SA 2015 N5

2015/5

SOVIETMEČIO ARCHITEKTŪRA: NUTEISTA BE ĮRODYMŲ

MONTUOTOJŲ ATSAKOMYBĖ: KOKIŲ KOMPETENCIJOS GARANTIJŲ TURĖTŲ GAUTI UŽSAKOVAS? KOMPLEKSINIS MIESTŲ KVARTALŲ ATNAUJINIMAS – NEIŠVENGIAMA RENOVACIJOS ATEITIS? SAULĖS JĖGAINIŲ SAVININKAI LAUKIA PASKUTINIO VERDIKTO BERNARDINŲ BAŽNYČIOS ŠILDYMAS: KOKS SPRENDIMAS RACIONALIAUSIAS?

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

ISTORINIAM GĖLIŲ PAVILJONUI – NAUJAS VEIDAS

Turinys STATYBA

6 TEMA

Sovietmečio architektūra: nuteista be įrodymų

Albinas Kuncevičius, Kęstutis Pempė, Laima Šliogerienė, Leonardas Vaitys, Algirdas Žebrauskas

10 FORUMAS

Montuotojų atsakomybė: kokių kompetencijos garantijų turėtų gauti užsakovas?

Robertas Encius, Eduardas Jurevičius, Audrius Končius, Vaidotas Šarka

14 RENOVACIJA

Kompleksinis miestų kvartalų atnaujinimas – neišvengiama renovacijos ateitis?

Daiva Matonienė, Mindaugas Pakalnis, Valentinas Vincas Revuckas

20 INFRASTRUKTŪRA

Santariškių miestelis: infrastruktūros skylių mažės Aurimas Jaskonis

24 ŽVILGSNIS

BIM: pirmosios pamokos Virgaudas Juocevičius

ARCHITEKTŪRA

52 TECHNOLOGIJOS

Klaidų kaina – iššvaistyta šiluma Arvydas Klimkevičius, Marius Ulozas

56 STUDIJOS

Mokslininkų akiratyje – mažaenergiai pastatai Vytautas Martinaitis

68 EKOLOGIJA

Ekologijos temai interpretacijų nestinga

Dainius Čergelis, Vaidotas Dapkevičius, Arūnas Kilišauskas, Edita Milutienė, Marius Šaliamoras, Rokas Vičkus

72 PAVELDAS

Istoriniam gėlių paviljonui – naujas veidas

Augustinas Beinaravičius, Laura Malcaitė, Rimvydas Pranaitis

76 PASAULIS

Nepakeliama socmodernizmo architektūros paveldo didybė

79 KRAŠTOTVARKA Viešųjų erdvių kūrimo procese būtinas dialogas Jekaterina Lavrinec

82 NT GIDAS

Pirmasis būstas – tik prieš pat pensiją?

Mindaugas Statulevičius

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 40 „Akmenės cementas“ 48 „Arginta“ 53 „Aša“ 69 Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras 18 BASF 62 „Buderus“ 67 „Cramo“ 9 „Daistatus“ 32 „Descon“ 44 „Dzūkijos statyba“ 26, 86 „Eika“ 69 „Ekotektonika“ 5 „Fakro“ 55 GEALAN BALTIC 74 „Hörmann“ 26 „Infoera“ 36 IN RE 32 „YIT Kausta“ 25, 88, 89 „Jaukus namas“ 40 Kauno technologijos universitetas 35 „Kelprojektas“ 76 „Lenkijos architektūra“ 48 LESTO 82 Lietuvos bankas 24 „Mandelli“ 30 „Markučiai“ 43 „Metabo“ 22 „Metro sąjūdis“ 38 Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla IV virš., 10 „Monier“ 14 „Peri“ II virš. „Reynaers“ 62 „Robert Bosch“ 17 „Roda Architects“ III virš., 47 „Ruukki“ 73 PUPA 71 „Sanistal“ 54 „Soudal“ 11, 12 Statybos produkcijos sertifikavimo centras 43„Stokker“ 28 „Sweco Lietuva“ 69 „Tikkurila“ 32 „Unitectus“ 84 „Veikmė“ 50 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras 72 Vilniaus dailės akademija 64„Vilniaus energija“ 21, 24, 38, 40, 56, 79 Vilniaus Gedimino technikos universitetas 10, 61 „Viessmann“ 71 WOLF

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Renata Olisova Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 246 1519 Laima Lašaitė Tel. +370 5 210 1656

Sovietmečio šaknis reikia rauti be gailesčio – toks principas tinkamas tikrai ne visais atvejais. Ir ypač kalbant apie tuo metu sukurtą architektūrą. Nors daugeliu atvejų, daugiausia turint omenyje blokinius gyvenamuosius namus, sovietmečio architektūra nyki, pilka, pigi – išimčių yra ne viena.

Yra statinių, kuriuos verta išsaugoti ne vien kaip architektūros paminklus, bet daugiau kaip socialinį reiškinį.

Iškylantys anų laikų prisiminimai skatina apsilankyti tokiuose objektuose, žinoma, jeigu jie dar veikia. Suprantama, veikiančių jau ne tiek daug. Žodžiai „rekonstrukcija“, „konversija“ yra padarę savo. Bet tikrai ne visais atvejais verta džiaugtis. Gal kartais daugiau džiaugsmo suteikia išsaugotas, nors ir sovietmečiu statytas objektas. Ir toks sprendimas gali būti labai atsiperkantis. Kas netiki, gali pasižiūrėti į „Neringos“ restoraną sostinėje.

Visai kas kita yra pakeisti sovietmečiu statytus daugiabučius, rekonstruoti juos. Dažnu atveju pavyksta atnaujinti tik fasadus. Tai – jau šis tas. Bet gyvenimo kokybė čia lieka mažai pasikeitusi. Butai maži, aplinka – nejauki.

Tačiau toks palikimas atitekęs tūkstančiams gyventojų, kuriems tarpusavyje rasti bendrą sprendimą labai sunku.

Pajudinti šį puntuką mėgins Aplinkos ministerija – ji užsimojo įgyvendinti pavyzdinius kvartalinės renovacijos projektus. Labai gerai, kad sugalvota nebe išradinėti dviratį, bet pasitelkti jau išmėgintus sprendimus. Pavyzdžiu tapo vokiečiai, kurių racionalūs sprendimai tikrai verti dėmesio.

Kvartališkai atnaujinti daugiabučiai galės pasipuošti ir saulės sistemų elementais, patys apsirūpinti bent dalimi energijos. Tai mielai padarytų ir individualiųjų namų gyventojai, kuriems paskata galėtų būti priimtos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos. Įstatymas jau turi veikti, tetrūksta vieno nedidelio, bet labai svarbaus sraigtelio – patvirtinti kainas, kuriomis mažųjų saulės jėgainių gyventojai galėtų parduoti į tinklus nepanaudotą energiją. Čia kol kas ratas užsidaręs. Gal dėl to, kad saulė pavasarį per mažai aplanko? Laukime vasaros.

© „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Viršelyje – J. Volungevičiūtės nuotr.

6

SOVIETMEČIO

ARCHITEKTŪRA: Rusnė MARČĖNAITĖ

Socialinių santvarkų, kartų, vertybių konfliktas, o gal – tik plikas verslo interesas? Lietuvoje daugėja situacijų, kai dėl patrauklios vietos pastatą įsigijusiems ir jį nugriauti ar rekonstruoti planuojantiems verslininkams kelią užtveria pastato, kaip meno objekto ar laiko žymens, gynėjai.

Daugelis tokių objektų statyti sovietmečiu.

Viešojo ir privačiojo interesų konfliktas

Vieni apeliuoja į teisę pritaikyti objektą naujai funkcijai ir gauti pelną, kiti tvirtina, kad geras architektas daugeliu atvejų gali pasiūlyti sprendimą, ir patenkinantį savininko interesus, ir leidžiantį išvengti buldozerių. Bet ką daryti, jeigu savininkas tokio sprendimo neieško, jeigu skuba pasinaudoti tuo, kad teisiškai nugriaudamas statinį nenusižengs, nes šis neįtrauktas į jokius Lietuvos valstybės tvarkomus kultūros vertybes saugančius registrus?

Sovietmečiu suprojektuoti statiniai neigiamo vertinimo kartais sulaukia vien dėl to, kad ir ketvirčio amžiaus trukmės patirtis nepriklausomoje valstybėje dar neleidžia lengvu mostu atsieti politiką nuo kultūros. Ir net kai visiems akivaizdu, kad sovietmetis reiškia tik laiko, o ne kokybės įvertinimą, diskusijos „neliesti, rekonstruoti, griauti“ neretai užtrunka.

20

1

r 5N

.5

MA E T /

nuteista be įrodymų

Kone prieš 10 metų interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ tuometis Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Kęstutis Pempė įvardijo dideliais praradimais architektūrai, tuo pačiu – ir visuomenei gresiančias nuostatas fetišizuoti visa, kas buvo sukurta XVIII–XIX amžiais, ir menkinti tai, kas datuojama XX amžiumi. Ir vienu, ir kitu laikotarpiu buvo sukurta nemažai šlamšto, sakė architektas, tad būtina objektyviai atsirinkti laiko ženklus. Nors apibrėžti meninę vertę, kaip laiko ženklą, nėra lengva, tai yra ir visuomenės, ir vertintojų, ir pačių autorių problema, kurios nesprendžiant kils praradimų, dėl kurių apgailestaus vėlesnės kartos. „Verslo, finansų ir statybų kompleksas viską mala be gailesčio – jeigu leisi tam malūnui suktis be atodairos, bus sunku ką nors išsaugoti“, – anuomet kalbėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas K. Pempė.

Vienas optimistinių pavyzdžių – Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuota unikalaus interjero sostinės „Neringos“ kavinė (1959 metais), kuri jau 1970-aisiais įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą. Saugomas čia ir interjeras, ir eksterjeras.

Vis dėlto „Tulpės“ kavinės Kaune, kuri laikyta tolygia „Neringai“, nebeliko, „Metropolio“ restoranas nebeturi to laikotarpio ženklų. „Manau, dabartiniai šių vietų savininkai tik džiaugtųsi, jeigu būtų pavykę išsaugoti anų laikų dvasią – ji būtų buvusi didžioji trauka, – mano K. Pempė. – Bet tam tikru metu verslas ėmė šlubuoti, tada atrodė, kad perdarius viską kaip visur reikalai pagerės. Deja, nutiko atvirkščiai – tai viską pražudė.“ Dar vienu optimistiniu pavyzdžiu pretenduojantys tapti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – juos planuojama paversti vals-

7

tybinės reikšmės objektu – konferencijų centru, – ne taip seniai kai kuriems irgi atrodė nevertingas sovietmečio reliktas. Sostinės savivaldybė planavo rūmus išsprogdinti ir taip atlaisvinti puikioje vietoje esantį sklypą naujiems daugiabučiams. Saugant šį objektą nuo tokios lemties 2006 metais rūmai buvo skubiai paskelbti kultūros paveldo vertybe. Šiandien retas prieštarautų, kad nedažną konstrukcinį sprendimą – vantinę salės perdangą – turintis pastatas yra išskirtinis ir pastebimas daugumos Vilnių aplankančių turistų, bet tada buvo girdėti nuomonių, neva ypatingą statusą Sporto rūmai gavo pirmiausia dėl politinių motyvų: čia vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimas, pradėjęs kelią į nepriklausomybę, čia buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos. Tuomečiai Sporto rūmų savininkai tokį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą net buvo apskundę teismui.

Kaune šiandien girdėti nuogąstavimų dėl miesto centre esančiam „Pramprojekto“ (buvęs Pramoninės statybos projektavimo institutas) biurų komplekso pastatui gresiančių permainų – baiminamasi, kad naujų pastato savininkų verslo interesai gali paskatinti rekonstruoti ir taip sudarkyti pagal architektų Algimanto Sprindžio bei Vlado Stausko projektą 1964 metais iškilusį pastatą. Kauniečiai apeliuoja ne tik į jo architektūros išskirtinumą, garbius projekto autorius, bet ir tai, kad pastatui, galima sakyti, kelių dienų tetrūksta iki 50-mečio – tada jis atitiktų dar vieną (nors ir nebūtiną) kriterijų, leidžiantį pretenduoti pelnyti Kultūros paveldo registro apsaugą.

Planavo išskirtinių objektų registrą

Aplinkos ministro patarėjas, architektas Algirdas Žebrauskas, kurio suprojektuotas Rainių memorialas sovietų teroro aukoms atminti įvertintas ne tik Nacionaline kultūros ir meno premija, bet ir eilute Kultūros paveldo registre, nesiūlo šiandien kurti naujų sąrašų architektūros objektų apsaugai užtikrinti. Vis dėlto faktas, kad pastatas įtrauktas bent jau į vietos reikšmės architektūros ir dailės paminklų sąrašą, gali tapti svarbia nuoroda kuriantiesiems verslo planus – taip būtų išvengta ginčų dėl tikrų ar menamų nuostolių, paaiškėjus, kad viešojo interesai gynėjai stengsis priversti pastato savininkus pakoreguoti planus.

LAS vadovaujant K. Pempei, buvo kilusi iniciatyva sukurti registrą įvardijant sovietmečio statinius, kurie tegu ir nepretenduotų į Kultūros vertybių registrą, bet, specialistų įvardyti kaip

Kęstutis PEMPĖ: „Iš savo ilgametės praktikos žinau, kad visada yra koks nors kitas sprendimas – ne vien buldozeris.

Ilgainiui, kaip ir „Neringos“ kavinės atveju, ateina laikas, kai tokia išmintis atsiperka. Žinoma, laukimo periodas kiekvienam savininkui yra sunkus.“

savo laikotarpio ženklai, įgytų antros progos teisę – kad kilus poreikiui pritaikyti pastatus naujoms funkcijoms, pasikeitus savininkams, be projekto architektų sutikimo nebūtų galima daryti juose pakeitimų. Be to, autoriai turėtų galimybę pasiūlyti savo rekonstrukcijos viziją.

Idėją palaikė ir tuometis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius archeologas Albinas Kuncevičius. Būtinybe eliminuoti atsitiktinumo faktorių jis neabejoja ir dabar. „Atranka turi būti – nesvarbu, ar kalbama apie sovietmečio objektus, ar apie dvarus, kurių, tarkime, yra 500. Juk negalima visos Lietuvos apkalti apsauginiais kuoliukais – reikia išskirti saugotinus. Tai turi būti profesionalų – architektų, meno istorikų – užduotis. Niekam nekyla klausimų dėl archeologinių paminklų: yra apibrėžimas, kas yra archeologijos paminklas, ką reikia saugoti vadovaujantis aukščiausios kategorijos reikalavimais (tokius objektus kaip Kernavė) ir ką – žemesnės kategorijos reikalavimais. Taip turėtų būti elgiamasi ir su architektūros objektais – negi tiek specialistų negali nustatyti atrankai reikalingus kriterijus? Baigtinių sąrašų jokioje srityje niekas nėra parengęs, ir tai būtų kvailystė, bet pagrindinius dalykus galima gana nesunkiai atsirinkti. Tai privalu padaryti, kad paskui nereikėtų dejuoti, kur prapuolė, tarkime, „Nykštuko“ kavinė“, – sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas profesorius A. Kuncevičius.

Nesaugomi pastatai naikinami

Panašus veiksmų scenarijus anuomet buvo ir sudėliotas: pristatyti autoriniam registrui savo išskirtinius darbus pakviesti patys architektai, o papildomą jų vertinimą atliko garbūs profesionalai, tarp kurių buvo ir profesoriai Algimantas Mačiulis, Vytautas

Žurnalo „Archiforma“ archyvo nuotr.

8

Dičius. Įvairiais duomenimis, į sąrašą pretendavo nuo 30 iki 200 statinių. Bet idėja taip ir netapo kūnu.

Jaunosios kartos architektai kalba, esą priežastis galėjo būti tai, kad nors iš pradžių šią mintį palaikė daugelis, ypač tie kūrėjai, kurių suprojektuoti statiniai jau buvo nukentėję dėl patirtos negailestingos rekonstrukcijos, po kurio laiko susivokta, kad tokių apribojimų egzistavimas atsidūrus kitoje – potencialaus rekonstrukcijos autoriaus – barikadų pusėje gali nebeatrodyti reikalingas.

K. Pempė neįgyvendintus planus aiškina kitaip. „Autorių noras buvo tikrai labai didelis. Ko gero, kaip tik dėl to, kad sąrašas labai išsiplėtė, jis ir nebuvo įteisintas. Bet tai buvo gera, teisinga iniciatyva. Ir man gaila, kad kai kurie to laikotarpio pastatai dabar ciniškai naikinami“, – sakė K. Pempė.

Architektui gaila ir savo darbų – pavyzdžiui, sostinės Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje (1986 metai). Jis perduotas Turto fondui, netrukus bus parduodamas aukcione ir, spėja autorius, bus sulygintas su žeme. „Šis pastatas yra pelnęs kelis svarbius apdovanojimus, tai – savo laikotarpio ženklas, o dabar jį rengiamasi nugriauti nė nenagrinėjant galimybės

Šliogerienės, Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar 2013 metų spalį paskelbė, kad „Bangos“ pastatas vertingas architektūriniu požiūriu ir būtina jo tūrį, fasado vaizdą išlaikyti tokius, kokie yra, o pakeitimai galėtų būti atliekami tik pastato viduje.

Palangos kurhauzo mūrinės dalies restauracijos ir pritaikymo projekto autorė L. Šliogerienė atkreipė dėmesį – „Bangos“ istorijoje architektų cechas, ir ne vien klaipėdiečiai, buvo kaip reta vieningas – visi sutarė, kad garsaus architekto kūrinys vertas išlikti, juolab kad tikrai galėjo būti pritaikytas naujo šeimininko numatytai funkcijai. Iš pradžių su tuo sutiko ir savininkas.

Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai sutarė, kad pastatui turėtų būti suteikta teisinė apsauga – bent jau vietiniu kultūros paveldo objekto reikšmingumo lygmeniu. Palangiškiai architektai buvo paraginti operatyviai surinkti tokiam sprendimui reikalingą vertinimo medžiagą.

Viešųjų pirkimų procedūros ir kiti trukdžiai procesą ištęsė, tad medžiaga tarybai buvo pristatyta tik šių metų sausį. Vis dėlto sprendimas ir vėl atidėtas, nes tarybos nariams medžiaga pa-

J. Volungevičiūtės nuotr.

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, kuriuos artimiausiu laiku planuojama paversti konferencijų centru, ne taip seniai kai kuriems vertintojams irgi atrodė nevertingas sovietmečio reliktas. Sostinės savivaldybė planavo rūmus išsprogdinti ir taip atlaisvinti puikioje vietoje esantį sklypą naujiems daugiabučiams.

sirodė tobulintina, juolab kad kilo minčių, jog pastatas galėtų pretenduoti pelnyti regioninį kultūros paveldo vertybės statusą.

Savininkai paramos savo planams ieškojo ir Palangos miesto Architektūros ir urbanistikos skyriuje, senąjį pakeisti turinčio pastato projektas buvo nukeliavęs į Klaipėdos apskrities architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybą. Ši irgi nepritarė nugriovimui numatant statyti naują pastatą, palaikė siūlymą suteikti objektui teisinę apsaugą. Tačiau lėtai sukantis teisinę apsaugą užtikrinti turinčiam biurokratiniam aparatui, savininkai rado progą gauti leidimą pastatui nugriauti. Ir iškart juo pasinaudojo.

Kova dėl „Bangos“ pralaimėta

Tikėjosi atskleisti pastato patrauklumą

Prieš kelias savaites Palangos J. Basanavičiaus gatvėje pradėtas griauti kavinės „Banga“ pastatas – Lietuvos architektų bendruomenė pralaimėjo kelerius metus trukusią kovą už brutalizmo ir postmodernizmo stiliaus pastato, 1979 metais statyto pagal architekto Gintauto Telksnio projektą, teisę išlikti. Savo sprendimą sunaikinti objektą savininkas pagrindė įsitikinimu, kad jis nepritaikomas planuojamai naujai paskirčiai – gintaro galerijai.

Buldozerių triumfu pasibaigusi istorija tęsėA si kelerius metus – pasak architektės Laimos TEM

/

.5

r 5N

1

20

rekonstruoti, neklausiant autoriaus, kokia jo vizija“, – sakė K. Pempė.

Toks pat likimas, architekto žiniomis, gresia ir vėlesniam jo bei Gyčio Ramunio darbui – „Hermio“ banko pastatui Vilniuje (Jogailos gatvė 9, 1995 metai). Šio objekto projektas buvo vienas tų darbų, už kurį K. Pempė 1999 metais pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. „Prarandama daugybė statinių, – apgailestavo architektas. – Galima save guosti, kad tokie procesai vyksta visame pasaulyje, bet juk ne viskas daroma gerai.“

Kartu su kolegomis ieškojęs šiaudo išgelbėti kavinės pastatą, ne vieną projektą drauge su G. Telksniu kūręs architektas Leonardas Vaitys sumanė už savo lėšas parengti alternatyvų „Bangos“ pastato savitumą išsaugantį rekonstrukcijos projektą, kad atiduotų jį pastato savininkui. L. Vaitys tikėjosi, kad šis atkreips dėmesį į tai, jog architektų bendrija vieningai pasisako už „Bangos“ išsaugojimą, ir galbūt įvertins pasiūlytą sprendimą.

Pasak architekto, Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus sutiko šiam planui skirti vieną mėnesį, garantuodamas, kad iki tada „Banga“ nebus nugriauta. „Susitarimas įvyko balandžio 2-ąją. Kadangi

9

G. Bartuškos nuotr.

gegužės 2-oji buvo šeštadienis, pas merą su visais brėžiniais nusprendžiau vykti gegužės 4 dieną, dar prieš jo darbo pradžią. Ir jau eidamas į savivaldybę pamačiau dirbančius buldozerius. Palikau visą projekto aplanką mero sekretorei. Mero, tiesą sakant, sutikti tądien nenorėjau, – sakė L. Vaitys. – Dabar žadama skelbti konkursą naujam pastatui suprojektuoti. Matyt, turėsime dar vieną stiklinį objektą, kurio aukštis, mano žiniomis, sieks 12 metrų, nes jau rūpinamasi panaikinti sklypo apsaugos reglamentą.“ Prieš penketą metų Nacionalinėje dailės galerijoje L. Vaitys surengė parodą „Našlaičiai“, skirtą jau išėjusių kolegų Gedimino Baravyko, G. Ramunio, Henriko Kęstučio Šilgalio, taip pat G. Telksnio kūrybai pristatyti. Pavadinimas „Našlaičiai“, ko gero – su tam tikra aliuzija į prarastaisiais vadintus amerikiečių rašytojus, simbolizuoja kartą, kuri, gimusi sovietmečiu, sugebėjo šioje sistemoje sukurti išskirtinių darbų.

Etikos klausimai nepraranda aktualumo

Už kavinės „Banga“ išlikimą kovojęs L. Vaitys į kampą įspaustas ir dėl savo paties darbo – prieš kelis mėnesius Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai aptariant sklype sostinėje, Savanorių prospekte, suprojektuotą prekybos centro projektą, pareikšta pastaba, kad pagal architekto veiklos etikos kodeksą pastatas neturėtų būti projektuojamas neinformavus nugriauti planuojamo, savitą charakterį turinčio pastato architektų L. Vaičio ir Dainiaus Čižo.

L. Vaitys patikino, kad kolegos nei klausė leidimo jį projektuoti, nei atsiprašė. „Pasitaiko architektų, kurie leidžia sau nepasakyti kolegai, kad susidariusi tokia kebli situacija... Aš taip niekada nesielgiu, nors dėl to praradau keletą užsakymų, kurie būtų buvę labai smagūs, – sakė L. Vaitys. – Vis dėlto kovoti už save šioje situacijoje man sudėtinga – esu LAS Etikos komisijos pirmininkas. Gerai, kad yra šio projekto bendraautoris D. Čižas, ir šią situaciją tikrai aiškinsimės.“ Tiesa, profesinės Etikos komisijos pabarimas yra tik formalumas, negalintis pakeisti proceso tėkmės: Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nurodo, kad autoriaus teisės nepažeidžiamos, jeigu prieš nugriaunant pastatą autoriui sudaroma galimybė jį nusifotografuoti.

Aplinkos ministro patarėjas A. Žebrauskas pripažino, kad prieš pradedant informuoti visuomenę apie išliekamąją ankstesnių dešimtmečių architektūros vertę šviečiamąjį darbą teks atlikti ir architektų gildijoje: „Sudėtinga, jeigu architektas tik pataikauja užsakovui ar džiaugiasi gavęs galimybę projektuoti ir taip patenkinti savo kūrybinį ego. Reikia kalbėti apie profesinę etiką ir pagarbą kolegoms. Norisi aukštesnio lygio profesionalumo, kuris skatintų kompetenciją, įsiklausymą. Sudėtinga, kai visa tai architektas turi išaiškinti ir užsakovui.“ Aplinkos ministro patarėjo nuomone, diskusijos, susijusios su sovietmečio architektūra, atskleidžia ir santykių tarp kartų problemas, pagarbos anksčiau kūrusiesiems stoką: „Be pagarbos nebus perspektyvos, nes po kiek laiko atėjęs kitas naujas vėl pasistengs nustumti sena, ir būsime priversti suktis tame pačiame rate. Mes nesame deramai išsiugdę pagarbos istorijai, kultūrai. Turime subręsti, pereiti tą noro griauti laikotarpį, privalome suvokti, kad tai nėra politika, kad tai – ne sovietmečio dvasios, o tik laiko ženklų saugojimas.“

Bekompromisiai draudimai – ne išeitis

A. Žebrauskas tiki, kad daug kas pasikeistų, jeigu diskusiją šiais klausimais pradėtų LAS, jeigu į tai įsijungtų Lietuvos architektų rūmai, menotyrininkai, architektūros kritikai, kurie galėtų išryš-

Algirdas ŽEBRAUSKAS: „Turime subręsti, pereiti tą noro griauti laikotarpį, privalome suvokti, kad tai nėra politika, kad tai – ne sovietmečio dvasios, o tik laiko ženklų saugojimas.“

kinti tą niekieno žemėje esantį galimą paveldą. Jie turi padėti rasti sprendimą, kaip visavertiškai pritaikyti tuos pastatus. „Net labai turtingos valstybės nepriima neracionalių sprendimų. Svarbiausia – nepamiršti tikslo. Jei negalime išsaugoti objekto kaip paminklo, neturime tam finansinių resursų, reikia ieškoti kompromisų – išsaugoti nors dalį pastato. Tačiau negalima leisti jam sunykti saugomam. Visada yra ne vienas kelias, reikia sugebėti rasti tinkamą funkciją. Mes linkę nurodinėti kategoriškai, o juk tinkamo sprendimo radimas yra architekto profesionalumo įrodymas, – sakė A. Žebrauskas. – Kolegos paveldo specialistai dažniausiai pristato pavyzdžius, kurių pritaikymo projektai atlikti vos ne konservavimo principu. Bet aplink yra tokios pat vertės pastatų, kurie pritaikomi kur kas drąsiau, nes kitaip tiesiog neišliktų.“ Griežtais apsaugos režimais nesižavi ir K. Pempė. „Saugoti absoliučiai nieko nekeičiant Lietuvoje galima tik labai trumpą sąrašą objektų. Nes saugoti – vadinasi, finansuoti. Mes nepajėgūs to daryti. Saugoti pritaikant naujai funkcijai – daug realesnis ir populiaresnis Europoje variantas“, – sakė architektas.

Vis dėlto jis linkėtų Lietuvai nepalikti likimo valiai sovietmečio pastatų: „Reikia prie tos problemos grįžti ir, padedant ekspertams, pabandyti pastatams, kurie yra tam tikro laikotarpio ženklai, rasti naują pritaikymą. Ir pasiūlyti tuos sprendimus naujiems savininkams. Iš savo ilgametės praktikos žinau, kad visada yra koks nors kitas sprendimas – ne vien buldozeris. Ilgainiui, kaip ir „Neringos“ kavinės atveju, ateina laikas, kai tokia išmintis atsiperka. Žinoma, laukimo periodas kiekvienam savininkui yra sunkus.“

10

FORUMAS

1

20

Statybos medžiagų ir produktų pardavėjai šiandien jaučiasi neapdrausti nuo savamokslių statybų sektoriaus darbuotojų, kurie gali sugadinti ir geriausio gaminio reputaciją. Ypač ši problema opi individualiajame sektoriuje. Montuoti vandentiekio sistemą, šildymo katilus, kloti stogą ar imtis kitų statybos darbų gali bet kuris verslo liudijimą turintis žmogus. Tad pastaruoju metu specialistai vis garsiau diskutuoja apie tai, kad vienas sprendimo būdų vartotojams apsisaugoti nuo nekompetentingų darbuotojų galėtų būti privalomas meistrų atestavimas.

Audrius KONČIUS „Viessmann“ atstovybės Lietuvoje vadovas

Montuotojų kompetencija šiandien – išties didelė problema. Žinoma, yra tikrų savo srities meistrų, tačiau nemaža dalis žmonių mano, kad jie montavimu gali užsiimti ir neturėdami specialių gebėjimų. Kas iš to išeina turint omenyje mūsų produkciją? Dirbama be projekto ir bet kaip, neįvertinamos šildymo katilo moduliacijos ir pan. Ir galiausiai žmogus gauna neveikiantį gaminį – nors pats katilas kokybiškas, sistema jo nepriima. Žinoma, tokių dalykų dažniau pasitaiko buitiniame segmente – pramonės, visuomeniniuose objektuose situacija kiek kitokia. Tačiau bendrai kalbant vis dar paplitęs principas – kuo greičiau ir kuo pigiau. Svarbiau gražesnė sofa, didesnės įstrižainės televizorius, o į išties reikšmingus dalykus – projektavimą, inžineriją ir pan. – neinvestuojama. Maža to, šiandien rinkoje apstu menkaverčių trečiųjų šalių produktų, prie visa to dar galima pridėti ir „auksarankius“ meistrus.

Kitas klausimas – draudimo kompanijų požiūris. Atsitikus draudžiamajam įvykiui nuostoliai gali būti labai dideli, tačiau turtas draudžiamas neįvertinus nei šildymo projekto, nei gamintojo, nei medžiagų sertifikavimo, nesidomima, ar vamzdžiai pakloti taip, kaip priklauso, ar tinkamas dūmtraukis, šildymo katilas ir ar kasmet atliekama techninė jo priežiūra. Ir šiame procese pirma grandis, be abejo, yra montuotojas. Jo klaidos brangiai kainuoja: trumpėja katilo eksploatacijos laikas, mažėja jo efektyvumas, permokama už dujas, galiausiai pats gaminys sugadinamas.

Manau, montuotojų kompetencijos problema pirmiausia turėtų būti aktuali santechnikų asociacijai, ji turėtų imtis konkrečių žingsnių. Be jokios abejonės, meistrai turėtų turėti ne tik atitinkamų žinių, bet ir sertifikatą. Pavyzdžiui, šaltininkai turi turėti specialius leidimus – be jų kondicionieriaus nesumontuosi. Kodėl katilų montuotojams turėtų būti taikomos kitos taisyklės? Šiandien Lietuvoje netrūksta mokymo įstaigų, kurios galėtų rūpintis profesiniu santechnikų rengimu. Mano galva, gana elementarius dalykus gali pateikti Respublikinis energetikų mokymo centras. Antai Vokietijoje santechnikas yra pagarbi profesija, jos mokomasi rimtai, o pas mus ji iš esmės nevertinama. Tačiau šiandien be šio specialisto gyvenimo komfortas neįsivaizduojamas.

Eduardas JUREVIČIUS Bendrovės „Monier“ direktorius

Be abejo, tarp dirbančiųjų pagal verslo liudijimus yra ir labai aukštos kvalifikacijos meistrų, kurie, tarkime, anksčiau atstovavo įmonėms, tačiau tam tikru metu nusprendė imtis individualios veiklos. Jie nestokoja užsakymų per rekomendacijas, jų paslaugos yra paklausios, ir tai gera praktika.

Tačiau egzistuoja ir kitas variantas, kai žmogus, neturintis profesinio išsilavinimo, vieną dieną nusprendžia imtis statybos darbų.

Anksčiau vienokia ar kitokia darbuotojo kategorija aiškiai nurodydavo, kokią kvalifikaciją jis turi, ką sugeba ir ko iš jo galima tikėtis. Šiandien tokia kategorija – patikimo žmogaus, kuriam meistras kokybiškai atliko darbus, rekomendacija, nes iš esmės reikalavimo turėti atitinkamą kvalifikaciją nėra. Tačiau profesionalus statybininkas užsakovui neturėtų būti sėkmės reikalas. Klaidų taisymas, perdarymai kainuoja ne tik daug nervų, laiko, bet ir lėšų – manau, daug vartotojų, taupydami meistrui, tai yra patyrę. Apie atliktų darbų garantijas ar kompensaciją už sugadintas medžiagas tokiais atvejais neverta kalbėti.

Sprendžiant šią problemą pirmiausia reikėtų pradėti nuo profesinio darbuotojų rengimo, mokymo bazės. Įmonė „Monier“ daugelyje miestų meistrams profesinio rengimo centruose įkūrė specialius mokymo stendus, kur jie gali pasipraktikuoti, kaip teisingai įrengti šlaitinius stogus.

Rengiame nemokamus praktinius seminarus, taip pat internete skelbiame išsamią montavimo instrukciją: www.statybostaisykles.lt/katalogas/statybos_technologijos/visos.

Netrukus planuojame pateikti vaizdo medžiagą apie stogo montavimą, kuri irgi bus prieinama internete, ir rekomendacijas renovuojamų stogų konstrukcijai įvertinti.

Be to, montuotojų kvalifikacijos reikalavimas turėtų būti reglamentuotas įstatymais. Panaši praktika galioja Vokietijoje, kitose Vakarų Europos šalyse – čia nesuvokiama, kad žmogus be kvalifikacijos galėtų atlikti tam tikrus darbus.

AS UM R /FO

.5

r 5N

MONTUOTOJŲ ATSAKOMYBĖ: KOKIŲ KOMPETENCIJOS GARANTIJŲ TURĖTŲ GAUTI UŽSAKOVAS?

11 Šiandienos realijos tokios, kad kvalifikuotų darbuotojų trūksta, kokybiškai dirbantį meistrą, kuris būtų sąžiningas, atsakingas, rasti sunku, arba jis turi darbo kelis mėnesius į priekį. Viskas baigiasi tuo, kad žmonės samdo bet ką iš gatvės, o paskui patiria didelių problemų.

Be abejo, neturėtų pasitaikyti tokių atvejų, kai rimto objekto statybos konkursą laimėjusi įmonė vėliau nusisamdo asmenų, kurių kvalifikacija būna ne visai patvirtinta ir kurie nėra kontroliuojami – vaizdžiai tariant, laisvus katinus, kurie gal ir yra geri meistrai, tačiau yra laisvamaniai ir dirba taip, kaip jiems atrodo. Mat jie išmano geriau už projektuotoją, už ministeriją, už Sertifikavimo centrą ir visus kitus. Ypatingųjų statinių statybose neturėtume rasti tokių žmonių, kurie dirba šalia geros komandos. Negerai, jeigu čia viską daro vienas asmuo – ir kontroliuoja, ir yra darbuotojas bei viršininkas.

Ką daryti, kad situacija pagerėtų? Pastaruosius metus buvo vadovaujamasi šūkiu „liberalizuokime rinką“ – t. y. buvo leidžiama žmonėms užsidirbti patiems, kad valstybei nereikėtų mokėti pašalpų. Taigi iš pradžių liberalizuojame, o tada, kai kas nors nutinka, aiškinamės, kodėl taip atsitiko, ir ieškome, kieno pareiga viską kontroliuoti.

Tačiau jei valstybė meistrams nustatytų atestavimą, egzaminą arba kitą kvalifikacijos tikrinimą, vargu ar sąnaudos būtų vertos rezultato.

Pradėkime nuo to, kad pirmiausia darbuotoją samdanti šalis turėtų pareikalauti vienaip ar kitaip įrodyti savo kompetenciją. Kai kuriais atvejais nebūtina net kalbėti apie egzaminus. Pavyzdžiui, kodėl nuvykę į autoservisą, kurio darbuotojams iš esmės nekeliami reikalavimai pateikti kompetencijos įrodymus, pasižiūrime į ant sienos kabantį sertifikatą, kad šie meistrai apmokyti dirbti tam tikra sistema ir naudoja būtent tą produkciją, Robertas ENCIUS būtent tą technologiją? Nes tai kelia pasitikėjimą. Statyboje kalbant apie individualiąją veiklą tokios praktikos Statybos produkcijos sertifikavimo nėra. Jei žmogus parodytų dokumentą, kad jis, pavyzdžiui, apmokytas dirbti su tam tikros kompanijos gamicentro direktorius niais, medžiagomis, tai jau būtų tam tikras jo kompetencijos įrodymas. Jei tokią praktiką įtvirtintų užsakovai, manau, ir būtų labiau vertinami tokie mokymų pažymėjimai, ir meistrai patys jais girtųsi. Vienaip ar kitaip, tai šaliai, kuri darbuotoją samdo, šis turėtų įrodyti, ar yra baigęs statybininkų mokyklą, ar kokią kitą mokymo įstaigą, ar yra įgijęs žinių mokymuose, kursuose.

Ir Lietuvoje, ir Europoje pastaruoju metu diskutuojama, kad statybų sektoriaus darbininkai, montuotojai turi turėti savo ID dokumentą, kuriame apie juos būtų pateikiama išsami informacija. Tai leistų paprastai kontroliuoti, ar žmogus yra išklausęs atitinkamus darbų saugos kursus, ar tikrai yra tam tikros srities specialistas, kokia jo kompetencija ir pan. Tačiau vėlgi tai veiks tik stambiuose objektuose, nes samdant tokį asmenį individualiai tiesiog nebus galimybės pasinaudoti sistema, leidžiančia nuskaityti jo pažymėjimą.

Šios problemos priežasčių, manyčiau, reikėtų ieškoti pačioje sistemoje. Pirmiausia tai pasakytina apie projektavimo spragas ir kokybę. Nors reikalavimai projektams, atrodytų, keliami labai griežti ir pagal apimtį atitinka statybos techninius reglamentus, turbūt daugiau kaip 90 procentų visų projektų mazgai bus patogiausi projektuotojui, o ne tokie, kuriais galės vadovautis statybininkai. Šiandien susiformavo ydinga praktika, kai darbo projektai nerengiami arba rengiami tik tada, kai darbai jau būna atlikti, ir ypač tai pasakytina apie inžinerines sistemas. Taigi neretai priimant technologinius sprendimus statytojams kartu tenka prisiimti ir projektavimo problemas. O kai žmonės dirba ne savo darbą, prasideda saviveikla ir nukenčia kokybė.

Dar viena kritinių sisteminių problemų projektuojant ir statant – tai projektavimas dažniausiai tik pagal minimalius STR reikalavimus ir paslaugų pirkimas pagal mažiausios kainos kriterijų. Tai statybų sektoriaus kompetencijų ir naujovių naikinimo instrumentas, stabdantis pažangą. Viena vertus, valstybė skiria struktūrinę paramą naujovėms, kita vertus, perka mažiausius privalomus reikalavimus rinkoje. Logikos nėra.

Kita medalio pusė – specializacija. Realybė tokia, kad dažnai mūsų statybų sektoriaus darbuotojai yra plataus profilio. Tačiau negali meistras būti auksarankis visose srityse. Tad ateitį matau tik specializacijoje, kai žmogus tampa meistru vienoje ar kitoje srityje, gerai išmano vieną ar kelias kertines technologijas ir nuolat atnaujina savo žinias, dalyvauja seminaruose, mokymuose. Mat technologijos sparčiai plėtojamos, atsiranda naujų sprendimų, medžiagų. Galiausiai investicijos į žinias, į modernius darbo įrankius didina ir paties darbuotojo konkurencingumą rinkoje, gali užtikrinti paslaugų kokybę.

Vaidotas ŠARKA Vis dėlto kalbant apie montuotojų, kitų statybų sektoriaus darbuotojų sertifikatus ar pažymėjimus, reikėtų disArchitektūros ir statybos sektorinio kutuoti ir apie administracinę naštą, ar toks reikalavimas, kontrolė nebus pertekliniai. profesinio komiteto pirmininkas Šiandien Lietuvos statybininkų asociacija, Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, Statybos produkcijos sertifikavimo centras ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas, įgyvendindami projektą ENERGOTRAIN „Lietuvos statybos sektoriuje dirbančių darbuotojų kompetencijų ir įgūdžių, susijusių su energiškai efektyvių pastatų statyba, stiprinimas“, atlieka kitų šalių praktinės patirties analizę ir planuoja diskusiją apie galimą schemą, kad kai kurių darbininkiškų profesijų atstovams (pavyzdžiui, susijusiems su esminiais statinio energinio efektyvumo, mechaninio atsparumo ir stabilumo, gaisrinės saugos ir kt. reikalavimais) galėtų atsirasti jų kompetenciją liudijantys pažymėjimai. Galbūt tam tikrais atvejais bent vienas žmogus brigadoje turėtų turėti dokumentą, pagrindžiantį jo teorines žinias ir praktinius įgūdžius, pavyzdžiui, darbui ypatingos svarbos objektuose, tačiau kodėl tai negalėtų būti privalumas privačiajame sektoriuje?

Svarbu, kad nebūtų nueita formaliu popieriaus reikalavimo keliu, kad žmonės išties būtų kompetentingi. Šiuo atveju gal verta kalbėti ir apie atitinkamus darbuotojų gebėjimų lygius arba kategorijas – vienokią turėtų ką tik mokymus, kursus baigęs žmogus, kitokią – ilgametę praktiką įgijęs specialistas. Poreikis priklausys nuo tokios sistemos kokybės užtikrinimo. Pagrindinis tikslas turi būti kokybė: patikimas kvalifikacijos įvertinimas, o ne paties sertifikato ar pažymėjimo išdavimo faktas, kaip dažnai atsitinka šiandien kuriant įvairius modelius.

12

ENERGINĮ PASTATŲ EFEKTYVUMĄ ĮMANOMA PROGNOZUOTI TIKSLIAU Rengiant pastatų modernizavimo projektus dabar kur kas paprasčiau apskaičiuoti būsimą jų energinio naudingumo klasę. Statybos produkcijos sertifikavimo centras (SPSC) kartu su partneriais Aplinkos ministerijos užsakymu parengė naują kompiuterinę pastatų energinio naudingumo (efektyvumo) skaičiavimo programą NRG3, kuri leidžia prognozuoti reikiamus energijos kiekius pastatui šildyti, vėsinti, patalpoms apšviesti, karštam buitiniam vandeniui ruošti ir kitus parametrus. Pagal juos galima nustatyti, kokia bus statinio energinio naudingumo klasė pasirinkus vienokius ar kitokius sprendimus.

Naujoji programa atspindi atnaujinto statybos techninio reglamento STR 2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ nuostatus ir metodiką.

20

1

r 5N

.5

AS UM R /FO

13

Dėmesys specialistų kompetencijai

Artėjant tikslui statyti mažai energijos naudojančius pastatus, reikšminga tampa kiekviena smulkmena.

Pavyzdžiui, vis daugiau dėmesio skiriama didesniam projektuotojų atidumui, išsamesnėms žinioms, kompetencijai, tikslesniems skaičiavimams. SPSC rekomenduoja į projektavimo procesą kuo anksčiau įtraukti sertifikavimo ekspertą, mat kokybiškas architekto, sertifikavimo eksperto ir konstruktoriaus bendradarbiavimas leis ne tik išsaugoti puikią pastato architektūrą, bet ir užtikrinti geras jo energijos ypatybes.

Pasitelkus programą NRG3, nustatomi pastato sunaudojami atsinaujinančiosios ir neatsinaujinančiosios pirminės energijos kiekiai, reikalingi jam šildyti, vėsinti, patalpoms apšviesti, karštam vandeniui ruošti, taip pat kiti pastato energinio naudingumo klasei nustatyti reikalingi rodikliai. Programa NRG3 netgi galima apskaičiuoti, kiek pastatas į aplinką išskiria anglies dvideginio.

Pastatų energinio naudingumo klasei nustatyti pasitelkiamas mėnesinis skaičiavimo metodas, t. y. kiekvieną mėnesį nustatoma, kiek objektas išeikvoja energijos, po to apskaičiuojami metiniai jo energijos naudojimo rodikliai. Atliekant skaičiavimus vertinami tipiniai pastato naudotojo elgsenos rodikliai, kurių vertės yra reglamentuotos – jos skiriasi priklausomai nuo pastato paskirties. Faktinė pastato vartotojų elgsena nevertinama.

