Page 1

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

2015/2 kovas

CIVILINĖS

SLĖPTUVĖS: KOKS PASIRINKIMAS?

SAVIVALDYBIŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS ĮSTATYMAS – VAISTAS ŽVYRKELIŲ LIETUVAI BŪSTO ĮSIGIJIMAS: GARANTIJOS UNIVERSALUSIS DIZAINAS – ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS KRITERIJUS PO GAISRŲ PAVELDO OBJEKTUOSE – KOMPROMISŲ PAIEŠKOS ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMI STEBUKLAI: KAIP DAUGIABUČIAIS VIRSTA VIENBUČIAI NAMAI


Turinys STATYBA

6 TEMA

Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas – vaistas žvyrkelių Lietuvai Marius Narmontas, Mindaugas Pakalnis, Mindaugas Statulevičius, Kęstutis Trečiokas

12 FORUMAS

Kolektyvinės apsaugos statiniai: diskusijose – racionaliausio sprendimo paieškos

Dalius Gedvilas, Mindaugas Statulevičius, prof. dr. Juozas Valivonis, Slavomiras Volkovas, Tomas Žilinskas, Dangyras Žukauskas

18 RENOVACIJA

Dezinfekuoti fasadus – per didelė prabanga? Česlovas Ignatavičius, Algimantas Paškevičius

20 NT GIDAS

Būsto įsigijimas: garantijos Martynas Žibūda

22 KRAŠTAS

Regioninei politikai reikia naujų kelrodžių Simonas Gentvilas

24 URBANISTIKA

Įstatymų sukurti stebuklai: kaip daugiabučiais virsta vienbučiai namai Marius Narmontas, Mindaugas Pakalnis

29 TEISĖ

Statybos rangos sutartis: mokėjimų sulaikymas Kęstutis Žičkus

ARCHITEKTŪRA

40 ARCHITEKTŪRA

Universalusis dizainas – architektūros kokybės kriterijus

Marius Šaliamoras, Aušra Siaurusaitytė, Jolanta Šliužienė

46 TECHNOLOGIJOS

Po gaisrų paveldo objektuose – kompromisų paieškos Rimantas Kraujalis, Vytas Kaziliūnas, Asta Prikockienė, Robertas Zilinskas

50 STUDIJOS

Būsimoji studijų klasifikacija: kas laukia architektūros?

Daina Lukošiūnienė, Marius Narmontas, Liutauras Nekrošius

52 ARCHITEKTŪRA

„Geras“: studentiško derliaus šventė Sigitas Kuncevičius

58 INTERVIU

Rolandas Palekas: „Visada maniau turįs teisę tikėti savimi“

62 KRAŠTOTVARKA

Vilniaus japoniškas sodas: pradžia – profesionalūs tyrimai Vaiva Deveikienė, Arvydas Rutkauskas

70 Pasaulis

Kas nauja pirmosiose moderniosios architektūros gretose?

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė III virš. Akustinių tyrimų centras 38 „Atnaujinkime miestą“ 40 „Daistatus“ 62 „DGE Baltic Soil and Environment“ 34 „Doleta“ 20 „Eika“ 15 Ekspozicijų centras 11 „Expo vakarai“ 46 Gaisrinės saugos centras 26 „Hörmann“ 34 „Irdaiva“ 74 „Jaukus namas“ II virš. „Jung“ 29 „Jurex“ 33 „Layher“ 66 Lietuvos statybų technologinė platforma 65 „Litexpo“ 30 „Lode“ 64 „Mandelli“ 30 „Naresta“ 43 „Paroc“ 17 „Peri“ IV virš., 34 „Reynaers“ 56 „Rockwool“ 5 „Ruukki“ 18 „Srautaservis“ 34 „Šilputa“ 68 Vilniaus šilumos tinklai 34 „VTS Vilnius“ 34 „Wavin“


Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Prinsta“

Statybų verslo atstovai išskėstomis rankomis laukė Teritorijų planavimo įstatymo. Priimtas jis sulaukė nemenkos kritikos lavinos, bet šiandien verslas ir vėl gyvena viltimi – gal profesionalumu nustebins Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas. Laukais pramintas šunkelis, vedantis prie kelių elektros įvadų ir didelėmis raidėmis užrašyto stendo „Parduodami sklypai su įrengta infrastruktūra“ – tai vienas košmarų, kurį gali susapnuoti urbanistai. Vis dėlto priemiesčiuose sklypus parduodantys verslininkai kaip tik taip įsivaizduoja įrengtą infrastruktūrą. Naujakuriams kurį laiką to užtenka. Tačiau ilgainiui pasigendama gerų kelių, apšvietimo, inžinerinių tinklų. Tuomet žvilgsniai nukrypsta į savivaldybes. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu siekiama tiksliai apibrėžti, kokia turi būti infrastruktūra prie naujų gyvenamųjų kvartalų, kas ją turi įrengti. Į Seimą jau nukeliavusio projekto rengėjai viliasi, kad lygiuosimės į pažangias Vakarų valstybes. Pasidairyti į darančiuosius geriau reikėtų dažniau. Lietuvius statybininkus vis dar stebina užsienio praktika daugiabučių renovacijos metu pirmiausia dezinfekuoti fasadus – jiems tai atrodo pertekliniai darbai. Vis dėlto Lietuvos ekspertai jau yra sukaupę nemažai vaizdinės medžiagos, kaip atrodo atmestinai apvalyti ir dėl to vėliau mikroorganizmų pažeisti renovuoti fasadai. Pasimokyti iš vakariečių galima ir kuriant strategijas, kaip įpūsti gyvybės regionams. Prasideda didelių pinigų dalybos, ir būtų gerai juos išleisti ne vien skverams atnaujinti, bet ir investuotojams pritraukti, naujoms darbo vietoms kurti, krašto raidai skatinti. Idėjų, kaip tai daryti, yra. Universaliojo dizaino pavyzdžiai į Lietuvą atkeliauja irgi iš kitų Europos valstybių. Jo esmė – aplinkos, produktų ir paslaugų projektavimas atsižvelgiant į kuo daugiau įvairių asmenų grupių, įskaitant ir neįgaliuosius, socialinius poreikius bei gebėjimus taip, kad nereikėtų atskiro pritaikymo. Lietuva mokosi ir iš blogosios patirties. Kaip tik todėl šalyje kilo diskusija, kokie statiniai galėtų apsaugoti gyventojus karo atveju. Gaisrinės saugos reikalavimai norintiesiems rekonstruoti paveldo objektus yra tokie sudėtingi, kad kartais numarina projektus. O kai kas nors giriasi radęs kompromisą, galima įtarti, kad nusižengta arba gaisrosaugai, arba statiniui. Kaip ant adatų šiandien sėdi architektus rengiančių aukštųjų mokyklų administracijos: dvi ministerijos kuria naują studijų klasifikaciją. Nors valdininkai deklaruoja norintys sukurti architektūrai garbingesnę aplinką, aukštosiose mokyklose abejojama, ar svarstomos permainos tikrai reikalingos. Architektas Rolandas Palekas Lietuvoje jau lyg ir nebeturi siektinų garbės ženklų. Bet juk ne ordinai ir stumia kūrėjus į priekį. Sveikindamas būsimuosius kolegas, apdovanojimų „Geras“ laureatus, Nacionalinės premijos laureatas mokė: „Svarbiausia – ne apdovanojimai. Svarbiausia, kad tikėtumėte tuo, ką darote, ir kad tai teiktų džiaugsmą.“ To palinkėti galima kiekvienam.

Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – lenkų gynybinio žiedo dalis – bunkeris Vilniaus mieste, Šeškinėje. G. Bartuškos nuotr.


www.ruukkistogas.lt

DIZAINO IDĖJOS

Daugiau informacijos www.ruukkistogas.lt arba teiraukitės tel. (8 5) 232 2315.

Pa sla ug os

Stogų dangos ir priedai Lietaus nuvedimo sistemos Stogų saugos elementai Skarda lankstiniams Plėvelės Stoglangiai Stogdengių įrankiai Saulės šilumos kolektoriai

Me dž iag os

· · · · · · · ·

Ko ns ult aci jos

RUUKKI EXPRESS – viskas stogams

Dėmesio: „Ruukki Express” tinklas plečiasi! Kovo mėn. atidaromas naujas „Ruukki Express” stogų prekybos ir paslaugų centras Šiauliuose, Metalistų g. 8E, tel. (8 41) 52 00 80. Kaip ir kituose „Ruukki Express” centruose, čia rasite naujausias ekspozicijas, daugiau pavyzdžių, didelį produkcijos sandėlį, jums bus suteiktos profesionalios konsultacijos.


6

SAVIVALDYBIŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS ĮSTATYMAS – vaistas žvyrkelių Lietuvai Lina BIELIAUSKAITĖ

Vienas svarbiausių teisės aktų darniai miestų ir gyvenviečių plėtrai užtikrinti po beveik dešimtmečio peripetijų pasiekė finišo tiesiąją. Pagal optimistinį scenarijų Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, kurio projektas viešam svarstymui jau pateiktas Aplinkos ministerijos (AM) tinklalapyje, turėtų būti priimtas 2016 metais. Neabejojama, kad ir valstybinių institucijų, ir verslo atstovų ilgai lauktas įstatymas padės išspręsti su šia plėtra susijusias teisinio reguliavimo bei kitas senas problemas.

Daugiausia rūpesčių – dėl plėtros

AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas akcentavo, kad Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas taps įrankiu gyvenamųjų vietovių infrastruktūros plėtrą reguliuoti kaip vientisą sistemą. „Svarbiausi šio teisės akto tikslai – užtikrinti visuomenės poreikius atitinkančią savivaldybių infrastruktūros plėtrą, sudaryti sąlygas ir privatiems asmenims, ir juridiniams subjektams priimtinomis sąlygomis naudotis inžineriniais tinklais, susisiekimo komunikacijomis bei socialine infrastruktūra, suvaldyti chaotišką teritorijų bei infrastruktūros plėtrą ir sukurti finansinių mechanizmų šiai plėtrai finansuoti, – apibendrino ministerijos atstovas. – Kol kas, panašu, šio įstatymo projektą palankiai sutinka visos suinteresuotos šalys.“ Naujasis įstatymas, be abejo, itin aktualus savivaldybėms, kurioms tenka daugiausia rūpesčių ir dėl infrastruktūros plėtros, ir dėl jos suvaldymo bei planavimo, o svarbiausia – finansavimo. M. Narmonto pastebėjimu, kai kurios šalies savivaldybės bendruosiuose planuose yra užprogramavusios intensyvią teritorijų plėtrą, tačiau nesugeba suvaldyti šių procesų, nes infrastruktūrai išplėtoti reikia milžiniškų investicijų. „Infrastruktūros plėtra Lietuvoje ne tik nereglamentuota, bet ir nefinansuojama. Šiandien didžiąja dalimi infrastruktūra kuriama privačiomis arba Europos Sąjungos lėšomis. Turbūt nėra nė vienos savivaldybės, kuri nebūtų įsiskolinusi, tad naivu tikėtis, kad jos galėtų išplėtoti infrastruktūrą bent tiek, kiek yra įsipareigojusios bendruosiuose planuose. Jei šių problemų nespręsime, ilgainiui turėsime net ne žvyrkelių, o bekelių Lietuvą“, – prognozavo pašnekovas.

Statytojams – griežtesnės sąlygos

Pastaraisiais metais šalyje įsigalėjusi ydinga praktika, kai šalia ūkininkavimui skirtų žemės sklypų atsirandančių gyvenamosios paskirties kvartalų infrastruktūra apsiriboja tik elektros įvadų stovais, jau duoda savų vaisių. Šiandien apstu atvejų, kai dėl apgailėtinos priemiesčių kelių būklės ištikus nelaimei negali privažiuoti specialiųjų tarnybų transportas. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatyme įteisintas reikalavimas sukurti infrastruktūrą, teigiama, užkirs kelią stichiškai periferinių zonų plėtrai. „Dabar joks teisės aktas nereikalauja, tarkime, nutiesti kelią iki statomo namo. Naujasis įstatymas numato, kad infrastruktūra turi būti tinkamai suplanuota ir įgyvendinta realiai. Kol tai nebus

Marius NARMONTAS: Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu siekiama sukurti įrankį gyvenamųjų vietovių infrastruktūros plėtrą reguliuoti kaip vientisą sistemą.

20

1

r 5N

.2

MA E T /


7 padaryta, statybos nebus galimos, – vieną esminių reikalavimų įvardijo AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius M. Narmontas. – Mechanizmas gana sudėtingas, reglamentavimą paliekame savivaldybėms, nes vienokie reikalavimai keliami senamiestyje, kitokie – užmiestyje. Teritorijų planavimo dokumentais savivaldybės turės teisę numatyti tokią infrastruktūrą, kokia reikalinga konkrečiu atveju.“

Renkama nelegali parama

Įstatymu taip pat siekiama aiškiai apibrėžti infrastruktūros plėtros finansavimą ir užtikrinti jo skaidrumą. Tam siūloma įsteigti savivaldybių infrastruktūros plėtros rėmimo programas, kurių pagrindines lėšas sudarytų privalomos infrastruktūros plėtros ir savanoriškos fizinių bei juridinių asmenų įmokos. Anot pašnekovo, kai kurios savivaldybės, tokios kaip Vilniaus, jau dabar taiko tam tikrą finansavimo modelį, kurį vadina parama, tačiau jis nėra legalus. „Infrastruktūrą sukūrusiam asmeniui ar įmonei turi būti už tai kompensuojama. Pavyzdžiui, pirmasis pasistatęs namą kvartale ir nutiesęs kelią turėtų gauti įmokas iš kitų šalia besikuriančių asmenų. Savivaldybių tarybos galės nustatyti atitinkamo dydžio infrastruktūros plėtros įmoką, kuri išduodant statybos leidimą būtų skaičiuojama pagal planuojamo statyti nekilnojamojo turto objekto plotą. Jos taip pat turės teisę atleisti nuo šio mokesčio. Matyt, daugeliu atvejų taip bus mažesnėse savivaldybėse, kur statybų apimtys labai menkos, tad iš generuojamų lėšų neapsimokės administruoti programos ir galiausiai jų nepakaks viešosios infrastruktūros plėtros projektams įgyvendinti“, – aiškino AM atstovas M. Narmontas. Infrastruktūros valdymui ir jos plėtros koordinavimui užtikrinti siūloma įsteigti infrastruktūros plėtros organizatoriaus, infrastruktūros plėtros iniciatoriaus bei savivaldybės vyriausiojo inžinieriaus institutus.

Rėmėsi pasauline praktika

Rengiant Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projektą remtasi Kanados, Didžiosios Britanijos, kitų Europos valstybių praktika. Pašnekovo žodžiais, nors lietuviškasis modelis nėra identiškas pasaulinei patirčiai, iš esmės įstatymo gaires generavusi darbo grupė naujų dviračių neišradinėjo. „Vakarų šalyse įprastai savivaldybės pačios sukuria infrastruktūrą, tačiau galima įvardyti ir tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, Lietuvoje leidžiama statyti gana didelėse teritorijose, kitaip nei Vokietijoje ar Anglijoje, kur tai griežtai reglamentuojama“, – įvardijo AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius M. Narmontas. Anot specialisto, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu taip pat siekiama užtikrinti, kad ilgainiui rėmimo programa savivaldybėms leistų generuoti pakankamai lėšų reikiamiems infrastruktūros projektams įgyvendinti. „Galutinis tikslas – kad investuotojas galėtų susimokėti atitinkamą mokestį ir nebesukti galvos dėl infrastruktūros. Žinoma, įstatymo efektas nebus labai greitas, tačiau tikimės, kad jau po ketverių penkerių metų galėsime kalbėti apie apčiuopiamus rezultatus“, – vylėsi M. Narmontas.

Pionieriai būdavo „baudžiami“

Įstatymo projekto rengimo grupėje dalyvavusios Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovo Mindaugo Statulevičiaus vertinimu, pirmiausia sveikintina tai, kad koncep-

Kęstutis TREČIOKAS Aplinkos viceministras Ne tik savivaldybių, bet ir daugelio kitų institucijų svarbiausias laukiamo įstatymo tikslas – suvaldyti chaotišką teritorijų plėtrą. Reikia pripažinti, kad iki šiol ji vykdyta nepamatuotai – viešajam sektoriui buvo svarbu parodyti ambicingas planavimo idėjas, tačiau šiandien matome, kad priplanuota ir pristatyta neretai ir per daug, ir neracionaliai, neišnaudojant vidinių miestų teritorijų rezervų. Gyventi priemiestyje – savotiškas komfortas, tačiau nutiesti gatves, įrengti vamzdynus bei kitas inžinerines komunikacijas yra brangus malonumas, ir tai tampa rimta našta visiems mokesčių mokėtojams. Tad labai svarbu, kad naujasis teisės aktas reglamentuos ir tam tikrus kompensacinius finansinius mechanizmus, ir infrastruktūros plėtros mokesčio atsiradimą. Šis įstatymas bus itin svarbus savivaldybėms susivokti, kokiais principais, tikslais vadovautis plėtojant infrastruktūrą, o įteisinus siūlomą savivaldybės vyriausiojo inžinieriaus pareigybę užtikrins glaudesnį politikų bendradarbiavimą su šią sritį išmanančiais specialistais, kurie ir projektavimo metu, ir įgyvendinant projektus rūpinsis, kad infrastruktūros plėtra būtų atliekama racionaliai bei darniai. Visiems rinkos dalyviams bus nustatytos vienodos taisyklės ir reikalavimai, taip savivaldybėms užkertant kelią politizuoti teritorijų plėtros procesus – nors tai ir nėra tipinis reiškinys, neretai tam tikri projektai vetuojami vietos verslininkams spaudžiant, siekiant išvengti konkurentų, arba jiems keliami papildomi investicijas didinantys reikalavimai. Žinoma, neverta tikėtis, kad naujasis įstatymas visus padarys laimingus – bus tokių, kurie galbūt įžiūrės tam tikrą naštą, nepatogumą ar papildomas išlaidas, tačiau tam, kad nuveiktume ką nors svarbaus ir vertinga, į tai tenka įdėti ne tik išmonės, bet ir finansų.


8

cija ir įstatymo projektas teikiami derinti neatskiriant abiejų dokumentų – tai leidžia tikėtis, kad nepasikartos ankstesnis scenarijus, kai Teritorijų planavimo įstatymas buvo priimtas tik praėjus 2 metams po koncepcijos patvirtinimo. „Kalbant apie patį įstatymą, tai yra vienas būtiniausių infrastruktūros plėtrą reguliuojančių teisės aktų, kurio iki šiol labai trūko. Atskirose, ypač didžiosiose, savivaldybėse teritorijų plėtojimo ėmęsi pionieriai būdavo „baudžiami“ prievole įrengti infrastruktūrą, o kiti turėdavo pranašesnes konkurencines sąlygas – prisijungdami prie savivaldybei perduotų tinklų, galėdavo nusirašyti tas sąnaudas, kurias tekdavo prisiimti pirmajam investuotojui. Tad įstatyme numatytas kompensavimo mechanizmas nekilnojamojo turto projektų plėtotojams yra, be abejo, vienas aktualiausių ir suteiks daugiau skaidrumo, viešumo bei prognozuojamumo“, – komentavo pašnekovas. LNTPA vadovo M. Statulevičiaus teigimu, įstatymu įtvirtinti nuostatai ir savivaldybėms leis lengviau planuoti plėtros pajėgumus: „Bus aišku, kiek plėtotojas investuos į infrastruktūrą, kiek lėšų sukris į jos plėtrai skirtą fondą, bus įrengtos tokios komunikacijos, kokių reikia: pakloti reikiamo diametro vamzdžiai, nutiesti tinkami keliai ir panašiai.“

Persipina skirtingi interesai

M. Statulevičiaus pastebėjimu, nors kai kurios savivaldybės ir iki šiol rinko viešajai infrastruktūrai plėtoti skirtas lėšas, jos nebūtinai būdavo panaudojamos tikslingai. „Šios lėšos neturėtų būti perskirstomos savivaldybės biudžete ir dingti bendrame katile, kaip būdavo iki šiol. Todėl labai svarbu, kad įstatyme bus įtvirtintas specialus fondas, kuris bus skirtas tik infrastruktūros plėtrai. Be to, tam tikroje geografinėje zonoje, seniūnijoje ar teritorijoje generuojamos lėšos turėtų būti paskirstomos toje pat vietoje, tai yra lokaliai mokami pinigai ir naudą turėtų kurti lokaliai“, – įsitikinęs M. Statulevičius. Nors pašnekovas pripažino, kad Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projektas gimė pavėluotai, abejoja, ar tai padarė lemiamą įtaką nesubalansuotai periferinių miestų zonų plėtrai: „Veikiau išskirčiau paties miesto deklaruojamą politiką, tai, ar savivaldybė skatina vidinę plėtrą. Jei toks įstatymas būtų įsigaliojęs anksčiau, plėtotojai galbūt būtų turėję geresnes konkurencijos sąlygas, kuriais atvejais galbūt būtų buvęs įperkamesnis būstas. Tačiau visa tai, be abejo – spekuliatyvūs spėjimai.“ Apibendrindamas projekto gaires, LNTPA vadovas M. Statulevičius antrino AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriui M. Narmontui – pašnekovo nuomone, kertiniai nuostatai, sugulę į koncepciją ir įstatymą, vertintini pozityviai. „Žinoma, šiuo atveju persipina daugelio pusių – projektuotojų, architektų, nekilnojamojo turto projektų plėtotojų, savivaldybių bei jų įmonių, didžiųjų infrastruktūros tiekėjų – interesai. Tad tik po tam tikro laiko išryškės, kokiu keliu nueita, kokios išimtys taikytinos ir panašiai. Teritorijų planavimo įstatymas galioja metus, ir dabar surenkamos pirmosios pastabos, daromi pirmieji pataisymai. Tad pasitikrinama ne popieriuje, o praktikoje“, – kalbėjo pašnekovas.

20

1

r 5N

.2

MA E T /

Mindaugas PAKALNIS Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, be abejo, reikalingas, tačiau vienas dalykas – jo populiarumas, nes kalbame apie tam tikrus mokesčius, kitas dalykas – ar visi šiuo metu numatyti nuostatai išliks. Patirtis rodo, kad neretai klaidžiodami po Seimą, komitetus ar Vyriausybės koridorius įstatymai taip pasikeičia, kad jų nebeįmanoma pažinti. Jei viskas bus taip, kaip dabar numatyta, mano galva, tai bus puikus įrankis teritorijų plėtros procesams reguliuoti ir valdyti. Tokius įrankius turi daugelis šalių, tai nėra kokie nors išskirtiniai dalykai. Pavyzdžiui, amerikiečiai jau seniai yra apskaičiavę, kad vienas būstas, pastatytas periferijoje, yra slapta paremiamas 25 tūkst. dolerių subsidija – tai yra kiti miestiečiai sumoka už tai, kad kas nors išsikėlė už miesto. Tad vienose zonose, kur plėtra skatinama, infrastruktūra sukurta, ir infrastruktūros mokesčio tarifai galėtų būti mažesni, o kitais atvejais – didesni. Principas paprastas – niekas nedraudžia statyti namo toli nuo miesto, tačiau tokiu atveju teks brangiau susimokėti už infrastruktūrą. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne tik apie periferines zonas, bet ir pačius miestus, juose turėtų būti numatytas tam tikras zonavimas, išskirtos prioritetinės teritorijos, kurių plėtojimą būtų tikslinga skatinti. Šiandien esminis klausimas – kiek savivalda bus protinga pasinaudoti jai skirtu įrankiu ir kaip skaidriai jį naudos. Labai svarbu, kad surenkami pinigai nebūtų išleidžiami oro pilims statyti, kad būtų skiriami realiai infrastruktūros plėtrai ir būtų tikslingai investuojami. Prisiminkime, kad planavimo įrankis savivaldybėms taip pat buvo duotas, jos galėjo numatyti subalansuotą plėtrą, o viskas baigėsi tuo, kad prisipaišė didžiulių teritorijų gabalų ir dabar nėra kaip į jas suvaldyti ekspansijos, o vidinės miestų teritorijos sensta, socialinė situacija jose prastėja – turime didelių problemų židinių. Tad manau, kad šiandien reikėtų ir aktyvesnio pačių savivaldybių įsitraukimo, pasakymo, kaip jos įsivaizduoja šio įstatymo pritaikymą.


9

NAUJIENOS

Neringiškiai toliau svarstys tunelio idėją. TILTUI Į KURŠIŲ NERIJĄ – GRIEŽTAS „UNESCO“ „NE“ Naujai jungčiai iš Klaipėdos į Neringą pasipriešinusi Rusija sulaukė UNESCO palaikymo – Kuršių nerijoje apsilankę tarptautiniai organizacijos ekspertai nutraukė diskusijas dėl tilto į pusiasalį galimybių. Pasaulio paveldo centrui pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad bet kokio tilto bet kurioje vietoje statyba per Kuršių marias turėtų didžiulę neigiamą įtaką ir saugomai teritorijai padarytų nepataisomą vizualinę bei fizinę žalą. „Dabartinė situacija, kai jokio tilto nėra, priešingai, sudaro sąlygas veikti automatiniam žmonių srautų į neriją filtrui. Ypač kalbant apie per didelę vietovės apkrovą transportu. Todėl reikia aiškiai deklaruoti, kad dabartinė padėtis privalo išlikti nepakitusi“, – teigiama ataskaitoje, kurioje Lietuvos valdžiai taip pat rekomenduojama teisiškai įtvirtinti draudimą statyti bet kokį tiltą į Neringą. Aktyviausiai tilto tarp pusiasalio ir Klaipėdos atsiradimą palaiko Neringos savivaldybė – miesto taryba šiai idėjai pritarė praėjusių metų sausį. Teigiama, kad tokia jungtis optimaliai išspręstų susisiekimo su Kuršių nerija problemą ir būtų daug ekologiškesnė priemonė nei šimtus tonų dyzelinio kuro sudeginantys keltai. Neringos meras Darius Jasaitis patikino, kad į UNESCO išvadas bus atsižvelgta, tačiau papildomos jungties į Kuršių neriją idėjos vis dėlto neatsisakoma – toliau svarstoma alternatyvaus varianto – tunelio – galimybė. Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą Kuršių nerija įtraukta 2000 metais.

PASKELBTAS ARCHITEKTŪRINIS LMTA STUDIJŲ MIESTELIO KONKURSAS Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) kartu su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) skelbia studijų miestelio Vilniaus Olandų gatvėje architektūrinį konkursą. Būsimam studijų miesteliui skirtas 4,75 hektaro sklypas prestižinėje sostinės vietoje – Kalnų parko papėdėje, greta Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų ir B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklų. XVIII amžiuje įkurto karinio miestelio teritorijoje LMTA apsisprendusi realizuoti modernios, profesionalaus meno studijas, kūrybą ir mokslo tyrimus jungiančios erdvės, muzikos klasterio idėją. Pernai vyko architektūrinės kūrybinės dirbtuvės, kuriose idėjas, padėjusias parengti techninę konkurso sąlygų specifikaciją, generavo penkios architektų komandos. Įgyvendinusi akademinio miestelio projektą, aukštoji mokykla tikisi ne tik išspręsti studijų kokybės problemas, bet ir suvienyti menininkų bendruomenę. Projekto atsiradimo priešistorę paaiškino LMTA mokslo prorektorė doc. dr. Judita Žukienė: mieste išsibarstę akademijai priklausantys pastatai apsunkina studijų procesą, be to, skirtingų fakultetų dėstytojai ir studentai tiesiog vieni kitų nepažįsta. Taip prarandama galimybė bendradarbiauti ne tik studijų, bet ir meninės kūrybos bei tarpdisciplininių tyrimų procesuose. Planuojamame 16 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse ketinama įrengti keturias koncertų, teatro ir kino sales, įkurdinti Teatro ir kino bei Muzikos fakultetus, meno ir mokslinių tyrimų kompleksą su biblioteka, fonoteka, videoteka, muziejumi, studentų viešbutį, administracinį kompleksą. Maždaug 36 mln. eurų kainuosiančioms statyboms lėšų numatyta gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Vyriausybės ir kai kurių LMTA pastatų pardavimo. Konkurso darbų laukiama iki 2015 metų balandžio 30 dienos. Geriausių darbų autoriams bus skirtos premijos: I vieta – 5792 eurai; II vieta – 4344 eurai; III vieta – 2896 eurai. Su pirmosios vietos laimėtoju neskelbiamų derybų būdu bus deramasi dėl tolesnio projektavimo – techninio projekto architektūrinės dalies parengimo ir techninio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros. LMTA rengiasi kurti muzikos klasterį. Daugiau informacijos – www.architektusajunga.lt. G. JANULYTEI-BERNOTIENEI – REIKŠMINGA VALSTYBĖS PREMIJA Valdžios institucijos dėmesio ir pagarbos ženklų savo profesinei gildijai kartais pasigendantys architektai šiemet mundurą pasipuošė dviem ordinais: Nacionalinė architektūros ir meno premija įteikta Rolandui Palekui, Gražinos Janulytės-Bernotienės pavardė papildė neilgą Vyriausybės kultūros ir meno premiją gavusių architektų sąrašą. Architektę G. Janulytę-Bernotienę Vyriausybės kultūros ir meno premijai gauti delegavo Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmai ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius. Reikšmingiausi pastarojo meto G. Janulytės-Bernotienės vadovaujamo kolektyvo projektai – integruoto mokslo, studijų ir verslo slėnis „Santaka“ bei Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centras. Šiuo metu realizuojamas Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcio studijų ir mokslo centro projektas, taip pat Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos projektas. G. Janulytė-Bernotienė dirba Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedroje, Gražina JANULYTĖ-BERNOTIENĖ. yra Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus valdybos bei Kauno urbanistikos ir architektūros tarybos narė, neabejinga diskusijų miesto urbanistinio valdymo, architektūros idėjinių paieškų bei kokybės klausimais dalyvė. Skatinti Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno kūrėjų bei kultūrai ir menui nusipelniusių asmenų veiklą – toks nuo 1997-ųjų įteikiamos Vyriausybės kultūros ir meno premijos teikėjų deklaruojamas tikslas. Pretendentus premijai gauti siūlo kultūros įstaigos, meno kūrėjų organizacijos, Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Kasmet įteikiama dvylika premijų, laureatus atrenka Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisija.


10

„KAUNAS 1918–2015. ARCHITEKTŪROS GIDAS“ Sudarytoja Julija Reklaitė, leidykla „Lapas“, 2015, p. 306. Architektūros žinovai teigia, kad Lietuvos architektūroje yra du išskirtiniai laikotarpiai – Vilniaus barokas ir Kauno tarpukario modernizmas. Apie pirmąjį gausu informacijos net mokykliniuose vadovėliuose, o štai modernioji Kauno architektūra dar tik pradeda sulaukti deramo dėmesio. Vienas pirmųjų bandymų – knyga „Kaunas 1918–2015 m. Architektūros gidas“. Tai beveik trejus metus trukusio didelės profesionalų komandos (tekstų autoriai – Almantas Bružas, Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Jolita Kančienė, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Vaidas Petrulis) darbo rezultatas. Čia aprašytos 243 pastatų istorijos, iliustruotos šiandienos ir istorinėmis nuotraukomis, brėžiniais. Leidinys papildytas Kauno praradimais – nykstančių ar jau sunykusių pastatų, be kurių sunku įsivaizduoti šio išskirtinio Lietuvos miesto atmintį, istorijomis. Architektūros gido leidėjai įsitikinę, kad itin trumpas Lietuvos nepriklausomybės tarpukario laikotarpis parodė, jog jauna valstybė sukūrė unikalią to meto dvasią atspindinčią architektūrą. Ji turėjo įtakos visam sovietiniam palikimui, skatina originaliai kurti ir šiandienos architektus. Pasak leidinio sudarytojos J. Reklaitės, gide pirmąkart sistemingai ir nuosekliai pasakojama trijų laikotarpių – tarpukario, sovietmečio ir šių dienų – Kauno architektūros istorija, ji gausiai iliustruota nuotraukomis, brėžiniais. „Modernaus Kauno architektūros gidas padeda aprėpti šio miesto raidos dinamiką nuo pirmosios nepriklausomybės iki mūsų dienų. Jis supažindina su daugeliu svarbių pastatų, kartu skatina pasidomėti architektų, ypač mažiau žinomų, asmenybėmis, – teigia viena knygos autorių – istorikė G. Jankevičiūtė. – Vaizduotę knygoje labiausiai kursto nuorodos į tarpukario architektūros užsakovus ir savininkus. Per pastatų istorijas netikėta puse atsiveria garsūs įvairių sričių veikėjai, iškyla iki šiol negirdėti vardai žmonių, kurie gyveno veržliai, intensyviai, aktyviai, savo veikla formavo miesto vaizdą, bet mes juos esame pamiršę. Man atrodo, kad tas atotrūkis lemtingas, jis neleidžia mums paversti Kauno savo savastimi.“ Sovietmečio apžvalgą Kauno architektūros gide kuravęs istorikas V. Petrulis pasakojo, kad vienas įdomiausių atradimų rengiant knygą jam – laikinosios Lietuvos sostinės daugiakultūriškumas: „Architektūrinėje plotmėje su įvairių tautų bendruomenėmis sietinas palikimas sudaro gana solidžią to laikotarpio urbanistinio audinio dalį. Nors stilistiniu ar meniniu požiūriu šios erdvės ne visuomet vertingos, galime atsekti savitas urbanistines struktūras: šiandienį Ramybės parką, vokiečių, lenkų, rusų, lietuvių pastatytas gimnazijas, totorių mečetę ir rusų cerkves.“

/K

15

20

.2 Nr

OS

G NY

S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. (arch. A. Alekna ir kt). N. Tukaj nuotr.

,,AMBRASO ARCHITEKTŲ BIURAS. DARBAI 1998–2014“ Sudarytoja Dovilė Krikščiūnaitė, leidykla „Lapas“, 2014, p. 240 Dar viena leidyklos „Lapas“ išleista knyga ,,Ambraso architektų biuras. Darbai 1998–2014“ Vilniaus knygų mugėje įvertinta net dviem apdovanojimais: jos dailininkai Zigmantas Butautis ir Dovilė Krikščiūnaitė pelnė premijas Kultūros ministerijos rengiamame knygos meno konkurse „Vilnius 2014“ teminėje dalykinių ir mokslinių knygų grupėje, be to, dailininkų, leidyklos bei spaustuvės darbą pagrindine premija įvertino UAB „Papyrus Lietuva“, konkursą rengianti kartu su Kultūros ministerija ir nugalėtoją kviečianti išrinkti knygos meno profesionalus. „Maketas apgalvotas, atitinka knygos architektoniką, reprezentatyvu, suvaldyta iliustracinė medžiaga, šriftai, tinkamas popierius; drąsu, novatoriška, taikli ir deranti tipografika, avangardiška“, – rašoma komisijos narių atsiliepime. Apdovanota knyga – tai dvikalbis albumas, pristatantis Audriaus Ambraso architektų biuro kūrybą. Čia pateikiama ne architekto biografija, o brėžiniai, eskizai, vizualizacijos, įgyvendintų projektų nuotraukos, projektų aprašai – visa tai supažindina su įdomiu architektūros kūrybos procesu ir leidžia architektūrą pamatyti kaip kultūros reiškinį. Apdovanojimai šio specifinio žanro knygai – ne tik didžiulis knygos dailininkų, jaunos leidyklos „Lapas“ bei spaustuvės „Balto print“ įvertinimas, bet ir dar vienas svarus žingsnis siekiant tinkamai reprezentuoti ir populiarinti šiuolaikinę Lietuvos architektūrą. Architektas ir architektūrinės leidybos pradininkas Lietuvoje Audrys Karalius tvirtina: „Bene pirmą kartą lietuviškos architektūrinės leidybos praktikoje turime adekvatų formos ir turinio rezultatą. Knyga savo leidybiniu pavidalu (dizainas, maketas, popierius, įrišimas) harmoningai atitinka publikuojamos architektūros turinį. Netgi, sakyčiau, kilstelėja A. Ambraso architektūrą iki nevienadienio kultūrinės modernybės reiškinio lygmens.“ „Leisti knygą sumąstė patys architektai, pradėjo maketuoti, dėlioti vizualinius pasakojimus apie objektus – ir realizuotus, ir likusius idėjiniame lygmenyje, tarsi siūlymus miestams, vizijas, kaip jie galėtų būti plėtojami toliau. Pirminį didelį darbą suvaldant medžiagą atliko D. Krikščiūnaitė kartu su studijos vadovu A. Ambrasu. Vėliau pakvietėme Z. Butautį, kad šis neknyginį architektų maketą paverstų profesionaliu leidiniu – solidžiu, tačiau ne sunkiasvoriu architektūros albumu. Manau, šie skirtingi požiūriai į knygą ir į architektūrą bei aistringos diskusijos proceso metu ir lėmė džiuginamą rezultatą“, – pasakojo leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė. Tęsdama reikšmingiausių šalies architektų studijų kūrybos pristatymą leidykla „Lapas“ rengia dar vieną albumą, taip pat Marijos Drėmaitės studiją apie pramonės architektūrą, eksperimentinį fotomenininko Liudo Parulskio fotomanipuliacijų albumą.

