Statyba ir architektūra (2011/7)

2011/7

6,80 Lt

statyba

Lietuvos statybinių medžiagų gamintojai jaučiasi esantys nesąžiningo žaidimo įkaitai: parduotuvės užverstos nekokybiškomis, bet pigiomis importuotomis prekėmis, o statybų priežiūros institucijoms terūpi kontroliuoti vietos verslininkus.

tema I 04

Rinkos gadintojai

situacija I 10

Įpūsti optimizmo galėtų permainos

renovacija I 14

Nerti stačia galva – rizikinga

technologijos I 24 architektūra

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Favoritą išrinkti sunku

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

architektūra I 28

Redakcijos adresas Kareivių g. 19, biuro Nr. 141 LT-09133 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Modernaus meno centras: vilčių vis daugiau

paveldas I 32

Praradimo grėsmė tolsta

pasaulis I 36

Traukinių bildėjimą pakeitė pėsčiųjų šurmulys

naujienos I 42

Sąjunga – ta pati, modelių daug

rinka I 43

Bendrovės l. e. p. direktorius, vyr. redaktorius Darius Babickas Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

Paklausiausia – dirbamoji žemė

Bendraautoriai: Ingrida Vičiulytė, Kotryna Valiukevičiūtė, Milda Levandraitytė, Kristina Vaznonytė, Kristina Buidovaitė

naujienos I 46

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Sostinėse butų kainos kyla

rinka I 43

u t ir ys n

Kaip prisistatysime „Expo 2012“?

naujienos I 46 Pagirs ir apdovanos

santechnikA

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

situacija I 48

Vanduo – eksporto prekė?

požiūris I 54

Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Laura Biekšaitė

Centralizuoto vandens miražas

© „Statyba ir architektūra“, 2011

sprendimas I 57

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Monopolis laiko tvirtai sugniaužtą kumštį

sprendimas I 60

Vandens filtrai: būtinybė ar prabanga?

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

evoliucija I 64

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Lašas po lašo

Kenčia dėl to ne tik verslas. Dar daugiau nuoskaudų turėtų jausti neilgaamžes medžiagas įsigyjantys pirkėjai. Tikrąją savo pigaus apsipirkimo kainą jie dažniausiai sužino praėjus keleriems metams po statybų ar remonto. Blogiausia, kad taisydami broką gali tai patirti dar kartą: gamintojai tvirtina, kad tikimybė didžiuosiuose prekybos centruose gauti kompetentingų patarimų – kaip laimėti loteriją.

Ko gero, bent du iš trijų didelėmis sąskaitomis už šildymą ir karštą vandenį nepatenkintų vartotojų įsitikinę, kad paprasčiausias būdas jas sumažinti – atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekėjo. Jei tai padaryti būtų paprasta, daugelis tą problemą taip ir spręstų. Bet kelių Panevėžio daugiabučių „išsilaisvinimo“ istorija įrodė, kad skaičiavimus verta pradėti nuo kito galo.

Valstybės užmojį iki 2015 metų 95 procentams Lietuvos gyventojų būstų vandenį tiekti centralizuotai ir užtikrinti jų nuotekų rinkimą skeptiškai vertina ne tik gatvės kritikai. Net jei koks burtininkas staiga pripildytų tuščią valdžios iždą, daugeliui švaistymasis milijonais tiesiant dešimtis kilometrų brangių tinklų į kiekvieną šalies užkampį atrodo nelogiškas ir neracionalus. Juk ir kaimyninės šalys, ir sumanūs Lietuvos piliečiai seniai sprendžia šį klausimą kur kas paprasčiau ir pigiau – įsirengdami inžinerinius vietos tinklus.

k a d e s r ijo i c kilt Lietuva yra bene vienintelė valstybė Europoje, gerianti tik požeminį gėlą vandenį. Dar svarbiau yra tai, kad šio gyvybės variklio ištekliai yra tokie, kad ir sunaudojame jo mažiau negu atsinaujina. Apie 60 proc.

Europos miestų tuo pasidžiaugti negali. Jungtinių Tautų organizacijos skaičiavimu, jeigu išliks dabartinės tendencijos, 2025 metais gėlo vandens paklausa 56 proc. viršys pasiūlą. Gal ateis diena, kai gėlą vandenį kaimyninėse rinkose keisime į benziną? Litras už litrą? Jei tik, žinoma, iki tol nepaaiškės, kad šis Lietuvos lobis nėra neišsenkamas – hidrologai skundžiasi, kad požeminio vandens monitoringas yra nepakankamas, tad staigmenų gali būti.

Tad gal jau verta susimąstyti, kad ir mums šį turtą verta taupyti? Juo labiau kad pasaulyje tai madinga jau ne vienus ir ne dvejus metus. Į tai atsižvelgia ir santechnikos gamintojai. Šiuolaikiški unitazai, čiaupai, indaplovės sąmoningesni už daugelį potencialių vartotojų. Į parduotuvę verta užsukti net jei namuose niekas negenda. Nors kaip į technologijų muziejų.

Vandens kokybės tyrėjai kiekviena proga vartotojus mėgina įtikinti, kad iš gręžinių į mūsų namus atkeliaujančiam vandeniui nieko netrūksta (arba, kitaip tariant, jame nieko nėra per daug), žmonės lengvai pasiduoda įkalbinėjimams apsiginkluoti prieš menamus pavojus įmantriais filtrais. Ir po to geria beveik distiliuotą, jokių naudingųjų medžiagų neturintį vandenį. „Statybos ir architektūros“ pašnekovai pataria: prieš apsisprendžiant, kokio filtro reikia ir ar išvis jo reikia, pirmiausia verta atlikti cheminę vandens analizę. 

tema

Arvydas KLIMKEVIČIUS Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius

,,

Viskas būtų gerai, jei būtų importuojamos kokybiškos medžiagos.

Tačiau atvežama garažuose iš antrarūšės žaliavos pagaminta produkcija.

Vladas ŠERELIS

Statybinių medžiagų, kurias galima vadinti tiesiog šlamštu, Lietuvoje apstu. Požymių, kad jų mažėja, nėra. Priešingai – sudaromos palankios sąlygos antrarūšėmis medžiagomis atnaujinti net valstybės ar Europos Sąjungos (ES) fondų lėšomis finansuojamus objektus. Beje, dažniausiai tos medžiagos gamintos ne mūsų šalyje.

Lenkai didina apsukas Ne vienam Lietuvos gamintojui broko sinonimas yra lenkiškos statybinės medžiagos bei gaminiai. Čia kalbama ne apie sertifikuotus kokybės standartus atitinkančius produktus – didžiule problema yra tapusios nežinia kieno ir nežinia kur paga-

mintos medžiagos, neturinčios jokių kokybę įrodančių dokumentų.

Nors nesertifikuotų medžiagų nevaržomai plūsta ir iš kai kurių kitų šalių, lenkiška produkcija sulaukia daugiausia kritikos. Apsukrūs kaimynai, anot mūsų gamintojų, nesidrovi teikti ne tų prekių atitikties

tema

deklaracijas, pasitaiko ir kitų dokumentų klastojimo atvejų. Ir visa tuo prisidengiant medžiagos patenka į statybvietes. Nedidelėse įmonėse gamintos, kokybės reikalavimų neatitinkančios prekės perkamos vien dėl mažos kainos.

Lietuvos gamintojams nerimą kelia ir neseniai kaimyninės šalies valstybinio banko „Bank Gospodarstwa Krajowego“ pateiktas siūlymas teikti mūsų šalies įmonėms lengvatines paskolas, už kurias būtų finansuojamas Lenkijoje pagamintų prekių ir produktų pirkimas. Mūsiškiai statybinių medžiagų gamintojai baiminasi, kad nesąžininga konkurencija gali dar labiau padidėti. „Viskas būtų gerai, jei būtų importuojamos kokybiškos medžiagos.

Tačiau atvežama garažuose iš antrarūšės žaliavos pagaminta produkcija. Jeigu tokią teiktų mūsų šalies gamintojai, tuoj pat būtų nubausti, būtų keliami klausimai dėl įmonių veiklos atestatų, žodžiu – sankcijų jie sulauktų griežčiausių. Įtartinai atrodo, kai įvežtinė produkcija šitaip netikrinama“, – ne kartą dėl nesąžiningos konkurencijos nerimavo Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius Arvydas Klimkevičius. Jis patikino, kad dažniausiai susiduriama su nekokybiška produkcija, atvežta iš Lenkijos.

Pirkėjai negauna informacijos Rinkos gadintojai – taip nesąžiningus prastos produkcijos importuotojus pavadino polistireninį putplastį gaminančios bendrovės „Kauno šilas“

Rinkos gadintojai

Lietuvos gamintojai keikia netobulus įstatymus, legalizuojančius antrarūšes statybines medžiagas 2011 Nr. 7

2011 Nr. 7

tema

Vladimiras RAKČEJEVAS

Bendrovės „Hermio langai“ direktorius

Ši situacija yra pakankamai problemiška, nes iš tiesų žmonės, vaikydamiesi mažiausios kainos ir tikėdami, kad krizės laikotarpiu viskas turi pigti keletą kartų, dažnai susigundo ir nusiperka patį pigiausią daiktą. O pardavėjai, tiksliau – importuotojai, tuo naudojasi ir ieško, kur gauti tą pigiausią prekę. Tik kainos konkurencija ir lemia tai, kad pirkėjas nusiperka neaiškios kilmės ir be garantijos prekę.

Kad tokią situaciją būtų galima reguliuoti, būtina griežtesnė importuotojų kontrolė. Tai pakankamai sudėtinga, nes jų daug. Todėl reikia sutelkti gausias pajėgas. Taip pat būtina kuo daugiau informuoti pirkėjus apie galimus neigiamus padarinius. Kiekvienas gamintojas renkasi, kaip tai padaryti, nes kol yra nekokybiškos pigios produkcijos paklausa, bus ir pasiūla.

Vytautas ADOMAVIČIUS Bendrovės „Kauno šilas“ vadovas

,,

Jeigu konkursų sąlygose būtų numatyti griežtesni medžiagų kokybės reikalavimai, landa antrarūšei produkcijai irgi susiaurėtų.

vadovas Vytautas Adomavičius. Anot jo, gyventojams, statybines medžiagas perkantiems prekybos centruose, svarbiausias pasirinkimo kriterijus dažnai būna kaina, o apie kokybę jiems niekas nepaaiškina. „Įsivaizduokite situaciją: žmogus nori pirkti polistireninį putplastį. Parduotuvėje šios medžiagos jis

randa siūlomos dviejų gamintojų.

Viena – kur kas pigesnė. Paklausęs pardavėjo, kuo abi skiriasi, pirkėjas išgirsta, kad medžiagos vienodos, skiriasi tik kaina – importuotoji pigesnė. Ko daugiau žmogui reikia?“ – komentavo V. Adomavičius.

Kainos skirtumas, pasak jo, susidaro ne todėl, kad importuojamiems gami-

tema

Povilas DRŪLIA

Bendrovės „Palemono keramika“ direktorius

Tai yra didelė problema. Europos Sąjungoje (ES) sienos atviros, todėl viską sukontroliuoti sudėtinga.

Anksčiau būdavo atskiros sritys: pramonė, statyba, prekyba ir buitinė priežiūra. O dabar viskas slepiasi po vienu žodžiu – verslas. Prieš kurį laiką neaiškius verslininkus vadindavo spekuliantais. Ar dabar galima verslininkais vadinti tuos, kurie atsivežė nežinia kokių medžiagų ir jas

niams savaime suteikiamos nuolaidos. Mažesnė kaina gali reikšti tiesiog prastesnę gaminio kokybę arba ribotą panaudojimą. Bet pirkėjams tai – nė motais. Jeigu produkcija prekiaujama prekybos centruose, o pardavėjas nieko bloga nepasakė, vadinasi, viskas gerai. „Kauno šilo“ vadovas teigė žinantis ne vieną už valstybės ir ES fondų suteiktą paramą renovuotą visuomeninės paskirties objektą, kuriam šiltinti naudotos ne sertifikuotos sistemos, o pavienės medžiagos. Tiesa, tokių šiltinimo medžiagų trūkumų greitai nepasijus – tai ne konstrukcijos, kur broką paslėpti ne taip lengva. „Galbūt kas nors pagalvos, kad verkšlename, guodžiamės. Bet iš tiesų kenčia ne tik gamintojai, kenčia ir valstybė, kuri surenka mažiau mokesčių ir turi daugiau išlaidų dėl prastai apšiltintų pastatų“, – kalbėjo V. Adomavičius.

Su šia nuomone sutiko ir statybinius mišinius gaminančios bendrovės „Sakret LT“ vadovas Aleksandras Toropčinas. Jo teigimu, prasta medžiagų kokybė išryškėja ne iš karto, tačiau ilgainiui atneša nemažų nuostolių.

pardavinėja turguje nemokėdami mokesčių?

Ir medžiagų sertifikavimas privačiame sektoriuje dabar bemaž nereikalingas.

Galima įsigyti nesertifikuotų medžiagų ir Lenkijoje, ir Vokietijoje. Aš, kaip privatus verslininkas, prisiimu atsakomybę dėl sertifikavimo. Tačiau yra nemažai vengiančiųjų atsakomybės. Šiuo metu ką nors pakeisti labai sudėtinga. Tai buvo galima daryti prieš įstojant į ES.

si V. Adomavičius. – Galbūt tai kam nors naudinga?“ Krizės statybų sektoriuje, kaip ir kituose verslo sektoriuose, kartojasi. Tačiau statybų sektorius ypatingas tuo, kad sunkmečiu garsiai kalbama apie tuoj išnyksiantį broką, apie ryžtą rinktis tik kokybiškas medžiagas, apie kokybei

2011 Nr. 7

teikiamą pirmenybę. Bendrovės „Sakret LT“ vadovas A. Toropčinas prisiminė, kad po tokių kalbų vis sužibdavo viltis. Bet praeidavo metai ar pusantrų, ir viskas grįždavo į savo vietas. „Vėl visi pasiduodavo mažiausiai kainai. Mes patys, kaip pirkėjai, kuriame savotiškas taisykles, diktuojame madas. Jeigu pigios, nekokybiškos medžiagos nebūtų paklausios, jos išnyktų iš rinkos. Bet yra priešingai“, – apgailestavo A. Toropčinas.

Mažiausios kainos kriterijus konkursuose rangovams išrinkti – didžiausias nekokybiškos produkcijos skatintojas. Jau daug metų ši tvarka yra kritikuojama, tačiau neskubama keisti situacijos. „Kauno šilo“ vadovo V. Adomavičiaus nuomone, jeigu konkursų sąlygose būtų numatyti griežtesni medžiagų kokybės reikalavimai, landa antrarūšei produkcijai irgi susiaurėtų. Tačiau viena ranka lyg reikalauja kokybės, kita, teikdama mažiausios kainos kriterijų, bruka pigiausius produktus. Ir pusiausvyros nelieka.

Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“, Pramonės g. 1, LT-62175 Alytus, tel. +370 315 55 370, faks. +370 315 55 371, el. p. info@grinduva.lt.

Teikiamos paslaugos:  Epoksidinių grindų dangų liejimas  Betoninių glaistytų grindų įrengimas  Smulkiagrūdžio betono grindys  Poliuretaninių grindų dangų įrengimas

Koją kiša mažiausia kaina Nė vienam statybininkui nėra naujiena, kad galiojantys įstatymai pastatams šiltinti reikalauja naudoti sertifikuotas sistemas. „Turi būti pateikiami dokumentai, įrodantys, kad produktas pasižymi tomis ypatybėmis, kurios deklaruojamos. Bet pas mus toleruojama tokia praktika, kai dokumentai rodo vieną, o medžiagos – visai kitos, – piktino-

www.grinduva.lt

Bendrovė lieja grindis visoje Lietuvoje ir turi tam reikalingą technologinę bei metodinę įrangą, kuria per pamainą 7 galima įrengti iki2011 1500 Nr. m2 grindų.

tema

Įmonės pavadinimas: UAB „Evikonas“ Įmonės veikla:  Teikiame statybos, remonto, renovacijos, pastatų apšiltinimo, apdailos paslaugas. Įmonės kontaktai: Parko g. 14-501, LT-31003 Visaginas, tel. +370 386 61 481, faks. +370 386 34 211, el. p. evikonas@sugardas.lt

Kritika techninei priežiūrai Ar yra koks priešnuodis? Pasirodo, yra. Padaryti galą viskam pajėgūs techniniai prižiūrėtojai. Būtent jie turi būti atsakingi už kokybę, žiūrėti, kad į objektus patektų tik sertifikuotos medžiagos. „Techniniai prižiūrėtojai turi dirbti atsakingiau.

Tik tuomet galima tikėtis progreso. Dabar taip nėra arba būna išimtiniais atvejais. Valstybė turėtų įsikišti į šį procesą, jį labiau reguliuoti. Jeigu techniniai prižiūrėtojai į atliekamus darbus žiūrėtų ne formaliai, į rinką nepatektų nekokybiškų medžiagų. Joms nebūtų vietos. Dabar, kad ir kaip būtų gaila, taip nėra“, – pripažino V. Adomavičius.

A. Toropčinas pastebėjo, kad prieš kurį laiką statybų priežiūros institucijos tapo aktyvesnės, tačiau atsakomybės iš statytojų reikalaujama dar per mažai.

Aleksandras Toropčinas Bendrovės „Sakret LT“ vadovas

Įmonės pavadinimas: UAB „Sakret LT“ Įmonės veikla:  Statybinių mišinių gamyba nuo paprasto betono iki sertifikuotos apšiltinimo pastatų sistemos medžiagų. Įmonės kontaktai: Biochemikų g. 12, LT-57234 Kėdainiai, tel. / faks. +370 347 51 533, el. p. info@sakret.lt, www.sakret.lt

Įmonės pavadinimas: AB „Palemono keramika“ Įmonės veikla:  Keraminių statybinių medžiagų gamyba. Įmonės kontaktai: Pamario g. 1, LT-52265 Kaunas, tel. +370 37 37 35 51, 37 35 55, faks. +370 37 37 37 70, el. p. palemono.keramika@takas.lt, www.palemonokeramika.lt

2011 Nr. 7

,,

Sunkmečiu garsiai kalbama apie tuoj išnyksiantį broką, apie ryžtą rinktis tik kokybiškas medžiagas.

Po tokių kalbų vis sužibdavo viltis.

Bet praeidavo metai ar pusantrų, ir vėl visi pasiduodavo mažiausiai kainai.

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija yra ta institucija, kuri pagal jai skirtas funkcijas turėtų statyti užkardus antrarūšei statybų produkcijai iš užsienio. Tačiau mūsų gamintojai tvirtina, kad pro didinamąjį stiklą žiūrima ne į užsienio, o į vietos produkciją.

Sutinkama, kad Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai valdžia neskiria pakankamai žmogiškųjų ir finansinių resursų, kad ši būtų pajėgi dirbti be priekaištų. Inspekcija neturi prievolės tikrinti medžiagas, gaminius prekybos centruose ar statybvietėse – kaip tik apie tai svajoja dėl savo produkcijos kokybės neabejojantys Lietuvos gamintojai. Bet tikrinama dažniausiai tuomet, kai brokas išryškėja jau pastatytame objekte.



statyba

situacija I 10 Įpūsti optimizmo galėtų permainos

renovacija I 14 Nerti stačia galva – rizikinga

technologijos I 24 Favoritą išrinkti sunku

10

situacija

Adakras Šeštakauskas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

,,

situacija

11

Tai buvo juodžiausias laikas statybos sektoriui. Džiugu, kad 2011 metai jau nebepažymėti minuso ženklu, rodikliai pamažu kyla į viršų.

Tačiau sunkmetis padarė savo – kai kurių įmonių rinkoje nebeliko.

Vladas ŠERELIS

Tunelio gale mūsų šalies statybininkai mato blankią švieselę. Įsižiebti jai ryškiai dar neleidžia praėję dveji metai, kai bemaž visi statistiniai rodikliai ne ritosi, o tiesiog žaibu krito žemyn. Pirmieji šių metų mėnesiai suteikė vilčių. Tačiau patys statybininkai teigia, kad gražesnėmis spalvomis rašomi tik statistiniai duomenys. O realus gyvenimas tebėra pilkas.

Įpūsti optimizmo galėtų

permainos

Statybininkų veiklos statistika rodo teigiamų pokyčių, bet daugelis įmonių po krizės dar neatsigavo 2011 Nr. 7

Gelbėjo ES parama Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas savo metinį pranešimą skaitė be šypsenos.

Pagrindo šypsotis jis nebeturi nuo 2008-ųjų, kai darbų apimtys, palyginti su 2007-aisiais, išaugo vos 1 proc. Po to statybininkus ištiko katastrofa: 2009-aisiais statybos darbų apimtys smuko beveik 48 proc., 2010 metais – 5,5 proc. „Tai buvo juodžiausias laikas statybos sektoriui. Džiugu, kad 2011 metai jau nebepažymėti minuso ženklu, rodikliai pamažu kyla į viršų. Tačiau sunkmetis padarė savo – kai kurių įmonių rinkoje nebeliko“, – apgailestavo A. Šeštakauskas.

Valdžia buvo nusitaikiusi sunkmečio padarinius mažinti naudodamasi daugiabučių ir visuomeninių pastatų renovacija. Pirmas modelis nelabai tepavyko, tačiau viešojo sektoriaus objektams modernizuoti skirti pinigai statybininkus pasiekė. Suskaičiuota, kad pernai, atnaujinant viešuosius pastatus: mokyklas, vaikų darželius, kitas švietimo bei gydymo įstaigas, administracinius pastatus – darbų atlikta už 700 tūkst. litų.

Statybininkų asociacijos vadovas neslepia, kad sunkmečiu statybininkus labiausiai gelbėjo Europos Sąjungos (ES) fondų skirta parama viešosios paskirties objektams renovuoti. Staty-

bos įmonėms pavyko rasti bendrą kalbą su Lietuvos verslo paramos agentūra, buvo išspręsti kai kurie procedūras apsunkinantys klausimai, panaikinti kai kurie suvaržymai. O štai lauktoji masinė daugiabučių renovacija taip ir neprasidėjo.

Opia problema statybininkams išlieka numatyti atsiskaitymo už darbus terminai. Įprasta, kai jie siekia 45 ar 60 dienų. Bet būna atvejų, kai nurodomas 90 ar net 120 dienų terminas. „Lietuvoje dar neįvesta ES direktyva, numatanti, kad už darbus turi būti atsiskaityta per 30–60 dienų. Tačiau matyti, kad į ją jau atsižvelgiama ir už darbus atsiskaitoma sparčiau“, – sakė A. Šeštakauskas.

Investicijų siūlo neapmokestinti Sena banali tiesa – statybos yra ekonomikos veidrodis. Apie pusę visų materialinių investicijų pakliūva į statybas.

Iki 2008 metų augusios ir pasiekusios daugiau nei 21 mlrd. litų, 2009-aisiais materialinės investicijos statybų sektoriuje smuko beveik 37 proc. ir sudarė kiek daugiau nei 12,6 mlrd. litų.

Statybininkų asociacija kreipėsi į šalies vadovus siūlydama neapmokestinti pelno, skirto investicijoms.

2011 Nr. 7

12

situacija

situacija

,,

Dar vienas optimizmą slopinantis faktas – valdžia siaurina savo investicinę programą. Daug projektų ne tik stabdoma, bet tiesiog numetama į šalį.

Tai, A. Šeštakausko nuomone, paskatintų investuoti, kartu augtų ir šalies ekonomika.

Dar vienas optimizmą slopinantis faktas – valdžia siaurina savo investicinę programą. Daug projektų ne tik stabdoma, bet tiesiog numetama į šalį. Vienas tokių pavyzdžių, geriausiai atspindintis situaciją – nacionalinis stadionas. Nusprendusi nebeskirti pinigų jo statyboms, valdžia darbus paliko likimo valiai. Kitiems objektams statyti pinigai skiriami taip, kad juos baigti būtų galima gal per 20–30 metų. „Norėtume, kad kitais metais investicijų programa būtų peržiūrėta.

Reikėtų skatinti investuoti ir verslininkus. Ne tik suteikiant mokesčių lengvatų, yra ir kitų keistinų dalykų. Nenormalu, kad detaliųjų planų tvirtinimo procedūros tęsiasi kelerius metus. Yra daug pavyzdžių, kai įmonės jau turi nusipirkusios žemės sklypus, turi patvirtintus investicinius planus, bet negali jų įgyvendinti, nes vietos savivaldybės nepatvirtina jų detaliųjų planų. Ypač opi ši problema Vilniuje. Lieka tikėtis, kad naujoji sostinės valdžia imsis taisyti padėtį“, – viliasi statybininkų asociacijos prezidentas.

Pergalė virsta pralaimėjimu Visažinė statistika skelbia, kad tik keturios iš dešimties statybų sektoriaus įmonių dirba pelningai. Didžioji dalis vis dar patiria nuostolių. Viena priežasčių labai paprasta – patys statybi-

ninkai, siekdami laimėti konkursus, pasiūlo darbus atlikti už tokią kainą, kad lauktas pergalės džiugesys virsta nuostoliais. „Mažiausios kainos kriterijus pakiša koją. Žūtbūtinis noras gauti užsakymą atsisuka kitu galu. Laimė, situacija pamažu keičiasi. Analizuodami siūlymus pastebime, kad kainos nebesiskiria kartais. O ir dalyvių įvairūs konkursai sulaukia mažiau. Vadinasi, darbų atsiranda“, – sakė A. Šeštakauskas. Žvelgiant į metus, pelningiausiai statybininkai dirbo 2007 metais, kai pelnas siekė 9,5 proc. Bet jau po metų statybininkų pelnas sumažėjo iki 6,1 proc., o 2009-aisiais statybos įmonės dirbo nuostolingai, pelningumo procentas buvo -4,91.

Palyginti su kitų sektorių veikla, statybos įmonių pelningumas geraisiais metais nebuvo pats didžiausias, bet nebuvo ir mažiausias. Tačiau pastaruosius dvejus metus tik statybininkai dirba nuostolingai, kitų sektorių įmonės gauna pelną. Nors ir nedidelį, bet pelną.

Nuostolius statybininkams pavyktų sumažinti, jeigu paslaugas perkanti organizacija švelnintų kai kuriuos reikalavimus. Antai situacija, kai atliekant darbus jų atsiranda papildomų, o tai reiškia, kad reikia ir papildomai gauti pinigų. Įstatymai tokiu atveju leidžia rengti pirkimus neskelbiamomis derybomis, tačiau dažniausiai perkančioji organizacija rengia naujus viešuosius pirkimus.

Statybininkų asociacijos vadovo nuomone, finansavimas papildomiems darbams atlikti galėtų būti skiriamas neskelbiamomis derybomis konkursą jau laimėjusiai įmonei.

Taip sutrumpėtų darbų atlikimo laikas, būtų išvengta nereikalingų procedūrų. „O dabar saugomasi taip, lyg visi statybininkai būtų vagys ir apgavikai“, – kalbėjo A. Šeštakauskas. Žinoma, toks modelis neturėtų būti taikomas pirkimams už šimtus milijonų litų.

