Aušros alėja, Nr.4 by Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

2018 PAVASARIS

NUMERYJE SVEČIAS Kazimieras Župerka: be knygos pasaulis būtų šimtąkart liūdnesnis ir nuobodesnis Roberta Stonkutė ATKURTAI LIETUVAI – 100 Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai 1928 m. ir 1938 m. spaudoje Nijolia Kasparavičienė KNYGOS ŽENKLAI Lietuvos valstybės šimtmetį įamžinanti paroda Asta Kaktytė IŠ SAUGYKLOS LOBYNO Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelei“ ir lietuvių vaikų literatūrai – 150 metų Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė

1918 metų vadovėliai bibliotekos fonduose Robertas Gedrimas

APIE MUS Tyrimas atskleidė: bibliotekos lankytojai patenkinti paslaugų kokybe Dr. Simona Juzėnienė

Bibliotekos pastatui – 40 Roma Baristaitė, Robertas Gedrimas

GEROJI PATIRTIS Kraštotyros ekspedicija „Kur liūdi kryžiai pakelėm“ Sigita Vaitkaitytė

Skaitytojų klubai Urtė Vaserienė

32 37

REGIONO NAUJIENOS © AUŠROS ALĖJA Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas 2018 PAVASARIS / 4 ISSN 2424-6182

Redaktoriai: Robertas Gedrimas ir Tomas Pauliuščenka Redakcija www.savb.lt bibl@savb.lt Tel. (8 41) 39 99 68 Aušros al. 62 LT-76285 Šiauliai

Maketuotoja ir dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė Nuotraukos Ievos Slonksnytės ir kt.

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52 LT-76291 Šiauliai Tiražas 300 egz.

Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – ekslibrisas, skirtas atkurtos Lietuvos šimtmečiui (aut. Shota Nishio, Japonija), giliaspaudė grafika, 2017.

Sveiki, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka savo lankytojams, globėjams ir svečiams dovanoja naujausią „Aušros alėjos“ numerį. Tikimės, kad jį skaitydami sužinosite kažką nauja, negirdėta, įdomaus, o gal tiesiog maloniai praleisite laiką. Pavasario numerį išleidžiame prieš pat Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, kuri bibliotekininkams, ko gero, atneša tikrąjį pavasarį. Šio numerio svečias žinomas Lietuvos kalbininkas profesorius Kazimieras Župerka skaitytojams pasakoja ne vien apie lietuvių kalbą, knygas ir skaitymą, profesorių kalbinusi R. Stonkutė klausinėja ir apie Šiaulius, ir apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą, ir apie šiuolaikinį žmogų. 2018 metai jubiliejiniai – Lietuva švenčia atkurtos valstybės šimtmetį. Su šia tema susijęs ne vienas žurnalo straipsnis. N. Kasparavičienė apžvelgia, kaip 1928 ir 1938 metų spaudoje buvo nušviečiami Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio ir dvidešimtmečio minėjimai. O Knygos grafikos centro kuratorė A. Kaktytė pasakoja apie atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirto tarptautinio ekslibrisų konkurso, kurį 2017 m. pavasarį buvo paskelbusi mūsų biblioteka, darbų parodą. Šie metai jubiliejiniai ir lietuvių vaikų

literatūrai – prieš 150 metų išleistos M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“. Tikimės, kad skaitytojus sudomins išsami prof. Dž. Maskuliūnienės publikacija apie tų knygelių leidimus, saugomus mūsų bibliotekos fonduose. Šiemet suėjo 40 metų, kai Šiauliuose, Aušros alėjoje, duris atvėrė naujas mūsų bibliotekos pastatas. Šią sukaktį taip pat primename žurnalo skaitytojams. Mums labai svarbi Jūsų, bibliotekos lankytojų, nuomonė apie mūsų teikiamas paslaugas. Džiugu skelbti apklausų rezultatus, rodančius, kad Jūs esate patenkinti bibliotekos teikiamomis paslaugomis ir toliau žadate lankytis pas mus. Viliamės, kad skaitytojams patiks per kraštotyros ekspediciją surinktos istorijos apie kryžius. O ketinantys įkurti skaitytojų klubą ar galvojantys, ką veikti tokiame klube, ras naudingų patarimų ir idėjų bibliotekininkės U. Vaserienės straipsnyje. Skelbiame džiugias naujienas iš regiono – Plungėje po pusmetį trukusios rekonstrukcijos atidaryta Vaikų biblioteka, o Akmenės viešoji biblioteka įsikėlė į naują pastatą. Malonaus skaitymo ir iki susitikimo rudenį!

SVEČIAS

Prof. K. Župerka 80-ojo jubiliejaus proga skaito paskaitą bibliotekoje. 2017 m. kovas.

Kazimieras Župerka: be knygos pasaulis būtų šimtąkart liūdnesnis ir nuobodesnis Kazimieras Župerka – Lietuvos mokslininkas, kalbininkas, vienas žymiausių lietuvių stilistikos tyrėjų, Šiaulių universiteto profesorius emeritas, vadovėlių aukštųjų mokyklų studentams autorius, Šiaulių miesto garbės pilietis, visuomenės ir kultūros veikėjas. Šiemet Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus lietuvių kalbai, jos tyrimams, taip pat kultūrinę ir visuomenę veiklą Kazimierą Župerką apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Profesorius K. Župerka dažnas mūsų bibliotekos svečias. Pernai minėdamas 80-ąjį jubiliejų profesorius bibliotekoje skaitė paskaitą „Apie lietuvių charakterio ir kalbėsenos savitumą“, o šį pavasarį per Lietuvių kalbos dienas „Tekstų skaitymuose“ kartu su universiteto lituanistais diskutavo apie lietuvių kalbą poezijoje. Ta proga pakalbinome profesorių ir paprašėme pasidalyti mintimis su žurnalo skaitytojais ne vien apie knygas ir kalbą... 2

Pokalbį norisi pradėti nuo Šiaulių. Dabar madinga susikurti savo miesto mitologiją. Vienokie Šiauliai dizaineriui Viliui Puronui, kitokie – Rimantui Kmitai. Kokie yra Jūsų Šiauliai? Ar turite mitą apie Šiaulius, kurį pasakojate pristatydamas miestą svečiams? Miesto mito neturiu, gal todėl, kad nesu nei dailininkas, nei literatas, nei istorikas ar filosofas. Mano santykis su miestu yra paprastesnis – tiesiog suvokiu, priimu jį kaip savą. Ne juokas – išgyventa čia daugiau kaip 60 metų. Žaviuosi savo jaunystės, studijų metų draugų šiauliečių, kuriems teko išsikelti gyventi kitur, prisirišimu prie gimtojo miesto: kokiais jausmingais žodžiais jie (ypač jos) kalba apie savo „Sukilką“ (Sukilėlių kalnelio rajoną), apie Šimšę, kai susiskambinam telefonu, o kaip atsigauna jų akys ir širdis bent trumpam čia atvažiavus! Panašiais jausmais negaliu pasigirti.

Profesorius apžiūri savo straipsnių ir leidinių parodą, surengtą 2017 m. bibliotekoje.

Pakalbėkime apie šiuolaikinį žmogų. Koks jis, jūsų akimis, ko norėtumėte jam palinkėti? Povilas Girdenis (žymiojo lietuvių dialektologo, fonologo Alekso Girdenio sūnus) Žemaitijoje išgirdo žodį sengyvena. Ten taip buvo pavadintas senoviškai gyvenantis žmogus. Man tokie žmonės mieli, tikri. Ir savyje stengiuosi saugoti vieną ar kitą sengyvenos bruožą. O kas yra šiuolaikinis žmogus? Ar tas, kuris keliskart per dieną per visus komunikacijos kanalus man primena: dabar XXI amžius, gyvename demokratiškoj šaly, esame laisvi? Tas, kuris jau aplėkęs pusę pasaulio ir užsimojęs artimiausiu metu aplėkti kitą pusę? Tas, kuris sako: tėvynė ten, kur aš gerai jaučiuosi? Jeigu tas šiuolaikinis žmogus ignoruoja prigimtį, jeigu jis spjauna į pamatines vertybes, jeigu jis mano, kad asmuo neturi jausti įsipareigojimų gimtam kraštui, savo tautai – jis yra paikas ir pigus šiuolaikybės, modernybės žaislelis. Neseniai per televiziją girdėjau kalbant sostinės licėjaus gimnazistą. Aš myliu Lietuvą, sakė jis, bet ne tiek, kad dėl jos aukočiau savo gerovę. Tai, ko gero, labai šiuolaikiškas požiūris, juo labiau kad žodis myliu netekęs savo sengyvenimiškos prasmės, panašiai kaip „Iki“ reklamoje apie maisto meilę.

Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą? Ar jis įdomus, galbūt jam ko nors stinga? Manau, kad tas gyvenimas gana normalus. O kad jau būtų viskas tobula, nieko nebetrūktų – taip niekada nebuvo ir nebus. Reikia atsirinkti. Yra Rolandas Kazlas ir esama kitų Donelaičio skaitovų. Net ir populiarusis menas nelygus: yra Ieva Narkutė, ir yra „atenšen“. Mūsų laiko nelaimė yra ta, kad prarandama, net sąmoningai naikinama vertikalės, kultūros hierarchijos samprata. Tada puikus Barto filmas „Eurazijos aborigenas“ ir koks nors „Streikas“ (neatsimenu režisieriaus) pasidaro kone vienodai vertingi, o pigūs aktoriaus juokeliai su TV prodiuserio užtarimu tampa kone lietuviško humoro etalonu. 3

SVEČIAS Vis dažniau pasigirsta diskusijų apie lietuvių kalbos reikšmę šiuolaikiniame gyvenime. Jaunimas mieliau renkasi studijas užsienyje, todėl lietuvių kalba jam nėra prioritetinė sritis. Kokią Jūs, kaip kalbininkas, matote mūsų kalbos ateitį? Vilniškė mano anūkė pasirinko studijas Kaune, nori tapti šiuolaikinės medijų kalbos specialiste. Paskaitos – anglų kalba. Ką daryti močiutei ir seneliui, buvusiems lituanistams pedagogams, šiam darbui atidavusiems pusę šimtmečio? Rautis plaukus? Keikti globalizaciją? Skėsčioti rankomis ir susitaikyti? Pripažinti, kad pasaulis dažnai atsisuka į žmogų ta puse, kuri, deja, nedžiugina. Prezidentė Dalia Grybauskaitė K. Župerką apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Roberto Dačkaus / president.lt nuotr.

Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė šalis: technologijų stebuklai, paveiksliukai, muzika laikomas triukšmas visame pasaulyje atitraukia žmogų nuo knygos. Beje, visada būta daug neskaitančių žmonių. Aš pats skaitau daug. Senatvėje mažiau traukia grožinė literatūra, romanai, o labiau dienoraščiai, atsiminimai, interviu (Geda, Zaborskaitė, Katkus, Baltušis...), eseistika (ypač žavus Radvilavičiūtės stilius), politinė publicistika (Stoškus, Genzelis, Radžvilas, Jokubaitis, Rubavičius...); pastarosios pavardės, žinoma, išduoda ir mano vertybes. Nemažai skaitau literatūros mokslo ir kritikos (ypač – kone viską – ką paskelbia Daujotytė), paskaitau dailėtyros, muzikologijos darbų (Andriuškevičius, Apanavičienė...), pastarieji susiję su užsitęsusiu mano krapštinėjimusi prie

Profesorius „Tekstų skaitymų“ seminare, vykusiame bibliotekoje 2018 m. kovą.

