Issuu on Google+


Aš jaučiu, pasaulis mūs verda. Laimi tas, kas klastingas, gudrus. Žuvę sostai pakyla iš naujo, ruoš žudynes ir naujus karus. [Kazys Jakubėnas. Bundanti žemė]

2


1.VAKARĖLIS

3


• •Ditė• Rodos, pasaulyje nieko nėra brangiau už meilę, šeimą ir draugus. Tačiau meilė ir draugai ne visada yra amžini. Kartais negali suprasti, ar žmogus, kurį daugelį metų laikei draugu, toks išties yra, ar tik tėra draugu apsimetantis priešas. - Geros vasaros, - ištarė auklėtoja ir mes urmu puolėme iš klasės. Mūsų visų laukė nerūpestinga vasara. Tokia, kokios kiekvienas nusipelnė. Nežinia, kaip kiekvienas ją praleis. Bandžiau sau įrodyti, jog ši vasara bus kitokia. - Ar ateisi į vakarėlį Monikos namuose? – paklausė Akvilė. - Net nenumanau. Nežinau, ar verta, - atsakiau. Akvilė nužiūrėjo mane keistu žvilgsniu. - Baik. Juk visi ten bus. Argi gali praleisti tokią progą? Juk ne kasdien baigi mokyklą. Atsidusau. - Ar man yra kitas pasirinkimas? Akvilė nusišypsojo. - Užeisiu pas tave šeštą. - Gerai, - pasidavusi atsakiau. - Tuomet iki vakaro. - Iki, - atsakiau ir patraukiau namų link. Esu Ditė Grynytė. Pavardė naudojama retai. Tik mokytojai ja mane kviečia. Visa mano šeima - tai tėtis. Mamos nėra. Ji mirė pagimdžiusi mane. Bet daug kas sako, kad esu į ją panaši. Tai mane džiugina, nors ir nelabai tikiu, kad tai galėtų būti tiesa. Džiaugiuosi, jog visus šiuos ilgus metus tėtis į namus nevedė moters, kurią norėtų “paversti” mano mama. Draugai. Jų daug neturiu. O tuos, kurios turiu, mano manymų, galiu vadinti tikrais draugais. Mokykloje nesu populiari, priešingai negu mano geriausia draugė Akvilė. Kartais net nesuprantu, ką ji su manimi veikia. Juk galėtų būti su daug “kietesniais” už mane. Šiandien oficialiai baigiau dešimtą klasę. Prasidėjo ilgai lauktos vasaros atostogos. Galų gale. Tik tėtis jų nelaukdavo, nes jo nuomone "tai bereikalingas laikas būnant namuose". Tėčio laimei, dešimtos klasės egzaminus išlaikiau pakankamai gerai. Vienintelė matematika buvo kiek prasčiau, nes jos visiškai nesupratau. Kam gyvenime man gali prireikti Pitagoro

4


teoremos arba kokių nors trikampių panašumo požymių? Savo gyvenimo nežadu sieti nei su matematika, nei juolab su dar kuo nors panašiu dalyku. Mano gyvenime vietos yra tik dailei. Grįžus namo, juose niekas manęs nelaukė. Taip būdavo visuomet. Tėtis labai sunkiai dirbo gaisrinėje, kad tik mes galėtume pragyventi. Šio darbo jis nelabai mėgo, bet tai buvo vienintelis darbas, kurį jis galėjo dirbti. Vien dėl to aš turėjau uoliai mokytis, kad tik nenueičiau tėvo pėdomis. Pavalgiusi sočius pietus, nuėjau pažiūrėti, ką galėčiau rengtis vakarėliui. Paieškos buvo bergždžios: mano drabužiai nieku gyvu netiko vakarėliui. Tačiau labai pasistengus pavyko rasti derinuką, kuris neatrodys labai tragiškai. Iki mano susitikimo su Akvile buvo likusios geros keturios valandos, todėl galėjau leisti sau šiek tiek nusnūsti. Vos man užmerkus akis, priešais jas ėmė plaukti įvairūs vaizdiniai. Keista pilis ir aš, bėganti link jos. Tačiau dar maža. Galop mama, kurios niekada gyvos net nesu regėjusi, bando mane pavyti. O tada keisti vyrai, kurie apsupo mane ratu ir niekaip nenustoja rėkauti mano vardo. Prabudau suskambėjus žadintuvui. Jau buvo pusė šešių. Netrukus pasirodys Akvilė ir aš turėsiu kartu su ja eiti į tą nelemtą vakarėlį. Tai tarsi bausmė man už tai, ko nepadariau. Išlipusi iš lovos persirengiau vakarėliui paruoštais drabužiais ir šiek tiek pasidažiau. Man viską baigus, suskambo durų skambutis. Tai buvo Akvilė. Labai išsipusčiusi, tačiau nepaneigsi, jog atrodė puikiai. - Pasiruošusi? – paklausė. - Taip, - atsidususi atsakiau. - Nagi Dite, pralinksmėk. Juk ne į laidotuves eini, - linksma tarė ir apsikabino mane. - Taip, taip, - tariau ir, užrakinusi buto duris, ėmiau eiti. Muzika girdėjosi jau kieme. Laimei, Monika gyveno nuosavame name, todėl kaimynai nesiskundė dėl tokių vakarėlių. Viduje jau buvo pilna žmonių. Vos galėjai pajudėti. Tegalėjau džiaugtis, jog bent kieme buvo vietos. - Ei, mergyt! Nenori išgert? – paklausė kiek įkaušęs vaikinas. - Ne, ačiū. Tačiau jis vis vien neatstojo. Raitėsi aplink mane lyg pakvaišęs. Vakarėlis buvo visai neseniai prasidėjęs, tačiau daugelis jo dalyvių jau buvo visiškai girti. Niekada nemėgau

5


tokių žmonių, kurie tik progai pasitaikius imdavo nesaikingai vartoti alkoholį. - Ernestai, palik ją ramybėje, - galop gelbėti mane ėmėsi Monika. Vaikinas siūbuodamas nuėjo tolyn. - Ačiū Monika, - tariau. - Nėra už ką. Na kaip? Ar jau džiaugiesi vasara? Nusijuokiau. - O taip. Kai tik tokie tipai ima aplink mane šlaistytis, tuomet mane užplūsta vasariška nuotaika. Monika tik nusišypsojo ir šokdama taip pat nuėjo. Braudamasi pro minią, išėjau į lauką. Pakeliui dar nugriebusi koka kolos, atsisėdau ant suoliuko. Man begeriant, kažkas prisėdo greta. - Tikiuosi, neprieštarausi? – paklausė nepažįstamasis. Atsisukau į jį. Žydros akys žvelgė į mane. - Ne, ne, - patvirtinau. Jis nusišypsojo. - Tai ką? Kodėl ne viduje? - Kad aš ten eičiau. Jau ir taip aš čia ne savo noru. Į tokias vietas aš išvis nevaikštau. - Nemėgsti šokti? - Nemoku. - Nesąmonė. Juk visi moka, - nusijuokė vaikinas. - Tik ne aš. Šokis man pragaras. Kai būdama maža šokau, susilaužiau koją ir nuo to karto, šokių man gana. - O man patinka šokti, - kiek pagyrūniškai ištarė. – Gal vis dėlto nori pašokti? Kurį laiką mąsčiau. - Nemanau, kad tai gera mintis, todėl atsisakysiu. Vaikinas nusišypsojo. - Na, kaip nori, - jis atsistojo. – Buvo malonu su tavimi susipažinti. Iki, - pratarė jis ir dingo tamsoje. ••• Vakarėlis, bent jau man, buvo klaikus. Krūva apsvaigusių veidu šlaistėsi aplink, todėl jau po poros valandų buvau namuose. Miegojau pakankamai gerai. Niekas neblaškė mano miego. Net tas įkyrus, beveik kiekvienos nakties sapnas. Kai tik atsikėlusi patikrinau mobilųjį telefoną, radau krūvą Akvilės žinučių. Visose ji teiravosi tik vienintelio dalyko – kur

6


aš? Tačiau net ir dabar, kai jau išsimiegojau, nesiryžau jai parašyti, jog tiesiog pabėgau iš vakarėlio. Masinio susibūrimo vietos ne man. Buvau vienintelė tokia savo klasėje. Tačiau dėl to aš savimi didžiavausi. Nebuvau tokia kaip visi – pilka masė, kuriems tik terūpi pasilinksminti ir apsvaigti. Tėčio, kaip jau žinia, ir vėl nebuvo namuose. Jį matau gan retai ir netgi savaitgalius praleidžiu viena. Toks jo darbas. Turiu prie to taikytis. Ir ankščiau panašiai būdavo. Nors jis ir nedirbo gaisrinėje, jį matydavau tik savaitgaliais. Juos visuomet praleisdavome kartu. Tėtis dažnai dirba pamaininį darbą, nes kitokio tiesiog negauna. Tačiau jis džiaugiasi ir tuo, nes bent taip gali mus išlaikyti. Kadangi jau turiu šešiolika metų, nusprendžiau, jog šią vasarą ir aš prisidėsiu prie namų biudžeto ir pradėsiu dirbti. Todėl jau iš pačio ankstyvo ryto įsijungiau kompiuterį ir internete ėmiau ieškoti įvairių darbo pasiūlymų tinkančių man. Manau, jog galėčiau prižiūrėti vaikus arba išnešioti laikraščius ar kažką panašaus. Bet nieko panašaus darbo skelbimuose neradau. Nieko tinkamo šešiolikmetei merginai. Atrodo, kad šiais metais beliks tik piešti piešinius ir juos pardavinėti. Mano pilvui staiga ėmus leisti serenadas, prisiminiau, jog dar nepusryčiavau. Todėl tuoj pat nužingsniavau į virtuvę ir pasigaminau sau valgyti. ••• Pirmoji darbo diena nebuvo labai sėkminga. Pardaviau vos tris peizažus. Uždirbau beveik šimtą litų. Manau, reikės keisti darbą, pradėti piešti portretus ar karikatūras. Gal bent tai pagyvins prekybą. Juk negali žmonės taip staiga nustoti domėtis menu. O gal tiesiog man reikia pakeisti prekybos vietą? Gal tik čia man nesiseka? Bet juk tai tik pirmoji diena. Rytoj prekiausiu savo mėgstamame parke. Ten lankosi daugiau žmonių negu skulptūrų parke. Grįžus namo, nustebau, nes tėtis taip pat buvo grįžęs. - O, labas, - pratariau. - Sveika. Ką veikei? – paklausė tėtis. - Buvau skulptūrų parke. Pardaviau kelis savo peizažus. - O kam tu juos pardavei?

7


- Tėti, juk mums reikia pinigų. Bent tiek galiu prisidėti. Nesu maža ir galiu sugalvoti, kaip tai padaryti. Tėtis atsiduso. - Būtent apie tai ir norėjau pasikalbėti. Mums pakėlė algą. Dabar uždirbsiu tūkstantį tris šimtus per mėnesį. - Juk tai nuostabu, - nudžiugau. - Žinojau, jog tu apsidžiaugsi. Tu moki džiaugtis tokiais paprastais dalykais. Tu panaši į savo mamą, - šypsodamasis tarė. Jis visuomet prilygindavo mane mamai. Supratau, kaip jis ją mylėjo. Galbūt ir aš ją mylėčiau taip stipriai, jeigu tik ji nebūtu mirusi. Dabar jos nebėra. Teliko jos prisiminimas, kurį man visuomet piršdavo tėtis. Savo mamą regėjau tik nuotraukose ir sapnuose. - Bet tu man vis vien nesutrukdysi pardavinėti savo darbų, nusijuokiau. - Ir tokia pat užsispyrus, - nusijuokė tėtis. Šypsodamasi pradėjau eiti į savo kambarį. Tačiau tėtis mane sustabdė. - Beje, tau skambino Akvilė. Teiravosi, kodėl vakar taip greit dingai. O kur tu buvai? – slapukiškai paklausė. - Ach, Monika rengė vakarėlį, bet man ten buvo labai nuobodu, todėl po poros valandų grįžau namo. - Verčiau paskambink Akvilei. Man rodos, ji kiek supykusi. Iškart griebiau mobilųjį. Vėl krūva žinučių nuo Akvilės ir viena nuo Monikos. Ačiū, kad likai. Tu tiesiog nuostabi. Jos žinutė skambėjo kiek ironiškai. Surinkau Akvilės numerį. Po kelėtos signalų ji galop atsiliepė. - Taip? - Akvile, čia aš, Ditė. - Neturiu noro su tavimi kalbėtis, - tarė ji ir padėjo ragelį. Tiesiog puikiai nuteikiantis pokalbis. Kartais Akvilė mane nervindavo. Tiksliau, tai būdavo beveik kiekvieną dieną. Net nesuprantu, kaip mes galėjome tapti geriausiomis draugėmis. Daugiau nieko nepešusi atsiguliau ant lovos ir ėmiau skaityti knygą. Tačiau ji greit išvedė mane iš kantrybės, todėl sviedžiau ją į sieną. Sunerimęs tėtis tuoj pat pasirodė kambaryje. - Man viskas gerai, - pratariau ir tėtis išėjo.

8


••• Kaip ir žadėjau kitą dieną nuėjau į savo mėgstamą parką. Parke buvo viena tinkama vieta prekybai. Būtent ten ir nuėjau. Štai gatvė. Už jos parkas. Ir tuomet atsidursiu ten. Bet viskas vyko greitai. Žingsnis į gatvę. Atskriejanti mašina. Trumpa mintis apie mirtį. Ir… ir saugus glėbys. Net nežinojau, kieno jis. Bet man patiko jausmas jame. Saugumo jausmas. Pastebėjau, jog buvau kitapus gatvės. Ir tai buvo viskas ką mačiau. Paskendau savo gelbėtojo žydrose akyse, kurios ir per kaštoninius jo plaukus , puikiausiai matėsi. - Bijojau, kad galiu nespėti, - pratarė vaikinas ir nužvelgė mane. – O! Sveika, - žiopsojau į jį kvailio akimis. – Atleisk. Aš Martynas. Mes taip ir neprisistatėme per vakarėlį. - Ditė, - tyliai ištariau. - Malonu, - jis atsargiai pakštelėjo man į lūpas. Nustebau. Vaikinas elgėsi kaip beprotis ir tai savotiškai vedė iš proto. - Ką tai reiškia? - pašokau. Bet per staigiai. Apsvaigo galva ir vėl kritau žemyn. Laimei, Martynas mane sugavo. - Ačiū, - puse lūpų ištariau. - Gal geriau parvesiu tave namo, - jis paėmė mane ant rankų ir pradėjo eiti. Net nenutuokiau iš kur jis žino, į kurią pusė eiti. Tačiau jis ėjo teisinga kryptimi. Visą laiką tylėjo. Ir vis tebenešė. Nesupratau, kaip nešdamas mane tokį kelią, jo kvėpavimo greitis nepakito. Laikiausi įsikibus į jo striukės atvartus. Jaučiau, koks jis raumeningas. Bandydama arčiau prisiglausti, užmigau… Pabudau tik tada, kai pajaučiau šaltį. Buvau savo kambaryje. Minkštoje lovoje. Nors ir buvau įvyniota į keletą antklodžių, vis vien kalenau dantimis. Miglotai pamenu, kaip atsidūriau namuose. Pamenu tik vieną: kaip Martynas mane nešė. O kur jis ? Šoktelėjau iš lovos. Kambaryje jo nebuvo. Svetainėje taip pat. - Martynai ! - šūktelėjau, tačiau nieko neišgirdau. - Martynai, - pakartojau. - Kas yra, Dite ?

9


Vos nepašokau iš laimės, tačiau tai tebuvo tėtis. Keista, jog tokiu metu jis jau buvo namuose. - Kas nutiko ? - pakartojo savo klausimą tėtis. - Nieko, - tyliai pratariau. - Kaip galėjai taip ilgai miegoti ? - Kodėl taip anksti grįžai ? - ignoruodama pastarąjį jo klausimą, paklausiau pati. - Šiandien baigiau ankščiau. Toks atsakymas man nepatiko. Nieko nepešusi, nužingsniavau link savo kambario. Vis mąsčiau, ar tai, ką išgyvenau - tikra ? Ar ir vėl sapnavau pernelyg tikrovišką sapną ? Mano mąstymai truko neilgai: tik tol, kol ant durų išvydau raštelį. Jo anksčiau nebuvo. Arba jo nepastebėjau. Dite. Visada tave saugosiu. Radau tave, todėl neleisiu, kad tau kas nutiktų. Tu man labai brangi. Martynas. P. S. Raktai nuo tavo buto, tavo pašto dėžutėje. “Visada saugosiu” ? ”Neleisiu, kad tau kas nutiktų” ? “Tu man brangi” ? Jis tikrai beprotis. Mane išgelbėjo beprotis. Namus atrado beprotis ! Raktus pašto dėžutėje paliko BEPROTIS ! Tai galėtų reikšti tik viena: galbūt jis spėjo pasidaryti ir atsarginius? Ši mintis užvaldė visas mano galvos ertmes. Ramybės nedavė tai, kad bet kada, net ir naktį, jis galės ateiti ir neduoti man ramybės ! Kvailė. Jis taip negalėtų. O gal ? Ne, tikrai negalėtų. Staiga palengvėjo. Nuėjau paimti raktų. Jie išties buvo pašto dėžutėje. Jau sukausi grįžti atgal į butą, bet kelią man pastojo jis. Martynas. Vos negavau širdies smūgio. - O, atsiprašau ! Nenorėjau išgąsdinti, - ištarė tyliai. - Nieko. Aš neišsigandau, - pamelavau. - Kaip jautiesi ?

10


- Pakenčiamai. Juk nieko neįvyko. Išgelbėjai mane. Ačiū, nusišypsojau. Martyno veidas buvo susimąstęs. Atrodė, tarsi ką nuo manęs slėptų. Jis žengė arčiau. Pažvelgė į akis. Pasilenkė ir pabandė pabučiuoti. Nesipriešinau. Kažką jam jaučiau, nors ir menkai jį pažinojau. Jo rankos apsivijo mano juosmenį ir prisitraukė arčiau. Savo rankų nevaldžiau. Jos naršė Martyno plaukuose. Gera buvo jį liesti. Tačiau kiekvieną pradžią seka pabaiga. Bučinys baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo. Martynas atsitraukė, bet vis dar laikė mane apkabinęs. - Atleisk. Nežinau, ar tai buvo teisinga. - Nieko tokio, - tai buvo viskas, ką galėjau ištarti. Martynas atrodė pasiruošęs bėgti. Jis paleido mane. - Turiu eiti. Iki, - pratarė ir nubėgo. Tai buvo diena, kai patikėjau, jog meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja. Tačiau nežinojau, ar tokia meilė tikra. Giliai širdyje tikėjausi, jog ji bent jau būtų į tikrumo pusę…

11


• •Martynas• Turėjau suvokti, kas įvyko. Sutikau merginą, kurią man skyrė likimas. Kurią turėsiu saugoti, mylėti. O tai - tikrai įmanoma. Iškart pamilau jos šviesius plaukus, pilkas akis. Jos nesuprantantį žvilgsnį. Jos kvapą, kuris primena pavasarį, kai bunda gamta. Tačiau piktos akys, žvelgiančios į mane, trukdė apie ją galvoti. Akyse degė noras mane nudėti. Jam nieko nebuvau padaręs, bet mūsų gentys buvo priešiškos. Tai - karo priežastis. Tokia paprasta istorija. Turiu laimėti kovą arba mirsiu pats. Mirti negaliu, aš reikalingas jai. - Grenau, - pro dantis ištarė jis. - Šaltakraujis, - tuo pačiu pykčiu atkirtau. - Pamilai žmogų. Argi pamiršai, kad tai jums draudžiama ? - Ji ne žmogus, - atkirtau. - Juolab ir ne grenau. - Galbūt dar ne, tačiau greitai tokia bus. Šaltakraujo kalbos man atrodė bereikalingas laiko vilkinimas. Tarsi išgirdęs apie ką galvoju, jis puolė mane. Greičiu jis pasižymėjo. Greičiau nei per sekundę, jis atsidūrė greta manęs. Rankomis sugriebė kaklą ir iššiepė iltys. Iš jo burnos sklido šlykštus kraujo kvapas. Tačiau alkanas tikrai nebuvo. - Gal geriau pasiduok dabar ? Mažiau skaudės, - bandė mane papirkti. - Jei kam ir skaudės, tai tau ! - sušukau ir pabandžiau pulti jį. Greitis, jėga ir protas buvo mano koziriai. Šaltakraujai protu nepasižymi, juos veda instinktai. Retą grenau pavyksta nužudyti. O šis šaltakraujis buvo kitoks. Jis buvo daug protingesnis, stipresnis. - Žinai, esu keistas. Visada buvau vilkolakis, bet visai neseniai man įkando vampyras. Nemaniau, jog tas šlykštynė turi tokią teisę. Bet jis tai padarė ir aš tapau negrynakrauju šaltakrauju. Keršijau jo brangiems žmonėms, bet jam tai buvo nesvarbu. O tada pradėjau alkti. Norėjau numalšinti alkį, o tam man reikėjo kraujo. Žmogaus kraujo, - šaltakraujis kalbėjo visai nekreipdamas į mano pastangas jį pulti. Tačiau staiga jis nustūmė mane iki sienos ir savo ranka stipriai prispaudė prie jos. - Tu turi suprasti, koks tai jausmas, - jis savo iltimis

12


perbraukė man per kaklą. - Pamatysi, vampyro gyvenimas visai mielas. Nieko daugiau nejutau, tik kaip jo iltys perkirto mano kaklo odą. Šaukti neužteko jėgų. Badžiau jį atstumti, bet nebebuvo jėgų. Atrodė, jog pro akis pralėkė visas gyvenimas. Iltis kakle jaučiau akimirką, bet viskas atrodė amžinybė. - Sėkmės, - baigęs ištarė vampyras ir dingo tamsoje. Suklupau ant žemės. Velniškai krėtė šaltis. Drebėjau. Kaklas degte degė. Iš įkandimo bėgo kraujas. Kraujo kvapas vimdė… Skausmas pradėjo laužyti kaulus. Raičiausi iš skausmo. Įvairios kūno vietos tai degė, tai šalo… ••• Pramerkiau akis. Gulėjau neaiškioje vietoje. Negi skausmą tik sapnavau ? Buvau ištroškęs ir alkanas. Net nenutuokiau, kiek laiko aš jau čia. Vargais negalais, priėjau neaiškią kavinukę. Užsisakiau didžiausią porciją maisto. Bet vos į jį pažvelgus, man pasidarė bloga. Bandžiau nuryti kąsnį, bet darėsi tik dar blogiau. Palikau pinigus ir išbėgau laukan. Man reikėjo kraujo. Tik jo man reikėjo ! Žmogaus kraujo ! O aukos akys jau žvelgė į mane…

13


• •Ditė• Praėjo kelios savaitės. Martyno nebuvo nė ženklo. Jis dingo. Dingo iš mano gyvenimo. Kartais tai atrodė nepakeliama. Tačiau kartais galvodavau: ”Ko gali tikėtis iš vaikino, kurį matei vos valandą ? ”. Į duris pasibeldė tėtis: - Dite, sulaukei svečių. - Ką ? - nustebusi paklausiau. - Atėjo kažkoks rudaplaukis vaikinas, - pašokau. - Tuoj pat vesk jį čia. Tėtis mano entuziazmo nesuprato, bet po kelių sekundžių kambaryje pasirodė jis. - Dite, atleisk, kad tik dabar pasirodžiau, - oficialiai pradėjo jis. - Buvau išvykęs. - Neatsiprašinėk, per daug dažnai tai darai. - Žinau, kas tu esi, - keistu tonu ištarė. - Bet aš nežinau, kas tu esi ! Net nenutuokiu, ką veiki mano kambaryje ! - Nori tiesos ? - linktelėjau. - Esu Martynas. Man devyniolika. Gyvenu vienas. Nesvarbu kodėl. Kol nesusapnavau tavęs, gyvenimas atrodė tuščias, beprasmis. Per dažnai tave regėjau, kad patikėčiau, jog tu tik iliuzija. Žinojau, kad turi egzistuoti. Ir buvau teisus. Jei ne ta mašina, nebūčiau tavęs išvydęs, tokios lengvai pažeidžiamos. Nors tada net nežinojau, jog tai būtent tu. Negalėjau leisti, kad tau kas nutiktų. Ir neleidau, jis atkišo savo delną. - Duokš ranką. Nebijok. - Kodėl turėčiau bijoti duoti tau ranką? - jis nusišypsojo. - Manai, tai paprastas rankos padavimas ? - paklausė ir pats atsakė. - Ne. Po juo slepiasi kai kas daugiau, - atsargiai padaviau jam savo ranką, nors ir netikėjau jo kalbom. Užsimerk. Dariau viską, ką jis liepė. Nežinia, kas nutiktų, jeigu jį supykdyčiau. Pajutau vėją. Negi kas atidarė langą ? Jau knietėjo atsimerkti. - Dar ne. Palūkėk, - švelniai pratarė Martynas. - Jau, – po kelių akimirkų pasakė jis. Pramerkiau akis. Nustebau. Nebebuvome mano kambaryje. Mudu stovėjome kažin kokiuose laukuose. - Sveika atvykusi į mano pasaulį.

14


Atrodė, kad akys nori mane apgauti. Kaip galima nepajudėjus iš vietos atsidurti kažkur kitur ? Mes tikrai nejudėjome. Tuo aš buvau įsitikinusi. - Aš turbūt išprotėjau, - galiausiai pratariau. - Po to, ką aš tau papasakosiu, pamanysi, jog tai aš beprotis. Jo žodžiai man kai ką priminė. Jau kartą maniau, kad jis beprotis. Dar iki šiol nebuvau tikra ar išties taip nėra. - Pasakok, - netvirtai tariau. - Gerai. Tik prisiek , kad nesijuoksi, - su šypsena ištarė. Aš linktelėjau. - Taigi, mes grenau. Vos nesusijuokiau, bet buvau prižadėjusi, todėl susilaikiau. - Tavo mama tokia buvo, mano tėvas taip pat. Jie turėjo būti kartu. Bet tavo mama pamelavo. O tai grenau draudžiama. Tada jis turi palikti savąjį grenau. Tokie dažniausiai susideda su paprastais mirtingaisiais, susilaukia palikuonio ir dingsta iš šio pasaulio į kitą. Į grenau pasaulį. Bet jeigu jis nemeluoja, tuomet amžinas gyvenimas jam garantuotas. Martynas paėmė mane už rankos. Jo kalbos atrodė kvailai juokingos. Blefas. Jis pažvelgė į mane ir vėl užbūrė savo tomis žydromis akimis. - Tai ne blefas, - ištarė Martynas. - Ką ? - užsimąsčiusi paklausiau. - Tu manai, jog mano pasakojimas neteisybė. Tu klysti. Juk sakiau, kad manysi, jog aš išprotėjau. Viskuo įsitikinsi per savo septynioliktą gimtadienį. - Tai jau kitą savaitę, - pratariau. - Žinau. Tau skaudės. Visiems skaudėjo. Tai neatsiejama. Dėl grenau tobulumo reikia aukotis. Bet aš būsiu šalia padėsiu tau kęsti skausmą. O man niekas nepadėjo, bet aš buvau stiprus - iškenčiau. Tapau tobulas, kokiu kiekvienas norėtų būti, bet nevisi gali. - Tuomet tai viską paaiškintų. Tavo jėga, greitis. Jie nežmoniški. Net nenutuokiu, iš kur žinojau mano namus, kaip juos radai. - Nebuvo sunku. Viskas įsirėžę tavo atmintyje. Liesdamas tave, regiu tavo mintis, prisiminimus. - Ėmm, tu jas regi ? ! - Taip. Toks mano sugebėjimas. - Keista. Ar yra būdas, tau jų nematyti ? - Vienas būdas - uždaryk mintis. Neleisk joms išeiti. Šitaip kalbant, tai atrodo sunku, bet tai tik pirmas įspūdis.

15


Martyno akyse šmėkštelėjo keista švieselė. Jis sugriebė mano ranką ir nusitempė paskui save. - Jeigu tu žinotum, kas išties aš esu, - jo balse skambėjo keista gaida. - Tu jau pasakei. Manau, aš patikėjau. - Neviską. Dite, aš tau tikrai neviską pasakiau. Žinau, turėčiau tau sakyti viską, bet bijau, kad taip galiu tavęs netekti. Mes sustojome. Dabar buvome miške. Pro medžių šakas brovėsi saulės spinduliai. Jie apšvietė mane ir Martyną, taip dar labiau išryškindamos Martyno tobulumą. - Pasakyk. Prižadu, aš neišsigąsiu. Martynas žiūrėjo į mane. Mąstė. Turbūt apie, ar verta man kažką pasakoti. Tuomet užsimerkė ir paleido mano ranką. - Dite, aš daugiau negu paprastas žmogus. Tą žinai. Bet aš ne vien grenau. Dėl to, kuo mane pavertė, aš nenoromis turiu žudyti žmones. Prisiekiu, aš to nenoriu ! Bijau būti šalia tavęs, nes ir tave galiu sužeisti. Dėl kiekvieno prisilietimo tenka galvoti. Tavo kraujo kvapas prikeltų žvėrį manyje. – jis trumpam nutilo. Stovėjo atsimerkęs, tačiau savo žvilgsnį nuo manęs slėpė. - Dite, aš vampyras. Atrodė, kad pasaulis sustojo. Netikėjau, jog vampyrai egzistuoja. Maniau, kad jie tik pasakos. Bet Martynas kalbėjo rimtai. Dėl kiekvieno jo žodžio buvau tikra. Martynas visada sakydavo tiesą. Ir ją įrodydavo. - Kada tai įvyko ? - drebančiu balsu paklausiau. - Kitą dieną po mūsų pažinties. Nedaug tepasikeičiau. Vis vien gyvensiu amžinai, - Martyno balsas nebebuvo toks užtikrintas kaip ankščiau. - Ar negali misti kuo kitu, nebūtinai krauju ? - Dite, nežinau ! Nuo paprasto maisto man pasidaro bloga. Neišgėrus kraujo jaučiuosi silpnas, tarsi nevalgęs. Patikėk, tai bjauru ! - Nenoriu, kad būtum pabaisa ! - puoliau Martynui į glėbį. Yra koks nors kitas būdas ! Daryk bet ką ! Tik neskriausk nekaltų žmonių. Prašau… Jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros. Jutau, jog Martynas nebebuvo toks šiltas kaip per mūsų pažintį. Pažvelgiau jam į akis. Šios nebebuvo tokios žydros kaip ankščiau. Martyno rankos šiurkščiai mane atstūmė. - Dite, prašau. Dink iš čia !

16


Martyno balse skambėjo baimė. Pajutau, kaip pačios kojos puolė bėgti. Bet kurgi galėtum dingti fantazijų pasaulyje ? Bėgau. Neatsisukau atgal. Staiga miškas pradėjo blėsti. Perėjo į baltą spalvą, o tada pasirodė mano kambarys. Čia buvau neviena. Į mane žvelgė alkanos vampyro akys. Manojo vampyro. - Martynai, - tyliai ištariau. Atrodė, jog jis manęs nė nepažįsta. Ėjo prie manęs, kaip prie grobio. Jam nieko nebebuvo šventa. - Martynai, nereikia, - pratariau, kai jis jau stovėjo prie manęs. Visiškai juodomis akimis jis žiūrėjo į mane. Uostė orą. Prašau. Mano balsas virpėjo. Drebėjau iš baimės. O Martynas tebežiūrėjo į mane. - Tu nenori man pakenkti. Tu žadėjai. Martynas sustingo. - Dite, - tyliai pasakė. - Aš nenoriu, - jo balsas taip pat drebėjo. - Man reikia. Padėk man ! - staiga jis piktai pažvelgė į mane. Akys tebebuvo juodos. Užsiėmė nosį. - Tu per skaniai kvepi. Atleisk. Jis puolė prie lango, atidarė jį ir iššoko. Puoliau iš paskos prie lango. Bet pamačiau tik kaip toli jis buvo. Jo šešėlį sekė klyksmas. Supratau, ką tai reiškia. Vargšas žmogus…

17


2. GIMTADIENIS

18


• •Ditė• Po to įvykio praėjo savaitė. Martynas ir vėl buvo dingęs. Už kelių dienų mano gimtadienis. Žinau, kas tada manęs laukia. Kančia. Tobulybė. O jei Martyno nebus šalia, bus dar sunkiau. Bijau. Bet ne taip, kaip tada, kai ištroškęs Martynas vos manęs neužpuolė. Cakt. Cakt. Garsas sklido iš lango pusės. Už lango buvo tamsu. Buvo sunkoka ką nors įžiūrėti. - Dite, - išgirdau tylų balsą. Pažinau jį. Tokį balsą turi vienintelis žmogus. Ir šis - net ne žmogus. - Ar galiu užeiti? - paklausė jis. Klausimas nuskambėjo taip, tarsi būtų iš senovinio filmo, kuriame auka turėdavo sutikti įsileisti vampyrą. Žiūrėjau į tamsą, kurioje turėjo būti Martynas, bet jį įžiūrėti buvo sunku. - Aš neištroškęs. Prisiekiu. - Gerai, - atsakiau. Jau norėjau uždaryti langą, bet už jo išvydau Martyną. Jis greit atsirado viduje. Žiūrėjo į mane. Akys nebebuvo tamsios. O vėl tokios žydros, kokias aš ir pamilau. Martynas apuostė orą. - Kraujuoji? - klausimas nuskambėjo tikrai kvailai. - Taip. Kiekvieną kartą, kai tu mane palieki, sudaužai mano širdį ir ši kraujuoja. - Atleisk. Juk žinai, kad esu pavojingas. - Dėl to nebūtina palikti manęs, nieko nepranešus. - Stengiuosi. Bet tai labai sunku. Tu skaniai kvepi ir visas mano pastangas nustumi šuniui ant uodegos. Visą šią savaitę nemedžiojau žmonių. Išbandžiau gyvūnų. Jis kitoks negu žmogus, bet jo man užtenka. O būdamas šalia tavęs, trokštu tavo kraujo. Nors tai man ir nepriimtina. Martynas priėjo prie manęs ir labai atsargiai mane apkabino. Norėjau jį pabučiuoti, tačiau jis neleido. - Nereikia. Bent kol kas. Galiu nesusivaldyti.

19


Puikiai jį supratau. Mums abiem buvo sunku, bet puikiai nutuokiau, kuriam sunkiau. - Poryt mano gimtadienis. Prašau, nepalik manęs. - Nepaliksiu, tikrai. Bet tau teks palikti namus. Dite, tu gali meluoti, kol esi žmogus. Namuose tau būtų sunku. Tu šauksi iš skausmo. Tavo tėvas to nesupras. Jam pasirodžius gali jį netyčia nužudyti. Man pačiam taip buvo. Nužudžiau savo mamą, vien dėl to, jog nepalikau namų. - Tu nužudei savo mamą? - Deja, taip. - Kaip tai įvyko? - Tiksliai nepamenu. Bet kai viskas baigėsi, radau ją negyvą. Mano akyse Martynas tapo silpnas. Ši tema jam buvo skaudi. Puikiai supratau jį. - Atleisk, kad paklausiau. - Nieko. Visi mes darome klaidų. Bent jau nekartot maniškių. Turi parą palikti namus. Aišku? - Taip, - liūdnu balsu ištariau. Martynas jau ruošėsi eiti, pasuko link lango. - Pasilik. Bent jau šiąnakt. - Ką man su tavimi daryti? - jis nusišypsojo. Aš taip pat. - Tuoj grįšiu, - pratariau. Nubėgau į dušą. Greitomis nusiprausiau, persirengiau ir grįžau pas Martyną. Šis sėdėjo ant lovos ir vartė mano nuotraukų albumą. - Tu visada graži, - ištarė nė nepažvelgęs į mane. Nevykusiai suurzgiau. - Tu viena? - Kol kas. Tėtis šiąnakt grįš vėlai. - Aišku, - mąsčiau, ką reikės sakyti tėčiui. Minčių nebuvo. Nebijai manęs? - Kodėl turėčiau? Kol nesiruoši manęs nužudyti, man niekas negresia. - O jeigu pasakyčiau, jog kiekvieną minutę galvoje kibžda mintis, kaip tave nužudyti? - Čia tardymas? - Žinoma, - nusišypsojo Martynas. - Tau laikas miegoti, pakračiau galvą. - Aš niekur nedingsiu. Prižadėjau. - Kartais pažadų negana. - Ko dar tau reikia? - Tavęs.

20


- Aš tavo. Visas tavo vienos. Bet tau vis tiek laikas miegoti, kreivai žvilgtelėjau į Martyną. - Nagi, eikš. Ar man reikės tave atsinešti? –nenorom nusijuokiau, o Martynas jau nešė mane į lovą. - Su tavimi taip sunku, - nusijuokė ir jis. Mūsų draugystė manevravo ant ribos, kurią peržengus, viskas gali baigtis. Abu puikiai žinojome, jog Martynas pavojingas. Bet abu vienodai troškome būti kartu. Viskas prasidėjo taip žaibiškai. Niekada net nemaniau, kad galėčiau taip staiga įsimylėti. ••• Gulėjau galvą padėjusi Martynui ant krūtinės. Jis lėtai kvėpavo. Širdis vos plakė. Atsargiai glostė mano plaukus. Kitoje rankoje laikė manąjį delną. Nežinau, ar jis nutuokia, kaip stipriai jį pamilau. - Viską puikiai žinau, - tyliai pasakė. Vis dar nemoku uždaryti savo minčių. Martynas tuo naudojasi. - Martynai? - Hmm… - Myliu tave. - Žinau, - pratarė ir pabučiavo į ranką. - Aš tave taip pat. Miegok, meile mano, miegok. Sapnuok, mano meile, sapnuok… - pradėjo tyliai niuniuoti. Akys nenorom užsimerkė. Sklendžiau. Aplink buvo tamsu. Kažkas laikė mane už rankų. - Pašokime, - pratarė balsas. Tvirtai stovėjau. Būtybė, stovinti priešais mane ir laikanti už rankų, buvo su tamsiu gobtuvu, kuris dengė veidą. Patalpoje buvo tamsu. Kažkur toli švietė mažas žiburėlis. - Šok! - paliepė būtybė. Nenorėdama pradėjau šokti. Būtybė artėjo link manęs. Gobtuvas nukrito. Tai buvo Martynas! Jis išsišiepė. Dantys burnoje blizgėjo. Sustingau, o Martynas vis artėjo. Ant kaklo pajutau dantis, tik vėliau skausmą… Pabudau klykdama. Tebegulėjau galvą padėjusi Martynui ant krūtinės. Šis buvo užsimerkęs, nors nebuvo panašu, jog jis miegojo. - Viskas gerai? - paklausė. - Atrodo, taip. Tai tebuvo sapnas. - Veikiau košmaras. Net sapnuose neleidžiu tau ramiai gyventi, - su panika ištarė jis. - Ten buvai ne tu, - pabandžiau pameluoti.

21


- Puikiai mačiau, kas ten vyko. Nieko neslėpk nuo manęs. Geriau miegok. Ir pasistenk nesapnuoti manęs. - Ar mano tėtis grįžo? - paklausiau. - Taip, prieš porą valandų. - Mmm, - užsimerkiau ir vėl užmigau. ••• Pramerkiau akis. Pro langą jau švietė saulė. Martyno greta nebuvo. Apsižvalgiau. Jis sėdėjo supamojoje kėdėje. - Maniau, palikai mane, - vietoj įprasto labas ištariau. - Labas rytas. Tau liko trylika valandų palikti namus. Och. Jis apie tai priminė. Apie tai, kas artėja. Sudrebėjau. Ką aš pasakysiu tėčiui? Nebuvo jokių priežasčių, bent jau tokių, apie kurias jis galėtų žinoti, dėl kurių galėčiau palikti namus. - Tau pavyks, Dite, - pratarė Martynas. – Turiu eiti. Grįšiu už keleto valandų. Tai ištaręs, jis dingo. Taip greitai, kad net nespėjau sureaguoti. Jis prižadėjo grįžti. Turiu juo tikėti. Nesvarbu, ką mano širdis. Dabar svarbiau protas. Protas, kuris niekaip nesugalvoja, ką daryti. Mano protas niekada nepasižymėjo gabumais. Ypač, tokiose situacijose. Kažkur kambaryje suskambo mobilusis. Puoliau jo ieškoti… - Klausau, - galop uždususi ištariau. - Jau maniau , nepakelsi! - sušuko Akvilė. - Atsiprašau. - Na, nieko. Žiūrėk! Yra toks dalykas. Rytoj pas Moniką tušti namai. Supranti, ką tai reiškia? Galėsim atšvęsti tavo gimtadienį! Akvilė man pakišo puikią mintį! - Atleisk, ryt aš susitarusi. - Su kuo? - nustebo Akvilė. Žinoma, jei tai buvo neįprasta. Juk aš visuomet laisva. - Su Martynu. - Kas per vienas jis toks? - Ilga istorija. Jis išgelbėjo mane iš po ratų. - Tu kažko man nepasakojai! Visokie Martynai gali palaukti! Mes - ne! - Aš tikrai ryt negaliu, Akvile. - Na, kaip nori! Norėjau tave iškrapštyti iš namų, bet tu sugebėjai tai atlikti pati. Iki! Man nespėjus nieko išarti, ji padėjo ragelį.

22


Man buvo kilusi geniali idėja. Turėjau tik ją pateikti tėčiui. Taip pavyks išeiti iš namų nors dienai. - Tėti!! - sušukau. - Aš čia! - atsiliepė jo balsas iš svetainės. Nuėjau ten. – Kas nutiko? - Ryt pas Moniką nebus tėvų. Mes nutarėme, jog galėtume ten atšvęsti mano gimtadienį. - Tai nešvęsi namuose? - Na, taip išeina. Tėtį lydėjo saugos jausmas. Kiekvieną kartą, kai tik aš sumanydavau kur nors eiti, jis apie mane galvodavo kaip apie mažą mergaitę, kuriai vis dar reikia tėčio apsaugos. Bet jau buvo laikas jam suvokti, kad aš nebemaža. Man jau beveik septyniolika. Beveik pilnametė. Bet žinoma, kitaip jis nebūtų tėtis, jeigu nesijaustų už mane atsakingas. - Gerai tuomet, - galop nusileido. - Pinigų reikia? - Ne, nebūtina. Tačiau tėtis apsimetė negirdėjęs manęs ir į rankas įspaudė šimtinę. - Juk grįžti kažkaip reikės, - nusišypsojo. - Ačiū. - Man laikas. Gaisrinėje nėra kelių vyrukų. Pavaduojame juos už papildomą atlygį. Grįšiu vėlai. Gerai pasilinksmink. Tėtis atsistojo ir išėjo. Ir vėl vėlai. Ačiū tėti. Taip geriau mums abiem.

23


• •Martynas• Sėdėjau Ditės kambaryje. Jos tėvas ką tik išėjo. Grįžau ankščiau negu žadėjau. Norėjau pamedžioti, bet kraujas nebetraukė. Nesuprantu, kas vyksta. Vieną dieną negaliu gyventi be kraujo, o kitą jo jau nebesinori! Grrr…grrr. Neiškart suvokiau, jog šiuos garsus skleidžia mano pilvas. Jau buvau atpratęs nuo šio garso. Grrr…grrr. Garsas pasikartojo. Tai galėjo reikšti viena - aš alkanas. Tik man reikia žmogiško maisto. Ditės namus pažinojau puikiai. Taip pat, kaip ir Ditė. Viską žinojau iš jos minčių, todėl rasti virtuvę nebuvo sunku. Buvau pakeliui į ją. Nugara į mane sėdėjo Ditė. - Sveika, - ištariau. Ditė, žinoma, krūptelėjo. - Jau grįžai? - Taip. Turiu tau šiokią tokią staigmeną. –ištariau linksmai. Ditė susidomėjusi atsisuko. Priėjau prie šaldytuvo ir demonstratyviai jį atidariau. Ditė žiūrėjo tai į mane, tai į šaldytuvą. Ji nieko nesuprato. Paėmiau pirmą po ranka pasitaikiusį žmogišką maistą. Tai buvo kriaušė. Atsikandau jos. Burnoje pajutau sultingą skonį. Mėgavausi juo. Jau senokai nieko panašaus nejutau. Ditė stovėjo išsižiojusi. - Kaip? Kaip taip? - Atrodo, aš vėl normalus, - nusišypsojau. - Matyt, nuodai nustojo veikti. Galbūt tokių, kaip aš, jie ilgai neveikia? - Pati geriausia gimtadienio dovana, - pasakė Ditė, bet greit susiraukė. - Tiesa, dėl gimtadienio. Pasakei? - Taip. Pasakiau, jog jį švęsiu su Akvile ir Monika. Jos to labai norėjo. - Atleisk, kad atimu, tokias brangis tavo gyvenimo akimirkas. - Nieko, - trumpai atsakė Ditė. - Tuomet puiku. Gali krautis daiktus. Išvykstame. Šypsena Ditės veide dingo. - Ką? Dabar? Kodėl ne ryt? - Aš minėjau, jog turi parą palikti namus, o ne susiruošti juos palikti! - Šaunu! Nuostabu! Tiesiog pasaka! - šaukė Ditė. Greitomis ji nubėgo į savo kambarį. Užtrenkė duris.

24


- Dite! Nekelk scenų! Tau pačiai bus tik geriau. - Tu net pats nežinai, kas tau geriau! O dar aiškini, kas geriau man! - Nepradėk! Atidaryk duris, po velnių! - trenkiau į duris. Ačiū Dievui, joms nieko nenutiko. - Ne! - Nagi! Nenorėk, kad jas laužčiau! - Ne! - pasakė, bet po sekundės duris atsivėrė. –Atleisk. Nežinau, kuo tikėti. - Pirmiausia, pasitikėk manimi. - Tavimi pasitikėti sunkiausia. Amžiais kur nors dingsti. - Dažniausiai pats to nenorėdamas, - pažvelgiau Ditei per petį. Atrodo, įsiutusi Ditė, sujaukė visą kambarį. - Padėti susitvarkyti? - Ne. Aš pati. Aš tuoj, - jos balsas skambėjo neužtikrintai. Nekreipiau dėmesio į jos prašymą nepadėti. Vis vien tvarkiau Ditės kambarį. Kiekvieną daiktą į jo vietą dėjau atsargiai. Ditė įjungė muziką. Suskambo švelni melodija. Pažinau ją. Sena, pažįstama daina. - Aerosmith? - paklausiau. - Taip, - atsakė ji. - I don’t want to miss a thing? - Ditė tik palinkčiojo. Priėjau prie jos ir paėmiau už rankos. Šokome. Nebebuvo baisu liesti Ditę. Žinojau, kad aš vėl normalus. Ditė prisiglaudė prie manęs. Jaučiau, kaip ji kvėpavo. - Tavo širdis plaka, - patarė. Gera buvo tai girdėti. Tai tik patvirtino mano teoriją. - Jaučiuosi kaip tame sapne. Tik dabar man saugu. Šypsojausi. Atrodžiau kaip kvailys. Tokia šypsena man netiko. Bet laimės kitaip parodyti nemokėjau. Atrodo, Ditė taipogi laiminga. Jai labiau patiko normalusis “aš”. Man taip pat. - Noriu, kad tai būtų mudviejų daina, - pakuždėjau. Ditė tik palinkčiojo. Daina baigėsi. Šokis taip pat. Nenorėjau, kad ši akimirka baigtųsi. Žiūrėjau Ditei į akis. Pilkose akyse slėpėsi baimė to, kas artėja. - Nagi, mums reikia paskubėti, - pratarė Ditė. - Taip, - pritariau.

25


Aš baigiau tvarkyti jos kambarį, o Ditė susidėjo paskutinius daiktus. Po to iškviečiau taksi. Ši pasirodė netrukus. - Sunku viską palikti, kai nežinai, kada grįši. - Viskas bus gerai. Pamatysi. Išėjome iš namų. Ditė su liūdesiu uždarė duris. Lauke įsėdome į taksi ir nuvažiavome. Pro akis lėkė miesto vaizdai, vėliau - laukai, miškai. - Kur mane veži? - po kiek laiko paklausė Ditė. - Pas save. Ten saugiausia. - Ar dar toli? - Nelabai. Išties. Už poros minučių išvydau savo namus. Tuos, kuriuose gyvenau nuo gimimo. Tuos namus, kuriuose aš tapau kitoks. Namus, kuriuose nužudžiau brangiausią žmogų. Tai vieta, kurios man vienam per daug. - Atvažiavome, - piktai ištarė vairuotojas. Tarsi aš pats to nežinojau. Išlipome. Ditė susirinko savo daiktus, o aš užsimokėjau. Vienintelis, kuris mūsų čia laukė, buvo mano šuo. Iltis čia buvo šeimininkas, kol manęs nebūdavo. O taip būdavo dažnai. Ditė žvalgėsi. Jos akyse matėsi nuostaba. Manosiose neapykanta šiems namams. Nors ir kaip bebūtų, tai buvo mano nuosavybė. - Ir tu čia gyveni vienas? - Nevisai. Su Iltimi. - Kas jis? Šuo? - paklausė Ditė. Aš linktelėjau. - Nagi, pakviesk jį čia! - kaip maža mergaitė ištarė. Negalėjau priešintis tokiems jos norams. Norėjau, kad paskutines žmogaus akimirkas, ji praleistų kuo geriau. Ruošiausi jai aprodyti parką, kuris supa namus. Jis tikrai vertas dėmesio. - Koks mielas! - džiaugėsi Ditė. Iltis išties buvo mielas. - Čia haskis? - paklausė. Aš linktelėjau. Dar beveik dvylika valandų Ditė bus žmogus. Vėliau nebe. - Eime vidun. Įsikursi, - paraginau Ditę ir paėmiau jos daiktus. Nuėjome į vidų. - Sveika atvykus. - Kaip erdvu, - Ditė žvalgėsi. - Man patinka. Nuvedžiau Ditę į kambarį, kuriame kadaise gyveno mano mama. Nebuvau čia jau beveik dvejus metus. Įėjus į kambarį, pajutau tvyrantį mamos kvapą. Įvairiose kambario vietose

26


buvo pilna nuotraukų: mano, mamos bei tėčio. Sunku buvo vėl viską prisiminti. Atrodo, Ditė suprato, kieno tai kambarys.

