SCANORAMA 2022 | E-KATALOGAS

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ kartu su dar šešiais Europos kino festivaliais įkūrė

tinklą „Moving Images – Open Borders“ (liet. „Judantys vaizdai –

sienų“). Tinklo nariais tapę festivaliai didžiausią dėmesį skiria Europos kinui, jo meninės vertės ir regioninių ypatybių puoselėjimui. „Moving Images –

Borders“ įkūrėjai siekia išlaikyti neformalią,

Siekdami stiprinti

grįstą

kontekste, tinklo nariai dalinasi

potencialiais filmų programų kandidatais,

The passion for young European film and the wish to create a worthy platform for it: this is what the festival network MOVING IMAGES – OPEN BORDERS (MIOB) stands for. Seven European film festivals have come together to discuss such topics as future orientation, audience building, climate protection, gender and diversity programming, and questions concerning digital communication, as well as to develop ideas further. MIOB sees itself as a European network that is dedicated entirely to the creative film production in Europe and gives all participating partner festivals the chance to profit from an exchange of experience on an organizational as well as a programmatic level.

PRADŽIA: NUO „DOGMOS“ IKI VISOS EUROPOS

Pati nešvenčiu jokių savo jubiliejų. Tačiau manau, kad bet kokios sukaktys yra savotiškos ribos, skatinančios stabtelėti ir pagalvoti, kas buvo padaryta gerai, kas turi tęstis, kas galbūt turėtų keistis ir kuria linkme. Apie tai galvojau pasitikdama pirmąjį „Scanoramos“ jubiliejų 2012-aisiais, galiu tai pakartoti ir ant aukštesnio amžiaus laipto – mūsų dvidešimtmečio. Skandinavija ir Šiaurės šalys – pirminis „Scanoramos“ koncepcinis pagrindas. Šiandien jau galime apmąstyti jo plėtros lauką.

Pirmasis festivalio dešimtmetis akcentavo „Naujienas iš Šiaurės“ kaip kinematografinę Šiaurės pašvaistę su jos aukštumomis, panašybėmis ir skirtybėmis. Garsusis „Dogmos“ manifestas, kurį pasirašė Larsas von Trieras, Kristianas Levringas, Thomas Vinterbergas ir Sørenas Kraghas-Jacobsenas, buvo stiprus impulsas nušluostyti dulkes nuo sustabarėjusių kino schemų. Jo veiksmingumą labai greitai patvirtino manifesto autorių darbai.

Pirmąją „Scanoramą“ atvėręs „Dogvilis“ (kaip ir iki jo sukurti filmai „Prieš bangas“ ar „Idiotai“) „nunešė stogus“ ir žiūrovams, ir kritikams įtikinamai įrodydami, kad „Dogmos“ įžadai nėra tušti žodžiai. Tai liudijo ir kitų manifestą pasirašiusių režisierių darbai: Th. Vinterbergo „Šventė“, K. Levringo „Karalius gyvas“, S. Kragho-Jacobseno „Mifunė“. Tai buvo ankstyvųjų „Scanoramų“ programos ašys, aplink kurias klostėme naujomis spalvomis ir pavardėmis vis turtėjantį Šiaurės kino peizažą.

Būtent šie nesenstantys kūriniai padeda mums suvokti, kodėl šiauriečiams prireikė dešimtmečio, kad įsitvirtintų pasaulio kino kontekste ilgam, o kažkada trumpą iškilių vardų sąrašą, kuriame tebuvo Bergmanas, broliai Kaurismakiai ir ...? papildytų tada dar menkai žinomi jų sekėjai ir oponentai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Scanoramai“ prireikė dešimtmečio, kad žiūrovų smalsumą žadintų jau ne tik Larso von Triero, Roy Anderssono, Jano Troelio, Bo Widerbergo, Susanne Bier filmai, pelnę „Auksines palmės šakeles“, „Auksinius gaublius“ ir „Oskarus“, bet ir tokios pavardės kaip Sarah Johnson ar Anne Sewitsky, skinančios laurus Sandanse, San Sebastiane, Karlovi Varų laureatai Baltasaras Kormákuras, Martinas Lundas ar Daguras Kári, Berlyno nuolatiniai svečiai Erikas Poppe, Hansas Petteris Molandas, Bentas Hameris ir daugybė šiandien jau pripažintų šiauriečių.

Dvi kūrybos versmės maitino „Scanoramą“ nuo pat pradžių. Tai klasikinio kino supratimas, sietinas su I. Bergmano vardu ir jo kūrybos principais, ir provokatyvusis kino apmąstymas, įaudrinęs kino erdvės permainas plačiąja geografine ir menine prasme. Šiems skirtumams išryškinti rengėme edukacines programas.

Viena pirmųjų tokių programų – „Bergmano balsas“ – įrėžė išdidų švedų kino meistro profilį į žiūrovų atmintį. Jį puoselėjo ir laikui bėgant pildė iškiliausi režisieriaus filmai, dokumentininkų apmąstymai apie I. Bergmano asmenybę, taip pat jau ir po jo mirties realizuoti scenarijai. Vienintelį kartą būtent „Scanoramoje“ nuskambėjo ir paskutinis I. Bergmano žodis – „Sarabanda“ (2012). Prie I. Bergmano grįždavome nuolat. Ir kartu su visu kino pasauliu minėdami jo šimtmetį, ir apmąstydami, kaip I. Bergmano asmenybė ir kūryba veikia šių dienų režisierių požiūrius. Prancūzų režisierė Mia Hansen-Løve gilinasi į I. Bergmano pasaulį, ieškodama sąsajų su savuoju („Bergmano sala“, 2020), švedas Rubenas Östlundas oponuoja garsiajam kraštiečiui ryškiu ir įspūdingu autorystės ženklu pažymėta kino kalba („Turistas“, 2014; „Kvadratas“, 2017), teigdamas kitokį kino ir saviraiškos jame supratimą. „Scanorama“ atidavė pagarbos duoklę I. Bergmano

ir Liv Ulmann duetui gyvenime ir kūryboje, nes jų sukurtų herojų istorijos – tai ir jų pačių gyvenimo istorijos(-a). Dokumentinis filmas „Meilės istorija: Liv ir Ingmaras“ (2012) puikiai paaiškina I. Bergmano filmuose matytų meilės istorijų turinį. L. Ulmann – I. Bergmano aktorė, L. Ulmann – režisierė, filmais pavertusi beglobiais likusius I. Bergmano scenarijus po jo mirties, L. Ulmann – UNICEF geros valios ambasadorė, pagaliau L. Ulmann – didžioji „Scanoramos“ viešnia iš Šiaurės.

Mano atminty liko ne tik nepamirštamas jos vizitas „Scanoramoje“ (2012), bet ir netikėta mudviejų pažintis „Liubeko Šiaurės šalių kino dienų“ (Nordic Film Days Lübeck) festivalyje, ir ant kvietimo Liv ranka nupiešta širdis po pašnekesio prie kavos. Kokia jautri šiluma užlieja tai prisimenant. Būtent ją spinduliuoja ši nuostabi aktorė ir tikra žvaigždė, neturinti jokių žvaigždiškumo klišių.

Ir ankstyvosios, ir vėlesniųjų „Scanoramų“ garsiausi svečiai taip pat išsiskyrė malonia laikysena, rodančia visų pirma pagarbą profesijai, komandos draugams ir žiūrovams. Tarp jų ir žavioji švedė, Bergmano teatro trupės aktorė Lena Endre, panorusi aplankyti ne tik K. Varnelio muziejų, bet ir Kalvarijų turgų, dabar jau islandų kino patriarchas Fridrikas Thóras Fridrikssonas, vienas pirmųjų tarptautinį pripažinimą pelniusių jo kraštiečių Baltasaras Kormákuras, aktorius, prodiuseris ir režisierius, danė prodiuserė Meta Luise Foldager, dirbusi su Larsu von Trieru, šiuo metu jau įkūrusi savo kino gamybos kompaniją ir jai vadovaujanti, „Oskarą“ už dokumentinį filmą „Žmogus ant lyno“ pelnęs režisierius Jamesas Marshas,

patikėjęs mums keletą įdomių bendravimo su mėlynojo kraujo aristokratais paslapčių, ir jo prodiuseris Simonas Chinnas, maištingasis suomių režisierius Aku Louhimiesas. Tiesą apie tikrų žvaigždžių paprastumą liudija ir ne kartą „Scanoramoje“ viešėję vokiečių dokumentinio kino dama Ulrike Ottinger ir lenkų kino grandas Krzysztofas Zanussi, britų kino režisierė Joanna Hogg. Gal todėl taip natūraliai profesinis bendradarbiavimas su jais virto ilgamete žmogiška bičiulyste. Ankstyvosios „Scanoramos“ edukacinės programos („Ibsenas ir kinas“, „Hamsunas ir kinas“, „Prisimenant DOGMĄ“) vedė gilyn į skandinaviškąjį kūrybos suvokimą, vėrė kelius į kontroversišką kino pasaulį, nevengiantį konfrontuoti su tradicija. Tiesiog pirmąjį savo dešimtmetį stebėjome pergalingą šiauriečių skrydį į pasaulio kino olimpą.

Kuklus, bet gilus ir išmintingas vienas pirmųjų danų režisierės Susanne Bier filmų „Atvertos širdys“ (2002), parodytų ankstyvojoje „Scanoramoje“, atskleidė išskirtinį jaunos režisierės talentą, kurį vėliau patvirtino „Oskaras“, „Auksinis gaublys“, aukščiausi Europos kino akademijos titulai, prizai daugybėje tarptautinių festivalių jos kūrybinės brandos metais pasirodžius filmui „Geresniame pasaulyje“ (2010). Man „Atvertos širdys“ iki šiol liko geriausiu jos filmu dar ir dėl to, kad būtent su juo sietinas įspūdingas trijų danų aktorių – Madso Mikkelseno, Nikolajaus Lie Kaaso, Paprikos Steen – kūrybos šuolis. Šiandien jubiliejiniame 75-ajame Kanų kino festivalyje (2022) M. Mikkelsenas surenka sausakimšas savo talento gerbėjų sales, filmuojasi didžiausiose pasaulio kino studijose Europoje ir Holivude, tačiau vis tiek išlieka atpažįstamu danų aktoriumi, gebančiu ne tik keistis kiekviename filme, bet ir išlikti savimi („Karališkas romanas“, 2012; „Dar po vieną“, 2020). Šiandien nieko nebestebina viena po kitos pelnytos švedų režisieriaus R. Östlundo „Auksinės palmės šakelės“ Kanuose ar jo vyresniojo kolegos R. Anderssono Venecijos „Liūtai“, Islandijos kino fenomenalumas (F. Th. Fridrikssonas, B. Kormákuras, Rúnaras Rúnarssonas, Valdemaras Johanssonas), kaip ir norvegų režisierių Joachimo Triero ir Eskilo Vogto įsitvirtinimas pagrindinėse Kanų konkursinėse programose.

Įdomu tai, kad šiauriečiai pasaulio kino profesionalų dėmesį pelno antraisiais trečiaisiais savo filmais. Suomis Juho Kuosmanenas po sėkmingo debiuto Kanuose 2016 m. drąsiai atsistojo greta garsaus kraštiečio, Kanų numylėtinio Aki Kaurismäki ir su antruoju filmu jau pateko į didįjį Kanų konkursą. Trečiasis islando Hlynuro Pálmasono filmas „Prakeikta žemė“ („Vanskabte Land“ | „Volada Land“, 2022) sukėlė kritikų liaupsių bumą ir pasipiktinimą, kodėl rodomas

viso labo „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, o ne pagrindiniame jubiliejiniame 75-ajame Kanų konkurse. ICS FILMCRITICS GRID rašė: „Filmas buvo nepaaiškinamai įtrauktas į „Ypatingo žvilgsnio“ programą, nepaisant to, kad jis tikrai turėtų būti pristatomas pagrindiniame Kanų konkurse.“ Su kiekvienu filmu stiprėjantys šiauriečių balsai byloja apie giluminius ir vis naujai atveriamus kino geizerius. Laikas sujungia tai, kas buvo, su tuo, kas yra šiandien, ir padeda mums suvokti, kad niekas neatsiranda iš niekur. Dėl to ir verta atsigręžti į tai, kas BUVO.

Todėl nuosekliai formavome supratimą, kad kinas prasideda ne tik šia diena, o festivalio programa negali būti tik neseniai pasirodžiusių ir apdovanotų filmų ilgesnis ar trumpesnis vėrinys, į kurį inkrustuojami konkursai ir konkursėliai. Šią koncepciją palikome kino maximos šalininkams. Pagarba klasikai suformavo minėtas edukacines ir retrospektyvines „Scanoramos“ programas, ji atgręždavo žiūrovams tikrą gero kino veidą. To kino, kuris ne sensta, bet tampa siekiamybe naujoms režisūros kartoms, o žiūrovams – nostalgišku idealu. Robert’o Bressono, Luchino Visconti, Vittorio De Sicos, Theo Angelopoulo, Bo Widerbergo, Luiso Buñuelio, Andrzejaus Żuławskio, Michaelio Haneke’s, Joannos Hogg retrospektyvos liudijo įvairiais laikotarpiais sukurto Europos kino tvirtumą.

ORLEANO MERGELĖ „SCANORAMOJE“

Nestovėjome vietoje, keitėmės ir judėjome, norėdami prasiskverbti giliau, aprėpti plačiau, tradiciją jungėme su autentiškomis naujumo paieškomis, eksperimento impulsais. Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais, nors ir liūdnai pagarsėjusiais keistomis intrigomis ir finansavimo nesklandumais, nubrėžėme naują „Scanoramos“ plėtros liniją – aprėpti visą Europą, telktis ir vienytis po Europos kino padange, neužmerkiant akių į tai, kas vyksta ir už jos ribų. Šiaurės šalių kino forumas natūraliai išaugo į Europos šalių kino forumą. Atrama šiems pokyčiams pasirinkome šiaurietiškosios ir baltiškosios dimensijų santarvę, įgyvendindami kino ir muzikos jungties projektą „Žanos d’Ark aistra“. Kiek iečių teko sulaužyti dėl tokio pavadinimo! Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos d’Ark aistra“ (1928), šviesaus atminimo lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus specialiai šiam kūriniui parašyta muzika, kurią gyvai atliko Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras, puikiai išreiškė principinę Europos kultūros sostinės idėją sujungti skirtingų kultūrų reiškinius ir juos papildyti moderniu ir aktualiu skambesiu. Danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris kine įamžino mitą apie šventąją kankinę, kurios auka buvo neišvengiama. Režisierius atsisakė bet kokios šalutinės vizualikos bei pompastikos ir visą dėmesį sutelkė į aktorės Marios Falconetti stulbinančiai išraiškingą veidą. Režisūrinis asketiškumas padėjo išryškinti Žanos tikėjimo galią. Kurdamas muziką šiam filmui garsus lietuvių kompozitorius B. Kutavičius (beje, parašęs muziką daugybei lietuviškų filmų), puikiai suvokė šio meninio kontakto ypatingumą. „Kurti muziką filmui buvo labai sudėtinga. Pagauti muzikos charakterį, ritmą, nuotaikas. Sulydyti į visumą. Neužmušti muzikos garsais vaizdo. Neprarasti sinchroniškumo – tai buvo didelė problema. Pagrindinė idėja – išvengti eklektiškumo muzikoje, – kalbėjo kaip visada netuščiažodžiaudamas, šykščiai ir pridūrė: – Būsiu laimingas, jei man bus pavykę atkurti muzikoje laiko dvasią, kuri savyje sujungia visus laikus.“

Kaip ir C. Th. Dreyerio šedevras, taip ir jam B. Kutavičiaus parašyta muzika patenka tarp paveikiausių kultūros reiškinių. Šiandien, kai B. Kutavičiaus jau nebėra su mumis, ypač malonu prisiminti jo triumfą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pilnutėlėje salėje, pakilusioje ilgų ovacijų filmui pasibaigus. Šį kontekstą natūraliai papildė ir Europos kino plėtros (EFP) didžiuosiuose Europos kino festivaliuose inicijuojamo renginio „Kylančios žvaigždės“ (Shooting Stars) pirmasis desantas Lietuvoje, pristatęs Šveicarijos, Danijos, Vengrijos jaunuosius

Kadras iš filmo „Žanos d’Ark aistra“

aktorinius talentus „Scanoramos“ scenoje. Galime pasidžiaugti, kad netrukus tarp kylančių žvaigždžių Berlynalėje nuskambėjo Aistės Diržiūtės ir Žygimantės Elenos Jakštaitės pavardės. Šios pergalės jausmas mus lydėjo dar ilgai – ir tada, kai projektas su lietuvių kompozitoriaus sukurta muzika filmui skambėjo Prahoje, Kopenhagoje, ir tada, kai jį sėkmingai kartojome didžiausiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, kur jis ir gimė. Žiūrovams papasakojome ir dramatišką filmo išlikimo istoriją. Po vienintelės premjeros Kopenhagoje 1928-aisiais jo likimą nulėmė ugnis, teisėjai ir žirklės. Jis buvo cenzūruojamas, negana to, liepsnose sudegė originalus negatyvas, po pasaulį klajojo tik iškraipytos kūrinio versijos. C. Th. Dreyeris tūžo iki pat mirties (1968). Tačiau praėjus trylikai metų (1981) per stebuklą buvo surasta švarutėlė ir necenzūruota filmo „Žanos d’Ark aistra“ kopija. Ir kur?

Ogi netoli Oslo esančioje psichiatrijos ligoninėje. Kaip cenzorių nepaliesta originali filmo kopija po šitiek metų buvo laimingai surasta tokioje netikėtoje vietoje, iki šiol lieka neaišku. Turbūt tik Ten, aukštai, C. Th. Dreyeris pagaliau galėjo lengviau atsidusti.

Tačiau... mes irgi pratęsėme kopijos klajonių detektyvą prieš pačią premjerą. Teisių turėtoja garsi prancūzų kino bendrovė „Gaumont“ už atitinkamą sumą suteikė mums teisę rodyti filmą ir perdavė darbinę jo kopiją kompozitoriui, pagal

kurią B. Kutavičius beveik metus rašė muziką. Tikrąją kopiją premjerai turėjome gauti porą dienų prieš premjerą. Techniškai ji turėjo būti tobulesnė už darbinę, skirtą kompozitoriui. Tą techniškai tobulesnę „Betacam“ kopiją (tuo metu tai buvo vienintelis geriausias vaizdo formatas) gavome tik premjeros rytą. Ir ką jūs sau manote? Per generalinę repeticiją, prieš pat premjerą, netikėtai paaiškėjo, kad tobulesnės kopijos trukmė yra šiek tiek kita negu darbinės kopijos (tai reiškia, kad muzika baigėsi anksčiau negu filmas)! Ir tik laimingas atsitiktinumas mus išgelbėjo – kolega Justas buvo išsisaugojęs ir turėjo čia ir dabar tą netobuląją darbinės kopijos versiją. Viskas atitiko sekundė į sekundę.

Mane nuo streso apsaugojo būtinybė sutikti svečią, garsų britų prodiuserį, tada Europos kino akademijos Tarybos pirmininką Nicką Powelą, todėl į teatrą grįžau dramai pasibaigus. Laimingai atsidusęs po netikėtų išgyvenimų B. Kutavičius prisipažino: „Aš vos infarkto negavau.“ Kai premjeros metu įspūdingame nuleistame ekrane nušvito pirmieji kadrai, kam galėjo rūpėti mūsų taip brangiai gauta techniškai tobulesnė filmo vaizdo kopija. Kaip čia neprisiminsi C. Th. Dreyerio, kuris teigė: „Tik netobuli filmai yra gyvi.“ Tokią pačią teisę gyventi turbūt turi ir netobulos kopijos. Šiais metais „Scanorama“ kartu su Šv. Kristoforo orkestru atgaivina šį projektą ir skiria jį unikalaus talento kompozitoriaus ir kuklaus žmogaus B. Kutavičiaus atminimui.

KERTANT VISĄ EUROPĄ

Visus šiuos metus siekėme ir, man regis, pasiekėme tai, kad „Scanoramos“ programa(-os) būtų skirtos ne tik bekompromisio autorinio kino ir „Dogmos“ eksperimentų fanatikams. Jos aprėpė ir atspindėjo kino įvairovę. Rodėme ne tik garsius vardus ar tik iškilius kūrinius (nors jų buvo taip pat nemažai), ieškojome ne tik šedevrų, bet ir padėjome atrasti filmus, kuriuose, visų pirma, juntama kūrybiškumo ir talento kibirkštis, nebijojome ir nebijome pasmerktų nežiūrėti filmų, jeigu jie veria naujos kino kalbos ir stiliaus paieškas. Žanrinio kino lauke ieškojome autorystės ir meistriškumo ženklų, o autorinio kino kūrinius vertinome ne tik už priklausomybę Art House kinui, bet ir už norą būti pamatytiems ir suprastiems.

Nuo pat pradžių festivalį supratome kaip kino kultūros forumą, kuriame diskutuojama ir susitinkama (koprodukcijos forumai, kuriuos keletą metų moderavo

ilgametis EFA Tarybos pirmininkas, prieš porą metų mus palikęs šmaikštuolis Nickas Powellas, kino pasaulio desantai iš Europos Sąjungos institucijų, iškilių menininkų meistriškumo dirbtuvės, probleminės konferencijos ir kt.). Stengėmės jauniems kūrėjams suteikti galimybę būti įvertintiems objektyviu patyrusių profesionalų žvilgsniu, žavėtis ar piktintis filmais, kurie kiekvienais metais sugula į daugiau kaip dešimtį programų, atskleidžiančių Europos kino tendencijas iš įvairių požiūrio taškų.

Sutinku su prancūzų kritikų mintimi, kad broliai Lumière’ai 1895-aisiais išrado ne tik judantį vaizdą ir jį fiksuojantį projektorių. Jie sugalvojo ir realizavo „kino seanso“ sąvoką, kai susirinkę žmonės laukia tos stebuklingos akimirkos, kada salėje užgęsta šviesa ir prabyla baltas ekranas (apie šią įstabią kino slaptį yra labai gražiai kalbėjęs Ingmaras Bergmanas savo knygoje „Laterna magica“ (1987). Tačiau kintanti realybė vertė ieškoti alternatyvių galimybių, atlaikant iššūkius ir bandant išsaugoti esminius festivalio principus. Kovidas smogė negailestingai, pasikėsino sunaikinti tradiciją žiūrėti filmus kino teatre, populiarėjo kino vartojimas namuose, gurkšnojant ir užkandžiaujant, buvo siūlomos festivalio filmų peržiūros oro uostuose ar kur kitur iškėlus didžiulį ekraną, o žiūrovams sėdint automobilyje ir t. t. Visa tai keitė žiūrovų įpročius. Tačiau tikro seanso kino teatre poreikis neišnyko. Kovidui atslūgus jis atgaivino operą, teatrą ir kino teatrus dėl paprastos priežasties, kad jam skirta išlikti, o kinui lemta toliau eiti savo keliu socialinių tinklų ir internetinių platformų eroje. Tokiame kontekste festivaliui

tenka misija ir toliau būti savotišku ekspertu, skatinančiu žiūrovus suprasti, kas yra sietina su kinu, o kas – ne, susivokti, kas yra geras kinas ir kuo jis skiriasi nuo kitokio, kokia meninė laikysena lemia šiuolaikinio kino proceso kryptis ir turinį, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai, festivalio lankomumas. „Scanoramos“ programas stengėmės komponuoti taip, kad jose tilptų visa, kas Europos kine yra ryškiausia ir įdomiausia: Senosios Europos ir į ją įsiliejusių naujųjų šalių kultūrų dimensijos, iškiliosios kino figūros, drąsios kino kalbos paieškos, neišgalvoto gyvenimo žavesys, žanrinio kino judesiai, naktinių kino būtybių žaismas, žvilgsnis į kitus žemynus ir, žinoma, į savojo lietuviško kino ištakas ir naujoves. Tokie apmąstymai įkvėpė atsirasti programas „Specialieji seansai“, „Atvira Lietuvos kino istorija“, „Galvok ką nori“, „Naktinės būtybės“. Kvietėme žiūrovus kirsti Europą kartu, būti partneriais, gilinantis į šiuolaikinio kino proceso vingius. Vertinome ir gerbėme juos, todėl nepataikavome, nedarėme nuolaidų, nebijojome rizikuoti, likti nesuprasti ir nežiūrimi.

Ne vienus metus svarstėme „Scanoramoje“ galimų konkursinių programų temą. Norėjome pirmiausia sukurti pradedantiesiems režisieriams starto į didįjį kiną platformą. Taip prieš dešimtį metų atsirado trumpametražių filmų konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK). Joje jėgas išbandė Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunieji talentai, o festivalis brėžė baltiškojo kino ateities veido kontūrus, didžiausią dėmesį skirdamas lietuvių jauniesiems kūrėjams. Šiandien NBK laureatai jau tapo tituluotais ilgametražių filmų režisieriais savo šalyse, viešinčiais tarptautiniuose kino festivaliuose Europoje ir už jos ribų. Karolis Kaupinis, Andrius Blaževičius, Marija Stonytė, Linas Mikuta jau tvirtai stovi savojo kino žemėje, jų kolegos Bruno Quastas, Karlis Liesinis, Vallo Toomla taip pat rado savo kelią. Vadinasi, teisingai pasirinkome konkurso kryptį. Gilinome ir apgalvotai keitėme jį. Geografiškai plėtėme konkurencinį lauką, iš pradžių į NBK įsileidome visas 9 Baltijos jūros regiono šalis siekdami ambicingo tikslo – aprėpti visą Europą. Jubiliejiniais „Scanoramos“ metais NBK jau tapo per laiką išugdytos trumpametražių filmų konkursinės programos „Europos blyksniai“ atsimintina pradžia. Šiuolaikinio kino proceso analizė paskatino ant dvidešimtmečio slenksčio žengti ir kitą žingsnį – kiekvienais metais rengti Europos ilgametražių filmų konkursą, kuriame konkuruotų išskirtine estetika ir braižu pasižymintys Europos kūrėjų filmai. Siekiame nevienadienių tikslų, nes norime atkreipti dėmesį į drąsius ir originalius, už savo šalies ribų retai platinamus kūrinius, dar nepelniusius didžiųjų konkursų apdovanojimų, įtvirtinti juos visuomenės kultūrinėje atmintyje.

Tai, kad Larso von Triero „Dogvilis“ (2003) ar Hlynuro Pálmasono „Prakeikta žemė“ (2022) nepelnė „Auksinės palmės šakelės“ Kanuose, nesumenkino nei jų meninės vertės, nei svarbos, gal tik patvirtino mintį, kad ne visada viskas vyksta tik taip, kaip derėtų. „Lokiai“, „šakelės“, „liūtai“ – malonūs gero darbo įvertinimai patiems kūrėjams ir geras jaukas festivaliams viliojant žiūrovus. Tačiau nepaisant visko, ne tik jie kalba apie filmo vertę. Europos kinas turi daugiau puikių filmų negu didieji festivaliai – apdovanojimų. Daug tokių kūrinių žiūrovai galės pamatyti šių metų jubiliejinės „Scanoramos“ programoje, šalia didžiųjų kino vardų (broliai Dardenne’ai, Alberto Serra, Jerzy Skolimowskis, Bille Augustas, Paolo Taviani) pasirinkdami režisierius ir filmus, dar nenusagstytus didžiaisiais prizais.

VERTYBINIS KURSAS IR JO PALYDOVAI

„Scanoramos“ vertybinį stuburą stiprina ir jau ne pirmus metus sėkmingai organizuojami papildomi renginiai. Artėjantis prie pirmojo rimto jubiliejaus didžiausias teminis „Scanoramos“ palydovas – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ – pasirinko aiškią edukacinę kryptį – pristatyti istorinį kino paveldą, kompensuoti dėmesio ir žinių apie ankstyvojo kino iškiliausius kūrinius ir autorius stygių, kurti Lietuvoje tvarų paveldosaugos lauką. Festivalis jau septynetą metų atveria nežinomus kino istorijos puslapius, juos apmąsto teoriniuose kinotyrininkų straipsniuose, meistriškumo dirbtuvėse, atgaivina ir naudoja specifinę kino rodymo techniką bei užmirštus formatus, ugdo nebyliesiems filmams akompanuojančių lietuvių muzikantų kompetencijas. Kiekvieną rugsėjį pakylanti „Pirmoji banga“ jau tapo įprasta vėlyvą rudenį startuojančios „Scanoramos“ preliudija. „Scanoramai“ plečiantis ir tvirtėjant vis ryškesniu balsu prabyla ir kitas jos renginys – „Scanoramos vasara“. Būtent jam viso labo per porą metų pavyko sukurti kitų festivalių netaikytą praktiką – pasirinktuose Lietuvos miestuose kviesti ne į atskiras kino peržiūras, bet surengti juose mažuosius „Scanoramos“ festivalius, siekiant įtvirtinti ne momentinį, bet tvarų abipusį ryšį su regionų kultūros institucijomis ir bendruomenėmis, kiekvienam miestui dėmesingai parenkant savus scanbasadorius „Scanoramos vasaros“ apgalvotai komponuojama programa atkreipia dėmesį į kiekvieno miesto istorinį ir kultūrinį savitumą, siūlo tinkamiausią akcentą, taip pat sulaukia netikėtų ir įdomių pačių miestų kultūrinės bendruomenės iniciatyvų.

Palydoviniai renginiai tampa savotišku „Scanoramos“ kodu visus metus – plečia jos geografiją ir augina gero kino auditoriją.

Sausakimšoje Biržų Dailės galerijos salėje jaudinantis susidomėjimas Manto Kvedaravičiaus „Partenonu“ tapo pagarbos žuvusiam kūrėjui aktu. Drąsios asmenybės, kurioms atminti ir buvo skirta šių metų programa Biržuose, liudijo pasirinkimo teisingumą. „Fluxus“ performansas atgaivino Jono Meko ir jo bendraminčių išradingumą ir sukėlė gyvą susidomėjimą. Jaunimo metais Alytaus teatras tapo jaunimo diskusijų apie juos ir su jais arena, meistriškumo dirbtuvės čia gali surinkti daugiau aktyvių lankytojų negu panašių renginių išlepintoje sostinėje. Kinas atgaivino ir Šventosios kurortą, kurio centrinė aikštė tikrai tinka gero kino gala seansams.

„Scanorama“ skleidžiasi plačiai. Ir savo krašte, ir už jo ribų. Ilgametė bendradarbiavimo su tarptautiniais festivaliais patirtis paskatino suburti europietiškų kino festivalių tinklą „Judantys vaizdai be sienų“, kuris per keletą metų išgrynino savo tikslus ir atsigręžė į svarbiausias laikmečio temas – tvarumą ir ekologiją.

Kaip Europoje intensyviai diskutuojamos tvarumo ir ekologijos problemos reiškiasi kultūros lauke, kaip jos veikia kino kūrybos, gamybos ir sklaidos procesus? Apie tai diskutuosime kartu su tinklo kolegomis ir lietuvių kino bendruomene savo industriniame renginyje „SCAkryptys“. Tinklas siūlo Europos festivaliams žaliąją programą „Green Charter“. Kokia ji bus, kiek ją pritaikyti galės kiti festivaliai?

Kūrėme „Scanoramą“ kaip atvirą, gyvą ir dinamišką struktūrą, skatinančią ir mus visus būti lanksčius, atsiveriančius naujovėms ir lavinančius atmintį apie tai, kas buvo, dėmesį tam, kas yra dabar, ir laukimą to, kas dar bus.

Nuoširdžiai Jūsų

Gražina Arlickaitė

THE NORDIC BEGINNINGS: FROM DOGME95 TO ALL OF EUROPE

I don’t celebrate any anniversaries of my own. But I think that all anniversaries are a kind of thresholds that encourage us to pause and reflect on what has been done well, what needs to continue, what should perhaps change and in what direction. I thought about this when I welcomed the first anniversary of Scanorama in 2012, and I can repeat it on the next step up in age, our twentieth anniversary. Scandinavia and the Nordic countries are the original conceptual basis for Scanorama. Today, we can already sketch out the field of its development.

The first decade of the festival highlighted News from the North as a cinematographic glimpse of the North with its heights, similarities and di erences. The famous Dogme 95 Manifesto, signed by Lars von Trier, Kristian Levring, Thomas Vinterberg and Søren Kragh-Jacobsen, was a strong impulse to dust o stagnant cinematic schemes. Its e ectiveness was quickly confirmed by the works of the Manifesto authors.

Like Breaking the Waves and The Idiots before it, Dogville, which opened the first Scanorama, blew away the audiences and critics alike, soundly proving that the Dogme vows were not just empty words. This was supported by the works of other filmmakers who had signed the Manifesto: Thomas Vinterberg’s The Celebration, Kristian Levring’s The King is Alive, Søren Kragh-Jacobsen’s Mifune. All of them became the highlights of the early Scanoramas, around which we built a Nordic cinema landscape that was growing more and more vibrant with new colours and names.

It is these timeless works that help us understand why it took a decade for the Nordic filmmakers to establish themselves in the global film context, and for the once short “list” of prominent names – Bergman, the Kaurismäki brothers and ...? to be updated by their followers and opponents who were then little known not only in Europe, but also around the world. In turn, it took Scanorama a decade to rouse the curiosity of filmgoers not only with Palme d’Or, Golden Globe and Oscar winning films by Lars von Trier, Roy Andersson, Jan Troel, Bo Widerberg, Susanne Bier, but also with such names as Sarah Johnson or Anne Sewitsky, who had won at Sundance and San Sebastian, Karlovy Vary award-winners Baltasar Kormakur, Martin Lund and Dagur Kari, Berlin regulars Erik Poppe, Hans Petter Moland, Bent Hamer and many of today’s acclaimed Nordic filmmakers.

From the very beginning, Scanorama was nourished by two creative fountains. It was the understanding of classical cinema, linked to the name and creative principles of Ingmar Bergman, and the provocative reflection on cinema, which was at the heart of the changes in cinema space in the broader geographical and artistic sense. To highlight these di erences, we held educational programmes.

One of the first such programmes, The Voice of Bergman, etched the proud profile of the Swedish film master into the memory of the audience. It has been nurtured and expanded over time by the director’s greatest films, documentary filmmakers’ reflections on Bergman’s personality, as well as by scripts realised after his death. To add to that, Scanorama showed Bergman’s last film, Sarabande (2012). We kept coming back to Bergman, both to celebrate his centenary with the whole cinema world, and to reflect on how Bergman’s personality and work influence the attitudes of today’s directors. The French director Mia Hansen Love delves into Bergman’s world in search of connections to her own (Bergman Island, 2020), while Swedish director Ruben Ostlund opposes his famous compatriot, in a cinematic language that bears the distinct and striking stamp of auteurism (Force Majeure, 2014; The Square, 2017), and argues for a di erent understanding of cinema and self-expression in it. Scanorama has paid tribute to the tandem of Bergman and Liv Ulmann, both in creative work and life, for the stories of their heroes are also the stories of their life. The documentary A Love Story: Liv and Ingmar (2012) provides an excellent explanation of the content of the love stories seen in Bergman’s films. Liv Ulmann as Bergman’s actress, Liv Ulmann as a director who brought Bergman’s remaining scripts to the screen after his death, Liv Ulmann as UNICEF’s Goodwill Ambassador, and last but not least, Liv Ulmann as Scanorama’s big guest from the North. I remember not only her unforgettable visit to Scanorama in 2012, but also our unexpected encounter at Nordic Film Days Lübeck and the heart on the invitation hand drawn by Liv after our chat over co ee. What a warm feeling comes over me when I remember it. It is the same warmth that emanates from this wonderful actress and a true star with no clichés of stardom. The best-known guests of both the early and the later Scanoramas were also distinguished by their pleasant posture, showing above all respect for their profession, their teammates and the audiences. They included the

charming Swedish actress Lena Endre of the Bergman theatre group, who wanted to visit not only the Varnelis Museum but also the Kalvariju Market; the now patriarch of Icelandic cinema Fridrik Thór Fridriksson; one of the first of his compatriots to gain international recognition, actor, producer and director Baltasar Kormákur; and the Danish producer Meta Luisa Foldager, who has worked with Lars von Trier and now running her own production company; James Marsh, the Oscar-winning director of the documentary Man on Wire, who gave us some interesting tips on dealing with blue-blooded aristocrats, and his producer Simon Chinn; and Finnish film rebel Aku Louhimies. The old adage about the down-to-earthness of genuine stars was also confirmed by German documentary maker Ulrike Ottinger, Polish film great Krzysztof Zanussi, and British filmmaker Joanna Hogg, who have all visited Scanorama on multiple occasions. Perhaps that’s why professional collaborations with them has so naturally turned into long-lasting friendships.

Scanorama’s early educational programmes (Ibsen and Film, Hamsun and Film, Remembering DOGME) led deeper into the Scandinavian perception of filmmaking, paved ways into the controversial world of cinema, which does not shy away from the confrontation with tradition. In our first ten years, we were just following the triumphant rise of the Nordic filmmakers to Mount Olympus of world cinema.

Humble yet profound and wise, Open Hearts (2002), one of the first films by Danish director Susanne Bier, screened at one of the early Scanorama editions, revealed the exceptional talent of the young director, which was later confirmed by an Oscar, a Golden Globe, major European Film Academy’s awards, and prizes at numerous international festivals for her later work, In a Better World (2010). For me, Open Hearts remains her best film to date, not least because it is also responsible for a spectacular leap in the careers of three Danish actors – Mads Mikkelsen, Nikolaj Lie Kaas and Paprika Steen. These days, Mads Mikkelsen draws a packed house of admirers of his talent at the 75th Cannes Film Festival (2022), works for the world’s biggest studios in Europe and Hollywood, and yet he still is a recognisable Danish actor, who can not only change from one film to another, but also remain himself (A Royal A air (2012), Another round (2020). These days, no one is surprised by Swedish director Ruben Ostlund’s successive Palme d’Or wins at Cannes, or his older colleague Roy Andersson’s Venice Lions, or by the phenomenal nature of Icelandic cinema (Fridrik Thór Fridriksson, Baltasar Kormákur, Runarsson, Valdemar Johansson), as well as by Norwegian directors Joachim Trier and Eskil Vogt’s repeated presence at the main Cannes competitions. Interestingly enough, Nordic filmmakers gain the attention of the world’s film professionals with their second and third films. Finnish Juho Kuosmanen, after a successful debut at Cannes in 2016, boldly stood alongside his famous compatriot, Cannes darling Aki Kaurismäki, and his second film already made it to the main Cannes competition. Iceland’s Hlynur Pálmason’s third film Godland (2022) caused a flurry of critical praise and outrage as to why it was only selected for Un Certain Regard instead of the main competition of the 75th edition of the Cannes Festival. ICS FILM CRITICS GRID wrote: “The film was inexplicably included in Un Certain Regard, despite the fact that it really should have been screened in the Cannes main competition.” With each film, the Nordic voices grow stronger and stronger, testifying to the profound and ever-opening geysers of cinema. Time connects what was with what is today, helping us realise that nothing comes out of nowhere. That is why it is worth looking back at what WAS.

We therefore consistently fostered the understanding that cinema does not start with today, and that a festival programme cannot just be a longer or shorter chain of latest award-winning films with an attached competition or two. We left this concept to the proponents of film supermarkets. Respect for the classics has shaped the aforementioned educational and retrospective programmes of Scanorama, and it has brought the true face of good film back to the audience. The kind of film that does not age, but becomes an aspiration for new generations of filmmakers and a nostalgic ideal for spectators. The Robert Bresson, Luchino Visconti, Vittorio De Sica, Theo Angelopoulos, Bo Widerberg, Luis Bunuel, Andrzej Zulawski, Michael Haneke, Johanna Hogg retrospectives have been a testimony to the robustness of European cinema from di erent periods.

THE MAID OF ORLÉANS AT SCANORAMA

We did not stand still, we evolved and moved on, trying to go deeper, embrace more, to combine tradition with authentic search for novelty and experimental impulses. In the year when Vilnius was the European Capital of Culture, although notorious for its bizarre intrigues and funding issues, we drew a new line in the development of Scanorama – to cover the whole of Europe, to gather and unite under the umbrella of European cinema, without turning a blind eye to what was happening outside it. The Nordic Film Forum naturally evolved into the European Film Forum. We chose to support this change by reconciling the Nordic and the Baltic dimensions through the Passion of Joan of Arc project, which combined film and music. The number of spears that had to be broken for that title! Carl Theodor Dreyer’s silent film masterpiece The Passion of Joan of Arc (1928) and the music written exclusively for that film by the late Lithuanian composer Bronius Kutavičius, performed live by the St. Christopher Orchestra conducted by Donatas Katkus, perfectly expressed the principal idea of the European Capital of Culture – to merge elements of di erent cultures, enriching them with modern and relevant sound. Danish director Carl Theodor Dreyer captured the myth of the holy martyr whose sacrifice was inevitable. The director dispensed with all extraneous visuals and pomp, focusing on the stunningly expressive face of actress Maria Falconetti. The directorial austerity helped highlight the power of Joan’s faith. When composing the score for this film, the renowned Lithuanian composer Bronius Kutavičius (who, by the way, scored numerous Lithuanian films) was well aware of the special nature of this artistic contact. “Scoring that film was very di icult. To pin down the music’s character, rhythm, the moods. To fuse them into a whole. Not to kill the image with music. Not to lose the synchronicity – that was a major problem. The main idea was to avoid eclecticism in the music,” he said, as laconically as ever. And then he added, “I’ll be happy if I’ve succeeded in recreating in music the spirit of the time, which connects all the periods.” Like Dreyer’s masterpiece, Kutavičius’ music is one of the most influential cultural phenomena. Today, when Kutavičius is no longer with us, it is all the more pleasing to remember his triumph in the packed Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, which rose to a long ovation at the end of the film. This context was naturally complemented by the first edition of Shooting Stars in Lithuania, an event initiated by the European Film Promotion, which presented at Scanorama young talented actors from Switzerland, Denmark and Hungary. Before long, the names of Aistė Diržiūtė and Žygimantė Elena Jakštaitė were soon be among the Shooting Stars in Berlinale.

This victorious feeling stayed with us for a long time – both when the project with the score by a Lithuanian composer was performed in Prague and Copenhagen, and when it was successfully repeated in major Lithuanian cities, Kaunas, Klaipėda and Vilnius, where it had been born. We also told the audiences the dramatic story of the film’s survival. After its single premiere in Copenhagen in 1928, the film’s fate was determined by fire, judges and scissors. It was censored, the original negative perished in flames, and only its mutilated versions were left to roam the world. Dreyer was mad until his death (1968). Thirteen years later, however, a clean and uncensored copy of The Passion of Joan of Arc was found (1981). Where?

In a psychiatric hospital near Oslo. How an original copy of the film, untouched by the censors, had ended up in a place like that, remains unclear to this day. Up above, Dreyer must have had a sigh of relief.

However... the detective story went on right until the premiere.

The rights holders, a renowned French film company Gaumont, granted us the right to screen the film for a reasonable sum and gave a working copy of the film to the composer. Kutavičius used it to write the score for almost a year. We were supposed to receive the actual copy of the film for the premiere a couple of days before the premiere. It had to be technically better than the working copy. We did not get the technically superior Betacam copy (which was the only best video format at the time) until the morning of the premiere. Now, during the dress rehearsal, just before the premiere, it suddenly turned out that the duration of the superior copy was slightly di erent from that of the working copy (which meant that the score was to end before the film)! We were only saved by a lucky accident. My colleague Justas had saved the inferior version and had it with him. With perfect timing.

I was saved from stress by the need to meet our guest Nick Powell, famous British producer and then President of the Council of the European Film Academy, so I did not return to the theatre until the drama was over. Kutaviči-

us, sighing happily after the unexpected experience, admitted, “I almost had a heart attack.” When the first shots flashed on the spectacular screen during the premiere, nobody could care less about the technically superior video copy of the film that we had so dearly received. How can one not think of Dreyer, who said, “Only imperfect films are alive”. I guess, inferior copies do have an equal right to live. This year, Scanorama, together with the St. Christopher Orchestra, revives this project and dedicates it to the memory of the uniquely talented composer and humble man, Bronius Kutavičius.

CROSSING ALL OF EUROPE

All these years we have been aiming, successfully, I believe, to tailor our programme(s) not only for the fans of uncompromising auteur film and Dogme experiments. They have embraced and reflected the diversity in cinema. We did not just show big names or outstanding works (although there has been plenty of those too), we did not just look for masterpieces, we helped discover films that above all had a palpable spark of artistry and talent, and we have never shied away from films deemed unwatchable if only they represented a quest for a new cinematic language and style. We have been looking for signs of auteurship and craftsmanship in genre cinema, and valuing auteur films not only for mere a iliation to the Art House, but also for the wish to be seen and understood.

From the outset, we have seen our festival as a forum for film culture to discuss and meet (co-production forums moderated for several years by Nick Powell, EFA Council’s long-standing witty President who passed away a couple of years ago, film industry events by the EU institutions, workshops by prominent artists, problem-solving conferences, etc). We have tried to provide young filmmakers with an opportunity to be assessed by the objective gaze of experienced professionals, to admire or to be annoyed by films that make up over a dozen programmes each year, revealing the trends in European film from a variety of perspectives.

I subscribe to the idea by French critics that the Lumière brothers invented more than just the moving image and the projector that captures it in 1895. They conceived and realised the concept of the film screening, where people gather to wait for that magical moment when the lights go out and the white screen awakens (there is a beautiful description of this cinema’s mystery in Ingmar Bergman’s Laterna magica (1987)). However, the changing times made us look for alternatives, to meet the challenges and to try to preserve the fundamental principles of the festival. Covid struck a ruthless blow in an attempt to destroy the tradition of watching film in a cinema; cinema consumption at home with drinks and snacks gained popularity; festivals started to o er screenings in airports or elsewhere with a big screen and the spectators seated in cars, etc. All this changed the film watching habits. But the need for a genuine cinematic experience has not gone away. As Covid subsided, opera, theatre and cinemas were revived for the simple reason that they are destined to survive and cinema is destined to go its own way in the era of social networks and online platforms. In this context, our festival’s mission is to continue to be an expert of sorts, encouraging the audience to understand what is and is not cinema, to understand what makes good cinema and how it di ers from the other kind, what artistic stance determines the direction and content of the contemporary cinema process, and to understand the changing habits of the audience and the attendance at the festival.

We have tried to structure the Scanorama programmes in such a way that they contain all that is most vivid and interesting in European cinema: the dimensions of the Old Europe and the new cultures that have joined it, the great cinema figures, the bold search for a film language, the charm of the real life, the movements of genre cinema, the play of nocturnal film creatures, the glimpse at the other continents, and, of course, the origins and innovations of our own Lithuanian film. Such reflections inspired the programmes Special Screenings, Lithuanian Cinema: An Open History, Think What You Want, and Nocturnal Creatures. We have invited the audiences to cross Europe together, to be partners in exploring the twists and turns of the contemporary cinematic process. We valued and respected them, so we did not flatter, make concessions, we were not afraid to take risks, to be misunderstood and ignored.