Projektuojant įvairios paskirties patalpas (kambarius, virtuves, koridorius ir kt.) gali būti numatoma įvairi projektinė temperatūra, tačiau skaičiuojant pastato energinį naudingumą vertinama vidutinė šildomų patalpų temperatūra – jos vertės tam tikros paskirties pastatuose irgi yra reglamentuotos.

Tinkamai apšiltintos atitvaros mažina nuostolius

Pastatų atitvarų savitųjų šilumos nuostolių reikalavimai susiję su reikalavimais tinkamai apšiltinti atitinkamos energinio naudingumo klasės pastatų atitvaras. Sertifikuojant pastatų energinį naudingumą D, C, B, A, A+ arba A++ energinio naudingumo klasės pastatuose atliekami kontroliniai savitųjų šilumos nuostolių skaičiavimai, t. y. tikrinama, ar šie nuostoliai nėra didesni už privalomus atitinkamo energinio naudingumo klasės pastatuose.

Atliekant šiuos skaičiavimus, įvedamas 5 proc. leistinas skaičiavimų paklaidas įvertinantis koeficientas, todėl projektuotojui ir pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertui atlikus labai tikslius atitvarų šiluminių ypatybių skaičiavimus ir vertinimus pastato savitieji šilumos nuostoliai gali būti 5 proc. didesni už leistinus.

Energiškai efektyviuose pastatuose neturi būti patiriama perteklinių šilumos energijos sąnaudų pastatui šildyti, tačiau norminiai reikalavimai ne visada leidžia to išvengti. Jeigu tam tikros energinio naudingumo klasės reikalavimų neatitinka tik šis rodiklis, neatitikimą įmanoma kompensuoti pastatui šildyti panaudojant įrenginius, gaminančius energiją iš atsinaujinančių šaltinių.

Pastato sandarumas – vienas svarbiausių

Kiek energijos sunaudos pastatas, priklauso nuo jo sandarumo. Pro nesandarias vietas (ypač atitvarų sandūras ir pačias atitvaras) oras iš išorės patenka į pastato vidų – dėl šios priežasties padidėja pastato energijos sąnaudos. Jeigu būna nesandarios sienos, perdangos, stogas ar kitos nepermatomos atitvaros, lauko oro infiltracija sukelia dvejopus padarinius: į patalpas iš išorės patenka pernelyg didelis oro kiekis, taip pat pablogėja izoliacinės atitvarų šilumos ypatybės.

Esant bet kuriam iš minėtų išorės oro infiltracijos atvejų, mažėjant pastato sandarumui, mažėja ir

vėdinimo sistemos su rekuperacija (šilumogrąža) efektyvumas, didėja pastato šilumos nuostoliai ir energijos sąnaudos jam šildyti. Todėl projektuojant ir statant pastatus jų sandarumui turi būti skiriamas didesnis dėmesys.

Mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistema į pastatą pakartotinai naudoti grąžina dalį šilumos energijos. Šios sistemos pačios eikvoja energiją, todėl jų efektyvumas priklauso nuo techninių rodiklių.

Jei energija naudojama iš elektros tinklų, ji priskiriama neatsinaujinančiajai pirminei energijai, kurios eikvojimas blogina pastato energinio naudingumo rodiklius. Norminių reikalavimų tokioms sistemoms nėra, tačiau jeigu šios mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistemos įrengtos A, A+ arba A++ energinio naudingumo klasės pastatuose, jų techniniams rodikliams keliami griežtesni reikalavimai.

Efektyvesniam energijos naudojimui – patikrinti receptai

Dėl skirtingos pastato vartotojų elgsenos įvairiose jo dalyse pro pertvaras ir tarpaukštines perdangas gali būti patiriami dideli energijos nuostoliai. Jeigu kurioje nors objekto dalyje būtų diegiamos energiją taupančios priemonės, o ši dalis būtų termiškai neizoliuota nuo kitos pastato dalies, energiją taupančių priemonių efektyvumas galėtų gerokai sumažėti dėl energijos nuostolių, patiriamų per pastato vidaus konstrukcijas. Patiriant didelius šilumos nuostolius gali kilti problemų net ir šildomose pastato dalyse – šaltuoju metu gali pritrūkti šilumos šaltinio galios.

Neatsinaujinančiosios pirminės energijos naudojimo efektyvumą pastato šildymui, vėdinimui, vėsinimui ir apšvietimui apibūdina objekto energijos naudojimo efektyvumo rodiklio C1 vertė.

C1 rodiklio vertė priklauso nuo to, kokie energijos šaltiniai naudojami pastatui šildyti. Pavyzdžiui, jeigu objektas, šildomas naudojant energiją iš šilumos tinklų, kurių neatsinaujinančiosios pirminės energijos faktoriaus vertė – 1,3, atitiks C energinio naudingumo klasę, tai jis jau gali neatitikti C energinio naudingumo klasės reikalavimų, jei būtų šildomas elektriniais šildytuvais, kurių neatsinaujinančiosios pirminės energijos faktoriaus vertė – 2,8.

Elektros energija šildomas pastatas sunaudoja 2,15 karto daugiau neatsinaujinančiosios pirminės energijos negu objektas, naudojantis energiją iš šilumos tinklų. Energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių ar iš efektyvesnių nei šilumos tinklai energijos šaltinių naudojantis analogiškas pastatas jau gali atitikti rodiklio C1 vertę, numatytą B energinio naudingumo klasės pastatams.

Didinant energinį pastatų naudingumą nuo B iki A++ energinio naudingumo klasės, energijos sąnaudos sumažėja maždaug 10 kartų – tokie rodikliai pasiekiami net nenaudojant atsinaujinančiosios energijos išteklių.

Kur kas sudėtingesnis uždavinys – sunaudoti mažiau energijos karšto vandens ruošimo sistemoje.

Atsisakius karšto vandens cirkuliacinio kontūro ir tinkamai apšiltinus karšto vandens talpyklas bei vamzdynus, energijos naudojimą šiose sistemose galima sumažinti tik apie du kartus. Todėl energijos naudojimo efektyvumo rodiklio C2 vertei, kuri apibūdina energijos naudojimo efektyvumą karštam vandeniui ruošti, nekeliami tokie griežti reikalavimai kaip rodiklio C1 vertei: A++ klasės: C2 ≤ 0,70; A+ klasės: C2 ≤ 0,80; A klasės: C2 ≤ 0,85; B klasės: C2 ≤ 0,99; kitų energinio naudingumo klasių pastatams reikalavimai nekeliami.

Pats efektyviausias būdas sumažinti rodiklio C2 vertę ir kartu pagerinti energinį pastato efektyvumą – įrengti karšto vandens ruošimo sistemas, naudojančias energiją iš atsinaujinančių išteklių.

14

KOMPLEKSINIS MIESTŲ KVARTALŲ ATNAUJINIMAS – NEIŠVENGIAMA RENOVACIJOS ATEITIS? Lina BIELIAUSKAITĖ

Kvartalinė renovacija – nebe miglota ateitis, o realybė. Tokią žinią labai aiškiai ir garsiai skelbia Aplinkos ministerija, jau davusi startą demonstraciniam pilotiniam projektui Šiauliuose, Birštone bei Utenoje.

Atnaujinti kvartalai turėtų tapti akstinu keistis ne tik šių, bet ir visų šalies miestų veidui. Nors specialistai vieningai sutaria, kad iš esmės pasiryžimas sukti kompleksinio kvartalų atnaujinimo keliu – sveikintinas, tačiau dėl šiandien apsibrėžtų įgyvendinti darbų nuomonės kiek išsiskiria.

Vadovavosi tam tikrais kriterijais

Aplinkos viceministrės Daivos Matonienės teigimu, trijuose šalies miestuose startuojantis pilotinis projektas, kaip būtų galima plėtoti kvartalinę renovaciją, ne tik apsiribojant daugiabučių namų modernizacija, energiniu efektyvumu, bet ir sprendžiant infrastruktūros ir kitus klausimus, rengiamas visai Lietuvai. „Praėjusiais metais dalyvauti šiame projekte buvo pakviestos visos 60 savivaldybių, susidomėjimą pareiškė apie 20. Vienas miestų pasirinkimo kriterijų – pasirengimo kvartalinei renovacijai lygmuo. Pavyzdžiui, Birštonas anksčiau dirbo vadovaudamasis „Eco-Life“ programa, pagal kurią buvo pasirengęs techninį energinį kvartalo auditą, galimybių studijas, Šiauliai pagal ankstesnį „Urban Energy“ projektą – vieno kvartalo dokumentaciją, o Utena techninius projektus parengė iš savivaldybės biudžeto lėšų. Taigi šie miestai galėjo startuoti greičiausiai“, – įvardijo D. Matonienė.

Kitas svarbus atrankos kriterijus – įgyvendinto pilotinio projekto pritaikymo visoms kitoms 57 savivaldybėms galimybės. Antai Šiauliai pasirinkti kaip didžiųjų, Birštonas – kurortinių, o Utena – vidutinių ir mažesnių miestų atstovai. Anot aplinkos viceministrės, šie reprezentaciniai pilotiniai projektai taps pagrindu sprendžiant, kokios teisinės, organizacinės, vadybos priemonės taikytinos skatinant kvartalinį renovavimą. „Svarbu sukurti ne kokias nors programas, mechanizmus, o išties gyvybingus pavyzdžius, viską daryti kuo greičiau, efektyviau, kokybiškiau, ir kalbant apie pastatų renovaciją, ir aplinkos tvarkymą. Pirmasis Lietuvos žengtas žingsnis pradėti renovaciją nuo energiškai neefektyviausių namų yra labai teisingas. Mūsų monitoringas A rodo, kad tokie pastatai po CIJ A modernizacijos sutaupo net OV

N

RE

15

20

N

/ r. 5

iki 60–70 proc. energijos. O žvelgiant į perspektyvą, labai svarbus ir skatintinas tampa įvairių priemonių – ir energinio efektyvumo, ir infrastruktūros sprendimų, ir žaliųjų zonų įrengimo, ir automobilių statymo vietų išplėtimo – sujungimas. Tvarkant kvartalą kompleksiškai, išlošia visi. Kvartalinė plėtra gali iš esmės pakeisti miestų veidą, padidinti teritorijų patrauklumą“, – neabejoja aplinkos viceministrė D. Matonienė.

Naujų dviračių neišradinės

Anot pašnekovės, nors nuo 2008-ųjų kvartalinę renovaciją pradėję vokiečiai kol kas didelės gausos pavyzdžių neturi, partnerių iš Vokietijos patirtis Lietuvai gali būti puikus pradžiamokslis, kad nereikėtų iš naujo išradinėti tai, kas jau sėkmingai funkcionuoja. „Iš vokiečių pirmiausia galime pasimokyti, kaip sukurti palankią teisinę aplinką, kad būtų mažiau biurokratizmo, ir patį organizacinį, vadybos modelį, kaip būtų galima suvienyti daug skirtingų interesų turinčius subjektus. Taip pat koks turėtų būti savivaldybių vaidmuo, kaip jos galėtų aktyviau įsijungti į šiuos procesus. Ir, žinoma, itin aktualus yra finansinis modelis. Vokiečiai kaip vieną pagrindinių finansuotojų turi nacionalinį banką, tačiau lėšos pritraukiamos ir iš kitų finansavimo šaltinių. Manyčiau, Lietuvoje irgi galėtų veikti lėšų kooperacijos modelis“, – kalbėjo Aplinkos ministerijos atstovė.

D. Matonienė viliasi, kad per kelerius metus jau bus galima išplėtoti konkrečius pilotinių projektų rezultatus. Pirmasis demonstracinio kvartalinės renovacijos projekto, kuris bus įgyvendinamas bendradarbiaujant su vokiečių ekspertais, dalyvių susitikimas Vokietijos Desau mieste įvyko praėjusį mėnesį. Kito darbinio susitikimo Lietuvoje metu vokiečių ekspertai pateiks išvadas apie kiekvienos iš trijų savivaldybių atrinktą kvartalą, įvertins, ar įgyvendinus projektą bus realu jo patirtį pritaikyti kitiems šalies miestams.

15

Birštono savivaldybė šiuo metu tobulina preliminarią centrinėje miesto dalyje esančio kvartalo renovacijos schemą. „Startas duotas, kitais metais bus formuojamos paraiškos kvartalinėms investicijoms. Tačiau ir šiandien turime tam tikrų įgyvendintų kvartalinės renovacijos užuomazgų. Gal kiek mažesnės apimties praktinių pavyzdžių galima pamatyti Jonavoje ir Druskininkuose“, – pridūrė aplinkos viceministrė D. Matonienė.

Projektas įstrigo, tačiau liko įdirbis

Prisimindamas „Eco-Life“ projektą Birštono savivaldybės administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas svarstė, kad tuo metu Lietuvai jis buvo veikiausiai per ankstyvas. „Tai buvo eksperimentinis projektas ir pirma galimybė renovuoti namus kvartalais. Tuo metu, Europos Komisijai skyrus dalį lėšų, buvo atliktas išsamus energinis kvartalo namų auditas, moksliniai tyrimai, parengtos galimybių studijos, tačiau nebuvo rasta pagrindinių darbų finansavimo šaltinių. Trejus metus beldėmės į tuometės Vyriausybės duris, vis dėlto finansuoti projektą nesiryžta, nes renovacijos mechanizmas dar nebuvo paleistas. Manyta, kad viename miestelyje renovuoti kvartalą būtų

per didelis iššūkis. Projektas baigėsi iki galo neįgyvendintas, tačiau šiandien turime nemažą įdirbį“, – konstatavo pašnekovas.

Pilotiniam projektui Birštone neatsitiktinai parinktas su sanatorijomis besiribojantis kvartalas centrinėje miesto dalyje – norima, kad ši reprezentacinė erdvė būtų gerai matoma kurorto svečiams. Kvartalo teritorijoje skaičiuojami 24 pastatai. „Jau esame renovavę pagrindinę gatvę, dalį viešųjų pastatų, manome, kad įdirbis nemažas, kad galėtume sėkmingai įgyvendinti projektą. Kiek anksčiau viešumoje pasklido informacija, esą gyvenamieji pastatai bus renovuojami Vokietijos lėšomis, tačiau iš tiesų tam turėsime naudoti tą patį renovacijos mechanizmą kaip iki šiol, o viešosios erdvės, komunikacijos, vaikų žaidimų aikštelės, aplinka bus tvarkomos už viešuosius pinigus, ir šiems poreikiams finansavimo mechanizmo kol kas dar ieškome“, – aiškino Birštono savivaldybės administracijos direktorius V. V. Revuckas.

Pašnekovo nuomone, dėl kvartalinės renovacijos naudos šiandien abejonių nekyla, tačiau reikėtų įvertinti ir tam tikras grėsmes. „Pirma, žemė – ne savivaldybės, o retas kuris daugiabutis turi priskirtą konkretų sklypą. Be to, jei kokiame nors

16

kvartale atsiras vienas kitas namas, kurio gyventojai nenorės renovacijos, priverstiniu būdu to padaryti negalėsime. Galbūt reikėtų tam tikro mechanizmo, kuris suteiktų galimybę priimti sprendimą renovuoti daugiabutį, jei, tarkime, jo šiluminė sienų varža yra mažesnė nei nustatyta konstanta“, – svarstė Birštono savivaldybės atstovas V. V. Revuckas.

Sąvoką šifruoja skirtingai Daiva MATONIENĖ: „Tvarkant kvartalą kompleksiškai, išlošia visi.

Kvartalinė plėtra gali iš esmės pakeisti miestų veidą, padidinti teritorijų patrauklumą.“

Mindaugas PAKALNIS: „Šiandien Lietuvoje tik viena problemų yra šiluminė varža, ir ji yra pati mažiausia. Mano galva, kur kas didesnė problema yra atviros struktūros, per dideli kiemai, privačių erdvių, saugumo stoka.“

Valentinas Vincas REVUCKAS: „Jei kokiame nors kvartale atsiras vienas kitas namas, kurio gyventojai nenorės renovacijos, priverstiniu būdu to padaryti negalėsime.“

N

RE

15

20

N

/ r. 5

A

CIJ

A OV

Inžinerijos ir konsultacijų kompanijos „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto Mindaugo Pakalnio žodžiais, jau tuo metu, kai Lietuvoje dar tik ėmė kaltis renovacijos daigai, ir architektūros, ir miestų planavimo specialistai prakalbo apie kompleksinės kvartalinės modernizacijos svarbą. Tačiau, anot pašnekovo, iki šiol šią sąvoką skirtingi žmonės supranta įvairiai. „Mano galva, kvartalinė renovacija nereiškia, kad viso kvartalo namus vienu metu reikia apklijuoti vata, sutvarkyti automobilių stovėjimo aikšteles ir pėsčiųjų takelius. Yra daugybė klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Kokią tai duos naudą? Ar kvartale atjaunės gyventojai? Senuosiuose daugiabučiuose – vieno tipo būstai, ar žmonės norės tokiuose gyventi? Kiek teko bendrauti su jaunais asmenimis, jų atsakymas būna „ne, nenorime“. O mes visuomenės pinigus kišame į tokio turto atnaujinimą, – kalbėjo buvęs „Vilniaus plano“ architektas M. Pakalnis. – Kvartalinė renovacija turėtų reikšti sisteminį planuotą atnaujinimą, aiškinantis, ir ko reikia patiems gyventojams, ir ko verta konkrečiai toji miesto dalis, kokios galimybės pakeisti užstatymą, patankinti jį ar paretinti, pažeminti ar paaukštinti. Pirmiausia reikėtų kompleksiškai įvertinti situaciją ir tada imtis visuomenei pačių efektyviausių sprendimų.“ Specialisto teigimu, ir Vokietijoje buvo atlikta gausybė tyrimų, siekiant atsakyti į šiuos klausimus. „Žinoma, čia situacija kiek paprastesnė – gyventojai neprivatizavo butų. Valstybė suteikė pinigų, renovavo namus, tačiau žmonės vis tiek nėjo ten gyventi. Ji ėmė aiškintis priežastis ir rado tuos dalykus, kuriuos paminėjau“, – teigė M. Pakalnis.

Kartais geriau nugriauti

Pašnekovas prisipažino kol kas negirdėjęs argumentų ir nematęs skaičiavimų, kiek kainuotų kokio nors kvartalo perstatymas. „Antai Londone kvartalai iš tikrųjų pertvarkomi kompleksiškai, didinant butų skaičių, keičiant būstų planavimą, erdvių struktūrą, mažinant kiemus, tiesiog iš esmės pertvarkoma tam tikra miesto dalis. Jei į perstatomas teritorijas pakliūva privatūs būstai, yra nustatyti tam tikri šio turto paėmimo mechanizmai, kompensacijos tvarka, tai yra būna numatytos civilizuotos procedūros, kaip tokiu atveju reikia elgtis“, – nesena patirtimi iš vieno tokio projekto pristatymo Didžiojoje Britanijoje dalijosi M. Pakalnis.

Pašnekovas neneigė, kad renovuoti ištisus kvartalus, be abejo, yra geriau nei pavienius namus, tačiau esą vargu ar tai situaciją pagerins iš esmės. „Šiandien Lietuvoje tik viena problemų yra šiluminė varža, ir ji yra pati mažiausia. Mano galva, kur kas didesnė problema yra atviros struktūros, per dideli kiemai, privačių erdvių, saugumo stoka“, – įvardijo kompanijos „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas M. Pakalnis.

17

PASYVUSIS NAMAS – NE VIEN INŽINIERIAUS UŽDUOTIS Augančio miesto temai šiemet dedikuotoje statybų parodoje „Resta“ daug dėmesio teko gyvenamosios aplinkos kokybei – darniai plėtrai, ekologijai, energijos taupymui. Žurnalo „Statyba ir architektūra“ kartu su Nacionaline pasyvaus namo asociacija (NPNA) surengtame seminare „Energinio efektyvumo sprendimų įtaka architektūrai“ diskutuota, ar pasyviųjų namų gyventojai pasmerkti susitaikyti su neišraiškinga jų architektūra ir ar iš tiesų tokie namai eilinio lietuvio kišenei dar ilgai bus neįkandami. Įpročius ir skonį pakeisti sunku

Architektų biuro „Roda Architects“ architektas, pasyviųjų namų projektuotojas Rytis Kaminskas teigė, kad nors energiškai efektyvus būstas nebėra naujiena, dauguma lietuvių dar jaučia sentimentų tradicinei ar sovietmečio architektūrai. Pavyzdžiui, senelių sodybos aktyviai verčiamos vasarnamiais, gaivinami sovietmečiu statyti mūriniai namai ar vadinamieji alytnamiai.

Pasibaigus šildymo sezonui sukrunta ir po 1988-ųjų pasistačiusieji didelio ploto ir aukščio namus. „Tokių namų vis dar labai daug, ir dažnai kelių šimtų kvadratų ploto būste gyvena vienas ar du žmonės, tačiau jie prisirišę prie vietos. Kiekvieną pavasarį grįžtama prie tų objektų ir ieškoma būdų, ką su jais daryti“, – pasakojo architektas.

Jis patikino, kad šiuolaikinė architektūra – aukšto lygio. Specialistai geba suprojektuoti statinius, kurie dera su aplinka, bet neimituoja senosios architektūros – žinoma, tai šios dienos statiniai – modernūs ir įdomūs. Tačiau, R. Kaminsko nuomone, kai kurie architektai vis dar sunkiai įveikia energinio efektyvumo barjerą – esą užsakovai gana turtingi, todėl jiems neįdomu, kiek reikės mokėti už šildymą.

Pasaulinė praktika – priešinga

Pasaulyje, anot R. Kaminsko, statomi energiškai efektyvūs pastatai nėra belangės dėžutės, jie irgi įdomūs, novatoriški. Architektas nesutinka su teiginiu, kad pasyviesiems namams reikia ypatingų technologijų.

Architektų biuro „Roda Architects“ architektas, pasyviųjų namų projektuotojas Rytis KAMINSKAS.

G. Bartuškos nuotr.

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas VAIČIULIS. „Aktuali problema yra tai, kad sudėtinga įsigyti nedidelės galios prietaisų ar įrenginių, kurių užtenka pasyviajam namui. Dar vienas mitas – kad pasyvusis būstas labai brangus. Turėtume lyginti du identiškus pastatus – pasyvųjį ir tradicinį. Pasyvusis namas bus brangesnis 8–12 proc. Tačiau jei tradicinis suprojektuotas neprotingai, pasyvusis pastatas gali būti netgi pigesnis“, – atkreipė dėmesį architektas.

R. Kaminskas priminė, kad pagrindinis būdas taupyti resursus – parengti kokybišką ir išsamų projektą. Architektų biuro „Roda Architects“ komanda praėjusiais metais pristatė pasyvųjį paprastos, lakoniškos architektūros namą „Greensbon 1“. Šįmet – antrą vieno aukšto A+ klasės namą „Greensbon 2“. Abu projektai, teigė architektas, sulaukė itin daug dėmesio.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas architektas Marius Pranas Šaliamoras, pristatydamas pasaulines šiuolaikinės architektūros tendencijas, pabrėžė, kad gyvenimo kokybei įtaką daro ne tik energijos taupymas ar ekologija, bet ir estetika: „Architektūrinės idėjos padeda išspręsti daug problemų, o tinkamai suderinti technologiniai ir architektūriniai sprendimai – sukurti kokybišką estetinę aplinką.“

Architektai jaučiasi statistais

NPNA direktorius Aidas Vaičiulis pasakojo dar neseniai susitikime su architektais išgirdęs priekaištų, kad energiškai efektyvūs namai nesuteikia kūrybinės laisvės, esą juose negalima atidaryti langų ar įsirengti židinio. Vis dėlto šiandien požiūris į efektyvų būstą gerokai pasikeitęs, nors namo kaip dėžutės stereotipas – vis dar paplitęs.

Anot NPNA vadovo, užsienyje lietuviai, kitaip nei mūsų šalyje, pasyviųjų sertifikuotų namų yra pastatę nemažai. „Kalbant apie pastato formą, efektyvaus energijos naudojimo aspektu parankiausia rinktis rutulio formą.

Kubo forma įprastesnė sprendžiant šilumos tiltų problemą“, – aiškino A. Vaičiulis. Vienas esminių pasyviųjų namų reikalavimų – itin mažos energijos sąnaudos. Per metus jos turi siekti ne daugiau kaip 15 kilovatvalandžių vienam kvadratiniam metrui. „Palyginti su kitų standartų reikalavimais, pasyviojo namo standartas – paprasčiausias ir aiškiausiai apibrėžtas: apšiltintas pastato apvalkalas, konstrukcija be šilumos tiltelių, pastato sandarumas, vėdinimo sistema, pastato orientacija. Laikantis šių principų, galima pastatyti pasyvųjį namą, o jo architektūrinei išraiškai šie reikalavimai neturės didesnės įtakos“, – sakė A. Vaičiulis.

Seminaro dalyvius ypač domino pasyviojo namo sertifikavimo procesas ir šio proceso kaina.

Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

18

VOKIEČIAI KVARTALĄ ATNAUJINO GALVODAMI APIE ATEITĮ Vokietijos Liudvigshafeno mieste įgyvendintas kvartalinės renovacijos projektas – pavyzdys, kaip nepatrauklią teritoriją galima paversti bemaž elitiniu rajonu.

Projekto iniciatorius – chemijos pramonės gigantas BASF, nutaręs atgaivinti netoli savo gamyklos esantį Bruncko gyvenamąjį kvartalą. Kompanijai nuosavybės teise priklausantys pastatai iškilo 1930 metais. Energiniu požiūriu jie buvo visiškai neefektyvūs, tačiau anuomet niekas apie tai negalvojo. Antrojo pasaulinio karo metais kvartalas buvo sugriautas, o po kurio laiko atstatytas pagal pirminius to laikotarpio planus.

Tačiau atkuriant pastatus irgi nepaisyta energinio naudingumo, statybai naudotos ne pačios šiuolaikiškiausios medžiagos. Gautas rezultatas nedžiugino. Namai sunaudodavo labai daug energijos, pats būstas buvo nepatrauklus gyventi.

Gyventojai ėmė sparčiai kraustytis, ir 1990 metais pastatų užimtumas Bruncko kvartale siekė vos 20 proc. Ėmus analizuoti, kodėl taip atsitiko, paaiškėjo, kad žmonės nepatenkinti komfortu, aplinka. Beje, tuo metu nebuvo reglamentų, kaip užtikrinti komfortą, koks turėtų būti termoizoliacinių medžiagų storis. „Kompanijos vadovai ėmė svarstyti, kodėl rajonas nepatrauklus ir kaip būtų galima pakeisti situaciją. Prieita prie išvados, kad reikia atnaujinti ne tik pastatus, bet ir visą aplinką, o patys namai turi būti energiškai efektyvūs. Nutarta daryti geriau, negu reikalauja teisės aktai“, – pasakojo kompanijos BASF atstovas Baltijos šalims, Baltarusijai ir Ukrainai Arturas Indičianskis.

1996 metais buvo parengta koncepcija Bruncko gyvenamajam rajonui atgaivinti. Pagal ją buvo pertvarkyta gyvenamoji aplinka, dėmesys sutelktas į ekologiją ir energinį efektyvumą, parengti tinkami sisteminiai sprendimai, kad būtų kuo mažiau išeikvojama šilumos energijos.

N

RE

15

20

N

/ r. 5

A

CIJ

A OV

Gyvenamasis rajonas buvo atnaujinamas bemaž dešimtmetį – nuo 1997 iki 2006 metų, pradedant koncepcijos, techninių sprendimų rengimu, baigiant jų įgyvendinimu.

Nuo 1998 metų rinkai buvo pasiūlytas naujas produktas – pilkasis polistireninis putplastis neoporas, pasižymintis didesniu tankiu ir geresnėmis šilumos izoliacinėmis ypatybėmis.

Būtent ši medžiaga naudota termoizoliuojant atnaujinamus ir naujai statomus pastatus Bruncko gyvenamajame rajone. „Kvartalas buvo ne renovuotas, bet modernizuotas. Juk neužtenka pakeisti fasadų spalvą, langus ir termoizoliuoti stogus.

Buvo tariamasi su gyventojais, kaip vykdyti pertvarką, kas jiems suteiktų daugiau komforto: ar šalinti senus balkonus ir įrengti lodžijas, kaip geriau formuoti aplinką“, – pasakojo A. Indičianskis.

Kai kurie namai buvo visai nugriauti: vieni todėl, kad jų nebebuvo įmanoma renovuoti, kiti – kad atsirastų daugiau žaliųjų erdvių. Aukštesnių kaip 5 aukštų pastatų čia nėra.

Kvartalinės renovacijos metu energijos efektyvumas pagerintas 80 proc., 80 proc. sumažinta aplinkos tarša – anglies dvideginio išmetimas į atmosferą. Tačiau svarbiausia – gautas labai geras vidaus patalpų komfortas. Atlikus apklausą paaiškėjo, kad 98 proc. žmonių yra patenkinti vidaus patalpų komfortu, nesijaučia psichologiškai blogiau dėl to, kad gyvena chemijos pramonės giganto pašonėje – oro taršai tai neturi jokios įtakos. Pavyzdžiui, gamybos procesui reikalingas vanduo, paimtas iš upės, atgal išleidžiamas netgi švaresnis.

Kompanijos BASF atstovas A. Indičianskis sakė, kad vadovaujantis koncerno metodika energinis naudingumas matuojamas litrais kuro, sunaudojamo per metus vienam kvadratiniam metrui būsto šildyti. Pagal tai namai skirstomi į 7, 5 ar 3 litrų. Vienas litras prilyginamas 10 kWh energijos.

Energiškai efektyviausiuose (3 litrų) namuose ne tik panaudoti šiuolaikiniai termoizoliaciniai sprendimai, bet ir įrengta moderni vėdinimo sistema su šilumogrąža. Sumontuoti didesni langai suteikė galimybę geriau įsisavinti saulės energiją, o patobulinta jų technologija neleidžia patirti didelių šilumos nuostolių žiemą. Pasitelkus šiuolaikinius šilumos siurblius atnaujinta ir šildymo sistema. Pagal Europos standartus šie pastatai tapo bemaž nulinio energijos naudojimo.

19

Nauji pastatai Planuojami nauji pastatai Nauji „1 litro“ pastatai

Seni „3 litrų“ pastatai Seni renovuoti pastatai

„Bene svarbiausias šio projekto akcentas – pastatų stebėsena. Analizuota, ar bėgant laikui nesikeičia termoizoliacinės medžiagos struktūra, kitos ypatybės, ar gyventojai gerai jaučiasi neoporu termoizoliuotuose pastatuose, kaip mažėja šildymo išlaidos, koks investicijų atsipirkimo laikotarpis. Buvo svarbi ir ekologija – kaip mažėja į atmosferą išskiriamo anglies dvideginio kiekis termoizoliuotuose namuose“, – pasakojo A. Indičianskis.

Techninė pastatų būklė buvo įvertinta praėjus dešimčiai metų nuo jų atnaujinimo. Ekspertų išvados paneigė mitus: polistireninio putplasčio ypatybės po dešimtmečio liko nepakitusios, nebuvo matyti jokių medžiagos prastėjimo tendencijų. Žinoma, defektų šiltinimo sistemoje pastebėta, tačiau ekspertai išanalizavo, kad jų atsirado ne dėl termoizoliacinės medžiagos netinkamumo, bet dėl montavimo klaidų. Galiausiai apskaičiuotas ir ekonominis Bruncko gyvenamojo rajono naudingumas – per metus sutaupoma 378 tūkst. litų kuro, o tai prilygsta 13 benzovežių.

Anot A. Indičianskio, vokiečiai, galvodami apie tokias investicijas, visuomet skaičiuoja atsiperkamumą, jie nelinkę taupyti neekonomiškai. Skaičiavimai parodė, kad investicijos į naujus langus, sienų, stogų, pamatų termoizoliavimą senos statybos pastatuose atsiperka vidutiniškai per 12 metų. Naujos statybos objektuose tokios investicijos atsiperka greičiau – per 5–6 metus.

Vertindamas Lietuvoje planuojamą kvartalinę renovaciją, BASF atstovas prisiminė, kad ir anksčiau būta svarstymų tokiu principu modernizuoti senų daugiabučių kvartalus. Tik tokį atnaujinimą reikia planuoti ne iš šių dienų pozicijos, bet žvelgiant į 2016–2018 metus, kai numatomi visai kitokie energinio efektyvumo reikalavimai. „Gal verta svarstyti ir klausimą dėl vieno kito pastato nugriovimo, kad atsirastų daugiau žaliųjų zonų, daugiau vietos automobilių stovėjimo, vaikų žaidimų aikštelėms. Antai Vokietijoje devynių aukštų namai buvo sumažinti iki penkių, kad gyventojai jaustųsi patogiau. Kai kvartale atnaujinami ne tik pastatai, bet ir aplinka, atsiranda bendras komfortas, ir tuščių butų nebelieka. Žinoma, Lietuvoje iškyla klausimas, kaip

spręsti privačių butų savininkų iškėlimą, kaip teikti jiems kompensacijas“, – svarstė A. Indičianskis.

Jo manymu, gerai, kad pas mus kvartalinei renovacijai pasirinkti mažesni miestai – tokiuose kvartalai yra nedideli, o pastatai – neaukšti.

Tačiau specialistas atkreipė dėmesį, kad viską reikėtų daryti ne vadovaujantis minimaliais reikalavimais. Jeigu pastatus neįmanoma modernizuoti iki komfortiško lygmens, galbūt juos vertėtų griauti. Kitaip būtų patiriamos dvigubos sąnaudos – renovuojant ir netaupiai išlaikant.

20

SANTARIŠKIŲ MIESTELIS:

INFRASTRUKTŪROS SKYLIŲ MAŽĖS

Rusnė MARČĖNAITĖ

Kad ir kaip mėgtų lietuviai kritikuoti šalies medicinos paslaugų kokybę, Santariškių medicinos miestelyje įsikūrusios gydymo įstaigos dažniau linksniuojamos dėl infrastruktūros problemų, už kurias yra atsakingos tik iš dalies.

Automobilių vietas įrengs koncesininkas

Automobilių stovėjimo vietų stoka, eismo kamščiais skundžiasi ir pacientai, ir greitąją pagalbą teikiantys medikai, o faktas, kad prie Santariškių klinikų nėra specialios sraigtasparnių nusileidimo aikštelės, paminimas kiekviename pranešime apie naują organų donorystės atvejį. Bet permainoms jau rengiamasi.

Atlikus galimybių studiją ir pritarus Vyriausybei, Sveikatos apsaugos ministerija ėmėsi organizuoti automobilių stovėjimo aikštelių infrastruktūros plėtros projektą koncesijos pagrindais.

Investicijos į infrastruktūrą sudarys apie 20 mln. eurų. „Daug metų buvo kalbama apie būtinybę spręsti šią problemą, bet rasti finansavimo nepavyko nei Vilniaus miesto savivaldybei, nei Vyriausybei.

Galiausiai ir priimtas sprendimas pasinaudoti RA viešosios ir privačiosios partnerystės būdu – Ū T koncesininkas aikšteles įrengs ir eksploatuos UK R 25 metus“, – pasakojo Santariškių medicinos T

1

20

/

.5

r 5N

AS

R INF

įstaigų asociacijos (SMĮA) administratorius Aurimas Jaskonis.

Stovėjimo aikštelių plėtros planus yra pateikę keturi privatūs investuotojai. Šiandien Santariškių medicinos miestelyje galima suskaičiuoti per 2000 legaliai ir nelegaliai pastatytų automobilių. Koncesininkas turės teisę įrengti dar iki 2250 vietų. Pasak A. Jaskonio, tiek jų turėtų užtekti ir įgyvendinus planuojamą miestelio plėtrą – sukoncentravus čia gydymo, medicinos mokslo ir verslo įstaigas. Jau baigiamas statyti pastatas, kuriame įsikurs Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras, į Santariškes planuoja persikelti Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetas, iš Kaštonų gatvės būtų atkelta Lietuvos medicinos biblioteka ir kitos LR Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios įstaigos: Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, Nacionalinis transplantacijos biuras, Lietuvos bioetikos komitetas, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba, Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninė, tolesnėje ateityje – ir VU Žalgirio klinika. Buvo minčių net ir dėl Sveikatos apsaugos ministerijos, kurios patalpos šiandien išmėtytos įvairiose vietose, perkėlimo.

Neatmestina, kad dalis dabartinių automobilių stovėjimo vietų galėtų būti panaikinta nusprendus nenuolaidžiauti lietuviškam norui automobilį laikyti prie palatos durų. Vis dėlto, anot SMĮA administratoriaus, puikiai suvokiama, kad maždaug pusė Santariškių pacientų – ne sostinės, o visos šalies gyventojai, kurie turi turėti galimybę atvykti nuosavu transportu. Ir mokėti už stovėjimą ne oro uosto įkainiais. Be to, vietos neįgaliųjų automobiliams bei sustoti trumpam turi būti ir bus nemokamos.

21

detalųjį planą, numatydama jungiamąją gatvę per regioninio parko kampą šiaurinėje Santariškių miestelio dalyje – tarp Geležinio Vilko ir Santariškių gatvių. Naujoji gatvė, kuriai SMĮA siūlo suteikti Santaros pavadinimą, turėtų padidinti eismo saugumą, palengvinti greitosios pagalbos automobilių privažiavimą. Šiuo metu jau rengiamas techninis projektas. Jungtis yra C2 kategorijos gatvė, 3 eismo juostų, apie 600 metrų ilgio ir 9,75 metro pločio su šaligatviais ir dviračių takais. Yra numatytos dvi šviesoforais reguliuojamos sankryžos ties Molėtų plentu ir Santariškių gatve. Projekto eiga itin suinteresuota SMĮA neseniai savivaldybės buvo patikinta, kad lėšų naujai gatvei nutiesti miesto biudžete bus rasta jau kitąmet.

Pėstiesiems – antžeminės galerijos

Antžeminėmis galerijomis norima padaryti patogesnį medikų ir pacientų judėjimą tarp Santariškių gydymo įstaigų. SMĮA archyvo vizualizacijos.

Pasirūpins oro transporto patogumais

Jei bus priimtas sprendimas statyti daugiaaukštę stovėjimo aikštelę, ant jos stogo galėtų atsirasti ir sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Pasak A. Jaskonio, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba, kuri talkina organų gabenimo klausimais, yra pagrindusi savo poreikius – ant stogo įrengta aikštelė sraigtasparnių skrydžiams būtų patogesnė – čia mažiausiai kliuvinių: elektros laidų, medžių ir pan. Kylant ir leidžiantis sraigtasparniui reikalinga kur kas didesnė erdvė. Taip pat svarbu, kad nutūpus sraigtasparniui pacientams ar medikams reikėtų įveikti kuo trumpesnį atstumą iki gydymo įstaigos – būtų tobula, jei užtektų nusileisti liftu ar bent jau būtų galima judėti antžeminiu koridoriumi – jungtimi.

Sraigtasparnių aikštelės klausimas tikrai nebus antraeilis – A. Jaskonis įsitikinęs, kad tik laiko klausimas, kai sraigtasparniai bus pasitelkiami ir kitais ekstremaliais medicininės pagalbos reikalaujančiais atvejais. Pavyzdžiui, kaimyninė Lenkija, kuri, tiesa, yra 10 kartų didesnė nei Lietuva, naudoja šiems tikslams apie 30 orlaivių.

Suplanuota nauja jungiamoji gatvė

2016 metais konkrečiais darbais, tikimasi, virs planai išspręsti jungčių su Santariškių miesteliu problemą. Kadaise miesto pakraštyje įkurtas ligoninių kompleksas šiandien yra tranzitinis kelias į dar toliau plėtojamus gyvenamuosius kvartalus. Įgyvendinus dabar rengiamą projektą, šios miesto dalies gyventojai turės galimybę patys išvengti ir kitiems nesudaryti eismo sunkumų – savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ parengė

Kalbėti apie eismo saugumą verčia ir didžiausia Santariškių gatvės antžeminė perėja. Pasiūlymo čia įrengti požeminę perėją, įvertinus šiandien sostinėje esančių požeminių perėjų būklę, eksploatacijos ypatumus, net žmonių psichologiją, atsisakyta. Šiuo metu puoselėjama kita – antžeminių jungčių, galerijų tinklo įrengimo – idėja. Antžeminėmis, iš viso apie 1400 metrų ilgio galerijomis norima sujungti visas Santariškių miestelio gydymo įstaigas, kad ir medicinos įstaigų personalas, ir skirtingo mobilumo pacientai galėtų patogiai judėti reikiamomis kryptimis – atlikti tyrimų ar konsultuotis. Daugelį Santariškių įstaigų šiandien jungia požeminiai tuneliai, bet galimybė panaudoti juos pacientų judėjimui, pasak A. Jaskonio, atmesta, mat tuneliai nuo pat pradžių buvo rengiami kaip techniniai ir komunikaciniai, skirti pagalbinėms funkcijoms atlikti, jų pritaikymui kasdieniam naudojimui būtų reikalingos žymios investicijos.

SMĮA siektų ne tik funkcionalaus, bet ir estetiškai patrauklaus sprendimo. „Nelinkėčiau mūsų ligoninėms tokios galerijos, kurią mačiau Birmingeme, Karalienės Elžbietos ligoninėje: maždaug 50 metrų ilgio galerija neturi nė vieno lango, yra dengta skardinėmis plokštėmis“, – pasakojo A. Jaskonis. Ir ankstesnis miesto meras Artūras Zuokas, anot pašnekovo, patarė investuoti į dizainą, nesirinkti primityvių, laikinų sprendinių. Šiuo metu ruošiamasi užsakyti techninį projektą – išsiaiškinti preliminarią tokios idėjos įgyvendinimo kainą.

Gydymo įstaigos taikosi prie besikeičiančios visuomenės

Dairydamasi sėkmingų infrastruktūros pavyzdžių užsienyje, SMĮA pernai paklausė ir studentų nuomonės. Bendradarbiaujant su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetu, praėjusiais metais buvo surengtos dviejų savaičių trukmės kūrybinės dirbtuvės, kurių metu trečiakursiai architektūros studentai analizavo Santariškių miestelio infrastruktūrą, identifikavo spręstinus iššūkius. Ir pateikė, pasak A. Jaskonio, SMĮA teigiamai įvertintų sprendinių. Studentai akcentavo, kad miestelyje stinga ir gyvybės, ir zonų, skirtų pacientų bei darbuotojų atokvėpiui, sveikatos fabriką jie ragino padaryti jaukesnį ir ieškojo tam tinkamų priemonių. „Santariškių miestelis kūrėsi tuo metu, kai pirmiausia buvo galvojama apie gydomąją funkciją. Šiandien keičiasi požiūris į ligoninių aplinką, atliekamą funkciją, bet, trūkstant finansavimo šiai sričiai plėtoti, sunku greitai prisitaikyti. Mes ir toliau dėsime visas pastangas įgyvendinti užsibrėžtas idėjas“, – komentavo A. Jaskonis.

22

PRIMINĖ APIEVALDININKŲ STALČIUOSE GULINTĮ PROJEKTĄ Plečiantis Santariškių klinikų miesteliui ir šalia esančiam gyvenamajam kvartalui, suprantama būtinybė spręsti čia įsisenėjusias eismo infrastruktūros problemas. Jau kurį laiką kalbama apie daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę. Kartu aktualus ir pėsčiųjų saugumo klausimas. Nors yra pėsčiųjų perėjų, jos toli gražu negarantuoja saugumo ir patogumo, nes pėsčiųjų reguliuojami šviesoforai sukuria nemažą barjerą gausiam transporto srautui.

Pinigai išleisti netikslingai

Prieš keletą metų buvo parengtas detalusis planas dėl požeminės pėsčiųjų perėjos įrengimo po Santariškių gatve. Savo iniciatyva „Metro sąjūdis“ buvo parengęs ir galimybių studiją su skaičiavimais, kokią socialinę ir ekonominę naudą duotų Santariškių gatvės rekonstrukcija įrengiant požeminę perėją.

Darbai jau buvo priartėję prie starto linijos. „Tuomečiai miesto vadovai labai stengėsi įbrukti tramvajaus projektą. Pagal jį požeminė pėsčiųjų perėja nebūtų tikusi tramvajaus linijai, dėl to procesas sustojo, nebuvo įgyvendintas labai svarbus projektas. Drąsiai galima sakyti, kad už pinigus, išleistus tramvajaus galimybių studijoms, Vilniuje

buvo galima įrengti ne vieną labai reikalingą saugią požeminę pėsčiųjų perėją“, – neabejoja „Metro sąjūdžio“ vadovas Juozas Zykus.

Požeminės pėsčiųjų perėjos projektas buvo numatytas įgyvendinti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo principu, ir taip galėjo būti duotas impulsas tokiu būdu įgyvendinti ir daugiau reikalingų infrastruktūros projektų. Atlikta galimybių studija parodė, kad tinkamiausias būdas įgyvendinti projektą viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo

/IN

15

20

.5 Nr

STR

A FR

A

ŪR

T UK

principu – koncesija. J. Zykus apgailestauja, kad užuot leidusi įrengti požeminę perėją po Santariškių gatve, buvusi miesto valdžia paliko problemą dar opesnę.

