76
ATMINIMO IR KULTŪROS CENTRAS – DIALOGUI UŽMEGZTI Julija MUSTEIKYTĖ Architektūros bakalaurė
Vienas svarbiausių dalykų rengiant bakalauro darbą, be abejo, yra temos pasirinkimas. Labai džiaugiuosi, kad darbo vadovės doc. dr. Lados Markejevaitės padrąsinta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros katedrai pasiūliau savarankiškai suformuluotą temą – „Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimo ir kultūros centras“ (konstrukcinės dalies konsultantas – lekt. Jakovas Mendelevičius, inžinerinės dalies konsultantė – doc. Violeta Misevičiūtė). Sostinės senamiestyje – Didžiosios sinagogos žaizda
Mano ryšys su žydų kultūra netiesioginis: esu lietuvė, tačiau dar gimnazijoje susidomėjau Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, kartu – ir holokausto istorija. Eidama per Vilnių visada jaučiau, kad miesto audinys pilnas istorijos ženklų. Pasirinkta studijų kryptis – architektūra – leido suprasti, kad pastatai – galinga priemonė atkreipti žmonių dėmesį, galbūt net formuoti jų požiūrį. Mano nuomone, viena skaudžiausių Vilniaus senamiesčio žaizdų yra buvusios Didžiosios sinagogos vieta. Ji aiškiai lokalizuota 2011 metais vykusių archeologinių tyrinėjimų metu. Šiuo metu ant dalies sinagogos liekanų stovi Vytės
HI
20
1
r 6N
.1
C /AR
A
ŪR
T TEK
Nemunėlio pradinė mokykla (iki 2002 metų šiame pastate veikė vaikų darželis). Nors nuo 1989 metų yra keliami šios senamiesčio erdvės tvarkymo klausimai, realių darbų nevyksta. Pradėjusi tyrinėti temą suvokiau, kad tai ne tik fizinis, bet ir dvasinis vakuumas lietuvių ir žydų santykiuose. Dėl to pagrindinis mano darbo tikslas buvo suprojektuoti kultūros centrą, skirtą dialogui tarp žydiškosios projekto vietos istorijos ir dabartinių jos gyventojų kurti, taip pagerbiant po Antrojo pasaulinio karo sugriautas projekto vietoje stovėjusias Vilniaus sinagogas, kloizus bei jų kiemus ir sykiu atkuriant išdraskytą urbanistinį senamiesčio audinį. Norėdama pajusti sunaikintą vietos dvasią atidžiai tyrinėjau buvusį jos užstatymą, funkcinį zonavimą ir žmonių judėjimą egzistavusiose erdvėse. Stiprūs motyvacijos šaltiniai rengiant projektą man buvo nuoširdus priėmimas Lietuvos žydų bendruomenėje, pokalbiai su Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininku Simu Levinu, žydų kultūros istorike Lara Lempertiene ir architekte Maja Ptašek.
Išardytoji struktūra atkurta ne mechaniškai
Svarbiausias pastebėtas aspektas – šioje teritorijoje prarasta Vilniui būdinga kiemų struktūra, kuri formavo bendruomenę, srautų judėjimą ir mastelį. Projekte siekiau šį vietos charakterį rekonstruoti ne butaforiškai, bet suteikiant jam šiandien aktualią prasmę. Dėl šios priežasties projekto tūrinė-erdvinė kompozicija sąmoningai tiksliai nekartoja buvusių sinagogų išdėstymo ir architektūrinės raiškos. Išimtis padaryta pažymint Vilniaus Didžiosios sinagogos maldos salės perimetrą, jo vietoje projektuojant meno galeriją, kurios funkciniai patalpų ryšiai ir fiziniai parametrai yra meninė čia stovėjusio pastato interpretacija. Galerijos balkonų aukštis parinktas pažymint svarbiausius Didžiosios sinagogos erdvių aukščius, o kontūrai simboliškai žymi bimos (paaukštinta vieta, iš kurios skaitoma Penkiaknygė) ir aron kodešo (švenčiausia sinagogos vieta, kurioje saugomi Toros ritiniai) vietas. Dvigubas fasadas ir sukurta galimybė esant tarpfasadinėje erdvėje apžvelgti ir miestą, ir kultūros centro kompleksą – irgi dialoginės pastato koncepcijos atspindys. Siekiant nepažeisti po kultūriniu sluoksniu esančių sinagogų pamatų, visas kompleksas lokalizuotas ant dviejų virš žemės lygio iškeltų platformų. Toks simbolinis praeities palaidojimas pasirinktas kaip žydų kultūrai būdingo akmens palikimo pager-