We had been discussing the topic of possible competitions at Scanorama for years. We wanted to create a platform for emerging directors to get their start in big cinema. This is how the New Baltic Cinema (NBC) short film competition came about ten years ago. Young filmmakers from Lithuania, Latvia and Estonia tried their hand

here, and the festival charted the future face of Baltic cinema, with a focus on young Lithuanian filmmakers. Today, the winners of NBC are established feature film directors in their countries, touring international film festivals in Europe and beyond. Karolis Kaupinis, Andrius Blaževičius, Marija Stonytė, Linas Mikuta are already prominent film figures in Lithuania, while their colleagues Bruno Quast, Kārlis Lesiņš and Vallo Tooml have also found a path of their own. This means that we made the right choice in the direction of the competition. We have deepened and thoughtfully changed it. We expanded its geography, initially admitting all 9 countries of the Baltic Sea region, with an ambitious goal of covering the whole of Europe. By Scanorama’s 20th year, NBC has grown into the short film competition Glimpses of Europe

The analysis of the contemporary cinematic process has led to another step: an annual European Feature Film Competition, with films by European makers of exceptional aesthetics and style. We are pursuing long-term goals, because we want to draw attention to bold and original works that are rarely distributed outside their countries of origin, and have not yet been awarded in major competitions. We want to consolidate them in the public’s cultural memory. The fact that Lars von Trier’s Dogville (2003) or Hlynur Pálmason’s Godland (2022) did not win the Palme d’Or at Cannes has not diminished their artistic value or importance, but rather has confirmed the idea that things do not always work out the way they are supposed to. Bears, palms and lions are nice for the filmmakers themselves and a good bait for festivals to lure audiences. However, they are not the only ones that speak of a film’s value. Europe produces more great films than there are awards at major festivals. The audience will be presented with a number of them in this year’s edition of Scanorama, with a chance to pick directors and films that have not yet won major prizes alongside the big names in cinema (the Dardenne brothers, Albert Serra, Jerzy Skolimowski, Bille August, Paolo Taviani).

CORE VALUES AND SATTELITES

Scanorama’s core values have been reinforced by years of successful satellite events. The biggest Scanorama satellite, the Early Cinema Festival Pirmoji Banga, approaching its first major anniversary, has chosen a distinctive educational direction – to present cinema’s historical heritage, compensate for the lack of attention to and knowledge of the greatest works and authors of early cinema, and create a sustainable field of film preservation in Lithuania. For seven years, the festival has been opening unknown pages of film history, reflecting on them in theoretical articles and workshops, reviving and using specific screening equipment and obsolete formats, and developing the competences of Lithuanian musicians who accompany silent films. Pirmoji Banga, which takes place every September, has already established itself as the prelude to Scanorama, which starts in late autumn.

As Scanorama grows bigger and stronger, its next event, Scanorama Summer, is also becoming more and more prominent. In just a couple of years, it has managed to implement a practice never used by other festivals – holding mini-festivals, rather than individual screenings, in selected Lithuanian towns, establishing not an instant but a sustainable mutual relationship with regional cultural institutions and communities, carefully selecting for each town its own Scanbassadors

The thoughtfully designed programme of Scanorama Summer draws attention to the historical and cultural uniqueness of each town and o ers the most appropriate accents, in turn attracting unexpected and interesting initiatives from the local cultural communities. Satellite events are becoming a kind of code for Scanorama throughout the year, expanding its geography and fostering audiences of good cinema.

Emotional interest in Mantas Kvedaravičius’ Parthenon in a packed art gallery became an act of respect for the deceased artist. Brave personalities, to whom this year’s programme in Biržai was dedicated, testified to the rightness of the choice. A Fluxus performance revived the inventiveness of Jonas Mekas and his fellow artists and aroused lively interest. In the Year of Youth, the Alytus Theatre became a platform for young people to debate about and with themselves; workshops there can attract more active visitors than in the capital, which is spoiled by similar events. Cinema has also revitalised the seaside town of Šventoji – its central square is perfect for gala screenings of good cinema.

The reach of Scanorama grows wider, both within and outside the country. Many years of experience working with international festivals have led to the creation of Moving Images Without Borders, a network of European film festivals that has clarified its objectives over the years and turned its attention to the most important issues of our time: sustainability and ecology.

How do the issues of sustainability and ecology, intensively debated in Europe, manifest themselves in the cultural field? How do they a ect the processes of filmmaking, production and distribution? We will discuss this together with our network colleagues and the Lithuanian film community in our industry event “SCAdirections”. The network proposes a Green Charter for European festivals. What will it be, and to what extent can it be adapted by other festivals?

We envisioned Scanorama as an open, live and dynamic structure that encourages all of us to be flexible, open to novelty and develop a memory of what was, a focus on what is, and an anticipation of what will be.

Sincerely Yours Gražina Arlickaitė

Mielieji, vienas didžiausių ir svarbiausių kino festivalių „Scanorama“ jau 20-ąjį kartą į žvarbųjį lapkritį įneša jaukumo, gyvybingumo, o kultūrinio gyvenimo padangę pripildo ryškių spalvų. Tad šis mėnuo daugeliui festivalio gerbėjų jau turbūt pelnytai tapo neatsiejamas nuo kokybiško kino, todėl kasmet jų labai laukiamas.

Per savo gyvavimo dvidešimtmetį „Scanorama“ išaugo į brandų kino forumą, kuris, nors išsiplėtė geografiškai, tačiau visuomet liko ištikimas europinėms vertybėms ir jų refleksijai. Forumu senovės Romoje laikyta pagrindinė miesto aikštė, savotiškas miesto centras. Turbūt ne veltui „Scanorama“ vadinama kino forumu – man šis festivalis yra ta centrinė ašis, telkianti ir jungianti į viena tiek šiuolaikinius, tiek jau istorija tapusius kino kūrėjus, taip pat kiną su kitomis meno rūšimis. Tai vieta, kurioje gali susitikti skirtingų kartų kūrėjai, skleistis skirtingi požiūriai. Tačiau, nepaisant to, „Scanorama“ visuomet suteiks erdvę jų pagarbiam dialogui, o kruopščiai atrinktos retrospektyvos ir toliau puoselės pagarbą kino istorijai.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet festivalis liks ištikimas intelektualiam Europos kinui ir geriausiai kritikų įvertintiems filmams, pristatys Lietuvos vardą garsinančių kūrėjų premjeras, tačiau nepamirš ir to, kas vyksta visai šalia mūsų, skirdamas dėmesio Ukrainos kino kūrėjams. Prasminga, kad šiemet festivalis taps tramplinu ir pradedantiesiems Europos trumpametražių filmų kūrėjams.

Nuoširdžiai dėkoju „Scanoramos“ organizatoriams už gebėjimą visus 20 metų išlaikyti festivalio kokybės kartelę, taip pat neblėstančią meilę kinui ir nuolatines pastangas jį priartinti prie kiekvieno iš mūsų. Festivalio dalyviams linkiu jaukių akimirkų su išties rinktiniais filmais.

Simonas Kairys

Kultūros ministras

Dear Ladies and Gentlemen,

Scanorama, one of the largest and most important film festivals, brings cosiness and vitality to the chilly month of November for the 20th time and fills the sky of cultural life with bright colours. This month has for many festival fans become inseparable from quality cinema, and deservedly so.

In its twenty years of existence, Scanorama has grown into a mature film forum which, although it has expanded geographically, has always remained faithful to the European values and their reflection. In ancient Rome, the forum was the main square of the city, a kind of city centre. It is probably not by accident that Scanorama is called a film forum. For me this festival is the axis that brings together and connects both contemporary filmmakers and those who have already made film history, connects cinema and other art forms. It is a place where di erent generations of filmmakers can meet, where di erent points of view can flourish. Scanorama always provides space for respectful dialogue and its carefully selected retrospectives continue to foster respect for the history of cinema.

Like it did in the past, this year the festival will remain faithful to intellectual European cinema and critically acclaimed films. It will present films by promising Lithuanian filmmakers, who are making a name for our country in the world, but it will also not forget about what’s happening next door by focusing on films and directors from Ukraine. It’s only natural that this year’s festival will also become a starting point for emerging European short film directors.

I sincerely thank the organisers of Scanorama for their ability to maintain the quality of the festival over the past 20 years, as well as for their enduring love for cinema and their constant e orts to bring it closer to each and every one of us. I wish the participants of the festival to have a great time with some really great films.

Simonas Kairys Minister for Culture

Competition

TARPTAUTINĖ

KONKURSINĖ PROGRAMA

The main award of the Competition presented by:

FEATURE FILM COMPETITION

ŽIURI | JURY

MARION DÖRING dirbo Europos kino akademijoje nuo pat jos įkūrimo 1988 m. Ji buvo Europos kino apdovanojimų ryšių su visuomene vadybininke, vėliau – Akademijos veiklų ir leidinių projektų vadovė. Nuo 1996 m. iki 2020 m. pabaigos buvo Europos kino apdovanojimų direktore ir prodiusere. Nuo 2021 m. sausio yra Wimo Wenderso fondo direktorių valdybos narė.

SERGEJUS STANOJKOVSKIS yra kino režisierius, prodiuseris. Jo pirmasis ilgametražis vaidybinis filmas „Kontaktas“ buvo oficialus Makedonijos kandidatas į „Oskarą“. Jis inicijavo ir prodiusavo „Avvantura Film Festival & Matchmakingforum“ – tarptautinį kino festivalį ir tinklaveikos platformą, skirtą europietiškiems bendros gamybos filmams. Bendradarbiaudamas su prancūzų kompanija „Eye On Films“, festivalis įsteigė pirmąją Rytų Europoje virtualaus kino festivalio „Sunday Avvantura“ iniciatyvą, pristatančią nekomercinius filmus ir kylančius talentus.

MARION DÖRING has been connected to the European Film Academy since its foundation in 1988. She first worked as PR manager of the European Film Awards, later as a project manager for the Academy’s activities and publications. From 1996 until the end of 2020 she was as the Academy’s director and producer of the European Film Awards. Since January 2021 she is a member of the Board of Directors of the Wim Wenders Foundation.

SERGEJ STANOJKOVSKI ir a film director, editor, producer. His first feature film Kontakt was an o icial Oscar candidate for Macedonia. He launched and produced the Avvantura Film Festival & Matchmakingforum, an international film festival and matchmaking platform focusing on European co-productions. In collaboration with French label Eye On Films, the festival launched the first Eastern European online film festival initiative Sunday Avvantura, presenting arthouse films and emerging talents.

Pagrindinį konkursinės programos prizą skiria

IBOLYA FEKETE – scenaristė, režisierė, tutorė, Europos kino akademijos narė. Jos filmai „Bolshe Vita“, „Čikas“ ir „Mama ir kiti šeimos luošiai“ pristatyti daugelyje tarptautinių kino festivalių ir pelnė apdovanojimų, tarp kurių – „Krištolinį gaublį“ Karlovi Varuose ir „Prix Europa Spezial“ Berlyne. Ji dėstė Vengrijos kino akademijoje ir daugelyje tarptautinių seminarų. Šiuo metu dėsto scenarijų rašymą ir kino režisūrą Budapešto Metropoliteno universitete ir Vengrijos Sapientia universitete Kluže (Rumunija).

ANNINA WETTSTEIN – programų sudarytoja, šiuo metu San Sebastiano tarptautinio kino festivalio delegatė filmams iš Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Ji dirbo Roterdamo tarptautinio kino festivalio programų sudarytoja, Leipcigo tarpatutinio dokumentinių ir animacinių filmų festivalio atrankos komiteto nare. Taip pat yra Šveicarijos federalinio kultūros biuro kino skyriaus mokslinė partnerė ir Šveicarijos kino akademijos narė.

FABIENNE MORIS yra dirbusi su įvairiais projektais ir filmais – nuo Bouli Lannerso vaidybinių filmų iki reklamos projektų su Zhang Yimou, taip pat su dokumentiniais filmais, įskaitant pirmąjį Jorge Léono filmą ir „Arte France“ kolekciją. 2002 m. ji prisijungė prie festivalio FIDMarseille komandos kaip programų koordinatorė. 2009 m. įsteigė FIDLab –festivalio tarptautinę koprodukcijos platformą, yra Berlyno tarptautinio kino festivalio dirbtuvių „Doc Station“ atrankos komiteto narė. Nuo 2022 m. balandžio yra festivalio FIDMarseille direktorių komiteto narė.

IBOLYA FEKETE is a screenwriter and a director, member of European Film Academy. Her films Bolshe Vita, Chico and Mom and Other Loonies in the Family were shown at many international film festivals and won numerous awards, among them the Crystal Globe at Karlovy Vary (2001) and Prix Europa Spezial in Berlin (1996). She taught at the Hungarian Film Academy and at many international workshops. Currently she teaches scriptwriting and film directing at Budapest Metropolitan University and at Sapientia Hungarian University in Cluj (Romania).

ANNINA WETTSTEIN is a festival programmer. Currently, she is a delegate for the San Sebastián International Film Festival (for Austria, Germany, Switzerland). She has also been a programmer for the International Film Festival Rotterdam and a member of the selection committee of the International Leipzig Festival for Documentary and Animated Film, among others. Further she’s a scientific associate at the film department of the Swiss Federal O ice of Culture and is a member of the Swiss Film Academy.

FABIENNE MORIS worked on a wide range of projects and films, from Bouli Lanners’ fictions to advertisements with Zhang Yimou, but also on documentaries, including Jorge Léon’s first film (and an Arte France collection with Wajnbrosse Productions. In 2002, she joined FIDMarseille’s team as programming coordinator. In 2009, she created and developed the FIDLab, the Festival’s international coproduction platform. Since the launch of the Doc Station workshop, she is a member of the selection committee for the projects presented at the Berlinale. She’s also working as a reader for the Doha Film Institute fund. Since April 2022, she’s part of FIDMarseille’s direction committee.

© Susann Jehnichen

Drugelio žvilgsniu Bachennya metelyka Butterfly Vision

Praleidusi kelis mėnesius Donbaso prorusiškų pajėgų nelaisvėje, Ukrainos oro žvalgybos ekspertė Lilija pagaliau grįžta namo. Tačiau patirta trauma ir toliau ją kankina. Kažkas auga jos viduje ir neleidžia pamiršti išgyvento siaubo, bet Lilija atsisako prisiimti aukos vaidmenį ir atkakliai kovoja už galutinį išsilaisvinimą. „Drugelio žvilgsniu“ – tai milžiniška pastanga vaidybinio kino priemonėmis įprasminti Ukrainoje tebevykstantį karą, pamatuotai panaudojant fantastinius elementus ten, kur faktų kalbą nustelbia vaizduojamo blogio banalumas.

After spending months as a prisoner in Donbas, Ukrainian aerial reconnaissance expert Lilia returns home to her family. But the trauma of captivity continues to torment her and surface in dreamlike ways. Something growing deep within Lilia will not allow her to forget, yet she refuses to identify as a victim and will fight to liberate herself.

2022 | 107‘

Ukraina, Kroatija, Čekija, Švedija | Ukraine, Croatia, Czech Republic, Sweden

Režisierius | Director Maksym Nakonechnyi

Scenarijaus autoriai | Screenplay Maksym Nakonechnyi, Iryna Tsilyk

Operatorė | Cinematography Khrystyna Lizogub

Kompozitorius | Composer Džian Baban

Prodiuserės | Producers Darya Bassel, Yelizaveta Smith

Vaidina | Cast Rita Burkovska, Natalya Vorozhbit, Daria Lorenci, Lyubomyr Valivots

Festivaliai | Festivals

Kanų kino festivalis, Karlovi Varų tarptautinis kino festivalis, Sarajevo kino festivalis, Londono kino festivalis

Cannes Film Festival, Karlovy Vary International Film Festival, Sarajevo Film Festival, BFI London Film Festival

Rekomenduoja

Siekdamas pagarbiai nagrinėti filmo konfliktą, stengiausi filmuoti kuo neutraliau, neklijuodamas etikečių ir nieko nevertindamas kaip gero ar blogo. Traumos akivaizdoje visi lygūs.

MAKSYMAS NAKONEČNAS baigė režisūros studijas Kyjivo Karpenko-Kary nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete. Vėliau dirbo prie įvairių televizijos projektų, kūrė trumpametražius filmus, yra nepriklausomos prodiuserių bendrovės „Tabor films“ vienas įkūrėjų. „Drugelio žvilgsniu“ – jo ilgametražis debiutas.

To explore the situation in an ethical way, I tried to shoot as neutrally as I could, without labeling or highlighting anything as right or wrong. In the face of trauma, everybody is equal.

MAKSYM NAKONECHNYI received his degree in directing from Karpenko-Kary Kyiv National University of Theatre, Cinema and Television (2012). He has worked on various TV projects and co-founded the independent production company Tabor films. Maksym has directed the fiction shorts Invisible and New Year with Family. His debut feature, Butterfly Vision, premiered at Cannes 2022, in Un Certain Regard.

Griausmas

Foudre Thunder

1900-ųjų vasarą 17-metė Elizabet ruošiasi duoti įžadus, kai netikėta vyresniosios sesers mirtis priverčia ją palikti vienuolyną ir grįžti į šeimos ūkį. Gimtinė ją pasitinka netikėtai šaltai: gyventojų žvilgsniai įtaresni nei vaikystėje, o šeimos nariai akivaizdžiai kažką slepia. Mėgindama rekonstruoti paskutinius sesers gyvenimo mėnesius, Elizabet nejučia pradeda maištauti prieš konservatyvias kaimelio taisykles ir vis tvirčiau siekti teisės pačiai rinktis savo gyvenimo kryptį. „Griausmo“ režisierė pasiūlo pažvelgti į krikščioniškąją dogmatiką per feministinę optiką, švelniai ir įžvalgiai suteikdama kūnišką skambesį jos tiesoms.

Summer 1900, Switzerland. A 17-year old Elisabeth is about to take her vows when the sudden death of her older sister forces her to leave the convent and return to the family farm. Stifled by the suffocating and strict rules of the village, walking in her sister’s step to uncover the mystery of her death, Elisabeth is slowly driven to rebel against the local order and for her right to live her life.

2022 | 92‘

Šveicarija | Switzerland

Režisierė | Director Carmen Jaquier

Scenarijaus autorė | Screenplay

Carmen Jaquier

Operatorė | Cinematography Marine Atlan

Kompozitorius | Composer Nicolas Rabaeus

Prodiuserė | Producer Flavia Zanon

Vaidina | Cast Lilith Grasmug, Mermoz Melchior, Benjamin Python, Noah Watzlawick

Festivaliai | Festivals

San Sebastiano tarptautinis kino festivalis, Toronto tarptautinis kino festivalis

San Sebastian International Film Festival, Toronto International Film Festival

Kurdama Elizabet personažą jaučiau poreikį perrašyti istoriją, sukurti galingą praeities figūrą, kuri galėtų mane įkvėpti šiandien. Tikiuosi, jog Elizabet paieškos mums primins, kad geranoriškas bendravimas ir geresnis savęs bei priespaudos struktūrų supratimas padeda kurti teisingesnį ir įvairesnį pasaulį.

CARMEN JAQUIER studijavo grafinį dizainą, tačiau sukūrusi pirmąjį trumpametražį filmą „Suvalgyk mane!“ įstojo į Lozanos kantono meno mokyklą. Jos baigiamasis filmas „Mergaičių kapas“ buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje. Vėliau ji dirbo montažo režisiere „Aamen“ kolektyve ir operatore keliose menininko Nagi Ganni filmuose. „Griausmas“ – jos ilgametražis debiutas.

Whilst writing Elisabeth’s character, I felt the need to rewrite history, to create a powerful ancestor capable of inspiring me today. I hope that Elisabeth’s quest reminds us that benevolent communication and a better understanding of ourselves and of oppressive structures helps us to build a fairer and less binary world.

CARMEN JAQUIER studied graphic design, before making her first short film Eat me! and entering the Cantonal School of Art in Lausanne (ECAL). Her graduation film The Girls’ Grave received the Pardino d’argento at the Locarno Film Festival (2011). She then explored image and editing within the Aamen collective and worked as director of photography on few movies from artist Nagi Gianni. Thunder is her first feature film.

Iki penktadienio, Robinzonai À vendredi, Robinson See You Friday, Robinson

Mitra Farahani neranda galimybės gyvai supažindinti rašytoją ir režisierių Ebrahimą Golestaną ir Jeaną-Lucą Godard’ą, todėl inicijuoja jų nuotolinį vizualinį, garsinį ir rašytinį dialogą. Nepažinodami vienas kito, menininkai pradeda aštuonis mėnesius trunkantį susirašinėjimą elektroniniu paštu. Filme „Iki penktadienio, Robinzonai“ Godard’o ir Golestano nesugebėjimas susišnekėti virsta gyva ir iškalbinga kino medžiaga, nepaliekančia jokių abejonių: amžius neturi jokios įtakos minties skvarbumui ir aštrumui. Not being able to bring them together, Mitra Farahani instigates a visual, sound and written correspondence between two artists: the writer and filmmaker Ebrahim Golestan, a key figure in Iranian culture, and Jean-Luc Godard. Not knowing each other, they embark on an eight-month email correspondence. Far from passively recording their failure to find a common language, See You Friday, Robinson transforms the exchanges between Godard and Golestan into cinematic material.

2022 | 96‘

Prancūzija, Šveicarija, Iranas, Libanas | France, Switzerland, Iran, Lebanon

Režisierė | Director Mitra Farahani

Scenarijaus autorė | Screenplay Mitra Farahani

Operatoriai | Cinematography Daniel Zafer, Mitra Farahani, Fabrice Aragno

Montažas | Editing Mitra Farahani, Fabrice Aragno, Yannick Kergoat

Prodiuserė | Producer Mitra Farahani

Festivaliai | Festivals

Berlyno kino festivalis –Specialusis žiuri prizas (konkursinė programa „Encounters“), Kopenhagos dokumentinio kino festivalis CPHDOX, kino festivalis „Visions du Réel“, Karlovi Varų tarptautinis kino festivalis, Marselio kino festivalis „FIDMarseille“

Berlin International Film Festival –Special Jury Prize („Encounters“), CPHDOX, Visions du Réel, Karlovy Vary International Film Festival, FIDMarseille

Filmas akivaizdžiai demonstruoja dviejų herojų nesugebėjimą rasti bendrą kalbą. Tačiau aš turėjau rasti galimybę Golestanui ir Godard’ui susitikti vaizdų intymume, jų artumo intymume ir jų vienatvės intymume.

MITRA FARAHANI baigė grafinio dizaino studijas Teherano universitete. Vėliau emigravo į Paryžių, kur studijavo plastinius menus, videomeną ir kiną. 2002-aisiais jos trumpametražis filmas „Tiesiog moteris“ buvo pristatytas Berlyno kino festivalyje, į jo programą buvo įtraukti ir visi vėlesni jos filmai. Nuo 2012-ųjų Mitra pradėjo prodiusuoti filmus, tarp kurių ir Jeano-Luco Godard’o paskutinis kūrinys „Vaizdų knyga“.

The film is very clear on the failure of the two characters to find a common language, but I had to find a way for Golestan and Godard to meet in the intimacy of the images, the intimacy of their closeness and the intimacy of each other’s solitude.

MITRA FARAHANI graduated with a degree in graphic design from the Tehran’s Azad University in 1997. She then emigrated to Paris where she studied plastic arts, video and film at ENSAD. Since then, she has worked in both fine art and moving images. In 2002, her short film Juste une femme screened at the Berlinale where all her subsequent films have also premiered. Since 2012, she has also been working as a producer on films including Jean-Luc Godard’s 2018 work, Le livre d’image.

Ištrinti Franką

Eltörölni Frankot Erasing Frank

Frankas yra daug žadantis ir ambicingas muzikantas, kuriantis piktą politiškai angažuotą pankroką. Viena bėda: jis gyvena 9-ojo deš. Vengrijoje, o jo muzika bei pažiūros, švelniai tariant, neatitinka šalį totalitariniuose gniaužtuose laikančių politikų skonio. Nuolat ieškodamas tiesioginio konflikto su valdžia, Frankas patenka į psichiatrijos ligoninę. Kas nugalės: režimas ar individas? Filmas kviečia savo kailiu patirti, kokie tvirti gali būti nusikalstamo valstybinio aparato tramdomieji marškiniai.

In the 1980s Budapest singer Frank is struggling with Hungary’s totalitarian regime. The police come down hard on his illegal punk band and Frank is sent to a mental hospital to convert his political ideologies. Inspired by real punk bands in communistic Hungary during the 80s and shot in gorgeous black and white with methods that remind us of documentaries shot in that era. The film is a portrayal of oppression and how much one is willing to lose in the fight.

2021 | 99‘ Vengrija | Hungary

Režisierius | Director Gábor Fabricius

Scenarijaus autorius | Screenplay Gábor Fabricius

Operatorius | Cinematography Tamás Dobos Kompozitoriai | Composers Dávid Vígh, Balázs Zságer

Prodiuseriai | Producers Gábor Fabricius, Tamás Barna Vaidina | Cast Benjamin Fuchs Andrea Waskovics, Kincsö Blénesi, István Lénárt, Pál Frenák

Festivaliai | Festivals

Venecijos kino festivalis –Žiūrovų simpatijų prizas (programa „Kritikų savaitė“), Linco tarptautinis kino festivalis „Crossing Europe“, Talino kino festivalis „Juodosios naktys“, Tesalonikų tarptautinis kino festivalis

Venice Film Festival – Circolo del Cinema di Verona Award (Critics‘ Week), Crossing Europe, Tallin Black Nights Festival, Thessaloniki International Film Festival

„Ištrinti Franką“ yra mėginimas rasti kitokį tiesioginio kino ir socialinės dramos apibrėžimą. Noriu leisti žiūrovams be pagražinimų patirti nužmoginančią orvelišką tikrovę.

GÁBORAS FABRICIUS baigė studijas Londono Centriniame Šv. Martyno koledže. Jis išleido du romanus ir sukūrė kelis trumpametražius filmus, kurie buvo pristatyti tarptautiniuose festivaliuose. „Ištrinti Franką“ – jo ilgametražis debiutas.

Erasing Frank is an attempt to redefine direct cinema and social drama. I want to let the audience go through raw experience in a deshumanized orwellian reality.

GÁBOR FABRICIUS graduated from Central Saint-Martins College London. He has published two novels and Erasing Frank is his debute feature after several shorts that played in various festivals including TIFF.

Kapinynas Burial

2022 | 60‘ Lietuva, Norvegija | Lithuania, Norway

Apleistame Ignalinos atominės elektrinės, vadinamosios Černobylio elektrinės sesės, valdymo poste rangosi smauglys. Branduolinio reaktoriaus šerdis –monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė Emilija Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuoja pastangas užkasti tai, kas nemiršta. Filme „Kapinynas“ iš skirtingų perspektyvų rodomas branduolinės technologijos poveikis ir energijos ciklas, primenantis amžinąjį sugrįžimą – dar vieną savo pačios uodegą ryjančią gyvatę.

A python slithers and curls over the abandoned control room of Chernobyl’s sister, the Ignalina Nuclear Power Plant, its radioactive core an unleashed monster that will slither through time for a million years. From Etruscan ruins and sunken cities to the most modern of underground repositories, director Emilija Škarnulytė follows our attempts to bury the immortal. Addressing the epochal e ects of nuclear technology on all levels, Burial follows the cycle of power, an eternal return, another serpent eating its tail.

Režisierė | Director Emilija Škarnulytė

Scenarijaus autorė | Screenplay Emilija Škarnulytė

Operatoriai | Cinematography Eitvydas Doškus, Audrius Budrys, Adam Khalil, Emilija Škarnulytė Kompozitorius | Composer Gaute Barlindhaug

Prodiuserės | Producers Dagnė Vildžiūnaitė, Elisa Fernanda Pirir

Festivaliai | Festivals

Niono tarptautinis kino festivalis „Visions du Réel“ – konkursinė programa „Burning Lights“, Kanados dokumentinio kino festivalis „Hot Docs“, Rygos tarptautinis kino festivalis, tarptautinis eksperimentinių ir dokumentinių filmų festivalis „UnderDox“ Visions du Réel – Burning Lights Competition, Hot Docs, Riga International Film Festival, UnderDox International Documentary and Experimental Film Festival

Tai tarsi archeologinė ekspedicija iš ateities į paprastam žmogui nebeprieinamas vietas, stebint visą branduolinio kuro ciklą: nuo urano kasyklų, kunkuliuojančių branduolinių reaktorių iki radioaktyviųjų kapaviečių.

EMILIJA ŠKARNULYTĖ yra menininkė, dirbanti tarpdisciplininio meno srityje. Kurdama ji eksperimentuoja su videomedijos suteikiamomis galimybėmis, balansuoja tarp dokumentalumo ir fikcijos, videoformato ir siužetinėmis priemonėmis nagrinėja „gilųjį laiką“ ir įvairius jo režimus – nuo geologinio ir kosminio iki ekologinio ir politinio. E. Škarnulytės filmams ir videoinstaliacijoms būdinga kameros akimi stebėti antropocenišką peizažą, techniškai ir vizualiai nepriekaištingai jį konstruoti ir dekonstruoti.

It is like an archaeological expedition from the future to places that are no longer accessible to ordinary people, tracing the entire nuclear fuel cycle: from uranium mines, to bubbling nuclear reactors and radioactive burials.

EMILIJA ŠKARNULYTĖ is an artist and filmmaker. Working between documentary and the imaginary, Škarnulytė makes films and immersive installations exploring deep time and invisible structures, from the cosmic and geologic to the ecological and political.

Legenda apie karališkąjį krabą

Re Granchio The Tale of King Crab

Lučianas yra gerbiamo Tuskijos miestelio daktaro sūnus, tačiau gyvena girtuoklio ir atsiskyrėlio gyvenimą. Vieni mano tai esant šventumo požymiu. Kiti įtaria paprasčiausią lepumą. Dėl savo karšto būdo Lučianas susipyksta su vietos princu dėl teisės naudotis miesto sienos vartais. Įniršęs jis nusižengia įstatymui ir yra ištremiamas į Argentiną. Ten, susidėjęs su aukso ieškotojais, jis sužino apie mitinį krabą, galintį nuvesti jį prie paslėpto lobio. „Legenda apie karališkąjį krabą“ yra įstabaus grožio pasakojimas apie nelaimingą meilę ir teisingumą. Taip pat tai gyvas įrodymas, kaip net ir seniausios legendos niekada nenustoja gyvuoti, keistis ir kurti naujus mitus.

Luciano lives as a wandering drunkard in a village of Tuscia. Spiteful actions ensue between him and the local prince over the right of passage through a gateway. Fueled by passions and jealousy, Luciano commits a crime, which gets him exiled to the distant Tierra del Fuego. There, with the help of ruthless gold-diggers, he searches for a mythical treasure, paving his way towards redemption.

2021 | 100‘

Italija, Prancūzija, Argentina | Italy, France, Argentina

Režisieriai | Directors

Alessio Rigo de Righi, Matteo Zoppis

Scenarijaus autoriai | Screenplay Alessio Rigo de Righi, Matteo Zoppis Operatorius | Cinematography Simone D’Arcangelo

Kompozitorius | Music

Vittorio Giampietro

Prodiuseriai | Producers Tommaso Bertani, Ezequiel Borovinsky, Ezequiel Capaldo, Agustina Costa Varsi, Thomas Ordonneau

Vaidina | Cast Gabriele Silli, Maria Alexandra Lungu, Severino Sperandio, Bruno Di Giovanni

Festivaliai | Festivals Kanų kino festivalis – programa „Dvi režisierių savaitės“, Torino kino festivalis Cannes Film Festival –Directors‘ Fortnight, Torino Film Festival

Norėjome parodyti, kaip žodžiu perduodamas pasakojimas nuolat kinta, priklausomai nuo pasakotojo. Detalės susimaišo, o skirtingos versijos pradeda viena kitai prieštarauti. Taip kaimo pasakojimas gali virsti legenda apie jūrą Naujajame Pasaulyje.

ALESSIO RIGO DE RIGHI ir MATTEO

ZOPPIS pradėjo bendradarbiauti kartu kurdami trumpametražius dokumentinius filmus. Jų darbai tyrė liaudies pasakas ir netobulą pasakojimų perdavimo žodžiu mechanizmą, dėl kurio gimsta naujos legendos. Jų filmai buvo pristatyti daugybėje tarptautinių festivalių, įskaitant Rotedramo kino festivalį, Geteborgo kino festivalį, Vienos tarptautinį kino festivalį ir kitus. „Legenda apie karališkąjį krabą“ – jų ilgametražis vaidybinis debiutas.

Our attempt through this film is to demonstrate how a tale that is passed on orally changes depending on who is telling it. Details become confused and di erent versions contradict each other. A rural tale becomes a legend of the sea in the New World.

ALESSIO RIGO DE RIGHI and MATTEO ZOPPIS are two Italian-American directors. Their collaboration started with the short documentary Belva Nera in 2013 and the award-winning documentary Il Solengo in 2015. Their work focuses on folk tales and legends of the peasant tradition and on the incomplete and imperfect mechanism of oral tradition that ends up giving rise to new stories. Their films have been featured in numerous festivals like Rotterdam IFF, Göteborg Film Festival, Art of the Real in New York, Viennale, BAFICI, RIDM São Paulo Film Festival and won awards at Cinéma du Réel, Doclisboa and Torino Film Festival. The Tale of King Crab is their first fiction feature film.

Nekaltos būtybės

Beings

14-mečiam Baliui sunkiai sekasi pritapti. Jo patėvis –kalėjime, o motina retai būna namie. Dėl tylaus būdo ir purvinų drabužių jis nuolat kenčia patyčias mokykloje. Kartą jis susipažįsta su trimis bendraamžiais, kurie nusprendžia priimti jį į savo būrį. Iš jų išsiskiria trijulės lyderis Adis, greitai pradedantis globoti Balį. Atrodo, jie pernelyg skirtingi, kad galėtų būti tikrais draugais. Tačiau Balis dar nežino, kad Adis irgi kovoja su savais demonais. „Nekaltos būtybės“ svarsto apie smurto vaidmenį paauglių gyvenime ir su magiškojo realizmo pagalba sugeba išvengti socialiai angažuoto kino motyvų, jau spėjusių virsti klišėmis.

Addi, a boy raised by a clairvoyant mother, decides to adopt a bullied misfit into his gang of outsiders. Left to their own devices, the boys explore aggression and violence but also learn about loyalty and love. As the group’s behavior escalates towards life-threatening situations, Addi begins to experience a series of dreamlike visions. Can his newfound intuition guide him and his friends back to a safer path, or will they dive irrevocably into further violence?

2022 | 123‘

Islandija, Danija, Švedija, Nyderlandai, Čekija | Iceland, Denmark, Sweden, Netherlands, Czech Republic

Režisierius | Director

Guðmundur Arnar Guðmundsson

Scenarijaus autorius | Screenplay Guðmundur Arnar Guðmundsson

Operatorius | Cinematography Sturla Brandth Grøvlen

Kompozitorius | Composer Kristian Eidnes Andersen

Prodiuseris | Producer Anton Máni Svansson

Vaidina | Cast Birgir Dagur Bjarkason, Áskell Einar Pálmason, Viktor Benóný Benediktsson, Snorri Rafn Frímannsson

Festivaliai | Festivals

Berlyno tarptautinis kino festivalis –„Europa Cinemas“ apdovanojimas, Karlovi Varų tarptautinis kino festivalis, Transilvanijos tarptautinis kino festivalis

Oficialus Islandijos kandidatas siekti „Oskaro“

Berlin International Film Festival –Europa Cinemas Label, Karlovy Vary International Film Festival, Transilvania International Film Festival Iceland’s o icial Oscar candidate

Pradėjau kurti kiną, nes norėjau paliesti žmones ir praturtinti jų jusles, kaip daugelis nuostabių filmų praturtino manąsias. Tikiuosi, „Nekaltos būtybės“ – pasakojimas apie draugystę, sektinų pavyzdžių, susitaikymo su savimi ir intuicijos svarbą –kažkam taps būtent tokiu filmu.

GUÐMUNDURAS ARNARAS

GUÐMUNDSSONAS baigė dailiųjų menų studijas, vėliau studijavo scenarijaus rašymą. Jo trumpametražiai filmai ir ilgametražis debiutas „Akmeninė širdis“ buvo pristatyti daugybėje tarptautinių kino festivalių, tarp jų ir „Scanoramoje“.

I went into filmmaking because I aspired to move people and enrich their senses, like many great films have done for me. I hope that Beautiful Beings also does that for some, with a story about friendship, the importance of role models, self-acceptance and intuition.

GUÐMUNDUR ARNAR GUÐMUNDSSON graduated in Fine Art and studied screenwriting. His short films and feature debut have been showcased and awarded in numerous festivals. Among these accolades are Cannes Film Festival, Venice Film Festival and a nomination for the European Film Awards. His debut feature Heartstone premiered in the Venice Days Competition in 2016 and ended up collecting over 50 awards worldwide. It was also shown in Scanorama.

Paskutinis pavasaris

Den siste våren Sister, What Grows Where Land Is Sick?

Eira gyvena mažame Norvegijos miestelyje kartu su vyresne sese Vera. Tačiau pastaruoju metu Vera pasikeitė: tapo irzlesnė, impulsyvesnė, šiurkštesnė. Mėgindama išsiaiškinti šių pokyčių priežastis, Eira pradeda skaityti sesės dienoraštį. Jis tampa magiškais vartais į slaptą Veros pasaulį, pilną šviesos, blizgučių, muzikos, mitinių būtybių ir viltingo žvilgsnio į ateitį. Tačiau jame esama ir augančio šešėlio, kuris užima vis didesnę Veros gyvenimo dalį. „Paskutinis pavasaris“ – žaižaruojančios vaizduotės blyksnių kupinas debiutas, per brandos istorijos prizmę mėginantis įžvelgti galimus globalių problemų sprendimus.

In a small town in northern Norway, Eira tries to navigate in the shadows of her brilliant and rebellious older sister Vera. Lately something is happening to Vera. In quest of finding out what, Eira starts reading her diary. She enters Veras universe of intense light, glitter, mythology and hopes for a more beautiful world. Yet her diary reveals a darkness that Eira dosen’t know how to deal with.

| 80‘ Norvegija | Norway

Režisierė | Director Franciska Eliassen Scenarijaus autorė | Screenplay Franciska Eliassen Operatorius | Cinematography Henrik Lande Kompozitorės | Music Evelina Petrova, Elina Waage Mikalsen Prodiuseriai | Producers Franciska Eliassen, Marte Hansen, Håkon Grønvold Vaidina | Cast Ruby Dagnall, Keira LaHart

Festivaliai | Festivals

Lokarno kino festivalis –Ypatingas paminėjimas („Cineasti del Presente“ konkursinė programa)

Locarno Film Festival – Special Mention (Cineasti del Presente Competition)

Kai buvau trylikos, mano sesuo susirgo. Po dešimties metų mėginu žvelgti į individo psichikos sveikatą platesnėje mūsų visuomenės perspektyvoje. Ką reiškia būti „sveikam“ krizės metu? Kaip galėtume kurti gražesnį pasaulį?

FRANCIZKA ELIASSEN baigė kino studijas, o šiuo metu derina dailiųjų menų, ekologijos ir filosofijos mokslus. Jos darbai tiria ekofeminizmą, geopolitiką ir žmonių santykį su gamta. „Paskutinis pavasaris“ – jos ilgametražis debiutas.

I was 13 when my sister became ill. Ten years later I see an individual’s mental health in a wider view of our society. What is sane in times of crisis? How can we create a more beautiful world?

FRANCISKA ELIASSEN’S works explore ecofeminism, geopolitics and our relation to nature. She’s now taking a MFA along with studies in ecology and philosophy. While doing her BA in film, she built and lived in a mountain soil hut.

Šuolis Grand Jeté

Ieškodama naujos gyvenimo krypties, buvusi baleto šokėja Nadia grįžta pas mamą. Be mamos, ten gyvena ir jos sūnus Mario, kurį Nadia pagimdė paauglystėje ir paliko augti su močiute. Beveik nepažįstami, jie iškart pajunta vienas kitam nepaaiškinamą fizinį potraukį. Pamažu tarp jų užsimezga intensyvūs, aistringi santykiai, netelpantys į jokias moralines konvencijas. „Grand Jeté“ – laisviausias ir radikaliausias šių metų Berlyno kino festivalio filmas, reikalaujantis itin atviro žiūrovo ir su kaupu atperkantis jo pasitikėjimą.

In search of a new orientation in life, a former ballet dancer Nadja returns to her mother’s. There she meets Mario, her son, who she left as a teenager and let him grow up with her mother. The two have hardly ever met and feel physically attracted to each other from the first moment. Gradually, they develop an intense, passionate relationship beyond moral conventions. Their physical encounters become more and more a struggle to define one’s own self and a recognition in the other.

2022 | 105‘

Vokietija | Germany

Režisierė | Director Isabelle Stever

Scenarijaus autorė | Screenplay Anna Melikova Operatorius | Cinematography Constantin Campean Kompozitorius | Composer Thomas Mehlhorn

Prodiuseriai | Producers Mohammad Farokhmanesh, Frank Geiger, Armin Hofmann

Vaidina | Cast Sarah Nevada Grether, Emil von Schönfels, Susanne Bredehöft

Festivaliai | Festivals

Berlyno tarptautinis kino festivalis, Bučono tarptautinis fantastinio kino festivalis Berlin International Film Festival, Bucheon International Fantastic Film Festival

Peržengdama moralines ribas kuriu erdvę, kurioje tampa įmanoma kelti klausimus apie visuomenę, tiesiogiai nesusijusius su filmo siužetu. Tarp jų – klausimai apie moters vaidmenį ir moters kūną. Arba apie tai, ką reiškia motinystė, kam priklauso šis kūnas, kas sieja tėvus su vaikais? Ar esama alternatyvių šeimos modelių?

ISABELLE STEVER studijavo matematiką

Berlyno aukštojoje mokykloje, vėliau kino režisūrą DFFB. Jos baigiamasis filmas „Sutuoktinių portretas“ pelnė „Pirmųjų žingsnių“ apdovanojimą, vėlyvesni filmai pristatyti tarptautiniuose festivaliuose. Ji dėsto DFFB, Badeno-Viurtembergo kino akademijoje, Maskvos naujojo kino mokykloje ir Sankt Peterburgo naujojo kino mokykloje. 2021 m. rezidavo „Villa Aurora“ Los Andžele.

By crossing moral boundaries, a space is created in which it is possible to think about questions concerning society, which are even detached from the plot itself. These include the role of women, and women’s bodies. Or what does motherhood mean, to whom does this body belong, how does one relate to one’s children? What alternative models of family are there?

ISABELLE STEVER studied maths at TU Berlin and then film directing at the DFFB. Her graduation film Portrait of a Married Couple won the First Steps Award. Since then, her feature films have regularly been invited to international festivals. Alongside her work as a director and screenwriter, she is also a lecturer at the DFFB, the Filmakademie Baden-Württemberg, the Moscow School of New Cinema and the Petersburg School of New Cinema. In 2021, she had a residency at the Villa Aurora in Los Angeles.

KONTEKSTAI

MAKSIMAS NAKONEČNAS: „IDĖJA ARBA PERSONAŽAS APSIGYVENA TAVYJE“

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ ukrainietiškų filmų selekcijoje – ukrainiečių režisieriaus Maksimo Nakonečno (Nakonečnyj) filmo „Drugelio žvilgsniu“ premjera Lietuvoje. Filme pasakojama apie oro žvalgybininkę Liliją, kurią Donbase į nelaisvę paima Rusijos kariai. Nelaisvėje ji prievartaujama, o išleidus paaiškėja, kad Lilija nėščia. Lilijos vyras, dešiniųjų pažiūrų radikalas Tocha, pasirodo, nėra pasirengęs tokiam įvykių posūkiui – lygiai kaip ir pati Lilija. Apie šios istorijos ištakas ir filmo kūrimą Natalija Serebriakova specialiai „Scanoramai“ skirtame interviu kalbasi su Maksimu Nakonečnu.

Kaip suvokėte, kad jums į galvą atėjusią idėją reikia paversti filmu? Kokia tai buvo idėja ir iš kur ji kilo?

Mes, ukrainiečių kino ir meno bendruomenė, nuo pat Rusijos ir Ukrainos karo pradžios stengėmės įsitraukti į įvykius ir daryti viską, ką gali kinematografininkai ir menininkai, t. y. daug filmuoti. Mūsų prodiuserių bendrovė TABOR sukūrė daug dokumentinių filmų apie karą, pats dalyvavau ir kituose projektuose, kuriuose vienaip ar kitaip buvo apie jį kalbama. 2017 m. montavau vieną dokumentinį almanachą apie moteris kare – jis vadinosi „Nematomas batalionas“. Šis projektas padėjo man geriau suprasti ir pajusti būtent moterų matymą, būtent jų požiūrį, karo modus, moterų padėtį kare.

Manau, ta suvokimo akimirka, kai pasidaro aišku, kad būtent ši idėja, šitas siužetas gali ar turi virsti filmu, ir yra vienas iš tų, kaip čia įvardijus, magiškų, nepaaiškinamų vyksmų. Tu tiesiog tai suvoki, ir taškas. Man kažkuriuo metu kilo idėja sukurti vaidybinę istoriją, kurią parašėme kartu su Ira (Cilyk – red. past.).

Tai nutiko montuojant dokumentinį filmą „Nematomas batalionas“ apie moteris kares – tiesiog klausiausi jų istorijų, jų pasakojimų apie savo patirtį, apie kokius nors konkrečius dalykus.

Ir kažkuriuo metu man kilo šio filmo idėja. Iškart supratau, kad ją reikia išplėtoti į filmą, kad ji turi įvykti, išsipildyti. Idėja ar personažas apsigyvena tavyje ir būna ten tol, kol juos, jį ar ją išleidi į pasaulį.

Ar tai buvo jau apmąstyta idėja? Kad moteris bus grįžusi iš karo, kad pastojusi, kad išprievartauta... Ar kas nors abstraktesnio?

Jei atvirai, viskas įvyko vienu metu. Viena to dokumentinio filmo herojų, kaip tik ta, kurią filmavo I. Cilyk, prasitarė, kad jai baisiausia patekti į nelaisvę. Dėkui Dievui, ji nebuvo paimta į nelaisvę, bet pats jos kalbėjimas apie tai privertė mane susimąstyti, kas laukia į nelaisvę per karą patekusios moters, ir vieną dieną man atėjo mintis būtent apie tą koliziją.

