Page 1

2011/10

6,80 Lt




turinys

redakcijos skiltis

tema I 04

Žodis „savivalda“ nebeatitinka savo reikšmės, tvirtina Lietuvos savivaldybių vadovai. Merų šalyje perpus mažiau nei Seimo narių, bet pirmųjų balsai skamba garsiau: apačioms pabodo viršūnių diktatas.

Beteisiai savo namuose

STATYBA

technologijos I 08

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Nekasdienis išbandymas

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

pjūvis I 18

Remontai gali baigtis ir laiku

ISSN 0131-9183

renovacija I 20

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Pirmoji kregždė jau pasirodė

technologijos I 22

Redakcijos adresas Kareivių g. 19, biuro Nr. 141 LT-09133 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

aplinka I 30

Bendrovės l. e. p. direktorius, vyr. redaktorius Darius Babickas

Saugumas ar taupumas: protingesnis pasirinkimas gali išgelbėti gyvybes

ARCHITEKTŪRA

Miestus kuria asmenybės

architektūra I 38

Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

Kalėjimas – stotelė į laisvę

mano savivaldybė Jonaviečiai nebenori laukti I 45 Birštonas stiprina pozicijas I 46

Palangai gražinti – milijoninės vertės projektai I Visada gali būti geriau I 50 Daugiau dėmesio skirs kultūrai I 52

paveldas I 56

Šaukiasi reanimacijos

NT GIDAS

situacija I 68 Vinys į iliuzijų karstą

požiūris I 72 Perspektyva ateičiai

Bendraautoriai: Ingrida Vičiulytė, Kotryna Valiukevičiūtė, Kristina Buidovaitė

48

u t ir ys n

Stelmužės bažnyčią gydys restauratoriai

pasaulis I 62



sprendimas I 80

Liūčių sukeliamų nepatogumų sprendimai

sprendimas I 81

Neišnaudojamos galimybės

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Sigita Sakalaitė © „Statyba ir architektūra“, 2011 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Kodėl parlamentarai mano, kad tik jie geba spręsti problemas? Kodėl savivaldybės negali disponuoti savo nekilnojamuoju turtu? Kodėl šalies valdžia taip vangiai reaguoja į įstatymų suvaržytų savivaldybių prašymus tarpininkauti? Kodėl ji ne tik palaiko, bet savo potvarkiais ir kuria įžeidžią opiniją – kad visos savivaldybės kiaurai korumpuotos? Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas sugeba tvarkytis savo mieste net ir negaudamas patenkinamų atsakymų į šiuos klausimus, bet vis viena yra piktas. Nes prognozuoja, kad savivaldos situacija jei ir keisis, tai tik į bloga. Panašios, ekspertų vertinimu, ir nekilnojamojo turto projektų plėtros regionuose perspektyvos. Šių dienų džiaugsmai – daugiausia už Europos Sąjungos lėšas tvarkoma kelių infrastruktūra ir vienas kitas verslo sėkmę bandantis mažmeninės prekybos tinklas – neturėtų žadinti iliuzijų. Nei gyvenamieji, nei verslo pastatai atokiau nuo didžiųjų miestų nekyla. Investicijoms į nekilnojamąjį turtą periferijoje nėra prielaidų, atsiprašinėdamas aiškina Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys Arvydas Avulis. Tai yra nėra ko apie tai nė kalbėti, kol regionuose neauga gyventojų skaičius, o sykiu – ir jų pajamos. Didžiausios viltys siejamos su laisvųjų ekonominių zonų kūrimu. Kuo jų bus daugiau, tuo rajonai bus patrauklesni investuotojams, taigi, tikėtina, ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą. Bet gyventojų skaičiaus tendencijos priešingos. Dalis mažesniųjų miestų gyventojų emigruoja į užsienį, dalis į sostinę. Tuštėjančių miestų problemos aktualios ne tik Lietuvai. Jei lietuviai neturėtų tokio stipraus komplekso dėl amžinos konkurencijos su artimiausiais kaimynais, būtų galima pasiūlyti pasimokyti iš estų. Pirmiausia – noro mokytis. Estai pasiryžę neleisti mirti savo morališkai pasenusiems miestams ir tariasi su visais, kurie turi vertingos patirties.

k a d e r ijos is c kilt Dviejų vienodų miestų, kaip ir jų gaivinimo scenarijų, be abejo, nėra. Bet estai pasiryžę laikytis vienos pagrindinės taisyklės – rasti ir puoselėti kiekvieno miesto savitumą. Kaip siūlo žurnalų moterims konsultantai: pabrėžkite gražiausią savo veido dalį.

Lietuvos kraštovaizdžio ir urbanistikos specialistai pabrėžia, kad net sovietinis laikotarpis, kai miestuose masiškai kilo vienodos daugiabučių dėžutės, nesunaikino jų išskirtinumo. O laimingiausi šiuo požiūriu, ko gero, buvo mažesnieji miesteliai, kuriuose ženklios gali būti kiekvieno žmogaus pastangos. Kiekvienam miestui galima linkėti ambicingų, netradicinių sprendimų nebijančių ir juos realizuoti pasiryžusių asmenybių, sako „Statybos ir architektūros“ pašnekovai. Per ateinančius šešerius metus Lietuvoje planuojama pastatyti keturias naujas įkalinimo įstaigas. Kuo jos skirsis nuo veikiančių dabar? Viena vertus, užsienyje kalėjimai jau seniai nebegąsdina aplinkinių spygliuotomis vielomis ir panašiais atributais. Kita vertus, ir kalėjimo interjeras planuojamas galvojant ne kaip sudaryti kaliniams nežmoniškas bausmės sąlygas, o apie jų resocializaciją. 

2011 Nr. 10




,,

tema

Beteisiai savo namuose

Užgniaužta savivalda negali laisvai įgyvendinti nei investicinių, nei socialinių projektų

Ričardas MALINAUSKAS Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas

tema



Turbūt centrinės valdžios atstovai geriau žino, reikia toje vietoje sklypo ar nereikia, koks tas sklypas turi būti. Nors žinau, kad panašius klausimus dėl sklypų formavimo savivaldybėse Vyriausybės nariai priima net neapsilankę tose vietose. Vladas ŠERELIS

Gyvenimas šalies miestuose bei rajonuose būtų nepalyginti geresnis, jeigu šie galėtų savarankiškai priimti ūkiui svarbius sprendimus. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas kerta aštriai: bendraudamos su nacionaline valdžia savivaldybės jaučiasi lyg centro komiteto laikais. Tokia situacija stabdo miestų bei rajonų plėtrą, užkerta kelius investicijoms. Absurdiška tvarka Kalbos apie savivaldos galių bei atsakomybės didinimą dažniausiai baigiasi iškart, kai imami rengti konkretūs projektai. Tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis. „Ar kas galėtų paminėti Europos valstybę, kurioje būtų atlikta reforma, panaši į tą, kuri pas mus vadinosi apskričių reforma? Juk viską buvo mėginama kuo labiau centralizuoti. Jeigu buvo likusi nors viena rimtesnė funkcija, už kurią buvo atsakinga savivaldybė, ji tuoj pat deleguota apskričių viršininkų administracijoms. O kai šias naikino, tų funkcijų savivaldai niekas negrąžino – nutarė, kad vietos valdžia nepajėgs su jomis susitvarkyti“, – piktinosi R. Malinauskas. Jis ypač kritikavo sprendimą žemėtvarkos klausimus atiduoti Nacionalinei žemės tarnybai. Kas galėtų patikėti, kad Alytaus rajone gyvenančio kaimiečio bėdos dėl negrąžintos žemės labiau rūpi sostinėje sėdintiems klerkams nei vietos savivaldybėje dirbantiems specialistams?

2011 Nr. 10

t

„Svarstau, kad man aktualiau spręsti mano mieste gyvenančio žmogaus problemas nei tam, kuris to žmogaus niekada nėra matęs. Bet prieita prie nuomonės, kad savivaldybėse visi korumpuoti ir nepajėgūs spręsti su žemės sklypais susijusių klausimų. O kai dabar ateina žmogus, su kaimynu nesutariantis dėl ribos tarp sklypų, tegaliu pasiūlyti kreiptis į centrinę valdžią“, – nuostabos neslėpė Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas. Ne vienas meras yra kalbėjęs: jeigu norima duoti savivaldai savarankiškumo, pirmiausia reikia suteikti funkcijas ir galių toms funkcijoms vykdyti. Tam, kad savivaldybių vadovai galėtų prisiimti atsakomybę, jie turi turėti ir įgaliojimų spręsti. Dabar apie tai tegali sapnuoti. Ir spėja, kad dėl tokios situacijos kaltas kai kurių partijų vadovybių noras turėti kuo daugiau įtakos visoje šalyje. „Kas gali paaiškinti, pavyzdžiui, mokinio krepšelio pinigų naudojimą? Jeigu tie pinigai atitektų savivaldybėms, viską padarytume taip pat

a m e 2011 Nr. 10




tema

tema

a m e

ir netgi geriau: mokėtume už šildymą, tvarkytume aplinką, atliktume ir kitų darbų. Tačiau jau ne vienus metus nepavyksta įtikinti, kad savivaldybės pajėgios ūkiškai susitvarkyti su tais pinigais“, – apgailestavo R. Malinauskas.

t

Nuotolinis valdymas Neseniai Druskininkuose pradėjo veikti žiemos pramogų centras – slidinėjimo trasos po stogu. Visi džiaugiasi sėkmingai įgyvendintu projektu, gebėjimu pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Tačiau visai nedaug trūko, kad tos investicijos būtų nuplaukusios. Mat vien žemės sklypo formavimo dokumentai buvo tvarkomi trejus metus. Teisė padaryti tai savarankiškai savivaldybei nebuvo patikėta. Sprendė Vyriausybė – ji dėl vieno šio klausimo turėjo priimti du nutarimus. „Vadinasi, centrinės valdžios atstovai geriau žino, reikia toje vietoje sklypo ar nereikia, koks tas sklypas turi būti. Nors žinau, kad panašius klausimus dėl sklypų formavimo savivaldybėse Vyriausybės nariai priima net neapsilankę tose vietose“, – komentavo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. Dar vienas opus klausimas – savivaldybių turimas turtas. Įdomiausia, kad savininkai neturi teisės juo laisvai disponuoti. Net jei savivaldybės taryba priima sprendimą, kad koks nors pastatas jai nėra reikalingas, savarankiškai parduoti ar kitaip spręsti nereikalingo nekilnojamojo turto klausimą vietos valdžia negali. Privalu kreiptis į Valstybės turto fondą, šis kreipiasi į Vyriausybę, o ten pradedama tvarkyti įvairiausius dokumentus. Žodžiu, tam, kad savivaldybės pastatas būtų įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, prireikia mažiausiai metų. Jei sėkmė nusišypso.

Juk ir per metus daug kas gali pasikeisti: patrauklus investuotojams turtas gali tapti bevertis. Antai lieka pamišky koks nors nebereikalingas viešasis tualetas. Atsiranda investuotojų, kurie pateikia verslo planą siūlydami toje vietoje sukurti ką nors naudinga. Užuot tą turtą pardavus investuotojams su sąlyga, kad šie įvykdytų tam tikrus įsipareigojimus, užtraukiamas stabdis. „Nė vienas meras neprieštarauja, kad turtas būtų parduodamas per Valstybės turto fondą. Tačiau reikia operatyviai spręsti šiuos klausimus, nevilkinti objektų pardavimo. Dabar privatizuojamų objektų sąrašas Vyriausybei tvirtinti teikiamas vieną ar du kartus per metus. Prieš tai dar reikia visų valstybinių institucijų atsiklausti, ar planuojamas privatizuoti savivaldybės turtas joms nėra reikalingas. Bet tai – savivaldos turtas, tai gal savivaldybės ir gali juo laisvai disponuoti?“ – retoriškai klausė R. Malinauskas.

t



Atsirado verslininkų, kurie nupirko avariniame name gyvenantiems žmonėms bemaž naujus butus. Mainais už tai jie gavo kone griūvantį pastatą. Druskininkų valdžia džiaugėsi, kad pavyko ir išspręsti socialinę problemą, ir išvalyti miesto centrą nuo apgriuvusio pastato. „Nereikia manyti, kad atsiradus galimybei savivaldybės puls į turto mainus. Vienos turi tokio turto daugiau, kitos gal iš viso neturi. Tačiau uždrausti tokią galimybę tikrai nebuvo logiškas žingsnis. Juk derybų metu gali išsireikalauti iš verslininkų tai, ko reikia miestui, savivaldybei, žmonėms“, – sakė R. Malinauskas.

Ydingas požiūris Savivaldybių vadovai gali įvardyti ne vieną teisės aktą, kurį reikėtų keisti norint labiau įtvirtinti savivaldą. Tačiau, Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo nuomone, vien įstatymų pakeitimas nepadės. Anot jo, pirmiausia reikia keisti požiūrį į savivaldą. „Kol bus tvirtai manoma, kad susitvarkyti su visomis problemomis tėra pajėgus 141 išrinktasis, tol niekas nesikeis. Ar matau permainų galimybę? Kad bus blogiau – taip. Ar kas pasakys nors vieną pastarojo laiko sprendimą, sustiprinusį savivaldos galias? Su kiekvienais Seimo rinkimais viskas tik blogėja. Argi ne absurdiška, kai Seimo nariai, užuot atstovavę valstybės interesams, savivaldybes paduoda į teismą už tai, kad šios vykdo jų pačių priimtus įstatymus?“ – nenustojo stebėtis R. Malinauskas. Požiūriui į savivaldybes apibūdinti jis pateikė dar vieną pavyzdį: per aštuonerius metus merų atlyginimai ne tik nebuvo didinami, bet net kelis kartus buvo mažinami. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką atlyginimus pasididino Seimo nariai? 

a m e

Mainai nebegalimi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos persikėlimas į šiuolaikišką dangoraižį buvo pateikiamas kaip pavyzdys, kai atlikti turto mainai buvo naudingi miestui. Bet šiandien galimybės pasinaudoti tokiu modeliu savivaldybės nebeturi: mainai uždrausti. Merai piktinasi buvusiu Seimo nariu Artūru Skardžiumi, inicijavusiu įstatymą, uždraudusį savivaldybėms laisvai disponuoti savo turtu. Jis užkirto kelią išspręsti ne vieną problemą. Pavyzdį, kaip turto mainai gali duoti miestui naudos, turi ir Druskininkai. Miesto centre apie 1960 metus pastatyti ir jau avariniais tapę gyvenamieji namai buvo nuomojami kaip socialinis būstas. Sąlygos ten nebuvo pavydėtinos: nebuvo tualetų, karšto vandens.

STATYBA

technologijos I 08 Nekasdienis išbandymas

pjūvis I 18

Remontai gali baigtis ir laiku

renovacija I 20

Pirmoji kregždė jau pasirodė

technologijos I 22

Saugumas ar taupumas: protingesnis pasirinkimas gali išgelbėti gyvybes 2011 Nr. 10

2011 Nr. 10




technologijos

technologijos



Vilniaus vakarinis aplinkkelis inžineriniu požiūriu – vienas sudėtingiausių miesto susisiekimo infrastruktūros objektų. Jo statybai naudojamos naujausios Lietuvoje taikomos kelių statybos technologijos, rasti nestandartiniai inžineriniai sprendimai.

Nekasdienis išbandymas Sostinės vakarinio aplinkkelio statybas kokybės ženklu ženklina taikytos technologijos 2011 Nr. 10

Rangovams – tikras iššūkis Aplinkkelio dalies statybos metu pastatyta dviejų lygių 74 metrų ilgio estakada ties Oslo gatve, trijų lygių estakada ties Oslo gatve (ilgis – 197 metrai), 150 metrų ilgio tunelis ties Gudeliais, 510 metrų ilgio vakarinė gatvė nuo Oslo iki L. Asanavičiūtės gatvės, įrengta šviesoforais reguliuojama Erfurto ir Lazdynėlių gatvių sankryža, 860 metrų ruože atlikta Oslo gatvės rekonstrukcija, pastatytos keturios transporto jungtys estakadoms prižiūrėti. Projekto rangovai – didžiausios Lietuvoje kelių statybos bendrovės „Panevėžio keliai“ ir „Kauno tiltai“. Įgyvendinant šį projektą buvo pasitelkta 15 subrangovų organizacijų, objekte dirbo 200 kvalifikuotų įvairių sričių specialistų. Visas Vilniaus vakarinio aplinkkelio projektas išskaidytas į tris etapus. IA ir I etapai apima Lazdynų tilto rekonstrukciją ir aplinkkelio dalies statybą nuo Oslo iki L. Asanavičiūtės gatvės. II etape numatoma tiesti aplinkkelio dalį nuo L. Asanavičiūtės iki Ozo gatvės, III etape – nuo Ozo iki Ukmergės gatvės. Vilniaus vakarinis aplinkkelis, kurį žadama baigti 2015 metais, sujungs tarptautinį IXB transporto koridorių (Kijevas–Minskas–Vilnius–Klaipėda) su Vilniaus–Panevėžio automagistrale. Drauge su Vilniaus pietiniu šis aplinkkelis yra neatsiejama tarptautinio IXB transporto koridoriaus dalis. „Rangovams Vilniaus vakarinio aplinkkelio projektas buvo nemenkas iššūkis. Inžineriškai aplinkkelis yra vienas sudėtingiausių pastaraisiais metais įgyvendintų miesto susisiekimo infrastruktūros projektų. Statybos darbus teko atlikti nenutraukiant automobilių eismo, o tai sunkino darbų organizavimą. Tam tikrą įtampą kėlė

,, Projektas buvo įgyvendinamas gana glaustu grafiku vienoje judriausių miesto transporto vietų. Techniniams prižiūrėtojams teko išties nelengva užduotis užtikrinti nepertraukiamus darbus, jų kontrolę net naktį ar savaitgaliais.

2011 Nr. 10


10

technologijos

,,

technologijos

Virmantas PUIDOKAS „Panevėžio kelių“ generalinis direktorius

Rangovams Vilniaus vakarinio aplinkkelio projektas buvo nemenkas iššūkis. Inžineriškai aplinkkelis yra vienas sudėtingiausių pastaraisiais metais įgyvendintų miesto susisiekimo infrastruktūros projektų.

h c e t no i g o l os j ir ekonominio sunkmečio sukelti projekto finansavimo trikdžiai“, – sakė bendrovės „Panevėžio keliai“ generalinis direktorius Virmantas Puidokas. Didelė atsakomybė teko ir bendrovei „Kauno tiltai“. Jai vienas sudėtingiausių buvo I aplinkkelio projekto etapas – Lazdynų tilto rekonstrukcija. Atnaujintas tiltas gali būti laikomas Lietuvos rekordininku. Atstumas tarp skirtinguose krantuose įrengtų kolonų čia siekia 100 metrų – daugiausia iš visų mūsų šalyje esančių metalinės konstrukcijos tiltų. „Per savo veiklos metus esame nutiesę ne vieną aplinkkelį didžiausiuose šalies miestuose. 1964-aisiais tiesėme šiaurinį Kauno miesto apvažiavimą, po dvidešimties metų teko dirbti ir prie vakarinio miesto aplinkkelio. Mūsų specialistų patirtis dar labiau sustiprėjo 2006–2008 metais tiesiant pietinį Vilniaus apvažiavimą. Tuomet pastatėme ilgiausią estakadą Lietuvoje“, – sakė „Kauno tiltų“ generalinis direktorius Giedrius Cvilikas.

Analogiškų sprendimų – vienetai Naujai statytos Lazdynų tilto dalies plieninių sijų perdangos konstrukcijai atremti pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudoti specialūs sferiniai atraminiai sudėtingos konstrukcijos „Maurer“ guoliai, galintys atlaikyti ir įprastą

UAB „Darbasta“ Švarioji g. 34-3, Vilnius Tel. +370 5 240 96 19 Faks. +370 5 240 96 18 2011 Nr. 10 El. p. darbasta@darbasta.lt

gniuždymo apkrovą, ir esant tam tikram apkrovų deriniui galinčią susidaryti neigiamą (atplėšimo) reakciją. Pasaulyje objektus, kur buvo panaudoti analogiški sprendimai, būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Didžiules apkrovas galinčių atlaikyti sferinių atraminių tiltų guolių ilgaamžiškumui labai svarbus preciziškas matmenų tikslumas: veikiant gniuždymo, dar labiau – atplėšimo jėgoms, tarp viena kitos atžvilgiu galinčių pasislinkti atraminio guolio detalių negali atsirasti nė menkiausio plyšelio. Tuo pat metu atraminis guolis turi leisti tilto perdangos sijai pasislinkti išilgai ir pasisukti (dėl sijos įlinkio), perduodamas kuo mažesnę reakciją tilto ramto ar kolonos konstrukcijai. Bendrovės „Delta Nova“ kartu su vokiečių kompanija „Maurer Soehne GmbH“ pasiūlytas sprendimas leido projektuotojams išvengti nepatogaus, neekonomiško ir estetiškai nepatrauklaus dirbtinio perdangos sijų galų ties kairiuoju tilto ramtu nuosavo svorio didinimo. Be šių atraminių guolių, bendrovė „Delta Nova“ tiekė ir naujos konstrukcijos tiltų lankstus, kuriais buvo pakeisti jau gerokai korozijos pažeisti senojo Lazdynų tilto lankstai. Sferiniai tokios konstrukcijos lankstai pirmą kartą Lietuvoje panaudoti 2009 metais

remontuojant Kleboniškio tiltą per Nerį Kaune. Tuomet dėl tilto lankstų, trūkusių nuo korozijos, įvyko Kleboniškio tilto avarija. Atlikus ekspertizę buvo nuspręsta nelaukti, kol panaši situacija pasikartos ir sostinėje. Vieno sudėtingiausių tilto statybos darbų etapų – plieninių sijų perdangos konstrukcijos užstūmimo iš abiejų krantų – principinio technologijos sprendimo idėja gimė bendrovės „Kelprojektas“ projektuotojams, bendrovės „Kauno tiltai“ inžinieriams ir įmonės „Delta Nova“ atstovams lankantis Vokietijoje, vieno didžiausią patirtį projektuojant segmentinio užstūmimo ant atramų būdu statomus tiltus pasaulyje turinčio projektuotojų biuro „Leonhardt, Andrae und Partner (LAP)“ būstinėje. Tuo metu buvo diskutuojama apie pietinio Vilniaus aplinkkelio estakados per Savanorių žiedą statybą (jos perdangos užstūmimo technologiją kartu su LAP pasiūlė UAB „Delta Nova“). Kartu buvo užsiminta apie dar vieną tada tik planuotą projektą.

Svarbu viską gerai suplanuoti Norint pradėti kelių infrastruktūros rekonstrukcijos darbus, pirma reikia iškelti buvusias komunikacijas: telekomunikacijų tinklus, elektros kabelius, vamzdžius. Vakariniame sostinės aplinkkelyje šiuos darbus atliko įmonė

Atestuota nepriklausomų ekspertų įmonė atlieka: - Statinių ekspertizes; - Techninių ir darbo projektų ekspertizes; - Techninę priežiūrą (esant poreikiui pagal FIDIC taisykles); - Teikia inžinerines konsultacijas. www.darbasta.lt

11

technologijos

11

Faktai apie Lazdynų tilto rekonstrukciją Naujosios tilto dalies plotis siekia 11,25 metro, o kartu su senąja dalimi tiltas yra 39 metrų pločio. Jo ilgis – 233 metrai. Naujai pristatyta tilto dalis turi 5 atramas: 3 kairiajame Neries krante ir 2 – dešiniajame. Naujojo tilto pamatai padaryti iš 650 milimetrų diametro gręžtinių polių, kurių bendras ilgis – 2 kilometrai. Poliams įrengti prireikė 825

„Ryšių statyba“. Jos gamybos direktorius Jonas Raginis teigė, kad šie darbai įmonei nebuvo sudėtingi – tokių atlikta jau daug. Šiuo metu „Ryšių statyba“ dirba pasitelkusi naujausias technologijas ir mechanizmus, kurie reikalingi specialiems darbams: kabelio klotuvus, įvairiausias gręžimo mašinas. Jos buvo panaudotos ir dirbant vakariniame aplinkkelyje. „Šio objekto nevadinčiau ypatingu ar labai sudėtingu. Yra tekę dirbti gerokai sudėtingesniuose, kur kilo įvairiausių problemų. Įgyvendinant tokius projektus geras rezultatas priklauso nuo gero projekto vadovo, patikimų subrangovų ir tinkamo darbų koordinavimo. Žinoma, kartais sunku viską sukontroliuoti. Antai suvažiuoja kitų subrangovų, apgadina žymėjimo ženklus ar padaro ką nors panašaus. Bet tai jau įprasta“, – pasakojo J. Raginis. Taisykle, kad būtina gerai suplanuoti darbus ir tinkamai organizuoti jų atlikimą tikintis sėkmingai įgyvendinti svarbius projektus, vadovavosi ir bendrovė „Elmoda“ – ji atliko dalies aplinkkelio apšvietimo montavimo darbus. Paklota beveik 10,5 kilometro elektros kabelių, pastatyta šimtai apšvietimo atramų su šviestuvais – atrodytų, įprasta įgyvendinant tokius projektus. Tačiau bendrovės „Elmoda“ vadovas Julius Petronis sakė, kad visus darbus reikėjo numatyti labai tiksliai, nes būtų kilę trukdžių kitoms projekte dirbusioms bendrovėms. „Greitai ir operatyviai atlikome darbus, kad nereikėtų laukti kelininkams. Mūsų darbų vadovas Arvydas Subas daug pasidarbavo, puikiai susitvarkė su užduotimi“, – gyrė darbuotoją J. Petronis. Aplinkkelį apšvies šviestuvai, kiekvienas jų gali būti valdomas indivi-

kubinių metrų betono ir 100 tonų armatūros. Tarpinėms atramoms statyti sunaudota 1200 kubinių metrų betono ir 45 tonos armatūros. Visa plieninė Lazdynų tilto perdanga, susidedanti iš 64 sijų, sveria 1,3 tūkst. tonų. Kartu su tiltu rekonstruotų aplinkinių gatvių ilgis su jungiamosiomis gatvėmis siekia daugiau kaip 3 kilometrus.

 Traktorinės puspriekabės sunkių krovinių (smėlio, žvyro, skaldos, asfalto ir pan.) transportavimui.

dualiai iš Vilniaus gatvių apšvietimo tinklų dispečerinės. Bendrovė „Elmoda“ nesispecializuoja įgyvendinant vien transporto infrastruktūros projektus. Tačiau panašius darbus įmonei teko atlikti pertvarkant sostinės Dariaus ir Girėno gatvę, Šiaurės miestelį, Molėtų plentą.

h c e t no- i g o l os j Laikėsi tarptautinių standartų Tiesiant vakarinį aplinkkelį bendrovės „Darbasta“ specialistai prižiūrėjo, kad rangos darbai būtų atliekami laikantis FIDIC (Tarptautinės konsultuojančių inžinierių federacijos) reikalavimų, Lietuvos įstatymų, reglamentų, normų, taisyklių bei sutarčių. „Statant panašios apimties ir sudėtingumo objektus visi darbų etapai yra tarpusavyje susiję ir svarbūs“, – sakė bendrovės „Darbasta“ projekto inžinierė Aistė Jurkuvienė. Vis dėlto ji išskyrė ir sudėtingiausius, daugiausia atsakomybės reikalavusius darbus: nepertraukiamas estakadų perdangų betonavimas, kai darbai nesustodami vyko bemaž 20 valandų, tunelio statyba, kai atraminei sienelei įrengti reikėjo purenti molio sluoksnį, norint pagilinti metalinius atraminės sienelės elementus. Šiame sluoksnyje iš anksto nepasiruošus nebuvo įmanoma įrengti numatytos atraminės sienos, nes kalant ji deformavosi. Įmonė „Darbasta“ techninę visų statinių grupių statybos ir rekonstrukcijos priežiūrą atlieka jau nuo 1995 metų. Vakarinį aplinkkelį įmonės atstovai apibūdina kaip neeilinį, net jis labai svarbus ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos mastu. Šiame projekte dirbo net 10 techninės priežiūros inžinierių. Tie, kurie yra susidūrę su statyba, gali įsivaizduoti, kokios apimties ir sudė-

 Traktorinės puspriekabės ekskavatoriams ir kitai technikai pervežti.  Įmonė projektuoja ir gamina įvairios paskirties traktorines puspriekabes ir žemės ūkio bei statybinę techniką, taip pat nestandartinius gaminius iš paprasto bei nerūdijančio plieno.

UAB UNIVERSE GROUP Naujoji g. 4, LT-89101 Mažeikiai, tel./faks. +370 443 26453, mob. +370 699 74272, el. p. sales@universegroup.lt, www.universegroup.lt.

2011 Nr. 10


12

technologijos

Pagrindiniai atlikti darbai

technologijos

estakadą ir tunelį, jungtis Nr. 3, kurios važiuojamosios dalies plotis – 8,5 metro.  Trijų lygių sankryžai prižiūrėti pastatyta 480 metrų ilgio, įskaitant tunelį, jungtis Nr. 4, kurios važiuojamosios dalies plotis – 11 metrų.  Pastatyta nauja 510 metrų ilgio gatvė, jungianti Oslo gatvę su L. Asanavičiūtės gatve. Gatvės važiuojamosios dalies plotis – 29,5 metro.  Rekonstruota 270 metrų ilgio Erfurto gatvės dalis.  Rekonstruota 300 metrų Gudelių gatvės dalis, važiuojamosios dalies plotis – 5,5 m.  Rekonstruoja 100 metrų ilgio Šiltnamių gatvės atkarpa.  Rekonstruota 160 metrų ilgio Lazdynėlių gatvės atkarpa.  Pastatytas tunelis ties Gudeliais. Tunelio perdangos ilgis – 150,57, perdangos plotis nuo estakados pusės – 48,29, o nuo

 Rekonstruota 860 metrų ilgio Oslo gatvės atkarpa, kurios važiuojamosios dalies plotis siekia 19 metrų.  Pastatyta antro lygio monolitinė estakada per Oslo gatvę. Estakados perdangos ilgis – 76,29, plotis – 10,8 metro.  Pastatyta trečio lygio monolitinė estakada per Oslo gatvę. Estakados perdangos ilgis – 197,6, estakados plotis – 10,8 metro.  Trijų lygių sankryžai prižiūrėti pastatyta 580 metrų ilgio, įskaitant tunelį, jungtis Nr. 1, kurios važiuojamosios dalies plotis siekia 11 metrų.  Trijų lygių sankryžai prižiūrėti pastatyta 680 metrų ilgio, įskaitant estakadą ir tunelį, jungtis Nr. 2, kurios važiuojamosios dalies plotis – 8,5 metro.  Trijų lygių sankryžai prižiūrėti pastatyta 620 metrų ilgio, įskaitant

Pagrindinė nuo 2005 metų dirbančios UAB „Agvysta“ veiklos sritis – inžinerinių lauko tinklų montavimas. Bendrovė stato ir renovuoja vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklus, montuoja nuotekų valymo įrenginius, siurblines, priešgaisrinius rezervuarus, naftos ir riebalų gaudykles, įrengia drenažą, atlieka žemės ir bendruosius statybos darbus, tvarko aplinką ir kelius.

2011 Nr. 10

L. Asanavičiūtės gatvės pusės – 36,42 metro.  Išvežta 280 tūkst. kubinių metrų grunto.  Įrengta 80 tūkst. kvadratinių metrų asfaltbetonio dangos.  Įrengta 22 tūkst. metrų bordiūro.  Įrengta 1200 gatvių ir tunelio apšvietimo bei dekoratyvinio estakadų ir tunelio apšvietimo šviestuvų.  Paklota 3,6 tūkst. metrų lietaus nuotekynės ir vandentiekio tinklų.  Estakadų statybai sunaudota 4,8 tūkst. kubinių metrų betono mišinių.  Estakadų statybai sunaudota 660 tonų armatūros.  Įrengtas 251 kelio ženklas.  Įrengta 6 kilometrai kelių atitvarų.  Įrengta 5,55 kilometro signalinių stulpelių.  Pasodinta 4900 medžių ir krūmų.

UAB „Agvysta“ turi patirties tiesiant vamzdynus nuo šaltinio iki galutinio vartotojo, įveikiant sudėtingas kliūtis (perėjimas per kelius, upes), taip pat klojant vamzdynus ypač nepalankiomis sąlygomis (šlapias gruntas, didelis gylis, įšalo laužymas), yra atlikusi paties įvairiausio lygio – nuo privačių projektų iki didelės apimties valstybinių – užsakymų.

