Page 1

2011/6

6,80 Lt


redakcijos skiltis

statyba

tema I 04

Jokių nuolaidų, viskas brangsta!

situacija I 8

Ekologiškas virusas laukia proveržio

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

naujienos I 12

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

Priminė progresyvaus transporto būtinybę

renovacija I 16

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Valstybės užmirštieji

architektūra

nuomonė I 24

Architektų įvaizdis: gelbėti ar beviltiška?

paveldas I 28

Kretingos muziejus dabinasi nauju rūbu

konkursas I 34

Konkursas tradicinis, užduotis – nauja

aplinka I 36

pasaulis I 40

Griauna tikrai ne visi

u t ir ys n

Atnaujinti architektūros konkursų nuostatai

nt gidas

įspūdis I 46

Krizė pakoregavo poreikius

Redakcijos adresas Kareivių g. 19, biuro Nr. 141 LT-09133 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės l. e. p. direktorius, vyr. redaktorius Darius Babickas Vyr. finansininkė Valda Valečkienė Bendraautoriai: Ingrida Vičiulytė, Kotryna Valiukevičiūtė, Milda Levandraitytė

Miestų plėtros nebereikia

naujienos I 44

ISSN 0131-9183

specialisto žvilgsnis I 50

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ineta Neščiokaitė, Laura Biekšaitė, Donatas Meškauskas

Namai priemiesčiuose vertinami atsargiau

© „Statyba ir architektūra“, 2011

rinkos apžvalga I 52

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Būsto kainas apkarpo infliacija

advokatas pataria I 54

Reklama naudotis reikia atsakingai

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Petro ofsetas“



Dar kartą parašysime krauju statybų verslo metraščiuose užfiksuotą sakinį – sunkmečiu statybos buvo sustojusios. Ir silpną šio sektoriaus pulsą palaikė tik individualūs užsakymai. Statybinių medžiagų gamintojai ir pardavėjai taip pat neleis meluoti – jeigu kas nors buvo perkama, tai tik individualiems namams statyti. Bet tai nereiškia, kad statybininkai individualių namų savininkams dėl to jausis amžinai skolingi ir bus ištikimi. Realybė kitokia: vos tik pajuda daugiabučių paklausa, statybininkai su individualiais užsakymais terliotis nebenori. Jiems neapsimoka. Valstybei irgi nerūpi palaikyti tų, kurie norėtų atnaujinti pasenusius ir daug šilumos energijos vartojančius individualius namus. Vis pasigirstančios kalbos, kad juos reikėtų įtraukti į renovacijos programą, sukus apsukus ratą vėl nutyla. Tarsi visi būtų susitarę. Apie galimus statybininkų kartelinius susitarimus kalbama irgi senokai. Bet tik pašnibždomis. Viešai apie tai diskutuoti vengiama, tik pasišaipoma: kur čia susitarsi, kai dėl užsakymo viena įmonė kitai pasirengusi į gerklę kabintis. Tačiau klausimas – o kas galėtų paneigti – išlieka. Pasikalba statybininkai, aptaria kainas, o kartais ir užsakymais draugiškai pasidalija. Tai faktas, kurio garsiai patvirtinti nenori niekas. Matyt, neapsimoka.

k a d e s r ijo i c kilt Bet grįžkime prie individualios statybos. Deklaruojama, kad reikia remti inovacijas, reikia skatinti naujoves. Individualių namų statytojai ir yra tie, kurie pirmiausia išmėgina naujas technologijas. Gamtą tausojantys sprendimai irgi rūpi tik jiems – daugiabučius projektuojantiems verslininkams ekologija atrodo nereikalinga prabanga. Lieka tikėtis, kad atsigaunant ekonomikai individuali statyba neliks podukros vietoje ir jos nepamirš ne tik statybininkai, bet ir inovacijas skatinančius įstatymus kuriantys politikai. 

2011 Nr. 6




tema

Albinas VAITKEVIČIUS Bendrovės „Sistela“ generalinis direktorius

,,

tema



Net turgaus prekeivis pagrindžia savo kainą, įvertinęs savikainą, pridėdamas sąnaudas ir antkainį, kuris jam reikštų uždarbį. Taip ir statybose: kiekvienas, teikdamas siūlymą, yra įvertinęs sąnaudas ir numatęs, kiek siekia uždirbti.

Jolita MERKELYTĖ

Jokių nuolaidų, viskas brangsta!

Statybos įmonių atsakymai užsakovams verčia galvoti apie galimus kartelinius susitarimus 2011 Nr. 6

Praūžusi krizė gerokai nušienavo statybų sektorių. Išliko didžiausi ir atkakliausi. Tie, kurie per pastaruosius porą trejetą metų atidėjo didesnio ar mažesnio masto statybas, renovacijas, remontus, dabar vėl dairosi galimybių atnaujinti sustabdytus darbus. Ir kartais susiduria su paradoksu: įmonėms užsakymų reikia, tačiau pateikti viliojamą kainą klientams neskubama. Ar įmanomi statybų įmonių susitarimai nemažinti kainų?

Kartelių nėra? Šis „Statybos ir architektūros“ klausimas pasirodė keblus daugeliui kalbintų statybos verslo atstovų. Nenorėdami prisistatyti pavardėmis, jie išdėstė pagrindinius dabartinės statybos darbų kainodaros principus. Kartelinių susitarimų, kaip tikina kalbinti verslininkai, tarp įmonių nėra. Tačiau Lietuva – nedidelė, statybos įmonių, kaip ir kitų sektorių, atstovai vieni kitus neblogai pažįsta. Pasikalba ir apie kainas. Taigi žino apytikrę vieni kitų siūlymų vertę.

Šalies Konkurencijos taryba nėra nagrinėjusi draudžiamų susitarimų statybos srityje atvejų. Analizuoti galimų statybinių kartelių užuomazgų neteko ir Laisvosios rinkos institutui. Vis dėlto ankštame tvenkinyje visko gali nutikti. Abejonių, ar tarp statybos įmonių nėra susitarimų dėl įkainių, kilo vienam vilniečiui verslininkui. Statydamas objektą jis pateikė užklausimų stogus įrengiančioms įmonėms. Nustebino iš visų gautas bemaž vienodas atsakymas: kaina tokia, kokia yra, viskas brangsta, tad ateityje ji esą tik

2011 Nr. 6




tema

Adakras Šeštakauskas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

Kas gali paneigti, kad kurių nors įmonių vadovai neformalioje aplinkoje pasikalba apie galimas paslaugų kainas. Bet požymių, kad būtų akivaizdūs susitarimai, tikrai nėra. Jei įmonės sąžiningai skaičiuoja pasiūlymo kainą, ji ir neturi skirtis daugiau nei 10 proc. Darbo jėgos, medžiagų kaina visiems ta pati, šiek tiek gali skirtis nebent našumas ar pridėtinės išlaidos. Statybų kainos po truputį kopia aukštyn, nes brangsta energijos ištekliai, kuras, darbo jėga, pamažu didėja ir atlyginimai.

kils. Apie nuolaidas nė vienas galimas rangovas nenorėjo kalbėti. Po savaitės situacija pasikeitė. Vienas po kito ėmė skambinti įmonių atstovai ir siūlyti derėtis dėl kainos. Ir visi primygtinai prašė apie siūlomas nuolaidas nieku gyvu neužsiminti kitiems.

Ne duonos kepalas Bendrovės „Sistela“, besispecializuojančios statybos kainodaros ir sąmatų skaičiavimų srityje, generalinis direktorius Albinas Vaitkevičius sutiko išsamiai paaiškinti, kodėl net ir po krizės įmonės, žvejojančios užsakymus, nepasiūlo tokių patrauklių kainų, kokių galbūt norėtųsi tikėtis. Vis dėlto, įmonės skaičiavimu, nuo statybų bumo 2008 metais iki dabar kainos smuko tikrai nemažai – 25 proc. Pasak A. Vaitkevičiaus, visų pirma reikėtų suvokti, kad kainodara statybų srityje – gerokai sudėtingesnė nei daugelyje kitų ūkio šakų. „Perkami, numatomi pirkti, planuojami pirkti produktai statybose – dar nepagaminti, nesuprojektuoti. Tai ne duonos kepalas, o darbai, kurie turės būti atlikti ateityje. Taigi viskas ne taip paprasta“, – dėstė pašnekovas. Anot jo, formuojant statybos darbų užsakymo siūlymą tenka atsižvelgti ne tik į medžiagų, darbo jėgos kainą, transporto sąnaudas, bet ir į mokesčių įtaką. O juos, žinia, Lietuvoje prognozuoti nelengva. Taip pat reikia paisyti ir infliacinių procesų.

t

Išpūstos maržos Kodėl kainos nesumažėjo taip, kaip norisi užsakovams? Specialistai užsakovams pataria: vertinant rangovo siūlymo kainą, reikia atsižvelgti į jos pagrįstumą, sugebėti įvertinti, kokia kainos dalis yra būtinosios išlaidos ir kokia – pelno marža. „Nepagrįstų kainų beveik nebūna, – svarstė A. Vaitkevičius. – Net turgaus prekeivis pagrindžia savąją, įvertinęs savikainą, pridėdamas sąnaudas ir antkainį, kuris jam reikštų uždarbį. Taip ir statybose: kiekvienas, teikdamas siūlymą, yra įvertinęs sąnaudas ir numatęs, kiek siekia uždirbti“. Pašnekovas priminė, kad pakilimo laikotarpiu statybos įmonių kainodara buvo iškreipta – būtinosios sąnaudos, kurių patiria rangovas, buvo gerokai mažesnės negu galutinė užsakovui teikiama kaina. Paprasčiau tariant – buvo išpučiamos pelno maržos. Taigi smogus krizei pelno ribos sumažėjo – šioje srityje ir buvo labiausiai jaučiamas statybų kainų mažėjimas. O kuriose srityse buvo galima taupyti dar labiau? Anot A. Vaitkevičiaus, statybų įmonės karpė atlyginimus darbininkams, mėgindamos mažinti darbų savikainą. Tačiau yra dalykų, kurių niekaip nepaveiksi: brangstantys degalai, taigi ir mechanizmų bei medžiagų logistika, taip pat bumerangu statyboms grįžtanti emigracija, kai dirbti nebėra kam, o likusieji privalo uždirbti tiek, kad išgyventų ir dar liktų. Bendrovės „Sistela“ vertinimu, vidutinė statybos darbininko valandos kaina dabar siekia 13–14 litų. Konkurencija dėl užsakymų deficito statybos srityje padidėjo. „Pirkimai buvo pristabdyti laukiant, kol kaina pasieks žemiausią ribą. Tačiau ilgainiui vis tiek reikia statyti, remontuoti, renovuoti, plėstis, ir rinka pamažu atsigauna. Užsakovai tikisi, kad po krizės lengvai išsiderės norimą kainą, o rangovai ją pagrindžia savais argumentais“, – dėstė A. Vaitkevičius. Anot jo, vertinant kainą būtina atsižvelgti ir į darbų struktūrą. Tarkime, jei objekte dominuoja metalo gaminiai, metalo konstrukcijos – apie ženklią nuolaidą nėra net ko kalbėti, nes metalas brangsta, ir jo dedamoji dalis bendroje kainoje objektyviai negali mažėti.

Bet kuriuo atveju išvada viena: jei norite pasistatyti namą ir nesumokėti per daug, teks išmokti skaičiuoti. Ir ne šiaip skaičiuoti – pagal pakankamai sudėtingas formules dėlioti medžiagų, darbo sąnaudas, kitas išlaidas ir dar suvokti makroekonominius dėsnius. Nelengva dalia.

Vargu ar tariasi Paklaustas apie galimus kartelinius statybininkų susitarimus, kai kelios įmonės tarpusavyje derina kainas, nenorėdamos nusileisti užsakovams, A. Vaitkevičius smarkiai suabejojo. Jo nuomone, tokius atvejus nebūtų sunku pastebėti: jei, tarkime, milijono vertės užsakymui dvi įmonės pateiktų siūlymą, besiskiriantį vos keliais litais, kiltų tam tikrų minčių. Tačiau tokių atvejų nėra užfiksuota. Neoficialiai mintimis sutikęs pasidalyti kitas statybų verslo atstovas pabrėžė, kad daug ką lemia Lietuvos dydis. „Viena vertus, dauguma čia likusių statybininkų tikrai vieni kitus pažįsta, sukasi viename rate, žino vieni kitų paslaugų kainas. Kita vertus, ir mūsų profesijoje galioja tam tikras etikos kodeksas: jei užsakovas ateina ir parodo, kokį konkretų siūlymą jam pateikė kita įmonė, tai tiesiog nekorektiška. Geriau tuomet būtų rengiamas konkursas, kai teikiami siūlymai vokuose ir sprendimas priimamas visų akivaizdoje“, – kalbėjo statybų srities verslininkas. Anot šio pašnekovo, platesnio masto įmonių susitarimai vargu ar įmanomi. Net ir pakilimo laikotarpiu, nestokojant užsakymų, statybų rinkoje buvo nišų, kuriose veikė vos 2–3 įmonės. Pavyzdžiui, besispecializuojančios polinių pamatų gręžimo, stiprinimo srityje. Tačiau net ir tada konkursuose buvo konkurencija, taigi šiuo metu ji dar didesnė dėl praretėjusių įmonių gretų. Mūsų pašnekovo teiraujamės tiesiai šviesiai: štai klientas sako, kad kitoje įmonėje jam siūlo 15 proc. nuolaidą, koks jūsų atsakymas? „Jau būname įvertinę savo sąnaudas ir tai, kiek turime uždirbti, kad išgyventume. Dirbti ir dar primokėti užsakovui tiesiog negalime. Taigi jei nuolaida vilioja kitur, greičiausiai sudedame ginklus ir atsisakome užsakymo“, – patikino statybų įmonės padalinio vadovas. 

a m e 2011 Nr. 6

statyba

situacija I 8 Ekologiškas virusas laukia proveržio

naujienos I 12

Priminė progresyvaus transporto būtinybę

renovacija I 16 Valstybės užmirštieji




situacija

situacija



Aleksas GIRA

Apie ekologišką statybą Lietuvoje kalbama jau gerą dešimtmetį, tačiau tokių pastatų šalyje vis dar nėra daug. Išskyrus keletą besikuriančių gyvenviečių, daugiausia ekologiškas būstas statomas ne kvartalais, o pavieniui. Nors akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau teks atsigręžti į aplinkai draugiškos statybos pagrindus, šis procesas kol kas tik įsibėgėja.

Ekologiškas virusas laukia proveržio

Prieš kelerius metus kilusi žalioji banga neatslūgo, bet įgauti naujų jėgų trukdo sunkmetis 2011 Nr. 6

Labiau išimtis nei taisyklė Masinės ekologijos užuominų Lietuvoje tektų ieškoti su žiburiu – tokie projektai šiandien beveik neplėtojami. Nebent pavieniai žmonės savo sklype ryžtasi pasistatyti žaliąjį namą iš šiaudų, molio ar rąstų. Prieš keletą metų grupelė entuziastų netoli Vilniaus, už Kernavės esančioje Krunų gyvenvietėje, ketino įkurti ekologišką bendruomenę. Čia buvo užsimota plėtoti žaliąsias idėjas, statyti ekologiškus namus, juose įrengti daug saulės elementų. Tačiau graži idėja prigeso: Krunų gyvenvietėje šiuo metu stovi tik keli daugiau ar mažiau baigti švariosios statybos pastatai. Koją darniai plėtrai pakišo techninės galimybės ir skirtingas būsimų gyventojų požiūris į ekologiškas statybas. Dar viena moderni žalioji gyvenvietė suplanuota statyti šalia Vilniaus esančiuose Gulbinuose. Nors šis projektas kol kas yra tik popieriuje, Gulbinų bendruomenės įgaliotasis atstovas Vytas Zabilius įsitikinęs, kad realūs statybos darbai – jau ne už kalnų. „Negaliu teigti, kad čia bus statomi namai tik iš ekologiškų medžiagų, bet tam tikri statybos elementai, ko gero, bus panaudoti iš vadinamosios žaliosios linijos. Pagrindinis Gulbinų gyvenvietės akcentas – kompleksinis, darnus teritorijos planavimas, integralumas su inžinerine bei socialine Vilniaus miesto infrastruktūra, Verkių

,, Vytas ZABILIUS Gulbinų bendruomenės įgaliotasis atstovas

Pagrindinis Gulbinų gyvenvietės akcentas – kompleksinis, darnus teritorijos planavimas, integralumas su inžinerine bei socialine Vilniaus miesto infrastruktūra, Verkių parko gamtinio paveldo išsaugojimas ir apsauga, taršos eliminavimas. parko gamtinio paveldo išsaugojimas ir apsauga, taršos eliminavimas ir pan. Kitaip sakant, Gulbinuose planuojama naudoti naujoviškas ekologines lietaus nuotekų valdymo sistemas ir taip sukurti vadinamąją žaliąją bei mėlynąją gyvenvietę“, – pasakojo V. Zabilius.

Švariųjų projektų sąstingis Bendrovės „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Remigijus Pleteras neslėpė: ekologinių gyvenviečių projektai šiuo metu Lietuvoje beveik neplėtojami. Tačiau tai nereiškia, kad taip bus ir ateityje. „Nelygu, ką vadinsime ekologiniu būstu. Jei kalbėsime apie pastatus, kurie nuo A iki Z statyti laikantis ekologiškumo principo, tai tokių gyven-

viečių Lietuvoje aš nežinau. Vertinant atskirus elementus ir statybines medžiagas, tokių namų, be abejo, yra. Juk pas mus populiarėja šiaudinių namų statybos, būsimieji naujakuriai dažniau domisi švaresnėmis statybinėmis medžiagomis. Tačiau vėl gi – kol kas tai labiau pavieniai atvejai, o ne masinis reiškinys“, – sakė R. Pleteras. Pašnekovas neneigė, kad dalis individualiųjų ar daugiabučių namų statytojų, deklaruojantys, kad jų plėtojami projektai pasižymi ekologinėmis ypatybėmis, taip stengiasi vilioti pirkėjus, besidominčius žaliosiomis idėjomis. „Tačiau kiek viena ar kita namo statyboje panaudota medžiaga yra ekologiška, sunku pasakyti. Tai tyrimo objektas – tai, kas vieniems yra žalia,

2011 Nr. 6


10

,,

situacija

Romas Baltrušaitis

UAB „Gealan Baltic“ Komercijos skyriaus vadovas

Europos Sąjungos direktyvos reikalauja plastikinių langų profilių gamyboje nebenaudoti švino kaip stabilizatoriaus. Suprantama, bešviniai profiliai laikomi ekologiškais, nors ir anksčiau naudotas švinas realios grėsmės sveikatai nekeldavo. Pirmiausia šios medžiagos naudojimo atsisakyta medicinoje ir maisto pramonėje, atėjo laikas švino atsisakyti ir langų gamyboje. Kai kurios šalys jau seniai nebeleidžia rinkoje naudoti plastikinių langų profilių, kurių sudėtyje yra švino. Plastikinių langų ekologiškumą reikėtų vertinti ne vien per gamyboje nau-

situacija

dojamų medžiagų prizmę. Plastikinių profilių gamyba šiuo metu yra be atliekų. Visos atliekos vėl būna panaudojamos kaip antrinė žaliava. Tad tausojama aplinka, nes gamybos atliekų nereikia versti į sąvartynus. Plastikinių langų gamyba, palyginti su medinių, nereikalauja apdirbimo operacijų: impregnavimo, dažymo. Todėl plastikiniai langai yra ekologiškesni. Šiuo metu plastikinių langų gamyboje naudojamos technologijos, leidžiančios pagaminti ypač šilumą tausojantį produktą. Kuo daugiau sutaupoma šilumos, tuo mažiau į atmosferą išmetama anglies dvideginio, tuo labiau tausojama aplinka.

kitiems gali pasirodyti visiškai neekologiška“, – dėstė R. Pleteras. Jis pridūrė, kad į bendrovę „OberHaus“ kol kas kreipiasi pavieniai pirkėjai, ieškantys būsto, kuriame įdiegtos ir panaudotos žaliosios technologijos.