Planuojamas atsargus augimas „Ankstesniais metais mano metiniai pranešimai buvo optimistiškesni. Šiųmetis tikrai pesimistinis. Bet gal jau šie metai leis pasikeisti nuotaikai?“ – viliasi Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

2011 Nr. 7

13

Gyvenamosios statybos apimtys, 2008 metais išaugusios iki 11,8 tūkst. butų, 2010 metais sumažėjo iki 3,6 tūkst. butų. Prognozės atsargiai optimistinės: šiemet planuojama pastatyti 3,8 tūkst. butų, 2012 metais – 4 tūkst.,

2013-aisiais – 4,2 tūkst. Prognozuojama, kad didės ir statybos darbų apimtys, kurių šiais metais tikimasi atlikti už 5,8 mlrd. litų. Kitais metais tokių darbų tikimasi už 6,2 mlrd. litų, o 2013-aisiais – už 6,5 mlrd. litų.



2011 Nr. 7

14

renovacija

Nerti stačia galva –

rizikinga

Ekspertai apskaičiavo, kad atsijungti nuo centralizuoto šildymo ekonomiškai nenaudinga

renovacija

Suktis teko greitai Vidaus šildymo sistemos būklė šiuose daugiabučiuose buvo tikrai itin prasta, dėl to energija naudota labai neefektyviai. Seni vamzdynai buvo prastai izoliuoti arba izoliacija visiškai nusidėvėjusi, todėl šiluma buvo švaistoma visame pastate. Šilumos sąnaudas šildymo sezono metu didino ir tai, kad dalis šildymo sistemų buvo išvedžiota nešildomoje palėpėje, šildytos tos patalpos, kurios neturėjo būti šildomos. Žodžiu, dėl įvairiausių problemų šilumos nuostoliai vidaus šildymo sistemoje buvo dideli.

15

o n e a racij v

Naudota neracionali atviro tipo karšto vandens tiekimo sistema, kuri šiuo metu mažai kur naudojama dėl didelių energijos sąnaudų.

Be to, šie pastatai – vieni pirmųjų Panevėžio daugiabučių, statyti dar tuomet, kai mieste nebuvo įrengtų centralizuoto šildymo trasų, todėl nepasižymi geromis šiluminėmis ypatybėmis.

Būtina pabrėžti ir tai, kad per labai trumpą laiką reikėjo atlikti nemažai darbų: sumontuoti naują šildymo sistemą, dujinę katilinę, naują dujotiekio įvadą, šalto vandentiekio sistemą, šilumos apskaitą su nuotoliniu duomenų nuskaitymu, atlikti sistemos paleidimo, derinimo darbus. Kai visi šie darbai buvo atlikti, gyventojai pajuto pirmuosius projekto rezultatus. Pirmas įspūdis juos nudžiugino – sąskaitos už šilumą sumažėjo, tačiau tam turėjo įtakos tik rekonstruota vidaus šildymo sistema: izoliuoti vamzdynai, parinktas mažesnis reikiamo dydžio vamzdynų skersmuo, magistraliniai vamzdynai perprojektuoti taip, kad šilumą išspinduliuotų tik šildomose bendrojo naudojimo patalpose.

,,

mažėjus šilumos naudojimui daugiabutyje dėl anksčiau aprašytų atliktų darbų, net ir mokant daugiau nei 20 proc. didesnę kainą už šilumą, sąskaitos mažėja. Specialistai teigia, kad gyventojai mokėtų dar mažiau, jei būtų paliktas pigesnis centralizuotas „Panevėžio energijos“ šilumos gamybos šaltinis, o ne investuota į brangią dujinę katilinę.

Centralizuota šiluma – pigesnė Anot energetikos specialistų, dažniausiai vartotojai klaidinami teiginiais, esą šilumos kilovatvalandės kaina yra mažesnė, kai šiluma gaminama individualiai. Taip gali atrodyti tik tada, jei į šilumos kainą įtraukiama tik kuro (dažniausiai gamtinių dujų) dedamoji. Skaičiavimuose būtina įvertinti ir kitus veiksnius: katilinės investicijas, eksploatavimo sąnaudas, nusidėvėjimą, taršos ir sprogimo keliamus pavojus.

Praktika rodo, kad centralizuotai pagamintos ir patiektos šilumos kilovatvalandės kaina, į kurią įskaičiuoti ir nuostoliai šilumos tiekimo tinkluose, atsiskaitant pagal įvadinių namų

Tik centralizuoto šilumos tiekimo sistemose galima naudoti įvairias kuro rūšis, kurios yra apie du kartus pigesnės už importuojamą iškastinį kurą.

Vladas ŠERELIS

Istorija apie Panevėžyje Marijonų gatvėje 31 ir 31A numeriais pažymėtuose daugiabučiuose atliekamą renovaciją nuskambėjo visoje šalyje. Didelių mokesčių už šildymą ir karštą vandenį neapsikentę šių namų gyventojai nusprendė, kad vienintelis būdas juos mažinti – atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekėjo – „Panevėžio energijos“. Tačiau išsamūs specialistų skaičiavimai parodė, kad sprendimas ieškoti alternatyvų buvo priimtas skubotai.

2011 Nr. 7

Specialistų atliktoje išsamioje šio projekto analizėje nustatyta, kaip daugiabučiams atsijungus nuo „Panevėžio energijos“, kurios tiekiamos šilumos kaina buvo 22,6 ct/kWh, ir įsirengus vietos dujinę katilinę, gaminančią brangesnę šilumą (mokslininkų skaičiavimais nustatyta 29,2 ct/kWh), gyventojų mokėjimus pavyko sumažinti.

Atsakymas, kaip – vienas ir paprastas: kadangi mokėjimus už šilumą šildymui ir karštam vandeniui sudaro šilumos naudojimo ir šilumos kainos sandaugos, natūralu, kad stipriai su-

skaitiklių rodmenis, t. y. apmokant tik šilumos gamybos ir perdavimo sąnaudas, visada bus mažesnė už šilumos kilovatvalandę, pagamintą pastatuose įrengtose katilinėse.

Mat tik centralizuoto šilumos tiekimo sistemose galima naudoti įvairias kuro rūšis, kurios yra apie du kartus pigesnės už importuojamą iškastinį kurą: atliekinę pramonės ir miško medieną, įvairius energinius augalus bei šiaudus, komunalines atliekas, geoterminę energiją ir pan. Naudojant vieną importuojamo kuro rūšį

2011 Nr. 7

16

renovacija

renovacija

o n e a racij v (šiuo atveju gamtines dujas) šilumos vartotojams kyla grėsmė daug mokėti už šilumą dėl didelių kuro kainų, diktuojamų Rusijos koncerno „Gazprom“. Be to, dujų tiekimas gali būti nestabilus.

Antras prioritetas – tik šilumą gaminant centralizuotai visam miestui ar kvartalui galima pasiekti aukščiausius efektyvumo rodiklius, nes kuro deginimo katilai visada dirba optimaliu režimu, o įrengti ekonomaizeriai smarkiai gerina naudingą katilinės veikimo koeficientą, kuris leidžia šilumos energiją gaminti mažiausiomis sąnaudomis.

Situaciją apibūdinantis pavyzdys – bendrovė „Vilniaus energija“, kuri šilumą gamina centralizuotai, ir bendrovė „Balterma ir Ko“, kurios gaminamos šilumos šaltiniai yra pastatuose. Praėjusių metų gruodžio mėnesį šiųdviejų įmonių šilumos kainos atitinkamai buvo 23,00 ct/kWh ir 27,27 ct/kWh. Būtina įvertinti ir kitą centralizuoto šilumos tiekimo pranašumą – ekologiją. Švariausi miestai visoje Europos

2011 Nr. 7

Sąjungoje (ES) yra tie, kuriuose plačiai paplitęs centralizuotas šildymas. 2010 metais Vilniaus oro kokybė buvo pripažinta geriausia palyginti su kitomis 30 Europos sostinių.

Todėl ieškant alternatyvos centralizuotai gaminamai šilumai, būtina atlikti išsamią ir objektyvią analizę, į šilumos kainą įtraukiant ne tik kuro, bet ir visas kitas kainos dedamąsias, taip pat komforto, saugumo bei aplinkosaugos teikiamą naudą. Specialistų atlikti skaičiavimai rodo, kad atnaujinant daugiabučius Panevėžio Marijonų gatvėje visa tai nebuvo tinkamai įvertinta ir keisti šilumos tiekėją paskubėta.

Vertino du variantus Panevėžyje atnaujinamų namų šilumos tiekimo alternatyvų analizę atliko dr. Vykintas Šuksteris, vadovaujantis bendrovei „Terma Consult“, ir Kauno technologijos universiteto doktorantas Rolandas Jonynas.

Analizėje buvo išnagrinėtas vieno daugiabučio atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklo tiks-

lingumas. Atliktoje techninėje bei ekonominėje analizėje buvo išnagrinėti du atvejai. Pirmas – be projekto – t. y. nieko nekeičiant, neatliekant vidaus šildymo sistemų rekonstrukcijos, kai šilumos tiekėjas yra „Panevėžio energija“. Antras – decentralizuojant daugiabučio namo šilumos tiekimą, rekonstruojant šildymo sistemą, įrengiant gamtinių dujų deginimo katilinę.

Papildomai nagrinėtas ir saulės kolektorių sistemos integravimas į dujinę katilinę.

Vidutinis metinis kondensacinio dujinio katilo efektyvumas skaičiavimuose yra 87,6 proc. Techninių katilo gamintojo parametrų aprašyme laboratorinėmis sąlygomis pasiektas momentinis katilo naudingumas yra deklaruojamas 97,4 proc., vandens temperatūrai siekiant 80 bei 60 laipsnių šilumos, ir 105,1 proc., kai vandens temperatūra yra 50 bei 30 laipsnių šilumos. Faktiniais duomenimis, vasarį buvo pasiektas 102 proc. katilo naudingumo koeficientas. Tolesni skaičiavimai atlikti pagal vidutinį metinį efektyvumą.

Pagal gautus faktinius šilumos tiekimo įmonės duomenis buvo apskaičiuoti 3 norminiai šildymo sezonų šilumos poreikiai šiam daugiabučiui. Pagal modernizavimo investicijų dydį, energijos kainas ir prognozuojamą jų dinamiką buvo apskaičiuoti pinigų srautai 20 metų laikotarpiui.

Neįvertino visų aplinkybių Atlikus pinigų srautų skaičiavimą 20 metų laikotarpiui gauta, kad diegti katilinę nebuvo ekonomiškai tikslinga, nes dabartinė vertė – neigiama, nors eksploatavimo sąnaudos per metus dėl mažesnio šilumos naudojimo (dėl naujos šildymo sistemos) mažėja.

Pagal eksploatavimo išlaidas apskaičiavus šilumos kainą matyti, kad po decentralizacijos realiai nemažėja šilumos kaina, nes prie kuro dedamosios (iš gamtinių dujų) prisideda paskolos dedamoji.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad reikėtų įvertinti ir neprognozuojamą gamtinių dujų kainų politikos grėsmę, monopolinį gamtinių dujų tiekėją bei jų tiekimo stabilumo neapibrėžtumą.

17

o n e a racij v Centralizuotai tiekiant šilumą užtikrinama, kad bus tiekiamas ne tik importuojamas, bet ir vietos kuras, kurio mastai centralizuoto šildymo tiekimo sistemose sparčiai didėja, taip mažinant šilumos gamybos savikainą katilinėse.

Prognozuojamas 30 proc. gamtinių dujų brangimas vidutinį centralizuotai tiekiamos šilumos tarifą didins tik 18 proc. Skaičiavimuose nėra numatytas ir įvertintas pagal ES direktyvą (2003/96/EB) Lietuvai vėliausiai nuo 2014 metų privalomas įvesti gamtinių dujų akcizas, kurio minimalus leistinas dydis yra 0,3 EUR/GJ, o tai dar didins gamtinių dujų kainą mažiausiai 2,7 proc.

Išvados Pastebima, kad pastato šildymo sistemos atnaujinimas ir modernizavimas, diegiant reguliavimą ir apskaitą butuose, leidžia sutaupyti iki 23 proc. energijos norminiais metais.

Toks modernizavimas rekomenduotinas renovuojant ir prijungtus prie centralizuoto šilumos tiekimo

sistemų, ir turinčius savo šilumos šaltinį pastatus.

Modernizuojant šildymo sistemą ir įrengus vietos dujinę katilinę, 2011 metų sausio mėnesio kainomis kuro dedamoji pastatui šildyti buvo mažesnė negu iš centralizuotų tinklų perkamos šilumos kaina. Tačiau įvertinus ir finansines sąnaudas per skaičiuojamąjį 20 metų laikotarpį, suminės išlaidos už 1 kilovatvalandę į pastatą tiekiamos šilumos yra kur kas didesnės.

Be valstybės paramos – nuostoliai Pagal namo bendrijos planą ant daugiabučio namo stogo numatyta įrengti 55,2 kvadratinio metro ploto (aktyvaus ploto) saulės kolektorių sistemą su dviem 1000 litrų akumuliacinėmis talpomis rūsyje. Saulės kolektorių sistema skirta karštam vandeniui ruošti iš dalies. Saulės energijos transformavimo į šilumą saulės kolektoriais kiekiui nustatyti buvo naudojami tokie įvesties duomenys: klimatinės sąlygos – Biržai (artimiausios meteorologinės stoties, matuojančios saulės radiaciją, duomenys), aktyvus plokščiųjų saulės

2011 Nr. 7

18

,,

renovacija

Dėl saulės kolektorių sistemos naudojimo, tačiau nepakankamos paramos atsinaujinančių energijos šaltinių sistemoms diegti šilumos gamybos sąnaudos realiai nesumažėja.

renovacija

19

Saulės energijos pasiskirstymas karštam vandeniui ruošti atskirais mėnesiais

Šilumos gamyba [MWh] 0,74 1,23 2,04 2,82 3,84 3,59 3,66

Šilumos poreikis karštam vandeniui Šilumos poreikis [MWh] 5,346 5,075 5,229 5,343 5,343 5,343 5,343

Saulės energijos kiekis ruošiant karštą vandenį Šilumos gamyba % 13,84 24,24 39,01 52,78 71,87 67,19 68,50

1,813

3,53

5,343

66,07

3,073 3,361 4,871 4,879 37,099

2,27 1,71 0,71 0,29 26,43

5,343 5,071 5,581 5,169 63,529

42,49 33,72 12,72 5,61 41,60

Dujinis katilas n. v. k. = 0,876

Dujinis katilas

Saulės kolektoriai

Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa

Kuro sąnaudos [MWh] 5,255 4,387 3,639 2,879 1,715 2,000 1,920

Šilumos gamyba [MWh] 4,606 3,845 3,189 2,523 1,503 1,753 1,683

Rugpjūtis

2,069

Rugsėjis Spalis Lapkritis Gruodis Iš viso:

3,506 3,835 5,558 5,567 42,330

Mėnuo

Sutaupymai ir patiriamos išlaidos naudojant saulės kolektorių sistemą daugiabučio karštam vandeniui ruošti

kolektorių plotas – 55,2 kvadratinio metro (saulės kolektorių orientacija tiesiai į pietus, pasvirimo kampas su horizontu – 45 laipsniai, nėra numatoma jokių pašalinių šešėlių), akumuliacinės karšto vandens talpos – 2 po 1000 litrų, karšto vandens temperatūra – 60 laipsnių, karšto vandens naudojimas per parą – 3,2 kubinio metro.

Nustatyta, kad bendras apskaičiuotas saulės kolektoriais pagaminamos energijos kiekis per metus siekia 26,43 megavatvalandės arba 42 proc. metinio karšto vandens poreikio.

Reikėtų atsižvelgti, kad skaitiškai sumodeliuotas santykinis metinis saulės kolektorių pagaminamos energijos kiekis yra šiek tiek optimistinis ir siekia 478,82 kWh/m2 (aktyvaus ploto). Šio dydžio realiai išmatuotos vertės atskiruose objektuose Lietuvoje, esant panašioms arba analogiškoms klimatinėms sąlygoms, svyruoja nuo 400–450 kWh/m2 (aktyvaus ploto) per metus.

Investicijos į tokią saulės sistemą skaičiuojant pagal įgyvendintų projektų pavyzdžius galėtų sudaryti apie 110 400 litų. Įvertinus galimas 15 proc. (alternatyviems energijos šaltiniams) subsidijas pagal daugiabučių namų modernizavimo programą, investicijos sudarytų 93 840 litų. Įdiegus projektą reikia atsižvelgti į atsirandančias eksploatacines saulės

kolektorių sistemos išlaidas, kurios sudarytų apie 1000 litų per metus.

Taip pat išlaidų susidaro dėl neužšąlančio šilumnešio saulės kolektorių sistemos kontūre keitimo kas 5 metus.

Vieniems metams skaičiuojamos išlaidos sudarytų 640 litų.

Analizę atlikę specialistai apskaičiavo, kad per metus sutaupytos lėšos dėl saulės energijos naudojimo siektų 4342,49 lito. Eksploatacinės saulės kolektorių sistemos išlaidos ir banko paskolos padengimas per metus sudarytų 7885,21 lito. Skirtumas tarp sutaupytų lėšų ir patirtų išlaidų eksploatuojant saulės kolektorių sistemą neigiamas – 3542,72 lito.

Dėl saulės kolektorių sistemos naudojimo, tačiau nepakankamos paramos atsinaujinančių energijos šaltinių sistemoms diegti šilumos gamybos sąnaudos realiai nesumažėja, tačiau sumažinamas į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekis.

Tad lieka laukti, kad valstybės teikiama parama alternatyviems energijos šaltiniams ateityje smarkiai didės.

Tik tada tokios sistemos vartotojams taps ekonomiškai patrauklios.

reikis pastatui šildyti šių metų vasarį sumažėjo 10 proc. – nuo 25 iki 22,62 kWh/m2.

Panaikinus atviro tipo karšto vandens tiekimo sistemą su recirkuliacija ir rekonstravus šildymo sistemą, gauti bendri metiniai energijos sutaupymai siekia 23 proc.

Gyventojų ryžtą ieškoti alternatyvų sveikino daug kas. Tačiau net ir darbus atlikę specialistai sukritikavo norą keisti šilumos tiekėją – centralizuotas šilumos tiekimas būtų leidęs sutaupyti neinvestuojant į brangią dujinę katilinę. Anot specialistų, nėra skirtumo, koks šilumos šaltinis – centralizuotas ar vietos dujinė katilinė, sutaupyti būtų pavykę vienodai, o kilovatvalandės kaina, pasilikus prie „Panevėžio energijos“ centralizuoto šilumos tiekimo, būtų mažesnė apie 23 proc.

o n e a racij v 2011 Nr. 7

Permainos buvo būtinos Rekonstravus šildymo sistemą ir įdiegus jos valdymą bei individualų šilumos reguliavimą su apskaita kiekviename bute, norminis šilumos po-

Renovacija neišvengiama Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidento Vytauto Stasiūno įsitikinimu, panevėžiečių pavyzdys parodė, kad norint mažinti senų daugiabučių šildymo išlaidas sėdėti sudėjus rankas gyventojams neišeina. „Šilumos tiekimo įmonės nuolat plečia vietos biokuro naudojimą centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos šaltiniuose ir tokiu būdu mažina šilumos kainą vartotojams. Senųjų daugiabučių

Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa

Gamtinių dujų taupymas Kuro taupymas nm3 84,43 140,34 132,76 321,76 438,17 409,59 417,58

Lėšų taupymas dėl sutaupyto kuro Lėšų taupymas Lt/m.

121,59 202,09 335,18 463,33 630,96 589,82 601,32

Rugpjūtis

402,75

579,96

Rugsėjis Spalis Lapkritis Gruodis Iš viso:

259,01 195,11 81,01 33,09 3015,62

372,98 280,96 116,66 47,65 4342,49

Mėnuo

namų gyventojai taip pat turėtų imtis ryžtingų priemonių mažinant šilumos naudojimą pastatuose. Jei namas yra nesandarus, prasta šiluminė sienų, langų, stogo bei grindų varža, vadinasi, norint palaikyti higienos normomis nustatytą temperatūrą (18–20 laipsnių) gyvenamosiose patalpose, šiam pastatui reikia tiekti daugiau šilumos.

Tame pačiame mieste esančių daugiabučių tokio paties ploto butų sąskaitos už šilumą gali skirtis 5 ir daugiau kartų, nes didžiąja dalimi priklauso nuo šilumos naudojimo. Yra daugia-

Banko paskolos grąžinimas (3 % palūkanos) Išlaidos Lt/mėn.

Saulės kolektorių valymas (1 kartas), Lt/metus Išlaidos Lt/mėn.

Neužšąlančio skysčio keitimas Išlaidos Lt/mėn.

6245,21

1000

640

6245,21

1000

640

bučių namų, kuriuose šiluma visiškai nesulaikoma – per sienas iš karto iškeliauja bemaž tiek pat šilumos, kiek ir patiekiama į namą. Kaip toks namas gali būti šiltas ir kaip gyventojai gali tikėtis negauti didelių sąskaitų už šilumą?“ – klausė LŠTA prezidentas V. Stasiūnas.

Anot asociacijos prezidento, tokia situacija rodo, kad renovuoti senus pastatus, juos šiltinti yra tiesiog būtina. Net nedidelės investicijos į pastato vidaus šildymo sistemos rekonstrukciją leidžia nemažai sutaupyti, o at-

siperka kartais greičiau nei per vieną šildymo sezoną. Pasak V. Stasiūno, jei namas kiauras ir neatitinka efektyvaus energijos naudojimo reikalavimų, nei šilumos reguliavimas ar individuali apskaita butuose, nei juolab naujas šilumos gamybos šaltinis žiemą nesumažins vartotojų šildymo išlaidų.

Tokiems gyventojams gali padėti tik namo atnaujinimas (modernizavimas). Būtų neprotinga pirmiausia nesumažinus šilumos naudojimo pastate imtis kokių nors kitų gelbėjimosi būdų nuo didelių sąskaitų už šilumą.



2011 Nr. 7

Kad rezultatas

nenuviltų Užsiimti saviveikla ir išradinėti dviratį visiškai nebūtina, kai jis jau išrastas. Šitą seniai žinomą posakį vertėtų priminti tiems statybininkams ir apdailininkams, kurie nesivadovauja technologiniais reikalavimais ir savaip mėgina išgauti įmantrias dizaino formas.

Kompanijos „Knauf“ atstovas Kęstutis Janeika teigė, kad dažnai nė neįsivaizduojama, kiek tvirtinimo detalių reikia panaudoti išgaunant išgaubtas, lenktas formas, montuojant kupolus primenančias lubas bei kitas konstrukcijas.

„Bandydami sukurti dekoratyvius elementus, žmonės lanksto tvirtinimo profilius, juos karpo.

Bet kai visa tai daroma ne pagal gamintojo rekomendacijas ir naudojant ne tuos tvirtinimo elementus arba iš viso jų nenaudojant,

nėra garantijos, kad rezultatas bus kokybiškas“, – įspėjo K. Janeika. Jo teigimu, darbuotojai, kurdami savas sistemas, sugaišta kelis kartus daugiau laiko negu naudodami tam skirtas detales.

Bangoms, laipteliams, arkoms ir kitoms dekoratyvinėms detalėms montuoti iš gipso kartono „Knauf“ siūlo gausų montavimo profilių, pakabinimo, tvirtinimo bei sujungimo detalių pasirinkimą.

Specialistai patars, kada naudoti vienas ar kitas detales – rezultatas nenuvils.

Architektai gali drąsiai kurti provokuojančias lubų formas, o statybininkai neturėtų vengti iniciatyvos montuoti įmantrias lubų formas. Tik nereiktų pamiršti tam skirtų specialių pakabinimo ir tvirtinimo detalių, lankstaus plieninio profilio ar gipso kartono plokščių lenkimo galimybių. Be visa to, nereikia bijoti konsultuotis su „Knauf“ specialistais.

2011 Nr. 7

2011 Nr. 7

22

naujienos

naujienos

Daugiabučių renovacija – geriausia išeitis tiems, kuriems jau pabodo mokėti milžiniškas sumas už šildymą.

Priešnuodis brangiausiam šildymo sezonui Tautvydas Karčiauskas

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) perspėja, kad dėl brangstančių dujų gyventojų laukia brangiausias šildymo sezonas. Šilumininkai, mokslininkai ir kiti specialistai sutaria: geriausia išeitis tiems, kurie nenori mokėti už šildymą kosminių sumų – daugiabučių renovacija.

Ragina atsidėti lėšų LŠTA išplatintame pranešime spaudai teigiama: pildosi dujininkų prognozės, kad gamtinės dujos iki naujo šildymo sezono pradžios brangs 30 proc. Lietuvos šilumos tiekimo įmonės už gamtines dujas gegužės mėnesį mokėjo 1598 Lt/tne su transportavimo mokesčiu.

Balandį dujų kaina buvo 116 litų mažesnė ir sudarė 1482 Lt/tne. „Tai dar vienas rimtas signalas, kad Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas. Gyventojai neturėtų užsimiršti – dalį vasaros atostogoms pajūryje

2011 Nr. 7

numatytų lėšų būtų protinga atidėti žiemai“, – įsitikinęs LŠTA prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Anot jo, pastaruosius 7 metus šilumos energijos kaina Lietuvoje augo tik dėl brangusių gamtinių dujų, kitos šilumos tiekimo sąnaudos nedidėjo. „Jeigu šiandien už savo buto šildymą mokate 600 litų, net 500 litų iš šios sumos iškeliauja į Maskvą už importuojamas gamtines dujas“, – sakė V. Stasiūnas.

Jo teigimu, vienas svarbiausių žingsnių, kuris leistų mažinti gyventojų išlaidas šildymo paslaugoms – visuotinė senų daugiabučių namų renovacija. „Kiaurų namų šiltinimas yra svarbiausias veiksmas norint užkirsti kelią betiksliam šilumos švaistymui, taip pat taupyti šildymui skiriamas lėšas“, – teigė V. Stasiūnas.

Jaučia pagyvėjimą Regis, vis daugiau gyventojų ir be šių perspėjimų ar raginimų supranta, kad daugiabučių atnaujinimas – neišvengiamas. Ir kad verčiau to imtis dabar, o ne laukti nežinia ko. Apie tai signalizuoja ir Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros (BUPA) prie Aplinkos ministerijos turimi duomenys. Pasak BUPA atstovų, šiuo metu 102 daugiabučių bendrijos rengia investicijų planus, 42 – techninius projektus, 19 – rangos konkursus, 4 atlieka darbus.

BUPA teigimu, pagyvėjimas pasijuto netrukus po to, kai šių metų gegužę Vyriausybė nusprendė padidinti valstybės paramą daugiabučių renovacijai. Priminsime, kad Vyriausybė pritarė papildomo finansavimo mechanizmui, kuris bus taikomas daugiabučius namus atnaujinantiems gyventojams – žmonėms, atnaujinusiems būstą pagal JESSICA programą iki 2013 metų pabaigos.