Koks buvo tas bendradarbiavimas su I. Cilyk kuriant scenarijų?

Visų pirma, Ira turėjo daug su filmu susijusios patirties – aš tokios neturėjau nei tada, nei apskritai kada įgysiu. Ji filmavo filmą, kurį minėjau, tai viena režisierių to dokumentinio filmo, dėl kurio mane apskritai sudomino ši tema ir per kurį ši istorija pati pas mane atėjo. Ir galiausiai ji yra mama, ji – kariškio, rašytojo Artiomo Čecho žmona. Nuostabi režisierė, scenaristė, rašytoja, poetė. Mes tiesiog

kartu nagrinėjome šią temą ir aptarinėjome siužetą. Daugiau ar mažiau turėjau siužetą, ir mes su ja tiesiog narpliojome jo peripetijas, vieną įvykį siejome su kitu, plėtojome istorijas, pridėjome joms detalių, diskutavome apie antrąjį planą, apie veikėjų jausmus, sprendėme dėl antraeilių veikėjų ir jų istorijų. Ir Ira man išties padėjo nepaprastai tiksliai, detaliai, tikroviškai ir dokumentiškai viską perteikti. Padėjo ir su dialogais. Mes daug diskutavome, rašėme kai kurias scenas, paskui permesdavome jas vienas kitam pakomentuoti, suredaguoti, perredaguoti. Su ja buvo labai komfortiška dirbti, Ira įnešė savo spalvų, savo matymą, iš jos sulaukiau kiečiausių pasiūlymų, ji sugebėjo netgi kai kuo mane įtikinti. Kartu labai pagarbiai vertindama tai, kad siužetą sugalvojau aš. Aš labai džiaugiausi, kad ji sutiko, tai buvo labai vertingas ir išties lygiavertis bendradarbiavimo procesas.

Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkai būtent Ritą Burkovskają?

Pirmiausia pasakysiu taip: kad su ja dirbsiu, supratau jau gan ankstyvame etape. Vykstant filmo parengiamiesiems darbams suruošėme aktorių atranką, ir aš gan greitai įžvelgiau, kad Rita pasižymi tam tikra unikalia prigimtimi, kuri gražiai įsilieja į bendrą filmo dermę ir rakursą. Turiu galvoje jos požiūrį į gyvenimą apskritai. Ta dermė labai natūraliai persikėlė ir į kadrą. Taip pat supratau, kad

ji turi savo požiūrį kaip aktorė, kaip pilietė, kaip žmogus. Kurį reiškia ir gyvenime, ir kadre. Pasidarė aišku, kad ji savaip matys savo personažą, sukurs savo Liliją, ne tokią, kokios tikisi žiūrovai, net ne tokią, kokią galėčiau sukurti, įsivaizduoti ir užfiksuoti aš, kad tai bus gyvas personažo užgimimo procesas. Tai iš esmės labai rezonuoja su tuo, apie ką kalbama filme – kad moteris kovoja ir išlaiko savąją viziją net susidūrusi su jai likimo, karo ir priešo mestais iššūkiais.

Filme yra Lilijos apžiūros pas ginekologą scena, kai paaiškėja, kad ji buvo išprievartauta. Kaip sprendei klausimus dėl scenų filmavimo ligoninėje? Ar konsultavaisi su ginekologais? Žinoma. Tiesą sakant, ginekologę filme vaidina tikra ginekologė Larisa Kločko, režisierės Miroslavos Kločko ir kompozitorės Marjanos Kločko mama. Bet ne tik su ja. Mes daug konsultavomės su gydytojais dėl vienų ar kitų klausimų, dėl procesų, kuriuos vaizduojame arba kurie apskritai filme vyksta. Be to, filmo pabaigos ligoninės scenose tų pačių įstaigų darbuotojai atlieka epizodinius vaidmenis, yra statistai. Dirbti su tokiais žmonėmis – nepaprastai vertinga patirtis. Kai kam gali atrodyti, kad toks sprendimas nėra labai nusisekęs, kad tai – tam tikras aktoriaus profesionalumo ir neprofesionalumo disonansas. Galbūt, nežinau. Tačiau kaip šaunu, kad patirtis būtent tokia, kad būtent toks yra pojūtis, kas tas gydytojo gyvenimas, slaugytojos gyvenimas, ir kad šie procesai kartais visai ne tokie, kokius tikėtumėmės pamatyti ekrane, ir tai labai įdomu. Apie tai ir sukūrėme filmą – kad gyvenimas yra daug platesnis ir neįtikėtinesnis, nei galime įsivaizduoti.

Jus konsultavo kariškiai?

Taip, žinoma. Daug kariškių su mumis dalijosi savo karo istorijomis, daug kalbėjomės su belaisviais, taip pat su tais, kurie įvykdė vienus ar kitus karo nusikaltimus ar patyrė prievartą. Rita visą pasirengimo laikotarpį lankė medicininius mokymus Hospitaljerų batalione, taip pat treniravosi, nes filmo metu turėjo keistis jos kūnas – ją konsultavo mitybos specialistas. Jai buvo parengta treniruočių programa, o ją treniravo oro žvalgybininkė Nastia. Dabar pastaroji, be jokių abejonių, kovoja fronte. Pasakysiu taip: mūsų kadruose antraeilius vaidmenis atlieka tikri kariškiai, kurie savo patirtį perkėlė ne tik į siužetą, bet ir perdavė mūsų komandai. Mūsų aktorių atrankos skyriuje už atranką buvo atsakingi du žmonės – Tania ir Alikas. Jis jau tada buvo veteranas, bet šiuo metu toliau kovo-

ja. Taip mums atsirado daug galimybių susipažinti su veteranų bendruomene. Epizodiniams ir ne tik epizodiniams vaidmenims mes iš tikrųjų surinkome daug veteranų: daug jų sutikome karo ligoninėje – ten jie gydėsi pagal reabilitacijos programą, daug jų patys atėjo pas mus į atranką. Apskritai stengėmės, kad šis procesas įtrauktų, kad visi vienaip ar kitaip prisidedantys prie filmo į jį įneštų savo patirtį, o dalyvavimas filme, ta patirtis papildytų ar atspindėtų juos pačius. Tikiuosi, mums pavyko.

Kaip manai, įmanoma kurti filmus karo metu?

Manau, kad per šį mūsų karą juos kurti galima ir būtina, tiek dokumentinius, tiek vaidybinius. Dokumentinius – nes mūsuose gimsta unikali patirtis. Ji unikali savo tragiškumu, unikali mūsų tautos vienybės stebuklu ir konfrontacijos bei pasipriešinimo jėga. Tai unikalus laikotarpis ir visuomenei, ir žmonėms. Todėl jį reikia užfiksuoti ir išsaugoti, kad kiti ukrainiečiai galėtų jį pamatyti ir prisiminti, analizuoti ir atpažinti save. Reikia kurti ir vaidybinius filmus, nes ukrainiečių tapatybė ir toliau formuosis, plėsis, ir kadangi dabar mūsų tapatybei iškilusi tiesioginė grėsmė, ji yra puolama, tai yra mūsų kaip tautos išlikimo klausimas.

Glimpses of

Tarptautinė

Pagrindinį konkursinės programos prizą skiria

The main award of the Competition presented by:

Apdovanojimą geriausiam jaunajam lietuvių kino režisieriui skiria

The award for the Best Lithuanian Director presented by:

ŽIURI | JURY

CHRISTOFAS WEHMEIERIS

nuo 2007 m. dirba Islandijos kino centro festivalių skyriaus vadovu, kuruoja Islandijos ilgametražius ir trumpametražius filmus bei televizijos serialus, tarptautinius ryšius ir filmų sklaidos koordinavimą. Prieš pereidamas dirbti į Islandijos kino centrą, 1995 2000 m. jis rūpinosi „Sony Pictures“ ir „Columbia Pictures“ filmų rinkodara ir reklama. 2001–2007 m. dirbo UIP („Universal Pictures“, „DreamWorks Pictures“ ir „Paramount Pictures“) rinkodaros vadybininku, vadovavo skirtingiems Islandijos kino festivaliams.

CHRISTOF WEHMEIER has been the Head of Festival Promotion at the Icelandic Film Centre since 2007, promoting Icelandic feature and short films, as well as TV series, overseeing international relations and film co-ordination. Before transferring to the Icelandic Film Centre, he was overseeing movie marketing and promotion of films from Sony Pictures and Columbia Pictures (1995–2000) and worked as a Marketing Label Manager for UIP (Universal Pictures, DreamWorks Pictures and Paramount Pictures) in 2001–2007, while also doing film acquisition and managing Icelandic film festivals.

TARPTAUTINĖ TRUMPAMETRAŽIŲ FILMŲ KONKURSINĖ PROGRAMA: „EUROPOS BLYKSNIAI“

INTERNATIONAL SHORT FILM COMPETITION: GLIMPSES OF EUROPE

ÉMILIE CAUQUY atsakinga už Prancūzų sinematekos kolekcijos sklaidą. Ji taip pat yra Prancūzų sinematekos internetinės kino platformos „HENRI“ įkūrėja, dalyvauja moksliniuose kolekcijos tyrimuose, rengia pažintinius kino renginius, skirtus tokiems kino pionieriams kaip Germaine Dulac, Musidora ar Georges’as Méliès’as, kuruoja Bolonijos festivalio “Il Cinema Ritrovato” programas (Colette, Musidora, Marie Epstein, Nicole Vedrès, Victorin Jasset) ir dalyvauja rengiant DVD kolekcijas.

ÉMILIE CAUQUY is in charge of promoting the film collection at the Cinémathèque française. Project manager of the VOD HENRI platform, she also contributes to permanent scientific research on the collections, curates enhanced screenings in the form of cine-shows around such pioneers as Germaine Dulac, Musidora or Georges Méliès, curates for the Il Cinema Ritrovato festival in Bologna (Colette, Musidora, Marie Epstein, Nicole Vedrès, Victorin Jasset) and participates in DVD editions.

OTTO SUURONENAS yra

Suomijos kino fondo Tarptautinio skyriaus patarėjas, atsakingas už Suomijos trumpametražių filmų kultūrinio eksporto paramos schemas ir jų platinimą festivaliuose. Jis taip pat kuruoja filmų programas ir konsultuoja suomių trumpametražių filmų tarptautinės paklausos klausimais. Anksčiau dirbo Suomijos kino archyvo seansų planavimo skyriaus nariu, asistentu Nacionaliniame audiovizualiniame archyve.

OTTO SUURONEN is as an advisor in the Finnish Film Foundation’s International department. He is responsible for the cultural export support schemes for Finnish short films and their festival distribution. He also curates film programmes and assists industry with questions regarding the international demand of Finnish short films. Previously Suuronen worked in film as a member of the Finnish Film Archive’s screening activities unit, an archive assistant of the National Audiovisual Archive.

GRA MA

Blausos

Throug Gloom

Kalbus „Bolt“ vairuotojas važinėja naktinėmis gatvėmis. Į jo automobilį įsėda apatiška mergina. Pokalbis tarp jų sunkiai rezgasi, iki ji paprašo sustoti miegamajame rajone, ketindama kai kam atkeršyti.

A talkative Bolt driver drives through the night streets. An apathetic girl gets into his car. The conversation between them struggles until she asks to stop in the city’s sleeping area with the intention of getting revenge on someone.

2022 | 17‘

Lietuva | Lithuania

Režisierius | Director Arnas Balčiūnas

Scenarijaus autoriai | Screenplay Arnas Balčiūnas, Augustė Perstinevičiūtė Operatorė | Cinematography Milda Juodvalkytė

Prodiuserė | Producer Marija Kazlauskaitė Vaidina | Cast Ieva Kaniušaitė, Arvydas Dapšys

Programos partneris

ARNAS BALČIŪNAS šiuo metu studijuoja trečiame vaizdo režisūros kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2020 m. baigė „Skalvijos“ kino akademiją. Trumpametražis filmas „Blausos“ yra pirmasis režisieriaus filmas, kuris bus rodomas kino festivalyje.

ARNAS BALČIŪNAS is currently studying in the third course of video directing at the Lithuanian Academy of Music and Theater. In 2020 he graduated from the “Skalvija” film academy. The short film “Through Gloom”, which is the director’s first movie, will be shown at the film festival for the very first time.

Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės!

Before Pandemic and War,

Were Bed Bugs and Love!

Jis ją filmavo. Jie svajojo gyventi kartu tarp Bangladešo ir Lietuvos, kartu kurti filmus, atidaryti penkių patiekalų restoraną ir įvaikinti našlaičius. Dabar jis atsigręžia į savo gyvenimą ir nutrūkusius meilės santykius.

He was filming her. They were dreaming of living together between Bangladesh and Lithuania, of making films together, of opening a 5 meals restaurant and adoptig orphans. Now he looks back at his life and his broken love relationship..

2022 | 17‘ Lietuva | Lithuania

Režisierius | Director

Nuruzzaman Khan

Scenarijaus autoriai | Screenplay

Nuruzzaman Khan, Akvilė Žilionytė

Operatorius | Cinematography Nuruzzaman Khan

Prodiuserė | Producer Akvilė Žilionytė

Programos partneris

NURUZZAMANAS KHANAS studijuoja meno doktorantūroje ir gyvena Budapešte. Nagrinėja migracijos, tapatybės, daugiakultūrių santykių ir meno temas. Sukūrė tris trumpametražius filmus, kurie buvo pristatyti festivaliuose Hot Docs, Doclisbao, Belfort Entrevues, FEST New Directors, Macau Short ir kt.

NURUZZAMAN KHAN is a doctoral student of art, currently based in Budapest. He is exploring the themes of migration, identity, multicultural relationships, and artistic process. He has directed three short films which have screened in festivals, such a Hot Docs IFF, Doclisbao, Belfort Entrevues IFF, FEST New Directors FF, Macau Short IFF, etc.

Smalsuolė Curiosa

Juosta pasakoja istoriją apie pernelyg smalsią Merę, kuri pirmą kartą apsilankiusi vaikino bute sužino, kad jis visiškai tuščias ir be asmeninių daiktų. Negavusi paaiškinimo, ji „lipa jam į galvą“ ir stengiasi viską išsiaiškinti pati.

Curiosa tells the story of overly curious Mary, who visits her boyfriend’s flat for the first time, just to discover it’s been stripped bare of all personal belongings. After being denied an explanation, she climbs into his head.

2022 | 10‘ Anglija | England

Režisierė | Director Tessa Moult-Milewska Scenarijaus autoriai | Screenplay Tessa Moult-Milewska, Matthew Dicky Vaidina | Cast Sychelle Kristina Yanda

partneris

TESSA MOULT-MILEWSKA yra britų ir lenkų rašytoja, animacinio kino režisierė, baigusi Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą. Tessos specializacija – trumpos išraiškos formos, pasižyminčios keistu humoro jausmu ir įnoringu tonu. Ji atgaivino Varšuvos animacinių filmų festivalį, yra „Ex Anima“ fondo valdybos ir Lenkijos kino kūrėjų asociacijos narė.

TESSA MOULT-MILEWSKA is a British-Polish writer and animation director, a graduate of the National Film and Television School. She specializes in short forms with a quirky sense of humour and a dark, whimsical tone. Tessa also brought to life the Warsaw Animation Film Festival and is a board member of the Ex Anima Foundation and a member of the Polish Filmmakers Association.

Sūkurys Spiral Kierre

Po daugelio metų, kai Jasmine atveda dukrą į Anos baleto klasę, Ana pamato savo buvusią užgauliotoją. Ana ir Jasmine stengiasi elgtis civilizuotai, bet po paviršiumi kažkas kunkuliuoja. Filmas „Sūkurys“ yra apie baleto pamoką, kuri tampa nevaldoma.

Anna sees Jasmine, her former school bully, after years when Jasmine brings her daughter to Anna’s dance class. Anna and Jasmine try to behave in a civilized manner, but there’s something bubbling beneath the surface. “Spiral” is about a ballet class that gets out of hand.

Suomija | Finland

Režisierės | Directors Salla Sorri, Eva-Maria Koskinen Scenarijaus autorė | Screenplay Eva-Maria Koskinen Operatorius | Cinematography Samuli Aho Kompozitorius | Composer Emil Soininen

Prodiuserė | Producer Paria Eskandari Vaidina | Cast Alma Pöysti, Linda Zilliacus, Vivian Taht

Programos partneris

SALLA SORRI 2014 m. Aalto universitete baigė dokumentinio kino režisūrą. Jos filmai buvo pristatyti Kanų Cinéfondation konkursinėse programose ir Venecijos kino festivalyje. EVA-MARIA KOSKINEN prieš scenarijų rašymo studijas keletą metų dirbo žurnaliste ir prodiusere. Nuo 2018 m. dirbo televizijos kanalo „Svenska Yle“ dramaturge, dalyvavo kuriant jo naują dramos skyrių.

Salla Sorri has graduated as a documentary film director from the Aalto University in 2014. Her films by have been shown in Cannes Cinéfondation competition series and at the Venice film festival in Horrizonti-competition series. Eva-Maria Koskinen was working as a journalist and producer for several years before her screenwriting studies at Aalto University. Since 2018 she was a dramaturg at Yle, involved in founding Svenska Yle‘s new drama department.

2022

Tramvajus

Tramway Tramwaj

Ryte iš depo išvažiuoja tramvajus. Trečią dešimtį įpusėjusi geografijos mokytoja kasdien juo važinėja į darbą. Atsitiktinis susitikimas rytiniame tramvajuje pažadina ilgai snaudžiančius troškimus.

A tram leaves the depot in the morning. As a geography teacher in mid-thirties takes her daily commute to work, an accidental meeting in the tram awakens long dormant desires.

| 22‘

Lenkija | Poland

Režisierius | Director Bartosz Reetz

Scenarijaus autorius | Screenplay Bartosz Reetz

Operatorius | Cinematography Michał Żuberek Kompozitorius | Composer Bartosz Grzybkowski Prodiuseriai | Producers Bartosz Reetz, Michał Sadowski Vaidina | Cast Marta Kurzak, Krzysztof Koła, Fabian Laskowski, Jacek Tarkawian

Programos partneris

BARTOSZAS REETZAS baigė kino ir TV gamybos organizavimo studijas Lodzėje. 2015 m. bendrai prodiusavo turkų ir lenkų trumpametražį Eytano Ipekerio filmą „Nepaklota lova“. Jo debiutas „Stotelė“ buvo pristatytas daugelyje tarptautinių kino festivalių. „Tramvajus“ yra jo antras trumpametražis filmas.

Bartosz Reetz is a graduate of Film and TV Production Organization at the Polish National Film School in Lodz. In 2015 he co-produced Turkish-Polish short film „Unmade bed“ by Eytan Ipeker. His directorial debut „The Stop“ has been presented at many international film festivals. „Tramway“ is his second authorial short film.

PRO GRA MA

#LIKE4LIKE

2021 | 10‘ Ukraina | Ukraine

Timūras yra tinklaraštininkas, apsėstas noro būti populiariu. Norėdamas padidinti savo sekėjų skaičių, jis priima sprendimus, turinčius įtakos jo likimui. Tai istorija apie geresnio gyvenimo troškimą, vienatvę ir dėmesio maniją.

Timur is a blogger obsessed with popularity. To increase the number of his followers, he makes decisions that a ect his fate. It‘s a story about the desire for a better life, loneliness, and obsession with attention.

Režisierius | Director Serhii Mysak Scenarijaus autorius | Screenplay Serhii Mysak Operatorius | Cinematography Vladyslav Rekotov Prodiuseris | Producer Vladyslav Rekotov Vaidina | Cast Bohdan Kulish, Veronika Dupina

Programos partneris

SERHII MYSAK pradėjo kurti kiną, kai mokėsi antrame kurse Kyjivo nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete. Iš pradžių dirbo prodiuseriu, o dabar daugiausia dėmesio skiria rašymui ir režisūrai.

SERHII MYSAK has been involved in the film industry while he‘s completing his second-year studies at the Kyiv National University for Theater, Cinema, and Television, named after Karpenko-Kary, initially as a postproduction producer and now focusing on writing and directing.

Kaprizas

Caprice

Kavinėje „Cafe Cleopatra“ (garsioje dėl aukštos kokybės absento ir darbo visą naktį) renkasi trapių, egoistiškų personažų, nenorinčių arba negalinčių užmegzti ryšio, kompanija. Jie yra kaip skintos gėlės ar prisegti drugeliai ir už savo kaprizingą grožį turi sumokėti vienatve ir nesibaigiančiu nerimu.

Set in “Cafe Cleopatra” (notorious for its high-quality absinthe and being open all night), CAPRICE is a gallery of fragile, self-obsessed characters unwilling or unable to connect. They are like cut flowers or pinned butterflies and they must pay for their capricious beauty with loneliness and never-ending anxiety about their self-image.

2022 | 15‘

Lietuva | Lithuania

Režisieriai | Directors

Beatričė Bukantytė, Rastko Novaković

Scenarijaus autoriai | Screenplay Beatričė Bukantytė, R astko Novaković

Prodiuserės | Producers

Justė Michailinaitė, Gabrielė Vaičiūnaitė Vaidina | Cast Elmyra Vaidakavičienė, Iveta Butkevičiūtė, Algirdas Biveinis

Programos partneris

BEATRIČĖ BUKANTYTĖ – atlikėja, fotografė ir režisierė, derinanti eksperimentinio performanso, kino ir vizualinių praktikų sritis. RASTKO NOVAKOVIĆ yra daugiau nei 50 kinematografinių kūrinių bendraautoris. Jo kūryboje atsikartoja atminties, peizažo, kasdienybės poetikos, socialinio teisingumo temos.

BEATRIČĖ BUKANTYTĖ is a performer, photographer and director whose practice spans across fields of experimental performance, film and visual practices. RASTKO NOVAKOVIĆ has co/authored over 50 moving image works. His work explores the recurrent themes of memory, landscape, the poetics of everyday life, social justice.

Mėlynoji valanda

Blue Hour

Mažame kaimelyje gyvenanti padavėja Maja be tikslo keliauja per gyvenimą, bandydama susitaikyti su kiek neįprasta ir sudėtinga praeitimi. Vieną dieną į Majos darbo vietą užsuka nepažįstama moteris, kuri pasilieka kažko laukti.

Maja, a waitress in a small village, aimlessly floats through life, while trying to come to terms with a much di erent past; until one day a strange woman, who is waiting for someone, comes into Maja‘s place of work.

Režisierė | Director Stacey Rushchak Scenarijaus autorė | Screenplay Stacey Rushchak Operatorius | Cinematography Grzegorz Adach Prodiuseriai | Producer Maciej Ślesicki, Warsaw Film School Vaidina | Cast Monika Szwajnos, Karolina Rzepa, Beata Bandurska

Programos partneris

STACEY RUSHCHAK yra ukrainiečių kilmės amerikiečių režisierė ir scenaristė. 2015 m. persikėlusi į Lenkiją siekė režisūros išsilavinimo Varšuvos kino mokykloje. Ankstesnis jos režisūrinis darbas – trumpametražis filmas „Kindling“ – sulaukė festivalių dėmesio ir pelnė net 4 apdovanojimus.

STACEY RUSHCHAK is a Ukrainian-American director/screenwriter, who moved to Poland in 2015 to pursue film directing in Warsaw Film School. Her previous directorial work includes the short film Kindling, which has gained over a dozen international o icial selections and 4 awards.

2022 | 27‘ Lenkija | Poland

Nematoma riba

Invisible Border

Vidurnaktis Vienoje. Policijos pareigūnei Nensei ir jos kolegai Albertui tenka užduotis iškeldinti šeimą. Kartu su policijos padaliniu jie įsiveržia į galiojančio leidimo gyventi neturinčios albanų šeimos namus. Situacija vis aštrėja, o trauminiai nakties įvykiai neaplenkia nė vieno ten dalyvavusiojo.

A deportation in Vienna in the middle of the night. Police o icer Nancy and her colleague Albert have the task of evicting a family. Together with a police unit, they ambush an Albanian family without a valid residence permit. The situation escalates and the events of the night leave everyone involved traumatized.

2022 | 27‘

Austrija | Austria Režisierius | Director Mark Siegfried Gerstorfer Scenarijaus autorius | Screenplay Mark Siegfried Gerstorfer Operatorė | Cinematography Marie-Thérèse Zumtobel Kompozitorė | Composer Lisa-Maria Hollaus Prodiuseriai | Producers Lukas Rosatti, Marie-Thérèse Zumtobel, Mark Siegfried Gerstorfer Vaidina | Cast Temiloluwa Obiyem Tommy Leonardelli, Vjosa Breiteneder-Lubeniqi

Programos partneris

MARKAS S. GERSTORFERIS , studijavo fotografiją Vienos dailės akademijoje, gavo Federalinės kanceliarijos START stipendiją ir metinę Zalcburgo provincijos stipendiją. Režisūros studijas Vienos kino akademijoje baigė meistriškumo kursuose pas prof. Michaelį Haneke’ę.

MARK GERSTORFER studied photography at the Academy of Fine Arts Vienna before taking up his directing studies at the Vienna Film Academy with Michael Haneke. He received the START scholarship of the Federal Chancellery as well as the annual scholarship of the province of Salzburg. He completed his directing studies at the Vienna Film Academy in the master class with Prof. Michael Haneke with distinction.

Velnias

The Devil Diabeł

Remiantis 1990-aisiais Viešosios nuomonės tyrimų instituto atliktais tyrimais, maždaug 95 proc. lenkų laiko save tikinčiais. Tuo tarpu nedarbo lygis pasiekė rekordinius skaičius. Krizės laikais, kai žmonės siekė dvasingumo, iš pažiūros neįmanomi įvykiai tapo įmanomi...

According to researches made throughout 1990s by the Institute for Public Opinion Research (OBOP) approximately 95% of Poles identified themselves as a believers. At the same time unemployment rates reached record values. In times of crisis, when people sought spirituality, seemingly impossible events were possible...

2022 | 19‘ Lenkija | Poland

Režisierius | Director Jan Bujnowski Scenarijaus autorius | Screenplay Jan Bujnowski Operatorius | Cinematography Kasper Lorek Kompozitorius | Composer Bogdan Klat Prodiuserė | Producer Agata Golańska Vaidina | Cast Sebastian Pawlak, Jadwiga Jankowska-Cieślak

Programos partneris

JANAS BUJNOWSKIS yra Nacionalinės kino mokyklos Lodzėje kino režisūros studentas. Jo trumpametražiai filmai „Laiko mašina“, „Kryžiažodis“, „Olimpietis“ ir „Velnias“ buvo rodomi daugiau nei 60 kino festivalių visame pasaulyje.

JAN BUJNOWSKI is a Student of Film Direction at National Film School in Łódź. His short films ”Time machine”, ”The Crossword”, ”The Olympian” and „The Devil“ were screened at over 60 film festivals in the world.

III PRO GRA MA

Audrai artinantis

Memoir of a Veering Storm

Kas nutinka stirnų patelei reprodukciniu laikotarpiu? Ką jaunos moters kūnas jaučia aborto metu ir po jo? 15-metė Ana praleidžia mokyklą ir vyksta į ligoninę. Pasibaigus dienai, jos mama laukia už mokyklos vartų, kad parvežtų atgal į namus, tačiau vietoj paauglės ji pasiima moterį.

What happens to a female roe deer during their reproductive period? What does a young female body feel during and after an abortion? Anna, 15, skips school to go to the hospital. At the end of the school day, her mother is waiting outside the school gates to take her back to the house, but instead of a teenager, she picks up a woman.

2022 | 14‘ Graikija | Greece

Režisierė | Director Sofia Georgovassili Prodiuserės | Producers Stelios Cotionis, Sofia Georgovassili

Programos partneris

SOFIJA GEORGOVASSILI yra aktorė

ir filmų kūrėja. Jos pirmojo trumpametražio filmo „Parengimas“ pasaulinė premjera įvyko 2017 m. Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Šiuo metu ji rengia savo ilgametražį debiutą „Mignon“, už kurio projektą Sarajevo kino festivalyje „CineLink“ laimėjo tarptautinį „ARTEKino“ prizą.

SOFIA GEORGOVASSILI is an awarded actress and filmmaker. Her first short film as a director, Preparation, had its world premiere at Toronto International Film Festival in 2017. She is now in pre-production for her first feature film under the title Mignon, for which she won ARTEKino International Prize at CineLink – Sarajevo Film Festival.

Eksterjeras. Diena

Exterior Day

Įkvėptas Michelangelo Antonionio ir Marko Rothko susirašinėjimo, filmas yra eksperimentinis meilės laiškas italų kinui. Sekdamas Monicos Vitti vaidinamų personažų pėdomis, jis atskleidžia M. Antonionio vizijos geografiją, trindama ribas tarp subjekto ir peizažo, fantastikos ir tikrovės.

Inspired by a famous exchange of letters between Michelangelo Antonioni and Mark Rothko, “Esterno giorno” is an experimental love letter to Italian cinema. Following in the footsteps of the characters played by Monica Vitti, the film retraces the geography of Antonioni’s vision, pushing the boundaries between subject and landscape, fiction and reality.

2021 | 8‘ Italija | Italy

Režisierė | Director Giulia Magno Scenarijaus autorė | Screenplay Giulia Magno Prodiuserė | Producer Fulvio Paganin Vaidina | Cast Monica Vitti, Alain Delon

Programos partneris

GIULIA MAGNO – filmų kūrėja, kuratorė ir meno istorikė, gyvenanti Romoje. Ji kuravo parodas, tyrinėjančias kintančias kino ir vizualiųjų menų ribas, pasitelkdama tokius menininkus kaip Man Ray, Pieras Paolo Pasolini, Abbas Kiarostami ir Chantal Akerman.

GIULIA MAGNO is a filmmaker, curator and art historian based in Rome. She has curated exhibitions exploring the shifting boundaries between cinema and the visual arts through the works of artists such as Man Ray, Pier Paolo Pasolini, Abbas Kiarostami and Chantal Akerman, of whom she curated the first major Italian retrospective at MAXXI, Rome.

Holivudas

Hollywood

Dvi 11-metės draugės Ema ir Jasra svajoja tapti Holivudo žvaigždėmis. Jos daro viską, ką gali, kad jų svajonė išsipildytų: studijuoja įžymybių žurnalus, praktikuoja dainavimą ir šokius, renka pinigus kelionei pardavinėdamos kavą kaimynams. Deja, suaugusiesiems rūpi kiek kitokios ambicijos.

Two 11-year-old friends, Emma and Yasra, dream of becoming Hollywood stars. And they are doing everything they can to make their dream come true; they study celebrity magazines, practice their singing & dancing, and raise money for their trip by selling co ee to neighbours. At the same time, the adults are busy with their own ambitions.

Režisierė | Director Tia Kouvo Scenarijaus autorė | Screenplay Tia Kouvo Operatorė | Cinematography Jesse Jalonen Kompozitorius | Composer Jesper Miller Prodiuserė | Producer Tia Kouvo

Programos partneris

TIA KOUVO – suomių kino kūrėja, gyvenanti Geteborge. Pradėjusi universitetines socialinės psichologijos studijas, 2011 m. ji pasuko į kiną. Nuo tada savo išskirtinį stebėjimo stilių ugdė, kurdama trumpametražius filmus, tarp jų – apdovanojimus pelniusiais „Šeimos laikas“ (2018), „Pasikalbėk su manimi“ (2014) ir „Mes pensininkai“ (2018).

TIA KOUVO is a Finnish filmmaker based in Gothenburg. Having started out with university studies in social psychology, she turned to filmmaking in 2011. Since then, she has developed her distinct, observational style with short films, among them award-winning Family Time (2018) and We Retired People (2018).

2022 | 14‘ Švedija | Sweeden

Migla

Mikaelis stengiasi papasakoti mylimam žmogui apie savo ligą. Tuo tarpu, kažkas vertingo dingsta iš netoliese esančios salos. Filme kalbama apie aklumą tiesiogine ir perkeltine prasme.

Mikael struggles to tell his loved one about the illness. At the same time something valuable disappears from a nearby island. The film, told through visual metaphors, deals with blindness in di erent meanings, physically and figuratively.

2022 | 15‘

Suomija | Finland

Režisierius | Director Joni Tuominen Scenarijaus autorius | Screenplay Joni Tuominen Operatorius | Cinematography Atte Heinonen

Prodiuseris | Producer Joni Tuominen Vaidina | Cast Eero Ojala, Sara Ritala, Marjatta Rinne, Mika Melender

Programos partneris

JONI TUOMINENAS Turku menų akademijoje įgijo kino meno bakalauro laipsnį. Jo darbas „Open-Heart-Surgery“ (2016) ir pirmasis trumpametražis filmas „MORGAM“ buvo pristatyti tarptautinėse parodose ir festivaliuose. Šiuo metu jis kuria trečiąjį trumpametražį filmą.

JONI TUOMINEN graduated with a Bachelor of Arts in Film Studies from the Arts Academy in Turku, Finland in 2018. His video work Open-Heart-Surgery (2016) and MORGAM, his first short film, has been presented in international exhibitions and festivals. Currently he‘s in production on his 3rd short film.

Šokis Dance

Tai istorija apie du vyrus, slepiančius savo trapumą po išdidumo kiautu. Sūnus atvyksta į oro uostą pasiimti tėvo, grįžtančio į gimtąjį Vilnių po ilgos komandiruotės. Tėvas tikisi praleisti vakarą su sūnumi, tačiau šis skuba į vakarėlį. Noras atkurti ryšį ir kartu baimė ką nors keisti ima kelti įtampą.

The movie tells the story of two fragile men hiding behind a shell of pride. A son comes to the airport to pick up his father who returns home to Vilnius after a long business trip. The father hopes to spend the evening with his son, but the son is rushing to the party. The desire to rebuild a connection and, at the same time, the fear of changing and appearing vulnerable gradually raise tension.

Režisierius | Director Danielius Minkevičius Scenarijaus autoriai | Screenplay Kristina Abromaitytė, Danielius Minkevičius Operatorius | Cinematography Oskaras Abramavičius Kompozitorius | Composer Matas Šablauskis Prodiuserės | Producer Ieva Norvilienė, Saulė Dmitrijeva Vaidina | Cast Aleksas Kazanavičius, Saulius Ambrozaitis

Programos partneris

DANIELIUS MINKEVIČIUS studijavo scenarijų rašymą LMTA, po metų perstojo į kino režisūrą. Jo filmo „Nukryžiavimas“ premjera įvyko Tarptautiniame Palm Springso festivalyje. Filmas „Šokis“ pelnė Lietuvos nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2022“ nominaciją už geriausią studentišką filmą. Šiuo metu Danielius kuria debiutinį ilgametražį filmą „Užmarštis“.

DANIELIUS MINKEVIČIUS studied screenwriting in Vilnius Academy of Music and Theatre, then switched to cinema directing in the same academy. His film Crucifixion premiered at International Palm Spring shortest. His film „Dance“ was nominated for the best student film at the Lithuanian national film awards „Silver Cranes“ 2022. Danielius is currently developing his debut feature film „Oblivion“.

2021 | 20‘ Lietuva | Lithuania

Uždavinys Task

Filme „Užduotis“ motina bando padėti savo mažametei dukrai ištverti jas ištikusią tragediją.

A mother tries to prepare her young daughter for the consequences of the tragedy that has befallen them.

2022 | 9‘ Bulgarija | Bulgaria

Režisierius | Director Deyan Rumen Angelov Scenarijaus autoriai | Screenplay Deyan Rumen Angelov Prodiuserė | Producer Katerina Borisova

Vaidina | Cast Yoanna Temelkova, Aya Ilieva Kraynova, Stoyan Sardanov

DEYANAS RUMENAS ANGELOVAS

baigė Karališkąjį Holloway Londono universitetą, įgijo medijų menų bakalauro laipsnį. Jo specializacija – scenarijų rašymas ir kino režisūra. Parašė ir režisavo trumpametražį filmą stažuodamasis „Nu Boyana“ kino studijoje.

DEYAN RUMEN ANGELOV graduated from Royal Holloway, University of London with a Bachelor Degree in Media Arts, specializing in Screenwriting and Directing Screen Fiction. Experience as a vision mixer in TV. Wrote and directed a short film in an internship program at Nu Boyana Film Studios.

GOETHE‘S SALONAS SCANORAMOJE

ŠUOLIS

Grand Jeté rež. Isabelle Stever, 2022 Programa „Pagrindinis konkursas“

AKSIOMA

Axiom rež. Jöns Jönsson, 2022 Programa „Kertant Europą“

NIEKAS NEPRIŽIŪRI VERŠELIŲ

Niemand ist bei den Kälbern rež. Sabrina Sarabi, 2021 Programa „Kertant Europą“

MODERNAUS GYVENIMO DULKĖS

The Dust of Modern Life rež. Franziska von Stenglin, 2022 Programa „Neišgalvotas gyvenimas“

VANDENS PRADAS

Afterwater rež. Dane Komljen, 2022 Programa „Galvok ką nori“

PJAFAS

Pia e rež. Ann Oren, 2022 Programa „Naktinės būtybės“

ANTIGONĖ

Antigone rež. Danièle Huillet, Jean-Marie Straub, 1991 Programa „Kinas ir jo antrininkas“

KARČIOS PETROS FON KANT AŠAROS

Die bitteren Tränen der Petra von Kant rež. Ann Oren, 1972 Programa „Kinas ir jo antrininkas“

FRYKAS ORLANDO Freak Orlando rež. Ulrike Ottinger, 1981 Programa „Kinas ir jo antrininkas“

-OJI „SCANORAMA“ –KOKIA JI?

2003-iaisiais „Scanoramą“ atidarė Larso von Triero filmas „Dogvilis“. Vargu ar buvo galima sugalvoti geresnę vizitinę kortelę festivaliui, pasivadinusiam Šiaurės šalių kino forumu. Jame danų provokatorius pradėjo naująjį eksperimentą su kinematografine forma. Pirmajame iš filmų, turėjusių sudaryti „amerikietiškąją trilogiją“, jis numojo ranka į visus „Dogmos 95“ manifeste duotus įžadus. Jie jau buvo tapę per ankšti ir pernelyg pažįstami. Pasiutimui reikėjo naujų tramdomųjų marškinėlių, ir pats netruko juos pasisiūti. Maksimalaus natūralistiškumo siekį pakeitė radikalus dirbtinumas, avangardo vietą užėmė teatras. Naujai trilogijai nebuvo lemta būti užbaigtai. Po „Šokėjos tamsoje“ islandų dainininkė Björk pažadėjo niekada gyvenime nebedirbti su L. von Trieru. Po „Dogvilio“ panašią priesaiką davė ir Nicole Kidman. Netekęs pagrindinio vaidmens atlikėjos, režisierius iš pradžių buvo priverstas pakeisti ją kita, o paskui paprasčiausiai ėmėsi kitų projektų. Tačiau jau vien „Dogvilio“ užteko, kad L. von Trieras ir jo bendražygiai taptų nuolatine naujojo festivalio DNR dalimi. Ne išimtis ir šiųmetis, jau 20-asis, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ sezonas. Lapkritį turėsime progą grįžti prie kito nebaigto L. von Triero projekto. Tai televizijos serialas „Karalija“, 10-ąjį dešimtmetį pavertęs režisierių tikra Danijos žvaigžde. Buvo sumanyti trys pasakojimo apie infernaliąją ligoninę sezonai. Nufilmuoti tik du. Mirus pagrindiniam aktoriui, tęsti filmavimus buvo sudėtinga. „Karalijos“ neįmanoma įsivaizduoti be „Tvin Pykso miestelio“. Regis, juos iki šiol sieja dvasinis ryšys. Kaip ir Davidas Lynchas, po 25 metų pertraukos L. von Trieras pagaliau baigė, ką pradėjęs – trečiasis „Karalijos“ skyrius pristatytas Venecijoje. Greitai jis pasieks ir Lietuvos gyventojų mažuosius ekranus. Bet tik po to, kai didžiausioje „Scanoramos“ salėje bus parodyti du pirmieji jo epizodai.

Pirmosios „Scanoramos“ atidarymo seanso aidas bus girdėti ir specialiojoje teminėje 20-ojo Europos šalių kino forumo programoje. Ji reflektuoja ir siekia išskleisti išskirtinių „Dogvilio“ raiškos priemonių vietą kino istorijoje ir vadinasi „Kinas ir jo antrininkas“.

Programos pavadinimas nurodo į istorinį kino raidos laikotarpį, kai jis menkinamai buvo apmąstomas kaip prastesnė teatro atmaina ir savo raiškos priemonių požiūriu mažai nuo jo tesiskyrė. Kartu tai nuoroda į Antonino Artaud tekstą „Teatras ir jo antrininkas“, savotišką manifestą, skirtą naujos, autentiškos teatro kalbos paieškoms, kuriame autorius siūlo radikaliai naują požiūrį į sceną, žiūrovą, režisūrą.

Teminės programos atramos tašku tapo teatro ir kino režisieriaus Peterio Brooko filmas „Marat / Sade“, sukurtas jo pagal Peterio Weisso pjesę pastatyto spektaklio pagrindu. Paveiktas A. Artaud „žiaurumo teatro“ ir Bertoldo Brechto „susvetimėjimo efekto“ teorijų, tai išskirtinis šių radikalių nuostatų perkėlimo į kiną pavyzdys. Jis atvėrė naujas teatrališkumo kine galimybes, kuriomis naudojamasi iki šiol.

Aplink išsidėsto platus įmanomų kino ir teatro raiškos priemonių derinimo spektras: nuo tradicinio ir lengvabūdiško Ingmaro Bergmano ir jo W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ iki Danièle’s Huillet ir Jeano-Marie Straubo pabrėžtinai šaltos ir statiškos „Antigonės“ versijos; nuo barokiškos ir jausmingos W. R. Fassbinderio „Karčių Petros fon Kant ašarų“ ekranizacijos ir Jeano-Luco Godard’o provokatyvios, postmodernios, ties absurdo ir beprasmybės riba balansuojančios „Karaliaus Lyro“ versijos iki Ulrike’s Ottinger bebaimio ir subversyvaus „mažojo pasaulio teatro“ – visame pasaulyje itin retai rodomo „Fryko Orlando“. Programą vainikuoja jau šiemet sukurtas filmas „Hamleto sindromas“. Jame grupė ukrainiečių rengia spektaklį, kuriame, pasitelkdami kelis šimtmečius skaičiuojantį W. Shakespeare’o tekstą, mėgina ieškoti atsakymų į opius šiandienos klausimus. Vieni jų gydosi traumas grįžę iš Donbaso karštųjų taškų, kiti stengiasi suprasti, už ką iš tiesų kovoja Ukraina ir kaip turėtų pasikeisti jų šalis. Teatras ir kinas jiems tampa ne pramoga, bet įrankiu, leidžiančiu keisti save ir pasaulį. Tai ne vienintelis filmas, kuris šiemet suteiks galimybę mintimis nusikelti į karo draskomą Ukrainą. Skirtingose festivalio programose – 4 ukrainiečių kūriniai, per stebuklą baigti ir pristatyti pasauliui. Sandanso tarptautiniame konkurse varžęsis „Klondaikas“ parodys vietovę, virš kurios 2014-ųjų liepą prorusiškos pajėgos numušė Malaizijos oro linijų bendrovės lėktuvą. Sausį šis filmas žiūrėjosi

Kadras iš televizijos serialo „Karalija: Egzodas“

kaip priminimas ir perspėjimas, dabar – kaip pranašystė. Galbūt todėl Ukraina būtent jam patikėjo siekti „Oskaro“. Lokarne du prizus pelnęs ilgametražis Kristinos Tynkevyč debiutas „Kaip ten Katia?“ nagrinėja niekur nedingusius vidinius Ukrainos skaudulius: korupciją ir nepotizmą. Norisi tikėti, kad atsiėmę savo teritorijas iš šalies agresorės ukrainiečiai taip pat ryžtingai kovos ir šiame fronte. Sergejus Loznica grįžta su dar viena archyvine dokumentika, visai neseniai pristatyta Venecijoje. Ji papildo pernai „Scanoramoje“ rodytą filmą „Babin Jaras. Kontekstas“ ir leidžia pamatyti Babin Jaro dauboje ir kitose Ukrainos vietose nusikaltimus žmogiškumui vykdžiusių nacių teismą. O Kanų „Ypatingojo žvilgsnio“ konkursinės programos dalyvis Maksymas Nakonečnas filme „Drugelio žvilgsniu“ parodys moterišką karo Ukrainoje veidą.

M. Nakonečnas ir pats apsilankys festivalyje kartu su Lietuvoje pernai jau viešėjusia Alina Gorlova. Jo filmas buvo atrinktas dalyvauti šiemet „Scanoramos“ pirmąkart rengiamoje ilgametražių filmų konkursinėje programoje. Ją sudaro 9 išskirtine estetika ir braižu pasižyminčių Europos kūrėjų filmai, retai platinami už savo šalių ribų, siekiant atverti jiems kelią į naujas auditorijas. Simboliška, kad viename jų – dokumentiniame filme žaismingu pavadinimu „Iki penktadienio, Robinzonai“ – bus galima išvysti savo kūrybinį, o kartu ir gyvenimo kelią šiemet baigusį J.-L. Godard’ą. Jei ne nuolat dantyse laikomas cigaras, jo figūroje sunkiai beatpažintum kandų kritiką iš žurnalo „Cahiers du Cinéma“, kuris 1960-aisiais padarė revoliuciją kine ir nė akimirką neužmigo ant laurų. Tačiau jo protas, tampantis vienu Mitros Farahani kūrinio objektų, išliko aštrus ir intriguojantis.

Tarp konkursantų ir konkursančių vietą rado lietuvių menininkė bei kino kūrėja Emilija Škarnulytė. Savo debiutiniame ilgametražiame filme „Kapinynas“ ji nukreipia kamerą į Ignalinos atominę elektrinę. Joje šiuo metu vykdomas eksploatavimo nutraukimo procesas, o režisierė iš skirtingų perspektyvų apmąsto branduolinės technologijos poveikį ir amžinąjį sugrįžimą primenantį energijos ciklą.

Lietuviškų premjerų bus ir daugiau, visos jos – dokumentinės. Vytautas Tinteris „Garso medžioklėje“ pristatys garso menininko Audriaus Šimkūno portretą. Atliepiant filmo herojaus aistrą garsams ir jų deriniams, ypatingą vietą jame užima 24 kanalų garso takelis, kurtas bendradarbiaujant su LMTA muzikos inovacijų studijų centru ir montuotas sferinėje erdvinio garso salėje. Naujasis Vytauto

V. Landsbergio filmas skirtas vienam žymiausių Lietuvos fotografų Antanui Sutkui.

Galiausiai festivalyje įvyks nacionalinė paskutinio Manto Kvedaravičiaus filmo „Prologas“ premjera. Apie jį norėtųsi pasakyti labai daug, bet vis nepavyksta parinkti tinkamų žodžių. Įžvalgus? Poetiškas? Nesigėdijantis savo intelektualumo? „Prologas“ vėl parodo, kokio masto režisierių turėjome, kokio masto mąstytojo šiemet netekome Mariupolyje.

