Statyba ir architektūra (2011/4)

2011/4

6,80 Lt

redakcijos skiltis

statyba

tema I 04 Netyčiukai

situacija I 10

Statybininkai – į raudonąją knygą

renovacija I 18

Alternatyviosios energetikos metraštis

investicijos I 26

Žaliasis įstatymas – migloje

technologijos I 30

Pastangos išsaugoti didžiausią turtą

architektūra

architektūra I 34

Egzistuoja tik viena architektūra – gera

konkursas I 38

Darbuose – ir drąsios idėjos, ir dėmesys tradicijoms

naujienos I 40

Baldų kūrėjams – pripažinimas

naujienos I 42

Šeštas kartas nemelavo

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Kareivių g. 19, biuro Nr. 141 LT-09133 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės l. e. p. direktorius, vyr. redaktorius Darius Babickas Vyr. finansininkė Valda Valečkienė Bendraautoriai: Ingrida Vičiulytė, Kotryna Valiukevičiūtė, Milda Levandraitytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis

nt gidas

įspūdis I 46

Lūkesčiai pasiteisino

eksperto zona I 48 Mažame būste svarbios menkiausios detalės

rinka I būstas I 50

Lietuviai prisirišę prie nuosavo būsto

rinka I būstas I 51

Reklamos skyriaus vadovė Nadia Matušova Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Rasa Jankeliūnienė © „Statyba ir architektūra“, 2011 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Kaune butų kainos smunka, Vilniuje – auga

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

rinka I komercinės patalpos I 62

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Nuomininkai nori užsitikrinti stabilumą

Pragiedrulių statybų padangėje – vis daugiau. Vieni skaičiuoja pavieniui iškylančius kranus ir galimus užsakymus medžiagoms. Kiti klientų dairosi parodose, kurių per Europą pastaraisiais mėnesiais nuvilnijo išties nemažai. Atvilnijo ir į Lietuvą – „Resta“ tradiciškai sukvietė statybininkus į kasmečius atlaidus. „Čia tarptautinė paroda? Didesniame kieme juk viskas telpa. Nuvažiuokite į Vokietiją, ten pamatysite, kokios yra tarptautinės parodos“, – teko girdėti atsiliepimų apie pernykštę „Restą“. Nieko nuostabaus, sunkmetis privertė visus susitraukti.

Atsigavimo ženklais šiųmetės „Restos“ organizatoriai laiko atriedėsiančią sunkiąją techniką. Reikia technikos, vadinasi – reikia darbus dirbti. Statybos įmonių vadovai nagų iki kraujo dar nenusigraužė, bet kažkur viršugalvyje skausmo dilgčiojimą jau jaučia. Kodėl? Ar bus kam dirbti pradėjus įgyvendinti didelius projektus – štai didysis klausimas. Labiau išprusę statybininkai jau seniai pluša Danijos kiaulidėse, skina pomidorus Ispanijoje arba geriausiu atveju – įgūdžių nepraranda ar net juos tobulina Švedijoje bei Norvegijoje ręsdami namus.

O Lietuvos statybų darbdaviai labai rimtai mąsto, ar neliks prie suskilusios geldos. Profesionalių darbuotojų lyg ir nedaug likę. Bandymai atsivežti darbuotojų iš Kinijos pralinksmino konkurentus ir suveikė veikiau kaip viešųjų ryšių akcija – tai bene vienintelis privalumas.

k a d e s r ijo i c kilt Švietimo įstaigos ramina, kad dirbti bus kam. Žinoma, susidomėjimas statybų amatu smukęs, bet žadama jo reanimacija. Būtų smagu, kad ši procedūra įvyktų laiku.

Tikrai nesumeluosime pastebėję, kad daugelyje sričių pabundame tik tuomet, kai turime būti jau papusryčiavę. Kaip kad nutinka įgyvendinant abejotinus projektus – nepastebimos klaidos derinant, o sukeliamas skandalas pamačius galutinį variantą. Iešmininką rasti tokiose situacijose nesunku, prie giljotinos dažniausiai vedamas architektas. O kur kiti, nusidėję dar daugiau? Pamėginome to paklausti, bet čia mus palaikė visiškais naivuoliais. Nesusipratėliais. O gal kartais geriau nežinoti, kaip veikia korupcinė schema statybose. 

2011 Nr. 4

tema

,,

Netyčiukai

Stiklo monstrai senamiesčiuose: tiesūs atsakymai į naivius klausimus

Julija MERKELYTĖ

Kaune kilęs skandalas, kai ant carinius laikus menančio senamiesčio pastato Laisvės alėjoje iškilo stiklo baidyklė, dažniausiai vadinama tiesiog „stiklainiu“, verčia susimąstyti: kodėl tokie statybų rezultatai pastebimi tik juos įgyvendinus? „Statybai ir 2011 Nr. 4

architektūrai“ pamėginus ieškoti atsakymo į šį klausimą, buvome pavadinti, švelniai tariant, naivuoliais, o mūsų klausimas – retoriniu. Mat atsakymas paprastas: korupcija.

Tik įrodyti kažkodėl nesiseka, nors neišmatuojama žala padaryta kiekvienam iš mūsų svarbiems statiniams, taip pat Aušros vartams Vilniuje.

Statinių darkymo nauda Ir toliau atkakliai, galbūt naiviai teiraujamės: kodėl neleistinų statybų vyksta? Ir dar kaip – pačios savivaldybės panosėje, kaip kad Kauno atveju.

Kokia nauda darkyti pastatus?

Nenorintys savęs įvardyti pareigūnai, puikiai susipažinę su saugomų pastatų darkymo istorijomis, įvykių grandinę piešia paprastai ir aiškiai.

tema

Normalu, kad siekiama architekto atsakomybės. Juk jis suprojektavo tai, ko negalima projektuoti. Taip pat siekiama ir derintojų atsakomybės, nes jie suderino tai, ko negalima derinti.

„Kokia nauda darkyti pastatus? Labai didelė. Verslo požiūriu geriau 10 aukštų namas negu dviejų. Todėl neleistinu aukštingumu darkomi ne tik atskiri pastatai, bet ir ištisi saugomi kompleksai – tokie kaip Vilniaus senamiestis ir Kauno Laisvės alėja. Klanas veikia taip: architektas į kišenę gauna už tam tikrą projektą, ekspertas – už tam tikrą ekspertizę ir rekomendacijas, kad galima tai, ko negalima.

Paskui gauna derintojas, pavyzdžiui, korumpuotas paveldosaugininkas, savivaldybės architektas – jis prisidengia ekspertize bei įstatymų spragomis, kurių visada bus, nes neįmanoma numatyti visų gudrybių“, – įvykių grandinę aiškino panorėjęs likti neįvardytas savivaldybės pareigūnas.

Tai, kad korupcijos šešėlis velkasi iš paskos tokioms istorijoms, nereikia įrodinėti – juk kad ir kiek skandaluose skambėjo Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio padalinio vedėjos Irenos Vaškelienės pavardė, kad ir kiek šio padalinio veikla domėjosi Specialiųjų tyrimų tarnyba, iš pareigų ji iki šiol nepasitraukė. I. Vaškelienės profesinėje biografijoje – ne vienos abejotinos statybos Kaune, pradedant daugiabučiu I. Kanto ir Kęstučio gatvių kampe, prie Malūnininko bokštelio, baigiant rekomendacija statyti penkių aukštų pastatą J. Tumo-Vaižganto gatvėje.

Prieštaringai vertinami sprendimai Kauno paveldosaugininkų vadovės iš posto iki šiol neišspyrė. Ar paskutiniu lašu taps Laisvės alėjos 90-ojo numerio „stiklainis“? Vargu, abejoja šių statybų tyrimui artimi specialistai.

t

Anot jo, Vilniuje su kontekstu pykstasi viešbutis „Novotel“ Gedimino prospekte, daugiaaukščių kompleksas „Delfinas“ šalia Architektų sąjungos pilaitės. Ir Palanga turi juodosios galerijos eksponatų. „Architektūrinė nedarna – daugelio mūsų miestų patologija“, – tikino A. Karalius. Ir nedrąsu abejoti jo žodžiais.

Kauno detektyvas KPD direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis pripažino: vėliausiai nuskambėjęs atvejis Kaune – kone detektyvas, nes Kauno architektai ir urbanistai, vertinę būsimą antstatą, sako matę ir pritarę kitokiam jo variantui. „Procesas vyksta taip, kad kažkas suprojektuoja, kažkas suderina, visa tai nėra keliama į viešumą, todėl ir rezultatą pamatome tik tada, kai jis jau yra“, – dėstė A. Degutis. Štai viena iš projekto ekspertizę atlikusių specialisčių vėliau pripažino, kad jos ekspertizėje esą įsivėlė klaida – klaidingas 19 metrų aukštis, tuo esą buvo pasinaudota aukštinant „stiklainį“.

A. Degučiui, vienam svarbiausių KPD sudarytos komisijos, tiriančios Laisvės alėjos 90 pastato „stiklinio“ antstato teisėtumą, narių, taip pat pateikiame kitą naivų klausimą: iš šalies žvelgiant, itin paini atrodo statytojų projektus vertinanti urbanistų ir ekspertų sistema: įvairaus lygio komisijos, savivaldybės ekspertai, mistiniai visuomenės atstovai... Ar šioje sistemoje galima rasti vieną konkretų žmogų, kuriam tenka atsakomybė už tokius atvejus? „Tam ir kuriamas šis painus „ekspertų“ tinklas, kad už jo būtų galima saugiai pasislėpti ir kad neliktų

a m e

Miestų patologija Išsišokėlių, pasak architekto Audrio Karaliaus, apstu – ir ne tik Kaune.

2011 Nr. 4

tema

tema

konkrečios atsakomybės, turinčios vardą ir pavardę. Kauno „stikloido“ atveju miesto savivaldybės sukurta ir kaip viešoji įstaiga įsiregistravusi Kauno urbanistų ir architektų taryba iš tiesų yra architektai, urbanistai.

Tačiau dauguma tarybos narių nėra paveldo ekspertai, todėl jie lenda ne į savo daržą. Jie patys pripažįsta, kad jų nuomonė yra tik rekomendacinė.

Atsakingi tie, kurie deda parašus.

Darbą baigusi KPD komisija įvardys atsakingųjų pavardes“, – teigė A. Degutis.

Kitas klausimas, ar pavyks įvardytiesiems pritaikyti realią atsakomybę.

Atpirkimo ožys Architektas Virginijus Juozaitis, suprojektavęs skandalą sukėlusį pastatą, šioje istorijoje pasirinktas tarsi atpirkimo ožiu. Dar vienas naivus klausimas: ar teisinga reikalauti būtent architekto atsakomybės, kai klaidų ar, tiksliau tariant – są-

moningų pažeidimų, vyksta visoje grandinėje? „Normalu, kad siekiama architekto atsakomybės. Juk jis suprojektavo tai, ko negalima projektuoti. Taip pat siekiama ir derintojų atsakomybės, nes jie suderino tai, ko negalima derinti“, – sakė A. Degutis.

O koks visuomenės vaidmuo? Ar ji aktyviai dalyvauja svarstant tokius svarbius projektus? „Yra du protokolai, liudijantys, kad derinant specialųjį šio statinio planą buvo kviesti du visuomenės atstovai, tačiau nė vienas jų neatvyko į posėdžius. Visuomenė abejinga, kol nepamato, kas išdygo“, – mano KPD direktorės pavaduotojas.

Sistema veikia „Jei Lietuva nebūtų korupcinė valstybė, nekiltų ir tokių paveldą žalojančių „stiklainių“. Šis atvejis gerai iliustruoja korupcinės sistemos principus: užsakovas užsako sau reikalingą ekspertizę, projektuotojas

pagal tą ekspertizę suprojektuoja reikalingą projektą, tuomet, prisidengiant mistinių ekspertų rekomendacijomis, visa tai suderinama.

O kai kyla skandalas, visi išsigąsta ir pradeda rodyti pirštais vieni į kitus – taigi kyla painiava, kurioje sunku rasti galus“, – sakė panoręs likti neįvardytas pašnekovas.

Bendrovėms, finansuojančioms tokias neleistinas statybas, atsakomybė apskritai negresia, nes statytojai neprivalo suprasti, kur ir ką galima lipdyti prie paveldo statinių. „Statytojas formaliai kaltas mažiausiai – jis juk „nesupranta“ architektūrinių reikalų ir tik „puošia“ savo pinigais miestą“, – ironizavo architektas A. Karalius.

Visa tai – sistema. Kol kas turbūt galime laukti tęsinio ne tik dėl Kauno Laisvės alėjos 90 – sistemos šaknys greičiausiai leis stiklais ir plastmase inkrustuoti dar ne vieną saugotiną pastatą.



Nekoks architektūrinio patiekalo kvapas Į „Statybos ir architektūros“ klausimus atsako architektas Audrys KARALIUS

– Stiklo monstras Laisvės alėjoje atsirado Kauno savivaldybės panosėje. Kaip teisinėje valstybėje gali nutikti, kad tokie projektai pastebimi tik tada, kai jau yra įgyvendinami?

– Matyt, taip yra todėl, kad mūsų miestai neturi vyriausiojo architekto pareigybės. Nusiritome iki to, kad Lietuvoje už architektūrą niekas neatsako. Tarkime, Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius yra sakęs negalįs kištis į projektų architektūrą. Neturi įgaliojimų – neturi svertų. Taigi turime situaciją, kad jeigu projektas surinko privalomus parašus, jis – ne monstras. Jis – teisėtas.

Ar gražus? Ar dera su kontekstu? Ar pagerino vietą? Tai niekam nerūpi šioje esą teisinėje valstybėje, už tai niekas neatsako.

– Ar tokie atvejai yra sistemos, ar žmogiškosios klaidos?

– Bėda – biurokratinė projektų derintojų armija nepriklausomybės metais tapo keturis kartus didesnė, tačiau per tą laikotarpį realizuotos architektūros kokybė pagerėjo gana nežymiai.

Taigi daryčiau išvadą, kad auganti derinimo procedūrų sistema yra naudin-

2011 Nr. 4

ga tik patiems derintojams, nes juos maitina ir kontracepciškai saugo nuo realios atsakomybės. O investuotojai, visuomenė ir valstybė pralaimi.

– Šiuo atveju siekiama pastatą projektavusio architekto atsakomybės.

Ar nėra taip, kad tiesiog randamas atpirkimo ožys? Juk jo darbas nebuvo slaptas, juk įvairiausio lygio ekspertai galėjo pasipriešinti projektui.

– Jeigu Virginijus Juozaitis dar laiko save architektu, kaip autorius turėtų prisiimti visą atsakomybę už savo kūrinį. Taip pat derėtų sodriai nurausti ir N. Valatkevičiui, ir Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vadovei Irenai Vaškelienei – juodu privalėjo pasirūpinti perstatomo namo darna istoriniame kontekste.

– Projektas tikriausiai buvo pristatytas ir visuomenei. Kiek šiuo ir kitais analogiškais atvejais lemia visuomenės balsas? Ar visuomenė apskritai aktyviai pasisako tokiais klausimais?

– Architektūra nėra tas menas, kurį būtų galima kurti minioje. Žinoma, visuomenės balsas yra svarbus projektuojant svarbias, dešimtmečiais su-

sigulėjusias miesto vietas, tačiau tam, kad vyktų normalus ir svarbiausia rezultatyvus dialogas tarp architektų, investuotojų ir visuomenės – būtina projektus pristatyti adekvačiai ir tą dialogą moderuoti. Taip pat būtina ir profesionali, gyvybinga architektūros kritika, kuri Europoje atlieka savotišką prevencijos bei architektūrinio miško sanitaro funkciją. Kadangi Lietuva bando apsieiti be šio kultūrinio balasto, jai tenka daugiau investuoti į biurokratų armiją. Taigi daug išlaidų, daug gaišaties bei triukšmo ir nė vieno atsakingo už architektūrinį patiekalą, kurio kvapas riečia nosį net eiliniam praeiviui.



2011 Nr. 4

statyba

situacija I 10

Statybininkai – į raudonąją knygą

renovacija I 18

Alternatyviosios energetikos metraštis

investicijos I 26

Žaliasis įstatymas – migloje

technologijos I 30

Pastangos išsaugoti didžiausią turtą

10

situacija

Adakras Šeštakauskas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

,,

situacija

11

Žmonės šiuo metu nėra motyvuoti įgyti profesinį išsilavinimą, todėl naujos kartos specialistų pritraukimo našta tiesiogiai gula ant įmonių pečių.

Aleksas GIRA

Net neabejojama, kad po masinių darbuotojų atleidimų bangos ateityje statybos įmonėms vėl reikės kvalifikuotų statybų specialistų – nuo betonuotojų iki inžinierių. Tačiau ar sunkmečiu išblėsęs statybininko amatas spės grįžti į prieškrizinį lygį? Šį ir kitus klausimus „Statyba ir architektūra“ uždavė statybų profesionalus rengiančioms mokymo įstaigoms, statybų ekspertams, statybos įmonių atstovams.

Statybininkai – į raudonąją knygą Vėl artinasi laikai, kai namui pastatyti darbininkų teks ieškoti su žiburiu 2011 Nr. 4

tamas, tačiau ilgainiui kvalifikuotų specialistų poreikis turės didėti. „Sprogus nekilnojamojo turto burbului susidomėjimas šia profesija atslūgo – tai tęsiasi jau keletą metų. Anksčiau diplomus per metus gaudavo 600–700 statybos inžinierių, o šiais metais tokių bus apie 400–500. Nedrįsčiau sakyti, kad šis skaičius nepatenkina dabartinio poreikio. Mano žiniomis, bent jau VGTU Statybos fakultetą baigę žmonės į darbo biržas neina, nes randa darbų pagal specialybę. Tačiau akivaizdu, kad statyboms atsigaunant jų poreikis išaugs. Ar tada pritrūksime kvalifikuotų statybininkų, vienareikšmiškai sunku atsakyti“, – kalbėjo prof.

P. Vainiūnas.

a u t i s a

Euforiją pakeitė nuopuolis Dar ne taip seniai, maždaug prieš penketą metų, Lietuvos statybininkų kalvės pajuto didžiulį jaunų žmonių norą mokytis statybos amato. Norinčiųjų studijuoti netrūko ir aukštosiose, ir profesinėse mokymo įstaigose. Tiesa, to meto susidomėjimas statybininko amatu kilo ne šiaip sau – ką tik mokyklas baigę jaunuoliai suprato, kad prasidėjusi statybų karštligė atveria kelių neblogai uždirbti.