27


• •Ditė• Žvalgiausi. Kvapą gniaužė toks namų dydis. Niekada neteko tokių matyti. Sunku buvo patikėti, jog Martynas čia gyveno vienas. Išpuoselėta tvarka ir tarpusavio derėjimas. Tokie buvo jo namai, kuriuose vyravo balta ir mėlyna spalvos. - Kodėl būtent tokios spalvos? - paklausiau. - Mamos mėgstamiausios. Mano taip pat. Vienoje nuotraukoje išvydau vyriškį, kuris tikriausiai turėjo būti Martyno tėtis. Tobuli bruožai, kokie ir Martyno. Grenau bruožai. - Eime. Aprodysiu visą namą… ••• Martyno namai pasaka! Būtų gera čia gyventi. - Tavo namai nuostabūs, - neslėpiau nuostabos. - Norėčiau čia gyventi. - Galbūt kada nors ir gyvensi, - su šypsena ištarė jis. - Ateik, noriu tau kai ką parodyti. Ėjome link miško. Kažkur girdėjosi upelio šniokštimas. Priekyje mus pasitiko tankūs krūmynai. - Tu įsitikinęs, jog tai gera mintis? - paklausiau. - Lįsti per krūmus? - linktelėjau. - Žinoma. Nieko nelaukęs, Martynas sugriebė mano ranką ir nusitempė paskui save. Tiesiai į krūmus. Vaizdas, pasirodęs prieš akis, mane tiesiog šokiravo. Teigiama prasme. Upelis buvo nuostabus. Parkelis greta - taip pat. - Gražu, ar ne? - Begalo, - nuostabos perspelgtu balsu pritariau. Buvau sužavėta. Martynas atsisėdo ant suolelio, netoli upelio. Pakvietė ir mane. Vis dar žvalgydamasi ir viskuo žavėdamasi, prisėdau greta jo. - Koks grenau gyvenimas? - Sunkus, - nenoriai pradėjo. - Turi laikytis begalės taisyklių. - Kokių būtent? - Gali mylėti tik grenau. Jeigu žmogus, kuris neva turėjo būti grenau, toks išties nėra, juo tenka atsikratyti. Tik po išdavystės leidžiama mylėti žmogų. Bet tik iki palikuonio gimimo. Taip pat niekas negali žinoti, kas tu esi. Tokio žmogaus taipogi neturėtų likti.

28


- Iš kur tu visa tai žinai? Negi tokių, kaip mes, čia yra daugiau? - Taip. Bent pusė Klaipėdos gyventojų - grenau. Man pasidarę smalsu. - O kokie privalumai būnant grenau? - Greitis, protas, tai budinga kiekvienam mūsų. Minčių skaitymas taip pat. Tik vieniems iš mūsų reikia žmogų paliesti, kad galėtum perskaityti jo mintis, o kitiems - ne. Taip pat kiekvienas mūsų gauna ir unikalią dovaną. Pavyzdžiui aš - regiu netik tai, ką žmogus tuo metu mąsto, bet ir tai, ką jau mąstė bei jo prisiminimus. - Tikiuosi mintis girdėsiu tik prisilietus. Antraip išprotėsiu. - Priprastum. Viskam reikia laiko. - Man laikas didžiausias priešas. ••• Atrodė, jog praėjo visa amžinybė, kaip mudu esame čia. Apsikabinę ir tylintys. Laukiantys to, kas artėja vienam iš mūsų. Kiekviena savo ląstele, laukiau tos akimirkos. Bet tuo pačiu jos ir bijojau. Martynas žvilgtelėjo į laikrodį. - Eime. Laikas vidun. - Kodėl? - nustebau. - Artėja vidurnaktis. Tada viskas prasidės. Sustingau. Vidurnaktis buvo netoliese. Maniau, viskas prasidės bent jau ryt ryte. Stovėjau nejudėdama. Kaip mirusi. Vos kvėpavau. - Dite, ar tau viskas gerai? Mums liko mažai laiko. Kojos nenoriai pakilo eiti. Martynui teko mane tempti paskui, kad nenuklysčiau, kur nereikia. Grįžus vidun, atsipeikėjau. Turėčiau likti rami. Viskas bus gerai. Aš nebūsiu viena. Jis šalia. - Sėskis, - paliepė Martynas. Akies krašteliu žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį. Aš taip pat. Dvi minutės iki vidurnakčio. Pasiruošiau tam, kas manęs laukia. Minutė, ir viskas pasikeis. Tapsiu kitokia. Tobula. Tik už tai reikės susimokėti. Dinn! Suskambo svetainės laikrodis. Dinn! Vidurnaktis. Tačiau nieko nepajutau. Ničnieko.

29


Po penkių minučių taipogi. - Velnias! - sušuko Martynas. - Jau turėjo prasidėti! - Martynai, negi aš…? - virpėdama pratariau. - Tu žmogus! Šūdas! Tas sumautas vampyras buvo teisus! - Kas dabar bus? - Tu žmogus. Žinai mano paslaptį, - aš atsitraukiau. - Ir, po velnių, aš tave myliu! Martynas staiga atsidūrė greta manęs. Rankoje laikė ginklą. Šautuvas. Nebuvo laiko aiškintas koks ir kelinto kalibro. - Tu neketini to daryti, - sušnibždėjau. - Man teks. Sumautos taisyklės. - Tau nebūtina jų laikytis, - Martynas užtaisė ginklą. - Visi jas laužo. - Deja, aš kitoks. Taisyklių niekada nelaužau. Sulig paskutiniu žodžiu jis nusitaikė. Plaučiuose pritrūko oro. Supratau, jog tai ne dėl baimės. - Prasideda, - vos pratariau. - Tau neteks to daryti. Tai buvo paskutiniai mano žodžiai. Panirau į tamsą ir velnišką skausmą…

30


3.NEPAŽĮSTAMOJI

31


• •Martynas• Viena minutė ir būčiau ją nušovęs. Viena minutė ir būčiau netekęs dar vieno brangaus žmogaus. Būčiau padaręs didžiausią gyvenimo klaidą. Bet viskas spėjo prasidėti. Ditė gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Labai silpnai kvėpavo. Bijojau ją liesti. Kiekvienas mano prisilietimas galėjo jai sukelti skausmą. Tačiau palikti jos ant grindų taip pat nesinorėjo. Bandžiau kuo atsargiau ją pakelti. Vos prisilietus ji pradėjo šaukti. Turėjau stengtis nesiklausyti, antraip būčiau ją palikęs gulėti ant grindų. Atsargiai paguldžiau ją ant sofos. Ditė vis dar šaukė. - Viskas bus gerai. Ramiai, - bandžiau ją nuraminti. Glosčiau jos plaukus. Ditė drebėjo. Apklojau ją antklodę, tačiau ji ją nustūmė. Retkarčiais ji gulėdavo ramiai, atrodė, kad miega. Tačiau kartais pradėdavo rėkti. - Martynai, - tyliai pratarė. - Aš čia, - suėmiau jos ranką, bet Ditė ją suspaudė. Velniškai stipriai. Vos spėjau ištraukti ją. ••• Ditė prasimerkė. Jos akys buvo perkreiptos skausmo ir baimės. - Nekenčiu tavęs! - tarsi juokaudama ištarė. Po tokių žodžių ir vėl tyla. Sunku matyti tokią Ditę, . Norėčiau, kad tai greit baigtųsi. Bet net negaliu numatyti, kada tai įvyks. Kiekvienam iš mūsų pasikeitimas vyksta skirtingą laikotarpį. Man pačiam jis truko beveik savaitę. Apie pasikeitimą nieko nežinojau, kol jis neįvyko. Lygiai vidurnaktį, naktyje iš liepos penktosios į liepos šeštąją, aš susmukau ir nebejaučiau, kas vyksta. Vidus degė iš skausmo. Nereagavau į aplinką. O kai viskas baigėsi ir aš atsipeikėjau, radau savo mamą negyvą. Neiškart suvokiau, kuo tapau. Nuo to įvykio buvo praėjęs mėnuo. Apie jį jau buvau beveik pamiršęs. Iki tol, kol netyčia neprisiliečiau prie kažkokios nepažįstamos moters. Išgirdau ją kažką sakant. Maniau, kad ji su kuo nors kalbasi. Bet atsisukęs, šalia jos nieko neišvydau. Pamaniau, gal man pasivaideno? Bet, kai panašus įvykis pasikartojau, supratau, jog kažkas ne taip.

32


O kai teko grįžti į mokyklą, pamačiau ir likusius pokyčius. Niekada nebuvau gabus mokinys. Bet staiga visos lygtis tapo aiškesnės. Viską visada žinodavau. Pasikeitė mano pažymiai. Netgi mokytojai nustebo. - Martynai, ar tai tikrai tu? - sakydavo jie. Jų žodžiai man nė kiek nerūpėjo. Tenorėjau išsiaiškinti, kas man nutiko. Tačiau protas ir minčių skaitymas nebuvo mano vieninteliai nauji sugebėjimai. Sunkoka buvo suvokti, kodėl galiu bėgti taip greitai. Greičiau negu įprastai. Žmonės taip nebėgiojo. O man pavyko. Maniau, kad tik aš vienas toks. - Martynai. Tu pasikeitei, - kartą pratarė mano draugas Erikas. - Žinau. - Gal nori palenktyniauti? - juokdamasis pratarė. Buvo įdomu, kodėl jis savimi taip pasitiki, todėl sutikau. Sutarėme, jog bėgsime sulig trimis ir iki gatvės galo. Erikas pradėjo skaičiuoti. Vienas. Abu pasiruošėme bėgimui. Du. Trys. Pasileidau bėgti. Mano tikslas buvo gatvės galas. Žiūrėjau tik į jį. Gatvė žaibiškai artėjo. Staiga priekyje išvydau besišypsantį Eriką. - Kaip tau pavyko? - paklausiau nustebęs. - Aš labiau patyręs, - girdamasis atsakė. - Tu toks, kaip ir aš. Tu vienas iš mūsų. Vėliau sužinojau tiesą. Esu grenau. Erikas supažindino su kitais, tokiais, kaip mes. Prisiekiu, iš pradžių maniau, jog tai nesąmonė. Tik laikui bėgant patikėjau. - Martynai, - šis balsas privertė mane sugrįžti į realybę. Ditė sėdėjo ant sofos ir šypsojosi. - Viskas baigėsi, - ramiai ištarė. - O kaip tu laikaisi? - Puikiai. Tik užplūdo prisiminimai. - Kokie? - Įvairūs. Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Ditė atrodė pasikeitusi. - Ar galėtum apie ką nors pagalvoti? Noriu žinoti savo minčių skaitymo galimybes. Ar žinai, kiek laiko tu čia?

33


Ditės akys išsipūtė. - Kiek laiko aš čia? - Tris diena. - Velnias! Tėtis pasius. - Aš skambinau jam. Jo nėra namuose. - Tikrai? - Ne, - juokdamasis pratariau. - Ačiū. Būtų pats laikas grįžti namo. - Gal nori grįžti kitaip? - paklausiau. - Bėgant? Negi tu manai, kad ir aš tapau greita? - Žinoma. Nagi, pabandyk. Juk nieko neprarasi. - Sutinku tik dėl to, jog ir man pačiai įdomu. Lauke pūtė žvarbus šiaurės vėjas. Turėjome bėgti į pietus, todėl toks vėjas mums buvo pats tas. - Daiktų nesiimsi? - paklausiau. - Dar žadu grįžti, - su šypsena atsakė. - Pasiruošusi? - Taip. Galime pradėti. Pradėjau bėgti. Ditė taip pat. Ji neatsiliko, kad ir kokia lėta bei nerangi atrodė. - Iš kur gavai tą ginklą? - bėgant paklausė. - Hmm… Vis dėl to pameni. Šeimos palikimas. Atsiprašau, jeigu juo tave išgąsdinau. - Negi tikrai būtum mane nušovęs? - paskutini žodį ji ištarė tyliai. - Greičiausiai. Likusį kelią bėgome tylėdami. Mano galvoje sukosi tik viena mintis: ar Ditė man atleis?

34


• •Ditė• Atsargiai pravėriau buto duris. Viduje buvo tylu. - Tėti? Tačiau niekas neatsakė. Tėčio minčių taipogi nebuvo girdėti. Greičiausiai - jo nebuvo namuose. Martynas atsargiai įžengė į vidų. - Jo nėra? - Taip, - atsakiau. Martynas žvalgėsi. Jo akys sustojo ties spinta. Pamačiau tai, ką ir jis. Raštelis. Dite, Linksmai atšvęsk. Grįšiu šeštadienį. Pinigai stalčiuje. Nusipirk, ką nors pavalgyti. - Man pasisekė. Jo nebuvo namuose. Staiga suurzgė mano pilvas. Prisiminiau, jog nevalgiau jau nuo ketvirtadienio. Šaldytuvas nedžiugino savo paklausa. Bet tai buvo geriau negu nieko. Šaldiklyje pavyko rasti šaldytos žuvies. - Tu alkanas? - paklausiau Martyno. Grrr. Atsakė jo pilvas. Netrukau iškepti žuvį. Kvapas viliojo, kad ir kaip nemėgau žuvies. Galbūt tapau nebe tokia išranki? Padaviau lėkštę Martynui. - Atleisk, tai viskas, ką turiu, - pasiteisinau. - Gardžiai kvepia. Nežinojau, kad moki gaminti. - Tu dar ne viską apie mane žinai. Dar ne tokių stebuklų galiu padaryti. - pratariau ir nusijuokiau. Valgėme tylėdami. Vis dar bandžiau suvokti, kuo tapau. Teks priprasti gyventi pasaulyje be melo. Dabar tai draudžiama. Kaip ir draudžiama, kam nors žinoti, kas esi. Joks žmogus to negali žinoti. Absoliučiai joks. Netgi tėtis. Tai bus tik mano asmeninė paslaptis. Vienintelis ją žinos Martynas. - Sumautas pasaulis. atleisti būtent dabar, kai ir taip sunku rasti darbą! - išgirdau pažįstamo žmogaus mintis. - Velnias! Tėtis grįžta! - sušnibždėjau. - Ar galiu likti? Negi nenori jo su manimi supažindinti?

35


- Tu turbūt juokauji? - Juk vis vien kada nors tai turėsi padaryti. - Bet ne dabar. Ar tau pavyks dingti nepastebėtam? - Taip. Per tavo kambario langą. Paskubomis padėjau lėkštes į kriauklę. Mums beeinant į mano kambarį, koridoriuje susidūrėme su mano tėčiu. - O! Tėti! Stengiausi laimėti laiko, kol tėtis žiūrėjo į mane. Tačiau, mano nelaimei, jo akys tuoj nukrypo į Martyną. - Dite, ar dabar supažindinsi mus? - paklausė tėtis. Sutrikau. Niekada neteko tėčiui pristatinėti vaikinų. Jų tiesiog niekada neturėjau. Tai buvo pirmas kartas. Ir turbūt paskutinis. Martynas stovėjo greta manęs. Atrodė, kad nejuda. - Juk sakiau, kad kada nors tai įvyks, - mintyse pratarė Martynas. Tai turėjo įvykti vėliau. Ir ne tokiomis sąlygomis. Man reikėjo laiko. Bet jo man niekuomet niekas neduoda. Kaip visada. Stengiausi nesiklausyti, ką galvoja tėtis. Bet kokia jo mintis apie Martyną, galėjo baigtis mirtinu kirčiu man į širdį. - Nagi Dite. Supažindink mus, - paragino tėtis. Man nebeliko kitos išeities. - Tėti, tai Martynas. Martynai, tai tėtis, greitomis išpyškinau. - Martynas. Hmm. Šis vardas man girdėtis, - pagalvojo tėtis. Vos nepašokau. Tokia mintis negalėjo nepraeiti pro mane. Negi tėtis pamena tą dieną, kai susipažinus su Martynu, aš jį šaukiau? Tebuvo vienas atsakymas. TAIP. - Malonu Martynai. - Man taip pat, pone. - Nesikuklink. Vadink mane Paulu, - su dirbtine šypsena pratarė tėtis. Jis aiškiai nepasitikėjo Martynu. Tai buvo akivaizdu jo akyse. Nereikėjo nė gilintis į mintis. - Negi jau ruošeisi mus palikti, Martynai? - paklausė tėtis. - Na, toks buvo mano planas. - Gal liktum vakarienės? - tėtis buvo perdėm mandagus. - Mes jau pavalgėme, - greitomis įsiterpiau. - Martynui laikas eiti.

36


Tėtis, regis, suprato - supažindinimas baigtas. Jis nuėjo į svetainę. Martynas žengė lik laukuje durų. - Vakare užsukti? - tyliai paklausė. - Taip. Bet tik vakare. - Tuomet iki, - su šypsena pratarė ir išėjo. ••• Vakarop pasijutau prastai. Krėtė šaltis. Drebėjau. Susiriečiau į kamuoliuką ir palindau po didžiule krūva antklodžių. Bet ir tai menkai tepadėjo. Atrodė, jog nuo tokio drebėjimo, bent jau lova turėjo apšilti. Tačiau ir ji skendo šaltyje. Akių vokai svėrė vos ne toną. Pakelti juos buvo velniškai sunku. Labiausiai nesitikėjau užmigti… Stovėjau kaip įbesta. Praeiviai ėjo pro mane. Jie visiškai ignoravo mano egzistavimą. Tik vienas praeivis nuo visų skyrėsi. Jis stovėjo takelio gale ir smalsiu žvilgsniu mane tyrinėjo. Bent jau man taip atrodė. Jo stebėjimas truko vos akimirką. Tuomet jis žengė. Nuo jo nuslydo šešėlis, kuris jį dengė. Atrodė, jog akys nori mane apgauti. Žmonės nespindi. O šis spindėjo. Atrodė tobulas, kad ir kaip trikdė jo spindėjimas. Negalėjau atitraukti akių nuo jo. Net ir norėdama nebūčiau galėjusi. Šio nežmogiško žmogaus žavesys pakerėjo. Jis vis artėjo. Atrodė, jog sklęsta, o ne eina. Atstumas tarp manęs ir žmogystos staiga sumažėjo iki kelių metrų. Tapo lengviau įžvelgti likusius jo bruožus. Vaikinas buvo vos vyresnis už mane. Šviesūs plaukai buvo šiek tiek pašiaušti. O akyse nebuvo nė lašelio gyvybės. Juodos akys. Blyški oda. Dailūs bruožai. - Ačiū, - tyliai į ausį sušnibždėjo. - Vakarienė, - vaikinas nežinojo, jog moku skaityti mintis. Dabar būtų buvusi pati tinkamiausia akimirka sprukti. Bet mano norams nebuvo lemta pildytis. Manęs ir vaikino nebeskyrė niekas. Galėjau jį paliesti, atstumti nuo savęs. Bet aš nedariau nieko. Negalėjau nė piršto krustelėti. Vaikinas delsė. Jau senai galėjo mane pulti. Tereikėjo vienos minties ir tai įvyko. Pajutau jo dantis savo kakle. Silpnas garsas išsiveržė iš vidaus. Stiprėjo. Vampyras nesustojo. Jam patiko mano kančios, mano tylus skausmas. Sadistas. Ne kitaip.

37


Jis atsitraukė nuo mano kaklo. Atrodė, jog viskas baigta. Bet taip atrodė tik man vienai. Vaikinas suėmė mano tabaluojančia ranką. Ir vėl suleido dantis. Jis troško išsiurbti visą kraują iš manęs. Tu per skaniai kvepi. Buvo sakęs Martynas. Mano kraujas vampyrui buvo tarsi narkotikas. Jam jo nebuvo gana. Netikėtai, net mano pačios nuostabai, pabudau. Veidas buvo nusėtas lipnaus prakaito. Ranka ir kaklas išties degė. Tai tebuvo sapnas. Bandžiau raminti save. Bet veltui. Sapną buvo sunku išstumti iš atminties. Kambaryje jau buvo tamsu. Tikriausiai miegojau bent trejetą valandų. Martyno dar nebuvo. Lango pusėje kažkas sukrebždėjo. Pašokau. Bet koks garsas mane trikdė. Tačiau nebuvo ko baimintis. Tai tebuvo Martynas. Mano laimei. - Ooo… - nusistebėjo jis. - Atrodai, emm…, šlapoka, nusijuokė. Tikriausiai atrodžiau klaikiai. Taip pat, kaip ir jaučiausi. - Ačiū, - kandžiai pratariau. Daugiau nieko nebeištarusi išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą. Šaltas vanduo užliejo mano kūną, kuris degte degė. Šalčio nejutau. O bjaurios mintys vis neapleido. Kvaili vampyrai. Gyvenimas su vienu tokiu jau baigėsi. Tačiau jie vis tiek manęs nepalieka ramybėje. Net sapnuose. Sudrebėjau. Bet ne nuo kvailų, mane užplūdusių, minčių. Pajutau ant manęs tekantį šaltą vandenį. Buvo gana čia lindėti. Susukau savo plaukus į rankšluostį, o pati įsisupau į minkštutėlį chalatą. Namai buvo tarsi tušti. Atrodė, kad be manęs ir Martyno (kurio visiškai nesigirdėjo), čia daugiau nieko nėra. Tik labai trumpai pavyko išgirsti užslopintą tėvo knarkimą. Grįžau į kambarį. Martynas sėdėjo supamoje kėdėje. - Tu gal įsimylėjęs šią kėdę? - paklausiau. - Kodėl? - nusistebėjo Martynas. - Tu visuomet joje sėdi. - Iš čia geriausias vaizdas. Martynas sakė tiesą. Tai buvo ir mano mėgstamiausia kambario vieta. Krėslas priklausė mano močiutei, mano mamai, o dabar - man.

38


- Spėju, triukšmauti negalima? - tarsi juokaudamas paklausė. - Atspėjai. O ką ketinai daryti? Martynas nužvelgė mane savo slapukišku žvilgsniu. - Priklausė nuo to, ką ruošiausi daryti. - Galvojai ką negera? - Negi negali skaityti minčių? - juokdamasis paklausė. - Atrodo, kažkas moka jas uždaryti, - nusijuokiau pati. Atrodo, Martynas savo gera nuotaika sugebėjo užkrėsti ir mane. Labai staiga pajutau Martyno rankas ant savo liemens, o tuomet labai “tyliai” trenkėmės į lovos atlošą. - Gal ketini mane užmušti? - Tai būtų gan sunku padaryti, - su baugščia šypsenėle pratarė. Atsargiai, tik pirštų galais, jis perbraukė per mano ranką. Suvirpėjau. Buvo velniškai malonu. Gulėjau užsimerkusi. Greičiau nei po minutės, pajaučiau šiltas Martyno lūpas. Jos atsargiai prisilietė prie manųjų, o tada švelniai į jas įsisiurbė. Pajutau Martyno pirštus savo plaukuose. Mano rankos godžiai glaudė jį arčiau manęs. Visiškai nesuvokdama savo veiksmų, pajutau, kaip mano rankos lietė nuogą Martyno nugarą. Tai pajutęs, jis atitraukė savo veidą. - Niekada neversiu tavęs daryti to, ko nenorėtum, sušnibždėjo. - Aš noriu. - Dite, pagalvok. Tokią galimybę turėsi tik kartą gyvenime. Vėliau gali gailėtis. - Aš noriu, - pakartojau. - Ne. Palūkėk. Mums per anksti. - Gerai, - nusileidau. - Ačiū, - pratarė ir pabučiavo. Bet šįkart atsargiau ir stebėdamas kiekvieną mano judesį. Buvo susikaustęs ir neatsipalaidavęs… - Ar labai supyksi, jeigu šiąnakt neliksiu? - Pasistengsiu ištvert. - Šaunuolė. Tuomet susitiksime rytoj. Miegok ramiai, nesapnuok košmarų. –pratarė ir pabučiavo į kaktą. O tada iššoko pro langą ir paskendo tamsoje. Aš apsigaubiau antklodėmis ir panirau į sapną. •••

39


Pabudau nuo triukšmo svetainėje. Garsiau negu įprastai kalbėjo tėtis ir kažkokia moteris. Nežinau, kaip viskas prasidėjo. Bet triukšmo užteko. Greitomis apsirengiau ir nuėjau link svetainės. - Nesuprantu! Kaip galėjai taip dingti? Kodėl po tiek metų? klausė tėtis. Stebėjau tėtį ir nepažįstamąją iš už svetainės kampo. Jiedu manęs nematė. Nugara į mane stovėjo toji moteris. Šviesūs jos plaukai siekė pečius. Rankos pasidavusiai glaudėsi prie klubų. - Atleisk - teištarė moteris. - Ar bent nutuoki, kaip jausis Ditė? Joana, kam inicijavai savo mirtį? Iš šių kelių sakinių supratau, kad kalba eina apie mane. - Juk sakiau tau, jie mane, jog aš išprotėjau. Uždarė mane, o paprasčiausius pelenus tau atidavė kaip manus. Visa tai buvo suplanuota. Paulai, ar bent galėčiau išvysti Ditę? Maldauju. Vos laikiausi ant kojų. Vaizdas prieš akis tapo neryškus… ••• - Dite? Mažute? Nenorom praplėšiau akis. Vaizdas vis dar buvo neryškus. Vos mačiau, jog prieš mane stovi tėtis. Nežinojau, ar jis vienas, ar toji moteris kur nors greta. - Dite, ar girdi mane? - Taip, - pratariau. Buvau savo kambaryje. Gulėjau savo lovoje. - Viską girdėjai? - Taip, - pakartojau. - Atleisk, aš nė pats nežinojau. - Žinau, - balsas trūkčiojo. - Ar ji čia? - Ji svetainėje. - Ar gali pakviesti? - Bet ar tu tikrai to nori? - tegalėjau palinkčioti. Tėtis išėjo ir tyla pradėjo spengti ausyse. Buvau viena, bet tai truko neilgai. Po minutės mano kambaryje pasirodė JI. Atsargiai priėjo prie mano lovos ir prisėdo greta manęs. - Labas, - nedrąsiai pradėjo ji. - Labas, - šaltu tonu atsakiau. - Atsiprašau, kad taip staiga įsiveržiau atgal į…

40


- Nereikia! - pertraukiau ją. - Pasilik savo atsiprašymus sau. Tavęs man reikėjo ankščiau. - Žinau. Turėjau grįžti prieš septyniolika metų, bet juk pati girdėjau, kas įvyko. - Melas! Meluok tėčiui, ne man. Nesuprantu, ką veiki šiame pasaulyje? Kodėl grįžai? - pro sukąstus dantis iškošiau. - Kaip matau, viską žinai, - ji pabandė mane paliesti. Žinojau, kam jai to reikia, todėl patraukiau savo ranką. - Atleisk, - tęsė ji. - Gavau teisę grįžti. Buvo įrodyta, jog nemelavau. Grįžau pas tave, aukse. Noriu ištaisyti tą klaidą. Bandžiau “pagauti” jos mintis, bet ji tobulai jas slėpė. - Man tavęs nereikia. Turiu mylimą žmogų, kuris man nemeluoja. - Negi manai, jog ir jis tau nemeluoja? Dabar tai jau leidžiama. Draudimas panaikintas. - Ne, jis to niekada nedarytų. Pamatyčiau tai jo mintyse. - Argi nežinai, jog ir mintyse galima meluoti? Šių žodžių man buvo gana. Buvo perpildyta mano kantrybės taurė. - Dink! Išnyk iš mano gyvenimo! Tegu viskas būna, kaip buvo iki šiol! Išeik! - šaukiau. - Prašau, - jau ramiau pratariau. - Vėliau gailėsies dėl tokių savo žodžių. Dabar tau reikia laiko. Ji atsistojo ir lėtai žengė durų link. - Iki pasimatymo, - mandagiai išarė ir išėjo. Ji grįžo. Nori sugriauti mano pasaulį, ideologiją, kuria gyvenau nuo tada, kai Martynas pasirodė mano gyvenime. Jos nebuvo septyniolika metų, o dabar ji grįžo ir nori atsiimti tai, ką neva prarado! Absurdas! Ji manė, kad aš tuo patikėsiu. Kvailė. Man jos nereikia. Netikiu nei vienu jos žodžiu. Liežuvis neapsiverčia vadinti šios moters mama. Jos man nėra. Ir niekada nebuvo, tai kodėl staiga turėtų atsirasti? Aš puikiai gyvenau ir be jos. Galiu taip ir toliau gyventi. Nors antra vertus, atsivertų puikios galimybės pažinti save ir savo šaknis. Tylėk! Kvailas vidinis balsas. Protingai pagalvojus, juk vis dėlto - ji mano mama. Moteris, kuri mane pagimdė. Ir paliko. Nors kada pritariau pati sau. Tvirtai nusprendžiau - man jos nereikia! Bent kol kas.

41


••• Bandžiau savo rytines mintis užgožti namų ruoša. Bet sunkiai sekėsi. Vis iškildavo koks nors prisiminimas. Tėtis puikiai suprato mano neapykantą. Ir jis jautėsi taip pat. Šilta ašara nuriedėjo skruostu. Greitu rankos judesiu ją nubraukiau. Ši moteris neverta mano ašarų. Joanos Grynienės niekada nebuvo mano gyvenime. Ir niekada nebus. Per amžius. ••• Dabar savo mintis telkiau į knygą “Paslaptys”. Buvau taip smarkiai į ją įlindusi, jog net nepajutau, kaip Martynas pasirodė mano kambaryje. - Tau nereikėtų verkti, - pratarė vietoj įprasto labas. - Tu vis tiek nenutuoki, dėl ko tai, - pasakiau ir nubraukiau ašarą. - Duok ranką ir atsipalaiduok, - mintyse išgirdau sakant jį. Į mane žiūrėjo slapukiškos Martyno akys. Joms atsispirti buvo neįmanoma. Pasidaviau joms ir ištiesiau ranką. Martynas atsargiai ją suėmė ir užsimerkė. Atrodo, jaučiau, kaip jis filtruoja mano mintis. Kiekvieną paprastutę mintelę. Galbūt jose jis išvysta daugiau, negu aš pati. - Suprantu, - vis dar užsimerkęs ištarė. - Tau reikia prasiblaškyti. Persirenk. Žiūrėjau į Martyną kvailio žvilgsiu. - Nagi paskubėk. Antraip, galime nespėti. Nuėjau prie savo spintos. Nežinodama, kur Martynas ketina mane vestis, negalėjau sugalvoti, ką rengtis. - Ar bent išduosi, kur mes einam? - Ne, - teatsakė jis. Man teko suktis iš padėties, todėl pasirinkau tokius drabužius, kurie tiktų bet kur. Smėlio spalvos sijonas ir rusva palaidinė. Smalsios Martyno akys tyrinėjo mane. Pasijaučiau nejaukiai. - Gal bent nusisuk? Jis nesipriešino. Iškart nusisuko. Greitomis peršokau iš džinsų į sijoną. Meldžiausi, kad Martynas vis dar būtų nusisukęs. Žinojau, kad mano figūra nėra ideali. Gėdijausi jos, nesirodydavau net perdaug ją apnuogindama. Kai mano persirengimas buvo baigtas, Martynas su nuostaba žiūrėjo į mane.

42


- Tik nesakyk, kad žiūrėjai! - Martynas kone išraudo. - Tu neįtikėtinas! - Veidrodis buvo mano pusėje, - nekaltai tepasakė. Kaip aš galėjau nepastebėti, jog jis atsisėdo priešais veidrodį? Tik dėl to jis nesipriešino nusisukti. - Nesijaudink. Tu nuostabi, - sušnabždėjo ir pabučiavo į kaklą. Suvirpėjau. - Eime? Palinkčiojau. Martynas žengė lango link. - Susitiksime lauke, - ištarė ir iššoko. Tėtis buvo išėjęs, todėl neteko kurti pasakų, kur tokiu metu išeinu. Užrakinau buto duris ir tekina nubėgau žemyn, kur manęs jau laukė Martynas. Jam nebuvo būtina lipti pro langą (juk tėčio nebuvo), tačiau jis vis vien neatsispyrė šiam jo malonumui. Bent jau aš taip maniau. - Pasirengusi? Paklausė Martynas, - palinkčiojau. - Tuomet eime, - nusišypsojo ir paėmęs mano ranką pradėjo bėgti. Man neliko kitos išeities, kaip tik bėgti paskui ir neatsilikti. - Mes jau čia, - po kiek laiko ištarė. Mes sustojome. Apsižvalgiau. Vieta atrodė matyta, bet dar nesuvokiau, kur tiksliai esu. Po mano kojomis džeržgė smėlis, o prieš akis mėlynavo jūra. Bet ir tai nepadėjo susigaudyti. - Kur mes? - paklausiau. - Nidoje. Turėjau suprasti. Vieta buvo per daug pažįstama. Tačiau čia visuomet patekdavau su keltu. - Kaip mes čia atsidūrėme? - Atbėgome, - nusijuokė Martynas. - Kai mes bėgame, jokios gravitacijos jėgos mūsų neveikia. Tik bėgame ir viskas. Nors šiuo atveju, tai buvo panašiau į skridimą. - Nekalbėk man apie skrydžius. Užtekdavo pagalvoti apie pirmąjį ir paskutinį skrydį, ir man pasidarydavo bloga. Žinoma, tai buvo visiška priešingybė šiam kartui. Pykinimo nejaučiau. Nejaučiau nieko, kas būtų priminę man apie patį skrydį. Net pačio skrydžio nepamenu. Man bemąstant, Martynas jau buvo spėjęs paruošti vietą mano “prablaškymui”. Ant smėlio jau buvo patiesta kažkas panašaus į paklodę. Ant jos daugiau nieko nebuvo tik Martynas. Savo žydromis akimis jis stebėjo besileidžiančią saulę. Ši, dangų buvo nudažiusi raudonai. Atsisėdau greta jo ir kartu pradėjau stebėti saulę.

43


- Gražu, ar ne? - Taip, - pritariau. Nustebau, kai staiga Martynas pakilo, nusimetė marškinius ir puolė link jūros. Niekuomet neatkreipiau dėmesio, kuo jis vilki. Dabar jo tvirtus pečius dengė paprasčiausi marškiniai, bet ir šie jam teikė nepaprasto žavesio. Tekinomis nubėgęs iki jūros, Martynas šoko ir panėrė. Jam išnėrus mačiau, kaip vandens lašeliai žaidė jo plaukuose. Lašeliai blizgėjo ir atrodė kaip maži deimantai. Tas pats buvo ir ant jo kūno. Tik šis atrodė dar įspūdingiau. Dabar, kai jis buvo be marškinių, išvydau, koks išties jis raumeningas. Tiesiogine žodžio reikšme, rijau Martyną akimis. - Nagi, prisijunk, - laimingas sušuko Martynas. - Na jau ne. Aš ir vanduo vienoje vietoje? Neįmanoma misija, atkirtau. - Aš tave saugosiu, - nekaltai pasakė, bet aš nepasidaviau. Nejaugi nori, kad tavo drabužiai liktų šlapi? Per kelias sekundes Martynas atsidūrė greta manęs. Savo šlapiomis rankomis suėmė mano liemenį ir pabučiavo. - Prašau, - sukuždėjo. - Tik šįkart, nebandyk žiūrėti, - nusileidau. Martynas grįžo atgal į vandenį, o aš tuo metu nusivilkau sijoną ir palaidinę. Likau tik po apatiniais. Jaučiausi baisiai nemaloniai, todėl greitomis nubėgau link vandens. Martynas išgirdo mano žingsnius ir, man dar nespėjus pasiekti jūros, atsisuko. Jis žiūrėjo į mane, ir aš pajutau, kaip mano veidą užliejo raudonis. Kaip galima greičiau nubėgau į vandenį. Kai buvau įsitikinusi, jog mane visą apgaubė vanduo, sustojau. Buvau žymiai toliau negu Martynas. Tačiau jis greit atsidūrė šalia. Vienu staigiu judesiu apsikabino ir prisitraukė arčiau. - Nebijok pati savęs. Esi nuostabiausia pasaulyje. Vienintelis tavo trūkumas - tai baimė. Baimė visiems parodyti, kokia nuostabi tu esi. To bijoti neverta. Yra žymiai baisesnių dalykų… ••• Pabudau, kai saulė jau švietė man į veidą. Po galva jaučiau smėlį. Jo buvo pilna visur. Buvau apklota ta pačia paklode, ant kurios vakar aš su Martynu sėdėjau. Jis pats, buvo greta manęs. - Labas rytas, - pratariau.

44


- Sveika, - Martyno lūpose žaidė šypsena. - Ar ilgai miegojau? - Maždaug keturias valandas. - Ooo… - nusistebėjau. - Saugojau tave, kaip ir žadėjau. Visą naktį, - didžiuodamasis savimi pasakė. - Visiškai nemiegojai? - Ne, o turėjau? - nusijuokė. - Galbūt. - Ar jautiesi geriau? - Žymiai geriau. Ačiū, - nusišypsojau. - Ar tu rimtai įsitikinusi, jog tau jos nereikia? Juk vis dėlto, ji tavo motina. - Tik motina. Gyvenau be jos septyniolika metų ir man visai jos netrūko. Nemanau, kad jos reikia ir dabar. Tebebuvau vakarykščio savo nusistatymo. Joanos man nereikia. Vis dar tebegulėjau. Atsisėdus pastebėjau šalia gulinčius savo drabužius. - Manau, derėtų apsirengti, - tyliai pratariau. Kažkodėl nebesigėdijau rengtis prie Martyno. Greitomis nusivaliau smėlį nuo kūno ir apsirengiau. ••• - Ar atsakytum man į kelis klausimus? - paklausiau mums vaikštinėjant pakrante. - Priklausys nuo to, kokie jie bus. - Aš tik noriu būti tikra, kad Joana melavo, – sustojome, aš atsisukau į Martyną. - Ji sakė, kad draudimas meluoti panaikintas. Ar tai tiesa? Martynas susimąstė. Jo akys sustingo. - Ji tau taip sakė? - Taip. Martynai, atsakyk. Aš noriu žinoti tiesą. - Jis panaikintas. - Kiek laiko? - Mano žiniomis, jau dešimt metų. - Dešimt metų?! Tu juk prieš mėnesį sakei, kad tai draudžiama. Tu man melavai? - Dite, aš nežinojau. - Taip! Kurgi ne. Tu man melavai! Aš nekenčiu melagių! Gal meluoji, kad ir myli mane? Martynas žiūrėjo į mane. Suėmė už rankų.

45


- Niekada nebuvau tikresnis, kad myliu tik tave. Esi mano gyvenimo saulė, nutvieskusi mano tamsią naktį. Išplėšiau savo rankas iš jo rankų. - Ruoškis pasitikti saulėlydį! - sušukau ir puoliau bėgti. - Dite! Nekvailiok! - kažkur toli išgirdau jo balsą. Bėgau. Galėjau bėgti greičiau negu buvau įpratusi. Tai buvo nauji potyriai. Troškau juos pažinti labiau. Atrasti tai, ko dar nepatyriau.

46


4.SAULĖLYDIS

47


• •Martynas• Ji dingo. Pabėgo. Paliko mane viena. Tereikėjo pripažinti jos motinos tiesą ir netekau jos. Per greitai. Ji grįš. Turi grįžti. Mūsų gyvenimas vienas. Mes surišti. Niekas negali jos iš manęs atimti. Niekas. Kiekvieną naktį sapnuose regiu ją. Mano gyvenime ji užima svarbią vietą. Širdyje taipogi. Jos dingimas tarsi perplėšė mane pusiau. Vieną pusę ji pasiėmė su savimi. Turiu atgauti ją ir Ditę. Bet kokia kaina. Už keleto dienų ateis rugsėjis. Jau dabar oras tapo šaltesnis. Dažniau pučia šalti vėjai. Tai tik dar labiau sustiprina mano vienatvę. Netgi muzika nepadeda jos pamiršti. Su grupe ruošiamės naujam sezonui. Kuriame dainas. Erikas pastebėjo, jog mano kurtos dainos, dabar tapo dar liūdnesnės. Jis žino to priežastį. - Erikai, jeigu tau kas nepatinka, gali kurti pats! - sušukau. - Ji neverta, kad dėl jos blogėtų tavo dainos. Iki jos, tu buvai kitoks. Tavo dainos taip pat. Negi nori, kad ji kontroliuotų tavo gyvenimą? - Tau lengva taip kalbėti, kai dar nesutikai savo gyvenimo. Ji man viskas. Dėl jos gyvenu. Tenoriu, kad ji suprastu, kad patikėtų, kad aš niekada jai nemelavau. - Ar bent bandei su ja kalbėtis? - Bandžiau. Bet nepavyko. Jos langas visuomet uždarytas, užuolaidos užvertos. Durų niekas neatidaro. Atrodo taip, tarsi ji būtų pakeitusi gyvenamąją vietą. - Iš kur tau žinoti, kad taip nėra? - Nujausčiau. - Tarsi tu tai galėtum, - paprieštaravo Erikas. Abu nutilome. Šitaip visuomet baigdavosi pokalbis apie Ditę. Ji išties mane pakeitė. Erikas teisus. Jis visuomet teisus. Tai jo talentas. Jis buvo teisus ir dėl to, kad ”Angelo sparnai” taps populiarūs. Suburti grupę, taipogi buvo Eriko mintis. Gabrielius ir Mikaelis jam pritarė. Aš taip pat. Vienintelis mano nepritarimas buvo dainuoti. Tačiau man neliko kitos išeities, kaip tik tai ir daryti, kadangi visi kiti buvo bebalsiai. - Man rodos, reikia panaudoti tuos tekstus, kuriuos anuomet atmetėm. Jie bent jau neliūdni, – patarė Gabrielius.

48


Nuėjau jų ieškoti. Neilgai ieškojus, juos atradau užkištus giliai mano rašomojo stalo stalčiuje. Tamsa, tai naktis be meilės. Skelbė viena iš dainų. Ji buvo teisi. Man dabar buvo tamsu. Gili naktis. Ir be meilės. Dek, mano saule! Dek! Tik tu gali, grąžinti mane, Grąžint mane namo… Paiki žodžiai, kurie atspindėjo dabartinę mano būseną. Nors jie ir buvo parašyti prieš keletą metų. - Martynai! - išgirdau šaukiant Miką. - Ar radai juos? atėjęs paklausė. - Taip. Tačiau ir šie nėra stebuklai. Kažkokie keisti. Per daug panašūs į dabartį. - Parodyk, - pratarė ir griebė dainų lapus man iš rankų. Paskaitė. - Hmm, - susimąstė. - Išties. Keletas pakeitimų ir ši daina tiks. - Kuri? - Tamsa, tai naktis be meilės. - Prašau, tik ne ją. - Kas tau yra? - nustebo Mikaelis. - Ši daina man primena Ditę. - Kvailys. Grįžk į realybę, Martynai. Jos nebėra! Pamiršk ją! Ditė tave paliko. Ar tu negali to suprasti? - Galiu. Bet man per sunku. - Elgiesi kaip boba. - Malonu. Pažiūrėsiu, koks bus jūsų gyvenimas, kai kokia mergina pasirodys jūsų kelyje. - Mums nenutiks taip, kaip tau. Nesame tokie kvaili. Mikaelis išėjo. Jis taip pat buvo teisus. Aš kvailys. Ir elgiuosi kaip boba. Tokia, gyvenimo vien tik su mama, pasekmė. Tikriausiai. Dite, kad ir kur tu esi, žinok - aš niekada tau nemelavau ir nemeluosiu. Žinok ir tai, kad tu man vienintelė. Ir taip bus amžinai. . .

49


• •Ditė• Mėnuo be Martyno, jau praėjo. Pamiršau jį. Jo akis, jo balsą. Gyvenimas tapo lengvesnis. Išmokau daug naujovių. Pavyzdžiui, bėgti taip greitai, kad niekas net nematyti, jog tu bėgi. Susilieti su aplinka. Tapti jos dalimi. Man pavyko įtikinti tėtį, jog mums būtina išsikraustyti. Tačiau vis vien likome Klaipėdoje . Tėtis gavo darbą. Dabar jis - apsaugos darbuotojas vienoje didelėje bendrovėje. Jis nesuprato, kodėl buvo būtina pakeisti gyvenamąją vietą vien dėl Martyno. Ir jis neturėjo to suprasti. Tai ne jo reikalas. Tarti Martyno vardą taip dažnai, kaip noriu, nebuvo taip jau sunku. Jo vardas man tapo tarsi keiksmažodis. Atsitikus kokiam nors nenumatytam atvejui, jo vardas buvo naudojamas maždaug taip: Kad tave kur Martynas! Tai skambėjo pakankamai juokingai, todėl pradėjau to atsisakyti. Martynas tebus žodis, kartkartėmis išsprūstantis iš mano lūpų. Pirmą kartą, po metų pertraukos, įsijungiau radiją. Atradau stotį, kuri negrojo niūrių arba senoviškų dainų, ir panirau į klausymąsi. Balsas radijuje skelbė: - Siūlome pasiklausyti “Angelo sparnų” dainos - “Vėjas tavo plaukuose”. Smagaus klausymosi. Pirmi dainos akordai skambėjo švelniai. Melodijos vingiavimai žavėjo. Vėjas, - pradėjo dainuoti švelnius balsas. - tavo plaukuose, Žavėjo taip mane. . Balsas buvo panašus į Martyno. Nors įsitikinusi tuo ir nebuvau… Dainai pasibaigus nutariau, paieškoti platesnės informacijos apie “Angelo sparnus”. Sugrįžus į kambarį, įsijungiau savo kompiuterį, kurį buvau nusipirkus už savo sutaupytus pinigus. Už internetą mokėjo tėtis, bet labai jau nenoriai. Kartais man atrodydavo, kad jis nusistatęs prieš bet kokias naująsias technologijas. Kai galop mano kompiuteris užsikrovė, įjungiau internetą. Mane pasitiko mano mėgstamiausia paieškos sistema. Paieškos langelyje įvedžiau “Angelo sparnai”. Rezultatų buvo labai daug. Bet pats pirmasis užkliudė mano akis - “Grupė

50


“Angelo sparnai”. Paprastai ir aiškiai. Tai buvo tai, ko ieškojau. Pirmiausia mane pasitiko juodas puslapio fonas, tada grupės logotipas - balti angelo sparnai. Vėliau pasirodė grupės nuotrauka. Ir joje besišypsantis Martynas. Martynas priklausė ”Angelo sparnams”. Viskas staiga tapo aišku. Balsas dainoje išties buvo Martyno. Pažinau jį, nors ir buvau įsitikinusi, jog pamiršau jo balso skambesį. Mes “Angelo sparnai”. Grupė, gyvuojanti jau dvejus metus. Geriausi mūsų singlai –“Vėjas tavo plaukuose” ir “Vaidmuo” buvo pripažinti geriausiomis metų dainomis šalyje. Mūsų grupę sudaro keturi asmenys - gal verčiau teigti asmenybės? Erikas bosinė gitara, Gabrielius - elektrinė gitara, Mikaelis - būgnai ir Martynas - pagrindinis vokalas. Buvau teisi. Martynas - pagrindinis vokalas. Apie grupę jis man niekada nebuvo net prasitaręs. Aš visiškai apie tai nežinojau. Staiga prisiminiau Martyno dainuotą lopšinę man. Tada jo balsas skambėjo taip švelniai, jog iškart užmigau. Net nesusivokiau, kad taip dainuoja muzikantas. Net nežinau, ar “Angelo sparnai” žymi grupė, nors ir laimėjo geriausių dainų apdovanojimus. Laksčiau po grupės puslapį. Vienoje puslapio skiltyje, akys užkliuvo už dainos pavadinimo - “Lopšinė”. Visas dainas puslapyje buvo galima parsisiųsti , todėl nepraleidau tokios galimybės ir parsisiunčiau “Lopšinę”. Kai galop daina parsisiuntė, iškart ją įjungiau. Tylūs gitaros garsai užplūdo kambarį. Prasidėjo tylus niūniavimas. Melodija priminė tą, kurią man dainavo Martynas. Miegok, meile mano, miegok…. Ir žodžiai buvo tie patys. Netgi lopšinė, kuri, atrodė, buvo skirta tik man, tebuvo kažkada sukurta Martyno grupės daina. Net ir tada jis mane apgavo. Martynas puikus aktorius. Tik dėl vieno jis nemelavo - aš išties grenau. Tačiau, kad ir kaip sunku tai pripažinti, man trūksta Martyno. Aš kvailė. Galbūt jis tikrai nežinojo, kad draudimas panaikintas. O jeigu ir žinojo, galbūt norėjo mane apsaugoti nuo melo pasaulio?

51


Turėjau jį pamatyti. Bet kaip. Bet kokiu būdu. Tačiau nebuvo jokių vilčių jį išvysti. Neturėjau jokių jo kontaktų. O kaip atvykti į jo namus nežinojau. Šiek tiek mano daiktų buvo likę Martyno namuose. Galiu apie juos pamiršti, jeigu nerasiu Martyno. Didelėmis raidėmis, puslapio apačioje švietė užrašas RUGSĖJO PIRMĄJĄ ŠVĘSK SU ANGELAIS! KLUBE “UŽUTEKIS” 16. 00 TAVĘS LAUKS LINKSMYBĖS. Tai buvo mano bilietas ieškant Martyno. Iki rugsėjo buvo likusios vos kelios dienos. Todėl buvo pats laikas nusipirkti bilietus. Tačiau vienai eiti nesinorėjo. Rinkau Akvilės numerį. Atsiliepė tik po ilgos pauzės. - Taip? - pratarė. - Sveika Akvile. Norėjau tavęs kai ko paklausti, - paprastai pradėjau. - Na? - Žinai grupę ”Angelo sparnai”? - Aš ją tiesiog dievinu! O ką? - Rugsėjo pirmąją bus jų koncertas. Gal nori nueiti? - Negi neketini jos leisti su Martynu? - pašaipiai paklausė. - Jis bus ten. - Kur ten? - Jis priklauso grupei. - Rimtai? ? Tas Martynas iš “Angelo sparnų”, tavo kadras? - Kaip ir. - Kaip suprasti “kaip ir”? - stebėjosi Akvilė. - Mes šiek tiek susipykome. - Tu gal išprotėjai?! Susipykti su tokiu vaikinu! Ar tu bent nutuoki kiek Klaipėdos merginų jo trokšta? Jis buvo tai, apie ką galėjau tik pasvajoti. Daugelis merginų būtų padariusios bet ką, kad tik jį gautų. O aš gavau jį. Nesistengdama. Tai turėjo atrodyti, kaip svajonės išsipildymas. Tačiau, aš ją sugrioviau. - Ar tu viena iš jų? - atsargiai paklausiau. - Ne. Man patinka Erikas. - Tas kuris groja bosine gitara? - Taip. Jis juk nuostabus, ar ne? - Galbūt. Tai ar sutinki su manimi eiti į “Angelų” koncertą? mandagiai paklausiau. - Žinoma! - Ar Monika sutiks ten eiti?

52


- Nemanau. Jai jie nepatinka. - Aišku. Tuomet iki trečiadienio. - Iki, - jau linksmesnė atsakė. Mano planas kol kas vyko sėkmingai. Pirmasis jo žingsnis įgyvendintas. Dabar antrojo eilė.

