Statyba ir architektūra (2016/4)

2016 / 4 / rugpjūtis / rugsėjis

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

Paliesiaus dvaras: sugrąžinta istorija Septyniuose aukštuose – spalvingas įmonės gyvenimas Be Europos Sąjungos injekcijų: statybų sektoriaus išgyvenimo planai Surenkamojo gelžbetonio renesansas

Kaina 4,00 Eur

Kaip konkuruoti su žvaigždėmis?

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖ. Arch.: A. Paslaitis, G. Paslaitis, T. Balčiūnas TRYS BURĖS. Arch. L. Merkinas VILNIAUS MIESTO PROKURATŪRA. Arch. K. Lupeikis VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKA. Arch. R. Palekas LR SEIMO CENTRINIAI RŪMAI. Arch.: V. Nasvytis, A. Burba AB „SENUKAI“ ADMINISTRACINIS PASTATAS KAUNE. Arch. G. Natkevičius

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Perkūnkiemio g. 5 LT-12129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 El. p. info@sa.lt, redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas,

„Matote tuos visus kranus prie statomų verslo centrų? – apvedė ranka centrinės

Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys;

sostinės dalies panoramą kitąmet dešimtmetį švęsiančios statybos įmonės vado-

prof. dr. Donatas Čygas,

vas. – Visur dirbame mes. Ir tie darbai tesudaro šiek tiek daugiau nei 20 procentų

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

mūsų įgyvendinamų projektų. Visi kiti – užsienyje. Mums tikrai sekasi.“ Atsiprašome, jei citata sukėlė asociacijų su kokiu propagandiniu sovietmečio filmu. Išties ji nuskambėjo be patoso, bet su užkrečiama pozityvia emocija. Pokalbis

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

galbūt suguls į straipsnį kitame žurnalo numeryje, o kol kas norėjosi tik pasidalyti ne

Dalius Gedvilas,

taip dažnai šią besibaigiančią vasarą jaustomis optimistinėmis statybų verslo nuo-

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

taikomis. Nors sostinėje net sunku suskaičiuoti šiuo metu kylančius verslo centrus,

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

sunkesnis laikas dar nesibaigė toms įmonėms, kurios pastaraisiais metais buvo su-

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir

sikoncentravusios į renovacijos projektus. Bala žino, kaip yra, kad pastatų renovaciją administruojančios Aplinkos ministerijos (AM) ir verslo nuotaikos taip skiriasi.

Dėl buksuojančios 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) paramos statybų

Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

sektoriui kilusios problemos mus paskatino pažvelgti dar keleriais bemiegiais me-

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja

tais toliau – aptarti, ar rinkos dalyviai rengia išgyvenimo strategiją laikotarpiui po

su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas Redaktorė Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Portalo www.sa.lt administratorius

2020-ųjų, kai ES finansinės paramos nebeliks. Kaip mėgsta rašyti „klikiniai“ portalai – „atsakymai jus nustebins“.

Architektų bendruomenėje šią vasarą irgi nenutyla klampios diskusijos. Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos architektų rūmų profesinės etikos komisijoms tenka vieną po kito nagrinėti kolegų skundus ir tarpusavio ginčus. Ar turėjo teisę AM

Artūras Aleksiejūnas

skelbti ne dar vieną Lukiškių aikštės architektūrinį, o rangos konkursą? Ar galėjo

Kalbos redaktorė

konkursą laimėjusių rangovų pasamdyti architektai projektuodami naudotis kolegų

Jurgita Jačėnaitė Dizainerė

įdirbiu? Ar teisingai vykdytas tarptautinis architektūros konkursas projektuoti verslo

Edita Namajūnienė

centrui „k18B“? Ar išvis įmanoma organizuoti konkursus pagal pačių prieš pusantrų

Fotografijos UAB „Baltijos fotografijos linija“ Reklamos skyrius Liudmila Michalkevičienė Tel. +370 5 246 1518 Prenumeratos ir platinimo skyrius Tel. +370 5 249 6302

© „Statyba ir architektūra“, 2016 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Kopa“

metų patobulintas taisykles? Kol kas pagal jas neįvykdytas nė vienas, pripažįsta patys architektai.

Dar ir todėl taip garsiai nuskambėjo Lietuvos architektų studijų „Processoffice“ ir „Andrius Skiesgelas Architecture“ sėkmė rekonstruojant Latvijos nacionalinį meno muziejų – ir jų darbo rezultatas, ir už tai pelnyti apdovanojimai. Dabar jų kolegos gali pasiguosti ir apgailėti – svečiame krašte lietuviai architektai sugeba laimėti, svetur sugebama padoriai rengti konkursus ir kultūringai realizuoti nugalėtojų projektus, o savame krašte pranašu nebūsi... Kad ir kaip būtų, darbas įspūdingas, mes išsamiai pristatome šį kelerius metus trukusį projektą.

O štai Paliesiaus dvaro sodyba, atverta lankytojams po aštuonerius metus tru-

Tiražas 4300 egz.

kusių tyrimų, planavimo, projektavimo, rekonstravimo ir tvarkomųjų paveldosaugos

Leidžiamas nuo 1922 m.,

darbų, atrodytų, išvengė trikdančio šurmulio. Visos konkurencinės kovos, beatodai-

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183 Viršelyje – Bendrovės „Adform“ biuras Vilniaus verslo centre „Premium“. Leono Garbačausko nuotr.

riškos verslo idėjos ir nepažabotos ambicijos liko už atstatytos dvaro tvoros. Tuo rūpinosi dvaro griuvėsius prikėlęs ūsuotas jo šeimininkas, medicinos mokslų daktaras Julius Ptašekas. Paskaitykite apie kitokį požiūrį į paveldo puoselėjimą.

6

tema

Kaip konkuruoti su žvaigždėmis?

TURINYS 14 132

energetinis efektyvumas

forumas

Be Europos Sąjungos injekcijų: statybų sektoriaus išgyvenimo planai

Vienuoliai rodo pavyzdį namų statytojams

122

pasaulis

Londono Batersio rajone – didžiausias Europoje konversijos projektas

118

tėvai ir vaikai

Šeimos verslas: nė vieno argumento „prieš“

115

renovacija

Renovuoti ar griauti?

Argumentus renka antrasis variantas

2 2016 Nr. 4

102

žvilgsnis

Svarbiausias viešasis interesas – darni plėtra

112

situacija

Yrantys Gedimino kalno šlaitai verčia ieškoti sprendimų

18

interjeras

Septyniuose aukštuose – spalvingas įmonės gyvenimas

objektas

32

Paliesiaus dvaras: sugrąžinta istorija

technologijos

46

Surenkamojo gelžbetonio renesansas

52

situacija

Lukiškių aikštės rekonstrukcija – visuomenės evoliucijos atspindys

Sudėtingiausioms užduotims spręsti – modernus skeneris 48 p.

60

56

biblioteka

sprendimas

Bažnyčių bokštai – neišnaudojamos apžvalgos aikštelės

Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų retrospektyva

66

paveldas

Kaip paskatinti paveldo objektų tvarkybą?

80

Objektas

Meno muziejus – architektūros istorijos ikona

72

eismas

Eismo saugumas – ne vien kelininkų rūpestis 3

naujienos

Birštone – modernus sveikatingumo ir poilsio kompleksas

4 2016 Nr. 4

Sveikatingumo ir poilsio komplekso „Vytautas Mineral SPA“ Birštone plėtotojai baigia pasiruošimus atidarymui – pirmieji svečiai naujajame komplekse galės apsilankyti jau rugsėjo viduryje. Projekto plėtotojai viliasi, kad 20 mln. eurų investicija Birštono miestui suteiks galimybę tapti vienu ryškiausių poilsio ir sveikatingumo traukos taškų Lietuvos žemėlapyje.

Prabangiu sveikatingumo ir poilsio kompleksu buvo paverstas kelis dešimtmečius Birštono prieigose stovėjęs pastatas vaiduoklis. Anot „Vytautas Mineral SPA“ projekto plėtotojo Norberto Pranckaus, Birštonas gali didžiuotis savo išskirtiniu kraštovaizdžiu ir unikaliais natūraliais mineralizuojančiais vandens gręžiniais. Dabar šis miestas turės galimybę miesto svečiams pasiūlyti ne tik juos apžiūrėti, bet ir kokybiškai pailsėti bei pasirūpinti savo sveikata. Pasak N. Pranckaus, pirmųjų komplekso lankytojų srautų tikimasi ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Šiaurės ir Vakarų Europos, kaimyninių Lietuvos šalių. „Vytautas Mineral SPA“ komplekse esantis gręžinys pasižymi itin aukšta mineralizacija ir gydomosiomis ypatybėmis, jo vanduo bus

naudojamas gydomosioms ir atpalaiduojančioms procedūroms. Vienas iš mineralinio gręžinio vandens pritaikymų – mineralinio vandens baseinas, be kurio kompleksas siūlys dar 4 skirtingus baseinus, 5 pirčių kompleksus ir masažines vonias. „Vytautas Mineral SPA“ generalinio direktoriaus Miroslavo Novickij teigimu, vienu metu komplekse galės apsistoti iki 350 poilsiautojų.

Kompleksas įkurtas 9 hektarų teritorijoje, gamtos apsuptyje. Aplinka pritaikyta ir aktyviam poilsiui. „Komanda turėjo aiškią viziją ir siekį.

Mums itin svarbi kokybiška aplinka. Pradėjus veikti kompleksui kreipsimės dėl vertinimo – tikimės gauti 4,5 žvaigždutės kategoriją. Lietuvoje tai būtų pirmasis tokios kategorijos sveikatingumo ir poilsio kompleksas“, – teigė M. Novickij.

Pastatas, kuriame įkurtas sveikatingumo ir poilsio kompleksas, buvo pradėtas statyti tuometinės Sovietų Sąjungos vadovybės pavedimu. Projekto neužbaigus pastatas liko užkonservuotas daugiau kaip trisdešimt metų. Buvo iniciatyvų kompleksą užbaigti, nekart keitėsi jo savininkai, tačiau realūs darbai pradėti tik prieš ketverius metus.

naujienos

„DoubleTree by Hilton“, Vilniuje duris atversiantis 2019 metais, sukurs naują traukos objektą vilniečiams ir miesto svečiams.

Vilniuje vienu metu – net du „Hilton“ tinklo viešbučiai „Vičiūnų grupė“ suderėjo dėl „DoubleTree by Hilton“ Sostinės Rinktinės gatvėje netrukus prasidės naujojo viešbučio statybos darbai. Čia iškils aukštos klasės „DoubleTree by Hilton“ ženklo viešbutis. Statybų planai įtvirtinti „Hilton Worldwide“ viešbučių tinklo ir „Vičiūnų grupės“ pasirašytoje franšizės sutartyje. „Tarptautiniai aukštos klasės viešbučių ženklai Vilniuje sudaro mažiau nei 6 proc. visų viešbučių kambarių, todėl „DoubleTree by Hilton“ Lietuvos sostinėje padės užtikrinti augančius verslo atstovų ir keliaujančiųjų laisvalaikiu poreikius, ypač tų, kurie siekia aukštesnės apgyvendinimo kokybės“, – sakė „Hilton Worldwide“ vyresnysis viceprezidentas Patrickas Fitzgibbonas, atsakingas už plėtrą Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

175 kambarių viešbutis – tik dalis projekto, į kurį „Vičiūnų grupė“ investuos daugiau nei 20 mln. eurų. Verslininkai tiki sukursiantys naują traukos objektą vilniečiams ir miesto svečiams, sykiu atgaivinsiantys šią primirštą sostinės

centro dalį ties Mindaugo tiltu. Viešbučio terasa, kuri sujungs jį su Energetikos ir technikos muziejumi, turėtų pritraukti ne tik viešbučio ar muziejaus svečius. „Projekto vizitinė kortelė – erdvūs aukštos klasės kambariai pačioje Vilniaus širdyje. Standartiniai „DoubleTree by Hilton“ svečių kambariai bus erdvesni net už daugelį verslo klasės kambarių, šiuo metu siūlomų kituose tarptautinių tinklų viešbučiuose sostinėje“, – projektą su „Hilton Worldwide“ vertino „Vičiūnų grupės“ vadovas Šarūnas Matijošaitis.

2019 metais duris atversiančiame viešbutyje taip pat įsikurs konferencijų ir SPA centrai, baseinas bei restoranas, atviras visiems norintiems. Ant pastato stogo bus įrengtas „Sky“ baras, iš kurio atsivers išskirtinė Gedimino pilies, Katedros ir senamiesčio panorama.

Viešbučio projekto autorius – Algirdas Kaušpėdas, rangovas – „Vičiūnų grupei“ priklausanti nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Kauno saulėtekis“.

Prie Lukiškių aikštės – „Hilton Garden Inn“ Pirmasis tarptautinio tinklo viešbutis „Hilton Garden Inn“ Vilniuje duris atvers jau 2018 metais.

150 kambarių dydžio viešbutį Gedimino prospekte, netoli Lukiškių aikštės statys nekilnojamojo turto plėtotoja „Eika“, pasirašiusi sutartį su tarptautiniu viešbučių tinklu „Hilton Worldwide“.

Keturių žvaigždučių „Hilton Garden Inn“ viešbutis bus pradėtas statyti 2017 metų pradžioje.

„Beveik trejus metus svarstėme Gedimino prospekte plėtoti viešbučio projektą. Tarptautinių konsultantų atlikta studija padėjo apsispręsti dėl tinkamo dydžio, formato, tinklo ir prekės ženklo. Sprendimą vystyti viešbutį lėmė tiek projekto vieta, tiek rinkos situacija ir profesionalų rekomendacijos“, – teigė „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis.

Viešbutis bus dalis daugiafunkcio 18 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekso, kuriame taip pat įsikurs verslo centras, prekybinė galerija, kavinės, restoranai, prabangių apartamentų pastatas bei atvira visuomeninė erdvė. Po sklypu bus įrengta dviejų aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, kuri bus atvira ir vilniečiams bei miesto svečiams.

Sukurti išskirtinio komplekso viziją paskelbtas tarptautinis architektūros konkursas. Daugiafunkcį kompleksą, nustatyta užsakovų suformuluotose projektavimo sąlygose, turi sudaryti 4 žvaigždučių viešbutis, 5 tūkst. kv. metrų verslo centras, prabangių apartamentų pastatas, prekybinis pasažas ir atvira visuomeninė galerija.

Pastatai ribosis su Dainavos, V. Kudirkos gatvėmis ir Gedimino prospektu. Planuojama, kad bendras projekto plotas bus didesnis negu 18 tūkst. kvadratinių metrų, Architektams pateiktoje užduotyje keliamas uždavinys suderinti skirtingas komplekso funkcines dalis, darniai integruoti pastatus Gedimino prospekte, įkomponuoti XX amžiaus pradžios pastatą Dainavos gatvėje, taip pat funkcionaliai suplanuoti pėsčiųjų ir automobilių zonas.

5

tema

aip konkuruoti su žvaigždėmis?

6 2016 Nr. 4

Rusnė MARČĖNAITĖ

Pusantrų metų Lietuvos architektų sąjungai (LAS) užteko įsitikinti, kad ilgai derinti nauji architektūros konkursų organizavimo nuostatai yra neveiksnūs. Kaip ironizuoja architektai – pernelyg idealūs ne tokiam idealiam pasauliui.

Nepasitenkinimas konkursu paskatino ieškoti priežasčių

Kodėl neveikia pačių patvirtinti nuostatai?

Jau po metų apsižiūrėta, kad be išlygų nepavyko įgyvendinti dar nė vieno konkurso, o atsikalbinėjimai, kodėl taip nutinka, nesikeičia. Pūslė trūko paaiškėjus tarptautinio architektūros konkurso projektuoti daugiafunkcį kompleksą „k18B“ rezultatams – paskelbus apie architekto Danielio Libeskindo studijos pergalę.

Kartu su anaiptol ne architektūrologijos terminais išreikštais D. Libeskindo kolegų Lietuvoje komentarais apie nugalėjusį projektą pasigirdo ir kaltinimų dėl komisijos nekompetentingumo ir net konkurso neskaidrumo. Tik dėl to esą galėjo nutikti taip, kad geriausiuoju paskelbtas projektas, kuris dvigubai viršija leidžiamą aukštingumą. Vadinasi, bus siekiama keisti bendrąjį planą, ir taip bus išbalansuota architektūrinė dešiniojo Neries kranto kalva, o naujasis pastatas šokdins ir esamus, ir būsimus šios teritorijos statinius...

Kai karščiausios emocijos nuslūgo, sutarta ieškoti išeities. LAS taryboje sukurta darbo grupė, kuri ne tik sieks įvardyti „k18B“ konkurso klaidas, bet ir šios patirties pagrindu pateiks rekomendacijas, kaip koreguotini ir ar koreguotini yra 2014 metų rugsėjį patvirtinti architektūros konkursų organizavimo nuostatai. Ta proga konkurso „k18B“ istoriją nagrinėja ir žurnalas „Statyba ir architektūra“.

Preliminariai planuojama, kad, išnagrinėjusi visą konkurso organizatorių pateiktą medžiagą ir juos apklaususi, išvadas darbo grupė pateiks iki vasaros pabaigos. LAS pirmininkas Marius Šaliamoras – ir prisidėjęs prie „k18B“ konkurso organizavimo, ir buvęs vienas architektų atstovų komisijoje, patikino: tai ne raganų medžioklė, o visiems kolegoms ir jam pačiam reikalingas tyrimas, kuris turi išryškinti klaidas ir leisti padaryti išvadas. „Nežinau, ar reikia tuos nuostatus švelninti, ar ryžtis laikytis jų principingai. Esu pasiruošęs išgirsti bet kokią darbo grupės nuomonę“, – tvirtino M. Šaliamoras, bet iškart atkreipė dėmesį į galimus kategoriško sprendimo padarinius: šiandien konkursų, nedalyvaujant architektams, per metus vyksta per 100, su architektais, bet uždarose kompanijose – apie 20, o LAS tesuorganizuoja maždaug 6 kūrybines dirbtuves ir konkursus. „Galime pajusti skirtumą. Aš už tai, kad būtų laikomasi principų, kad turėtume savo nuomonę, tikslus, bet turime sugebėti bendradarbiauti su visuomene, investuotojais, politikais. Jei stovėsime pasipūtę ant kalnelio, išvis nieko nepasieksime. Visuomenei būtų naudinga, jei LAS organizuotų maždaug 20 reikšmingiausių metų konkursų. Tada jie būtų viešinami, būtų galima plėtoti diskusijas. Tačiau remiantis dabartiniais

D. Libeskindo studijos pergalė konkurse projektuoti verslo centrą „k18B“ išprovokavo aršias visuomenės, o taip pat – architektų gildijos diskusijas.

A. Ufarto / BFL nuotr.

Konkurso užsakovai 12 narių komisijoje turėjo 25 proc. balsų, nors įprasta, kad jų būna daugiau kaip pusė

7

nuostatais mums neišeina jų tinkamai surengti nė vieno, – komentavo LAS pirmininkas. – Nieko nauja – užsakovams nuolat prireikia tai trumpesnio termino, tai kokią stadiją peršokti. Ir LAS kaskart turi spręsti – ar eiti į kompromisus, ar išvis nedalyvauti organizuojant konkursus. Tada architektai irgi turėtų atsisakyti dalyvauti juose.“

Antrą vietą vertinimo komisija skyrė Remigijaus Bimbos architektūros biuro projektui.

A. Ufarto / BFL nuotr.

Oponentai skundėsi komisija

Mane D. Libeskindas įtikino. Svarbiausia, kad realizacija būtų sėkminga. Ir galvoju, kad kitas konkursas bus dar aktyvesnis, ir mes turime prie to priprasti. Turime priprasti prie visuomenės kritikos, prie neigimo, mokytis diskutuoti. / Mindaugas PAKALNIS, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas

8 2016 Nr. 4

/

Po „Lords LB Asset Management“, komercinio nekilnojamojo turto ir privačiojo kapitalo fondų valdymo įmonės, užsakymu surengto konkurso architektų bendruomenė skundė ir kitus proceso trūkumus: komisiją, neva tendencingai surinktą išpildyti investuotojo užduočių, nesugebėjimą apie projektą informuoti nei architektų, nei kitos visuomenės dalies – daugelis tikėjosi, kad projekto plėtotojai pasiteiraus, kokį statinį gyventojai norėtų matyti svarbioje miesto vietoje.

Dar vienas konkurso „k18B“ komisijos narys, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis stebėjosi: „Statant tokį visuomeninį objektą kaip Lukiškių aikštė už visų mūsų pinigus, visuomenės lūkesčių išklausymas yra natūralus procesas, ir tai privaloma daryti teisingai įgyvendinant projektą. Nors dėl Lukiškių aikštės – kiek kalbėsi, tiek nesusitarsi... Šnekant apie „k18B“ – tai pagal kitas taisykles vykdomas verslo projektas: užsakovas savo sklype už savo pinigus įgyvendina savo verslo planą. Galima fantazuoti, kad gal pati visuomenė galėtų pasakyti, kas ir kaip turėtų būti. Tačiau čia kaip chrestomatinėje istorijoje apie Henry Fordą, kuris sakė, kad jeigu prieš statydamas automobilių gamyklą būtų taręsis su žmonėmis, tai jie būtų pasakę, jog jiems reikia tiesiog greitesnių arklių.“ Tokios pat nuomonės ir M. Šaliamoras – užtenka to, kad viešąjį interesą gina miesto

savivaldybė, kuri yra sudėliojusi daugybę apsaugų ir reikalavimų investuotojui.

Komisijoje – būsimi projekto derintojai M. Pakalnis siūlo pagirti organizatorius už tai, kad projektuoti konkursui buvo pakviesti nekvestionuojamą kokybę galintys užtikrinti architektai.

Tačiau užsakovai 12 narių komisijoje turėjo tik 25 proc. balsų – t. y. tris, nors įprasta, kad jų būna daugiau kaip pusė. Tiek pat balsų turėjo ir savivaldybės atstovai, tarp kurių buvo ir jis pats, ir architektų (iš trijų architektų vienas buvo latvis – Rygos vyriausiasis architektas Janis Dripė), ir paveldosaugos institucijų atstovai – sklypas yra paveldosaugos apsaugos zonoje.

Vilniaus vyriausiasis architektas mano, kad į komisiją kviesti institucijų atstovus buvo teisingas taktinis žingsnis – esą kas iš to, kad bus išrinktas labai geras projektas, bet po to užsikirs parašus dedančios institucijos.

LAS pirmininkas pripažino, kad konkurso organizatoriai komisiją formavo rūpindamiesi apsidrausti nuo galimų projekto stabdymų, o LAS kėlė tik vieną reikalavimą dėl komisijos – kad daugiau kaip pusė narių turėtų architektūrinį išsilavinimą.

Tiesa, ir M. Šaliamoras, ir M. Pakalnis neabejoja, kad diskusijos komisijoje būtų buvusios dar įdomesnės, jei joje būtų dirbę daugiau užsieniečių, pageidautina – garsių architektų. „Vis dėlto tai, viena vertus, būtų išbranginę konkursą, kita vertus, LAS buvo svarbu, kad komisija vertindama atsižvelgtų į miesto problemas, galvotų apie būsimo pastato santykius su esama infrastruktūra, su senamiesčiu. Vargu ar tokio įsigilinimo galėjome tikėtis iš užsienio ekspertų“, – svarstė M. Šaliamoras.

Kolegos architektai turi teisę priekaištauti konkurso organizatoriams dėl to, kad nebuvo

šalies ir užsienio architektų biurus, sutarę, kad toks dalyvių sąrašas užtikrins aukštą konkurso lygį ir įtvirtins Vilnių kaip ženklinę architektūrą kuriantį miestą“, – sakė M. Žemaitis.

Konkursą įkvėpė ambicija sukurti išskirtinį pastatą

Nugalėtojas stipriai aplenkė konkurentus

„k18B“ projektas pradėtas ne nuo architektūros konkurso. Pasak M. Šaliamoro, iš pradžių investuotojas buvo apsisprendęs dėl variantinio projektavimo, pusę metų dirbo vienas pasirinktas biuras – Remigijaus Bimbos architektūros biuras, o LAS tiesiog rado vietos ir užsienio ekspertų.

LAS pirmininkas pabrėžė, kad investuotojui iškart kalbėjo apie tai, kad „k18B“ projekto vieta yra viena tų, kur galima išskirtinė, ženklinė architektūra – ne veltui šalia buvo projektuojamas Guggenheimo muziejus: „Tokias vietas galima užstatyti fonine architektūra, galbūt – ir daugiabučiais namais, bet galima paieškoti akcentų, kurie taptų miesto ženklais, atpažįstama architektūra.“ M. Šaliamoras nežino, kodėl investuotojas pakeitė savo pasirinktą projekto plėtros kryptį ir inicijavo tarptautinį konkursą, bet abejoja, kad tai susiję su aštria visuomenei pristatyto R. Bimbos projekto kritika. Projektą vystančios investicijų valdymo bendrovės „Lords LB Asset Management“ fondų valdytojo Mariaus Žemaičio atsakymas į šį klausimą paprastas: tarptautinis architektų konkursas buvo surengtas atsižvelgiant į Vilniaus architektūros-urbanistikos tarybos išsakytą nuomonę, kad ši sostinės vieta nusipelno didesnės pasirinkimo galimybės. „Kartu su konkursą organizuoti padėjusiais partneriais – Lietuvos architektų sąjunga ir Vilniaus miesto savivaldybe – nusprendėme į jį pakviesti išskirtinius pastatus projektuojančius

Konkursas buvo uždaras, ir M. Šaliamoras džiaugiasi, kad pavyko užsakovus įtikinti, jog jame turi būti ir lietuvių architektų grupių (tarp dešimties dalyvių lietuvių buvo pusė). Juk, tarkime, Guggenheimo muziejaus konkursas vyko tik tarp užsienio studijų. M. Šaliamoras nesutinka, kad lietuviai konkurse neturėjo jokių galimybių – komisijos išrinktame geriausių darbų penketuke buvo du lietuvių projektai – Rolando Paleko ir R. Bimbos. Ir pastarasis penketuke liko antras.

Balsuodamas kiekvienas komisijos narys savo turimus 10 balų galėjo arba skirti vienam darbui, arba padalyti keliems ar net visiems.

Nugalėtojų darbas nuo antros vietos atsiplėšė maždaug 20 balų, o antra nuo trečios vietos – vos vienu.

LAS pirmininkas pakartojo ne kartą – komisija nejautė politinio investuotojo spaudimo: „Negaliu pritarti tiems, kurie šaukia apie korupcinius ryšius, nes tokių tikrai neturėjau. Vienintelis dalykas, kurį galiu paminėti norintiesiems pikantiškų detalių – kai jau buvo atrinktas penketukas, buvo nuspręsta darkart paklausti užsakovo pozicijos – atkreiptas dėmesys, kad D. Libeskindo projekto ir projektavimo, ir realizacijos kaina yra iš tikrųjų didesnė.

Taigi komisijos darbo metu buvo paklausta, ar užsakovas pasirengęs prisiimti atsakomybę įgyvendinti tokį projektą, ir tas pozicijos tikslinimas truko pusę valandos. Atsakymą galiu pacituoti žodis žodin, ir galite traktuoti patys, ar tai buvo spaudimas, ar ne: „Išrinkite, kas jums atrodo tinkamiausia, o mes pastatysime.“

Kitos konkurso žvaigždės – Massimiliano Fukso – studijos projektui komisijos balai lėmė trečią vietą.

A. Ufarto / BFL nuotr.

laikomasi nuostatų reikalavimo konkurso darbų autorystę atskleisti tik išrinkus nugalėtoją. Tačiau ar taip būtų pavykę paslėpti savitą braižą turinčių autorių, ypač D. Libeskindo, autorystę?

Tokias vietas galima užstatyti fonine architektūra, galbūt – ir daugiabučiais namais, bet galima paieškoti akcentų, kurie taptų miesto ženklais, atpažįstama architektūra / Marius ŠALIAMORAS, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas

/ 9

tema

G. Bartuškos nuotr.

Supratome, kad užsakovas yra pasiruošęs bet kokioms investicijoms. Po to vyko slaptas balsavimas.“ M. Šaliamoras minėjo, kad jį maloniai nustebino paveldosaugos institucijoms atstovavusių komisijos narių pozicija: „Norime, kad būtų išrinktas objektas, kurį po 50 metų būtų galima paskelbti paminkliniu objektu.“ „Vadinasi, išraiškingos architektūros nebijo net ir Kultūros paveldo departamentas. Čia toks retas atvejis, kai vieta leidžia rinktis drąsesnį sprendimą“, – sakė architektas.

Kuris architektūros stilius vertingesnis?

Apsižvalgius Venecijos bienalėje matyti, kad grįžtama prie rankų darbo – jau trių, nedidelių, aplinką girdinčių sprendimų. Fokusuojamasi ne į žvaigždišką saviraišką, o į geros aplinkos kūrimą komponuojant ją iš mažų, tylių projektų. / Audrius AMBRASAS, architektas / 10 2016 Nr. 4

LAS pirmininkas M. Šaliamoras konkurso istorijoje pasigedo profesionalios diskusijos: kai kurių kolegų jam asmeniškai pareikštas palaikymas – ne tai, kas padėtų tobulinti konkursų mechanizmą. Naudingesnė būtų buvusi profesionali diskusija apie architektūros stilistiką ar architektūrinio meno plėtrą.

Anot architekto, lietuviams reikia pratintis dirbti su užsienio kolegomis, išmokti išgirsti ir kitą nuomonę, pamatyti, kaip architektūra veikia aplinką, įvertinti jos kultūrinį, ekonominį bei kitokį poveikį. Šiuo atveju tevyko politinės kovos, fone skambant palyginimams su Dubajaus ar Kazachstano statiniais, turinčiais simbolizuoti rėksmingą, brangią, bet prasto skonio architektūrą.

Ar D. Libeskindo suprojektuotas pastatas tikrai atrodo svetimkūnis dešiniajame Neries krante? M. Šaliamoras atkreipė dėmesį, kad taip jau susiklostė, jog ši teritorija nėra užstatyta vieningos stilistikos pastatais. Ir iš tos įvairovės reikia sukurti naują ansamblį, kur vieni pastatai būtų akcentiniai, skulptūriniai, kiti – foniniai, neutralesni.

„Manau, nėra vienos tiesos. Sakyti, kad barokinė architektūra – tai ne architektūra ar kad D. Libeskindo vėlyvasis modernizmas – ne architektūra?.. Ar kad D. Libeskindas – prastas architektas?.. Šiandien architektūra patiria virsmą. Būtų keista sakyti, kad viena architektūra turi teisę egzistuoti, o kita – ne. Ji gali mums patikti ar ne, bet svarbiausia – kad būtų profesionali.

Tikimės, kad tokio lygio meistras tokioje vietoje neleis sau išdykauti. „Ground Zero“ projektas Niujorke tikrai rodo tam tikrą lygmenį, – dėstė LAS pirmininkas. – Spaudoje pasirodė daug suasmenintų komentarų D. Libeskindo atžvilgiu, jis prilygintas šou žvaigždei. Vis dėlto, mielieji, tokio lygio architektai nebūna atsitiktinis reiškinys pasaulinėje architektūroje. Jis projektuoja kontroversiškus statinius – kad jie būtų atpažįstami, kad apie juos būtų kalbama. Ir neslepia šių tikslų. Savo paskaitoje jis tiksliai pastebėjo: juk kadaise pas mus atvažiavo užsienio architektai ir pastatė Šv. Onos bažnyčią, kuri neturėjo nieko bendra su Vilniumi. O dabar tai miesto ikona.

Tad gali būti ir toks kelias. Aš nesiimčiau 100 procentų guldyti galvos už šį D. Libeskindo projektą, bet potencialiai jis galėtų būti įdomus, galėtų į gera pakeisti situaciją dešiniajame krante.

Kol kas ten turime vakardienos architektūrą. Dabar toliau vyks „k18B“ projektavimas – konkursinė kryptis bus tikslinama, ir norisi tikėtis, kad tas objektas atsiras.“ M. Pakalnis pasakė daugiau – jis pats balsavo už D. Libeskindo projektą. Nors pirmas įspūdis anaiptol nebuvo teigiamas. „Tačiau po to permiegojau su tuo projektu, išsifotografavau visas sklypo perspektyvas, įsidėjau objektą, kaip ir kitus projektus, į tas panoramas ir vertinau galvodamas pirmiausia apie siluetus, apie tai, kokią įtaką jie daro miestovaizdžiui.

D. Libeskindo studijos projektas, sostinės vyriausiojo architekto M. Pakalnio vertinimu, geriausiai atrodė žvelgiant iš skirtingų miesto perspektyvų.

Rekomenduoju tai padaryti visiems. Mane D. Libeskindas įtikino, – pripažino sostinės vyriausiasis architektas. – Jis toks Swarovskio krištolas tarp lietuviškų stikliukų. Svarbiausia, kad realizacija būtų sėkminga. Ir galvoju, kad kitas konkursas bus dar aktyvesnis, ir mes turime prie to priprasti. Turime priprasti prie visuomenės kritikos, prie neigimo, mokytis diskutuoti.“

Žvaigždžių spindesio apakinti Architekto Audriaus Ambraso studija, kurios suprojektuoti keli pastatai – administracinis banko „Swedbank“ pastatas ir verslo centras „Europa“ – yra artimoje būsimo komplekso „k18B“ kaimynystėje, irgi galėjo būti dalyvavusiųjų konkurse sąraše.

Tačiau A. Ambrasas atsisakė dalyvauti įvertinęs, kad sklype sunkiai telpa projektavimo sąlygose užsakovų numatyti 20 tūkst. kvadratinių metrų: „Įsivaizdavau, kad turėtų būti atvirkščiai – kad tik pagal pateiktus darbus būtų nustatyta, kiek kvadratinių metrų tame sklype telpa. Ta vieta yra labai komplikuota. Vis dėlto investuotojai įprastai perka sklypą iš anksto pagal bendrojo plano leidžiamą intensyvumą, aukštingumą, apskaičiavę, kiek galės būti kvadratų. Gal aš per daug esu analizavęs tą vietą, bet man toks kvadratų kiekis atrodė neįmanomas.“ A. Ambrasas dėl to nesiskundžia – nemano, kad ką nors teritorijoje jau suprojektavęs architektas būtinai turi dirbti ir toliau – nuo krašto iki krašto. Tačiau kompleksiškas požiūris, pastangos sujungti įvairiomis kryptimis nutrūkstančias erdves, jo nuomone, dešiniajame Neries krante būtų labai pageidaujami – egoistinis sprendimas ne sprendžia problemas, o sukuria naujų.

D. Libeskindo projektas, A. Ambraso vertinimu – atskira istorija.

Konkurso recenzento architekto Algirdo KAUŠPĖDO recenzija D. Libeskindo studijos projektui

Tai tarsi ambicinga svajonė siekti neįmanoma.

Ryškus, skulptūriškas, ekspresyvus, veržlus ir libeskindiškai ženkliškas; inovatyvus, aštrių formų, dinamiškas pagrindinis tūris skrodžia Vilniaus padangę, žadėdamas naują XXI amžiaus būtį.

Ansambliškumas. Kompleksas stipriai orientuotas į Baltojo tilto ašies vektorių, meistriškai pabrėžiama traukos koncentracija į komplekso viešąsias erdves. Dviejų dalių kompozicija darniai saugo susiklosčiusią aukštybinių pastatų panoramą, telkdama į bendrą ansamblį „Europos“ ir savivaldybės bokštus. Tuo tikslu aukštybinė komplekso dalis komponuojama rytinėje sklypo dalyje, turi du vertikalius segmentus, žemėjančia tvarka besileidžiančius Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios kryptimi.

Integralumas. Kompleksas savyje puikiai sujungia dvi pėsčiųjų judėjimo kryptis: nuo Baltojo tilto Konstitucijos prospekto link ir nuo Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios iki Nacionalinės dailės galerijos. Sklype numatomas dengtas pasažas teikia daug galimybių miestiečiams. Numatoma ir žalioji zona su vaikų žaidimų aikštelėmis ir atvira lauko infrastruktūra. Vakarinėje sklypo dalyje išplėtotos viešojo maitinimo ir komercijos zonos.

Lyderystė. Projektuojamas kompleksas – tarsi ambicinga svajonė siekti neįmanoma. Sukuriamas modernus architektūros ženklas, įkvepiantis drąsiai eiti pergalių keliu. Stipri komplekso lyderystė pareikalaus kokybiškai naujo urbanistinės kalvos plėtros etapo. Išaugins galimą viso dešiniojo kranto kokybinę inovaciją.“ Recenzija perskaityta pristatant konkursinius projektus balandžio 28 dieną.

11

Kaunas tikisi nustebinti pavyzdiniu konkursu ir įspūdingu rezultatu

Lietuvos nacionalinio mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ konkurso pradžia atrodo kitokia nei „k18B“. Kauno miesto savivaldybės užsakymu konkursą organizuoja garsi Londono kompanija „Malcolm Reading Consultants“, kuri parengė konkurso sąlygas ir skelbia garantuojanti skaidrią bei nepriklausomą jo eigą.

Devynių asmenų komisijoje, vertinsiančioje atviro tarptautinio urbanistinio architektūrinio projekto konkurso darbus – penki užsienio ekspertai. Konkurso sąlygose akcentuojama architektūrinė sprendimo kokybė.

Komisija išrinks pirmų trijų vietų laimėtojus, kurių kiekvienam bus įteikta po 15 tūkst. eurų premiją. Kauno miesto savivaldybės administracija kvies I–III vietų laimėtojus į derybas dėl Nacionalinio mokslo ir inovacijų centro projektavimo paslaugų pirkimo.

Projektų pridavimo data – 2016 metų rugsėjo 14 diena.

Visa informacija ir registracija – http://competitions.malcolmreading. co.uk/scienceisland.

12 2016 Nr. 4

„Man net mintis nekilo, kad jis galėtų būti svarstomas kaip potencialus nugalėtojas. Jeigu tokį projektą D. Libeskindas būtų parodęs 9-ajame dešimtmetyje, turbūt visiems atrodytų, kad tai tikrai ženklinė architektūra. Šiandien iš to jau išaugome. Tokia estetika, kuri mums buvo pateikta kaip ženklinė – jau seniai praeitis. Vertintojai turbūt paslydo ant pasibaigusios žvaigždžių architektūros eros. Apsižvalgius Venecijos bienalėje matyti, kad grįžtama prie rankų darbo – jautrių, nedidelių, aplinką girdinčių sprendimų.

Fokusuojamasi ne į žvaigždišką saviraišką, o į geros aplinkos kūrimą komponuojant ją iš mažų, tylių projektų. O čia, akivaizdu – kitas atvejis.“ A. Ambrasas pagailėjo kolegų, kuriems šiame konkurse teko su užsienio kolegomis varžytis nelygiomis sąlygomis: „Man atrodo, kad Lietuvos architektų atžvilgiu buvo nesąžininga kviesti užsienio žvaigždes ir jas tiek reklamuoti.

Susidėlioja neadekvačios pozicijos, – aiškino architektas. – Beje, man keista, kad ir užsieniečiai sutiko varžytis tokiomis sąlygomis. Panašiuose žvaigždžių konkursuose pakviečiami kokie keturi architektai iš tos pačios lentynos, ir tada jie rungiasi atvirame konkurse. O taip kaip čia neturėtų būti.“ Konkursuose dalyvaujantiems kolegoms A. Ambrasas linkėtų visada sąžiningai vykdyti sąlygas – išpildyti funkcinius reikalavimus. „Komisijoms tai yra sunkiausiai įžiūrimos detalės. Ir nors funkcijos sprendimai turėtų būti dalykiškai išanalizuojami, taip nutinka ne visada.

O padarius tai paviršutiniškai – nugalėtoją išrinkus pagal pateikimą ir paperkančius vaizdus, vėliau, pradėjus gilintis į laimėtojų darbą, gali paaiškėti, kad norint padaryti funkciškai teisingai, reikės keisti sprendinius“, – sakė architektas.

Silpniausia konkurso „k18B“ vieta, neabejoja A. Ambrasas, buvo tendencingas komisijos iš visų institucijų sudarymas ir bandymas tokiu būdu užbėgti už akių numanomoms problemoms. Tačiau kaip tik tai leido kilti įtarimams dėl komisijos sprendimo surežisavimo.

Architektas tikisi, kad visus tuos klausimus išanalizavusi darbo grupė pasiūlys sprendimą dėl kolegų bendruomenę nuvylusių architektūros konkursų rengimo nuostatų. „Nesakau, kad juos reikia lengvinti. Žinoma, pirmiausia reikia įvertinti, kas realiai veikia, o kas – ne, nes dabar formuojasi ydingos tradicijos“, – apgailestavo A. Ambrasas.

13

forumas

foruma

Be Europos Sąjungos injekcijų: statybų sektoriaus išgyvenimo planai

Kristina BUIDOVAITĖ

Rimvydas GRADAUSKAS Asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas

Buksuojanti 2014–2020 metų

Europos Sąjungos (ES) parama statybų sektorių privertė

pakoreguoti savo planus ar

perdėlioti išlikimo scenarijus.

Nenorėdami mažinti darbų

tempų ar atleisti darbuotojų,

statybininkai vis aktyviau

užsakovų dairosi užsienio rinkose.

Ar stringančių ES projektų įkaitu

tapęs Lietuvos statybų sektorius

ruošiasi didesniam išbandymui –

išgyvenimo strategijai po 2020

metų, kai teks dalytis dar labiau sumenkusią europinę paramą?

14 2016 Nr. 4

2007–2013 metais kelių sektoriui buvo skirta apie 800 mln. eurų, dabartiniam periodui – tik 350 mln. eurų. Turbūt visi suprantame, kad suteiktas finansavimas per menkas. Praėjusiu ES paramos laikotarpiu Lietuvos transporto sektoriui, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, taip pat buvo suteikta labai maža dalis ES paramos. Lenkija ir Latvija infrastruktūrai, keliams numatė daug didesnį finansavimą.

Jeigu valstybė transporto sektoriaus pakankamai nefinansuoja ES lėšomis, turėtų tai daryti biudžeto lėšomis. Šiuo metu keliams skiriami 65 proc. akcizo mokesčių, tačiau iš tiesų kelių sektorių pasiekia tik 57 proc. Daugiau kaip 8 proc. visų surinktų mokesčių – maždaug 45 mln. eurų – nuo 2009 metų nukeliauja bendroms valstybės reikmėms.

Tenka konstatuoti, kad kelių sektoriaus finansavimas katastrofiškas. Kelius nudėvime daug greičiau, negu sutvarkome. Gelbėjami tik magistraliniai keliai, o žvyrkeliams asfaltuoti ar žemesnės kategorijos kelių dangoms palaikyti dėmesio skiriama per mažai. Tiesa, šiais metais situaciją pagerins sprendimas išasfaltuoti maždaug 700 kilometrų žvyrkelių.

forumas / 1

Vis dėlto į 2020 metus įžengsime sunešioję turimą kelių infrastruktūrą – galime prognozuoti, ką tuomet darys valstybė. Ji tiesiog privalės daugiau lėšų skirti keliams.

Lietuvoje kasmet transporto infrastruktūros sukuriama BVP dalis vis didėja ir šiuo metu sudaro 14 proc. Lietuva – maža valstybė, o būtent šis sektorius – kelių transportas – yra višta, dedanti auksinius kiaušinius. Jeigu jam ir toliau nebus skiriama dėmesio ir lėšų, žinoma, sukuriamo BVP procentas pradės mažėti. Mes būsime nebe tranzito, bet sunkiai pravažiuojamų kelių valstybė.

Ką turėtų daryti valdžia, kad situacija pasikeistų? Būti ryžtingesnė. Visų pirma iš Kelių priežiūros ir plėtros programoje neimti pinigų bendroms valstybės biudžeto reikmėms. Juolab kad iki šiol neaišku, kur tie pinigai panaudojami. Be abejo, didžiausia atsakomybė tenka Seimui ir Vyriausybei. Jeigu jie neišspręs finansavimo klausimo, situacija kelių sektoriuje nepagerės, o mes dar labiau nutolsime nuo toli pažengusių kaimynų lenkų. Šie suprato, kad investicijos į kelius yra vienas ekonomikos variklių, duodantis labai gerą efektą. Vienas euras, investuotas į kelius, grįžta maždaug penkiais eurais ekonomikoje.

Reikėtų, kad artimiausiu metu 80 proc. degalų akcizo mokesčio grįžtų į kelių sektorių, taip pat atėjo laikas apmokestinti lengvuosius automobilius. Visoje ES, išskyrus Lietuvą ir Estiją, jie jau apmokestinti. Toks mokestis turėtų įtakos ne tik ekonomikai, bet ir aplinkosaugai. Svarbiausia, kad gyventojai žinotų, kokioms reikmėms skiriamos lėšos.

forumas / 2

Inesis KIŠKIS Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento direktorius Statybų sektoriaus įmonės retai teikia paraiškas ES paramai gauti. Įprastai jos prašo savivaldybės, savivaldybių valdomos įmonės, ministerijos ar ministerijoms pavaldžios institucijos, tačiau jų projektus dažniausiai įgyvendina per konkursą išrinkti statybininkai.

Jeigu kreipiasi ministerijai pavaldžios institucijos, skiriamas šimtaprocentinis finansavimas, nes jos neturi savų lėšų. Jeigu kreipiasi savivaldybė, ji turi prisidėti 7,5–15 proc. projekto vertės. Jei kalbame apie vandentvarkos sektorių, šiuo laikotarpiu finansuojama 50–80 proc. projekto vertės.

Statybų sektoriuje prieš ekonominę krizę kainos buvo išpūstos. Prasidėjus krizei, drastiškai sumažėjus užsakymų, statybininkai viešuosiuose konkursuose tiems patiems vamzdžiams tiesti ėmė siūlyti tris ar keturiskart mažesnes kainas. Šiuo metu statybų sektoriuje sąstingis traukiasi, tačiau kainos bent kol kas išlieka palankios.

Tiesa, iš savivaldybių mes girdime nuogąstavimų, kad negalima gyventojams kelti paslaugų kainų, nes šie nepajėgūs išsimokėti. Mes atsakome: kad ir ką darytumėte, sąnaudų susigrąžinimas turi būti užtikrintas.

Negalima investuoti į objektą, kurio paskui neįmanoma išlaikyti, arba paslaugos tarifai mažesni, negu reikia infrastruktūrai išlaikyti.

Dėl to naujuoju ES paramos laikotarpiu vandentvarkos sektoriuje sumažinome paramos intensyvumą, kad vandens tiekėjai tinkamai įvertintų, kur efektyviausiai galima panaudoti subsidijas. Taigi į statybų sektorių nueina galbūt mažiau lėšų, tačiau tai, kas yra padaroma, turėtų duoti didesnę grąžą už tą patį vieną eurą, kurį investuojame.

Situacija, kurią turėjome 2007–2013 metais, turime pripažinti pridėję ranką prie širdies, nebuvo pavyzdinė, ypač tais atvejais, kai vandentiekio ir nuotekų tinklai buvo

nutiesiami, o gyventojai atsisakydavo prisijungti prie jų. Arba kvartale būdavo paklojami vamzdžiai, o namai taip ir neišdygdavo.

Mes norime pasiekti, kad vandens tiekimo įmonės ar savivaldybės, organizuojančios atliekų tvarkymo paslaugas, pasibaigus 2014–2020 metų ES paramos skyrimo laikotarpiui gyventų iš savo surenkamų pinigų už teikiamas paslaugas. Ar tai pavyks įgyvendinti, pamatysime 2023 metais.

Aiškiname savivaldybėms, kad europinės paramos intensyvumas mažėja, šie atkerta apskritai atsisakysiantys pinigų, nes per brangu. Tačiau visų pirma reikia optimizuoti valdymą. Mažose savivaldybėse mažai gyventojų, o investicijos į infrastruktūrą – iš dalies didelės. Naujai sukurtą turtą sunku išlaikyti. Geriausias pavyzdys – Neringa: gyventojų mažai, infrastruktūra brangi, o tarifas viršija gyventojų mokumo ribas. Neringiškiams iš valstybės lėšų teikiamos subsidijas.

Taip neturėtų būti.

Vandens tiekėjų įmones būtina stambinti, o investicijas efektyvinti, bet tuomet atsiranda valdymo problema. Pavyzdžiui, „Vilniaus vandenys“ teikia paslaugas ne tik sostinei, bet ir Šalčininkų bei Švenčionėlių gyventojams. Jie yra lygiaverčiai klientai, todėl privalu rūpintis investicijomis, nors sostinės valdžia šios atsakomybės kratosi.

Statybininkai laukia užsakymų, kuriuos jiems pateiks įmonės. Statybų sektorius rūpinasi technologijomis, siūlo, kaip galima efektyviau įgyvendinti projektus. Vis dėlto svarbiausia figūra – užsakovas, kuris pasako, ką jis nori turėti ir kiek jis gali susimokėti. Jeigu kalbama apie europines lėšas, tendencija tokia, kad parama mažės. Pamažu pereinama prie paskolų ir garantijų, o projektų dydį ateityje lems ne subsidijų dydis, o tai, kiek įmonės sugeba pasiskolinti.

Kalbant apie daugiabučių modernizacijos procesą, paskolų lėšų stygiaus nėra.

Tiesa, buvo trukdžių baigiantis vienam ir prasidedant kitam paramos laikotarpiui. Daugiabučių modernizacijos procese pagrindinis stabdys – valstybės subsidijos. Iki šiol jos parama siekė 40 proc., ji irgi po truputį mažės.

15

forumas / 3

Dalius GEDVILAS Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Lietuvos statybų sektoriaus įmonės mažai naudojasi ES parama. Tai rodo statistinė Ūkio ar kitų ministerijų informacija. Statybininkai dėl nemažos biurokratijos teikiant paraiškas ar įforminant

paramą nedažnai ryžtasi ilgoms procedūroms.

Jie renkasi kitą kelią: ima kreditą, investuoja į atsinaujinimą, plėtrą ir pan.

Be to, valstybei apsisprendus atnaujinti infrastruktūrą statybų sektoriaus įmonės gauna nemažai užsakymų. Tokiuose projektuose statybininkai dalyvauja kaip paslaugų teikėjai. Lietuvai sumažinus ES paramą, tikėtina, statybų sektorius gali susitraukti.

Manau, ES paramos mažėjimą pajus ne tik statybų, bet ir kitų sektorių įmonės. Statybų sektorius ES paramos mažėjimui kol kas nesiruošia, bet, tikėtina, po poros metų verslas pradės ieškoti sprendimų, ką daryti toliau.

Valstybė planuodama investicijas statybų sektoriaus tinkamai nevertina, todėl mes turime didžiulę emigraciją. Pirmieji emigravo būtent

statybų sektoriaus darbuotojai. Jeigu valstybė skirtų pakankamai lėšų infrastruktūros plėtrai, statybai, renovacijai, rekonstrukcijai, gyventojų šiandien Lietuvoje būtų daugiau.

Ne tik statybininkai turi galvoti, kaip gyvens be struktūrinės paramos, ir tam ruoštis, bet ir statybų sektorius. Jis – jokia išimtis.

Atsinaujinančios ir į BIM technologijas investuojančios įmonės, tikėtina, net ir susitraukus rinkai Lietuvoje galėtų sėkmingai dirbti užsienio rinkoje. BIM didina konkurencingumą tokiose rinkose kaip Skandinavijos šalys, kuriose be statinio informacinio modeliavimo didesniuose projektuose dirbti beveik neįmanoma.

forumas / 4

Kęstutis KURLYS Lietuvos statybos inžinierių sąjungos prezidentas Iš susitikimų, pokalbių su statybų rangovais ir projektuotojais aišku, kad šiuo metu nuo ES ir

kitų įvairių fondų paramos labiau priklausomi rajonų ir mažesnių miestų statybininkai bei projektuotojai. Didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – pritraukiamos įvairios investicijos, vyksta biurų, prekybos centrų, kitų visuomeninių pastatų ar privačių namų statybos. To nėra periferijoje, kur statybininkai labai laukia, kol vėl pajudės daugiabučių namų modernizavimo darbai. Šiame sektoriuje jaučiamas sąstingis. Yra nemažai daugiabučių, kuriems jau parengti projektai, gauti statybos leidimai, tačiau stringa finansavimas.

Didžiosios statybų bendrovės ieško galimybių ir užsienyje, tai daro gana sėkmingai, o

mažesnėms įmonėms sudėtinga įsiterpti į jau esamą rinką. Manau, tokioms ir didesnėms kompanijoms dabar būtų palankus metas pasinaudoti ES parama ieškant galimybių užsienio rinkose ateities darbams: tai galėtų būti parama dalyvauti tarptautinėse parodose, IT technologijoms diegti, bendriems projektams su kitų šalių rangovų organizacijomis vykdyti ir pan. Kol kas tokia parama nebuvo teikiama arba ji buvo nedidelė, viskas vyksta labai vangiai ir lėtai. Kokia to priežastis – neaišku, tačiau 2014–2020 metų parama realiai dar nepradėta naudoti.

forumas / 5

Mindaugas APAVIČIUS Bendrovės „Apastata“ direktorius Šiemet statybų sektoriuje juntamas didelis ES lėšų ir projektų trūkumas. Projektai, kurie turėjo būti pradėti įgyvendinti 2015 metais, realiai startuos

16 2016 Nr. 4

tik 2017-aisiais, mat dar tik rengiamos paraiškos ir ieškoma finansavimo. Buvo įstrigęs ir daugiabučių modernizacijos finansavimas, bet situacija taisosi.

2020 metams mūsų įmonė pradėjo ruoštis prieš dvejus metus. Ieškome rinkų Vakarų šalyse, dalyvaujame tarptautinėse parodose. Šiuo metu projektai užsienio šalyse sudaro 20–30 proc. visų mūsų darbų.

ES paramos mažėjimas ypač atsispindi viešuosiuose pirkimuose. Dažname viešųjų pirkimų konkurse dalyvauja kone 30 įmonių – panaši situacija buvo susiklosčiusi statybų sektoriui juodžiausiais ekonominės krizės metais. Kadangi

viešuosiuose pirkimuose siūlomos darbų kainos yra maždaug 40 proc. mažesnės nei realios rinkos kainos, statybininkams tikrai sunkūs laikai.

Mus gelbėja projektai užsienyje, todėl darbų stygiaus nejaučiame. Tokiomis kainomis, kokiomis laimimi viešieji konkursai, dirbti nenorime, todėl ieškome kitų būdų išgyventi.

Konkurentų, ypač renovacijos srityje, padaugėjo. Privačių objektų irgi ne tiek daug, ypač regionuose. Norint išgyventi būtina ieškoti užsienio rinkos arba koreguoti įmonės planus.

sprendimai

BIM

Skaitmenizuokite statybos procesą.

BIM modeliai pažangiems pastatų sprendimams. Nauja platforma ir visa informacija www.rockwool.lt.

www.rockwool.lt

Kristina BUIDOVAITĖ

Programinės įrangos kūrėjų bendrovės „Adform“ biuro interjeras kurtas darbuotojų patogumui – taip šio biuro interjero koncepciją pristato jo projektuotojai – A2SM architektų komanda. Kelis šimtus įmonės darbuotojų galima vadinti projekto užsakovais – jų idėjos, pageidavimai ir norai tapo interjero projekto pagrindu. O dinamiška informacinių technologijų rinka padiktavo baldų, apšvietimo ir inžinerinių sistemų sprendinius.

18 2016 Nr. 4

ep t au yniu s p kštu ose o a įm l v i se – o n n g gy ė as ve s nim as

interjeras

Leono Garbačausko nuotr.

„Adform“ biure įrengta daug susirinkimo kambarių.

19

Viačeslavas MALENKO, architektas

Aurimas SASNAUSKAS, architektas

Prisidėjo danų architektai arptautinė Danijos bendrovė „Adform“ veikia daugiau kaip penkiolikoje šalių Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet didžiausias jos biuras įsikūrė Lietuvoje – verslo centre „Premium“. „Adform“ biuras užima visus septynis vieno verslo centro korpuso aukštus. Interjerą A2SM architektų komanda (Viačeslavas Malenko, Eglė Židonytė, Luka Galinytė ir Aurimas Sasnauskas) projektavo kartu su kolegomis iš Danijos projektavimo įmonės „Laika rumdesign“.

Danams buvo patikėta užduotis išsiaiškinti „Adform“ darbuotojų poreikius: tam projektuotojai

T

20 2016 Nr. 4

organizavo kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo aptarti įmonės darbo principai, apibrėžti optimalūs komandų dydžiai, pasitarimų ar poilsio erdvių būtinybė ir suformuota projektavimo užduotis.

Pirmas ir septintas „Adform“ biuro aukštai skirti rekreacijai. Apatiniame aukšte įrengtas restoranas, viršutiniame – sulčių baras su žaidimų zona. Atsitraukti nuo darbo čia galima žaidžiant stalo futbolą, biliardą ar tenisą. Kituose biurų aukštuose įrengtos darbo vietos, čia netrūksta vadinamųjų susirinkimų dėžučių, skirtų ir darbui, ir poilsiui, kuriose vienu metu gali susirinkti iki šešių darbuotojų. Tiesa, visuose biuro aukštuose įrengta ir mažesnių kambarėlių, primenančių telefono būdeles ir skirtų susisiekti su kolegomis iš viso pasaulio.

Luka GALINYTĖ, architektė

interjeras

Baldas komandiniam darbui stovint, aktyvioms diskusijoms, piešimui ant sienų ar lentų.

Atviro plano biuras stiprina bendruomenę.

Leono Garbačausko nuotr.