Ar galima sakyti, kad Lietuva – paradoksų šalis? Kasmet Vilniaus knygų mugėje šurmuliuoja šimtai tūkstančių lankytojų, mūsų bibliotekoje per knygų mugę taip pat apsilanko nemažai miesto gyventojų, svečių, tačiau statistika nėra tokia džiuginanti – 40 proc. Lietuvos gyventojų neskaito knygų. Ar pats mėgstate skaityti? Ką skaitote dažniausiai? 4

tada man būtų patikusi. Praėjusiais metais populiarumo viršūnę pasiekė Jūsų minėto šiauliškio (gal reikėtų sakyti Šiaulių kilmės, panašiai kaip sakoma lietuvių kilmės, vėliau klaipėdiškio, nūnai vilniečio) Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“. Apie šį romaną geros nuomonės yra ir vienas kitas literatūros žmogus, kurių skonis man atrodo gana patikimas. Pabandžiau skaityti – man tos knygos nereikia. O šit ne taip seniai paėmiau į rankas Agnės Žagrakalytės „Eigulio dukterį“. Storų storiausia knyga, gausybė medžiagos, nepasakysi, kad autorė su ja susitvarkė, kad ją suvaldė. Bet visa toji medžiaga, iš senų ir ne tokių senų laikų, – man prie širdies. Aš su ta knyga pasijutau kaip namie. O autorė jauna, išeivė (jau kuris laikas gyvena Briuselyje). Skaitau Lauros Sintijos Černiauskaitės pastabas apie tą romaną – irgi sako: pasijutau namie. Kas čia per daiktas? Jauna rašytoja, miestietė, o anų laikų kaime pasijuto kaip namie. Kaip ir aš, senis, kaimo vaikas. Kiekvienas iš mūsų, kurie šitame šiuolaikiniame XXI amžiuje dar esame knygos žmonės, turėtume ieškoti savo knygų.

lietuvių etnostilistikos. Aišku, paimu į rankas ir grožinę knygą, dažniau lietuvių autorių, taip pat ir Eco, Murakamį... – kad nepasidaryčiau visišku atsilikėliu. Bent po vieną dvi knygas perskaitau ir tų autorių, kurių pasaulėvoka ir tautinės (tiksliau – antitautinės) nuostatos man yra tolimesnės ar nesuprantamos, nepriimtinos (Sabaliauskaitė, Radzevičiūtė...). Pasaulis nėra labai linksmas daiktas, bet be knygos jis būtų šimtąkart liūdnesnis ir nuobodesnis.

Prof. K. Župerka su kolege prof. Dž. Maskuliūniene. 2017 m. kovas.

Ar galėtumėte skaitytojams rekomenduoti kelias knygas, kurios Jums asmeniškai yra palikusios stiprų įspūdį? Ne, negalėčiau.

Roberta Stonkutė Ieva Slonksnytė

Kodėl? Kitados vieno savo bičiulio, irgi lituanisto, bet ilgus metus gyvenusio ir kunigavusio užsieniuose, paprašytas patarti, ką paskaityti iš šiuolaikinės lietuvių prozos, pasiūliau Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantus“. Paskaitė. Nepagyrė mano skonio. Tą romaną buvau skaitęs gulėdamas ligoninėje, jau taisydamasis. Ko gero, ir telefonų knyga

Kas moka žodį – randa kelią visur ir visada. Sakau: lietuviška knygelė – kaip neregiui lazda. Justinas Marcinkevičius Sielos tėvynė – kalboj. Sudarė K. Župerka. Šiauliai, 1997. P. 111. 5

ATKURTAI LIETUVAI – 100

Spaudinių paroda „Vasario 16-oji 1928 m. ir 1938 m. periodikoje“.

Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai 1928 m. ir 1938 m. spaudoje Jauna, laisva, pati savęs valdovė Tautų eilėn įstojo Lietuva, Savo krauju vergijos nusiplovė Sutraukius pančius ištverme sava!

Maironis

1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 20 Lietuvos Tarybos narių parašais patvirtintas dokumentas paskelbtas 1918 m. vasario 19 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“. Pirmųjų dešimtmečių Nepriklausomybės minėjimo renginiai susiliejo į šventinę pynę, kuri straipsniais sugulė į to meto periodinius leidinius. 6

Nepriklausomybės šventės išvakarėse pristatė premjerą – J. Cicėno 5 veiksmų dramą „Pamarys“. Valstybės teatro operos trupė atliko Č. Sasnausko kantatą „Broliai“ pagal M. Gustaičio žodžius. Kantatą dainavo K. Petrauskas ir operos choras. J. Mičiulis straipsnyje „Dešimts metų pedagoginio darbo“ („Lietuvos mokykla“ Nr. 3) pateikia statistiką apie išaugusį mokyklų ir mokinių skaičių ir įvardija svarbiausius uždavinius: įvesti privalomą pradinį mokslą, rengti seminarijų dėstytojus, rašyti visų dalykų metodikos vadovėlius.

1928 m. periodika Bibliotekos fonduose saugomi šie 1928 m. periodiniai leidiniai: literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo mėnesinis žurnalas „Židinys“, iliustruotas Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ žurnalas „Pavasaris“, mėnesinis moksleivių žurnalas „Ateitis“, mėnesinis pedagogikos žurnalas „Lietuvos mokykla“, Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“, Lietuvos karių savaitinis laikraštis „Karys“. Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti skirtuose straipsniuose apžvelgiama Lietuvos istorija, laisvės ir nepriklausomybės siekis. Dešimtmetis valstybės gyvenime yra labai trumpas tarpas, bet rezultatai švietimo, kultūros, pramonės, žemės ūkio srityse yra akivaizdūs. Plačiai istorinė, politinė Lietuvos padėtis aptariama žurnale „Karys“ (Nr. 8). Straipsnyje „Lietuvos nepriklausomybės iškovojimas dokumentų šviesoje“ pateikiami svarbiausi dokumentai ar jų ištraukos, susiję su Nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. vasario 16 d. Pulkininkas V. Skrupskelis sveikinimo kalboje „10 metų nepriklausomybės jubiliejų švenčiant“ mini už laisvę kovojusius ir žuvusius vyrus, skaitytojus ragina būti budrius saugant ir stiprinant šalies ateitį. Žurnale „Trimitas“ (Nr. 7) M. Šalčius rašo, kad Nepriklausomybės Aktas buvo netiesioginis karo paskelbimas visiems svetimšaliams, norėjusiems Lietuvą valdyti, Aktas – tai kvietimas rasti savyje jėgų apsiginti nuo vidaus ir išorės priešų.

„Trimito“ žurnalo viršelis. 1928 m., Nr. 7.

1938 m. periodika Gerokai ilgesnis 1938 m. periodinių leidinių, saugomų bibliotekoje, sąrašas. Nepriklausomybės 20-mečio minėjimo renginiai aprašomi 14-oje leidinių. Straipsnių

Šaulių organizacijai teko svarbus vaidmuo ginant ir saugant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. „Židinyje“ (Nr. 2) rašoma, kad Valstybės teatro dramos trupė 7

ATKURTAI LIETUVAI – 100 tematika labai įvairi: nuo aukščiausių politinių veikėjų kalbų iki patarimų, kaip pasiruošti šventei namuose ir kaip šventės prasmę paaiškinti mažiesiems šalies piliečiams. Respublikos Prezidento Antano Smetonos kalba iškilmingame Seimo posėdyje 1938 m. vasario 16 d. publikuota žurnaluose „Naujoji Romuva“ (Nr. 8), „Tautos mokykla“ (Nr. 4), „Vairas“ (Nr. 4), „Trimitas“ (Nr. 7). Pastarojo leidinio straipsniuose apžvelgiama Lietuvos politinė padėtis, diplomatinė veikla, pramonės, finansų, kultūros, švietimo ir žemės ūkio pasiekimai. Pabrėžiamas jaunosios kartos pilietiškumo, patriotizmo ugdymas. Šventinėse kalbose džiaugiamasi Klaipėdos uosto pasiekimais („Trimitas“ Nr. 6) ir reiškiamas susirūpinimas dėl Vilniaus likimo („Mūsų Vilnius“ Nr. 4). Išsami literatūros apžvalga pateikiama S. Vykinto straipsnyje „Literatūra ir žvilgsnis į ateitį“ („Trimitas“ Nr. 6). Švietimo, literatūros, meno pasiekimai nušviečiami J. Žiugždos straipsnyje „20 laisvės metų mūsų kultūrai“ („Mokslo dienos“ Nr. 2). Žurnalo „Mokslo dienos“ redakcija skelbė konkursą moksleiviams ir kvietė rašyti pasižadėjimą.

Žurnale „Moteris“ (Nr. 3) laisvė lyginama su paukšte. Laisvės skrydžiui sparnus suteikia tautos dora, meilė savo kraštui, sveikata, saikas, tikėjimas. Straipsnyje „Ir šeimininkės galvoja 20 metų laisvės sukakties proga“ išsakomas susirūpinimas dėl gimtosios kalbos. Pateikiami lietuviški žodžiai maisto produktams ir patiekalams vadinti. Lietuvos nepriklausomybės šventė – tai kiekvieno lietuvio, kiekvienos šeimos šventė. K. Dauparienė straipsnyje „Ruoškimės švęsti nepriklausomybės sukaktį“ („Šeimininkė“ Nr. 3) pataria, kaip susitvarkyti savo aplinką, paruošti šventinius pietus, primena, kad svarbu šventės proga pasveikinti savo šeimos narius, artimuosius ir kaimynus. Būtina padėkoti Dievui, dalyvauti šventiniuose renginiuose.

Konkurso laimėtojas, Vilkaviškio gimnazijos 8 klasės mokinys V. Simonaitis, rašė: „Lietuvos nepriklausomybės 20 metų sukaktuvių proga turime įsisąmoninti, kad naujosios kartos laukia du dideli uždaviniai: įsistiprinti pajūryje ir atvaduoti Vilnių.“

Šiaulių geležinkelio stoties nuotrauka „Geležinkelininkas“. 1938 m., Nr. 4, p. 55.

žurnale

1928 m. ir 1938 m. periodiniuose leidiniuose jaučiamos nepriklausomybės nuotaikos, pateikiamos švietimo, kultūros ir politikos aktualijos, skatinamas jaunosios kartos patriotizmas, aprašyti ne tik Lietuvos miestų ir miestelių, bet ir kaimyninės Latvijos bei tolimesnių užsienio šalių renginiai ir švenčių tradicijos.

Daugelyje žurnalų spausdinami sukakčiai skirti eilėraščiai. Nepamiršti ir mažieji skaitytojai. „Skautų aide“ (Nr. 3) publikuojami prozos kūrinėliai vaikams, kuriuose jiems suprantama kalba aiškinama Vasario 16-osios reikšmė.

Nijolia Kasparavičienė Ieva Slonksnytė 8

KNYGOS ŽENKLAI

Lietuvos valstybės šimtmetį įamžinanti paroda Reikšmingiausios Lietuvos istorijoje Vasario 16-osios datos minėjimo išvakarėse Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) pristatyta tarptautinė ekslibrisų paroda „Ex libris. Atkurtai Lietuvai – 100“. 2017 m. pavasarį, bibliotekai paskelbus tarptautinį ekslibrisų konkursą, Lietuvos, išeivijos ir užsienio piliečiams buvo išsiųsta šimtai kvietimų mintimis grįžti į Lietuvą ir įamžinti Lietuvos atkūrimo šimtmetį savo kūriniais. Šiai parodai surinkta apie 400 ekslibrisų iš 35 pasaulio šalių. Ekslibrisai atkeliavo ne tik iš kaimyninių šalių, bet ir tolimų pasaulio kraštų – Japonijos, Indijos, Kinijos, Meksikos, Pietų Afrikos Respublikos ir kt. Knygų ženkluose atsispindi atkurtos Lietuvos šimtmečio įvykiai, asmenybės, institucijos. Šie menininkų darbai Lietuvai ir jos istorijai svarbūs kaip šiuolaikinio vizualiojo meno kūriniai, tęsiantys 500 metų Lietuvoje puoselėjamas ekslibriso meno, istorijos ir kultūros tradicijas. Kalbėdamas apie parodą jis akcentavo projekto mastus, išskirtinumą. Proga neeilinė ir žinia, kad Lietuva minės atkurtos nepriklausomybės šimtmetį, buvo išsiųsta net į 100 pasaulio šalių. „Atsiliepė ne visos, bet labai daug“, – sakė bibliotekos vadovas ir dėkojo už įdėtas dideles pastangas Lietuvos dailininkų sąjungos,

Sveikinimo žodį tarė garbūs svečiai Parodos atidarymas prasidėjo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeonininkų Arno Šimaičio ir Motiejaus Dudniko atliekamais muzikos kūriniais. Po muzikinės įžangos žodį tarė bibliotekos direktorius prof. Bronius Maskuliūnas. 9

KNYGOS ŽENKLAI

Per parodos atidarymą sveikinimo bibliotekos globėjas S. Tumėnas.