Būtų naudingos komercinės patalpos

Požeminės pėsčiųjų perėjos projektas po Santariškių gatve prieš kurį laiką buvo įtrauktas į prioritetinių sąrašą, tačiau liko pamirštas. „Metro sąjūdžio“ vadovui J. Zykui nuostabą kelia tai, kad per tą laiką atsirado kitų susisiekimo infrastruktūros objektų, kurie praktiškai nepadarė įtakos eismo sąlygoms pagerinti. Prie tokių galima priskirti ir estakadą iš Geležinio Vilko gatvės į A. Goštauto gatvę.

Atliekant galimybių studiją buvo konstatuota, kad eismo situacija ties Santariškių klinikomis yra labai sudėtinga, netgi nepavydėtina. Čia bemaž kas savaitę užfiksuojama po eismo įvykį, ir nukenčia dažniausiai pėstieji. „Toje vietoje būna nuolatinių grūsčių – ir transporto, ir pėsčiųjų. Šie, dažnai vaikščiodami per gatvę, verčia stoviniuoti transportą. Trukdžių neišvengia ir greitosios pagalbos automobiliai, o juk kai kurie tokie atvejai gali būti lemtingi“, – pasakojo padėtį nagrinėjęs „Metro sąjūdžio“ vadovas J. Zykus.

Pagal ankstesnį projektą požeminė perėja gali būti įrengta taip, kad pėstieji į ją galėtų patekti trumpiausiu keliu ir iš esamų gydymo įstaigų, ir iš asmeninio bei visuomeninio transporto. Neįgaliesiems abiejose gatvės pusėse numatyti liftai. Dviratininkams ir vaikų vežimėliams gabenti gali būti įrengti atskiri takeliai. Įėjimus ir išėjimus iš požeminės perėjos galėtų dengti peršviečiami stogai, kurie apsaugotų laiptus nuo kritulių, dėl to šie nebūtų slidūs. Pačioje perėjoje galima išdėstyti ligoninių

kompleksui reikalingus informacijos ir reklamos stendus bei komercines patalpas. „Kai kuriose požeminėse perėjose komercinės patalpos gali būti nerentabilios. Antai jeigu tokia perėja veda į prekybos centrą. Tačiau Santariškių klinikų miestelyje komercinės patalpos būtų reikalingos. Ir ligoniai, ir jų aplankyti atvykstantys artimieji čia galėtų įsigyti įvairių reikalingų prekių“, – pasakojo J. Zykus.

Pagal projektą, kurį anksčiau inicijavo „Metro sąjūdis“ kartu su bendrove „Vilniaus rentinys“, numatyta padidinti atstumą tarp įvažiavimo į klinikas ir viešojo transporto sustojimo. Tokios nišos leistų be trukdžių greitosios pagalbos mašinoms įvažiuoti į klinikų teritoriją. Pėsčiųjų tunelis suprojektuotas taip, kad ateityje būtų galima Santariškių gatvę išplatinti dvigubai.

23 Naujos technologijos, statant uždaru būdu, leidžia nebloginant susisiekimo sąlygų, neuždarant eismo įrengti modernias požemines pėsčiųjų perėjas. Požeminė perėja Santariškėse galėtų būti statoma panašiai į įrengtą T. Narbuto gatvėje, prie prekybos centro „Panorama“. Statybos metu automobilių eismas nebuvo stabdomas, buvo tik nežymiai susiaurinta eismo linija. Įrengiant požeminę perėją Santariškėse, automobilių eismas kurį laiką galėtų būti nukreipiamas per šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę, tad didesnių susisiekimo problemų nekiltų.

Pasirinko prioritetą

Santariškių gatvės dalies rekonstrukcijos su požeminio pėsčiųjų tunelio įrengimu galimybių studijoje ekonominis galimo projekto vertinimas pagrįstas naudos – išlaidų analizės – metodu. Analizuojant buvo lyginami du scenarijai. Pirmasis scenarijus pavadintas „Darome“, t. y. įgyvendinamas projektas, įrengiamas požeminis pėsčiųjų tunelis, o toliau vykdoma nuolatinė gatvių priežiūra ir atliekami reikalingi remonto darbai.

Pagal antrąjį – „Nedarome“ – scenarijų projektas neįgyvendinamas, neįrengiamas požeminis tunelis.

Galimybių studiją atlikę specialistai konstatavo, kad projekto įgyvendinimas duotų akivaizdžios naudos. Sumažėtų išlaidos gatvės priežiūrai, automobilių eksploatacijai, avaringumas ir kelionės laikas. „Naujai miesto valdžiai reikėtų ryžtingai pasirinkti „Darome“ scenarijų. Tuomet miestiečiai ir atvykstantieji į Santariškių klinikas pajus teigiamų pokyčių. Jeigu bus pasirinktas scenarijus vilkinti laiką ir nepriimti sprendimų, tęsis sumaištis ties klinikų miesteliu, vėl bus tikėtini nelaimingi atsitikimai“, – įsitikinęs J. Zykus.

Reikia ir daugiau požeminių perėjų

Labiausiai keista ir apmaudu, kad požeminės perėjos ties Santariškių klinikomis klausimas jau buvo bemaž išspręstas, projektui pritarta. Netgi preliminarios datos buvo įvardytos.

Tačiau viskas atidėta, projektas taip ir liko gulėti stalčiuose.

Pirminių siūlymų, kaip turėtų būti gerinamas susisiekimas Santariškių gatvėje, būta įvairių. Svarstyta, kad būtų galima

statyti pėsčiųjų viaduką, kuris nusidriektų nuo onkologijos centro iki Santariškių klinikų. Būta netgi siūlymų įrengti įėjimus į gydymo įstaigas tiesiai nuo viaduko. Galiausiai prieita prie išvados, kad tokie siūlymai neracionalūs, jiems įgyvendinti reikėtų labai daug pinigų. Optimaliu variantu pasirinkta požeminė perėja.

Tačiau norint pagerinti susisiekimo infrastruktūrą Santariškių klinikų apylinkėse, galvojama apie automobilių stovėjimo aikštelių išplėtimą. Pirmiausia ketinama įrengti laikinąją automobilių stovėjimo aikštelę sklype ties onkologijos centru palei

Žaliųjų ežerų gatvę. Kiti galimi projektai – požeminės perėjos, pėsčiųjų ir transporto viadukai ne tik ties klinikomis, bet ir Geležinio Vilko bei Mokslininkų gatvėse. „Metro sąjūdžio“ vadovo nuomone, Vilniuje reikėtų ne vienos požeminės pėsčiųjų perėjos norint išvengti eismo nelaimių ir užtikrinti saugumą pėstiesiems. Nors T. Narbuto gatvėje pėsčiųjų perėja ryškiai pažymėta, naktimis gerai apšviesta, čia vis tiek įvyksta nemažai incidentų. Tad ši vieta minima irgi kaip potenciali įrengti požeminį tunelį pėstiesiems. Tokio reikėtų ir ne vienoje Laisvės prospekto vietoje.

24

BIM: PIRMOSIOS PAMOKOS

VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius Virgaudas JUOCEVIČIUS.

Konferencijas ar seminarus, pastaraisiais metais surengtus siekiant įkvėpti statybų proceso skaitmeninimo procesus, būtų sunku suskaičiuoti. Statybų sektoriaus įmonės raginamos patikėti pasaulio patirtimi, kuri rodo, kad technologinės naujovės, susijusios su statinio informaciniu modeliavimu (BIM), leidžia pasiekti aukštesnį statybų proceso efektyvumo ir kokybės lygį. Vis dėlto Lietuvoje dar nėra nė vieno projekto, 100 procentų įgyvendinto BIM aplinkoje.

Permainas stabdo šykštumas ir domėjimosi stoka

Šalies įmonės nelinkusios pulti reformuoti statybų procesą stačia galva. Priešingai – išbandyti BIM galimybes neretai stengiamasi vengiant papildomų išlaidų, taupant žmogiškuosius resursus, o tai ir neleidžia realiai įvertinti šios naujovės potencialą.

r.

20

N 15

IL

ŽV 5/

IS

N GS

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius Virgaudas Juocevičius nesistebi tokia įvykių eiga: „Taip yra dėl taupymo kiekvienoje biudžeto eilutėje, neatsižvelgiant į eilučių tarpusavio sąveiką ir jų svorį galutiniam projekto biudžeto rezultatui. Todėl labai dažnai tikimasi sutaupyti pasirenkant mažiausią kainą pateikusius projektuotojus, kurie pigiai teikdami paslaugas neturi lėšų legaliai programinei projektavimo įrangai įsigyti.

Projektavimo darbai priklausomai nuo projekto dydžio statybos biudžete sudaro nuo 5 iki 10 proc., tačiau projektavimo paslaugų kokybė, projektuotojų kompetencija ir patirtis daro didelę įtaką galutiniam biudžetui. Jeigu projektavimo sąnaudos sumažinamos 1 proc. projektavimo paslaugų teikėjų kompetencijos sąskaita, faktinės projekto įgyvendinimo išlaidos išauga ne mažiau kaip 10 proc., tai yra projektavimo kainos ir įtakos projekto sąnaudoms padidėjimo santykis būna daugiau kaip 10.

Taigi tikintis sutaupyti iki 2,5 proc. samdant nepakankamai kvalifikuotus, pigius projektuotojus, įgyvendinant projektą ne tik prarandami tie sutaupytieji 2,5 proc., bet ir galutinės projekto išlaidos padidėja papildomai 25 proc.“ V. Juocevičius įsitikinęs – kad ir kiek bus kalbama apie skaitmeninę statybą, statinio informacinį modeliavimą, niekas nepasikeis, kol netaps kitokia verslo kultūra, kol nebus vertinamas žinių turintis žmogus, kol jam bus mokama galima mažiausia

25 kaina, nesistengiant skatinti kūrybiškumo ir naujų sprendimų paieškos. Todėl ir toliau klestės nukopijuoto projektavimo bei darbų atlikimo kultūra. „Daug gerų konstruktorių, projektuotojų nebenori dirbti Lietuvoje, nes jiems čia neatlyginama nei materialiai, nei moraliai, – sakė Civilinės inžinerijos mokslo centro vadovas. – Neatlyginama, nes užsakovas neįvertina, kad sumokėjęs 20 tūkst. eurų gali išlošti dešimtkart tiek. Todėl projektuotojui sumokama 10 tūkst. eurų ir prarandama galimybė sutaupyti. Juk vos vienos perdangos sąskaita galima sutaupyti tiek, kad atsipirktų metinės 15–25 tūkst. eurų programinės BIM įrangos išlaidos, jeigu dirba kvalifikuotas projektuotojas, kuris ne tik moka modeliuoti, bet ir yra patyręs, kūrybingas, gali pateikti keletą sprendimų, turinčių įtakos konstrukcijų kokybei bei jų tarnavimo ciklo vertei, moka tai vertinti. O nekvalifikuotas projektuotojas dėl žinių stokos stengiasi apsidrausti keletą kartų padidindamas medžiagų sąnaudas. Toks požiūris šiandien labai dažnas tarp šabloninius sprendinius parduodančių projektuotojų.“

Startinis buksavimas negadina finišo

Kartais juokaujama – statinio informacinis modeliavimas nepatinka rangovams, nes ši naujovė neleidžia užsimesti medžiagoms: suskaičiuoti čia galima kiekvieną laido, vamzdžio metrą ar alkūnę, kiekvieną plytą. Anot V. Juocevičiaus, svarbu ir tai, kad medžiagų tiekimą į statybų aikštelę galima valdyti. „Didžiausi nuostoliai projektuose patiriami dėl to, kad kas nors ko nors laiku nepateikė, kad dėl to kuris nors darbininkas padarė mažiau darbo. Ir nepadarė ne todėl, kad yra blogas darbininkas, o todėl, kad tiesiog neturėjo kokio nors varžtelio – nepagaminto ar neatvežto. Dėl tokių dalykų ilgėja projekto trukmė ir atitinkamai didėja sąnaudos“, – komentavo specialistas.

Tai tik vienas argumentų atremiant teiginį, kad BIM naudojimas reikalauja didesnių laiko sąnaudų. Tai nepelnyti kaltinimai, tvirtina V. Juocevičius – daugybės projektų patirtis rodo, kad nors braižant trimatį modelį daugiau sugaištama projektavimo stadijoje, į priekį išsiveržiama statybos metu: tuomet pradedama taupyti dėl laiku išgaudytų projektų neatitikimų, dėl tinkamai kitai grandžiai perduotos informacijos, dėl to, kad, pavyzdžiui, nereikia perversti kelių tūkstančių puslapių ieškant vieno susitikimo protokolo.

Tradicinio projektavimo šalininkai tvirtina, kad dėl BIM išsamumo tenka atidėlioti statybų pradžią ir taip gaišti laiką – esą BIM protokolas reikalauja detaliai išpildyti projektą.

V. Juocevičius su tuo nesutinka: „Specialistai patvirtins, kad yra atskiros BIM stadijos. Pirmoji – koncepcinė stadija, kai sudėliojamas tik tūris. Tik čia jis ne turi būti toks, kad patiktų užsakovui, bet turi turėti matmenis, nes modelis toliau bus naudojamas kaip užduotis konstruktoriui. Toliau projektas turi būti detalizuojamas prieš pradedant atskirą konstruktyvo etapą. Taigi pastato idėjos pristatymo metu nereikia braižyti rankenos.“

Kiekvienam sprendiniui – savas laikas

Stokojantiesiems BIM patirties įprastai būna sunku apsibrėžti, kokio išsamumo turi būti statinio informaciniame modelyje pateikiama informacija. V. Juocevičius paaiškino, kad susivokti padeda projekto planas: „Jei projektuojame viešbutį, bet dar nežinome, iš kokių medžiagų jį statysime, tai ir neverta bandyti skaičiuoti sąnaudas joms įsigyti. Negalima koncepcijos dalyje reikalauti tokio detalumo kaip techniniame projekte.

Jei nežinoma, iš kokio gamintojo bus perkamos medžiagos, tai nesvarbu, ar tai bus 2D, ar 3D projektas, braižydami detales tik gaišime laiką, nes kito tiekėjo sprendimai viską pakeis.“ Kitas dalykas – BIM reikalauja didelio projektuotojų profesionalumo. „BIM siūlo labai daug prielaidų, daug pasirinkimų, reikia žinoti, kaip sumodeliuoti, kad gautum atsakymą, pagal kurį suprastum, ar gerai, ar blogai dirba konstrukcija. Be žmogaus patirties neapsieisime. Nereikėtų galvoti, kad nusipirkus programą užteks turėti technikos specialistą, kuris spaudys mygtukus. Čia kaip automatizuotos staklės, kurios leidžia efektyviau atlikti tam tikrus procesus, bet ruošinį ar prototipą vis vien tenka pasidaryti“, – sakė V. Juocevičius.

Pirmųjų BIM naudotojų skundai dėl ne visada geranoriškai šią naujovę vertinančių rangovų, kurie jaučiasi priversti mokytis neva nereikalingų dalykų, tai yra naudotis neįprastais įrankiais, yra natūralus dalykas, mano Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius. „Požiūris priklauso nuo įpročių. Sunku perimti naują dalyką, vis dėlto rinka keičiasi. Bent jau nebesakoma, kad statybų proceso skaitmeninimas yra nesąmonė. Rinkos dalyviai kalbasi, vadinasi, reikia neprarasti entuziazmo ir dirbti toliau. Manau, ateityje tie, kurie nedirbs BIM aplinkoje, tiesiog nedirbs. Į rimtus projektus bus kviečiami rimti statytojai – turintys ir mokantys naudotis BIM įrankiais“, – sakė V. Juocevičius.

26

BENDROVĖ „EIKA“: PIRMOJI PAŽINTIS SU SKAITMENINE STATYBA 30 butų, 4 komercinių patalpų, 2500 kvadratinių metrų ploto daugiabutis sostinės Linkmenų gatvėje, tikimasi, atsakys į bendrovės „Eika“ vadovų keliamą klausimą – kiek kainuoja ir kaip atsiperka investicijos į statybos proceso skaitmeninimą? Įmonės inžinierius Martynas Skrupskelis pripažino – teoriniai pasamprotavimai apie technologijų raidą, neišvengiamas permainas taip pat, kaip ir skaičiais nepagrįstas bandymas įtikinti vadovus nupirkti BIM reikalingą įrangą ir priimti sprendimą viską modeliuoti tik tokiu būdu, neturi perspektyvų. Todėl ir nuspręsta įgyvendinti vieną pilotinį projektą.

Trimačiai vaizdai pravartūs įvairiose situacijose.

Ryžosi nuosaikiam eksperimentui

Parodos „Resta“ metu įmonės „InfoEra“ surengtame seminare „Eika“ pristatė savąją pradedančiųjų patirtį. Pagrindiniai iniciatyvos autorių lūkesčiai buvo susiję su geresniu pasirengimu statybos procesui. Taupant pilotinio projekto lėšas (beje, jis iš dalies buvo finansuojamas Europos Sąjungos paramos fondų) buvo nuspręsta patikrinti tik kelis aktualius aspektus – klaidų, neatitikimų skaičių projektuojant 2D ir 3D formatais.

Palyginimui pasirinktas gana netikėtas metodas: 2D modelis turėjo būti parengtas be papildomos analizės ir su visomis galimomis klaidomis perkeltas į trimatį modelį – taip norėta įsitikinti kokybiniu BIM teikiamu pranašumu. Šiuo atveju nebuvo numatyta pasinaudoti BIM galimybėmis planuoti visą projekto logistiką ar išlaidas. „Norint visiškai tikslaus palyginimo, reikėtų paraleliai plėtoti du identiškus projektus – vieną BIM platformoje, kitą – tradicinės formos. Mūsų pagrindinė užduotis

r.

20

N 15

IL

ŽV 5/

IS

N GS

buvo išsiaiškinti klaidų ir neatitikimų mastą“, – aiškino bendrovės „Eika“ BIM modeliuotojas ir koordinatorius Rokas Ankudavičius.

Projektas truko 13 mėnesių – nuo 2013 metų lapkričio iki 2014 metų spalio. BIM modeliuotojas į procesą įsijungė tik gegužę – kai jau buvo pakankamai medžiagos perkelti į trimatį modelį. Ir įrodė, kad nors sakoma, jog BIM projektavimas užtrunka ilgiau nei tradicinis, išties projektuotojas, įgudęs naudotis tokiomis projektavimo programomis kaip „Revit“, nuo kolegų neatsilieka. Tiesa, kaip minėta, šiuo atveju BIM modeliuotojas turėjo atlikti daugiau mechaninį darbą.

BIM privalumas – operatyvus informacijos perdavimas

Pradėjus kelti brėžinius ir visą turimą informaciją į BIM, „Eikos“ eksperimento vykdytojų komanda suprato, kad projektuojant tradiciniu būdu trūksta koordinavimo tarp atskirų projekto dalių – šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų, konstruktyvo, architektūrinės dalies ir kt.

Dėl to projektų pokyčiai neretai neperduodami kolegoms, tad projektuojama ne visada naujausioje aplinkoje, o galutinis rezultatas neveikia kaip viena sistema. „Didelė tikimybė, kad ką nors pakeitus architektūros dalyje tų pokyčių neatsiras konstruktyvo ar inžinerijos projektuose. Dalijimasis informacija priklauso nuo projektuotojų atsakomybės. Tad gali būti, kad bus įvelta daug atskirų paraleliai daromų brėžinių klaidų“, – komentavo M. Skrupskelis.

27 Keliant brėžinius į 3D modelį šiais klausimais kilo daug diskusijų, buvo kviečiami ir projekto dalių vadovai, buvo aiškinamasi, kuris yra teisus, o dėl kurio kaltės atsirado neatitikimų.

Projektuojant dvimatėje erdvėje iškilo ir subordinacijos klausimas: kurie brėžiniai – architektūros ar konstruktyvo – turėtų būti laikomi atramine ašimi? „Pagal senąją metodiką pagrindinis brėžinys turėtų būti architektūros, o visi kiti – lipdomi pagal jį. Bet nenuostabu, kad kai į konstrukcinius brėžinius įdedama daug pastangų, konstruktorius nenori sutikti su pokyčiais. Taigi klausimas, pagal kurią statinio dalį reikia priimti sprendimus, lieka neaiškus“, – pripažino „Eikos“ atstovas.

Kai buvo parengtas trimatis modelis, imtasi tikrinti ir žiniaraščius. Paaiškėjo, kad techninį projektą, žiniaraščius rengę projekto dalies specialistai medžiagų padaugino 15–35 proc. – taigi už tas detales būtų permokėta, jos liktų nepanaudotos. Skirtumas paaiškinamas dvimačio brėžinio ypatumais – inžinerinių tinklų schemos čia žymimos linijomis, skaičiuojama metrais, neatsižvelgiant į tai, kad ilgį koreguoja alkūnės ir kitos jungiamosios dalys.

Trimatis modelis atskleidžia visus neatitikimus

Yra ir kita problema: braižant tinklų linijas nuolat susiduriama su tuo, kad trūksta visų mazgų ir sprendinių, ypač architektūros dalyje. „Įprastai rengiant projektą brėžinio ar mazgo detalės neprireikia tol, kol nepradedama fiziškai to daryti. Ir niekam neįdomu, kas su kuo turi susijungti. Tada staiga susivokiama, kad nėra brėžinio, kad būtina priimti kokį nors sprendimą. Modeliuojant BIM aplinkoje reikia parengti visą informaciją: kaip, kas ir kur susijungia. Įprastai architektai rangovui sakytų: dar duobė neiškasta, koks skirtumas, kaip langą montuoti? Bet šiuo atveju mums to reikėjo, ir dėl to buvo sutaupyta nemažai laiko statybų aikštelėje“, – sakė R. Ankudavičius.

Taip nutiko, pavyzdžiui, laiptinėje projektuojant specifikuotą šildymo kolektorių: perkėlus brėžinį į trimatį modelį paaiškėjo, kad techninė spinta yra per siaura, kolektorius tikrai netilps, tad reikia priimti atitinkamus sprendimus – ar pagilinti šachtą, ar padaryti ką nors kita. Bet tai atliekama ne statybų aikštelėje (taigi atitinkamai padidėtų kaina), bet dar projektavimo stadijoje. „Tokiu atveju gal ir bus porą dienų sugaišta projektuojant, bet vėliau aikštelėje dėl tokių paprastų dalykų darbai nesustos“, – sakė R. Ankudavičius.

Trimatis modelis leido eliminuoti ir elementarius įvairių inžinerinių dalių susikirtimus: šildymo, vėdinimo ir t. t. Komanda pripažino, kad buvo pastebėta ir nemažai klaidų, kurios tikrai keltų galvos skausmą ne tik rangovui – tektų pasirūpinti papildomais susitarimais, iš naujo tvirtinti biudžetą. Klaidų skaičius siekė tūkstančius.

Vis dėlto „Eikos“ specialistai atkreipė dėmesį į neįprastą ir prie tradicinio darbo organizavimo modelio prisirišusiai įmonei nepatrauklų BIM naudojimo aspektą. „Lietuvoje įprasta, kad viskas prasideda nuo techninio projekto, ir vos gavus statybų leidimą jos iškart ir pradedamos. Darbo projektas rengiamas paraleliai, ir galima sakyti, kad vos ne tada, kai užbaigiamos statybos, surenkama visa darbo projekto dokumentacija, išpildomoji medžiaga. Žodžiu, sprendiniai priimami vykdant darbus. O dirbant BIM aplinkoje techninis ir darbo projektas rengiami vienu metu. Juos galima skaidyti pagal modelio išpildymą, bet vis vien didžioji dalis sprendinių turi būti aiškūs iki pradedant statybas.

Taigi vertinant projekto tempo perspektyvą matyti, kad čia BIM modelis bus ne toks pranašus“, – komentavo M. Skrupskelis.

Rangovai patenkinti ne viskuo

Teoriškai statybos projekto rangovai turėtų šokinėti iš laimės sužinoję, kad dirbdami galės naudotis BIM modeliu. „Įvairiausi pjūviai, visos detalės – BIM modelis suteikia galimybę patogiai pateikti visą neaiškią informaciją. Ir tai užima

sąlygiškai nedaug laiko“, – sakė R. Ankudavičius. Trimačio modelio privalumus rangovai įvertino jau montuojant klojinius. „Turėdamas įprastą brėžinį rangovų projekto vadovas gal būtų ir kelias dienas galvojęs, kaip sudėti tuos klojinius, nes gali paaiškėti, kad projektuotojas nubraižė per mažai pjūvių arba ne tuos, kurių reikia. Gavus trimatį modelį, kurį galima vartyti kaip nori, įmanoma greitai padaryti naujų pjūvių, į visus klausimus iškart atsakoma, tad statybų procesas pagreitėja“, – pasakojo „Eikos“ specialistas.

BIM modelis leido parengti kiekvienai konkrečiai užduočiai skirtus brėžinius – gipso pertvarų montuotojams netrukdė vėdinimo sistemų specialistams ar kitiems meistrams skirta informacija, kaip būna rengiant įprastus brėžinius. Kartu jiems buvo pateikiama visa su medžiagomis susijusi naudinga informacija: tarkime, vamzdžio diametras, sistema, kuriai jis priklauso, ir kt. „Kai rangovui visa tai parodai, jis lieka patenkintas. Bet jeigu tik reikia atsidaryti kokį nors failą savarankiškai, skundžiamasi, kad nėra programos (peržiūros programų yra ir nemokamų), nemokama jomis naudotis. Taigi rangovus dar reikia pratinti prie minties, kad technologijos keičiasi“, – reziumavo R. Ankudavičius.

Trūksta žinių apie BIM galimybes

Apibendrindami savo pirmąją patirtį bendrovės „Eika“ specialistai sakė turėję progą įsitikinti, kad trimatis modelis neatsiranda mostelėjus burtų lazdele – nebus taip, kad sukrovei krūvą brėžinių, paspaudei mygtuką ir turi prieš akis modelį – kiek įdėsi darbo, tokį rezultatą ir gausi.

BIM koordinatoriui R. Ankudavičiui teko pripažinti ir tai, kad valdant skaitmeninės statybos projektus įmonei būtina turėti ir kompetentingų modeliavimo specialistų, dėl kurių sprendimų nekiltų abejonių, arba bent jau specialistų, kurie galėtų profesionaliai kontroliuoti jų užsakymu statinio informacinį modelį rengiančią įmonę. Problema gali tapti ir tai, kad užsakovas iš pradžių nė pats nežino, ko galima tikėtis iš novatoriško įrankio. „Reikia kuo tiksliau įvardyti, kiek informacijos tikimasi gauti, kaip ji turi būti pateikiama, kitaip atliktas darbas nepatiks, ir kaltas atrodys modeliuotojas. Taigi, kaip ir formuluojant projektavimo užduotį, būtina tiksliai apibrėžti, kiek informacijos reikia tam tikrų dalių projektuotojams, kiek – užsakovui, kad jis galėtų paskelbti konkursą – žinoti tikslias medžiagas, kiekius. Reikiamą informaciją turi gauti ir rangovas, kad galėtų planuoti darbininkų srautus ir kvalifikaciją, aktuali informacija būtina ir techniniams prižiūrėtojams, tiekėjams, eksploatuotojams“, – sakė R. Ankudavičius.

Pasitelkiant BIM technologijas, laiptinėje suprojektuotas specifikuotas šildymo kolektorius.

28

BIM TECHNOLOGIJOMS – IŠBANDYMŲ METAS Kodėl Lietuvoje statinio informacinio modeliavimo teikiamomis galimybėmis naudojamasi tik iš dalies – atskiroms statybų proceso užduotims atlikti? Inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ pramonės ir infrastruktūros padalinio projekto direktoriaus Mindaugo Ivanavičiaus įsitikinimu, tai susiję ne tik su projektuotojų, bet ir likusių statybų proceso dalyvių požiūriu – retas iki galo suvokia BIM teikiamą naudą.

Lietuvoje pirmieji žingsniai nedrąsūs

Nors programinės įrangos pardavėjai deklaruoja, kad įdiegus pažangiausias BIM technologijas vykdant projektus bus taupomas laikas ir lėšos, realybė, M. Ivanavičiaus teigimu, kiek kitokia: „Tik įgyvendinęs pirmuosius kelis projektus ir tik projektuodamas visas stadijas projektuotojas sugaiš tiek pat laiko, kiek ir dirbdamas įprastais metodais. Taigi pirmieji BIM technologijomis sukurti projektai pareikalaus ir daugiau darbo valandų, ir daugiau lėšų, ir laiko.“ BIM technologijas kol kas bene geriausiai išnaudoja metalo ir gelžbetonio produktų gamintojai – 3D modeliai vis dažniau pasitelkiami gamybos procese.

Užsienyje, pripažino „Sweco Lietuva“ atstovas, BIM technologijos kelią skinasi lengviau. Pagrindinė priežastis – pažengusiose šalyse paprasčiau įsigyti programinės įrangos ir paruošti specialistus. Užsienio valstybių patirtis rodo, kad BIM technologijų naudojimą palengvina ir palanki teisinė bazė.

Vienas pavyzdžių – rengiamas nuoseklus statinio projektas.

Lietuvoje rengiant techninį projektą pasitelkti 3D modelį, įsitikinęs „Sweco Lietuva“ specialistas, dažniausiai nėra prasmės. Kadangi užsakovai projektuotojus įprastai renkasi remdamiesi mažiausios kainos kriterijumi, projektuotojui finansiškai to daryti neapsimoka. BIM technologijos nauda neginčijama rengiant statinio techninį darbo projektą.

r.

20

N 15

IL

ŽV 5/

IS

N GS

Naudos neįvertina ir užsakovai

M. Ivanavičius įsitikinęs, kad geriausiai BIM naudą įvertins užsakovas, pats dalyvavęs projektavimo procese – kuo daugiau informacijos pateikiama projektavimo stadijoje, tuo sukuriamas tikslesnis 3D modelis. Juolab kad BIM technologijos suteikia galimybę modelyje nurodyti konkrečius gaminius, tikslius jų matmenis ir charakteristikas ar bet kokią kitą užsakovui arba rangovui svarbią informaciją, tuomet gauti tikslius jų kiekius.

Parengus tikslų modelį klaidų tikimybė tampa minimali. „Tūkstančiai klaidų, kurios būdavo sprendžiamos statybų aikštelėse, sumažėja dešimtimis, kartais šimtais kartų. Tačiau tam labai svarbu, kad ir užsakovas, ir rangovas dalyvautų projektavimo procese. Jei statybų metu bus keičiami inžineriniai sprendiniai ar naudojami kiti gaminiai, negu buvo numatyta, statybų aikštelėje reikės koreguoti ar keisti tam tikrus jau atliktus darbus. Laiku pateikus informaciją, 3D modelį galima kokybiškai detalizuoti ir gauti apčiuopiamą naudą, realiai sutrumpinant statybos terminus“, – paaiškino „Sweco Lietuva“ pramonės padalinio projekto direktorius.

Nedidelių projektavimo įmonių atstovai tvirtina, kad BIM programinė įranga – jiems nepakeliama našta. „Nedidelei įmonei gali pakakti kelių licencijų, o stambiai kompanijai prireikia keliasdešimties – kiekvienos jų kaina gali siekti keliolika tūkstančių eurų. Kartu svarbu išmokti tinkamai naudotis programine įranga. Įgyvendinant pirmuosius BIM technologijomis sukurtus projektus uždirbti sunku, be to, užsakovui reikia įrodinėti, kodėl projektavimo terminai gali būti ilgesni. Užsienio šalių patirtis rodo, kad įdiegus BIM investicijos pradeda atsipirkti po metų“, – komentavo M. Ivanavičius.

29 Ko labiausiai trūksta, kad įvyktų BIM technologijų proveržis? Specialisto įsitikinimu – užsakovų supratimo ir tolerancijos: „Jei užsakovas priekaištaus dėl ilgesnių terminų, projektuotojas paprasčiausiai atsisakys BIM ir darbą baigs naudodamasis senaisiais metodais. O juk užsakovas gauna ne tik 3D modelį, bet ir kokybiškesnį statybos ar pastato eksploatacijos procesą. Žinoma, jei jis objektą stato tam, kad vėliau parduotų, ateitis jam nelabai rūpi – tokiu atveju svarbu kuo greičiau įgyvendinti projektą.“ Projektuotojai, kurie savo darbe naudoja BIM technologijas, teigia pašnekovas, džiaugiasi efektyvesniu darbu, sklandžiau sprendžiamomis problemomis, taip pat rečiau pasitaikančiomis užsakovų ar rangovų pretenzijomis, kaltinimais.

M. Ivanavičius prisiminė nesenas diskusijas, kai užsakovai klausdavo, kokią naudą jiems teikia trimatis modelis. „Kadangi trūksta gerųjų pavyzdžių, kuriuose atsiskleistų BIM technologijų vertė užsakovui, natūraliai kyla klausimų, ar verta investuoti į trimatį informacinį modelį, jei projektavimo darbai užtruks, o naudą dar reikia suvokti“, – svarstė „Sweco Lietuva“ atstovas.

Skaitmeniniai modeliai, anot pašnekovo, ypač naudingi toms įmonėms, kurios turi daug nekilnojamojo turto, mat pastatams eksploatuoti ar rekonstruoti pakaktų mažesnės komandos. Ieškant tam tikros informacijos nebereikėtų perskaityti kelių šimtų puslapių projekto dokumentacijos: techninio ir darbo projekto, išpildomosios dokumentacijos, gaminių deklaracijų, statybos darbų žurnalų. Visa informacija gali būti pateikiama 3D modelyje: konkretūs gaminiai, tam tikros jų charakteristikos, gaminių tiekėjai, dokumentai ir pan.

Viešųjų pirkimų procesas skaidrės?

M. Ivanavičius gali pateikti ne vieną pavyzdį, kai organizuojant viešuosius pirkimus užsakovas pateikia reikalavimą įgyvendinant projektą pasitelkti BIM technologijas, tačiau nepatikslina, kokia informacija jam reikalinga, kokiais failais turėtų būti apsikeičiama ir pan.

„Užsakovas gauna trimatį modelį, kuriame nėra jokios jam išties vertingos informacijos – atributinės informacijos, susikirtimų ir pan. Jeigu projektuotojams prireikė ne vienų metų suvokti, kaip naudojamos BIM programos, kas su kuo dera, iš kur užsakovas gali žinoti, kas tas 3D modelis? Jis pasako šventą dalyką „duok man BIM“, net nesusimąstydamas, kokia informacija bus reikalinga ateityje ir kam ji bus naudojama, galiausiai, kad toks BIM modelis gali ir nesuteikti jokios pridėtinės vertės. Viešuosiuose pirkimuose labai svarbi kuo tikslesnė projektavimo užduotis – tik tuomet galima skelbti konkursą, nors analogiški poreikiai yra reikalingi ir privačiuose pirkimuose“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Bendrovės „Sweco Lietuva“ specialistas nelinkęs pritarti teiginiui, kad BIM technologijos yra geriausias sprendimas įgyvendinant tik didelius projektus. „Apčiuopiama nauda gaunama projektuojant įvairaus masto projektus. Tiesiog nedideliuose projektuose lengviau suvaldyti visas grandis ir paprasčiau išsiversti su dvimačiu modeliu, nors pradėjusieji dirbti su trimačiais modeliais retai kada grįžta prie dvimačių“, – teigė pašnekovas.

M. Ivanavičius pripažino, kad šiuo metu BIM taikymas – pavienių įmonių iniciatyva, todėl trūksta iki galo įgyvendintų projektų. „Suprantu užsakovus: nematydami realių pavyzdžių jie mano, kad BIM – būdas įrangos pardavėjams užsidirbti.

Planuojant projektus, kuriuose pasitelkiamos BIM technologijos, būtina iš anksto apgalvoti, kaip juos įgyvendinti kuo sklandžiau, kad užsakovas nesijaustų apgautas ar nuviltas“, – pabrėžė specialistas.

Bendrovė „Sweco Lietuva“ BIM technologijas daugiau ar mažiau naudoja visuose įmonės rengiamuose projektuose – projektuodama mokslo ar administracinės paskirties, gamybos, aptarnavimo, energetikos paskirties pastatus. Pavyzdžiui, trimatis modelis panaudotas sostinės studijų ir verslo slėnyje Saulėtekyje statomame Nacionaliniame fizinių ir technologijų mokslų centre. Šiame objekte pasitelkiant BIM technologijas suprojektuotos sudėtingos inžinerinės sistemos – toks sprendimas padėjo išvengti klaidų tolesniuose etapuose. Rangovai, pripažino pašnekovas, iš pradžių skeptiškai vertino 3D modelį, tačiau galiausiai suvokė jo naudą. BIM technologijos panaudotos vykdant Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektus, elektros jungties „LitPol Link“ su kaimynine Lenkija ir jungties su Švedija „NordBalt“ projektus.

30

ŠVEDIŠKA PATIRTIS BŪTŲ PRAVARTI IR LIETUVAI

15

20

tikrai nedideliu atstumu. Kalmaro mieste priskaičiuojama apie 35 tūkst. gyventojų, Vekšės – apie 55 tūkst., o Mutalos – apie 29 tūkst.

Bendrovės „Markučiai“ atstovas Tadas Raškauskas „Statybai ir architektūrai“ sakė, kad visiems šiems projektams vykdyti buvo naudojama vadinamoji paslauga „design-build“, pagal kurią visus darbus – nuo projektavimo iki statybos – atliko viena įmonė. Lietuviai pasiūlė ne tik surenkamąsias gelžbetonio ir metalo gaminių gamybos paslaugas, bet ir šių konstrukcijų projektavimo, logistikos bei montavimo paslaugas.

Nedideliuose miestuose – dideli stadionai

Objekte – gausu patalpų laisvalaikiui

Švedų poreikis turėti stadionus yra pakankamai didelis.

Mat tokie objektai skatina žmones sportuoti, puoselėja sveiką visuomenės gyvenseną, socialinį tobulėjimą, laisvalaikio užimtumą.

Gelžbetonio ir metalo konstrukcijas gaminanti įmonė „Markučiai“ Švedijoje yra pastačiusi net tris stadionus. Pirmąjį stadioną lietuvių įmonė švedams pastatė 2009–2010 metais. Projektas įgyvendintas Kalmaro mieste: stadione „Guldfågeln Arena“ įrengta 11 tūkst. sėdimųjų vietų. Dar po metų – 2011-aisiais – Vekšės mieste pastatyta arena „Myresjöhus Arena“. Joje įrengta 10 tūkst. vietų. 2013 metais Mutalos mieste pastatyta „Motala arena“. Čia įrengta 1,3 tūkst. sėdimųjų vietų.

Galima pastebėti įdomią detalę – dešimties ir vienuolikos tūkstančių vietų stadionai pastatyti miestuose, kuriuose gyventojų yra ne tiek ir daug, o patys miestai vienas nuo kito yra nutolę S

I

SN

G VIL

/Ž

.5 Nr

Vyriausybei ir Vilniaus miesto valdžiai svarstant, kaip reikėtų užbaigti amžiaus statybomis vadinamą Nacionalinį stadioną ir kokias funkcijas jis galėtų atlikti, būtų galima pažvelgti į užsienio šalyse jau įgyvendintus analogiškus projektus. Juo labiau kad patirtimi gali pasidalyti ir lietuviškos įmonės, užsienyje pastačiusios ne vieną sporto objektą.

Vekšės mieste esanti arena „Myresjöhus Arena“ yra daugiau daugiafunkcis laisvalaikio leidimo kompleksas. Be stadiono su persirengimo kambariais ir kitomis reikiamomis patalpomis, čia įsikūrę restoranai ir kitos laisvalaikio leidimo zonos. Potribūninėse patalpose įrengti ir konferencijų kambariai, kur vyksta įvairūs susirinkimai.

Nors šiame daugiafunkciame objekte nėra papildomų maniežų ir treniruočių aikščių, pats stadionas yra didelis, su bėgimo takais. O gausybė laisvalaikio patalpų byloja, kad sukurta infrastruktūra miestiečiai gausiai naudojasi.

Principas – kuo mažiau darbų statybvietėje

Patikėdami darbus užsienio įmonėms, švedai įvertina jų patirtį, kvalifikaciją. Reikia būti jau žinomiems skandinavų rinkoje, sukaupus analogiškų objektų statybos

31 patirties. Pravartu gauti ir vietos partnerių rekomendacijas.

Anot bendrovės „Markučiai“ atstovo T. Raškausko, kadangi stadionai Švedijoje buvo statomi pagal paslaugą „design-build“, buvo labai svarbu komunikuoti su užsakovais, neviršyti numatyto biudžeto, darbus atlikti pagal nustatytus terminus – kokybiškai ir laiku vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

11 tūkst. vietų stadiono gelžbetonio ir metalo konstrukcijos buvo sumontuotos per 4–5 mėnesius. Didesnė montavimo darbų sparta pasiekiama naudojant surenkamas konstrukcijas. Švedai tokioms teikia pirmenybę, nes mažiau darbų atliekama statybų aikštelėje – visi konstrukcijų gamybos klausimai yra išsprendžiami gamykloje.

BIM patirtis

Įgyvendinant stadiono „Motala arena“ projektą Mutalos mieste pasitelktas statinio informacinis modeliavimas – BIM. „Dauguma projekto klausimų buvo išspręsta pasitelkus statinio informacinį modelį, darbai buvo planuojami efektyviau, buvo mažiau improvizacijos statybų aikštelėje. Visa tai paskatino geresnę statinio kokybę“, – pasakojo T. Raškauskas. „Markučiai“ jau ketverius metus visus projektus įgyvendina BIM pagrindu. Modelio duomenys naudojami ne tik projektuojant, bet ir gamyboje, logistikoje, statyboje, projektų valdymo srityje.

Specialistas neabejoja, kad įmonės sukauptą patirtį statant stadionus galima panaudoti ir Lietuvoje.

32

PIRMASIS NUO A IKI Z

PREKYBOS SLĖNIS „NØRDIKA“ ĮGYVENDINAMAS NAUDOJANTIS BIM TECHNOLOGIJOMIS

Teigiantiesiems, kad Lietuvoje dar nėra nė vieno projekto, kuris būtų įgyvendintas nuo pradžių iki galo naudojantis pastatų informaciniu modeliavimu (BIM), netrukus reikės keisti nuomonę. Sostinės Vikingų gatvėje, šalia prekybos centro IKEA, kyla šiuolaikinis bemaž pusšimtį parduotuvių talpinsiantis prekybos slėnis NØRDIKA. 2016 metais planuojamas atidaryti 40 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimsiantis prekybos centras – pirmasis Lietuvoje projektuotas ir statomas naudojantis pasaulio statybų sektoriui puikiai žinomomis BIM technologijomis.

Sutaupyta daugybė brangaus laiko

Prekybos centro NØRDIKA projektą įgyvendina statybinių konstrukcijų įmonė „Descon“, architektų biuras „Unitectus“ ir generalinis statybos rangovas „YIT Kausta“.

2014 metais projektuoti pradėtas prekybos centras NØRDIKA statomas dviem etapais. Pirmąjį 18 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimantį prekybos centro pasažą planuojama atidaryti jau šių metų rugsėjo mėnesį. Antrosios, 22 tūkst. kvadratinių metrų ploto, centro dalies įgyvendinimas turėtų užtrukti iki 2016 metų. Planuojama, kad investicijos į šį projektą sieks beveik 50 mln. eurų.

Nemenką darbo su BIM technologijomis patirtį Skandinavijoje sukaupusios įmonės „Descon“ vadovas Mindaugas Dagys džiaugiasi, kad ir projektavimo, ir statybos darbai atliekami sėkmingai – tam didelę įtaką turi darbas pasitelkus pastatų informacinį modeliavimą.

Prekybos centro NØRDIKA konstrukcijų darbo projektą įmonė „Descon“ atliko naudodama „Open BIM“ programą „TEKLA Structure“. „Šiuo įrankiu visą reikiamą informaciją – medžiagų kiekius, specifikacijas, ypatybes, darbų pobūdį – galėjome užšifruoti ir saugoti vienoje visiems statybų dalyviams prieinamoje vietoje“, – apie darbo pobūdį pasakojo M. Dagys.

r.

20

N 15

IL

ŽV 5/

IS

N GS

Projektuotojas teigė, kad dirbant su BIM bendravimas tarp statytojų, projektuotojų, architektų ir kitų statybos proceso dalyvių tampa kitoks. „Tokio dydžio pastato detalųjį projektą parengėme nė karto nesusitikę su architektais. Sutaupyta labai daug laiko projekto derinimo aspektu. Pasitelkdamas BIM technologijas visą mūsų darbą užsakovas stebėjo savo kompiuteryje.