Teks atsigręžti į gamtą Atsinaujinančiosios energijos informacijos konsultacinio centro direktorė Edita Milutienė „Statybai ir architektūrai“ tvirtino, kad švariojo būsto idėja Lietuvoje populiarėja, o ateityje toks būstas taps ne egzotika, bet įprastu reiškiniu ar net būtinybe. Nors ekologiškų gyvenviečių bumo šalyje tikrai nėra, ji pripažino, kad susidomėjimas žaliaisiais pastatais kasmet vis auga. „Žmonės tikrai domisi ekologiniu būstu. Jie buriasi į bendruomenes, keičiasi informacija ir patirtimi, ieško geriausių sprendimų. Žinoma, kol kas tai nėra masinis reiškinys – ekologiškų namų dažniau galima pamatyti pavieniuose sklypuose. Bet neabejoju, kad laikui bėgant ši tendencija ims plisti. Nori nenori teks atsigręžti į gamtą ir dar kartą prisiminti, kad antros tokios planetos kaip Žemė neturime“, – pabrėžė E. Milutienė. Pašnekovė prisipažino žinanti keletą sveikųjų gyvenviečių, kurios buvo pradėtos statyti su dideliu entuziazmu, tačiau vėliau planai žlugo. Taip dar negimusi mirė ir bene seniausia Lietuvoje ekologinė gyvenvietė Pustalaukio kaime Vilniaus rajone. Mat iš pradžių žaliųjų tikslų siekę gyventojai vėliau nepanoro statyti namų iš vietos medžiagų ir, užuot laikęsi darnumo principo, ėmė ręsti namus kaip kas norėjo: vieni iš blokelių, kiti iš nieko bendra su ekologija neturinčių medžiagų. Susidomėjimas – net per krizę Šiaudinių namų statytojų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys tvirtino, kad tokių namų populiarumas akivaizdžiai auga. Darbų apimtys nemažėjo net per patį statybų sektoriaus įšalą. Tai patvirtina ir preliminarūs šiaudininkų pastarojo dešimtmečio skaičiavimai: apie 40 proc. šiaudinių namų pastatyta per pačią krizę, 2008–2010 metais. „Tokį būstą žmonės dabar renkasi dažniau ir drąsiau. Įdomu, kad Lietuvoje iš šiaudų namus statydinasi ir jaunoji karta, ir garbaus amžiaus senjorai. Vadinasi, žmonės vis geriau supranta, kad tokie namai turi perspektyvą“, – kalbėjo pašnekovas.

2011 Nr. 6

D. Surkys tvirtino, kad didžioji dauguma ekologinio būsto statytojų – pavieniai privatūs asmenys, o tokių namų gyvenviečių plėtros bumas dar neprasidėjo. Pašnekovas neneigė: įvairių kalbų, kad Lietuvoje pridygs aplinkai draugiškų gyvenamųjų kvartalų, jis girdįs senokai, tačiau realaus rezultato nemato. „Tikriausiai viskas atsiremia į skaičius“, – reziumavo D. Surkys.

Koją kiša kainos Tai, ar Lietuvoje prasideda ekologiškų statybų karštinė, geriausiai turi žinoti statybinių medžiagų gamintojai ir pardavėjai. Jie mato, kokie vėjai vyrauja rinkoje ir ar ekologiškos medžiagos turi paklausą. Bendrovės „Dasfa ir Ko“ rinkodaros vadovas Tomas Jankauskas kalbėjo tiesiai šviesiai: neretu atveju ekologiškos statybos baigiasi ten, kur prasideda kalbos apie kainą. „Kad susidomėjimo yra ir kasmet jis didėja, galiu patvirtinti vienareikšmiškai. Žmonės tikrai aktyviau ieško aplinkai draugiškesnių statybinių medžiagų, domisi tuo, klausinėja. Vis dėlto kai kalba pakrypsta apie investicijas, švariau gyventi nusiteikusių žmonių entuziazmas dažnai išblėsta. Pavyzdžiui, siūlome ekologišką šiltinimo medžiagą iš kanapių. Vienas kubinis metras kainuoja nepigiai, apie šimtą eurų. Nors pati medžiaga ir vilioja pirkėjus, kai jie sulygina populiariausių šiltinimo medžiagų kainas su kanapių vatos kaina, kažkaip linksta

11

Žmonės tikrai aktyviau ieško aplinkai draugiškesnių statybinių medžiagų, domisi tuo, klausinėja. Vis dėlto kai kalba pakrypsta apie investicijas, švariau gyventi nusiteikusių žmonių entuziazmas dažnai išblėsta.

a u t i s cija prie pigesnio pirmojo varianto“, – pasakojo T. Jankauskas. Pašnekovas tiki, kad ekologiškų statybinių medžiagų paklausa ateityje augs, bet kartu pastebėjo, kad šiuo metu tokios produkcijos pasiūla nėra didelė. Vietą po saule kol kas tvirtai saugo tradicinės statybinės medžiagos.

Regi šviesią ateitį Natūralius dažus, tinką, aliejų, vašką, glaistą, muilą bei gruntą gaminančios įmonės „Indigas“ vadovas Saulius Jackevičius taip pat tvirtino, kad ekologiškų statybinių medžiagų paklausa Lietuvoje, kitaip nei Skandinavijos šalyse, dar nėra didelė. Tai esą lemia keletas veiksnių, kurių svarbiausias – konservatyvus lietuvių požiūris ir baimė ar nenoras išbandyti alternatyvas. „Nepasakyčiau, kad susidomėjimas natūraliomis statybinėmis medžiagomis mūsų krašte yra didelis. Tikrai ne. Bent jau kol kas. Žinoma, žmonės

Gytis Baliukonis

Pagal visa kita į ekologiją atsigręžiama deklaratyviai. Yra reikalavimai, bet ar jie vykdomi – kitas klausimas.

Ekologiška statyba pas mus tikrai populiari. Pirkėjai nėra abejingi: pamatę, pavyzdžiui, dažų, pažymėtų ekologiniu ženklu, reklamą, prašo būtent tokių.

Vertinant pirkėjus galima išskirti kelias grupes. Vieniems nerūpi nieko kita, tik medžiagų kaina. Kita grupė tų, kuriems priešingai – nerūpi niekas kita, tik ekologija. Tačiau didžiausią vartotojų grupę sudaro tie, kurie mieliau rinktųsi ekologiškus produktus, jeigu jų kaina nebūtų gerokai didesnė nei kitų medžiagų.

Bendrovės „Litnobiles“ vadovas

Tačiau ekologija aktualesnė privačiam sektoriui, gyvenamajam būstui. Visai kas kita – pramonė. Čia svarbiausias veiksnys dar yra kaina. Nors galima pasidžiaugti, kad kai kurios netgi labai didžiulės įmonės susimąsto apie ekologiją – atsisako iki šiol naudotų skiediklinių dažų ir pereina prie skiedžiamų vandeniu.

Vartotojų įpročiai priklauso ir nuo to, kur jie gyvena. Didmiesčiuose ekologija domimasi labiau, čia mieliau renkamasi ekologiškas statybines medžiagas. Tai suprantama – ekologiškos

domisi, klausinėja, bet masiškumo nejaučiame. Galbūt jiems trūksta informacijos, bet greičiausiai tai lemia sustabarėjęs požiūris į statybas“, – kalbėjo pašnekovas. S. Jackevičius neigia, kad ekologiškos statybinės medžiagos yra daug brangesnės už tradicines. Jo teigimu, daugeliu atvejų kainos yra labai panašios ir konkurencingos. „Užsienyje tokia produkcija kainuoja brangiau dėl to, kad yra ekologiška, o mes, norėdami populiarinti šiuos produktus, nesiekiame uždirbti papildomai vien dėl jų išskirtinumo. Mūsų kainos sąžiningos“, – dėstė S. Jackevičius. Bendrovės vadovas įsitikinęs, kad laikui bėgant žmonių sąmoningumas tik didės, kartu augs poreikis ir ekologiškai švariems produktams iš natūralių medžiagų. Šis procesas anksčiau ar vėliau įsibėgės ir statybų sektoriuje.

medžiagos yra brangesnės, jas gali įpirkti tik didesnes pajamas turintys gyventojai. Būtent tokių daugiausia didmiesčiuose. Labai daug kas priklauso ir nuo prekybos tinklų, kurie platina statybines medžiagas, politikos. Yra prekybos centrų, kurie akcentuoja ekologines idėjas, atidaro atskiras linijas tokioms medžiagoms prekiauti. Jeigu ekologija prekybos centrui nerūpi, žaliosios medžiagos paskęsta bendroje masėje. Manau, ekologijos banga statybose kyla ir dar labiau kils. Bet reikia daugiau švietimo, kad formuotųsi atitinkamas požiūris.

2011 Nr. 6


12

naujienos

naujienos

Priminė progresyvaus transporto būtinybę Vilniečiai jau seniai nusipelnė greitos, galingos, saugios, ekologiškos ir ekonomiškai efektyvios viešojo transporto priemonės. Užsienio šalių ekspertai ir specialistai be

užuolankų sako, kad tokia priemonė galėtų būti metro. Tačiau mūsų sostinės valdžia vis negali apsispręsti pokyčiams, nežiūri į ateitį, gyvena tik šia diena.

Šiuo metu yra rengiama Vilniaus viešojo transporto strategija, renkami duomenys apie transporto būklę. Asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininkas Juozas Zykus apgailestavo, kad viešojo transporto būklės įvertinimas apsiriboja tik automobilių srautų skaičiavimu. „Žinoma, kad automobilių srautai kiek sumažėjo, tačiau spūstys vis tiek didžiulės, atneša milijardus litų nuostolių. Ekonomikai augant spūstys vėl didės. Nors šalyje gyventojų sumažėjo, sostinėje ir jos priemiesčiuose pokyčių nėra, čia atvažiuoja gyventi ir dirbti vis

daugiau žmonių iš kitų miestų bei rajonų“, – pastebėjo J. Zykus. Anot jo, viešojo transporto raidos planas rengiamas trisdešimčiai metų, todėl netikslinga remtis tik dabartine situacija, nors ir dabar ji yra nepatenkinama. Reikia analizuoti, vertinti, kokie galimi pokyčiai ateityje. Praėjusio mėnesio pabaigoje įvyko piliečių asociacijos „Metro sąjūdis“, Tarptautinės transporto asociacijos (UITP) ir Vilniaus miesto savivaldybės organizuota tarptautinė konferencija „Mažesnių miestų metropolitenai: jų atsiradimo priežastys ir teikiama nau-

da“. Konferencijos metu aptarta nauja Europos Komisijos miesto transporto politika ir nagrinėta užsienio valstybių patirtis modernizuojant viešojo transporto sistemą, diegiant metropoliteną. Parlamentinės metro idėjos paramos grupės vadovas Paulius Saudargas pripažino, kad būtina reformuoti Vilniaus viešojo transporto sistemą. Sostinės vicemero Romo Adomavičiaus teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė sudarė su ūkio subjektų grupe sutartį dėl Vilniaus viešojo transporto specialiojo plano iki 2040 metų rengimo. Šio plano koncepcija artimiausiu metu bus pateikta visuomenei vertinti. „Akivaizdu, Vilniui pribrendo būtinybė keisti viešojo transporto sistemą ir numatyti alternatyvas planuojamam privataus transporto eismui ribojimui“, – sakė „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininkas J. Zykus. Jo manymu, įvertinus esamą miesto ir šalies ekonominę padėtį, galima teigti, kad metropoliteno diegimas, taikant viešosios ir privačiosios partnerystės (angl. PPP – Public Private Partnership) principą, būtų naudingiausias sprendimas sostinei. Miestas neturėtų mokėti iš savo biudžeto už projekto įgyvendinimą: jį finansuotų plėtros bankai, o atsakomybė už statybas bei išlaikymo riziką būtų perleista privačiam investuotojui. J. Zykaus teigimu, metropoliteno statymo, išlaikymo ir valdymo sąnaudos būtų nedidelės, projektas būtų įgyvendinamas skaidriai, sparčiai ir efektyviai, o pabaigus statybą metro būtų perleistas miestui. Tačiau norint gauti šiam projektui Europos Sąjungos paramą, būtina metropoliteną pripažinti valstybinės svarbos projektu. Vokietijos miesto Niurnbergo transporto korporacijos įmonės vadovo Wolfgango Legatho teigimu, jo mieste įdiegus metro sistemą, senamiestis tapo jaukesnis, švaresnis ir saugesnis. Be to, investicijos atsipirko penkis kartus. Šiuo metu net 80 proc. miesto gyventojų metro vertina teigiamai. Remiantis statistiniais duomenimis, Vilniaus bei Vilniaus rajono gyventojų skaičius auga, tačiau viešasis transportas praranda savo populiarumą: 1980 metais juo naudojosi 87,6 proc. gyventojų, o 2011 metais – tik 39,6 proc. Miesto gyventojai dažniausiai renkasi individualų transportą – jam išleidžia daugiau nei 25 proc. šeimos biudžeto. Bendras Europos šalių šeimos biudžeto, išleidžiamo privačiam transportui, vidurkis – 13,2 proc.

2011 Nr. 6

13

2011 Nr. 6


Sukurti infrastruktūrą – sunkiau negu ją suniokoti

Tiesiant miško kelius ir tvarkant kitokią infrastruktūrą sukuriama nemaža dalis BVP. Ne mažiau svarbu ir tai, kad sutvarkytais keliais naudojasi ne tik valstybinių, bet ir privačių miškų tvarkytojai ar gyventojai, vykstantys leisti laisvalaikį uogaudami ir grybaudami. Tačiau šios infrastruktūros kūrėjai atkreipia dėmesį, kad turtą, kuriam atnaujinti kasmet skiriama milijonai litų, reikia tausoti. Požiūris keičiasi Pavyzdžiu, kaip galėtų ir turėtų būti tvarkomi miško keliai, dažnai nurodoma Biržų miškų urėdija. Šios urėdijos prižiūrimuose miškuose keliai yra kone geresni nei kai kurios sostinės gatvės. Prieš keletą metų atliktos investicijos nepateikia klausimo dėl jų tikslingumo. „Šiuo metu naujų miško kelių netiesiame, atliekame tik esamų rekonstrukciją ir remontą. Tačiau net ir neįgyvendinant naujų projektų, esamų miško kelių priežiūrai kasmet skiriame apie 800 tūkst. litų“, – pasakojo Biržų miškų urėdas Romanas Gaudiešius. Urėdija yra sutarusi su Biržų ir Pasvalio savivaldybėmis saugoti ir prižiūrėti miškų kelius. Sustatomi ženklai, draudžiantys naudotis miško keliais netinkamu laikotarpiu. Miškų

2011 Nr. 6

urėdas R. Gaudiešius sakė, kad privačių miškų savininkai kartais nepaiso draudžiamųjų ženklų ir važiuoja į savo valdas miškovežiais netinkamu metu, niokoja ne tik nesutvarkytus pravažiavimus, bet ir tuos kelius, kuriems įrengti skirta daug pinigų. Todėl dabar yra nedidelių keliukų, kuriais pavasarį ar po didesnio lietaus važiuoti įmanoma tik vikšriniais traktoriais. „Visiems svarbu tik tai, kaip patiems išsivežti medieną. O kokie keliai lieka po to, ar kiti galės jais naudotis – nerūpi. Todėl tenka saugoti, prižiūrėti kelius, įspėti ar net bausti tuos, kurie nesilaiko tvarkos“, – sakė R. Gaudiešius. Biržų miškų urėdas pasidžiaugė tuo, kad miškų kirtėjus, dirbančius urėdijos prižiūrimose teritorijose, jau bemaž išauklėjo: nebesielgiama

kaip sovietmečiu, kai visi važinėjo kaip išmanydami ir kur tik būdavo patogiau. Važiuoti uogauti ar grybauti lengvaisiais automobiliais galima be apribojimų. Tačiau įvažiuoti į miškus sunkiąja technika, ypač po lietaus, reikia gauti urėdijos leidimą. Privačių lėšų neinvestuojama R. Gaudiešius svarstė, kad tokios miško kelių infrastruktūros, kokia sukurta Biržų urėdijoje, turbūt reikėtų gerai paieškoti visame pasaulyje. „Tai prieš mane buvusio urėdo nuopelnas. Žinoma, tokį palikimą reikia atitinkamai saugoti, stengiamės tai daryti kuo geriau“, – kalbėjo urėdas. Miško keliai Biržų urėdijoje nutiesti pagal sudarytą planą, sankryžos išsidėsčiusios kas kilometrą, kai kur ir kas pusę kilometro. Tad privažiuoti prie savo miško savininkai gali bet kokiomis oro sąlygomis. Dėl to miškininkams neramu: kai būna geros oro sąlygos, dažniausiai važiuojama ten, kur nesutvarkyti keliai, o kai dėl lietaus į kitus miškus įvažiuoti neįmanoma, tuomet norima dirbti ten, kur geri keliai. „Privačių miškų savininkai mažai prisideda prie infrastruktūros gerinimo, pinigų neinvestuoja. Džiaugiamės

tik tuo, kad jie jau supranta, jog reikia saugoti tai, kas sukurta, į ką investuota daug pinigų. Žinoma, tie, kurie turi kelis šimtus hektarų, kelius prie savo plotų prižiūri, saugo, kad šie nebūtų sumaitoti“, – pasakojo R. Gaudiešius. Susiduriama su nenumatytais trukdžiais Miško kelių infrastruktūrai sukurti pritraukiamos ir Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšos. Tačiau norėdami jomis pasinaudoti miškų tvarkytojai susiduria ir su kai kuriais sunkumais. Antai prieš kurį laiką rengdamos miškotvarkos projektus, urėdijos nebuvo numačiusios kelių rekonstrukcijos. Dabar daugeliui tenka keisti miškotvarkos projektus, o šie darbai greitai nepadaromi. Dėl to ne visuomet spėjama pateikti paraiškas ES pinigams gauti. R. Gaudiešius užsiminė, kad kai kurios urėdijos spėjo pakeisti miškotvarkos projektus ir gauti paramą. „Iš mūsų urėdijoje esančių girininkijų nenorėčiau išskirti nė vienos: visos tvarkosi labai gerai, prižiūri kelius, kitą infrastruktūrą. Sakau taip ne dėl

to, kad neįžeisčiau nė vieno, bet dėl to, kad iš tiesų taip yra. Ne girininkai skirsto pinigus kelių infrastruktūros priežiūrai – jie tik teikia informaciją apie jų būklę ir būna savotiški prižiūrėtojai, kad darbai būtų atlikti kokybiškai“, – aiškino R. Gaudiešius. Mėgina sutarti gražiuoju Girininkai būtų labai patenkinti, jeigu privačių miškų savininkai prisidėtų tvarkant miško kelių infrastruktūrą. Tačiau kol kas su jais tenka derėtis tik dėl to, kad šie neniokotų to, kas sukurta. „Sakau ūkininkams: mes juk nevažiuojame miškovežiais per jūsų ražienas be leidimo. O jie įsivaizduodavo, kad gali bet kokia technika bet kokiu oru važiuoti mūsų sutvarkytais keliais ir juos gadinti. Bet neigiama buvo tik pirmoji reakcija į draudžiamuosius ženklus. Dabar ūkininkai reaguoja supratingai“, – pasakojo miškų urėdas. Plotai sumažėjo, atsakomybė – ne Generalinės miškų urėdijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus ve-

dėjas Petras Kanapienis pasakojo, kad rūpintis miško keliais nėra paprastas darbas. Juk iš viso yra apie 25 tūkst. kilometrų vietos reikšmės miško kelių. „Prieš kurį laiką valstybinių miškų plotai siekė 2 mln. hektarų, dabar jie sumažėjo per pusę. Tačiau visais keliais vis tiek tenka rūpintis mums. Tam kasmet išleidžiama po keliolika ar keliasdešimt milijonų litų“, – sakė P. Kanapienis. Jo teigimu, kai kuriais atvejais norisi statyti užtvaras prie įvažiavimų į valstybinius miškus, nes draudžiamųjų ženklų ne visuomet paisoma. Antai kaimyninėje Lenkijoje galioja taisyklė, kad jeigu prie įvažiavimų į valstybinius miškus nėra eismą leidžiančių ženklų, vadinasi, įvažiuoti draudžiama. „Pas mus atvirkščiai: jeigu nėra draudžiamojo ženklo, vadinasi, važiuoti galima. Čia gal toks lietuvių mentalitetas, kad gilyn į miškus automobiliais braunamasi kiek tik įmanoma“, – apgailestavo P. Kanapienis. 2009 metų duomenimis, miškų urėdijos nuosavomis lėšomis nu-

tiesė ir rekonstravo 2,3 kilometro, suremontavo 168 kilometrus, atliko priežiūrą 10,4 tūkst. kilometrų miško kelių, sutaisė 9 tiltus. Šiems darbams iš viso buvo panaudota 11,3 mln. litų (palyginti 2008 metų duomenis – 17,4 mln. litų). 2009 metais Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis (4,2 mln. litų) miškų urėdijose nutiesta 19,3 kilometro, rekonstruota 10,7 kilometro, suremontuota 284,5 kilometro miško kelių, pastatytas vienas tiltas.