žodį

Darbai pažymėti įrašu „Ex libris. Atkurtai Lietuvai – 100“ ir dedikuoti Lietuvos prezidentams A. Smetonai, A. Stulginskiui, K. Griniui, A. Brazauskui, V. Adamkui, D. Grybauskaitei, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams. Taip pat sukurta ekslibrisų Lietuvos rašytojams, menininkams, kultūros ir visuomenės veikėjams, įvairioms Lietuvos valstybės institucijoms, meno ir mokslo įstaigoms, draugijoms ir sąjungoms. Sukurta ekslibrisų, skirtų prof. Liudui Mažyliui, Vokietijos diplomatiniame archyve radusiam Vasario 16-osios akto originalą lietuvių kalba ir projekto globėjai Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.

taria

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariams. B. Maskuliūnui pritarė ir nuveiktą darbą apibendrino vienas iš konkurso kuratorių Jonas Nekrašius. „Mūsų pareiga – išleisti parodos katalogą, išrinkti geriausius darbus, padėkoti konkurso dalyviams“, – sakė J. Nekrašius. Šiltai už knygos ženklų puoselėjimą bibliotekininkams padėkojo specialiai į parodos atidarymą atvykęs Seimo narys, bibliotekos globėjas dr. Stasys Tumėnas. Jo nuomone, paroda ypač prasminga, nes ekslibrisuose liks užfiksuotas valstybės istorijos kelias, asmenybės, nusipelniusios Lietuvai. Gražia iniciatyva ir paroda taip pat džiaugėsi Šiaulių miesto vicemeras Justinas Sartauskas. Parodos darbų įvairovė Unikaliai parodai dailininkai ekslibrisus kūrė įvairiomis grafikos technikomis – nuo klasikinių ksilografijos, litografijos, linoraižinio iki šiuolaikinių kompiuterinių technologijų. „Kiekvienas ekslibrisas pasižymi savita plastika ir kompozicija. Tiek užsieniečių, tiek tautiečių darbuose drąsiai naudojama istorinė, tautinė simbolika“, – sakė renginio vedėjas dailininkas prof. Vaidotas Janulis.

Gervasio Robles (PAR). Ex libris Restored Lithuania 100. Vincas Kudirka. X2, 13,5 x 9 cm, 2017.

ir apdovanojimams atrinko tarptautinė vertinimo komisija: grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas Petras Repšys (komisijos pirmininkas), ŠAVB Knygos grafikos centro kuratorė Asta Kaktytė (komisijos sekretorė), Latvijos dailininkas, Daugpilio Marko Rothko meno centro direktoriaus pavaduotojas Māris Čačka, ekslibrisų kolekcininkas iš Sankt Peterburgo Stanislovas Gasiūnas, ŠAVB direktorius Bronius Maskuliūnas, kultūros istorikas, ekslibrisų kolekcininkas Jonas Nekrašius, grafikė, ekslibrisų kūrėja Rasa Prišmontienė, Lietuvos ekslibrisų tyrėjas, kolekcininkas iš JAV Vitolis Enrikas Vengris, grafikė, Liublino Marijos Kiuri-Sklodovskos universiteto Menų fakulteto dėstytoja Agnieszka Zawadzka. Klemenso Kupriūno skulptūrinis ekslibrisas „Narvelis“, 2015. Rėmėja AB „Gubernija“.

Kartu su paroda eksponuojamas skulptūrinis ekslibrisas „Narvelis“, kurį 2015 m. sukūrė Klemensas Kupriūnas, rėmė AB „Gubernija“. Skulptūrinė kompozicija sukurta Šiaulių ekslibriso 90-ies metų jubiliejaus proga ir skirta ekslibrisų puoselėtojams dailininkui Gerardui Bagdonavičiui, menotyrininkui prof. Vyteniui Rimkui ir kultūrologui Jonui Nekrašiui. Dailininkas K. Kupriūnas konkurso parodai „Ex libris. Atkurtai Lietuvai – 100“ atsiuntė daugiausia ekslibrisų – 20 darbų, skirtų Lietuvos prezidentams ir Lietuvos Tarybos nariams.

Tarptautinio ekslibrisų konkurso vertinimo komisija (iš kairės): B. Maskuliūnas, R. Prišmontienė, S. Gasiūnas, J. Nekrašius, V. E. Vengris, A. Kaktytė, P. Repšys.

Apdovanojimai ir įvertinimai laimėtojams bus įteikti 2018 m. Šiaulių knygų mugėje, vyksiančioje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Darbų vertinimas ir apdovanojimai Meniškiausius ir geriausiai atitinkančius konkurso reikalavimus darbus parodai

Asta Kaktytė Ieva Slonksnytė 11

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

M. Valančiaus biustas Varniuose. Džiuljetos Maskuliūnienės nuotr.

Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelei“ ir lietuvių vaikų literatūrai – 150 metų 1868 metai buvo lemtingi lietuvių vaikų literatūrai – tada pasirodė dvi Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) knygos – „Vaikų knygelė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“. Tai ir yra lietuvių vaikų literatūros pradžia. Tą liudija ne tik simboliški abiejų knygų pavadinimai, nurodantys adresatą – vaikus ir paaugusius žmones – paauglius, jaunuolius. Svarbu tai, kad M. Valančius mąsto apie specifinį skaitytoją – vaiką, todėl „Vaikų knygelės“ Prakalboje jis viliasi, kad jo knygą „vaikai skaitydami nesiilgės“, tai yra nenuobodžiaus. Autorius svarsto, kad vaikai skaitomame „Aukso altoriuje“ terandą maldų ir litanijų, tačiau jie norį sužinoti įdomių, kitiems pasakotinų dalykų, o tokių neradę „kartais nebgeba nė mokytis“. Todėl baigus elementorių būtina skaityti specialias vaikams skirtas knygas. Tais laikais tai buvo modernus požiūris, nepasenęs ir šiandien. 12

Ką iš šių vienuolikos „Vaikų knygelės“ leidimų1 saugo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka? Čia nebus kalbama apie sovietmečio leidimus, kurie nėra reti, bet apie tuos, kurie yra senesni ir bibliofiliniu požiūriu vertingesni, įdomesni.

„Vaikų knygelė“ buvo išleista Tilžėje. Ją sudarė 17 apsakymų, 100 puslapių. Antrą kartą leidimas pakartotas tame pačiame mieste 1891 m. (su 1864 m. kontrafakcija). Tačiau šiame leidime palikti tik 9 apsakymai. Pirmieji du leidimai išleisti autentiška žemaičių tarme, o vėlesni – suredaguoti bendrine kalba. XX a. pradžioje (1905 m. ir 1907 m.) knygelė buvo išleista Bitėnuose (taip pat trumpesnis 9 apsakymų variantas). Vėliau, 1918 m., ji buvo išleista Vilniuje. 1928 m. „Vaikų knygelė“ išleidžiama Kaune ir yra ypatinga tuo, kad ją iliustravo žymus lietuvių dailininkas Kazys Šimonis (1887–1978). 1931 m. vėl išleidžiama Kaune, pastarąjį platesnės apimties leidinį (M. Valančiaus „Raštus“) redagavo Juozas Balčikonis. 1952 m. „Vaikų knygelė“ persikelia per Atlantą, į Jungtines Amerikos Valstijas, – ją išleidžia lietuvių išeivių „Gabijos“ leidykla, buvusi Niujorke. 1972 m. „Vaikų knygelė“ išspausdinama Vilniuje, „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje, M. Valančiaus „Raštų“ I tome. Vėliau, 1978 metais, ji dar kartą išleidžiama JAV, Putname. 1992 m. vėl išleidžiama Vilniuje, šįkart „Sakalėlio“ serijoje (leido vaikų literatūros leidykla „Vyturys“). Paskutinis leidimas – 2001 metais pagal naujus tekstologinius principus leidžiamų akademinių M. Valančiaus „Raštų“ I tome. Čia atskirose įklijose galima susipažinti ir su penkiolika litografijų, puošiančių autentišką „Vaikų knygelę“. Dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė teigia, kad „tai buvo pirmoji taip (grafikos technika – Dž. M.) iliustruota ne tik vaikų, bet ir visos grožinės lietuvių literatūros knyga“ (Korsakaitė 2001, 17).

„Vaikų knygelė“, išleista 1905 m. Bitėnuose.

Seniausias bibliotekos turimas – 1905 metų leidimas. Mažas formatas (bet ne toks, koks buvo 1-ojo leidimo), juodas viršelis, pageltę lapeliai. Knygoje esantys spaudai rodo, kad knyga kažkada priklausė Pajevonio knygynui, vėliau „Aušros“ muziejui. Knygelės pradžioje publikuojama „Trumpa biografija vyskupo Motiejaus Valančausko“ (autorius nenurodytas), kur kalbama ir apie vyskupo meilę vaikams: „Įpatingai mylėjo mažus vaikus, kuriems, ne vien tiktai dermavodamas, bet ir teipjau kur nors sutikęs, dalino kryžučius, knįgeles, abrozdėlius; paprasta jo dovana dėl mažų vaikeliu buvo 1 Pasakytina, kad visi vienuolika M. Valančiaus „Vaikų knygelės“ leidimų nėra tiksliai užfiksuoti nei naujausių M. Valančiaus „Raštų“ (2001) I tome, p. 803, nei Gražinos SkabeikytėsKazlauskienės, Kęstučio Urbos leidinyje „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas“ (2017), skyriuje „Motiejus Valančius, „Vaikų knygelė“, 1868“, p. 117.

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO kringeliai – dėlto – kaip tiktai pasirodydavo Kaune ant ulyčios, iš visų pusių apspisdavo jį vaikai, norėdami išgirsti kokį nors pamokinimą, o rasit ir gaut po kringelį“2 („Trumpa biografija...“, 1905, p. 6). Spalvotų iliustracijų įklijų čia nebėra, knyga kukliai dekoruota augaliniais motyvais. Gale matyti įspaustas vandenženklis.

konfigūracija raudoname fone kiek primena kryžių. Dailininkui būdinga moderni piešinio ir kompozicijos samprata, tačiau viršelyje sukurtas baso piemenuko su atversta knyga rankose įvaizdis – tradicinis. Lietuvių vaikų knygų grafikoje jis ne kartą pieštas pradedant XIX a. pabaigos–XX a. pradžios elementorių viršeliais, baigiant šiuolaikinės vaikų poezijos iliustracijomis. O pats piemenėlio motyvas pirmą kartą atsirado kaip tik M. Valančiaus knygelės paveikslėliuose, nors, išskyrus „Petronėlės“ iliustraciją, dar nebuvo ryškiau įprasmintas“ (Korsakaitė 2001, 18). Šiaulių kraštui ypač svarbus 1978 metų leidimas. „Minėtinas dar vienas iliustruotas „Vaikų knygelės“ leidimas, kurį 1978 m. Putname (JAV) išleido išeivių vaikų žurnalas „Eglutė“. Knygos atsklandos ir užsklandos, kaip ir viršelis, menkai siejasi su M. Valančiaus apsakymais ir, atrodo, buvo tiesiog parinktos iš „Eglutės“ iliustracijų (autorystė nenustatyta)“, –

„Vaikų knygelės“, išleistos 1952 m. JAV, viršelis. Dailininkas V. K. Jonynas.

Povilo Višinskio biblioteka turi abiejų Amerikoje išėjusių „Vaikų knygelės“ leidimų egzempliorius. 1952 m. leidimas yra patraukęs ir I. Korsakaitės dėmesį: „Daugiau dėmesio nusipelno 1952 m. taip pat JAV „Gabijos“ leidyklos išleistos M. Valančiaus knygelės viršelis, kurį sukūrė Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997). Meistriškas viršelio piešinys, regis, nubrėžtas iš karto, tik retkarčiais atitraukiant pieštuką nuo popieriaus. Laisva baltų bei pilkų plotmių 2

„Vaikų knygelės“, išleistos 1978 m. JAV, viršelis. Dailininkas nežinomas.