Gyventojams, iki 2013 metų gruodžio 31 dienos atnaujinusiems daugiabučius namus ir pasiekusiems ne mažesnę kaip D energinio naudingumo klasę, taip pat šilumos energijos sąnaudas sumažinusiems ne mažiau kaip 40 proc., valstybė papildomai finansuos 15 proc. modernizavimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu jau kompensuojama 100 proc. daugiabučio modernizavimo projekto rengimo, techninės statybos priežiūros, projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų ir 15 proc. renovavimo išlaidų, bendra valstybės parama daugiabučiam namui atnaujinti siektų apie 50 proc.

Nepasiturinčioms šeimoms bei asmenims ir toliau nereikės mokėti jokių su modernizavimu susijusių išlaidų, nes tai už juos padarys valstybė. Siūloma, kad papildomas finansavimas gyventojams būtų skiriamas iš lėšų, gaunamų pardavus Apyvartinius taršos leidimus (ATL). Planuojama, kad pajamos iš ATL pardavimo 2011 metais sudarys apie 100 mln. litų. Skaičiuojama, kad šios sumos pakaktų papildomai finansuoti apie 800 daugiabučių namų (įskaitant ir šiuo metu pareiškusiuosius norą dalyvauti JESSICA programoje).

Sąnaudos sumažės perpus Lengvatines paskolas renovacijai, kurių metinės palūkanos neviršija 3 proc., šiuo metu šalyje teikia Šiaulių bankas, SEB ir „Swedbankas“. Šiaulių bankas jau yra pritaręs dvidešimties daugiabučių namų modernizavimo projektų finansavimui. Bendra patvirtintų paskolų vertė – 2,4 mln. eurų. „Swedbankas“ neseniai paskelbė apie pirmąją pasirašytą sutartį pagal JESSICA iniciatyvą. Vadovaujantis ja jau šių metų spalį planuojama baigti Kretingoje Melioratorių gatvėje esančio daugiabučio namo atnaujinimo darbus.

Daugiabučio gyventojai planuoja, kad po renovacijos šilumos energijos sąnaudos sumažės 43 proc., namas pasieks C energinio efektyvumo klasę. Už suteiktą kreditą bus apšiltintos išorinės sienos bei pamatai, butuose ir rūsyje bus pakeisti langai, įstiklintos laiptinių lodžijos, įrengtos nuogrindos bei drenažas. „Atnaujinti būstą nusprendėme įvertinę pastato būklę ir projekto privalumus: pabaigus darbus beveik perpus mažiau kainuos šildymas, išaugs mūsų turimo nekilnojamojo turto vertė, be to, gyvensime šiltesniame, jaukesniame ir gražesniame name“, – įsitikinusi banko pranešime cituojama bendrijos „Upelis“ valdybos pirmininkė Milda Serapinienė. Pasak jos, pradiniame etape 23 metų senumo namo atnaujinimui pritarė kiek daugiau nei pusė jo gyventojų.

Vėliau konsultuojantis su specialistais pritariančiųjų padaugėjo.

23

Nusižengimų neįžvelgė

Suomijos kapitalo įmonė „Olinda“ nenori patikėti, kad aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas nedarė įtakos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, patikrinusiai statybas leidžiančius dokumentus ir paprašiusiai teismo juos pripažinti negaliojančiais. „Olinda“ apskundė šį teismo sprendimą ir dar kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) klausdama, ar G. Kazlauskas nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.

VTEK, išnagrinėjusi bendrovės „Olinda“ pranešimą apie galimą aplinkos ministro Gedimino Kazlausko veikos neatitikimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatams, taip pat surinktą papildomą informaciją, neįžvelgė pagrindo pradėti tyrimą.

Bendrovė „Olinda“ pranešime VTEK nurodė, kad ministras G. Kazlauskas galėjo pasinaudoti savo dabartinėmis pareigomis siekdamas palankaus sprendimo bendrovei „Merko statyba“, kurioje iki tapdamas Vyriausybės nariu dirbo generaliniu direktoriumi. Taip pat pateikta informacija, kad G. Kazlauskas bendrovę „Merko statyba“ yra deklaravęs kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas. Kitų jo ryšių su įmone „Merko statyba“ pranešime nebuvo nurodyta.

VTEK, susipažinusi su Ministro Pirmininko tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateikta informacija, kita papildoma medžiaga, nenustatė, kad G. Kazlausko veiksmai galėjo pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatus. VTEK pranešime pažymėta, kad G. Kazlauskas, 2009 metų sausio 9 dieną deklaruodamas privačius interesus, nurodė savo buvusią darbovietę kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas. Deklaruodamas savo buvusią darbovietę, kuri pagal teismų praktiką asmeniui atliekant tarnybines pareigas vienus metus gali kelti interesų konfliktą, jis tinkamai vykdė minėto įstatymo nuostatus.



2011 Nr. 7

24

,,

technologijos

Dabar negalima tvirtinti, kad naudojant surenkamąsias konstrukcijas statybos vyksta greičiau. Darbų spartą daugiausia lemia ne jos, o projekto tipas, jo apimtis, statybų kompanijos operatyvumas ir gebėjimas gerai organizuoti darbą.

Favoritą išrinkti sunku Specialistai nesiryžta tvirtinti, kurios gelžbetonio konstrukcijos turi daugiau pranašumų: surenkamosios ar monolitinės Vladas ŠERELIS

Kas pirmiau atsirado – višta ar kiaušinis? Kalbant apie gelžbetonio konstrukcijas šį klausimą galima perfrazuoti taip: kurias konstrukcijas geriau rinktis – surenkamąsias ar monolitines? Vienareikšmio atsakymo tikėtis neverta. Ir vienos, ir kitos turi savo privalumų, o gamintojai bei montuotojai mėgina rasti trūkumų.

2011 Nr. 7

Blokiniai daugiabučiai nebegąsdina Konstruktorius, bendrovės „Elvora“ vadovas Jakovas Mendelevičius nesiėmė kurių nors vienų konstrukcijų įvardyti kaip patikimesnių. Daug kas priklauso nuo to, kam jos naudojamos, aiškino specialistas. Daugiaaukščiams gyvenamiesiems ar administraciniams pastatams surenkamąjį karkasą vargu ar kas projektuoja. Verčiau lieti monolitinį.

„Surenkamieji gaminiai turi trūkumų.

Pavyzdžiui, šioms konstrukcijoms reikalingos rėmsijės (vadinamieji rygeliai) trukdo kloti komunikacijas, atsiranda papildomų darbų. Dirbti su monolitinėmis konstrukcijomis statybininkai išmoko jau pakankamai gerai. Manau, šiandien jas lieti ne tik paprasčiau, bet turbūt ir pigiau“, – kalbėjo J. Mendelevičius.

Lengva projektuoti, paprasta kloti perdangą, nėra rėmsijų – tokius monolitinės konstrukcijos privalumus vardijo konstruktorius. Jau gamykloje išlietų perdangų privalumas yra tai, kad galimi didesni tarpatramiai. Tiesa, dabar jau ir liejant monolitines perdangas armatūra iš anksto įtempiama, tad ir čia galimi nemaži tarpatramiai.

Prakalbus apie blokinius daugiabučius J. Mendelevičius teigė, kad statomi dabar nebeturi senųjų ydų. Svarbiausias dalykas – jų sienų varža apšiltinus plokštes būna gera. Konstruktoriaus žodžius patvirtina ir bendrovės „Eika“ užsakymu darytos termovizinės nuotraukos. Termovizoriumi buvo tiriami iš surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų pastatyti daugiabučiai sostinės Pilaitės rajone. Tyrimas parodė, kad šiuolaikinės technologijos leidžia pastatyti energiškai efektyvius namus ir iš surenkamųjų konstrukcijų. Termovizinėse nuotraukose nematyti šilumos nuostolių konstrukcijų sujungimų, mazgų vietose, o to dažnai pasitaiko net mūriniuose namuose.

Konstruktorius J. Mendelevičius atkreipė dėmesį, kad surenkamųjų konstrukcijų namai neleidžia laisvai planuoti butų interjero: čia bemaž visos sienos būna laikomosios, tad perstumti atitvaras būna sudėtingiau nei monolitinio karkaso daugiabučiuose. „Taigi šiuolaikiniai daugiabučiai iš surenkamųjų gelžbetonio plokščių yra energiškai efektyvūs, energijos sąnau-

dos čia nebus didelės. Bet jei kalbėtume apie vidaus planavimo galimybes, sakyčiau, tokios konstrukcijos tinkamesnės tiems, kurie butuose nenori permainų“, – apibendrino J. Mendelevičius.

Tyrimais pasikliauti sunku Surenkamąsias konstrukcijas verta rinktis ir tiems, kurie nori greitai bei pigiau pastatyti. Taip mano Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Gelžbetonių ir mūrinių konstrukcijų katedros vedėjas prof. Juozas Valivonis. Jo nuomone, kai darbo jėga buvo pigesnė, labiau apsimokėdavo lieti monolitines konstrukcijas. „Dabar gamyklose yra technologinės linijos, jos dalį darbų gali mechanizuoti, tad reikia mažiau brangstančios darbo jėgos. Anksčiau statybų kompanijos galėdavo samdyti daug darbininkų – dabar tai būtų jau prabanga“, – kalbėjo prof. J. Valivonis.

Konstrukcijų patikimumą, pasirodo, nereikia vertinti pagal dokumentus.

Mat tie, kurie skelbiasi atlikę panašius tyrimus, ne visuomet pateikia objektyvią informaciją. „Kokius rezultatus numato iš anksto gauti, tokius ir gauna.

Objektyviems tyrimams atlikti reikia geresnės metodikos, duomenų, programų, kurių šiandien Lietuvoje nėra“, – teigė VGTU Gelžbetonių ir mūrinių konstrukcijų katedros vedėjas.

Anot prof. J. Valivonio, anksčiau surenkamąsias konstrukcijas buvo galima kritikuoti dėl prastų sujungimo mazgų, kuriuose atsirasdavo įtrūkimų, plyšių, čia kaupdavosi drėgmė. Dabar tokios problemos išspręstos, surenkamieji elementai jungiami milimetrų tikslumu. „Technologijos, naudotos prieš keliasdešimt metų – tiesiog nepalyginamos su dabartinėmis. Žinoma, kartais

technologijos

25

pasiekti gerą rezultatą gali sutrukdyti prastas montuotojų darbas. Užtat surenkamosioms konstrukcijoms montuoti mažiau įtakos turi gamtos sąlygos, tad galima pastebėti, kad jos naudojamos kur kas dažniau. Jeigu vasaros sezonas būtų ilgesnis, būtų galima lieti monolitą“, – kalbėjo VGTU profesorius.

Didesnė formų laisvė Blokus tipiniams pastatams statyti, nesvarbu, ar tai daugiaaukščiai gyvenamieji, ar pramoniniai statiniai, statytojai anksčiau rinkdavosi pirmiausia dėl didesnės darbo spartos. Kepti tipinius projektus sovietmečio planinės masinės statybos laikais buvo greičiausia ir pigiausia. Bet netrukome įsitikinti – kas greita ir pigu, ne visada kokybiška. Siūlės tarp blokų ir kiti sujungimai buvo ir yra silpniausios vietos, kurios ilgainiui pridaro nemažai rūpesčių: čia kaupiasi drėgmė, prastėja garso izoliacija.

Bendrovės „Doka Lietuva“ atstovų įsitikinimu, dabar negalima tvirtinti, kad naudojant surenkamąsias konstrukcijas statybos vyksta greičiau.

Darbų spartą daugiausia lemia ne jos, o projekto tipas, jo apimtis, statybų kompanijos operatyvumas ir gebėjimas gerai organizuoti darbą.

Bendrovės specialistai įsitikinę, kad šiandien norint pastatyti funkcionalų pastatą geriausia išeitis yra monolitinės konstrukcijos. Ypač jei butai planuojami didesnio ploto. Išlieti perdangoms didelių matmenų plokštes gali tikrai ne visi gamintojai, daugelyje gelžbetonio gamybos įmonių dar naudojama standartinė įranga, leidžianti išlieti tik tam tikrų matmenų gaminius. Paprašytos ko nors įmantresnio, įmonės arba atsisako tai daryti, nes neturi techninių galimybių, arba užsiprašo didžiulius pinigus.

Vienas svarbiausių monolitinės statybos privalumų, anot specialistų, yra tai, kad konstrukcijose yra mažiau sujungimų, vadinasi, ji stabilesnė. Tuo pačiu pasiekiama geresnė garso izoliacija ir šiluminė varža. Būtina paminėti ir tai, kad liejant monolitines konstrukcijas lengviau ir pigiau apdirbti betoną. Didelis privalumas ir tai, kad nėra jokių apribojimų dėl statinio formos, galima įgyvendinti pačius sudėtingiausius projektus. „Tie, kuriems užtenka paprasto komercinio sandėlio, kuriems nesvarbi architektūra, renkasi surenkamąsias

h c o e t n o ls o j i g 2011 Nr. 7

26

technologijos

konstrukcijas. O išskirtinumo siekiančios įmonės net ir sandėlius statysis įdomesnių formų, tad mieliau rinksis monolitines konstrukcijas“, – įsitikinę bendrovės „Doka Lietuva“ atstovai.

Diskutuojant, kurios konstrukcijos tinkamesnės gyvenamiesiems, o kurios – pramoniniams ir komerciniams pastatams, „Doka Lietuva“ specialistai pakartojo jau išsakytą nuomonę: surenkamosios labiausiai tinka pramoniniams objektams – angarams ir pan.

Patikimumo klausimas neaktualus: bet kuri konstrukcija, net medinė, sumontuota tinkamai, tarnaus ilgus metus.

Kaina – irgi ne tas kriterijus, pagal kurį derėtų rinktis konstrukciją. Čia irgi viskas priklauso nuo projekto masto, jam įgyvendinti skirto laiko. Žinoma, statyti iš surenkamųjų konstrukcijų, kloti perdangos plokštes – kiek pigiau negu lieti monolitinę konstrukciją. Tačiau idealiai suguldyti plokštes užima tikrai ne mažiau, o kartais ir daugiau laiko negu išlieti monolitinę perdangą.

statybos darbus. Tai ypač aktualu šalto klimato kraštuose, tokiuose kaip Skandinavijos ir Baltijos valstybės.

Bendrovės „Ukmergės gelžbetonis“ techninis direktorius Arnoldas Baško negali tiksliai pasakyti, kas padarė lemiamą įtaką, kad Lietuvoje perdangų gamintojai pasirinko būtent gelžbetonio kiaurymėtąsias perdangos plokštes su įtempta armatūra, nes kiekviena perdangų sistema turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Galbūt pasirinkimą lėmė asmeninė gamintojų patirtis, iš Skandinavijos šalių atkeliavusi praktika ar atlikta ekonominė analizė.

Sovietmečiu iki nepriklausomybės atgavimo daugiaaukščių ir vienaukščių visuomeninės bei gyvenamosios paskirties pastatų perdengimams ar denginiams įrengti buvo naudojamos tik 220 milimetrų aukščio PK, PTK ir PSK tipo kiaurymėtosios perdangos plokštės. Pramoninių pastatų perdengimams buvo gaminamos gelžbetonio briaunotosios PA1.5×12, PNKL 1.5×12, 2P1 ir IP plokštės. Visos šios plokštės galėjo būti ir su iš anksto įtempta armatūra, ir be iš anksto įtemptos armatūros. „Po nepriklausomybės atgavimo atnaujindami technologines linijas daugelis perdangų gamintojų pasirinko įtemptųjų gelžbetonio kiaurymėtųjų perdangos plokščių gamybos įrangą, nors Europoje yra ir kitokių tipų perdangų: monolitinių gelžbetonio plokščių, surenkamųjų sijų–blokelių sistemos, kiaurymėtųjų perdangos plokščių su neįtempta armatūra. Per-

dangų tipo populiarumui įtaką daro atitinkamų šalių patirtis, klimatinės sąlygos, bet ne mažesnę įtaką turi ir patikimi technologinės įrangos gamintojai“, – aiškino A. Baško. „Ukmergės gelžbetonio“ atstovo teigimu, gelžbetonio kiaurymėtosios perdangos plokštės su įtempta armatūra yra pakankamai universalios, jose galima įrengti įvairias angas, skyles.

Plokščių plotį galima pritaikyti prie angų jas pjaustant.

Kiti gelžbetonio kiaurymėtųjų perdangos plokščių privalumai – labai aukštas automatizavimo laipsnis; darbuotojų įtaka gamybos procesui yra minimali; plokščių tuštumingumas svyruoja nuo 43 iki 57 proc., o tai, palyginti su monolitinėmis perdangos sistemomis, leidžia sutaupyti betono. Naudojant iš anksto įtemptus lynus, palyginti su monolitinėmis perdangos sistemomis, sutaupoma per 50 proc. armatūros, ilgiems tarpatramiams nereikalingos papildomos atramos. „Taip pat mažėja montavimo terminai, o tai ne tik trumpina statybos laiką, bet ir taupo statybos sąnaudas“, – sakė A. Baško.

Lietuvoje maksimalus tokio tipo perdangos plokščių aukštis yra 400 milimetrų, maksimalus perdengiamas tarpatramis esant 4 kN/m2 apkrovai yra 16,40 metro. Didesniems tarpatramiams perdengti ar esant didesnėms apkrovoms (komercinės ir pramoninės paskirties pastatams, automobilių stovėjimo aikštelėms) naudojamos briaunotosios gelžbetonio TT ir T profilio denginio plokštės.

h c o e t n o ls o j i g Perima skandinavų patirtį Gelžbetonio kiaurymėtosios perdangos plokštės su įtempta armatūra yra populiariausia perdangos sistema Europoje, bet skirtingose šalyse jų naudojimas, turint omenyje bendrą perdangų kiekį, yra skirtingas. Skandinavijoje tokio tipo plokštės sudaro per 60 proc., Belgijoje ir Olandijoje – per 40 proc. Šio tipo perdangos skiriasi nuo kitų tuo, kad tai yra baigtinis produktas.

Kitos sistemos ar produktai reikalauja papildomo betonavimo, kuris lėtina

2011 Nr. 7



architektūra

architektūra I 28

Modernaus meno centras: vilčių vis daugiau

paveldas I 32

Praradimo grėsmė tolsta

pasaulis I 36

Traukinių bildėjimą pakeitė pėsčiųjų šurmulys

naujienos I 42

Sąjunga – ta pati, modelių daug

rinka I 43

Sostinėse butų kainos kyla

rinka I 43

Paklausiausia – dirbamoji žemė

naujienos I 46

Kaip prisistatysime „Expo 2012“?

naujienos I 46 Pagirs ir apdovanos

28

Saldų laimėjimą grupei „A01 architektai“ apkartino kol kas nekonkretūs, bet dėl to ne mažiau nemalonūs kaltinimai dėl jos projekto panašumo į sukurtą garsios architektės Z. Hadid (nuotr. dešinėje). Šis projektuotas Guggenheimo muziejui Vilniuje.

architektura architektūra

architektura architektūra

Modernaus meno centras: vilčių vis daugiau Išmintingas privataus ir viešojo sektorių bendradarbiavimas Lietuvai gali padovanoti dar vieną muziejų

Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

2014–2015 metais Vilniuje, dešiniajame Neries krante, turėtų atsirasti naujas kultūros traukos centras. Modernaus meno centras (MMC) būtų pirmas muziejus, pastatytas nepriklausomoje Lietuvoje. Kad tai įvyktų, nuveikta jau tikrai nemažai, bet kelių kitų panašių projektų likimas kalbėti apie MMC verčia apsidraudžiant – bent jau tariamąja nuosaka.

Kolekcininkų iniciatyva Taigi naujas pastatas – Modernaus meno centras – turėtų įsikurti tarp sporto, pramogų ir verslo centro „Forum Palace“ bei Nacionalinės dailės galerijos. Miesto savivaldybė rengia detalųjį šios teritorijos planą – čia ir bus formuojamas sklypas visuomeninės paskirties pastatui. Tikimasi, kad teisinius žemės sklypo rengimo muziejaus statybai darbus miesto savivaldybė baigs iki 2012 metų pavasario.

MMC idėjos autorius – buvęs biotechnologijų bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininkas Viktoras Butkus.

Muziejus būtų statomas iš privačių V. Butkaus šeimos ir Europos Sajungos struktūrinių fondų lėšų. Ekspozici-

2011 Nr. 7

jos pagrindą sudarytų šių mecenatų per daugelį metų sukaupta turtinga Lietuvos meno kolekcija, kurioje jau šiandien yra 1500 kūrinių. Tai 120-ies garsių šalies kūrėjų vaizduojamosios dailės darbai, pradedant tapyba, grafika, skulptūra, fotografija ir baigiant vaizdo kūriniais. Beje, Viktoras ir Danguolė Butkai žada MMC kolekciją pildyti ir toliau. Centre taip pat būtų rengiami edukaciniai bei kultūros renginiai.

Be skandalų – nė iš vietos Jau paskelbus Modernaus meno centro (MMC) architektūrinės idėjos konkurso rezultatus, savo verdiktą suformulavo Vilniaus savivaldybės vyriausiasis architektas Artūras Blotnys. Jis paskelbė, kad geriausiu pripažintas projektas savo stilistika panašus į Zahos Hadid siūlytą Guggenheimo muziejaus Vilniuje projektą. Taigi iš esmės, tik atsargiai formuluodamas, miesto vyriausiasis architektas Lietuvos autorius apkaltino plagiatu. Tai esą akivaizdu lyginant muziejų vizualizacijas. „Statybai ir architektūrai“ paprašius savivaldybės atstovų pateikti išsamesnių argumentų, viešųjų ryšių skyrius teatsiuntė šias vizualizacijas.

Grupės „A01 architektai“ narys Marekas Mickevičius nenori sutikti su A. Blotnio išsakytomis pastabomis.

29

,, Tarp konkursui pateiktų darbų „A01 architektų“ pasiūlyta pastato idėja išsiskyrė subalansuota, bet kartu ir originalia architektūrine forma.

M. Mickevičius neabejoja, kad norint galima rasti panašumų, tačiau situaciją įvardija kaip pučiamą skandalo burbulą: „Tai tas pat, kas lyginti pomidorą su apelsinu. Abu skanūs, abu apvalūs. Bet vienas – daržovė, kitas – vaisius.“ MMC komisijos narys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas, savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis atkreipia dėmesį į skirtumus, kurie turbūt nepatiks grupės „A01 architektai“ nariams.

Projektai, jo nuomone, skirtingos klasės. „Ypač jei vertintume vidinį jų planavimą. Žinoma, vieno projekto autorius – pasaulinio garso architektas, – savo kūdros negynė architektas. – O proga lyginti kiekvieną detalę ir galbūt rasti panašumų atsirastų nebent tuomet, jei Guggenheimo muziejus ir Modernaus meno centras būtų pastatyti greta.“

M. Pakalnis pritaria M. Mickevičiui: pūsti skandalą nėra reikalo. Ypač dėl to, kad dar visiškai neaišku, kuris projektas bus įgyvendinamas. „Tai, kad grupė „A01 architektai“ laimėjo architektūrinės idėjos konkursą, dar nereiškia pabaigos. Neretai pasitaiko, kad užsakovai galiausiai pasirenka, pavyzdžiui, antros vietos laimėtojus.

Priežasčių gali būti įvairiausių. Viena populiaresnių – paaiškėja, kad puikus projektas yra per brangus įgyvendinti, – aiškino VGTU docentas. – O MMC konkurso sąlygose numatyta, kad įgyvendintas gali būti bet kuris iš šešių geriausių projektų. Gal atėjo laikas pasitarti su visuomene?“ Beje, iki tos dienos, kai bus įkasta simbolinė statybų pradžios kapsulė, MMC projekto dalyviams dar reikės įveikti ne vieną tvorą – jį turės palaiminti savivaldybė, Kultūros ministerija ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

2011 Nr. 7

30

architektura

Jausmai, emocijos ir intelektas MMC architektūrinės idėjos konkursui, kurį organizavo Lietuvos architektų sąjunga ir viešoji įstaiga Modernaus meno centras, buvo pateikti 62 darbai. Į antrą turą iš jų buvo atrinkti penki lietuvių projektai ir vienas estų architektų. Konkursinius darbus vertino komisija, kurią sudarė Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė architektė Giedrė Filipavičienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė daktarė Lolita Jablonskienė, architektai profesorius Algimantas Mačiulis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Mindaugas Pakalnis ir Kauno technologijos universiteto docentas Gintautas Prikockis, viešosios įstaigos Modernaus meno centro vadovė D. Butkienė ir tarybos pirmininkas profesorius V. Butkus. Pateiktus projektus taip pat recenzavo specialiai tam suburta architektų ir inžinierių grupė.

Pirmoji vieta ir 50 000 Lt prizas skirtas grupei iš Vilniaus „A01 architektai“ (architektams Živilei Putrimaitei, Dovydui Čipkui, Marekui Mickevičiui, Mariui Morkūnui ir Dariui Romanovskij). Ambicingas ir entuziastingas kolektyvas pasiūlė pastato „Trikampis“ projekto idėją.

Pasak autorių, trikampis perteikia pagrindinius proto aspektus, kuriuos jungia menas: jausmus, emocijas ir intelektą.

Ikoniškumas ir darna Komisijos nuomone, tarp konkursui pateiktų darbų „A01 architektų“ pasiūlyta pastato idėja išsiskyrė subalansuota, bet kartu ir originalia architektūrine forma. Viena vertus, projektuojamas MMC darniai įsiterpia tarp laisvo planavimo principais Neries krantinėje išdėstytų išraiškingų pastatų tūrių: Nacionalinės dailės galerijos, „Forum Palace“ komplekso, administracinio „Swedbanko“ pastato, buvusios universalinės parduotuvės, Šv. Rapolo bažny-

2011 Nr. 7

architektura

,,

Antra vieta Modernaus meno centro architektūrinės idėjos konkurse skirta grupės ,,Andrė Baldi architektūraurbanistika“ projektui.

čios ir vienuolyno komplekso. Kita vertus, pabrėžė komisija, naujai iškilsiantis statinys, be abejo, bus ženkliškas, ikoninis darbas, atspindintis dabarties tendencijas. Pagirta, kad savarankiškas trikampės prizmės formos tūris ne bando pamėgdžioti ar kitaip prisitaikyti prie aplinkinių pastatų, skirtingų ir tūriu, ir forma, bet šią kompoziciją sėkmingai papildo nuosaikiu tūriu, savarankiška išraiška.

Pastate – ir energiją taupantys sprendimai Siūlomas trijų aukštų pastatas būtų dviejų dalių: požeminės ir antžeminės. Požeminė pastato dalis numatoma didesnio kontūro, su į Upės gatvės pusę išsikišusio tūrio dalimi. Antžeminė pastato dalis formuojama iš nusklembtų trikampių, juos skirtinguose lygiuose didinant ir persukant – taip pastatui suteikiama tūrinė ekspresija.