UAB „Agvysta“, Savanorių pr. 187, LT-02300 Vilnius, tel./faks. +370 5 264 0357, el. p. info@agvysta.lt, www.agvysta.lt

tingumo buvo projektas, kuriame didelę reikšmę turėjo darbų koordinavimas. Projektas buvo įgyvendinamas gana glaustu grafiku vienoje judriausių miesto transporto vietų. Techniniams prižiūrėtojams teko išties nelengva užduotis užtikrinti nepertraukiamus darbus, jų kontrolę net naktį ar savaitgaliais. „Prisiminus ir įvertinus visus atliktus darbus galima pasidžiaugti, kad tokios apimties techninę darbų priežiūrą gali atlikti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos įmonės, savo kvalifikacija bei kompetencija nenusileidžiančios užsienio kompanijoms. Geras rezultatas priklauso nuo daugelio kriterijų, kurių svarbiausi – kokybiškai parengta projekto dokumentacija, užsakovo, rangovo ir techninės priežiūros specialistų kvalifikacija, visų suinteresuotumas, noras ir atsakomybė pastatyti statinį laiku bei kokybiškai“, – sakė A. Jurkuvienė.

Panaudojo nedažnus sprendimus Naujas technologijas vakariniame aplinkkelyje pasitelkė ir bendrovė „Agvysta“. Ji įrengė inžinerinius lauko tinklus: lauko vandentiekį, buitinių

13

,,

Vilniaus vakarinis aplinkkelis, kurį žadama baigti 2015 metais, sujungs tarptautinį IXB transporto koridorių (Kijevas–Minskas–Vilnius–Klaipėda) su Vilniaus–Panevėžio automagistrale. lauko nuotekų ir lietaus kanalizacijos tinklus. „Agvystos“ direktorius Aurelijus Želnys pripažino, kad visi darbų etapai buvo gana sudėtingi ir labai svarbūs. „Labai atsakingu etapu pavadinčiau lietaus kanalizacijos įrengimo darbus. Juos atlikome pasitelkę mikrotunelingą. Tai vamzdyno įrengimas uždaru būdu. Lietuvoje toks būdas taikomas gana retai. Tad mūsų laukė labai atsakingas darbas“, – prisiminė A. Želnys. Pasitelkiant mikrotunelingą įrengta 145 metrai vamzdyno (metro skersmens). Lietaus kanalizacija buvo klo-

Telekomunikacijų, signalizacijos tinklai. Elektros tinklai iki 10 kV. Vandentiekio ir nuotekų tinklai. Įvairių diametrų vamzdynų uždari perėjimai prastūmimo ir gręžimo būdu. Vamzdynų renovacija. Dangų ir gerbūvio atstatymas.

jama po esamais keliais, po toje vietoje esančiu mišku, 7–8 metrų gylyje, kur neįmanoma kasti atvirai. Projekte buvo numatytas būtent toks vamzdynų įrengimo būdas. Taip pat „Agvysta“ renovavo maždaug 40 metrų esamų lietaus kanalizacijos vamzdžių. Šis darbas atliktas įtraukiant (įvelkant), tai yra į esamą suardytą vamzdį įtraukiant naują. „Tokio dydžio ir apimties objektuose dar nebuvo tekę dirbti. Reikėjo spėti atlikti visus darbus, neatsilikti nuo grafikų. Kartais tam tekdavo skirti visus įmonės pajėgumus: statybinius, moralinius ir finansinius“, – sakė A. Želnys.

UAB „Ryšių statyba“ Žirnių g. 4, LT-02120 Vilnius, tel. + 370 5 215 2326, faks. + 370 5 215 2335, el. p. info@rysiustatyba.lt, www.rysiustatyba.lt. 2011 Nr. 10


ViLniaus 14 technologijos miesto Vakarinis aplinkkelis

technologijos

15

UAB ,,ELMODA“

S. Konarskio g. 4B, LT-03122 Vilnius, Lietuva Telefonas + 370 5 239 5566 Faksas + 370 5 239 5564 El. p. info@elmoda.lt www.elmoda.lt Oslo g. viaduko renovacija – deformacinių siūlių „Maurer D80“ tiekimas (rangovas – UAB „Tilsta“).

Įmonės veikla Įmonė „Elmoda“ įkurta 1994 m. Vilniuje, savo veiklą pradėjo tik su šešių darbuotojų komanda. 1998 m. buvo įkurtas filialas Utenoje, kurio darbuotojai profesionalai atliko darbus Utenoje, Ukmergėje, Anykščiuose ir Molėtuose. Šiuo metu UAB „Elmoda“ atlieka darbus visoje Lietuvoje. Darbuotojai Dabar įmonėje dirba 67 darbuotojai, tarp kurių – atestuoti 6 ypatingų statinių specialiųjų statybos darbų vadovai, turintys Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos išduotus atestatus bei 2 ypatingų statinių projekto dalies vadovai, turintys Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos išduotus atestatus. Kasmet įmonėje praktiką atlieka Vilniaus kolegijos (VIKO), Respublikinio energetikų mokymo centro (REMC) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentai.

2-ojo lygio estakada per Oslo g. – deformacinių siūlių „Maurer D80“ tiekimas (rangovas – AB „Panevėžio keliai“).

Statybos darbų sritys UAB „Elmoda“ vykdomų darbų spektras labai platus: tai elektros energijos tiekimo linijų, pastočių, skirstyklų, apskaitos ir tranzitinių skydų, gatvių apšvietimo tinklų, pastatų vidaus elektros instaliacijos, žaibosaugos, įžeminimo projektavimo, montavimo ir remonto darbai bei įvairūs elektriniai matavimai. Taip pat įmonė atlieka nuotolinio ryšio (telekomunikacijų), automatizavimo, apsauginės ir gaisrinės signalizacijos, vaizdo stebėjimo, įėjimo kontrolės sistemų montavimo darbus. Technika UAB „Elmoda“ naudoja tik modernią kompiuterizuotą kabelių klojimo techniką ir yra atestuota atlikti darbus iki 35 kV įtampos. Įmonė apsirūpinusi visa įranga, mechanizmais ir mažąja mechanizacija, kuri reikalinga kokybiškai atlikti darbus.

Lazdynų tilto renovacija – sferinių šarnyrinių tilto lankstų „Maurer“ tiekimas (rang. – AB „Panevėžio keliai“, subr. – UAB „Tilsta“).

Įmonės UAB „Elmoda“ sėkmingai bendradarbiauja su tokiomis įmonėmis kaip UAB „Veikmė“, UAB „Veikmės statyba“, AB „Panevėžio keliai“, UAB „Lietuvos rytas“, UAB „Lemminkainen Lietuva“, UAB „Lakaja”, UAB „Realco statyba“, UAB „Aukštaitijos traktas“, AB „Ogmios centras“, AB „Lesto“ ir kt.

Lazdynų tilto išplėtimas (naujas tiltas) – sferinių atraminių tilto guolių „Maurer“ tiekimas (rangovas – AB „Kauno tiltai“).

2011 Nr. 10

UAB „Delta Nova“ Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius Telefonas + 370 5 272 5308, faksas + 370 5 272 1062 El. paštas info@deltanova.lt, www.deltanova.lt

2011 Nr. 10


„Ruukki“ skiria ypatingą dėmesį gamybos kokybės kontrolei, gaminių tikslumui ir sujungimų patikimumui.

Naujosios „Ruukki“ ypač sandarios daugiasluoksnės plokštės – sprendimas efektyviai naudoti energiją „Ruukki“ daugiasluoksnės plokštės puikiai žinomos ir vertinamos Lietuvoje dėl savo kokybės, jas dažnai renkasi investuotojai, rangovai, projektuotojai bei architektai. Pasinaudodama per keletą dešimtmečių sukaupta daugiasluoksnių plokščių gamybos, nuolatinio produktų tobulinimo bei testavimo realiomis sąlygomis patirtimi, „Ruukki“ sukūrė ir mūsų rinkai pristato naują sprendimą itin efektyviai energiją naudojantiems pastatams – ypač sandarias daugiasluoksnes plokštes.

Daugiausia energijos eksploatuojant komercinės ar pramoninės paskirties pastatus sunaudojama jiems šildyti, vėdinti, apšviesti ir orui kondicionuo-

2011 Nr. 10

ti. Todėl išorinių atitvarų, t. y. stogo ir sienų, sandarumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių efektyvų pastato energijos naudojimą.

„Bendrovės „Ruukki“ tikslas – pasiūlyti klientams ir partneriams gaminius bei paslaugas, kurie leidžia efektyviai įgyvendinti saugius, tvarius, aplinką tausojančius projektus. Kompanija stengiasi ne tik kokybiškai, laiku pagaminti ir pristatyti gaminius, bet ir pasiūlyti naujų, pažangiausių sprendimų, kad klientai sutaupytų laiko, pinigų“, – pasakojo „Ruukki Lietuva“ pramoninės statybos verslo vadovė Dalė Sakalauskienė. Pasak jos, šis sprendimas smarkiai pagerina energinius pastato rodiklius. Dėl to gerokai mažėja pastato eksploatavimo išlaidos, gerėja vidaus klimato kokybė, mažiau teršiama aplinka, didėja pastato vertė. „Geriausias energinis efektyvumas pasiekiamas, kai pastatui naudojamos „Ruukki“ naujosios ypač sandarios daugiasluoksnės plokštės, specialios šioms plokštėms montuoti skirtos detalės bei priedai, o montavimo darbus atlieka „Ruukki“ įgaliotieji partneriai, griežtai besilaikantys „Ruukki“ teikiamų sandarumo užtikrinimo instrukcijų. Šis gaminių, paslaugų ir pagalbinių priemonių kompleksas ir sudaro visą sprendimą. Už jo efektyvumą „Ruukki“ kompanija prisiima atsakomybę, pastato sandarumui suteikdama garantiją“, – pasakojo verslo vadovė.

Naująsias ypač sandarias plokštes galima pritaikyti įvairiai paskirčiai Energiškai efektyvių daugiasluoksnių plokščių sistemos sandarumą užtikrina ne tik naujosios plokštės, bet ir gerokai patobulinti jų tvirtinimo mazgai. „Ruukki“ skiria ypatingą dėmesį gamybos kokybės kontrolei, gaminių tikslumui ir sujungimų patikimumui. Šie veiksniai yra esminiai norint pasiekti išskirtinį pasyviojo namo standartus atitinkantį sandarumą. Baigus montavimo darbus, atliekama galutinė pastato sandarumo patikra, t. y. patikrinama, ar įvykdyti visi projektavimo metu apskaičiuoti ir garantiniu raštu „Ruukki“ patvirtinti sandarumo įsipareigojimai“, – pasakojo D. Sakalauskienė. „Ruukki“ siūlomas energinio efektyvumo sprendimas puikiai tinka įvairiai paskirčiai: pramoninės ir komercinės paskirties pastatams, logistikos centrams bei sandėliams. Ekonominė nauda, ekologija ir komfortas Anot verslo vadovės, viena vertus, eksploatuojant iš „Ruukki“ ypač sandarių daugiasluoksnių plokščių pastatytus didelius pramoninius pastatus, kasmet galima sutaupyti iki 30 proc. energijos sąnaudų, t. y. nuo kelių dešimčių iki keleto šimtų tūkstan-

čių litų. Kita vertus, ne tik be reikalo nešvaistomi pinigai pastatui šildyti, bet ir prisidedama prie ekologinės aplinkos gerinimo. Tokį pastatą eksploatuojant į aplinką išskiriamas gerokai mažesnis anglies dvideginio kiekis, pastatas atitinka aukščiausius tvarumo reikalavimus, gauna geresnius LEED* ir BREEM* įvertinimus. Be to, šis sprendimas užtikrina ir komfortabilų vidaus mikroklimatą, nes patalpose palaikoma pastovi oro temperatūra, šiluma pasiskirsto tolygiai, nesusidaro skersvėjų. Aukšta statybinių medžiagų kokybė, mažos pastato eksploatavimo išlaidos, puikus vidaus klimatas bei minimalus poveikis aplinkai, be abejonės, gerokai pakelia nekilnojamojo turto vertę. Galimybė rinktis iš PREMIUM, PLUS ir BASIC plokščių sandarumo lygių Priklausomai nuo to, kokią energiškai efektyvaus komplekso dalį renkasi užsakovas, „Ruukki“ pastatų sandarumą skirsto į tris lygius:  PREMIUM lygiui garantuojama oro kaitos koeficiento reikšmė n50 = 0,6 1/h. Šis rodiklis visiškai atitinka pasyviojo pastato reikalavimus. PREMIUM lygis pasiekiamas užsakant visą kompleksinį „Ruukki“ sprendimą, į kurį įeina plieninio karkaso konstrukcijos,

* LEED, BREEM – populiariausios pasaulyje pastatų poveikio aplinkai įvertinimo ir sertifikavimo sistemos.

naujosios ypač sandarios daugiasluoksnės plokštės, specialios montavimo detalės bei priedai, o montavimo darbus atlieka vienas iš „Ruukki“ įgaliotųjų partnerių, laikantis „Ruukki“ teikiamų sandarumo užtikrinimo instrukcijų.

PLUS lygio oro kaitos koeficientas yra n50 = 0,9 1/h. Šis lygis pasiekiamas, jei užsakomi tik ypač sandarių plokščių sistemos komponentai.

BASIC lygio teorinis oro kaitos koeficientas yra n50 = 1,3 1/h. Šis lygis pasiekiamas naudojant įprastą „Ruukki“ daugiasluoksnių plokščių sistemą.

„Išsamesnės informacijos apie šių siūlomų lygių skirtumus, taip pat apie naująsias ypač sandarias daugiasluoksnes plokštes, jų naudojimą ir efektyvaus energijos naudojimo sprendimus visuomet gausite tiesiog paskambinę į „Ruukki Lietuva“ prekybos skyrių telefonu (8 5) 232 2315“, – patarė D. Sakalauskienė.

2011 Nr. 10


18

pjūvis

pjūvis

Remontai gali baigtis ir laiku Seimo I rūmų remontui skirti du mėnesiai – tiek truko parlamentarų atostogos

Kristina BUIDOVAITĖ

Birželio pabaigoje prasidėję ir beveik du mėnesius trukę Lietuvos Respublikos Seimo I rūmų ketvirto aukšto ir Lietuvos Tarybos salės remonto darbai baigti. Parlamentarai po atostogų grįžo į dažais kvepiančius kabinetus. Remonto užsilaukė Pirmieji Seimo rūmai pastatyti prieš 30 metų ir nebuvo remontuoti nė karto. Nenuostabu, kad inžinerinės sistemos paseno, o per betonines sienas ir nesandarius langus pasprukdavo didžioji dalis šilumos.

,,

Įmonė „Irdaiva“, įsipareigojusi per labai trumpą laiką suremontuoti Seimo I rūmų ketvirtą aukštą ir antrame aukšte esančią Lietuvos Tarybos salę, neturėjo laiko nė atsikvėpti. „Įsivaizduokite pastatą, kuriame nei langų, nei durų, tik betoninės

Ramūnas TUMONIS Įmonės „Irdaiva“ statybos direktorius

Mes atėjome, pasisveikinome su kabinetuose sėdinčiais žmonėmis ir pradėjome darbus, po dviejų mėnesių atėjo jie, pasisveikino su mumis ir pradėjo dirbti.

Nuotr. O. Pasaškovos (LRS).

j p

Prisitaikė prie apribojimų Senieji parlamento rūmai – kultūros paveldo objektas, iš išorės nebuvo galima keisti fasado, todėl pastato sienos buvo šiltinamos tik iš vidaus. „Dėl šios priežasties šiek tiek nukentėjo norminiai šilumos rodikliai, tačiau apribojimai remontuojant kultūros paveldo objektus neišvengiami“, – sakė A. Dimaitis. Dėl tos pačios priežasties reikėjo išlaikyti ir buvusią langų formą. Kadangi pastato langai mediniai, tokie sudėti ir nauji. Įmonės „Irdaiva“ statybos direktorius juokavo, kad nereikia įsivaizduoti, jog jei Seimo I rūmai – kultūros paveldo objektas, tai pastato langai istoriniai, praėjusio šimtmečio. Jie standartiniai, pagaminti prieš trisdešimt metų Vokietijoje, todėl keičiant langus naujais didesnių problemų nekilo. Daugiau apribojimų remontuojant Seimo I rūmų pastatą nebuvo numatyta. Dirbo tarp sesijų Daugiausia darbų laukė Seimo I rūmų 4-ame aukšte įrengtuose 68 kabinetuose, kuriuose dirba 115 žmonių. „Mes atėjome, pasisveikinome su kabinetuose sėdinčiais žmonėmis ir pradėjome darbus, po dviejų mėnesių atėjo jie, pasisveikino su mumis ir pradėjo dirbti. Darbams atlikti turėjome du mėnesius – nė dienos daugiau ar mažiau. Seimo sesija negalėjo būti atidėta“, – pasakojo įmonės „Irdaiva“ statybos direktorius. Be to, nors vasarą, kai vyko remontas, parlamentarai Seimo rūmuose nedirba, juose lankosi garbūs užsienio svečiai. Sulaukus jų darbus tekdavo nutraukti. Bet sutartyje numatytas laikas darbams atlikti dėl to nesikeitė, kalbėjo pašnekovas. R. Tumonis patikino, kad dirbti veikiančiame pastate ir dar ketvirtame aukšte yra nemenkas iššūkis. Juk turėjo būti užtikrintas medžiagų pristatymas, švara, tvarka. „Įsivaizduokite, kad remontuoja jūsų trijų kambarių butą. Viename kambaryje vyksta darbai, o kituose kambariuose turite gyventi. Juk tvarka, kultūra privalo būti“, – dėstė pašnekovas. A. Dimaitis liudija įmonės naudai: jo nuomone, profesionaliai išspręsti visas šias problemas ir kokybiškai atlikti darbus „Irdaivos“ komandai pavyko. 

s i v ū

perdangos ir plikos sienos – teko ne tik atlikti apdailos darbus, bet ir pakeisti inžinerines sistemas“, – apie darbininkų nuveiktus darbus pasakojo Seimo kanceliarijos Bendrųjų reikalų departamento direktorius Antanas Dimaitis. Įmonės „Irdaiva“ statybos direktorius Ramūnas Tumonis pridėjo, kad buvo atlikti ne tik bendrieji statybos darbai. Pakeisti ketvirto aukšto langai, grindys, durys, išdažytos sienos, įrengtos inžinerinės – šildymo, vėdinimo, vėsinimo, santechnikos – sistemos. Įmonės darbuotojams teko išmontuoti ir išnešti senas medžiagas.

2011 Nr. 10

19

2011 Nr. 10


20

renovacija

Pirmoji kregždė jau pasirodė Karolina Liukaitytė

Lietuvoje jau yra daugiabutis, modernizuotas pagal naująją renovacijos programą JESSICA. Pirmąja kregžde tapo Plungėje, Vaišvilos gatvėje, esantis penkiaaukštis. Kaip ir tikėtasi, renovacijos rezultatai žmonių nenuvylė: namo energijos sąnaudos sumažėjo daugiau nei du kartus. Simbolinėse darbų pabaigtuvių iškilmėse dalyvavęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas gyrė namo gyventojus už atkaklumą ir iniciatyvą. „Kai nemažai žmonių vis dar svarsto, ar verta atnaujinti namus, ar ne, nežino arba nemato atsivėrusių galimybių, plungiškiai rodo pavyzdį visai šaliai. Renovacijos programa veikia, o pasirinktos kompleksinės daugiabučių modernizavimo priemonės leidžia energijos poreikius sumažinti daugiau

nei per pusę. Šį pavasarį įtvirtintos papildomos finansinės paramos priemonės daugiabučių atnaujinimo programą padarė dar patrauklesnę“, – teigė G. Kazlauskas. Ministras teiravosi: ar yra dalykų, kurie netenkina? Galbūt kas nors ne iki galo gerai padaryta ir panašiai? Neatsirado nė vieno, kuris turėtų pretenzijų. Kažkas mestelėjo: tie keli, kurie iš pradžių buvo nepatenkinti ir prieštaravo pačiai renovacijos idėjai, dabar

nieko nebesako. Nes sąskaitos už šildymą akivaizdžiai rodo, kad pasiekta netgi daugiau, negu buvo tikimasi. Bendra daugiabučio namo Plungėje, Vaišvilos g. 9, atnaujinimo kaina siekia 1,12 mln. litų ir sudaro apie 433 litus investicijų vienam kvadratiniam metrui. Tačiau šio namo butų savininkams modernizavimas kainuoja penktadaliu pigiau, nes valstybė remia energinį efektyvumą didinančias priemones. Pradiniame etape parama kompensuojant projekto rengimą, techninę priežiūrą ir rangos darbus sudaro daugiau kaip 208 tūkst. litų. Be to, plungiškiai gaus ir papildomą 15 proc. kompensaciją, nes pasiekė rodiklius, už kuriuos ji skiriama. Tai dar turės patvirtinti ekspertai, tačiau jau dabar aišku, kad energijos sutaupymas viršija 40 proc. – ribą, kurią pasiekus skiriami minėti papildomi 15 proc. Specialistų vertinimu, atnaujinto daugiabučio energijos sąnaudos sumažėjo net 54,9 proc. Šis daugiabutis atnaujintas kompleksiškai: modernizuotos šildymo ir karšto vandens sistemos, pakeisti langai ir lauko durys, įstiklinti balkonai, apšiltintas stogas, fasadinės sienos, rūsio perdanga, cokolis, balkonų lubos bei grindys. Be to, gyventojai savo iniciatyva ėmėsi ir papildomų priemonių, kurios nemažai prisidėjo prie galutinio rezultato: pakeisti geriamojo vandens vamzdynai ir įrenginiai, atliktas nuotekų sistemos bei elektros instaliacijos remontas. Aplinkos ministerija primena, kad šiuo metu Lietuvoje atnaujinta daugiau kaip 400 daugiabučių. Naujojoje modernizavimo programoje dalyvauja 130 namų. 27 bendrijos jau atlieka statybos darbus, 26 vykdo rangos darbų konkursus, 54 rengia techninius projektus. Seną daugiabutį atnaujinę plungiškiai žiemos laukia be jokio nerimo, sąskaitos už šildymą jų nė kiek negąsdina.

2011 Nr. 10

AM nuotr.

Klientų lūkesčiai pildosi: „Ruukki“ pristato dvigubos markės plieną

Investuotojų keliami šiuolaikiniai dizaino, komforto bei saugos reikalavimai pastatams verčia architektus, projektuotojus ir statybininkus ieškoti naujų, gerokai efektyvesnių sprendimų ar medžiagų. Įvertindami „Ruukki“ profesionalumą, kompetenciją ir technologinį pažangumą specialiųjų ir standartinių plienų gamyboje, statybų specialistai koncernui iškėlė itin sudėtingą užduotį: sukurti plieną, kuris stiprumu nė kiek nenusileistų aukštesnės markės plienui S420, bet būtų taip pat lengvai apdorojamas, virinamas ir cinkuojamas, kaip ir populiariausios markės plienas S355. Tokio sprendimо privalumai nekėlė abejonių: atsirastų galimybė konstrukcijoms ir detalėms naudoti mažiau plieno, t. y. šios taptų paprastesnės, tvirtesnės, lengvesnės, lengviau pagaminamos ir montuojamos.

Svarbiausias dėmesys – klientų lūkesčiams tenkinti Aukščiausios kokybės plieno ekspertų komanda, dirbanti „Ruukki“ laboratorijose, ir šį kartą klientų lūkesčių nenuvylė: „Ruukki“ tapo pirmąja įmone, kuri pagamino ir Europos rinkai pradėjo tiekti dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H vamzdines sijas. „Ruukki“ dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H vamzdinės sijos visiškai atitinka EN 10219 standarto reikalavimus. „Paprastai tariant, naujosios dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H vamzdinės sijos puikiai suderina visas geriausias dviejų atskirų plieno markių ypatybes: S420MH plieno markės stiprumą ir S355J2H apdorojimo ypatybes. Šį tvirtą plieną virinant nereikia nei specialios kvalifikacijos, nei specialių virinimo medžiagų ar pakaitinimo, jį lengva pjauti, gręžti ar kitaip apdo-

roti, galima tiksliau padengti reikiamu cinko sluoksniu“, – pasakojo „Ruukki Lietuva“ Metalų padalinio pardavimų vadovas Ignas Staškevičius. Neribotos naudojimo galimybės ir ekonominė nauda „Ruukki“ siūlomų stačiakampių ir apvalių dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H vamzdinių sijų naudojimo sritis – itin plati: jas galima efektyviai naudoti pastatų, tiltų, stadionų ir kitų konstrukcijų, kėlimo įrangos bei įvairių detalių gamyboje. Pasak I. Staškevičiaus, vien pakeitus standartines S355J2H plieno markės vamzdines sijas „Ruukki“ dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H sijomis, iškart galima sutaupyti daugiau nei 10 proc. metalo konstrukcijų svorio. Dar daugiau įmanoma sutaupyti statant didelės apkrovos pastatus – daugiau nei 15 proc. metalo! „Projektams įgyvendinti pasirinkus „Ruukki“ dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H vamzdines sijas, gaunama nauda – ne tik ekonominė. Mažesnis plieno kiekis konstrukcijoms – tai ir sutaupyta vieta sandėliuose ar statybvietėse, ir lengvesnis transportavimas, kėlimas, ir sutaupytas gamybos, paruošimo, montavimo laikas, ir kompaktiškesnis pastatų ar kitų konstrukcijų dizainas“, – „Ruukki“ naujojo plieno privalumus vardijo pardavimų vadovas. „Ruukki“ dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H sijų, kurių nuolat yra sandėlyje, matmenų pasirinkimas ir kiekiai yra lygiai tokie pat dideli, kaip kad buvo senosios, S355, markės plieno, tad užtikrinamos lanksčios tiekimo sąlygos. „Daugiau informacijos apie naująsias dvigubos plieno markės S420MH / S355J2H vamzdines sijas, taip pat kitus „Ruukki“ siūlomus specialiuosius ir standartinius plienus lakštais, ritiniais bei įvairiais profiliais visuomet gausite paskambinę į „Ruukki Lietuva“ Metalų prekybos skyrių telefonu (8 5) 232 3005“, – patarė I. Staškevičius.

2011 Nr. 10


,,

technologijos

technologijos

Daugiabutis Dižone po gaisro.

22

Saugumas ar taupumas: protingesnis pasirinkimas gali išgelbėti gyvybES 2011 Nr. 10

Architektai ir projektuotojai dažnai susiduria su statybos ar renovacijos darbų sąmatų problema. Tokiu atveju dažniausiai nukenčia pasirenkamų sprendimų ir medžiagų kokybė. Daug žmonių, susiduriančių su šia problema, žino, kad svarbiausia – kaina. Gaminio parinkimas atsižvelgiant tik į kainą (o ne į esminius parametrus) dažnai atrodo nereikšmingas, tačiau gaisrinės saugos aspektu toks gaminių pakeitimas gali sukelti milžiniškus padarinius, kurie gali paveikti ne tik tuos, kurie nukentėjo nuo gaisro tiesiogiai, bet ir projektavimo (statybų) metu sprendimus priėmusius asmenis. Nedegi izoliacija mažina pavojų Keisčiausia, kad dažnai, atrodo, neesminis statybos komponentas ar gaminys, kurio tikslių ypatybių pastato savininkai net nežino, iš tikrųjų gali lemti didžiulius pokyčius. Izoliacija ir yra būtent tas komponentas. Net ir patyrę inžinieriai bei architektai gali nustebti, kokie gali būti saugos skirtumai kilus gaisrui naudojant tinkamas ypatybes turinčią izoliacinę medžiagą. 2003 metais Jungtinėje Karalystėje kilo gaisras, po kurio architektui buvo pareikšti kaltinimai dėl aplaidumo, nes jis suprojektavo maisto produktų gamyklos atitvaras su degios izoliacijos užpildu. Nors gaisras kilo dėl pastato savininko veiksmų, kaltė dėl ugnies išplitimo teko architektui, jis turėjo atsakyti už didžiąją dalį nuostolių. Apeliaciniame teisme sprendimas buvo panaikintas, nes paaiškėjo, kad pastato savininkas architektui pateikė nepakankamai informacijos apie patalpų, kuriose vėliau kilo gaisras, paskirtį. Taip buvo sukurtas precedentas – draudimo kompanijos suprato, kad joms gali būti teikiami ieškiniai dėl netinkamų statybos produktų specifikacijų, ypač tais atvejais, kai projektuotojas buvo neteisingai informuotas apie pastato naudojimą1.

saugos klausimais. Valstybinių institucijų atstovai ir gaisrinės saugos specialistai gali padėti projektuotojams išsirinkti gaminius, labiausiai tinkančius skirtingos paskirties pastatams. Evakuacijos iš pastato laikas skiriasi priklausomai nuo pastato gyventojų mobilumo, jų žinių apie pastatą ir prieigą prie avarinių išėjimų. Į šiuos veiksnius turi būti atsižvelgiama renkantis statybines medžiagas bei gaisrinės saugos priemones. Pavyzdžiui, norint apsaugoti žmones daugiaaukščiuose pastatuose, labai svarbu gaisro vietos lokalizavimas. Dažniausiai pavojų gyvybei kelia ne pirminis gaisro šaltinis, o greitas, laipsniškas ugnies ir dūmų plitimas, užblokuojantis evakuacinius išėjimus. Siekiant mažinti tokių nelaimingų atsitikimų kaip Sadarko ar Dižono gaisrai tikimybę, daugiaaukščiai pastatai turėtų būti statomi taip, kad kilus gaisrui žmonėms būtų paprasčiau evakuotis ir kartu sumažėtų ugnies plitimo galimybė. Taip pat reikėtų atsižvelgti į visas būsimo pastato naudojimo galimybes. Pavyzdžiui, tai, kas šiuo metu yra gyvenamasis namas, ateityje gali tapti slaugos namais ar vaikų darželiu. Gyvenamajam namui apskaičiuotas evakuacijos laikas gali būti visiškai netinkamas senyvo amžiaus gyventojams, jei pastato paskirtis bus pakeista į slaugos namus.

23

Projektuotojai ir techniniai prižiūrėtojai turi apsvarstyti įvairias galimybes, kaip skirtingai gaisras gali paveikti gaminius.

čio daugiaaukščių pastatų išorinių sienų atitvarose. Kitur, tarkime, Vokietijoje, daugiaaukščiuose pastatuose naudoti degias izoliacines medžiagas išvis draudžiama. Vis labiau harmonizuojant standartus ir siekiant pasinaudoti pažangia tarptautine praktika, statybinės medžiagos gali nebeatitikti reikalavimų, pagal kuriuos pastatas anksčiau buvo laikomas saugus. Tik A1 ir A2 degumo klasių gaminiai atitinka aukščiausius reakcijos į ugnį standartus ir gali mažinti gaisro pavojų ir jo sukeltus padarinius. Izoliaciniai akmens vatos gaminiai dažniausiai priskiriami A1 degumo klasei ir atitinka griežčiausius gaisrinės saugos reikalavimus. Taisyklės ir reikalavimai keičiasi, pastatų paskirtis – irgi. Norėdami mažinti atsakomybę, susijusią su gaisro padariniais dabar ir ateityje, pastato savininkai ir projektuotojai rizikuoja mažiau, jei pastato atitvaroms pasirenka nedegius gaminius.

h c e t no i g o l os j

Proaktyvios priemonės Projektuotojai ir techniniai prižiūrėtojai turi apsvarstyti įvairias galimybes, kaip skirtingai gaisras gali paveikti gaminius, ir užtikrinti, kad medžiagos būtų parenkamos tinkamai. Tyrimų rezultatai ir informacija nėra paplitę taip plačiai, kaip turėtų būti, tačiau tokių organizacijų kaip Priešgaisrinės saugos agentūra (JAV) ir Europos techninio įteisinimo įstaiga (EOTA) interneto svetainėse pateikiama nemažai patarimų gaisrinės

Dėl ateities reikia veikti dabar Priklausomai nuo taikomo bandymo metodo ar nacionalinių gaisrinės saugos reikalavimų degūs izoliaciniai gaminiai gali atitikti įvairius gaisrinės saugos standartus bei klasifikacijas. Šiuo metu kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Rytų Europoje) degi izoliacija gali būti naudojama iki 25 metrų aukš-

Atsakomybės ribojimas Pagal žmonių saugos reikalavimus medžiagos degumo klasifikacija turėtų būti svarbiausias kriterijus renkantis izoliaciją. Šio dokumento turinį ir išvadas rinko „Rockwool Group“. Dokumentas skirtas specialistams ir naudotinas tik informaciniais tikslais. „Rockwool Group“ atsiriboja nuo atsakomybės dėl tiesioginių arba netiesioginių nuostolių ar žalos, kuriuos galėtų lemti šio dokumento naudojimas.  http://www.fenwickelliott.co.uk/files/ docs/articles/html/hot_potato.htm 1

Visus faktus ir išvadas rinko „Rockwool International“.