Kalba netaisyta.

ir su M. Valančiaus „Vaikų knygelės“ leidyba ir jos platinimu, populiarinimu. Gal atgabenta į Šiaulių universitetą P. Juro medžiaga tai galėtų atskleisti? Kalbant apie 1978 metų leidimą, įdomus ir dar vienas dalykas. Knygos egzemplioriuje, saugomame Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, tarp knygos puslapių šių eilučių autorė rado įdomų dokumentą, liudijantį 1978 m. leistos „Vaikų knygelės“ reklamos, platinimo aplinkybes. Lietuvių katalikų mokslo akademijos lydraštis atspausdintas rašomąja mašinėle:

komentuoja Ingrida Korsakaitė (ten pat). Tačiau mums, Šiaulių krašto žmonėms, labai svarbu paminėti, kad su „Eglutės“ kultūrine veikla tiesiogiai buvo susijęs Pranciškus Mykolas Juras (Amerikoje žinomesnis Francio M. Juro vardu) (1891–1980), kilęs iš Šiaulių krašto, Bridų kaimo. Šiaulių universiteto biblioteka yra gavusi dovanų iš Kento universiteto (JAV) prelato Pranciškaus Juro dokumentinės medžiagos. Pravartu atsiversti docento Stasio Tumėno straipsnį, kuriame rašoma apie šią mažai mums girdėtą asmenybę. Į „JAV jis

Malonus Kun. Daktare. 1979 m. bal.10 d. Šiemet VAIKO metai. Ta proga vaikų laikraštis EGLUTĖ išleido naują VAIKŲ knygelės laidą, kurios vieną egz. siunčiame Tamstai ir prašome paminėti VARPELY. Gi kitą egz. malonėkit parduoti DARBININKUI tam pačiam tikslui. Knygelės kaina 3 doleriai, gaunama pas leidėjas. Linksmų ir malonių VELYKŲ švenčių! Su tikra pagarba J. Vembrė (Parašas) emigravo dar XX a. pradžioje – 1912 m. <...> Dirbdamas pastoracinį darbą Lawrenco šv. Pranciškaus katalikų parapijoje P. Juras puikiai suvokė, kad lietuvybės dvasią būtina ugdyti ir išeivių vaikams. 1949 m. P. Juras prikalbino B. Brazdžionį kartu steigti ir poetui redaguoti vaikų žurnalą (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas laikraščiu) „Eglutė“. 1950–1959 m. „Eglutė“ leista Lawrence, o nuo 1959 m. – Putname. Per metus pasirodydavo 10 numerių“ (Tumėnas 2016). Dar viena įdomi detalė – „šviesuolį, kultūrininką, muziejininką, kunigą Pranciškų Jurą prof. Juozas Eretas yra įvardijęs „užjūrio Valančiumi“ (ten pat.). Labai tikėtina, kad bendradarbiaudamas „Eglutėje“, Pranciškus Juras vienaip ar kitaip buvo susijęs

Pranciškus Mykolas Juras. 1966 m. Šiaulių universiteto archyvo nuotr.

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO Šį raštą parašė Juozas Vembrė, ALKOS iždininkas, lietuvių išeivių spaudos JAV bendradarbis. Būtų įdomu sužinoti, kas tiksliai yra šio rašto adresatas bei kitas aplinkybes. UNESCO 1979 metus buvo paskelbusi Tarptautiniais vaiko metais3. Labai

prasminga, kad pažymint Tarptautinius vaiko metus Amerikos lietuvių buvo pasirinkta dar kartą išleisti lietuvių vaikų literatūros pradžią žyminčią M. Valančiaus „Vaikų knygelę“. M. Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelė“ skirta vyresniems skaitytojams. Čia ir temos sudėtingesnės, ypač tokių apsakymų kaip „Agatė“, „Petronė ir jos priepuoliai“, „Janis Kuisis“ ir kt. Čia veikia vyresni vaikai – paaugliai, jaunuoliai ir suaugę žmonės. Drąsiai galima

sakyti, kad M. Valančius yra ir lietuvių paauglių, jaunimo literatūros pradininkas. „Paaugusių žmonių knygelė“ 1868 m. buvo išleista Joteikos pseudonimu Berlyne. Vėliau knyga buvo perleidžiama 1902, 1906, 1907 m. Tilžėje, 1920, 1930 m. Kaune, o vėliau sykiu su kitais M. Valančiaus tekstais jo leidžiamuose raštuose – 1931 m. Kaune, 1972, 19924, 2001 m. Vilniuje. Žemaičių tarme išėjo tik pirmasis leidimas. Povilo Višinskio biblioteka gali pasigirti turinti 1902 m. Tilžės ir 1920 m. Kauno leidimus. 1902 metų leidime randamas rusų kalba išspausdintas caro cenzūros leidimas publikuoti knygą, išduotas 1899 m. liepos 2 d. Knyga išleista „kaštu „Tėvynės sargo“. Kauniškį leidinį parengė Šv. Kazimiero draugija. Abu leidimai prasideda tuo pačiu apsakymu „Plikbajoris“, baigiama apsakymu „Petras Macius“. Knygelės išleistos kukliai, 1902 m. antraštinis lapas papuoštas augalinio ornamento rėmeliu, 1920 m. leidinys neturi nė to. Čia pravartu prisiminti, kad pirmasis leidimas, išėjęs Berlyne, taip pat yra labai paprastas, tarsi norint atiduoti visą šlovę ir grožį „Vaikų knygelei“ (jos pirmojo leidimo viršelį puošia tradicinė, bet išraiškinga vaikams skaitančio angelo figūra, o apsakymai, kaip minėta, iliustruoti spalvotomis litografijomis). M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ pelnytai pateko į atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui sudaryto lietuvių vaikų literatūros šimtuką. „Laimino jam tame darbe Dievas, nes visi – didi ir maži, perpietėmis arba šventomis dienomis vieni nuo kitų pradėjo mokities skaityti ir teip ant senatvės sulaukė vyskupas, kad Lietuviai gėdino

3 Šiame kontekste prisimintina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2007 metus buvo paskelbęs Vaikų kultūros metais.

4 Šis leidimas taip pat nenurodytas naujausių M. Valančiaus „Raštų“ (2001) I tome, p. 806. Tai minėtoji „Sakalėlio“ serijos knyga, seriją leido „Vyturio“ leidykla.

„Paaugusių žmonių knygelės“, išleistos 1902 m. Tilžėje, viršelis.

straipsnį, šią dailėtyrininkės mintį akcentavo ir šių eilučių autorė, recenzuodama M. Valančiaus „Raštų“ (2001) I ir II tomus (Maskuliūnienė 2004, 342). 1978 metais Amerikos lietuviai Tarptautinius vaiko metus pažymėjo išleisdami kad ir sutrumpintą M. Valančiaus „Vaikų knygelę“, gal dabar, praėjus 40 metų, lietuvių vaikų literatūros 150-osios metinės galėtų būti įprasmintos kruopščiai parengta faksimiline „Vaikų knygele“?

vienas kitą, jei kas nemokėjo skaityt“, – gražiai parašyta minėtoje M. Valančiaus trumpoje biografijoje, paskelbtoje 1905 metų „Vaikų knygelėje“ („Trumpa biografija...“, 1905, p. 7). Belieka pridurti, kad būtina išleisti faksimilinę 1868 m. „Vaikų knygelę“. Tai būtų puiki dovana ne tik mokslininkams, plačiajai visuomenei, bet ir akademiniam jaunimui, ir vaikams, kurie galėtų pavartyti autentiško formato senąją knygą (plg. su taip išleistu M. Mažvydo „Katekizmu“). Juk dabar pirmąjį leidimą Lietuvoje galima skaityti tik virtualioje elektroninio paveldo sistemoje (VEPS) ir mikrofilme, esančiame Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje arba minėtame M. Valančiaus „Raštų“ I tome (2001). „Vaikų knygelės“ originalą turi Lenkijos Poznanės universiteto biblioteka, į kurią ši svarbi lietuvių kultūrai knyga po II pasaulinio karo atkeliavo iš Karaliaučiaus universiteto bibliotekos. Pagaliau tai būtų gražus dėmesio ženklas ir prasmingiausias suvenyras 150-ojo lietuvių vaikų literatūros gimtadienio proga. Juk jau 2001 metais, minint klasiko M. Valančiaus 200-ąsias gimimo metines, tokią mintį kėlė I. Korsakaitė, baigdama čia cituotą

Literatūra Ingrida Korsakaitė, „Ta knygelė vaikams labai patiko“, in Rubinaitis, 2001, Nr. 2 (18), p. 15–19. Džiuljeta Maskuliūnienė, „Motiejus Valančius, Raštai 1−2“, in Archivum Lithuanicum, 2004, Nr. 6, p. 339−344. „Trumpa Valančausko“,

biografija in

vyskupo

Motiejus

Motiejaus

Valančius,

Vaikų

knygelė, Bitėnai, 1905, p. 1–9. Stasys Tumėnas, „Lietuvis iš Bridų kūrė lietuviškąjį Amerikos gyvenimą“, in Šiaulių kraštas, 2016 gegužės 27 d.

Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė Ieva Slonksnytė

Vyskupo Motiejaus Valančiaus namas Varniuose. Varnių regiono parko archyvo nuotr.

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO

1918 m. išleisti lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai.

1918 metų vadovėliai bibliotekos fonduose Šiais Lietuvai jubiliejiniais metais yra gera proga pasižvalgyti, kokios lietuviškos knygos buvo leidžiamos prieš 100 metų. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fonduose saugoma beveik 50 knygų, išėjusių 1918 metais. Tai vadovėliai, chrestomatijos, žodynėliai, kalendoriai, grožinės literatūros kūriniai, mokslo populiarinamieji darbai ir kt., išleisti Lietuvoje, Rusijoje, JAV. Džiugu, kad biblioteka turi dviejų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų – Kazio Bizausko ir Mykolo Biržiškos – 1918 metų leidimo knygų. Šiame straipsnyje aptarsime bibliotekos saugyklos lobyne saugomus mokykloms skirtus leidinius, išėjusius prieš 100 metų. šiol neturėjome jokio vidurinėms mokykloms literatūros teorijos vadovėlio, o svetimų kalbų vadovėliai tam tikslui netiko, nes kiekvienas jų taikinamas juk prie savo kalbos. Reikėjo lietuviško vadovėlio, paremto savo tautinės raštijos pavyzdžiais.“ Knygoje duodama šiek tiek bendrųjų žinių apie literatūros kūrinius,

Lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, literatas Kazys Bizauskas 1918 m. Kaune išleido „Raštijos bei literatūros teoriją“ (65 p.). Tai „Ateities“ leidinys Nr. 19, spausdintas Saliamono Banaičio spaustuvėje. Autorius prakalboje rašo, kad „iki 18

o du trečdaliai skirti stilistikos mokslui. Kaip teigia kalbininkė V. Knabikaitė, čia K. Bizauskas pirmą kartą lingvistiškai aptarė stiliaus sąvoką, nusakė stilistikos uždavinius, tad jį galima laikyti lietuvių kalbos stilistikos pradininku (Knabikaitė 2006, 71). Rašytojo stiliui autorius kelia keturis pagrindinius reikalavimus: taisyklingumas, aiškumas, griežtumas, grynumas.

sudarytoja įdeda „pasiaiškinimą“, kuriame teisinasi, kad chrestomatija sutaisyta skubotai, turi daug netobulumų, Voroneže buvo sunku gauti pirmojo leidimo raštų, o XIX a. pab. raštų leidėjai buvo uolūs taisytojai, dažnai gražių autoriaus kalbos ypatybių naikintojai. Prieš 100 metų rašytojas Liudas Gira Vilniuje išleido „Lietuvių rašybos vadovėlį“ (103 p.). 1918 m., matyt, dar būta nemažai lietuvių kalbos rašybos netolygumų, kurių autorius nesitiki suvienodinti: „visai nemanau užmesti visiems šiokių ar tokių rašybos taisyklių ir nė nesvajoju, kad jau dabar įvyksiąs visiškas nuo šiol leidžiamuose mūsų raštuose vienodumas. Tai padaryti neįstengs nė vienas, kad ir rimčiausias, bet pavienis mokslo autoritetas“ (5 p.).