53


5. KONCERTAS

54


• •Martynas• Mūsų koncertas turi įvykti už trijų dienų. Bet jam mes beveik nepasiruošę. Repeticijos klaikios. Muzika nebe tokia, kokia buvo ankščiau. Ir dėl visko kaltas esu tik aš. - Mums reikia pasistengti. Jeigu ir toliau taip grosime, mus nušvilps ir mūsų karjera bus baigta, - galop pratariau. - Ir kas mums tai sako? - kandžiai ištarė Gabrielius. - Argi tik ne tas, kuris viską ir sugadino? - Martynai, ar tu aklas? Nematai, kas per ją įvyko? Mūsų grupė yra. –pritarė ir Erikas. - Aš galiu ją pamiršti, jeigu tik norėsiu. - Toks tavo nusiteikimas man patinka, - pasakė Erikas. Beje, kur Mika? - Sakė, tuoj grįš, - atsakė Gabrielius. Ir išties. Už poros minučių, sugrįžo Mikaelis. Tačiau nevienas. Su kažkokia nepažįstama mergina. Jos ilgi šviesūs plaukai, kažkodėl man priminė Ditę. Tačiau jos akys buvo visiška priešingybė. Žydros, kaip ir mano. Ji buvo beveik mano ūgio. Aukštesnė negu Ditė. Tačiau, Ditė buvo gražesnė. Šios merginos akyse matėsi, kaip ji pasitiki savimi. Galbūt net per daug. Ditė buvo kitokia. Ji niekuomet nedemonstravo savęs. - Sveiki, - prislopintu balsu ištarė mergina. Kažkodėl nepamenu, kad kažkas sveikinosi su ja. - Labas, - kimiai ištariau. - Vaikinai, čia Marija. Ji organizuoja mūsų pasirodymą “Užutekyje”. Jai negalėjo būti daugiau metų negu mums. Savo žydromis akimis ji stebėjo mane. Bandė hipnotizuoti mane. Jos akys išties buvo gražios. ••• Marija kažkuo panaši į Ditę. Geriau su ja susipažinęs supratau, kad ji visai miela. Be to buvau teisus - jai nedaugiau negu mums - devyniolika. Ji jau baigusi mokyklą. Šiais metais įstojo į Klaipėdos universitetą. Studijuoja vadybą. Galiu patvirtinti, jog ji išties gera organizatorė. Mūsų koncertas turėtų būti bomba. Žinoma, jeigu mums pavyks sutvarkyti pašlijusius grupės reikalus. Baigus repeticiją, Marija liko su mumis pavakarieniauti.

55


- Nesuprantu, kas jums nutiko. Dar praeitą savaitę grojote nuostabiai. Kiek man pasakojo Mikas. O šiandien? - stebėjosi Marija. - Tai Martynas kaltas, - pilna burna iškošė Erikas. - Ką jis padarė? - paklausė ji. - Žinoma, aš visuomet kaltas, - suvaitojau. - Tai čia, kas be ko, - nusijuokė Gabrielius. - Tai kas nutiko tau, Martynai? - dar kartą paklausė Marija. - Šiokios tokios problemos, - nenoriai atsakiau. - Jam gėda sakyti, kad jį paliko mergina, - pasišaipė Mikaelis. - Ačiū Mikai, - atkirtau. - Juk viskas nėra taip blogai, - ramiai pratarė Marija. Pažvelk, kiek merginų Klaipėdoje miršta dėl tavęs. Martynai, ji ne vienintelė. - Ir mes tą patį sakėme. Bet mūsų žodžiai jį kiaurai perėjo, nutarė Gabrielius. - Gal bent tavęs jis paklausys? - tyliai pratarė Erikas. Man susidarė toks vaizdas, kad jie nori mane su Marija supiršti. Tarsi jie nežino, jog Ditė man paskirta visam gyvenimui. Atrodo, kad kartais man tenka juos mokyti, o ne jiems mane. Nors šiame reikale, jie žinojo daugiau. . .

56


• •Ditė• Išaušo ramus rugsėjo pirmosios rytas. Sučirškė žadintuvas. - Tylėk! - sušukau ir sumojau ranka. Mano rankos smūgis kliuvo žadintuvui. Šis, triukšmingai nukritęs ant žemės, galop nutilo. Ramiai persiverčiau ant kito šono ir sumerkiau akis. Šiandien buvo toji diena. Diena, kai vėl išvysiu Martyną. Pamatysiu jo žydras akis, išgirsiu jo balsą. Ir išvysiu, kaip jis dainuoja. Veikiau girdėsiu, negu matysiu. Kiekviena minutė slinko galvojant, kaip sulaukus rugsėjo, išvysiu jį. To nelaukti būtų buvę kvaila. Tačiau šią dieną išvysiu netik Martyną. Teks susitikti su silpnapročiais savo bendraklasiais. Tiesa, apie visus taip kalbėti negalėčiau. Tačiau dauguma jų - tikrai silpnapročiai. Nenoromis pakilau iš lovos. Kojoms pasiekus šaltas grindis, atsipeikėjau. Puiku. Ir vėl niekas nepašildė namų, pagalvojau. Šiuose namuose buvo vienintelis trūkumas - juos teko šildyti malkomis. Nors ir buvo vasara (na, šiandien jau kaip ir ruduo), namai vis vien buvo šaltut šaltutėliai. Ir tai buvo grynas nuostolis mano ir tėčio piniginėms. Tėtis krosnį kūrendavo itin retai, nes jo beveik nebūdavo namuose. O kadangi, mano žinios apie šildymą malkomis nėra labai plačios, aš niekada nerizikuodavau kūrenti krosnies arba bent jau įmesti keletą malkų į svetainės židinį. Jau verčiau šaldavau ir vaikščiodavau nušalusia raudona nosimi. Šalčiui išvaikius visus mano miegus, nušlubavau iki dušo. Nors čia vanduo buvo šiltas. Ir tai nors kiek padėdavo apšilti. Išsiplovusi galvą ir atgavusi normalią odos spalvą, grįžau į savo kambarį. Plaukų nė neketinau džiovinti. Laikui bėgant patys išdžius. Tegu šiandien būna laisvi ir raitosi. Turiu būti kuo natūralesnė. Mokykloje turėjau būti vidurdienį. Dar kelios laisvas valandas. Pravėriau spintą ir nudžiugau - net buvau pamiršusi, kad visai neseniai atnaujinau savo garderobą. Stvėriau savo naująją raudonąją palaidinę ir juodą sijoną. Atrodysiu nuostabiai. Net pati nusijuokiau iš tokios savo minties.

57


Apsirengiau. Užteko vieno žvilgsnio į veidrodį ir įsitikinau išties atrodau nuostabiai. Dabar labiausiais norėjau, kad tokią mane išvystų Martynas. Ateis ir jo eilė. Vakare. - Ruoškis Martynai. Tavo saulė grįžta, - ištariau garsiai ir nusijuokiau. ••• Šurmulys mokyklos kieme nebestebino. Per vienuolika metų šioje mokykloje, pripratau. Šiemet mažiukų pirmokėlių buvo matyti kur kas daugiau. Kol kas jie dar laimingi šypsojosi. Palūkėkit. Po savaitės laimė dings. Galop, minioje suradusi savąją klasę, nužingsniavau prie jos. Į mane jau žiūrėjo keli bendraklasiai. - O! Ditė grįžo! - nusijuokė vienas, kurio vardą jau buvau spėjusi pamiršti. - Atleisk. Mes pažįstami? - pratariau. - Turėtumėm, – atkirto jis. - Pala pala. Ar čia tu, neūžauga? Visi prapliupo juoktis, tik neūžauga spoksojo į mane kvailomis akimis. - Kokie mes dabar kieti, - teištarė. Išties, mūsų klasė visai nepasikeitė. Visi tebebuvo kovojantys už save. Aš buvau viena iš jų. - O, sveika! - sušuko kažkas. Atsisukus išvydau, jog tai Akvilė. - Labas, - savo kasdieniniu tonu ištariau. - Pasiruošusi išvysti angelus? - Taip, - teištariau. - Tu, kaip visada, smagiai nusiteikusi, - juokdamasi pasakė Akvilė. - Kaip gali būti linksmas, grįžus į šitą koncentracijos lagerį? - Juk bet kada gali pakeisti mokyklą. Tai nedraudžiama. Draudimai. Taip. Būtent dėl jų ir susipykau su Martynu. - Taigi, papasakok, kaip susipažinai su Martynu, - meiliai pratarė. - Neatsargiai ėjau per gatvę ir jis patraukė mane nuo kelio, kuriuo važiavo automobilis. - Kaip romantiška, - sušnypštė Akvilė. - Kad aš taip su Eriku susipažinčiau. - Eik, palįsk po ratais. Gal jis kur netoliese slampinės. - Kas tau pasidarė? - nustebo ji.

58


- Man viskas gerai. Tame išgelbėjime nematau nieko romantiško. Tuo mūsų pokalbis buvo baigtas. ••• Kai galop ceremonija lauke buvo baigta, direktoriaus leidimu, patraukėme į savo klases. Mūsų klasės auklėtoja buvo fizikos mokytoja, todėl keliavome į jos kabinetą. Auklėtojos pamoka buvo pati nemėgstamiausia, nes fizikos visiškai nesupratau. Džiaugiuosi, kad šiais metais jos mokytis nebereikės. Kai galų gale suėjome į klasę, auklėtoja pradėjo kasmetinę savo kalbą. Jau daugelį metų ji nesikeičia. Beveik išmokau ją mintinai. Fizikoje, visuomet sėdėdavau su Akvile, ji man padėdavo išvengti neigiamo pažymio iš pamokos. Džiaugiausi, jog šiais metais mūsų klasę paliko patys šlykščiausi mokiniai, kurie gadino mūsų klasės vardą. Nors klasės vardas man nė kiek nerūpėjo. - Dite, - pajutau baksnojimą į šoną. - Eini, ar lieki čia? - Ką? - dar šiek tiek nesuvokdama, kas vyksta, ištariau. - Ji jau baigė kalbėt, - pasakė Akvilė. - Ačiū Dievui. Eime. Išėjus iš mokyklos, ir vėl pasijutau laisva. Nesvarbu, kad vasara baigėsi ir teks kiekvieną rytą keltis anksti. Nors ir teks eiti į tą koncentracijos lagerį. Iki koncerto buvo likusios dvi valandos. Su Akvile dar spėjome nueiti į savo mėgstamiausią kavinukę. Ten išgėrusios savo mėgstamiausią kokteilį ir suvalgiusios po picą, ramiai nužingsniavome į “Užutekį”. Prie kasų dar vilnijo didžiulės eilės. Kadangi, mes su Akvile jau turėjome bilietus, iškart patraukėme prie įėjimo. Apsaugos darbuotojas keistai mus nužiūrėjo, tačiau parodžius bilietus, jis nusišypsojo: - Gero vakaro, merginos. - Ačiū, - ramiai atsakiau. Žmonių klube dar buvo nedaug. Su Akvile užsiėmėme staliuką geriausioje vietoje, užsisakėme kolos ir pradėjome laukti koncerto. - Koks Martyno būdas ? - staiga paklausė Akvilė. - Ne tavo reikalas, - šaltai atsakiau. - Dite, nesuprantu, kas tau nutiko? Po vasaros pasidarei tokia keista.

59


- Gaila praėjusios vasaros, - pamelavau. Akvilei nebūtina žinoti, tokios mano nuotaikos priežasties. Ji vis vien nesuprastų. Keli vaikinai įžengė į klubo sceną. Pažinau juos - tai vaikinai iš grupės. Jie pradėjo tvarkyti aparatūrą. Derinamos aparatūros garsas buvo labai nemalonus, ypatingai, kai ji pradėdavo šaižiai cypti. - Jie čia! - cypė Akvilė. - Jie čia! Kokie jie gražūs! - Kurgi ne, - suburbėjau sau po nosimi. Laimei, Akvilė neišgirdo. Nuleidau akis nuo scenos į savo koką kolą. Žaidžiau su šiaudeliu. Ledukai tyliai trankėsi į stiklinės kraštus. - Dite, jis čia, - sušnibždėjo Akvilė. Pakėliau savo akis ir išvydau besišypsanti Martyną. Jis stovėjo prie mikrofono ir kažką jame tvarkė. Vienas iš grupės vaikinų priėjo prie Martyno ir kažką jam pasakė. Martyno akys staiga puolė kažko ieškoti salėje. Nuleidau akis. Jis tikrai ieško ne manęs. - Dite, - vėl pratarė Akvilė. - Jis žiūri į tave. Akies krašteliu vėl žvilgtelėjau į sceną. Išties, Martynas žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Nežinia, dėl ko. Geriau, jie pradėtų savo pasirodymą. Nemanau, kad ilgai išversiu būdama čia. - Sveiki!! - sušuko vienas iš grupės vaikinų. - Erikas… - kone alpo Akvilė. - Nieko nelaukdami pradėsime savo koncertą! Minia ūžė. Muzikantai pradėjo groti. Martynas, tarsi meditavo prie mikrofono. - Eime! - sušuko Akvilė. - Pašoksime! Akvilė griebė mano ranką ir nusitempė paskui save. Negi ji nepamena, kaip aš nemėgstu šokti? Aš net nemoku šokti! Tačiau Akvilei aš rūpėjau menkiausiai. Jai svarbiausia buvo, kad Erikas ją pastebėtų. Jau geriau, taip ir būtų įvykę, nes Akvilė mane tikrai nudės. “Angelo sparnai” tikrai šauni grupė. Jeigu joje nebūtų Martyno, galbūt tapčiau netgi jų fanė. Tačiau Martynas buvo čia. Dainavo ir šypsojosi. Tačiau dainavo nuostabiai. Tai paneigti, būtų kvailystė. Žmonės aplink tiesiog judėjo vienu ritmu. Aukštyn. Žemyn.

60


Tik aš viena stovėjau ir nejudėjau. Man ne muzika rūpėjo, o Martynas. Norėjau jo atsiprašyti. Buvau kvaila. Tai ir buvo visko priežastis. Leidau moteriai, kuri mane paliko, manevruoti mano gyvenimu kaip norėjo ji. ••• Po beveik dviejų su puse valandų, koncertas baigėsi. Grupė susirinko daiktus, Martynas padėkojo už gerai praleistą vakarą. Minia vis prašė pakartoti, tačiau grupė nieko nekartojo. Martynas per visą koncertą nenuleido nuo manęs akių. Atrodo, tik ir girdėjau jį mąstant: “Dite, pasilik. ”. Tikėjausi, kad man nepasigirdo. Tebestovėjau prie pat scenos. Jeigu būčiau norėjusi, būčiau galėjusi ją paliesti. Tik Martynui nulipus nuo scenos, jam ant kaklo užšoko kažkokia blondinė. Negirdėjau, apie ką jie šnekasi, bet blondinė atrodė begalo laiminga matydama Martyną. Šis, taip pat neatrodė liūdnas. Tokio vaizdo man buvo gana. Apsisukau ir pasileidau bėgte link išėjimo. Akyse jau buvo pradėjusios kauptis ašaros. - Dite! Pala! - išgirdau kalbant Martyną. Atsisukau. Jis stovėjo ant scenos ir rankose laikė mikrofoną. - Dite, tai nebuvo tai, apie ką tu pagalvojai, - tęsė jis. - O kas? - sau po nosimi ištariau. - Ji tik mergina, organizavusi mūsų pasirodymą čia. Kurgi ne, norėjosi ištarti, tačiau pasilikau tai sau. - Dite, prašau pasilik. Mums reikia pasikalbėti. - Mums reikėjo kalbėtis ankščiau, - sušukau ir išbėgau. Neatsisukau atgal. Vis bėgau. Pro akis lėkė miesto vaizdai. Net nenutuokiau, kur link aš lekiu. Bet tas man nerūpėjo. Aš buvau tik laikina stotelė jo gyvenime. O viskas atrodė taip gražu. Ir tai, jog esu grenau, atrodė kaip pasaka, kol neparodė savo blogosios pusės. Gali mylėti tik grenau. Tokia buvo taisyklė. Vienintelis grenau, kurį pažinojau, buvo Martynas. Apie kitus net nebuvau girdėjusi. Ir nesvarbu, kad žinau, jog jų šiame mieste daugybė. ••• Rytas ir vėl išaušo įprastai. Saulė nutvieskė mano kambarį lygiai puse aštuonių. Žadintuvas taip pat pabandė mane žadinti. Bet jie abu stengėsi veltui. Šiandien aš niekur neisiu. Galit pasvajoti.

61


Man visiškai vienodai, kad mokslo metai jau prasidėjo. Kad auklėtoja ir vėl skels man moralą už praleistas pamokas. Ir man visiškai vienodai, jeigu tėtis sumanys jų nepateisinti. Kažkodėl viskas šiandien man švietė vienodai. Netgi ir tai, kaip su manimi pasielgė Martynas. Tu man niekas! Girdi? Tu man niekas! Pasaulyje Martynas nevienintelis. Jeigu labai panorėsiu, galiu rasti kitą. Žadintuvas ir vėl pakartojo savo serenadą. Kartok kiek nori, aš niekur neisiu. Galop pavyko išjungti tą prakeiktą daiktą. Tuomet vėl įsitaisiau po šilta antklode. Atsisukau į sieną ir pradėjau spoksoti į vieną tašką. Taškas nejudėjo. Mano akys taip pat. Priversti tašką judėti, būtų puikus dienos užsiėmimas. Tačiau, tai neįmanoma. Užmerkiau akis ir pabandžiau atjungti save nuo išorinio pasaulio. Bet veltui. Netruko praeiti net minutė, kaip į mano kambarį, su griausmu įskriejo tėtis. - Tu dar lovoje? - pažvelgęs į mane pratarė. - Gal jau laikas keltis? - Aš niekur neisiu, - silpnu balsu atsakiau. - Ar gerai jautiesi? - susirūpinęs paklausė. Pajutau, kaip jis prisėdo šalia. - Man viskas gerai. Tik šiek tiek negaluoju. Nors ir jaučiausi puikiai, mano balsas skambėjo sumautai. Kaip tikros ligonės. - Gal geriau lik namuose, - nusprendė tėtis. - Tėt, toks ir buvo mano planas, - pratariau. - Och, - tepratarė. - Na, tuomet eisiu. Sveik, - pratarė ir išėjo. Tuomet kambaryje ir vėl pasidarė tylu. Kažkodėl, šiandien tyla man patiko. Joje buvo galima išgirsti tai, ko niekada net negalvojau klausytis. Mano širdis plakė kaip pašėlusi. Tarsi į ją kas būtų tiką suleidęs didžiulę doze adrenalino. Tarsi ją kas būtų mirtinai išgąsdinęs. Arba tiesiog, ji išties sumautai jautėsi. Mano gyvenimas vis labiau panašėjo į muilo operą. Tačiau į tokią, kurioje laiminga pabaiga net nekvepia. Dabar betrūko kokio nors blogiečio, kuriam kiltų noras mane nušaut. Kažkur, toli toli, suskambo įkyrus, mano telefono, skambutis. Kad ir kaip nenorėjau jo kelti, priverčiau save išsiversti iš lovos ir nueiti prie jo.

62


Telefono ekrane švietė vardas, kuris man nesukėlė jokių emocijų. Akvilė. - Taip? - mieguistai paklausiau. - Kur esi? Negi pamiršai, jog šiandien į mokyklą? - Nebūtina man priminti. Niekur neketinu eiti. - Išprotėjai? - Akvilės balsas skambėjo šaltai. - Akvile! Aš jaučiuosi klaikiai. Tikriausiai turiu temperatūros, - kone rėkiau į telefoną. - Argi taip sunku suprasti? - Ar dėl to kaltas Martynas? - Jis čia mažiausiai dėtas. - Aišku. Na, tada sveik, man laikas į pamoką, - pratarė Akvilė. - Iki, - pasakiau ir padėjau ragelį. Akvilė mane nervino. Siaubingai. Koks jos reikalas, eisiu į mokyklą, ar ne? Jai mažiausiai turėtų rūpėti mano bėdos. Tegu rūpinasi kokiu tai Eriku. Suvibravo mano telefonas. Ačiū Dievui, niekas neskambino. Tai tebuvo žinutė. Nepatikėsi. Turime naujoką. Jis toks žavingas. Be reikalo neatėjai į mokyklą! Naujokas. Jis ilgai netvers mūsų klasėje. Tikriausiai, jau po pirmos pamokos pustys padus. ••• Visa diena praėjo man bemiegant. Atsibudau tik vakare, kai parėjo tėtis. Jam atrodė keista, kad miegojau kaip užmušta. - Virš galvos tau galėjo skambinti visas mušamųjų orkestras, tu vis vien nebūtum nieko pajautusi, - juokėsi tėtis. Jau senokai jo nemačiau tokio linksmo. Galbūt ir jam jau buvo laikas keisti gyvenamąją vietą? - Ar jautiesi geriau? - Taip. Ryt eisiu į mokyklą. - Gal verčiau, prieš tai pasirodyk gydytojui? - Man viskas gerai, tėti, - bandžiau jį raminti. - Bet patikrinimas nepakenktų. - Tėt, man viskas gerai, - pakartojau. - Tai buvo tavo žodis. - Amen, - nusijuokiau aš. Šįvakar vakarienę gaminti buvo tėčio eilė. Kol jis gamino, aš sužinojau rytdienos pamokas ir pasiruošiau kuprinę rytojui.

63


Joje nieko daug nebuvo, vos keli sąsiuviniai ir rašiklis. Vis dėlto, dar tik pirmosios pamokų dienos. Naujokas. Šis žodis ir vėl suskambo mano mintyse. Ką galėjo reikšti Akvilės žavingas? Ar jis žavingas tik kaip žmogus? Ar jame yra kas nors daugiau? Kvaila mintis. Jis tėra paprastas žmogus. Žmonių vaikas. Per gerai būtų tikėtis, kad jis grenau. Juk kiekvienas žavingas vaikinas negali savyje slėpti paslapčių, pavyzdžiui tokių, kaip kad slepiu aš… - Ačiū už vakariene, - pratariau. Nurinkau lėkštes ir nunešiau jas į kriauklę. - Dite, palik jas. Aš pats išplausiu, - pasakė tėtis. Nustebau. Tėtis niekuomet neplaudavo indų. Tai buvo mano darbas. - Mums reikia pasikalbėti, - rimtai pradėjo. Ojoj. Tokia įžanga negalėjo reikšti nieko gero. Jis visuomet taip pradėdavo, kai manęs laukdavo rimti nemalonumai. - Apie ką? - paklausiau. - Apie tave. Puiku. Kalbėsime apie mane. Ar aš ir vėl ką ne taip padariau? - Gerai. Sakyk. - Pirmiausia, prisėsk, - paliepė jis. Atsisėdau. - Dite, pradėjo jis. - tu labai pasikeitei per šią vasarą. Manau, kad tokią įtaką tau turėjo tas vaikinas. Kuo jis ten vardu? - Martynas, - nenoriai atsakiau. - Taigi, Martynas tave labai pakeitė. Kažkodėl man atrodo, kad tu tapai žymiai šaltesnė, kai jis tave paliko. - Aš pati jį palikau, - pataisiau. - Nesvarbu. Žodžiu, kai jūs išsiskyrėte, tavo bendravimas tapo šaltesnis. Visuomet sėdi namuose. Išėjęs palieku tave namuose, parėjęs - randu ten pat. - Ar tu nori, kad aš palikčiau namus? - pašaipiai tariau. Tėtis pažvelgė į mane. - Ne, bet… - Tavo žiniai, vakar buvau klube. Pasilinksminau, - kažkodėl paskutinis žodis net neskambėjo linksmai. - Šaunu Dite. Daryk taip dažniau. - Tėt, dabar rugsėjis. Man reikia mokytis. Turiu eiti į mokyklą. - Kažin kodėl aš niekuomet negirdėjau tavęs sakant šios frazės?

64


- Aš pasikeičiau. Jeigu nesimokysiu, negalėsiu įstoti į universitetą. Juk tu to taip nori. - Ne dėl mano norų tau reikia mokytis, Dite. Tai reikalinga tau pačiai, - paprieštaravo tėtis. - Na gerai. Noriu mokytis dėl savęs. Ar tau tinka toks paaiškinimas? - Taip, - atsidusęs atsakė. - Šis pokalbis baigtas. Labanakt, - pasakiau ir išėjau iš virtuves. Tėtis turėjo talentą, sugadinti man nuotaiką. Verčiau iškart eisiu miegoti, kad vėliau manęs nepradėtų griaužti sąžinė. ••• Keltis šįryt, nebebuvo taip sunku. Atsikėliau netgi ankščiau, negu žadėjau. Į mokyklą išėjau pėsčiomis, kad kaip nors kaip praleisčiau laisvą laiką. Mokykloje buvau lygiai aštuntą. Pirmoji pamoka buvo anglų, todėl nieko nelaukusi užbėgau į antrą mokyklos aukštą, o tada tiesiai į anglų kabinetą. Su trenksmu įpuoliau į klasę. - Malonu, kad teikėtės prie mūsų prisidėti, panele Grynyte, savo kvailu akcentu pratarė ponia Apelgeit, anglų kalbos mokytoja. - Ir man malonu, - pratariau. Kabinete buvo vienintelis laisvas suolas, iškart nuėjau prie jo. Man išsitraukus savo daiktus, dar kažkas pravėrė kabineto duris. - Labas rytas, - ištarė ponia Apelgeit. Ji išėjo. Klasė tuoj pat puolė rėkauti ir daryti, kas ką nori. Durims vėl atsivėrus, įžengė mokytoja, bet neviena. Visa klasė nutilo. Mokytoja nuėjo prie savo stalo, o vaikinas, turbūt tas naujokas, ėmė ieškoti laisvos vietos. Vienintelė laisva vieta, buvo prie manęs. Jis žengė. Vis artėjo prie manęs. - Labas. Ar galiu čia atsisėsti? - paklausė naujokas. - Emm… taip. –sutrikusi atsakiau. Naujokas lengvu judesiu atsisėdo greta. Aš sėdėjau apšalusi. Naujokas išties buvo žavingas. Akvilė nejuokavo. Bet jis buvo per daug žavingas kaip žmogus. Tačiau - jis žmogus. Velniškai žavingas žmogus. - Vakar tavęs nemačiau. Tu irgi naujokė? - staiga paklausė. - Ne. Vakar blogai jaučiausi, - atsakiau. - Aišku. Aš Tomas.

65


- Aš Ditė. - Malonu, Dite, - šypsodamasis atsakė. Pamoka ir vėl praėjo kaip visada. Vienintelis skirtumas buvo, jog aš sėdėjau prie žavingojo naujoko. Jis visą pamoką tylėjo ir visuomet atrodė susikaupęs. Po pamokos, prie durų manęs jau laukė Akvilė. Atrodo, žinios sklinda greitai. Ji žinojo, jog aš mokykloje ir kad sėdėjau su naujoku. - Tau pasisekė. Sėdėjai su tokiu vaikinu, - pratarė ji. - Tą patį tu sakei ir apie Martyną. - Tu visuomet gauni geriausius. - Akvile, aš su Tomu tik sėdėjau. - O, tu jau ir jo vardą žinai, - pašaipiai ištarė. - O tu ką, nežinojai? - Dar niekas su juo negalėjo pasikalbėti. Per pertraukas jis vis dingsta. - Juk dar tik pirmos dienos, kaip jis šioje mokykloje. Galbūt jam reikia tvarkytis kokius nors dokumentus? - Bet tai vis vien labai keista. Per kiekvieną pertrauką dingti! - Ateis laikas - susitupės. Kartu su Akvile nuėjome į valgyklą. Susėdome prie, kaip jau įprasta, stalo, valgyklos viduryje. Kartu su mumis sėdėjo didžioji mūsų klasės dalis. Alkana nebuvau, todėl nieko net nesiruošiau pirkti. - Jis čia? - klausiamai ištarė Akvilė. Visi sužiurome ten, kur žiūrėjo Akvilė. Pačiame valgyklos gale, netoli išėjimo, stovėjo naujokas. Tomas. - Jis pirmą kartą rodosi čia, - pratarė Kristina. - Tam turėtų būti kažkokia priežastis, - nusprendė Akvilė. Naujokas žiūrėjo tiesiai į mus. Dabar galėjau išvysti, kokios buvo jo akys. Tamsiai rudos. Gilios, tokios, kokių visuomet norėjau aš. - Jo akys… - pratariau sau po nosimi. Mūsų stebėjimą nutraukė skambutis. Teko paskubėti, kad nepavėluočiau į istoriją. Istorijoje turėjau sėdėti viena, nes Akvilė vakar atsisėdo su Monika. Prie vienintelės laisvos vietos, dabar jau sėdėjo naujokas. Puiku. Dar viena pamoka sėdint kartu su juo. Nuleidusi akis, priėjau prie laisvojo suolo. - Aš neprieštarauju, gali sėstis, - pratarė Tomas.

66


- Aha, - tegalėjau ištarti. Istorijoje turėjome kartoti praeitų metų kursą. Ir vėl laukė nuobodžios mokytojos kalbos. Naujokas sėdėjo nejudėdamas. Atrodė, kad susidomėjęs klausėsi, ką šneka mokytoja. Tačiau viena išdavė, kad jis klausosi ne mokytojos. Jo akys visiškai nejudėjo. Jo rankos gulėjo ant stalo, suspaustos į tvirtus kumščius. Norėjau pasiekti savo nuriedėjusį rašiklį. Jis buvo ties stalo viduriu, netoli Tomo rankos. Jau beveik buvau pasiekusi rašiklį. Tačiau staiga pajutau labai karštą Tomo ranką greta savosios. Norėjau atitraukti ją, bet kažkokia jėga neleido to padaryti. Pasukau savo galvą į naujoką, šis savo ruožtu padarė tą patį. Mūsų akys susitiko. Žvelgiau tiesiai į jo rudas gilias akis. Negalėjau atsiplėšti. Ar sutiktum paaukoti savo meilę, dėl naujų potyrių? Nebebuvau istorijos kabinete. Aplink regėjau tiktai vandenį. Buvau giliai jūroje. Vandens paviršaus nemačiau. Bijojau įsižioti. Būti vandenyje, buvo didžiausia mano baimė. Ar sutiktum paaukoti savo meilę, dėl naujų potyrių? Žvalgiausi. Aplink mane nieko nebuvo. - Taip. Sutikčiau. Tik atsakyk, kas tu? - mintyse pratariau. - Puiku, - pratarė balsas. Jo savininkas pasirodė priešais mane. Naujokas. Tomas. Mano lūpos jau žiojosi tarti žodį, bet vaizdas supęs mane, išgaravo. Aš ir vėl buvau kabinete. Naujokas staigiu judesiu atitraukė savo ranką. Jo piktos akys žvelgė į mane. Mane išgelbėjo suskambęs skambutis. Naujokas vienu rankos judesiu susirinko savo daiktus ir spruko iš klasės. Apgraibomis susidėjau savo daiktus ir, dar šiek tiek šokiruota, mane ištikusio įvykio, patraukiau link išėjimo. Tik man žengus į koridorių, pajutau kažkieno rankas ant savo pečių. Šios šiurkščiai prispaudė mane prie sienos. - Sakyk, ką matei. Tai buvo Tomas. Jo piktos rudos akys žvelgė į mane. - Sakyk, ką matei, - pakartojo. Buvau šokiruota. Jis elgėsi kaip maniakas. Tačiau jis drebėjo kaip ir aš. Tik man buvau baisiau. Auka buvau aš. - Nesuprantu, apie ką tu, - pratariau.

67


- Aš žinau, kad tu matei. Tu turi pasakyti ką. Taip bus tik geriau. Aš nenoriu tavęs skriausti, Dite, - jo balsas skambėjo šaltai. - Van–duo, - skiemenimis ištariau. - Kas dar? Sakyk, ką dar tu matei! - jis trenkė mane į sieną. - Man skauda, - suvaitojau. - Atleisk. Tik pasakyk, ką matei. - Vanduo, - pakartojau. - Atsisakyti meilės. Nauji potyriai. Nežinojau, ar iš tokių mano žodžiu buvo įmanoma, ką nors suprasti. Bet Tomui to buvo gana. Jis paleido mane. - Atleisk, - pakartojo ir nuėjo. Stovėjau kaip stabo ištikta. Tomas išprotėjęs. Jis pavojingas. Ypatingai man. Tai buvo tarsi seno košmaro išsipildymas. Jau verčiau būčiau nepabudusi. - Dite? Tau viskas gerai? - išgirdau susirūpinusi Akvilės balsą. - Atrodo, taip, - tyliai atsakiau. - Kas jam nutiko? Jis galėjo tave sužeisti. - Nenutuokiu, tačiau jis manęs nesužeidė, - vis dar drebančiu balsu atsakiau. - Eime. Laikas į matematiką, - pratarė Akvilė ir nusivedė mane kartu.

68


6.STAIGMENA

69


• •Ditė• Parėjus namo, manęs laukė dar viena staigmena. Ant sofos sėdėjo moteris. Pažinau ją. Joana. - Sveika, - pratarė ji. - Ko tau reikia? - ištariau. - Mums reikia pasikalbėti. - Kažkodėl visiems labai patinka su manimi kalbėtis. - Dite Grynyte, dabar ne laikas ir ne vieta juokauti, - rimtai pasakė ji. - Mums tikrai reikia pasikalbėti. - Tau negana, kad per tave išsiskyriau su Martynu? Gal pasakysi dar ką, dėl ko dar labiau imsiu jūsų abiejų neapkęsti? - Atleisk, nenorėjau nieko pikto. Mano ketinimai visai kitokie. - Ar ne? Įdomu kokie, - pertraukiau ją. - Dite, atlyžk. Prisėsk. Pasikalbėkime, - aš atsisėdau. Ji kalbėjo toliau. - Nežinau, kaip tai paaiškinti. Tu žinai, kad kiekvienas mūsų turi unikalų gebėjimą. - Taip, išskyrus aš, - pratariau sau po nosimi. - Visi jį turi, tik jis ne visiems iškarto atsiskleidžia. Aš matau žmogaus aurą ir joje slypinčią informaciją. Ar galėtum patikėti, kad žmogaus aura geba atskleisti žmogaus ateitį? Kai tave išvydau pirmą kartą, praėjus septyniolikai metų, tavo aura skleidė malonią šilumą ir rodė, jog tavęs laukia puiki ateitis. Tačiau šiandien, tavo aura skleidžia šaltį, o ateities išvis nematyti. Ji juoda. Man neramu. Kažkas šiandien įvyko. Tu turi papasakoti kas, - jos balse slypėjo natūralus išgąstis. - Nieko svarbaus, - atkirtau. - Tau neturėtų tai rūpėti. - Man rūpi viskas, kas su tavimi susiję. Tu esi dalelė manęs. - Tu teisi, tik dalelė. - Paklausyk manęs, - ji suėmė mano rankas. - Tu man svarbi. Nenoriu, tavęs netekti dar kartą. Tu turi suteikti man antrą šansą. Noriu, kad tavo ateitis būtų užtikrinta, todėl pasakyk, kas šiandien įvyko. - Tai sunku nupasakoti. - Aš pasistengsiu suprasti. Nebuvau tikra, ar verta šiai moteriai ką nors pasakoti. Tačiau, kažkas viduje kuždėjo, jog reikėtų ja pasitikėti. - Mūsų klasėje yra naujokas, - pradėjau. - Šiandien įvyko kažkas keista. Norėjau pasiimti savo rašiklį ir netyčia

70


prisiliečiau prie Tomo rankos. Kažkodėl negalėjau jos atitraukti, o pažvelgus jam į akis, dingau iš kabineto. Buvau kažkur kitur, kažkokiame vandenyje. Prisimenu, kaip balsas manęs klausė :”Ar sutiktum paaukoti savo meilę, dėl naujų potyrių? ”. O po to, kai vėl buvau kabinete, mane pasitiko piktos Tomo akys. Nuskambėjus skambučiui, jis dingo iš kabineto. Aš susirinkau savo daiktus ir taipogi išėjau. Tik man išėjus, už durų mane pasitiko Tomas. Jis atrėmė mane į sieną ir puolė klausinėti, ką aš mačiau. - Tu pasakei jam? - paklausė Joana. - Iš dalies. Ar tai galėtų reikšti, kad ir jis grenau? - Ne. Jis tik pernelyg keistas žmogus. - Žmonės taip nesielgia, mama! Joana sustingo. Aš neiškart suvokiau ką pasakiau. - Tu pavadinai mane mama, - džiaugdamasi ištarė. - Matyt. Ji apkabino mane. - Žinojau, kad tau pavyks persilaužti. Tik nesitikėjau, kad taip greit. - Vienas kartas dar nieko nereiškia, - atkirtau. - Žinoma. Bet tai tikrai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. - Mes kalbėjomės ne apie tai, - priminiau. - Taip, taip, - nusileido ji. - Man rodos, tu net pati nežinodama, susiejai save su Tomu. Jis tau netinkamas. Martynas yra tavo gyvenimas. Tu susieta su juo. - Apie kokius susiejimus tu šneki? - Tu paskirta tik vienam - Martynui. Tu negali būti su kitu, tai tiesiog neįmanoma. Su jokiu kitu vaikinu tavęs nesies tokie ryšiai, kokie sieja su Martynu. - Atleisk, tačiau man per sunku tai suprasti. - Eik, prasiblaškyk. Pavaikščiok jūros pakrante. Apmąstyk viską, ką tau pasakiau. Dabar tau reikia suvirškinti informaciją. - Taip ir padarysiu, - šaltu balsu pratariau. - Manau, tau būtų pats laikas iš čia eiti. Greit turėtų grįžti tėtis. - Taip, - tepratarė Joana. Ji atsistojo ir patraukė link išėjimo. Atsisukusi pažvelgė į mane, nusišypsojo ir išėjo. Likau viena. To aš ir norėjau. Likti namuose neketinau. Tuoj pat patraukau ten, kur bus ramiausia.

71


Bėgau. Pro akis lėkė įvairūs vaizdiniai, tai miškai, tai keliai. Po kelių minučių buvau Nidoje. Jūra ramiai ošė. Atsisėdau ant smėlio ir žvelgiau į tolį. Kas būtų, jeigu pamėginčiau bėgti per jūrą? Ar ji manęs nejaustų taip pat, kaip ir marios? Išsiaiškinti galėjau tik pabandžiusi. Atsistojau, nusivaliau prilipusį smėlį, žengiau keletą žingsnių atgal ir pasiruošiau bėgimui. Saulė jau buvo vakaruose, švietė man į kairįjį šoną. Ignoravau ją. Dar keli žingsniai atgal. Dabar jų gana. Pasiruošiau. Kojomis tvirtai atsispyriau nuo žemės ir pradėjau bėgti. Kojomis pajutau vandenį, tačiau bėgau toliau. Nežinau, kiek toli jau esu nuo kranto. Bet tai man nerūpi. Vis bėgu. Nežinia, ar kitas krantas dar toli. Tavo jėgos senka, kvailute, pranešė vidinis balsas. Norėjau liepti jam nutilti, tačiau jis vis vien manęs neklausytų. Bet jis teisus. Aš nesu tokia stipri, kokia įsivaizdavau esanti. Mano jėgos taipogi nėra begalinės. O galėtų tokios būti. Mano greitis pradėjo mažėti. Ir vėl jutau po kojomis esantį vandenį. Aplink nebuvo matyti nė kruopelytės kranto. Nei vienoje pusėje. Vis lėtėjau. Kojos pradėjo grimzti į vandenį. Jis apsėmė mano kelius, vėliau pradėjo siekti ir pilvą. Dar po kelių akimirkų, vanduo jau siekė ir mano kaklą. Pradėjau panikuoti. Grimzdau vis giliau. Bangų nebebuvo matyti. Jutau tik vandens sroves, kurios vis blaškė mano kūną. Ten kur buvau aš, nebuvo nė lašo šviesos. Aplink buvo tamsu. Plaučiuose ėmė stigti deguonies. Tik dabar suvokiau, jog vis dar nebuvau įkvėpusi. Vanduo užgulė mano ausis. Kovoti nebebuvo jėgų. Nebuvo ir dėl ko kovoti. Viską, ką turėjau, praradau. Meilė, gyvenimo tikslas, jie žuvo. Dabar beliko žūti sielai ir kūnui. Tegu bangos drasko mano kūną, tegu plėšo jį gabalus. Jau nebėra ko prarasti. Tegu Martynas gyvena laimingas. Tegu tėtis susitaiko su Joana. Tegu Joana žino, kad aš jai atleidžiu… ••• Pajutau tvirtą spaudimą į savo krūtinę. - Kvėpuok! Nagi! - šaukė vyriškas balsas. Nesivarginau pramerkti akių. Negi taip pasitinkama pragare? Savotiškai įdomu. Norima įrodyti, kad vis dar esi gyvas, o po to atimti sielą?

72


- Kvėpuok! - sušuko dar kartą ir spustelėjo mane. Kažką pavyko įspjauti. Akys nenorom atsimerkė. Priešais nieko neįžiūrėjau. Bet ir nenorėjau. - Dite? - paklausė pažįstamas balsas. Tačiau nepavyko suprasti, kieno tai balsas. Vaizdas prieš akis pradėjo ryškėti. Pirmiausia, ką išvydau, buvo baimės perkreiptos rudos akys. Vėliau jos nutolo ir išvydau šviesius plaukus. Po truputį pavyko atgaivinti atmintį. Tai išsigandusios naujoko akys žvelgė į mane. - Tau viskas gerai? - paklausė jis. - Taip, - netvirtu balsu pratariau. Pradėjau jausti aplinką. Kūnas staiga pradėjo drebėti, o aš pajutau velnišką šaltį. Tomas atsargiai suėmė mane, pakėlė nuo žemės ir savo kūnų pradėjo šildyti. Jis buvo toks karštas, jog iškart pamiršau šaltį. Kažkodėl buvo gera jausti jo apkabinimą. Jaučiausi taip puikiai. Atrodė, galiu tuoj pat pakilti ir, kad ir čia, pradėti šokti. Tačiau, mane laikė Tomo rankos. - Geriau? - paklausė jis. - Taip. Tik nepaleisk, - paprašiau. - Kaip tu panorėsi, - švelniai pratarė. Maždaug dešimt minučių, jis laikė mane apkabinęs. Nenorėjau, kad jis mane paleistų. Bet Tomas pajuto, kad man jau geriau ir paleido mane. - Kaip tu ten atsidūrei? - staiga paklausė jis. - Argi svarbu? - Jeigu nenori, nepasakok. Aš neverčiu, - jis nužvelgė mane. Tu visa šlapia. - Norėtum, kad būčiau sausesnė? Juk per mane ir tu sušlapai. - Dėl manęs nesijaudink. Rūpinkis savimi, - šaltai atsakė jis. Nuleidau savo akis. Tiesos sakyti jam negalėjau. Ir kažin, ar norėjau. Naujokas man buvo niekas. Tik žmogus, kurį pažinojau dieną. Bet Martyną, taipogi pažinus tik dieną, buvau spėjusi pamilti. Tai buvo neteisybė. Kam kurtos taisyklės, jeigu jas kažkas sulaužo? Martynas jas sulaužė. Aš taip pat. Nemanau, kad kam skaudės, jeigu dar kartą jas sulaužysiu. - Dite. Tomai, - vienu metu pratarėme. - Tu pirmas, - pratariau. - Tai nėra taip svarbu, - atsakė Tomas. - Taigi, tu pirma.

73


- Nežinau, kaip pradėti, - tyliai pratariau. - Ir net nežinau, ar teisingai elgiuosi tau šitai atskleisdama, - Tomo akys švelniai žvelgė į mane. - Tai, žinoma, nėra įprasta, tačiau - egzistuoja. - Gal gali prie reikalo? - Pasistengsiu. Tenoriu, kad tai, ką papasakosiu, liktų tik tarp mūsų. Ar prižadi, saugoti tai kaip paslaptį? - Taip, - pratarė ir pridėjo pirštą prie lūpų. - Aš nesu įprastas žmogus. Veikiau, netgi nesu žmogus. Gal tai skambės kiek juokingai, bet tai bus tiesa. Esu senos genties palikuonė. Esu grenau. Tai naujoji tobulųjų karta. - Tai kažkas panašaus į super žmones? - Galima teigti, kad taip. Tik mes nesame kokie supermenai. Stebuklų nedarome. - Tuomet, kas tu esi? - Esu tobula. Protinga, greita. - Ir graži, - tyliai, sau po nosimi ištarė Tomas. - Gal ir taip. Taipogi, galiu skaityti mintis. - Gali jas skaityti? - Juk sakiau, kad tai skambės kiek juokingai. - Juokingai? Ar tu įsivaizduoji, kaip tai naudinga! Kiek žmonių padarytų bet ką, kad tik galėtų skaityti mintis kaip tu! - Tai nėra, jau taip puiku. Grenau moka užverti savo mintis, todėl tik žmonių mintys mums yra girdimos. Mintis galiu girdėti tik žmogui būnat netoliese. Tik neseniai išmokau, jų negirdėti, ignoruoti jas, - Tomas jau ketino kažką pasakyti. Neklausk. Taigi, ką norėjai papasakoti tu? - Na, mano atvejis nėra toks nuostabus, koks yra tavasis. Bet manau, kad ir tu turi žinoti tiesą apie mane. Aš žmogus. Tačiau šiek tiek skiriuosi nuo daugelio. - Pastebėjau. - Prisimenu. Atleisk, jeigu tada tave išgąsdinau. Aš tikrai to nenorėjau. Tiesiog turėjau žinoti, ką tu išvydai, prilietus mane. Taigi, - toliau tęsė jis, - žmogui prisilietus prie manęs, jis išvysta viziją. Tačiau taip būna ne visada. Tik man artimi žmonės jas mato. Labai nustebau, kai tu kažką išvydai. Niekaip nesupratau, kaip taip gali būti, juk mačiau tave pirmą kartą. Bet atrodo to buvo gana. Tu sakei, kad matei jūrą. Štai kodėl tu skendai. Tai, ką išvysta kiti prilietę mane, visuomet įvyksta.

74


- Tuomet, ką gali reikšti frazė - ar sutiktum paaukoti savo meilę, dėl naujų potyrių? , kurią aš girdėjau tave sakant? - Tu kažką girdėjai? - palinkčiojau. - Taip niekada dar nebuvo. Tu pirmas toks atvejis. - Ar tai blogai? - Net nenutuokiu. Tu esi kažkuo ypatinga. To pastebėti neįmanoma. Atrodai tokia pažeidžiama, - jo pirštai švelniai praslydo mano veido paviršiumi. - Bet, po tokia gležna išore, slepiasi stiprus vidus. Matau, kad tau teko iškęsti kažką sunkaus. Nenorom teko viską prisiminti. Suvirpėjau nuo tokių prisiminimų. - Ar tau viskas gerai? - paklausė Tomas. - Taip. Tiesiog prisiminiau pastarųjų mėnesių įvykius. - Och, - tepratarė jis. Dar ilgai abu sėdėjome tylėdami. Galop prisiminiau, jog man jau laikas namo. - Man laikas! Visai pamiršau, kiek valandų! - pašokusi pratariau. - Turiu grįžti namo. - Gaila, - liūdnu balsu pratarė Tomas. - Tuomet susitiksime pirmadienį mokykloje. - Iki, - tariau ir nubėgau. Jaučiausi lengva kaip plunksnelė. Vėjas draikė mano plaukus. Šie jau buvo išdžiuvę. Drabužiai taipogi buvo sausi. Iki namų nebuvo sunku grįžti. Sunkiau buvo praverti namų duris ir sugrįžti atgal į realybę. Tėtis jau buvo grįžęs. - Sveika sugrįžus. Ar bent nutuoki, kiek valandų? - kiek pyktelėjęs tarė. Žvilgtelėjau į laikrodį. 20 :45. - Tėt. Juk penktadienis. Juk pats sakei, kad man reikia prasiblaškyti. - Sakiau. Bet tu grįžai per vėlai, kadangi nepranešei, kada žadi grįžti. Be to, dvoki jūros dumbliais, - jau juokdamasis atsakė. - Buvai prie jūros? - Taip, jeigu tau tai įdomu. - Smagu, kad prasiblaškei. - Tėt, turiu tau kai ką pasakyti, - ramiu balsu pratariau. - Klausau tavęs. - Aš nusprendžiau, atleisti Joanai. Manau, kad ir tau reikėtų taip pasielgti.

75


- Atleisti tai moteriai? Tu turbūt juokauji? - Tėt, kokie čia juokai? Aš visiškai rimtai. Ką ji tau padarė? Juk ji gailisi dėl visko. - Ji visuomet buvo puiki aktorė, – pratarė tėtis. - Ką tu nori tuo pasakyti? - Ar aš tau pasakojau, kaip mudu susipažinome? - Ne, – trumpai atsakiau. - Tai įvyko viename tų mėgėjiškų teatrų. Viename jų rodė mano mėgstamo autoriaus pjesę. Atkreipiau dėmesį į reklamą, todėl sumaniau ten nueiti. Joana vaidino pagrindinę heroję – Anę. Į savo vaidmenį ji įsijautė puikiai. Buvo sunku patikėti, kad tai tik vaidinimas. Ji taip meistriškai vaizdavo Anę. Jeigu tu būtum tai mačiusi, – su ašara akyse tarė jis. - Bet nemačiau, - priminiau. - Taip, tu teisi, - pritarė tėtis. – Neverta prisiminti senų laikų. - Tėti, ar gali jei atleisti dėl manęs? - Jeigu tokie tavo norai. Padarysiu bet ką, kad tik tu būtum laiminga. - Ačiū, – šypsodamasi atsakiau. - Manau, tau laikas miegoti. - Taip, taip, - nesiginčydama pratariau.- Labanakt. - Labanakt, Dite. Lėtu žingsniu patraukiau į savo kambarį. Pravėrus kambario duris, sustingau. Mano kambarys buvo radikaliai pakeistas. Bet ne gerąją prasme. Daiktai tebebuvo tie patys, kuriuos aš pati, dar po pietų, palikau. Kambarys skendo kraujyje. Sienos buvo kruvinos, tarsi per jas tiką kas būtų pratempę lavoną. Mano baltas lovos užtiesalas buvo tapęs ryškiai raudonu. Visas kambarys dvokė krauju. Mane pradėjo pykinti. Darėsi silpna. Vaizdas prieš akis, staiga tapo neryškus. Pajutau, kaip mano rankos paliečia grindis. ••• Pramerkiau akis. Kraujo kvapas vis dar tvyrojo ore. Užsiėmiau nosį. - Dite, ar tau viskas gerai? – pratarė tėtis. - Nežinau, - silpnu balsu tariau. - Kas nutiko? Gal sergi? - Tėt, ar tu pats nematai? - Ko nematau?