2011 Nr. 10


„Vaidva“ žinoma Lietuvoje ir užsienyje

UAB „Vaidva“ Statybininkų g. 5, Venta, LT-85305 Akmenės r. 2011 Nr. 10Tel. +370 698 26 735, faks. (8 425) 50 990 El. p. vaidva@vaidva.lt, www.vaidva.lt

Nesvarbu, kurioje šalies vietovėje vyktų pastatų ardymo ir demontavimo darbai, retai kuriame jų nedirbs bendrovės „Vaidva“ technika ir specialistai. Užuot dejavusi užgriuvusiu sunkmečiu, įmonė daug investavo į galingos technikos įsigijimą. Toks sprendimas duoda vaisių – reta šios srities įmonė šiandien gali prilygti „Vaidvai“, kurios turima techninė bazė ir sukaupta patirtis padeda laimėti daugelį konkursų darbams atlikti. Ventoje registruota bendrovė „Vaidva“, kurią įkūrė Andrius Mikelskis ir Vaidotas Gubinas, savo veiklą pradėjo 2005 metais. Jos darbų arsenalas įspūdingas: ardė Ukmergėje kadaise statytas sovietines kareivines, Panevėžyje – buvusį cukraus fabriką, dar ir dabar veikiančią „Lino“ gamyklą, Kaune – ketaus gamyklą, „Senukų“ prekybos centrą, Grigiškėse – popieriaus gamyklos pastatus. Netgi prie Klaipėdos dramos teatro pastato teko padirbėti. Tai tik maža dalis laimėtų konkursų. Šiuo metu „Vaidva“ dirba išmontuodama AB „Akmenės cementas“ senąsias sukamąsias krosnis, talkina savo technika „Kalcito“ įmonei, vežančiai kalkakmenį. Bendrovės griovimo technika taip pat burzgia Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Vilniuje, Kėdainiuose, Birštone, Jurbarke, Anykščiuose. Taip pat ruošiamasi darbams Kauno „Drobės“ gamykloje, Kėdainiuose bus likviduojami pesticidų sandėliai. „Vaidva“ atlieka ir valstybinius užsakymus – šiuo metu vykdomi Nemuno deltos šeimininkų neturinčių pastatų, teritorijų tvarkymo darbai. Tokius bei panašius darbus teko atlikti ir kituose rajonuose. Taigi galima sakyti, kad „Vaidva“ suraizgiusi Lietuvą savo darbo voratinklyje. Dirbama ne tik Lietuvoje. „Vaidva“ yra laimėjusi konkursą ir ardo Brocenų cemento gamyklą Latvijoje. Naujosios cemento gamyklos Brocenuose avarijos vietoje atlikti ypač pavojingi darbai, taip pat „Cemex“ gamyklos gamybos linijos gelbėjimas savo technika 24 valandas per parą. Norisi paminėti, kad jei ne „Vaidvos“ darbuotojai ir technika, Latvijos cementininkų nuostoliai po avarijos būtų buvę milžiniški – vienos dienos gamyklos prastovos kaina – apie 500 tūkst. eurų.

Ruošiamasi ir naujam kontraktui, teks išmontuoti ir dar likusį, tačiau pripažintą pavojingu žaliavų sandėlį. Nieko nebūtų keista, jei sandėlio dydis neprilygtų futbolo stadiono dydžiui. Technika dar talkina cemento gamybos linijai, kuri programuotojams padarius klaidos vėl sustojo. Latvijoje taip pat dirbama Jelgavos ir Liepojos miestuose, ruošiamasi pradėti ardyti ir dar keletą naujų objektų. „Paminėjęs avarijos likvidavimo darbus, norėčiau pabrėžti ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje įvykusias nelaimes. Teko atlikti „Pieno žvaigždžių“ garo katilo sprogimo avarijos likvidavimo darbus Mažeikiuose, likviduoti Vičiūnų grupės įmonės gaisro padarinius, Klaipėdos mėsinės Pagėgiuose avarijos likvidavimo darbus. Mūsų įmonei nesvetimi bet kokie darbai“, – pabrėžė A. Mikelskis. „Vaidva“ savo bazėje turi nemažai ekskavatorių, mini krautuvų, statybos atliekų trupintuvų, didelio galingumo savivarčių, priekabų su vilkikais, vilkikų ypač sunkiai technikai transportuoti, technikos transportavimo platformų, ilgastrėlį ekskavatorių, automašinų, vibrovolų, buldozerių. Kažin ar dar kur nors, be „Vaidvos,“ galima pamatyti ekskavatorius, sukomplektuotus su hidraulinėmis betono trupinimo žirklėmis, hidrokūjais. Technikos arsenalą papildo ir keturi galingi betono trupinimo agregatai, nauja skaldos rūšiavimo linija, skirta įvairių frakcijų betono ir plytų skaldai gaminti. „Ypatingais galima laikyti ir darbuotojus, kurie atlieka visus su griovimu susijusius darbus, tariame jiems „ačiū“ už profesionalumą“, – kalbėjo vienas įmonės įkūrėjų. A. Mikelskis vardija įspūdingus skaičius: iki krizės technikos įmonė turėjo už 13 milijonų litų, o dabar turi už 17 milijonų litų. „Vaidva“ neseniai laimėjo konkursą Kauno autobusų stoties seniesiems pastatams išmontuoti. Laimėjimas nebūtų niekuo ypatingas, jei ne būtina sąlyga darbams atlikti – negalima stabdyti stoties įprasto darbo ritmo. Žinant mūsų darbo kokybę, objektas sėkmingai priduotas tolesniems užsakovų darbams. Konkuruodama su kitomis ardymo ir demontavimo darbais užsiimančiomis įmonėmis, „Vaidva“ nesunkiai

laimi stambių užsakymų konkursus, dirba sparčiai ir kokybiškai, o tai yra tarsi charakteristikos eilutės, garantuojančios naujų užsakymų srautą. Tai didelis bendrovės įkūrėjų nuopelnas, jie lygiai tokie patys paprasti darbininkai, besistengiantys būti tinkama „Vaidvos“ kolektyvo dalimi. „Jau turbūt negrįžtamai praėjo laikai, kai nugriautų pastatų atliekos buvo laidojamos po žeme. Dabar pastatus išardome nepalikdami atliekų. Visos jos susmulkinamos ir tampa kelių dangos pagrindu. Tokia skalda turi paklausą, atitinka keliamus reikalavimus. Susmulkinti gelžbetonio luitai tampa smulkia frakcija, kurią perka kelių ar teritorijų išlyginimo darbus atliekančios bendrovės“, – pasakojo A. Mikelskis. Šiuo metu bendrovė ruošiasi įsirengti statybinio laužo aikšteles Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, kurios atitiks visus aplinkosauginius reikalavimus. Ateities planuose – prijungti ir daugiau statybinio laužo aikštelių kituose miestuose. Jas „Vaidva“ jau dabar turi nusipirkusi ir rengia dokumentus, kad galėtų priimti statybinį laužą – betoną, gelžbetonį, plytas, čerpes ir keramiką, metalą, mišrias statybines atliekas. Darbo principas: ekskavatorių su visos komplektacijos žirklėmis ir kūjais šokis objektuose, po to į griaunamo statinio teritoriją atvežti malūnai vietoje mala betonines nuolaužas, kurios virsta betono skalda. A. Mikelskis sakė, kad betono skaldos kaina kelis kartus mažesnė nei dolomito ar granito, o savo kai kuriomis ypatybėmis yra geresnė – ji stipresnė. „Vaidva“ atitinka visus gamtosauginius reikalavimus, yra įregistruota Aplinkos ministerijos atliekas tvarkančių įmonių registre, taip pat turi ypatingų pastatų griovimo darbų atestatą bei Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. Savaime aišku, turi ir kvalifikuotą bei atestuotą kolektyvą. Įmonėje dirba 110 darbuotojų, sudarytos mobilios aptarnavimo brigados. Jeigu yra užsakymų, įmonė gali atlikti žemės kasimo darbus – kasti tvenkinius, kanalus, sutvarkyti karjerus, aikšteles. Kokybiško darbo rezultatas – pastaruoju metu vis dažniau ne įmonė ieško darbo, o užsakovai ieško „Vaidvos“.

2011 Nr. 10


Praktiška grindų galvosūkio išeitis Vadinamosios sausosios grindys – viena praktiškiausių ir patogiausių naujovių. Naudojant tokią technologiją naujos statybos arba remontuojamame būste galima greitai ir saugiai sudėti aukštos kokybės, lygias ir ergonomiškas grindis. Jos bus patvarios ir suteiks papildomos pridėtinės vertės pastatui, padarys jį komfortiškesnį, be to, sutaupys patalpų aukštį. Kompanija „Knauf“ tokiam sprendimui įgyvendinti siūlo sausųjų grindų plokštes „Knauf Brown“.

tato konstrukcijų. Pasitelkus „Knauf Brown“ sausųjų grindų sistemą, garso izoliacija gali pagerėti iki 22 dB. Sausąsias grindis galima kloti gyvenamuosiuose namuose, biuruose, viešbučiuose, prekybos ir gamybos pastatuose, kur nėra nuolatinės drėgmės ir palaikomas normalus temperatūros režimas. Taip pat vietose, kur nėra agresyvios aplinkos, kur grindys nebus veikiamos didelių mechaninių

,,

Kvadratinis įprastų betoninių grindų metras sveria apie 140 kilogramų, o sausųjų – apie 24. Nereikia pamiršti, kad šį milžinišką svorio skirtumą reikia sandėliuoti, gabenti atitinkamu transportu, atnešti iki remontuojamo būsto – visa tai kainuoja.

Gerina garso izoliaciją Sausųjų grindų „Knauf Brown“ plokštės klojamos dviem sluoksniais: ant barstalo (0–5 milimetrų frakcijos keramzitbetonis arba „Knauf Trockenschutung“) arba izoliacinio sluoksnio (grindų putų polistirenas arba grindims skirta mineralinė vata). Išklojus šias grindis galima suformuoti lygų

2011 Nr. 10

pagrindą galutinei dangai tiesti, pagerinti perdangos garso ir šilumos izoliaciją. Sausųjų grindų sistema, kuriai naudojamos „Knauf Brown“ plokštės, montuojama plaukiojančių grindų principu. Tokios grindys garantuoja ypač gerą izoliaciją nuo smūgių sukeliamo triukšmo, nes grindys atskiriamos nuo visų pas-

apkrovų. Įrengus hidroizoliaciją, sausąsias grindis galima kloti ir drėgnesnėse patalpose, pavyzdžiui, vonios kambariuose. Šią grindų sistemą ypač rekomenduojama kloti tada, kai leidžiamas ribotas konstrukcijos svoris arba kai grindis būtina sumontuoti per ypač trumpą laiką.

Pranašumų – ne vienas Sausosios grindys klojamos gana greitai, nes darbo metu neatsiranda priverstinių prastovų – nereikia skirti laiko skiediniui džiūti, galvoti apie vandens tiekimą. Daugeliu atvejų paklojus sausąsias grindis galutinę dangą galima pradėti tiesti jau kitą dieną. Atliekant darbus į konstrukcijas nepatenka drėgmės, nes nėra vadinamųjų šlapiųjų procesų. Dėl palyginti nedidelio konstrukcijos svorio šią sistemą galima naudoti objektuose, kur negalimos didelės apkrovos perdangoms. Kitaip nei liejamąsias, sausąsias grindis galima kloti patalpose, kurių oro temperatūra nėra aukštesnė nei 5 laipsniai šilumos. Vadinasi, darbams oro temperatūra neturi įtakos. Ant šių grindų konstrukcijos galima kloti beveik visų tipų grindų dangą. Išeitis senuose pastatuose Sovietmečiu statytų daugiabučių butuose grindys yra nelygios, jos ne tik neslopina garso, nelaiko šilumos, bet ir girgžda. Todėl tokias būtina perkloti. Paprastai klojant grindis nepageidaujami šlapieji procesai – grindų lyginimas cemento skiediniu. Viena vertus, toks sprendimas keltų riziką, nes dėl papildomos apkrovos perdangose gali atsirasti plyšių, skiedinio vandeniu gali būti užlieti apačioje gyvenantys kaimynai. Kita vertus, toks darbas yra sunkus ir nemalonus. O ten, kur perdangų sijos yra medinės, iš viso negalima formuoti sunkių grindų konstrukcijų. Kvadratinis įprastų betoninių grindų metras sveria apie 140 kilogramų, o sausųjų – apie 24. Nereikia pamiršti, kad šį milžinišką svorio skirtumą reikia sandėliuoti, gabenti atitinkamu transportu, atnešti iki remontuojamo būsto – visa tai kainuoja. Lengvos sausosios grindys atlaiko didelę taškinę apkrovą: 4 x 4 centimetrų spaudas iki 4,5 kN (450 kg). Jeigu patalpoje ant grindų sudėti gulekšniai, iškloti OSB plokštėmis, ant kurių numatyta klijuoti plyteles, to negalima daryti tiesiogiai, nes taip išklijuotos grindys nebus patvarios. Kad plytelės laikytųsi prie pagrindo, tarp OSB plokštės ir plytelių klijų būtinas „Knauf Brown“ tarpsluoksnis. Reikia atkreipti dėmesį, kad grindys iš

OSB plokščių smarkiai mažina patalpų aukštį ir blogina garso, sukeliamo smūgių, izoliaciją. Sistemos medžiagos Pagrindui uždengti naudojamas specialus garus izoliuojantis ir kvėpuojantis popierius „Knauf Schrenzlage“ arba 0,2 milimetro storio garų plėvelė, jei žinoma, kad iš pagrindo gali sklisti drėgmė. Perimetrinė juosta „Randammstreifen“ naudojama norint grindų sluoksnį atskirti nuo sienų. Taip pat naudojamas izoliacinis birusis sluoksnis arba plokštinės izoliacinės medžiagos, jei pagrindas lygus. Ir „Knauf Brown“ plokštės, kurios tarpusavyje klijuojamos PVA klijais ir sutvirtinamos kabėmis, ne ilgesnėmis kaip 25 milimetrai. Montavimo ypatumai Sausąsias grindis patariama kloti sumontavus pertvaras, atlikus elektros ir santechnikos instaliavimo darbus. Visų pirma reikia įvertinti ir paruošti esamą paviršių, nuo grindų pagrindo surinkti ir nuvalyti statybinių medžiagų atliekas, betono arba cemento skiediniu kruopščiai užglaistyti plyšius tarp perdangos plokščių bei perdangos ir sienų sujungimo vietas. Tada reikia pažymėti grindų lygmens aukštį. Prieš montuojant sausąsias grindis ant pagrindo reikia patiesti izoliacinį popierių „Schrenzlage“. Vietose, kuriose sausosios grindys liečiasi su kitomis konstrukcijomis, popierių reikia kloti užlenkiant jį iki viršutinio grindų krašto. Išpilto biralo sluoksnį reikia lyginti specialiu liniuočių komplektu. Vamzdynai tvirtinami prie pagrindo, kad sausas barstalas nejudėtų. Ant paruošto visiškai sulyginto barstalo iš pradžių išilgai greta viena kitos sandariai vienu sluoksniu klojamos „Knauf Brown“ gipskartonio plokštės. Siūlės turi būti perstumtos bent 40 centimetrų. Jas rekomenduojama užpildyti „Uniflott“ glaistu. Prieš dengiant viršutinį sluoksnį, pirmojo sluoksnio plokštės dantyta 3 milimetrų mentele padengiamos PVA klijais. Antrą„Knauf Brown“ plokščių sluoksnį reikia kloti skersai ant pirmo sluoksnio. Viršutinio ir apatinio sluoksnių plokščių siūlės negali būti viena virš kitos. Iš karto paklojus, viršutinį plokščių

sluoksnį reikia tvirtai prispausti per visą plotą. Po to paviršiumi nevaikščioti 12 valandų, kad abu plokščių sluoksniai tolygiai susiklijuotų. Plokščių sluoksnius reikėtų sutvirtinti kabėmis. Jeigu statinyje jau suformuotos deformacinės siūlės, reikia numatyti, kad ir deformacinės sausųjų grindų siūlės būtų tose pačiose vietose. Slenksčių zonose abiejų plokščių sluoksnių sandūros sutvirtinamos (paremiamos) maždaug 10 centimetrų pločio klijuota fanera arba lenta. Prieš atliekant apdailą rekomenduojama gruntuoti viršutinį visų sausųjų grindų sluoksnį. „Knauf Tiefengrund“ sutvirtina viršutinį grindų sluoksnį ir apsaugo jį nuo kitų darbų poveikio. Danga – kuo įvairiausia Ant sausųjų grindų galima kloti įvairią grindų dangą. Jeigu numatyta kiliminė danga, būtina glaistyti viršutinio plokščių sluoksnio siūles. Šiaip rekomenduojama glaistyti visą plokščių paviršių. Klojant polivinilchlorido, linoleumo ir panašią ploną grindų dangą, būtina glaistyti visą sausųjų grindų paviršių. Norint kloti parketą, rekomenduojama dėti plaukiojančio tipo parketlentes. Prieš klojant parketą, gruntuojamas visas grindų paviršius. Glaistyti sausųjų grindų paviršiaus nereikia. Jeigu parketo danga – storesnė nei 14 milimetrų, rekomenduojama rinktis tarpinį kompensacinį klojinį. Ant sausųjų grindų galima klijuoti ir keramikos bei akmens keramikos plyteles. Tik negalima kloti fajansinių plytelių. Maksimalūs grindų plytelių matmenys – ne daugiau kaip 330 x 330 milimetrų. Būtina užglaistyti siūles tarp plytelių. Gruntuotam paviršiui visiškai išdžiūvus, plytelės klijuojamos plytelių klijais. Drėgnesnėse patalpose, pavyzdžiui, vonios kambariuose, prieš klijuojant grindų plyteles reikia kloti hidroizoliacinį sluoksnį, kad į sausąsias grindis neįsigertų drėgmės. Šį hidroizoliacinį sluoksnį reikia kloti per visą patalpos plotą. Gamybinėse patalpose, kuriose nuolat būna daugiau drėgmės, vietoj „Knauf Brown“ naudojamos gipso plaušo plokštės „Knauf Brio“ arba cementinės plokštės „Aquapanel Floor“.

2011 Nr. 10


ARCHITEKTŪRA

aplinka I 30

Miestus kuria asmenybės

architektūra I 38

Kalėjimas – stotelė į laisvę

mano savivaldybė Jonaviečiai nebenori laukti I 45 Birštonas stiprina pozicijas I 46

Darbų apsukas didina naujos technologijos Pramonės ar prekybos objektus statantiems statybininkams naujos technologijos gerokai palengvins ir sutrumpins darbą. Mūsų šalies rinkai pasiūlytas naujas gaminys – kompanijos „Kingspan“ gaminamos denginio plokštės „X–dekTM“. Šiose daugiasluoksnėse plokštėse konstrukcinis plieninis paklotas, ugniai atspari šiluminė izoliacija „FIREsafe“ ir metalinė viršutinė danga yra sujungti į vieną gaminį. Iki šiol statybos darbus apsunkindavo tai, kad panašios konstrukcijos stogai buvo montuojami naudojant atskirus komponentus. „X–dekTM“ plokštės naudojamos, kai statybose reikia perdengti didelius tarpatramius. Įprastai plokštės naudojamos perdengti tarpatramius, kurių ilgis yra iki 7 metrų. Tačiau yra

galimybė užsisakyti ir 13,5 metro ilgio plokštes. Jas galima naudoti plokštiems stogams visų tipų statiniuose. Didžiausi plokščių „X–dekTM“ privalumai yra tie, kad sumontuojama iš anksto suprojektuota, apšiltinta struktūrinė „rėmas prie rėmo“ denginio perdanga. Greitas montavimas leidžia uždengti iki 1,2 tūkst. kvadratinių metrų ploto stogo per dieną. Vadinasi, galima paspartinti ir kitus pastato statybos etapus – betonavimo ar įrangos montavimo darbus. Montuoti „X–dekTM“ plokštes galima bet kokiu oru, nebijant, kad užpildas permirks ir praras savo izoliacines ypatybes, kaip gali atsitikti montuojant stogą iš atskirų komponentų. Darbas paspartėja ir dėl to, kad sumontavus plokštes gaunamas iš dalies paruoštas vidinis interjero

paviršius. Vidinė plokštės pusė yra baltos spalvos – tai suteikia lygaus ir švaraus interjero įspūdį. Plokštės „X–dekTM“ gerokai prisideda prie stogų sandarumo, nes montuojant nelieka tarpų tarp plieninio pakloto ir izoliacijos. Dar vienas privalumas – sumažėja įprastai naudojamų sudedamųjų dalių skaičius. Antai nebereikia papildomo kondensacinio garų sluoksnio, tvirtinimo ir kitokių elementų. Prie plokščių galima tvirtinti vidaus apšvietimą, kloti šildymo ar šaldymo vamzdžius, ventiliacijos įrenginius. „X–dekTM“ plokštės yra nekenksmingos sveikatai, atsparios pelėsiams, grybams, miltligei ir parazitams. Jos užtikrina gerą šilumos izoliaciją, atitinka gaisrinės saugos reikalavimus.

UAB „Kingspan“ Neries kr. 16, Kaunas, tel. + 370 37 45 18 83, el. p. info@kingspan.lt, www.kingspan.lt

2011 Nr. 10

Palangai gražinti – milijoninės vertės projektai I 48 Visada gali būti geriau I 50 Daugiau dėmesio skirs kultūrai I 52

paveldas I 56

Stelmužės bažnyčią gydys restauratoriai

pasaulis I 62

Šaukiasi reanimacijos


30

aplinka

aplinka

Kristina BUIDOVAITĖ

Miesto, kaip ir žmogaus, veidas įvairialypis. Ir dviejų vienodų miestų nerasite, kaip nerasite ir visiškai vienodų žmonių. Ir keičiasi jie bėgant metams taip pat, kaip ir žmonės. Net sensta panašiai. Ir kaip žmonės tampa vis unikalesni. Kuria ne tik specialistai „Svarbiausia – miestų veidą formuoja ne tik pastatai, gatvės, medžiai ar kraštovaizdis. Net ne kraštovaizdžio architektas. Miestą kuria žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, leidžiantys laiką namuose ar viešosiose erdvėse. Miesto veidą jie kuria savo elgesiu, požiūriu, kalba, išraiška, drabužiais, Giedrė ČEPONYTĖ Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio vyriausioji specialistė

pasiryžęs visą savo talentą ir laiką skirti miesto veidui kurti. Ar tiesiog turėtų idée fixe. „Kiekvienam miestui ar miesteliui dievo dovana, kai jame atsiranda neeilinė asmenybė, nebijanti originalių, netradicinių, stereotipus griaunančių sprendimų, vienaip ar kitaip sugebanti juos realizuoti. Tuomet miestai ir įgyja sa-

,,

vitą veidą“, – įsitikinęs A. Skridaila. Geriausias pavyzdys – Mosėdis ir jo Akmenų muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas, Juknaičiai ir architektų Kiškių šeima, kūrusi šios gyvenvietės kraštovaizdį. Pasak įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, apie miestų vienodėjimą diskutuota dar XVII amžiuje, po vieno Lietuvos sostinę nusiaubusio gaisro. Tuomet pradėta nuogąstauti, kad vietoj senojo miesto kuriamas naujas, itališko baroko Vilnius, visai nepanašus į buvusį. Tačiau prisijaukinęs ir suteikęs ypatingų bruožų keistam ir įmantriam Italijos stiliui, šiandien baroko šedevrų gausus Vilnius yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Miestą kuria žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, leidžiantys laiką namuose ar viešosiose erdvėse.

Miestus kuria asmenybės

Urbanizacija bei istorijos vingiai raukšlėja miestų veidą ir daro jį vis išraiškingesnį 2011 Nr. 10

31

net emocijomis“, – įsitikinusi Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio vyriausioji specialistė Giedrė Čeponytė. Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila mano, kad miesto veidas – visuma, priklausanti nuo daugelio veiksnių: gamtinio karkaso, kuriame miestas kūrėsi ir plėtėsi, istorinių miesto raidos krypčių ir tendencijų, o kalbant apie pastaruosius dešimtmečius – ir nuo bendrojo planavimo sprendinių bei architektūrinių atskirų objektų sprendimų, projektų įgyvendinimo kokybės. Tam, kad miestai būtų ne tik skirtingi, bet ir išskirtiniai, kartais užtenka ir vieno žmogaus, kuris būtų

2011 Nr. 10


32

aplinka

,,

aplinka

Mindaugas PAKALNIS Įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas

Apie miestų vienodėjimą diskutuota dar XVII amžiuje, po vieno Lietuvos sostinę nusiaubusio gaisro. Tuomet pradėta nuogąstauti, kad vietoj senojo miesto kuriamas naujas, itališko baroko Vilnius. Skirtumai – sąlygiški Bemaž visi kalbinti specialistai sutaria, kad labiausiai miestai vienodėjo sovietmečiu, kai didmiesčiuose kilo tokių pat daugiabučių kvartalai. Tačiau Vilniuje kai kurie gyvenamieji rajonai laikomi autoriniais darbais. Štai Lazdynų gyvenamojo rajono kūrėjai net yra gavę Lenino premiją, rajonas paskelbtas urbanistiniu paminklu. O Klaipėdos miestas, ilgą laiką kvėpavęs vokiška dvasia, galintis pasigirti unikaliu senamiesčiu ir kraštovaizdžiu, sykiu yra ir vienas tų miestų, kuriuose

sėkmingai kilo sovietinės dėžutės. Tačiau ir sovietmečiu nevengta išsiskirti. Tuomet statyti mūriniai raudonų plytų namai buvo tarsi savotiškas architekto parašas. Pastaraisiais metais miestai taip pat plėtėsi ištisais daugiabučių kvartalais. A. Skridaila įsitikinęs, kad statybų bumo laikotarpiu miestuose atsiradę pagal moderniosios statybos standartus suprojektuoti statiniai ne visuomet vertintini tik neigiamai. Jie tikrai neužgožė tikrojo miestų veido. G. Čeponytė priminė, kad sovietmečiu daugiabučių

projektus kūrė skirtinguose miestuose dirbantys architektai, tas pat yra ir dabar. Architektas gali dirbti ir Kaune, ir Vilniuje, o jo braižas gali būti gana ryškus, kad būtų galima nuspėti autorystę. Šiandien išsiskirti, atsiskleisti kiekvieno kūrėjo braižui padeda ir didelis įvairių statybinių medžiagų pasirinkimas. M. Pakalnis laikosi nuomonės, kad miestai ne vienodėja, o gerėja. Prieš Europos krepšinio čempionatą pastatytos Lietuvos sporto arenos – puikus pavyzdys, kad kiekvienas miestas turi savo architektūros stilių ir braižą.

Kiekvienam miestui unikalumo teikia ir jame gyvenantys žmonės. Nuotr. Audriaus Žygavičiaus.

33

aplinka

Poreikiai kinta „Sovietmečiu statytų daugiabučių namų kvartalai šiandien nebesutalpina visų gyventojų. O naujų gyvenamųjų namų rajonų statybos, ypač ten, kur daugiabučiai surikiuoti itin tankiai, daro miesto veidą labiau urbanizuotą“, – atkreipė dėmesį G. Čeponytė. Naujieji rajonai jau nebeprimena senosios Žirmūnų dalies, Antakalnio, Lazdynų bei kitų rajonų, žavėjusių nedideliu užstatymo intensyvumu ir humanišku atstumu tarp namų. Tankus kvartalų užstatymas, žinoma, greitina ekonominę grąžą, bet reikia nepamiršti, kad arti esanti žalioji erdvė irgi smarkiai kelia būsto vertę. Anksčiau dvidešimčiai butų buvo skiriamos dvi automobilių stovėjimo vietos, šiandien tendencijos keičiasi: statytojai vietą automobiliui numato kiekvienam butui. Senųjų daugiabučių kiemai buvo didelės žaliosios erdvės, kuriose vietos pakako ir skalbinių džiovyklėms, ir žaidimų aikštelėms, ir medžiams. O ką mes turime dabar? Kiekvienas turi vietą automobiliui pastatyti, bet medžiams jos nebeužtenka. Tokie šio laikotarpio ženklai. A. Skridailai kelia abejonių pastaruoju metu stiprėjanti tendencija didinti užstatymo intensyvumą senuosiuose miestų rajonuose. „Be abejo, kiekviename mieste yra dykynių, degradavusių buvusių pramoninių teritorijų, kuriose naujų pastatų statyba nekelia jokių problemų. Atvirkščiai, taip sutvarkomos apleistos erdvės. Bet daugumos sovietiniu laikotarpiu sukurtų daugiabučių gyvenamųjų namų rajonų užstatymo tankinti nereikėtų“, – įsitikinęs pašnekovas. Laisvi tokių rajonų plotai, jo nuomone, puikiai tiktų poilsio zonoms, parkams, skverams įrengti, o kai kur ir transporto sistemai gerinti. „Pritariu minčiai, kad žmonės turi naudotis ekologiškomis transporto priemonėmis, – viešojo transporto privalumus pripažino A. Skridaila. – Bet kai 100 butų namas turi stovėjimo aikštelę tik dešimčiai automobilių, tai nebeatitinka šiuolaikinio gyvenimo realybės.“ Miestas skirtas visiems Valstybinės institucijos, organizacijos, architektai – visi prisideda kurdami miesto veidą. Vis dėlto specialistas dažniausiai gali šiek tiek daugiau nei eilinis pilietis. Jei nekalbėsime apie tokius išskirtinius atvejus kaip Mosėdžio miestelio istorija. „Kitais atvejais taisyklės kitokios: jei miestiečiams reikia viešųjų erdvių, specialistų pastangomis jų anksčiau ar vėliau atsiras. Jei gyventojams nestinga vietų, kur galėtų ilsėtis, dvasiškai ir fiziškai tobulėti, šių ir nebus“, – sakė G. Čeponytė. Architektė prisiminė atvejį, kai viename Vilniaus skverų buvo pakeista medinė suoliukų danga. Benamiai, kurie ten glaudėsi, dėkojo už atnaujintus suoliukus ir prisiekė juos saugoti. Turbūt ir saugojo. Kartais saugumo tenka ieškoti tveriant aukštas tvoras. Tiesa, dažniausiai taip savo erdvę saugo individualiųjų namų šeimininkai, o daugiabučių kiemai paprastai nėra tveriami. Dažniau uždari kvartalai formuojami pačių namų išdėstymu, o saugumą užtikrina užkardas ar vartai, taip reguliuojant transporto ir net pėsčiųjų prašalaičių patekimą į vidų. Tik senamiesčiuose situacija kiek kitokia: čia daugelis kiemų yra apsaugoti vartais. Čia dera paminėti kol kas dar naują dalyką Lietuvoje – didelių parkų, pavyzdžiui, Sereikiškių ar Vingio parko,

2011 Nr. 10

2011 Nr. 10

33


p al i n a k 34

aplinka

aptvėrimą. Tiesa, aptverti tokius objektus tikslinga tik tuomet, jei išties yra ką saugoti – viešoji erdvė turėtų būti visiškai sutvarkyta. Taip ne tik teritorijos saugomos nuo piktavalių žmonių, bet ir žmonės – nuo galimų pavojų parke tamsiuoju paros metu. Aptvėrimo būdas ar stilius – subtilus dalykas. Kokia turi būti tvora, kad, tarkime, jos supamos teritorijos lankytojai nesijaustų įkalinti? Įmonės „Tvora“ direktorius Eugenijus Moskvičiovas pabrėžė svarbiausią dalyką: viešąsias miesto erdves skirianti tvora neturi būti uždara. Jei tai parkai, jie turi būti matomi. Todėl geriausias pasirinkimas tokiu atveju – metalinių strypų arba segmentinės tvoros. Specialistas patarė renkantis tvorą, skirtą didelėms miesto teritorijoms aptverti, atkreipti dėmesį į metalą. Jis turi būti cinkuotas ir dažytas, pavyzdžiui, milteliniu būdu. Jei metalas necinkuotas, po kelerių metų vaizdą ims gadinti rūdys. Tokios metalinių strypų ir segmentinės tvoros yra patikimos, nes

jų antgaliai aštrūs, todėl miestų turtas ir žmonės bus apsaugoti.