Atskiras jo dalis apjungtų atriumas, perpintas pandusais-rampomis. Dėl pastato formų, kampų nebuvimo ir didelės masės elementų muziejus turėtų pasižymėti geromis akumuliacinėmis ypatybėmis. „A01 architektai“ siūlo pasinaudoti ir kitais energija taupančiais sprendi-

mais: pastatui šildyti ir vėsinti išnaudoti hidrologines grunto ypatybes, papildomai įrengti apsaugas nuo tiesioginių saulės spindulių, fotoelementus bei centrinę šviesos valdymo sistemą.

Akcentas – fasado kevalas Architektai teigia, kad spręsdami, kaip paskirstyti funkcines MMC erdves, prioritetą teikė loginiam erdvių išdėstymui bei lanksčiam žmonių srautų organizavimui. Į pastatą patenkama viršutinėje sklypo dalyje, tuomet – į vestibiulį, pastato širdį, iš kur žmonių srautai tolygiai pasiskirstytų pandusais-rampomis ir liftais bei dviem laiptinėmis.

Požeminiuose aukštuose įsikurtų nuolatinės ekspozicijos salė, saugyklų patalpų grupė, techninės patalpos.

Antžeminio pastato dalyje projektuojamos laikinų ekspozicijų ir universalios paskirties salės, kūrybinių patalpų zona, kavinės patalpos, skaitykla, knygynas-parduotuvė, VIP kambarys bei administracinės patalpos. Sales numatyta apjungti – taip patalpos taptų universalesnės.

Lauke autoriai formuoja kamerines erdves, kurios būtų skirtos skulptū-

Iki tos dienos, kai bus įkasta simbolinė statybų pradžios kapsulė, MMC projekto dalyviams dar reikės įveikti ne vieną tvorą – jį turės palaiminti savivaldybė, Kultūros ministerija ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

roms eksponuoti ir lankytojų rekreacijai. Visa planinė lauko ir vidaus struktūra apjungiama persikertančiomis linijomis, kurios sudaro trikampių tinklą.

Pagrindiniu pastato akcentu architektai vadina fasadą kevalą ir projektuoja jį vienalytį. Siūloma naudoti monolitines, ištisines švarios baltos spalvos plokštes, vadinamas „DuPont Corian“. Ši medžiaga, pasižyminti išskirtiniu atsparumu bei šilko glotnumu, pastatui suteiktų modernumo bei lengvumo efektą. Vidinėje kevalo pusėje būtų šviestuvų sistemos, kurios tolygiai apšviestų fasadą. Pastato interjerui numatytos natūralios medžiagos: stiklas, medis bei akmuo.

II vieta – originali idėja Antrą vietą bei 30 000 litų premiją laimėjo konceptualaus tūrio pastatas, kurį pasiūlė „Andrė Baldi architektūra-urbanistika“ (architektai Andrė Baldišiūtė, Sabina Grincevičiūtė, Algimantas Neniškis, Milda Naujalytė).

Pasak komisijos, šis pastatas irgi galėtų būti originalus, gerai pastebimas ženklas Neries slėnyje. Ryškiausias jo akcentas bei pagrindinis fasadas – daugiafunkcis pastato stogas. Jis galėtų tarnauti kaip atvira lauko ekspozicijų erdvė, MMC formuotų kaip gyvybingą, miestiečiams įsimintiną vietą – stogas taip pat siūlomas eksploatuoti kaip visiems prieinama poilsio erdvė – terasa.

Komisijos nuomone, siūlomas projektas dėl savo monolitinės piramidę

31

primenančios ir į save užsidarančios formos ne taip gerai tinka numatomai vietai: pastatas negalėtų pakankamai komunikuoti su miestu bei Nacionaline dailės galerija.

III vieta – klasikinis sprendimas Trečia vieta ir 20 000 Lt prizas skirtas grupei iš Vilniaus: architektams Sauliui Pamerneckiui, Vyteniui Ūsui, Vytautui Pliadžiui, Indrei Ruseckaitei, Enrikai Geštautaitei, Jonui Ruseckui. Komisijos nuomone, šis projektas išsiskiria klasikine profesionaliai išspręsta pastato kompozicija, kuri puikiai dera su aplinkiniais pastatais ir Neries slėniu.

Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į pagirtiną viešųjų erdvių diferenciaciją.

Pratęsdami aplink esančių jau suformuotų viešųjų erdvių jungtis, viršutinėje sklypo dalyje architektai sukūrė erdvę „Skveras“, o apatinėje terasoje, prie Upės gatvės, suprojektavo viešųjų renginių, lauko ekspozicijos erdvę „Aikštė“. Šioje erdvėje būtų projektuojamas reprezentacinis pastato ženklas – konstruktyvinis amorfiškas elementas „Lašas“, kuris pabrėžtų pagrindinį patekimą į pastatą. Vis dėlto šiam darbui pritrūko originalumo, išskirtinio architektūrinio sprendimo.

Likusios trys grupės (vilniečiai Audrius Bučas, Arūnas Gardauskas, Darius Čaplinskas, Marina Bučienė, kaunietis Vainius Šalomskas ir estų grupė: architektai Lembitas-Kauras Stööras, Ulo-Tarmo Stööras, Kalle Komissarovas) užėmė 4–6 vietas ir buvo apdovanoti 10 000 Lt premijomis. 

Trečia vieta įvertintas vilniečių architektų 2011 Nr. 7grupės projektas.

32

paveldas

paveldas

Praradimo grėsmė tolsta

Raseinių arešto namų istorija

 Raseinių arešto namai 1930 metais





Buvusius Raseinių arešto namus nuo sunykimo išgelbėjo ES parama

pastatyti pagal vokiečių architektų projektą. Jų kompleksą sudarė dviaukštis kalėjimo pastatas ir administracinis–ūkinis dviejų fligelių pastatas bei namelis kalėjimo tarnautojams.

Arešto namų komplekso teritoriją sudaro du sklypai, kurių bendrasis plotas nesiekia nė pusės hektaro.

Pastatai statyti iš raudonų plytų, tinkuoti, storų sienų, gelžbetonio sijų.

Raseinių arešto namų specifika išsiskyrė iš kitų, mat čia nuo 1932 metų daugiausia kalinti nepilna-



mečiai, ypač simpatizavę komunistams. Į Raseinių įkalinimo įstaigą jie buvo siunčiami iš visos šalies. Mažose kamerose sutalpindavo net iki 20 žmonių. Galiausiai pastatas vis viena tapo per ankštas, todėl 1935 metais pastatytas naujas korpusas, jame įrengta 60 vienučių.

1940 metais arešto namai įtraukti jau į Sovietų Sąjungos kalėjimų sistemą ir tapo kalėjimu Nr. 9. Sovietų ir nacistinės okupacijos metais jis buvo perpildytas. Čia bausmę atliko tie, kurie nepritarė skelbiamai ideologijai, antifašistinio judėjimo atstovai.

 1952



metais kalėjimas likviduotas, pastate įsikūrė profesinė technikos mokykla.

1975-aisiais keli kabinetai skirti Raseinių krašto istorijos muziejui įsikurti.

Raseiniškiai nėra pirmieji, kalėjime įkūrę muziejų. Gausiai lankomas yra Kauno IX fortas, kuriame veikė sunkiųjų darbų kalėjimas. Planuojama, kad šimtametis Šiaulių kalėjimas, statytas dar Rusijos carinės administracijos, netolimoje ateityje irgi atvers duris kaip muziejus.

,,

Milda LEVANDRAITYTĖ

Buvę Raseinių arešto namai nusimetė niūrios praeities skraistę. Du dešimtmečius garsėjęs žiauriais politinių kalinių kankinimais, vėliau atiduotas profesinės technikos mokyklai, šiandien architektūrinis ansamblis pristatomas kaip reikšmingiausias krašto kultūros centras. Viename restauruotame komplekso pastate jau įsikūrė Raseinių krašto istorijos muziejus bei Turizmo ir verslo informacijos centras. Kitais metais, baigus tvarkyti kalėjimo pastatą, bus įrengtos parodų ekspozicijos, pristatančios šio krašto istoriją ir kultūrą.

2011 Nr. 7

33

Raseinių arešto namai – vienas svarbiausių ir lankomiausių objektų mieste.

Raseinių krašto istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Kompleksas – istorinė vertybė Lietuva galėtų būti vadinama kalėjimų kraštu: jų buvo pristatyta beveik kiekviename didesniame šalies mieste ir neretai – pačiame centre. Raseiniai turėjo net kelias tokias įstaigas.

Pirmasis kalėjimas, kurį 1876 metais suprojektavo žymus Kauno gubernijos architektas Ustinas Golinevičius, stūksojo pačiame centre.

Tačiau buvo iškeltas, kai 1932 metais miesto pakraštyje pastatytas naujas Raseinių arešto namų kompleksas – šis veikė iki 1952-ųjų. Jį uždarius čia įsikūrė profesinė technikos mokykla.

Buvusių Raseinių arešto namų architektūros ansamblį sudaro kalėji-

mas ir ūkinis–administracinis pastatas. Paveldo specialistai pabrėžia, kad tai vieningas istorijos kompleksas, svarbus ne tik Raseinių kraštui, bet ir Lietuvai dėl istorinių XX amžiaus įvykių. Objektas įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. „Pastatai unikalūs ne tik savo architektūra, bet ir skausminga praeitimi. Arešto namuose kalinti Lietuvos politiniai kaliniai, tai vienas nedaugelio liūdnos praeities Raseinių istorijos liudininkų“, – kalbėjo Raseinių krašto istorijos muziejaus, kuris 1975 metais įsikūrė buvusiuose arešto namuose, direktorė Birutė Kulpinskaitė.

Pastatai unikalūs ne tik savo architektūra, bet ir skausminga praeitimi. Arešto namuose kalinti Lietuvos politiniai kaliniai, tai vienas nedaugelio liūdnos praeities Raseinių istorijos liudininkų.

Valstybės saugomų pastatų likimas aiškus: jų negalima nei griauti, nei perstatyti. Tvarkant ar bent saugant nuo visiško sunykimo buvusius Raseinių arešto namus ne kartą buvo pasinaudota valstybės parama. Tačiau visiško jų atkūrimo ir teritorijos tvarkymo imtasi tik tuomet, kai sulaukta Europos Sąjungos (ES) pagalbos.

Tikėta, kad, viena vertus, atkurtas dar ne labai seną, bet, be abejo, dramatišką istoriją regėjęs pastatas gali sudo-

2011 Nr. 7

34

paveldas

minti lankytojus. Kita vertus, pastatų struktūra, erdvė puikiai tiko muziejaus funkcijoms. Net ir nerestauruotas apleistuose arešto namuose veikęs Raseinių krašto istorijos muziejus buvo svarbus turistų traukos taškas.

Žengė pirmą žingsnį Pirmame ansamblio atkūrimo etape sutvarkytas buvęs ūkinis–administracinis arešto namų pastatas. 2007 metais iš ES fondų tam skirti 2,5 mln. litų. Tai buvo pirmas ryžtingas žingsnis, lėmęs tolesnes komplekso atkūrimo vizijas. Pasak B. Kulpinskaitės, teko nuveikti tikrai

paveldas

rimai. Buvo atstatyti apgriuvę pastato elementai, perdengtas stogas, rekonstruota šildymo sistema, vandentiekis, kanalizacija. Įrengta vėdinimo, šiuolaikinė signalizacijos ir priešgaisrinė sistemos, pakeisti langai bei durys, pastato įėjimas pritaikytas žmonėms su negalia. Laikantis paveldosaugos reikalavimų visiškai rekonstruotas vidus ir pastatas pritaikytas viešajam turizmui.

Projektą 2009 metais įgyvendino statybų bendrovė „Senovė“. Šiandien čia įsikūręs Raseinių turizmo ir verslo informacijos centras, veikia Raseinių krašto istorijos muziejus.

nizuoti. Šiuolaikinėje parodų salėje galima eksponuoti aukščiausio lygio parodas, vertingus Lietuvos ir užsienio šalių menininkų darbus. Parodos čia keičia viena kitą, mat muziejus turi sukaupęs galybę eksponatų.

Pastate yra įrengti trys dviviečiai poilsio kambariai, kur svečiai gali atsikvėpti ir apsistoti nakvynės. Yra pokalbių kambarys, kuriame galima pasinaudoti kompiuteriu, panaršyti internete ar aptarti būsimos kelionės maršrutą. Čia įsikūrusios ir dirbtuvėlės – amatų centrai, kuriuose vyksta edu-

lėti žalieji teritorijos plotai, pastatyti suoliukai bei šiukšliadėžės, aptverta teritorija ir įrengtos stebėjimo kameros, automobilių stovėjimo aikštelės, apšvietimas. Buvo ne tik sutvarkyta teritorijos infrastruktūra, bet ir atkurta buvusių arešto namų aplinka. „Teritorijoje buvo atstatyti trys sargybiniai bokšteliai, atkurtas kalėjimo sienos fragmentas bei vidinis arešto namų korpusų kiemas. Sargybiniai bokšteliai atstatyti remiantis fotografijomis, vidinis kiemas – senuoju kalėjimo teritorijos projektu. Jame atkurtas septynių kam-

jimo stebėjimo bokštų vaizdo, taip pat nepamirštamos šios vietos istorijos.

Baigiamieji akordai Tam, kad arešto namų kompleksas būtų atkurtas visiškai, trūksta visai nedaug. Šiuo metu už valstybės lėšas statybų bendrovė „Irdaiva“ atlieka centrinio arešto namų korpuso – buvusio kalėjimo pastato – rekonstrukciją. Tikimasi, kad darbai be jokių kliūčių bus baigti jau kitais metais.

Buvusio kalėjimo erdvėse įsikurs muziejus ir jo kultūrinė veikla dar labiau išsiplės.

35

labai sudomina“, – kalbėjo G. Pečkaitienė. Lankytojų skaičius arešto namuose palyginti su ankstesniais metais auga, ateityje tikimasi jų sulaukti dar daugiau. „Esame pasirašę socialinės partnerystės sutartis su organizacijomis, dirbančiomis su specialių poreikių ir socialinės atskirties mažinimo grupėmis, rajono švietimo, kultūros įstaigomis, visuomeniniais judėjimais.

Lankytojų nestokojame, ypač vaikų ir jaunimo“, – antrino B. Kulpinskaitė.

Arešto namų atkūrimo projektas prisidės ir prie Europos regioninės

Raseinių krašto istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Raseinių arešto namai – skausmingos praeities liudininkas.

A. Norkaus nuotr.

,,

Gražina Pečkaitienė Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė

Svečiai neretai net nežino, kad tai buvusių arešto namų pastatai – čia jie atvyksta kaip į Turizmo ir verslo informacinį centrą ar muziejų. nemažai, kad būtų atsikratyta nepageidaujamo vaiduoklio įvaizdžio – pastatas buvo labai apgriuvęs.

Darbų pradžioje atlikti žvalgomieji, polichrominiai ir architektūriniai ty-

2011 Nr. 7

Erdviose patalpose vietos atrado muziejaus eksponatai. Šiuolaikinėje parodų salėje galima rengti aukščiausio lygio parodas.

A. Norkaus nuotr.

Džiugu, kad modernioje susibūrimų salėje rengiami mokymai, moksliniai seminarai ir konferencijos – iki šiol Raseinių rajone nebuvo patalpų, tinkamų masiniams renginiams orga-

kacinės programos, skatinama domėtis dailiaisiais amatais, ypač tais, kurie nyksta. Veikiančiame meno gaminių salone galima patiems pajusti malonumą kurti.

Turizmo ir verslo informacijos centras ne tik teikia reikiamą informaciją, bet ir organizuoja pažintines ekskursijas, populiarina vietos turizmą. Vasarą, aktyvųjį turizmo sezoną, lankytojų sulaukiama išties daug.

Dažnas jų atvyksta į muziejų, tad tokių objektų atsiradimas bendrosiose patalpose turi privalumų.

Gelbėjo fotografijos Už ES lėšas iš pražūties gniaužtų išvadavus vieną pastatą, griebtasi naujų didelių darbų: atkurti ir sutvarkyti istorinę Raseinių arešto namų komplekso aplinką. Per vienus metus išpuose-

pų žvaigždės piešinys, jis išdėliotas skirtingų rūšių danga“, – pasakojo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Pečkaitienė.

Darbus pagal įmonės „Baltas fonas“ architekto Mindaugo Jamanto techninį projektą įgyvendino statybų bendrovė „Pireka“. „Architektams įprasta rekonstruoti ar restauruoti pastatus, o atkurti istorinę aplinką tenka rečiau. Sukurti tokią erdvę, kuri būdama atvira būtų gerai suvokiama iš gretimybių – pastatų, iš kurių matosi visa komplekso teritorija, buvo iššūkis“, – pripažino M. Jamantas.

Techninio projekto autoriui atrodė būtina vidiniame kieme išlaikyti slogų įspūdį, keliamą pastatų stilistikos, lankytojus tarsi stebinčių netinkuotų kalė-

Raseinių krašto istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Senųjų pastatų restauravimas suteikė galimybę išsaugoti kultūros paveldą ir lankytojams pristatyti Raseinių krašto istoriją bei kultūrą. „Dabar arešto namai – pagrindinė kultūros įstaiga, ne tik sauganti nekilnojamąjį bei kilnojamąjį kultūros paveldą, bet ir teikianti švietimo paslaugas įvairių socialinių grupių žmonėms“, – pasidžiaugė muziejaus direktorė B. Kulpinskaitė.

Raseinių rajono savivaldybės atstovė G. Pečkaitienė patvirtino, kad arešto namai – vienas svarbiausių ir lankomiausių objektų mieste. „Svečiai neretai net nežino, kad tai buvusių arešto namų pastatai – čia jie atvyksta kaip į Turizmo ir verslo informacinį centrą ar muziejų, tačiau tikroji šios vietos istorija ir buvusi jos paskirtis dažną

plėtros fondo uždavinių: mažinti ES regionų plėtros ir pragyvenimo lygio skirtumus, skatinti atsiliekančių regionų plėtrą, ekonominę bei socialinę gerovę.



2011 Nr. 7

2011 Nr. 7

pasaulis

Kotryna Valiukevičiūtė

Niujorko parkas „High Line“ atgaivino tikėjimą miesto atnaujinimo projektais

pakeitė pėsčiųjų šurmulys

pasaulis

Traukinių bildėjimą

36

Kadaise buvusi krovininių traukinių geležinkelio linija, dabar „High Line“, laikoma viena įspūdingiausių viešųjų Niujorko erdvių. Vakarinėje Manhatano dalyje esantis miesto parkas tikrai neprimena įprastų didmiesčių žaliųjų oazių, skirtų atsikvėpti nuo įkaitusio betono. Greičiau apleistą pramoninio miesto erdvę.

Grubiomis juodojo plieno konstrukcijomis devynis metrus virš gatvės iškelta geležinkelio linija „High Line“ („Aukštoji linija“) pasivaikščiojimo taku virto 2009 metais. Dabar tai – miesto poilsio zona ir sykiu botanikos sodas.

Užkrečiamas pavyzdys „High line“ projekto, antram gyvenimui prikelto pramoninio objekto, idėja nėra nauja. Jo pirmtaku laikomas Paryžiuje esantis 4,2 kilometro ilgio parkas – „Promenade plantée“ („Medžių takas“). Prancūzijoje geležinkelio liniją į viešąją erdvę 1990 metais pertvarkė kraštovaizdžio architektas Jacques’as Vergely ir architektas Philippe’as Mathieux.

Tačiau būtent amerikietiškojo projekto sėkmė paskatino dar kartą apsvarstyti problemiškos, morališkai pasenusios infrastruktūros teikiamas galimybes. Transformuota Niujorko geležinkelio linija pagyvino aplinkinių kvartalų gyvenimą, traukia turistų dėmesį. Parko architektūra dera su kaimynystėje kylančiais naujais garsių architektų Franko Gehry, Jeano Nouvelio ir Renzo Piano projektuotais pastatais.

37

Senoji ,,High Line” .

Nežinomas fotografas, 1934.

 Pirmoji parko dalis atidaryta 2009 metais.  Antra dalis – 2011 metais.  „High Line“ parko ilgis – 2,4 km.  Linija kerta Mytpakingo, Vakarų Čelsio ir Klintono/Pragaro virtuvės rajonus.  2 dalių projekto kaina – 153 mln. JAV dolerių (apie 367 mln. litų). 73 proc.

šios sumos skyrė Niujorko miestas, 14 proc. – Federalinė ir Niujorko valstijos, 13 proc. – organizacija „Friends of the High Line“. Ši taip pat įsipareigojo padengti didžiąją dalį išlaidų pradėjus veikti parkui.

Niujorko pavyzdžiu užsikrėtė ne vienas JAV miestas: Džersis, Filadelfija, Detroitas, Čikaga svarsto galimybę problemišką miesto infrastruktūrą transformuoti į viešąją erdvę. „High Line“ idėją nagrinėja kūrėjai iš Honkongo, Jeruzalės, Roterdamo ir Singapūro.

Statytas kroviniams pervežti Niujorko „High Line“ pradėjo veikti 1930-aisiais. Ši geležinkelio linija buvo skirta krovininiams traukiniams – taip siekta išvengti nelaimingų atsitikimų, kai traukinių bėgiai buvo tiesiami bendrojo naudojimo gatvėse. Dėl nelaimių 10-oji aveniu jau buvo praminta Mirties aveniu.

Nepadėjo nė vadinamieji vakarinės dalies kaubojai – vyrai, jodavę prieš traukinius ant arklių ir mojuodavę raudonomis vėliavomis. Buvo nu-

spręsta krovininių traukinių eismą atskirti pakeliant jį devynis metrus virš gatvės.

Nutiesta trasa buvo 20 kilometrų ilgio, kirto kvartalus jungdama gamyklas ir sandėlius, o traukiniai įriedėdavo į pastatų vidų gabendami maistą, žaliavas, išveždami pagamintus produktus. 1980-aisiais traukinys „High Line“ pravažiavo paskutinį kartą. Keturi jo vagonai buvo prikrauti šaldytų kalakutų.

Pietinė „High Line“ dalis buvo nugriauta, kita apžėlė piktžolėmis, kai investuotojai ir miesto valdžia bandė inicijuoti visos trasos griovimo darbus – jos užimamos teritorijos kaina augo kartu su klestinčiais aplinkiniais rajonais. Planai strigo, ir ilgainiui Aukštoji linija tapo miesto infrastruktūros atgyvena, nefunkcionuojančia miesto dalimi.

2011 Nr. 7

38

pasaulis

2 dalies panorama. © Iwan Baan, 2011.

Liniją išsaugojo visuomenė Čelsio rajono gyventojas, aktyvistas ir geležinkelių entuziastas Peteris Obletzas laikomas senosios geležinkelio linijos išsaugojimo iniciatoriumi. 9-ojo dešimtmečio viduryje jis padedant teismams stabdė „High Line“ griovimo darbus siekdamas atgaivinti trau-

Erdvė, skirta pasisėdėti, 1 dalis. © Iwan Baan, 2009.

2011 Nr. 7

kinių eismą. Maždaug tuo laiku fotografo Joelio Sternfeldo nuotraukose užfiksuotas gremėzdiško industrinio objekto virsmas kažkuo panašiu į parką – žaliąją juostą, vingiuojančią pramoniniu miesto peizažu.

Didžiausias dėmesys šioje istorijoje skirtinas dviem vietos gyvento-

jams – Joshua Davidui ir Robertui Hammondui. 36-erių laisvai samdomas rašytojas ir 29-erių menininkas, pinigus uždirbdavęs pradedančiose technologijų kompanijose, 1999 metais susitiko bendruomenės susirinkime, kur buvo pristatomi „High Line“ griovimo planai. Abu tikėjosi

čia sutikti žmonių, suinteresuotų linijos išsaugojimu. Ir abu nustebo supratę, kad ta žmonių grupė tėra juodu. Įkūrę organizaciją „Friends of the High Line“ („Aukštosios linijos draugai“), aktyvistai pradėjo kovoti už geležinkelio išsaugojimą ir transformavimą į viešąją erdvę. 2001–2002 metais Viešosios erdvės dizaino fondas skyrė stipendiją architektui Casey Jonesui, kuris kartu su fondu ir „Friends of the High Line“ atliko tyrimą „Reclaiming the High Line“ („Aukštąją liniją susigrąžinant“). Ši planavimo studija apibrėžė geležinkelio linijos išsaugojimo ir panaudojimo gaires. Organizacija sulaukė oficialaus miesto palaikymo, atliko ekonominių tyrimų studiją, kurios rezultatai įrodė, kad naujos viešosios erdvės atnešamos pajamos bus didesnės už jos rekonstravimo darbus. Galiausiai miesto valdžia „High Line“ išsaugojimą ir pritaikymą visuomenės poreikiams paskelbė prioritetiniu uždaviniu. 2003 metais buvo paskelbtas konkursas, kuriame siūlymus pateikė 720 komandų iš 36 šalių.

Projektas be pabaigos Nukonkuravusi tris finalininkų komandas – „TerraGram“ ir dar dvi, va-

,,

pasaulis

39

Džersis, Filadelfija, Detroitas, Čikaga svarsto galimybę problemišką miesto infrastruktūrą transformuoti į viešąją erdvę. „High Line“ idėją nagrinėja kūrėjai iš Honkongo, Jeruzalės, Roterdamo ir Singapūro.

dovaujamas Zahos Hadid ir Steveno Hollo, idėjinių siūlymų konkursą laimėjo jungtinė kraštovaizdžio architektų ir miesto projektavimo studija iš Niujorko „James Corner Field Operations“. Šios studijos suburtoje komandoje dirbo tarpdisciplininio projektavimo studija „Diller Scofidio + Renfro“ (Niujorkas) ir apželdinimo architektas Pietas Oudolfas (Olandija).

Komandą įkvėpė melancholiškas, nežabotas senosios geležinkelio linijos grožis, sukurtas gamtos, atsiėmusios iš miesto anksčiau gyvybingą infrastruktūros dalį. Pramoninio susisiekimo priemonę jie pasiūlė paversti

poindustrine erdve, kurioje susijungtų laisvalaikis, gyvenimas ir augmenija.

Savo strategiją pavadinusi agritektūrine (žemės ūkis + architektūra), komanda projekte apjungė organiškas ir statybines medžiagas, kurdama kintamų proporcijų derinius. Šie deriniai apgyvendino laukines, kultivuojamas, intymias ir itin socialias erdves. Pasiūlyta koncepcija išsaugojo savitą „High Line“ charakterį, be to, kuria įdomų kontrastą su šalia esančio Hadsono upės parko (Hudson River Park) tempu – lygiagrečių linijų kompozicija apjungia lėtumą, išsiblaškymą ir kitokį pasaulį. Pasak pačių kūrėjų, atsižvel-

Gansevoorto aikštė ir laiptai, 1 dalis. © Iwan 2011 Nr.Baan, 7 2009.

40

pasaulis

„High Line“ apželdinimo sprendimus įkvėpė natūraliai plintantys augalai – jie buvo uzurpavę nenaudojamą geležinkelio liniją 25 metus.