       

 

V. Pranaitytės nuotr.


11

„LIETUVOS DVARAI IR PILYS“ Sudarytojai Vytautas Kandrotas ir dr. Ingrida Veliutė, leidykla „Terra publica“, 2014, p. 320. Praėjusiais metais išleistoje knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“ pristatyti 96 visų Lietuvos etnografinių regionų dvarai ir 10 pilių. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, priminusi apie panašiose knygose dažnai pasitaikančias klaidas, gyrė naujai išleisto reprezentacinio leidinio, skirto ieškantiesiems įdomios informacijos apie dvarus ir pilis, sudarytojų profesionalumą ir dėmesį istorijos faktams. Knygos tekstai, anot jos sudarytojos I. Veliutės, buvo derinami su arčiausiai dvarų, pilių ar juose įrengtų muziejų gyvenančiais žmonėmis, tad dialogas buvo įdomus ir prasmingas. Dvarų savininkų ir valdytojų noras kurti romantizuotą buvusių didžiųjų kunigaikščių ir didikų rezidencijų, kultūros bei švietimo centrų istoriją, jos teigimu, pateisinamas, nors knygos sudarytojams ne visuomet parankus – istorinė tiesa kai kuriais atvejais nebuvusi maloni. Leidinys išsiskiria pilių ir tvirtovių skyriumi, šioje knygoje rimčiau pasižiūrėta į dvarų atranką – pasirinkti sparčiai besikeičiantys paveldo objektai, kuriuose verda gyvenimas, organizuojami renginiai, ūkininkaujama ir pan. „Teigiami pokyčiai dvaruose ir pilyse skatina apie juos kalbėti ir rašyti“, – apibendrino I. Veliutė. Fotografas Vytautas Kandrotas, kalbėdamas apie šiandienos dvarų gyvenimą, pabrėžė, kad svarbiausia kuo mažiau jo slėpti vitrinose ar po stiklu. Fotografas išskyrė dvarus, kuriuose šiandien vykdoma ūkinė veikla. „Dvarų gyvenimas ir ateityje bus skirtingas, nėra reikalo visuose juose įrengti muziejų ar užsiimti turizmu“, – įsitikinęs V. Kandrotas.

Plungės dvaras.

Palangos dvaras.

V. Kandroto nuotr.


12

FORUMAS

KOLEKTYVINĖS APSAUGOS STATINIAI: DISKUSIJOSE – RACIONALIAUSIO SPRENDIMO PAIEŠKOS Kristina BUIDOVAITĖ

Statiniai, kuriuose būtų galima ieškoti prieglobsčio karo atveju – tik vienas iš daugelio pastaruoju metu Lietuvai dėl neatlėgstančios geopolitinės situacijos aktualiais tapusių klausimų. Nors nuskambėjo ne taip garsiai kaip planai grąžinti šauktinių kariuomenę, politikų iniciatyva įpareigoti šalies verslą naujai statomus visuomeninės paskirties statinius pritaikyti gyventojų apsaugai sukėlė pasipriešinimą. Viena vertus, nekilnojamojo turto projektų plėtotojai skaičiuoja, kad toks sprendimas statybas pabrangintų iki 30 proc., kita vertus, jis neduotų greito rezultato. Kokių alternatyvų gali pasiūlyti specialistai?

Stebint įvykius Ukrainoje, Lietuvoje kilo diskusijų, ar esant būtinybei gyventojai turėtų kur pasislėpti. Vyriausybės nutarimuose „Dėl kolektyvinės apsaugos statinių poreikio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir „Dėl slėptuvių poreikio nustatymo“ bei Slėptuvių parinkimo ir įrengimo reikalavimų apraše, patvirtintame Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), nustatytos slėptuvių ir kolektyvinės apsaugos statinių (KAS) paskirtys bei saugos reikalavimai. KAS parenkami objektai ar patalpos (sporto salės, dengti sporto maniežai ir stadionai, arenos, požeminiai garažai, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, gyvenamųjų namų rūsiai, sandėliai, saugyklos ir kiti gyvenamieji ar negyvenamieji pastatai bei statiniai), kuriuose ekstremalių situacijų ar karo metu gyventojai galėtų laikinai slėptis ir gyventi tol, kol situacija pasikeistų ar kol jie būtų saugiai evakuoti į kitas laikinas ar pastovias gyvenamąsias vietas. Šiuo metu šalyje yra 1771 pastatas, atitinkantis kolektyvinės apsaugos statiniams keliamus reikalavimus. Šiuose objektuose galėtų pasislėpti apie 27–30 proc. visų Lietuvos gyventojų. Vis dėlto net ir atrinktieji pastatai kelia abejonių – nors pastatyti ar šiuo metu statomi objektai pagal Statybos įstatymą turi atitikti nustatytus mechaninio atsparumo ir pastovumo, higienos ir sveikatos, saugaus naudojimo bei kitus reikalavimus, jie yra nepakankamai įvertinami dėl statinio griūties karo metu arba tos griūties galimo poveikio kitoms statinio dalims, kurios įprastomis sąlygomis yra ar gali būti pritaikomos kaip slėptuvės ir KAS. Taigi dėl nepakankamų reikalavimų nėra aišku, ar naujai statomi pastatai, kurie paskui parenkami kaip KAS, iš tiesų bus atsparūs griūčiai karo metu, t. y. užuot apsaugoję besislepiančius žmones, sugriūdami jų nepražudys. Visų pirma turėtų būti Tomas ŽILINSKAS parengti pakankami reikalavimai, tuomet atrinkti statiniai. Vidaus reikalų ministerijos Kreipimesi į Vyriausybę VRM paprašė, kad ji įpareigotų Aplinkos ministeriją patikslinti statybos srities, o prireikus – ir teViešojo saugumo politikos ritorijų planavimo teisės aktus, Lietuvos statybos standartus ir techninius reglamentus nuostatais dėl naujai projektuojamų, departamento direktorius statomų visuomeninės paskirties, negyvenamųjų statinių (administracinės, prekybos, maitinimo, transporto, garažų, gamybos ir pramonės, sandėliavimo, ūkio paskirties) bei jų patalpų (erdvių) pritaikymo gyventojams apsaugoti, o statybų priežiūros ir kontrolės institucijas įpareigoti kontroliuoti tokių konstrukcijų ir patalpų įrengimo kokybę. VRM nuomone, Lietuvoje turėtų būti nustatyti privalomieji visuomeninės paskirties, negyvenamųjų statinių ar jų patalpų (pavyzdžiui, rūsių, pusrūsių, požeminių transporto terminalų, garažų ir pan.) konstrukcijų tvirtumo reikalavimai, o tai leistų išvengti statinio griūties karo metu arba tos griūties galimo poveikio statinio daliai, kuri pritaikyta gyventojams slėpti. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje išliko apie 1300 slėptuvių. Neskiriant slėptuvėms reikiamo finansavimo, vykstant privatizacijai, didelė dalis jų buvo priskirta gyvenamosioms arba negyvenamosioms patalpoms ir privatizuota, arba buvo pakeista jų paskirtis. 2008-aisiais Valstybės kontrolė konstatavo, kad apie 30 proc. slėptuvių yra apleistos ir neatitinka statybos techninių bei higienos normų reikalavimų, o apie 70 proc. slėptuvių ekstremalios situacijos atveju nenaudotinos pagal paskirtį. Tuo metu nebuvo išspręstas dar išlikusių slėptuvių priežiūros klausimas, t. y. nepasirūpinta žmonių gyvenimui jose būtina įranga, jos priežiūra ir atnaujinimu. Kadangi nebuvo skirta lėšų, nuo 2008 metų iki dabar neliko slėptuvių, kurias būtų galima greitai paruošti gyventojams ar kitiems civiliams asmenims paslėpti. Norint bent dalį išlikusių slėptuvių pritaikyti naudojimui, reikėtų skirti daug lėšų ne tik joms įrengti (sutvarkyti), bet ir vėlesnei priežiūrai bei eksploatacijai, o tai ekonomiškai visiškai nenaudinga, nes šie pastatai yra tik vienos paskirties ir kitoms reikmėms nenaudotini. VRM tikisi, kad Aplinkos ministerija nedels priimti atitinkamus sprendimus dėl privalomųjų reikalavimų naujai projektuojamiems ir statomiems visuomeninės paskirties statiniams ar jų patalpoms, sudarančius galimybę juos panaudoti ir gyventojų apsaugai.

20

1

r 5N

.2

AS UM R /FO


13 Remiantis dabartine civilinės saugos koncepcija, slėptuvės karo atveju būtų skiriamos valstybės pareigūnams, kritinėse situacijose turintiems vykdyti jiems priskirtas funkcijas. Kalbant apie civilius gyventojus, prioritetas kilus karui būtų teikiamas jų evakuacijai į saugesnes vietas. Laikinai pasislėpti gyventojams Lietuvoje numatyta keli tūkstančiai kolektyvinės apsaugos statinių. Vidaus reikalų ministerijos siūlymas naujai statomus visuomeninius pastatus pritaikyti gyventojų apsaugai sukėlė daug abejonių. Visų pirma tokių objektų nėra daug statoma. Dažniausiai tai – prekybos centrai. Tendencija tokia, kad centrinėse miestų dalyse laisvos vietos prekybos centrams trūksta, todėl čia įprastai įrengiami rūsiai, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. O gyvenamuosiuose rajonuose dažniausiai įkuriamos antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Jei būtų patvirtintas reikalavimas naujai statomus visuomeninės paskirties objektus pritaikyti gyventojų apsaugai, statybos pabrangtų. Kas už tai mokės? Vis dėlto jeigu būtų priimtas sprendimas naujus visuomeninius pastatus pritaikyti gyventojų apsaugai, reikėtų aiškiai įvardyti, kokius reikalavimus tie objektai turėtų atitikti. Mūsų teisinė bazė leidžia tai padaryti – viską galima apskaičiuoti. Nebent pasirinktume labai sudėtingą variantą – konstrukcijas skaičiuoti modeliavimo principu, t. y. prognozuoti, kokios galimos griūtys ir pan. Tačiau manau, kad nė viena šalis tokio sprendimo nėra priėmusi. Dangyras ŽUKAUSKAS Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vedėjas

Jei visuomeninės paskirties pastatų pritaikymą gyventojų apsaugai nuo sprogimo karo atveju finansuotų valstybė, tokiam reikalavimui pritarčiau. Didžioji dauguma sovietmečiu statytų bunkerių šiuo metu neeksploatuojami arba pritaikyti naujai paskirčiai. Pavyzdžiui, Savanorių prospekte Vilniuje buvusiame sovietiniame bunkeryje išgriovus pertvaras, išbetonavus grindis įrengta serverių saugykla. Visuomeninės paskirties pastatų pritaikymas gyventojų apsaugai karo atveju gana brangus, o už tai turės mokėti vartotojai. Kitas dalykas – kaip slėptuvė turėtų būti įrengta, kad žmonės išgyventų, jei vyktų cheminis ar branduolinis karas? Pastatų konstrukcijos turi atlaikyti tam tikras apkrovas. Įrengiant slėptuves apkrovos reikalavimai konstrukcijų atlaikomoms apkrovoms turėtų didėti, o pačios konstrukcijos brangti. Vertinant iš statybininkų pozicijos, tai nėra blogai: daugėtų darbo, būtų naudojamos masyvesnės konstrukcijos, įrengiama daugiau rūsių. Vis dėlto vertinant iš galutinio vartotojo ir investuotojo pozicijos, šis siūlymas neatrodo racionalus. Slavomiras VOLKOVAS Statybų bendrovės „Constra“ direktorius

G. Bartuškos nuotr.


14

FO RUMAS

Mindaugas STATULEVIČIUS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Iki šiol nelabai aišku, nuo kokių galimų grėsmių ar pavojų mes norime pastatus apsaugoti: sprogimų, dujų ar kitų atakų. Manau, visų pirma reikėtų atsakyti į šiuos klausimus, taip pat inventorizuoti esamus kolektyvinės apsaugos statinius ir jų būklę, kiek tie esami visuomeninės paskirties pastatai, išlikusios slėptuvės, gyvenamųjų pastatų rūsiai, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės šiuo metu vis dar tinkami apsaugai, apie kurią kalbama. Tik tuomet galima kalbėti apie įpareigojimą naujai projektuojamus ir statomus pastatus pritaikyti gyventojų apsaugai karo metu. Svarbu nepamiršti, kad jei per pusmetį būtų priimtas toks reikalavimas, jis įsigaliotų tik po kurio laiko. Taigi pirmieji tokie pastatai atsirastų po pusantrų ar dvejų metų. Ar ne racionaliau investuoti laiką ir valstybės lėšas į infrastruktūros, būtinos esamiems kolektyvinei apsaugai tinkamiems statiniams, sukūrimą? Svarbiausia, kad naujos statybos statiniuose visiems miestiečiams tikrai neužtektų vietos. Valstybė turi rūpintis sisteminiu šios problemos sprendimu. Nuo 2016 metų įsigalioja privalomieji pastatų reikalavimai, susiję su aukštesne – A energinio efektyvumo – klase. Jeigu atsirastų papildomų pastatų sienų storio, armatūros, tvirtinimo konstrukcijų reikalavimų, papildomai pabrangintume ir pastatus. Ne paslaptis, kad už tai turės mokėti vartotojai. Tačiau ar jie tokie turtingi, kad jiems užkrautume tokią naštą? Be to, neaišku, nuo ko mes saugomės, kada reikia pradėti saugotis ir kiek lėšų investuosime į apsaugą. Juolab kad karo priemonės ir metodai yra visai pasikeitę. Ar reikia saugoti pastatus, ar gal geriau investuoti į gyventojų švietimą? Būtina įvertinti, kad miestai apsisprendžia, į kurias zonas plėtra turėtų būti nukreipiama. Pavyzdžiui, Vilniaus prioritetas – kompaktiškas miestas, vidinė plėtra teritorijose su sukurta inžinerine ir socialine infrastruktūra, o ne plėtra į miesto pakraščius. Prekybos centrai taip pat statomi šalia gyvenamųjų zonų miestų centruose. Išeitų, kad tie, kurie gyvena miestų pakraščiuose, turės mažiau galimybių pasislėpti?

Prieš įvedant naujus reikalavimus turėtų būti įsitikinama, ar toks pasirinktas būdas apsaugoti gyventojus karo atveju yra racionaliausias. Statytojus įpareigojus naujai statomus visuomeninės paskirties ir negyvenamuosius statinius pritaikyti gyventojų apsaugai kilus karui, statybos daugiau ar mažiau pabrangtų. Kadangi Lietuvoje nuolat didinamos išlaidos, skirtos krašto apsaugai, galbūt dalis jų galėtų būti panaudojama statinių pritaikymui karo atveju? Svarbu ištirti, kokios būklės yra sovietmečiu statytos slėptuvės, ar yra galimybių jas ar kitas galimas apsaugos vietas atnaujinti, pritaikyti šiais laikais. Taip pat būtina įvertinti, ar už civilinę apsaugą atsakingos institucijos žino, kiek ir kur šalyje yra slėptuvių, kaip į jas patekti, ar padaryta viskas informuojant apie jų būklę visuomenę.

Dalius GEDVILAS Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

20

1

r 5N

.2

AS UM R /FO


15

Dr. Juozas VALIVONIS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros profesorius

Slėptuvių projektavimo principai tokie patys, kaip ir kitų statinių, tiesiog papildomai vertinami specifiniai poveikiai bei apkrovos, kurias sukelia sprogimo bangos. Specifiniai reikalavimai slėptuvių konstrukcijoms Statybos techniniame reglamente šiuo metu nenumatyti. Sovietmečiu bendrosiose projektavimo normose jų irgi nebuvo nurodyta tam naudotos specialiosios projektavimo rekomendacijos. Jei reikalavimas visuomeninės paskirties statiniuose įrengti slėptuves įsigaliotų, tam tikra pastato laikomųjų konstrukcijų dalis būtų skaičiuojama didesnėms apkrovoms. Tokiose slėptuvėse turėtų būti naudojamos ir specialios durys, koridoriai, evakuaciniai išėjimai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje bene kiekviena šeima turi įsirengusi slėptuvę su visa reikalinga inžinerine įranga. Mat tradicinis rūsys, įrengtas pastate, karo atveju mažai gelbėtų – sugriuvus pastatui iš rūsio būtų sudėtinga išeiti. Kalbant apie sovietmečiu įrengtas slėptuves, didžiąją dalį jų būtų galima atstatyti. Laikomąsias konstrukcijas reikėtų tikrinti, bet manau, kad jos neturėtų būti susidėvėjusios. Jei statytojai būtų įpareigojami įrengti slėptuves, statybos dėl konstrukcijų laikomosios galios padidinimo stipriai brangti neturėtų. Juk reikėtų sustiprinti ne viso pastato, o jo dalies, kur slėptuvė ir būtų įrengta, konstrukcijas, t. y. didėtų tų konstrukcijų matmenys, reikėtų daugiau armatūros, keistųsi kai kurie mazgai. Tačiau konstrukcinė statinių dalis, palyginti su reikalinga specialia inžinerine įranga, smarkiai statybų nepabrangintų. Sovietmečiu net ir studentai darydami baigiamuosius darbus turėdavo atlikti skaičiavimus, susijusius su civiline gynyba, slėptuvių įrengimu. Tai nėra naujiena. Kai kurie projektuotojai, sovietmečiu projektavę slėptuves, dirba iki šiol. Kai kuriuose eksploatuojamuose pastatuose priklausomai nuo pastato konstrukcinės schemos irgi įmanoma sustiprinus konstrukcijas įrengti slėptuves. Tačiau visų pirma turėtų būti nustatytos specialios konstrukcijų apkrovos, kurias jos turėtų atlaikyti. Taip pat būtina atlikti šių pastatų ekspertizes – neužtenka tik pažiūrėti į lubas. Taigi turėtų būti numatomi reikalavimai ir tam skiriama lėšų. Suprojektuoti ir pastatyti įmanoma viską: projektuojamos pinigų saugyklos, bunkeriai su kelių metrų storio sienomis.


16

DEZINFEKUOTI FASADUS –

per didelė prabanga? Lina BIELIAUSKAITĖ

Lietuvoje didžiausius renovacijos lūkesčius siejant su mažesnėmis šildymo sąskaitomis neretai ranka numojama į technologinius dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi. Vakarų Europos šalyse jau tapo įprasta prieš šiltinant pastatus nušveisti ir dezinfekuoti jų fasadus – tokia prevencinė priemonė taikoma siekiant apsisaugoti nuo pelėsio. Lietuvoje tai vis dar laikoma pertekliniais darbais. Tačiau specialistai įspėja, kad atsainus požiūris į kai kuriuos technologinius procesus ilgainiui gali ne tik sukelti aibę problemų, bet ir brangiai kainuoti.

Pažaliavę pastatai – įprastas vaizdas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) vyresnysis mokslo darbuotojas, Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius prisipažino, kad jam nėra tekę girdėti, kad Lietuvos statytojai vadovautųsi praktika dezinfekuoti atitvarų paviršius prieš juos šiltinant. „Tokių įrašų nesu matęs ir projektiniuose dokumentuose. Dažniausiai pažymima, kad ant fasadų susikaupusius teršalus reikia nubrūžinti kokiu nors brūžekliu, pašalinti juos mechaniškai. Tačiau mokslinėje literatūroje teigiama, kad sporomis besidauginančių ir labai gyvybingų mikroorganizmų mechaninėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma“, – kalbėjo pašnekovas. Č. Ignatavičiaus teigimu, antai Vokietijoje modernizuojamų pastatų paviršiai pirma apdorojami fungicidais, išdžiovinami ir tik po to termoizoliuojami. „Priemonių yra įvairių – mikroorganizmai gali būti nudeginami, patalpose anksčiau pelėsius naikindavo kvarco lempomis. Vis dėlto turbūt veiksmingiausias būdas – naudoti chemines priemones“, – pripažino Č. Ignatavičius. Renovacijos ekspertas yra sukaupęs nemažai vaizdinės medžiagos iš įvairių Lietuvos miestų, kaip atrodo mikroorganizmų pažeisti renovuotų pastatų fasadai. „Apšiltino nenuvalytus fasadus, ir jie sėkmingai žaliuoja, juoduoja toliau. Visi nešvarumai, organinės liekanos pelėsiniams grybams yra puiki trąša, tad šiltoje terpėje besivystantys mikroorganizmai ilgainiui išlenda į paviršių. Sunaikinti juos tarp izoliacijos ir sienos nėra jokių kitų būdų, kaip tik nulupus šiltinimo medžiagą, o tada pastatą vėl reikėtų šiltinti iš naujo“, – aiškino specialistas. Panaši situacija ir su renovuojamų pastatų stogais – nepašalinus po senuoju ruberoidu susikaupusių teršalų, drėgmės, šis sluoksnis užkonservuojamas naujos dangos „sumuštiniu“, mikroorganizmai ima sparčiai veistis ir po kurio laiko gali prasiskverbti į vidaus patalpas.

Stinga ne tik pinigų

20

1

r 5N

.2

E /R

NO

Pašnekovas linkęs įvardyti ne vieną priežastį, kodėl plauti, dezinfekuoti renovuojamų pastatų fasadus lietuviams vis dar atrodo pertekliniai darbai, tačiau neneigė, kad veikiausiai esminis motyvas – finansinis. „Turbūt taip darome ne iš blogos valios – nesame tokie turtingi, tad visur stengiamės sutaupyti. Be abejo, stinga ir patirties, informacijos, o juk investuoti pinigus į nežinomybę neprotinIC JA ga. Manau, ilgainiui panaši praktika VA


17

Česlovas IGNATAVIČIUS neabejoja, kad praktika dezinfekuoti pastatų fasadus prieš juos šiltinant ilgainiui taps norma ir Lietuvoje.

bus taikoma ir Lietuvoje. Visi turėtume norėti gyventi sveikai, kokybiškai, tačiau tokiai aplinkai sukurti reikia žinių. Vargu ar rangovai turi kompetencijos įvertinti biologinio užterštumo keliamas grėsmes ir pasirinkti tinkamas technologijas, kurios užkirstų tam kelią. Turbūt šiuo atveju reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo su šios srities specialistais – biologais, mikologais, higienistais“, – svarstė Č. Ignatavičius. Pašnekovas kaip pavyzdį paminėjo atvejį, kai vieno pastato tyrimuose dalyvavusi mikologė patalpose aptiko pelėsinių grybų, kurie žmonėms galėjo sukelti onkologines, odos ir nagų, taip pat kvėpavimo takų ligas. „Ar tokį dalyką galėtų nustatyti statybininkas arba inžinierius? Be abejo, ne. Be to, specialistė įvardijo ir priemones, kaip su šiais mikroorganizmais kovoti“, – prisiminė Polistireninio putplasčio asociacijos vadovas Č. Ignatavičius.

Reikia kompleksinio požiūrio

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas, vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Paškevičius taip pat pripažino, kad jei renovuotinų pastatų fasadai apaugę pelėsiais ar dumbliais, juos prieš statybos darbus reikėtų pašalinti. Tačiau specialistas atkreipė dėmesį, kad tokie išorinėje pastato


18

dalyje besivystantys mikroorganizmai yra ne problemos priežastis, o padarinys. „Žinoma, pašalinti užkratą reikia, nes jei jį pridengsime kitomis konstrukcijomis, jis niekur nedings, o susidarius tinkamoms sąlygoms tik dar labiau suvešės. Tačiau jei staiga imsime dezinfekuoti visų renovuojamų pastatų fasadus, to neužteks. Pirmiausia reikia identifikuoti ir pašalinti priežastis, dėl ko veši šie pelėsiniai grybai ar dumbliai, antraip ir po renovacijos situacija nepasikeis. O priežasčių gali būti įvairių. Neretai vaikantis kuo pigesnių sprendimų parenkamos netinkamos, nekokybiškos statybinės medžiagos, pavyzdžiui, pelėsiams neatsparūs dažai, taip pat priežastis gali būti prasta pastatų pamatų hidroizoliacija ir panašiai“, – aiškino Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas dr. A. Paškevičius. Anot eksperto, problemiškiausios pastatų dalys – pamatai, cokoliniai ir apatiniai aukštai.

Atsainumas kainuoja brangiai

Pašnekovas pripažino, kad pastaraisiais metais sulaukiama itin daug renovuotų daugiabučių gyventojų skundų dėl namus okupavusio pelėsio. „Pelėsiniai grybai ima plisti patalpų viduje, o to iki renovacijos net nebuvo. Ir tai nenuostabu – žmonės užsisandarina visas patalpas, ven-

tiliacijos sistemos nėra, o jei statybos eigoje dar buvo tam tikrų technologinių pažeidimų, pelėsis neišvengiamas. Pačiam ne kartą teko matyti, kai renovuojamų namų šiltinimo medžiagos – nesvarbu, akmens vata ar polistireninis putplastis – pradėjus lyti neapdengiamos, o kitą dieną, plykstelėjus saulei, paviršiai jau uždengiami. O juk drėgmė ir šiluma yra svarbiausios sąlygos grybams veistis“, – aiškino dr. A. Paškevičius. Anot mokslininko, žmogus visada gyveno ir gyvens šalia įvairių mikroorganizmų – pavyzdžiui, šiandien skaičiuojama iki pusantro milijono rūšių mikroskopinių grybų. Tačiau svarbiausia įvertinti, kiek mus supantys mikroorganizmai gali būti pavojingi sveikatai, kokia jų koncentracija aplinkoje. „Mikroorganizmams vystytis reikia nedaug organikos, tad jei paviršiai nešvarūs, dulkini, faktiškai to ir pakanka. O padariniai būna skaudūs: statybinės medžiagos ne tik praranda estetinį vaizdą, bet ir yra ardomos. Tenka pripažinti, kad renovuojant pastatus mikrobiologinėms problemoms skiriamas per menkas dėmesys arba į tai tiesiog numojama ranka. Tačiau neišsprendus šių problemų galiausiai vis tiek teks grįžti prie tų darbų, kurie nebuvo atlikti prieš renovaciją“, – įspėjo Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas dr. A. Paškevičius.

REVOLIUCIJA PRIEŠ VANDALUS ILGALAIKĖ ANTIGRAFIČIŲ danga, apsaugosianti Jūsų pastato fasadus ILGAM! ∙ Garantuota paviršiaus apsauga 10 metų, garantuota grafičių apsauga 5 metus. ∙ Nenuplaunama net iki 500 ciklų danga. ∙ Atspari UV spinduliams ir trinčiai. ∙ Išbandyta ir patvirtinta Vokietijos Testavimo institute kaip aukščiausios kokybės vandens pagrindu pagaminta antigrafičių danga.

IJA

MB „SRAUTASERVIS“ AC OV g. 81, Dariaus irNGirėno E LT-02189 /R Vilnius info@srautaservis.lt .r 2 5 N+370 639 49 008

1

20

VIENKARTINĖ ANTIGRAFIČIŲ DANGA

∙ Garantuota paviršiaus apsauga iki 5 metų. ∙ Po grafičių valymo rekomenduojame tą vietą padengti pakartotinai.

Pritaikymo galimybės

Individualių namų fasadai, daugiabučių namų fasadai, tiltai, viadukai, požeminės pėsčiųjų perėjos, garsą izoliuojančios atitvaros, šlaito sutvirtinimai, autobusų/traukinių sustojimai ir jų apsauga.


19

RENGINIAI

Mokymai. Mažoji bendrija „Energy Advice“ Kaune organizuoja trejus mokymus. Kovo 19 ir 26 dienomis vyks dviejų dienų (16 val.) mokymai „Perdavimo tinklo iki 400 kV relinė apsauga ir automatika. Distancinės apsaugos“. Mokymai skirti elektros energetikos inžinieriams, norintiems atnaujinti ir susisteminti turimas profesines žinias, rasti profesionalius darbe kylančių klausimų sprendimus. Mokymų tikslas – supažindinti, išmokti apskaičiuoti ir pritaikyti įgytas žinias techniniais elektros perdavimo linijų relinės apsaugos ir automatikos parinkimo, koordinavimo bei derinimo klausimais. Balandžio 2 dieną vyks mokymai tema „Šilumos bei elektros ūkio energinis auditas pramonės įmonėse – atspirties taškas energiškai efektyviai gamybai“. Energijos taupymas, jos naudojimo mažinimas yra aktualūs daugeliui įmonių. Energijos naudojimo efektyvumo esmė – visų rūšių energijos šaltinių tausojimas, sprendimai, suteikiantys galimybę esamais įmonės gamybos pajėgumais palaikyti tą patį ar netgi geresnį gamybos lygį ir kartu sunaudoti mažiau energijos. Mokymai skirti gamybos įmonių energetikams, technikos direktoriams, direktoriams, besiruošiantiems atlikti energinį auditą šilumos ir elektros ūkiuose. Balandžio 16 dieną vyks mokymai „Skirstomojo tinklo 0,4–35 kV relinės apsaugos ir jų koordinavimas“, skirti projektuotojams ir derintojams, turintiems bent 3 metų praktiką. Mokymų tikslas – supažindinti, išmokyti apskaičiuoti ir pritaikyti įgytas žinias skirstomojo tinklo 0,4–35 kV relinės apsaugos ir automatikos parinkimo bei koordinavimo techniniais klausimais. Mokymų dalyviai išmoks įvertinti skirtingų gamintojų relinės apsaugos ir automatikos įtaisų charakteristikas, sužinos, kaip koordinuoti vidutinės įtampos tinklo apsaugas su saugikliais, jeigu apsaugų charakteristikos nesutampa. Išsamesnė informacija www.energyadvice.lt

Paroda. Pastolių prekyba ir nuoma Baltijos šalyse užsiimanti bendrovė „Layher Baltic“ informuoja esamus ir būsimus klientus, kad dalyvaus statybų ir remonto parodoje RESTA 2015, kuri vyks balandžio 22–25 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose Vilniuje. Pirmą kartą Lietuvoje 800 kvadratinių metrų ploto stende bus pademonstruoti fasadiniai ir moduliniai pastoliai, „Keder XL“ stogas, laikinųjų tiltų sistema, profesionalios kopėčios, mobilieji bokšteliai ir sistema sporto bei pramogų renginiams. Bendrovė kviečia visus apsilankyti jos stende. Seminarai. Izoliacinių medžiagų ir sprendimų kompanija UAB „Paroc“ penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose kovo mėnesį surengs mokomuosius-informacinius seminarus apie naujausius izoliacinius sprendimus pastatų statybai. Itin daug dėmesio bus skiriama aktualiems pastatų energinio efektyvumo klausimams. Bus pateikta gerosios praktikos pavyzdžių. Seminarai vyks: kovo 17 dieną – Panevėžyje, kovo 18 dieną – Šiauliuose, kovo 19 dieną – Kaune, kovo 24 dieną – Klaipėdoje, kovo 26 dieną – Vilniuje. Registruotis į nemokamus seminarus galima elektroniniu paštu parocseminarai@gmail.com; būtina nurodyti miestą, kuriame norima dalyvauti, atstovaujamą įmonę, vardą, pavardę, el. pašto adresą ir kontaktinį telefono numerį. Tikslus laikas ir vieta dar bus patikslinti. Telefonas pasiteirauti +370 699 55 569.


20

BŪSTO ĮSIGIJIMAS: garantijos (II) „Statyba ir architektūra“ kartu su nekilnojamojo turto plėtros įmone „Eika“ tęsia straipsnių ciklą apie tai, ką naudinga žinoti renkantis savo svajonių namus, į kokias detales būtina atkreipti dėmesį ir į kokius klausimus reikia atsakyti siekiant išsirinkti tinkamą būstą. Ankstesniame straipsnyje buvo aptarta, kokie spąstai slypi perkant būstą, kuris oficialiai įformintas kaip negyvenamosios paskirties patalpos. S IDA G NT . 2/ r N 15 20


21

Garantijos, arba iš ko aš perku?

Perkant būstą pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas jį parduoda, taip pat kas prisiima garantinius įsipareigojimus už pastatą. Gyvenamųjų namų projektams įgyvendinti pastaraisiais metais dažnai kuriamos specialios vienkartinės įmonės. Pavyzdžiui, įsteigiama įmonė „Vienas projektas“, kuri nusiperka sklypą, pastato namą, parduoda butus, o tada yra uždaroma. Tokia bendrovė, įprastai sukurta tik vienam nekilnojamojo turto projektui realizuoti, gyvuoja kelerius metus, t. y. kur kas trumpiau, negu teisės aktais reikalaujama iš pardavėjo prisiimti garantinius įsipareigojimus būsto pirkėjui už pastatą. Ir kai tokio nekilnojamojo turto plėtotojo nebelieka, iškyla klausimas, kas turi vykdyti garantinius įsipareigojimus kilus nesklandumams. Nekilnojamojo turto įmonės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda atkreipė dėmesį, kad pirkėjas turi reikalauti, jog būsto pirkimo–pardavimo sutartyje būtų nurodoma, kas vykdys minėtus įsipareigojimus. Taip pat būtina įvertinti, ar įmonė gali užtikrinti garantijas visam teisės aktais nustatytam laikotarpiui. Be to, privalu užduoti klausimą, kiek metų ji veikia ir planuoja veikti. „Nereikia bijoti išsiaiškinti, kokie bendrovės planai numatomi užbaigus projektą ir pardavus butus. Pirkėjas turi įvertinti ir garantijas prisiimančios įmonės mokumą. Jeigu įstatinis įmonės kapitalas minimalus ir siekia vos 1500 eurų, reikėtų gerai apmąstyti, ar ji galės atlikti remonto darbus, jeigu to prireiktų“, – kalbėjo M. Žibūda. Būna atvejų, kai įsigijus net ir brangų būstą po kelerių metų išryškėja brokas ir pastatą tenka remontuoti. Tokio remonto kaina gali siekti nuo keliolikos iki keliasdešimt tūkstančių eurų, tad ir būsto kaina gali smarkiai išaugti, jeigu gyventojams patiems tektų atlikti remonto darbus. Bendrovės „Eika“ plėtros direktorius taip pat patarė įvertinti pardavėjo, iš kurio perkamas būstas, patikimumą: kiek metų jis dirba rinkoje, kiek turėjo garantinės priežiūros atvejų, kaip įvykdė savo įsipareigojimus. Be to, svarbu paklausti, kas įmonėje atlieka šias funkcijas, ar yra atskiras garantinės priežiūros skyrius, jeigu taip – kiek žmonių jame dirba. „Būsto pardavėjas turi nurodyti ir asmens, į kurį galima kreiptis iškilus klausimams dėl garantinės priežiūros, pareigas bei kontaktus. Taip pat derėtų išsiaiškinti, kokia yra aptarnavimo tvarka, kaip organizuojamas procesas ir kokie yra darbų atlikimo terminai. Jeigu būsto pardavėjas sunkiai gali atsakyti į tokius klausimus, pirkėjui verta būti budresniam“, – įspėjo M. Žibūda. Specialistai siūlo tinkamai įvertinti kriterijų „iš ko perku“. Neretai gyventojas, pirkdamas automobilį ar brangesnį elektronikos prietaisą, garantinę priežiūrą laiko būtina ir be jos tikriausiai nesiryžtų pirkti net televizoriaus ar dulkių siurblio. O įsigyjant vieną brangiausių savo gyvenimo pirkinių šis klausimas yra tiesiog pamirštamas. Būsto pirkimas tampa emociniu, nors priimti sprendimą reikėtų racionaliai įvertinus prisiimamą riziką.

Garantiniai įsipareigojimai, nurodyti teisės aktuose

LR Civilinis kodeksas, Statybos įstatymas ir kiti teisės aktai numato garantinius laikotarpius, susijusius su pastatais, jų konstrukcijomis bei įranga. 2 metų garantinis laikotarpis suteikiamas visiems pastate esantiems įrenginiams, tokiems kaip liftas, pakeliamieji vartai ar užtvarai, elektronikos įranga, langai, mechaninio vėdinimo sistema (rekuperacija) ir pan. 5 metų garantinis laikotarpis suteikiamas visam pastatui be įrenginių. Ši garantija taikoma sienų įtrūkimams, perdangų išlinkimams ir panašiems išryškėjusiems defektams taisyti. Žinoma, kai kuriems pastatų

Nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas ŽIBŪDA.

defektams yra leistinos normos, tačiau būtina žinoti, kada jos yra viršijamos. 10 metų garantinis laikotarpis suteikiamas visiems paslėptiems darbams, o 20 metų – visiems piktavališkai paslėptiems darbams. Taip pat pirkėjas turi kelti klausimą, nuo kada pradedama skaičiuoti garantinio remonto termino pradžia – nuo buto perdavimo pirkėjui, pastato pridavimo Valstybinei komisijai ar įrenginių pastate sumontavimo dienos.

Privalu išaiškinti turto priežiūros taisykles

„Būsto pardavėjas privalo išaiškinti pirkėjui įsigyto turto eksploatavimo taisykles, ir jomis pirkėjas turi vadovautis. Kartais jis įrengdamas butą pažeidžia pastato konstrukcijas ar kitas statinio dalis. Išryškėjus defektams pirkėjas kreipiasi dėl garantinės priežiūros, tačiau išgirsta atsakymą, kad pažeidė pastato eksploatavimo taisykles ir garantiniai įsipareigojimai nebus vykdomi. Žinoma, toks naujakurys nusivilia – pirmiausia dėl to, kad taisyti defektus reikės savo sąskaita, taip pat dėl to, kad nežinojo apie taisykles, nes niekas su jomis nesupažindino“, – pasakojo „Eikos“ atstovas. Informaciją, kaip prižiūrėti naująjį pirkinį, suteikia tik nedidelė dalis pardavėjų. Kol kas Lietuvoje būsto priežiūros ir eksploatavimo taisyklių rinkinys dažniau yra išimtis negu taisyklė. Dalis didžiųjų nekilnojamojo turto plėtotojų suteikia pirkėjams buto pasą, kuriame galima rasti svarbių patarimų apie būsto vėdinimą, šildymą ir kt. Naudodamasis instrukcijomis savininkas gali ne tik pagerinti būsto kokybę, komfortą patalpose, bet ir sutaupyti eksploatavimo sąnaudų. Pavyzdžiui, patarimai, kaip ir kada vėdinti patalpas, gali padėti išvengti drėgmės kaupimosi, kondensato atsiradimo ant langų bei sienų, galiausiai – pelėsiais pasidengusių sienų ir atšokusių dažų.