Vos atlikus projekto korekcijas jis ekrane akimirksniu tai pamatydavo ir galėdavo pareikšti savo nuomonę. Išvengėme ilgų posėdžių, o pats projekto valdymas ir koordinacija tapo paprastesni, efektyvesni“, – pasakojo specialistas.

M. Dagys atkreipė dėmesį, kad dirbant BIM modeliavimo programa TEKLA smarkiai sumažėja klaidų tikimybė, o statybų sektoriuje tai yra itin svarbu. Jeigu kartais ir atsirastų klaidų, BIM technologijos padės jas pastebėti anksčiau, negu šios nukeliautų į statybų aikštelę. Tokiu būdu išvengiama ne tik papildomų taisymo darbų, bet ir neplanuotų išlaidų.

Modeliuotojas pabrėžė, kad darbo su BIM naudą įvertino ir gamintojai. Anot M. Dagio, jie tikino pirmą kartą šalyje matantys tokio aukšto lygio pastatą, kurio statyboms panaudota apie 100 tonų metalo, o neatitikimų ir klaidų nėra.

Visapusė BIM nauda

BIM technologijos ne tik bendrą statybų procesą paverčia efektyvesniu, spartesniu, bet ir palengvina atskirų jo dalyvių darbą. Bendrovės „Unitectus“ architektas Povilas Čepaitis vienu didžiausių darbo su BIM privalumų architektams įvardijo lengvesnį darbų koordinavimą. „Architektas yra tas asmuo, kuris kuruoja visą projektavimo procesą. Jis gauna informaciją iš visų inžinierių ir projektuotojų, kurie dirba su skirtingais pastato elementais. Architekto užduotis – sudėlioti visa tai į vieną darnią ir tvarią visumą. Viskas turi ne tik atitikti reikalavimus, bet ir turėti gražią architektūrinę išraišką“, – teigė architektas.

33 Pasak P. Čepaičio, BIM palengvina ir medžiagų kiekių skaičiavimą, o šioje srityje neretai būna suklystama. Jeigu tinkamai naudojamasi visais modeliais, BIM technologijos šią problemą eliminuoja. Dirbant su BIM įrankiais (parametrine projektavimo sistema), medžiagų kiekiai visiškai atitinka projektinius sprendinius. Kompiuteryje brėžiant liniją, ši automatiškai tampa siena, turinčia architekto nustatytus parametrus. Prireikus sieną trumpinti arba ilginti, duomenys medžiagų kiekių lentelėse pasikeičia automatiškai.

Ne vieną BIM technologijų privalumą įžvelgė ir kompanijos „YIT Kausta“ technikos direktorius Sigitas Aglinskas. „Dirbant su BIM turime galimybę stebėti ir kontroliuoti projektavimo eigą, teikti pastabas, siūlymus projektuotojams. Informacijos mainai tarp skirtingų dalių projektuotojų ir rangovų tampa kur kas greitesni bei efektyvesni. Visi derinimai tarp atskirų projekto dalių atliekami projektavimo metu, o ne statybų aikštelėje“, – dėstė S. Aglinskas.

Jo teigimu, svarbu ir tai, kad numatyti medžiagų kiekius, sprendinių sudėtingumo lygį ir apskaičiuoti projekto įgyvendinimo kainą galima dar nebaigus rengti techninio projekto. Tai suteikia galimybę ankstyvoje projekto stadijoje sudaryti medžiagų ir įrangos tiekimo grandinę. Visa statybos metu BIM modelyje sukaupta informacija bus naudinga ir garantinio laikotarpio metu. Turint pastato konstrukcijų 3D modelį lengviau projektuoti ir inžinerines sistemas. Projektuojant įprastu 2D būdu kyla įvairių nesklandumų. BIM padeda jų išvengti, nes visos pastato dalys matomos vienoje sistemoje. Programa leidžia kone vaikščioti po pastatą, matyti kiekvieną dalelę ir varžtelį. „Darbas su BIM paliko itin gerą įspūdį: sutaupyta daug laiko, o darbai vyksta produktyviau, paprasčiau ir sklandžiau“, – kalbėjo S. Aglinskas.

Kęstutis VANAGAS Bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Į statybų procesą įsitraukia ne viena šalis – užsakovas, generalinis rangovas, subrangovai, aikštelių darbuotojai. Visi jie turi skirtingų tikslų, reikalavimų ir lūkesčių. Sėkmingai įgyvendinti projektą – tai visų pirma sugebėti užtikrinti sklandų visų jį vykdančių šalių bendradarbiavimą, kuriam dažnai pritrūksta dėmesio. BIM suteikia galimybę visoms šalims dirbti su tuo pačiu 3D modeliu ir operatyviai dalytis aktualia informacija.

Investuoti į skaitmeninės statybos technologiją paskatino sėkminga kolegų iš YIT korporacijos Suomijoje patirtis. Jie šią sistemą naudoja jau ne vienus metus. Taip pat – poreikis turėti įrankį, kuris skaidriai ir efektyviai padėtų sujungti projektavimo, statybos, pastato priežiūros bei garantinės priežiūros etapus, leistų labai tiksliai prognozuoti rezultatus.

Pradėję naudoti BIM įrankius ir įgyvendindami prekybos slėnio NØRDIKA projektą pastebėjome, kad taip organizuojant darbus užsakovui projektas tampa aiškesnis, procesas – skaidresnis, todėl yra lengviau patenkinti jo lūkesčius.

Dar vienas aspektas, svarbus ne tik statybų, bet ir kitose rinkose veikiančioms verslo įmonėms – darbo efektyvumas. Naudojantis skaitmeninės statybos technologijomis, galima nuolat stebėti, ar projekto modelis yra tinkamas, išvengti klaidų, organizuoti darbą be prastovų ir sugaištant mažiau laiko.

Informacijos mainai tarp projektuotojų ir rangovų vyksta kur kas greičiau, keičiantis informacija virtualiame 3D modelyje, o ne statybų aikštelėje. Prekybos slėnio NØRDIKA detalusis planas buvo parengtas be tiesioginių susitikimų, tačiau skaičiavimų tikslumu lenkia daugelį iki tol vykdytų projektų. Pasitelkus BIM visi projekto pakeitimai atliekami greičiau ir tiksliau, netgi dirbant skirtingomis programomis.

Be to, pastatą analizuojant įvairiais pjūviais – tai leidžia padaryti BIM įrankiai, gaunama naudingos informacijos. Galima stebėti, kaip kinta kainos statybos darbų laikotarpiu, ar nebuvo viršytas numatytas medžiagų, techninės įrangos kiekis, ar darbo sąnaudos įvertintos teisingai ir pan. Ši informacija kaupiama ir bus naudojama įgyvendinant kitus projektus.

34

PANEMUNĖS RYTINIO APLINKKELIO PROJEKTAS – SPECIFINIS IR UNIKALUS Lietuvos teritorijoje driekiasi per 21 tūkst. kilometrų kelių tinklas, į kurį įsiliejanti nedidelė Panemunės rytinio aplinkkelio dalis suteiks ypatingą reikšmę. Pirmą kartą šalies kelių infrastruktūros istorijoje projektas rengtas kartu su kitos valstybės, Rusijos Federacijos, projektuotojais, be to, užliejamos Nemuno deltos teritorijoje, tikrai nepalankioje vietoje geologiniu ir aplinkosauginiu požiūriu. Parengti statinių projektai jungiasi ant tos pačios atramos. Viso projekto jungiamasis komponentas – statybų informacinis modeliavimas (BIM).

TECHNINĖ PROJEKTO CHARAKTERISTIKA Valstybinės reikšmės magistralinio kelio A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas ruožo nuo 183,9 iki 187,9 km (Panemunės miesto rytinio aplinkkelio) tiesimas su tiltu per Nemuno prataką

r.

20

N 15

IL

ŽV 5/

IS

N GS

Kelio kategorija: II (su 1,76 m pločio skiriamąja juosta).

Kelio ilgis: 3,33 km.

Sankasos plotis: 14–16 m.

Asfalto dangos plotis: 11,75–13,75 m.

Eismo juostų skaičius ir plotis: 2 x 3,5 m (ruože nuo Pk 0+00 iki Pk 3+00 – 2 x 3,50 + 3,25 m).

Tiltas per Nemuno prataką: ilgis – 462,6 m, plotis – 15,16 m.

Tilto per Nemuną estakados dalis: ilgis – 84,60 m, plotis – 14,42 m.

35 Socialinė nauda

Projektą sudaro dvi dalys: tiltas ir aplinkkelis per Sovetską, kuriuos stato Rusijos Federacija, bei senvagės Lietuvos pusėje sutvarkymas, pastatant estakadą ir tiltą, nutiesiant kelią aplink Panemunės miestelį ir įrengiant inžinerinius tinklus. Lietuvai priklausanti projekto dalis jau įgyvendinta. „Projektas unikalus daugeliu aspektų. Jis yra pasienio teritorijoje, todėl turi atitikti griežtus Pasienio kontrolės postų direkcijos, Lietuvos muitinės departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos reikalavimus. Atsižvelgiant į užliejamą Nemuno deltos teritoriją, reikėjo pritaikyti modernius inžinerinius sprendimus ir, žinoma, nepamiršti ekonominės naudos, Panemunės miestelio gyventojų saugumo bei patogumo“, – sakė Panemunės rytinio aplinkkelio projektą rengusios bendrovės „Kelprojektas“ generalinis direktorius Algimantas Medžiaušis.

Pagrindinis projekto tikslas – pagerinti susisiekimą tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities, prisidėti prie tranzitinio ir tolimojo susisiekimo transporto eismo sąlygų gerinimo IA transeuropinio transporto koridoriuje, sumažinti pravažiuojančių sunkiasvorių transporto priemonių sukeliamas problemas. Šalia įsikūrusio Panemunės miestelio gyventojų patogumui atnaujinta aplinkkelio atkarpa ir tiltas per Nemuną mažina oro taršą, triukšmo lygį, vibraciją, avaringumą. Vairuotojų saugumui užtikrinti kelias apšviestas LED tipo šviestuvais, kurie įrengti kairėje kelio pusėje, kelkraštyje. Vadovaujantis Pasienio kontrolės postų direkcijos reikalavimais, abiejose kelio pusėse ir skiriamojoje juostoje statomi apsauginiai barjeriniai atitvarai ir tinklo tvoros iš surenkamųjų plokštinių skydų.

Taikyti netipiniai sprendimai

Atsižvelgiant į gamtinę aplinką bei kelio, kaip pasienio ruožo, paskirtį, „Kelprojekto“ specialistams teko taikyti ne tik modernius, bet ir netipinius inžinerinius sprendimus. Projektas buvo parengtas pagal II kategorijos geometrinius parametrus, taikant netipinį II kategorijos skersinį profilį su 1,76 metro pločio skiriamąja juosta ir atitvaru joje. Pagal apskaičiuotą projektinę krovininių automobilių apkrovą dvidešimčiai metų, parinkta III kelio dangos konstrukcijos klasė, o bendras dangos konstrukcijos storis siekia 65 centimetrus.

Rytinis Panemunės aplinkkelis driekiasi užliejamose Nemuno deltos teritorijose, todėl projektinė kelio išilginio profilio linija suprojektuota atsižvelgiant į aukščiausią vietovės vandens horizontą – 9,25 metro, kad kelio konstrukcijos apačia būtų aukščiau šios ribos. Siekiant išvengti kasmetinio potvynio vandens daromo poveikio žemės sankasai, ji per visą ruožo ilgį suprojektuota pylime.

Vyraujamas sankasos aukštis – 3,5 metro. Jai įrengti priimtas netipinis sprendinys – sankasa supilta atskirais 1,20 metro storio sluoksniais, kurių kiekvienas sutvirtintas armuojamaisiais geotinklais. Labiausiai pavasarinių ledo lyčių pažeidžiamose vietose sankasos šlaitai sutvirtinti geosintetiniais klojiniais, užpildant juos betonu. Dar kitose vietose šlaitai tvirtinti priešeroziniu tinklu.

Tiesiant tiltą ir estakados dalį, parinkta inžineriškai ir ekonomiškai optimali metalinės perdangos konstrukcija, leidžianti sutaupyti apie 10 proc. metalo 1 kvadratiniam metrui tilto ploto, palyginti su panašių tarpatramių metalinių tiltų konstrukcijomis. Tilto statyboje panaudoti perstatomi klojiniai monolitinei perdangos plokštei betonuoti, tokiu būdu pagreitinti perdangos statybos montavimo darbai.

Aplinkosauga – svarbi projekto dalis

Kelias driekiasi per užliejamą Nemuno deltos slėnį, todėl pasirinkta mažiausiai vietovės hidro-

loginį režimą pažeidžianti trasa. Parenkant trasos vietą buvo atsižvelgta į hidrologinį šios teritorijos režimą, hidraulinius tyrimus ir matematinį modeliavimą atlikusių Lietuvos vandens ūkio instituto mokslininkų rekomendacijas, kad projektuojamas kelias nekeistų pavasarinio potvynio deltoje esamų gamtinių sąlygų ir nepristabdytų vandens nešmenų nusėdimo užliejamose pievose. Pagal mokslininkų pateiktas rekomendacijas nustatyta tiksli tilto per Nemuno senvagę vieta ir jo ilgis, taip pat tilto prie Nemuno estakados dalies ilgis.

Projekte numatyta išsaugoti kuo daugiau pelkėtose vietovėse augančių saugotinų želdinių.

Siekiant apsaugoti teritoriją ir Nemuno upę nuo užteršimo, nuotekos nuo tilto estakados dalies suvedamos į valymo įrenginius.

Esant sudėtingai aplinkosauginei situacijai dėl paviršinių vandens telkinių, natūralių pievų ir ganyklų, buvo atidžiai parenkamos statybvietės bei grunto sandėliavimo vietos.

BIM jungiamasis projekto komponentas

Atliekant tokio sudėtingumo projektą labai svarbu, kad būtų teisingai sukurtas skaitmeninis modelis, kad projekto dalyviai be problemų galėtų keistis informacija. Šiame projekte dalyvavo įvairių disciplinų projektuotojai, naudojantys skirtingą programinę įrangą.

Tyrinėtojai pagal atliktus matavimus sukuria skaitmeninį 3D žemės paviršiaus modelį naudodami programinę įrangą „AutCAD Civil 3D“. Kelių projektuotojai ta pačia programine įranga kuria projektinius sprendimus pasitelkę pateiktą modelį. Kelių projektuotojų sukurtas skaitmeninis būsimo kelio modelis ne vien naudojamas kelio brėžiniams, darbų kiekių žiniaraščiams generuoti, bet ir perduodamas kitiems projekto dalyviams. Remiantis skaitmeninio modelio parametrais tiltų projektuotojai suprojektuoja tiltą, o konstrukcijų skaičiavimus atlieka naudodami programinę įrangą „Sofistik“. Aplinkosaugos inžinieriai, naudodami programinę įrangą „CadnaA“, gali apskaičiuoti, koks bus triukšmas ir užterštumas aplinkinėse teritorijose, tiksliai įvertindami dar tik būsimą kelio sankasą. Preciziškas skaitmeninis modelis suteikia galimybę atlikti reikalingas analizes dar nepradėjus statybų.

Naudojant programinę įrangą „Autodesk 3Ds Max Desing“ sukurta būsimo kelio vizualizacija – tai ne tik aiškus ir gražus vaizdas, bet ir tikslus modelio atvaizdavimas.

Sukurtas skaitmeninis statinio modelis (BIM) naudojamas ne tik projektavimo stadijose, pristatant projektą visuomenei, bet ir statybų metu.

Statytojas bet kada gali gauti reikiamą informaciją, atskirų dalių detalizavimą, duomenis automatizuotų mašinų kontrolei.

„NEMETSCHEK Allplan“ – viskas, ko Jums reikia!

Daugiadisciplinis BIM sprendimas, vieningoje ir atviroje „OpenBIM“ platformoje sujungiantis architektūrą, konstrukcijas ir inžinerines pastato sistemas. Tai idealus sprendimas didelėms ir vidutinio dydžio kompanijoms. Platforma palaiko komandinio darbo ir bendrų įmonės standartų galimybę pagal BIM reikalavimus, atveria unikalias bendradarbiavimo BIM projektuose galimybes per „buildingSMART“ standartą IFC ir daugiau kaip 40 kitų duomenų mainų formatų. „Allplan Architecture“ – programinė erdvinio projektavimo BIM įranga architektams, idealus įrankis nuo idėjos iki galutinės vizualizacijos.

Turėdami „Allplan Architecture“ išnaudosite BIM privalumus: kurdami išmanųjį erdvinį integruotą 3D modelį, 2D brėžinius, kiekių žiniaraščius ir vizualizacijas generuosite automatiškai tiesiai iš modelio.

„Allplan Engineering“ – įranga, skirta statinių konstrukcijoms projektuoti ir detalizuoti 3D modeliu, 2D dokumentacijai ir kiekių žiniaraščiams automatiškai generuoti. Veikia su įvairiomis konstrukcijų analizės programomis. „Allplan Engineering“ ypač tinkama monolitinėms gelžbetonio ir surenkamosioms konstrukcijoms projektuoti.

„Allplan Architecture“ suteikia didelę architektūrinių ir interjero elementų biblioteką, fotorealistines vizualizacijas, lanksčias galimybes kuriant brėžinius, daugiau kaip 200 žiniaraščių šablonų ir dar daugiau.

„Allplan Engineering“ suarmuosite sudėtingiausius trimačius modelius, gausite kiekius, lankstinių žiniaraščius, panaudosite PEIKO, „Halfen Deko“ ir kitų gamintojų detales.

„Allplan“ su priedu AX3000, skirtu inžineriniams ŠVOK ir VK bei elektros tinklams projektuoti, leidžia visose trijose projekto dalyse dirbti su vienu modeliu. AX3000 apima plačias inžinerinių tinklų analizės galimybes ir statinių energinio efektyvumo vertinimą.

„Allplan“ – tai „OpenBIM“ platforma, apimanti visą statinio projekto gyvavimo ciklo procesą, integruotai kuriant ir valdant 2D ar 3D, 4D, 5D BIM projekto informaciją.

4D – atvira integracija su statybos procesų valdymo sistemomis, užtikrinanti kalendorinio statybos grafiko planavimą ir simuliaciją, procesų organizavimą, resursų apskaitą bei valdymą.

5D – informacija iš modelio su specifiškai suformuotu duomenų rinkiniu, apimančiu kiekius ir resursus, kurie perduodami sąmatoms automatizuotai skaičiuoti.

ALLPLAN. ALL YOU NEED!

www.allplan.lt

UAB „IN RE“ – autorizuotas „NEMETSCHEK Allplan“ partneris Lietuvoje.

Lukiškių g. 3, Vilnius | Tel. (8-5) 212 4660 | El. p. Office@inre.lt | www.inre.lt | www.allplan.lt

NAU-

JIENOS

37

KONCERTŲ SALEI LENKIJOJE – PRESTIŽINIS EUROPOS ARCHITEKTŪROS APDOVANOJIMAS 2015-ųjų gegužės 8-ąją įteiktas prestižinis Europos Sąjungos moderniosios architektūros apdovanojimas – Mieso van der Rohe fondo įsteigta premija. Pagrindinis prizas (60 000 eurų) atiteko Ščecino (Lenkija) filharmonijai (Filarmonia Szczecińska) – bendram ispanų architektų firmos „Barozzi / Veiga“ (architektai Alberto Veiga ir Fabrizio Barozzi) ir lenkų architektų biuro „Studio A4“ projektui.

2014 metais baigta Ščecino filharmonijos salė iškilo vietoj čia anksčiau stovėjusios senosios koncertų salės „Konzerthaus“, kuri buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Teigiama, kad apdovanojimą projektas pelnė ne tik ©Simon Menges dėl kruopščiai apmąstyto ir realizuoto integruoto pastato funkcionalumo, bet ir prasmingos jo integracijos istorinėje miesto dalyje, prikeliant ir sustiprinant jos identitetą savotišku šiuolaikiniu paminklu.

Šįmet pirmą kartą įsteigta Jaunojo talento architektūros premija (20 000 eurų) atiteko Katalonijoje veikiančiai architektų studijai ARQUITECTURA-G už projektą „Luz House“ (liet. „Šviesos namas“) – Siljeros mieste (Ispanija) stovėjusių senų konstrukcijų kūrybišką konversiją į gyvenamąjį namą ir šio projekto itin efektyvius bei ekonomiškus sprendimus.

VIEŠOJI ĮSTAIGA „SKAITMENINĖ STATYBA“ ATSTOVAUS LIETUVAI ORGANIZACIJOJE „BUILDINGSMART NORDIC“ Viešoji įstaiga „Skaitmeninė statyba“ pri­si­jun­gė prie or­ga­ni­za­ci­jos „buil­dingS­MART Nor­dic“, kuri yra pa­sau­li­nio aljanso „buil­dingS­MART In­ter­na­tio­nal“ narė. „buildingSMART Nordic“ – ne pelno siekianti organizacija, kurios misija – prisidėti prie tvarios statybos, skatinant dalijimąsi informacija ir statybos dalyvių komunikaciją.

Kol kas viešoji įstaiga „Skait­me­ni­nė sta­ty­ba“ or­ga­ni­za­ci­jo­je turės ste­bė­to­jo sta­tu­są (tokį pat sta­tu­są turi Es­ti­ja ir organizacija „buil­dingS­MART Nor­way“). Vi­sa­tei­sės „buil­dingS­MART Nor­dic“ narės yra Da­ni­ja, Suo­mi­ja ir Šve­di­ja.

„Sie­kiant sta­ty­bos skait­me­ni­nimo Lie­tu­vo­je buvo bū­ti­na pri­si­jung­ti prie stip­riau­sių šioje sri­ty­je pa­sau­lio vals­ty­bių al­jan­so. Per trum­pą laiką viešoji įstaiga „Skait­me­ni­nė sta­ty­ba“ su­ ge­bė­jo su­bur­ti BIM plėtros ko­man­dą iš dau­giau kaip 100 kom­pe­ten­tin­gų spe­cia­lis­tų, nu­brė­žė šios me­to­do­lo­gi­jos die­gi­mo Lie­tu­vo­je gai­res. Pri­si­jun­gi­mas prie „buil­dingS­MART Nor­dic“ mus dar la­biau su­stip­ri­no“, – tei­gė Lie­tu­vos sta­ty­bi­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas Da­lius Ge­dvi­las.

Viešoji įstaiga „Skait­me­ni­nė sta­ty­ba“ įsteig­ta 2014 me­tais, sie­kiant, kad Lie­tu­vo­je būtų plė­to­ja­ma ir į ati­tin­ka­mus tarp­tau­ti­nius tink­lus in­te­gruo­ja­ma vie­nin­ga skait­me­ni­nių sta­ty­ bos mo­de­lių kū­ri­mo inf­rastruk­tū­ra.

Vie­šo­sios įstai­gos da­li­nin­kai – 13 di­džių­jų sta­ty­bų sek­to­riaus aso­cia­ci­jų.

PASIKEITĖ ATESTAVIMO TVARKA IR TERMINAI Siek­iant pa­spar­tin­ti ir op­ti­mi­zuo­ti at­es­ta­vi­mo pro­ce­są, pakeista ypa­tin­gųjų sta­ti­ nių sta­ty­bos tech­ni­nės veik­los pag­rin­di­nių sri­čių va­do­vų ir ran­go­vų, atliekančių veik­lą ypa­tin­guosiuose statiniuose, at­es­ta­vi­mo tvar­ka.

Vadovaujantis naująja tvarka, va­do­vams ir ran­go­vams kva­li­fi­ka­ci­jos at­esta­tas turės būti iš­duodamas per 20 darbo dienų nuo pra­šy­mo įre­gist­ra­vi­mo die­nos (anksčiau va­do­vams kva­li­fi­ka­ci­jos at­esta­tai būdavo iš­duo­da­mi per 45 ka­ len­do­ri­nes die­nas, o ran­go­vams – per 30 darbo dienų nuo pra­šy­mo įre­gist­ra­vi­ mo die­nos).

Iki šiol va­do­vų ir ran­go­vų pra­šy­mus dėl kva­li­fi­ka­ci­jos at­esta­to iš­da­vi­ mo ir pa­teik­tus at­es­ta­vi­mo do­ku­men­tus ver­ti­ndavo at­es­ta­vi­mo ko­mi­si­jos, tuomet jos teikdavo iš­va­das dėl kva­li­fi­ka­ci­jos at­esta­ to iš­da­vi­mo at­es­ta­vi­mą at­lie­kan­čiai or­ga­ni­ za­ci­jai – Sta­ty­bos pro­duk­ci­jos ser­ti­fi­ka­vi­mo cen­t­rui (SPSC).

Nuo šiol at­es­ta­vi­mo ko­mi­si­jų neliks, o jų funk­ci­jas atliks SPSC di­rek­to­ riaus pa­skir­ti at­es­ta­vi­mo eks­per­tai. Jais galės būti as­me­nys, ati­tin­kan­tys nu­sta­ty­ tus kva­li­fi­ka­ci­nius rei­ka­la­vi­mus – ekspertų funk­ci­jas, tei­ses, pa­rei­gas ir at­sa­ko­my­bę reg­la­men­tuos at­es­ta­vi­mo nuo­sta­tai, tvir­ti­ nami SPSC di­rek­to­riaus.

AM inf.

RENGINIAI

Birželio 5–7 dienomis Vilniuje miesto žaidimų ir tyrimų platforma „Laimikis.lt“ kartu su Minsko (Baltarusija) urbanistine platforma organizuoja renginių seriją „Co-urbanism: bendradarbiavimo jungtys mieste“. Šiųmetė tema – visuomenės grupių bendradarbiavimas vystant miesto erdves.

Renginio programoje numatyti pranešimai, atviros diskusijos ir dirbtuvės, skirtos bendradarbiavimo modeliams ir veiksmingų komunikacijos formatų, užtikrinančių jungtis tarp miestą formuojančių visuomenės interesų grupių, paieškai.

Anot renginio organizatorių, miestas – žmonių, idėjų, veiksmų ir galios koncentracija, kurioje skirtingų visuomenės interesų grupių sąveika įgauna erdvinę išraišką. Čia susidarančios įtampos gali peraugti ir į kūrybinius impulsus, ir į socialinius konfliktus. Efektyvūs komunikacijos įrankiai ir formatai padėtų auginti bendradarbiavimo kultūrą, leistų plėtoti dialogą tarp skirtingų interesų grupių, sudarytų sąlygas miestiečiams aktyviai dalyvauti plėtojant miestą.

Renginyje kviečiami dalyvauti aktyvūs miestiečiai, urbanistai, architektai, menininkai, valstybės ir savivaldybės institucijos, nevyriausybinės, mokslo bei mokymo organizacijos, bendruomenių atstovai, studentai ir moksleiviai.

Daugiau informacijos (konkreti vieta, laikas derinami) – socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Co-urbanism: Vilnius“.

38

MAKARONŲTILTAI KASMET PASTATOMIVIS TVIRTESNI

VGTU STUDENTAI PAGERINO LIETUVOS REKORDĄ – JŲ IŠ SPAGEČIŲ SUKONSTRUOTAS TILTAS ATLAIKĖ NET 251 KILOGRAMĄ

Arvydas RIMKUS, Vytautas TAMULĖNAS, Adas MEŠKĖNAS, Eugenijus GUDONIS, Rūta JAKŠTAITĖ

Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) įvyko Lietuvos čempionato „Makaronų tiltai 2015“ finalinis etapas. Jaunųjų inžinierių iš spagečių sukonstruotas nė kilogramo nesveriantis tiltas atlaikė net 251 kilogramo apkrovą. Tai – naujas šalies rekordas. Praėjusiais metais pasiektas šalies rekordas, kai makaronų tiltas išlaikė 122 kilogramus, pagerintas daugiau nei du kartus. Šiemet tiltus statė ne tik studentai, bet ir VGTU absolventų komanda bei moksleiviai ir jų mokytojas. Čempionato dalyviai tiltus konstravo iš bet kokios formos ir rūšies makaronų bei klijų. Statinys turėjo sverti ne daugiau kaip vieną kilogramą, jo ilgis – neviršyti 1,3 metro, aukštis – 65 centimetrų, o plotis – 13 centimetrų.

Trečią kartą vykusiame kūrybiškame ir azartiškame tiltų statybos konkurse, kurį sudarė du etapai, dalyvavo dešimt komandų. Pirmąjį etapą, moksleivių tiltų atranką, ir bilietą į finalą laimėjo sostinės Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos komanda „Daukša“, kurios tiltas atlaikė 36,8 kilogramo apkrovą. Komandai „Daukša“ pasiruošti čempionatui padėjo technologijų ir braižybos mokytojas Laurynas Dapkevičius. Jis sakė, kad dalyvavimas čempionate moksleiviams buvo įdomi patirtis, leidžianti pamąstyti apie tiltų statymo praktiką ir inžinerinius sprendimus.

Finalinį Lietuvos čempionato „Makaronų tiltai 2015“ etapą laimėjo antrą kartą dalyvaujanti komanda „Špikis“, kurią sudarė VGTU statybos inžineriją studijuojantys Žygimantas Riauba ir Tomaš Seniut bei miestų inžinerijos studentė Monika Parafinaitytė.

Komandos kapitonas Ž. Riauba pasakojo, kad pastatyti tokią tvirtą konstrukciją padėjo bakalauro studijų metu įgytos statinių projektavimo žinios. Komandos nariai su-

r.

20

N 15

IL

ŽV 5/

IS

N GS

39

Moksleivių tiltų atrankos laimėtojų – komandos „Daukša“– tiltas.

tartinai teigė, kad pasiektas naujas Lietuvos rekordas motyvuoja dalyvauti ir kitais metais.

VGTU absolventai ir praėjusių metų laimėtojai, komanda „Be 100 (k)g nelūšim“, iškovojo antrą vietą, savo rezultatą pagerinę daugiau kaip 1,5 karto ir pasiekę 188,5 kilogramo apkrovą.

Panašius statybos iš makaronų konkursus visame pasaulyje organizuoja daugiau kaip 30 institucijų: universitetai, kolegijos, mokyklos ar net verslo įmonės. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta 7 skirtingi čempionatai, Kanadoje – 6, Australijoje – 5, Italijoje – 2. Pasaulinis čempionatas Vengrijoje rengiamas nuo 2003 metų, ten fiksuojami geriausi makaronų tiltų statytojų pasiekti rezultatai. 2013-aisiais šiame čempionate užfiksuotas stulbinamas rekordas – nė kilogramo nesverianti makaronų konstrukcija atlaikė 570 kilogramų apkrovą. Čempionato organizatoriai, VGTU Statybos fakulteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros doktorantai, prognozuoja, kad kitais metais Lietuvos „Makaronų tiltų“ dalyviai, įvertinę praėjusių metų patirtį ir pasimokę iš pasiekimų bei klaidų, vėl turėtų pagerinti šalies rekordą. Tikimasi, kad kitų metų laimėtojų komanda galės atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate ir parsivežti iš jo nugalėtojų titulą.

Algirdas JUOZAPAITIS VGTU Statybos fakulteto dekanas Žmonės eksperimentuoja labai daug. Jeigu kalbėtume apie statybų mokslo plėtrą, gelžbetonio ar plienines konstrukcijas, galėtume pasakyti, kad viskas vyko eksperimentuojant, kuriant fizinius modelius ir juos išbandant. Be fizinių modelių nieko neturėtume, taip pat šiuolaikinių projektavimo normų, nes viskas turi būti patikrinama tūkstančiais eksperimentų.

Jaunimas irgi eksperimentuoja. Makaronų tiltų čempionatas suteikia studentams galimybę perkelti savo žinias į realybę ir patikrinti. Jiems reikia patiems ruošti ruošinius, klijuoti, parinkti tinkamas medžiagas, sukurti projektą, pasitelkti savo savybes – kruopštumą, atidumą. Nesakau, kad to reikės gyvenime, bet taip jie tampa tikrais konstruotojais. Manau, ateityje netgi svarstysime, kaip paskatinti studentus dalyvauti makaronų tiltų čempionate.

Ar norėčiau pabandyti pats pastatyti makaronų tiltą? Būtų įdomu, bet, žinote, kaip būna – Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos darbų mokytojas šiemet liko ketvirtoje vietoje...

SA 2015 Nr. 5 / reklama

40

SENAI PROBLEMAI SPRĘSTI – NAUJI METODAI Bendrovėje „Akmenės cementas“ suorganizuota konferencija „Betono šarminės korozijos reiškinys Lietuvoje ir galimos prevencijos priemonės“ darkart priminė keliasdešimt metų neišsprendžiamą šarminės betono korozijos problemą. Konferencijoje ne tik pristatyti mokslininkų atlikti šarminės betono korozijos tyrimai ir siūlomos prevencijos priemonės – su įmonėmis, gaminančiomis bei tiekiančiomis rinkai betono ir gelžbetonio gaminius, diskutuota apie vienos svarbiausių šiandienos statybinių medžiagų – betono – ypatumus bei naudojimo subtilybes.

Atsižvelgia į mokslininkų siūlymus Vienas didžiausių Baltijos šalyse ir vienintelis Lietuvoje cemento gamintojas – bendrovė„Akmenės cementas“ – 2014ųjų rugpjūtį paleido naująją technologinę sausojo būdo klinkerio gamybos liniją. Bendrovės generalinis direktorius Artūras Zaremba teigė, kad renkantis naująją technologinę liniją kilo poreikis dar kartą peržiūrėti iki šiol atliktus ir atlikti papildomus šarminės betono korozijos tyrimus.

Kadangi šarmų kiekio cemente ribojimas neatsiejamas nuo technologinių gamybos parametrų, bendrovė „Akmenės cementas“ ketindama įdiegti naują cemento gamybos būdą užsakė mokslinius tyrimus, kuriuose būtų taikomi šiuolaikiniai pasaulio mastu žinomi bandymų metodai. Tyrimai buvo atlikti Vilniaus Gedimino techni-

kos universiteto (VGTU) Termoizoliacijos mokslo institute (darbų vadovė doc. dr. Jadvyga Žvironaitė) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centre (SMKTC, vadovas doc. dr. Ernestas Ivanauskas).

Mokslininkai ilgiau nei metus tyrė šarminės betono korozijos reiškinį ir ieškojo prevencinių priemonių jam sustabdyti. Su tyrimo rezultatais supažindinti ir betono bei gelžbetonio produktų gamintojai.

Lietuvos rinkai gaminamame cemente taikomi ribinio šarmų kiekio reikalavimai, pavyzdžiui, portlandcementyje šarmų kiekis negali viršyti 0,8 proc. Tokiu reikalavimu siekiama apsaugoti statinius nuo pavojingų šarminės korozijos reiškinių. Juolab kad kone visų Lietuvos telkinių užpildai yra užteršti reaktyviojo silicio dioksido turinčiomis uolienomis (opoka, titnagu), kurios reaguodamos su cemente esančiais šarmais ardo jau sukietėjusį betoną. Šis žalingas reiškinys buvo išsamiai tirtas praėjusio šimtmečio aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais (tyrimus atliko KTU mokslininkai, vadovaujami doc. Algirdo Gumuliausko). Remiantis šių tyrimų rezultatais, praėjusio šimtmečio pabaigoje kaip prevencinė priemonė ir buvo įteisinti ribinio šarmų kiekio cemente reikalavimai. Mokslininkų teigimu, kol jų nebuvo, tekdavo susidurti su atvejais, kai dėl šarminės betono korozijos išlinkdavo gelžbetonio konstrukcijos.

Dabar šarminė betono korozija dar kartais pasireiškia lokaliais pažeidimais betono grindų konstrukcijose ir pastatų fasaduose – tai įprastai nekelia pavojaus konstrukcijoms, vis dėlto betono paviršiaus defektai dėl šarminės korozijos padaro nemažai nuostolių betoninių konstrukcijų gamintojams, rangovams ir užsakovams.

A. Zaremba pabrėžė, kad įmonė galėtų gaminti ir mažesnio šarmingumo cementą, tačiau toks sprendimas užprogramuotų papildomas – logistikos, sandėliavimo – problemas. „Gaminti mažesnio šarmingumo cementą kainuoja brangiau, juolab kad jį Lietuvos rinkai tiekiame ne vieni.

Lietuvos telkinių užpildai yra tokie, kokie yra, ir mes jų nepakeisime. Galbūt galėtume naudoti atvežtinius užpildus, bet ar toks sprendimas atsipirks, ar betono gamintojai pasiruošę šarminės betono korozijos problemas spręsti vieni patys? Mums būtų netgi paprasčiau gaminti įprastinį cementą, tačiau vykdome atsakingą politiką – ne tik gaminame cementą, bet ir atsakingai jį parduodame“, – komentavo „Akmenės cemento“ vadovas.

Pašnekovas pasidžiaugė, kad betono ir gelžbetonio produktų gamintojai sutinka, jog bendrovė „Akmenės cementas“ pasirinko tinkamą kelią, mat mažesnio šarmingumo cemento gamyba ne tik išsprendžia daug papildomų problemų. Pasirinktas cemento gamybos būdas – saugus ir ne pats brangiausias.

Technologijos atsipirkimas – po dešimtmečio Beveik pusmetį veikiančiai naujajai sausojo būdo klinkerio gamybos linijai numatytas optimalus dešimties metų atsipirkimo laikotarpis. „Mes esame sunkiosios pramonės atstovai, šioje pramonės šakoje mažai projektų, atsiperkančių labai greitai“, – patikino pašnekovas. Projektas pradėtas įgyvendinti 2006 metais, bendrovės planus kiek pristabdė ekonominė krizė.

Prieš penkis mėnesius pradėjus aktyviai naudoti naująją 4500 tonų per dieną našumo sausojo būdo klinkerio gamybos liniją, anot bendrovės vadovo, jau matyti pirmieji teigiami rezultatai: sutaupoma elektros energijos, kuro, gerokai sumažėjo aplinkos tarša. „Gaminome ir gaminame kokybišką produkciją, tiesiog iki šiol naudojome energiškai imlią technologiją, cemento gamybos žaliavos – kalkakmenis ir molis – būdavo maišomos su vandeniu. Šis vėliau buvo išgarinamas. Šiuo metu cemento gamybai naudojamos sausos žaliavos“, – paaiškino „Akmenės cemento“ direktorius. Šarminės korozijos reiškinys aktualus ir Europai VGTU Termoizoliacijos instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. J. Žvironaitė priminė, kad pastaruosius du dešimtmečius šarminės betono korozijos tyrimai Lietuvoje buvo atliekami epizodiškai, nors pasaulyje ir Europoje jie buvo ypač plačiai plėtojami: sukurti nauji bandymų metodai, schemos, kaip įvertinti užpildų reaktyvumo lygį ir išvengti šarminės korozijos reiškinių. Šiuo metu Europos standartizacijos komitete (CEN) pradėti darbai, siekiant sukurti atitinkamus Europos standartus.

VGTU ir KTU mokslininkai „Akmenės cemento“ užsakymu tyrė penkiuose karjeruose, išsidėsčiusiuose išilgai Lietuvos teritorijos, išgaunamo smėlio ir žvirgždo užterštumą reaktyviosiomis uolienomis bei jų reaktyvumo lygį, taip pat betoną ir skiedinį su šiais užpildais, esant skirtingam šarmų kiekiui cemente. Nustatyta, kad visi tirti užpildai turi apytiksliai nuo 3 iki 4 proc. reaktyviųjų uolienų, o, padidėjus šarmų kiekiui, cemente, sukietėjusiame betone ar skiedinyje vyksta šarminės korozijos reakcijos, bandiniuose

Bendrovės „Akmenės cementas“ generalinis direktorius Artūras ZAREMBA: „Mums būtų netgi paprasčiau gaminti įprastinį cementą, tačiau vykdome atsakingą politiką – ne tik gaminame cementą, bet ir atsakingai jį parduodame.“ atsiranda įtrūkių, reaktyviųjų grūdelių iššokinėjimų, balzganų gelio dėmių. „Sumažinus šarmų kiekį cemente tokių reiškinių tapo reta, arba jie visiškai išnyko. Šie tyrimai parodė, kad šarmų kiekio ribojimas cemente yra būtinas, o siekiant išplėsti prevencines priemones, pavyzdžiui, naudojant lakiųjų pelenų, šlakų, gamtinių pucolanų ir pan. priedus, reikalinga išsamesnė analizė, ne tik atliekant laboratorinius tyrimus, bet ir laikant bandinius lauko sąlygomis, stebint, kaupiant duomenis apie šarminės korozijos reiškinius eksploatuojamuose statiniuose, nustatant laboratorinių bei eksploatacinių duomenų koreliaciją“, – apibendrino VGTU Termoizoliacijos instituto mokslininkė.

Pasiūlė prevencines priemones KTU SMKTC direktorius dr. E. Ivanauskas akcentavo, kad Lietuvoje dažnas šarminės betono korozijos padarinys – betoninių paviršių pažeidimai, todėl labai svarbu rasti būdų, kaip suvaldyti šį procesą, ir rinkai tiekti betoną, atsparų šarminei korozijai. „Ši tema aktuali daugiau kaip 70 metų, mokslo pasaulyje apie tai parašyta daug publikacijų ir atlikta tyrimų. Šarminės korozijos tyrimai ir prevencija – šiandien labai aktuali tema, mat net ir naudojant esamas apsaugos priemones ne visada pavyksta nuo korozijos apsisaugoti. Todėl šioje srityje nuolat dirbama ir vis ieškoma naujų būdų, pasižyminčių efektyvesniu veikimu ir universalumu“, – aiškino KTU mokslininkas.

Lietuvoje šarminė betono korozija pradėta stebėti ir tirti 1969-aisiais. Dar 1969−1975 metais Statybos ir architektūros mokslo tyrimo instituto ir buvusio ,,Orgtechstatybos“ tresto specialistai nagrinėjo šarminei korozijai būdingus reiškinius gyvenamuosiuose (daugiausia stambiaplokščiuose) namuose Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Akmenėje ir kt.

Vienas būdingiausių šarminės betono korozijos požymių – dėl pakankamos eksploatacinės drėgmės susidarančios kintamos betono irimo (plėtimosi) deformacijos.

Būtent dėl to padidėja statinių priežiūros išlaidos ir sutrumpėja patikimo jų tarnavimo laikas.

Lietuvoje statiniuose dažniausia šarmų ir silicio dioksido reakcija, kuri sukelia betono paviršiaus išskilinėjimų arba nuspalvinimą. Tokių pažeidimų dažniausiai susidaro betoninių grindų konstrukcijose pastatų viduje (paviršiaus

SA 2015 Nr. 5 / reklama

41 41 41

SA 2015 Nr. 5 / reklama

42

Vykstant šarminės korozijos reakcijoms, bandiniuose atsiranda įtrūkių, reaktyviųjų grūdelių iššokinėjimų, balzganų gelio dėmių. išskilinėjimas) arba pastatų išorėje (paviršiaus nuspalvinimas ir gelio apnašos). Pašnekovo teigimu, betono paviršius veikiant šalčiui gali išskilinėti net ir tuomet, jei šarminės korozijos procesas nevyksta, o apnašos ir dėmės šalia plyšių gali būti drėgmės skverbimosi ir druskų išplovimo padarinys, tad visos irimo formos turėtų būti įvertinamos atliekant betono struktūros būklės tyrimą. „Įprastai šarminė betono korozija vyksta, kai betono gamybai naudojami užpildai turi opalo, chalcedono, titnago, opokos ir kitų reaktyvių priemaišų, kurios reaguoja su cemente esančiais šarmais. Kone visi Lietuvos žvyrynai yra užteršti šiomis priemaišomis. Todėl būtina nustatyti jų reaktyvumą šarmų požiūriu. Beveik kiekviena šalis turi pasirengusi bandymo metodus, kurie geriausiai tinka ir atspindi eksploatacines konstrukcijų sąlygas bei būdingus pažeidimus“, – rekomendavo dr. E. Ivanauskas.

KTU SMKTC mokslininkai, įvertinę Lietuvoje vykstančios šarminės korozijos tendencijas ir būdingus konstrukcijų pažeidimus, siūlo taikyti RILEM AAR-4.1 pagrindu patobulintą bandymo metodiką, kuri, palyginus su visais šiuo metu žinomais vertinimo ir prevencijos būdais, yra bene optimalus sprendimas išvengti šios problemos ir apsaugoti statybos įmones nuo galimų nuostolių taisant defektines konstrukcijų vietas.

Kadangi šiuo metu Lietuvoje nėra pasiūlyta geresnių šarminės betono korozijos vertinimo metodikų, kurios būtų eksperimentiškai patikrintos naudojant Lietuvos karjerų užpildus, KTU siūlomos metodikos privalumas yra tai, kad bandinių nereikia laikyti šarminiame tirpale, o to paprastai nebūna natūraliomis sąlygomis. Bandymų trukmė – iš dalies trumpa (apie 20 savaičių), palyginti su kitomis pasaulyje taikomomis betono prizmių metodikomis (nuo 9 mėnesių ir ilgiau).