Jau prieš 100 metų K. Bizauskas pabrėžė kalbos taisyklingumo būtinumą: „net juokinga būtų kalbėti apie netaisyklingos kalbos stilių. Kalbos taisyklingumas yra pirmutinė išlyga“ (p. 23). Šimtametėje knygoje randame ir nebevartojamų terminų, pvz.: antgalvis „antraštė“, provincijalizmai „tarminiai žodžiai“. Kitas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, literatūros istorikas Mykolas Biržiška Vilniuje išleido knygą „Duonelaičio gyvenimas ir raštai su kalbos paaiškinimais“, turinčią paantraštę „Priedėlis prie Duonelaičio raštų ištraukų mokyklos reikalui“ (118 p.). Spausdino Martyno Kuktos spaustuvė. Knyga pažymėta kaip Lietuvių mokslo draugijos leidinys. Pirmoje knygos dalyje išsamiai pristatyta XVIII a. Mažosios Lietuvos visuomenė, K. Donelaičio gyvenimas, jo kūryba, o antra dalis skirta K. Donelaičio raštų kalbai. Bibliotekos fonduose saugoma ir Voroneže išleista „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatija“ (87 p.), kurią parengė lietuvių rašytoja, literatūros kritikė Sofija KymantaitėČiurlionienė. Tai Kultūros ir švietimo sekcijos leidinys. Chrestomatijoje pateikti M. Mažvydo, J. Bretkūno, M. Daukšos, K. Donelaičio, M. Valančiaus, A. Baranausko, A. Pietario ir kt. lietuvių rašytojų tekstai. Knygos pabaigoje

Vis dėlto L. Gira pabrėžia, kad „mokyklose visi mokiniai privalo laikytis vienos kurios rašybos“. Pirmiausia autorius pristato lietuvių kalbos abėcėlę, kurioje pateikia tik 30 raidžių, ir priduria, kad dar raštuose vartojami ir svetimų kalbų ženklai f, h, ch. Keletas paskutinių vadovėlio puslapių skirta skyrybai. Įdomu, kad jau prieš 100 metų L. Gira atkreipė dėmesį, jog nuo brūkšnio reikia skirti brūkšnelį, kuris rašomas tarp dviejų tą pačią prasmę turinčių žodžių. Knygelės pabaigoje L. Gira rašo, kad bespausdinant paskutinius knygos lankus, buvo išleista Rygiškių Jono (Jono Jablonskio) „Mūsų rašyba“ ir pasidžiaugė, kad jo vadovėlyje „paduotosios taisyklės beveik visu kuo visiškai sutampa su gerb. mūsų kalbininko paskučiausiuoju nusistatymu“ (96 p.). 1918 m. gyvendamas Voroneže Jonas Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido nedidelį (apie 1800 žodžių lizdų), 19

IŠ SAUGYKLOS LOBYNO bet anuomet labai reikalingą leksikografijos darbą, pavadintą „Mūsų žodynėlis“ (64 p.). Jo paskirtį trumpai nusakė pats sudarytojas: „Šitas žodynėlis skiriamas mūsų mokiniams, kurie išsiblaškę Rusuose mokslus eina“ (2 p.).

prūsai, latviai, kuršiai, jotvingiai, pateikta žinių apie Lietuvos plotą, paviršių, kalnus, kalvas ir slėnius, Baltijos jūrą, ežerus ir pelkes, upes, orą, augalus, gyvūnus.

Žodynėlio svarbą iškelia žymiausias J. Jablonskio darbų tyrėjas prof. A. Piročkinas: „to meto sąlygomis šis kuklus žodynėlis iškart įgijo didesnę reikšmę, negu buvo sudarytojo jam teikta: jis įvedė į bendrinę kalbą daug naujų terminų, kodifikavo jų vartoseną“ (Piročkinas 1978, 134–135). „Mūsų žodynėlyje“ randame gražių J. Jablonskio sukurtų terminų, be kurių šiandien neišsiverčiame, ypač daug gamtos mokslų terminų, pvz.: deguonis, vandenilis, akiratis, atogrąža, atoslūgis, dienovidinis, ledynas, speigiratis ir kt. (Gedrimas 2001, 43).

M. Biržiškos „Lietuvos geografijoje“ stumbras buvo vadinamas žiobriu.

Bibliotekos saugyklos lobyne saugoma istoriko Antano Aleknos nedidelio formato „Lietuvos istorija“ (132 p.), 1918 m. išleista Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje. Tai antra pataisyta laida su keturiais spalvotais žemėlapiais, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 226. Pirmas knygos leidimas išėjo 1911 m. Knyga pradedama nuo seniausių laikų (lietuvių kilmės tautos žiloje senovėje), o baigiama viltingai – nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimu 1918 metais: „galutinas Lietuvos valstybės susitvarkymas prideri nuo netolimos ateities“. Brukline (JAV) 1918 m. išėjo Tėvynės mylėtojų draugijos leidinys Nr. 27 – žurnalisto, garsaus keliautojo Mato Šalčiaus „Paskaita iš Lietuvos istorijos“ (96 p.).

1918 m. išleisti Lietuvos istorijos ir geografijos vadovėliai.

Istorijos ir geografijos vadovėliai Literatui Mykolui Biržiškai vidurinėje mokykloje teko dėstyti ir geografiją, o to rezultatas – 1918 m. išleistas „Lietuvos geografijos“ vadovėlis vidurinėms mokykloms (148 p.). Tai pirma dalis, pavadinta „Prigimtis“ (prigimtis tada reiškė ir „gamtą“). Knygoje pristatytos baltų gentys (aisčių giminės) – 20

žmonijos, tad priimdami ją už tarptautinę kalbą nei vienai tautai nebūtų skriaudos“. Tai vienas pirmųjų lietuviškų esperanto kalbos vadovėlių. Valstybės atkūrimas, lietuviškos mokyklos atgimimas skatino lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos ir geografijos vadovėlių leidybą. Vadovėliai buvo rengiami sunkiomis sąlygomis, Europoje vyko Pirmasis pasaulinis karas, dalis lietuvių inteligentų buvo pasitraukę į Rusijos gilumą, daug jų buvo įsikūrę Voroneže, dėl to tuo metu čia išleista ne viena lietuviška knyga. Džiugu, kad mūsų bibliotekos fondai gausūs to meto leidinių.

Knygoje nemažai patriotinių įkvepiančių minčių, rodančių, kad nepriklausomybės paskelbimas įžiebė geresnio gyvenimo viltį: „Užtat mes šiandien tvirtai galime pasakyti: gana mums svetimųjų globos ir bičiuolybės, mes šiandien patys pribrendome rūpintis savimi ir mums reikia visiškos nepriklausomybės nuo visų kaimynų kas jie bebūtų!“ (p. 90).

Jogailaičių dinastijos schema, skelbiama M. Šalčiaus „Paskaitoje iš Lietuvos istorijos“.

K. Ivanovo „Senovės istorijos“ iliustracija.

Gana solidi K. Kepalo versta K. Ivanovo „Senovės istorija“ (227 p.), 1918 m. išspausdinta Vilniuje, „Žaibo“ spaustuvėje. Istorija pradedama nuo Rytų civilizacijų – Egipto (Aigipto), Asirijos ir Babilonijos, Finikijos, Persijos, kurioms skirta vos dešimtadalis knygos. Plačiausiai nušviečiamos Antikos civilizacijos – senovės Graikija ir Roma (Rymas). Knygą puošia viena kita iliustracija. Atskirai minėtinas Kazimiero Vidikausko parengtas Esperanto kalbos vadovėlis, išleistas Vusteryje (Worcester), JAV. Knyga su spaudu „Antano Maceikos biblioteka“. Prakalboje autorius rašo, kad „esperanto kalba yra moksliškai sutaisyta ir yra nuosavybė visos

Literatūra Vaiva Knabikaikė, Lingvistinės lietuvių stilistikos raida XX amžiuje, Vilnius: Mintis, 2006. Arnoldas Piročkinas, J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas, 1904–1930, Vilnius: Mokslas, 1978. Robertas

Gedrimas,

„Gamtos

mokslų

terminai Rygiškių Jono „Mūsų žodynėlyje“, in Jono Jablonskio diena Šiauliuose, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001, p. 39–48.

Robertas Gedrimas Ieva Slonksnytė

APIE MUS

Daugiausia lankytojų sutraukiantis bibliotekos renginys – Šiaulių knygų mugė.

Tyrimas atskleidė: bibliotekos lankytojai patenkinti paslaugų kokybe Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) – patraukli vieta, kurioje lankytojai jaučiasi labai gerai. Tai patvirtino 2017 metais bibliotekoje atliktas vartotojų pasitenkinimo ŠAVB teikiamomis paslaugomis tyrimas. Apklausus 385 bibliotekos lankytojus išsiaiškinta, kaip dažnai vartotojai lankosi bibliotekoje, kaip vertina įvairias bibliotekos paslaugas: aptarnavimo kokybę, darbo laiką, renginius ir jų viešinimą, dokumentų fondą, elektronines paslaugas ir techninę įrangą, patalpas, mokymus ir kt. Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad ypač aukštas vartotojų pasitenkinimas bibliotekos darbuotojų aptarnavimo kokybe ir paslaugumu (98,9 proc.), jų teikiamomis konsultacijomis (97,7 proc.) bei bibliotekos patalpomis (97,3 proc.).

Beveik visi respondentai (97,4 proc.) nurodė, kad rekomenduotų (88,6 proc.) ar galbūt rekomenduotų (8,8 proc.) kitiems apsilankyti mūsų bibliotekoje.

Teigiamą bibliotekos paslaugų vertinimą rodo ir ketinimas lankytis ateityje. Didžioji dalis respondentų ir toliau ketina lankytis bibliotekoje arba apie tai svarsto (98 proc.: ketina – 88,6 proc., galbūt ketina – 9,4 proc.) Galima teigti, kad vartotojai biblioteką vertina kaip vietą, kurioje nuolat gali būti patenkinami jų informaciniai, kultūriniai ir edukaciniai poreikiai.

kasdien konsultuoja lankytojus ne tik dokumentų fondo, bet ir skaitmeninio raštingumo temomis, kompiuterių klasėje bibliotekos specialistai moko kompiuterinio raštingumo pagrindų. Dar šiemet bus kuriamos naujos paslaugos, priartinsiančios biblioteką prie socialinę atskirtį patiriančių visuomenės grupių, pavyzdžiui, planuojama organizuoti sensorinių skaitymų užsiėmimus autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams ir jų artimiesiems.

Atliktas vartotojų pasitenkinimo ŠAVB teikiamomis paslaugomis tyrimas išryškino ŠAVB lankytojo portretą: tai dažniausiai dirbantys asmenys (61 proc. apklaustųjų), turintys aukštąjį išsilavinimą (59,7 proc. apklaustųjų). Tačiau biblioteka yra atvira visiems: nedirbantiems, auginantiems vaikus, pensinio amžiaus, mokykloje tebesimokantiems, specialiųjų poreikių turintiems asmenims. Bibliotekos darbuotojai, kurių aptarnavimo kokybė įvertinta puikiai,

Mūsų biblioteka vis dažniau matoma kaip lankytojų kultūrinio gyvenimo skatintoja, siūlanti gyventojams įvairias laisvalaikio praleidimo formas. Platus paslaugų spektras apima ne tik informacinį bibliotekos lankytojų aprūpinimą, bet ir kūrybinius užsiėmimus, parodas, susitikimus su rašytojais ir kitais žymiais visuomenės veikėjais, kompiuterinio raštingumo mokymus. Tęstinis vartotojų pasitenkinimo bibliotekos paslaugomis tyrimas, kuriuo 23

APIE MUS Višinskio biblioteką, čia tokia gera aura! Darbuotojų šypsenos, patarimai prablaško visas niūrias mintis. Kaip gera, kad čia dirba tokie fantastiški žmonės!“

siekiama išsiaiškinti kultūrinių edukacinių veiklų vertinimą, atskleidė, kad bibliotekos renginiuose labai dažnai ir dažnai lankosi ketvirtadalis, o kartais beveik trečdalis bibliotekos lankytojų. Juos labiausiai domina tapybos, fotografijų ir kitos parodos, susitikimai su rašytojais ir kitais įdomiais asmenimis, įvairūs kūrybiniai, edukaciniai užsiėmimai. Respondentai taip pat aktyviai norėtų lankytis, jei biblioteka ateityje organizuotų mokslo naujovių bei pasaulio pažinimo veiklų, kultūrinių festivalių, seminarų sporto, mitybos, rankdarbių ar kitomis temomis, ne mažiau svarbi lankytojams ir bibliotekos kaip laisvalaikio erdvės pabendrauti, pailsėti, pasiklausyti muzikos ar pavartyti žurnalų idėja.