2011 Nr. 6


16

renovacija

renovacija

Valstybės užmirštieji

17

,,

Vis dažniau kalbama apie kompensacijas renovuojant individualiuosius namus, tačiau postūmių dar nematyti

Martynas NAGEVIČIUS Bendrovės „Cowi LIETUVA“ Aplinkosaugos ir energetikos padalinio direktorius

Lietuvoje yra daug privačių namų, kurių būklė – itin prasta. Tokių pastatų gyventojams valstybė taip pat privalo padėti.

Aleksas GIRA

Paradoksalu – individualiųjų namų savininkai, nusprendę atnaujinti savo būstą, teoriškai gali pretenduoti į valstybės paramą, nors praktiškai finansinės pagalbos mechanizmas neveikia. Esą pagrindinė to priežastis – pinigų stygius.

2011 Nr. 6

2011 Nr. 6


18

renovacija

,,

renovacija

Vilius Eidukevičius

Audronė ENDRIUKAITYTĖ Bendrovės „Paroc“ rinkodaros vadovė

Esu įsitikinusi, kad nuosavuose namuose gyvenantys žmonės, ryžęsi atnaujinti būstą, iš valstybės turėtų gauti ir konsultacinę pagalbą, ir finansinę paramą. Programos fonde – skylė Lietuvoje jau bene dešimtmetį garsiai kalbama apie būtinybę renovuoti sovietmečiu statytus senus daugiabučius namus. Tam įsteigtos įvairios agentūros, sukurta aibė programų, numatyta valstybės parama, daugiabučių namų savininkus konsultuoja specialiai parengti būsto atnaujinimo specialistai, teikiami sprendimai, kaip geriau atnaujinti senus daugiabučius. Tačiau už borto paliekami individualiųjų namų savininkai. Jie turi savarankiškai ieškoti priimtiniausių renovacijos sprendimų, nors praktika rodo, kad pasirinkti būdai namui modernizuoti ne visuomet būna geriausi ir leidžia pasiekti optimalius rezultatus. Pasak Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vedėjos Elvyros Radavičienės, norintiesiems atnaujinti nuosavus namus yra parengta speciali Klimato kaitos programa. Joje numatyti reika-

lavimai, kuriuos įgyvendinus valstybė būsto renovacijai numato skirti tam tikrą finansinę paramą. Tačiau bėda ta, kad net ir išpildę visus reikalavimus individualiųjų namų savininkai kol kas apie valstybės paramą gali tik pasvajoti. „Mano žiniomis, ši programa numato iki 30 proc. renovacijos sąnaudų kompensaciją, žinoma, jei pareiškėjas įgyvendins programoje numatytus reikalavimus. Parama taip pat numatyta ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams įrengti. Bet realiai minėtos programos fonde nėra lėšų, todėl net ir paraiškas pateikę nuosavų namų gyventojai paramos kol kas tikrai negautų. Kada atsiras finansavimas, sunku pasakyti. Tikimės, kad dar šiais metais, bet tai priklausys nuo to, kaip Lietuvai seksis pardavinėti taršos leidimus“, – žurnalui teigė E. Radavičienė. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros Regioninių padalinių skyriaus

vedėjas Arūnas Aušvydis taip pat tvirtino, kad renovuojamų individualiųjų namų savininkai į valstybės paramą šiuo metu pretenduoti negali. Jis nesiryžo spėlioti, kada situacija pakryps ir ar apskritai pakryps tokių gyventojų naudai. „Nuosavas namas – privati nuosavybė, todėl pagal dabar galiojančius teisės aktus atskiras rėmimas tokiems namams atnaujinti nenumatytas. Tačiau jei privačių namų šeimininkai nutarė renovuoti būstą, bent jau šiokių tokių konsultacijų mūsų agentūra tikrai suteiks“, – žadėjo A. Aušvydis.

Pigiau, greičiau ir paprasčiau Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius nesupranta, kodėl valdžia delsia pradėti remti individualiųjų namų savininkus, kurie nutarė renovuoti būstą. Anot jo, tai tokie patys Lietuvos piliečiai, kurie irgi turi teisę su valstybės pagalba pagerinti savo buitį.

Bendrovės „Aveplast“, valdančios prekių ženklą „TIKS langai“, direktorius

Standartizuoti sprendimai tenkina ne visų klientų poreikius. Renovuojant individualiuosius namus vieniems vartotojams svarbu tik energinio langų efektyvumo ypatybės, kitiems didelę reikšmę turi ir jų saugumas, saulės kontrolės galimybės ar dizaino sprendimai. Geriausias spendimas renovuojant individualios statybos namą – rinktis tinkamiausius ir patinkančius langus, būtinai atsižvelgiant į jų energinio efektyvumo parametrus. Langų, tinkančių renovacijai, šilumos perdavimo koeficientas neturėtų būti mažesnis nei 0,8 W/m²K. Kitaip iš renovacijos negaunama maksimali nauda. Sulaukiame klausimų, ar individualiuosiuose namuose svarbu sumontuoti tik šiltus, sandarius langus, ar kartu pateikti sprendimus ir orui cirkuliuoti. Žinoma, užtikrinti gerą mikroklimatą namuose galima nuolat vėdinant gyvenamąsias patalpas. Tačiau reikia įvertinti ir tai, kad languose įrengtos ir vertikalios, ir horizontalios orlaidės blogina energinio langų efektyvumo parametrus. Orlaidės yra silpnoji grandis siekiant užtikrintai

Be to, renovuoti nuosavus namus, anot pašnekovo, būtų paprasčiau ir pigiau negu atnaujinti daugiabučius. „Sąvoka „individualusis namas“ tik gražiai skamba. Iš tiesų Lietuvoje yra

Renovuojant senos individualios statybos namus didžiausią dėmesį reikėtų kreipti į langų teikiamą naudą ir investicijų grąžą. Visai nebūtina įsigyti plačiausius, šilčiausius ir pažangiausius langus tam, kad būtų užtikrinta šilumos izoliacija. Tarkime, mūsų prekybos salonuose galima komplektuoti įprasto 93 milimetrų pločio lango rėmą su naujovišku 44 milimetrų trijų stiklų stiklo paketu. Tokiu būdu pasiekiamas pasyviesiems namams statyti reikalingas 0,8 W/m²K šilumos laidumo koeficientas ir nepadaroma didesnė žala piniginei. Tokio komplektavimo langai šilumos energijos sutaupo daugiau negu jos praleidžia, taip sutaupoma solidi pinigų suma. Jie protingai kainuoja – nepermokama už papildomą kamerų skaičių ar centimetrą profilio pločio.

daug privačių namų, kurių būklė – itin prasta. Tokių pastatų gyventojams valstybė taip pat privalo padėti. Juolab kad renovacijos procesas šiuo atveju būtų paprastesnis – sumanius

Rimvydas Jurėnas

yra konservatyvūs, naujoves jiems reikia piršte piršti. O juk pasirinkus naujas medžiagas darbas dažnai palengvėja.

Individualius namus atnaujinti yra ne mažiau svarbu, nei daugiabučius. Pastebėjome, kad tokių namų savininkai nėra pasyvūs stebėtojai. Jie aktyviai domisi naujovėmis, rūpinasi, kad darbai būtų atlikti kokybiškai.

Antai daugelis dar įpratę šiltinimo medžiagą prie fasado klijuoti klijais, kurie gaminami iš sauso mišinio. O mūsų siūlomi skysti klijai pagerina ir darbo kokybę, ir spartą – šis prouktas kur kas greičiau išdžiūva. Be to, nereikia vargti tampant sunkius klijų mišinio maišus – skysti klijai yra flakonuose, kuriuos galima atsinešti kišenėje.

bendrovės „Soudal“ Mažmenos prekybos skyriaus vadovas

Tačiau darbus atliekančios įmonės užsakovams ne visuomet pasiūlo geriausius sprendimus. Ne šiaip sau sakoma, kad lietuviai statybininkai

2011 Nr. 6

mažinti šilumos netekimą pro langus. Tokiu atveju yra kelios galimybės: arba rinktis langus be orlaidžių ir nuolatos vėdinti patalpas pravėrus langą, arba rinktis geriausių šilumos laidumo ypatybių langus (ne mažiau nei 0,7 W/m²K) ir juose montuoti vėdinimo sistemas.

2011 Nr. 6

19


20

renovacija

atsinaujinti nereikėtų vargti prašant kelių dešimčių gyventojų sutikimo: individualusis namas paprastai turi tik vieną ar kelis savininkus. Mano nuomone, rekonstruojant nuosavą namą vieno kvadratinio metro ploto darbų kaina būtų mažesnė nei daugiabučiuose. Tiesa, koks tas skirtumas, neatlikus išsamių skaičiavimų pasakyti sunku“, – kalbėjo M. Nagevičius. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas nesiryžo prognozuoti, kada Lietuvoje į Būsto

renovacija

„Esu įsitikinusi, kad nuosavuose namuose gyvenantys žmonės, ryžęsi atnaujinti būstą, iš valstybės turėtų gauti ir konsultacinę pagalbą, ir finansinę paramą. Kitaip sakant, dalis projekto vertės turi būti kompensuojama, nes, vertinant situaciją objektyviai, individualusis namas, kaip ir butas, yra tokia pati nuosavybė. Neteisinga, kad vienus valstybė remia ir skatina atsinaujinti, o kitus ne“, – akcentavo dr. A. Endriukaitytė.

Elvyra Radavičienė Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vedėja

,,

Bėda ta, individualiųjų namų savininkai kol kas apie valstybės paramą gali tik pasvajoti. modernizavimo programą bus įtraukti ir individualūs gyvenamieji namai, kurių savininkai galės gauti valstybės paramą renovacijai. Nors tokių pastatų šalyje yra per 400 tūkst., valstybė, anot jo, prioritetu kol kas laiko senus daugiabučius. „Sunku pasakyti, kada tai galėtų įvykti. Nors individualiųjų namų yra kur kas daugiau negu senų daugiabučių, pagal gyventojų skaičių nepalyginamai pirmauja pastarieji. Manau, dėl šios priežasties visas dėmesys kol kas būtent ir skiriamas daugiabučiams, o ne nuosaviems namams atnaujinti“, – kalbėjo V. Stasiūnas.

Palikti likimo valiai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros inžinerijos katedros lektorė, bendrovės „Paroc“ rinkodaros direktorė dr. Audronė Endriukaitytė taip pat įsitikinusi, kad individualiųjų namų savininkai, nusprendę atnaujinti savo gyvenamąsias valdas, turėtų sulaukti tokio paties ar bent panašaus valstybės dėmesio kaip ir renovuojamų daugiabučių namų gyventojai. Ir vieni, ir kiti yra tokie patys mokesčių mokėtojai ir nusipelno vienodų teisių.

2011 Nr. 6

Pataria konsultuotis Dabar nuosavą namą modernizuoti ketinantys žmonės priversti informacijos ieškoti savarankiškai. Mat su būsto renovavimo klausimais susijusios valstybinės įstaigos konsultuoja tik daugiabučių namų savininkus. Todėl sumaniusieji pagerinti buitį, tačiau apie statybas mažai nutuokiantys privačių namų šeimininkai rizikuoja pridaryti klaidų. „Tokiems žmonėms siūlyčiau pirmiausia kreiptis ne į statybininkus, bet į kvalifikuotus projektuotojus. Jie tikrai geriau patars ar bent nukreips teisingu keliu“, – patarė „Paroc“ rinkodaros direktorė. Kalbėdama apie esminius individualiųjų ir daugiabučių namų atnaujinimo skirtumus dr. A. Endriukaitytė jų itin didelių neįžvelgė. Tiesa, tam tikrų išimčių ir techninių sprendimų yra, bet tai lemia, kad nuosavo namo atnaujinimas – misija ne iš lengviausiųjų. „Kiek kitaip reikėtų atnaujinti senus pastatus su paliktais oro tarpais, taip pat karkasinius, vadinamuosius Alytaus skydinius, namus. Techniniai mūrinių namų atnaujinimo sprendimai panašūs kaip ir daugiabučių namų“, – teigė dr. A. Endriukaitytė. 

21

RENOVAcijos darbai Įmonės pavadinimas: UAB „Aurama“.

Įmonės pavadinimas: UAB „Statrenova“. Įmonės veikla:  Fasadų šiltinimas.  Fasadų atnaujinimas.  Fasadų renovacija.  Stogų įrengimas, atnaujinimas.  Vidaus apdaila. Įmonės kontaktai: Gvazdikų sodų 15-oji g. Nr. 6, LT-10240 Vilnius, Tel./faks. +370 5 2380 199, mob. +370 650 503 20, el. p. info@statrenova.lt, www.statrenova.lt.

Įmonės pavadinimas: UAB „Nord profil“. Įmonės veikla:  Plokščių stogų dengimas, renovacija, pamatų hidroizoliacija.  Prekiaujame visų tipų stogo dangomis, stogų priedais ir statybinėmis medžiagomis. Įmonės kontaktai: Žirnių g. 4A, Vilnius, tel./faks. +370 5 2139 442, el. p. info@stogodanguprekyba.lt, www.stogodanguprekyba.lt.

Įmonės pavadinimas: UAB „Alkesta“ Įmonės veikla:  Šiltinimo sistemos.  Apdailos tinkai.  Dažai, gruntai. Įmonės kontaktai: Naujoji g. 118, LT-62175 Alytus, tel./faks. +370 315 63410, el. p. pro@alkesta.lt,

www.alkesta.lt

Įmonės pavadinimas: UAB „Grindingas“. Įmonės veikla:  Bendrastatybiniai ir apdailos darbai.  Inžinieriniai tinklai.  Įvairios paskirties betoninės grindys.  Betonavimo darbai, betonvežių, betono siurblių paslaugos.  Statybinių mechanizmų nuoma. Įmonės kontaktai: Metalistų g. 8, Šiauliai, tel./faks. +370 415 405 22, mob. +370 612 58351, el. info@grindingas.lt, www.grindingas.lt.

P. Leišio IĮ Įmonės pavadinimas: UAB „Rangera“. Įmonės veikla:  Stogų įrengimo ir remonto darbai: Plokščių stogų dengimas bituminėmis ir pvc dangomis. Įmonės kontaktai: R. Kalantos g. 59, Kaunas LT 52304, tel. +370 37 215 177, faks. +370 37 215 188, mob. +370 620 55777, el. p. info@rangera.lt.

Įmonės pavadinimas: P. Leišio IĮ. Įmonės veikla:  Bendrastatybiniai darbai.  Indvidualių namų statyba.  Šlaitinių stogų įrengimas ir renovacija.  Plokščių stogų remontas ir renovacija.  Gerbūvio kūrimas. Įmonės kontaktai: Melioratorių g. 5-1, LT-33116 Molėtai, tel. 8 698 78190, el. p. leisis@aha.lt.

Įmonės veikla:  Elektros instaliacinės medžiagos.  Apsaugos sistemos.  Šviestuvai.  Elektros montavimo darbai.  Žaibosauga.  Varžų matavimas. Įmonės kontaktai: Skroblų g. 31, Vilnius, tel. +370 5 2132 175, mob. +370 699 677 35, el. p. info@aurama.lt, www.aurama.lt.

Įmonės pavadinimas: UAB „SU Statyba“.

Įmonės pavadinimas: UAB „Ukmergės statyba“. Įmonės veikla:  Generalinio rangovo funkcijų vykdymas.  Pastatų rekonstrukcija, renovacija, remontas. Įmonės kontaktai: Deltuvos g. 37, LT-20126 Ukmergė, tel.: +370 340 51520, +370 698 22923, faks. +370 340 51002, el. p. info@ukmstatyba.lt.

Įmonės pavadinimas: UAB ,,Ruukki Lietuva’’.

Įmonės veikla:  Statyba, remontas, pastatų šiltinimas.  Naujausia pastatų šiltinimo technologija, įpučiant mineralinę vatą „loftguard” (JAV).

Įmonės veikla:  Plieninės stogų ir sienų dangos, lietaus nuvedimo sistemos.  Sienų ir stogo gaminiai pramoniniams ir administraciniams pastatams.  Standartiniai ir specialūs plienai.  Metalo konstrukcijų gamyba, projektavimas ir montavimas.

Įmonės kontaktai: Bajorų kel. 4, LT-08412 Vilnius tel. +370 5 210 2000, mob. + 370 698 47086, www.sustatyba.lt.

Įmonės kontaktai: Pramonės g. 16, Vaidotų k., 14149 Vilniaus r. sav., tel. +370 5 232 2314 , www.ruukki.lt.

Įmonės pavadinimas: UAB „Kriautė“. Įmonės veikla:  Individualių karkasinių namų projektavimas.  Mediniai langai (iš klijuotos medienos tašo).  Pavėsinės, pirtys, sodo nameliai, lauko baldai. Įmonės kontaktai: Kranto g.36, LT-35172 Panevėžys, tel.+370 45 511393, faks.+370 45 511493 el. p. kriaute@kriaute.lt, www.kriaute.lt.