Ir iš tiesų auksiniais laikais, kurie netruko nė pusės dešimtmečio, statybose dirbę lietuviai daugeliu atvejų uždarbiu nesiskundė. Neretai net ir didelės patirties neturintis statybi-

ninkas galėjo sau leisti ne tik įsigyti apynaujį automobilį, bet ir pagalvoti apie naują būstą. Tačiau šis pakilimas sustojo 2008 metais, kai nekilnojamojo turto rinką apraizgė krizės voratinklis. Praėjus euforijai statybininko profesija Lietuvoje staiga tapo viena nepopuliariausių. Didelė dalis auksarankių darbo išvyko ieškoti svetur.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto dekanas prof. Povilas Vainiūnas neslėpė: pastaruoju metu norinčiųjų išmokti statybos paslapčių sumažėjo apie 15–20 proc. Pašnekovo nuomone, nuosmukis – natūralus ir supran-

Sumažėjo perpus Klaipėdos statybininkų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Remigija Varpiotienė statybininkų amato populiarumo siautulį dabar irgi mena su nostalgija. Anot jos, norinčiųjų įgyti šią specialybę smarkiai sumažėjo, nes jaunimas sunkmečiu išsigando nedarbo ir atsargiai žvelgė į statybininko profesiją. „Vadinamasis bumas tikrai praėjo.

Prieš 3–4 metus mūsų mokykloje buvo

2011 Nr. 4

12

situacija

formuojama 12 grupių po 25 mokinius – dabar tokių turime vos šešias.

Taigi kritimas perpus. Vis dėlto viliuosi, kad susidomėjimas atsigaus, vos Lietuvoje išaugs statybų apimtys“, – kalbėjo R. Varpiotienė.

Pašnekovė neneigė, kad gerais laikais kone visi mokyklos auklėtiniai dar besimokydami paskutiniame kurse jau turėjo bemaž garantuotą darbo vietą. Jaunus specialistus statybos įmonės tiesiog medžiojo, o atliekantiesiems praktiką mokėjo neblogas stipendijas. Dabar situacija pasikeitusi kardinaliai: specialybę įgiję statybininkai nėra tikri, kad baigę mokslus turės darbo Lietuvoje. Be to, gerokai sumenko ir privačių įmonių dėmesys bei globa. „Žinoma, dabar jaunuoliams niekas aukso kalnų nežada, bet negaliu sakyti, kad taip nebus ateityje. Jau dabar agituojame jaunimą nebijoti rinktis statybininko profesiją, įvairiuose renginiuose įgyvendiname skatinimo programą“, – akcentavo Klaipėdos statybininkų mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

2011 Nr. 4

situacija

Blogiausi laikai – praeityje Kauno statybininkų mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Alvydas Griučkaitis tvirtino, kad jau dabar jaučiamas didesnis susidomėjimas statybininko profesija. Jo teigimu, didžiausias nuosmukis jų mokymo įstaigoje buvo fiksuojamas 2008 metais.

Vėliau situacija stabilizavosi ir dabar netgi ėmė kilti. „Šiemet mokyklą baigs 500 jaunų specialistų. Šiandienėje statybų rinkoje tokia mūsų injekcija pakankama, bet kaip bus toliau, kai nekilnojamojo turto sektorius atsigaus?

Tai neišvengiama, nes tokie yra rinkos dėsniai: po nuopuolio anksčiau ar vėliau ateina pakilimas. Jei ką tik mokslus baigę statybininkai pasuks kitu keliu, gali būti, kad kvalifikuotų specialistų pradės trūkti“, – svarstė A. Griučkaitis.

Pašnekovas neslėpė, kad sunkmečiu nemaža dalis daugiau ar mažiau patyrusių statybininkų išvažiavo laimės ieškoti svetur. Tokių buvo ir tarp mokslus Kauno statybininkų mokykloje baigusių žmonių. A. Griučkaitis

tikino, kad tarp baigusiųjų tokių buvo tik apie 2–3 proc., tiesa, pripažino tikslios statistikos neturįs.

Skaudi emigracijos rykštė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas neneigė: jauni žmonės dabar nesiveržia tapti statybininkais, nes darbo rinkoje nėra šių specialistų paklausos. Maža to, daug kvalifikuotų šio sektoriaus darbuotojų išvyko dirbti į užsienį, todėl Lietuvoje staiga prireikus gerų statybininkų desanto iškiltų problema jų rasti. Pasak A. Šeštakausko, klaidinga manyti, kad mūsų šalyje trūksta mokymo įstaigų, kurios rengia statybų specialistus. „Mums užtenka ir profesinių, ir aukštųjų mokyklų, kuriose būtų galima įgyti atitinkamą specialybę. Be to, ir mokymo bazės nėra prastos.

Tačiau kai šalies statybų sektorius merdi, natūralu, kad sumažėjo norinčiųjų mokytis statybos amato.

Opi ir emigracijos problema – daug gerų specialistų išvyko svetur. Tad jei statybų sektorius atsigaus, darbo

13

a u t i scija

pajėgumų gali ir pritrūkti – juk senoji gvardija kasmet sensta, o nemažai jaunimo išsibarstė po pasaulį“, – akcentavo Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

Pašnekovas pažymėjo, kad ekonomikos ir statybų pakilimo metais vidutinės kvalifikacijos statybininkas uždirbdavo 2–3,5 tūkst. litų, aukštos kvalifikacijos – 3–4,5 tūkst. litų, pavieniai aukščiausios kvalifikacijos specialistai – iki 6–7 tūkst. litų. Dabartinis statybininkų atlyginimas svyruoja nuo 1 iki 2 tūkst. litų. „Natūralu, kad žmonės, ypač jaunesni, dirbdami tą patį darbą užsienyje gali uždirbti daugiau negu Lietuvoje. Todėl norint išlaikyti esamus kvalifikuotus specialistus gerą valią turi rodyti ir darbdaviai. Kalbu apie normalias algas, kurios skatintų lietuvius statybininkus neišvažiuoti, o išvažiavusiuosius – grįžti. Kas bus, jei geri specialistai ir toliau bėgs iš Lietuvos? Statybos įmonės bus priverstos įdarbinti abejotinos kvalifikacijos darbuotojų“, – kalbėjo A. Šeštakauskas.

Kritikos strėlės – parengimui Kur kas niūresnėmis spalvomis susidariusią padėtį piešia privataus kapitalo atstovai. Jų manymu, šiandien Lietuvoje profesiniam statybininkų mokymui skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasak statybų bendrovės „YIT Kausta“ atstovės Julijos Žukauskienės, mokymo programos, profesinio rengimo standartai ir mokymo įstaigų infrastruktūra dažnai neatitinka realijų bei poreikių. Anot jos, technologijoms sparčiai žengiant į priekį mokymo bazės neatnaujinamos, nepritaikomos prie pokyčių.

Išugdytų profesionalių specialistų trūkumą lemia kultūriniai bei ekonominiai aspektai. „Žmonės šiuo metu nėra motyvuoti įgyti profesinį išsilavinimą, todėl naujos kartos specialistų pritraukimo našta tiesiogiai gula ant įmonių pečių.

Statybos sektoriuje darbuotojų trūkumą taip pat lemia mokami didesni atlyginimai užsienyje. Ne paslaptis, kad Lietuvoje pradeda stigti darbo jėgos, todėl atsigavus ekonomikai padėtis taps tik sudėtingesnė. Taigi emigra-

vusios darbo jėgos grįžimas padidintų darbo jėgos pasiūlą ir sudarytų geresnes sąlygas plėtoti verslą“, – neabejojo J. Žukauskienė.

Nepaisant sudėtingos situacijos darbo rinkoje, įmonė bendradarbiauja su profesinio rengimo įstaigomis ir savo lėšomis lipdo būsimų darbininkų ugdymą bei tinkamą profesinį rengimą.

Pasiteiravus, ar neapmaudu, kai investavus į būsimą specialistą šis vėliau pabėga pas konkurentus, ir ar nereikėtų įvesti tam tikrų saugiklių, J. Žukauskienė sakė mananti, kad specialios sistemos kurti nereikėtų, jei atėję dirbti naujos kartos specialistai turėtų tvirtus teorinių bei praktinių žinių pagrindus. „Tinkamas specialistų rengimas profesinio mokymo įstaigose šiuos trūkumus kompensuotų ir leistų mažinti įmonių skiriamas investicijas. Šiuo metu bendrovės šias problemas yra priverstos spręsti tiesiogiai, įvertindamos norimą rezultatą ir su tuo susijusias rizikas“, – tvirtino bendrovės „YIT Kausta“ atstovė J. Žukauskienė.



2011 Nr. 4

14

situacija

situacija

Amatininkai be darbo nelieka Trakų rajone, Rūdiškėse, veikia viena iš dviejų Lietuvoje esančių privačių profesinių mokyklų – „Sodžiaus meistrai“. Joje jau gerą dešimtmetį jaunuoliai mokomi dailidės ir stogdengio amato. Pasak mokyklos direktorės Dalios Beigienės, nė vienas mokslus baigęs jaunuolis nelieka be darbo.

,,

„Tai rodo, kad parengiame gerų meistrų.

Netoliese, Grendavėje, įsikūrusios baldų gamybos įmonės vadovai dėkojo mums ir žadėjo priimti visus dailides, kiek tik išmokysime“, – džiaugiasi direktorė.

Tikisi verslo partnerystės Mokymas privačioje mokykloje yra mokamas – 79 litai per mėnesį. Ne visi jaunuoliai jį gali iš karto sumokėti. Grąžina po metų, dvejų, kai pradeda dirbti. „Mokestis yra simbolinis. Parengti meistrą kainuoja apie 8 tūkst. litų per metus. Kiekvienas mokinys gauna ir mokinio krepšelį iš valstybės, tačiau be rėmėjų indėlio mokykla negalėtų gyvuoti“, – pastebėjo D. Beigienė.

Direktorės teigimu, mokyklos tikslas – gabiems, į rankų darbą linkusiems jauniems žmonėms suteikti aiškią savarankiško gyvenimo perspektyvą, sudaryti sąlygas įgyti paklausią profesiją, nepriklausomai nuo bendrojo išsilavinimo. „Mums pavyko suderinti ir pasiekti du tikslus – parengti gerų meistrų ir padėti jauniems žmonėms, kurie nori išmokti amato ir tiki, kad savo rankomis gali susikurti savarankišką gyvenimą. Tam, kad parengtume meistrų statybų verslui, iš jo mums tereikia praktikos vietų ir paramos, nes amato dažniausiai mokosi neturtingi žmonės. Gerų meistrų visais laikais reikia.

Per metus parengiame 7–8 dailides.

Galėtume jų mokyti du kartus daugiau“, – kalbėjo mokyklos direktorė, didžiuodamasi mokinių darbais. Vienas ryškiausių – Tiberiados bendruomenės varpinė Zarasų rajone.

Perima amatų tradicijas Amatų mokykla priima jaunuolius nuo 16 metų, turinčius pagrindinį išsilavinimą. Dailidės–stogdengio amato mokoma 3 metus pagal dualinio

mokymo metodą. Jaunuoliai mokosi dvi savaites mokykloje, gilinasi į amato teoriją, kitas dvi – atlieka praktiką kurioje nors Lietuvos įmonėje.

Mokykla bendradarbiauja su seniausia Prancūzijos amatininkų asociacija „Les Compagnons du Devoir“,

kuri puoselėja senas Europos amatų tradicijas, dalijasi patirtimi ir patikrintomis technologijomis.

Amatų mokyklą įsteigė Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolynas. Be profesinio mokymo, jaunimui diegiamos ir krikščioniškosios vertybės.



Dalia Beigienė Amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ direktorė

Mums pavyko suderinti ir pasiekti du tikslus – parengti gerų meistrų ir padėti jauniems žmonėms, kurie nori išmokti amato ir tiki, kad savo rankomis gali susikurti savarankišką gyvenimą.

Per savaitę jaunieji dailidės sumontavo dvi pagrindines varpinės dalis.

2011 Nr. 4

15

2011 Nr. 4

Racionalūs sprendimai – vis paklausesni

Nekilnojamojo turto plėtotojams vis aktualesni yra energijos taupymo sprendimai. Jei planuojami verslo objektai, racionalus inžinerinių sprendimų pasirinkimas leis sutaupyti eksploatacinėms išlaidoms tūkstančius litų per metus. Ir nekilnojamojo turto nuomininkai, ir pirkėjai irgi kelia eksploatacinių išlaidų sąlygą.

Pavyzdžiai – įspūdingi Didžiuliai ir aukšti pramoniniai pastatai (gamybiniai angarai, logistikos centrai, įvairios sandėliavimo patalpos) bei visuomeninės paskirties objektai investuotojams, naudotojams ar net projektuotojams dažnai pateikia galvosūkį: kaip suplanuoti efektyvią ir ekonomišką šildymo–vėsinimo sistemą tokiems milžiniškiems tūriams?

Kompanija „Uponor“, būdama savo srities lyderis ir turėdama naujoviškų sprendimų bei didžiulę patirtį pastatų šildymo–vėsinimo konstrukcijomis srityje, siūlo tokiais

2011 Nr. 4

atvejais naudoti grindų šildymo sistemą. Lietuvoje tai yra labai gerai žinomas gyvenamųjų pastatų šildymo būdas.

Dabar technologijos tokios pažangios, kad konstrukcijomis galima apšildyti ypač didelius plotus. Vienas pavyzdžių – 122 tūkst. kvadratinių metrų ploto grindų šildymas įrengtas koncerno BMW centre Vokietijoje.

Ne mažiau nuostabu, kad didžiulius plotus galima ir vėsinti – geras to pavyzdys yra 150 tūkst. kvadratinių metrų ploto grindų vėsinimo sistema Bankoko oro uoste.

Atsakymai – nesudėtingi Kas lemia efektyvumą ir mažas eksploatavimo sąnaudas? Atsakymai aiškūs. Pirmiausia – dideliems aukščiams praktiškai idealus vertikalus temperatūros pasiskirstymas: kylant aukštyn temperatūra kas metrą mažėja tik 0–0,3 laipsnio. Įrengus orinį šildymą, temperatūra kas metrą aukštyn didėja 0,4–1 laipsniu. Tad įrengus grindų šildymą nėra per daug šildomi nereikalingi didžiuliai tūriai pastatų viršuje.

Antra – patalpose galima palaikyti 2 laipsniais mažesnę temperatūrą, tačiau savijauta bus tokia pati, lyg būtų 2 laipsniais šilčiau (palyginti su konvekciniu šildymu), o vėsinant priešingai – galima palaikyti 2 laipsniais aukštesnę temperatūrą.

Trečia – dideliems plotams svarbu, kad šiluma būtų palaikoma tolygiai visame plote ir nebūtų jokių apribojimų patalpose statyti baldus, stelažus, kitokią įrangą. Tai ypač aktualu gamybinėse ar sandėliavimo patalpose.

Galiausiai – minimali ir vienoda oro konvekcija.

Paprasta eksploatuoti Lietuvoje vyrauja klaidinga nuomonė, kad grindų šildymo sistemos yra labai brangios. „Uponor“ specialistai pabrėžia, kad investicijas reikia skaičiuoti kompleksiškai. Prie projekto sąnaudų reikia pridėti įrangos, montavimo kainą, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas.

Grindinio šildymo planavimo metodika yra aiški, nėra sudėtinga ir skiriasi nuo įprastos. Yra galimybė panaudoti nereguliuojamus kolektorius arba iš viso jų atsisakyti. Didelių plotų sistemos kaina kardinaliai skiriasi nuo individualiųjų gyvenamųjų namų sistemų – maksimaliai išnaudojami kontūrų ilgiai, nereikia atskirų patalpų ar valdymo sistemos kontrolės.

Kiti privalumai: vamzdžius montuoti pagal projektą nėra sudėtinga, o pats darbas vyksta sparčiai; sistemai eksploatuoti beveik nereikia papildomos priežiūros; eksploatavimo išlaidos šildymui vienodo tūrio, bet skirtingų šildymo būdų pastatuose rodo, kad sunaudojamos energijos (suprantama ir pinigų) skirtumas yra net keli kartai. Yra pavyzdžių, kai kitos šildymo sistemos sunaudojo net septynis kartus daugiau energijos negu grindinis šildymas.

Projektuotojai turėtų susimąstyti Architektai ar projektuotojai planuodami šildymo sistemas turėtų atkreipti dėmesį, kad grindinis šildymas yra naudingas ne tik individualiuosiuose namuose, bet ir dideliuose objektuose.

Teikiant grindų šildymo sprendimų tikrai galima pelnyti užsakovų simpatijas – jiems patiks galimybė sutaupyti nemažai pinigų. Tačiau iki šiol projektuotojai pernelyg nesirūpindavo, ar jų suprojektuotuose objektuose bus didelės, ar mažos eksploatavimo išlaidos. Dabar šis klausimas vis dažniau užduodamas. Įvertinant faktą, kad šiluminė energija sudaro didžiąją dalį pastato eksploatavimo išlaidų, vis labiau brangsta ir tai, kad „Uponor“ teikiamuose sprendimuose galima nesunkiai panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, galima tvirtinti, kad grindų sistemos yra racionaliausias būdas šildyti ir vėsinti įvairius didelių plotų bei aukščių objektus.

Nereikia pamiršti, kad Europos Sąjungos (ES) direktyvos nurodo taupyti energijos išlaidas. Norint jausti tą patį

komfortą grindų šildymo sistemai reikia tiekti mažesnės temperatūros šilumnešį. Vadinasi, šilumnešiui sušildyti prireiks sudeginti mažiau kuro, taigi bus išleista ir mažiau pinigų. Kartu į atmosferą bus išmetama mažiau anglies dvideginio, o tai kasmet ragina daryti ES teisės aktai.

Reikėtų vengti klaidų Kiekvienos įrangos montavimas turėtų prasidėti nuo projekto. Grindų šildymo sistema – ne išimtis. Tad pirmiausia reikia turėti pastato planą su šildomų patalpų plotais. Turi būti aiški kiekvienos patalpos paskirtis, kokią grindų dangą planuojama kloti. Taip pat reikia žinoti, kokios yra pastato sienų, langų, grindų ir stogo konstrukcijos, koks fasadas, kokie yra visų matmenys. Verta atkreipti dėmesį ir į planuojamą šilumos šaltinį, ventiliacijos sistemą, pastato vietą ir orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu.

Kokių bėdų gali atsitikti, jei sistema klojama neparengus projekto? Pirmiausia nežinant nuostolių bus sudėtinga parinkti reikiamus atstumus tarp vamzdžių, magistralių diametrus, subalansuoti sistemą, parinkti cirkuliacijos siurblį. Jeigu įranga bus parinkta ir sumontuota netinkamai, netolygiai šils grindys, patalpose nebus galima pasiekti norimos temperatūros. Dėl to grindys bus perkaitinamos, viršys leidžiamas normas.