Trijų eglių tradicija Dar viena aktuali miestų problema – želdynų tvarkymas. Būtent problema, o ne rūpestis. A. Skridailos nuomone, želdynų tvarkymo problemos prasidėjo ne šiandien ir net ne paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais. „Deja, daugeliu atvejų turime ne kokį XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir blogiausia – dešimtmečiais išmanančių ir suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus“, – kalbėjo pašnekovas. Ko gero, rasime vos vieną kitą Lietuvos miestą ar miestelį, kurio viename centrinių skverų ar parkų dar ir šiandien neaugtų kadaise per tankiai susodintų dygiųjų eglių trijulės. Dvi jų įprastai nustelbtos, kreivos ir apdžiūvusios, o veša tik viena. Ši relikvinė kompozicija – akivaizdžiausias pavyz-

dys, kad pasodintos eglaitės ne vieną dešimtmetį niekam nerūpėjo. „Liūdna, kad ši tradicija vis dar turi gilias šaknis, nes ir naujai įrengti želdynai, sutvarkytos vietos labai greitai pamirštamos, t. y. pamirštama juos tinkamai prižiūrėti. Nesilaikant šios prievolės neverta tikėtis, kad želdynai atrodys gerai. Kartais tenka pastebėti, kad net netobulai suprojektuotas, bet gerai prižiūrimas želdynas bendra estetine verte stipriai pranoksta blogai prižiūrimą tobuląjį“, – sakė A. Skridaila. Kita iš senų laikų paveldėta problema – pačių gyventojų iniciatyva požeminių komunikacijų vietoje ar po kaimynų langais pasodinti medžiai. Įtikinti žmones, kad sodinti medžius bet kur nevalia, yra be galo sunku. Nemari tradicija puoselėti gėlių darželius po balkonais tikrai nebūtų peiktinas pomėgis, jei taip dažnai netaptų kaimynų konfliktų priežastimi. Bet Lietuvoje dažnai viskas vyksta pagal posakį „geros kaimynystės nebūna“. Todėl vieną

Katedros aikštė – neabejotinai vienas ryškiausių Vilniaus „veido“ bruožų.

,,

35

Daugeliu atvejų turime ne kokį XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir blogiausia – dešimtmečiais išmanančių ir suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus.

dieną kas nors, kam patinka gėlynai, pradeda piktintis, kad jų nevertina kaimynai. Ar kad šie nenori rūpintis niekuo, kas yra už jų buto durų ir juolab prisidėti lėšomis. Kartais kaimynystėje gyvenantys žmonės susipyksta vien dėl to, kad kitas gėlynas gražesnis. Problemų kyla ir dėl mieste pasodintų medžių. Gyventojai piktinasi, kai jie yra pjaunami, tačiau G. Čeponytė pataria negailėti šalia važiuojamosios dalies skurstančių medžių, kuriuos pražudo žiemą barstomas druskos ir smėlio mišinys. Tegul mažiau medžių auga prie pat gatvių, o daugiau – parkuose ir skveruose ar kvartalo gilumoje, linki pašnekovė.

Svarbu tinkamai pasirinkti „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas M. Pakalnis daugiausia miesto tvarkymo problemų mato mažesniuose miestuose, kurie gavę Europos Sąjungos paramą, anot jo, pridarė su savo viešosiomis erdvėmis keistų dalykų. Pirmiausia – per viešuosius pirkimus įsigiję vienodų, bet jiems visiškai netinkamų objektų, pavyzdžiui, mažosios architektūros elementų. O Vilnius priešingai – vis sulaukia priekaištų, kad stokoja vieningos stilistikos. Tačiau juk ir miesto erdvės labai skirtingos, komentavo architektas. M. Pakalnio nuomone, Vilnius unikalus gamtinio kraštovaizdžio ir žmogaus suformuoto miestovaizdžio derme. Ją

2011 Nr. 10

aplinka

lemia aplink miestą išsibarsčiusios nedidelės kalvos, jautrus pastatų santykis su istorine ir gamtine aplinka. G. Čeponytė išskyrė Vilniaus laisvumą, kultūrų ir kalbų gausą. Čia labai daug jaunų žmonių – Vilnių tikrai galima vadinti akademiniu miestu. Tiesa, vakare miesto gatvėse retoka vyresnio amžiaus žmonių, ir tai pirmiausia lemia ekonominiai dalykai. Bet Vilnius žavi atvirumu, laisvumu, sveiku modernumu – ne technologijų, bet komunikacijos gausa. Čia visi linkę bendrauti, yra paslaugūs ir atviri.

džiaugtis naujai įrengtais parkais. Šiemet naujų tikimasi įrengti du. Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyresniajai specialistei Jūratei Paragytei parkai irgi atrodo itin svarbūs miesto įvaizdžio formavimo elementai. Miesto plane numatyta 12 parkų, šiuo metu įrengti keturi. Gyventojai, matydami įrengtų parkų pavyzdžius, nori, kad ir prie jų gyvenamosios teritorijos būtų įrengtos viešosios erdvės, parkai. O juk prieš šešerius ar septynerius metus mieste nebuvo nė vienos gerai įrengtos teritorijos, skirtos gyventojų poilsiui. Miestiečiai beveik neturėjo galimybių ilsėtis ir gamtoje, nes potencialios poilsiavietės buvo apleistos. O juk Utena tikrai turi kuo pasigirti. Mieste yra du nedideli ežerai ir keturi maži upeliai, todėl yra puikių gamtos galimybių sukurti patrauklias poilsio erdves. Šiandien miesto plėtros planuose numatyta taip išdėstyti parkus prie upelių ir ežerų, kad žalieji plotai jungtųsi vienas su kitu ir keliautų per visą miestą. Tvarkomos ne tik parkų teritorijos – įrengta pagrindinė miesto aikštė, skverai, nuolat rūpinamasi gatvių medžių kokybe. Sutvarkyti miesto želdynų plotai, įsitikinusi J. Paragytė, kuria patrauklų miesto vaizdą, taip pat atlieka daug kitų funkcijų: rekreacinę, estetinę, pažintinę, aplinkos kokybės gerinimo, taigi yra neatsiejama miesto veido dalis.

p al i n a k

Meno dvasia pajūryje Klaipėdos miesto savivaldybės kraštovaizdžio architektė Laimutė Norkienė pritaria savo kolegoms: miesto veidą kuria visi. Ypač savo darbais prisideda dailininkai. Klaipėdą garsina bronzinė berniuko, mojuojančio jūreivio kepure laivams, skulptūra. O kas nežino dar iš sovietinių laikų paveldėtos katino su džentelmeno veidu skulptūros? Ar skulptorių neseniai mieste įkurdintos iš vandens į krantą žengiančio Vaiduoklio skulptūros? Architektės nuomone, miestas dar sovietmečiu buvo labai sėkmingai suplanuotas. Išilgai jo tęsiasi žalioji zona, kuri apima visus gyvenamuosius rajonus. Nors Klaipėdos miestas specifinis dėl aukštų gruntinių vandenų, dedamos visos pastangos, kad gyventojai galėtų

2011 Nr. 10


Studentams – dar viena proga pasireikšti Šiuolaikiškoms kompanijoms nesvetimas noras suteikti progą akademiniam jaunimui išreikšti savo kūrybą. Koncernas „Saint-Gobain“ – vienas tokių. Jau aštuntą kartą koncerno padalinys „Isover“ rengia tarptautinį konkursą „ISOVER Multi-Comfort House“, skirtą architektūros, dizaino, statybų inžinerijos specialybių studentams. Originalus ir įspūdingas konkursas sulaukia didžiulio susidomėjimo – jame dalyvauja studentai iš daugiau kaip 20 pasaulio šalių, atstovaujantys bemaž 50 universitetų. Įprastai konkurso organizatoriai randa konkrečią vietą, konkretų objektą, sugalvoja temą ir pateikia studentams užduotį sukurti tą temą atspindintį projektą. Organizatorių manymu, dėl dabartinio ekonomikos spaudimo miestai nebegali būti plėtojami kaip anksčiau. Dėl būsto ir infrastruktūros stokos paklausios tampa nenaudojamos pramoninės teritorijos. Nors įkurtos netoli miesto, jos savotiškai būna atskirtos nuo centro. Pagrindinė šiųmečio konkurso užduotis – parengti schemą, kuri padėtų pamažu atnaujinti poindustrines teritorijas ir išsaugoti harmoniją su egzistuojančia urbanistine struktūra, įsilieti į urbanistinį miesto audinį. Konkurso tema – darnaus mikrorajono plėtros projektas, kuriame turi būti numatytas būstas 12–15 šeimų, sukurta infrastruktūra, vieta biurams, išspręsta laisvalaikio leidimo problema, būtų turizmo traukos centras. Šis projektas – sudėtinė regeneracijos programos dalis, naujos, darnios poindustrinės regeneracijos pavyzdys.

2011 Nr. 10

Pagal užduotį mikrorajone turėtų tilpti 12–15 šeimų, tad kiekvienas atskiros šeimos namas (pavienis, turintis bendrą sieną su gretimu namu, sujungtas namų eile) turi būti suplanuotas ir neužimti daugiau kaip 120 kvadratinių metrų ploto. Taip pat turi būti numatyta, kaip jis atrodys iš išorės. Kiekvienas konkurso dalyvis turės teisę parinkti projektui papildomas funkcijas, kurios jam atrodo būtinos: vietą poilsiui, verslui ir pan. Poindustrinis gabaliukas mieste gali būti be pastatų, bet galbūt su perspektyviu verslu apleistame krašte, nerealizuotomis galimybėmis. Užduoties esmė – rasti ir palaikyti architektūros talentus, įtraukti būsimus architektus į aktyvų dalyvavimą formuojant Europos miestų ateities plėtros viziją. Šiemet konkurso dalyviams reikės parengti darnios bendruomenės plėtros projektą, remiantis regeneracijos programa Trent Basin teritorijoje Notingeme (Jungtinė Karalystė). Šalia Trento upės esantis sklypas užima maždaug 11,7 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Jame šiuo metu yra sandėliai.

„Studentai yra jauni žmonės, todėl domisi viskuo, kuo tik galima. Ne išimtis ir mūsų konkursas: pirmaisiais metais į jį buvo žiūrima kiek nepatikliai, o jau po metų užteko vos užsiminti, ir būsimi dalyviai patys mus ragino greičiau paskelbti konkurso sąlygas“, – sakė konkurso Lietuvoje organizatorių bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ pardavimų vadovas Liudas

Andrulis. Jis atkreipė dėmesį, kad ne visi susidomėję konkursu studentai pasiekia finišo tiesiąją – darbus pateikia maždaug trečdalis tų, kurie prisiima sąlygas. Kalbėdamas apie kūrybiškumą L. Andrulis pastebėjo, kad lietuviai studentai kai kuriais aspektais yra geresni už bendraamžius iš kitų šalių. „Mūsų studentų darbai anksčiau vykusiuose konkursuose buvo gero lygio, tačiau iki prizinių vietų trūko patirties tokio lygio renginiuose, nes buvo vertinamas ne tik kūrybiškumas, bet ir tos kūrybos pritaikymas konkrečioms vietoms, aplinkybėms. Tikimės, šis konkursas

bus sėkmingesnis Lietuvos studentams – gal trečias kartas nemeluos? Viliamės, kad kuo daugiau studentų dalyvautų šiame konkurse, praplėstų akiratį, įgytų naujos patirties. Juk ne kas dieną jie turi galimybę projektuoti pastatus Paryžiuje, Niujorke ar Notingeme. Tikimės, šis konkursas leis susipažinti su pažangiais „Isover“ sprendimais, „Multi Comfort“ namo koncepcija, susijusia su energijos taupymu“, – sakė L. Andrulis. Šių metų naujovė – konkursui studentai gali registruotis internetu http://www.isover-students.com/ students/, o visą informaciją būsimi dalyviai ras http://www.isover-students.com ir http://www.isover.lt.

Šiame konkurse svarbūs ne tik konstrukciniai, socialiniai, ekonominiai aspektai – būtina atsižvelgti ir į pastatus, kurie turėtų suteikti naujų postūmių miestui. Pastatai turės atitikti „Isover Multi-Comfort-House“ pastatų koncepciją – dokumentaciją pateiks konkurso organizatoriaus atstovas Lietuvoje – bendrovė „SaintGobain statybos gaminiai“. Konkursas vyks dviem etapais. Pirmas – nacionalinis etapas – vyks kiekvienoje šalyje, bus išrinkti trys geriausi darbai. Pirmosios vietos laimėtojas turės galimybę dalyvauti antrame, tarptautiniame, etape Bratislavoje (Slovakijoje). Kiekvienas iš dviejų etapų nugalėtojų gaus piniginius prizus už pirmas tris vietas. Papildomai gali apdovanoti ir vietos etapo organizatoriai. Konkurso pradžia bus paskelbta jau šį mėnesį, pabaiga – 2012 metų kovo 26 dieną. Pirmo etapo nugalėtojai bus apdovanoti gegužės 1-ąją. Tarptautinis etapas ir apdovanojimai įvyks 2012 metų gegužės 22–25 dienomis Bratislavoje. Lietuva prie tarptautinio „ISOVER Multi-Comfort House“ konkurso, kuriame dalyvauja įvairių šalių studentai, prisijungė trečią kartą. Dalyvauti gali pavieniai asmenys arba grupės, jas gali sudaryti ne daugiau kaip trys asmenys. Komanda gali pateikti tik vieną projektą ir dalyvauti tik vienos šalies rengiamame konkurse. Praėjusiais metais geriausiu Lietuvoje buvo pripažintas studentų darbas „V Tower – Dangodaržis“.

2011 Nr. 10


38

architektūra

Kalėjimas – stotelė į laisvę Šiuolaikinės įkalinimo įstaigos neišsiskiria bauginama architektūra ar nežmoniškomis sąlygomis

Dr. Gintaras SAKALAUSKAS Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas

,,

architektūra

39

Kalėjimų architektūra yra labai svarbus klausimas bausmių vykdymo sistemoje, sakyčiau, pagal svarbumą – antras. Po darbuotojų kvalifikacijos bei motyvacijos.

Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

Per ateinančius šešerius metus Lietuvoje žadama pastatyti keturias naujas įkalinimo įstaigas. Kuo jos skirsis nuo veikiančių dabar? Ar teks gyventojams jų kaimynystės baimintis labiau nei sąvartynų? Ir ar kalėjimų architektūra, struktūra gali daryti įtaką bausmės formoms? Į „Statybos ir architektūros“ klausimus atsakė Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Gintautas SAKALAUSKAS. – Kokios yra pagrindinės kalėjimų funkcijos modernioje bausmės vykdymo sistemoje? – Šiuolaikinė demokratinė, teisinė ir socialinė valstybė bausmės vykdymo tikslu laiko asmens integravimą į visuomenę (resocializaciją) bei teisingumo atkūrimą. Su šiuo tikslu siejamas visuomenės, aplinkinių asmenų, nuteistųjų ir darbuotojų saugumas. Įkalinimas, kaip griežčiausia baudimo forma, bent jau kol kas yra neišvengiamas, tačiau jo vykdymas turi atitikti žmogiškąją vertę ir nežeminti orumo, jis turi trukti kuo trumpiau, sudaryti sąlygas keistis ir žvelgti į perspektyvą – būsimą kalinio gyvenimą laisvėje.

2011 Nr. 10

– Kaip kalėjimų architektūra gali pasitarnauti siekiant resocializacijos tikslų? – Kalėjimo architektūra turi atsisakyti nebūtinų ir totalitarinę ideologiją propaguojančių atributų, būti paranki asmeniui integruoti ir patogi joje dirbantiems darbuotojams, taip pat užtikrinti saugumą. Tam, kad tokia kalėjimo architektūra galėtų funkcionuoti, pirmiausia reikia profesionalių ir gerai savo darbą išmanančių darbuotojų, o jų Lietuvoje dar labai trūksta. – Ar egzistuoja rekomendacijos kalėjimų lokacijai? – Teko matyti daug modernių kalėjimų, pastatytų miestų centruose ar

2011 Nr. 10


40

architektūra

architektūra

41

architektūra

tiek, kiek būtina. Ir jų turi būti tiek, kiek neišvengiamai reikia. Saugumą įkalinimo įstaigoje geriausiai palaiko tinkama atmosfera ir geri santykiai. Šiuolaikiniam kalėjimui tikrai nėra būtinos spygliuotos vielos, daugeliui esančios kalėjimo simboliu. Teko lankytis vienoje įkalinimo įstaigoje, kur prie kiekvienų kameros durų grindyse įtaisyti platūs ir gilūs vamzdžiai. Į juos darbuotojai, iškilus pavojui, gali įmesti durų raktus. Man tai atrodo perdėta. Daug paprasčiau sukurti tokią užraktų ir stebėjimo sistemą, kuri neleistų pabėgti net ir turint raktus. – Kas svarbiausia planuojant vidines kalėjimų erdves? – Šiuolaikinio kalėjimo vidaus planavimas irgi turėtų būti susijęs su asmens resocializacijos tikslu. Svarbu, kad šalia uždaros teritorijos būtų pastatų, kuriuose pasitikėjimo verti arba lygtinio paleidimo laukiantys kaliniai galėtų gyventi įprastai neprižiūrimi, dirbdami ar mokydamiesi laisvėje ir galėdami grįžti tik nakčiai. Būtina turėti įrengtas patogias trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų patalpas. Reikia erdvių, šviesių ir gerą infrastruktūrą turinčių darbinių bei mokymuisi skirtų patalpų, nedidelių kalinių gyvenamųjų patalpų, kuriose šie gyventų po vieną, maksimaliai – po du,

Keblus galvosūkis Vilniaus miesto centre įsikūręs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kompleksas yra viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. 1904 metais jis buvo pastatytas Rusijos imperatoriaus Nikolajus II įsakymu. Kalėjimo tvirtovės pastatų kompleksas šiandien yra valstybės saugomų objektų sąraše. Į šį kompleksą įtrauktas kalėjimas, jo administracinis pastatas ir Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė. Visas kompleksas užima apie 2 hektarų plotą.

netoli jų, taip pat užmiesčiuose. Abu variantai turi privalumų ir trūkumų. Pirmas sukuria geras sąlygas nuteistųjų lankytojams ir darbuotojams, sudaro daugiau galimybių pasitikėjimo vertiems kaliniams dirbti ar mokytis laisvėje. Teko matyti vieną įkalinimo įstaigą Vokietijoje, esančią kaimo vietovėje. Ten visa nuteistųjų veikla orientuota į žemės ūkį. Man rodos, įkalinimo įstaigos vietos klausimas yra antraeilis. Svarbiausia, kad kalėjimas turėtų aiškią ir gerą koncepciją, o ją sukurti galima bet kokioje vietoje esančiai įkalinimo įstaigai. – Koks optimalus kalėjimo dydis?

2011 Nr. 10

Iškeldinus šiuo metu veikiančias įkalinimo įstaigas, Lukiškių pastatų kompleksas bus parduotas arba pritaikytas visuomeninėms reikmėms. Galutinis sprendimas turėtų paaiškėti, kai išvadas pateiks galimybių studijų rengėjai. Nekilnojamojo turto specialistai mano, kad pertvarkius pastatus čia galėtų atsirasti daugiafunkcis komercinės paskirties kompleksas. Tačiau verslininkų susidomėjimą stabdo tai, kad Lukiškių kalėjimo statiniai turi būti saugomi kaip kultūros paveldas, tad būtų keblu planuoti jų rekonstrukciją.

Teisingumo ministerija kvietė visuomenę išsakyti idėjas dėl galimo kalėjimų pastatų pritaikymo.

– Optimalus kalėjimas neturėtų būti skirtas daugiau nei 500 nuteistųjų, nes didesnėse įstaigose sunku sukurti žmogui (ir kaliniui, ir darbuotojui) draugišką infrastruktūrą. Toks dydis optimalus ir saugumo požiūriu.

tatai neišsiskiria žiauria ir bauginama architektūra. Tai svarbu bent jau dėl trijų aspektų: jie turi derėti prie visos miesto architektūros, jais neturi būti sukuriamas išskirtinis bauginamas ir juose esančiuosius iš karto stigmatizuojantis įvaizdis. Juk daugeliui žmonių tai yra darbo, o nuteistųjų artimiesiems – lankytina vieta.

– Kokią įtaką daro pastato eksterjeras bausmės formai? – Nuvykę į ne anksčiau kaip prieš 30 metų statytą kalėjimą Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse ar Kanadoje, iš išorės nelabai suprasite, kad tai kalėjimas. Vienas svarbių išorinės architektūros aspektų, kuris turi ne tik estetinį, bet ir ideologinį krūvį – tai, kad šie pas-

Siūlymų būta įvairiausių: įkurti čia viešbutį, konferencijų centrą ar vaškinių figūrų muziejų, atviroje erdvėje įrengti jaunimo ir kultūros centrą su koncertų salėmis, perorganizuoti pastatą į Darbo namus, kur galėtų laikinai apsistoti į Vilnių dirbti atvykę žmonės. Arba nugriauti ir išparduoti pastatus po plytą.

– Vis dėlto turi būti akivaizdu, kad tai – saugoma vieta? – Žinoma, tai svarbu bet kuriai įkalinimo įstaigai. Tačiau saugumo poreikiai yra labai skirtingi, priklausomai nuo įstaigoje kalinamų asmenų. Saugumo priemonės turi būti matomos

,,

Dr. Gintaras SAKALAUSKAS Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas

Nuvykę į ne anksčiau kaip prieš 30 metų statytą kalėjimą Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse ar Kanadoje, iš išorės nelabai suprasite, kad tai kalėjimas. elementarius higienos poreikius atitinkančių prausimosi ir WC patalpų. Nuteistiesiems reikia virtuvių, kad jie patys galėtų virti valgį ir neatprastų to daryti, sportui ir laisvalaikiui skirtų patalpų. Taip pat reikalingos individualiam ir grupiniam darbui (konsultavimui, savipagalbos grupėms, teminiams susitikimams ir pan.) skirtos patalpos. Sodininkystei ar net gyvulininkystei skirtos žaliosios erdvės ne tik mažina vizualią įtampą įstaigos viduje, bet ir sukuria darbo vietų nuteistiesiems. Reikia turėti ir patalpas religinėms apeigoms. – Kokia reikšmė skiriama darbuotojų erdvei kalėjimo pastate? – Geros sąlygos darbuotojams – labai svarbus aspektas, nuo kurio netgi ir reikėtų pradėti kalbą. Tai, kaip darbuotojai jaučiasi savo darbo vietoje, yra labai svarbu

2011 Nr. 10

41


42

architektūra

net tik jiems patiems, bet ir kaliniams. Yra tekę girdėti nuomonę: pamirškite kalinius ir jų gyvenimo sąlygas, rūpinkitės darbuotojais, ir viskas bus gerai. Man rodos, čia daug tiesos. Paminėsiu vieną pavyzdį, kurį teko matyti Helsinkyje esančiame kalėjime. Ten įkurta erdvi patalpa darbuotojams, kurioje yra ne tik virtuvėlė, bet ir galimybė nusnūsti pertraukos metu.

Sistemos pertvarka 2009 metais LR Vyriausybė pritarė Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijai. Iki 2017 metų Lietuvoje suplanuota atlikti visos įkalinimo įstaigų sistemos pertvarką. Iš miestų centrų bus iškeldintos įkalinimo įstaigos, rekonstruoti seni pastatai ir pastatytos naujos įkalinimo įstaigos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Jau iki 2014 metų pabaigos planuojama perkelti Lukiškių kalėjimą į Pravieniškių kalėjimą ir uždaryti Lukiškių laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iki 2015 metų pabaigos numatyta šalia Vilniaus pastatyti naują tardymo izoliatorių-pataisos namus, į kuriuos bus perkeltos visos šiuo metu sostinėje veikiančios įkalinimo įstaigos. Klaipėdoje bei Šiaulių miesto pakraštyje bus pastatyti nauji tardymo izoliatoriai-pataisos namai. Taip pat baigti rekonstruoti Kybartų pataisos namų statiniai.

2011 Nr. 10

r a hic ekt ūr a t architektūra

– Koks istorinis kalėjimų architektūros kontekstas – pagrindiniai modeliai ir su tuo susijusios bausmės formos? – Kalėjimų istorija gana trumpa: bausmės vykdymo uždarose įstaigose koncepcija susiformavo tik maždaug XVI–XVII amžiuje. Iki tol nusikaltėlis būdavo kalinamas tik iki fizinės ar mirties bausmės skyrimo. Pagrindinius modelius ir bausmės formos idėjas geriausiai yra aprašęs Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“. Anksčiau, kai pagrindinė kalėjimo funkcija buvo kontroliuoti ir palaužti kalinio valią, tam tarnavo ir kalėjimo architektūra. Pavyzdžiui, žymusis Panoptikumo modelis – kai iš pastato centre esančio bokštelio prižiūrėtojai galėdavo stebėti kone visus kalinius, esančius aplink. Svarbu buvo ne vien turėti tokią galimybę, bet ir sukurti kaliniams iliuziją, kad jie yra nuolat stebimi. Iki 2016 metų pabaigos planuojama baigti rekonstruoti Alytaus bei Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų statinius. Iki 2017 metų pabaigos Panevėžyje, Mastrakio g. 6, planuojama pastatyti 400 vietų tardymo izoliatorių-pataisos namus. Taip pat uždaryti Marijampolės pataisos namus. Tikimasi, kad šie pokyčiai išspręs tardymo izoliatorių perpildymo problemą; užtikrins asmenų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų atitikimą Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų reikalavimams; leis racionaliai išdėstyti laisvės atėmimo vietas suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosios vietos, teisėsaugos institucijų ir apygardos teismų veiklos teritorijų atžvilgiu; mažins konvojavimo išlaidas; spręs laisvės atėmimo vietų saugumo problemą; didins visuomenės saugumą; padės sutaupyti ekonomiškai eksploatuojant kompleksiškai rekonstruotas įstaigas.

– Koks buvo sovietinis kalėjimo modelis? – Sovietinė ideologija sukūrė savitą kalėjimų architektūrą, kuria naudojamės iki šiol. Kadangi kaliniai buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga, visa kalėjimo architektūra tarnavo griežtos priežiūros ir darbo tikslui. Todėl visos tais laikais statytos įkalinimo įstaigos savo teritorijoje turėjo dideles gamyklas, kurios dabar tėra griuvėsiai. Visi kaliniai buvo apgyvendinami didelėse patalpose po daug žmonių, nes taip buvo pigiau. Be to, buvo tikima teigiama darbo ir gyvenimo kartu įtaka. Realybė buvo ir yra kitokia: tai skatina subkultūrą ir išnaudojimą, mažina pozityvios įtakos galimybę. – Ar būtų galima teigti, kad Lietuvoje iki šiol vyravo vienas kalėjimų pastatų dizaino modelis? – Taip. Gal reikėtų patikslinti, kad Lietuvoje yra dvi uždaro tipo įkalinimo įstaigų formos – kalėjimas ir pataisos

namai. Šie sudaro standartinę formą. Tai didelė teritorija, suskirstyta sektoriais arba zonomis. Kiekviename sektoriuje yra bendrabučio tipo pastatas, kur didelėse patalpose miega nuo kelių iki keliasdešimties nuteistųjų. Dienos metu jie gali laisvai vaikščioti ne tik po visą pastatą, bet ir lauke – to sektoriaus viduje. Toks modelis vyrauja visose posovietinėse šalyse ir toliau į Vakarus nėra sutinkamas. Pagrindinė jo problema – į atsėdėjimą orientuotas bausmės vykdymas ir didelė subkultūra bei klestinti kalinių hierarchija. Didelėse teritorijose ir didelėse patalpose neįmanoma užtikrinti, kad pozityvi darbuotojų įtaka būtų didesnė už tą, kuri susiformuoja kalinių grupėse. Be to, pastatai dažniausiai yra seni, didžioji dalis gamybinių įrenginių – beviltiškai pasenę. Vienintelis kalėjimas Lietuvoje yra Lukiškių. Jame nuteistieji atlieka bausmę kamerose 23 valandas per parą. Viena valanda skiriama pasivaikščioti.

gi. Tai labai priklauso nuo vadovavimo stiliaus ir tarpusavio santykių.

– Gal galėtumėte nusakyti svarbiausius kalėjimo dizaino pokyčius per pastaruosius penkis dešimtmečius? – Vakarų kultūros šalyse susiformavo visiškai kitoks kalėjimo suvokimas, negu buvo anksčiau ar iki šiol išliko totalitarinėse ar pototalitarinėse valstybėse. Besikuriant kalėjimo koncepcijai, valdžiai (karaliui, imperatoriui, diktatoriui) buvo svarbu demonstruoti savo jėgą ir grasinti visiems prašalaičiams. Šiais laikais toks demokratinės valdžios teatras būtų prasto skonio rodymas. Tačiau pokyčiai ne visur vienodi. Jų kryptis priklauso nuo požiūrio, vyraujamo supratimo, kultūros. Vienas

43

svarbiausių dalykų, labai pakeitusių šiuolaikinę kalėjimų architektūrą, yra įžvalga, kad uždaryti nusikaltėlį ir taip jo atsikratyti nėra svarbiausias tikslas. Nusikalstamą elgesį lemia labai daug individualių bei socialinių veiksnių, kurių visuma nusikaltėliu gali padaryti bet ką. Lygiai taip pat tam tikros sąlygos, santykiai, skatinama vidinė motyvacija gali leisti ateityje gyventi nenusikalstamai. Dabar įkalinimas taikomas tik kaip paskutinė priemonė. Nors, pavyzdžiui, Lietuvoje jis sudaro maždaug 30 proc. visų taikomų bausmių, t. y. labai daug. Įkalinant nesiekiama ir net draudžiama nuteistąjį kankinti, laikyti išskirtinėmis blogomis sąlygomis (drėgnose, ankštose patalpose, į kurias nepatenka natūrali šviesa ir pan.), priversti kentėti, išreikšti visuomenės kerštą ar kita.

– Gal galėtumėte paanalizuoti Lukiškių kalėjimo komplekso pastatų architektūrą – kokiai bausmės formai ji skirta? – Lukiškių kalėjimas yra tipiškas imperinės Rusijos kalėjimas, pastatytas pagal XX amžiaus pradžioje vyravusį nusikaltimo ir bausmės esmės suvokimą. Nors kamerose kali mažiau asmenų nei vienoje patalpoje pataisos namuose, tačiau pastatas yra drėgnas, turi specifinį kvapą. Beje, iš kalėjime tvyrančio kvapo galima labai daug apie jį pasakyti. Geriausi kalėjimai specifinio sovietinio kalėjimo kvapo neturi. Vienintelė Lukiškių kalėjimo išorinio saugumo priemonė – aukšta tvora su spygliuota viela. Ne vien Lukiškių kalėjimas, bet ir daugelis kitų įkalinimo įstaigų Lietuvoje išsiskiria nežmoniškomis pasivaikščiojimui skirtomis patalpomis. Tais atvejais, kai nuteistasis turi teisę pasivaikščioti tik vieną valandą, jis tai daro ankštoje pilkoje erdvėje tarp keturių sienų, viršuje uždengtų grotomis. Tai ryškus sovietinis palikimas. Tačiau senuose pastatuose nieko pakeisti neįmanoma. Be to, trūksta patalpų grupiniam ir individualiam darbui, kieme – vien asfaltas, jokios žalumos. Visos kitos įkalinimo įstaigos Lietuvoje – pataisos namai – labai panašios viena į kitą, pastatytos pagal minėtą modelį. Tačiau, nepaisant išorinio panašumo, atmosfera ir mikroklimatas jose skirtin-

2011 Nr. 10


i h c r ū a ek t ta r 44

architektūra

– Gal galėtumėte pateikti šiuolaikinio kalėjimo pavyzdžių? – Viena naujausių kalėjimų architektūros formų – tai kalėjimai be jokių užkardus sudarančių sienų (jų yra Nyderlanduose, Norvegijoje). Kalėjimo teritoriją žymi tam tikros linijos, kurių negalima peržengti. Daugelyje Vakarų šalių stengiamasi, kad kalėjimo architektūra atitiktų tokiai įstaigai keliamus resocializacijos tikslus. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti prieš kelerius metus Vokietijoje, netoli Rostoko, pastatytą kalėjimą. Estijoje irgi neseniai pastatyti du nauji kalėjimai. Juose lankęsi kolegos mokslininkai iš Vokietijos buvo sutrikę dėl vien tik į kontrolę orientuotų statinių. Nors buvo galimybė permąstyti viską ir statyti taip, kad būtų funkcionalu visomis prasmėmis, neiškeliant tik saugumo. Taigi viskas priklauso nuo požiūrio: kas yra kalėjimas, kas jame atliks bausmę ir koks viso to tikslas. Truputį bijau, kad ir Lietuvoje nueisime tuo pačiu trumparegišku keliu. – Ar yra architektūrinis kalėjimo modelis, kuris būtų rekomenduoja-

mas Lietuvoje ateityje iškilsiantiems kalėjimams? – Svarbiausia sukurti savo pastato modelį ir jo veikimo koncepciją. Modelis turėtų tarnauti pagrindinei idėjai – įkalintųjų resocializacijai, bet ne uždarymui ir tariamam saugiam laikymui. Tariamam saugiam, nes toks saugumas dažnai tėra iliuzija, išsisklaidanti, kai nuteistasis išeina į laisvę ir nebejaučia dirbtinių saugumo priemonių. Žurnalistas Algimantas Čekuolis vienoje savo laidoje įdomiai pristatė Norvegijoje esantį kalėjimą salą. Modelis įdomus, bet vargu ar tinkamas Lietuvai. Ne todėl, kad mes neturime salų. Tiesiog bet kokios sistemos veikimą lemia labai daug veiksnių, pavyzdžiui, atitinkamas darbuotojų profesionalumas, išsilavinimas, socialinė infrastruktūra, gyvenimo sąlygos, kultūra, tradicijos ir pan. Kitų šalių pavyzdžiai gali būti tik pagalba plėtojant idėjas, bet tos idėjos turi būti savos, atitikti mūsų poreikius ir galimybes. Pavyzdžiui, Lisabonoje teko būti kalėjime, kuris primena didelę meksikiečių televizijos serialuose dažnai matomą rančą. Ji neišsiskiria iš miesto

mano savivaldybė

architektūros. Bet vargu ar būtų gera mintis tokį kalėjimą statyti Lietuvoje. – Kaip turėtų vykti naujo efektyviai funkcionuojančio kalėjimo statyba? Koks vaidmuo šiame darbe tektų architektui, kaip turėtų būti bendradarbiaujama su kitų sričių specialistais? – Labai svarbu sukurti idėjinius pagrindus ir išmanyti šiuolaikinio kalėjimo tikslus bei formuotiną gyvenimo kasdienybę. Čia svarbūs du dalykai: viena vertus, pats užsakovas turi būti gana išprusęs ir žinoti, ko jis nori. Kita vertus, architektas turi gerai perprasti esmę bei esamus poreikius. Pamenu, kaip nepriklausomybės laikais buvo statomos bažnyčios – pagal architektų įsivaizdavimą, užsakovams nelabai žinant, ko nori. Dabar matyti, kad nemažai tų bažnyčių gal ir neblogai atrodo iš išorės, bet viduje nefunkcionalios, nejaukios, neburia bendruomenės. Dažnai ir jas išlaikyti kainuoja labai daug. Tas pat gali nutikti ir su kalėjimais. Ypač jei pavyzdys bus internete rastos JAV kalėjimų nuotraukos.