76


Atsisėdau. Kambarys vis dar skendo kraujyje. Atrodė lygiai taip pat, kaip ir prieš man nualpstant. - Ar tu nematai, kaip atrodo mano kambarys? - Jam viskas gerai. Ne. Apsižvalgiau. Mano drabužiai buvo kruvini. Gulėjau ant kruvinos lovos, kruviname kambaryje. Ar viskas tikrai gerai? - Tėt, apsižvalgyk. Tėtis apsižvalgė. - Viskas gerai, Dite. Nematau nieko, kas būtų kitaip. - Ar neužuodi keisto kvapo? - Jokių keistų kvapų, - patvirtino jis. Nieko nesupratau. Negi aš išprotėjau? To tikrai negali būti. Aš visiškai sveika - Dite, tau reikia poilsio. Pamiegok, gal praeis, - švelniai tarė ir, pabučiavęs į kaktą, išėjo. Atsistojau. Nuėjau prie veidrodžio. Norėjau įsitikinti, kad man viskas gerai ir aš nesapnuoju. Veidrodyje į mane žvelgė mergina, apsirengusi kruvinais drabužiais. Lygiai tokiais pačiais kaip ir aš. Aš neišprotėjau. Man viskas gerai. Bandžiau raminti save. Bet ar sveiki žmonės regi tokias nesąmones? Man tikrai kažkas buvo negerai. Tik reikėjo įrodymų, kad tai, ką regiu tikra. Vaikščiojau kambaryje. Ieškojau bet ko, kas galėtų man padėti suvokti esamą padėtį. Grįžau atgal prie veidrodžio. Mergina kruvinais drabužiais, vis dar žiūrėjo į mane. Staiga prieš akis atsirado krauju užrašytas užrašas: Palik jį. Jis ne tau. Palik jį ramybėje, grenau! Vos spėjus jį perskaityti, užrašas dingo. Apie kokį vaikiną kalbėjo užrašas? Tai tikrai ne apie Martyną. Mes išsiskyrę. O su Tomu manęs nesieja jokie glaudūs ryšiai. Jis tik išgelbėjo mane. Tik man artimi žmonės jas mato. Tai buvo Tomo žodžiai! Jis tai sakė man prie jūros, kai išgelbėjo mane. Aš buvau jam artima. Regėjau viziją jį prilietusi.

77


Staiga viskas tapo aišku. Kažkas nenori, kad aš būčiau su Tomu. Kažkas žino, kas aš esu.

78


7.ATRADIMAI, KEIČIANTYS MUS

79


• •Ditė• Savaitgalis tekėjo įprasta vaga, neskaitant to, kaip visąlaik atrodė mano kambarys. Vis dar bijojau į jį įžengti, nes jis tebeskendo kraujyje. Bijojau būti kambaryje, todėl dažniausiai būdavau svetainėje arba virtuvėje. Pirmadienio rytas stebino savo šiluma. Vis dar buvo vasariškai šilta. Šiandien pavyko pačiu laiku atvykti į mokyklą. Prie mokyklos įėjimo manęs jau laukė Akvilė. - Labas rytelis, - linksma sušuko ji. - Labas, - dengdamasi nuo saulės pratariau. - Puikus rytas, ar ne? Tegalėjau pritarti. Pirmoji pamoka mums buvo matematika. Kartu su Akvile, patraukiau link kabineto. - Ar žinojau, jog Monika išsikraustė? – mums beeinant paklausė Akvilė. - Nejaugi? Ji net neatsisveikino, - nustebau. - Būtent. Aš taipogi labai nustebau. Ponia Epšel mūsų jau laukė. - Labas rytas, panelės. Tikiuosi pamenat, jog šiandien bus patikrinimas? - Taip, - greitai atsakė Akvilė. Abi nuėjome prie savo suolo. - Apie kokį patikrinimą ji šneka? – kraunantis daiktus iš kuprinės, paklausiau. - Tu ką, negi tikrai pamiršai? – palinkčiojau. – Taigi tai kaip bandomasis egzaminas. - Man šakės, - iškošiau. Tačiau staiga prisiminiau, kad neturėčiau nieko bijoti. Juk aš grenau. Galiu viską. Nuskambėjus skambučiui visi susėdome. Mokytoja išdalino patikrinimo užduočių lapus ir palinkėjo sėkmės. Užduotys neatrodė labai sunkios, bent jau man. Negalėjau net pagalvoti, kaip sekasi Akvilei. Žvilgtelėjau į ją. Ji atrodė labai susikaupus. Staiga kabineto durys prasivėrė. Pro jas įžengė vėluojantis Tomas. - Labas rytas, - uždusęs pratarė.

80


- Labas rytas, prašau sėstis į savo vietą, - atsakė ponia Epšel ir padavė Tomui į rankas patikrinimo užduotis. Šis ramiausiai nužingsniavo į savo vietą. - Labas rytas, Dite, - išgirdau mintyse sakant Tomą. Atsisukau į jo pusę. Tomas šypsojo. Aš atsakiau jam tuo pačiu. - Panele Grynyte, prašau žiūrėti į savo darbą, - sušuko mokytoja. Papasakoti Tomui savo paslaptį, nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi aš. Tomas buvo patikimas žmogus. Toks, kokio man ir reikėjo. ••• - Aš tikrai susimoviau, - visą kelią iki valgyklos, skundėsi Akvilė. - Nebuvo jau taip sunku. Valgykla buvo sausakimša. Vos keli stalai joje, buvo laisvi. Su Akvile nuėjome prie bufeto, pasiėmėme padėklus ir atsistojome į eilę. Galop, nusipirkusios pusryčius, patraukėme ieškoti laisvo stalo. Prie vieno iš stalų, sėdėjo Tomas. - Akvile. Stalas prie Tomo laisvas, - tariau. - Tu nori sėstis prie jo? - Tu gal turi prieš jį kažkokį nusistatymą? - Ne, ne. Viskas gerai. Galime atsisėsti ir prie jo, - pasidavė Akvilė. Nešinos maistu nukrautais padėklais, nuėjome link stalo, prie kurio sėdėjo Tomas. - Labas, ar neprieštarausi, jeigu atsisėsime čia? – mandagiai paklausiau. - Žinoma, ne, - atsakė Tomas Akvilė atsargiai padėjo savo padėklą ant stalo. Akies krašteliu stebėjo Tomą. - Taigi, kaip sekėsi rašyti matematiką? – paklausė Tomas. - Nebuvo taip sunku, kaip kad tikėjausi, - atsakiau. - Buvo sunku,- trumpai tarė Akvilė. ••• Galop pasibaigė pamokos. Tik man išėjus iš mokyklos, prie durų manęs jau laukė Tomas. - Neprieštarausi, jeigu prisijungsiu? – linksmai paklausė jis. - Ne, - atsakiau.

81


Tomas ėjo greta manęs. Net keista buvo, jog jis puikiai derinosi prie mano žingsnių. - Tu visuomet taip greitai eini? – paklausė. - Taip ir galvojau, kad tau tai užklius, - juokdamasi atsakiau. Toliau ir vėl ėjome tylėdami. Kai galop pasiekėme mano namus, aš tariau: - Tomai, noriu tau kai ką pasakyt. - Klausau tavęs. - Savaitgalį nutiko keistas dalykas. Tai susiję su tavimi. Po to, kai penktadienį grįžau namo, radau savo kambarį paskendusį kraujyje. Tačiau tai regėjau tik aš. Mano tėtis to nematė. Vėliau ant veidrodžio radau užrašą : Palik jį. Jis ne tau. Palik jį ramybėje, grenau. Kažkas nenori, kad aš su tavimi bendraučiau. Tomo akys švelniai žvelgė į mane. - Kažkas nori ne to, apie ką tu galvoji. Jie nenori, kad aš būčiau su tavimi dėl kitos priežasties. - Tu turi man pasakyti, dėl kokios. - Dite, - švelniai pratarė jis, – nežinau, kaip tau tai pasakyti. - Aš įsitikinusi, kad suprasiu. - Tam nėra žodžių, - jis priėjo arčiau manęs. – Tą sunku nusakyti ir veiksmais. Tomas pasilenkė ir atsargiai mane pabučiavo. Jo šiltos lūpos švelniai glaudėsi prie manųjų. Atrodė, kad pasaulis aplink mane nustojo egzistuoti. Net nenutuokiau, kiek laiko truko mūsų bučinys. Kai Tomas galop atsitraukė, suvokiau, jog grįžau atgal į realybę. - Jie žino, kad aš tave myliu, - galop tarė. Stovėjau kaip stabo ištikta. Pasaulis aplink vis sukosi. Nesuvokiau, ar esu apsvaigusi dėl Tomo bučinio, ar dėl Tomo žodžių. Tačiau ir viena, ir kita, vertė susimąstyti. - Aš negaliu tau atsakyti tuo pačiu. Grenau likimas suplanuotas. Gyvenime mes mylime tik vieną, - tariau. - Ar tu jau radai tą vienintelį? - Taip, - tyliai pratariau. – Bet mes išsiskyrėm. - Taigi, tu visam gyvenimui likai viena? - Amžinam gyvenimui, - pataisiau. – Bet aš mėgstu laužyti taisykles. Jų jau ne viena sulaužyta. - Ar šis bučinys taip pat buvo prieštaraujantis taisyklėms? - Labiausiai. - Atleisk, - švelniai ištarė Tomas.

82


- Nėra dėl ko atsiprašinėti. Vis vien keliausiu į pragarą. Rudos Tomo akys pažvelgė į mane. Jose slėpėsi gailestis dėl to, ką dabar padarė. - Tau neverta manęs gailėtis. Jeigu galėčiau, tau atsakyčiau tuo pačiu. Bet deja, mano gyvenimas kitoks. - Padaryčiau bet ką, kad tik tave išsaugočiau, - su gailesčiu balse tarė. - Turiu eiti, - galop pratariau ir pati atsargiai pabučiavau Tomą.- Iki ryt. - Iki, - švelniai tarė. Namai ir vėl buvo tušti bei šalti. Bijojau įeiti į savo kambarį, bet kažkokia jėga traukė į jį. Atsargiai pravėriau kambario duris ir žengiau į vidų. Durys už nugaros užsivėrė ir kambarys vėl pradėjo skęsti kraujyje. - Palik jį! – prabilo keistas balsas. – Palik jį! - Kas tu? – sušukau. - Palik jį! –pakartojo balsas. - Atsakyk, kas esi? Tačiau balsas net nesiteikė atsakinėti. Šiurkštus balsas pradėjo juoktis. Juokas aidėjo kambaryje ir darėsi nepakeliamas. Norėjau sprukti iš kambario, tačiau sugriebus durų rankeną, jos nepavyko net pajudinti. O ką jau kalbėti apie durų atidarymą. Juokas dar labiau stiprėjo. Staiga šiukštus juokas nutilo. Trumpai prieš akis šmėkštelėjo žmogaus siluetas. Puoliau žvalgytis. Tikėjausi jį pamatyti. Pažvelgus į veidrodį, už savęs išvydau paslaptingąjį siluetą. - Palik jį! – ir vėl šaukė balsas. Balsas sklido iš silueto, jo lūpos judėjo. Nesuvokiamu greičiu siluetas pradėjo darytis panašus į žmogų. Atsisukau į jį ir išvydau tai, kas mane dar labiau šokiravo. - Monika?! - Palik jį! – sušuko siluetas. - Monika, ar tai tu? Atsakyk! - Argi tai svarbu? – ramiu tonu pratarė. – Prašau, palik Tomą ramybėje. Jis ne tau. Aš tenoriu tave apsaugoti. – bėrė žodžius ji. - Monika, kas tau nutiko? Prašau! Kalbėk su manimi! - Jie to nenorėjo. Bet jie tai padarė. Tik jis gali mane išgelbėti. Bet tu trukdai! Palik jį, palik Tomą ramybėje, - balsas nutilo, o siluetas dingo.

83


Kambarys ir vėl pasidarė švarus. Neliko nė kraujo lašo. Durys lengvai, visiškai negirgždėdamos, atsidarė. Už jų stovėjo Martynas. Žmogus, kurio labiausiai dabar nesitikėjau išvysti. - Tu?! Ką čia veiki? - Ar man jau draudžiama užsukti į svečius? – paklausė Martynas. - Tu čia mažiausiai pageidaujamas. Norėčiau, kad bent kada paliktum mane ramybėje. - Kodėl? Ką aš padariau? – tyliai paklausė. - Ar tau negana, kad sudaužei mano širdį? Kad melavai man? Ar tu pameni, kaip tu su manimi pasielgei? - Dite, aš to tikrai nenorėjau. Marija man niekas. - Tai dabar jau niekas? Man visiškai vienodai, kas ji tau. Tu man neegzistuoji. Palik mane ramybėje. Martynas žengė kelis žingsnius ir priartėjo prie manęs. - Ar žinai, kiek laiko aš sugaišau tavęs ieškodamas? - Man nerūpi, - šaltai atsakiau. - Laimei, Joana panoro ištaisyti savo klaidą. Ji pasakė, kur tave rasti. Turėjau suprasti, kad taip pasielgė Joana. Ji viena iš tų, kurie nori, kad aš būčiau su bet kuo, tik ne su Tomu. - Dite, pažvelk man į akis, - tyliai tarė. Žinojau, kuo tai gali baigtis. Jis ir vėl bandytų mane pavergti savo žvilgsniu. Mano akys nenoromis pažvelgė į Martyno akis. Šios įdėmiu žvilgsniu stebėjo mane, atrodė susikaupusios. Martynas švelniai suėmė mano pečius. - Ar gali man atleisti? – jo žydros akys vėl tapo slapukiškos. Bandžiau slėpti savo žvilgsnį, tačiau sunkiai sekėsi. Negalėjau atsitraukti nuo Martyno akių. - Prašau, nedaryk to, - tyliai pratariau. Martyno veidas priartėjo prie manojo. Staiga, pajutau jo švelnų kvapą, kuris pradėjo versti mane iš kojų. - Nedaryk to, - maldavau. Akyse kaupėsi ašaros. Atleisti Martynui negalėjau, kad ir kaip norėjau. Per jį kentėjau daugiau, negu turėjau. Jis pakeitė mano gyvenimą į blogąją pusę. Viena ašara nuslydo mano veidu. Pajutau, kaip Martyno pirštas ją nubraukė. - Neverk. Nenoriu, kad kentėtum. Buvau kvailys. Turėjau tau viską pasakyti iš anksto.

84


Martyno lūpos atsargiai prisilietė prie manųjų. Jis bučiavo mane, o aš verkiau. Kad ir kaip bandžiau būti stipri, man nesisekė. Martynas griovė visas mano pastangas savo bučiniu. Galop mano rankos sustiprėjo ir šaltai atstūmė Martyną. - Daugiau niekada taip nedaryk, - pratariau braukdama ašaras nuo veido. Martynas ir vėl pabandė mane paliesti. Apkabinau save. - Net nebandyk. Martyno žvilgsnis staiga tapo išsigandęs. - Dite? – pradėjo šaukti jis. - Ko dar tau reikia? - Aš nematau tavęs, - panikos pilnu balsu ištarė. - Nenusišnekėk. - Gal nori pati įsitikinti? Jo rankos puolė kažko ieškoti. Joms priartėjus prie manęs, pamačiau, jog jos liečia orą. Tačiau puikiai jaučiau jo prisilietimą. Jis stumtelėjo mane į kambarį ir ėmė kažko ieškoti. Staiga nustūmė mane prie veidrodžio. - Matai? Žvilgtelėjau į veidrodį. Priešais jį stovėjo Martynas. Jo rankos kybojo ore, kažką tvirtai suspaudusios. Žinojau, jog jos laiko mane, tačiau mano atspindžio veidrodyje nebuvo. Pakėliau savo ranką, tačiau nieko naujo nepamačiau. Sujudėjo tik Martyno ranka, kuri ir laikė mane. - Kaip taip gali būti? – nustebusi ištariau. - Tai tavo talentas. Tik toks? Argi toks žmogus kaip aš, gali tikėtis ko nors daugiau? Martyno rankos paleido mane. Dar kelias sekundes žiūrėjau į veidrodį, kuriame manęs nebuvo. Vėliau suklupau ant žemės ir pradėjau verkti. Kam man naujo gyvenimo, jeigu teks jį nugyventi vienai? Jeigu šalia nebus mylimo žmogaus? Staiga vėl pajutau pažįstamą šiltą apkabinimą. Atsisukau, ir už savęs išvydau Martyną. - Viskas bus gerai. Norėjau tuo tikėti. Tokie žodžiai nors kiek ramino. Buvo taip gera saugiame Martyno glėbyje. - Prisiek, kad niekada daugiau manęs nepaliksi, kūkčiodama pratariau.

85


- Prisiekiu dar daugiau. Martyno lūpos ir vėl švelniai prisilietė prie manųjų. Šįkart nesipriešinau. Pati jam neatsispyriau. Kaip galėjau būti tokia kvailė? Kaip galėjau leisti tokiam menkniekiui iš manęs atimti gyvenimo meilę? - Visada žinok, jog tu man pirma ir paskutinė. Vienintelė. Amžina mano gyvenimo meilė. Mano širdį deginanti liepsna, pratarė ir vėl mane pabučiavo. • •Martynas• Laikas eina. Aitrina žaizdas. Tik kartais jas užgydo. Vėl laikyti Ditę savo glėbyje, atrodė tarsi senos svajonės išsipildymas. Vėl pajusti jos šilumą, išvysti jos akis. Tai tarsi iš naujo prikėlė mano širdį. Ir vėl prasidėjo naujas gyvenimas. - Aš čia. Daugiau niekas mūsų neišskirs, - šnibždėjau Ditei. Ši stipriai glaudėsi prie manęs. Galėjau jausti jos apkabinimą, tokį stiprų, lyginant su paprasto žmogaus. - Kodėl man niekada nesakei, jog turi grupę? – paklausė Ditė. - Nemaniau, kad tau tai taip svarbu. Mes ilgokai buvome nutilę. - Man viskas svarbu. Ji dar stipriau mane suspaudė. Liesdamas ją, ėmiau regėti jos prisiminimus. Staiga prieš akis išvydau jūrą ir per ją bėgančia Ditę. Ji bėgo vos ilgiau negu minutę. Po to jos greitis sulėtėjo ir ji pradėjo grimzti gilyn į jūrą. - Tu skendai? – atsargiai paklausiau. - Taip, - tyliai atsakė Ditė. Toliau stebėjau jos prisiminimus. Pats šviežiausias buvo vos senesnis negu valanda. Ji ir kažkoks vaikinas kieme, šalia jos namo. Jie kalbasi. Staiga vaikinas ją pabučiuoja. Jie vėl kalbasi. O po to, Ditė jį pati pabučiuoja. Toks reginys, tarsi vėl suaitrino širdies žaizdas. - Atleisk, - pratarė Ditė. - Tu dar labiau laužai taisykles. - Vis vien keliausiu į pragarą. - Tau nėra dėl ko gailėtis. Tai mano kaltė. Aš pats kaltas. Nereikėjo man tavęs palikti.

86


Ditės akyse ir vėl sublizgėjo ašaros. - Dite, neverk. Tu nekalta. Gal tau pagerės, jeigu nusivesiu tave į grupės repeticiją? Jos akyse sužibo viltis. Dabar tenorėjau vieno, kad ji atsakytų taip. Ditė akimirką pamąstė. - Manau, taip. - Tuomet ryt pasiimsiu tave iš namų, iškart po pamokų. - Palauk! – staiga sušuko ji. – Nepalik manęs. - Aš niekur neinu. Liksiu čia tiek, kiek panorėsi tu. Būsiu kartu tol, kol atsibosiu tau ir tu mane išvysi. - Taip niekada nebus. Tu esi mano gyvenimas. Tu man reikalingas kaip oras. Pakėliau akis ir pažvelgiau į Ditę. Tai mergina, dėl kurios keičiausi. Prisiverčiau patikėti, kad tik ji viena mane palaiko gyvą. Tai ji man buvo reikalinga kaip deguonis, kaip oras, kuriuo kvėpuoju. Ji valdė mane ir mano likimą. Tik su ja, likimas galėtų būti tobulas. - Tu pasiėmei dalį manęs. Kai tu dingai, jaučiausi sužlugdytas. Pasaulis griuvo kaip kortų namelis. Tu viską laikei savo rankose. Mano gyvenimas staiga tapo priklausomas nuo vieno žmogaus. Nuo tavęs. - Dar ilgai žiūrėjau į Ditę. Po to nebeiškenčiau, pabučiavau ją. Pabučiavau ją taip, tarsi matyčiau ją paskutinį kartą. Tarsi ją ir vėl kas ketintų atimti iš manęs. Bet žinojau, taip nebus. Aš čia. Ji čia. Mes kartu. Amžinai. Ir niekas negali to pakeisti. Net tas vaikinas iš Ditės prisiminimų. - Jeigu kas leistų, atsukčiau laiką atgal. Nesielgčiau taip kvailai, kaip tada pasielgiau. - Dabar niekas nuo to nepasikeis, - priminiau jai. – Dabar svarbiausia, kad tu čia. - Ne, - paprieštaravo. – Svarbiausia, jog tu čia. - Tegu visi būna patenkinti, svarbiausia, jog mes abu čia. - Taip, - pritarė ji. Abu staiga pašokome, kai išgirdome rakinamų durų garsą. - Tėtis grįžta.- Pratarė Ditė. – Tau verčiau nesirodyti jam akyse. - Gerai, - pratariau. - Lik mano kambaryje, - pasakė ji ir nusišluostė likusias ašaras.

87


Tada atsistojo ir išėjo į koridorių, pasitikti savo tėvo. Aš likau jos kambary ir pradėjau laukti jos sugrįžtančios.

88


• •Ditė• Galop ramybė grįžo.Martynas ir vėl buvo kartu su manimi. Tiek nedaug tereikėjo ir vėl tapau laiminga. - Iš kur tokia šypsena? – paklausė tėtis. - Ach, šiaip. - Nežinau, ką ketinai šįvakar veikti. Tikiuosi, nieko nebuvai suplanavusi. - Na nevisai. O kas nutiko? - Šiandien bus svečių. - Kas? Joana? – kažkodėl tikėjausi, jog tai bus būtent ji. - Emm, taip, - pratarė tėtis. – Ar padėsi man ką nors paruošti? - Pasistengsiu, - žvilgtelėjau į tėčio rankose laikomą maišą. – Kas čia? – pasmalsavau. - Vakarienė, - nusijuokė jis. Žinant tėčio žinias apie maisto ruošimą, pasidarė baisu. Atsargiai paėmiau maišą ir žvilgtelėjau į jo turinį. - Hmm, tėti, pasistengei. - Nebūtina manęs girti. Nors ir žinojau, kad kambaryje manęs laukia Martynas, negalėjau išeiti. Tėčiui būtų kilęs įtarimas. Jo padėdama, gaminau vakarienę. Tėtis kažkodėl labai keistai į mane žiūrėjo. - Kada ji pasirodys? – paklausiau. - Šeštą. Žvilgtelėjau į laikrodį. Be dvidešimt šešios. Mums buvo likę mažai laiko. Tėtis, rodos, irgi tai suprato. - Žinai, aš jaudinuosi, - galop pratarė tėtis. - Tėt, viskas bus gerai. Aš taip pat jaudinuosi. Pamatysi, viskas bus kuo puikiausiai. - Tikiuosi, – ištarė, imdamas pjausnius iš orkaitės. Šie kvepėjo labai gardžiai. Aš atsargiai išėmiau kepintas bulves. Šios buvo labai apskrudusios, taip, kaip mudu su tėčiu mėgome. Mano akyse šmėkštelėjo Martyno atvaizdas. Prisiminiau jį, vis dar belaukiantį manęs kambaryje. - Tėt, galime pasikalbėti? – paklausiau. - Žinoma.

89


- Mūsų namuose kai kas yra, - pamačiau į save įsmeigtas susirūpinusias tėvo akis. – Tai tik M…Martynas. Staiga iš tėčio šypsenos beliko tik siaura linija lūpose. - Jis? Ką jis čia veikia? – sušuko tėtis. - Tėt, tai nėra tai, apie ką tu pagalvojai. Leisk man paaiškinti, kas vyksta. - Tau nereikia nieko aiškinti, aš pats viską puikiai suprantu! Jis neturi teisės čia rodytis. - Aš jam leidau. Tėti, mes susitaikėme. – Mano balsas buvo labai tylus. – Prašau, suprask mane. Jis man reikalingas. Aš jį myliu. - Myli? – pakartojo tėtis. – Mano mergaitė suaugo, - pratarė. – Tau jau septyniolika. Ir tu įsimylėjai. Galop atėjo tai, ko aš ir bijojau. Kiek jam? Aštuoniolika? - Jam devyniolika. - Dite, juk jis dviem metais už tave vyresnis. Ar tu žinai, kas tokiems vaikinams galvoj? - Jūs darote klaidingas išvadas, Paulai, - pratarė kažkieno kito balsas. Atsisukau į balso pusę. Atsirėmęs į durų staktą, stovėjo Martynas. - Aš kitoks. Negaliu būti išimtis? Galbūt laikai keičiasi? – klausinėjo Martynas. - Ir tu manai, aš tuo patikėsiu? – paklausė tėtis. - Jūs turite tuo patikėti. Privalote. - Baikit! – sušukau. – Jums nebūtina ginčytis dėl mano asmeninio gyvenimo. Aš jau pakankamai suaugusi, kad apsispręsčiau pati. Mūsų ginčą nutraukė durų skambutis. Joana. Visų akys nukrypo į duris. - Aš atidarysiu, - tarė tėtis ir nuėjo prie durų. – Sveika Joana, - išgirdau jį sakant. - Labas Paulai. – Atsakė melodingas Joanos balsas. Jie abu parėjo atgal į virtuvę. Joanos akys tuoj žvelgė į Martyną. - Sveikas Martynai, aš Joana, - pratarė ji. - Laba diena, - mandagiai atsakė Martynas. Aš puikiai žinojau, jog jiedu jau pažįstami. Tai Joana pasakė Martynui, kur mane rasti. Visi kartu padengėme stalą. O tada susėdome vakarieniauti. •••

90


- Dabar gyvenu nuomojame bute miesto centre. Tiesa, ten nuoma brangoka, bet patogus susisiekimas, - atsakė Joana, kai jos pasiteiravau apie gyvenamąją vietą. Tuomet ir vėl nutilę valgėme. Taip praėjo didžioji dalis mūsų bendro vakaro. Tėtis sukosėjo: - Atsiprašau. Joana, norėjau tavęs pasiteirauti, žinoma, jeigu Ditė neprieštaraus. Gal norėtum kraustytis pas mus? Kaip tik turime atliekamą laisvą kambarį. - Na, aš nežinau, - pratarė Joana ir pažvelgė į mane. - Aš neprieštarauju, - užtikrinau ją. - Nenoriu, jūsų apsunkinti. - Mums tikrai nebus sunku. Kaip tik trūksta dar vienos moters namuose. Kažkodėl nujaučiu, jog Ditė čia ilgai nebeužsibus, - tėtis nužvelgė Martyną, - o kažkaip nesinori namuose būti vienam. - Ar aš tikrai nebūsiu jums našta? - Ne, ne. Kada galiu paimti tavo daiktus? Ar rytoj tiks? – paklausė tėtis. - Emm, taip, - vis dar nustebusi atsakė Joana. - Šaunu, - tyliai pasakiau. Pajutau švelnų Martyno rankos prisilietimą. Staiga kūną užliejo seniai jausta šiluma. Buvau jos pasiilgusi. Atrodė, kad buvo praėjusi amžinybė. Bet tai tebuvo vos keli mėnesiai. - Manau, man jau būtų laikas eiti,- pratarė Joana, - nenoriu būti jums našta. - Tu mums tikrai netrukdai. Bet jeigu nori, mes tavęs nelaikome. Tik palik man savo adresą, kad žinočiau, kur tavęs ryt ieškoti, - pasakė tėtis. - Nejaugi neketini atsisakyti šios minties? - Joana, aš visiškai rimtai. – Patvirtino. - Na gerai, - pasidavė Joana. – Štai, - ji padavė mažą lapelį tėčiui. – Geriau būtų, jeigu atvyktum apie pietus. - Sutarta, - įsiterpiau aš. - Tuomet, iki, - atsakė Joana ir patraukė link laukinių durų. - Iki, - atsakiau. Tėtis palydėjo Joaną iki durų, o virtuvėje likau tik aš ir Martynas. Žvilgtelėjau į krūvą nešvarių indų, pūpsančių ant stalo. Atsidusau. Plauti juos, aišku teks man. - Padėti? – paklausė Martynas pamatęs mano susirūpinusį žvilgsnį.

91


- Pagalba nepakenktų, - atsakiau. Martynas surinko indus į krūvą ir nunešė juos į kriauklę. Atsuko vandenį ir pradėjo juos plauti. - Minėjau, kad pagalba nepakenktų, o apie pavadavimą nebuvo net kalbos, - priminiau Martynui. - Man nesunku, Dite. Nesu toks išlepęs, kaip atrodau. Nesipriešinau. Tai vis tiek būtų buvę beprasmiška. Jis visuomet laimi. Grįžo tėtis. Aš tuo metu šluosčiau Martyno išplautus indus. - Linksminatės, vaikai? - Labai linksma, tėti, - juokaudama pritariau. Martynas nusijuokė. Staiga jis aptaškė mane vandeniu. Pažvelgiau į savo sušlapusią palaidinę. - Dabar tikrai linksma. Dabar jau juokėsi ir tėtis. Kai jis baigė juoktis, dar kartą žvilgtelėjo į mus ir apsisukęs išėjo. Turbūt į svetainę. Vis dar pykau ant Martyno už tai, kaip jis dabar su manimi pasielgė. Mano palaidinė atrodė tragiškai. Nors ji buvo tik šlapia. Iš svetainės sklido televizoriaus garsai. Kaip visuomet, tėtis žiūrėjo krepšinio varžybas. - Kaip manai, ar Paulas prieštaraus, jeigu čia liksiu? – paklausė Martynas. Pažvelgiau į jį išsipūtusiomis akimis. - Jis vis dar prieštarauja. Tokia mintis galutinai išmuštų jį iš vėžių. Martynas nusišypsojo. Man atrodo, jo galvoje gimė kažkokia idėja. - Jis gali nesužinoti, kad aš čia. Juk iki šiol jis niekada nesužinodavo. Jis buvo teisus. Anuomet, kad ir kiek laiko pas mane būdavo Martynas, tėtis niekada to nežinojo. Durys mums nereikalingos. Su Martyno voriškomis savybėmis, jam užtenka ir lango. O dabar mes gyvename pirmame aukšte. Jokio vargo. - Tik prižadėk, jokio garselio! Martyno pirštas prilietė jo lūpas. Tai buvo ženklas. Jis priėjo prie manęs apkabino ir sušnabždėjo: - Greit grįšiu, meile. Palydėjau jį iki laukinių durų. Specialiai, kuo garsiau, ištariau: - Iki Martynai. Susitiksime ryt.

92


- Iki, - atsakė Martynas ir nusišypsojęs nuėjo. Nuėjau į svetainę. Kaip ir maniau, tėtis žiūrėjo krepšinio varžybas. - Kas laimi? - "Rykliai". Mūsiškiai, kaip visuomet, pralaiminėjo. - Jis išėjo? – paklausė tėtis. - O kaip tau atrodo? – linksma atsakiau. Jau ruošiausi eiti į savo kambarį, tačiau tėtis mane sulaikė. - Dite, neprisidaryk rūpesčių, - perspėjo mane. – Ir beje, atrodai linksmesnė. - Tikriausiai ir pats supranti to priežastį. Tėtis palinksėjo. - Labanakt, - tariau. - Labos nakties. Nuėjau į kambarį. Atsargiai pravėriau duris. Kambarys buvo normalus. Toks, koks ir turėjo būti. Jokio kraujo, jokių keistų buvusios bendraklasės šūksnių ir grasinimų. Atsisėdau ant lovos. Gyvenimas ir vėl toks, koks turi būti. Viskas iš naujo. Kažkas, tarsi medžių šakos, prisilietė prie mano lango. Tačiau jokių medžių greta mano lango nebuvo. Žinojau, kas tai. Martynas. Jis sugrįžo, nes prižadėjo. Nuėjau prie lango ir jį atidariau.

93


8. Tト傍IS

94


• •Ditė• - Labas, - pasakiau. Martynas persisvėrė per lango rėmą ir mane pabučiavo. Toks buvo jo pasisveikinimas. - Pasiilgau tavęs. - Neperdėk, praėjo vos kelios minutės, - atsakiau. Pamačiau dėžutę, kurią Martynas laikė savo rankose. Joje buvo kelios skylutės, o pačiame viršuje pūpsojo didžiulis raudonas kaspinas. - Kas čia? – paklausiau. - Dovana tau, - nusišypsojęs atsakė. Mėgau dovanas, tačiau gaudavau jas retokai. Žiūrėjau į dėžutę godžiomis akimis kaip maža mergaitė į taip lauktą saldainį. Martynas ištiesė rankas. - Imk, juk čia tau. Paėmiau dėžutę. Ši buvo sunkoka. - Atsargiai, - tarė Martynas. Nuėjau prie lovos. Nuplėšiau kaspiną ir dovanų popierių. Tuomet atsargiai nuėmiau dėžutės dangtį. Dėžutės turinys sujudėjo. Į mane įsmigo dvi žalsvos akutės. Smailios ausytės pakrypo, išgirdusios mano laimės šūksnį. - Martynai! Tu neįtikėtinas! – laiminga sušukau. Martynas jau stovėjo greta manęs. Jo žydros akys žiūrėjo tai į mane, tai į mano dovaną. - Miau, - pratarė dovana. - Iš kur žinojai, kad norėčiau gauti katiną? - Čia katė, - pataisė Martynas. - Nes…iš kur tu žinojai? – sutrikusi paklausiau. - Tavo buvusios mintys. Jose visuomet troškai augintinio. Apkabinau Martyną. - Ačiū. Tu nuostabiausias. Martyno dovana buvo nuostabi. Maža katytė, juoda su baltomis letenėlėmis. Ji atsargiai išsiropštė iš dėžės ir pradėjo žvalgytis. Stebėjau savo naująją augintinę. Ši nušoko nuo lovos ir puolė lakstyti po kambarį. Staiga pamatė mano užuolaidas. Tiksliau, jų kutus. Nubėgo jų link ir letenėle pajudino. Katytė įsisiautėjo. Kutai lakstė tai į vieną, tai į kitą pusė, o ji juos gaudė.

95


Nusijuokiau. - Smagi mažylė. - Kaip ją pavadinsi? – paklausė Martynas. Kurį laiką mąsčiau. Galop šovė viena mintis. - Grenau. - Oho, - nusijuokė. – Grenau! Ateik čia! Katytė sukluso, tačiau neatbėgo. - Grenau, - švelniai pratariau. Dabar ji atbėgo tekina. Susilaikiau nuo minties parodyti liežuvį Martynui. - Cha. Ji tavęs net nežada klausyti, - konstatavau. - Ji juk tavo augintinė. Paėmiau Grenau ant rankų ir pradėjau glostyti. Ši pradėjo gurkti. Glosčiau Grenau, tačiau mano žvilgsnis buvo nukreiptas ne į ją, bet į Martyną. Šis taip pat į mane žiūrėjo. Šypsojosi. Jo šypsena galėjo sugriauti pasaulį. Bet kas, ją išvydęs, būtų padaręs viską, ką tik jis lieptų. Tokia tikrovė. Aš buvau priklausoma nuo Martyno. - Ką turėjo omenyje tavo tėtis, kai sakė, kad tu nebeilgai čia būsi? – paklausė. - Jis tikriausiai suprato, kad su tavimi viskas rimta. Tikriausiai mano, kai tik man sueis aštuoniolika, aš pabėgsiu su tavimi, - nusijuokiau. - Negi mes to nedarysime? – smalsiai paklausė Martynas. Nusišypsojau. - O tu to norėtum? - Dite, negi tu vis dar nesupranti? Tu mano gyvenimas. Jis egzistuotų tik kartu su tavimi. Turime visą amžinybę. Padarysiu bet ką, kad tik niekas netrukdytų man džiaugtis tavimi. - Ir tu visada žadi būti šalia? - Šalia tavęs visuomet kažkas bus. Nebūtinai aš. Nebūtinai žmogus. Gal angelas, gal viltis, gal svajonė. - Ačiū, - pasakiau. - Už ką? - Už tai, kad esi. - Tau dėkoti nereikia. Dėkingas turiu būti aš. Tai tu pasirodei mano gyvenime. Martynas pasilenkė arčiau manęs ir pabučiavo. Tačiau, tai tebuvo paprastas bučinys. Toks, kuris nesiskyrė nuo kitų. Galop mano akys pradėjo merktis.

96


- Nori miego? – paklausė Martynas. - Ne… - Tau nereikia išsisukinėti. Aš galiu pasilikti, jeigu tu to nori. Palinkčiojau. Martynas iš mano rankų paėmė Grenau. Ši pradėjo spurdėti. - Tu jai nepatinki, - nusijuokiau. - Tai jau tikrai. Ar bent nutuoki, kiek vargau, kol įvariau ją į tą dėžę? - Štai dėl ko ji tavęs bijo. Duokš man ją, - ištiesiau savo rankas į Grenau. Ji noriai perėjo pas mane. – Matai, kaip reikia elgtis su ja? Švelniai, atsargiai. Gera katytė, glostydama Grenau pasakiau. Nuėjau prie savo supamosios kėdės ir ant jos paguldžiau Grenau. Ji įsitaisė ir greit užsnūdo. Grįžau prie lovos ir pradėjau ją kloti. - Tuoj grįšiu, - baigusi ištariau. Martynas tik palinkčiojo, o aš nuėjau į vonią. Tėtis vis dar tebežiūrėjo varžybas. - Jie vis dar pralaimi? – pažvelgusi į rezultatą ištariau. - Taip… - susierzinęs atsakė. ••• Nusipraususi grįžau atgal į kambarį. Martynas stovėjo prie lango ir į kažką žiūrėjo. Priėjau prie jo. - Į ką žiūri? – paklausiau. - Stebiu dangų. Gražios žvaigždes. Žvilgtelėjau ten, kur žiūrėjo Martynas. Žvaigždės tebuvo maži taškeliai danguje, tačiau jos labai jį puošė. Staiga viena žvaigždė ėmė kristi. - Sugalvojai norą? – paklausė Martynas. - Taip. - Gal pasakysi, apie ką jis buvo? - Tegul tai lieka paslaptis. Martynas nusišypsojo. - Tegu bus taip, kaip nori. Dar beveik pusvalandį stebėjome žvaigždes. Po to atsisėdome ant lovos ir ilgai kalbėjomės. Martynas papasakojo ką jis veikė, kai mes išsiskyrėme, o aš- ką dariau be jo. ••• Net nenutuokiu, kiek buvo valandų, kai aš užmigau. Atsibudau apie pusę aštuonių. Jau buvo pats laikas keltis. Martyno nebebuvo. Mes taip susitarėme. Šiandien išvysiu,

97


kaip repetuoja jo grupė. Angelo sparnai. Tai aš dabar buvau kaip ant sparnų. Tiek nedaug reikėjo, kad ir vėl jausčiausi laiminga. Galop išsiridenau iš lovos. Kambaryje, žinoma, buvo vėsoka. Bet tai man nekliudė vaikščioti tik su pižama. Nuėjau į dušą ir nusiprausiau. Prašviesėjusiomis akimis grįžau atgal į kambarį apsirengti. Šis procesas ilgai netruko, nes jau vakar buvau sugalvojusi, ką rengsiuosi. Apsirengusi, susišukavusi ir pavalgiusi, griebiau kuprinę ir nuskubėjau link autobuso. Šis nevėlavo ir mokykloje buvau pačiu laiku. Pirmoji pamoka buvo dailė. Buvau pasiilgusi šios pamokos. Piešti man patiko. Dar praeitais metais baigiau dailės mokyklą. Tačiau lig šiol buvau nustojusi piešti. Manau, šiandien būtų pats laikas ir vėl prisiminti piešimą. Prie mokyklos įėjimo manęs turėjo laukti Akvilė. Taip būdavo visuomet. Tačiau šiandien jos nebuvo. Keista. Gal ji tik vėluoja? Šiek tiek nustebusi patraukiau į vidų, o tada link dailės kabineto. Kabinetas jau buvo pilnas. Akvilės jame nebuvo. Atsisėdau į savo senąją vietą ir išsitraukiau lapus. Pasiėmiau pieštuką ir ėmiau kažką piešti. Nebuvau sugalvojusi, ką konkrečiai norėčiau piešti, todėl tik braukiau įvairias linijas, kol šiol galiausiai kažkuo virto. Žvilgtelėjau atidžiau ir nustebau: iš lapo į mane žvelgė Martynas, tik ne toks tobulas. Tai tebuvo jo kopija su dailia šypsena. Nuskambėjo skambutis ir į kabinetą suėjo paskutiniai mokinai bei mokytoja. - Labas rytas, sveikinu vėl sugrįžus į mokyklą, - pratarė panelė Helis. Tačiau į tokius jos sveikinimus niekas neatsakė. Panelė Helis buvo jauna mokytoja, tik prieš dvejus metus baigusi universitetą. Ji buvo pasamdyta trumpam laikotarpiui, tik tol, kol buvusi mūsų mokytoja buvo motinystės atostogose. Tačiau baigėsi taip, kad ji čia liko ilgesniam laikui. Daugeliui mūsų ji tiko į seseris, galbūt todėl jos niekas ir neklausė. Panelė Helis man patiko, priešingai negu kitiems. Su ja puikiai sutariau. Ji vertino mano piešinius, kuriuos ji labai mėgo. Ji priėjo prie manęs ir žvilgtelėjo į piešinį.

98


- Dailus vaikinas. Gerai padirbėjai su jo žvilgsniu. Manau, būtų teisinga parašyti tau A. - Ačiū, panelė Helis, - atsakiau. Ji šypsodamasi nuėjo link savo stalo ir atsivertė dienyną. Patikrinusi, kas šiandien yra klasėje, įrašė man A. Akvilė vis dar nesirodė. Parašiau jai žinutę. Kur esi? Pramiegojai ar ką? Greičiau eik į mokyklą! Bet ir po penkiolikos minučių, ji neatrašė. Nusiunčiau jai dar vieną žinutę. Ir vėl nieko. Neiškentusi, paskambinau. - Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pamėginti vėliau, - pratarė operatorės balsas. Šaunu. Ji išjungė savo telefoną, kad ramiai galėtų pramiegoti visą dieną! ••• Laikas mokykloje slinko velniškai lėtai. Akvilė, ir netgi Tomas, mokykloje nepasirodė. Taip ir praleidau dieną mokykloje, slampinėdama iš pamokos į pamoką niūriais mokyklos koridoriais. Kai galop pamokos baigėsi, šiek tiek linksmesnė patraukiau namo. Žinojau, jog liko vos keletas minučių ir aš išvysiu Martyno grupės repeticiją. To troškau labiausiai. Atsidūrusi prie savo namo laiptinės, kieme išvydau policijos automobilį. Keista. Tačiau įstengiau nukreipti savo žvilgsnį šalin ir nuėjau į butą. Palipusi kelis laiptelius, iš kuprinės ištraukiau raktus. Atrakinau duris ir, smagiai niūniuodama, įėjau į vidų. Pirmiausia, ką išgirdau, buvo Joanos balsas. Kiti balsai, vyriški, buvo tikrai ne tėčio. Nuėjau ten, iš kur sklido balsai. Visi jų savininkai sėdėjo svetainėje. - Labas Joana, - įėjusi tariau. Šalia jos sėdėjo uniformuoti vyrai- policininkai. Joanos akys buvo išsigandusios ir ji atsargiai jas slėpė nuo manęs. - Kas nutiko? – jau sunerimusi paklausiau. – Ką jie čia veikia? - Dite, - liūdnu balsu pradėjo Joana, - turiu liūdnų žinių. Stebėjau Joana išsigandusiu žvilgsniu. Joana vis tylėjo, matyt, ieškojo tinkamų žodžių. - Dite, mažyle, Paulo nebėra. Nebėra?! - Apie ką tu čia? – sušukau.

99


- Jis tiką žuvo autoavarijoje. Jis važiavo pasiimti manęs, tačiau jo vietoje atvažiavo šie vyriškiai ir paaiškino, kas nutiko.Dite, užjaučiu tave. Sustingau. Kraujas nustojo tekėti mano venomis. Akyse staiga pasidarė tamsu, jos pradėjo skęsti sūriame skystyje. Mano smegenys staiga ėmė šifruoti gautąją informaciją. Mano tėtis žuvo.Jo nebėra. - Jo nebėra? – virpančiu balsu paklausiau. - Taip, - trumpai ir aiškiai atsakė Joana. - Aš likau viena? - Dite, tu turi mane. Aš visada būsiu šalia, - pratarė Joana ir, priėjusi, mane apkabino. Buvo gera jausti artimo žmogaus apkabinimą. Mamos apkabinimą. Nors jos ir nebuvo septyniolika metų, jausmai jai neatšalo. Ji vis vien buvo mano mama. Ir to niekas nebūtų galėjęs pakeisti. Nesvarbu, ką pati ankščiau bandžiau sau įrodyti. - Ačiū, mama. Nesustodama verkiau. Mamos megztinis vis sunkėjo nuo mano ašarų. Atrodė, kad akys jau sausai išgręžtos, kad jose jau nebėra nė lašelio ašarų. Darėsi sunku netgi verkti. Akys perštėjo. Policininkai vis dar sėdėjo svetainėje. Mama juos mandagiai išprašė. Šie puikiausiai tai suprato ir išėjo. - Kaip tai nutiko? – staiga paklausiau. - Jis važiavo per raudoną šviesoforo signalą ir susidūrė su sunkvežimiu. Tokios mirties, nebūčiau linkėjusi net ir savo priešui. Tačiau dabar, ji visu "gražumu" pasirodė, pasiimdama mano tėtį. Mano kūkčiojimą trumpam nutraukė durų skambutis. Martynas. Tačiau dabar, tikrai nenorėjau niekur eiti. Man buvo per sunku. - Labas Martynai, užeik, - pasakė Joana. Martynas išvydo mūsų ašarų išvargintas akis ir, kiek sunerimęs, paklausė: - Kas nutiko? - Žuvo Paulas, - atsakė mama. - Užjaučiu. Martynas liūdnomis akimis pažvelgė į mane ir priėjęs apkabino. Nesusivaldžiau, vėl pratrūkau verkti. Tačiau ašarų nebuvo. Tik gili rauda veržėsi iš mano krūtinės. Kentėjau. Dar

100


buvo ne laikas. Jis neturėjo išeiti dabar. Per anksti! Po velnių, viskas per anksti! Už ką man? Ką aš padariau?! - Už ką? – paklausiau Martyno. – Už ką dangus nutarė pasiimti jį dabar? - Dite, viskam ateina laikas. Jei ne ankščiau, tai vėliau. Kada nors tu vis vien būtum jo netekusi. Patikėk, tai nėra taip sunku, kaip netekti abiejų tėvų. Aš tai žinau, patikėk manimi. - Tau lengva kalbėti. Jie nemirė taip! - Jie mirė dar baisiau. Ar tu pameni, jog savo mamą aš nužudžiau? – su pagieža paklausė. - Tu nekaltas. - Tu taip pat. Nereikia smerkti savęs dėl to, ko pati nepadarei. Suprantu, pirmomis dienomis tau bus sunku, tačiau laikui bėgant, apsiprasi. - Laikas, man didžiausias priešas, - pakartojau kažkada seniai ištartą savo frazę. - Dite, viskas bus gerai. Aš čia. Joana taip pat. Tau to negana? Tu gyvensi amžinai. Tavo tėtis tiek nebūtų nugyvenęs. Tu vis vien būtum jo netekusi. - Užteks. Ššš… prašau, man jau gana. Ar galiu pabūti savo kambaryje? - Aš tave nuvesiu, - pasisiūlė Martynas. Jis suėmė mano delną ir nusivedė paskui save. Mano kambarys jau dabar dvelkė liūdesiu. Lelijų kvapas nebedžiugino, labiau priminė laidotuves. Atsiguliau ant lovos. Martynas mane apklojo. Glostė plaukus. Tai mane šiek tiek ramino. Ar galėjau pagalvoti apie tai, kad tėčio įspėjimas, neprisidaryti rūpesčių, buvo tarsi jo atsisveikinimas? Pernelyg kvailas atsisveikinimas. Ne toks, kokio būčiau norėjusi. Ir ne toks, kokio reikėjo. Nejučia akys užsimerkė ir aš nusklendžiau tolyn…

101


• •Martynas• Matyti Ditę tokią sužlugdytą, buvo dar sunkiau negu jos išvis nematyti. Dabar būčiau padaręs bet ką, kad tik ji mažiau kentėtų. Ditė gulėjo savo lovoje ir tyliai kvėpavo. Jos akys kartais imdavo trūkčioti. Įsitikinęs, kad ji jau kietai miega, nuėjau pas Joaną. Ji sėdėjo svetainėje ir kažką gėrė. - Skanaus, - pratariau. - Ačiū. Ji užmigo? - Taip. - Prisėsk, - pasiūlė ji. – Mums reikia pasikalbėti. Manau, tau derėtų žinoti situaciją. Žvilgtelėjau į Joaną. ji savo ruožtu padarė tą patį. - Tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Ir Paului, ir sunkvežimio vairuotojui degė žalia. Kažkas prie to pasidarbavo. - Negi jūs manote, kad tai žmogžudystė? - Tai viena iš mano versijų. Kažkam buvo naudinga, kad jis žūtų. - Arba, kad Ditė būtų sužlugdyta. - Tai antroji versija. - Bet kam šito galėtų reikėti? - Yra tokių asmenybių, kurios tik ir trokšta, kad grenau būtų žlugdomi. Mes nesame vieni šiame pasaulyje, mes ne vienintelė tauta. Išsiaiškinti tiesą būtų ilgas ir didelių pastangų reikalaujantis darbas. Tačiau, aš jau pasiryžau tai atlikti. - Martynai, prašau tavęs vieno - pasirūpink Dite. Ji man viskas, ką turiu. - Padarysiu bet ką, kad tik ji būtų saugi. - Martynai, - išgirdau tylų niurzgėjimą, kuris sklido iš Ditės kambario. - Eik pas ją. Jai tavęs reikia, - pratarė Joana. Taip ir padariau. Ditė sėdėjo atsirėmusi į lovos atlošą. Jos akys stebėjo kambarį. - Kur tu buvai? – išsigandusi paklausė. - Aš niekur nedingau. Kalbėjausi su Joana. - Pažiūrėk, - Ditė ištiesė savo ranką ir parodė į veidrodį, - ar matai?