Biure darbuotojai gali patys susikurti sau patogias ir jaukias darbo vietas, rašyti žinutes ant sienų, klijuoti plakatus. Čia, kitaip nei daugelyje biurų, nėra griežtai reglamentuotų taisyklių, kad darbo stalai turi būti tušti, sienos neapkabinėtos plakatais.

21

interjeras

Prioritetas – natūraliems paviršiams Susirinkimų dėžutės ir dalis darbuotojų spintelių pagamintos iš OSB plokščių. Nors jos buvo nušlifuotos, nulakuotos, paruoštos, tačiau laikinumo įspūdį, architekto teigimu, sukurti pavyko. „Biure darbuotojai gali patys susikurti sau patogias ir jaukias darbo vietas, rašyti žinutes ant sienų, klijuoti plakatus. Čia, kitaip nei daugelyje biurų, nėra griežtai reglamentuotų taisyklių, kad darbo stalai turi būti tušti, sienos neapkabinėtos plakatais“, – kalbėjo V. Malenko.

Biure daug natūralių betono paviršių, darbo zonose dominuoja balta spalva, kad patalpos būtų šviesios. Akustikai užtikrinti virš darbo stalų įrengtos kabamosios lubos. Kitose patalpose, pavyzdžiui, holuose, poilsio zonose, paliktos atviros inžinerinės sistemos. Šis sprendimas neretas kuriant industrinę stilistiką. Ryškesnės spalvos dominuoja pasitarimų, taip pat muzikos, meditacijos kambariuose. Šioms erdvėms buvo sukurti specialūs tapetai, parinktos baldų ir interjero detalių spalvos.

22 2016 Nr. 4

„Adform“ biure įrengti maži susikaupimo kambarėliai, už sienos – minkštos skaitymo basomis nišos.

Darbuotojai patys gali nesunkiai pakeisti stalų išdėstymą ir įsikurti pagal poreikius.

Leono Garbačausko nuotr.

Kelių susirinkimo patalpų sienas puošia fototapetai su darbuotojų įkūnytais personažais.

23

interjeras

Erdviuose liftų holuose įrengtos skirtingos aktyvaus poilsio zonos.

„Ne mažiau svarbi interjero dalis – vaizdas, atsiveriantis pro langą. Vienoje pusėje – Neries panorama su Gedimino pilimi perspektyvoje, kitoje pusėje – Žirmūnai, turintys savitą spalvų koloritą“, – atkreipė dėmesį architektas.

Beje, į centrinėje miesto dalyje esantį biurą daugelis atvyksta dviračiais, kuriuos palieka požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje įrengtose dviračių saugyklose.

Darbo vietos įrengtos taip, kad pasikeitus sąlygoms jas būtų galima nesunkiai transformuoti – darbuotojai tai jau ne sykį patikrino. Pokyčiams pritaikytos ir apšvietimo bei inžinerinės sistemos. Biuro „Adform“ vadovai laikosi pozicijos, kad komandų nariai turi sėdėti vieni šalia kitų, todėl buvo atsisakyta uždarų kabinetų. Stiklinėmis pertvaromis atskirti tik susirinkimo kambariai.

24 2016 Nr. 4

Atsisakėme nebūtino puošnumo, tačiau baldai ergonomiški ir funkcionalūs. Taip posėdžių kambariuose atsirado gero dizaino aukštų ir žemų stalų, kokybiškų kėdžių.

Leono Garbačausko nuotr.

Biuro virtuvėlė.

25

Leono Garbačausko nuotr.

Darbo vietos įrengtos taip, kad pasikeitus sąlygoms jas būtų galima nesunkiai transformuoti – darbuotojai tai jau ne sykį patikrino.

Įrengti permatomi sanitariniai mazgai.

Kiekvieną aukštą ženklina skirtingų raštų marokietiškos plytelės, o duris – šmaikštūs „Adform“ rinkodaros skyriaus darbuotojų piešiniai.

26 2016 Nr. 4

Pastato viršuje beveik 200 kv. m skirta poilsiui: čia gausu žaidimų zonų, vyksta renginiai.

interjeras Derino funkcionalumą ir estetiką Dalis darbo stalų į naująjį „Adform“ biurą atkeliavo iš ankstesniojo. Originalaus dizaino virtuvių, susirinkimų kambarių, sulčių baro ir restorano baldai suprojektuoti A2SM architektų ir pagaminti Lietuvoje. „Atsisakėme nebūtino puošnumo, tačiau baldai ergonomiški ir funkcionalūs. Taip posėdžių kambariuose atsirado gero dizaino aukštų ir žemų stalų, kokybiškų kėdžių“, – pasakojo architektas.

Biure įrengtos pakeliamosios grindys, todėl pasirinktos kiliminės dangos plytelės, kurios leidžia be problemų prieiti prie inžinerinių tinklų, įrengtų po grindimis, ir kurias galima lengvai pakeisti, jei kokia nors vieta, tarkime, sutepama.

Ritininė kiliminė danga, anot V. Malenko – dažnesnis sprendimas viešbučiuose, o ne biuruose. „Adform“ biure interjero projektuotojams pavyko realizuoti visas idėjas, vis dėlto, architekto vertinimu, nedidelis aukštų plotas, laiptinės, liftai nėra ypač patogūs darbuotojams, nes sukuria papildomą srautą. Daug patogiau dirbti viename lygmenyje, o ne daugybėje aukštų.

Sulčių baras septintame aukšte.

Leono Garbačausko nuotr.

Darbuotojų rekreacijai skirti ne tik pirmas ir paskutinis biuro aukštai, bet ir likusiuose įrengtos nedidelės virtuvės. Tiesa, jose galima atsigerti tik vandens arba pabendrauti su kolegomis.

Norėdami pietų ar kavos, darbuotojai turi nueiti iki restorano. Tokiu būdu sukuriama dinamika, žmonės neužsisėdi savo darbo erdvėje, bendrauja tarpusavyje.

Užsakovo pageidavimas buvo biure naudoti šviesos diodų šviestuvus. Interjero projektuotojams pavyko įkalbėti užsakovus pasirinkti ne integruotą apšvietimą lubose, o individualų – pakabinamus šviestuvus, skleidžiančius tiesioginę ir atspindėtą šviesą. Darbo vietose apšvietimas šaltesnio atspalvio, poilsio zonose – šiltesnio.

Apšvietimas suprojektuotas taip, kad būtų galima pakeisti darbo stalų vietą, tačiau apšviestumas nepasikeistų. Visame biure suprojektuotos nenutraukiamos šviestuvų linijos, sujungtos į automatinę sistemą. Darbo vietose įrengti šviestuvai reaguoja į aplinkos apšviestumą ir žmogaus buvimą. Jei darbo vieta tuščia, šviesa prigęsta arba išsijungia.

27

Užs.

Inovacijos parduotuvėje: didesnis saugumas, geresni pardavimai

28 2016 Nr. 4

Elektroninė prekių apsaugos sistema lektroninė prekių apsaugos sistema, kitaip vadinama EAS – tai technologinis metodas, padedantis užkirsti kelią vagystėms, dažnai įvykstančioms parduotuvėse, prekybos centruose, bibliotekose ar biuruose. Šią sistemą sudaro prekių apsaugos varteliai, metalo detekcijos sistemos, kietieji prekių žymekliai ir jų nuėmėjai. Prieš nusprendžiant įsidiegti šias sistemas reikėtų kartu su architektu aptarti, kur šios bei kitos sistemos bus diegiamos parduotuvėje.

Tinkama prekių apsaugos vartelių technologija yra pasirenkama priklausomai nuo to, kokiomis prekėmis ruošiamasi prekiauti. Pavyzdžiui,

E

Interaktyvių ekranų sistemos – tai dar vienas puikus būdas išsiskirti iš konkurentų, pritraukti daugiau klientų bei prailginti jų apsipirkimo laiką parduotuvėje.

elektrotechnikos, drabužių ir sporto prekėms tinkamesnė yra akustomagnetinė (AM) vartelių technologija, turinti platesnį prekių aptikimo lauką bei mažiau jautri aplinkos trukdžiams.

Tuo tarpu siekiant apsaugoti maisto produktus ar vaistus labiau tiks radijo dažnio (RF) prekių apsaugos technologija. Atsižvelgiant į pasirinktą prekių apsaugos vartelių technologiją turi būti derinami ir kietieji žymekliai bei deaktyvatoriai.

Norintiems turėti švarų, neperkrautą parduotuvės įėjimą, galima pasirinkti naujovę – nematomus prekių apsaugos vartelius. Tai tiesiai į grindis integruota prekių apsaugos sistema, gebanti aptikti prekes bei geriausiai veikianti su kietaisiais žymekliais.

Vaizdo stebėjimo kameros Prieš nusprendžiant įrengti vaizdo stebėjimo kameras verslo patalpose, reikia aptarti, ką norima stebėti: ar kasą, sandėlį, persirengimo kabinas, prekybos salę. Dažniausiai yra stebima salė ir praėjimai šalia persirengimo kabinų. Verta atkreipti dėmesį, jog 100 kv. metrų ploto patalpai užtenka keturių vaizdo stebėjimo kamerų. Nuotolinio vaizdo stebėjimo sistema leidžia vaizdą matyti net ir savo planšetiniame kompiuteryje ar telefone realiuoju laiku. Tereikia turėti interneto prieigą.

Audio sistemos Planuojant įdiegti audio sistemą parduotuvėje, reikėtų žinoti patalpų plotą bei lubų aukštį. Pagal tai yra apskaičiuojamas garso kolonėlių kiekis, kad

garsas būtų girdimas visoje patalpoje. Dažniausiai yra vengiama montuoti garso kolonėles virš prekystalio ar kasos, kad garsas aptarnaujančiam personalui netrukdytų bendrauti su klientais. Taip pat garso sistema turėtų būti atskirai montuojama tarp įėjimų, viešuosiuose tualetuose, koridoriuose ir apsipirkimo zonose tam, kad galima būtų reguliuoti garso kolonėlių skleidžiamą garsą.

Interaktyviųjų ekranų sistemos Interaktyvių ekranų sistemos – tai dar vienas puikus būdas išsiskirti iš konkurentų, pritraukti daugiau klientų bei prailginti jų apsipirkimo laiką parduotuvėje. Dažniausias klientų pasirinkimas – portretiniai ekranai, kurie yra itin ryškūs ir specialiai montuojami į sieną. Jie ne tik pagyvina aplinką, bet ir suteikia papildomos informacijos apie siūlomas prekes ar paslaugas.

Dar vienas dažnas pasirinkimas yra vitrinose montuojami ekranai, matomi iš lauko ar klientų praėjimo zonų bei kviečiantys užsukti į parduotuvę. Siekiantiems išskirtinumo puikus pasirinkimas yra vaizdo siena. Ji gali būti iš 2, 4, 9 ir daugiau ekranų. Šio tipo ekranų sistemos dažniausiai yra montuojamos prie persirengimo kabinų ar kasų, kad atkreipti klientų dėmesį bei sutrumpinti laukimo eilėje laiką. Taip pat nauja tendencija yra lietimui jautrūs ekranai, dažniausiai montuojami parduotuvių kolonose. Šie interaktyvūs ekranai ne tik sukuria prekinio ženklo inovatyvumo įspūdį, bet ir kviečia klientus paliesti bei sužinoti daugiau apie parduotuvėje esančias prekes, paslaugas.

Patalpų kvėpinimo sistemos Kvapas, kaip ir garsas bei vaizdas yra neatsiejama parduotuvėje kuriamos atmosferos dalis. Todėl vis daugiau įmonių susidomi šia inovatyvia paslauga. Kvapų sistemos dažniausiai yra montuojamos prie pat parduotuvių įėjimų arba į ventiliacijos sistemas, kad kvapas geriau pasiskirtsytų po prekybinę erdvę. Kvapai sukuria malonią aplinką, pakelia lankytojų nuotaiką, dėl ko ilgėja klientų laikas, praleistas parduotuvėje, o kartu didėja ir pardavimai. Tinkamas patalpų kvapas dažniausiai yra parenkamas pagal prekinį ženklą arba parduotuvės tikslinę auditoriją. Pavyzdžiui, moterys labiau mėgsta lengvus, saldžius, citrusinių vaisių aromatus, tuo tarpu vyrams labiau patinka sodresni, prisotinti medienos ar muskato kvapai.

Lankytojų srautų skaičiavimo sistemos Didieji prekybos tinklai dažnai nori įsidiegti lankytojų srautų skaičiuoklius savo patalpose. Šie inovatyvūs įrenginiai analizuoja lankytojų srautą parduotuvėje, jo kitimo tendencijas, įvairius pirkėjų demografinius rodiklius bei padeda optimizuoti darbuotojų darbo laiką. Lankytojų srauto skaičiuokliai yra montuojami prie parduotuvių įėjimų ir gali būti pilnai integruojami į standartines tinklo (IP) kameras.

www.altumretail.com

29

Užs.

Dėl žaliuojančių fasadų termoizoliacija nekalta Naujai pastatyti ar renovuoti pastatai papuošia aplinką. Tačiau po kurio laiko kai kurių statinių vizualinė išvaizda ima keistis – tinkuoti fasadai tarsi išberiami žalsvomis dėmėmis. Dėl kokių priežasčių taip atsitinka, ar tam turi įtakos pasirinkta termoizoliacinė sistema?

Apdailą reikia rinktis atidžiau olistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius sakė kartais pastebintis patamsėjusias dėmes ant tinkuotų fasadų. „Tokios dėmės tikrai nepuošia gražiai modernizuotų namų. Aiškiai matyti, kad poveikį daro mikroorganizmai. Iš savo pusės kėlėme hipotezę, ar tokiam procesui neturi įtakos termoizoliacinė medžiaga“, – pasakojo Č. Ignatavičius.

Mikroorganizmų poveikį nagrinėja mikologai. Č. Ignatavičius patamsėjusių fasadų mėginius pateikė Gamtos tyrimų centro biodestruktorių tyrimo laboratorijai. Čia buvo nustatyta, kad dėmės atsiranda ant tų pastatų, kurie stovi padidinto mikroorganizmų kiekio aplinkoje. Šie mikroorganizmai sėda ant fasadų paviršiaus ir čia apsigyvena – tai fasadų patamsėjimo priežastis.

P

„Tokie reiškiniai daugiausia pasitaiko tuomet, kai fasadams tinkuoti pasirenkamas mineralinis tinkas. Ant jo labiau prikimba nešvarumai, tampantys maistu mikroorganizmams. Mineralinio tinko reikėtų vengti ten, kur šalia yra daug žalumos, medžių“, – sakė Č. Ignatavičius.

Mikologai, pasak Polistireninio putplasčio asociacijos prezidento, visiškai paneigė hipotezę, kad fasadų patamsėjimui įtakos gali turėti termoizoliacinės medžiagos. Kol nebuvo mokslininkų išvadų, galima buvo spėlioti ir dėl šiltinimo medžiagų galimo poveikio pokyčiams fasaduose.

Sienas nušveisti būtina Patamsėjusių, pažaliavusių tinkuotų fasadų Č. Ignatavičiui teko matyti ne viename mieste: Utenoje, Panevėžyje, Alytuje, Vilniuje. Daugeliu atveju namai stovi prie aukštų medžių, todėl želdinių sporos nusėda ant sienų ir šitaip pamažu pasikeičia pastato išvaizda.

Fasadų patamsėjimo priežastimi gali tapti ir netinkamai atlikti pastato modernizavimo darbai, kuomet fasadai termoizoliuojami nenuvalius nuo jų susikaupusių teršalų. „Mikroorganizmai gali būti labai dėkingi tokiems statybininkams, kurie apšiltina fasadus neapdoroję sienų fungicidais. Mat kenkėjams sukuriamos idealios sąlygos veistis – užtikrinama tinkama temperatūra, pastovi drėgmė ir ramybė. Jie taip nekliudomi dauginasi ir laikui bėgant prasiskverbia pro nesandarumus bei siūles į išorę. Tuomet ir atsiranda tamsios dėmės ant fasadų“, – pasakojo Č. Ignatavičius.

Jis prisiminė atvejį Alytuje, kuomet prieš atliekant modernizavimo darbus fasadai nebuvo tinkamai nušveisti, nebuvo nuvalyti teršalai, sienos nebuvo apdorotos fungicidais. Dabar tokio darbo rezultatas – pažaliavę fasadai. Kai taip nutinka, susiduriama su rimtomis problemomis, nes sunku sunaikinti mikroorganizmus, esančius tarp sienos ir termoizoliacijos sluoksnio.

Pastatų fasadai patamsėja ar pažaliuoja dažniausiai dėl to, kad ant apdailos sluoksnio susikaupia dulkės, kitokios organinės medžiagos ir įsiveisia dum bliai bei mikroskopiniai grybai.

30 2016 Nr. 4

Vienintelis galimas sprendimo būdas, anot Polistireninio putplasčio asociacijos prezidento – nuardyti šiltinimo sluoksnį, nuvalyti ir tinkamai apdoroti sienas ir vėl iš naujo jas termoizoliuoti. „Mūsų statybininkai dar dažnai nusistebi, kad reikia pirma nušveisti ir fungicidais apdoroti sienas, o tik tuomet jas šiltinti. Vokiečiai taip daro jau labai seniai, mums reikia tik sekti geru jų pavyzdžiu“, – sakė Č. Ignatavičius.

Jo teigimu, atnaujinti pastatai turi būti ne tik šilti, bet ir vizualiai gražūs. Jeigu pastatas bus tinkamai termoizoliuotas, bet jo fasadai – pažaliavę, žmonėms nebus miela žiūrėti į tokį vaizdą.

Galiausiai mikroorganizmų pažeistas tinkas gali imti kristi, nebesilaikyti ant termoizoliacinės medžiagos, tuomet kritikos, nors ir nepagrįstos, gali sulaukti ir medžiagų gamintojai.

Nesilaikoma technologinių reikalavimų Gamtos tyrimų centro biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas Algimantas Paškevičius paaiškino, kad pastatų fasadai patamsėja ar pažaliuoja dažniausiai dėl to, kad ant apdailos sluoksnio susikaupia dulkės, augalų žiedadulkės, kitokios organinės medžiagos ir įsiveisia dumbliai bei mi kroskopiniai grybai. „Šie mikroorganizmai turi gerą mitybinį šaltinį iš išorės. Polistireninis putplastis, naudojamas kaip termoizoliacinė medžiaga, negali būti substratu mikroorganizmams. Tačiau reikia įvertinti, ar visuomet pasirenkamos tinkamos apdailos medžiagas, ar dekoratyvusis tinkas geros kokybės“, – sakė A. Paškevičius.

Jis patarė daugiau dėmesio skirti apdailinio tinko bei dažų ypatybėms. Dažnai rangovai

pasirenka pačius pigiausius produktus, kurie vėliau sukelia tam tikrų nepatogumų. Vertėtų įsidėmėti, kad rinktis reikia apdailos medžiagas, turinčias antigrybinių priedų. Žinoma, šie produktai kiek brangesni, tačiau jei norima, kad namas gražiai atrodytų ne vienerius metus, geriau investuoti į patikimesnius produktus. Būna, kad statybininkai taupydami patys mėgina įdėti į tinką ar dažus antigrybinių priedų, tačiau tokie bandymai ne visuomet pasiteisina.

Gamtos tyrimų centro biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas A. Paškevičius patarė statybininkams labiau paisyti ir technologinių reikalavimų. Nerekomenduojama sienų dažyti ar tinkuoti, kol jos visiškai neišdžiūvusios. „Kai statomi nauji ar renovuojami seni pastatai, dažnai tenka matyti, kad mūro sienos termoizoliuojamos vos nustojus lyti ar net lietui lyjant. Drėgmė tarsi uždaroma ir čia atsiranda geriausia terpė mikroorganizmams veistis. Tokia vieta būna tarsi inkubatorius bakterijoms“, – pastebėjo A. Paškevičius.

Ypač daug problemų gali kilti renovuojant pastatus, kuomet šių fasadai termoizoliuojami nepašalinus nuo jų susikaupusių nešvarumų.

Dar blogiau, kai tokios nenuvalytos sienos uždengiamos termoizoliaciniu sluoksniu neleidus joms išdžiūti po lietaus. Todėl paruošiamasis etapas prieš šiltinant fasadus turi būti labai kruopštus. Pats polistireninis putplastis nekaupia drėgmės, bet jos prisigeria į kitas medžiagas. Neišdžiūvus sienoms, pelėsiniai grybai gali išlįsti ne tik į sienų išorę, bet ir į vidų. „Klimatas šiltėja, įvairių mikroskopinių grybų daugėja. Todėl nemalonių siurprizų ant pastatų fasadų gali tik daugėti, jeigu nebus paisoma darbų kultūros bei technologinių reikalavimų“, – kalbėjo A. Paškevičius.

Mikologai visiškai paneigė hipotezę, kad fasadų patamsėjimui įtakos gali turėti termoizoliacinės medžiagos. / Česlovas IGNATAVIČIUS /

Fasadų patamsėjimo priežastimi gali tapti ir netinkamai atlikta renovacija, kuomet fasadai termoizoliuojami nenuvalius nuo jų susikaupusių teršalų.

31

objektas

aliesiaus dvaras: sugrąžinta istorija Kristina BUIDOVAITĖ

Ignalinos rajone esanti Paliesiaus dvaro sodyba duris atvėrė po aštuonerius metus trukusių tyrimų, planavimo, projektavimo, rekonstravimo ir tvarkomųjų paveldosaugos darbų. Atgaivinti penki dvaro sodybos komplekso pastatai, įrengti inžineriniai tinklai, sutvarkyta teritorija. Šiandien dvare veikia viešbutis, kavinė, SPA ir reabilitacijos klinika, dėl išskirtinės akustikos dvarą pamėgo muzikai.

32 2016 Nr. 4

Donato Rukšėno ir Paliesiaus dvaro archyvo nuotr.

Architektų sprendimas – atkurti tik tai, kas išliko užfiksuota ikonografinėje medžiagoje.

33

objektas

Projekto komanda: Projektavo: UAB „Senojo miesto architektai“ Projekto vadovė: Daina Ferguson Architektas: Jamesas Nomanas Fergusonas Konstruktoriai: Kęstutis Ablačinskas, Marija Tomaševskaja Architektūros matavimai, fiksavimas: Sigutė Ladygienė, Daina Ferguson, Jamesas Normanas Fergusonas Istorinės raidos apybraiža: Indrė Baliulytė Architektūros tyrimai: Robertas Zilinskas, Dalia Kazlauskienė Konstrukcijų tyrimai: Marija Tomaševskaja, Kęstutis Ablačinskas Geologijos tyrimai: Vidmantas Vaitiekūnas Archeologijos tyrimai: Vaidas Steponaitis, Eugenijus Butėnas Interjeras: Daina Ferguson, Sandra Marija Sabaliauskaitė Darbus vykdė: UAB „Kriautė“, techninis prižiūrėtojas Jaunius Kavaliauskas, UAB „Udmeta“, techninis prižiūrėtojas Petras Kanevičius Užsakovas: UAB „Diagnostinės sistemos“

Pasagos formos buvusio tvarto mūro liekanos restauruotos ir eksponuojamos po stikliniu gaubtu.

34 2016 Nr. 4

Paliesiaus dvare atlikti išsamūs istoriniai, architektūros, archeologijos tyrimai, tuomet parengtas tvarkybos darbų projektas.

Pasirinktas sprendimas apželdinti tvarto stogą.

Istoriniam pastatui – naujos funkcijos aliesiaus dvaro sodybos griuvėsius kone prieš dešimtmetį įsigijo medikas dr. Julius Ptašekas. Jį sužavėjo unikali dvaro sodybos vieta ir autentiškas kraštovaizdis. Dauguma dvaro sodybos pastatų tuo metu jau buvo likę be stogų, langų ir durų, perdangų, įgriuvusiais skliautais. J. Ptašekas, jau apsispręsdamas gaivinti Paliesiaus dvarą, žinojo, kad nenorės jo pritaikyti kaimo turizmui, vestuvėms ar laidotuvėms.

Paliesiaus dvaro sodybos restauracijos projektą parengę architektai Daina Ferguson ir Ja mesas Normanas Fergusonas pasakojo, kad pirmą kartą apsilankius dvare juodu irgi sužavėjo aplinka, tačiau nerimą kėlė pastatų būklė.

2008–2009 metais atlikti istoriniai, architektūros, archeologijos tyrimai, ištirta sienų, perdangų ir stogo konstrukcijų būklė, įvertintos netektys, tuomet parengtas buvusių dvaro pastatų rekonstravimo ir tvarkybos darbų projektas. Išsiaiškinta, kad pastatai statyti XIX šimtmečio pradžioje, apie 1830 metus, remontuoti XIX–XX amžių sandūroje, XX amžiaus pabaigoje sumūrytos

P

naujos krosnys. Beje, dvaras neišsiskyrė prabanga ir puošyba, labiau garsėjo moderniu ūkiu ir turtinga biblioteka.

Projekte buvo numatyta restauruoti vertingiausius dvaro komplekso pastatus – prižiūrėtojo namą ir pasagos formos plane buvusį tvartą. Sutvirtinus sienas, įrengus požeminės pastato dalies hidroizoliaciją, atkūrus stogą, prižiūrėtojo namą apsispręsta pritaikyti viešbučiui, šiauriniame fasade papildomai įrengiant klasicizmo laikotarpiui būdingus tūrinius stoglangius. Pasagos formos buvusio tvarto mūro liekanas architektai pasiūlė restauruoti ir eksponuoti po stikliniu gaubtu.

Daliai tvarkybos darbų atlikti lėšų skyrė Lietuvos verslo paramos agentūra. J. Ptašeko įsitikinimu, europinės paramos skyrimo mechanizmas neskatina projektus įgyvendinti kokybiškai ir iki galo. Rengiant viešuosius pirkimus, projekte numatytų darbų kainos bematant išauga taip pat, kaip ir užsakovų investicijos. Antrąkart, patikino pašnekovas, darbus vykdytų tik savo lėšomis.

Dvaro pastatai ir teritorija sutvarkyti remiantis atliktų tyrimų rezultatais ir istorikės Indrės Baliulytės surastu 1903 metų dvaro žemių, priklausiusių generolo našlei Marijai Dmitrijevnai fon Ekse, planu. Vienas sudėtingiausių uždavinių

Naujo tūrio atsiradimas istorinėje aplinkoje sukūrė artimą perspektyvą, tarp dviejų pastatų atsirado uždaras kiemelis, išplečiantis erdves į lauką.

35

objektas

Dažniausiai mūras restauruojamas naują mūrą lipdant ant senojo.

To pavyko išvengti, todėl išsaugotas visas senojo statinio, kuris įgijo didesnį tūrį, grožis. / Julius PTAŠEKAS /

prižiūrėtojo name buvo suvaldyti per sienas tekantį vandenį. Pirmiausia buvo sutvirtinti ir hidroizoliuoti pamatai, cokoliniame aukšte atstatyti skliautai ir kolonos, restauruotas išlikęs sienų su skliautų pėdomis mūras, įrengtos grindys, nauja gelžbetonio perdanga rytinėje pastato pusėje, surišusi virstantį mūrą. Centrinėje, geriausiai išlikusioje, pastato dalyje išsaugota medinė perdanga ir autentiškos plačių lentų grindys.

Prižiūrėtojo namo erdves, pasak tvarkybos darbų projektą parengusios architektės D. Ferguson, nesunkiai pavyko pritaikyti naujoms funkcijoms, neprireikė iš esmės perplanuoti patalpų.

Centrinėje pirmo aukšto dalyje buvo gyvenama, pašalinus vėlyvas nevertingas atitvaras buvo atkurta pradinė planinė struktūra, durų angos, šios patalpos pritaikytos viešbučio numeriams. Šoninės patalpos ir cokolinis aukštas buvo skirti arklidei: didelės nesudalytos erdvės pritaikytos viešbučiui, o cokolinis aukštas – kavinei ir SPA. Kur tik įmanoma patalpose eksponuojamas autentiškas mūras, medinės sijos. Prižiūrėtojo name autentiškose angose durys ir langai pakeisti naujais mediniais, tačiau išlaikytas istorinis langų sudalijimas, vartai, pagaminti pagal senų suirusių vartų pavyzdį, dabar tarnauja kaip langinės.

Netikėtas atradimas – išskirtinė akustika Vienintelį Lietuvoje pasagos formos tvartą architektai rado be stogo ir apirusiomis sienomis. Pasvarsčius buvo nutarta neatkurti buvusio pastato tūrio: tuo metu nepakako ikonografinės medžiagos, o eksperimentuoti architektai nenorėjo.

Restauruotoms autentiškoms mūrinėms liekanoms eksponuoti pasirinktas nesudėtingos formos ir ramios architektūrinės išraiškos su gamta susiliejantis statinys, kurio stogas apželdintas šilokais. Išorinėms pastato sienoms panaudotas stiklas, stogui – medinė gegninė konstrukcija, paremta klijuoto medžio kolonomis.

Klijuoto medžio kolonų ir gegnių konstrukcija laiko žalios augalinės dangos stogą. Autentiškas mūras sustiprintas įrengus gelžbetonio žiedą – jis kruopščiai restauruotas pagal senąsias technologijas.

Buvusiame tvarte dabar vyksta koncertai, konferencijos, rengiamos edukacinės programos.

36 2016 Nr. 4

„Unikalu, kad valstybės saugomame objekte pasirinktas netradicinis jo išsaugojimo būdas – buvusio tvarto mūro liekanos apgaubtos statiniu stiklo fasadais išsaugant ir pabrėžiant jų autentiškumą, neatstatant prarastų pastato dalių“, – komentavo architektė D. Ferguson. Naujo tūrio atsiradimas istorinėje aplinkoje sukūrė artimą perspektyvą, tarp dviejų pastatų atsirado uždaras kiemelis, išplečiantis erdves į lauką.

Vientisoje interjero erdvėje dominuoja buvusio pasagos formos pastato autentiško mūro sienos, čia eksterjeras tapo pagrindiniu interjero eksponatu. Grindys lygios, šviesaus poliruoto betono, apvalaus skerspjūvio klijuoto medžio pilkos spalvos kolonos laiko atvirų gegnių stogo konstrukciją. Erdvė pabrėžtinai aiški, atvira ir kartu turinti 6 iš dalies atskirtas erdves. Čia vyksta koncertai, konferencijos, edukacinės programos. Įdomus ir netikėtas atradimas visai dvaro atnaujinimo projekte dalyvavusiai komandai buvo neeilinė šio pastato akustika. „Dažniausiai mūras restauruojamas naują mūrą lipdant ant senojo. To pavyko išvengti, todėl išsaugotas visas senojo statinio, kuris įgijo didesnį tūrį, grožis. Atsirado daug didesnė erdvė, kurios funkcionalumas pasikeitė, tačiau estetika ir vizualioji architektūrinio elemento ar statinio dalies pusė išliko. Tuodu dalykai lėmė architektūrinę sėkmę“, – architektų sprendimą gyrė J. Ptašekas.

Prižiūrėtojo namo erdves nesunkiai pavyko pritaikyti naujoms funkcijoms.

Svarbiausias savininko noras buvo išlaikyti autentiškumą ar jį atgaivinti jaukiu kaimišku stiliumi (ang. rustic style), tinkančiu prie buvusių ūkinių pastatų stilistikos.

Tad apdailos medžiagos pasirinktos kuo natūralesnės: medis, akmuo, metalas. / Sandra Marija SABALIAUSKAITĖ / 37

objektas Dvaro sodybos komplekse išlikę tik XIX amžiaus pastatai.

Dvaro istorijos pradžia – XVII amžius

Paliesiaus dvaras mena XVII amžių. Tuomet

ir pastatų statybos dokumentai, bet Pirmojo

atiteko generolo žmonai Marijai fon Ekse. Ši

dvaro gyvenamasis namas buvo medinis,

pasaulinio karo metu dalis jų buvo išgabenta

ėmė parceliuoti dvaro žemes, nemažus skly-

dengtas malksnomis. Netoli stovėjo sena dar-

į Rusiją, dalis sudegė arba buvo sunaikinta.

pus pardavė valstiečiams. Taip atsirado Nau-

žinė, prie upelio – pirtis, alinė, mediniai tvartai.

Kublickių dukra Emilija Kublickytė buvo iš-

jojo Paliesiaus kaimas, įkurti smulkesni vėlyvi

Greičiausiai dar XVIII amžiuje, užtvenkus Kan-

tekėjusi už gydytojo ir talentingo tapytojo Vin-

dvareliai. Lėšų M. fon Ekse neužteko, ir ji už-

čioginos upelį, buvo pastatytas ir malūnas.

cento Smakausko. Jis XIX amžiaus trečiajame

statė dvarą su visomis žemėmis bei sodyba

Nors dvaro sodybos komplekse išliko tik

dešimtmetyje gyveno Paliesiuje, dirbo gydyto-

Vilniaus žemės bankui.

XIX amžiaus pastatai, žinoma, kad 1736-ai-

ju, vėliau, XIX amžiaus viduryje, lankėsi dvare.

Apie 1900 metus dvaro administratoriumi,

siais dvaras priklausė Livonijos taurininkams

Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo

o nuo 1921 metų – savininku buvo Romualdas

Justinai ir Kazimierui Petrui Kublickiams, kurie

aktyvūs 1831-ųjų sukilimo Užnerio apskrityje

Bžezinskis. Po 1940 metų nacionalizacijos

giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Šiems

organizatoriai ir dalyviai, po jo priversti pasi-

dvaras atiteko Cirkliškio kolūkiui. Sovietme-

dvarininkams priklausė greta esantis Mielagė-

traukti į Prūsiją. XIX amžiaus antrojoje pusėje

čiu turtas buvo išgrobstytas, sunyko vandens

nų miestelis, jie fundavo Mielagėnų bažnyčios

Kublickiai neteko Paliesiaus dvaro, tuomet sa-

malūnas, kumetynas ir kiti dvaro pastatai, liko

statybą. XIX amžiaus pabaigoje Paliesiaus

vininkai ėmė keistis vienas po kito.

tik menki rūmų pastato griuvėsiai.

dvaro fundavimo, nuosavybės dokumentai,

1887 metais Paliesiaus dvarą iš varžy-

testamentai, archyvas ir biblioteka atsidūrė

tinių nusipirko Liubimovas, paskui Povaro-

Soltanų dvare. Gali būti, kad ten galėjo būti

va, generolas fon Ekse, po jo mirties dvaras

38 2016 Nr. 4

Parengta pagal istorikės Indrės Baliulytės istorinių tyrimų, parengtų 2009 metais, ataskaitos duomenis.

Rūmų pastatą planuojama atkurti Pietinėje sklypo dalyje, buvusio nežinomos paskirties pastato vietoje, buvo suprojektuotas ūkinis pastatas su kepyklėle ir katiline. Pradėję darbus archeologai rado pastato liekanas su akmeninėmis langų sąramomis. Manoma, kad tai XVII amžiaus – ankstyvojo dvaro statybos laikotarpio – palikimas. Suprojektuoto pastato vieta buvo tikslinama atsitraukiant nuo išlikusios sienos dalies su akmeninėmis sąramomis, autentiškas mūras restauruotas ir eksponuojamas.

Dviejų aukštų ledainės pastatas restauruotas pagal tvarkomųjų paveldosaugos darbų technologijas. Pastato stogas uždengtas plokščiosiomis keraminėmis čerpėmis, senųjų sijų lizduose sumontuotos naujos medinės sijos. Mūsų dienų sulaukė autentiškos rūsio lauko akmenų grindys, išliko akmenų grindinys aplink pastatą. Buvęs dviejų aukštų ledainės pastatas naudojamas ūkio reikmėms.

Ties šiauriniu įvažiavimu į teritoriją stovi medinis dviejų aukštų su mansarda pastatas, skirtas administracijai ir klinikai. Jis pastatytas ant išlikusių pamatų. Sienoms panaudoti atviro klijuoto medžio rąstai, pastatą juosia karnizas, kampai, tarplangiai, langai ir durys su apvadais.

Restauratorių iki šiol laukia buvęs kumetyno pastatas ir rūmų griuvėsiai. Kumetyno pamatai užfiksuoti atliekant archeologinius tyrimus. Tvarkant teritoriją, nuvalius grunto sluoksnį, buvo išryškintas buvusio pastato išorinių sienų pamatų kontūras. Jo vidiniame kontūre laikinai, kol bus atstatytas pastatas, išgrįsta terasa vasaros renginiams.

Vienaukštį dvaro rūmų pastatą ateityje irgi tikimasi atstatyti. Šiuo metu turima pakankamai duomenų, leidžiančių atkurti pirminį pastato tūrį, planinę struktūrą, apdailas. Petrui Kanevičiui prižiūrint, atidengtas išlikęs mūras, įvertinta jo būklė.

Buvusio dvaro valdytojo sūnus Romualdas Bžezinskis, gyvenantis Krokuvoje, atidavė dvarą vaizduojančio tapybos darbo ir šeimos nuotraukas.

Paliesiaus dvarvietėje sutvarkyti ne tik pastatai, bet ir aplinka: atkurta priešais rūmus buv usi parko ovalinė parterinė dalis, aplinka išvalyta nuo nevertingų medžių ir krūmų. Atlikus šiuos darbus atsivėrė natūralus reljefas, pastatai, liepų alėja, valstybės saugomas Paliesiaus ąžuolas.

Teritorijoje įrengti privažiavimo keliai, pėsčiųjų takai, suolai, šviestuvai, sutvarkyta veja.

Dvaro teritoriją juosianti tvora pradėta ręsti dar nepradėjus statybos darbų. Nauja lauko akmenų tvora be rišamojo skiedinio labai organiškai atitvėrė dvaro sodybos ribas. Tvoros kontūre įrengti treji įvažiavimo vartai su varteliais.

Privažiavimams ir takeliams panaudotas asfaltbetonis su įspaustu akmens skaldos dangos viršutiniu sluoksniu, primenantis birią dangą.

Dvaro teritoriją juosianti tvora pradėta ręsti dar nepradėjus statybos darbų. Nauja lauko akmenų tvora be rišamojo skiedinio labai organiškai atitvėrė dvaro sodybos ribas.

39

objektas

Projektuojant prižiūrėtojo namo, kuriame įrengtas viešbutis, interjerą, daugiausia dėmesio skirta autentikos išsaugojimui.

40 2016 Nr. 4

Baldai – iš sodybų ir antikvariatų Projektuojant prižiūrėtojo namo, kuriame įsikūrė viešbutis, interjerą, anot interjero dizainerės Sandros Marijos Sabaliauskaitės, irgi susitelkta į autentikos išsaugojimą. Cokolinio aukšto patalpose tinkuoti skliautai, piliastrai, langų ir durų apvadai dera su akmens mūro sienų plokštumomis. Kai kuriose patalpose restauruotos akmens mūro sienos buvo užteptos baltos spalvos dažais, tačiau išlaikyta akmens tekstūra. Interjere dominuoja natūralios pastelinės spalvos. Spalvų gamą kuria akmens mūras, tinko apvadai, šviesios sienos ir natūralaus gelsvo kalkakmenio grindys.

Daug dėmesio skirta apšvietimui: pakabinti žalvariniai kiekvienai patalpai pritaikyti šviestuvai.

Kiekviename kambaryje yra po kelis XIX amžių menančius unikalius baldus: spintos, skrynios, stalai su kėdėmis ar tiesiog nedideli sekreterai.

Dalis baldų atkeliavo iš kaimo sodybų, likusieji – iš užsienio antikvariatų. Vonios kambariuose – ketaus vonios, žalvario kriauklės, pastatytos ant unikalių išraižytų tikmedžio medienos konsolių. „Svarbiausias savininko noras buvo išlaikyti autentiškumą ar jį atgaivinti jaukiu kaimišku stiliumi (ang. rustic style), tinkančiu prie buvusių ūkinių pastatų stilistikos. Tad apdailos medžiagos pasirinktos kuo natūralesnės: medis, akmuo, metalas“, – paaiškino interjero dizainerė.

Kiekviename kambaryje yra po kelis XIX amžių menančius unikalius baldus: spintos, skrynios, stalai su kėdėmis ar tiesiog nedideli sekreterai. Dalis baldų atkeliavo iš kaimo sodybų, likusieji – iš užsienio antikvariatų.

41

Užs.

Požiūris į surenkamas konstrukcijas akivaizdžiai pasikeitęs Patogumas, spartus darbas, tikslumas – šiuos tris žodžius dažniausiai pamini statybininkai, pastatams pasirinkdami surenkamojo gelžbetonio konstrukcijas. Maždaug prieš dešimtmetį Lietuvoje viršų statybose ėmė monolitinės konstrukcijos, dabar mados akivaizdžiai keisčiasi.

Mato ne vieną privalumą akarų šalyse jau dabar didžioji dalis pastatų yra statomi iš surenkamų, gamyklose iš anksto pagamintų konstrukcijų. Neabejotinai tokia ateitis mūsų laukia ir Lietuvoje. Mūsų įmonė viena pirmųjų rinkoje prieš keletą metų pradėjo diegti šias technologijas, yra sukaupusi nemažai patirties“, – teigė bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda.

Anot jo, yra keletas priežasčių, kodėl surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos populiarėja.

Akivaizdu, kad toks sprendimas duoda naudos tiek pastato statytojui, tiek ir jo naudotojui – gyventojui. Pirmoji nauda – tai greitis. Surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos sumontuojamos greitai – statybos laikas gali sutrumpėti iki dviejų kartų palyginti su tradicine statyba. Surenkamojo trisluoksnio gelžbetonio išorės sienos jau gamykloje pagaminamos su izoliacine medžiaga, kurios storis parenkamas pagal pageidaujamą šilumos varžą. Visa tai lemia trumpesnį statybos procesą, o būsto pirkėjui – trumpesnį laukimo periodą.

Kitas svarbus aspektas – mažesnis jautrumas gamtinėms aplinkos sąlygoms. Surenkamojo gelžbetonio konstrukcijas galima montuoti ir šaltuoju metų laiku, jeigu lauke spaudžia ir 10 laipsnių šaltukas.

Būsto šeimininkui neabejotinai yra svarbu, kad gelžbetonio sienos pasižymėtų geru sandarumu ir šilumos akumuliavimo savybėmis. Naudojami patikimi blokų jungimo mazgai ir modernios siūlių užsandarinimo medžiagos, tad išvengiama šilumos tiltelių bei taupoma šilumos energija.

„V

Surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos neriboja architektūros laisvės, apdailos stiliaus.

42 2016 Nr. 4

Rinkoje yra nemažai statinių, kurie nesukuria vertės, todėl svarbu orientuotis į kokybiškas, tvarias ir ilgalaikes technologijas. / Vytautas NIEDVARAS, UAB „Betonika“ generalinis direktorius /

„Statyboms renkantis surenkamąsias gelžbetonio plokštes, mažinama žmogiškųjų klaidų tikimybė, nes statybų aikštelėje vyksta tik pagamintų elementų montavimo darbai, pačios konstrukcijos gaminamos pagal griežtai kontroliuojamą procedūrą. Tokiame procese yra daugiau technologijų bei automatizavimo nei tiesiogiai žmogaus valdomų procesų“, – į klausimą, kokius mato statybos iš surenkamųjų elementų privalumus, atsakė bendrovės „Eika“ atstovas.

Didelė gelžbetonio gaminių masė garsą sugeria geriau nei kitos lengvesnės statybinės medžiagos. Išorinės trisluoksnės sienos apsaugo nuo žemo dažnio transporto triukšmo, vidaus pertvaros sumažina oru sklindantį ir smūgių sukeliamą garsą. „Surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos name įrengtų butų vidinių sienų paviršius yra lygus ir reikalauja minimalaus galutinio užbaigimo. Fasadai estetiški ir pilnai baigti bei ilgaamžiškesni nei standartiniai tinkuoti. Tuo pačiu jie pasižymi didele įvairove: pradedant tradicine klinkerio apdaila, baigiant atidengtu, dažytu, grafiniu ar reljefiniu betonu“, – apibendrino M. Žibūda.

Vadovaujasi skandinavų patirtimi Paklaustas, kokius privalumus paminėtų statant daugiaaukščius pastatus iš surenkamųjų konstrukcijų, bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas teigė, kad šios konstrukcijos – ilgaamžis sprendimas, užtikrinantis šilumą ir energinį efektyvumą. Trisluoksnė konstrukcijos struktūra su akmens vatos vidaus užpildu turi savybę maksimaliai sulaikyti šilumą.

Be to, naujoviškos surenkamosios konstrukcijos

gerokai paspartina statybas, tad iš jų statomi ne tik visuomeniniai ir pramoniniai pastatai, bet ir gyvenamieji individualūs ar daugiabučiai namai. „Pastaruoju metu tokių statybų daugėja, matomas akivaizdus pokytis, statoma nemažai gamybinių pastatų bei gyvenamųjų namų. Tai akivaizdus įrodymas, kad pagaliau atsikratoma nuo sovietmečio susiformavusios neigiamos nuostatos apie šias konstrukcijas. Iš tiesų, tuo laiku statyti gyvenamieji blokiniai namai kėlė tik neigiamas asociacijas, kurių ryškiausia – šaltos pilkos sienos. Tačiau naujoviškos konstrukcijos sparčiai keičia šią nuomonę – gyventojai kuriasi šiltuose, moderniuose ir efektyviai energiją naudojančiuose namuose“, – kalbėjo K. Vanagas.

Kaip sėkmingą pavyzdį jis paminėjo ir „YIT Kausta“ Viršuliškių skersgatvyje statomus „Solo city“ gyvenamuosius namus. Šiuo metu vykdomas trečiasis statybų etapas. Pirmuosiuose namuose įsikūrę gyventojai jau įvertino, kad galima gyventi šiltuose namuose turint kur kas mažesnes šildymo išlaidas. „Solo city“ buvo pilotinis projektas, kuriame po ilgos pertraukos panaudotos surenkamosios konstrukcijos. „Mes vadovaujamės kolegų Suomijoje patirtimi ir žiniomis, kur šios konstrukcijos itin plačiai naudojamos jau ne vienerius metus ir dėl jų efektyvumo nėra abejojama“, – sakė „YIT Kausta“ vadovas K. Vanagas.

Išvengiama prastovų Tai, kad statybų rinkos iššūkiai išryškina vis daugiau surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų privalumų, pripažino ir bendrovės „Betonika“ generalinis direktorius Vytautas Niedvaras. Anot

jo, trūkstant darbo jėgos statybų sektoriuje surenkamo gelžbetonio konstrukcijos suteikia galimybę sumažinti statybos darbuotojų poreikį, taip pat sumažėja aukštos kvalifikacijos statybinių brigadų būtinybė. „Galima drąsiai teigti, kad statytojų požiūris į surenkamojo gelžbetonio konstrukcijas jau pasikeitė, jis tampa vis palankesnis. Ir tai lemia svarūs argumentai. Be to, kad darbo sparta bemaž padvigubėja, statybininkai tampa mažiau priklausomi nuo oro sąlygų, surenkamojo gelžbetonio konstrukcijas jie gali montuoti ir šaltuoju metų periodu. Vadinasi, pailgėja statybų sezonas, net galima išvengti darbo jėgos prastovų, išlaikyti darbuotojus“, – sakė V. Niedvaras.

Taip dirbant pastatai kartais iškyla dar iki pavasario pradžios, o tuomet, esant teigiamai lauko temperatūrai, galima atlikti ir vadinamuosius šlapius procesus: glaistymą, grindų betonavimą.

Lygūs sienų ir perdangų paviršiai sumažina apdailos darbų poreikį, juos užtenka tik nuglaistyti.

Dar vienas svarbus privalumas – instaliacijos kanalai įrengiami gaminant konstrukcijas gamykloje, todėl elektrikams ar santechnikams prireikia labai mažai įrengti šiuos kanalus.

Architektūrinių sprendimų laisvė išlieka Laikas, kuomet rinkoje dominavo vienodos architektūros, pilki daugiabučiai, pastatyti ištisais kvartalais, jau praėjo. Šiuo metu atsiranda vis daugiau ir įvairesnių apdailos būdų sieninėms plokštėms. Todėl tėra tik mitas, kad surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos varžo architektūrinių sprendimų laisvę.

43

„Galimas ne tik atidengtos faktūros, spalvotas betonas, bet ir faktūrinio bei grafinio betono fasadų apdaila. Tokio pasirinkimo privalumas akivaizdus – konstrukcijos iš gamyklos atvyksta į statybvietę jau pageidaujamos išvaizdos. Jokio netikėtumo efekto palyginti su monolitinėmis konstrukcijomis, kurios atsidengia nuėmus klojinius. Būna, kad ten rezultatas ne visuomet džiugina, bet būna sudėtinga kažką keisti“, – sakė V. Niedvaras.

Siekiant galutinio rezultato bendradarbiavimas su statinio užsakovu arba architektu prasideda ankstyvoje projekto stadijoje. Ir tai, anot bendrovės „Betonika“ generalinio direktoriaus, yra labai gerai – visuomet siekiama pateikti pavyzdį ir įsitikinti, ar būtent tokios faktūros, grafinio vaizdo tikisi užsakovas bei architektas.

Gamintojai stengiasi įgyvendinti architekto viziją tardamiesi, lygindami, taikydami įvairius sprendimus.

Gali būti gaminama vienasluoksnė sieninė konstrukcija, kuri pagreitina statybos procesą, tačiau šilumos izoliacijos sluoksnį bei išorinį apdailos sluoksnį iš norimų medžiagų reikia įrengti

Statant namus iš surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų, taupomas laikas, reikia mažiau darbo jėgos.

44 2016 Nr. 4

statybvietėje. Galima ir dvisluoksnė sieninė konstrukcija, kuri sudaryta iš laikančiojo sluoksnio ir šilumą izoliuojančio sluoksnio, kuris vėliau pagal pageidavimą dengiamas tinku bei dažais.

Bendrovės „Betonika“ vadovo V. Niedvaro teigimu, efektyviausia rinktis trisluoksnes sienines konstrukcijas – jos tinkamiausios ir kainos, ir montavimo laiko atžvilgiu. Gamykloje pagaminamas visas galutinis sieninis elementas, kurį sudaro laikantysis sluoksnis, šilumos izoliacija bei apdailinis sluoksnis. Betonas yra natūrali tvari medžiaga ir faktūrų bei grafikos pagalba gali būti išgaunami tiesiog unikalūs fasado variantai, kurių neįmanoma atkartoti kitomis medžiagomis, o dažyti ir tinkuoti būna brangu bei neilgaamžiška. Surenkamosios gelžbetonio konstrukcijos gali būti dažomos gamykloje, gali būti iš karto sumontuojami langai. Tokių gaminių poreikis itin išaugo Skandinavijoje pastaraisiais metais. Net jei reikia gaminius ilgai transportuoti į statybvietę, ją konstrukcijos pasiekia saugiai ir be pažeidimų. Galima teigti, kad dėl skandinavų įgyvendinamų projektų Lietuvoje diegiama vis daugiau naujovių.

Gera triukšmo izoliacija Vienas mitų pasakoja apie tai, kad vadinamoji blokinė statyba neleidžia pasiekti gerų energinio efektyvumo rodiklių. Iš tiesų yra priešingai, surenkamojo gelžbetonio konstrukcija suteikia daugiau galimybių išgauti tinkamą energetinį efektyvumą, nes dėl gamykloje numatytų sandarinimo siūlių, montavimo technologijos geriau užtikrinamas sandarumas. Šiuo metu konstrukcijose naudojami specialūs sujungimo mazgai, padedantys optimaliai sujungti visas konstrukcijas tarpusavyje, užtikrinti pastato sandarumą, išvengti šilumos tiltelių. „Vienas svarbiausių privalumų – nuolatinis komfortiškas mikroklimatas patalpose, kuris išlieka stabilus visus metus. Taip vyksta dėl betono inercijos, nes inertiškas vidinis betono sluoksnis žiemą kaupia šilumą, kurią atvėsus orui išspinduliuoja atgal. O vasarą, priešingai – sugeria šilumos perteklių. Tokiu principu oro cirkuliacija vidinėse patalpose yra stabili, nepatiriama temperatūrinių svyravimų“, – sakė bendrovės „Betonika“ vadovas V. Niedvaras.

Butuose labai svarbu užtikrinti gerą garso izoliaciją. Surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos padeda tai padaryti. Jų gamyboje sunaudojama mažiau izoliacinių sluoksnių, kadangi betono sluoksnis saugo nuo žemo dažnio transporto triukšmo, vidinės pertvaros sumažina oru sklindantį ir smūgių sukeliamą garsą, o vidinės pertvaros suprojektuotos taip, kad atitiktų sienoms tarp butų keliamus garso iziliavimo reikalavimus.

Tokios konstrukcijos yra patikimos ir gaisro atveju – ugniaatsparumas išlaikomas nuo 60 iki 180 minučių.

Neapsiribojama gyvenamaisiais pastatais Nors pastaruoju metu surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos labai dažnai naudojamos daugiabučiams statyti, tačiau komercinės, gamybinės, sandėliavimo paskirties pastatams tokios konstrukcijos nė kiek ne mažiau tinkamos. Priežastys tos pačios: trumpi statybos terminai, yra galimybė išvengti vadinamųjų šlapių procesų, dideli tarpatramiai leidžia sukurti dideles erdves, jose gali būti nevaržomai išdėliojama įranga, lanksčiai keičiamas išplanavimas.

„Šiuolaikinėje statyboje perspektyviausi tie projektai, kuriuos vysto atsakingi užsakovai.

Ypač svarbu, kad jie tiksliai žinotų statinio viziją ir aiškiai apibrėžtų koncepciją. Rinkoje yra nemažai statinių, kurie nesukuria vertės, todėl svarbu orientuotis į kokybiškas, tvarias ir ilgalaikes technologijas“, – kalbėjo bendrovės „Betonika“ generalinis direktorius V. Niedvaras.

Viena tokių koncepcijų – koncerno „Consolis“ pasiūlytas „Green Office“ sprendimas.

Tai – tvarus surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų pastatas. Statyboms naudota konstrukcija leidžia sumažinti šildymo bei vėsinimo sistemos įrengimo išlaidas, eksploatacijos kaštus, sumažinti pastato aukštingumą, maksimaliai išnaudoti užstatymo plotą sumažinant sieninių konstrukcijų storį, panaudoti galutinę sieninių konstrukcijų apdailą, kuri nereikalauja papildomų darbų bei priežiūros. Ši koncepcija suteikia papildomų balų vertinant statinį pagal BREE AM – Jungtinėje Karalystėje sukurtą ir šiuo metu plačiausiai taikomą tarptautinį tvarių pastatų vertinimo standartą bei sertifikavimo sistemą. BREEAM sertifikatu ženklinami pastatai, darantys mažiausią poveikį aplinkai per visą savo gyvavimo laikotarpį.

Naujos technologijos keičia nuomonę apie surenkamąsias konstrukcijas – gyventojai kuriasi šiltuose, moderniuose ir energiškai efektyviuose namuose. / Kęstutis VANAGAS, UAB „YIT Kausta“ generalinis direktorius

/

45

technologijos

Surenkamojo gelžbetonio renesansas Darius BABICKAS

iekvienas projektas yra individu alus, ir kiekvienu atveju sprendžiamas klausimas, kokias konstrukcijas pasirinkti pastatui statyti. Monolitinio gelžbetonio šalininkai pirmiausia pabrėžia jo tvirtumą, patikimumą ir formų įvairumą. Surenkamojo gelžbetonio konstrukcijas specialistai apibūdina kaip sutaupančias daug laiko. Tačiau pažymimi ir kiti privalumai.

Surenkamąsias konstrukcijas patariama naudoti ten, kur norima greitai bei pigiau pastatyti.

Kai darbo jėga buvo pigesnė, labiau apsimokėdavo lieti monolitines konstrukcijas. Šiuolaikinėse gamyklose yra modernios technologinės linijos, jos dalį darbų automatizuoja, tad reikia mažiau brangios darbo jėgos. Anksčiau statybų kompanijos galėdavo samdyti daug darbininkų, dabar tai būtų jau prabanga. Kita vertus, geresnė gali būti ir surenkamųjų konstrukcijų kokybė.

Gamyklose, kur elementai gaminami ne pirmą dieną, kur gerai sureguliuotos technologinės linijos, būna žymiai mažesnis matmenų bei betono stiprio nuokrypis nei liejant konstrukcijas statybų aikštelėje.

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Žymantas Rudžionis priminė, kad Vakarų Europos šalyse surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos šiuo metu yra labai populiarios. Tokių technologijų

K

46 2016 Nr. 4

pradininkai Europoje buvo vokiečiai, šiuo metu jie taip pat kartu su skandinavais bene labiausiai propaguoja statybas iš surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų. „Dabar savotiškas tokių konstrukcijų renesansas“, – sakė Ž. Rudžionis.

Profesorius pastebėjo, kad lyginant surenkamojo gelžbetonio konstrukcijas su kitomis išskirti jų techninių charakteristikų nevertėtų. „Išskirti reikėtų galimybę darbus atlikti žymiai greičiau, paprasčiau. Žinoma, gamykloje gaminant konstrukcinius elementus kokybę galima išgauti geresnę nei montuojant statybos aikštelėje. Bet svarbiausia – darbo greitis didėja ne procentais, o kartais“, – sakė Ž. Rudžionis.

Anot profesoriaus, surenkamojo gelžbetonio plokštės, naudojamos daugiabučiams statyti, leidžia pasiekti geresnius energinio naudingumo rezultatus, išvengiama šilumos tiltelių, nes sudaromos sąlygos tinkamai užpildyti sujungimų siūles.

Pirmas pasyvusis sublokuotas namas iš surenkamųjų gelžbetonio plokščių buvo pastatytas Suomijoje 2009 metais. Čia buvo panaudotos naujos surenkamosios gelžbetoninės plokštės, o šilumos izoliacija iš vertikaliai orientuoto plaušo akmens vatos plokščių gamybos metu buvo priklijuota prie išorinės plokštumos. Ant šilumos izoliacijos buvo įrengtas armavimo sluoksnis.