,,

giant į dinamišką šiuolaikinį kontekstą, kuriam įtaką daro kintantys poreikiai, galimybės ir norai, jų sukurtas projektas yra begalinis – dėl augančių želdinių ir jų kaitos.

Nuolat žydintis parkas „High Line“ apželdinimo sprendimus įkvėpė natūraliai plintantys augalai – jie buvo uzurpavę nenaudojamą geležinkelio liniją 25 metus. Daugelis šių

pasaulis

linijos žėlusių augalų. Kitos žolių, krūmų ir medžių rūšys buvo parinktos atsižvelgiant į atsparumą šalčiams, ilgaamžiškumą, tekstūrą ir spalvų variacijas.

Miško viadukas (Woodland Flyover) suprojektuotas įvertinus mikroklimatą, kuriam įtaką daro šalia esantys aukšti pastatai – čia įrengta tankiai vešančių augalų erdvė.

Traukinių bėgiai pasislepia po banguotu samanomis apsodintu žemės sluoksniu, o metalinis takas kyla aukštyn, leidžia žiūrovams stebėti erdvę po kojomis ir mėgautis medžių pavėsiu. Parkas naudojamas ir edukaciniais tikslais – sudarytas visų augalų sąrašas, skirtingi augalai žydi nuo sausio iki gruodžio, o parko puslapyje yra speciali skiltis „Klausk sodininko“.

augalų ir dabar veši parke – pavyzdžiui, Laukinių gėlių lauke (Wildflower Field) ar Čelsio pievoje (Chelsea Grassland), kur pėsčiųjų takai vingiuoja tarp natūraliai ant geležinkelio

Dėmesys detalėms Projektuojant „High Line“ parką buvo išsaugota originali pramoninio geležinkelio konstrukcija ir atkurti plieno elementai – tokie kaip Art Deco stiliaus turėklai. Atsižvelgiant į žmonių srautus įrengti in-

41

tegruoti betoniniai pėsčiųjų keliai, suprojektuotos fiksuotos ir kilnojamosios sėdėjimo erdvės, sumontuotas grindinis apšvietimas, pasirūpinta, kad patekti į parką būtų patogu.

Parko erdvėje priklausomai nuo konteksto apsigyveno individualūs architektūriniai sprendimai. Kai kur įėjimai į parką atidengia senąsias geležinkelio konstrukcijas, atvirose erdvėse galima mėgautis saulės voniomis, suformuota paaukštinta medinė terasa, kurios laiptai ir rampos paliktos lankytojų poilsiui. Reklamos lenta, tarnavusi geležinkelio gyvavimo metais, perdaryta į stiklinę vitriną ir leidžia stebėti žemiau vykstantį gyvenimą.

Apžvalgos terasos nukreipia dėmesį tai į Hadsono upę, tai į miesto vaizdus. Keliaujant parku paverstu geležinkeliu galima stebėti naujos architektūros pastatus ir patekti į senųjų vidų – taip, kaip važiuodavo traukiniai. Viename jų – Čelsio turgaus pasaže, buvusioje kepykloje, dabar rengiamos visuomeninio meno programos.



Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda

Saulės vonios – viena populiariausių ,,High Line” erdvių. © Iwan Baan, 2009.

2011 Nr. 7

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt

42

naujienos

rinka

43

Sąjunga – ta pati, modelių daug Europos architektų taryba (Architects’ Council of Europe – ACE) parengė architekto profesijos įgijimo proceso įvairiose Europos šalyse apžvalgą. Tyrimas apima 33 valstybes, lygina jų teisinius reglamentus, studijas aukštosiose mokyklose ir profesinės veiklos reguliavimo ypatumus.

Apžvalgoje pateikiami patys įvairiausi duomenys: architektų skaičius šalyje ir kiek jų tenka 1000 gyventojų; kiek laiko galioja architekto licencija; kaip formuluojamas profesinis vardas („architektas“, „kraštovaizdžio architektas“ ir t. t.); kokia institucija reguliuoja licencijų teikimą; edukacinės sistemos modelį: kiek metų ir kokias aukštąsias mokyklas privaloma baigti, kiek laiko atliekama praktika, ar privaloma kelti kvalifikaciją pouniversitetinio tobulinimo kursuose.

Kai kuriose šalyse architektai licenciją gauna be egzamino (Šveicarija, Švedija, Vokietija, Belgija, Danija, Ispanija, Estija, Suomija, Norvegija) – pakanka išsilavinimo ir tam tikro praktikos stažo (Kipras), arba periodiškai atliekama veiklos kokybės priežiūra (Vengrija).

Architekto profesiją kai kuriose šalyse (Belgijoje, Kroatijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, iš dalies Austrijoje) reguliuoja ir gina architektūros, erdvinio planavimo įstatymai.

Lietuvoje Architektūros įstatymą rengia Aplinkos ministerija kartu su Lietuvos architektų rūmais.

Kitose šalyse įstatymiškai ginamas tik architekto vardo naudojimas, tai –

2011 Nr. 7

Vokietija, Austrija, Belgija, Kroatija, Ispanija, Prancūzija, Slovakija, Graikija, Vengrija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Didžioji Britanija, Slovakija, Švedija, Čekija, Turkija.

Tačiau yra šalių, kuriose profesinė praktika nereguliuojama ir neginama įstatymais: pavyzdžiui, Švedijoje architektu gali dirbti bet kas, Olandijoje statybos leidimo gali prašyti asmuo, neturintis nei architektūrinio išsilavinimo, nei licencijos. Suomijoje architekto paslaugų kokybę nurodo buvimas profesionalų registre, į kurį patenka tik turintieji tam tikrą išsilavinimą ir praktikos. Danijoje ir Norvegijoje architektai privalo būti apsidraudę (draudimo sąlygose nurodytas tam tikras skaičius praktikos metų).

Beveik visoje Europoje (išskyrus Suomiją ir Norvegiją) projektuojantis architektas privalo būti užsiregistravęs profesinėje organizacijoje (daugeliu atvejų tai Architektų rūmai).

Architektūrinis lavinimas aukštosiose mokyklose trunka 5–7 metus: jį sudaro bakalauro ir magistro laipsnio studijos arba bendrosios studijos neskiriant laipsnių. Kai kuriais atvejais studentai privalo atlikti praktiką studi-

jų metu, kitais – skirti jai metus ar daugiau laiko prieš stojant į magistrantūros studijas. Daugumoje šalių taikoma taisyklė po studijų, prieš gaunant architekto licenciją, 2–3 metus padirbėti architektūros biure, tačiau Danijoje, Suomijoje, Italijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Turkijoje praktika po studijų nėra būtina.

Vis dėlto Europos architektų tarybos parengtoje ataskaitoje pabrėžiama, kad universitetinis išsilavinimas – tik pirmas žingsnis architekto kvalifikacijos įgijimo procese. Tik patirtis, teorinių žinių taikymas praktikoje gali užtikrinti architektūrinės paslaugos kokybę.

Taigi ACE primygtinai rekomenduoja universitetinį mokymą papildyti profesine praktika argumentuodama, kad tik taip architektas gali išmokti tinkamai ginti kliento, vartotojo ir plačiosios visuomenės interesus.

Praktika turėtų trukti ne mažiau kaip dvejus metus. Reikalavimai praktikai turėtų būti suderinti su edukacinėmis programomis ir nuolat atnaujinami, o biurai, priimantys praktikantus, prižiūrimi profesionalių organizacijų (tai gali būti ir universitetai). Šios turėtų įvertinti kvalifikaciją, įgytą per praktikos laikotarpį.

Pouniversitetinis tobulinimasis kol kas privalomas nedaugelyje Europos šalių (kai kuriose Vokietijos žemėse, Austrijoje, Vengrijoje, Airijoje, Norvegijoje (tik Rūmų nariams), Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje), tačiau, ACE tarybos narių įsitikinimu, kiekvienas architektas pats turėtų rūpintis kelti universitete ir praktikos laikotarpiu įgytą kvalifikaciją.



Sostinėse butų kainos kyla

Paklausiausia – dirbamoji žemė

Vilniuje, palyginti su kitomis Baltijos šalių sostinėmis, butai šiuo metu brangiausi, nors kainos kyla ne sparčiausiai.

Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovė „Ober-Haus Real Estate Advisors“, išanalizavusi šių metų birželio mėnesio butų kainų pokyčius, paskelbė, kad butai pabrango visose trijose Baltijos šalių sostinėse: Vilniuje – 0,5 proc., Rygoje – 0,6 proc., Taline – 0,1 proc. „Ober-Haus“ duomenimis, Taline, palyginti su 2010 metų birželiu, vidutinė buto kvadratinio metro kaina pakilo 9,5 proc. ir vidutiniškai siekia apie 3,5 tūkst. litų. Nuo aukščiausio būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007-aisiais, iki šių metų birželio Estijos sostinėje butų kainos sumažėjo 40,1 proc.

Rygoje butų kainos, palyginti su praėjusių metų birželiu, išaugo 4,9 proc. Šiuo metu Latvijos sostinėje vidutinė buto kvadratinio metro kaina siekia 3,2 tūkst. litų. Nuo aukščiausio būsto kainų lygio, kuris irgi buvo pasiektas 2007 metais, iki šių metų birželio Rygoje butų kainos yra kritusios labiausiai iš visų trijų Baltijos valstybių sostinių – 59,4 proc.

Vilniuje birželio mėnesį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vidutinė buto kvadratinio metro kaina pakilo 3,6 proc. Nuo aukščiausio būsto kainų lygio, pasiekto 2007-ųjų pabaigoje, iki šių metų birželio Vilniuje butų kainos sumažėjo 39,1 proc. ir vidutiniškai siekia 4,16 tūkst. litų už kvadratinį metrą.

Nekilnojamojo turto bendrovės „OberHaus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), reikšmė šių metų birželio mėnesį išaugo 0,1 proc. Toks pat augimas buvo stebimas balandžio ir gegužės mėnesiais.

Birželį Vilniuje buvo fiksuojamas 0,5 proc. būsto kainų kilimas, o metinis butų kainų augimas, palyginti su geguže, sumažėjo 3,6 proc. Gegužę sostinėje metinis butų kainų augimas sudarė 4,2 proc.

Kituose Lietuvos didmiesčiuose išlieka neigiamos kainų pokyčių tendencijos. Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose užfiksuotas vienodas kainų mažėjimas, siekęs 0,2 proc. Panevėžyje birželio mėnesį kainos smuktelėjo 1 proc.

Metiniai butų kainų pokyčiai šiuose miestuose vis dar išlieka neigiami: Kaune – 3,4 proc., Klaipėdoje – 2,9 proc., Šiauliuose – 4,4 proc., Panevėžyje – 2,6 proc.

Nuo aukščiausio apibendrinto būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007 metų pabaigoje, iki šių metų birželio Vilniuje butų kainos sumažėjo 39,1 proc., Kaune – 34,5 proc., Klaipėdoje – 46,1 proc., Šiauliuose – 45,4 proc., Panevėžyje – 46,3 proc.

Lietuvos vidutinių ir smulkiųjų nekilnojamojo turto įmonių asociaci-



i r

jos prezidentas Gediminas Bareika teigė, kad šiuo metu paklausiausias nekilnojamasis turtas – žemės ūkio paskirties sklypai. Tačiau ne bet kokie, o maždaug 100 hektarų ploto ir didesni. „Tokių sklypų paklausa pastaruoju metu išaugo smarkiai, kaip ir jų kaina. Per metus žemės ūkio paskirties žemė pabrango bemaž perpus. Vertinant vidurkį, prieš metus hektaras žemės kainavo apie 7 tūkst. litų, dabar jau mokama ir po 15 tūkst. litų. Žinoma, kaina didesnė ten, kur žemė derlinga, o kur ne itin derlinga – ir kaina kur kas mažesnė“, – pasakojo G. Bareika.

Nereikia galvoti, kad žemės ūkio paskirties žemę perka užsienio kompanijos. Anaiptol. Tai savo valdas plečia stambieji Lietuvos ūkininkai, tarp pirkėjų yra ir stambiausių žemės ūkio bendrovių.

Kalbėdamas apie būsto rinką, nekilnojamojo turto ekspertas pastebėjo, kad šiuo metu sostinėje pirkėjai ieško 1–2 kambarių butų, ne brangesnių nei 200 tūkst. litų. Vadinasi – jie senos statybos. Naujos statybos butai – brangesni, o bankai kreditavimo girnų dar neįsuko.

Jeigu jie užtikrintų geras kreditavimo sąlygas, paklausūs taptų ir individualieji namai. Be kreditų žmonės retai įperka brangius namus, kainuojančius daugiau kaip 500 tūkst. litų. G. Bareika teigė, kad šiuo metu perkami ne daugiau kaip 450 tūkst. litų kainuojantys individualieji namai.

a k n 

2011 Nr. 7

Ilsėtis miške irgi reikia mokėti Urėdų rūpestis – ne tik įkurti, bet ir puoselėti miško poilsiavietes

Kristina BUIDOVAITĖ

Išsaugoti rekreacinę infrastruktūrą miške kartais būna sudėtingiau negu ją sukurti: nors pastaraisiais metais urėdijų darbuotojai miško svečiais skundžiasi vis rečiau, lengvabūdiškų ar tiesiog chuliganiškų incidentų poilsiavietėse pasitaiko.

Poilsiaviečių reikia vis daugiau Vienas iš Lietuvoje skiriamų specialios paskirties miškų pogrupių – rekreaciniai miškai. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui bei rekreacijai skirti miškai.

Nuo miesto dulkių ir triukšmo pavargę žmonės juose turi galimybę ne tik atkurti fizines ir dvasines jėgas, bet ir susipažinti su gamtos vertybėmis, kultūros paveldo objektais.

2011 Nr. 7

Pagaliau tėvams tai proga ne zoologijos sode, o natūralioje aplinkoje parodyti atžaloms voverę ar kiškį, galbūt – ir proga pakalbėti apie elgesio gamtoje kultūrą.

Daugybei gražių šalies gamtos kampelių nuo lankytojų atsitvėrus nedraugiškais užrašais „Privati valda“, naujų miško teritorijų pritaikymas poilsiui tapo ypač svarbus. Akivaizdu, miškuose įrengtomis poilsiavietėmis, pažintiniais takais ir kitais objektais naudojasi vis daugiau žmonių. Ypač vasarą.

Laimi abi pusės Rekreacinių objektų priežiūra urėdams – papildomas rūpestis, tačiau, pasak Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotojo Jono Koklevičiaus, jis atsiperka: kai žmonės įpranta poilsiauti tam pritaikytose vietose, sumažėja gaisrų pavojus, rečiau šiukšlinama aplinka, taigi ir nežalojamas kraštovaizdis.

Tai naudinga ir poilsiautojams: atvykę į gamtą jie randa įrengtas poilsio aikšteles, palapinių vietas, ugniavietes. Be to, svečiai visada nukreipiami į saugius miško sklypus – poilsiavietėse nuolat šalinami pasvirę, pavojingi medžiai, sausos šakos.

J. Koklevičius priminė pernai praūžusias audras, kurių metų nukentėjo žmonių, poilsiavusių tam nepritaikytose vietose. „Nebuvo girdėti, kad poilsiavietėse būtų įvykę nelaimingų atsitikimų“, – kalbėjo pašnekovas.

Beje, už poilsiavimą nenumatytose vietose baudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodeksą. Tačiau paprastai bausti neskubama, pirmiausia įspėjama, patariama. „Žmonės dažnai elgiasi netinkamai, nes nežino, nepasidomi“, – apgailestavo Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotojas.

Be taisyklių neįmanoma Poilsiautojai, be abejo, pasakys, kad draudimų ir prievolių lankantis miškuose galėtų būti ir mažiau. Tačiau urėdai atitars, esą tai vienas pagrindinių būdų apsaugoti miškus, kad šie nenukentėtų nuo lankytojų, nesuvokiančių, kiek žalos gamtai gali padaryti jų neišmanymas, neatsargumas ar tiesiog bloga valia. Tad gamtos mėgėjai turi nepamiršti laikytis tam tikrų taisyklių ir apribojimų. Pavyzdžiui, nekurti laužų tam neskirtose vietose, nekirsti medžių, neardyti miško paklotės, nešiukšlinti ir t. t. „Tendencijos gerėja. Pastaraisiais metais poilsiavietės nukenčia vis mažiau, – pasidžiaugė J. Koklevičius. – Gal greitu metu poilsiautojai jas dar labiau saugos.“ Pasitaiko atvejų, kai sulaužomos, sukūrenamos lengvesnės konstrukcijos – tos, kurias poilsiautojai pajėgia nuardyti. „Taip elgiasi nedidelė lankytojų dalis. Apsilanko šimtai žmonių, kurie elgiasi gražiai, tada atvažiuoja viena kompanija ir per keletą valandų padaro daug negera“, – apgailestavo pašnekovas.

Daugiau naujų poilsiaviečių kurti dabar neplanuojama – labiau rūpinamasi prižiūrėti senąsias. „Manome, šiuo metu pakanka esamų poilsiaviečių – tik reikia jas periodiškai atnaujinti“, – sakė J. Koklevičius.

Kaip tik neseniai prieniškiai pateikė paraišką infrastruktūrai prie Guostos ežero atnaujinti. „Poilsiavietė popu-

liari, gausiai lankoma, tačiau infrastruktūra susidėvėjusi“, – argumentavo urėdo pavaduotojas.

Prienų miškų urėdijoje įrengta maždaug 10 įvairaus lygio rekreacinės infrastruktūros objektų: įvairios paskirties takų, poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių. Informacijos apie jas galima rasti internete, urėdija leidžia ir lankstinukus.

Remia Europos Sąjunga Miškų pritaikymą poilsiautojų reikmėms remia ir Europos Sąjunga.

Prienų miškų urėdija šia galimybe irgi pasinaudojo – buvo įrengta viena poilsiavietė. „Mūsų projektas nebuvo labai brangus – maždaug 150 tūkst. litų vertės. Ir nebuvo labai sudėtingas, todėl jį be didelių problemų parengė patys urėdijos specialistai“, – pasakojo J. Koklevičius.

Tiesa, nuo įžūlių lankytojų aikštelė nukentėjo jau pirmaisiais eksploatavimo metais. Buvo atvejis, kai stovėjimo aikštelės danga buvo išardyta, atitvarai išvartyti, pripažino urėdo pavaduotojas.

2011 Nr. 7

46

naujienos

Kaip prisistatysime „Expo 2012“?

Liepos 20-ąją Aplinkos ministerijoje baigiasi projektinių siūlymų Lietuvos ekspozicijai pasaulinėje parodoje „Expo 2012“ įrengti priėmimas.

Kitaip nei užpernai, šiemet nuspręsta skelbti atskirus konkursus projektui ir jo įgyvendinimui. Paprastesnio atviro projekto konkursą ministerija paskelbė vos prieš du mėnesius. Su jo nugalėtoju žadama

pasirašyti techninio projekto rengimo ir projekto įgyvendinimo priežiūros sutartį. „Expo 2012“ vyks Pietų Korėjos mieste Josu nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Pagrindinė parodos tema – „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“. Bus nagrinėjamos aplinkosaugos ir darnios plėtros problemos, pristatomos pažangiausios jūros išteklių naudoji-

mo technologijos, vandenynų ir jūrų pakrantėse gyvenančių tautų kultūra.

Lietuvos, kaip ir kitų šalių, prisistatymui skirta 300–500 kvadratinių metrų erdvė jau egzistuojančiame statinyje, kurios visapusišką įrengimą bei panaudojimą ir turi pasiūlyti konkurso dalyviai. Preliminarus prizinis fondas geriausių darbų autoriams siekia 35 tūkst. litų.



Pagirs ir apdovanos

Pirmąjį ministerijos apdovanojimą už laimėjimus urbanistikos ir architektūros srityje pelnė Šiaulių miesto arenos kūrėjai.

Aplinkos ministerija primena, kad dar yra laiko siūlyti geriausius savo ar kolegų darbus apdovanojimui už laimėjimus urbanistikos ir architektūros srityse. Kita proga bus negreitai – 2007 metais įsteigtą apdovanojimą už geriausią architektūros kūrinį ministerija teikia tik kas dvejus metus.

Gauti 8000 litų piniginę premiją gali pretenduoti 2009–2010 metais reali-

2011 Nr. 7

zuoto architektūros kūrinio (pastato ar kitų statinių) projekto autorius ar bendraautoriai. Taisyklės numato, kad pretendentus, be Aplinkos ministerijos, gali siūlyti vyriausieji savivaldybių architektai, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmai, taip pat fiziniai ir juridiniai asmenys.

Pirmieji šį apdovanojimą pelnė Šiaulių miesto arenos kūrėjai: archi-

tektai Eugenijus Miliūnas (projekto vadovas), Gintaras Balčytis, Algimantas Bublys, Algimantas Černiauskas ir Linas Tuleikis. 2009 metais laurai atiteko architektams Donaldui Trainauskui, Dariui Baliukevičiui ir Virginijai Bakšienei už atgimusią Utenos A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką. Šių metų laureatai paaiškės rudenį.

Kartu su paraiška reikia pateikti trumpas architektūros kūrinio autoriaus ar bendraautorių biografijas, kūrybinės veiklos įvertinimų ir realizuoto architektūros kūrinio, už kurį siūloma skirti apdovanojimą, aprašymą, taip pat atitinkamą iliustracinę medžiagą (skaitmenine laikmena ir planšetėmis).

Paraiškas iki rugsėjo 1-osios reikia teikti Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentui raštu (A. Jakšto g. 4/9, LT-01105 Vilnius) arba faksu (8 5) 266 3667.

Darbus vertins aplinkos ministro sudaryta komisija, o apdovanojimas laureatui bus įteiktas per penktąjį Urbanistinį forumą spalio 14-ąją Klaipėdos universitete.



santechnikA

situacija I 48

Vanduo – eksporto prekė?

požiūris I 54 Centralizuoto vandens miražas

sprendimas I 57 Monopolis laiko tvirtai sugniaužtą kumštį

sprendimas I 60 Vandens filtrai: būtinybė ar prabanga?

evoliucija I 64 Lašas po lašo

48

situacija

situacija

49

Vanduo – eksporto prekė?

Šiandien Lietuvoje netaupoma tai, kas nemažoje pasaulio dalyje – jau didelė prabanga

,, Vladas ŠERELIS

Kas turi lakią fantaziją, gali įsivaizduoti maždaug 2100 metus. Lietuvos gyventojai nebežino, kas yra nepriteklius, valstybė pajėgi išlaikyti visus savo piliečius, net jei šie nedirba, čia kuriami grandioziniai projektai, kuriuos dabar galima pamatyti tik turtinguose Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Koks įvyko stebuklas? Lietuva ėmė eksportuoti neįkainojamą turtą, kurio pristigo visa Europa ir kitos pasaulio šalys – gėlą vandenį.

2011 Nr. 7

Sunaudojame palyginti nedaug Nors dabar toks scenarijus vargiai įsivaizduojamas, jis neatmestinas. Ne viena Senojo žemyno šalis stengiasi kaip įmanydama saikingiau naudoti gėlą vandenį, nes jaučia jo trūkumą.

Lietuva yra bene vienintelė valstybė Europoje, gerianti tik požeminį gėlą vandenį. Jo ištekliai kol kas – išties nesuvartojami. „Visame pasaulyje įgyvendinamos vandens taupymo programos, nes jo trūksta daugybėje šalių. Lietuvoje gėlo vandens sunaudojimas vienam

žmogui nesiekia Europos vidurkio.

Tad kodėl mums vandens nenaudoti, jeigu turime galimybę naudoti?

Negalime juk visose srityse gyventi įsijungę taupymo režimą“, – ekologams turbūt nepatiksiančią poziciją pareiškė Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos direktorius Vaidotas Ramonas.

Skaičiavimai rodo, kad Lietuvos didmiesčiuose vienas gyventojas per parą vidutiniškai sunaudoja apie 80 litrų vandens. Tai, turint omenyje Jungtinių Tautų organizacijos duo-

menis, kur teigiama, kad žmogui per parą turi užtekti nuo 20 iki 50 litrų vandens, yra daug. Vis dėlto lyginant su didžiuosiuose pasaulio miestuose sunaudojamu vandens kiekiu esame tikrai taupūs. Antai vienas Barselonos (Ispanija) gyventojas per parą vidutiniškai buityje sunaudoja apie 162 litrus vandens. Paryžiuje (Prancūzija) šis skaičius siekia 110 litrų per parą.

Sunku įsivaizduoti, bet skelbiama, kad vienas Pekino (Kinija) gyventojas per parą buityje vidutiniškai sunaudoja net 666 litrus vandens.

Dėl finansų ir reikiamų teisės aktų stokos savivaldybėse požeminio vandens monitoringo darbai beveik visur sustojo.

2011 Nr. 7

50

situacija

Beje, ir Lietuvoje pastebima tendencija, kad vandens naudojimas pamažu auga. Prognozės irgi apie tai byloja.

Plečiami centralizuoto vandentiekio tinklai, vis daugiau žmonių gauna kokybišką paslaugą. Be to, gyventojai daugiau dėmesio skiria higienai – tai irgi priežastis, dėl kurios didėja vandens naudojimas.

V. Ramonas pripažino, kad specialistai iš tiesų pasvarsto, ar neateis toks laikas, kai Lietuva eksportuos gėlą vandenį taip, kaip dabar arabų šalys eksportuoja naftą, nes jo tikrai pritrūks ne viena šalis. Daugiau kaip milijardas Žemės gyventojų neturi galimybių naudotis tinkamais gėlo vandens šaltiniais. Apie 2,5 mlrd. neturi elementarių sanitarinių įrenginių. To priežastis – vandens stygius, o padariniai – ligų epidemijos, kasmet nusinešančios apie 2,5 mln. gyvybių. Daugiausia vaikų iki 5 metų.

situacija

„Net sovietmečiu, kai vanduo į pramonės įmones buvo tiekiamas didžiulio diametro vamzdžiais ir jo naudojimo tikrai nebuvo galima pavadinti saikingu, šio turto stygiaus nepajusta. Dabar galbūt žmonės vandenį naudoja sąmoningiau, tiek daug neišpilama į kanalizaciją. Žinoma, saikingą naudojimą skatina ir nemaža vandens pardavimo kaina“, – kalbėjo V. Ramonas.

Kad ir ką galvotume apie vandens kainą, vandens tiekėjai tvirtina, kad jis mūsų šalyje parduodamas pigiau nei už savikainą. Esą sąnaudos vandeniui išgauti didėja greičiau, negu politikai, ištaikę laiką tarp rinkimų, ryžtasi priimti nepopuliarų sprendimą – didinti vandens pardavimo kainą.

u t i s cija Saikas – tik dėl mokesčių?