102


Žiūrėjau ten, kur parodė Ditė. Ant veidrodžio, bene raudonu lūpų dažu, buvo užrašyta: Jis buvo tik pradžia. - Joana, - staiga sušukau. Ji tuoj pat atsidūrė Ditės kambaryje. - Kas nutiko? - Pažiūrėk čia, - parodžiau į veidrodį. - Aš buvau teisi, - pratarė. – Kažkas specialiai tai padarė. Ditė, tarsi paklaikusi, žiūrėjo tai į mane, tai į Joaną. Retkarčiais, jos žvilgsnis sustodavo ties veidrodžiu. - Kažkas trokšta mane sužlugdyti, - galop tarė ji. – Kažkam patinka, kai aš kenčiu. Kas bus sekantis? – retoriškai paklausė. Priėjau prie Ditės ir ją apkabinau. - Viskas bus gerai. Daugiau niekas tavęs neskaudins. Aš tavimi pasirūpinsiu. Surasiu viso to kaltininką. Prisiekiu, jis atsiims. Jo kėslai neliks pamiršti. - Ačiū tau už viską, ką dėl manęs darai. Tu man pernelyg geras. Nusišypsojau. - Aš nesu geriausia, ką tau suteikė gyvenimas. Norėčiau, kad mes galėtumėme rinktis, kaip tai gali paprasti žmonės. Išgirdau užsiveriančias duris. Atsisukau, Joana tiką pro jas išėjo. Kambaryje likome tik aš ir Ditė. - Kam naudinga, kad aš kentėčiau? – paklausė Ditė. - Kaip Joana sakė, pasaulyje gausu asmenybių, kurios tik ir siekia, kad mums nesisektų. - Aš niekam nieko blogo nepadariau! – sušuko. - Ššš…- Nutraukiau ją.- Nebekalbėkime apie tai. Tau reikia gerai išsimiegoti. - Bet…bet kaip mano namų darbai? - Jie palauks. Turi svarią priežastį jų nedaryti. Ditė nenoriai atsigulė. Jos akys paklaikusiu žvilgsniu stebėjo mane. Užklojau ją antklode. - Miegok. Tegu šios dienos patyrimai išsisklaido kaip sapnas. Tegu tai lieka tik košmaru, kurio niekada neprisiminsi. Tu stipri, ištversi. Miegok, - pratariau ir pabučiavau jai į kaktą. – Myliu tave. - Ačiū tau dar kartą. Be tavęs būtų žymiai sunkiau.

103


- Tiesiog miegok. Nebegalvok. Aš būsiu netoliese. Ryt ryte pasikalbėsime, - atsistojau ir išjungiau šviesą, - Aš būsiu netoliese, - pakartojau, - labanakt. - Labanakt. Atsargiai užvėręs Ditės kambario duris, nuėjau į svetainę. Ir kartu su Joana, ėmiau mąstyti, kam būtų naudingas Ditės liūdesys. ••• Pirmasis mūsų sąraše, atsidūrė keistasis Ditės bendraklasis Tomas. Pagal Ditės pasakojimą, prie jos elgiasi gan keistai. Jei pavyktų apie jį sužinoti daugiau, galbūt viskas pasidarytų bent kiek aiškiau. Tačiau apie jį mes visiškai nieko nežinojome. Ditė taip pat. Su Joana mąstėme toliau, bet į galvą daugiau niekas nešovė. Staiga, kai ką prisiminiau. - Joana, jeigu jums buvo leista grįžti, kodėl mano tėvas negrįžta? Ji šiek tiek pamąstė ir galop atsakė: - Jis to nenorėjo. Emanueliui gerai ir ten. Jis taip pat gavo teisę grįžti, bet jis atsisakė ja pasinaudoti. - Bet kodėl? – nesupratęs paklausiau. - Juk sakau, jis to nenorėjo. Galbūt jam buvo sunku pasiryžti grįžti atgal į šį pasaulį. Man buvo taip pat, bet dėl Ditės pasiryžau ir nutariau grįžti. Ir vėl sėdėjome tyliai, vis apmąstydami galimus variantus. Tačiau, bent jau man, jokia mintis nekilo. Nuėjau į Ditės kambarį. Ditė miegojo, o Grenau miegojo ant jos kojų. Nenorėjau prižadinti Ditės, todėl išėjau. Visą naktį su Joana nesudėjome nė bluosto. Kalbėjomės ir galvojome apie įvairias galimybes.

104


9. TIESA

105


• •Ditė• - Tau tereikia įsiminti, tai paslaptis. Jeigu kas nors apie tai sužinos, tu būsi sekanti. Balsas mano galvoje, visą naktį kuždėjo tuos pačius žodžius, retkarčiais įterpdamas įvairiausių vaizdinių. Nuo mano vaikystės iki senatvės. Tačiau vaikystė buvo visiškai pakeista. Joje nebuvo nei tėčio, nei mamos. Buvau viena, apsupta man svetimų žmonių. Jie stovėdavo ratu, o aš, išsigandusi, susirietusi klūpėdavau rato viduryje. Kartais jie pradėdavo bėgti ratu. Tačiau jie buvo per greiti, todėl nusprendžiau, jog jie tikrai negali būti žmonės. Staiga vaizdas pasikeitė. Aplink buvo tamsu. Dabar žmonės vaikščiojo su tamsiomis mantijomis. - Sveika sugrįžus, fss…sveika sugrįžusi teisėja, fss… - vis kartojo jie. Jų šnypščiantis balsas vedė iš proto. Galva ėmė plyšti. Staiga viena žmogysta prie manęs priėjo. Suėmė už rankų ir nusivedė paskui save. Pažvelgusi į rankas, pastebėjau- tai moteriškos rankos. Tačiau, jos buvo stiprios kaip vyro, ir tvirtai laikė mane suėmusios. - Man skauda, - pratariau. - Tylėk, fss… dar ne taip skaudės, fss…- Šnypšdama atsakė. Likusį kelią tylėjau. Po kiek laiko, prieš savo akis išvydau didingą pilį, stovinčią ant aukšto kalno, kurią supo ledynai. Žmogysta ėmė didinti greiti ir staiga pradėjo bėgti. Ji vis dar tempė mane, todėl man neliko kitos išeities, kaip pačiai padidinti greitį. Kai galop, mes atbėgome prie pilies, sunkūs geležiniai vartai prasivėrė ir mes įžengėme į vidų. Vidinis pilies kiemas buvo tuščias. Žmogysta vedė mane toliau. Įėjome į vidų ir, ilgu koridoriumi, kažkur nuėjome. Kai mūsų kelyje pasirodė pirmosios durys, ji jas atidarė ir aš išvydau didžiulę menę su ledinėmis grindimis. Kad ir kaip keista buvo, mano kojos nešalo. Nepaisant to, kad ir buvau basa. Menės gale stovėjo didžiulis krėslas, veikiau sostas, tačiau jame niekas nesėdėjo. - Lauk čia, fss…- pratarė žmogysta ir paleido mano ranką. Tuomet nubėgo prie kitų durų ir dingo.

106


Menėje likau viena. Pradėjau žvalgytis. Pastebėjau kelis ugninius deglus, kurie ir apšvietė menę. Daugiau nieko joje ir nebuvo. Išgirdau prasiveriančių durų garsą. Atsisukau į tą pusę. Link manęs jau ėjo vyriškis. Jis nedėvėjo mantijos kaip kiti. Atrodė tarsi normalus žmogus, tačiau jo akys buvo labai keistos. Jokių vyzdžių, tarsi akys būtų buvusios stiklinės. Netgi kraujagyslių jose nesimatė. Akys atrodė išties kraupiai. - Sveika atvykusi, - pratarė vyras. – Atleisk, kad taip nemandagiai tave pasitikome. Tačiau kitos išeities nebuvo. - Kas jūs esate? Ar jūs nužudėte mano tėtį? Vyras nusijuokė: - Nužudžiau? Aš? Dite, nejuokauk. Mes turime kitokių užsiėmimų. Mums nebūtina žudyti paskutinio žmogaus žemėje. - Paskutinio? Apie ką čia kalbate? – sušukau. - Dite, prašyčiau elgtis bent kiek mandagiau. Tavo tėvo niekas iš mūsiškių nenužudė. Tai kitų genčių darbas. joms naudinga, kad pasaulyje nebeliktų žmonių. Jos tenori valdyti šį pasaulį. O žmonės tam trukdo. Nors jie negyvena amžinai, kaip kitos tautos, ir yra palyginant silpnos, tačiau jų buvo pakankamai daug, kad išlaikytų pasaulį savo rankose. Bet tautos ėmė juos žudyti, taip mažindamos jų populiaciją. Tavo tėvas buvo vienintelis žmogus. Paskutinysis. Visos būtybės žemėje tik apsimeta esančios žmonėmis. Bet kuri tavo bendraklasė gali būti tavo mirtina priešė, nors ir apsimes esanti geriausia tavo draugė-žmogus. Tokie laikai baigėsi, Dite. Pasaulis keičiasi ir jame darosi nebesaugu. - Tai kodėl atsivedėte mane čia? - Tu mums reikalinga, Dite Grynyte. Tu esi naujoji teisėja. - Apie ką jūs šnekate? Aš visiškai nieko nesuprantu. - Mūsų gentis, kas septyniolika metų išsirenka naują teisėją. Vos tik tau gimus, buvo nuspręsta, jog po septyniolikos metų būtent tu būsi naujoji teisėja. Tavyje slypi teisingumas. Tik toks grenau gali būti teisėjas. Ir dabar tavo eilė. - O jeigu aš atsisakysiu šios pareigos? – atsargiai paklausiau. - Atsisakyti neįmanoma. Tu pažymėta. Ir septyniolika metų atliksi teisėjos pareigas. To neįmanoma pakeisti ar atsisakyti. - Aš…aš to nenoriu, - pratariau. – Nenoriu čia likti! - Tau nebūtina čia pasilikti. Kai mums tavęs reikės mes tave pasiimsime taip, kaip ir dabar.

107


- Tai vis dėl to aš nesapnuoju? - Tu transe. Iš išorės atrodo, jog tu miegi, tačiau išties tavo siela atsijungusi nuo kūno ir ji yra pas mus. Kol mes jos nepaleisime, tol tu būsi čia. Tačiau dabar, kai tu viską sužinojai, tau laikas grįžti. Tik šiukštu niekam apie tai nepasakok. Tegul tai lieka tarp mūsų. - Aš vis dar nežinau, kas esate. - Emanuelis Mainauskas. Buvo malonu su tavimi susitikti, Dite Grynyte. Iki pasimatymo. Po jo žodžių akyse pasidarė tamsu. - Tau tereikia įsiminti, tai paslaptis. Jeigu kas nors apie tai sužinos, tu būsi sekanti, - vėl išgirdau sakant. O tada pramerkiau akis ir vėl atsidūriau savo kambaryje. Grenau gulėjo ant mano kojų ir miegojo. Atsargiai ją nukėliau ir išlipau iš lovos. Žvilgtelėjau į laikrodį. Jau buvo pusė aštuonių. Buvo laikas eiti į mokyklą. Svetainėje manęs jau laukė mama ir Martynas. - Labas rytas visiems, - tariau. - Labas rytas, - choru atsakė jie. Šiek tiek šypsodamasi nuėjau į vonią ir nusiprausiau. Tada nuėjau į virtuvę ir papusryčiavau. Galop susiruošusi, atsisveikinau ir nuėjau į autobusų stotelę. Šiandien autobusas vėlavo, bet į mokyklą vis vien atėjau laiku. Prie įėjimo Akvilė manęs nelaukė ir šiandien. Teks po pamokų ją aplankyti, jeigu ir šiandien ji sumanė neateiti. Ėjau link sporto salės. Šiandien net nesiruošiau sportuoti, bet bėgti iš kūno kultūros nenorėjau. Turiu svarą priežastį šiandien nieko nedaryti. Persirengimo kambaryje jau rengėsi kelios bendraklasės. - Jos tavo priešės, - sušuko vidinis balsas. Verčiau jau jis būtų patylėjęs. Šoviau kaip kulka lauk iš persirengimo kambario. Išbėgusi į kažką trenkiausi. Pakėliau akis r priešais save išvydau Tomą. - Ir tau labas, - tarė. Nieko neatsakiau. Jis man pamelavo. Jis nebuvo žmogus, kokiu dėjosi. Išsivadavau iš jo glėbio ir nuėjau toliau. Atsisėdau ant žemės ir atsirėmiau į sieną. Rankomis suėmiau kojas ir prisitraukiau jas arčiau. Net nenorėjau pagalvoti apie tai, ar tapau nematoma, ar ne. Nenorėjau matyti nei Tomo, nei ko nors kito.

108


- Dite, ar tau viskas gerai? – atsiklaupęs šalia paklausė Tomas. - Palik mane ramybėje. - Kas nutiko? - Tu man melavai! - Apie ką tu šneki? - Neapsimesk, kad nežinai, - pakėlusi galvą sušukau. - Dite, ar gali kalbėti žmoniškai? - Tu man melavai! Tu ne žmogus! Kuriai genčiai tu atstovauji? - Ach, tu apie tai. Taip, prisipažįstu. Šiuo reikalu aš tau melavau. Niekas negali žinoti tiesos. Tau tai būtų pernelyg pavojinga. - O tau žinoti tiesą apie mane, manai nepavojinga? - Galbūt, tačiau ką nors žinoti tau, yra dar pavojingiau. - Palik mane ramybėje, - dar kartą paprašiau. - Jeigu taip nori, - su kreiva šypsena atsakė. – Susitiksime per anglų. To nebus. Nenoriu jo matyti. Nenoriu matyti nei vieno! Atsistojau ir pasiėmiau savo kuprinę nuo žemės. Negaliu likti čia. Verčiau pabėgsiu iš pamokų. Juk vis vien niekam nebus įdomu, esu čia ar ne. Laimei, koridoriuje nesutikau nei vieno pažįstamo veido. Pastūmiau duris ir įkvėpiau šviežio oro. Nulipusi laiptais, apsižvalgiau. Vienintelis keistas dalykas, kuris dabar mane kamavo, buvo Akvilės dingimas. Nutariau eiti pas ją. Akvilė gyveno vos už kelių namų nuo mokyklos. Todėl greit atsidūriau prie jos namo. Ji gyveno septintame aukšte, o liftas neveikė jau beveik metus, todėl teko lipti laiptais. Galop pasiekusi septintąjį aukštą, nuėjau prie Akvilės buto durų ir paspaudžiau skambučio mygtuką. Durys neužilgo atsidarė. Už jų stovėjo Akvilės mama. - Laba diena, ponia Sezeman, - tariau, - ar Akvilė namuose? - Akvilė susirgo gripu. Verčiau jos dabar nelankyti, gali užsikrėsti, - perspėjo mane. - Tokiu metu? Juk dar beveik vasarą. - Taip Dite, būtent dabar ji susirgo gripu. Tai išties… Jos kalbėjimą pertraukė garsus Akvilės klyksmas. Ponia Sezeman trumpam nusisuko, o aš, pasinaudojusi man pasitaikiusia proga, suėmiau save ir greit įbėgau į vidų. Tiksliai nenutuokiau, ar tapau nematoma, tačiau man tai ir

109


nelabai rūpėjo. Svarbiausia buvo sužinoti Akvilės klyksmo priežastį. Nubėgau į Akvilės kambarį. Ji smarkiai raitėsi. Visą jos kūną varstė traukuliai. Akys buvo tarsi stiklinės ir perkreiptos skausmo. - Manei, kad gali prasmukti nepastebėta, Dite? – pratarė ponia Sezeman. Nors vis dar laikiau save suimtą, supratau, kad esu matoma. Tačiau pažvelgus į savo rankas, pamačiau, jog yra priešingai. Paleidau save ir žvilgtelėjau į Akvilės mamą. - Kas jei yra? – paklausiau. - Tas, kas visiems nutinka. - Ji grenau? – staiga paklausiau. - Iš kur tu apie tai žinai? – nustebusi pratarė. - Aš pati tokia, - nenoriai atsakiau. - Akvilė taipogi. O kad pasikeitimas nebūtų toks skausmingas. - Kada tai prasidėjo? - Naktį iš pirmadienio į antradienį. Akvilė ir vėl suklykė. Man buvo skaudu matyti savo draugę taip besikankinančią. - Aš verčiau eisiu. Viso, ponia Sezeman. - Iki Dite. Kiek sutrikusi, išėjau iš Akvilės namų. Patraukiau link namų. Ėjau tuščiomis miesto gatvėmis, kai staiga pradėjo lyti. Mėgau lietų. Jam prasidėjus, šiek tiek pralinksmėjau. Iki namų buvo vos keli žingsniai, tačiau tada viskas prasidėjo. Pirmiausia, kažkieno ranka užspaudė man burną. Kita ranka apjuosė mano liemenį. - Klausyk manęs įdėmiai. Arba tu tyli ir aš tau nieko nedarau, arba tu kentėsi. Ar aišku? – pratarė vyriškas balsas. Palinkčiojau. Vyras nusitempė mane iki automobilio, o tada į ją įstūmė. Nespėjau įsižiūrėti netgi kokios spalvos ji buvo. Automobilio viduje buvo tamsu. Jos stiklai buvo tamsinti. Durys užsivėrė ir viduje likau viena. Staiga variklis užsivedę ir automobilis pradėjo važiuoti. Po kelių sekundžių akyse pasidarė tamsiau. Automobilio viduje ėmė plisti kažkokie garai. Akyse darėsi vis tamsiau ir tamsiau… •••

110


Kai pramerkiau akis, buvau nebe automobilyje. Gulėjau kažkokiame kambaryje, kurį apšvietė vienintelis čia esantis mažas langelis palubėje. Tačiau kambaryje vis vien nebuvo pakankamai šviesu. Gulėjau ant žemės, nuo kurios sklido šaltis. Atsistojau ir apsižiūrėjau atidžiau. Kambario kampe stovėjo tik kėdė. Daugiau nieko nebuvo. - Labas Dite, - ištarė pažįstamas balsas. Atsisukau ir priešais save išvydau besišypsantį Tomą. - Ko tau reikia? – sušukau. - Sakyti tiesą ar vilkinti laiką? – retoriškai paklausė. – Dite, o gal verčiau kreiptis- teisėja grenau? Mano akys išsipūtė. Iš kur jis viską žino? - Nustebai, tiesa? Pasaulis mažas, žmonių jame nebėra. Paslapčių taip pat. Visos tautos žino, kad naujoji teisėja grenau – Ditė Grynytė iš Klaipėdos. Žinoma, jos tai neigia, nes tai žinoti- gėda. Mano tautai, nužudyti teisėją grenau, yra garbė. Ir ji teks man. Tapsiu tautos didvyriu, tapsiu jos valdovu. Žiūrėjau į Tomą. Jo akyse degė mirties troškimas. Jo ketinimai skambėjo rimtai. - Beglai bus garbė turėti tokį valdovą, - pratarė moteriškas balsas. Šalia Tomo atsirado dar viena būtybė. Pažinau ją. Monika. Mergina, kuri buvo mano bendraklasė, po to dingo, o galiausiai man vaidenosi. Ji stovėjo šalia Tomo, apsirengusi kiek per puošnia raudona suknele. Susitaršę jos plaukai visiškai nederėjo prie aprangos. Ji žiūrėjo į mane šypsodamasi išpuoselėta balta šypsena. Kažkada aš pasitikėjau Monika, o dabar net nesinorėjo žvelgti į jos pusę. Jos akys nebebuvo skaisčiai žalios, kokios buvo ankščiau. Jos buvo tokios pačios kaip ir Tomo, bejausmės ir stingdančios. Tai, matomai, tebuvo gudri apgaulė. Tomo akys niekada nebuvo rudos, o Monikos- žalios. Jiems puikiai pavyko visus apgauti. Monika pažvelgė į Tomą. - Ar nužudysi ją dabar? - Dar ne. Leisiu pasidžiaugti ja tau. - Ačiū, - teatsakė Monika, o Tomas tuo metu pradingo. – Uždrausk grenau ko nors norėti, ir jis būtinai to norės. Tomas buvo teisus, nors ir aiškinome tau, kad su Tomu nereikėtų prasidėti, tu vis vien troškai su juo būti. Kaip neprotinga

111


mylėti savo žudiką. Mano iliuzijos tavo troškimus dar labiau sustiprino. Kokia tu vis dėl to kvaila, Dite. Maniau, tu protingesnė, - pratarė ir nusijuokė. Tai buvo tas pats, šaižus jos juokas, kurį girdėjau savo kambaryje. Monika, vis dar šypsodamasi, stebėjo mane. - Iš pradžių, buvo sunku nusiteikti, kad kenkti reikės tau. Juk kažkada buvai mano draugė. - Tu teisi, kažkada, - pertraukiau ją. - Šie laikai baigėsi, - tęsė ji. – Mes iš skirtingų tautų. Tarp jų negali būti jokios draugystės. O be to, tavo tėvas buvo žmogus. Ar tau dėl to nebuvo jokios gėdos? Juk žmonės tokie silpni padarai. Džiaugiuosi, jog galop jų nebeliko. Tomas teisingai pasielgė, jį nužudydamas. Įniršau: - Jis jį nužudė?! – sušukau ir pašokau. - Ramiau, Dite. Juk jis vis vien būtų miręs. Mes tai tik paankstinome. Galvoje kirbėjo begalybė būdų kaip galėčiau mėginti nužudyti Moniką. Tačiau, ne nenutuokiau, ar bent vienas iš jų būtų veiksmingas. Monika taip ramiai kalbėjo apie mano tėčio mirtį, jog manyje įniršis vis labiau augo. Kiekvienas žodis mane pykdė. Būčiau padariusi bet ką, kad tik Monika mirtų. Reikėjo bent pabandyti. Ėmiau bėgti link Monikos. Jau norėjau jai smogti, bet ji sugavo mano ranką prie pat savo galvos. Jos delnas stipriai laikė mano ranką. Jausmas buvo toks pat, kaip ir sapne, kai mane vedė pas Emanuelį. Tarsi tai taip būtų buvusi dar viena puiki Monikos iliuzija. - Dar vienas toks kartas- ir Tomui neteks garbės tavęs nužudyti. Aš pati tai padarysiu, - pasakė ji ir paleido mano ranką. Suklupau ant žemės. Delnais stipriai įsirėmiau į grindis. Viduje vis dar virė pyktis ir neapykanta. - Kodėl jūs tai darote? – tyliai paklausiau. - Galėtum tai vadinti karu, bet tai tik noras įrodyti savo viršų. Begla nuo seno buvo viena iš stipriausių tautų, tačiau ji buvo mažiausia. Jeigu ne žmonės, mes būtume valdę pasaulį. Vampyrai, šaltakraujai, vilkolakiai, azujidai ir kiti, ir netgi jūs, grenau, būtumėte paklusę mums. Bet žmonės!- sušuko. – Jie visuomet mums painiojosi po kojomis. Jie netikėjo, jog

112


pasaulyje egzistuoja kitokie negu jie. Tam ir buvo kuriami mitai, kad tik paneigti kitokių egzistavimą. Bet žmonių galop sumažėjo ir dabar viršus mūsų… Ji dar kažką pasakojo, bet aš jos nesiklausiau. Man visiškai nerūpėjo, dėl ko viskas kilo. Tenorėjau greičiau iš čia dingti. Bet nebuvo jokios galimybės. Tik mažas langelis viršuje buvo jungtis su išoriniu pasauliu. Jokių durų čia nebuvo. Ir jokios galimybės pabėgti. Apie tai galėjau pamiršti. Tačiau vidus, siūlė pabandyti sprukti, kad ir per tą mažą langelį. Mano akys susikoncentravo į langelį. Atstumas iki jo sienosbeveik trys metrai. Dar beveik du metrai iki lubų. Taigi, sumoje susidaro beveik penki metrai. Per tris sekundes galėčiau pasiekti langą. Tačiau trys metrai gali būti nepakankami įsibėgėjimui, kad po jo galėčiau pašokti iki lango. Nuleidau akis. Nenorėjau, kad Monika išvystų į ką žiūriu. Tuomet ji tikrai suprastų mano ketinimus. Monika staiga nutilo. Ji pažvelgė į mane, vis dar klūpančią ant grindų. - Nagi! Kelkis. – Sušuko ji. Palengva pradėjau stotis. Kai tik išsitiesiau, pasileidau bėgti. Buvau teisi- man nepavyko tinkamai įsibėgėti. Pašokau vos pusantro metro. Galėjau džiaugtis tik tuo, kad mano rankos užsikabino už palangės. Pabandžiau prisitraukti, tačiau kažkas apačioje mane jau laikė. Žvilgtelėjusi apačion, išvydau, jog tai Monika. Ji nieku gyvu nenorėjo manęs paleisti. - Ir kur tu susiruošei? – paklausė, tačiau atsakymo nesulaukė. Vis bandžiau išsivaduoti iš Monikos gniaužtų. Bet man nesisekė. Staiga ji patraukė mano kojas žemyn ir man niekaip nepavyko išsilaikyti įsikibusiai į palangę. Mano pirštai paleido palangę ir aš kritau žemyn. Mano galva atsitrenkė į grindis. Akyse sužibo žvaigždės, bet sąmonės nepraradau. Galop akyse vėl pasidarė šviesu. Tačiau Monika tuo neapsiribojo. Ji, vis dar laikydama mano kojas, metė mane į kitą sieną. Galva ir vėl trenkėsi. Šitaip daužoma, aš jau seniai būčiau atsijungusi. Bet buvau kur kas stipresnė, negu įsivaizdavau. Paprastas žmogus galbūt būtų ir miręs.

113


Vienintelio dalyko, kurio niekaip nesugebėjau suprasti, kaip mano smegenys dar išvis dirba? Monikos smūgis pasikartojo ir po jo žemė galutinai išslydo iš po manęs…

114


• •Akvilė• Kai mano akys prasimerkė, pirmas dalykas, kurį suvokiau, buvo, jog viskas pasikeitė. Kad kažkas, kas tiek metų buvo nuo manęs slėpta, galop iškilo į paviršių. Už paslaptį teko sumoki. Kelios dienos skausmo, o tada- naujas gyvenimas ir dar amžinybė! Bac. Staiga viskas priklauso tau. - Akvile? - sušuko mama iš virtuvės. - Aš čia. Matyt ji išgirdo, kaip aš nustojau klykti ir muistytis. Galop kančios baigėsi. - Kaip džiugu, kad tu vėl su mumis, - pratarė tarpduryje stovintis tėtis. - Ditė buvo užsukusi vakar. Ji viską apie mus žino. Ji tokia pat. – pasakė mama. - Apie ką tu? - Ach, taip.Juk aš tau nebaigiau visko pasakoti. Mes grenau. Ar tau to užtenka? - Kol kas taip. mano akys nukrypo į fotografiją ant sienos. Joje aš, Ditė ir Monika, visos laimingai besišypsančios dar dešimtoje klasėje. Bet viskas pasikeitė. Monika mus paliko. Atsistojau ir nuėjau prie fotografijos. Nukabinau ją nuo sienos ir atidžiau į ją įsižiūrėjau. Kai mano akys sustojo ties Dite, laikas tarsi sustojo. Temačiau šokančią Ditę, o tada šalia jos stovintį vyriškį. Bene naujokas? Rankose jis kažką laikė ir laukė nukrentančios Ditės. Vaizdas aplink mane ir vėl tapo normalus. Tėvai su nerimu žiūrėjo į mane. - Kas nutiko? – paklausė mama. - Ditei gresia pavojus. Man reikia paskubėti. Numečiau fotografiją ant lovos ir greit užsimečiau paltuką. Net nenutuokiau, kas galėtų man padėti. Tegalėjau bėgti į Ditės namus įsitikinti, kad tai, ką mačiau, tebuvo vaizduotės padarinys. Kiek įstengdama bėgau. Buvo keista matyti taip greit bėgančią save. Man tai buvo kažkas naujo. Mama su tėčiu apie tai man nepasakojo. Per dešimt minučių pasiekiau Ditės namus. Jos buto lange degė šviesa. Nieko nelaukdama įbėgau

115


į laiptinę ir paspaudžiau jos buto durų skambutį. Durys greit atsidarė. Už jų stovėjo moteris ir tas vaikinas. Martynas berods. - Taip? – paklausė moteris. - Ar Ditė yra namuose? - Jos jau nuo vakar nėra namuose, - atsakė Martynas. - Velnias, - pratariau kiek per garsiai. - Kas yra? – nustebusi paklausė moteris. - Net nenutuokiu kaip jums tai papasakoti. Martynas atsargiai žvilgtelėjo į mane. Ištiesė ranką. - Galima? – nesupratau kam tai, tačiau vis vien nesipriešinau. Martynas kurį laiką palaikė mano ranką ir po kelių akimirkų pratarė: - Eik į vidų. Paklusau. Atsargiai įžengiau į vidų. Šie du žmonės atrodė kiek keistai šiuose namuose. - Kur Paulas? – paklausiau. - Jis pirmadienį žuvo, - tyliai atsakė moteris. - Och, - tepratariau. – Leiskite pasiteirauti, - mandagiai tariau, - ponia, kas tokia jūs būsite? - Aš Joana, Ditės mama. Kiek sutrikau. Juk Ditės mama buvo mirusi. - Bet…ar… ar jūs ne mi…mirusi? – mikčiodama paklausiau. - Buvo įvykusi klaida. Martynas paliepė man eiti į svetainę. Atsisėdome ant sofos. Pirmasis prakalbo Martynas. - Joana, Akvilė yra grenau. Joanos akys sužiuro į mane. Manosios žiūrėjo į Martyną. Iš kur jis viską žino? - Ditei gresia pavojus, - tęsė jis.- Ar galėtum plačiau papasakoti, ką matei. Tavo prisiminimai nėra labai rišlus. - Na, ji, man rodos, pagrobta. Ji iššoko, bandydama pabėgti. Tačiau apačioje jos laukia mirtis. Tomas ten. Net nenutuokiau, ar Martynas žino apie Tomą. Tačiau visiškai nebuvo laiko tam aiškintis. - Ar yra kokia galimybė ją rasti? – paklausė Joana. - Bokštas man atrodė matytas. Jeigu neklystų, tai – Nidos švyturys. - Tėra vienas būdas išsiaiškinti, - nusprendė Martynas. - Apie ką tu šneki? – paklausiau.

116


- Bėgsime ten. - Bėgsime? – pakartojau. - Taip. O tu ką galvojai? Skrisime? – pasišaipė Martynas. - Juk mes niekaip neperbėgsim marių. Martynas pažvelgė į mane ir suėmė už rankų. - Pasitikėk mumis. Mes žinom, ką darom. Tau nebūtina vykti kartu su mumis. Turi pasirinkimo laisvę. - Ne… aš vyksiu kartu… bėgsiu. Padarysiu bet ką, kad tik Ditė būtų saugi. Nenoriu, kad jai kas nutiktų. Man reikia jos už tiek daug dalykų atsiprašyti. - Ką tu darei, kai išvydai, kas vyksta Ditei? – paklausė Joana. - Žiūrėjau į jos fotografiją. - Kaip manai, ar vizija pasikartotų, jeigu ji vėl pažiūrėtų į nuotrauką? – paklausė Martyno Joana. - Verta pabandyti. Martynas nuėjo į kitą kambarį ir, po sekundės grįžo, nešinas Ditės fotografija. - Štai, pažiūrėk, - padavęs nuotrauką, pratarė. Stipriai suėmiau fotografiją. Žiūrėjau į besišypsančią Ditę, o ji į mane. Staiga, prieš akis vėl iškilo vaizdiniai. Šį kart jų buvo daugiau. Ditė kažkokiame kambaryje išdaužia lango stiklą, o tada iššoka. Saulė dar tik pradėjusi leistis. Vaizdas vėl tapo normalus. - Ką matei? – paklausė Joana. - Kada saulė nusileis? - Maždaug už dešimties minučių, - atsakė Martynas. - Už dešimties minučių, ji bus negyva, - pratariau. - Ką tai reiškia? – nustebusi pratarė Joana. - Jeigu per dešimt minučių nenusigausime iki švyturio, Tomas nužudys Ditę, kai tik ji pasieks žemę. - Tuomet mums reikia paskubėti, - sušuko Martynas. Jis greit šoko prie durų, o jam iš paskos ir aš su Joana. Išėjome į kiemą ir pradėjome bėgti link Nidos. Net nenutuokiau, kaip pasieksime švyturį, tačiau ir nesiryžau apie tai galvoti. Dabar svarbiausia buvo suspėti laiku, kad galėtume išgelbėti Ditę.

117


• •Ditė• Šalia manęs stovėjo visi: mama, Martynas, netgi tėtis. Visi brangiausi žmonės buvo čia. Martynas žiūrėjo į mane ir, kaip visada, šypsojosi savo dieviška šypsena. Mama su tėčio stovėjo greta Martyno apsikabinę. Galop jie susitaikė. Aš taip pat norėjau apkabinti savo mylimąjį, todėl ištiesiau rankas. Bet vos joms prilietus Martyną, visi aplink mane išgaravo. Viskas, kas dabar mane supo, buvo tik tamsa. Vėl atslinko naktis. - Ką tu su ja padarei? – paklausė vyriškas balsas. - Ji ketino pabėgti, - atsakė moteris. Vos išgirdusi, apie ką kalbama, mano galva ėmė suktis. Pabandžiau save suimti, tačiau negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Pabandžiau bent pramerkti akis, bet vos tik šviesai pasiekus akis, vaizdas ėmė mirguliuoti. Kuriam laikui ir vėl užsimerkiau. Klausausi, kas kalbama. Tačiau balsai buvo labai tylūs ir daugiau išgirsti nebegalėjau. Staiga ir šnabždėjimasis baigėsi. Dar sekundę įsiklausiau, bet aplink nebuvo nė jokio garselio. Vėl pramerkiau akis. Šįkart nebežiūrėjau tiesiai į šviesą, todėl atsimerkti buvo šiek tiek lengviau. Vaizdas vis vien raibuliavo, bet ne taip stipriai kaip prieš tai. Labai pasistengusi galėjau ką nors įžiūrėti. Pažvelgiau į savo kairiąją ranką. Ji buvo pririšta prie lovos atlošo. Pabandžiau pajudinti ranką, bet veltui stengiausi. Ji net nepajudėjo. Buvau pririšta pakankamai tvirtai. Arba tiesiog buvau pernelyg silpna. Apsižvalgiau. Dabar buvau kitame kambaryje. Jis buvo kur kas mažesnis, negu tas, kuriame buvau prieš tai. Viduryje sienos buvo langas, tačiau toks pat mažas. Durų nebuvo ir čia. Vienintelis užsiėmimas čia, buvo spoksojimas į lubas. Idealiai nulygintas, be menkiausio nukrypimo. Žiūrėjau į lubas ir laukiau akimirkos, kai galop mane nužudys. Juk ši akimirka vis vien kada nors ateis. Įdomu, kiek laiko aš jau čia? Ar praėjo bent kelios valandos? O gal aš čia jau kelios dienos? Juk negaliu žinoti, kiek laiko prabuvau be sąmonės. Ar namie kas nors manęs pasigedo? Ar jie bent nutuokia kas man nutiko? Skruostu nuriedėjo ašara.

118


Staiga man pasirodė, jog ašaros ėmė suteikti man jėgų. Pavyko pajudinti vieną ranką, tada kitą, o galop- ir kojas. Sukaupusi dar šiek tiek jėgų, patraukiau savo ranką kiek įmanoma stipriau. Virvė neklusniai pajudėjo. Palaukiau dar akimirką ir vėl patraukiau ranką. Virvė ėmė atsilaisvinti. Galop pavyko ją atlaisvinti tiek, kad mano ranka galėtų iš jos išsilaisvinti. Nežinia, kiek laiko aš turėjau. Monika ir Tomas čia galėjo pasirodyti bet kada. Greitu judesiu atrišau kitą ranką, o tada kojas. Mano vienintelė viltis ir vėl buvo mažas langas. Priėjau prie jo ir ėmiau ieškoti rankenos ar kažko panašaus, kad galėčiau jį atidaryti. Bet nieko panašaus nepavyko rasti. Atmesdama galimybę susižeisti, sugniaužiau kumštį ir iš visų jėgų trenkiau į stiklą. Šis tik įskilo. Pakartojau savo smūgį. Stiklas dar labiau įskilo. Neapsikentusi, ėmiau stiklą daužyti abiem rankom, kad tik jis greičiau suskiltų. Galop pabiro šukės ir lango rėmas pasidarė tuščias. Iškišau galvą ir apsižvalgiau: buvau velniškai aukštai, o aukščio aš bijojau. Norint iš čia pabėgti, man tenka šokti. Išgirdau artėjančius žingsnius. Man nebeliko kitos išeities, kaip tik išskleisti rankas galbūt paskutiniam savo šuoliui. Atsispyriau nuo lango rėmo ir klykdama pasileidau žemyn. Viskas, ką girdėjau, tai ūžiantis vėjas mano ausyse ir vyriškas šūksnis… Pasaulis aplink mane susiliejo į vientisą masę. Nebebuvo galima atsikirti kur kas yra. Bet galbūt to aš ir nenorėjau. Kritau vos daugiau nei kelias sekundes. Galop mane pasitiko kieta žemė. Su triukšmu trenkiausi į žemę. Kritau ant pilvo. Tikriausiai ranka lūžo iškart. Jos jau nebejaučiau. Dar viena skausmo banga nuvilnijo mano kojose. Galop skausmas atėjo ir į šonkaulius. Skausmas varstė visą mano kūną. Nejaučiau, ar šaukiau, ar ne. Galva galutinai prarado koordinaciją. - Manei, galėsi iš čia pasprukti gyva? – pratarė vyriškas balsas. Atmerkiau akis. Virš manęs stovėjo Tomas, vaikinas, kuris ruošėsi mane nužudyti. Palengvinau jam šią užduotį. Jau dabar buvau leisgyvė. Jis atsiklaupė prie manęs.

119


- Kokia tu vis dėl to kvaila, teisėja grenau, - jis nusišypsojo. – Dabar gali atsisveikinti su šiuo pasauliu galutinai, - jis pakėlė savo ranką, kurioje laikė aštrų peilį. - Už ką, Tomai? – tyliai sušnabždėjau. Šie keli žodžiai pareikalavo didžiulių pastangų. - Aš tau jau viską pasakiau, - šypsodamasis atsakė. – Iki Dite. Su ašaromis akyse, žiūrėjau į Tomą. Jo akyse nebuvo jokio gailesčio. Kai myli savo žudiką, išeities nėra. Vis vien mirsi ir niekur nepabėgsi. Tokia buvo mano gyvenimo istorija. Užmerkiau akis ir pasiruošiau mirčiai. - Dite! – išgirdau pažįstamą susirūpinusį balsą. Tikriausiai jau miriau. Jis negalėtų būti čia. - Velnias, - sušnabždėjo Tomas. Aš vis dėl to dar norėjau gyventi! Sveikąją ranka save suėmiau. Tikėjausi, kad tapau nematoma ir bent tai įsaugos mano gyvybę. Tomas buvo nusisukęs ir, net nežvelgdamas į mane, smeigė peilį. Bet aš nieko nepajutau. Mano ranka nuslydo nuo krutinės. Tomas atsistojo ir nubėgo tolyn. Užmerkiau akis ir gulėjau nejudėdama. - Dite! Dite! – sušuko keli moteriški balsai. Iš paskutiniųjų jėgų pramerkiau akis. Šalia manęs stovėjo mama ir Akvilė. - Ką mums daryti? – sušuko Akvilė. - Tuoj pat gabenkit ją į ligoninę! Gal dar yra vilties, - šaukė Martynas. Joana pabandė mane suimti. Vos jai prisilietus, mano kūną pervėrė dar viena skausmo banga ir aš pradėjau klykti. - Jai kažkas lūžo. Dite, prašau būk stipri. Mes negalime tavęs prarasti. Tik ne dabar, - kalbėjo Joana, kai antrąkart pabandė mane pakelti. Sukandusi dantis, iš paskutiniųjų, kentėjau. Joanai galop pavyko mane pakelti. Ji pradėjo bėgti. Ausyse švilpė vėjas. - Aš nebegaliu, - vos girdimai tariau. - Tu stipri, - vis kartojo mama. Pramerkusi akis, pažvelgiau į Joaną. Vis dėl to mes buvome skirtingos. Ji stipri, o aš – ne. - Ne… - dar kartą pratariau ir mano akys užsimerkė… ••• Mirtis pasirodė ne tokia sunki, kokią įsivaizdavau esančią. Tereikėjo užmerkti akis ir pasiduoti mane nesančiai srovei.

120


- Dite, kovok. Tu stipri, - šalia manęs stovėjo tėtis. Jo pilkos akys išsigandusios stebėjo mane. - Tau dar ne laikas ateiti pas mane. Tu turi kovoti! – pakartojo jis. - Tėti, aš norėčiau gyventi, bet gyvenimui nebeliko jėgų. - Kaip gali taip šnekėti? – subarė tėtis. – Išeidama tu paliksi daugybę kenčiančių žmonių. Pagalvok apie Martyną, Joaną. Apie savo draugus. Tik ne dabar, Dite. - Tėti, jeigu aš tik galėčiau… - pradėjau, tačiau sakinio nebaigiau. Tėtis žiūrėjo į mane. Staiga jis nusišypsojo. - Tu gyvensi. Nesvarbu, nori to ar ne, - tarė ir dingo. Ir vėl likau tamsoje vienui viena. Turėjau būti stipri, kaip tėtis ir sakė. Tačiau savyje jėgų rasti negalėjau. Prieš akis ėmė šmėžuoti veidai. Martyno. Mamos. Akvilės. Tada Tomo ir Monikos. Po pastarųjų mane nusėdo šiurpas. Jų nekenčiau labiausiai. Tik per juos atsidūriau čia, kur nenorėjau…

121


10. PABUDIMAS

122


• •Martynas• Praėjo penkios dienos. Ditė vis dar neatsigavo. Tereikėjo džiaugtis, jog Joana spėjo laiku nugabenti Ditę į ligoninę. Pas Ditę mūsų vis dar neįleido. Ją stebėjome per specialų palatos langą. Ditė gulėjo baltoje palatoje, apkarstyta daugybę laidų ir sugipsuota. Jai buvo lūžę du šonkauliai, abi kojos ir kairė ranka. Atsitiktinumo dėka, pavyko išvengti galvos sutrenkimo. - O, jūs vis dar čia, ponaiti Mainauskai, - pratarė budintis gydytojas. – Jums būtų pats laikas pailsėti. - Nenoriu jos palikti, - mandagiai atsakiau. - Matau, kokia ji jums brangi. Nesijaudinkite. Mes padarysime viską, kas mūsų rankose. Ji pakankamai stipri. Tiek sužeidimų. Ne kiekvienas liktų gyvas. - Ar jai nors kiek geriau? – pasiteiravau. - Su lyg kiekviena diena ji po truputį stiprėja. Tačiau jos būklė tebėra sunki. Mes dedame visas pastangas, kad tik ją išlaikyti gyvą. - Ji gali mirti? - Tai labai maža tikimybė. Pirmąją dieną mes tikrai nesitikėjome, jog ji išgyvens bent valandą, juk ji buvo taip stipriai sužalota. Gydytojo kaktoje atsirado kelios raukšlės. Jo galva pasisuko į Ditės palatą. Aš taip pat žvilgtelėjau ten. Ditė sujudėjo. - Ji bunda? – paklausiau gydytojo. - Palaukite čia, - pratarė ir nuėjo į palatą. Kiek išsigandęs stebėjau, kas vyksta viduje. Gydytojas apžiūrinėjo aparatūrą. Tada priėjo prie Ditės ir kažką pradėjo tikrinti. Žiūrėjau į Ditę. Negi ji miršta? Gydytojo veidas buvo truputį išsigandęs. Jo kaktoje atsirado dar kelios raukšlės. Ditės akys prasimerkė, o gydytojas kažką kalbėjo. Po kiek laiko jis nusišypsojo ir grįžo pas mane. - Ji nori jus pamatyti. Manau, galiu jums tai leisti. Bet tik kelias minutes, - perspėjo gydytojas. Nudžiugau. Ditė atsigavo. Nuėjau į palatą ir atsisėdau prie jos lovos. Ditė žiūrėjo į mane. - Sveika, - pirmas pratariau.

123


- Labas, - netvirtu balsu tarė. - Kaip jautiesi? - Skauda. Kur mama? Kur Akvilė? – garsiau tarė. Pamačiau, kaip prakalbus garsiau, jai suskaudo. - Ššš… nesivargink kalbėti garsiai. Jos namuose. Laukia žinių iš manęs. - Nenoriu čia būti. - Tau teks, - į langą pabarškino gydytojas. Mano laikas baigėsi. Atsistojau. – Turiu eiti. - Ne…- sušnibždėjo Ditė. - Aš būsiu netoliese. Kai tik man leis, aš tave aplankysiu, pabučiavau jai į kaktą. – Sveik, - nusišypsojau. - Pasistengsiu, - atsakė Ditė. Nenoriai išėjau. Prie durų manęs jau laukė gydytojas. - Reikėjo tikėtis, kad ji atsigaus. Su jos stiprybe. Tik nusišypsojau. Reikėjo viską pranešti Akvilei ir Joanai. Ligoninėje ryšys buvo tragiškas, todėl teko išeiti į kiemą. Išsiėmiau mobilųjį ir surinkau Ditės namų numerį. Po kelėtos signalų, galop kažkas atsiliepė. - Klausau, - pratarė Joana. - Joana, čia Martynas. Ditė atsigavo. - O dieve! Aš tuojau pat atvykstu čia. - Dar neverta. Aplankyti jos neleidžia. - Man nesvarbu. Aš vis vien atvykstu. - Gerai, - nusileidęs atsakiau. Joana padėjo telefono ragelį, o aš grįžau atgal prie palatos. Gydytojas buvo viduje ir kažką užsirašinėjo ant bloknoto. Ligoninėje Joana pasirodė po dvidešimties minučių. Kartu su ja ir Akvilė. - Ar galima ją aplankyti? – iškart pasiteiravo Akvilė. - Kol kas dar ne. Kai tik gydytojas leis, galėsim, - atsakiau. Galų gale iš palatos išėjo gydytojas. - Gydytojau, kaip ji? Kaip Ditė? – paklausė Joana. - Ji sparčiai taisosi. Maniau, jau ryt galėsite ją vežtis namo. Joanos akys sužibėjo. Ji puolė apkabinti gydytoją. - Ačiū jums, ačiū už viską, ką dėl mano vaiko padarėte, pratarė ji. - Ponia Gryniene, tokia mūsų pareiga, - su šypsena lūpose pasakė gydytojas. - Ar galima pas ją? – paklausiau. - Gal verčiau dabar ją aplanko jos mama?

124


Palinkčiojau. Teisę į Ditę turi ir Joana. Ji laiminga atsikabino nuo gydytojo kaklo ir nuėjo į palatą. Gydytojas, vis šypsodamasis, stovėjo greta. - Ji primigtinai manęs prašė, kad kuo greičiau galėtų keliauti namo. Bet, kai ji taip puikiai taisosi, negalėčiau atsakyti. - Ačiū jums, - padėkojo Akvilė. - Kaip ir sakiau, nėra už ką, - atsakė gydytojas ir nuėjo savo keliais. Likau kartu su Akvile. - Mano tėvai siunčia linkėjimų. - O, ačiū. Perduok ir jiems linkėjimų, - atsakiau. - Būtinai, - nusišypsojusi ištarė, tačiau greit ir vėl surimtėjo. – Martynai, ar galėtum man kai ką paaiškinti? - Manau, galėčiau pasistengti. - Kas dedasi? Kodėl Tomas su Monika taip pasielgė? - Argi tau tėvai nepasakojo, kad mes nevieninteliai pasaulyje tokie? Jog dar yra daugelis tautų, kurios tik ir siekia vadovavimo? - Na, ne, - sutrikusi tarė. - Na tai va. Tokių yra. Tomas su Monika, buvo vieni iš tokių. Bet be jų, yra ir kitų. Man tik kyla vienintelis klausimas, kodėl jie taip pasielgė būtent su Dite? - Ar tu jos klausei, gal ji ką slepia? Pakračiau galvą. - Apie ją aš žinau beveik daugiau, negu ji pati. Akvilė daugiau nieko nebesakė. Nuleidusi akis, ji atsisėdo ant suolo ir susimąsčiusi, nejudėjo. Joana grįžo tik po dvidešimties minučių.

125


• •Ditė• Jau kitą dieną, po mano atsigavimo, galėjau "krautis" daiktus ir keliauti namo. Nuo to man palengvėjo. Ligoninės labai nekenčiau. Tas vaistų kvapas ir gyvų lavonų slankiojimas aplink, galėjo nužudyti bet ką. Tikriausiai atrodžiau kaip neįgali. Visi primygtinai reikalavo manęs, kad ilsėčiausi, nesivarginčiau, o jeigu noriu "vaikščioti", turiu būti vežimėlyje. Prisiekiu, jaučiausi tragiškai! Aš juk visiškai sveika, neskaitant tų visų lūžusių kaulų, kurie vis vien kada nors sugis. Laikinai (tik dėl mano sveikatos!) persikėlėme į Martyno namus. Žinoma, šią genialią mintį pakišo Martynas, o Joana jai visom keturiom pritarė. Aišku, aš buvau labai dėkinga, kad taip manimi rūpinasi ir kad galiu būti Martyno namuose. Jo namus aš dievinau! Ir ne tik namus. Juos supanti aplinka taipogi buvo dieviška. Visas savo dienas leisdavau prie upelio, vis bandydama savo sveikąją ranka ką nors nupiešti. Bent keli nuobodūs mėnesiai mokykloje nuplaukė. Ir gerai. Vis vien nebenoriu į ją grįžti. Galėjau leisti sau daugiau laiko su mylimais žmonėmis. Jau pačią pirmąją dieną, sužinojau, kuo viskas baigėsi. Žiūrėjome žinias. Laidos vedėjas pranešė: - Vakar, prie Nidos švyturio, buvo rasti du neatpažinti jaunuolių kūnai. Turinčiu informacijos, prašome kreiptis į artimiausią policijos skyrių. Pažvelgiau į Martyną. - Ten jie? Jis tik palinkčiojo. - Tu juos nužudei? - Nebuvo kitos išeities, negalėjome leisti likti jiems gyviems. Jie būtų ir vėl tavęs ieškoję, - atsakė Martynas. Nenorėjau leisti prisiminimams užplūsti manęs. Ir vėl susikaupiau ir pabandžiau nupiešti prie upelio stovintį ąžuolą. Tačiau sekėsi prastai. Mano piešinys nė iš tolo neprilygo tikrajam ąžuolui. Maniškis buvo kur kas panašesnis į nudžiuvusią šaką. - Sveikute, - pratarė pažįstamas balsas.

126


Atsisukau jo pusėn ir išvydau, link manęs einančią Akvilę. Ji lankė mane beveik kiekvieną dieną. Ir elgėsi kur kas geriau, negu elgėsi ankščiau. Be to, ji manęs nebeerzino taip, kaip ankščiau. - Labas. Smagu tave ir vėl matyti. Akvilė atsisėdo greta manęs ir pažvelgė į mano piešinį. - Kas čia? – juokdamasi paklausė. - Šaka. - Aaa, tuomet tikrai panašu. Maniau, kad tai medis. Piktu žvilgsniu nužvelgiau Akvilę. Vis dėlto klydau: Akvilė vis dar erzino mane. - Dite! – sušuko Joana iš namų. – Pietūs jau paruošti! - Aš tuoj mama! – atsakiau. Pasisukau į Akvilę. – Ar būsi tokia maloni ir nuveši mane iki namų? Ji nusišypsojo. - Manau, galėčiau pamėginti, - pratarė ir stipriai suėmė už vežimėlio rankenų. Ji atsargiai nuvežė mane iki namų, o tada į virtuvę. - O, Akvile, - pratarė mama, kai išvydo, kas mane atvežė. Gal liksi pietų? - Žinoma, kaip galėčiau praleisti tokią galimybę. Akvilė dievino mano mamos patiekalus, kurie buvo išties nuostabūs. Kartais imdavau įtarti, kad ji kažkada dirbo restorane. - Kur Martynas? – pasiteiravau. - Nuvyko pasiimti grupės vaikinų, - atsakė Joana, o mano akys išsipūtė. Jis ketina repetuoti čia? Martynas buvo užsiminęs, kad grupės repeticijos vykdavo čia, tačiau, čia man praleidus jau dvi savaites, jie nei karto taip ir nerepetavo. Ką jie apie mane pagalvos? - Dite? Tau viskas gerai? – paklausė mama. - Taip, taip. Mačiau, kokia laiminga šalia manęs sėdėjo Akvilė. Jai matyti Angelo sparnų repeticiją, tikriausiai buvo svajonės išsipildymas. Vos tik mes baigėme pietauti, sugrįžo Martynas ir grupės vaikinai. Martynas tik įžengęs pro duris, tuoj pat priėjo prie manęs ir pabučiavo. - Ir tau labas, - po bučinio pasakiau.