ČIA

galėtų būti

Jūsų reklama

Telefonas +370 5 210 1656

2011 Nr. 6


Europos Sąjungos mokymai kelia darbuotojų kompetenciją ir įmonių konkurencingumą Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA), įsteigta 2004 metais, vienija bendroves, veikiančias nekilnojamojo turto (NT) plėtros ir statybų srityje. Per pastaruosius metus dėl finansinės ir ekonominės krizės NT sektorius patyrė didžiulį nuosmukį: sumažėjo pardavimų, dalis įmonių bankrutavo arba buvo restruktūrizuota, atleista daug darbuotojų. Bendrovės, siekdamos išlikti konkurencingos, ieško resursų optimizuoti vidinius procesus ir žmogiškuosius išteklius. Tokioje situacijoje vienas reikšmingiausių konkurencingumo veiksnių – kompetentingi darbuotojai. LNTPA, siekdama tapti partnere savo narėms kaupiant specifinę NT srities kompetenciją, nuo 2009 metų balandžio 15 dienos įgyvendina projektą „Nekilnojamojo turto plėtros sektoriaus specialistų kvalifikacijos kėlimas“, kurį numatyta užbaigti šiais metais iki liepos 14 dienos. Projekto tikslas: kelti visų lygių NT plėtros sektoriaus specialistų kvalifikaciją, orientuojantis į Lietuvos įmonių ir rinkos poreikius, pagrindinis uždavinys – užtikrinti visapusiškus NT srities darbuotojų mokymus. Projekte dalyvauja 10 asociacijos narių, NT plėtros bendrovės: UAB „Conserela“, UAB „Eika“, UAB „Invalda Service“, UAB „Inreal“, AB „Invalda“, UAB „Nekilnojamasis turtas“, UAB „Junesta“, UAB „Merko statyba“, UAB „Ogmios centras“, UAB „Ober-Haus“. Tai jau antras Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų finansuojamas mokymų projektas, kurį sėkmingai įgyvendina LNTPA. Iki projekto pabaigos numatyta apmokyti 100 darbuotojų, organizuoti mokymai šiomis temomis: „Efektyvūs pardavimai ir derybos“, „NT administravimas ir valdymas“,„Projektų valdymas“.

2011 Nr. 6

Įgyvendinant projektą taip pat organizuotos trys Darnios plėtros akademijos konferencijos: „Partnerystė – bendra mūsų ateitis“, „Urbanizuotos aplinkos ekologiškumo aspektai“ ir „Darni būsto plėtra energijos taupymo kontekste“, kuriose dalyvavo po 50 klausytojų. Taip pat organizuoti tarptautiniai mokymai darnios plėtros tema, kuriuose pristatyta geroji pasaulio miestų plėtros patirtis, aptarti aktualūs praktiniai sprendimai darnaus miestų augimo ar jų susitraukimo perspektyvoje. Mokymuose akcentuoti brangstančių energetikos išteklių keliami iššūkiai ir pasiūlyti praktiniai sprendimai, siekiant mažinti iškastinio kuro ir didinti atsinaujinančių energijos šaltinių įtaką pastatams šildyti ir eksploatuoti. Pasak mokymuose dalyvaujančių bendrovių atstovų, sunkmetis – ypač tinkamas laikas mokytis, o ES finansinė parama – puiki galimybė tai įgyvendinti. Kaip didžiulis mokymų privalumas įvardyta tai, kad mokymai orientuoti į dabartinius bendrovių poreikius, dėl to jų nauda matuojama konkrečiais rezultatais. Svarbu, kad dalyvaujant LNTPA rengiamuose mokymuose taupomas įmonių laikas – ne paslaptis, kad projekto administravimas yra labai imlus laikui ir daugeliui bendrovių tai būtų papildoma našta. Vienas pagrindinių tikslų, kurio siekia bendrovės dalyvaudamos ES

architektūra

,,

Esant sąstingiui rinkoje ypač svarbu neprarasti jau turimų įgūdžių, dar labiau juos stiprinti ir tobulinti. Mokymų metu įgytos žinios padeda darbuotojams neprarasti motyvacijos tęsiant profesinę veiklą ir pasitikėti savimi siekiant rezultatų.

finansuojamuose mokymuose – užtikrinti nuolatinį ir nenutrūkstamą darbuotojų kvalifikacijos palaikymą bei kėlimą. Esant sąstingiui rinkoje ypač svarbu neprarasti jau turimų įgūdžių, dar labiau juos stiprinti ir tobulinti. Mokymų metu įgytos žinios padeda darbuotojams neprarasti motyvacijos tęsiant profesinę veiklą ir pasitikėti savimi siekiant rezultatų.

nuomonė I 24

Architektų įvaizdis: gelbėti ar beviltiška?

paveldas I 28

Kretingos muziejus dabinasi nauju rūbu

konkursas I 34

Konkursas tradicinis, užduotis – nauja

aplinka I 36

Miestų plėtros nebereikia

pasaulis I 40

Griauna tikrai ne visi

naujienos I 44

Atnaujinti architektūros konkursų nuostatai


nuomonė

nuomonė

Architektų įvaizdis:

SOS

24

gelbėti ar beviltiška?

Kūrėjai patys sutinka, kad ne vienam jų profesijos atstovui stinga etikos

Laura KAČKUTĖ

Didelio rezonanso visuomenėje sulaukiančios archiktektų klaidos atsigręžia prieš visus šios profesijos atstovus. Lieka tik stengtis nusverti jas gerais pavyzdžiais. Gerus pavyzdžius ignoruoja Skandalingojo Kauno „stiklainio“ architektui Virginijui Juozaičiui šis projektas kainavo atestatą. Stiklinę namo Laisvės alėjoje dalį paveldosaugininkai žada kuo greičiau nugriauti, tačiau net jei tai tikrai įvyks, visuomenės atmintyje ši istorija įsirėš kur kas giliau nei nepriekaištingai atlikti architektų darbai. Akivaizdu – išlavinto žvilgsnio į architektūrą Lietuvoje dar trūksta, bet ir akį

rėžiančių trūkumų nepastebėti sunku. „Architekto profesijos problema turbūt yra ta, kad dirbama su visuomenei labai didelį poveikį darančiais objektais. Iš visų menų jis, ko gero, yra paveikiausias – jo negali ignoruoti. O juk visiems pasitaiko visko. Manau, kad daugeliu atveju pastatai nėra tokie baisūs, kaip jie yra nupiešiami visuomenėje. Tarkime, prokuratūros pastato atvejis Vilniuje. Visi žino, kad

,,

25

pradžių pačių prancūzų buvo labai nekenčiamas. „Kaip iš tikrųjų nuspręsti, kuri nuomonė teisinga? Juk ji formuojama daugelio subjektyvių dalykų. Kas buvo vertybė vakar, nebūtinai vertinga šiandien. Juk geriausias architektas yra laikas, bet mes kuriame šiandien ir neturime galimybės pasižiūrėti į kūrinį, kaip jis atrodys ir kaip bus priimamas visuomenės po trejų, penkerių ar dešimties metų. Jis bus vertinamas iš karto“, – kalbėjo Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas Gintautas Tiškus. Tokiai nuomonei pritarė ir J. Reklaitė: „Galų gale, niekas nėra apsaugotas nuo klaidų ir, kaip labai dažnai rodo istorija, tie patys pastatai, kurie iš pradžių būna labai keikia-

Rolandas PALEKAS architektas

Architektūra yra meno sritis, o menas niekada negali būti objektyviai įvertinamas. Tuomet labai svarbiu veiksniu tampa paties autoriaus atsakomybės jausmas, kuris, deja, Lietuvoje dar šlubuoja. tai yra juodas baisus kubas ir koks jis yra blogas. Tačiau kai važiuoji pro šalį ir parodai jį žmonėms pro langą, dažnas susimąsto, kad gal jis nėra toks ir baisus. Tik kai skaitai antraštes, atrodo, kad čia – tikra pasaulio pabaiga“, – ironizavo architektė Julija Reklaitė. Architekto Rolando Paleko nuomone, šis dažnai kaip neigiamas pavyzdys pateikiamas „kubas“ – labai geras architektūrinis kūrinys. „Jis buvo ir tebėra labai paveikus, leidžiantis pamąstyti ir suprasti, kad architektūra yra kai kas daugiau nei šiaip kabinetai administraciniame pastate“, – įsitikinęs jis.

Svarbiausias teisėjas – laikas Tačiau architektų darbus visuomenė dažnai linkusi greitai pasmerkti ir iškritikuoti. Daugeliui žinoma, kad garsusis Eifelio bokštas Paryžiuje iš

2011 Nr. 6

mi, po kurio laiko tampa laikmečio simboliais ir imami garbinti“. Be to, architektūros kūrinio jokiu būdu negalima atsieti nuo konteksto. G. Tiškaus nuomone, pastatas gali būti įvertintas tik aplinkoje, tik joje jis gali atsiskleisti. Ypatingai tai aktualu senamiesčiuose. Viena vertus, čia „įsijungia“ įvairūs paveldosaugos reikalavimai. Iš kitos pusės, net jei techniškai viskas yra išsprendžiama, socialiai, emociškai tai yra pakankamai delikatus dalykas. „Miestuose gyvena žmonės, kurie turi savo kažkokius prisiminimus, yra prisirišę prie mėgstamų vietų. Sako, aš čia ėjau, žiūrėjau kiną ir čia negali būti nieko kito. Kad ir bjauriausias pastatas, bet jis man mielas, artimas ir noriu, kad jis būtų“, – dar vieną visuomenės ir architektų konfliktų priežastį įžvelgė G. Tiškus.

2011 Nr. 6


26

nuomonė

nuomonė

kauskas: „Čia yra esminiai bendražmogiški dalykai: kaip pats save nuteiki ir ko iš gyvenimo lauki, kaip nori save pateikti – tai svarbiausia. Jei žmogus iškelia sau kažkokias vertybes, kurios, sakykime, rezonuoja su visuomenės, ir atitinka jos lūkesčius, tai, matyt, tada ir rezultatai būna atitinkami, ir visuomenė juos adekvačiai priima. Paprastai kalbant, kaip šauksi, taip atsilieps“.

,, Gintaras ČAIKAUSKAS architektas

Architektas, būdamas rinkos dalyvis, teturi vieną realią teisę: atsisakyti daryti. Bet ką tai reiškia? Pirmas dalykas – valgyti norisi. Antras – jau įsisukęs į tą mašiną nelabai turi kur trauktis. Bjaurių pastatų neuždrausi Kilus skandalams dažnai imama svarstyti: gal tuos niekadėjus architektus reikėtų dar labiau pažaboti, įvesti dar daugiau reikalavimų ir standartų? Gal padės? Tačiau kur tada dings kūrybinė laisvė ir ar tikrai draudimai gali išgelbėti architektūrą? „Šiai dienai neturime mechanizmo, kaip uždrausti, grubiai tariant, bjauraus pastato statybą, jei jis atitinka visus standartus ir reikalavimus. Tačiau apie pastato kokybę iš tikrųjų reikia šnekėti labai daug“, – pabrėžė G. Tiškus. Kita vertus, vėl grįžtama prie to paties klausimo: o kas yra gražu? „Aš visada galvojau, kad tie visi blogiausi architektūros atvejai yra kažko-

2011 Nr. 6

kie piktybiniai. Pasirodo, nė velnio – žmogui tiesiog taip tikrai buvo labai gražu. Ir gal visuomenės daliai taip yra labai gražu“, – svarstė J. Reklaitė. Visi kalbinti architektai pabrėžia: svarbiausia – vidinis cenzorius. „Žinoma, kad nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nuspręsti, kuris pastatas geras, o kuris – ne. Architektūra yra meno sritis, o menas niekada negali būti objektyviai įvertinamas. Tuomet labai svarbiu veiksniu tampa paties autoriaus atsakomybės jausmas, kuris, deja, Lietuvoje dar šlubuoja. Tačiau ne tik architektūroje. Visose srityse pastebime neatsakingų poelgių“, – kalbėjo architektas R. Palekas. Jam antrino architektas Gintaras Čai-

Jo didenybė Užsakovas Dar viena problema, kad architektams dažnai tenka tiesiog paklusti užsakovo norams. Jei vienas architektas atsisako rengti projektą pagal, tarkime, keistus pageidavimus, atsiras kitas, kuris ilgai nesvarstęs sutiks. „Lietuvoje yra gerokai per daug architektų. Tai lemia ir tam tikras kainas, ir tai, kad iš tikrųjų negali spausti užsakovo ar atsisakyti projekto, nes bet kuriuo atveju jis bus įgyvendintas“, – apgailestavo architektė J. Reklaitė. R. Palekas irgi aiškino architekto dilemą: užsakovas jam moka pinigus ir jis tarsi turėtų būti klusnus, kitaip sakant, kas moka pinigus, tas muziką užsako. Tačiau architektas privalo suprasti, kad jis neišvengiamai įtakoja kraštovaizdį, miestovaizdį ir niekuo dėti žmonės būna veikiami jo sprendimų. „Man regis, išlikti sąžiningam prieš miestiečius, visuomenę, bent jau nepabloginti vietos, kurioje ėmeisi projektuoti, yra privalu kiekvienam save gerbiančiam profesionalui“, – svarstė architektas. Keičiantis ekonomikai pasikeitė ir architekto vaidmuo visuomenėje. „Kai architektas dirbdavo tik kaip menininkas, jo pagrindinis uždavinys būdavo sukurti estetinę aplinką. Tuo tarpu pastaruoju metu atsirado visai nauji uždaviniai. Visi investuotojai pirmiausia skaičiuoja pinigus. Architektas tampa įrankiu pinigams uždirbti, rinkos dalimi: jis turi ne tik sukurti estetišką aplinką, bet ir kone sukurti verslą, garantuoti investicijų grąžą. Taip architektas praktiškai tampa ekonominių svertų įkaitu. Ir estetika dažnai pradeda veikti priešingai, nes kiekvienas estetinis sprendimas reikalauja papildomų pinigų“, – aiškino G. Čaikauskas. Jo nuomone, ekonominis aspektas nori nenori veikia architekto prestižo lygį: „Architektas, būdamas rinkos dalyvis, teturi vieną realią teisę: atsisakyti daryti. Bet ką tai reiškia? Pirmas dalykas – valgyti norisi. Antras – jau įsisukęs į tą mašiną nelabai turi kur trauktis. Vari-

antai tokie: arba pasirenki darbą, kuris yra menkai apmokamas, o iš tavęs laukiama tik ekonominio efekto, visiškai nekreipiama dėmesio į estetiką, arba išvis nieko nedarai. Bet nieko nedarymas problemos neišsprendžia, nes kažkas kitas padaro. Tikrai dar nėra buvę tokių projektų, kurių niekas nenorėjo imtis dėl to, kad taip bus pakenkiama aplinkai, ar dėl kitų priežasčių. Tai liudija, kad architekto prestižo reguliavimo mechanizmai yra visiškai išsibalansavę“.

Trūksta viešųjų ryšių Ar kas nors turėtų specialiai rūpintis architektų įvaizdžiu – diskusijų klausimas. Šveicarijoje, kur architektai ilgus metus buvo labai keikiami, pasamdytas specialistas sukūrė įvaizdžio strategiją, ir tai architektams padėjo. „Keistas dalykas – darbai nepasikeitė, o architekto įvaizdis visuomenėje labai teigiamas. Labai įdomu, kaip

realiai tai veikia, nes aš manau, kad viskas priklauso nuo darbų. Jei teigiamų pavyzdžių yra daugiau nei neigiamų, tuomet tas įvaizdis ir pakinta“, – svarstė J. Reklaitė, atkreipdama dėmesį, kad prie architektų įvaizdžio prastėjimo prisideda ir lietuviška žiniasklaida, nušviečianti tik problemas, o geriems projektams gailinti dėmesio. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai architektai išgarsėja ne dėl savo darbų, o dėl asmenybės. „Kai galvoju, koks galėtų būti architekto įvaizdis Lietuvos visuomenėje, tai yra du variantai: vienas yra architektas – verslininkas, besipuikuojantis žurnalų viršeliuose, garsus ir stebuklingas, o kitas, kuris Lietuvoje labai dažnas – architektas vienišius, bendraujantis su dievais, užsiimantis tik mįslingu kontempliavimu ir visiškai nekomunikabilus. Pas mus tokių architektų yra pakankamai daug, todėl ir susiformavo toks po-

27

žiūris į juos“, – ironizavo J. Reklaitė. G. Čaikausko nuomone, viešieji ryšiai – vienas iš mechanizmų architektų įvaizdžiui pagerinti, bet vien to nepakanka. Gali būti puikiausias įvaizdžio specialistas, bet jei nėra bazinės medžiagos, viešieji ryšiai neišgelbės. Tačiau negali paneigti, kad tai yra tikrai būtina. Lietuvoje architektai paskendę savo kasdienėse problemose, kurios darosi vis sudėtingesnės, ir viešajai sklaidai tiesiog fiziškai nebeturi laiko. „Architektų sąjungoje apie tai kalbama, bet tokios problemos neišsprendžiamos per vieną dieną. Turi būti dirbamas kompleksinis darbas, kurį reikėtų dar labiau sustiprinti. Ekonominė situacija pasidarė dar žiauresnė, pinigų sumažėjo, investicijos žada dar labiau atpigti – tokiu atveju savigynos mechanizmai turi būti visomis kryptimis sustiprinti. Ir reikia dar ieškoti naujų“, – tvirtino G. Čaikauskas.

2011 Nr. 6


28

paveldas

Kretingos

muziejus

dabinasi nauju rūbu

Milda LEVANDRAITYTĖ

Kretingos muziejus, įsikūręs istoriniame grafo Tiškevičiaus dvare, sulaukė savo valandos. Už Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų ir šalies biudžeto lėšas jau baigti tvarkyti Kretingos dvaro komplekso pastatai – ratinė ir vandens malūnas. Renovavimo darbai įsibėgėjo

ir pagrindiniuose dvaro rūmuose. Unikalios vietos atnaujinimą planuojama baigti jau kitais metais. Tikimasi, kad vienas lankomiausių muziejų šalyje taps išskirtiniu traukos centru Vakarų Lietuvoje, teiks aukštos kokybės kultūrinio turizmo paslaugas ir sulauks per 200 tūkst. svečių per metus.

,,

paveldas

29

Vida Kanapkienė Kretingos muziejaus direktorė

Džiugu, kad šalyje ilgai merdėję dvarai atgimsta ES lėšų dėka. Prikelti naujam gyvenimui ir pritaikyti kultūriniam turizmui, jie visuomenei atveria puikią progą susipažinti su turtinga šalies istorija bei paveldu. Vienintelė viltis – ES parama Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė džiaugėsi, kad ilgai užmarštyje buvęs dvaro kompleksas ištrauktas iš pražūties gniaužtų. Patraukliausias turizmo objektas Klaipėdos krašte ilgai balansavo ant išlikimo ribos. Dvaro pastatų būklė buvo apgailėtina ir kėlė grėsmę lankytojams. Statiniai negalėjo būti pritaikyti muziejaus veiklai ir turizmui, nors traukte traukė smalsuolius pasigrožėti vieninteliu Lietuvoje veikiančiu žiemos sodu – oranžerija. Jame visais metų laikais žaliuoja egzotiškų kraštų augalai. Lankytojus pasivaikščioti kviečia parko takai ir įvairūs kultūriniai renginiai. Trūkstant valstybės lėšų dvaro pastatams sutvarkyti, vieninteliu gelbėjimosi ratu tapo muziejininkų ryžtas pasinaudoti ES parama. Nors gauti finansinę injekciją tikėtasi ir projektą svarstyti teikta 2004 bei 2005 metais, sėkmė nusišypsojo kiek vėliau. Pateiktas projektas „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui“ pritarimo sulaukė tik praėjusiais metais, kai Ūkio ministerija svarbiausiems dvaro

2011 Nr. 6

Kretingos muziejaus archyvo nuotr.