Apie 60 proc. Europos miestų sunaudoja daugiau vandens, negu jo atsinaujina. Jungtinių Tautų organizacijos skaičiavimais, jeigu toliau išliks tokia tendencija, 2025 metais gėlo vandens paklausa 56 proc. viršys pasiūlą.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos direktorius V. Ramonas sakė neprisimenantis metų, kai mūsų šalyje būtų sunaudota daugiau gėlo vandens, negu jo atsinaujintų. Nebuvę ir kitokių nelaimių, galinčių užkirsti kelią naudotis geros kokybės požeminiu vandeniu.

Įmonės pavadinimas: UAB ,,PH Švarus vanduo” Įmonės veikla:  Tralo, buldozerio, ekskavatoriaus nuoma.  Nuotekų, vandens valymo įrengimai.  Darbų vykdymas pagal naujausias technologijas.  Šachtinių šulinių, siurblinių įdiegimas.  Vandens baseinų ir kūdrų kasimas. Įmonės kontaktai: Tekoriškio km., Miežiškių sen., Panevėžio r., mob. +370 698 47 892, el. p. phsvarusvanduo@gmail.com

2011 Nr. 7

Kuria naują madą Dažnas gyventojas pats sau užduoda retorinį klausimą: ar galima gerti vandenį tiesiog iš čiaupo, ar pirkti maisto ruošai supilstytą į plastikinius butelius? Vandens tiekėjai tvirtina, kad bent jau didmiesčių gyventojai centralizuotu vandentiekiu gauna išties geros kokybės vandenį, jo dažnai nereikia papildomai filtruoti. „Lietuvoje turbūt niekas neprisimena nelaimės, po kurios būtų iškilusi grėsmė užteršti gruntinius vandenis.

Vanduo visada geros kokybės. Be to, nors jis ir gaunamas iš požeminių klodų, vis viena prateka pro vandens gerinimo įrenginius“, – aiškino V. Ramonas.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacija pastaruoju metu rengia įvairių akcijų, ragindama pasitikėti centralizuotai tiekiamo vandens kokybe ir gerti jį tiesiog iš čiaupo. Pavyzdžiui, valdžios institucijos, Vilniaus kavinės ir restoranai raginami suteikti galimybę lankytojams gerti vandenį, įpiltą tiesiai iš čiaupo. Prie šios akcijos jungiasi ir kiti miestai.

Monitoringas – nepakankamas Ar ilgai teks džiaugtis vandens turtais?

Hidrologas habil. dr. Algirdas Klimas savo nuomonę išdėstė leidinyje „Vandentvarka“. Pasak jo, požeminio vandens monitoringas nepakankamas.

Valstybinio požeminio vandens monitoringo tinklą dėl vis mažėjančio finansavimo sudaro vos 256 stebėjimo gręžiniai vandens lygiams matuoti. Jie įrengti daugiausia sekliame gruntinio

vandens sluoksnyje. Iš visų šių gręžinių tik keliasdešimtyje kasmet ištiriama bendroji cheminė požeminio vandens sudėtis, keliolikoje gręžinių – mikroelementai ir pesticidai. Tokios apimties ir sudėties monitoringas negali atspindėti tikrosios požeminio vandens būklės visoje Lietuvoje.

Dar blogiau, kad iki šiol nenustatyta ir nepatvirtinta savivaldybių požeminio vandens monitoringo tvarka.

Bendruose savivaldybių aplinkos monitoringo nuostatuose yra tik bendro pobūdžio teiginiai, kad toks monitoringas atliekamas savivaldybėms priskirtose teritorijose, sistemingai stebint atitinkamų aplinkos komponentų būklę, jų tarpusavio sąveiką, vertinant ir prognozuojant antropogeninį poveikį joms. Tačiau monitoringo darbai, habil. dr. A. Klimo pastebėjimu, turi būti konkretizuojami programose, kurias derina atitinkami regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, prieš tai gavę pastabas iš kompetentingų valstybinių institucijų.

Deja, pastebima, kad dėl finansų ir reikiamų teisės aktų stokos, nestabilios politinės situacijos savivaldybėse pastaraisiais metais požeminio vandens monitoringo darbai beveik visur sustojo arba virto formaliu kažkokių duomenų kaupimu.

didelį kiekį vandens, mažiausiai atsižvelgiant į jų slūgsojimo gylį, atstumą iki būsimo vartotojo ir kitus rodiklius, nuo kurių priklauso vandens gavybos ir tiekimo sąnaudos.

Tyrimai buvo plėtojami sparčiai ir per 30 metų išžvalgyta tiek gėlo požeminio vandens išteklių, kiek jų pagal tuometę sampratą pakako patenkinti visų šalies miestų ir rajonų centrų poreikį.

Daugiausia požeminio vandens buvo sunaudojama 1989 metais, bet ir tuomet buvo naudojamasi tik 50–75 proc. išžvalgytų išteklių. Mažėjant geriamojo vandens naudojimui, jau 1999 metais buvo naudojama tik 20–30 proc. požeminio vandens išteklių.

1972–1978 metais, orientuojantis į perspektyvinį 2000 metų geriamojo vandens poreikį, buvo atliktas Lietuvos gėlo požeminio vandens eksploatacinių išteklių regioninis įvertinimas. Įvertinti potencialūs ir perspektyviniai regioniniai eksploataciniai ištekliai, apskaičiuoti gamtiniai požeminio vandens ištekliai kai kuriuose vandeninguose sluoksniuose. Nors šiame

šimtmetyje vandens išteklių neturėtų trūkti, reikėtų siekti geresnės geriamojo vandens kokybės.

Požeminio geriamojo vandens kokybė ypač aktuali kaimo vietovėse, kur geriamas užterštas negilių šulinių vanduo. Pastarųjų metų duomenimis, per 950 tūkst. šalies gyventojų naudoja šachtinių šulinių vandenį. Apie pusės tirtų šulinių vanduo užterštas nitratais. Įskaitant kitas chemines sudedamąsias dalis, mikrobiologines ir fizines vandens ypatybes, užterštų šulinių yra dar daugiau. Nuo 2003 metų geriamojo vandens kokybės reikalavimai tapo griežtesni. Pradėta reglamentuoti daugelį iki tol netirtų žmogaus sveikatai žalingų vandens priemaišų: chloruotus organinius junginius, pesticidus.

Lietuvos geologijos tarnyba parengė požeminio vandens naudojimo ir apsaugos strategijos projektą, kuriame numatytos pagrindinės ateinančio dešimtmečio veiklos kryptys. Strategijoje pabandyta sudaryti kompleksinį požeminio vandens, jo saugos tyrimų bei požeminio vandens išteklių naudo-

51

jimo ir jų apsaugos valdymo plėtotės bei tobulinimo planą, kuriam įgyvendinti reikės bendrų įvairių institucijų pastangų. Valstybinių hidrogeologinių tyrimų srityje būtina:

u t i s cija 

plėtoti požeminio vandens išteklių kartografavimą;



atlikti žemės gelmių saugos tyrimus siekiant pagrįsti vandens išteklių naudojimą ir jų apsaugos valdymą;



tęsti požeminio vandens kiekio ir kokybės kaitos stebėjimus valstybiniame monitoringo tinkle kaip nacionalinio aplinkos monitoringo dalį;



įvertinti taršos židinių grėsmę požeminiam vandeniui ir numatyti prevencines priemones;



suderinti požeminio vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdymą su Europos Sąjungos direktyvų nuostatais.



Ištekliai amžini?

Dar 2000 metų kovą Hagoje įvairių šalių aplinkos apsaugos ministrai svarstė XXI amžiaus Vandens vizijos deklaraciją. Pagrindinis dėmesys skirtas vandens išteklių valdymo tobulinimui, siekiant užtikrinti visuomenės teisę turėti pakankamai geros kokybės švarų, nekenksmingą sveikatai ir gamtai vandenį.

Mūsų šalis yra bene vienintelė Europoje gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Ar ilgai jo užteks? Intensyviausi požeminio vandens tyrimai Lietuvoje buvo atliekami 7–9 dešimtmetį. Tačiau požeminio vandens išteklių, kaip ir kitų naudingųjų žaliavų, tyrimai paprastai yra atliekami atsižvelgiant į šalies ūkinės sanklodos prioritetus. Planinės ekonomikos sąlygomis požeminio vandens išteklių tyrimai buvo atliekami tik stambaus centralizuoto geriamojo vandens gavybos ir tiekimo tikslais.

Todėl visas dėmesys buvo skiriamas produktyviausiems vandeningiems sluoksniams, iš kurių galima gauti

2011 Nr. 7

Energiją leis taupyti individuali

apskaita

Pasiekti iki 2020 metų užsibrėžtus energetikos politikos tikslus galima naudojant individualius šildymo mazgus

Daugiau kaip 70 proc. mums reikalingos energijos pagaminama naudojant degalus, kuriuos tenka importuoti. Taigi 2010 metų spalį mūsų Vyriausybės paskelbtas planas iki 2020-ųjų pasiekti energinį nepriklausymą yra labai ambicingas. Norėdami jį įgyvendinti, turėsime investuoti ne tik į energijos gavybą naudojant alternatyvius energijos šaltinius. Teks ir 30−40 proc. sumažinti šildymui naudojamą energijos kiekį. Reikės prisidėti kiekvienam iš mūsų.

Didžioji dalis šeimų už energiją moka pagal gyvenamojo ploto kvadratūrą.

Taigi nežino, kiek iš tikrųjų sunaudoja energijos šildymui. Be to, sunku apskaičiuoti, kiek energijos sutaupoma palyginti su praėjusiais metais. Galiausiai dėl daugumos senų šildymo įrenginių vartotojai negali sąmoningai taupyti energijos.

2011 Nr. 7

Jeigu norime, kad iki 2020 metų būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, visų pirma turime masiškai modernizuoti ir šiltinti savo seną gyvenamąjį būstą.

Taip pat reikės renovuoti šildymo įrenginius, įstatyti termostatinius radiatorių vožtuvus arba kambariuose sumontuoti termostatus.

Energijos taupymas naudojant energijos skaitiklius Užsienio tyrimas parodė, kad sumontavus energijos skaitiklius gyventojai sutaupo iki 30 proc. šildymui naudojamos energijos. Ir taip yra vien dėl to, kad jie mato ryšį tarp energijos naudojimo ir sąskaitų už šildymą. Todėl siekiant taupyti kambario termostatas arba termostatinis radiatoriaus vožtuvas greičiau pasukamas pora laipsnių žemyn. „Kuo mažiau sunaudosiu, tuo mažiau mokėsiu“ – šis principas visada suveikia.

Tiksliausias yra temperatūros skirtumų matavimo principu veikiantis energijos skaitiklis. Du temperatūros davikliai (vienas šilumnešio padavimo linijoje, kitas – grįžtančioje linijoje) keletą kartų per sekundę siunčia duomenis energijos skaitikliui, kuris apskaičiuoja šių temperatūrų skirtumą. Tą pačią akimirką srauto matuoklis energijos skaitikliui siunčia informaciją apie faktinį praeinantį srautą (naudojamą šilumnešio kiekį). Naudojant šiuos duomenis ypač tiksliai apskaičiuojamas sunaudotos energijos kiekis.

Be to, gyventojams labai sunku manipuliuoti tokio tipo energijos skaitikliu. Dėl to sunku sukčiauti ir mokėti mažiau negu sunaudojama.

Skaitiklis, sumontuotas ties šilum-

nešio įvadu į kiekvieną butą, tiksliai apskaičiuoja bendrą energijos naudojimą bute. Taigi į skaičiavimą įtraukiama ir šiluma, išsiskirianti perduodant šilumą vamzdžiais, o to negali užtikrinti daliklinė apskaitos sistema. Be kitų šildymo ir vandentiekio sistemų komponentų, kompanija „Caleffi“ rinkai tiekia ir energijos skaitiklius „Conteca“. Šiais skaitikliais galima atlikti šildymo ir vandentiekio apskaitą.

Naudoti individualius šildymo mazgus – patogu ir taupu Naudojant individualius šildymo mazgus galima ne tik sutaupyti dar daugiau energijos, bet ir pasiekti ypač aukštą komforto lygį. Individualių mazgų paskirtis – tokia pati kaip dujinio katilo. Skirtumas tas, kad šis prietaisas nedegina jokio kuro, todėl jo nereikia prijungti prie kamino, jis beveik nereikalauja priežiūros. Šis prietaisas ne tik ruošia pageidaujamos temperatūros vandenį, skirtą patalpoms šildyti, bet ir akimirksniu paruošia karšto buitinio vandens. Dėl šios priežas-

ties jo nebereikia ruošti centriniame namo šilumos punkte, be to, nėra reikalo palaikyti cirkuliaciją ir eikvoti energiją dėl karšto vandens perdavimo per stovus. „Caleffi“ gaminami kompaktiški šildymo mazgai naudoja moduliacinio tipo srauto reguliavimo vožtuvus, dėl kurių iš centrinio šilumos punkto panaudojamas tikslus reikiamo vandens kiekis. Todėl didėja termofikato temperatūros skirtumai, gerėja šilumos punkto ir miesto šildymo sistemos produktyvumas, mažėja energijos nuostoliai. „Caleffi“ individualius šildymo mazgus galima pritaikyti bet kur Šį pavasarį kompanija „Caleffi“ rinkai pristatė SAT-K serijos kompaktiškus ir lengvus individualius šildymo mazgus. Standartiniuose SAT-K serijos mazgų modeliuose naudojami 40 kilovatų galios šilumokaičiai, skirti buitiniam karštam vandeniui ruošti.

Tokia sistema per minutę gali paruošti iki 17 litrų karšto vandens. Papil-

domai šie mazgai turi elektroninius reguliatorius, leidžiančius kiekvieno buto gyventojams patiems pasirinkti pageidaujamą šildymo ir karšto vandens temperatūrą. Taigi gyventojai patys nusprendžia, kokios šilumos jiems reikia ir kiek mokės už šildymą bei karštą vandenį.

Pageidaujant individualiuose šildymo mazguose galima sumontuoti šilumos skaitiklius.

Kompanija „Caleffi“ gamina įvairios paskirties, tipų ir konfigūracijų mazgus.

Taip pat jie gali būti pritaikomi pagal konkrečius specifinius reikalavimus.

Tarandės g. 34-503, LT-14013 Vilnius, Lietuva, tel. +370 5 203 2063, mob. +370 698 03 312, faks. +370 5 203 2064, el. p. kestutis.reimeris@caleffi.lt.

www.caleffi.lt 2011 Nr. 7

54

požiūris

požiūris

bėgtų vanduo. Bėda ta, kad nemažai žmonių buities reikmėms iki šiol naudoja vandenį iš šachtinių šulinių, kurių didžioji dalis yra užteršti.

Nepakanka lėšų Vadovaujantis patvirtinta strategija, jau po ketverių metų beveik visi krašto gyventojai namuose turėtų ne tik džiaugtis centralizuotai tiekiamu vandeniu, bet ir nesukti galvos dėl nuotekų šalinimo. Tokiu užmoju suabejojo Valstybės kontrolė, šiuo stebuklu nelabai tiki ir patys vandens tiekėjai bei specialistai. Mat norint įgyvendinti strategijoje numatytus uždavinius reikia milžiniškų lėšų. Nors nuo 2004 metų vandentvarkos plėtrai, nuotekų, geriamojo vandens įrenginiams statyti ir renovuoti skirta 3,7 mlrd. litų ES ir valstybės paramos, jau aišku, kad platiems valstybės užmojams neužteks ir šių pinigų. Plėtrą esą stabdo ir biurokratinės kliūtys.

Centralizuoto vandens miražas Valstybės numatytos vandentvarkos strategijos įgyvendinimu tiki nedaugelis

Aleksas Gira

Valstybė užsimojo iki 2015 metų 95 proc. Lietuvos gyventojų būstų aprūpinti viešuoju vandens tiekimu ir užtikrinti jų nuotekų rinkimą. Tačiau specialistai tokius valdžios planus vadina sunkiai įgyvendinama svajone.

Lietuva – prie autsaiderių Daugeliui paprastas ir savaime suprantamas dalykas – centralizuotas vandens tiekimas bei nuotekų rinkimas – Lietuvoje iš tiesų nėra plačiai paplitęs. Mūsų krašte ne vieną dešimtį

2011 Nr. 7

metų iš kartos į kartą gyvena žmonės, kurie tokio stebuklo nėra regėję. Ar bent jau neįsivaizduoja savo namuose. Buitines nuotekas kur papuola pila ne tik civilizacijos aplenkti kaimų ar vienkiemių gyventojai, bet ir mies-

tuose ar šalia jų įsikūrę žmonės. Tie, kurie išgali, išsigręžia vandens gręžinį ir montuoja individualias nuotekų rinkimo sistemas, tačiau šalyje apstu namų ūkių, kurie iki šiol gyvena be patogumų. Šiuos faktus patvirtina ir Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra. Jos duomenimis, beveik penktadalis Lietuvos gyventojų namuose neturi vidaus tualeto, dar apie 16 proc. gyvena be vonios ir dušo. Pagal šiuos rodiklius Lietuva lenkia tik dvi ES nares – Rumuniją ir Bulgariją. Taigi šiandien daugiau kaip trečdalis šalies būstų savininkų patys rūpinasi, kaip atsikratyti nuotekų ir padaryti taip, kad namuose iš čiaupo

Projektai stringa Aplinkos ministerija dar pernai inicijavo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų inventorizaciją. Apibendrinusi savivaldybių pateiktus duomenis, ji nustatė, kad kontroliuojamos kokybės geriamąjį vandenį gauna trys ketvirtadaliai, o nuotekų tvarkymo paslaugas – 63,16 proc. Lietuvos gyventojų. Teigiama, kad pastaruoju metu šis skaičius augo, nors ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. „Prisijungusiųjų prie centralizuotų tinklų skaičius didėja nepakankamai sparčiai, nes didžioji dalis vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros projektų dar tik įgyvendinami. Baigus šiuo metu ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus, gyventojų, prijungtų prie vandentiekio ir nuotekų tinklų, skaičius turėtų smarkiai išaugti“, – „Statybai ir architektūrai“ teigė Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Pašnekovo nuomone, vienas pagrindinių veiksnių, kodėl Lietuvoje buksuoja centralizuoto vandens ir nuotekų sistemų įrengimas – paslaugų plėtros planavimas ir procedūros.

Esą savivaldybės institucijos, būdamos atsakingos už vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų plėtros organizavimą, šias paslaugas planuoja vadovaudamosi specialiaisiais van-

dens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planais. „Šiuose planuose turi būti numatytos bendrojo intereso paslaugų plėtros kryptys, nustatomos viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijos, parenkami viešieji vandens tiekėjai, įvertinamos reikiamos investicijos. Deja, šiandienos duomenimis, šiuos paslaugų plėtros planus yra patvirtinusios 37 savivaldybės. Taip pat pasitaiko atvejų, kai sprendimai dėl vandens tiekimo įmonių apskundžiami teismams, ginčai užsitęsia, tad vandens tiekimo įmonės negali laikytis projekte suplanuotų terminų“, – dėstė D. Krinickas.

Rengia įstatymo pataisas Kitas aktualus aspektas – išlaidos, kurios užgriūva prie viešojo vandentiekio ir nuotekų tinklų prisijungti panorusius būstų savininkus. Mat vandentiekio ir nuotekų tvarkymo tinklai tiesiami tik iki privačios nuosavybės ribų, tad sklypo teritorijoje gyventojai turi susitvarkyti patys, o tai nemažai kainuoja. Tiesa, žmonės gali pasirinkti kokį nori rangovą, jeigu savivaldybė, žinoma, jiems nepasiūlo kito pigesnio varianto.

Pavyzdys, kaip skatinti gyventojus jungtis prie centralizuotų sistemų, gali būti Šiaulių miesto tarybos sprendimai. Miesto tarnyba įpareigojo bendrovę „Šiaulių vandenys“ savo lėšomis parengti vandentiekio įvadų ir nuotekų išvadų projektus, kurių reikia, kad žmonės turėtų teisę imtis vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimo darbų savo sklype. Dėl to prisijungimo išlaidos gyventojams gerokai sumažėjo, o bendrovė pasiekė didžiausią planuotą gyventojų prijungimo rodiklį – 70 proc.

Anot D. Krinicko, Aplinkos ministerija šiuo metu rengia įstatymo pataisas, kuriomis norima reglamentuoti, kad gyventojų prijungimo prie vandentiekio ir nuotekų sistemų sąnaudos būtų įskaičiuojamos į paslaugos tarifą, o ne imamas atskiras mokestis, neretai siekiantis kelis tūkstančius litų. „Mūsų įsitikinimu, kiekvienas gyventojas yra potencialus vartotojas ir pelno nešėjas. Mokėdamas mokestį už vandens tiekimo paslaugą, jis apmoka visas sąnaudas: už infrastruktūros išlaikymą, už administravimą ir pan.

Todėl jokios papildomos mokesčių

55

,, Dalius KRINICKAS Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius

Jokios papildomos mokesčių kupros dėl to, kad savo namą prijungė prie tinklų, vartotojai neturi justi.

o p žiūs i r

kupros dėl to, kad savo namą prijungė prie tinklų, vartotojai neturi justi“, – argumentavo D. Krinickas.

Vadina utopija Miežiškių (Panevėžio r.) seniūnas Albinas Jacevičius kalbas, kad jau po ketverių metų 95 proc. namų ūkių galės mėgautis centralizuotai tiekiamu vandeniu, vadina utopija. „Neįsivaizduoju, kaip per ketverius metus galima centralizuotai vandeniu ir nuotekų sistemomis aprūpinti beveik visų Lietuvoje esančių būstų gyventojus. Juolab kad dabar plėtra nejuda į priekį“, – Aplinkos ministerijos valdininkui oponavo A. Jacevičius.

Kaip pavyzdį pašnekovas pateikė tą pačią Miežiškių seniūniją, kuriai priklauso 80 kaimų. Tik keliose seniūnijos gyvenvietėse artimiausiu metu

2011 Nr. 7

56

požiūris

o p žiū s i r

žadama pradėti vandentvarkos darbus. A. Jacevičius netiki, kad valstybė aprūpins vandeniu kaimelius, kuriuose gyvena vos kelios dešimtys žmonių. „Jų sodybos išsibarsčiusios toli viena nuo kitos. Viešajam vandens tiekimui reikėtų milžiniškų lėšų“, – nelogiškais valdininkų planais ir pažadais stebėjosi seniūnas.

Sprendimas – lokalūs tinklai Panaši ir Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Vandentvarkos katedros vedėjo prof. Petro Punio nuomonė. Profesorius tvirtina, kad iki 2015 metų prijungti prie centralizuotų vandens ir nuotekų sistemų 95 proc. šalies namų ūkių – neįmanoma misija. Juolab kad tam reikia ne tik didelių finansinių išteklių bei laiko, bet ir gyventojų noro. „Miestuose šį užmojį įgyvendinti iki numatyto termino gal ir pavyks, tačiau neįsivaizduoju, kaip tai padaryti mažose gyvenvietėse ir atokiuose kaimuose. Juk čia žmonės nuo senų laikų vandenį semia iš šulinių, o nuotekas pila į pačių išsikastas duobes. Žinoma,

jei šalia yra vandens telkinių, srutos keliauja tiesiai į juos. Be to, tokiu būdu teršiamas ir gruntinis vanduo“, – dabartine situacija nesidžiaugia prof.

P. Punys.

LŽŪU Vandentvarkos katedros vedėjas įsitikinęs, kad mažų, atokių kaimų ir vienkiemių gyventojus reikėtų ne stengtis aprūpinti centralizuotai tiekiamu vandeniu, bet įrengti ten lokalius inžinerinius tinklus. „Nedideli vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo įrenginiai – kur kas pigesnis sprendimas nei ilgų ir brangių trasų tiesimas. Bet ir tokie įrenginiai, nors ir pigesni, dažnam kaimo žmogui – ne pagal kišenę. Galbūt čia turėtų prisidėti valstybė, kuri norintiesiems įsirengti tokias sistemas kompensuotų dalį išlaidų“, – siūlė prof. P. Punys.

Būtinos didelės permainos Bendrovės „Vilniaus vandenys“ atstovė Simona Skalauskytė „Statybai ir architektūrai“ neneigė, kad centralizuotų vandens ir nuotekų sistemų plėtra Lietuvoje kelią skinasi sunkiai.

Pasak jos, tam daugiausia įtakos turi

nepakankamas vandentvarkos objektų plėtros finansavimas iš nacionalinių šaltinių. „Vilniaus vandenų“ atstovės teigimu, tam, kad po ketverių metų net 95 proc. šalies gyventojų būtų aprūpinti kokybišku viešuoju vandens tiekimu ir nuotekų rinkimo sistemomis, turėtų įvykti didelių permainų. „Miestuose ir didesnėse gyvenvietėse ši norma ateityje bus beveik pasiekta, tačiau mažose gyvenvietėse ir sodininkų bendrijose gyventojai geriamuoju vandeniu dažniausiai apsirūpina iš šulinių ar gręžinių, o nuotekas leidžia į išgriebimo duobes.

Naujuose gyvenamuosiuose kvartaluose gyventojai statydami individualiuosius namus vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo problemą išsprendžia įsirengdami vietos gręžinius bei nuotekų tvarkymo įrenginius, todėl prie ES lėšomis tiesiamų tinklų jungiamasi vangiai. Be to, naujų gyvenviečių kūrėsi sparčiau, negu plėtėsi centralizuotos vandentiekio ir nuotekų sistemos“, – problemas vardijo S. Skalauskytė.

Ragina sutelkti jėgas Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius D. Krinickas optimizmo nestokoja. Jo nuomone, suvienijus visų vandens paslaugų sektoriaus dalyvių pastangas, aprūpinti kokybiškomis paslaugomis ne tik urbanizuotų teritorijų gyventojus, bet ir tuos, kurie turi individualias vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemas, būtų realu.

D. Krinickas priminė, kad šiame straipsnyje ne kartą jau minėti skaičiai – 2015 ir 95 – neatsirado iš oro. Šiandien vis dar optimistiškai atrodantis tikslas buvo patvirtintas vadovaujantis Aplinkos ministerijos iniciatyva 2003 metais atlikta Lietuvos vandentvarkos ūkio situacijos analize.

Atsižvelgiant į studijos išvadas, 2005 metais aplinkos ministro įsakymu buvo patvirtinta Vandentvarkos ūkio plėtros strategija, kuri vėliau, 2008 metais, buvo patvirtinta ir Vyriausybės nutarimu. Tuomet konstatuota, kad aplinkos ministro patvirtinta strategija – tai dokumentas, apibendrinantis teisinį vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reglamentavimą, atspindintis šalies vandens ūkio teisinės aplinkos, valdymo ir finansinės situacijos pasikeitimą Lietuvoje. 

2011 Nr. 7

sprendimas

57

Monopolis

laiko tvirtai sugniaužtą kumštį Grandioziniai vandenvalos projektai šiurpina nelogiškumu ir kaina, alternatyvų kratomasi Vladas ŠERELIS

Lietuva – pernelyg turtinga valstybė.