Statybos objekte beliko užtaisyti jungtis ir užtinkuoti apdailos sluoksnį.

Apskritai, skandinavų šalyse gyvenamuosius namus populiaru statyti iš surenkamųjų konstrukcijų. Surenkamųjų gelžbetonio plokščių su šilumos izoliacijos sluoksniu, įrengtu jau gamykloje, populiarumas ypač didelis Suomijoje, kur darbo jėga yra labai brangi. Būtent iš tokių plokščių statoma didžioji dalis daugiabučių namų. Viena iš pagrindinių priežasčių – tai ekonominė nauda. Taip statant pastatus trumpėja statybos laikas, surinkus pastatą jo jau nebereikia papildomai šiltinti statybos vietoje, o viduje galima tuoj pat atlikti apdailos darbus.

Gelžbetonio plokštės yra nedegios, šilumos izoliacijos sluoksnis irgi nedegus, kai šiltinama akmens vata. Kitaip sakant, pastatas yra nedegiame kevale, o daugiabučiams pastatams tai tikrai labai svarbu. Be to, tokios sienos puikiai izoliuoja garsą.

Vienas svarbesnių surenkamųjų konstrukcijų patobulėjimas – jų jungtys. Prieš eilę metų surenkamosios konstrukcijos buvo jungiamos jas tarpusavyje suvirinant. Atsirasdavo pavojus, kad po kurio laiko tokia jungtis koroduos, taigi, pasidarys nepatikima. Dabar surenkamųjų laikančiųjų konstrukcijų jungtys yra visai kitokios.

Dažniausiai naudojamos nevirintinės jungtys. Tai supaprastina ir palengvina konstrukcijų sujungimo darbus.

Užs.

surenkamojo gelžbetonio sprendimai 1965 metais Suomijoje įkurta bendrovė „Peikko“ šiandien yra tarptautinė kompanija, kuri siūlo užsakovams novatoriškus sprendimus, darančius jų statybų procesus greitesnius, paprastesnius ir patikimesnius. „Peikko“ tikslas – pateikti pažangius, aukščiausius kokybės ir saugumo reikalavimus atitinkančius sprendimus.

Linas LELEŠIUS „Peikko“ gaminių pardavimų padalinio vadovas eikko“ siūlomi sprendimai ir naujausios gamybos technologijos jau ištrynė ryškią ribą tarp to, ką galima buvo įgyvendinti pasitelkiant tik monolitinį gelžbetonį, ir to, ką galima pastatyti naudojant surenkamąjį gelžbetonį. Taip surenkamojo gelžbetonio svarba ir pranašumai statybos rinkoje tampa akivaizdūs. Galimybė projektuoti sudėtingiausius kompleksinius konstrukcinius rėmus, aukšta elementų gamybos kokybė, kontroliuojama pačioje gamykloje, o ne statybvietėje, plačios fasadinių elementų baigtinės apdailos galimybės, didelė gaminių montavimo sparta ir efektyvumas daro didžiausią įtaką projekto sėkmei.

Vertinant visus septynis esminius reikalavimus, keliamus projektuojamiems statiniams, akivaizdu, kad surenkamasis gelžbetonis daro ypač didelę įtaką efektyviam jų visų įgyvendinimui. „Peikko“, siūlydama surenkamojo gelžbetonio elementų sujungimo ar tvirtinimo sprendimus, atsižvelgia į visus esminius reikalavimus, ir šie sprendimai yra nuolatos tobulinami. „Peikko“ siūlomų sprendimų gausa ir įvairiapusiškumas, taip pat teikiamos techninės koncultacijos visą projekto įgyvendinimo laikotarpį lemia sėkmingą surenkamojo gelžbetonio naudojimą sprendžiant sudėtingiausias konstrukcines užduotis.

Tinkamiausiu sėkmės pavyzdžiu mechaninio atsparumo ir pastovumo bei saugos fone galima įvardyti „Peikko“ varžtines jungtis (1 pav.), kurios Lietuvoje pristatytos 2006 metais, vos įkūrus bendrovę „Peikko Lietuva“. Šiandien jos statybose jau tapo etalonu ir standartu, pakeitusiu neefektyvias lizdines kolonų bei pamatų jungtis.

„P

Augant energinio efektyvumo reikalavimams, verta atkreipti dėmesį į „Peikko“ įstrižus trisluoksnių surenkamojo gelžbetonio sienų plokščių ryšius (2 pav.). Tai produktas, nuo kurio prieš 50 metų prasidėjo „Peikko“ istorija, ir jis vis dar sėkmingai parduodamas.

Ir pagaliau – žinomiausia „Peikko“ naujovė – kompozitinės DELTABEAM sijos (3 pav.).

Tai produktas, kuris turi visa, kas aktualiausia šiandienos statybose: nuo mechaninio pastovumo ir gaisrinės saugos iki energinio efektyvumo bei tvarumo. DELTABEAM naudojimas įvairiems statinių konstrukciniams sprendimams, ypač pasitelkiant surenkamąjį gelžbetonį, garantuoja statinių atitikimą keliamiems aukščiausiems efektyvumo ir tvarumo reikalavimams.

Svarbu paminėti, kad „Peikko“ sprendimų naudojimas suteikia galimybę gauti papildomų balų vertinant statinio atitiktį pagal BREEAM ir LEED sertifikavimo sistemas.

3

1

2 47

technologijos

Sudėtingiausioms užduotims spręsti – modernus skeneris Doc. dr. Jūratė SUŽIEDELYTĖ-VISOCKIENĖ VGTU Geodezijos ir kadastro katedros vedėja Urtė ANTANAVIČIŪTĖ VGTU Geodezijos ir kadastro katedros magistrė, VĮ „GIS-Centras“ tyrimų inžinierė

Naujausios technologijos dėl savo modernumo ir produktyvumo vis dažniau tampa neatsiejama inžinierių darbų dalis. Naudojant antžeminius lazerinius erdvinių duomenų 3D (trimačius) skenerius Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai turi galimybę surinkti informaciją apie realaus pasaulio objektus ypač greitai ir tiksliai, o šių naujų technologijų panaudojimas gana platus: fasadams matuoti, pastatams inventorizuoti, pramoniniams matavimams, statybos, kalnakasybos, archeologijos, civilinės inžinerijos, šiuo metu diegiamose pastatų modeliavimo (ang. Building information modelling, BIM) srityse ir kitose, kur reikalingas tikslumas ir duomenų kokybė. Modernus 3D skeneris pasitelktas tiriant ir Gedimino kalno deformacijas.

Sprendimas – įvairiems paviršiams matuoti azeriniai 3D skeneriai skenuoja paviršius visų pirma siųsdami lazerio spindulį iki kliūties, tuomet matuodami atstumą iki objekto ir laiką, kurio prireikė lazerio spinduliui pasiekti objektą ir atsispindėti atgal.

Priklausomai nuo to, kokiu atstumu antžeminiai 3D lazeriniai skeneriai gali atlikti matavimus,

L

jie skirstomi į ilgo nuotolio (150–1000 metrų), vidutinio (50–150 metrų) ir trumpo nuotolio (0– 50 me trų) antžeminius lazerinius skenerius. Šiuo metu lazeriniai skeneriai gali išmatuoti iki 100 tūkst. taškų per sekundę ir pasiekti iki 2 milimetrų tikslumą.

Vieno skenavimo metu kaupiama įvairi 3D informacija apie objektą – skenuojamą objektą sudaro vadinamasis taškų debesis, kurio kiekvienas taškas išreiškiamas X, Y ir Z koordinatėmis. Dauguma skenerių turi ir integruotą

1 LFM programa sumodeliuotas šiluminės siurblinės vaizdas.

48 2016 Nr. 4

fotokamerą, kurios paskirtis – po skenavimo nufotografuoti nagrinėjamą teritoriją ir kiekvienam nuskenuotam 3D taškui priskirti nuotraukos mažiausio taško (pikselio) spalvos (RGB) reikšmę.

Kad būtų surinkta išsami 3D informacija apie objektą, svarbu skenuoti iš kelių stočių (krypčių).

Skenuojant iš daugiau nei vienos matavimo stoties, naudojami specialūs taikiniai, skirti apdorojant duomenis skirtingų stočių gautus taškų debesis suorientuoti į bendrą koordinačių sistemą. Priklausomai nuo objekto dydžio nuskenuoti objektą užtrunka nuo kelių valandų iki kelių dienų, o duomenims apdoroti prireikia kone keturis kartus ar net daugiau laiko.

Duomenų apdorojimo laikas taip pat priklauso ir nuo siekiamo galutinio rezultato. Jei pakanka tik suorientuoto 3D objekto taškų debesies, proceso laikas gerokai sutrumpėja, tačiau jei reikalingas galutinis 3D objekto modelio brėžinys, laiko sugaištama daugiau.

Modernus 3D skeneris buvo pasitelktas tiriant ir Gedimino kalno deformacijas. Kalno fotografavimo ir nuotraukų apdorojimo darbus atliko VGTU Geodezijos ir kadastro katedros mokslininkai, norėdami pagal fotonuotraukas sugeneruoti 3D modelį su „Context Capture“ programa.

Tokio pobūdžio darbai iki šiol buvo daromi sudėtingu fotogrametriniu metodu.

2 Lazeriniu skeneriu „Leica ScanStation C10“ nuskenuoto Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto pastato taškų debesis.

3 Duomenų trūkumas šešėlinėse vietose.

4 Matoma informacija, skenuota pro langus.

5 „DJI Phantom 3“ bepiločiu orlaiviu nufotografuotas VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto pastatas. 3D modelis sudarytas „Pix4D Mapper“ programa.

2

VGTU mokslininkai yra atlikę ir daugiau panašaus pobūdžio darbų naudojant modernią skenavimo bei duomenų apdorojimo techniką.

Geodezijos ir kadastro katedros specialistai atliko universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto skenavimo bei su dronu padarytų fotonuotraukų apdorojimo darbus. Šių darbų tikslas – sugeneruoti, sudaryti 3D vietovės modelį, kuris reikalingas planuojant teritorijos užstatymą, tvarkymą.

Programinės įrangos pasirinkimas – pagal individualius poreikius Kiekvienas gamintojas yra sukūręs programinę įrangą, skirtą jų 3D skeneriams valdyti ar jų sukauptai informacijai apdoroti. Kai kurie gamintojai siūlo net programinės įrangos paketus, kurie apima visus etapus nuo skenerio valdymo, taškų debesies registravimo iki tolesnio apdorojimo, tokio kaip 3D objekto paviršiaus modelio sukūrimas ir atskirų detalių integravimas į 3D taškų debesį, objekto pjūvio brėžinių sukūrimas ar fasadų 2D brėžinių pateikimas.

Programinę įrangą galima suskirstyti į dvi grupes: antžeminių lazerinių skenerių gamintojų sukurtos programos, kurių funkcionalumas apsiriboja pradiniu apdorojimu, tokiu kaip taškų debesies orientavimas, peržiūra ir minimaliu koregavimu, arba programos, skirtos galutiniam rezultatui parengti. Tokia programinė įranga turi 3D modeliavimo įrankių, reikalingų pasiekti norimą rezultatą.

Inžinierius priklausomai nuo darbų tipo ir norimo rezultato pasirenka, su kuria programine įranga jam būtų patogiausia dirbti. Pavyzdžiui, jei modeliuojami įvairūs gamykliniai objektai (vamzdynai, sklendės, vožtuvai ir t. t.), renkamasi iš tokių modeliavimo platformų kaip „Point Sense Plant“ („Autodesk“ „AutoCAD“ programos įskiepis), LFM ir kitų, kuriose įdiegtos įvairios vamzdynų bei skirtingų detalių specifikacijos su

3

4

5 49

technologijos

Modeliuojant pastatus ar braižant fasadus, antžeminio lazerinio skenavimo technologija leidžia itin tiksliai ištirti fasado geometriją ir įvertinti pastato struktūros nuokrypius.

Ruošiant pastatą rekonstrukcijai ar renovacijai tokie duomenys taip pat leidžia itin nuodugniai ištirti esamą objekto būklę.

6

„DJI Inspire 1“ bepiločiu orlaiviu nufotografuoto Vilniaus universiteto observatorijos pastato tekstūra.

50 2016 Nr. 4

matmenų aprašymais.

Dirbant su šiomis programomis, įvairių detalių įterpimas į taškų debesį nesudėtingas. Tačiau norint sklandžiai sumodeliuoti pasirinktą objektą, būtina iš anksto apgalvoti skenerio stočių vietas, iš kurių bus skenuojamas objektas, nes nuo to priklauso tolesniame duomenų apdorojimo etape sumodeliuotų objektų tikslumas. Nuskenavus objektą ar objektų sistemą (pavyzdžiui, vamzdynų grupę) taškų, dengiančių objektą, tankumas turi būti pakankamas. Kitu atveju atkuriamas objektas nebus tiksliai ir tinkamais parametrais įterptas į taškų debesį. Įmanoma gauti sumodeliuotą 3D gamyklos ar vamzdynų dalies vaizdą su visa papildoma informacija – vamzdynų, sklendžių ar kitų detalių tipais, jų matmenimis ar kitais parametrais.

Pasitelkus lazerinį skenerį, įvairios gamyklos turi galimybę iš nuskenuotų duomenų kurti ištisas duomenų bazes su visa jų gamyklose esančių objektų informacija. Turint skenuotus duomenis ir planuojant bet kokius pakeitimus ar rekonstrukcijas, galima bet kada išanalizuoti esamą situaciją ir greitai suprojektuoti naujus objektus. Tokios galimybės leidžia kaupti, analizuoti, laiku pastebėti įvairias objektų deformacijas ir žymėtis esamą būklę.

Problemiška vieta – pastato stogas Modeliuojant pastatus ar braižant jų fasadus naudojamos kitos programinės įrangos, tokios

7

kaip „Cloudworx“, „Scan to Bim“ („Autodesk Revit“ programos įskiepis), „Contex Captu re“ („Bentley“) ar panašios, turinčios tam tikrus pastatų sienų, fasadų detalių braižymo įrankius, pritaikytus parengti galutinius fasadų 2D ar 3D brėžinius. Braižant pastatų fasadus pastebimas vienas ir kone pagrindinis antžeminių 3D skenerių trūkumas: skenuojant nuo žemės paviršiaus, trūksta duomenų apie stogą, todėl tenka papildomai naudoti fotonuotraukas, gautas, pavyzdžiui, bepiločiu orlaiviu.

Stogo zonoje 3D taškų arba visiškai nėra, arba yra tik tose vietose, kurios matyti nuo žemės paviršiaus. Kadangi antžeminio skenerio lazeris matuoja atstumus tik iki pirmos sutiktos kliūties, tai, kas lieka šešėliuose, nėra įrašoma į skenerio atmintį. Taigi tų vietų, kur detalės užstoja pastato fasado elementus, jei šie nėra išmatuoti iš kitos stoties, duomenų galutiniame suorientuotame taškų debesyje nebus.

Lazerio spindulys prasiskverbia pro langų stiklus, tokiu būdu skenuojant pastatus surenkama dalinė informacija apie pastatų viduje esančius objektus, tokius kaip sienos ir lubos, kurie matyti iš skenavimo padėties. Turint tokią informaciją, galima papildyti fasadų brėžinius informacija, pavyzdžiui, apie aukštų perdangas.

Modeliuojant pastatus ar braižant fasadus, antžeminio lazerinio skenavimo technologija leidžia itin tiksliai ištirti fasado geometriją ir įvertinti pastato struktūros nuokrypius. Ruošiant pastatą rekonstrukcijai ar renovacijai tokie duomenys

Gedimino pilies 3D modelis, sudarytas pagal antžemines fotonuotraukas ir apdorotas „Contex Capture“ („Bentley“) programa.

technologijos

8 9 „DJI Phantom 3“ bepiločiu orlaiviu nufotografuoto VGTU pastato 3D modelis, sudarytas „Contex Capture“ („Bentley“) programa.

8 taip pat leidžia itin nuodugniai ištirti esamą objekto būklę. Dirbant su anksčiau išvardytomis programomis, duomenys apie įvairius pastato fasado elementus ir paties pastato ypatybes kaupiami atributinėse lentelėse su visais matmenų parametrais, kurie leidžia analizuoti brėžinius ar modelius itin detaliai.

Sparčiai populiarėjanti naujovė – bepilotės skraidyklės 3D objektų modeliavimui reikalingiems duomenims surinkti naudojami ir sparčiai populiarėjantys bepiločiai orlaiviai (ang. Unmanned ae rial vehicles, UAV), kurie savo autonomiškumu ir universalumu pakeičia tradicinę fotogrametriją. Bepiločių orlaivių yra įvairių: fiksuoto sparno, kopteriai, multikopteriai.

Skirtingos orlaivių rūšys naudojamos skirtinguose darbuose. Pavyzdžiui, fiksuoto sparno bepiločiai orlaiviai pasitelkiami sudarant ortofotografinius vietovės modelius ar paviršiaus 3D modelius. Jų veikimo laikas priklauso nuo baterijos ir svyruoja nuo 30 minučių iki maždaug 3 valandų. Multikopteriai dažniausiai naudojami pastatams fotografuoti, nors yra tinkami ortofotografiniams vietovės modeliams sudaryti. Jų baterijų veikimo laikas dažniausiai svyruoja nuo 15 iki 45 min.

Tam tikrose srityse UAV sistema konkuruoja ne tik su fotogrametrija, bet ir su antžeminiais lazeriniais skeneriais, pavyzdžiui, matuojant fasadus. Kadangi bepiločiai orlaiviai turi galimybę pakilti į orą, tokiu būdu pastatų detalės (stogo elementai, fasadų detalės) nufotografuojamos iš visų kampų ir iš skirtingo aukščio.

Fotografuojant pastatus bepilotėmis skraidyklėmis galima greitai ir efektyviai nufotografuoti

9

net pačias sudėtingiausias konstrukcijas, aukštus pastatus ar sunkiai nuo žemės pastebimas architektūros detales. Bepiločiai orlaiviai gali nufotografuoti objektą net tankiai užstatytose vietovėse, kur kitais geodeziniais prietaisais tai padaryti būtų sudėtinga ar net neįmanoma.

Fotografinės medžiagos apdorojimo laikas priklauso nuo fotografuojamo objekto dydžio, skiriamosios nuotraukų gebos ir kiekio. Vis daugėja programų, kurios siūlo greitą ir patogų automatizuotą duomenų apdorojimą bepiločių orlaivių duomenims, pavyzdžiui, „Agisoft PhotoScan“, „Pix4D Mapper“, „Trimble UAS Master“, „Contex Capture“ ir t. t.

Sudėtingos fotogrametrinės programos, kurios reikalauja specifinių žinių, pakeičiamos vartotojui patogesnėmis automatizuotomis programomis, kur įvairūs nuotraukų apdorojimo, orientavimo, trianguliacijos tinklo kūrimo žingsniai yra automatizuoti, o tai leidžia greitai,

patogiai apdoroti duomenis ir parengti juos tolesniam naudojimui.

Naudotojui reikia atskiruose žingsniuose pasitikrinti gautus rezultatus, peržiūrėti, įvertinti duomenų kokybę ir atsižvelgiant į rezultatus, jei būtina, pakoreguoti apdorojimo parametrus automatiškai sugeneruotame šablone. Braižant pastatus naudojami fotogrametrijos algoritmai, kuriems padedant pirminio apdorojimo metu ne tik gaunama geometrinė informacija apie objektą, bet ir parengiamas visas objekto modelis su esama tekstūra, o tolesniuose etapuose įvairios sudėtingos konfigūracijos detalės gali būti išbraižomos tiesiai ant 3D nuotraukos.

3D objektams modeliuoti kartais pakanka turėti tik persidengiančias objekto fotonuotraukas, darytas nuo žemės paviršiaus. Šis metodas yra pigesnis nei lazerinis skenavimas: pakanka turėti skaitmeninę fotokamerą ir fotonuotraukų apdorojimui skirtą programinę įrangą.

51

situacija

Artūro Žuko nuotr.

Žmonės pagaliau pradėjo jaukintis Lukiškių aikštės erdvę.

Lukiškių aikštės rekonstrukcija: visuomenės evoliucijos atspindys Kone 20 metų trukusios diskusijos, keturi architektūros idėjos konkursai, Rusnė MARČĖNAITĖ

garsiausių šalies architektų kurtos vizijos, keliskart išdalyti premijų pinigai ir net suplanuoti projektų įgyvendinimo terminai – aistras, kurias užkaitino Lukiškių aikštės rekonstrukcijos planai, galima palyginti, ko gero, nebent su Valdovų rūmų atstatymo kontroversijomis.

Idėjų yra, pinigų nėra itaip nei Valdovų rūmų atveju, įsiamžinti istorijoje kaip Lukiškių aikštės pertvarkymo siela nepanoro nė vienas įtakingas politikas. Ir todėl tuo metu, kai statybos šalia Gedimino paminklo siurbė sunkiai įsivaizduojamas sumas, Lukiškių aikštės tvarkyba buvo atidėliojama kaskart dėl kitų priežasčių.

K

52 2016 Nr. 4

Po pastarojo architektūros idėjos konkurso 2011 metais susizgribta, kad nėra iš kur paimti 11 mln. eurų, kurių būtų prireikę įgyvendinant nugalėtojų – Rolando Paleko ir jo architektūros studijos – projektą. Šios sumos turėjo užtekti ne tik antžeminei daliai rekonstruoti, bet ir požeminei aikštelei įrengti, kur planuotos vietos ir automobiliams (tai buvo numatyta projektavimo užduotyje), ir komerciniams objektams. Tačiau tai pasirodė per brangu, ir konkurso – lyg nebūta.

situacija

Akivaizdu, kad nusivylimo dėl neišklausytų ar nerealizuotų idėjų per tuos 25 metus prisikaupė labai daug. Ir suderinti visų pusių interesus nėra paprastas uždavinys. Tačiau dabar turime tam galimybę, ir aš tikiu, kad profesionalų komanda su tuo susitvarkys. / Algirdas ŽEBRAUSKAS / „Matyt, mes nesubrendėliai, kad niekaip negalime subrandinti šio projekto, – replikavo Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Marius Šaliamoras. – Architektūros požiūriu viskas jau išnagrinėta iki panagių, aišku, kaip tą aikštę reikia tvarkyti, o rezultato vis nėra...“ Į tą pačią balą įlipo ir naujas sostinės meras, kai vos pradėjęs savo kadenciją atsistojo prieš filmavimo kamerą drauge su R. Paleku ir paskelbė baigsiantis pirmtakų apleistus darbus.

Tiesa, milijonų aikštei Remigijus Šimašius nežadėjo – informavo, kad projektą teks atpiginti jį supaprastinant. Architektai sutiko tai padaryti, bet projekto korekcijas įvertinusi Viešųjų pirkimų tarnyba traktavo jas kaip naują ir netgi su kitais supanašėjusį projektą, kurio įgyvendinimas būtų pažeidęs lygiateisiškumo principus kitų 2011 metų konkurso dalyvių atžvilgiu, todėl tęsti derybas techniniam projektui rengti su pirmosios vietos laimėtojais neleista.

Vėliau bandyta net tartis su konkurso pirmosios vietos nugalėtojais – Paleko ARCH studija – kad šie projekto autorių teises padovanotų Vilniaus miestui ir taip padėtų sutaupyti daug laiko realizuojant projektą. Tai irgi nepavyko, tad konkurso rezultatai buvo anuliuoti.

Vizijas pakoregavo realijos Čia Lukiškių aikštės architektūros konkursų epopėja nutrūko. Sostinės savivaldybė ir Aplinkos ministerija nutarė, kad nebe laikas skelbti dar vieną, nes konkursiniam projektavimui tektų skirti pusę metų, kelis mėnesius truktų viešųjų pirkimų etapas, po to, tikėtina, laiko būtų prarasta tradiciniams tokiais atvejais teisminiams ginčams, ir kas begalėtų pasakyti, kada būtų galima pradėti aikštės tvarkymo darbus, kuriuos svarbu baigti iki Valstybės atkūrimo šimtmečio renginių.

Todėl nuspręsta keisti strategiją – skelbti nebe architektūros, o rangos konkursą, kurio nugalėtojai pagal tiksliai suformuluotas, finansinių

galimybių įrėmintas projektavimo sąlygas sudėtų į vieną projektą ankstesniuose konkursuose sugeneruotas idėjas. Pateikti užduotį ir kontroliuoti darbus įsipareigojo Aplinkos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė – vykdyti projektą pradedant nuo konkurso organizavimo, lėšų pažadėjo skirti Vyriausybė.

Vienas šios strategijos autorių, aplinkos ministro patarėjas architektas Algirdas Žebrauskas pripažino – pasirinktas problemos sprendimo būdas nėra pavyzdinis: „Idealiu atveju derėtų skelbti ir šeštą, ir prireikus aštuntą architektūros konkursą, taip pat reikėtų spręsti sykiu visas miesto, o ne tik valstybės reprezentacines problemas ar žaliųjų erdvių poreikį. Dabartinis sprendimas priimtas atsižvelgiant į visas realijas: laiko, finansų ir tikslo.“

Reprezentacinė funkcija neužgoš rekreacinės A. Žebrausko sukaupti žmonių laiškai, pareiškimai įrodo – kelių dešimčių metų, praėjusių nuo tada, kai Lenino aikštė tapo Lukiškių, neužteko baigti ginčus dėl to, kokia funkcija labiausiai dera šiai vietai. Vieni vis dar tvirtina, kad aikštė turi būti tik reprezentacinė ar memorialinė, kiti – kad tik rekreacinė. Pakito tik tai, kad žmonės pradėjo jaukintis jos erdvę ir čia vis dažniau drįstama prisėsti ant žolės ar susirenkama į neformalius miesto renginius. Architektas tvirtina, kad visa tai išliks ir pertvarkius aikštę: 80 proc. jos ploto bus skirta žaliųjų erdvių sostinėje visada stokojantiems miestiečiams ir tik 20 proc.– reprezentacinei funkcijai. Ir tie keliasdešimt procentų nebus aptverti tvora – jie irgi bus naudojami miesto renginiams.

Aplinkos ministro patarėjas linki nebegrįžti prie diskusijų, ar Lukiškių aikštę reikia aukoti reprezentacinei funkcijai, ir pabrėžia, kad tai, jog Lietuva iki šiol neturi nė vienos tokiai funkcijai keliamus reikalavimus atitinkančios aikštės, yra valstybei garbės nedaranti problema.

„Yra diplomatinės procedūros, kurios atliekamos atvykus aukšto rango užsienio delegacijoms: kovotojų, kritusių už valstybės nepriklausomybę, pagerbimas padedant gėlių, aukščiausio rango svečių pagerbimas kariuomenės rikiuote ir kt. Tam pritaikytas aikštes turi visos sostinės. Lietuvoje 25-erius nepriklausomos valstybės metus protokolinės procedūros yra skaidomos: dalis renginių vyko Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, dalis – Prezidentūros kieme, dalis – Antakalnio kapinėse“, – aiškino A. Žebrauskas.

Dėl skirtingų priežasčių – nepakankamo dydžio, teritorijos valdytojų nuostatų tam tikrų renginių požiūriu, netinkamo plano ar skulptūrinių akcentų ir pan. – reprezentacinės funkcijos neišeina užkrauti nė vienai kitai sostinės aikštei.

Lukiškių aikštė, ministro patarėjo nuomone, tinkamiausias pasirinkimas atrodo ir vertinant urbanistinę struktūrą – Seimo rūmų, katedros, prezidentūros ašį.

Be to, daugybės profesionalų – architektų, istorikų, menotyrininkų – nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dalyvavimas konkursuose ieškant sprendimo aikštei pertvarkyti, visada – akcentuojant reprezentacinę funkciją, A. Že brausko vertinimu, irgi liudija, kad ta idėja buvo ir tebėra priimtina. Negali būti ignoruojama ir pozicija 24 nevyriausybinių organizacijų, kurios pastaruoju metu dalyvavo diskusijose dėl Lukiškių aikštės pertvarkos ir nerimauja, kad čia gali nelikti tautos laisvės siekio ženklų. „Pirmiausia reikia išklausyti profesionalų, bet negalime ignoruoti nė vienos pusės – visi gyvename šioje valstybėje, visi turime savų lūkesčių, – komentavo A. Žebrauskas. – Akivaizdu, kad nusivylimo dėl neišklausytų ar nerealizuotų idėjų per tuos 25 metus prisikaupė labai daug. Ir suderinti visų pusių interesus nėra paprastas uždavinys. Tačiau dabar turime tam galimybę, ir aš tikiu, kad profesionalų komanda su tuo susitvarkys.“

53

situacija

Pasirinkimai: proginis tvarkymas ar dar vienas atidėjimas?

Aplinkos ministro patarėjas nebijo pašaipų dėl proginio Lukiškių aikštės gražinimo. Nepasinaudoti tuo, kad šiandien pagaliau yra politinė valia išjudinti įstrigusią situaciją, būtų, jo nuomone, keista. O Valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktis – daugiau nei pakankamas motyvas. Kokios galimos tokio sprendimo alternatyvos? Kažkas viešojoje erdvėje juokavo – galima vėl nubarstyti raudona skalda aikštę ir dar dvidešimčiai metų į jos centrą sugrąžinti „balvoną“.

Lukiškių aikštės tvarkybai šiemet numatyta skirti 1,5 mln. eurų, dar 0,5 mln. – kitąmet. Iki metų pabaigos tikimasi įrengti požeminius inžinerinius tinklus, sutvarkyti aikštės dangą, pakloti dalį kitos infrastruktūros. Šiuo metu baigiamas rengti pirmo etapo techninis darbo projektas – birželio pabaigoje tikimasi gauti statybos leidimą, o liepos mėnesį jau pradėti šiuos darbus.

Daugelis atkreipia dėmesį, kad tų 2 mln. eurų neužteks šiandien pristatomam aikštės tvarkybos projektui įgyvendinti, bet darbo vyriausiuoju 54 2016 Nr. 4

Telšių rajono architektu metais nemažą patirtį, kaip vykdyti projektus, kurie finansuojami dalimis, sukaupęs A. Žebrauskas tam neteikia didelės reikšmės: „Lėšų yra kiek yra, ir jau visiems aišku, kad iš jokių kitų fondų papildomų pinigų šiam reikalui Vyriausybė neskirs. Mano praktika rodo, kad galima vykdyti projektus telkiant lėšas atskiriems objektams iš skirtingų šaltinių. Dabar reikia pradėti darbus. Pradėję pamatysime, kad šis projektas tampa vis svarbesnis. Įtikti absoliučiai visiems neįmanoma. Žinau, kad bus kolegų, kurie nepritars projektui, bus ir tokių, kurie kalbės kardinaliai priešingai. O tobulumo paieškos – niekada nesibaigiantis procesas. Palikime šį tą nuveikti ir ateinančioms kartoms.“ Vis dėlto architektas sutinka su viešojoje erdvėje kolegos Audriaus Ropolo pareikštu apgailestavimu, kad vykdant tokios reikšmės projektus neišvengiama viešųjų pirkimų nuostatos – perkama už mažiausią kainą. „Tai – valstybės bėda. Mes viską, net mokymo programas, perkame už mažiausią kainą, – sakė A. Žebrauskas. – Ir dar nesuvokiame, kad kokybė – didžiausia vertybė, į kurią verta investuoti.“

Pasak vieno projekto autorių – architekto Gintaro ČAIKAUSKO, aikštė pavirs savotišku gyvybės medžio simboliu. Medis – tai takelių forma, perauganti į smulkesnes šakeles žaliojoje zonoje.

Naujausias projektas – daugybės autorių idėjų kompiliacija Projektą rengia 2011 metų Lukiškių aikštės architektūros idėjos konkurse antrą vietą užėmusi architekto Gintaro Čaikausko komanda.

Ją pasikvietė savivaldybės paskelbtą rangos konkursą laimėjusi jungtinė trijų įmonių grupė – „Infes“, „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratorius“ – gavusi teisę pasirinkti jiems tinkamus architektus, kad šie sudėtų į vieną projektą ankstesniuose konkursuose per keliolika metų sugeneruotas idėjas. Prie anuomet dirbusių G. Čaikausko, Lino Naujokaičio, Vidos Venckūnienės, Alicijos Grigūnienės ir kitų pakviesti

situacija

prisijungti kraštovaizdžio architektūros bei inžinerijos specialistai.

G. Čaikausko grupė dirbti prie šio projekto pradėjo ne iškart – iš pradžių projektinius pasiūlymus rengė kiti architektai, o G. Čaikauskas, kaip ir R. Palekas, LAS pirmininkas M. Šaliamoras, kiti specialistai, buvo pakviestas į savivaldybės suburtą darbo grupę. Pasak M. Šaliamoro, tik paaiškėjus, kad pirmiesiems architektams nesiseka, rangovai apsisprendė juos pakeisti.

Gegužės mėnesį LAS įvykusiame projekto pristatyme architektams ir visuomenei naujoji autorių komanda tvirtino, kad daugiau nei keturių futbolo aikščių dydžio erdvėje įmanoma išpildyti visų socialinių grupių lūkesčius. „Lukiškių aikštės erdvė išliks žaliojo charakterio, tačiau joje bus aiškiai išreikštos funkcinės zonos. Aikštė pavirs savotišku gyvybės medžio simboliu. Medis – tai takelių forma, perauganti į smulkesnes šakeles žaliojoje zonoje ir savotiškai įsiliejanti į miesto erdves“, – projekto koncepciją pristatė architektas G. Čaikauskas.

Projekto autoriai aiškino nubrėžę meninę įtampos liniją – ribą tarp okupacijų ir laisvės. Ši

riba dalija aikštę į dvi dalis: kietąją reprezentatyviąją zoną, kurioje galės vykti ne tik valstybinės, bet ir miesto šventės bei mugės, ir žaliąją demokratinę zoną, kurioje daug gyvybės ir žalumos: vietos piknikams, lauko kavinės, vaikų žaidimų aikštelės, mankštinimosi zonos, pasivaikščiojimų takai, dviračių takas, kokybiškas apšvietimas.

Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis per pristatymą LAS pabrėžė – dėl būtinybės įsiklausyti į ankstesnių konkursų metu sugeneruotas idėjas šiandienis projektas nėra 100 procentų autorinis ir laisvas kūrybinis darbas, tik G. Čaikausko ar L. Naujokaičio projektas: „Gaila, kad po 17 ar 18 metų, po visų konkursų, šiandien procesas tęsiamas vagonus pastačius prieš garvežį. Tačiau, nors architektūrinių ambicijų gali būti labai daug, jeigu vėl viską pradėsime nuo pradžių, nukeliausime keliasdešimt metų atgal. Atėjo momentas, kai kažkas turi išreikšti valią, ir tą valią išreiškė Vyriausybė. Šiandien norėčiau pozityvumo. Turime susivienyti ir dirbti, tobulinti projektą.“

Projektuoti Lukiškių aikštės rekonstrukciją pakviesta grupė architektų, 2011 metų architektūros idėjos konkurse užėmusi antrą vietą (Gintaras Čaikauskas, Linas Naujokaitis, Vida Venckūnienė, Alicija Grigūnienė).

Lukiškių aikštės erdvė išliks žaliojo charakterio, tačiau joje bus aiškiai išreikštos funkcinės zonos.

55

G. Bartuškos nuotr.

sprendimas

Bažnyčių bokštai – neišnaudojamos apžvalgos aikštelės Kristina BUIDOVAITĖ

Pro Arkikatedros bazilikos varpinės bokšto angas galima pamatyti sostinės panoramą.

Saugomose teritorijose iškilę apžvalgos bokštai – ne vienintelis būdas pasigrožėti supančia aplinka. Įveikus kelis šimtus laiptelių arba pakilus liftu, kraštovaizdžiu iš viršaus galima gėrėtis ir keliose bažnyčiose. Ir bažnyčių kunigai, ir paveldosaugininkai pritaria idėjai bažnyčių bokštuose įrengti apžvalgos aikšteles, juolab kad tokie projektai dažnu atveju tampa vienintele galimybe atnaujinti neretai apleistus, niekaip neeksploatuojamus bokštus.

56 2016 Nr. 4

sprendimas

Bažnyčių varpinėms – naujos funkcijos šsaugoti vieno pagrindinių bažnyčios akcentų – varpinės – vertingąsias savybes (varpų konstrukcijas ir pačius varpus) ir ją pritaikyti lankymui sveikintina praktika vadina ir Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė. Vienas populiariausių turistinių objektų Vilniuje – po 20 metų pertraukos lankytojams atverta Arkikatedros bazilikos varpinė. Pro jos bokšto angas galima pamatyti sostinės panoramą, o čia pat viduje – senojo varpinės laikrodžio mechanizmą ir šešis bokšto viršuje esančius varpus.

Prieš kelerius metus sutvarkyta ir Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Viršuje įrengtoje apžvalgos aikštelėje lankytojai iš 60 metrų aukščio gali apžvelgti sostinės panoramą. Į varpinės viršų kylama autentiškais mediniais laiptais arba moderniu liftu.

Planus lankytojams atverti šiaurinį bažnyčios bokštą puoselėja ir Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų bažnyčios kunigai. Iš jo būtų galima stebėti varpus gretimame bokšte ir grožėtis Vilniaus panorama.

Akmenėje bendruomenės pastangomis restauruotas ir lankymui pritaikytas Šv. Onos bažnyčios bokštas, įrengtas naujas varpų mechanizmas, eksponuojami senieji liturginiai drabužiai ir reikmenys.

Apžvalgos aikštelė įrengta ir ant Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios stogo. Čia pat – ir vienintelė Lietuvoje koplyčia, kurios altoriuje įmūryta Šv. Antano relikvija. Anykščių panorama galima grožėtis ir Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokšte.

KPD direktorė neabejoja, kad tokių apžvalgos aikštelių galėtų atsirasti dar daugiau, jei būtų skirtas pakankamas finansavimas. „Pastaraisiais metais saugomose teritorijose pastatyta keliolika apžvalgos bokštų, kurie gausiai lankomi ir labai populiarinami. Vis dėlto manau, kad, užuot skubėjus statyti naujus apžvalgos bokštus, kuriuos vėliau reikės eksploatuoti, būtų tikslinga sutvarkyti bažnyčių, iš kurių galima apžvelgti ypatingą kraštovaizdį, varpinių bokštus, antram gyvenimui prikelti jose esantį istorinį paveldą ir sykiu pritaikyti lankymui. Dauguma bažnyčių – gana aukštos, todėl apžvalgos aikštelės jų bokštuose – unikali galimybė apžvelgti vertingiausią kraštovaizdį“, – kalbėjo D. Varnaitė.

I

Miestui labai svarbi kompleksinė plėtra, sisteminis požiūris į visus viešosios infrastruktūros objektus. Vienas, kad ir labai gerai paruoštas, objektas niekada taip neveiks, neturės įtakos aplinkos patrauklumui kaip darnus bendros viešosios ir privačiosios infrastruktūros sudėliojimas. / Daiva GASIŪNIENĖ /

Tomo Tuskenio nuotr.

Apžvalgos aikštelė bažnyčios bokšte paskatino daugiau žmonių apsilankyti ir maldos namuose.

57

sprendimas

Kunigai, anot KPD direktorės, tokiai varpinių bokštų transformacijai neprieštarauja. Tai įrodo ir realizuoti pavyzdžiai.

Pagrindinis paveldosaugininkų reikalavimas – išsaugoti vertingąsias savybes. Jei šios nepažeidžiamos, neužgožiamos ar nesunaikinamos paveldo objektą pritaikant naujai funkcijai, didesnių problemų įgyvendinant tokius projektus neiškyla. „Labai daug kas priklauso nuo architektų, kurie rengia tokius projektus. Bažnyčios – jautrūs objektai. Daugeliu atvejų visus iššūkius pavyksta išspręsti gražiai“, – pasakojo D. Varnaitė. Štai Alantos dvare būta keturių bokšto tarpsnių, iki mūsų dienų išlikę du. Dvaro šeimininkai – Alantos technologijos ir verslo mokykla – svarstytų bokštus restauruoti. Spėjama, kad jie anuomet atliko ne tik puošybos, bet ir apžvalgos funkciją. Šiuo metu kaip tik rengiama bokštų tvarkybos darbų projektinė dokumentacija.

Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje taip pat ieškoma bokšto pritaikymo galimybių.

Miesto prioritetas – kompleksiniai sprendimai Ilgametė Anykščių rajono savivaldybės vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė buvo viena iniciatorių, kad viename aukščiausios Lietuvoje neogotikinės Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštų atsirastų apžvalgos aikštelė.

Dianos Varnaitės nuotr.

Akmenės Šv. Onos bažnyčios bokštas pritaikytas lankymui: čia galima apžiūrėti naują varpų mechanizmą, eksponuojamus senuosius liturginius drabužius.

Jono Junevičiaus nuotr.

Anykščių Šv. Mato bažnyčioje apžvalgos aikštelė įrengta 33 metrų aukštyje.

58 2016 Nr. 4

Dauguma bažnyčių – gana aukštos, todėl apžvalgos aikštelės jų bokštuose – unikali galimybė apžvelgti vertingiausią kraštovaizdį. / Diana VARNAITĖ /

sprendimas

Lankytojų srautais nesiskundžia Anykščių menų centro, administruojančio Sakralinio meno centrą, Angelų muziejų, Anykščių koplyčią – Pasaulio anykštėnų kūrybos centrą ir Šv. Mato bažnyčios varpinės bokšte įrengtą apžvalgos aikštelę, direktorius Tomas Tuskenis patvirtino – 2012-aisiais Europos Sąjungos lėšomis įrengta apžvalgos aikštelė iki šiol gausiai lankoma.

Turistai nesipiktina net tuo, kad 33 metrų aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę galima pasiekti tik savomis kojomis įveikus 186 metalinius

Junevičiaus nuotr.

Kultūros paveldo objektų priežiūra, tvarkyba, pritaikymas tikslinei funkcijai Anykščiuose, anot neseniai Panevėžio miesto vyriausiąja architekte tapusios D. Gasiūnienės, visuomet buvo vienas iš savivaldybės prioritetų. Tačiau, nors nemaža biudžeto lėšų dalis keliaudavo kultūros paveldo objektų priežiūrai ir tvarkybai, kaskart ieškant finansavimo, kad objektą būtų galima sutvarkyti iki galo ir pritaikyti visuomenės poreikiams, prireikdavo tiek pat daug jėgų, administracinių gebėjimų, darbo ir laiko. Minėto projekto įgyvendinimą apsunkino dar ir tai, kad bažnyčios valdytojas – ne savivaldybė. Taigi miesto valdžiai teko išspręsti ir nemažai teisinių problemų.

Miestui, anot D. Gasiūnienės, labai svarbi kompleksinė plėtra, sisteminis požiūris į visus viešosios infrastruktūros objektus. Vienas, kad ir labai gerai paruoštas, objektas niekada taip neveiks, neturės įtakos aplinkos patrauklumui kaip darnus bendros viešosios ir privačiosios infrastruktūros sudėliojimas. Todėl Anykščių rajono savivaldybė į Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios projektą pasižiūrėjo kompleksiškai ir greta esančioje poeto Antano Baranausko vardu pavadintoje parapijos salėje, kurioje ilgą laiką veikė prekybos centras, tarpininkaujant bažnyčios klebonui, įkūrė Sakralinio meno centrą ir Angelų muziejų. „Apžvalgos aikštelė bažnyčios bokšte paskatino daugiau žmonių lankyti pačią bažnyčią, o Šv. Mato bažnyčios lankytojai netruko susidomėti ir visiškai kitomis akimis gali pasižiūrėti į aplinką, kurioje gyvena, geriau pažinti Anykščių vaizdingąjį kraštovaizdį, pasigrožėti Šventosios upe, jos vingiais ir slėniais, Antano Vienuolio apdainuota Lietuvos Šveicarija, kalvomis, moreniniais masyvais, Anykščių šilelio literatūrine didybe, bažnyčios bokšto apžvalgos aikštele: ankščiau po mišių skubėdavę namo, dabar užlipa į aikštelę“, – komentavo pašnekovė. laiptelius. Nors projekte buvo numatyta įrengti liftą, kol kas lėšų šiems darbams neskirta. Trys didžiosios laiptų aikštelės ir bokšto sienos pritaikytos ekspozicijoms įrengti – čia pristatoma bažnyčios istorija, eksponuojamos senųjų Anykščių nuotraukos. Apžvalgos aikštelėje pro bažnyčios navas galima pasigrožėti ne tik miesto, bet ir Šventosios upės slėnio panorama. Čia taip pat įrengti stendai, kuriuose pateikiama informacija apie lankytinus objektus, o nuotraukose – A. Baranausko laikų Anykščiai. Įsigijus monoklį galima stebėti ir toliau esančius objektus.

Norint pasiekti Anykščių Šv. Mato bažnyčioje įrengtą apžvalgos aikštelę prireiks įveikti 186 metalinius laiptelius.

59

Vytauto Balčyčio nuotr.

biblioteka

Doc. dr. Marija DRĖMAITĖ

Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų retrospektyva recenzija

Vilniaus architektūra dažniausiai aprašoma ir vertinama gėrintis jos išorės formomis ir senamiesčio erdvėmis. Tačiau menotyrininkė Dalia Klajumienė pastebi, kad Vilniaus senieji pastatai – tai ne vien išorė, jų meninio vaizdo Dalia Klajumienė, „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai nuo klasicizmo iki moderno“, Vilnius. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015 m. 740 iliustr. p. Knygos rengimą ir išleidimą rėmė Lietuvos mokslo taryba.

60 2016 Nr. 4

ir istorinės vertės visumai itin svarbios yra vidaus puošybos detalės, taip pat bylojančios apie pastato paskirtį, to laikotarpio estetiką, statytojų ir dekoratorių išsilavinimą, finansines užsakovų galimybes.

biblioteka

inoma menotyrininkė, anksčiau daug dėmesio ir laiko skyrusi bažnytinių pastatų interjero tyrimams, pradžiugino skaitytojus nauju pasaulietinių interjerų tyrimu. Naujoji D. Klajumienės monografija – tai itin išsami ir didelės apimties iki šiol Lietuvoje moksliškai nenagrinėta medžiaga: XVIII amžiaus antrosios pusės – 1914 metų – Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementų (sienų tapybos, sienų apmušalų, lipdinių ir jų polichromijos, koklinių krosnių ir židinių bei dekoratyvinių grindų dangų) išaiškinimas, datavimas, atributavimas, kilmės ir kelių į Vilnių (arba gaminviečių Vilniuje) nustatymas ir įkontekstinimas, sukuriantis išsamų vaizdą apie Vilniuje vyravusias gyvenamųjų namų interjerų puošybos tendencijas, dekoro elementus, jų kilmę ir paplitimą.

Knygoje aptariamo laikotarpio pradžia – tai lūžio momentas, kai pereinama prie pramoninės gamybos dekoro dirbinių, išrandamos ir pritaikomos naujos dekoro technologijos ir pramoniniu būdu gaminamos naujos apdailos medžiagos. Ilgą laiką XX amžiaus antrojoje pusėje šis XIX amžiaus interjerų dekoro palikimas nebuvo vertinamas arba menkai vertintas būtent dėl savo pramoninės kilmės kaip masinis, tiražuojamas, dėl to esą turintis menkesnę meninę vertę.

Tai aiškiai liudija gausiai autorės išstudijuotos ir cituojamos restauratorių ataskaitos, kuriose trafaretinis, arba pramoninės kilmės, dekoras neretai apibūdinamas kaip „menkos išliekamosios vertės“, „nerekomenduojamas atkurti ir eksponuoti“ ir panašiai. Šiuo metu situacija keičiasi, XIX amžius atrandamas ir pripažįstamas kultūros, meno istorijoje, paveldosaugoje, o tokie tyrimai kaip D. Klajumienės monografija yra kertiniai požiūrio kaitos skatintojai.

Savo knygoje autorė ne kartą akcentuoja, kad jos turinį sudaro ne interjero kaip visumos istorija, bet atskirų elementų studijos. Tai grindžiama ir autentiškų visuminių interjerų neišlikimu, ir spekuliacijų vengimu, ir medžiagos gausumu. Remdamasi archyvų dokumentais,

Ž

Dombrovskių dvarelio Tilto g. 1 salės supraportų lipdiniai.

V. Balčyčio nuotr.

Chodkevičių (Puslovskių) rūmų Didžiojoje g. 4 židinys.

61

biblioteka

Grafienės Witgenstein darbo kambarys Verkių rūmuose, XIX a. vid.

Vasilijaus Sadovnikovo 1846 m. akvarelė

Architekto Mykolo Šulco buto Vilniaus universitete XIX a. pradžios lubų lipdiniai.

Knygoje aptariamo laikotarpio pradžia – tai lūžio momentas, kai pereinama prie pramoninės gamybos dekoro dirbinių, išrandamos ir pritaikomos naujos dekoro technologijos ir pramoniniu būdu gaminamos naujos apdailos medžiagos.

62 2016 Nr. 4

istoriografija, interjerus vaizduojančiais meno kūriniais ir fotografijomis, peržiūrėjusi daugybę restauratorių tyrimų ataskaitų bei taikomųjų tyrimų analizių, autorė kompetentingai aptaria sienų tapybos, lipdinių, sienų apmušalų, grindų dangų, koklinių krosnių ir židinių menines ypatybes.

D. Klajumienė šiek tiek nuogąstavo, kad interjero elementų skaidymas į atskiras apdailos rūšis sudarys neišsamią, fragmentišką, tarsi pabirusią dėlionę apie vilniečio būstą. Nors visuminių interjerų ir žinių apie juos neišlikimas neleido autorei imtis vilniečių būsto interjero istorijos, atidus lyg pro mikroskopą žvilgsnis į detales privertė grąžinti į Vilniaus interjerų istoriją pamirštus faktus, žinias apie apdailos medžiagas ir puošybos būdus.

Visa tai leido gerokai plačiau pamatyti modernėjančio vilniečio būstą tuometės Rusijos imperijos ir visos Europos pasaulietinių interjerų dekoravimo kontekste, analizuoti ir įsivaizduoti miestiečių galimybes pasirenkant vieną ar kitą tuo metu madingą ornamentų grupę ar puošybos sistemą, menininkų, meninių amatų bei amatininkų veiklą, regione ir pačiame mieste funkcionavusį dekoro elementų gamybos, prekybininkų tinklą.

Daugiau kaip septynių šimtų puslapių knygoje pristatyti beveik trijų šimtų Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų duomenys yra labai skirtingi, dažnai fragmentiški ir eklektiški, tačiau, be abejo, jie bus įdomūs ir architektams, ir menotyrininkams, ir miesto istorikams, tyrinėtojams bei mylėtojams. D. Klajumienė parodo, kad XVIII amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios vilniečiai norėjo gyventi jaukiai ir svarbiausia – madingai, o sykiu atskleidžia, kaip jiems pavyko tuos norus įgyvendinti.

Apie autorę Menotyrininkė, Lietuvos dailės paveldo ekspertė dr. Dalia Klajumienė dirba Vilniaus dailės akademijos (VDA) Dailėtyros institute. Pagrindinės

autorės mokslinių interesų sritys: Lietuvos XVI– XX amžiaus pradžios dailė, ypač baroko ir XIX amžiaus sienų tapyba, dailės paveldo apskaitos ir apsaugos problemos. Autorė 2002 metais apgynė humanitarinių mokslų menotyros krypties daktaro disertaciją „XVIII–XIX a. pirmoje pusėje iliuziškai tapyti LDK bažnyčių ir sakralinių pastatų altorių retabulai“. Nuo 2006 metų VDA Dailėtyros institute vadovauja Kultūros paveldo tyrimų skyriui. Nuo 2014-ųjų yra VDA Paminklotvarkos katedros vedėja.

Daugiau kaip septynių šimtų puslapių knygoje pristatyti beveik trijų šimtų Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų duomenys yra labai skirtingi, dažnai fragmentiški ir eklektiški, tačiau, be abejo, jie bus įdomūs ir architektams, ir menotyrininkams, ir miesto istorikams, tyrinėtojams bei mylėtojams.

V. Balčyčio nuotr.

Dalios Klajumienės nuotr.

Dr. Marija Drėmaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė. Baigė menotyros magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, stažavosi Helsinkio universitete, dirbo tarptautiniuose Šiaurės ir Baltijos šalių modernizmo ir pramonės paveldo projektuose. VU IF dėsto nuo 2004 metų, nuo 2013-ųjų yra docentė ir Paveldosaugos magistro studijų programos pirmininkė. Skaitė kviestines paskaitas Eindhoveno technikos universitete, Geteborgo Chalmers architektūros mokykloje, Estijos dailės akademijoje, Paryžiaus politikos mokslų institute.

V. Balčyčio nuotr.

Apie recenzijos autorę

Tiškevičių rūmų Trakų g. 12 trečio aukšto patalpos sienos nišos tapyba.

Namo Didžiojoje g. 5 lubų rozetė ir jos spalvinio tyrimo duomenys.

63

svetur

Atvira rinka – laisvė keistis Mūsų šalies statybų įmonės neslepia: neturint užsakymų užsienyje išlikti Kristina BUIDOVAITĖ

rinkoje yra labai sudėtinga. Prieš kurį laiką statybų eksportas daugiau buvo nukreiptas į Rytus. Dabar dažniau sukama į Vakarus. Bendrovė „Švykai“ – viena iš įmonių, penkerius metus dirbanti Norvegijos bei Švedijos rinkose.

Apsispręsti, į Rytų ar Vakarų rinką pasukti, anot įmonės „Švykai“ verslo plėtros direktoriaus Vytauto Švyko, nebuvo sunku. Vakarų šalys imponavo skaidria aplinka verslui ir atsakingu požiūriu į darbus.

64 2016 Nr. 4

Norvegijos rinka atviresnė kompanijoms iš užsienio. Čia dėl įvairių biurokratinių kliūčių sunkiau pradėti dirbti, tačiau vėliau viskas daug paprasčiau. Norvegai paslaugas noriai perka iš užsienio. / Vytautas ŠVYKAS /

Užsienio komandiruotės virto kasdienybe vedijos rinka, kurioje ir buvo įgyvendinti pirmieji projektai – brandi ir stabili, vis dėlto atsargiai priima užsieniečius. Šioje šalyje bendrovė „Švykai“ dažniausiai užima subrangovų poziciją, dirba su čia įsitvirtinusiomis vokiečių, lenkų įmonėmis. Didesnio masto projektai lietuvių laukė Norvegijoje. „Norvegijos rinka atviresnė kompanijoms iš užsienio. Čia dėl įvairių biurokratinių kliūčių sunkiau pradėti dirbti, tačiau vėliau viskas daug paprasčiau. Norvegai paslaugas noriai perka iš užsienio“, – paaiškino V. Švykas. Įgyvendinant pirmuosius projektus, pašnekovo teigimu, prireikė daug pastangų – ir administracijai, ir projektų bei darbų vadovams, ir galiausiai darbininkams.

Po penkerių metų projektus Skandinavijoje V. Švykas vadina įprasta darbo dalimi: „Projekto vadovas vieną dieną lankosi objekte Helsinkyje, kitą dieną – Stokholme. Keliavimas iš vienos šalies į kitą tapo kasdienybe. Neliko jokio streso.“ Norvegijoje tiltų statybos konkursai ir darbai organizuojami pagal vienas statybos taisykles, kurios yra privalomos visiems statybos dalyviams: čia išsamiai aprašytas kiekvienas darbas, jo kokybės parametrai ir vertinimo būdai.

Š

Sistema neleidžia suklysti „Lietuvoje kiekviena įmonė gali pasirašyti tokius aprašus ir jais vadovaudamasi atlikti darbus.

Tačiau, jei jie ir sukuriami, dažniausiai atsiduria vadovų stalčiuose“, – rinkas lygino įmonės verslo plėtros direktorius.

Lietuviams statybininkams tenka įveikti ir užsienio kalbos barjerą, o tai ypač svarbu konkuruojant tarptautinėse rinkose.

Skandinavijoje bendrovės „Švykai“ specialistams įgytas žinias ir praktiką dažniausiai tenka įrodyti atliekant antikorozinį metalinių ar gelžbetonio tiltų remontą.

Vienas įsimintiniausių darbų – kilometro ilgio tilto per fiordą metalizavimas Norvegijoje. Išskirtinė šiame objekte panaudota antikorozinė sistema – išlydyto cinko purškimas ant metalinių paviršių.

Tuomet tai dar buvo naujovė Lietuvoje. Mūsų šalyje metalo konstrukcijos įprastai merkiamos į cinkavimo vonias, tačiau tokia technologija tinkama tik naujoms nemasyvioms konstrukcijoms. Įmonei teko įsigyti specialią įrangą, perprasti naujos antikorozinio padengimo technologijos subtilybes ir metalizavimo operaciją atlikti pačiame objekte.

Norvegijoje, kitaip nei Lietuvoje, remontuojant tiltus nenaudojami pneumatiniai plaktukai.

Rūpinamasi ne tik darbininkų sveikata. Pneumatinių plaktukų naudojimas gresia mikroįtrūkimais, silpninančiais konstrukciją. Tad visi betono ardymo darbai atliekami pasitelkiant aukšto slėgio vandens srovę. Lietuvoje ši technologija dar naudojama retai.