Viena dažniausių klaidų montuojant grindų šildymo sistemą – netinkamai parengiamas pagrindas, paklojamas per mažas šilumos izoliacijos sluoksnis. Dar viena dažna klaida – blogai įrengiamos kraštinės ir temperatūrinės kompensavimo juostos. Neapskaičiuojamas vamzdžių atstumas nuo konstrukcijų, atstumai tarp vamzdžių nustatomi iš akies. Galiausiai vamzdžiai netinkamai pritvirtinami, pasitaiko vertikalių ir horizontalių nukrypimų.

Tarp dažnai pasitaikančių klaidų – nefiksuojami realūs kontūrų ilgiai, nebalansuojami kontūrai. Reikia atkreipti dėmesį, kad būtini hidrauliniai bandymai dėl sistemos sandarumo, juos reikia protokoluoti. Tik tuomet galima lieti skiedinius.

Grindims šildyti „Uponor“ rekomenduoja naudoti specialius PEX vamzdžius. Pagrindiniai šių vamzdžių pranašumai: jie turi deguonies difuzijos barjero mechaninio pažeidimo

apsaugą. Gamintojai deklaruoja, kad vamzdžių sieneles galima pažeisti iki 20 proc. – jų ypatybėms tai įtakos neturės. Šie vamzdžiai yra lankstesni už standartinius šildymui skirtus PEX vamzdžius. Dėl savo elastingumo PEX vamzdžiai yra atsparesni galimybei užšalti – tik tuo negalima piktnaudžiauti. PEX vamzdžiai yra patikimesni už kitus plastiko vamzdžius esant ir aukštesnei, avarinei vandens temperatūrai. Tai ypač aktualu katilinėse, kuriose sumontuoti kietojo kuro katilai – dingus elektrai pakyla temperatūra, ir šildymo įrenginiai perkaista.

Atkreiptinas dėmesys, kad būtina rinktis ne atskirus komponentus: vamzdžius, jungtis, kolektorius, patalpų temperatūros kontrolės sistemą – bet visą gamintojo rekomenduojamą sistemą. Nes tik tokiu atveju galima garantuoti, kad viskas veiks taip, kaip turėtų.

Privalumai išsklaido visus mitus Grindų šildymo sistemos Lietuvoje pradėtos naudoti ne taip seniai. Tad apie jas atsirado ne vienas mitas. Dažniausiai girdimi šie:



Dėl dangų – neva ne visos tinka, ne per visas prasiskverbia šiluma.

Taip pasitaiko tik tuomet, kai yra blogai įrengta sistema, kai ji būna netinkamai subalansuota. Suprantama, geriau šyla tos dangos, kurių varža yra mažesnė, pavyzdžiui, keraminės.

Dėl dulkių, rasojančių peršąlančių langų, inercijos, neigiamo poveikio sveikatai. Dulkės sukelia temperatūros skirtumų tarp patalpos ir šilumos šaltinio. Šildant grindis oro konvekcija – apie du kartus mažesnė. Atlikti tyrimai rodo, kad alergiški ar astma sergantys žmonės patalpose, kuriose įrengtas grindų šildymas, jaučiasi geriau. Nėra jokio rašytinio šaltinio apie tai, kad grindų šildymas nesveikas – yra rekomendacijų tokias sistemas naudoti ikimokyklinėse įstaigose, medicinos patalpose. O tai, kad langų rasojimo problema sprendžiama įrengiant po jais radiatorius – tik problemos užglaistymas, o ne sprendimas. Jeigu sienose ar langų angokraščiuose nebus skylių, bus išspręstas ventiliacijos klausimas, tokių problemų nekils.



2011 Nr. 4

18

renovacija

renovacija

Alternatyviosios energetikos

metraštis

ES parama leidžia atnaujinti miestų katilines ir daugiau naudoti biokurą Antanas Jurkšaitis

Po daugiau nei dvejus metus trukusio inkubacinio periodo Seimą pasiekęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas niekaip nevirsta visaverčiu teisės aktu. Šįkart nesigilinsime, kokie lobistai kokiose intrigose klimpsta ir kokius interesus mėgina prastumti. Kur kas maloniau panagrinėti jau įgyvendintus projektus, iliustruojančius, kaip iš tiesų biokuras gali pakeisti sąskaitų už šildymą turinį.

2011 Nr. 4

Oficialusis „už“ Energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtra – vienas pagrindinių ir visos Europos Sąjungos (ES), ir Lietuvos energetikos politikos tikslų. Dominuojantis pirminės energijos išteklių importas iš Rusijos, mūsų šaliai reikalingų dujų tiekimo bei nepaliaujamas kainų augimas verčia ieškoti alternatyvių energijos šaltinių.

Lietuvoje žaliąsias idėjas – efektyvesnį vietos bei atsinaujinančių energi-

19

o n i e c r va

jos išteklių panaudojimą – visi remia žodžiais. Tačiau šilumos ir elektros energijos gamyba deginant medienos atliekas, šiaudus, komunalines ir kitas degias šiukšles, įkinkant vėją, išnaudojant saulę bei hidroenergiją, juda vėžlio žingsniu.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas pastebi, kad ligi šiol šalyje pavyko sumontuoti 400 biokurą galinčių naudoti katilų, kurie pagamina viso labo dešimtadalį (apie 360 megavatų) mūsų šalyje sunaudojamos šilumos energijos. Ypač sunkiai žaliųjų permainų vyksta didžiuosiuose miestuose, kur šilumos įmonėse bei kogeneracinėse elektrinėse sumontuoti gerokai galingesni energiniai įrenginiai. Jie dujas ar mazutą tradiciškai ryja milžiniškais kiekiais, todėl pereiti prie biokuro yra sudėtingiau ir dėl objektyvių priežasčių, ir dėl įtakingų interesų grupių pasipriešinimo. Antai praėjusiais metais sostinės savivaldybė užblokavo „Vilniaus energijos“ iniciatyvas sumontuoti biomase maitintis galinčią katilinę tik dėl to, kad nesugeba rasti bendros kalbos su šios įmonės akcininkais.

„Be abejo, problema yra sudėtingesnė, tačiau faktas, kad mažinti priklausymą nuo kuro importo ir švelninti neigiamus organinio kuro kainų augimo padarinius čia nepavyko. Jei kita žiema bus tokia pati speiguota kaip ši, apie būsimas sąskaitas už šildymą bus baisu net pagalvoti. O juk Vilniuje 60 ar net 70 proc. šilumos energijos būtų galima pasigaminti deginant biomasę“, – apgailestavo V. Stasiūnas.

Racionalumo pavyzdžiai Kokį tai duotų efektą, šią žiemą akivaizdžiai parodė bendrovė „Radviliškio šiluma“. Šio miesto vadovai drauge su energetikais dar 2009-aisiais sugebėjo parengti biokuro katilinės su kondensaciniu ekonomaizeriu ir kogeneraciniu įrenginiu statybos projektą.

Užsitikrinę finansinę ES paramą (bendra projekto vertė – 11,75 mln. litų, iš jų: ES struktūrinių fondų pinigai – 4,7 mln. litų, nuosavos lėšos – 6,99 mln. litų, projektas finansuotas pagal priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“), radviliškiečiai paskutinius katilo derinimo darbus baigė

pernai spalį. Todėl jau gali daryti pirmuosius apibendrinimus apie išlaidas šilumai iki didžiųjų permainų ir po jų.

Skirtumas, atsispindėjęs Radviliškio gyventojams įteiktose sąskaitose, turėtų sukelti nedidelį pavydo priepuolį: per pusantrų metų šilumos kilovatvalandės kaina vidutiniškai sumažėjo nuo 29 iki beveik 21 cento už kilovatvalandę. Dabar šilumos kaina Radviliškyje yra mažiausia visoje apskrityje ir viena mažiausių šalyje.

Katilinėje sumontuoti du biokurą deginantys vandens šildymo katilai, kiekvienas – po 5 megavatus galios, kogeneracinė jėgainė ir 3,5 megavato galios kondensacinis ekonomaizeris.

Pastatyti katilinės pastatai ir mechanizuotas biokuro ūkis, užtikrinantis automatinį biokuro padavimą į katilų pakuras. Atnaujintas elektros ūkis, įdiegta automatinio valdymo sistema, sutvarkyta infrastruktūra. Šiuo metu katilinės katilų pakurose deginama smulkinta mediena ir medienos pjuvenos, bus naudojamos ir kitos biokuro rūšys.

Akivaizdu, įmonė ne tik bus mažiau priklausoma nuo gamtinių dujų kainų svyravimų, bet ir sudarys sąlygas už-

2011 Nr. 4

20

renovacija

,,

technologijos

Vytautas STASIŪNAS Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas

Rezervų ir galimybių, kaip gaminti šilumą, iš tiesų yra be galo daug.

Ją galima gaminti deginant vien šiaudus, tačiau tam reikia šiek tiek kitokios technologijos, valymo įrangos ir t. t.

Tačiau galvoti apie tai tikrai verta, nes kasmet Lietuvoje susikaupia maždaug 4 mln. tonų šiaudų. dirbti vietos ūkininkams ar paskatins žemės ūkio veikla užsiimančius žmones iš dalies perorganizuoti savo veiklą, orientuojantis į biokuro gamybą – atsiras ir sparčiai augančių karklų, ir šiaudų paklausa – jie ligi šiol daugiausia užariami.

Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo gali pasigirti naujoji „Radviliškio šilumos“ katilinė – čia įrengtas ekonomaizeris, leidžiantis itin efektyviai mažinti pagamintos šilumos energijos nuostolius, kurių susidaro dėl karštų dūmų paleidimo į orą. Išmetami dūmai, susidarantys katilinėse deginant medienos atliekas, šiaudus, yra aukštos temperatūros. Senųjų katilinių kaminai į dangų spjaudydavo maždaug 150 laipsnių karščio dūmus – dabar patekę į kondensacinį ekonomaizerį jie papildomai pašildo iš miesto šilumos tinklų grįžtantį termofikacinį vandenį, patys atvėsdami iki 37–38 laipsnių. Ekonomaizerio nauda iš to paties sudeginto kuro kiekio – maždaug 20 proc. Bendras tokio tipo katilinės efektyvumas gerokai viršija 90 proc.

Tiesa, yra keletas „bet“. Bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius Pranas Mickaitis pastebi, kad darbas su biokuru reikalauja papildomų sąnaudų ruošiant ir pristatant biokurą į katilinę. „Jei dujos ir malkos kainuotų vienodai, greičiausiai niekas nesivargintų keliauti į mišką ir pasirūpinti atsargomis žiemai, kasdien negaištų prižiūrėdami pakurą. Tačiau šiuo metu dujų kaina jau siekia 1218 litų už 1000 kubinių metrų ir žada kilti. Pernai vadinamieji medienos „čipsai“ kainavo maždaug po 460 litų už toną naftos ekvivalento, o dabar už tą pačią kuro rūšį tenka atiduoti

2011 Nr. 4

vidutiniškai apie 630 litų“, – vardijo P. Mickaitis.

Galimybės išradingiesiems Bendrovės direktorius minėjo, kad naujam šildymo sezonui planuojama sukaupti ir dalį šiaudų atsargų. Dėl to jau tariamasi su ūkininkais. Vadovaujantis techninėmis sąlygomis, šiaudai ir durpės gali sudaryti iki 30 proc. raciono, nors pakuros pritaikytos kūrenti medžio skiedras ir pjuvenas.

Problema yra ta, kad vietos ūkininkai nėra pasirengę tiekti tinkamos drėgmės šiaudų. Jei šis parametras viršija 20–30 proc., šiaudus sudėtinga susmulkinti. Be to, šis kuras gerokai didina ir peleningumą.

Panašiai kalbėjo ir LŠTA prezidentas. „Rezervų ir galimybių, kaip gaminti šilumą, iš tiesų yra be galo daug. Šilumą galima gaminti deginant vien šiaudus, tačiau tam reikia šiek tiek kitokios technologijos, valymo įrangos ir t. t. Tačiau galvoti apie tai tikrai verta, nes kasmet Lietuvoje susikaupia maždaug 4 mln. tonų šiaudų, o degina juos kol kas tik trys katilinės Gelgaudiškyje, Juknaičiuose ir Dotnuvoje“, – pastebėjo LŠTA vadovas V. Stasiūnas.

Tas pats pasakytina apie degias buitines atliekas. Joms taip pat reikia specialių filtrų, tačiau energiškai šiukšlės išskiria daugiau šilumos negu tradicinės malkos. Netgi dumble, kurio susikaupia vandenvalos įmonėse, yra nemažai energinę vertę turinčio kuro. Skandinavai jį maišo (iki 5 proc.) su kitų rūšių biokuru ir vienu metu išsprendžia keletą rimtų problemų.

Panašiai elgiamasi ir Pasvalyje – ten praėjusių metų vasarą buvo pa-

statyta nauja didelio efektyvumo termofikacinė elektrinė (kogeneracinio įrenginio elektros galia – 1000 kilovatų, šiluminė galia – 1100 kilovatų), kurioje elektros energija gaminama ir iš biodujų.

Bendras jėgainės efektyvumas siekia apie 90 proc. Projektas įgyvendintas pagal trišalę finansavimo ir administravimo sutartį tarp bendrovės ENG, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros ir Ūkio ministerijos, taip pat iš dalies buvo finansuojamas ES lėšomis (iš ES fondų skirta 1,7 mln. litų).

Bendra projekto vertė – 4,7 mln. litų.

Projektas finansuotas pagal priemonę „Energijos gamybos efektyvumo didinimas“. „Skaičiuojama, kad per metus ši kogeneracinė elektrinė pagamins apie 8,6 tūkst. MWh elektros ir apie 9,4 tūkst. MWh šilumos energijos, kuri sudarys apie 25 proc. metinio Pasvalio centralizuoto šilumos energijos tiekimo tinklo poreikio“, – sakė bendrovės ENG direktorius Romualdas Rutka.

ENG termofikacinėje elektrinėje pagaminta šilumos energija į Pasvalio miesto aprūpinimo šiluma sistemą bus tiekiama 10 proc. pigiau negu iš senų Pasvalio katilinės įrenginių. Termofikacinėje elektrinėje kogeneracinio proceso metu pagaminta elektros energija bus parduodama į skirstomąjį elektros energijos tinklą.



21

Privalumų galima rasti daugiau negu trūkumų

Ar tvarios yra gipso kartono konstrukcijų pertvaros, ar jos nėra vienkartinės, ar nesubyrės trinktelėjus kumščiu – tokių klausimų dar tenka išgirsti. Vadovaujantis nuostata, kad ardyti yra kur kas paprasčiau negu statyti, galima teigti, kad net ir monolitinę gelžbetonio sieną nesunku sugriauti. Užuot ieškojus nesamų trūkumų, labiau vertėtų įvertinti privalumus.

Svarstant klausimą, kokias pertvaras rinktis, pirmiausia derėtų įvertinti joms keliamus reikalavimus: garso, šilumos izoliacijos, gaisrinės saugos. Būtina atkreipti dėmesį, kad norint pasiekti vienodo lygio garso, šilumos izoliaciją, tam tikrais atvejais ir gaisrinės saugos reikalavimus, mūro pertvaros bus kelis

kartus storesnės ir sunkesnės negu sumontuotos iš gipso kartono. „Montuojant pertvaras iš gipso kartono, pasiekti reikiamų parametrų garso izoliacijos rodiklius bus kur kas paprasčiau, negu mūrijant sieną iš plytų ar blokelių“, – teigė bendrovės „Knauf“ atstovas Kęstutis Janeika.

Anot jo, gipso kartono pertvaros kartais sumenkinamos dėl tvirtumo.

Prireikus bet kurią konstrukciją galima išardyti. Yra įvairių rūšių gipso kartono pertvarų, kurios atitinka tam tikras saugumo klases nuo įsilaužimo. Yra netgi neperšaunamų gipso kartono konstrukcijų – keletas tokių sumontuota ir Lietuvoje.

Lyginant tokio paties storio pertvaras iš gipso kartono ir mūro, šių vie-

no kvadratinio metro medžiagų kaina turbūt bus mažesnė. Tačiau kainą galima išlyginti skaičiuojant darbus, nes montuojant gipso kartono pertvaras atliekama mažiau skirtingų darbo operacijų, t. y. sumontuojama pertvara, jos paviršius glaistomas ir dažomas.

Mūrines pertvaras reikia sumūryti, nukloti gruntu, nutinkuoti, glaistyti ir dažyti. Visų darbų procesas taip pat užtrunka kur kas ilgiau, negu montuojant gipso kartono pertvaras, nes ne visus technologinius procesus įmanoma paspartinti. „Kaip matome, mūro pertvarą dar būtina tinkuoti, tad padidėja ir medžiagų, ir darbų kaina. Tai sudėjus naudingumo svarstyklės, be abejo, pasvirtų į gipso kartono pertvarų pusę“, – neabejojo „Knauf“ atstovas K. Janeika.

Prie visų sąnaudų reikėtų pridėti ir logistikos išlaidas. Daugiau sveriančios medžiagos mūro pertvaroms reikalauja ir didesnių transporto išlaidų.

Vanduo, reikalingas sienoms tinkuoti, irgi kainuoja nepigiai.

Mūro pertvaroms naudojama daug vandens ir pačiam mūrui, ir tinkui. Todėl siena prisigeria drėgmės. Jeigu sienos gerai neišdžiovinamos, o patalpos neišvėdinamos, negalima atlikti apdailos. O jeigu paskubama nesilaikant technologinių procesų, kyla grėsmė apdailos darbus atlikti dar kartą. Tačiau tai dar ne tiek baisu, palyginti su galimybe drėgnose patalpose įsiveisti grybeliui, kuris kenkia sveikatai. „Galiausiai reikia įvertinti ir ekologinį aspektą. Yra apskaičiuota, kad gaminant mūro produktus į atmosferą išmetama 30 proc. daugiau anglies dvideginio, negu gaminant sausosios statybos produktus. Susumavus visus argumentus, gipso kartono pertvaros yra tikrai pigesnės ir gerokai draugiškesnės aplinkai. Be to, jeigu po kurio laiko būsto šeimininkai nusprendžia keisti patalpų išplanavimą, gipso kartono pertvaras daug lengviau ir švariau išardyti“, – argumentus vardijo K. Janeika.



2011 Nr. 4

Kokybiškiems vandens gręžiniams įrengti vien noro neužtenka

mūsų gaminamų rekuperatorių privalumai

ALASCA – rekuperacinės vėdinimo sistemos – puikiausias sprendimas šiuolaikiniam namui, taupančiam energiją ir Jūsų sveikatą!