Tokią nuomonę galima susidaryti paanalizavus vandentiekio ir nuotekų linijų plėtrą. Čia atkakliai laikomasi nuostatos kloti centralizuotus vamzdynus. O spePavyzdys – už sienos Lenkija, kaip ir Lietuva, yra Europos Sąjungos (ES) šalis. Įgyvendindama infrastruktūros projektus ji irgi gauna ES paramą. Tik, kitaip nei mūsų šalis,

cialistai pateikia užsienio pavyzdžių, kai įrengiami lokalūs vandens tiekimo bei nuotekų rinkimo įrenginiai. Patogumas gyventojams – toks pat, poveikis aplinkai irgi nesiskiria. Skiriasi tik išlaidos, kurios įrengiant lokalius įrenginius gali sumažėti daugiau kaip per pusę.

tvarkydama vandenvalos ūkį Lenkija pinigus naudoja kur kas ūkiškiau.

Nedideliuose miesteliuose už ES pinigus parengiamas projektas, centralizuotai vykdomas konkursas ran-

govams, centralizuotai perkami įrenginiai. Šie, gavus sutikimą dėl žemės, įrengiami arba atskiruose sklypuose kiekvienam gyventojui, arba apjungiant kelis namus. Gyventojams nerei-

2011 Nr. 7

58

sprendimas

Dr. Rimantas Budrys

Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidentas

Valstybės užmojis iki 2015 metų centralizuotai tiekti vandenį 95 proc. šalies namų ūkių yra ne tik utopinis, bet ir nenaudingas. Pirma, tai labai brangu. Antra, nėra reikalo tiesti didžiules trasas.

Lietuvoje vandens yra sočiai – faktiškai nerasi vietos, kur jo nebūtų. Taigi nedideles gyvenvietes galima visiškai aprūpinti geriamuoju vandeniu iš gręžinių.

kia investuoti savo pinigų – jie moka tik abonentinį mokestį.

Kokius įrenginius rinktis – jungiant kelis taršos šaltinius ar įrengiant kiekvienam atskirai – sprendžiama pagal

sprendimas

Lokalūs nuotekų rinkimo tinklai taip pat būtų geriausias variantas nedidelėms gyvenvietėms. Būtent taip yra pasielgę kaimynai lenkai. Kas už šiuos darbus turėtų mokėti Lietuvoje – valstybė ar būstų savininkai – atsakymas vienareikšmiškas: valstybė.

Bent jau Lenkijoje 100 proc. projekto finansuoja valstybė.

Kam išradinėti dviratį ir kurti grandiozinius planus, jei galima perimti gerą kaimynų pavyzdį?

konkrečią situaciją. Jeigu skaičiuojama, kad už metrą centralizuoto vamzdyno galima įrengti kelis lokalius valymo įrenginius, pasirenkamas ekonomiškai priimtinesnis variantas.

Atliko studiją Štai vienas skaičiavimų, atliktų vienoje iš Lenkijos savivaldybių. Situacija: bendrai visoje savivaldybėje gyvena apie 5 tūkst. gyventojų, gyvenvietės išsidėsčiusios plačiai, yra nemažai vienkiemių.

Svarstyti keli galimi vandenvalos variantai. Pirmu atveju kanalizacijos infrastrukūros neleidžiama statyti, gyventojų nuotekos iš išgriebimo duobių išvežamos. Apskaičiuota, kad taip tvarkytis su nuotekomis būtų pernelyg brangu, be to, šitaip jos būtų išleidžiamos į aplinką.

Antras variantas – klasikinis, kai būtų tiesiami centralizuoti vamzdynai. Tokio projekto privalumai tie, kad išvalytos nuotekos atitiktų norminius reikalavimus, nebūtų teršiama aplinka, investicijas būtų galima įsisavinti keliais etapais.

Tačiau pagrindinis trūkumas, nulėmęs tai, kad buvo atsisakyta šių užmačių – pernelyg didelės investicijos. Be to, nemažą dalį išlaidų turėtų padengti patys gyventojai, o projekto įgyvendinimas užtruktų daugiau kaip dešimt metų.

Trečias variantas – galimybė naudotis lokaliomis naujausiomis technologijomis nuotekoms valyti, kurios leistų gerokai mažinti investicines išlaidas atsisakant tiesti centralizuotus vamzdynus.

Tokio projekto privalumai: mažiausios investicijos 1 kubiniam metrui nuotekų išvalyti, mažos eksploatavimo išlaidos.

Finansavimą galima gauti iš Kaimo plėtros programos iki 2015 metų. 80 proc. visų išlaidų prisiima savivaldybė gaudama ES paramą, vos 20 proc. tenka patiems gyventojams.

Lyginant klasikiniu vadinamą variantą su projektu, kai pasirenkami lokalūs įrenginiai, investicijos skiriasi bemaž per pusę, atitinkamai 15 mln. litų ir 8 mln. litų. Eksploatavimo sąnaudos atitinkamai būtų 7 litai bei 2,5 lito už kubinį metrą. Įrengimo laikotarpis atitinkamai būtų daugiau kaip 10 ir ne ilgiau kaip 5 metai. Įrengiant centralizuotus vamzdynus 50 proc. išlaidų dengtų investuotojas, o įrengiant lokalius 80 proc. investicijų dengtų ES. Stebisi, bet nieko nedaro Mūsų valdžios atstovams ne naujiena, kad spręsti vandenvalos klausimus galima kur kas taupiau. Su Lenkijos patirtimi jau prieš kelerius metus buvo supažindinta Aplinkos ministerija. Tuometis aplinkos ministras Arūnas Kundrotas buvo nustebęs – ne tik galimais racionaliais sprendimais, bet ir tuo, kad jam niekas tokių nebuvo pristatęs. Daugeliu

2011 Nr. 7

atvejų mažesnėse, atokiau nuo miestų nutolusiose gyvenvietėse centralizuoti kanalizacijos vamzdynai būtų pernelyg didelė prabanga. Įrengiant lokalius įrenginius būtų galima ne tik sutaupyti pinigų, bet ir darbus baigti kur kas greičiau. Beje, vietos savivaldybės, valdančios vandens tiekimo įmones, nuostolių dėl lokalių įrenginių neturėtų – žmonės taptų tų pačių įmonių abonentais ir mokėtų eksploatavimo mokestį. Įgyvendinant tokius projektus pirmiausia reikia įvertinti, kaip yra išsidėstę taršos šaltiniai: gyvenamieji namai, įstaigos. Nereikia suprasti, kad lokalūs nuotekų valymo įrenginiai – tai kiekvienam namui atskirai įrengiamos valyklos. Anaiptol. Jeigu keletas ar keliolika namų išsidėstę palei vieną gatvę, jiems visiems galima įrengti vieną nuotekų valyklą. Jeigu kuris nors namas stovi atokiau arba jį nuo kitų skiria sudėtingas reljefas, ekonomiškai naudingiau įrengti atskirus valymo įrenginius.

Specialistai tvirtina, kad pasirinkimą kloti centralizuotus vamzdynus ar įrengti lokalius įrenginius turėtų lemti ekonominiai skaičiavimai. Jeigu netoli didmiesčio prieš keliolika ar keliasdešimt metų įsikūrė gyvenamasis kvartalas, kuriame gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, akivaizdu, kad jį sujungti su magistraliniais vamzdynais būtų logiška ir ekonomiškai naudinga. Žinoma, jeigu atstumas nuo jo iki magistralinio vamzdyno – ne keliasdešimt kilometrų.

Reikėtų vertinti ne tik tinklų tiesimo darbų sąnaudas. Parengti techninį projektą irgi daug kainuoja. O projektuoti vietos įrenginius nepalyginti paprasčiau bei pigiau.

59

Nuogąstavimai, kad lokalūs nuotekų valymo įrenginiai gali daryti neigiamą poveikį aplinkai, atmestini – įranga tiriama laboratorijose ir sertifikuojama.

Iškilusią problemą ne sykį gvildeno Inžinerinės ekologijos asociacija, Savivaldybių asociacija. Tačiau situacija iki šiol nepakitusi, ūkiškai tvarkytis nenorima, o galbūt neparanku. Ne kartą keltas klausimas, kodėl gyvenamuosiuose kvartaluose paklojamos magistralinės trasos, o gyventojai prievarta verčiami prie jų jungtis.

Valstybės kontrolė irgi yra užsiminusi, kad centralizuotų vandentiekio ir kanalizacijos tinklų plėtra įgyvendinama neatsižvelgiant į poreikį, neatliekant gyventojų apklausos. Čia įžvelgiamas vandens tiekimo įmonių interesas turėti kuo daugiau abonentų. Jau tapo taisykle, kad ES ar valstybės pinigais atliekami darbai kainuoja maždaug dešimt kartų brangiau, negu tokį pat projektą įgyvendintų privatus užsakovas. Privatininkai skaičiuoja paprasčiau: jeigu norint jungtis prie magistralinių vamzdynų reikia nutiesti kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų atkarpą, galbūt paprastesnė ir pigesnė išeitis yra vietos įrenginiai.

Pavyzdžiu gali būti netoli Vilniaus esantis Bendorėlių kvartalas, kuriame įrengti atskiri vandenvalos įrenginiai.

Kiekvienam namui atskirai nerei-

kia rūpintis nuotekomis, neteršiama aplinka. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau.

Įžvelgia suinteresuotumą Specialistai, analizuodami vandenvalos projektų pasirinkimą, situaciją apibūdina maždaug taip: visa armija aprengiama vasariniais drabužiais nepaisant, ar ruduo, ar žiema. Kitaip tariant, nesvarstomi kiti galimi modeliai, laikomasi tik vienos nuostatos – viską centralizuoti, o decentralizacijos bijoma paniškai.

Valymo įrenginius gaminančios mūsų šalies įmonės irgi ne kartą teikė siūlymų panagrinėti racionalesnius sprendimus, kaip tvarkyti nuotekas atokesnėse gyvenvietėse. Tačiau ši nuomonė buvo įvertinta tik kaip savo verslo interesų protegavimas.

Verslininkai, statydami gyvenamųjų namų kvartalus atokesnėse vietose, apskaičiuoja, ar verta kelis kilometrus kloti vamzdynus ir jungtis prie centralizuotų tinklų. Jeigu matyti, kad toks sprendimas neracionalus, įrengiami lokalūs įrenginiai, o gyventojai gauna tikrai ne prastesnes paslaugas.

Lieka apgailestauti, kad valstybė neskaičiuoja. 

n e r s p s i ma d

Į poreikius neatsižvelgiama Tuo, kad iki 2015 metų kuo daugiau gyventojų turėtų kokybišką vandentiekį bei kanalizaciją, daugiausia turėtų rūpintis savivaldybės. Tačiau panašu, kad jos nėra perpratusios situacijos. Pinigai tokiems projektams skirstomi centralizuotai iš ES Sanglaudos fondo bei kitų struktūrinių fondų.

Ekspertai, analizavę situaciją, priėjo vieną išvadą: kuo didesnis projektas, tuo daugiau jam reikia finansavimo, tuo daugiau interesų (verslo bei politinių) jis kelia. Todėl ir atsirado noras įgyvendinti tik stambius vandentvarkos projektus, juos centralizuoti, pamirštant galimybę kur kas mažesnėmis išlaidomis įrengti lokalius įrenginius.

2011 Nr. 7

60

sprendimas

sprendimas

Vandens filtrai:

būtinybė ar prabanga?

Laura Kačkutė

Atsuki čiaupą tikėdamasis atsigaivinti vandens stikline, o iš jo pradeda bėgti rudas, drumzlinas skystis. O kvapas toks, kad norisi tik nosį greičiau užsispausti. Nemalonu, bet nereikia skubėti leisti visų santaupų brangiausiems filtrams. Specialistai pataria: pirmiausia ieškokite problemos priežasties.

Pirmas žingsnis – vandens tyrimai Pas garbaus amžiaus močiutę užsuka filtrų pardavėjai. Į vieną stiklinę įpila „gero“ vandens, į kitą – pavyzdį jos įprasto, geriamo jau daugelį metų, ir pamakalavę elektroninėmis lazdelėmis parodo, kaip visas geriamasis moters vanduo nusidažo juodai. Nuodai, o ne vanduo, išsigąsta senutė ir ilgai nemąstydama pasirašo vandens filtravimo sistemos pirkimo sutartį, pagal kurią kas mėnesį už ją moka daugiau, negu gauna pensijos.

Tokia lietuviško verslo realybė mažai ką stebina. Vandens tyrėjai ir rimtos, nevienadienės vandens filtrais prekiaujančios įmonės perspėja: nepasiduokite gąsdinimams. Pirmas žingsnis sprendžiant, koks filtras jums reikalingas ir ar apskritai jo reikia – nustatyti problemą. „Galvodami, kokį filtrą įsirengti, pirmiausia nuspręskite, kam jums jo reikia – geriamajam vandeniui ar buičiai. Tuomet reikia atlikti cheminę vandens analizę ir patikrinti, ar jis

geras: vanduo gali būti mechaniškai užterštas, jame gali būti geležies nuosėdų dėl užterštų vamzdžių, o galbūt, kaip buitiškai sakoma, vanduo kietas.

Tik visa tai išsiaiškinus galima priimti sprendimą“, – pabrėžė bendrovės „Kauno hidrogeologija“ projektų vadovas Petras Baranauskas ir patikino, kad klientams visada atvirai pasako, jei vanduo geras ir filtro nereikia.

riantą. O juk natris žmogaus organizmui kenkia, o geležis – ne“, – aiškino P. Baranauskas.

Specialistas įspėja, kad kitas natūralus poreikis – neturėti rūpesčių dėl indų švaros – vartotojams irgi dažnai kerta kitu galu: „Vanduo turi kalkių.

Negražu. Bet niekas neįrodė, kad kenkia. O žmonės bijo ir todėl įsirengia membraninius filtrus, kurie iš vandens pašalina visas naudingąsias medžiagas. Taigi vartotojai gauna distiliuotą vandenį ir laimingi jį geria.“ Išties arbatinukuose besikaupiančios kalkės žmogui nieko bloga nedaro.

Atvirkščiai – tai yra kalcis ir magnis, organizmui naudingos medžiagos. O valant vandenį dažnai siūloma naudotis natrio chlorido tabletėmis. Su jomis į vandenį patenka natrio, kuris žmogui yra kenksmingas.

n e s r a p s dim

2011 Nr. 7

Distiliuoto vandens vartotojai Geriamasis vanduo Lietuvoje – pavydėtinos kokybės. Esame viena nedaugelio Europos šalių, kuriose jis gaunamas iš požeminių gręžinių, o ne perfiltruojamas iš upių, kaip, pavyzdžiui, Maskvoje ar Skandinavijos šalyse. Todėl gerti vandenį tiesiog iš čiaupo – tikrai nepavojinga. Tik kartais gali būti nemalonu. „Jei nežinodamas vandens sudėties žmogus turės pasirinkti, ar gerti rusvą vandenį su geležies priemaišomis, ar skaidrų kaip krištolas, bet su nitratais, natūralu, kad pasirinks antrą va-

signalizuoja problemą, tačiau ne tokią, dėl kurios reikėtų pulti į paniką. „Anksčiau visoje Klaipėdoje ir didelėje Žemaitijos dalyje vanduo turėdavo tokį kvapą. Vadinasi, tokiame vandenyje yra sieros vandenilio. Tai nuodai, tačiau jų koncentracija yra tokia nedidelė, kad nesukelia neigiamų padarinių žmogaus sveikatai“, – aiškino P. Baranauskas. Tokiu atveju jis siūlo įsirengti geležį ir kartu sieros vandenilį šalinančius vandens filtrus. „Kiekvienas atvejis yra individualus.

Vanduo visoje Lietuvoje – ir didmiesčiuose, ir mažuose miesteliuose, yra tikrai geras. Bet galbūt kas nors nutiko vandens tiekimo sistemai, gal vandens trasos senos ar blogai suplanuotos? Tarkime, kai jomis prateka per mažas vandens kiekis, užterštumas didėja“, – aiškino bendrovės „Kauno hidrogeologija“ projektų vadovas.

Nemalonus vandens kvapas bei skonis gali atsirasti ir dėl per didelio chlorinų kiekio. Vandens tiekėjai chloruoja vandenį norėdami sunaikinti visas jame esančias bakterijas, tačiau neišvengia šalutinių padarinių. Dėl per stipriai chloruoto vandens labai išsausėja oda. Kaip išeitis šiuo atveju siūlomi aktyvintosios anglies filtrai. Jie pašalina vandenyje esantį chlorą ir kitas ištirpusias organines medžiagas.

Nepatenkintiems vandens kokybe Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka patarė atkreipti dėmesį į vandens tiekimo sistemas: „Jei vandenyje yra per daug geležies, tai signalas, kad jo tiekimo grandinėje kilusi netvarka. Vandens tinklų savininkas atsako už kokybę tik iki įvado, o nuo jo prasideda vidaus tinklai, už kuriuos atsako savininkas. Ir jei jie 30 metų nekeisti, tikrai gali pagadinti gyvenimą.“ Dėl senų vamzdynų vanduo dažnai būna drumzlinas, turi mechani-

Vytautas PELAKAUSKAS Bendrovės „Gerva“ direktorius

Žmonės vandens kokybe domisi per mažai. Dažnai būna, kad geria skaidrų, bet nitratais užterštą vandenį ir nesusimąsto, kad skaidrumas ne visada reiškia švarą. Būna ir atvirkščiai: kenksmingųjų medžiagų nėra, o statomi brangiausi osmosiniai vandens filtrai, kurie iš vandens pašalina naudingąsias mineralines medžiagas. Šiuo atveju pasidarbuoja apsukrūs pardavėjai – jie sugeba įpiršti savo prekes vaizdžiai demonstruodami „tyrimus“: į vandenį panardinti elektrodai neva nusodina teršalus. Nuo elektrolizės metu tirpstančių geležinių elektrodų parudavęs vanduo parodomas vartotojui ir pagąsdinama: štai kokį vandenį jūs geriate! Elektrodai bet kokiu atveju vandenį suterš. Neparuduotų jis tik tuomet, jei būtų distiliuotas. Šitaip emociškai paveikti žmonės puola pirkti filtrus net nepasidomėję, ar tikrai būtent tokių jiems reikia, ar primetama kaina atitinka rinkos.

Išsamūs vandens tyrimai turėtų būti atliekami laboratorijose. Tačiau įvertinti vandens kokybę galime ir patys, nes kai kurios priemaišos yra matomos ir užuodžiamos. Pavyzdžiui, jeigu iš čiaupo išbėgęs skaidrus vanduo po valandos paruduoja, vandenyje yra daug geležies, jei užvirintas vanduo stipriai susidrumsčia – labai daug kalkių, jei vanduo dvokia supuvusiu kiaušiniu – tai sieros van-

nių priemaišų. Jei neturite galimybės tvarkyti vamzdynus, specialistai rekomenduoja bent jau įsigyti mechaninio valymo filtrą. Juo galima pašalinti nereikalingas priemaišas nebloginant vandens kokybės.

61

denilio požymis. Tačiau beskonius, bekvapius nitratus namų sąlygomis galima nustatyti tik testais. Nereikia manyti, kad nitratai – tik šulinių problema. Jie kartais aptinkami net 100 metrų gylio gręžiniuose, todėl bet kurį skaidraus vandens šaltinį ištirti būtina.

Tik taip įvertinus ar laboratorijoje ištyrus vandenį galima spręsti, reikia filtro ar ne, o jei reikia – kokio. Jeigu vandenyje yra nitratų, juos pašalinti būtina. Tai galima padaryti ir įvadiniu automatiniu, ir staliniu filtru su ilgalaikio naudojimo, plaunamąja kasete. Jeigu vanduo ruduoja dėl geležies, idealus sprendimas – įvadinis geležį šalinantis filtras, vandenį padarantis skaidrų, ypač gaivų, be pašalinio skonio ir kvapų.

Kai kurie filtrai skirti tausoti buities įrangą, prietaisus, santechniką, skalbinius. Tokie yra vandens minkštinimo filtrai, šalinantys kalkes – kalcio ir magnio druskas. Taip išvalytas vanduo nesidrumsčia ir netgi užvirintas nesudaro jokių apnašų bei nuosėdų.

Tačiau žmogaus mitybos požiūriu minkštintas vanduo šiek tiek nuskurdinamas. Todėl įsirengiant vandens minkštinimo filtrus patartina pasirūpinti neminkštinto vandens atšaka į virtuvę ar atskiru geriamojo vandens filtru.

Rinkdamiesi filtrus visų pirma atsižvelkite į vandens kokybės duomenis, iškilusius buitinius poreikius bei profesionalų patarimus. Tik tokiu atveju sprendimas bus optimalus.

Universalių filtrų nėra Specialistai vieningi: universalių filtrų nėra. Svarbiausia nepamiršti, kad vienokių filtrų reikia geriamajam vandeniui, kitokių – buities prietaisams. „Kai vandenyje, liaudiškai kalbant, su-

Kvapas – pavojaus signalas Kita vartotojams nerimą kelianti problema – nemalonus, tarsi supuvusių kiaušinių vandens kvapas. Tai tikrai

2011 Nr. 7

62

sprendimas

,,

sprendimas

Petras Baranauskas Bendrovės „Kauno hidrogeologija“ projektų vadovas

Galvodami, kokį filtrą įsirengti, pirmiausia nuspręskite, kam jo reikia. Tuomet reikia atlikti cheminę vandens analizę ir patikrinti, ar jis geras.

Vanduo gali būti mechaniškai užterštas arba, kaip buitiškai sakoma, kietas.

sidaro geležies rūdos sluoksnis, žmonės įsirengia mechaninius arba geležį šalinančius filtrus. „Geležies perteklius vandenyje dažniausiai susidaro dėl senų vamzdynų, bet jo nebūna tiek, kad keltų pavojų, – vartotojus ramina ir NVSPL Chemijos laboratorijos Maisto tyrimų poskyrio vedėja Giedrė Jankovskienė. – Aš gyvenu sostinėje ir vandenį geriu iš čiaupo be jokių filtrų. Tačiau kietas vanduo kenkia buitinei technikai, todėl turėti vandenį minkštinantį filtrą prie skalbiamosios mašinos tikrai labai naudinga.“ Besistatantieji naujus namus turėtų apie tai pagalvoti iš anksto ir projektuodami atskirti vamzdynus. Vienais,

2011 Nr. 7

skirtais namų ūkiui, tekėtų geležies neturintis, minkštintas vanduo, kita atšaka, skirta maistui, būtų su filtru, turinčiu bakteriologinę apsaugą. „Toks atvejis būtų idealus, tačiau, deja, vanduo dažniausiai ruošiamas dar namo įvade ir galimybės jį išskirstyti nėra“, – apgailestavo P. Baranauskas.

Šulinį užteršti lengviausia Žmonės, vandenį semiantys iš šulinių, negali gyventi taip ramiai kaip miesto vandentiekio klientai. Specialistai jiems pataria būti budriems. Nesvarbu, kad vanduo atrodo skaidrus ir tyras – įvaizdis, kaip sakoma, gali būti apgaulingas. Na ir kas, kad esate labai tvarkingi ir prižiūrite savo šulinį. Gal-

būt netoli gyvena kaimynas, kuris patręšė laukus, augina gyvulius, ir visos kenksmingosios medžiagos nepaisydamos sklypų ribų kažkodėl sutekėjo į jūsų šulinį. „Nieko nereiškia, jei vieną kartą patikrinote šulinio vandenį ir vanduo buvo geras. Šulinių vandens kokybė nuolat kinta, ypač pavasarį ir rudenį po liūčių. Tokiu atveju išeitis gali būti membraninio filtro įrengimas“, – patarė P. Baranauskas. Šio filtro principas pagrįstas tuo, kad membrana nepraleidžia vandenyje ištirpusių cheminių elementų ir teršalų. Membraniniai filtrai gali išvalyti vandenyje esančius nitratus, asbestą, šviną ir kai kurias kitas labai kenksmingas medžiagas.



2011 Nr. 7

63

64

evoliucija

Šiuolaikinė santechnikos įranga keičia ydingus vandens naudojimo įpročius

evoliucija

Lašas po lašo

Kristina Vaznonytė

Lietuvai pasisekė: čia nebūna ištisus sezonus besitęsiančių sausrų, nėra dykumų, įprastomis sąlygomis niekieno nekankina troškulys ir nežinia, kiek dar liko vandens...

Suvokti problemas, kurios iš pirmo žvilgs2011 Nr. 7

nio – labai tolimos, pavyksta ne visada ir ne visiems. Vis dėlto mąstantieji ne tik apie savo kišenės turinį, bet ir apie vaikų ateitį gali pasidžiaugti tuo, kad visos priemonės taupyti vandenį buityje jau pasiekia ir Lietuvą. Tereikia jomis pasidomėti ir protingai pasirinkti.

Tėvų ir senelių gudrybės Jei ne mes patys, tai mūsų tėvai dar pamena sovietinius laikus, kai vanduo būdavo taupomas pačiais paprasčiausiais būdais: indai buvo plaunami ne po tekančia srove, o dubenyje, klozetas būdavo nupilamas nešvariu grindų vandeniu, prausiamasi dubenyje. Sumanesni ir ne tokie sąžiningi griebdavosi (turbūt ir tebesigriebia) mažų apgaulių, įsigudrindami sustabdyti ar pristabdyti vandens skaitiklius. Močiutės statydavo po lašančiu čiaupu kibirą, kad per naktį prisipildytų – juk kai laša, nesisuka skaitiklis, sakydavo.

Išties nei pergudrauti skaitikliai, nei lašantis taupymas vandens netaupė ir netaupo, nes kiekvienas namas turi įvadinį skaitiklį, kuris fiksuoja sunaudotą viso namo vandenį. Dažniausiai tai kokybiška įranga, gana tiksliai matuojanti vandens sąnaudas. Kadangi gyventojai moka už sunaudotą viso namo vandenį, atsiradusį skirtumą vis tiek reikia apmokėti – jį išsidalija namo (namų) bendrija ar seniūnijos. Žinoma, tikras lietuvis gali pasiguosti, kad tuomet moka bent jau ne jis vienas.

Tinkama klozeto sistema taupo Lauko tualetų Lietuvoje pradėjo dygti tik XIX amžiaus pabaigoje prie bažnyčių, o įprastu reiškiniu jie tapo Pirmojo pasaulinio karo metais kaimuose. Šiandien šių jautrios paskirties įrenginių nebeskaičiuojame, nors kartais ir pasigendame (be abejo, tai patvirtintų ir Lietuvos miestus lankantys turistai), o kartais ir pasišaipome iš auksinių Prezidentūros ar Kauno pilies tualetų.

Beje, dažnas dar mena laikus, kai prieš kokius dvidešimt metų nuvykę į svečias šalis lietuviai nemokėdavo naudotis tualetais. Sunkiausia būdavo rasti, kaip nuleisti vandenį. Gal dėl to, kad Lietuvoje tuo metu populiariausia klozetų sistema buvo klozetai su bakeliais, kuriuose vandens pripildymas reguliuojamas plūde, o nuleidžiama naudojant svirtelę, pakeliančią ir nuleidžiančią kamštį.