22

REGIONINEI POLITIKAI REIKIA NAUJŲ KELRODŽIŲ Lina BIELIAUSKAITĖ

Už europinę paramą išpuoselėtos viešosios erdvės, modernizuotos mokyklos ir visuomeninės įstaigos byloja, kad net atokiausiose Lietuvos provincijos vietovėse nueita vienu ar bent puse žingsnio Vakarų Europos link. Tačiau ši regimybė neretai tik kuria gerovės iliuziją ir liudija neatsakingą požiūrį į milijonines investicijas. Urbanistas, septynias Vakarų Lietuvos savivaldybes vienijančios asociacijos „Klaipėdos regionas“ direktorius Simonas GENTVILAS pripažįsta, kad lietuvių įprotis europinių lėšų injekcijas nukreipti į menką pridėtinę vertę kuriančius projektus ypač pragaištingas ekonomiškai silpniems didžiausios socialinės atskirties regionams. Specialisto nuomone, realių rezultatų regioninėje politikoje galima tikėtis tik tada, kai jos prioritetai bus peržiūrėti ir savivaldos, ir valstybiniu lygiu. – Pastaruoju metu nemažai kalbama apie siekius užtikrinti darnią, subalansuotą regionų plėtrą. Tačiau ar regioninei plėtros politikai Lietuva išties skiria deramą dėmesį? – Mano nuomone, tolygi regioninė plėtra yra iliuzija. Nebegyvename planinės ekonomikos laikotarpiu, ir gyventojai turi visai kitų galimybių rinktis savo gyvenamąją vietą, negu buvo sovietmečiu. Todėl privalome kalbėti tik apie lygias regionų galimybes pasisekti ir būti atlygintiems už savo sėkmę. O šiuos principus visų pirma formuoja centrinė valdžia. Regioninę politiką pirmiausia atspindi mokesčių perskirstymas. 90 proc. valstybės išlaidų išleidžia centrinė valdžia ir tik 10 proc. – savivaldybės, tad valstybės įtaka regioninei plėtrai yra milžiniška. Regionų, ypač silpnųjų, priklausymas nuo situacijos Vilniaus koridoriuose yra labai didelis. Tačiau perskirstydama pinigus centrinė valdžia regioninę politiką vis dar formuoja komunistiniu principu – iš kiekvieno paimti tiek, kiek įmanoma, ir visiems padalyti po lygiai. Neatsitiktinai mažiausiai mokesčių surenkančios savivaldybės gauna daugiausia išlaidoms. Nežinia kodėl Lietuvoje nuspręsta, kad kurortų gyventojai turi gyventi geriau nei kiti, todėl jiems ir tenka didesnis perskirstymo koeficientas. Tad ekonomiškai stipriausios savivaldybės surenka daugiausia mokesčių, tačiau joms grąžinamas pinigų vidurkis. Mano nuomone, perdėm centralizuotas mokesčių perskirstymas ir savivaldybių nesuinteresuotumas užsidirbti ir investuoti į dirbančius piliečius privedė prie to, kad 2013 metais tik 7 iš 60 šalies savivaldybių užsidirbo tiek pinigų, kiek išleido. Iš šių sau pinigus užsidirbančių savivaldybių 4 yra Klaipėdos regione: Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Palangos ir Neringos. Tad Vakarų Lietuvoje situacija nėra prasta. Natūralu, kad tokios demotyvacinės priemonės ilgainiui suformuoja išlaikytinių savivaldybių mentalitetą, savivaldybėms ir merams tampa parankiau orientuotis į gaunančiuosius socialines

20

1

r 5N

.2

TAS AŠ R /K

pašalpas, negu skatinti žmones užsidirbti. Neatsitiktinai beveik nė viena Lietuvos savivaldybė neturi realių ekonomistų. Administracijose dirbantys ekonomikos specialistai iš esmės atlieka sąmatininkų funkciją. Beveik visiškai neanalizuojama, kaip vienas ar kitas teisės aktas paveiks regiono verslo klimatą, nėra sisteminio supratimo, kaip jaučiasi savivaldybių mokesčių mokėtojai, kaip jiems padėti kurti papildomas darbo vietas, kaip pritraukti naujų mokesčių mokėtojų ir investuotojų. Tai yra tiesioginis ilgalaikės neteisingos valstybinės regioninės politikos padarinys. Savivaldybes reikia suinteresuoti tapti sėkmingomis, o ne skatinti kovoti už probleminių savivaldybių statusą. – Vis dėlto centrinė valdžia valdo ne tik mokesčių perskirstymą, bet ir kitus instrumentus. – Visiškai sutinku. Kitas svarbus regioninės politikos įrankis yra geografinė valstybės įstaigų ir objektų sklaida, pavyzdžiui, nacionalinių teatrų, muziejų, stadionų, aukštųjų mokyklų, ministerijų, parlamento, Konstitucinio Teismo, valstybinės televizijos ir pan. Tai įstaigos, tarnybos, kurios ne tik leistų regionams pasinaudoti dalimi valstybės išlaidų ir sukurtų darbo vietų, bet ir telktų intelektualų potencialą regionuose. Pavyzdžiui, Vokietijos centrinis bankas iki susikuriant euro zonai veikė Frankfurte, nors šalies sostinė buvo Bona, po to – Berlynas. Švedijos valstybinė televizija registruota Kirunos miestelyje už poliaračio, Norvegijos kadastro registro tarnyba įsteigta vos 5 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje. Daugelyje Europos šalių institucijų tinklas buvo smarkiai decentralizuotas. O Lietuvoje priešingai – viskas sukoncentruota Vilniuje, ir šiek tiek institucijų likę Kaune, istorinėje tarpukario sostinėje. Vadinasi, iš regionų surinkti mokesčiai neproporcingai nusėda ir centralizuojami dviejuose miestuose. Todėl, pavyzdžiui, prognozės, kad Šiaulių regione gali būti uždarytas valstybinis universitetas, yra be galo dramatiškos ir miestui, ir regionui. Nes iš esmės būtų prarasta paskutinė valstybinė institucija ir intelektualų židinys. Tad jei valstybei yra svarbios lygios regionų galimybės, ji turi galvoti ir apie tai, kaip tolygiai paskirstyti savo biurokratines įstaigas po visą šalį. – Bendraujate ne tik su Klaipėdos, bet ir kitų regionų savivaldybių vadovais – koks jų požiūris į strateginį planavimą? Ar regioninės savivaldybės turi vizijų ir gali jas įgyvendinti? – Dėl stipriai centralizuoto šalies valdymo šiandien ilgalaikiai strateginiai daugelio savivaldybių planai yra orientuoti į tai, kaip


23 lengviau pritraukti europinių lėšų, ir skiriama gana mažai dėmesio rimtai savivaldybių savianalizei ir strateginiams prioritetams išskirti. Bet kokiu atveju papildomų Europos Sąjungos (ES) pinigų injekcija į ekonomiką yra teigiamas dalykas. ES sumokėdami vieną eurą, atgalios gauname keturis. Tačiau kai pinigai išleidžiami neteisingai, tai nekuria didesnio mokesčių mokėtojų pasitikėjimo ir svarbiausia – neduoda ilgalaikio rezultato. Viešojo sektoriaus pinigai turi būti išleidžiami pasverčiau, turi būti labiau prognozuojami ir generuoti didesnę ekonominę naudą pačioms savivaldybėms. – Neracionalų ES lėšų regioniniams skirtumams mažinti naudojimą kritikuojantys ekspertai teigia, kad jas buvo galima investuoti daug protingiau, negu, tarkime, gražinti centrines miestų aikštes. – Skirdama paramą ES deklaruoja sanglaudos politiką – turtingesnės valstybės padeda neturtingosioms. Praėjusį 7 metų paramos periodą Lietuva iš esmės irgi vadovavosi principu padėti ekonomiškai silpniausioms, didžiausią atskirtį patiriančioms savivaldybėms – tokių pripažinta 14. Esminė dalis europinių lėšų buvo nukreipta į socialinės infrastruktūros plėtrą, pastatų renovaciją, viešųjų erdvių atnaujinimą. Tačiau ar investicijos į viešąją infrastruktūrą gyventojus prarandantiems regionams buvo racionalu – didelis klausimas. Taip, atnaujinome viešąsias erdves, bet neturime žmonių, kurie dirbtų ir naudotųsi tomis viešosiomis erdvėmis. Tas pats pasakytina ir apie kitus sprendimus. Vienas iškalbingiausių pavyzdžių – Visaginas. Ignalinos regionui buvo skirta nemažai lėšų, tačiau jis nesugebėjo išspręsti kertinių problemų. Pinigai buvo išleisti renovacijai, šildymo kainoms mažinti, viešosioms erdvėms tvarkyti, tačiau visiškai nepasirūpinta, kaip pritraukti investuotojų, kurie įdarbintų regiono darbo jėgą. Uždarius atominę elektrinę bedarbiais liko 2 tūkst. žmonių, turintys aukščiausią kvalifikaciją branduolinės fizikos srityje. Šiandien situacija tokia, kad Visaginas per metus praranda po 3 proc. žmonių, dauguma jų – darbingo amžiaus gyventojai. – Ar vertindamas 2007–2014 metų ES finansavimo perspektyvas galite įžvelgti optimistiškesnių prognozių? – Pagal numatytas priemones šį laikotarpį europinės lėšos, manyčiau, bus naudojamos kiek racionaliau. 6 didieji Lietuvos miestai gauna pinigų tikslinėms teritorijoms, o 23 savivaldybės dėl skiriamų lėšų naudojimo turės apsispręsti pačios. Pavyzdžiui, Klaipėdoje tikslinei miesto teritorijai planuojama išleisti apie 23 mln. eurų. Žinoma, tai gana menkas finansinis indėlis, regiono raidos pokyčiams turėsiantis mažą įtaką. Tačiau miesto mastu tikslinės teritorijos kvartalas tikrai jus visų pirma socialinį ir kultūrinį suaktyvėjimą. Šiuo ES planavimo laikotarpiu regionai turės didesnę galią apsispręsti dėl lėšų naudojimo krypčių. Tačiau ar ES lėšos nenueis tik kosmetiniam infrastruktūros gerinimui – atviras klausimas. Pavyzdžiui, centrinė Didžiosios Britanijos valdžia tikslinių lėšų regionams skiria turėdama gerokai didesnį ekonominį išskaičiavimą. Vienas investuotas svaras sterlingų turi pritraukti penkis privačių investicijų svarus. Alternatyviai vienas išleistas

Simonas GENTVILAS: viešojo sektoriaus pinigai turi būti išleidžiami pasverčiau ir generuoti didesnę ekonominę naudą pačioms savivaldybėms. svaras turi generuoti 10 svarų papildomą apyvartą regiono ekonomikoje. Lietuvoje tokia investicijų vertinimo praktika kol kas nėra įprasta, nes nesivadovaujame sąnaudų ir naudos analize, neskaičiuojame investicijų grąžos. Prioritetai išlieka gerovės kūrimas, o ne ekonomikos skatinimas. – Kaip vieną projektų, kuris būtų artimas britiškajam investicijų į regioninę plėtrą modeliui, minite siekį į Klaipėdą pritraukti užsienio universitetą. – Jei regioniniams projektams vykdyti turėtume tokius pat parametrus kaip britai, šis projektas pasiteisintų visais šiais parametrais. Didžiosios Britanijos Tysaido universiteto ir Bradfordo koledžo atėjimas į Klaipėdą taptų stipraus virsmo postūmiu visame regione. Mieste būtų sukurta per 500 naujų kvalifikuotų darbo vietų mokslo įstaigose, atsirastų apie 4 tūkst. naujų gyventojų, 70 proc. studentų būtų ne iš Lietuvos. Kontingentas – jauni, šeimas kuriantys, mokūs, išsilavinę imigrantai. Šiuo projektu itin susidomėjo Jono kalnelio teritorijos plėtotojai – „Verdispar“ kompanija svarsto galimybę atgaivinti savo planus išplėtoti 800 butų kvartalą ir paversti juos apartamentais studentams. Kartu su universitetu planuojančios ateiti dvi britų įmonės jau dabar galėtų įsteigti 250 naujų darbo vietų studentams. Tad daugeliu atvejų svarbus net ne regioninei sanglaudai skirtų pinigų kiekis, o racionalus jų naudojimas. Turime keisti savo mąstymą, persilaužti, įvertinti prioritetus ilgalaikėje perspektyvoje.


24

ĮSTATYMŲ SUKURTI STEBUKLAI: kaip daugiabučiais virsta vienbučiai namai Rusnė MARČĖNAITĖ

Nekilnojamojo turto projektų plėtotojų atrasta nesudėtinga, bet efektyvi schema – vieno ar dviejų butų projektuose paslėptus daugiabučius statyti tose vietose, kur pagal planavimo dokumentus to daryti nevalia, sulaukė Aplinkos ministerijos (AM) atoveiksmio. Pažaboti įstatymų spragomis besinaudojantį verslą ministerija tikisi įpareigodama jį pasirūpinti automobilių stovėjimo vietų įrengimu. Automobilių vietos turės tapti norma

Yra žinomas ne vienas atvejis, kai pastatę, tarkime, 900 kvadratinių metrų ploto namą verslininkai pardavė jį suskirstę dalimis, ir Registrų centre buvo įregistruota daugybė 18–20 ar 25 kvadratinių metrų ploto kambarių savininkų. Jie bene visi turi automobilius. Nesant šiems statyti numatytų vietų, mašinomis

Statantieji naujus namus privalo tiksliai suplanuoti vietas automobiliams. G. Bartuškos nuotr.

RA

Ū KIKTA

ISUT SATNR A B RR

FU /. I2N/ 2 r . N5r N 1 5 0 1 20 2

užkišamos visos aplinkinės gatvės. O reikalavimo įrengti automobilių statymo vietas vienbučiams ar dvibučiams namams iki šiol išvis nebuvo. Pasak AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus Mariaus Narmonto, pradėjus svarstyti, kaip suvaldyti vienbučių namų virsmą daugiabučiais de facto, paaiškėjo, kad pagrindinė problema – automobilių statymas, nes atliekų tvarkymo, šildymo, bendrųjų patalpų eksploatavimo išlaidas galima administruoti skaičiuojant pagal plotą ar kitaip. Teisiškai nebuvo galima suvaldyti tik automobilių statymo. „Tai yra ir fizinė, ir vizualinė kliūtis – įsivaizduokite, kad prie to „vienbučio“ 900 kvadratinių metrų ploto namo turi būti sutalpinta 30 ar 40 automobilių. Ministerija pabandė šią problemą išspręsti. Bet jei bus matyti, kad tai neduoda tinkamo efekto arba tie reikalavimai dėl kurios nors priežasties yra sunkiai įvykdomi tam tikrose teritorijose, ministerija yra pasirengusi išklausyti argumentus ir koreguoti reglamentą, – patikino M. Narmontas. – Kol kas dėl tokio pakeitimo negirdėjome skundų – galbūt todėl, kad jis dar per trumpai galioja.“

Pokyčius lėmė konfliktai kurortinėse teritorijose

Nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojęs aplinkos ministro Kęstučio Trečioko patikslintas statybos techninis reglamentas (STR) „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ nurodo, kad projektuojant vieno ir dviejų butų namus privalomas įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo pastato naudingojo ploto. Jei tai nedidelis – iki 70 kvadratinių metrų ploto – namas,


25 pakaks vienos vietos automobiliui. Bet tokio pat ploto dvibučiui reikės dviejų vietų. Jeigu namo plotas – nuo 70 iki 140 kvadratinių metrų, reikės dviejų automobilių stovėjimo vietų. Pastatui, kurio naudingasis plotas – per 140 kvadratinių metrų, reikės papildomai suprojektuoti po vieną vietą kiekvieniems papildomiems 35 kvadratiniams metrams. Taigi jei namo naudingasis plotas – iki 175 kvadratinių metrų, reikia trijų vietų automobiliams, jei iki 210 – keturių, iki 245 – penkių ir t. t. Ar dėl naujojo reglamento nenukentės išties statantieji individualųjį namą, kuriame galbūt gyvens dviese ir turės du automobilius, bet privalės pagal naująjį reglamentą savo kieme įrengti vietas keturiems automobiliams? M. Narmontas patikslino – pagrindinis STR pataisų objektas – kurortinėse, ypač pajūrio, zonose statomi daugiabučio dydžio vienbučiai namai ir automobilių stovėjimo aikštelėmis tampančios gatvės, kurios erzina ir atostogautojus, ir nuolatinius gyventojus. Jis įsitikinęs, kad standartiniame sklype prie standartinio lietuviško namo niekada nebus problemos kieme sutalpinti kad ir keturis automobilius. AM atstovas pabrėžė – įrengti reikia ne garažus, o stovėjimui skirtą vietą. „Jei tokios galimybės nėra, į svečius pas šeimą atvažiavę žmonės automobilius stato gatvėje, ir tai tikrai nepatinka kaimynams“, – atkreipė dėmesį M. Narmontas.

Kodėl nesprendžiama esminė problema?

Ar STR pataisos išspręs esminę problemą – daugiabučio atsiradimą ten, kur jo neturėtų būti? Ar tikima, kad įpareigojimas įrengti pakankamai automobilių vietų taip pabrangins projektus, kad verslininkams nebeapsimokės vienbučių pavertimo daugiabučiais schema? Ar teisinga, kad „po straipsniu“ pateko ir gana standartinio Lietuvoje dydžio individualiųjų namų savininkai? Ar gerai, kad žmonės bus įpareigoti išgrįsti pusę kiemo plytelėmis? Ir kodėl galvojama – jei jau džiūgaujama, kad tuo pačiu bus išspręsta ir svečių mašinomis asmeninių švenčių die-

nomis keliskart per metus užkišamų gatvelių problema – kad 70 kvadratų ploto namo savininkas (kuriam užtenka turėti vieną vietą automobiliui) negali sulaukti 30 žmonių kompanijos, kurie keliolika automobilių užgrūs kelias aplinkines gatveles? AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento vadovas siūlo neieškoti atsakymų į visus minėtus klausimus. „Teisės aktais neįmanoma išspręsti visų išskirtinių atvejų, nes tai yra force majeure, o teisė yra praktikoje atsiradusių taisyklių rinkinys. Juk niekas neliepia statyti tokius namus, kurie atlaikytų taifūną, žemės drebėjimą ar sprogdinimus, nes tai būtų neproporcinga siekiamam tikslui“, – komentavo M. Narmontas. Esminio klausimo – vienbučių virsmo daugiabučiais suvaldymo – sprendimą AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius laiko labai sudėtingu arba praktiškai neįmanomu – esą niekas negali uždrausti įsigyti žmogui pastato dalį, kitaip tariant, tapti jo bendraturčiu. M. Narmonto vertinimu, lieka tikėtis, kad ilgainiui žmonės taps sąmoningesni.

Spragos Teritorijų planavimo įstatyme

Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis abejoja valstybės pasirinktais ginklais, kai užuot ištaisius akivaizdžias įstatymų spragas, bandoma priversti didelių namų savininkus nemenką sklypo dalį atiduoti automobilių stovėjimo aikštelei. Ilgametis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas pabrėžė, kad pagrindinė bėda yra ne automobilių grūstys ar mokesčių už šiukšles surinkimas, o daugiabučio atsiradimas ten, kur jo neturi būti. M. Pakalnis siūlo įsivaizduoti situaciją nedideliais sklypeliais sudalytoje, siauromis gatvelėmis išraižytoje sodų bendrijoje. „Žmonės čia statosi namus teisėtai tikėdamiesi gana ramaus gyvenimo, ir staiga dėl kieno nors pasinaudojimo teisės aktų

spragomis pašonėje atsiranda daugiabutis, kurio gyventojai ne tik automobiliais užkemša gatvelę, bet ir gyvena pagal kitus bendruomeninius principus: čia yra bendras kiemas, didesnis gyventojų tankis, daugiau veiklos, triukšmo ir taip toliau. Tokių atvejų būta jau seniai. Sakyčiau, jei kas nors nori vietoj vienbučio namo pastatyti daugiabutį ar daugiabučio dydžio vienbutį namą, turėtų užsakyti parengti teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą. Ne vieno sklypo, o viso kvartalo. Nes gyvenimo sąlygos keičiasi visame kvartale. Tada tokį planą derėtų apsvarstyti su kaimynais, ir jeigu visi pritars, jeigu tam yra pakankama inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra, tegu tos statybos vyksta... Deja, dabar galima statyti tiesiog pagal bendrojo plano sprendinius, o jie dažnai leidžia gana didelius rodiklius. Juk bendrieji planai buvo konstruojami numatant tai, kad po jų bus rengiami dar ir detalieji planai, kurie patikslins bendrųjų planų reglamentus. O detaliųjų planų, priėmus nuo praėjusių metų įsigaliojusias Teritorijų planavimo įstatymo pataisas, kaip ir nebereikia... Galima neleisti tokiuose kvartaluose skaidyti turto daugiau kaip į dvi dalis ar reikalauti, kad tokiu atveju reikia parengti teritorijų planavimo dokumentą, leidžiantį daugiabutę statybą (jau minėtą viso kvartalo detalųjį planą), ir problema būtų išspręsta“, – alternatyvius sprendimus siūlo M. Pakalnis.


SA 2015 Nr. 2 / reklama

26

NAUJOVĖS IR AUKŠTA KOKYBĖ iš vienų rankų

Namus įsirengiantiems gyventojams ar statybininkams labai svarbus gražiai suprojektuotas ir įspūdingai įrengtas namo fasadas. Būtent dėl to didelis dėmesys skiriamas paradinėms būsto durims ir garažo vartams. Visa tai reikia harmoningai pritaikyti prie namo stiliaus. Ne mažiau dėmesio šiandien teikiama ir gaminių ypatybėms: vis dažniau prašoma veiksmingos apsaugos nuo įsilaužimo, lauko durų ir garažo vartų su tinkama termoizoliacija. Durų ir garažo vartų gamintojas „Hörmann“ visus šiuos pageidavimus išpildo. Plati siūlomų produktų paletė leidžia parengti individualius ir labai

sudėtingus architektūrinius sprendimus. Ir visa tai – iš vienų rankų. Nesvarbu, ar gaminys reikalingas renovuojamam objektui, ar energiškai efektyviems namams, ar reikia sukurti į ateitį orientuotą dizainą. „Hörmann“ pateikia daug vertingų žinių apie duris ir vartus: kokius kriterijus reikėtų apsvarstyti prieš perkant naujus garažo vartus, kaip namas taps saugesnis ir efektyvesnis pasirinkus modernias lauko duris arba kaip patikimai ir patogiai veikia šiuolaikinės pavaros. Vartai visiems atvejams Nesvarbu, ar garažas dvivietis, ar įvažiavimas siauras – „Hörmann“ pasiūlys tinkamą ir optimalų garažo vartų sprendimą. Jeigu pageidaujama, jiems bus pritaikytos ir tinkamos pagalbinės durys.


27 27 27

Vartų galimybės. Sekciniai vartai susideda iš atskirų varžtais susukamų dalių, kurios nustumiamos į viršų specialiais bėgiais. Kadangi šie montuojami ne prieš garažo angą, o už jos, ši nesusiaurėja, išlaikomas toks pats vartų plotis. Kitas konstrukcijos privalumas yra tai, kad sekciniai vartai gali būti labai lengvai įmontuojami į pusiau apvalias ar nuožulnias angas. „Hörmann“ gamina trijų storių atmosferos poveikiui atsparius sekcinius vartus iš karštu būdu cinkuoto ir dengto plieno. Tokie vartai nepriekaištingai tinka ir atskirai stovintiems, ir sublokuotiems su gyvenamosiomis patalpomis garažams, kuriems svarbu išlaikyti termoizoliacijai keliamus aukštus reikalavimus. Specialistai ypatingiems atvejams. Jeigu garažo lubos naudojamos kaip sandėliavimo vieta, pavyzdžiui, stogo bagažinėms arba banglentėms sudėti, tuomet puikus sprendimas yra ritininiai „Hörmann“ vartai „RollMatic“. Jie susideda iš atskirų plokščių, kurios susisuka ant veleno, įrengto virš vartų angos. Taigi lubų plotas lieka laisvas ir gali būti naudojamas daiktams sandėliuoti. Ritininiai vartai pasižymi modernumu: juos galima pakelti ir pavara, ir mechaniškai, nenaudojant elektros. Kitas pasirinkimas – šoninis sekcinių vartų HST variantas. Tokiu atveju priėjimas prie lubų irgi išlieka laisvas, o kai į garažo vidų įmanoma patekti tik pro vartus, papildomas privalumas yra tai, kad norint tik įeiti ir pasiimti dviratį nebūtina atidaryti visų vartų iki

Vartai su šviesos barjerais labai greitai reaguoja į kliūtis.

galo – užtenka tik truputį juos praverti. Dalinį vartų atidarymą galima užprogramuoti pasirinkus pavarą „SupraMatic“. Patogus praėjimas pro pagalbines duris. Atsižvelgdami į kiekvieną konkrečią situaciją „Hörmann“ specialistai gali pasiūlyti tinkamą sprendimą. Vienas tokių – į garažo vartus įmontuojamos durys. Jos gali būti sumontuojamos ir atskirai, šalia vartų. Šoninės garažo durys NT 80, pagamintos iš apšiltintų atskirtų profilių, pasižymi ypatingu dizainu, o pageidaujant gali būti gaminamos pagal garažo vartų modelį. Penkių vietų fiksavimo sistema užtikrina aukštą saugumo lygį. Apatinė staktos dalis sumažina užkliuvimo riziką. Kaip kompaktišką alternatyvą „Hörmann“ siūlo į garažo vartus integruotas duris. Pagalbinės durys, galima sakyti, yra be slenksčio, jo aukštis siekia vos 10 milimetrų – tuo pasigirti gali tik „Hörmann“. Toks praėjimas yra patogus, nėra galimybės užkliūti, pro jį paprasta išvaryti dviratį ar motociklą. Pasirinktinai garažo duris galima įsigyti su užraktu durų viršuje ar su kelių vietų užraktu nuo įsilaužimo. Greita, patogu ir saugu Vienas mygtuko paspaudimas, ir garažo vartai pradeda judėti. Vargu ar kas nors šiandien norėtų atsisakyti modernios vartų pavaros, ypač kai ji užtikrina maksimalų saugumą. Grįžti namo tamsiu paros metu, kai vėjuota arba žliaugia lietus, nebėra baisu, mat iš automobilio galima išlipti tiesiai garaže. Lengvu nuotolinio valdymo pultelio paspaudimu garažo vartai atsidaro tyliai, įsijungia šviesa ir į garažą įmanoma įvažiuoti neišlipant iš automobilio. Dvigubas saugumas. Visiškai ramu širdyje bus tik tada, jeigu pavara veiks patikimai. Tai pasiekti galima naudojant saugią nuotolinio valdymo sistemą „BiSecur“. „Hörmann“ kompanijos ir „Bochum Ruhr“ universiteto ekspertai sukūrė nuotolinio valdymo sistemą, kuriai naudojamas saugus užraktas. Toks įprastai pasitelkiamas elektroninėje bankininkystėje.

SA 2015 Nr. 2 / reklama

Beveik 80 proc. visų statybininkų ir namų šeimininkų šiandien renkasi modernius sekcinius garažo vartus. Tai lemia ne tik jų išvaizda, bet ir praktinės priežastys.


SA 2015 Nr. 2 / reklama

28 Namo šeimininkai netgi vakare gulėdami lovoje gali patikrinti, ar garažo vartai tikrai yra uždaryti. Tam nereikia keltis ir eiti visko apžiūrėti. Užtenka paspausti mygtuką valdymo pultelyje. Pastebėjus, kad vartai nėra tinkamai uždaryti, mygtuko paspaudimu viską galima sutvarkyti. Integruotas mechaninis garažo vartų saugumas neleis vagims lengvai atidaryti automatinių „Hörmann“ vartų. Jų praktiškai neįmanoma atidaryti iš lauko, nors ir elektra būtų išjungta. Iš vidaus vartus galima atidaryti, tačiau tik rankomis. Šiuolaikinės „Hörmann“ vartų pavaros, tokios kaip greitoji „SupraMatic“ arba nebrangi „ProMatic“, apsaugo ir nuo nelaimingų atsitikimų. Jeigu vartai užsidarydami sutinka kliūtį, jie iš karto sustoja ir šiek tiek pakyla. Dar greičiau į kliūtis sureaguoja vartai su šviesos barjerais, kuriuos turi, pavyzdžiui, „Hörmann“ pavara „SupraMatic P“. Ji sustabdo vartus dar prieš jiems atsitrenkiant į kliūtį. Ši įranga ypač rekomenduojama šeimoms su vaikais. Jeigu įvažiavimas į garažą yra arti labai judrios gatvės, tuomet ypač greita pavara, tokia kaip „SupraMatic“, sumažina susidūrimo riziką, nes ši sistema sekcinius vartus atidaro 50 proc. greičiau nei kitos tradicinės pavaros. Praktiški ir elegantiški valdymo pulteliai Jeigu keli šeimos nariai reguliariai naudojasi garažu, stato čia dviračius arba sodo priežiūros įrangą, tuomet labai praktiška įmontuoti kodinę klaviatūrą arba pirštų atspaudų skaitytuvą vartams atidaryti ir uždaryti iš lauko pusės. Bet kokiu atveju tokius valdymo elementus reikia papildyti nuotolinio valdymo siųstuvais. „Hörmann“ siūlo daug įvairių ir „red dot“ išskirtinio dizaino siųstuvų. Priklausomai nuo modelio jie gali būti sumontuojami automobilio cigarečių degiklio lizde, ant raktų pakabučio arba su gražios formos laikikliu gyvenamojoje zonoje. Namo savininkas dviem pultelio mygtukais gali valdyti garažo vartus ir kitus prietaisus, pavyzdžiui, kiemo vartus arba apšvietimą prie garažo bei garažo viduje.

Spalvinga įvairovė: valdymo pultelių dizainas Keturi medžio imitacijos motyvai, kurie puikiai tinka prie daugelio automobilių interjero, du tauriojo metalo ir anglies pluošto paviršiaus dizaino – tai madą mėgstantiems garažo savininkams skirti valdymo pulteliai. Kolekciją papildo ir penki ryškių spalvų pulteliai, pavyzdžiui, ryškiai raudonas, oranžinis arba šviesiai žalias. „Hörmann“ siūlo „red dot“ premiją – valdymo pultelį HSE 2 BS visiems vienuolikai skirtingų variantų. Vadinasi, galima išsirinkti tinkantį prie transporto priemonės arba mėgstamiausios spalvos pultelį. Apie „Hörmann“ Gerą reputaciją reikia užsidirbti – tai, kad įmonės įkūrėjo Augusto Hörmanno šios frazės prasmė nuosekliai įgyvendinama jau daugiau kaip 75 metus, įrodo dabartinė durų ir vartų gamintojo užimama padėtis rinkoje, o ji yra tikrai įspūdinga. Sėkmės pamatas buvo išlietas dar 1950 metais, kai „Hörmann“ pagamino pramoninius plokštuminius garažo vartus „Berry“, kurių parduota daugiau nei 12 milijonų. Kitas novatoriškas sėkmės žingsnis buvo padarytas po dešimtmečio, kai buvo pagaminti tuo metu visiškai naujo principo vartai – sekciniai. Nuo 1972 metų gamintojas savo vardą garsina kurdamas aukštos kokybės lauko duris iš aliuminio. Iki šiol „Hörmann“ daug dėmesio skiria techniniams vartų ir durų standartams. Novatoriškumas ir pažangi gamyba išliko įmonės sėkmės pagrindu iki šiol. Šiuo metu bendrovėje dirba daugiau kaip 6 tūkst. darbuotojų. Jie 26 gamyklose gamina vartus, duris, staktas, pavaras ir valdymo įrenginius. Šeimos valdoma kompanija vis dar išlaiko savo atsakomybę ateities kartoms. Antai naujoviška ir tvari gamyba bei atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas leido sumažinti CO2 emisiją. Šiandien kompanija „Hörmann“ 40 proc. energijos poreikio gamybai gauna naudodama vėjo ir vandens jėgaines. Ateityje visos kompanijos būstinės, kur tik tai bus įmanoma, turės būti prijungtos prie vėjo jėgainių.

„Hörmann“ sukurti valdymo pultai – madą mėgstantiems automobilių savininkams.


29

STATYBOS RANGOS SUTARTIS: mokėjimų sulaikymas Kęstutis ŽIČKUS Asocijuotas partneris, advokatas Advokatų profesinė bendrija „Judickienė ir partneriai JUREX“

Įgyvendinant statybos projektus, visos juose dalyvaujančios šalys nori, kad sutartyse nustatyti įsipareigojimai būtų vykdomi laiku ir tinkamai. Civilinio kodekso 6.70 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Tačiau statybos rangos sutarties šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdamos į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas, gali pasirinkti ir Civiliniame kodekse nustatytus pavyzdinius bei kitus teisės aktams neprieštaraujančius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Derėdamasis dėl statybos rangos sutarties sudarymo, užsakovas paprastai reikalauja rangovo įsipareigoti laiku ir tinkamai atlikti darbus, taip pat ištaisyti garantiniu laikotarpiu atsiradusius darbų defektus. Užsakovui priimtiniausi minėtų rangovo prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai yra banko garantija ir draudimo bendrovės laidavimas. Tačiau jie rangovams gana brangiai kainuoja. Todėl dažnai statybos rangos sutarties šalys susitaria dėl tokio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo kaip užsakovo rangovui mokėtinų sumų sulaikymas. Įprastai yra sulaikomas nuo 5 iki 10 proc. sutarties kainos dalies sumokėjimas. Praktikoje tarp statybos rangos sutarties šalių neretai kyla teisminių ginčų, susijusių būtent su užsakovo rangovui mokėtinų sumų sulaikymu. Paprastai tokius ginčus lemia netinkamas (neišsamus, nekonkretus, prieštaringas ir panašiai) susitarimo dėl kainos dalies mokėjimo sulaikymo įtvirtinimas sutartyje. Visų pirma sutartyje svarbu nurodyti, kokių konkrečių rangovo prievolių įvykdymas yra užtikrinamas užsakovui sutarties kainos dalies mokėjimo sulaikymu. Dažniausiai sulaikymo tikslas yra garantinio laikotarpio įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas. Tačiau tuo atveju, jeigu pagal sutartį darbų perdavimas ir priėmimas bei atsiskaitymas už juos vyksta etapais, tai sulaikomos lėšos yra kaupiamos visu darbų vykdymo laikotarpiu. Rangovui yra neišmokama proporcinga kiekviename tarpiniame darbų perdavimo ir priėmimo akte nurodytos sumos dalis. Todėl tokiu atveju šalys gali susitarti, kad sulaikoma suma bus užtikrinamas ne tik garantinio laikotarpio įsipareigojimų, bet ir prievolės laiku bei tinkamai atlikti darbus įvykdymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 metų gruodžio 7 dienos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011, yra pasisakęs, kad sulaikymo sutartinės sąlygos tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju, ypač rangovui nevykdant ar negalint vykdyti garantinių įsipareigojimų, numatytų statybos rangos sutartyse. Antra, svarbu aiškiai apibrėžti terminus ir aplinkybes, kada rangovas įgytų teisę reikalauti, o užsakovas – pareigą išmokėti sulaikytą sumą. Pavyzdžiui, per tam tikrą skaičių dienų po baigiamojo darbų atlikimo akto pasirašymo, statybos užbaigimo akto išdavimo ir garantinio laikotarpio įsipareigojimų garantijos, laidavimo rašto pateikimo. Arba po tam tikro skaičiaus mėnesių ar metų po baigiamojo darbų atlikimo akto pasirašymo, statybos užbaigimo akto išdavimo su sąlyga, kad prievolės išmokėti sulaikytą sumą atsiradimo dieną bus ištaisyti visi iki tol nustatyti darbų defektai. Aiškaus (konkretaus) sulaikytos sumos išmokėjimo rangovui pagrindo įtvirtinimas sutartyje užkirs kelią šalių interpretacijoms dėl šios užsakovo prievolės galiojimo arba vykdytinumo.

Trečia, svarbu numatyti, kokias sulaikytos sumos teises įgis užsakovas, t. y. ar jis galės, o jeigu galės, tai kokiais atvejais ir kokia tvarka, pavyzdžiui, sulaikytomis lėšomis pats arba pasitelkdamas kitą rangovą, ištaisyti darbų defektus, įskaityti sulaikytą sumą į savo reikalavimą rangovui dėl netesybų, numatytų, tarkime, už garantinių įsipareigojimų nevykdymą ar darbų įvykdymą ne laiku, sumokėjimo. Ketvirta, šalims patartina sutartyje numatyti ir tokį atvejį, kai suėjus terminui, kuriam numatytas sutarties kainos dalies sulaikymas, lieka dar neištaisyti darbai arba rangovas atsisako ištaisyti defektus, kurių ištaisymo sąnaudos yra gerokai mažesnės palyginti su sulaikyta suma. Tokiu atveju abiejų šalių interesus tenkintų toks kompromisas, pagal kurį rangovui laikinai, t. y. iki bus nustatyta, dėl kieno kaltės atsirado defektų ir kam tenka pareiga juos taisyti, arba iki visiško defektų ištaisymo, nebūtų išmokama sulaikytos sumos dalis, lygi defektų ištaisymo kainai. Penkta, statybos rangos sutarties šalims derėtų apsvarstyti ir numatyti, ką daryti su sulaikyta suma, sutartį nutraukus anksčiau termino. Jeigu sutartį dėl užsakovo kaltės vienašališkai nutrauktų rangovas, ypač dėl užsakovo prievolės atsiskaityti už atliktus darbus pažeidimo, tai jo interesus apsaugotų sutartyje įtvirtinta užsakovo pareiga išmokėti sulaikytą sumą per protingą terminą nuo sutarties nutraukimo dienos, nepaisant įprastinio jos išmokėjimo pagrindo nebuvimo. Statybos rangos sutartyje tinkamai sureguliavus aptartus probleminius klausimus, susijusius su sutarties kainos dalies sumokėjimo sulaikymu, nesutarimų ar ginčų tarp rangovo ir užsakovo neturėtų kilti. O jeigu ir kiltų, kiekviena šalis galėtų prognozuoti jų baigtį. Daugiau straipsnių teisės temomis rasite interneto svetainėje www.jurex.lt


30

„LIGHTHOUSE II“: Prieš metus pirmuosiuose daugiabučių namų gyvenvietės „LightHouse“ pastatuose įsikūrę vilniečiai šiandien, galima sakyti, vykdo techninę priežiūrą stebėdami kaimynystėje vykstančias dar vieno šio projekto pastato statybas. Šių metų rudenį projekto generalinis rangovas – statybų bendrovė „Naresta“ – pasiryžusi baigti antro „LightHouse“ etapo darbus – Valstybinei komisijai bus priduotas 127 butų daugiabutis.