Ieškantys garsių pavardžių ir didžiųjų festivalių žvaigždžių turės iš ko pasirinkti. Leisiu sau paprasčiausiai paminėti kelis vardus. Albertas Serra, Hlynuras Pálmasonas, Luca Guadagnino, Mia Hansen-Løve, Lucienas Castaingas-Tayloras ir Véréna Paravel, Benas Wheatley, Bertrand’as Bonello, Jerzy Skolimowskis, Peteris Stricklandas, Agnieszka Smoczyńska, Erikas Poppe, Lucas ir Jeanas-Pierre’as Dardenne’ai... Pokovidinė kino padangė turtinga ir įvairi, ir jei viena festivalio užduočių – pateikti besibaigiančių festivalinių metų santrauką, susitvarkyti su ja išties pavyko.

Visgi daug įdomiau yra ne vaikytis naujovių, bet ieškoti netikėtų rimų. Tuo galima bus užsiimti, renkantis filmus iš dokumentinės programos. Ją šiemet sudaro savotiški diptikai, tematiškai giminingų filmų poros – nuo karo patirtis apmąstančių archyvinių dokumentikų iki animuotų ekonominės arba karo nulemtos emigracijos istorijų.

Iš mažiau akivaizdžių akcentų joje norėtųsi atkreipti dėmesį į lietuvių pieštą filmą „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“. Jo herojė būdama dar paauglė išgyveno armėnų genocidą, ištrūko iš vergijos, pasiekė Ameriką ir tapo vieną pirmųjų Holivudo žvaigždžių.

Kita festivalio programos misija – plėsti kino istorijos žinias. Pavyzdžiui, supratome, kad vienas ryškiausių eksperimentinio kino kūrėjų, išimtinai su rasta medžiaga dirbantis austras Peteris Tscherkassky, Lietuvoje buvo parodytas vos kelis kartus. Pernai Kanų paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ dalyvavo naujausias jo kūrinys „Ir vėl traukinys“. Ta proga šiemet sudarėme retrospektyvinį 7 jo darbų seansą, kurio metu visi trumpametražiai filmai bus parodyti iš 35 mm arba 16 mm juostų.

Dar vienas tarp naujų kūrinių įsitrynęs „senukas“ – šalia P. Tscherkassky programoje „Galvok ką nori“ atsidūręs austrų režisierių trijulės grynuolis „Liepsnojančios ausys“. Tai popfantastinis „queer“ filmas, 1991-aisiais nufilmuotas „Super 8“ juosta, paskui išdidintas iki 16 mm, tapęs kultinis ir ką tik restauruotas bei

Kadras iš filmo „Išorinė erdvė“ (Peterio Tscherkassky eksperimentinių trumpametražių filmų programa)

suskaitmenintas. Apie ką jis? Apie tris moteris, kurių viena yra komiksų autorė, kita – nuolat sekso ištroškusi piromanė, trečia – jokių moralės ribų neturinti ateivė raudonu silikoniniu apdaru. Bet siužetas yra tik formalumas. „Liepsnojančios ausys“ – tai vaizduotės pertekęs feministinis laisvės sprogimas, kurio gyslomis teka pankroko ritmai ir šelmiškas humoras. Manytume, jam parodyti nereikia ieškoti jokios formalios progos. Bet neišsigąskite. Festivalinio kino naujokai, taip pat labiau tradicinių ir klasikinių filmų mėgėjai irgi ras, kuo pasidžiaugti. Gyvas italų kino klasikas Paolo Taviani filme „Sudie, Leonora“, sukurtame po nuolatinio bendraautorio brolio Vittorio mirties, preciziška neorealistine maniera atiduoda pagarbą rašytojui Luigi Pirandello. „Scanoramos“ žiūrovus savo debiutiniu filmu „Kepėjas“ sužavėjęs režisierius Ofiras Raulis Graizeris grįžta su filmu „Amerika“ – švelnia tragedijos fone užgimstančios meilės istorija. Prisimenantiems filmą „Gyveno kartą Uvė“ tikrai patiks skandinaviškai tragikomiškas „Mis Vyborgas“.

Savo vietoje ir tradicinė asmenybėms skirta retrospektyva. Bet ir ji šiemet kiek kitokia. Vietoj vieno režisieriaus ar kino mokyklos joje pristatomi net keli kino klasikai: Milošas Formanas, François Truffaut, Dušanas Makavejevas, Nagisa Ōshima. Visi jie šiemet būtų šventę savo 90-mečius. Atrodytų, bendraamžiams galėtų būti būdingas ir panašus požiūris į kiną. Anaiptol. Jų apmąstomos temos, pasirenkamos raiškos priemonės, režisūros stiliai skiriasi radikaliai ir primena, kad kinas gali būti autorinis tiesiogine šio žodžio prasme. Šalia jų bus pagerbta ir Monica Vitti, palikusi mus vasarį, nesulaukusi 91-ų. Jauniausi festivalio kino mėgėjai galės išsirinkti vieną – o gal ir visus? – iš trijų programos „Atsivesk mamą ir tėtį“ filmų. Drąsiausiems skirtos „Naktinės būtybės“, kurias vienija ekologinio nerimo ir monstriškos gamtos temos. Mėgstantiems burti iš kavos tirščių – dar šiek tiek ūgtelėjęs tarptautinis trumpametražių filmų konkursas „Europos blyksniai“: kuris iš šių režisierių ateityje pretenduos į „lokius“ ir „šakeles“? Programoje per 100 filmų, visko ir nesuminėsi. Svarbu nepamiršti – šiemet festivalis vyks tik kino salėse. Susitikime švęsti kartu. Europos šalių kino forumo „Scanorama” programų koordinatorius

Dmitrij Gluščevskij

Kadras iš filmo „Klondaikas“

IŠ ŠIAURĖS

Kristoffer Borgli

BLOGA NUO SAVĘS Syk Pike

Sick of Myself

2022 | 95‘

Norvegija, Švedija | Norway, Sweden

Katrine Brocks

DIDYSIS TYLĖJIMAS

Den Store Stilhed The Great Silence 2022 | 95‘ Danija | Denmark

Erik Poppe

EMIGRANTAI

Utvandrarna

The Emigrants

2021 | 148‘

Norvegija, Švedija, Danija | Norway, Sweden, Denmark

Isabella Carbonell

KALĖS VAIKAI

| 84‘ Švedija | Sweden

Klaus Härö

MANO JŪREIVI, MANO MEILE

Rakkaani merikapteeni

Sailor, My Love

| 103‘

Suomija, Airija | Finland, Ireland

Mikko Myllylahti

MEDKIRČIO ISTORIJA

Metsurin

| 98‘

Suomija, Danija, Nyderlandai, Vokietija | Finland, Denmark, The Netherlands, Germany

Alli Haapasalo MERGINOS GALI VISKĄ

Tytöt tytöt tytöt Girl Picture 2022 | 100‘ Suomija | Finland

Marianne Blicher MIS VIBORGAS

Miss Viborg 2022 | 100‘ Danija | Denmark

Gabriel Bier Gislason

NAKTIS TURI AKIS

Natten har øjne Attachment

2022 | 100‘ Danija | Denmark

Eskil Vogt

NEKALTIEJI

De uskyldige

The Innocents 2021 | 117‘

Norvegija, Švedija, Danija, Suomija, Prancūzija, JK | Norway, Sweden, Denmark, Finland, France, UK

Malou Reymann

NEPAKLUSNIOJI

Ustyrlig Unruly 2022 | 135‘ Danija | Denmark

Hlynur Pálmason

PRAKEIKTA ŽEMĖ

Vanskabte Land – Volaða Land

Godland 2022 | 143‘

Islandija, Danija, Prancūzija, Švedija | Iceland, Denmark, France, Sweden

Christoffer Sandler

TOKIA ŽIAURIAI ATSIPŪTUSI

Så jävla easy going So Damn Easy Going 2022 | 91‘ Švedija, Norvegija | Sweden, Norway

KONTEKSTAI

Kritikų aukščiausiai įvertintame Kanų “Ypatingojo žvilgsnio” programos filme atšiaurus ir didingas Islandijos kraštovaizdis tampa fonu, kuriame skleidžiasi epinė savižinos drama. Jaunas kunigas Lukas XIX a. pabaigoje siunčiamas statyti naujos bažnyčios į tuometinę Danijos koloniją Islandiją. Jau nuo pirmųjų žingsnių salos paviršiumi jis supranta absoliučiai netinkantis šiai užduočiai. Nepatyręs ir juokingai išdidus, Lukas niekuo nepasitiki ir visur mato klastą. Ypač įtariai jis žiūri į savo gidą Ragnarą, visišką Luko priešingybę. Jau netrukus jų santykiai perauga į nuožmią dviejų radikaliai skirtingų asmenybių ir kultūrų kovą. Marta Balaga kalbasi su filmo „Prakeikta žemė“ režisieriumi.

HLYNURAS PÁLMASONAS: „ISLANDIJOS ORAS, METŲ LAIKAI IR KRAŠTOVAIZDIS MUS FORMUOJA IŠ ESMĖS“

„Prakeiktos žemės“ veiksmas vyksta Danijos valdomoje Islandijoje. Kas paskatino jus sukurti pasakojimą, vaizduojantį šiuos kolonizacijos laikus?

Mano gyvenimas prabėgo tarp šių labai skirtingų šalių, jos įvairiais atžvilgiais mane paveikė. Islandiją dar visai neseniai valdė Danijos monarchai, tačiau man neteko matyti, kad ši tema būtų nagrinėjama kine. Norėjau įsigilinti į kraštovaizdžio, temperamentų ir kalbos skirtumus kaip nesusipratimų šaltinį, tačiau taip pat formos bei jausmų kontrastus ir tai, kaip jie atsiskleidžia, kai imi lyginti šias šalis vieną su kita.

Manau, šio laikotarpio atgarsių galima rasti ir šiandien, nes kaip žmonės mes nelabai keičiamės. Vis dar išgyvename tuos pačius primityvius jausmus, norus ir troškimus, mūsų visų laukia ta pati mirtingųjų lemtis, tapimas dulkėmis. Mano nuomone, tiesiog nuostabu skaityti dienoraščius ir laiškus iš šio bei ankstesnių laikotarpių ir matyti, kad žmonės ir šiandien galvoja apie tuos pačius dalykus. Kiek pinigų turiu duonai ir vynui? Gatvėje mačiau gražią moterį. Šiandien buvo siaubingas oras. Kodėl aš čia? Ir taip toliau.

Lukas, jūsų pagrindinis veikėjas, iš Danijos atkeliauja į atokų Islandijos kaimą ir yra priblokštas kontrastų.

Luko personaže matau jauną, ambicingą, idealų besivaikantį pastorių. Tačiau šie idealai esant tokiam negailestingumui ir svetimumui praranda prasmę ir yra bematant suskaldomi gyvenimo ir gamtos realijų, ar kad ir kaip tai pavadintume. Manau, kad tiek aš, tiek Lukas kurdami šį filmą pamažu suvokėme, kokie maži ir laikini esame ir kad svečiuojamės čia tik trumpam.

Kaip atrodė filmavimo procesas?

Filmo scenarijus parašytas ir pritaikytas vietovėms, kuriose gyvenu. Yrantis arklys buvo mano tėčio, visus metus filmavau jį kaimyno žemėse. Ledyno vaizdai skirtingais metų laikais nufilmuoti per dvejus metus ten, kur rudenį renkame grybus. Pirmoje filme vaizduojamoje stovyklavietėje žiemą eketėse žvejojam upėtakius. Dauguma filmo lokacijų yra dažnai mano lankomos vietos, palaipsniui atsiskleidžiančios ir mano rašomuose scenarijuose.

Kai kurios vietos buvo sunkiai pasiekiamos, į jas neįmanoma nusigauti automobiliu. Todėl turėjome įrangą nešti patys, keliauti galėjome tik arkliais. Manau, toks procesas leido mums labai tikroviškai atvaizduoti čionykštį kraštovaizdį. Išgyvenome kelionę kartu su savo veikėjais. Kurti šį filmą buvo labai sudėtinga.

Filmavome chronologiškai – tai didžiulė dovana, net neįsivaizduoju, ar būtų buvę įmanoma kitaip.

Jūsų pasakojimo stilius ir siužeto pojūtis primena klasikines islandų sagas. Iš kur semiatės įkvėpimo savo pasakojimams?

Nuolatos daug galvoju apie pasakojimo stilių ir filmo ritmą. Tai man daug įdomiau nei filmo siužetas – kažkodėl mano filmuose jo maža, nes pats savo kasdienybėje neišgyvenu siužetų.

Pavyzdžiui, labai džiaugiausi padalijęs filmą į dvi dalis: pirmąją, kelionės, ir antrąją, kai veikėjai atvyksta į vietą ir stato bažnyčią. Perėjimo iš pirmosios dalies į antrąją kūrimas buvo labai kūrybiškas ir malonus procesas. Dažnai ieškau mane jaudinančių ir ką nors nauja atrasti kviečiančių pasakojimo formų. Pasakojimo forma ir pats naratyvas vienaip ar kitaip turi visiškai susilieti vienas su kitu.

Išskyrus filmo pabaigą, garso takelis labai nuosaikus. Jis primena vėjo garsus. Ilga laiką netikėjau, kad įmanoma rasti filmui tinkantį kompozitorių. Žinojau, kad Karlo namuose yra pianinas, o per vestuves staiga užsimaniau, kad Ragnaras užgrotų akordeonu. Filme taip pat daug dainuojama: senovinės Ragnaro eilės ir pirmosios seserų scenos, kai Ida dainuoja baladę apie žmogžudystę, o po to, baigiantis vakarienės scenai, Ana uždainuoja prie pianino. Taigi iš dalies maniau, jog turiu pakankamai į pasakojimą įpintos muzikos. Tačiau jau kurį laiką bendravau su muziku Alexu Zhang Hungtai ir labai norėjau pakviesti jį bendradarbiauti. Man ir montažo režisieriui Juliusui Krebsui Damsbo Alexas atsiuntė keletą improvizacijos saksofonu įrašų – šie mums labai patiko, todėl pabandėme juos pritaikyti filmui. Iš viso to išėjo puikus bendras projektas. Alexas taip pat sukūrė muziką mūsų trumpametražiam filmui „Lizdas“ („Nest“, 2022), kurį filmavome tuo pat metu kaip „Prakeiktą žemę“. Sutinku, kad garso takelis primena vėją, nelabai aišku, kokio instrumento klausaisi. Mums atrodė, jog tokią muziką girdim pirmą kartą. Joje yra kažkas mistiško, jautėme, kad ji šiam filmui puikiai tinka.

Atrodo, kad filmavote galvodami apie dagerotipiją. Ar to meto nuotraukos jums – ir operatorei Mariai von Hausswolff – padarė tokį didelį įspūdį?

Iš tiesų naudojome kalotipijos (collodion wet plate) technologiją, pakeitusią dagerotipiją apie 1860 m.

Kartą Danijoje klausiausi Hörðuro Geirssono, muziejininko ir fotografijos

specialisto, paskaitos apie kalotipiją. Mes susidraugavome, ir jis man žingsnis po žingsnio parodė visą kalotipijos paruošimo, ekspozicijos ir ryškinimo procesą. Likau sužavėtas šia technologija, mane pakerėjo gauto atvaizdo išskirtinumas ir chemikalų kvapas. Šis atradimas iš esmės pakeitė scenarijaus rašymo procesą, kuris tapo daug malonesnis. Staiga Lukas galėjo naudotis šiuo moderniu atvaizdų įamžinimo būdu, ir man tai tapo filmo jungiamąja grandimi.

Filmo formato idėja atėjo renkant medžiagą kitam projektui. Testavau įvairius formatus ir suvokiau, kad man labai tiko senasis akademijos formatas* – platesnis kai kurių ankstesnių darbų formatas man kartais pakišdavo koją. Performatuoti filmą į šį naują vaizdo kraštinių santykį buvo lengva ir smagu. Veidai jame atrodo nuostabiai, o filmuodamas platesniu formatu buvau pradėjęs vengti stambaus plano. Be to, manau, kad vaizdą supantis juodas rėmas kiekvieną kartą, kai pereinama iš kadro į kadrą, montažui suteikia charakterio. Juodas rėmas taip pat sušvelnina kadrą ir jo kraštams suteikia dailią, minkštą formą. Filmo formatas labai panašus į Luko fotografijų formatą, todėl net nesvarsčiau kito varianto.

* Turimas galvoje JAV Kino meno ir mokslo akademijos nuo 1932 m. išpopuliarintas kino formatas (1.37:1).

Įdomu, kad Eliotto [aktoriaus Elliotto Crosseto Hove’o] veikėjas ilgiausiai žiūri į kitus veikėjus. Tik pačioje pabaigoje ima atrodyti, kad kažkas galiausiai žiūri jį. Ar galėtumėt apie šią perspektyvą papasakoti daugiau?

Lukas šioje atšiaurioje šalyje yra užsienietis, svetimšalis, jis beveik nieko apie ją nežino ir nemoka jos kalbos. Filmo pradžioje šis vyras pastatomas kautis su šalimi ir jos gamta. Tačiau vėliau, filmui įsibėgėjus, šis konfliktas persikelia į pastoriaus ir gido tarpusavio santykius, ir filmas pavirsta „žmogus prieš žmogų“ pasakojimu. Pačioje pabaigoje atrodo, kad perspektyva pasislinko, ir mes pagaliau pamatome jį – arba jis pagaliau pamato save. Tada išaiškėja, kad tai žmogaus kovos su savimi istorija.

Šis filmas savo nuoširdumu, be to, ir religiniu aspektu, man primena Scorsese’s „Tylą“. Tačiau kur iš tiesų sėmėtės įkvėpimo?

Manau, kad mane įkvėpė mano aplinka. Norėjau sukurti ką nors, kas sietųsi su mano šaknimis arba vietomis, kuriose gimiau ir užaugau. Nebuvau matęs, kad Danijos ir Islandijos santykiai būtų atvaizduoti kine. Tikėjau, kad tema nusipelno dėmesio, ir galų gale nebegalėjau šios fiktyvios istorijos išmesti iš galvos.

Šiųdviejų vyrų, kurių vaidmenis atlieka Elliottas Crossetas Hove’as ir Ingvaras Sigurðssonas, santykis labai įdomus. Kaip interpretavote jų konfliktą, turintį ir abipusio susižavėjimo elementų?

Daugybe atžvilgių interpretavau juos kaip priešingybes. Lukas, šviesos nešėjas, jaunas ambicingas mokslo ir idealų žmogus, atvyksta į svečią šalį, kur jį pasitinka palengva viską iš jo atimanti ir galiausiai jį parklupdanti gamta.

Ragnaras – vyresnis, jis gamtos žmogus, laukinėje Islandijos gamtoje akivaizdžiai besijaučiantis kaip namie. Tačiau antroje filmo dalyje jis nebesijaučia savo vietoje, matome, kaip jį kankina savos mintys ir jo laikų žmonėms būdinga Dievo baimė. Buvau pasiryžęs pavaizduoti juos abu kaip žmogiškas būtybes – nenorėjau, kad kuris nors būtų vien geras ar blogas. Nenorėjau, kad žiūrovai Ragnare matytų kažkokį dzen ramybėje gyvenantį gamtos mylėtoją, o Luke – fanatiškai religingą pastorių. Mano tikslas buvo sukurti vientisus veikėjus tuo pat metu parodant, kad jie gali nustebinti ar virsti kažkuo visai kitu.

Jūsų pasakojime apie šalies statymą galima pajusti vesterno nuotaikų. Ar buvote apie tai susimąstęs?

Sutinku, kad filme yra vesterno nuotaikos. Manau, kad to priežastis yra vidinis veikėjo konfliktas, pajaučiamas per tai, kaip vaizduojamas jį supantis pasaulis. Tai tikriausiai panašu į vesternus, bet būdinga ir islandų literatūrai, su kuria užaugau ir kurią skaitau iki šiol. Mano nuomone, Islandijos oras, metų laikai ir kraštovaizdis mus formuoja iš esmės. Galbūt filmas labiau šiaurietiškas negu „vesterniškas“.

Esate gyvenęs Danijoje, ten sutikote daug savo komandos žmonių. Jau minėjote, kad vienu metu gyvenote tarp Danijos ir Islandijos. Kaip tai paveikė šį pasakojimą?

Filmo pavadinimas pasiskolintas iš islandų poeto Matthíaso Jochumssono, kuris baigęs mokslus Danijoje su šeima grįžo į Islandiją, eilėraščio.

Išgyvenęs siaubingą žiemą jis Islandijai parašė diatribę, arba „neapykantos eiles“, ir pavadino „Volaða land“ („Varganos žemės“). Už eilėraštį jis sulaukė aštrios kritikos ir buvo priverstas parašyti atsaką, kuriame apdainavo šalies grožį ir nuostabumą. Galbūt mano kitas filmas turės būti toks atsakomasis eilėraštis šiam, ir jame pasinersiu į nacionalizmą. Įdomu, kad rinkdamas medžiagą ir kurdamas filmą išsiaiškinau, jog mano proprosenelis vienu savo gyvenimo momentu prižiūrėjo M. Jochumssono ūkį. Tikriausiai jie buvo draugai.

KERTANT EUROPĄ Crossing

Ofir Raul Graizer

AMERIKA

Vokietija, Čekija

Israel, Germany,

Majewski

David Kapac, Andrija Mardesic DĖDĖ

Stric The Uncle 2022 | 104‘

Kroatija, Serbija | Croatia, Serbia

Stefan Arsenijević

EISIU, KIEK REIKĖS

Strahinja Banovic

As Far As I Can Walk

2021 | 92‘

Serbija, Prancūzija, Liuksemburgas, Bulgarija, Lietuva | Serbia, France, Luxembourg, Bulgaria, Lithuania

Jerzy Skolimowski

I-A IO EO

2022 | 86‘

Lenkija, Italija | Poland, Italy

Lenkų kino dienos „Scanoramoje“

Emily Atef

KAIP NIEKAD ANKSČIAU

Plus que jamais More Than Ever 2022 | 123‘

Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Norvegija | France, Germany, Luxembourg, Norway Rekomenduoja

Christina Tynkevych KAIP TEN KATIA?

Yak tam Katia? How is Katia? 2022 | 101‘ Ukraina | Ukraine

Maryna Er Gorbach

KLONDAIKAS

Klondike 2022 | 100‘ Ukraina, Turkija | Ukraine, Turkey

Marie Kreutzer

KORSAŽAS

Corsage

2022 | 113‘

Austrija, Liuksemburgas, Vokietija, Prancūzija | Austria, Luxembourg, Germany, France

Rekomenduoja

Jasmine Trinca

MARSELI!

Marcel!

2022 | 93‘

Italija, Prancūzija | Italy, France

Alexandru Belc

METRONOMAS

Metronom

2022 | 102‘

Rumunija, Prancūzija | Romania, France

Quentin Dupieux NEĮTIKĖTINA, BET TIESA Incroyable mais vrai Incredible but True 2022 | 74‘

Prancūzija, Belgija | France, Belgium

Sabrina Sarabi NIEKAS NEPRIŽIŪRI VERŠELIŲ

Niemand ist bei den Kälbern No One’s with the Calves 2021 | 116‘ Vokietija | Germany

Léa Mysius

PENKI VELNIAI

Les cinq diables The Five Devils 2022 | 103‘ Prancūzija | France

Albert Serra

SALŲ TYLA

Tourment sur les îles

Pacifiction 2022 | 165‘

Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija | Spain, France, Germany, Portugal

Viesturs Kairišs SAUSIS

Janvaris

January 2022 | 95‘

Latvija, Lietuva, Lenkija | Latvia, Lithuania, Poland

Paolo Taviani

SUDIE, LEONORA

Leonora addio 2022 | 90‘ Italija | Italy

Anna Kazejak SUMAUTAS BORNHOLMAS

F*cking Bornholm 2022 | 96‘ Lenkija | Poland

Lenkų kino dienos „Scanoramoje“

Anna Eszter Nemes, László Csuja ŠVELNUMAS

Szelíd Gentle 2022 | 92‘

Vengrija, Vokietija | Hugary, Germany

Luc Dardenne, Jean-Pierre Dardenne TORIS IR LOKITA Tori et Lokita Tori and Lokita 2022 | 88‘ Belgija, Prancūzija | Belgium, France

Michael Koch

TRYS ŽIEMOS

Drii Winter

A Piece of Sky

2022 | 136‘ Šveicarija, Vokietija | Switzerland, Germany

Agnieszka Smoczyńska TYLIOSIOS DVYNĖS

The Silent Twins

2022 | 113‘

Lenkija, JAV, JK | Poland, US, UK

Lenkų kino dienos „Scanoramoje“

Mia Hansen-Love

VIENĄ GRAŽŲ RYTĄ

2022 | 112‘

Prancūzija, Vokietija | France, Germany

Beata Parkanová ŽODIS

Slovo The Word 2022 | 104‘ Čekija, Slovakija, Lenkija | Czech Republic, Slovakia, Poland

KONTEKSTAI

VICKY KRIEPS: „KO GERO, PIRMĄKART TAIP SUNKIAI DIRBAU DĖL VAIDMENS.“

Moteriai negalima: rūkyti, prisivalgyti saldainių, bėgioti, per garsiai juoktis, per greitai jodinėti. Motinai negalima: vertinti gryną orą labiau nei mokslus, lavinti vaiko vaizduotę, o ne paklusnumą, kvailioti, ir taip rodyti blogą pavyzdį. Imperatorienei negalima: turėti savo nuomonę, rinktis, kada palikti nuobodžią vakarienę, nuspręsti nesakyti beprasmės sveikinimo kalbos. Elžibieta Vitelsbach, dar žinoma kaip „Sisi“, yra moteris, motina ir Austrijos imperatorienė. Jai jau 40, ir visoms šioms taisyklėms ji išdidžiai rodo vidurinį pirštą. Ji tinkasi su buvusiais meilužiais, ironiškai šypsosi iš ją supančių legendų ir, padedama patikimos tarnaitės, kurpia pabėgimo planą. Korsetas veržia per stipriai, jos tikslas – laisvė. „Korsažas“ jau pavergė Kanų kritikų širdis ir pelnė aktorei Vicky Krieps apdovanojimą už geriausią „Ypatingo žvilgsnio“ programos vaidmenį. Interviu ji papasakojo, ką jai reiškia šis vaidmuo.

Vicky Krieps, kaip gavote imperatorės Elžbietos vaidmenį?

Pažinojau Marie Kreutzer, nes atlikau pagrindinį vaidmenį jos filme „Mes buvome kieti“ (Was Hat Uns Bloß So Ruiniert, 2016). Vaidinau jauną moterį, kuri sunkiai išgyvena motinystę. Pasibaigus filmavimui abi norėjome ateityje imtis kito bendro projekto. Netrukus po to paklausiau Marie nuomonės apie filmą „Sisi“. Ši idėja

toptelėjo, nes būdama penkiolikos kaimynų namuose pamačiau „Sisi“, kuriame vaidino Romy Schneider, o tuo pat metu skaičiau ir imperatorės Elžbietos biografiją. Perskaičius knygą, mano paaugliškoje galvoje kilo daugybė klausimų. Kodėl imperatorei Elžbietai buvo pagaminti specialūs treniruokliai? Kodėl sulaukusi 40-ies ji nebenorėjo pozuoti paveikslams? Visa tai papasakojau Marie, bet ji nepratarė nė žodžio. Vėliau nutiko šis tas nuostabaus – tai, kas, mano nuomone, atspindi vieną didžiųjų moters stiprybių: idėjos virto veiksmais, o ne kalbomis. Vienądien, praėjus metams po minėto pokalbio, atsidariusi pašto dėžutę radau voką, o jame – galutinį scenarijų. Marie pridėjo raštelį: „Pasirausiau archyvuose. Tu buvai teisi.“ Tai buvo labai solidus gestas.

Ir ką tada darėte?

Nė akimirkos nesudvejojau, nusprendžiau: pirmyn!

Imperatorė Elžbieta jodinėja, yra daugybės sporto sričių profesionalė, poliglotė, be to, dar ir anoreksiškai liesa. Kiek laiko ir energijos paskyrėte monarchės vaidmeniui kurti?

Ko gero, pirmąkart taip sunkiai dirbau dėl vaidmens. Ir man dar pasisekė: puikiai joju, ir bent to nereikėjo mokytis, pakako įgusti joti moterišku balnu. Antraip per du mėnesius nebūtų pavykę išlavinti tokių įgūdžių. Mokiausi plaukti ledinėje Dunojaus upėje – tai buvo gana keblu. Įlipus į stingdantį vandenį, kūne pabunda išlikimo instinktas – tesinori nešdintis iš šalčio. Bet tuoj įsijungia protas, kurio tikslas – įveikti instinktus ir įtikinti kūną, kad viskas yra gerai. Negana to, teko mokytis fechtuotis ir vengrų kalbos. Tai buvo nemenkas išbandymas, nes ši kalba nesiremia jokia kita fonetika. Marie nenorėjo, kad dėl vaidmens sulieknėčiau, bet per treniruotes ištirpo keli kilogramai. Iš tikrųjų tai padėjo ir įsisprausti į korsetą. O dėvėti korsetą buvo įsimintina patirtis. Be to, kad vilkėdama jį galėjau maitintis tik skysčiais – sriubomis ar glotnučiais, stipriai suveržtas drabužis labai paveikė emociškai. Vos užrišdavo korsetą, mane apimdavo liūdesys. Nusiėmusi jį, pasijusdavau laiminga, vėl juokdavausi. Ko gero, taip yra dėl itin smarkiai suspaustos diafragmos. Kažkur skaičiau, kad diafragma yra mūsų emocijų talpykla. Supratau, kad anuomet dėvėdamos korsetus moterys jautėsi itin suvaržytos. Tai buvo įdomi fizinė patirtis.

Ką reiškė būti moterimi XIX a. Europoje? Ruošdamasi vaidmeniui radau įdomių to laikotarpio knygų ir žurnalų. Juose paaiškinta, kaip moterims pridera elgtis, rengtis ir kalbėti. Ypač didelį spaudimą moterys jautė dėl santuokinių papročių. Jei vedi kitos klasės atstovę, pavyzdžiui, jei bajoras veda prasčiokę, – tai gana neįprasta, – nuotaka iškart gauna kilmingą titulą. Ir priešingai moterų atveju. Jei kilminga moteris nori ištekėti už prasčioko, jai reikės sukišti maišus pinigų, kad tik neprarastų socialinio statuso. Kaip ir šiandien, anuomet buvo tikimasi, kad moteris bus gražiausia, protingiausia, geriausia. Žinoma, tokia didelė konkurencija niekam nebuvo naudinga. Negana to, su amžiumi silpdavo moters įtaka. Tais laikais sulaukusios 40-ies moterys tapdavo nematomos. Elžbietos atveju viešumos vengimas taip pat buvo ir desperatiškas bandymas paimti gyvenimą į savo rankas. „Korsaže“ Elžbieta atrodo prislėgta savo likimo, bergždžiai bando jį apgauti, kol galiausiai ją užklumpa tragiška pabaiga. Ar ji galėjo save išgelbėti?

Man regis, Elžbieta tapo gyvenimiškos melancholijos auka, anuomet tai buvo dažnas reiškinys. Jos šeimoje taip pat būta depresijos atvejų. Elžbieta žavėjosi poezija, Heinricho Heine’s eilėraščiais. Maža to, tais laikais narkotikai buvo laikomi vaistais. Kokainas ir heroinas paveikia smegenis ir pakoreguoja žmogaus mąstymą. Kalbant apie Elžbietą, būtina apsvarstyti ir šiuos veiksnius. O kur dar ankštas korsetas, kuris dusina, neleidžia kvėpuoti. Negana to, ji pamažu sekino save: griebėsi dietų, ištvermės reikalaujančių sporto užsiėmimų. Žinoma, ji taip bandė atrasti save. Bet dėl to jos pasirinkimų kelias ėmė vis labiau siaurėti, kol galiausiai ji nebegalėjo rasti išėjimo. Kaip aktorė ir kaip žmogus jaučiau didelę empatiją dėl suvaržymų, kuriuos patyrė mano personažas, todėl savo vaidyba dažnai bandžiau suteikti Elžbietai bent šiek tiek laisvės. Per filmavimus dažnai pagalvodavau, kad galiu suteikti jai galimybę padaryti tai, ko anais laikais negalėjo: rūkyti, parodyti riebų gestą, nusikirpti plaukus. Aktorystėje mėgstu konfrontaciją ir netikėtumus. Štai kodėl išjungus kameras dažnai imdavau kvailioti. Taip eksperimentavau. Visgi labiausiai man rūpėjo klausimas, kas nutinka, kai visi nustojame apsimetinėti?

Jauna moteris Sandra gyvena su neurodegeneracine liga sergančiu tėvu ir 8-erių dukra. Ji neriasi iš kailio bandydama surasti tėvui tinkamus slaugos namus. Vieną dieną ji sutinka draugą, kuris, turėdamas antrą pusę, užmezga su ja romaną. Tai Mios Hansen-Løve filmo „Vieną gražų rytą“ siužetas. Natalija Serebriakova specialiai „Scanoramai“ skirtame interviu pasikalbėjo su režisiere apie meilę, ligą ir asmeniškus savo kūrybos aspektus.

MIA HANSEN-LØVE: „JI ĮSIMYLĖJUSI. GALBŪT TAI SENAMADIŠKA“

Ar galite papasakoti apie savo asmeninį santykį su šiuo filmu? Per premjerą minėjote, kad jo tema jums labai artima.

Regis, visi mano filmai itin suasmeninti, bet kai kurie pasižymi didesniu autobiografiškumu. Asmeniškas ir autobiografinis – skirtingi požiūrio kampai. Asmeniškumą galima perteikti ir abstrakčiai, bet šis filmas toks yra ir tiesiogine prasme, nes iš dalies jis įkvėptas mano tėvo ligos. Taigi turbūt net nereikia aiškinti, kad filmas labai asmeniškas. Bet panašiai yra su visais mano filmais.

Ar galiu paklausti apie daiktų išmetimą? Man nekyla ranka išmesti mirusios mamos daiktų. Papasakokite apie šią patirtį. Manau, kad iškraustant sunkiai sergantį žmogų į ligoninę vienas žiauriausių ir skaudžiausių klausimų, o ką daryti su daiktais? Jei gyveni mažame Paryžiaus butuke, turi nedidelę sodybą kaime ir nesi turtingas, tuomet tai – tikras galvosūkis, daugelis nenutuokia, kur dėti žmogaus daiktus. Prieš susidurdama su tėvo liga, nebūčiau pagalvojusi, kad negalėsiu priglausti vienintelio jo turto – knygų, jo bibliotekos, kuri man buvo labai brangi. Nesitikėjau, kad gyvenimas gali būti toks žiaurus – teko atsikratyti visomis jo knygomis. Po teisybei, tos knygos tapo kažkieno kito biblioteka, bet žiūrėjau į ištuštintą jo butą ir negalėjau patikėti, vis dar sunku atsigauti.

Kurdama šį filmą tarsi bandžiau susitaikyti su tuo žiaurumu, kalbėjimas šia tema man padeda su tuo susigyventi. Manau, kad dauguma žmonių tai patiria. O aš esu labai prisirišusi prie knygų ir dvasinių temų – abu mano tėvai visą gyvenimą domėjosi filosofija, tad nekeista, kad ir pati domiuosi tuo, kas lieka žmogui mirus ir ar įmanoma užmegzti dvasinį ryšį per daiktus, juolab jo paliktas knygas. Manau, kad mano filmai dažniau klausia, nei pateikia atsakymus. Pasakysiu tik tiek, kad surinkusi velionio tėčio knygas pajutau stiprų palengvėjimą. Filme siekiau pabrėžti knygų poveikį žmogui – knygos nėra daiktai, neturi didelės finansinės vertės, pardavus jas nieko negautum. Bet jaučiu, kad knygos atspindi jų savininko asmenybę. Aišku viena: džiaugiuosi, kad neleidau tėčiui tiesiog išnykti.

Ar atvirumas reikalauja didelės drąsos? Jūsų filmas labai mane sužavėjo. Mažai filmų kalba šia tema, nors akivaizdu, kad ji neišvengiama. Minėjote, jog narpliodama šią keblią gyvenimo situaciją pajutote palengvėjimą, bet ar nėra taip, kad tik aitrinate žaizdą?

Ne, nemanau. Ši patirtis apvalė mane, nors lankiausi tose pačiose ligoninėse

ir palatose, kuriose gulėjo tėtis. Taip, apsilankymo akimirkos buvo slegiančios, bet galiausiai pasijutau, lyg būčiau piligriminėje kelionėje. Dirbdama su aktoriais pakeičiau šią patirtį, ji tapo fikcija, ir būtent tai atneša pasitenkinimo, išsilaisvinimo jausmą – negalėčiau to pasiekti viena. Kai pradėjau rašyti scenarijų, atrodė, kad ši istorija – mano, bet statant filmą ji transformavosi, tapo kitokia. Sandros istorija man artima, lyg ji būtų mano giminaitė, bet ši istorija – ne mano. Tas nedidelis nutolimas nuo savo asmeninės istorijos galiausiai ir atneša pasitenkinimą.

Filme nuskamba frazė: „Gali būti už ir prieš tuo pačiu metu.“ Ką turite omenyje? Čia toji akimirka, kai veikėjos taksi kalba apie Macroną?

Taip.

Čia nekalbama apie meilę, nes Macrono niekas nemyli. Kalbama apie tai, kad Nicole’s Garcios veikėja Fransua tuo pat metu ir balsuoja už jį, ir nesutinka su jo politika. Tai tik vienos iš scenų dalis, ištrauka iš pokalbio. Šia scena neskleidžiu jokios ypatingos minties, tai tiesiog tą akimirką nuskambanti frazė. Bet galbūt, jei ieškotumėte tame kokio nors pareiškimo, pasakyčiau tik tiek, kad mano kuriamas kinas – sudėtinis, jame apstu kino kalbos niuansų, jis priešpriešinamas šiuolaikiniam kinui, kuris dažnai yra akivaizdus ir vienakryptis. Todėl viename filme bandau perteikti bent dvi skirtingas pozicijas.

Ar mėgaujatės tokių aktorių kaip Lea darbu įkūnijant tuos realius žmones? Didžiausias malonumas kuriant fikciją, aišku, yra darbas su aktoriais, ir net gėda prisipažinti, kaip smagu buvo dirbti su Pascaliu, kurio veikėjas buvo įkvėptas mano tėčio. Kai kurios itin skaudžios, dramatiškos mano gyvenimo akimirkos filmuojant įgavo linksmumo prieskonį, nes visa tai tapo žaidimu. Tam tikru atžvilgiu filmavimas yra vaikiškas žaidimas, buvome tarsi vaikai, kurie apsimeta, kad dirba ligoninėje. Manau, kad būtent tokioje situacijoje priartėjame prie to, kas vadinama katarsiu. Nors bandau prisikasti prie tiesos ir tai darau labai rimtai, kažkur tame procese turi slypėti ir malonumas. Juk filmas neturėtų tapti bausme. Nors sprendžiu labai sudėtingus klausimus, nenoriu savęs bausti, mėgaujuosi darbu su Lea ir Pascaliu, bendradarbiaudami mes bandome prisiliesti prie režisūrinės tiesos, ieškome būdų, kaip atkurti tikrovę. Pavyzdžiui, labai sunku suvaidinti beprotį, žmogų, netenkantį sveiko

proto, prarandantį kalbą – tai vienas sunkiausių vaidmenų. Daugelis aktorių būtų perspaudę, gana lengva susivilioti imtis savotiško performanso, o to aš labai nenorėjau. Siekiau pavaizduoti tikrovę, o ne techniškai gerą aktoriaus pasirodymą. Taigi atrasti aukso vidurį yra labai sudėtinga, bet šis darbas atneša didžiulį pasimėgavimą.

Pritraukiate puikias aktores: anksčiau Isabelle Huppert, dabar – ir Leą. Pasidalinkite darbo su Lea įspūdžiais, palyginti su kitais filmais. Atrodo, kad tai buvo realistiškiausias jos vaidmuo.

Taip, todėl ir nekantravau kibti į darbą su ja. Esu didelė Leos gerbėja, nuosekliai stebiu jos karjerą įvairiuose filmuose. Ji ypatinga tuo, kad tarsi spinduliuoja paslaptingumu. Lea moka išlikti mįslinga. Nedaugelis aktorių pasižymi šia savybe, kurią joje įžvelgiau. Taip pat Lėja turi liūdesio, melancholijos. Ji labai stipri, tiesiog švytinti, bet kartu ir prislėgta, tas liūdesys jos vaidmenims suteikia išskirtinumo. Žinoma, labai džiaugiausi, kad dirbsime drauge. Pirmieji Leos sukurti vaidmenys man atrodė ekscentriški, ji visad vaidino rafinuotą moterį, apie kokias dažnai svajoja vyrai, ypač režisieriai vyrai, kurie, mano nuomone, į ją žvelgia su geismu. Ir nieko čia keisto, tai – kino dalis. Lea visad buvo aistros

objektas, ji atliko daug įmantrių moterų vaidmenų, tos moterys – išgalvotos ir itin nekasdieniškos.

Tai ir buvo įdomiausias darbo su ja aspektas – vaidinti eilinę moterį Leai buvo savotiška egzotika po to, kai pabuvo ekscentriška žurnaliste, mūza... Paskutiniuose savo filmuose ji nuolat įkūnydavo nerealistiškas, nepasiekiamas moteris. Mano filme ji tapo labiau prieinama, ir manau, kad ji jautėsi nejaukiai, tarsi užtildyta ar netenkanti pagrindo po kojomis. Juk pastarieji jos vaidmenys buvo ryškūs ir efektingi. Galiausiai Lea pati pripažino, kad pasibaigus filmavimui jautėsi daug labiau užsidariusi, palyginti su ankstesniais vaidmenimis, kuriuose jausdavosi tarsi apnuoginta.

Manau, ją pakeitė vaiko gimimas ir nusistovėjęs gyvenimas, galbūt tai įnešė brandos? Kaip manote?

Na, kaip ir visi, ji subrendo. Ko gero, vaiko gimimas pakeitė ją kaip aktorę. Man regis, tai pirmas jos mamos vaidmuo, neskaitant panašaus vaidmens Džeimso Bondo filme. Ir štai – mano filme ji dirba, yra mama, prižiūri kitus žmones. Nėra ta, kuri tik būna dėmesio centre, bet įsiklauso, rūpinasi kitais. Taigi jos santykis su kamera visiškai kitoks. Įdomu, kad filmo veikėja yra paprasta moteris, o kartu ir senamadiško kino braižo moteriškas personažas. Ar galite pakomentuoti šią idėją?

Nemėgstu žodžio „senamadiška“, bet manau, kad daugelis žmonių tai patiria ir išgyvena. Kartais tiesiog įsimyli ir ne visada išsirenki tinkamą žmogų. Atsiduri situacijoje, kai myli žmogų, kuris įsipareigojęs kitam, ir tada tenka spręsti: ar iškelti skandalą ir tą žmogų palikti, ar jo laukti, nes tai gali būti labai romantiška. Pasitikėjimas ir laukimas – tai dalis meilės, bent jau aš ją taip suprantu. Taigi ji įsimylėjusi. Galbūt tai senamadiška.

Keista, kad Lea, „Mano žmonos istorijoje“ vaidinusi vyrą kankinusią žmoną, šiame filme yra paliekama. Įdomus kontrastas.

Taip. Tiesa, ji dažnai vaidino žiaurią moterį, tiksliau, ne žiaurią, o pavojingą.

Kuo skiriasi filmų kūrimas anglų ir prancūzų kalbomis?

Labai skiriasi. Kurdama filmą prancūziškai, ne tiek kalbine, kiek teritorine prasme daug labiau jaučiausi savo kailyje. Man patiko pabūti toli nuo namų kuriant

„Bergmano salą“ ar ankstesnius savo filmus. Kartais atstumas išlaisvina. Kai kurie režisieriai visą savo karjerą filmuoja tik savo gyvenamoje teritorijoje, tai irgi įdomu, bet man nesinori įstrigti namie. Kartais labai gera sugrįžti, ir būtent tai pajutau režisuodama „Vieną gražų rytą“ – tarsi būčiau grįžusi namo. Dabar vėl mielai pabėgsiu nuo Paryžiaus, jo triukšmingų gatvių ir slegiančių ligoninių.

Ar palaikote ryšius su aktoriais? Prisiminiau „Bergmano salą“ ir Vicky Krieps... Su didžiąja dalimi aktorių palaikau. Itin glaudžiai bendrauju su pirmojo filmo aktoriais. Žinoma, palaikau ryšį ir su Vicky. Dažnai susirašome žinutėmis, bet dar neradome progos gyvai susitikti, viliuosi, pasimatysime prieš man išvykstant iš Kanų. Išties daugelis aktorių tapo mano draugais. Man jie tarsi šeima. Bėda ta, kad, kuo daugiau filmų sukuri, tuo didesnė tampa šeima.

Ar norėtumėte sukurti dar vieną filmą su Andersu Danielsenu Lie?

Mielai darkart su juo padirbėčiau. Labai juo žaviuosi! Buvo smagu bendradarbiauti, labai patiko ir kiti filmai, kuriuose jis vaidino. Filmavimas su juo paliko neišdildomą įspūdį, tikrai norėčiau tai pakartoti.

Minėjote savo pirmąjį filmą. Kaip dabar, žvelgdama atgal, vertinate savižudybės sceną jame?

Savižudybės scena buvo mano antrajame filme. Darkart nežiūriu savo filmų. Pernelyg bijau nusivilti.

Nebijokite.

Verčiau jau pasilaikysiu turimus įspūdžius apie filmą, nei jį žiūrėsiu dar kartą. Esu ištikima savo filmams ir aktoriams, bet baugu, kad imsiu pernelyg vertinti techninę filmo pusę, pasipils: „Et, nereikėjo šiuo kampu statyti kameros“ ir panašiai... Nežinau, ką atsakyti, jau daugybę metų nemačiau tos savo juostos.

Kas jums smagiau – filmuoti ar išleisti filmą?

Labai mėgstu filmavimus. Tiesa, kartais jie kelia didžiulę įtampą, kuri būna tokia stipri, kad susimąstau, ar dar ilgai režisuosiu – ir kalbu visiškai rimtai. Ypač pastarųjų metų patirtis privertė susimąstyti apie tai, kad ūmus stresas galėtų priversti nustoti režisuoti, bet kol kas vis dar labai mėgaujuosi filmavimais. Filmų kūrimas – didžiausią paguodą man teikianti veikla.

