Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos parengta Architektų (projektų vadovų, architektūrinės dalies projektų vadovų) kvalifikacijos tobulinimo mokymo programa.

2. Lietuvos architektų rūmų parengta Architektų (Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių ir teritorijų planavimo vadovų) kvalifikacijos tobulinimo programa.

3. Smulkiųjų projektavimo įmonių asociacijos parengta Architektų kvalifikacijos kėlimo kursų mokymo programa.

4. Architektūros kokybės vystymo asociacijos sudaryta Atestuotų architektų kvalifikacijos tobulinimo kursų programa.

5. Lietuvos architektų rūmų ir Pastatų sertifikavimo ekspertų asociacijos parengta statybos techninės veiklos pagrindinių sričių projektų vadovų kvalifikacijos tobulinimo kursų programa.

77

architektūra

Kokią žinutę gauna Lietuva iš Europos, susirūpinusios dėl architektūros kokybės?

Europos architektų tarybos iniciatyva Insbruke (Austrija) buvo surengta konferencija „Kaip pasiekti apstatytos aplinkos kokybę: kokybę užtikrinantys įrankiai ir sistema“. Ši konferencija kaip profesinė diskusijų erdvė surengta po daugybės architektūros kokybe besirūpinančių politinių veiksmų: pernai Europos kultūros ministrų pasirašyta Davoso deklaracija, pristatanti Baukultur koncepciją, 2018-ieji paskelbti Europos kultūros paveldo metais, pernai metų pabaigoje Europos Taryba parengė 2019–2022 m. kultūros planą su ekspertų grupės Architektas Linas TULEIKIS

suformavimu (Aukštos kokybės architektūros įgyvendinimas kiekvienam).

aigi, pažangioji Europa jau tvirtai sutarė, kad kokybiška architektūra nėra elitui skirta aukštoji mada – tai privalo tapti kiekvienam iš mūsų prieinama kasdiene aplinka. Kasdienė mūsų aplinka turi būti tik pačios aukščiausios kokybės architektūros ir negali būti kitokia, o nepakankamai kokybiška architektūra neturi teisės būti išvis realizuota.

Ir to negalima dangstyti jokiais ekonominiais interesais, nes kokybiška architektūra yra vienas stipriausių ilgalaikių ekonominių interesų siekis, ne trumpalaikių, ilgainiui atnešančių kultūrinę, ekologinę ir ekonominę žalą.

ir Serbiją). Tik dėl skirtingų įstatymų šie dokumentai yra kiek skirtingo lygmens: architektūros įstatymas arba išsamios architektūros politikos kryptys, arba sektorinės politikos kryptys. Prancūzija buvo šių procesų pradininkė, dar 1977 m. priėmusi Architektūros įstatymą. Vis daugiau pasaulio šalių šalia kokybiškos architektūros teisės aktų priėmimo yra įsteigę vykdančiąsias institucijas – valstybės architekto biurą. Tokie biurai yra JAV, Australijoje, Airijoje, Škotijoje, Danijoje, Flandrijoje (Belgija). Pavyzdžiui, flandrai kas 4 metus atnaujina Architektūros politikos dokumentus, kurie orientuoti ne tik į vartotojus ar investuotojus, bet ir į jaunuosius architektus. Tai nuo keliolikos iki keliasdešimt architektų turintys valstybių finansuojami biurai, kurie aktyviai pataria regionams erdvinės plėtros klausimais tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Šie patarimai teisiškai neprivalomi, bet dar nėra

Visos šios grandys ir užtikrina, kad bet kokia erdvinė plėtra būtų vykdoma kokybiškai. Jei žmonėms šis žodis daugiausia siejasi su aplinkos estetika ir grožiu, tai specialistams jis reiškia ir subalansuotą urbanistiką, ir ekologiją, ir socialinę aplinką, bet svarbiausia yra PROCESO KOKYBĖ. Žmonės dažniausiai mato ir vertina galutinį rezultatą, bet be nuoseklaus ir išsamaus proceso, įtraukiančio geriausius specialistus ir visas suinteresuotas puses, kokybiško rezultato nebus. Baukultur – pozityvus miestų ar regionų vystymasis, tai ne išskirtinė, o KASDIENOS ARCHITEKTŪRA. Jau 70–80 proc. Europos ateities miestų yra pastatyti, todėl daugiausia turime kalbėti apie konversijas, renovacijas ir saugojimą. Bet reikia gerai įsikalti į galvą, kad namų apšiltinimas nėra pagrindinis renovacijos tikslas. Renovacija apima ir inžinerinę bei socialinę infrastruktūras,