Pašnekovas pripažino – darbas Šiaurės šalyse žavi projektų, konkurso sąlygų, darbų skaidrumu ir atsakomybių pasidalijimu, taip pat – laiku, skiriamu darbams planuoti ir projektams

parengti, nes kaip tik tai padeda išvengti klaidų projekto įgyvendinimo metu. „Po konkurso generalinis rangovas rengia realius planus, kaip projektas bus vykdomas technologiškai. Su užsakovu organizuojami gamybos susitikimai, aptariama, kokių technologinių reikalavimų bus laikomasi, kaip bus užtikrinama darbų sauga.

Niekada nesusidūrėme su raginimais pasirinkti vieną ar kitą medžiagą arba subrangovą“, – kalbėjo bendrovės „Švykai“ verslo plėtros direktorius V. Šykas.

Permainos pakeitė ir mąstymą Skandinavai, neabejoja pašnekovas, lietuvius gerbia už technologijų išmanymą ir kokybišką projektų valdymą. Juolab kad specializuotas paslaugas siūlančios įmonės pri oritetas – atliekamų technologinių darbų kokybė.

Užsienio užsakovus žavi solidi įmonės projektų valdymo patirtis: „Švykus“ antikoroziniams darbams atlikti Norvegijoje renkasi ir Vokietijos kompanijos.

Didžiausiu pasiekimu užsienio rinkose V. Švykas laiko pelnytą partnerių pasitikėjimą.

Antras pasiekimas – tai mąstymo lūžis – atviros Europos Bendrijos paslaugų rinkos suvokimas.

Užsienyje bendrovė „Švykai“ dirba ir su Lietuvos kompanijų subrangovais. Taip pat – su estais, latviais, lenkais, vokiečiais.

Nieko nebestebina, jei darbų sutartis pasirašoma Vokietijoje, laikantis šios šalies reikalavimų, o patys darbai atliekami Norvegijoje ar Švedijoje.

65

paveldas

Kaip paskatinti paveldo objektų tvarkybą?

Kristina BUIDOVAITĖ

Kauno miesto savivaldybė, paskelbusi apie sėkmingą paveldotvarkos programos startą, viliasi, kad jos taikomas paveldo objektų savininkų

Vilniaus senamiesčio gaivinimu besirūpinantys specialistai sveikina kauniečių iniciatyvą remti istorinių objektų savininkus, bet sykiu įspėja, kad jų pasirinktame kelyje yra pavojų.

66 2016 Nr. 4

Aliaus Koroliovo nuotr.

skatinimo mechanizmas padės sparčiau atnaujinti istorinių pastatų veidą.

Programai įsibėgėti teprireikė metų žsienio šalyse paveldo objektų savininkai saugomais istoriniais pastatais skatinami rūpintis mažesniais turto mokesčiais ar kompensuojant dalį restauravimo darbų kainos. Savivaldybės taip pat išbando įvairius būdus: pavyzdžiui, prisideda atliekant tvarkybos darbus socialiniuose būstuose paveldo objektuose. Lietuvoje pasirinktas kiek kitoks modelis – paveldo objektų savininkams skiriama reikiama suma svarbiausiems tvarkybos darbams atlikti.

Pirmąsias sumas pagal paveldotvarkos programą Kauno savivaldybė išdalijo pernai, kai, galima sakyti, tikrino, kiek tokia pagalba pasirodys patraukli paveldo objektų savininkams. Startas buvo kuklus – savininkai, panašu, nepatikėjo gerais savivaldybės ketinimais ar savo galimybėmis gauti paramą. Sulaukta vos trijų istorinių pastatų savininkų paraiškų, jiems ir paskirstyta numatytoji 29 tūkst. eurų parama. Šįmet paskleidus žinią, kad paveldo objektams tvarkyti numatyta kur kas didesnė – 400 tūkst. eurų – parama, paskutinėmis paraiškų priėmimo dienomis paveldo objektų šeimininkai, anot Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, nenustojo varstyti paveldosaugininkų kabinetų durų.

Jau aišku, kad paraiškų surinkta daugiau, negu paramai numatyta lėšų. Paveldo objektų šeimininkai pateikė 28 paraiškas. Kauno savivaldybė patvirtino 23. Istorinių pastatų savininkams buvo išdalyta visa skirtoji parama. Daugumoje paveldų objektų tvarkybos darbai įsibėgėja, o dviejuose juos jau pavyko ir užbaigti (Laisvės al. 31 ir Kęstučio g. 72).

U

Paveldotvarkos programa – ne vienintelė paskata besirūpinantiesiems paveldo pastatais Kaune. Miesto savivaldybė dar prieš kelerius metus patvirtino nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą Centro seniūnijos teritorijos gyventojams. Dar viena – žemės mokesčio – lengvata skiriama pristačius dokumentus, kad buvo tvarkomi Centro seniūnijoje esantys pastatai.

Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programa skirta paveldo objektų tyrimams, projektavimo ir tvarkybos darbams finansuoti. Gauti paramą galėjo pretenduoti ir apsisprendusieji paveldo objekte diegti saugos priemones arba imtis avarinės būklės šalinimo darbų. Vis dėlto didžioji paveldo objektų savininkų dalis kreipėsi paramos tvarkybos darbams atlikti – fasadui sutvarkyti ir stogo dangai pakeisti. „Pagrindinis Kauno miesto savivaldybės lūkestis – sumažinti vizualinę taršą, taigi sutvarkyti fasadus. Kadangi avarinės būklės fasadai – susidėvėjusių lietvamzdžių padarinys, negalima sutvarkyti fasado prieš tai nepakeitus stogo dangos ir lietaus nuvedimo sistemos“, – komentavo S. Rimas.

Konkreti suma, kuri galėtų būti skiriama projektui įgyvendinti, nebuvo numatyta, specialistai skirstydami lėšas vadovavosi protingumo kriterijais. Prioritetiniais buvo įvardyti savivaldybės saugomais paskelbti kultūros paveldo ar Europos paveldo ženklą gavę objektai, tarpukario modernizmo architektūros stiliaus ir medinės architektūros statiniai. Paramą galėjo gauti fiziniai ir juridiniai asmenys.

bendrosios nuosavybės turto problemas. Programoje buvo įvardyta, kad vienas prioritetų – pernai rekonstruoti pradėtos Laisvės alėjos ir kitų centrinių gatvių pastatų tvarkymas. Daugiausia prašymų ir gauta būtent iš Laisvės alėjos gyventojų. Tiesa, S. Rimo duomenimis, dalis ketinusiųjų dalyvauti programoje nespėjo parengti dokumentų, mat pastatai dažnai priklauso keliems savininkams, ne ką paprasčiau parengti paraiškas ir daugiabučių bendrijoms. Kai kuriais atvejais gyventojai prarado galimybę gauti paramą per namų administratorių vangumą.

Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programos pagrindas – Kultūros paveldo departamento (KPD) vykdoma paveldotvarkos programa. Esminis skirtumas yra tai, kad KPD Vienas praėjusiais metais paveldotvarkos programos lėšomis sutvarkytų kultūros paveldo objektų – nuomojamų butų namas Aukštaičių g. 36.

Paveldotvarkos programos lėšų praėjusiais metais skirta ir kūdikių namų „Lopšelis“ pastatų komplekso įvažiavimo vartų sarginei (Lopšelio g. 10).

Aliaus Koroliovo nuotr.

Aliaus Koroliovo nuotr.

Pagrindinis Kauno miesto savivaldybės lūkestis – sumažinti vizualinę taršą, taigi sutvarkyti fasadus.

Kadangi avarinės būklės fasadai – susidėvėjusių lietvamzdžių padarinys, negalima sutvarkyti fasado prieš tai nepakeitus stogo dangos ir lietaus nuvedimo sistemos. / Saulius RIMAS /

Prioritetas centrinei miesto daliai Savivaldybės programa tapo impulsu spręsti miesto centre esančių netvarkingų pastatų ir

67

Gedimino Rutkausko nuotr.

Istorinių pastatų savininkai kokybiškos restauracijos reikalavimų dažnai laikosi su išlygomis, ieško galimybių sutaupyti. Ėjimas viena koja – sindromas, kuriuo sergame. / Gediminas RUTKAUSKAS / 68 2016 Nr. 4

skirdamas dalinį finansavimą tvarkybos darbus įpareigoja atlikti per administratorių. Kauniečiai nusprendė atsisakyti tarpininko dalyvavimo ir patikėti organizuoti tvarkybos darbus patiems gyventojams. Pernai tokia praktika, anot S. Rimo, pasiteisino – visi projektai buvo įgyvendinti laiku ir kokybiškai.

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) direktoriaus Gedimino Rutkausko manymu, kauniečių idėja paveldo objektų tvarkybos projektus patikėti įgyvendinti patiems savininkams yra rizikinga. „Skiriant paramą būtina kontroliuoti rezultatus, ir ne tada, kai projektas yra įgyvendintas, bet procesui vykstant. Pasikliauti projektuotojais, statytojais sveikintina, bet ar to pakaks – drįstu dvejoti. Mes siekiame kokybiškos restauracijos,

norime didinti gyventojų sąmoningumą, pasitikėjimą. Žinau, kaip tai sudėtinga ir jautru“, – patikino pašnekovas.

Sostinėje – paramos štilis G. Rutkauskas pasakojo, kad kauniečiai patarimo, kaip sukurti patrauklų paramos mechanizmą istorinių pastatų savininkams, kreipėsi kone prieš dešimtmetį. 2000 metais VSAA pradėjus įgyvendinti Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programos dalį „Bendruomenės ugdymas“, specialistai daugiausia pastangų dėjo aiškindami gyventojams, kodėl rūpinantis paveldo objektais būtina laikytis paminklotvarkos sąlygų reikalavimų ar kodėl negalimos jokios interpretacijos. Šiuo metu VSAA irgi nuolat konsultuoja

paveldas

Skiriant paramą būtina kontroliuoti rezultatus, ir ne tada, kai projektas yra įgyvendintas, bet procesui vykstant.

Pasikliauti projektuotojais, statytojais sveikintina, bet ar to pakaks – drįstu dvejoti. Mes siekiame kokybiškos restauracijos, norime didinti gyventojų sąmoningumą, pasitikėjimą. Žinau, kaip tai sudėtinga ir jautru. / Gediminas RUTKAUSKAS /

ir talkina vietos gyventojams bei bendruomenėms, mat vis dar retas istorinio turto savininkas supranta kokybiškos restauracijos ir tvarkybos svarbą. Tiesa, finansinės paramos, išskyrus avarinės būklės balkonų tvarkybos darbams, bent kol kas saugomų istorinių pastatų savininkams nežadama.

Sostinės savivaldybė neseniai paskelbė skirsianti didesnę paramą senamiesčio daugiabučių avarinės būklės balkonams ir kitiems fasadų elementams, kurie kelia pavojų praeiviams, tvarkyti.

Daugiabučiams gyvenamiesiems namams, įtrauktiems į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, bus teikiama 50 proc. (iki šiol buvo 30 proc.) savivaldybės parama, kitiems senamiestyje ir jo apsaugos zonose esantiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams – 40 proc.

(dabar 20 proc.). Senamiestyje ir jo apsaugos zonose šiuo metu yra apie 1800 balkonų ir apie 130 fasadų, kuriuos reikia remontuoti. Šįmet tam numatyta skirti 81,5 tūkst. eurų.

Parama bus teikiama tiems daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojams, kurie yra sudarę sutartis su VSAA dėl dalyvavimo programoje. Prašymus skirti finansinę paramą nagrinės VSAA ir savivaldybės darbuotojų darbo grupė. Parama bus teikiama jau atlikus tvarkymo darbus.

Iki 2009 metų finansinė ekonominės recesijos parama saugomų kultūros paveldo objektų ir jų aplinkos tvarkybai sostinėje buvo planuojama ir skiriama kasmet. Vėliau, 2009–2013 metais, ji sustabdyta ir iki šiol neatnaujinta. G. Rutkauskas patikino, kad visus tuos metus VSAA specialistai stengėsi išlaikyti pasitikėjimo tarp viešojo ir privačiojo sektorių kokybę. „Įgyvendindami Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programą, auginome pasitikėjimą tarp viešojo ir privačiojo sektorių, deja, jis neužaugo.

Paveldas vien savininkų pastangomis nebus išsaugotas, taip nebūna. Nebent valstybėje, kuri turi ilgas paveldo saugojimo tradicijas. Net ekonomiškai stiprios šalys turi sukūrusios paramos mechanizmus, o mes šiandien neturime nieko.

Sostinės senamiestyje, UNESCO pasaulio paveldo vietovėje, sėkmingai pradėjus ir pasiekus nors dar nedidelius, bet kokybės požiūriu pavyzdinius rezultatus (tuo didžiavomės tarptautiniuose renginiuose, kur lyginami su latviais ir estais buvome pažangiausi), šiuo metu ši patirtis apleista, nefinansuojama“, – apgailestavo VSAA vadovas.

Prioritetas – gyventojų švietimas VSAA šiuo metu daugiausia dėmesio skiria darbui su vaikais ir bendruomenėmis, kad situacijų, kai gavę paramą istorinių pastatų savininkai įsivaizduoja galintys daryti ką nori, būtų kuo mažiau. „Istorinio turto šeimininkams pateikiama labai reikli instrukcija, tuomet prasideda ilgas bendradarbiavimo procesas, reikalaujantis laiko, dėmesio ir atsakomybės. Juolab kad netrūksta galimybių nuklysti į korupciją ir kokybės imitaciją“, – aiškino G. Rutkauskas.

Vienu metu VSAA drauge su Žvėryno gyventojais teikė paraiškas mediniu paveldu besirūpinantiems Norvegijos fondams. Viename medinių pastatų, jį sutvarkius, ketinta įrengti informacijos centrą, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas. Tiesa, nors finansavimas įstrigęs, diskusijos ir pasitarimai su senamiesčio ar Žvėryno gyventojais ir toliau tęsiasi. „Istorinių pastatų savininkai kokybiškos restauracijos reikalavimų dažnai laikosi su išlygomis, ieško galimybių sutaupyti. Ėjimas viena koja – sindromas, kuriuo sergame. Kai buvo įgyvendinama didelio masto senamiesčio atgaivinimo programa, parama buvo skirta fasadams, stogams ir aplinkai tvarkyti. Gyventojai turėjo investuoti ne mažiau kaip 50–60 proc. šiems darbams atlikti reikalingų lėšų. Sutvarkius objektą bendromis lėšomis, savininkas kitaip jį vertina, jį puoselėja, sykiu rūpinasi miestu. Jei gyventojai tvarkosi pavieniui, neaišku, kokią kokybę pasiekia. Jei visą finansavimą skiria miestas, situacija tokia pat. Kiek yra sutvarkytų, bet jau degraduojančių pastatų“, – aiškino G. Rutkauskas.

69

Užs.

Užtenka vos keliolikos minučių ir prapliupusi liūtis kai kurias sostinės gatves paverčia tiesiog upėmis.

Tačiau toks reiškinys netrukus liks užmaršty. Vilniaus miesto savivaldybė rengiasi atnaujinti ir modernizuoti miesto paviršinių nuotekų sistemą.

Po žeme investuoti milijonai leis išvengti gatvių potvynio Didžiulis ekonominis efektas ilniaus miesto tarybai patvirtinus paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros ir veiklos planą iki 2020 metų jau artimiausiu metu bus pradėti įgyvendinti sostinei labai reikšmingi projektai. „Per didžiąsias liūtis matome užtvinusias ga tves, susidaro transporto spūstys, įvyksta nemažai autoavarijų. Įprastai šios problemos nejaučiame, tačiau tokie reiškiniai užklumpa netikėtai ir šias problemas tikrai reikėjo spręsti“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė Vilniaus mero pavaduotojas Linas Kvedaravičius.

Jo teigimu, įdiegtos naujos nuotekų tvarkymo technologijos bus vienos inovatyviausių Baltijos šalyse. Pagerės teikiamų paslaugų kokybė, o ypač – šiaurinės miesto dalies gyvenamųjų

V

70 2016 Nr. 4

rajonų paviršinių nuotekų tinklų eksploatavimo sąlygos: sumažės aplinkos tarša ir nuotekos liūčių metu tvindomose miesto gatvėse bus surenkamos daug greičiau.

Anksčiau nuogąstauta, kad paviršinių nuotekų problemai spręsti skiriama per mažai dėmesio, o ES fondai nėra numatę daug lėšų, kuriomis remtų tokių projektų įgyvendinimą. Tačiau dabar situacija pasikeitusi. L. Kvedaravičius mano, kad numatomi skirti daugiau kaip 26 milijonai eurų – tikrai solidi suma, leisianti paviršines nuotekas sutvarkyti didelėje miesto teritorijoje. „Investicijos į šiuolaikišką įrangą duos didelį ekonominį efektą. Moderni įranga leis žymiai pagerinti lietaus nuotekų valymo įrenginių efektyvumą ir sumažinti eksploatacinius kaštus. Reikia įvertinti ir tai, kad žymiai pagerės miestiečių gyvenimo kokybė, kai gatvės nebetvins“, – įsitikinęs sostinės vicemeras.

Didelis dėmesys ekologijai Anot L. Kvedaravičiaus, patvinusios gatvės ir automobilių spūstys yra viena medalio pusė. Kita medalio pusė – aplinkosauga. Reikalavimai jai didėja, todėl senosios Europos Sąjungos šalys jau seniai investuoja į paviršinių nuotekų tvarkymą, skiriama parama ir šalims, kurios susiduria su šios infrastruktūros stygiumi.

Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plane numatyta ne tik įrengti kolektorius, vandens kaupyklas ir valyklas. Bus perkama speciali technika ir laboratorinė įranga, sukurta ir įdiegta moderni taršos monitoringo sistema. Ji leis tiesiogiai visą parą nuotoliniu būdu stebėti ir kontroliuoti paviršinių nuotekų užterštumą, operatyviau likviduoti taršos židinius bei gerinti ekologinę būklę mieste.

Visą projektą sudarys penkios dalys: lietaus nuotekynės įrengimas Šeškinės komplekso

prieigose; T. Narbuto ir Saltoniškių gatvių lietaus nuotekynės rekonstrukcija su valyklos ir taršos monitoringo mazgo įrengimu; Geležinio Vilko gatvės lietaus nuotekynės kolektoriaus rekonstrukcija su kaupyklų – valyklų ir taršos monitoringo mazgų įrengimu; Karoliniškių lietaus nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija; Vilniaus miesto lietaus nuotekynės tinklų inventorizavimas, duomenų skaitmenizavimas ir įregistravimas.

Didžiausios darbų apimtys numatomos atliekant Geležinio Vilko gatvės lietaus nuotekynės rekonstrukciją.

Ženkliai padaugėjo kietųjų dangų Paviršinių nuotekų sutvarkymo Vilniaus mieste projektą įgyvendins bendrovė „Grinda“. Įmonės direktorius Kęstutis Vaicekiūtis pasakojo, kad per liūtis kolektoriai būna tiesiog perpildomi, nes nespėja surinkti nuo stačių šlaitų staigiai sutekančio vandens. „Mieste daugėja kietų dangų – asfaltuotų aikštelių, didelių pastatų stogų. Tai turi daugiausia įtakos, kad esama infrastruktūra nebepajėgi susitvarkyti su dideliais lietaus vandens kiekiais. Per pastaruosius penkiolika metų tokiose miesto teritorijose kaip Šiaurės miestelis, prie „Siemens“ arenos ar „Akropolio“ į kolektorius sutekančio vandens kiekiai padidėjo du ar tris kartus“, – sakė K. Vaicekiūtis.

Daugiausia problemų dėl lietaus vandens surinkimo kyla miesto dalyje, apimančioje Šeškinę, Pašilaičius, Fabijoniškes, teritoriją prie „Siemens“ arenos bei Giedraičių ir Linkmenų gatvių.

Stiprių liūčių metu kolektoriuose, esančiuose Geležinio Vilko, Ukmergės ir Linkmenų gatvėse, susidaro didžiulis iki 30 tūkst. litrų per sekundę vandens srautas. Nespėdamas nubėgti vamzdynais, jis pliūpteli į paviršių ties Lietuvos edukologijos universitetu, sutrikdydamas automobilių eismą, išgrauždamas kelius ir kelkraščius, pridarydamas nemažai žalos.

Anot „Grindos“ direktoriaus K. Vaicekiūčio, esamų kolektorių skersmuo yra per mažas dideliam vandens kiekiui. Keisti naujais senus kolektorius, kai šie yra eksploatuojami, pakankamai sudėtinga. Todėl kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Geležinio Vilko gatvėje, bus klojami dubliuojantys vamzdynai.

Sukurs skaitmeninę duomenų bazę Projekto įgyvendinimo metu taip pat bus įrengta 16 lokalių paviršinių nuotekų valymo įrenginių, 10 naftos jutiklių, 28 avariniai uždoriai, 4 debitomačiai. Po rekonstrukcijos Karoliniškių lietaus nuotekų valymo įrenginiai bus valdomi

inovatyviai: projekte numatytas visiškai automatizuotas paviršinių nuotekų valymo įrenginių valdymas ir automatizuotas taršos monitoringas su nuotoliniu duomenų perdavimu. Nuolatinei valymo įrenginių taršos parametrų analizei numatyta įrengti šiuolaikišką laboratorinę įrangą ir kritulių matavimo stotelę.

Rengiant Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialųjį planą ir Projekto veiklų statinių projektinius pasiūlymus buvo panaudota moderni hidraulinio modeliavimo įranga, kurios pagalba buvo sumodeliuoti perspektyviniai lietaus nuotekų srautai, tenkantys paviršinių nuotekų tinklams ir Karoliniškių paviršinių nuotekų valymo įrenginiams. Projektiniuose pasiūlymuose pateikti inžineriniai sprendimai leis pastatyti inovatyvius paviršinių nuotekų valymo įrenginius bei tinklus, kurie ne tik artimiausiu laikotarpiu, bet ir ateityje užtikrins urbanizuojamos teritorijos paviršinių nuotekų infrastruktūros plėtros poreikius. Įgyvendinus projektą bus inventorizuoti esami lietaus nuotekų tinklai ir sukurta skaitmeninė duomenų bazė su esamų tinklų pagrindinių rodiklių atvaizdavimu. Bus sukurtas inovatyvus esamų paviršinių nuotekų tinklų skaitmeninis 3D modelis esamos ir projektinių situacijų ateityje modeliavimui, numatant esamų tinklų plėtros galimybes, įvertinant projektinius nuotekų kiekius.

Tai užtikrins racionalų, modeliavimo būdu apskaičiuotų, ir faktinių, techninės įrangos pagalba įvertintų, duomenų adekvatumą. Parengtas skai tmeninis modelis bus sukalibruotas išleidžiamų lietaus nuotekų įrengtų debitomačių debito matavimo duomenų ir kritulmačio duomenų pa grindu.

Tai gali būti pradžia ir paskatinimas kurti skaitmeninį Vilniaus miesto inžinerinių tinklų žemėlapį.

Atlikta tinklų rekonstrukcija, inventorizavimas, skaitmenizavimas, modeliavimas, sukaupti paviršinių nuotekų analitiniai monitoringo, tyrimų duomenys leistų vykdyti alternatyvios energijos išgavimo iš paviršinių nuotekų srautų ir jos panaudojimo galimybių tyrimus.

Nuo potvynio saugos ne tik gatves Skaičiuojama, kad įgyvendinus lietaus nuotekų rekonstrukcijos projektą, tiesioginę to naudą pajus virš 150 tūkst. nuolatinių Šeškinės, Fabijoniškių, Justiniškių, Pašilaičių rajonų gyventojų. Šiuose rajonuose bus įrengiami lietaus nuotekų valymo įrenginiai su monitoringo mazgais susidarančioms nuotekoms valyti ir duomenims surinkti, analizuoti.

Naudą pajus ne tik sostinės gyventojai. Bendrovės „Grinda“ direktorius K. Vaicekiūtis sakė, kad šiuo metu Karoliniškių lietaus nuotekų valymo

Mieste daugėja kietų dangų – asfaltuotų aikštelių, didelių pastatų stogų. Tai turi daugiausia įtakos, kad esama infrastruktūra nebepajėgi susitvarkyti su dideliais lietaus vandens kiekiais. / Kęstutis VAICEKIŪTIS / įrenginiai nėra pajėgūs priimti didelio srauto lietaus vandens, todėl didžioji jo dalis bėga aplinkui net nepatekdamas į valyklą. Nuotekos suteka tiesiai į Sudervėlės upę, kuri patvinsta ir užlieja Gudelių kaimo gyventojų kiemus.

Karoliniškių valyklos rekonstrukcija leis išspręsti Gudelių kaimo užtvindymo problemą, nes valykos tūris iš esamų 1320 kub. metrų bus padidintas iki 14 tūkst. kubinių metrų.

Pagal ES reikalavimus, paviršinės nuotekos, prieš išleidžiant jas į atvirus vandens telkinius, turės būti išvalomos. Anot K. Vaicekiūčio, gatvėse susikaupusiam lietaus vandeniui valyti visame pasaulyje naudojami tie patys principai: skendinčios medžiagos sėsdinamos, o naftos produktai separuojami ir filtruojami. Po išvalymo į aplinką išleidžiamose nuotekose skendinčiųjų medžiagų vidutinė metinė koncentracija negali būti didesnė nei 30 mg/l, o naftos produktų vidutinė metinė koncentracija negali būti didesnė nei 5 mg/l.

71

eismas

Nemuno Abukausko nuotr.

Eismo saugumas – ne tik kelininkų rūpestis

Kristina BUIDOVAITĖ

Efektyvios inžinerinės eismo saugumo priemonės – tik vienas įrankių, mažinančių pavojingų kelių ruožų ir eismo įvykių skaičių. Kartu svarbus visuomenės sąmoningumo didinimas. Europos šalys kelia ambicingus tikslus – per artimiausius keliasdešimt metų užtikrinti visišką saugumą keliuose. Mūsų valstybės tikslas toks pat. Lietuvos specialistų pasirinktas kelias – diegti ne pavienes eismo saugumą didinančias priemones, o strategiškai, skaičiuojant išlaidas ir atsižvelgiant į gyventojų poreikius, kurti saugią susisiekimo infrastruktūrą.

72 2016 Nr. 4

Remiasi užsienio šalių praktika ismo saugumo specialistai pripažįsta – perau klėti pėsčiuosius ir automobilių vairuotojus nėra lengva užduotis. Tad bent artimiausiu metu visas dėmesys ir toliau bus skiriamas ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse pasiteisinusioms greičio mažinimo priemonėms. Pastaruoju metu labai rūpinamasi norint užtikrinti pavojingų keturšalių sankryžų saugumą – jų vietoje įrengiamos kompaktiškos žiedinės sankryžos. Skaičiuojama, kad kompaktiškųjų sankryžų efektyvumas, mažinant žūčių kelyje skaičių, siekia kone 100 proc. Kompaktiška žiedinė sankryža – 35–40 metrų skersmens, ji įprastai įrengiama dviejų valstybinės reikšmės kelių sankirtoje. Lietuvoje tokių sankryžų – jau maždaug šimtas. Švedijos išsikeltas tikslas – iki 2050 metų pasiekti, kad keliuose nežūtų nė vienas žmogus.

Lietuvoje kelininkai vadovaujasi Valstybine saugaus eismo plėtros 2011–2017 metų programa, kurioje įvardytos tokios pat ambicijos – nuosekliai vykdant veiklą siekti visiškos eismo saugos.

Pasak Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjo Nemuno Abukausko, planuodama permainas LAKD vadovaujasi ne tik klasikinėmis saugaus eismo tyrimo metodikomis, tokiomis kaip juodųjų dėmių nustatymas ir tyrimas, kelių saugumo auditas, kelių saugumo tikrinimai, tačiau ir gana nauja, bet gerais saugaus eismo rezultatais pasižyminčiose Europos šalyse taikoma koncepcija „self explaining ro ads“ (pažodžiui – „save paaiškinantis kelias“). „Tai kelias, kuriame nelokaliai įdiegtos tam tikros eismo saugumo priemonės, o paties kelio plotis, vizualinė aplinka skatina vairuotojus rinktis saugų greitį. Ši koncepcija ypač pasiteisino Olandijoje – ten, kitaip nei Lietuvoje, labai aiški kelių hierarchija. Mūsų keliuose labai dažnai supinamos skirtingų kelių funkcijos, o pati infrastruktūra skatina važiuoti greičiau, negu leidžiama. Rezultatas – nuolatiniai automobilių transporto ir pėsčiųjų bei dviratininkų konfliktai“, – komentavo LAKD atstovas.

Antroji koncepcija, kuria LAKD ketina remtis ateityje planuodama įdiegti tam tikras eismo saugumo priemones – „forgiving roads“ (pažodžiui – „klaidas atleidžiantis kelias“). Vadovaujantis ja, kelio infrastruktūra turėtų būti įrengta taip, kad, pavyzdžiui, automobiliui nuslydus nuo kelio padariniai būtų kuo mažesni. Tam pasitarnautų

E

Su savivaldybėmis pasirašome bendradarbiavimo sutartis, rengiame projektinius siūlymus, kad būtų galima kompleksiškai atlikti rekonstrukcijos darbus. Nereikėtų manyti, kad siaurinsime gatves, gerinsime infrastruktūrą dviračiams, o sunkinsime automobiliams.

Mūsų tikslas – visuomenei priimtinos aplinkos formavimas. / Nemunas ABUKAUSKAS / saugūs – nestatūs ir neaukšti – šlaitai. Kol lėšų trūksta, o eismo situacija sudėtinga, apsiribojama lokaliomis priemonėmis: greičio mažinimo kalneliais, dangos iškreivinimu, stacionariais greičio matuokliais, atitvarų įrengimu ir t. t.

Atsakomybe dalijasi su savivaldybėmis Šiuo metu LAKD inicijuoja diskusijas su miestų savivaldybių atstovais, mat valstybinės reikšmės keliai užklysta ir į miestų teritorijas. Tokiais atvejais LAKD atsako už važiuojamąją kelio dalį nuo vieno iki kito krašto, o šaligatviai, paviršinio vandens surinkimo sistemos, apšvietimas, eismo reguliavimo priemonės tampa savivaldybių atsakomybės objektu. „Su savivaldybėmis pasirašome bendradarbiavimo sutartis, rengiame projektinius siūlymus, kad būtų galima kompleksiškai atlikti rekonstrukcijos darbus. Nereikėtų manyti, kad siaurinsime gatves, gerinsime infrastruktūrą dviračiams, o sunkinsime automobiliams.

Mūsų tikslas – visuomenei priimtinos aplinkos

formavimas, – komentavo pašnekovas. – Kelias – neatskiriama viso miesto architektūros dalis. Jis neturi būti nei uzurpatorius, nei svetimkūnis. Pavyzdžiui, nedideliuose miesteliuose automobilių nemažėja, nors daugelį atstumų įmanoma įveikti pėsčiomis. To priežastis – infrastruktūra pritaikyta ne pėstiesiems ir dviračiams, o automobiliams. Vilniuje taip pat didėja transporto poreikis.

Siūloma platinti gatves. Tai yra benzino pylimas į ugnį. Tai seniai suprato olandai, vokiečiai ir kitos šalys. Miestuose turi būti minimalizuota automobilių transporto aplinka, užtikrinanti pakankamą pralaidumą, tačiau neskatinanti tik šio transporto dominavimo, o prie to turi prisidėti ir kelias, ir aplinkinė architektūra. Dėl to ir pabrėžiame, kad kelias ne vienas – jis arba gamtoje, arba mieste, kur yra neatsiejama architektūros dalis.“ Verta paminėti vieną iš tokių objektų, kai pavyko automobilių visiškai užgožtą gatvę grąžinti miestui ir žmogui. Tai – Mažeikių miesto Laisvės gatvė. Ji greičio mėgėjams buvo ypač patogi.

Miesto valdžia priėmė sprendimą gatvę padaryti patogesnę ne automobiliams, bet gyventojams.

Tuomet gatvė atgijo.

73

Nemuno Abukausko nuotr.

eismas

Atsiranda išmaniųjų technologijų Kokiems eismo saugumo iššūkiams ruošiasi kelininkai? Netolimoje ateityje į gatves turėtų išriedėti autonominiai automobiliai. Kol kas per mažai informacijos, kad būtų galima pasakyti, ar jiems būtų įveikiami mūsų kelio ženklai ir kelių ženklinimas. Populiarėja elektromobiliai ir elektriniai motoroleriai, važiuojantys tyliau nei įprasti automobiliai, taigi keliantys papildomą pavojų, kurio įtaka avaringumui dar nėra tirta.

Dar vienas iššūkis – senėjanti visuomenė. „Ateityje gali tekti svarstyti, ar nereikia ilginti šviesoforo fazės pereiti kelią, ar nereikia keisti ženklų išdėstymo. Infrastruktūrą būtina labiau pritaikyti ir neįgaliesiems“, – laukiančius darbus įvardijo pašnekovas. Šiųmečiuose LAKD planuose – du su išmani osiomis technologijomis susiję eismo saugumui gerinti skirti projektai. Pirmas – kintamos informacijos kelio ženklų įrengimas magistraliniame kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda, ruože tarp Vilniaus ir Kauno. Kintamos informacijos greičio ribojimo ir įspėjamieji kelio ženklai, atsižvelgiant į oro sąlygas, kelio apkrovą, vairuotojus

74 2016 Nr. 4

įspės apie maksimalų važiavimo greitį ar greičio ribojimo priežastį. „Atrodo nesudėtingas projektas, bet taip nėra. Kelio atkarpa – daugiau nei gyvas organizmas. Ženklai turi komunikuoti tarpusavyje, operatyviai perduoti informaciją, kad būtų galima greitai reaguoti“, – paaiškino N. Abukauskas.

Antras LAKD projektas – įrengiami sektorinio greičio matuokliai, apskaičiuojantys vidutinį transporto priemonės greitį tam tikrame sektoriuje. Šiuo metu jau atrinkti kelio ruožai, tinkami šiai sistemai diegti. „Sektorinio greičio matuokliai nebus įrengti ten, kur įmanoma kitomis priemonėmis užtikrinti didelį, bet saugų greitį. Tai bus ruožai, kuriuose piktavališkai viršijamas greitis ir kuriuose avaringumas yra pernelyg didelis“, – komentavo LAKD atstovas.

Pernai Lietuvoje įrengti ir keli išmanieji šviesoforai, reaguojantys į greičio viršijimą – prieš nedrausmingo vairuotojo nosį staiga užsidega raudonas signalas. Anot pašnekovo, šių priemonių ateityje turėtų daugėti, kitaip jų efektyvumas mažėja. Kol kas tokie šviesoforai veikia Karmėlavoje ir Aukštelkės gyvenvietėje, Šiaulių rajone.

LAKD specialistams tenka išgirsti daug abejonių, ar tikrai verta investuoti į modernesnes eismo saugumo priemones nei greičio mažinimo kalneliai. Tačiau, N. Abukausko vertinimu, šie yra drastiška priemonė, daranti įtaką vietos gyvenimo kokybei. Visų pirma dėl važiuojančio sunkiojo transporto keliamo triukšmo. Kalneliai sunkiai įveikiami ir autobusams. Ši eismo saugumo gerinimo priemonė tinkama nebent mažesnio apkrovimo keliams, kuriuose nedaug sunkiojo transporto.

Lietuvoje apsilankę švedai pristatė ir išmanųjį greičio mažinimo kalnelį, kuris užfiksavęs per didelį automobilio greitį nusileidžia, ir vairuotojas pajunta smūgį. Vis dėlto ir ši priemonė – tinkamesnis sprendimas urbanizuotose teritorijose, ypač centrinėse miestų dalyse, o ne valstybinės reikšmės keliuose.

Eismo saugumo priemonių rinkoje atsiranda nuolat. Tiesa, vienos specialistų sutinkamos entuziastingai, kitos – skeptiškai, tačiau sprendimai, ar jos atsiras keliuose, patikino pašnekovas, priimami tik įvertinus visus privalumus ir trūkumus, atlikus tyrimus, išanalizavus užsienio šalių patirtį.

eismas

Miestams – darnaus judumo iššūkis Automobilių hegemonijos erą nutrauks išaugę viešojo transporto, dviračių Kristina BUIDOVAITĖ

ir pėsčiųjų srautai – tokia ateitis žadama Lietuvos didmiesčiams. Šią viziją turėtų pagrįsti ir savivaldybių rengiami darnaus judumo mieste planai. Tiesa, specialistai nesiryžta spėlioti, kaip greitai gyventojus pavyks įtikinti persėsti į viešąjį transportą ar daugiau judėti pėsčiomis. Nemažai daliai pasaulio priimtinas gyvenimas neturint nuosavo automobilio, dalijimasis viena mašina, draudimas privačia transporto priemone patekti į tam tikras miesto teritorijas daugumai Lietuvos gyventojų vis dar sunkiai suprantami.

75

eismas

Kaip išvengti automobilių senamiesčiuose plinkos ministerijos (AM) Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus Mariaus Narmonto teigimu, AM apsisprendus peržiūrėti automobilių stovėjimo vietų įrengimą reglamentuojančius teisės aktus, į diskusijas įtraukti urbanistai, nekilnojamojo turto (NT) plėtotojai, mokslininkai, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai ir teisininkai. „Pasaulinės tendencijos ir paties Vilniaus pavyzdys rodo, kad centrinėje miesto dalyje arba tik senamiestyje būtina keisti esamą tvarką, kad šis taptų patrauklesnis jo gyventojams, sumažėtų spūsčių skaičius. Jeigu yra automobilio stovėjimo vieta – vadinasi, ji bus užimta. Įrengti požemines aikšteles senamiestyje brangu ir sudėtinga. Taigi manome, kad turėtume eiti keliu, kuriuo žengia modernūs pasaulio miestai – centrinėse miestų dalyse ar senamiestyje riboti automobilių stovėjimo vietų skaičių“, – poreikį koreguoti teisės aktus aiškino M. Narmontas.

Miesto periferijoje, anot AM atstovo, būtų svarbu dar labiau griežtinti automobilių stovėjimo vietas reglamentuojančius normatyvus, mat vakarais pro kiemuose ar gatvėse sustatytus automobilius sunkiai prasibrauna patys gyventojai, ką jau kalbėti apie specialiųjų tarnybų transportą.

Skaičiuojama, kad jei Konstitucijos prospekte iškils visi pastatai, kuriems išduoti statybos leidimai, stovėjimo vietų prireiks dar apie 4–5 tūkstančiams automobilių. Transporto srautams tapus nevaldomiems, reikės dar labiau didinti gatvių pralaidumą, taigi papildomai investuoti. „Galima sukurti sistemą, kad žmonės, gyvenantys užmiestyje, galėtų palikti automobilį ir persėsti ant dviračio arba susimokėję už automobilio stovėjimą priemiestyje nemokamai važiuoti visuomeniniu transportu, – alternatyvas vardijo M. Narmontas. – Schemų yra įvairių,

A

76 2016 Nr. 4

Klaipėdoje prieš pusantrų metų pradėjo veikti kombinuotų kelionių jungties (KKJ, ang. – „park and ride“) kompleksas – iš priemiesčių atvykę gyventojai čia galės palikti automobilius ar dviračius, persėsti į viešąjį transportą ir juo pasiekti norimą uostamiesčio vietą.

Jei miesto valdžia nuspręs drastiškai mažinti automobilių stovėjimo vietų skaičių, tai reikės pagrįsti: parengti programą, kaip bus pasiekiamas visuomeninis transportas arba kokios alternatyvos gyventojams bus pasiūlytos: automobilių dalijimosi sistema, elektromobilių vietos, dviračių saugyklos ir pan. / Marius NARMONTAS /

eismas

SA archyvo nuotr.

suteiksime galimybę savivaldybėms jas pasirinkti pačioms. Pagrindinis mūsų reikalavimas – kompleksiškumas. Jei miesto valdžia nuspręs drastiškai mažinti automobilių stovėjimo vietų skaičių, tai reikės pagrįsti: parengti programą, kaip bus pasiekiamas visuomeninis transportas arba kokios alternatyvos gyventojams bus pasiūlytos: automobilių dalijimosi sistema, elektromobilių vietos, dviračių saugyklos ir pan.“ Savivaldybės nėra pajėgios greitai sukurti reikiamą infrastruktūrą, todėl siūloma mažinti automobilių stovėjimo vietų skaičių kartu įpareigojant NT plėtotojus, kad šie neįrengtas automobilių vietas kompensuotų kitomis priemonėmis – įrengtų dviračių tako atkarpas, dviračių saugyklas, elektromobilių įkrovimo stoteles ir pan.

M. Narmontas paminėjo pavyzdį sostinės Pilaitės gyvenamajame rajone. Čia susikooperavę NT plėtotojai pastatė daugiaaukštę automobilių

stovėjimo aikštelę. Verslo centrų statytojai taip pat noriai pasirūpina dalijimosi automobiliais ar elektromobilių įkrovimo vietomis.

Lietuvos sostinės administracija kaupia ryžtą eiti daugelio Europos didmiesčių keliu mažinti automobilių vietų skaičių senamiestyje, kurti patogesnę infrastruktūrą dviračių ir viešojo transporto naudotojams.

A. Ufarto / BFL nuotr.

Siūlymas – palengvinti naštą statytojams Vadovaujantis galiojančiu statybos techniniu reglamentu, automobilių stovėjimo vietas būtina įrengti ne toliau kaip 300 metrų nuo pastato. Susitarta reglamentą pakoreguoti – leisti NT plėtotojams automobilių vietas centrinėje miesto dalyje įrengti už 700 ar 1000 metrų. Pašnekovas neabejoja – toks palengvinimas statytojus skatintų kooperuotis ir ieškoti sprendimų drauge, pavyzdžiui, įrengiant daugiaaukštes automobilių stovėjimo aikšteles. Daugiau automobilių vietų atsirastų senamiesčio prieigose.

Ministerija sulaukia paveldosaugininkų skundų, kad, kol prie kiekvieno pastato reikalaujama įrengti automobilių stovėjimo vietas, turistai vaikščiodami po senamiestį mato ne pirmuosius istorinių pastatų aukštus, bet automobilius.

Užsienio šalyse, anot pašnekovo, automobiliai iš centrinės miesto dalies gujami branginant jų stovėjimo vietas. O Vilniaus centre atkakliausi vairuotojai vis dar randa galimybių nemokamai pasistatyti automobilį.

Principingo miesto valdžios požiūrio norėtųsi ir periferiniuose rajonuose. „Naujuose gyvenamuosiuose rajonuose gyventojai neperka automobilių stovėjimo vietų, stato juos laukuose, gatvėse ir t. t. Tačiau vos savivaldybė pradeda

skirti baudas, tuščių vietų automobilių stovėjimo aikštelėse kaipmat sumažėja. Dėl to pirmiausia laimi gyventojai – jų aplinka tampa gražesnė ir saugesnė. Senamiestyje visos automobilių vietos turėtų būti apmokestintos, kad kuo mažiau norėtųsi važiuoti į centrą ir mokėti. Centrinėje miesto dalyje esančios verslo įmonės, nedidelės parduotuvės turėtų būti pasiekiamos autobusiukais, dviračiais ar kitomis priemonėmis“, – įsitikinęs AM atstovas.

Verslas skatina ateities transportą Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius patvirtino – LNTPA pritaria siūlymams sudaryti galimybių naujai statomuose daugiabučiuose namuose automobilių stovėjimo vietas įrengti toliau nuo namų.

Tokia galimybė NT plėtotojams ypač aktuali centrinėje miesto dalyje, kur nėra paprasta automobilių vietas įrengti po langais. Viena išeičių – pavyzdžiui, kooperuotis su prekybos centrais, kurių stovėjimo aikštelės naktimis lieka tuščios ir galėtų būti naudojamos gyventojų automobiliams. Tada nereikėtų įrengti naujų stovėjimo vietų. Sostinės pakraščiuose racionaliausias sprendimas – daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, įrengtos šalia daugiaaukščių namų masyvų komfortišku – maždaug 5 minučių kelio pėsčiomis – atstumu iki namų. „Lietuvoje statomi daugiabučių kvartalai, žaliąsias zonas išstumia asfaltas, tačiau automobilių stovėjimo vietos neišperkamos. O joms

77

eismas Įmonės diegia dalijimosi automobiliais, dviračiais sistemas, nori, kad šalia jų biurų atsirastų tokia infrastruktūra.

Tai reikėtų išnaudoti ir integruoti į bendrą miesto judumo sistemą. / Mindaugas STATULEVIČIUS /

skirtas plotas galėtų būti panaudojamas efektyviau – įrengiant vaikų žaidimų aikšteles, parkus ir pan.“, – įsitikinęs pašnekovas.

Biurų pastatų statytojai, savanoriškai apsisprendę sertifikuotis pagal BREEAM ar LEED metodologiją, įpareigojami ne įrengti teisės aktuose numatytą automobilių vietų skaičių, bet sukurti alternatyvių transporto priemonių infrastruktūrą. „Dabar biurai projektuojami šalia gyvenamųjų zonų, tad vis dažniau laisvalaikis aktyviai leidžiamas netoli darbo vietos ar net tame pačiame pastate, todėl rečiau naudojamasi transporto priemonėmis. Įmonės diegia dalijimosi automobiliais, dviračiais sistemas, nori, kad šalia jų biurų atsirastų tokia infrastruktūra. Tai reikėtų išnaudoti ir integruoti į bendrą miesto judumo sistemą“, – kalbėjo LNTPA direktorius.

Pagal automobilių skaičių vienam gyventojui Vilnius – vienas Europos lyderių, tačiau daug dėmesio skiriant automobilių spūstims pamirštama apie taršą. O sostinės taršos žemėlapis rodo, kad tuo reikia susirūpinti. Tokiuose miestuose kaip Paryžius, Milanas svarstoma tam tikromis dienomis uždrausti dyzelinių automobilių patekimą į centrą – Vilnius apie tai dar negalvoja. Rygos valdžia prieš kurį laiką ryžosi įrengti užtvarus prie įvažiavimo į senamiesčio teritoriją, tačiau sykiu vairuotojams pasiūlė alternatyvų. Oslo valdžia taip pat sieks iki 2018 metų visiškai išguiti automobilius iš centrinės miesto dalies. Tuo tikslu gerokai padidintas mašinų stovėjimo mokestis. Panaši praktika taikoma Amerikos miestuose.

M. Statulevičius pabrėžia – problemą būtina spręsti kompleksiškai, pasiūlant alternatyvių transporto priemonių: viešąjį motorizuotą transportą, dviračius, didinti trumpalaikės automobilių nuomos prieinamumą: „Manau, galima pradėti kalbėti apie automobilių stovėjimo branginimą Vilniuje, tik reikia suprasti, kad surinkti pinigai turėtų būti skiriami tikslinei paskirčiai – reikiamai infrastruktūrai sukurti: naujiems viešojo transporto maršrutams įrengti, ne tokiems taršiems autobusams įsigyti, dviračių nuomos punktams

78 2016 Nr. 4

įkurti ir pan. Noras nėra tik išguiti automobilius ir atlaisvinti erdvę kitiems tikslams. Mes siekiame, kad naujoji sistema be nuosavo automobilio būtų dar patogesnė negu veikianti dabar.“ LNTPA pritaria siūlymui, kad NT plėtotojai, užuot mokėję kompensaciją už kiekvieną neįrengtą automobilių stovėjimo vietą, būtų įpareigoti įrengti tam tikrą viešąją infrastruktūrą, investuoti į viešojo transporto sistemos atnaujinimą arba pratęsimą gretimoje teritorijoje. Neįrengtos automobilių stovėjimo vietos gali virsti dviračių statymo zona arba jų tako dalimi, elektromobilio krovimo stotele.

Savivaldybės ieško alternatyvų automobiliams Sprendžiant automobilių statymo ir spūsčių problemas, gerinant viešojo transporto kokybę ir įvaizdį, prisidės ir savivaldybės – jos planuoja parengti darnaus judumo mieste planus. Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius Gražvydas Jakubauskas priminė, kad tokius planus rengia 18 savivaldybių (miestai, turintys daugiau kaip 25 tūkst. gyventojų arba kurorto statusą). Kai kurios pradėjo juos rengti, likusios vis dar organizuoja konkursus.

Dalį 2014–2020 metų Europos Sąjungos paramos lėšų planuojama skirti darnaus judumo mieste planuose numatytoms veikloms finansuoti. Pavyzdžiui, diegiant viešojo transporto pirmumo sistemas, BRT sistemas, įrengiant stoteles ir įvažas, A juostas, taikant universaliojo dizaino principus, įrengiant stebėjimo įrangą terminaluose ir transporto priemonėse, viešajame transporte – antialkoholinius variklio užraktus ir t. t.

Darnaus judumo mieste plano tikslas – stabdyti automobilizaciją, įtvirtinti darnaus judumo įpročius visuomenėje. Darnaus judumo mieste planą sudaro 9 teminės dalys, kurių pritaikomumas ir poreikis miesto transporto sistemai turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į rengiamus

miesto ateities variantus iki 2030 metų. Judumo mieste variantuose turi atsispindėti miesto vizija, orientuota į darnaus transporto naudojimą, jo skatinimą ir judumo įpročių ugdymą (t. y. dviračių infrastruktūros, viešojo transporto, alternatyvaus kuro transporto priemonių plėtra, iniciatyvų, judumo akcijų organizavimas ir t. t.).

Kauno miestas rengdamas darnaus judumo mieste planą prioritetu pasirinko išmaniojo miesto sprendinius (didžiųjų duomenų (ang. Big data) integracija, viešojo transporto eismo tvarkaraščių modeliavimo sistemos diegimo galimybės, viešųjų dviračių sistemų (ang. Bike sharing) integracija, automobilių dalijimosi (ang. Car sharing) koncepcijos). Taip pat kauniečiai planuoja didelį dėmesį skirti galimybėms atnaujinti ir plėtoti Nemuno upės keleiviams bei kroviniams vežti skirtą infrastruktūrą, didinti vidaus vandenų kelių ir kitų transporto rūšių sąveiką.

Klaipėdoje 2016-ieji paskelbti darnaus judumo metais. Mieste organizuojamos įvairios akcijos ir iniciatyvos, skirtos miestiečiams susipažinti su darnaus judumo privalumais ir aktyviai dalyvauti darnaus judumo mieste plano rengimo procese, teikti siūlymus, prisidėti prie miesto judumo gerinimo. Klaipėdos miestas rengdamas darnaus judumo mieste planą prioritetu pasirinko ekologiško transporto ir pėsčiųjų infrastruktūros plėtrą, didelį dėmesį skiriant infrastruktūros pritaikymui žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių.

Darnaus judumo mieste planui parengti reikalingi įvairių sričių specialistai: architektai, civilinės inžinerijos specialistai, ekonomistai, transporto inžinieriai ir t. t. Be to, kiekvienas miestas privalo sudaryti darnaus judumo mieste plano komitetą ir į jį įtraukti ne tik savivaldybės administracijos padalinių atstovus, bet ir gyvenamosios vietovės bendruomenių (viešojo transporto, dviratininkų, senjorų, neįgaliųjų, kt.), įvairių asociacijų, mokslo įstaigų, organizacijų ir įmonių atstovus, kurie derins plano dalis ir teiks siūlymų plano rengėjams, prižiūrės, kad būtų tenkinami skirtingų žmonių grupių interesai.

Užs.

Scenos techninis servisas – kompleksinių integracinių projektų įgyvendintojai Laurynas PAŠKEVIČIUS, bendrovės „Scenos techninis servisas“ direktorius

Ilma CIKANAITĖ

au 25 metus veikianti Lietuvos kompanija – UAB Scenos techninis servisas – ne tik skaičiuoja ilgametę patirtį koncertinės, kultūrinės, pramoginės veiklos techninės priežiūros (standartinės ir nestandartinės scenos, įvairaus formato konstrukcijos, renginių įgarsinimas, apšvietimas) srityje, bet ir keletą pastarųjų metų aktyviai įgyvendina kompleksinius integracinius projektus objektuose, kuriuose plėtojama tokia veikla (kultūros centrų ir mokyklų koncertinės salės, arenos, viešbučiai, restoranai ir kt.).

J

Kompleksiniai integracinių projektų sprendimai ir jų valdymas „Scenos techninis servisas – viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių įmonių, kurios siūlo kompleksinius objektų įrangos sprendimus.

Atsižvelgdami į patalpą, užsakovo poreikius, renginių, vykstančių joje, tipus, galime suprojektuoti būtent tai erdvei tinkamą įgarsinimo, apšvietimo, mechaninę, scenos ir vaizdo sistemas.

Jos sąveikaus ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis pastato sistemomis (elektros, priešgaisrinėmis ir kt.). Mūsų veikla neapsiriboja tik projektų rengimu. Mes juos ir iki galo įgyvendiname:

„Black Sea Arena“ (Gruzija) įmonė Scenos techninis servisas suprojektavo ir įrengė šou technologijų sistemas.

sumontuojame visą reikiamą įrangą, parengiame dokumentaciją pagal galiojančius įstatymus, apmokome personalą ir teikiame garantinę priežiūrą“, – pasakojo bendrovės Scenos techninio serviso direktorius Laurynas Paškevičius. Įmonė yra įgyvendinusi Birštono, Kaišiadorių, Zarasų, Radviliškio kultūros centrų, Birštono kurhauzo, Raudondvario pilies ir dar daugelio kitų objektų koncertinių salių rekonstrukcijos projektus, kur pagal konkrečius poreikius naujai suprojektuota, sumontuota arba atnaujinta įgarsinimo, apšvietimo, vaizdo sistemos bei scenos mechanizacija.

Akustinės sistemos ir akustiniai skaičiavimai Ypatinga specifika pasižymi Palangos koncertų salės renovacijos projektas, kur įmonė įdiegė itin modernią salės elektroakustinę sistemą. „Visa ko pagrindas – natūrali patalpos akustika. Jeigu nepavyksta jos tinkamai suformuoti arba jeigu reikia, kad ji būtų kintama, pasitelkiamos papildomos mechaninės priemones (lubų ar jų segmentų pakėlimas, kėdžių automatizacija, užuolaidų ir akustinių plokščių sistemos ir t. t.). Kita labai efektyvi priemonė – tai

elektroakustinė sistema, atverianti papildomų akustikos pritaikymo įvairiems muzikos žanrams galimybių. Ji įrengta ir Palangoje“, – pasakojo Scenos techninio serviso, atliekančio ir akustinius skaičiavimus, vadovas.

Kėlimo mechanizmų projektavimas, gamyba ir sertifikavimas Bendrovė projektuoja ir įrengia įvairaus tipo kėlimo mechanizmus (viršutinės ir apatinės mechanizacijos bei trosinius ir grandininius), kurie gali būti itin modernūs, siekiantys pačius aukščiausius saugumo standartus ir turintys kompleksines valdymo sistemas. Tokios kėlimo sistemos gali būti naudojamos scenos elementų dinamikai renginių metu. Taip pat jos gali būti naudojamos pramonės įmonių ir privatiems poreikiams: automobilinių ir krovininių platformų pakėlimas, sienų pertvarų bei kėdžių transformavimas ir t. t. Didžiausias šios rūšies Scenos techninio serviso įvykdytas projektas – analogų Baltijos šalyse neturintis Latvijos nacionalinio meno muziejuje Rygoje įrengtas greitaeigis eksponatus transportuojantis keltuvas.

Kompanijos stiprybė – komandoje dirbantys profesionalai, patirtis ir glaudus bendradarbiavimas su įrangą pristatančiais partneriais – savo sričių lyderiais, todėl įmonė gali pasiūlyti geriausius, labiausiai vietos specifiką ir poreikius atitinkančius, racionaliausius sprendinius. Įmonė glaudžiai dirba su Prancūzijos įgarsinimo sistemų gamintojais „L-Acoustics“, QSC apšvietimo sistemų gamintojais – „Robe“, „Chamsys“ scenos mechanikos profesionalais – „Prolyte Group“, „Serapid“ ir kt. Šiuo metu Scenos techninis servisas baigia itin sudėtingą kompleksinį projektą Vasaros koncertų arenoje Gruzijoje, kur suprojektavo ir įrengė šou technologijų sistemas (garsas, apšvietimas, kėlimo mechanizmai, LED ekranai) ir atliko jų integravimo į pastatą darbus.

www.sts.lt 79

objektas

eno muziejus – kaip architektūros istorijos ikona Rusnė MARČĖNAITĖ

Kaimynai latviai turbūt nė nežino, kad po restauravimo ir rekonstrukcijos prieš kelis mėnesius atidarytas Latvijos nacionalinis meno muziejus (LNMM) tapo Lietuvos nacionaliniu triumfu. Ir mums šis projektas gal net svarbesnis nei jiems, nors vienas po kito muziejaus rekonstrukcijos projektui teikiami apdovanojimai leistų teigti, kad la tviai irgi vertina čia įvykdytus pokyčius.

80 2016 Nr. 4

Projekto komanda:

Restauratoriai: AIG (Artūrs Lapinš, Marina Mihailova, Guntars Jansons).

Norbert Tukaj nuotraukos

Konstruktoriai: Janis Praulinš, Janis Krasts, Kaspars Šnore, Olga Opolčenova, Solvita Šnore, Maris Gravitis.

Norberto Tukaj nuotr.

Rygos miesto vyriausiasis architektas Janis Dripė lietuvių pasiūlytą amfiteatrą permatomu stogu, pro kurį matomi užkulisių procesai, pavadino auksiniais naujojo muziejaus pastato paveikslo rėmais.

Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukcijos architektų komandą sudarė „Processoffice“ architektai: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė, ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė.

81

Latvijos nacionaliniame meno muziejuje eksponuojama dailė nuo XX amžiaus pradžios iki 9-ojo dešimtmečio.

82 2016 Nr. 4

Norberto Tukaj nuotr.

objektas

ums stebuklas prieš šešerius metus atrodė jau vien faktas, kad jungtinė dviejų Lietuvos architektų studijų komanda įveikė 28 konkurentus, dalyvavusius tarptautiniame muziejaus rekonstrukcijos ir plėtros konkurse. Tegu tai buvo tik, kaip kukliai pažymi nugalėtojai, kolegos iš artimiausių kaimyninių valstybių: Latvijos, Estijos ir Lenkijos.