KTU mokslininkų siūloma šarminės betono korozijos prevencinių priemonių metodika buvo sukurta įvertinus šiai korozijai vykti būdingas vertes, panaudojus penkių skirtingų Lietuvos karjerų, esančių vakarinėje, vidurinėje ir rytinėje šalies dalyse, užpildus bei AB „Akmenės cementas“ pagamintą cementą.

Pagal šią metodiką betono bandiniai 20 savaičių laikyti garų aplinkoje 60 laipsnių temperatūroje, o kas penkias savaites būdavo nustatomi bandinių masės ir deformacijų pokyčiai. „Mūsų nuomone, RILEM AAR-4.1 metodika yra tinkamiausia nustatant šarminę betono koroziją Lietuvos sąlygomis, nes atlikus eksperimentus gauti lokalūs šarminės

betono korozijos židiniai buvo iš esmės tokie pat, kaip ir susidarantys įvairiose statybinėse konstrukcijose natūraliomis eksploatavimo sąlygomis. Ši metodika leidžia aptikti skirtumus betono sudėtyje panaudojus skirtingus Lietuvos karjerų užpildus. Tačiau žinant mūsų šalyje vyraujančią šarminės betono korozijos specifiką, kurią atkartoja eksperimentai pagal RILEM AAR-4.1 metodiką naudojant Lietuvos karjerų užpildus (vyrauja lokalūs paviršiaus atšokimai, o bandinių plėtra išlieka panaši), buvo patobulintas šarminės betono korozijos vertinimas – išskiriant vizualinę bandinių paviršiaus būklę“, – komentavo pašnekovas.

Taikant KTU mokslininkų siūlomą metodiką nustatyta, kad 20 proc. cemento pakeitus pucolaniniu priedu – malta opoka, betono su didesniu Na2Oekv kiekiu bandinių plėtra padidėjo iki 4 kartų, o šarminė betono korozija pasireiškė išoriniu ir vidiniu bandinių plyšių tinklu. Teigiama, kad rezultatams didelę įtaką padarė portlandcemenčio tipas ir užpildo karjeras.

40 proc. portlandcemenčio pakeitus malta opoka, betono bandinių plėtra buvo nedidelė, šarminė betono korozija nepasireiškė jokiais lokaliais atšokimais ar dėmėmis, tačiau toks didelis maltos opokos kiekis gerokai pakeitė betono mišinio konsistenciją, t. y. jis tapo labai standus.

Pucolaniniai priedai yra efektyvūs stabdant šarminę betono koroziją, tačiau jų poveikis turi būti eksperimentiškai nustatomas naudojant pakankamą kiekį ir konkrečias medžiagas (užpildus, cementą). „Šiuo metu remdamiesi atliktais tyrimais galime teigti, kad CEM III/B-S 32,5N SR cemento naudojimas yra veiksmingiausia prevencinė priemonė stabdant šarminę betono koroziją Lietuvos sąlygomis, t. y. naudojant labiausiai reaktyviomis priemaišomis užterštus vietos užpildus“, – apibendrino KTU SMKTC direktorius dr. E. Ivanauskas.

Atsakomybė už kokybę – gamintojams Anot pašnekovo, įgyvendinant įvairius statybos projektus, projektuotojams įvardijus pasirinktoms konstrukcijoms aplinkos poveikio klases XR1 ar XR2, statybos rangovas turės konstrukcijas įrengti būtent iš šias aplinkos poveikio klases tenkinančio betono mišinio. Atitinkamai betono mišinio gamintojas turės užtikrinti reikiamo betono mišinio tiekimą ir prisiimti atsakomybę už jo kokybę. „Natūralu, kad asmenys, planuojantys gaminti betono mišinius ar konstrukcijas, kurie atitiktų aplinkos poveikio klases XR1 (agresyvi aplinka, kurios santykinė drėgmė – didesnė kaip 80 proc., o betone yra laisvos drėgmės) arba XR2 (labai agresyvi aplinka, kai betone yra laisvos drėgmės ir papildomai patenka Na ir K junginių, pavyzdžiui, su ledą tirpinančiomis druskomis), projektuojamų sudėčių tinkamumą turėtų patikrinti bandymais laboratorijose.

Kol Lietuvoje nėra įteisintų šarminės betono korozijos nustatymo metodikų projektuojant betono sudėtį (išskyrus bendrus LST 1974:2012 standarto reikalavimus), KTU SMKTC siūlo remtis savo pasiūlyta šarminės betono korozijos prevencinių priemonių metodika. Nors kol kas tokie tyrimai neturi jokios juridinės galios, betono gamintojams jie padės patiems kontroliuoti korozijos riziką ir būti tikresniems dėl produkcijos kokybės suteikiant jai garantinius terminus“, – rekomendavo mokslininkas.

Surinkus pakankamai duomenų ir patvirtinus bandymų rezultatų atitiktį eksploatacinei statinių patirčiai, metodiką būtų galima įteisinti.

44

PASITIKĖJIMĄ PELNO KOKYBIŠKAS DARBAS BENDROVĖS „DZŪKIJOS STATYBA“ ĮGYVENDINTŲ PROJEKTŲ SĄRAŠE – IR PASYVUSIS NAMAS, IR SUDĖTINGI INŽINERINIAI STATINIAI

Alytuje veikiančią statybos bendrovę užsakovai apibūdina kaip vieną patikimiausių, kokybiškai atliekančių darbus, ieškančių ir pasiūlančių racionaliausius sprendimus. Įmonės sukaupta patirtis leidžia imtis įvairiausių darbų: rekonstrukcijos, renovacijos, energiškai efektyvių namų, sudėtingų inžinerinių pastatų statybos.

TAS

/O

K BJE

15

20

.5 Nr

45

Rekonstravo baseinų kompleksą

Druskininkuose esanti sanatorija „Belorus“ bemaž kasmet rekonstruoja arba atnaujina vieną iš korpusų. Bendrovei „Dzūkijos statyba“ šiame komplekse patikimas jau ne pirmas darbas. Vienas naujausių – rekonstruotas baseino pastatas. „Dzūkijos statybos“ valdybos pirmininkas Julius Antanas Žukas pasakojo, kad pradėjus rekonstrukcijos darbus buvo bemaž viskas išgriauta, paliktos tik išorės sienos. Senas pastatas nebeatitiko šiuolaikinių poreikių, tad reikėjo viską keisti iš esmės, paliekant tik pagrindinį konstruktyvą.

Bendras baseino pastato plotas siekia beveik 4 tūkst. kvadratinių metrų. Patalpos išdėstytos per du aukštus, taip pat yra įrengtas rūsys. Jį sanatorijos „Belorus“ vyriausiojo gydytojo pavaduotojas ūkio reikalams Josifas Gricas vadina technologijų centru, mat čia ruošiamas gydomasis purvas, sumontuota vandens filtravimo įranga, pastato šildymo ir vėdinimo sistemos. Rūsyje yra ir personalo poilsiui reikalingos patalpos su moderniais persirengimo kambariais, dušo patalpomis.

Rodydamas patalpas J. Gricas nuolat pabrėžia kokybiškai atliktus darbus, tinkamą technologijų laikymąsi, dėl to neiškyla joks brokas.

Baseinas buvo iš esmės atnaujintas, išliko tik senieji jo kontūrai.

Patys gamino įrangą

Baseinų korpuso rūsyje ruošiamas gydomasis purvas – nuo dirvožemio išsijojimo, sumaišymo su mineraliniu vandeniu, iki patiekimo į purvo vonias. „Dzūkijos statybos“ specialistai kartu su atstovais važiavo į kitas sanatorijas ir domėjosi, kokios ten įrengtos technologinės linijos gydomajam purvui ruošti. Viską išstudijavus sanatorijoje „Belorus“ pasitelkti geriausi sprendimai.

J. A. Žukas pasidžiaugė, kad jo įmonės specialistams pavyko patiems pagaminti ir sumontuoti gydomojo purvo patiekimo į vonias įrangą. Ši veikia labai patikimai.

Paruoštas gydomasis purvas nerūdijančiojo plieno vamzdžiais pumpuojamas į vonias, įrengtas pirmame pastato aukšte. Čia taip pat sumontuotos mineralinės vonios, įkurti masažų kabinetai, treniruoklių salė.

Mankštinantis joje pro vitrininius langus galima pasigrožėti už lango linguojančiomis pušimis. „Sudėtingiausia atliekant baseino pastato rekonstrukciją buvo sumontuoti visus technologinius įrenginius – šie darbai reikalavo didelio kruopštumo ir supratimo. Paties baseino pertvarkymas irgi buvo labai atsakingas darbas“, – prisiminė J. A. Žukas.

Pertvarkant pagrindinį baseiną, kaip ir visą pastatą, palikti tik jo kontūrai. Visa kita buvo ardoma ir daroma iš naujo. Plytelių danga, hidroizoliacija buvo labai susidėvėjusios. Jas reikėjo įrengti labai kokybiškas, kad ilgai nekeltų rūpesčių.

Antrame aukšte, be pagrindinio baseino, dar įrengti keli mažesni procedūrų kabinetai, taip pat sūkurinė vonia. Pasimėgavus procedūromis poilsio zonose galima pasiklausyti malonios muzikos supantis patogiuose krėsluose.

Baseino pastato rekonstrukcijos darbus „Dzūkijos statyba“ pradėjo 2012 metų gegužę, baigė 2013-ųjų lapkritį. Atsižvelgiant į atliktų darbų gausą, viskas padaryta labai sparčiai. Tai pripažino ir sanatorijos vadovai. „Su šia įmone visuomet randame bendrą kalbą.

Dirbant iškylantys klausimai buvo sprendžiami operatyviai. Bendrovės specialistai pagelbėdavo ieškant ne tik technologinių, bet ir interjero sprendimų, greitai viską suderindavo su architektais“, – bendradarbiavimu su „Dzūkijos statyba“ džiaugiasi sanatorijos „Belorus“ vyriausiojo gydytojo pavaduotojas ūkio reikalams J. Gricas. Šiuo metu „Dzūkijos statyba“ tęsia kitus darbus sanatorijoje – tvarkoma aplinka ir atnaujinamas senasis namas, kuriame prasidėjo sanatorijos istorija. Nedidelis kadaise buvęs gyvenamasis namas irgi rekonstruojamas. Pagal paveldosaugininkų reikalavimus pas-

Pirčių komplekse įrengta poilsio zona.

Per metus „Belorus“ sanatorijoje reabilitaciją atlieka šimtai žmonių.

„Dzūkijos statybos“ specialistai ieškojo geriausių sprendimų, kaip sumontuoti gydomojo purvo patiekimo į vonias mechanizmus.

46 tatas po rekonstrukcijos turi išlaikyti autentišką išvaizdą.

Todėl statybininkai kruopščiai saugojo dekoratyvinius elementus, kuriais vėl bus papuoštas fasadas. Užbaigus pastato rekonstrukciją čia persikels sanatorijos administracija.

Kolekcijoje – pirmasis pasyvusis namas

„Dzūkijos statyba“ gali pasigirti ne vienu išskirtiniu darbu. Įmonė yra atlikusi ir pirmojo mūsų šalyje Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikuoto pasyviojo namo statybos darbus. Bendrovė objekte atliko visus bendruosius statybos darbus: įrengė pamatus, sumontavo sienas, pertvaras, perdangas, stogo konstrukcijas. Šiame pasyviajame name, esančiame Varėnos rajone, Panaros kaime, yra įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė.

Daugiau kaip 600 kvadratinių metrų ploto vieno aukšto su mansarda ir rūsiu namas skirtas asmenų, priklausomų nuo psichiką veikiančių medžiagų, socialinei ir psichologinei reabilitacijai. „Dzūkijos statybos“ vadovas J. A. Žukas sakė, kad tokio objekto statyba buvo nauja patirtis. Statant pasyvųjį namą buvo svarbu teisingai sumontuoti visus mazgus, nepalikti vadinamųjų šilumos tiltelių, užtikrinti pastato sandarumą. Matavimai parodė, kad darbai atlikti kokybiškai ir pasiektas lauktas rezultatas – gautas pasyviojo namo sertifikatas.

„Dzūkijos statyba“ atliko ir pirmojo mūsų šalyje Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikuoto pasyviojo namo statybos darbus.

Darbais patenkinta Pilnų namų bendruomenės administracija ketina toliau bendradarbiauti su „Dzūkijos statyba“. Jau baigiamas įkurti ir derinti dar vieno pastato projektas. Jame planuojama įrengti valgyklą su maisto ruošimo patalpomis. Mansardoje bus gyvenamieji kambariai, o rūsyje – techninės patalpos ir salė.

Projektas labai panašus į pirmojo pasyviojo namo, šiuo atveju irgi planuojama gauti Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikatą. Naujo pastato statybos darbai bus patikėti „Dzūkijos statybai“.

Rekonstruojant „Belorus“ sanatorijos baseino pastatą buvo bemaž viskas išgriauta, paliktos tik išorės sienos. Atnaujintas pastatas atsiskleidė kitomis spalvomis.

TAS

/O

K BJE

15

20

.5 Nr

47

FASADAMS SKIRTI FOTOVOLTINIAI SAULĖS MODULIAI Kompanija „Ruukki“ plečia savo saulės energijos gaminių asortimentą.

Rinkai pasiūlyti naujoviški saulės kolektoriai, kuriuos galima montuoti ant pastato fasado. Sieninė„Ruukki“ saulės energijos sistema keičia saulės šviesą į pastate naudojamą elektros energiją. Kolektorius galima montuoti ant naujų arba renovuojamų pastatų.

Sieniniai fotovoltiniai moduliai ypač tinka prekybos, pramonės, sandėlių ir logistikos pastatams. „Saulės kolektoriai ant fasado yra akivaizdus įrodymas, kad pastate įsikūrusiai bendrovei rūpi aplinka. Saulės kolektoriai pagamina dalį pastate išeikvojamos elektros energijos. Bendrovės gali ramia sąžine naudotis saulės energijos naudojimo faktu kurdamos savo įvaizdį, pavyzdžiui, gali skaičiuoti, kokią dalį per metus įrenginių sunaudojamos elektros energijos sudaro iš saulės kolektorių gauta elektra“, – sakė kompanijos „Ruukki“ pramoninės statybos verslo direktorius Baltijos šalyse Guntis Duksas.

Saulės kolektoriai montuojami ant pastato fasado pasitelkiant specialią tvirtinimo sistemą. Į parduodamo komplekto sudėtį taip pat įeina kabeliai ir fotovoltiniai keitikliai. „Per visą sienos aukštį montuojami saulės kolektoriai gali suskirstyti ir išryškinti ilgus, kartais net niūrokus fasadus. Derinant su apdaila juos galima paversti įspūdingu kūriniu, atlaikysiančiu bet kokią kritiką“, – sakė „Ruukki“ architektas Petteris Lautso.

Apie 50 kvadratinių metrų paviršiaus ploto kolektorių masyvas gali pagaminti 8 kWp energijos. Tokiam paketui reikėtų 30 kolektorių, jis kainuotų apie 15 tūkst. eurų.

Tarp kompanijos „Ruukki“ gaminių taip pat yra „Liberta Solar“ – į pastato fasado apdailą integruojama fotovoltinė sistema.

Koks saulės fotovoltinės energijos gamybos augimo potencialas? Pagal pagrindinį scenarijų 2020 metais fotovoltiniams saulės įrenginiams teks maždaug 4 proc. visos Europos Sąjungos elektros energijos poreikio. Saulės energetikos užimama potenciali rinkos dalis įvairiose šalyse yra skirtinga. Pagal smarkaus augimo scenarijų skaičiuojama, kad saulės fotovoltinės energetikos sektorius Švedijoje padidės 15 kartų. Augimo potencialas Lenkijoje yra 150 kartų (šaltinis – EPIA).

48

SAULĖS JĖGAINIŲ

SAVININKAI LAUKIA PASKUTINIOVERDIKTO Lina BIELIAUSKAITĖ

Vos prieš porą mėnesių įsigaliojusios Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, kuriomis nedidelėms saulės jėgainėms leidžiama mainytis elektra su elektros tinklais, vainikavo beveik trejų metų žaliosios energetikos atstovų pastangas Lietuvoje įteisinti elektrą gaminančių vartotojų statusą. Tačiau tam, kad tokia dvipusė apskaitos sistema pradėtų funkcionuoti, šiandien trūksta vienintelio ir labai svarbaus sprendimo – pasinaudojimo elektros tinklais kainos nustatymo.

20

1

r 5N

.5

A RK A V T ŠTO A /KR

Tikisi protingų įkainių

Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas, saulės modulius gaminančios bendrovės „Arginta“ inovacijų ir investicijų direktorius Vitas Mačiulis teigė, kad nuo to iš esmės ir priklausys, ar mažųjų saulės šviesos elektrinių sektoriuje bus galima tikėtis realaus proveržio.

Naudojimosi elektros tinklais paslaugų kaina bus nustatoma 1 kWh atgauto iš elektros tinklų elektros energijos kiekio, kurį gaminantis vartotojas prieš tai buvo pagaminęs ir pateikęs į elektros tinklus. „Jei ši kaina bus protinga, manau, susidomėjimas mažosiomis saulės elektrinėmis bus tikrai didelis. Mūsų nuomone, ši paslauga turėtų kainuoti apie 0,5 euro cento už 1 kWh. Tačiau LESTO nori, kad būtų padengtos visos jų paskirstymo sąnaudos. O juk į tai įeina žemos, vidutinės ir aukštos įtampos sąnaudos. Pavyzdžiui, mes teigiame, kad Vilniaus rajone 10 kW galios saulės jėgainę ant stogo įsirengęs žmogus energijos neeksportuos į Klaipėdą, jis ją naudos pats, o kai nesunaudos, atiduos kaimynams“, – kalbėjo Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas V. Mačiulis.

LESTO atstovo ryšiams su visuomene Martyno Burbos teigimu, išankstiniai skaičiavimai dėl šios kainos nebūtų pagrįsti, kol Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK)

49 nėra parengusi naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainos skaičiavimo metodikos. Pašnekovas pabrėžė, kad nustatant šią metodiką VKEKK teisės aktai įpareigoja įvertinti ir padengti visas elektros tinklų operatoriaus patiriamas sąnaudas bei galimas naudas.

Naudinga ne tik gamintojams

Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas V. Mačiulis pripažino, kad, viena vertus, elektros tinklams pokyčiai reiškia naujus ir anaiptol nelaukiamus iššūkius. „Be abejonės, gaminantys vartotojai LESTO bus naujas galvos skausmas. O kam monopolininkui to reikia? Įmonė turės papildomų rūpesčių ir sąnaudų, nes tinklą reikia prižiūrėti. Be to, tai bus tikrai nelengvi klientai – novatoriški, aktyvūs, žinantys savo teises žmonės“, – įžvelgė pašnekovas.

Kita vertus, anot specialisto, iš dvipusės apskaitos sistemos išloš ne tik gaminantys vartotojai, bet ir LESTO. Tai, kad įmonė iš saulininkų gaus brangią dieninę, o grąžins vakarinę (naktinę), tai yra pigią, elektrą – tik vienas argumentų. Taip pat kalbama, kad iš gaminančių vartotojų avansu gaudama elektros energiją LESTO bus kredituojama.

LESTO atstovas ryšiams su visuomene M. Burba nesiėmė prognozuoti būsimas naudas ar nuostolius įmonei. Esą preliminariai tai būtų galima vertinti tik nustačius naudojimosi tinklais kainos skaičiavimo metodiką ir konkrečią kainą, o tiksliau įvertinti – po vienų metų nuo tokių įrenginių eksploatavimo. „Tada žinotume tokių gaminančių vartotojų mastą, energijos mainų kiekius, jiems nustatytų kainų lygius ir įtaką kitų vartotojų kainoms“, – komentavo M. Burba.

Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas V. Mačiulis pripažino: nors mažųjų elektrinių savininkai pagamintą elektrą galėtų pardavinėti rinkos kainomis laisviems pirkėjams, ekonomiškai tai visiškai neapsimoka, kitaip negu atiduoti į elektros tinklus ir atsiimti prireikus. „Žinia, tik 30 proc. elektros kainos sudaro pačios elektros kaina, visa kita – tai paskirstymo kaina ir mokesčiai. Tad gamindamas savo poreikiams šių papildomų mokesčių nebemoki“, – įvardijo pašnekovas.

V. Mačiulio pastebėjimu, pastaraisiais metais mažoji energetika plėtojama labai sparčiai, apsirūpinimas savo energija vis labiau populiarėja. „Antai Vokietijoje, žvelgiančioje 20 metų į priekį, šis procesas vyksta beprotišku tempu. Čia susikūrę apie 1000 energetinių kooperatyvų, ir žmonės jau suprato, kad reikia įdarbinti ne tik saulę, bet ir biodujas, žemės gelmių bei kitą energiją. Saulės energetika puikiai draugauja su siurbliais „oras–oras“ arba „oras–vanduo“, kuriems maitinti reikia elektros. Tad jei kartą investavai, turi beveik nemokamą elektrą ir šildymą“, – aiškino V. Mačiulis.

Teigia procedūrų nevilkinantys

Kalbėdamas apie situaciją Lietuvoje žaliosios energetikos specialistas ironizavo, kad dabartiniai laimėjimai buvo pasiekti labai greitai – esą jau bus galima švęsti dvejus su puse metų, kai bandoma įteisinti dvipusės apskaitos sistemą. Įstatymas numato, kad mainytis elektra su tinklais šiandien gali ne didesnės nei 10 kW galios individualios ir ne didesnės kaip 50 kW galios biudžetinių bei viešųjų įstaigų statiniuose įrengtos saulės jėgainės. „Po įstatymo pataisų priėmimo poįstatyminius aktus Vyriausybei buvo pavesta parengti iki kovo 2 dienos. Svarbiausias įstatymo įgyvendinimo klausimas – naudojimosi elektros tinklais paslaugų kainos nustatymas. Tačiau tik per tris mėnesius Vyriausybė priėmė sprendimą dėl skaičiavimo principų. VKEKK jais vadovaudamasi metodiką turėtų parengti gegužės pabaigoje, o paslaugos kainą suskaičiuoti iki liepos 1 dienos“, – biurokratines procedūras vardijo pašnekovas.

Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidento V. Mačiulio nuomone, užsitęsę procesai liudija skirtingą Seimo ir Vyriausybės poziciją. „Seimas mano, kad Lietuvoje toks modelis, kaip ir apskritai žaliosios energetikos skatinimas, reikalingas, o Vyriausybė ir Energetikos ministerija laiko, kad tai yra trečiaeilis dalykas“, – įžvelgė specialistas.

VKEKK pirmininko pavaduotojas Darius Biekša nemato pagrindo kalbėti apie tai, kad numatytos procedūros vilkinamos. „Vos prieš kelias savaites gavome Vyriausybės patvirtintus principus, pagal kuriuos bus nustatoma metodika, o galiausiai – ir paslaugos kaina. Be abejo, visiškai suprantamas suinteresuotų pusių noras, kad viskas būtų padaryta kuo greičiau. Tačiau šiandien daugelis puikiai prisimena buvusį saulės jėgainių bumą. Tad turint tokias pamokas, galutinį sprendimą reikia priimti viską nuodugniai įvertinus ir išdiskutavus“, – argumentavo D. Biekša.

G. Bartuškos nuotr.

SA 2015 Nr. 5 / reklama

50

ATLIEKŲ ŠALINIMAS SĄVARTYNE – KRAŠTUTINĖ PRIEMONĖ Šalyje veikiantiems buitinių atliekų sąvartynams nuo kitų metų teks dirbti kitokiu režimu. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas skatinti atliekų rūšiavimą ir mažinti sąvartyne šalinamą atliekų kiekį, priėmė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimus. Jais vadovaujantis, nuo 2016 metų sausio 1 dienos turi būti taikomas aplinkos taršos mokestis už atliekų šalinimą sąvartyne.

Nesiimant sisteminių atliekų tvarkymo sistemos pertvarkų gyventojams nerūšiuojamų buitinių atliekų šalinimas sąvartyne gerokai brangtų.

Atliekų kiekis sąvartyne mažės Šį mėnesį sostinės vadovai apsilankė Vilniaus apsrityje veikiančiame Kazokiškių sąvartyne, norėdami susipažinti su jo pildymosi tempais ir pasiaiškinti galimas plėtros perspektyvas.

Kazokiškių sąvartyno statybos pradėtos 2005 metais. Jis baigtas įrengti 2007-ųjų vasarą, ir jau po kelių mėnesių čia, iš pradžių mažesniais kiekiais, pradėtos vežti buitinės atliekos.

Nuo 2009 metų, uždarius 126 mažuosius aplinkosauginių reikalavimų neatitinkančius sąvartynus, visos Vilniaus apskrities buitinės atliekos keliauja į vienintelį Vilniaus regione veikiantį Kazokiškių sąvartyną. Šiuo metu čia iškilęs nemažas kaupas, kurį sudaro daugiau kaip 1,85 mln. tonų atliekų. Didelė dalis jų – nebetinkamas perdirbti plastikas. Vienintelis būdas jį naudingai panaudoti – deginti specialiose jėgainėse ir gaminti šilumą bei elektros energiją. Tai planuojama padaryti jau netolimoje ateityje, Vilniuje pastačius atliekų deginimo gamyklą.

Per darbo dieną į Kazokiškių sąvartyną atvežama nuo 800 iki 1000 tonų buitinių atliekų. Būna mėnesių, kai į sąvartyną atkeliauja 25 tūkst. Tonų atliekų.

Didžioji dalis atliekų atgabenama būtent iš sostinės, tad Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) darbuotojai juokauja, kad pagal atliekų kiekius nesunku nuspėti, kada vilniečiai išvyksta atostogų – tuo metu atliekų srautas gerokai sumažėja.

Anot VAATC direktoriaus Luko Andronavičiaus, nuo 2016 metų iš esmės keisis buitinių atliekų tvarkymo sistema. LR Atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad atliekų šalinimas sąvartyne– kraštutinė atliekų tvarkymo priemonė, t. y. sąvartyne turi būti šalinamos tik tos atliekos, kurių antrinis panaudojimas yra neįmanomas. „Turime šviesti visuomenę, skatinti rūšiavimą, sukurti centralizuotus mišrių komunalinių atliekų rūšiavimo pajėgumus, visapusišką atliekų tvarkymo sistemą, kurioje būtų užtikrinamas maksimalus antrinis atliekų panaudojimas. Tik įgyvendinę atliekų tvarkymo sistemos pertvarką pasieksime, kad šalinamų atliekų kiekis sąvartyne sumažėtų“, – įsitikinęs VAATC vadovas.

Viliasi, kad plėtros neprireiks Dėl didelio sąvartyne šalinamo atliekų kiekio baigiama užpildyti antroji jo sekcija, tad reikalinga įrengti trečiąją. VAATC direktorius L. Andronavičius patikslino, kad atliekos pilamos pakopomis, o kaip tai daryti – buvo konsultuojamasi su Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkais. Šiuo metu į Kazokiškių sąvartyną per metus atkeliauja apie 220 tūkst. tonų buitinių atliekų, tačiau jų kiekis kasmet mažėja. Pabaigus statyti atliekų rūšiavimo gamyklą, atliekų patekimą į sąvartyną ketinama sumažinti iki 25 proc. Taip bus pailgintas sąvartyno naudojimo laikas. „Kazokiškių sąvartyne dar nėrapradėtos įrenginėti ir pildyti trečioji, ketvirtoji ir penktoji sekcijos, tad dar yra pakankamai ploto plėtrai. Tačiau reikia tikėtis, kad šios sekcijos nebus pildomos taip sparčiai, gyventojai aktyviau rūšiuos atliekas ir kuo mažiau jų mes į bendrus konteinerius. Turime vilčių, kad sąvartynas užsipildys kur kas vėliau, negu buvo numatoma sąvartyno eksploatacijos pradžioje“, – kalbėjo L. Andronavičius.

Skatina naudotis nemokamomis paslaugomis Vilniaus miesto savivaldybė yra parengusi naują buitinių atliekų tvarkymo planą. Sostinės meras Remigijus Šimašius mato ne vieną seną problemą sprendžiant atliekų tvarkymo klausimus, tačiau teigia žinantis veiksmus, kurie padės pagerinti padėtį.

Bus mėginama paspartinti naujos atliekų rūšiavimo gamyklos statybos darbus, kad nebūtų prarasta galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama.

Naujoji sostinės valdžia mato ir daugiau problemų, susijusių su atliekų tvarkymu ir tam skirtos infrastruktūros plėtra.

Atkreiptinas dėmesys, kad iki šiol į Kazokiškių sąvartyną atvežama ir nemažai vertingų atliekų, kurias dar būtų galima perdirbti.

Lietuva atsilieka nuo kitų ES šalių atliekų rūšiavimo srityje, taip pat pas mus vangiau vykdomos ES suformuluotos užduotys dėl antrinio atliekų panaudojimo.

Vadovaujantis Vilniaus mieste parengtu atliekų tvarkymo priemonių planu, gyventojai bus skatinami naudotis rūšiavimo sistemomis ir mažinti išmetamų mišriųjų atliekų kiekį.

Be to, jie bus aktyviau skatinami naudotis VAATC teikiamomis paslaugomis: nemokamomis stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėmis, nemokamai dalijamomis kompostavimo dėžėmis, kad kuo mažiau žaliųjų atliekų patektų į bendrą atliekų srautą. „Mieste planuojama įrengti modernius, patogesnius naudoti požeminius konteinerius ne tik mišriosioms atliekoms, bet ir antrinėms žaliavoms surinkti – tokius prižiūrėti yra gerokai ekonomiškiau“, – teigė Vilniaus meras R. Šimašius.

Tikslingai panaudoja biodujas Naujosios sostinės valdžios pagyrimų sulaukė sąvartyne įrengta biodujų surinkimo sistema. Įgyvendinant projektą iš sąvartyno išgaunamos dujos naudojamos šilumai gaminti.

Kartu mažinama aplinkos tarša ir dujų sukeliamas šiltnamio efektas.

Dujos iš Kazokiškių sąvartyno išgaunamos nuo 2012 metų. Jos 5,5 kilometro ilgio dujotiekiu tiekiamos į Vievyje esančią 800 kW galios kogeneracinę elektrinę. Čia biodujos naudojamos žaliosios elektros, šilumos gamybai ir tiekiamos į Vievio miesto centralizuotą šildymo sistemą. Sąvartyno dujų, kaip energijos šaltinio, naudojimas leidžia atpiginti šildymą Vievio gyventojams. Kartu padedama užtikrinti geresnę sąvartyno aplinkos kokybę, o pajamos už išgaunamas dujas naudojamos įgyvendinant kitus aplinkosauginius projektus Vilniaus regione.

Prioritetas – aplinkosauga Atliekų kiekį sąvartyne turėtų smarkiai sumažinti ir planuojama statyti jų deginimo gamykla. Jos statybos klausimas

Linas KVEDARAVIČIUS Vilniaus miesto vicemeras

Vadovaujantis parengtu atliekų tvarkymo planu, Kazokiškių sąvartynas išliks ta vieta, kur bus vežamos visos atliekos po rūšiavimo ir sisteminio perdirbimo. Tačiau planas yra tokių atliekų kiekį sumažinti kelis kartus.

Nors Kazokiškių sąvartyno plėtra numatyta gana plati, galimos dar kelios naujos sekcijos, tačiau reikia siekti, kad jos nebūtų pildomos taip sparčiai, kaip atliekų kalnas kyla dabar.

Kaupiamų sąvartyne atliekų kiekį galima sumažinti keliais būdais. Pirmiausia – pastatyti rūšiavimo gamyklą, kurioje būtų rūšiuojamos mišriosios atliekos, tokiu būdu į sąvartyną atkeliautų vos 20 proc. pirminio jų kiekio. Galima tik įsivaizduoti, kokie kiekiai atliekų dabar nepanaudojami. Taip pat dalis atliekų galėtų būti deginama specialioje pastatytoje jėgainėje.

Gyventojai turėtų būti labiau skatinami rūšiuoti atliekas – tai pirminis ir vienas svarbesnių etapų, kad kuo mažiau šiukšlių būtų pilama į bendrus konteinerius ir paskui vežama į sąvartyną. Žmonėms reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas atliekoms rūšiuoti. Turi būti kuo daugiau skirtingoms atliekoms skirtų konteinerių, jie turėtų būti patogesni, arčiau gyvenamųjų vietų. Rūšiuoti skatintų ir dvinarė mokesčių sistema: rūšiuojantieji atliekas mokėtų mažiau. Būtų dviguba nauda – ir tausojama aplinka, ir mažesni mokesčiai.

jau baigiamas spręsti – sostinės valdžia pradėjo sklandžiai bendradarbiauti su „Lietuvos energija“.

Anot mero R. Šimašiaus, reikia labai gerai išsiaiškinti su aplinkosauga susijusius klausimus, kad miestiečiai net nepagalvotų, jog į orą gali patekti nuodingų dūmų.

Matydami palyginti sparčiai augančius Kazokiškių sąvartyno kalnus, miesto ir VAATC vadovai nori gyventojams dar kartą priminti, kad atliekas rūšiuoti būtina, kad rūšiuodami atliekas ne tik saugome gamtą, tačiau ir mažiname atliekų tvarkymo kaštus, t. y. atliekų tvarkymas tampa pigesnis kiekvienam iš mūsų. „Vilniaus apskrityje kuriame šiuolaikiška atliekų tvarkymo sistemą, regione veikia stambiųjų atliekų, žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės, statoma atliekų rūšiavimo gamykla, plečiamas rūšiavimo konteinerių tinklas. Mūsų įmonė kartu su Vilniaus regiono savivaldybėmis kurdamos atliekų tvarkymo infrastruktūrą, primena gyventojams, jog tik atsakingas rūšiavimas leis sumažinti sąvartyne šalinamą atliekų kiekį, o taip pat ir gyventojų išlaidas atliekų tvarkymui. “, – sakė VAATC vadovas L. Andronavičius.

SA 2015 Nr. 5 / reklama

51 51 51

52

KLAIDŲ KAINA – IŠŠVAISTYTA ŠILUMA A. Klimkevičiaus nuomone, valstybės institucijos turi išmokti atsakingiau kontroliuoti langų montavimo darbų atlikimo procesą. „Absurdas, kad valdininkai nekelia renovuojamuose pastatuose montuojamų langų reikalavimų kartelės. Panašu, kad ir ateityje neketinama imtis didesnių pokyčių“, – apgailestavo Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius.

Privalu ieškoti naujų sprendimų

Kristina BUIDOVAITĖ

Reaguodama į pastarųjų metų langų rinkos ir teisės aktų pokyčius, kelias dešimtis įmonių vienijanti Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija parengė naują Langų ir durų montavimo taisyklių redakciją.

Tikimasi, kad jos bus naudingos ne tik montuotojams, projektuotojams, bet ir užsakovams.

Keičiasi energinio naudingumo reikalavimai

Nuo 2008 metų galiojusios Langų ir durų montavimo taisyklės paseno. Anot Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktoriaus Arvydo Klimkevičiaus, naują redakciją pirmiausia lėmė permainos Europos Sąjungos (ES) direktyvose – per pastaruosius kelerius metus iš esmės pasikeitė pastatų energinio naudingumo skaičiavimo metodika ir minimalūs energinio naudingumo reikalavimai. Lietuvoje griežtėjo pastatų sandarumo reikalavimai, daugiau dėmesio skirta projektiniams ilginių šilumos tiltelių sprendiniams, langų montavimo kokybei.

Langus ir duris gaminančias įmones vienijančios asociacijos sprendimą parengti naujoviškas langų konstrukcijų montavimo taisykles lėmė ir įsibėgėjantis gyvenamųjų namų renovacijos procesas, taip pat įsigalioS O J I jęs statybos techninis reglamentas „Pastatų energiG O nio naudingumo projektavimas“.

OL

20

1

r 5N

.5

N CH E T /

Prieš porą metų Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos iniciatyva viename renovuotame stambiaplokščiame Vilniaus penkiaaukštyje atlikti sumontuotų langų šilumos perdavimo koeficiento skaičiavimai. Jis buvo lygus 1,4 W/m2K, o tai šiandien iš esmės atitinka ES direktyvų reikalavimus.

Vis dėlto asociacijos pateikti skaičiavimai rodo, kad pasirinkus langus, kurių šilumos perdavimo koeficiento reikšmė gerinama 0,1 W/m2K, investicijos teišauga 5 proc., tačiau per visą lango tarnavimo laiką sutaupoma keliskart daugiau.

Akstinu tobulinti taisykles tapo ir naujovės, įdiegtos langų, durų bei jų konstrukcijų pramonėje: lango sistemoje pradėti naudoti tobulesni varstymo mechanizmai, rinkoje atsirado naujų sandarinimo medžiagų, bemaž dvigubai praplatėjo langų montavimo gylis, gerokai sumažėjo šilumos perdavimo koeficientas. Prieš kurį laiką langus buvo įprasta montuoti pastato angokraščio vidinėje erdvėje, o šiandien, jeigu leidžia angokraščio konstrukcija, langai dažniau montuojami šiltinimo sluoksnyje.

Patobulinus sandarinimo medžiagų kokybę, pasikeitė ir montažinės siūlės kokybės reikalavimai. A. Klimkevičius atkreipė dėmesį, kad efektyviam ir taupiam energijos naudojimui tapus prioritetine užduotimi taisyklėse irgi akcentuojama, jog pasirinkus kokybišką langą būtina ir sandari, energiškai efektyvi montažinė siūlė.

Kaip tik todėl Langų ir durų montavimo taisyklėse atsirado naujovė – bendradarbiaujant su Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijos vedėju dr. Raimondu Bliūdžiumi parengtas santykinis montažinių siūlių klasifikavimas. Susiejus montažinį lango gylį, naudojamas sandarinimo medžiagas ir išilginio tiltelio šilumos perdavimo koeficientą, išskirtos šešios montažinių siūlių energinio naudingumo klasės. Teigiama, kad sumontuoto lango kokybė bemaž 70 proc. priklauso nuo kvalifikuotai atliktų lango montavimo darbų ir tarpui tarp lango rėmo bei sienos užsandarinti pasirinktų medžiagų.

Susikalbėti trukdo žinių stoka

Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos Technikos komiteto pirmininkas Marius Ulozas atkreipė dėmesį, kad iki šiol neišsprendžiama problema – langų montavimo reglamentavimo stoka. „Dalis užsakovų vis dar mano, kad užtenka įsigyti kokybišką langą – jie montavimo darbų kokybę nepelnytai nuvertina. Daliai projektuotojų ir architektų langas tėra skylė atitvarose. Visa kita – langų gamintojų ir montuotojų reikalas. Taigi Langų ir durų montavimo taisyklės šiuo metu naudojamos ir kaip metodiniai nurodymai bei parankinė informacija plačiajai visuomenei“, – kalbėjo M. Ulozas.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos duomenimis, 2014 metais daugiau kaip du tūkstančiai vartotojų skundėsi statybos darbais ar medžiagų kokybe, dažniausiai – langų ir durų kokybe ir netinkamai atliktais montavimo darbais.

STIKLŲ PLĖVELĖS: •SUN-GARD

Iki 4 kartų sumažina saulės karštį

• GLASS-GARD

Saugiam stiklui pagal p/l LST EN 12600:2003 reikalavimus

UAB „AŠA“ Partizanų g. 17, LT-49476 Kaunas, Lietuva Tel. / faks. +370 37 41 08 20 Tel.: +370 37 41 15 66, +370 686 32 325 El. p. info@pleveles.lt www.pleveles.lt

54

Laimonas ZMEJAUSKAS Bendrovės GEALAN BALTIC Kokybės skyriaus vadovas Per laikotarpį, kuriuo gyvuoja Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija (RLDGA), buvo išleistos trys versijos statybos taisyklių „Langų, durų ir jų konstrukcijų montavimas“: 2000 metais, 2003 metais ir 2008 metais. Šiuo metu yra rengiamas ketvirtas statybos taisyklių leidimas – prie to, kaip ir anksčiau, labai prisidėjo ir GEALAN BALTIC specialistai.

Kodėl kilo poreikis atnaujinti 2008 metais RLDGA išleistas statybos taisykles? Lietuvoje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad dauguma RLDGA narių naudojasi šiomis taisyklėmis.

Jos yra įtrauktos į Statybininkų asociacijos taisykles ir platinamos visoje Lietuvoje. Vieni jomis naudojasi oficialiai gavę iš platintojų, kiti tiesiog nusikopijuoja taisykles be leidimo.

Tačiau, kad ir kaip žiūrėsi, šiuo metu tai yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis langų, durų bei jų konstrukcijų montavimo tvarką. Atsižvelgiant į tai ir į nuolatinį įstatymų bazės keitimą, kyla poreikis periodiškai atnaujinti ir šį dokumentą.

Senosios taisyklės kol kas yra visiškai tinkamos naudoti, bet atsiranda papildomų pastatų energinio naudingumo reikalavimų. Nustatyti minimalūs energinio naudingumo reikalavimai (naujiems pastatams): iki 2014 metų statybos – C klasė; nuo 2014 metų – B klasė; nuo 2016 metų – A klasė; nuo 2018 metų – A+ klasė ir nuo 2021 metų – A++ klasė.

Norint, kad pastatas ir jame teisingai sumontuoti langai atitiktų šiuos reikalavimus, reikalingi nauji montavimo metodai, sprendiniai bei medžiagos. Tai viena priežasčių, lėmusių dabar egzistuojančių taisyklių papildymo būtinumą. Į jas bus įtraukti nauji principiniai sprendiniai ir rekomendacijos.

Taip pat numatoma aprašyti montažinių siūlių šilumos laidumo nustatymo metodiką. Šią reikšmę greitu laiku bus privaloma pateikti kartu su lango dokumentais, atiduodant vertinti darbus objekte. Tai – sienos ir lango šilumos tiltelio šilumos perdavimo koeficientas.

Kadangi pastatai yra skirstomi į 9 energines klases, dažnai kyla klausimų, kokius atitinkamai reikėtų rinktis langus ar jų konstrukcijas. Tai reikia įvertinti tam, kad nebūtų neprotingai šiltinamos vienos ar kitos konstrukcijos, tuo pačiu metu paliekant šaltas kitas konstrukcijas. Dėl to RLDGA sudarė lentelę, pagal kurią būtų paprasčiau atsirinkti, kokius gaminius montuoti į atitinkamos energinės klasės pastatą.

Montažinės siūlės gylis: • D klasė, sistemos gylis – 60 mm (-3 mm), ne daugiau kaip Uw – 1,4; • C klasė, sistemos gylis – 70 mm (-3 mm), ne daugiau kaip Uw – 1,3; • B klasė, sistemos gylis – 70 mm (-3 mm), ne daugiau kaip Uw – 1,1; • A klasė, sistemos gylis – 70 mm (-3 mm), ne daugiau kaip Uw – 1,0; • A+ klasė, sistemos gylis – 80 mm (-3 mm), ne daugiau kaip Uw – 0,85; • A ++ klasė, sistemos gylis – 80 mm (-3 mm), ne daugiau kaip Uw – 0,70.

Naujoji taisyklių redakcija bus papildyta šiais ir kitais nurodymais, rekomendacijomis bei metodais, taip, kad būtų įgyvendinti statybas reglamentuojančių įstatymų reikalavimai, būtų patogu taisyklėmis naudotis statybininkams ir jos būtų aiškios užsakovams bei visiems, kurie jomis naudosis.

UAB „Soudal“, Verkių g. 29, Vilnius Tel. +370 5 272 2702, tel. / faks. +370 5 230 0190 El. p. soudal@soudal.lt www.soudal.lt

„Soudal“ langų montavimo sistemos Langų tvirtinimas šiltinamajame sluoksnyje – sprendimas statant energiją taupančius ir net pasyviuosius namus.

Kaip tik tokiam tvirtinimui skirti Vokietijoje sertifikuoti laikikliai (ankeriai).

Tokiu būdu išvengiama šilumos tiltelių.

Laikikliai akivaizdžiai palengvina langų montavimą ir užtikrina jo tikslumą. Jie tinka visoms statybinėms medžiagoms, konkrečiai medžiagai pritaikomi reikiamiJOStvirtiniI OG mo elementai.

OL

20

1

r 5N

.5

N CH E T /

Teisingas langų sandarinimas – dar viena sąlyga norint išvengti langų peršalimo ir drėgmės kaupimosi. „Soudal Window System“ – sistema, apimanti visus svarbiausius sandarinimo elementus. Sandarumą garantuoja terminės ir akustinės izoliacinės montavimo putos „Soudafoam“, garams nelaidi langų montavimo juosta

„SWS Universal Inside“, išsiplečianti juosta „SoudabandAcryl“ ir garams laidi langų montavimo juosta „SWS Universal Outside“.