2017 metais bibliotekos duris pravėrė daugiau nei 238 tūkstančiai lankytojų, organizuota net 580 įvairiausių renginių. Virtualiai bibliotekos interneto svetainę naršė 74 tūkstančiai lankytojų. Šie skaičiai rodo, kad biblioteka ne tik nepraranda savo aktualumo vietos bendruomenei, bet ir plečia savo ribas, siūlydama fizinės erdvės neapribotas elektronines paslaugas, tokias kaip virtualios parodos, prieiga prie pasaulio duomenų bazių ir kt. Tikimasi, kad 2018 metais bibliotekos vartotojai bus dar labiau patenkinti teikiamų paslaugų kokybe ir įvairove.

Anketose sulaukėme ir gražių komentarų apie biblioteką: „Noriu padėkoti už bibliotekos atmosferą, darbuotojų dėmesingumą, pagarbą man, kaip skaitytojai. Jei namuose būna liūdna, būtinai atvažiuoju į Povilo

Dr. Simona Juzėnienė Ieva Slonksnytė

Bibliotekos pastatui – 40 1978 m. pradžioje Šiaulių miesto centre, adresu Aušros alėja 62 (tuomet V. Kapsuko g.), duris atvėrė modernus bibliotekos pastatas. Naujos specialiai suprojektuotos bibliotekos atidarymas buvo svarbus įvykis visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Bendras naujo pastato plotas beveik 5 kartus buvo didesnis už buvusį. Bibliotekos skaityklose vienu metu galėjo dirbti 200 skaitytojų. Per keturis dešimtmečius tradicinė biblioteka tapo regiono kultūros ir švietimo centru, aprūpintu šiuolaikinėmis technologijomis. Bibliotekai persikėlus į naujus rūmus pirmame aukšte įsikūrė Vaikų literatūros, Komplektavimo, Knygų tvarkymo skyriai, Tarpbibliotekinio abonemento ir knygų saugykla. Antrame aukšte – Suaugusiųjų abonementas, Muzikos skyrius su fonoteka

ir Muzikos svetainė, Metodikos skyrius, administracija ir Konferencijų salė. Trečiame aukšte – Katalogų ir kartotekų salė, Bibliografijos skyrius, Bibliografijos, Mokslinės periodikos ir Kraštotyros skaityklos, Kartografijos kabinetas. 25

APIE MUS Prisimenu, kaip nelengva buvo, kai per tris mėnesius turėjome persivežti ir sudėti fondus, sustatyti baldus. Tais deficito laikais per mėnesį teko supirkti inventorių už 82 tūkst. rublių. Pasiruošti atidarymo šventei mums talkino ne tik mokyklos, bet ir įkalinimo įstaiga.“ Įsikūrusi naujame pastate biblioteka, kaip prisimena direktorė J. Kaškelienė, išgyveno savąjį renesansą. Sparčiai gausėjo lankytojų skaičius, kasdien prisiregistruodavo po 100 naujų skaitytojų. Jiems tapo prieinami iki tol nepasiekiami rietuvėse sukrauti fondai. Pagyvėjo miesto kultūrinis gyvenimas. Miesto bendruomenei pradėti organizuoti vakarai, susitikimai su rašytojais, menininkais, mokslininkais, kurie drąsesniu žodžiu, nauja mintimi priviliodavo tiek šiauliečių, kad erdvi bibliotekos salė būdavo per ankšta.

Bibliotekos direktorė Janina Kaškelienė su simboliniu naujų rūmų raktu. 1978 m. Antano Dilio nuotr.

Tuometė bibliotekos direktorė Janina Kaškelienė gerai prisimena pastato statybos ir įkurtuvių rūpesčius: „Projektuojant rūmus buvo daug ginčų ir nesutarimų, nes aš, kaip bibliotekos direktorė, su projektuotojais neturėjau tiesioginio ryšio ir tegalėjau naudotis tik prašytojo, o ne užsakovo teisėmis. Taigi nenuostabu, kad, pamūrijus cokolinį aukštą, pamatėme – Komplektavimo skyriaus langai per maži. Teko stabdyti statybą, didinti langus…

1990-aisiais prisimenant lietuvių kultūros veikėjo Povilo Višinskio nuopelnus tautai, jo ryšius su Šiaulių žeme, Šiaulių viešoji biblioteka pavadinta garbingu Povilo Višinskio vardu. Tais pačiais metais pradėti rengti Povilo Višinskio skaitymai. Docentės Dalios Striogaitės iniciatyva ir rūpesčiu organizuota

Didžioji skaitykla prieš pastato renovaciją.

Dabar Didžiojoje skaitykloje vyksta įvairių renginių.

Katalogų ir kartotekų salė III aukšte. 1978 m.

Bibliotekos III a. erdvėje moksleiviai rengia protų kovas. 2017 m.

10 mokslinių konferencijų „Povilo Višinskio skaitymai“. Nepriklausomybės laikotarpis siejamas su naujais iššūkiais bibliotekai kaip, beje, ir visoms Lietuvos bibliotekoms. Pradėjus teikti informacines paslaugas vartotojams, reikėjo įdiegti naujas technologijas, kompiuterizuoti bibliotekinius procesus. Tai pareikalavo ir naujų darbuotojų kompetencijų.

Nuo 1999 m. turėdama tris kompiuterizuotas darbo vietas bibliotekoje pradėjo veikti interneto skaitykla. Skaitytojai buvo registruojami iš anksto, o eilė susidarydavo savaitei į priekį, nors valanda naudotis internetu kainavo 5 litus. 2000 m. skaitykla buvo praplėsta iki 17 kompiuterizuotų darbo vietų. Šiandien bibliotekoje vykdomos veiklos griauna seniai nusistovėjusius stereotipus apie biblioteką. Biblioteka nebėra vien pastatas, jos veiklos ir paslaugos neretai išeina už statinio sienų. Siekdama stiprinti jaunimo inovatyvius techninius gebėjimus, populiarinti informacines ir ryšių technologijas, biblioteka 2015 m. pradėjo vykdyti projektą „Mobili inovatyvių technologijų laboratorija vaikams ir jaunimui“. Žodis „mobili“ pavadinime nėra atsitiktinis – laboratorija keliauja į Telšių ir Šiaulių apskričių mokyklas bei bibliotekas. Moksleiviai mokosi 3D grafikos modeliavimo, kuria virtualius trimačius 3D modelius, konstruoja robotus ir juos programuoja, iPAD planšetėmis kuria filmukus, mokosi pritaikyti „papildytą realybę“ mokymuisi, kuria ir pritaiko praktikoje QR kodus.

Interneto skaitykla. 2000 m.

Kompiuterizavimo pradžia laikytini 1997-ieji, kai pradėta diegti Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema (LIBIS). Naudojantis interneto galimybėmis pagerintas Lietuvos ir užsienio vartotojų informacinis aprūpinimas, teikiant informaciją apie šalyje ir užsienyje esančius bibliografinių ir faktografinių duomenų bazių dokumentus. 27

APIE MUS kompiuterinio raštingumo mokymai. Kas be ko, lankytojai bibliotekoje gali pasisemti žinių, pasiimti reikiamų knygų, paskaityti periodikos leidinių. Biblioteka, išgyvenusi dar vieną svarbų pokytį – pastato renovaciją, trukusią 2006–2014 m., pakvietė savo lankytojus į atsinaujinusias, atviresnes erdves, aprūpintas moderniausiomis technologijomis. Atsirado naujų erdvių, pavyzdžiui, kompiuterių klasė, kino salė, suteikiančių galimybę teikti naujas paslaugas. Mūsų biblioteka atvira ir draugiška visoms visuomenės grupėms.

Bibliotekoje įkurtas modernus Skaitmeninimo centras suteikia galimybę dalyvauti virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtros projekte ir leidžia atskleisti Šiaulių krašto kultūros paveldo savitumą bendrame Lietuvos kontekste. Dalyvaudama nacionaliniuose projektuose, biblioteka siūlo daug naujų paslaugų. Bibliotekos veiklos ir paslaugos yra skaidomos pagal tikslines vartotojų grupes, joms organizuojami įvairūs renginiai: knygų aptarimai, viktorinos, konkursai, susitikimai su žymiais žmonėmis, parodų atidarymai, edukaciniai užsiėmimai. Bibliotekos specialistai teikia neformaliojo švietimo paslaugas suaugusiesiems. Viena iš populiariausių –

Vaikų ir jaunimo literatūros skyrius šiandien.

Roma Baristaitė, Robertas Gedrimas Ieva Slonksnytė , bibliotekos archyvas

GEROJI PATIRTIS

Karvelių kaimo kryžius ir atminimo akmuo. Jurgitos Jasiškytės nuotr.

Kraštotyros ekspedicija „Kur liūdi kryžiai pakelėm“ 2017 metais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio ir Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vykdė kraštotyros ekspediciją, pavadintą lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais „Kur liūdi kryžiai pakelėm“. Bibliotekininkai ir Šiaulių rajono seniūnijų bendruomenių nariai vasarą aktyviai rinko duomenis apie kryžius: fotografavo, užrašinėjo vietinių žmonių pasakojimus, fiksavo matmenis. Surinkta medžiaga sugulė į kraštotyros darbą, kurio turinyje per 170 skirtingų mažosios sakralinės architektūros objektų, esančių Šiaulių rajone. kultūrologų, etnologų, paveldosaugininkų ir kitų specialistų tyrimų šaltiniais. Ekspedicijos dalyviai pripažino: „Neužteko laiko, trūko priemonių, stigo patirties...“ Tačiau atliktas darbas svarbus ir prasmingas, turintis išliekamąją vertę. Geresnės ar prastesnės kokybės nuotrauka, ilgesnė ar trumpesnė

Ekspedicijos metu surinkta medžiaga atskleidžia statinių puošybos subtilumą, formų gausybę, menines ypatybes, pastatymo vietų įvairovę. Paminkluose matyti krikščionybės bei archajiško žmogaus santykis, įvairių tikėjimų ir kultūrų samplaika. Suskaitmeninti kryždirbystės objektai tampa patraukliais 29

GEROJI PATIRTIS istorija, daugiau ar mažiau faktų apie statinį – vis dėlto liks duomenų apie stovinčius ar stovėjusius mažosios sakralinės architektūros objektus Šiaulių rajone.

Felicijonas pasakojo: prieš degindamas senąjį kryžių, norėjęs jį pasmulkinti, bet labai skaudžiai įsikirto į pirštą. Tik tada prisiminė, kad seni žmonės yra pasakoję, jog kryžiaus negalima smulkinti – reikia sudeginti tokį, koks yra.

Užrašyti prisiminimai bei pastatymo motyvai tarsi padavimai verčia suklusti ne tik tyrėjus. Juose užfiksuota žmonių patirtis, išgyvenimai, tradicijos, lūkesčiai...