2011 Nr. 6


30

paveldas

pastatams sutvarkyti skyrė beveik 5 mln. litų. Už šias lėšas jau atkurti du istoriniai dvaro komplekso pastatai – vandens malūnas ir ratinė, tvarkomi ir renovuojami neoklasicizmo stiliaus rūmai. Naujai atgimusiuose pastatuose bus įrengtos naujos archeologijos, etno-

grafijos, Kretingos miesto ir dvaro istorijos, senojo liaudies meno ekspozicijos. Pasak muziejaus direktorės, svarbiausia, kad pagaliau lankytojams bus galima pristatyti turtingą, per ilgus metus sukauptą eksponatų kolekciją, kurių muziejaus fonduose priskaičiuojama per 63 tūkst.

Alsuoja nauja gyvybe Kretingos muziejui priklauso 43,1 ha dvaro teritorijos. Joje išsidėstę istoriniai pastatai ir įkurtas parkas. Dvaro pastatų atnaujinimu rūpinasi bendrovė „Pamario restauratorius“, o techninį dvaro tvarkybos projektą parengė architektas Juozapas Tilvikas.

Malūne įkurta etnografinė ekspozicija, šeiminkauja malūnams būdingi personažai – senas malūnininkas, jo padėjėjas ir net kipšas. Kretingos muziejaus archyvo nuotr.

Kretingos dvaro ir parko istorija

 Tikslių žinių apie Kretingos dvaro

sodybos statybas nėra, manoma, kad jis įkurtas XV–XVI a. Dvaro parko pradžia siejama su XVII a. pabaigoje pasodintu vaismedžių sodu. XIX a. pradžioje grafai Zubovai čia įkūrė angliško landšaftinio stiliaus parką, kuris XIX a. pirmoje pusėje minimas tarp penkių gražiausių parkų Telšių apskrityje.

 1874 m. dvarą varžytinėse įsigijo

grafas Juozapas Tiškevičius, kuris į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Grafas iš pagrindų pertvarkė dvaro rūmus. Prie rūmų pristatė

2011 Nr. 6

stiklinę oranžeriją – žiemos sodą, kuriame augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis krito krioklys, vingiavo upeliukai. Tai buvo didžiausias to meto žiemos sodas Europoje, įkurtas privačioje valdoje.

 Pagal

dvaro matininko Šostako 1878–1880 m. parengtus projektus buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, altanos. Tvenkinio krantuose buvo pastatyti du didžiuliai akmenys – suolai. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Parke Tiškevičiai augino fazanus ir vynuogines sraiges, tvenkiniuose veisėsi vandens paukščiai. Skirtingai nei kiti dvarininkai, Tiškevičiai parke leido lankytis miestelėnams ir valstiečiams.

 J. Tiškevičius atnaujino vaismedžių sodą ir parką, kuriame suformavo prancūziško stiliaus parkams būdingus geometrinės formos gėlynus. Juos puošė fontanai su skulptūromis, greta jų buvo pasodinti reti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos. Jos sudarė arkos pavidalo vėsa alsuojančius tunelius ir jungė parką su vaismedžių sodu.

Po J. Tiškevičiaus mirties Kretingos dvarą paveldėjo jo sūnus Aleksandras, kuris puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė

Aldas Kliukas Kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius

,,

Bene sudėtingiausia užduotis – rūmų renovavimas. Darbai vyksta veikiančioje įstaigoje. Restauratoriams, ir muziejaus personalui reikia derinti savo veiksmus, dėl to kyla papildomų rūpesčių. Jų darbą trikdo triukšmas, dulkės, persikėlimai iš vieno kabineto į kitą. Tačiau vienijantis bendras tikslas – rūmų atgimimo laukimas – sutelkia, viskas sprendžiama geranoriškai. vokiečių kareiviai, kurie jį nuniokojo. Į dvarą grįžęs A. Tiškevičius remontavo rūmus, tačiau dvaro tvarkymo darbams trūko lėšų. Po žemės reformos dvaro pajamos labai sumenko. Aleksandro sūnus Kazimieras Justinas padėjo tėvui tvarkytis dvaro žemes, atstatė karo metu sunaikintus pastatus, atkūrė žiemos sodą. Trūkstant lėšų tvarkmo darbams, imtasi verslo – dvare atsidarė saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“.

 1940 m. prasidėjęs Antrasis pasau-

linis karas iš dvaro iškeldino grafų Tiškevičių šeimą. Čia vėl apsigyveno kareiviai, kurie suniokojo dvarą. Žiemos sodą jie pavertė valgykla, sunaikino daug meno vertybių,

paveldas

31

D. Grikštaitės nuotr.

Jis aiškino, kad didžiausias iššūkis rengiant dvaro renovacijos projektą buvo laiko stoka. Mat projektą teko parengti vos per kelis mėnesius. Architektas pažymėjo, kad suspėti į važiuojantį terminų traukinį padėjo anksčiau atlikti dvaro statinių paveldosauginiai tyrimai. Beje, dar viena itin sudėtinga

iškirto senus ir retus medžius, vaismedžius.

užduotis buvo, kaip įtilpti į atliekamų darbų sąmatą, atradimas. J. Tilvikas tikino, kad iš tiesų norint visapusiškai atkurti pastatus, reikia kur kas daugiau lėšų nei buvo skirta. Tad rengiant projektą teko susitelkti ties avarinės būklės pastatų likvidavimu ir ieškoti būdų, kaip galima sutau-

Lietuvos Respublikos kultūros vertybe.

 Pokario metais parko gėlynų ir fon-  Atkurti ir tvarkyti parką ėmėsi Kretanų vietoje pastatyti bendrabučiai, elektros skydinė, mokykla, įrengta sporto aikštelė, parko centrinėje dalyje – katilinė, garažai, karių kapinės. Išliko tik dalis liepų ir kaštonų alėjų bei seną istoriją primenantys priešais dvaro rūmus išlikę šimtamečiai ąžuolai, kurių storiausiojo kamieno skersmuo siekia 1,9 metro.

 Parkas

ilgai buvo neprižiūrėtas. 1958 m. jis paskelbtas saugomu valstybės, 1986 m. pripažintas vietinės reikšmės gamtos paminklu, o 1997 m. dvaras ir jo teritorija tapo

tingos muziejus, kuris 1992 m. įsikūrė grafų Tiškevičių rūmuose. Muziejus tęsia grafų senąsias tradicijas bei puoselėja parko erdves ir siekia jį pritaikyti pažinimui bei poilsiui. Dvaro parke rengiamos pažintinės ekskursijos, organizuojami įvairūs renginiai, klasikinės muzikos ir pučiamųjų orkestrų koncertai, floristikos darbų parodos. Taip pat vykdomos edukacinės programos, švenčiamos kalendorinės šventės. Parke įkurta unikali skulptūrų ekspozicija „Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu“.

2011 Nr. 6


32

paveldas

pyti – koncentruotis ties pastato išorės sutvarkymu, kukliau kurti interjerą. Vienas pirmųjų dvaro teritorijoje restauruotas malūnas. Jis oficialiai duris atvėrė šių metų balandį. Tačiau „Pamario restauratorius“ šį pastatą nuo galimos griūties gelbėjo dar 2004 metais. Tuomet sename pastate, statytame XVIII a. pabaigoje, buvo sutvirtintos jo perdangos, restauruotas sienų mūras, uždengtas stogas. Kompleksiškas istorinio objekto restauravimas pradėtas jau įgyvendinant Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovavimo ir pritaikymo turizmo reikmėms projektą. Restauruojant senąjį malūną teko spręsti pastato apsaugos nuo vandens ir drėgmės problemą. „Patvinus šalia malūno esančiam upeliui, vanduo apsemdavo patalpas. Tad specialistams teko įrengti nuo vandens ir drėgmės saugančias priemones, kad senais laikais malūno funkciją užtikrinęs upelis neardytų pastato“, – teigė kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas. Restauratoriai taip pat stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentiškų malūno detalių – išlikusius akmeninio ir

Žiemos sode – oranžerijoje visais metų laikais žaliuoja egzotiškų kraštų augalai. V. Karaciejaus nuotr.

2011 Nr. 6

paveldas

raudonųjų plytų fragmentus, nesutrūnijusius medžio balkius. Dabar šeimininkai didžiuojasi jų autentiškumu. Sutvarkius pastatą, jame įkurta etnografinė ekspozicija, šeimininkauja malūnams būdingi personažai – senas malūnininkas, jo padėjėjas ir net pats kipšas. Svarbiausia muziejinės ekspozicijos dalimi tapo senasis malūno girnų mechanizmas. Muziejaus direktorė V. Kanapkienė pasakojo, kad šiame malūne XIX a. grafas Juozapas Tiškevičius įrengė pirmąją hidroelektrinę Lietuvoje, kuri tiekė šviesą į žiemos sodą. Kito restauruoto dvaro komplekso pastato – ratinės, taip pat pastatytos XIX a., būklė buvo ne mažiau sunki. Šis sutvarkytas statinys pritaikytas muziejaus fondų saugyklai. Ilgus metus nepalankias aplinkos sąlygas kentę eksponatai glausis jiems saugioje aplinkoje.

Duris atvers kitąmet Dvaro puošmena – centriniai rūmai taip pat buvo niokojami laiko ir žmonių. Architektas J. Tilvikas teigė, kad pastarąjį kartą jie tvarkyti prieš 20 metų. Nors pastatas buvo pripažintas esantis avarinės būklės, vidaus inter-

jero elementai – frizai, tapyba ant sienų – išsilaikė neblogai ir reikalingi tik kosmetinio remonto. „Kasmet pastatą gelbėjome kosmetiniais remontais. Grandėme nuo drėgmės atsiradusius pelėsius, dažėme sienas. Tačiau tai buvo nesibaigianti problema, nes vanduo sunkėsi per sienas ir lubas, prakiuro stogas, nesandariai užsidarinėjo langai, buvo patiriama didelių šilumos nuostolių“, – problemas dėstė muziejaus direktorė V. Kanapkienė. Didelį rūpestį kėlė visiškai susidėvėjusi vidaus techninė įranga: vandentiekis, kanalizacija, elektros instaliacija, netvarkinga šildymo sistema, kuri paprasčiausiai vieną dieną galėjo išsijungti ir pražūčiai nuo didelio šalčio pasmerkti visą žiemos sodo augmeniją. „Kol kas atnaujintas tik vakarinis rūmų korpusas, šiuo metu darbai vyksta koplyčioje ir žiemos sode, kurį sutvarkyti planuojama iki liepos. Iki kitų metų rugsėjo bus baigta rūmų renovacija: pakeisti langai, sutvarkyti fasadai, stogas, lauko inžineriniai tinklai, atlikti vidaus patalpų ir inžinerinių komunikacijų atnaujinimo darbai“, – tolesnius darbus vardijo

įmonės „Pamario restauratorius“ vadovas A. Kliukas. Jis pažymėjo, kad bene sudėtingiausia užduotis – rūmų renovavimas. Darbai vyksta veikiančioje įstaigoje. Restauratoriams ir muziejaus personalui reikia derinti savo veiksmus, dėl to kyla papildomų rūpesčių. Jų darbą trikdo triukšmas, dulkės, persikėlimai iš vieno kabineto į kitą. Tačiau vienijantis bendras tikslas – rūmų atgimimo laukimas – sutelkia, viskas sprendžiama geranoriškai.

Kasinėjimai atskleidė paslaptį Įgyvendinant projektą būta ir netikėtumų. „Kasant trasą, skirtą lauko komunikacijoms, buvo aptiktos pirminio pastato rūsio liekanos, tad inžinerinius tinklus teko „komponuoti“ taip, kad nebūtų pakenkta archeologiniams radiniams“, – apie netikėtą atradimą pasakojo A. Kliukas. Pirminių tyrimų duomenimis, rūsys yra XVI a. pab. – XVII a. pradžios. Lygiai to paties laikotarpio kaip ir miestas. Tai liudija radimvietėje aptiktos sidabrinės monetos, kurios buvo kaldinamos 1540 metais. Pasak Kretingos muziejaus archeologo

33

l e v a s p da

Donato Butkaus, prieš metus atrastas rūsys atskleis ne vieną dvaro istorijos paslaptį. Sanitarinės dvaro duobės turinys mokslininkams leis išsiaiškinti to meto dvariškių buitį ir nustatyti, kokie gardumynai puikavosi ant jų vaišių stalo. Duobėje rasta gyvulių ar net žvėrių kaulų, į jas buvo metamos ne tik maisto atliekos, fekalijos, bet ir indų duženos bei šiukšlės. Klestėjusioje dvaro parko teritorijoje veikė penkių fontanų sistema, 2009 metais vienas jų atstatytas. Kasinėjant kito fontano vietą, surastas metalinis žvejybos kabliukas. Tyrimai leis išsiaiškinti, kokias žuvis žvejojo dvariškiai: jų atšakų rasta sanitarinės duobės lobyne.

Tikisi projektą tęsti toliau Kretingos dvaro sodyboje yra 24 paminkliniai pastatai ir didžioji jų dalis – avarinės būklės. „Dabar atgijo viena Kretingos dvaro komplekso dalis. Sutvarkyta aplinka, įrengta muziejinė ekspozicija, kuri traukia miestiečių ir turistų srautus. Nerimą kelia tik greta esantys, restauravimo tebelaukiantys dvaro komplekso pastatai“, – pripažino A. Kliukas.

Muziejaus direktorė ir architektas J. Tilvikas taip pat laukia galimybės susigrąžinti tikrąjį dvaro veidą. Mat tik sutvarkius dvarą visiškai, jis susigrąžintų tikrąjį savo veidą. Nors visiems darbams lėšų ir neužteks, tačiau V. Kanapkienė nusiteikusi optimistiškai – ji tikisi sulaukti dar vieno teigiamo atsakymo kitam projekto etapui vykdyti. „Tuomet renovavimo darbai būtų tęsiami kituose paminkliniuose pastatuose – alaus darykloje, kitaip vadinamoje bravoru, bei ūkvedžio name. Netrukus paaiškės, ar šie objektai sulauks paramos ir bus išgelbėti nuo griūties“, – kalbėjo V. Kanapkienė. Pasak muziejaus direktorės, džiugu, kad šalyje ilgai merdėję dvarai atgimsta ES lėšų dėka. Prikelti naujam gyvenimui ir pritaikyti kultūriniam turizmui, jie visuomenei atveria puikią progą susipažinti su turtinga šalies istorija bei paveldu.

Centriniuose rūmuose atnaujintas vakarinis korpusas, renovacija vyksta koplyčioje ir žiemos sode. Kretingos muziejaus archyvo nuotr.

2011 Nr. 6


34

konkursas

konkursas

Konkursas tradicinis, užduotis –

Vladas ŠERELIS

Studentai minčių nestokoja. Tuo buvo galima dar kartą įsitikinti tradiciniu tapusiame tarptautiniame studentų architektūros konkurse „ISOVER Multi-Comfort House“, kurį rengia koncerno „Saint Gobain“ „Isover“ padalinys.

nauja

konkursą jau daug kas žinojo ir jo laukė“, – pasakojo vienas konkurso organizatorių bendrovės „Saint Gobain statybos gaminiai“ pardavimų vadovas Liudas Andrulis. Jau pradiniame etape į konkursą įsijungė studentai iš kelių aukštųjų mokyklų: Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus dailės akademijos, šios akademijos Kauno filialo, Kauno technologijos universiteto. Paraiškas dalyvauti nacionaliniame konkurse pateikė 14 studentų grupių iš Vilniaus ir aštuonios iš Kauno. Iš viso buvo pateikta arti 60 architektūros darbų. L. Andrulis pripažino, tai truputį mažesnis skaičius nei praėjusiais metais, tačiau galbūt paaiškinamas tuo, kad šiais metais buvo kur kas sunkesnė užduotis. Architektūriniu požiūriu reikė-

jo ne tik suprojektuoti patį pastatą, bet ir priimti urbanistinius sprendimus. Į nacionalinio konkurso finalą buvo atrinkti aštuoni projektai. Komisija, kurią sudarė architektai Artūras Blotnys (komisijos pirmininkas), Marius Šaliamoras, Šarūnas Kiaunė bei du kompanijos „Saint Gobain statybos gaminiai“ atstovai, sprendimus priėmė tik po ilgų diskusijų. Pirmoji vieta atiteko VDA Kauno fakulteto studentams Martynui Leščišinui ir Šarūnui Nekrošiui už darbą „V Tower – Dangodaržis“. Antrąją vietą konkurse užėmė VGTU antrojo kurso studentai Ugnė Judickaitė, Egidijus Mozūras, Aistė Aranskytė. Jų sukurtas darbas – „The Glamorous Green – kerinti žaluma“. Trečiosios vietos laimėtojais už darbą „2 Walls Tower- 2 sienų bokštas“ pripažinti Aistė Tarutytė, Mantas Gipas ir Vytautas Lelys iš KTU. Nacionalinio konkurso nugalėtojai buvo paskatinti piniginiais prizais ir kelione į finalinį „ISOVER Multi-Comfort House“ tarptautinį turą, vykusį gegužės pabaigoje Prahoje. Čia buvo pateikti 52 projektai. Šių metų konkurso nugalėtojų tapo Marianas Lucky iš Slovakijos.

The Glamorous Green – kerinti žaluma“

„V Tower – Dangodaržis“.

Tarptautinis konkursas rengiamas jau septintą kartą, lietuviai jame dalyvauti pakviesti antrą kartą. Iš pradžių buvo surengtas nacionalinis konkursas, kurio nugalėtojai varžėsi su kitų 19 šalių nacionalinių konkursų laimėtojais. Konkurso idėja – pasiūlyti dalyviams konkrečią vietą bet kurioje pasaulio vietoje, kurioje reikia suprojektuoti tam tikrą objektą. Šiemet „ISOVER MultiComfort House“ tema – suprojektuoti daugiafunkcinės veiklos „Greenwich“ bokštą, t.y. dangoraižį Niujorke pagal „Isover“ kompanijos „Multi-ComfortHouse“ ir pasyviojo namo projektavimo principus. „Skirtingai nei praėjusiais metais, kai abejojome, ar iš viso sugebėsime sudominti mūsų studentus, šį kartą buvo kur kas paprasčiau. Apie mūsų

35

„2 Walls Tower – 2 sienų bokštas“.

2011 Nr. 6

2011 Nr. 6


36

aplinka

Miestų plėtros

nebereikia

,,

aplinka

37

Mindaugas PAKALNIS Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas

Valstybės, kurios apsisprendusios būti plėtojamos urbanizavimo židiniais, riboja sklaidą į priemiesčius. Ne draudimais. Tiesiog sukuriama alternatyva – žmogus, kuris nori turėti namą, gali jį gauti pačiame mieste.

Statistika rodo, kad gyventojų mažėja ne tik šalyje – didmiesčiai irgi sparčiai tuštėja

Bitė RIMKUTĖ

Iki trijų milijonų gyventojų susitraukusi Lietuva urbanistams – jokia staigmena. Įvairūs tyrimai atitinkamas gyventojų skaičiaus kitimo tendencijas rodo jau 20 metų. Tad gal ir į gera, kad miestų plėtros planai jau ne vienus metus lieka popieriuje – juk tose užkariauti ketintose milžiniškose teritorijose nė nebūtų kam gyventi. Iš esmės vietoj ekspansijos į gamtos teritorijas reikia planuoti traukimąsi – tai jau atvirai deklaruoja šalių, susiduriančių su gyventojų skaičiaus mažėjimu, urbanistai.