55

56

MOKSLININKŲ AKIRATYJE – mažaenergiai pastatai Prof. habil. dr. Vytautas MARTINAITIS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų energetikos katedros vedėjas

Nacionalinės mokslo programos „Ateities energetika“ pabaigą (projektas tęsėsi 2011–2014 metais) vainikavo 22 įgyvendinti projektai. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkai programos metu įvykdė projektą„Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“, kurio tikslas – mažaenergių pastatų statybos ir modernizavimo sprendinių paieška.

Projekto komanda – VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centro Pastato energetikos ir mikroklimato sistemų (PEMS) laboratorijoje suburta tyrėjų grupė – sukūrė ir išbandė bendrai pastate veikiančių, energiją naudojančių sistemų efektyvumo vertinimo modelius.

G. Bartuškos nuotr.

Programa – Lietuvai aktualioms problemoms spręsti

Nacionalinė mokslo programa „Ateities energetika“ buvo sukurta tam, kad Lietuva galėtų spręsti ypač aktualias energetinio saugumo, energijos naudojimo efektyvumo didinimo, ateities energijos gamybos ir tiekimo technologijų tobulinimo bei optimalaus taikymo šalies energetikoje problemas. VGTU mokslininkų įgyvendinto projekto „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“ tikslas ir uždaviniai glaudžiai susiję su mažai arba beveik energijos nenaudojančių pastatų kūrimu.

Užsakovams, plėtotojams, projektuotojams reikalingos priemonės, leidžiančios architektūrinius ir inžinerinius šių pastatų sprendinius maksimaliai priderinti prie savitų vietovės klimato sąlygų nulemto atsinaujinančiosios energijos potencialo.

Kaip rasti darnų pastato ir tų išteklių naudojimo technologijų sprendinį? Kiek ir kaip kuriamas objektas galėtų apsirūpinti

S

IJO

1

20

/

.5

r 5N

D STU

Pastato ir atsinaujinančiosios energijos tvarumo modelio (PATEnMod) vieta pastato integruoto projektavimo (PIP) procese.

57 energija iš sklype esamų atsinaujinančiosios energijos išteklių: saulės, vėjo, grunto, vandens ir pan.? Svarbu, kad tokie sprendiniai būtų parengti pradiniame projektavimo etape, kai dar tik formuojama bendroji pastato koncepcijos kokybė. Šiuo darbu siekta sukurti ir išbandyti pastatuose integruotai veikiančių ir maksimaliai atsinaujinančiąją energiją naudojančių inžinerinių sistemų (šildymo, vėdinimo, vėsinimo, karšto vandens ruošimo, apšvietimo) efektyvumo vertinimo matematinį modelį. Mokslininkai sukūrė ir išbandė konkrečiame sklype esančio pastato preliminaraus sprendinio modeliavimo technologijos koncepciją. Remiantis ja buvo gautas pastato aprūpinimo energija ir jo energijos naudojimo sistemų tvarumo modelis. Gauto sprendinio tvarumas kiekybiškai įvertintas sujungus kelias specializuotas skaitmeninio modeliavimo priemones tam tikslui sukurtomis sąsajomis.

Mokslininkai pasitelkė naująsias technologijas

Specialiai sukurta skaičiuokle LAES pastato sklype nustatyta visa ir pagal atskiras formas galima panaudoti atsinaujinančioji energija. Tai pat – šilumos ir šviesos poreikiai, pirminį architektūrinį ir konstrukcinį sprendinį turinčiam pastatui galintys užtikrinti komforto sąlygas ir nedideles energijos sąnaudas.

Atradus charakteringų atsinaujinančiosios energijos naudojimo technologijų derinį ir įvertinus suformuotus specifinius inžinerinių sistemų (šildymo, vėdinimo, vėsinimo, karšto vandens ruošimo, apšvietimo) ištisų veikimo metų ciklo režimus, atsižvelgiant į pastato gyvavimo ciklo trukmę, sumodeliuotas tvarus atsinaujinančiosios energijos naudojimo pastate sprendinys. Jis vertintas projekte pasiūlytu bendruoju tvarumo kriterijumi (BTK).

Termodinaminio (ekserginio) ir ekologinio efektyvumo vertinimo modeliui formuoti pasirinktos pasaulyje pripažintos skaitmeninio modeliavimo priemonės: pastato klimato duomenų ir analizės („Meteonorm“), architektūrinio konstrukcinio detalizavimo („DesignBuilder“), medžiagų ir procesų gyvavimo ciklo analizės („SimaPro“), pastato techninių inžinerinių sistemų ir energijos transformatorių („Transient system simulation program“ (TRNSYS), „PolySun“).

Mokslininkų naudojama sprendinio parengimo ir vertinimo technologija išsiskiria vertinimo proceso seka – algoritmu ir jam realizuoti sukurtomis priemonėmis.

Pagrindinės projekte sukurtos priemonės – lokaliai (pavyzdžiui, pastato sklype) disponuojamo atsinaujinančiosios energijos išteklių potencialo įvertinimo termodinaminis bei statistinis modelis ir su pastato poreikiais suderinto tų išteklių naudojimo technologijų prioritetizuoto parinkimo metodas; sukurtas bazinis pastato modelis, nustatyti kiekybiniai to pastato tvarumo

Projekto „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“ vadovas prof. habil. dr. Vytautas MARTINAITIS. rodikliai ir įvertintos jų gerinimo galimybės architektūrinėmis ir konstrukcinėmis priemonėmis; sudaryti Lietuvai būdingi gyvenamųjų pastatų vartotojų elgseną apibūdinantys profiliai, kurie leidžia tiksliau vertinti pastato energijos poreikių rodiklius; skirtingoms aprūpinimo energija technologijų grandinėms sukurtas ekserginio efektyvumo vertinimo algoritmas; sudarytas efektyvumo (termodinaminio: energinio ir ekserginio), racionalumo (ekonominio ir gyvavimo ciklo) ir priimtinumo (aplinkosaugos, komforto) vertinimo kriterijų derinys bei algoritmas (sprendinio vertinimo medis) bendrajam tvarumo kriterijui BTK įvertinti.

Remiasi BIM metodikos galimybėmis

Projekte „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“ sujungtos dvi sparčiai plėtojamos pastatų kūrimo tendencijos – statinio informacinis modeliavimas (SIM, ang.

Building information modeling, BIM) ir pastato integruotas projektavimas (PIP, ang. Integrated building design).

Pastato ir atsinaujinančiosios energijos tvarumo modelio (PATEnMod) veikimo algoritmas, pagrindinės priemonės ir sąsajos. Projekte sukurta: algoritmas, LAES, BTK priemonės ir sunumeruotos (1–14) sąsajos.

58

Pastato ir atsinaujinančiosios energijos tvarumo modelio (PATEnMod) vieta statinio informacinio modeliavimo (SIM) procese.

PIP nėra naujas procesas – jis racionaliai sujungia gerai žinomus metodus ir priemones, įtraukia įvairius specialistus. Jų patirtis ir žinios naudojamos nuo pirmo iki galutinio pastato sukūrimo etapo. Integruotas viso pastato projektavimas susideda iš dviejų dalių, kurių tarpusavio sąveika paremta PIP grandine ir komanda.

Pagrindiniai PIP grandinės etapai – projekto koncepcijos ir techninio projekto parengimas, statybos užbaigimas, naudojimas, stebėsena, priežiūra. Čia grafiškai išskirta visos grandinės dalis, besibaigianti preliminaraus projekto parengimu, kur greta įvairių kitų pastato kūrimo priemonių pasitelkiamas projektas „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod).“ BIM apima procesą, kurio metu sukuriamas statinio skaitmeninis modelis, sujungiantis visas projektines objekto dalis per visą jo gyvavimo ciklą. Paprastai BIM sprendimai apima 6 etapus (kitaip – 6D), pradedant preliminariu projektavimu, įtraukiant statybą, laiką, kainas, statinio valdymą ir priežiūrą.

Kaip minėta, pastato aprūpinimo energija ir jo energijos naudojimo sistemų tvarumo modelis veikia projekte sukurtame algoritme specialiomis sąsajomis sujungus keletą specializuotų modeliavimo priemonių. Kalbant apie energijos naudojimo sistemų tvarumo modelio pritaikymą, naudojantis juo parengiamas inžinerinis ir energetinis pastato koncepcijos konkrečiame sklype sprendinys. O projektuojant pastatą pasitelkiami integruoto projektavimo ir informacinio modeliavimo būdai.

Pagrindinėmis modeliavimo procedūromis nustatomas bendras ir pagal atskiras formas disponuojamas atsinaujinančiosios energijos potencialas, atsižvelgiant į esamas klimato sąlygas konkrečiame pastato sklype. Taip pat – pirminis architektūrinis ir konstrukcinis sprendinys, sukuriantis pastatui komforto sąlygas užtikrinančių ir su energijos sąnaudomis siejamų šilumos ir šviesos poreikių, charakteringų atsinaujinančiosios energijos transformavimo technologijų derinių. Toliau, vertinant per ankstesnes procedūras suformuotus specifinius inžinerinių sistemų veikimo režimus, gaunamas modeliavimo rezultatas.

Pastato integruoto projektavimo komandos interpretavimas prasideda nuo siauriausios komandos sudėties (architektai, konstruktoriai, inžinieriai) ir platesnės bei tikslesnės sudėties (savininkas, architektai, inžinieriai: konstruktoriai, mechanikai ar energetikai, elektrikai ar elektronikos specialistai, statytojai, rangovas, dizaineriai) įvardijimo.

Vis dėlto esminė naujovė – vaidmenų akcentai. Savininkas prisiima aktyvesnį vaidmenį, negu įprasta. Architektas tampa ansamblio dirigentu, o ne vien pastato formos solistu. Inžinieriai

S

IJO

1

20

/

.5

r 5N

D STU

imasi aktyvių vaidmenų ankstyvuosiuose projektavimo etapuose. Šiame procese PATEnMod yra energetikos ir mechanikos, elektros ir elektronikos inžinierių priemonė, skirta savajam indėliui į tvarų preliminarų pastato projektą parengti.

Projekto „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“ tikslas – sukurti algoritmą projekto koncepcijai priimti. Jo rezultatas – indėlis preliminariam projektui parengti, integruotai įvertinant apsupties sąlygas sklype, pastato architektūrinius bei konstrukcinius, techninių sistemų ir disponuojamų atsinaujinančiosios energijos išteklių sprendinius. Todėl parengtame modelyje kiekviena projekto stadija yra priskirta skirtingiems projekto rengimo PIP (P1, P2, P3, P4) ir BIM (2D, 3D, 4D, 5D, 6D) lygmens etapams. Projektas apima priešprojektinę ir preliminarią PIP stadiją bei preliminarų BIM projektavimą (2D–3D), kai projektiniai sprendiniai dar gali būti modeliuojami, analizuojami ir keičiami.

P1 etape vertinamos trys pagrindinės dedamosios (pastatas, sklypas, inžinerinės sistemos), dėl to cikliškai vertinami ir atskirai kiekvienos jų galimi sprendinių deriniai, ir pačių dedamųjų tarpusavio sąveika. Šiam vertinimui naudojamas kriterijų derinys „3Epro“ ir daugiakriterė analizė sprendimams priimti. Derinių generavimas cikliškai kartojamas tarpusavyje, kol pasiekiamas aukštą bendrąjį pastato energinio tvarumo kriterijų turintis visų apsirūpinimo energija ir jos naudojimo sistemos derinių sprendinys, arba, kitaip tariant – kol kartu su architektais ir konstruktoriais parengiama koncepcija ir preliminarus projektas.

Pasirodančiose viso pastato integruoto projektavimo (VPIP, ang. IWBD), integruoto projekto pateikimo (IPP, ang. IPD ), statinio informacinio modeliavimo (SIM, ang. BIM) technologijose vienas esminių bruožų yra darnus architektų, konstruktorių ir inžinierių bendradarbiavimas. Nuo šių pastato kūrimo ir naudojimo proceso dalyvių taikomų (pasirinktų ar pasirengtų) technologijų (t. y. proceso algoritmo ir priemonių) pradiniame projektavimo etape labai priklauso formuojamos pastato koncepcijos bendroji kokybė. Sukurta technologija sustiprina šios pastato kokybės inžinerinę ir energetinę dedamąją.

Taigi šiuo darbu siekiama ištirti ir pasiūlyti Lietuvos klimato sąlygoms tinkamiausių inžinerinių sistemų derinių naujiems bei modernizuojamiems pastatams.

Tyrimo rezultatai paskelbti keliuose tarptautiniuose mokslo leidiniuose, konferencijų darbuose, gautas Lietuvos patentas, rezultatų publikavimas tęsiamas.

LABORATORIJOJE – MODERNIAUSIA ĮRANGA Projekte „Pastato ir atsinaujinančios energijos tvarumo modelis (PATEnMod)“ naudota PEMS laboratorijos įranga ir modeliavimo programos („PolySun“, „EnergyPlus“, „SimaPro“, PHOENICS, TRNSYS, „MATLAB+Simulink“, METEONORM).

Pagal Saulėtekio slėnio projektą PEMS laboratorija įsigijo unikalią įrangą. Visų pirma tai – mobilusis matavimo įrangos komplektas, skirtas sinchronizuotam realių šiluminių procesų pastatuose, jų atitvarų ypatybėms, naudotojų elgsenai ir mikroklimato sąlygoms patalpose tirti. Kito, eksperimentinių tyrimų, komplekto funkcija – tirti lauko oro sąlygas, pastato atitvarų ypatybes, patalpų mikroklimato sąlygas ir jas palaikančių sistemų režimų sąveiką. Taip pat įsigyti stacionarūs integruoti atsinaujinantys ir alternatyviosios energijos šilumos transformavimo įrenginiai (saulės elementai, saulės kolektoriai, adsorbcinė vėsinimo mašina ir kt.).

PEMS laboratorija glaudžiai bendradarbiauja su mokslo ir verslo institucijomis, siūlo savo paslaugas: energijos naudojimo efektyvumo ir mikroklimato kokybės pastatuose gerinimą; atsinaujinančių energijos išteklių integravimą į energines pastatų sistemas; pastatų aprūpinimo energija ir jos naudojimo sistemų bei procesų integravimą, modeliavimą, planavimą.

59

BERNARDINŲ BAŽNYČIOS ŠILDYMAS:

KOKS SPRENDIMAS RACIONALIAUSIAS?

Sostinės senamiestyje esanti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, labiau žinoma kaip Vilniaus Bernardinų bažnyčia, sutraukia gausius būrius maldininkų ir turistų.

Net žiemą jaunos šeimos su vaikais mielai užsuka į čia vykstančias pamaldas ir nebijo, kad mažyliams bus šalta. Bažnyčioje įrengtas grindinis šildymas maldininkams – jaukumas, o šildymu besirūpinantiems broliams pranciškonams – klausimas, kaip susimokėti už brangiai atsieinančią paslaugą. „Statyba ir architektūra“ nutarė bent teoriškai pažvelgti, kokios galimos Bernardinų bažnyčios šildymo alternatyvos.

60

Sunaudoja didelį kiekį energijos

Turbūt niekam nekelia nuostabos, kad religinių pastatų išlaikymas kainuoja nepigiai. Tokie objektai nėra energiškai efektyvūs, o įdiegti čia šiuolaikines technologijas, galinčias pagerinti energinę klasę, dažniausiai neleidžia paveldosaugininkai.

Aukštos lubos, dideli tūriai – kitaip bažnyčia neįsivaizduojama. Žvelgiant į techninius Bernardinų bažnyčios duomenis, tai pasitvirtina: bendras plotas yra beveik 2,6 tūkst. kvadratinių metrų, pagrindinis plotas – daugiau kaip 1,5 tūkst. kvadratinių metrų. Patalpų tūris siekia beveik 37 tūkst. kubinių metrų.

Kad maldininkams žiemą nebūtų šalta, nuspręsta įrengti šildymo sistemą. 2003 metais buvo parengtas projektas. Nors iki tol pastate ir buvo šilumos punktas, jis nenaudotas aštuonerius metus. Todėl suprojektuotas naujas šilumos punktas, šildymo sistema.

Projekte buvo numatytas, o vėliau ir įrengtas grindinis šildymas. Šilumos šaltinis – centralizuoti tinklai. Apskaičiuota, kad bažnyčios šilumos poreikis – 170 kW. Šildymo sezono metu bažnyčia nuolatos nešildoma, šiluma tiekiama tik į kitas patalpas: socialinį centrą, biblioteką, koplytėles. Momentinis šilumos sunaudojimas būna apie 80 kW. Atsukus sklendę ir pradėjus savaitgaliais šildyti bažnyčią, momentinis energijos naudojimas padvigubėja. Vidutiniškai per mėnesį kompleksas išeikvoja apie 70–80 MW šilumos energijos, ir bene

G. Bartuškos nuotr.

TAS

/O

K BJE

15

20

.5 Nr

didžioji jos dalis sunaudojama ėmus šildyti bažnyčią. Jau įšilus grindims patalpoje temperatūra pakyla iki 13–14 laipsnių šilumos, o lauke tuo metu ji būna minusinė.

Galvoja apie alternatyvas

Bernardinų bažnyčios ūkvedys Gintaras Germanavičius pripažino, kad esama sistema didelio pasitenkinimo nekelia, nors šaltuoju metu jaukumo suteikia nemažai. Apie alternatyvias sistemas susimąstoma vis dažniau, ieškoma finansavimo naujai šildymo sistemai suprojektuoti ir įrengti. „Yra kelios priežastys, kodėl norėtųsi kitokios šildymo sistemos. Būtų gerai efektyvesnė, taupesnė, kad būtų galima sumažinti sunaudojamos energijos kiekį, o kartu ir išlaidas. Dar viena priežastis yra tai, kad šildyti bažnyčią mums reikia tik savaitgaliais, kai vyksta pamaldos. Jeigu grindinio šildymo sistemoje cirkuliuotų norminės 45 laipsnių temperatūros šilumnešis, patalpos prišiltų tik per kelias dienas. Todėl leidžiame sistemoje cirkuliuoti kur kas aukštesnei temperatūrai – 55–60 laipsnių. O tai gali pakenkti apdailai“, – pasakojo G. Germanavičius.

Jis teigė pastebėjęs įtrūkimų grindų plytelėse. Bažnyčios ūkvedys negali tvirtinti, kad jų atsirado dėl didelių temperatūros svyravimų, tačiau tokios galimybės neatmeta.

Negavo ES paramos

Prieš kurį laiką buvo teiktas projektas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti ir naujai šildymo sistemai įrengti Bernardinų bažnyčioje bei kitose patalpose. Tuomet svarstyta galimybė ne šilumą gauti iš centralizuotų tinklų, bet įrengti šilumos siurblius. Tam būtų reikėję apie 580 tūkst. eurų.

G. Germanavičius būtų linkęs svarstyti ne grindinio, bet spindulinio šildymo variantą. Tačiau čia pat susizgribo, kad tokiu atveju bažnyčioje reikėtų sumontuoti papildomas sistemas, o to paveldosaugininkai tikrai neleistų. Tiesa, to gal ir nebūtina daryti, užtektų išnaudoti jau esamus inžinerinius tinklus. „Galbūt reikėtų keisti šilumos šaltinį į taupesnį? Tuomet galėtume išnaudoti grindinį šildymą ir patalpas šildyti ne tik savaitgaliais, bet ir nuolat“, – sakė G. Germanavičius.

61

„VIESSMANN“ PASISAKO UŽ ŠILUMOS SIURBLĮ Kompanijai „Viessmann“ yra tekę įgyvendinti ne vieną projektą įrengiant šildymo sistemas maldos namuose. Ne vienuose jų buvo panaudotos atsinaujinančiosios energijos priemonės: šilumos siurbliai, saulės kolektoriai. Vienais atvejais to buvo reikalaujama skiriant Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą. Kitais atvejais pirmenybė buvo teikiama autonominei dujinei katilinei, atsisakant miesto centralizuoto šildymo. Vienas tokių pavyzdžių – Vilniuje esanti Šv. Jono Bosko bažnyčia.

Vertinant Bernardinų bažnyčios situaciją, vienas didesnių privalumų čia yra įrengta grindinio šildymo sistema.

Kaip alternatyvų šilumos šaltinį „Viessmann“ specialistai rinktųsi iš trijų variantų: dujinį katilą, šilumos siurblį arba skystojo kuro katilą. Įrengti kietojo kuro ar granulinį katilą būtų netikslinga, nes toks reikalautų nuolatinės priežiūros, reikėtų nemažo ploto patalpų kurui sandėliuoti.

Iškiltų ir aplinkos taršos klausimas. Šildantis dujomis, ypač kai dabar yra atpigusios gamtinės dujos, šilumos kilovatvalandės kaina būtų tikrai priimtina. Mažiausia energijos kaina būtų naudojantis šilumos siurbliu. Sutaupoma, palyginti su centralizuotu šildymu, būtų ir deginant skystąjį kurą, tačiau gali iškilti aplinkos taršos klausimas iš kamino rūkstant dūmams.

Kamino reikėtų ir dujinei katilinei, tad nežinia, kaip į tai žiūrėtų paveldosaugininkai. Nors, kaip minėta, pigiausiai šilumos energijos kilovatvalandę pagamintų šilumos siurblys, investicijos įdiegiant šį šilumos šaltinį būtų kur kas didesnės, palyginti su dujine ar skystojo kuro katiline.

Vis dėlto „Viessmann“ specialistai greičiausiai siūlytų pastarąjį variantą dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra atsinaujinančiosios energijos šaltinis, o tokie šiandien vertinami kaip žingsnis į ateitį. Antra, būtų pasiektas svarbiausias tikslas turėti pigesnį alternatyvų šildymosi būdą. Trečia, šilumos siurblį būtų bene patogiausia įrengti.

Bernardinų bažnyčioje patogiausias būtų šilumos siurblys „oras–vanduo“. Tokiam nereikėtų gręžinio ar vandens telkinio. Nors bažnyčios ansamblio teritorijoje yra įrengtas gręžinys, specialistai skeptiškai vertina jo naudojimo galimybes prijungiant geoterminį šilumos siurblį.

Centralizuotai tiekiamos šilumos įvado specialistai nesiūlytų visiškai atsisakyti. Gali būti, kad oro sąlygos nebus palankios ir kaip alternatyva įrengtas šilumos siurblys veiks neefektyviai. Tuomet kurį laiką į pagalbą vėl būtų galima pasitelkti centralizuotą šildymą.

Mažiau pagalbos reikėtų naudojantis geoterminiu šilumos siurbliu. Turint grindinio šildymo sistemą toks šildymosi būdas būtų vienas pigiausių. Šildymo nereikėtų išjungti ir įjungti tik savaitgaliais, kad būtų taupiau.

Tačiau norint Bernardinų bažnyčioje tokį įrengti gali kilti keblumų. Reikėtų gauti leidimą gręžiniams, o tai gali būti ir neleidžiama daryti. Taip pat nežinia, ar būtų tinkamas gręžinių efektyvumas.

Kompanijos „Viessmann“ specialistai siūlytų nepamiršti atnaujinti ir esamą šilumos punktą – tai irgi gali būti efektyvi priemonė siekiant taupyti šilumos energiją. Tuo labiau kad centralizuotos šilumos tiekėjai šilumos punktus siūlo atnaujinti nemokamai. Atlikus šiuos darbus irgi būtų galima nebrangiai sistemoje palaikyti minimalią temperatūrą, kad grindų paviršius visiškai neatšaltų. Smarkiai neatvėstų ir sienos, tad patalpoms prišildyti būtų sunaudojama tikrai mažiau energijos.

„Viessmann“ rekomenduojamas šilumos siurblys

Šilumos siurblys „Vitocal 300-A“.

Galingumas – 50–80 kW. Transformacijos koeficientas – 3,8 pagal EN14511 prie A2/W35.

Preliminari pagaminamos kWh kaina – 4–5 centai, priklausomai nuo elektros kainos tarifo.

Energijos efektyvumo klasė – A++.

Kiti privalumai: tyliai veikia (skleidžia apie 50 dB garsą), pagal poreikį vasarą gali atlikti vėsinimo funkciją, valdomas internetu.

62

„BUDERUS“ PIRMENYBĘ TEIKTŲ DUJINIAM ŠILDYMUI Situaciją dėl alternatyvaus Bernardinų bažnyčios šilumos šaltinio analizavo kompanijos „Robert Bosch“, atstovaujančios Lietuvoje „Buderus“ šildymo įrangai, pardavimų vadovas Eimantas Marcinkevičius ir pardavimų asistentas Viktoras Stanynas.

Esamos padėties apžvalga

Vertinant esamus duomenis, Bernardinų bažnyčios šilumos energijos poreikis yra didžiulis – apie 0,5 MW. Momentinį tokių patalpų šildymą galima palyginti su krovininio traukinio pajudėjimu iš vietos, kai reikia didelės jėgos. Įsibėgėjęs sąstatas juda tolygiai ir nebenaudoja tiek daug energijos.

Todėl ir Bernardinų bažnyčioje geriausias sprendimas būtų tolygus patalpų šildymas, nors ir labai nedidele temperatūra. Atšalusius paviršius staiga pašildžius 50– 60 laipsnių, jie dėl staigaus temperatūros skirtumo gali

imti skilinėti. Jeigu grindys būtų tolygiai šildomos 20–30 laipsnių šilumnešiu, jokių nesklandumų nekiltų. Be to, esant aukštesnės temperatūros poreikiui, patalpos kur kas greičiau įšiltų.

Kalbant apie išlaidas, jos, patalpas šildant nuolat žemesne temperatūra, neturėtų būti didesnės nei tuomet, kai šildoma tik kartą per savaitę, bet aukšta temperatūra.

Grindinio šildymo sistema, tokia, kokia yra sumontuota Bernardinų bažnyčioje, vertinant ir energinio efektyvumo, ir komforto aspektu, yra viena geriausių.

Tačiau ją reikia tinkamai eksploatuoti, kad patalpose susidarytų tinkamas mikroklimatas. Norint, kad žiemą atšalusios patalpos staigiai įšiltų, reikia mažiausiai pusdienio. Tačiau tai gali užtrukti ir ilgiau, priklausomai nuo to, kiek įšalusios sienos, kiek patalpose susikaupę drėgmės. Visi šie veiksniai, nešildant patalpų nuolatos, kenkia pastato konstrukcijoms, freskoms, paveikslams, medžio skulptūroms.

G. Bartuškos nuotr.

20

TAS K E „Buderus“BJspecialistų nuomone, O esamo 5/centralizuoto šilumos šaltinio . r visiškai N atsisakyti nevertėtų.

15

63

Reikia įvertinti ir tai, kad į pamaldas susirenka nemažai žmonių – jie irgi išspinduliuoja tam tikrą kiekį šilumos energijos. Tad šildant tolygiai, nors ir neaukšta temperatūra, patalpose būtų 10–12 laipsnių, o susirinkus žmonėms temperatūra pakiltų dar keliais laipsniais ir šalta tikrai nebūtų. Žmonėms išsiskirsčius, nors ir plačiai pravėrus duris, patalpos staiga neatšaltų, nes betonas grindyse dar kurį laiką išlieka šiltas net ir visiškai išjungus šildymą.

Galimi sprendimai

Svarbiausias klausimas, kurį reikia kelti – koks šilumos šaltinis Bernardinų bažnyčiai šildyti yra tinkamiausias?

Svarstant alternatyvas, pirmiausia reikėtų apskaičiuoti kilovatvalandės kainą, nepamirštant energiją naudoti efektyviai. Šiuo metu centralizuotai tiekiamos energijos Vilniaus mieste kilovatvalandės kaina yra 6 centai. Įrengus vietos dujinę katilinę su kondensaciniu katilu, kilovatvalandė šilumos energijos kainuotų apie 0,043 euro. Šilumos šaltiniu pasirinkus šilumos siurblį, kilovatvalandė šilumos energijos kainuotų 0,042-0,046 euro, priklausomai nuo sistemos naudingumo koeficiento.

Kitas klausimas – investicijos. Vienas efektyvesnių sprendimų būtų įrengti šilumos siurblį „oras–vanduo“.

Pastaraisiais metais žiemos atšiaurumu nepasižymėjo, klimatas šaltuoju metų laiku pas mus palyginti švelnus, todėl toks šilumos siurblys veiktų tikrai efektyviai. Žinoma, visiškai atsisakyti centralizuoto šilumos šaltinio nerekomenduojama, jis labai praverčia spustelėjus didesniam šalčiui.

Dar vienas variantas – vietos dujinė katilinė. Šalia Bernardinų bažnyčios esančioje stačiatikių cerkvėje

šildomasi deginant gamtines dujas vietoje įrengtoje katilinėje. Čia šildymui išleidžiama dukart mažiau, negu būtų naudojamasi centralizuotu šildymu. Analogišką sprendimą galima įgyvendinti ir Bernardinų bažnyčioje. Žinoma, reikėtų pasverti, ar verta visiškai atsisakyti centralizuoto šildymo.

Grindinio šildymo sistema yra labai palanki siekiant energinio efektyvumo. Pasirinkus kondensacinį dujinį katilą, sąnaudos šildymui, palyginti su dabartinėmis, gerokai sumažėtų. Įsirengti spindulinį dujinį šildymą nerekomenduotina. Viena vertus, vargu ar paveldosaugininkai pritartų tokiam sprendimui. Patalpų lubos būtų iškabinėtos šildymo prietaisais, šie užgožtų meno vertybes ir tiesiog sudarkytų paveldo objektą.

Spindulinis šildymas nekeltų komforto ir bažnyčioje susirinkusiems maldininkams. Jausmas būtų toks, kad kaista tik galva, o visam kūnui dar šalta. Šilumą spausti iš viršaus į apačią yra gana sudėtinga. Kai ji spinduliuoja iš apačios į viršų, pasiekiamas kur kas didesnis komfortas. Įrengti kietojo kuro katilinę ekonomiškai gal ir būtų priimtina. Tačiau vargu ar šis sprendimas įmanomas miesto centre, be to – paveldo objekte. Kiti galimi sunkumai – reikėtų atskiros patalpos kurui sandėliuoti, o rūkstantis kaminas Bernardinų sode iš karto sulauktų neigiamų atsiliepimų dėl estetikos ir aplinkos teršimo.

Renkantis alternatyvų šilumos šaltinį tarp šilumos siurblio ir dujinio šildymo, „Robert Bosch“ specialistai pirmenybę teiktų dujiniam šildymui. Tokį pasirinkimą lemia kur kas mažesnės pirminės investicijos.

SA 2015 Nr. 5 / reklama

64

VILNIAUS ŠILUMOS ŪKYJE – SKANDINAVIŠKI STANDARTAI Vilniaus šilumos ūkis priartėjo prie standartų, kurie įprasti moderniuose Skandinavijos šalių energetikos sektoriuose. Efektyviai veikiančio šilumos ūkio viziją realizavusi bendrovė „Vilniaus energija“ per trylika metų ne tik iš esmės atnaujino šilumos tiekimo vamzdynus, bet ir naujai pažvelgė į klientus. Ženkliai sumažino nuostolius Energetikos ekspertai pripažįsta, kad beveik 60 metų istoriją skaičiuojantis Vilniaus šilumos ūkis nuo 2002 metų išgyvena tikrą atgimimą. Tai aktualu daugiau kaip 195 tūkst. butų, kuriems Vilniaus mieste, Grigiškėse, Salininkuose ir Trakų Vokėje šilumą tiekia „Vilniaus energija“.

Pradėjusi dirbti sostinėje, „Vilniaus energija“ iš esmės reorganizavo šilumos tinklų įmonę, pakeitė valdymo struktūrą, optimizavo bendrovės funkcijas ir investavo į informacines sistemas. Šiuo metu visa įmonės veikla grindžiama moderniais vadybos principais, įdiegta efektyvi darbuotojų mokymų ir kvalifikacijos kėlimo sistema. „Vilniaus energija“, visus investicinius įsipareigojimus miestui vykdanti tiksliai pagal šilumos ūkio nuomos sutartyje numatytą grafiką, į sostinės šilumos ūkį jau investavo 172 mln. eurų. Daugiausia lėšų skirta termofikacinėms elektrinėms atnaujinti, trasoms renovuoti, šilumos punktams diegti, biokuro naudojimo plėtrai, naujiems klientams prijungti, modernioms informacinėms technologijoms diegti.

Nuo 2002 metų bendrovė rekonstravo ir naujai įrengė 140 kilometrų trasų – beveik 20 proc. visų Vilniaus šilumos

vamzdynų. Šiems darbams „Vilniaus energija“ skyrė 55,2 mln. eurų nuosavų lėšų. Naujieji vamzdynai – modernūs ir ilgaamžiai. Tinklų atnaujinimas per metus leidžia sutaupyti apie 5,2 tūkst. MWh šilumos per metus.

Seniausios Vilniaus šilumos trasos modernizuojamos pasitelkus Europos Sąjungos (ES) fondų paramą. Iki 2015 metų „Vilniaus energija“ iš viso įgyvendino penkis ES finansuojamus šilumos tinklų rekonstrukcijos projektus, kuriems skirta 5 mln. eurų parama. Kryptingos investicijos leido sumažinti nuostolius šilumos tinkluose nuo 24 iki 12 proc. „Vilniaus energija“ priartėjo prie Europoje moderniausių Skandinavijos šilumos ūkių, kurių trasose prarandama vos 8–12 proc. šilumos energijos.

„Vilniaus energija“ į sostinės šilumos ūkį jau investavo 172 mln. eurų.

Užtikrina patikimą tiekimą Laiku ir vietoje pritaikytos naujovės leido „Vilniaus energijai“ optimizuoti techninius, komercinius ir finansinius procesus. Pasitelkusi programą „Termis“, bendrovė sukūrė hidraulinio vamzdynų skaičiavimo modelį, visapusiškai suderintą su kitomis sistemomis. Šia programa atliekami detalūs perdavimo tinklo skaičiavimai, realiuoju laiku prognozuojami įvykiai trasose. Taip užtikrinamas patikimas šilumos tiekimas ir kartu mažinamos šilumos tiekimo išlaidos. Nors šios naujovės naudojamos daugelyje Europos šalių, „Vilniaus energija“ pirmoji jas pasitelkė bendroje integruotoje sistemoje.

Iš bendrovės taikomų naujovių išsiskiria ir žaislo dydžio sraigtasparnis, kuris pasitelkiamas į pagalbą požeminių vamzdynų būklei stebėti. Šis prietaisas aptinka vandens pratekėjimus. Sraigtasparnyje sumontuotas termovizorius fiksuoja kūnų skleidžiamus infraraudonuosius spindulius, o miniatiūrinė kamera informaciją įrašo į atminties kortelę. Įdiegė vieningą aptarnavimo standartą Bendrovė pasirūpino, kad iš ankstesniais laikais įprastų vartotojų aptarnaujami vilniečiai taptų visateisiais klientais. Šiandien kiekvienu aptarnaujamu daugiabučiu namu rūpinasi bendrovės priskirti šilumininkai vadybininkai, aprūpinti modernia įranga. „Vilniaus energija“ nuolat tobulina klientų aptarnavimo kokybę. Siekdama efektyviau bendrauti su šilumos naudotojais, sutrumpinti prašymų vykdymo ir problemų sprendimo terminus, bendrovė įkūrė tris klientų aptarnavimo centrus, skambučių centrą, patogų interneto puslapį. 2014 metais „Vilniaus energijoje“ įdiegtas visiems darbuotojams skirtas klientų aptarnavimo standartas. Tai – nuolatinė darbuotojų elgesio su klientais tobulinimo priemonė. Standartas padeda užtikrinti tinkamą klientų priėmimą aptarnavimo centruose ir profesionalias konsultacijas telefonu.

Atnaujintoje interneto svetainėje www.vilniaus-energija.lt pateikiama visa centralizuotai besišildantiems vilniečiams aktuali informacija. Prie elektroninio aptarnavimo

SA 2015 Nr. 5 / reklama

Pakeitė neekonomiškas katilines Vietoj 192 neekonomiškų grupinių katilinių Vilniaus daugiabučiuose namuose buvo įdiegta daugiau kaip 3,6 tūkst. modernių automatizuotų šilumos punktų. Nuostolius termofikaciniam vandeniui papildyti šilumos tinkluose bendrovė sumažino nuo 150 iki 30 kubinių metrų per valandą.

Vidutinis karšto vandens atjungimo gyventojams laikas, kai „Vilniaus energija“ vykdo hidraulinius bandymus prieš šildymo sezoną, buvo sutrumpintas dviem trečdaliais – nuo 100 iki 33 valandų.

65 65 65

centro prisijungę klientai gali peržiūrėti sąskaitas, mokėjimų istoriją, šilumos energijos naudojimo ataskaitas, susipažinti su namą aptarnaujančiu vadybininku šilumininku.

Per mėnesį interneto svetainėje svečiuojasi apie 50 tūkst. unikalių lankytojų.

Pastangos gerinti klientų aptarnavimą neliko nepastebėtos sostinės gyventojų. Per dvylika metų pagrįstų skundų šildymo paslaugomis skaičius sumažėjo du kartus.

Nuo 2002 metų „Vilniaus energija“ išaugino klientų ratą – prie centralizuotų šilumos tinklų prijungė daugiau kaip 2,8 mln. kvadratinių metro ploto.

Interaktyvus daugiabučių žemėlapis Tarp klientams naudingų įrankių – ir interaktyvus žemėlapis, apžvelgiantis energinį visų Vilniaus namų efektyvumą. Čia sudėtingos šilumos naudojimo analizės pateiktos kiekvienam suprantama ir patrauklia forma. Unikali sistema, kurios neturi joks kitas pasaulio miestas, pateikta interneto svetainėje www.vilnius.lt, skiltyje „Sumažinkite sąskaitas už šildymą“.

Nuolat atnaujinamame žemėlapyje nurodomas 4799 šilumos punktų energijos naudojimas ir energinė klasė, kuriai pagal išeikvojamą kiekį priklauso daugiabutis. Pagal energijos naudojimą daugiabučiai skirstomi į 15 klasių, o šios sugrupuotos į 6 kategorijas, žemėlapyje pažymėtas skirtingomis spalvomis. Pernai šis „Vilniaus energijos“ ir miesto savivaldybės projektas buvo paskelbtas geriausiu inovacijos kategorijoje Europos miestų sąjungos asamblėjoje „Eurocities 2014“, vykusioje Miunchene (Vokietija).

SA 2015 Nr. 5 / reklama

66

Nuolat atnaujinamame žemėlapyje nurodomas 4799 šilumos punktų energijos naudojimas ir energinė klasė, kuriai pagal išeikvojamą kiekį priklauso daugiabutis.

Aukso medalis už taršos mažinimą Aplinkai daromą neigiamą poveikį „Vilniaus energija“ mažina taikydama pažangias šilumos, elektros energijos gamybos technologijas ir modernizuodama perdavimo tinklus. Pernai bendrovė pelnė aukso medalį už taršos mažinimą apdovanojimuose „Metų gaminys 2014“. Dėmesio sulaukė bendras „Vilniaus energijos“ ir Lietuvos energetikos instituto projektas, kuris leido sumažinti taršą Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr. 2.

Darbus šilumininkai pradėjo po to, kai 2010 metų pabaigoje buvo sugriežtinti ES direktyvų reikalavimai, susiję su teršalų koncentracijomis degimo produktuose. Azoto oksidų NOx norma sugriežtėjo net tris kartus – nuo 300 iki 100 mg/Nm3.

Pagal instituto parengtą techninį projektą antroje Vilniaus elektrinėje buvo įrengta dūmų recirkuliacijos sistema, leidusi sumažinti azotų oksidų kiekį, ir įdiegtas automatinis katilo valdymas. Rezultatas – iki direktyvos reikalavimų sumažintas emisijų dydis.

Didina biokuro naudojimą Vietos biokuro naudojimo skatinimas – viena svarbiausių „Vilniaus energijos“ investicijų krypčių, tiesiogiai mažinančių taršą. Vilniuje įgyvendinti biokuro projektai teikia trigubą naudą: leidžia kvėpuoti švaresniu oru, didina Lietuvos energetinį nepriklausomumą nuo importuojamų dujų ir pigina šilumą.

Praėjusių metų vasarą pirmą kartą istorijoje karštas vanduo Vilniuje buvo pradėtas gaminti naudojant tik vietos biokurą. „Vilniaus energijai“ atsisakius gamtinių dujų ne šildymo sezono metu, šilumos kaina sumažėjo net 23 proc. – nuo 6,92 iki 5,35 ct už kWh be PVM. Dar 2006 metais įmonė daugiau kaip 11,5 mln. eurų investavo į didžiausio Lietuvoje kogeneracinio katilo, kū-

renamo biokuru, statybas. 2006 metais pradėjus veikti 60 MW galios katilinei, „Vilniaus energija“ dujų naudojimą per metus sumažino 7 proc. Biokuro katilinė gali pagaminti 9 proc. sostinei tiekiamos šilumos energijos ir 50 proc. karšto vandens ne šildymo sezono metu.

Vėliau biokurui naudoti buvo pritaikyta ir Naujosios Vilnios rajoninė katilinė, kurioje šiandien pagaminami 4 proc.

Vilniui tiekiamos šilumos. ES Sanglaudos fondo paremtas katilinės modernizavimo projektas iš viso pareikalavo daugiau kaip 1,27 mln. eurų investicijų.

Dar 2010 metais „Vilniaus energija“ yra parengusi projektą, kuris suteiktų galimybę iš biokuro pagaminti apie 60 proc. miestui tiekiamos šilumos. Deja, žalios šviesos šiam projektui iki šiol neuždegė nei Vilniaus savivaldybė, nei valstybė.

Tradicija – sodinti mišką Įmonė saugo aplinką ne tik diegdama naujoves, leidžiančias mažinti įrenginių keliamą taršą. Kartu „Vilniaus energija“ ragina klientus vietoj popierinių sąskaitų rinktis elektronines ir taip saugoti Lietuvos miškus. Beje, šiuo metu jau daugiau kaip 90 tūkst. vilniečių naudojasi elektroninio aptarnavimo centro internete paslaugomis. Apie 60 tūkst. įmonės klientų atsisakė popierinių sąskaitų ir pasirinko elektronines.

Prieš kelerius metus bendrovėje gimė graži, aplinką tausojanti iniciatyva. „Vilniaus energijos“ darbuotojai Varėnos rajone pasodino 1 hektarą miško, apie 7000 medžių. Šis ritualas tapo kasmetiniu – sodinimo darbų šilumininkai imasi kiekvieną pavasarį.

Nuo 2010-ųjų kiekvieną pavasarį įmonės darbuotojai skelbia aplinkos švarinimo akciją ir išsiruošia tvarkyti Vilniaus aplinkos. Per ketverius metus energetikai surinko apie 40 tonų padangų, apie 19 tonų buitinių atliekų, daugiau kaip 30 tonų statybinių atliekų.

ecococon.lt 68 nuotr.

EKOLOGIJOS TEMAI INTERPRETACIJŲ NESTINGA Ar galėsime teigti susikūrę ekologiškus namus vietoj plastikinių langų rėmų pasirinkę medinius, o tradicinius tirpiklinius dažus pakeitę skiedžiamais vandeniu? Bet koks žingsnis tvaresnės, sveikesnės gyvensenos link yra sveikintinas, vis dėlto specialistai sako, kad ekologijos samprata yra kur kas platesnė ir aprėpia ne tik pačias medžiagas, produktus, bet ir jų gamybos procesus.

Neturi nepriklausomos informacijos

Nors kartais bandoma priversti suabejoti ekologiško mąstymo ir gyvensenos perspektyvomis vadinant tai mados, taigi – neišvengiamai laikinu, reiškiniu, architektas Arūnas Kilišauskas teigė negalįs išskirti kokių nors ryškesnių tendencijų – tiesiog vieniems šiandien tai aktualesnis veiksnys, kitiems – ne toks aktualus. „Gal anksčiau pasitaikydavo daugiau besižavinčiųjų moline statyba, tačiau paprastai šis žavėjimasis buvo paremtas tuo, kad neva pasistatyti tokį namą yra pigiau. Tačiau ir tada sakydavau, ir dabar sakau, kad pigiau gali būti tada, kai tai darai pats – įdedi savo, artimųjų pastanA J I gų. Sutaupyti galima tik darbo sąskaita“, – aiškiG O L no architektas.

O

5N

1 20

/EK

r. 5

A. Kilišausko vertinimu, būstą statančių žmonių pasirinkimą tarp ekologiškų ir neekologiškų sprendimų veikiau lemia psichologinis faktorius. „Racionalumo šiuo atveju būna nedaug, nes žmonės neturi nepriklausomos informacijos, ir tai yra blogai. Pavyzdžiui, Vokietijoje tuo užsiima universitetai, iš kurių galima gauti nepriklausomą ataskaitą apie tam tikras medžiagas, produktus.

Pas mus tokia informacija sunkiai prieinama, žmonės kol kas nėra labai apsišvietę“, – kalbėjo architektūros studijos „Ekotektonika“ vadovas.