2016 metais sudeginto kryžiaus vietoje buvo pastatytas akmuo sodybai ir kaimui atminti. Karvelių kaimo kryžiai būdavo puošiami gėlėmis, gėlių vainikais ar varpomis. Kryžius gyventojai lankydavo per gegužines pamaldas, prašydavo pagalbos per sausras ar užėjus kitoms nelaimėms. Kaimas eidavo prie visų kryžių ir melsdavo: „Pone Karaliau, Dieve Abraomo, dovanok mums lietų...“ Giedojo Dievą garbinančias giesmes. Kryžių buvo ir prie kai kurių trobesių, ir jie nebuvo pamiršti, visus iki vieno aplankydavo, pasimelsdavo. Šį pasakojimą prieš porą dešimtmečių užrašė karvelietė Adolfina Dereškevičienė. Šiubaičių kaime buvusi medinė koplyčia. Į ją trenkęs perkūnas ir koplyčia sudegė. Čia nuo švedų karo laikų buvę pylimai. Senieji gyventojai prisimena, kad Antrojo pasaulinio karo metais rusų belaisviai, kasdami duobę, radę pirštą su žiedu. Kapai buvo aptverti akmenine tvora. Po karo gyventojai tą tvorą ardė ir akmenis naudojo savo reikmėms. Pasakojimai sklandė ir apie kaimo teritorijoje buvusias grūbas (smėlio ir žvyro kauburius). Kalbėta, kad grūbose paslėpta 12 antalikų (3–4 kibirų talpos ąžuolinių statinių) aukso. Vaikai, tikėdami pasakojimais, ieškodavo šio lobio. Kasinėdami žvyrą, rasdavo ginklų liekanų, kaulų. Šiubaičių kaimo sodyboje gyveno kelios Vaitekūnų kartos. Giminės atstovas Juozas pasakojo, kad dėdės žmona per Velykas prie

Štai Varputėnų kaimo gyventoja Vanda su ekspedicijos nariais dalijosi prisiminimais apie šv. Marijos koplytėlę: „Kartą, kai visi suaugusieji išėjo šieno grėbti, aš likau namuose ir užsidegė kamine suodys, tai aš pažadėjau apeiti apie koplyčią keliais, kad tik namai nesudegtų. Ir ėjau keliais, o iš pievų grįžo sušienavę namiškiai ir pamatė mane besimeldžiančią. Už šį poelgį gavau puodynėlę medaus.“ Felicijonas ekspedicijos metu pasakojo, kad Šluotiškėje (išnykęs kaimas Raudėnų sen.) apie 1959–1960 metus savo tėvams atminti sūnus Leonardas pastatė kryžių buvusios sodybos vietoje. Jos šeimininkai buvo išvežti į Sibirą, o sodyba po kurio laiko nugriauta. Laikui bėgant, kryžius supuvo ir nuvirto.

Atminimo akmens idėjos sumanytojas ir autorius Felicijonas Rudminas. Danutės Slavinskienės nuotr.

kryžiaus padėdavusi raudonai dažytų kiaušinių. O jie, vaikai, tikėdavę, kad kiaušinius Dievulis padedąs.

Smetonos valdymo laikais kabėjo koplytėlės. Sovietmečiu jos dingo. Stefanija susapnavusi Marijos koplyčią, todėl paprašiusi žento, kad prikaltų toje vietoje kryželį. Vėliau jis prikalė dar du. Kryželiai pašventinti Kurtuvėnų bažnyčioje. Moteris anksčiau nueidavo prie tos pušies, uždegdavo žvakutę per šv. Velykas, Kalėdas, Vėlines. Dabar nueina vis rečiau, nes nebeturi sveikatos. Surinkti ir užrašyti vietinių gyventojų prisiminimai, užfiksuoti kryžių fiziniai duomenys – tik dalis darbo. Projektu „Kur liūdi kryžiai pakelėm“ bibliotekos prisideda prie kryždirbystės tradicijų puoselėjimo, kultūros tęstinumo, skatina visuomenės narius geriau pažinti savo šalies tradicijas, kultūros paveldą, domėtis istorija, ugdo toleranciją įvairioms konfesijoms ir pagarbą skirtingoms kultūroms. Tęsiant kraštotyros veiklą, diskutuojant, bendraujant stiprinamas gyventojų kultūrinis ir tautinis identitetas, skatinamas bendruomeniškumas. Taip pat kaupiama informacija apie UNESCO saugomą paveldą Lietuvoje: Lietuvos kryždirbystė 2001 metais įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Pradėta veikla tikslingai tęsiama, nes objektų būklė nuolat kinta, statomi nauji kryžiai, fiksuojama papildoma informacija, plečiama geografinė imtis.

Petro Simaškos sodybos kryžius Šiubaičių kaime. Nijolios Kasparavičienės nuotr.

Kurtuvėnų gyventoja Aldona išpildė jaunystės svajonę: savo sodyboje, prie gyvenamojo namo, pastatė kryžių. 2001 metais moteris dalyvavo ekskursijoje. Jos dalyviai danguje pamatė šokančią saulę. Aldona išvydo, kaip prasiskiria debesys ir išryškėja kryžius, visas blizgantis. Pati pajutusi lyg artėtų pasaulio pabaiga, tarsi pats Kristus jau ateina gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Grįžusi iš kelionės apie regėjimą papasakojo savo vyrui. Jis padrąsino žmoną statyti kryžių. Dirvonų kaime prie kelio ant pušies prikalti trys kryžiai. Kryžių prikalti sumaniusi Stefanija pasakojo, kad ant Dirvonų pušų dar Antano

Sigita Vaitkaitytė

GEROJI PATIRTIS

Skaitytojų klube lankosi ir jaunas, ir senas.

Skaitytojų klubai Kodėl skaitymas yra toks svarbus? Kodėl įvairios skaitymo skatinimo programos tokios aktualios šiandien, kai knygų netrūksta, o skaityti mums, atrodytų, niekas nedraudžia? Tiek bibliotekininkui, tiek literatūrologui, tiek ne specialistui akivaizdu, kad skatinti skaityti šiandien tikrai reikia – juk didžioji dauguma dabar savo laiką kur kas mieliau atiduoda televizijos ekranui ar socialiniam tinklui. Literatūrologė Vivienne Smith, kalbėdama apie skaitymo fenomeną, teigia: „Skaitymas nėra įgyjamas įgūdis – jis yra mąstymo įprotis. Skaitymas yra mąstymo būdas, o ne gebėjimų rinkinys“ (Smith 2009, 5). „Mąstau, vadinasi esu“, – kadaise teigė René Descartes’as. O šiandien greičiausiai galėtume sakyti „Skaitau, vadinasi, mąstau“. Taigi natūralu, kad mes, literatūrologai, bibliotekininkai, mokytojai, rašytojai, leidėjai, ir visi tie, kurie dar skaitome, esame priversti sunerimti – kas bus, jei viena karta užaugs be knygų? Ar ji bus nemąstanti karta? 32

Apie visus šiuos klausimus jau daug ir išsamiai kalbėta, svarstyta. O štai skaitytojų klubai, į kuriuos siekiama atkreipti dėmesį šiame tekste, Lietuvoje nagrinėti ir aptarti kol kas nedaug. 2016 m. pasirodė Ingos Mitunevičiūtės ir Eglės Baliutavičiūtės metodinis leidinys „Vaikų ir jaunimo knygų klubai“, kuriame, ko gero, pirmą kartą Lietuvoje gana išsamiai aptarta knygų klubo koncepcija, pateikta praktinių patarimų, nuo ko reikėtų pradėti tiems, kas siekia skatinti skaitymą steigdami skaitytojų klubus. Įvadiniame žodyje autorės įvardija sunkumus, kilusius pradėjus knygų klubo veiklą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: „Vis dėlto, prasidėjus knygų klubo veiklai, pasijutome lyg stovinčios ant bedugnės krašto – jokios metodinės literatūros, išskyrus vieną ploną leidinuką apie būrelius, nebuvo. Nebuvo jokio kito atspirties taško, teorinio pagrindo ar metodologinių gairių“ (Mitunevičiūtė, Baliutavičiūtė 2016, 7). Iš tiesų, tiek mokslinės, tiek publicistinės medžiagos apie skaitytojų arba knygų klubus lietuvių kalba esama nedaug.

Kvietimas į vasaros skaitymo klubą Kvinslande, Australijoje. www.summerreadingclub.org.

į skaitymą“, kalbėdami apie skaitymo klubų aktualumą skaitytojų paauglių auditorijai, teigia: „Supažindinti moksleivius su skaitymo klubais dar vidurinėje mokykloje gali būti puikus būdas paneigti nusistovėjusį, nepalankų stereotipą apie priverstinį skaitymą ir taip paskatinti mokinius skaityti“ (Huffman, Whittingham 2009). Anot autorių, knygų klubai moksleiviams suteikia įvairiapusę naudą ir motyvaciją. Jie pabrėžia, kad itin svarbūs yra vadinamieji nepriklausomi knygų klubai, kurie veikia visiškai atskirai nuo privalomų literatūros užsiėmimų ir yra savanoriška, laisvai pasirenkama veikla. Straipsnyje teigiama: „Knygų klubai plečia moksleivių literatūros suvokimą ir skatina tinkamai vertinti knygų skaitymą. Tie knygų klubai, kurie skaitymą visų pirma pristato kaip asmeninę patirtį, o ne kaip akademinę užduotį, gali labiau pritraukti moksleivius – galbūt net

Skaitytojų klubų įvairovė svetur Pasaulyje skaitymo klubai yra itin populiarus dalykas – jie egzistuoja pačių įvairiausių formų ir yra orientuoti į skirtingų pomėgių ir amžiaus skaitytojus. Vieni dažniausių skaitymo klubų – mokyklose ir bibliotekose steigiami klubai. Amžiaus cenzo čia nėra – klubai gali būti skirti ir pradinukams, ir baigiamųjų klasių moksleiviams. Literatūrologai Jeffas L. Whittinghamas ir Stephanie Huffman straipsnyje „Knygų klubų poveikis vidurinių mokyklų moksleivių požiūriui 33

GEROJI PATIRTIS tuos, kurie yra nusiteikę priešiškai. Moksleiviai į tokį knygų klubą žvelgs kaip į tam tikrą socialinį įvykį, o ne kaip į kasdienį mokymosi įsipareigojimą“ (ten pat). Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad knygų klubo sėkmę vidurinėje mokykloje lemia moksleivio noras tam klubui priklausyti, tapti klubo nariu, tai yra, tapti savotiškai privilegijuotam. Labiausiai traukia laisvė pačiam pasirinkti knygas, kurios klube bus skaitomos ir aptariamos. Tai puikus būdas bendrauti ir artimiau susipažinti su kitais klubo nariais. Mokyklose veikiantys skaitymo klubai suteikia puikią progą į skaitymą skeptiškai žvelgiantiems moksleiviams pabendrauti su tais, kurie knygas skaityti mėgsta ir gali pasidalyti jau kiek turtingesne savo patirtimi (ten pat). Įdomu, kad pasaulyje gali būti steigiami net ikimokyklinio amžiaus vaikų, kūdikių skaitymo klubai. Žinoma, tada klube skaitytojų vaidmenį

iš esmės vaidina patys tėvai, o vaikai dalyvauja klausydamiesi pagal savo išgales. Ne mažiau įdomūs atskirose bendruomenėse steigiami „labai užsiėmusių tėvelių“, „šiuolaikinių moterų“, „knygų kolekcionierių“ ir kitokie knygų klubai. Reikėtų išskirti Amerikos skaitytojus, nes ten netradicinių skaitymo klubų kultūra yra pati įvairiausia, aktyviausia. Įdomių skaitytojų klubų yra ir Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Prancūzijoje ir kt.

Paauglių knygų klubas Hastingse, Naujojoje Zelandijoje. www.hastingslibraries.co.nz.

Kvietimas į vasaros skaitymo klubą Kvinslande, Australijoje. www.summerreadingclub.org.