Antras stebuklas lietuviškų konkursų vykdymo istorijų nuviltai architektų bendruomenei buvo tai, kad konkurso rezultatai nebuvo apskųsti, atšaukti, kad užsakovai neapsižiūrėjo neturintys pinigų ir kad nugalėtojai tiesiog pakviesti įgyvendinti savo projektą.

125 tūkst. rygiečių, per tris atvirų durų dienas šių metų žiemą aplankę restauruotą muziejų dar prieš čia įrengiant ekspoziciją – dar vienas Lietuvoje neregėtas stebuklas. Tokio susidomėjimo nesulaukė nei atviros architektūros festivalis „Open House“, nei Šarūno Saukos paroda, kurios lankytojus ir prie galerijos vingiuojančias eiles fiksavo žiniasklaida.

Ir tuo stebuklai nesibaigė. Lietuvai svarbią dieną – kovo 11-ąją – paskelbta, kad projektas, nurungęs daugiau kaip 90 konkurentų, laimėjo didįjį Latvijos metų statinio prizą. O paskutinėmis pavasario dienomis pranešta apie dar vieną reikšmingą įvertinimą – Latvijos nacionalinį šiuolaikinės architektūros apdovanojimą, kuris skiriamas už geriausią praėjusių metų įgyvendintą architektūros projektą. Lietuvių darbas nugalėjo 50 konkurentų.

M

Antroji žinia apie apdovanojimą atėjo kaip tik tuo metu, kai šalies architektūra gaivinosi po pralaimėjimo užsienio architektūros žvaigždei tarptautiniame konkurse verslo centrui „k18B“ projektuoti. Tai leido visiems atsikvėpti ir darkart sukritikuoti „k18B“ konkurso procedūras.

Kaimynai konkursus organizuoja sėkmingiau Latviai, pasak LNMM rekonstrukcijos bendraautoriaus, studijos „Processoffice“ architekto Vytauto Biekšos, procesą sėkmingai koordinavo nuo konkurso paskelbimo iki projekto realizacijos.

Istoriškai susiklostė, kad muziejus liko pavaldus miestui, taigi projektavimo sutartis buvo pasirašyta su Rygos miesto savivaldybės Turto departamentu, kurio veiklos mastai, anot architekto, smarkiai skiriasi nuo analogiškų lietuvių struktūrų. Pirmiausia tuo, kad valdo didžiulį XX amžiaus pradžios paveldo turtą. Nuo tų laikų išlikusi ir paveldo objektų saugojimo struktūra, jos tradicijos.

V. Biekšos vertinimu, apie miesto interesus latviai galvoja atsakingiau. Ir tokių projektų kaip LNMM rekonstrukcija ten nemažai, ir tarptautinių konkursų netrūksta. Ne megakonkursų, kuriuose dalyvautų tūkstančiai studijų, bet tokių, kuriuose galėtų susirungti ir vietos, ir tarptautinės praktikos turintys architektai. Ir rengiami tokie konkursai ne tik privačių investuotojų projektams, bet ir viešiesiems pastatams.

Neseniai baigėsi kviestinis 7 garsių architektūros studijų konkursas, kurio užduotis buvo šiuolaikinės Latvijos dailės muziejaus projektas. „Tokio muziejaus Latvijai trūksta, – komentavo V. Biekša. – LNMM eksponuojama dailė nuo

XX amžiaus pradžios iki 9-ojo dešimtmečio, prabangiame „Rygos biržos“ rūmų pastate – XVII– XIX amžiaus užsienio dailė. Tokio kaip mūsiškis Šiuolaikinis meno centras latviai iki šiol neturėjo.

Konkursui organizuoti latviai pasisamdė londonietį ekspertą Malcolmą Readingą, kuris ir Kaune rengia Nacionalinio mokslo ir inovacijų centro konkursą. Beje, užsienio architektai konkurse dalyvauja drauge su latvių studijomis.“ Konkursą laimėjo architektų biuras iš Didžiosios Britanijos „Adjaye“. Jis dirbs kartu su Latvijos biuru AB3D.

Į lankytojams atvertą kupolą iš trečio aukšto lipama metaliniais laiptais, kurie yra suvirinti iš 1,5 centimetro storio lakšto ir pritvirtinti prie dviejų sienų – atremti į grindis 20 tonų sveriančių laiptų nebuvo galima.

Norberto Tukaj nuotr.

Lietuviai susirinko reikšmingiausius apdovanojimus

Didzis Grodzs nuotr.

LNMM rekonstrukcijos bendraautoriui, studijos „Processoffice“ architektui Vytautui BIEKŠAI įteiktas reikšmingas Latvijos nacionalinis šiuolaikinės architektūros apdovanojimas, kuris skiriamas už geriausią praėjusių metų įgyvendintą architektūros projektą.

83

Norberto Tukaj nuotr.

Iki rekonstrukcijos ne tik lankytojai, bet ir pastato naudotojai nematė palėpės, kurioje slėpėsi didžiulė erdvė su 18 metrų tarpatramiu: stogo kupolo griaučiai, jį ir lubas laikanti ažūrinė konstrukcija.

84 2016 Nr. 4

Komisija įvertino pagarbą istoriniam pastatui Partnerius latvius projektuodami LNMM rekonstrukciją turėjo ir lietuvių architektai. Nuo studijų laikų didesniuose projektuose drauge dalyvaujančios įmonės „Processoffice“ ir „Andrius Skiesgelas Architecture“ įgyvendindamos projektą dirbo kartu su patyrusiais Latvijos restauratoriais „Arhitektoniskās izpētes grupa“ (AIG).

Pasak V. Biekšos, tai yra viena senų Latvijos architektų įmonių, dirbančių tik su paveldosaugos projektais. Latviai padėjo adaptuoti projektą, parengti restauracijos dalį pradedant nuo privalomų architektūros ir polichromijos tyrimų, taip pat pagalbą suteikė autorių priežiūros metu, kai reikėjo spręsti senų lipdinių, langų mazgų restauravimo ir pan. praktinius klausimus.

Norberto Tukaj nuotr.

Latviai padėjo adaptuoti projektą, parengti restauracijos dalį pradedant nuo privalomų architektūros ir polichromijos tyrimų, taip pat pagalbą suteikė autorių priežiūros metu, kai reikėjo spręsti senų lipdinių, langų mazgų restauravimo ir pan. praktinius klausimus.

Taigi kuo lietuvių architektų darbas papirko solidžią tarptautinę komisiją (joje buvo ir kelių muziejų direktoriai), suburtą vertinti šimtamečio Rygoje esančio muziejaus rekonstrukcijos projektą?

V. Biekša norėtų, kad į tokį klausimą atsakytų pati komisija, bet suprantama – lygindami savo ir konkurentų darbus, pagaliau ruošdamiesi ateities konkursams, nugalėtojai taip pat ieškojo savo sėkmės priežasčių. „Komisijai, ko gero, patiko tai, kad mes ne prilipdėme kažką prie sena, o tiesiog atvėrėme tą muziejų, papildydami jį viešosiomis erdvėmis, terasomis, – sakė V. Biekša. – Įvertinant tai, kad konkursas vyko 2010-aisiais – pokriziniais metais, o iki krizės buvo ypatingų muziejų formų, dizaino bumas, čia pasiūlyta lyg antiikona – reversas.

Mūsų mintis buvo tai, kad jie jau turi ikoną – senąjį

pastatą, kurį reikia tiesiog aptvarkyti ir atverti. Taip pat mūsų sprendimas turbūt atitiko šiandienį paranojinį paveldo saugojimo supratimą.

Džiaugiamės, kad pavyko išvengti imitacijų ir kompromisų atskiriant naujai projektuojamus bei istorinius elementus.“ Komisija savo sprendimą panašiai ir komentavo – lietuviai architektai buvo pagirti už tai, kad pademonstravo unikalų ir jautrų požiūrį senąjį pastatą traktuodami kaip vertybę, didžiulį dėmesį skirdami kiekvienam kvadratiniam metrui.

Architektai pasiūlė pagrindiniame istoriniame pastate, išsaugant unikalias detales, įkurti nuolatinių ekspozicijų erdves, o plėtrą įgyvendinti ne iškeliant greta naują tūrį, bet paslepiant muziejaus priestatą po žeme, kur buvo numatyta perkelti archyvus, restauravimo dirbtuves ir pagalbines patalpas.

Po rekonstrukcijos muziejaus patalpose atsirado daugiau dienos šviesos.

85

objektas

Norberto Tukaj nuotr.

Daugiausia korekcijų senajame pastate susijusios su interjerų spalvomis. Atsižvelgiant į šiandienės muziejaus kolekcijos laikotarpį nuspręsta kai kuriais atvejais negrįžti prie istorinio interjero ir dalį autentiškų patalpų palikti baltas.

Tiesa, „paslėpti“ šiuo atveju nėra tikslus žodis – priestatas iš dalies dengtas stikliniu, vaikščioti pritaikytu stogu. Rygos miesto vyriausiasis architektas Janis Dripė lietuvių pasiūlytą amfiteatrą permatomu stogu, pro kurį matomi užkulisių procesai, pavadino auksiniais naujojo muziejaus pastato paveikslo rėmais.

1905 metais pastatytas LNMM yra pirmasis pastatas Baltijos šalyse, suprojektuotas kaip muziejus. Jo autorius – Latvijos vokietis, architektas ir meno istorikas Wilhelmas Neumannas, vėliau tapęs pirmuoju muziejaus direktoriumi.

Latviai šį pastatą laiko vienu svarbiausių savo šalies architektūros paminklų.

Rekonstruoti ir išplėsti muziejų, kad būtų sukurta šiuolaikinė infrastruktūra, Rygos miesto taryba nusprendė 2010-aisiais. Kapitalinis remontas čia nebuvo darytas visus 107 metus. Galima įsivaizduoti muziejaus būklę prieš rekonstrukciją.

86 2016 Nr. 4

Ji pradėta 2013 metų vasarį ir truko iki 2015 metų gruodžio. V. Biekša su kolegomis per tą laiką prisivažinėjo į Rygą, kartais čia užsibūdavo daugiau kaip po pusę savaitės, galiausiai pramoko ir latvių kalbą.

Stengėsi išsaugoti šimtamečio pastato aurą Prieš šešerius metus konkursinį projektavimą lietuviai pradėjo nuo pastato istorijos. Prieš pat art deco periodo pradžią Rygoje atsiradęs eklektikos stiliaus muziejaus pastatas kritikuoti pradėtas, anot V. Biekšos, nuo pirmos dienos – taip jau nutinka keičiantis madoms. Gausiai dekoruoti muziejaus interjerai įsigalint švariai modernizmo estetikai atrodė visiška atgyvena. „Muziejus statytas tuo metu, kai Ryga buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas. Tai

buvo auksu dekoruoti rūmai, kur, atrodytų, net neįmanoma eksponuoti modernųjį meną. Tačiau jie buvo pastatyti XIX amžiaus menui. Praėjus 100 metų, – svarstė V. Biekša, – tas puošnumas, muziejaus kitoniškumas jau atrodo nebe trūkumas, o privalumas.“ Kelių nedidelių remontų muziejuje būta. Pirmąkart – netrukus po pastatymo, kai pasikeitė direktorius ir kartu požiūris į tai, kaip turi būti eksponuojama XX amžiaus dailė. Tada didelė dalis interjerų buvo perdažyta. Vėliau kosmetiniai remontai daryti 1930 metais, o tada jau sovietmečiu ir pastarąjį kartą – apie 2000-uosius.

Vis dėlto šių pastangų neužteko, šimtametis LNMM pastatas rekonstrukcijos sulaukė akivaizdžiai pavargęs: žiemą jame buvo šalta, vasarą – karšta, lietvamzdžiai buvo kiauri, sienos, suprantama, aptekėjusios. Ir kartu ten buvo ypatinga aura, kurią kūrė daugybė originalių 1905-uosius

objektas

menančių detalių ir kurią architektams rūpėjo išsaugoti: stoglangiai su variniais ranka lankstytais rėmeliais, į kuriuos įstatytas storas, švinu užlydytas stiklas, autentiški turėklai, radiatoriai ir net spynos ūkinėse patalpose.

Architektus sužavėjo archyvų atmosfera, ne tik lankytojams, bet ir patiems pastato naudotojams iki tol uždaryta tamsi palėpė, kurioje slėpėsi didžiulė erdvė su 18 metrų tarpatramiu: stogo kupolo griaučiai – jį ir lubas laikanti ažūrinė konstrukcija. Dalis balkių jau buvo įpuvę ir keistini, bet pats kupolas – geros būklės, minimaliai deformuotas. Geresni pakeistųjų balkių gabalai, beje, liko muziejuje – pagal architektų sumanymą iš jų pagaminta suolų.

Priestatas paslėptas po žeme

Rekonstrukcijos ir restauravimo autoriai suprojektavo žalvarinius „aukso“ laiptus, kuriais iš holo leidžiamasi į pirmąjį, cokolinį, aukštą ir patenkama tiesiai į naująją muziejaus dalį.

Norberto Tukaj nuotr.

Konkursinis lietuvių projektas buvo koreguotas, bet tai, pažymėjo V. Biekša, nieko neįprasta – koncepciniu lygiu parengti darbai ne visada atsako į buitinius klausimus, o juos sunku išsiaiškinti, kol nėra galimybės tiesiogiai pabendrauti su institucija, kuri tame pastate gyvens. Tačiau visos korektūros buvo atliekamos bendru sutarimu.

Išties konkursinis projektas buvo koreguojamas pirmiausia dėl to, kad užsakovai tikėjosi reikšmingesnės muziejaus plėtros – daugiau ekspozicijos skirto ploto. Tad rengiant techninį projektą pastato erdvė padvigubėjo. Tai buvo padaryta apsieinant be naujų antžeminių tūrių – priestatų, antstatų ir pan.

Užtat buvo ryžtasi po žeme, kur planuota perkelti archyvus, restauracijos dirbtuves ir pan., įrengti ne vieną, o du aukštus, taip sukuriant galimybę įrengti dar tris gana dideles ekspozicijų sales (bendras naujo priestato plotas – 3545 kvadratiniai metrai, visas muziejaus plotas – 8249 kvadratiniai metrai). Salės, anot V. Biekšos – ne tokios didelės kaip mūsų Nacionalinėje dailės galerijoje, bet pakankamos, kad būtų galima rengti rimtas keičiamas parodas. Iš naujų salių tik viena turi natūralų apšvietimą iš viršaus, kitos – tik dirbtinai apšviestos.

Rekonstrukcijos sąmatą 9 metrų gylį siekiančios patalpos gerokai padidino, nes teko suvaldyti požeminius vandenis, bet architektai ir užsakovai liko patenkinti išvengę naujo konkuruojančio tūrio atsiradimo ir taip išsaugoję ikonos orumą.

Antžeminis senasis ir požeminis naujasis muziejaus perimetras bei plėtros pusėje žaliuojantis parkas suformavo fortepijono formą. Anot V. Biekšos, iki rekonstrukcijos dauguma rygiečių muziejų būtų pažinę tik iš šiaurinio fasado,

87

atgręžto į itin transportu apkrautą gatvę, todėl atverti pietinį fasadą sutvarkant prie muziejaus rūmų parką buvo svarbi užduotis.

Nors pro pietinį fasadą parko link vaikščiojo nemažai žmonių, rūmų užnugaryje nebuvo jokio stabtelėti kviečiančio elemento. Trūko ir uždaro kiemo, kur būtų galima tvarkyti muziejaus ūkio reikalus, privežti eksponatus ir kita. Tad kiemo

88 2016 Nr. 4

pusėje įgyvendinti pokyčiai miestiečiams labiausiai ir pasimatė.

Atsitiktiniai skirtingu laikotarpiu sodinti medžiai buvo išpjauti, vietoj šaligatvių, skersai įstrižai per ilgus dešimtmečius išraižiusių parką, pasirūpinta paryškinti istorinę ratu aplink parką nusidriekiančią alėją, kartu atsivėrė vaizdas ir į pietinį pastato fasadą. 9 x 9 metrų ploto langas į požemines

muziejaus erdves skatina stabtelėti ir atsitiktinius praeivius. Jie gali matyti ne tik vieną iš parodų salių, bet ir restauravimo dirbtuvių kampą.

V. Biekša pripažino – architektai ir patys netikėjo, kad pavyks iš nuošalių antro aukšto senųjų rūmų patalpų nukeltus restauratorius įkalbėti ryžtis tokiam viešumui. Iš to paties netikėto rakurso galima pamatyti ir ekspoziciją. Aikštė atgijo.

objektas

Norberto Tukaj nuotr.

Architektai pasiūlė pagrindiniame istoriniame pastate, išsaugant unikalias detales, įkurti nuolatinių ekspozicijų erdves, o plėtrą įgyvendinti ne iškeliant greta naują tūrį, bet paslepiant muziejaus priestatą po žeme, kur buvo numatyta perkelti archyvus, restauravimo dirbtuves ir pagalbines patalpas.

Leidžiantis pandusu iš senųjų rūmų į naująsias patalpas galima pamatyti dailės kūrinių archyvus.

Architektai džiaugėsi, kad pavyko išvengti imitacijų ir kompromisų atskiriant naujai projektuojamus ir istorinius elementus.

Įvedus interneto paieškoje grotažymę #lnmm galima pamatyti, kaip netikėtais vaizdais mėgaujasi lankytojai. Beje, ir tie, kurie pakelia akis į viršų būdami statinio viduje.

Viešumai atverta ir daugiau muziejaus funkcijų. Tarkime, dailės kūrinių archyvus galima matyti leidžiantis pandusu iš senųjų rūmų į naująsias patalpas.

89

9 x 9 metrų ploto langas į požemines muziejaus erdves skatina stabtelėti ir atsitiktinius praeivius. Jie gali matyti ne tik vieną iš parodų salių, bet ir restauravimo dirbtuvių kampą.

90 2016 Nr. 4

Norberto Tukaj nuotr.

objektas

Senajame pastate architektai pasistengė apsiriboti nežymiais pakeitimais. Taigi pagrindinis įėjimas iš gatvės, per du aukštus kylantis holas yra tokie, kokius matė pirmieji muziejaus lankytojai 1905-aisiais.

Tiesa, senuosiuose rūmuose pasirūpinta įrengti liftą, įdarbintas anksčiau nenaudotas cokolinis aukštas. Čia įrengtas knygynas, kavinė, biurai, vaikų edukacijos patalpos, konferencijų salė, tualetai.

Daugiausia korekcijų senajame pastate susijusios su interjerų spalvomis. Architektams teko spręsti, kurio laikotarpio kolorito sprendinius atkurti, kaip rasti kompromisą galvojant apie šiandienos ekspozicijų konstravimo poreikius. Atliekant polichrominius tyrimus viena po kitos lindo ankstesnių laikotarpių spalvos ir ornamentai, kai kur XX amžiaus pradžios interjerai buvo prarasti, kai kur pakeisti 9-ojo dešimtmečio sprendimais. „Labai sunku pritaikyti dailės kūrinius ant tų prabangių raudonos ir kitų spalvų fonų, ant medžiaginiais tapetais išklijuotų sienų. Juolab kad pirmosios kolekcijos, kuri ten buvo eksponuojama vos pastačius muziejų, nebėra – ji iškeliavusi arba į Ermitažą, arba kitur. Šiandien muziejaus kolekcija yra daugiausia moderniojo meno iš sovietinio ir nepriklausomybės laikotarpių. Ir tiems kūriniams reikia kitokių patalpų. Todėl nutarta kai kuriais atvejais negrįžti prie istorinio interjero ir dalį tų autentiškų patalpų, nors ten išlikęs ir senasis parketas, radiatorių nišų apdaila, lubų karnizai ir kita, palikti baltas. Kai kuriose salėse nuspręsta vieną sieną palikti autentišką, o kitas dažyti bazine spalva“, – aiškino V. Biekša.

Senieji raštai ir ankstesni uždažymai baltomis tapusiose salėse išsaugoti ateities kartoms – sienos ten papildomai aptaisytos 6 milimetrų storio gipso plaušo plokštėmis. Šios panašios į gipskartonį, bet yra kietesnės, ant tvirtų plokščių galima kabinti nedidelius paveikslus. Be to, įrengtos pakabinimo sistemos, apšvietimas, ventiliacija.

Salės, kuriose nuspręsta išsaugoti autentišką spalvinę gamą, kai kuriuos lankytojus galbūt stebins žalsvais ir rausvais sienų atspalviais, tamsiai raudonomis kolonomis, auksinėmis detalėmis.

Viena svarbiausių intervencijų senajame pastate buvo ryšių tarp naujai projektuojamų erdvių ir istorinio pastato sukūrimas. Rekonstrukcijos ir restauravimo autoriai suprojektavo žalvarinius „aukso“ laiptus, kuriais iš holo leidžiamasi

Norberto Tukaj nuotr.

Projektuojant interjerus atsižvelgta į kolekcijų pobūdį

į pirmąjį, cokolinį, aukštą ir patenkama tiesiai į naująją muziejaus dalį. Į lankytojams atvertą kupolą iš trečio aukšto lipama metaliniais laiptais, kurie yra suvirinti iš 1,5 centimetro storio lakšto ir pritvirtinti prie dviejų sienų – atremti į grindis 20 tonų sveriančių laiptų nebuvo galima. Inžineriškai tai buvo sudėtingas uždavinys, pasakojo V. Biekša. Meistrams reikėjo atvežti ir įkelti laiptus, suvirintus gana dideliais segmentais. Ir tai darant netgi nebuvo nuimtas senasis parketas.

Šiuolaikiniai energijos reikalavimai – paveldui ne į naudą V. Biekša neslepia neigiamos nuostatos kalbėdamas apie problemas, kurių kyla bandant restauruojamuose paveldo objektuose pasiekti didesnį energinį efektyvumą. Šiuo atveju sugalvoti, kaip senosiose patalpose paslėpti ventiliaciją, šildymą, architektams buvo didžiulis galvos skausmas. „Visur buvo sukišti ventiliatoriniai radiatoriai. Blogai, kad padarėme daugiau, negu galima. Visą laiką yra kompromisas tarp to, ką turi

išsaugoti, ir to, ką turi įdiegti, – dėstė V. Biekša. – Sakyčiau, tvarkant paveldo objektus geriau apriboti lankytojų srautus, o ne prakišti metrinius vamzdžius pro gipsatūras, o tai iš tikrųjų neįmanoma – po to pusę gipsatūrų reikia pakeisti. Žodžiu, suniokojamas paveldas, o gera ventiliacija realiai neužtikrinama.“ Šiandien muziejus garsiai skelbia ambicijas svariai prisidėti prie Latvijos nacionalinio identiteto formavimo ir tarpkultūrinio dialogo plėtojimo, būti bendruomenės bei turistų traukos vieta. Jau per pirmuosius darbo metus tikimasi pritraukti daugiau kaip 100 tūkst. lankytojų. Muziejaus rekonstrukcija, Latvijos žiniasklaidos duomenimis, kainavo daugiau kaip 30 mln. eurų.

Projekto autoriai pasiūlė išpjauti atsitiktiniai skirtingu laikotarpiu sodintus medžius, pasirūpino paryškinti istorinę ratu aplink parką nusidriekiančią alėją, kartu atvėrė vaizdą į pietinį pastato fasadą.

91

UĹžs.

Aplinkkelio statybos pabaigos liko laukti neilgai 92  2016 Nr. 4

Visą maršrutą atidarys vienu metu rojekte Vakarinio aplinkkelio III etapo statybai buvo numatyti 36 mėnesiai. Bendrovė „Kauno tiltai“, kuri yra projekto generalinis rangovas, darbus planuoja baigti vos per 20 mėnesių. Viskas būtų sekęsi dar sklandžiau, jei nebūtų tekę gaišti teismuose aiškinantis dėl rangos konkurso rezultatų teisėtumo. Šiuo metu vykdomi baigiamieji Vakarinio sostinės aplinkkelio III etapo statybos darbai: baigiami betonuoti keli viadukai, klojama asfalto danga, įrengiami nuvažiavimo keliai, daugelyje vietų jau tvarkoma aplinka. Kai kurios atkarpos bemaž baigtos, liko prijungti gatvės apšvietimą. „Gali kilti klausimas, kodėl negalima paleisti automobilių eismo ten, kur asfaltas jau paklotas.

Norėčiau pabrėžti, kad atskiromis naujojo etapo atkarpėlėmis tikrai nebus galima naudotis, nes tam reikėtų užtikrinti sklandų nebaigtų tvarkyti atkarpų apvažiavimą. Kita vertus, dar nėra baigti ir viadukai, o įrengti dėl mėnesio ar dviejų laikinus nuvažiavimus nėra prasmės“, – aiškino bendrovės „Kauno tiltai“ Vakarinio aplinkkelio III etapo darbų vadovas Gediminas Turčinskas.

P

Pasinaudojo sukaupta patirtimi

Vilniečiai jau suprato ir pajuto, kiek naudos ir patogumo suteikia miesto aplinkkelis. O suprasdami nekantriai laukia paskutiniojo etapo pabaigos ir raminasi, kad dabartinės spūstys aplinkinėse gatvėse – laikinos, ir dėl to pakentėti verta. Liko tikrai nedaug. Jau po kelių mėnesių automobiliams bus atvertas Vakarinio aplinkkelio ruožas nuo

Nors G. Turčinskas juokavo, kad projekte nemato nieko sudėtinga, kad visi darbai suprantami ir nesunkiai įveikiami, sudėtingiausią užduotį vis dėlto išskyrė – tai transporto mazgo Talino ir Sūduvių gatvių sankirtoje statyba. „Technologiškai viskas žinoma, ir darbai nebuvo pernelyg sudėtingi. Sudėtingiau buvo dėl laiko sąnaudų. Toje vietoje driekėsi dujotiekis, jo perkėlimas pareikalavo nemažai laiko. Tarkim, teko iškasti apie 150 tūkst. kubinių metrų grunto.

Bet neiškėlus dujotiekio nebuvo galima statyti viaduko Šiaurinėje gatvėje. Taigi šiam transporto mazgui įrengti paaukojome bemaž keturis mėnesius“, – pasakojo G. Turčinskas.

Tačiau ir susidūrus su kliūtimis transporto mazgas Talino ir Sūduvių gatvių sankirtoje įrengtas rekordiškai greitai. Kadangi jis analogiškas transporto mazgui, įrengtam aplinkkelio sankirtoje su Pilaitės prospektu, statytojams daug kas jau buvo aišku, liko tik pasinaudoti sukaupta patirtimi. Tas ir buvo padaryta: transporto mazgas ties Pilaitės prospektu buvo statomas 14 mėnesių, o toks pat mazgas III etape pastatytas jau per 12 mėnesių.

Ozo iki Ukmergės gatvės.

93

Planuojamas didelis transporto srautas

Vilniaus vakarinio aplinkkelio III etape yra tiesiama gatvės atkarpa nuo Ozo gatvės iki Ukmergės gatvės. Šiame etape nutiesta 5,4 km ilgio greito eismo kelio atkarpa, pastatyti 6 viadukai ir vienas pėsčiųjų tiltas.

Iki vasaros pabaigos planuojama pastatyti Ukmergės gatvės šiaurinės jungties viaduką, bus užbaigtas ir Rygos gatvės viadukas. Jau atlikti beveik visi inžinerinių tinklų tiesimo darbai, ir paklotos pagrindinės lietaus nubėgimo trasos.

Užbaigus Vakarinio miesto aplinkkelio III etapą ir pagrindinius įvažiavimus į miesto magistralinių gatvių tinklą (Šiaurinę ir kitas gatves), integruotu tarptautiniu transporto koridoriumi šiaurinėje miesto dalyje per parą pravažiuos apie 65 tūkst. žmonių: apie 45 tūkst. miestiečių ir apie 20 tūkst. tranzitu keliaujančiųjų į užmiestį. Paros transporto srautas sieks iki 33 tūkst. automobilių, arba 2,5 tūkst. automobilių per valandą. Šis aplinkkelio etapas itin svarbus maždaug 110 tūkst. gyventojų, įsikūrusių sostinės šiaurės vakariniuose rajonuose: Viršuliškėse, Justiniškėse, Pašilaičiuose, Fabijoniškėse. Užbaigus trečiąjį vakarinio aplinkkelio etapą, sumažės transporto srautai ir pagerės eismo saugumas Laisvės prospekte, Justiniškių ir Ukmergės gatvėse.

SIDARONIŲ GATVĖ Sidaronių gatvei yra nutiestas laikinas apvažiavimas, kuris išliks tol kol bus pastatyta nauja Sidaronių g. atkarpa, sujungsianti Pilaitės prospektą su senu Sidaronių g. keliu.

TALINO IR SŪDUVIŲ GATVĖS Iš Talino ir Sūduvių gatvių bus galima patekti į Vilniaus vakarinį aplinkkelį per Šiaurinės g. viaduko mazgą. Taip pat Talino ir Sūduvių gatve bus galima tiesiogiai patekti į Zujūnų gyvenvietę, o iš Zujūnų – į Vilniaus miestą.

APYLANKA

APYLANKA Į BUIVYDIŠKES

Sidaronių g.

Viršuliškių skg.

T APYLANKA Į BUIVYDIŠKES

BUIVYDIŠKĖS 2

Justiniškių g.

Pilaitės pr.

Įdomūs faktai ir skaičiai Laisvės pr.

• Aplinkkelio III etapo įrengimui bus panaudota 178 tūkst. kvadratinių metrų asfaltbetonio dangos; • Iš viso bus įrengta 1260 gatvių, viadukų ir pėsčiųjų tilto apšvietimui skirtų šviestuvų; • Bus sumontuotos 902 apšvietimo atramos; • Gatvėje atsiras 587 kelio ženklai; • Lietaus nuotekų tinklui įrengti bus paklota beveik 15 km vamzdžių; • Aplinkkelio trasoje bus įrengta beveik 14 kilometrų metalinių atitvarų; • Rekonstruojant elektros liniją bus nutiesta beveik 20 km aukštos įtampos požeminių kabelių.

94 2016 Nr. 4

HELSINKIO GATVĖ Helsinkio g. bus uždaryta ir nebus tiesioginio patekimo į Vilniaus vakarinį aplinkkelį, tačiau ateityje yra numatyta per Rygos tiltą pastatyti gatvę, kuri sujungs Helsinkio ir Rygos gatves.

VIRŠULIŠKĖS

RYGOS G. VIADUKAS

SANKIRTOJE SU APLINKKELIU BE TIESIOGINIŲ JUNGČIŲ Charakteristika: Viaduko ilgos – 46,9 m Viaduko plotis – 12,45 m Eismo juostos – dvi juostos po 3 metrus Viadukui pastatyti perdangai panaudota 99 tonos armatūros ir 604 kubiniai metrai betono.

ŠIAURINĖS GATVĖS VIADUKAS

PĖSČIŲJŲ VIADUKAS

SU ŠIAURINĖS GATVĖS SKIRTINGŲ LYGIŲ SANKRYŽA BEI JUNGTIMIS

TIES GINEITIŠKIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ KVARTALU

PAVILNIONIŲ G. VIADUKAS

SU PAVILNIONIŲ GATVĖS SKIRTINGŲ LYGIŲ SANKRYŽA BEI JUNGTIMIS

Charakteristika:

Charakteristika:

Charakteristika:

Viaduko ilgis – 42,9 m

Viaduko ilgis – 42,20 m

Viaduko ilgis – 201,10 M (A), 195,4 m. (B)

Viaduko plotis – 18,80 +3,1 + 15,40 m

Viaduko plotis – 4,60 m

Viaduko plotis – 14,40 +0,6 +14,40 m

Eismo juostų skaičius – 2X3,5 m + 3,3 m

Eismo juostos – viena 3,35 metrų.

Eismo juostos – dvi 3,75 ir 3,5 m pločio juostos

Šis pėsčiųjų viadukas pasitarnaus Gineitiškių gyventojams saugiai ir greitai patekti į Vilniaus miesto Pašilaičių mikrorajoną.

Viadukui pastatyti perdangai panaudota 980 tonos armatūros ir 5051 kubiniai metrai betono. Statant šį viaduką buvo atlikti požeminių komunikacijos rekonstrukcijos darbai.

Šiam viadukui pastatyti perdangai panaudota 242, 5 tonos armatūros ir 1430 kubiniai metrai betono. Dėl šio viaduko statybos buvo nagrinėjamas Šiaurinės g. mazgas dėl esančių dujų trasos, kuri apsunkino statinio statybą. Dujų trasa ėjo šalia statomo naujo viaduko, kurio nebuvo galima pradėti statyti, kol nebuvo iškeltos dujos. Dujų perkėlimo darbai buvo atlikti iki 2015 m. spalio mėnesio.

Šis viadukas pasitarnaus vairuotojams važiuojantiems vakariniu aplinkkeliu ir norintiems patekti į Gineitiškes ir Pašilaičių mikrorajoną. Taip pat ši skirtingų lygių sankryža – aktuali ir Perkūnkiemio, Justiniškių mikrorajonų ir Zujūnų km. gyventojams.

Šiaurinės gatvės viadukas pasitarnaus visiems Justiniškių mikrorajone gyvenantiems vilniečiams. Mat, nusitiesus Vakarinio aplinkkelio III etapui Šešuolių gatve bus galima tik įvažiuoti į Justiniškių mikrorajoną, tačiau nebus galimybės šia gatve įvažiuoti į Vakarinį aplinkkelį, kaip kad buvo anksčiau.

Važiuojant šia Šešuolių gatve bus galima sukti tik į dešinę pusę, bet ne į kairę. O norint važiuoti aplinkkeliu, pavyzdžiui į Gariūnų pusę, teks apsisukti pasinaudojant pastatytu Šiaurinės gatvės viaduku.

TARANDĖ

Pavilnionių g.

Sudūvių g.

Tarandės g.

Talino g.

Girulių g.

Taikos g.

Rygos g.

Justiniškių g.

Mykolo Lietuvininko g.

PAŠILAIČIAI GIRULIŲ G. VIADUKAS SANKIRTOJE SU APLINKKELIU BE TIESIOGINIŲ JUNGČIŲ

UKMERGĖS GATVĖS ŠIAURINĖS JUNGTIES VIADUKAS

UKMERGĖS GATVĖS

PIETINĖS JUNGTIES VIADUKAS Charakteristika:

Charakteristika:

Charakteristika:

Viaduko ilgis – 56,90 m

Viaduko ilgis – 42,90 m

Viaduko ilgis – 57,42 m

Viaduko plotis – 10,90 m

Viaduko plotis – 12,45 m

Viaduko plotis – 10,90 m

Eismo juostos – dvi juostos po 3,75 metrus

Eismo juostos – dvi juostos po 3 metrus

Eismo juostos – dvi juostos po 3,75 metrus

Viadukui pastatyti perdangai panaudota 86 tonos armatūros ir 550 kubiniai metrai betono. Šis viadukas pasitarnaus Gineitiškių gyventojams saugiai ir greitai patekti į Vilniaus m. Perkūnkiemio daugiabučių kvartalą.

Šiam viadukui pastatyti perdangai panaudota 43 tonos armatūros ir 615 kubiniai metrai betono.

Šiam viadukui pastatyti perdangai panaudota 43 tonos armatūros ir 604 kubiniai metrai betono.

Ukmergės gatvės Šiaurinės jungties viaduko statybai trukdė 0,4 kV oro linija, kuri buvo perstatyta per pirmuosius du statybos mėnesius.

95

„Apskritai – čia viskas iš tiesų paprasta. Reikia tik dirbti, nes darbo tikrai daug. Jeigu viskas teisingai suplanuota, iš anksto numatyti darbų grafikai ir tinkamai paskirstytas laikas, trukdžių nebūna. Nebent darbo jėgos kartais pritrūkstama“, – sakė projekto vadovas.

Pasitelkė modernias technologijas

Viskas čia paprasta.

Reikia tik dirbti, nes darbo tikrai daug.

Jeigu viskas teisingai suplanuota, iš anksto numatyti darbų grafikai ir tinkamai paskirstytas laikas, trukdžių nebūna.

Nebent darbo jėgos kartais pritrūkstama. / Gediminas TURČINSKAS, „Kauno tiltų“ darbų vadovas 96 2016 Nr. 4

/

Planuodami inžinerinių tinklų klojimą aplinkkelio projektuotojai nusprendė pasitelkti šiuolaikiškas technologijas. Antai įrengiant paviršinio vandens kanalizacijos tinklus kai kuriose atkarpose naudota mikrotuneliavimo technika. Ji leido išgręžti gruntą net iki 11 metrų gylio ir pakloti 1,4 metro skersmens vamzdį. Tokia technologija darbus atlikti leidžia labai tiksliai, išvengiama sudėtingų žemės kasimo darbų. Įrenginys gręžia gruntą, smulkina jį, o į ertmę leidžiamas vanduo gruntą išplauna.

Kitose vietose teko renovuoti senus lietaus kanalizacijos vamzdynus. Į juos buvo įstumiama polietileninė „rankovė“, kuri leidžiant karštą orą išsipučia ir prilimpa prie senų vamzdynų sienelių, šitaip pailgindama jų gyvavimą bent penkiolika ar dvidešimčia metų.

Tačiau senaisiais inžineriniais tinklais tiesiant naująjį aplinkkelį pasinaudota tik vienoje vietoje.

Visur kitur įrengtos naujos komunikacijos.

Pasibaigus paskutiniojo vakarinio aplinkkelio etapo statyboms vilniečiai gali nustebti – kai

kurie nauji viadukai niekur neveda. Anot G. Turčinsko, viadukai pastatyti galvojant apie netolimą ateitį, numatant jungtis su miesto planuotojų numatytomis perspektyvinėmis gatvėmis. „Labai gerai, kad tokie dalykai suplanuojami iš anksto. Juk vėliau atsiradus viaduko poreikiui jo statyba būtų sudėtinga, reikėtų riboti eismą aplinkkelyje, atsirastų daug nepatogumų. Ir pačios statybos būtų brangesnės“, – komentavo darbų vadovas.

Dirbo bemaž visos miesto įmonės Vėliau nei numatyta prasidėjusi aplinkkelio III etapo statybos darbų pradžia vertė viską atlikti kuo greičiau, tai yra – didinti pajėgumus. Sklandė kalbos, kad net ir mažiausios individualios įmonės, turinčios savivartes mašinas ar ekskavatorius, buvo sukviestos į statybvietę, mieste neliko nė vienos grunto kasimo ir vežimo transporto įmonės, nedirbančios tiesiant aplinkkelį. „Galbūt visos įmonės nesugužėjo, bet technikos dirbo tikrai daug. Vienu metu čia sukosi apie 180 savivarčių mašinų, gruntą kasė apie 40 ekskavatorių. Per tris mėnesius buvo nukasta ir išvežta daugiau kaip 800 tūkst. kubinių metrų grunto. Tai tikrai įspūdingi skaičiai. Gerai, kad orai buvo palankūs tokiems darbams“, – kalbėjo bendrovės „Kauno tiltai“ atstovas.

UAB „Požeminės linijos“ Energetikų g. 29B, LT-52485 Kaunas www.poli.lt

„Požeminės linijos“: ten, kur reikia betranšėjų technologijų UAB „Požeminės linijos“ svariai prisidėjo rengiant projekte „Transeuropinio tinklo jungtis – Vilniaus vakarinio aplinkkelio III etapas – nuo Ozo g. iki Ukmergės g.“ numatytus lietaus nuotekų tinklus.

Didžiąją dalį darbų bendrovė atliko ten, kur reikėjo taikyti betranšėjes technologijas, tai yra įrengti mikrotunelį. Darbai buvo atliekami tiesiant DN1280 mm skersmens nuotekų tinklus judrioje Justiniškių ir Šešuolių gatvių sankryžoje. Naudojant mikrotunelinę įrangą 6–8 metrų gylyje vienu kartu buvo paklota 153 metrų ilgio atkarpa.

Tuo pačiu būdu buvo paklotas ir 335 metrų ilgio DN1499 mm skersmens vamzdis Helsinkio gatvėje, kur vadovaujantis projektu nuotekų kolektorius minimaliu nuolydžiu turėjo būti nutiestas 9–10 metrų gylyje. Įmonė taip pat atliko darbus projekto dalyje „110 kV orinės elektros perdavimo linijos pakeitimo į kabelinę nuo Ozo g. iki Šiaurinės g.“ Horizontalaus valdomo kryptinio gręžimo būdu buvo patiesti 3 x DN250 mm HDPE ir 3 x DN225 mm vamzdžių paketai. Bendras atliktų pragręžimų ilgis siekė beveik 2000 metrų, o ilgiausias pragręžimas viršijo 250 metrų.

97

Užs.

„MiTek“:

sistema, kurios pritaikymą riboja tik fantazija

Prieš keliolika metų Lietuvą pasiekusi medinių konstrukcijų projektavimo, gamybos ir montavimo sistema „MiTek“ iki šiol dažniausiai buvo naudojama stogo santvaroms įrengti. Sostinės vakarinio aplinkkelio III etapo statyba žymi naują pradžią – naudojant „MiTek“ sistemą pirmąkart Lietuvos susisiekimo infrastruktūros projekte buvo įrengti klojiniai keturiems viadukams.

Naujas etapas – darbai susisiekimo infrastruktūrai edines metalinėmis dygliuotomis plokštelėmis sutvirtinamas santvaras gamino trys Lietuvos įmonės – „Ecodomus“ (Kaunas), „Eivuda“ (Klaipėda), „Inovatyvi statyba“ (Vilnius). Taip susitelkus pavyko užtikrinti, kad generalinis rangovas ir subrangovai nepatirtų nė dienos prastovų dėl klojinių gamintojų kaltės. Dėl šio tikslo, komentavo bendrovės „Eivuda“ direktorius Vytautas Bružas, kartais reikėdavo paskubėti lengvai, kartais – net labai stipriai. Tačiau dabar, neprisvilus pirmam blynui, galima tikėtis pelnyto atlygio – naujų darbų

M

98 2016 Nr. 4

susisiekimo infrastruktūros projektuose. Ir galbūt tai bus naujas etapas ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių statybų rinkose.

Sujungiamųjų elementų gamybos srityje pasaulyje pirmaujančios kompanijos „MiTek Industries“ atstovas Baltijos šalims, „MiTek Baltic“ vadovas Intaras Dicmanis pripažino – tokios rūšies projekto, akivaizdžiai įrodančio šios sistemos efektyvumą, laukta seniai. Iki šiol visose trijose Baltijos valstybėse „MiTek“ sistema kelią skynėsi panašiai – stiprindama pozicijas stogų konstravimo srityje, kartkartėmis džiugindama gamintojus novatoriško technologijos pritaikymo pavyzdžiais, bet vis netapdama tokia naudinga statybų sektoriui kaip kitose Europos šalyse ar Kanadoje.

Todėl I. Dicmanis neslepia džiaugsmo dėl pralaužtų ledų: „Didžiuojuosi Lietuvos gamintojų dalyvavimu aplinkkelio statybose taip pat, kaip ir jie patys, didžiuojuosi, kad dirbu su šia technologija, didžiuojuosi ir tuo, kad ji naudojama tokio masto projekte.“

Gamykliniai klojiniai – patikimesni Projekto koordinatorius, beveik 20 metų naudodamasis „MiTek“ technologija projektuojantis bendrovės „Statybų lyga“ vadovas, technikos mokslų daktaras Darius Mykolaitis apskaičiavo – nuo šių metų sausio iki birželio keturiems viadukams, kurių bendras ilgis – 610 metrų, trijose gamyklose pagaminti 1208 elementai, jiems sunaudota 260 kubinių metrų medienos ir 2000 kvadratinių metrų dygliuotų plokštelių. Birželio 13-ąją į statybų aikštelę atkeliavo paskutiniai gaminiai, atėjo laikas betonavimo darbams. Bendra sutarties suma – 250 000 eurų.

Ar technologiją išbandyti pasiryžusiam projekto generaliniam rangovui, bendrovei „Kauno tiltai“, apsimokėjo šis pasirinkimas? Bendrovės „Inovatyvi statyba“ direktorius Algis Kviklys įsitikinęs, kad taip ir visais 200 procentų: „Gamykliniai gaminiai tikrai gerokai pranašesni už

statybos vietoje pagamintus klojinius. Tiksliai sumontuoti klojinius aikštelėje, kai kalti tenka ranka, neįmanoma. O norint palaikyti tokį tempą, koks galimas kelioms gamykloms dirbant drauge, statybų aikštelėje reikėtų 100 žmonių komandos. Be to, kiek žinau, rankomis kalant klojinius didesnė ir medžiagos išeiga. Taigi vertinant finansiškai tai buvo naudinga generaliniam rangovui – manau, kad visa kam jis sutaupė 15– 20 proc. sąnaudų.“

konstrukcinį tvirtumą ir lengvumą užtikrinančios santvaros vertinamos tų, kurie nenori šiai namo konstruktyvo daliai sugaišti mėnesį. Anot bendrovės „Ecodomus“ vadybininko Jono Dragūnevičiaus, individualiųjų namų statytojų, kurie vertina tai, kad stogo santvaros atvežamos vienu automobiliu, o surenkamos per dieną – vis daugiau. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje stogo santvaros sudaro apie 90 proc. visų užsakymų, susijusių su „MiTek“ technologija.

Montuoti galima ir nepalankiu oru Užtikrina tikslumą milimetrais „Statybų lygos“ vadovo D. Mykolaičio patirtis rodo, kad jeigu tokias konstrukcijas darbininkai iš medienos tašų gamintų vietoje, būtų sugaišta triskart daugiau laiko. Be to, būtų neaišku, ar vietoje sukaltos konstrukcijos teisingai apskaičiuotos betono apkrovai atlaikyti. O „MiTek“ – sertifikuota sistema, kuriai gamintojai suteikia garantijas. „Eivudos“ direktorius V. Baužys atkreipė dėmesį į kitą detalę – didžiausi darbai montuojant klojinius vyko itin sudėtingu statyboms periodu – nuo sausio iki kovo mėnesio, tad jei ne gamykliniai pusfabrikačiai ir nesudėtingą montavimą garantuojanti „MiTek“ sistema, darbus žiemą būtų tekę stabdyti ne kartą. „Žinoma, galima prisiminti, kad anksčiau statybų aikštelėje ir plytas gamindavo. Tačiau šiandien siekiama kuo daugiau darbų padaryti gamyklose po stogu. Tai leidžia dirbti kokybiškiau, efektyviau, prisitaikant prie oro sąlygų.

Skandinavijos šalyse tokius klojinius gamina net mažiausiam tilteliui ar viadukui. Gal ir Lietuvoje dažnės atvejų, kai statytojai nebegalvos kaip šiandien – kad verčiau ilgiau užtruks, bet tuos pinigus ne gamyklai atiduos, o sau pasiliks. Viskas priklauso nuo požiūrio – ar reikia greičio ir tikslumo, ar tiesiog kad būtų padaryta“, – sakė V. Bružas.

A. Kviklys pabrėžė – tie auksarankiai, kurie visą gyvenimą pratę patys meistrauti klojinį atraminei sienelei ar tilteliui per upelį, ne visada net ir žino apie alternatyvias galimybes – kad gamyklos gali jiems padėti ir tai net nebus brangiau. Ir tų medinių konstrukcijų pritaikymo atvejų – daugybė. Tereikia išradingumo. „MiTek“ sistemos privalumų nebereikia ilgai aiškinti tik stogininkams ir jų užsakovams – maksimalų

Naujas gaminys – viadukų klojiniai – gamintojams nebuvo didelis iššūkis: konstrukcijos beveik niekuo nesiskiria nuo naudojamų stogo santvaroms. „Tai ta pati detalė, tik kitos formos, tiesa, jos gamyba reikalauja daugiau atidumo ir laiko, nes čia daugiau sujungimo taškų. Tikslumas irgi itin svarbus – iki milimetro“, – paaiškino „Ecodomus“ vadybininkas J. Dragūnevičius.

Analogiškas tikslumas buvo svarbus ir projektuojant viadukus. Bendrovės „Inovatyvi statyba“ vadovas A. Kviklys tvirtino, kad šis projektas su „MiTek“ technologija nebūtų įgyvendintas, jei ne „Statybų lygos“ inžinierių profesionalumas ir patirtis: „Tai kelia pagarbą: pats esu statybininkas ir žinau, ką reiškia apskaičiuoti ir apkrovas, ir ekscentrines jėgas, ir cemento, ir armatūros kiekius, o jie sugaudo viską milimetrais. Jie ne paišytojai, o tikri inžinieriai.“ „Eivudos“ direktorius V. Bružas irgi pasidžiaugė dar viena proga dirbti su itin patyrusia „Statybų lygos“ komanda. „Individualiuosius namus ar garažus projektuoti naudodama „MiTek“ sistemą gali kiekviena įmonė, kuri turi inžinierių konstruktorių – tereikia pasirašyti sutartį su kompanijos „MiTek Baltic“ atstovais, už simbolinę kainą įsigyti programinę įrangą, ir galima dirbti. Tačiau „Statybų lygai“ šiandien niekas neprilygsta išradingumu ir projektų sudėtingumu“, – sakė V. Bružas.

Rasti racionaliausią sprendimą kiekvienam projektui – pastato ar statinio konstrukcijoms, užtikrinti tikslumą, pagaliau išvengti klaidų, projektuotojams, pasak bendrovės „Statybų lyga“ inžinieriaus Žydrūno Jurgelionio, leidžia 3D modeliavimas.

„MiTek“ sistemos konstrukcijoms projektuoti įmonė naudoja šiuolaikinius BIM (ang. Building Information Modeling) standartus atitinkančią programinę įrangą „RoofCon / TrussCon“, kurią pasitelkiant klojinių konstrukcijų projektavimas supaprastėja ir įvykdomas per sąlygiškai trumpą laiką. „Svarbiausia yra geometrijos atitikimas ir tinkamas apkrovų įvertinimas“, – apibendrino Ž. Jurgelionis.

Trys klojinius gaminusios įmonės ir jų darbo koordinatoriai bei projektuotojai jau išklausė užsakovo – bendrovės „Kauno tiltai“ – pagyrų.

Dabar norėtų „MiTek“ sistemos naudingumą įrodyti ir transeuropinės vėžės „Rail Baltica“ statytojams.

EIVUDA

SA NTVARI NËS KONSTRUKCIJOS

99

Užs.

Miško kelių infrastruktūrai – didesnis finansavimas Tinkama miško kelių priežiūra – labai aktualus klausimas ir valstybės miškus prižiūrinčioms miškų urėdijoms, ir privačių miškų savininkams. Tačiau tvarkytasi nevienodai: miškų urėdijos daug investuodavo į miško kelių infrastruktūrą, tuo tarpu daugelis privačių miškų savininkų į privažiavimo kelių tvarkymą žiūrėdavo pasyviai. Nuo praėjusių metų įsigaliojusi nauja tvarka ženkliai pagerins ir kelių būklę privačių miškų valdose.

100 2016 Nr. 4

Infrastruktūrai gerinti – milijonai eurų Iki 2015 metų miško kelių remontas ir priežiūra, kaip ir naujų įrengimas ar rekonstrukcija buvo finansuojami miškų urėdijų, privačių miškų savininkų, kitų miško valdytojų, taip pat Kelių priežiūros ir plėtros programos ir galiausiai Lietuvos kaimo plėtros programos lėšomis. Visi šie lėšų šaltiniai aktualūs ir šiandien.

Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko manymu, nors finansavimo šaltinių būta, akivaizdžiai trūko sisteminio požiūrio į miško kelių tvarkymą, ypač didėjant privačių miškų plotams. Dėl to iš esmės pradėjo blogėti bendra miško kelių būklė, pirmiausia būtent privačiuose miškuose, ir atsirado aiškus poreikis sistemiškai spręsti miško kelių remonto klausimą.

Pirmiausia ir buvo priimtos dvi Miškų įstatymo pataisos: 2014 metais sudarytos teisinės prielaidos miško kelių priežiūrai ir remontui papildomai naudoti Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšas, o 2015 metais Miškų įstatymo pakeitimu miškų urėdijoms pavesta vykdyti bendrą miško kelių priežiūrą ir remontą visų nuosavybės formų miškuose .

2015 metų pabaigoje aplinkos ministro įsakymu iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos miškų urėdijoms skirta 4,04 mln. eurų bendrai miško kelių priežiūrai ir remontui

I

visų nuosavybės formų miškuose. K. Trečioko teigimu, tai – reikšminga suma, atsižvelgiant į tai, kad ji atitinka 39 proc. visų 2015 metais į Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą surinktų lėšų ir yra du kartus didesnė už sumą, kurią 2015 metais į programą kaip 5 proc. dydžio privalomuosius atskaitymus iš pajamų už parduotą medieną sumokėjo privačių miškų savininkai.

Už skirtus 4,04 mln. eurų per 2016 metus numatyta sutvarkyti daugiau kaip 900 kilometrų miško kelių. „Tai tikrai nemažas kiekis, vertinant kad iš viso miško keliai su žvyro danga sudaro apie 3 tūkst. kilometrų. Žinoma, bendras visų miško kelių tinklas yra apie 30 tūkst. kilometrų“, – kalbėjo aplinkos ministras.

Nauda – abipusė Paklaustas, kaip reaguoja privačių miškų savininkai, kurie įpareigoti kelių priežiūrai ir remontui mokėti 5 proc. dydžio privalomuosius atskaitymus iš pajamų už parduotą medieną, K. Trečiokas sakė, jog priešiškumo tikrai nesijaučia. „Žinoma, iš pradžių būta pasisakymų, jog tokie mokesčiai yra nemaža našta. Tačiau gaunama nauda akivaizdi. Tuos pinigus, kuriuos sumoka už kelių priežiūrą ir remontą, privačių miškų savininkai sutaupo nelaužydami technikos, negaišdami laiko jos remontui. Antra vertus, valstybė juk negali visiškai padengti išlaidų už gerinimą

Valstybė juk negali visiškai padengti išlaidų už gerinimą infrastruktūros, kuri priklauso privatiems asmenims. O tokia tvarka, kokia galioja, yra geranoriškas valstybės ir privačių miško savininkų bendradarbiavimas. / Kęstutis TREČIOKAS, Aplinkos ministras /

infrastruktūros, kuri priklauso privatiems asmenims. O tokia tvarka, kokia galioja, yra geranoriškas valstybės ir privačių miško savininkų bendradarbiavimas. Tokia sistema galioja ne vienoje šalyje“, – teigė aplinkos ministras K. Trečiokas.

Atsižvelgdama į atskirų miškų urėdijų specifiką, Generalinė miškų urėdija minėtą 4,04 mln. eurų sumą pagal tam tikrus kriterijus paskirstė miškų urėdijoms, laikydamasi įtvirtintos nuostatos, kad konkrečiai miškų urėdijai skiriama lėšų suma negali būti daugiau kaip du kartus didesnė, nei vidutiniškai tenkanti vienai urėdijai. Vienai miškų urėdijai skirtų lėšų suma svyruoja nuo maždaug 54 tūkst. iki 171 tūkst. eurų.

Siekiant kuo operatyviau ir efektyviau pradėti miško kelių priežiūros ir remonto darbus, visos miškų urėdijos yra sudariusios prioritetinių miško kelių, kurių priežiūros ir remonto darbus einamaisiais kalendoriniais metais siūloma atlikti, atrinkimo komisijas. Komisijas sudaro miškų urėdijos atstovas, miškų urėdijos veiklos teritorijoje esančių savivaldybių atstovai, miško savininkus vienijančių organizacijų atstovai, Valstybinės miškų tarnybos atstovas, Nacionalinės žemės tarnybos atstovas. Šios komisijos pagal nustatytus kriterijus sudarinėja siūlomų remontuoti kelių sąrašą. Sudarydama siūlomų taisyti miško kelių sąrašą, komisija pirmenybę teikia tiems miško keliams, kurie eina vien per privačias miško valdas ar kartu per privačias ir valstybinių miškų valdas. Taip pat tiems, kurie eina per užmirkusių augaviečių miškus, didelės miško gaisrų rizikos laipsnio miškus ar per rekreacinius miškus. Atskiriems kriterijams numatyti konkretūs balai, kuriais remiantis nustatoma pirmenybė vienam ar kitam miško keliui.

Didesniems darbams reikia daugiau pinigų Telšių miškų urėdijoje už lėšas, paskirtas miško kelių priežiūros ir remonto darbams visų nuosavybės formų miškuose, šiais metais planuojama suremontuoti 35,62 km miško kelių. Valstybės

įmonei Telšių miškų urėdijai tam yra skirta daugiau kaip 141 tūkst. eurų. Šių metų birželį Telšių miškų urėdijos teritorijoje suremontuota 5,25 kilometro miško kelių už 21,1 tūkst. eurų, liepos mėnesį suremontuota 8,92 kilometro už 36 tūkst. eurų. Šiuo metu intensyviai remontuojama ir daugiau miško kelių.

Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislavas Banys pasakojo, kad urėdijos prižiūrimoje teritorijoje privatūs plotai labai susipynę su valstybiniais miškų plotais, o į juos vedantys keliai yra bendri. „Kai anksčiau privačių miškų savininkai neskirdavo nė kiek pinigų, urėdijai vienai tekdavo finansuoti visus priežiūros ir remonto darbus. Žinoma, kirbėdavo klausimas, kodėl privačių valdų savininkai nepasirūpina infrastruktūra. Dabar šis klausimas jau nebekyla, ir privačių miškų savininkai finansuoja kelių tvarkymo ir priežiūros darbus. Todėl savų pinigų galime daugiau skirti kitiems miško keliams tvarkyti, kuriais naudojasi vien urėdija“, – kalbėjo B. Banys.