LEA SEYDOUX: „PIRMĄKART VAIDINAU PAPRASTĄ ŽMOGŲ“

Mios Hansen-Løve filme „Vieną gražų rytą“ Lea Seydoux vaidina jauną moterį Sandrą, kuri turi dukrą ir sunkiai sergantį tėvą. Vieną rytą Sandrai sutikus buvusį mylimąjį, atbunda jausmai. Specialiai „Scanoramai“ skirtame interviu Natalija Serebriakova kalbasi su L. Seydoux apie jos veikėją, darbą su įvairiais režisieriais ir filmavimąsi per pandemiją.

Ką darytumėte staiga supratusi, kad „ir šitai jau dariau, man tai nieko naujo“?

Su kiekvienu filmu vis neriu į naują nuotykį. Gal nuskambės keistai, bet nesijaučiu kaip profesionali aktorė. Kaskart atrodo, kad vaidinu pirmame savo filme. Stengiuosi nenaudoti gudrybių, bandau tiesiog ištirpti režisieriaus vizijoje.

Taip nusprendėte pirmą karjeros dieną ar?..

Ne, taip tiesiog susiklostė. Savo gyvenime visuomet jaučiau pastovumą ir ramybę. Turėjau daug draugų iš įvairių šalių… Vaikystėje nusišypsojo sėkmė daug keliauti, net Afriką aplankiau. Man tekdavo nuolat prisitaikyti prie aplinkybių, ir manau, kad tai suformavo dabartinę mano asmenybę – labai mėgstu susitapatinti.

Ar stipriai reikėjo tapatintis su filmo „Vieną gražų rytą“ veikėja? Ji labai „kasdieniška“, jaučiuosi, tarsi ją pažinočiau. Kaip jautėtės atlikdama šį vaidmenį?

Tiesa, pirmąkart vaidinau paprastą žmogų. Daugeliui šis filmas dėl to ir yra itin artimas, nes su veikėja lengva tapatintis. Ji išgyvena labai paprastas,

bet mums visiems pažįstamas emocijas, pavyzdžiui, kokie jausmai apima tėvui sunkiai susirgus. Šis filmas liečia tokius elementarius dalykus, kaip meilė ir mirtis. Mano nuomone, geriausi filmai – paprastomis temomis. Tarkime, „Adelės gyvenimas“ tėra kino juosta apie meilės istoriją. Veiksmas sukasi apie meilę ir aistrą, bet žiūrovai lieka ypač sujaudinti. Manau, tai glūdi gyvenimo banalybėje... Juk pats gyvenimas yra banalus, meilė, mirtis – visi su tuo susiduria. Galbūt „magiška“ būtų netinkamas žodis, bet tai ypatinga. Ir banalume yra ypatingumo...

Ir giliausių patirčių...

Taip, būtent.

Ar veikėja Sandra – melancholiška? Mano manymu, kaip aktorė ir žmogus esate šiek tiek melancholiška, tuo persmelktas ir filmas? Žinau, kad aktoriai neretai sunkiai išgyvena liūdesį, kokia jūsų patirtis?

Taip, aš melancholiška, turiu šią savybę. Ji man įprasta, manau, kad taip jaučiuosi visą gyvenimą, nuo pat mažumės.

Bet ar mėgaujatės melancholija? Tai labai gražus jausmas…

Taip, ji man patinka. Nelaikau to liga. Tai mano būdo bruožas, negana to, aš nostalgiška. Šiame filme jaučiau labai stiprų ryšį su savo veikėja, pajutau empatiją. Mano galva, tai aktorystės pagrindas. Minėjote, kad dirbote su įspūdingais režisieriais, todėl įdomu, ar kurdama naujus personažus perimate režisierių idėjas? Ko išmokote dirbdama su M. Hansen-Løve?

Idėjų neperimu, nes būna neaišku, ką noriu perimti, tai veikiau abstraktu. Tiesa, filmai padėjo man geriau suprasti gyvenimą. Jaunystėje nesuvokiau gyvenimo kompleksiškumo, mąsčiau dualistiškai, matydavau tik juoda arba balta. Su amžiumi imi giliau užčiuopti ir tam tikru atžvilgiu atjaunėji – vėlesniame gyvenimo tarpsnyje imi suvokti tai, ko anksčiau nesupratai. Atradau įvairių jausmų niuansų, sužinojau apie gyvenimą, santykius, meilę ir mirtį… Viso to išmokau iš filmų. Todėl ir mėgstu kiną, bet ne vien jį. Knyga, muzika, paveikslas – man patinka viską išjausti. Pasijuntu gyva, kai kas nors mane paliečia.

Kaip jautėtės per koronaviruso pandemiją? Festivaliuose turėjote pristatyti daugybę filmų.

Žinote, jausmas buvo fatališkas, nes negalėjau nieko pakeisti. Tiesiog priėmiau situaciją.

Šeši filmai per metus – stulbinama!

Taip, išties daug.

Visuomet tiek daug dirbate?

Ne, taip susiklostė dėl pandemijos. Bet jaučiu, kad baigusi filmuotis viename filme tiesiog atiduodu viską į žmonių, žiūrovų rankas…

Tai, ką pasakojate, atspindi jūsų veikėjos Sandros gyvenimą, moteris plėšosi tarp dviejų vyrų, stengiasi iš visų jėgų, bet tam tikru atžvilgiu iki galo nesiaukoja, aiškiai nemato, tarsi stokotų brandos suvokti, kad turi teisę į savo gyvenimą.

Taip, filmuojuosi tam, kad pasislėpčiau nuo žmonių, ir tiek.

Įdomu, ar žinote, kad esate nominuota geriausia aktore Vengrijos kino apdovanojimuose?

Taip, taip.

Tuomet lengviau pereiti prie klausimo, kaip vertinate apdovanojimus?

Būti apdovanotai – smagu, bet į kiną nežvelgiu kapitalistiškai, nieko panašaus. Gal Amerikoje kinas ir laikomas verslu, pramone. Prancūzijoje – irgi taip, tik čia žymūs režisieriai ir kūrėjai labiau pripažįstami, galbūt dėl to jie laisvesni. Amerikoje kinas supramonintas ir dar itin politiškas. Skiriasi vizijos. Žinoma, smagu sulaukti apdovanojimų, be galo džiaugiausi gavusi „Auksinę palmės šakelę“. Labai sunkiai dirbau, tad apdovanojimas – nuostabi dovana. Bet man geriausias įvertinimas – palytėti žmones, gera, kai prisibeldžiu į kitų širdis. Tai viskas, ko man reikia.

Jūsų veikėja Sandra labai stoiško būdo, nekelia isterijų, išlieka rami –ar ir pačiai priimtina tokia nuostata į gyvenimą? Įdomus klausimas... Galiu kalbėti tik už save – nesu labai rami, bet manau,

kad pirmiausia reikia pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis. Be to, tam, ką vaidinu filmuose, randu atitikmenį gyvenime, mėgstu įprasminti, man patinka, kai dalykai – reikšmingi. Pavyzdžiui, gyvenime man būtinas grožis, be jo negera. Grožis man yra menas. Ir mene randu grožio, kalbu apskritai, ne tik apie kiną, bet ir muziką, dailę – meno patyrimas išbudina gyvenimui. Tai padeda pamatyti gyvenimo grožį. Pats gyvenimas – tragiškas ir labai sunkus. Tiesiog stengiuosi ieškoti jame grožio. Juk būtis neturi prasmės, argi ne mes patys ją įprasminame? Renkiesi, kokią reikšmę nori suteikti. Bandau viskame atrasti grožį ir pažinti meną, ir netgi asmeniniame gyvenime, santykiuose su draugais ir šeima – visur stengiuosi įžvelgti tai, kas gražu.

Man patinka jūsų pasvarstymai apie grožį, žinant, kad ką tik nusifilmavote Davido Cronenbergo filme.

Tai įdomu, nes Davidui grožis – kūnas ir organai. Jam tai pats gražiausias dalykas. Taigi grožis neišvengiamas. Ir labai įdomu, kad kiekvienas jį suvokiame savitai.

O kaip bus su „Emanuele“?

Dar neaišku. O kad žinočiau.

Sutikote vaidinti dėl Audrey Diwan?

Taip. Labai džiaugiuosi šiuo projektu ir nekantrauju, tik dar niekas neaišku. Labiausiai džiugina tai, kad mudvi su Audrey bemaž to paties amžiaus, esame kone tos pačios kartos atstovės, abi norime įgarsinti šiuolaikinių moterų balsą, parodyti, ką reiškia būti šių laikų moterimi. Žinoma, tema vystosi per santykio su seksualumu prizmę, bet apie tai su Audrey nekalbame, pati ji sako, kad „Emanuelėje“ nori vaizduoti moteris, kurias sutinka kiekvieną dieną, kurias pažįsta, bet nemato jų šių laikų filmuose. Tiesa, kad filmo tema kine dar neištyrinėta, juo labiau to nedarė režisierės moterys. Norime papasakoti apie moterišką aistrą, ji man be galo įdomi.

Vaidinote daugybėje filmų, dirbote su įvairiais režisieriais, regis, sąrašas –begalinis. Ar kino aikštelėje jaučiatės tarsi kitoje realybėje, tartum svajonę įgyvendinusi? Jaunystėje žiūrėjote filmus, o šiandien dirbate su kino garsenybėmis.

Taip. Tiesa. Jaunystėje nesvajojau tapti aktore. Vis tenka įsižnybti: „Ką aš čia veikiu?“ Kartais netikiu, kad dirbu su Danieliu Craigu. Negi išties? Kita vertus, nedarau skirties tarp savo darbo ir gyvenimo, todėl savo veiklą vertinu labai rimtai. Tai mano gyvenimas. Kinas – mano gyvenimas. Taip jau yra, kitaip ir neįmanoma, tiesiog atradau būdą, kaip save išreikšti. Ir jei to neturėčiau, būtų baisiai liūdna. Nes man būtina išreikšti viduje sukylančias emocijas. Dirbau su daugybe skirtingiausių žmonių, ir man tai labai patinka. Manau, kinas – tai atskira kalba, neturinti jokių ribų. Norėčiau išbandyti visų įmanomų žanrų filmus. Tai mane ir žavi – labiausiai mėgstu prisitaikyti, jaučiuosi lyg chameleonė. Man patinka keistis.

Girdėjau, kad Prancūzijoje menksta žiūrovų susidomėjimas kinu, ir pandemija dar labiau pablogino situaciją. Ar nejaučiate, kad situacija tampa vis trapesnė dėl internetinių platformų ir mažėjančio kino teatrų lankomumo?

Taip, tai išties trapu. Man regis, nesu žiūrėjusi filmo internetinėje kino platformoje, nejuokauju. Vaikštau į kino teatrus. Mėgstu filmo žiūrėjimo patirtį kine, nesugebu filmų žiūrėti namie, man reikia labiau įsijausti. O dėl kino platformų… Situacija gąsdinanti, žmonės tampa vis labiau individualūs, o kinas – bendruomeniška veikla, iš dalies tai yra bendras patyrimas. Man šiek tiek baisu, kad žmonės vis labiau atsiskiria vieni nuo kitų.

Berlyno kino festivalyje „Ypatingą paminėjimą“ pelniusiame filme režisierius Michaelis Kochas pakelia pasiaukojančios meilės istoriją į svaiginančias metafizines aukštumas. Ana – atokaus Alpių kaimelio numylėtinė, viena auginanti mažametę dukrą. Markas – ne iš vietinių; jis atvyko iš lygumų padėti ūkininkams su sunkiais sezoniniais darbais. Ji yra tarsi greitas ir gaivinantis kalnų upelis, o jis toks pats tylus, nejudrus ir galingas, kaip jo švelniai mylimi buliai. Jų santykiams pritaria ne visi, bet Ana su Marku jaučiasi saugi, ir vestuvių netenka laukti ilgai. Tačiau jauną ir laimingą šeimos pavasarį pakeičia iššūkių pilnas ruduo. Marką pradeda kamuoti stiprūs galvos skausmai, ir jam vis sunkiau sekasi valdyti savo impulsus. Marta Balaga kalbasi su filmo „Trys žiemos“ režisieriumi.

MICHAELIS KOCHAS: „SUSIDŪRĘS SU ARTIMOJO MIRTIMI, STOJI Į AKISTATĄ SU SAVO MIRTINGUMU“

Atšiaurus filmo „Trys žiemos“ Alpių kraštovaizdis toli gražu neprimena blizgančio, idiliško Šveicarijos įvaizdžio, kurį daugelis yra susikūrę. Norėjau, kad istorija rutuliotųsi įdomesniame kalnų pasaulyje nei tas atvirutinis kraštovaizdis, kuris šmėsteli pagalvojus apie Šveicariją. Gyvenimas kalnuose retai kada būna malonus, išgyventi juose labai sunku. Filmavome siaurame, stačiame slėnyje, buvo ypač keblu. Kadangi žiemą saulė neperkopia kalno viršūnės, kaimo bažnyčią mėnesiui užtemdo šešėlis. Ten tvyro kita energija nei turistams išdailintame kalnų miestuke. Be to, ieškojau vietos, kurioje žmonės pragyventų iš Alpių žemdirbystės, o ne iš turizmo. Štai kodėl vietinių santykis su gamta, kurią taip sunkiai dirba, yra artimas ir ypatingas. Iš esmės filme veiksmas sukasi apie tai, kaip žmogiškasis santykis su gamta formuoja požiūrį į mirtį, į ligą. Kalnai man pasirodė įdomi ir tinkama vieta šioms temoms plėtoti, juose tiesiogiai juntama gamtos galia.

Supanti gamta tarsi priverčia veikėjus pasijusti menkus. Ką norėjote atskleisti kalbėdamas apie šį nepaprastą bendruomenės santykį su gamta?

Filme veikėjai nuolat dirba. Esu įsitikinęs, kad kalnų gyventojai būtent dėl fizinio darbo ir atšiaurių sąlygų turi glaudų ryšį su juos supančia gamta. Nepaisydami metų laiko ar oro sąlygų, jie dirba priklausydami nuo gamtos, kuri vis parodo savo destruktyvią jėgą. Tie, kas augo kalnuose, suvokia, kad gamta – stipresnė už žmogų. Sniego griūtys, pūgos ir uolų nuošliaužos – tos galios įrodymai. Alpių gyventojai turi su tuo susigyventi ir nuolat jaučia gamtos didybę. Tokios patirtys formuoja žmogų, jos vėliau atsispindi požiūryje ir gyvenimo iššūkių įveikoje. Ir, žinoma, palyginti su tūkstantmečius egzistuojančiu kalnų pasauliu, mūsų egzistencija gali pasirodyti gana nereikšminga.

Ar buvo sunku išlaviruoti tarp natūralistinio požiūrio ir formalesnių filmo elementų bei struktūros, besikeičiančių metų laikų ir choro giesmių? Ką konkrečiai siekėte atskleisti?

Filmas turi daug dokumentalumo dėl neprofesionalių aktorių, pasirinktų filmavimo vietų ir scenų. Bet pabandžiau šį dokumentinį žvilgsnį sujungti su išgalvota istorija ir aiškiu, formaliu stiliumi. Choras sustruktūruoja filmą į keturis skirsnius, bemaž kiekviena scena filmuojama ilgais, choreografinės sekos kadrais. Dėl to iš pirmo žvilgsnio formalioji kūrinio pusė galbūt kiek kertasi su dokumentine prieiga. Mane domina panašios prieštaros. Esu įsitikinęs, kad

formalumas pabrėžia mano aktorių mėgėjų autentiškumą. Tai sukuria naują matmenį, ir buvau įsitikinęs, kad privalau leisti mėgėjams patiems išplėtoti savo personažus. Visad stengiuosi kuo skaidriau ir autentiškiau iššifruoti kiekvieno žmogaus esatį, kad bent krislas tikrovės persikeltų į ekraną.

Nuo pat pradžių spyriojausi kurti filmą „apie“ kalnų gyventojus – siekiau kurti drauge su jais. Leidausi būti vedamas vietinių. Stebėjau, kaip jie dirba, kaip gano gyvulius, o paskui šias scenas įtraukdavau į siužetą, nufilmuodamas su nedidele komanda. Taip atsirado daugybė filmo scenų, kaip toji, kur šieno ryšuliai nuleidžiami iš ūkanotos viršukalnės. Iš anksto nežinojome, kaip viskas vyks, bet buvome pasiruošę tai nufilmuoti. Pasisekė dėl geros gamybos koordinacijos ir puikaus pasiruošimo. Turėjome mažą, talentingą komandą ir daug laiko. Filmavome trimis skirtingais metų laikais, 70 dienų, aikštelėje turėdami vos 12 žmonių. Daugelis jų turėjo dvigubas pareigas. Kilo nemenkų iššūkių, bet buvo ir smagu stebėti, kaip komanda susitvarko su netikėtai iškilusiomis naujomis atsakomybėmis. Šis procesas mums padovanojo scenas, kurių namie prie stalo nebūčiau sugalvojęs.

Kas įkvėpė parašyti šią ypatingą istoriją?

Neseniai per radiją išgirdau istoriją apie jauną moterį, kurios vyro būdą iš esmės pakeitė išvešėjęs auglys ir jis galiausiai mirė. Panašiu metu auglys pražudė giminaitį, kuris buvo mano amžiaus. Buvau siaubingai sukrėstas. Akivaizdu, kad susidūręs su artimojo mirtimi stoji į akistatą su savo mirtingumu. Pasinėriau į apmąstymus šia tema ir ją tyrinėdamas atradau tris skirtingas istorijas apie žmones, kurie jauno amžiaus dėl ligų prarado partnerius. Darbo medžiaga tapo įvairūs surinkti pokalbiai ir ilgamečių kelionių patirtys, o paskui iš viso to parašiau scenarijų.

Ar siekėte, kad neprofesionalių aktorių vaidyba filme būtų subtili, kone sukaustyta?

Kalnų tyla ir ramybė kuria unikalią atmosferą, kuri neabejotinai formuoja vietos gyventojus. Susidarė įspūdis, kad tas ramumas ir santūrumas atsispindi tiek žmonių tarpusavio elgesyje, tiek bendravime su manimi. Būtent šiuo tonu ir siekiau perpasakoti istoriją ir pažinti vietinius. Nemėgstu filmų, kurie iškart „par-

duoda“ savo veikėjų jausmus. Manau, kad neprofesionalų veiduose galime labai daug atrasti. Ko gero, realūs kalnų gyventojai, su kuriais dirbau, man buvo tiek pat įdomūs, kiek ir filmo personažai. Dalis mano darbo buvo per daug nedramatizuoti veikėjų jausmų, juk dažnai kalnų gyventojų emocijos būna užslėptos. Jų reikia paieškoti lyg kokio paslėpto lobio.

Ar buvo sunku rasti atsidavusius neprofesionalius aktorius Anos ir Marko vaidmenims?

Filmo atranka buvo itin sudėtinga. Užtrukau bemaž trejus metus. Aną vaidinanti Michèle Brand susisiekė pamačiusi laikraštyje mūsų skelbimą. Žinojau, kad filmas labai priklausys nuo jos pasirodymo, tad daugybę kartų atlikome bandomuosius filmavimus. Dažnai susitikdavome, nes siekėme užmegzti stiprų, pasitikėjimu grįstą santykį. Ieškodamas aktoriaus Marko vaidmeniui, bendravau ir nufotografavau daugiau kaip 250 vyrų. Su įdomiausiais kandidatais pakartotinai susitikau jų fermose, kaimuose ar Alpių pievose, kur vasarą jie ganydavo galvijus, ilgai šnekučiuodavomės. Simoną Wislerį sutikome per „Schwingfest“ – šventę, kurios metu vyksta senovinio stiliaus imtynės, paplitusios tarp Šveicarijos ūkininkų. Metus įkalbinėjau Simoną, kol galiausiai jis sutiko. Pamenu pirmą jo reakciją paklausus, ar galėtų filmuotis: „Na, nebent dviem trims dienoms ir jeigu lis.“ Štai ką atšovė! Ūkininkai kalnuose sunkiai dirba, ypač vasaromis. Negali švaistyti nė dienos. Jaučiu didžiulį dėkingumą, kad Simonas ryžosi leistis į šį nuotykį. Svarbu ir tai, kad Markas – kaimo prašalaitis?

Susidomėjau idėja, kad koks nors pašalinis gali sudrumsti mažo Alpių kaimelio kasdienybę. Vietiniai skirtingai reaguoja į prašalaitį, į naujakurį. Kai kurie nuo pat pradžių nusiteikę skeptiškai. O kiti, pavyzdžiui, Aloisas, sutinka Marką atvira širdimi, įvertina jo kitonišką energiją. Kiti lieka įsitvėrę išankstinių nuostatų. Kaimelyje nuaidi įvairūs atgarsiai, kaip nutinka visuomenėje išgirdus žinią, artėjant neišvengiamiems pokyčiams ar grėsmėms. Yra skeptikų, pavojaus šauklių ir tų, kurie pokyčius priima atvirai ir ramiai. Iš pradžių Ana ir Markas labai laimingi, bet vėliau dėl vyro ligos ir pasikeitusio būdo Anai tenka sunkus išbandymas.

Kuo jums buvo svarbus Marko fiziškumas, kalbant tiek apie patį personažą, tiek apie vaidmens atlikimą?

Ko gero, Simonas (Markas) yra kone didžiausio stoto, stipriausias man pažįs-

tamas vyras! Bet net ir jis nėra atsparus ligai, kuri užpuola, nustekena ir sunaikina. Tai svarbus istorijos aspektas – mes susiduriame su dalykais, kurių negalime kontroliuoti. Svarbiausia tai, kaip sugebame su tuo kovoti. Mano galva, apie tai ir yra filmas.

O grįžtant prie Marko fiziškumo: pasirodė įdomu, kad už tvirto, galingo sudėjimo slypi gili melancholija, į šviesą išnyra jautri žmogiškoji esmė. Sąmoningai ieškojau Anos fiziškumui kontrastingo veikėjo – juk ji labai liekna, smulki, bet ištikus nelaimei parodo ramumą ir stiprybę.

Pakalbėkime apie filmo muziką. Ji pasirodė labai įdomi, ar tai būtų Eurodance stiliaus „What is Love“ ar choras, kuris netyla viso pasakojimo metu. Siekėte graikų choro įspūdžio?

Manau, Anos ir Marko istorija labai primena graikiškas tragedijas vien jau pačia pasakojimo struktūra. Likimo smūgis atneša vyrui ligą – auglį, tad porai, ir ypač Anai, kliūva sunkus išbandymas. Norėjau, kad kaimo choras atstotų pasakotoją, komentuotų įvykius. Taip žiūrovai geriau supras, ką iki tol matė, ir gebės lengviau reflektuoti. Istorija pasakojama elipsėmis, besikeičiant sezonams. Matau įdomią sąsają su graikų tragedija.

Nepaisant tragiškumo, filme akivaizdu, kad Ana nėra pasyvi aplinkybių ar vyrų auka. Kas dar, be „tikrosios meilės“, intrigavo itin sunkiame Anos pasirinkime?

Žaviuosi, jei asmuo nekaltina partnerio (partnerės) dėl ligos net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Kita vertus, kiekvienas esame atsakingi už save, savo socialinę ir šeimos aplinkas. Išryškėja plonytė riba tarp pasirinkimų, kaip tokiose situacijose elgtis, ką nuspręsti – tai tikras galvosūkis. Be to, galiausiai netikiu, kad egzistuoja „tikroji meilė“. Meilė gali keisti savo formą.

Man be galo gražu, kad net ir užgriuvus baisioms negandoms Ana išlaiko savitvardą ir toliau kovoja. Ji vadovaujasi savo kompasu, nepasiduoda kaimo bendruomenės įtakai ar religinėms prievolėms. Mano įsitikinimu, tai jai suteikia ypatingos stiprybės. Moteris susitaiko su priklausomybe nuo vyro ligos, bet nepasiduoda širdgėlai. Mano akimis, čia atsiskleidžia unikali žmogaus didybė, kuri mane labai stipriai paliečia ir džiugina.

Šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ vyks ukrainietiškų filmų, kuriuose vienaip ar kitaip kalbama apie aktualiausią šiuo metu klausimą –karą, nacionalinės premjeros.

Filmo „Klondaikas“ europinė premjera įvyko 2022 m. Berlynalėje, vos kelios dienos prieš prasidedant Rusijos karui prieš Ukrainą. Berlyno kino festivalyje „Klondaikas“ laimėjo ekumeninės žiuri prizą, kuris paprastai įteikiamas humanistinio pobūdžio darbams, o prieš tai vykusiame Sandanso festivalyje jis gavo Geriausio režisieriaus apdovanojimą. Ir šie apdovanojimai yra tikrai užtarnauti, pelnyti dėl filme paliečiamos temos.

„SCANORAMOS“ UKRAINIETIŠKŲ FILMŲ PROGRAMA: KETURI FILMAI APIE KARĄ

Kadras iš filmo „Klondaikas“

Marynos Er Gorbach „Klondaiko“ veiksmas vyksta Donbase, nedideliame Grabovo kaime, 2014 m. liepą. Vyrui Tolikui ir žmonai Irkai belaukiant pirmagimio gimimo rusų pajėgų granata sunaikina jų namo sieną. Kiek vėliau beveik toks pat sviedinys pašaus „Boeing MH17“ lėktuvą, skrisiantį virš Grabovo kaimo. MH17 katastrofa buvo pakankamai nušviesta žiniasklaidoje, taip pat būta įrodymų, kad vietos gyventojai plėšė juvelyrinius dirbinius nuo aukų kūnų. Visgi filmas ne apie tai. Jis apie tai, kaip skylė name tapo skyle valstybėje, kaip susiformavo sąlygos hibridiniam karui ar lokaliam konfliktui Donbase tapti nacionalinio lygmens tragedija – Rusijos pajėgų invazija visoje Ukrainos teritorijoje.

Dvilypė ir skausmingai atpažįstama filme yra Toliko, žmogaus, neapsisprendusio dėl savo politinių simpatijų, figūra. Norėdamas išvežti Irką toliau nuo kovų ten, kur ji galėtų gimdyti saugioje vietoje, jis pasiruošęs vykti kad ir į Rusijos kontroliuojamą zoną. Šalia to, jis bičiuliaujasi su „jų“ kariais. Leitmotyvas „tu negali išvykti, tu negali pasilikti“ pasirodo ne tik scenarijuje, bet ir operatoriaus Svyatoslavo Bulakovskio darbe. Net kai kas nors vyksta ne namuose, kamera kartu su žiūrovu desperatiškai siekia jų nepalikti. O kai palieka, ji sulaiko mus nuo katastrofos regėjimo kiek įmanoma ilgiau.

Skylė sienoje taip pat simboliška, ji gali būti tiek vieta stebėti, tiek durimis priešui. Vaiko gimimas gali būti tiek naujo ir šviesaus gyvenimo simboliu, tiek priminimu, kad kažkur gyvena vaikai, kuriems nėra pasaulio be karo. Kontekste to, kas Ukrainoje vyksta dabar, „Klondaikas“ tampa dar aktualesnis: Mariupolis beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus, Chersonas – žiauriausioje okupacijoje, Charkivas taip sugriautas, kad prireiks ilgų metų jam atstatyti. Pernelyg daug ukrainiečių šeimų rado skylę vietoj sienos tiesiogine prasme. Pernelyg daug ukrainiečių moterų negalėjo gimdyti saugioje vietoje.

Moters kare tema tęsiama kitame ukrainiečių filme „Drugelio žvilgsniu“. Filmo herojė Lilija, oro žvalgybos pareigūnė, grįžta iš rusų nelaisvės ir supranta esanti nėščia. Dėl psichologinių priežasčių ji nepasidaro aborto ir nusprendžia turėti kūdikį. Tokia padėtis atrodo nepakeliama jos vyrui, kraštutinės dešinės radikalui Tokhai.

Tai pirmas ukrainiečių filmas, atvirai paliečiantis klausimą, ką reiškia moteriai būti paimtai į nelaisvę. Režisierius Maksymas Nakonečnasprieš filmavimą konsultavosi su kariais, kurių dauguma buvo vyrai, ir viena moteris iškėlė šį klausimą sakydama, kad ji ypač baiminasi būtent tokio scenarijaus. Šiuo metu vyrai ir moterys, „Azovstal“ gynėjai, yra rusų nelaisvėje. Ne taip seniai iš ten grįžusios

paramedikės Julijos Pajevskajos-Tairos liudijimus galima nesunkiai rasti ir paskaityti:

„Nėščios kalinės – nei artimieji, nei valstybė nežino apie jų likimą. Ukrainiečių kovotojas, kurį rusai mušė tris valandas ir tada įmetė į rūsį kaip maišą. Ir tik po dienos jį kažkas aplankė. Miręs kūdikis motinos rankose. Septynerių metų berniukas su kulkų žaizdomis, miręs ant mano rankų, nes čia aš jam jau niekaip nebegalėjau padėti.“ Keturias savaites, ji pasakoja, kaliniai šaukdavo ir mirdavo nuo kankinimų savo kamerose be jokio medicininio rūpinimosi. Taip pat ji nupasakojo Mariupolio siaubus: „Mano draugas, kurio akis aš užmerkiau prieš jam mirštant... Ir kitas draugas... Ir dar kitas, ir dar. Gelbėtojai traukė iš po skeveldrų vyrų ir moterų kūnus, sužalotus neatpažįstamai. Žmonės nešė vandenį iš balų. Namai buvo apiplėšti. Šunys, kadaise buvę naminiais gyvūnais, po miesto gatves tąsė žmonių galūnes.“

Pačiame filme žiūrovai nepamatys visų šių siaubų, apie kuriuos kalbėjo Taira, nes jie realiai vyko per invaziją visa apimtimi. Tačiau iškyla natūralus klausimas, ar įmanoma dokumentuoti šią tragediją čia ir dabar? Daugybė ukrainiečių kino kūrėjų ne tik atsakė į šį klausimą, pasiėmę kameras į rankas, bet ir tiesiog išėję į karą. Šiuo metu Ukrainoje ypatingas momentas – nacionalinės savimonės iškilimo ir susivienijimo apie vieną tikslą – pergalę. Po karo daugybė dokumentinių filmų, parodysiančių karo nusikaltimus Bučoje, Iziume, Hostomelyje, turės būti sukurti. Bet kaip bus su vaidybiniais filmais? Vis dėlto čia, atrodo, svarbu sulaukti tinkamo momento, leisti emocijoms atsitraukti į tam tikrą atstumą. Ukrainiečių režisierė Irina Tsylyk atsisakė dalyvauti vaidybinio filmo apie Bučą projekte dėl etinių priežasčių. Šiuo metu pranešama, kad filmo kūrimą perėmė populiarių komedijų prodiuseris Oleksandras Ščuras ir režisierius Stanislavas Tiunovas. Pirmasis anonsinis filmukas jau buvo pristatytas ir itin dvejopai pasitiktas kolegų kino kūrėjų. Kodėl tokia ypatinga ir tragiška tema kaip Bučos okupacija pateko į buvusių komedijų kūrėjų rankas? Ar šis filmas bus sensacijų vaikymasis ir mėginimas nustebinti Vakarų auditoriją? Kalbama, kad Bučos filmavimas prasidės šių metų gruodį, o užsienio lėšos, skirtos šiam filmui, jau pritraukiamos. Ar ne geriau iš pradžių suvokti tragedijos mastą ir palikti temą ateičiai? Klausimas lieka atviras.

Nors valstybinė parama ukrainietiškam kinui buvo suspenduota ir sumažinta 14 kartų, o platinimas Ukrainoje sulėtėjo, šalies ekranuose tebepasirodo nauji filmai. Kito „Scanoramos“ ukrainietiškų filmų programos filmo „Kaip ten Katia?“

premjeros data vis dar nežinoma, bet tikėkimės, kad jis bus pamatytas ne tik Lokarne, Vilniuje ir kituose festivaliniuose miestuose. Filmas, kurio pagrindinės veikėjos yra mama Ania ir jos paauglė dukra Katia, pasakoja apie kitą skausmingą problemą – korupciją. Kai Katią partrenkia automobilis ir ji atsiduria intensyviosios terapijos skyriuje, Ania, kuri pati yra greitosios pagalbos sesuo, negali dukrai suorganizuoti būtinos medicininės pagalbos, ir mergaitė miršta. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad Katią partrenkė kandidatas į miesto merus, kuris mėgina spausti Anią atsiimti ieškinį iš policijos. Deja, valstybės organų korupcija yra įprastas reiškinys Ukrainos realybėje.

Spalio 18 d. sukanka 5 metai Charkive įvykusiam tragiškam incidentui, kuriame dalyvavo Elena Zaiceva ir kuriame žuvo 5 žmonės. Tąsyk Charkivo centre susidūrė „Lexus RX 350“ ir „Volkswagen Touareg“, o po smūgio „Lexus“ nuskriejo ant šaligatvio ir trenkėsi į pėsčiuosius. Dėl smūgio 5 žmonės žuvo iškart, 6 buvo sužeisti. Viena aukų mirė vėliau. Šiuo metu žinoma, kad E. Zaiceva atlieka bausmę kalėjime, tačiau kadangi elgiasi „gerai“, ji ruošiasi išeiti į laisvę anksčiau. Be jokios abejonės, visais laikais svarbus korupcijos valstybiniuose sluoksniuose, įskaitant kariuomenę, problemos iškėlimas. Kristinos Tynkevyč filmas taip pat labai subtiliai kalba apie mylimo žmogaus praradimo jausmą, ir tai susieja filmą su karo tema. Tai karas to, kas asmeniška, prieš tai, kas vieša, kas privatu – prieš valstybiška, kas egzistenciška – prieš biurokratiška.

Kadras iš filmo „Kaip ten Katia?“

Ukrainietiškų filmų programą taip pat papildo Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Kyjivo procesas“, taip pat kalbantis apie karą, bet ne apie dabartinį, o apie Antrąjį pasaulinį. Nuo 1946 m. sausio 17 iki 28 d. Kyjivo karininkų namuose vyko nacių nusikaltėlių teismo procesas. Buvęs Kyjivo policijos viršininkas leitenantas generolas Karlas Burckhardtas, SS karininkas Georgas Heinischas ir 12 kitų asmenų, kaltintų masiniu civilių naikinimu Ukrainos SSR teritorijoje, stojo prieš teismą. Beveik visi kaltinamieji buvo nuteisti mirties bausme (kartuvėse). Vieša egzekucija įvyko sausio 29-ąją Kalinino aikštėje (dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje). S. Loznicos filmas pateikia vokiečių kareivių teismo, o vėliau ir egzekucijos medžiagą.

Stulbina teisiamųjų, kurie tarsi iš popieriaus lapo perskaito savo nusikaltimų sąrašą, pasyvumas. Kai prokuroras paklausia „bet kodėl tu žudei vaikus?“, vienas iš SS kareivių atsako: „Jie bėgiojo ir trukdė.“ Dinos Proničevos, stebuklingai išgyvenusios žydų bendruomenės sunaikinimą Babin Jare, liudijimai sukrečia – ji tiesiogine to žodžio prasme iššliaužė iš masinio kapo.

Nepamirštamų karo nusikaltimų tema labai stipriai rezonuoja su dabartiniais rusų kariuomenės nusikaltimais Ukrainoje. Tikėkimės, kad valstybė, pradėjusi šį siaubingą karą, bus greitai įveikta, ir ukrainiečių dokumentinių filmų kūrėjai dalyvaus karo nusikaltėlių teisme. Nes norint taikos svarbu ne tik teisingumas, bet ir atmintis, kurią kinas gali išsaugoti.

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konsultantė, tekstų autorė

Natalija Serebriakova

Peter Strickland FLUX GOURMET

2022 | 95‘

JK, Vengrija, JAV | UK, Hungary, US

Yannick Mosimann

JAU SENIAI NEBEBIJAU APAKTI

I Have Not Been Afraid of Going Blind for a Long Time

2021 | 134‘ Šveicarija | Switzerland

Bertrand Bonello

KOMA

Coma 2022 | 80‘ Prancūzija | France

Ursula

Dane Komljen VANDENS PRADAS

Afterwater

2022 | 93

Vokietija, Pietų Korėja, Ispanija, Serbija | Germany, South Korea, Spain, Serbia, US

Kadras iš filmo „Grakštusis kūnas“ (Peterio Tscherkassky eksperimentinių trumpametražių filmų programa)

KONTEKSTAI

PETERIO TSCHERKASSKY AVANGARDINIAI FILMAI

Tie, kas kaip Peteris Tscherkassky pradėjo rimtai dirbti su kinu ir avangardu 8-ajame dešimtmetyje bei 9-ojo dešimtmečio pradžioje, šiuo metu susiduria su daugybe konkuruojančių požiūrių, situacijų ir lūkesčių, su kuriais ši kino medija dabar vargiai bepajėgia susidoroti:

Kadras iš filmo „Laiminga pabaiga“

1. Visuotinai pripažįstama modernaus meno chronologija tam tikru atžvilgiu pasiekė galutinį tašką – arba aklavietę. Panašiai kaip konceptualusis menas, turėjęs, kaip manyta, pakeisti materialius meno kūrinius, avangardinis kinas pasiekė „absoliutų nulį“, medžiagą, celiulioidinę juostą pakeisdamas „išplėstiniu kinu“.

2. Teorija dabar atrodo esanti legitimi, jei ne „galutinė“ meninio veiksmo forma.

3. 7-ajame dešimtmetyje tikėtasi, kad avangardas iš naujos vertybių hierarchijos kino žanrų sistemoje pasipelnys taip pat kaip ir meno pasaulis, tačiau šis įsitikinimas pasirodė besąs iliuzinis.

4. Kino istorijoje bandoma rasti „antrąjį“, neformalistinį avangardą, atsižvelgiant į feminizmą, neomarksizmą ir psichoanalizę. Dėl to naują legitimumą įgyja naratyvas ir figūratyvumas.

5. Video meno pasauliui dabar pateikiamas kaip „post-kino“ avangardas (bent jau technologine prasme), o videomenas kalba naująja masių – televizine –kalba (bent jau techniniu požiūriu).

6. 1981 m. įkurtas muzikinių vaizdo klipų kanalas MTV gana sklandžiai kalba masėms, ir vienas jo patrauklumo aspektų yra žaidimas iškreiptais, paviršutiniškais avangardinio kino istorijos likučiais.

Iš grynojo modernizmo perspektyvos visi šie bandymai regisi linkę į postmodernizmą. Kinas įgavo melancholišką myriop nuteisto kalinio veidą. Tačiau psichoanalizė dabar leidžia vartoti naujas metaforas, pavyzdžiui, S. Freudo aprašytą „stebuklingąjį bloknotą“: kilstelėjus plastikinę plėvelę galima ištrinti tai, kas ką tik parašyta – savotiška tabula rasa. Kartu viskas, kas buvo parašyta, palieka pėdsakus, atveriančius įvairių galimybių. Šiame kontekste P. Tscherkassky kūryba po 1979 m. iškyla kaip paradigma ir atspindi tokios konfrontacijos sukeltą krizę. It priešingybė „nepastoviai masei“, juo labiau tvirtam ir lengvabūdiškam menininko savasties teigimui, ji žingsnis po žingsnio atsargiai tikrina teritoriją, nuolat ją reflektuodama bei likdama atvira nūdienos diskursui. Ji siūlo įvairias avangardinio kino „išgyvenimo strategijas“: mėginimus užmegzti ryšį su tradicija ir ją tęsti, perėjimo sprendimus, skausmingą savianalizę, teorijų formulavimą ir apsibrėžimą, pačios medžiagos išaukštinimą bei istorinės medžiagos permąstymą.

Nuo pat pradžių P. Tscherkassky filmai turėjo susitaikyti su tuo, kad istorinis procesas neapsaugo praeities pasiekimų. Laimė, tai galioja tiek progreso šmėklų

dekonstrukcijai meno istorijos lauke, tiek ir depresijos ar suirutės periodams pergyventi. Todėl menamas atsitraukimas gali virsti išlaisvinančiu gestu prikeliant kiną kaip mediją, kaip yra nutikę per pastaruosius du dešimtmečius. 8-ojo dešimtmečio pabaigos Austrijoje „Super 8“ kino formatas pasirodė kaip meninė priemonė su visai kitokiomis pretenzijomis nei Niujorko ar Berlyno urbanistinės subkultūros („Naujoji banga“ ar „No Wave“). Jaunieji Austrijos kino menininkai – P. Tscherkassky, Dietmaras Brehmas, Lisl Ponger ir kt. – „Super 8“ juostą naudojo ne kaip dokumentinį meno scenos įrodymą, o kaip šalutinę priemonę. Dėl to jie nebuvo priversti nei išsižadėti turtingos Vienos avangardinio kino tradicijos, nei atsilikti nuo praeities pasiekimų, nei įšokti į naująjį videomeno traukinį. „Super 8“ teikiamų galimybių spektras, kuris iki šiol liko neišnaudotas, siūlo trapią išeitį iš redukcionistinės dilemos, apeinant trešo siūlomą šių laikų „absoliutų nulį“: medijos medžiagos gali toliau būti kritikuojamos, tačiau mes vėl grįžtame prie vaizdo (nes tai jau kitoks vaizdas).

P. Tscherkassky 1995 m. sakė: „Super 8“ buvo mikroskopas, kuris leido mums pažvelgti realybei po oda ir vidinį vaizdų gyvenimą padaryti matomą taip, kaip

Kadras iš filmo „Atvykimas“

nebuvo įmanoma jokiu kitu formatu. <...> Geriausia jo ypatybė buvo grūdėtumas. „Raiška“ – tai techninis terminas, reiškiantis kino juostos vaizdo ryškumą. „Super 8“ buvo virš ir už tokių grožybių. Aštrioje ir ryškioje lempinio projektoriaus šviesoje pasimatydavo visiškai kitokia raiška, ypač kai juostos grūde imdavo lietis formos ir iš, atrodytų, amorfiškų kūnų junginių atsirasdavo naujos ir netikėtos formos, kurios tuoj pat vėl prapuldavo toje spalvingoje pirmapradėje putroje. „Super 8“ buvo kinematografijos puantilizmas, impresionizmas ir abstraktusis ekspresionizmas.“

Kad galėtų nevaržomai aukštinti „privatų vaizdų gyvenimą“, P. Tscherkassky turėjo susidurti su daugybe vėlyvojo modernizmo problemų ir pirmtakų, kurie padėjo išvengti bijoto „viskas tinka“ principo arba suprimityvinto postmodernizmo.

Pavyzdžiui, „Meilės filmas“ (1982) – tai vėlyvesnis, kietesnis ir originalesnis sugrįžimas prie struktūrinio kino: tai išblaivinimo ritualas, skirtas kino ideologijos demonams egzorcizuoti. Moteris ir vyras lenkiasi iš perforuotos kino juostos krašto į vidurį, ji – iš kairės, jis – iš dešinės, o juostos kadras neleidžia jų lūpoms susiglausti. Šis judesys rodomas apie 600 kartų ir karštligiškai kartoja aistrą be atsako – tai tradicinio NRI (naratyvinio, reprezentacinio, industrinio) kino pir-

mavaizdis, perteiktas kaip Sizifo mitas. Libidinis kino mechanizmas dar labiau krinta į akis filme „Atostogų filmas“ (1983). „Super 8“ vaizdų „spalvingos pirmapradės sriubos“ troškimas susitinka su vyrišku vojerizmu: moterų kūno dalys ir balsai įtraukiami į flirto santykį su žiūrovu ir tuojau pat tampa jam „neprieinami“ pasitelkiant pasikartojančią rirprojekciją. Menininkas, tarsi savo problemą suvokiantis vojeristas, nustato ribą, ties kuria (pašalintas) vizualinis geismas virsta (pulsuojančiu) geismu medžiagai.

9-ojo dešimtmečio meno pasaulis skelbė, kad pagrindinis klausimas yra „nematerialiosios“ medijos – video ir kompiuteriniai vaizdai. P. Tscherkassky kraštutinį dėmesį tam, kas apčiuopiama, kas „pagaminta“, galima suprasti ir kaip reakciją į šį pokytį. Klausimą nagrinėja filmo „Sustingęs kadras“ (1983) vaizdų turinys

ir itin agresyvus stilius sprendžia šią problemą. Nors pavienių kadrų vientisumas sėkmingai sugriaunamas, medžiaga atsiskleidžia destrukcijoje, griuvėsiuose. Filmo pabaigoje projektoriaus šviesoje išsilydantis kadras suteikia atitinkamą patoso formulę.

„Judesio filmas“ (1984) ir „Manufraktūra“ (1985) – tai pastangos išgelbėti „medžiagą“ iš dalies per nuorodas į „pramoninio“ kino istoriją. Tačiau filme „Manufraktūra“ pagreitindamas kadrus iš reklamų, kuriose daugiausia vaizduojamos moterų kojos ir automobiliai, iki beprotiško tempo, P. Tscherkassky sukuria ir naują kino erdvę – tokias technikas naudoja ir vėlesniuose darbuose. O filme „Judesio filmas“ sugrįžtama prie konceptualiojo kino teikiamų galimybių.

Iš pirmojo Lumière’ų filmo „Darbininkai išeina iš Lumière’ų fabriko“ (1895) paimtas kadras sudėtingu procesu „nuskenuojamas“ ir vėl animuojamas. Tačiau atstumas tarp istorinio artefakto ir šiuolaikinio suvokimo nebeįveikiamas: matomos tik juodos ir baltos dėmės. Menininko naudojama technika panaši į esamo vaizdo skaitmeninimą. Todėl filmas „Judesio filmas“, sukurtas asmeninio kompiuterio eros apyaušryje, kartu yra ir pranašiškas komentaras apie XX a. pabaigos kultūros paradigmų kaitą. Jo padariniai visiškai prilygsta tiems pokyčiams, vykusiems apie 1900 m., su kuriais tapatinamas Lumière’ų vardas. Darbininkai išeina iš Lumière’ų fabriko, „šviesos fabriko“, kino fabriko. „Paskutiniame“ filme jie sugrįžta paskutinį kartą, įkalinti medžiagoje, nematomi, praryti istorinių ir dvejetainių kodų.

Trimis atskirais žingsniais P. Tscherkassky perėjo prie „kino teorijos ir savasties teorijos“ temos, tuo pat perėjo nuo „Super 8“ prie 16 mm ir 35 mm juostos. „Kadras-Priešingas kadras“ (1987), „Tabula Rasa“ (1987–1989) ir „Paralelinė

erdvė: Inter-vaizdas“ (1992) buvo labai paveikti psichoanalitinės kino teorijos; tuo laiku jis keletą metų lankė psichoanalizės terapiją ir bandė šias pažinimo ir apmąstymo formas pritaikyti kine bei savo vaidmeniui geismų mechanizme.