Tokio sovietinio palikimo savininkai nė nesvajoja apie taupymą ir patogumą: čia neįmanoma reguliuoti vandens srovės, o plastmasinės detalės greitai susidėvi. Kita tokių klozetų sistemų problema – nuolatinis vandens iš bakelio pratekėjimas, nes kamštis nepakankamai sandariai uždaro van-

dens ištekėjimo angą. Per parą taip gali nutekėti net 200 litrų vandens. Šis sovietų palikimas jau baigia natūraliai išnykti – nes vieną dieną tiesiog nepataisomai sugenda. Tad liūdintys jo savininkai turi progą sužinoti, kiek visko nauja tualetams per tą laiką sukūrė civilizuotas pasaulis. Ir kartu – pagalvoti apie vandens taupymą. Jei ne dėl ekologijos, tai bent dėl to, kad neišdžiūtų piniginės. Užeiti į santechnikos prekių parduotuvę verta nelaukiant, kol kas nors suges: gal suskaičiuosite, kad apsimoka pasistatyti mažesnį, mažiau vandens nuleidžiantį klozeto bakelį, o gal – bakelį su dviejų lygių nuleidimu: šie suteikia galimybę pasirinkti mažesnį ar didesnį vandens srautą.

Sensoriniai maišytuvai – taupymo karaliai Santechnikos gamintojai gręžiasi į taupų vandens naudojimą, tad ieško sprendimų ir priemones kuria ne tik išvaizdesnes bei patogesnes, bet ir padedančias taupyti ir vandenį, ir laiką, ir pinigus.

Vandens taupymo pradininkai Europoje – suomiai. 1976 metais kompanija „Oras“ sukūrė pažangų vandens maišytuvą, kuriame įdiegė taupymo mygtuką: atidarant maišytuvą ir keliant rankenėlę į viršų, ši iki galo nepasikelia, todėl paleidžiama tik apie 70 proc. vandens srauto. Taigi maišytuvas veikia ekonominiu režimu. Jei pageidaujama paleisti įprastą vandens srautą, tereikia spustelėti mygtuką ir kilstelėti rankenėlę iki galo. Taupymo mygtukas yra ir saugumo priemonė, nes riboja vandens temperatūrą – tai ypač patogu šeimoms, auginančioms vaikus, ar senyviems žmonėms.

Kompanija „Oras“ taip pat buvo pirmoji Europoje, 1990 metais pasiūliusi rinkai dar vieną taupymo priemonę – bekontaktį maišytuvą, kuris gali sutaupyti iki 50 proc. vandens.

Suomijoje visuomeninės paskirties įstaigose atlikti tyrimai parodė, kad bekontakčiai maišytuvai sutaupo nuo 20 iki 49 proc. vandens. „Tokie maišytuvai vis dažniau naudojami ir privačiame būste, – sakė kompanijos „Oras“ atstovybės Lietuvoje vadovas Mantas Šapalas. – Jie itin patogūs vaikams, nes galima iš anksto nustatyti pageidaujamą temperatūrą (esant poreikiui – koreguoti), nereikia nieko reguliuoti, liesti. Tai itin patogu ir higieniška virtuvėje, kai ruošiamas

65

,,

Mantas ŠAPALAS Kompanijos „Oras“ atstovybės Lietuvoje vadovas

o v e liua j i c

Jei sutrumpiname vandens tėkmės laiką, vadinasi, jau sutaupome, nes laikas yra litrai per minutę.

maistas ir reikia nusiplauti rankas. O ką jau kalbėti apie visuomeninės paskirties vietas, ypač tualetus, kur žmonės nenori prie jų nė prisiliesti. Tokiuose objektuose labai dažnai naikinama net rankenėlė – statomas maišytuvas su sureguliuota optimalia temperatūra.“ M. Šapalas sensorinius maišytuvus vadina vandens taupymo karaliais. Tai ir modernu, ir naujoviška, ir stilinga.

Jų yra įvairaus dizaino ir įvairios paskirties: išvedamų iš sienos, iš praustuvo, dubliuotų su mechanika, su higieniniais dušeliais (vadinamaisiais bidetta) ir kt.

Maišytuvas – auklėtojas Gamintojai siekia sukurti ne tik vandenį taupančius, bet ir žmonių įpročius formuojančius maišytuvus.

Tyrimais nustatyta, kad optimalus žmogaus prausimosi duše laikas yra dvi minutės. Prieš porą mėnesių kompanija „Oras“ rinkai pasiūlė naujausių technologijų įrangą su

2011 Nr. 7

66

evoliucija

o v e liua j i c

spaudimo principu. Pirmą kartą vonia prileidžiama prižiūrint, paspaudimais užprogramuojama, kitą kartą galima tiesiog palikti bėgantį vandenį ir užsiimti kitais reikalais, nesirūpinant, kad jis ims bėgti per kraštus. Vos tik vonia prisipildys tiek, kiek praėjusį kartą, vanduo išsijungs. „Jei sutrumpiname vandens tėkmės laiką, vadinasi, jau sutaupome, nes laikas yra litrai per minutę“, – konstatavo M. Šapalas.

Mantas ŠAPALAS Kompanijos „Oras“ atstovybės Lietuvoje vadovas

,,

Užeiti į santechnikos prekių parduotuvę verta nelaukiant, kol kas nors suges: gal suskaičiuosite, kad apsimoka pasistatyti mažesnį, mažiau vandens nuleidžiantį klozeto bakelį, o gal – bakelį su dviejų lygių nuleidimu: šie suteikia galimybę pasirinkti mažesnį ar didesnį vandens srautą. integruota elektronika, kuri skatina ugdyti prausimosi duše įpročius, padedančius ir taupyti, ir tausoti vandenį. Tad jei jums atsibodo baladoti į vonios duris bandant įvairiais argumentais sugraudinti ilgo maudymosi mėgėjų širdis, užsukite į vonios įrangos parduotuvę.

2011 Nr. 7

Jei žmogus duše užsibūna ilgiau nei dvi minutes, naujasis maišytuvas pradeda žybsėti raudonai. Jei besimaudantieji į perspėjantį signalą nekreipia dėmesio, po kiek laiko žybsėjimas suintensyvėja. „Maišytuvas tarsi puola į isteriją“, – nusijuokė M. Šapalas.

Jei ir tai nesuveikia, vanduo automatiškai išjungiamas, ir žmogus priverstas paleisti jį iš naujo. Jei maišytuvas išjungiamas per dvi minutes, jo signalas būna žalias – parodo, kad šeimininkas nusiprausė taupiai.

Mėgstančiuosius vonioje dainuoti tokia disciplina gali erzinti, todėl yra numatyta galimybė šias funkcijas išjungti. Prieš įsigyjant protingą maišytuvą visų pirma reikėtų pasvarstyti, ar jis tikrai reikalingas.

Kai viename vaikų darželyje buvo nuspręsta vieną iš trijų maišytuvų sumontuoti elektroninį, rezultatą buvo galima nuspėti: „Vaikai tiesiog stovėdavo eilėje prie to vieno elektroninio maišytuvo, – smagiai pasakojo kompanijos „Oras“ atstovybės Lietuvoje vadovas M. Šapalas. – Kartais ir nustebdavo: kodėl vanduo nepradeda savaime tekėti jiems pakišus rankas po kitais maišytuvais.“ Ši įranga dar įdomi tuo, kad leidžia užprogramuoti automatinį vonios pripylimą. Tam nereikia jokių ypatingų sugebėjimų – programuojama pa-

Nėra neišsprendžiamų problemų Dar vienas patogus būdas taupyti vandenį yra valdymo kasetės, kurios turi vandens srauto reguliavimo funkciją. Naudojant kasetę galima nustatyti, kiek litrų vandens per minutę ar per sekundę turėtų išbėgti iš maišytuvo. Pirmiausia reikėtų išsimatuoti esamą vandens srautą, kuris tiesiogiai priklauso nuo spaudimo vamzdyje. Tai galima padaryti naudojant debeto matuoklį, kai pasirinktas maišytuvas jau prijungtas prie vandentiekio. „Tas pats maišytuvas skirtingose miesto pusėse gali išleisti skirtingą kiekį vandens. Debetas bus nevienodas, nes skirsis spaudimas, kuris priklauso nuo vamzdyno spaudimo, nuo to, kuriame aukšte žmogus gyvena (viename aukšte gali būti didesnis spaudimas, kitame – mažesnis), ir nuo to, kiek tuo pačiu metu žmonių naudoja vandenį. Būtent dėl galimų skirtumų norint tiksliai nustatyti vandens srautą reikėtų naudoti debeto matuoklį“, – aiškino M. Šapalas.

Kompanija „Oras“ gamina valdymo kasetes, kurias galima reguliuoti ir nustatyti optimalų debetą.

Valdymo kasete galima sureguliuoti ir vandens temperatūrą. Tai aktualiausia visuomeninės paskirties objektuose, kai norima, kad žmogus nieko nereguliuodamas gautų optimalios temperatūros ir srauto vandenį.

Dar vienas taupymo būdas – naudoti maišytuvus su aeratoriais (sieteliai, pro kuriuos išbėga vanduo). Aeratorius maišo vandenį su oru ir jį išskaido, padaro

tarsi puresnį – tuomet prausiantis išteka mažiau vandens, bet jis apima didesnį plotą.

Dušo komplektai su specialiais ribotuvais – irgi sprendimas, padedantis taupyti. Ribotuvai dedami į dušo galvutes, sureguliuojama, kiek litrų vandens turi ištekėti per minutę. Gaminamos ir dušo galvutės su mygtuku, kurį paspaudus vandens laidumas sumažinamas per pusę.

Taigi pasirinkti, kaip taupyti, tikrai yra iš ko. Turbūt pats paprasčiausias taupymo būdas – prisukti įvado sklendę. Bet tuomet atsirastų papildomų problemų. „Vandens srautas praustuve bus pakankamas, bet duše norėsis stipresnio. Ką tuomet daryti?

Kas kartą bėgti sukioti?“ – kelia klausimą M. Šapalas ir siūlo prisiminti jau minėtą patį pigiausią ir paprasčiausią būdą – reguliuoti vandens srautą valdymo kasete.

Gamintojai naudoja skirtingus techninius vandens ribojimo principus. Nuo to priklauso ir priemonių kaina.

Taupyti ar ne?

M. Šapalas neabejoja, kad lietuviams užtenka smalsumo domėtis naujovėmis ir drąsos jas išbandyti. „Galbūt mus riboja finansiniai ištekliai, bet jei ši sritis būtų sutvarkyta, lietuviai, manau, nevengtų paeksperimentuoti“, – įsitikinęs kompanijos „Oras“ atstovybės Lietuvoje vadovas.

Didžiąją mūsų planetos dalį sudaro vanduo, tačiau 97 proc. jo yra sūrus.

evoliucija

67

Verta apskaičiuoti Čekijos įmonės „Laufen CZ s r.o“ duomenimis, apie 20–30 proc.

Lietuvos gyventojų senus sovietinius klozetus yra pakeitę į pigius kiniškus. Spėjama, kad maždaug pusė namų ūkių naudoja klozetus su viengubu vandens nuleidimo mechanizmu. Apskaičiuota, kad keturių asmenų šeima, kurios būste yra klozetas su viengubu vandens nuleidimo mechanizmu, per metus naudodamasi tualetu į kanalizaciją nuleidžia apie 45 tūkst. litrų vandens. Čia sunku susilaikyti nuo banalokų metaforų, bet kaip nepagalvoti apie į tualetą nuleidžiamus pinigus? O ekonomiškiausi sprendimai tualete naudojamo vandens kiekį leidžia sumažinti ketvirtadaliu.

Beveik 2 proc. – sniegas ir ledas. Taigi žemės ūkiui, gerti, praustis ir kitiems poreikiams tenkinti mums lieka tik apie 1 proc. vandens. Tad gal verta susimąstyti apie jo taupymą, kur tai yra įmanoma ir apstu priemonių? Sunku patikėti, bet apklausos rodo, kad tuo metu, kai visas pasaulis skamba nuo raginimų branginti kiekvieną vandens lašą, daugelis mūsų šalies piliečių vis dar tiki, kad ši problema mums neaktuali.



2011 Nr. 7

Taupantieji nevengia alternatyvų Daugeliui žinoma situacija: lauki iš čiaupo atitekančio karšto vandens, nereikalingai pildamas jį į kanalizaciją. Kiek šitaip veltui išeikvojama vandens – sunku apskaičiuoti, nes vienuose namuose įrengti siurbliai jį atpumpuoja greičiau, kituose – lėčiau. Socialiai atsakingos kompanijos ieško technologijų, kaip neleisti švaistyti vandenį, ir tokių randa.

Tradicinė ir geriausiai žinoma karšto vandens sistema yra recirkuliacinė. Siurblys visame vamzdyne padeda palaikyti tokią vandens temperatūrą, kokia yra vandens šildytuve. Tačiau ne visuomet atsukus čiaupą teka karštas vanduo.

Kartais tenka palaukti kelias sekundes, o kartais – pakankamai ilgai.

Alternatyva tokiai sistemai gali būti vienvamzdė sistema su šildymo kabe-

2011 Nr. 7

liu, lygiagrečiai pritvirtintu prie karšto vandens vamzdžio. Šildymo kabelis palaiko reikiamą vandens temperatūrą ir kompensuoja bet kokius šilumos praradimus. Tokius kabelius galima pritvirtinti prie atskirų vamzdžių karštam vandeniui ir nustatyti norimą temperatūrą netgi iki tokios, kokia yra vandens šildytuve.

Kabelio temperatūra bet kuriame taške išilgai vamzdžio prisiderina prie vamzdyno temperatūros. Vadinasi, vamzdis šildomas lygiai tiek, kiek ir atvėsta. Jei teka karštas vanduo, šilumos atidavimas mažėja. Kuo dažniau atsukamas karšto vandens čiaupas, tuo mažiau reikia aktyvinti šilto vandens temperatūros palaikymo sistemą.

Lengvai programuojamas temperatūros kontrolės prietaisas fiksuoja

temperatūrą vandens šildytuve ir užtikrina, kad sistema veiktų tik tuomet, kai reikia, t. y. temperatūrai palaikyti, o ne vandeniui šildyti. Taip siekiama, kad nebūtų veltui eikvojama elektros energija.

Tam, kad ši protinga sistema veiktų efektyviai, vamzdynai turi būti apšiltinti tinkama termoizoliacija – ji padės palaikyti pageidaujamą vandens temperatūrą vamzdžiuose. Suprantama, norint taupyti energiją izoliuoti vamzdžius reikia bet kokiu atveju, ne tik įrengiant kabelius temperatūrai palaikyti. Šildymo kabelius karšto vandens temperatūrai palaikyti naudoja ne viena įstaiga visame pasaulyje, ji montuojama ir visuomeniniuose, ir privačiuose gyvenamuosiuose pastatuose. Patogumas tas, kad sistemai reikia mažiau priežiūros, nėra valdymo sklendžių ir vožtuvų, siurblių. Kai kuriuose objektuose sumontuota sistema patikimai tarnauja daugiau kaip dešimtmetį.

Skaičiuojant išlaidas pirmiausia galima paminėti, kad vienvamzdė karšto vandens sistema leidžia sutaupyti perkant pačius vamzdžius. Mat nereikalingi grįžtamieji vamzdžiai, taigi, viena vertus, jų montuoti reikia per pusę mažiau. Kita vertus, sistema turi tik vieną vamzdį, todėl nepatiriami ši-

lumos nuostoliai grįžtamuosiuose vamzdžiuose. Čia nereikalingas ir recirkuliacinis siurblys, todėl sutaupoma ir elektros energijos, reikalingos siurbliui.

Visoje sistemoje galima užtikrinti reikiamą temperatūrą, nebūna atvėsimo zonų. Norint bet kuriuo metu galima pasirinkti temperatūrą iki 70 laipsnių.

Kai sistemoje mažiau vamzdžių, mažesnis ir vandens tūris. Kartu mažėja šilumos nuostoliai, be to, smarkiai mažėja bakteriologinių problemų pavojus.

Kai naudojama daug vandens, vamzdžiais teka šiltas vanduo iš boilerio, tad kontrolės mechanizmas išjungia kabelius, kad be reikalo nebūtų naudojama elektros energija. Naktį, kai karšto vandens naudojama mažai arba visai nenaudojama, palaikymo temperatūrą galima sumažinti.

Kiti privalumai tie, kad klojant vamzdžius jiems reikia mažiau vietos, nes nėra grįžtamųjų vamzdžių.

Mažiau reikia ir kitokių įrenginių, tad laisvą vietą galima panaudoti kitiems tikslams.

Pastačius priestatus jau įrengtuose namuose nesunku prailginti karšto vandens sistemą, jos nereikia balansuoti. Šiuolaikiniai statybų reikalavimai architektus ir statybų inžinierius įpareigoja aktyviai ieškoti būdų, kaip mažinti energijos naudojimą arba naudoti atsinaujinančios energijos priemones. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama energijai, naudojamai šildymui ar vėsinimui, mažinti. O ruošiant karštą vandenį buities reikmėms sunaudojama išties daug energijos.

Apskaičiuota, kad vienvamzdė karšto vandens sistema su šildymo kabeliais palyginti su recirkuliacine sistema leidžia energijos išlaidas karštam vandeniui ruošti sumažinti 60 proc. Tokia sistema taip pat gali smarkiai prisidėti prie išmetamo į atmosferą anglies dvideginio mažinimo, jei elektra, naudojama sistemai, išgaunama iš ekologinių energijos šaltinių, tokių kaip saulės baterijos.

Dar vienas privalumas tas, kad vienvamzdė sistema mažiau šildo patalpas. Antai komerciniuose pastatuose daug energijos naudojama pastatui vėsinti.

Vieno vamzdžio sistema eliminuoja šilumą iš grįžtamosios šilto vandens paskirstymo vamzdyno dalies.

Mažiau sušyla patalpos, mažiau reikia energijos vėsinimui.

Konkrečiuose objektuose atlikti skaičiavimai, kiek energijos galima sutaupyti naudojant vienvamzdę karšto vandens tiekimo sistemą. Vienas pavyzdžių – BATH universiteto Jungtinėje Karalystėje sporto kompleksas. Jame yra 34 dušo maišytuvai, 17 maišytuvų praustuvuose. Dar yra savitarnos skalbykla. Karšto vandens sistemą sudaro 150 metrų galvanizuoto plieno vamzdžių. Dar 140 metrų – grįžtamojo vamzdyno.

Vamzdžiai izoliuoti stiklo pluošto termoizoliacija. Vandens palaikymo temperatūra – 50 laipsnių.

Skaičiavimai parodė, kad recirkuliacinė sistema per metus sunaudojo 45 522 kilovatvalandes energijos. O vieno vamzdžio sistema leistų sunaudoti tik 20 826 kilovatvalandes energijos – 54 proc. mažiau.

2011 Nr. 7

70

jaukus namas

jaukus namas

LEONARDO G2

Autorius: Robert Wójciak

2011 Nr. 7

frankas G1

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Dviaukštis, be rūsio, su dviviečiu garažu. Pirmame aukšte yra virtuvė, valgomasis, didelė svetainė, darbo kambarys, vonia ir katilinė. Antrame aukšte yra du kambariai, miegamasis su drabužine, du dideli vonios kambariai ir poilsio kambarys su terasa.

Funkcionalus ir aiškus patalpų išplanavimas užtikrina komfortišką jų naudojimą.

Namas modernus, aiškios formos, primena saulėtosios Kalifornijos namus.

Namo aprašymas Namas su gyvenamąją palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: didelė svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku, tualetas ir didelė katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai du kambariai, miegamasis su drabužine ir erdvi vonia. Palėpė virš garažo – tai papildomos ūkinės patalpos.

Technologija Namas mūrinis, perdanga surenkama gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku, medžiu ir akmeniu.

Technologija Namas mūrinis, perdanga surenkama gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas skarda. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina, Lt *

Namas be apdailos

366 900

Namas be apdailos

239 800

Vidaus instaliacija

73 300

Vidaus instaliacija

38 300

Kiti darbai

495 400

Kiti darbai

282 900

Visa kaina

935 400

Visa kaina

561 000

Ūkio būdu

701 700

Ūkio būdu

375 800

* Namas be apdailos:

Vidaus instaliacija: Visa kaina: Ūkio būdu:

pamatai, betoninės grindys, sienos, perdanga, apšiltintas stogas (be langų, durų ir garažo vartų). elektros laidai, santechnikos vamzdžiai ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

* Namas be apdailos:

Vidaus instaliacija: Visa kaina: Ūkio būdu:

pamatai, betoninės grindys, sienos, perdanga, apšiltintas stogas (be langų, durų ir garažo vartų). elektros laidai, santechnikos vamzdžiai ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

Naudingas plotas..........................................224,19 m² Bendras plotas....................................................303,59 m² Užstatymo plotas..............................................173,77 m² Statinio aukštis...........................................................8,62 m Stogo nuolydis..................................................................25°

Naudingas plotas..........................................158,38 m² Bendras plotas....................................................267,20 m² Užstatymo plotas..............................................159,24 m² Statinio aukštis...........................................................8,98 m Stogo nuolydis..................................................................43°

Pirmas aukštas.................................................101,03 m² 1. Tambūras............................................................... 3,15 m² 2. Holas.......................................................................17,90 m² 3. Virtuvė....................................................................12,64 m² 4. Sandėliukas.......................................................... 3,21 m² 5. Valgomasis..........................................................12,02 m² 6. Bendras kambarys..........................................31,18 m² 7. Kabinetas.............................................................10,70 m² 8. Vonia......................................................................... 2,94 m² 9. Ūkinė patalpa...................................................... 7,29 m² 10. Garažas...............................................................41,10 m²

Pirmas aukštas....................................................98,32 m² 1. Tambūras............................................................... 5,32 m² 2. Holas.......................................................................17,11 m² 3. Virtuvė....................................................................11,19 m² 4. Sandėliukas.......................................................... 1,05 m² 5. Valgomasis..........................................................11,66 m² 6. Bendras kambarys..........................................30,91 m² 7. Kabinetas.............................................................10,78 m² 8. Tualetas................................................................... 2,69 m² 9. Ūkinė patalpa...................................................... 7,61 m² 10. Garažas...............................................................22,05 m²

Antras aukštas.................................................123,16 m² 1. Kambarys.............................................................25,33 m² 2. Miegamasis........................................................18,60 m² 3. Vonia......................................................................... 7,14 m² 4. Drabužinė.............................................................. 4,87 m² 5. Kambarys.............................................................18,87 m² 6. Kambarys.............................................................18,89 m² 7. Poilsio kambarys ............................................18,64 m² 8. Vonia.......................................................................10,82 m²

Pastogė.....................................................................60,06 m² 1. Koridorius.............................................................. 4,39 m² 2. Miegamasis........................................................17,54 m² 3. Drabužinė.............................................................. 5,96 m² 4. Kambarys.............................................................12,49 m² 5. Kambarys.............................................................10,37 m² 6. Vonia......................................................................... 9,31 m² 7. Palėpė....................................................................13,49 m²

PROJEKTO PARTNERIS

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

71

2011 Nr. 7

72

summary

Topic I Market Wreckers In Lithuania, there are plenty of building materials that could be simply referred to as rubbish. Yet, there is no sign there would be getting any less of it. On the contrary, there are all favourable conditions being created for using second-rate materials to renovate the objects financed by the state or the EU funds. Actually, these materials are mainly produced not in our country. Quite a few Lithuanian manufacturers tend to associate the spoilage with Polish construction materials and products. And this does not refer to the certified products that do meet all quality standards. The great problem is the out-of-nowhere materials from obscure producers, without any documents to prove their quality. Although the non-certified production is unrestrictedly flooding from other countries too, the production coming from Poland receives the most criticism. According to our producers, the artful neighbours are not embarrassed to provide the declarations of conformity of other products than delivered; there have also been the cases of other fraud documents. And in guise of all this, the materials find their way to the construction lots. The materials produced by small companies, but not meeting quality requirements are purchased only for their low price. Is there any antidote to this? It appears that there is. Those who could bring to a halt this situation are the technical supervisors. They are the ones who must be responsible for quality, and watch that only certified materials would reach the objects.

SITUATION I Not yet Sparkling with Optimism Our country’s builders see the smouldering light at the end of the tunnel. The obstacle that prevents it from getting brighter is the past two years when nearly all statistical indices were not merely going downhill but simply dropped overnight. The first months of this year do bring some optimism. However, the builders themselves say that it’s only the statistical data drawn in more colours, while the real life remains grey. The Chairman of Lithuanian Builders Association, Adakras Šeštakauskas read his annual report without the sparkle of optimism. He said that construction works in 2008, as compared to the year 2007, increased by a mere 1 percent. Then the builders faced the catastrophe. In 2009, the scope of construction works fell nearly by 48 percent, in 2010 – by 5.5 percent. These were the dark years for the construction sector. It is gratifying to see that this year is not marked with a minus sigh, and the indices are slowly rising up. Nevertheless, the time of hardship left its imprint; some companies are gone from the market. plumbing I Water: A Commodity of Export?

If you have vivid imagination you could easily visualize approximately the year 2100. The Lithuanian people do not know anymore what privation is; that state is capable of maintaining all of its citizens, even if they do not work; there are grandiose projects developed in here, such that one can see only in the opulent United Arab Emirates. What the miracle was? Lithuania has started the export of a priceless asset that the entire Europe and other countries of the world have run short of – the fresh water. Although such a scenario could be hardly conceivable at the moment, yet one should not discount the possibility. Quite a few countries of the Old continent are trying to use the fresh water as much as possible in moderation, because they are feeling the shortage of it. Lithuania seems to be nearly the only state in Europe using only the underground fresh water. And in the meantime, its resources are indeed inconsumable. All over the world, there are water saving programmes being implemented, because many countries witness the shortage of fresh water. The fresh water consumption rates per person in Lithuania do not reach the European average. Then why shouldn’t we consume the water, if we have the possibility? After all, we can’t live running in the economy mode in all spheres of life. And indeed, experts do talk with each other whether it doesn’t happen so that Lithuania would be exporting fresh water just like now the Arab countries are exporting oil, because will be definitely some countries that will be short of it.

m y u smar

DECISION I Monopoly holding a Firmly Clenched Fist Lithuania is a too rich state. One could arrive to such an opinion after analyzing the development of water-supply and waste water lines. We are stuck to the attitude that, by all means, there should be central conduits laid. Meanwhile, experts give the examples of foreign experience when local water supply and waste water accumulation equipment is installed. The comfort that the inhabitants get is the same; the environmental impact does not differ either. The only difference is in the costs which, in case of installing local equipment, can be reduced more than by half. Poland, just like Lithuania, is the country of the European Union. It is also receiving the EU support for the implementation of infrastructure projects. Yet, differently to our country, when managing its water treatment sector, Poland uses the money with much more economy. Analyzing the choice of water treatment projects in Lithuania, the experts roughly describe the situation as such: when some decide to dress up the entire army with summer clothes despite that there is autumn and winter. In other words, no other possible models are being considered; there is only one attitude that all are stuck to – to centralize everything. 

2011 Nr. 7