Ferreira Bento parengė apžvalgą, kokiais architektūros įstatymais įvairios valstybės Europoje

precedentų, kad jų būtų nesilaikoma.

aplinkos apželdinimą ir humanizavimą, o to neįmanoma be tam tikrų dalykų išsaugojimo. Bau-

reguliuoja architektūros kokybę. Jau iki 2011 m.

Europoje Prancūzija, Airija, Jungtinė Karalystė

Baukultur – statybos kultūra

kultur – tai žiedinis projektavimo procesas. Kas pakviestas ir kas įtrauktas į procesą, nulemia ne

ir visos Skandinavijos bei Baltijos šalys turėjo pasirengusios Architektūros įstatymus ar architektūros politikos kryptis, šiuo metu tai turi visos ES šalys (išskyrus Lenkiją, Slovakiją, Rumuniją

Šis vokiškas žodis, priimtas Davoso deklaracija, apibrėžia visą kokybiškos architektūros procesą nuo politinio sprendimo, projektuotojo parinkimo, projekto parengimo iki jo viso įgyvendinimo.

tik rezultatą, bet ir greitį, bendrąsias sąnaudas.

Turi būti sukurta patikima bazė dialogui su visuomene, nes reikia ne tik ją aktyviai informuoti, bet ir įtraukti į įgyvendinimą ir bendruomenių idėjas.

T

Europos politikos kryptys ir metodai Bartleto architektūros planavimo mokyklos, kuri yra viena geriausių pasaulyje, mokslininkas Jao

78 2019 liepa/rugpjūtis

pixabay.com nuotr.

Geriausias kokybiško sprendimo parinkimo kelias yra architektūrinis konkursas, bet mažuose miestuose dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo ne visada konkursai pasiteisina, kartais reikia rasti kitų, efektyvesnių bendradarbiavimo būdų. Daugelis kalbėtojų pažymėjo, kad ekspertų ar ekspertų tarybų pritraukimas prie projektavimo procesų visada duoda pozityvesnį rezultatą.

Pažangioji Europa jau tvirtai sutarė, kad kokybiška architektūra nėra elitui skirta aukštoji mada – tai privalo tapti kiekvienam iš mūsų prieinama kasdiene aplinka. / Linas TULEIKIS /

Keliai į architektūros kokybę Daugelio šalių patirtys sako, kad tose šalyse, kur nėra valstybės vyriausiojo architekto institucijos, vieną svarbiausių vaidmenų architektūros kokybėje turi miestų vyriausieji architektai.

79

architektūra

Pasak buvusio Vailės (Danija) vyriausiojo architekto Henriko Strjernholmo, labai svarbu, kad vyriausiasis architektas kalbėtųsi su miesto meru ir politikais, atverdamas jiems akis. Vyriausiojo architekto pareiga yra išaiškinti politikams, kad mieste svarbiausia ne gražūs namai, bet tai, kas yra tarp namų, tos erdvės turi būti kokybiškos, nes būtent tai ir lemia kokybiškos gyvensenos užtikrinimą miestiečiams ir miesto svečiams.