Didesnis dėmesys – interjerui

Architektas A. Kilišauskas pastebi, kad ir pati ekologijos sąvoka interpretuojama nevienareikšmiškai. Viena vertus, ekologiškumas statyboje suvokiamas kaip absoliučiai natūralių medžiagų, tokių kaip šiaudai ar molis, naudojimas. Kita vertus, tiesiog kalbama apie tai, kad vienos medžiagos yra sveikesnės už kitas. „Tačiau paimkime kad ir molio blokelį – jis kenksmingo radono išskiria daugiau nei silikatinė plyta. O žmonėms ekologiškas atrodo būtent molio blokelis ar molinė plyta. Taigi yra visokių niuansų, o jei dar labiau pasigilintume, kiltų globalesnių klausimų: kiek medžiagai išgauti buvo išnaudota pirminės energijos, kiek gamtai padaryta žalos? Apie tokius dalykus retas kuris pamąsto“, – pripažino specialistas.

Architektas Vaidotas Dapkevičius linkęs manyti, kad ekologiškumas šiandien ryškiau matomas renkantis apdailos, interjero sprendimus. „Dalis interjero kūrėjų iš principo naudoja ekologiškas, natūralias medžiagas. Tačiau jei kalbėsime apie paties pastato statybą ir su ekologija susijusias technologijas,

69

čia jau reikėtų daugiau ieškojimų, didesnio įdirbio, nes statybinės medžiagos yra standartizuotos“, – kalbėjo V. Dapkevičius.

Takoskyra tarp „sau“ ir „pardavimui“

Architektūros studijos „Ekotektonika“ vadovo A. Kilišausko patirtis byloja, kad jei žmogus nori susikurti sveiką gyvenamosios aplinkos mikroklimatą, jis mąsto plačiau, rūpinasi ne vien mediniais langais. „Besidomintieji ekologija dažniausiai gilinasi ir į tam tikrus dvasinius dalykus. Tie, kuriems ši tema nėra labai svarbi, įprastai daugiau dėmesio skiria funkcijai, išvaizdai“, – tikino architektas.

Nemažai priklauso ir nuo paties objekto paskirties: „Kai žmonės stato gyvenamąjį namą sau, įprastai stengiasi, kad statyba būtų ekologiškesnė, žinoma, jeigu išmano ją. Jeigu statomas visuomeninis objektas, dažnai pasirinkimą lemia kaina – nors procesai atliekami pagal nustatytas normas, dažniausiai šiuo atveju ekologiškumas nėra labai akcentuojamas.“ Anot A. Kilišausko, sveikas turi būti, tai yra – nekelti sveikatos problemų, bet kuris pastatas. Tačiau tiems žmonėms, kuriuos kamuoja alergija, specialistas pataria atsigręžti į statybą iš natūralaus molio. „Molinius namus matau kaip vieną alternatyvių statybos sistemų. Tačiau bet kokia kita statybinė sistema irgi nėra bloga, jei viskas būna padaroma kokybiškai, paisant sveikos aplinkos kūrimo principų“, – kalbėjo architektas A. Kilišauskas.

Žinių apie ekologiją stinga

Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinio centro direktorė Edita Milutienė pabrėžė, kad Lietuvoje supratimas apie ekologišką statybą vis dar menkas. Pavyzdžiui, JAV populiarią idėją namų statybai panaudoti senas automobilių padangas mūsų šalyje retas išdrįstų pavadinti ekologiška, neabejoja pašnekovė. „Vieni teigia, kad ekologija – sveika aplinka, kiti – sveikas žmogus. Mūsų žinios apie ekologišką statybą pasenusios 30 metų.

-

SAUGUS APLINKAI dažai vidaus darbams Be tirpiklių, atsparūs plovimui, matiniai dažai.

Tinka ir naujiems, ir anksčiau dažytiems paviršiams.

www.tikkurila.lt

70

Pasaulyje jau sukurti ekologiškų namų standartai, į ekologiją, kitaip nei Lietuvoje, žiūrima visapusiškai“, – teigė E. Milutienė.

Beje, įsitikinimas, kad ekologiška statyba yra būtinai brangesnė nei tradicinė, pasak centro vadovės, irgi nepagrįstas – tokios taisyklės nėra.

Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir būsto departamento Statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos skyriaus vedėjas Dainius Čergelis linkęs manyti, kad šiuo metu terminas „ekologiška statyba“ dažniau vartojamas rinkodaros tikslais, juolab kad ekologija – vis dar madinga tema. „Kalbant apie statybines medžiagas ir pastatus, svarbiausia, kad jie atitiktų esminius statinių (gaisrinės saugos, higienos) ir kitus keliamus reikalavimus. Šių santykį su statyboje aiškiai neapibrėžta ekologijos sąvoka būtų sudėtinga vienareikšmiškai identifikuoti, juolab kad bendrąja prasme ekologiškumas gali būti suprantamas ne tik kaip konkretų fizinį objektą, bet ir procesą apibūdinanti charakteristika. Artimiausiu metu didesnių pasikeitimų šiuo klausimu AM kompetencijai priklausančio teisinio reguliavimo srityje nenumatyta“, – patikino AM atstovas.

Vieno pirmaujančių dažų gamintojų Baltijos šalyse ir Lenkijoje – bendrovės „Tikkurila“ – mokymų centro vadovas, dažų ekspertas Rokas Vičkus pastebi, kad klientai ekologiškų dažų ieško ne dėl mados – jie ima suprasti ir vertinti ekologiškų dažų privalumus. „Ekologiškų arba saugių aplinkai dažų samprata neapsiriboja vien tuo, kad pats produktas yra saugus. Tai – ir žaliavų išgavimas, naudojant kuo mažiau resursų, ir saugi, nesmarkiai aplinką teršianti gamyba bei galimybė perdirbti pakuotes. Kuo mažiau pavojingų medžiagų išskiria dažų paviršius, tuo mažiau jų yra patalpoje“, – paaiškino dažų ekspertas.

Europos Sąjungos (ES) direktyvos riboja lakiųjų organinių junginių (LOJ) kiekį dažuose.

5N

1 20

O

/EK

r. 5

IJA

G LO

Ekologiškuose dažuose ir pigmente tas kiekis yra dar mažesnis, negu leidžia ES direktyvos, arba jų iš viso nėra. „Saugūs dažai aktualūs ne tik žmogui, kuris gyvens tais dažais nudažytoje aplinkoje, bet ir dažytojui. Tam tikrais atvejais išdžiūvusi ir subrendusi (po maždaug 30 dienų) dažų plėvelė gali neskleisti į aplinką kenksmingų LOJ, bet dažant jų patenka į dažančiojo organizmą. Sakoma „sveikata – brangiausias turtas“, tačiau realiai aplinkai saugūs ar ekologiški dažai nėra brangesni už panašius kokybiškus produktus“, – tvirtino R. Vičkus.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas architektas Marius Šaliamoras statybų parodoje „Resta“ vykusiame seminare „Energinio efektyvumo sprendimų įtaka architektūrai“ siūlė sugrįžti prie mąstymo, kad projektuojant pastatus svarbiausia ne automobiliai, technologijos, energetika, o žmogus, taip pat – istorinis, gamtinis, socialinis, urbanistinis kontekstas. „Tausoti resursus reiškia ne jų iš viso nenaudoti, bet naudoti protingai. Organizuojant viešuosius pirkimus dažnai pamirštama, kad kuo ilgiau tarnauja daiktas, tuo jis tvaresnis ir mažiau teršia aplinką. Taip pat yra su statybinėmis ir apdailai skirtomis medžiagomis, statiniais. Jei statybines medžiagas vežamės iš kitų šalių ar gaminame labai sudėtingas, be abejo, teršiame aplinką. Yra bandymų pastatyti tvarų, ekologišką, energiją taupantį būstą, primenantį fabriką. Ar mes norime gyventi tokiuose namuose? Gyvenimo kokybę užtikrina ne tik energetinė kokybė ar ekologiškos medžiagos, bet ir estetika.

Pasikeitęs požiūris į žmogų, dėmesys aplinkai, naujos technologijos turi keisti ir pačią architektūrą, – neabejoja architektas. – Namas nėra troba su propeleriu ant stogo – labai svarbi estetiška aplinka. Nėra ekologiškos architektūros, yra tik gera arba bloga architektūra.“

72

ISTORINIAM GĖLIŲ PAVILJONUI – naujas veidas Kristina BUIDOVAITĖ

Sovietmečiu Pylimo gatvėje iškilęs gėlių parodų ir pardavimo paviljonas šiandien minimas greta kitų vertingų Vilniaus architektūros pavyzdžių. Apleistą pastatą centrinėje miesto dalyje naujam gyvenimui prikelti užsimoję šeimininkai į pagalbą pasitelkė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentus. Neabejojama, kad daugiau nei pusšimtį metų skaičiuojantis pastatas taps miestiečių traukos vieta.

Idėjų paieškai – kūrybinės dirbtuvės

Architektės Nijolės VAIČIŪNIENĖS 1961 metais suprojektuotas gėlių paviljonas laikytas moderniosios architektūros pavyzdžiu.

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 5

Buvusį gėlių paviljoną pritaikyti kavinės funkcijai ir galutinai sukurti jos interjerą – su tokia užduotimi dabartinis paviljono savininkas menininkas ir verslininkas Augustinas Beinaravičius kreipėsi į VDA Interjero dizaino katedros dėstytoją architektę Laurą Malcaitę. „Kavinė jau kurį laiką veikia, tačiau interjeras nėra įrengtas iki galo, nes nebuvo aiškios koncepcijos. Kadangi VDA trečio kurso studentai nagrinėja maitinimo įstaigų interjerus, kilo mintis paviljone suorganizuoti kūrybines dirbtuves – suteikti jaunimui galimybę padirbėti su realiu nekasdienišku objektu ir užsakovu. A. Beinaravičius pritarė idėjai, tad šios kūrybinės dirbtuvės tapo puikiu verslo ir mokslo institucijos bendradarbiavimo pavyzdžiu“, – paaiškino architektė.

Buvusio gėlių paviljono rekonstrukcijos projektą parengė architektas Darius Spranaitis, lauko terasų projektą – architektų grupė PUPA (ang. „Public Urbanism Personal Architecture“).

Dviejų savaičių trukmės kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę studentai pateikė savo siūlymų, kaip galėtų atrodyti 1961 metais suprojektuotas erdvus pastatas su vidiniu kiemu. Projektuose turėjo atsispindėti pagrindinė erdvių koncepcija, atmosfera ir nuotaika.

Studentai projektų nedetalizavo iki baldų. Svarbesnė užduotis šešioms kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusioms komandoms buvo atskleisti interjero koncepciją pasitelkus maketą, maketo fotofik-

73

Geriausiu ir konceptualiausiu darbu komisija išrinko Marijos STONYTĖS, Viliaus BRUŽO, Viktoro ČEIKOS ir Ričardo BERTAŠIAUS projektą. sacijas, fotomontažus ir eskizus. Projektus vertino ir komentavo architektai Aurimas Sasnauskas, Monika Zemlickaitė, Giedrė Datenytė ir A. Beinaravičius.

Kūrybines dirbtuves organizavusi architektė L. Malcaitė teigė, kad gėlių parodoms ir pardavimui skirtas paviljonas visų pirma išsiskiria savo tipologija – paviljonų architektūros analogo Vilniuje nėra. „Šis objektas – įdomus ir pirmine funkcija, ir architektūra – jis atviras greta esančiam skverui ir miestui. Manau, ši vieta galėtų būti ypač patraukli miesto gyventojams. Šiuo metu kavinė jau veikia, tačiau visi darbai atliekami pamažu, etapiškai, – komentavo pašnekovė. – Grąžinamas tikrasis paviljono veidas, perimetru atidengiamos vitrinos. Interjere atidengtos ir eksponuojamos lubų konstrukcijos – jos, keičiantis savininkams, apaugo ne vienu sluoksniu naujadarų, svetimkūnių.“ Pirminė paviljono funkcija neliks pamiršta. A. Beinaravičius iš pradžių puoselėjo planus įrengti vietą, skirtą gėlių pardavimui, tačiau kol kas ketinama kavinės erdves pripildyti gėlių, kurių būtų galima įsigyti, arba pasiūlyti miestiečiams į buvusiame gėlių paviljone įkurtą kavinę „Paviljonas“ atnešti jiems nebereikalingų augalų.

Išskirtinė statinio forma

Architektės Nijolės Vaičiūnienės suprojektuotas paviljonas prieš keliasdešimt metų laikytas moderniosios architektūros pavyzdžiu. Gėlėms eksponuoti ir pardavinėti skirtą pastatą sudaro 18 atskirų šešiakampių: kiekvienas elementas remiasi į metalinę koloną, prie kurios pritvirtintas gelžbetonio stogas, o pastato sienas atstoja dvigubo stiklo rėmai.

Statinio konstruktyvinės dalies autorius Rimvydas Pranaitis pasakojo, kad pastatas, turėjęs tapti Pylimo gatvės akcentu, suprojektuotas 1961 metais, tačiau jo statybos baigtos tik 1966-aisiais.

Užsitęsusių darbų priežastis – statybinių medžiagų trūkumas. Dėl tos pačios priežasties projektas prasidėjus statyboms buvo koreguojamas. Kuo šis objektas išsiskyrė prieš keliasdešimt metų?

Anot R. Pranaičio – tuomet retai naudotais aliuminio profilio langais ir nestandartiniais stiklo paketais.

Kolonoms anuomet buvo populiaru pasitelkti cementinius asbesto vamzdžius. Bet šiame objekte taupant panaudoti tokio pat skersmens metaliniai vamzdžiai – čia pakako nedidelio jų skaičiaus. Kolonos papildomai sutvirtintos betonu. Grindims panaudotos gelžbetonio plokštės: pakeltas jų profilis, kad lietaus vanduo subėgtų į kiekvienos kolonos vidurį ir tuomet – į kolektorius rūsyje. „Paviljono istorijoje buvo garbės nedarančių momentų: jo šeimininkai nuolat keitėsi, kurį laiką čia glaudėsi benamiai. Statinys pergyveno nuosmukį, gerai, kad jo apskritai nenugriovė“, – komentavo R. Pranaitis. Vis dėlto inžinierius neabejoja – jei naujieji šeimininkai paviljonui sukurs papildomų funkcijų, jis išpopuliarės.

SA 2015 Nr. 5 / reklama

74

VOKIŠKA KOKYBĖ UŽ PRIEINAMĄ KAINĄ

Garažo vartai „RenoMatic 2015“, L griovelis, „Decograin“ paviršius, „Titan Metallic CH703“ spalva. Įėjimo į namą durys „Thermo Pro Plus 010“ su šonine dalimi, „Decograin“ paviršius, „Titan Metallic CH703“ spalva.

Išskirtiniai vokiečių garažo vartų, durų ir pavarų gamintojo „Hörmann“ pasiūlymai 2015 metams

Sau namus įsirengiantiems gyventojams ar statybininkams labai svarbus gražiai suprojektuotas ir įspūdingai įrengtas būsto fasadas. Būtent dėl to didelis dėmesys skiriamas paradinėms namo durims ir garažo vartams. Todėl, kaip ir kasmet, garažo vartų, durų ir pavarų gamintojas „Hörmann“ siūlo pasinaudoti išskirtiniu pasiūlymu ir įsigyti kokybiškus automatinius garažo vartus bei įėjimo į namą duris. Šiais metais į pasiūlymą įtraukta įvairesnių garažo vartų dydžių ir spalvų. Galima rinktis iš dviejų paviršių tipų, kurie yra atsparūs atmosferos poveikiui, o „Hörmann“ patentuoti konstrukciniai ypatumai užtikrins ilgaamžiškumą. Į pasiūlymą taip pat įtrauktos įėjimo į namą durys „Thermo Pro Plus“, kurių dizainas puikiai dera su vartais ir atitinka net reikliausio kliento poreikius.

Garažo vartai „RenoMatic Light 2015“ su M grioveliu Tai garažo vartai, pagaminti iš dvisienių segmentų, užpildytų poliuretano putomis. Vartų paviršius „Woodgrain“ imituoja medžio rieves. Norimą variantą galima pasirinkti iš trijų spalvų: žemės rudos, baltos ir antracito pilkos. Gamintojai pirkėjams siūlo net aštuonių stan-

dartinių dydžių vartus vienviečiams ar dviviečiams garažams. Šie vartai komplektuojami su pavara arba rankenų komplektu rankiniam valdymui.

Garažo vartai „RenoMatic 2015“ su L grioveliu Tai garažo vartai, pagaminti iš dvisienių segmentų, užpildytų poliuretano putomis. Vartų paviršius „Decograin“ imituoja medieną. Norimą variantą galima rinktis iš trijų spalvų: auksinio ąžuolo, tamsaus ąžuolo ir „Titan Metallic CH703“. Šis padengimas užtikrina vartų ilgaamžiškumą ir atsparumą aplinkos poveikiui. Gamintojai pirkėjams siūlo net aštuonių standartinių dydžių vartus vienviečiams ar dviviečiams garažams. Vartai komplektuojami su pavara arba su rankenų komplektu rankiniam valdymui.

Garažo vartų pavara „ProMatic“ Pasirinkus automatinius garažo vartus, prie jų siūloma „Hörmann“ pavara „ProMatic“ su dviem juodos spalvos nuotolinio valdymo pultais HSE 2 BS. Tokią pavarą siūlo tik „Hörmann“. „ProMatic“ mechaninis pakėlimo saugiklis užtikrina patikimą apsaugą nuo įsilaužimo, o „Soft“ funkcija tausoja vartus: prieš užsidarydami iki galo jie švelniai stabtelėja ir lengvai nusileidžia.

Trečiosios kartos „ProMatic“ pavaros radijo ryšio kodavimo sistema „BiSecur“ yra itin saugi ir suteikia galimybę suprogramuoti papildomą atidarymo aukštį norint patalpas išvėdinti.

75 75 75

Namo durys „RenoDoor 2015“ Tai namo durys su aliuminine 60 milimetrų storio stakta ir termiškai atskirta 46 milimetrų storio durų varčia.

Durų šilumos perdavimo koeficientas – iki 1,2 W/(m2K).

Durų matmenys – 1000 × 2100 milimetrų, prie tokių durų tinkančios šoninės dalies matmenys – 400 x 2100 milimetrų. Šias duris gamintojas rekomenduoja montuoti taip, kad atsidarytų į vidų ir su sąlyga, jog name įrengtas tambūras.

Namo durys „RenoDoor Plus 2015“ „RenoDoor Plus 2015“ – tai ypač šiltos plieninės įėjimo į namą durys, kurių aliumininė 80 milimetrų storio stakta termoizoliuota, o 65 milimetrų storio plieninė varčia su įstiklinimu užpildyta poliuretano putomis. Tai užtikrina gerą šilumos izoliaciją, kuri siekia iki 0,96 W/(m2K). Šias duris galima montuoti taip, kad atsidarytų į vidų arba išorę.

Durų paviršius dažytas arba padengtas „Decograin“ dekoru vidinėje ir išorinėje pusėse. Nuo galimo įsilaužimo saugo keliagubas užraktas ir apsauginis profilis vyrių pusėje. Durų rankena pagaminta iš nerūdijančiojo plieno.

Siūlomas durų dydis – 1000 × 2100 milimetrų, galima priderinti šoninę dalį, kurios matmenys yra 400 × 2100 milimetrų.

Namo durys „Thermo Pro Plus TPS 010“ su šoninėmis dalimis – šio sezono naujovė 2015 metais „Hörmann“ siūlo savo klientams „Thermo Pro Plus TPS 010“ duris su šoninėmis dalimis arba viršlangiais. Tai prie durų matmenų priderintas šoninis arba viršutinis langas, kuris yra stiklinamas trigubu stiklo paketu ir gali būti skaidrus arba apdorotas smėliasrove. Viršlangis ar šoninis langas įleidžia daugiau dienos šviesos į Jūsų namus ir dar labiau papuošia namų fasadą.

Pačios durys yra plieninės, ypač šiltos, jų 80 milimetrų storio aliumininė stakta termoizoliuota, o 65 milimetrų storio plieninė varčia su įstiklinimu užpildyta poliuretano putomis. Galima rinktis net iš 10 spalvų, o svarbiausias dalykas – nėra standartinio dydžio. Šias duris „Hörmann“ gali pagaminti nuo 875 iki 1250 milimetrų pločio ir nuo 1875 iki 2250 milimetrų aukščio už tokią pat kainą.

Durų paviršius dažytas arba padengtas „Decograin“ dekoru vidinėje ir išorinėje pusėse. Nuo galimo įsilaužimo saugo keliagubas užraktas ir apsauginis profilis vyrių pusėje. Durų rankena pagaminta iš nerūdijančiojo plieno.

Atveriamųjų vartų pavara „RotaMatic 2“ Pavara „RotaMatic 2“ skirta dviejų sąvarų atveriamiesiems vartams su sąvara iki 220 kilogramų svorio, 2500 milimetrų pločio ir 2000 milimetrų aukščio. Ji valdoma naudojant tvirtą elektromechaninę atveriamųjų vartų pavarą su modernia „BiSecur“ radijo ryšio technika ir juodos spalvos rankiniu siųstuvu „Hörmann“ nuotolinio HS 5 BS. valdymo pultas Atveriamieji ar uždaromieji vartai HS 5 BS. švelniai įsibėgėja ir taip pat lygiai, lengvai sustoja. Esant reikalui galima nustatyti vartų jėgos ribotuvą ar suprogramuoti vienos judančios sąvaros funkcijas.

Stumdomųjų vartų pavara „LineaMatic“ Pavara „LineaMatic“ skirta stumdomiesiems vartams su sąvara iki 300 kilogramų svorio, 6000 milimetrų pločio ir 2000 milimetrų aukščio. Į komplektą įeina krumpliastiebių profiliai, skirti vartų sąvarai iki 5000 milimetrų, ir rankinis siųstuvas HS 5 BS. Pavara valdoma naudojant modernią „BiSecur“ radijo ryšio techniką. Stumdomieji vartai švelniai įsibėgėja ir taip pat lygiai, lengvai sustoja. Esant reikalui galima nustatyti vartų jėgos ribotuvą ar suprogramuoti asmenų praėjimą.

Įėjimo į namą durys „Thermo Pro Plus 010“ su dviem šoninėmis dalimis, „Decograin“ paviršius, spalva – auksinio ąžuolo.

SA 2015 Nr. 5 / reklama

Dvikryptė radijo ryšio sistema „BiSecur“ Tai moderni garažo ir įvažiavimo vartų pavarų radijo ryšio sistema. Dvikryptę ir itin saugiai užkoduotą radijo ryšio sistemą „BiSecur“ gamintojai vertina kaip į ateitį orientuotą technologiją, skirtą patogiai ir saugiai valdyti garažo bei įvažiavimo vartus, apšvietimą. Naujai sukurtas itin saugus „BiSecur“ kodavimo metodas užtikrina, kad joks pašalinis negalėtų nukopijuoti radijo ryšio signalo. Šį metodą patikrino ir sertifikavo Vokietijos Rūro universiteto saugos ekspertai. Jie pripažino, kad sistema yra saugi taip pat, kaip ir interneto bankas.

Dvikryptė radijo ryšio technika „BiSecur“ suteikia dar daugiau patogumo ir saugumo: namo šeimininkui nereikia blogu oru eiti į kiemą, kad įsitikintų, jog vartai uždaryti. Tik vienas rankinio siųstuvo HS 5 BS mygtuko paspaudimas, ir iš šviesos diodo spalvos bus matyti, ar garažo vartai užverti. Jeigu netyčia jie liko atviri, dar kartą paspaudus mygtuką vartai nusileis.

Visas „Hörmann“ duris ir vartus galite įsigyti iš oficialių „Hörmann“ atstovų Lietuvoje. Jų sąrašą ir daugiau informacijos apie pasiūlymą rasite internete adresu www.hormann.lt.

20

N 15

Prieš 20 metų iškilus lenkų architektūros istorikas profesorius Adamas Miłobędzkis pavartojo socmodernizmo terminą, siekdamas apibrėžti laikotarpį nuo 6-ojo iki 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, ir pirmąkart pamėgino jį įvertinti tuo metu leistame žurnale„Lenkijos architektūra“. Įvertinimas buvo visiškai nepalankus.

Tapęs didžiulių vienarūšių, labai ekonomiškų ir praktiškų blokinių namų konstrukcijų sinonimu, prisidėjęs prie architekto profesijos subiurokratinimo, socmodernizmas A. Miłobędzkiui asocijavosi su šimtais valstybės įsteigtų ir valdomų gyvenviečių. Kitaip tariant, betono džiunglės, skelbiančios komunistinę sovietinės inžinerijos dogmą, tapo realybe. Tai buvo meną aplenkianti zona, kurianti antrinį funkcionalizmą iš pasyvių Vakarų skolinių.

Tai, kad tai buvo kiek per kritiškas įvertinimas ir kad tuo metu ir blogų, ir gerų pavyzdžių buvo galima aptikti abiejose geležinės uždangos pusėse, buvo įrodyta dar 2008 metais Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje surengtoje parodoje „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945–1970“. Ji buvo pasiekusi ir Lietuvą. Nors požiūriui pasikeisti prireikė laiko, šiandien socmodernizmas yra tapęs dažna architektų diskusijų

tema. Šis vertinimas visada turi dvi medalio puses, susijusias su tiesiogine šalių patirtimi, jų sąlyčiu su laikotarpiu ir jo palikimu.

Diskusijos apie šį paveldą neaplenkė ir Lietuvos. 2010 metais Nacionalinėje dailės galerijoje vienas iš parodos „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945–1970“ kuratorių, istorijos profesorius Davidas Crowley skaitė paskaitą „Vėlyvųjų ultramodernių pastatų, statytų pagal komunizmo taisykles Rytų Europoje, likimas“ iš savo ciklo „Modernizmas.lt: įtakos, ideologijos, palikimas“.

D. Crowley kalbėjo, kad dauguma ambicingiausių 7–8 praėjusio amžiaus dešimtmečio modernizmo pavyzdžių Rytų Europoje yra virtę griuvėsiais. XXI amžiaus pradžia sunaikino iškilius socialistinio modernizmo architektūros pavyzdžius – tokius kaip Respublikos rūmai Berlyne (architektai Heinzas Graffunderis ir Karlas Ernstas Swora, 1973–1976 metai) ar prekybos centras „Supersam“ Varšuvoje (architektai Jerzy Hryniewieckis, Maciejus Krasińskis, Ewa Krasińska, inžinierius Wacławas Zalewskis, 1959– 1962 metai). Šie pastatai buvo nubausti – itin literatūrine ir impozantiška maniera – dėl režimų, kurie juos pastatė, ydų. Jų destrukcija buvo neginčijama. Tuo pat metu menininkai, kino kūrėjai, architektai bandė iš naujo įvertinti socmodernizmą. Ką gali papasakoti tokių menininkų kaip Davido Majlkoviciaus, Huberto Czerepoko, Monikos Sosnowskos, Deimanto Narkevičiaus darbai apie sovietinio modernizmo klimatą? Kokių alternatyvių svajonių gali gimti iš šių griuvėsių?

Sovietinis – ir kultūros, ir architektūros – paveldas nepaliauja kurstyti ir kitų šalių specialistų, politikų bei visuomenės aistrų. Reikia pripažinti, kad tai drauge ir skaudus, ir įspūdingas, jaudinantis atminimas. Būtent mėginant tai perprasti, sykiu – ir perrašyti pokario modernizmo architektūros istoriją, prieš trejus metus Vienos architektūros centre buvo surengta paroda „Sovietinis modernizmas 1955–1991 m.: nežinomos istorijos“.

Parodoje siekta parodyti daugiau nei vien beveidžius daugiabučių blokus ir tuščias miestų aikštes – buvo atskleista visuomenės kova, mėginimas pasipriešinti masinei urbanizacijai – ir šiuo aspektu šis reiškinys turėjo daug daugiau bendra su Vakarais, negu manyta anksčiau.

U SA

A

/P

r. 5

LIS

ARCHITEKTŪROS PAVELDO DIDYBĖ

NEPAKELIAMA

SOCMODERNIZMO

76

Sovietinio režimo pabaigos architektūros šedevras: Jerevano sporto ir koncertų kompleksas „Hamalir“, 1987 metais įvertintas valstybine SSRS premija. © Anush Ananyan

77 SOVIETINIS JEREVANO PASIDIDŽIAVIMAS

prim

Pa ena statas „ s mil parnu Hama žini s k lir“ šką elia pau ntį kštį .

Turbūt nėra nė vienos buvusios sovietinės šalies, kurioje čia anuomet nebūtų iškilęs koks nors gigantiškas monumentas, pastatas, didžiulis sanatorijos kompleksas ar reprezentacinis miesto aparatas, pavyzdžiui, koncertų ir sporto rūmai. Tiesa, po Sovietų Sąjungos griūties tokių objektų istorija susiklostė skirtingai. Vienų atminimas pažymėtas jau tik popieriuje, kiti pamažu griūva nesulaukdami galutinio nuosprendžio, tretiems pasisekė – įgavę antrą kvėpavimą, šiuolaikinės estetikos bruožų, jie sėkmingai gyvuoja toliau, pavyzdžiui, tarptautinė vaikų stovykla „Artek“ Jaltoje. Jos šlovė ir šiandien neblėsta.

Vienu iš sovietinio režimo pabaigos architektūros šedevrų laikomas 1983 metais vakarinėje Jerevano (Armėnija) dalyje iškilęs didžiulis Kareno Demirčiano sporto ir koncertų kompleksas (armėnų vadinamas „Hamalir“). Daugiau kaip 46 tūkst. kvadratinių metrų ploto objektą suprojektavo armėnų architektų grupė: A. Tarchanianas, S. Chačikianas, G. Pogosianas ir G. Mušegianas. Kadangi šio statinio originalumas buvo labai vertinamas dar esant Sovietų Sąjungai, po 1985 metų gaisro buvo nepagailėta pastangų ne tik atstatyti kompleksą, bet ir maksimaliai jį patobulinti.

Po renovacijos kompleksas duris vėl atvėrė 1987-aisiais.

Objektas išsiskiria unikaliu dizainu, statinio konstrukcija savo forma primena sparnus keliantį milžinišką paukštį. Už originalų architektūros sprendimą – besisukančią 1008 vietų tribūną, kuri per kelias minutes gali susijungti su 7 tūkst. žiūrovų talpinančia Sporto, arba Didžiąja, sale – 1987 metais architektai buvo apdovanoti valstybine SSRS premija.

Ant Cicernakaberdo kalvos įsikūrusiame komplekse taip pat įrengta ir per 2 tūkst. žiūrovų talpinanti Koncertų, arba Mažoji, salė, didžiulė 1300 kvadratinių metrų dydžio fojė, tarptautinių renginių ir konferencijų salė ir dar viena susitikimų, parodų bei renginių salė.

2005 metais kompleksą už beveik 6 mln. JAV dolerių įsigijo armėno Murado Muradiano valdomas Rusijos holdingas BAMO. Jis į komplekso renovavimą ir modernizavimą investavo beveik 42 mln. JAV dolerių. 2008-aisiais, praėjus 25 metams nuo pirmosios inauguracijos, buvo iškilmingai atšvęsta antra komplekso atidarymo ceremonija. Tiesa, dėl savininkų skolų 2014 metais kompleksas perduotas Armėnijos gynybos ministerijos žinion.

Prieš perduodant valstybei, kompleksą net septynis kartus mėginta parduoti per aukcioną, tačiau nė vienos derybos, net ir sumažinus pradinę kainą nuo beveik 45 iki 25,5 mln. JAV dolerių, nesibaigė sandoriu. Beje, kompanijos atstovai tvirtino, kad tikroji komplekso vertė yra ne mažesnė nei 100–120 mln. JAV dolerių.

Armėnijos vyriausybė iškart ėmėsi ieškoti būdų perduoti komplekso valdymą į privačias rankas, pripažinusi, kad valstybės institucijos to nepajėgs atlikti tinkamai.

Ieškoma sėkmingai veikiančio komplekso valdytojo, nuomininko arba potencialaus pirkėjo, o gautas lėšas numatyta panaudoti Armėnijos gynybos reikalams, todėl kompleksas ir užregistruotas kaip Gynybos ministerijos nuosavybė.

Beje, „Hamalir“ rūmai yra didžiausia Armėnijoje sporto ir koncertų erdvė. Nuo 2008 metų čia vyksta visos svarbiausios sporto varžybos, didieji koncertai, kuriuose pasirodė ir daug garsių užsienio atlikėjų – nuo „Deep Purple“, Laros Fabian iki Joe Cockerio.

Į siurrealistinį kalėjimą panašus poilsio ir laisvalaikio centras „Draugystė“ Jaltoje. © Frederic Chaubin, 1984

Virš valg skard © ykla A žio pa nat Nation rmėn kibusi sou ional a al Arc ijos ra Gevor Edu nd-re rchive hives šytojų go Ko c ard cord of of A p o G ing film rme oilsia haro abr do s, p nia viet iely cum hot / C ėje ano ent ogr ent . nuo s (CN aph ral tr.

A F s and P SR )

78

Vadovaujami Vienos architektūros centro direktoriaus Dietmaro Steinerio, trejus metus projekto kuratoriai keliavo po buvusią Sovietų Sąjungą – nuo Estijos iki Baltarusijos, nuo Armėnijos iki Uzbekistano, ieškodami neretai trapių ir greitai nykstančių savo tyrimo objektų. Buvo kalbinami gyvi to laikotarpio veikėjai, informacijos ieškota knygynų lentynose. Tyrimo objektai aptarti sugrupavus pagal sovietinę tipologiją: cirkas, sporto salė, eksperimentiniai blokiniai daugiabučiai, reprezentaciniai pastatai, memorialiniai pastatai, paminklai, teatrai ir kavinės.

Visi jie, anot D. Steinerio, vienu metu įkūnija paprastumą ir heroizmą.

Jau ne vienus metus dūlanti, apleista, pirminė masiškai kolektyviškai organizuoto gyvenimo utopija vis dar apčiuopiama. Idealizuotos pastatų formos ir proporcijos yra neįprastų, net revoliucinių sovietinio režimo tikslų, tokių kaip liaudies aprūpinimas nemokamu būstu i k i

futuristinius objektus, pavyzdžiui, skrydžiui paruoštą raketą primenantį Robotikos ir techninės kibernetikos tyrimų centrą Sankt Peterburge ar į siurrealistinį kalėjimą iš Martino Scorsese kino juostos „Kuždesių sala“ panašų poilsio ir laisvalaikio centrą „Draugystė“ Jaltoje.

D. Steinerio tikinimu, tai buvo pastatai, turėję skleisti ir stiprinti sovietinius idealus. Tačiau funkcionaliai jie nėra itin nutolę nuo 7–8 dešimtmečio Europos pastatų. 2012 metų Venecijos architektūros bienalėje olandų architekto Remo Koolhaaso atstovaujamas tarptautinis architektų, urbanistikos ekspertų ir kultūros analitikų biuras OMA pristatė savo darbą „Tarnautojų architektūra“, kuriame buvo pavaizduotos to pat laikotarpio Vakarų Europos struktūros. Ir šioje, ir sovietinio modernizmo parodoje perteikta pilietiškumo ir socialinės misijos prasmė – tų idealų, kuriems šiuo metu yra iškilusi grėsmė dėl architektūros ateičiai diriguojančių privačių interesų.

Daugelis iš Vienos parodoje pristatytų pastatų dabar yra arba yrantys, arba naujai pritaikyti šiuolaikiniam skoniui. Vienu tokių pavyzdžių galima laikyti Abdullah Achmedo suprojektuotą Karlo Markso biblioteką (1969–1975 metai) Ašchabade (Turkmėnistanas), kuri ilgai buvo sovietinių architektų piligrimystės objektas. Savo forma biblioteka priminė netoliese esantį VII amžiaus Kyz Kalos fortą – smėlyje paskendusį senovės reliktą. Šiandien ji pakeista neatpažįstamai: brutalistinio stiliaus betono fasadas apdailintas marmuru.

1975 metais nutiestas kelių ministerijos „viadukas“ Gruzijoje.

2007-aisiais jį atnaujinus čia įsikūrė Gruzijos banko centrinis biuras. © Bank of Georgia DABAR

ANKSČIAU

1980 metų, apraiškos. Vienos parodoje daug nepakartojamų vaizdų atkeliavo iš Rumunijoje gimusios fotografės Simonos Rotos archyvų. Jos nuotraukose užfiksuotas ir nuostabus vaizduotės polėkis, ir praradimų dykynės.

Architektai, darbavęsi nuo šeštojo dešimtmečio vidurio, pasižymėjusio Chruščiovo atšilimu, iki „perestroikos“ 9-ajame dešimtmetyje, susidūrė su pinigų ir medžiagų stoka, politine cenzūra.

Kai Nikita Chruščiovas oficialiai paskelbė, kad atsisakoma Josifo Stalino išpūsto klasikinio stiliaus, bet kokia ornamentika buvo laikoma kone nusikaltimu. Tačiau jau po dešimtmečio architektams teko ir vėl pakeisti kursą. Leonido Brežnevo reakcingoji politika leido puošybą, tačiau reikalavo, kad architektai moksliškai pagrįstų savo meninius sumanymus.

Tačiau, kaip Vienos parodos kataloge pažymėjo Lietuvos architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė, beveik niekam nepavyko išvengti visa apimančios sovietinės architektūros kaip miesto reprezentacinio aparato ir socialinių emocijų generatoriaus idėjos – ar tai būtų lanku žemyn sminganti Talino Dainų šventės scenos (1957–1960 metai) arka, ar drąsiai virš skardžio pakibusi Gevorgo Kocharo valgykla Armėnijos rašytojų poilsiavietėje (1965–1969 metai).

Akivaizdžiausiai tai turbūt pasireiškė viešosiose erdvėse, skirtose naujųjų socialistų ceremonijoms, pavyzdžiui, santuokų rūmuose ir gedulo salėse, kurios pakeitė bažnyčias ir laidojimo namus, arba pionierių stovyklose, pavyzdžiui, „Arteke“ Kryme. Ši stovykla, kaip buvo pristatyta parodos kataloge, buvo neprilygstama ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir kitų socialistinių šalių vaikų bei ambicingų tėvų svajonė. Čia taip pat būtų galima paminėti ir po buvusias Sovietų Sąjungos valstybes išsibarsčiusius keistus technologijų pažangą, minties progresą ir visą jo didybę įforminančius

5N

1 20

A

/P

r. 5

LIS

U SA

Sovietinio laikotarpio paveldo išsaugojimo uždavinį buvusiose sovietinėse šalyse komplikuoja vis dar jautrus jų santykis su praeitimi. Tačiau objektus suprojektavusiems architektams šie pastatai dažnai buvo būdas išreikšti egzistencinę laisvę, kurios negalėjo sulaikyti net geležinė uždanga. „Manau, kad laisvė visų pirma gimsta mūsų viduje ir tik tada išorinėse aplinkybėse“, – parodos katalogui parengtame interviu sakė Feliksas Novikovas, Baku gimęs architektas, kurio darbų sąraše yra Pionierių rūmai Maskvoje (1958–1962 metai).

Tokių sentimentų buvo persmelkta visa Vienos architektūros centro surengta paroda – tai savotiškas testamentas apie pačią architektūros meno dvasią ir sudužusių svajonių kainą.

Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

79

VIEŠŲJŲ ERDVIŲ KŪRIMO PROCESE BŪTINAS DIALOGAS

Lisabonos gatvės menas. J. Narkūno nuotr.

Doc. dr. Jekaterina LAVRINEC VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedra

Kuriant naujas ar gaivinant esamas miestų erdves gyventojų balsas įprastai lieka neišgirstas, o miestiečiams aktualūs sprendimai priimami už uždarų durų. Ar dialogas tarp skirtingų interesų grupių gali tapti realybe?

Bendruomeniškumo apraiškos laiptinėse

Rūpinimasis bendra erdve ir bendrų iniciatyvų plėtra yra ašis, apie kurią formuojasi bendruomeniniai ryšiai. Tai ilgai trunkantis procesas: gyventojai palaipsniui ima kartu kurti veiklas, o aktyviau kontaktuodami su kitais gyventojais – pasitikėti vieni kitais. Išskiriamos kelios bendruomeniškumo užuomazgos, vienaip ar kitaip susijusios su bendros erdvės organizavimu – panašių galima aptikti daugelyje rajonų.

Pavyzdžiui, daugumoje laiptinių galima pamatyti tvarkymo grafikus, kurie įpareigoja žmones paeiliui plauti bendrą laiptinę.

Tai, kad namo gyventojai, jausdami atsakomybę, pareigingai sutvarko laiptinę, dar nereiškia, kad jie pažįsta savo kaimynus.

Tačiau dalijimasis rutina jau yra svarbus bendruomeninių ryšių formavimo veiksnys.

Net ir tais atvejais, kai atrodo, kad bendra erdve gyventojai nesirūpina, galima aptikti momentinio rūpinimosi kitais ženklų. Vienas ryškesnių pavyzdžių – spontaniško dalijimosi erdvės, kurias organizuoja daugiabučių gyventojai laiptinėse arba kur nors prie namų, tam pritaikydami senus baldus arba palanges. Ši socialinio kontakto forma nėra įpareigojan-

ti, joje esama žaidybinio potencialo, tačiau tokios iniciatyvos gali tapti kitokios bendros veiklos pradžia.

Nuskambės netikėtai, bet rūpestingumo erdvių gausu medinėse Šnipiškėse. Pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį medinukų gyventojai užlopo kelių duobes keliuose – jie patys pasirūpina transportu, skalda ir smėliu. Aktyvūs gyventojai periodiškai nuvalo žemėmis apsinešantį istorinį grindinį. Šis rūpinimasis bendra aplinka už savo kiemo ribų, galvojant apie praeivius ir vairuotojus, yra geras atskaitos taškas tarpusavio pasitikėjimui formuoti.

Šnipiškių potencialas neišnaudotas

Apklausų metu gyvenamųjų rajonų gyventojai labiausiai išskiria infrastruktūros problemas. Daugelyje kaimynijų pagrindine problema įvardijamas automobilių stovėjimo vietų trūkumas. Jis neretai tampa želdinius tausojančių gyventojų ir tų, kurie suinteresuoti, kad atsirastų daugiau naujų automobilių stovėjimo vietų, konfliktų priežastimi.

Medinėse Šnipiškėse dažniausiai įvardijamos trys problemos: nesutvarkyti keliai ir šaligatviai, o tai skatina chaotišką automobilių statymą ant pėsčiųjų takų, viešųjų tualetų, vandentiekio, žaidimų aikštelių trūkumą. Dalį šių bėdų gyventojai bandė spręsti patys, taip pat nustatyta tvarka teikdami savivaldybei užklausas ir prašymus.

Medinių Šnipiškių problema dar yra ir tai, kad miesto strategų jos matomos kaip statybų aikštelė. Gyventojai negali būti tikri dėl ateities: nors ir patenkinti gyvenimu Šnipiškėse, jie nežino, kuriam laikui gali čia planuoti savo gyvenimą. Mat kvartalo, kuriam numatomas muziejaus po atviru dangumi (Skanseno) likimas, gyventojų ateitis išties nėra aiški. Netikrumas dėl savo rajono ir gyvenimo jame ateities skatina aibę socialinių problemų. Jos – rajono ir jo gyventojų stigmatizacijos, kaltinimo apsileidimu ir netvarkingumu pagrindas (kai kurie

Dal spo ijimos inst ntaniš i erdvė tink aliacij kai arb s, org atsi lus ir g os, im a kaip anizuo „Ga randa ali pa a form meni jamos n ska tvės ko čios b skatint uoti so nės tina mo end i na cia nčių da“ ruo uja liniu s inst – v men s alia iena ės v cijų iš d eikl . aliji as. mą si

80 jimas, orientuojantis į gyventojų poreikius, būna efektyvesnis nei centralizuoti sprendimai, kai miesto rajonuose per naktį atsiranda keli šimtai naujų žaidimų aikštelių – net ten, kur jų nereikia.

Ko galima pasimokyti iš vokiečių patirties? Čia rajonų gyventojai yra visaverčiai miesto plėtros dalyviai, su jais būtina aktyviai komunikuoti, ir jų įtraukimas į sprendimų priėmimą neturi būti formalus. Šios programos dalyviai visai neseniai ėmė domėtis bendruomeniniu menu ir socialiu dizainu kaip priemone sutelkti vietos gyventojus ir išspręsti socialines kaimynijos problemas. Kartu su Kaimynijų vadybos programos darbuotojais mokymosi visą gyvenimą projekto rėmuose esame parengę gidą-instrukciją, skirtą neformaliai komunikacijai kaimynijose: čia atskleidžiama, kokiu būdu kūrybinės ir žaidybinės sąveikos kaimynijose gali paskatinti bendruomenių formavimąsi.