Efektyvūs, patogiai valdomi, kokybiški ir ilgaamžiai ALASCA rekuperatoriai Lietuvoje nuo 2002 metų!

 Dvi šilumokaičio kasetės, užtikrinančios aukštą šilumos grąžinimo koeficientą – iki 90 proc.  Užtikrintas drėgmės grąžinimas į patalpas, dėl kurio nesikaupia kondensato.  Automatinė šilumokaičio apsauga nuo užšalimo nenaudojant elektros šildytuvo.  Tylūs, ekonomiški, lanksčiai valdomi ventiliatoriai.  Konstrukcinis paprastumas ir montažinis universalumas.  Integruota automatika.

UAB „Alasca LT“, Raudondvario pl. 76, Kaunas, Tel. +370 618 70 422, el. paštas info@alasca.lt, www.alasca.lt

Įsibėgėjant 2011 metų pavasariui vis daugiau žmonių planuoja įsirengti nuosavus vandens gręžinius. Nuosavas gręžinys ne tik leidžia apsirūpinti gėlu vandeniu, bet ir beveik nieko už tai nemokėti, neskaičiuojant įrengimo sąnaudų, elektros išlaidų giluminio siurblio darbui. Nemaža dalis besikreipiančiųjų – ūkininkai, kurie pasinaudodami Europos Sąjungos parama atnaujina savo ūkius, sumažina gaminamos produkcijos savikainą, pagerina produkcijos ir savo gyvenimo kokybę. Kita dalis – individualiųjų namų statytojai. Tikriausiai krizė iš statybų sektoriaus po truputį traukiasi, todėl nemažai statytojų ne tik gaivina pristabdytus projektus, bet ir planuoja naujų. Žmonės, norintys įsirengti gerą vandens gręžinį, turėtų kreiptis į daug metų gręžinių gręžimo rinkoje dirbančias įmones, turinčias ilgametę patirtį. Tinkamam gręžiniui įrengti reikia ne tik noro gręžti, geros gręžimo technikos, bet ir geologinių bei hidrogeologinių žinių, patirties.

UAB „Kauno hidrogeologija“ gręži-

nius gręžia jau nuo 1969 metų. Įmonėje dirba ne tik patyrusių darbuotojų, bet ir jaunų specialistų, perimančių patirtį bei pritaikančių naujausias vadybos žinias. Įmonė nuo 1995 metų montuoja švediškas vandens tiekimo sistemas, kurios savo patikimumu yra nepralenkiamos. Šiuo metu Lietuvoje sėkmingai veikia daugiau kaip 3000 tokių sistemų, patenkinančių vartotojų vandens poreikius.

Nuo 2010-ųjų įmonė, norėdama patenkinti įvairių klientų poreikius, ėmė siūlyti ir pigesnį vandens tiekimo sistemos variantą, kuriam suteikiama 2 metų garantija. Taip pat siūloma ir naujoviška „Debe“ pastovaus slėgio sistema, kuri palaiko norimą slėgį, turi didelį tiekiamo vandens debito diapazoną, pasižymi puikia apsauga nuo sausos eigos ir perkrovų.

UAB „Kauno hidrogeologija“ ne tik įrengia naujus gręžinius, bet ir regeneruoja senus. Dažnai tenka regeneruoti arba naujai pergręžti naujų, nepatyrusių gręžimo įmonių nekokybiškai įrengtus gręžinius. Šioje situacijoje pralaimi klientas, ieškojęs mažiausios

kainos, o ne tinkamo kainos ir kokybės santykio. Išgręžti gerą gręžinį – tai ne naują šaldytuvą įsigyti. Šaldytuvą su defektu gali grąžinti pardavėjui, o gręžinio neišmontuosi, pinigų neatgausi. Tinkamai likviduoti netinkamą naudoti gręžinį irgi kainuoja pinigų.

Dar vienas dalykas, kodėl klientai turėtų rinktis patikimą įmonę – gręžinio dokumentacija. Visi legaliai išgręžti gręžiniai yra registruojami Lietuvos geologijos tarnyboje, jiems išduodami pasai. Turėdamas gręžinio pasą, klientas yra teisėtas jo savininkas. Jei pastatas vandeniu yra aprūpinamas iš vandens gręžinio, norint pripažinti pastatą tinkamu naudoti, turėti gręžinio pasą yra būtina.

Pastaruoju metu daugėja klientų, kuriuos domina senų gręžinių, ypač įrengtų su metaline konstrukcija, regeneravimas. Tuo tikslu UAB „Kauno hidrogeologija“ jau seniai naudoja efektyvų pneumoimpulsį gręžinių vandens debito atstatymo metodą, kuris be didelių investicijų atgaivina senus gręžinius, atstato jų debitą ir pratęsia tarnavimo laiką.

Daugiau informacijos apie įmonę ir jos teikiamas paslaugas galite rasti internete www.hidrogeol.lt.

 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  projektavimas UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen.

LT-53280 Kauno r.

Tel. +370 37 39 33 53 Faks. +370 37 55 87 20 El. p. kaunas@hidrogeol.lt www.hidrogeol.lt

2011 Nr. 4

Kaip efektyviai sumažinti šalčio tilto efektą?

Gembiniuose konstrukcijų mazguose įrengiant izoliuojamąsias „Egcobox®“ elementų sistemas, mažinamas šalčio tilto efektas, dėl kurio dažnai vidinėse patalpose (lubų ir išorės sienos sandūroje) kondensuojasi drėgmė, atsiranda grybelinių bei pelėsinių pažeidimų. Tokiu būdu taip pat sumažinami šilumos nuostoliai per neizoliuotas atitvarines konstrukcijas.

Kompanijos „Max Frank GmbH & Co. KG“ nuo 1997 metų gaminama sertifikuota gembinių sujungimų sistema „Egcobox®“ iki minimumo sumažina šalčio tiltus tarp pastato vidaus ir išorinių gembinių konstrukcijų (tokių kaip balkonai, išorinės perėjos, sienos, kronšteinai ir pan.). Stabilumą konstrukcijai suteikia 60–120 milimetrų storio šilumą izoliuojantis rėmas – jis užtikrina, kad visas konstrukcinis mazgas (t. y. balkonas) būtų sandariai ir tvirtai sujungtas su pagrindiniu pastato karkasu.

„Egcobox®“ gembinė jungtis.

2011 Nr. 4

Jokių suvirinimo siūlių Mazgo sujungimo vietoje, ten, kur reikalinga apsauga nuo korozijos, ant elemento armatūros strypų užmaunama nerūdijančiojo plieno mova ir užinjektuojama epoksidine derva. Vientisų „Egcobox®“ armatūros strypų privalumai yra akivaizdūs, nes:  armatūros strypų, kurie sujungia du atskirus pastato elementus (balkono plokštę ir pastato perdangą), charakteristikos yra vienodos;

Nemokama skaičiavimo įranga „Max Frank GmbH & Co. KG“ svetainėje www.maxfrank.de sukūrė nemokamą programą, kuri leidžia greitai įvertinti izoliacinio gembinio sujungimo „Egcobox®“ parametrus ir atlikti preliminarius skaičiavimus.

Pasitelkę šią skaičiavimo programą, galėsite rinktis iš įvairių standartinės geometrijos elementų su kintamais matmenimis, apskaičiuoti reikalingus jų dydžius ir tipus, taip pat pamatyti vaizdą iš viršaus ir pjūvių brėžinius. Naudojantis „Egcobox®“ programa, galima apskaičiuoti šiuos balkonų tipus: gembinį balko-

ną, nišoje įrengtą lodžiją-balkoną, kampinį balkoną, sijomis sutvirtintą balkoną. „Egcobox®“ programa galite naudotis dešimčia kalbų, taip pat pasitelkti specifinius konkrečių šalių skaičiavimo standartus.

UAB „Delta Nova“, Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius, Lietuva, tel. +370 5 272 5308, faks. +370 5 272 1062, mob. +370 615 13 669, el. p. info@deltanova.lt

 yra mažesnė vertikalaus gembės poslinkio tikimybė.

Trimačiai šilumos izoliacijos modeliai rodo, kaip veikia „Egcobox®“, ir patvirtina, kad ši sistema atitinka visus privalomus izoliacinius šilumos medžiagų energijos taupymo bei higienos reikalavimus. Kiekvienas projektas įvertinamas individualiai ir parenkamas tinkamiausias tam atvejui sprendimas, jei reikalinga, naudojant ir nestandartinius elementus.

Ypač universali sistema „Egcobox®“ sistemos elementai gaminami įvairių izoliacinės plokštės storių: 60, 80, 100 ir 120 milimetrų.

Izoliacinę medžiagą irgi galima rinktis įvairią: putų polistirolą, akmens vatą, „Styrofoam“ ekstrudinį polistireną (XPS) ir „Foamglas®“ izoliacines putstiklio plokštes.

Taigi projektuotojams siūloma optimali sistema, kuri padės išspręsti visus su gembiniais sujungimais susijusius iššūkius. Galime užsakyti specialių individualaus dizaino detalių (pavyzdžiui, apvalios formos), kurios pagaminamos ir pristatomos į objektą maksimaliai greitai. „Egcobox®“ sistema yra sertifikuota pagal statybų pramonės standartą KOMO ir patvirtinta statybų priežiūros institucijos „DIBt Berlin“ pagal DIN 1045-1. Be to, ši sistema yra patvirtinta naudoti statybų priežiūros įstaigų Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose bei Didžiojoje Britanijoje.

Apartamentų viešbutis M. K. Čiurlionio g. Vilniuje (statytojas – UAB „Veikmė“).

2011 Nr. 4

26

investicijos

Žaliasis įstatymas – migloje Seimas jau metus delsia atverti kelią atsinaujinančiai energetikai

investicijos

Aleksas GIRA

2011 Nr. 4

cialiai registruos alternatyvų projektą“, – dėstė LEKA vadovas.

Stringantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas jau spėjo apaugti ginčais, nesutarimais bei įtarimais. Dar praėjusių metų pavasarį turėjęs būti įgyvendintas projektas po daug žadančio starto tarsi sustingo. Nors valdžios atstovai tikina, kad jis jau tuoj bus priimtas – rezultato nematyti iki šiol.

Graži pradžia nuvylė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas buvo inicijuotas siekiant susisteminti, sunorminti ir sukonkretinti visą atsinaujinančios energetikos plėtros rėmimo sistemą. Garantuoti, kad kas kartą pasikeitus Vyriausybei atsinaujinančios energijos rėmimas nesikeistų, ir tokiu būdu padaryti atsinaujinančią energetiką patrauklia investicijoms sritimi. Tačiau panašu, kad kol kas tai tėra skambūs žodžiai ir sunkiai išsipildanti vizija. Mat įstatymo projektas jau metus klaidžioja valdžios kuluaruose.

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) vadovas Martynas Nagevičius prisimena, kaip entuziastingai buvo pradėtas žaliųjų išteklių įstatymo projektas.

Iš pradžių jam rengti buvo suburta darbo grupė, į kurią įėjo Seimo nariai, atskirų ministerijų specialistai, aplinkosaugininkai, investuotojus į atsinaujinančią energetiką burian-

27

čių asociacijų atstovai, energetikos ir pramonės kompanijas buriančių asociacijų atstovai, kiti atsinaujinančios energetikos specialistai.

Projekto rengimo pagrindas – neseniai atnaujintas Vokietijos atsinaujinančios energetikos plėtrą reglamentuojantis įstatymas. Darbo grupės nariai intensyviai dirbo rengdami projektą, dažnai derindami skirtingas nuomones atskirais klausimais, kol galų gale parengė galutinį įstatymo projekto variantą.

Po daug žadančio starto prasidėjo labai keisti procesai. 2010 metų pavasarį pasirodė alternatyvus įstatymo projektas, kurį pristatė Vyriausybė. Anot M. Nagevičiaus, Vyriausybė labai stipriai palaikė alternatyvų teisininkų parengtą įstatymo projektą. „Iš esmės neoficialiai buvo duota suprasti: arba Seime užregistruotas įstatymo projektas bus keičiamas derinantis prie pagrindinių Vyriausybės projekto nuostatų, arba ši ofi-

Prilygino spektakliui Pernai birželį priimtoje Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje numatyta sparti žaliosios energetikos plėtra Lietuvoje. Strategijoje netgi nurodoma, kad valstybė įgyvendins ir net viršys 2020 metais numatytą 23 proc. žaliosios energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamybos ribą.

Strategijoje akcentuojama, kad bendras galutinės energijos naudojimas 2020 metais sieks 6,14–6,41 mln. tonų naftos ekvivalento (tne), iš šio kiekio 1,48 mln. tne bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Vėjo jėgainių asociacijos prezidentas Alvydas Naujėkas neslepia: dabartinėmis apsukomis pasiekti numatytą tikslą yra nerealu. Padėtį sunkina ir tai, kad šalims nepavyksta rasti bendros kalbos, o dabartinis projekto variantas tapo nevykusiu hibridu. „Galima tik įtarti, kodėl įstatymas niekaip nevirsta kūnu, vis dėlto neneigiu, kad jaučiami tam tikri trikdžiai iš šalies.

Kol šis spektaklis tęsiasi, Lietuva netenka investicijų, žlunga bet kokios viltys kurti žaliosios energetikos realiją. Tada kyla klausimas: kam tai naudinga?“ – dėstė A. Naujėkas.

Pašnekovas piktinosi, kad valdžia nederino pataisų su asociacija ir neįsiklausė į pastabas, kad priėmus suredaguotą įstatymą žalioji energetika nebus skatinama. Be to, esant dabartiniam valdžios požiūriui į atsinaujinančius

2011 Nr. 4

28

investicijos

,,

investicijos naujienos

29

Jonas Šimėnas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas

Tam tikrų sunkumų yra, tačiau neabejoju, kad projektas bus greitai palaimintas ir patvirtintas. Kodėl jis nepriimtas iki šiol? Manyčiau, yra tuo suinteresuotų pusių.

šaltinius Lietuva niekada neturės pigesnės energijos. „Tie skaičiai ir kalbos apie 30 proc. yra laužti iš piršto. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas sustojęs, tad apie kokią žaliosios energetikos revoliuciją Lietuvoje galima kalbėti? Jei reikalai ir toliau taip klostysis, šis įstatymas niekada nebus priimtas arba iš jo nebus jokios realios naudos“, – pabrėžė Vėjo jėgainių asociacijos prezidentas.

Geriau kažkas negu nieko Toks projekto variantas, koks yra dabar, nepalankus nė vienam alternatyviosios energetikos plėtotojui.

M. Nagevičiaus teigimu, nors naujau-

sias projekto variantas teisinės technikos požiūriu yra tobulesnis, jis yra kur kas aptakesnis. Be to, daugelis pirmame projekto variante apibrėžtų nuostatų yra iškelti iš įstatymo, numatant, kad bus realizuojami poįstatyminiais aktais.

Pašnekovas neneigė, kad nors projektas techniškai parengtas gerai, jis riboja atsinaujinančios energetikos plėtrą elektros energetikos sektoriuje Lietuvoje. Specialistas pripažino: Seimui priėmus net ir tokios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, tai vis tiek būtų didelis postūmis plėtojant šią sritį Lietuvoje. „Deja, įstatymas, kuris pirminiais planais turėjo būti priimtas dar 2010 metų pavasarį, vėluoja jau metus. Tei-

giniai, kad tokiu būdu stabdoma atsinaujinančios energetikos plėtra, atsimuša į neoficialiai politikų teikiamą kontrargumentą – atsinaujinančios energetikos plėtra tik didina energijos naudotojų išlaidas“, – kalbėjo M. Nagevičius.

Valstybės parama – būtina Derinant žaliosios energetikos įstatymo projekto detales jos šalininkams, be kita ko, užkliuvo ir valstybės vaidmuo, tiksliau – deklaruojama parama atsinaujinančios energetikos sektoriui. Žalieji įsitikinę, kad nors valstybės parama šiam sektoriui negali būti per maža, nes tokiu atveju nebus pakan-

kamo investuotojų suinteresuotumo ir nacionaliniai planai nebus įgyvendinti, parama negali būti ir per didelė.

Mat tada visa visuomeninė nauda bus nukreipta tik nedidelei visuomenės grupei – investuotojams.

Anot M. Nagevičiaus, dabar naujausiame įstatymo projekto variante siūloma ir iki 2008 metų faktiškai Lietuvoje taikyta paramos schema jau parodė savo trūkumų. Pagrindinis – labai lėta atsinaujinančios energetikos plėtra ir sudaromos skirtingos investavimo galimybės skirtingiems konkurso dalyviams, turintiems skirtingo lygmens ryšių su savivaldybėmis ir aplinkosaugos institucijomis, reglamentuojančiomis naujų objektų statybą.

UAB „MOSAS“, Birželio 23-iosios g. 5, LT-03206 Vilnius, tel. +370 5 261 0179, faks. +370 5 260 8355, mob. +370 655 55 108, el. p. info@mosas.lt.

www.mosas.lt

2011 Nr. 4

„Paramos atsinaujinančiai energetikai schemų rengimas yra labai atsakingas ir daug analizės reikalaujantis darbas.

Tačiau atsinaujinančią energetiką Lietuvoje reikia remti, nes ilgainiui Lietuvai tai neabejotinai bus naudinga. Nesiėmę rimtesnių pokyčių atsinaujinančiai energetikai remti, neišvengiamai susidursime su situacija, kai nebepasieksime Europos Sąjungos (ES) iškeltų įpareigojimų Lietuvai ir turėsime leisti biudžeto pajamas ne Lietuvos, bet kitų ES šalių atsinaujinančiai energetikai remti“, – tvirtino LEKA vadovas.

Žada išsklaidyti nerimą Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas padėties

nedramatizuoja. Nors jis pripažino, kad priimti įstatymą tikrai vėluojama, tai nereiškia, kad jis nepajudinamas iš mirties taško. Pašnekovo nuomone, yra didelė tikimybė, kad įstatymas bus priimtas šiemet. Parlamentaro teigimu, žaliasis įstatymas nepamirštas, tačiau jį įgyvendinti esą trukdo nepalankios jėgos. „Taip, tam tikrų sunkumų yra, tačiau neabejoju, kad projektas bus greitai palaimintas ir patvirtintas.

Kodėl jis nepriimtas iki šiol? Manyčiau, yra tuo suinteresuotų pusių – jos nenori rinkoje prarasti savo dalies. O ši nėra maža – sudarytų iki 30 proc.“, – „Statybai ir architektūrai“ teigė J. Šimėnas.



Visais laikais žmonės ieškojo ramybės gamtos prieglobstyje. Skalūnas – lengva, beveik neįgerianti drėgmės, atspari atšiauriam Lietuvos klimatui natūrali uoliena, tiekiama iš Ispanijos. Skalūnu dengti stogai – vieni ilgaamžiškiausių, o apdailinti fasadai nepriekaištingai įsilieja į natūralią aplinką, sukuria savotiško monumentalumo įspūdį.