H. Strjernholmas sakė, kad per savo ilgametę praktiką su politikais susitikinėdavo rimtoms diskusijoms po 6–8 kartus per metus, rengdavo jiems ekskursijas po miestą, aiškinančias, kas yra gerai ir kas ne, o pradėjo jis visa tai nuo teisės aktų parengimo – Miesto architektūros politika Vailėje (16 puslapių dokumentas) buvo priimta dar 1997-aisiais, kai net Danija tokios neturėjo. Tai suteikė miestui juridinę atramą ir kėlė ambicijas siekti tik geros kokybės architektūros mieste. Architektas įvardija kelis principus, kurie jam padėjo siekti architektūros kokybės: reikia padaryti bent truputį geriau nei praėjusį kartą; reikia suburti gerus politikus ir jiems įdiegti, kad mieste reikalingos strategijos, ne trumpesnės kaip 20 metų; reikia nuolatos edukuoti politikus, rengiant jiems ekskursijas po miestą, o tada bendruomenės edukuosis pačios; priversti veikti priimtus architektūros įstatymus, reglamentus ar nutarimus kiekvieną dieną, kiekviename projekte.

Sudėtingiausias dalykas, pasak 22 metus vyriausiuoju miesto architektu išdirbusio H. Strjernholmo, buvo kultūrinės terpės miesto savivaldybėje sukūrimas, kur būtų suprantama architektūros reikšmė miesto vystymuisi ir jos svarba miesto gyventojų gerovei.

Vienoje turtingiausių Europos šalių – Šveicarijoje – savivaldybės vadovaujasi Naci onaliniu įstatymu, kaip kompensuoti praradimus visuomenei, nes su kiekvienomis naujomis sta-

80 2019 liepa/rugpjūtis

tybomis neišvengiami kažkokie praradimai, – jie negali būti našta bendruomenei, bet turi būti surastos kompensacinės priemonės, kad bendruomenė būtų patenkinta miesto plėtra. Šveicarijos miestuose atidžiai vertinami jau turimi miesto ištekliai, nesistengiama bet kuriuo atveju plėstis. Tačiau kokybei užtikrinti egzistuoja esminė nuostata, kad leidimas statyti gali būti suteiktas tik tam projektui, kuris pasiekia geriausią rezultatą. Jei vadinamoji Miesto statybos taryba nesuteiks aukščiausios kokybės ženklo projektui, toks projektas nebus įgyvendintas. Nesvarbu, kokie bus politikų norai, Statybos tarybos darbas griežtai atribotas nuo politikų poveikio, – tai grynai profesinis darinys, sudarytas tik iš profesionalų. Architektūros ekspertas Beatas Aeberhardas, remdamasis Bazelio (Šveicarija) pavyzdžiu, informavo, kad nuo kiekvienos investicijos į nekilnojamojo turto plėtrą yra imamas 50 proc. mokestis į miesto fondą, nuo vertės, kuri bus sukuriama, iš kurio finansuojami želdiniai ir viešosios erdvės mieste.

Visuomenės įtraukimas į projektus visada organizuojamas keliais lygiais, iš anksto informuojant apie būsimą projektą (tai garantuojama Konstitucijos) ir įtraukiant aktyvią bendruomenę į sprendimų priėmimą projekte. Miesto savivaldybės specialistai daug dirba kaip moderatoriai tarp statytojo ir bendruomenės, kad būtų pasiektas susitarimas. Statybos tarybos tikslas užtikrinti, kad būtų padaroma ne tai, ko statytojas nori, bet kad būtų projektuojama su ambicijomis sukurti kažką nestandartinio, tikrai turinčio vertę, ir dėl to savivaldybė net gali pasiūlyti tam tikrų nuolaidų. Pagrindinis jų darbo principas, kad turi būti matomas didelis miesto paveikslas, plati vizija, net ir vykdant smulkius projektus. Nuo 1977 m. veikia taisyklė, kad visi svarbūs pastatai gali būti projektuojami tik architektūrinių konkursų būdu, nes laikoma, kad: architektūriniai konkursai yra Šveicarijos dalis; architektūriniai konkursai – tai šansas iškilti jauniesiems architektams;

architektūriniai konkursai – tai konsolidacijos instrumentas.

Labai svarbu dokumentuoti Statybos tarybos darbą, visi architektūriniai konkursai taip pat dokumentuoti ir pateikiami taip, kad būtų suprantami politikams.

Miesto mokyklų pastatai laikomi svarbiausiais viešaisiais objektais, jiems skiriamas ypatingas dėmesys ir keliami ypatingi kokybės reikalavimai.