Jonaviečiai nebenori laukti Jonavos ambicijų turėti sporto, sveikatingumo ir pramogų kompleksą nenumaldė net ekonominė krizė – jis pernelyg svarbus miesto sporto bendruomenei.

vestuotojo. Sveikatingumo komplekse norima įrengti universalią treniruoklių salę, aerobikos salę, maitinimo bloką, medicininės diagnostikos ir procedūrų kabinetus, administracines patalpas, 25 metrų ilgio baseiną. Ketinama teikti ir apgyvendinimo paslaugas. Tokių pramogų ir paslaugų Jonavos gyventojai iki šiol neturėjo, todėl dažniausiai jų ieškodavo Kaune.

Atsinaujinimas neišvengiamas Miestą garsina tinklininkės, krepšininkai, stalo tenisininkai. O sporto salė, įrengta Kūno kultūros ir sporto centre, nebeatitiko poreikių: ankšta joje ir sportininkams, ir žiūrovams, be to, nėra tinkamų patalpų, skirtų sportininkų persirengimo kambariams. Pasak Jonavos rajono savivaldybės mero Mindaugo Sinkevičiaus, tai viena priežasčių, paskatinusių statyti naują sporto, sveikatingumo ir pramogų kompleksą, kuriame būtų įrengta universali sporto salė, talpinanti iki 2 tūkst. žiūrovų. 2014-aisiais ji jau turėtų atverti duris. Planuojama renovuoti ir centrinį stadioną, kuris įsikūręs vaizdingoje miesto dalyje, ten pat, kur iškils naujasis sporto kompleksas. Numatyta įrengti tribūnas su 2000 sėdimųjų vietų, pakeisti bėgimo takų dangą, įrengti lengvosios atletikos sektorių, rekonstruoti žaliąją veją, įrengti laistymo sistemą, apšvietimą ir keturias universalias lauko aikšteles.

Ambicijos – didelės Jonaviečiai labai vertina miestą garsinančias tinklininkes. Kartu su Lietuvos tinklinio federacija miesto savivaldybė įkūrė moterų tinklinio rengimo centrą, kuriame sportininkės gali tobulėti. Puoselėjamos viltys, kad moterų tinklinio komanda dalyvaus Baltijos ir Europos taurės varžybose. Iš vyrų krepšinio komandos taip pat laukiama sėkmingo žygio aukštyn – per kelerius metus patekti į LKL. Tai, mero M. Sinkevičiaus nuomone, įveikiami iššūkiai Jonavos miestui, todėl planuojami ir tolesni: pasinaudoti patogia geografine miesto padėtimi ir išnaudoti galimybes pritraukti ne tik visos Lietuvos, bet ir užsienio sportininkų. Bet tam pirmiausia reikia atnaujinti sporto infrastruktūrą.

Nori savos bazės Šiuo metu projektui kiša koją lėšų trūkumas sveikatingumo komplekso statybai – kol kas jam aktyviai ieškoma in-

2011 Nr. 10

45

Pradžiugins futbolininkus Kitapus Neries esantis futbolo aikštynas taip pat gali tapti traukos centru, įsitikinęs vicemeras Remigijus Osauskas. Jis ypač reikalingas futbolininkams, kurie iki šiol tik svajojo apie geras treniruočių sąlygas grūsdamiesi vienos mokyklos sporto salėje. Šiuo metu rengiama galimybių studija, kurios tikslas – įvertinti privataus

ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo galimybes statant ir įrengiant futbolo maniežą, kuriame žiemos metu galėtų treniruotis ir jonaviečiai, ir kitų šalies miestų futbolininkai. Planuojama įrengti ir dvi lauko futbolo aikštes. Pasak R. Osausko, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius tiki, kad Jonavoje pastačius modernų futbolo maniežą miestas galėtų tapti patrauklus visos Lietuvos ir netgi užsienio šalių sporto komandoms, taigi rimtu konkurentu didmiesčiams. Jonava nesibaimina konkuruoti su didmiesčiais ir siekia tapti vienu pagrindinių šalies futbolo centrų kartu su Kauno ir Marijampolės sporto bazėmis. Jonava nėra per maža grandioziniams planams, įsitikinęs vicemeras R. Osauskas.

Rūpi ne vien sportas Miesto valdžios ketinimai modernizuoti sporto bazę nereiškia, kad visa kita bus pamiršta. Artimiausių darbų sąraše – Joninių slėnio rekonstrukcija. Čia numatyta pastatyti sceną ir įrengti sėdimąsias vietas. Iki šiol žiūrovai renginius stebėdavo įsitaisę ant šlaito. Šiai projekto daliai įgyvendinti siekiama gauti Europos Sąjungos paramą. Be to, Jonavos valdžia užsimojo sukurti pramonės parką, skirtą gamybinei, sandėliavimo, logistikos veiklai. Rezervuotas 270 hektarų sklypas ir pradedamas rengti detalusis planas. Parko patrauklumą, tikimasi, lems šalia esanti geležinkelio atšaka bei dujotiekis. 

2011 Nr. 10


46

mano savivaldybė

Birštonas stiprina pozicijas Racionaliai išnaudoti turimus resursus – tokius uždavinius turbūt kelia ne vieno miesto ar rajono savivaldybė. Birštonas šių resursų turi išties nemažai ir siekia stiprinti miesto, kaip kurorto, konkurencingumą. Papildys esamą infrastruktūrą „Vienas mūsų pranašumų – turime sveikatingumo išteklius, dovanotus gamtos. Juos reikia intensyviai naudoti kuriant poilsio infrastruktūrą, leidžiančią turiningai leisti laiką“, – teigė Birštono miesto merė Nijolė Digrinčienė. Žinia, Birštonas įsikūręs ant mineralinio vandens baseino, kurio zonoje mineralinis vanduo slūgso vos 80 metrų gylyje. Atskirose zonose, kurios vadinamos mineralinio vandens iškrovomis, vanduo prie žemės paviršiaus priartėja iki 4–20 metrų.

Anot savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjo Antano Šabano, šiuo metu rengiamas projektas, kuriam skirtas preliminarus finansavimas. Jį įgyvendinant būtų įrengta mineralinio vandens naudojimo infrastruktūra: inhaliacinis paviljonas, du inhaliaciniai bokštai, Kneipo terapijos baseinas. „Tokia viešoji infrastruktūra – sudedamoji tradicinių Vokietijos, Lenkijos kurortų dalis. Ji papildytų jau sukurto Birštono sanatorijų gydymo ir sveikatinimo galimybes. Būtų sukurtos ypač geros sąlygos ligų prevencijai, sveiką gy-

venimo būdą propaguojantiems žmonėms, tai padėtų turintiesiems kvėpavimo problemų“, – sakė A. Šabanas. Taip pat planuojama rasti lėšų ir renovuoti istorinį Vytauto parką. Norima išsaugoti istorinę parko vertę ypač jautrioje miesto zonoje – Birštono urbanistiniame draustinyje, atkuriant jame buvusią infrastruktūrą. Visu tuo galėtų naudotis turistai, sanatorijų pacientai bei vietos gyventojai.

Laukiamos permainos Merė N. Digrinčienė tvirtino, kad Birštonas orientuojasi ne vien į sveikatingumo infrastruktūrą. Suprantama, daugelis projektų yra susiję su poilsiu ir skirti ilsėtis į kurortą atvykstantiems žmonėms. Šiuo metu įpusėjo Birštono centrinio parko įrengimo darbai. Jame ras vietą ir aktyvaus poilsio, ir ramios, kamerinės aplinkos mėgėjai. Vyksta aktyvių dis-

kusijų, kokios skulptūros turėtų puošti parką, kokie želdiniai dar labiau išryškintų natūralų gamtos grožį. Pažymėtina, kad aktyviai plėtojamos dviračių trasos, kurioms gauta lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų arba skirtas preliminarus finansavimas. Ateityje planuojama sujungti šias trasas su kitų savivaldybių dviračių trasomis, kartu išnaudojant ir vandens transporto potencialą: dalį trasos būtų galima įveikti dviračiu, dalį – laivu. „Pas mus kuriamos sąlygos aktyviam kultūriniam gyvenimui, ir tai yra labai svarbu. Jas dar labiau pagerinsime atnaujinę senus pastatus. Šiuo metu renovuojamas Birštono kultūros centro pastatas, Birštono kurhauzas – jį atnaujinus erdvės bus pritaikytos kultūriniams renginiams kamerinėje aplinkoje. Išnaudojant Birštono meno mokyklos potencialą kuriamas meno industrijos centras, čia galės burtis menininkai, menu besidomintys kurorto svečiai ir gyventojai“, – pasakojo Birštono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjas A. Šabanas. Meno industrijos centre bus galima išmokti per trumpą laiką pasigaminti kokį nors meno dirbinį, pabendrauti su bendraminčiais. A. Šabano teigimu, kuriant šį centrą bus pasitelkiama kaimynų latvių sukaupta patirtis, nes pagrindiniai projekto partneriai yra būtent jie. „Birštonas aktyviai siekia užtikrinti darnią žmogaus ir aplinkos santarvę, sukurdamas naują ir atnaujindamas esamą gyvenamąją aplinką. Mūsų mieste pradėtas ECO projektas, kurį įgyvendinant investicijų sulauks gyvenamieji ir viešosios paskirties pastatai – numatyta kvartalinė jų renovacija“, – būsimas permainas vardijo merė N. Digrinčienė.

Numatoma daug darbų Šiuo metu rengiamas specialusis Birštono miesto centrinės dalies architektūrinės bei erdvinės kompozicijos planas, kurio sprendiniai detalizuos Birštono miesto bendrojo plano sprendinius. Taip pat pradedame rengti specialųjį Birštono savivaldybės gyvenviečių bei kurorto plėtros planą. „Esame pasitvirtinę bendrąjį Birštono miesto kurorto planą, bendrąjį Birštono savivaldybės planą. Bendrieji planai apibūdina iki 10 metų savivaldybės raidos perspektyvas. Minėti dokumentai atveria galimybių subalansuotai savivaldybės teritorijos raidai,

2011 Nr. 10

Nijolė DIGRINČIENĖ Birštono miesto merė

,,

mano savivaldybė

47

Birštonas aktyviai siekia užtikrinti darnią žmogaus ir aplinkos santarvę, sukurdamas naują ir atnaujindamas esamą gyvenamąją aplinką. plano sprendiniais formuojama visavertė, sveika ir harmoninga gyvenamoji aplinka, planuojamos geresnės sąlygos kaimiškosiose vietovėse plėtojant infrastruktūrą. Kita labai svarbi bendrojo savivaldybės plano paskirtis – numatyti, kaip saugoti, racionaliai panaudoti ir atkurti gamtos išteklius, palaikyti ekologinę pusiausvyrą, skatinti investicijas. Vadovaujantis šiais planavimo dokumentais gaunamos arba planuojamos gauti lėšos įvairiems projektams įgyvendinti“, – sakė Birštono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Mantas Michaliunjo. Šių planų sprendinius detalizuoja parengti specialieji planai: Specialusis mineralinių gręžinių planas. Gaunamas finansavimas visuomenei sveikatinti, įrengiant inhaliacinius, Kneipo terapijos įrenginius bei statinius. Specialusis Birštono savivaldybės vandentiekio ir nuotekų tvarkymo planas, pagal kurį numatoma 95 proc. savivaldybės gyventojų aprūpinti itin švariu geriamuoju vandeniu ir nuotekų tvarkymu. Didžiąją dalį geriamojo vandens planuojama tiekti centralizuotai, o kitą – įrengiant gręžinius ir autonominius geležį šalinančius įrenginius. Tiekti geriamąjį vandenį ir tvarkyti nuotekas centralizuotai – ir ekonominiu, ir ekologiniu požiūriu racionaliau, nes mūsų teritorijoje gausu mineralinio vandens klodų. Didelė dalis tinklų bei įrenginių jau modernizuota. Specialusis centralizuoto šildymo planas. Planuojama kvartalinė šil-

dymo tinklų viešųjų pastatų ir daugiabučių modernizacija. Specialusis Birštono savivaldybės vietinės reikšmės kelių planas. Planuojama rekonstruoti esamus kelius bei kelių tinklo plėtrą sujungiant (žiedais) kelius, plėtojant turistinius maršrutus. Specialusis Birštono savivaldybės dviračių, riedučių, slidinėjimo trasų planas. Šiame dokumente numatyta nutiesti apie 100 kilometrų trasų. Vadovaujantis šiuo planu gautas finansavimas, dalis šių trasų bei poilsiaviečių jau pradedama įrengti. Specialusis tilto per Nemuną planas. Šis statinys yra labai svarbus sujungiant abi miesto dalis – darniai urbanistinei plėtrai skatinti ir įgyvendinti. Kauno regiono (apskrities) teritorijų planavimo dokumentuose Birštono savivaldybė akcentuojama kaip svarbiausia Kauno regiono sveikatinimo, gydymo ir rekreacijos teritorija, tad pastačius šį tiltą poilsiautojai dar kokybiškiau susisiektų su kurortu. Šie teritorijų planavimo dokumentai buvo rengiami atsižvelgiant į realų sprendinių įgyvendinimą, tausojant ir saugant gamtą, keliant kokybinius gyvenimo rodiklius. Visa tai padės įgyvendinti darnią urbanistinę plėtrą ir kurorte, ir visoje savivaldybėje, esančioje vaizdingame regioniniame Nemuno kilpų parke. Bendrasis Birštono savivaldybės teritorijos planas bei specialusis vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros planas buvo parengti Europos socialinio fondo ir Birštono savivaldybės lėšomis.

2011 Nr. 10


48

mano savivaldybė

mano savivaldybė

Palangai gražinti – milijoninės vertės projektai

du etapus: pirmu ketinama sutvarkyti pastato fasadą, antru – atlikti reikiamus darbus kurhauzo viduje ir statinį pritaikyti naudoti. Restauruotame pastate planuojama įrengti miesto rotušę, kurioje vyktų iškilmingi miesto tarybos posėdžiai, garbingų svečių sutikimai bei kiti reprezentaciniai miesto renginiai. Kurhauzo vidaus pritaikymo darbai galėtų būti atlikti iki 2013 metų.

projektas rekonstrukcijai. Tikimasi, šis projektas bus parengtas iki metų pabaigos. Pagal parengtą galimybių studiją numatyta, kad iš viso rekonstrukcijai reikės apie 18 mln. litų. Tikimasi, kitąmet valstybė skirs finansavimą pirmam darbų etapui. Paramos koncertų salei statyti tikimasi gauti ir iš ES struktūrinių fondų. Rekonstruota estrada galės veikti visus metus, čia bus galima atlikti įvairaus

Šią vasarą kaip niekada daug poilsiautojų sulaukusi Palanga turi kuo pasigirti prieš svečius – kurorte virte verda miesto gražinimo darbai, įgyvendinami didelės apimties projektai. Dviračių takas Birželį baigtas rekonstruoti 12 kilometrų ilgio dviračių takas tarp Šventosios ir Palangos. Už 1,5 mln. litų pakeista tako danga, įrengtas apšvietimas, sustojimo aikštelės su dviračių stovais. Baigus rekonstruoti Meilės alėją, nuo Šventosios iki Klaipėdos bus įrengta dviračių trasa, aktyvaus sporto mėgėjams suteiksianti galimybę ne tik pasportuoti, bet ir pasigrožėti gražiausiomis Pajūrio regioninio parko vietovėmis. Dabar palangiškiai ir kurorto svečiai turi galimybę dviračiu numinti nuo Latvijos sienos iki Klaipėdos. Dviračių takas vingiuoja itin vaizdingomis vietovėmis – per Pajūrio regioninį parką, vietomis prieš akis atsiveria jūros vaizdai. Iš viso Palangoje yra keturios dviračių trasos, kurių bendras ilgis siekia 30 kilometrų. Gražinamas parkas Didžiulio lankytojų skaičiaus kasdien sulaukiantis Botanikos parkas irgi gražinamas. Įgyvendinant pirmąjį projekto „Palangos botanikos parko istorinės dalies restauracija ir pritaikymas viešoms reikmėms“ etapą sutvarkyti takai, keliai bei vejos, rekonstruota dalis laistymo vandentiekio tinklų, renovuoti tilteliai ir Birutės kalno laiptai, fontanas, Mažasis parteris. Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo, LR valstybės ir Palangos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis, administruojamas VšĮ Lietu-

2011 Nr. 10

Vasaros estrados vizualizacija.

vos verslo paramos agentūros. Projektui įgyvendinti skirta iki 3,6 mln. litų. Per antrą etapą, prasidėsiantį kitąmet, už Europos Sąjungos (ES) skirtus 3 mln. litų planuojama sutvirtinti tvenkinio krantus ir išvalyti dugną, sutvarkyti iki tvenkinio vedančius takus, įrengti naujus šviestuvus. Taip pat ketinama sutvarkyti Didįjį parterį, restauruoti fontaną, įrengti centrinio parko įėjimo vartus. Esant galimybei, atlikus prioritetinius darbus, būtų tvarkoma mažoji parko architektūra: suolai, skulptūros, vazos ir kiti puošybos atributai.

Tvarkomos gatvės Neatpažįstamai atnaujinama ir poilsiautojų pamėgta Meilės alėja. Tvar-

kant ją buvo pakeista gatvės danga, lietaus kanalizacija, įrengtas naujas apšvietimas, pažymėti dviračių takai. Alėją papuoš ir nauja smulkioji architektūra: suolai, šiukšliadėžės, laikrodžiai, dviračių stovai. Gatvės spalvos parinktos derinant prie J. Basanavičiaus gatvės kolorito. Darbai kainuos per 3 mln. litų.

Restauruos kurhauzą Planų, kuriuos įgyvendinus Palanga taps dar patrauklesnė svečiams, miesto valdžia turi ir daugiau. Vienas jų – garsusis kurhauzas. Tikimasi, jau pavasarį prasidės savivaldybei priklausančios mūrinės šio pastato dalies restauracija. Techninis mūrinės kurhauzo dalies restauracijos projektas suskirstytas į

Lėšų pirmam kurhauzo restauracijos etapui tikimasi gauti iš valstybės biudžeto – liepos viduryje Palangoje vykusiame Vyriausybės išvažiuojamajame pasitarime buvo svarstytas kurorto valdžios atstovų prašymas numatyti Kultūros ministerijos 2012 metų biudžete tikslinį finansavimą kurhauzo mūrinės dalies restauracijos darbams. Palangos atstovų prašymas buvo sutiktas palankiai.

Moderni koncertų salė Planuojama rekonstruoti ir Vasaros koncertų salę. Vyriausybės sprendimu koncertų salė perduota iš Filharmonijos Palangos miesto savivaldybei. Aplink pastatą jau suformuotas žemės sklypas, perkamas techninis

žanro muziką. Palangos savivaldybės siekis – šią salę rekonstruoti iki 2013-ųjų.

Turistams – kempingas Jau kitąmet planuojama pradėti ES standartus atitinkančio kempingo Nemirsetoje statybą. Jame vietos ir užsienio turistai galės gauti ne tik apgyvendinimo, bet ir maitinimo, laisvalaikio organizavimo, aktyvaus poilsio bei kitas paslaugas. Tai bus svarbus objektas, padėsiantis plėtoti ekonominės klasės apgyvendinimo infrastruktūrą Palangoje, kursiantis palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui ir skatinsiantis atvykstamąjį bei vietos turizmą. Preliminari šio projekto, kuris bus įgyvendinamas ES lėšomis, vertė – 4 mln. litų. Darbai truks dvejus metus.

49

Vilios sportininkus Viliamasi, kad jau kitąmet Palanga galės pasigirti turinti universalią sporto salę, tinkančią įvairių sporto šakų varžyboms bei treniruotėms. Parengtame techniniame projekte numatyta salė su universalia danga bei galimybe atitverti dvi ar tris aikšteles specialiu tinklu ir pritaikyti skirtingiems žaidimams vienu metu. Salė bus su išstumiamosiomis tribūnomis (1500–1700 vietų) ir pastatomosiomis kėdėmis (500–800 vietų), iš viso ji turėtų talpinti iki 2500 žiūrovų. Taip pat būtų įrengtos aptarnauti skirtos patalpos. Bendras suprojektuoto pastato plotas sieks per 4 tūkst. kvadratinių metrų. Techninio projekto vertė – 9,2 mln. litų. Sveikatingumo takas Sporto mėgėjams ketinama pasiūlyti dar vieną naujovę – atsižvelgdami į pušynais besidriekiančio bėgimo tako „Labrytys“ populiarumą, Palangos savivaldybės administracijos specialistai siekia jį pratęsti ir padaryti žiedinį, taip pat tam tikras atkarpas praturtinti sporto įrenginiais. Naujoji trasos dalis drieksis penkis kilometrus – Kontininkų link bus šiek tiek pratęstas senasis takas ir įrengtas naujas arčiau jūros esantis maršrutas, vedantis atgal į miestą. Naująją „Labryčio“ atkarpą ketinama pažymėti nukreipiamaisiais ženklais, čia ketinama įrengti informacinius stendus ir natūraliai susiformavusiose miško aikštelėse – 5 aktyvaus poilsio zonas su lauko gimnastikos įrenginiais. „Labryčiui“ pratęsti reikia maždaug 200 tūkst. litų. Planuojama, kad didžiąją dalį – 85 proc. – šių išlaidų padengs ES. Parkas mažiesiems Teigiamų pokyčių sulauks ir mažieji palangiškiai bei poilsiautojai – pavasarį atokiau nuo miesto centro, visai šalia jūros, ketinama įrengti vaikų parką su daugybe atrakcijų, pritaikytų skirtingo amžiaus vaikams. Planuojama, kad tai atsieis apie 0,5 mln. litų. Bus pasirūpinta ir parko infrastruktūra: įrengtas apšvietimas, suoliukai, bevielio interneto sklaida. Vaikų reikmėms ateityje ketinama pritaikyti ir šalia esantį miškelį – čia galėtų atsirasti mįslių takas ar pasakų personažų skulptūros. 

2011 Nr. 10


50

mano savivaldybė

mano savivaldybė

Visada gali būti geriau Lietuviams įrodinėti Zarasų krašto grožio nereikia. Galima neabejoti, kad vis didesnius lankytojų būrius į Zarasus atvilioja ne tik populiarūs kasmečiai pramoginiai renginiai, bet ir unikali šio šalies kampelio gamta. Regis, jo gyventojai galėtų išvis nieko neveikti, tik džiaugtis nepaprasto kraštovaizdžio sukurta verte. Bet Zarasų miesto valdžia laikosi kitos pozicijos. Į Zarasus – iš viršaus Pastaraisiais metais zarasiškiai vaikšto iš vienos šventės į kitą, pažindindamiesi su naujais miesto infrastruktūros elementais. Rugsėjo viduryje miesto vartų zonoje iškilmingai atidarytas originalios architektūros apžvalgos ratas, tikrai sužavėsiantis tuos, kurie nepabūgs pakilti į 17 metrų aukštį, kad išvystų ne tik Zaraso ežero, bet ir miesto apylinkių panoramą. Architekto Šarūno Kiaunės suprojektuotas statinys, be abejonės, taps vienu iš intensyviai atsinaujinančių Zarasų simbolių. Statinys kainavo kiek daugiau nei 2 mln. litų, ir tai – tik dalis pastaruoju metu Zarasus pasiekusių investicijų: iš viso į turizmo ir su juo susijusią infrastruktūrą 2010–2011 metais investuota daugiau nei 10 mln. litų Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų. Apžvalgos ratas Zarasuose – pirmas projekto etapas. Ateityje, kad objektas taptų patrauklus lankytojams, prie apžvalgos rato planuojama suformuoti visą paslaugų kompleksą: terasoje įrengti kavinę, konferencijų salę, turizmo informacijos centro patalpas. Ir pramogos, ir romantika Už 10 mln. litų pirmiausia imtasi tvarkyti miesto centrą juosiančią 1,5 kilometro Zaraso ežero pakrantę. Ji yra tarsi jungiamoji grandis tarp Zaraso ežero Didžiosios salos ir miesto. Pakrantėje nutiestas pėsčiųjų bei dviračių takas, įrengtos pontoninės prieplaukos, sumontuota plaukiojanti

2011 Nr. 10

scena, pradėjo veikti ir vandens bei kitų pramogų inventoriaus nuomos punktas. Čia yra visko, ko tik gali pageidauti aktyvaus poilsio mėgėjai: baidarių, valčių, vandens dviračių, burinių laivelių, katamaranų, dviračių ir net riedžių. Važinėti dviračiais ar riedžiais Zarasuose tikrai yra kur: apie 80 kilometrų ilgio Gražutės dviračių trasa – jau ne naujiena nei zarasiškiams, nei dviračių transportą mėgstantiems svečiams. Rinktis galima pagal galimybes – minti didįjį (apie 45 kilometrų) ar mažąjį (37 kilometrų) ratą. Ypatingi juodu tuo, kad vingiuoja per laukinę Gražutės regioninio parko gamtą, aiškino Zarasų rajono savivaldybės Investicijų ir plėtros skyriaus vedėja Ingrida Tatarūnė. Šiemet Zaraso ežero pakrantėje atsirado dar viena važinėtis dviračiais ar tiesiog pasivaikščioti tinkama atkarpa. Naujasis apžvalgos ratas kaip tik ir yra šios promenados dalis. Keliais mėnesiais anksčiau nei apžvalgos ratas buvo pristatytas kitas Zarasų naujagimis – iš kelių dalių sudarytas plaukiojantis fontanas. Pagrindinis fontanas priklausomai nuo pasirinkimo gali būti dviejų formų: geizerio (apie 30 metrų aukščio) bei kūgio (apie 20 metrų). Aplink jį išdėstyti trys mažesni fontanai, kurių srovės aukštis siekia apie 2, o plotis – 5 metrus. Vakarais jie, žinoma, apšviečiami. Pripažinimo plaukiojantis fontanas jau sulaukė. Zarasų rajono savivaldybei teko padengti maždaug penktadalį iš 250 tūkst. litų, kuriuos

kainavo šis viliojantis įrenginys. Likusi suma apmokėta iš ES lėšų. Zarasų rajono savivaldybės administracija pasirūpino ir naujos vaikų žaidimų aikštelės įrengimu greta atnaujintos Zaraso ežero pakrantės. Naujoji aikštelė yra spalvinga, siekiant išskirtinumo bei žaismingumo pasirinkta kiek neįprasta laivą imituojanti forma. Pakrantėje rasta vietos ir kultūrinėms bei meninėms erdvėms, kurios akivaizdžiai pagyvina aplinką. Neseniai Zarasuose lankėsi grafičio meistrai – jie piešiniais išmargino estetiškai nepatrauklias erdves dengiančią sieną, o jau šiandien zarasiečiai bei miesto

svečiai gali grožėtis ir naujais Lietuvos bei Latvijos skulptorių kūriniais. Svarbu pažymėti ir tai, kad nebuvo apsiribota tik pakrantės tvarkymu, pritaikymu rekreacijai, turizmui ir naujos įrangos įsigijimu. Projekto metu siekta gerinti ir miesto gyventojų buitį: buvo nutiesti vandentiekio bei nuotekų tinklai Zaraso ežero pakrantės gyventojams, tinkamai įrengti lietaus nuotekų tinklai.

Trūksta tik viešbučio Jau kitų metų pradžioje bus pradėtas įgyvendinti projektas, skirtas viešajai turizmo infrastruktūrai Zaraso ežero Didžiojoje saloje sukurti. Įgyvendinus projektą Zaraso ežero Didžiojoje saloje bus teikiamos vandens sporto įrangos nuomos paslaugos, įrengti persirengimo kambariai, patalpos vandens sporto inventoriui saugoti, administracinės patalpos, veiks salos lankytojams skirti sanitariniai mazgai, įrengtos patalpos maitinimo paslaugoms teikti. Sutvarkyta viešoji infrastruktūra gerins poilsiavimo Zarasų rajone sąlygas, skatins su vandens tu-

rizmu susijusių paslaugų plėtrą. Pasikeitusi Zaraso ežero Didžioji sala, be abejo, džiugins nuolatinius muzikos festivalių „Mėnuo Juodaragis“, „Roko naktys“ svečius. „Tai tikrai unikali net 44 hektarų ploto erdvė. Atėjo laikas ją sutvarkyti. Pirmiausia – želdinius. Daugelį metų čia, galima sakyti, tik žolė tebuvo nupjaunama“, – pripažino I. Tatarūnė. Šie renginiai jau seniai tapo miesto įvaizdžio dalimi. Beje, mielai lankomi ir artimiausių kaimynų latvių. Atvyksta ir toliau gyvenančių svečių, bet latviais džiaugiamasi ypač: iki antro pagal dydį Latvijos miesto Daugpilio nuo Zarasų – vos kiek daugiau nei 20 kilometrų, ir daroma viskas, kad kaimynų laisvalaikio keliai į Lietuvos sienos pusę vestų kuo dažniau. Kaip tik į Daugpilį, kuris yra net arčiau nei Utena, kartais tenka traukti Zarasų svečiams – kai atvykę į kokį masinį renginį nenori nakvoti palapinėje, o Zarasus supančios kaimo turizmo sodybos sprogsta nuo svečių. „Viešbutis yra kaip tik tai, ko trūksta mūsų miestui, jei norime turėti ne ku-

51

rorto teritorijos, o kurorto statusą“, – konstatavo Zarasų rajono savivaldybės Investicijų ir plėtros skyriaus vedėja I. Tatarūnė. Dabar mieste galima rasti tik svečių namų.

