Aš baigiau tvarkyti jos kambarį, o Ditė susidėjo paskutinius daiktus. Po to iškviečiau taksi. Ši pasirodė netrukus. - Sunku viską palikti, kai nežinai, kada grįši. - Viskas bus gerai. Pamatysi. Išėjome iš namų. Ditė su liūdesiu uždarė duris. Lauke įsėdome į taksi ir nuvažiavome. Pro akis lėkė miesto vaizdai, vėliau - laukai, miškai. - Kur mane veži? - po kiek laiko paklausė Ditė. - Pas save. Ten saugiausia. - Ar dar toli? - Nelabai. Išties. Už poros minučių išvydau savo namus. Tuos, kuriuose gyvenau nuo gimimo. Tuos namus, kuriuose aš tapau kitoks. Namus, kuriuose nužudžiau brangiausią žmogų. Tai vieta, kurios man vienam per daug. - Atvažiavome, - piktai ištarė vairuotojas. Tarsi aš pats to nežinojau. Išlipome. Ditė susirinko savo daiktus, o aš užsimokėjau. Vienintelis, kuris mūsų čia laukė, buvo mano šuo. Iltis čia buvo šeimininkas, kol manęs nebūdavo. O taip būdavo dažnai. Ditė žvalgėsi. Jos akyse matėsi nuostaba. Manosiose neapykanta šiems namams. Nors ir kaip bebūtų, tai buvo mano nuosavybė. - Ir tu čia gyveni vienas? - Nevisai. Su Iltimi. - Kas jis? Šuo? - paklausė Ditė. Aš linktelėjau. - Nagi, pakviesk jį čia! - kaip maža mergaitė ištarė. Negalėjau priešintis tokiems jos norams. Norėjau, kad paskutines žmogaus akimirkas, ji praleistų kuo geriau. Ruošiausi jai aprodyti parką, kuris supa namus. Jis tikrai vertas dėmesio. - Koks mielas! - džiaugėsi Ditė. Iltis išties buvo mielas. - Čia haskis? - paklausė. Aš linktelėjau. Dar beveik dvylika valandų Ditė bus žmogus. Vėliau nebe. - Eime vidun. Įsikursi, - paraginau Ditę ir paėmiau jos daiktus. Nuėjome į vidų. - Sveika atvykus. - Kaip erdvu, - Ditė žvalgėsi. - Man patinka. Nuvedžiau Ditę į kambarį, kuriame kadaise gyveno mano mama. Nebuvau čia jau beveik dvejus metus. Įėjus į kambarį, pajutau tvyrantį mamos kvapą. Įvairiose kambario vietose
26