Filmų „Tabula Rasa“ ir „Paralelinė erdvė“ vizualumą iš dalies nulėmė vis didėjantis tuomečių P. Tscherkassky kūrinių pripažinimas. Kartu abu filmai, pasižymintys „teorine dramaturgija“, tyrinėja ribas to, ką įmanoma perteikti kino priemonėmis. Juose paliečiamos giliausios su kinu susijusios bei paties menininko problemos. Tačiau net ir šie „giliausi, tamsiausi“ klausimai gali būti išreikšti tik vaizdais ir dėl to tarsi praranda didžiausią pagrįstumą. Galų gale baltas ekranas „Tabula Rasa“ pabaigoje yra tik dar vienas vaizdas, tiksliau, tas, kuris žvelgia į išorę, į mus, į mūsų vietą pasaulyje ir kine.

Nuo pat pradžios „aralelinė erdvė“ nagrinėja „matymo fiziką“ ir „atminties fiziką“. Šiam tikslui P. Tscherkassky sukūrė unikalius mirgėjimo efektus bei efektus, imituojančius erdvės atskyrimą ir susitraukimą. Tačiau kuo labiau vaizdų griūtyje pasiklysta filme postuluojamas „aš“ ir žiūrovas, tuo žavesnė atrodo vieta, kurią jie ten randa. Regos „fizika“ nepaliaujamai veda žiūrovą atgal prie klausimo, ką ten buvo galima pamatyti. Filmo pabaigą žymi frazė: „Žvalgausi tavęs.“ Akivaizdu, omenyje turimi kiti, likęs pasaulis bei naujai ar iš naujo atrastas vizualumas ar juslumas – kinas. P. Tscherkassky darbo vieta – optinis spausdintuvas – nesunaikina vizualumo ir vaizdavimo, jis juos išsaugo ir padaugina.

9-ajame dešimtmetyje ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje viso pasaulio (post)avangardiniame kine įsigalėjo darbas su rasta arba perdirbta medžiaga. Perėjimas prie rastos medžiagos davė itin daug vaisių P. Tscherkassky kūrybai. Jis išvengė tuo metu madingų klaidingų prielaidų, nenusigręžė nuo savo pradinių tikslų siekti refleksijos ir galiausiai pelnė didelę laisvę ir ramybę dirbdamas šioje kino medijoje, pradedant „Kadras-Priešingas kadras“, vienu geriausių ir protingiausių visų laikų kino anekdotų (teorija), baigiant keistai choreografiška duokle mėgėjų filmams „Laiminga pabaiga“ (1996) ir galiausiai šedevru „Išorinė erdvė“ (1999). Užuot visiškai atsiribojęs nuo NRI filmų, t. y. tradicinių pozicijų, dažnai suteikdavusių avangardui „frustracijos“ aurą ir akivaizdžiai demonstravusių jo perdėtą susitelkimą į visagalį galijotą, jis sąmoningai atvėrė duris Holivudui: „Nebijokite, dar yra apie ką juoktis, nors nebūtinai iš ko juoktis (toks paviršutiniškas požiūris nuvertina tuos lobius, kuriuos galima aptikti „pramoniniuose“ filmuose). Geriau jau juoktis kartu su tais filmais, grožintis jų grožiu, o iš jų žinių ir pasąmoninių elementų kurti naujas žinias.“

Papildomą stimulą šiems kūriniams suteikė ir prasidėjusi pačios medžiagos krizė, kilusi dėl spartaus viso sektoriaus perėjimo prie skaitmeninės gamybos, plėtros ir demonstravimo. P. Tscherkassky rankose „pramoninė“ 35 mm juosta tapo kūnu su vaizdinėmis ir garsinėmis ypatybėmis, atsiduodančiu didžiausiems geismams. Šios medžiagos galimybės dar toli gražu neatgyvenusios ir iki galo neišnaudotos, jos gali būti ne mažiau dramatiškos nei žanriniai filmai ir iliuzijos, kurioms 35 mm juosta paprastai naudojama kaip priemonė „be sąmonės“.

Filme „Išorinė erdvė“ panaudojamas siaubo filmas „Subjektas“. Moteris (Barbara Hershey) įžengia į savo užmiesčio namus ir yra užpuolama nematomos pabaisos, „išorinės jėgos“. Ji apsigina ir laukia kito išpuolio. P. Tscherkassky perdaro šį gan tradicinį holivudinį siužetą į savo istoriją: moteris įžengia į savo filmo vaizdą, kur ją užpuola „monstras“, išorinė jėga, kurią mato tik žiūrovas. Ši jėga – tai žiauri tikrovė, vaizdą supanti erdvė. Jai grasina šviesa, sklindanti per dantytą garso takelį, perforacijos juosta ir „manufraktūros“ garsai, staigi jos pačios atvaizdo reprodukcija, jos vaizdinės erdvės perforacija, filme sustojęs laikas. „Monstras“ siautėja, pašalindamas moterį iš kadro. Jo pergalė atrodo absoliuti, ir scena nurimsta. Tačiau tada moteris pereina į puolimą ir trumpam susigrąžina savo integralią reprodukciją ir balsą. „Monstras“ lieka budėti. Visuose veidrodžiuose matomas moters atvaizdas, ji nenuleidžia nuo jų akių. Priešininkės įsistebeilijusios žvelgia viena į kitą. Jos galėtų būti sąjungininkės. Lygiosios.

Šis antrasis pasakojimas yra materialistinis, savikritiškas ir kriptofeministinis. Be to, tai ir alegorija. Ji pasakoja apie tą krizės akimirką, kai iliuzijos herojus ir šiuolaikinis menininkas-herojus nustoja aklai pulti, kai jie staiga atpažįsta vienas kitą, savo slopinamas, priešingas puses. Vienas mato tikrovę (anapus fikcijos), kitas – fikcinių vaizdų tikrovę. Jie galėtų būti sąjungininkai. Lygiosios.

Tekstas parentas pagal Alexanderio Horwatho esė

„Singing in the Rain. Superkinematografie von Peter Tscherkassky“

Verena Paravel, Lucien Castaing-Taylor DE HUMANI CORPORIS FABRICA

2022 | 115‘ Prancūzija | France

Susanna Helke ŽIAURŪS LAIKAI –SLAUGYTOJŲ DAINOS

Armotonta menoa –Hoivatyön lauluja Ruthess Times – Songs of Care

2022 | 92‘ Suomija | Finland

Sergei Loznitsa

KYJIVO PROCESAS

Kijevskij proces The Kiev Trial 2022 | 106‘ Nyderlandai, Ukraina | The Netherlands, Ukraine

Susana de Sousa Dias, Ansgar Schaefer

KELIONĖ Į SAULĘ

Viagem ao Sol Journey to the Sun

2021 | 110‘

Portugalija | Portugal

Manuela Serra

LAIKO ISTORIJOS

O Movimento das Coisas

Movement of Things

1985 | 85‘

Portugalija | Portugal

Franziska von Stengline

MODERNAUS

GYVENIMO DULKĖS

The Dust of Modern Life

2022 | 81‘

Vokietija | Germany

Inna Sahakyan

SIELŲ AUKCIONAS. NEĮTIKĖTINA AUROROS MARDIGANIAN ISTORIJA Aurora’s Sunrise

2022 | 90‘

Armenija, Lietuva, Vokietija | Armenia, Lithuania, Germany Rekomenduoja

Alain Ughetto ŠUNYS IR ITALAI

NEPAGEIDAUJAMI

Interdit aux chiens et aux Italiens No Dogs or Italians Allowed

2022 | 70‘

Prancūzija, Italija, Belgija, Portugalija, Šveicarija | France, Italy, Belgium, Portugal, Switzerland

KONTEKSTAI

SERGEJUS LOZNICA: „TAVE SUKREČIA ESESININKŲ ABEJINGUMAS“

„Kyjivo proceso“ režisierius apie karus –Antrąjį pasaulinį ir dabartinį

1946-ųjų sausio 17–28 d. Kyjivo karininkų namuose vyko nacių nusikaltėlių teismo procesas. Buvęs Kyjivo policijos vadas, generolas leitenantas Paulas Scheeras, generolas leitenantas Carlas Burkhardtas, SS karininkas Georgas Heinischas ir dar 12 žmonių buvo kaltinami dėl masinių taikių gyventojų žudynių Ukrainos SSR teritorijoje. Beveik visi kaltinamieji nuteisti. Vieša egzekucija įvyko sausio 29-ąją Kalinino aikštėje (dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje, arba Maidane). Sergejaus Loznicos filme „Kyjivo procesas“ užfiksuoti vokiečių kareivių teismo proceso kadrai, vėliau – ir egzekucijos akimirka. Sukrečia kaltinamųjų, kurie tarsi iš popieriaus lapo vardija savuosius nusikaltimus, abejingumas. Prokurorui paklausus: „Bet kam jūs žudėte vaikus?“, vienas SS kareivių atsako: „Jie lakstė aplink ir trukdė.“ Širdį veriantis ir Dinos Proničevos, per stebuklą išgyvenusios žydų sušaudymą Babin Jare, liudijimas – ji tiesiog išropojo iš kolektyvinio kapo.

Iš archyvinės medžiagos sumontuotas filmas „Kyjivo procesas“ tęsia S. Loznicos dokumentinių filmų ciklą apie svarbiausius sovietų istorijos įvykius („Blokada“, 2005; „Įvykis“, 2015; „Procesas“, 2018; „Valstybinės laidotuvės“, 2019) ir yra tiesiogiai susijęs su praėjusiais metais pasirodžiusiu filmu „Babin Jaras. Kontekstas“. Natalija Serebriakova specialiai „Scanoramai“ pasikalbėjo su režisieriumi apie filmo kūrimą ir tų istorinių įvykių sąsajas su dabartiniu Ukrainos ir Rusijos karu.

Kokiais archyvais naudojotės ir kaip su jais dirbote? Šiaip jau tą medžiagą radau kone atsitiktinai ieškodamas medžiagos filmui „Babin Jaras. Kontekstas“. Tai Krasnogorsko archyvas – Rusijos kino ir foto dokumentų archyvas. Pasirodo, ten – maždaug trys valandos medžiagos. Buvo sunku patikėti! Pšenično archyve Kyjive saugoma 17 minučių trukmės kino kronika apie šį procesą. Ir nė vienas iš specialistų istorikų, bent jau tų, su kuriais teko kalbėtis, nežinojo, kad, be šios kino kronikos, yra daugiau kadrų. Paaiškėjo, kad šį procesą filmavo Maskvos centrinė dokumentinių filmų studija. Jie važinėjo iš Maskvos ir filmavo, grupėje buvo ir operatorių iš Kyjivo. Tais pačiais 1946 m. kronika buvo sumontuota, o likusi medžiaga iškeliavo į Maskvą ir greičiausiai ten buvo palaidota. Nežinau, kodėl nuspręsta nekurti ilgametražio filmo. Akivaizdu, kad teismo procesui buvo kruopščiai ruoštasi (kaip ir visiems stalinistiniams procesams), buvo dirbama su kaltinamaisiais, išlikę apklausų protokolai. Filmuotoje medžiagoje matyti, kad kaltinamieji vokiečiai turi kažkokius pakaitinius, iš anksto paruoštus atsakymų į klausimus tekstus. Apima jausmas, kad prokuroras žino, ko klausti, o jie žino, ką atsakyti. Viskas kažkaip surežisuota. Bet tai viso labo mano įspūdis.

Ukrainos saugumo tarnybos archyve pavyko rasti visą teismo proceso stenogramą. Holokausto memorialas Babin Jare ketina šią stenogramą publikuoti. Tikiuosi, tai bus galima padaryti, kai Memorialas atnaujins savo veiklą. Ši publikacija labai svarbi. Pats filmas yra viso labo nedidelis šio proceso akcentas. O teismo procesas truko dešimt dienų, per jį aptarta daug klausimų, paminėta begalė nusikaltimų, kuriuos vokiečių kariai įvykdė prieš taikius gyventojus. Kalbėta ne tik apie Holokaustą, žydų tautybės gyventojų naikinimą, bet ir apie kitų tautybių Ukrainos SSR piliečių naikinimą ir prievartą prieš juos.

Kodėl, jūsų manymu, kaltinamieji tokie abejingi? Ar dėl to, kad procesas buvo surežisuotas? Jie absoliučiai nesipriešina, nesiteisina...

Na, pirmiausia, jiems jau nieko nebelieka... Nors kai kurie visgi teisinasi. Sako, kad nežinojo, nenorėjo, vykdė įsakymą – na, įprasti dalykai. Kad nesuvokė, kas vyksta – tai irgi pasigirsta. Beje, kaltinamieji skirtingi. Yra generolas, kuris nesutinka su kaltinimu ir pasisako labai kategoriškai. Jis teisme buvo ne visas proceso dienas. Galbūt dėl to. Yra karių, kurie savo elgesį aiškina tiesiog tuo, kad vykdė įsakymą. Pavyzdžiui, von Tschammeris, aukščiausio rango asmuo, kuris, mano galva, buvo Melitopolio komendantas. Jis tame dalyvavo jau anksčiau – 1943 m. jam buvo pateikti kaltinimai Charkivo teisme. Pasibaigus pastarajam teismo procesui irgi buvo paskelbti mirties nuosprendžiai. Tačiau von Tschammerio nepakorė, jis buvo išsaugotas kitam teismo procesui, nes į klausimus atsakinėjo labai sumaniai ir dalykiškai – buvo puikiai surepetavęs savo vaidmenį.

Taigi personažai ten skirtingi. Tačiau tave pribloškia esesininkų abejingumas – jie apie žydų šaudymą kalba visiškai ramiai, tarsi aiškintų kokio daikto naudojimo instrukciją ar daugybos lentelę, tai yra be jokios empatijos – tai sukrečia... Ir vis dėlto per visą tą „režisūrą“, kurios neįmanoma nuslėpti ir kurią mato kamera, galima įžvelgti tragediją, prasiveržiančią pro oficiozinį sluoksnį. To neuždangstysi, nenuslėpsi emocijų žmonių, kurie pasakoja, kas nutiko jiems ir jų artimiesiems.

Būtent dėl to nusprendėte įterpti ištrauką su Dinos Proničevos liudijimu, kuris jau įtrauktas į filmą „Babin Jaras. Kontekstas“. Be galo tragiška išgyvenimo istorija...

Ne, ne dėl to. Tas epizodas labai svarbus – tai teismo proceso dalis. Filme „Babin Jaras. Kontekstas“ aš panaudojau keletą epizodų. Šiame filme jie yra svarbūs.

Jame kalbama vien apie teismo procesą, o aname filme – apie visai kitus dalykus. Ir D. Proničevos liudijimai yra neįkainojami įrodymai, pirmą kartą nuskambėję būtent Kyjivo byloje.

Kaip montavote filmą? Ar daug medžiagos nugulė į stalčių?

Medžiagos buvo tik trys valandos, filmą sukūriau valandos ir keturiasdešimt penkių minučių. Stengiausi išsaugoti visa, ką įmanoma išsaugoti. Man tai yra ir istorinis dokumentas, labai svarbus liudijimas apie įvykį, kurį Kyjivo gyventojai beveik pamiršę. Jei praeivių Kyjivo gatvėse paklaustumėte: „Kas 1946 m. sausį į vyko Kyjive?“, mažai kas atsakytų, kad vyko karo nusikaltėlių teismas ir kad jis baigėsi vieša egzekucija, kurioje dalyvavo pusė miesto gyventojų. Galimas daiktas ir visi gyventojai – du šimtai tūkstančių žmonių.

Jei pažvelgtume iššiandienos perspektyvos, kaip manote, ar panašus Rusijos karo nusikaltėlių teismas galėtų įvykti ateityje?

Tai tiesiog neišvengiama. Iš tiesų tokio pobūdžio teismo procesai skirti atkurti status quo ir įvertinti įvykdytus nusikaltimus. Jei to nebus, neįvyks

„normalizacija“, negrįšime į normalų gyvenimą. Kada nors šis karas baigsis, ir gyvi likę nusikaltėliai bus teisiami.

Kaip manote, ar toks teismo procesas turėtų vykti Kyjive, ar kitame Europos mieste? Kokias kardomąsias priemones reikėtų taikyti dalyviams?

Tai visų pirma turėtų būti tarptautinis procesas. Neturiu kompetencijos, kad galėčiau nuspręsti, kokių kardomųjų priemonių reikėtų imtis ir panašiai. Yra tarptautinė teisė, jos ir reikia laikytis. O kur vyks teismo procesas, nėra taip svarbu. Labai tikėtina, kad Kyjive, tuose pačiuose Karininkų namuose. Pagyvensim – pamatysim.

O kaip jūsų ankstesni pareiškimai dėl rusų kultūros atšaukimo –nepakeitėt nuomonės?

Visiška nesąmonė yra ta nenutrūkstanti „diskusija“ apie kultūros atšaukimą; ši absurdiška tema mums tiesiog primetama. Neįmanoma kovoti su saule – tai beprasmiška. Neįmanoma išgerti jūros. To neįmanoma padaryti. Lygiai tas pats su kultūra. O žmonės, reikalaujantys ką nors „atšaukti“, tiesiog nesupranta, ką šneka. Pavyzdžiui, yra keturi kompozitoriai, kurie visiškai pakeitė, transformavo XX a. muziką. Jų kūriniai suformavo naują klasikinės muzikos raidos kryptį. Kas tie kompozitoriai? Vokietis Mahleris ir trys rusai: Šostakovičius, Prokofjevas ir Stravinskis. Jūs nieko nepadarysit, muziką turime tokią, kokią turime, šių keturių kompozitorių dėka. Jeigu norite juos uždrausti, teks uždrausti ir visa kita, kas iškilo dėl jų įtakos. Ir taip visame kame.

Pavyzdžiui, kaip jūs galite iš Kyjivo miesto istorijos išbraukti Bulgakovą? Bulgakovas parašė vieną geriausių knygų apie Kyjivą – „Baltąją gvardiją“. Nėra nė vieno įrodymo, kad Bulgakovas būtų niekinęs Ukrainą, ukrainiečių kalbą ir panašiai. Mano galva, visa šita niekam nežinomų ukrainiečių rašytojų grupė, dabar bandanti „atšaukti“ Bulgakovą, tėra laikinas reiškinys, pilkumo, kvailumo ir absurdiškumo triumfas. Barbariškumas. Kadaise buvo daužomos antikos skulptūros. Bet ilgainiui tas statulas atkasdavo ir vėl pastatydavo ant pjedestalo.

VÉRÉNA PARAVEL IR LUCIENAS CASTAINGAS-TAYLORAS: „SIEKIAME ATVERTI MŪSŲ KŪNUS IR PAŽVELGTI Į JUOS NAUJOMIS AKIMIS“

Prieš penkis šimtmečius anatomas André Vésale’as pirmą kartą istorijoje atvėrė žmogaus kūną mokslui. Šiemet bebaimių dokumentininkų pora, žvelgdama per petį chirurgams, traumatologams ir kitiems daktarams, atveria žmogaus kūną kinui. Kartais nerdamas į J. Pollocko abstraktųjį ekspresionizmą, kartais flirtuodamas su „kūniškuoju siaubu“, filmas „De Humani Corporis Fabrica“ iš arti – kartais pernelyg arti – parodo, kuo tikrasis vidinis grožis skiriasi nuo to, kurį taip dažnai poetiškai mėgstame priešinti išoriniam. Jeanas Michelis Frodonas pasikalbėjo su filmo kūrėjais.

Kokia buvo pirminė „De Humani Corporis Fabrica“ idėja?

V. P.: Galvodami apie tai, kaip šiuolaikinė medicina pasitelkia kino priemones, kad išplėstų savo matymo galias, panorome pabandyti padaryti priešingai – pasiskolinti medicinos priemones kinui, kad galėtume pamatyti žmogaus kūną taip, kaip beveik niekas iš mūsų niekada nemato, ir pralaužti įprastinį žvilgsnį į savo kūną bei pasaulį. Pateikti kūniškesnį, materialesnį vidinio mūsų pasaulio vaizdą, kuris sykiu leidžia mums išvysti savo pažeidžiamumą: gyvenimo trapumą ir nuolat šalia šmėžuojančią mirtį. Filmuojant tokiu būdu, daugiausia savo kūno „viduje“, atsiskleidžia ir gaivališka jėga, kuri mums ir mūsų kūniškajam „aš“ suteikia gyvybės. Supratome, kad ligoninė yra teatrališka erdvė, netgi tragiška: tai savotiškas kūnas, talpinantis savyje kitus kūnus ir veikiantis juos. Ligoninė – tai visuomenės organas, kuris laiko visuomenės veidrodį ir dažnai iš anksto nusako netrukus įvyksiančius socialinius pokyčius. Joje koegzistuoja organai, funkcijos ir sistemos. Šis filmas yra ir anatominė to organo studija.

L. C. T.: Buvo noras nukreipti žvilgsnį vidun, paimti akis, apsukti ir pažiūrėti, ką jos matys mumyse kaip psichofizinėse būtybėse. „De Humani“ yra ilgo proceso rezultatas. Kaip ir visi mūsų filmai, jis išaugo iš ilgamečių tyrinėjimų ir filmavimų. Iš pradžių mintyse turėjome tokią frazę: „Jei negali patekti į Harvardą gyvas, gali patekti negyvas.“ Toks kvailas juokelis apie tai, kad visi aukoja savo kūnus Harvardo medicinos mokyklai, nors kitoms mokykloms trūksta lavonų anatomijos pratyboms. Egzistuoja visa tarptautinė prekyba tais kūnais, kurie dažnai yra sukapojami, parduodami ir išsiuntinėjami po visą pasaulį – ir visa tai oficialiai daroma dėl mokslo. Taip susidomėjome organų persodinimu iš gyvų ir mirusių donorų, o tada ir transžmogiškumo klausimais. Kalbant apie patį filmavimą, iš pradžių manėme, kad filmuosime tik kūno viduje. Kaip ir monumentaliajame Vezalijaus veikale, nuo kurio prasidėjo visa šiuolaikinė Vakarų empirinė anatomija, ketinome kurti filmą iš septynių dalių, „libri septem“ – kiekvienoje būtų dokumentuojamas mūsų vidus septynių pažangiausių operacijų metu, vaizduojamas septyniais skirtingais medicininės vizualizacijos būdais septyniose skirtingose kultūrose ir kalbose. Tačiau tai viršijo mūsų biudžetą ir galimybes, be to, atrodė perdėm schematiška ir konceptualu. Todėl pradėjome filmuoti Bostono ligoninėse. Medikai ir pacientai dažnai noriai mus priimdavo, tačiau tvarkyti leidimus su administracija buvo košmaras. Maždaug tuo metu nusišypsojo laimė susipažinti su François Crémieux, kuris tuomet vadovavo penkioms valstybinėms ligoninėms

Paryžiaus šiaurinėje dalyje. Neįtikėtina, bet jis iš esmės uždegė mums žalią šviesą filmuoti tose ligoninėse bet ką. Jos tapo viso filmo veiksmo vieta. Nors šis filmas unikalus, jis atliepia jūsų darbą Sensorinės etnografijos laboratorijoje. Kokios sąsajos tarp šio naujo projekto ir jūsų ankstesnio darbo?

L. C. T.: Kai kam mūsų kūryba atrodo kaip siekis reliatyvizuoti žmoniją ir įprasminti ją platesniame ekologiniame ar net kosmologiniame kontekste. Ir tai, sakyčiau, yra pusiau tiesa. Tačiau ne visada, kaip filmų „Somniloquies“ ar „Caniba“ atveju. O šiame naujame filme dar labiau susitelkiama į žmogų, net ir bandant įvardyti žmogaus ir nežmogaus tarpusavio priklausomybę ar mūsų vietą tarp technologijų bei platesniame už mus kosmose. Tikimės, kad kūne slypinčių neišmatuojamų kraštovaizdžių ir skysčių tyrinėjimas leis mums naujai suprasti ar bent jau pajausti, kokie mes ypatingi padarai.

V. P.: Visoje savo kūryboje laviruojame tarp grožio ir siaubo. Kaip ir kituose mūsų filmuose, yra politinis aspektas, kuris ne iš karto atsiskleidžia ir nėra skelbiamas kaip toks. Tačiau stengiamės suprasti, kaip padarai yra sudėti. Taigi tyrinėjome kalbas, tiek vaizdines, tiek garsines, kurios suteikia prieigą prie iki šiol nepastebėtų tikrovės aspektų. Kiekviename darbe mums buvo itin svarbu kvestionuoti tabu, nagrinėti, kodėl ir kaip taikomi apribojimai ir represijos. Šiuo atveju tabu, kurį gvildename šiame filme, yra susijęs su mūsų prigimtiniu ribotumu tiek santykyje su mirties neišvengiamybe, tiek su kiekvieno kūno ribomis: riba čia reiškia fizinį kūną, tą akliną odos apvalkalą, kuris taip pat yra riba, apibrėžianti individualumą kaip vertybę, galbūt riba, kuri yra pervertinta, riba, maskuojanti, kiek mes esame ir kolektyvinės būtybės. Tad mūsų filmuose neišvengiamas transgresyvus aspektas, kuris mums atrodo itin svarbus. Manome, kad yra etinių ir neetinių transgresijos būdų.

L. C. T.: Kūno (ne)baigtinumą įvairiais būdais suponuoja tiek įvairios chirurginės procedūros, kuriomis tarsi „taisomas gyvasis“, tiek beribės mėsos platybės ir raukšlės, randamos mūsų kūnuose. Peržengę odos barjerą, įžvelgiame savo begalybę, kuri yra pramaišiui dieviška ir visiškai profaniška – ir išreiškianti, ir pasiduodanti profaniškumui, taip pat ir keičianti į gera, ir traumuojanti.

Kokias kinematografines priemones naudojote kurdami tokį įspūdį, kuris taip ir lieka aiškiai neišreikštas?

V. P.: Reikėjo atsidurti kūno viduje ir užblokuoti arba peržengti tą pirminį refleksą: „Oi! Kaip šlykštu...“, kad pradėtų rastis peizažai, leidžiantys suvokti, jog atsidūrėme visiškai nepažįstamame pasaulyje. Tai įvyksta tuo pat metu, kai tam tikrais atvejais girdime labai banalius, netgi lėkštus dialogus, leidžiančius įvertinti ligoninėje vykstančio judesio poveikį, ypač operacinėje, kur jo efektas įspūdingiausias, bet ne tik. Vienas išteklių, padedančių tai apčiuopti, yra trukmė: norint pasiekti tokias dimensijas, reikia tam tikro laiko. Tada staiga atsiskleidžia grožis, tiksliau sakant, toks tekstūrinis vaizdų stiprumas, kuriam paprastai nesame pasiruošę ir prie kurio nesame pripratę.

Kokie kinematografiniai metodai buvo naudojami, kad būtų sukurtas toks suvokimas, kuris niekada nėra aiškiai išreikštas?

L. C. T.: Iš pradžių nenorėjome filmuoti savęs, ketinome apsiriboti tik griežtai medicininiais vaizdais, naudojamais įvairioms operacijoms palengvinti. Kartais šiuos vaizdus filmuoja chirurgų valdomi robotai. Tikėjomės, kad pavyks atsiriboti nuo grynai medicininio instrumentarijaus ir leisti išryškėti kitoms jame glūdinčioms savybėms. Tuo pat metu įrašėme garsą, dažniausiai sklindantį iš už kūno, ir sinchronizavome jį su vidiniais vaizdais. Sinchronizuotas išorinių garsų ir vidinių vaizdų derinys dažnai būdavo siurrealus, kai kiekvienas iš jų papildydavo ir dažnai radikaliai pakeisdavo kito prasmę. Tačiau netrukus dėl kažkokių priežasčių pradėjome filmuoti ir save – išorėje, tačiau labai arti pacientų ir medikų kūnų. Kalbėjome apie savo transgresijas, kad galėtume suvokti tai, ko kitaip nebūtume galėję suvokti, tačiau mūsų transgresijas taip pat reikia suvokti platesniame kontekste – daugybę kūno ir asmens transgresijų, vykstančių medicinos pasaulyje; ne mažiau svarbūs ir visi įpjovimai, svetimkūnių išpjovimai... taip pat galybė į kūną įsibraunančių įrankių, rankų ir žvilgsnių.

V. P.: Kai filme girdime gydytojus, besišnekučiuojančius apie nechirurginius dalykus, tie pokalbiai gali šokiruoti savo banalumu ar tariama nepagarba pareigoms ar pacientams. Žinoma, jie suvokia mūsų dalyvavimą, todėl sutinka, o kartais net pageidauja, kad tai taip pat būtų parodyta. Šios nuostatos ir pokalbiai nėra anekdotiniai ir tai ne kokia nors tamsioji gydymo pusė: būtent dėl to taip pat mes galime būti gydomi. Jie negalėtų dirbti savo darbo, jei neturėtų kaip sukur-

ti distancijos ar iš dalies subanalinti savo veiksmų. Mes, kaip žiūrovai, esame priversti priimti šį santykį, kuris kartais gali atrodyti žiaurus, tačiau yra būtina sąlyga, kad būtų galima teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Šiame kontekste rutuliojasi labai kinematografiškas procesas: operacinėje kūnas užklojamas medžiagomis, kuriose prakerpamos angos, kad būtų galima patekti į tą kūno dalį, kuri bus operuojama. Tų angų forma primena kino kadrą ir jos leidžia pacientui išnykti, likti „už kadro“, kad egzistuotų tik operuojamas plotelis. Tas plotelis egzistuoja nepertraukiamai su kita erdve, esančia už kūno ribų – erdve, kurioje gyvena medikai, ir ši erdvė privalo būti kaip įmanoma skaidresnė ir blaivesnė, kad kaip galima geriau galėtų pasireikšti techninė kompetencija.

Kokiomis priemonėmis buvo nufilmuoti juostoje regimi vaizdai, ar tai būtų medicininė, ar jūsų pačių nufilmuota medžiaga?

L. C. T.: Stengėmės filmuoti save už kūno ribų taip, kad tai būtų susiję su kūno vidaus vaizdų estetika. Tačiau prireikė šiek tiek laiko. Pradėjome filmuoti įprasta kamera, bet rezultatai netenkino, atrodė pernelyg déjà vu, be to, atitolino mus ir nuo pacientų, ir nuo chirurgų. Tada žaidėme su įvairiomis medicininėmis endoskopinėmis kameromis, tačiau jos turėjo būti prijungtos prie elektros lizdo ir didžiulio pulto, o mes norėjome laisvai judėti, kaip norime. Tada paprašėme draugo Patricko Lindenmaierio iš Ciuricho ir jo įmonės „Andromeda“, kad pagamintų mums labai mažą kamerą, kuri būtų panaši į medicininį lęšį, su miniatiūriniu objektyvu, kuris suteiktų kuo daugiau laisvės judėti. Tai modifikuotas „kameros lūpdažyje“ variantas, maždaug lūpdažio tūbelės dydžio. Šia kamera ir nufilmavome beveik viską, o vaizdai buvo tekstūriškai artimi gydytojų bei chirurgų naudotų prietaisų išgaunamai medžiagai, kuri sudaro kone pusę filmo. Tikėjomės, kad panašumai (ryškumo gylio ir objektyvo platumo) tarp filmuotos medžiagos kūno viduje ir išorėje paskatins žiūrovą permąstyti vidaus ir išorės, savęs ir kito santykį ir apskritai primins begalinę skirtingų kūnų – žmogaus ir nežmogaus, gyvo ir negyvo – tarpusavio priklausomybę.

V. P.: Yra trys vaizdų šaltiniai. Kameros virš operacinių stalų, filmuojančios visas procedūras archyvams, edukaciniais, o prireikus, ir teisiniais tikslais. Jomis naudojomės labai daug, nes jos leido tiksliai pamatyti, ką daro chirurgai. Taip pat naudojome mikroskopu nufilmuotus vaizdus „iš kūno vidaus“. Tačiau svarbiausia medžiaga – tai vidaus ir išorės tęstinumas, ir ta mažytė kamera leido prieiti ir

tam tikra paralelė tarp chirurgų rankų gestų ir mūsų darbo, laikant tą mažytę kamerą dažnai ištiestoje rankoje. Su tokiu įrankiu ranka filmuoja ne mažiau nei akis.

Kiek laiko kūrėte šį filmą?

L. C. T.: Šešerius ar septynerius metus. Atrodė, kad visą amžinybę. Mes esame antropologai, o ne filmų kūrėjai, todėl dažnai ilgus metus gilinamės į temą, kad priartėtume prie savo objekto.

V. P.: Tas parengiamasis etapas taip pat leidžia sustyguoti priemonių, kamerų ir kitos įrašų įrangos pasirinkimus. Mes nuolatos eksperimentuojame. Tai svarbus etapas, net jei tai ir nėra tikrasis filmavimas ar kino gamyba klasikine prasme.

Ką reiškia nufilmuoti apsauginiai, kamerai klaidžiojant požeminiais koridoriais? Tos scenos neturi tiesioginio ryšio su sveikatos priežiūros situacijomis.

V. P.: Neįmanoma perprasti ligoninės gyvenimo neatsižvelgiant į judėjimą koridoriais. Ten visi juda. Gydytojai ir slaugai daug vaikšto, pacientai pernešami ar pervežami iš vieno skyriaus į kitą. Koridoriais be perstojo keliauja lavonai, slaugytojai, ligoniai, apsaugininkai ir daugybė kitų. Kaip ir žmogaus kūnas, taip ir ligoninės kūnas turi daug gyventojų, čia galima sutikti grafičių piešėjų, benamių, prostitučių, naminių ir nenaminių gyvūnų... Buvo svarbu tai nufilmuoti, kad žiūrovai pamatytų šią cirkuliacinę sistemą ir jos įgalinamą tarpusavio priklausomybių tinklą. Ir jo dalyvius, kurie būna ir patogenai, ir naudingi mikro- ar makroorganizmai.

L. C. T.: Koridoriai yra ligoninės žarnos.

Ar filmo pavadinimas „De Humani Corporis Fabrica“ byloja, kad mokslo, medicinos ir kūno santykiuose vyksta istorinis lūžis, panašiai kaip 1543 m., kai Vezalijus paskelbė savo veikalą – tiesą sakant, kaip tik tuo metu, kai Kopernikas publikavo „Apie dangaus sferų sukimąsi“?

V. P.: Filmas nepretenduoja į vaidmenį, prilygstantį Vezalijaus vaidmeniui medicinos istorijoje. Tačiau taip, mes siekiame atverti mūsų kūnus ir pažvelgti į juos naujomis akimis – taip, kaip dar niekas nedarė, taip, kad nejudančius anatominius vaizdinius papildytume judesiu, laiku, tekstūra ir garsu. Tai neša fizines, technines, politines, dvasines ir egzistencines implikacijas, kurios šiuo metu dar yra derinamos, ir tai susiję su šiandienos krizėmis, pavyzdžiui, dabartine pandemija, kuri primena apie mūsų baigtinumą ir kartu apie mūsų didžiulę vienatvę bei tarpusavio priklausomybę. Filmo siekis – padėti naujai interpretuoti mūsų kūną ir jo santykį su pasauliu.

Rémi Durin, Arnaud Demuynck

JUKU IR HIMALAJŲ GĖLĖ

Yuku et la fleur de l’Himalaya Yuku and the Himalayan Flower

| 65‘

Belgija, Prancūzija, Šveicarija | Belgium, France, Switzerland

Sanna Lenken

SUPERKOMIKĖ

Queen 2022 | 93‘ Švedija | Sweden

Hiroshi Saitô

KOMETA MUMIŲ ŠALYJE

Muumipeikko

| 75‘ Suomija | Finland

KINO

Vytautas

SUTKUS:

FOTOGRAFO

Lietuva |

Vytautas Tinteris

ŽVEJYBA

|

SPECIALIEJI SEANSAI

Special

Šių metų „Specialieji seansai“ yra skirti paminėti Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių šimtmečiui ir pristatyti „Scanoramai“ neįprastą formatą – serialo premjerą. Prisimindami pirmąjį festivalio sezoną atidariusį L. von Triero „Dogvilį“, šiemet kine galėsime pasižiūrėti du pirmuosius trečiojo „Karalijos“ sezono epizodus. „Dogvilio“ inspiruota ir teminė „Specialiųjų seansų“ programą. Ji vadinasi „Kinas ir jo antrininkas“ ir pristato skirtingus būdus derinti kino ir teatro raiškos priemones.

This year‘s Special Screenings are dedicated to the centenary of diplomatic relations between Lithuania and Japan. The programme will also launch a format totally new for the festival – a premiere of a TV series. Remembering L. von Trier‘s Dogville, which opened the first edition of the festival, this year we will screen the first two episodes of the third season of The Kingdom. The thematic programme of Special Sessions is also inspired by Dogville. It is called „Cinema and its Double“ and presents different ways of combining cinematic and theatrical means of expression.

Filmai iš kitų kontinentų, teminės programos ir tarpdisciplininiai projektai

Non-european films, thematic programmes and interdisciplinary projects

Japonija, Prancūzija

Japan, France

UŽSISPYRUS

Japonija, Prancūzija, Filipinai | Japan, France,

Philippines

L.

TRIERO KARALIJA

Lars von Trier

Danièle Huillet, Jean-Marie Straub

ANTIGONĖ

Antigoney

1991 | 99‘

Prancūzija

Germany, France

Ulrike Ottinger

FRYKAS ORLANDO

Freak

| 126‘

| West Germany

Elwira Niewiera, Piotr Rosołowski

SINDROMAS

|

Jean-Luc Godard

KARALIUS LYRAS

|

R.W. Fassbinder

KARČIOS PETROS FON KANT AŠAROS

Die bitteren Tränen der Petra von Kant The Bitter Tears of Petra von Kant

1972 | 124‘

VFR | West Germany Peter Brook

MARAT / SADE

1967 | 116‘

JK | UK

Ingmar Bergman

UŽBURTOJI FLEITA

Trollflöjten The Magic Flute

1975 | 135‘ Švedija | Sweden

Kadras iš filmo „Pjafas“

Goran Stolevski

NIEKADA NEBŪSI VIENIŠA

You Won’t Be Alone

2022 | 108‘

Serbija, Australija, JK | Serbia, Australia, UK

Ann Oren

PJAFAS

Piaffe 2022 | 86‘ Vokietija | Germany

Ben Wheatley

ŽEMĖJE In the Earth

2022 | 100‘

JK, JAV | UK, US

IŠ ARČIAU Focus

Vietoj vieno režisieriaus ar kino mokyklos, šiemet retrospektyvoje pristatomi net keli kino klasikai: Milošas Formanas, François Truffaut, Dušanas Makavejevas, Nagisa Ōshima. Visi jie šiemet būtų šventę savo 90-mečius. Atrodytų, bendraamžiams galėtų būti būdingas ir panašus požiūris į kiną. Anaiptol. Jų apmąstomos temos, pasirenkamos raiškos priemonės, režisūros stiliai skiriasi radikaliai ir primena, kad kinas gali būti autorinis tiesiogine šio žodžio prasme. Šalia jų bus pagerbta ir Monica Vitti, palikusi mus vasarį, nesulaukusi 91-ų.

Instead of a single director or film school, this year’s retrospective presents several greats: Miloš Forman, François Truffaut, Dušan Makavejev, Nagisa Ōshima. All of them would have celebrated their 90th anniversaries this year. It would seem that, being of same age, they should have shared a similar approach to cinema. This is not the case a tall. The topics they chosse, their means of expression and the directorial styles they adopt are radically different, and remind us that cinema can be auteur in the literal sense of the word. Alongside them, we’re honouring Monica Vitti, who left us this February, before turning 91.

Kino istoriją kūrusių ir kuriančių autorių retrospektyvos

Retrospectives of auteurs who shape the history of cinema

François Truffaut

AMERIKIETIŠKA NAKTIS La nuit américaine Day for Night 1973 | 115‘ Prancūzija, Italija | France, Italy

Miloš Forman

JUODASIS PETRAS

Zwarte Piet Black Peter 1964 | 85‘ Čekoslovakija | Czechoslovakia

Miloš Forman

KONKURSAS

Konkurs

1964 | 82‘ Čekoslovakija | Czechoslovakia

Nagisa Ōshima

LAIMINGŲ KALĖDŲ, PONE LORENSAI

Merry Christmas,

| 123‘

Japonija, JK, Naujoji Zelandija | Japan, UK, New Zealand

Michelangelo Antonioni UŽTEMIMAS

L’Eclisse

| 125‘ Italija | Italy

Makavejev

ATVIRA LIETUVOS KINO ISTORIJA

Programa „Atvira lietuvos kino istorija“ buvo sumanyta kaip nuolatinė nacionalinio kino istorijos refleksija, kurioje atsispindėtų skirtingo laikotarpio lietuvių kino raidos tendencijos, reikšmingi kino faktai, amžininkų komentarai, netektys ir laiko patikrinti dalykai.

Sovietmečio lietuvių kine aptinkame daug atskleistinų ir mažai tyrinėtų faktų bei įvykių. Kiekvieną kartą gyvenimas padiktuoja šios programos esmines dedamąsias. Todėl šiais metais atkreipiame dėmesį į nepagrįstai nutylėtus, žiūrovų ir kritikų savotiškai atstumtus filmus, taip ir nesulaukusius deramo dėmesio nei tada, kai jie buvo sukurti, nei dabar.

Filmai užsimiršta labai greitai. Todėl juos dera priminti, ypač tada, jeigu jie, būdami svarbūs režisieriaus biografijoje, lieka lyg ir nepastebėti, visuomenėje nesulaukia deramo apmąstymo ir palaikymo.

Produktyviai ir stabiliai daug dirbančio režisieriaus Algimanto Puipos biografijoje tokių filmų – ne vienas. Programa „Atvira lietuvos kino istorija“ primena būtent juos. Praėjusiame šimtmetyje sukurti, naujesnės ir laisvesnės kino kalbos paieškų ženklais tapę filmai „Žuvies diena“ (1989), „Žaibo nušviesti“ (1996), „Vilko dantų karoliai“ (1997), nesulaukė nei išsamesnės analizės, nei didesnio žiūrovų dėmesio. Tenka pripažinti, kad tai buvo lietuviškų filmų nelankymo sezonas, tik Nepriklausomybės laikais džiaugsmingai pasibaigęs išskirtiniu dėmesiu būtent lietuviškiems filmams, nepriklausomai nuo jų meninės vertės.

Įdomu tai, kad ilgametė režisieriaus ištikimybė lietuvių literatūrai virto principu „laisvai pagal rašytinę kūrybą“.

Tuo metu nelabai žinomų originalaus braižo rašytojų Jolitos Skablauskaitės, Petro Dirgėlos, Leonardo Gutausko romanai tapo impulsais savitai interpretuoti jų siužetus, įprasminti sąmonės srauto estetiką kine ir laisvai manipuliuoti naratyvu, negalvojant apie chronologinių ir prasminių sąsajų būtinybę. Šis polinkis paaiškina paties režisieriaus nuolat postuluojamą naujumo ir atsinaujinimo būtinybę naujausiame jo filme „Sinefilija“. Čia pristatomi jo senieji filmai yra neabejotinos šio naujumo ištakos.

2022-aisiais svarbi tampa skaudžioji netekčių tema. Anapilin išlydėjome kino ir teatro didžiavyrius aktorius Regimantą Adomaitį, Vytautą Paukštę, Vytautą Tomkų.

Atsisveikinome su iškiliu kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi, kurio muzika daugeliui sovietmečio laikų filmų neįkyriai suteikdavo pridėtinės meninės vertės, kalbant šių dienų žargonu.

Anapusybėn iškeliavo profesionalus scenaristas, eseistas, didelis „Scanoramos“ ir gero kino bičiulis ironiškasis Pranas Morkus, gerai pažinojęs visus kino žmones. Išlydėjome ir dar vieną mus palikusią spalvingą ano meto dokumentikos figūrą Vytautą Damaševičių, filmavusį kino kronikas, kurias šiandien žiūrime kaip įtaigius laiko dokumentus apie mūsų gyvenimą.

LITHUANIAN CINEMA: AN OPEN HISTORY was conceived as an ongoing reflection on the history of national cinema, covering trends in Lithuanian film from di erent eras, notable, peer commentaries, deaths, and time-tested matters.

A lot of facts and events in Lithuanian cinema of the Soviet era have been little explored and are worth exposing. Each time, the essential components of this programme are dictated by life itself. Therefore, this year we are focusing on films that have been unjustly glossed over, somewhat marginalised by audiences and critics alike, and which have never received the attention they deserved, either at the time when they were made or now.

Films are forgotten very quickly. Therefore, they ought to be recalled, especially if they are important in the biography of a director, but remain barely noticed, and do not receive the necessary reflection and support in society.

There are many such films in the biography of Algimantas Puipa, a productive and steady filmmaker with a long career. LITHUANIAN CINEMA: AN OPEN HISTORY wants to remind of some of them. The films HIT BY LIGHTNING (1996), A WOLF TEETH NECKLACE (1997), and FISH DAY (1989), all made in the previous century and notable for the search of new and freer cinematic language, have never been analysed in greater detail or stirred significant public interest. Admittedly, they were released at a bad time for Lithuanian films and it wasn’t until the Independence era that they started generating exclusive interest, regardless of their artistic value.

Interestingly, the director’s long-standing fidelity to Lithuanian literature has turned into the principle of “loosely based on written work”.

The novels of Jolita Skablauskaitė, Petras Dirgėla and Leonardas Gutauskas, little-known at the time yet original in style, became impulses to interpret their plots in a distinctive way, to adapt the “stream of consciousness” aesthetics in film, and to manipulate the narrative freely, without thinking about the necessity of chronological and semantic connections. This inclination explains the need for novelty and renewal, which the director himself constantly postulates in his latest film, CINEPHILIA. No doubt his old films presented here are the origins of this novelty.

The poignant subject of loss becomes ever more important in 2022. We bid farewell to film and theatre greats Regimantas Adomaitis, Vytautas Paukštė and Vytautas Tomkus.

We lost a renowned composer Bronius Kutavičius, whose music subtly added, to use today’s jargon, artistic value to many Soviet-era films.

We also mourn the loss of Pranas Morkus, professional screenwriter, essayist, and great friend of SCANORAMA and good cinema in general. Last but not least, we bid farewell to another colourful documentary figure of the past era, Vytautas Domaševičius, whose newsreels serve us today as compelling documents of our lives.

Liūdnoji

Atvira

KONTEKSTAI

PAŠNEKESYS ŽUVIES DIENĄ

Kinotyrininkės Gražinos Arlickaitės ir kino režisieriaus Algimanto Puipos pokalbis

(Spausdinta: KINAS, 1991, Nr. 1, p. 7–11)

Šis pokalbis tegu bus bandymas padiskutuoti ne apie vieną filmą ar vieną re žisierių, bet apie kiną ir žmogų kine. Kada pradėjote galvoti apie kiną ir kada suvokėte savo egzistencijos jame sunkumą?