Ėmėsi renovacijos Gatvių tvarkymo darbais zarasiškiai nė nesigiria – tai, jų nuomone, pirmaeilis kiekvieno savo įvaizdžiu besirūpinančio miesto rūpestis ir kasdienybė. Juk viešųjų pastatų renovacija – nekasdienis reikalas. Zarasiškiai džiaugiasi radę lėšų sovietiniu laikotarpiu ar netrukus po nepriklausomybės atkūrimo statytiems pastatams atnaujinti. Estetiniai pokyčiai – tik vienas jų renovacijos tikslų. Dar svarbesnis yra siekis gerinti energinio efektyvumo rodiklius. Tie laimingieji statiniai – kultūros centras, savivaldybės ir miesto seniūnijos pastatai, mokyklos. Vienas artimiausių įvaizdinių zarasiškių darbų – skelbti konkursą miesto ženklui, kuris pabrėžtų puoselėjamą naująjį Zarasų miesto įvaizdį, sukurti. Planuojama plėtoti ir vienodą miesto reklamos stendų stilių. 

2011 Nr. 10


52

mano savivaldybė

mano savivaldybė

Daugiau dėmesio skirs kultūrai Druskininkai ketina įrengti įspūdingo dydžio Kultūros ir konferencijų centrą

Druskininkų savivaldybė deda visas pastangas, kad kuo greičiau būtų pradėti naujo daugiafunkcio Kultūros ir konferencijų centro rekonstrukcijos darbai. Čia galėtų vykti ne tik kultūriniai renginiai, tarptautiniai koncertai, teatro ir kino festivaliai, bet ir didelio masto tarptautinės konferencijos bei simpoziumai. 2008 metais Vyriausybei perdavus Druskininkų savivaldybei nekilnojamąjį turtą – buvusios „Nemuno“ sanatorijos kultūros klubą, atsirado kultūros objektas, kurį rekonstravus ir įrengus kultūros centrą būtų galima patenkinti kultūrinius kurorto gyventojų bei svečių poreikius. Kongresų rūmai būtini Per pastarąjį dešimtmetį Druskininkų kurorte įgyvendinus gausybę investicinių projektų (tokių kaip Druskininkų vandens parkas, „Snoras Snow Arena“), itin išaugo atvykstančių tu-

2011 Nr. 10

ristų skaičius. Druskininkuose per metus apsilanko per 200 tūkst. poilsiautojų, atkeliaujančių ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. O garsiame Grūto parke, esančiame vos už kelių kilometrų nuo miesto centro – net 1 mln. lankyto-

jų per metus. Savivaldybė, siekdama užtikrinti darnią kurorto plėtrą, nori išplėsti savo infrastruktūrą svarbiais kultūros objektais ir pasiūlyti kurorto svečiams ne tik sveikatinimo, aktyvaus poilsio paslaugas, bet ir kokybiškus kultūrinius renginius. Naujasis kultūros centras po rekonstrukcijos, kurią planuojama atlikti už 37 mln. litų, taps vienu patraukliausių ir didžiausių kultūros traukos objektų Lietuvoje. Todėl čia planuojama sukurti modernų daugiafunkcį kultūros ir konferencijų kompleksą – Kongresų rūmus, kuriuose bus galima kokybiškai pristatyti Lietuvos kultūros tendencijas, rodyti naujausius, ryškiausius mūsų šalies ir užsienio kūrėjų pasirodymus, organizuoti tradicinius, kasmečius įvairaus žanro festivalius vis didėjančiam užsienio lankytojų srautui.

Naujasis kultūros centras po rekonstrukcijos, kurią planuojama atlikti už 37 mln. litų, taps vienu patraukliausių ir didžiausių kultūros traukos objektų Lietuvoje.

Druskininkų savivaldybė jau artimiausiu metu tikisi pritraukti reikiamas investicijas naujajam Kultūros ir konferencijų centrui, kuriame po vienu stogu įsikurs 1000 vietų salė kultūros renginiams bei konferencijoms rengti, dvi 180 ir 220 vietų kino salės, patalpos, skirtos parodoms, seminarams bei repeticijoms, teatro studijos ir kitos kultūros centrui reikalingos patalpos.

Rekonstruos vilą „Linksma“ 2012 metais Druskininkų savivaldybė ketina pradėti miesto muziejaus, vilos „Linksma“ pastato, rekonstrukciją. Vila „Linksma“ yra istorinis ir reprezentacinis Druskininkų statinys, įtrauktas į šalies Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tai vienas gražiausių Druskininkų pastatų, įsikūręs pačioje miesto širdyje, teikiantis ypatingą žavesį Druskonio–Vijūnėlės parko aplinkai. Ne veltui būtent čia vyko Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksanderio Kwaśniewskio susitikimas. Įgyvendinant Druskininkų miesto muziejaus rekonstrukciją ketinama restauruoti vilos „Linksma“ pastato eksterjerą, pagrindines konstrukcijas bei inžinerines sistemas, išplėsti muziejaus ekspozicijų plotą, įrengti mediateką, sutvarkyti ir apšviesti paminklinio pastato teritoriją, integruoti muziejaus veiklas atsižvelgiant į vietos bendruomenės poreikius.

Renovuotose muziejaus patalpose vyks rimtosios muzikos festivaliai, bus organizuojamos parodos, konferencijos, paskaitos-diskusijos, seminarai, knygų pristatymai, kūrybos vakarai, poezijos festivaliai, susitikimai ir kiti kultūriniai renginiai, kurie suburs druskininkiečius ir miesto svečius turiningai leisti laisvalaikį. Planuojama, kad miesto muziejaus rekonstrukcijos darbai truks apie dvejus metus. Bendra projekto vertė – daugiau nei 3 mln. litų.

Sveikatingumo parkas Pagaliau Druskininkų savivaldybės pastangomis pavyko gauti finansavimą Sveikatingumo parko, kitaip vadinamo čia dirbusio pedagogo, gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos vardu, rekonstrukcijai. Sveikatingumo parką Vyriausybė įtraukė į valstybės planuojamų turizmo projektų sąrašą ir jam rekonstruoti iš Europos Sąjungos lėšų skyrė 4 mln. litų. Parke bus atgaivintos senosios sveikatinimo tradicijos. Planuojama atnaujinti sveikatingumo takus, parko želdynus, atstatyti jonizacijos paviljoną, kaskadines maudykles, pėdų akupresūros baseiną, kad gyventojai ir miesto svečiai galėtų mėgautis oro, saulės bei vandens procedūromis po atviru dangumi. Taip pat tikimasi pritraukti ir privačių lėšų, kurias panaudojus parko teritorijoje įsikurtų naujas restoranas, siūlantis kurorto svečiams pasivaišinti tradiciniais lietuviškos

53

virtuvės patiekalais. Pirmuosius parko rekonstrukcijos darbus planuojama pradėti jau 2012 metais.

Aerodromo renovacija Druskininkų savivaldybės planuose – daugybė ir kitų naujų, įdomių bei drąsių projektų. Vienas jų – aerodromo renovacija, kurios metu ketinama atnaujinti ir išplėsti Druskininkų oro uostą, taip sudarant galimybę turistams į mūsų kraštą atvykti ir oro transportu, didinti kurorto pasiekiamumą ir teikiamų aktyvaus poilsio paslaugų įvairovę plėtojant aviaturizmą. Žiema vasarą, vasara žiemą Šiandien Druskininkai gali save drąsiai vadinti kalnų kurortu. Nuo rugpjūčio kurorte veikia unikali slidinėjimo trasų arena, o per keletą metų poilsiautojai, ketinantys pasimėgauti žiemos malonumais, galės vos per 3,5 minutės iš miesto centro į ją patekti pačiu tikriausiu kalnų keltuvu. Tačiau tai dar ne viskas. Išradingumu ir žodžio laikymusi garsėjančio Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko galvoje sukasi naujos idėjos. Netolimoje ateityje planuojama praplėsti Druskininkų vandens parką ir pietinėje Nemuno pusėje įkurti vasaros malonumų oazę, kur gyventojai bei miesto svečiai ištisus metus, net šalčiausiomis žiemos dienomis, galės lepintis saule, žaisti paplūdimio tinklinį ar tiesiog mėgautis vasariška šiluma. 

Vila „Linksma“ – vienas gražiausių Druskininkų pastatų, įsikūręs pačioje miesto širdyje, teikiantis ypatingą žavesį Druskonio–Vijūnėlės2011 parko Nr. aplinkai. 10


Nenubaidoma miškų šmėkla – šiukšlės Už trumparegišką požiūrį į miškų teršimą nubaus ne tik pareigūnai Kristina BUIDOVAITĖ Miškininkų pareiga rūpintis ir puoselėti miškus: sodinti ir prižiūrėti medžius, įrengti poilsiavietes, saugoti miškus nuo gaisrų ar tvarkyti po gamtos stichijų. Tačiau neretai kasdienius darbus jiems tenka atidėti ir vaduoti žaliąjį paklotą nuo lankytojų – jie visi turbūt vadina save gamtos mylėtojais – paliktų šiukšlių. Ratuoti miškai Įprotis šiukšlinti miške mūsų visuomenėje įsišaknijęs taip giliai, kad ir kelintus metus organizuojama akcija „Darom“, į kurią susirenka tūkstančiai entuziastų, ir miškininkų raginimai saugoti žaliąjį turtą kovą su juo vis dar pralaimi. Artėjant žiemai miškininkai ir vėl stvarstosi už galvos, nes žino ne tik tai, kad netrukus prasidės automobilių padangų keitimo sezonas, bet

2011 Nr. 10

ir tai, kur bus gabenamos sudilusios padangos. Kauno apskrities gyventojai – ne išimtis. Vengdami mokėti už padangų utilizavimą jie neretai jas be jokios graužaties išmeta pamiškėse ar šalikelėse. Miškininkai spėja, kad didžioji dalis teršėjų nė nežino arba tiesiog nesidomi tuo, kad yra visos sąlygos padangų atsikratyti civilizuotai. Tiesa, gyventojų, kurie padangas veža į atliekų rinkimo aikšteles, daugėja. Gyventojai gudrauja Dar viena aktyvi gamtos teršėjų dalis – sodininkai. Pagal galiojančius teisės aktus jie privalo turėti konteinerius buitinėms atliekoms, tačiau šią tvarką apeina nedeklaruodami savo gyvenamosios vietos, taigi ir nesudarydami sutarties su atliekas tvarkančia įmone. O šiukšlės sugula pamiškėse. Kaip tik taip tvarkomasi ir

Lapių seniūnijoje, kurioje yra 38 sodų bendrijos ir net 7400 sodininkų sklypų. Miškininkai jaučiasi dirbantys Sizifo darbą. O gyventojai turbūt mano esą sumanūs ir gudresni už valdžią. Taip į miškus keliauja popieriaus, plastiko, stiklo, metalo, pakuočių atliekos, pavojingosios elektronikos atliekos (galvaniniai elementai, akumuliatoriai ir kt.), statybos ir pastatų griovimo atliekos, didžiosios atliekos (baldai, buitinė technika ir kt. įranga). Miškininkai džiaugiasi tik tuo, kad per pastarąjį dešimtmetį gerokai sumažėjo aplinkos teršimo statybinėmis medžiagomis atvejų. Miškams žalos pridaro ir turistų grupės, pavieniai miškų lankytojai, miestų, miestelių, kaimų gyventojai. Pamokos – nuo mažens Akcija „Darom“, siekianti kurti bendruomenišką visuomenę ir keisti žmo-

nių mąstymą, neaplenkia ir Kauno. Kauno miškų urėdijos administracija savo teritorijoje kasmet organizuoja šią pilietinę miškų švarinimo akciją. 2010 metais aplinkos tvarkymo talkoje pakaunės miškuose dalyvavo daugiau kaip 250 Kauno miesto ir rajono gyventojų, surinkta apie 30 tonų įvairių šiukšlių. „Darom 2011“ metu Kauno miškų urėdijos veiklos teritorijoje miškų švarinimo akcijoje dalyvavo dar daugiau – 392 žmonės: patys miškininkai, jų šeimų nariai, medžiotojai, jaunųjų miško bičiulių būreliai ir kiti visuomenės atstovai. Per talką išvalyta apie 210 hektarų užšlemšto miškų ploto – surinkta apie 26 tonas įvairių šiukšlių. Skaičiai iškalbingi. Beje, jaunieji miško bičiuliai talkoje turėjo ir kitą svarbią užduotį – jiems teko ne tik prisidėti renkant šiukšles, bet ir jas išrūšiuoti. Vaikus globojantys miškininkai tiki, kad mokydami juos pažinti ir saugoti gamtą galime tikėtis, kad ateities kartos tausos mišką. Istorija be pabaigos Karas su šiukšlintojais kartais atrodo neturintis pabaigos. Juk palikęs krūvą šiukšlių miško lankytojas greičiausiai nenorės grįžti į tą pačią vietą. Ieškos kitos – dar švarios. Norėdami sudrausminti manančiuosius, kad šiukšlių rinkimas yra miškininko pareiga, valstybinių miškų pareigūnai kasmet organizuoja keliolika reidų. Į pagalbą pasitelkiami policijos ir Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai. Tada tenka dirbti ir detektyvų darbą: knaisiotis šiukšlių krūvoje ir ieškoti kokių nors dokumentų su adresais, kvitų ar laiškų, iš kurių būtų galima nustatyti ir šiukšlintojo asmenybę.

Tačiau nutverti šiukšlintoją už rankos yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nes šiukšlių paprastai atsikratoma vėlai vakare ar naktį, be to, miškų plotai nėra maži. Taigi vienintelis tikrai efektyvus metodas – ugdyti miško lankytojų supratingumą ir estetinį mąstymą. Teršdami taupo Už aplinkos teršimą skiriamos baudos žmonių negąsdina. Gal todėl,

kad nėra itin didelės. Įprasta valstybinių miškų pareigūnų už nedidelį paliktų šiukšlių kiekį skiriama bauda yra 100 ar 200 litų, tačiau jei pažeidimas užfiksuojamas saugomoje teritorijoje: regioninio parko valdose, draustinyje, parke, poilsio zonoje, bauda didesnė – 200–400 litų. Jeigu šiukšlintojas paliko ne šiaip maišelį šiukšlių po kokios iškylos, o atgabeno visą statybinį laužą ar trijų automobilių padangas, baudžiama kur kas griežčiau: už daugiau nei vieną kubinį metrą šiukšlių skiriama nuo 600

iki 4 tūkst. litų bauda. Tad jei pareigūnams pavyks rasti pažeidėją, tai jam kainuos daugiau, negu kainuotų atsikratyti padangų ar statybinių atliekų civilizuotai. Juolab kad tam tikrą kiekį padangų priduoti į sąvartyną galima nemokamai. O jei tarp šiukšlių pareigūnai randa pavojingųjų atliekų: tepalų, akumuliatorių, liuminescencinių lempų ar baterijų, baudos išauga dar dukart ar net triskart. Kenkiame patys sau Miškus nuklojusios šiukšlės ne tik bado akis miško lankytojams, menkina miško grožį, bet ir niokoja gamtą. Juk popierius suyra per dvejus metus, o konservų dėžutėms, skardinėms sunykti prireiks net 90 metų. Plastiko pakuotės (maišeliai, buteliai) suyra tik per 80–200 metų, o stiklas dūlėja beveik 1000 metų. Reikėtų prisiminti, kad viena tona surinktų ir perdirbtų popieriaus bei kartono atliekų vidutiniškai išsaugo 17 medžių, o iš 1 kilogramo stiklo duženų gaunama lygiai tiek pat – 1 kilogramas – naujo stiklo. Nuolat skriaudžiama gamta sunkiai atgauna jėgas. Kadangi ji pati apsivalyti negali, sutrinka joje nusistovėjusi pusiausvyra, atsiranda ekologinių problemų. Žmonių palikti teršalai ir nuodingosios medžiagos lietaus bei upelių vandenimis pasiekia žemės ūkio naudmenas, dėl šios priežasties žūva pasėliai, kenksmingų teršalų paveikti augalai duoda menką derlių, o daržovės, vaisiai ne tik kenkia žmonių sveikatai, bet ir netinka net pašarui. Tai ne tik sukelia ekonominių nuostolių, bet ir turi globalią neigiamą ekologinę reikšmę: žūva miškai, kenčia visa augalija, upės ir ežerai, dirvožemis.

2011 Nr. 10


56

paveldas

Stelmužės bažnyčią gydys restauratoriai XVII amžiuje suręstus maldos namus naikina įprastos medinių statinių ligos – puvėsis ir pelėsis

paveldas

Kristina BUIDOVAITĖ

Autentišku lietuvių liaudies muziejumi vadinamas Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kristaus bažnyčios ir varpinės ansamblis įsikūręs antrą tūkstantį metų skaičiuojančio garsiojo Stelmužės ąžuolo pavėsyje. Laikas medinukei negailestingas kaip ir ąžuolui – pastaraisiais metais bažnyčia tikintiesiems tarnauti nebegalėjo ir lankytojų čia įkurtame Bažnytinio meno muziejuje nebelaukė.

,,

Regina Smilgevičiūtė Architektė

Dabar svarbiausia išsiaiškinti, kaip pastato detalės atrodė tuomet, kai jis buvo pastatytas, kas buvo pakeista pastatą rekonstruojant sovietmečiu ar anksčiau.

2011 Nr. 10

Stelmužės bažnyčios ir varpinės ansamblis – neįkainojamas liaudies meno paminklas. R. Lelecko nuotr.

Medis – neilgaamžis Pernelyg pavojinga buvo čia lankytis, vienodai situaciją aiškino sudėtingų šio architektūros paminklo restauracijos darbų ėmęsi įmonės „Lietuvos paminklai“ suburti specialistai. XVII amžiuje Zarasų rajone, Stelmužės kaime, statyta medinė bažnyčia restauruota ne kartą, bet, restauratorių nuomone, ne visada vykusiai. Be to, medinė statyba ir šiaip neilgaamžė. 1959 ir 1991 metais koplyčioje atliktų restauracijos darbų šiandien jau nematyti. Stelmužės bažnyčios valdytojas Zarasų savivaldybė dėjo visas pastangas, kad restauracijos darbai avarinės

57

būklės pastate pagaliau prasidėtų. Iš Kaimo plėtros programos jiems buvo gauta 690 tūkst. litų. Paveldosaugos tvarkybos darbams Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos skyrė 150 tūkst. litų.

Gaivins restauratoriai Darbai dar tik įsibėgėja. Pasak Stelmužės bažnyčios restauravimo projekto vadovės, architektės Reginos Smilgevičiūtės, kultūros paveldo vertybių tvarkybos darbų apimtis bus galima tiksliai įvertinti atlikus išsamius tyrimus vykdant restauravimo darbus, kurie ir padiktuos tam tikrus sprendimus. Dabar svarbiausia išsiaiškinti, kaip pastato detalės atrodė tuomet, kai jis buvo statytas, kas buvo pakeista pastatą rekonstruojant sovietmečiu ar anksčiau. Atlikus tyrimus galima imtis konkrečių darbų. O jų laukia ne vienas. „Pamatų ir portiko stilobato restauravimas, įėjimo į bažnyčią laiptų, grindų restauravimas, sienų apkalimo tvarkymas, sienojų restauravimas ir konservavimas, kolonų restauravimas šalinant suirusią medieną, protezuojant ir nutašant kirviu pagal istorinių kolonų profilį“, – vardijo specialistė. Šiuo metu darbai vyksta keliomis kryptimis: nuimtas fasado lentų apkalimas, sena stogo danga, tikrinamos probleminės vietos, kur galėjo pratekėti vandens ar įsimesti puvinys. Jei reikės, puvinio ar pelėsio sužalota mediena bus išpjauta, o pažeistos medienos dalys pakeistos naujomis. Apsieidavo be vinių Vienas šią klasicistinio stiliaus medinę bažnytėlę garsinančių faktų – jos statybos būdas: medinukė suręsta be vinių, naudojant tik kirvį. Tiesa, tai joks stebuklas. Pasak R. Smilgevičiūtės, anuomet visos medinės bažnyčios buvo statomos be vinių. Konstrukcijos buvo jungiamos mediniais kaiščiais, įkirtimais, ištašymais ir sujungimais. Metalas pradėtas naudoti vėliau. „Bažnyčios buvo apkalamos praėjus šiek tiek laiko po statybų, naudojant kaldintas vinis“, – pasakojo architektė. Tikrinamas kiekvienas rąstas Restauravimo darbus atliekančios įmonės „Nivara“ statybos darbų vadovas Zenonas Kaminskas šiek tiek plačiau papasakojo, kokie kruopštumo ir profesionalumo reikalaujantys darbai jų

2011 Nr. 10


58

paveldas

,,

Ką matė Stelmužės bažnyčia?

1713 metais Stelmužės dvaro savininkas baronas Folkerzambas savo lėšomis bažnyčią rekonstravo. Tuo metu, manoma, buvo įrengtas ir medinukės interjeras. Maldos namuose sutelkta daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, skulptūrų, originalios medinės ornamentikos, senų religinių paveikslų. Pasak

2011 Nr. 10

59

Zenonas Kaminskas Įmonės „Nivara“ statybos darbų vadovas

Medinius koplyčios langų apvadus greičiausiai sunaikino ne laikas. Matyt, sovietiniais laikais restauruojant tie apvadai trukdė kalti lentas, tad buvo suniokoti.

Stelmužės bažnyčios durys nuo 2009 metų rugpjūčio tikintiesiems buvo užvertos.

Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus bažnyčios istorija, manoma, prasidėjo 1650 metais. Tais pačiais metais baronas Folkerzambas čia įsteigė Stelmužės filiją. Medinė bažnytėlė įprasmino baudžiauninkų gyvenimo istoriją, nes, pasak legendos, buvo pastatyta tam, kad sulaikytų dvarininkų žiaurumo neišlaikiusius ir iš Stelmužės bėgusius darbininkus. Vienas baudžiauninkų, bijodamas užrūstinti žiaurumu garsėjusius ponus, pasakęs, kad Stelmužę gyventojai palieka, nes neturi kur pasimelsti. Ir iš tiesų XVII amžiaus viduryje suręsta be pjūklo, vien kirviu aptašant sienojus, iškilo Stelmužės bažnyčia.

paveldas

kraštotyrininko Jono Nemanio, ypač vertingi vientisą bažnyčios erdvę puošiantys dailės paminklai – altorius ir sakykla. Ilgą laiką Stelmužės dvare gyveno liuteronai latviai, todėl bažnyčia buvo liuteroniška. Dvare apgyvendinus lietuvius katalikus, 1808-aisiais ji atiteko katalikams. Šventoriuje stovi ir kiek jaunesnė tašytų rąstų bažnyčios varpinė, kuri, J. Nemanio vertinimu, pastatyta XVIII amžiuje. 1873 metais ji buvo rekonstruota. Ne tik dėl šios priežasties Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus bažnyčia tapo ir feodalizmo laikotarpio, ir sovietmečio liudininke. Sovietmečiu ji buvo atimta iš tikinčiųjų ir paversta liaudies skulptūrų muziejumi. 1996 metais bažnyčioje veikusi liaudies meno ekspozicija perkelta į Zarasų krašto muziejų. Nuo tada bent jau kartą per mėnesį ir didžiąsias šventes buvo laikomos šv. Mišios. Pastaruoju metu bažnyčioje dėl avarinės būklės mišios nebevyko.

laukia. Atkasus pamatus paaiškėjo, kad šie siekia vos 50 centimetrų gylį. Kad bažnyčios nekilnotų įšalas ar grunto judėjimas, pamatus planuojama pagilinti daugiau nei dukart – iki 1,2 metro. Be to, esami yra palaidi, nėra jokios rišamosios medžiagos, todėl jie bus ne tik pagilinti, bet ir sutvirtinti, naudojant pamatų pavedimo metodiką. Kad galėtų įvertinti bažnyčios sienų konstrukcijos būklę, restauravimo specialistai jau nuėmė lentas, kuriomis buvo apkaltos pastato sienos. „Paaiškėjo, kad jos stipriai pažeistos puvinio, tad sienų rąstai bus protezuojami, neišvengiamai teks keisti apatinį vainiką“, – pasakojo įmonės „Lietuvos paminklai“ techninės priežiūros vadovas Jonas Volodko. Restauratoriai tikisi išsaugoti dalį autentiško lentų apkalimo, naujomis bus keičiamos tik visiškai nebetinkamos lentos. „Restauravimo darbams bus naudojama tinkamos kokybės išdžiovinta ir impregnuota mediena“, – sakė J. Volodko. Meistrams teks pamosuoti ir kirviu. Kai bus keičiama dalis supuvusių sijų ir gegnių, naudojamos medienos paviršius bus aptašomas kirviu, tik tuomet priderinama prie esamos senos gegnės. Beje, pats lentų apkalas, pasak „Niva-

ros“ statybos darbų vadovo Z. Kaminsko, nebuvo tašytas kirviu. Naudotos 15 centimetrų pločio ir 22 milimetrų storio obliuotos medienos dailylentės.

Restauratoriai pasiryžę išgelbėti istorinę be vinių statytą bažnyčią.

Negailestingas pelėsis „Grindų lentų nepagailėjo pelėsis. Pažeistos lentos bus keičiamos naudojant tokių pat matmenų, tik impregnuotas lentas“, – aiškino Z. Kaminskas. Pasak jo, problema kilo dėl to, kad gulekšniai buvo suguldyti ant smėlio, kuriame susikaupusi drėgmė sudarė sąlygas rastis pelėsiui. Dabar smėlis nukasamas, o vietoj jo bus pilama skalda, po to montuojami impregnuoti gulekšniai ir klojamos grindys. Siekiant užtikrinti po grindimis esančio tarpo vėdinimą, palei sienas bus palikti tarpai. Restauravimo metu tikimasi išsaugoti ir dalį senųjų grindų konstrukcijų. Koplyčios langai ir juos puošiantys mediniai apvadai bus restauruojami. Tiesa, išliko tik trys autentiški apvadai. Spėjama, kad juos sunaikino ne laikas, o žmonės. „Matyt, sovietiniais laikais restauruojant tie apvadai trukdė kalti lentas, tad buvo suniokoti“, – sakė Z. Kaminskas. Avarinės būklės stogą ruošiamasi pakeisti. Jis buvo dengtas pjautinėmis

2011 Nr. 10


60

paveldas

pasaulis

Seniausio ir storiausio Lietuvos ąžuolo laikas nepalaužė. A. Samuilovo nuotr. dienomis sulaukdavęs tikinčiųjų ne tik iš Stelmužės, bet ir iš aplinkinių miestelių. Viena moterėlė atkeliaudavo iš paties Latvijos pasienio. Dabar norėdami dalyvauti sekmadienio pamaldose stelmužiškiai priversti nukeliauti ne vieną kilometrą. Maždaug už 10 kilometrų jų laukia Imbrado bažnyčia, ne per toliausiai ir Zarasai. Tačiau Stelmužėje pamaldų vėl laukiama. Ir ne tik dėl patogumo. „Ta bažnyčia turėjo savito žavesio“, – sakė Zarasų savivaldybės atstovė Gitana Kolienė.

lentelėmis, tačiau šios sudūlėjusios, apaugusios samanomis. Tačiau projekto autoriai dalį jų pasiryžę išsaugoti.

Lauks tikinčiųjų Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kristaus bažnyčios likimas rūpi ir dvasininkams. Bažnytėlėje buvo ne tik įrengtas Bažny-

2011 Nr. 10

tinio paveldo muziejus, bet ir kartą per mėnesį rengiamos pamaldos. Stelmužės miestelis ištuštėjęs, teturi vieną kitą gyventoją, tačiau nė karto pamaldos nevyko tuščiuose maldos namuose. Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dekanas Remigijus Kavaliauskas patvirtino mišių

Palaikais bus pasirūpinta Pradėjus restauravimo darbus, teko spręsti ir tai, ką daryti su bažnyčios rūsyje rastais suverstais žmonių palaikais. R. Smilgevičiūtė spėja, kad jie į rūsį buvo perkelti iš mauzoliejaus. Šis buvo statytas aikštelėje priešais bažnyčią XVII amžiaus pabaigoje–XVIII amžiaus pradžioje. Ten buvo laidojami Stelmužės dvaro savininkų šeimos nariai, tačiau atsakyti, kieno palaikai atsidūrė rūsyje, būtų galima tik atlikus išsamius tyrimus. Rasti palaikai bus tinkamai palaidoti. Bažnytėlės rūsys irgi sulauks restauratorių. Bus atnaujinti skliautai, sienos, vėdinimas. Architektė R. Smilgevičiūtė tikisi, kad savo laiko sulauks ir varpinė. Šiuo metu kaip tik rengiamas restauravimo projektas. Dar vienas sudėtingas ateityje laukiantis darbas – Stelmužės bažnyčios interjero tvarkybos darbai.  Parengta pagal Zarasų r. turizmo informacijos centro inf.

2011 Nr. 10

61


62

pasaulis

Šaukiasi reanimacijos Estija ekonominių ir socialinių pokyčių išdraskytus miestus gaivins ieškodama jų išskirtinumo

Ieškoti būdų gelbėti degraduojančius miestus estai pasitelkė įvairių sričių ekspertus. Po dvejus metus vykusių darbinių susitikimų išleistoje knygoje „Miestų forumai“ įrodinėjama, kad išeičių galima rasti visada. 2011 Nr. 10

pasaulis

Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

Keturiuose iš penkių didžiausių Lietuvos miestų gyventojų skaičius mažėja sparčiau už šalies vidurkį. Vieni emigruoja į užsienį, kiti – į Vilnių, o tuštėjantys miestai savarankiškai kapstosi augančioje problemų krūvoje. Tokie centralizuotos šalies plėtros padariniai. O estai vienija jėgas ir bando žvelgti į šią problemą kompleksiškai, ieškoti kiekvieno miesto savitumo ir kurti jų atgaivinimo scenarijus.

,,

Vadinamieji akupunktūriniai scenarijai siūlo platesnį požiūrį į urbanistines erdves ir teikia konkrečių siūlymų, kokia veikla jose galėtų būti plėtojama, kad miestas imtų geriau funkcionuoti.

63

Lietuvai artimas kontekstas Pasak organizatorių, svarbiausias postūmis gimti „Miestų forumams“ buvo išsamesnių diskusijų apie miestų erdves poreikis. Be to, iki šiol nebuvo atliktas visa apimantis Estijos miestų tyrimas. Miestų problemos daug kur panašios. Lietuvai irgi pažįstamos estų miestų ir miestelių bėdos. Estai mėgavosi ekonominio pakilimo metu nuvilnijusiu statybų vajumi, o šiam pasibaigus ieško atsakymo į klausimą, kaip tvarkytis tose erdvėse, kurių atsirado chaotiškai pristačius pastatų. Tad galbūt ir kitų problemų sprendimo būdų verta pasidairyti netolimoje kaimynystėje. Vienas Estijoje vykusių forumų rezultatų – vadinamieji akupunktūriniai scenarijai. Jie siūlo platesnį požiūrį į urbanistines erdves ir teikia konkrečių siūlymų, kokia veikla jose galėtų būti plėtojama, kad miestas imtų geriau funkcionuoti. Daugelyje forumų buvo minima gyventojų ir verslo pasitraukimo iš miestų centrų bei viešosios erdvės išskydimo problema. Šie klausimai išplėtė ,,Miestų forumų“ diskusijas nuo miestų iki regionų bei Estijos gyvenviečių ir infrastruktūros klausimų. Plintanti tendencija – gyventojų bendruomenių noras įsitraukti į miestų erdvių kūrimą. Tad šalia klausimo, kokia yra Estijos miestų ateities planavimo vizija, ne mažiau svarbus yra įsivaizdavimas, kaip šiame procese galėtų dalyvauti žmonės. Dabar miestų statyba, kai kurių specialistų nuomone, dažniausiai yra suprantama tik kaip teisinių ir technologinių standartų visuma, o miesto kokybės bei kūrybiniai aspektai lieka epizodiniai.

a p sau s i l

Išeitis siūlė specialistai Talino architektūros bienalėje rugsėjo mėnesį pristatyta knyga „Miestų forumai“ (Urban forums) – dvejus metus trukusių susitikimų rezultatas. 2009– 2010 metais Estijos architektūros centras kartu su miestų savivaldybėmis inicijavo projektą, kurio metu įvyko aštuoni forumai šešiuose miestuose: Rakverėje, Narvoje, Tartu, Pernu, Vimsyje bei Taline. Juose dalyvavo Estijos bei užsienio architektai, teritorijų planavimo profesionalai, verslininkai, savivaldybių bei visuomenės atstovai. Susitikimuose, remiantis architektų pastabomis ir rekomendacijomis, nagrinėtos probleminės kiekvieno miesto erdvės, sykiu bandyta kurti ir teigiamus scenarijus, kurie galėtų užkirsti kelią naujoms miesto problemoms.