Telšių miškų urėdas sakė, kad anksčiau, kol nebuvo įsigaliojusi nauja tvarka dėl miško kelių priežiūros ir remonto, tik labai nedaugelis privačių miškų savininkų remontuodavo suniokotus miškų kelius. „Tiems savininkams, kuriems atsirasdavo būtinybė kirsti ir vežti mišką, o kelias driekiasi tik per privačias valdas, nėra kitos išeities, kaip tik patiems tvarkyti infrastruktūrą. Žinoma, atokesnių miškų savininkai mažai į tai kreipia dėmesio. O urėdijai, jeigu šalia nėra valstybinių miškų, nėra tikslo tvarkyti kelių tokiuose plotuose“, – pasakojo urėdas.

B. Banio nuomone, norint labai gerai sutvarkyti miško kelią, numatytų 5 tūkst. eurų vienam kilometrui neužtenka. Todėl stengiamasi atlikti bent būtiniausius darbus: pakloti pralaidas, kad vanduo nutekėtų ir netelkšnotų ant kelio, pažvyruoti, užpilti duobes.

Telšių miškų urėdijoje vyrauja eglynai ir pušynai, tačiau miško keliai labai įvairūs. Vieni sausi, kur natūralus gruntas yra žvyras, kitur gruntas labai nepalankus, tad tokie keliai reikalauja daugiau priežiūros.

Tikisi daugiau bendradarbiavimo Jonavos miškų urėdijos urėdas Rolandas Skuja teigiamai vertina naują tvarką, kuomet prie kelių infrastruktūros priežiūros prisideda ir privačių miškų savininkai. Tačiau, anot jo, tokia tvarka galioja tik pirmi metai, tad susiduriama su įvairiais netikėtumais. „Susidūrėme su kai kuriais organizaciniais iššūkiais. Reikėjo spręsti kelių nuosavybės, kelių registro, atitikimo teisės aktams klausimus.

Antai, yra viešieji miško keliai, kuriais turi rūpintis savivaldybės ir mes negalime finansuoti tokių kelių remonto darbų. Tačiau tokie nesklandumai yra suprantami, visuomet reikalingas laikas naujiems dalykams įsisavinti, įgauti patirties“, – sakė R. Skuja.

Miškų urėdo teigimu, keliai, kurie driekiasi tik per privačias valdas, iki šiol buvo tikrai prastai prižiūrimi, bemaž pamiršti ir apgailėtinos būklės.

Norint tokius kelius kapitaliai sutvarkyti, numatyto lėšų limito tikrai neužtektų. „Tokių kelių kol kas neremontuojame, imamės darbų ten, kur būtiniausia ir kur darbai atitinka nustatytus kriterijus. Tačiau ateityje dėmesio bus skiriama ir kitiems keliams. Nauda šios naujos tvarkos – tikrai neabejotina. Juk visiškai apleisti miško keliai, pradėjus juos prižiūrėti, visai kitaip atrodo.

Antra vertus, suremontuotus kelius labiau prižiūrėsime, labiau kontroliuosime privačių miškų savininkus, kad šie, veždami mišką, nebesudarkytų nepataisomai infrastruktūros. Nesvarbu, kad jie sumoka nustatytą mokestį, tai nesuteikia teisės elgtis kaip panorėjus ir sugadinti ką tik sutvarkytus kelius“, – teigė miškų urėdas R. Skuja.

Jis tikisi, kad atsiras daugiau bendravimo tarp urėdijos ir privačių miškų savininkų – vis tik darbas yra komandinis ir reikalaujantis bendrų pastangų. Šiais metais Jonavos miškų urėdijos teritorijoje pagal naują tvarką numatoma sutvarkyti 27,9 kilometro miško kelių visų nuosavybės formų miškuose. Šiuo metu suremontuota 15,4 kilometro miško kelių. Darbams išleista 53,8 tūkst. eurų.

101

Svarbiausias viešasis interesas – darni plėtra Išsivysčiusiose valstybėse toną miestų plėtrai duoda viešasis sektorius. Jis Darius BABICKAS

kartu su visuomene sprendžia, kokiame mieste norima gyventi, kokios kokybės infrastruktūra turi būti sukurta, kaip bus tie norai įgyvendinami, kaip bus finansuojama miesto plėtra. Tiems tikslams įgyvendinti viešasis sektorius turi atsakingas struktūras, kurios kartu su verslu užtikrina darniąją miestų plėtrą.

Taigi yra nuosekliai pereinamos visos miesto plėtros stadijos: vizija, finansiškai pagrįsti planai, proceso dalyvių bendradarbiavimas, galutinio produkto realizavimas. Viešasis sektorius yra aiškiai išreikštas plėtros lyderis ir dirigentas. Verslas – partneris ir atlikėjas.

Buvęs ilgametis Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojas, specialistas, turintis didelę patirtį miestų plėtroje, stažavęsis Reikjavike, Kalgaryje, Roterdame, dabar dirbantis privačiajame sektoriuje, Robertas STASKEVIČIUS apgailestauja, kad Lietuvoje viešasis sektorius nesugebėjo perimti vakarietiškų darniosios miestų plėtros valdymo principų. Todėl mūsų šalyje vietoj visuminio ir išbaigto miesto plėtros modelio turime fragmentuotą ir urbanistiškai nevisavertę miesto plėtrą.

102 2016 Nr. 4

BFL nuotr.

žvilgsnis

žvilgsnis

Kur matote didžiausius skirtumus tarp viešojo sektoriaus veiksmų Vakaruose ir pas mus?

Kodėl, Jūsų nuomone, nuėjome ne vakarietiška kryptimi?

pasakyti, kad nepaisant bendros sunkaus palikimo tendencijos galima įgyvendinti greitus pokyčius.

Važiuojant Berlyno aplinkkeliu vargu ar galima tikėtis, kad dvi eismo juostos susiaurėtų iki vienos, nes vietą antrai juostai teko užleisti beveik sugriuvusiems pastatams, kaip kad Vilniaus senamiesčio aplinkkelyje. Arba Helsinkio priemiesčiuose turbūt nerasite duobėtų žvyrkelių kaip Vilniaus priemiesčiuose. Ir jau tikrai prie Londono savivaldybės nepamatysite iškastos pamatų duobės, kuri žiojėtų dešimt metų, o taip, deja, yra Vilniuje.

Tokius pavyzdžius galima vis vardyti. Akivaizdu, kad mes kuriame visiškai kitokią, tikrai ne europietišką, miestų plėtrą. Ir kad ir kaip būtų gaila, darome tai tikrai ne iš skurdo. Esminė šių skirtumų priežastis yra viešojo sektoriaus veikla.

Vakaruose viešasis sektorius yra miestų plėtros vadovas ir lyderis, o pas mus jis atlieka tik stebėtojo vaidmenį. Čia išskirčiau du esminius aspektus: Vakaruose planuojama vertinant finansines galimybes, be to, yra sukurta stipri planų įgyvendinimo struktūra. Mūsų planai yra daugiau vizijos, ir nelabai kam įdomu, kaip bus pasiektas galutinis rezultatas. Per nepriklausomybės laikotarpį nebuvo sukurta į visuminį produktą orientuota miestų plėtros strategija, įsigalėjo perdėtai politizuotas, žinybiškas sprendimų priėmimas ir klausimų sprendimas.

Matau visą kompleksą priežasčių. Šiaip visos posovietinės šalys vienaip ar kitaip yra veikiamos praeities mentaliteto, sunkiai kooperuoja bendrus veiksmus, nori pasiekti greitus individualius tikslus, nesvarbu, kaip tai atsilieps ilgalaikiams bendriems visuomenės interesams. Iš čia kyla populizmas ir politinė arogancija. Miestų plėtra, kuri yra ilgalaikis, ne vienos kartos įgyvendinamas procesas, kur už šiandien padarytas klaidas reikės brangiai mokėti ateityje, paversta politinės kadencijos klausimu, eliminuojant specialistų nuomonę.

Vien jau ko verta ketvirtį amžiaus trunkanti „teisingiausia“ pasaulyje žemės reforma. Murkdomės susikurtoje praeities projekcijoje, neskirdami pakankamo dėmesio dabarčiai ir ateičiai, kai besikeičiantis pasaulis kelia reikalavimus būti konkurencingam, moderniam, galinčiam generuoti pozityvias naujoves. Kartą klausiausi paskaitos, kurioje buvo lyginami du miestai, esantys vienoje geografinėje platumoje, panašaus ekonominio lygmens valstybėse, taigi egzistuojantys beveik visiškai identiškomis sąlygomis – Barselona ir Neapolis. Į vieną plūsta turistai, o kitas dūsta nuo neišvežamų šiukšlių.

Lyginant Vilnių ir Taliną, mes nesame Neapolio vietoje, tačiau tikrai ir ne Barselonos. Noriu

Jūsų minimas viešasis sektorius yra labai plati sąvoka. Gal galėtumėte įvardyti, kurios struktūros konkrečiai yra labiau atsakingos už susidariusią situaciją? Čia ir yra įdomiausia – sistema yra taip suvelta, kad iš esmės visos struktūros gali rodyti viena į kitą, o atsakomybė pakimba ore. Savivalda nuėjo plėtros politizavimo linkme ir nėra linkusi spręsti strateginių plėtros klausimų, ten perspektyva apima ketverių metų laikotarpį. Jai galima pareikšti priekaištą dėl plėtros valdymo struktūrų nesukūrimo, tačiau pateisinamoji aplinkybė yra tai, kad savivaldybei nebuvo suteiktos teisės valdyti ir koordinuoti plėtros procesus.

Valstybė turi žemės valdymo teisę, tačiau jos paskirtam valdytojui visai neįdomi miesto plėtra, jis jos net nesupranta ir gali tarsi volu pervažiuoti per kuriamus plėtros planus, priimti keisčiausius sprendimus žemės sklypų formavimo klausimais, prieštaraujančius plėtros logikai. Vyriausybinės struktūros tų problemų net nepastebi.

Vyksta mūšiai, laužomos ietys dėl, pavyzdžiui, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, o kaip tie planai bus įgyvendinami, finansuojami – vėl pasidaro niekam neįdomu, nes tada reikia pripažinti tiesą, kad planai yra nepagrįsti. Be darnios

BFL nuotr.

Murkdomės susikurtoje praeities projekcijoje, neskirdami pakankamo dėmesio dabarčiai ir ateičiai, kai besikeičiantis pasaulis kelia reikalavimus būti konkurencingam, moderniam, galinčiam generuoti pozityvias naujoves. / Robertas STASKEVIČIUS / 103

žvilgsnis Verslas pasigenda viešojo sektoriaus indėlio sprendžiant miestų plėtros klausimus.

plėtros strategijos ir atitinkamai harmonizuotos įstatymų bazės didelių pokyčių tikėtis neverta.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį ir į individualų valdininkų požiūrį. Vienas olandų ekspertas, daug dirbęs Lietuvoje, labai taikliai palygino vakarietį ir lietuvį valdininką. Pasak jo, vakarietis valdininkas pirmiausia analizuoja sprendinio racionalumą, jo naudą viešajam interesui, ir jeigu racionalus, visuomenei naudingas sprendinys prieštarauja teisės aktui, jis inicijuoja teisės akto pakeitimą. Lietuvos valdininkas pirmiausia vertina sprendinio atitikimą teisės aktams, ir esant prieštaravimui sprendinys iš karto atmetamas, nors tai gali būti racionalu ir naudinga visuomenei. Protingumo kriterijus čia neegzistuoja. Kaip ir noras ką nors padaryti geriau, moderniau.

Tai, ką Jūs sakote, yra rimtos sisteminės spragos. Ką reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų?

Visų pirma turėtų būti aiški misija. Viešasis sektorius aukščiausiu lygiu turėtų ne tik deklaruoti,

104 2016 Nr. 4

bet ir suvokti, kad darni, socialine bei inžinerine infrastruktūra aprūpinta plėtra yra viešasis interesas. Esamos išdarkytos priemiesčių teritorijos, nevisavertė socialinė infrastruktūra, su miesto plėtra nekoreliuojanti inžinerinė infrastruktūra, atsitiktinis užstatymas yra per didelė prabanga.

Senosios Europos valstybės seniai tai suprato, ir tokia plėtra ten būtų šventvagystė. Net tokie ištikimi tradicijoms ir gerbiantys privačią nuosavybę britai įvedė priverstinį nuosavybės išpirkimą (ang. compulsory purchase) norėdami užtikrinti darniąją plėtrą.

Antra, turi būti aiškiai reglamentuotos teisės ir atsakomybės tarp atskirų žinybų, aiškiai pasakyta, kas koordinuoja procesus, t. y. kad yra viešasis sektorius – miesto plėtros lyderis (kitaip – „vienas langelis“). Žinybos turi pradėti glaudžiai dirbti viena su kita – ne siuntinėti verslininkus vieną pas kitą, bet išmokti pačios tarpusavyje formuluoti vieningą viešojo sektoriaus nuomonę.

Trečia – viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas, jųdviejų tarpusavio santykiai, indėliai į kuriamą socialinę ir inžinerinę infra-

struktūrą. Viešasis sektorius turi ne stebėti, kaip verslui nesiseka įgyvendinti vieną ar kitą infrastruktūros problemą, bet pats tapti tos problemos sprendimo iniciatoriumi ir koordinatoriumi.

Atitinkamai jau seniai būtina nustatyti verslo dalyvavimo infrastruktūros plėtroje taisykles.

Sukūrus sistemą galima pradėti kryptingai įgyvendinti darniosios miesto plėtros principus.

Visų pirma planų rengimas turi būti ekonomiškai pagrįstas. Viešasis sektorius turi įvertinti savo ir privačiojo sektoriaus potencialą ir planuodamas atsakyti į klausimą, kokios apimties plėtra, su kokios kokybės infrastruktūra bus kuriama, atvirai apibrėžti tikslus ir galimybes. Kitas žingsnis būtų jau numatytų tikslų įgyvendinimas, t. y. plėtros valdymo struktūrų sukūrimas ir paleidimas į darbą.

Ką norėtumėte palinkėti viešajam sektoriui?

Išaugti iš provincialaus lygio.

Užs.

Viena plokštė – trijų problemų sprendimas Greitai populiarėjantis vietų automobiliams statyti problemos sprendimas – požeminės aikštelės, įrengiamos jau ne tik po prekybos centrais ar biurų pastatais, bet ir po daugiabučiais namais.

ožeminės automobilių stovėjimo aikštelės teikia ne tik pranašumų. Tenka susidurti ir su tam tikrais jų įrengimo bei eksploatavimo sunkumais.

Visų pirma, požeminės aikštelės nėra šildomos, o įvažiavimo ir išvažiavimo juostos yra atviros, tad šalto oro masių judėjimas gerokai atšaldo perdangą, kuri iš vienos pusės yra stovėjimo aikštelės lubos, iš kitos – gyvenamųjų ar komercinių patalpų grindys. Požeminiuose garažuose, taip pat rūsiuose, kitose apatiniuose aukštuose esančiose patalpose slypi nemenkas šilumos taupymo potencialas, nes dažniausiai šilumos izoliacija jose neįrengiama.

Antra, tokių perdangų, kaip ir bet kokių kitų konstrukcijų, šiltinimas veiksmingiausias tuomet, kai termoizoliacinės medžiagos sluoksnis dedamas iš išorinės pusės, taigi – šiltinti geriausia stovėjimo aikštelės lubas. Tačiau čia susiduriame ne tik su technologiniais sunkumais, bet ir su gaisrinės saugos reikalavimais. Termoizoliacijai turi būti naudojamos tik tokios medžiagos, kurios užtikrintų gaisrinį saugumą. Nors termoizoliacinių medžiagų atsparumas ugniai svarbus šiltinant visas konstrukcijas, gaisro kilimo rizika stovėjimo aikštelėje yra didesnė dėl automobilių išmetamųjų dujų ir degalų degumo bei sprogumo.

P

Trečia, nuolatinis didelėje požeminio garažo erdvėje automobilių keliamas triukšmas, taip pat veikianti anglies dvideginio šalinimo sistema pasiekia viršuje esančias patalpas. Triukšmas ne tik erzina ar mažina gyventojų darbingumą, bet ir kelia pavojų sveikatai.

Visas minėtas problemas galima išspręsti požeminių garažų lubas apšiltinant vertikaliai orientuoto plaušo akmens vatos plokštėmis „PAROC CGL 20cy“. Jos naudojamos nešildomų patalpų, pvz., požeminių garažų ir nešildomų rūsių, betoninių lubų šilumos izoliacijai. Kaip ir kitų „Paroc“ akmens vatos gaminių, taip ir šių plokščių energinis efektyvumas didinamas mažinant jų šilumos laidumą. „PAROC CGL 20cy“ – tai nedegios garsą gerai izoliuojančios vertikaliai orientuoto plaušo plokštės iš akmens vatos. Plokščių briaunos yra nusklembtos, o tai padeda paslėpti nedidelius paviršiaus nelygumus. Plokštės klijuojamos tiesiai prie betono perdangos be jokio papildomo mechaninio tvirtinimo, todėl lubų šilumos izoliacija įrengiama lengvai ir greitai. Kadangi plokštės montuojamos aukštai, mechaninių pažeidimų požiūriu jos yra saugios. Išorinis plokščių paviršius padengtas silikatiniu gruntu ir paruoštas dažyti, todėl jos puikiai tinka, kai lubų izoliacijai keliami ne tik techniniai, bet ir estetiniai

Audronė ENDRIUKAITYTĖ UAB „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims

„Sumažintas šilumos laidumo koeficientas reiškia geresnę šilumos izoliaciją. Todėl ne tik sumažėja šilumos nuostoliai, šildymo sąnaudos, bet ir stipriai pagerėja mikroklimatas aukšte virš nešildomų patalpų. „PAROC CGL 20cy“ plokštės yra populiari šaltų patalpų lubų šiltinimo priemonė pirmiausia dėl to, kad atitinka visus gaisrinės saugos reikalavimus, yra nedegios. Be to, jos labai gerai izoliuoja garsą, o jų montavimas yra greitas ir nesudėtingas.“

reikalavimai. Sutrumpėja galutinės paviršiaus apdailos darbų laikas, sumažėja sąnaudos, nes nebereikia atlikti armavimo, tinkavimo, tvirtinimo smeigėmis darbų. Priklijuotas plokštes galima iš karto nupurkšti dažais.

105

„Alkos apartamentai“: antrieji namai Palangoje Palangos J. Simpsono ir S. Daukanto gatvių sankryžoje kylant pastato sienoms jau ryškėja jo autonomiška struktūra – uždaras perimetras, paslėpsiantis vidinį naujų „Alkos apartamentų“ kiemą. Atviri aplinkai liks išoriniai fasadai, šviečiantys vitrininiais langais, šiek tiek pridengtais įgilintų lodžijų. Naujų apartamentų gyventojams, kurie prie Baltijos jūros įsikurs 2017-ųjų vasarą, ir nėra nuo ko slėptis – pastatas supamas žalumos.

Lokacija – didžiausia projekto sėkmė aip tik želdynų gausią aplinką ir itin sėkmingą lokaciją didžiausiais projekto privalumais vadina architektūrinės dalies vadovas Gintautas Natkevičius, kartu su kolegomis architektais Adomu Rimšeliu ir Tomu Kuleša (biuras „G. Natkevičius ir partneriai“) projektavęs šį 85-erių apartamentų, keturių aukštų su mansarda pastatą. Kelių minučių atstumu nuo būsimųjų „Alkos apartamentų“ yra Palangos tiltas, Birutės parkas, J. Basanavičiaus gatvė, o vienas pastato fasadas atgręžtas į kitapus gatvės, Vasaros estrados vietoje, pernai iškilusią naująją Palangos koncertų salę.

K

106 2016 Nr. 4

Dar vienas privalumas, kurį, G. Natkevičiaus nuomone, turėtų įvertinti būsimieji gyventojai, yra itin racionalus ir net asketiškas apartamentų suplanavimas – juose nėra nė vieno nereikalingo kvadratinio centimetro (2–3 kambarių apartamentų plotas siekia nuo 32 iki 77 kvadratinių metrų). Pastato išskirtinumas bus juntamas nuo durų – vos įžengus į erdvų vestibiulį ar einant koridoriumi, kuris tarsi atrijus juosia vidinį apželdintą kiemą ir atveria jį pro stiklinį vidaus fasadą.

Ambicijos – būti kokybinių permainų dalyviais Vienas garsiausių šalies architektų džiaugiasi sutapus užsakovų ir projektuotojų požiūriui: pirmieji norėjo palikti savo indėlį ryškėjančiose

Palangos miesto pastangose suvaldyti, anot G. Natkevičiaus, architektūrinį pastarųjų dešimtmečių balaganą ir neprašė daryti bet kaip, kad tik daugiau ir pigiau. O antrieji nenorėjo projektuoti bet kaip, kad tik greičiau, kūrė kokybišką iš standartinių rėmų išsiveržiančią architektūrą, kartu nepamiršdami, kad pernelyg dideli užmojai finansinėmis žirklėmis gali nukarpyti gerus plėtotojų ketinimus.

Pirmiausia rūpintasi, kad būtų įdiegta visa tai, kas svarbu apartamentus kaip antrąjį būstą įsigijusiems gyventojams. Taigi čia bus įrengti du liftai, reguliuojamoji kolektorinė šildymo sistema, gyventojai turės galimybę įsigyti sandėliukus dviračiams ir vietą automobilių aikštelėje. Pirkėjams neteks rūpintis būsto apdaila – tereikės išsirinkti vieną iš trijų interjero dizainerių parengtų apdailos variantų.

Automobilių aikštelės klausimas nebuvo paprastas. Nedideliame sklype nesinorėjo vizualinės taršos rikiuojant mašinas po langais. Taip pat nenorėta, kad žiemą savininkams tektų jas valyti nuo sniego ar į namus bėgti per lietų, tad nuspręsta įrengti dengtą aikštelę.

Tačiau Palangoje nėra paprasta įrengti požemines patalpas – čia labai aukštai jūros vanduo.

Todėl pasirinktas tarpinis sprendimas – stovėjimo aikštelė po žeme paslėpta per pusę aukšto, ir tuo pačiu tiek pat nuo žemės kilstelėtas pirmas

Užs.

gyvenamasis aukštas. Jo gyventojams, G. Natkevičiaus nuomone, tai turėtų patikti, nes daugelį trikdo praeivių smalsumas.

Užduotis – išsiskirti neardant konteksto „Alkos apartamentai“ kyla vietoj vienos buvusio „Alkos“ viešbučio komplekso dalies – čia stovėję poilsio namai buvo akivaizdžiai neracionalūs, tad buvo atjungti nuo viešbučio, o galiausiai ir nugriauti. Verslo planas statyti apartamentus poilsio pajūryje ieškantiems žmonėms gimė ne per vienus metus.

Ieškant tinkamiausio sprendimo sklypas iščiupinėtas nuodugniai. Iš pradžių galvota statyti keturis ar du atskirus daugiabučius, bet toks užstatymas nebūtų leidęs kvėpuoti gretimam viešbučio pastatui. Galvota ir apie viešbučio išplėtimą, sujungiant senąjį ir naująjį pastatus galerija. Tačiau krizė vėl pristabdė sprendimus, ir veiksmas prasidėjo tik pasikeitus sklypo savininkams. Dukterinė Šiaulių banko įmonė – nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Minera“, anot G. Natkevičiaus, atėjo stipriai emociškai nusiteikusi, išmanydama rinką, turėdama aiškią strategiją, ir šių metų vasario mėnesį projektas pagaliau pajudėjo.

Apsisprendus projektuoti vieną tūrį, atsirado galimybė jį maksimaliai atitraukti nuo viešbučio pastato. Ieškant eksterjero sprendimų nesiekta, kad viešbutis ir apartamentų pastatas atrodytų lyg suaugę į mazgą. Architektai nupiešė

judrų – lyg laužytą – fasadą, primenantį iš visų pusių apšlifuotą medžio gabalą.

Detalusis naujojo pastato planas leido pasiekti viešbučio aukštį, bet specialiau derintis prie aplinkinio užstatymo neteko. Gal tik patiems norėjosi nepasirodyti kukliau nei kaimynė – naujoji koncertų salė. Palankiai projektą įvertino ir Kultūros paveldo departamento komisija, kuriai privalu pristatyti kiekvieną Palangoje projektuojamą statinį.

G. Natkevičius pripažino, kad projektuoti šiame kurorte nėra paprasta: „Viena vertus, estetiniai lūkesčiai kurortinėje zonoje užkelti suinteresuotų statybas čia reguliuojančių institucijų, kita

vertus – to reguliavimo per daug. Jis nepadeda, neskatina kurti projektus, kurie atitiktų tuos aukštus lūkesčius. Nes ir mastelio reikia laikytis, ir dvišlaičiai stogai turi būti, bet vis viena nutinka, kad aplinkui didžiulis balaganas. Didžiausias – J. Basanavičiaus gatvė, kurios akivaizdžiausia bėda – net ne taip kritikuojama rekonstrukcija, o tai, kad čia vis dar daug tuščių sklypų, kuriuose kažkodėl neleidžiama statyti normalių, gerų, kokybiškų statinių. Statomos tik palapinės ir kioskai. Ir didžioji pagrindinės gatvės dalis atrodo kaip mugė. Palangai būtų sveikiau, jeigu sprendžiant šiuos klausimus būtų mažiau susikaustymo, tikrintojų ir kliūčių.“

Sklypo plotas – 4625 kv. m.

Bendrasis pastato plotas – 4744 kv. m.

Vidinis kiemelis su terasa – 335 kv. m.

www.alkosapartamentai.lt

107

Užs.

Malkų įlankos projektas – naujas impulsas Klaipėdos uostui Nuoseklią infrastruktūros plėtrą Klaipėdos uoste šiemet ženklina itin reikšmingo projekto startas. Malkų įlankos pertvarka, kurios metu ši uosto dalis bus išgilinta nuo 11 iki 14,5 metro, atvers plačių perspektyvų čia veikiančioms įmonėms ir sustiprins uosto pajėgumus bei konkurencingumą.

Projekto svarba abejonių nekelia

Uosto įmonėms – nauja perspektyva

laipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus Arvydo Vaitkaus pastebėjimu, diskusijos dėl Malkų įlankos pertvarkos užsitęsė gerokai per ilgai, bemaž 12 metų. „Šiandienei jūrų uosto direkcijai visiškai nekyla abejonių, kad šią uosto dalį būtina tvarkyti – ji buvo nusikalstamai užmiršta“, – pripažino A. Vaitkus.

Pietinėje uosto dalyje veikia penkios uostui reikšmingos ne tik krovos, bet ir laivų remonto įmonės. Šiandien nepakankamas gylis Malkų įlankos akvatorijoje ir ties krantinėmis riboja jų veiklą, sudaro nelygias konkurencines sąlygas, palyginti su šiaurinėje uosto dalyje dirbančiomis kompanijomis.

Malkų įlankos pertvarkos darbai, į kuriuos planuojama investuoti 150–180 mln. eurų, bus atliekami kompleksiškai. Norint įlanką įgilinti iki 14,5 metro akvatorijoje ir iki 14 metrų prie krantinių, kad būtų užtikrintas kanalo plotis „Panamax“ tipo laivams įplaukti, pirmiausia bus įrengtas krantosaugos statinys – 1,1 kilometro ilgio atraminė sienutė. Ši šlaitui sutvirtinti skirta sienutė bus įrengta po vandeniu.

Prieš pradedant gilinti Malkų įlankos akvatoriją, būtina rekonstruoti krantines, pritaikant jas 14 metrų gyliui. Pietinėje uosto dalyje šiuo metu daugiausia krovinių perkrauna Klaipėdos konteinerių terminalas (KKT), kuris Klaipėdą nuo 2003 metų pagal konteinerių krovą išvedė į lyderių pozicijas tarp kaimyninių uostų ir iki šiol leidžia jas išlaikyti. Šiuo metu baigiamas rengti 127 ir 128 krantinių, kuriomis naudojasi KKT, rekonstravimo projektas, kitų metų pradžioje tikimasi parinkti rangovą. Sutartys su projektuotojais pasirašytos ir dėl KKT naudojamų 143, 143A krantinių rekonstrukcijos. Techninį projektą ir rangovą rekonstrukcijos darbams tikimasi turėti iki kitų metų vidurio.

Naujam gyliui taip pat bus pritaikytos ir krantinės, kuriomis naudojasi kitos įmonės. Permainos Malkų įlankoje atvers naujų perspektyvų Vakarų laivų gamyklai – ilgainiui kompanija galės panaudoti laisvą bemaž 20 hektarų teritoriją ir plėtoti krovos bei krovinių sandėliavimo veiklą, taip pat remontui priimti „Panamax“ dydžio laivus. Įmonė jau yra įsigijusi tam skirtą doką.

Apsauginę sienutę planuojama įrengti iki kitų metų, Malkų įlankos krantines pritaikyti 14 metrų gyliui ir išgilinti visą Malkų įlanką – 2017–2018

K

108 2016 Nr. 4

Arvydas VAITKUS Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius

metais. Taip pat bus įrengtas naujas laivų apsisukimo ratas ir praplatinta įplauka į pačią įlanką.

Prognozuoja akivaizdų krovos augimą Įgyvendinus Malkų įlankos pertvarką, į šią uosto dalį galės įplaukti „Panamax“ tipo laivai su 13,8 metro grimzle. Skaičiuojama, kad čia veikiančios kompanijos, galėdamos priimti gerokai didesnius laivus, užtikrins uosto krovos apimčių augimą nuo dabartinių 5,5 mln. iki 20 mln. tonų.

Uosto vadovo A. Vaitkaus žodžiais, uosto įmonių planų rimtumą patvirtina ir jų pačių investicijos į suprastruktūros plėtrą. Tad šis didelės apimties projektas, sudarydamas sąlygas kompanijoms ne tik krauti „Panamax“ tipo laivus, bet ir juos remontuoti, suteiks joms galimybių dar užtikrinčiau planuoti savo investicijas. „Šiandienos rinka labai dinamiška, ir krovinio savininkai neturi galimybių laukti metus ar dvejus – jie negali laukti net mėnesio. Uostai, kurių apimtys tampa ribotos, praranda net esamus krovinių srautus. Todėl Klaipėdos uostui gyvybiškai svarbu užtikrinti maksimalias apimtis, nukreipti didžiausius pajėgumus į perspektyvą, kitaip neišvengiamai iškrisime iš rinkos“, – tvirtino A. Vaitkus.

Užs.

Naftos produktais užteršto grunto aeravimas Jonavos skyriaus gamybos bazėje.

Darni aplinkos ir žmogaus sąveika – įstaigos „Grunto valymo technologijos“ veiklos pamatas Lietuva dažno užsieniečio akimis yra įstabios gamtos, labai švarus kraštas.

Išoriškai tikrai viskas yra gražu, tačiau reikia įdėti nemažai pastangų norint panaikinti sovietmečio paliktus randus – išvalyti užterštas buvusių gamyklų, naftos produktų bazių ar panašias teritorijas.

Kas paskatino įstaigos atsiradimą? ovietmečiu, kaip ir dabar, Rusijos užsienio valiutos šaltiniai – nafta ir gamtinės dujos. Vartotojas – Vakarų Europa. Todėl sovietmečiu buvo pastatytos Klaipėdos ir Ventspilio (Latvija) naftos eksporto bazės. Vien per Klaipėdą į Vakarus buvo išplukdoma iki 11 mln. tonų mazuto per metus. Primityvi cisternų išpylimo ir tanklaivių pripildymo technologija privedė prie stambaus masto aplinkos teršimo.

Ypač stipriai buvo užterštas gruntas ne tik bazės teritorijoje, bet ir specialiai pastatytoje Pauosčio geležinkelio stotyje. Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (ang. HELCOM) pripažino, kad tai yra stambiausias taršos objektas Baltijos pakrantėje. Net centrinė sovietų valdžia buvo tai pripažinusi ir skyrė lėšų šiam taršos židiniui likviduoti.

Griuvus Sovietų Sąjungai, tomis lėšomis pasinaudoti neteko, todėl pirmas didelis nepriklausomos Lietuvos aplinkosaugos projektas ir buvo šio židinio likvidavimas. 1993–1995 metais buvo pastatytas AB „Klaipėdos nafta“ naftos produktų regeneravimo cechas, kuris šiuo

S

šalies nepriklausomybės saulėtekio laikotarpiu vieningo gamybininkų, mokslininkų ir aplinkosaugininkų bei visuomenės veikėjų sutarimu valyti ir saugoti Lietuvos aplinką tapo pamatu, ant kurio vėliau susikūrė užterštų teritorijų ir objektų tvarkymo sistema. 1996 metais jis Vyriausybės sprendimu perduotas Aplinkos apsaugos ministerijai. Jo pagrindu 1997-aisiais įsteigta VšĮ „Grunto valymo technologijos“.

Pagrindinė įstaigos veiklos kryptis tuo metu buvo istorinės taršos likvidavimas, avarinių naftos ir jos produktų išsiliejimo padarinių šalinimas. Šios problemos aktualios ir šiandien. Per savo ilgą veiklos laikotarpį naudodama biologinius, nekenksmingus aplinkai metodus VšĮ „Grunto valymo technologijos“ išvalė daugiau kaip 250 tūkst. tonų užteršto dirvožemio, grunto, vandens, upių ir ežerų dugno nuosėdų, naftos gaudyklių dumblo.

Jau daugiau kaip 18 metų VšĮ „Grunto valymo technologijos“ veiklos šūkis yra dirbti gamtai ir žmogui. Tai įstaiga, kurios veiklos sritis apima ne tik naftos, jos produktais ar kitomis cheminėmis medžiagomis užteršto grunto, dumblo bei vandens valymą, bet ir naujų valymo technologijų tobulinimą bei visuomenės švietimą aplinkosaugos tema.

109

Praktika parodė, kad anuomet projektuose numatytos technologijos ir metodai ne visuomet buvo efektyvūs. Todėl VšĮ „Grunto valymo technologijos“ teko plėsti eksperimentinę veiklą, kurti, bandyti, diegti naujus originalius metodus ir technologijas. 18 įstaigos darbų pripažinti išradimais, gauti Lietuvos Respublikos patentai.

Už 6 aplinkosauginės ir technologinės krypties darbus VšĮ „Grunto valymo technologijos“ apdovanota Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) „Lietuvos metų gaminio“ aukso medaliais, 6 įstaigos darbuotojams LPK suteikė profesijos riterio vardą, vieną apdovanojo LPK Garbės aukso ženklu.

Laukia nauji iššūkiai

Buvusios branduolinio ginklo raketinės bazės Gulbiniškių kaime tvarkymas.

110 2016 Nr. 4

VšĮ „Grunto valymo technologijos“ yra viena žinomiausių ir didžiausių įstaigų Lietuvoje, valančių nafta, jos produktais ir kitomis cheminėmis medžiagomis užterštą gruntą, dumblą bei vandenį. Didžiausi įstaigos vykdyti užterštų teritorijų valymo projektai 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų finansavimo laikotarpiu buvo Mindaugo vidurinės mokyklos Vilniuje, buvusios branduolinio ginklo raketinės bazės Gulbiniškių kaime (Jonavos rajone), buvusios naftos bazės Pavermenio kaime (Kėdainių rajone), buvusių katilinių Druskininkuose ir Drevernos kaime (Klaipėdos rajone) teritorijų išvalymas ir sutvarkymas. „Ypač darnaus komandinio darbo pareikalavo buvusios branduolinio ginklo raketinės bazės Gulbiniškių kaime sutvarkymas. Reikėjo didelio pasiryžimo ir atsakomybės, nes tai buvo pirmasis Lietuvoje karinės teritorijos tvarkymo atvejis. Turėjome pasitelkti ilgametę patirtį siekdami geriausio rezultato. Buvo atvejų, kai teko imtis neatidėliotinų veiksmų stengiantis užkirsti kelią antrinei taršai ir apsaugoti aplinką nuo netikėtos taršos naftos produktais, nusižengiant biurokratiniams principams, kurių laikantis žala aplinkai būtų buvusi gerokai didesnė“, – teigė VšĮ „Grunto valymo technologijos“ direktorius Rapolas Liužinas. Įstaigos sukaupta didelė patirtis tiriant ir valant buvusius sovietinius karinius objektus taikoma rengiant ir pramoninių objektų teritorijų konversijas į gyvenamosios ar visuomeninės paskirties. Įstaiga praėjusiais metais baigė tvarkyti naftos produktais užterštą teritoriją Marijampolės Gamyklų gatvėje. Taip pat padėjo bendrovei „Lidl Lietuva“ sutvarkyti buvusią autobusų parko degalinės teritoriją Telšiuose, kur dabar atidarytas prekybos centras. Šiuo metu įstaiga glaudžiai prisideda prie valstybinės svarbos objekto statybos – AB „Klaipėdos nafta“ suskystintųjų gamtinių dujų paskirstymo stoties sklypo sutvarkymo. Iš čia iškastas naftos produktais užterštas

gruntas bus valomas VšĮ „Grunto valymo technologijos“ Klaipėdos skyriuje.

VšĮ „Grunto valymo technologijos“ specialistai, turintys ilgametę patirtį valant užterštas teritorijas, ne tik realizuoja techninius valymo planų, projektų sprendinius, bet ir patys rengia tokio pobūdžio dokumentus. Ilgametė praktinė patirtis šioje srityje leidžia objektyviai, racionaliai ir optimaliai numatyti geriausius techninius bei aplinkosauginius sprendinius rengiant dokumentus, susijusius su užterštų teritorijų valymu.

Plėsdama veiklą, pritaikydama Skandinavijos šalių žinias apie vandens telkinių valymo patirtį, VšĮ „Grunto valymo technologijos“ veiklą sieja ir su paviršinių vandens telkinių būklės gerinimu. Įstaigos specialistai yra parengę daugiau kaip 20 įvairių vandens telkinių valymo projektų, galimybių studijų, poveikio aplinkai vertinimo programų, atrankų ir ataskaitų. Tarp didžiausių – Nevėžio upės atkarpos tarp Nemuno ir Savitiškio gatvių Panevėžio mieste valymo darbų techninis projektas, Nemuno salos kanalo (senvagės) Kauno mieste išvalymo ir sutvarkymo techninis projektas, Uždumblėjusio Varležerio ežero Kupiškio rajone išvalymo, pakrančių sutvarkymo ir pritaikymo gyventojų reikmėms projektas bei daugelis kitų. Kartais VšĮ „Grunto valymo technologijos“ su partneriais įgyvendina ir vandens telkinių tvarkymo projektus. Įstaigai nebaisūs nauji iššūkiai. Šiuo metu VšĮ „Grunto valymo technologijos“ kartu su jungtinės veiklos partneriu įgyvendina upių renatūralizavimo projektą. Tai pirmas Lietuvoje projektas, kurio tikslas – ištiesintose upių atkarpose įrengti bioinžinerines priemones (rąstus, medžių nuovartas, kelmus, pavienius akmenis, jų metinius ar kt.), skirtas artimoms natūralioms morfologinėms ir ekologinėms sąlygoms atkurti. Šiuo projektu siekiama pagerinti upių būklę, padėti natūraliai atsikurti povandeninėms ekosistemoms, kurios yra nualintos dėl upių tiesinimo darbų, vykdytų sovietmečiu.

Remiantis užsienio šalių patirtimi, kur tokie projektai jau yra įgyvendinti, ir moksline literatūra, jau parengti ir suderinti su suinteresuotomis institucijomis bei žemės sklypų savininkais du iš trijų atrinktų upių atkarpų projektai, kur bus įrengtos bioinžinerinės priemonės. „Šis projektas išskirtinis tuo, kad susiduriama su priešingomis įvairių institucijų ir vietos gyventojų nuomonėmis, tad reikia rasti bendrą sprendimą. Šiuo atveju neapsieinama ir be melioratorių pagalbos, nes šalia ištiesintų upių yra melioracijos vamzdynais išvagoti laukai. Todėl šis projektas sujungia ne tik aplinkosauginę ir melioracinę, bet ir hidrotechninę, mokslinę bei biologinę sritis. Svarbu suprasti, kad reikia galvoti ne tik apie naudą žmogui, bet ir plika akimi nematomą naudą gamtai“, – kalbėjo R. Liužinas.

Valomame grunte nuolatos tikrinami fiziniai ir cheminiai parametrai.

Ne visi supranta užterštų teritorijų tvarkymo svarbą ir kartais bando apeiti tam tikrus teisės aktų reikalavimus nesuvokdami, kad užterštas gruntas yra pavojinga atlieka, kurią būtina atitinkamai tvarkyti. / Rapolas LIUŽINAS /

Nuolat modernizuoja techninę bazę VšĮ „Grunto valymo technologijos“ siekia aukščiausių darbo standartų ir rezultatų, todėl nuolat atnaujina techninę bazę. Įstaiga šiuo metu turi du skyrius – Jonavos (Daigučių kaime) ir Klaipėdos (Kiškėnų kaime), kur atliekamas užteršto grunto ir vandens valymas. Tačiau esant reikalui įstaiga atlieka užteršto grunto ar dumblo valymo darbus ir laikinose valymo aikštelėse.

Stengdamasi didinti užteršto grunto ir dumblo valymo pajėgumus, įstaiga yra pasinaudojusi Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo parama. Įsigyta moderni grunto aeravimo, homogenizavimo technika, laboratorinė įranga padeda nustatyti naftos produktų koncentracijas valomame grunte ir vandenyje. Taip užtikrinamas ir kontroliuojamas valomo grunto užterštumas bei valymosi proceso intensyvumas.

Darbų dar apstu „Pažvelgus į Lietuvos geologijos tarnybos duomenis apie potencialius taršos židinius – daugiau kaip 14 tūkst. užterštų teritorijų, akivaizdu, kad tvarkant tokias teritorijas darbų pabaigos dar nematyti. Gaila, kad ribojantis veiksnys yra lėšų trūkumas, bet mažais žingsniais judama į priekį“, – teigė VšĮ „Grunto valymo technologijos“ vadovas R. Liužinas.

Istorinė tarša apima ne tik užterštas teritorijas, kuriose buvo naftos bazės, katilinės, karinės bazės, technikos kiemai, sandėliai ir pan.

Dauguma sovietmečiu statytų gamyklų, galvanikos cechų, kombinatų buvo prie paviršinių vandens telkinių – upių ir ežerų, į kuriuos patekdavo nuotekų su teršalais. Ilgainiui tarša akumuliavosi dugno nuosėdose, susidarė dumblo sluoksniai, kuriuose susikaupė naftos produktų, sunkiųjų metalų ir kitų žmogui bei aplinkai kenksmingų medžiagų. Tai yra ekologinė bomba, kurią būtina neutralizuoti.

ES skiriamos lėšos aplinkosaugai, kurias kontroliuoja Aplinkos ministerija ir kiti viešojo sektoriaus subjektai, padeda gerinti užterštų teritorijų ir paviršinių vandens telkinių būklę, tačiau ne visada jos panaudojamos efektyviai. Pastebėtina, kad ne visi supranta užterštų teritorijų tvarkymo svarbą ir kartais bando apeiti tam tikrus teisės aktų reikalavimus nesuvokdami, kad užterštas gruntas yra pavojinga atlieka, kurią būtina atitinkamai tvarkyti. Tai dar kartą įrodo, kad būtina stiprinti ūkio subjektų ir juos kontroliuojančių institucijų bendradarbiavimą. Tik bendradarbiaujant visiems kartu galima pasiekti geriausią rezultatą – teigiamą naudą ir žmonėms, ir gamtai.

Apmaudu, kad mažai dėmesio skiriama mažiems paviršiniams vandens telkiniams, esantiems miestuose ar miesteliuose, valyti. Jie yra neatsiejama urbanistinio kraštovaizdžio dalis. Jų valymas irgi turi būti prioritetas, nes maži vandens telkiniai, ypač urbanizuotose vietovėse, kuriuos veikia antropogeninė tarša, nyksta ir yra teršiami kur kas greičiau.

Nuolatos jaučiame Aplinkos ministerijos vadovybės rūpinimąsi aplinkos švarinimu, taršos

prevencija, materialinės bazės stiprinimu, specialistų kvalifikacijos kėlimu, mums vykdant daugiaplanę aplinkosauginę veiklą. Su ministerijos parama atnaujinta, plečiama techninė įstaigos bazė. Pavyzdys – Jonavos grunto valymo bazė, iškilusi apleisto ir sugriauto aerodromo teritorijoje. Aplinkos ministerija sudaro sąlygas įstaigos darbuotojams kelti kvalifikaciją, susipažinti su kaimyninių šalių darbais šioje srityje, o kartu ir teikti jiems, jei prašoma, techninę bei technologinę pagalbą. Ypač tai ryškiai matyti pastaraisiais metais.

Šiandienės VšĮ „Grunto valymo technologijos“ darbų kryptys: • istorinės taršos likvidavimas; • avarinių išsiliejimų padarinių likvidavimas; • užterštų teritorijų tvarkymo ir valymo projektų rengimas; • vandens telkinių valymo projektų rengimas ir įgyvendinimo organizavimas; • eksperimentinės veiklos biotechnologijų plėtros ir bandymo srityje vykdymas; • upių renatūralizavimo pilotinių projektų rengimas ir jų įgyvendinimas, rekomendacijų parengimas; • aplinkosauginių konsultacijų pramonės ir transporto įmonėms teikimas; • ekologinis švietimas; • specialios aplinkosauginės literatūros rengimas ir leidyba.

111

situacija

Yrantys Gedimino kalno šlaitai verčia ieškoti sprendimų „Gedimino kalno nuošliauža pasiglemžė keltuvą, griūva ir bokštas“, Rusnė MARČĖNAITĖ

šių metų balandžio 1-ąją paskelbė vienas Melagių dieną šventęs Lietuvos portalas. Specialistams pokštas tikrai nebuvo juokingas. Manančiųjų, kad žiemos pabaigoje šiaurinio šlaito vakarinėje dalyje nuslinkęs paviršinis grunto sluoksnis – tik estetinė problema, buvo ir yra nedaug.

Gera žinia yra tai, kad diskusijose dėl Gedimino pilies kalno tvarkybos planų pagaliau matyti prošvaistė.

112 2016 Nr. 4

situacija

ietuvos geologijos tarnybos (LGT) prie Aplinkos ministerijos Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas Vidas Mikulėnas informavo: Gedimino kalno šeimininkas – Lietuvos nacionalinis muziejus – sutiko užsakyti geologinius ir geofizinius tyrimus, kurie būtini, jei siekiama ne gesinti gaisrus smaigstant slenkančius šlaitus, o išvengti naujų nuošliaužų. Ir tai jau didelis žingsnis į priekį, nes kultūros ir istorijos paveldo institucijoms pastaruoju metu geologiniai tyrimai atrodė pragaištingai destrukciniai. Specialistai turėjo juos įtikinti, kad kalnas nebus sugadintas dėl gilesnio gręžinio, ir kartu įrodyti, kad šlaitų 3D skenavimas neatskleis, kas yra kalno gelmėse.

LGT specialistai neabejoja, kad jei nebus imtasi priemonių, šlaitų būklė toliau blogės, nes pagrindinė stačių šlaitų deformacijų priežastis – silpni ir periodiškai įmirkstantys gruntai. Šlaitų destrukcijai ir slinkimui įsibėgėjus, šiuos procesus sustabdyti labai sudėtinga ir brangu, o kartais net neįmanoma. Kritinis kalnui būna ankstyvas pavasario laikotarpis, kai pasišalina įšalas ir kartu dar stipriau palyja. Vėliau kalnui pradžiūvus, šlaitų deformacijų pavojus sumažėja. Šiųmetės besibaigiančios žiemos staigmenos paskatino prisiminti ir ankstesnius kalno įspėjimus. Katastrofiškos grunto nuošliaužos, istorinių šaltinių liudijimu, būta dar 1396 metais, kai ji nuslinko nuo vakarinio šlaito, sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus ir nusinešė net 15 žmonių gyvybę. Šiam šlaitui sutvirtinti XVI amžiuje buvo įrengta atraminė siena.

Vėlesnių patikimai dokumentuotų šaltinių nėra, nors, pasak V. Mikulėno, nedidelės nuošliaužos vykdavo vos ne kiekvieną dešimtmetį.

Praėjusio amžiaus pabaigoje, 1996–1997 metais, irgi buvo pažeistas vakarinis kalno šlaitas.

Paskui sujudėjo gruntas ties senuoju pakilimo taku šiaurės rytiniame šlaite, 2004 metų pavasarį rytiniame šlaite susidarė nuošliauža, tai pasikartojo po ketverių metų. Viskas dėl tų pačių priežasčių – silpnų gruntų išmirkimo.

Nenuostabu, kad galima išgirsti nuogąstavimų, jog nestabdant grunto slinkimo galėtų griūti akmeninė siena, esanti kalno viršuje, o atsiradusios nuošliaužos kitose kalno šlaito pusėse byrėtų ant papėdėje esančių pastatų stogų, į Valdovų rūmų kiemą ir ant uždengtos archeologinių tyrinėjimų aikštelės, galbūt net persiverstų per sieną į Nacionalinio muziejaus kiemą.

L

Specialistai gali tik apgailestauti, kad matant pastarųjų dešimtmečių tendencijas nepasirūpinta įrengti automatizuotą elektroninę lazerinę sistemą, kuri leistų matuoti, registruoti, analizuoti įvairius gruntų ypatybių pokyčius, šlaitų sujudėjimą ir reaguoti kilus pavojui. Priešingai – ir šlaito paviršiaus grunte, ir statinių sienose įrengtų apie didesnius nusėdimus statiniuose įspėjančių reperių stebėsena nutrūko bene 2008-aisiais.

BFL / K. Kavolėlio nuotr.

Tikslas – grėsmių prevencija

Prieš planuojant tvarkybą – išsamūs tyrimai Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Rimantas Mackevičius negąsdina pilies ar keltuvo griūtimis, bet irgi tvirtina, kad yra didelė tikimybė, jog Gedimino kalno šlaitus dar teks gydyti, nes jie padengti per daugiau nei dešimtį tūkstančių metų, praėjusių nuo paskutinės ledyno viešnagės mūsų kraštuose, susiformavusiu deliuvio sluoksniu. Jis visų kalno šlaitų paviršių dengia 2–3 metrų storiu. Deliuvis – silpnas ir nestabilus pagrindas, ir, pasak R. Mackevičiaus, būtent dėl to Gedimino kalno šlaite įrengiant austrų suprojektuotą keltuvą nutarta plienines kėlimo tako sijas atremti į polinius pamatus.

Gręžtiniai mažo skersmens poliai siekė 4–5 metrų gylį. Jie praėjo deliuvį ir atsirėmė į patikimą natūralios sandaros gruntą. Įrengti polius atramoms šlaite nebuvo paprasta. Gręžiniai buvo daromi rankomis naudojant lengvus mechaninius grąžtus, nes bet kokia sunkesnė ir galingesnė technika darbui kalno šlaite netiko.

LGT specialistas V. Mikulėnas atkreipė dėmesį – nors šiemet nuslinkusiųjų sluoksnių zona yra netoli keltuvo, po juo pačiu deformacijų nematyti, tad galima manyti, kad šlaite jo trasai susmaigstyti poliai kalną kaip tik prilaikė.

Kitas klausimas, kiek naudingas kalno šiaurinės dalies vakarinės dalies sutvirtinimas, kaip juokavo kandūs tautiečiai, kuoliukais karvėms pririšti.

V. Mikulėnas sutinka – tai buvo desperatiškos priemonės, pirmoji pagalba, nes nieko nedarymas tokiame kontekste būtų nelabai pateisinamas. „Vis dėlto tos priemonės, žinoma, per silpnos, – sakė LGT Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas. – Mes visuomet sakome – turi būti ne vien inžineriniai, bet ir inžineriniai bei geologiniai tyrimai, ir jų pagrindu turi būti projektuojamos šlaitų tvirtinimo priemonės. Turi būti vertinamas ir šlaitų stabilumas – kalnas turi būti išanalizuojamas įvairiais profiliais, turi būti nustatomos jo silpniausios vietos. Ir tada reikia apskaičiuoti ir suprojektuoti pakankamas priemones.“

Kalnas turi būti analizuojamas įvairiais profiliais, turi būti nustatomos jo silpniausios vietos.

Ir tada reikia apskaičiuoti ir suprojektuoti pakankamas priemones. / Vidas MIKULĖNAS /

Prieš kelis mėnesius Gedimino kalną imta tirti nuodugniai: pirmiausia – deformuotojo šlaito dalį, nustatant čia esančių silpniausių gruntų storį ir paplitimą, skaičiuotas nuošliaužų tūris – ir nuslinkusių, tiek gresiančių. Nepilotuojamu lėktuvu buvo skenuojamas paviršius, sudaroma reljefo toponuotrauka – tai bus panaudota tolesniems tyrimams. Šįkart, pasak V. Mikulėno, nusiteikta į viso kalno ištyrimo ir didžiausių grėsmių nustatymo programą pažiūrėti rimtai, apeliuojant į tai, kad lėšos tvarkybai turi būti numatytos iš anksto, išvengiant chaotiškų išlaidų valstybės biudžete.

113

situacija

Pliko kalno intrigos Ko gero, užtektų pakalbinti vieno baro lankytojus, kad išgirstume visą nuomonių ir patarimų kiekvienam svarbaus Vilniaus simbolio tvarkybos klausimais spektrą. Pirmiausia – apie tai, ar derėjo iškirsti visus medžius. Šio sprendimo šalininkai tvirtino, kad medžiai kenkia šlaitams, jų siūbavimas nuo stipraus vėjo ardo pagrindą, medžių šešėlyje menkiau auga žolė, padedanti apsaugoti šlaitus nuo erozijos (išgraužimo), be to, kalnas plikas turi būti galvojant apie istorinę tiesą – kaip gynybinis statinys. O oponentai tvirtino, kad tik medžių šaknys ir laikė viršutinį grunto sluoksnį.

Diskusija atsinaujino po šiųmečių įvykių.

V. Mikulėnas stebisi, kad ta tema žmonėms nenusibodo. „Tegu kritikai prisimena, kad iki iškertant medžius kas trečias jų buvo pasviręs. Tai reiškė, kad jie arba augo po truputį slenkančiuose gruntuose, arba dėl savo pačių nestovumo patys po truputį deformavo kalną. Taigi tokius medžius

Gedimino kalno šiaurės vakarinės dalies trimatis vaizdas.

Bendrovės „Geonovus“ medžiaga

reikėjo šalinti. Nuošliaužų vyko ir vyksta ir ten, kur yra medžių, ir ten, kur jų nėra.“ LGT poskyrio vadovo aiškinimu, likusios sveikų medžių šaknys kol kas turi šiek tiek įtakos šlaito stabilumui – tai natūralūs gamtos inkarai.

Tačiau kai sutrūnys, jas reikės pakeisti inžinerinėmis ilgaamžėmis inkaruojančiomis sistemomis. Turbūt tai bus daroma, kai bus atlikti inžineriniai geologiniai bei geotechniniai tyrimai ir suplanuota viso kalno tvarkyba.

Viską sutvarkius, sakė V. Mikulėnas, būtų galima galvoti apie šiemet architekto Algirdo Kaušpėdo iškeltą idėją atstatyti neišlikusius Aukštutinės pilies bokštus. „Kalnas bus sutvarkytas, tačiau iki to dar labai toli – reikia vadovautis tyrimų duomenimis ir jų pagrindu atliktais kiekybės vertinimais, o ne patriotinėmis emocijomis. Būtina išspręsti šiandienes inžinerines geologines Gedimino kalno problemas, išsiaiškinti šlaitų stabilumą, atlikti kompleksinę tyrimų programą. Tik tada būtų galima ieškoti atsakymo į klausimą – ar tai įmanoma“, – komentavo geologas.

Prasidės tvarkymo darbai

Įgaliota Lietuvos nacionalinio muziejaus, valstybės įstaiga

Darbų apimtis*:

„Lietuvos paminklai“ jau įvykdė viešuosius pirkimus Gedimi-

• šlaitų stabilizavimas – 153 tūkst. kvad. metrų,

no kalno pietrytinio šlaito dalies ir Aukštutinės pilies rūmų lie-

• bokštų ir sienų liekanų konservavimas

kanų bei jų pagrindų būklės stabilizavimo tvarkybos darbų projektui parengti, statinio projekto valdymo programos pas-

bei stabilizavimas – 10 tūkst. kub. metrų, • inžinerinių tinklų tiesimas – 1500 metrų

laugoms ir darbams. * Nurodyti kiekiai yra orientaciniai ir bus tikslinami projekto rengimo metu.

114 2016 Nr. 4

renovacija

Renovuoti ar griauti?

Argumentus renka antrasis variantas Metų pradžioje dėl nutrūkusio finansavimo įstrigus senų daugiabučių Darius BABICKAS

renovacijos procesui, vis garsiau imta kalbėti apie planą B – gal geriau nebelopyti seno būsto, o jį tiesiog griauti? Tokie siūlymai buvo gana dažni ir prieš dešimtmetį, kuomet Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos nebuvo supurčiusi ekonominė krizė, o apie pasenusių daugiabučių atnaujinimą galvojo mažai kas. Remiantis vokiečių pavyzdžiu norėta griauti senus neekonomiškus pastatus ir vietoj jų statyti naujus, šiuolaikinius gyvenimo kokybės lūkesčius atitinkančius daugiabučius.

115

renovacija Nors sovietmečiu sostinės Lazdynų rajonas buvo apdovanotas prestižiniu prizu, dabar daugelį jo daugiabučių labiau apsimokėtų griauti nei renovuoti.