Gyventojai naujame „LightHouse“ gyvenvietės daugiabutyje galės kurtis jau šį rudenį. G. Bartuškos nuotr. Užduotis – išsaugoti erdvės pojūtį

Nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros bendrovė „MG Valda“ gali didžiuotis sukūrusi patrauklų būsto projektą – praėjusių metų birželio mėnesį, kai buvo pradėta kasti naujojo daugiabučio pamatų duobė, 156 butus turinčiuose pirmuosiuose trijuose „LightHouse“ komplekso pastatuose buvo likę tik penki neparduoti butai. Šiandien likęs vienas. Planuojant antrą etapą, pasak projekto architektūrinės dalies vadovės, bendrovės „Eventus Pro“ architektės Irinos Gečienės, pasirūpinta išlaikyti bendrą idėjinę projekto liniją, maksimaliai panašią architektūrinę išraišką. Šviesa ir lengvumas – raktiniai žodžiai, kuriais vadovautasi renkantis Šeškinės ir Fabijoniškių mikrorajonų sankirtoje kylančios gyvenvietės sprendinius, taigi – ir projektuojant naująjį 7–9 aukštų daugiabutį. Abiejų etapų pastatus projektavusi archi-

TAS

/O

K BJE

15

20

.2 Nr

tektė pabrėžė, kad nors naujasis daugiabutis vizualiai masyvesnis, užstatymo intensyvumas šiame sklype toks pat, kaip ir pirmo etapo metu iškilusiame komplekse – 1,6. Šio namo gyventojai galės įsitikinti, kad kuo mažiau išorinių sienų, tuo šiltesnis namas. O suprojektuotos keturios laiptinės leido sumažinti butų skaičių viename aukšte. Sklypo reljefas – net 6 metrų peraukštėjimas – lėmė, kad namas turės dvi erdvias terasas. Viena bus skirta vaikų žaidimams, kita – ramesniam gyventojų poilsiui. Maumedžiu išklotas terasas turės ir dalis viršutiniuose aukštuose įrengtų butų.

Pirkėjus masina protingojo namo sistemos

Pastebimiausias naujas „LightHouse II“ etapo sprendimas – po namu įrengta atvira, šiek tiek įgilinta, iš šonų ažūriniu aptvėrimu pridengta automobilių aikštelė. „Toks sprendimas leidžia supaprastinti inžinerines sistemas“, – komentavo I. Gečienė.


31

GYVENVIETĖS PLĖTRAI – PATIKRINTAS RECEPTAS

„MG Valdos“ vizualizacijos. Pirmuosiuose „LightHouse“ pastatuose įrengus dviejų aukštų požemines automobilių stovėjimo aikšteles, vėliau dėl nepakankamai efektyvaus kondensato surinkimo projekto plėtotojai pasirūpino užsakyti ir įgyvendinti projekto pagerinimą: įrengti papildomą drėgmės ištraukimo sistemą. Natūraliai vėdinamoje automobilių aikštelėje paprastesni ir gaisrosaugos sprendiniai. Srautinės dūmų šalinimo sistemos šiuokart neprireiks. Bendrovė „MG Valda“ skelbia, kad ir naujajame pastate bus diegiamos protingojo namo sistemos. Galimybė elektroniniu būdu valdyti šildymo sistemą ir taip gerokai sutaupyti energijos išlaidoms, naudotis automatizuota paslaugų valdymo sistema, apdorojančia visus buto ūkio duomenis, yra patraukli ir jau patikrinta pirmojo „LightHouse“ komplekso gyventojų. Nuo pirmojo etapo „LightHouse“ projekte dirbantis bendrovės „Naresta“ specialistas, statybos darbų vadovas Eimantas Kovalenko apgailestauja tik dėl to, kad gyventojai dar

nesinaudoja visomis protingojo namo sistemų teikiamomis galimybėmis – prie automatizuotos valdymo sistemos galima prijungti kone visus elektroninius namų ūkio prietaisus. Tačiau šito, pripažino generalinio rangovo atstovas, visiems dar teks mokytis, o kol kas nemažai išmokstama ir iš kiekvieno vartotojo dėl nepatyrimo daromų sistemos eksploatavimo klaidų. Vis dėlto neabejotina, kad ši šalies daugiabučiuose dar retai diegiama naujovė yra vienas pirkėjus masinančių projekto elementų.

Moliniai blokeliai užtikrins natūralų mikroklimatą

Pagrindinis pastato konstruktyvas sudarytas iš monolitinio gelžbetonio karkaso. Pirmo etapo pastatų sienoms naudotus keramzitbetonio blokelius antrame etape nuspręsta pakeisti Latvijoje pagamintais keraminiais blokeliais „Keraterm“. Šie ekologiški, tik iš natūralių žaliavų – molio ir pjuvenų – pagaminti blokeliai turi puikias termoizoliacines ypatybes.


32 Šildymas reiškia papildomas išlaidas, bet taip sutaupoma visada labiausiai trūkstamo dalyko – laiko. „Konstruktyvo darbai visada buvo „Narestos“ privalumas, turime tris labai stiprias brigadas, bet čia užduotys buvo tikrai imlios laikui. Tokiais atvejais svarbu sparčiai ir teisingai atlikti technologinius procesus, svarbu ir priimti greitus sprendimus – turime stiprų projektų vadovą – Beną Šitkauską“, – aiškino E. Kovalenko. „LightHouse II“ komplekse „Naresta“ pirmąkart išbandė galimybę centrinę šildymo sistemą panaudoti dar nebaigtam objektui šildyti. Apskaičiuota, kad išsivedus per visus aukštus stovus ir prie jų prijungus kaloriferius, šildyti patalpas, kuriose atliekami tinkavimo ar inžineriniai darbai, bus pigiau, negu tai daryti elektra. Tad pirmiausia buvo įrengtas ir UAB „Vilniaus energija“ komisijai priduotas šilumos mazgas. Statybos ir inžinerinių tinklų įrengimo darbai visą laiką buvo atliekami lygiagrečiai. Objekto viršuje liejant 9 aukšto gelžbetonio perdangą, keliais aukštais žemiau jau buvo montuojami langai (plastikinių profilių „Megrame“ langai, minimizuojant šalčio tiltelių galimybę, buvo montuojami į šiltinamąjį sluoksnį), o apačioje jau buvo klojami vidaus inžineriniai tinklai: šilumos, elektros, elektroninių ryšių, vandentiekio, buitinių bei lietaus nuotekų. Kartu buvo atliekami ir vidaus tinkavimo darbai, betonuojamos tarpinės laiptinių aikštelės ir montuojamos laiptų sijos. Vienu metu statybos aikštelėje neretai dirbo apie 120 vyrų.

Sklandų darbą užtikrina pažangios priemonės Sienos, sumūrytos iš keraminių blokelių „Keraterm“, kvėpuoja ir palaiko optimalų patalpų mikroklimatą. Per karščius tokios sienos namuose išsaugo malonią vėsą, o staiga nukritus lauko temperatūrai patalpose ilgą laiką išlaiko šilumą. Keraminiai blokeliai yra ir natūralūs drėgmės reguliatoriai: patalpose susikaupusią drėgmę jie išgarina į išorę, todėl name, pastatytame iš blokelių „Keraterm“, vyraus malonus ir sveikas mikroklimatas. Jis neleis veistis jokiai kenksmingai mikroflorai. Gamintojai pažymi ir šių blokelių tvirtumą. Jų stipris gniuždant – nuo 12,5 iki 20 Mpa. Blokeliai yra ir atsparūs ugniai – nustatyta A1 klasė reiškia, kad medžiaga yra nedegi. Išorinėms „LightHouse II“ daugiabučio sienoms panaudoti blokeliai „Keraterm 17,5“, o tarpbutinėms pertvaroms pasirinkta trisluoksnė mūro sistema, kurioje panaudoti blokeliai „Keraterm 12“ kartu su izoliaciniu garso užpildu.

Nestandartiniai elementai reikalauja atidumo

Nebijoma išbandyti naujų sprendinių

Fasadui šiltinti šįkart nuspręsta naudoti ne akmens vatą, o neoporą – pilkąjį polistireninį putplastį. Norint pasiekti tą pačią, kaip ir pirmojo etapo, pastatų šilumos klasę (namas turi atitikti B energinio efektyvumo klasę), reikės 4 centimetrais plonesnio – 16 centimetrų storio – šiltinimo sluoksnio. „LightHouse“ projekto E. Kovalenko statybos darbų vadovas, bendrovės „Naresta“ specialistas Eimantas Kovalenko pažymėjo, kad antrame etape pakeistos kai kurios statybos medžiagos nereiškia, kad jomis buvo nusivilta. Tiesiog, kaip ir bet kuriame versle, renkantis medžiagas ieškoma racionaliausio sprendimo, skelbiami konkursai ir gavus gerą pasiūlymą naudojamasi galimybe sutaupyti. Žinoma, dar svarbesni renkantis yra kokybiniai medžiagų rodikliai, partnerių patikimumas ir patirtis. Darbą su naujais subrangovais „Narestos“ specialistai laiko ne jėgų eikvojimu, o proga įgyti daugiau patirties. „Kartais pasirinkimą lemia ne vienas faktorius: ne tik patirtis, bet ir kaina, užimtumas, galimybė dirbti šiam projektui reikiamu tempu. Mums įdomu darbuotis su naujais partneriais, verta sužinoti, kokius sprendimus tam tikrai užduočiai naudoja kitos įmonės inžinieriai. Juolab kad jaučiamės saugūs patys operuodami visapusiška pirmojo etapo patirtimi“, – sakė generalinio rangovo atstovas.

Žiema darbų nesustabdė

Darbai Šeškinės ir Fabijoniškių mikrorajonų sankirtoje nenutrūkstamai vyko visą kaip reta šiltą žiemą. Specialūs statybinių medžiagų priedai statybininkams leidžia kokybiškai dirbti temperatūroje iki 15 laipsnių šalčio. Be to, patalpose, kuriose tinkuojama ar liejamos grindys, palaikoma technologiškai būtina temperatūra.

TAS

/O

K BJE

15

20

.2 Nr

PROJEKTO PLĖTOTOJAS

Darbų organizavimą, pasak E. Kovalenko, akivaizdžiai palengvino projektuotojų generaliniam rangovui parengtas trimatis konstrukcinis modelis, leidžiantis vadovaujamajam personalui akimoju patikrinti bet kurio konstrukcinio mazgo sprendinius, racionaliai paskirstyti užduotis, sureguliuoti statybininkų srautus. Pirmajame „LightHouse“ etape viename pastatų tarpaukštinėms monolitinėms pastato gelžbetonio perdangoms įrengti panaudojusi perdangos klojinių sistemą su krintančiomis statramsčių galvomis „Dokadek 30“, „Naresta“ šią sistemą pasirinko ir antram etapui. „Naudojant „Dokadek“ nekyla klausimų dėl darbų saugos, itin greitėja darbas – per tris dienas galima surinkti paklotą. Ir tam užtenka 2–4 darbininkų. Geras ir vizualinis rezultatas – lubose padaroma mažiau siūlių, o tai šiandien irgi svarbu, juk daugelis mėgsta palikti atviras monolitines lubas, šias tiesiog nudažydami“, – aiškino E. Kovalenko. Tarpaukštinėse perdangose įrengiamas garso ir smūgio izoliacijos sluoksnis, biraus užpildo sluoksnis ir armuotas išlyginamasis cemento sluoksnis. Pats didžiausias darbymetis „Narestos“ komandos laukia vasarą – objekto pridavimas užsakovui numatytas rugsėjį, iki spalio pradžios jis turėtų būti priduotas Valstybinei komisijai. Pirmasis projekto „LightHouse“ etapas įgyvendintas per minimalų terminą, per kurį technologiškai teisingai galima atlikti darbus – 13 mėnesių, tiek pat skirta ir antrajam. Statant pirmuosius „LightHouse“ daugiabučius viena sudėtingiausių konstrukcinių užduočių buvo balkonų įrengimas. Darbai stabtelėjo ir dėl nestandartinio – šachmatinio – jų išdėstymo, ilgokai teko padirbėti ir prie konstrukcinių mazgų, kurie ne tik leistų apsaugoti cinkuoto ir dažyto metalo skardos sieneles nuo rūdžių, bet ir būtų tikrai tvirti. „Sprendimai nebuvo nei paprasti, nei labai pigūs. Kai pradėjus antro etapo darbus į generalinį rangovą kreipėsi viena jaunų konstruktorių komanda, tikinti, kad gali pasiūlyti visais aspektais geresnį perforuotų balkonų atitvarų tvirtinimo metodą, „Narestos“ specialistai, žinoma, to neatsisakė. Atvykę į objektą jie pabandė prišaudyti vieną atitvaros elementą, tačiau nuo smūginės atatrankos tvirtinimo kaištis arba atskelia betono kampą, arba, nors ir tvirtai prišautas, pajudintas pradeda klibėti. Pigiai ir gerai nebūna. Liekame prie patikrinto sprendimo“, – apibendrino E. Kovalenko. Projekto vadovų vagonėlyje ant sienos jau kabo trečio, paskutinio, „LightHouse“ etapo statinio – dar vieno daugiabučio – brėžinys. Ar tankėjanti gyvenvietė nenuvils pirmųjų „LightHouse“ naujakurių? „Požiūris į pastatų išdėstymą, rūpinimasis tuo, kad jie nedengtų vienas kito, kad kiekviename bute netrūktų natūralios šviesos, yra vienas dalykų, dėl kurių gerbiu „MG Valdą“ kaip nekilnojamojo turto projektų plėtotoją“, – sakė „Narestos“ statybos darbų vadovas.

GENERALINIS RANGOVAS

KERAMINIAI BLOKELIAI


33


34

I A K S Š I U G R V S E I Y EN T ŽEL

K R E A F E IKŲ D VA

okėm ų i okesč yje mažų m ž – u asis šal atų serį d z y av s pirm is. Past teikę p ė d su ą. ro statyta daržel a a r p y s t i a Vilniu pinigus p dų vaikų objektu s sertifika gu u tojų ijos sąna ertai šiam mo klasė resnis, ne energ imo eksp naudingu a netgi ge v tifika nerginio ultatas yr tojai. e A+ autas rez ai ir staty g Toks si užsakov tikėjo

TAS

/O

K BJE

15

20

.2 Nr

“ a v i da r I „ ė v tė A+ o r d n a vaikų e t b s a ų p b o Staty oji šalyje udingum statą pirm rginio na kirties pa ene ymo pas ugd


35

Pastatė greičiau, negu planuota

Energiškai efektyvų vaikų darželio pastatą statė bendrovė „Irdaiva“, laimėjusi Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą konkursą. Įmonės generalinis direktorius Irmantas Kubilius pasidžiaugė, kad projektą pavyko įgyvendinti greičiau, negu numatyta sutartyje. „Be to, ir energinio naudingumo klasė aukštesnė, negu planuota. Esame pirmieji įgyvendinę energiškai efektyvaus tokios paskirties pastato projektą. Kol kas visuomeninės paskirties objektų, atitinkančių A+ energinio naudingumo klasę, nėra“, – sakė I. Kubilius. Sprendimą pakoreguoti projektą ir siekti gerokai didesnio energinio efektyvumo „Irdaivos“ vadovas vadina rimtu iššūkiu. Reikėjo priimti daug svarbių sprendinių, su kuriais anksčiau nebuvo tekę susidurti. Tačiau viskas padaryta sėkmingai – gautas rezultatas nenuvylė. „Pasisėmėme išties vertingos patirties. Esame dėkingi mus konsultavusiems Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos specialistams. Jų patarimai padėjo lengviau susidoroti su užduotimis“, – pasakojo I. Kubilius. Pastato termoizoliacijai, sandarumui, inžineriniams sprendimams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. „Irdaivos“ vadovas sutiko, kad kokybės standartai šiame objekte buvo kur kas aukštesni, negu buvo įprasta prieš keletą metų. Užsibrėžtam rezultatui pasiekti įtakos turėjo ir griežta techninė darbų priežiūra.

Konstrukciniai ir inžineriniai sprendimai

Darželiui pasirinktas bemaž tradicinis statybos būdas – gręžtiniai pamatai, iš blokelių ir plytų sumūrytos sienos, surenkamosios perdangos ir sutapdin-


36 tasis stogas. Didžiausias dėmesys skirtas tam, kad būtų užtikrinti tinkami termoizoliavimo ir sandarumo parametrai. Sandarumui garantuoti pirmiausia buvo tobulinami visų konstrukcijų sandūrų mazgai. Tuomet buvo panaudotos įvairios lipnios izoliacinės garų plėvelės, hermetinės plėvelės, skysti elastingi hermetikai, įvairios silikoninės priemonės. Dalis vaikų darželio fasadų yra stiklo konstrukcijų. Statytojai ypač kruopščiai jas montavo, nes buvo svarbu tinkamai užsandarinti sujungimo mazgus. Šis darbas – vienas pagrindinių siekiant gerų energinio efektyvumo rezultatų. Galvojant apie sandarumą buvo labai svarbu nepalikti atvirų konstrukcijų sujungimo siūlių. Antai klojant izoliacinę grindų garų plėvelę, jos užlaidos buvo priklijuojamos prie sienų sandarinimo juosta, kad neatsirastų nesandarumų. Įrengiant elektros ar kitus inžinerinius tinklus visi sienose padaryti grioveliai iš pradžių buvo užtinkuojami, kad neliktų atvirų sujungimo mūro siūlių ir neatsirastų terpės orui judėti. Pastatui termoizoliuoti naudotas ekstruzinis polistireninis putplastis, sienos šiltintos 20 centimetrų storio pilkuoju polistireniniu putplasčiu. Stogas šiltintas kombinuota sistema ir dengtas prilydoma bitumine danga. Energiškai efektyvių pastatų vėdinimo sistemai skiriamas ypatingas dėmesys. Ne išimtis – ir naujas vaikų darželis. Čia sumontuota rekuperacinė sistema, kuri didinant energinį efektyvumą sujungta su virtuvėje veikiančiu gartraukiu. Šio prietaiso ištraukiamas šiltas oras cirkuliuoja pro rekuperatorių ir išvalomas nuo riebalų. A+ energinio naudingumo klasės vaikų darželyje sumontuotas geoterminis šildymas. Įrengus tokį šilumos šaltinį racionaliausia sumontuoti grindų šildymą. Būtent toks sprendimas ir buvo numatytas projekte. Skaičiuojama, kad vieno kvadratinio metro patalpų ploto šildymas kainuos mažiau nei 1 eurą per metus, o įprastame darželyje šildymas atsieina dukart daugiau. Vadovaujantis energinio naudingumo sertifikatu, šilumos energijos sąnaudos darželio pastatui šildyti yra dešimtis kartų mažesnės nei vidutinės Lietuvoje – tik 4,38 kWh /m2 per metus. „Susidūrėme su iššūkiu pastatyti itin sandarų pastatą. Dėl to turėjome ne tik smulkmeniškai parengti darbo projekto sprendinius, kruopščiai atrinkti tinkamas statybines medžiagas, bet ir psichologiškai motyvuoti visą objekte dirbančią komandą itin atsakingam darbui. Mat net menkiausias netikslumas arba atsiklijavusi juostelė gali turėti neigiamos įtakos sandarumo parametrams. Džiugu, kad pastato sandarumo bandymo rezultatas buvo net geresnis, negu tikėjomės – tai yra didelė pergalė, ypač žinant, kad tai pasiekėme per gana trumpą statybos darbų terminą“, – sakė objekto statybos vadovas Tomas Juodvalkis.

UŽTIKRINA ENERGINĮ BALANSĄ Po konsultacijų su sertifikuotais specialistais, pasyviųjų pastatų ekspertais, Santariškių darželiui buvo pasirinktos UAB „Doleta“ tiekiamos fasado konstrukcijos, kurios atitinka aukščiausią energinio efektyvumo A klasę. Tai garantuoja minimalias energijos sąnaudas pastatui šildyti ir užtikrina energinį balansą, todėl šaltuoju metų laiku išlaidos šildymui itin mažos, o vasarą patalpos apsaugomos nuo karščio. Be energinių resursų taupymo, buvo pasirūpinta ir mažųjų darželio ugdytinių saugumu – UAB „Doleta“ konstrukcijose sumontuoti aukščiausią saugumo klasę atitinkantys laminuoti stiklai. Be to, atsižvelgta ir į itin aktualias akustines ypatybes, todėl pastato patalpos pasižymi kokybiška garso izoliacija – miegui skirtos erdvės visiškai izoliuotos nuo išorinių garsų, pavyzdžiui, koridoriuje sklindančio triukšmo. Fasadinėms įstiklintoms plokštumoms buvo pasirinkta sistema „Reynaers CW50Hi“, kurią naudojant galima pasiekti U vertę iki 0,6 W/m2K. Varstomiems langams ir įėjimo durims buvo pasitelkta pasyviųjų namų tipo sistema „Reynaers CS104“, leidžianti pasiekti lango Uw reikšmę, lygią 0,77 W/m2K. Statant vaikų darželį ši sistema leido panaudoti išskirtinio dydžio varstomus langus, kurių matmenys – 1770 x 1760 milimetrų. Tai bemaž du kartus didesnis lango plotas už standartinio lango.

Gyrė teisingą pasirinkimą

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis prisiminė, kaip pastato projektavimą ir statybas pavyko pasukti energinio naudingumo link. 2012 metais jau buvo parengtas objekto projektas, išduotas leidimas jo statybai, ir buvo likęs vos vienas mėnuo iki numatytos darbų pradžios. „Su sostinės savivaldybės atstovais sutarėme, kad mūsų asociacijos specialistai įvertins projektą. Jį paėmę pamatėme, kad energinio efektyvumo požiūriu buvo pasirinkta C energinio naudingumo klasė. Kiek nustebino, kad nenorima ekonomiško pastato, leisiančio smarkiai taupyti eksploatacines išlaidas. Kai pareiškėme savo nuostabą, nelikome neišgirsti – miesto vadovai sutiko, kad reikia pažvelgti ir į ateitį“, – pasakojo A. Vaičiulis. Pasyvaus namo asociacijos specialistai konsultavo projekto rengėjus, ir buvo priimtas sprendimas siekti nebe C, bet A energinio naudingumo klasės. Anot A. Vaičiulio, pagal pirminį projektą vaikų darželio energijos sąnaudos būtų siekusios apie 200 kWh/m2 per metus ar net dar daugiau. Projektiniai pakeitimai leido kelis kartus sumažinti energijos sąnaudas. Įdomiausia, kad objekto sąmata tuo metu nepadidėjo. Kadangi pastatas energiškai efektyvus, nebereikėjo kai kurių perteklinių inžinerinių sprendimų, jų atsisakymas leido sutaupyti. „Pagal anksčiau numatytas energijos sąnaudas investicijos į vaikų darželį būtų atsipirkusios galbūt tik po 25 metų. Dabar jos grįš keturis kartus greičiau. Skaičiuojant teoriškai, už sutaupytus pinigus eksploatacijai galima pastatyti pusantro tokio darželio. Tikrai reikia pasveikinti ryžtingą miesto vadovų sprendimą“, – sakė Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas A. Vaičiulis.

TAS

/O

K BJE

15

20

.2 Nr

ĮGYVENDINO PROJEKTO REIKALAVIMUS Viena sąlygų, keltų projekte – sumontuoti energiškai efektyvią ventiliacijos sistemą, atitinkančią A energinio efektyvumo klasę. Buvo pasirinkti kompanijos VTS vėdinimo įrenginiai su plokšteliniais ir rotaciniais rekuperatoriais, kurių naudingumo koeficientas siekia daugiau kaip 90 proc. Palyginimui – standartinės įrangos naudingumo koeficientas būna apie 70–80 proc. Taip pat buvo atsižvelgta į reikalavimą, kad pati įranga turi eikvoti mažai elektros energijos, taigi panaudoti energiškai efektyvūs ventiliatoriaus elektros varikliai. Jų energijos sąnaudos apie 25–30 proc. mažesnės nei standartinės įrangos. Iš viso vaikų darželyje sumontuoti 6 vėdinimo įrenginiai. Juos montuojant paisyta skleidžiamo triukšmo lygio į vėdinimo sistemos ortakių tinklą ir aplinką reikalavimų, kad vaikai negirdėtų pašalinių vėdinimo sistemos skleidžiamų garsų.


37

Tiek šildymo, tiek vėdinimo įranga vaikų darželyje atitinka A energinio naudingumo klasę.

TAUPI ŠILDYMO SISTEMA Rūpinantis efektyvia ir patikima grindų šildymo sistema, buvo pasirinkti bendrovės „Wavin“ grindų šildymo sprendimai. Grindinis šildymas visame beveik 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate buvo įrengtas naudojant išskirtinę, pažangiausią produktų liniją „Wavin TEMPOWER“. Tai vandens temperatūros ruošimo mazgai, kompozitiniai kolektoriai, naujoviški polibutileno vamzdžiai, valdymo kontrolės prietaisai ir kitos grindiniam šildymui montuoti reikalingos medžiagos bei įrengimai. Ypatingas dėmesys buvo skirtas atskiroms pastato dalims valdyti. „Wavin“ sukurta TEMPOWER technologija leidžia sumontuoti itin taupią šildymo sistemą, kuri labiausiai tinka nedidelio ūgio žmonėms – mūsų vaikams. Kitaip nei radiatoriai, grindinis šildymas neeikvoja energijos lubų zonai šildyti, todėl šildoma tik ten, kur visą dieną būna vaikai. Kitas svarbus privalumas – mažesnė dulkių, galinčių sukelti alergiją, cirkuliacija ne tik dėl ventiliacijos sistemos, bet ir dėl grindinio šildymo, kuris pagrįstas šilumos spinduliavimu. Kokybiškam buitinių nuotekų šalinimui taip pat pasirinkta „Wavin“ produkcija. Šiai sistemai panaudota produktų linija „Wavin OPTIMA“ – storasieniai vamzdžiai iš neplastifikuoto polivinilchlorido, specialiai pritaikyti kanalizacijos sistemoms pastato viduje. Ši technologija – viena pažangiausių „Wavin“ produktų linijų.

GENERALINIS RANGOVAS

GRINDINIS ŠILDYMAS

VĖDINIMO SISTEMA

TERMOIZOLIACIJA

LANGAI IR FASADAI

LANGŲ IR FASADŲ ALIUMINIO SISTEMOS


38

SA 2015 Nr. 2 / reklama

Modernizavus daugiabutį sostinės Gerosios Vilties g. 18 pasiekta B energinio efektyvumo klasė.

SOSTINĖJE DAUGIABUČIŲ

MODERNIZAVIMAS

ĮGAUNA DIDELĮ PAGREITĮ Vilnius kurį laiką negalėjo pasigirti gausiais senų daugiabučių atnaujinimo rezultatais. Tačiau padėtis pamažu keičiasi – šiais metais sostinėje pastoliai dengs kelias dešimtis pastatų. „Šiuo metu dėl rangos darbų yra pasirašyta 80 sutarčių. Vilniui gal tai ir nėra daug, tačiau čia visi pasirengimo ir derinimo procesai atliekami kur kas ilgiau nei mažesniuose miestuose. Palyginimui – mažuose miestuose daugiabutyje vidutiniškai būna 20–30 butų, o Vilniuje – apie 60. Yra namų, kuriuose yra daugiau kaip šimtas butų. Tad kur kas lengviau į susirinkimą sukviesti 20 butų gyventojus nei 60 ar daugiau“, – pasakojo viešosios įstaigos „Atnaujinkime miestą“ direktorius Vilmantas Jankūnas. Anot jo, vilniečiai nori į viską žiūrėti labai atsakingai, įsigilinti į visas detales, o tam prireikia daugiau laiko. Specialistai apskaičiavo, kad nuo gyventojų susirinkimo, kuriame pritariama pastato renovacijai, iki modernizavimo darbų pradžios praeina maždaug metai – tiek užtrunka tvarkant su modernizavimu susijusius formalumus. „Atnaujinkime miestą“ vadovo teigimu, Vilniuje daugiabučių renovacijai įtakos turi ir tai, kad ne visi žmonės

būna susitvarkę būsto nuosavybės dokumentus. Taip pat pasitaiko įsiskolinusiųjų už komunalines paslaugas. Dėl to bankai neigiamai žiūri į projektų finansavimą, nors didžioji dalis namo gyventojų yra mokūs. „Nepaisant atsirandančių kai kurių nesklandumų, procesas tikrai įsisiūbuoja, ir artimiausiu metu turėsime daug gerų rezultatų“, – sakė V. Jankūnas. „Statyba ir architektūra“ pateikia keletą sėkmingo daugiabučių modernizavimo pavyzdžių Vilniuje. Diskusijoms prireikė pusantrų metų S. Stanevičiaus g. 22 daugiabutyje – 48 butai. Namas laiptuotos formos: jį sudaro devyni, septyni, penki ir trys aukštai (vieną laiptinę – 9 ir 7 aukštai, kitą – 5 ir 3 aukštai). Šiame daugiabutyje prieš pradedant atnaujinimo darbus prasčiausios būklės buvo namo stogas ir labai kiauros sienos. Namas vienam kvadratiniam metrui per metus sunaudodavo 264,11 kWh šilumos energijos. Atliekant renovaciją daugiabutyje apšiltintos išorės sienos, cokolis, stogas, išvalyti ventiliacijos kanalai, pakeisti langai butuose ir bendrojo naudojimo patalpose bei rūsyje. Taip pat laikantis vieningo projekto įstiklinti balkonai, fasadai termoizoliuoti polistireniniu putplas-


čiu, pasirinkta tinkuojamoji fasadų šiltinimo sistema. Daugiabutyje rekonstruota šildymo sistema: ant šildymo sistemos stovų įrengti automatiniai balansiniai ventiliai, butuose – termostatiniai ventiliai, taip pat pakeista magistralinio šildymo vamzdyno izoliacija. Rengiant investicinį projektą daugiabučio renovacijos darbų paketas buvo įprastas, tačiau pasiekti rodikliai yra iš tiesų geri. S. Stanevičiaus gatvėje esantis daugiabutis – vienas pirmųjų namų, kurio gyventojai pareiškė norą dalyvauti modernizavimo programoje. Tačiau įvairios diskusijos tarp žmonių neleido kuo greičiau pradėti darbus – tam sugaišta net pusantrų metų. Dabar žmonės džiaugiasi ne tik pasiektais tarpusavio susitarimais, bet ir atnaujintu pastatu. Pasiekė aukštesnę energinio naudingumo klasę Gerosios Vilties g. 18 esančiame penkių aukštų daugiabutyje – 101 butas. Stogo, išorės sienų būklė prieš pradedant modernizuoti daugiabutį buvo prasta, inžinerinės sistemos buvo senos. Pastatas vienam kvadratiniam metrui per metus išeikvodavo 161,07 kWh šilumos energijos. Šiame name rekonstruota šildymo sistema: ant jos stovų įrengti automa-

tiniai balansiniai ventiliai, visame name pakeisti radiatoriai, butuose įrengta individuali šilumos apskaita, ant radiatorių sumontuoti termostatiniai ventiliai. Rūsyje pakeistas šildymo vamzdynas, izoliuoti magistraliniai vamzdynai, atnaujinta natūrali ventiliacijos sistema, apšiltintas stogas, atnaujintos balkonų konstrukcijos, balkonai įstiklinti pagal vieningą projektą. Taip pat visame name pakeisti langai. Pakeista ir stogo lietaus nuvedimo sistema, lietaus nuotekų šalinimo magistralinis vamzdynas bei buitinių nuotekų sistema. Atlikus daugiabučio modernizavimo darbus pasiekti geresni rezultatai, negu buvo ketinta. Planuota pasiekti C energinio naudingumo klasę, o pasiekta B. Šildymo sąskaitos gerokai sumažėjo. Sienos termoizoliuotos 18 centimetrų akmens vatos sluoksniu, įrengta tinkuojamoji fasadų šiltinimo sistema. Stogas apšiltintas pagal reikalavimus polistireniniu putplasčiu ir akmens vieta, stogo danga – bituminė. Pirminiame investicijų plane nebuvo numatyta keisti radiatorius ir įrengti individualią šilumos apskaitą. Tačiau įvertinę vidaus šildymo sistemos būklę gyventojai nusprendė, kad ją keisti būtina, dėl to prireikė koreguoti investicinį planą. Nuo žmonių sutikimo modernizuoti daugiabutį iki darbų pabaigos praėjo metai. S. Stanevičiaus gatvėje esantis daugiabutis – vienas pirmųjų namų Vilniuje, kurio gyventojai pareiškė norą dalyvauti modernizavimo programoje.

SA 2015 Nr. 2 / reklama

39 39 39


40

UNIVERSALUSIS DIZAINAS – Prof. Marius Pranas ŠALIAMORAS, lekt. Aušra SIAURUSAITYTĖ Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedra, Jolanta ŠLIUŽIENĖ, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos

Aplinka, kurioje komfortiškai jaustųsi ne tik sveiki, bet ir judėjimo, regėjimo ar kitų funkcinių sutrikimų turintys, sunkiai nešantys, vežimėlius stumiantys, kitakalbiai, mažaraščiai ar tiesiog išsiblaškę žmonės – tokią maksimaliai tolerantišką kiekvienam visuomenės nariui aplinką siekiama sukurti pasaulyje vis plačiau diegiamais universaliojo dizaino principais.

Įrankis sutaikyti visuomenę

C

AR

15

20

N

/ r. 2

Šiandien dauguma atvejų planuojant ir projektuojant aplinką bei produktus atsižvelgiama ne į labai skirtingus asmenų poreikius, bet į statistinio vidutinio žmogaus poreikius (paprastai įsivaizduojamas suaugęs, veiklus, sveikas, jokių sutrikimų ir specialių poreikių neturintis asmuo). Kuriant universalųjį dizainą, kaip minėta, paisoma įvairių kuo platesnio rato žmonių poreikių. Negalia suprantama ne kaip asmens charakteristika, bet kaip sveikatos ir aplinkos santykis bei apribotos galimybės aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Universaliojo dizaino (projektavimo visiems) esmė yra aplinkos, produktų ir paslaugų projektavimas atsižvelgiant į kuo daugiau įvairių asmenų grupių, įskaitant ir neįgaliuosius, socialinius poreikius ir gebėjimus taip, kad nereikėtų atskiro pritaikymo. Toks planavimas ir projektavimas aktyviai taikomas Skandinavijos šalyse, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kaip metodas rekomenduojamas pagrindinių tarptautinių žmogaus teises ginančių organizacijų. Pabrėžiama, kad toks projektavimo ir planavimo būdas smarkiai prisideda prie kiekvieno asmens, įskaitant neįgaliuosius, integracijos į bendruomenę, skatina turizmą, plečia verslo galimybes. „Pagrindinis universaliojo dizaino tikslas – užtikrinti lygias galimybes ir aplinkos prieinamumą žmonėms, turintiems funkcinių sutrikimų. Tai atliekama pašalinant esamus funkcijas ribojančius kliuvinius ir užkertant kelią naujų atsiradimui. Universaliojo dizaino sąvoka reiškia naują mąstymą, nes ji numato griežtesnį lygių galimybių A R reikalavimą nei taikomi nuostatai dėl aplinkos prieiŪ T K namumo žmonėms, turintiems funkcinių sutrikimų. E Universalusis dizainas reikalauja, kad pagrindinis HIT

sprendinys patenkintų visus vartotojų poreikius. Dizainas čia suprantamas kaip bendras visų darbo procesų, įeinančių į aplinkos kūrimą, pavadinimas. Jis apima infrastruktūros planavimą, disponavimą žeme, architektūrą, konstravimą, gaminių kūrimą ir kt.“ (Norvegijos aplinkos ministerija [interaktyvus]. 2007. „Universalusis dizainas: sąvokos išaiškinimas“, teminis pranešimas. Prieiga per internetą – http://www.universell-utforming.miljo. no/file_upload/engoglitauisk.pdf).

Sprendimas senstančiai visuomenei

Aplinkos pritaikymą neįgaliesiems daugelis įsivaizduoja gana siaurai, pavyzdžiui, kaip įėjimo į pastatą pritaikymą žmogui, judančiam vežimėliu ar pan. Tačiau aplinka, sukurta pagal universaliojo dizaino principus, tinkama naudotis ne tik judėjimo, bet ir daugeliui funkcinių sutrikimų, orientacijos sunkumų turinčių žmonių. Universalusis dizainas taikomas ne tik fizinei, bet ir informacinei aplinkai, produktams bei paslaugoms kurti, kai nereikia atskiro ar specialaus pritaikymo. Šie produktai ir aplinka atrodo estetiškai ir nestigmatizuoja vienos kurios nors visuomenės narių grupės, pavyzdžiui, neįgaliųjų, jos neišskiria. Statomi statiniai ir aplinka, gaminami produktai bei teikiamos paslaugos turi būti patogūs naudotis ne tik žmonėms su fizine negalia, bet ir tėvams su kūdikių vežimėliais, laikinai traumuotiems, silpniau girdintiems, nešiojantiems ausines, sunkiau suvokiantiems informaciją žmonėms. Aplinkos projektavimui taikant universalųjį dizainą pasiekiamas galimas didžiausias asmenų, turinčių sunkumų judėti ir orientuotis aplinkoje, savarankiškumas, jiems sudaroma galimybė apsieiti be padėjėjų.


41 41

architektūros kokybės kriterijus M. Šaliamoro ir J. Volungevičiūtės nuotr. Projektų veiksmingumas turi būti matuojamas pagal tai, ar jie atliepia piliečių poreikius ir atitinka socialinės sanglaudos normas.“ (EuCAN – Europos prieinamumo koncepcijos tinklas ir Nacionalinis negalios informacijos centras „Info-Handicap“. 2013. „Design for All in progress, from theory to practice“. Liuksemburgas, p. 22. ISBN 978-2-919931-72-9).