Mokyklos laikais. Aš buvau kažkelintoj klasėj, kai pasirodė V. Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Ar kas nors įžvelgė, kad būtent šis filmas gali tapti įvykiu ne tik Lietuvoj, bet ir už jos? Jis buvo suprastas tik kaip vietinės reikšmės pretenzija į atskirą meno sritį – kiną. Ne daugiau. Šiandien aš jau savo kailiu patyriau, kad tai, ką tu darai, lyg ir neturi prasmės, ir iš esmės net niekam nereikalinga. Vienu metu bandžiau uoliai rengti susitikimus su žiūrovais, ieškoti kontakto su jais. Paskui, tiksliau – po „Amžinosios šviesos“ premjeros Rusnėje (ten, kur filmavome), patyriau didžiulį kartėlį, išgirdęs nuoširdžiai kategorišką frazę: „Jeigu jūs ir toliau tokius filmus darysite, mes iš viso nevaikščiosime į kino teatrus“. Aš supratau, kad kelias į žiūrovo širdį man uždaras, aš kuriu čia, Lietuvoj, filmus kino archyvui. Tokia štai nelinksma situacija. Matyt, mes patys atpratinome žiūrovą žiūrėti lietuviškus filmus. Pakankamai noriai darome amerikoniškas tragedijas, turtuolius vargšus, smokus ir mažylius, ekranizavome net prastą Ž. P. Sartro pjesę „Tiktai tiesa“, kad turėtume žiūrovą, tą „platesnį“, didesnį, tūkstantinį. Tad ar reikia stebėtis, jog šiandien Lietuvoje lietuviško kino žiūrovas tiesiog nepasigenda.

Argi mes patys taip jau visada vadovavomės nuostata, kad mums reikia kalbėti žmonėms, kad mums reikia tą žiūrovą turėti, kad pagaliau reikia susikalbėti? Kitas dalykas – kas tas žiūrovas? Juk ir žmogus, ašarojantis indų melodramoj, ir žmogus, ieškantis ekrane bergmaniškos aistrų įtampos, yra žiūrovas. Ir susikalbėti – jei ne su vienu, tai su kitu – vis dėlto būtina.

Aš nenoriu nieko blogo pasakyti apie tuos serialus, kuriuos čia paminėjau, –aš galiu suprasti režisierių, ieškojusį rimtos dramaturgijos. Greičiau kalbu apie pačią problemą – žiūrovas ir aš. Pagaliau aš pats ekranizavau ir O. Henrį, ir Bredberį, kodėl turėčiau užsipulti kitą režisierių, ekranizavusį Čestertoną ar Egziuperi. Man regis, mus visus vienijo tas pats noras išbandyti save geros literatūros rėmuose, suprantant, kad Paryžius Kaune ar Amerika prie Tiškevičiaus rūmų – na, kaip čia pasakius švelniau – tarytum iš anksto užprogramuotas surogatas, nors siekta didelio ir tikro nuoširdumo. Netikras tai buvo pinigas, savotiški lietuviški spagečiai, arba kitaip – filmai, „orientuoti į žiūrovą“. Ir todėl, manyčiau, mes visi padarėme juokingai paradoksalią klaidą – norėdami rasti žiūrovą, jį praradome. Ir ne tik šią klaidą. Aš visada stebiuosi – nelinksmai stebiuosi – tokiu paprastu dalyku. Štai estų kinas: Kijskas, Noilandas, Simas – keletas ryškių, nuskambėjusių filmų, nesvarbu, kuris jų geras, geresnis. Kijskas visuomet pabrėš, kokį gerą filmą padarė Simas. Tuo lyg ir nekažkas pasakyta, bet tas liudija kolegų geranoriškumą, domėjimąsi, neabejingumą. Man regis, tas geranoriškumas, kuriuo niekada nevaišino mūsų kritika, išnyko ir iš kolegų režisierių tarpo. Štai gruzinas būtinai kviečia savo kolegą į medžiagos peržiūrą, tariasi, jam svarbu, ką šis pasakė, ir ypač – jei pasakė kažką kritiška, o lietuvių režisieriai kiekvienas atskirai užsidaręs, kuria savo mažą šedevrą ir labai įsižeidžia, jeigu kas nors pasiprašo jį pažiūrėti. Tai apibūdina mūsų charakterį. Tiksliau – jo ribotumą ir iš dalies mūsų režisierių neprofesionalumą ar profesionalumo baimę – nes gi nėra neteisus tas, kuris tau nurodė, kas negerai, ir žino, kodėl negerai.

Kažkas yra taikliai pasakęs, jog šiuo metu gims daug kūrinių su tautine ašara aky. Šitokia narciziška izoliacija padeda formuotis naujos konjunktūros laureatams, ir, bijau, galutinai atgrasins mūsų jau vieną kartą apgautą žiūrovą, atgrasins net ir nuo to, kas jam brangu, vertinga ir įdomu, nes tai nė kiek ne mažesnis falšas, kaip Amerika prie Tiškevičiaus rūmų ar Paryžius Kaune. Žaidimas tautiniais jausmais – labai pavojingas dalykas. Gal čia kalti ir mūsų mažos tautos kompleksai. Žiūrėkite, italų kine bet koks italas gali kitam italui ką nori pasakyti ir ką nori parodyti. O tu gali rodyti savo tautą tik taip, kaip reikia. Be galo daug

kino istorija

kompleksų. Prisimenu, P. Simas pasakojo, kad, atėjęs pasiimti autorinio honoraro už savo filmą „Ką pasėsi“, buhalterijoj išgirdo: „Tai ką, išdavei tautą ir pinigų nori?“ Taip būna. Mus kankina begalinis noras įtikti (aš dar suprasčiau – patikti), būtent įtikti. Vakar tai buvo galima padaryti vienaip, šiandien – kitaip. Keičiasi pats būdas. Ir tai yra baisu.

Ar tokia situacija susiklosto dėl to, kad esame silpni, ar kad esame maža tauta, ar kad negalime natūraliai vienas su kitu bendrauti, tarytum iškreiptų santykių veidrodyje sublyksime vienas kitam nemaloniais kampais? Aš vis dėlto nuoširdžiai stebiuosi tokiu dekoratyviu abejingumu, su kuriuo sutinkama lietuvių kino (bet kurio, ir „Amžinosios šviesos“ – taip pat) pergalė kokiame nors tarptautiniame kino festivalyje. Nejaugi filmas, kuris buvo įdomus išrankiai San Remo festivalio publikai, niekuo neįdomus mūsų intelektualiajai visuomenei?

Man regis, turi pasirodyti trys keturi įdomūs filmai, kurie bus reikalingi jaunimo auditorijai, studentijai. Galbūt tai padės mums peršokti žiojėjančią kontakto duobę?

Vyresniąją lietuvių kinematografininkų kartą vienijo Chruščiovo laikų atšilimo estetika ir etika, formavusi jų mąstymo savitumą, kryptį, dovanojusi bendrumo jausmą ir didžiųjų iliuzijų galimybę. Mūsų karta ėjo po vieną. Po vieną važiavo į Maskvą studijuoti niekam nereikalingos ir mažai žinomos režisūros, po vieną ryžosi važiuoti į aspirantūrą ir grįžo taip pat nelabai reikalingi. Kartos sąvoka lyg ir išnyko. Kažkas iškilo į viršininkus, kažkas nusigėrė, kažkas visgi kažką „pramušė“. Kažkas spjovė į viską ir nuėjo „daryti pinigų“. Labai nedaug kam pavyko sukurti virš savęs tvirtos vienatvės skliautą, po kuriuo įmanoma išsaugoti galimybę kurti, likti nežinomam, bet turėti save.

Liūdnai kalbate. Pakalbėkim dar liūdniau. Kaip mes debiutavome tais gražiais totalinės cenzūros laikais? Arba, kaip įprasta sakyti, įsirašėme į subrendusios kartos menininkų kontekstą? Dažniausiai pirmasis debiutanto filmas –tai kažkieno jau sužlugdytas darbas, kurį turi išgelbėti per rekordiškai trumpą laiką. Arba įrodai, kad tu kažką gali, arba tave tiesiog užmiršta. Gal tai ir nėra taip blogai, bet esi priverstas pradėti savo kūrybinę biografiją ne tuo filmu, kurio norėtum.

Ar Jūs įsitikinęs, kad visi debiutantai žino, kokiu filmu norėtų pradėti? Galbūt ne. Užtat ir sakau: gal tas priverstinis, ne tavo sumanytas filmas ir nėra taip blogai. Tik pabrėžiu – jis ne tavo. Gal šiandien ateinantiems žmonėms lengviau – daryk, ką nori, ir parodyk, ką gali.

Jūs tikite, kad ši lengvatinė laisvės sąlyga bus produktyvi kūrybai? Nežinau. Noriu tikėti.

Ar neatrodo, kad formuojasi nauja priklausomybė, susijusi su rinkos poreikiais ir menkomis biudžetinėmis mūsų Respublikos galimybėmis? Juk sunku tikėtis jos dotacijos, bent jau prilygstančios ankstesniajai (centralizuotai ir cenzūruotai), kuri galėtų užtikrinti valstybiškai globojamo kino plėtros nepertraukiamumą. O kokios produkcijos norės ekonominės anarchijos sąlygomis pralobę kooperatyvai, nuspėti ne taip jau sunku. Kazachiškasis „Katarsis“, kuris finansuoja jau antrą Jūsų filmą, kol kas yra mįslinga išimtis – negaliu įsivaizduoti lietuviško kooperatyvo, kuris finansuotų talentingus kitų respublikų režisierius ir leistų jiems daryti tai, ką jie nori. Ir todėl kūrybinio starto galimybė laisvės sąlygomis, manyčiau, lieka tokia pat sudėtinga. Tarkime, Jus gina Jūsų filmai, Jūs esate žinomas žmogus kinematografinėj rinkoj, o kas ryšis finansuoti debiutą – tą programinį filmą, kuriuo savo kūrybinį gyvenimą planuoja pradėti talentingas X, jeigu tai atsisakys daryti valstybė? Jam yra pakankamai sunku. Gal kitaip sunku. Aš imu galvoti, kad sunku, matyt, turi būti? Taip, sudėtinga. Pagaliau prisiminkime, kaip pradėjo Lesteris, Luji Malis, tas pats Felinis, Končialovskis Amerikoj, kuris tapo „kažkuo“ tos žiaurios selekcijos sąlygomis. Matyt, tai neišvengiama. Ir šitą selekciją diktuoja mūsų pasirinktos meno rūšies brangumas: režisieriui visada bus priminta, kiek kainuoja jo filmas. Koks skirtumas, kas jam tai primins: valstybė ar konkretus prodiuseris? Mums taip pat sakoma, kad per didelė prabanga finansuoti lietuviškus filmus, kai šitokia katastrofiška bibliotekų padėtis. Aš suprantu tokią argumentaciją, tik jos nepriimu ir nesusitaikau su ja.

Nikolajus Gubenka, TSRS kultūros ministras, režisierius ir aktorius, prašydamas parlamente kultūrai dotacijos iš skylėtos valstybės kišenės, išvertė tą savo prašymą į generolams suprantamą kalbą: kultūrai mecenuoti reikia tiek pinigų, kiek kainuoja trys su puse tanko! Tiek daug pinigų tam tikslui vis dėlto

Atvira Lietuvos kino

neatsirado. Nugalėjo tankai? Maloniau girdėti apie vaikų darželį ar biblioteką ir svajoti apie valstybę, kuri būtų tokia turtinga, kad galėtų mecenuoti savo kultūrą.

Ar ne per toli nueisim?

Tada tradicinis klausimas – kas Jums yra kinas? Egzistuoja daugybė atsakymų. Vienas lietuvių režisierius teigia, jog tai esąs būdas pabėgti nuo tikrovės, kitaip tariant – gyvenimo būdas. Kitam – tik profesija. O Jums?

Nežinau, kaip turėčiau atsakyti, kad neatrodyčiau standartiškas ar sentimentalus. Tada, paauglystės laikais, mus, moksleivius, kino mėgėjus, buvo apsėdusi kino darymo manija. Man rodės, tai tiesiog nuostabus pasaulis, kuriame galima gyventi ir žaisti ar žaidžiant gyventi. Žmogus su kamera man buvo laimingiausias žmogus, o kinas – tikroji vieta po saule. Tai buvo viena gražiausių mano iliuzijų. Atėjus į profesionalųjį kiną, po studijų, prizų mėgėjiškuose kino festivaliuose, tas pats pasaulis jau atrodė visai kitaip. Vieni jame tampa biznieriais, amatininkais, kiti – šaltais profesionalais. Ir tik nedaugelis sudega ant to aukuro, palieka po savęs švytintį praskriejusios kometos pėdsaką. Turbūt kinas yra tokia meno rūšis, kuri suteikia labai geras galimybes visapusiškai pasireikšti. Kodėl sakoma: „Netikiu, viskas kaip kine.“ Tu tarytum materializuoji savo vizijas, fantazijas. Gal tos magijos momentas čia ir brangiausias? Nežinau.

Kas Jums sunkiausia kine, tame keistame žaidime gyvenimu?

Aš tai pavadinčiau tradicine baime prieš kamerą. Daug garsių režisierių yra labai gražiai kalbėję apie tai, kaip jie bando kovoti su ta baime. Egzistuoja nenusakoma baimė prieš pirmą kadrą. Žalakevičius yra gražiai pasakęs, jog jis svajoja, kad pirmoji filmavimo diena būtų paskutinė, kai viskas – ir baimė! – jau praeitis, o filmas jau baigias. Ta svajonė apie paskutinę filmavimo dieną, kuri yra pirmoji, suprantama kiekvienam, sukūrusiam daugiau negu vieną filmą. Kaip ir tradicinė priesaika pabaigus filmą: „Dabar tai jau ilgai nieko nedarysiu!“ Bet paskui vėl ateina pirmoji filmavimo diena, ir vėl tu išgyveni taip pažįstamą „pirmosios paskutinės“ filmavimo dienos nostalgiją, kad tik greičiau baigtųsi tas sapnų košmaras. Jautiesi kaip ekstrasensas, eikvojantis savo energiją. Jeigu, žinoma, tu dorai dirbi kine. Tai turbūt sunkiausia. Kinas nėra toks didelis malonumas, kaip kartais atrodo iš šalies naiviam kino mylėtojui, arba toks blefas, kaip teigia žmonės, kurie tiesiog nemėgsta kino.

Jūsų atsakymas skamba kaip gražus komplimentas garsiam filmui „8 ½“, ar ne?

Šitas filmas taip drąsiai tai pasakė, be ironijos, be pašaipos, už kurių dažniausiai slepiamasi.

Tada prisipažinkite, kas Jums brangiausia, džiaugsmingiausia kine? Kas labiausiai žavi?

Kas žavi? Štai aš pažįstu žmogų. Jis paprasčiausias santechnikas, kasmet keliaująs į kalnus kaip grupės vadovas. Tai labai atsakinga. Netgi neatsargus kosulys naktį kalnuose gali sukelti sniego griūtį, ir tu gali pražudyti grupę. Tai baisu. Bet tas žmogus vis tiek eina vėl ir vėl. Man tai primena kiną.

Gal todėl į jį liek daug žmonių ateina ir tiek mažai išeina?

Aš suprantu, kodėl žmonės, atėję į kiną, negali iš jo išeiti. Čia tiek daug retų, net unikalių profesijų. Tiems žmonėms nedarbas – pats baisiausias dalykas. Aš beveik visada dirbu su ta pačia grupe, ir kai dar kartą pamatau mus visus, ištariu sau: kvailių laivas vėl plaukia! Mes visi vėl leidžiamės į žinomą nežinomą kelionę.

Tai ir yra ėjimas į kalnus?

Taip. Ta atmosfera, galimybė keliauti kartu ir vėl sulaukti dienos, kai lieki vienas su savo baime ir kompleksais.

Kaip reaguojate į žmones, kurie atvirai nemėgsta kino? Jus tai žeidžia, pykina? O gal Jums vis tiek?

Žeidžia. Anksčiau maniau, kad kiekvieno naujo lietuvių filmo pasirodymas yra laukiamas. Gyvenimas greitai paneigė tokias mano prielaidas. Tik kartais nepatogiai jaučiuosi, susidūręs su kitų profesijų kolegų arogancija ar „pranašumu“. Į lietuvių literatūrą žiūrima kaip į gyvą medį, o kinas traktuojamas kaip džiūstanti jo šaka. Tokia pažiūra mane žeidžia. Taip, sutinku, lietuvių literatūra daug ką gali pasiūlyti kinui. Bet sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad Lietuvos teatrai statytų tik lietuviškas pjeses – kaip tada atrodytų Nekrošiaus ar Vaitkaus teatrinės biografijos?

Kaip reaguojate į tezę, kad „lietuvių kinas atsidūrė už tautinės kultūros ribų“ (L. Vildžiūno formuluotė)?

Manyčiau, tai yra keleto žmonių sąmokslas, jeigu ilgai įrodinėsi, galima įrodyti viską. Mūsuose taip lengvai galima tapti rašančiu apie kiną, t. y. kino kritiku, ir pasakyti, kas tau nepatinka. Tai pats lengviausias darbas. Kodėl tiek mažai žmonių, baigusių teisę ar žurnalistiką, rašo apie muziką? Ten reikia išmanyti. Čia lengviau – juk žiūrovas, išeidamas iš kino salės, irgi pareiškia: patiko – nepatiko, geras – blogas. Tai nėra sunku. Suprasti ar tai išreikšti – sunkiau. Ir lieka labai nedaug žmonių, kurie jaudintųsi dėl to, kas tau pavyko ar nepavyko. Taigi ir šita tezė „už kultūros ribų“, keletą kartų pakartota, kaip sakoma, jau „priklauso liaudžiai“.

Ar ne todėl su tokiu neslepiamu abejingumu buvo reaguota į trijų lietuviškų filmų pergales tarptautiniuose festivaliuose (vienas iš jų – Jūsų „Amžinoji šviesa“)? Prisimenu televizijos reportažą su Jumis. Na, žinoma, jeigu neturime kino arba jeigu jis yra „už ribų“, tada nebeaišku, kodėl jis gauna prizus? Kažkas nešvaraus. Visada galima įtariai pakomentuoti kiekvieną sprendimą, juo labiau žiuri, jo tikslingumą, teisingumą, pagrįstumą ir t. t. Bet ne tai svarbiausia. Gal ir gerai, kad aš turiu personalinį kritiką, kuris nuolat mane puola. Jeigu jo nebūtų, turėčiau jį sugalvoti.

Balys Sruoga save užpuldavo pats, kad nestovėtų vietoje. Tad gal ir nėra blogai turėti personalinį puolėją, juodojo kritiko prototipą iš „Žuvies dienos“. Turbūt.

Kaip reaguojate į laurus? Jų pakankamai esate gavęs.

Pripažinimas ir savo svorio pajutimas – baisi liga.

Ypač, jei pats netyčia supainioji svorio kategoriją...

Manau, man išsigydyti padėjo vienas mėgėjiško kino laikų incidentas. Tuometinis kino ministras ir kino mėgėjų šefas turėjo važiuoti su mūsų filmu į Paryžių. Vienas galėjo važiuoti ir iš mūsų, štai tada ir prasidėjo pilietinis karas. Mes žiauriai aiškinomės, kas ką sugeba, kuris mūsų didesnis menininkas... Dabar, kai sutinku savo studijų draugus, su kuriais kartu kepėme kiaušinienę studentų bendrabuty Maskvoje ir kurie jau turi „tarptautinį svorį“, aš prisimenu tą baisią ligą. Tikiuosi, kad išsigydžiau. Tikiuosi.

...Taip, yra akimirkų, kurias norisi prisiminti – niekada neužmiršiu japonų reak-

cijos į „Moterį ir keturis jos vyrus“ ir šampano butelio prie viešbučio numerio, kurį paliko kažkoks prancūzų fermeris, parašęs keletą gražių žodžių apie filmą. Turbūt šito irgi reikia. Dėmesys visada malonu. Ypač žmonių, kuriems prieinama visa pasaulio kinematografija.

Koks charakterio bruožas Jums labiausiai trukdo?

Kaip čia pasakius? Gal mano paviršutiniškumas, tingumas.

Ar bandote kovoti su savimi?

Bijau, kad ne. Įtikinau save, kad man tai nekliudo. Visa ta chaotiška antisistema padeda kažką sukurti. Juk aš pradedu laužyti, griauti scenarijų, o paskui galvoju, kaip viską sujungti. Blaškausi, lakstau. Kaip visi paviršutiniški žmonės. Bet tai man padeda negalvoti rimtai apie rimta; gal atvirkščiai – nerimtai apie rimta. Tik aš surandu savo sistemą.

Gal šis klausimas nuskambės nediskretiškai... Atsiprašau, Jūs rašote „Pleibojui“?

Ne, aš diskretiškumą suprantu šiek tiek kitaip. Ir mums abiem, ir kinematografinei visuomenei yra žinoma, kad turėjote mokytoją, su kuriuo kovojote. Ar turėjote žmogų, kuriuo norėtumėt sekti, iš kurio norėtumėt mokytis?

Manau, kad tai tas pats žmogus, su kuriuo kovojau. Jeigu tu esi stipraus žmogaus mokinys, tu bandai jį pamėgdžioti. Tau krinta iš rankų teptukas, nes tu žinai, kad taip nepadarysi. Tada tu ant jo pyksti, kodėl jis gali, o tu ne. Tada supranti, kad turi kažkur išeiti, piešti ant sienų, daryti pats, nes pakartoti tau nepavyks. Jūs nepaminėjote jo pavardės, bet mes abu ją žinome: tai Vytautas Žalakevičius – fantastiška asmenybė su savo paradoksais, magnetizmu, išskirtinumu. Kokiu tragišku laiku jis kūrė savo geriausius filmus, kaip buvo laužomas ir sugebėjo likti štai toks, nuo kurio reikia pabėgti, kad nepradėtum mėgdžioti.

O dabar dar nediskretiškesnis klausimas: ar tie kovos būdai negalėjo būti elegantiškesni?

Ką gi. Aš pasirinkau jo ginklus.

Atvira Lietuvos kino istorija

Jūs įsitikinęs?

Jis mane išmokė savo kovos būdų – rasti silpną vietą ir žeisti. Nelabai garbingi kovos būdai.

Aš jais ir nesidžiaugiu. Tiesiog taip buvo. Man ir dabar jis įdomesnis už visus jo filmus. Tiek turi talento ir aistros, kuri buvo eikvojama šifruoti ir kurti tariamą šalį – Žalakevičlendą.

Kokį savo filmą laikote brangiausiu?

„Moterį ir keturis jos vyrus“. Būtų puiku jį kurti šiandien, turint dabartinę patirtį. Kaip ir „Velnio sėklą“. Aš tada nepajėgiau išreikšti visko, kas buvo V. Žalakevičiaus scenarijuje. Man brangi ir „Žuvies diena“. „Amžinosios šviesos“ ir „Bilieto iki Tadž Mahalo“ socialumas man iš esmės svetimi dalykai. Bet juose aš stengiausi papasakoti, ko dar niekas nepapasakojo, ką aš išgirdau iš gyvų liudininkų, patyrusių ir tragiškiausias, ir komiškiausias situacijas. Tie žmonės stengėsi išlikti. Jie man įdomūs.

Ko norėtumėt išvengti šiandien?

Filmo su tautine ašara aky. Tautiškumo falšo. Negyvos etnografijos. Man tai pati baisiausia spekuliacija. Šita sritis, deja, labai palanki kažkam iškilti, daužyti kumščiais į krūtinę: „Aš kuriu tautinį meną.“ Labai pavojingi tokie žmonės ir šitokia tendencija.

Taip susiklostė, kad daugiausia filmų kūrėte apie praeitį. Juose iškilo labai skaudus, įvairus ir kartu atpažįstamai vienodas mūsų krašto vaizdas. Prisimindama jį, noriu paklausti – kas Jums yra Lietuva?

Labai sunku atsakyti. Skambės patetiškai arba netikrai. Arba dirbtinai. Norėčiau atsakyti filmais.

Directions

„SCA KRYPTYS“ – AUKŠTYN

Kino industrijos renginys „SCA Kryptys“ išlaiko vektorių ir kyla aukštyn, jubiliejinės „Scanoramos“ proga kviesdamos į dvyliką renginių kino profesionalams ir norintiems jais tapti. Prasidėję prieš šešioliką metų, „Scanoramos“ industriniai renginiai atvėrė duris naujoms disciplinoms ir pakvietė kino kūrėjus mokytis atstovauti sau, tobulėti, remiantis naujausia praktika, megzti kontaktus ir rasti tarptautinius partnerius. Tuo metu daug kas tarptautiniame kino lauke dar nežinojo, kur yra Lietuva. Džiugu, jog šiandien Lietuvos kino kūrėjus įprasta matyti ne tik skinant apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose, bet ir renginiuose, kurie veda link jų — tarptautiniuose scenarijaus vystymo, prodiusavimo, pristatymo mokymuose, tarptautiniuose ko-produkcijos forumuose, kino industrijos mugėse.

Kaip visuomet, šiųmetinės „SCA Kryptys“ teorines diskusijas jungs su praktinių įgūdžių lavinimu, atvers aktualiausias šiandienos kino lauko praktikas ir procesus. Naują Europos ilgametražių filmų konkursą papildys ilgametražiams filmams skirtos scenarijaus vystymo dirbtuvės, kurias ves Ispanijoje ir Prancūzijoje gyvenantis scenaristas ir scenarijų rašymo konsultantas Gualberto Ferrari.

Šio ilgametę patirtį turinčio lektoriaus pasirinkimą lėmė pokalbis per „Zoom“. Jo metu jis pasakė: „žinokit, aš visada atsakau el. laiškus. Jei žmogus, kurį konsultavau, parašo po mėnesio ar po kelių metų su konkrečiu klausimu apie savo filmo projektą, visada randu jam laiko“. Sulaukėme per 20 paraiškų, iš jų daugiau nei pusė buvo ilgametražių filmų scenarijai. Atrinkti tik 5 buvo sunkus darbas. Palikome vietos ir „trumpukams“. Džiugu, kai kūrėjai siekia tobulėti jau nuo pirmo scenarijaus lapo.

Specialaus renginio metu šiemet pakviesime Lietuvoje vykstančius kino festivalius pasirašyti Žaliąją kino festivalių chartiją. Ją pristatys iniciatyvos autorius, Alpių širdyje vykstančio ir tvarumo, lygybės, įvairovės temas plėtojančio kino festivalio „Les Arcs“ Prancūzijoje atstovas Guillaume’as Calopas. Kaip ir „Scanorama“, šis festivalis priklauso europietiškų kino festivalių tinklui „Judantys vaizdai – be sienų“.

Prodiuserius, režisierius ir įvairių institucijų atstovus pakviesime į kino prodiuserės Linetos Mišeikytės inicijuotą diskusiją, klausdami, ką dėl tvarumo nuveikėme šiemet ir kaip tvarumo praktikas kino gamyboje galime įgyvendinti sparčiau.

Natalija Serebriakova Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje bombarduojamame Sumų mieste rūsyje rašė „Screen Daily“ publikuotą dienoraštį „Aš kino kritikė, ant kurios krenta bombos“. Ji supažindins su šiuolaikinio Ukrainos kino paskutiniojo dešimtmečio antologija. Krtikės žvilgsnį į paskutinio dešimtmečio Ukrainos kino procesus ir jos įžvalgas pratęs pokalbis su Maksymu Nakonečnu, „Scanoramos“ konkurse pristatomo filmo „Drugelio žvilgsniu“ režisieriumi, ir filmo montažo režisiere Alina Gorlova. Filmas dalyvavo Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir buvo pristatytas Auksinės kameros apdovanojimams.

Filmo „Kaip ten Katia?“ režisierė Kristina Tynkevič, savo ankstesniame filme nagrinėjusi pirmąją po sovietmečio Ukrainoje gimusią kartą, pasidalins šiuolaikinio jauno kūrėjo iš Ukrainos realybe. Ilgametražis Kristinos debiutas „Kaip ten Katia?“ Lokarno festivalyje pelnė du prizus, bet net atskristi į tarptautinį kino festivalį kūrėjui iš Ukrainos – nemenkas iššūkis.

Papildydamas temą „Fokusas – Ukraina“, nuolatinis Venecijos, Kanų ir „Scanoramos“ svečias Sergejus Loznica praves meistriškumo seminarą apie tiesos paieškas istoriniuose archyvuose ir pasidalys filmo „Kyjivo procesas“ kūrimo užkulisiais.

Beveik 6 tūkst. įvairių sričių autorių vienijanti asociacija LATGA diskusijoje ieškos atsakymų, ar dirbtinis intelektas galiausiai pakeis autorių. Vizualaus meno kūrėjai ir mėgėjai laukiami vienos žinomiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų, Emilijos Škarnulytės, meistriškumo seminare apie „gilųjį laiką“. Ji papasakos ir apie savo ilgametražį debiutą –„Scanoramos“ pagrindiniame konkurse dalyvaujantį dokumentinį filmą „Kapinynas“. Tęsime industrijos renginių animacijos kūrėjams tradiciją. Rumunų režisierius Valentinas Urziceanu pakvies į ilgametražio animacinio filmo „Pakankamai arti“ peržiūrą kino profesionalams. Po jos Tarptautinio Bukarešto animacijos kino festivalio (ABIFF) meno vadovė Mirona Radu supažindins su įspūdinga Rumunijos animacijos istorija ir šiandiena. Nepaliksime nuošalyje ir aktorių. Vienas garsiausių aktorinės technikos dėstytojų Europoje Stevenas Ditmyeris supažindins su savo mokytojo Sanfordo Meisnerio vaidybos technikos pagrindais, teoriją sujungdamas su praktinėmis užduotimis drąsiausiems. Visa tai – autentiškam, į aplinkinius procesus reaguojančiam kūrėjui.

Pabaigsiu „Daft Punk“ dainos tekstu: „Išdirbk. Sukurk. Padaryk. Būsim. Kietesni. Geresni. Greitesni. Stipresni.“ Tik be baimę šunims ir karo pabėgėliams keliančių fejerverkų.

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ industrinių renginių koordinatorė Goda Januškevičiūtė

P.S.: „Scanoramos“ industrijos renginiai yra nemokami ir atviri tiek kryptingai judantiems, tiek keičiantiems kryptį.

Lapkričio 12 d., šeštadienis

10.00–11.30

Laiškas Kalėdų Seneliui. Gualberto Ferrari scenarijaus rašymo meistriškumo seminaras

Dalyvauja: Gualberto Ferrari (Prancūzija, Ispanija) Moderatorė – Goda Januškevičiūtė

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

13.00–15.30

Gualberto Ferrari scenarijaus vystymo dirbtuvės profesionalams (atrinkti dalyviai)

Dalyvauja: Gualberto Ferrari (Prancūzija, Ispanija)

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

16.00–18.30

Gualberto Ferrari scenarijaus vystymo dirbtuvės profesionalams II (atrinkti dalyviai)

Dalyvauja: Gualberto Ferrari (Prancūzija, Ispanija)

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

Lapkričio 13 d., sekmadienis

9.30–12.00

Gualberto Ferrari scenarijaus vystymo dirbtuvės profesionalams III (atrinkti dalyviai)

Dalyvauja: Gualberto Ferrari (Prancūzija, Ispanija)

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

12.30–15.00

Gualberto Ferrari scenarijaus vystymo dirbtuvės profesionalams IV (atrinkti dalyviai)

Dalyvauja: Gualberto Ferrari (Prancūzija, Ispanija)

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

15.30–18.00

Gualberto Ferrari scenarijaus vystymo dirbtuvės profesionalams V (atrinkti dalyviai)

Dalyvauja: Gualberto Ferrari (Prancūzija, Ispanija)

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius

Renginys anglų k.

18.00–21.00

Steveno Ditmyerio aktorinio meistriškumo seminaras „Įvadas į Meisnerio techniką“ Dalyvauja: Stevenas Ditmyeris (JAV)

Renginio partneris – „Directors Lab“ Renginys anglų k.

Lapkričio 19 d., šeštadienis

11.00–12.30

Iššifruojant praeitį. Sergejus Loznica dalijasi patirtimi konstruojant archyvinės dokumentikos filmus

Dalyvauja: Sergejus Loznica (Ukraina) Renginys lietuvių k. (vertimas iš rusų k., vert. Dmitrij Gluščevskij)

13.00–14.30

Fokusas – Ukraina. Šiuolaikinis Ukrainos kinas: dešimtmečio antologija kino kritikės akimis

Dalyvauja: Natalija Serebriakova, Maksymas Nakonečnas, Alina Gorlova (Ukraina)

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

15.00–16.30

Tvarumas Lietuvos kino industrijoje: ko pasiekėme per šiuos metus?

Dalyvauja: Lineta Mišeikytė, Romas Zabarauskas, Goda Gajauskaitė, Karolis Kinčius

Moderatorė – Goda Januškevičiūtė

Renginio idėjos partneris – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Renginio partneris – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija Renginys lietuvių k.

17.00–18.30

Tvarumas Lietuvos kino festivaliuose: kaip filmus rodyti tvariau? Žaliosios kino festivalių chartijos pasirašymas

Dalyvauja: Guillaume’as Calopas (Prancūzija), Dmitrij Gluščevskij, Mirona Radu (Rumunija) Renginys anglų k.

Lapkričio 20 d., sekmadienis

11.00–12.30

Diskusija „Dirbtinio intelekto panaudojimas kino industrijoje“

Dalyvauja: Saulius Baradinskas, dr. Nerijus Čepulis, Andrius Iškauskas, Antanas Skučas Moderatorė – Laura Baškevičienė Renginio partneris – Asociacija LATGA Renginys lietuvių k.

13.00–14.30

Antropocenas, gilusis laikas ir geologinės traumos. Emilijos Škarnulytės meistriškumo seminaras

Dalyvauja: Emilija Škarnulytė (Lietuva, Norvegija)

Moderatorė – Goda Januškevičiūtė

Renginys lietuvių k.

13.00–14.30

Rampų šviesoje – Rumunijos animacija. Ilgametražio animacinio filmo „Pakankamai arti“ („Close Enough“, rež. Valentinas Urziceanu) peržiūra profesionalams

Trukmė: 1,5 val.

Dalyvauja: Valentinas Urziceanu, Mirona Radu (Rumunija)

Filmas: „Pakankamai arti“ („Close Enough“, 2022, 78 min.), rež. Valentinas Urziceanu

Vieta: „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė

Renginio partneris –„Film O’Clock International Festival“ Renginys anglų k.

15.00–16.30

Rampų šviesoje – Rumunijos animacija. Mironos Radu ir Valentino Urziceanu meistriškumo seminaras

Dalyvauja: Mirona Radu, Valentinas Urziceanu (Rumunija)

Renginio partneris – „Film O’Clock International Festival“

Renginys anglų k.

17.00–18.30

Tiesiai iš Ukrainos – kino kūrėjų dabartis ir iššūkiai. Kristinos Tynkevič meistriškumo seminaras

Dalyvauja: Kristina Tynkevič (Ukraina)

Moderatorė – Goda Januškevičiūtė

Renginio partneris – „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius Renginys anglų k.

„SCA Krypčių“ industrijos renginiai vyksta „Hilton Garden Inn Vilnius City Centre“ konferencijų salėse (Gedimino pr. 44B).

Industrijos renginiai yra nemokami ir skirti kino profesionalams bei norintiems jais tapti.

Maloniai kviečiame registruotis adresu: bit.ly/scakryptys

12th of November, Saturday

10.00–11.30

A Letter to Santa Claus. Contemporary Screenwriting Masterclass by Gualberto Ferrari

Participant: Gualberto Ferrari (France, Spain)

Moderator: Goda Januskeviciute

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania

Event in English

13.00–15.30

Gualberto Ferrari Script Development Workshop for Film Professionals (selected participants)

Participant: Gualberto Ferrari (France, Spain)

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania

Event in English

16.00–18.30

Gualberto Ferrari Script Development Workshop for Film Professionals II (selected participants)

Participant: Gualberto Ferrari (France, Spain)

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania

Event in English

13th of November, Sunday

9.30–12.00

Gualberto Ferrari Script Development Workshop for Film Professionals III (selected participants)

Participant: Gualberto Ferrari (France, Spain)

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania

Event in English

12.30–15.00

Gualberto Ferrari Script Development Workshop for Film Professionals IV (selected participants)

Participant: Gualberto Ferrari (France, Spain)

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania Event in English

15.30–18.00

Gualberto Ferrari Script Development Workshop for Film Professionals V (selected participants)

Participant: Gualberto Ferrari (France, Spain)

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania Event in English 18.00–21.00

Introduction to Meisner Acting Technique by Steven Ditmyer

Participant: Steven Ditmyer (US)

In partnership with “Directors Lab” Event in English

19th of November, Saturday

11.00–12.30

Deconstructing History. Sergei Loznitsa Presents His Work Process on Archival Documentary Films

Participant: Sergei Loznitsa (Ukraine) Event in Lithuanian (translation from Russian by Dmitrij Gluscevskij)

13.00–14.30

The Ukrainian Focus: Contemporary Ukrainian Cinema – Anthology of a Decade

Participants: Natalia Serebriakova, Maksym Nakonechnyi, Alina Gorlova (Ukraine)

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania Event in English

15.00–16.30

Sustainability in Lithuanian Film Industry: New Directions

Participants: Lineta Miseikyte, Romas Zabarauskas, Goda Gajauskaite, Karolis Kincius

Moderator: Goda Januskeviciute

Idea partner: “Vilnius International Short Film Festival”

In partnership with The Ministry of Environment of the Republic of Lithuania Event in Lithuanian

17.00–18.30

Sustainability in Lithuanian Film Festivals: Joined Forces to Go Green. Signing The Green Charter For Film Festivals

Participants: Guillaume Calop (France), Dmitrij Gluscevskij, Mirona Radu (Romania)

Venue: “Hilton Garden Inn Vilnius City Centre“ conference hall

Event in English

20th of November, Sunday

11.00–12.30

Discussion “Artificial Intelligence in the Film Industry”

Participants: Saulius Baradinskas, Dr. Nerijus Cepulis, Andrius Iskauskas, Antanas Skucas Moderator: Laura Baskeviciene

In partnership with Association LATGA Event in Lithuanian

13.00–14.30

The Cross Sections of Invisible Structures, Deep time and Geo-traumas. Masterclass by Emilija Skarnulyte

Participant: Emilija Skarnulyte (Lithuania, Norway)

Moderator: Goda Januskeviciute Event in Lithuanian

13.00–14.30

Romanian Animation in the Spotlight. Screening for Professionals of Animation Feature Film “Close Enough”, dir. Valentin Urziceanu

Participants: Valentin Urziceanu, Mirona Radu (Romania)

Film: “Close Enough”, dir. Valentin Urziceanu (feature animation, 2022, 78 min.)

Venue: “Forum Cinemas Vingis” 9th Hall

In partnership with “Film O’Clock International Festival”

Subtitled in English

15.00–16.30

Romanian Animation in the Spotlight. Masterclass by Mirona Radu and Valentin Urziceanu

Participants: Mirona Radu, Valentin Urziceanu (Romania)

In partnership with “Film O’Clock International Festival”

Event in English

17.00–18.30

Landed from Ukraine – The Challenges

Current Filmmakers Face. Masterclass by Christine Tynkevich

Participant: Christine Tynkevich (Ukraine)

Moderator: Goda Januskeviciute

In partnership with “Creative Europe” MEDIA office in Lithuania

Event in English

“SCA Directions” industry events take place at “Hilton Garden Inn Vilnius City Centre” conference halls (Gediminas av. 44B).

All events are free of charge and designed to current and aspiring film professionals.

We kindly invite you to register at: bit.ly/scakryptys

LAIŠKAS KALĖDŲ SENELIUI. GUALBERTO FERRARI SCENARIJAUS RAŠYMO MEISTRIŠKUMO SEMINARAS

Patyręs scenaristas Gualberto Ferrari kviečia Lietuvos kino profesionalus ir norinčius jais tapti padiskutuoti apie naujas scenarijų rašymo tendencijas, geriausias praktikas, regiono specifiką. Visi žino kino taisyklę „geriau parodyk, o ne pasakok žodžiais“, bet kaip to pasiekti? Trijų veiksmų struktūra, o gal penkių ar neseniai išpopuliarėjusi septynių? Kaip nepasimesti ir rasti atsakymus į pamatinius klausimus, kylančius rašant tiek pirmąjį, tiek penkiasdešimt pirmąjį trumpametražio ar ilgametražio filmo scenarijų?

Seminarą papildo individualios G. Ferrari scenarijaus vystymo konsultacijos konkrečių filmų projektų scenaristams, režisieriams, prodiuseriams ar jų komandoms. Asmeninės 5 atrinktų scenarijų konsultacijos vyks lapkričio 12 ir 13 d., registracija iki spalio 10 d. nuoroda bit.ly/scriptdevsession.

Screenwriter, film director and script consultant Gualberto Ferrari invites current and aspiring film professionals to discuss new screenwriting trends, best practise and the specific of the Baltic region. Everyone knows a tip “show not tell”, aimed to turn a talky script into a fulfilling visual experience. But how to move from excessive dialogue to actions and emotions in practise? What di erences should be made while writing for a contemporary short versus a feature film? Which structure should we follow today? Are we still talking about three act structure or five or currently popular seven act structure? Does it even matter? Gualberto will guide the audience by providing answers to questions “popping up” while writing a screenplay – be it your first or fifty first script. All to help you fight the writer’s block and fill in your blank page.

The masterclass will be followed by G. Ferrari’s individual script development consultations for film professionals. Screenwriters, film directors, producers who have feature film projects, short film projects, documentary film or narrative animation projects at development stage can apply by following the link bit.ly/scriptdevsession. We are looking forward to your script submissions until 10th of October, Monday.

Moderatorė: GODA JANUŠKEVIČIŪTĖ –Lietuvos žurnalistikos centro lektorė, mokslo komunikacijos programos autorė, „Vilnius Actors Studio“ narė, reguliariai rengusi tekstus „Delfi“, „Alfa“, „Lietuvos ryto“, „Lietuvos žinių“ redakcijoms. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ industrinių renginių koordinatorė.

Moderator: GODA JANUSKEVICIUTE , Lecturer at The Lithuanian Journalism Centre, author of science communication program, active member of Vilnius Actors Studio creative initiative. For long years wrote for Delfi.lt, Alfa.lt, “Lietuvos rytas”, “Lietuvos žinios” editorial o ices. Manager of industry events at European Film Forum “Scanorama”.

Organizuojama kartu su | In partnership with „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyriumi

A LETTER TO SANTA CLAUS. CONTEMPORARY SCREENWRITING MASTERCLASS BY GUALBERTO FERRARI

GUALBERTO FERRARI – kino ir televizijos scenaristas, režisierius, scenarijaus rašymo konsultantas. Filmų „Tango mío“ (1986), „Hotel du paradis“ (1986), „Diario para un cuento“ („Diary for a Tale“, 1998) scenarijų bendraautoris, už pastarąjį pelnęs Argentinos kino kritikų asociacijos apdovanojimą už geriausią adaptaciją. Aštuntą – devintą dešimtmečiais buvo scenarijų autorius ir bendraautoris BBC televizijoje. Vėliau režisavo ciklą TV kanalui „Paris Premiere“ Prancūzijoje. Jo filmas „Išpažintys“ („Confessiones“, 2011) pelnė SCAM audiovizualinių kūrėjų autorių apdovanojimą Prancūzijoje. Nuo 2013 iki 2017 m. buvo ARTE ir „Les Films d’ici“ (Prancūzija) dokumentinio serialo apie pasaulio ekonomiką ir socialinius iššūkius „Dechiffrage“ scenarijų bendraautoris ir režisierius.

Šiemet baigia ilgametražio dokumentinio filmo „Biu Aleksandras, brazilų pasaka“ („Biu Alexandre, a Brazilian Tale“) gamybinius darbus, rašo scenarijų dokumentiniam filmui „Būsena“ („State of Mind“), kuria filmą „Hileris ir jo dukra“ („The Healer and His Daughter”).

Gualberto Ferrari, screenwriter, film director and script consultant. In the 1980s and 90s, he co-wrote numerous feature film screenplays, including “Tango mío” (1986), “Hotel du paradis” (1986), “Diario para un cuento” (“Diary for a Tale”, 1998). The latter was awarded for Best Adapted Screenplay at “Condor de Plata”, Argentina. During the same period, he co-wrote reports and scripts for BBC TV. In recent years he directed for the TV channel “Paris Premiere” in France. His feature documentary film “Confessions” (“Confessiones”, 2011) was awarded by SCAM, French-speaking society for non fiction authors. From 2013 to 2017 he wrote and co-directed “Dechi rage”, series of feature documentaries on global economy and social issues for ARTE and “Les Films d’ici” (France).

In 2022 Gualberto is finishing the post-production for the feature-length documentary “Biu Alexandre, a Brazilian Tale”, writing and developing the doc feature film “State of Mind” and is also filming “The Healer and His Daughter”.

INTRODUCTION TO MEISNER ACTING TECHNIQUE BY STEVEN DITMYER

Pripažintas aktorinio meistriškumo dėstytojas iš JAV Stevenas Ditmyeris supažindins su Meisnerio vaidybos technikos pagrindais. Meisnerio vaidybos technika JAV ir Vakarų Europoje laikoma viena pagrindinių ir labiausiai išbaigtų aktorinio meistriškumo technikų.

Sukurta garsiojo Sanfordo Meisnerio, kuris per penkiasdešimt metų vadovavo vaidybos studijoms legendinėje Niujorko „The Neighborhood Playhouse“ teatro mokykloje, ji skirta scenoje ir kino aikštelėje pasiekti emocinę tiesą. „Yra daug vaidybos technikų, bet tik geriausios padeda atrasti ir perteikti asmeninę emocinę tiesą. Pasak S. Meisnerio, vaidyba –tai sugebėjimas gyventi duotomis įsivaizduojamomis aplinkybėmis. Šio intensyvaus įvado metu dalyviai susipažins su technika, kurią taikė aktoriai Robertas Duvallis, Gregory Peckas, Eli Wallachas, Diane Keaton, Grace Kelly, Jamesas Gandolfini, Naomi Watts, Michelle Pfeiffer, Tomas Cruisas, Sandra Bullock, dramaturgai Arthuras Milleris, Davidas Mametas ir kiti“, – pasakoja Sanfordo Meisnerio mokinys Stevenas Ditmyeris.

S. Meisneris sakydavo, kad pasiekti aktorinį meistriškumą užtrunka apie dvidešimt metų. Per šias tris įvadines valandas susipažinsite su teorija ir turėsite galimybę išbandyti pratimus, kurių paprastumas padės pamiršti techniką ir rampų šviesoje kiekvieną akimirką likti autentiškam, gyvam, savitai reaguojančiam.