2011 Nr. 4

30

technologijos

technologijos

Pastangos išsaugoti didžiausią turtą Lietuva ėmėsi visuotinai ir sistemingai tvarkyti užterštas žemės gelmes

UAB „Grota“ – viena seniausių nepriklausomoje Lietuvoje susikūrusių privačių įmonių, šiais metais švęsianti savo veiklos gyvavimo dvidešimtmetį. Pagrindinės veiklos sritys – geologiniai įvairios paskirties tyrimai, giliai slūgsančių naftos produktais užterštų žemės sluoksnių valymas, aplinkos monitoringas, cheminiai laboratoriniai grunto ir vandens tyrimai. Įmonėje dirba daugiau kaip trys dešimtys specialistų geologų, chemikų, geofizikų. Keturi iš jų yra gamtos bei chemijos mokslų daktarai.

Prieš dvejus metus bendrovė, laimėjusi Lietuvos geologijos tarnybos skelbtą viešąjį konkursą, pradėjo įgyvendinti užterštų teritorijų vertinimo visoje Lietuvoje projektą. Kokie šio projekto tikslai ir uždaviniai? Kodėl mums svarbu žinoti užterštas vietas? Kiek jos pavojingos aplinkai ir ką su jomis numatoma daryti?

Baimė užteršti požeminį vandenį – pagrįsta Jau prieš kurį laiką atkreipėme dėmesį, kad žemės gelmės – ypatinga aplinkos dalis, kuri buvo ir yra teršiama slapčia, nematomai, todėl didelei daliai visuomenės ši ekologinė problema yra nesuprantama. Dažnai netgi manoma, kad teršalus paslėpus po žeme taip galima

2011 Nr. 4

jais atsikratyti ir išspręsti jų tvarkymo problemas. Tokia žmonių samprata lėmė, kad daugelyje kraštų, kaip ir Lietuvoje, žemės gelmių tarša yra tapusi viena aktualiausių šio laikotarpio ekologinių problemų, grasinančių pakenkti gyvybiniams visuomenės interesams.

Pagrindinė grėsmės priežastis – tai žemės gelmėse slūgsantis gėlas vanduo, kuris mūsų krašte naudojamas tik kaip geriamasis ir skirtas buičiai. Jis yra bene svarbiausias Lietuvos žemės gelmių turtas. Be jo Lietuvos ūkį ir visuomenės gyvenimą būtų sunku įsivaizduoti. O požeminio vandens kokybė ir išteklių gausa neatsiejama nuo žemės gelmių švaros, kuria pasigirti galime jau ne visur. Realybė tokia, kad gruntinis – pirmojo nuo žemės vandeningo sluoksnio –

vanduo jau užterštas beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Tarša pamažu leidžiasi žemyn, vietomis jau užteršti gilūs tarpsluoksniniai vandenys. Tokiais atvejais problema tampa opesnė, mat žemės gelmių imunitetas taršai yra be galo silpnas ir trapus. Tarša čia gali išsilaikyti dešimtmečius ir dar ilgiau.

Susigėrę į žemę ir į vandeningus sluoksnius patekę teršalai sklaidosi ir kartu su požeminiu vandeniu migruoja iškrovos zonų – upių, ežerų – link. Dėl požeminio vandens gavybos tokiomis iškrovų zonomis yra tapusios ir miestų bei miestelių vandenvietės, tarsi piltuvai traukiančios į save vandenį kelių ar net keliolikos kilometrų spinduliu.

Taigi į tokius piltuvus neišvengiamai siurbiami ir į žemę susigėrę teršalai. Tai greitina teršalų sklaidą ir didina jų plitimo lauką. Lietuvoje jau yra atvejų, kai teršalai pasiekė pačias vandenvietes.

Kiekvienos stambesnės vandenvietės paieška ir statyba atsieina milijonus litų. Todėl akivaizdu, kad kiekvienos jų užteršimas atneštų ne vien abstraktų ekologinį, bet ir labai didelį konkretų ekonominį nuostolį.

Pastangos reguliuoti ir mažinti teršimą Hidrogeologai ir kiti požeminio vandens naudojimu bei apsauga besirūpinantys specialistai, žinodami, kokie pragaištin-

gi gali būti nežaboto žemės teršimo vaisiai, jau seniai kėlė idėjų, kad šiuos taršos procesus būtina suvaldyti, apriboti ir padaryti nekenksmingus. Siekiant tai įgyvendinti šiuos procesus visų pirma būtina pažinti. Vienas pagrindinių pažinimo uždavinių yra kokybinis ir kiekybinis teršimo potencijos įvertinimas, todėl viena pirmųjų specialistų keliamų idėjų buvo visų potencialiai taršių vietų registravimas Lietuvoje ir galimos jų grėsmės aplinkai įvertinimas. Žinybiniu mastu tokios idėjos pradėtos įgyvendinti dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai požemio taršos realijas ir galimus padarinius akivaizdžiai pademonstravo bemaž Vilniaus miesto centre įsikūrusios naftos produktų bazės – kartu su šaltinių vandeniu iš po žemės tekėdavo ir išsilieję skysti naftos produktai. Tai sukėlė skandalą net tuometės Lietuvos aukščiausiosios valdžios sluoksniuose. Valdžia įpareigojo atitinkamas organizacijas ir žinybas imtis skubių priemonių grunto ir požeminio vandens taršai šiame rajone likviduoti ir užterštumui kituose panašiuose ūkio objektuose įvertinti.

Tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis atvejis Lietuvos istorijoje, kai konkrečią žemės gelmių teršimo problemą svarstė ir sprendė šalies Vyriausybė.

Deja, per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį toliau kalbų apie visuotinio potencialių taršos židinių įvertinimo poreikį nebuvo pasistūmėta. Sistemingo ir visuotinio užterštų teritorijų tvarkymo imtasi tik 2000 metais Lietuvos geologijos tarnybos iniciatyva ir finansiniais ištekliais. Iki 2007 metų jos specialistai parengė būtinus šiam darbui atlikti metodologinio pobūdžio dokumentus ir atliko daugiau kaip dešimties Lietuvos administracinių rajonų geologinės aplinkos taršos židinių inventorizaciją. Nuo 2008 metų šiam darbui atlikti pasitelktos Europos Sąjungos (ES) paramos lėšos bei privačių įmonių pajėgos.

2008-aisiais pradėtam užterštų teritorijų tvarkymo etapui, kuris įformintas kaip projektas „Užterštų teritorijų poveikio vertinimas“, buvo iškelti trys pagrindiniai uždaviniai. Pirmas – Lietuvos teritorijoje inventorizuoti visas galimo teršimo vietas – potencialius taršos židinius – ir įvertinti galimą jų pavojingumą aplinkai. Antras uždavinys – pavojingiausiuose objektuose atlikti preliminarius ir išsamius ekogeologinius tyrimus. Trečias uždavinys – parengti

31

Lietuvoje inventorizuotų potencialių taršos židinių tipai ir jų pasiskirstymas. potencialių taršos židinių pasiskirstymas pagal tipus

Teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektų grupėje daugiausia inventorizuota įvairios paskirties sandėlių – trąšų, pesticidų ir pan., sąvartynų ir valymo įrenginių. teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektai

Teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektų taršos židinių pasiskirstymas. informaciją nacionalinei užterštų teritorijų tvarkymo strategijai.

Iki šiol jau yra atlikta visų potencialių taršos židinių inventorizacija visoje Lietuvos teritorijoje, įvertintas galimas jų pavojingumas aplinkai, 100 objektų (esančių valstybinėje žemėje) atliktas preliminarus užterštumo tyrimas ir pradėti išsamūs labiausiai užterštų objektų užterštumo tyrinėjimai. Visus projekto uždavinius numatyta įgyvendinti iki 2012 metų pradžios. Šie projekto tikslai glaudžiai siejasi su tarptautiniais tikslais ir ES politika.

Vadovaujantis atitinkamų ES politi-

kos krypčių direktyvomis, kiekviena Sąjungos narė privalo nustatyti užterštas teritorijas savo šalyje ir sukurti nacionalinę jų valymo (tvarkymo) strategiją. Šioje strategijoje, vadovaujantis racionalumo ir skaidrumo principais, turi būti nustatytas valytinų teritorijų eiliškumas, sukurtas bešeimininkių teritorijų tvarkymo finansavimo mechanizmas, nustatyta prievolė žemės pardavėjui pateikti žemės užterštumo būklės įvertinimą kontrolės institucijai bei kitai sandorio šaliai ir pan. Šie nuostatai yra įteisinti ir mūsų šalies teisės aktuose, todėl jų pažeidimas

2011 Nr. 4

32

technologijos

Didžiausią pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektų dalį sudaro technikos kiemai. Antroje vietoje yra įvairios naftos produktų bazės ir degalinės. pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektai

Pramonės, energetikos ir paslaugų objektų taršos židinių pasiskirstymas. ar nesilaikymas yra ir teisės normų pažeidimas. Projekto pagrindimo dokumentuose bei kituose informacijos šaltiniuose nurodoma, kad žemės teršimas Lietuvoje yra tapęs išplitusiu reiškiniu ir tai kelia realų pavojų požeminio vandens kokybei. Dėl to žemės taršą būtina stabilizuoti ir mažinti.

Potencialių taršos židinių tipai ir kiekiai Inventorizavimo metu surinkti duomenys apie potencialius taršos židinius (sutrumpintai – PTŽ) buvo kaupiami Lietuvos geologijos tarnybos duomenų bazėje GEOLIS. Be inventorizacijos, papildomų duomenų į šią sistemą patekdavo ir iš pačių ūkio subjektų teikiamų potencialių geologinės aplinkos taršos židinių inventorizavimo anketų (deklaracijų), kurias pildyti ūkio subjektams tapo privalu įsigaliojus Pavojingų medžiagų išleidimo į požeminį vandenį inventorizavimo ir informacijos rinkimo tvarkai.

Tokios anketos buvo pildomos ir atliekant ekogeologinius teritorijų tyrimus, įrengiant požeminio vandens monitoringo sistemas. Pasitelkiant visas šias priemones iki 2010 metų vasario į duomenų bazę GEOLIS buvo suvesti duomenys apie 10 908 PTŽ. 2197 PTŽ inventorizuoti rajonų (savivaldybių) centruose, likę – aplinkinėse gyvenvietėse. Pagal esamos ar buvusios veiklos pobūdį visi inventorizuoti PTŽ suskirstyti į keturis tipus:

2011 Nr. 4

1. teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektai; 2. pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektai; 3. gyvulininkystės objektai; 4. teršiančių medžiagų avarinių išsipylimų vietos.

Analizuojant objektus pagal teršiančias medžiagas matyti, kad didžiausią jų dalį, t. y. apie 40 proc. visų PTŽ, sudaro objektai, kuriuose pagrindinės teršiančios medžiagos yra įvairūs naftos produktai. Apie 25 proc. PTŽ pagrindinės teršiančios medžiagos yra biogeninės kilmės (azoto, fosforo junginiai), apie 20 proc. PTŽ gali teršti įvairiomis cheminėmis medžiagomis (pesticidais, metalais, trąšomis ir kt.) ir apie 15 proc. PTŽ (sąvartynai, valymo įrenginiai ir t. t.) teršiančios medžiagos yra mišrios: biogenai, sunkieji metalai.

PTŽ pavojingumas Visų PTŽ galimas pavojus aplinkai vertintas vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos parengta metodika. Pagrindiniai pavojingumo matai yra objekto pavojingumas dirvožemiui/gruntui, požeminiam vandeniui bei technogeninis veiksnys. Kiekvienas veiksnys vertintas pavojingumo balais. Pagal bendrą pavojingumo balą objektai suskirstyti į keturias grupes. Įvertinus galimą visų duomenų bazėje registruotų PTŽ pavojingumą aplinkai, gauti tokie rezultatai: 1. nežymaus pavojaus grupei priskirta 0 PTŽ;

2. vidutinio pavojaus grupei priskirti 6939 (64 proc.) PTŽ; 3. didelio pavojaus grupei priskirti 3228 (30 proc.) PTŽ; 4. ypač didelio pavojaus grupei priskirtas 741 (6 proc.) PTŽ.

Faktinis pavojingiausių PTŽ užterštumas Atlikus PTŽ preliminaraus pavojingumo vertinimą pagal sukauptus inventorizacijos duomenis, minimo projekto „Užterštų teritorijų poveikio vertinimas“ metu buvo atrinkta ir preliminariai ištirta 100 galimų pavojingiausių objektų. Iš jų 51 – pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektai, 49 – teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektai.

Tiriamuose objektuose buvo nustatomi skirtingi cheminiai rodikliai – jie parenkami atsižvelgiant į objekte naudotas potencialias teršiančias medžiagas. Dažniausiai buvo tiriama bendroji cheminė vandens sudėtis, įvairūs naftos produktai, pesticidai, azoto junginiai, daugiacikliai ir halogeniniai angliavandeniliai. Ištyrus objektus nustatyta, kad 85 PTŽ (85 proc.) mažiausiai vienos cheminės medžiagos koncentracija grunte arba gruntiniame vandenyje viršijo ribines vertes (RV) arba didžiausias leidžiamas koncentracijas (DLK). 61 PTŽ (61 proc.) cheminių medžiagų koncentracija grunte viršijo RV/DLK, 71 PTŽ (71 proc.) cheminių medžiagų koncentracija gruntiniame vandenyje viršijo RV/DLK. 52 tirtuose objektuose gruntas ir/arba gruntinis vanduo užteršti naftos angliavandeniliais, 40 objektų gruntinis vanduo užterštas azoto junginiais.

Apibendrinant preliminariųjų ekogeologinių tyrimų rezultatus galima teigti, kad labiausiai geologinę aplinką teršia senosios pramonės įmonės, įsikūrusios miestuose (Šiaulių „Elnias“, Mažeikių „Oruva“ ir kt.). Daugiausia taršos židinių yra kaimiškosiose vietovėse, kur vyksta (vyko) intensyvi žemdirbystė. Taršos mastai čia nėra dideli, tačiau daugiau kaip 80 proc. tirtų objektų tarša viršija nustatytas leidžiamas koncentracijas. 

Parengė Antanas Marcinonis ir Mantas Riauka, UAB „GROTA“, Eišiškių pl. 26, LT-2038 Vilnius

architektūra

architektūra I 34

Egzistuoja tik viena architektūra – gera

konkursas I 38

Darbuose – ir drąsios idėjos, ir dėmesys tradicijoms

naujienos I 40

Baldų kūrėjams – pripažinimas

naujienos I 42

Šeštas kartas nemelavo

34

architektūra

E. Souto de Mouros pastatai, atrodytų, atskleidžia konfliktiškas ypatybes: galią ir kuklumą, pompastiką ir subtilumą, drąsų viešą autoritetą ir intymumo jausmą.

,,

architektūra

35

Pritzkerio apdovanojimai savo reikšmingumu architektūros pasaulyje yra prilyginami Nobelio premijai. Kasmet vykstančių Pritzkerio apdovanojimų procedūra sukurta remiantis garsiosios taikos premijos apdovanojimų pavyzdžiu.

Egzistuoja tik viena architektūra – gera

Naujovių ir tradicijų samplaika Jo pastatai, atrodytų, atskleidžia konfliktiškas ypatybes: galią ir kuklumą, pompastiką ir subtilumą, drąsų viešą autoritetą ir intymumo jausmą. Taip šiais metais kalbėjo Pritzkerio apdovanojimų komisija, teikdama garbingiausią architektūros prizą 58 metų Portugalijos architektui E. Souto de Mourai. Jis yra antrasis Portugalijos architektas, įvertintas architektūros Nobelio premija. 1992 metais prizas buvo įteiktas Álvaro Sizai Vieirai.

Komisijos pirmininkas lordas Palumbo, cituodamas šių metų komisijos sprendimą apdovanojimą skirti E. Souto de Mourai, pabrėžė, kad per pastaruosius tris dešimtmečius architekto įgyvendintuose projektuose galima užčiuopti šiuolaikiškumo bei architektūrinių tradicijų samplaiką.

Komisija neliko abejinga architekto projektams, tarp kurių – ir žymieji projektai Portugalijoje: stadionas Bragoje, Porto mieste esantis biurų pastatas – Brugo bokštas, Paulos Rego muziejus Kaskaise ir kiti.

Tokios nuostatos laikosi prestižine Pritzkerio premija apdovanotas portugalas Eduardo Souto de Moura

Nesiekė būti originalus E. Souto de Mouros darbuose jaučiama Ludwigo Mieso van der Rohe

2011 Nr. 4

įtaka, todėl architekto stilius dažnai apibūdinamas kaip neo-Mies.

Pats architektas pripažįsta L. Mieso van der Rohe įtaką (ypač tai jaučiama Porto biurų pastato projekte) ir teigia, kad geriau būti laikomam ne originaliu, bet geru architektu, negu siekti tapti išskirtiniam, tačiau likti blogam.

E. Souto de Moura didelio visuomenės dėmesio sulaukė žaisdamas netikėtomis spalvomis ir laikydamasis tvirtos nuomonės dėl medžiagų naudojimo architektūros projektuose.

Architekto pamėgtos medžiagos: granitas, medis, marmuras, plytos, plienas ir betonas. Medieną E. Souto de Moura įvardija kaip vieną puikiausių medžiagų. Savo darbuose siekdamas atsisakyti saugomų ar nykstančių rūšių, E. Souto de Moura priduria, kad medį turėtume naudoti saikingai ir rūpintis miškų atsodinimu. Kalbėdamas tvariosios architektūros Holcimo forume E. Souto de Moura pabrėžė, kad jam egzistuoja tik viena architektūra – ta, kuri gali būti įvardijama kaip gera, o ne skirstoma atskirai į ekologinę, protingąją ar tvariąją.

Daugiausia projektų – Portugalijoje E. Souto de Moura gimė Portugalijoje, Porto mieste. Būdamas studentas jis penkerius metus dirbo kartu su Á. Siza Vieira. 1980 metais įkūręs savo biurą, architektas karjerą pradėjo projektuodamas individualiuosius namus. Vėliau projektų ratas plėtėsi: įgyvendinti kino teatrų, prekybos centrų, viešbučių, gyvenamųjų daugiabučių, biurų, meno galerijų ir muziejų, mokyklų, sporto kompleksų bei metropoliteno projektai.

Iš viso E. Souto de Moura įgyvendino daugiau kaip 60 projektų. Daugiausia jų – gimtojoje Portugalijoje, taip pat projektavo Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Šveicarijoje.