127


- Juk minėjai, kad norėjai išvysti, kaip repetuojame? – pasitikslino Martynas. - Emm, taip, - kiek sutrikusi atsakiau. Martynas tik nusišypsojo ir suėmęs už vežimėlio rankenų, pradėjo vežti mane į kitą kambarį. - Eisi su mumis? – paklausė Martynas Akvilės. Ji tik palinkčiojo. Ji tikrai nepraleis tokios progos. Mums atėjus į vieną didžiausių namo kambarių, mūsų ten jau laikė grupės vaikinai. Jie stovėjo prie aparatūros ir ją tvarkė. Martynas pastatė mano vežimėlį prie sienos ir nuėjo prie vaikinų. - Tai čia ji? – kiek pašaipiai pratarė vienas iš vaikinų. Jo vardo neprisiminiau. - Mikaeli, - kone sušnypštė Martynas, o tada kreipėsi į kitus. – Vaikinai, tai Ditė ir Akvilė. Ditę jūs jau kažkiek žinote. Akvilė stovėjo šalia manęs ir beveik nekvėpavo. Į ją pažvelgė šviesiaplaukis vaikinas, berods Erikas. Atrodo, spėjau išgirsti, kaip Akvilės širdis trumpam sustojo. - Tai jis, - mintyse ištarė. Aš jau buvau spėjusi papasakoti jai, kaip išties susipažinau su Martynu ir kaip mūsų meilė užsimezgė. Mes buvom susieti. Negi ir ji tikėjosi to paties su Eriku? Ar jis bent buvo grenau? Eriko akys sublizgėjo, o tada jis nusisuko. Akvilė iškart pritūpė prie manęs. - Ar matei, kaip jis pažiūrėjo į mane? Ar tai nebus tas pats, kas ir tau su Martynu? - Tai būtų pernelyg lengva. Nemanau, kad jis grenau. Jūs man atrodo kiek skirtingai. Akvilės akys ir vėl tapo normalios. Jokio džiaugsmo jose nebeliko. - Norėčiau, kad tu klystum, - stodamasi pasakė. Vaikinai išvis nekreipė dėmesio į mūsų buvimą. Kiekvienas atsistojo į savo vietas ir pradėjo repeticiją. Pirmasis groti pradėjo Erikas. Netrukus prisidėjo ir Mikaelis. Paskutinis įstojo vaikinas su elektrine gitara. Jo vardo vis dar neprisiminiau. - Akvile, koks gitaristo vardas? - Gabrielius, - sužavėta atsakė ji.

128


Klausiausi darnaus instrumentų skambėjimo. Melodija vis vinguriavo, taip sužavėdama mane iki sielos gelmių. Galop pradėjo dainuoti Martynas. - Kai jau nebepakeliu sparnų, Kai jėgų nebeturiu. Tik tavo buvimas šalia, Laiko mane čia… - dainavo jis. Martyno balsas mane kerėjo. Nenorėjau, kad jis nustotų dainuoti. Tai buvo bene vienintelis mano noras šiuo metu. Akvilė taip pat buvo sužavėta, tačiau jos akys krypo ne į Martyną, o į Eriką. - Būsiu ten, kur būsi tu. Tik neišeik, nepalik manęs. Man reikia tavo sparnų, Ir kilsiu aš virš debesų… Godžiomis akimis, stebėjau Martyną dainuojantį. Jo akys buvo užmerktos, o rankos sunertos ant mikrofono. Judėjo tik jo lūpos. Kiekvienas jo ištartas žodis aiškiai pasiekdavo mano ausis. Martyno akys prasimerkė. Atidžiai žvilgtelėjau į jį. Išgirdau, kaip nutilo muzika. Daina baigėsi pernelyg greitai. Norėjau, kad ji tęstųsi ir niekada nesustotų. Akvilė vis dar stovėjo šalia manęs, bet nejudėjo. Bakstelėjau į ją pirštu, bet ji net nesiteikė sureaguoti. - Akvile? Kuku? – ištariau. Bet ji net nesujudėjo. Pakartojau bakstelėjimą. Jos akys pažvelgė į mane. - Kas nutiko? – kiek mieguistai paklausė. - Tai kas tau nutiko? - Man viskas gerai, - įtariai žvilgtelėjau į ją. – Tikrai, pabandė paneigti. Apsimečiau, kad ja patikėjau. Tuo metu Martynas priėjo prie mūsų. - Ar galėtumėme pasikalbėti dviese? – paklausė jis, žiūrėdamas į Akvilę. Akvilė palinkčiojo ir nuėjo kiek atokiau. - Kas yra? – paklausiau. - Nieko blogo nenutiko. Tik man ramybės neduoda keistas Akvilės elgesys. Ar jai viskas gerai? - Kiek supratau, ji mano, jog Erikas grenau. Ar tai tiesa? Martynas nuleido akis.

129


- Visi, esantys čia, yra grenau. - Visi, visi? – netikėdama pakartojau. - Lyg paskutinio. Dabar akis nuleidau aš. Akvilė buvo teisi. Erikas grenau. Vadinasi, kvailas jos susižavėjimas juo, nebuvo atsitiktinis. Jie išties buvo susieti. - Akvilė buvo teisi, - garsiai pratariau. – Jie susieti. Martynas įtariai pažvelgė į mane, tada į Eriką, o galiausiai į Akvilę. - Ne, - pašaipiai tarė. – Jie visiškai skirtingi. - Pažvelk į mus? Ar mes nors kiek panašūs? Martynas dar kartą nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. O tada pradėjo juoktis. Visi sužiuro į jį. Tarp jų ir aš. - Kas yra? – paklausiau. - Taip, mes išties skirtingi, - juokdamasis ištarė. – Tu sugipsuota, o aš ne. - Labai juokinga, - tyliai ištariau ir nusisukau. Martyno juokas nutilo. - Atsiprašau Dite, bet tai išties juokinga. Palyginti mus tokiu metu, yra tikrų tikriausias anekdotas. Nieko neatsakiau., o tada pajutau, kaip jo rankos apkabino mano pečius. - Ar atleisi už tokį kvailą išsireiškimą? Vis vien tylėjau. Norėjau jį šiek tiek paerzinti. Girdėjau tik tylų Martyno kvėpavimą. Daugiau nieko. - Dite? Tylėjau. Tuomet kažkas, tiksliau jo lūpos, prisilietė prie mano skruosto. Kad ir kiek stengiausi nesusijuokti, neištvėriau. Prapliupau juoktis taip garsiai, kaip tik leido mano plaučiai. - Kas dabar? – paklausė Martynas. - Tu manei, kad aš supykau? – pro skambų juoką paklausiau. - Emm, taip, atvirai sakant. Apsukau savo vežimėlį. - Aš niekada ant tavęs nepykstu. Martynas šypsodamasis pažvelgė į mane. Tada pasilenkė ir pabučiavo mane. Visi aplink pradėjo švilpauti. - Gerai, spektaklis baigtas. Tęskim repeticiją, - pratarė griežčiausias balsas. Berods jis buvo to vaikino, kurio vardo nelabai prisiminiau.

130


Martynas atiraukė savo lūpas nuo manęs ir, su šypsena veide, nuėjo prie grupės vaikinų. Prie manęs ir vėl sugrįžo Akvilė. - Tau sekasi, - tepratarė ji. Aš tylėjau. - Gal eime į kiemą? – po kelių akimirkų paklausė. Palinkčiojau. Ji suėmė mano vežimėlio rankenas ir nuvežė jį prie laukujė durų. Lauke pūtė gaivus, šiltas pietinis vėjas. Jis taršė mano plaukus. - Kas yra Akvile? – paklausiau. - Apie ką jūs kalbėjotės su Martynu? Mačiau, kaip į mane žiūrėjot. Kurį laiką patylėjau, bet galop pratariau: - Tu buvai teisi. Erikas grenau. Akvilės akys staiga sužibo. - Tai svajonės išsipildymas. Aš pusantrų metų laukiau panašios progos ir galop ji atėjo. - Tavo vietoje, dar nesidžiaugčiau. Tai tegali būti vienpusė simpatija. Akvilė tik pakratė galvą. - Aš mačiau tai. Regėjau viziją, kai jie dainavo. - Kokią dar viziją? - Aš tau nepasakojau apie savo vizijas? – pakračiau galvą. Akvilė atsiduso. – Tai mano talentas. Tu virsti nematoma, Martynas regi prisiminimus, o aš – regiu vizijas. Šitaip mes tave ir radom. Man baisu ilgai žiūrėti į žmogų ar jo fotografiją. Iškart imu regėti, kas jam nutiks. O šiandien mačiau Eriką. Bet nevieną. Su manimi. Tai nieko kito ir nereiškia: mes būsime kartu. - Galbūt jūs tik būsite geri draugai ar kas nors panašaus. - Dite, draugai nesibučiuoja taip, kaip aš regėjau savo vizijoje. Nieko neatsakiau. Man pritrūko žodžių. Akvilė buvo perdėm įsitikinusi dėl savo regėjimų. Jos žvilgsnis taip pat buvo užtikrintas. - Eime prie upelio, - pratarė Akvilė ir ėmė vežti mane. Ilgai netrukome prie jo priartėti. Kaip visada, žavėjausi upeliu. Tai tarsi buvo atgaiva sielai. Jau beveik pusantro mėnesio buvau sukaustyta vežimėlyje. Tai buvo tikra kankynė. Kas dvi savaites turėjau tikrintis,

131


kaip gyja mano lūžiai. Gydytojas teigė, jog sulig kiekviena diena aš stiprėju. Buvau pasiilgusi vaikščiojimo, kad ir kaip keistai tai skambėjo. Norėjau pajusti tvirtą žemę po savo kojų. Bet dar reikės palaukti bent pora savaičių. Sveikąją ranka suspaudžiau vežimėlio rankeną, o tada pabandžiau stotis. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. - Ką tu darai ? – paklausė nusistebėjusi Akvilė. - Bandau stotis. - Juk gydytojas tau dar neleido. Palūkėk. – Sunerimo. Nieko jai neatsakiau. Pabandžiau iš naujo. Savo kojas pastačiau ant žemės ir vėl pabandžiau atsistoti. Šįkart buvo kiek lengviau. Pakilau nuo vežimėlio ir po truputėlį pradėjau tiestis. Kai jau buvau pilnai išsitiesusi, paleidau vežimėlio rankeną. Akvilė atidžiai stebėjo mane. Pabandžiau žengti žingsnį. Kiek susvyravau, bet nepasidaviau. Pabandžiau ir vėl. Šįkart man pavyko. Žengiau antrą žingsnį. Šis taip buvo sėkmingas. - Ot geras ! – nusistebėjo Akvilė. – Tu jau vaikštai ! Tylėjau, tik susikaupusi dėliojau žingsnį po žingsnio. Kai kada kojas imdavo diegi keistas skausmas. Tačiau jį ignoravau. Ėjau link upelio. Žiūrėjau į jį ir grožėjausi. Saulė puikiai jį apšvietė. Staiga prieš akis kažkas sublizgėjo. Pažvelgiau to link. Bet nieko keisto nepastebėjau, tik keistą juodą daiktą, kažką panašaus į dėžę. - Akvile, padėk man pereiti į kitą pusę, - paprašiau. Ji priėjo prie manęs ir apkabino per liemenį. Aš pradėjau eiti link tiltelio. Akvilė ėjo greta. Ėjau tiesiai, vis stebėdama tą keistą juodą daiktą, kuris man nedavė ramybės. Kai prie jo priartėjome, aš išvydau, jog tai – paminklas. - Paminklas ? – paklausė Akvilė. - Atrodo, taip. Aš išsivadavau iš Akvilės rankų ir priėjau arčiau paminklo. Juodas, dailus, marmurinis angelas žvelgė į mane. Jo rankos buvo ištiestos į viršų. Raidės, paminklo apačioje, skelbė: Emanuelis Mainauskas 1958 05 21 – 1987 07 14 Lina Mainauskienė 1959 12 03 – 2004 07 14

132


Viską supratau iškart. Tai Martyno tėvų kapas. Abu jie mirė liepos keturioliktąją. Tik septyniolikos metų skirtumu. Pirmiausia, Martyno tėvas, o galop ir jo mama. Liepos keturioliktoji tegali būti vienintelė diena – Martyno gimimo diena. Tyrinėjau kiekvieną raidę: jos buvo dailiai iškaltos, bet skirtingu šriftu. Liepos keturioliktoji – gimimo ir mirties diena. Martyno tėvai visuomet buvo greta jo. Nors ir būdami toli. - Dite, pažvelk, - pratarė Akvilė. Pažvelgiau į jos pusę. Ji stovėjo prie kito paminklo – žymiai mažesnio ir ne tokio dailaus. Priėjau arčiau ir įsiskaičiau. Paulas Grynas 1955 03 30 – 2006 09 12 Tai buvo paminklas, skirtas mano tėčiui. Maža urnelė jame skelbė, jog tai tėra tėčio pelenai. Tai buvo viskas, kas liko iš jo. Žiopsojau į paminklą ir į urną. Akyse vėl kauptis ašaros. Prieš akis ir vėl išvydau tėtį, vis bandantį išmokinti mane skaityti dar prieš einant į mokyklą. Matau linksmą tėtį, kai galop man pavyko nuvažiuoti dešimt metrų nenukritus nuo dviračio. Matau laimingas jo akis, kai jis mato mane laimingą. Užplūdę prisiminimai ir vėl priminė, ko netekau. Kaip man buvo sunku, nors ir stengiausi to neparodyti. Netekau vieno mylimiausių žmonių. Žmogaus, kurį gerbiau ir iš kurio mokiausi. - Dite, neverk. Viskas bus gerai, - ėmė mane raminti Akvilė. Apkabinau ją. Turėjau džiaugtis, jog ją turiu. Kartais aš jai būnu tokia šiurkšti, o pastaruoju metu ji man tokia gera. - Verčiau eime, temsta. Palinkčiojau ir Akvilė atsargiai parvedė mane iki vežimėlio. Vis dar verkdama, atsisėdau. - Dite, prašau. Jeigu tu nenustosi verkti, aš taip pat prisidėsiu, o tada abi atrodysime kraupiai. Nusijuokiau. Akvilė mokėjo mane nors kiek pralinksminti. Grįžome į vidų. Namuose buvo likę tik mama ir Martynas. - Repeticija baigėsi? – paklausė Akvilė. Martynas palinkčiojo. Aš, nebeiškentusi sėdėjimo vežimėlyje, atsistojau. Visų akys sužiuro į mane.

133


- Ką tu darai? – nusistebėjusi paklausė Joana. - Man jau geriau. Galiu po truputį vaikščioti. Tas sėdėjimas mane vemt verčia. Atsargiais žingsniais nuėjau link svetainės ir atsisėdau ant sofos. - Kodėl man niekas nesakė, kur palaidotas tėtis? – paklausiau. - Nenorėjome tau priminti to, kas įvyko, - kiek pamąstęs atsakė Martynas. - Juk vis vien būčiau kada nors tai sužinojusi. Ankščiau ar vėliau. - Tai buvo tik tavo labui, mieloji, - atkirto Joana. - Aš turiu teisę žinoti tiesą. Jis buvo mano tėvas. - Mieloji, atleisk. Gal kiek kvailai pasielgėme. Tu teisi – reikėjo tau viską iškart pasakyti, - kiek nuleistom akim pratarė mama. Įsivyravo tyla. Ją nutraukė Akvilė. - Na, aš jau eisiu. Tėvai ims nerimauti. - Iki, - tyliai atsakiau. - Sudie, - choru pasakė Joana ir Martynas. Akvilė nusišypsojo ir nuėjo durų link. - Užsuksiu ryt, Dite. - Gerai, - tariau. Akvilė išėjo ir namuose vėl likome tik mes trys. Joana daugiau nieko netarusi, nuėjo į savo kambarį. Martynas pažvelgė į mane, o aš į jį. Abu nusišypsojome. Martyno šypsena man priminė vieną asmenį. Kiek pamąsčiusi prisiminiau – panašių veido bruožo žmogus man pranešė, kad aš teisėja grenau. Tai buvo Emanuelis Mainauskas. Mano akys kiek išsipūtė. Ant paminklo taip pat buvo iškaltas šis vardas. - Emanuelis Mainauskas, - garsiai ištariau. - Iš kur tu apie jį žinai? – paklausė Martynas. Sutrikau. Tau tereikia įsiminti, tai paslaptis. Jeigu kas nors apie tai sužinos, tu būsi sekanti. - Užrašas ant paminklo, - mikčiodama ištariau. - Matei? Palinkčiojau. Martyno tėvas kažkas buvo. Jis pranešė man apie mane užplūdusią pareigą. Tačiau šiukštu niekam negalėjau apie tai prasitarti. - Aš jau eisiu, - sutrikusi ištariau.

134


- Aš tave palydėsiu. - Ne, - kiek garsesniu negu įprasta tonu ištariau. – Aš galiu pati. Martynos nieko nesakė. Aš atsargiai atsistojau ir lėtais žingsniais nušlubavau link savo kambario. Tvirtai uždariusi kambario duris, griuvau į lovą ir įsispoksojau į lubas. Tačiau nieko iš jų nepešusi, užsimerkiau. Mintyse skriejo įvairūs vaizdiniai: Martyno veidas, Emanuelio veidas, įvairūs kiti, dar nematyti veidai. Visi jie susirūpinę žvelgė į mane, tarsi kiekvienas jų kažko norėtų paklausti. Staiga akyse pasidarė tamsu. Galva pradėjo suktis. Aplink nieko nejaučiau. - Tai jau išsiaiškinai? – paklausė vyriškas balsas. Tylėjau, kol nieko nemačiau. Galop išvydau priešais mane stovintį Emanuelį. - Apie ką jūs kalbate? - Klausiau, ar jau išsiaiškinai, kas aš esu? - Tu Martyno tėvas, - nė kiek neabejodama tariau. Emanuelis nusišypsojo. - Tu visiškai teisi, Dite. Mes buvome teisūs išsirinkdami tave. - Kodėl būtent aš? – kiek sutrikusi paklausiau. Vyriškis susimąstė. Jo kaktoje atsirado keletas gilių raukšlių. - Dite, tu esi ta, kurioje slypi teisingumas. Juk aš tau jau sakiau. Gal pati tu niekada nesusivoki, kad išties esi nepaveikiama aplinkos. Tavo sprendimai unikalūs. Pakračiau galvą. - Ne. Jūs klystate. Nesu tinkamiausia tokiai pareigai. Rinkitės kažką kitą. - Tu Dite, pati tinkamiausia. Tavo vietoje neatsisakyčiau to. - O argi jūs pat nesate teisėjas grenau? – paklausiau. - Ne. Aš vienas iš vyresniųjų, bet dėl neva padarytos išdavystės, tesu tik pavaldinys. - Tą išdavystę padarė mano mama? - Galima teigti, jog taip. Tačiau ji nevisai kalta. Tai dalis mano kaltės. Tylėjau, tik stebėjau Emanuelį. Badžiau įsiminti kiekvieną jo veido bruožą. Kuo labiau gilinaus, tuo labiau jame įžvelgiau dalį Martyno bruožų. - Dite, pamąstyk. Tau vis vien neliks kitos išeities, kaip tik priimti šią pareigą. Tad susitaikyk su tuo, - pertraukęs mano

135


apmąstymus tarė ir akyse vėl išvydau savo kambario lubų fragmentą. Nėra kitos išeities. Septyniolika metų būti teisėja grenau. Tik septyniolika. Pasukau galvą į lango pusę. Už jo jau buvo šviesu. Atrodo, jog tenai praleidau visą naktį. Nors man tai tebuvo vos kelios minutės. Kai galop išsiritau iš lovos, nužingsniavau į svetainę. Joje jau sėdėjo mama ir Martynas. - Labas rytas, - kiek mieguistai pratariau. - Sveika Dite, - atsakė Martynas. - Beje, šiandien po pietų pasirodysi gydytojui. Jis kiek nustebo, kai pranešiau, kad tu jau visai neblogai vaikštai, prasitarė mama. - Tu jam papasakojai? – nustebusi paklausiau. Joana gūžtelėjo pečiais. - O ar buvo kita išeitis? Savaitės pabaigoje vis vien būtum turėjusi jį aplankyti. Suaimanavau. - Nesijaudink, gydytojas juk nesikandžioja, - nusijuokė Martynas. – To daryti neleidžia Hipokrato priesaika. Kreivu žvilgsniu nužvelgiau Martyną. Jis šypsojosi. - Kada tiksliai "po pietų"? – pasiteiravau. - Dvyliktą trisdešimt, - atsakė Joana. Atsidusau. Iki dvyliktos dar buvo likusios apytiksliai trys valandos. Nužingsniavau į virtuvę ir, pravėrusi šaldytuvo duris, ėmiau žvalgytis. Galop, išsirinkusi pusryčius, ėmiau juos ruošti. Vaisių salotos atrodė gan gardžiai, todėl iškart puoliau jas valgyti. Ant virtuvės stalo jau gulėjo rytinis laikraštis. Nieko nelaukusi jį ištiesiau ir ėmiau skaityti. Už akių iškart užkliuvo vieno nedidelio straipsnio antraštė: DAR

VIENA KEISTAI ŽUVUSIŲ JAUNUOLIŲ PORA.

Klaipėdą šiurpina keistos jaunuolių mirtys. Dar visai neseniai, prieš beveik mėnesį, buvo rasti du neatpažinti jaunuolių, kurie, kaip manoma, buvo septyniolikos arba aštuoniolikos metų amžiaus, kūnai. Jie buvo rasti netoli Nidos švyturio. Iki šiol nenustatyta kokiomis aplinkybėmis jie žuvo. Manoma, jog tai nelaiminga atsitikimo pasekmė.

136


Šios savaitės pradžioje, apleisto karjero teritorijoje, buvo rasti dar du jaunuolių kūnai. Jų tapatybės taip pat nenustatytos. Turinčius žinių apie galimas jaunuolių tapatybes, prašome kreiptis į artimiausią policijos komisariatą. Bet kokia informacija gali palengvinti tyrimą. Jaunuolių nuotraukoje neatpažinau. Sumaitoti jų kūnai skelbė viena: jie galėjo būti tik nužudyti. Kitaip tokių stiprių sumušimų padaryti neįmanoma. Pajutau alsavimą sau už nugaros. Atsisukau ir už savęs išvydau stovintį Martyną. - Siaubinga, - tyliai pratarė nužvelgdamas straipsnį. - Ar bent nutuoki, kas tokie jie galėtų būti? Martynas pakratė galvą. - Niekada ankščiau neteko jų matyti. Nemanau, kad jie galėtų būti vietiniai. - Mieste darosi vis pavojingiau. Kieno tai darbas? - Tomas ir Monika buvo mūsų darbas, o šių dviejų žudikas yra kažkas kitas. Dabar visiems kitokiems pavojinga. Baimės perkreiptomis akimis nužvelgiau Martyną. Jis suėmė mane už pečių. - Viskas bus gerai Dite. Tau nėra dėl ko nerimauti. Čia bent kol kas esame saugūs. Iki vakaro nuspręsime, kaip elgtis toliau. - Ar tu turi omeny, jog mums gali tekti išvykti? – su nerimu balse tariau. - Jeigu tai bus vienintelė išeitis, tuomet taip. - O kur? - Ten, kur mūsų daugiau. Galbūt į Naująją Zelandiją. - Juk tai tūkstančiai kilometrų. - Dėl saugumo reikia daryti viską. Padarysiu viską, kad būtume saugūs. - Kas iš to, kad būsime saugūs tik mudu? O kaip mama arba Akvile ir jos šeima. - Joana aš pasirūpinsiu. Akvilės šeima savimi gali pasirūpinti patys. Nuleidau akis. Baimė manyje pasiekė aukščiausią tašką. Darosi vis pavojingiau. Kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Niekada negali žinoti, kas bus toliau. Galbūt, pabaiga netoli. Viskas staiga atsiduria kažkieno kito rankose. Tavo likimą ima valdyti kiti. Man lieka tik viena: pasitikėti Martynu.

137


- Dite, tau laikas pas gydytoją, - išgirdau iš svetainės šaukiant mamą. Atsidusau. - Man laikas, - pratariau ir patraukiau Martyno rankas nuo savo pečių. - Aš tave nuvešiu. Persirenk, lauksiu tavęs garaže. Atsistojau ir nuėjau link savo kambario. Greitomis persirengiau ir grįžau atgal į pirmą aukštą. O tada patraukiau link garažo. Tik pravėrus garažo duris, sustingau. Martynas stovėjo greta prabangaus juodo automobilio. - Iš kur tu jį gavai? – kiek sutrikusi paklausiau. - Ach, ilga istorija. Sėskis. Pakalbėsime viduje. Priėjau prie automobilio ir atsargiai pravėriau keleivio dureles. Iš vidaus padvelkė švelniu aromatu. Jis šiek tiek priminė Martyno mamos kambario kvapą. - Nagi, sėskis. Neturime tiek laiko, - paragino mane Martynas. Atsikvošėjusi krestelėjau į vidų. Sėdynių atlošai buvo gan minkšti ir man greit pavyko įsitaisyti. Martynas tuo metu atidarė garažo vartus, o tada grįžo atgal į automobilį. Įsėdęs užvedė variklį ir mes palengva pajudėjome. - Tu man skolingas atsakymą, - priminiau. Martynas atsiduso ir po truputį ėmė rinkti žodžius. - Tėvų palikimas. Toks atsakymas. Tinka? - Ar daug tau jie paliko? – nieko nelaukusi paklausiau. - Nesvarbu, - dar kartą atsidusęs ištarė. - Taip, tu teisus, - pasidaviau. Nusisukau į langą ir ėmiau stebėti vaizdus esančius už jo. Vaizdai, niekuo neypatingi, plaukė už lango ir liejosi į vieną. Kad ir kaip stengiausi ką nors įžiūrėti, man nepavyko. Staiga išvydau bėgančius žmones. Jie bėgo taip pat greitai kaip ir aš arba Martynas. - Martynai! Jie bėga link tavo namų, - sunerimusi tariau. - Jie nieko nepadarys. - Kodėl tu toks tikras? Martynas atsisuko į mane. - Dite, nors kada tikėk manimi. Prašau. - Ar aš turiu kitą išeitį? Juk tu vis vien nesustosi ir neišleisi manęs. - Tu visiškai teisi. Pasidavusi daugiau nebetariau nė žodžio iki pat ligoninės. Iki jos atvažiuoti trukome vos pusvalandį.

138


11.BĖGIMAS

139


• •Ditė• - Atrodai puikiai, o tavo lūžiai jau sugiję. Todėl nemanau, kad tau verta dar kada pas mane lankytis. Svarbiausia, dar bent kelias savaites nepervargti ir vartoti daug vitaminų, kad organizmas atsistatytų. Taigi, sėkmės, Dite, - tarė gydytojas ir bent tiek mane pradžiugino. Buvau laisva nuo vežimėlio, kuris man taip nepatiko. Jame jaučiausi nepilnavertė. Man tiesiog knietėjo vaikščioti. - Tuomet iki, gydytojau, - pratariau ir atsistojusi patraukiau link durų. – Ačiū jums už viską. - Tai buvo mano pareiga Dite. Nusišypsojusi pravėriau duris ir išėjau į koridorių. Jame mane laukė Martynas. - Na? – paklausė jis. - Esu visiškai sveika, - patvirtinau. – Važiuokime namo. Reikia apie tai pranešti mamai. Martynas linktelėjo ir mes patraukėme link išėjimo. - Kodėl gydytojai mums nieko nedaro? Juk ne kiekvienas jų grenau, - einant paklausiau. - Juk sakiau - Hipokrato priesaika. Prisiekę, jie atsisako savo prigimties ir atsiduoda pareigai gelbėti gyvybes, o ne jas naikinti. Mums atėjus į automobilių stovėjimo aikštelę, nustebome mūsų automobilio nebuvo. - Nesuprantu, - kiek nervindamasis pratarė Martynas. - Jį kažkas pavogė, - pratariau. Abu žvalgėmės. Tikėjomės pamatyti bent kokių pėdsakų. Tačiau niekas neužkliuvo už mūsų akių. - Žiūrėk, - staiga pratarė Martynas. Atsisukau į jį. Rankose jis laikė kažkokį lapelį. - Kas čia? – paklausiau. - Pati paskaityk, - tarė ir į rankas įspaudė lapelį. Ėmiau jį skaityti. Automobilis tik pradžia. Atsisakyk savo gyvybės. B. G. - Kas tas B. G. ? – baigusi skaityti paklausiau. - Iš kur man žinoti! – sušuko Martynas.

140


Nustebau. - Kas tau? Martynas priėjo prie manęs. - Ar tu pati nematai? Kažkas bando mus įbauginti. Jie trokšta mūsų atsikratyti. Monika ir Tomas buvo tik pradžia. Staiga mano vaizduotėje šmėkštelėjo prisiminimai. - Begla. - Kas? – nustebęs pratarė Martynas. - Tai Begla bando mus įbauginti. Jos atstovai ir buvo Monika su Tomu. Aš žinau, dėl ko visa tai. Bet aš negaliu tau to sakyti, - su baime tariau. Martynas suėmė mane už pečių. - Tu privalai man viską pasakyti. - Negaliu. Atleisk. Užmerkiau savo akis. - Emanueli! – sušukau. - Dite, apie ką tu? – paklausė Martynas. Tačiau į Martyną nekreipiau dėmesio. - Emanueli! – šaukiau tol, kol akyse dar labiau aptemo. - Dite, kas nutiko? – pratarė ramus vyriškas balsas. - Aš nebegaliu slėpti tiesios nuo tavo sūnaus. Jis turi teisę žinoti. Tik taip galiu jį apsaugoti. - Tu pati turi nuspręsti, kas tau geriausia, - tarė Emanuelis ir mano akyse vėl prašviesėjo. - Dite, ar tau viskas gerai? Tu kalbėjaisi su savimi, - pasakė tylus Martyno balsas. Pramerkusi akis pastebėjau, jog guliu ant stingdančiai šalto asfalto. - Dite, kelkis. Eime namo, - kalbėjo Martynas, bandydamas mane pakelti nuo žemės. - Gerai, - kalendama dantimis pratariau. Tik man atsistojus, ėmėme bėgti link namų. Nubėgus vos kilometrą, Martynas mane sustabdė. - Dite, žiūrėk. Sustojau ir ėmiau žiūrėti Martyno pusėn. Ilgai žvalgiusis, galop išvydau tai, ką ir Martynas. Jo automobilis gulėjo griovyje, sumaitotas taip, tarsi būtų po siaubingos autoavarijos. Iš automobilio nieko nebebuvo likę. Vieninteliai valstybiniai numeriai įrodė, jog tai būtent Martyno automobilis. - Jie pasistengė. – Tariau.

141


- Begla? – paklausė Martynas. Palinkčiojau. - Nekreipk į tai dėmesio. Iki namų dar toli, o jau temsta, pratarė susiraukęs Martynas. ••• Grįžus, mūsų niekas nepasitiko. Namai buvo tušti. - Mama? – šaukiau aš. Tačiau niekas neatsiliepė. Greitomis apsižvalgiusi po namus, nusivyliau – mamos nebuvo. Viskas, ką ji paliko – raštelis. Dite, trumpam išvykau. Manau, taip bus saugiau. Matau, kas darosi. Pasirūpink savimi ir Martynu. Linkiu jums abiem sėkmės. P.S. Kai tik perskaitysi raštelį paskambink man, o jį patį – sunaikink. Kitoje raštelio pusėje buvo nurodytas telefono numeris. Tuoj pat jį surinkau, lapelį ėmiau plėšyti į mažus skutelius. Po kelių pyptelėjimų, mama galop atsiliepė. - Dite? – paklausė ji. Kas gi daugiau? - Mama. Kur tu esi? – pradėjau klausinėti. - Mieloji, tai nesvarbu. Dabar svarbiausia, kad pasirūpintumei savimi. Nežinau, dėl ko visa tai kyla, bet tai kažkaip susiję su tavimi. Atsidusau: - Taip mama, tu teisi. Tačiau to niekas negali žinoti. Netgi tu. Atleisk, - tyliai pratariau. - Tau nebūtina atsiprašinėti. Tai ne tavo kaltė. Ankščiau ar vėliau, vis vien būtų kilęs karas, - ji trumpam nutilo. – Atleisk mieloji. Turiu baigti. Pranešinėk, kaip tau seksis. - Mama?! – sušukau, tačiau jau buvo per vėlu. Ji padėjo ragelį. Įsidėjau mobilųjį telefoną į džinsų kišenę ir nuėjau atgal į svetainę. - Dite, jos čia nėra, - pratarė Martynas. - Žinau, - tyliai pasakiau. Martynas pažvelgė į mane. - Ji išvyko. Dėl saugumo, - Martynas nusisuko, o aš priėjau arčiau jo. – Turiu tau kai ką pasakyti. - Seniai laikas, - pratarė.

142


- Prisėsk, - paliepiau. – Man nėra lengva apie tai kalbėti, ypatingai, kai rizikuoju savo gyvybe, - Martynas įdėmiai pažvelgė į mane. – Yra kai kas, ką nuo tavęs slepiu, nes taip paliepė tavo tėvas. - Apie ką tu… mano tėvas?! – nustebo Martynas. – Jis miręs. - Praktiškai, bet ne teoriškai. Jo nėra čia, bet jis egzistuoja kitur. Tai jis man pasakė, kas aš išties esu. Aš nesu paprasta, kažkuo neypatinga grenau mergaitė. Aš teisėja grenau. - Dite, man nė kiek nejuokinga. – Suprunkštė Martynas. - Aš ir nenoriu, kad tu juoktumeis! Juk aš taip pat reagavau tada, kai tu pasakei, jog aš esu grenau! Tavo tėvas gali su manimi bendrauti hipnozės pagalba. Kai pirmą kartą jis mane išsikvietė, man tikrai nebuvo juokinga. O kai jis pasakė, jog aš esu teisėja, kuri paskirta prieš septyniolika metų, tiesiogine žodžio prasme, apšalau. Ar tu pats tuo patikėtum? – nelaukdama Martyno atsakymo, tęsiau toliau. – Atleisk, kad slėpiau tai nuo tavęs, tačiau Emanuelis to neleido. - Jis irgi teisėjas? - nedrąsiai paklausė. - Ne. Jis dėl išdavystės negalėjo juo tapti. O aš buvau išrinkta tik gimus ir aš negaliu to pakeisti. Septyniolika metų pareiga laukė manęs ir dabar dar tiek pat aš turėsiu ją vykdyti. Bet kuriai kitai tautai dabar garbė mane nužudyti. Vien dėl to esu medžiojama . Monika ir Tomas buvo pradžia. Dabar kitų genčių eilė. Martynas staiga pašoko. - Rinkis daiktus. Išvykstame. - Sutrikusi stebėjau Martyną. – Dabar! – sušuko jis. - Aš noriu užsukti namo, - stodamasi tariau. - Kam tau? - Argi svarbu? – atsidusau. Martynas piktai pažvelgė į mane. – Noriu atsisveikinti su Grenau. - Gerai, - pasidavęs ištarė. – Tik paskubėk. Nėra laiko. Paskubomis užlipau į savo kambarį. Labai nesistengdama susikroviau vieną lagaminą. Nemanau, kad man reikės daug daiktų. Nežinia, kur išties Martynas mane gabens. Gal Naujoji Zelandija tebuvo pavyzdys. Nešina lagaminu, nulipau žemyn. Martynas jau laukė manęs, rankoje taip pat laikydamas nediduką lagaminą. - Pasiruošusi? – paklausė. Linktelėjau. – Tuomet važiuojame iki tavo namų. - Ar vėl išvysiu naują tavo automobilį? – nusijuokiau.

143


- Ne. Mersedesas buvo vienintelis. Bėgsime, kaip visada. Atsidusau. - Tuomet paskubėkime, jeigu nori, kad iki vidurnakčio pasiektume mano namus. - Gerai, - pratarė Martynas ir abu nuėjome link išėjimo į kiemą. – Palauk, aš tuoj. Martynas nuėjo už namo. Jis ilgai netruko, o jam ir vėl pasirodžius, jo šešėlį palydėjo gailus šuns inkštimas. - Iltis viską jaučia, - gailiai tarė Martynas. – Paleidau jį. Tegu gyvena. - Nesijaudink, mes grįšime, o Iltis mūsų lauks. – Tariau. - Norėčiau, kad tai būtų bent dalis tiesos, - Martynas pažvelgė į dangų. – Nagi, paskubėkime. Linktelėjau ir pasileidau bėgti. Mano rega tamsoje nebuvo tokia prasta, kokia galvojau ją esant. Naktis buvo išties graži, o dangus kupinas žvaigždžių. Mėnulio pilnatis apšvietė mums kelią iki mano namų, kurios gan greit pasiekėme. Atsidūrus mano namų kieme, pastebėjau, jog kažkas ne taip. Mano bute degė šviesa, nors aš puikiai žinojau, jog čia nieko neturėtų būti, išskyrus Grenau. Nemačiau jos beveik porą mėnesių. Net nenutuokiu, kaip ji laikosi. Ar ją bent kas prižiūrėjo? - Martynai, kažkas namuose ne taip. Palauk čia. – Tariau ir padėjau savo lagaminą ant žemės. Martynas pabandė mane sulaikyti. - Prašau, neik vidun. Negali žinoti, kas ten. - Aš galiu savimi pasirūpinti, - pabandžiau jį raminti, o tada apkabinau. – Prižadėk man, jeigu negrįšiu po dešimties minučių, nebelauksi manęs. Bėgsi kiek kojos neša. Bet kur, kur tik būtum saugus. - Aš visuomet tave mylėsiu, - tyliai pratarė Martynas ir pabučiavo mane. – Prašau, neik. Nenoriu tavęs netekti šitaip. Tik ne dabar, kai viskas tik prasidėjo. Tau nebūtina aiškintis, kas viduje. Galėtume dabar pat keliauti į oro uostą ir išskristi kur nors. Prašau, - graudžiai pakartojo Martynas. Pažvelgiau jam į akis. Jo skruostu nuriedėjo kelios ašaros. - Man viskas bus gerai. Prisiek man, jog padarysi kaip liepiau. - Jeigu toks tavo noras, tuomet prisiekiu, - Martynas dar kartą mane stipriai apkabino. – Saugok save. – O tada aš jį paleidau.

144


- Myliu tave. Labiausiai pasaulyje, - tariau ir nuėjau į laiptinę. Giliai kvėpuodama palipau laiptais aukštyn. Pamačiau, jog mano buto durys praviros, todėl staigiai save sugriebiau ir tapau nematoma. Kuo tylesniais žingsniais patraukiau į vidų. Girdėjau nepažįstamus balsus, sklindančius iš vidaus. Mano kvėpavimas staiga sulėtėjo iki pavojingos ribos. Mano širdis vos vos plakė. Buvau kiek apkvaitusi nuo to, ką išvydau. Mano namai buvo apversti aukštyn kojomis. Visi daiktai buvo išmėtyti, baldai nuversti. - Jos čia nėra, - pratarė vyriškas balsas. - Užuodžiu jos kvapą. Šviežias, - tarė kitas balsas. Taip pat vyriškas. Žengiau kelis žingsnius atgal. Jie užuodė mane. Jie žino, jog aš čia. Dar keli žingsniai ir pasieksiu duris. Gal dar yra vilties pasprukti? Paėjau atgal, tačiau už kažko užkliuvusi, suklupau. - Ji čia! – sušuko pirmasis vyriškis. Mano kvėpavimas ir vėl pagreitėjo. Greitomis atsistojau. Negana to, kad jie mane užuodė, jie ir išgirdo, jog aš išties esu čia. Man nebėra galimybių. Tačiau vidus kuždėjo, jog reikia bandyti. Bet jeigu imsiu bėgti, Martynui taip pat kils pavojus. Dešimties minučių laikotarpis dar nebuvo praėjęs. Jis vis dar laukia manęs. Tačiau nepaisant to, kokios mintys mane užplūdo, ėmiau bėgti į lauką. Tik išvydusi stovintį Martyną sušukau: - Martynai! Bėk! Martynas atsisuko į mane. Jo nesupratingas žvilgsnis viską išdavė. Jis net nenutuokia kas dabar vyksta. - Bėk! – pakartojau. Galop Martynas sugriebė lagaminus ir ėmė bėgti. Jam pradėjus bėgti, kažkieno rankos sugriebė manąsias. Buvau priversta sustoti. Ėmiau muistytis. Bandžiau ištrūkti iš mane laikančių gniaužtų, tačiau, kuo labiau stengiausi, tuo labiau aiškėjo, jog man nepavyks. Sustojau. - Ar žudysit mane dabar? – paklausiau tyliai. Vyriškis nusijuokė. Atsisukau jo pusėn. - Emanueli? – nustebusi paklausiau. - O ko tu tikėjaisi? - Kaip jūs čia atsidūrėte? - Atvykau. Turiu pasiimti tave.

145


Ėmiau kratyti galvą. - Aš niekur neisiu. Niekur be Martyno neisiu! – sušukau. - Mums svarbiausia apsaugoti tave, Dite. Nagi eime, - jis ėmė tempti mane laiptais aukštyn - Kas iš to, jeigu saugi būsiu tik aš? Ar jums nerūpi jūsų paties sūnus? – piktai paklausiau. - Martynas gali savimi pasirūpinti. - Taip ir galvojau. Jums jis visiškai nesvarbus. Paleiskite mane, - paliepiau ir truktelėjau savo ranką. - Ką tu ketini daryti Dite Grynyte? - Paleiskit mane! Įsakau! – sušukau. - Tu negali man įsakyti. – Atkirto Emanuelis. Manyje užvirė pyktis. Sugniaužiau kumštį laisvojoje rankoje. Nenutuokiu, koks Emanuelis gali būti stiprus. Bet dabar tenoriu pasprukti. Ilgai nelaukusi, paleidau savo kumštį į darbą. Jis netruko pasiekti Emanuelio veido. Emanuelis iškart mane paleido ir susigriebė už veido. - Ar bent nutuoki, kaip kvailai elgiesi? – sušuko jis. - Čia už tai, jog jums visai nerūpi Martynas, - sušukau pati ir ėmiau bėgti. Emanuelis dar kažką sakė, tačiau nuo vėjo, užgulusio mano ausis, negirdėjau to. Bėgdama iš džinsų išsitraukiau mobilųjį ir tuoj pat surinkau Martyno numerį. - Dite? Maldauju, pasakyk, jog tau viskas gerai, - pratarė vos atsiliepęs. - Viskas gerai, - drebančiu balsu tariau. – Mums reikia susitikti ir kuo greičiau dingti iš čia. - Kur tu dabar esi? – paklausė Martynas. Vis dar bėgdama, apsižvalgiau. - Net nenutuokiu. Verčiau susitikime prie mano mokyklos. - Gerai, aš kaip tik netoli jos. Lauksiu tavęs. - Gerai, - pakartojau ir padėjau ragelį. Kelias iki mokyklos neprailgo, nors ir teko šiek tiek grįžti atgal. Martynas sėdėjo ant mokyklos laiptų ir žvalgėsi. Pamatęs mane atsistojo ir tuoj pat atsidūręs greta, apkabino. - Jau maniau, jie tave sugavo, - laikydamas mane glėbyje tarė. - Tai buvo tavo tėvas, - tyliai ištariau. - Ką? – nustebęs pratarė ir atsitraukė.

146


- Jis norėjo pasiimti mane, kad neva būčiau saugi, bet aš nesutikau ir pabėgau, - trumpam nutilau. – Kai jis mane sugavo, maniau, kad viskas baigta, - tęsiau. – O tada pasirodė, kad tai Emanuelis. Turėjau jam trenkti, kad išsivaduočiau, - kūkčiodama baigiau. Martynas ir vėl mane apkabino. - Tu dėl to nekalta. Jis to nusipelnė, jeigu norėjo tave per prievartą įkalinti. - Jis norėjo tik gero man. Bet aš nenorėjau būti be tavęs. - Meile mano, viskas gerai. Dabar aš čia. Erikas parūpino mums automobilį. Juo lengviau pasieksime Vilnių. Už kelių minučių jis bus čia. Erikas netruko atvažiuoti. Vos už minutės išgirdau artėjančio automobilio garsus. Jis sustojo prie pat mūsų, o tada iš vidaus išlipo Erikas. - Martynai. Štai. Gavau ką galėjau. Linkiu jums sėkmės, pratarė jis. – Beje Dite, Akvile aš pasirūpinsiu. Dabar ji man viskas. - Ačiū, - linkčiodama tariau. – Perduok jai, kaip ją myliu. - Būtinai, - pažadėjo Erikas ir ėmė eiti. - Erikai, - pratarė Martynas, - nepamiršiu šito. Sėkmės ir tau. Erikas tik palinkčiojo, o tada pradėjo bėgti. - Eime į vidų, - paliepė Martynas. Įsitaisiau ant galinės automobilio sėdynės. Martynas atsargiai užvedė variklį ir mes pajudėjome iš vietos. Po kiek laiko išgirdau skambančią muziką. Pažinau melodiją. - Mūsų daina, - sumurmėjau. - Taip. – Pritarė Martynas. Dainai skambant, panirau į sapną.

147


• •Martynas• Visą kelią, iki pat Vilniaus, nežadinau Ditės. Jai reikėjo pailsėti. Per šią dieną nutiko daugiau, negu reikėjo tikėtis. Galop pasiekus oro uostą, sustojau ir tyliai išlipau iš automobilio. Iš bagažinėje sukrautų mūsų lagaminų, išėmiau pasus ir savo kreditines banko korteles. O tada nuėjau į oro uosto vidų. Prie informacijos pasiteiravęs, kur galėčiau nusipirkti bilietus, patraukiau tos vietos link. Laimei, eilė nebuvo tokia ilga. Kai galop atėjo mano eilė, kiek sutrikau: o kur mums vykti? - Laba diena. – Pasisveikino oro uosto darbuotoja. – Kuo galėčiau jums padėti? - Sveiki. Norėčiau pasiteirauti, ar yra galimybė skristi į Naująją Zelandiją. - Prašyčiau palaukti minutėlę. – Linktelėjau. Darbuotoja palinko į kompiuterio ekraną ir greitais judesiais ėmė spaudinėti klaviatūros mygtukus. Galop, po kelių minučių, ji prabilo. - Tiesioginio skrydžio deja nėra. Tačiau galiu jums pasiūlyti kitą variantą. Jeigu jums tinka trys persėdimai, galite užsisakyti bilietus į Londoną, iš jo į Niujorką ir tada į Velingtoną. - Man tinka, - pratariau. - Čia galėsite įsigyti tik bilietus į Londoną. Aš perspėsiu kitus oro uostus, jog pirksite bilietus į Niujorką ir Velingtoną. Ar jums taip tinka, pone? – pasiteiravo. - Taip, taip. – Nekantraudamas tariau. - Kiek bilietų norėsite? - Du. - Prašyčiau pasus. – Drebančiomis rankomis padaviau savo ir Ditės pasus. Darbuotoja juos atidžiai nužiūrėjo. – Merginai dar nėra aštuoniolikos. Ar ji turės tėvų sutikimą? Atsargiai palinkčiojau. Moteris vėl palinko į kompiuterį. - Prašyčiau šiek tiek palaukti. Nekantraudamas ėmiau nervingai žvalgytis. Darbuotoja dirbo gan lėtai ir tai mane nervino. - Štai, du bilietai į Londoną. – Galop pratarė ir padavė du bilietus ir mūsų pasus.

148


- Dėkoju, - pratariau susimokėdamas. - Gero skrydžio ir ačiū, kad naudojatės mūsų oro linijomis. – Baigė ji. Nešinas bilietais, grįžau atgal į automobilį. Ditė jau buvo prabudusi. - Kur tiek ilgai buvai? – paklausė. - Pirkau mums lėktuvo bilietus. Ditė nesupratusi ėmė keistai žvalgytis. - Man dar nėra aštuoniolikos. Jie manęs nieku gyvu nepraleis. - Mes ką nors sugalvosime. – Pratariau. – Iki skrydžio dar devynios valandos. Galim gauti padirbtus leidimus. - Mano mama teoriškai mirusi. Tėtis išties miręs. Argi neįmanoma, kad aš staiga turėčiau visas teises daryti ką noriu? - Mums vis tiek reikėtų pažymos. - Aš nenoriu klastoti dokumentų, - pratarė Ditė. – Tai juk nelegalu. - O ką kita tu siūlai? - Praeisiu pro apsaugą kitu būdu. Tapsiu nematoma. - Nepamiršk nusiimti metalinių daiktų, - nusijuokiau. - Ačiū, kad priminei, - Ditė trumpam nutilo. – Jeigu rimčiau, Martynai, nemanau, kad verta leisti pinigus, dėl tų, netikrų dokumentų. Abejoju, kad jie padėtų. Trumpam užsimerkiau. - Gal tu ir teisi. Tačiau negali būti tikra ir tuo, kad tau padės tavo nematomumas. Jie vis vien gali tave pastebėti. Ditė tik pakratė galvą. - Man pavyks. Aš tuo įsitikinusi, - pabandė įtikinti mane. Žiūrėjau į Ditę. Jos akys maldavo, kad ja pasitikėčiau. Bet kažkas viduje man neleido to daryti. Atrodo, tik ir kuždėjo, jog šis planas gali nepavykti. - Žinai, - pratariau, - noriu tave kai kur nusivesti. Ditės akys staiga sužibo. - Dar niekada nesu buvusi Vilniuje, - tyliai tarė. – Tai sena mano svajonė. - Atrodo, šiandien aš ją išpildysiu, - nusijuokiau. - Taip, - pritarė ji. Nieko nelaukęs, užvedžiau automobilį ir mes grįžom atgal į miestą. Dabar buvo ankstyva popietė, todėl spūsčių išvengėme.