Universaliojo dizaino plėtros procesai

Universaliojo dizaino principo taikymas aplinkos tvarkybai reikalingas siekiant įveikti visuomenės iššūkius, susijusius su visuomenės senėjimu, ilgesne gyvenimo trukme, ribotais viešaisiais finansais.

Objektų kokybės vertinimas

„Bet kuris projektas turi būti grindžiamas labai aiškiais tikslais ir uždaviniais. Tam, kad būtų įmanoma įvertinti būsimus rezultatus ir neleidžiama procesui pasukti atgalios arba nueiti kompromisų keliu, būtina užtikrinti, kad objektyvūs ir subjektyvūs sėkmės rodikliai būtų nustatomi pačioje projekto pradžioje. Padidėjusi pardavimų apimtis ir pelnas verslo įmonėms paprastai yra svarbūs rodikliai, tačiau jie gali būti papildomi kitais rodikliais, atspindinčiais socialinę įmonių atsakomybę, viešumą arba reputaciją ir kt. Viešojo valdymo įstaigoms reikšmingi rodikliai turėtų būti visuomenės gėris ir socialinis priimtinumas.

Universaliojo dizaino strategija reikalauja tarpdiscipliniškumo planuojant, plėtojant, įgyvendinant ir vertinant projektus. Efektyvūs dalyvavimo procesai svarbūs tam, kad būtų įtrauktas platus vartotojų spektras, jie skatina ir demokratinius procesus. Universalusis dizainas nebūtinai reikalauja iš esmės naujų darbo procesų, tačiau jam būtinas platus vartotojų organizacijų ir įvairių tipų vartotojų dalyvavimas. Daugiausia dėmesio skiriama neįgaliųjų patirčiai, tad neįgaliųjų organizacijos yra svarbūs bendradarbiavimo partneriai plėtros procesuose ir užtikrinant sprendinių kokybę. Atliekant paprastas užduotis, kai taikomi patikrinti ir pripažinti sprendimai bei standartai, vartotojų dalyvavimas įprastai nebūtinas. O kompleksinėms užduotims, visiems tinkamų sprendinių kūrimui, planavimui remiantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu, naujovių kūrimui ir universaliojo dizaino konkretinimui būtinas platesnio vartotojų rato dalyvavimas. Universalusis dizainas reikalauja tikslumo kuriant, eksploatuojant ir prižiūrint sprendinius. Paklaidų ribos nedidelės, dėl įgyvendinimo klaidų ir priežiūros trūkumo gali išnykti sprendinio universalumas (Norvegijos aplinkos ministerija [interaktyvus]. 2007. ,,Universalusis dizainas: sąvokos išaiškinimas“, teminis pranešimas. Prieiga per internetą – http://www. universell-utforming.miljo.no/file_upload/engoglitauisk.pdf). Kuriant universaliojo dizaino produktus būtina laikytis keleto bendrųjų principų. Pirma, kompleksiškumo – apimti įvairias priemones, kuo plačiau ir daugiau komponentų, pavyzdžiui, įrengus visiems tinkamą įėjimą į patalpas, privalu visiems pritaikyti ir kitas statinio patalpas, tarkime, tualetą. Antra, vientisumo – trasos prieinamumas keliaujant tam tikru maršrutu turi būti nenutrūkstamas. Trečia, vartotojų įtraukimo – universalusis dizainas kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant su vartotojais. Kas tinka neįgaliajam – tinka daugeliui kitų vartotojų. Neįgaliesiems pritaikytos priemonės turi tikti ir kitiems vartotojams.


42 Universaliojo dizaino principai

Universaliojo dizaino principai yra tam tikros normos, kuriomis remiantis vertinama ir kuriama aplinka bei objektai, pritaikyti maksimaliam naudotojų skaičiui. Pavyzdžiui, lygių galimybių principas, kai tie patys produktai būna tinkami ir patrauklūs visiems, pagal galimybes identiški, arba ekvivalentūs, neatskiria ir nestigmatizuoja, užtikrina privatumą, saugumą, atrodo estetiškai ir patraukliai. Lygių galimybių principo įgyvendinimo lygmens negalima įvertinti absoliučiais skaičiais, tačiau galima nustatyti, kokiu mastu produktą galėtų naudoti visuomenė. Lygių galimybių principas – tai veiksmai ir priemonės, skirtos blogesnėje padėtyje esančių asmenų padėčiai pagerinti (pozityvi diskriminacija), galimybėms suvienodinti. Dar vienas principas – lankstumo, kai produktas pritaikomas įvairioms funkcinėms galimybėms: galima pasirinkti naudojimosi būdą, tinka dešiniarankiams ir kairiarankiams, padeda produktu naudotis tiksliai pagal paskirtį, yra pritaikytas prie vartotojo tempo. Paprasto ir intuityvaus naudojimo principas reiškia, kad produktą lengva suprasti nepriklausomai nuo vartotojo patirties, žinių, kalbos, gebėjimo susikoncentruoti; jam nebūdingas nebūtinas sudėtingumas; jis atitinka vartotojo lūkesčius ir intuiciją, platų kalbos ir raštingumo gebėjimų spektrą; informacija išdėstoma pagal svarbumą ir pan. Tinkama informacija – būtinos efektyvios informacijos pateikimas atsižvelgiant į sensorinius vartotojų gebėjimus (regėjimas, klausa), skirtingų modifikacijų (piktogramos, žodinė, taktilinė) naudojimas, maksimalus skaitomumas, elementų išskirstymas taip, kad juos būtų galima apibūdinti (pavyzdžiui, rengiant instrukcijas ar nuorodas), suderinamumas su įvairiomis techninės pagalbos priemonėmis, kuriomis naudojasi asmenys, turintys sensorinių sutrikimų. Tolerancija klaidai – minimali žalos ir nepageidaujamų padarinių tikimybė suklydus ar atlikus nereikalingus veiksmus: detalės turi būti išdėstytos taip, kad tikimybė suklysti ar patirti žalą būtų minimali; dažniausiai naudojami elementai turi būti labiausiai prieinami, o pavojingi elementai pašalinti, izoliuoti arba uždengti; turi būti numatomi įspėjimai apie gresiantį pavojų ar galimas klaidas. Mažiausios fizinių jėgų sąnaudos – produktas tinkamas ir patogus naudotis nededant daug fizinių pastangų, reikalauja minimalaus sukauptų fizinių pastangų palaikymo laiko. Tinkamas dydis ir erdvė – dydis ir erdvė nustatomi prieinamumui pasiekti, valdyti ir naudotis nepriklausomai nuo kūno dydžio, padėties ir judumo (mobilumo). Būtina numatyti vedančiąsias linijas į pagrindinius objektus visiems sėdintiems ar stovintiems vartotojams, įrengti patogias prieigas prie objektų visiems vartotojams, pasilaikymo elementus (rankenas, ranktūrius, porankius) pritaikyti įvairiems plaštakų dydžiams.

Universaliojo dizaino idėjų sklaida ir įgyvendinimas Lietuvoje

1

20

CH

/AR

.2

r 5N

2014–2020 metų nacionalinės pažangos programa rengiama siekiant įgyvendinti Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir sukurti pažangią, modernią bei stiprią valstybę, pasižyminčią sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo derme. Programoje suformuluoti plėtotini prioritetai: veikli ir solidari visuomenė, ekonominiam augimui palanki aplinka, kultūra, regioninė plėtra, sveikata visiems. Universalusis dizainas yra nurodomas kaip viena krypčių, užtikrinančių sėkmingą prioritetų įgyvendinimą. Programoje taip pat minima, kad universaliojo dizaino principų naudojimas turėtų būti taikomas siekiant tolygios socialinių, sveikatos, kultūros ir kitų viešųjų paslaugų sistemų plėtros. Taip būtų užtikrinta gyventojų skurdo ir socialinės atskirties prevencija, sustiprinta socialinė sanglauda. Tai įgyvendinama plėtojant ir renovuojant viešųjų paslaugų infrastruktūrą, tobulinant veikiančias paslaugų sistemas, jų darbuotojų kvalifikaciją, įtraukiant paslaugų vartotojus ir nevyriausybinį sektorių į sprendimų priėmimą bei paslaugų teikimą. 2014 metais suformuota Horizontalių prioritetų įgyvendinimo įsisavinant Europos Sąjungos (ES) struktūrinę paramą darbo grupė, kurios tikslas – suformuluoti universaliojo dizaino taikymo principus ir reikalavimus, siekiant A ES struktūrinę paramą gaunančių projektų kokyR Ū bės. Ši darbo grupė rengia Universaliojo dizaino KT principų taikymo metodiką, skirtą padėti gaminių, ITE

aplinkos ir paslaugų projektų rengėjams bei vertintojams sukurti ir įgyvendinti produktus, atitinkančius universaliojo dizaino (universalaus projektavimo, projektavimo visiems) principus. Ji taikoma produktų atitikimui universaliojo dizaino principams vertinti, projektuoti, planuoti ir įgyvendinti. Metodiką turėtų taikyti produktų projektuotojai, planuotojai, architektai, įmonių ir įstaigų administracijų specialistai bei kiti dalyviai, kuriantys, projektuojantys ir įgyvendinantys produktus. Universaliojo dizaino mokymai yra rengiami architektams, planuotojams, urbanistams, kraštovaizdžio architektams, savivaldybių darbuotojams (kuruojantiems socialinius, teritorijų planavimo, komunalinio ūkio, architektūros, kultūros paveldo klausimus), projektų vadovams. Vilniaus dailės akademija nuo 2012 metų universaliojo dizaino dalyką yra įtraukusi į architektūros magistrų rengimo programą. UNIVERSALUSIS DIZAINAS TEISĖS AKTUOSE Tarptautinės organizacijos ragina valstybes imtis priemonių kurti universalųjį dizainą, pagal savo kompetenciją priimant teisinius dokumentus, įskaitant šias strategijas: 2001 metų Europos Tarybos (ET) Ministrų komiteto rezoliucija ResAP (2001) 1 (Tomaro rezoliucija) dėl universaliojo dizaino principo įtraukimo į visas profesijų, susijusių su aplinkos formavimu, programas. 2006 metų ET Ministrų komiteto rekomendacija Rec (2006) 5 dėl ET veiksmų plano skatinti žmonių su negalia teises, visapusišką dalyvavimą visuomenėje: žmonių su negalia gyvenimo kokybės gerinimas Europoje 2006–2015 metais. 2009 metų ET Ministrų komiteto rekomendacija šalims narėms dėl aktyvaus užtikrinimo taikant universaliojo dizaino strategiją CM/Rec (2009) 8. Straipsnis parengtas remiantis konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ pristatytu pranešimu, bendradarbiaujant su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tekste pateikiama medžiaga yra paremta Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos dokumentais. Straipsnio tikslas – supažindinti su universaliojo dizaino projektavimo koncepcija ir atskleisti socialinę bei ekonominę bendradarbiavimo tarp atskirų profesinių ir socialinių grupių, papildomo projektuotojų skiriamo dėmesio žmogui ir jo poreikiams naudą.


44

Laisvės judėti alėja

Rekonstruojama pagrindinė Kauno pėsčiųjų gatvė bus pritaikyta neįgaliųjų judėjimui Rusnė MARČĖNAITĖ

Kauno Laisvės alėja jau seniai nėra ta gatvė, kuria judant būtų galima sau leisti žioplinėti. Nelygūs šaligatviai, nepritaikyti įėjimai į pastatus – priekaištų dėl šios pėsčiųjų gatvės būklės turi ne tik judėjimo ar regėjimo negalią turintys žmonės. Neliks judėjimą apsunkinančių elementų

Prieš kelias savaites paskelbta žinia, kad pirmo etapo darbus ilgiausioje Rytų Europos pėsčiųjų gatvėje pradės trys įmonės: kelių statybos bendrovių „Autokausta“, A.C.B iš Latvijos ir „Lietuvos kelių statyba“ konsorciumas. Pagal sutartį konkursą laimėjusios įmonės Laisvės alėjos atkarpą tarp A. Mickevičiaus gatvės ir Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir ją supančią Nepriklausomybės aikštę rekonstruos per ateinančius dvejus metus. Planuojama, kad darbai bus pradėti balandžio mėnesį. Visą alėją tikimasi rekonstruoti iki 2020 metų. Rekonstrukcijos laukta ilgai, nuo 2008-ųjų. Jos metu Laisvės alėja bus atnaujinta pagal šių dienų standartus, artimus Europos Sąjungos šalyse propaguojamai universaliojo dizaino ideologijai – projektuoti ir įrengti viešąsias erdves galvojant ne tik apie nuolatinę, bet ir laikiną A negalią turinčius žmones. Pasak Laisvės alėR TŪ jos rekonstrukcijos autoriaus Šarūno Kiaunės, EK T I siekiama kiek įmanoma atsisakyti sklandžiam H

C

AR

15

20

N

/ r. 2

judėjimui trukdančių kliūčių: panaikinti nereikalingus kelkraščius, atsisakyti kai kurių medžius supančių klombų. Atnaujinant Laisvės alėjos dangą kartu bus pakeistos ir inžinerinės komunikacijos. Alėjos dangos konstrukcija suprojektuota taip, kad atlaikytų sunkiasvorių gatvę prižiūrinčių automobilių ar kitokio transporto eismą. Todėl nereikės bijoti, kad ilgaamžė granitinė gatvės danga sulūžinės ar bus kitaip sugadinta. Pietinėje alėjos pusėje suprojektuoti bėgiai, kuriais nuo Trakų iki Vilniaus gatvės važiuos nedidelis pramoginis transportas – elektriniai vagonėliai, skirti turistams ir miesto gyventojams. Pageidaujant dviračių sporto entuziastams, šalia elektrinių vagonėlių trasos numatytas ir dviratininkų takas. Tiesa, projekto autorius abejoja, ar alėja yra tinkamiausia vieta dviračiais skraidančių miestiečių trasai – prioritetas, Š. Kiaunės įsitikinimu, turėtų būti pėsčiųjų patogumas ir saugumas. Architektas mieliau ieškotų galimybės įrengti dviratininkų taką Kęstučio ar K. Donelaičio gatvėse.

Verslas paprašytas atverti duris neįgaliesiems

Viena alėjos rekonstrukcijos užduočių – čia esančių viešųjų pastatų, prekybos vietų įėjimus pritaikyti patogiam žmonių, turinčių judėjimo negalią, naudojimui. Tiesa, nepritaikytų pastatų čia jau ir šiandien liko nedaug, nes verslininkai į reikalavimą savo pastatus pritaikyti neįgaliųjų poreikiams reaguoja palankiai. Daugelyje objektų įrengti pandusai patalpų viduje, kur to padaryti neįmanoma – kartais naudojamasi galimybe sukurti kompensacinius mechanizmus, tarkime, prie viešosios paskirties


45

Š. Kiaunės projektavimo įmonės vizualizacija ir A. Koroliovo nuotr.

Kompromisas – vienintelė išeitis

įstaigos sumontuojamas skambutis, kuriuo galima išsikviesti paslaugos teikėją. Šiuo metu rekonstrukciją įrengiant pandusus patalpų viduje atlieka „Metropolio“ ir „Versalio“ restoranai. Pagrindinė nuostata, kurios pradėdami rekonstrukciją sutarė laikytis projekto autoriai ir savivaldybė – pandusų įrengimui neaukoti gatvės ploto. Išduodant projektavimo sąlygas tokia buvo ir Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus nuostata. Verslininkų paprašyta pandusus įrengti savo turimų patalpų sąskaita. „Tokiu pat būdu šis klausimas buvo sprendžiamas ir atliekant Vilniaus Gedimino prospekto rekonstrukciją. Nors verslininkai būtų norėję pandusus palikti ant miestui priklausančio šaligatvio, Statybos techniniame reglamente įrašyta, kad kiekvienas įėjimo neįgaliesiems klausimus turi išspręsti savo sklype, nesvarbu, ar įėjimas bus įrengtas iš kitos pastato pusės, ar savame komerciniame plote“, – aiškino Š. Kiaunė. Dėl šių pertvarkų parduotuvėms ar maitinimo įstaigoms įprastai tenka pakeisti vitrinas ir duris. Pastatų valdytojai, tvirtino architektas, sutinka su šiomis sąlygomis, nes supranta, kad tai reikalinga dėl gero galutinio rezultato. Padėti išspręsti konfliktinę situaciją su bene vieninteliu tokiomis bendradarbiavimo sąlygomis nepatenkintu verslininku įsipareigojo savivaldybė. Laisvės alėjoje dirbantis verslininkas, pats turintis judėjimo negalią, pareiškė pageidavimą, kad jo valdomų komercinių patalpų įėjimo rekonstravimo išlaidas apmokėtų miesto administracija. Be to, jis nelinkęs pandusui skirti dalį savo patalpų ploto. Š. Kiaunė pripažįsta – pasaulyje būtų galima rasti ne vieną atvejį, kai miestas prisiima tokias išlaidas sau. „Jei Kaunas turėtų užtektinai finansų, gal ir galėtų kompensuoti visus pakeitimus, bet kol kas situacija kitokia“, – komentavo architektas.

Pasaulyje galima rasti miestų ar nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų, kurie sutinka gadinti pastato eksterjerą dėl naudotojų patogumo. Vis dėlto architektas siūlo įvertinti abi problemos puses: „Teisininkai gali pasakyti, kad svarbiausia yra neįgaliųjų teisė judėti, bet juk yra ir visuomenės teisė išsaugoti paveldą. Reikia suderinti visus interesus. Kai projektuoji naują statinį, jį būtina pritaikyti neįgaliesiems, bet visus senus pastatus tam pritaikyti yra keblu. Ar visi pritartų, jei, tarkime, būtų nuspręsta dėl panduso ar lifto įrengimo išdaužyti Kauno centrinio pašto laiptus? Venecija, pavyzdžiui, visiškai nepritaikyta neįgaliesiems, o Paryžiuje pandusais be problemų galima patekti kone visur. Mūsų miestas renkasi kompromisinį variantą ir tikisi supratimo bei geranoriškumo iš Laisvės alėjos pastatų valdytojų siekiant sprendimo, tinkančio visiems miestiečiams.“ Savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis neabejoja, kad susitarti su Laisvės alėjos maištininku pavyks: „Mes turime įvykdyti kultūros paveldo specialistų reikalavimą, kad Laisvės alėjoje būtų išlaikytas grindinio vientisumas. Kai buvo rengiamas projektas, jis, kaip reikalauja teisės aktai, buvo suderintas su VšĮ „Aplinka visiems“ atstovu. Įrašėme, kad išsamiai sprendiniai bus išaiškinti rengiamame darbo projekte. Taip ir šiandien raminame paraplegikus. Išties kiekvienas įėjimo sprendinys bus derinamas atskirai. Manau, žmonėms į rūpimus klausimus bus atsakyta.“ Miestas, patikino savivaldos specialistas, nėra abejingas neįgaliųjų poreikiams. Rekonstruojant gatves ar viešąsias erdves visada priimami kompleksiniai sprendimai: pritaikomi šaligatvių kelkraščiai, įrengiami neregiams reikalingi įspėjamieji dangų paviršiai, šviesoforų signalai, įgyvendinamos kitos priemonės. Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovė Nijolė Milkevičienė savo nuomonę dėl šios konfliktinės situacijos žada pareikšti, kai pamatys darbo brėžinius. „Visada kovosiu už neįgalių žmonių teises, bet nesinori, kad neįgalumu būtų pridengiami asmeniniai ir verslo interesai“, – sakė N. Milkevičienė.


46

PO GAISRŲ

PAVELDO OBJEKTUOSE –

kompromisų paieškos

Kristina BUIDOVAITĖ

Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį gaisrai apgadino ar sunaikino keliasdešimt kultūros paveldo objektų. Tačiau tik 2012 metais po gaisro Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios ansamblyje imtasi konkrečių žygių, kad panašios tragedijos nepasikartotų. Ir nors paveldo objektų tvarkybos darbams skiriamos šimtatūkstantinės sumos, o jų valdytojai priešgaisrinės saugos priemones gali įrengti valstybės lėšomis, kai kurios taip ir lieka nepanaudotos.

viči

e

le nde

Gaisras Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje – vienas skaudžiausių per pastarąjį dešimtmetį kultūros paveldo objektuose kilusių gaisrų.

1

20

/

.2

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

J. M

r.

uot

n aus


47

Priklausomai nuo pastato paskirties, jo dydžio, panaudotų statybos medžiagų, gaisrinės saugos reikalavimuose numatyti konkretūs laiptinių, koridorių, praėjimų, išėjimų parametrai, atstumai, tinkamos jų konstrukcijos ir apdailos medžiagos. „Ką daryti paveldo objekte, kur esamos laiptinės viena nuo kitos nutolusios ne 50 metrų, kaip reikalaujama, bet 60 metrų? Ypač jei planinė pastato struktūra saugoma, o naujų priestatų statyti nėra kur? Kur laiptatakiai – 30 centimetrų siauresni, negu numatoma reikalavimuose, jų pakopos – nevienodo pločio, antpakopiai – mediniai, grindys koridoriuose – saugoma parketo danga, durys iš įrengtos palėpės – 20 centimetrų žemesnės, o stogo aukštinti negalima, lauko durys atidaromos į vidų, o jų apsukti nėra galimybės?“ – projektuotojams kylančių problemų pavyzdžius vardijo pašnekovė. Architektas restauratorius Robertas Zilinskas taip pat atkreipė dėmesį, kad reikalavimas pastatuose, kuriuose susirenka daugiau nei 15 žmonių, įrengti į išorę varstomas duris, bažnyčiose praktiškai neįgyvendinamas. Praėjusiais metais R. Zilinskas dalyvavo rengiant 12 bažnyčių ir koplyčių tvarkomųjų statybos darbų (paprastojo remonto) projektus. Dalis projektų įgyvendinti, paveldo objektuose įrengta žaibosauga ir gaisrinė signalizacija. „Įrengdami gaisrinę signalizaciją rūpinomės, kad nebūtų pakenkta tapybai, jei nebuvo išlikusių duomenų, atlikome papildomus polichromijos tyrimus, aiškinomės, ar nebus pažeistas arba sunaikintas autentiškas mūras ir pan. Žaibosaugos ir gaisrinės saugos svarba neginčijama. Neteko susidurti su klebonu, kuris prie kryžiaus neleistų įrengti žaibolaidžio, jei tai būtina“, – teigė pašnekovas.

Klausimų daugiau nei atsakymų

Teisės aktai paveldui nepalankūs?

Architektė restauratorė Asta Prikockienė pritaria, kad paveldo objektuose gaisrinės saugos reikalavimai – viena sunkiausiai išsprendžiamų problemų: „Kultūros paveldo objektai Lietuvoje yra sulaukę ne vieno šimto metų. Visų jų išraiška, fizinis pavidalas, panaudotos statybinės ir apdailos medžiagos, planinė struktūra bei aplinka – saviti. Būtent dėl to jie yra vertinami ir saugomi. Atliekant paveldo objektų konservavimo ar restauravimo darbus, didesnių sunkumų įgyvendinant gaisrinės saugos reikalavimus paprastai nekyla. Jie prasideda tuomet, jei tenka keisti funkcinę pastato paskirtį ar atlikti rekonstrukciją.“ A. Prikockienė patikslino – ji neabejoja signalizacijos, gaisro aptikimo sistemos, žaibosaugos ar saugaus elektros įrengimo būtinybe. Tai privalomi dalykai, o jų nebuvimas – lėšų trūkumo, jų paskirstymo, bet ne paveldo objekto ar gaisrinės saugos reikalavimų bėda. Skaudu dėl tų atvejų, kai, įgyvendinant gaisrinės saugos reikalavimus, ardomas ar naikinamas paveldo objekto savitumas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus sostinės Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pastatuose nesuderinus projekto sumontuota priešgaisrinės signalizacijos sistema. Tokios savivalės rezultatas – sunaikinta XVIII amžiaus sienų tapyba: įrengiant priešgaisrinę signalizaciją nukaltas dekoruotas tinkas, prigręžta skylių, ant vertingų freskų įrengti signalizacijos davikliai, išvedžioti laidai.

XX amžiaus antrojoje pusėje panaikinus privačią nuosavybę visuose Lietuvos senamiesčiuose gerokai pasikeitė pastatų paskirtis ir jų naudojimas. Tarpusavyje jungti ar skaidyti atskiri vienam savininkui priklausę sklypai, buvusiose ugniasienėse atsirado naujų durų, langų angų, kiemuose išdygo įvairių garažų, sandėliukų, priestatų. „Kaip sudėlioti gaisrinius statinių skyrius, jei kiemo statinius valdo daugybė savininkų, o rekonstruojamas tik vienas nedidelis objektas? Kaip elgtis, jei pagal skaičiavimus bažnyčia ir vienuolynas turėtų priklausyti atskiriems gaisriniams skyriams, bet jau kokius 300 metų juos jungia ne vienos saugomos durys ir neleistinu atstumu įrengti vitražiniai langai?“ – klausia architektė A. Prikockienė. Ne mažiau klausimų, pripažino architektė, kyla tvarkant medinius paveldo objektus. Atstumai tarp tokių pastatų nereglamentuojami nuosavame sklype. Tačiau pradėjus darbus, pavyzdžiui, urbanistiniame draustinyje, kur saugomi ne tik statiniai, bet ir sklypų išplanavimo struktūra, o atstumai tarp gretimuose sklypuose stovinčių pastatų yra ne 15 metrų, bet, pavyzdžiui, 6 metrai, sunkumai neišvengiami. „Klausimų kol kas daug daugiau nei atsakymų į juos. Praktiškai kiekviename paveldo objekte kas nors neatitinka šiuolaikinių normų ir taisyklių. Kartais tą suderinamumo sprendimą pavyksta surasti lengviau, kartais – sunkiau. Būna, visi nuleidžia rankas, ir viskas tiesiog paliekama ateičiai, – pripažino A. Prikockienė. – Vis dėlto labai norėtųsi, kad gaisrinė sauga kuo greičiau taptų tuo, kuo ir turėtų būti – viena būtinų paveldo objekto su visais jo savitumais ir netipiškumais išlikimo bei išsaugojimo užtikrinimo sąlygų.“ Kalbėdamas apie medinius pastatus architektas R. Zilinskas taip pat pabrėžė, kad tokiuose gyvenamuosiuose rajonuose kaip Šnipiškės ar Žvėrynas užtikrinti reikiamą atstumą tarp greta esančių medinių statinių neįmanoma. Tačiau visi mediniai objektai, kad ir tankiai sustatyti, turi teisę funkcionuoti.

Kompromisų paieškos būtinos

R. Zilinskas pastebėjo, kad nuo 2010 metų nuostatai paisant gaisrinės saugos reikalavimų taikomi racionaliau. Užuot aklai laikantis reikalavimų, kiekvienu konkrečiu atveju apskaičiuojama, kiek pastate bus žmonių, per kiek laiko kilus gaisrui jie galėtų išeiti. „Anksčiau laikantis gaisrinės saugos reikalavimų galėjo būti pareikalaujama apkalti dviem gipso kartono sluoksniais net išraiškingiausią medinį stogą (gyvenamosios paskirties pastate – vienu sluoksniu) – atvirų stogo konstrukcijų būti negalėjo. Šiandien prieš imantis drastiškų sprendimų visų pirma apskaičiuojama, ar per laiką, kol stogas sudegtų, žmonės spėtų evakuotis. Tam reikalingas profesionalus modeliavimas, sudėtingi


48

Du didelius gaisrus atlaikiusi Katedros varpinė pagaliau turi gesinimo įrangą. G. Bartuškos nuotr.

Pernai po remonto visuomenei atidaryta Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinė yra atlaikiusi du didelius gaisrus, kuriuos bokšto interjere primena dalis pajuodusių plytų. Bet iki pastarojo remonto gaisrosaugos sistemos varpinė neturėjo. 2012 metais projektuoti tvarkybos darbus ėmęsi architektai Aušra ir Aleksandras Gvildys neabejojo – tai privaloma projekto dalis. Gaisrinės saugos specialistai rekomendavo įrengti 2 kubinių metrų talpą, kuri kilus gaisrui galėtų gesinti gaisrą 20 minučių – tiek, kiek pagal skaičiavimus maksimaliai gali tekti laukti atvykstant ugniagesių mašinų ir įjungti avarinį vandens tiekimą iš automobilių. Purkštukai įrengti iki pat bokšto viršaus. Gesinama būtų, pabrėžė A. Gvildys, sausąja sistema: „Pagrindinė gaisro gesinimo sistemos paskirtis – saugoti ne tai, kas varpinėje yra nauja, o senąją autentišką medinę konstrukciją. Ji yra lauke, tad gesinti jos vandeniu neišeitų – sistema užšaltų.“ Planuojant varpinės eksploataciją įvertintos ir evakuacijos ekstremaliais atvejais galimybės. Gaisrinės saugos sprendinius projektavusi įmonės komanda atliko specialų bandymą – 15 žmonių lipo iki varpinės viršaus, buvo fiksuojama, per kiek laiko jie evakuojasi, ir pagal tai nustatyta, kiek kuriame aukšte vienu metu gali būti žmonių. Bokšte yra įrengti mikrofonai, per kuriuos galėtų nuskambėti įspėjimas evakuotis, yra ir speciali įranga evakuotis bokšto išore – pro angą iškišama alkūnė su pačiame viršuje pritaisyta virve, kurios gale – savotiškos kelnės (alpinizmo įranga). skaičiavimai, todėl gaisrinės saugos dalis tapo kokybiškesnė, rimtesnė“, – komentavo pašnekovas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotojas Vytas Kaziliūnas taip pat pripažino, kad saugotinuose pastatuose sudėtinga įgyvendinti gaisrinės saugos reikalavimus ir kartu išsaugoti jų autentiškumą. „Nors Lietuvoje galiojantys įstatymai ar kiti teisės aktai ir nenumato, kad kultūros paveldo objektai gali būti ne tokie saugūs ar kad jiems leidžiama netaikyti gaisrinės saugos reikalavimų, tradicinių gaisrinės saugos normatyvinių nuostatų neatitinkantiems pastatams S skirtas kitoks gaisrinės saugos lygio užtiO J I krinimas. Kiekvienas pastatas įvertinamas G O pasitelkiant gaisrinės inžinerijos skaičiaOL

20

1

r 5N

.2

N CH E T /

vimus ar rizikos vertinimu pagrįstas metodikas: nagrinėjamos įmanomos gaisrų priežastys, įvairūs galimi gaisrų scenarijai ir jų padariniai, žmonių elgsena. Visa tai išaiškinus, siekiant išvengti gaisro kilimo priežasčių arba sušvelninti galimo gaisro padarinius, projekte numatomos įvairios techninės priemonės. Reikia pasakyti, kad šiuolaikiniai metodai laikomi pažangiausiais, jie taikomi ir kitose Vakarų Europos šalyse“, – paaiškino PAGD atstovas. Europos Sąjungos direktyvose numatyta, kad priešgaisrinės saugos prioritetas – ne išsaugoti turtą, bet laiku evakuoti žmones ir neleisti gaisrui išplisti. Šis požiūris, anot architekto R. Zilinsko, paveldo objektams netinka, nes šiuo atveju svarbu išsaugoti patį paveldo objektą. „Jeigu vertingosios pastato ypatybės yra planinė struktūra ir fasadai, negalima įrengti antros laiptinės ar papildomų durų gyventojų ar lankytojų evakuacijai. Būtina daryti nuolaidų vienai arba kitai pusei“, – įsitikinęs pašnekovas. Lietuvoje lankęsis Talino vyriausiasis paveldosaugininkas Borisas Dubovikas, architekto teigimu, stebėjosi paveldo objektuose laikomomis gaisrinėmis kopėčiomis ar įrengtomis evakuacinėmis laiptinėmis. Kaimyninės šalies įstatymuose įrašyta, kad gaisrinės saugos, higienos, žmonių su negalia ir kitos normos paveldo objektuose yra rekomendacinio pobūdžio. Pas mus nėra jokių nuolaidų, o estai gaisrinės saugos reikalavimus užtikrina naudodami kompensacines priemones. „Lietuvoje reikalaujama, kad priešgaisrinė signalizacija būtų įrengiama tam tikruose pastatuose, palėpėse, o estai ją įrengia ten, kur tik įmanoma. Daviklius reikalaujama išdėstyti tam tikru tankumu, o estai išdėsto dukart tankiau. Daug kur Europoje ant paveldo objektų kabo įspėjimas: „Čia – ekstremali vieta“. Manau, ir Lietuvoje galėtų būti įteisintas toks žmonių informavimo būdas“, – kalbėjo pašnekovas. Architektas pabrėžė, kad paveldo objektuose ne lengviau suderinti ir reikalavimus pritaikyti tokius pastatus žmonėms su negalia. Čia privalu įrengti liftus, pandusus, nors kartais tinkamos vietos jiems rasti neįmanoma. Reikalaujama ir platesnių laiptinių. „Dalyje objektų užtikrinti reikalavimus žmonėms su negalia nėra galimybės, tačiau jokių nuolaidų nėra. Pavyzdžiui, Medininkų pilyje reikėjo įrengti du liftus: vieną liftą žmonėms su negalia ir dvejas evakuacijos kopėčias kaip kompensacinę priemonę gaisrinei evakuacijai. Tai pašiurpino B. Duboviką. Šiuos darbus pavyko atlikti, nes buvo tuščių erdvių, nebuvo skliautų. Tačiau jei negali neįgaliesiems užtikrinti patekimo į objektą, į jį patekti negali niekas. Tarkime, aš negaliu basas vaikščioti per žolę, nes esu jai alergiškas. Galėčiau suburti draugiją, kuri reikalautų uždrausti žolę ir pan. Bet man tokių minčių nekyla“, – replikavo pašnekovas. R. Zilinskas priminė Vilniaus Bernardinų bažnyčios pavyzdį. Šiame paveldo objekte išlikusios XVI amžiaus stogo konstrukcijos, jos masina turistus. Svarstyta bažnyčioje įrengti muziejų, tačiau neradus galimybės įgyvendinti gaisrinės saugos reikalavimus ir reikalavimus žmonėms su negalia, tokios galimybės atsisakyta. R. Zilinsko teigimu, Europos šalyse lankomos ir bažnyčių varpinės, ir kupolai, leidžiamasi į rūsius. „Mums neleistų to daryti, nes turi būti liftas į kupolą, liftas į rūsį ir pan.“, – replikavo R. Zilinskas.

Kartais problema – sąmoningumo stygius

Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kontrolės skyriaus vedėjas Rimantas Kraujalis apibendrino, kad per dešimtmetį kultūros paveldo objektuose kilo daugiau nei 40 gaisrų. Keturiolika paveldo objektų buvo padegti. Praėjusiais metais įsiplieskė du gaisrai, šiemet – vienas. „Kai kurie gaisrai, tokie kaip Tytuvėnuose, ilgą laiką turės neigiamų padarinių. Jų metu sunaikinta neįkainojamų vertybių. Be to, neaišku, kaip gaisras, jo gesinimo metodai paveikė unikalią sienų tapybą“, – dėstė pašnekovas. PAGD atstovas V. Kaziliūnas patikslino, kad bene dažniausia gaisro priežastis kultūros paveldo objektuose – sena elektros įranga arba neprižiūrimi kietojo kuro šildymo įrenginiai, dūmtraukiai, kai kuriais atvejais – elementarių gaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas. „Akivaizdu, kad objektai, pastatyti iš degių medžiagų, gaisro metu nukentės labiau nei tie, kuriuos statant buvo naudojamos ne tokios degios statybinės medžiagos. Vis dėlto ir mūrinių pastatų Achilo kulnas kalbant apie gaisrus yra pastogės bei laikomosios medinės stogo konstrukcijos. Žinoma, gaisro padariniams įtakos turi ir degios medžiagos pastato viduje – baldai ar kiti daiktai“, – aiškino specialistas. KPD Kontrolės skyriaus vedėjas R. Kraujalis, kalbėdamas apie gaisrinės saugos reikalavimus, pabrėžė, kad pagrindinė proble-


49 ma paveldo objektuose yra tai, kad kol nepradedami tvarkybos darbai, priešgaisrinės apsaugos, žaibosaugos ir kitų sistemų įrengimas – objekto savininko ar valdytojo reikalas. Gaisrinės saugos specialistai tegali reikalauti matomoje vietoje pakabinti evakuacinį planą ir gesintuvą.