Kalbant apie ne tokius sėkmingus projektavimo žingsnius, pavyzdžiu buvo pateiktas dar 2009 m. parengtas Bazelio aukštybinių pastatų planas. Jis rengtas labai kruopščiai, išskiriant prioritetines vietas, neleidžiant aukštybiniams pastatams atsirasti gamtiškai ir urbanistiškai jau triose vietose, bet vis vien jis veikia blogai.

Visuomenės švietimui svarbu architektūros premijos, kurios leidžia visuomenei atpažinti gerą architektūrą, ir įvairios architektūrinės parodos, kurios nuolat vyksta ir sulaukia vis didesnio dėmesio.

Diskutuojant apie tai, ar geriau, kai sprendimus priima vienas atsakingas žmogus, ar taryba, buvo pažymėta, kad vienas žmogus gali iškelti gerus klausimus ar įtraukti į procesą tinkamus asmenis, bet atsakymus gali duoti tik į komandą suburti specialistai. Tačiau svarbiausia miesto plėtroje prieš priimant bet kokį sprendimą sukurti diskusiją ir tai geriau padaro grupė.

Pagrindiniai iššūkiai, tenkantys miestams, kaip pradėti diskusijų procesus kuo anksčiau ir kaip suvesti skirtingus požiūrius. Jei projektas ambicingas ir rezultatas prognozuojamas geras, tai taryba gali keisti reglamentus, leisdama padaryti daugiau, nei būtų galima bendru atveju. Diskusijos pabaigoje pašnekovai, paklausti, koks svarbiausias sakinys Architektūros politikoje, atsakė: keisti reikia tik į geresnį; Baukultur yra kuriama žmonių, kaip aš ir tu.

The TheWorld’s World’sNo. No.1 1Trade TradeFair Fair for forPlastics Plasticsand andRubber Rubber

AA nn aa rr tt ii nn ii tt ss ee ll ff –– bb uu ii ll dd ii nn gg w w ii tt hh pp ll aa ss tt ii cc ss

PPi oi onneeeer ri ni nggppl al asst ti ci cssaannddppool yl ymmeer rssppr roommooteteccoosst t- eef f feecct ti vi vee aanndd eenneer rggyy- e- ef f fi ci ci ei ennt t ccoonnsst tr ruucct ti oi onn –– wwhheet h t heer r f o f or r i ni nssuul al at ti oi onn, , HHVAC VAC, , ssaanni ti taat ti oi onn, , f ifbi br ree ccaabbl il n i ngg oor r f faaççaaddee ddeessi g i gnn. . AAr roouunndd 33, 2 , 20000 i ni nt teer rnnaat ti o i onnaal l eexxhhi b i bi ti toor rss aat t KK 22019 019 wwi li l l bbee i ni nt tr roodduucci ni nggyyoouut toot thheel al at teesst tddeevveel ol oppmmeennt tssaanndd ggr roouunnddbbr reeaakki ni ngg i ni nnnov ovaat ti oi onnss oonn aal ll l t h t hee t tr reennddi ni ngg t tooppi ci css i ni n t thhee ppl a l asst ti ci css aanndd r ruubbbbeer r i ni ndduusst tr ryy. .

WWeel cl coommee t too t thhee i ni ndduusst tr ryy’ s’ s mmoosst t i m i mppoor rt taannt t bbuussi ni neessssppl al at tf foor rmm. . wwwwww. k. k- o - onnl ilni nee. c. coomm//t ti ci ckkeet ti ni ngg

German-Baltic German-BalticChamber ChamberofofCommerce Commerce ininEstonia, Estonia,Latvia, Latvia,Lithuania Lithuania _ 03105Vilnius _ LITHUANIA _ LITHUANIA Vinco VincoKudirkos Kudirkos6 _6 03105 Vilnius _ Fax: _ Fax:+370 Phone: Phone:+370 +3705 5264-7377 264-7377 +3705 5213-1013 213-1013 duesseldorf.lt@ahk-balt.org duesseldorf.lt@ahk-balt.org

www.ahk-balt.org www.ahk-balt.org