Kūrybinės iniciatyvos atlieka ir pragmatinę funkciją: jos suburia gyventojus, suteikia jiems sąlygas užmegzti santykį su kaimynais ir prijaukinti kaimynijų erdves. Bendruomeninis menas nukreiptas į ryšių formavimą – tarp vietos gyventojų ir jų aplinkos. Šioje srityje reikalingos tęstinės programos, ku-

J. Narkūno nuotr.

sociologai tam tikros gyvenvietės arba viešosios erdvės ignoravimą vadina apleidimo gestais). Tačiau tai yra dešimtmečius programuojamas procesas.

Kūrybinis pavienių grupių aktyvumas neišsprendžia strateginiame lygmenyje užprogramuotos situacijos, tačiau gali išryškinti rajono potencialą, suburti jo gyventojus ir prisidėti formuojant alternatyvias rajono plėtros vizijas. Ir kaip tik tokiais atvejais, imant įgyvendinti alternatyvų rajono plėtros scenarijų, reikalingas skirtingų sektorių (interesų grupių) bendradarbiavimas. Juolab kad rajono gyventojai suinteresuoti geresnėmis sąlygomis savo rajone, aktyviausieji išmano biurokratinius mechanizmus. Ypač tie, kurie yra bandę spręsti rajono infrastruktūros problemas. Taip pat svarbus išlieka ir seniūnijų vaidmuo, pirmiausia teikiant konsultacijas ir pagalbą, nors šių padalinių resursai – itin riboti.

Kuriant alternatyvius scenarijus, medinės Šnipiškės galėtų būti kompleksiškai plėtojamos kaip išskirtinę istoriją ir rekreacinį potencialą turintis Vilniaus rajonas. Tai suteikia puikią progą išbandyti modelį, kurio atskaitos taškas yra ne greitkeliai, o dviračių ir pėsčiųjų takai – atsižvelgiant į tai, kad judėjimas mieste yra skausminga sostinės problema.

Medinės Šnipiškės yra vertingos ne kaip statybų aikštelė, bet kaip rajonas, kuriam būdingas išskirtinis gyvenimo būdas, galintis gerokai prisidėti prie gyvenimo kokybės sostinėje – siūlydamas naujų rekreacinių erdvių, įdomių laisvalaikio leidimo formų, sutelkdamas dėmesį, pavyzdžiui, į neformalią komunikaciją (juk tai istorinis keramikos dirbtuvių rajonas, kuriam būdinga gamtinė įvairovė – čia gyvena ir šikšnosparnių, ir šeškų, čia daug vaismedžių, nedidelių daržų, tai – puiki galimybė išplėtoti pažintines platformas po atviru dangumi).

Galima remtis Vokietijos patirtimi

Vienas ryškiausių vietos bendruomenių įtraukimo į savo kaimynijos plėtrą ir socialinės atskirties mažinimą pavyzdžių yra Kaimynijų vadybos (ang. Quartiersmanagement) programa, Regionų plėtros programos lėšomis įgyvendinama Vokietijoje.

Kaimynijose įkuriami maži informaciniai centrai, o kelių žmonių komanda kelerius metus aktyviai kontaktuoja su gyventojais, kurie laikomi vietos ekspertais, geriausiai išmanančiais lokalias problemas ir vietos potencialą. Specialistai įvertina žmonių poreikius, kartu išplėtoja ir įgyvendina sprendimą. Pavyzdžiui, sutvarko A K krantinę, įrengia žaidimų aikštelių ir net nediR delių vaikų darželių. Toks tikslingas lėšų naudoTVA

20

1

r 5N

.5

TO AŠ R /K

rios leistų užtikrinti iniciatyvų tvarumą.

Pavyzdžiui, medinių Šnipiškių atveju tokių programų vaidmenį atliko „Grundtvig“ programa, kuri leido išplėtoti aibę kūrybinių veiklų, tapusių neformaliojo ugdymo formomis. Užtikrinant iniciatyvų tvarumą, verta formuoti tokius veiklos modelius, kurie reikalauja minimalių investicijų ir išlieka funkcionalūs net ir baigus projektus. Vienas pavyzdžių – gatvės mozaikos dirbtuvės, kurios buvo inicijuotos Šnipiškėse atsižvelgiant į tai, kad šiame rajone XVII amžiuje klestėjo keramikos dirbtuvės. Medžiagų – keramikos gaminių – dirbtuvėms aukojo patys gyventojai.

Kita sritis, kuri paprastai lieka diskusijų apie meną viešosiose erdvėse paraštėse – tai gatvės arba miesto menas, aprėpiantis ne tik grafičius, bet ir intervencijas į viešąsias erdves, gatvės performansus.

Pastarąjį dešimtmetį miestai ėmė instrumentalizuoti gatvės meną, paversdami jį savo kūrybinio kapitalo demonstravimo ir turistų pritraukimo įrankiu. Pavyzdžiui, 2010 metais Lisabonoje buvo sukurtas puikus gatvės meno maršrutas, kurio autoriai – garsiausi pasaulio gatvės menininkai (Os Gêmeos ir Blu, SAM3, Ericailcane ir Lucy McLauchlanas). Kartu buvo siekta pristatyti ir Portugalijos gatvės meno sceną. Monumentalūs grafičiai aktualizavo apleistus statinius, nutolusius nuo istorinio miesto centro. Dalis darbų buvo kuriama kooperuojantis su vietos gyventojais.

Meno strategavimas – daugialypis procesas, kurį sunku vertinti vienareikšmiškai: gatvės menas yra gyvas tol, kol jis gali

81 būti laisvai plėtojamas kaip nuolatinis eksperimentas. Pavyzdžiui, kalbant apie vadinamuosius „tagus“ ant sienos – tai ne kūrybinio eksperimento, o sąmoningumo stokos išraiška: subrendę grafičių piešėjai yra jautrūs konteksto požiūriu.

Kaip išsivaduoti iš pasyvių stebėtojų vaidmens?

Žaid ir ka imų a Šni imyn ikštelė pišk ų iš ėse kyla .

Kalbant apie profesionalųjį meną viešosiose erdvėse, labiausiai intriguoja, kam priklauso sprendimas dėl meno objektų viešosiose erdvėse. Akivaizdu, kad profesionalams, miestiečiams atitenka tik pasyvių žiūrovų vaidmuo. Todėl kartais viešosios erdvės ir iš viršaus nuleidžiami meno objektai virsta konfliktu dėl teisės, kam priklauso miestas – tarp resursus ir sprendimo galią turinčiųjų bei jos neturinčiųjų. Todėl, kalbant apie įmeninimo strategijas, verta kelti klausimą apie dialogo formas tarp skirtingų interesų grupių.

Aš palaikyčiau balansą tarp laisvų kūrimo sąlygų ir kūrybinių sprendimų tvarumą užtikrinančių programų. Galime prisiminti Gitenio Umbraso „Stebuklų“ plytelės istoriją: viena iš trijų plytelių, paklota menininko iniciatyva, atnaujinant dangą Katedros aikštėje, išliko tik per atsitiktinumą. Ji spontaniškai apaugo miestiečių interpretacijomis, tapo norų sugalvojimo vieta, aplink ją susikūrė savas miesto ritualas. Po kurio laiko savivaldybė pradėjo naujų plytelės versijų, tinkamų eksponuoti parodoje „Expo 2010“ Šanchajuje, kūrimą.

Plėtojant meno viešosiose erdvėse kūrimo sąlygų temą, svarbu paminėti ir vietos organizacijų įprotį kopijuoti kūrybinius sprendimus, užuot pripažinus kūrėjų įdirbį ir pakvietus juos išplėtoti naują kūrybinę idėją. Kopijuojant sprendimus sukuriamos kelios vienodos antrinės erdvės, ir meninin-

Jekaterinos LAVRINEC kūrybinių dirbtuvių, skirtų menui viešosiose erdvėse, metu baltarusių studentų sukurta instaliacija. Įdomu, kad ji paskatino aktyvų fizinį kontaktą: praeiviai būtinai prie jos prisiliesdavo, o riedlentininkai naudojo savo triukams. A. Karpekos nuotr. kams nesuteikiama galimybė realizuoti savo originalias idėjas.

Pavyzdžiui, remiantis kūriniu „Meilės krantai“ (aut.

G. Umbrasas), krantines turintys Lietuvos miestai pasipuošė miestui adresuojamomis meilės žinutėmis, kurios nebuvo sukurtos originalaus darbo autoriaus. Mano manymu, tokius projektus inicijuojančių organizacijų pozicija yra žalinga bendram kūrybiniam klimatui, miesto ir galiausiai šalies įvaizdžiui. Jeigu jums patiko idėja, pasikvieskite jos autorių – juk originalus rezultatas prisidės prie organizacijos, miesto erdvės, miesto, pačios šalies žinomumo.

Atsiranda bendradarbiavimo užuomazgų

Skirtingų sektorių bendradarbiavimas plėtojant gyvenamuosius rajonus – siekiamybė. Išbandžiusios laikinus aplinką gerinančius sprendimus, miestiečių grupės ima ieškoti būdų, kaip užtikrinti pasiektų rezultatų tvarumą, o tam reikalingas miesto strategų ir verslo palaikymas.

Bendruomeninėms praktikoms jautrūs menininkai gali būti bendruomeniškumo katalizatorius: kūrybinės iniciatyvos gali suformuoti patrauklias viešąsias erdves (teikiant dėmesį ne jų puošybai, o santykiams tarp žmonių ir su žmonėmis formuoti). Juk miestiečiai ir yra vietos ekspertai: jie geriau nei kas nors kitas žino konkrečių vietų privalumus ir trūkumus, supranta, kaip funkcionuoja rajonas. Šis lokalus žinojimas yra pagrindinis miestiečių resursas. Šiuo metu Lietuvoje jau randasi skirtingoms sritims atstovaujančių aktyvistų ir organizacijų, suprantančių poreikį formuoti strateginių ir taktinių miesto lygmenų sąveikos modelius, branduolys. Džiugu, kad miestų plėtotojai siekia užmegzti santykį su vietos bendruomene ir kaimynijoje veikiančiomis kūrybinėmis organizacijomis prieš galutinai sukurdami būsimo kvartalo viziją.

Išankstinis rūpinimasis gerais kaimynystės ryšiais ir kūrybine sąveika gali prisidėti ir prie palankaus kvartalo įvaizdžio formavimo, ir prie naujos gyvenvietės komunikacijos.

Autorės dosjė Jekaterina Lavrinec – miesto ir medijų tyrinėtoja, bendruomeninių iniciatyvų kuratorė, miesto žaidimų ir tyrimų platformos „Laimikis.lt“ įkūrėja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto docentė. Nuo 2010 metų dalyvauja tarptautinėse programose, skirtose viešųjų erdvių ir kaimynijų plėtrai Europos miestuose. Nuo 2012-ųjų programų „Grundtvig“ rėmuose kartu su kolegomis iš Lietuvos ir užsienio ėmė plėtoti medinių Šnipiškių veiklas, skirtas bendruomeniniams ryšiams stiprinti ir bendruomeninei erdvei formuoti.

Nuo 2004 metų Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose paskelbė apie 20 straipsnių, skirtų viešųjų erdvių studijų ir plėtros problemoms, kaip kviestinė redaktorė sudaro specialiuosius miesto studijoms skirtus „Santalkos“ žurnalo numerius.

Nuo 2006-ųjų dėsto miesto studijų ir kūrybinės komunikacijos viešosiose erdvėse kursus Lietuvos ir užsienio universitetuose, veda tarptautines kūrybines dirbtuves, skirtas dalyvaujamajam miesto planavimui ir meninių taktikų taikymui regeneruojant viešąsias erdves. Jos akademinė ir kūrybinė veikla sutelkta į miesto erdvių naudotojų patirtį, elgesį, sąveikas ir į kūrybinių iniciatyvų vaidmenį formuojantis socialiniams miestiečių tinklams.

82

PIRMASIS BŪSTAS – TIK PRIEŠ PAT PENSIJĄ?

Aktyvėjant būsto rinkai, Lietuvos bankas pasiūlė atsakingiau vertinti galimų klientų riziką. Tačiau mėnesio pradžioje Lietuvos banko patvirtinti atnaujinti Atsakingojo skolinimo nuostatai, kuriais norima mažinti gyventojų perteklinio įsiskolinimo riziką, sulaukė įvairių vertinimų. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) nuomone, Lietuvos banko keliami tikslai neskatins ekonomikos ir sudarys rimtų kliūčių norintiesiems įsigyti būstą.

Prieš paskolos termino trumpinimą

LNTPA vadovui Mindaugui Statulevičiui pirmiausia į akis krinta maksimalaus paskolos termino sutrumpinimas iki 30 metų. „Tai ypač stipriai paveiks jaunimo, siekiančio gauti būsto paskolą, galimybes tai padaryti. Pastebėtina, kad jauni žmonės, ypač skolindamiesi savo pirmajam būstui, jau turėdami sukaupę pradinio įnašo dalį, tačiau dar negaunantys didesnių pajamų renkasi ilgesnį paskolos grąžinimo laikotarpį, nes tik tokiu būdu gali ją gauti. Sugriežtinus termino reikalavimą, galima daryti prielaidą, kad žmonėms teks rinktis mažiau komforto teikiantį nedidelį arba nenaują būstą“, – atkreipė dėmesį LNTPA direktorius.

Taip pat prognozuotina, kad lėšos, kurios galėtų būti skiriamos būstui įsigyti, teks būsto nuomai, o esant nepakankamam būsto nuomos reguliavimui ir kontrolei dalis šių lėšų per neskaidrią nuomos, ypač iš fizinių asmenų, sistemą nebus įtraukta į apskaitą.

Dauguma ilgiausio termino kreditų skirti ekonominės ir vidutinės klasės būstui įsigyti, o tokio pastaruoju metu yra pastatoma daugiausia, vertinant bendrą būsto fondą. M. Statulevičiaus nuomone, galima spėti, kad apribojus šio segmento pirkėjų galimybes skolintis nemaža dalis tokio būsto bus neparduota ilgą laikotarpį arba projektai bus priverstinai laikomi nebaigtais pagal teisinį statybų reglamentavimą.

Esant tokiai situacijai dėl negautų mokestinių ir veiklos pajamų pirmiausia nukentės valstybės ir vietos savivaldybių biudžetai, taip pat darbo vietas nekilnojamojo turto ir statybų sektoriuje sukūrusios verslo įmonės. „Griežtinamas skolinimąsis gerina sąlygas tiems, kurie ir be didelių banko paskolų įperka prabangų būstą, ir sunkina aplinkybes ieškantiesiems pirmųjų namų ekonominės klasės segmente. Ne paslaptis, kad didžioji dauguma būstų Lietuvoje nuperkama neimant paskolų – pastaruoju metu apie 75 proc. visų sandorių sudaroma nesiskolinant lėšų. Paprastai kuo būstas brangesnis, tuo mažiau jam skolinamasi, o bankų finansavimas reikalingiausias perkantiesiems būstą ekonominiame segmente“, – sakė M. Statulevičius.

Taupyti tenka daugiau nei dešimtmetį

Nuo lapkričio 1 dienos įsigaliosiančios griežtesnės sąlygos neleis išduoti paskolos, jeigu gavėjas negalėts jos išsimokėti palūkanų normai pakilus iki 5 proc. Šiuo metu iki 40 proc. pajamų gali būti atiduodama paskoloms, o pagal naujas taisykles bendra įsipareigojimams dengti suma turės neviršyti 50 proc. kliento mėnesio pajamų.

Nekilnojamojo turto specialistų vertinimu, toks pakeitimas aktualiausias daugiausia uždirbantiems asmenims, kurie kasdienes sąskaitas nesunkiai gali apmokėti iš mažiau nei pusės savo atlyginimo. Vis dėlto paS A skolos termino trumpinimas ir 5 proc. palūkanų D I testas aktualiausias tiems, kuriems būstą įpirkti TG N sunkiausia. . 5/

r 5N 1 20

Būsto įperkamumas pastaruoju metu pamažu auga dėl rekordiškai žemų palūkanų, didėjančių atlyginimų ir beveik vietoje trypčiojančių kainų. Tačiau iššūkis tebelieka pradinis įnašas, turintis sudaryti 15 proc. būsto vertės. Tai gali tapti sunkiai įveikiamu barjeru vidutines pajamas gaunantiems ir šeimos paramos neturintiems jauniems žmonėms.

M. Statulevičius pateikė paprastą skaičiavimą. Tarkime, studijas baigęs jaunuolis uždirba maždaug 700 eurų per mėnesį. Remiantis finansinio elgesio taisyklėmis, 10 proc. pajamų turi būti taupoma – tai būtų 70 eurų per mėnesį, 480 eurų per metus.

Toliau nuo miesto centro esantis 45 kvadratinių metrų ploto naujas dviejų kambarių butas sostinėje su visa apdaila ir baldais kainuoja apie 81 tūkst. eurų. Pirkėjas pradiniam įnašui turėtų būti sukaupęs apie 12 tūkst. eurų. Kitaip tariant, uždirbant 700 eurų ir atsidedant po dešimtadalį pajamų pradinį įnašą reikėtų kaupti daugiau kaip 14 metų. O kur dar registracijos, vertinimo ir kiti mokesčiai, kurie tokio sandorio atveju sudarytų dar apie 1000 eurų? „Išeitų, kad po studijų pradėjęs dirbti 24 metų jaunuolis pirmąjį būstą galėtų įsigyti sulaukęs 38 metų. Tačiau tokio amžiaus tikriausiai reikėtų planuoti nebe 2, o 3 kambarių butą, o tokiam taupyti reikėtų dar ilgiau. Taigi pradinis įnašas tėvų

83

LNTPA direktoriaus Mindaugo STATULEVIČIAUS nuomone, sugriežtintos skolinimosi sąlygos užkirstų kelią būstą įsigyti tiems, kurie gauna vidutinį atlyginimą.

paramos neturinčiam žmogui jau yra iššūkis“, – kalbėjo LNTPA direktorius.

Kai paskolos terminas trumpinamas iki 30 metų ir įvedamas 5 proc. palūkanų testas, dalis jaunų žmonių pasiskolinti tiesiog negalės. Ir ką daryti tiems, kurie šiandien jau yra sumokėję 15 proc. užstatą plėtotojui ir laukia statybų pabaigos, suplanavę skolintis 40 metų? Dalis jų pasikeitus taisyklėms būsto tiesiog neįpirks.

Vaistas nuo emigracijos

Dabar perkantieji pirmąjį būstą supranta, kad tai tik pirmas žingsnis į nekilnojamojo turto rinką iš dar būsimų vidutiniškai 3–5 per visą gyvenimą. Kai kurie pradeda nuo 19–30 kvadratinių metrų ploto butų, kuriuose užtenka erdvės studijuoti ir ilsėtis. Po kurio laiko pagal poreikius ir pajamas būsto plotas auga. „Lietuvos banko vadovas prieš kelerius metus pripažino, kad prastas būsto įperkamumas – viena esminių priežasčių, skatinančių emigruoti. Galbūt šiandien verta svarstyti ir apie atskirą programą jaunimui. Pavyzdžiui, paprastesnės skolinimosi sąlygos turėtų būti taikomos jaunuoliams iki 30 metų, perkantiems būstą, kurio vertė – iki 75 tūkst. eurų“, – sakė M. Statulevičius.

Jis įsitikinęs, kad mūsų šalyje, kurioje jau antrą dešimtmetį ieškoma vaistų nuo emigracijos, tai būtų neprastas pirmas skiepas.

84

ATSAKINGŲ STATYTOJŲ PAMOKOS PIRKĖJAMS Nuo praėjusių metų pabaigos išaugęs būsto pirkimo sandorių skaičius paskatino didžiulę jo pasiūlą. Skaičiuojama, kad šiandien naujo būsto pasiūlą Vilniuje sudaro keli tūkstančiai butų. Gerai, kad pirkėjai turi tokį didelį pasirinkimą. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad rinkai apie 60 proc. būsto siūlo visiškai nauji žaidėjai.

Didelę patirtį turinčios įmonės įspėja pirkėjus viską gerai išanalizuoti ir tik tuomet priimti sprendimą.

Pateikė dešimt kriterijų

Bendrovė „Veikmė“ parengė atmintinę būsto pirkėjams. Įmonės vadovai rekomenduoja pasinaudoti ja – čia koncentruotai apibendrinami daugelis būsto kriterijų, kurių visuma vadinama gyvenimo kokybės paketu.

S IDA G NT . 5/ r N 15 20

Pirmas kriterijus – statytojo ar pardavėjo patikimumas. Siūloma įvertinti, kiek metų jis veikia rinkoje. Jei tik 1–2 metus arba įmonė įsteigta tik vienam projektui, būtina pasidomėti įmonės istorija (gali būti, kad tokiu būdu slepiama neigiama ankstesnių projektų istorija). Vertėtų žinoti, ar įmonė įsteigta tik šiam projektui (išpardavus butus, bendrovė dažniausiai likviduojama, taigi tokiu atveju nebėra kam teikti pretenzijų, nevykdomi garantiniai įsipareigojimai). Dar derėtų pasidomėti informacija apie įstatinį pardavėjo kapitalą, teisminius ginčus su pirkėjais, kas vykdys garantinę priežiūrą, kokia pardavėjo garantinės priežiūros istorija, ar yra objekto generalinis rangovas, koks jo patikimumas, ar statyba buvo atliekama ūkio būdu (kas tokiu atveju teiks garantiją).

Antras kriterijus, kurį svarbu įvertinti – siūlomo buto (patalpos) paskirtis: ar ji gyvenamoji, poilsinė, komercinė, dirbtuvės ar kt. Nuo to priklauso galimi mokesčiai, gyvenamosios vietos deklaravimo galimybė ir būsto likvidumas.

Trečias kriterijus – energinio naudingumo klasė. Reikėtų pasidomėti energijos sąnaudomis šildymui, kiek kilovatvalandžių per metus sunaudojama vienam kvadratiniam metrui ploto.

Taip pat derėtų pasiteirauti pastato energinio naudingumo ser-

85

tifikato, koks atitvarų (išorės sienų, stogo, langų) šilumos laidumas (U vertė W/Km²). Kuo vertė mažesnė, tuo rodiklis geresnis.

Siūloma įvertinti ir šildymo sistemą: šilumos šaltinį (centralizuoti tinklai, dujos, elektra), ar yra atsinaujinančių energijos šaltinių, koks šilumos prietaisų tipas (grindinis, radiatorinis).

Ketvirtas kriterijus – pastato sandarumas (h-1). Kuo šis skaičius mažesnis, tuo pastatas sandaresnis. Reikia atkreipti dėmesį, ar matuotas visas pastatas, ar tik dalis butų, ar matuota laiptinė. Sandarumo matavimus parodo tai patvirtinantis bandymų protokolas.

Penktas kriterijus – pastato garso klasė. Reikia įsitikinti, kaip izoliuoti kambariai nuo negyvenamosios paskirties patalpų arba garažo, kambariai nuo šalia esančių kitų butų (norminis rodiklis – ne mažiau kaip 55 dB), įėjimo į butą durys (norminis rodiklis C klasės pastatuose – ne mažiau kaip 30 dB). Smūgio garso izoliavimo rodiklis C klasės pastatuose – ne daugiau kaip 53 dB. Garso aidėjimo trukmės rodiklis C klasės pastatuose – ne daugiau kaip 1,3 sekundės. Šeštas kriterijus – inžinerinės sistemos. Svarbu įvertinti vėdinimo sistemą (natūrali, mechaninė, mechaninė su rekuperatoriumi), jos išbaigtumą (ar sistema veikia visame bute, ar tik yra galimybė sumontuoti sistemą), vidaus elektros įrangą (ar įrengta visame bute, ar tik yra įvadinė dėžutė), ar vandentiekio ir nuotekų vamzdynai pakloti iki prietaisų.

Septintas kriterijus – išplanavimas ir apdaila. Reikia įvertinti vidaus paviršių paruošimo lygį (sienų tinką, glaistymą, grindų paruošimą, ar sumontuotos palangės), kiek yra tualetų, ar yra balkonas.

Aštuntas kriterijus – tai kiti privalumai: ar name yra liftas, elektroninė patekimo kontrolė, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, sandėliukas, dviračių saugykla, vaikų žaidimų aikštelė, žalieji plotai, vidinis kiemas.

Devintas kriterijus – infrastruktūra. Ar šalia yra vaikų darželis, mokykla, visuomeninio transporto stotelė, parduotuvės, kokia automobilių transporto infrastruktūra. Derėtų atkreipti dėmesį ir į kaimynystę (triukšmą keliančius objektus, saugumą).

Dešimtas kriterijus – kaina ir būsto likvidumas, t. y. ar bus galimybė parduoti būstą ateityje.

Kokybę atspindi ir kaina

Ką būtina žinoti potencialiems būsto pirkėjams, patarimų pateikė ir statybos kompanija „YIT Kausta“. Jos vadovas Kęstutis Vanagas priminė, kad nuosavo būsto įsigijimas – viena svarbiausių ir didžiausių investicijų žmogaus gyvenime. Jame tikimasi gyventi ilgai ir laimingai, būtent todėl namus būtina rinktis ypač atsakingai. „Nusprendus įsigyti būstą vertėtų aiškiai apsibrėžti kriterijus, pagal kuriuos jis bus renkamas – pradedant vieta, susisiekimo galimybėmis, baigiant statytojo patikimumu ir garantinės priežiūros įsipareigojimais. Todėl pirmasis patarimas – būti reiklesniam ir rinktis atsakingai. Pirkdami būstą tiesiogiai iš plėtotojo, pasidomėkite jo reputacija ir patirtimi statant gyvenamuosius namus. Venkite vieno projekto statytojų. Karčią patirtį vis dar prisimena pirkėjai, įsigiję būstą prieš ekonominę krizę. Tuomet nemažai darbą baigusių plėtotojų dingo, ir gyventojai liko vieni su visomis kylančiomis problemomis ir be jokių garantijų“, – sakė K. Vanagas.

Išsiaiškinti, ar finansinė projekto plėtotojo situacija stabili, galima Juridinių asmenų registre, jo finansines galimybes galima patikrinti kreditų biuro „Creditinfo“ duomenų bazėje. O apie jau įvykdytus projektus informacijos šiandien nesunkiai įmanoma rasti internete. Apie patikimumą galima pasiteirauti ir gyventojų.

Beje, suteikti visą reikiamą informaciją apie pastatą privalo ir pats projekto plėtotojas. Tai tokie aspektai kaip panaudotos statybinės medžiagos, inžinerinės sistemos, energinio naudingumo klasė, aplinkos sutvarkymas, automobilių stovėjimo vietų ir žaidimų aikštelių įrengimas. Verta atkreipti dėmesį, ar statytojas yra parengęs išsamias pastato naudojimo instrukcijas.

K. Vanagas įsigijusiesiems būstą jau pastatytame name pataria visų pirma išsiaiškinti, ar namas yra pripažintas tinkamu naudoti. Tam projekto plėtotojo tereikia paprašyti statybos užbaigimo akto kopijos arba pasitikrinti Registrų centro nekilnojamojo turto ir kadastro registre.

Tiesa, nuo 2010 metų Statybos įstatymas numatė galimybę tam tikrais atvejais plėtotojams patiems deklaruoti apie užbaigtą statybą. Šiuo atveju Statybos užbaigimo komisija tokių objektų netikrina ir statybos užbaigimo aktų nesurašo. „Vis dėlto kai komisijos išduoto statybos užbaigimo akto nėra, niekas negali garantuoti, kad darbai, nuo kurių priklauso gyventojų saugumas, yra iš tiesų atlikti tinkamai ir būstą bus galima be papildomų investicijų pripažinti tinkamu“, – įspėjo „YIT Kaustos“ vadovas.

Jo teigimu, verta pasidomėti, kaip statytojas organizuoja garantinės priežiūros įsipareigojimų vykdymą, ar turi garantinės priežiūros tarnybą. Ji naujakuriams gali padėti išvengti ne tik galvos skausmo susidūrus su statybų defektais, bet ir neplanuotų išlaidų. „Be visų minėtų kriterijų, yra dar vienas, kuriuo, mano įsitikinimu, irgi protinga vadovautis. Turiu omenyje tai, kad perkamo būsto kaina yra ir jo kokybės atspindys“, – sakė K. Vanagas.

86

BŪSTO ĮSIGIJIMAS: EKSPLOATACIJA (III)

„Statyba ir architektūra“ kartu su nekilnojamojo turto plėtros įmone „Eika“ tęsia straipsnių ciklą apie būsto įsigijimą ir tai, ką būtina žinoti renkantis savo svajonių namus, į kokias detales privalu atkreipti dėmesį, į kokius klausimus reikia atsakyti siekiant išsirinkti tinkamą būstą. Ankstesniame straipsnyje aptarėme, ką pirkėjams svarbu žinoti apie nekilnojamojo turto statytojų privalomus suteikti garantinius įsipareigojimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime mokėjimų už eksploatacines paslaugas aspektus.

S DA

I TG N . 5/ Nr 5 1 20

Didelių erdvių privalumai ir trūkumai

Perkant būstą itin svarbi yra jo kaina. Imantieji paskolas kruopščiai skaičiuoja, kiek kainuos mėnesio įmoka.

Suprantama – tai gali būti nemenka šeimos išlaidų dalis. Tačiau nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda pastebi, kad dauguma pirkėjų, planuodami su būsto įsigijimu susijusias sąnaudas, kartais pamiršta įvertinti labai svarbią išlaidų dalį – kiek kainuos būstą išlaikyti.

Būsto išlaikymas susideda, atrodytų, iš labai paprastų dalykų. Pavyzdžiui, įėjęs į daugiabučio laiptinę dideliais vitrininiais langais, dažnas susižavi šviesa. Patalpos atrodo erdvesnės, jaukesnės. Tačiau statybos inžinieriai nuolat pabrėžia, kad daugiausia šilumos nuostolių patiriama būtent per langus. Kad ir koks geras langas būtų sumontuotas, jis vis tiek bus laidesnis už sienos konstrukciją. Todėl būsto pirkėjai turi įsidėmėti: kuo didesni langai laiptinėse, tuo bus patiriama daugiau šilumos nuostolių. Tai reiškia didesnes sąskaitas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą negu laiptinėse, turinčiose mažesnius langus.

87

Su tuo susijęs ir kitas būsto eksploatacijos dalykas. Dauguma ieškančiųjų būsto nori turėti kuo mažiau kaimynų, daugiau privatumo ir ramybės. Toks komfortas irgi kainuoja, nes tas pačias išlaidas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą dalijasi mažesnis skaičius butų savininkų. Vadinasi, ir sąskaita vienai šeimai yra didesnė. Ir ne tik už laiptinių šildymą, bet ir kito bendrojo naudojimo turto priežiūrą bei eksploataciją. „Erdvesnės laiptinės gražu, tačiau grožis papildomai kainuoja – gaunamos didesnės sąskaitos ir už patalpų valymą, apšvietimą, įvairius remonto darbus. Juk pastatus administruojančios įmonės įkainius už patalpų valymą nustato pagal patalpos plotą, tad erdvios bendrosios patalpos didina mokėtiną sumą“, – pasakojo bendrovės „Eika“ atstovas M. Žibūda.

Šildymas – ne brangiausia paslauga

Pirkdami būstą gyventojai žino, kad reikia pasidomėti būsimomis eksploatacinėmis išlaidomis. Tačiau dažniausiai apsiribojama klausimu: kiek kainuoja šildymas? „Pastaruoju metu eksploatacinės išlaidos dažnai tapatinamos su mokėjimu už šildymą. Iš dalies tai suprantama, nes nuolat kalbama apie brangstančią energiją, būtinybę taupyti šilumą. Tačiau klaidinga dėti lygybės ženklą tarp šildymo išlaidų ir visų kitų eksploatacijos išlaidų. Kartais šildymas gali kainuoti gerokai mažiau nei kitos paslaugos“, – atkreipė dėmesį „Eikos“ atstovas.

Jis pateikė vieną pavyzdį. Siekdami pirkėjams suteikti kuo daugiau patogumo ir privatumo, vieno daugiabučio statytojai įrengė net aštuonis liftus. Būsimi pirkėjai tuo labai susižavėjo – atrodė, nereikės ilgai laukti norint pakilti iki savo buto ir trintis alkūnėmis lifto kabinoje. Neilgai trukus dideliu privalumu atrodę liftai tapo tikru galvos skausmu, mat jų eksploatacijos kaina – gerokai didesnė už kitų komunalinių paslaugų.

Vienas iš gyventojų, turintis tame name 70 kvadratinių metrų ploto butą, už lifto eksploataciją per mėnesį turi mokėti apie 35 eurus. Ir tai yra daugiau nei už šildymą šiltesniais žiemos mėnesiais. Be to, papildomai mokama ir už liftų valymą. „Pirkdamas butą gyventojas pasidomėjo tik šildymo sąskaitomis, o didelį liftų skaičių įvertino kaip komfortą, patogumą.

Tik gavus sąskaitą susimąstoma, kad laiku nebuvo pasidomėta ir tokio komforto kaina“, – kalbėjo M. Žibūda.

Jis taip pat patarė nepamiršti ir to, kad lifto eksploatacija 4 ir 12 aukštų namuose kainuoja skirtingai. Kai kurios šių įrenginių sąnaudos yra standartinės nepriklausomai nuo namo dydžio. Jeigu liftu naudojasi keliasdešimt butų, jo eksploatacinės išlaidos yra gana mažos, tačiau jeigu naudojasi vos keliolika butų – gali tekti mokėti keletą kartų daugiau.

Mokestis už liftą – tik vienas iš tų, kuris gali būti nepamatuotai didelis. Yra ir kitų paslaugų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo teikiančios komfortą, tačiau yra gana brangios. Prie tokių priskiriama pastato apsauga, kai tai daro žmonės, gėlynų laistymo sistema, fontanai ir jų priežiūra, pastato ir vidinio kiemo apšvietimas. „Eikos“ plėtros direktorius M. Žibūda sutinka, kad malonu prie namo sukurti papildomą grožį, tačiau jo išlaikymas kas mėnesį prie sąskaitos gali pridėti po keliasdešimt ar kelis šimtus eurų. „Po kurio laiko gyventojai ima mąstyti, kaip sumažinti tas išlaidas. Pasitaiko, kad vos pastatas priduodamas eksploatuoti, kiemo ar laiptinės apšvietimas sumažinamas, išsukama kas antra lemputė, o vidiniame kieme gėlynai pamažu nuvysta“, – pasakojo M. Žibūda. „Eikos“ atstovas taip pat pridūrė, kad gyventojams sutaupyti labiau padėtų ne lempučių išsukimas, o jų pakeitimas LED lemputėmis. Tokio paties efektyvumo LED apšvietimas bendrosiose patalpose, kieme ar automobilių stovėjimo aikštelėje gali padėti sutaupyti iki 80 proc. apšvietimui tenkančių sąnaudų. Šią naujovę gali pritaikyti ne tik nekilnojamojo turto plėtotojai naujuose projektuose, bet ir senos statybos daugiabučių gyventojai.

Pigesnė eksploatacija, bet brangesnis pirkinys

Pagal centralizuotos šilumos tiekėjų teikiamus duomenis, net ir iš pažiūros vienodi daugiabučiai sunaudoja skirtingą kiekį energijos. Vadinasi, vienų namų gyventojai už šildymą moka daugiau, kitų – mažiau. Tai priklauso nuo pastato energinio efektyvumo.

Bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas ŽIBŪDA pastebi, kad dauguma pirkėjų, planuodami su būsto įsigijimu susijusias sąnaudas, kartais pamiršta įvertinti labai svarbią išlaidų dalį – kiek kainuos būstą išlaikyti.

Nuo 2016 metų, laikantis Europos Sąjungos direktyvų, visi gyvenamieji namai turės būti statomi tik A energinio naudingumo klasės. Vadinasi, sandaresni, sunaudojantys mažiau šilumos energijos. Dar po kelerių metų – nuo 2018-ųjų – pastatai turės atitikti A+ energinio naudingumo klasę, o dar po dvejų metų, t. y. nuo 2020-ųjų, naujai statomi daugiabučiai turės būti energiškai aktyvūs. Energinis tokių pastatų balansas bus jų naudai, namas daugiau energijos pagamins, negu sunaudos.

Bendrovės „Eika“ atstovas M. Žibūda skaičiuoja, kad statant A energinio naudingumo klasę atitinkančius daugiabučius statybos sąnaudos padidėja iki 15 proc., palyginti su B klasės. Didžioji dalis investicijų statant A klasės daugiabučius tenka vėdinimo sistemos įdiegimui, papildomam šiltinimo sluoksniui, didesniam pastato sandarumui užtikrinti. A energinės klasės namuose butai bus brangesni, tačiau gyventojams nereikės skųstis didelėmis sąskaitomis už komunalines paslaugas, ypač susijusias su šildymu. „Nors A klasės name esantis butas bus ekonomiškesnis ir gyventojai gaus mažesnes sąskaitas už šildymą, tokio buto kaina bus didesnė. Galima apskaičiuoti, kad A klasės namuose vieno kvadratinio metro kaina gali būti nuo 90 iki 230 eurų didesnė nei B klasės daugiabučiuose. Šiuo metu už naują dviejų kambarių butą, esantį A klasės daugiabutyje, pirkėjas gali sumokėti nuo 4,5 iki 11,5 tūkst. eurų didesnę sumą, negu įsigydamas panašų butą mažesnės energinės klasės name“, – sakė M. Žibūda.

88

MARKUS G1

Autorius: Artur Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Namo aprašymas Modernus namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4 asmenų šeimai. Su vienviečiu garažu. Pirmame aukšte yra didelė svetainė su valgomuoju, virtuvė su sandėliuku ir erdvi drabužinė. Didelė katilinė sujungta su garažu. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir vonios kambarys. Iš didžiausio miegamojo kambario yra išėjimas į erdvią terasą. Kadangi patalpos suplanuotos patogiai ir funkcionaliai, jas naudoti komfortiška. Kita labai jauki vieta – nedidelė dengta terasa. Namo apdaila, fasado spalvos, eksterjero priedai ir kiti elementai yra naujoviški, patrauklūs.

Naudingas plotas: .................................142,81 m² Bendras plotas: ............................................................213,44 m² Užstatymo plotas: .......................................................143,75 m² Statinio aukštis: .................................................................8,25 m Stogo nuolydis: .......................................................................45° Pirmas aukštas ..........................................113,33 m² 1. Tambūras .....................................................................3,94 m² 2. Holas ..........................................................................17,48 m² 3. Virtuvė ........................................................................13,72 m² 4. Sandėliukas ..................................................................1,85 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis .................................43,65 m² 6. Vonia ............................................................................3,27 m² 7. Drabužinė .....................................................................3,98 m² 8. Katilinė .........................................................................5,90 m² 9. Garažas .......................................................................19,54 m² Pastogė ................................................................54,92 m² 1. Koridorius .....................................................................4,59 m² 2. Miegamasis ...............................................................17,71 m² 3. Miegamasis ................................................................11,86 m² 4. Miegamasis ................................................................11,89 m² 5. Vonia ............................................................................8,87 m²

AS

US

K JAU

20

1

/ r. 588 N 5

M NA

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Eur*:

Namas be vidaus apdailos

101 000

Ūkio būdu

70 800

*Namas be vidaus apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga. Namo pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: namo pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

Mansarda

89

ANDREAS

Autorius: Artur Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Namo aprašymas Kompaktiškas namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4 asmenų šeimai. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, virtuvė, kabinetas, taip pat katilinė ir nedidelė vonia. Svetainėje suprojektuotas židinys. Poilsio zoną sudaro didelis miegamasis, du maži miegamieji ir vonios kambarys. Namo forma klasikinė, apdaila ir eksterjero spalvos – modernios. Namas elegantiškas ir patogus.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas plienine danga.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir akmeniu.

Naudingas plotas: ......................................98,79 m² Bendras plotas: ...............................................................131,63 m² Užstatymo plotas: .............................................................82,60 m² Statinio aukštis: ....................................................................8,40 m Stogo nuolydis: ..........................................................................45° Pirmas aukštas ..............................................61,03 m² 1. Tambūras ........................................................................5,55 m² 2. Holas .............................................................................11,36 m² 3. Virtuvė .............................................................................7,97 m² 4. Sandėliukas .....................................................................1,17 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis ....................................20,11 m² 6. Kabinetas ........................................................................7,03 m² 7. Vonia ...............................................................................2,76 m² 8. Katilinė ............................................................................5,08 m² Pastogė ...................................................................42,84 m² 1. Koridorius ........................................................................9,12 m² 2. Miegamasis ...................................................................12,39 m² 3. Miegamasis .....................................................................8,62 m² 4. Miegamasis .....................................................................8,50 m² 5. Vonia ...............................................................................4,21 m²

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Eur*:

Namas be vidaus apdailos Ūkio būdu

62 000 43 600

*Namas be vidaus apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga. Namo pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: namo pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

Mansarda

90

Mieli skaitytojai, žurnalą „Statyba ir architektūra“ pristatome kaip leidinį, kuriame yra ką skaityti. Stengsimės Jūsų neapvilti ir ateityje, tikime, kad rasite įdomių temų apie statybų verslą, architektų sukurtus darbus, paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Prenumeruokite žurnalą, o mes kas mėnesį pateiksime Jums kuo įvairesnių straipsnių. Žurnalo redaktorius Darius BABICKAS

PRENUMERUOKITE

žurnalą „Statyba ir architektūra“ birželio mėnesį ir gaukite dovanų kvietimą į Užutrakio dvaro sodybos rūmuose organizuojamą koncertą.*

w w w. a m b r a v ox . l t

Spausdinto žurnalo „Statyba ir architektūra” prenumeratos kaina: - metams 24 Eur N - pusantrų metų 37 Eur S KU Norėdami J/ AU užsiprenumeruoti „Statybą ir architektūrą” skambinkite tel. (8 5) 246 1519, (8 5) 201 1656 arba rašykite el. paštu sa.prenumerata@sa.lt. * Kvietimą dovanojame žurnalo prenumeratą užsakiusiesiems pusantrų metų laikotarpiui. r. 5 5 N 90 S

A AM

1

20

www.ruukkistogas.lt

91

Stogo danga

MONTERREY FEB Forma® Visu žingsniu priekyje. Akivaizdžiai.

Vienas populiariausių stogo dangos profilių Monterrey® nuo šiol gerokai patobulintas! Jo bangos tapo šiek tiek aukštesnės, išraiškingesnės. Priekiniam kraštui užbaigti naudojama Ruukki FEB Forma® technologija.

DIZAINO IDĖJOS

Daugiau informacijos www.ruukkistogas.lt arba teiraukitės tel. (8 5) 232 2315.

G • PATE NT DIN EN

NT EDGE FRO B ED

*Akcija galioja iki 2015 m. birželio 30 d.

N T EDGE FR O B

• PATE NT

pirkėjams Pirmiesiems mas -20%* siūly specialus pa

ED

G DIN EN

Ruukki FEB Forma - tai unikali patentuota priekinio krašto užlenkimo technologija, suteikianti išraiškingesnio, vizualiai išbaigtesnio stogo vaizdą. Apvalintais kraštais, be matomų aštrių briaunų stogo danga atrodo gerokai storesnė, yra tvirtesnė ir saugesnė. Skardos lakšto nupjautasis kraštas visuomet yra užlenktas į vidinę pusę, apsaugotas nuo tiesioginio atmosferos poveikio, o tai gerokai sumažina galimybes atsirasti korozijai, pailgėja viso stogo amžius. ®

Nėra aštrių briaunų Išbaigtesnė, gražesnė forma Atsparesnis korozijai, ilgaamžiškesnis stogas

92 Svarstote, kokią stogo dangą pasirinkti?

Juk stogas – bene svarbiausia namo dalis.

Stogas ne tik apsaugo, stogas vainikuoja namą, suteikia jam puikų vaizdą.

Todėl čia kompromisų būti negali.

Jūsų gyvenimo šventovei netinka prasta kepurė. Katės užjuoks.

dinio ant įkaitusio skar tiBeje, apie kates Pa ą. šm tį. Ir apie triuk lsta. stogo. Apie karš šė s tė ka ip ka , ėsite tės kėkite, tikrai gird ka os ni ą, nors ir devy O per čerpių stog i. ird sig ne lakstys, nieko

Čerpių stogas sveria kaip dramblys.

O žiemą pasnigus jo svoris – kaip trijų dramblių. Bet jūsų namo sienos išlaikytų daug daug daugiau.

Patikėkit. Štai kodėl dauguma Vakarų Europos gyventojų renkasi čerpinius stogus.

Netrukus Lietuva prisijungs prie jų. ada. Jūs p usį is t g u o džia ą, užaugin bus ku im O jums ingą sprend t ne kainą. is rėte te mo vertę, be na

AS

US

K JAU

1 20

/ r. 592 N 5

M NA

www.monier.lt