Be architekto praktikos, E. Souto de Moura taip pat dėsto Porto universitete, vizituoja Ženevos, Harvardo, Dublino, Ciuricho, Luizianos universitetuose.

Trys žymieji pastatai Vienas iš didelį pripažinimą pelniusių objektų – 2004 metais E. Souto de Mouros projektuotas stadionas Bragoje, skirtas Europos futbolo čempionatui. Pritzkerio žiuri šį darbą apibūdino

2011 Nr. 4

36

architektūra

37

architektūra

2008 metais baigtas statyti portugalų menininkės P. Rego muziejus Porto apylinkėse. E. Souto de Mourai buvo suteiktos galimybės pasirinkti vietą būsimajam projektui. Architektas pasirinko atvirą erdvę, kurią supo miškas. Natūralaus ir dirbtinio konteksto gretinimas paskatino skirtingą pastatų aukštį (atkartoja medžių viršūnių žaismą) ir eksterjero sienų spalvą – panaudotas raudonas betonas kaip priešingybė žaliai miško masei.

kaip monumentalų ir įsiliejantį į įtaigią supančią aplinką. Pats architektas savo projektą įvardija kaip gamtos ir žmogaus bendradarbiavimą.

Stadionas pastatytas iš perdirbto betono, kuris išgautas iš gretimai esančio kalno šlaito granito. Tiksliai

Firmitas, utilitas, venustas

 Apdovanojimą 1979 metais įsteigė

čikagiečių Jay A. ir Cindy Pritzkerių šeima – jų vardas siejamas su viešbučių „Hyatt“ tinklu, įsikūrusiu visame pasaulyje. Iki šiol apdovanojimų prizą teikia „Hyatt“ fondas.

Pirminė apdovanojimų idėja buvo atkreipti didesnį visuomenės dėmesį į pastatus ir skatinti architektų kūrybingumą.

 Pirmasis

(1979 metais) Pritzkerio prizu pagerbtas JAV architektas Philipas Johnsonas.



Pritzkerio apdovanojimas teikiamas gyvam architektui už jo viso gyvenimo pasiekimus, įvertinant kūrėjo talentą, viziją, architektūrinį

2011 Nr. 4

apskaičiuotas šlaito išskobimas suformavo 30 metrų aukščio granito sieną, ribojančią stadioną iš vienos pusės.

2007 metais išdygo biurų pastatas gimtajame E. Souto de Mouros mieste Porto – Burgo bokštas. Architektui, pradėjusiam karjerą nuo individua-

indėlį žmonijai bei aplinkai. Prestižinis architekto įvertinimas teikiamas nepaisant tautybės, rasės, įsitikinimų ar ideologijos. Nominantais gali tapti visi licenciją turintys architektai.

 Nepriklausoma komisija, sudaryta

iš 5–9 žmonių (architektų, buvusių laureatų, kritikų, verslininkų ar meno globėjų), išrenka metų nugalėtoją. Komisijai šie nariai gali priklausyti neribotą laiką, tačiau stengiamasi, kad kasmet būtų naujų narių, siekiant išlaikyti balansą tarp sena ir nauja.

 Iškilmės

dažniausiai vyksta gegužės mėnesį, pasirenkant architektūrai svarbią vietą bet kurioje pasaulio šalyje. Šiais metais oficiali ceremonija vyko Vašingtone, vie-

liųjų vienbučių namų, 20 aukštų biurų pastatas buvo tikras iššūkis.

Komisija pabrėžė dviejų skirtingų mastelių pastatų – horizontalaus ir vertikalaus – tarpusavio dialogą bei kompoziciją urbanizuotame kraštovaizdyje.

Kiti projektai Iš daugelio E. Souto de Mouros projektuotų gyvenamųjų pastatų komisijos nariai išskyrė Bom Jesus apylinkėse įgyvendintą projektą. Pastatas buvo projektuojamas ant stačios kalvos šlaito.

Architektas pasirinko sukurti penkių terasų sistemą, kiekvienai priskirdamas atskirą funkciją. Vaismedžių sodas suplanuotas žemiausioje terasoje, aukštėliau – įrengtas baseinas, gyvenamoji namo erdvė komponuota trečioje terasoje, o miegamieji – ketvirtoje. Viršutinė terasa apsodinta medžiais.

1991 metais baigtas kultūros centro projektas architekto gimtajame Porto mieste, komisijos pastebėtas kaip pavyzdys, kuriame vaizdžiai atsiskleidžia E. Souto de Mouros sugebėjimas ekspresyviai derinti įvairias medžiagas.

Architektas panaudojo varį, akmenį, betoną ir medį.

1989–1997 metais architektas dirbo su Santos Marios do Bouro projektu.

Jam buvo suformuluota užduotis istorinį kompleksą rekonstruoti į valstybei priklausantį viešbutį. XII amžiuje statytas buvęs vienuolyno kompleksas yra įsikūręs kalnuotoje vietovėje netoli Amareso

miesto (Portugalija). Žiuri nuomone, E. Souto de Moura sugebėjo sukurti erdvių, kurios vienu metu išsaugo istorinį savitumą ir šiuolaikiškumo idėją.



Parengė Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

name įspūdingiausių Amerikos klasikinio stiliaus pastatų – Andrew W. Mellono vardu pavadintoje auditorijoje (architektas – Arthuras Brownas).

 Per iškilmingą ceremoniją nu-

galėtojas apdovanojamas 100 tūkst. JAV dolerių vertės prizu.

Visiems metų nominantams įteikiamas bronzinis medalis, kurį sukūrė žymus Čikagos architektas Louisas Sullivanas, visuotinai pripažįstamas dangoraižių tėvu. Vienoje medalio pusėje išraižytas apdovanojimų vardas, kitoje – trys fundamentalūs Romos architekto Marko Vitruvijaus architektūros principai: firmitas, utilitas, venustas (lot. „patvarumas, naudingumas, grožis“).

2011 Nr. 4

38

konkursas

konkursas

39

Darbuose – ir drąsios idėjos, ir dėmesys tradicijoms Vertinant pagal tai, kad krizė stabdė kūrybą, tradiciniam kompanijos „Knauf“ interjerų konkursui darbų pateikta ne tiek jau mažai – 19. Tradicinis renginys „Sausoji statyba architektūroje“ šiemet vyko jau dvyliktą kartą, pateikti ir vertinti praėjusiais metais visoje Lietuvoje įgyvendinti interjerų projektai.

Stebėtina, tačiau taip nutinka dažniausiai: kuo mažiau darbų pateikiama konkursams, tuo ilgiau vertinimo komisija svarsto, kurie jų yra geriausi ir verti apdovanojimų. Taip nutiko ir su pateiktais interjerų darbais. Vertinimo komi-

Erdvė gyventi ir kurti „Elektroniko irštva“.

Autorius – Dmitrijus Kudinas.

sija ilgai svarstė, kurie darbai išskirtiniai, originaliausi. Jie stebino originalumu, interjero spalvų drąsa ir naujomis idėjomis.

Loftai – išties populiarumo viršūnėje. Tai patvirtino ir komisijos skirta pirmoji vieta architektams Ryčiui Mikulioniui, Viktorijai Kotovai bei Daliai Treinytei, sukūrusiems griežtų linijų, tačiau dailų interjerą.

Antros vietos nugalėtojas architektas Dmitrijus Kudinas stebino jaukia interjero aplinka projekte „Elektroniko irštva“, kuriuo parodė, kad kompiuterių specialisto būste turi būti ne tik stalas ir kompiuteris. Ilgai projektuota ir kurta Alytaus teatro salė, kurios autorius yra Saulius Juškys. Jis pelnė trečią vietą.

Trys paskatinamosios premijos įteiktos architektams Violetai Jakubauskienei, Aldonai Navickienei ir Sauliui Daniulaičiui. Šių autorių darbai atkreipė dėmesį senų tradicijų išlaikymu ir provokuojančiomis idėjomis.

Biuras lofte.

Autoriai: Rytis Mikulionis, Viktorija Kotova, Dalia Treinytė.



Alytaus teatro salė.

Autorius: Saulius Juškys.

Kavinė „Gandralizdis”.

Autorė – Aldona Navickienė.

Buto interjeras.

Autorius – Saulius Daniulaitis.

Administracinio pastato interjeras, Vytauto g. 112, Kretinga, Autorė – Violeta Jokubauskienė.

2011 Nr. 4

2011 Nr. 4

40

naujienos

naujienos

Baldų kūrėjams –

pripažinimas

Šiemet parodoje „Baldai 2011“ vėl vyko tradicinis baldų dizaino konkursas, kurio tikslas – atrasti ir išskirti geriausius naujus baldų dizaino sprendimus, skatinti gero dizaino naudojimą baldų pramonėje, dizainerių ir gamintojų bendradarbiavimą.

Pirmoji konkurso vieta atiteko Mindaugui Žilioniui už biuro stalą, sukurtą bendradarbiaujant su bendrove „Bevargo“.

Konkurse dalyvavo 47 baldų gamintojai, Vilniaus dailės akademijos, Kauno kolegijos studentai bei pavieniai dizaineriai. Konkursui jie pateikė 69 įvairios paskirties baldus. Kaip ir visuomet, konkursui buvo pateikta nemažai įvairių stalų, kėdžių, šviestuvų ir kitos paskirties pavienių baldų, nemažai šiemet buvo ir virtuvės baldų.

Pirmoji konkurso vieta atiteko Mindaugui Žilioniui už biuro stalą, sukurtą bendradarbiaujant su bendrove „Bevargo“. Antrą vietą pelnė dizaineriai Dalius Razauskas ir Ieva Godelaitienė už virtuvę „Blum simfonija“, sukurtą bendradarbiaujant su bendrove „Kitaip“. Trečioje vietoje – Vilniaus dailės akademijos studentė Ugnė Menkevičiūtė už toršerą.

Konkurso diplomais apdovanoti: dizaineris Dalius Razauskas už kėdžių seriją „Pirst“, dizaineris Juozas Brundza už kabyklų seriją „Sketch“, dizainerė Rūta Valušytė už „Kilimą megztinį“, dizainerė Laura Keblytė už šviestuvą-stalelį „Paprika“, bendrovė „Kemena“ už amato tradicijų puoselėjimą, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentai už originalią ekspoziciją „13 kėdžių“, studentė Gerda Vilkevičiūtė už transformuojamą lentyną, studentė Gintautė Šakalytė už modulinę knygų lentyną.

Konkurso dalyvius vertino Vilniaus dailės akademijos dizaino katedros prof. Vytautas Kibildis, Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro direktorius Marius Urbanavičius, architektai Rasa Ambrasienė, Audrys Karalius, spaudos atstovai.

Konkursą organizavo Lietuvos parodų centras LITEXPO, Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras, Lietuvos dizaino forumas.

41

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda



UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt 2011 Nr. 4

2011 Nr. 4

42

naujienos

naujienos

Šeštas kartas nemelavo Ryškėja vienos svarbiausių Vilniaus viešųjų erdvių – Lukiškių aikštės – veidas

Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

skutiniame etape išrinkti keturi konkurso nugalėtojai.

Per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų šeštą kartą bandyta sukurti idėją, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė. Joje pagrindinis užsakovas – visuomenė – nori matyti memorialinę, reprezentacinę bei visuomeninę funkcijas.

Organizuojami trys konkursai Nuo 2010 metų pradžios Lukiškių aikštės tvarkymo reikalais rūpinasi sudaryta vyriausybinė komisija, kuriai priklauso valstybinių ir nevalstybinių organizacijų atstovai. Komisija yra žadėjusi, kad Lukiškių aikštė bus sutvarkyta ir laisvės kovotojų atminimui skirtas monumentas joje bus pastatytas iki 2012 metų.

Nuspręsta atsisakyti vieno konkurso ir vietoj jo organizuoti tris atskirus: aikš-

2011 Nr. 4

tei sutvarkyti, monumentui sukurti ir darbams įgyvendinti.

Už pirmąjį konkursą – idėjinį Lukiškių aikštės tvarkymo projektą – atsakinga Aplinkos ministerija. Konkursui pateikti projektai buvo vertinami dviem etapais. Pagrindiniais vertinimo kriterijais laikyti architektūrinės idėjos originalumas ir reprezentacinės, memorialinės, visuomeninės bei rekreacinės funkcijų apjungimas. Pa-

Apsigyvens ramybė Pirmą vietą laimėjo projektas „Ramybė“, kurį pasiūlė R. Paleko ARCH studija: architektai Rolandas Palekas ir Petras Išora su bendradarbiais Bartu Puzonu, Alma Palekiene, Matu Šiupšinsku bei Sabina Grincevičiūte.

Autoriai siūlo išryškinti susiklosčiusius Lukiškių aikštės erdvės bruožus – trapecijos formą su supančiu liepų perimetru, o vidinį aikštės perimetrą išskirti naujomis liepų eilėmis. Tai leistų sustiprinti aikštės erdvės ryšį su buvusių KGB rūmų ir Aukų gatvės memorialu, pagerinti vizualų santykį su Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Reprezentacinei, memorialinei ir visuomeninei valstybės funkcijoms

skiriama centrinė aikštės erdvė – ją suptų liepų perimetras. Čia numatoma vieta Laisvės simbolio, žuvusių kovotojų pagerbimo įamžinimo monumentams. Aikštę siūloma padengti akmens riedulių grindiniu – bruku.

Toks grindinys būdingas daugelio Lietuvos miestų ir miestelių aikštėms, padeda kurti jaukią betarpišką atmosferą, nereikalauja ypatingos priežiūros, nėra tinkamas aktyviam poilsiui.

Rekreacinė funkcija būtų kuriama žaliajame liepų žiede ir ramiam poilsiui tinkančioje šiaurinėje aikštės dalyje. Ši plastiškos formos erdvė ties Lukiškių gatvele taptų atvira, čia liktų tik pavieniai medžiai, tarp jų būtų pastatyti keli universalios paskirties stiklo paviljonai. Pasak autorių, juose būtų galima išgerti arbatos, pažiūrėti fotografijų ar Lukiškių istorijos parodą, nusileisti į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Visas Lukiškių aikštės paviršiaus charakteris kistų nuo apvalainų riedulių liepų perimetre iki lygaus pjauto akmens aikštės centrinėje dalyje.

goje pusėje esančio Užsienio reikalų ministerijos pastato architektūros stilistiką.

Ir reprezentacija, ir poilsis Trečia konkurso vieta skirta projektui „Santaka“. Architektai – Raimundas Židonis, Gediminas Ratavičius, Irma Ragaišytė, Sigita Ambrasienė, Aušrys Eigminas, Mindaugas Ratavičius.

Aikštės idėja – „Santaka“ – suprantama kaip visuomenės susiliejimo, sutekėjimo, susiėjimo bei bendravimo vieta. Todėl didesnė dalis aikštės yra padengta kietąja danga, leidžiant žmonių srautams lengvai judėti.

Išskiriamos dvi ašys: pagrindinė, besitęsianti nuo Aukų gatvės iki Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, ir natūrali urbanistinės struktūros ašis – pratęsianti Kaštonų gatvę. Atsiradusios ašys aikštę dalija į dvi dalis: grįstą reprezentacinę bei rekreacijai skirtą apželdintą dalį – parką.

Ties ašių susikirtimu – centre, siūloma įrengti svarbiausią, valstybinei reprezentacijai skirtą erdvę. Šalia esanti vidurinė liepų dalis patraukiama Kaštonų gatvės ašies link, paliekant nišą numatomam monumentui. Kadangi kietoji aikštės dalis užima didesnę dalį ploto, ją siūloma įrengti pasitelkiant etnografinį lietuvių raštą – jis parko dalyje kietąja danga natūraliai sukurtų pėsčiųjų takų linijas.

u a njie- s o n Meniška gamtos stichija Antra vieta konkurse atiteko projektui „Rėdos ratas“. Jį pateikė architektai Gintaras Čaikauskas, Alicija Grigūnienė, Linas Naujokaitis, Urtė Naujokaitytė, Tomas Segalis, Virginija Venckūnienė.

Idėjiniu pagrindu autoriai pasitelkia etnines tradicijas, kurias darbe simbolizuoja pasirinktas baltų simbolis, orientuotas į keturias pasaulio šalis – Rėdos ratas. Siūloma sukurti meninį keturių pagrindinių gamtos stichijų sprendimą: ugnies (pavyzdžiui, vertikale akcentuota laužo vieta), vandens (dekoratyviniai fontanėliai) bei žemės ir oro jungtį.

Projekte siūloma atsisakyti esančios kietos, pompastiškos centrinės simetrijos aikštės kompozicijos, Vilniaus struktūrai nebūdingų ašių. Prioritetas teikiamas daugiafunkcei viešajai žaliajai erdvei, kurioje įrengiami funkciškai neišvengiami tranzitinio judėjimo takai. Šalia Gedimino prospekto formuojama valstybinė reprezentacinė zona, o memorialinę aikštės komplekso temą siūloma kurti prie bažnyčios.

Siūloma išsaugoti likusius šviestuvus bei šešis suoliukus, juos išdėliojant palei J. Tumo-Vaižganto gatvę – šioje vietoje jie natūraliai atitiktų priešin-

Apjungtų visas funkcijas Ketvirta vieta – „Balta“. Architektai – Kęstutis Lupeikis, Mindaugas Kunevičius, Rimas Valeckis, Lina Bareikytė.

Autoriai pasirenka baltą kietą plokštumą, kuri tampa pagrindine projekto idėja ir apjungia visas aikštės funkcijas. Plokštuma dengia visą centrinę aikštės dalį, paliekant esančius atminimo ženklus. Lokalios įgilintos salelės išskiria erdvių memorialui, poilsiui, laisvalaikiui. Perimetrinė liepų alėja su veja išliktų – čia būtų įrengti pilko granito skalda dengti takai.

Baltą plokštumą siūloma formuoti iš skaidrios dangos (grūdinto stiklo), ši būtų dengta (klijuojama) smulkia balto granito ar marmuro skalda. Žemiau, už skaidraus stiklo paviršiaus, būtų įrengtas interaktyvus, į žmones reaguojantis apšvietimas (LED sistema su judesio davikliais). Apšvietimas suteiktų dinamiškumo – šviestų ten, kur eina ar būna žmonių, užgestų jiems nesant. 

43

Istorija

 Dabartinė Lukiškių aikštė sufor-

muota XIX amžiuje. Prieš tai ji buvo Vilniaus priemiesčio dalis.