Gaisrinei saugai užtikrinti – valstybės lėšos

2013 metais kultūros ministro patvirtintame Apsaugos techninių priemonių įrengimo ir neatidėliotinų saugojimo darbų sąraše nurodyta, kad KPD gali finansuoti techninių saugos priemonių įrengimą kultūros paveldo objektuose, t. y. priešgaisrinę ar apsaugos nuo įsilaužimo signalizaciją, žaibosaugą, elektros įrangos sutvarkymą. KPD prioritetas šiuo metu – bažnyčios, įtrauktos į Jono Pauliaus II piligrimų kelio programą (Pažaislio vienuolynas, Šiluvos koplyčia, Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia ir kt. objektai, kuriuose saugomos kilnojamosios vertybės). Praėjusiais metais 13 objektų buvo suprojektuotos, o kai kuriuose jau ir įrengtos gaisrinės bei kitos techninės saugos priemonės. PAGD specialistams patikrinus atliktus darbus paaiškėjo, kad kai kuriuose objektuose gaisrinės saugos signalizacija buvo įrengta, tačiau laidai prie centrinio pulto taip ir neprijungti. Kultūros rėmimo fondo lėšomis taip pat finansuojami apsaugos techninių priemonių projektavimo ir įrengimo darbai. Praėjusiais metais gauta 51 paraiška. Aktyviausiai paramos kreipėsi bažnyčios. Toks aktyvumas, pastebėjo pašnekovas – neatsitiktinis. Kilnojamosios kultūros vertybių apsaugos reglamentas 2013 metais valdytojus ir savininkus įpareigojo pasirūpinti tokių vertybių apsauga. Per penkerius metus ketinama patikrinti, kaip šio apsaugos reglamento laikomasi. Įrengtų gaisrinės saugos inžinerinių sistemų eksploatacija šiuo metu – irgi savininkų ir valdytojų atsakomybė. „Matome, kad savininkai nelabai suinteresuoti jas eksploatuoti, nes tai kainuoja. Esą jei skirta pinigų gaisrinės saugos priemonėms įrengti, parama turėtų būti skiriama ir jų priežiūrai“, – teigė KPD atstovas. Situacijos, kai paveldosaugos ir gaisrinės saugos specialistai suremia ietis – pirmieji, bandydami išsaugoti pastato autentiką, kiti – kiek įmanoma užtikrinti jo saugumą, anot R. Kraujalio, gana dažnos, tačiau neišsprendžiamų problemų nėra. „Tam tikrais atvejais mes esame pasirengę nusileisti. Galbūt geriau nupjauti siją, jeigu tai padės apsaugoti žmones ir meno vertybes. Jeigu neįmanoma laikytis gaisrinės saugos reikalavimų, numatytos išimtys, kai galima taikyti kompensacines priemones. Anksčiau gaisrinės saugos specialistai būdavo kategoriški – būtinos į išorę atveriamos durys, ir viskas. Bet kaip elgtis bažnyčioje, kurioje išlikę autentiški vartai, durelės, senas užraktas? Visa tai nugriauti ir pastatyti stiklines duris? Beje, šiuo metu bažnyčiose, kuriose vyksta tvarkybos darbai, nekenkiant autentiškam mūrui be didesnių problemų įrengiamos papildomos durys“, – apibendrino pašnekovas. KPD atstovas pateikė dar vieną – šiuo metu naujam gyvenimui prikeliamų Sapiegų rūmų – pavyzdį. Atstačius ketvirtą rūmų aukštą, įrengtoje palėpėje planuojama organizuoti renginius, nors į ją būtų patenkama labai siaura laiptine, neatitinkančia gaisrinės saugos reikalavimų. Vis dėlto projektuotojai, pasitarę su gaisrinės saugos specialistais, kompromisą surado – planuojama panaudoti tam tikras technines kompensacines priemones. R. Kraujalis įvardijo ir dar vieną paveldo objektams aktualią problemą. Didžioji dalis bažnyčių pastatyta centrinėse miestų aikštėse, ant kalvų, kur arti nėra vandens šaltinio, be to, jos apjuostos tvora. Vienas pavyzdžių – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Paveldo objektą juosiančioje tvoroje – ketveri vartai, tačiau jie per siauri, kad į šventorių patektų ugniagesių mašinos. Tam, kad būtų užtikrintas ansamblio saugumas, svarstyta įrengti platesnius vartus. „Turint šiuolaikinę gaisrinę techniką kai kuriais atvejais galbūt būtų galima užgesinti gaisrą iš už tvoros. Manau, įmanoma rasti kompromisą, kaip tuos dalykus išspręsti. Anksčiau buvo paprasta: ugniagesiai neleidžia, mes neleidžiame, ir nieko nevyksta. Po gaisro Tytuvėnuose specialistai kurį laiką kaltino vieni kitus, šiuo metu vyksta glaudus bendradarbiavimas“, – tvirtino pašnekovas. PAGD atstovas V. Kaziliūnas patvirtino, kad po gaisro Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje aktualūs su saugotinais objektais susiję gaisrinės saugos klausimai aptariami susitikimuose su KPD specialistais, dvasininkais, savivaldybių darbuotojais. „Bendromis pastangomis daugelyje religinių ir kultūros paveldo objektų gaisrinė būklė pastebimai gerėja, matome, kad objektų naudotojai stengiasi įsirengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas, susitvarkyti žaibosaugos bei elektros įrangos sistemas. Dalyvavome ne vienoje tarptautinėje konferencijoje, kur aptarta, kaip

pritaikyti teigiamą kitų Europos šalių patirtį sprendžiant panašias gaisrinės saugos problemas. Po gaisrų buvo sugriežtinti norminiai reikalavimai, įpareigojantys saugomais arba kultūros paminklais paskelbtuose pastatuose tvarkybos darbų metu įrengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas, kurių signalas apie kilusį gaisrą automatiškai būtų perduodamas į centralizuotą stebėjimo pultą asmenims, kurie budi visą parą ir jį patikrina. Šiuos darbus įprastai atlieka saugos tarnybų darbuotojai“, – pasakojo V. Kaziliūnas.

Įpareigojo ištaisyti klaidas

Praėjusiais metais paveldo ir gaisrinės saugos specialistai aplankė keturis kultūros paveldo objektus, kuriuose ką tik buvo baigti tvarkybos darbai. Situacija, KPD atstovo R. Kraujalio teigimu, visuose objektuose identiška: mediena padengta antipireniniu tirpalu, tačiau neatitinka deklaruojamos degumo klasės. Spėjama, kad dėl medienos laikymo sąlygų. Rangovų paprašyta ištaisyti klaidas. Pasak R. Kraujalio, KPD siūlė pakeisti tam tikrus teisės aktus, kad prieš skiriant finansavimą paveldo objekto savininkas ar valdytojas pateiktų tam tikrą PAGD specialistų išvadą apie inžinerinių sistemų būklę. Baigus darbus ir atiduodant vertinti objektą rangovas būtų įpareigojamas pakartotinai pateikti PAGD išvadą. Atiduodant vertinti kultūros paveldo objektą komisijoje įprastai dalyvauja KPD atstovas, projekto vykdymo priežiūros specialistas, specialistas, atsakingas už tvarkybos darbus, valdytojo atstovas ir rangovo atstovas. Priešgaisrinę signalizaciją, kaip ir žaibosaugą, dažniausiai įrengia, patikrina ir išvadas pateikia subrangovai, turintys atestatus. Praėjusiais metais tikrinant baigtus tvarkyti paveldo objektus pasitaikė atvejis, kai rastas dūmų detektorius su gamykline plėvele. GALIMYBIŲ YRA – TRŪKSTA LĖŠŲ Dainius VISKAČKA UAB Gaisrinės saugos centro vadovas, atestuotas gaisrinės saugos inžinierius Lietuvoje turime tokių pat techninių galimybių užtikrinti gaisrinę pastatų saugą, kaip ir užsienyje – nebėra taip, kad žvelgtume į skandinavus ar kitas Vakarų Europos valstybes kaip į stebuklų šalis. Vis dėlto lėšų priešgaisrinei saugai Vakaruose skiriama daugiau, o mes šioje srityje esame ribojami. Galimas pavyzdys – stacionarios gaisro gesinimo sistemos. Lietuvoje jos vis dar retai perkamos, nors Vakarų šalyse ir ypač Skandinavijoje plačiai naudojamos. Mūsų įmonės specialistams teko rengti ne vieno paveldo objekto tvarkybos darbų projekto gaisrinės saugos dalį. Įprastai tokie pastatai neatitinka šiuo metu galiojančių gaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų, todėl tenka numatyti naujas pasyvias ir aktyvias gaisro plitimą ribojančias sistemas. Vis dėlto dažnai susiduriame su saugotinais statinio elementais, kurių, paveldosaugininkų nuomone, liesti nedera. Tokiais atvejais tenka numatyti kompensacines priemones. Viena populiariausių – mano minėta stacionari gaisro gesinimo sistema, gana efektyviai lokalizuojanti įsiplieskusį gaisrą. Tačiau tokios sistemos įrengimas, kaip jau minėjau, gali gerokai pabranginti projektą. Kartais dėl to tiesiog atsisakoma tvarkyti paveldo objektą. Arba bandoma išsaugoti paveldą, tačiau pro pirštus pažiūrima į statinio gaisrinės saugos lygio užtikrinimą. Dėl tokio trumparegiško požiūrio nepavykus rasti kompromiso, kai kurie tvarkybos darbų projektai nutraukiami, o paveldo objektai pasmerkiami sunykti. Net neabejoju, kad paveldo objektuose įmanoma užtikrinti tinkamą gaisrinės saugos lygį ir įgyvendinti paveldosaugos reikalavimus. Kartais parengti tvarkybos darbų projektą, vadovaujantis abiejų sričių reglamentais, tampa sudėtinga dėl įvairių interpretacijų ir abejotino teisės aktų išmanymo. Bet kokiu atveju pirmenybė turėtų būti teikiama pakankamai žmonių saugai pastate užtikrinti, tik po to reikėtų rūpintis turto išsaugojimu. Vis prisimenu atvejį, kai pastate autentiškomis laikytos ir ypač saugotos grindys, išklotos maždaug 1980 metais (Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate pagamintos parketlentės). Panašiais atvejais man nekyla abejonių dėl prioritetų. Daugiausia problemų šiandien pasitaiko dėl to, kad tokie pat reikalavimai keliami ir naujai pastatytai kavinei, ir restoranui, įrengtam senamiesčio rūsiuose. Pavyzdžiui, Latvijoje leidžiama naujų reikalavimų netaikyti esamoms laiptinėms, jie privalomi tik įrengiant naujas, o Lietuvoje tokios laisvės nėra. Taigi tobulėti tikrai yra kur.


50 G. Bartuškos nuotr.

BŪSIMOJI STUDIJŲ KLASIFIKACIJA: kas laukia architektūros? Kristina BUIDOVAITĖ

Daugiau dėmesio architektūrai – tokį tikslą kurdamos naują studijų klasifikaciją deklaruoja Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) bei Aplinkos ministerija (AM). Svarstoma perkelti architektūrą iš meno studijų srities ir rasti jai tinkamesnę draugiją ar net išskirti atskirą architektūros studijų krypčių grupę. Vis dėlto aukštosiose mokyklose abejojama, ar svarstomos permainos tikrai motyvuotos ir prasmingos. Iniciatoriai tiki permainomis

ŠMM Mokslo, studijų ir technologijų departamento patarėja Daina Lukošiūnienė paaiškino, kad diskutuoti apie 2010 metais priimtos studijų klasifikacijos keitimą pradėta prieš metus, pastebėjus, kad išaugo smulkių programų skaičius ir susiaurėjo teikiama kvalifikacija. Remtasi ir užsienio šalių, kur studijų krypčių pavadinimus atitinkančių kvalifikacinių laipsnių mažėja (pavyzdžiui, Estijoje naudojami tik septyni kvalifikaciniai laipsniai), praktika. Dabar kvalifikacinių laipsnių pavadinimai siejami su studijų krypties arba šakos pavadinimu. Tiesa, nors šiuo metu yra beveik 130 studijų krypčių ir beveik 600 šakų, 400 jų nenaudojamos, t. y. nėra tokių studijų programų. Siūlydama naujoves, anot D. Lukošiūnienės, ŠMM rėmėsi išsamia Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro duomenų analize. Naujojoje studijų klasifikacijoje vietoj 6 studijų sričių numatyta 15–16 krypčių grupių. Kvalifikacinis laipsnis būtų siejamas su studijų krypčių grupės pavadinimu (platus laipsnis), tačiau diplome būtų įrašomas ir studijų krypties pavadinimas. Pavyzdžiui, sveikatos mokslų studijų krypčių grupę sudarytų medicina, slauga, visuomenės sveikatos mokslai, farmacija. Diplome būtų įrašytas sveikatos mokslų bakalauro (magistro) laipsnis, o studijų kryptis S būtų slauga. IJO

D

20

1

r 5N

.2

U /ST

Kalbant apie architektūrą, pašnekovės įsitikinimu, įmanomi keli variantai, kuriuos ŠMM pateikė architektų bendruomenei. Jeigu architektūra būtų išskirta į atskirą grupę, grupės pavadinimas turėtų tikti ir architektūrai, ir kraštovaizdžio architektūrai. Vienas siūlymų – architektūros mokslai. Tokiu atveju diplome atsirastų įrašas: architektūros mokslų bakalauro (magistro) laipsnis, studijų kryptis – architektūra (arba kraštovaizdžio architektūra). Jei architektūra liktų meno studijų krypčių grupėje, įrašas diplome būtų toks: menų studijų bakalauro (magistro) laipsnis, studijų kryptis – architektūra (kraštovaizdžio architektūra). Pasak D. LukošiūnieDaina LUKOŠIŪNIENĖ: „Manome, nės, tarptautinis švietimo klasifikatorius ISCED arkad sukurta atskira architektūros chitektūrą priskiria ne prie krypčių grupė būtų naudinga, nes menų ir humanitarinių, palengvintų įgyvendinti studijų bet prie inžinerinių, gamybos ir statybos moks- unikalumą, kuris apibrėžiamas kaip lų. ISCED klasifikatorius meno ir mokslo sintezė.“ įprastai naudojamas statistikai („Eurostat“), tačiau kai kurios šalys jį pasitelkia ir akademiniams tikslams, nes sukurto tarptautinio studijų klasifikatoriaus iki šiol nėra. Pašnekovė pripažino, kad nuolat tenka pabrėžti akademinę kuriamos klasifikacijos paskirtį. ŠMM atstovė nesistebi, kad dėl architektūros padėties studijų klasifikacijoje kilo daug diskusijų: „Architektūros studijos integralios: čia yra ir matematikos, ir meno, studijų krypties pagrindams priskiriami architektūros istorijos ir teorijos, aplinkosaugos, paveldosaugos, statybos inžinerijos, statybinės fizikos, statybos ekonomikos ir teisės, vizualinės raiškos ir kiti dalykai. Manau, atskirti architektūros krypčių grupę būtų naudinga, nes toks sprendimas padėtų išlaikyti studijų unikalumą, kuris apibrėžiamas kaip meno ir mokslo sintezė.“ Architektūrą pirmojoje pakopoje studijuoja 779 studentai, iš jų 355-ių studijas finansuoja valstybė, antrojoje pakopoje – 144, iš jų 119-os studentų studijas finansuoja valstybė. „Manau, aukštųjų mokyklų baimė išskirti architektūrą į atskirą krypčių grupę reiškia nerimą, kad pasikeis norminė studijų kaina, kuri yra viena didžiausių“, – kalbėjo pašnekovė.


51 tektūros mokyklų, bandydamos įsitvirtinti rinkoje, sutrumpino Galutinai nesutarta ir dėl to, ar architektūros kryptį vis dėlto studijas. Minimalus reikalavimas, numatytas direktyvoje – ketveskaidyti į urbanistinį projektavimą ir kraštovaizdžio architektūrą. ri studijų metai. Tačiau priklausomai nuo nacionalinės sistemos Architektų sąjungoje vykusioje diskusijoje daugiausia abejonių studijų trukmė daugelyje šalių svyruoja nuo 5 iki 8 metų. kilo būtent dėl kraštovaizdžio architektūros – pastebėta, kad ji Kai kuriose valstybėse praktika įtraukta į studijų laiką. Pavyznegali būti tapatinama su architektūra dėl skirtingų studijų redžiui, Didžiojoje Britanijoje po trejų studijų metų studentai atzultatų. lieka metų praktiką, tuomet tęsia studijas. Esamoje studijų klasifikacijoje architektūNetgi posovietinėse šalyse – Baltarusijoje ros kryptį sudaro architektūrinio, urbanistinio ar Rusijoje – mažiausia architektūros studiLiutauras NEKROŠIUS: projektavimo ir kraštovaizdžio architektūros jų trukmė yra 6 metai. Taip pat Izraelyje ir šakos. Pasak Vilniaus Gedimino technikos uni„Formaliems pokyčiams eikvojamą JAV. Latvijoje studijos trunka 5 metus, vėliau versiteto (VGTU) Architektūros fakulteto dekalaiką būtų vertingiau skirti studijų jas galima tęsti magistrantūroje. Taigi kai no architekto Liutauro Nekrošiaus, buvo siūlykuriose šalyse, norint įgyti magistro laipsnį, mų šias šakas naujojoje klasifikacijoje paversti kokybės gerinimui ir studijuojama 7 ar 7,5 metų. Magistrantūkryptimis. konkurencingumo didinimui. ros studijos tokiais atvejais orientuojamos į „Kraštovaizdžio architektūros atveju tai būtų mokslinius tyrimus. Juk šiandien dėl studentų ir mokslo logiška ir teisinga. O architekto profesijos skaiL. Nekrošius sutinka, kad būtina keisti dymas į atskiras – architektūrinio ir urbanistinio tyrimų finansavimo konkuruojame 2010 metais priimtą studijų klasifikaciją, kur projektavimo – kryptis labai abejotinas, nes nesu visomis Europos architektūros kraštovaizdžio architektūra įteisinta kaip arbeaišku, kurioje kryptyje vykdyti studijas, kurių chitektūros šaka, o tai komplikavo šių studijų tikslas – parengti universalų architektą, kaip to mokyklomis.“ statusą. Tačiau dėl siūlomos architektūros reikalauja Europos Sąjungos (ES) Profesinės kvastudijų pertvarkos abejonių vis dėlto kyla. lifikacijos pripažinimo direktyvos nuostatai. Ma„Formaliai architektų rengimas atitinka ir nacionalinės teisės nant, kad magistrantūros studijose reikia specializacijų, tai galima aktų reikalavimus, ir ES Profesinės kvalifikacijos pripažinimo diįtvirtinti krypties apraše, prireikus čia identifikuoti šakas“, – aiškino rektyvos reikalavimus. Iš esmės galėtume nieko nekeisti“, – sakė Architektūros fakulteto dekanas. pašnekovas. Svarstant kraštovaizdžio architektūros vietą klasifikacijoje, Ar pokyčiai sukurs kokybinį šuolį? pasak L. Nekrošiaus, būtina turėti omenyje, kad kraštovaizdžio L. Nekrošius pripažįsta, kad aukštosioms mokykloms nerimą architektūra – atskira profesija, kurios studijų turinys reguliuokelia siūlymai architektūros studijas atsieti nuo menų studijų, o jamas tarptautinių profesinių tinklų. Kraštovaizdžio architektūrai architekto profesiją suskaidyti. negalima taikyti architektūros reikalavimų, kaip tai buvo daroma „Koks privalumas būti krypčių grupėje – neaišku. Man asmeprieš tris dešimtmečius tuomečiame Dailės institute, nes tokiu niškai keista, kad studijų klasifikacijoje kryptys stambinamos, atveju absolventų diplomų nepripažintų užsienyje. bet vieną profesiją siūloma išskirti į atskirą krypčių grupę. MaTiesa, ŠMM imta svarstyti ir tai, ar nevertėtų bakalauro studijas tau pavojų, kad šis sprendimas nepasiteisins, ir tada architektūra sutrumpinti iki trejų metų, tuomet magistrantūros studijos taptų bus prijungta ten, kur jai nepriklauso. Juolab kad teisinė aplinka privalomos. Tokia studentų mobilumą skatinanti praktika įprassukurta architektūrą traktuojant kaip meno sritį, o tokios archita daugelyje ES šalių. Absolventai, įgiję bakalauro laipsnį, neturi tektūros studijų programos notifikuotos Profesijų pripažinimo jokių galimybių tapti atestuotais architektais, tačiau magistrantūgrupėje Briuselyje, todėl geriau likti meno krypčių grupėje. Jeigu ros studijoms gali lengvai rinktis bet kurią kitą Europos architekmes manome, kad reikia vieną profesiją išskirti iš visų sričių ir tūros mokyklą. krypčių grupių, turime turėti labai aiškų veiksmų planą, kuris apKetverių metų bakalauro, kaip pakankamų studijų, kelią neseimtų visas tris studijų pakopas ir mokslinius tyrimus. Tokio plano niai pasirinko kai kurios Vokietijos mokyklos. Esama sistema, kai šiuo metu nėra“, – komentavo pašnekovas. bakalauro studijos trunka ketverius metus, būsimiesiems archiAM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departektams, L. Nekrošiaus įsitikinimu, naudinga ir dar vienu aspektu. tamento direktorius Marius Narmontas, kalbėdamas apie archiPo architektūros bakalauro studijų jie gali pretenduoti gauti valstektūros vietą būsimoje studijų klasifikacijoje, tvirtino, kad atskira tybės finansavimą kitos krypties studijose (pavyzdžiui, viešojo architektūros krypčių grupė padėtų sustiprinti architektūros stuadministravimo, vadybos, architektūros teorijos, technologijų) ir dijas, mat ji būtų nepriklausoma nuo menų ar kitų krypčių grutaip įgyti specifinių žinių bei gebėjimų. pių. Aukštosios mokyklos, pripažino pašnekovas, abejoja klasifiPerėjus prie penkerių metų privalomųjų studijų, absolventai kacijos keitimo reikalingumu. Abejonių priežastis – nežinomybė už kitokio pobūdžio studijas turėtų susimokėti patys, nes valsdėl studijų krepšelių, reikalavimų studijoms ir pan. tybė finansuoja vienos pakopos studijas tik kartą. Aukštosioms Anot AM atstovo, daugiausia nesutarimų kilo svarstant, ar armokykloms perėjimas prie privalomų penkerių metų studijų, atchitektūros kryptį skaidyti į kelias kryptis, pavyzdžiui, pastatų arrodytų, gali būti naudingas, nes padidėtų magistrantūros studijų chitektūrą, urbanistiką ir panašiai. paklausa, bet kartu sutrumpėtų bakalauro „Architektūros bakalauras atitinka architekstudijos. Todėl šis pokytis ilgalaikėje perspektūrinio ir urbanistinio projektavimo reikalavityvoje mokykloms, prognozavo pašnekovas, mus, todėl nėra prasmės atskirti urbanistikos Marius NARMONTAS: neatneštų nei naudos, nei žalos. bakalauro laipsnį. Lietuvoje šiandien turime „Atskira architektūros krypčių L. Nekrošius priminė ir daugiau studijų 2200 atestuotų architektų. Kadangi urbanistisistemoje iki šiol neišspręstų problemų: „Arnio projektavimo, miestų planavimo specialistų grupė padėtų sustiprinti chitektai mūsų fakultete yra ir mokslininkai, ir poreikis ribotas, ir urbanistams, ir architektams architektūros studijas, architektūros kūrėjai, dalis jų sukuria ir moksprojektuotojams būtų suteikiamas architekto lo, ir meno darbų, tačiau Mokslo (meno) darmat ji būtų nepriklausoma bakalauro diplomas. Kraštovaizdžio architektūbų ataskaitoje, teikiamoje ŠMM, dėstytojas ra galėtų likti meno studijų krypčių grupėje kaip nuo menų ar kitų krypčių grupių.“ gali būti tik mokslininkas arba menininkas. atskira kryptis“, – dėstė M. Narmontas. Taip pat nepanašu, kad naujojoje klasifikaciArchitektas L. Nekrošius antrino, kad diskusijoje būtų kuriama tarpdalykinėms studijoms jose siūlyta formuoti kryptį „urbanistinė architekpalanki sistema. Turbūt ir toliau tokias studijas bus bandoma tūra“. Toks siūlymas, pašnekovo teigimu, panašus į nesusipratimą, įterpti į vienos iš krypčių rėmus, o tai sunkiai dera su viešu šiuones tokios krypties atitikmens nėra jokioje kitoje kalboje. Miestų plalaikinių profesijų dinamikos, tarpdalykinių specialistų poreikio navimas ar kompleksų projektavimas taip pat tėra keli iš architektų deklaravimu.“ veikimo laukų. Naujoji studijų klasifikacija, įsitikinęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas, viena vertus, nebus lankstesnė nei ankstesniosios, Studijų trukmei – pasirinkimo galimybė todėl jis nemato prasmės ką nors keisti. Kita vertus, pakeisti stuAtestuotam architektūrinės dalies projektų vadovui būtinas dijų klasifikaciją – paprasčiausias darbas. bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir trejų metų profesinė patirtis „Daug sudėtingiau prie jo pritaikyti studijų programas, o tai, arba magistro kvalifikacinis laipsnis ir vienų metų patirtis. ES Profesinės kvalifikacijos pripažinimo direktyva leidžia pasirinkti kaip parodė ankstesnių keitimų patirtis, nėra susiję su studijų schemą: ketveri metai studijų ir dveji metai praktikos arba penkokybės gerinimu. Formaliems pokyčiams eikvojamą laiką būtų keri metai studijų be praktikos. vertingiau skirti studijų kokybės gerinimui ir konkurencingumo VGTU Architektūros fakulteto dekanas L. Nekrošius pabrėžė, didinimui. Juk šiandien dėl studentų ir mokslo tyrimų finansavikad Profesinės kvalifikacijos pripažinimo direktyvoje numatyta mo konkuruojame su visomis Europos architektūros mokyklostudijų trukmės pasirinkimo galimybė, nes dalis Europos archimis“, – replikavo pašnekovas.


„GERAS“: 52

STUDENTIŠKA derliaus šventė

Po kiekvieno darbo amatininkams dera daryti šventę, pradėdamas septintą kartą Architektų studentų klubo surengtus Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų apdovanojimus „Geras“ pareiškė Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjas Sigitas Kuncevičius. Vasario pradžioje Lietuvos architektų sąjungos rūmuose įteikti geriausių architektūros studentų darbų apdovanojimai ir atidaryta jų paroda.

Anot VGTU Architektūros studentų klubo pirmininko Martyno Norvilos, šis, daugumai pirmasis viešas įvertinimas, jau nuo pirmų kursų skatina studentus siekti aukščiausios projektavimo kokybės ir estetinio išskirtinumo. Apdovanojimuose „Geras“ studentai įvertinami už novatoriškas įvairios tipologijos pastatų idėjas kiekvienoje kursinio projekto kategorijoje. Vertinimo komisija, sudaryta iš VGTU Architektūros fakulteto dėstytojų ir studentų atstovybės narių, geriausius darbus rinko iš visų bakalaurų ir magistrantūros studentų parengtų kursinių projektų. Jie vertinti pagal patyrusių architektų nustatytus kriterijus – urbanistinės arba architektūrinės koncepcijos originalumą, novatoriškumą, modernumą ir pritaikymą realioje vietoje.

Vieno apdovanojimų „Geras“ iniciatorių S. Kuncevičiaus vertinimu, architektūros studentai stokoja progų pasidžiaugti savo nuveiktais, daug jėgų ir bemiegių naktų kainavusiais darbais. Be kursinių ir akademinių darbų gynimo, dar viena galimybė parodyti savo profesinį augimą tėra Arno Dineikos stipendijos konkursas. O kaip tik pirmieji, studentiškų dienų, apdovanojimai, svarstė S. Kuncevičius, gali palikti ryškesnį pėdsaką kūrybiniame kelyje ir formuojantis asmenybei nei visi vėlesni įvertinimai. Prieš septynetą metų ir sutarta, kad alinamas studentų kursinių darbų procesas neturėtų baigtis vien įvertinimu pažymiu ir patekimu į metodinį universiteto fondą.

DI

JOS

20

1

r 5N

.2

U /ST

Už bionikos projektą apdovanotos pirmakursės (iš kairės): Emilija KAZAKEVIČIŪTĖ, Rimantė KARALIŪNAITĖ, Gabija TUREK.


53

Išrinkti laureatus nebuvo paprasta. „Dešimtukais įvertintų darbų kiekvienoje grupėje buvo daugiau, negu galėjome įvertinti apdovanojimais „Geras“. Rinkome atsižvelgdami ne tik į rezultatą, bet ir į procesą. Bet čia paprastai stebuklų nebūna: jei žmogus labai stengiasi, dirba, yra ir rezultatas“, – dėstė Architektūros katedros vedėjas S. Kuncevičius. Dėstytojų, kuriuos būtų galima vadinti studentų sėkmės kalviais, jis nežino: „Mes pajuokaujame, kad kartais per atrankas išprovokuojami „chorų

G. Bartuškos nuotr.

Už rekreacijos komplekso gamtoje projektą apdovanotos antrakursės (iš kairės): Karolina BURBAITĖ, Simona REIČIŪNAITĖ ir Aurelija ŠLEPIKAITĖ.

Vienbučio gyvenamojo namo projektas geriausiai pavyko pirmakursiams (iš kairės): Aistei MANKUTEI, Karolinai BURBAITEI ir Eimantui DRAPANAUSKIUI.


54 o pavasario semestre sprendžiamos Lietuvos miestelių problemos ir ieškoma modernios jų plėtros galimybių. Ketvirtame kurse studentai turi galimybę pasirinkti iš architektūrinio objekto renovacijos ir miestų gyvenamųjų kvartalų regeneracijos projektų. Nugalėtojams šiemet pirmą kartą įteiktas Juodalksnio kubo apdovanojimas.

Daugiabučio gyvenamojo namo projektas geriausiai pavyko antrakursiams (iš kairės): Brigitai RYLAITEI, Karoliui GRIGAIČIUI, Dovilei LIAUDANSKYTEI.

karai“, ir studentai pradeda galvoti apie tai, koks dėstytojas kiek padės susivokti dirbant. Bet iš rezultatų akivaizdu: tikrai nėra taip, kad visi laureatai – vieno dėstytojo studentai.“ VGTU architektūros studentai skirtinguose kursuose rengia įvairaus sudėtingumo projektus: nuo bionika vadinamo projekto, kuris analizuoja pasirinktą prototipą iš gamtos, iki įvairių urbanistinių kompleksų, pastatų konversijų ir konceptualių utopinių projektų. Pirmame kurse studentai projektuoja vienbutį gyvenamąjį namą. Antrame kurse rengia rekreacijos gamtinėje aplinkoje ir daugiabučio gyvenamojo namo techninius projektus. Trečiame kurse projektuojamas visuomeninis pastatas, dažniausiai – pradinė mokykla,

Šalia Architektūros katedros vedėjo Sigito KUNCEVIČIAUS – už visuomeninio objekto – pradinės mokyklos – projektą Juodalksnio kubu apdovanoti trečiakursiai (iš kairės): Šarūnas PETRAUSKAS, Miglė BEINORTAITĖ, Simonas ČAIKAUSKAS.

Už miestelių plėtros projektus apdovanojimus pelnė trečiakursiai (iš kairės): Gediminas AISMONTAS, Eimantė MIŠEIKYTĖ, Vaiva ANDRIUŠYTĖ.

Ketvirtakursiai, įvertinti už architektūros objekto renovacijos projektą (iš kairės): Tomas TALAIKIS, Vaiva ANDRIUŠYTĖ, Laura PURLYTĖ.

S

IJO

1

20

/

.2

r 5N

D STU


55 Užduoties „Urbanistinių gyvenamųjų struktūrų regeneracijos projektas“ lyderiai ketvirtakursiai (iš kairės): Margarita JARUSEVIČIŪTĖ, Kotryna URBONAITĖ (Ignas IVONIS nedalyvavo šventėje) su dr. doc. Dalia DIJOKIENE.

Magistrantūros pirmo kurso studentai, apdovanojimo už darbus „Statinių architektūra: kontekstas ir koncepcija“ nusipelnę Joris ŠYKOVAS ir Kristina UOSYTĖ (trūksta Indrės ŠUKYTĖS).

Magistrantūros pirmo kurso studentai, įvertinti už darbą „Urbanistinis kompleksas regeneruojamoje miesto aplinkoje“ (iš kairės): Silvija DAMBRAUSKAITĖ, Laima ČIJUNSKAITĖ (trūksta Donato PILKOS).

Magistrantūros antro kurso studentai, apdovanoti už darbą „Statinių architektūra: kompleksiškumas ir tektonika“: Laimutė BURŽINSKAITĖ, Mantas TRAPIKAS (trūksta Antano ŠARKAUSKO). Magistrantūros antro kurso studentai, projektas „Statinių renovacija ir konversija“ (iš kairės): Arūnas PROBERKAS, Greta GRABYTĖTRAPIKIENĖ, Akvilė KUMPKEVIČIŪTĖVITKIENĖ ir Tadas NEVAR.


SA 2015 Nr. 2 / reklama

56

NAUJA LANGAMS MONTUOTI

termoizoliaciniame sluoksnyje skirta sistema ROCKWOOL REDAir LINK

Lango rėmo korpusas montuojamas iš itin standžių akmens vatos plokščių.

Arminas ŠTUOPYS

Tinkamas langų montavimas vis dar yra vienas sudėtingesnių klausimų siekiant kuo aukštesnės energinio naudingumo klasės ir norint išvengti šilumos nuostolių pastate. Specialistų daromos termovizinės nuotraukos labai aiškiai parodo vadinamuosius šilumos tiltelius – tai langų angokraščiai. Nepakankamai termoizoliuotos langų rėmų ir fasadinių sienų (atitvarų) sandūros lemia ir pastatų nesandarumą. Šiuos defektus eliminuoti yra gana sunku, nes mokslas ir praktinė patirtis įrodė, kad siekiant sumažinti šilumos nuostolius, patiriamus pro atitvaras, langų rėmų plokštumos turi sutapti su termoizoliacinio sienos sluoksnio plokštuma.

Standartizuoto sprendimo nėra Langų tvirtinimas ne laikomosiose pastato konstrukcijose, bet termoizoliaciniame sluoksnyje nėra naujiena. Tačiau Lietuvoje šia patirtimi naudojamasi labai retai. Pirmiausia todėl, kad dar trūksta patirties ir reglamentuotų sprendimų. Vis dėlto apskaičiuota, kad šilumos nuostoliai, langus sumontavus termoizoliaciniame sluoksnyje, gali būti iki 7 kartų mažesni už tuos, kurių susidaro lango rėmą pritvirtinus vidinėje laikomosios sienos konstrukcijos dalyje, t. y. prieš termoizoliacinį sluoksnį ar jo pradžios plokštumoje. Rekomendacijos montuoti langus termoizoliaciniame sluoksnyje langų montuotojams ir projektuotojams kelia tam tikrų sunkumų: kaip sumontuoti langų rėmus, kad jų plokštuma būtų kuo arčiau išorinio fasado paviršiaus? Statybų praktikoje tam pasitelkiami keli konstrukciniai sprendimai. Pavyzdžiui, dažniausiai langų rėmai pakabinami ant išsikišusių ir prie laikomųjų sienos konstrukcijų pritvirtintų plieninių laikiklių (kronšteinų). Taip pat gali būti naudojami šilumai ne tokie laidūs armuoto plastiko laikikliai. Neretai langai montuojami į ištisinius, už neapšiltintos sienos plokštumos iškištus rėmus, pagamintus iš metalo profilių, medinių tašelių,


armuoto plastiko elementų. Individualiųjų namų statyboje naudojami iš OSB plokščių sukalti ir apšiltinti į dėžes panašūs korpusai, ieškoma ir kitokių sprendimų. Žodžiu, langų montuotojai sukasi kaip išmano, juolab kad tokiems konstrukciniams langų tvirtinimo elementams oficialiai patvirtintų techninių reikalavimų (reglamentų, standartų ir pan.) kol kas nėra net mums technologiniais pavyzdžiais pateikiamoje Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Deja, šie įvairių formų, netinkamos konstrukcijos langų rėmų tvirtinimo elementai neretai tampa šilumos tilteliais, neleidžia užtikrinti pastato atitvarų sandarumo, kartais koroduoja ar pūva dėl susikaupusio kondensato ir pan. Sistema eliminuoja šilumos tiltelius Atsakomybę ieškant tinkamų problemos sprendimų jaučia ir termoizoliacinių medžiagų gamintojai. Vieno žinomiausių akmens vatos gamintojų – kompanijos ROCKWOOL – specialistai pasiūlė originalų sprendimą – langų rėmų tvirtinimo sistemą ROCKWOOL REDAir LINK. Jos esmė – technologiškas, universalus, visiškai sukomplektuotas ir anksčiau įvardytus įprastų langų rėmų tvirtinimo būdų trūkumus eliminuojantis, iš didesnio tankio akmens vatos plokščių bei pagalbinių elementų surenkamas langų rėmų tvirtinimo korpusas. Šią sistemą sudaro šalčio tiltelius beveik eliminuojančios 32 ar 48 milimetrų storio akmens vatos plokštės, langų rėmo ir korpuso laikikliai (kronšteinai), inkariniai bei jungiamieji varžtai. Lango rėmo korpusui pasirenkamų standžių akmens vatos plokščių storis priklauso nuo rėmo montavimo vietos (sienos šiltinimo sluoksnio storio). Į šį korpusą iš didesnio tankio (475 kg/m3, šilumos laidumas 0,057 W/mK) ir didelio stiprio (7 MPa lenkiant) akmens vatos plokščių bei plieninių laikiklių įstatomas ir įtvirtinamas lango ar nevarstomos vitrinos rėmas. Tokio lango tvirti-

Nauja langų tvirtinimo sistema leidžia bemaž visiškai eliminuoti vadinamuosius šilumos tiltelius.

nimo rėmo – apvado iš akmens vatos – šiluminės ypatybės beveik nesiskirs nuo pagrindinio sienos šiltinimo sluoksnio ypatybių. Be to, fasaduose su ventiliuojama termoizoliacine sistema jis leis užtikrinti atitvaros sandarumą. Jei statomame pastate turime skirtingų matmenų langus, jų rėmų tvirtinimo sistemą ROCKWOOL REDAir LINK

galima montuoti kiekvienam langui atskirai. Pirmiausia prie sienos konstrukcijų pritvirtinami laikomieji sistemos elementai (kronšteinai), į juos įstatomos reikiamu ilgiu ir pločiu atpjautos dvi ar trys specialios akmens vatos plokštės (būsimi sandarūs lango rėmo apvadai), sustatomos lango rėmo tvirtinimo plokštelės, ir tada jau galima montuoti langus. Jeigu montuojamų langų matmenys yra vienodi, kaip būna, pavyzdžiui, renovuojamuose pastatuose, tada šiuos apvadus iš akmens vatos patogiau surinkti iš anksto ceche arba statybos aikštelėje. Tuomet lieka tik juos pakelti ant pastolių ir sumontuoti prie kiekvienos lango angos. Vėliau tokie angokraščių apvadai gali būti termoizoliuojami papildomai, juos tiesiog uždengiant sienos šiltinimo sluoksniu, jei reikia – ir difuzine membrana ir, žinoma, fasado apdailos medžiagomis, palangių, kitokiais skardinimo, puošybos elementais. Bendradarbiavo su mokslininkais Kurdami ir išbandydami sistemą REDAir LINK, kompanijos ROCKWOOL specialistai bendradarbiavo su Techninio centro (Danija, Orhusas) mokslininkais. Bandymų metu buvo sumodeliuotos ir patikrintos gana atšiaurios eksploatavimo sąlygos. Nutarta, kad fasado sluoksnių apkrova neva gali siekti 50 kg/m2, ją veiks uraganinis vėjo greitis (33 m/s 30 metrų aukštyje), ji turės išlaikyti langų rėmus su trimis stiklais. Be to, išbandyta, kad ant taip įtvirtinto lango palangės gali saugiai sėdėti suaugęs žmogus, patikrinta galimybė, kad toks langas gali tapti ir evakuacijos keliu – į jį gali remtis ugniagesių kopėčios ir pan. Gaisriniai natūriniai sistemos ROCKWOOL REDAir LINK tyrimai su vėdinamomis sienomis buvo atlikti gaisrinių tyrimų centre Švedijoje. Akmens vatos gamintojų pasiūlytos sistemos efektyvumas yra susijęs su jos universalumu, montavimo sparta ir technologiniu išbaigtumu. Šią sistemą galima naudoti visų tipų pastatuose, neatsižvelgiant į jų atsparumo ugniai klasę. Drauge ji yra gana paprasta, todėl projektuotojui lengva parinkti jos parametrus, o ir rangovui nebus sunku suformuluoti užsakymą. Šią sistemą galima montuoti visais metų laikais, montavimo metodai yra elementarūs, nereikalaujantys specifinių įgūdžių ir įrangos. Svarbu, kad ir statomų langų rėmų tvirtinimo būdai išlieka įprastiniai (standartiniai, plačiai naudojami langų montuotojų). Sistema ROCKWOOL REDAir LINK atitinka ir laikotarpio reikalavimus – montuojama tik iš išorės, o tai svarbu atliekant gyvenamųjų namų renovaciją. Lyginant su individualiųjų namų statybose langų tvirtinimo rėmams dažniausiai pasirenkamais medienos tašeliais, šioje sistemoje naudojamos dėl drėgmės ir temperatūros svyravimo deformacijų nepatiriančios, tvarios, ilgalaikės medžiagos, kurioms nereikia papildomo apdorojimo antipirenų ir fungicidų tirpalais, tokiu būdu šilumos nuostoliai sumažėja iki 30 proc. Be to, vienas pagrindinių sistemos elementų – akmens vata – yra laidi garams, drėgmei pasišalinti netrukdanti, nepūvanti ir nepelijanti medžiaga. Tinkamai parinkus išorinės sienos „sumuštinio“ medžiagas, šia langų tvirtinimo sistema lengva užtikrinti ir aukštą viso pastato atitvarų sandarumo lygmenį.