Mažo miesto galimybės Panevėžio miesto partneris Rakverė – vienas seniausių mažesniųjų Estijos miestų. Šiaurinėje Estijos dalyje, 20 kilometrų į pietus nuo Suomijos įlankos įsikūrusiame mieste gyvena apie 17 tūkst. gyventojų. Rokiškio dydžio miestas yra administracinis apskrities centras, svarbus susisiekimo mazgas: iš čia keliai ir geležinkeliai veda į Taliną, Narvą, Tartu bei Pernu. Rakverėje plėtojama maisto, medienos apdirbimo, tekstilės pramonė. Miestas didžiuojasi tuo, kad imasi beprotiškų idėjų, rengia šiuolaikiškus kultūrinius renginius, siekia integruoti senas ir naujas tradicijas. Forumo metu buvo svarstoma, kokia turėtų būti viešoji erdvė mažame mieste, kokias funkcijas ji turėtų atlikti

2011 Nr. 10


64

pasaulis

ir kaip toliau plėtoti Rakverės miestą – istorinį apskrities centrą, vieną svarbiausių mažųjų Estijos miestų. Rakverė vis dar išlaiko apskrities centro statusą, nors planuojama, kad po savivaldos reformos jis atiteks kitam miestui. Nepriklausomai nuo formalių miesto statuso pokyčių miesto gyventojai jaučia emocinius saitus su istoriniu centru. Tai forumo metu buvo įvardyta kaip vienas miesto plėtros strategijos polių. Mažo miesto privalumas – didelė koncentracija ir maži atstumai. Tai leidžia plėtoti pėsčiųjų, dviratininkų takus ir mažinti automobilių poreikį. Norint atgaivinti miesto centrą, vienas svarbiausių uždavinių ir yra padaryti jį patrauklų pėstiesiems. Viešoji erdvė mažame mieste nei turėtų tapti didmiesčio viešosios erdvės kopija, nei būti traktuojama vien kaip centrinė aikštė. Čia ji turėtų virsti tinklu ar tinkline struktūra, kuri atspindi ir generuoja kasdienes veiklas bei tarpusavio santykius.

Vienam seniausių mažesniųjų Estijos miestų Rakverei rekomenduota tankinti apmirusios centrinės miesto dalies užstatymą, užuot toliau plėtus statybas užmiestyje.

2011 Nr. 10

pasaulis

Narvos miestas taptų kur kas patrauklesnis, jei sugebėtų išnaudoti gamtos dovanas – įjungtų į kasdienį miesto gyvenimą čia pat esančią upę, įsitikinę specialistai.

Naujų vertybių paieškos Forumo metu buvo sukurtos trys viena kitą papildančios strategijų koncepcijos. Pirmoji akcentuoja erdvinį Rakverės unikalumą. Buvo išanalizuotos skirtingos miesto erdvės, ieškota panašumų ir skirtumų, atkreiptas dėmesys į miesto vientisumą ir įvairiapusiškumą. Antroji koncepcija akcentavo erdvės kompaktiškumą ir kokybę. Rekomenduojama išnaudoti rekreacinių pastatų erdvę ir esant poreikiui toliau tankinti miesto centrą, o ne plėsti statybas užmiestyje. Mažame mieste aktyvios veiklos erdvių daug nereikia, tik svarbu jas tinkamai išdėstyti. Koncepcijos autoriai pasiūlė perkelti geležinkelio stotį arčiau miesto centro – taip susisiekimas taptų paprastesnis. Trečios koncepcijos ašis – senamiesčio atgimimas. Istorinio miesto centro gaivinimas susijęs su idėja, kad geriausios galimybės sukurti naujas vertes gali būti seniai pamirštos vertybės. Pagrindinė Rakverės senamiesčio gatvė niekur nedingo, tačiau ji apmirusi. Ją būtų galima atgaivinti užstatant išdrikusius vidinius sklypus ir pritaikant juos visuomeninėms erdvėms, kuriant naujas arterijas, atiduodant gatvę tik pėstiesiems.

65

Procesai kuria erdvę Narvos miestas žymi Europos Sąjungos ir Rusijos ribą. Jis įsikūręs dešiniajame Narvos upės krante, priešais Rusijos miestą Ivangorodą. Geografiškai miestas yra arčiau Peterburgo nei Talino, o 90 proc. gyventojų (iš 64 tūkst.) – rusų kilmės. Forume buvo nagrinėjamos šios problemiškos miesto erdvės: Talino gatvė, senamiestis, upės krantinė, Peterburgo kelias bei sienos kirtimo punktai. Kaip šios erdvės jungiasi, kokie jų tarpusavio santykiai, planinės struktūros? Kokiomis miesto planavimo strategijomis reikėtų remtis? Forumo dalyviai sutarė, kad Narvos miesto planavimo strategijos neturėtų pabrėžti viešosios erdvės, nes „viešoji“ ir „kokybiška“ nėra sinonimai, o viešosios erdvės sukūrimas ir šiaip nėra pagrindinis tikslas. Tikslu turėtų būti laikomas bendruomenės įtraukimas, pačių žmonių erdvės kultivavimas. Tad rekomenduota planuoti procesus – ne erdvę. O procesai patys sau kurs erdvės dizainą. Diskutuota ir apie esamų svarbių objektų apjungimą. Talino gatvė (verslo centras), pakrantė (rekreacinė erdvė) ir senamiestis erdviškai yra netoli vienas kito. Jei šios erdvės būtų apjungtos, jų kryžkelėje iškiltų įvairialypis miesto centras. Taip pat siūlyta gaivinti senamiestį: tankinti jį, kurti viešosios paskirties pastatus senamiestyje, statyti gyvenamuosius įvairesnės architektūros pastatus. Narvos upės pakrantę taip pat rekomenduota tankinti akcentuojant sporto ir laisvalaikio veiklas.

a p sau s i l

Universitetas – atskiras miestas Tartu – antras pagal dydį senas šalies miestas. Jis nutolęs 180 kilometrų į pietryčius nuo Talino, įsikūręs prie Emajegio upės, jungiančios du didžiausius Estijos ežerus. Tai šalies intelektualų ir kultūros centras – čia yra seniausias šalies universitetas. Forume svarstyta, kaip sinergiškai plėtoti universitetą ir miestą. Senoji ir naujoji universiteto dalys dabar yra atskirtos – yra du atskiri universitetiniai centrai. Viename dėstomi tikslieji, kitame – humanitariniai mokslai. Kyla klausimas, ar oficialiai skelbiamas tarpdiscipliniškumas nėra tuščiažodžiavimas. Juk erdvių atskyrimas skatina ir socialinę atskirtį. Be to, forumo dalyviai pastebėjo, kad universitetas neturi erdvės planavimo koncepcijos. Pastatai

Nuotr. Paco Ulman. „Miestų forumai“, © Estijos architektūros centras, Kaja Pae, 2011

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt


66

pasaulis

a p sau s i l statyti nesistengiant kurti humaniško pastatų santykio su aplinka. Viena to priežasčių, ko gero, yra modernistiniam mąstymui būdingas aiškus monofunkcinis miesto rajonų išskirstymas (betoninių daugiabučių, biurų, universiteto, pramonės rajonai). Viena siūlytų idėjų – naujų pastatų, kurie taptų tarpine grandimi tarp atskirtų universitetinių miestelių, atsiradimas. Dalis jų galėtų pasitarnauti suartinant universitetą ir miestą. Pastatai funkciškai turėtų būti naudingi ne tik akademinei visuomenei. Juose gali būti įrengtos patalpos paskaitoms, diskusijoms ar kitiems renginiams, kuriomis naudotųsi ir miestiečiai. Forumo ekspertai rekomendavo atsisakyti ankstesnio plano iškeldinti universitetą į priemiestį.

Gaivins miesto centrą Apskrities centras Pernu miestas įsikūręs pietinėje Estijos dalyje, prie Pernu upės žiočių, kur ji įteka į Rygos įlanką Baltijos jūroje. Nuo 1996 metų miestas vadinamas šalies vasaros sostine. Beje, Pernu bendradarbiauja su dviem Lietuvos miestais – Palanga ir Šiauliais. Forumo metu konstatuota, kad miesto įvaizdis nėra geras, o centras išsisklaidęs. Valstybinės įstaigos, savivaldybės, galerijos ir litografijos centras pasitraukė iš miesto širdies, čia suin-

tensyvėjo automobilių eismas. Greitos miesto plėtros metu iškilo daug naujų pastatų, bet kai kurie net nėra naudojami. Miesto pakraščiuose pristačius didelių prekybos centrų ištuštėjo senamiestis. Tad buvo diskutuojama, kaip nuosekliai plėtoti Pernu miesto centrą. Nuoseklus miesto planavimas suponuoja naudotojo aktyvumą, taktiką ir intervenciją. Miesto erdvėms svarbūs ne tik pastatai, bet ir ryšiai tarp jų, poveikis vienas kitam. Santykiai, požiūriai, tapatybės – detalės, kurias sunku aprašyti žodžiais, ir yra tai, kas kuria miestą. Tad svarbu ne daugiau statyti, bet plėtoti esamą infrastruktūrą ir pastatus, bandyti juos atgaivinti ir panaudoti. Pasiūlyta funkcionaliai ir erdviškai apjungti senąjį ir naująjį miesto centrus bei upę, upės krantinėje įrengti taką, parkus, naujai panaudoti egzistuojančius objektus. Taip pat rekomenduojama įkurti parką, kuriame būtų integruota gatvė, vyktų prekyba, parodos po atviru dangumi.

Priemiestis, bet ne satelitas Habnemės miestelis, įsikūręs Baltijos jūros pakrantėje, pusiasalyje, yra tipiškas išsisklaidęs didmiesčio priemiestis. Miestelis sulipęs iš trijų gyvenviečių, kuriose gyvena 16 tūkst. gyventojų. Daugelis jų įsikūrė per pas-

tarąjį dešimtmetį prasidėjus statybų vajui. Miestelis galėtų būti apibūdinamas kaip antiurbanistinis: pasiekiamas tik nuosavu transportu, jo išblaškyti individualieji ir daugiabučiai namai atskirti žaliosiomis erdvėmis. Nors pagrindinė infrastruktūra (mokykla, paštas, parduotuvės, klinika) įrengta, didžioji dalis gyventojų važiuoja dirbti į Taliną. Forumas vyko panašioje į minėtą gyvenvietėje – Vimsyje. Dalyviai svarstė, kokios plėtros strategijos tokiems miesteliams kaip Habnemė ir Vimsis galėtų būti taikomos ateityje. Pirmiausia buvo ieškota miestelių identiteto. Nenuostabu, kad pasiūlyta išnaudoti jų lokaciją – pusiasalį, pabrėžti santykį su jūra: gerinti susisiekimą vandeniu, atverti vaizdus į jūrą ir Taliną, įkurti apžvalgos ir sustojimų vietas. O nuo pakrantės nutolusią erdvę siūlyta palikti žalią – apaugusią miškais. Nors buvo ieškoma sprendimų, kaip gerinti susisiekimą su sostine, pabrėžta, kad nebūtina visų gyvenviečių organizuoti apie vieną centrą. Tikima, kad tokie miesteliai kaip Habnemė ateityje gali tapti įvairialypiais traukos centrais. Jei tik bus stengiamasi kurti viešąsias erdves, turtinti aptarnavimo paslaugų spektrą, miestelio centrinės dalies nuosavybę iš privačių rankų perimti į valstybines.

Greitos Pernu plėtros metu iškilo daug naujų pastatų, kurių kai kurie net nėra naudojami. Miesto valdžia gavo pasiūlymų, kaip pakurstyti juose gyvybės ugnį.

NT GIDAS

situacija I 68 Vinys į iliuzijų karstą

požiūris I 72 Perspektyva ateičiai

sprendimas I 80 Liūčių sukeliamų nepatogumų sprendimai

sprendimas I 81

Neišnaudojamos galimybės 2011 Nr. 10


68

situacija

,,

situacija

69

Arvydas AVULIS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys

Vienintelė paguoda, kurią suvokia ir Vyriausybė – ir galima stebėti atitinkamus jos sprendimus – laisvųjų ekonominių zonų kūrimas. Kuo jų bus daugiau, tuo rajonai bus patrauklesni investuotojams.

Vinys į iliuzijų karstą

Specialistai nemato prielaidų nekilnojamojo turto plėtrai regionuose

Julija MERKELYTĖ

Nekilnojamojo turto (NT) projektų plėtra Lietuvoje asocijuojasi su didžiaisiais miestais. Bet neišeitų paneigti, kad šioks toks bruzdesys vyksta ir regionuose – dažniausiai jo vietas ženklina stendai su Europos Sąjungos (ES) paramos ženklais. Vadinasi, vykdomi ES lėšomis finansuojami savivaldos užsakymai: tvarkoma miestų ir miestelių infrastruktūra, grindžiami 2011 Nr. 10

šaligatviai, asfaltuojami žvyrkeliai. Kartais už ES lėšas ardomi ir iš naujo klojami dar daug metų galėję tarnauti šaligatviai. Tai europinių lėšų įsisavinimo realybė. Tačiau, be naujų šaligatvių ir gatvių, džiaugtis daugiau nėra kuo: nei gyvenamųjų, nei verslo pastatų atokiau nuo didmiesčių nedygsta. Kodėl – teiraujamės Arvydo AVULIO, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos nario.

– Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės priežastys, stabdančios NT projektų plėtrą šalies periferijoje? – Mažesniuose miestuose ir miesteliuose viską lemia poreikis. Šiuo atveju net nekalbu apie gyvenamąjį būstą, kuris reikalingas didėjant gyventojų skaičiui, augant jų pajamoms. Mažuose miesteliuose žmonių pajamos mažesnės nei dideliuose miestuose, gyventojų skaičius daugeliu atvejų nedidėja, taigi nėra prielaidų atsinaujinti turimą būstą ar įsigyti naują. Gal vienas kitas regionų gyventojas ir turi kapitalo, bet svarsto, kur jį dėti – ar pasistatyti namą, ar investuoti tikintis grąžos. Žmonės, net jei ir turi pinigų, pagalvoja, kur ir kaip juos leisti. Kalbant apie verslą irgi sunku tikėtis, kad įmonių masiškai kursis periferijoje. Paprastas pavyzdys: viena įmonė Pabradėje kas dieną autobusais vežioja darbuotojus iš Vilniaus. Tikrai būtų pigiau ir paprasčiau turėti tokią įmonę netoli Vilniaus, o ne vežioti žmones 40 kilometrų į darbą. Emociškai norime, kad mažesniuose miestuose irgi kas nors vyktų, bet investuotojai žino: perspektyvų atsi-

randa tuomet, kai tam susiklosto prielaidos. Tokios kaip gyventojų skaičiaus augimas ir jų pajamų didėjimas. – Taigi investuotojai tik stebi situaciją ir laukia? – Kad neskambėtų visai pesimistiškai, turiu paminėti, kad tam tikras NT plėtros procesas mažesnių miestelių rinkoje vyko, NT poreikis augo. Tai buvo ypač akivaizdu, kai plėtėsi mažmeninės prekybos tinklai: jie siekė turėti po parduotuvę kiekviename miestelyje. Dabar tinklų plėtra baigta, vyksta tik kokybinių pokyčių ten, kur fiksuojama gera apyvarta. Regionuose pasitaiko tik pavienių projektų. Vienintelė paguoda, kurią suvokia ir Vyriausybė – ir galima stebėti atitinkamus jos sprendimus – laisvųjų ekonominių zonų kūrimas. Kuo jų bus daugiau, tuo rajonai bus patrauklesni investuotojams. Taigi tai gali paskatinti investicijas į NT regionuose. Laisvosios ekonominės zonos turi privalumų, gamybinės ar logistikos įmonėms patogu tiekti produkciją ar teikti paslaugas iš tam tikroje vietoje esančių taškų. Investuotojams patogu, nes jie kelerius metus atleidžiami nuo

žemės, pelno, NT mokesčių. Tai skatina investuotojų atėjimą į periferiją. – Ar regionų plėtra būtų įsibėgėjusi, jei ne ši krizė, kurią sunkiai išgyvenome? – Viena vertus, krizė – negatyvus reiškinys, kita vertus, jau reikėjo sustoti. Tam tikri dalykai sprogsta. Buvo pučiamas burbulas, dažnai susijęs su NT. Buvo daug investuojama į NT. Paprastai tariant, pinigus bankai dalijo per lengvai. Kai rinkoje atsiranda per daug pinigų, gimsta nepagrįstų projektų, ir anksčiau ar vėliau jie žlunga. Taip jau sudėliota versle ir ekonomikoje. Viskas turi būti grindžiama poreikiu, paklausa. Jei ji yra, reikia investuoti. Šiandien, blaiviai vertindami rinką, galime motyvuotai apibūdinti situaciją regionuose: gyventojų nedaugėja, pajamos nedidėja. Taigi nėra jokių prielaidų tikėtis, kad paklausa augtų.

a u t i s cija – Paklausa yra labai aiškus argumentas kalbant apie gyvenamąją statybą. Bet, tarkime, viešai daug diskutuojama apie potencialius turistų srautus, kurie galbūt atvyktų

2011 Nr. 10


70

,,

situacija

Arvydas AVULIS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys

a u t i s cija apžiūrėti Lietuvą, bet jie mažesniuose miesteliuose esą neranda kur apsistoti – nėra viešbučių. Galbūt tai – niša NT sektoriaus investuotojams? – Jūsų tema apskritai sunki, veikiausiai norite išgirsti ką nors pozityvaus. Taip, kai atvyksta užsieniečių, jie mandagiai pritaria: čia perspektyvu, čia plėsis turizmas. Bet aš linkęs kalbėti realistiškai. Gal ir mums visiems neverta puoselėti iliuzijų. Juk kaip buvo su Europos krepšinio čempionatu – beveik tikėjomės, kad mūsų BVP pakils, nes priplūs žmonių, pirks, valgys ir vartos. Nereikia savęs apgaudinėti. Reikia blaiviai, realiai, logiškai mąstyti, tada nebus ir didelių smūgių.

2011 Nr. 10

Kalbant apie viešbučius ir turizmą, reikėtų paanalizuoti šalis, kuriose turizmo industrija plėtojama sėkmingai. Tada palyginkime Lietuvą su tomis šalimis. Turkija, Ispanija, Egiptas – viską ten lemia klimatas. Žmonės, dirbantys šaltesnio klimato šalyse, važiuoja į šiltuosius kraštus pailsėti ir yra linkę ten leisti pinigus. Ar mes – tokia šalis? Ne. Kita turizmo kryptis – išskirtiniai objektai, kultūros paveldas. Daug apie tai kalbame, bet reikėtų palyginti, kokių objektų yra kitur pasaulyje, Vakarų Europoje. Ar galime su jais konkuruoti? Ne. Mums labai brangus mūsų paveldas, bet japonas turistas, perėjęs per Vilnių, po vienos dienos nebeturi ką fotografuoti. Mūsų turizmo perspektyvos egzistuoja, tik nereikia

Kad neskambėtų visai pesimistiškai, turiu paminėti, kad tam tikras NT plėtros procesas mažesnių miestelių rinkoje vyko, NT poreikis augo. jų pervertinti. Nepradėkime statyti viešbučių periferijoje, nes atvykėliams nėra ką ten veikti. – Į infrastruktūros tvarkymą regionuose investuojama nemažai ES lėšų. Galbūt jau matyti bendras sutvarkytų regionų, patrauklių ir NT projektų plėtotojams, vaizdas? – Infrastruktūra turi atrodyti civilizuotai, o mes dar toli nuo to, kaip atrodo civilizuotos šalys. Pas mus gausybė žvyrkelių, daug duobėtų kelių. Vienintelis dalykas, kuo galime pasigirti – internetas. Vis dėlto ir tai neturėtų prasilenkti su logika. Į žemę užkasėme milijonus litų. Gal tuos pinigus buvo galima panaudoti racionaliau? Nutiesiame šviesolaidį

situacija

kabelį į kaimą, kuriame ketvirtadalis trobų turi problemų dėl kiauro stogo, o 30 proc. būstų neturi vandentiekio ir tualeto, tik išvietę lauke. Paradoksalu, tiesa? Apskritai infrastruktūros plėtrą vertinu palankiai, tai gali sudaryti prielaidų tolesnei periferijos plėtrai. Bet manau, visa tai daroma per didele kaina. Ir trūksta racionalių sprendimų. – Kaip vertinate teisinę regionų plėtros bazę, kokių teisės aktų trūksta, kuriuos reikėtų taisyti? Pernai Aplinkos ministerijos darbo grupė buvo parengusi Teritorijų planavimo įstatymo projektą, kurį griežtai sukritikavo NT rinkos dalyviai. Koks šio įstatymo likimas, ar jis palengvintų NT projektų plėtrą regionuose? – Tai labai jautrus, svarbus dalykas. Jei tas įstatymas būtų paprastas ir valdžia parodytų palankumą ne vien didiesiems investuotojams pasaulyje garsiais vardais, bet ir vietos, tuomet turėtume ne porą Lietuvoje įsikūrusių garsių kompanijų, o daugiau bendrovių, kurios norėtų čia investuoti pinigus, gamintų produkciją ir eksportuotų iš Lietuvos. Tai būtų geresnis dalykas negu duoti pinigus visiems žinomiems investuotojams, kurie nuomojasi biurus sostinės centre. Bet tokia yra politika. Teritorijų planavimo įstatymas (praėjusioje Seimo sesijoje nebaigtos svarstyti Teritorijų planavimo įstatymo pataisos pradedamos svarstyti dabar – red. past.) nepaklūsta jokiai kritikai, jis sukurtas tam, kad čia niekas nieko negalėtų padaryti. Juokauju, kad ši žemė – šv. Marijos, taigi šventesnė nei Jeruzalės. Matyt, čia tikrai nieko negalima

veikti. Žmonės gali parašyti skundą ir sustabdyti bet kurį projektą – tai nonsensas. Netgi po to, kai projektas jau patvirtintas, jį galima stabdyti. Tam tikros visuomeninės organizacijos, bendruomenės, kartais pakurstomos teisininkų, terorizuoja investuotojus, mėgindamos ką nors iš jų išpešti ar tiesiog užblokuoti jų verslo plėtrą. Pridėjus prie to, ką jau minėjau – demografinę padėtį ir neaugančias pajamas – Teritorijų planavimo įstatymas įkala paskutinę vinį į NT plėtros karstą.

71

trejų metų. Ar yra toks verslas, kuris ryžtųsi dėl to dirbti trejus metus? Be to, galiausiai iniciatorius gal net nelaimės viešojo konkurso, nugalėtoju veikiausiai taps dempingo kainą pasiūlęs konkurentas. Tad verslas ir abejoja, ar verta rodyti iniciatyvą, inicijuoti įstatymų pataisas, rašyti, siūlyti. Dėl ko? Bet jei kas nors turi priekaištų investuotojams, galiu jiems atsakyti rimtesniais argumentais.

– Kalbate labai kritiškai, bet gal ir investuotojams yra dėl ko papriekaištauti, gal nerodote iniciatyvos tuomet, kai yra proga? – Mes visi norime čia dirbti, bet tam turi būti poreikis. Rodome daug iniciatyvų, tarkime, dėl valstybės turto valdymo. Viename mažų šalies miestelių policijos komisariatas dirba mediniame sename pastate be vandentiekio, komunikacijų, tualeto. Mes siūlome pastatyti naują pastatą už privačias lėšas. Pastatysime, o valstybė tegu per ilgą laiką išsimoka – tam yra įvairių būdų. Tada būtų galima ir įvaizdį kelti, ir projektas vyktų. Tokia iniciatyva pajuda... beveik po

2011 Nr. 10


72

požiūris požiūris

Statybos produkcijos sertifikavimo centro duomenų registre nurodyta, kad pastatų, kuriems suteiktas A klasės efektyvumas, Lietuvoje tėra vos 13. Iš jų šeši objektai yra gyvenamieji, likę – komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai.

Lietuvoje kol kas nėra nė vieno daugiabučio, kurį būtų galima priskirti efektyvių namų kategorijai.

Perspektyva ateičiai

Efektyvaus pastato kontūrai statybų horizonte – dar blankūs

Aleksas GIRA

Ar norėtumėte gyventi, dirbti pastate, kuris taupus energiškai, žiemą šiltas, vasarą vėsus, niekada nebūna tvankus ir neįsileidžia pelėsio, o visi inžineriniai sprendiniai jame gerokai lenkia įprastus? Tokį statinį, nesvarbu, gyvenamąjį, visuomeninį ar komercinį, specialistai vadina efektyviu. Tačiau lietuviškų pavyzdžių, deja, pateikti negali. 2011 Nr. 10

Gąsdina kaina Lietuvoje statybos ir nekilnojamojo turto specialistai neturi vieningos nuomonės, ką galima laikyti efektyviu pastatu. Juolab kad nevienodai tokie pastatai apibūdinami ir užsienio šalyse. Tačiau bemaž visi sutinka, kad tai turėtų būti namas ar biuras, kuriame įdiegtos daugelio akims neįprastos, tačiau pasaulyje jau naudojamos sistemos. Pagrindiniai kriterijai, ku-

riais įprastai apibūdinami efektyvūs pastatai – tai energinis naudingumas ir sandarumas, dėl kurių saugoma sukaupta šiluma, nereikia aktyviai naudoti energiją, taip pat taupu eksploatuoti. „Statybos ir architektūros“ kalbinti nekilnojamojo turto bei statybų bendrovių atstovai vardijo priežastis tarsi pasiteisindami, kodėl vartotojams nesiūlomi efektyvūs namai. Iš anksto laikomasi nuomonės, kad toks būstas bus per brangus, todėl ir nepatrauklus. Peršasi savotiška išvada, kad statytojams labiau apsimoka kepti įprastas dėžutes, kurias dėl pasiūlos stygiaus gyventojai vis viena būna priversti pirkti. Palyginkime, bendrovės „Veikmė“ statytas pirmasis pasyvusis namas palyginti su įprastu buvo brangesnis apie 10 proc. Tos pačios įmonės statytų antrų pasyviųjų namų kaina nuo šalia esančių įprastų skyrėsi vos 6 proc. Skirtumas – tikrai nedidelis vertinant kainą. Vertinant gyvenimo kokybę – atsiveria praraja. Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis minėjo, kad Vokietijoje ar JAV energiškai efektyvūs namai parduodami labai greitai, akimirksniu. Tačiau mūsų statytojai vis tiek dar lūkuriuoja. Bendrovė „Vilmestos projektai“ laikoma viena tų, kuri yra imli naujovėms. Įmonės direktorius Mindaugas Ulevičius neneigė, kad efektyviųjų klasei priskiriamų pastatų projektai sukasi nekilnojamojo turto plėtotojų galvose. Bet dėl didelės tokių pastatų savikainos kol kas jie dūla stalčiuose. Pastatyti efektyvų daugiabutį kainuotų išties kur kas brangiau negu tradicinį pastatą. Todėl ir laukti, kol jis atsipirks, tektų gerokai ilgiau.

,,

Pašnekovas patikino Lietuvoje nežinantis nė vieno daugiabučio namo, kurį būtų galima pavadinti efektyviu.

požiūris

73

Tiesa, jis patvirtino, kad efektyvių pastatų galima rasti tarp individualiųjų namų. „Tai rodo, kad žmonės, nebijantys ilgalaikių investicijų, drąsiau įsirengia namus, kuriuose panaudoti išvardyti pažangūs sprendimai“, – komentavo M. Ulevičius. Anot jo, klaidinga manyti, kad, pavyzdžiui, šiltas ir aktyvaus energijos naudojimo nereikalaujantis pastatas jau yra efektyvus. Taip tikrai nėra. „Čia turi būti panaudotas visas kompleksas technologiškai pažangių sprendimų, tokių kaip saulės, vėjo energija, šilumos medžiagos, vėdinimas ir pan. Kitaip sakant, efektyvus pastatas – tai savotiškas protingo ir pasyviojo namo hibridas“, – kalbėjo M. Ulevičius.

2011 Nr. 10


74

požiūris

požiūris

panaudoti tam tikri atskiri technologiškai pažangūs sprendimai, bet vien jų nepakanka, kad pastatą būtų galima priskirti efektyviųjų kategorijai. „Sąvoka „efektyvus pastatas“ yra gana nauja, o tokių objektų mūsų šalyje tikrai nėra – nei daugiabučių, nei visuomeninės, nei komercinės paskirties. Tačiau tai nereiškia, kad nekilnojamojo turto plėtotojai apie tai negalvoja. Jau yra objektų, kuriuose pasitelkti vienokie ar kitokie efektyvūs sprendimai, padedantys mažinti energijos sąnaudas. Bet tai tik pirmieji žingsniai, savotiška pradžia. Manyčiau, po 10–15 metų efektyvūs pastatai jau nebebus tik vizija“, – dėstė A. Avulis. Statybų bendrovės „Hanner“ vadovas pritaria teigiantiesiems, kad dar neatėjo efektyvių pastatų laikas – jie tiesiog per brangūs šių dienų rinkai.

Europos Sąjunga yra iškėlusi tikslą nuo 2020 metų statyti tik energiškai efektyvius namus.

Rinka dar nepasiruošusi Bendrovės „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Remigijus Pleteras irgi negalėjo įvardyti nė vieno daugiabučio namo, kurį būtų galima vadinti efektyviu. Jo nuomone, tai turėtų būti ne tik energiškai taupus, bet ir kitomis technologinėmis ypatybėmis pasižymintis namas. Pašnekovas neabejoja, kad efektyvūs daugiabučiai kol kas nestatomi todėl, kad rinka

2011 Nr. 10

nėra tam pasiruošusi: efektyvūs butai nepajėgtų konkuruoti su įprastu gyvenamuoju būstu. „Esu girdėjęs, kad statytojai galvoja apie efektyvių daugiabučių perspektyvas, tačiau tam dar, matyt, neatėjo laikas. Nesunku nuspėti, kad būsto, kuriame, pavyzdžiui, šilumą tiektų saulės kolektoriai, o vasarą oras būtų vėdinamas vadinamosiomis šalčio sijomis, kaina kaip reikiant išaugtų. Tada kyla natūralus

klausimas: ar tokie butai būtų paklausūs tarp pirkėjų?“ – svarstė R. Pleteras.

Planuoja, bet neskuba Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys, bendrovės „Hanner“ vadovas ir valdybos pirmininkas Arvydas Avulis irgi patvirtino, kad Lietuvoje nėra nė vieno pastato, kurį būtų galima vadinti 100 proc. efektyviu. Yra objektų, kuriuose

tre nurodyta, kad pastatų, kuriems suteiktas A klasės efektyvumas, Lietuvoje tėra vos 13. Iš jų šeši objektai yra gyvenamieji, likę – komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai. Remiantis SPSC duomenų baze, dar keli šimtai pastatų yra B klasės energinio efektyvumo. Dr. A. Endriukaitytė neabejoja, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau įvyks lūžis, ir efektyvių pastatų statyba įgis pagreitį. „Tokie pastatai taps vis populiaresni, nes nuolatinis energijos kainų augimas veikia būtent energiškai efektyvių pastatų naudai. Be to, reikia nepamiršti ir Europos Sąjungos iškelto tikslo – nuo 2020 metų statyti tik energiškai efektyvius namus“, – pabrėžė dr. A. Endriukaitytė.