Ar atsiperka investicija? pecialistai dažnai diskutuoja, ar nėra rizikos renovuoti senus daugiabučius – mat jų konstrukcijos gali būti gerokai pažeistos ir iškiltų grėsmė pastatui sugriūti. Norint tiksliai įvertinti senų, ypač blokinių, daugiabučių būklę, reikalinga išsami ekspertizė, skaičiavimai. Visa tai užima daug laiko ir reikalauja nemažų piniginių resursų. Antra vertus, rizika, kad senos konstrukcijos po kurio laiko gali neatlaikyti naujų apkrovų, niekur nedingsta. Todėl raginimas griauti senus daugiabučius, o ne juos renovuoti, iš dalies skamba logiškai. Tačiau tokiam žingsniui žengti trūksta politinės valios.

Statybos specialistų teigimu, didžiausia blogybė renovacijos procese – užsakovai bei rangovai mažai bendrauja arba visiškai nebendrauja su projektuotojais. Dėl to ne visi sprendimai būna efektyvūs. Tačiau reikėtų pažvelgti ir į kitą medalio pusę. Europos Audito rūmai prieš kurį laiką atliko investicijų ekonominio veiksmingumo į energijos efektyvumą renovuojant pastatus

S

116 2016 Nr. 4

Lietuvoje vertinimą. Jo išvados – investicijos neveiksmingos, jų atsipirkimo laikas gali siekti 50 metų, o kraštutiniais atvejais net 150 metų. Taip yra dėl to, kad pasirenkami pernelyg brangūs, ekonomiškai ne visuomet naudingi sprendimai.

Todėl pasisakantieji už kitokius sprendimus gali būti teisesni. Dar prieš krizę vieni nekilnojamojo turto vystytojai buvo nusiteikę išpirkti visus butus viename sostinės Birželio 23-iosios gatvės mūriniame penkiaaukštyje. Tai padarę jie būtų siekę leidimo ne renovuoti, bet griauti seną mūrinuką, o jo vietoje statyti 9 aukštų namą. Verslininkus traukė patogi vieta mieste, gera infrastruktūra. Be to, buvo galvojama, kad pilotinis projektas atsipirks bei leis įgyvendinti dar kelis panašius projektus.

Senų daugiabučių griovimo, o ne modernizavimo šalininkai turi rimtų argumentų: pasenusios pastatų konstrukcijos, susidėvėję inžineriniai tinklai, nepatogaus išplanavimo butai bei laiptinės. Net ir uždėjus iš išorės naują rūbą – šiltinimo ir apdailos sluoksnį, viduje likusios problemos neišsispręs ir tik laiko klausimas, kada pastatas ims aižėti. Manoma, kad tokiuose sostinės

rajonuose kaip Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės ar Šnipiškės senų daugiabučių renovuoti neverta. Dėl brangios žemės čia geriau juos griauti ir vietoje jų statyti naujus. Kai kuriose bemaž prestižinėse sostinės vietose stovi bendrabutinio tipo gyvenamieji daugiaaukščiai, kurie net nebuvo įtraukti į renovuojamųjų sąrašus. Dėl čia įsikūrusio žemesnio socialinio sluoksnio gyventojų, o ypač dėl prastos pastatų būklės tokių pastatų renovuoti neketinama ir laukiama, kada bus galima juos pripažinti avariniais bei griauti.

Sovietmečio kvartaluose gyvenimas nesaugus Pagal atliktus skaičiavimus laikomasi nuostatos, kad miestas efektyvus yra tuomet, kai viename jo hektare gyvena vidutiniškai ne mažiau nei 30 gyventojų. Tuomet apsimoka rajonus plėtoti, kurti socialinės bei inžinerinės infrastruktūros projektus bei juos įgyvendinti.

Sostinės savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis yra atlikęs analizę ir pateikęs gyventojų išsidėstymą gyvenamuosiuose

Reikia žiūrėti ne vien į sienų ar stogų atnaujinimą bei šiluminės varžos pagerinimą. Būtina įvertinti ir gyvenimo kokybę, galvoti, kaip jaunus žmones pritraukti į miestą. / Mindaugas PAKALNIS /

kvartaluose pagal amžių. Gauti rezultatai parodė, kad jauni darbingo amžiaus žmonės daugiausia yra „emigravę“ į priemiesčius. Arčiau centrinės miesto dalies didžioji dalis gyventojų yra pensinio amžiaus, jie įsikūrę senuose daugiabučiuose.

Naujai pastatytuose gyvenamuosiuose kvartaluose dominuoja jaunesnio amžiaus gyventojai. „Rajonus, kur dominuoja seni daugiabučiai, galima vadinti pensininkų kvartalais. Kartu peršasi išvada, kad renovacijos procesas orientuotas į pensininkus. Ar efektyvi bus senų daugiabučių renovacija, jeigu laikui bėgant nebus, kas juose gyvens?“ – klausė M. Pakalnis.

Anot jo, sovietmečiu statytų kvartalų, kuriuose dabar stovi renovuotini namai, struktūra nėra saugi gyventi. Butų išplanavimas ir kokybė neatitinka dabarties reikalavimų. Kambariai – atskirti vieni nuo kitų, prasti santechnikos mazgai, mažos virtuvės. Šeimo nariai kartais net nepabendrauja tarpusavyje, nes nesusitinka tame pačiame bute. Tokie būstai nėra patrauklūs jauniems žmonėms“, – konstatavo architektas.

Kalbėdamas apie renovaciją, M. Pakalnis pabrėžė, jog reikia žiūrėti ne vien į sienų ar stogų atnaujinimą bei šiluminės varžos pagerinimą. Anot jo, būtina įvertinti ir gyvenimo kokybę, galvoti, kaip jaunus žmones pritraukti į miestą.

Pavyzdžiu gali būti gyvenamieji kvartalai Vokietijos miestuose, kur tarp pasenusių daugiabučių buvo suformuoti sklypai ir leista statyti individualius namus. Toks žingsnis buvo teisingas, apmirę kvartalai tarsi atgimė iš naujo.

Tuo tarpu pas mus pasiūlyta renovaciją pradėti nuo pačios prasčiausios būklės daugiabučių. M. Pakalnio nuomone, tikrai neefektyvu investuoti į bendrabutinio tipo daugiabutį sostinės Šnipiškių rajone ar Savanorių prospekte – į namus, kurie praktiškai neturi ateities perspektyvų.

Ką daryti su tokiu būstu? Griauti. O po to efektyviai išnaudoti atsilaisvinusį sklypą. „Renovacija efektyvi gali būti nebent tuose šalies rajonuose, kurie labiau nutolę nuo

sostinės ar kitų didmiesčių. Ten demografinė padėtis tokia, kad šimtui senelių tenka penkiasdešimt anūkų. Akivaizdu, kad naujų būstų ten nebus greitai statoma, tad atnaujinti senus galbūt verta. O ten, kur gyventojų nemažėja, naujas būstas turi paklausą, reikia gerai pasvarstyti, ar efektyvu renovuoti? Man tai tolygu mėginimui naujam gyvenimui prikelti seną sovietinį automobilį įdedant vieną ar kitą vakarietiškos mašinos detalę“, - sakė M. Pakalnis.

Alternatyva garažams – nauji butai Sostinės savivaldybėje kaskart užsimenama apie galimybes griauti senus daugiabučius ir vietoje jų statyti naujus namus. Jau praėjusioje kadencijoje šią idėją mėgino realizuoti tuometinis vicemeras Jonas Pinskus, siūlęs pagalvoti ne tik apie senų daugiabučių griovimą, bet ir apie neracionaliai išnaudojamą miesto žemę menkaverčiams pastatams, tokiems kaip garažai. Politikas ir dabar neatsisako šios minties. „Siūliau ne kartą atkreipti dėmesį į, pavyzdžiui, Lazdynuose esančius garažus. Jie pastatyti gražiose vietose, kur patogi infrastruktūra.

Kur kas racionaliau būtų tokius statinius išpirkti ir leisti vystytojams plėtoti gyvenamąją statybą“, įsitikinęs J. Pinskus.

Jis atkreipė dėmesį ir į Lazdynų daugiabučius. Nors sovietmečiu rajonas buvo apdovanotas prestižiniu prizu, dabar daugelį daugiabučių labiau apsimokėtų griauti nei renovuoti. Taip atsirastų nauja infrastruktūra, būtų išspręstas automobilių stovėjimo aikštelių klausimas, atsirastų daugiau erdvės žaliosioms zonoms bei vaikų žaidimų aikštelėms. Galiausiai, visi gyventojai iš senų butų persikeltų į naujus.

O tokius projektus, anot urbanistų, įgyvendinti ne taip sunku. Pirmiausia reikia leisti laisvesnėse zonose pastatyti naujus namus, o į juos perkėlus gyventojus, senus daugiabučius beliktų sulyginti su žeme.

117

tėvai ir vaikai

eimos verslas: nė vieno argumento „prieš“ 22 metai, kuriuos veikia viena didžiausių Lietuvoje statybos įmonių – bendrovė Rusnė MARČĖNAITĖ

„Kaminta“, dar netapo dominuojančia jos įkūrėjo Stasio Kaminsko darbinės biografijos dalimi – iki nuosavo verslo nueitas ilgas kelias. S. Kaminsko sūnus

nuo įmonės įsteigimo ir neplanuoja gadinti biografijos kitomis darbovietėmis.

Gyvenimo aprašymą čia papildė ir Alvyra Kaminskienė – vyrui įsteigus įmonę, architektės profesiją turinti moteris atėjo dirbti į „Kamintos“ personalo skyrių.

118 2016 Nr. 4

Aliaus Koroliovo nuotr.

Ramūnas Kaminskas ir duktė Jurgita Gaigalienė „Kamintoje“ dirba beveik

tėvai ir vaikai

Jei dar ir namuose statysime, gali viskas sugriūti. Apie darbą namuose nekalbame net kraštutiniais atvejais. Net kai buvo krizė, kai ant vienos kojos stovėjome ieškodami sprendimų, kaip išgyventi, net ir tada viskas vykdavo darbe. / Stasys KAMINSKAS /

Trise vienoje valtyje Šiandien tėvas įmonėje – gamybos vadovas, sūnus – generalinis direktorius, duktė – generalinio direktoriaus pavaduotoja. Tik mama kasdien nebesuka į įmonės biurą Kauno Partizanų gatvėje. „Vos sulaukusi pensijos skambučio, Alvyra trenkė viską, atidavė kabineto raktus ir atsisveikino“, – leipo juokais aiškindami situaciją šeimos vyrai.

Trijų versle likusių Kaminskų tarpusavio bendravimas neleidžia įtarti šeimyninių kivirčų ar konkurencijos. „Mums nėra stebuklas dirbti kartu. Su broliu nuo vaikystės drauge su tėvais ką nors vis dirbome. Nebuvo taip, kad savaitgaliais tėvai sėdėtų ir nosį krapštytų – dar anais laikais iš ko nors pinigą darydavomės. Interesą užsidirbti turėjome visi. Todėl, kad gerai gyventi norėjome visi. Aš nė nesuprantu tų konfliktų, kurių būna kai kuriose šeimose. Mūsų mama sakydavo, kad jos vaikai neturėjo paauglystės. Viskas priklauso nuo požiūrio į vaikų auklėjimą. Jei darbe kyla problema, susėdi ir išsiaiškini lygiai taip pat, kaip su bet kuriuo kitu kolega. Išdėstai savo požiūrį, išklausai kito“, – aiškino J. Gaigalienė.

Kaminskai tiki, kad ir darbuotojams yra gera dirbti jų trijų valdomoje komandoje. „Nežinau, ar esame nors su vienu žmogumi pasielgę nemoraliai. Manau, esame tikrai aukštos vidinės kultūros įmonė. Ir darbą stengiamės padaryti maksimaliai, kad užsakovui nekiltų jokių klausimų“, – sakė J. Gaigalienė.

Kadaise kaip tik ji pabandė ieškoti savarankiško kelio. „Ir greitai suprato savo klaidą – persikvalifikavo greitai“, – vėl darniai krizendami šį epizodą pasakojo šeimos vyrai.

Kauno technologijos universitete (KTU) baigusi Odos ir polimerinių gaminių dizainą ir technologiją, tiksliau – batų dizaino studijas, ir suvokusi, kad ekonominių permainų metu byrant fabrikams ši specialybė nebereikalinga, ji įsidarbino prekybos centre „Senukai“. Ten netrukus tapo šviestuvų skyriaus vadove ir, didžiuodamasis pasakojo S. Kaminskas, išmoko ne tik parinkti aukštos kokybės gaminius, bet ir juos, kainuojančius tūkstančius, parduoti.

O tada susizgribo šeima – augant „Kamintos“ darbų apimtims, jaunai įmonei reikėjo žmogaus, kuris užsiimtų statybinių medžiagų tiekimu, ir Jurgita išgirdo kvietimą, tiksliau – paraginimą: gal jau užtenka dirbti svetimiems? Gimus pirmam sūnui 1997 metais, J. Gaigalienė perėjo į trečius metus skaičiuojančią tėvų įmonę.

Pamainą užsiaugino

Brolio ir sesers tandemas

S. Kaminskas patenkintas strategavęs ir sūnaus darbinės veiklos pradžią – šiam teko pereiti viską, ką jam pačiam. Ramūnas ir baigė tą pačią statybos inžinerijos specialybę – po mokslų aukštesniojoje statybos mokykloje įstojo į KTU (kai šią aukštąją baigė S. Kaminskas, ji dar vadinosi Kauno politechnikos institutu). Tuo metu, kai į šeimos verslą atėjo duktė, sūnus vežiojo mikroautobusu statybines medžiagas, o vėliau, vaizdingai pasakojo tėvas – su guminiais batais po statybų aikšteles braidė.

Ar toks buvo paties Ramūno požiūris – karjerą dera pradėti nuo paprasčiausių darbų? „Ne, tai buvo mano nuostata, – iškart patikino S. Kaminskas ir nepraleido progos pasišaipyti: – Tada jis nieko negalvojo, jam labiau rūpėjo mašinos...“ Sūnus šyptelėjo, reaguodamas į tėvo nebaigtą frazę apie ankstyvos jaunystės prioritetus ir patikino – jam tikrai patiko darbas statybų aikštelėse. Iš pradžių dirbo meistru, vėliau – darbų vadovu. Abu su tėvu vardijo pirmuosius Ramūno objektus – niekuo neišskirtinį policijos pastato remontą Kaune, Miško gatvėje, vėliau jau laukė banko statyba Elektrėnuose, ir taip toliau – vis įdomesnių objektų statyba.

Tiesa, įvadiniai etapai rengiantis generalinio direktoriaus pozicijai neužsitęsė ilgai. S. Kaminskas tvirtino nuo pirmos sūnaus darbo dienos įmonėje žinojęs, kad šis sugebės pakeisti jį. Ir kai maždaug prieš 10 metų pats sulaukė pensinio amžiaus, įvyko kėdžių perstumdymas. „Kartų pasikeitimas neišvengiamas – net ir nuvažiavus į Lietuvos statybininkų asociacijos renginius matyti, kad tokių senų dramblių kaip aš – vienetai. O anksčiau buvo visos kaimenės...“ – sakė S. Kaminskas.

Sūnus, pasidžiaugė įmonės įkūrėjas, turėjo vadovui reikalingų ypatybių. O jei ko pritrūko, papildė duktė. Brolis ir sesuo net sėdi viename kabinete – kol Ramūnas, kaip ir anksčiau, daro tai, kas jam labiausiai patinka – laksto po statybų aikšteles, Jurga, anot S. Kaminsko, daro viską „nuo... iki“ – yra direktorė visiems reikalams.

Geranoriškai šypsantis sūnui, S. Kaminskas komentavo toliau: „Juodu – duetas: Ramūnas pagal vardą – ramioji pusė, Jurga – pasiutusi.

Tad vienas kitą arba pastumia, arba prilaiko. Aš iš šono žiūriu, kartais dar ką nors, ir kartu pastrateguojam.“ Artimųjų požiūrį į savo temperamentą ir misiją komandoje išgirdusi J. Gaigalienė iškart pakomentavo: „Kodėl turėčiau tylėti, jei matau, kad yra ne taip, kaip reikia? Reikia diskutuoti. Čia – ne valdiškas sektorius, čia – ypač sunkus verslas, todėl viską reikia daryti maksimaliai tiksliai, turėti labai aiškius tikslus ir kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti maksimalų rezultatą. Džiaugiuosi ir tuo, kad sugebu generuoti idėjas – iš jų gaunami didžiausi pinigai.“ Apie savo pareigas įmonėje ji kalba taip, lyg aiškintų firminio patiekalo receptą. „Aš atsakinga už viską, – juokiasi. – Bet labiausiai – už vidaus tvarką. Truputį buhalteriją pažiūriu, truputį finansinius reikalus, šiek tiek investavimą pajudinu, projektus pareguliuoju, dar medžiagų tiekimas, bendras ūkis, automobiliai.

Kas nors turi tuos popieriukus pavartyti, kiekvieną kartą apskaičiuoti, sužiūrėti“, – kalbėjo J. Gaigalienė.

Klausti, kas lėmė, kad įmonės vadove tapo ne Jurgita, o Ramūnas – neprireikė. J. Gaigalienė įsitikinusi: „Statybos – vyriška sritis. Būta

119

Aliaus Koroliovo nuotr.

Bendrovės „Kaminta“ įkūrėjas S. Kaminskas nuo pirmos sūnaus Ramūno darbo dienos įmonėje buvo įsitikinęs, kad šis sugebės jį pakeisti.

tokių fenomenų, kai moterys bandė vadovauti statybos įmonėms. Tačiau tai neišvirsta į gera – nebūna stebuklų.“

Darbas lieka už namų durų Stebėdamas sėkmingą vaikų tandemo veiklą, S. Kaminskas vis žada šautuvą statyti į kampą ir pasiimti meškerę – jau lyg laikas būtų rasti laiko pažvejoti. „Tėvas tikrai pavargo, – sakė J. Gaigalienė. – Juk dirba toje pat srityje daugiau kaip 50 metų.

Tačiau čia ta veikla, kai negali nei lengvai ateiti, nei lengvai išeiti.“ Ar tėvo kelią pasirinkusių vaikų negąsdino darbo specifika – didžiulis užimtumas, nuolatinės komandiruotės, atsakingi projektai ir su tuo susijęs stresas? „Namuose kalbų apie darbus nebuvo! – iškart patikslino R. Kaminskas. – Tėvas visada turėjo aiškią nuostatą – neperkelti į namus darbo reikalų.“ Ta taisyklė galioja ir dabar. Ir kai kas sekmadienį ir Ramūno, ir Jurgitos šeimos susirenka pas tėvus pietų, kalbėtis darbo temomis draudžiama. „Jurga mėgėja pasinaudoti proga aptarti darbo reikalus, bet būna greitai nuraminta, – vėl šypsosi S. Kaminskas. – Viskam savas laikas: kai visi esame iš tos pačios srities, jei dar

120 2016 Nr. 4

ir namuose statysime, gali viskas sugriūti. Apie darbą namuose nekalbame net kraštutiniais atvejais. Net kai buvo krizė, kai ant vienos kojos stovėjome ieškodami sprendimų, kaip išgyventi, net ir tada viskas vykdavo darbe.“ J. Gaigalienė pripažįsta – kiekvieną problemą labai stipriai emociškai išgyvena ir ji pati, ir jos vyras Rimas – dar vienas šeimos narys bendrovėje – „Kamintos investicijos“ vadovas. „Kartais taip susergame, kad dirbame iki ryto. Ir šiaip neretai tenka dirbti po 12–14 valandų“, – pripažino viena „Kamintos“ vadovių.

Ką jau kalbėti apie ekonominės krizės metus. Nors, S. Kaminsko žodžiais, ne visi kiaušiniai buvo vienoje kraitelėje, prireikė didžiulių pastangų saugant tai, kas sukurta. Bene sudėtingiausia buvo nekilnojamuoju turtu užsiimančios dukterinės įmonės „Kamintos investicija“ situacija. Prieš pat krizę įmonė pirko sklypų sostinės Ukmergės gatvėje, pradėjo biurų pastato „Kamanė“ ir gyvenamojo devynaukščio statybą, o tada bankas užsuko čiaupą. „Baigėme projektą sukandę dantis, – prisiminė R. Kaminskas. – Sugebėjome ir biurus įrengti, ir butus parduoti, nes pirmieji pamažinome kainas, ir kol konkurentai galvojo, kad kažkas rinkoje blefuoja, per mėnesį viską išparceliavome. O tada prasidėjo masinė griūtis, kainų mažinimas.“

Tokios sudėtingos situacijos yra kaip tik tie atvejai, kai, anot J. Gaigalienės, labai padeda ir aiškus visų trijų įmonės vadovų veiklos paskirstymas, ir tėvo sukaupta patirtis. Paklausti, kaip dažnai jaučia poreikį klausti tėvo patarimų, Jurgita ir Ramūnas atsako akimirksniu: „Nuolat.“ „Dėl teorinių, verslo organizavimo reikalų tėvas gal nieko ypatinga nepatars – viską jau ir patys žinome. Tačiau dėl praktinių, gamybos reikalų jo patarimai labai vertingi, – patikslino J. Gaigalienė. – Nes kartais būna, kad lyg viską ištyrei, palyginai, apskaičiavai, sudėliojai privalumus ir trūkumus, o vis vien nežinai, į kurią pusę eiti.“

Tėvo darbai imponavo S. Kaminskas savo šeimą saugojo nuo darbe patiriamų rūpesčių, bet nepamiršdavo pasidžiaugti sėkmėmis. Sūnus neslepia – vaikams nuo mažens imponavo nuolat, kur bevažiuojant per Kauną iš tėvo girdima frazė: „Čia mano statytas, čia – irgi...“ „Kamintos“ įkūrėjas paaiškino – sovietmečiu jis apie 12 metų dirbo Apdailos valdybos viršininku. Per metus 600–700 darbuotojų turinti įmonė atiduodavo eksploatuoti 24–26 objektus.

O prieš tai dar dirbta ir paprastu meistru, ir statybos aikštelės viršininku Kauno statybos treste.

tėvai ir vaikai

Vaikai išplėtojo verslą Asociacijų su šeimos pavarde keliantis įmonės pavadinimas, galima sakyti, atsitiktinis. Kreipęsis į šeimos draugę advokatę pagalbos registruojant įmonę, pamatė „Kamintą“ jos užpatentuotų pavadinimų sąraše.

Pradėjęs verslą, daug darbų Lietuvoje S. Kaminskas iš pradžių neturėjo. Tačiau užsakymų netrūko Maskvoje, Kaliningrade, kur nuo senų laikų, ankstesnių darbų turėjo draugų. Patyrusio apdailos darbų specialisto paslaugų Lietuvoje prireikė, kai čia pradėjo kurtis bankai.

Dabar „Kamintos“ įgyvendintų projektų sąraše – net tik Kauno – geležinkelio stoties keleivių rūmų pastato rekonstrukcija, Valstybinio dramos teatro rekonstrukcija, Sporto halės renovacija – bet ir kitų miestų objektai: Valstybinio jaunimo teatro pastatų Vilniuje rekonstravimo darbai, Trakų pusiasalio pilies tvarkomieji statybos ir paveldosaugos darbai, Kauno miesto apylinkės teismo pastatas, vieno Užutrakio dvaro sodybos pastatų tvarkybos darbai.

S. Kaminskas džiaugiasi, kad sūnus išplėtojo verslo pradžioje jo pradėtą projektą – sutvarkė ir įsuko veiklą Raudondvaryje nupirktoje buvusio Žemės ūkio mechanizacijos instituto gamybos bazėje. Dabar modernizuotas cechas per mėnesį gali pagaminti apie 200 tonų metalo konstrukcijų.

Iš viso įmonėje dirba apie 250 darbuotojų, bet yra poreikis įdarbinti ir daugiau. Lietuviai, pasak Kaminskų, šiandien jau nebesiveržia kaip anksčiau į Norvegiją, bet „skylės“ ir gerų meistrų trūkumas jaučiamas. Tad netrukus prie „Kamintos“ komandos prisijungs kelios dešimtys ukrainiečių, atvykstančių įmonės savininkams per vargus įveikus biurokratines kliūtis. Užsiminę apie verslo ir valdžios santykius pašnekovai

Kartų pasikeitimas neišvengiamas – net ir nuvažiavus į Lietuvos statybininkų asociacijos renginius matyti, kad tokių senų dramblių kaip aš – vienetai. O anksčiau buvo visos kaimenės... / Stasys KAMINSKAS /

kaskart paniūra: „Stengiamės apsieiti be politikos. Ir nieko nesitikime iš valdžios. Nes jiems neįdomu, kaip dirbame. Prieš rinkimus įmonės – gerbiami verslininkai, po rinkimų – vagys.“ Kokią įmonės ateitį Kaminskai projektuoja po dešimties metų? S. Kaminskas gūžtelėjo pečiais: „Atvirai šnekant, taip toli neplanuojame.“ „Esmė neturėtų keistis – esame generalinio rangovo įmonė, matyt, tokia ir liksime. Iš esmės taip – žiūri į šią dieną ir galvoji, kaip išlaikyti žmones“, – pritarė Ramūnas. „Ir kaip gauti darbų“, – papildė Jurgita.

Ar įmonėje „Kaminta“ gali daugėti Kaminskų?

S. Kaminskas tikisi, kad į įmonę ateis bent vienas iš penkių anūkų. Tris atžalas auginantis Ramūnas klausydamasis tik šypsosi: „Rinksis vaikai patys savo kelius – gali tik pakreipti.“ O Jurgita vėl juokiasi prisiminusi, kaip sūnūs kadaise replikavo jai ir vyrui: „Jau mes tai taip nevergausime.“

Tik skaičiai Trijų Kaminskų šeimos narių ambicijas ir pastangas atskleidžia bendrovės „Kaminta“ apyvartos augimas. Nuo 0,5 mln. litų pirmaisiais veiklos metais iki 92,8 mln. 2008-aisiais. Bendra nepalanki ekonominė situacija šiek tiek pristabdė įmonės veiklą, ir 2011 metais apyvarta buvo 48,94 mln. litų. 2012 metais apyvarta siekė 43,845 mln. litų, o 2013-aisiais išaugo iki 58,462 mln. litų.

„Statybos – vyriška sritis. Būta tokių fenomenų, kai moterys bandė vadovauti statybos įmonėms. Tačiau tai neišvirsta į gera – nebūna stebuklų“, – įsitikinusi J. Gaigalienė.

Aliaus Koroliovo nuotr.

Tad sąrašas ilgas, o jame ir Kauno viešoji biblioteka, paveikslų galerija, šiandien jau nugriautas prekybos centras „Merkurijus“. Šiandien dalies to laikotarpio statinių nebėra, dalį reikia modernizuoti, ir neretai prie to turi progą prisidėti „Kaminta“. S. Kaminskui lieka tik apgailestauti dėl daugelio sovietmečio statinių kokybės ir pasidžiaugti – per tuos dešimtmečius iš esmės pasikeitė technologijos, o su jomis – darbų kokybė.

Prieš įkurdamas bendrovę „Kaminta“, S. Kaminskas dirbo Namų statybos kombinate valdybos viršininku. „Tada prasidėjo kooperatyvų, vėliau – uždarųjų akcinių bendrovių steigimo laikas. Ir man tai buvo proga – iš savo valdybos dar ir apie 15 geriausių žmonių į „Kamintą“ prisikalbinau“, – sakė S. Kaminskas.

121

© 2016 Nine Elms on the South Bank

pasaulis

122 2016 Nr. 4

JAV ambasados pastatas – darnaus ir šiuolaikinio dizaino pavyzdys.

Vaizdas iš rytinės pusės.

© „Nine Elms on the South Bank“ sutikimu

„Nine Elms“ teritorijos plėtros darbai, 2009 metais užfiksuoti iš paukščio skrydžio.

ondono Batersio rajone – didžiausias Europoje konversijos projektas Apie 15 mlrd. svarų sterlingų siekiančios investicijos į 195 hektarų ploto Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

teritoriją – centriniame Londone, pietiniame Temzės krante, vykdoma Batersio rajono konversija investicijomis pralenks pasirengimą 2012 metų Londono olimpinėms vasaros žaidynėms, kai statyboms Stratforde atseikėti 9 mlrd. svarų sterlingų. Batersio rajone dar neseniai dūlėjo sandėliai, pašiūrės, plytėjo tušti apleisti laukai, o iki 2020 metų jau turėtų būti užbaigtas bene didžiausias Europoje panašaus pobūdžio miesto rajono konversijos projektas „Nine Elms“ („Devynios guobos“).

123

pasaulis

Londono centre iškilsiančiame moderniame komplekse duris atvers apie 20 tūkst. naujų gyvenamųjų erdvių.

Voksolo rajono plėtros projektas kardinaliai pakeis visą krantinės vaizdą į pietvakarius nuo geležinkelio stoties („Vauxhall Cross“).

Bene didžiausio Europoje panašaus pobūdžio miesto rajono konversijos projekto „Nine Elms“ („Devynios guobos“) plėtros schema.

Naujai atgimusio Kovent Gardeno turgaus vaizdo naktį vizualizacija.

© 2016 Nine Elms on the South Bank

Dubajus ant Temzės kranto

Rajonas jau dabar nekilnojamojo turto plėtotojų vadinamas mažuoju Manhatanu arba Dubajumi ant Temzės. Ir ne tik dėl prabangių biurų, apartamentų, dangoraižių, bet ir dėl kainų.

124 2016 Nr. 4

Daugiau nei dvidešimčia į vienį sujungtų plėtros schemų bus siekiama kardinaliai pakeisti krantinės dalį, besidriekiančią į pietvakarius nuo Voksolo geležinkelio stoties („Vauxhall Cross“), apimančią Lambeto ir Vondsvorto kvartalus. Senieji pramoniniai objektai vakaruose ir centrinėje teritorijoje bus visiškai pertvarkomi sukuriant patrauklesnę bei pėstiesiems patogesnę aplinką – perplanuota ir istorinė Voksolo geležinkelio stotis, ir Alberto krantinė. Kartu su vietos infrastruktūros patobulinimais projektuojamos naujos aikštės, parkai ir pėsčiųjų takai.

Rajonas jau dabar nekilnojamojo turto plėtotojų vadinamas mažuoju Manhatanu arba Dubajumi ant Temzės. Ir ne tik dėl prabangių biurų, apartamentų, dangoraižių, bet ir dėl kainų, kurios jau dabar įspūdingos ir konkuruoja su Vestminsterio ar Čelsio rajonų kainomis: už 1 miegamojo / dviejų kambarių butą perkopia per 650 tūkst. svarų sterlingų, o už 4 miegamųjų / penkių kambarių butą gali siekti ir daugiau kaip 2,65 mln. svarų sterlingų.

Nenuostabu, nes tai bene paskutinė teritorija Londone, kur dar buvo galima sukurti naują rajoną Londono centre, iš kur atsivertų vaizdai į Vestminsterį, Bigbeną, Londono Sitį. Tiesa, atsiranda nemažai skeptikų, abejojančių, ar visa ši prabanga bus prieinama vietos britams. Tačiau pripažįstama, kad tie, kurie įžvelgė rajono potencialą, o gal pasidomėjo miesto planais, turėjo galimybę sėkmingai investuoti į akyse brangstantį nekilnojamąjį turtą.

pasaulis

Atsiranda nemažai skeptikų, abejojančių, ar visa ši prabanga bus prieinama vietos britams.

4 miegamųjų / penkių kambarių buto kaina gali siekti ir daugiau kaip 2,65 mln. svarų sterlingų.

©„Nine Elms on the South Bank“ sutikimu

© 2016 Nine Elms on the South Bank

Planuojama, kad pietiniame Temzės krante plėtojamas konversijos projektas „Nine Elms“ turėtų virsti neprilygstamu gyvenamuoju tarptautinio lygio verslo rajonu ir nauju kultūros bei meno centru Londone. Šis projektas atvers naujų galimybių dabartiniams gyventojams ir dar 30 tūkst. žmonių, kurie rajone įsikurs baigus projektą.

Londono centre iškilsiančiame moderniame komplekse duris atvers apie 20 tūkst. naujų gyvenamųjų erdvių, taip pat ugdymo įstaigos, čia bus žaliųjų erdvių ir aukšto lygio turistų traukos vietų. Taip pat planuojama, kad teritorijos konversija leis sukurti apie 25 tūkst. naujų darbo vietų.

Visuomenei bus atverta ir beveik 3 kilometrų ilgio Temzės upės krantinė, pratęsianti Londono Pietinio kranto liniją. Voksolo rajonas perprojektuojamas iš esmės siekiant sukurti patrauklią ir pėstiesiems palankią aplinką su naujomis ir patobulintomis viešosiomis erdvėmis, su patogesne prieiga prie upės. Čia iškilsiantis dinamiškas aukštų pastatų telkinys irgi turi suteikti šiuolaikiško žavesio centrinio Londono panoramai.

Visiškai naujai suprojektuotame miesto rajone duris atvers ir naujam gyvenimui prikelta Batersio elektrinė, virsianti didžiuliu gyvenamuoju, verslo, prekybos, pramogų kompleksu, bus atgaivintas Kovent Gardeno turgus. Planuojama, kad naujai infrastruktūrai, įskaitant dviejų naujų metro stočių įrengimą ir naują parką, visa pakrante per rajoną besidriekiantį iš rytų į vakarus, įrengti bus išleista daugiau kaip 1 mlrd. svarų sterlingų.

© 2016 Nine Elms on the South Bank

Naujas kraštovaizdis, naujos galimybės

125

pasaulis

© 2016 Nine Elms on the South Bank

būti pastatyta apie 2 tūkst. gyvenamųjų namų ir iki 192 tūkst. kvadratinių metrų plotą užimančių komercinių patalpų.

Pagrindinis „Nine Elms“ akcentas bus palei Pietinį krantą išdygsiantis parkas. Jis nusidrieks per visą Ambasados sodų ilgį iki pat Batersio parko. Čia suprojektuotos atviros žaliosios erdvės, sodai ir takeliai padės užtikrinti unikalų balansą tarp gerai apgalvotos kraštovaizdžio erdvės ir įkvepiančio pastatų dizaino bei architektūrinio meistriškumo. Vietos gyventojai galės mėgautis ir pasivaikščiojimo pakrante prabanga, ir pasiplaukiojimu tarp namų tarsi pakibusiais baseinais.

Papildoma metro linija

Ambasados sodai su atsiveriančiu vaizdu į Vestminsterį.

Pietiniame Temzės krante plėtojamas konversijos projektas „Nine Elms“ turėtų virsti neprilygstamu gyvenamuoju tarptautinio lygio verslo rajonu ir nauju kultūros bei meno centru Londone.

126 2016 Nr. 4

JAV ambasadai – išskirtinis dėmesys ir statinys Jau 2017 metais į pačioje „Nine Elms“ širdyje iškilsiantį naują tvariosios statybos principais pastatytą statinį iš Grovnerio aikštės persikels JAV ambasada. Amerikiečiai pažymi, kad jiems pavyko suderinti darnųjį dizainą ir jį atitinkantį funkcionalumą. Pastatą supanti aplinka virs miesto parku, kurio perimetre išdėstyti trys įėjimo paviljonai bus suprojektuoti tarsi simboliniai vartai į ambasados teritoriją. Objektą sups kiemas, sodai, pasisėdėjimams ir renginiams skirtos pievelės, taip pat – promenada. Kuriant kraštovaizdžio projektą buvo siekta optimizuoti parko sąsajas ir su ambasados pastatu, ir su gretimomis išorinėmis viešosiomis erdvėmis.

O visiškai greta įspūdingos architektūros ambasados pastato, pavydėtinoje vietoje prie Temzės upės, sužaliuos Ambasados sodai, atversiantys naują gyvenamųjų namų plėtros ir kaimynystės planavimo puslapį: visiškai naują pakrantės rajoną centriniame Londone. Pagal iškilaus architekto sero Terry Farrello parengtą projektą, Ambasados sodai nusidrieks per daugiau kaip 6 hektarus. Čia su savotiška užuomina į Manhatano Mytpakingo (Mėsos pakavimo) rajono ir Londono Viktorijos bei Edvardo laikų stiliaus daugiabučius, bet savitu, išskirtiniu naujausio Londono traukos taško stiliumi iš viso turėtų

Londono transporto tinklo operatorius „Transport for London“ jau pradeda planuoti metro Šiaurinės linijos išplėtimą. Jį užbaigus bus įrengtos dvi naujos metro stotys „Nine Elms“ ir Batersio rajonuose. Tai bus tiesioginis maršrutas nuo „Nine Elms“ iki Vestminsterio (8 minutės), Sičio (12 min.) ir Lesterio aikštės (14 min.). Šiaurinės linijos išplėtimas (NLE) nuo Keningtono garantuos greitą ir optimalią transporto jungtį, kurios reikės atsižvelgiant į „Nine Elms“ rajone gerokai išaugsiantį gyventojų skaičių bei verslo sektorių. Viena iš stotelių bus įrengta „Nine Elms“ rajono Vondsvorto kelyje, o kita – Batersio elektrinėje.

Vyriausybė patvirtino 1 mlrd. svarų sterlingų paskolos garantiją šiai schemai finansuoti, o „Transport for London“ oficialią planavimo paraišką pagal Transporto ir darbų įstatymą 2014 metų lapkričio mėnesį patvirtino valstybės sekretorius, atsakingas už transportą. Įmonė „Ferrovial Agroman Laing O’Rourke“ suprojektavo ir išplės Šiaurinę liniją. Statybos darbai buvo pradėti 2015 metų rudenį, o 2017-aisiais turi startuoti tunelio kasimo darbai. Naujosios stotys turėtų pradėti veikti iki 2020-ųjų. Numatyta, kad viena nauja metro linija garantuos apie 1 tūkst. naujų darbo ir 50 gamybinės praktikos vietų.

Liko tik sulaukti ir pamatyti savo akimis – „Nine Elms“ rajonas išsiskirs ryškia modernia architektūra, patraukliomis viešosiomis erdvėmis ir įspūdingu vaizdu į Temzės upę. Tai bus judri, kultūriškai veikti ir gyventi skatinanti aplinka, turinti daugybę įvairiausių traukos vietų, parduotuvių, visuomeninės paskirties erdvių, išsiskirianti įspūdinga architektūra. Londonas tikisi – „Nine Elms“ taps nuostabiu nauju centrinės miesto dalies karūnos perlu.

©„Nine Elms on the South Bank“ sutikimu

Vadovaujantis iškilaus architekto sero Terry Farrello parengtu projektu, Ambasados sodai nusidrieks per daugiau kaip 6 hektarus.

©„Nine Elms on the South Bank“ sutikimu

Pagrindinis „Nine Elms“ akcentas – palei Pietinį krantą išdygsiantis parkas, kuris nusidrieks per visą Ambasados sodų ilgį iki pat Batersio parko.

127

Nematomas tvirtinimas ir termo dailylenčių apdaila Kas yra THERMORY® HERMORY® – tai išbandytas termo medienos gaminys, kurio apdorojimas yra kompiuterinių sistemų kontroliuojamas procesas, atliekamas specialiose kaitinimo krosnyse, veikiant aukštoms temperatūroms. Mediena apdirbama tik karščiu ir garais, nenaudojant jokių cheminių priedų.

T

Kas yra PaC-System® Paprasta. Nepastebima. Greita.

Naujas, greitas ir patogus fasadų apdailos tvirtinimo būdas. PaC-System® susideda iš profiliuotų termo medienos dailylenčių THERMO RY® su specialiais grioveliais vidinėje pusėje, kurie lengvai montuojami su JuAn® tvirtinimo elementais.

PaC-system® siūlo estetišką ir ilgaamžį sprendimą vėdinamo fasado apdailai, apdailos

tvirtinimo elementus, atlaikančius iki 160 kg svorį ir puikią šilumos izoliaciją.

Nėra matomų varžtų galvučių, lentos tiesiog įspaudžiamos ir užfiksuojamos viena šalia kitos.

Kodėl pasirinkti PaC-System® • Gamybos procese nenaudojami jokie cheminiai priedai; • Smala visiškai išdžiūsta arba išgaruoja; • Spalva patamsėja; • Šilumos pralaidumas sumažėja 0–30 proc; • Sumažėja vandens įgėris; • Padidėja atsparumas bakterijoms; • Padidėja atsparumas neigiamam aplinkos poveikiui; • 30–90 % mažesnė medžio deformacijos tikimybė, palyginus su neapdorota mediena; • Keičiasi medienos ląstelinė struktūra, ji tampa tokia, tarsi mediena būtų džiovinta kelis šim tmečius.

• 20+/25+ metų ilgaamžiškumas.

PaC-System® tvirtinimas. Pagrindiniai principai Tvirtinimui skirta plakiruota lentjuostė

Viengubi JuAn® laikikliai:

Ko gero, greičiausias ir lengviausias būdas montuoti THERMORY® medienos dailylentes yra naudojant THERMORY CLAD plakiruotas lentjuostes, ant kurių jau pritvirtinti JuAn® viengubi laikikliai.

• Juos galima naudoti visų PaC-System® dailylenčių montavimui; • Laikiklius galima išdėstyti bet kokia tvarka, atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus; • Užtikrinama keliamoji laikiklių galia iki 160 kg; • Naudojami 4,0x25 paslėpti medvaržčiai; • Būtina varžtus įgręžti tiesiai ir ne per giliai.

Viengubi JuAn® laikikliai tinkamiausias pasirinkimais tais atvejais, kai norima išlaikyti maksimalius tarpus tarp dailylenčių.

• Plakiruotos lentjuostės ilgis – 2,0 m; • Paliekami 5 mm tarpai tarp apdailos dailylenčių; • Naudojami 4,0x50 medvaržčiai; • Plakiruotos lentjuostės tinkamos C7J ir C4J dailylenčių tvirtinimui, priklausomai nuo pločio.

128 2016 Nr. 4

Užs.

20+ metų ilgaamžiškumas THERMORY® Pušis

THERMORY® Uosis

Naudojant nuo UV spindulių apsaugantį impregnantą išsaugoma orginali spalva.

Neimpregnuojant, susidaro naturaliai sendinta, sodriai pilka spalva.

129

PaC-System® fasadams. Termo dailylentės ir jų pločiai Termo uosis C7J

Termo pušis C4J

20 × 72 20 × 52 26 × 52

26 × 65

Termo pušis C7J 20 × 65 26 × 65

Termo pušis be priemaišų C7J/C4J 20 × 65

Termo uosis C4J 20 × 52 26 × 52

PaC-System® fasadams Vitalis Slavinskas, Produktų vadovas E. paštas: vitalis@serfas.lt Tel.: +370 (37) 210083 Konsultacijos mob. tel.: +370 (616) 20930 www.serfas.lt

130 2016 Nr. 4

PaC-System® terasoms. Termo dailylentės ir jų pločiai Termo uosis 21 × 118

PaC-System® taip pat siūlo ir terasų apdailai skirtas dailylentes D45J. Apdailinės dailylentės D45J vidinėje pusėje turi specialius griovelius ir šiek tiek suapvalintą paviršių – tai užtikrina puikų vandens nutekėjimą.

Termo pušis 26 × 118 26 × 140

PaC-System® terasoms Martynas Andriejavas, Produktų vadovas E. paštas: martynas@serfas.lt Tel.: +370 (37) 400225 Konsultacijos mob. tel.: +370 (612) 05383 www.serfas.lt

131

sprendimas

Vienuoliai rodo pavyzdį namų statytojams Darius BABICKAS

Vienas pasyvusis namas paskui kitą – tai ne turtingų nekilnojamojo turto vystytojų įgyvendinti užmojai.

Pilnų namų bendruomenę įkūrę vienuoliai gyvena labai taupiai, todėl ir namus nusprendė statyti tokius, kurie nešvaisto energijos, o tiek, kiek reikia jos apšildyti pastatams, pasiima iš gamtos.

132 2016 Nr. 4

Prireikė daugiau patalpų arėnos rajone Panaros kaime veikiančioje bendruomenėje tai jau antrasis energiškai efektyvus gyvenamasis – administracinis pastatas, neskaičiuojant energiškai efektyvios koplyčios. Tik pastaroji nepretenduoja į Vokietijoje veikiančio instituto „Passivhaus Institut“ sertifikatą. Pirmasis pastatas jau prieš kelerius metus gavo šio instituto teikiamą pasyviojo namo sertifikatą, antrasis pastatas dar laukia savo eilės.

V

Pelno nesiekianti organizacija Pilnų namų bendruomenė dar 2011 metais išsikėlė tikslą pagerinti gyvenimo sąlygas ir pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą gyventi reabilitaciją atliekantiems asmenims. Buvo nutarta, kad būsimasis pastatas turi būti energiškai efektyvus ir organiškai įsilieti į bendruomenės kuriamą darnią aplinką. Todėl buvo pasirinkta pasyviojo namo koncepcija.

Statybas aktyviai palaikė Nacionalinė pasyvaus namo asociacija.

Antrasis pastatas atsirado seno ūkinio pastato vietoje – bendruomenei reikėjo virtuvės, taip pat reikėjo spręsti ir išaugusį gyvenamųjų

sprendimas

Pastato sandarumas – savotiškas atliktų darbų kokybės atspindys. Jeigu darbai atliekami nekruopščiai, paliekama broko, atliekant sandarumo matavimus tas netrunka išryškėti. / Edvardas MAČIULAITIS, „Dzūkijos statybos“ statybos vadovas /

Naujasis pastatas atsirado seno ūkinio pastato vietoje, čia įrengta virtuvė ir gyvenamosios patalpos.

patalpų poreikį. Statybos prasidėjo praėjusių metų rugsėjį. Naują pasyvųjį namą stačiusiai bendrovei „Dzūkijos statyba“ pirmiausia teko nugriauti senąjį statinį. „Sąlygos senosiose patalpose jau nebuvo patenkinamos, nes ir pats pastatas nebuvo anksčiau gyvenamasis. Kai jį pašalinome, pirmiausia reikėjo paruošti visas komunikacijas, paskui jau prasidėjo konstrukcijų statybos darbai“, - pasakojo „Dzūkijos statybos“ statybos vadovas Edvardas Mačiulaitis.

Kokybę įrodė sandarumo testas Naujojo pastato projektas šiek tiek panašus į pirmojo bendruomenėje pastatyto pasyviojo namo. Šis pastatas taip pat yra vieno aukšto su mansarda ir rūsiu. Rūsyje įrengtos pagalbinės patalpos, skalbykla ir šilumos ruošimo patalpa. Pirmame aukšte įrengta valgykla su virtuve, o mansardiniame aukšte – gyvenamosios patalpos. Palyginti su pirmuoju pastatu, naujojo plotas gerokai didesnis, siekia 850 kvadratinius

Pasirinkus ypač kokybiškas šiltinimo medžiagas ir kruopščiai atlikus darbus gauti pastato sandarumo rezultatai nenuvylė nei užsakovų, nei statytojų.

133

sprendimas

metrus (pirmojo pastato plotas – 590 kvadratinių metrų).

Pastato rūsio sienos išlietos iš monolitinio gelžbetonio ir termoizoliuotos polistireninio putlpasčio plokštėmis. Rūsio perdanga – iš surenkamojo gelžbetonio. Pastato sienoms mūryti pasirinkti mineralizuoto medžio ir cemento blokeliai su termoizoliacinės medžiagos užpildu. Papildomai sienos iš išorės termoizoliuotos mineraline vata, kurią dengia laminuota vėjo izoliacinė plokštė. Pastato išorės apdailai pasirinkta ta pati medžiaga kaip ir anksčiau statytų pastatų – medžio dailylentės.

Viduje patalpų pertvaros sumūrytos iš mūro blokelių. Pirmo aukšto perdanga išlieta iš monolitinio gelžbetonio. Mansardinio aukšto medinių konstrukcijų denginys termoizoliuotas net pusės metro storio mineralinės vatos sluoksniu, o taip pat panaudotos ir vėjo izoliacinės plokštės. Derinantis prie aplinkos, pastatą puošia maumedžio gontų stogas.

Ypatingas dėmesys skirtas langams. Tai natūralu, nes per šias konstrukcijas netenkama bene daugiausia šilumos energijos. Tačiau Pilnų namų bendruomenės pastate sumontuotų langų šilumos izoliavimo savybės yra labai aukštų rodiklių – kaip ir priklauso pasyviesiems namams.

Šilumos sutaupyti padės ir kokybiška rekuperacinė sistema. O pati šiluma geoterminių šilumos siurblių pagalba bus tiekiama iš trijų 100 metrų gylio gręžinių. Pastate įrengtas grindinis šildymas.

Neseniai buvo atliktas pastato sandarumo testas. Gautas rezultatas, anot „Dzūkijos statybos“ statybos vadovo E. Mačiulaičio, tikrai nenuvylė – sandarumo koeficientas yra 0,46 (reikalaujama 0,6), todėl pastatas visiškai tenkina A++ energinio naudingumo klasės reikalavimus. Pastato sandarumo patikrinimą atliko Kauno technologijos universiteto akredituotos laboratorijos specialistai. „Pastato sandarumas – savotiškas atliktų darbų kokybės atspindys. Jeigu darbai atliekami nekruopščiai, paliekama broko, atliekant sandarumo matavimus tas netrunka išryškėti. Šio pastato sandarumo rodikliai tikrai kur kas geresni nei reikalaujama, vadinasi, ir darbai atlikti sąžiningai“, – džiaugėsi E. Mačiulaitis.

Antras kartas buvo lengvesnis Pilnų namų bendruomenės projektų vadovė Rūta Jakubonienė, paklausta apie tai, kurio projekto – pirmojo pasyviojo namo ar naujai pastatyto – įgyvendinimas pareikalavo daugiau pastangų,

Prieš ketverius metus Pilnų namų bendruomenė pasiekė tikslą pagerinti gyvenimo sąlygas ir pastatyti energiškai efektyvų pastatą. Tai buvo pirmasis pastatas Lietuvoje, gavęs vokiečių „Passivhaus Institut“ sertifikatą.

sakė, jog statant pirmąjį teko daug mokytis, studijuoti technologijas. Statybininkams irgi daug kas buvo nauja, nes tai buvo pirmasis vokiečių sertifikuotas pasyvusis pastatas Lietuvoje. „Teko mokytis, kaip statyti, kad pastatas atitiktų visus reikalavimus ir funkcionuotų taip, kaip reikalaujama iš pasyviųjų namų. Kai išmoksti pamokas, tuomet jau lengviau statyti kitus panašius pastatus“, – sakė R. Jakubonienė.

Abu pastatai išoriškai panašūs, pasirinktas tas pats architektūros stilius, apdaila. Vertinant technologijas, antrasis pirmiausia skiriasi sudėtingesne rekuperacine sistema – nemažą dalį statinio užima valgykla, kuriai keliami didesni reikalavimai vėdinimui. „Jau ketvirtus metus gyvename ir dirbame pasyviame name. Todėl naujo koncepcija buvo nulemta iš anksto. Kokybiška statyba, pasiteisinantys inžineriniai sprendimai, nebrangi eksploatacija ir komfortas – visa tai lėmė, kad naujajam pastatui pasirinkome energiškai efektyvius sprendimus“, – kalbėjo R. Jakubonienė.

Liko labai nedaug iki dienos, kai naujame name ims virti gyvenimas. Statybininkai ir apdailininkai savo darbus jau atliko, lieka tik susukti elektros lemputes ir viską išvalyti. R. Jakubonienė užsiminė ir apie sunkiausią etapą – dokumentų paruošimo ir atidavimo vertinimui. Taip pat deramasi su vokiečių „Passivhaus Institut“ dėl sertifikavimo. Kol kas pastatui bus suteiktas A++ energinio efektyvumo klasės sertifikatas.

Pastato rūsio sienos išlietos iš monolitinio gelžbetonio ir termoizoliuotos polistireninio putlpasčio plokštėmis. Rūsio perdanga – iš surenkamojo gelžbetonio.

134 2016 Nr. 4

Užs.

Panaros bendruomenės namai

tatant Pilnų namų bendruomenės, esančios Panaros kaime, Varėnos rajone, unikalių pastatų kompleksą (per 2009–2016 metus pastatyti trys pastatai), statyboms vadovauti buvo paskirtas didelę darbo patirtį turintis statybos specialistas bendrovės „Dzūkijos statyba“ statybos vadovas Edvardas Mačiulaitis.

Pirmasis energiškai efektyvus statinys Panaros kaime – Pilnų namų bendruomenės Dievo gailestingumo koplyčia, pastatyta 2009 metų gruodį.

2011 metais buvo pradėta bendruomenės Socialinių paslaugų pastato statyba. Projektavimo stadijoje buvo nutarta, kad būsimasis pastatas turi būti energiškai efektyvus, kad organiškai įsilietų į bendruomenės kuriamą tvarią aplinką.

Todėl buvo pasirinkta pasyviojo namo koncepcija. Reabilitacijos centro plotas – 589 kvadratiniai metrai, jame įrengta 20 gyvenamųjų kambarių, gydytojų kabinetai, administracijos, pagalbinės bei ūkinės patalpos. Mažai energijos naudojantis namas suprojektuotas ir pastatytas atsižvelgiant

S

į Dzūkijos nacionalinio parko reikalavimus. Tai – pirmasis Lietuvoje sertifikuotas pasyvusis namas, kurį sertifikavo Vokietijos pasyviųjų namų institutas „Passivhaus Institut“. Pastatas skirtas asmenų, priklausomų nuo psichiką veikiančių medžiagų, socialinei ir psichologinei reabilitacijai, atitinka A+ energetinio naudingumo klasės reikalavimus.

Bendrovės „Dzūkijos statyba“ specialistai, vadovaujami statybos vadovo E. Mačiulaičio, atliko visus bendruosius statybos darbus: įrengė pamatus, sumontavo sienas, pertvaras, perdangas, stogo konstrukcijas. Statant šį pastatą reikėjo ypatingai kruopščiai sumontuoti visus mazgus, kad neliktų vadinamųjų šilumos tiltų, užtikrinti pastato sandarumą. Vokiečių atlikti matavimai parodė, kad viskas buvo atlikta kokybiškai.

Naujausio pasyviojo namo statyba Pilnų namų bendruomenėje prasidėjo 2015 metų rugsėjį. Atliktas sandarumo testas parodė, kad pastatas atitinka A++ energetinio naudingumo klasę. Toks rezultatas įrodė kruopščiai atliktų darbų kokybę ir „Dzūkijos statybos“ statybininkų profesionalumą.

Atliktas sandarumo testas parodė, kad pastatas atitinka A++ energetinio naudingumo klasę. Tai – kruopščiai ir kokybiškai atliktų darbų rezultatas.

135

Užs.

Panaros bendruomenės namai

Patirtis ir naujos technologijos leidžia siekti geresnių rezultatų ienas iš pagrindinių pasyviojo namo elementų – šiltas ir sandarus namo apvalkalas.

Statant antrą pavyvųjį namą Pilnų namų bendruomenėje išorinių sienų šiltinimui ir stogo denginiui šiltinti naudota ISOVER mineralinė vata, taip pat sandarumą užtikrinanti VARIO sistema („ISOVER Vario KM Duplex UV“ plėvelė, lipnios juostos).

Siekiant kuo geresnių rezultatų, prie mūro blokelių, užpildytų PIR termoizoliacija, iš išorės buvo pritvirtintas medinis karkasas, užpildytas „ISOVER KL-35“ mineralinės vatos plokštėmis: 125 mm storio tarp vertikalių tašų ir dar 50 mm vatos tarp horizontalių tašų.

Iš išorės šiltinimo sluoksnis uždengtas 30 mm storio vėją izoliuojančiomis plokštėmis „ISOVER RKL-31 Façade“. Šios plokštės yra padengtos specialia vėją izoliuojančia danga. Tokios plokštės sustabdo vėjo skverbimąsi, tačiau praleidžia iš

V

136 2016 Nr. 4

patalpų vidaus į išorę keliaujančius vandens garus. Svarbus aspektas – plokščių danga yra nedegi, nes dauguma vėjo izoliacinių plėvelių yra degios. Plokščių briaunose yra suleidimo įpjovos, todėl plokštės suleidžiamos išties sandariai. Šiltinant stogą ir pirmajame, ir antrajame pastate Panaros kaime buvo pasirinktas sprendimas, kai šiltinamas horizontalus stogo denginys – tuomet sudėti reikalingo storio šiltinimo sluoksnį paprasčiau, nei jį įrengti stogo šlaite tarp gegnių. Bendras šiltinimo sluoksnių storis 500 mm. Iš viršaus denginio šiltinimo sluoksniai uždengti 30 mm storio vėją izoliuojančia plokšte „ISOVER SKL“. Iš apačios stogo denginys apsaugotas garo izoliacine plėvele „ISOVER VARIO KM Duplex UV“. Sandarumui užtikrinti plėvelės sujungimai suklijuoti lipnia juosta KB-3.

Anot bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ techninės vadovės Laimos BiezumaitėsAncevičienės, kad pastatas būtų pripažintas

pasyviuoju, jis turi atitikti daug parametrų: jo energijos sąnaudos 1 kvadratinio metro šildymui per metus turi būti mažesnės nei 15 kWh, sienų ir stogų U vertė negali viršyti 0,15 W/m²K, sandarumas, arba oro apykaita, esant 50 Pa slėgių skirtumui tarp pastato vidaus ir išorės, turi būti ne didesnė kaip 0,6 1/h.