Nuo 1860 metų teritoriją pradėta integruoti į miestą: pirmiausia būsima aikštė paversta didele turgaviete (čia buvo įrengtas net cirkas), 1920 metais pastatytas paminklinis akmuo (nužudytiems 1863 metų sukilėliams atminti). 1936-aisiais lenkų aneksijos metu aikštė pervadinta Juozo Pilsudskio vardu, o pats maršalas užkeltas ant pjedestalo aikštės viduryje. Sovietų okupacijos periodu aikštė pavadinta Tarybų, vėliau – Lenino aikšte (1952 metais Leninas nukeldino J. Pilsudskį nuo pjedestalo).

1991 metais Leninas demontuotas, žymiojoje Antano Sutkaus fotografijoje Lietuvai ir pasauliui sušukdamas: „Sudie, partijos nariai.“

 Atsikračius

sovietinės ideologijos aikštė iki šiol kelia didelių diskusijų visuomenėje.

Išryškėjusios dvi nuomonių stovyklos: vyresnio amžiaus miestiečių grupės siekia Lukiškių aikštei suteikti reprezentacinį bei memorialinį valstybės statusą, o jaunesni, liberalesni gyventojai norėtų sukurti viešąją rekreacinio pobūdžio miesto erdvę, kurioje nebūtų tiesioginių asociacijų su lietuvių tautos kančiomis bei kovomis už laisvę.

 Buvo inicijuota daug bandymų,

siekiant suderinti visuomenės nuomones. Pirmasis konkursas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo įvyko dar 1995 metais. Vilniaus miesto savivaldybė 2007-aisiais surengė kūrybines dirbtuves aikštės paskirties paieškoms, o 2008 metais organizuotas konkursas simboliui „Laisvė“ sukurti ir aikštės erdvei sutvarkyti (kartu su Lietuvos architektų sąjunga).

Po ilgų diskusijų konkurso komisija neišrinko laimėtojo – darbo, kuris galėtų būti tobulinamas toliau.

2011 Nr. 4

nt gidas

įspūdis I 46

Lūkesčiai pasiteisino

eksperto zona I 48 Mažame būste svarbios menkiausios detalės

rinka I būstas I 50

Lietuviai prisirišę prie nuosavo būsto

rinka I būstas I 51

Kaune butų kainos smunka, Vilniuje – auga

rinka I komercinės patalpos I 62 Nuomininkai nori užsitikrinti stabilumą

46

įspūdis

Lūkesčiai pasiteisino

ū p s į dis

Nedidelio ploto butus statyti siekusios įmonės tvirtina neprašovusios pro šalį

Milda LEVANDRAITYTĖ

Tai, dėl ko kovota ne vienus metus, davė saldžių vaisių.

Nekilnojamojo turto (NT) plėtros įmonės valdininkams ilgai įrodinėjo, kad būtina keisti standartus ir rinkai pasiūlyti tai, ko ji pageidauja – mažo ploto butų. Tie, kurie pirmieji pradėjo statyti mažesnį negu 30 kvadratinių metrų ploto būstą, džiaugiasi, kad jų lūkesčiai pasitvirtino – klientai pageidauja ne tik erdvaus būsto.

Taikėsi prie rinkos Idėja statyti mažo ploto butus buvo brandinta jau ne vienus metus, tačiau pirmąjį namą, kuriame suprojektuoti mažo ploto

2011 Nr. 4

butai, bendrovė „Eika“ ėmėsi tik praėjusių metų rudenį sostinės Pilaitės rajone.

Pasiūlyti pirkėjams mažesnių negu 34 kvadratinių metrų butų anksčiau

nebuvo galima. To neleido tuo metu galiojęs Statybos techninis reglamentas (STR). Tačiau 2008 metais atliktos visuomenės apklausos rezultatai parodė, kad net 74 proc. lietuvių įsigytų vadinamuosius butus-studijas, kurių plotas neviršytų 34 kvadratinių metrų, ir tai būtų patraukli galimybė įsigyti nuosavą būstą. Visuomenės nuomonės tyrimas atliktas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos iniciatyva. Svariausias plėtotojų argumentas – mažo buto kaina labiau įkandama mažesnes pajamas turintiems pirkėjams.

Kai 2009 metais Aplinkos ministerija pakeitė STR ir leido projektuoti mažesnį būstą, kai kurie NT plėtotojai į tai

ū p s į dis žvelgė gana skeptiškai ir negailėjo aštrių kritikos strėlių. Tačiau bendrovės „Eika“ atstovai tvirtina, kad pasielgė priešingai.

Jie įžvelgė, kad mažo būsto pasiūla bus dar viena galimybė išjudinti NT rinką ir prisitaikyti prie jos poreikių. Motyvuodama tuo, kad skirtingais gyvenimo etapais reikia ir skirtingo būsto, įmonė pirmoji ėmėsi nedidelių butų statybų. „Mažų butų paklausa visuomet buvo didelė. Atidžiai sekame parduodamų butų statistiką ir pastebime, kad perkamiausi yra iki 35 kvadratinių metrų ploto senos statybos butai. Pirkėjai įsigydavo mažų senos statybos butų ne tik todėl, kad šie yra pigesni, bet ir todėl, kad jie neturėdavo galimybės rinktis tokio dydžio naujos statybos butus“, – teigė bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Domas Dargis.

Statistika rodo, kad praėjusiais metais mažesnių negu 35 kvadratinių metrų ploto butų pardavimai sudarė net 35 proc. visų senos statybos būsto sandorių Vilniuje.

Viskas susiveda į kainą Dar neatslūgus ekonominio sunkmečio bangai pirkėjams itin aktualu, kokį būstą jie perka, kiek atsieis jį išlaikyti, kokią galutinę sumą teks sumokėti už turtą. Kuo mažesnis buto plotas, tuo mažesnė galutinė jo kaina, pigesnis išlaikymas. Todėl mažo ploto butais domisi jauni žmonės, kurie nori turėti nuosavą būstą pradiniam gyvenimo etapui. Nors ir mažą, bet nuosavą.

Yra ir kita žmonių grupė, kuriai nedideli butai – irgi patrauklūs. Tai vyresni vieniši žmonės, kurie nenori gyventi erdviame bute ar paprasčiausiai neišgali jo išlaikyti. „Taip pat yra pirkėjų, kuriems nedidelis butas yra gera investicija. Įsigydami tokį būstą pirkėjai tikisi jį išnuomoti, o vėliau uždirbti, laukdami būsto kainų augimo, nes tokie butai patrauklūs ir nedidele bendra turto kaina“, – klientų domėjimosi mažais butais subtilybes vardijo D. Dargis.

Funkcionalūs už patrauklią kainą „Eikos namai Pilaitėje“ – pirmasis projektas, kuriame pirkėjams pasiūlyta įsigyti naujų mažo ploto butų. Naujame septynių aukštų name suprojektuota dešimt nedidelių butų, kurių plotas yra 28–31 kvadratinis metras.

Tokie butai sudaro 23 proc. visų name esančių butų. Projektas įgyvendintas kartu su „Eventus Pro“ biuro architekto Vytenio Gerliako komanda. „Eikos“ atstovas D. Dargis pažymėjo, kad projektuojant mažus butus galvota apie patogų žmonių gyvenimą.

Visi butai Pilaitėje turi balkonus, taip pat erdvius apie 5 kvadratinių metrų ploto vonios kambarius. Vieno kambario erdvę galima dalyti į mažesnes.

Pasak D. Dargio, tokio buto pirkėjai dažnai susiduria su vietos trūkumu, tačiau profesionalūs architekto sprendimai leidžia turimą vietą išnaudoti funkcionaliai. „Butai yra standartinio dydžio, tačiau suprojektuoti taip, kad naujakuriai turėtų galimybę atskirti miegamąją zoną arba turėti atskirą darbo erdvę, įrengiant antresolę“, – kalbėjo D. Dargis.

Pirmi mažo ploto butai sulaukė didelio pirkėjų susidomėjimo. Šiame name neparduoti liko tik du tokie butai. Buto kaina, priklausomai nuo to, kokiame aukšte jis yra, su daline apdaila yra nuo 130 iki 140 tūkst. litų. Be to, pirkėjų pageidavimu „Eika“ gali visiškai įrengti būstą, tad liks tik įsikurti. Pasak bendrovės atstovo, daugelis pirkėjų butus įsigyja imdami banko paskolą.

Matydami, kad mažas būstas turi paklausą rinkoje, plėtotojai klientams gali pasiūlyti dar devynis tokio tipo butus Pilaitėje statomame devynių aukštų name. Pasak D. Dargio, neatmetama galimybė ir kituose NT plėtros projektuose suprojektuoti mažo ploto butų.

Ateityje paklausa mažės Bendrovės „Merko statyba“ plėtros direktorius Igoris Markovas teigė, kad itin mažų butų šį bendrovė nestato,

įspūdis

47

Tarptautinė patirtis

Dimitris Pikionis – architektas iš Atėnų (Graikija), teigė, kad mažo ploto butai šiuo metu graikams patrauklūs. Jų įsigyti be didelių sunkumų gali vidutines pajamas gaunantys studentai, jauni, karjerą pradedantys ar vieniši vyresnio amžiaus žmonės. Anksčiau vyravęs požiūris, kad būstas turi būti prestižinis, t. y. erdvus, liko kažkur praeityje. Tai didžiulis skirtumas tarp vakar ir šiandien.

Būsto pirkėjams rūpi ne prestižas, o galimybė turėti nuosavą būstą ir neįsiskolinti arba kuo mažiau įsiskolinti bankui.

Jaunuoliams mažo ploto būstas – tarsi laikina stotelė, kol pasikeis jų gyvenimo sąlygos, bus sukurta šeima ir teks dairytis erdvesnio būsto. Be to, mažas būstas yra labai likvidus, tai puiki investicija, nes vėliau galima jį išnuomoti ar net parduoti.

tačiau plėtoja kitą gyvenamojo būsto projektą, kuriame mažiausio buto plotas yra vos 36 kvadratiniai metrai. „Maži butai dėl nedidelės kainos ir komunalinių mokesčių visada turėjo paklausą, ypač ekonominiu sunkmečiu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ekonominė situacija pamažu gerėja, o bankai keičia savo kreditavimo sąlygas į palankesnes, prognozuojame, kad ateityje mažų butų paklausa mažės“, – teigė bendrovės plėtros direktorius.

Pasak jo, mažesnio ploto butais domisi pirkėjai, ieškantys savo pirmojo būsto arba perkantys butą tam, kad jį nuomotų. „Mažo ploto būstą perka ir senjorai, kuriems aktuali būsto kaina ir minimalūs komunaliniai bei būsto priežiūros mokesčiai“, – sakė I. Markovas.

Projektuodama tokį būstą įmonė laikosi nuostatos, kad į jį privalo tilpti visa patogiam gyvenimui ir komfortiškoms gyvenimo sąlygoms būtina įranga bei baldai, tad mažesnio ploto butų rinkai nesiūlys.



2011 Nr. 4

48

eksperto zona

eksperto zona

Mažame būste

svarbios

menkiausios detalės Milda LEVANDRAITYTĖ

Nedidelio ploto butai-studijos yra labai įdomus nekilnojamojo turto segmentas ir architektams, ir interjero dizaineriams. Pasak mažų butų statytojų, dažniausiai tokio tipo būstas yra panašaus išplanavimo ir gali tik nežymiai skirtis priklausomai nuo pastato architektūros. Tačiau buto erdvė, atsižvelgiant į ten gyvenančių žmonių poreikius, jų, architektų ar interjero dizainerių idėjas jį įkuriant paverčia skirtingomis ir jaukiomis oazėmis.

būsto plotas turi tendenciją mažėti ir tai yra itin aktualu didmiesčiuose.

Pasak A. Pikalovo, džiugu, kad Lietuvos žmonės ima tolti nuo įsišaknijusių stereotipų ir pageidauja kitokio būsto. „Tai naujai, alternatyviai mąstantys žmonės, kuriems svarbus aktyvus gyvenimas, todėl jie renkasi nestandartinį būstą – tokį kaip loftai arba maži butai-studijos“, – teigė architektas, šiuo metu įgyvendinantis „SoHo“ projektą „Mini loftai“ ir turintis patirties įrengiant nedidelių butų interjerus.

Pasak jo, kuriant tokio tipo būsto interjerą svarbu mažam plotui suteikti kuo daugiau funkcijų, suplanuoti visas gyvenimui būtinas – mini – zonas: mini virtuvę-valgomąjį, mini svetainę, mini miegamąjį, mini tualetą-vonią, nepamirštant spintų ir sandėliukų.

s o k t eperna o z

Vienas prioritetų – šviesa Kokios pagrindinės tendencijos planuojant mažo ploto būstą? Projektavimo įmonės „Eventus Pro“ architektų komanda projektavo nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Eika“ gyvenamąjį namą Pilaitėje, kuriame pradėti statyti pirmieji mažo ploto butai. Bendrovės direktorius ir architektas Sigitas Sparnaitis teigė, kad projektuojant nedidelio ploto butus vienas svarbiausių prioritetų tenka šviesai.

Visi kiti buitiniai patogumai lieka antraeiliai. „Mažo buto apšviestumas tiesiogiai priklauso nuo išorinės buto sienos su langais ilgio. Todėl norint, kad net pats mažiausias butas būtų patrauklus, būtinas tam tikras apšviestumui reikalingas langų plotas“, – aiškino architektas.

Pasak jo, labiausiai mažo buto patogumo laipsnį lemia jo lauko sienos ilgio santykis su buto gyliu. Ir tik kitame etape dėmesys skiriamas visoms inžinerinėms komunikacijoms: sanitariniams mazgams, virtuvių nišoms – šios projektuojamos tamsiojoje buto pusėje.

Norint protingai suprojektuoti mažo ploto būstą, ne ką mažesnis dėmesys turėtų būti skiriamas interjerui – kad visa jo erdvė būtų išnaudojama funkcionaliai ir nebūtų per-

A. Pikalovas tikino, kad mažo ploto bute galima kurti didelę, vientisą ir keičiamą erdvę su paslėptais ar transformuojamais baldais. Dar kitas variantas, būdingesnis mūsų kraštui – miegamojo zonos atskyrimas slenkamosiomis pertvaromis.

Patinka skandinavų minimalizmas Architektas pasakojo, kad dažniausiai taikomi interjero sprendimai kuriant mažo ploto butų interjerą priklauso nuo patalpų dydžio, pločio ir ilgio santykio, langų išdėstymo ir lubų aukščio.

Tad galimi įvairūs sprendimai. Jei patalpa ilga, jos erdvę galima skaidyti, todėl kuriant interjerą yra daug įvairių galimybių kuo funkcionaliau suplanuoti mažo būsto erdvę ir namus paversti jaukiais.

A. Pikalovas teigė, kad dirbant su užsakovu ir kuriant interjerą svarbu

49

teisingai pasirinkti ir architektui atskleisti savo norus bei poreikius, kad šis sugebėtų perprasti būto šeimininko gyvenimo būdą. Todėl reikia tiesiogiai bendrauti, pasitikėti architektu ir visus sumanymus įgyvendinti iki galo. „Būsto interjeras – tai lyg orkestras.

Viena netinkama detalė ar smulkmena gali pakeisti viso kūrinio melodiją“, – vaizdingai kalbėjo architektas.

Pasak jo, šiandien klientai pageidauja, kad interjero kūrimas jiems neatsieitų brangiai. „Pritariu tokiai mąstysenai. Man artimas skandinaviškasis interjero dizainas, kur dominuoja paprastos medžiagos.

Pavyzdžiui, nudažoma plytų siena, interjere naudojama dažyta ar nedažyta drožlių plokštė, fanera, betoninė danga, o tualete ir vonioje nėra būtinos plytelės“, – idėjomis dalijosi architektas.



Bendrovė „Eika“, pirmoji suprojektavusi mažo ploto butus, šios koncepcijos žada laikytis ir ateityje.

krauta. Architektas S. Sparnaitis teigė, kad mažo ploto butų interjero planavimo galimybių daugėja proporcingai išorinės buto atitvaros ilgiui. „Kuo ši siena su langais ilgesnė, tuo daugiau galimybių atsiranda ir funkciniams plotams skirstyti į zonas, ir interjerui planuoti. Tarkime, jei apšviesto ploto ilgis yra pakankamas, tuomet atsiranda galimybė virtuvės zoną kelti arčiau lango“, – aiškino specialistas.

Architektas teigė, kad mažo buto interjero planavimas priklauso ir nuo to, kokiu tikslu turtas įsigyjamas. O šis tikslas diktuoja pirkėjo reikalavimus architektui ar interjero dizaineriui. „Mažus ir itin mažus butus-studijas renkasi įvairaus lygio pirkėjai: vieni tiesiog neišgali įsigyti didesnį butą, kiti tokius perka savo studijuojantiems vaikams arba vienam iš likusių tėvų, treti įsigyja nuomai“, – kalbėjo architektas.

Neišvengiamai daug funkcijų Architektų grupės „C-studio“ architektas Antanas Pikalovas teigė, kad pasaulyje ir mūsų šalyje pastebima tendencija, kad

2011 Nr. 4

50

rinka I būstas

51

rinka I būstas

Kaune butų kainos smunka, Vilniuje – auga

a k n

2011 metų kovo mėnesio „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), reikšmė smuktelėjo 0,2 proc. 2011 metų vasarį indekso reikšmė nesikeitė.

Lietuviai prisirišę prie nuosavo būsto Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų prioritetą teikia nuosavam būstui, ir net iki 50 proc. mažesnės išlaidos daugumos nepaskatintų nuosavus namus iškeisti į nuomojamą būstą. 8 iš 10 gyventojų argumentavo, kad nuosavame būste gyventi yra geriau, nes jautiesi tikras šeimininkas, o kas antras paminėjo saugumo svarbą. Šiuos duomenis atskleidė SEB banko užsakymu vasarį rinkos tyrimų bendrovės Socialinės informacijos centro (SIC) atliktas gyventojų nuomonės tyrimas. Tyrimo duomenimis, vos 1 proc. respondentų teigė pirmenybę teikiantys nuomojamam būstui, o 2 proc. – neįžvelgiantys esminio nuomojamo būsto ir nuosavų namų skirtumo. „Lietuviai yra itin prisirišę prie nuosavo būsto – kur kas labiau negu kitų Europos šalių gyventojai. Meilę namams mūsų tautiečiai grindžia labiau psichologinio pobūdžio argumentais: svarbus saugumo jausmas, savas kiemas, kuriame pats sau esi šeimininkas. Ekonominiai argumentai, pavyzdžiui, galimybė būstą palikti šeimos nariams, apklaustųjų buvo minimi

2011 Nr. 4

a k n

gerokai rečiau“, – apie tyrimo rezultatus pasakojo SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Pasak jos, lietuvių prieraišumą prie savų namų taip pat patvirtina ir nenoras juos keisti į nuomojamą būstą net ir tuomet, jei būtų galimybė sumažinti sąnaudas. „Paradoksalu, tačiau net ir mažesnės išlaidos daugelio lietuvių nesuviliotų rinktis nuomotis būstą. Apie tai daugiau gyventojų pagalvotų tik tuo atveju, jei išlaidos nuomojantis sumažėtų daugiau kaip perpus“, – apie aiškų lietuvių savo būsto prioritetą sakė banko analitikė.