Pirmosios užuominos Bendrovės „COWI Lietuva“ Aplinkosaugos ir energetikos departamento direktorius Martynas Nagevičius abejoja, ar artimiausiu metu Lietuvoje atsiras sąlygų dygti efektyviems pastatams. Nors tokie namai pirmiausia būtų efektyvūs energiškai ir mažiau priklausomi nuo tradicinių energijos išteklių, juos statyti būtų kol kas per brangu. Tačiau tai nereiškia, kad tokių pastatų idėja pasmerkta. „Anaiptol! Visi žinome, kad tradiciniai energijos ištekliai ateityje tik brangs, todėl nori nenori teks ieškoti būdų, kaip efektyviau pasitelkti alternatyvius sprendimus. Jau dabar kai kuriuose ir gyvenamosios, ir komercinės paskirties objektuose yra įdiegti pažangūs energijos taupymo sprendimai, tačiau tai tik pradžia, užuominos. Reikės laiko, kol Lietuvoje išdygs pastatas, kurį galėsime drąsiai vadinti visiškai efektyviu. O kada tas lūžis įvyks, sunku prognozuoti. Gal po 5, o gal po 10 metų“, – sakė M. Nagevičius. 

o p žiū s i r Lūžis – 2020 metais? Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros inžinerijos katedros docentė, bendrovės „Paroc“ rinkodaros direktorė dr. Audronė Endriukaitytė patvirtino, kad oficialaus apibrėžimo, kas yra efektyvus pastatas, šiandien nėra. Tačiau, anot jos, daugelyje valstybių ši sąvoka reiškia, kad pastatas naudoja mažiau energijos, negu numato normos. Tiesa, kiek mažiau – irgi nėra tiksliai reglamentuojama. „Mano manymu, efektyviais pastatais būtų galima vadinti tuos, kurių energinio naudingumo klasė yra A ar bent jau B. Šį kriterijų daugiabučiams šiandien pasiekti sunku, todėl energiškai efektyvūs dažniau būna individualieji namai. O kiek efektyvūs yra komerciniai ar visuomeninės paskirties pastatai – negaliu pasakyti“, – kalbėjo dr. A. Endriukaitytė. Statybos produkcijos sertifikavimo centro (SPSC) duomenų regis-

75

Vytautas VAZALINSKAS Bendrovės „Magirnis“ generalinis direktorius

Yra keli svarbūs reikalavimai, keliami pastatų efektyvumui. Pirmiausia tai – mechaninis pastato atsparumas ir pastovumas. Pastatas turi atitikti gaisrinės saugos, higienos, sveikatos, apsaugos nuo triukšmo ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Taip pat turi būti užtikrintas energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas. Šių reikalavimų privalu laikytis ir statant naujus namus, ir renovuojant senus. Tam, kad renovuotas pastatas būtų efektyvus, dirbant privalu laikytis technologinių reikalavimų, daug dėmesio skirti darbų kokybei, naudoti tik sertifikuotas medžiagas. Renovacijos darbai turi būti kompleksiniai, negalima palikti neatliktų būtiniausių etapų. Kitaip vietoj laukto rezultato liks tik nusivylimas. Reikia šiltinti pamatus, cokolį, sienas, stogą. Jau nekalbu apie tai, kad privalu keisti senus langus. Daug naudos siekiant taupyti šilumos energiją duoda naujai įstiklinti balkonai, nors taupydami žmonės kartais atsisako šio sprendimo. Skaičiuojama, kad tam, jog pastatas būtų efektyviai renovuotas, į kvadratinį metrą reikia investuoti apie 150 litų. Čia tik fasadui tvarkyti, nekalbu apie inžinerinius tinklus. Būna, kad mėginama taupyti medžiagų sąskaita, bet tuomet apie efektyvumą nėra ką kalbėti. Galima sakyti, kad yra trys banginiai, kurie lemia sėkmingą renovacijos eigą. Pirmiausia – kokybiškos medžiagos, antra – statybininkų kvalifikacija bei patirtis ir trečia – gera statybų priežiūra.

2011 Nr. 10


požiūris

Pasyvieji namai – be konkurencijos Šiuo metu ypač sparčiai didėjančios šilumos energijos kainos suformavo naują požiūrį į taupų energijos naudojimą pastatams šildyti. Itin svarbiais pastato vertės kriterijais tapo jo šiluminės ypatybės ir ekonomiškumas. Europos Sąjungos (ES) parlamentas yra patvirtinęs Energinio namų efektyvumo direktyvą 2010/31/EU, pagal kurią jau nuo 2018 metų ES, vadinasi, ir Lietuvoje, bus leidžiama statyti tik pasyviuosius, tai yra energiškai efektyvius, namus. Esminis tokių namų privalumas yra tai, kad jie šildymui naudoja net 70–90 proc. mažiau energijos nei įprasti namai. Šiandien Lietuvoje didžioji dalis namų yra energiškai neefektyvūs. Kaip tik dėl to VšĮ „Ecovizija“ sukūrė socialinę iniciatyvą „Energetiškai efektyvūs namai“, kuria skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas visų tipų pastatuose ir siekiama, kad augtų energiškai efektyvių namų skaičius. Klausiantiesiems patarimų, kokį naują būstą rinktis, „Ecovizija“ pabrėžia būtinybę atkreipti dėmesį į statinio energinio naudingumo klasę. „Žmogus turi žinoti, kiek energijos naudoja jo būsimas namas. Jeigu pirksite C, D

2011 Nr. 10

ar žemesnės klasės būstą, po 2018ųjų jis bus technologiškai pasenęs. O paskolą reikės mokėti dar dešimtis metų. O gal ir imti kitą – namui atnaujinti. Todėl siūlome rinktis namus, kurių energinio naudingumo klasė – ne žemesnė kaip A“, – aiškino „Ecovizijos“ direktorė Vilma Butkuvienė. Nenuostabu, kad prognozuojamas smarkus namų, pastatytų pagal senąsias technologijas, kainų kritimas. Į ateitį žiūrintys žmonės jau dabar stengiasi investuoti į modernią statybą. Prieš kelis mėnesius VšĮ „Ecovizija“, į pagalbą pasitelkusi aštuonis atsakingai atrinktus partnerius – bendroves „Pastatų diagnostika ir statyba“, „Namai A+“, „Kauno šilas“, „Norvedas“, „Rūdupis“, „Aeroc“, „REC Balticvent“ ir „Sinovada“, Klaipėdos rajone pradėjo statyti pasyviųjų namų gyvenvietę „Žalieji Leliai“. Iš pradžių iškils šeši sertifikuotos pasyviųjų namų projektavimo bendrovės „Namai A+“ suprojektuoti namai – du 140 kvadratinių metrų ir keturi – 120 kvadratinių metrų ploto. Kaip ir kiti pasyvieji namai, šie pasižymės pastoviu mikroklimatu, žiemą išlaikys šilumą, o vasarą saugos nuo karščio,

turės nuo alergenų patekimo į vidų saugančią ventiliacinę sistemą. Juos statant atliekama griežta techninė priežiūra pasitelkiant aukštųjų technologijų prietaisus, naudojamos kokybiškos, sertifikuotos statybinės medžiagos, o darbus atlieka kvalifikuoti statybininkai. „Kai žmonės namus statosi patys, dažnai renkasi neatestuotus statybininkus ir pigias nesertifikuotas medžiagas, patys atlieka techninę priežiūrą. Ir neretai nežino, kad statybų metu būtina atlikti įvairius kokybę garantuojančius matavimus“, – kalbėjo „Ecovizijos“ direktorė. VšĮ „Ecovizija“ su partneriais formuoja naują požiūrį į atsakingą namų statybą ir harmoniją su gamta. Kodėl turėtume kasmet vis daugiau mokėti už šildymą? Geriau investuokime į energiškai efektyvius namus!

VšĮ „Ecovizija“, tel. +370 620 16 012, el. p. info@ecovizija.lt, www.ecovizija.lt.

2011 Nr. 10

77


Efektyvus šildymas – sutaupyti pinigai ir kūrybos laisvė Šildymo specialistai efektyviu pastatu pirmiausia laiko tokį, kuriame teisingai parinkta šildymo ir vėsinimo sistema. Kas yra efektyvi šildymo sistema ir kokios yra sudedamosios jos dalys? Bendrovės „Uponor“ specialistai nedvejodami tvirtina, kad efektyviausia sistema – grindų šildymo. Teisingai ir naudojant kokybiškas medžiagas įrengtas grindinis šildymas ne tik taupo energiją, bet ir teikia daugiau komforto palyginti su radiatorine šildymo sistema. Tyrimais įrodyta, kad įrengus grindų šildymą patalpose galima palaikyti 2 laipsniais mažesnę temperatūrą, tačiau savijauta bus tokia pati, lyg būtų 2 laipsniais šilčiau palyginti su radiatoriniu šildymu. Kylant aukštyn kas metrą temperatūra mažėja tik 0–0,3 laipsnio. Įrengus grindų šildymą nėra per daug šildomi nereikalingi didžiuliai tūriai pastatų viršuje. Vienu laipsniu žemesnė temperatūra patalpoje reiškia 6 proc. mažesnes šildymo sąnaudas. Taigi įrengus grindinį šildymą galima sutaupyti 12 proc. šildymo sąnaudų palyginti su radiatoriniu šildymu, tačiau komforto lygį išlaikyti tokį patį. Viena vertus, išlaidas mažintų ir su grindiniu šildymu naudojami efektyvūs energijos šaltiniai: šilumos siurbliai, kondensaciniai dujiniai katilai. Kita vertus, pinigus tausotų ir prie grindinio šildymo sumontuota patalpų temperatūros kontrolės sistema. Tokia sistema taupo 15 proc. šildymo sąnaudų palyginti su sistema be

2011 Nr. 10

temperatūros kontrolės. Naujoviška „Uponor DEM“ temperatūros kontrolės sistema leidžia papildomai sutaupyti dar 12 proc. šildymo sąnaudų. Aukštesnėse patalpose ypač pastebimi energinių sąnaudų skirtumai tarp grindinio ir radiatorinio šildymo. Teisingai parinkus ir sumontavus sistemą, grindinis šildymas gali būti 40 proc. ekonomiškesnis už šildymą radiatoriais. Tokį skirtumą lemia keli dalykai. Esant grindiniam šildymui vertikalus temperatūros pasiskirstymas yra artimas idealiam, t. y. prie grindų yra šilčiau nei prie lubų. Kai patalpose sumontuojami radiatoriai, nuo jų sušilęs oras kyla į viršų prie lubų, atvėsta ir tik tada leidžiasi žemyn į gyvenamąją erdvę. Tokiu atveju patiriami šilumos energijos nuostoliai dėl perkaitinto oro palubėje, nuo grindų keliamos dulkės, jaučiama nemaloni oro cirkuliacija. Kuo patalpa aukštesnė, tuo daugiau energijos prarandama peršildant orą prie lubų ir tuo labiau jaučiamas šilto bei šalto oro srautų judėjimas. Nuolatinis oro judėjimas ne tik kad kelia į viršų dulkes, bet ir mažina šilumos komfortą. Jei patalpoje įrengtas grindinis šildymas, oras joje beveik necirkuliuoja dėl temperatūros skirtumų. Prie grindų nusistovi šiltesnis

oras, prie lubų – truputį vėsesnis. Tai yra sveikiausias ir komfortiškiausias temperatūros pasiskirstymas. Kalbant apie patalpų vėsinimą, efektyviausiu šiuo metu laikomas vėsinimas konstrukcijomis: sienomis, lubomis ar grindimis. Tokių sistemų privalumai: veikia tyliai, nereikalingi kokie nors prietaisai, nesukeliamas skersvėjis, naudojami aukštos temperatūros šalčio šaltiniai. Kai patalpos vėsinamos konstrukcijomis, žmogus jaučiasi lygiai taip pat komfortiškai esant 24 laipsnių šilumai, kaip kad jaustųsi esant 22 laipsnių, jeigu patalpas vėsintų oro kondicionieriai, ventiliatoriniai konvektoriai ar kitokie prietaisai. Taigi taupomi pinigai, be to – kur kas sveikiau, sumažėja tikimybė peršalti. Naudojant konstrukcinį vėsinimą šaltį galima imti iš žemės pasitelkus šilumos siurblį arba naudoti atvėsusį nakties orą. Vėsinimo sprendimai galimi ir gyvenamuosiuose namuose, ir biuruose. Pagrindinė nauda privačiuose namuose – aukštas komforto lygis ir mažos eksploatavimo sąnaudos. Biuruose papildomas privalumas yra tai, kad nereikia įrengti pakabinamųjų lubų vėsinimo sistemai, nebereikia papildomų techninių aukštų – šiuos galima išnaudoti nuomai. O atsisakant pakabinamųjų lubų griaunami kūrybos laisvę varžantys šablonai, atsiradusios erdvės užleidžiamos kūrybos mūzos šokiui.

Efektyvus langas –

atskirų komponentų visuma Efektyvus pastatas pirmiausia bus tada, jeigu jis veltui neeikvos šilumos. Žinia, šilumos nuostoliai dažniausiai patiriami pro kiauras sienas, stogą bei nesandarius langus. „Turi būti visuma – kokybiškas gaminys ir kokybiškas jo montavimas. Blogai sumontuotas geras langas bus niekinis, nes neatliks savo funkcijos taupyti šilumą. Gerų rodiklių negalima tikėtis ir tuomet, jeigu langas bus pagamintas iš prastų medžiagų“, – aiškino bendrovės „Megrame langai“ generalinis direktorius Šarūnas Magelinskas. Vertindamas efektyvius langus jis pabrėžė, kad toks gaminys gali būti tik tuomet, jeigu atitiks keletą labai svarbių kriterijų. Pirmiausia efektyvus langas turi būti pagamintas iš kokybiškų medžiagų, tinkančių mūsų šalies klimatui. Lietuvoje yra daug temperatūros ciklų, todėl naudojamų medžiagų kokybė turi būti labai aukšta. Reikia atkreipti dėmesį į tarpines, apkaustus, vyrius. Šiltesnio klimato sąlygoms pagaminti langai ar jų detalės neduos tinkamo efekto pas mus – langas nebebus efektyvus.

Efektyvūs langai turi būti ekologiški. „Jau prieš penkerius metus langų gamyboje atsisakėme naudoti švino stabilizatorius ir perėjome prie ekologiškų medžiagų. Įprastomis sąlygomis langų profiliuose esantis švinas nėra kenksmingas, tačiau kilus gaisrui gali kelti nemažą grėsmę žmonių sveikatai, paskatinti skaudžius padarinius“, – sakė „Megrame langai“ vadovas Š. Magelinskas. Suprantama, nereikėtų pamiršti ir to, kad efektyvūs langai turi atitikti šilumos laidumo, stabilumo, ilgaamžiškumo kriterijus. Funkcionalumu jie irgi turi pasižymėti, t. y. leisti vėdinti patalpas nepatiriant šilumos nuostolių. Tokie langai turi keletą atidarymo

fazių, leidžiančių į patalpas patekti šviežiam orui, orlaides, kurios iš dalies sprendžia patalpų vėdinimo klausimus net tuomet, kai langai būna uždaryti. Rinkoje šiuo metu nėra ypač daug efektyvių langų siūlymų. Vienu išskirtinių galima laikyti „Megrame“ siūlomą šiltąjį langą. Jo U vertė lygi 0,8 W/m2K. Tokie gaminiai atitinka energiškai efektyviems pastatams keliamus reikalavimus. „Megrame“ šiltasis langas gaminamas su šiuolaikišku trijų stiklų selektyviniu stiklo paketu, kuris padengtas specialiu sidabro oksido sluoksniu, dar labiau sulaikančiu šilumą. Stiklo paketo U vertė lygi 0,5 W/m2K.

Daugiau informacijos www.megrame.lt

2011 Nr. 10


80

sprendimas

sprendimas

Liūčių sukeliamų nepatogumų sprendimai

Neišnaudojamos galimybės

Klimato kaita, gyventojų skaičiaus augimas, urbanizacija – tai grėsmingi įvykiai, paveiksiantys žmogaus ir aplinkos aprūpinimą vandeniu. Už metinio kritulių kiekio didėjimą kur kas svarbesni kritulių intensyvumo pokyčiai. Vasarą ir žiemą kritulių gausėja, o pavasaris bei ruduo būna sausesni. O kai lyja, lietūs tampa vis smarkesni. Dėl šios priežasties didėja inžinerinės infrastruktūros apkrova. Vadinasi, reikia vis didesnių matmenų vamzdynų lietaus vandeniui subėgti, kurie atlaikytų nemažus išbandymus. Didėjantis kritulių intensyvumas jau šiandien atskleidžia viešųjų kanalizacijos tinklų galimybių ribas – į juos, istoriškai plėtotus nuo šeštojo dešimtmečio, dažniausiai suteka ir buitinės nuotekos, ir lietaus vanduo. Dalis kanalizacijos nepritaikyta didesniam kritulių kiekiui, todėl iškyla patvinimo grėsmė.

Mažinti šilumos kainą gali tik ryžtingi veiksmai, o ne dvejonės

Esamos situacijos sprendimo galimybės Spręsdami kanalizacijos tinklų nepakankamumo problemą, specialistai pirmiausia siūlo didinti esamų vamzdynų

2011 Nr. 10

diametrą, šalia kloti papildomą vamzdyną, dalį lietaus nuotekų infiltruoti į gruntą, o perteklinį lietaus nuotekų srautą akumuliuoti. Projektuojant naujus pastatus bei statinius reikia suskaičiuoti nuotekų srautus ir numatyti galimą jų didėjimą; parinkti sprendimą ir suprojektuoti lietaus nuotekų valdymą; teisingai sumontuoti; eksploatuoti pagal gamintojo rekomendacijas. Jau keletą dešimtmečių kompanija „Wavin“ gamina plastikinių vamzdžių sistemas paviršinėms nuotekoms nutekėti. 1998 metais rinkai pasiūlyta vandens infiltravimo įranga, kuria šiuo metu sėkmingai prekiaujama daugiau nei 20 Europos valstybių. „Wavin“ žengia dar vieną žingsnį: pristato „Intesio“ – naują kompleksinę įrangą, skirtą tvariam lietaus vandens tvarkymui. Lietaus vanduo gali būti renkamas (sifoninė lietaus vandens nuo stogų nuvedimo sistema „QuickStream“), transportuojamas (vandens rinkimo latakai, nuvedimo vamzdžiai ir jungtys „X-stream“, srauto reguliavimo šuliniai), valomas (lietaus

nuotekų valymo įrenginiai „Labko“), infiltruojamas į dirvą arba saugomas (infiltracijos arba akumuliacijos rezervuarai „Aquacell“, „Q-Bic“), vertikaliai infiltruojamas ir pašalinamas arba dar kartą naudojamas (stiklo plastiko rezervuarai). Visa lietaus nuotekų valdymo sistema teikiama iš vienų rankų. Teikdama „Intesio“ technologijas, kompanija „Wavin“ siūlo išbaigtus, integruotus kompleksinius sprendimus, nes yra sukurta darni sistema lietaus vandeniui nutekėti, ji tinkama kiekvienai aplinkai. „Intesio“ koncepcija sujungia unikalią „Wavin“ kompetenciją, kurią sudaro trys privalomi komponentai, lietaus vandeniui po vienu skėčiu surinkti: profesinis „Wavin“ sistemas montuojančių specialistų lavinimas; universalios „Wavin“ sistemos bei produktai; projektavimas, kurį atlieka „Wavin“ projektuotojai. Šios kertinės ypatybės paverčia „Intesio“ koncepciją stipria bei atsparia, užtikrinančia optimalų veikimą bei ilgaamžiškumą.

  

Vladas ŠERELIS

Šiandien bene didžiausias sopulys valstybėje – artėjantis šildymo sezonas ir dideli daugiabučių gyventojų mokėjimai už šildymą. Nors aplinkui kalbama apie galimybes mažinti šilumos kainą, procesas į priekį nejuda. Vilniuje vykusioje energetikos konferencijoje irgi aktyviai diskutuota, kodėl Lietuvoje nepinga šildymas. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidento Vytauto Stasiūno nuomone, bene didžiausia problema – politinės valios stygius.

81

Trasose nuostoliai – minimalūs Šalies šilumos tiekimo įmonėms vis dar metamas priekaištas, neva jos nemodernizuoja ūkio, dideli nuostoliai patiriami šilumos tiekimo trasose. O statistika rodo visai kitus skaičius. Nuostoliai Lietuvos miestų šilumos perdavimo tinkluose per pastaruosius 10 metų buvo sumažinti vidutiniškai nuo 32 iki 15 proc. Pagal pagrindinius rodiklius Lietuva kone pasivijo modernius Skandinavijos šilumos ūkius, kurių tinkluose prarandama apie 12 proc. šilumos.

Atnaujintų (modernizuotų) daugiabučių gyventojai problemų dėl didelių mokėjimų už šildymą neturi.

2011 Nr. 10


82

naujienos

,,

naujienos

Vytautas STASIŪNAS Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas

Šilumos kaina Lietuvai nustatoma Maskvoje. Didžiausią įtaką šilumos kainų augimui daro nuolat brangstančios gamtinės dujos. V. Stasiūno teigimu, sėkmingas šilumos ūkio renovavimas leido radikaliai sumažinti kuro sąnaudas gaminant ir tiekiant šilumą. Jeigu šilumos ūkis būtų nerenovuotas, šiandien šilumos vartotojai kuro turėtų naudoti už papildomus 487 mln. litų kasmet (2011 metų kuro kainomis). Apskaičiuota, kad šilumos ūkio atnaujinimas 60 kvadratinių metrų ploto senos statybos namo butui leidžia sutaupyti vidutiniškai 1100 litų per šildymo sezoną. „Išvada viena: mūsų šalies šilumos tiekimo sistemų atnaujinimas įgyvendinamas sėkmingai. Tad kodėl brangsta šildymas? Didžioji dalis daugiabučių Lietuvoje pastatyta iki 1993 metų. Būtent jiems reikia tiekti didelį kiekį šilumos norint palaikyti higienos normas,

atitinkančias vidaus patalpų temperatūrą šildymo sezono metu. Taip yra todėl, kad nuo šių daugiabučių pastatymo praktiškai nieko nebuvo juose padaryta, kad šiluma šildymui būtų vartojama efektyviai. Žinoma, daugelis gyventojų pasikeitė langus, duris, tačiau didžioji dalis šilumos prarandama pro kiauras sienas. Naujos statybos arba renovuotuose namuose gyventojai už šildymą moka kur kas mažiau, nes juose šilumos suvartojimas yra kelis kartus mažesnis dėl gerų pastato šiluminių savybių“, – kalbėjo V. Stasiūnas.

Kaina nustatoma Maskvoje Kaip esminę brangstančios šilumos priežastį V. Stasiūnas nurodė mūsų katilinėse dažniausiai deginamas

Vidutinės šilumos kainos priklausomybė nuo gamtinių dujų kainos

2011 Nr. 10

gamtines dujas, kurios yra importuojamos iš Rusijos. „Šilumos kaina Lietuvai nustatoma Maskvoje. Didžiausią įtaką šilumos kainų augimui daro nuolat brangstančios gamtinės dujos – jos išlieka pagrindinis kuras šilumos gamyboje. Šiluma per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje brangsta būtent dėl gamtinių dujų kainos augimo, o tuo laikotarpiu šilumos tiekimo įmonių sąnaudų dalis šilumos kainoje nepasikeitė“, – teigė LŠTA vadovas. Mažiausiai šiluma kainuoja tuose Lietuvos miestuose, kurie naudoja biokurą. Vietos kuras yra daugiau nei du kartus pigesnis už gamtines dujas. Antai Kelmėje iš biokuro pagaminama 85 proc. šilumos energijos. Tačiau bendras šalies rodiklis yra prastas – biokuras sudaro vos 19 proc. viso katilinėse sudeginamo kuro. O potencialas yra didžiulis. Lietuvos energetikos instituto mokslininkų 2011 metų tyrimo duomenimis, mūsų šalyje biokuro potencialas yra didesnis negu būtinas šilumos poreikiui užtikrinti. „Klausimas: kodėl taip neefektyviai išnaudojamos biokuro galimybės? Esmė ta, kad šilumos tiekimo įmonės pačios neturi lėšų investicijoms. Tam, kad įmonės pačios statytų biokurą deginančius įrenginius, reikėtų didinti šilumos kainą. O tam būtų didelis pasipriešinimas, todėl nuo šių žingsnių susilaikoma“, – pasakojo V. Stasiūnas. Iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų skirta parama, kad centralizuoto šilumos tiekimo įmonės galėtų pereiti prie biokuro. Tačiau Ūkio ir Energetikos ministerijos šią paramą buvo sustabdžiusios neva dėl pažeistų procedūrų. Tad šilumos tiekėjai susidaro nuomonę, kad valdžia veikiau ieško priežasčių savo neveiklumui pateisinti.

Biokuro nauda Lietuvai Lietuvos šilumos ūkio sektoriuje pagaminama apie 10 TWh šilumos energijos. Gamtines dujas pakeitus biokuru, būtų sukurta apie 10 tūkst. naujų darbo vietų, o valstybės biudžetas mokesčiais pasipildytų apie 120 mln. litų per metus. Dėl naujose darbo vietose gaunamų atlyginimų išaugęs bendras vartojimas sudarytų 180 mln. litų per metus. Manoma, tokiu būdu per PVM į valstybės biudžetą grįžtų apie 38 mln. litų per metus. Šilumos tiekimo įmonės 2011 metais už dujas sumokės per 1,1 mlrd. litų. Vidutinė šilumos kaina yra apie 24 ct/kWh. Šilumą gamindami iš biokuro išleistume 450 mln. litų per metus, o vidutinė šilumos kaina būtų 19 ct/kWh. Skirtumas – sutaupyta apie 615 mln. litų per metus. Siekiant, kad šilumos vartotojai kuo greičiau pajustų brangių gamtinių dujų atsisakymo naudą ir būtų stabilizuotos šilumos kainos, vietos kurui diegti būtina valstybinė investicinė programa, į šią sritį būtina kreipti ES fondų lėšas. Biokuro plėtra privalo tapti nacionaliniu Lietuvos energetikos prioritetu. Katilines pritaikyti biokurui naudoti reikalingos 3 mlrd. litų investicijos, kurių neturi nei savivaldybės, nei ši-

lumos tiekėjai. Tam būtina kryptinga investicinė valstybės politika. Apskaičiuota, kad tie 3 mlrd. litų, įskaitant valstybei sukuriamą naudą, atsipirktų greičiau kaip per 5 metus. O nuo 2004 metų iki dabar į biokuro naudojimą investuota vos 120 mln. litų.

Renovacija – neatidėliotina Anot V. Stasiūno, vartotojai, kurie gyvena naujai pastatytuose ir atnaujintuose (modernizuotuose) namuose, kuriuose šilumos suvartojimas ir mokėjimai už šildymą yra maži, net nekelia klausimo dėl centralizuoto

83

šildymo brangumo ar neefektyvumo. „Be jokios abejonės, daugiabučių renovacija reikalinga. Ji leidžia gerokai sumažinti šildymo išlaidas. Bet ir čia dar dažnai keliamas klausimas, diskutuojama dėl renovacijos tikslingumo. Diskutuoti tikrai nėra ko, reikia imtis renovacijos darbų“, – sakė V. Stasiūnas. Lietuvoje yra beveik 39 tūkst. energiškai neefektyvių daugiabučių. Iki šiol visiškai renovuota tik apie 200 ir iš dalies – apie 750 daugiabučių namų. Pagal naują Vyriausybės programą nuo 2009 metų turėjo būti renovuota po 2500 namų kasmet, tačiau realybė yra visai kitokia: renovuotas tik vienas namas. ES klimato kaitos komisarė Connie Hedegaard visai neseniai stebėjosi daugiabučių namų renovacijos sąstingiu Lietuvoje ir tvirtino, kad, matyt, netvarkingi Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys renovaciją. Kaip pavyzdį V. Stasiūnas pateikė kaimyninę Lenkiją. Ten 1998–2011 metais renovuota 60 proc. senų daugiabučių namų. Rezultatas pasiektas dėl to, kad buvo ryžtingai pakeisti teisės aktai, reglamentuojantys renovavimo procesus, valstybė nutraukė dotacijas už šilumą, buvo įvestas kaupiamasis renovavimo mokestis. Po šių veiksmų lenkų išlaidos už šildymą sumažėjo 8 mlrd. litų per metus. „Mokėjimams už šildymą didžiausią įtaką daro ne šilumos kaina, bet suvartotos šilumos kiekis. Jei pastatas renovuotas ir energiškai efektyvus, net esant didelei šilumos kainai sąskaita už šildymą bus mažesnė nei nerenovuotame pastate esant mažai šilumos kainai“, – tvirtino V. Stasiūnas.

2011 Nr. 10


86

jaukus namas

jaukus namas

ARNOLDAS

Autorius: Robert Wójciak Namo aprašymas Dviaukštis namas, be rūsio, su dviviečiu garažu. Pirmame aukšte yra didelė svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku, vonia ir katilinė. Antrame aukšte yra du kambariai, miegamasis, drabužinė, du dideli vonios kambariai, tualetas ir poilsio kambarys. Du dideli balkonai susiję su visais antro aukšto kambariais. Funkcionalus ir aiškus patalpų išplanavimas užtikrina komfortišką jų naudojimą. Namas modernus, aiškios formos. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas dengtas prilydoma bitumine danga. Vidiniai laiptai mediniai. Langai aliumininiai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku, nerūdijančiuoju plienu ir stiklu.

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: didelė svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku, vonia ir didelė katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai trys kambariai, miegamasis, drabužinė ir erdvi vonia. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu. Preliminari statybos kaina, Lt *

Namas be apdailos

347 000

Namas be apdailos

181 900

Vidaus instaliacija

69 400

Vidaus instaliacija

29 100

Kiti darbai

468 500

Kiti darbai

214 700

Visa kaina

884 900

Visa kaina

425 700

Ūkio būdu

663 600

Ūkio būdu

285 200

* Namas be apdailos: Vidaus instaliacija: Visa kaina: Ūkio būdu:

pamatai, betoninės grindys, sienos, perdanga, apšiltintas stogas (be langų, durų ir garažo vartų). elektros laidai, santechnikos vamzdžiai ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

* Namas be apdailos: Vidaus instaliacija: Visa kaina: Ūkio būdu:

pamatai, betoninės grindys, sienos, perdanga, apšiltintas stogas (be langų, durų ir garažo vartų). elektros laidai, santechnikos vamzdžiai ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

Naudingas plotas..........................................207,86 m² Bendras plotas....................................................301,82 m² Užstatymo plotas..............................................169,11 m² Statinio aukštis...........................................................6,85 m Stogo nuolydis..................................................................200

Naudingas plotas..........................................147,81 m² Bendras plotas....................................................196,65 m² Užstatymo plotas..............................................132,34 m² Statinio aukštis...........................................................8,88 m Stogo nuolydis.........................................................45°/20°

Pirmas aukštas....................................................96,14 m² 1. Tambūras .............................................................. 4,97 m² 2. Holas .....................................................................10,29 m² 3. Virtuvė ..................................................................11,23 m² 4. Sandėliukas ......................................................... 1,54 m² 5. Valgomasis ........................................................25,97 m² 6. Bendras kambarys ........................................36,81 m² 7. Vonia ....................................................................... 2,08 m² 8. Ūkinė patalpa .................................................... 3,25 m² 10. Garažas .............................................................32,21 m²

Pirmas aukštas....................................................79,09 m² 1. Tambūras .............................................................. 2,90 m² 2. Holas .....................................................................11,03 m² 3. Virtuvė .................................................................... 9,22 m² 4. Sandėliukas ......................................................... 1,09 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis ............37,60 m² 6. Tualetas ................................................................. 2,99 m² 7. Ūkinė patalpa ..................................................14,26 m² 10. Garažas .............................................................18,05 m²

Antras aukštas.................................................111,72 m² 1. Koridorius . .........................................................13,18 m² 2. Kambarys ...........................................................21,50 m² 3. Kambarys ...........................................................12,84 m² 4. Kambarys ...........................................................12,62 m² 5. Vonia ....................................................................... 2,86 m² 6. Miegamasis .......................................................25,16 m² 7. Tualetas ................................................................. 2,29 m² 8. Drabužinė ..........................................................12,99 m² 9. Vonia ....................................................................... 8,28 m²

2011 Nr. 10

DEMI G1

Autorius: Artur Wójciak

Preliminari statybos kaina, Lt *

Pastogė.....................................................................68,72 m² 1. Koridorius . ........................................................... 8,14 m² 2. Miegamasis .......................................................14,39 m² 3. Kambarys ...........................................................11,12 m² 4. Kambarys ...........................................................10,73 m² 5. Kambarys ...........................................................12,63 m² 6. Vonia ....................................................................... 7,67 m² 7. Drabužinė ............................................................ 4,04 m²

PROJEKTO PARTNERIS

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

87

2011 Nr. 10


Užsiprenumeruokite žurnalą „Statyba ir architektūra“

2012 metams tik už 96 Lt Verta prenumeruoti žurnalą „Statyba ir architektūra“, nes:

 Kiekvieną mėnesį leidinys bus pristatytas tiesiai į Jūsų namus ar biurą.  Jus pasieks aktuali ir išskirtinė informacija apie statybas, architektūros naujoves, NT, projektavimą, kultūros paveldą, aplinkosaugą ir kt.  Kartu su žurnalu gausite periodinius priedus bei kitus specializuotus leidinius – „SA+ Santechnika“, „SA+ Energetika“, „SA+Renovacija“, „SA+Resta“.  Jūs visada turėsite galimybę pasiūlyti žurnalui temas ar išsakyti savo nuomonę aktualiu klausimu.

Kaip galite prenumeruoti?

 Skambinti į mūsų skyrių telefonu + 370 5 249 63 02.  Atsiųsti užsakymą (nurodant visus įmonės rekvizitus) el. paštu prenumerata@sa.lt. UAB „Statyba ir architektūra“, Kareivių g. 19, biuro Nr. 141, LT-09133 Vilnius, tel. +370 5 249 6302, +370 5 210 1656, faks. +370 5 278 4551, el. p. info@sa.lt, www.sa.lt


Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Statyba ir architektūra (2011/10)  

Advertisement