Tikėjosi pigiau pragyventi Blogiau tai, kad įstrigus infrastruktūros plėtros planams individualiųjų namų statyba nesustojo. Net per krizę. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste pernai leidimų individualiai statybai išduota du kartus daugiau, negu pastatyta butų. Miestų planavimo specialistai pastaraisiais metais išaugusią gyventojų migraciją į priemiesčius vadina urbanistiniu sprogimu. Prieš krizę žmonės į užmiestį pradėjo žvalgytis nebeįpirkdami būsto centrinėse miestų dalyse, planuodami pigiuose sklypuose savo rankomis statytis namus, prasidėjus krizei – tikėdamiesi pigesnio pragyvenimo. Gal todėl dauguma naujųjų namų kyla sodų teritorijose.

2011 Nr. 6

„Miestai išskydo, o apie Vilnių tos išdrikusios struktūros jau net pradėjo viena su kita suaugti, – konstatavo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. – Svarbiausia, kad tai yra labai prastai suplanuotos teritorijos: be viešųjų erdvių, be aiškios struktūros, be normalių gatvių ir pan. Žodžiu, miestus planuojame pagal morkų sklypų ribas. Tokia, deja, lietuviška XXI amžiaus urbanistika.“ M. Pakalnis pabrėžia, kad yra aibė šalių, iš kurių būtų galima pasimokyti efektyvaus miestų planavimo ir infrastruktūros kūrimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje privalu sklypus konsoliduoti. Žemės apjungiamos, išskiriamos teritorijos, kurios bus skirtos viešajai infrastruktūrai: vaikų darželiams,

2011 Nr. 6


38

aplinka

mokykloms ir visa kam, kas reikalinga konkrečiai teritorijai, pasirašomos sutartys dėl įgyvendinimo. Įsipareigoja savivaldybė, plėtotojai, ir žmonės žino, kad sumokėję pinigus gaus kokybišką gyvenamąją aplinką. O Lietuvoje viską planuojame prasčiau nei XVII ar XVIII amžiuje – čia toks laukinis protu nesuvokiamas liberalizmas. Net Indijoje ir Namibijoje daug normalesnės planavimo sistemos. Būtų galima teigti, kad daugeliu atvejų naujakuriai gali kaltinti savo neapdairumą – niekas nevertė rinktis namus normaliam gyvenimui neparengtose teritorijose. „Tiesiog buvo toks laikas – žmonės pirko bet ką ir bet kur, tikėdamiesi, kad turto vertė tik augs, – ekonomikos ir statybų bumo aukas gynė M. Pakalnis. – O kai kurie statytojai naudojosi proga, kad gali statyti bet ką – vis viena viską parduos.“

Susimokėti turės patys Plėtotojams ir bankininkams prakalbus apie atsigaunančias statybas, šiandien potencialiems pirkėjams vertėtų pasidomėti bent jau naujausiais bendraisiais miestų planais. Pavyzdžiui, 2007 metais patvirtintame bendrajame sostinės plane numatyta apie 3000 hektarų naujos plėtros teritorijų. „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas įsitikinęs, kad plėtoti jas visas vienu metu visomis kryptimis būtų neracionalu. M. Pakalnio manymu, tam neužteks nei lėšų, nei potencialių gyventojų. Jei užstatytume visas suplanuotas teritorijas, sostinėje galėtų gyventi dukart daugiau žmonių. Bet iš kur jų atsiras – gyventojų skaičiaus tendencijos atvirkščios. Todėl urbanistai išskyrė tris prioritetines naujos plėtros kryptis: Ukmergės, Pilaitės bei Nemėžio, ir rekomendavo savivaldybei palaikyti čia investuojančius žmones. Čia numatyta plėtoti ir infrastruktūrą. Bendrajame plane prioritetinėmis neįvardytos teritorijos bus užstatytos tiek, kiek gyventojai sugebės jas sutvarkyti savo lėšomis. „Žmonės turi tiksliai suvokti: jeigu ryžosi gyventi neprioritetinėje kryptyje, visas infrastruktūros sąnaudas turės padengti patys“, – akcentavo M. Pakalnis. Apskaičiuota, kad infrastruktūra atsiperka, jei gyventojų viename hektare – daugiau nei 30 (skaičiuojant atsiperkamumą atsižvelgiama ir į kelis kitus parametrus). Vilniuje vidutinis

a

aplinka

gyventojų tankis viename hektare – 39 (skaičiuojant tik jau užstatytas teritorijas, kai tarp namų – ne didesnis nei 200 metrų atstumas, tai yra, pavyzdžiui, be sostinei priklausančių Nemenčinės miškų). M. Pakalnis kartu su kolege Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Dalia Bardauskiene parengė studiją „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“, kur kaip palyginimą pateikė užsienio miestų statistiką. Pavyzdžiui, Paryžiuje 30-ies gyventojų viename hektare tankis tebėra 24 kilometre nuo centro. Rygoje, kurioje yra 700 tūkst. gyventojų, – 12 kilometre. Vilniuje tokio tankio nebėra vos už šešių kilometrų nuo centro. Gulbinuose, Verkiuose, pietinėje Vilniaus dalyje vienam hektarui tenka vos 2–4 gyventojai. Centrinė Latvijos sostinės dalis apgyvendinta beveik dukart tankiau nei Lietuvos sostinė. „Vadinasi, Rygos, kaip miesto, struktūra – dukart efektyvesnė nei Vilniaus, – apibendrino M. Pakalnis. – O ar, tarkime, Rygoje mažiau želdynų? Nepasakyčiau. Tiesiog Vilniaus struktūra – išskirtinai dispersiška.“ Skamba keistai, bet pagal gyventojų tankį Lietuvos miestai, ypač Vilnius, pavojingai primena amerikietiškus miestus, kur plačiais keliais didelius atstumus važinėja pigiu benzinu varomi automobiliai. „Lietuvoje benzino kaina – europietiška, o norime gyventi išsisklaidę kaip amerikiečiai. Vilniečiai jau dabar degalams išleidžia daugiau nei kiti europiečiai. Neracionalu. Gal dar sugalvosime išgriauti Vilniaus senamiestį ir ten pristatysime automobilių stovėjimo aikštelių?“ – komentavo „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas. M. Pakalnis, regis, norėtų už skvernų gaudyti miestiečius, manančius, kad susikurti jaukią privačią gyvenamąją erdvę galima tik išsikėlus už miesto. Mat yra įsitikinęs, kad labai dažnai žmonės nesupranta, kiek kainuoja gyvenimas miesto pakraštyje. „Žmonės perka kur pigiau, įsivaizduoja, kad neturės rūpesčių, jei tik įsives elektrą, įsirengs vandens gręžinį ir vietos kanalizaciją. O paskui antra tiek išleidžia automobilio degalams. Tuomet dar vienas šeimos narys negali dirbti, nes vežioja vaikus į mokyklą, kyla socialinių problemų“, – gyvenimo užmiestyje trūkumus vardijo „Vilniaus plano“ architektas.

i l p

2011 Nr. 6

Neišnaudoti šimtai hektarų Panašios, pasak jo, ir įsikūrusiųjų soduose perspektyvos. Juose juk dažnai nėra jokios infrastruktūros, kai kur nė privažiuoti neįmanoma. Latvijoje ir Estijoje soduose išvis neleidžiama statyti gyvenamųjų pastatų kaip tik dėl minėtos priežasties – infrastruktūros nebuvimo. O mes leidžiame sodus versti gyvenamaisiais kvartalais. Racionaliausiu ir perspektyviausiu Vilniaus miesto plėtros keliu M. Pakalnis laiko grįžimą į Vilniaus centrą. Beje, bendrajame plane šios miesto dalies plėtra irgi minima prie prioritetinių darbų. Nors prieš penkerius metus svarstant naujausią bendrąjį sostinės planą urbanistai buvo keikiami už tai, kad siūlo tankinti esą ir taip tirštai apgyvendintą Lietuvos sostinę, jie gina savo sprendimus argumentais. Miesto planavimo specialistų skaičiavimais, Vilniaus centre yra apie 500 hektarų, kurie gali būti konvertuojami – pritaikomi kitai paskirčiai. „Tie plotai – ne žmonių kiemuose, kuriuos visi taip uoliai gina, o gamybinėse teritorijose Naujamiestyje, Šnipiškėse ir panašiai. Ten galima įrengti loftų – kai ką reikia tiesiog nugriauti ir statyti naujų objektų. Dar reikėtų apmokestinti įmones, kad jos keltųsi iš miesto centro. Juk dabar gyventojų tankis Naujamiestyje – panašus kaip Valakampiuose. Vadinasi, tai tiesiog apleista ir tvarkytina teritorija“, – aiškino M. Pakalnis. Kad urbanistų vizijos taptų realybe, dar daug reikia padaryti. Pirmiausia reikia apsispręsti, kokios valstybės norime: miestų ar vienkiemių. „Tai labai svarbus pasirinkimas. Valstybės, kurios apsisprendusios būti plėtojamos urbanizavimo židiniais, riboja sklaidą į priemiesčius. Ne draudimais. Tiesiog sukuriama alternatyva – žmogus, kuris nori turėti namą, gali jį gauti pačiame mieste“, – aiškino M. Pakalnis. Jis įsitikinęs, kad retas, turėdamas galimybę gyventi individualiajame name miesto centre, veržtųsi kraustytis už Paberžės.

a k n

net galimybėmis, kurias įprastai teikia senų daugiabučių renovacija. „Viskas dėl to, kad Lietuvoje renovacija suprantama tik kaip pastatų šiltinimas, – dėstė M. Pakalnis. – Užsienio tyrimai rodo, kad jei socialinė aplinka netaps patraukli, anksčiau ar vėliau tuos renovuotus namus vis viena teks nugriauti. Tyrimai atskleidžia, kad socialistinės statybos rajonuose žmones labiausiai jaudina nesaugumas. Tai daugiausia atvirojo plano kvartalai. Vadinasi, nulupęs lempą, davęs vaikui narkotikų, gali pereiti arką ir jau prisistatyti kaip respektabilus pilietis. Normali gyvenamoji struktūra reikalauja tam tikrų uždarų ląstelių – kad susiformuotų bendruomenė, kad žmonės vienas kito vaiką ar turtą saugotų. Sovietinių laikų rajonai tam – per dideli. Todėl, pavyzdžiui, danai, vokiečiai, norvegai tuos rajonus iš dalies griovė, ardė, perstatė, formavo uždaresnes struktūras. Vyko kardinalių pokyčių. Mes irgi turėtume bandyti renovaciją suderinti su naujomis statybomis kaimynystėje.“ M. Pakalnis supranta, kad tokie planai būtų sutikti kontroversiškai. Pats per savo karjerą yra ne kartą patyręs, kokie stiprūs ir užsispyrę gali būti už savo kiemo erdves kovojantys piliečiai. „Tai normalu, tokių kovų vyksta visame pasaulyje. O Lietuvoje jau daugybę metų buvo formuojama tokiems

a

sprendimams ypač nepalanki opinija – esą blogi architektai tankina miestą. Bet reikia rasti balansą“, – dėstė urbanistas. M. Pakalnis ir D. Bardauskienė savo studijoje „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“ aptarė ir dar vieną, su demografinėmis tendencijomis susijusią, Lietuvos miestų perspektyvą. Atsižvelgę į tai, kad optimalus gyvenamasis plotas pagal Europos standartus yra 30 kvadratinių metrų, juodu apskaičiavo, kad dauguma Lietuvos miestų gyventojų pasieks tą išsvajotą standartą per artimiausius keliasdešimt metų net tuo atveju, jei statybos čia toliau buksuos. Tai, žinoma, susiję su gyventojų skaičiaus mažėjimu. „Žinoma, tai šiek tiek statistinė ekvilibristika, bet galime teigti, kad apie 2050-uosius 30 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto kiekvienas turės net tada, jei iki tol nestatysime nieko nauja, – sakė M. Pakalnis. – Jei statysime pagal 2005 metų apimtis, tokį standartą pasieksime 2035-aisiais.“ Beje, Vilniaus ir Kauno scenarijai labai skiriasi, mat Vilniuje gyventojų skaičius – gana stabilus ir ateityje neturėtų mažėti, o Kauną per pastaruosius 20 metų paliko apie 70 tūkst. (iš 420 tūkst.) gyventojų. „Lietuvai Vilnius – kaip dažnam lietuviui Dublinas: į čia emigruoja žmo-

i l p

39

nių iš pabradžių. Klaipėda irgi turi perspektyvų – laikosi ant uosto. O štai antrojo pagal dydį miesto situacija yra prastesnė. Jis visada buvo daugiausia orientuotas į gamybą, ši žlugo, ir nebėra kam čia pritraukti naujų gyventojų. Taigi dėl miestiečių skaičiaus mažėjimo Kaunas europinį aprūpinimo būstu standartą pasieks apie 2030 metus net tada, jei čia nevyks jokių statybų. Akivaizdu, Kaunui pirmiausia reikia renovuoti tai, ką turi, o ne eiti užkariauti naujų plotų. Kitaip senieji rajonai liks degraduoti, ir kada nors juos reikės griauti“, – įspėjo M. Pakalnis. Jei Vilniuje nieko nebus statoma, jis to standarto taip ir nepasieks. Jei bus statoma kaip iki bumo – ramiais, saikingais 2005 metų tempais – vidutiniškai 30 kvadratinių metrų ploto sostinės gyventojui turėtų būti pasiekiama trečiojo dešimtmečio pradžioje. Įvertinus visas aplinkybes, penktajame ar šeštajame dešimtmetyje jau pasieksime perprodukciją. Tiesa, niekas nežino, kokie tada bus gyvenimo kokybės standartai ir bendra situacija. Posakis, esą per daug nebūna, pasirodo, visiškai netinka kalbant apie gyvenamąjį plotą. Skaičiuojama, kad jei pasiekiama 60 kvadratinių metrų ploto vienam žmogui riba, tai yra ženklas, kad miestas gangrenuoja ir tam tikrą jo dalį neišvengiamai teks amputuoti.

a k n 

Renovacija suprantama klaidingai Kažkam galbūt idealus atrodytų olandiško stiliaus būstas. Ten sugebama pastatyti keturių aukštų namą, sudarytą iš individualiųjų namų. Kiekvienas turi mažytį kiemelį, mažytę terasėlę ir atskirą įėjimą. Taip formuojami nedidelio mastelio gana tankiai užstatyti kvartalai. O Lietuva nesugeba pasinaudoti

2011 Nr. 6


40

pasaulis

pasaulis

Griauna

tikrai ne visi Vakariečių pavyzdžiai, kaip atnaujinti senus daugiabučius, mus verčia gūžtis

,,

Vienodi gatvių pavadinimai skirtinguose miestuose, dar vienodesni namai su balkonais ar be jų, vienodos laiptinės ir netgi vienodi baldai. Visa tai primena Naujųjų metų klasika tapusio sovietinių laikų filmo „Likimo ironija, arba Po pirties“ pradžią, kurioje su lengva ironija – stebėtina, kad tuo metu necenzūruota – parodoma, kaip stilinga ir kūrybiška architektūra palaipsniui pavirto languotas dėžutes primenančiais vienodais pastatais.

41

Berlyno „dėžutės“ Vadinamieji blokiniai namai nemėgstami niekur. Iš gelžbetonio pusfabrikačių pastatyti daugiabučiai – tarsi beveidžiai palaidotų režimų antkapiai, į kuriuos žvelgiant atmintyje vėl iškyla animuota minėtojo filmo įžanga, kur panašūs namai žygiuoja per žemės rutulį, užpildydami miestus, laukus, dykvietes. Tiesa, šabloninių daugiabučių vakariečiai pradėjo kratytis kiek anksčiau. Įsivyravo nuostata, kad tokiuose namuose gyvena skurdžiai, neišgalintys įsigyti kitokio būsto.

Lewisas Mumfordas Amerikiečių istorikas, technologijų ir mokslo filosofas, įtakingas literatūros kritikas

Egzistuoja kelias, kuriuo galima sugrįžti iš gelžbetonio džiunglių į žalią pasaulį. Norint tai įgyvendinti, reikia priimti ir socialinius, ir techninius sprendimus, pasitelkti ir planavimą, ir išradimus.

Lavonui reikalingas makiažas? Priežasčių buvo daug: reikėjo sparčiai vystyti miestus, pritraukti žmones iš periferijos užtikrinant jiems galimybę įsikurti. Ypač daug dėmesio skirta masiniam imigrantų iš Rusijos apgyvendinimui. Regis, taip seniai tai buvo. Tačiau užtenka Vilniuje nusigauti į vieną iš senų gyvenamųjų rajonų ir ši tolima istorija ima badyti akis – aptrupėjusios daugiaukščių sienos, bespalviais virtę balkonai, traškėdami ir braškėdami keliantys miniatiūriniai liftai, kaimynų pokalbių detalės gretimame bute. Apie komunalinių paslaugų sąskaitas, augančias kosminiais tempais, geriau nė neužsiminti – darosi graudu. Todėl visi su viltimi žiūri į Vyriausybės pažadus ir planus pradėti ar tęsti tokių masinę pastatų renovaciją. Galima būtų sakyti, kad ledai pajudėjo – Lietuvoje renovuota apie 300 daugiabučių namų. Tačiau sovietmečiu statytų daugiabučių yra per 34

2011 Nr. 6

a p au si s l

tūkstančius. Vargu, ar galima būtų tikėtis, kad iki 2020 metų bus renovuota, kaip planuojama, 70 proc. Ypač, kai šiuo metu pradedama abejoti renovacijos prasmingumu. Ar verta „daryti makiažą lavonams“, viename interviu rėžė Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Dalius Šarakauskas. Gerai, kad galima pasidairyti po pasaulį, pažiūrėti, kokia praktika pasiteisina, ar tiesiog pasimokyti iš nesėkmingų pavyzdžių. Nes panašūs daugiaukščiai nėra tik sovietmečio palikimas – keliolikaaukščių blokinių namų yra net Mozambike. Tačiau šįkart pasidairysime arčiau, po Baltijos pakrantės šalis: Vokietiją, Suomiją, Švediją, kur daugiabučių namų renovacija vykdoma ne vienerius metus, einant amerikiečių filosofo siūlomu keliu – planuojant, tariantis su visuomene, pritaikant gerai apskaičiuotas technologines naujoves.

Nemažai stambiaplokščių namų iškilo Rytų Vokietijoje, didžiausia jų koncentracija buvo ir tebėra buvusio Rytų Berlyno dalyje. Šiuo metu Berlyne priskaičiuojama apie 1,9 mln. būstų, iš kurių 25 proc. yra 85 ir daugiau metų senumo. Reikia paminėti, kad apie 90 proc. visų Berlyno gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose. 600 tūkst. (apie 30 proc.) butų sutelkti būtent tuose blokiniuose namuose (Plattenbau), skubiai statytuose Berlyno padalijimo metu, kai trūko gyvenamojo ploto. Tačiau vos tik buvo nugriauta Berlyno siena, požiūris į miestų gyvenamąją aplinką pasikeitė. Dalis blokinių namų visai nugriauta, tačiau nemažai ir atnaujinta, perstatyta. Tiesa, Vokietijoje šie renovacijų klausimai sprendžiami paprasčiau, todėl kad daugiaaukščiai namai įprastai priklauso vienam savininkui, dauguma jų – savivaldybei, o ne atskiriems butų šeimininkams. Todėl lengviau priim-

2011 Nr. 6


42

pasaulis

pasaulis

ti sprendimus dėl jų rekonstrukcijos, technologinių pokyčių. Be to, renovacijos projektuose gali dalyvauti didesnės statybinės firmos, nes vienas savininkas dažnai valdo kelis daugiaaukščius namus. Todėl daugelyje vietų ir miestų Rytų Vokietijos laikų daugiaaukščiai namai šiuo metu jau visiškai atnaujinti ar nugriauti.