149


- Kur mes važiuojam? – pasidomėjo Ditė. - Pamatysi, - nepasidaviau. Ditė tik nusišypsojo ir vėl ėmė žiūrėti pro langą. Norėčiau, kad viskas staiga baigtųsi. Kad vėl įsivyrautų taika ir ramybė. Tuomet dabar mums nereikėtų sprukti ir palikti namų bei visko, kas mums brangu. Aš nepratęs bėgti. Aš visada kovodavau. Bet aplinkybės privertė mane pasikeisti. Tik dėl Ditės saugumo išvykstame iš Lietuvos. Jeigu dabar jos nebūtų kartu su manimi, aš likčiau čia. Bet taip nėra. Ditė svarbi mums visiems. Mūsų genčiai. Bet kokia kaina turiu ją išsaugoti. Jeigu jai kas nutiktų, abejoju, ar leisčiau sau gyventi. - Apie ką mąstai? – staiga paklausė Ditė. Nusipurčiau. - Nesvarbu. Tai tik kvaili pamąstymai, vis neduodantys man ramybės. - Jeigu galėčiau tau kuo padėti… - Pradėjo Ditė. - Man svarbiausia, kad tau nieko nenutiktų. Ditė tik nusijuokė. - Martynai Mainauskai, aš moku savimi pasirūpinti. Nesvarbu, kas nutiko prieš tai. Nesvarbu ir tai, kad aš beveik du mėnesius buvau sulaužyta ir kad manęs vos nenužudė. Aš vis vien sugebu pasirūpinti savimi. Ar dabar aišku? Palinkčiojau, o tada sustabdžiau automobilį. - Atvažiavome, - pratariau. Abu kartu išlipome iš automobilio. Ditė iškart apsižvalgė. - Katedra? – paklausė ji. Palinkčiojau. – Ji nuostabi. Kerinti, rinko žodžius ji. - Žinojau, kad tau patiks, - šypsodamasis pratariau ir paėmiau Ditę už rankos. – Eime į vidų.

150


• •Ditė• Mano akys buvo perkreiptos nuostabos. Katedra buvo tokia didinga ir tokia paslaptinga. - Ji tokia nuostabi, - pakartojau jau nežinia kelintą kartą. Ir tada išvydau nedidelę koplytėlę priešais. - Palauk manęs čia, gerai? – paklausiau. Martynas tik palinkčiojo. Nuėjau prie koplyčios ir atsiklaupiau. Nemokėjau melstis, retai tai darydavau. Negalėjau savęs pavadinti tikra krikščione, nes tik kartą per metus lankydavausi bažnyčioje. Sunėriau pirštus kaip greta manęs klūpanti moteris. Palenkiau galvą ir užsimerkusi ėmiau melstis. - Dieve, niekada nebuvau tau atvira, bet vis vien noriu tau padėkoti. Nesvarbu, kaip pasielgei prieš septyniolika metų, kai atėmei iš manęs mamą, o dabar, vėl ją sugražinęs, pasiimi mane. Nepykstu ir už tai, kad netekau tėvo, kurį visą savo gyvenimą dievinau ir iš kurio mokiausi. Atėmęs iš manęs tai, tu nepalikai manęs vienos. Tu leidai man pasijausti mylimai. Davei man Martyną, žmogų kurį myliu ir be kurio dabar neįsivaizduočiau savo gyvenimo. Dieve, ar leistum man tavęs kai ko paprašyti? – trumpam nutilau. – Apsaugok Akvilę, Eriką, mano mamą ir visus, kurie lieka čia šiuo metu. Neatimk jų iš manęs. Aš to neišgyvenčiau. Jie man viskas, ką turiu. Martynas taip pat. Tikiuosi viskas baigsis ir visi bus laimingi. Tai viskas, ko aš trokštu, - atsimerkiau. – Aš tik maža dulkelė tavo pasaulyje. O tu didis. Dieve, aš tavimi pasikliauju. Amen,- persižegnojau ir atsistojusi pažvelgiau į priešais kabantį Dievo atvaizdą. – Ačiū dar kartą. Už viską. O tada nuėjau atgal prie Martyno. - Pasikalbėjai? – šypsodamasis paklausė. - Taip, - taipogi su šypsena atsakiau. – Kažkaip pagerėjo. - Ar pasiruošusi išvysti dar kai ką? – paklausė. Tegalėjau palinkčioti. ••• Likusias valandas praleidome vaikštinėdami po Vilnių. Šis miestas mane tuo pačiu ir žavėjo, ir baugino. Būdama čia žinojau, jog tai paskutinės valandos man būnant gimtojoje šalyje. Greit mes sėsime į lėktuvą ir išskrisime nežinia kur. Važiuojant į oro uostą, paklausiau:

151


- Martynai, kur mes skrisime? - Pirmiausia į Londoną. Iš jo į Niujorką, o tada į Velingtoną. - Naujoji Zelandija? – pasitikslinau. - Taip, kaip ir buvau sakęs. - Maniau, tu tik juokavai. Juk vis dėl to, tai ne vienos dienos kelionė. - Dabar svarbiausia išvykti iš Lietuvos. Kitur mus lengviau praleis. Bilietai rezervuoti, mums svarbiausia laiku nuvykti į reikiamą vietą. Daugiau nieko nebesakiau. Taupiau žodžius. Galop pasiekėme oro uostą. Martynui sustojus, aš giliai įkvėpiau. - Kiek liko laiko iki skrydžio? Martynas pažvelgė į laikrodį. - Pusvalandis. Mano širdis ėmė dar stipriau plakti. Manęs laukė skrydis. Tai, ko bene labiausiai bijojau. Nieko nėra blogiau, nei žinoti, jog po tavimi nėra nė lopinėlio žemės. Martynas pažvelgė į mane. - Bijai? – paklausė. Palinkčiojau. – Nesijaudink, viskas bus gerai. Svarbiausia, praeiti pro patikrinimo postą. - Man pavyks, - rydama gumulą gerklėje pratariau. – Tai tik skrydis. Tai tik skrydis. – Kelis kartus pakartojau. Abu išlipome iš automobilio ir nuėjome prie bagažinės, pasiimti savo lagaminų. Tai tebuvo kuklus rankinis bagažas. Su juo nekils tiek problemų, kiek galėtų kilti su stambesniu. Martynas atsisuko į mane. - Tavo daiktus verčiau įdėsiu prie savųjų. Tuomet nereikės teisintis dėl dviejų bagažų, - jis dar kartą nužvelgė mane. – Jokių metalinių daiktų? – Pasitikslino. - Atrodo viską nusiėmiau. Visi drabužiai taip pat be užtrauktukų. - Tuomet viskas gerai. Atsistosi priešais mane ir pirma praeisi pro apsaugą. Tik atsidūrusi lėktuve ir užsiėmusi savo vietą, tapk matoma. Viskas aišku? - Taip, - vėl giliai įkvėpiau, o Martynas tuo metu perkėlė mano daiktus prie savųjų. - Pradėkime, - paliepė jis ir tada aš suėmiau save. – Gerai, tu nematoma. Eik greta manęs ir nepamiršk prie apsaugos atsistoti priešais. - Gerai, - tyliai tariau ir ėmiau eiti greta jo.

152


Mano rankos ir kojos drebėjo. Širdis daužėsi. Kažkodėl maniau, jog mums gali nepavykti. Tačiau protas prašė tuo netikėti. - Dieve, prašau, padėk mums, - mintyse meldžiausi. Tuo metu mes priėjome prie patikrinimo posto. - Laba diena, - pratarė apsaugininkas. –Daiktus prašome padėti čia ir tada žengti į priekį. - Pasiruošk, - mintyse paliepė Martynas. Giliai įkvėpiau ir, tik Martynui padėjus lagaminą, paėjau į priekį. Atrodo, niekas nesupypsėjo ir niekas nesužinojo, jog aš čia. Paskui mane atėjo ir Martynas. - Tau pavyko , - tarė jis. - Geros kelionės, pasakė apsaugininkas padavęs Martyno lagaminą. - Ačiū, - atsakė jis ir ėmė eiti pirmyn. Aš sekiau jam iš paskos iki pat mūsų vietų lėktuve. Aš atsisėdau pirmoji ir, kai tik Martynas ėmė sėstis, paleidau save ir tapau matoma. Kaip tik tuo metu prie mūsų priėjo stiuardesė. - Laba diena, prašome paruošti bilietus. Drebančiais pirštais padaviau savąjį. Stiuardesė atidžiai pažiūrėjo į jį, o tada į mane, tačiau nieko nepratarė. Tada paėmė Martyno bilietą ir taip pat pasielgė su juo. - Gero skrydžio, - pratarė ir nuėjo prie kitų keleivių. Martynas pasilenkė arčiau manęs. - Žinai, šia frazę girdžiu jau trečią kartą. Jiems derėtų išmokti kažką naujo, - nusijuokė jis. Aš nusišypsojau. – Juk sakiau, kad mums pavyks. - Norėčiau tau paprieštarauti. Tai sakiau aš. – Nusijuokiau. Martynas vis dar šypsojosi. Prisiglaudžiau arčiau jo. - Tikiuosi saugiai pasieksime žemę, - pratariau. - Tu vis dar ant jos, - patikslino Martynas. Nieko neatsakiau. Tik sumerkiau akis ir ėmiau klausytis Martyno širdies plakimo. Jis mane ramino ir neleido pasiduoti baimei. - Ačiū tau, Dieve. – Mintyse tariau. ••• Tikriausiai net nepajutau, kaip besiklausydama Martyno širdies, užmigau. Prabudau tik pažadinta Martyno. - Mes jau Londone, miegaliuke, - tarė jis.

153


Iš kart nepatikėjau. Maniau, jog jis tik nori mane paerzinti, jog mes vis dar skrendame. Tačiau, pažvelgus pro langą, išties išvydau žemę. Iškart atsistojau. - Eik tu sau! Mes jau Anglijoje! – suspigau. Aplinkiniai keleiviai sužiuro į mane. - Atsiprašau, - tyliai pratariau ir pažvelgiau į Martyną. – Ar jau galime eiti? Martynas tik palinkčiojo ir paėmęs mūsų bendrą bagažą ėmė eiti. Aš stengiausi nuo jo neatsilikti, todėl mes greit atsidūrėme oro uosto viduje. - Palauk manęs čia, - paliepė tik mums praėjus patikrinimą. – Reikia nusipirkti bilietus į Niujorką. Nuėjau atsisėsti. Oro uoste zujo minia žmonių. Kiekvienas jų ėjo tik jiems suprantama kryptimi. Mano akys nedrąsiai juos stebėjo. Vis dėl to buvau toli nuo gimtinės ir tai vertė mane jaustis kiek nemaloniai. Martynas ilgai neužtruko. Šypsodamasis pratarė: - Už valandos išskrisime. Jeigu tu nieko prieš, galėtume nueiti į šalia esančią kavinę papietauti. - Mano pilvas ir aš tikrai neatsispirtume tokiai pagundai, nusijuokiau ir atsistojau. – Eime? Martynas nieko netaręs priėjo šalia manęs ir paėmė už rankos. - Eime, - linksmas atsakė. Vos mums išėjus iš oro uosto, mus pasitiko tikras britiškas oras. Laimei, tarp savo daiktų buvau įsimetusi ir lietpaltį. - Martynai, man… - pratariau, bet neužbaigiau, nes tik man atsisukus į jį pamačiau, jog rankoje jis jau laiko mano lietpaltį. - Argi aš kvailas ir nematau, koks oras? – paklausė. Aš nieko neatsakiusi griebiau lietpaltį ir tuoj pat jį apsivilkau. Martynas nusišypsojo ir vėl paėmė mane už rankos. Eidami per lietų tuoj pat pasiekėme kavinę. Susiradę vieną atokiausių jos vietų atsisėdome. Prie mūsų tuoj pat priėjo aukšta, dailios išvaizdos padavėja. - Good day. What can I help you? – pratarė ji. Martynas nepasimetė ir tuoj pat paprašė padavėjos atnešti meniu. Po minutėlės mes jau rinkomės iš gausybės įvairiausių patiekalų. - Martynai, aš neturiu pinigų, - pratariau besirinkdama.

154


- Aš tave išsivežiau, taigi už viską moku aš. Nedrąsiai nusišypsojau. ••• Teko kiek paskubėti, kai norėjome spėti grįžti laiku į oro uostą. Kavinėje užtrukome ilgiau negu derėjo. Tačiau laimei – spėjome. Ir mums neteko laukti kito reiso, kuris būtų buvęs tik pavakary. Dabar buvome pakeliui į Niujorką. Tikriausiai dabar mes virš Atlanto vandenyno. Pro langą regėjau tik debesis, todėl niekas nebuvo aišku. - Ar dabar nesiruoši užmigti? – paerzino mane Martynas. - Ne, - kiek pašaipiu tonu atkirtau. – Dabar grožėsiuos šiais nuostabiais vaizdais. Pabandyk paneigti, jog šie debesys nenuostabūs. - Net neketinu to daryti, - atsakė Martynas. – Bet tu už juos gražesnė. – Meiliai tarė ir lūpomis prabėgo mano kaklu. Negalėjau nesujudėti. - Martynai, aplink žmonės, - subariau jį. - Man nerūpi, - pratarė ir dar kartą pabučiavo. ••• Niujorką pasiekėme jau tamsoje. Antrojo skrydžio baimės nebuvo. - Man reikia mano mobilaus, Martynai, - pratariau tik išlipus iš lėktuvo. Martynas ilgai neužtrukęs išėmė iš kišenės savąjį. - Dabar nėra laiko ieškoti tavojo. Paskambink kam tau reikia, o aš tuo metu pažiūrėsiu, kaip ten su bilietais į Velingtoną. Nieko nelaukdama paėmiau iš Martyno jo mobilųjį telefoną. Tik pradėjus rinkti telefono numerį, Martynas nuėjo. Po daugybės signalų, galop kažkas atsiliepė. - Klausau, - niūroku balsu pratarė moteris. - Mama? – paklausiau. - Dite? – taip pat paklausė ji. - Aš. Mama, ar tau viskas gerai? - Vaikeli, man viskas gerai, o kaip tu laikaisi? Kur esi? - Mam, tu niekada nepatikėsi! Bet dabar aš Niujorke. Ką tik atskridome iš Londono. - Kur tu sakei esi? – nustebusi paklausė. - Niujorke, - pakartojau. - Kaip tu ten atsidūrei? Ar Martynas su tavimi?

155


- Tai jo idėja. Mes skrendame į Velingtoną. Martynas mano, jog ten mums saugiausia. - Jis teisus, - tyliai ištarė mama. – Ten mūsų daugiau. Bet iš kur jis gavo tiek pinigų? - Tėvų palikimas, berods. Aš taip pat tiksliai nežinau, apsižvalgiau ir pamačiau link manęs artėjanti Martyną. – Mama, turiu baigti. Paskambinsiu tau vėliau. - Dite, sėkmės, - baigė ji.

156


12.NAKTIS

157


• •Ditė• Tik padėjusi ragelį, ištryniau šį numerį. Nenorėjau, jog Martynas žinotų, kam skambinau. - Viskas gerai? – pamatęs mano susirūpinusią išraišką paklausė jis. Palinkčiojau. Martynas nepuolė aiškintis kam skambinau ir man nuo to pasidarė kiek ramiau. - Kada skrisime į Velingtoną? – pasiteiravau. - Skrydis tik ryt vakare. Maniau, mums reiktų apsistoti kokiame nors viešbutyje. - Gerai, - pratariau ir pradėjau eiti. Martynas taip pat. Vos išėjus iš oro uosto, sustojau. Naktinis Niujorkas mane iškart pakerėjo. - Oho! – sumurmėjau. Martynas bandė man pritarti. Tačiau nesulaukęs tinkamos mano reakcijos, ėmė stabdyti taksi. Galop viena sustojo. - Dite, eini ar žadi likti čia per naktį? – juokdamasis paklausė jis. Nieko netarusi įsėdau į taksi. Martynas tuo metu paprašė vairuotojo mus nuvežti į artimiausią viešbutį. Iki jo atvažiuoti netrukome nė penkių minučių. Martynas pabandė sumokėti, bet vairuotojas kategoriškai atsisakė imti pinigus už tokį menką atstumą, tik palinkėjo mums geros kelionės. - Jis turbūt pamanė, jog mes švenčiame medaus mėnesį ar kažką panašaus, - nusijuokė Martynas tik išlipęs iš taksi. – Keista, kaip jie dar moka apsimetinėti žmonėmis. Priešais mus stovėjo nedidelis viešbutukas. Jo neoninė iškaba skelbė, jog tai trijų žvaigždučių viešbutis "Night". Nieko nelaukę mudu žengėme į vidų. Martynas tuoj pat nuėjo prie registratūros. Aš ėmiau žvalgytis. Tai nebuvo prabangus, blizgučiais nukarstytas viešbutis. Jame dvelkė šiluma ir paprastumo. Būtent to mums ir reikėjo. Nieko prašmatnaus ir brangaus. Neužilgo sugrįžo Martynas, nešinas raktu nuo mūsų kambario. - Eime, - pratarė Martynas ir paėmė mane už rankos. Jis visąlaik nepaleido lagamino, kurį laikė kitoje rankoje. Užlipę į antrą aukštą, galop priėjome savo kambarį. Lentelė ant durų skelbė, jog tai 305 kambarys. Martynas atsargiai

158


įkišo raktą į durų spyną ir lengvu judesiu jas atrakino. Tik pravėrus duris į mus padvelkė gaiviu rožių aromatu. Martynas stumtelėjo mane į vidų. Neva pykdama, žvilgtelėjau į jį. Mūsų kambarys nebuvo vienas iš didžiausių, tačiau man tai patiko. Jo viduryje stovėjo dvigulė lova su baldakimu, kuris apgaubė ją. Prie lango stovėjo nedidukas staliukas su daugybę žvakių. - Ar ir vėl sakei, kad mes švenčiame medaus mėnesį? – nusijuokiau. Martynas šyptelėjo. - Ne. Jie minėjo, jog kartais čia dingsta elektra. Ypatingai tada, kai čia daug lankytojų. - Aišku, - šypsodamasi pratariau ir prisėdau ant lovos. Dar kartą apsižvalgiau. Kambarys nebuvo niūrus, koks iš pat pradžių man pasirodė. Rausvos sienos puikiai derėjo prie užuolaidų. Ši spalva kambarį darė šiek tiek romantiškesnį. Martynas priėjo prie manęs ir prisėdo greta. Apkabinęs per pečius, ėmė tyliai kalbėti: - Ar galėčiau tave nusivesti į restoraną? Vos nepaspringau. - Mane į restoraną? – pakartojau. – Tu turbūt juokauji? - Aš visiškai rimtai, mieloji, - atsakė. - Aš neturiu tinkamų drabužių, - tyliai pratariau. Martynas atsistojo ir nuėjo prie mūsų lagamino. Jį atidaręs, kažką iš jo ištraukė. Rankose laikė mažą paketėlį. Tada atsistojo ir meiliomis akimis pažvelgė į mane. - Kas čia? – kvailokai paklausiau, nors jau ir turėjau suvokti, koks bus jo atsakymas. Jis nieko netaręs vėl grįžo prie manęs ir padavė man į rankas tą keistą, supakuotą daiktą. - Noriu, kad šiandien ja apsirengtum, - šmaikščiai tarė. - Tu tyčiojies iš manęs? – nerišliai tariau. Martynas vėl šyptelėjo: - Jeigu jau turime laisvo laiko, reikėtų pasielgti kaip civilizuotiems žmonėms, - paskutinį žodį jis ištarė kiek pašaipiai. – Noriu tave nors kiek palepinti, mieloji. - Tu ir taip baigi mane išlepinti vien veždamasis mane į tokias keliones, - pratariau. – Bet ar aš turiu kitą galimybę, kaip tik sutikti? - Manau, ne, - su šypsena atsakė.

159


Tada vėl grįžo prie lagamino ir iš jo ištraukė kažką tamsaus. Tada šypsodamasis nuėjo į vonios kambarį. Tiesiogine žodžio prasme, sėdėjau ant lovos apšalusi, kol galop Martynas grįžo iš vonios. Maniau, jog tuo metu, mano širdis nustojo plakti. Martynas atrodė pritrenkiamai. Juodas kostiumas jam tiko tobulai. Su juo atrodė kaip iš madų žurnalo nužengęs modelis. Netgi jo ilgoki plaukai čia derėjo. Man bestebint Martyną, jis šmaikščiai nusišypsojo. - Dabar tavo eilė, - pratarė. Tegalėjau palinkčioti. Stipriau suėmiau Martyno dovanotą paketėlį ir nevikriai atsistojusi, nuėjau į vonią. Tik įžengus į vidų, puoliau išpakuoti paketėlį. Nuplėšus vieną sluoksnį popieriaus, išvydau, jog tai melsvos spalvos medžiaga. Tuoj pat ją išlanksčius, net įsižiojau: tai buvo ne kas kita, kaip melsva atlasinė suknelė. Nieko nelaukusi, nusivilkau savo drabužius ir greit įšokau į suknelę. Akies krašteliu žvilgtelėjau į veidrodį. Tačiau akių nuo jo atplėšti nebegalėjau. Atrodžiau išties dailiai. Ši suknelė puikiausiai man tiko. Vieninteliai mano plaukai, kurie styrojo it šieno krūva, buvo ne į temą. Šalia veidrodžio gulėjo plaukų šepetys. Matomai, Martynas prieš tai jį naudojo. Kelis kartus juo perbraukus per plaukus, šie ėmė įgauti plaukų formą. Dar keli tokie brūkštelėjimai ir plaukai ėmė atrodyti puikiai. Dar kartą žvilgtelėjusi į veidrodį, nuraudau: man buvo kiek nesmagu taip gėrėtis savo išvaizdą. Nebuvau prie to pratusi. Tačiau dabar aplinkybės mane vertė elgtis kitaip. Išties atrodžiau gražiai ir to paneigti negalėjau. Tačiau ne aš turėjau spręsti graži aš ar ne? Galop išėjau iš vonios kambario. Martynas sėdėjo ant lovos ir nekantraudamas trynė rankas. Išgirdęs atsidarančias duris, pratarė: - Pagaliau, - o tada pakėlė akis ir nužvelgė mane. – Atrodai… stulbinančiai. Man tiesiog trūksta žodžių, - kalbėjo jis. Nusišypsojau. - Negi taip ir žadi į mane spoksoti? Jaučiuosi kiek nejaukiai, pratariau nuraudusi. - Atleisk. Išties, laikas eiti, - tarė ir atsistojęs priėjo prie manęs. - Eime, - tariau ir ėmiau eiti link durų.

160


Martynas pabandė mane aplenkti, tačiau tik trenkėsi į duris. - Auč, - juokdamasis tarė. Pritardama jam savo juoku, priėjau prie jo ir pabandžiau atplėšti jį nuo durų. Jis nenoriai nuo jų pasitraukė ir jas atidaręs ištiesė rankas į koridorių. - Damos pirmos, - pratarė. - Ačiū, - šyptelėjau ir žengiau į koridorių. Martynas tuo metu užrakino mūsų kambarį ir raktą įsidėjo į švarko kišenę. Paėmęs mane už rankos, ėmė švilpauti kažkokią, man dar nežinomą, melodiją. Mums pasiekus vestibiulį, jis nustojo švilpauti. Visi aplinkiniai keistai į mus žiūrėjo. Turbūt jie niekada nematė taip puošniai pasipuošusių jaunų žmonių. - Jie visi puikiai apsimeta žmonėmis, - sušnibždėjo man Martynas. Nieko jam neatsakiau. Atsargiai stebėjau aplinkinius. Bandžiau išgirsti ką jie galvoje. Bet didžiulėj angliškų žodžių maišalynėje, niekaip negalėjau atsekti galų. Staiga Martynas paspartino žingsnį. - Kur mes taip skubam? – pasiteiravau. - Staliukas rezervuotas tik iki pusės vienuoliktos, - atsakė. – Jeigu nepaskubėsim, teks grįžti alkaniems. Tuomet ir aš paspartinau žingsnį. Martyno laimei, restoraną pasiekėme beveik laiku. Dar minutė ir būtume pavėlavę. Martynas tuoj pat priėjo prie administratoriaus ir pasiteiravo prie kurio staliuko mums eiti. - Aštuntas, - pasakė man Martynas ir nusivedė mane paskui. Kad ir kaip jis norėjo elgtis džentelmeniškai, aš jam to neleidau. Pati atsisėdau ir prisitraukiau kėdę. - Ačiū Martynai, bet aš galiu pati, - pratariau, kai jis kiek įsižeidė. - Nesvarbu, - pabandė nusišypsoti jis. Tuo metu prie mūsų priėjo padavėjas ir padavė meniu. - Ačiū, - lietuviškai pratariau, tačiau greit pasitaisiau. Thank you. Martynas įniko į meniu nagrinėjimą. Aš taip pat. Ir vėl atsidūriau keblioje situacijoje. Martynas ir vėl užmokės už mane. Atrodo, jis pastebėjo mano susirūpinusi žvilgsnį. - Dite, nesijaudink. Man nesunku, - pratarė jis, supratęs dėl ko visa tai.

161


Atsargiai žvilgtelėjau į meniu. Kainos jame buvo kosminės, todėl rinkausi tik iš to, kas buvo pigiausia. ••• Po vakarienės grįžome atgal į viešbutį. Dar neįžengę į jį, supratome: jame jau dingusi elektra. - Na ką, laukia vakaras prie žvakių, - konstatavo Martynas. Šyptelėjau ir ėmiau eiti link kambario. Kai tik grįžome į savo kambarį, Martynas ėmė degioti žvakes. Kambarys tuoj nušvito liepsnų šviesa. Paėmęs ant stalo stovinčią magnetolą, ėmė ją vartyti. Kažką pajudinus iš jos ėmė sklisti tyli muzika. - Laimei, nors radijas čia su elementais, - vyptelėjo. Padėjęs radiją atgal ant stalo, jis priėjo prie manęs. Radijuje ėmė groti pažįstama daina. Mūsų daina. Martynas paėmė mane už rankos, o kitą uždėjo man ant juosmens. Aš savo laisvąją ranką atsargiai uždėjau jam ant peties. Jau nutuokiau, ko jis siekia. Jis žinojo, kad aš nemėgstu šokti nuo pat pirmos dienos, bet jis norėjo įrodyti, jog aš tai moku. - Martynai, nežinau ar verta, - pratariau. Martynas nieko neatsakė, tik pridėjo pirštą man prie lūpų. Tada pasilenkė ir pabučiavo mane. Tuo metu aš dar stipriau priglaudžiau Martyną prie savęs. Jutau kiekvieną jo įkvėpimą. Ėmiau eiti link lovos, kol galop užkliuvusi už jos, nukritau. Paskui mane krito ir Martynas. - Šelmė, - nustojęs bučiuoti mane pratarė. O tada ir vėl ėmė mane bučiuoti. Laisvąja ranka laksčiau per Martyno nugarą. Kita mano ranka buvo jo plaukuose. Man visuomet patiko juos liesti. Tokios švelnius, tačiau visuomet kiek susitaršiusius. Martyno rankos lietė mano veidą, kaklą ir visą kitą, kas buvo žemiau jo. Kiekvienas jo prisilietimas sulaukdavo mano kūno atsako. Jis virpėjo nuo menkiausio prilietimo. - Šiąnakt tu būsi mano, - sukuždėjau kiek atsitraukusi. Martynas tik šyptelėjo ir vėl ėmė mane bučiuoti. Šiąnakt mes laužysim stereotipus. Šiąnakt Martynas žinos visą tiesą, kurią tiek ilgai slėpiau nuo jo. Visi tiltai bus sugriauti. Nebeliks paslapčių, kurių niekam ir taip nereikia. - Dite, - staiga pratarė Martynas. Atsakiau jam suniurzgėjimu. – Pirmiausia turi man atsakyti: ar tekėsi už manęs? Tą akimirką išties pamaniau, jog sapnuoju. Apie vedybas niekuomet net nesusimąsčiau.

162


- Martynai, tu rimtai? – nustebusi paklausiau. - Taip, - tvirtu tonu atsakė. – Nenoriu iš tavęs visko atimti. Aš pasiryžęs tokiam žingsniui. O kaip tu? Po ilgos pauzės galop ryžausi prabilti: - Aš sutinku, - tyliai pratariau. Martynas nusišypsojo ir vėl mane pabučiavo. O tada viskas prasidėjo. Mes nebevaldėme savęs. Savęs geismų. Mūsų gyvenimas staiga susiliejo į vieną. ••• Mane pabusti privertė plyštanti galva. Pramerkiau akis ir apsižvalgiau. Kambaryje buvau viena. Aplink mėtėsi mano ir Martyno drabužiai. Kas vakar įvyko? Aš visiškai nieko neprisiminiau. Galva buvo kaip iššluota. Ir ją velniškai skaudėjo. Gal aš vakar gėriau? Klausinėjau pati savęs. Tačiau atsakymų nesulaukiau. Norėjau pakilti iš lovos ir nueiti iki tualeto, bet vos tik pakėlusi antklodę, nustėrau. Buvau visiškai nuoga. - O Dieve, - pratariau tyliai. – Kas vis dėl to vakar buvo? – mintyse savęs paklausiau. Greitomis susivyniojau į plonytę antklodę ir nuėjau iki bendro mano ir Martyno lagamino. Griebiau pirmus po ranka pasitaikiusius savo drabužius ir nulėkiau į vonią apsirengti. Išėjus iš vonios, manęs jau laukė Martynas. - Labas rytas, ponia Mainauskiene, - pratarė jis. - Apie ką tu? – suniurzgėjau. Martynas atsiduso. - Ach tos moterys. Mieloji, ar tu neprisimeni, jog vakar sutikai už manęs tekėti? Pirma, man šovusi mintis buvo: velnias! Vis dėlto aš nesapnavau! Martynas, regis, pastebėjo mano išsigandusią išraišką. - Tu visiškai nieko neprisimeni? – paklausė. Aš pakračiau galvą. – Net to, kas šiąnakt įvyko? Trumpam susimąsčiau. Mintyse ėmiau regėti praeitos nakties nuotrupas. - Negi mes…? – nebaigiau savo klausimo. Martynas palinkčiojo. - Velnias, - tyliai sumurmėjau. – Aš tuoj grįšiu, - pratariau ir nubėgau atgal į vonią. Aš tikrai nesapnavau. Tai įvyko. Būtent šiąnakt. Ką aš vis dėlto padariau. Man net aštuoniolikos nėra!

163


Drebančiomis kojomis grįžau atgal į kambarį. Martynas vis dar sėdėjo ant lovos ir atsargiai stebėjo artėjančią mane. - Aš viską prisimenu, - pratariau. – Atleisk, man šiek tiek plyšta galva. Martynas nusišypsojo. - Normalu, juk ne kasdien tai darai. - Ar ir tau tai buvo pirmas kartas? – atsargiai paklausiau. Martynas šyptelėjęs palinkčiojo ir priėjo prie manęs. - Džiaugiuosi, jog tai nutiko būtent su tavimi, - apkabinęs mane tarė. Atsargiai šyptelėjau. - Kelinta dabar valanda? – pasiteiravau. Martynas žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį. Šis rodo pusė primos. - Aišku, - pratariau, o tuo metu sugurgė mano pilvas. - Manau, tau būtų laikas pavalgyti. Eime žemyn. Čia yra visai nebloga užkandinė. Palinkčiojau ir nuėjau apsiauti batų. O tada abu nuėjome į viešbučio vestibiulį, iš jo – į užkandinę. Eidama vis mąsčiau, atmesdama galimas šios nakties pasekmes, kuo viskas baigsis. ••• - Štai tavo mobilusis, - užkandinėje pratarė Martynas ir padavė man mano mobilųjį telefoną. - Ačiū, - sumurmėjau. Tik paėmus į rankas telefoną, jis tuoj pat ėmė skambėti. Net nepažiūrėjusi, kas skambina, atsiliepiau: - Klausau? - Dite? Dite? – kiek neaiškiai sumurmėjo moteriškas balsas. - Aš, - pratariau ir atsistojusi nuėjau kiek atokiau. - Dite, po velnių! Čia aš – Akvilė. Ką tu padarei? - Apie ką tu? – nesupratusi paklausiau. - Kur tu išvis esi? – nenustojo klausinėti. - Ar Erikas tau nesakė? Dabar mes Niujorke, - atsakiau. - Kas šiąnakt įvyko? Klok, - paliepė ji. - Nesuprantu, apie ką tu, - bandžiau išsisukinėti. - Dite, aš tai mačiau. Regėjau viziją. Tu laikei ant rankų kūdikį, - vis tylančiu tonu pratarė. Atrodė, kad tuo metu žemė ėmė slysti iš po mano kojų. Tai negalėjo būti tiesa. Tai tebuvo kartą. Pirmą kartą. - Aš negaliu būti nėščia, - tyliai pasakiau.

164


- O Dieve, - teištarė Akvilė. – Negi jūs…? – nebaigusi klausimo iki galo, paklausė. Sunkiai nurijau gumulą, užstrigusi mano gerklėje. - Taip, - dar tyliau ištariau. – Bet tavo vizija negali būti teisinga, - griežtai tariau. - Dite! – sušuko ji. – Ar kada nors klydau? Trumpai pamąsčiau. - Ne, - pratariau. - Matai, - trumpam nutilo. – Ach, Dite. Ką tu padarei. Tu dar per jauna. - Kada nors tai vis vien būtų įvykę. - Tai turėjo įvykti vėliau! Ne dabar. Akies krašteliu žvilgtelėjau į staliuką, prie kurio sėdėjome su Martynu. Jis vis žvalgėsi. - Akvile, turiu baigti. Martynas manęs laukia, - tariau. - Prižadėk man, jog rūpinsies savimi. Dabar tu neviena. – Motiniškai tarė. - Prižadu, - atsidususi pasakiau. - Ačiū. Tuomet, iki. Dar susiskambinsim - Būtinai, - sumurmėjau. – Iki, - ir padėjusi ragelį, grįžau prie staliuko. Martynas stebėjo mane tol, kol atsisėdau. Tada prabilo: - Kas skambino? - Akvilė, - nuleidusi akis, nenoriai atsakiau. - Kas nutiko? Ar kokios blogos žinios? – pasiteiravo jis. Atsidusau ir nieko neatsakiau. Martynas pasilenkė arčiau manęs ir paėmė už rankų. - Prašau, atsakyk. Jau ir taip daug ką nuo manęs nuslėpei. Dar kartą atsidusau ir po truputį ėmiau rinkti žodžius. - Akvilė. Ji sakė, kad regėjo viziją, - trumpam nutilau. – Ji pamatė, kas nutiko po šios nakties.- Ir vėl nutilau. - Dite, prašau, kalbėk su manimi, - sumurmėjo Martynas. - Martynai, - nerišliai pradėjau, - aš laukiuosi. Akies krašteliu pamačiau, kaip Martynui atvipo žandikaulis.

165


13. SALA

166


• •Martynas • - Tu ką? – nepatikėjęs paklausiau dar kartą. - Aš laukiuosi, - atsargiai pakartojo Ditė. Mano žandikaulis atvipo dar kartą. - Mes liekam čia, - pratariau. Ditė staiga pakėlė akis nuo stalo ir labai rimtai pažvelgė į mane. - O kam? – paklausė. - Negaliu tavęs išvežti iš civilizuoto pasaulio į džiungles. Tik ne dabar, kai tu laukiesi, - atsargiai pratariau paskutinį žodį. - Martynai, aš negaliu likti ten, kur nesaugu. Dėl vaikelio reikia padaryti viską, kad tik jį apsaugoti nuo pavojų, - pro ašaras pratarė. - Dieve, juk nepraėjo nė para. Iš kur jai žinoti, jog tu tikrai laukiesi? - sumurmėjau sau po nosim. - Aš jo neatsisakysiu, - suurzgė Ditė. Atsidusau. - Aš ir neliepiu tau darytis aborto. Aš pats noriu to vaikelio! Bet jam nebus gerai Velingtone. Ditė pakratė galvą. - Niujorke jam taip pat ne per geriausia. Čia knibždėte knibžda pavojų. Martynai, čia dar pavojingiau, negu džiunglėse. – Ironiškai tarė. Nutilau. Man trūko žodžių. Negalėjau apsakyti savo būsenos tuo metu. Vaikas taip netikėtai pasirodė mūsų gyvenime. - O gal vis dėlto Akvilė klydo? – tyliai pratarė Ditė. - Gal, - pratariau ir atsistojau. – Eime. Ditė taip pat atsistojo ir ėmė eiti paskui mane. - Kur mes einam? – paklausė. - Į ligoninę, - atsakiau. - O kam? - Patikrinsim tave. Ditė staiga sustojo ir paėmė mane už rankos. Aš, tuo metu, nuleidau akis. - Jam dar tik kelios valandos. Gydytojai nieko negalės pasakyti. – Martynai, - sušuko ji, - žiūrėk man į akis. Nedrąsiai žvilgtelėjau į ją. - Tu teisi, - pratariau.

167


- Malonu tai išgirsti iš tavęs, - niūriai tarė. – Kada išskrenda mūsų lėktuvas? Greitomis žvilgtelėjau į laikrodį ant savo rankos. Šis rodė pusė trečios. - Be dvidešimt penkios. Turime tris valandas, - atsidusęs atsakiau. - Aišku. Abu nutilome. Ditė žvalgėsi, o aš vis mąsčiau. - Dite, - staiga prabilau. Ji atidžiai pažvelgė į mane. – Jeigu tu išties nėščia, tau reikės naujų drabužių. - Ką tu turi omenyje? – paklausė ji kiek nusistebėjusi mano žodžiais. - Veduosi tave apsipirkti. Ditė nusijuokė. - Vakar restoranas. Šiandien parduotuvės. Kas rytoj? – retoriškai paklausė. - Nagi, leisk man kaip nors atpirkti kaltę. Juk vis dėlto, tai aš kaltas dėl to, kas dabar vyksta. Ji atsiduso. - Atrodo, tu ką tik parašei man mirties nuosprendį. - Nemėgsti parduotuvių? – nusijuokęs paklausiau. Ji tik palinkčiojo. – Atrodo, laikas pokyčiams, - pratariau ir paėmiau ją už rankos. Ditė atsiduso ir nužengė paskui mane. ••• Apsidžiaugęs, jog man pavyko įtikinti Ditę, dėl naujų drabužių, patraukėme ieškoti parduotuvių nėščiosioms. Niujorke jų buvo apstu. Ditė neleido man net įsikišti į drabužių rinkimosi akimirkas. Ji rinkosi tik tai, kas buvo praktiškiausia, patogiausia ir, žinoma, pigiausia. - Kodėl tu niekada neleidi man dėl tavęs išlaidauti? – pasiteiravau sumokęs už jos pirkinius. - Gal man rūpi mūsų ateitis? Nenoriu, kad po savaitės tavo kišenėse švilpautų vėjai, - sukikeno ji linksma. Iki mūsų skrydžio dar buvo likusi valanda, tad teko šiek tiek paskubėti. Grįžę atgal į viešbutį, susirinkome likusius savo daiktus ir išsiregistravę, sėdome į taksi. Ši mums nuvežė į oro uostą pačiu laiku.

168


Nė kiek neskubėdami, nuėjome atiduoti bagažo, kadangi dabar jo šiek tiek pagausėjo. O tada nuėjome patikros. Ši ilgai netruko ir mes laiku sėdėjome savo vietose lėktuve. - Nebijai? – paklausiau Ditės. Ji nusišypsojo: - Ne daugiau negu visuomet. Nors kaskart darosi vis geriau. Šįkart beveik nesijaudinu. Tuo metu iš garsiakalbio pasigirdo balsas, liepiantis prisisekti diržus ir pasiruošti kilimui. Mes būtent taip ir padarėme. Ditė atsiduso ir dar kartą įsitaisė. - Ei, viskas juk bus gerai, - pratariau glostydamas jos ranką. Ditė trumpai nusišypsojo ir padėjo galvą man ant peties. - Ačiū, kad esi, - tarė ir užmerkė akis.

169


• •Ditė• - Kvailė! – ėmė šaukti keistas balsas, vos tik užmigau. Iškart pažinau, kieno tai balsas. Net ir miegodama galiu tai padaryti. - Palik mane ramybėje, - sumurmėjau. - Kvailė, - pakartojo balsas ir jo savininkas išniro priešais mane. Buvau teisi. Teisingai pažinau balso savininką. Priešais mane stovėjo Emanuelis. - Ko tau reikia? – piktai paklausiau. - Dite, ar bent nutuoki, kokią klaidą šiąnakt padarei? - Kodėl staiga visiems parūpo mano gyvenimas? – užuot atsakiusi, paklausiau pati. - Dite, tai kvailystė. Negali dabar auginti vaiko. Tik ne tokiu metu, - ėmė mokyti mane Emanuelis. - Argi nesidžiaugi, jog turėsi anūką? - Džiaugsmas šiuo atveju paskutinėje vietoje. - Emanueli, leisk man gyventi mano gyvenimą. Nenoriu, jog jį kas nors valdytų. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime, o tu nori tai iš manęs atimti? - Aš tik noriu, kad tu būtum apsaugota. Jeigu tu saugi, tuomet visi mes taip pat saugūs. Ar taip sunku tai suprasti?– kiek atsileidęs paklausė. - Aš savo vaiko neatsisakysiu! – sušukau. - Pareigos taip pat negali atsisakyti. Tavo vaikas gali tapti taikiniu į tave, o tada apie tavo ir visų saugumą galime pamiršti. Susiėmiau už galvos. - Tylėk! – sušukau ir ėmiau blaškyti po beribę erdvę. - Iš čia dar niekas savo noru neišėjo, - ramiu tonu tarė Emanuelis. Sustojau. - Išleisk mane, - žvilgtelėjusi į jį pratariau. Emanuelis pakratė galvą. - Negaliu. Mes dar nebaigėme aptarti to, kas dabar labai aktualu. - Ką aš turiu padaryti, kad mane išleistum ir mano vaikas galėtų gyventi?

170


- Į pirmąją klausimo dalį atsakysiu paprastai – atsisakyk vaiko. - Niekada, - grieždama dantimis tariau. - O į antrąjį, - toliau tęsė jis, - atsakymo nėra. Vaikas negali gyventi. - Tu neturi jausmų, Emanueli Mainauskai. Kaip gali taip lengvai kalbėti apie mirtį, dar negimusio žmogaus? - Man pareiga svarbiau. - Turi būti koks nors kompromisas, - sumurmėjau. - Duodu tau parą apsispręsti. – Tarė ir pradingo. ••• - Dite, ar tau viskas gerai? – pajutau baksnojimą į šoną. Suniurzgėjau. - Kas yra? – atsimerkdama paklausiau. - Tu šaukei miegodama, - atsakė Martynas. - Tikrai? Martynas palinkčiojo. - Tai vis per Emanuelį, - sumurmėjau. - Ką jis šįkart padarė? – pasiteiravo jis. - Emanuelis nori, kad atsisakyčiau savo vaiko. Martyno akys staiga susiaurėjo iki plonytės linijos. - To negali būti, - pratarė. - Deja, tavo tėvas tai pasakė. Pasak jo, pareiga svarbesnė. Vaikas gali tapti taikinys prieš mane ir prieš mus visus. - Niekšas, - suurzgė Martynas. Pritariamai palinkčiojau. Nusisukusi pažvelgiau pro langą. Debesų paklodė staiga ėmė retėti ir po truputį artėjo žemė. Mus pasitiko keistai žaliuojantys laukai. Atrodo greitai leisimės. - Ilgai miegojau? – paklausiau Martyno. - Beveik visą skrydį, - atsakė. - O tiksliau? - Tris valandas. Atsidusau. Laikas būnant su Emanueliu teka nepastebimai greitai. Kapitono balsas staiga pranešė, jog reikia prisisekti diržus ir pasiruošti nusileidimui. Po kelių minučių pasieksime Naujosios Zelandijos žemę. ••• Tik nusileidus lėktuvui, kaip maži vaikai išbėgome iš jo.

171


Aplinkiniai palydėjo mus keistais žvilgsniais. Atrodo, teks išmokti nesielgti taip drastiškai. Nuėjome pasiimti savo bagažo, kurį prieš skrydį buvome atidavę į bagažo skyrių. Buvo tekę girdėti, jog daiktai dažnai pasimeta, tačiau, laimei, mūsų lagaminas nedingo. Nesvarbu ir tai, jog didžiąją jo dalį sudarė būsimi mano drabužiai. - Kur dabar? – smalsiai paklausiau. Martynas nusišypsojo ir suėmė mane už rankos. O tada nusitempė paskui save. Atrodo, jog tik atvykus čia, suvokėme – esame jauni žmonės, kodėl niekada tuo nesinaudojome? Visiškai nekreipdami į aplink esančius, bėgome per miestą. Šio visiškai nepažinojome, tačiau mums tai net nerūpėjo. Atvykus čia, staiga pasijautėme laisvi ir nuo nieko nepriklausomi. Staiga Martynas sustojo. Mažai trūko ir būčiau į jį atsitrenkusi. - Kas nutiko? - paklausiau. - Pažvelk, - pratarė ir į kažką parodė. Žvilgtelėjau jo rankos pusėn. Mano pribloškė netikėtas reginys. Netoli vandenyno buvo nedidukas nuostabus parkas. Jo pakraštyje stovėjo didžiulis medis. Net nenutuokiau, koks jo pavadinimas, bet medis buvo nuostabus. - Oho, - pratariau. - Išties nuostabu, - pritarė Martynas. Kartu nuėjome link medžio, kuris man iškart užkliuvo už akių. Atsisėdome ir ėmėme stebėti besileidžiančią saulę. Ji šią vietą darė dar labiau paslaptingesnę ir tai savotiškai žavėjo. Praėjus vos pusvalandžiui, spėjau pamilti Velingtoną. - O kur dabar? – paklausiau Martyno. - Ar esi girdėjusi legendą apie Atlantidą? – atsakydamas paklausė. - Tai juk tik legendos, - pratariau. - Aš ir nesakau, jog tai tiesa, - sukikeno jis. – Tik klausiu, ar esi girdėjusi šią legendą. - Esu, - atsakiau. - Aišku, - šyptelėjo Martynas. – Erikas man pasakojo, jog grenau turi kažką panašaus į nuosavą salą. Apie ją tik kai kas žino, jos nėra jokiuose žemėlapiuose ir jos niekas neatrado. Tai tarsi savotiška Atlantida. Ten gyvena tik grenau,

172


kuriems teko pabėgti iš šio pasaulio arba tie, kurie jau nuo mažumės ten. - Ir tu tiki, jog ši sala egzistuoja? - Aš žinau, jog Elterus egzistuoja, - pratarė Martynas. - Kodėl tu toks tikras? – pasiteiravau. Martynas tik šyptelėjo ir atsistojo. - Eime, - paliepė jis. Atsistojau ir nusekiau paskui Martyną. Netoli šio parko buvo nedidelių laivų uostas. Nuėjome jo link. Martynas apsižvalgė. Galop suradęs, ko ieškojo, jis prabilo: - Palauk manęs čia. Linktelėjau ir nusekiau Martyną žvilgsniu. Jis nuėjo prie vieno iš mažiausių laivelių ir ėmėsi kalbėtis su kažkokiu vyriškiu. Negirdėjau apie ką jie kalbasi. Vienintelis žodis "Elterus" užkliudė mano ausis. Po kelių minučių, Martynas grįžo. - Po dešimties minučių išplauksime į Elterus. Išsižiojau. - Ji tikrai egzistuoja? – paklausiau. Martynas linktelėjo: - Kapitonas žino kelią. Jis mus saugiai nugabens ten. - Juk sakei, kad kelio ten niekas nežino, - paprieštaravau. - Jį žino tik grenau, o kapitonas toks ir yra. Patikėk manimi, mieloji. Tai patikrinta informacija. Nutilau. Martynas nerimastingai žvelgė į tolį ir apie kažką mąstė. Jis buvo susikaupęs, jo akys išdavė, jog jis kiek nerimauja. Praėjus vos kelioms minutėms, sėdome į laivelį ir ėmėme plaukti nežinia kur. Šis plaukimas man kėlė nerimą. Vandens taipogi bijojau. - Plauksime apie pusvalandį, - pranešė Martynas. – Ar iškęsi tiek? - Manau, galiu pasistengti. Martynas vėl nusuko savo žvilgsnį į vandenyną. Šis, tolstant nuo kranto, vis labiau šėlo. Stiprios bangos daužė mažą laivą, kuris, rodos, nuo kiekvienos bangos gali sugriūti. ••• Kaip ir buvo žadėta, po pusvalandžio išvydome neryškius salos kontūrus. Juos išryškino kažkas panašaus į degančius deglus.

173


- Martynai, ar matai? – paklausiau, rodydama į salą. Martynas linktelėjo. Kapitonas padidino greiti ir mes toliau plaukėme link salos. - Ar tai tikrai ji? – pasiteiravo Martynas kapitono. Šis atsakomai linktelėjo. Mums artėjant prie salos, staiga išgirdome keistus garsus. Tai buvo kažkas panašaus į būgnų ir nesuderintos gitaros skambesius. - Jie jūsų laukia, - pratarė kapitonas. Pažvelgiau į Martyną. - Yra kalbama, jog salos seniausioji moteris, turi gebėjimą viską numatyti. Ji tikriausiai išties žinojo, jog mes atvykstame ir dėl ko visa tai. Galop priartėjus prie salos taip, jog jau nebebuvo įmanoma plaukti laivu, kapitonas paliepė mums išlipti. Toliau teks bristi per ledinį nakties vandenį. Atsiraitojome kelnes ir nusiavę batus įbridome į vandenį. Šis nebuvo toks šaltas, kokį tikėjausi būsiant. Artėjant link kranto, išvydome ten stovinčius žmones. - Atrodo, jie išties mūsų laukia, - sumurmėjau. Martynas, nieko daugiau neištaręs nuo to laiko, kai išlipome, ėjo toliau. Vos išlipus iš vandens ir atsistojus ant tvirto pagrindo, Martynas padėjo mūsų lagaminą ant smėlio ir nuėjo prie, iš pažiūros jau pagyvenusios, moters. Jie abu kažką sumurmėjo ir apsikabino. Moteris motiniškai pabučiavo jam į kaktą. Kiek nepatenkinta, priėjau prie jų ir piktoku žvilgsniu nužvelgiau Martyną. Šis, nė kiek nepasimetęs, pratarė: - Tai Eriko močiutė. Ji čia gyvena beveik šešiasdešimt metų. - Sveika atvykusi, Dite, - pratarė moteris. – Mes jau seniau jūsų abiejų laukėme ir galop jūs čia, - sumurmėjo ir apkabino mane. – Tavo tėvas nebuvo paskutinis žmogus, - tyliai, tik man į ausį, ištarė. Mano akys kiek išsipūtė, o moteris atsitraukė nuo manęs. - Aš Eleonora, - prisistatė. Mandagiai linktelėjau ir nužvelgiu kitus, likusius prie mūsų daiktų. - Nesijaudink mieloji. Su jais puikiai gali susišnekėti lietuviškai. Per tiek metų aš juos to išmokiau, - sukikeno Eleonora. – Eime vaikai, įkurdinsime jus.