SA 2015 Nr. 2 / reklama

57 57 57


58 G. Bartuškos nuotr. Rusnė MARČĖNAITĖ

Interviu spaudai, radijui, televizijai – du mėnesius nuo tos dienos, kai buvo paskelbti 2014 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, laiko kūrybai architektas Rolandas Palekas turėjo nedaug. Bet sugrįžimas neužtruks – kiekvieną autorių, įsitikinęs R. Palekas, į priekį gena nenumaldomas nepasitenkinimas tuo, kas jau padaryta, ir tikėjimas, kad geriausias darbas dar laukia ateityje. R. Paleko svajonių ir tikėjimo per 30 kūrybos metų sukaupti reikšmingiausi meno srities apdovanojimai – nuo Lietuvos architektų sąjungos teikiamų „1/5 metro“ iki Šv. Kristoforo apdovanojimų – irgi neužmigdė. Reikia tik truputį pailsėti ir grįžti į kūrybinį ritmą, interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ sakė vienas iš nedaugelio įvertinimo Nacionaline premija sulaukusių architektų. Nuo 1989 metų, kai įsteigta Nacionalinė kultūros ir meno premija, iki pernai ją buvo gavę viso labo šeši architektai: Algirdas Žebrauskas (1994), Ričardas Krištapavičius (1994), Kęstutis Pempė (1999), Gytis Ramunis (1999), Saulius Juškys (2006), Eugenijus Miliūnas (2011). – Ar lengva priimti tokio rango apdovanojimą: pasidžiaugti, nesimušti į krūtinę tikinant, kad esi nevertas, negalvoti naktimis, kad gal dar per jaunas tokiam įvertinimui, kad dabar galbūt kieno nors kito eilė buvo? Kokia buvo Jūsų reakcija? – Emocinga. Tikrai nuoširdžiai susijaudinau. Visas kitas platus ir nevienareikšmis minčių bei emocijų spektras irgi užplūdo. Kai jau nurimsti, gali pagalvoti: o gal taip ir turėjo būti? Tas apdovanojimas – įvertinimas visam mūsų cechui. Kai kurie kolegos ir sakė, kad tai dar viena proga priminti visuomenei apie architektūrą kaip kultūros dalį. Vis dėlto architektūra – ne vieno žmogaus kūrybinis darbas, taigi nemanau, kad darau viską vienas. Tai yra komandinis Paleko ARCH studijos pasiekimas. Neturiu net savo kabineto, nenuleidinėju eskizų, pas mus viskas vyksta daugiau ar mažiau horizontaliu principu, diskutuojant. Man labai pasisekė, kad visą laiką supo patys talentingiausi, gabiausi jauni architektai, kūrybingi žmonės, asmenybės. Su jais kartu visus tuos darbus ir padarėme, jų indėlis į Paleko ARCH studijos kūrybą, kuri šiuo atveju įvertinta per mano asmenį, buvo išties labai didelis. Tiesiog šiuo metu esu tapęs tam tikru mūsų vykdomų projektų veidu. Tikiuosi, tai laikina. Pasakysiu atvirai – dabar jaučiuosi šiek tiek pavargęs nuo dėmesio. Bet suprantu, kad tai netrukus pasibaigs. – Juk galima tikėtis ir kitų apdovanojimų. Gal kokią dieną Lietuvos architektai nusipelnys, pavyzdžiui, Europos architektū-

ER INT

/

.2

r 5N

1

– Priimdamas apdovanojimą Prezidentūroje kalbėjote apie architektūros kokybės, reiklumo savo aplinkai problemą. – Turbūt nereikia tikėtis, kad kas nors ims ir pasikeis staiga. Bet kalbėti apie tai reikia kiekvieną progą. Jei taip susiklosto, kad tave įvertina ir tampi tam tikru autoritetu, tai tampa dar didesne

ROLANDAS PALEKAS: VIU

20

ros – Mieso van der Rohe – apdovanojimo. Ar tokie įvertinimai Lietuvai nepasiekiami, kaip, daugelio vertinimu, mūsų mažai valstybei su kukliais biudžetais nepasiekiami europiniai populiariosios kultūros apdovanojimai – tokie kaip „Eurovizijos“? – Sunku pasakyti. Biudžetai čia neturi didelės reikšmės. Lietuviai ne kartą yra buvę labai arti finalinio Mieso van der Rohe konkurso penketo. Ir Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas buvo arti jo – 2012 metais jis įveikė pirmines atrankas, tik kažkas nesukrito iki galo. Daugiau ar mažiau jaučiu, kas, nes sugebu gana blaiviai ir kritiškai žiūrėti į savo kūrybinius darbus. Taip jau yra, kad architektūroje šiandien svarbus nebe pastatas, save teigiantis objektas, o daugiau socialiniai reiškiniai. Tais metais, kai biblioteka dalyvavo šiame konkurse, iš penkių finalininkų trys buvo ne pastatai, o viešosios erdvės – aikštės. Tai tam tikras ženklas. Kitas dalykas, kad bibliotekos projektas buvo pradėtas kurti prieš 10 metų – tai tikrai ilgai trukęs darbas. Viena vertus, buvo pakankamai laiko kokybei, kita vertus – po tiek metų pasauliniu lygiu tai jau nebuvo naujas žodis. Bet apie buvimą ideologiniame avangarde – atskira kalba. Man nėra labai svarbus laikotarpis ir stiliai. Jei apžiūrinėsime Renesanso laikų pastatus, mums visiems, ko gero, nebus itin svarbu, ar kuris nors atsirado 100 metų anksčiau ar vėliau, ar jis tuo metu buvo visiškas avangardas, ar jau kažkuo sekė. Juk vertini iš šios dienos pozicijų – matai puikų, vis dar paveikų kūrinį. Ir man neatrodo taip svarbu mintimis ir idėjomis būti avangarde. Būdamas priekinėse gretose gali padaryti neįdomių, neišliksiančių dalykų. O jei koks nors jau lyg ir senstelėjęs, tiražuotas principas, pabrėžiu – ne stilius, o principas, bus panaudotas gerai, jei darbas bus padarytas gerai, jis išliks, ir niekam nerūpės, ar pastato atsiradimo metu tai buvo labai novatoriška.


59

atsakomybe. O kūrybinis, intelektinis darbas Lietuvoje, mano supratimu, yra nuvertintas, pirmoje vietoje yra paprasčiau suskaičiuojami, apčiuopiami dalykai. Bet kalbant apie aplinką, žmogaus rankomis sukurtus dalykus, tai kiekvienas kūrinys, jei jis nėra kartotinis, pirmiausia turi turėti mintį, idėją. Negali iškart pulti pirkti paslaugos, jei nori, kad rezultatas būtų mielas visomis prasmėmis – ne tik gražus, bet ir patrauklus kitomis ypatybėmis. Viešuosiuose pirkimuose pirmas klausimas – už kiek suprojektuosite? Patikėkite, nėra išrasta geresnio būdo sukurti statinį, geriausią rezultatą kaip tik konkursas arba ekspertinis vertinimas. Ir tai turėtų būti taikoma planuojant pastatus visose svarbiose vietose. Tai neturi būti kainos ar projektuotojo kvalifikacijos konkursas. Ką sako mano kvalifikacija? Kad aš, kaip juridinis asmuo, per tam tikrą laiką suprojektavau tam tikro dydžio ir paskirties objektų. Bet gal tai tiesiog kvadratiniai metrai su stogu, bjaurojantys aplinką, nepatogūs naudotojams? Taip, konkursų rengimas atima daugiau laiko, bet reikia suprasti, kad tai yra reikalinga, būtina rasti laiko minčių išgryninimo – kūrybinei – stadijai ir tik po to eiti prie paslaugos pirkimo. Būtų gerai, jei investuotojų, žmonių, priimančių sprendimus ir

valstybiniame, ir privačiame sektoriuje, požiūris pradėtų keistis. Yra ir dabar tai suprantančiųjų, bet svarbiose miestų vietose greito paslaugos pirkimo atvejų dar per daug. – Apdovanojimas Jums skirtas „Už miesto ir gamtos darną architektūroje“ – čia omeny pirmiausia, be abejo, turėtas vienas naujausių projektų – Vilniaus universiteto biblioteka. Ar Jūs pats būtent taip apibrėžtumėte šio projekto privalumus? – Šiek tiek nustebau išgirdęs tokią formuluotę, bet tik akimirką. Kažkas iš komisijos įžvelgė dalykų, kurie yra man svarbūs. Daug metų kartoju studentams gal jau nusibodusią frazę: gražiausias paveikslas interjere – keturi metų laikai. Man labai svarbus ryšys tarp vidaus ir išorės – gamtinių elementų, visada norisi gamtos gyvybingumą įleisti į namus, pastatą, jei ji yra šalia – atsigręžti į ją. Tas pat buvo ir projektuojant „Litexpo“ trečiojo paviljono rekonstrukciją. Reikėjo nemažai pakovoti dėl to su užsakovais, kurie buvo įsitikinę, kad paviljonas kaip įprasta turi būti be šviesos. O man buvo labai svarbu, kad pro stiklus matytųsi saulė ir žali Lazdynų šlaitai. Ir aš neabejoju, kad, pavyzdžiui, Knygų mugės metu vakarais daug mažiau pavargę jautėsi tie, kurių stendai buvo šviesiame paviljone.

Architekto E. Benečio pieš.

„Visada maniau turįs teisętikėtisavimi“


60 – Kiek svarbu architektui būti geru vadybininku? Ar Jūs geras vadybininkas? Kokios galimybės sulaukti sėkmės nemokančiam savęs pristatyti, pagirti architektui? – Aš blogas vadybininkas. Galbūt esu visai geras žmogiškųjų išteklių vadybininkas, bet esu prastas finansinių reikalų srityje. Ir niekada nekėliau savęs ant pjedestalo, nors visada tikėjau savimi. O tada po kiek laiko ir kiti žmonės nejučia patiki. Visada norėjosi padaryti labai labai gerą darbą, pastatyti įdomų, gerą, novatorišką pastatą. Ir tikrai, prisipažįstu, nebūdavau abejingas tam, ar jį kas nors pastebės, įvertins. Bet tai turbūt kiekvieno kuriančio žmogaus požiūris. – Architektų dalia šiek tiek panaši į aktorių, kurie kartais skundžiasi, kad gali ir visą gyvenimą nesulaukti savo vaidmens, savo režisieriaus, palankiai sutapsiančių aplinkybių, ir todėl, patys save matydami Hamleto vaidmenyje, visą gyvenimą vaidina pilies sargą. Architektas juk gali visą gyvenimą nesulaukti to protingo ir dar finansiškai dėkingo užsakovo. – Jūs turite omenyje sėkmės elementą? Taip, visada yra šiek tiek atsitiktinumo. Bet patirtis rodo, kad bandant, ieškant kortos vieną kartą ima ir sukrenta. Buvo laikas, kai dalyvaudavome kone visuose vykstančiuose architektūros konkursuose. Nemažai jų laimėjome, dalis tų darbų ir realizuota. Ir verslo centras „Victoria“, ir „Litexpo“ trečiasis paviljonas yra laimėtų konkursų rezultatas. Kartais būni visai netoli sėkmės. Tarkime, Stokholmo Asplundo bibliotekos konkursas, kuriame su viena suomių studija pasidalijome trečią vietą – vienas žiuri narys pasakojo, kad iki mūsų laimėjimo trūko labai nedaug. Konceptualūs architektai palaikė mūsų darbą, bet gal mintis buvo per drąsi ir laimėjo pragmatiškieji, nuosaikesnį sprendimą pasirinkę žiuri nariai. – Esate pasakojęs, kad projektuojant MKIC taip susiklostė, kad buvo daug laiko parengti kokybišką projektą – tuo metu neturėjote kitų užsakymų. – Tikrai nemanau, kad rezultatas būtų buvęs labai skirtingas nei šiandien ar prastesnis, bet taip – dėmesio tam projektui

SVARBESNI PALEKO „ARCH“ STUDIJOS ĮGYVENDINTI PROJEKTAI

Gyvenamasis kvartalas „Rasų namai“, Rasų g., Vilnius; kartu su „Plazma“, realizacija 2015 m. Vilniaus universiteto biblioteka, Saulėtekio al., Vilnius; konkursinis projektas (I vieta) 2004 m., techninis projektas 2009 m., realizacija 2013 m. Daugiabutis gyvenamasis namas, Nočios g., Vilnius; realizacija 2007 m. „Litexpo“ parodų paviljonas, Parodų g., Vilnius; konkursinis projektas (I vieta) 2004 m., realizacija 2006 m. Daugiabutis gyvenamasis namas, M. K. Čiurlionio g., Vilnius; realizacija 2006 m. „MG Valdos“ biurų pastatas, A. Goštauto g., Vilnius; konkursinis projektas (I vieta) 2002 m., realizacija 2005 m. LNK televizijos studija, Šeškinės g.,Vilnius; realizacija 2004 m. „Litexpo“ parodų centro konferencijų salės, Vilnius; interjero realizacija 2004, 2009 m. Individualusis gyvenamasis namas, Mildos g., Vilnius; realizacija 2004 m. Viešbučio „Lietuva“ rekonstrukcija, Konstitucijos pr., Vilnius; kartu su SWECO FFNS (Švedija), realizacija 2003 m. 8 individualiųjų gyvenamųjų namų kvartalas Nugalėtojų g., Vilnius; realizacija 2001 m. PEDAGOGINĖ VEIKLA

Nuo 1990 metų dėsto ir vadovauja studentų baigiamiesiems darbams Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Nuo 1998 metų – docentas, nuo 2009 metų – profesorius.

VIU

1

20

/

.2

r 5N

ER INT

galėjome skirti nepalyginti daugiau nei įprastai – vykstant statyboms metus ar net pusantrų neturėjome kitų užsakymų. Nežinau, gal rinka jaučia, kai esi paniręs į tokį darbą ir net nesiūlo nieko kita. O gal prisidėjo krizė. Bet tada atsidūrėme finansinėje duobėje, gyvenome tik iš to, ką teikė MKIC projektas. O ten procesas išsitempė kelis kartus... Tai pavyzdys, kad architektų komanda gali atsidurti panašioje situacijoje kaip grynųjų menų – tarkime, scenos – atstovai. Kai panyri į projektą, kuri jį kupinas idealizmo, nekyla klausimų, kiek sugaiši tam laiko ir kas už tai sumokės. Tas darbas vis viena teiks džiaugsmą, jį ilgai prisiminsi, ir kažkas tai anksčiau ar vėliau įvertins. Bet tuo metu esi finansinėje duobėje. Užtat ir sakau, kad esu prastas vadybininkas. Po bibliotekos projekto ramiai susėdome su mano partneriais – Bartu Puzonu, Dalia Zakaite, Alma Palekiene – ir pabandėme pragmatiškai susidėlioti strategiją, kuri padėtų išvengti tokių krizių ateityje. Juk didesniuose, sudėtingesniuose projektuose, ypač vykdomuose senamiesčiuose, dažnai atsiranda nenumatytų žingsnių, ir ne dėl architekto kaltės procesai gali stipriai išsitęsti. Prasminga turėti apsauginį tokių situacijų mechanizmą. – Pripažįstate, kad pati maloniausia darbo dalis yra vizijos, pradinės idėjos formulavimas, o sėkmingas darbas yra tas, kuriam vėlesniuose etapuose užtenka protingų kompromisų. Kiek Jūs linkęs leistis į kompromisus? – Statyba neišvengiamai yra kompromisas, ir jo visada reikia. Bet pirmiausia reikia aiškios idėjos. Reikia rasti tos vietos, to laiko, to scenarijaus raktą, padaryti nors ir nedidelį atradimą, pasiūlyti ką nors neišeksploatuota, pačiam pajausti, kad tai – žingsnis į priekį. Nekalbu apie naujus atradimus tipologijoje, vis dėlto reikia padėti užsakovui išsiaiškinti visas galimybes. Juk būna, kad užsakovai nė nesužino, kokių galimybių turėjo. Tik, jei jie nori gauti tuos atsakymus, turi suprasti, kad verta skirti laiko jų paieškai. Kartu būtina užsakovo pagarba kūrėjui, profesijai, patirčiai. Verslas nori saugumo, susimažinti rizikas, vadinasi, kai kuriais atvejais priimtinesni tampa patikrinti projektai, o eksperimentavimui vietos nėra. Bet man atrodo, kad tie investuotojai, kurie pasitiki profesionalais, išdrįsta pasiūlyti rinkai ką nors nauja ir tai daro protingai, visada išlošia. – Vokiečių architektas Alexanderis Brenneris, žmogus, matyt, nelinkęs gaišti laiko kompromisams, viename interviu yra pasakojęs, kad per pirmą susitikimą su potencialiais užsakovais žymisi ne pastabas, o pliusus ir minusus – už protingus ir kvailus klausimus. Ir jei ant lapo atsiranda penki minusai, su svečiu iškart atsisveikina. Ar Jūs leidžiate sau atsisakyti darbo dėl iš pirmo žvilgsnio skirtingo požiūrio? Ar būna, kad koks minusinis užsakovas projekto vykdymo metu tampa pliusiniu? – Abstrakčiai čia neįmanoma kalbėti – užsakovai yra konkretūs žmonės. Taip, yra buvę, kad tie pradiniai minusai vėliau tampa pliusais. Gali būti ir taip, kad tarp užsakovų yra pirmojo pokalbio metu man sudėjusių penkis minusus ir daugiau nebepaskambinusių. Visada malonu dirbti su tavo profesionalumą vertinančiu užsakovu, kai jis ateina susirinkęs tam tikrą informaciją ir matai iš jo akių, kad jis laukia tavo profesionalių sprendimų. Bet yra visokių. Nieko nauja nepasakysiu – kai kuriems lietuviams būdinga visažinystė, puikavimasis, ir yra vienas toks taiklus žodis, paaiškinantis tą problemą – provincialumas. Bet mes gydomės nuo to, keičiamės, ypač keliaudami, jei tik sugebame pozityviai, atviromis akimis stebėti aplinką. – Ar Jūs pats stipriai pasikeitėte nuo pirmojo projekto sukūrimo? – Man jau per 50, ir dar prieš 7–8 metus buvau gerokai kitoks. Žmogus keičiasi, jei supranta, kad ne viską žino ir siekia sužinoti ką nors nauja. Kiekvienas projektas palieka pamokų. Tarkime,


61 drauge su skandinavais projektuodamas „Lietuvos“ viešbučio rekonstrukciją supratau, kad dirbant svarbiausia – sąžiningai, atvirai klausytis savęs, negalvoti, ką pasakys cechas. Tada, kad ir kaip būsi kritikuojamas, vėliau tikrai dėl to nesigailėsi. Kartu ta patirtis man neatskleidė atsakymo į klausimą, kaip geriau elgtis su senais pastatais: ar bandyti juos atnaujinti tiesiog restauruojant, nieko nekeičiant, jei manai, kad tai vertinga, ar nauji gyvenimo scenarijai tau suteikia teisę šį tą pakeisti, o galbūt reikia tvarkytis, kaip tai daro japonai, kurie, galima sakyti, neturi sąvokos „rekonstrukcija“ – moraliai pasenęs pastatas tiesiog nugriaunamas ir statomas naujas. Man turi įtakos ir pokalbiai su įdomiais žmonėmis, ir knygos. Patinka skaityti filosofines knygas. Svarbi profesinė literatūra, tokie atradimai kaip Louisas Kahnas ar Peteris Zumthoras – man įdomus gilus, filosofinis moderniosios architektūros klasikų požiūris į procesus, į kūrybą, į architektūrą kaip poeziją, į procesą kaip poeziją. Radęs žymių architektų pamąstymų, užrašytų esė forma, lyginu su savo požiūriu. Didelis džiaugsmas yra žinoti, kad dar tiek gerų knygų nesi perskaitęs ir, jei Dievas duos, turi galimybę tai padaryti. Galų gale stebiu aplinką, procesus, stebiu tam tikrus ryšius, pokyčius. Jie nuolatiniai ir akivaizdūs, jau vien kalbant apie tarpdisciplininių ribų tirpimą. Toks jausmas, kad nebėra aiškių ribų, viskas susilieja. Eugenijus Miliūnas neseniai pasakė, man regis, svarbią mintį: jei iki šiol gėriu vadinome žinias, jų kaupimą, dabar, ko gero, artėja laikas, kai gėris bus sugebėjimas ištrinti išrūšiavus ir išsirinkus svarbiausią informaciją. Tas, kas sugebės trinti, taps stipresnis. Kiti priburbuliuos. Beje, mėgstu knygų ar stebėjimų inspiruotą, galbūt kažkur glūdėjusią ir į paviršių išplaukusią mintį imti ir užsirašyti. Kaupiu visa tai. Vėliau įdomu sugrįžti ir pasižiūrėti, kas iš kadaise svarbių dalykų atrodo kitaip. Nė nežinau, kur ir kada tai panaudosiu. – Jūsų pavardę galima pamatyti ir tarp Arno Dineikos stipendijos steigėjų, ir tarp Architektūros vaikų fondo veikiančiųjų asmenų. Akivaizdu, kad negailite laiko bendravimui su ateinančia architektų ir ne tik jų karta. – Norėčiau galėti skirti tam daugiau laiko, bet tos veiklos prasmė yra pamatinė – jei gali pasakyti ką nors, kas užves ant kelio. Tuo paremta dialektika. Projektai, kuriuos vykdome su Architektūros vaikų fondu – kelionės po šalies miestelius, drauge su vietos jaunimu kurdami jų viešąsias erdves – yra žavūs, jie pakyli emociškai. Pradėjome tą judėjimą, nes prislėgė nusivylimas aplinka, požiūriu į ją – daugeliui tai tiesiog nerūpi. Gal tai likę iš sovietmečio. O juk išties būtent tai, kas yra už buto durų, kuria gyvenimo kokybę. Mes padedame pamatyti tai, o tada – padarome kartu nelaukdami, tarkime, europinio finansavimo. Mokome ten juk ne architektūros, o bendruomeniškumo, sumanumo. Kiek galime savo jėgomis to viruso paskleisti – pakeisti žmonių požiūrį į savo aplinką – sunku pasakyti. Užpernai apvažiavome 16 miestelių, šiemet vėl planuojamas turas. Dar pastaraisiais metais buvo užsiėmimų su vaikais Nacionalinėje dailės galerijoje, dalyvavome projekte „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“. Vaikai yra būsimi kūrėjai, vertintojai, nekilnojamojo turto projektų plėtotojai, užsakovai. Vaikystė yra tas laikas, kai formuojasi požiūris į aplinką. Reikia šiek tiek altruistinio požiūrio į šią veiklą, nebūtina laukti, kol atrinks ar neatrinks kokiai Europos Sąjungos finansuojamai programai, galima skirti tris ar keturias valandas per savaitę ar mėnesį edukacinei veiklai, kūrybinėms dirbtuvėms. Man gražu žiūrėti, kaip šiandien verda architektūrinis laukas, kiek pastaraisiais metais radosi socialiai orientuotų iniciatyvų. Architektūros fondo renginiai, ką tik išleistas „Kauno architektū-

ros gidas“ – daugybė projektų, kurie kyla iš idealistinių paskatų. Ir jie negali išnykti be pėdsakų, jie neišvengiamai atneš aukštesnę architektūros kokybę, tai tik laiko klausimas. – Kokį parašą paliekate savo projektuojamuose pastatuose? Ar, Jūsų požiūriu, gerai turėti atpažįstamą braižą, tokį kaip Zahos Hadid, kurios darbus žino, regis, net architektūra išvis nesidomintys žmonės? – Ne vienas man yra sakęs, kad yra kažkoks bendras vardiklis mano ir studijos darbuose. Bet kad pats jį sąmoningai žinočiau ir per mūsų diskusijas dėl projektinių sprendinių aiškinčiau, kad taip galime daryti, o anaip – ne, nes tai ne mūsų studijos braižas, tikrai nėra. Ir man įdomu nežinoti, kuo baigsis procesas, ir tikrai būtų neįdomu, jei prasidėtų stiliaus tiražavimas. Tikiu, kad ir Z. Hadid turėtų kartais pabosti jos pačios stilius. Negali įlįsti į kito žmogaus vidų, bet neabejoju, kad ji patiria tokį jausmą. – Jeigu likusią profesinio gyvenimo dalį turėtume projektuoti tik vieno tipo statinius, kas tai būtų: verslo centrai, individualieji namai, mokyklos ar, kaip sakėte viename interviu, inkilai? – Galbūt įdomiausia būtų tai, ko dar nesu daręs. Kartą pagalvojau, kad būtų labai smagu sukurti scenografiją spektakliui, padirbėti su gera literatūra bendradarbiaujant scenos architektūroje su įdomiu režisieriumi. Man juo toliau, juo labiau architektūra atrodo susijusi su režisūra ir scenografija. Netiesiogiai – per principus. Seniau architektūra labiau buvo gretinama su skulptūra, bet dabar man veiksmas ir scenarijai, pagal kuriuos vyksta mūsų gyvenimas, yra įdomesni, svarbesni ir pirmesni nei plokštumos, kuriomis aprengiami tie scenarijai. Tad iš pradžių būtina matyti scenarijų, kitaip tariant – funkciją, pajusti ją ir sukurti: scenarijus turi pradėti veikti vaizduotėje. Taip ir randasi architektūra. Tas suvokimas architektūros, jos pradžios per scenarijų, ko gero, yra artimas teatrui, režisūrai. – Jūsų požiūris į prioritetus atrodo kuklus – turbūt daugybė architektų pirmiausia galvoja apie formos išraišką ir jai net aukoja scenarijų – funkciją. – Be abejonės, visada svarbi ir forma, svarbus santykis su aplinka, bet tai irgi scenarijaus dalis. Nes jei projektuoji kokiame apgyvendintame miesto kvartale savo objektą, tu galbūt pakeiti tos vietos scenarijų. Galbūt objektas atsiranda ten, kur kam nors prieš langus atsiverdavo toliai. Miestas tankėja, keičiasi gyvensena. – Tad Jūsų pasirinkimas yra ne dominuoti, o prisitaikyti? – Vadinčiau tai ne prisitaikymu, bet girdėjimu ir reflektavimu. Man nepatinka prisitaikymas primityviąja prasme: jei gretimo namo karnizas tokio aukščio, tai ir turiu laikytis to pat aukščio. Tai nuobodus prisitaikymas. Bet išgirsti ir argumentuotai atsakyti, kartais ir prieštaraujant, kaip ir paprasto pokalbio metu – man priimtinas architekto kalbėjimo būdas.


62

S A K Š I N – O a P i ž A ad ai J S pr rim U : A y I t S s N L ū A VI D onal i O s S rofe p

Kristina BUIDOVAITĖ

Vilniaus universiteto Botanikos sode 0,5 hektaro teritorijoje įkurtas japoniškas sodas. VU Botanikos sodo archyvo nuotr.

Vilniaus japoniško sodo vizija virsta realiais darbais. Ruošiantis pradėti techninio projekto rengimo darbus jau atlikti dendrologiniai ir vandens telkinio tyrimai. Jų rezultatus specialistams buvo sunku net įsivaizduoti, mat penkių hektarų teritorija ilgus metus nebuvo pritaikyta žmonių lankymuisi. Vyksta paruošiamieji darbai

Išskirtinis būsimojo Vilniaus japoniško sodo teritorijos elementas – po ledynmečio Neries senvagėje susiformavęs hektaro ploto vadinamasis Šnipiškių ežerėlis. Beje, jis vaizduojamas jau seniausiuose aptiktuose (XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios) Vilniaus planuose. Tarp Geležinio Vilko, LinkmeA K nų, Žalgirio ir Lvovo gatvių esantį vanR VA dens telkinį Vilniaus japoniško sodo kūT rėjai ketina paversti klasikiniu japonišku ŠTO A tvenkiniu. KR

1

20

/

.2

r 5N

Anot Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vedėjos, kraštovaizdžio architektės Vaivos Deveikienės, tvarkant miesto žaliąsias erdves esami vandens telkiniai yra ypač reikšmingi ir saugotini. Tiesa, jie neretai būna užteršti. Šiuo metu baigiamas rengti Vilniaus miesto vandens telkinių slėnių apsaugos ir pritaikymo rekreacijai specialusis planas, kuriame vertinama, kokios teritorijos tinkamos rekreacijai, kurių apsaugai derėtų skirti daugiau dėmesio ir pan. Šnipiškių ežerėlis, kurio teritoriją supa komercinės, transporto, švietimo įstaigos ir gyvenamieji namai, turėtų tapti centrine sutvarkytos viešosios erdvės – Vilniaus japoniško sodo – dalimi. Specialistai džiaugiasi vizualine Vilniaus japoniško sodo sąsaja su kitoje Geležinio Vilko gatvės pusėje esančiomis Šeškinės kalvomis. Mat tokių sodų panoramose kalnuotos vietovės įvaizdis ypač vertinamas.

Atradimai nustebino

Bendrovės „DGE Baltic Soil and Environment“ ekspertai atliko ežero grunto ir vandens tyrimus: nustatė tvenkinio gylį, jo dugno sandarą, vandens ir dumblo sudėtį, dumblo kiekį ir galimą užterštumą. Tyrimus atlikusios įmonės vadovas Gediminas Čyžius pasa-


63

kojo, kad didžiausias specialistų laukęs netikėtumas – du ežerėlio krantuose įrengti lietaus nuotekų išleistuvai. Šiaurinėje ežerėlio dalyje įrengtas išleistuvas, surenkantis lietaus nuotekas iš Žalgirio ir Geležinio Vilko gatvių, pietrytiniame ežerėlio krante – nuotekų išleistuvas iš Linkmenų gatvės pusės. Nenuostabu, kad vandens telkinio dumblas užterštas naftos produktais ir sunkiaisiais metalais. „Norint įrengti japonišką sodą, lietaus nuotekų išleistuvus būtina panaikinti, tuomet svarstyti, ar dumblą šalinti, ar palikti. Natūraliai jis dažniausiai neišsivalo, sunkieji metalai išlieka. Tiesa, ežerėlio vanduo švarus“, – paaiškino įmonės „DGE Baltic Soil and Environment“ vadovas. Maždaug dešimties metrų gylio ežerėlyje susikaupęs daugiau kaip 2 metrų storio dumblo sluoksnis. Kai kur dumblo storis – 2,5 metro. Bendras dumblo kiekis – maždaug 13 tūkst. kubinių metrų. Užteršto naftos produktais ir sunkiaisiais metalais dumblo – daugiau kaip 2 tūkst. kubinių metrų. Imantis užteršto dumblo šalinimo darbų, specialistams reikės numatyti užteršto dumblo išsiurbimo būdą, laikino sandėliavimo ir utilizavimo vietas, taip pat įvertinti, kaip dumblo šalinimas gali paveikti ežerėlio vandens lygį, mat nėra nei įtekančio, nei ištekančio upelio.

V. Deveikienės teigimu, Šnipiškių ežerėlio būklės įvertinimo tyrimas techninio projekto rengėjams labai svarbus. Ypač vandens telkinio grunto tyrimai, nuo kurių priklausys konkretūs inžineriniai sprendimai. Kaip Šnipiškių ežerėlyje atsirado lietaus nuotekų išleistuvų? Savivaldybės atstovė V. Deveikienė paaiškino, kad prieš kelerius metus, sprendžiant po liūčių patvinstančios sostinės arterijos – Geležinio Vilko gatvės – problemą, lietaus vanduo nukreiptas į artimiausią ežerėlį. Tuo metu skubi potvynio prevencija buvo pagrindinis prioritetas, o Šnipiškių ežerėlis dar nebuvo priskirtas rekreacinei teritorijai. Vis dėlto kuriant žmonių poilsio zoną būtina sutvarkyti užterštą ežerėlio dumblą. „Tai vienas didesnių iššūkių: tiesiog panaikinti lietaus nuotekų išleistuvus negalima, nes Geležinio Vilko gatvė po didesnių liūčių vėl imtų tvinti, o pertvarkymo darbai palyginti brangūs“, – aiškino V. Deveikienė. Šiuo metu projektuotojų uždavinys – ne tik išspręsti Šnipiškių ežerėlio taršos problemą, bet ir apsispręsti, kaip ateityje būtų galima panaudoti sukauptą lietaus vandenį, pavyzdžiui, tvenkiniui papildyti, laistyti ir t. t.

UAB „DGE BALTIC SOIL AND ENVIRONMENT“ VISOS APLINKOSAUGINĖS KONSULTACIJOS IŠ VIENŲ RANKŲ

JAU 10 METŲ LIETUVOJE! • Aukštos kvalifikacijos patyrę specialistai • Eilė sėkmingai įgyvendintų kompleksinių projektų • Užsakovai visoje Lietuvoje (statyba, energetika, infrastruktūra, pramonė, žemės ūkis, vandens tiekimas, naudingosios iškasenos ir kt.)

TEIKIAMOS PASLAUGOS:

• • • • •

Poveikio aplinkai vertinimas Įmonių ir teritorijų aplinkosauginis auditas bei vertinimas Ekogeologiniai užterštų teritorijų tyrimai, tvarkymo planų rengimas ir priežiūra Gruntų ir gruntinio vandens valymo technologijos, „in-situ“ valymas Aplinkos (požeminio, paviršinio vandens, dirvožemio, dujų, nuotekų) monitoringo sistemų įrengimas, programų parengimas ir vykdymas • Vandenviečių požeminio vandens išteklių vertinimas, sanitarinių apsaugos zonų skaičiavimas • Kvapų, aplinkos oro kokybės ir triukšmo lygio įvertinimas • TIPK paraiškų rengimas

www.dge.lt

E. paštas info@dge-baltic.lt

Tel. +370 5 264 4304


64 Vaiva DEVEIKIENĖ: „Šiuo metu svarstome, kaip nepradėjus techninio projekto, tačiau turint japonų kraštovaizdžio architektų parengtus projektinius pasiūlymus ir Lietuvos specialistų atliktų tyrimų rezultatus pradėti tvarkyti teritoriją, pašalinti pūvančius, išvirtusius medžius ir palikti tokius, iš kurių būtų galima kurti naują vaizdą.“

nustatyti augalų būklę, esant poreikiui savivaldybėje gauti leidimą ir medžius pašalinti. Atsižvelgus į medžių rūšis skaičiuojami medžių atkuriamosios vertės įkainiai. Vieno pašalinto medžio vertė gali siekti kelis šimtus litų. V. Deveikienė, kalbėdama apie atliktų tyrimų svarbą, pabrėžė, kad japoniškas sodas Vilniuje bus kuriamas iš vietos augalų: „Dendrologiniai tyrimai specialistams – ir japonams, ir lietuviams – padės suprasti, kas dominuoja japoniško sodo teritorijoje, kokie augalai liks svarbiais parko komponentais. Šiuo metu svarstome, kaip nepradėjus techninio projekto, tačiau turint japonų kraštovaizdžio architektų parengtus projektinius pasiūlymus ir Lietuvos specialistų atliktų tyrimų rezultatus pradėti tvarkyti teritoriją, pašalinti pūvančius, išvirtusius medžius ir palikti tokius, iš kurių būtų galima kurti naują vaizdą.“

TYRIMAI PADEDA IŠVENGTI NETIKĖTUMŲ Kuriant japonišką sodą, anot V. Deveikienės, svarbi ir urbanistinė aplinka – ateityje iškilsiantys gyvenamieji namai arba administraciniai pastatai. Šiuo metu žinoma, kokie detalieji planai rengiami, kas ateityje įsikurs greta japoniško sodo. Be to, visuomenė plačiai informuojama apie Vilniaus japoniško sodo kūrimo planus ir jų įgyvendinimo etapus.