Dėmesys kokybei ir aplinkai Renovacijos metu Berlyne keitėsi ne tik namų fasadai, forma, būstų išplanavimas, bet ir juos supanti aplinka. Siekiant galutinio rezultato, nemažai gyvenamojo ploto buvo paaukota – dalis pastatų buvo tiesiog nugriaunama, taip išgaunant minkštesnes teritorijos planavimo formas, įliejant pastatus į bendrą aplinką ir atsikratant stereotipinio blokinių namų spaudo. Kai kur teko mažinti pastatų aukštį, naikinti standartinius balkonus. Užtat buvo įrengiamos terasos, apželdinami stogai. Seniai niekieno nebedžiuginantys maži butai buvo didinami perplanuojant vidinę pastatų erdvę. Buvo sukuriama mažiau, bet erdvesnių butų. Pirmųjų aukštų gyventojams buvo stengiamasi suformuoti nedidelius sklypelius, teritorijos tarp namų buvo paverčiamos skverais. Norint sukurti patogų būstą gausesnėms šeimoms buvo siūloma galimybė pristatyti papildomą aukštą ar priestatą. Vokietija senų namų renovaciją sugebėjo įvykdyti per 10 metų. Todėl, kad pirmiausia pasitarė su visuomene. Sutarė, ką įsipareigoja atlikti Vyriausybė, o ką – patys gyventojai. Prieš pradedant renovaciją gyventojams buvo dalijami klausimynai su daugiau nei 100 klausimų. Žmonės per nustatytą terminą privalėjo į juos atsakyti. Vyriausybė išsiaiškino gyventojų poreikius, galimybes ir lūkesčius. Ir procesas pajudėjo. Tokiu būdu, pasirinkus nuoseklų kelią, Vokietijoje buvo renovuoti ištisi kvartalai, iš esmės pakeitę ir miesto veidą, ir gyvenimo kokybę juose gyvenantiems.

tvarios plėtros, švarių energijos išteklių, o taip pat ir tvarios renovacijos idėjos nėra teorinės, o sėkmingai taikomos praktikoje. Tiesa, situacija čia šiek tiek panaši į Vokietijos – didesnė dalis renovuojamų pastatų priklauso būstų bendrovėms. Neseniai išgryninta sąvoka „tvari renovacija“ pagrindiniais tikslais laiko kruopščią ir ekologišką renovaciją – būtinus tvariosios plėtros elementus. Švedų ekspertai apskaičiavo, jog 2005 metais pramoninėse Vakarų šalyse jau seniai pastatytų ir renovuotinų namų skaičius buvo didesnis nei statytinų pastatų. Pavyzdžiui, Švedijoje nuo 1999 iki 2004 metų pabaigos buvo pastatyta per 61 tūkst. naujų būstų, o renovuota dukart daugiau – 120 tūkst. Iš viso Švedijoje daugiabučiuose suskaičiuojama apie 2,4 mln. butų. Apie 79 proc. jų pastatyti dar iki 1976 metų. 2004 metų duomenimis, bemaž milijonas šių butų laukė remonto. Taigi Švedijoje atnaujinta per 50 proc. senų būstų. Ir švedai to nelaiko dideliu pasiekimu. Lietuvos renovacijų masto procentais geriau nė neversti. Dar 2002 metais Ženevoje vykusios trečiosios Europos ministrų konferencijos apie tvarųjį būstą metu buvo pažadėta didesnė ES parama būstui ateinantiems 50 metų. Numatyta siekti, kad iki 2020 metų naujai statomi pastatai turėtų sudaryti ne daugiau nei 15 proc. Net ir mažesniuose Švedijos miesteliuose renovuojant namus įprasta galvoti apie nedideles eko-

logines pertvarkas: nuotekų surinkimą ir atskyrimą, saulės baterijas, žaliąsias erdves viduje ar ant stogų, lietaus vandens surinkimą. Nenustebkite, jeigu kada nors, lankydamasis Malmės mieste, sužinosite, jog prieš akis atsiveriantis gražus, tankiai apstatytas gyvenamasis kvartalas atsirado vietoj uosto. Čia pakankamai erdvės žalumai ir takeliams prie vandens. Šiuo metu šio kvartalo pastatai jau 100 proc. aprūpinami energija iš atsinaujinančių šaltinių: vėjo, saulės, vandens ir biokuro, išgaunamo iš organinių atliekų. Ir ne tik tai. Pastatai pastatyti ir rekonstruoti panaudojant energetiškai efektyvias medžiagas. Ir toks rajonas, transformavęsis į aplinkai draugišką gyvenamąją erdvę, čia ne vienas.

Utopija ar pasiekiama realybė? Užsienio specialistai akcentuoja, kad namų modernizavimas turi būti kompleksiškas procesas. Jie ragina naudoti pažangiausias technolgijas, spręsti socialines ir miestų planavimo problemas. Neabejojama, kad daugiabučių atnaujinimo procese kartu turi dirbti įvairių sričių specialistai. Tai supranta ir Lietuvos architektūros kūrėjai, tačiau įsiterpti į mūsų šalyje vangiai prasidėjusį daugiabučių modernizavimo procesą jie nemato galimybės. Taip pat prabylama apie būtinybę daugiabučius atnaujinti kompleksiškai: išsyk renovuoti visą kvartalą keičiant

a pu a s lis bendras komunikacijas, tvarkant gyvenamąją aplinką, sprendžiant automobilių stovėjimo vietų ir kitas problemas. Vis dėlto mėginimai įgyvendinti tokius parodomuosius projektus dar nerezultatyvūs. Kiti argumentuoja, kad šalies gyventojų pragyvenimo lygis vis dar per žemas, kad jie galėtų investuoti į tokio masto daugiabučių atnaujinimą. Todėl dabar renovuojant pastatus esą pirmiausia reikia siekti padidinti jų energinį efektyvumą, o vėliau, tik įdomu, kada, būsią galima pagalvoti ir apie Vokietijos ar panašias renovacijos praktikas. Kaip tik čia norisi prisiminti lietuvišką patarlę: „šykštus moka du kartus“. O gal problema tai, kad ne visiems patiktų, jei, įsidiegę atsinaujinančius šaltinius naudojančias technologijas, namai staiga taptų energetiškai nepriklausomi?

Parengė Ingrida Vičiulytė

Švedų apetitas didžiulis Nors sovietmetis Skandinavijos šalis palietė gerokai mažiau nei Baltijos šalis ar Rytų Vokietiją, tik dalį Suomijos – 1950–1970 metais ten taip pat apsčiai pridygo stambiaplokščių daugiabučių. Tačiau ne be reikalo Švedijos sostinė Stokholmas 2010 metais buvo paskelbtas žaliąja Europos sostine. Ne tik šiame mieste, bet ir visoje šalyje

2011 Nr. 6

43

2011 Nr. 6


44

naujienos

Atnaujinti

architektūros konkursų nuostatai Laura KAČKUTĖ

Mūsų šalyje skelbiamus architektūrinius konkursus nuolat lydi skandalai. Lietuvos architektų sąjunga (LAS) tikisi, kad išvengti tokių situacijų padės parengti nauji konkursų rengimo nuostatai.

,,

Viena didžiausių problemų architektams atrodo tai, kad architektūriniuose konkursuose svarbiausiu nugalėtojo pasirinkimo kriterijumi dažniausiai tampa kaina. Nekeisti vienuolika metų Architektūrinis konkursas – veiksmingiausias būdas užtikrinti architektūrinių sprendinių, idėjų kokybę, taip pat paisyti visuomeninio intereso. Taip sako specialistai. Ir taip turėtų būti. Tačiau realybė, deja, dažnai nuvilia. Architektai nepatenkinti neaiškiomis konkursų sąlygomis, visuomenė – nugalėtojais, užsakovai – rezultatais, o kas dėl to kaltas, taip ir lieka neaišku. LAS taryba sudarė darbo grupę, kuriai teko nelengva užduotis: parengti naujus architektūrinių konkursų nuostatus. Įstatymo galios jie neturėtų, bet bent padėtų architektams nusistatyti vidines žaidimo taisykles. „Naujų nuostatų tikrai labai reikia – juk senieji buvo patvirtinti prieš vienuolika metų. Nuo to laiko tiek daug visko pasikeitė, ką jau kalbėti apie tai, kad šie nuostatai nėra priderinti prie Europos Sąjungos teisės bei praktikos. Jei kur nors su jomis sutampa – tai

2011 Nr. 6

tėra atsitiktinumas“, – nuostatų keitimo būtinybę aiškino darbo grupės narė Rūta Leitanaitė.

Kriterijus – ne tik kaina Prieš kurdami naujus nuostatus architektai pamėgino susisteminti, kuo negeri senieji. Viena didžiausių problemų jiems atrodo tai, kad architektūriniuose konkursuose svarbiausiu nugalėtojo pasirinkimo kriterijumi dažniausiai tampa kaina. Tai ypač aktualu viešųjų pirkimų konkursams. „Iš tikrųjų įstatymas leidžia įsivesti ir kitų kriterijų, kurie galėtų nusakyti architektūros kokybę. Tačiau tuomet valdininkams padaugėja darbo – štai kodėl tokia praktika iki šiol ir buvo taikoma“, – ironizavo R. Leitanaitė. Įkvėpimo dalyvauti konkursuose nesužadina ir netikėtai jų metu pasikeičiančios sąlygos. Būna, kad architektas jau beveik pjauna maketą ir staiga sužino, kad jo kūrinys – nebetinkamas.

„Siūlome, kad konkurso sąlygos negalėtų būti keičiamos po jo paskelbimo. Nebent galėtų būti daroma kokių nors nedidelių pakeitimų, tačiau praėjus ne daugiau kaip trečdaliui konkurso laiko. Be to, konkursai turėtų būti skirstomi į du tipus. Vieni, smulkesniems objektams, būtų vieno etapo, kai architektai iškart pateiktų projektą. O didesniems, visuomenei svarbiems objektams, turėtų būti rengiami dviejų etapų konkursai: idėjos ir projekto“, – darbo grupės siūlymus pasakojo jos narė.

Sieks aiškesnės atsakomybės Visuomenės vertinimu vienas didžiausių architektūrinių konkursų trūkumų – kad net kai jie nepavyksta, niekas neprisiima už tai atsakomybės. „Sulaukiame kritikos dėl konkursų skaidrumo, pasirinkimo motyvacijos, darbų vertinimo. Tačiau niekada nebūdavo vieno žmogaus, atsakingo už konkurso organizavimo kokybę. Kiekvienam konkursui turėtų būti paskirtas koordinatorius, kuris turėtų būti atsakingas už visus šiuos klausimus“, – siūlė R. Leitanaitė. Nauji reikalavimai taip pat numato, kad visi darbai turi būti viešinami, o pasibaigus konkursui išleidžiami atskiru leidiniu: jei ne spausdintu, tai bent elektroniniu. Taip būtų suteikiama galimybė architektams mokytis iš savo klaidų ir gerų pavyzdžių, būtų kaupiamas Lietuvos architektūros archyvas. Konkurso darbus vertinanti komisija turėtų peržiūrėti kiekvieną darbą ir parašyti apie jį ataskaitą. Iki šiol pirmąsias pastabas pateikdavo recenzentai. „Siūlome jų atsisakyti, kad komisija nebūtų veikiama kitų nuomonių. Taip pat norime, kad darbai nebebūtų vertinami vedant skaitinį vidurkį iš balų, skirtų už skirtingus kriterijus. Dažnai atsitinka taip, kad konkursus laimi vidutiniai darbai, niekam nesukėlę nei ypatingų simpatijų, nei antipatijų. O juk tikrai konceptualūs darbai visuomet sukelia daug diskusijų“, – aiškino R. Leitanaitė. Darbo grupė pripažįsta, kad naujieji nuostatai tikrai nėra tobuli ir juose vis dar randa ką pataisyti, ypač po diskusijų su kitais specialistais. Vis dėlto tai pokyčių pradžia, kuri anksčiau ar vėliau neišvengiama. Su naujais nuostatais galima susipažinti LAS interneto svetainėje. 

nt gidas

įspūdis I 46

Krizė pakoregavo poreikius

specialisto žvilgsnis I 50

Namai priemiesčiuose vertinami atsargiau

rinkos apžvalga I 52 Būsto kainas apkarpo infliacija

advokatas pataria I 54

Reklama naudotis reikia atsakingai


46

įspūdis

Krizė

pakoregavo

poreikius

Namus besistatantys gyventojai tapo kur kas reiklesni kokybei

2011 Nr. 6

įspūdis

Kristina VAZNONYTĖ

Statistikos departamento duomenimis, gyvenamųjų pastatų statybos darbų vis dar mažėja. Tačiau ar dėl to šiandien nerimauja architektai ir statybų bendrovių atstovai? Dauguma architektų ir statybų bendrovių darbuotojų sutinka: prieš krizę namus statydavosi visi, kas gaudavo banko paskolą. Norėjo kuo greičiau, mažiau svarstydavo, buvo ne tokie priekabūs. Galbūt dėl to, kad dauguma namų buvo statoma parduoti? Toks klausimas kyla prisiminus statybų bendrovių aukso amžių.

47

Imasi improvizacijų Statybų verslo atstovai pažymi, kad su ankstesniais klientais – tais, kurie norėjo greitai ir per daug nesigilino – dirbti buvo daug paprasčiau. Tačiau ir rizikos, vertinant šiandien, pasirodo, buvo daugiau: iš tų laikų liko skolų, kurių įmonės atgauti nebesitiki. Ir architektai, ir statybų įmonės tikina, kad šiuo metu iš esmės klientų netrūksta. Tačiau, anot jų, dabar klientai atsisijojo – namus statosi tie, kurie tikrai turi pinigų, o reiklumas kokybei irgi smarkiai išaugo. Tiesa, vis dar taupoma. Anot bendrovės „Tikresta“ inžinieriaus Raimundo Pėčios, apie 60 proc. klientų nori geriausios kokybės už mažiausią

2011 Nr. 6


48

įspūdis

,,

įspūdis

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Ieva GRINEVIČIŪTĖ Architektė

Klientai nenori daug atseikėti už projektą, daugeliui atrodo keista, kad reikia tiek daug mokėti už brėžinį, esantį ant popieriaus lapo.

kainą. Į kokybę šiek tiek pro pirštus žiūrima tik tada, jei užsakovas namą stato parduoti. Bet kokiu atveju medžiagas renkasi pats klientas. Architektai ir statybų rangovai pataria, pasiūlo, bet pasirinkimo atsakomybė tenka užsakovui. Besistatantieji namus jau iš anksto įvertina, kiek jiems kainuos išlaikyti būstą. Dauguma akcentuoja, kad namų plotas, palyginti su laikotarpiu iki krizės, sumažėjo. Nors kai kurios įmonės, sukaupusios ilgametę patirtį ir į kurias klientai kreipiasi daugiausia pagal rekomendacijas, tokios tendencijos nepastebi. Visi klientai ateina turėdami individualių poreikių, norima įvairių namų: nuo prabangių su baseinais iki paprastų ekonominės klasės. Norintieji sutaupyti renkasi tipinius projektus, pagal kuriuos statyti namą yra kur kas pigiau. Individualius projektus renkasi žmonės, kurie turi didesnes pajamas. „Dažniausiai klientai ateina su architekto projektu. Būna, kad kai kurie turi mažiau pinigų, bet nori ko nors unikalaus. Tokiu atveju jie perka tipinį projektą ir patys jį tobulina. Namas žmogui tampa jo paties meno kūriniu. Kai kurie ren-

kasi statyti namą ne vienus metus, o dvejus, penkerius ar dešimtį, tačiau stato tai, ko iš tikrųjų nori. Žinoma, tokių klientų mažuma, nes dauguma nenusiteikę tiek laukti“, – patirtimi dalijosi R. Pėčia.

Viską planuoja kruopščiau Pastebima, kad dabartiniai klientai tapo kruopštesni, atidesni, ateina labiau pasiruošę, statosi namą kuo patogesnį. Anksčiau pagrindinis kriterijus buvo prabanga. „Kartais žmonės prašo klientų, kuriems stačiau namus, kontaktų, pageidauja pamatyti, pajusti, kaip atrodo erdvės. Būna, žmonės ateina ir rodo interneto svetainėse publikuojamus brėžinius, nori būtent tokio namo. Tokiu atveju siūlau kreiptis į tą architektą, kurio darbą jie mato. Nemėgstu tobulinti ar kitaip perdarinėti svetimų darbų“, – pasakojo įmonės „Arch divizija“ architektas, projektų vadovas Kazys Strazdas. Jo pastebėjimu, daugiausia namus statosi jau įsitvirtinusios šeimos, turinčios vaikų, todėl dažnas mąsto toli į priekį: kaip jausis name, kai vaikai jau bus pakėlę sparnus, ar bus ne per tuščia, ar ištuštėjus namams vis tiek bus jauku.

ū p įs dis 2011 Nr. 6

49

Dauguma nori vienaaukščių namų. Dėl to dažnai kyla problema, kaip suderinti klientų norus su jų turimu plotu. „Norima visko daug ir viename aukšte. O juk į du aukštus sutalpinti viską būtų daug paprasčiau“, – aiškino K. Strazdas. Galvodami apie namo statybą žmonės turėtų būti nusiteikę tam, kad už miesto ribų beveik nebūna namų, kur būtų sutvarkyta visa infrastruktūra. Tačiau rangovai siūlo įvairių būdų, kaip šią problemą būtų galima išspręsti: įrengti vandens gręžinius, nuotekų valymo įrengimus, geoterminį šildymą. „Svarbu turėti elektrą, ir gali gyventi normalų gyvenimą, – ramina R. Pėčia. – Pasitaiko žmonių, kurie nusiperka namą galvodami, kad jame jau sutvarkyta visa infrastruktūra, ir paskui tenka nustebti. Tačiau tokių nėra daug“.

Lietuvoje medžiagos brangios „Klientai nenori daug atseikėti už projektą, daugeliui atrodo keista, kad reikia tiek daug mokėti už brėžinį, esantį ant popieriaus lapo. Lietuvoje žmonės tiesiog dar nesugeba įvertinti intelektualaus darbo“, – problemas dėstė architektė Ieva Grinevičiūtė. Jos kolega K. Strazdas antrino, kad kartais klientai sumąsto pakeitimų ir

,, Kazys STRAZDAS Įmonės „Arch divizija“ architektas, projektų vadovas

Dažnai kyla problema, kaip suderinti klientų norus su jų turimu plotu. Norima visko daug ir viename aukšte. O juk į du aukštus sutalpinti viską būtų daug paprasčiau.

galvoja, kad tai tik daug vargo nekainuojančios kelios linijos. Tačiau norint tas kelias linijas nubrėžti, jas suplanuoti, numatyti joms sprendimą, prireikia daug laiko ir darbo: derinimų, planavimų. Inžinierius R. Pėčia linksta manyti, kad statybų verslas atsigauna: bankai vėl duoda paskolas, statybų verslo atstovams darbų netrūksta. Žinoma, jų šiek tiek mažiau nei prieš krizę, bet jau pakankamai. Tiesa, kol kas Lietuvoje statybinės

medžiagos yra brangesnės negu Europoje. Palyginti netgi su kaimyne Lenkija, Lietuvoje cementas, mūro blokeliai, apdailos medžiagos kainuoja 20–30 proc. brangiau. „Jei statybos buvo sustabdytos, galima spėti, kad turtą perėmė bankai. Retas bankas į juos toliau investuoja, nes neturi tam specialistų. O įmonės, kurios per krizę atsilaikė ir nebankrutavo, vėl stiebiasi aukštyn“, – įsitikinęs inžinierius R. Pėčia.