174


14. IŠPAŽINTIS

175


• •Ditė• Elterus, tai beveik Havajų salų dydžio, dviejų salų kompleksas. Savo kraštovaizdžiu kiek primenantis Lietuvą. Jokių drėgnųjų miškų, tik paprasti lapuočiai. Vienintelis skirtumas, čia visus metus vasara. Eleonora apgyvendino mus mažame šiaudiniame, vieno kambario namuke. Čia stovėjo dvigulė lova, stalas su kėdėmis bei drabužių spinta. Atskirta patalpėlė buvo vonia bei tolėtas. Kadangi, dažniausiai maistas gaminamas kartu su kitais salos gyventojais, name virtuvės nebuvo. - Kodėl man atrodo, kad laikas čia eina kiek greičiau negu įprastai? – pasiteiravau Eleonoros. Ši savo medaus spalvos akimis atidžiai pažvelgė į mane. - Mieloji, čia viena diena prilygsta savaitei kitur. Čia galioja savas laikas. Mintyse pabandžiau apskaičiuoti, kiek laiko truks, kol praeis devyni normalūs mėnesiai. Eleonora nusišypsojo. - Mėnuo su trupučiu, mieloji, - vietoj manęs atsakė. Atsidusau. Ji išties viską žinojo. Martynas, kuris visą laiką stovėjo šalia šyptelėjo. - Manau, jums reikėtų pailsėti. Paliksiu judu vienus, - tarė Eleonora. - Iki ryt, - atsakė Martynas. Eleonora akimirksniu išėjo ir mudu likome dviese. Greitomis sudėjau mūsų drabužius į spintą, o tada griuvau į lovą. Jaučiausi labai pavargusi. Šalia manęs atsigulė Martynas. - Kas bus po mėnesio? – pašnibždom paklausė jis. Nusijuokiau. - O kas būtų po devynių mėnesių? Martynas supratingai šyptelėjo ir viena ranka apsikabino mane. Kita ėmė glostyti mano pilvą. - Bus berniukas, - pratarė. - Mergaitė, - kilstelėjau antakį. - Ne, berniukas, - juokdamasis paprieštaravo jis. Pakračiau galvą. - Nesiginčyk, aš geriau žinau, - nusijuokiau. – Bus mergaitė. Martynas nebepuolė ginčytis.

176


- Svarbiausia, kad mažylis gimtų sveikas, - pratarė. Pritariamai palinkčiojau. - Tikiuosi bent čia būsime saugūs. - Būsime. Ir tu, ir mažylis. Niekas čia negali mums kenkti, sušnibždėjo ir pabučiavo mane. Bučiniui pasibaigus, įsitaisiau Martyno glėbyje ir užmerkusi akis, užmigau. ••• Šiąnakt Emanuelis manęs nebeaplankė. Galėjau tuo džiaugtis. Nuo jo pasirodymo kiekvieną kartą man šiaušiasi plaukai. Mane pažadino šviežių bandelių ir kavos aromatas. Dar kiek užsimiegojusi ėmiau uostyti orą. - Mmm, kas tai? – pasiteiravau, nors ir nebuvau įsitikinusi, jog esu neviena. Į mano klausimą nebuvo atsakyta. Todėl staigiai išsiverčiau iš lovos. Matyt, užmigau su drabužiais, todėl net nesiteikiau persirengti. Žvilgtelėjusi pro langą, išvydau minią nepažįstamųjų lauke. Visi jie stoviniavo eilėje prie maisto. Greitu žvilgsniu perskriejau per eilę, kol joje aptikau stovintį Martyną. Nieko nelaukusi, išėjau į lauką. Vos man pravėrus duris, minia atsisuko į manę ir atsiklaupė. Labai nustebau dėl tokio jų elgesio. Vieninteliai Martynas ir Eleonora stovėjo. Ši, pakėlusi ranką, paliepė visiems atsistoti. - Kas tai buvo? – priėjusi prie Eleonoros paklausiau. Eleonora šyptelėjo. - Taip jie tave pagerbė. Vis vien stovėjau pasimetusi. - Elterus salos gyventojai gerbia motinystę. Šiuo metu tu čia vienintelė, kuri laukiasi, - paaiškino ji. – Na, mieloji, ar tu alkana? – pasiteiravo. Linktelėjau. Eleonora nieko nelaukusi prikrovė man pintinaitę maisto ir padavė į rankas. - Skanaus, - nusišypsojo. – Nepamiršk pasiimti Martyno. - Dėkoju, Eleonora. Eleonora dar kartą nusišypsojo ir ėmė dėti maistą kitam žmogui. Aš tuo metu nuėjau prie Martyno. Jis stovėjo milžiniškos eilės viduryje. - Labas rytas, - mirktelėjau jam. - Sveika, - šypsodamasis atsakė ir pažvelgė į mano rankose esančią pintinę. – Kas čia?

177


- Mūsų pusryčiai, - atsakiau ir paėmiau jį už rankos. – Eime, maisto užteks mums abiem. Martynas nusišypsojo ir nusekė paskui mane. - Jau maniau niekada negausiu valgyti, - sukikeno jis, sėdantis prie stalo. Atsakiau jam tik nusišypsodama. Sudėliojau maistą ant stalo ir nuėjau paimti indų. Spintelėje radau vos kelis puodukus ir lėkštes. Vieninteliai įrankiai čia buvo šaukštai. - Negi viską jie valgo rankomis? – sumurmėjau, baigdama dengti stalą. Martynas sukikeno ir ėmė pilstyti kavą. Atsisėdau prie stalo ir pasiėmiau šviežutėlę bandelę. Ši buvo tokia minkšta, kad net nesivarginau jos kramtyti. - Kaip skanu, - choru pratarėme ir nusijuokėme. - Jie turi tikrai puikius kulinarus, - pratariau. - Viską čia gamina Eleonora, - pataisė Martynas. Mano akys nenoromis išsipūtė. – Tikrai, Dite. Nejuokauju, - nusijuokė Martynas. - Kaip ji viską spėja? - Kažkokiu būdu tai įmanoma, - šyptelėjo jis ir pasilenkė arčiau manęs. – Žinai, norėsiu tave kai kur nusivesti. Atsakomai taip pat pasilenkiau arčiau jo. - Ir kurgi? – pratariau. - Tegu tai bus paslaptis, - sukikeno Martynas. ••• Pabaigus pusryčiauti, Martynas, kaip ir žadėjo, ėmė kažkur mane vestis. Teko brautis per tankius krūmynus, kol atsidūrėme ten, kur turėjome. - Na? – paklausė Martynas mums sustojus. - Kas na? – pakartojau. - Apsižvalgyk, ar nieko nenori pasakyti? – su menku nerimu pratarė. Ėmiau žvalgytis. Kažkodėl ši vieta man atrodė labai matyta. Kiekvienas medis, kuris stovėjo savo vietoje, man atrodė bent kartą matytas. Pro šakas brovėsi saulės spinduliai, kurie taip pat atrodė matyti. - Kas čia per vieta? – paklausiau. - Mes jau esame čia buvę, - atsakė Martynas, taip dar labiau sužadindamas mano smalsumą.

178


Apsižvalgius dar kartą, atmintyje ėmiau regėti keistus prisiminimus. Aš ir Martynas stovintys šioje vietoje. Keistas Martyno žvilgsnis ir mano bėgimas. - O Dieve, - prisidengiau delnu lūpas. – Mes čia buvome, kai tu tuo metu buvai… Kažkokia jėga neleido man pabaigti sakinio. Žinojau, ką norėjau pasakyti ir to niekaip negalėjau išbraukti sau iš atminties. Kad ir kaip galėjau bijoti susidurti su šia tikrove, tai buvo dalis bendros mano ir Martyno istorijos. Martynas linktelėjo. - Taip, - sumurmėjo jis. – Tai buvo ne tokios aplinkybės, kuriomis norėjau čia tave atsigabenti. Staiga mano smegenys ėmė dirbti nesuvokiamu greičiu. - Tada mes čia atsidūrėme kitokiu būdu. – Garsiai mąsčiau. Martynas linktelėjo. – O kodėl šį kartą skridome? Martynas atsiduso. - Tai buvo tik sielų perkėlimas. Visi mes čia galime persikelti bent trumpam. Apie ilgalaikius persikėlimus negali būti nė kalbos. Jeigu būtų įmanoma čia persikelti bet kada panorėjus, tai būtų išties naudinga, - paaiškino jis. - Ar įmanoma iš čia persikelti kur kitur? – smalsiai paklausiau. Martynas šiek tiek patylėjo. - To niekada nebandžiau. Bet jeigu įmanoma iš bet kurios vietos persikelti čia, turėtų būti įmanoma ir atvirkščias procesas. Užmerkiau akis ir išvydau savo mamą. - Martynai, aš noriu aplankyti mamą. Ji dar tiek daug nežino. – Pratariau. Pajutau, kaip Martyno ranka prisilietė prie manosios. - Nepabandžius, nesužinosi, ar tai įmanoma padaryti, tyliai sumurmėjo. Atsimerkus, įsmeigiau savo žvilgsnį į Martyną. - Kaip reikia tai daryti? – tvirtai paklausiau. - Tu tikrai nori pabandyti? - Nepabandžius, nesužinosi, - pacitavau jį. Martynas tyliai atsiduso. - Užsimerk ir labai stipriai galvok apie tą vietą, į kurią nori patekti, - pratarė Martynas. - Aš nežinau, kur tiksliai ji yra.

179


- Tau ir nebūtina to žinoti. Galvok apie mamą ir galimą jos buvimo vietą. O tada įsivaizduok kaip tavo siela palieka kūną. Nerimastingai pažvelgiau į tolį. - Ar keliausi su manimi? – paklausiau Martyno. - Manau, saugiau bus jeigu liksiu čia ir galėsiu tave sugrąžinti. Nedrąsiai šyptelėjau ir užsimerkiau. Kaip ir liepė Martynas, įsivaizdavau savo mamą. Esančią nežinia kur ir nežinia ką veikiančią. Tarsi sapnuodama, atjungiau savo sielą ir ši pakilo aukštyn. Aplink mane skriejo vienintelis vaizdas – baltos spalvos fonas. Staiga jis ėmė skirstytis ir panašėti į kažkokį kraštovaizdį. Pažinau jį – tai Martyno namai. Nors ir būdama be savojo kūno, jutau, kaip mano kojos palietė tvirtą žemę. Tarsi skaičiuodama paskutines gyvenimo sekundes, skubėjau įbėgti į namo vidų. Greitomis pravėriau namo duris ir įžengiau į vidų. Iš kažkur sklido triukšmas. Bet tai tebuvo dirbtinis, televizoriaus skleidžiamas triukšmas. Jis sklido iš svetainės, kurios link ir patraukiau. Svetainėje, ant odinės sofos, sėdėjo mama. Delnais ji dengėsi veidą ir kūkčiojo. Priėjau arčiau jos ir pabandžiau paliesti. Vos pridėjus ranką prie jos peties, ji pašoko. - Mama? – pratariau. Ji atsargiai apsižvalgė ir dar labiau pravirko. - Mama, jeigu girdi mane, žinok, jog aš ne iliuzija. Mamos akys išsiplėtė. - Dite? Tai tikrai tu? - Ar girdi mane? Aš čia. Man reikia su tavimi pasikalbėti. - Mieloji! Ach, man tiek daug reikia tau pasakyti. Papurčiau galvą, bet prisiminiau, jog ji manęs nemato. - Mama, aš turiu svarbesnių žinių. Negaliu čia būti ilgai. Tikiuosi, jog atleisi man už tai, ką dabar papasakosiu. Mama stikliniu žvilgsniu pažvelgė į tolį. - Tau visada bus atleista, juk tu sugebėjai atleisti man už tai ką buvau padariusi tau. Nedrąsiai šyptelėjau. - Tau reikėtų žinoti, jog aš dabar ne viena. Mama, mudu su Martynu turėsime vaikelį. Mama atsargiai susiėmė už krūtinės. - Vaikeli, aš tau atleidžiu. Tu turi teisę turėti savo likimą. Aš tau padėsiu kuo tik galėsiu. Greitu metu atvykstu į Elterus.

180


Palinkčiojau. - Lauksiu tavęs, mama. – Pasilenkiau arčiau jos ir pabučiavau į kaktą. Mama kiek kruptelėjo. – Dabar turiu keliauti atgal. Iki. - Sudiev. – Liūdnai pratarė. Vėl užmerkiau akis ir ėmiau mąstyti apie Elterus. Netruko praeiti nė kelios sekundės ir aš jau buvau ten. Pramerkus akis mane pasitiko Martynas. - Na kaip? Ar radai ją? – paklausė. Aš palinkčiojau. – Puiku. Dabar mums laikas pas Eleonorą. Ji nori su mumis pasikalbėti. Nieko nelaukę, pasukome grįžti atgal į kaimelį. Eleonora mūsų laukė savo namelyje, kaimelio gale. Tik mums pravėrus duris, ji iškart paliepė sėstis. - Mielieji, noriu su jumis aptarti labai svarbu reikalą, pratarė vos mums atsisėdus. Mano žvilgsnis buvo nukreiptas tiek į Eleonorą, tiek į Martyną. Jie abu sėdėjo labai rimti. - Nors ir esate saloje naujokai, tačiau jums jau dabar derėtų žinoti, jog mūsų salos taisyklėse nurodyta, jog vaikas turi gimti oficialiai susiejus tėvų ryšius. Normaliame pasaulyje tai vadinama santuoka, tačiau čia tokio dalyko nėra. Pas mus tai vadinama sujungimu. Kadangi, vaikeliui vos savaitė, jūs dar turite pakankamai laiko apmastyti, ar norite sujungimo. Bet jeigu, jūs nuspręsite to atsisakyti, deja, jums teks palikti salą. Martynas atsargiai pasisuko į mane ir įsmeigė savo žvilgsnį. Aš supratau, jog tai buvo užuomina į tai, ar aš jau pasiruošusi tam. Aš atsakomai linktelėjau. - Mes jau susižadėję, - pradėjo Martynas. – Tad nematau problemos dėl sujungimo. Eleonora nusišypsojo. - Kai tik būsite pasirengę, praneškite. Mes viską paruošime. Kartu su Martynu linktelėjome. - Tuomet, šiam kartui tiek. Linkiu gero vakaro. – pratarė Eleonora ir mes pakilome. Priėjus prie durų, aš pratariau: - Martynai, aš noriu dėl kai ko pasikalbėti su Eleonora. Martynas suprantamai linktelėjo ir nuėjo. Aš atsigręžiau atgal į Eleonoros pusę. - Nesijaudink, viskas bus gerai, - prabilo Eleonora. Aš atsargiai papurčiau galvą.

181


- Eleonora, man rūpi kitas klausimas. – Eleonora įdėmiai stebėjo mane. – Vakar jūs man sakėte, jog mano tėvas nebuvo paskutinis žmogus. - Nebuvo, - palinkčiojo ji. – Tai tebuvo būdas apgauti tave. Begla tenorėjo tave sugluminti, kad būtų lengviau atsikratyti. - Bet ir Emanuelis tai minėjo. – Paprieštaravau. - Emanuelis, - karčiai nusijuokė Eleonora. – Jis seniai ištremtas iš mūsų genties. Dabar jis vienas iš vadovaujančiųjų Beglai. Pajutau, kaip man atvipo žandikaulis. Emanuelis sugebėjo puikiai manipuliuoti manimi. - Bet jis viską puikiai apie mane žinojo. Net ir tai, jog aš teisėja grenau. Eleonora dar kartą nusijuokė. - Tai melas. Tu tokia nesi. Kol dar gyva aš, tol gyva ir teisėja. Kadangi, vienintelis tiesioginis mano palikuonis Erikas yra vaikinas, teisėjų rūšis išnyks. Nebent Erikas greitu metu susilauktų dukters. O tai nelabai įmanoma. - Jūs klystate, - pratariau. – Mano draugė ir Erikas dabar pora. Viskas įmanoma. Galbūt ne dabar, galbūt po kelių metų. - Tuomet jau bus per vėlu. – Tyliai ištarė Eleonora. - Ar kas nors pasikeis, jeigu nebeliks teisėjų? – atsargiai paklausiau. Eleonora trumpam susimąstė. - O kaip tu pati manai, mieloji? Tik šitaip mes galime palaikyti tvarka gentyje. Kažkas turi vadovauti. Ar tai buvo paskutinis tavo klausimas? – pasiteiravo ji. - Ne, - atkirtau. - Norėčiau žinoti, kiek pasaulyje išties yra žmonių? - Tu nori žinoti tikslų skaičių? – papurčiau galvą. – Na, apytiksliai pasaulyje yra 55 procentai žmonių. Mūsų gentis sudaro 25 procentus, Begla –15, kitos gentys, kurių yra gan nemažai, sudaro likusius penkis. - Ačiū už atsakymą, - kuo mandagiau pratariau. – Daugiau šiandien jums netrukdysiu. Iki pasimatymo. - Sudie, Dite. – atsakė Eleonora.

182


15. ŽAIZDA

183


• •Ditė• Užteko praleisti pora savaičių Elterus, ir jau pajutau kitokio laiko pasekmes. Mano pilvas pasidarė kiek didesnis ir tai buvo tikrai ne sotaus maisto pasekmės. Kiekvieną rytą mane pykina ir aš žinau, dėl ko visa tai. Belieka vos dvi savaitės Elterus laiku ir mūsų vaikas bus šiame pasaulyje. Normaliu laiku aš nėščia viso labo beveik keturis mėnesius. Kasdien vis tenka laisvinti drabužius ir tai tęsis, kol galop mano pilvas galutinai išsipūs ir aš sustosiu didėti. Buvo nuspręsta, jog mano ir Martyno vestuvės įvyks praėjus normaliem keturiems mėnesiams. Tai reiškia, jog man beliko vos diena. Mano vestuvės – ryt. Taip, štai ką iš manęs padarė Emanuelis. Per jo pakalikus man teko sprukti ir atsidurti šioje saloje, kurioje norint likti turi būti susietas. Kokios bus vestuvės nei aš, nei Martynas nežinome. Rytoj mus išves į skirtingas trobeles ir kažką darys prieš įvykstant "ceremonijai" . Jeigu kas nors dabar pamatuotų mano jaudinimąsi, turbūt pamanytų, jog aš karščiuoju. Dabar buvo ankstus rytas. Negalėjau pasakyti, kokia dabar savaitės diena, nes tiesiog pamečiau jų skaičių. Kartu su Martynu gulėjau bendroje mūsų lovoje. - Apie ką mąstai? – meiliai paklausė Martynas vos saulės spinduliai pasiekė mūsų veidus. - Galvoju apie rytdieną. Įdomu, kaip viskas bus. - Ši diena tau bus ypatinga. Juk visos merginos svajoja apie vestuves. - Bet aš negalvojau, kad viskas įvyks taip žaibiškai. Niekada nemaniau, kad vos kažką išvysiu – įsimylėsiu. Aš išvis netikėjau meile ir niekada nemąsčiau apie vestuves. Greičiau mano mintys sukosi apie vienuolyną. Martynas nusijuokė ir apkabino mane. - Kodėl apie save manai taip prastai? – paklausė jis. Atsisėdau ir įdėmiai pažvelgiau į Martyną. - Pasakyk, kodėl mane myli? – paliepiau. Martynas tuoj pat pakilo ir atsisėdo greta manęs. Jo delnas suėmė mano veidą. - Nesvarbu, kad tu buvai skirta man, tavęs mylėti negalėčiau, jeigu ne tavo žvilgsnis, akys, tavo balsas, lūpos. Tavo plaukai

184


mane veda iš proto kaskart, kai tu juos sujudini. Tavo kvapas man visuomet primena pavasarį, kurį taip mėgstu. Kiekvienas Martyno ištartas žodis atsirėmė man į veidą. Kaskart jo veidas vis labiau artėjo link manojo. - Jeigu būčiau aklas, vis vien mylėčiau tik tave. Mano meilės tau neįmanoma papasakoti, - tęsė jis. – Tiesiog aš paklūstu likimui ir tampu tavo vergu. Po paskutiniųjų jo žodžių, jo lūpos prisilietė prie manųjų. Negalėjau nuo jų atsitraukti. Jas ir taip seniai turėjau. Staiga mano teko atsitraukti, nes mane vėl ėmė pykinti. - Atsiprašau, - bėgdama į tolėtą pratariau. ••• Vestuvių, arba kitaip sujungimo, diena atėjo labai greitai. Net negalėjau pagalvoti, jog paskutinė mano jaunystės laisvės diena prabėgs taip greitai. Tai vis dėl kitokio laiko šioje saloje. - Mieloji, laikas keltis. Eleonora tavęs jau laukia savo trobelėje, - pratarė Martynas. Nenoriai pakilau iš lovos ir apsirengiau. Rytinis pykinimas vėl darė savo, todėl ėjimą pas Eleonorą šiek tiek teko atidėti. Galop aplikus visus rytinius rūpesčius patraukiau pas Eleonorą. - Sveika Dite. Malonu tave matyti čia pasirengusią, pasisveikino ji ir pakvietė mane į savo trobelę. Viduje buvo keletas kaimo merginų. Spėju, jos visos dar nebuvo susijungusios, nes atrodė bent keletą metų už mane jaunesnės. O ir aš tikriausiai buvau viena jauniausių nuotakų čia. - Turiu tau staigmena, - po ilgos pauzės pratarė Eleonora. Po jos žodžių, pro trobelės duris įžengė mano mama. Veikiama kažkokios keistos traukos, nubėgau pas ją ir stipriai apkabinau. - Aš taip tavęs pasiilgau, mieloji, - su ašaromis akyse pratarė mama. - Aš taip pat, - atsakiau aš. – Ačiū, kad atvykai. Mama atsitraukė nuo manęs ir įdėmiai nužvelgė mane. - Atrodai taip pat kaip ir aš, kai laukiausi tavęs, - nusijuokė. Sutrikau. - Negi taip aiškiai matosi? – paklausiau. - Na, tu atrodai šiek tiek papilnėjusi nuo to laiko kai tave mačiau paskutinį kartą. Tikra tiesa. Juk mudvi nesimatėme tiek daug laiko.

185


- Manau, kad būtų laikas imtis darbo, - staiga pratarė Eleonora. - Taip, - pritarė mama. Nejaugi ji žinojo apie vestuves? - Mama, - pratariau, - tu viską žinai? - Dite, Eleonora man iškart viską papasakojo, kai tik išlipau saloje. Aš labai dėl tavęs džiaugiuosi, - laiminga pratarė. - Ir nė kiek nepyksti už tai, kad išteku tokia jauna? Mama nusijuokė: - Juk tai tavo gyvenimas, o Martynas jo dalis. Nematau nieko blogo, kad jūs tokie jauni. Vis vien jūs sutverti vienas kitam. O be to, vaikelis turi gimti šeimoje, tad vis tiek judu neturite kur dingti. Galėjau lengviau atsidusti. Už visas mano kvailystes buvo atleista. Kojos nebedrebėjo, širdis nebedvejojo. Buvau pasirengusi atiduoti save Martynui. Vieninteliam, kuris nuo šiol priklausys tik man. ••• Merginos, dabinusios mane išties labai stengėsi. Turbūt joms ne kasdien tenka tai daryti. Visąlaik man nebuvo leista net akies krašteliu žvilgtelėti į veidrodį ar netgi langą, kad tik neišvysčiau kaip atrodau. Vien šukuosenos sukūrimas užtruko bemaž porą valandų. O išgirdus, kad mano "vestuvinė" suknelė bus kuriama tiesiai ant manęs, ėmė sekti jėgos. Pasiruošimas ceremonijai bus išties varginantis. Kai galop šukuosena ir minimalus makiažas buvo baigtas, atėjo suknelės eilė. Giliai viduje tikėjausi, jog ji nebus prašmatnus torto gabalas. Niekada nemėgau to kas per daug. Mane visuomet žavėjo minimalizmas. Tuo metu, kol merginos ruošė man šukuosena, Eleonora buvo kažkur išėjusi. Galop ji grįžo kaip tik tuomet, kai šukuosena buvo baigta. Rankose ji laikė didelį baltos medžiagos gabalą. - Atėjo sunkiausias etapas, - smagiai pratarė ji. – Lipk ant šios pakylos, - paliepė ir parodė kur. Klausiau kiekvieno Eleonoros paliepimo. Sukausi tai kairėn, tai dešinėj, kad tik viskas baigtųsi kuo greičiau. Galop, praėjus dar porai valandų, mano kančios ir baltos medžiagos atsargos baigėsi. Nebuvau panaši į prašmatnų tortą. Veikiau ant manęs puikavosi tikras meno kūrinys, kuris neišjuoks manęs. Suknelė buvo labai lengva, kadangi ji buvo iš šilko ir jai prireikė vos kelių siūlių. Visa medžiaga

186


tiesiog buvo vyniojama ant manęs, kol galop nebešvietė mane pusnuogis kūnas. Suknelė buvo papuošta gėlėmis ir raudonos medžiagos juostelėmis. Svarbiausia buvo tai, kad net mano išsipūtęs pilvas su ja nebeatrodė toks gigantiškas. - Matau, kaip nekantrauji į save žvilgtelėti. – Paerzino mane Eleonora. – Ką gi, atėjo ši akimirka. – Ji atsuko mane į didžiulį veidrodį. – Na, ką manai? Priešais mane stovėjo kažkas kitas. Tai negalėjau būti aš. Į mane žiūrėjo nuostabaus grožio mergina, kurios šviesūs plaukai buvo nusėti daugybės kaselių su raudonomis juostelėmis. O suknelė buvo dar dieviškesnė. Man tiesiog trūko žodžių. - O Dieve. Ką jūs iš manęs padarėte? – neslėpdama laimės ašarų paklausiau. Mama priėjo ir atsargiai mane apkabino. - Mieloji, tau nederėtų verkti. Gali sugadinti šį sunkų darbą. Atrodai pasakiškai. Martynas tikrai dar labiau pames galvą. – Ramino ji mane. - Mama, aš pati matau, kad atrodau nuostabiai. Negaliu patikėti tuo, ką matau. Aš visai nepanaši į save. Bet viskas taip nuostabu. – Atsitraukiau nuo mamos ir nuėjau prie Eleonoros.- Ačiū jums už viską. Jūsų rankos išties auksinės. Eleonora tik šypsojosi. Mama tuo metu kažko ieškojo savo rankinėje. Galop radusi vėl sugrįžo prie manęs. - Kadangi tokia tradicija, turiu juos perduoti tau. Man bus garbė jeigu juos dabar užsidėsi. – tarė ir į rankas įbruko nedidukę dėžutę. Pravėrusi ją net išsižiojau. - Jie turbūt labai brangūs, - iš nuostabos pratariau. - Tu jų verta, - atsakė. – Juos man perdavė mano mama, o aš juos perduodu tau. Tokia tradicija. Motinos savo vaikam kažką turi perduoti. Mama nieko nelaukusi išėmė iš dėžutės dailų vėrinį ir užsegė jį man ant kaklo. Jis nuostabiai derėjo prie mano aprangos. Pasekusi mamos pavyzdžiu iš dėžutės paėmiau ir apyrankę, kurią užsidėjau ant rankos. - Laikas, - po ilgos pauzės pratarė Eleonora. – Visi mūsų jau laukia. Prie manęs pribėgo viena iš mane puošusių merginų. - Vos nepamiršau jums jų duoti, - lėtai, kad nesuklystų ištart, pasakė ir parodė baltus batelius.

187


Ji atsiklaupė ir aš buvau priversta į juos įsiauti. Ir tai buvo paskutinis atributas, dabar laukė kelias nežinia kur, pasitinkant naują vestuvinį gyvenimą. Vos išėjus iš Eleonoros trobelės, buvau priversta dar kartą išsižioti. Visas kaimelis buvo išpuoštas kaip iš kokio nors filmo. Jis visas skendėjo gėlių bei baltų kaspinų jūroje. Viskas atrodė taip gražiai, kad aš ir vėl vos nepravirkau. - Eime, eime. – Paragino mane Eleonora ir mama. Teko nemažą kelio gabalą eiti per išpuoštą kaimelį, kol galop pasiekėme reikiamą vietą. Salos paplūdimyje buvo susirinkę nemažai žmonių (net nenutuokiu kaip kitaip galėčiau juos pavadinti) ir visi jie laukė manęs, kadangi Martynas jau buvo čia. Jis stovėjo po nendrine pastoge prie pat kranto pradžios. Jeigu bangos būtų kiek stipresnės, jos tikrai pasiektų Martyną. O jis taip pat atrodė žavingai. Nors to pasiekti jam daug nereikėdavo. Aš vis artėjau link savo išrinktojo ir kiekvieną mano žingsnį sekė stiprus širdies plakimas. Kuo labiau artėjau, tuo labiau Martyno akys žibėjo. Galop ilgas ir sunkus kelias iki jo baigėsi. Galėjau ištiesti savo ranką ir paduoti ją Martynui. - Atrodai nuostabiai, - imdamas mano ranką pratarė. Atsargiai šyptelėjau. - Ar galime pradėti? – paklausė priešais mus stovintis vyriškis. Martynas linktelėjo. Staiga visas prieš tai buvęs aplinkinių šurmulys baigėsi. Visi nutilo ir vyras pradėjo ceremoniją. - Kadangi visi žinome dėl ko čia susirinkome ilgai nevilkinsiu laiko. Martynai Mainauskai, ar sutinki sujungti savo gyvenimą su Dite Grynyte. Būti su ja ir džiaugsme, ir laimėje. Turte ir skurde per amžius? - Sutinku, - atsakė Martynas žvelgdamas tiesiai man į akis. - Dite Grynyte ar sutinki sujungti savo gyvenimą su Martynu Mainausku . Būti su juo ir džiaugsme, ir laimėje. Turte ir skurde per amžius? - Taip, - be jokios abejonės atsakiau. Vyras paėmė kažkokį padėklą ir vėl atsisuko į mus. Ant padėklo buvo padėti du auksiniai žiedai. - Martynai, paimk šį žiedą ir užmauk jį Ditei kaip sujungimo simbolį.

188


Martynas nieko nelaukęs suėmė mano delną ir užmovė žiedą man ant piršto. - Dite, tau reikia padaryti tą patį, - paliepė vyriškis. Drebančiais pirštais suėmiau žiedą, o kita ranka laikiau Martyno ranką. Atsargiai užmoviau žiedą ant Martyno piršto ir man iškart palengvėjo. Sunkiausias etapas jau praėjo. - Ką gi, man nelieka nieko kito, kaip tik skelbti jus sujungtais. Tegu jūsų gyvenimas trunka per ilgus amžius ir tegu niekas nebando jūsų išskirti. Vos "kunigui" nutilus Martynas priėjo arčiau manęs ir apkabinęs pabučiavo. - Dabar tu mano per amžius, - pratarė. Aš šyptelėjau. Buvau laiminga. Kitaip to paaiškinti negalėjau. Vos atsitraukus mano laimė buvo nutraukta. Šūvis. Skausmas pilve. O mano balta suknelė tuoj pat pasidarė ryškiai raudona. Suklupau ant žemės ir rankomis susiėmiau už pilvo. Mažylis. Aplinkui esantieji staiga atsidūrė šalia manęs. Girdėjau tik balsus, bet ką jie sakė nesupratau. Nebebuvo jėgų. Mano akys užsimerkė ir aš miriau…

189


• •Martynas• Nespėjau įžiūrėti kas šovė. Keli kaimelio vyrai nubėgo šūvio vietos link. Girdėjau tik kaip jie duoda vienas kitam įvairias komandas. Netoli mano kojų gulėjo Ditė. Jos suknelė buvo paplūdusi krauju. Atsiklaupiau greta jos ir pabandžiau užgriebti pulsą. Šis buvo labai lėtas. Tačiau svarbiausia buvo tai, jog ji kvėpavo. - O Dieve! – sušuko Joana pribėgusi prie manęs. – Kur jai šovė? – paklausė. Atsargiai nužvelgiau Ditę. Tirščiausia kraujo dėmė buvo tiesiai ant jos pilvo. - Ją reikia kuo skubiau gabenti į ligoninę, - sušukau, tačiau tik keli žmonės sureagavo į mano prašymą ir nuėjo ieškoti valties. Po minutės valtis buvo paruošta ir mes atsargiai įkėlėme Ditę į ją. Jeigu ji būtų žmogus, tikriausiai ji jau būtų mirusi. Tačiau Ditė tokia nebuvo. Ji buvo pakankamai stipri ir dar gyveno. Laimei, valtis buvo motorinė, tad greičiau negu per dvidešimt minučių pasiekėme miesto uostą. - Kur artimiausia ligoninė? – paklausiau vieno iš vyrų, kuris plaukė kartu su manimi. - Ji čia pat, už šio namo, - atsakė ir parodė už kurio namo. Atsargiai paėmiau Ditę ant rankų ir greitu žingsniu ėmiau eiti link ligoninės. Mieste jau buvo vėlus vakaras ir mano laimei mieste buvo mažai žmonių, todėl toks reginys niekam neatrodys keistas. Greitai pasiekiau minėtą ligoninę ir vos į ją įžengęs angliškai ėmiau šaukti "Pašauta nėščia mergina!" . Prie manęs tuoj pat pribėgo gydytojai ir perėmė Ditę į savo kontrolę. Kiek supratau, ji buvo išvežta tiesiai į operacinę. ••• Iš pradžių bėgo sekundės. Galop jos perėjo į ilgas minutes, o šios ir į valandas. Tai buvo laikas, kai aš visiškai nieko nežinojau. Negalėjau net nutuokti, kaip sekasi gydytojams, ar Ditė dar gyva. Svarbiausia nežinojau, kaip bus su mūsų vaiku. Tas idiotas, kuris šovė į Ditę, gyvas neliks. Prisiekiu, aš jį nudėsiu. Neatleisiu už tai, ką jis padarė.

190


- Pone, - pratarė slaugytoja. – Ar tai jūs atvežėte pašautą merginą? – pasiteiravo. - Taip, - patvirtinau. - Ar galėtumėte eiti paskui mane? Norėtume sužinoti visą įmanomą informaciją. Palinkčiojau ir nusekiau paskui slaugytoją. - Merginos vardas, pavardė? – pasiteiravo ji. - Ditė Gryn… Mainauskienė, - pratariau virpančiu balsu, prisiminęs, kas vis dėl to šiandien svarbiausia įvyko. - Gimimo data? - 1989 birželio 18 – oji. – Slaugytoja keistai į mane žvilgtelėjo. - Kiek laiko ji nėščia? - Keturis mėnesius, - tarsi robotas atsakinėjau. - Kokie jūsų santykiai su sužeistąją? - Aš jos vyras, šiandien susituokėme, - atsargiai pratariau, o mergina dar kreiviau į mane pažvelgė. - Dėkoju, pone. Mes jums pranešime viską, ką tik sužinosime. Trumpai patylėjęs, galop suradau jėgų paklausti svarbiausio klausimo. - Ar kūdikis gyvens? - Sunku pasakyti. Mergina pašauta tiesiai į pilvą, o žaizda labai gili. Jums derėtų kreiptis į policiją. Palinkčiojau. - Taip ir padariau, - pamelavau. - Patarčiau jums palaukti laukiamajame. Jeigu nebuvo komplikacijų operacija jau turėtų eiti į pabaigą. - Tikiuosi, - pratariau ir nuėjau laukti.

191


• •Joana• O Dieve! Tiesiog baisu pagalvoti, kas visai neseniai įvyko. Nebuvo įmanoma patikėti, kad taip galėtų įvykti tokią svarbią dieną. Vis daugiau vyrų ieškojo to, kuris šovė. Viena iš merginų jautė svetimšalio energiją, vadinasi jis vis dar buvo čia. Moteris stovėjo pakrantėse, visur, kur tik buvo įmanoma švartuotis. Kitaip svetimšalis negalėjo patekti į salą. - Mes jį radome! – pranešė vienas vyras. – Jie tuoj jį atves. Man iškart palengvėjo. Dabar žinojau, kad jam bus atlyginta už tai, ką jis padarė mano vaikui. - Joana, eime atgal į kaimelį, - paliepė Eleonora. Palinkčiojau ir nusekiau paskui ją. Kaimelio centre aplink kažką būriavosi vyrai. Visi puikiai žinojome, jog rato viduryje bus tas, kuris ir šovė. Prasibrovusi pro vyrų minią, priartėjau link šaulio. Jis klūpėjo nugara į mane. Jo susitaršę plaukai buvo kiek ilgesni nei įprastai būna vyrų. Pasidavusi smalsumui, apėjau vyrą taip, kad dabar matyčiau jo veidą. Jis buvo nuleidęs galvą, todėl iškart jo veido nemačiau. - Pasirodyk. – Paliepiau. – O gal staiga visa tavo drąsa dingo? Vyras nei kiek nesikuklindamas pakėlė savo galvą ir plačia šypsena pažvelgė į mane. Prisiminiau kiekvieną jo bruožą, kurie buvo įsirėžę giliai mano viduje. Šio veido neužmiršau lig šiolei. - Emanueli? Vyras dar plačiau nusišypsojo. - Labas Joana. Priklaupiau arčiau Emanuelio. - Už ką? - Prisimeni, kai per tave mums teko palikti žmonių pasaulį? Tu sugriovei mano gyvenimą, dabar aš griaunu tavąjį. - Mano vaikas nekaltas dėl mano klaidų. Tau reikėjo žudyti mane, o ne ją. Niekada tau už tai neatleisiu. - Man ir nereikia tavo atleidimo. Man užtenka matyti tave sužlugdytą. Nesvarbu ir tai kad kažkada tave mylėjau. Bet tikriausiai tai tebuvo priverstinė meilė tau. Išsivadavęs iš jos pasijutau laisvesnis. O tavo dukrelė tokia pat kvaila kaip ir tu. Obuolys nuo obels netoli rieda.

192


Vos susitvardžiau neužtvojusi Emanueliui. - Veskit jį kur nors, - pratariau. – Negaliu matyti žudiko savo akyse. - Joana, nesijaudink. Jis bus nubaustas. – pabandė mane raminti Eleonora. – Prie jūros jau kuriamas laužas. Suvirpėjau. - Jūs ruošiatės ji nužudyti? – paklausiau. - Mums nėra kitos išeities. - Atsakė kiti. - Gerai. Puiku, - linkčiodama galva pratariau. – Būtent to jis ir nusipelnė. – Pažvelgiau į Emanuelį. – Dek pragare! Atsistojau ir be jokio sąžinės griaužimo paėjau tolyn. Keli vyrai suėmė Emanuelį ir ėmė jį vesti link paplūdimio. Dalis mūsų sekė jiems iš paskos, kartu su visais ir aš. Laužas paplūdimyje buvo didžiulis. Atsistojusi kiek nuošaliau, ėmiau stebėti viską. Tie patys vyrai, kurie ir atvedė, nieko nelaukę įstūmė Emanuelį į laužą. Jis net nesipriešino. Sustingo ir nieko nebedarė. Pro primerktas akis žiūrėjau, kaip dega vyras, su kuriuo turėjau būti susieta. Tačiau per savo klaidas jo netekau vieną kartą, o dabar antrą ir paskutinį. Emanuelis ėmė šaukti, tačiau vis vien stovėjo sustingęs. Kiekvienas jo šūksnis kartu plėšė ir mane. Iš akių nepaliaujamai bėgo ašaros. Šis reginys žudė ir mane, todėl daugiau nebeištvėrusi, parbėgau atgal į kaimelį.

193


• •Martynas• - Operacija baigta. – Pranešė slaugytoja. Tačiau jos veidas išdavė blogas žinias. - Kas nutiko? – susirūpinęs paklausiau. – Kaip Ditė? Kaip vaikelis? - Pacientei viskas gerai. Žaizda buvo ne tokia didelė, kaip pradžioje buvo manyta, tačiau jos užteko, kad vaisius būtų pažeistas. Deja, turiu jus nuliūdinti: kūdikis neišgyveno. - O Dieve, - tepratariau. Iš akių staiga pasruvo ašaros. Delnais užsidengiau veidą ir nepaliaujamai verkiau. Tai buvo vienintelė mūsų galimybė turėti vaiką. Ir per kažką mes jos netekome. Tas padaras tikrai negyvens. - Užjaučiu jus, pone, - tyliai pratarė mergina. Jos užuojautos nebuvo gana. - Ar galiu pamatyti savo žmoną? – pro ašaras paklausiau. - Ji dar neatsibudo, bet manau, galiu jums tai leisti. - Dėkui. Nusekiau paskui slaugytoją tiesiai į Ditės palatą. Ditė ramiai miegojo. Ji dar nieko nenujautė. Dar nežinojo, kas nutiko. - Jeigu ji atsibus, prašau jos nejaudinti. Verčiau dar nesakykite jai tiesos. – Paprašė mergina. - Pasistengsiu. - Paliksiu jus vieną. - Ačiū, - dar kartą padėkojau. Prisėdau greta Ditės lovos ir atsargiai suėmiau ją už rankos. Ašaros vis dar nenustojo bėgti. - Tu turi gyventi… Negalėčiau netekti ir tavęs... Man būtų per sunku... Aš nesu toks stiprus kaip tu… Tu jau ir taip pakankamai kentėjai... – Tyliai murmėjau. – Padarysiu bet ką, kad tik būtum laiminga... Turėsi viską, ko tik panorėsi, tik gyvenk… Nepasiduok… Ne dabar... Nepalik manęs... Nepalik mūsų… Myliu tave labiau už viską… Neatleisiu sau už tai, jog nesugebėjau tavęs ir mažylio apginti. Tik per mane jo netekome. Aš silpnas… Gyvenk. Prašau. Delnuose laikiau Ditės ranką. Pasilenkiau arčiau jos ir užsimerkiau. Bandžiau pajausti, ką ji dabar galvoja. Tačiau mačiau tik neaiškius reginius. Visur vyravo juoda spalva ir

194


kraujas. Kartais tarsi išgirsdavau ją sakant "mirtis". Tačiau nebuvau tikras, kad ji išties dabar mąsto sąmoningai. - Martynai, - staiga išgirdau. Pakėliau galvą ir išvydau atsibudusią Ditę. - Mieloji, - pratariau ir paleidęs jos ranką nusišluosčiau ašaras. - Kas nutiko? – atsargiai paklausė ji. – Kodėl verkei? Pabandžiau sukaupti jėgas. - Bijojau, kad galiu netekti tavęs. – Atsargiai rinkau žodžius. Ditė įdėmiai mane nužvelgė. - Maniau, kad miriau. Tada viskas taip staiga dingo. Jutau tik skausmą pilve. Bijojau, kad kas nenutiktų mažyliui. Ji atsargiai uždėjo savo ranką ant pilvo ir susiraukė. - Martynai, kažkas ne taip. Mano pilvas buvo kur kas didesnis. Kas nutiko? Ko tu man nesakai? – išgąsčio pilnu balsu paklausė. - Dite, tave pašovė. Tiesiai į pilvą, tačiau žaizda nebuvo labai didelė ir operacija vyko sklandžiai. – pratariau. Ditė tik pakratė galvą. - Tu meluoji. Kažko man nesakai. Ir verkei ne dėl to, kad bijojai, jog galiu mirti. Įvyko kažkas kita. Ar mažyliui viskas gerai? Sunkiai nurijau užstrigusį gumulą gerklėje. - Jo… jo… jo nebėra… - tyliai pratariau ir akyse vėl pasirodė ašaros. - Ką? Ką tu pasakei, Martynai? – dar labiau išsigandusiu balsu paklausė. - Mūsų mažylis mirė. - Ne… - skausmingai pratarė. – Tu ir vėl meluoji! Jis gyvas! – šaukė Ditė ir pabandė pašokti iš lovos. Bandžiau ją raminti, tačiau mano pastangos buvo bevertės. - Jis gyvas! Gyvas! – šaukė ji. - Ššš… tau negalima jaudintis. - To negali būti, - kiek ramesnė pratarė. – Prašau, pasakyk, kad tai vis dėlto netiesa. - Kad ir kaip norėčiau, tai tiesa. Ditės akyse ėmė kauptis ašaros. - Noriu namo, - verkdama pratarė. - Prisiekiu, kai tik tave iš čia išleis, mudu keliausime atgal į Lietuvą.

195


EPILOGAS:NAUJA PRADŽIA

196


• •Ditė• Skausmas mane plėšė į didžiulius gabalus neleisdamas atsitokėti. Iš pradžių netekau tėvo. Dabar vaiko. Gyvenimas griuvo, o kažkada maniau, jog būti grenau reiškia turėti tobulą likimą. Tačiau manasis net nebuvo panašus į tokį. Galėjau džiaugtis tik dėl to, jog šalia manęs buvo Martynas, dabar jau mano vyras, ir mama, kurią galop pavyko susigrąžinti. Šie du žmonės gyvenimą bent kiek saldino ir taip galėjau užsimiršti nors trumpam apie karčiąją pasaulio pusę. Ligoninėje išbuvau dvi savaites. Po to man buvo leista vykti namo, o vieninteliai mano namai buvo Lietuvoje. Martynas savo pažadą tęsėjo, ir jau kitą dieną turėjome bilietus į Vilnių. Martynas jų nupirko tris, kad ir mama galėtų grįžti kartu su mumis. Tačiau visą tą laiką, kol buvau ligoninėje, jos nemačiau. Tačiau nepasidaviau. Žinojau, jog Elterus laiku tai tėra kelios dienos ir ji bet kurią akimirką gali pasirodyti čia. - Ji tuoj bus čia, - pratarė Martynas mums lūkuriuojant uoste. Martynui buvo pranešta, kada atvyks mama. Jis tuo pasirūpino, nes žinojo, jog mama man reikalinga. Kaip reikalingas ir jis. Neilgai trukus tolumoje išvydau mažą laivelį. Jis vis artėjo ir galop jo priekyje išvydau savo mamą. Ji pamačiusi mane ėmė mojuoti. Aš atsakiau jai tuo pačiu. Vos laiveliui pasiekus krantinę, mama iš jo iššoko ir pribėgo prie manęs. - Ach mieloji, aš taip atsiprašau. Tai vis per mane. Kaip tu jautiesi? – apkabinusi paklausė. - Plėšoma į gabalus, tačiau gyva. Mama, aš netekau vaikelio, - verkdama pratariau. Mama dar stipriau mane apkabino. - Atleisk man. Emanuelis man keršijo, skaudindamas tave. Tačiau dabar jo nebėra. Jis nebegyvas. - Tai padarė Emanuelis? – pro ašaras paklausiau. Mama linktelėjo ir pažvelgė į Martyną. - Džiaugiuosi, jog tu atsigimei į savo mamą, - tarė ji jam. Martynas palinkčiojo: - Manau, mums laikas į oro uostą. Greit skrisime. - Gerai, - vienbalsiai su mama pratariau.

197


••• Lėktuvui galop pasiekus Lietuvos žemę, galėjau lengviau atsikvėpti: aš beveik namie. Svarbiausia tai, jog dabar mane nuo jų skiria jau nebe tūkstančiai kilometrų. - Eriko mašina vis dar tebėra čia, - pranešė Martynas mojuodamas rakteliais. - Puiku, - kiek linksmesniu balsu tariau. - Jau greit būsime namuose, mieloji, - apkabinusi mane pratarė mama. Linktelėjau ir nusekiau paskui Martyną tiesiai į automobilių stovėjimo aikštelę. Tas pats juodas kadilakas, kuriuo daugiau nei prieš keturis mėnesius sprukome iš Klaipėdos, kad atsidurtumėme ten, kur turėjo būti saugiau. Bet net ir ten nebuvo pakankamai saugu. Ten netekau vienintelio savo vaikelio. Atsargiai įsėdau į automobilį ir įsitaisau ant galinės sėdinės. - Tikiuosi, jūs nieko prieš? Norėčiau numigti, skrydis buvo gan ilgas. - Tau reikia ilsėtis, - atsakė Martynas ir pats įsėdo į automobilį. Paskui jį ir mama. Martynas užvedė variklį ir ėmė važiuoti. O aš užmerkiau akis ir pabandžiau užmigti. ••• Kai prabudau, mes buvome tiką sustoję. - Mes namie? – prabudusi paklausiau. - Taip, mieloji. – Atsakė Martynas. – Kelkis. Paklausiusi Martyno atsikėliau ir iššokau iš automobilio. Buvome Martyno namuose, kurių buvau labai pasiilgusi. Turbūt dabar buvo žiema, nes aplink mus buvo pilna sniego. Kažkodėl Vilniuje jo nepastebėjau. Turbūt buvau pakankamai pavargusi ir man terūpėjo pailsėti. O tų kelių valandų miego automobilyje man užteko. Tik mano apranga čia nebuvo labai tinkama, kaip ir Martyno. - Dabar čia tavo namai. – Apkabinęs mane pratarė Martynas. - O kur mama? - Ji pasiliko senuosiuose tavo namuose. Nenorėjo brautis į mūsų vedybinį gyvenimą. – Sukikeno Martynas. Nusišypsojau. - Na, piene, eime? – paklausė Martynas. - Pienė? – nustebusi paklausiau.

198


- Dievinu pienes. Man jos pačios gražiausios ir paprasčiausios gėlės. Visai kaip tu. - Bet jos greit nuvysta, - susiraukiau. - Tu kitokia, tu žydi visus metus. Todėl tave ir myliu piene. – pratarė ir pabučiavo mane. Man pradėjus kalenti dantimis, nuėjome link namo. Martynui atrakinus namo duris įžengėme į vidų, čia mus gaivi šiluma. Įžengus į vidų net nespėjome uždaryti durų. Išgirdome tik girgždančių vyrių garsą. Atsisukau jo link, tačiau išvydau tik keistą gyvūno šešėlį.

199


PADĖKA Suklysčiau, jeigu nepadėkočiau keliems žmogučiams, dėl kurių įtakos man buvo lengviau rašyti. Visada didelį AČIŪ skirsiu Ditei, už tai, kad leido panaudoti jos vardą ir kad konsultavo mane kai kuriais medicinos klausimais ir liepė man naudoti lietuviškas vietoves ir pavardes. Taip pat ačiū Akvilei, Linai už tai, kad taip pat leido naudoti jų vardukus. Ačiū ir broliukui Modestui, kad kai kuriais aspektais mane kritikavo, bet visiškai nesužlugdydavo. Dar noriu padėkoti Three Days Grace vyrukams už nuostabias jų dainas, kurios mane lydėjo visą kūrybinį laiką. Kai kurias šios istorijos vietas puikiai galima susieti su jų dainomis. Taip pat ačiū tariu ir My Chemical Romance, Paramore, Good Charlotte ir Bullets For My Valentine. Šių grupių dainos taip pat prisidėjo prie kūrybinio proceso. Na, o didžiausia AČIŪ skiriu Jums mielieji. Už tai, kad skaitote šį daiktą. Tikiuosi jūsų neapvyliau. Myliu, bučiuoju ir iki ;* Vikutė.

200


Piene