Sodo pradžia – esami augalai

Lietuvos dendrologų draugijos (LDD) specialistai irgi jau atliko savo srities tyrimus būsimojo japoniško sodo teritorijoje. LDD pirmininkas Arvydas Rutkauskas pasakojo, kad 5 hektarų teritorijoje inventorizuota daugiau kaip 600 augalų. Daugiausia – uosialapių klevų, drebulių, kelių rūšių gluosnių. Dalis augalų įtraukta į Lietuvos invazinių augalų sąrašą (pavyzdžiui, uosialapiai klevai). Beje, nors uosialapis klevas Aplinkos ministerijos paskelbtas naikintinu augalu, suaugę sveiki uosialapio klevo medžiai turi būti prižiūrimi ir saugomi. Invaziniams augalams priskirti ir didžialapė liepa, didžioji tuopa, paprastasis kaštonas, naminė obelis, kalninė pušis bei kiti augalai. LDD vadovas pabrėžė, kad pietinės teritorijos dalies kai kurių želdinių būklė – bloga, jie neprižiūrėti ir palikti likimo valiai, gausu menkaverčių medžių ir krūmų, jų atžalų, ežerėlio kraštai užpelkėję, apžėlę. Šiaurinės sklypo dalies (maždaug 35 proc. teritorijos), esančios prie Geležinio Vilko gatvės, želdinių būklę specialistai įvertino gerai. Pieva čia šienaujama keletą kartų per metus, apdžiūvusių medžių ir medžių su gausiomis sausomis šakomis, taip pat savaiminių invazinių medžių rūšių jaunuolynų specialistai nerado. A. Rutkauskas pabrėžė, kad įrengiant parkus ar sodus dendrologiniai tyrimai privalomi, ypač miesto teritorijoje. Būtina

20

1

r 5N

.2

A RK A V T ŠTO A /KR

Dr. Audrius SKRIDAILA Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Tikriausiai ne visai galima lyginti Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sode įkurtam japoniškam sodui ir mieste numatomam įrengti japoniškam sodui keliamus reikalavimus, nes VU Botanikos sode įkurto japoniško sodo veiklą reglamentuoja gerokai daugiau dokumentų nei būsimojo Vilniaus japoniško sodo. VU Botanikos sodas turėjo parengtą medžiagą su išsamiais istoriniais, dendrologiniais, dirvožemio, hidrologiniais ir kitais tyrimais, surinktą dar nuo 1974–1980 metų, kai buvo parengtas generalinis jo kūrimui skirto žemės sklypo plėtros planas. 2003–2004 metais Botanikos sodo generalinis planas buvo kiek pakoreguotas, atsižvelgiant ir į pakitusį sodo sklypo dydį, ir į gerokai pasikeitusią ekonominę, socialinę, politinę situaciją. 2004-aisiais šie pakeitimai įteisinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nutarimu dėl VU Botanikos sodo Kairėnuose teritorijos raidos programos patvirtinimo. Vėliau, remiantis sodo teritorijos raidos programa, buvo parengtas visą sodo sklypą, taip pat greta esančias vizualinės apsaugos zonas apimančio Kairėnų dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas, nes sodo teritorija dėl buvusio dvaro paveldo ir jame esančio IV–V amžiaus kapinyno patenka dar ir į saugomų teritorijų veiklą reglamentuojančių įstatymų jurisdikciją. Tad rengiant japoniško sodo projektą (projekto autorius – kraštovaizdžio architektas Hirozumi Watanabe iš Japonijos) teko atsižvelgti į visus minėtus dokumentus.


65


SA 2015 Nr. 2 / reklama

66

VERSLO IR MOKSLO INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS: dveji našaus darbo metai

Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU), Lietuvos statybų technologinės platformos (LSTP) administratorius, baigia įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) lėšomis dalinai finansuojamą projektą „Lietuvos statybų technologinės platformos (LSTP) stiprinimas bei statybos sektoriaus mokslo tyrimų krypčių optimizavimas“. Sujungti viešojo ir privataus sektorių finansinius, žmogiškuosius ir organizacinius išteklius ir išskirti prioritetines mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptis – tokių užmojų įgyvendindamos ES lėšomis finansuojamą projektą 2013 metų pradžioje (projekto pabaiga – 2015ųjų kovo 29 diena) ėmėsi projekto vykdytojas, jungtinės veiklos pagrindu susivienijusios LSTP narės - verslo ir mokslo institucijos. Projekto įgyvendinimo metu nuveiktų darbų sąraše – tarptautinės konferencijos, mokslininkų ir tyrėjų mokymai, įvairios galimybių studijos, narystė tarptautinėse organizacijose. Prisideda sprendžiant globalias problemas LSTP Tarybos pirmininkas dr. Vaidotas Šarka teigia, kad LSTP nauda kuriant ateities Lietuvos statybų sektorių neabejotina – visų pirma, susivienijusios verslo ir mokslo institucijos gali nuveikti daug daugiau nei pavieniui tiek skleisdamos informaciją, tiek įgyvendindamos įvairius projektus. „Integracija į tarptautinius tinklus, ryšiai su įvairiomis organizacijomis ir tarptautinėmis kompanijomis, dalyvavimas kuriant naujus produktus nėra vienos dienos darbas. Kiekvieną dieną žengtas kad ir nedidelis žingsnis prisideda prie Lietuvos statybų verslo ir mokslo vienijimosi bei Lietuvos konkurencingumo didinimo“, – sako dr. V. Šarka. Per dvejus ES lėšomis remiamo projekto metus buvo įgyta ir projekto lėšomis apmokėta narystė keliose sta-

tybų sektoriui svarbiose tarptautinėse organizacijose: „Europos statybų technologijų platforma“ (European Construction Technology Platform, ECTP); energiškai efektyvių pastatų asociacija (Energy Efficient Buildings, E2B), Tarptautinė pastatų ir statybos mokslinių tyrimų ir inovacijų taryba (International Council for Research and Innovation in Building and Construction, CIB), Tarptautinė viešojo transporto organizacija (International Association of Public Transport, UITP), Tarptautinės miestų ir rajonų planuotojų asociacija (International Society of City and Regional Planners, ISOCARP), Tarptautinė būsto ir planavimo federacija (International Federation for Housing and Planning, IFHP) bei Tarptautinė nekilnojamojo turto federacija (International Real Estate Federation, FIABCI) Įgyvendinant šį projektą, LSTP narės tapo šalies statybos pramonės balsu tarptautinėje arenoje. Dviejose organizacijose – IFHP ir FIABCI – LSTP balsas yra Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Asociacijos vadovo Mindaugo Statulevičiaus teigimu, dalyvavimas šių dviejų tarptautinių organizacijų veikloje ir jų renginiuose ypač svarbus, kadangi pasaulinės miestų plėtros tendencijos perduodamos LSTP, LNTPA nariams, suinteresuotoms valstybės institucijoms. Apie tai bus kalbama ir baigiamojoje projekto konferencijoje, vyksiančioje šių metų kovą. Dalijasi sukaupta patirtimi Vienas ES lėšomis finansuojamo projekto „Lietuvos statybų technologinės platformos (LSTP) stiprinimas bei statybos sektoriaus mokslo tyrimų krypčių optimizavimas“ tikslų – specializuotuose mokymuose įgytas kompetencijas, strateginėse mokslo kryptyse atliktus tyrimus bei studijas pasitelkti optimizuojant LSTP numatytas mokslo tyrimų kryptis, sutelkiant dėmesį į kompleksinius pridėtinę vertę kuriančius bei investicijas skatinančius sprendimus. Projekto metu buvo vykdomi mokslininkų ir tyrėjų mokymai, susiję su MTEP projektų valdymu, taip pat „Mokslininkų ir tyrėjų mokymai, susiję su verslumo ugdymu ir mokslo žinių komunikacija. Vyko specializuoti mokymai LSTP priklausančių organizacijų darbuotojams: ITC ir verslo procesų optimizavimo galimybės; Energijos taupymas ir gyvenimo kokybės užtikrinimas; Intelektinė užstatyta aplinka; Sumaniosios statybinės medžiagos, konstrukcijos ir bandymo metodai. Projekto įgyvendinimo metu LSTP atstovai dalyvavo tarptautiniuose renginiuose ir konferencijose, kurių svarbiausi – Europos Komisijos (EK) rengti informaciniai renginiai ir konferencijos. Tokie renginiai suteikia galimybę užmegzti ryšius su kitų šalių mokslininkais bei statybų verslo atstovais. Ne mažiau svarbios – ECTP rengiamos


67 67 67 zikiniais procesais ir energijos taupymu. Be dalyvių iš Lietuvos, sulaukta pranešėjų iš Airijos, Italijos, Lenkijos, Turkijos, Alžyro, Latvijos, Bulgarijos, Baltarusijos, Ispanijos, Serbijos, Maltos. Galimybių studijose – statybų sektoriaus ateitis Projekto „Lietuvos statybų technologinės platformos (LSTP) stiprinimas bei statybos sektoriaus mokslo tyrimų krypčių optimizavimas“ metu parengtos devynios galimybių studijos: „Skaitmeninės statybos įgyvendinimo Lietuvos versle, moksle ir viešuose pirkimuose, įvertinant gerąją užsienio praktiką, galimybių studija“, „Pastatų darnumo vertinimo sistemos parinkimo ir adaptavimo Lietuvoje, įvertinant užsienio patirtį, galimybių studija“, „Pažangių pasaulio požeminės statybos technologijų vystymo Lietuvoje galimybių studija“, „Intelektinių sistemų Lietuvos užstatytoje aplinkoje plėtros galimybių studija“, „Biometrinių technologijų Lietuvoje užstatytoje aplinkoje plėtros galimybių studija“, „Daviklių taikymo Lietuvos užstatytoje aplinkoje galimybių studija“, „Sumaniųjų tiltų vystymo Lietuvoje galimybių studija“ ir „Sumaniųjų statybinių medžiagų, konstrukcijų ir bandymo metodų vystymo Lietuvoje galimybių studija“. Taip pat projekto metu buvo atliktas tyrimas „Atskirų Lietuvos regionų darbo išteklių, socialinio ir ekonominio potencialo bei infrastruktūros būklės įvertinimo tyrimas.“ „Miesteliai traukiasi, dirbančių žmonių mažėja, visuomenė sensta, darbingo amžiaus žmonių, išlaikančių pensininkus arba socialiai remtinus žmones, daugėja. Kas vis dėlto rūpinsis infrastruktūra, kuri sukurta visiems, tačiau ją išlaiko dirbantieji? Tyrimo rezultatai parodė, kad regionuose įtampa gana didelė, todėl kai kuriais atvejais turėtų būti peržiūrima nacionalinė regioninė politika“, – apibendrino vienos iš LSTP narių, LNTPA direktorius M.Statulevičius. Projekto metu parengtos galimybių studijos leidžia įvertinti dabartinę statybinių medžiagų, požeminės statybos, informacijų ir ryšių technologijų, tinklų infrastruktūros, kultūros paveldo, gyvenimo kokybės padėtį Lietuvoje ir ateities perspektyvas. Projektas „Lietuvos statybų technologinės platformos (LSTP) stiprinimas bei statybos sektoriaus mokslo tyrimų krypčių optimizavimas“ dalinai finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų (ES) lėšomis. Projekto pareiškėjas – Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU). Projektui įgyvendinti skirtos paramos suma viršija 366 tūkst. EUR. Veiksmų programa: Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa, veiksmų programos prioritetas: Tyrėjų gebėjimų stiprinimas, veiksmų programos prioriteto priemonė: MTTP tematinių tinklų, asociacijų veiklos stiprinimas, kvietimo numeris: VP1-3.1-ŠMM05-K-02, projekto kodas: VP1-3.1-ŠMM-05-K-02-006. Naujausia informacija apie LSTP veiklą, narystės ir bendradarbiavimo galimybes pateikta: www. lstp.lt

SA 2015 Nr. 2 / reklama

informacijos dienos ir konferencijos, kuriose paprastai formuojamos strateginės statybų sektoriaus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptys, planuojamos naujos veiklos, ieškoma partnerių ir galimybių dalyvauti rengiant naujas paraiškas ES finansavimui gauti ir kita. Vienas pagrindinių ECTP tikslų – formuoti ateities statybos vystymo vizijas ir plėtros modelius, diegti efektyvesnes statybų technologijas, naujas medžiagas, optimizuoti statybos procesų organizavimą, didinti ES statybų sektoriaus konkurencingumą. LSTP nariai dalyvavo ir tarptautinėje informacijos ir ryšių technologijų verslo ir valdymo konferencijoje („International Conference on Advanced ICT (Information and Communication Technology) for Business and Management). Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai joje skaitė du pranešimus. Pranešimus lietuviai rengė ir tarptautinei konferencijai „Fibre Concrete 2013“, skirtai civilinės inžinerijos ir konstrukcijų optimizavimo problemoms spręsti. LSTP Lietuvai atstovavo ir Tarptautinės būsto ir planavimo federacijos pasauliniame kongrese (IFHP), ECTP Infrastruktūros Europoje mokslinių tyrimų ir inovacijų (reFINE) asamblėjoje, kasmetėje nekilnojamojo turto, statybų ir urbanistikos parodoje ir konferencijoje MIPIM. Dalyvauta ir vienoje didžiausių Europoje vykstančių konferencijų – „ICCET 2014: International Conference on Concrete Engineering and Technology“, kur susirenka garsiausi Europos ir pasaulio betono ekspertai. Statybų sektoriui ypač aktuali ir didžiausia tarptautinė statybų paroda BAU2015. Kiti ne mažiau svarbūs renginiai, kuriuose buvo dalyvauta projekto metu: renginys „Numerical“; FIABCI (pran. Fédération Internationale des Administrateurs de Biens et Conseils lmmobiliers); 1st International Conference on Rheology and Modeling of Materials (ic-rmm1); World Sustainable Energy Days; 26th European Conference on Operational Research “All Roads lead to OR”; 10th European Conference of Product and Process Modelling – ECPPM 2014; SB13 Miunich Implementing Sustainability, April 10-12, 2013, -Chan(g)ces; 60th UITP (angl. International organization of public transport). Lietuvoje projekto „Lietuvos statybų technologinės platformos (LSTP) stiprinimas bei statybos sektoriaus mokslo tyrimų krypčių optimizavimas“ metu buvo surengtos dvi konferencijos – parodos RESTA metu įvykusi „Skaitmeninė statyba 2014“ ir ketvirtoji tarptautinė konferencija „Pažangioji statyba (Advanced Construction)“. Konferencijoje aptartos informacinių technologijų diegimo Lietuvos statybų rinkoje galimybės, išnagrinėta esama situacija, problemos, pristatyta skaitmeninės statybos koncepcija bei užsienio patirtis, supažindinta su statybų klasifikatoriumi, statinio informaciniu modeliavimu, duomenų mainų standartu IFC ir t. t. Kaune vykusioje konferencijoje „Pažangioji statyba“ aptartos visos su pastatu susijusios sritys, pradedant architektūriniais inžineriniais sprendimais, baigiant fi-


SA 2015 Nr. 2 / reklama

68

ŠILUMOS ENERGIJA VILNIEČIŲ BUTUS PASIEKIA BEMAŽ BE NUOSTOLIŲ Investicijos į centralizuoto šildymo trasų atnaujinimą atsiperka negreitai, tačiau jų nedarant iškyla grėsmė šilumos tiekimo patikimumui, gali kilti rimtų sistemos sutrikimų. Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo ūkis – pats didžiausias šalyje, jis – gyvybiškai svarbus miestiečiams. Todėl šilumos tinklus valdanti bendrovė Vilniaus šilumos tinklai rūpinasi, kad būtų atnaujinami labiausiai susidėvėję tinklai ir nekiltų nesklandumų tiekiant šilumą. Prieš keliolika metų Pasaulio bankas atliko studiją, kurioje buvo nubrėžtos gairės, kaip vykdyti investicinį Vilniaus centralizuoto šilumos ūkio planą. Buvo numatyta, kur patiriami didžiausi nuostoliai, kas labiausiai reikalauja investicijų. Bendrovės Vilniaus šilumos

tinklų direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Nėnius sakė, kad miesto savivaldybė, prieš skelbdama šilumos ūkio nuomos konkursą, jau turėjo įsivaizdavimą, ką privalės daryti nuomotojas ir koks turi būti investicinis planas. „Atliktos investicijos tikrai yra svarios. Vilniaus šilumos ūkį išsinuomojusi kompanija visoje Europoje mūsų sostinės pavyzdį pateikia kaip vieną sėkmingiausių, progresyviausių. Šiuo metu nuostoliai šildymo trasose sumažinti labai smarkiai. Vienintelis diskusijų objektas išlieka šilumos kaina, kuriai įtaką daro energijos resursai“, – pasakojo K. Nėnius. Anot jo, visuomenę vis dar dirgina šilumos energijos kilovatvalandės kaina. Tačiau sunaudojamų kilovatvalandžių skaičiui didelę įtaką daro prasta prieš kelias dešimtis metų statytų daugiabučių būklė. „Šilumos kainos sumažinimas kelia daug manipuliacijų. Politikai, kurie skelbiasi žinantys, kaip trečdaliu atpiginti šilumą, elgiasi labai neatsakingai, populistiškai. Manau, įmonė, investuojanti į šilumos trasų atnaujinimą, atlieka tikrai didelį darbą, kad nebūtų patiriami nuostoliai ir kaina vartotojams nedidėtų. Be


69 69 69

to, sunaudojamų kilovatvalandžių skaičių, o kartu ir mokėjimus už šildymą galėtų sumažinti daugiabučių modernizavimas“, – įsitikinęs bendrovės Vilniaus šilumos tinklų direktoriaus pavaduotojas. Investicijų subalansavimas – irgi labai svarbus klausimas. Galima dabar esančius vamzdynus pakeisti į nerūdijančiojo plieno, termoizoliuoti. Suprantama, tokiu būdu būtų užtikrintas trasų patikimumas, būtų ramu, kad neįvyks avarija, nebus patiriama nuostolių. Tačiau tokios investicijos niekada neatsipirks, nebent būtų smarkiai padidinta šilumos kaina. K. Nėnius mano, kad investicijos turi būti tokios, kad šilumos energijos tarifo nereikėtų didinti. Šiuo metu nuostoliai šilumos trasose Vilniuje siekia apie 10 proc. Jie labai nedideli, ir investuoti papildomai, kad jie būtų dar labiau sumažinti, paprasčiausiai neapsimoka. Specialistai pastebi, kad šiuo metu Vilniuje reikia keisti tas šilumos trasas, kurios yra labiausiai susidėvėjusios, kelia grėsmę šilumos tiekimo užtikrinimui. „Investicijos turi būti subalansuotos, kad vartotojams už šildymą netektų mokėti daugiau. Antai galima samdyti valytoją, kuris būstą išvalytų du kartus per dieną, bet realiai užtenka tai padaryti du kartus per savaitę. Yra būtinybė, yra prabanga. Reikia tai atskirti“, – pavyzdį pateikė K. Nėnius. Vilniaus šilumos ūkį prižiūrintis operatorius atlieka išsamią stebėseną, kuriose trasose patiriami didesni nuostoliai, kurie vamzdynai labiausiai susidėvėję ir kuriuos būtina keisti. Seni vamzdynai keičiami pagal šiuolaikiškiausias technologijas pagamintais vamzdžiais, kurių tarnavimo laikas tikrai yra ilgas. Poliuretanu termoizoliuoti vamzdžiai nebeklojami į kanalus, kaip tai buvo daroma anksčiau. Naujų vamzdžių diametras irgi mažesnis – tai savaime mažina šilumos gamybos ir perdavimo sąnaudas.

SA 2015 Nr. 2 / reklama

Bendras šilumos trasų ilgis Vilniaus mieste yra apie 720 kilometrų. 2011 metais šilumos tiekimo tinklų rekonstruota apie 4 kilometrus. 2012 metais – apie 3,3 kilometro. 2013 metais – apie 3,4 kilometro. 2014 metais – apie 1 kilometrą. Šiuo metu Vilniaus mieste įgyvendinami keli centralizuotų šilumos tiekimo tinklų modernizavimo projektai.


70

5N

1 20

architektūros gretose?

PIRMOSIOSE MODERNIOSIOS

LIS

U SA

A

/P

r. 2

KASNAUJA

Paskelbti penki Mieso van der Rohe fondo architektūros apdovanojimų finalininkai Vasario pabaigoje paskelbti penki

projektai, kurie varžysis prestižinės Mieso van der Rohe fondo moderniosios architektūros premijos finale. Iš viso konkursui buvo pateikta net 420 projektų, iš kurių vasario pradžioje buvo atrinkta 40 kandidatų. Per artimiausius du mėnesius žiuri nariai aplankys kiekvieną iš 5 finalininkų. Gegužės 8 dieną Barselonoje esančiame Mieso van der Rohe paviljone bus paskelbtas šio konkurso nugalėtojas, kuriam ir bus įteikta pagrindinė – 60 tūkstančių eurų – premija.

Paslėpę Danijos jūrų muziejų po žeme, autoriai įvykdė UNESCO vizualinės greta stovinčios Kronborgo pilies ansamblio apsaugos reikalavimą.

Prestižiškiausia architektūros premija Europoje

Europos Sąjungos (ES), Europos Komisijos, Europos Parlamento ir architekto Ludwigo Mieso van der Rohe fondo bendra iniciatyva 1987 metais įsteigti Mieso van der Rohe architektūros apdovanojimai yra prestižiškiausi Europoje moderniosios architektūros srityje. Fondas skatina architektūrą suprasti kaip veiksnį, suteikiantį galimybę kurti saugesnę ir atsakingesnę visuomenės ateitį. Fondo skiriami apdovanojimai – pagrindinis Mieso van der Rohe prizas (60 000 eurų) ir nuo 2001 metų skiriamas Jaunojo architekto prizas (20 000 eurų), kuriuo pagerbiami nauji architektūros talentai bei jų pasiekimai. Kas dvejus metus visos ES šalys šiai premijai gauti deleguoja per pastaruosius dvejus metus įgyvendintus architektūros projektus. Tarptautinė žiuri išrenka laureatus ir atrenka dar 40 geriausių Europos architektų darbų keliaujančiai architektūros parodai bei architektūros katalogui. Parodoje eksponuojamos didelio formato parodinės planšetės, statinių maketai, mul-


71

©Simon Menges

Asketiškas gotikinio stiliaus pastato eksterjeras įspūdingai kontrastuoja su pagrindinės salės interjerui panaudotais auksiniais lakštais. ©Simon Menges

©Rasmus Hjortshoj

timedijos projektai. 2013 metais į Lietuvą ją sugebėjo atvežti architektūros festivalio KAFe organizatoriai – įprastai paroda siunčiama tik į laureatų atstovaujamas valstybes. Iš 420 konkursui 2015-aisiais pateiktų projektų 27 proc. yra gyvenamosios, 24 proc. – kultūrinės, 11 proc. – švietimo paskirties, 5 proc. – biurų pastatai, o kitus 33 proc. sudaro daugiausia sporto, komercinės, valdžios, transporto ir urbanistinės paskirties projektai. Lietuva konkursui nominavo 8 įgyvendintus projektus, tačiau į išrinktųjų keturiasdešimtuką jie nepateko. Šiemet Mieso van der Rohe fondas pristato dar vieną naujieną – Jaunojo talento architektūros premiją už geriausius Europos magistro projektus. Dėl šio apdovanojimo varžosi studentai iš 40 Europos šalių.

Finalininkai: nuo muziejų iki vyno daryklos

Ravensburgo meno muziejus – pirmasis pasyvusis muziejus (Ravensburgas, Vokietija), autorius – „Lederer Ragnarsdóttir Oei“ Istorinėje vietovėje privataus kliento „Reisch Bau GbR“ užsakymu iškilusio Ravensburgo meno muziejaus dizainas sujungia sena ir nauja, harmoningai ir nepastebimai įsiliedamas į istorinį miesto kontekstą. 1900 kvadratinių metrų ploto muziejaus statyboms buvo panaudotos šimtametės plytos iš nugriauto vienuolyno, taip ne tik įprasminant ryšį tarp senų pastatų ir naujos statybos, bet ir akcentuojant tvarių statybų svarbą. Taip pat tai pirmasis pasyviojo pastato standartus ati-

©Roland Halbe

Pirmasis pasyviojo pastato standartus atitinkantis muziejus suprojektuotas taip, kad sumažintų savo pradines energijos sąnaudas iki minimumo.


72 tinkantis muziejus. Jis aprūpinamas oru, šildomas ir vėdinamas tik tada, kai reikia, ir suprojektuotas taip, kad sumažintų savo pradines energijos sąnaudas iki minimumo. Visą sistemą kontroliuoja ir reguliuoja pastatų valdymo sistemos (ang. BMS), o jas per kontrolės centrą valdo ir prižiūri energijos tiekėjas. Šilumą generuoja absorbcinis dujinis šilumos siurblys, o geoterminis zondas veikia kaip šilumos šaltinis. Vasarą šilumos siurblys veikia kaip aušintuvas. Muziejaus mūrai darniai įsilieja į bendrą miesto mozaiką – atrodo, lyg čia jis stovi jau daugybę metų ir mena bendrą miesto istoriją. Danų jūrų muziejus – nuo pramoninio iki kultūros uosto (Helsingioras, Danija), autorius – „BIG – Bjarke Ingels Group“ Pradėtas statyti 2007 metais, Danų jūrų muziejus (originalus pavadinimas „Museet for Søfart“) vainikavo penkiolika metų kurtą istorinio Helsingioro laivų statybos uosto konversijos viziją. Iškilęs arba, tiksliau, nusileidęs žemiau jūros lygio, tarp Kronborgo pilies ir naujo kultūros centro, 5 tūkst. kvadratinių metrų ploto muziejus įmūrytas į vieno iš uosto sausųjų dokų sienas, kurios yra po žeme – taip nereikėjo liesti 60 metų senumo doko sienų. Pagrindinė projekto dilema buvo UNESCO vizualinės greta stovinčios Kronborgo pilies ansamblio apsaugos reikalavimai ir muziejaus prašymas pateikti tokį architektūrinį sprendimą, kuris pritrauktų lankytojų. Todėl projektą kūrusi architektų komanda BIG nusprendė neliesti paties doko, neužstatyti šios pramoninės fosilijos, kuri mena jūrinę Danijos istoriją, bet verčiau jį apjuosti muziejaus erdvėmis. Verta išskirti suprojektuotus tris dviejų lygių tiltus, jungiančius skirtingas muziejaus sekcijas. Nuožulnus zigzaginis tiltas, einantis per visą doką, veda lankytojus prie pagrindinio įėjimo ir sukuria dinamišką įtampą tarp sena ir nauja. Visos grindys, jungiančios muziejaus parodų erdves su sale, auditorijomis, biurais, kavine ir doko aukštu viduje, yra nežymiai nuožulnios, todėl lankytojai nepastebimai leidžiasi žemiau vandens lygio, palengva pasinerdami į Danijos jūrinių tyrinėjimų pasaulį. Muziejaus galerijos išdėstytos nepertraukiama kilpa aplink doko sienas. Taip 3 tūkst. kvadratinių metrų dydžio dokas tampa parodos centru – atvira lauko erdve, suteikdamas lankytojams galimybę patirti laivų statybos pramonės dydį ir mastą. Jau pirmaisiais veiklos metais (2013-aisiais) muziejaus lankytojų skaičius patrigubėjo. Statinys net tapo šio regiono kultūros

©Pietro Savorelli

Čia gimsta „Antinori“ vynas. Puikiai išspręstas užsakovo „Marchesi Antinori SpA“ ir architektų studijos „Archea Associati“ išsikeltas tikslas – sulieti vyno daryklos pastatą su kaimo kraštovaizdžiu.

5N

1 20

A

/P

r. 2

LIS

U SA

centru – muziejus visus metus atviras visuomeninei veiklai lauke, parodoms ir renginiams. „Cantina Antinori“ vyno darykla (provincija San Kašiano in Val di Peza, Florencija, Italija), architektų studija „Archea Associati“ Didžiuliais vynuogynais ir vynu garsėjančio Toskanos regiono Kianto kalnuose 2012 metais subrandintas vyno daryklos projektas įprasmino užsakovo „Marchesi Antinori SpA“ ir architektų studijos „Archea Associati“ išsikeltą tikslą sulieti pastatą su kaimo kraštovaizdžiu, pabrėžiant supančią aplinką ir per juos perteikiant šios vietos, kur gaminamas vynas, kultūrinius bei socialinius bruožus. Taip gimė ir idėja apsodinti vynuogienojais vyno daryklos stogą, į kurio kontūrą įsiterpia du horizontalūs pjūviai. Pro juos į vidų patenka šviesa, ir esantiesiems pastato viduje per menamą statybos dioramą atsiveria vaizdas į kraštovaizdį. Pastato fasadas driekiasi išilgai natūralaus šlaito, kuris kartu su vynuogienojais ir žeme sukuria savotišką stogo dangą. Angos ir pjūviai subtiliai atskleidžia požeminį interjerą: biurų erdves, išdėstytas lyg atvira galerija, iškylanti virš barikados. Erdvės, kur gaminamas vynas, išdėstytos žemiau, o išpilstymo ir sandėliavimo patalpos – aukščiau. Nuošaliai įkurdinta gamyklos širdis – tamsūs už storų molinių sienų įrengti vyno brandinimo rūsiai užtikrina idealią vynui brandinti reikalingą šilumą ir drėgmę. Vyno daryklos stoge esančios apvalios angos aprūpina dienos šviesa prie administracinės dalies esantį vidinį kiemą, taip pat svečių namus ir prižiūrėtojo būstą. Visos projekte panaudotos medžiagos ir technologijos pabrėžia vietos tradiciją, derančią su paprastumu: statyboms čia pasitelktas molis, o vyno daryklai šildyti ir vėdinti iš žemės išgaunama energija. Į projektą investuota ne tik daug idėjų, bet ir lėšų – bendra projekto vertė – 80 mln. eurų. Ščecino filharmonija „Filarmonia Szczecinska“ (Ščecinas, Lenkija), architektų studija – „Barozzi / Veiga“ 2014 metais baigta Ščecino filharmonijos salė pastatyta senosios koncertų salės „Konzerthaus“ vietoje. Naujam gyvenimui ji prikėlė netoli istorinio miesto esantį kampelį. Gotikinius bokštus primenančiame statinyje įrengta 1000 vietų simfonijos salė, 200 vietų kamerinės muzikos salė, daugiafunkcė parodų ir konferencijų erdvė bei didžiulė fojė. Stiklinis iš vidaus apšviečiamas fasadas leidžia pastatą matyti labai skirtingai. Asketiškas eksterjeras ir paprasta vidaus erdvių kompozicija kontrastuoja su pagrindinės salės išraiškingumu ir koncertų sale, su jos auksinių lakštų danga. Dizaino sprendimams įtakos turėjo aplinkos kontekstas ir supantys pastatai, ypač miesto gyvenamųjų pastatų vertikalės, neogotikinių bažnyčių ornamentų monumentalumas ir sunkios klasicizmo pastatų formos, visą miesto horizontą paženklinę bokštai ir uosto kranai. Išskirtinė filharmonijos ypatybė – jos dideli stoglangiai ir stiklu plakiruota išorinė siena – visiškas kontrastas aplinkiniams pastatams. Pastate numatytos daugiausia pasyviosios energijos kontrolės sistemos. Pagrindinis elementas yra dvigubos sienos fasadas, kuriame įdiegta didžioji dalis įrangos sistemos, užtikrinančios pasaulinio lygio garso izoliaciją ir natūralią ventiliaciją, leidžiančią išvengti perkaitimo. Apšvietus fasadą šviesos diodų


73 ©Dennis Gilbert

sistemomis, pastatas tampa panašus į spindintį masyvą, o energijos sunaudojama minimaliai. Stogo danga yra daugiasluoksnė, skirtingai dengianti koncertų salę ir kitas zonas – taip siekiama optimizuoti akustiką ir šilumos izoliaciją. „Saw Swee Hock“ studentų centras (Londono ekonomikos mokykla, Londonas, Jungtinė Karalystė), architektų biuras „O’Donnell + Tuomey“ Naujo studentų centro projektui sukurti 2009 metais tarptautinio architektūros projekto konkurso metu buvo pasirinkta architektų studija „O’Donnell + Tuomey Architects“. Projekto užsakovo – Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos – prašymas buvo suprojektuoti aktyvią studentų sąjungą panaudojant demokratišką, kasdienę, neįprastą funkcionalaus grožio architektūrą, kylančią iš konteksto suvokimo. Londono ekonomikos mokyklos studentų miestelyje įsikūrusiame „Saw Swee Hock“ studentų centre siekiama sukurti vietą mainams – erdvę, kurioje susikerta žmonių maršrutai, vizualiai sujungiamas judėjimas tarp vidaus ir išorės, o pėsčiųjų gatvės gyvenimas pritraukiamas net iki pastato viršutinių erdvių. Pastato sienoms buvo panaudotas permatomas rėtį primenantis plytų mūras, kuris dieną leidžia šviesai patekti į vidų, o naktį pastatui suteikia apšviestumo efektą. Objektas suprojektuotas taip, kad įkūnytų dinamišką šiuolaikinio studentų centro charakterį. Sudėtinga teritorijos geometrija tapo atspirties tašku gyvam netaisyklingų grindų plokščių, kurių kiekviena pasižymi atskira funkcija, išdėstymui. Erdvė visame plane ir jo dalyje teka laisvai – laiptai sukasi taip, kad kiekviename lygmenyje būtų sukurta susitikimo vieta. Plieninės santvaros arba briaunotos betono plokštės jungia dideles erdves, kurios atskiriamos lengvomis, judančiomis pertvaromis iš skaidraus ir spalvoto stiklo bei medžio. Ratu išdėstytomis plieno kolonomis tarp didžiulių erdvių paremti biurų aukštai ir suskirstytos atviros kavinės grindys. Čia nėra uždarų koridorių, o iš kiekvienos biuro erdvės atsiveria vaizdas į išorinį pasaulį. Pastato apačioje esančios erdvės apšviečiamos pro viršutinius langus. Aiški pastato konstrukcija, forma ir tinkamas orientavimas pagal pasaulio šalis, pastato plano lankstumas ir įdiegtos išmaniosios sistemos lėmė tai, kad aktyvus vėdinimas čia tapo nereikalingas.

L. Miesas van der Rohe: mažiau yra daugiau

Vokiečių kilmės amerikiečių architektas ir švietėjas Ludwigas Miesas van der Rohe (1886–1969), kurio vardu ir pavadinta prestižinė moderniosios architektūros premija, plačiai pripažįstamas vienu didžiausių XX amžiaus architektų. Jis kartu su Le Corbusier bei Franku Lloydu Wrightu laikomi moderniosios architektūros pradininkais. Pabrėždamas atvirą erdvę ir atskleisdamas statyboje naudojamas pramonės medžiagas, L. Miesas van der Rohe padėjo apibrėžti moderniosios architektūros supratimą.

Dinamiškas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos studentų centras: rėtį primenantis sienų mūras dieną leidžia šviesai patekti į vidų, o naktį pastatui suteikia apšviestumo efektą. Savo brandžiojoje kūryboje architektas formavo interjerą jau naudodamas tokias šiuolaikines priemones kaip pramoninis plienas ir stiklo plokštės. Jo tikslas buvo išgauti architektūrinius sprendimus, kuriuose minimalistinis aiškių ir tvarkingų konstrukcijų pagrindas būtų derinamas su laisvai judančiomis atviromis erdvėmis. L. Miesas van der Rohe savo pastatus vadindavo odos ir kaulų architektūra. Kūrybiniam architektūros projektavimo procesui jis siekė taikyti racionalų požiūrį, tačiau jam visada rūpėjo pabrėžti moderniosios eros dvasią. Architektas dažnai asocijuojamas su jo pamėgtais aforizmais: „Mažiau yra daugiau“ arba „Dievas gyvena detalėse“. Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Mieso van der Rohe 2013 apdovanojimų laureatais tapo koncertų salė ir konferencijų centras „Harpa“ Reikjavike (projekto autoriai – Danijos architektūros firma „Henning Larsen“, bendradarbiaujanti su Islandijos architektų grupe „Batteríið Architects“ ir menininku Olafuru Elíassonu), 2011-aisiais laurai atiteko Berlyno muziejui „Neues“ (rekonstrukcijos projekto autoriai – „David Chipperfield Architects“ ir Julianas Harrapas).


74 74

ALAN AS III G1

Autorius: Artur Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Technologija Namas mūrinis, perdanga – gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis arba skarda. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir akmeniu.

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Eur*:

Namas be vidaus apdailos

124 500

Ūkio būdu

86 000

*Namas be vidaus apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga. Namo pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: namo pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

5N

1 20

A

/P

r. 2

LIS

U SA

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4 asmenų šeimai. Modernus, gražiai ir naujoviškai apdailintas. Dienos zona – svetainė, valgomasis, patogi didelė virtuvė su sandėliuku, vonia ir katilinė. Poilsio zona suprojektuota kompaktiškai. Ją sudaro du maži miegamieji ir vienas didelis miegamasis su drabužine bei erdvi vonia. Namas labai proporcingas. Yra kiti šio projekto variantai – „Alanas“, „Alanas II“, „Alanas III G2“, „Alanas IV“. Naudingas plotas: .............................137,07 m² Bendras plotas: ......................................198,75 m² Užstatymo plotas: ..................................200,20 m² Statinio aukštis: ............................................6,52 m Stogo nuolydis: ..................................................25° Pirmas aukštas ....................................163,91 m²

1. Tambūras ................................................4,57 m² 2. Holas ......................................................7,80 m² 3. Virtuvė ..................................................10,84 m² 4. Sandėliukas ............................................3,10 m² 5. Svetainė, valgomasis ...........................43,16 m² 6. Vonia ......................................................3,11 m² 7. Koridorius ..............................................9,50 m² 8. Miegamasis .........................................19,77 m² 9. Drabužinė ..............................................5,56 m² 10. Miegamasis .......................................10,35 m² 11. Miegamasis .........................................9,60 m² 12. Vonia ...................................................9,71 m² 13. Katilinė ................................................5,43 m² 14. Garažas ..............................................21,41 m²


75


76

5N

1 20

A

/P

r. 2

LIS

U SA

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

SA 2015 kovas  

SA 2015 kovas  

Advertisement