Specialioji

purvo naikinimo komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt


50

specialisto žvilgsnis

,,

specialisto žvilgsnis

Orinta Bertašienė Banko „Swedbank“ Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė

Krizės laikotarpis, kurį bankas išgyveno kartu su klientais, parodė, kad nekilnojamojo turto kainos gali ne tik pamažu kilti, bet ir staiga bei smarkiai kristi.

a i c e p s sto si l vilg ž s i n

Namai priemiesčiuose vertinami atsargiau Nekilnojamojo turto specialistai bei plėtotojai sutinka, kad būstas priemiestyje nebėra toks paklausus ir viliojantis, kaip atrodė prieš kelerius metus. Neįpirkdami buto ar juo labiau namo mieste, gyventojai rinkdavosi pigesnę alternatyvą – gyventi už keliolikos ar keliasdešimt kilometrų nuo miesto. Kokių naujovių yra kredituojant individualiuosius namus, ypač jei jie yra toliau nuo miesto, ar reikalaujama didesnio nuosavo įnašo iš besiskolinančiojo, jeigu namas statomas ar perkamas priemiesčiuose – į šiuos klausimus atsakė banko „Swedbank“ Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė Orinta Bertašienė. Išduodant būsto paskolas šiuo metu dėmesys skiriamas įkeičiamo turto amžiui, turto rūšiai (likvidumui) bei vietovei. Savaime aišku, kad naujos ir senos staty-

2011 Nr. 6

bos būstą bankas vertina skirtingai. Nuo šių rodiklių ir, be abejo, kliento rizikos veiksnių priklauso, kokią savo lėšų dalį įsigydamas būstą klientas turės įnešti.

Pavyzdžiui, geriausiems klientams, įsigyjantiems kokybišką ir paklausų būstą, minimali dalyvavimo savo lėšomis įsigyjant būstą dalis svyruoja nuo 20 iki 15 proc. Maksimali suma, kurią šiuo metu bankas gali finansuoti, siekia 85 proc. būsto vertės. Nevertėtų pamiršti, kad kiekvieną paskolos išdavimo atvejį bankas vertina individualiai ir geriausiems klientams, įsigyjantiems paklausų, kokybišką turtą, taiko individualius sprendimus bei išimtis. Tačiau verta dar kartą pabrėžti, kad norėdamas įsigyti būstą klientas turėtų gerai įvertinti ir savo finansines galimybes, kiek asmeninių lėšų reikia sukaupti pradiniam įnašui. Krizės laikotarpis, kurį bankas išgyveno kartu su klientais, parodė, kad nekilnojamojo turto kainos gali ne tik pamažu kilti, bet ir staiga bei smarkiai kristi.

Krizė atskleidė neatsakingo skolinimosi bėdų: krintant nekilnojamojo turto kainoms klientai, kurie įsigyjant būstą labai menkai arba iš viso neprisidėjo savo lėšomis, susidūrė su didžiule problema. Staiga kritus turto kainoms paskola tapo didesnė už turimo nekilnojamojo turto vertę. Jei tuo pat metu dar pablogėjo ir finansinės kliento galimybės, jis negalėjo net sėkmingai parduoti savo turto, persikraustyti į mažesnį ir pigesnį būstą ar panašiai. Tokios situacijos yra nenaudingos nei klientui, nei bankui. Todėl bankas siekia, kad skolinimo politika būtų nuosekli ir atsakinga, t. y. galėtume užtikrinti ir nuosaikų būsto paskolos kainos kitimą keičiantis ekonomikos ciklams (tai parodo naujai įdiegta kainodara), ir sumažinti riziką, kad kliento paskola gali tapti didesnė už įkeisto turto vertę. Dėl šios priežasties kliento dalyvavimas įsigyjant būstą savo lėšų dalimi yra labai svarbus, tai turi būti labai atidžiai įvertinta. Bankas, išduodamas būsto paskolas, be kitų veiksnių, vertina ir vietovę, kurioje yra įkeičiamas turtas. Tradiciškai geriausiai vertinami didieji Lietuvos miestai ir tie mažesni miestai, kurie yra patrauklūs turizmui bei poilsiui. Ar dar kredituojamas žemės sklypo įsigijimas? Taip, jei klientas planuoja jame statyti būstą.

2011 Nr. 6

51


52

rinkos apžvalga

rinkos apžvalga

Būsto kainas apkarpo infliacija Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), reikšmė šių metų gegužės mėnesį išaugo 0,1 proc. Toks pat augimas buvo ir balandžio mėnesį.

Vilniuje gegužę užfiksuotas 0,2 proc. kilimas, o metinis butų kainų augimas šoktelėjo iki 4,2 proc. Tuo tarpu Kaune vėl buvo užfiksuotas nežymus, 0,3 proc. siekiantis, kainų mažėjimas. Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje gegužės mėnesį pokyčių nebuvo užfiksuota.

2011 Nr. 6

Bendrovės „Ober-Haus“ statistiniai duomenys rodo, kad per pastaruosius 12 mėnesių butų kainos Lietuvos didmiesčiuose ūgtelėjo 0,4 proc. Tačiau eliminavus infliacijos įtaką realus metinis butų kainų pokytis yra neigiamas ir sudaro 4,3 proc.

„Nuo 2010 metų birželio mėnesio fiksuojamus nežymius, bet teigiamus butų kainų pokyčius šiuo metu atsveria Lietuvoje auganti infliacija. Įvairių vartojimo prekių ir paslaugų kainos šiuo metu auga sparčiau nei būsto kainos Lietuvos didmiesčiuose, o tai ir lemia statistinį būsto pigimą“, – rodiklius komentavo „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis. Nuo aukščiausio apibendrinto būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007 metų pabaigoje, iki šių metų gegužės Vilniuje butų kainos yra sumažėjusios 39,4 proc., Kaune – 34,3 proc., Klaipėdoje – 46,0 proc., Šiauliuose – 45,3 proc., Panevėžyje – 45,8 proc.

2011 Nr. 6

53


54

advokatas pataria

advokatas pataria

Reklama naudotis reikia atsakingai Reklama yra viena pagrindinių konkurencijos priemonių daugelyje verslo sričių. Ši rinkodaros forma daro tiesioginę įtaką vartotojų elgesiui, todėl, be abejonės, sulaukia ir įstatymų leidėjų, ir kontroliuojančių institucijų dėmesio. Plėtojant technologijas, atsirandant vis naujesnėms reklamos formoms bei būdams, neatsilieka ir įstatymų reguliavimas. Vyrauja tendencija reklamos sąvoką aiškinti vis plačiau jai priskiriant naujausius poveikio vartotojams būdus, griežtinant paslėptos reklamos kontrolę ir t. t. Verslo subjektams atsiranda poreikis išmanyti vis daugiau, ne tik tiesiogiai jų verslo srities reklamai taikomus reikalavimus.

2011 Nr. 6

nevengiant pasitelkti ir profesionalių teisininkų pagalbą.

Kaina pakiša koją Kur kas dažnesni yra klaidinamos reklamos atvejai. Reklamos įstatymas numato, kad draudžiama naudoti klaidinamą reklamą. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinama, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus. Ypač dažnai reklama pripažįstama klaidinama tuomet, kai joje naudojama neišsami, neteisinga ar kitokiu būdu klaidinama informacija apie prekių ar paslaugų kainą. Tai galioja visoms verslo sritims. Prekių kaina vartotojams yra viena esminių prekės ypatybių, kiekvienas vartotojas ypač jautrus informacijai apie kainą. Todėl teikdami tokią informaciją, reklamuotojai turi būti ypač atidūs. Ta pati taisyklė galioja ir nuolaidoms. Dažnas atvejis, kai pardavėjas nurodo neteisingo dydžio nuolaidą ar netaiko nuolaidos tam tikroms prekėms, nors prieš tai reklamoje nurodė, kad nuolaida taikoma visoms prekėms, arba reklamoje nenurodomas nuolaidos galiojimo laikas ir tokiais būdais klaidinamas vartotojas. Kalbant apie prekių kainas, ypač pavojinga nuro-

,,

dyti, kad būtent pas jus prekės ar paslaugos yra pigiausios, jūsų kainos yra mažiausios ir pan. Tokia reklama vienareikšmiškai yra klaidinama. Kalbant apie aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vartojimą reklamoje, svarbu prisiminti, kad visais atvejais reklamos teiginių teisingumą skleidžiant reklamą turės įrodyti reklamos davėjas. Neverta nė sakyti, kad įrodyti, jog vienoje parduotuvėje kainos yra mažiausios palyginti su visų konkurentų siūlomomis prekių kainomis visą laiką, kol skleidžiama reklama, yra gana keblu, dažnai – neįmanoma. Dėl šios priežasties aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai reklamoje visais atvejais vartotini tik apsvarsčius visas galimas rizikas.

Reklama gali būti pripažinta klaidinama ir tuomet, kai teikiama informacija yra teisinga, tačiau jos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad vartotojai gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinamą) teiginį.

Sumokėjo nemenkas baudas Svarbu pažymėti, kad ši tendencija reklamą suvokti kuo plačiau leidžia reklama pripažinti ir ją teisingumo bei išsamumo aspektais vertinti net ir tuomet, kai vartotojams teikiama informacija iš pirmo žvilgsnio gali būti nepalaikyta reklama tradicine prasme. Pavyzdžiui, bet kokia informacija bendrovės interneto tinklalapyje gali būti pripažįstama klaidinama reklama. Vienos nekilnojamojo turto plėtros bendrovės pateikta informacija apie projektą „Karoliukai“ interneto tinklalapyje buvo pripažinta klaidinama reklama, ir bendrovei skirta daugiau kaip 23 tūkst. litų dydžio bauda. Reklamoje buvo teigiama, kad „statomas trijų korpusų 9 aukštų gyvenamasis pastatas“, „iš viso numatyti 208 butai“. Susipažinę su šia reklama, vartotojai galėjo pagrįstai tikėtis, kad iš reklamuojamų butų pardavėjo nusipirks gyvenamosios paskirties patalpas, juo labiau kad iš skleidžiamos reklamos nėra pagrindo daryti prielaidų, kad namo antrame–devintame aukštuose gali būti ir negyvenamosios paskirties patalpų. Vis dėlto vie-

na vartotoja, jau pasirašiusi patalpos „Karoliukų“ namuose pirkimo–pardavimo sutartį, buvo informuota, kad įsigijo negyvenamąsias – poilsio – patalpas. Reklama gali būti pripažinta klaidinama ir tuomet, kai teikiama informacija yra teisinga, tačiau jos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad vartotojai gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinamą) teiginį. Vienas plastikinių langų gamintojas skleidė reklamą, kurioje teigė „Nebūk savižudis! Rinkis nekenksmingus „Royal Europa“ langus. Plastikiniai „Royal Europa“ langų profiliai neturi Jūsų sveikatai ir aplinkai kenksmingų švino ir kadmio.“ Konkurencijos taryba, motyvuodama tuo, kad iš esmės ir visų kitų plastikinių langų profiliuose esantys cheminiai elementai švinas ir/ar kadmis nekenkia žmogaus sveikatai bei aplinkai, kai jų emisijos kiekis tenkina galiojančius higieninių normų reikalavimus, pripažino, kad ši reklama yra klaidinama, ir skyrė reklamos davėjui 12 tūkst. litų dydžio baudą.

o v s d a ak at at a pa i r

Nepagalvota apie padarinius Kaip vieną įdomiausių reklamos reikalavimų pažeidimo atvejų galima paminėti nekilnojamojo turto projekto „Magnifikus“ reklamą, kurioje buvo pavaizduotas vyras, rūkantis cigarą, ir užrašas „Įžūlus pranašumas“. Ši reklama buvo publikuota Vilniuje, Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžoje ant tvoros. Tuometė Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba (VTAKT) skyrė 7500 litų baudą ir nusprendė, kad ši reklama skatina įsigyti ir vartoti tabako gaminius, todėl buvo pažeistas Tabako kontrolės įstatymas, be kita ko, nustatantis ir tabako reklamos kontrolės draudimą. Reklamą užsakiusi bendrovė teigė, kad jos veikla nesusijusi su tabako gamintojais, importuotojais ar pardavėjais, kad ji neturi jokio komercinio intereso reklamuoti tabaką, nes jos pagrindinė veikla – investicijos į nekilnojamąjį turtą. Nepaisant šių argumentų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas VTAKT sprendimo ir paskirtos piniginės baudos nepanaikino. Nors tokia situacija praktikoje nėra itin dažna, tai akivaizdžiai demonstruoja būtinybę į reklamai taikomus reikalavimus žvelgti labai plačiai,

Dina ADOMAVIČIŪTĖ Advokato padėjėja Advokatų kontora „BORENIUS / Švirinas ir partneriai“

55

o v s d a ak at at a p Pasinaudoja ir konkurentai Kaip matyti iš kelių pateiktų reklamos reikalavimų nesilaikymo atvejų, dažniausiai tyrimai dėl galimos netinkamos reklamos pradedami pasipiktinusių vartotojų skundų pagrindu. Tačiau neretai reklama tampa ir konkurentų kovos įrankiu. Daugiausia tokių nesutarimų tarp konkurentų kyla dėl lyginamosios reklamos, kai vienas ūkio subjektas savo reklamoje mini konkurentą (konkurento pavadinimą, prekių ženklą ar kitą žymenį). Reklamoje pakanka net netiesiogiai nurodyti konkurentą, ir tokia reklama jau yra laikoma lyginamąja. Lyginamoji reklama, kitaip nei klaidinama, nėra draudžiama. Vis dėlto šiai reklamos rūšiai yra taikomi griežti leistinumo reikalavimai: joje turi būti objektyviai lyginamos esminės prekių ar paslaugų ypatybės (įskaitant kainą), tokioje reklamoje neturi būti diskredituojamas konkurentas, neturi būti naudojamasi gera konkurento reputacija ir t. t. Jeigu reklamos davėjas tokių reikalavimų nesilaiko, yra grėsmė, kad

šiam ūkio subjektui bus skirta bauda, kaip ir publikuojant klaidinamą reklamą: iki 30 tūkst. litų, o esant sunkinamoms aplinkybėmis – net iki 120 tūkst. litų. Akivaizdu, be bendrųjų ir konkrečios verslo srities reklamos reikalavimų, būtina atsižvelgti į aibę kitų, dažnai nesusijusių su reklamos davėjo veikla. Griežtėjanti paslėptos reklamos draudimo laikymosi kontrolė verčia persvarstyti ydingas rinkodaros, paremtos užsakomaisiais straipsniais, strategijas. Tobulėjanti ir besikeičianti teismų bei institucijų praktika suponuoja būtinybę įvairių verslo sričių subjektams nuolat plėsti ir atnaujinti jau turimas reklamos teisės žinias, kreiptis į profesionalus teisinės pagalbos. Tačiau sąžiningų reklamuotojų pastangos laikytis reikalavimų apdovanojamos – teigiamas rezultatas yra ne tik finansinio praradimo išvengimas, bet ir gero įvaizdžio vartotojų akyse išsaugojimas, nes neretai didžiausia žala, kurią padaro neetiška reklama, yra sumenkusi reputacija.

2011 Nr. 6


56

summary

Topic I No Discounts; Everything is getting more Expensive The overblown crisis has noticeably mowed down the construction sector, leaving only the biggest and the toughest ones. Those who in the last two three years would suspend smaller or larger scale constructions, renovations, repair works, have again started looking for possibilities to resume the postponed works. But sometimes this results in a paradox: when companies are looking forward for orders, but they are not in a hurry to lure their clients with attractive prices. Is it possible there are cartel agreements among construction companies to not reduce the prices? This question happened to be difficult to many interviewed representatives of construction companies. Unwilling to give their names, they explained the main current pricing principles of construction works. The interviewed businessmen assure that there are no cartel agreements among companies. However, Lithuania is not a big country, so the representatives of construction companies, like of all other sectors, do know each other quite well. They do talk about the prices, too. Thus, they also know what approximate prices each other of them offers. The Competition Council of Lithuania has not yet examined any case of the forbidden cartel agreements in the construction sector. The Lithuanian Free Market Institute has not observed and analyzed any instances of possible cartel agreements either. Nevertheless, all might happen in a cramped pool. SITUATION I Eco Virus Waiting for the Outburst The Eco-construction has been being discussed in Lithuania for nearly a decade, yet, in fact, there are not many such buildings. Except for several growing settlements, eco housing is built not in blocks, but mainly individually. Although it is said that sooner or later, one, nevertheless, will to look back to the basics of environment-friendly construction, this process is still gathering momentum. Speaking of mass ecology, one would have to scout well around for any references to its existence in Lithuania, since currently, such projects are actually not the part of development process. Unless, some individuals resolve to build a „green“ house from the straw, clay or logs on their land plot. Several years ago, a group of enthusiasts was planning to establish an ecological community near Vilniaus, in the Krunai settlement off Kernavė. The idea of this project was to develop green ideas, build eco houses, installing many solar cells in them. Yet, this beautiful idea did not fulfill – currently there are only few more or less eco houses completed in the Krunai settlement. The sustainable development was said to have come to a standstill due to technical facilities and discrepant understanding of future inhabitants about eco constructions. Some builders of private or multi-family housing estates who declare that their projects stand out for their eco characteristics, are using this attract clients interested in green ideas. However, it is nearly impossible to tell the level of ecology in their offered objects without carrying out some special research.

m y u smar

opinion I Architects’ Image: Worth Saving or Irredeemable? To err is human: and one will never err if one does not work. Yet, the mistakes of some architects that have resonated widely in the public, redound upon all the representatives of this profession. The only way out is to try outbalancing them by good examples. The price for the scandalous Kaunas’ “jar” project, its author, the architect Virginijus Juozaitis had to pay, was his certificate. State heritage officials say to demolish the glass piece of the house as soon as possible. However, even if this does not happen eventually, this event will get engraved in the memory of people much deeper than other irreproachably completed works of architects. Nonetheless, though Lithuania still lacks some refined look towards architecture, yet it’s not easy to ignore staring defects either. Should there be someone exclusively responsible for architects‘ image – that is the topic for discussion. A similar situation was in Switzerland where architects had been berated for many years, until there was a special expert hired, who drafted the image strategy and this did help the architects. The architects themselves notice that the Lithuanian mass media is also one of the factors contributing to their deteriorating image, as it highlights only the problems, and grudges attention for successful projects. Of course, there are cases when architects earn fame not with their works, but because of their personality. If considering what could be architect‘s image in the Lithuanian society, there are two options: one is the architect-businessman, featured on magazine covers, famous and providential, and the other image of architect that is very common in our society is the architect-lone wolf, who is mainly communicating with the gods, engaged only in mysterious contemplation, and totally incommunicable. There are plenty of such architects among us, that is why there is such an attitude towards them. 

2011 Nr. 6


Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2011/6)  

Statyba ir architektūra (2011/6)  

Advertisement