Pilnų namų bendruomenės pastate projektuotojų numatytos vertės buvo kur kas aukštesnės: sienos U vertė 0,102 W/m2K, stogo U vertė 0,079 W/m2K. Sandarumas taip pat pasiektas kur kas didesnis, nei reikalauja pasyviojo namo standartas – 0,46 1/h. Antrojo bendruomenės pastato parametrai labai panašūs į pirmojo, statyto 2012 metais. „Ko gero, užsakovas pirmąjį sėkmingai sertifikuotą ir tinkamai tarnaujantį pastatą vertina kaip pasisekusį sprendimą. Todėl buvo linkęs antrajame pastate naudoti didžiąją dalį tų pačių medžiagų ir sprendimų kaip ir pirmajame“, – komentavo

bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ techninė vadovė Laima Biezumaitė-Ancevičienė.

Anot jos, šiuo metu reikalavimai energiškai efektyviems pastatams ir sprendimai, palyginti su tais, kurie buvo siūlomi prieš dešimt metų, yra gerokai pasikeitę. Antai žymiai aukštesni reikalavimai keliami termoizoliaciniam apvalkalui: U vertėms, ilginiams šiluminiams tilteliams – reikalaujama ne tik paskaičiuoti jų vertes, bet ir pateikti jų sprendinius. Taip pat žymiai griežtesni reikalavimai sandarumui, jį privaloma nustatyti bandymais (žemesnės klasės pastatams jis galėjo būti nustatomas ir skaičiavimais).

Norint pasiekti mažesnes U vertes su optimaliu šiltinimo sluoksnio storiu, reikia naudoti medžiagas su kuo mažesniu šilumos laidumo koeficientu ir rinktis efektyvius konstruktyvinius sprendimus.

Pilnų namų bendruomenės projekte buvo pasirinkta šiltinimo vata „ISOVER KL-35“ su šilumos laidumo koeficientu λD 0,035 W/mK ir priešvėjinė plokštė „ISOVER RKL-31 Façade“ su itin mažu šilumos laidumo koeficientu 0,031W/ mK. Kadangi „ISOVER RKL-31 Façade“ plokštės dengtos specialia danga, siūlės tarp šių plokščių klijuojamos lipnia juosta „ISOVER Vario KB-3“.

Tokiu būdu užtikrinamas šiltas ir sandarus išorinis namo apvalkalas. „Prieš dešimt metų tokių sprendimų dar nebuvo. Vėjo izoliacinės plokštės su specialia danga, suteikiančia galimybę užklijuoti siūles, buvo pradėtos naudoti maždaug prieš 4–5 metus. Malonus sutapimas – pasyvusis pastatas Panaros kaime buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, kur buvo panaudotas šis sprendimas“, – pasakojo bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ techninė vadovė.

L. Biezumaitė-Ancevičienė pastebėjo, kad dėmesys sandarumui – vienas didžiausių pokyčių, kurį galima pastebėti vertinant pastaruosius 10 metų. Statybininkai ima suprasti, kad jei išmatuotas sandarumas neatitiks reikalavimų, pastatas nebus priduotas naudojimui.

Dėmesys sandarumui – vienas didžiausių pokyčių, kurį galima pastebėti vertinant pastaruosius 10 metų. Statybininkai ima suprasti, kad jei išmatuotas sandarumas neatitiks reikalavimų, pastatas nebus priduotas naudojimui. / Laima BIZUMATITĖ-ANCEVIČIENĖ / Tiesa, kartais formuojama klaidinga nuomonė, nes neskiriamas išorinio termoizoliacinio apvalkalo sandarumas nuo vidinio pastato kontūro sandarumo: tvirtinama, norint užtikrinti pastato sandarumą, užteks iš išorės uždėti orui labai nelaidžią termoizoliacinę medžiagą. Tačiau iš tikrųjų pastato sandarumą, kurį būtina matuoti statant pasyviuosius ar A klasės pastatus, nulemia vientisas vidinis pastato kontūras ir sandarios visos jungtys: sienų ir stogo, sienų ir pamatų, jungčių aplink langus ir duris ir kt.

Vokietijoje veikiantis institutas „Passivhaus Institut“ yra paruošęs sertifikuotas konstrukcijų detales, skirtas pasyviesiems namams projektuoti ir statyti. Sandarumui šiame dokumente skiriamas labai didelis dėmesys. Kiekvienoje detalėje raudona linija pažymimas sandarumo kontūras (žiūrėti 1 paveikslėlį). Atskiras šio dokumento skyrius skiriamas sandarumo koncepcijai: aprašomas sandarumo kontūras, koks sluoksnis atlieka sandarumo kontūro funkciją sienų, pamatų, grindų, stogo konstrukcijose ir kaip užtikrinamas visų šių konstrukcijų jungčių sandarumas.

Antai, sertifikate nurodyta, kad jei išorinės namo sienos yra masyvios konstrukcijos, pavyzdžiui, mūro blokelių, sandarumo kontūro funkciją atlieka vientisas vidinis tinko sluoksnis. Jei išorinės namo sienos yra karkasinės, sandarumo kontūro funkciją atlieka sandariai įrengta garo/oro

izoliacinė plėvelė „ISOVER Vario KM Duplex UV“.

Abiem atvejais kalbama apie sandarumo kontūrus iš vidinės pastato pusės. „Atstovaudami ISOVER izoliacinių medžiagų gamintojui buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, pradėję kalbėti apie sandarumo svarbą, apie sandarumo bandymus ir būdus jam užtikrinti. Sandarumą užtikrinanti VARIO sistema ir vienas jos komponentų – plėvelė „ISOVER Vario KM Duplex UV“ su kintama garine varža tuomet buvo didelė naujovė. Žiemą, kai patalpose žema santykinė drėgmė, plėvelė, kaip ir įprastinė polietileno plėvelė, neleidžia vandens garams patekti į stogo konstrukciją. Vasarą, kai didesnė santykinė drėgmė, plėvelės garų pralaidumas padidėja, ji leidžia pasišalinti drėgmei ir išdžiūti medinėms konstrukcijoms“, aiškino L. Biezumaitė-Ancevičienė.

Ji prisiminė, kad statant pirmąjį pasyvųjį pastatą Panaros kaime, „Dzūkijos statybos“ darbuotojams prieš sandarumo bandymą kilo daug klausimų, pats sandarumo bandymas tuomet irgi atrodė rimtas iššūkis.

Statant antrąjį namą, viskas buvo kur kas aiškiau. Sukaupta patirtis ir didesnis pasitikėjimas savo žiniomis leido neabejoti, kad bandymas pavyks. Abiem atvejais sandarumo bandymo organizavimu rūpinosi ir bandyme dalyvavo bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ atstovai.

137

Užs.

Geležinkelio tiesimo centras eina koja kojon su technologijomis lgi veiklos metai bendrovei Geležinkelio tiesimo centrui (GTC) atnešė nemažai iššūkių, bet sykiu leido įgyti solidžią patirtį. Šiandien įmonė yra sukaupusi ne tik žinių, bet ir subūrusi profesionalią darbuotojų komandą, tinkamą techninę bazę. Visa tai suteikia neabejotiną pranašumą rinkoje.

GTC savo veiklą pradėjo 1945-ųjų balandį, kuomet buvo įkurtas Vilniaus geležinkelio apygardos padalinys Mašinų remonto stotis Nr. 95.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įmonė pertvarkyta į Lentvario kelių remonto stotį. Reformuojant bendrovę „Lietuvos geležinkeliai“, 2001 metais buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė Geležinkelio tiesimo centras. Bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ 2010-aisiais vykdė patronuojamųjų bendrovių reorganizaciją, kurios metu prie GTC buvo prijungta įmonė „Gelmagis“.

Pasikeitusi rinkos situacija netruko pareikalauti kitokios darbo kokybės. Lietuvos geležinkeliai yra integruoti į bendrą Europos geležinkelio tinklų sistemą, ir nauji, griežtėjantys europinio lygio reikalavimai skatina įmonę nuolat tobulėti. Šiandien GTC – savarankiška įmonė ir vienas pagrindinių geležinkelio srities rinkos dalyvių. Čia dirba 450 darbininkų, inžinierių, aukštos kvalifikacijos atestuotų specialistų. Tai labai profesionalus kolektyvas, kuriame – tiek ilgametę patirtį sukaupę darbuotojai, tiek entuziastingi jauni darbuotojai. Per visus gyvavimo metus įmonei vadovavo ne vienas vadovas. Nuo 2009 metų bendrovės direktorius yra Adomas Kazbaras.

I

Norėdama išlikti konkurencinga rinkoje, bendrovė GTC įdiegė sertifikuotą kokybės sistemą, kuri atitinka Europos kokybės valdymo standartą ISO 9001:2008, jai suteiktas atitinkamas sertifikatas. Statybos produkcijos sertifikavimo centras bendrovę atestavo ypatingų statinių statybos darbams atlikti. GTC taip pat turi atestatą, suteikiantį teisę atlikti geležinkelių riedmenų ir jų mazgų techninę priežiūrą bei remontą.

Atsižvelgdama į klientų poreikius, saugodama aplinką ir darbuotojų sveikatą bei stiprindama pozicijas rinkoje, bendrovė įsidiegė aplinkos apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemas pagal LST EN ISO 9001:2008, LST EN ISO 14001:2004, BS OHSAS 18001:2007 standartus. Parengtos ir įgyvendintos visos būtinos procedūros, leidžiančios pasiekti kokybės, aplinkos apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos tikslus.

GTC veiklos sritys – visų rūšių geležinkelio kelių ir iešmų remonto darbai, naujų kelių tiesimas, geležinkelio transporto priemonių (mašinų, mechanizmų ir vagonų) nuoma. Be to, įmonė specializuojasi bendrųjų statybos darbų, automatikos ir signalizacijos įrengimo, statinių projektavimo darbuose.

Bendrovė gali atlikti didelės apimties ir aukšto technologinio lygio darbus: kapitalinį ir vidutinį geležinkelio kelio remontą bei naujų geležinkelio kelių statybą, geležinkelio stočių kelių rekonstrukciją bei iešminių pervadų keitimą. Taip pat jai įprasti žemės sankasų, pervažų, pralaidų įrengimo ir kiti specifiniai geležinkelio remonto

Per ilgus bendrovės egzistavimo metus praktiškai nebeliko geležinkelio ruožo, kuriame Geležinkelio tiesimo centras nebūtų atlikęs kelio remonto darbų.

138 2016 Nr. 4

darbai. Darbai atliekami mechanizuotai, sunkiųjų kelio mašinų kompleksais.

GTC sukaupė didelę patirtį vykdydamas darbus geležinkelyje ir geležinkelio apsaugos zonoje, turi geležinkelio darbams pritaikytą techniką: specialią automobilinę techniką, galinčią važiuoti bėgiais ir autokeliais, sunkiąją geležinkelio klojimo ir remonto techniką, motorizuotus įrankius ir kt. Be šios technikos atlikti geležinkelio srities remonto ir statybos darbų efektyviai ir kokybiškai neįmanoma.

Metams bėgant, padidėjus traukinių greičiui ir išaugus kelio apkrovoms, išplėsta ir bendrovės techninė bazė. Siekdama užtikrinti efektyvų ir kokybišką darbą, įmonė GTC įsigijo naujų kelio mašinų ir mechanizmų. Nuo 2011 metų iki dabar GTC į techninės bazės atnaujinimą investavo 31 mln. eurų. Daugiausia lėšų investicijoms – 9,8 mln. eurų – buvo skirta 2013 metais.

2014 metais skirta 7,6 mln. eurų, o 2015 metais – 5,5 mln. eurų.

Per šį laikotarpį buvo įsigyta universali iešmų keitimo mašina DESEC, dvi naujos geležinkelio kelio tiesinimo, lyginimo ir plūkimo mašinos „Duomatic 08-32U“ su lazerine sistema, du geležinkelio kranai KŽ, trys motorinės platformos MPD-2, dvi balasto planiravimo mašinos USP (viena jų pritaikyta 1435 mm pločio vėžei), du sunkiojo tipo motorvežiai AGRc. Taip pat įsigytos dvi iešmų ištaisymo mašinos UNIMAT (viena jų pritaikyta 1435 mm pločio vėžei), kelio klotuvas KŽU, specializuota mašina su kombinuota važiuokle ir žmonių pakėlimo įrenginiu VOLVO. Buvo atnaujinti portaliniai ir hoperiniai vagonai. Kasmet įsigyjama mažosios mechanizacijos priemonių.

Geležinkelio kelio klojimo darbai atliekami naudojant kelio klotuvą UK 25/9-18, prieš tai surinkus gardeles gamybinėse bazėse. Darbus atlikti galima ir naudojant kitą technologiją – ekskavatorių su pabėgių griebtuvais, kas leidžia geležinkelio gardelę surinkti ir kloti objekte. Iešmų keitimo darbai atliekami pagal 2014 metais bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ patvirtintą technologiją, naudojant iešmų keitimo mašiną DESEC TL-70.

Per visą įmonės gyvavimo istoriją sukurta stipri techninė ir gamybinė bazė ir toliau nuolat gerinama. O svarbiausia yra tai, kad GTC atliktų darbų kokybė užtikrina eismo saugumą.

Įmonė siekia naudoti moderniausias technologijas, kurios leidžia kurti ir diegti inovatyvius sprendimus. Vienas pavyzdžių – prieš pusmetį iš austrų įmonės „Plasser&Theurer“ įsigyta universali geležinkeliu ir automobilių keliu važiuojanti suvirinimo mašina. Ji yra pirmoji tokio tipo suvirinimo mašina ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, skirta ir 1520 mm, ir 1435 mm pločio geležinkelio vėžei. Patogus mechanizmo eksploatavimas ir visiškai automatizuotas mechanizmo valdymas leidžia efektyviai, greitai ir, kas svarbiausia, kokybiškai, tiksliai bei saugiai atlikti geležinkelio kelio bėgių suvirinimo darbus.

Per ilgus bendrovės egzistavimo metus praktiškai nebeliko geležinkelio ruožo, kuriame GTC nebūtų atlikęs kelio remonto darbų.

2014 metais užbaigti darbai viename svarbiausių įmonės objektų – „Rail Baltica“ esamo geležinkelio ruožo Lenkijos ir Lietuvos valstybės siena–Mockava (1435 mm pločio vėžės kelias),

taip pat „Rail Baltica“ Šeštokų geležinkelio stoties rekonstrukcija.

2015 metais užbaigti projekto „Rail Baltica“ pirmojo etapo darbai geležinkelio ruože Lietuvos ir Lenkijos siena–Kaunas. Atlikta rekonstrukcija geležinkelio ruože Marijampolė–Šeštokai bei Marijampolė–Kazlų Rūda–Kaunas, įrengiant papildomą 1435 mm pločio vėžės kelią palei esamą geležinkelio liniją. Užbaigti geležinkelio rekonstrukcijos darbai geležinkelio linijoje Kaišiadorys–Kybartai ir geležinkelio ruožuose Mauručiai–Jiesia bei Jiesia–Kaunas.

Projekto „Rail Baltica“ pirmajame etape viso nutiesta 233 kilometrai geležinkelio kelio (120 kilometrų naujo europinio standarto 1435 mm pločio vėžės), iš jų 128,7 kilometro nutiesė GTC. Geležinkelio „Rail Baltica“ atkarpoje, Lietuvos teritorijoje, iš viso GTC savo jėgomis sutvarkė, įrengė ir pastatė 15 pralaidų, 75 iešmus ir 10 pervažų.

Užbaigti darbai, susiję su antrojo geležinkelio kelio statyba ruožuose Pavenčiai–Raudėnai, Telšiai–Dūseikiai, Kūlupėnai–Kretinga.

Per 2015 metus įrengta 97 kilometrai geležinkelio kelio, pakeistas 41 iešmas, ištaisyta 130 kilometrų geležinkelio kelio. Šiais metais bendrovė vykdo antrojo geležinkelio kelio ruožo Telšiai–Lieplaukė statybos darbus, tęsia atramų ir gabarito vartų montavimo darbus ruože Kena–Naujoji Vilnia.

GTC vykdo ir kitus geležinkelio kelio remonto darbus: inventorinių bėgių keitimo ilgabėgiais, bėgių suvirinimo, gardelės perrinkimo ir klojimo, pervažų įrengimo, iešminių pervadų keitimo ir kt. Taip pat atliekami projektavimo ir bendrieji statybos darbai skirtingose Lietuvos vietovėse: Kenoje, Naujojoje Vilnioje, Palemone, Mockavoje, Lentvaryje, Klaipėdoje, Telšiuose, Šiauliuose ir kitur.

Geležinkelio tiesimo centras siekia naudoti moderniausias technologijas, kurios leidžia kurti ir diegti inovatyvius sprendimus.

139

Užs.

Vienas populiariausių pastatų apdailos būdų pastaruoju metu – struktūrinis tinkas. Statybininkai jį dažnai renkasi ir naujiems pastatams, ir renovuojamiems daugiabučiams. Apdailinis fasadų tinkas gali būti naudojamas, kai termoizoliacijai pasirinktas polistireninis putplastis arba mineralinė vata. Nepriklausomai nuo pasirinktos šiltinimo medžiagos, dedant apdailinį sluoksnį būtina laikytis rekomendacijų.

Energiškai efektyvi statyba: tinkuojamų fasadų įrengimas uo 2014 metų liepos mėnesio Lietuvoje yra vykdomas Europos Komisijos finansuojamas projektas „Lietuvos statybos sektoriuje dirbančių darbuotojų kompetencijų ir įgūdžių, susijusių su energiškai efektyvių pastatų statyba, stiprinimas“ („BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“). Siekiama, kad šis projektas padėtų statybininkams tobulinti įgūdžius, susipažinti su energiškai efektyvios statybos niuansais.

Vienas iš projekto uždavinių – parengti technologijų aprašymus energiškai efektyviai statybai pagal 8 specializacijas: langų ir durų montavimas, tinkuojamų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, vėdinamų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, sutapdintų stogų įrengimas, šlaitinių stogų įrengimas, šildymo sistemų montavimas, ventiliacijos sistemų montavimas, žemos įtampos elektros įrenginių montavimas. Šiame straipsnyje pristatome, ką svarbu žinoti įrengiant tinkuojamuosius fasadus.

N

Reikalavimai išorinių sudėtinių termoizoliacinių sistemų (ISTS) įrengimui (ištrauka) Naujai statomuose pastatuose, ne vėliau kaip 14 dienų prieš termoizoliacinės medžiagos klijavimo pradžią, turi būti baigti stogo dengimo, mūro, langų įstatymo, vidaus tinkavimo, grindų

140 2016 Nr. 4

ir kitų konstrukcijų betonavimo darbai. Pastato patalpų oro santykinis drėgnis turėtų neviršyti 60 proc.

Montavimo darbai turi būti atliekami esant ne žemesnei kaip +5 °C ir ne aukštesnei kaip +30 °C aplinkos ir pagrindo temperatūrai, santykinė oro drėgmė turi neviršyti 80 proc. Visi reikalavimai darbams atlikti suformuoti orientuojantis į standartines klimato sąlygas, kuomet oro temperatūra yra 23 °C (± 2°C), o santykinė oro drėgmė 50 proc. (± 5 proc). Esant žemesnei ar aukštesnei temperatūrai ir didesnei ar mažesnei santykinei oro drėgmei technologinės pertraukos tarp atskirų operacijų gali žymiai skirtis, išskyrus, jei ISTS tiekėjo dokumentacijoje šie reikalavimai nurodyti kitaip.

Draudžiama atlikti darbus lyjant lietui ar pučiant stipriam vėjui, jeigu siena ar pastoliai neapdengti apsauginiu tinklu, plėvele ir pan. Medžiagas, jų džiūvimo metu, būtina apsaugoti nuo lietaus, šalčio ir tiesioginių saulės spindulių ne mažiau kaip 72 valandas.

Nerekomenduojama armuoti ir dėti apdailinį sluoksnį tiesiogiai saulės apšviestose plokštumose. Jei nėra galimybės darbus organizuoti saulės neapšviestose plokštumose, apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių, vėjo ir lietaus rekomenduojama naudoti papildomas priemones, pvz., apsauginę plėvelę, apsauginį tinklą, laikinus stogelius ir pan.

Termoizoliacines plokštes galima klijuoti tik tada, kai yra uždengtos ir apsaugotos nuo atmosferos kritulių visos virš šiltinamų sienų esančios atviros horizontalios konstrukcijos (stogo danga, parapetai, karnizai, išorinių palangių nuolajos ir pan.).

Technologinį aprašą parengė Vilniaus Gedimino technikos universiteto suburti ekspertai. „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projekto metu parengti technologiniai aprašai patalpinti projekto tinklapyje www.energinisefektyvumas.lt ir elektroninių statybos taisyklių sistemos ir gerosios statybų praktikos portale www.statybostaisykles.lt. „BUILD UP Skills“ projektą Lietuvoje įgyvendina Regioninis inovacijų vadybos centras, Lietuvos statybininkų asociacija, Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, Statybos produkcijos sertifikavimo centras, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras, Vilniaus statybininkų rengimo centras ir Respublikinis energetikų mokymo centras.

Su „BUILD UP Skills“ projektu, renginiais, veiklomis galima susipažinti interneto svetainėje www.energinisefektyvumas.lt ir www.buildupskills.eu.

Straipsnis nebūtinai sutampa su ES nuomone.

Nei ES Konkurencingumo ir inovacijų vykdomoji agentūra, nei Europos Komisija nėra atsakingos už publikacijoje pateikiamą informaciją.

Giedrius RAČKAUSKAS

Nerijus TIJŪNAITIS

UAB „Alkesta“ statybinių medžiagų gamybos

Bendrovės „Sakret LT“

padalinio vadovas

vadybininkas

Labai svarbu paruošti konkrečiam objektui tinkamą darbo projektą. Projektinėje stadijoje turi būti numatomi technologiniai sprendiniai, pagal kuriuos turi būti parenkama medžiagų komplektacija ir jų techniniai parametrai, kad darbų vykdymo metu liktų kuo mažiau vietos tiek rangovo, tiek ir techninės priežiūros atstovo laisvam situacijos interpretavimui. Žinoma, smulkių pakeitimų atliekant darbus išvengti dažniausiai nepavyksta. Siekiant parinkti geriausią kainos ir kokybės sprendimą, reikia vengti perteklinių, brangių ir ne visuomet įgyvendinamų sprendinių, pavyzdžiui, itin tamsios apdailos spalvos, klinkerio plytelių.

Tai nėra ilgaamžiškumą ir funkcionalumą užtikrinantys veiksniai. Kokybę dažniausiai lemia nematomos detalės. Tarkime, kad objektuose naudojamų medžiagų kokybė yra vienoda. Tačiau galutinis rezultatas skiriasi. Kodėl taip įvyksta? Dažniausiai pasitaikančios klaidos įrengiant tinkuojamąjį fasadą – darbų atlikimo technologijų nesilaikymas, netinkami projektiniai sprendiniai.

Pagal Lietuvoje galiojančius STR 2.01.10:2007 reikalavimus „Išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos“, atitvarų projektavimui ir statybai turi būti naudojamos tik turinčios Europos techninį liudijimą (ETL) ir CE ženklu ženklintos išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos. Deja, čia dažnai kyla problemų, nes fasadų šiltinimo sistemų gamintojai neretai siūlo sistemas, kurios nėra sertifikuotos arba sertifikatai jau nebegalioja. Problemų kyla ir dėl to, kad pateikiami sertifikatai, kurie galioja kitose valstybėse (ten, kur gaminami pateikti produktai), bet jie negalioja Lietuvoje, nes gamyklos, iš kurių tiekiamos medžiagos į Lietuvos rinką, dėl tam tikrų priežasčių tiesiog nėra įtrauktos į ETL. Bėdų kyla ir dėl naudojamų šiltinimo sistemų, kurios neatitinka keliamų gaisrinių reikalavimų. Blogiausia, kad dėl gaisrinių reikalavimų neatitikimo problemų neįžvelgia net gaisrinės saugos specialistai. Lietuvoje labai dažnai pastatai renovuojami naudojant netinkamas fasadų šiltinimo sistemas, kurios arba išvis neturi galiojančių dokumentų, arba dirbama numojant ranka į didelius pažeidimus.

Atliekant pastatų fasadų tinkavimo darbus klaidos prasideda nuo išorinių pastato atitvarų būklės neįvertinimo. Daugelis statybininkų į tai žiūri pro pirštus. Nepaisoma, kad sienos visiškai susidėvėjusios, ištrupėjusios ar dar kitaip kritulių ir saulės spindulių poveikio sugadintos, užterštos mikroorganizmais, nešvarumais. Tokias pastato sienas, prieš klijuojant termoizoliacines medžiagas, būtina tinkamai paruošti, sutvirtinti. Jas būtina plauti vandeniu, o jeigu reikia – grybelius ir dumblius šalinančiu preparatu.

Būtina patikrinti pagrindo paviršiaus stiprumą. Jei pagrindo paviršiaus laikančioji geba yra nepakankama, šiltinimo sistemos klijuojamajam arba mechaniniam tvirtinimui būtina numatyti papildomus pagrindo paviršiaus sutvirtinimo arba netvirtų dalių pašalinimo darbus. Arba ieškoti kitokių konstrukcinių pastato šiltinimo sprendimų. Šiltinamo pagrindo paviršiaus laikančioji geba turi būti ne mažesnė 80 kN/m². Jei pagrindo paviršiaus nuokrypis nuo vertikaliųjų ar horizontaliųjų ašių yra didesnis nei 20 mm, įrengiant šiltinimo sistemą šį nuokrypį reikia panaikinti. Reikia įsidėmėti, kad pagrindo paviršių nuokrypių nuo horizontaliųjų ir vertikaliųjų ašių negalima koreguoti paliekant tuštumas po šilumą izoliuojančia medžiaga. Klijuojant termoizoliacinę plokštę klijais būtina padengti jos perimetrą ir uždėti keletą klijų taškų plokštės viduryje. Klijuodami plokštę, statybininkai turi užtikrinti, kad oras nebecirkuliuos tarp pastato atitvaros ir termoizoliacinės medžiagos plokštės.

Mechaniškai šiltinimo sistemos tvirtinamos siekiant sustiprinti jų atsparumą vėjo apkrovoms. Fasadiniai kaiščiai (smeigės), naudojami išorinėse tinkuojamose sudėtinėse termoizoliacinėse sistemose, privalo atitikti keliamus reikalavimus. Svarbiausi kriterijai renkantis tvirtinimo elementus turėtų būti: taškinis šiluminio laidumo koeficientas – naikinančioji lėkštelės apkrova ir tinkamumas panaudojimui pagal esamus pagrindus. Deja, šiandien daugumoje objektų naudojami fasadiniai kaiščiai pasirenkami pagal vienintelį kriterijų – mažiausią kainą. Visiškai nesusimąstoma, kokią reikšmę ir įtaką tokių netinkamų elementų panaudojimas turės galutiniam pastato šiltinimo procesui.

Audronė ENDRIUKAITYTĖ UAB „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims

Projektuojant ir įrengiant energiškai efektyvių pastatų išorės atitvaras reikia įvertinti tai, jog siena – tai ne tik tinkuojama siena. Tai – visas pastato fasadas su jo sudėtinėmis dalimis: langais, durimis, balkonais ir kitais elementais, įrengiamais sienoje. Pati tinkuojama siena – jau gana įprastas ir rinkoje ne vienerius metus žinomas sprendimas. Laikui bėgant pasikeitė tik šilumos izoliacijos storiai.

Tačiau išorės sienos jungtys su langais, durimis, balkonais, stogu, pamatu yra ypatingai svarbūs. Nuo šių jungčių sprendimo ir įrengimo kokybės priklauso ir galutinis rezultatas – pastato energinio naudingumo klasė. Iki šiol vyravusioje statyboje ne visi mazgai buvo sprendžiami taip, kad pastato šilumos nuostoliai per šiluminius tiltelius būtų minimalūs. Pavyzdžiui, langų įrengimas. Dar labai retai langai įrengiami šiltinimo sluoksnyje. A ir aukštesnių energinio naudingumo klasių pastatams tai tampa tiesiog neišvengiama. Vientisas šilumos izoliacijos sluoksnis yra būtina sąlyga norint sėkmingai įgyvendinti projektą.

141

Užs.

Tarp „Gelsaugos“ atliktų darbų – reikšmingi objektai UAB „Gelsauga“ statybos skyrius nesiveržia į pirmaujančių statybos įmonių gretas, tačiau visas užduotis stengiasi įvykdyti laiku ir kokybiškai.

Todėl į jį kreipiasi ir nemažai užsakovų, norinčių statyti, rekonstruoti ar suremontuoti kitus objektus. Statybos skyrius neatsisako ir mažai pelningų objektų. Dėl to jis turi didelę paklausą ir gali stabiliai vykdyti savo veiklą ištisus metus. Be to, įgyvendinamų projektų svarba neabejotinai didelė. Modernus ir profesionalus požiūris į atliekamus darbus, geras darbų organizavimas, kvalifikuoti gamybos ir techninio personalo specialistai pelnė užsakovų pasitikėjimą.

142 2016 Nr. 4

Darbų spektras – platus endrovės „Gelsauga“ statybos skyriaus viršininkas Rimvydas Skrupskelis pasakojo, kad suburta profesionalų komanda nuolat tobulina savo žinias, visada siekia gerų rezultatų ir aukščiausių standartų. „Mūsų užsakovai – įvairios kompanijos ir įstaigos. Tačiau daugiausia atliekame darbų, susijusių su geležinkelių infrastruktūra. Kai kurie šių darbų turi tam tikros specifikos, o mes turime sukaupę nemažai patirties jiems atlikti, galbūt dėl to mums ir patiki juos atlikti“, – kalbėjo R. Skrupskelis. „Gelsaugos“ statybos skyrius atlieka ir kitus darbus: apdailos, patalpų remonto, pastatų restauravimo. Ir objektai nebūtinai susiję su geležinkeliais. Tačiau R. Skrupskelis pripažino, kad su AB „Lietuvos geležinkeliai“ infrastruktūra susiję projektai yra labiau priimtini pagal savo specifiką. „Esame įgyvendinę ir daugiabučio renovacijos projektą. Darbas suprantamas, viską atlikome kaip numatyta projekte, pagal reikalavimus. Tačiau kai dirbame su AB „Lietuvos

B

geležinkeliai“ infrastruktūros projektais, viskas atrodo kiek paprasčiau. Turbūt dėl to, kad labiau įprasta“, – juokavo R. Skrupskelis, pridūręs, kad jam labiau patinka tokie darbai, kurie reikalauja ne kosmetinio remonto, o sudėtingesnių konstrukcinių sprendimų. O tokių projektų įmonė yra įgyvendinusi nemažai.

Turi gerą techninę bazę Bendrovėje dirba keturi statybos projektų vadovai, kurie rūpinasi statybų objektais, derina įvairius klausimus su užsakovais, atitinkamomis jų žinybomis ir subrangovais. „Gelsauga“ turi gerą techninę bazę, naujus ekskavatorius, mini ekskavatorius bei krautuvus, sunkvežimius, bei kitą būtiniausią įrangą. Esant galimybei, pasinaudojama užsakovų kėlimo mechanizmais ir kita reikalinga įranga.

Bendrovė pati rūpinasi medžiagų bei gaminių tiekimu, suderina visus su projekto įgyvendinimu susijusius klausimus, nepalikdama jų spręsti užsakovams. Darbams naudojami tik kokybiški statybos produktai, siekiama dirbti su naujausiomis technologijomis.

Vienas svarbesnių įgyvendintų objektų – Vilniaus lokomotyvų remonto depo dirbtuvių atnaujinimas.

„Gelsauga“ atliko ir Radviliškio lokomotyvų remonto depo pastato remonto darbus.

Objektai – įvairūs Vienas didžiausių pastaruoju metu „Gelsaugos“ įgyvendinamų statybos projektų – Vilniaus lokomotyvų remonto depo dirbtuvių atnaujinimas.

Bendra projekto sąmata siekia beveik tris milijonus eurų. „Įgyvendinant projektą senas pastatas buvo beveik visas išardytas, paliekant tik išorės sienas. Absoliučiai viską įrengėme iš naujo. Reikėjo naujai išlieti gridis, sutvarkyti sienas, visus inžinerinius tinklus, sumontuoti įrenginius. Taip pat buvo įrengtas naujas LED apšvietimas, pakeisti langai. Vieno patalpų cecho atnaujinimo etapą jau įgyvendinome, cechas pradėjo dirbti. Tačiau bus atnaujinti dar du cechai. Kai juos baigsime lokomotyvų remonto patalpos galės veikti pilnu pajėgumu“, – sakė R. Skrupskelis.

Kitas pastaruoju metu įgyvendinamas svarbus projektas – Marijampolės geležinkelio stoties paaukštinto kelio ir krovimo aikštelės rekonstrukcija. Įrengiama visiškai nauja 10 tūkst. kv. metrų ploto aikštelė su aukštakeliu. Anot R. Skrupskelio, tokio ploto aikštelė – iš tiesų didelė ir jai įrengti reikia nemažai pastangų. Aukštakelis, kuriame iš vagonų bus pilamos birios medžiagos, įrengiamas iš monolitinio gelžbetonio.

Konstrukcijoms sunaudoti šimtai kubinių metrų betono, dešimtys tonų armatūros, gausybė kitų medžiagų. Naujoje aikštelėje pakloti lietaus kanalizacijos tinklai, sumontuoti valymo įrenginiai, įrengtas apšvietimas, nutiesti įvažiavimo keliai, įrengtas aikštelės aptvėrimas. „Aikštelės birioms medžiagoms poreikis atsirado įgyvendinant „Rail Baltica“ projektą.

Anksčiau šioje vietoje buvo senas aukštakelis,

kuris jau nebuvo tinkamas naudoti. Teko jį visą išardyti ir pastatyti naujai. Be to, dabar bus galima naudotis visiškai nauja aikštelės infrastruktūra“, – sakė R. Skrupskelis.

Poreikis aikštelei Marijampolėje tikrai turėtų būti. Čia gaminamos trąšos žemės ūkiui, žemdirbiai užaugina ir prikulia nemažą kiekį grūdų.

Todėl bus galimybė pakrauti vietinę produkciją į vagonus ir atsivežti bei perkrauti kitas, regionui reikalingas birias medžiagas. Aikštelėje bus sandėliuojamos ir statybinės medžiagos.

Anksčiau aukštakeliai buvo montuojami naudojant surenkamąjį gelžbetonį. Dabar jie įrengiami iš monolitinio gelžbetonio. R. Skrupskelis teigė, kad labiau pasiteisino monolitinės konstrukcijos ir dabar įgyvendinant tokius projektus dažniausiai pasirenkamas toks sprendimas.

Aukštakelio įrengimas Marijampolėje – ne pirmasis toks atliktas „Gelsaugos“ darbas. Kiti neseniai „Gelsaugos“ įgyvendinti projektai – pastatytas naujas lokomotyvų depas Vaidotuose, šalia Vilniaus. Čia sumontuotos įspūdingos gelžbetonio konstrukcijos. Taip pat Palemone, šalia

naujai pastatyto terminalo, rengiama aikštelė automobiliams. Joje bus ne tik paklota aikštelės danga, tačiau įrengta ir vairuotojams reikalinga infrastruktūra: maitinimo, poilsio patalpos.

Tarp praėjusiais ir šiais metais „Gelsaugos“ statybos skyriaus įgyvendintų projektų – Bugenių stoties transfarmatorinės pastotės rekonstrukcijos darbai, Matuizų geležinkelio stoties tarnybinio pastato statybos rangos darbai, Jonavos geležinkelio stoties remonto darbai, Ignalinos moksleivių stovyklos administracinio ir medicinos punkto remonto darbai, Dūkšto geležinkelio stoties remonto darbai ir daug kitų.

Benrovės „Gelsauga“ statybos skyrius labai sudėtingomis sąlygomis 2014 metais atliko Radviliškio prekinių vagonų depo aširačių cecho grindų remonto darbus. „Visus apžiūros duobių, drenažo ir kitų inžinerinių komunikacijų įrengimo darbus teko atlikti įmonėje, kur ištisą parą intensyviai dirba kėlimo kranai, ji negalėjo nutraukti gamybos proceso.

Tai buvo didelis išbandymas mūsų skyriui“, – sakė R. Skrupskelis.

Naujai pastatytas lokomotyvų remonto depo pastatas Vaidotuose.

143

Užs.

Nauja gamykla mažina atliekų kiekį sąvartyne Atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai (MBA), kitaip dar vadinami atliekų rūšiavimo gamykla – neabejotinai svarbus sistemos komponentas visoje atliekų tvarkymo sistemoje.

Neseniai sostinės Jočionių gatvėje atidarytas objektas dar jo statybos metu kėlė nemažai diskusijų, jų netrūksta ir dabar. Tačiau dėl vieno tikrai nesiginčijama – ne tik Vilniaus miesto, bet ir visos apskrities atliekų tvarkymo klausimas dabar bus sprendžiamas pažangiau.

144 2016 Nr. 4

Gavo ne mieliausią palikimą aujoji sostinės savivaldybės valdžia veiklos pradžiai gavo iš tiesų rimtą išbandymą. Reikėjo perimti atliekų rūšiavimo gamyklos statybas ir jas sėkmingai užbaigti per labai trumpą laikotarpį. „Mes nebegalėjome kelti klausimo, ar tikrai toks atliekų tvarkymas jas rūšiuojant yra racionaliausia priemonė. Sprendimai jau buvo priimti ir turėjome pabaigti įgyvendinti pradėtą projektą. Žinoma, efektas aplinkosaugai yra didžiulis. Visos Vilniaus apskrityje susikaupusios atliekos, o jų yra apie 250 tūkst. tonų per metus, pirmiausia vežamos į rūšiavimo įrenginį. Iš jo dalis atliekų grįžta antriniam perdirbimui, dalis tampa kuru ir kur kas mažesnė dalis nei iki šiol keliauja į sąvartyną. Tai yra labai svarbu“, – sakė sostinės vicemeras Linas Kvedaravičius.

Anot jo, yra Europos šalių, kurios atliekas tvarko racionaliau naudodamos resursus – jas tiesiog degina nerūšiuojant. Šiuolaikinės technologijos jau leidžia tai daryti, šitaip eliminuojama

N

rūšiavimo grandis, vadinasi, ir išlaidos tvarkant atliekas galėtų mažėti. „Pas mus laiku nebuvo suplanuoti ir pastatyti deginimo įrenginiai. Todėl rūšiavimas, kaip vienas iš atliekų tvarkymo būdų, pas mus dabar reikalingas. Nors atliekos deginamos Klaipėdoje, iš Vilniaus vežti jas į pajūrį tikrai neekonomiška.

Manau, kad reikia greičiau spręsti atliekų deginimo klausimą ir Vilniuje, kad visa atliekų tvarkymo grandinė būtų pilnavertė“, – teigė sostinės vicemeras.

Kalbėdamas apie naująją atliekų rūšiavimo gamyklą, L. Kvedaravičius pasidžiaugė, kad pavyko sėkmingai užbaigti statybas, nors iššūkių netrūko. Dabar jau nuo šių metų birželio vidurio visos Vilniaus apskrities atliekos pirmiausia vežamos rūšiuoti, gamyklos pajėgumai yra pakankami susitvarkyti su kiekiais.

Spartus statybų užbaigimas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VA ATC) direktorius Tomas Vaitkevičius teigė, kad šiuo metu atliekų rūšiavimo gamykla veikia

pilnu pajėgumu ir mišrias komunalines atliekas čia suveža visos Vilniaus apskrities atliekų vežėjai. Vidutiniškai per dieną į MBA įrenginius atvežama apie 700-740 tonų buitinių atliekų. Būtent tokius kiekius VAATC ir prognozavo.

T. Vaitkevičius priminė, kad Vilniaus apskrities MBA įrenginių statybų pradžia – 2013 metų rugsėjis, o statybos truko kiek daugiau nei dvejus metus. Tokiam objektui tai – palyginti nedidelis laiko tarpas. Vienas sudėtingiausių etapų – monolitinio gelžbetonio konstrukcijų montavimas biodegraduojančių atliekų džiovinimo linijoje. Kitos konstrukcijos – daugiausia iš surenkamojo gelžbetonio. Statybos inžinierių teigimu, mazgai yra palyginti paprasti ir aiškūs, sunkumų juos montuojant neiškilo. „Statybos vyko tikrai sklandžiai. Užbaigus statybas dar kurį laiką vyko įrangos derinimo darbai, nes norėjosi įsitikinti, kad pajėgumai tinkami, įranga veikia patikimai. Juk surenkamų buitinių atliekų kiekiais Vilniaus apskritis lyderiauja, palyginti su kitais šalies regionais. Dėl to mūsų įrenginiai turi didžiausius apkrovimus ir yra patys pajėgiausi“, – sakė T. Vaitkevičius.

Aplinkosauginis MBA įrenginių efektas – ti krai neginčijamas. Pagal reikalavimus, sąvartynuose galima laidoti tik iki 25 proc. buitinių atliekų, kurios neturi energetinės vertės. VAATC vadovo teigimu, laidojimas sąvartyne yra pats blogiausias atliekų tvarkymo būdas. Ateityje ES planuoja dar labiau sugriežtinti reikalavimus, pagal kuriuos į sąvartynus galės pakliūti ne daugiau kaip 5 proc. visų buitinių atliekų. „Tai tikrai didelis iššūkis. Bet tokius reikalavimus įmanoma patenkinti. Žinoma, neužtenka vien rūšiavimo gamyklos, reikės ir kitokių priemonių. Antra vertus, gyventojai patys privalo įsisąmoninti, kad reikalingas pirminis atliekų rūšiavimas dar namuose“, – pasakojo T. Vaitkevičius.

Įdarbinta protinga technika MBA įrenginių pastatas užima beveik visą 4 hektarų sklypą. Tik nedidelė jo dalis skirta privažiavimo keliams. Bendras pastato plotas 22,5 tūkst. kv. metrų, pastato aukštis – 14,5 metro. Projekto vertė siekia per 34,5 mln. eurų.

Gamykla suskirstyta į atskirus korpusus. Pirmiausia iki tūkstančio tonų atliekų per dieną pateks į priėmimo patalpą – didelę priėmimo aikštelę po stogu. Čia pirmiausia patenka atliekos, jų čia telpa trijų dienų kiekis. Iš priėmimo aikštelės atliekos patenka į maišelių praplėšytuvus, iš kurių konvejerių pagalba keliauja į mechaninio rūšiavimo liniją.

Dar prieš išpilant gamykloje atliekas, vizualiai patikrinama, ar tikrai atvežtos buitinės

Gamykloje išrūšiavus atliekas, į sąvartyną pateks ženkliai mažesnis jų kiekis.

atliekos. Mat yra pasitaikę, kad į konteinerius patekdavo ir, pavyzdžiui, statybinių atliekų ar tekstilės fabriko atraižų. Tokiu atveju vežėjai netinkamas atliekas turi susirinkti ir išgabenti ten, kur jas ir dera vežti. Taip pat patikrinamos deklaracijos, ar atliekos atvežtos iš Vilniaus regiono.

MBA įrenginiuose pirmiausia rankiniu būdu išrūšiuojamos tinkamos ar netinkamos perdirbti atliekos. Atliekos, kurias rankiniu rūšiavimo būdu trijose rūšiavimo linijose išrūšiuoja apie 30 žmonių, keliauja į balistinius, optinius, ir magnetinius separatorius. Visi šie įrenginiai, veikdami skirtingais principais, atskiria atliekas pagal skirtingas frakcijas, pagal atliekų sudėtį, jų dydį, kitus parametrus“, – pasakojo Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) projektų vadovas Aurimas Motiejūnas.

Vieni brangiausių technologinių įrenginių – optiniai separatoriai. Lazerių pagalba atliekų sraute išskiriamos skirtingos rūšies atliekos. Šie įrenginiai gali ne tik atskirti skirtingas atliekas (popierių, plastiką, PET ir kt.), bet gali

rūšiuoti jas net pagal spalvą, metalo taurumą, plastiko rūšį.

Rankiniu būdu bei specialia įranga iš mišrių komunalinių atliekų išrūšiuojamas popierius, metalas, plastikas, stiklas bei tekstilė. Praėjus visą rūšiavimo procesą lieka tik biodegraduojančios atliekos arba perdirbimui netinkamos atliekos. Pastarosios keliauja į sąvartynus, o biodegraduojančios – į biotunelius. Gamykloje įrengta šešiolika 30 metrų ilgio biotunelių, juose džiovinamos biodegraduojančios atliekos apie 14 dienų. Maždaug 70 laipsnių temperatūra užtikrina, kad atliekos džiutų natūraliai bei būtų higienizuotos. Šis procesas visiškai saugus, sprogios dujos nesusidaro. Iš atliekų pašalinus drėgmę, kurui suteikiama daugiau kaloringumo, tad iš atliekų išgaunamas kietasis atgautasis kuras gali būti skirtas koogeneracinei jėgainei.

Gamykloje įdiegta pažangi oro valymo sistema su vakuumo siurbliais ir biofiltrais, kurie užtikrina, kad į aplinką patektų tik nuo kvapų ir dulkių išvalytas oras.

Prieš metus perėmusi gamyklos statybos darbus naujoji sostinės valdžia sklandžiai juos užbaigė.

145

Užs.

Urėdijų paruošiamo biokuro nauda keliariopa Aplinkos ministerijos iniciatyva, siekiant suaktyvinti biokuro ruošą iš miško kirtimo atliekų ir malkinės medienos, miškų urėdijos sėkmingai įgyvendina Vyriausybės 2012–2016 metų programoje numatatytas prioritetines priemones. Nors nuogąstauta, kad miškų urėdijų dalyvavimas biokuro ruošoje iškraipys rinką, rezultatas buvo priešingas – biokuro rinka tapo labiau sureguliuota.

146 2016 Nr. 4

Svarbus ir aplinkosauginis aspektas plinkos ministras Kęstutis Trečiokas teigė, kad 2014–2016 m. miškų urėdijų veiklos prioritetas – žaliavos iš miško kirtimo atliekų gamybos apimčių didinimas valstybiniuose miškuose, biokuro gamyba ir jo pateikimas energijos išteklių biržai „Baltpool“ konkurencingomis kainomis. Dėl to miškų urėdijos kasmet rezervuoja apie 160 tūkst. kub. metrų miško kirtimo atliekų bei malkinės medienos. „Galbūt ne visiems gamintojams patiko, kad į biokuro ruošos procesą įsitraukė urėdijos. Teko girdėti apie anksčiau buvusius įvairius tarpusavio susitarimus tarp įmonių dėl kainų. Urėdijų dalyvavimas rinkoje padėjo sureguliuoti kainas, vadinasi, išlošė galutiniai šilumos vartotojai“, – sakė aplinkos ministras.

A

Valstybės įmonės miškų urėdijos, anksčiau tiekusios malkinę medieną ir šakas biokuro gamintojams, pastaraisiais metais pačios aktyviai įsitraukė į biokuro gamybą. Nuo 2014 m. visos urėdijos dalyvauja energijos išteklių biržoje „Baltpool“, kurioje teikia siūlymus parduoti biokurą (skiedras), gaminamą pasitelkiant rangovus ar savo turima technika. Savo techniką biokurui gaminti turi Tauragės, Švenčionėlių ir Valkininkų miškų urėdijos, pasinaudojusios Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) suteikta 463,38 tūkst. eurų parama ir įsigijusios modernios biokuro gamybos bei transportavimo technikos. Dar dvi miškų urėdijos – Šiaulių ir Prienų – yra pateikusios paraiškas tokiai technikai įsigyti. Kol kas šios dvi urėdijos, kartu su likusiomis 37 urėdijomis, yra sudariusios sutartis su rangovais skiedrai gaminti.

Urėdijų dalyvavimas rinkoje padėjo sureguliuoti kainas, vadinasi, išlošė galutiniai šilumos vartotojai.

„Kartais miškų urėdijos gali pagaminti biokuro ar pateikti žaliavos daugiau nei yra poreikis.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad urėdijų įsitraukimas į biokuro ruošimą labai svarbus ir aplinkosauginiu požiūriu“, – sakė K. Trečiokas.

Rodikliai nuolat auga Nuo 2014 metų miškų urėdijos per „Baltpool“ biržą sudarė 216 biokuro pardavimo sandorių ir pardavė 67,5 tūkst. kubinių metrų biokuro, kas prilygsta 11,2 tūkst. tonos naftos ekvivalento.

Bendra parduoto biokuro vertė – 1,5 mln. eurų.

Urėdijų paruošiamo ir parduodamo biokuro kiekiai kasmet auga. Antai 2014 m. parduota 0,5 tūkst. kubinio metro, 2015 m. – 28,8 tūkst. kubinio metro, o per 2016 m. pirmąjį pusmetį paruošta ir parduota 38,2 tūkst. kubinio metro biokuro. Aplinkos ministras K. Trečiokas įsitikinęs, kad biokuro pardavimų apimtys ateityje dar bus didinamos.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje biokuro išteklių yra daugiau, nei rinkai reikia. Metinis mūsų šalies biokuro potencialas yra 2,2 mln. tonų naftos ekvivalento (tne), o numatomas metinis biokuro poreikis 2020–2025 m. sieks 1,48 mln. tne. Kol kas didžiąją biokuro dalį sudaro smulkinta mediena (apie 60 proc.), tačiau ateityje ją gali papildyti agrokuras – šiaudai (iki 20 proc.) bei komunalinės atliekos (per 20 proc).

Iki 2015 metų šalyje iš biokuro buvo gaminama daugiau nei trečdalis centralizuotai tiekiamos šilumos. Ignalina, Molėtai, Lazdijai, Radviliškis, Tauragė, Varėna, Šilalė ir kai kurie kiti rajonai jau kuris laikas centralizuotai šildosi deginant tik biokurą. Pernai naujos biokuro katilinės pradėjo veikti Vilkaviškyje, Druskininkuose, Anykščiuose, Marijampolėje. Kol kas tenka apgailestauti, kad didieji centralizuotos šilumos vartotojai – Vilnius ir Kaunas – šildosi daugiausia gamtinėmis dujomis. Tačiau pirmieji žingsniai jau žengti, didžiausiuose šalies miestuose pradėjo veikti biokuro katilinės bei dar planuojama statyti naujas.

Numatoma, kad 2016–2017 metų šildymo sezoną biokuras sudarys du trečdalius bendro kuro balanso, o 2020 metais iš jo jau planuojama pagaminti apie 70–80 proc. visos šaliai reikalingos šilumos energijos.

Didina pardavimų apimtis Švenčionėlių miškų urėdija viena tų, kuri pati paruošia ir parduoda biokurą. Švenčionėlių urėdijos miškų urėdas Nauris Jotautas tik apgailestavo, kad paruoštą biokurą tenka vežti kiek toliau. Artimiausia katilinė, kuriai pateikiamas didesnis biokuro kiekis, yra Molėtuose. Švenčionių ar Švenčionėlių katilinės biokuro biržoje iki šiol dar nedalyvavo.

/ Kęstutis TREČIOKAS, Aplinkos ministras /

„Esame paskelbę konkursą naujam skiedrovežiui pirkti, tikimės jį įsigyti dar neprasidėjus šildymo sezonui. Tuomet planuojame daugiau užsakymų, galėsime vežti didesnius kiekius, darbas bus efektyvesnis, o ir pelningumas padidės“, – kalbėjo miškų urėdas. Švenčionėlių miškų urėdijoje biokuro gamybos kiekis nemažas, turima kapoklė gali pagaminti tiek kuro, kiek vienas skiedrovežis nespėja išvežti. Todėl įsigijus antrąjį darbas bus rentabilesnis. Švenčionėlių miškų urėdijoje biokuras daugiausia gaminamas iš malkinės medienos. Stengiamasi daugiau naudoti spygliuočių medieną, nes ji sausesnė, didesnio kaloringumo. Biokuras gaminamas ir iš miško kirtimo atliekų, urėdija turi jų pakankamai prikaupusi. Pastaraisiais mėnesiais per Lietuvą praūžusios audros urėdijos valdose daug žalos nepadarė, išvertė tik pavienius medžius, tad biokuro gamybai žaliavos priverstinai nepadaugėjo. Šiais metais Švenčionėlių miškų urėdija planuoja parduoti 8,8 tūkst. kubinio metrų biokuro. Palyginti su praėjusiais metais, kiekis išaugo daugiau ne dvigubai. „Gerai tai, kad galime dalyvauti biokuro biržos ketvirtiniuose bei pusmetiniuose sandoriuose. Tai suteikia galimybę sudaryti ilgalaikius kontraktus iš anksto, o ne ieškoti vienkartinių pirkėjų. Žinoma, kai prasideda šildymo sezonas, biokuro pirkėjų stygiaus nesijaučia, tačiau iš anksto sudaryti sandoriai leidžia labiau planuoti veiklą, gamybą“, – sakė miškų urėdas N. Jotautas.

Planuoja plėsti techninę bazę Tauragės miškų urėdija – irgi viena pirmųjų įsigijusių biokuro ruošos įrangą. Tauragės miškų urėdijos urėdas Robertas Piečia mano, kad įrangos pirkimas pasiteisino, nors biokuro ruoša – daugiau sezoninis darbas. „Mes atliekame šiokį tokį drausminantį vaidmenį – teigiamai veikiame kainas biokuro biržoje. Dalyvaujame tiesiogiai, vartotojai turi teisę įsigyti be tarpininkų, vadinasi, ir kainų politika jiems yra palankesnė. Antra vertus, mums irgi nauda, kadangi nebereikia sandėliuoti

malkinę medieną, iš jos čia pat pagaminamos skiedros“, - sakė R. Piečia.

Tauragės miškų urėdija daugiausia dirba su aplinkinių rajonų centralizuotos šilumos tiekimo įmonėmis: Tauragės, Raseinių, Kelmės, Šilalės ir Šilutės. Atstumai iki šių rajonų nedideli, todėl ir transporto kaštai yra racionalūs.

Valstybės įmonė Tauragės miškų urėdija biokuro ruošai yra įsigijusi medienos smulkintuvą, vilkiką ir dvi priekabas. Taip pat turi traktorių ir vilkiką medienai išvežti. Anot urėdo, šildymo sezono metu darbo ruošiant biokurą tikrai nestinga, įsigyti mechanizmai dirba didesniu pajėgumu.

Antai praėjusių metų lapkritį kiekvieną darbo dieną iš Tauragės urėdijos prižiūrimų miškų į aplinkinių miestų katilines urėdijos vilkikai išvežė maždaug po keturias priekabas smulkintos malkinės medienos – 18–20 sunkvežimių per savaitę. „Kol kas turimos įrangos optimaliai užtenka.

Tačiau jeigu augs biokuro poreikis ir bus pritarimas iš valdžios, neatmetame galimybės plėsti techninę bazę ir įsigyti papildomos įrangos“, sakė Tauragės miškų urėdas.

Pirmaisiais praėjusio šildymo sezono mėnesiais biokuro gamyba leido Tauragės miškų urėdijai sumažinti sukauptus malkinės medienos kiekius. Anksčiau tekdavo malkine mediena nukrauti ištisas pakeles prie miškų, kol pavykdavo ją realizuoti. Šakos ir kitos kirtimų atliekos sudaro maždaug dešimtadalį Tauragės miškų urėdijos medienos gamybos apimčių – kasmet po 10–12 tūkst. kubinių metrų. Anksčiau su miško atliekomis irgi kildavo problemų. Dalį jų nupirkdavo biokuro gamyba besiverčiančios įmonės, tačiau labai dažnai tas poreikis būdavo minimalus, o kartais pirkėjai užsakytų kirtimo atliekų pasiimti išvis neatvažiuodavo. Turint savo biokuro ruošos įrangą, Tauragės miškų urėdija šią problemą jau bemaž išsprendė.

Tauragės miškų urėdijos urėdas R. Piečia mano, kad biokuro gamybos projektas, kuomet į procesą buvo įtrauktos miškų urėdijos, tikrai pasiteisino. Miškininkai mažiau jaudinasi, kad nepavyksta parduoti malkinės medienos, kuri laikui bėgant gali supūti. Dabar ji smulkinama į biokurą ir racionaliai panaudojama.

147

148  2016 Nr. 4

2016 / Nr. 2

S TAT Y B A I R A R C H I T E K T Ū R A 2 0 1 6 / 2

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

Verslo centras „k29“: sukurtas žmonėms PROFESIONALIAI IR LENGVAI

Architektūros importas: dėl patirties ar grožio?

Kodėl Vilniui nenaudinga šalies centralizacija Klaipėdos dramos teatras – pakilęs iš griuvėsių Ateities miestų iššūkis – vietos dvasios savitumo išsaugojimas 3 metų garantija visiems profesionalams skirtiems mėlyniesiems elektriniams įrankiams.

2 metų techninė priežiūra "Akku Premium Service" visiems profesionalams skirtiems mėlyniesiems Bosch ličio jonų akumuliatoriams ir krovikliams. Registracija per 4 savaites nuo pirkimo datos internet o puslapyje www.bosch-professional.com/warranty

PALIESIAUS FIZINIO KRŪVIO TERAPIJOS KLINIKA –

medicina tavo geresnei savijautai

Vienintelė licencijuota fizinio krūvio terapijos klinika Baltijos šalyse Įrodymais grįsta medicina Ypač išsamus sveikatos būklės vertinimas Kompleksinis požiūris į paciento klinikinę ir fiziologinę būklę Individualizuotas fizinio krūvio terapijos metodas Išskirtinė XVIII a. neogotikos stiliaus dvaro aplinka Nedidelės (iki 10 asmenų) grupės užtikrina individualų požiūrį į pacientą gydymo programos metu

Gydytojų ir fizinio krūvio specialistų sudarytos programos įvairioms ligoms gydyti, tarp kurių:

Antsvoris ir nutukimas Arterinė hipertenzija Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai Cukrinis diabetas ar prediabetinė būklė Metabolinis sindromas Nugaros, raumenų, sąnarių skausmai Nuolatinis stresas ir nuovargis

www.paliesiausklinika.lt