This 3 hour Intensive o ers an introduction to the Meisner Technique, one of the leading and most complete acting techniques in the Western world, and is suitable for actors, directors, writers and artists of all kinds. A great way to learn more about the Meisner Technique from internationally renowned acting coach Steven Ditmyer, who studied with Sanford Meisner himself.

The Meisner Technique was developed by Sanford Meisner at The Neighborhood Playhouse in New York City, where he taught for more than 50 years, and where Steven Ditmyer had the privilege of being one of his students. Many of our most distinguished actors, writers and directors were trained in the Meisner Technique, including Robert Duvall, Gregory Peck, Eli Wallach, Diane Keaton, Grace Kelly, James Gandolfini, Naomi Watts, Michelle Pfei er, Tom Cruise, Sandra Bullock, Arthur Miller, David Mamet and many more.

The technique is based on truth. Meisner said, “Acting is the ability to live truthfully under given imaginary circumstances.” There are many acting techniques, and the ones that are valid will help you arrive at the one ultimate truth, your truth. The work you will do together with Steven will lead you to acting with a deep personal meaning, a wonderful simplicity and to a level of working where technique disappears and what remains, is you in your acting.

The event is composed of part lecture and part exercises for volunteers. To help you live in the moment and get the most truthful performances!

Organizuojama kartu su | In partnership with „Directors Lab“

STEVENO DITMYERIO AKTORINIO MEISTRIŠKUMO SEMINARAS „ĮVADAS Į MEISNERIO TECHNIKĄ“

STEVENAS DITMYERIS – režisierius ir aktorinio meistriškumo dėstytojas iš Niujorko, dirbęs su Alu Pacino, Alecu Baldwinu, Arthuru Milleriu. „The Neighbourhood Playhouse“ teatro mokyklos Niujorke absolventas, kur vėliau buvo pakviestas dėstyti Meisnerio technikos. Aktorinio meistriškumo mokėsi iš S. Meisnerio, kuris Rusijos teatro teoretiko Konstantino Stanislavskio idėjas išvystė į praktinę vaidybos sistemą, vieną iš šiuolaikinės vaidybos kanonų. Mokęsis ir iš legendinės amerikiečių bei vokiečių aktorės Utos Hagen, šiuo metu aktorinio meistriškumo moko Niujorke, Londone, Paryžiuje, Berlyne, Helsinkyje, Romoje, Vienoje, Varšuvoje, Lisabonoje, Rio de Žaneire, Bogotoje, Taline ir Vilniuje.

STEVEN DITMYER is an internationally renowned director and acting-coach from New York City, who has worked with Al Pacino, Alec Baldwin and Arthur Miller among others. He graduated as an actor and later as an acting teacher from The Neighborhood Playhouse School of the Theatre in New York. His teacher was the legendary Sanford Meisner, who developed ideas of the Russian theater theorist Constantin Stanislavsky into a practical training system which set standards for acting. Also trained by Uta Hagen, Steven has been sharing his knowledge internationally in many cities around the world. New York, London, Paris, Berlin, Helsinki, Rome, Vienna, Warsaw, Lisbon, Rio de Janeiro, Bogota, Tallinn and Vilnius to name a few.

Šių metų „Scanoramoje“ pristatantis archyvinės dokumentikos filmą „Kyjivo procesas“ (2022), Sergejus Loznica savo nauju darbu aktualizuoja žodžiais neapsakomo siaubo Holokausto istoriją.

Naujasis filmas pasakoja apie Kyjive vykusį teismą, kurio metu buvo tiriami pirmieji nacių nusikaltimai, vėliau Niurnberge įvardyti kaip nusikaltimai žmoniškumui.

Naudodamas unikalią archyvinę medžiagą, S. Loznica rekonstruoja esminius šio teismo momentus — kaltinamųjų pareiškimus, liudininkų parodymus.

M. Heideggeris yra pabrėžęs, kad mokslinė tiesos samprata yra pernelyg siaura. Siekdamas meninės tiesos, S. Loznica dekonstruoja kultūrines ir ideologines klišes ir pastato žiūrovą į akistatą su lemiamais Europos istorijos momentais, kurie negali nugrimzti į užmarštį.

S. Loznica metų metus praleidžia istorinės dokumentikos archyvuose. Ką apie šį sizifišką darbą sako pats režisierius? „Mano tikslas nėra ką nors pamokyti. Šveicarų dramaturgas Maksas Frišas yra pasakęs: viskas jau buvo pasakyta. Bet kadangi niekas negirdi, reikia kartoti ir kartoti. Visada yra vilties, kad kas nors galbūt klausosi.“

Meistriškumo seminare režisierius pasidalys archyvinės dokumentikos filmų kūrybos užkulisiais ir atskleis tokio kino kūrimo principus, atsakys į auditorijos klausimus.

Returning to this year “Scanorama” with an archival documentary film “The Kiev Trial” (2022), Sergei Loznitsa once again presents the audience with a unique chronicle of unspeakable horrors of Europe’s recent past.

The Kiev Trial, also known as the “Kiev Nuremberg”, took place in the Soviet Union in January of 1946, and was one of the first postwar trials convicting German Nazis and their collaborators.

Using unique, previously unseen, archive footage, Sergei Loznitsa reconstructs key moments of the proceedings, including statements of the defendants and testimonies of the witnesses.

In this timely new work Sergei Lozntisa continues his quest for artistic truth, deconstructs cultural and ideological cliches and brings the spectator face to face with pivotal moments of history, which must never be forgotten.

Where does this Sisyphean task of spending years going through never-before-seen archival footage leave the filmmaker himself? “It’s not my goal to teach anyone anything. There is a saying by the Swiss philosopher Max Frisch: Everything has already been said, but since no one listens, one has to repeat it again and again. There always remains a hope that perhaps somebody might listen.”

During his masterclass Sergei Loznitsa, Cannes and Venice film festivals regular, will share his process of creating archival documentary films, illustrating it by clips from his works and will answer the questions from the audience.

IŠŠIFRUOJANT PRAEITĮ.

SERGEJUS LOZNICA DALIJASI PATIRTIMI KONSTRUOJANT ARCHYVINĖS DOKUMENTIKOS FILMUS

DECONSTRUCTING HISTORY. SERGEI LOZNITSA PRESENTS HIS WORK PROCESS ON ARCHIVAL DOCUMENTARY FILMS

SERGEJUS LOZNICA – scenarijų autorius, režisierius, prodiuseris. Jo vaidybinis debiutas „Mano laimė“ (2010) buvo pristatytas pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, „Rūke“ (2012) Kanuose pelnė FIPRESCI prizą, o „Donbasas“ (2018) apdovanotas už geriausią režisūrą Kanų programoje „Ypatingas žvilgsnis“.

S. Loznicos dokumentinis filmas „Maidanas“ (2014) Kanų kino festivalyje buvo pristatytas „Specialiųjų seansų“ programoje. Vėlesnės dokumentinės juostos „Įvykis“ (2015), „Austerlicas“ (2016), „Procesas“ (2018) ir „Valstybinės laidotuvės“ (2019) pateko į Venecijos kino festivalio programą. Filmas „Babin Jaras. Kontekstas“ (2021) Kanų kino festivalyje įvertintas „L’oeil d’Or“ specialiuoju žiuri prizu. „Scanorama“ rodė daugelį režisieriaus filmų.

Šiuo metu Loznica Vilniuje kuria spektaklį „Mirties triumfas“ („Erinijos“), komponuojamą pagal prancūzų-amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romaną „Gera linkinčiosios“ (angl. „The Kindly Ones“). Jo premjera Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje planuojama šių metų gruodį.

SERGEI LOZNITSA , script writer, director, producer. He has been making films since 1996, and by now has directed 25 award-winning documentaries and 4 fiction films.

Loznitsa’s feature debut “My Joy” (2010) premiered in the main competition at the Festival de Cannes, “In the Fog” (2012) was awarded with the FIPRESCI. In 2018, Loznisa received the prize for Best Directing of the Un Certain Regard section of Festival de Cannes for his fourth feature film, “Donbass”. In 2013 founded a film production company “Atoms & Void”.

Sergei Loznitsa’s feature-length documentary “Maidan” (2014) had its world premiere at a Séance Special of Festival de Cannes. His subsequent feature-length documentaries, “The Event” (2015), “Austerlitz” (2016), “The Trial” (2018) and “State Funeral” (2019) were presented at the Special Screenings of the Venice Film Festival. In 2021 Sergei received a Special Jury Prize of the L’Oeil D’Or Award in Cannes for his film “Babi Yar. Context”. “Scanorama” has shown a number of his films.

Loznitsa is currently directing a play “The Triumph of Death” (Erinijas), based on the award winning novel by the French-American writer Jonathan Littell “The Kindly Ones”, which is due to premiere at the Lithuanian State Youth Theatre in December 2022.

Žvilgsnis į XXI amžiaus paskutinio dešimtmečio Ukrainos kino procesus kino kritikės iš Ukrainos Natalijos Serebriakovos akimis. Režisieriai ir filmai, aktoriai ir jų sukurti įsimintini personažai, dalyvavimas didžiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose ir apdovanojimai juose – kino kritikė pasidalys vardais, faktais, idėjomis, kuriomis kvėpuoja Ukrainos kinas, pakviesdama geriau suprasti Ukrainos vizualiojo meno kultūrą.

Meistriškumo seminare bus rodomi kino kritikės atrinkti vaizdo klipai ir kadrai iš pastarojo dešimtmečio Ukrainos kino istorijos filmų.

Seminarą pabaigs pokalbis su Maksymu Nakonečnu, šių metų „Scanoramoje“ rodomo filmo „Drugelio akimis“ („Butterfly Vision“, 2022) režisieriumi, ir filmo montažo režisiere Alina Gorlova. Filmas dalyvavo Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir buvo pristatytas Auksinės kameros apdovanojimams.

A glance at the modern Ukrainian film processes of the last decade of the XXIst century through the eyes of a Ukrainian film critic Natalia Serebriakova. Directors and their films. Actors and their work. Awards and participation in prestigious festivals. From personalities to ideas. Anthology of the last decade at contemporary Ukrainian cinema is aimed to help us breathe the same air and understand Ukrainian visual culture better.

During the masterclass Ukrainian film critic will present the clips and stills of the films, which she highlights in contemporary Ukrainian filmmaking of the last decade.

The masterclass will by concluded by an interview with Maksym Nakonechnyi, the director of “Butterfly Vision” (2022), presented in this year European Film Forum “Scanorama” programme and its editor Alina Gorlova. The film was nominated for Golden Camera and Un Certain Regard awards at this year Cannes Film Festival.

Organizuojama kartu su | In partnership with „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyriumi

FOKUSAS – UKRAINA. ŠIUOLAIKINIS UKRAINOS KINAS: DEŠIMTMEČIO ANTOLOGIJA KINO KRITIKĖS AKIMIS

THE UKRAINIAN FOCUS: CONTEMPORARY UKRAINIAN CINEMA –ANTHOLOGY OF A DECADE

NATALIJA SEREBRIAKOVA – kino kritikė iš Ukrainos, rašanti „Cineuropa“, Delfi.lv portalams ir šiuolaikinio meno rėmimo centro Ukrainoje leidžiamam internetiniam kritikos žurnalui „Korydor“, taip pat rengianti specialius tekstus „Scanoramai“. Nuo 2018 m. yra tarptautinio kino festivalio Kyjivo kritikų savaitė kuratorė ir Ukrainos kino kritikų asociacijos narė. Dalyvauja prancūzų meno istorijos tyrimų instituto Institute National d`Historie de l`Art kino srities veikloje. Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje penkias dienas praleido bombarduojamame Sumų mieste, kuriame vietoj kino filmų apžvalgų rašė „Radio Liberty/Radio Free Europe“ ir „Screen Daily“ publikuotą dienoraštį – „Aš kino kritikė, ant kurios krenta bombos“.

MAKSYMAS NAKONEČNAS – baigė režisūros studijas Kyjivo Karpenko-Kary nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete. Vėliau dirbo prie įvairių televizijos projektų, kūrė trumpametražius filmus, yra nepriklausomos prodiuserių bendrovės „Tabor“ vienas įkūrėjų.

ALINA GORLOVA, režisierė ir prodiuserė, kino gamybos kompanijos „Tabor“ bendraįkūrėja. 2019-aisiais dalyvavo „Berlinale Talents“ dirbtuvėse. Jos filmai pristatyti daugybėje tarptautinių kino festivalių ir buvo apdovanoti. Filmas „Šis lietus niekada nesibaigs“ pelnė apdovanojimą Amsterdamo tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje, buvo rodytas ir „Scanoramoje“.

NATALIA SEREBRIAKOVA , Ukrainian film critic, writing for “Cineuropa”, Delfi.lv, online critical magazine “Korydor” and “Scanorama”. Since 2018 the curator of an international film festival Kyiv Critic`s Week and a member of Union of Ukrainian Film Critics. Taking part in French art history research institute Institute National d`Historie de l`Art activities in the field of film criticism. When Russia invaded Ukraine, Natalia spent five days in the besieged city of Sumy in the North-East of Ukraine, writing a diary instead of film reviews. First it was published on the “Radio Liberty”/“Radio Free Europe” and later on “Screen Daily” – ‘I am a film critic under fire in Ukraine’.

MAKSYM NAKONECHNYI received his degree in directing from Karpenko-Kary Kyiv National University of Theatre, Film and Television (2012). He has worked on various TV projects, theatre productions, commercials and co-founded the independent production company “Tabor”.

ALINA GORLOVA is a director and a producer. Eight years ago, together with Maksym Nakonechnyi she co-founded the independent film production company “Tabor”. Her latest feature documentary “This Rain Will Never Stop” (2020) won the award for Best First Appearance at IDFA, was also presented in Scanorama.

TVARUMAS LIETUVOS KINO INDUSTRIJOJE: KO PASIEKĖME PER ŠIUOS METUS?

Tvarumas kino projektuose šiandien traktuojamas kaip neišvengiamybė. Nebėra klausimo, ar jis reikalingas – diskutuojama, nuo ko pradėti ir kokie tinkamiausi žingsniai, geriausi tvarumo principai gali būti integruojami į kino srities veiklas. Pratęsiame šių metų pradžioje Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio pradėtą diskusiją, klausdami, ką dėl tvarumo nuveikėme šiemet ir kaip tvarumo praktikas kino kūryboje ir gamyboje drauge galime įgyvendinti sparčiau – nuo asmeninių iki institucinių pokyčių.

Sustainability in film projects today is perceived as inevitable. We no longer raise the question whether it is needed, we discuss how to start and which measures are the most e ective and appropriate to integrate into film production activities. European Film Forum “Scanorama” continues the sustainability discussion, started by Vilnius International Short Film Festival in the beginning of this year bringing up a question what have we done during the year to make our national film production industry more sustainable and how we could move faster in joined e ort towards environmental and social changes – from personal to institutional.

Diskusijos dalyviai:

• Lineta Mišeikytė, kino gamybos bendrovės „Baltic Film Services“ vykdomoji prodiuserė;

• Romas Zabarauskas, kino režisierius ir prodiuseris, VšĮ „Naratyvas“;

• Goda Gajauskaitė, Kauno filmų biuro projektų vadovė;

• Karolis Kinčius, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darnaus vystymosi ir strateginių pokyčių grupės specialistas.

Moderatorė:

Goda Januškevičiūtė, Europos šalių kino forumas „Scanorama“, Lietuvos žurnalistikos centras

The participants:

• Lineta Miseikyte, the executive producer of “Baltic Film Services”;

• Romas Zabarauskas, film director and producer, NGO “Naratyvas”;

• Goda Gajauskaite, project manager at Kaunas Film O ice;

• Karolis Kincius, sustainable development and strategic changes group specialist at The Ministry of Environment of the Republic of Lithuania.

Idėjos partneris | Idea partner Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Moderator:

Goda Januskeviciute, European Film Forum “Scanorama”, Lithuanian Journalism Centre

Renginio partneris | In partnership with Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

SUSTAINABILITY IN LITHUANIAN FILM INDUSTRY: NEW DIRECTIONS

LINETA MIŠEIKYTĖ – kino prodiuserė, kino gamybos kompanijos „Baltic Film Services” įkūrėja ir bendrasavininkė. Ji dirbo prie tokių juostų kaip „Ekskursantė“ (2013), „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011), BBC mini serialo „Karas ir taika“ (2016), „Netflix“ serialo „Keistesni dalykai“ (2016–), prancūzų vaidybinio filmo „Kompromatas“ (2022), dokumentinio filmo apie Joną Meką „Rojaus fragmentai” (2022), HBO užsakymu filmuotų mini serialų „Jekaterina Didžioji“ (2019) ir „Černo bylis“ (2019). ISM Vadovų magistrantūros studijų baigiamajame darbe nagrinėjo kino prodiuserio vaidmenį siekiant tvaresnės filmo gamybos, skatinant tvarumo principų pritaikymą kino projektams.

ROMAS ZABARAUSKAS – režisierius, scenaristas ir prodiuseris. Jo ilgametražis debiutas „Porno melodrama“ buvo pristatytas Berlynalėje, filmas „Advokatas“ apkeliavo per 30 kino festivalių. Jo kartu su advokate Jovita Gabniene 2021 m. atnaujintas tarpusavio supratimo memorandumas Lietuvos kino centro ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos rekomenduojamas kitiems Lietuvos prodiuseriams.

GODA GAJAUSKAITĖ karjerą kine pradėjo 2016 m. dirbdama prie filmo „Pelėdų kalnas“ (2018). Dirbo HBO serialo „Černobylis“ (2019), BBC serialo „Nacių iškilimas“ (2019–2022), filmo „Kompromatas“ (2022), „Netflix“ serialo „Klarkas“ (2022) lokacijų departamentuose. Apsigynė meno vadybos magistrantro diplominį darbą tema „Darnaus vystymosi principų taikymas kuriant kino produktą“.

KAROLIS KINČIUS – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darnaus vystymosi ir strateginių pokyčių grupės specialistas, dirbantis prie subalansuotos plėtros, miesto planavimo ir kitų svarbių Aplinkos ministerijos projektų.

LINETA MISEIKYTE , a film producer, the founder and co-owner of film production company “Baltic Film Services”. L. Miseikyte’s work includes films such as “Fireheart: The Legend of Tadas Blinda” (2011) and “Ekskursante” (2013), BBC mini-series “War and Peace” (2016), “Netflix” TV-series “Stranger Things” (2016–), French feature “Kompromat” (2022), feature documentary “Fragments of Paradise” (2022), HBO mini-series “Catherine the Great” (2019) and “Chernobyl” (2019) to name a few. During her master thesis work the alumni of ISM University of Management and Economics Executive School L. Miseikyte analysed sustainability and producer’s role in integrating it into film production activities.

ROMAS ZABARAUSKAS, a film director, screenwriter and a producer. His debut short “Porno melodrama” was presented in Berlinale and his third feature “The Lawyer” was screened in more than 30 international film festivals. Together with lawyer Jovita Gabniene Zabarauskas renewed the memorandum of understanding for cooperating filmmakers, which was recommended by the Lithuanian Film Centre and the Independent Producers Association of Lithuania to other country’s producers as good practise to follow.

GODA GAJAUSKAITE started her career in pre-production of the Lithuanian film “Owl Mountain” (2018). Worked in the locations department of such projects as HBO’s “Chernobyl” (2019), BBC‘s “Rise of the Nazis” (2019–2022), French feature film “Kompromat” (2022), Netflix‘s “Clark” (2022). Her Master thesis focused on sustainable development principles in film production.

KAROLIS KINCIUS , sustainable development and strategic changes group specialist at The Ministry of Environment of the Republic of Lithuania. Numerous years works in sustainable development, urban development and other important projects at The Ministry of Environment of the Republic of Lithuania.

Žalioji kino festivalių chartija yra Europietiškų festivalių tinklo „Judantys vaizdai – be sienų“ nario – kino festivalio „Les Arcs“ Prancūzijoje –iniciatyva, kviečianti mažinti ekologinį pėdsaką ir organizuoti tvaresnius, draugiškesnius aplinkai kino festivalius.

„Žaliąją kino festivalių chartiją papildo interneto platforma, skirta rinkti informaciją apie praktinius gamtai draugiškus sprendimus įvairiose festivalio organizavimo fazėse. Čia kino festivalių atstovai gali dalytis idėjomis, patirtimis, rekomendacijomis, nuorodomis partneriams ir kitais aktualiais sprendimais didinant tvarumą“,– pasakojo Guillaume’as Calopas, iniciatyvą pradėjusio „Les Arcs“ kino festivalio vadovas ir bendrasteigėjis.

G. Calopas pristatys Žaliąją kino festivalių chartiją, po pristatymo vyks kino festivalių atstovų apskritojo stalo diskusija.

Dalyviai:

•Guillaume’as Calopas, „Les Arcs“ kino festivalio vadovas ir bendrasteigėjis;

•Dmitrij Gluščevskij, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programų koordinatorius; •Mirona Radu, tarptautinio Bukarešto animacijos kino festivalio (ABIFF) meno vadovė, tarptautinio kino festivalio „Film O‘Clock International Festival“ direktorė.

The “Green Charter For Film Festivals” is an initiative by the member of European film festivals network “Moving Images – Open Borders”, Les Arcs Film Festival in France, that calls for the starting point for an ever-improving practice of organising more environmentally friendly film festivals.

“The main goal is to create a platform that gathers information about practical environmentally friendly solutions for various stages of festival organisation; a platform where festival representatives can share their ideas, experiences and recommendations for service providers.”

The “Green Charter For Film Festivals” will be presented by Guillaume Calop, the general manager and co-founder of the Les Arcs Film Festival.

The event will be followed by a discussion of the film festivals representatives:

•Guillaume Calop, the general manager of the Les Arcs Film Festival;

•Dmitrij Gluscevskij, program coordinator at European Film Forum Scanorama;

•Mirona Radu, artistic director at Animation Bucharest International Film Festival (ABIFF), festival director at Film O’Clock International Festival.

TVARUMAS LIETUVOS KINO FESTIVALIUOSE: KAIP FILMUS RODYTI TVARIAU? ŽALIOSIOS KINO FESTIVALIŲ CHARTIJOS PASIRAŠYMAS

SUSTAINABILITY IN LITHUANIAN FILM FESTIVALS: JOINED FORCES TO GO GREEN. SIGNING THE GREEN CHARTER FOR FILM FESTIVALS

Guillaume’as Calopas karjerą pradėjo tarptautiniame Ansi animacinių filmų festivalyje. Persikėlęs į Los Andželą Kalifornijoje kūrė interneto portalą „Animation World Network“ (awn.com). Sugrįžęs į Prancūziją 7 metus dirbo CANAL+ grupės interneto padalinyje. 2004-aisiais įkūrė DVD leidybos kompaniją „Chalet Pointu“. Paryžiuje ir internete atidarė nedidelę parduotuvę, kuri tapo viena mėgstamiausių ieškant retų filmų DVD formatu. 2009-aisiais su partneriu įkūrė kino festivalį slidinėjimo kurorte Les Arcs Prancūzijoje. Vos per kelerius metus „Les Arcs“ kino festivalis tapo svarbia industrijos vieta ir Europos kino įvykiu.

Guillaume’as taip pat yra kompanijos „Le Village“, kuriančios profesionalias interneto platformas kino festivaliams („FestiCiné“) ir kino projektams („Coprocity“) bendrasteigėjis. Taip pat „Le Lab Femmes de Cinéma“ analitinio centro, studijuojančio ir vystančio idėjas, kaip geriau reprezentuoti moteris kino industrijoje, vienas įkūrėjų.

Guillaume Calop started his career at the Annecy International Animation Film Festival. He then moved to Los Angeles to participate in the launch of the web portal Animation World Network (awn.com). Back in France, then worked for 7 years at the internet branch of CANAL+ group. In 2004, Guillaume launched a DVD publishing company called Chalet Pointu, opened a small DVD shop in Paris and on the web that became one of the best address for rare and quality films on DVD.

In 2009, together with his partner Pierre-Emmanuel Fleurantin, they founded a film festival in the ski resort of Les Arcs. In only a few years, Les Arcs Film Festival became a major marketplace and event for European cinema. Guillaume is also the co-founder of “Le Village”, a company developing professional platforms for film festivals (“FestiCiné”) and film projects (“Coprocity”) and the co-founder of Le Lab Femmes de Cinéma, a think tank aiming to analyse, study and develop ideas for a better consideration of women in the film industry.

Dirbtinis intelektas vis plačiau naudojamas ne tik versle, pramoninėje gamyboje, bet ir įvairiose kūrybos srityse. Didžiosios kino kūrybos bendrovės JAV ir Europoje vis dažniau pasitelkia dirbtinio intelekto technologijas rašyti scenarijus, kurti personažus, montuoti filmus, kurti reklamą. Žiūrovas kino salėje neatskiria, kad dalis kūrinio buvo sukurta algoritmų, o prodiuseriai džiaugiasi mažesniais kaštais. Kokie dirbtinio intelekto pritaikymo kine pranašumai ir trūkumai šiandien? Kokios ateities perspektyvos mūsų laukia? Ar dirbtinis intelektas galiausiai pakeis autorių?

Artificial intelligence is more and more used not only in business and mass manufacturing, but also in creative industries. Film production studios in the US and Europe more and more often use articifial intelligence for script writing, persona creation, film editing, shooting commercials. The audience in the cinema theatre has no idea that parts of the film were being created by articial algorythms and producers can benefit from savings reducing authors fees. What are artificial intelligence pros and cons in contemporary film industry? What future perspectives await us? Will artificial intelligence finally replace the author?

Organizuojama kartu su | In partnership with Asociacija LATGA

SAULIUS BARADINSKAS – kino filmų, muzikinių klipų, reklamų režisierius. Jo filmas „Techno, Mama“ (2021), pernai paskelbtas geriausiu „Scanoramos“ programos „Naujasis Baltijos kinas“ trumpametražiu filmu, dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje trumpametražių filmų programoje „Horizontai“, buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ ir yra oficialus kandidatas Europos kino akademijos apdovanojimams trumpametražių filmų kategorijoje.

SAULIUS BARADINSKAS , a film director, also directing commercials and music videos. His film “Techno, Mama” (2021), which last year was awarded as the best short at Scanorama’s “New Baltic Cinema” program, premiered at the Venice Film Festival Horizons competition. It also was awarded by national “Silver Crane” and is an o icial candidate for The European Film Academy awards in short film category.

DIRBTINIO INTELEKTO PANAUDOJIMAS KINO INDUSTRIJOJE. DISKUSIJA SU S. BARADINSKU, DR. N. ČEPULIU, A. IŠKAUSKU, A. SKUČU

DISCUSSION “ARTIFICIAL INTELLIGENCE IN THE FILM INDUSTRY” BY S. BARADINSKAS, DR. N. CEPULIS, A. ISKAUSKAS, A. SKUCAS

DR. NERIJUS ČEPULIS – filosofas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas. Mokslinių interesų sritys apima komunikaciją, medijas, kiną, dirbtinio intelekto etiką. KTU studijų programoje skaito paskaitas komunikacijos ir informacijos valdymo temomis.

ANDRIUS IŠKAUSKAS – advokatas, specializuojasi technologijų teisės ir intelektinės nuosavybės srityse. Sukaupęs daugiau nei 15 metų darbo patirtį, gerai išmano technologijų industriją, gilinasi į naujausių technologijų tendencijas ir domisi, kaip teisė spėja paskui jas.

ANTANAS SKUČAS – režisierius, menininkas, VDA dėstytojas. Jo debiutas „Vaikystės dienoraštis“ (2009) pelnė „Sidabrinę gervę“. 2015 m. įkūrė animacijos kūrybos įmonę „Tylus kinas“. Šiemet pristatė meninį projektą „M. K. Čiurlionis AI“. Greitu metu bus pristatytas Antano Skučo ir Juliaus Zubavičiaus filmas „Robotai ir planetos“, sukurtas pasitelkus dirbtinį intelektą.

DR. NERIJUS CEPULIS , a philosopher and associate professor at Kaunas University of Technology (KTU), Faculty of Social Sciences, Arts and Humanities. His research areas include communication, media, cinema, the ethics of artificial intelligence. Lectures on communication and information management.

Moderatorė:

LAURA BAŠKEVIČIENĖ – asociacijos LATGA direktorė, ilgus metus dirbanti autorių teisių ir kolektyvinio administravimo srityje. Europos autorių ir kompozitorių bendrijų susivienijimo (GESAC) tarybos narė.

ANDRIUS ISKAUSKAS , an attorney, having more than 15 years of experience in the fields of technology law, media law, intelectual property and other. A wide expertise in technological industry, putting emphasis on new techologies, new tendencies and how law can be in tack with them.

ANTANAS SKUCAS , a film director and data artist, lecturer at the Vilnius Academy of Arts. His debut animated short “Childhood Diary” (2009) was awarded by the Lithuanian Silver Crane Award. In 2015 he established a film production company “Tylus kinas”. This year he presented an art project “M. K. Ciurlionis AI”, looking for answers whether artificial intelligence is capable to create art. Soon Antanas Skucas’ and Julius Zubavicius’ film “Robots and Planets”, created utilising artificial intelligence, will be presented to public.

Moderator:

LAURA BASKEVICIENE , Director of Association LATGA. Lawyer, long years working in author’s rights and collective rights administration areas. The board member of the European Grouping of Societies of Authors and Composers (GESAC).

Šių metų „Scanoramoje“ pristatydama debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą „Kapinynas“, viena žinomiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų Emilija Škarnulytė pasidalys debiuto detalėmis, ilgametės kūrybos temomis ir kūrybos užkulisiais, taip pat padės susidaryti nuomonę, ar šiandienos kūrėjas gali likti apolitiškas.

Kalbėdama apie savo darbus su filmų platformos „Vdrome“ atstovu Nadimu Sammanu, 2018-aisiais Emilija pasakė: „Paskutinius dešimt metų savo filmuose tyrinėju vietas, kur šiuolaikinė politika režisuoja žmonių ir ne žmonių pasaulius, keičiasi ekologinės ir kosminės ribos. Noriu jausti „gilųjį laiką“ ir įvairius jo režimus nežmonių ir postžmonių pasaulyje.“

E. Škarnulytė 2019-aisiais pelnė pagrindinį

Venecijos bienalės papildomos programos apdovanojimą „Future Generation Art Prize“, prestižinį apdovanojimą menininkams iki 35 metų, dėl kurio varžėsi 5 800 dalyvių.

Presenting her first feature documentary film “Burial” (2022) in this year Scanorama, one of the most internationally acknowledged Lithuanian visual artists, Emilija Skarnulyte, will delve into the details of her feature film debut, the topics and process of her artworks as well as will hopefully shape our opinion whether the contemporary artist can remain apolitical.

In discussing her work with Nadim Samman of Vdrome in December 2018, Skarnulyte said “In my films from the last ten years, I have mostly researched places where contemporary political issues are staged between human and non-human worlds, the shifting boundaries between ecological and cosmic forces. I want to feel out all kinds of non-human and post-human scales in the depths of space and time.”

E. Skarnulyte was the winner (out of 5800 entries) of the Future Generation Art Prize 2019, collateral event at the Venice Biennale, the global art prize for artists aged 35 and younger.

Moderatorė:

GODA JANUŠKEVIČIŪTĖ –

Lietuvos žurnalistikos centro lektorė, mokslo komunikacijos programos autorė, „Vilnius Actors Studio“ narė, reguliariai rengusi tekstus „Delfi“, „Alfa“, „Lietuvos ryto“, „Lietuvos žinių“ redakcijoms. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ industrinių renginių koordinatorė.

Moderator:

GODA JANUSKEVICIUTE , Lecturer at The Lithuanian Journalism Centre, author of science communication program, active member of Vilnius Actors Studio creative initiative. For long years wrote for Delfi.lt, Alfa.lt, “Lietuvos rytas”, “Lietuvos žinios” editorial o ices. Manager of industry events at European Film Forum “Scanorama”.

ANTROPOCENAS, GILUSIS LAIKAS IR GEOLOGINĖS TRAUMOS. EMILIJOS ŠKARNULYTĖS MEISTRIŠKUMO SEMINARAS

THE CROSS SECTIONS OF INVISIBLE STRUCTURES, DEEP TIME AND GEOTRAUMAS. MASTERCLASS BY EMILIJA SKARNULYTE

EMILIJA ŠKARNULYTĖ – menininkė ir kino kūrėja. 2019 m. apdovanota „Ateities kartos meno prizu“ („Future Generation Art Prize“), taip pat atstovavo Lietuvai 22-ojoje Milano trienalėje. Pastaruoju metu menininkės personalinės parodos buvo surengtos Radvilų rūmų dailės muziejuje (2022), Londono „Tate Modern“ (2021), Šveicarijos „Kunsthaus Pasquart“ (2021), Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje (2021) ir kt.

Jos filmai yra Pompidou meno centro ir „Kadist Art Foundation“ kolekcijose ir buvo pristatyti Modernaus meno muziejuje Niujorke, Serpentine galerijoje Londone bei daugelyje kino festivalių, tarp jų – „Visions du Reel“, HOT DOCS, Roterdamo, Busano ir Oberhauzeno.

E. Škarnulytė yra „Polar Film Lab“ (Norvegija) kolektyvo, dirbančio su 16 mm kino juostomis, įkūrėja, taip pat menininkų dueto „New Mineral Collective“ narė.

EMILIJA SKARNULYTE is an artist and filmmaker. Winner of the 2019 Future Generation Art Prize, Skarnulytė represented Lithuania at the XXII Triennale di Milano and was included in the Baltic Pavilion at the 2018 Venice Biennale of Architecture. Her solo exhibitions hav been presented at Radvila Palace Museum of Art in Vilnius, Tate Modern in London (2021), Kunsthaus Pasquart (2021), Den Frie (2021), National Gallery of Art in Vilnius (2021) and other local and international venues.

Her films are in the IFA, Kadist Foundation and Centre Pompidou collections and have been screened at the Serpentine Gallery, UK, France, and the Museum of Modern Art, New York and in numerous film festivals including Visions du Reel, HOT DOCS, Rotterdam, Busan and Oberhausen international film festivals.

She is a founder of Polar Film Lab, a collective for analogue film practice located in Tromsø, Norway and a member of artist duo New Mineral Collective, recently commissioned for a new work by the First Toronto Biennial.

Rumunijos animacijos istorija prasidėjo prieš 102 metus Bukarešte, kai buvo parodytas pirmasis rumuniškas animacinis filmas „Kvailys mėnulyje“ („Păcală on the Moon“, 1920). Tai pirmasis menininko Aurelio Petrescu, sukūrusio 80 animacinių filmų, darbas. Laikraščiai šią „slapstick komediją iš piešinių“ įvertino puikiai, o filmo triumfas atvėrė naują puslapį Rumunijos kino istorijoje. 1957-aisiais Ionas Popescu-Gopo pelnė Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ už filosofinį filmą „Trumpa istorija“ („Short History“), kurį pats autorius įvardijo kaip animacinį antidisnėjišką filmą. Nemažai Rumunijos vizualaus meno kūrėjų pasuko animacijos keliu, tarp jų – Radu Igazsagas ir puikiai tarptautinėje arenoje žinoma Anca Damian, kurios filmą „Nepaprasta Maronos kelionė“ (“L’extraordinaire Voyage De Marona”, 2019) rodė ir „Scanorama“.

Kokius šiuolaikinės Rumunijos animacijos autorius turėtume žinoti? Koks finansavimas ir animacinio kino sklaida padeda šalies animacijai išvysti rampų šviesą? Tarptautinio Bukarešto animacijos kino festivalio (ABIFF) meno vadovė Mirona Radu ir scenaristas, režisierius Valentinas Urziceanu, kurio filmas „Pakankamai arti“ („Close Enough“, 2022 m., 78 min.) bus parodytas prieš meistriškumo seminarą, pasidalys patirtimi ir ieškos atsakymų, kas padėtų sustiprinti animacijos kūrimą Lietuvoje.

The story of Romanian animation started in 1920 in Bucharest, where the first ever Romanian animated film, “Păcală on the Moon”, the first of a series of 80 creations of artist Aurel Petrescu, was shown. Newspapers at the time described the film as a “slapstick comedy with animated drawings” and it was a great triumph, opening a new chapter in local cinema. In 1957, Ion Popescu-Gopo took the Palme d’Or at Cannes with “Short History”, a philosophically imbued animated cartoons, considered by the author himself an anti-Disney film. Since then many Romanian visual artists and directors have thrown themselves into the adventure of animation, among the most famous being Radu Igazsag and Anca Damian, whose film “Marona’s Fantastic Tale” (“L’extraordinaire Voyage De Marona”, 2019) was shown in “Scanorama” in 2019.

Who are the contemporary authors and which is the artistic direction of contemporary Romanian animation, as well as what funding and distribution means exist in the country, are some of the topics addressed in a presentation by Mirona Radu, artistic director of ABIFF – Animation Bucharest International Film Festival and Valentin Urziceanu, screenwriter and director of “Close Enough” (feature animation, 2022, 78 min).

Organizuojama kartu su | In partnership with „Film O’Clock International Festival“

RAMPŲ ŠVIESOJE – RUMUNIJOS ANIMACIJA. MIRONOS RADU IR VALENTINO URZICEANU MEISTRIŠKUMO SEMINARAS

ROMANIAN ANIMATION IN THE SPOTLIGHT. MASTERCLASS BY MIRONA RADU AND VALENTIN URZICEANU

MIRONA RADU  – režisierė, prodiuserė. Nuo 2019 m. sudaro programą ir koordinuoja nepriklausomo kino teatro Bukarešte „Peasant Museum Cinema“ repertuarą. 2021 m. įkūrė tarptautinį kino festivalį „Film O‘Clock International Festival“, veikiantį šešiose šalyse dviejuose žemynuose. Nuo 2022 m. yra tarptautinio Bukarešto animacijos kino festivalio (ABIFF) meno vadovė. Taip pat yra tarptautinės kino teatrų asociacijos „Europa Cinemas“ narė ir šiemet dalyvauja Tarptautinės kino teatrų sąjungos (UNIC) Moterų kine mentorystės programoje.

VALENTINAS URZICEANU  – rumunų scenaristas ir animacinio kino režisierius, nevyriausybinės organizacijos „ABI Fundatie“ įkūrėjas, organizuojantis tarptautinius kultūrinius projektus, kino renginius ir mokymus.

MIRONA RADU is a director and producer. Since 2019 she is a programmer and coordinator of an arthouse cinema in Bucharest. Since 2021, the founder and director of Film O’Clock International Festival, a film festival that unites simultaneous screenings in six countries on two continents. In 2022 she was appointed as an Artistic Director for ABIFF – Animation Bucharest International Festival. She is also a member of the International Europa Cinemas Association and this year started the UNIC Women’s Cinema Leadership international mentoring programme.

VALENTIN URZICEANU is a Romanian scriptwriter and director of animated films, the founder of ABI Fundație, through which he implemented international cultural projects, film festivals and educational workshops.

Prieš meistriškumo seminarą „Rampų šviesoje – Rumunijos animacija“ Tarptautinio Bukarešto animacijos kino festivalio (ABIFF) meno vadovė Mirona Radu ir scenaristas, režisierius Valentinas Urziceanu kviečia į animacinio ilgametražio filmo „Pakankamai arti“ peržiūrą kino profesionalams ir norintiems jais tapti.

Before their masterclass “Romanian Animation in the Spotlight” Mirona Radu, artistic director of ABIFF – Animation Bucharest International Film Festival and Valentin Urziceanu, screenwriter and director of “Close Enough” invite you to showcase contemporary Romanian animation feature film screening.

RAMPŲ ŠVIESOJE – RUMUNIJOS ANIMACIJA. ILGAMETRAŽIO ANIMACINIO FILMO „PAKANKAMAI ARTI“ („CLOSE ENOUGH“, REŽ. VALENTINAS URZICEANU) PERŽIŪRA PROFESIONALAMS

ROMANIAN ANIMATION IN THE SPOTLIGHT. SCREENING FOR PROFESSIONALS OF ANIMATION FEATURE FILM “CLOSE ENOUGH”, DIR. VALENTIN URZICEANU

Pakankamai arti

Close Enough

Satyra apie kiną, muziką ir gyvenimą. Romų berniukas Gianis Antrojo pasaulinio karo metu keliauja iš Bukarešto į Paryžių susitikti su savo mylimiausiu gitaristu. Ši istorija jungiama su pačių autorių problemomis, kurios papildo ją nuorodomis į „septintąjį meną“, kuriuo laikomas kinas.

A satire about cinema, music and life, the film blends the story of Giani – a Roma boy who, in a Europe torn apart by the Second World War, travels from Bucharest to Paris to meet his idol, Django Reinhardt, hoping to learn from him to become a great guitar player – and the filmmakers drama in the face of real-life constraints, all spiced with hundreds of references of the seventh art.

|

Rumunija | Romania

Režisierius | Director Valentin Urziceanu

Filmo anonsas | Trailer www.bit.ly/closeenoughRO

Filmo platinimas | Sales Mirona Radu | Creatrix Fama Ltd., creatrixfama@gmail.com | +40726694435

Jaunosios kartos ukrainiečių režisierė Kristina Tynkevič papasakos apie debiutinio ilgametražio filmo „Kaip ten Katia?“ (“How is Katya?”, 2022) kūrybos procesą. Filmas šių metų tarptautiniame Lokarno kino festivalyje pelnė programos „Filmmakers of the Present“ specialųjį žiuri prizą ir yra rodomas „Scanoramoje“.

Režisierė filmą vystė penkis metus, iš kurių tris paskyrė scenarijui rašyti, dalyvaudama „Midpoint“ ir kitose tarptautinėse filmų vystymo programose.

Su Kristina pasikalbėsime apie problemas, kurias ji užčiuopia šiuolaikinėje Ukrainoje ir atspindi savo filmuose, klausdami, kaip šiuo metu galime padėti, kad daugiau Ukrainos jaunųjų kino kūrėjų darbų išvystų didžiuosius ekranus.

Landed from Ukraine – The Challenges Current Filmmakers Face. Masterclass by Christina Tynkevich

The young Ukrainian director Christina Tynkevich will talk about her fiction feature debut “How is Katia?” (2022), which received a special jury prize “Filmmakers of the Present” at this year Locarno International Film Festival and is presented at this year Scanorama’s film programme.

The director worked on the development of the script for three years, taking part in Midpoint and other development programs. It took about five years to release the film.

We aim to know more about the hidden issues she notices in contemporary Ukraine and learn about the challenges current Ukrainian filmmakers face to bring their work to screens and how international community could help in circumstances when it is even di icult to fly them to the festivals.

Moderatorė: GODA JANUŠKEVIČIŪTĖ –

Lietuvos žurnalistikos centro lektorė, mokslo komunikacijos programos autorė, „Vilnius Actors Studio“ narė, reguliariai rengusi tekstus „Delfi“, „Alfa“, „Lietuvos ryto“, „Lietuvos žinių“ redakcijoms. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ industrinių renginių vadovė.

Moderator: GODA JANUSKEVICIUTE , Lecturer at The Lithuanian Journalism Centre, author of science communication program, active member of Vilnius Actors Studio creative initiative. For long years wrote for Delfi.lt, Alfa.lt, “Lietuvos rytas”, “Lietuvos žinios” editorial o ices. Manager of industry events at European Film Forum “Scanorama”.

Organizuojama kartu su | In partnership with „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyriumi

TIESIAI IŠ UKRAINOS –KINO KŪRĖJŲ DABARTIS IR IŠŠŪKIAI. KRISTINOS TYNKEVIČ MEISTRIŠKUMO SEMINARAS

THE UKRAINIAN FOCUS: CONTEMPORARY U KRAINIAN CINEMA –ANTHOLOGY OF A DECADE

KRISTINA TYNKEVIČ – kino režisierė iš Ukrainos. Jos dokumentinis trumpametražis debiutas „Šalis“ (2015) pateko į 2017-ųjų Oskarų ilgąjį sąrašą. Antrasis trumpametražis „Solatium“ (2016) ir ilgametražis dokumentinis filmas „Karta 91“ („Generation 91“, 2019) pristatytas Europos ir JAV kino festivaliuose. Jos vaidybinis ilgametražis debiutas „Kaip ten Katia?“ (“How Is Katya?”, 2022) pristatytas tarptautiniame Lokarno kino festivalyje ir pelnė du apdovanojimus. Šiuo metu Kristina vysto antrosios ilgametražės dramos scenarijų. Ji yra Europos kino akademijos ir Ukrainos kino akademijos narė.

CHRISTINA TYNKEVICH , Film director from Ukraine. Her first short documentary “Kraina” (2015) was long-listed for the Academy Awards 2017. It was followed by feature short “Solatium” (2016) and feature documentary “Generation 91” (2019). Both films went on to screen at festivals in Europe and the US. Her debut feature “How Is Katia?” (2022) premiered at the Locarno Film Festival and received two awards. Currently Christina has been developing a script for her upcoming feature drama “Koshetz”. She is a member of European Film Academy and the Ukrainian Film Academy.

Žiūrovų favoritą rinkti skatina:

Festivalio vanduo:„Scanoramos“ kino klubo partneris:

Vaišina:

Festivalio viešbutis:

Festivalį veža:

Festivalio gėlės:

Tyrimų partneris:

Draugai:

Festivalio rengėjai / Festival Organizers

Festivalio direktorė ir meno vadovė / Festival Director and Artistic Director Dr. Gražina Arlickaitė

Festivalio komanda / Festival Team

Aleksandra Vilčinskaitė

Aleksas Gilaitis

Augustina Piekuraitė

Brigita Bielskė

Daniel Bartoševič

Eglė Letukaitė

Eglė Urmanavičiūtė

Elena Dambravaitė

Emilija Einorytė

Goda Januškevičiūtė

Greta Bukantytė

Guoda Vaitiekutė

Ieva Malikėnaitė

Jovita Navickaitė

Kamilė Uždavinienė

Laura Kromalcaitė

Laura Makarskaitė Lina Žukauskaitė

Mantautas Bieliauskas Marius Juknevičius

Mingailė Dadurkevičiūtė

Orestas Kostiukas Rusnė Globytė

Solveiga Černiūtė

Vaida Kazlauskaitė Vaidas Bučys

Programos koordinatorius / Program Coordinator Dmitrij Gluščevskij

Dėkojame / Thank You Eglei Poškevičiūtei Giedrei Putramentaitei Nerijui Masevičiui Aurimui Švedui Pranui Morkui

Viršelio dizainerė: Indrė Klimaitė

Maketuotoja: Alda Eikevičiūtė

Kalbos redaktorė / Editor Vaida Ramanauskaitė

Spaustuvė / Printing House Petro ofsetas