Atliktas tyrimas parodė, kad ketvirtadalis (26 proc.) gyventojų vietoj nuosavo būsto rinktųsi nuomojamą,

i r

jei tai jiems garantuotų apie 50 proc. mažesnes mėnesio išlaidas. Kas trečią (31 proc.) apklausos dalyvį domintų siūlymas nuomotis būstą vietoj savo turimo nuosavo, jei būtų galima sutaupyti daugiau kaip 50 proc. mėnesio išlaidų. „Matyti, kad pasiekus tam tikrą išlaidų ekonomijos mastą – 50 proc. – respondentų, kurie rinktųsi mažesnes išlaidas, skaičius didėja lėtai. Galima daryti išvadą, kad daugelio gyventojų prisirišimo prie nuosavo būsto neįmanoma paaiškinti finansinėmis priežastimis“, – apibendrino V. Tauraitė.

Pasak SEB banko analitikės, tokios gyventojų nuotaikos gali turėti įtakos ir būsto pirkimo bei nuomos rinkoms. „Nereikėtų stebėtis tuo, kad pradiniu nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo laikotarpiu būsto kainos gali ūgtelėti, o nuomos kainos išlikti panašios kaip dabar“, – įžvalgomis dalijosi V. Tauraitė.

Tyrime dalyvavo 500 įvairių Lietuvos regionų 15–74 metų amžiaus gyventojų – jie buvo apklausti per tiesioginį interviu namuose. Statistinė apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 proc.

Didžiausią įtaką kovo mėnesio indekso reikšmės pokyčiui turėjo 1,1 proc. sumažėjusios butų kainos Kaune. O Vilniuje vėl stebimas nežymus kainų ūgtelėjimas – jis siekė 0,2 proc. Nuo 2010 metų vidurio teigiamas kainų pokytis sostinėje fiksuojamas jau aš-

i r

tuntą mėnesį. Nuoseklus kainų augimas, kaip ir ankstesniais mėnesiais, stebimas tik pigesnio būsto segmente – senos ir naujos statybos butuose gyvenamuosiuose rajonuose. Brangesnio būsto, esančio prestižiniuose rajonuose ir centre, kainos išlaiko stabilias

arba nežymaus kritimo pozicijas. Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje kovo mėnesį pokyčių nebuvo užfiksuota.

Vilniuje metinis kainų augimas kovo mėnesį sudarė 2,3 proc. Kituose Lietuvos didmiesčiuose metinis butų kainų pokytis išlieka neigiamas: Kaune – 4,5 proc., Klaipėdoje – 3,1 proc., Šiauliuose – 1,1 proc., Panevėžyje – 2,0 proc.

Nuo aukščiausio apibendrinto būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007 metų pabaigoje, iki šių metų kovo Vilniuje butų kainos yra sumažėjusios 39,9 proc., Kaune – 33,9 proc., Klaipėdoje – 45,5 proc., Šiauliuose – 44,6 proc., Panevėžyje – 45,8 proc.





2011 Nr. 4

52

rinka I komercinės patalpos

rinka I komercinės patalpos

Nuomininkai nori užsitikrinti stabilumą Paklausa vėl didėja, kainos ima kilti. Taip trumpai apibūdinama biurų patalpų rinka. Tačiau ne visų patalpų savininkai dėl to gali trinti rankas iš pasitenkinimo. Sostinės centre esantys biurai ėmė tuštėti vos nuomininkų buvo paprašyta mokėti daugiau.

fiksuota“, – situaciją apibūdino nekilnojamojo turto įmonės „CREalty Advisors“ vadovaujamasis partneris Marekas Kovalevskis. Įmonės duomenimis, pernai Vilniuje didėjo ir viršutinės, ir apatinės nuomos kainų ribos, tęsėsi ir nedidelių, ir vidutinių pavienių nuomininkų migracija norint mažinti veiklos

Nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Colliers International Advisors“ duomenimis, Lietuvos komercinio nekilnojamojo turto rinkoje 2009 metais dominavusios kainų ir plotų mažėjimo bei nuolaidų tendencijos pernai stabilizavosi ir privertė rinkos dalyvius įvertinti chaotiško sutarčių sudarymo 2006–2008 metais klaidas.

tinimo departamento direktorės Ramunės Aškinienės, pasiūlos augimas nekilstelėjo Vilniaus biurų rinkos vakansijos lygio, nes nuomotojai buvo iš anksto apsirūpinę nuomininkais.

Biurų patalpų vakansijai mažėti nuo 18,3 iki 13 proc. teigiamos įtakos turėjo 2010 metais 25 proc. išaugęs patalpų įsisavinimas (45 tūkst. kvadratinių metrų). A klasės biurų segmente vakansija mažėjo nuo 14,7 iki net 5,6 proc. Todėl antrojoje metų pusėje ieškantieji biurų patalpų jau neturėjo didelių pasirinkimo galimybių.

Pernai Lietuvos biurų patalpų rinka ypač sulėtino pasiūlos augimo tempus: ši augo tik Vilniuje, kur nuomai buvo pasiūlyta 20 tūkst. kvadratinių metrų biurų patalpų, t. y. 3 kartus mažiau negu 2008 ar 2009 metais.

Tačiau, pasak „Colliers International Advisors“ Konsultavimo ir ver-

2011 Nr. 4

R. Aškinienės teigimu, pozityvius patalpų užimtumo pokyčius A klasės biurų segmente nulėmė keletas pernai sudarytų stambių biurų patalpų nuomos sandorių, t. y. TEO, „Unicredit Bank“, KPMG plėtra ir naujų patalpų nuoma. Duris naujuose biuruose at-

a k n

sąnaudas. Taip pat 2010 metais buvo pratęstos trumpalaikės biurų nuomos sutartys, kurios sudaromos 6–12 mėnesių. Pernai populiariausios buvo pavienės biurų patalpos, kurių plotas siekė 100–180 kvadratinių metrų, o nuomos kaina buvo 30–33 litai už kvadratinį metrą per mėnesį.

Sostinės A klasės verslo centruose nuomos kainos kilo nuo 35–42 iki 38–52 litų už kvadratinį metrą. Klaipėdoje A klasės biurų nuomos kainos išliko 20–35 litai už kvadratinį metrą.

B1 klasės biurų nuomos kainos Vilniuje buvo 24–36 litai už kvadratinį metrą, Kaune – 18–28, Klaipėdoje – 17–30 litų už kvadratinį metrą.

Sostinės centre nuomininkai siekia išsinuomoti 150–250 kvadratinių me-

i r

„Per antrąjį praėjusių metų pusmetį biurų rinkoje buvo tiek įvykių, kiek per visus 2009 metus kartu sudėjus.

Prasidėjo inkarinių nuomininkų rotacija, atėjo naujų tarptautinių kompanijų, mažėjo vakansija ir kilo biurų nuomos kainos. Vis dėlto aktyvumas buvo jaučiamas tik sostinėje – Kaune ir Klaipėdoje didesnių pokyčių neuž-

trų ploto ir didesnes patalpas. Šių metų vasarį aukštos klasės biurų pastatų patalpų nuomos kainos intervalas svyravo nuo 38 iki 60 litų už kvadratinį metrą. „Didėjančią paklausą tarp vietos verslo subjektų turi vidutinės klasės biurai, esantys ne centrinėje miesto dalyje. Minimalus nuomojamas plotas svyruoja nuo 20–30 kvadratinių metrų, populiariausi yra 120–180 kvadratinių metrų ploto biurai. Tai yra optimalus variantas smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms“, – sakė M. Kovalevskis ir pridūrė, kad vidutinės klasės biuro nuomos kainos intervalas svyruoja nuo 20 iki 35 litų už kvadratinį metrą.

Nuo praėjusių metų kovo iki šių metų kovo biurų patalpų, esančių ne sostinės centre, nuomos kainų augimas sudarė apie 6 proc. Žemos klasės biurų paklausa yra mažiausia. Šio tipo biurai dažniausiai įsikūrę dar sovietmečiu statytuose pastatuose, kurie yra atokiau nuo centrinės miesto dalies, dažniausiai nerenovuoti, juos eksploatuoti yra brangu. Neefektyvus pastatų planavimas, senos inžinerinės sistemos neleidžia pastato valdyti efektyviai.

Minimalus nuomojamas plotas svyruoja nuo 10–30 kvadratinių metrų, populiariausi yra iki 50 kvadratinių metrų ploto biurai. Tokio tipo

vėrė ir „Barclays“, „Western Union“, SEB bankas bei daugelis kitų nuomininkų.

biurus dažniausiai renkasi savo veiklą tik pradedančios įmonės, kurios neturi klientų srautų ir kurių veiklai nėra reikalingos reprezentatyvios patalpos. Žemos klasės biurų nuomos kainos intervalas svyruoja nuo 10 iki 15 litų už kvadratinį metrą.

Bendrovės „Eika“ Turto valdymo departamento direktorė Viktorija Venclovaitė irgi pastebi, kad pastaruoju metu ėmė augti biurų nuomos kainos. „Tikėtina, kad šiemet administracinių patalpų nuomos kaina aukštesnės klasės biuruose augs iki 15 proc. Paklausiausi bus didesni negu 100 kvadratinių metrų ploto kokybiški ir patogūs biurai gerai administruojamuose pastatuose“, – teigė nekilnojamojo turto ekspertė.

Palyginti su 2009 metais, paklausiausi pernai buvo didesni biurai.

V. Venclovaitė kaip pavyzdį pami-

53

nėjo „Eikos“ verslo centrą. Čia 2009 metais dauguma potencialių nuomininkų ieškojo apie 100 kvadratinių metrų ploto biurų, o 2010 metais populiariausi buvo 200 kvadratinių metrų ar didesni negu 500 kvadratinių metrų ploto biurai.

Taip pat pastebėta, kad 2010 metais patalpų nuomos sutartys ilgėjo, nes patalpų nuomos kaina stabilizavosi. Dėl šios priežasties ir nuomininkai norėjo užsitikrinti palankias nuomos sąlygas, ir nuomotojams buvo palanku garantuoti stabilų pajamų srautą. Pernai dominavo 3 metų nuomos terminas.

Komercinių patalpų nuomos sutartyje depozitas vėl tapo suprantama sąlyga, dėl kurios nuomininkams nekyla diskusijų. Derybos vyksta tik dėl depozito dydžio. Kitų sutarčių sąlygų pasikeitimo tendencijų nebuvo.



Marekas Kovalevskis Nekilnojamojo turto įmonės „CREalty Advisors“ vadovaujamasis partneris

Vidutinės klasės biuro nuomos kainos intervalas svyruoja nuo 20 iki 35 litų už kvadratinį metrą.

,,

„Išaugęs patalpų įsisavinimas leido stabilizuoti nuomos kainas, o optimistinių lūkesčių fone buvo ir bandymų kainas didinti, argumentuojant teigiamais atsigaunančios ekonomikos rodikliais, sumažėjusios vakansijos lygiu bei ribota pasiūla. Kainų kėlimas 3–7 proc. buvo gana protingas ir atitiko susidariusią situaciją biurų rinkoje“, – sakė „Colliers International Advisors“ atstovė.

Jos teigimu, biurų patalpų nuomininkų migraciją lėmė ne tik geresnės patalpų kokybės, vietos, kainos ar nuomos sąlygų, bet ir didesnio ploto paieškos.

2011 Nr. 4

54

rubrika

rubrika

HIACINTA

Autorius: Robert Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: didelė svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku, kabinetas, vonia ir katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai du kambariai, miegamasis su drabužine ir erdvi vonia su skalbimo patalpa.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, uždengtas skarda.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, uždengtas čerpėmis.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir klinkeriu.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina, Lt *

Namas be apdailos

144 100

Namas be apdailos

158 400

Vidaus instaliacija

23 100

Vidaus instaliacija

25 300

Kiti darbai

170 100

Kiti darbai

182 200

Visa kaina

337 300

Visa kaina

365 900

Ūkio būdu

226 000

Ūkio būdu

245 200

pamatai, betoninės grindys, sienos, perdanga, apšiltintas stogas (be langų, durų ir garažo vartų). elektros laidai, santechnikos vamzdžiai ir kita. galutinėnamo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. apdailanamo su galutinė pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

* Namas be apdailos:

Vidaus instaliacija: Visa kaina: Ūkio būdu:

pamatai, betoninės grindys, sienos, perdanga, apšiltintas stogas (be langų, durų ir garažo vartų). elektros laidai, santechnikos vamzdžiai ir kita. galutinėnamo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. apdailanamo su galutinė pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

Naudingas plotas..........................................122,74 m² Garažas.......................................................................20,56 m² Palėpė.........................................................................14,07 m² Bendras plotas....................................................188,34 m² Užstatymo plotas..............................................110,10 m² Statinio aukštis...........................................................8,46 m Stogo nuolydis..................................................................45°

Naudingas plotas..........................................151,14 m² Garažas.......................................................................17,83 m² Palėpė.........................................................................14,07 m² Bendras plotas....................................................203,41 m² Užstatymo plotas..............................................125,23 m² Statinio aukštis...........................................................9,25 m Stogo nuolydis..................................................................45°

Pirmas aukštas....................................................63,56 m² 1. Tambūras............................................................... 3,97 m² 2. Holas......................................................................... 9,41 m² 3. Virtuvė...................................................................... 8,82 m² 4. Svetainė, valgomasis....................................34,70 m² 5. Tualetas................................................................... 2,21 m² 6. Ūkinė patalpa...................................................... 4,45 m² 7. Garažas..................................................................20,56 m²

Pirmas aukštas....................................................80,95 m² 1. Tambūras............................................................... 3,67 m² 2. Holas.......................................................................11,69 m² 3. Virtuvė...................................................................... 8,53 m² 4. Sandėliukas.......................................................... 1,91 m² 5. Bendras kambarys..........................................33,52 m² 6. Kabinetas.............................................................12,66 m² 7. Vonia......................................................................... 3,67 m² 8. Ūkinė patalpa...................................................... 5,30 m² 9. Garažas..................................................................17,83 m²

Pastogė.....................................................................45,11 m² 1. Koridorius.............................................................. 2,61 m² 2. Miegamasis........................................................12,54 m² 3. Kambarys............................................................... 9,59 m² 4. Kambarys.............................................................11,08 m² 5. Vonia......................................................................... 9,29 m² 7. Palėpė....................................................................14,07 m²

2011 Nr. 4

OLIFĖJA G1

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: didelė svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė, tualetas ir katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai du kambariai, miegamasis, erdvi vonia ir palėpė. Funkcionalus ir aiškus patalpų išplanavimas užtikrina komfortišką jų naudojimą. Namas tradicinis, aiškios formos.

* Namas be apdailos:

Vidaus instaliacija: Visa kaina: Ūkio būdu:

Pastogė.....................................................................70,48 m² 1. Koridorius.............................................................. 3,19 m² 2. Miegamasis........................................................14,56 m² 3. Drabužinė.............................................................. 5,78 m² 4. Kambarys.............................................................14,84 m² 5. Kambarys.............................................................11,18 m² 6. Vonia.......................................................................11,05 m² 7. Skalbimo patalpa.............................................. 9,88 m²

PROJEKTO PARTNERIS

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

55

2011 Nr. 4

56

summary

Topic I “The Accidental” The row that emerged in Kaunas after a glass scarecrow, most often simply called a “glass jar”, had been erected on the old-town building in Laisvės Avenue dating back to the czarist times, makes one plunge into reverie – why such construction “products” are notices only after they have been realized? When “Statyba ir architektūra” set out to find the answer to this question, we were called, to put it mildly, naive, and our question – rhetorical. The answer is simple: corruption. Yet, somehow one fails to prove it, despite the fact that immeasurable damage has been done to all important buildings that we have, including the Gates of Dawn in Vilnius.

What’s the use of deforming the buildings? A huge one. From business viewpoint, a 10-storey building is better than then 2-storey. Such impermissible height barbarizes not only individual houses, but entire protected complexes, like Vilnius old-town, and Laisvės Avenue in Kaunas. The scheme works in the following way: the architect receives “into the pocket” for a certain project, and the expert – for a special expertise and recommendations that something is allowed what is not allowable. The next in the “pocket fee” list go, for instance, the corrupted heritage officials, the municipal architect, who disguises oneself under expertise and legislation gaps – and they will always be there, because it is impossible to envisage all cunnings. situation I Builders – into the Red Book There is even no doubt that after the wave of mass dismissal of workers, in the future, the construction companies, will again be in need of qualified building specialists – from concreters to engineers. But will the builder’s trade, once flagged during the decline, manage to make a comeback to the pre-crisis level?

Not so long ago, some five years ago, the Lithuanian builders’ workshops observed the great desire of young people to learn the building trade. There were plenty of those willing to study both, at the high schools, and at the vocational training institutions. In fact, the then interest in builder’s profession got on the rise not without reason – fresh young school-leavers understood that the construction boom that had started would open the door to a decent profit. And indeed, in the “golden” times which did not last even half a decade, the Lithuanians who were working in the construction market, in general, would not complain about their makings. As often as not, even a builder with modest experience, could not only afford a newish car, but also think of a new housing. Nevertheless, this entire rise came to a standstill in 2008 when the crisis cobwebbed the real estate market. After the euphoria, the builder’s profession suddenly became one of the most unpopular in Lithuania. Many dexterous hands went to look for jobs abroad.

m y u smar

architecture I There is one architecture only – Good architecture The awards of Pritzker Prize in the world of architecture are as significant as the Nobel Prize awards. The annual Pritzker Prize procedure has been developed on the example of the famous peace prize awards.

His buildings have a unique ability to convey seemingly conflicting characteristics — power and modesty, bravado and subtlety, bold public authority and a sense of intimacy. This was being said by the Pritzker Prize jury when the 58 year old Portuguese architect Eduardo Souto de Moura was presented with the most honourable architectural prize. He is the second Portuguese architect to have been evaluated with the “Nobel” price of architecture. In 1992, this prize was given to Alvaro Siza.

Quoting the decision of this year jury to award the prize to Eduardo Souto de Moura, the jury Chairman Lord Palumbo highlighted that during the past three decades, the architect has produced a body of work that carries echoes of architectural traditions. The jury did not remain nonchalant towards the architect’s projects which also include the famous works in Portugal: the stadium in Braga, the office building in Porto city – the Brugo tower, the Paulos Rego museum in Kaskais and others. 

2011 Nr. 4