Skaitymas vasarą Amerikoje itin populiarūs moksleivių vasaros atostogų skaitytojų klubai – jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Stovyklų metu vaikai skatinami rinktis ir skaityti jiems patrauklias knygas, pasidalyti įspūdžiais su kitais draugais, o už įvykdytas užduotis kiekvieno laukia paskatinimas – tam tikras prizas. Lietuvoje

kambaryje. Šiuo metu klubui vadovauja Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vedėja Inga Liekmanienė. Klubo nariai kartu išsirenka knygą kitam susitikimui ir turi mėnesį laiko ją perskaityti, o susitikę dalijasi savo įspūdžiais. Skaitytojų klubas turi savo nuolatinių narių būrelį, tačiau visuomet laukia naujokų. Vis dėlto Lietuvoje knygų klubų tradicija dar tik kuriama. Vis daugiau bibliotekų ir mokyklų ima domėtis tokios veiklos galimybėmis. Imdamiesi iniciatyvos ir ieškodami metodinės informacijos, dabar jau turime galimybę atsiversti minėtą metodinį leidinį „Vaikų ir jaunimo knygų klubai“, kuriame trumpai, aiškiai ir išsamiai aprašyta knygų klubų specifika.

tokių vasaros skaitymo skatinimo iniciatyvų taip pat esama. Antai Zarasų r. sav. viešoji biblioteka (kuri savo vasaros skaitymo iniciatyvą įgyvendina jau nuo 2002 m.) būtent amerikiečius iškelia kaip savo idėjos pavyzdį: „Kodėl pasirinkta skaitymo skatinimo veiklą organizuoti vasaros laikotarpiu ir kodėl adresatui – vaikams? Tai lėmė kelios priežastys. Pirmoji – Niujorko (JAV) Kvynso srities viešosios bibliotekos gerosios patirties, įgyvendinant vasaros skaitymo klubo vaikams (Summer reading club) programą, diegimas. Patraukliai skambėjo programos šūkis: skaitymas suteikia malonumo“ (Lementauskienė 2013). Šiuo metu Lietuvoje plačiausiai vykdoma vasaros skaitymo skatinimo programa – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos sumanytas ir Lietuvos apskričių bibliotekų asociacijos inicijuotas „Skaitymo iššūkis“, tačiau jį netikslu priskirti skaitytojų klubams. Yra skirtumas tarp paminėtų dviejų vasaros skaitymo skatinimo metodikų – Zarasų r. sav. viešosios bibliotekos inicijuotos programos metu vaikai buvo kviečiami kartą per savaitę susirinkti ir skaityti kartu – o tai yra esminis klubo veiklos bruožas. „Vasaros iššūkio“ skaitytojai skaito pavieniui.

ŠAVB Skaitytojų klubo narė Monika Jonaitienė su klubo vadove Inga Liekmaniene.

Skaitytojų klubai šalia mūsų Tikrai negalima teigti, kad skaitytojų klubų Lietuvoje nesama arba kad jie visiškai nepopuliarūs. Antai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje jau daugiau nei dešimtį metų gyvuoja Skaitytojų klubas, kurio nariai renkasi kiekvieno mėnesio pasirinktą trečiadienį. Klubo susitikimai vyksta itin jaukioje, intymioje erdvėje – Poezijos

Keli praktiniai patarimai Apibendrinus teorinę medžiagą ir praktinę patirtį, būtų galima pasiūlyti keletą praktinių patarimų ketinantiems pradėti skaitytojų klubo veiklą: 1) iš anksto nuspręskite, kurio amžiaus skaitytojams klubas bus skiriamas. Klubo narių amžius turėtų būti panašus, kitaip gali kilti problemų renkantis literatūrą; 35

GEROJI PATIRTIS 2) išrinkite klubui įtaigų, intriguojamą pavadinimą, kuris atspindėtų klubo koncepciją; 3) apsvarstykite, kurios knygos klube galėtų būti skaitomos (rekomenduoti gali ir patys klubo nariai, tačiau profesionalios klubo vadovo rekomendacijos visuomet reikalingos) ir kruopščiai parinkite literatūros kūrinį pirmajam klubo susitikimui – nuo jo gali priklausyti narių pritraukimas ir sudominimas; 4) nuspręskite, kaip bus organizuojama klubo veikla, kas jam vadovaus. Taip pat verta susikurti klubo tvarkaraštį, iš anksto planuoti būsimus renginius, parinkti patogiausią klubo nariams susitikimų laiką; 5) išsirinkite kuo jaukesnę vietą, kurioje vyks jūsų klubo susitikimai. Idealu, jei netoliese bus karšto vandens virdulys – arbatos prie knygos norisi tiek vaikui, tiek suaugusiam skaitytojui; 6) pasitelkite fantaziją ir suplanuokite kuo daugiau tiesiogiai su skaitymu nesusijusių veiklų. Tai gali būti kavos degustacija, ekskursija į žirgyną, paveikslų galerijos lankymas ir t. t.; 7) pasirūpinkite klubo rėmėjais – jų prireiks, kai norėsite klubo nariams padovanoti knygą ar nupirkti visiems bilietus į teatrą; 8) sukurkite internetinį puslapį, socialinio tinklo grupę, tinklaraštį. Taip klubo nariai ne tik galės dalytis informacija, bet ir skleisti žinią apie klubą, jį reklamuoti. Pamėginkite sukurti skaitytojų klubo laikraštį, kuriame spausdintumėte narių knygų rekomendacijas, diskusijų santrumpas. Skaitytojų klubai yra itin atviri interpretacijoms ir improvizacijai. Sėkmingam jų gyvavimui reikalingas tik nuoširdus klubo vadovo užsidegimas ir, žinoma, išties geros knygos. Tada klubo nariai susirinks ne tik į pirmąjį susitikimą, bet nekantriai lauks ir kitų.

Literatūra Jolanta Lementauskienė, „Vasaros lūkesčiai: kūrybinė veikla su knyga“. Prieiga per internetą: http://specialistams.skaitymometai.lt/index. php?1694898734. [Žiūrėta 2018-03-12]. Inga Mitunevičiūtė, Eglė Baliutavičiūtė, Vaikų ir jaunimo knygų klubai: metodinės gairės, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2016. Vivienne

Smith,

Kaip

skaitymą

padaryti

prasmingą, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. Jeff L. Whittingham, Stephanie Huffman, „The Effects of Book Clubs on the Reading Attitudes of Middle School Students“, in Reading Improvement, 2009, Nr. 3, (46), p. 130–137.

Ką galima veikti skaitytojų klube? • Pateikti savo mėgstamų knygų rekomendacijų. • Surengti diskusiją ar literatūrinį teismą. • Dalytis ne tik nuomone apie perskaitytą kūrinį, bet ir asmenine patirtimi. • Rinkti geriausias knygų apžvalgas (tegul geriausios apžvalgos autorius sulaukia malonaus siurprizo). • Susitikti su rašytojais ar aktoriais (šiais laikais lengvai galima surengti ir „Skype“ konferenciją). • Žiūrėti literatūros kūrinio ekranizaciją. • Dalyvauti žaidimų vakaruose – tiek literatūrinių, tiek įprastų stalo žaidimų.

Urtė Vasarienė Ieva Slonksnytė 36

REGIONO NAUJIENOS

Plungiškiams gražiausių žodžių ir raidžių paroda Kūrybos palėpėje.

Plungės vaikų biblioteka atvira visiems pasaulį. Pasaulio modelio simboliai bus perkelti ir į skaitmeninę erdvę. Knygų lentynos pirmojo aukšto abonemente sudaro nedidelį labirintą, viliojantį vaikus susipažinti su kiekviena lentyna ir jose esančiomis knygomis. Dvi kolonos, skiriančios abonementą, po rekonstrukcijos virto rašomosiomis lentomis, kuriose vaikai gali išreikšti savo mintis piešdami, o bibliotekos svečiai gali palikti ranka rašytus linkėjimus, knygų rekomendacijas kitiems skaitytojams. Čia yra ir vieta, skirta stalo žaidimams žaisti. Nauja bibliotekos erdvė – Žaliasis šeimų kambarys, kuriame galima pervystyti ar pamaitinti kūdikius, išgerti puodelį arbatos. Savarankiškesni vaikai atlieka įvairias užduotis, spalvina, konstruoja iš lego kaladėlių, žaidžia įvairiais žaislais. Žinoma, čia yra ir knygų

Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius, likus savaitei iki Vasario 16-osios, pasipuošė trispalvių balionų juosta. Ruoštasi ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio šventei, bet ir Vaikų bibliotekos atidarymui po pusmetį trukusios rekonstrukcijos. Rekonstravus tarpukariu statytą miškų urėdijos pastatą, kuriame dabar įsikūrusi Vaikų biblioteka, užbaigtas Valstybės investicijų programos kultūros srities investicijų projektas. Visas pirmasis bibliotekos aukštas skirtas mažiausiems skaitytojams. Erdvė papuošta dailininko Artūro Aliuko pasaulio modeliu vaikams, sukurtu 1988 m. Tai ant lubų ir sienų išdėstyta simbolių sistema, vedanti į literatūros, meno, istorijos, mitologijos, tautosakos 37

REGIONO NAUJIENOS Įrengtas Pilkasis iššūkių kambarys, skirtas pokalbiams su bendraamžiais, bendraminčiais, nedidelių grupelių susirinkimams. Čia po pamokų pasikalbėti, padiskutuoti susiburia jaunimo organizacijos „Krantas“, Moksleivių sąjungos Plungės skyriaus nariai, renkasi Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas. Suaugusiems skaitytojams čia išdėliotos iki 1990 m. išleistos knygos, rengiamos senųjų filmų peržiūros.

vaikų ugdymo temomis, vis dėlto pagrindinė kambario paskirtis – susitikti tėveliams ir vaikams, pabendrauti, gerai praleisti laiką. Jau buriamas šeimų klubas. Visuomenės sveikatos biuro darbuotojai čia skaitys paskaitas (pirmoji vyko per bibliotekos atidarymą), organizuos parke pasivaikščiojimus su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Kol tėveliai sportuos, vaikai galės likti bibliotekininkių prižiūrimi Šeimų kambaryje. Laiptinėje, vedančioje į antrąjį aukštą, eksponuojamos parodos. Skaitykloje, be enciklopedijų, žinynų, mokslinės ir grožinės literatūros knygų, skaitytojų laukia ir muzikinės mokomosios kompaktinės plokštelės, mokymosi reikmėms skirti kompiuteriai, stalo žaidimai. Nuo kovo pradžios organizuojami kūrybinių technologijų užsiėmimai. Du kartus per savaitę keturios 7–12 metų amžiaus vaikų iš socialiai remtinų šeimų grupės mokomos programavimo, vizualizacijos, kūrybinio konstravimo, animacijos, mobiliųjų programėlių, svetainių kūrimo pagrindų. Mokymai vyks iki birželio mėnesio, o rudenį planuojama juos tęsti. Iš skaityklos durys veda į paaugliams skirtą abonementą. Jo sieną taip pat puošia dailininko Artūro Aliuko triptikas „Žemaitija“, savo forma primenantis langą su atveriamomis langinėmis. Čia iš lentynų sudarytas skaitytojus intriguojantis ir staigmenų pateikiantis labirintas. Įrengta fotokabina, kurioje skaitytojai gali nusifotografuoti pasipuošę žaliaisiais skaitymo akiniais ir prie jų pridėtais pasirinktais antakiais, nosimi, ausimis ir net ūsais. Daugiausia dėmesio sulaukianti paauglių abonemento vieta – skelbimų lenta, kurioje skaitytojai palieka patikusios knygos rekomendacijas.

Stalo žaidimai – itin mėgstamas bibliotekos lankytojų užsiėmimas.

Trečiąjį bibliotekos aukštą užima Kūrybos palėpė – pagrindinė konferencijų, parodų, edukacijų didelėms grupėms vieta. Šioje erdvėje renkasi Plungės Gondingos tunto skautai, vyksta jaunimo organizacijų mokymai, plungiškių susitikimai su kultūros žmonėmis, politikais ir kt. Atsinaujinusi Plungės vaikų biblioteka – svarbus miesto kultūros židinys, padedantis užauginti gabias, kūrybingas, mėgstančias knygą asmenybes. Biblioteka vaikus ir jų tėvelius kviečia apsilankyti, apžiūrėti, išbandyti jau turėtas ir naujas paslaugas kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Kristina Pilitauskienė Kristina Paulauskaitė 38

Naujas Akmenės viešosios bibliotekos pastatas.

Akmenės viešoji biblioteka įsikūrė naujame pastate Akmenės rajono savivaldybė ir viešoji biblioteka kovo 9 d. kvietė svečius į viešosios bibliotekos naujo pastato atidarymo šventę ir konferenciją „Atverski knygą – pažinki Lietuvą“. Pasveikinti bibliotekos atvyko garbingi svečiai, rėmėjai, skaitytojai, kolegos ne tik iš Akmenės rajono, bet ir iš visos Lietuvos bibliotekų, švietimo ir kultūros institucijų. Šio džiugaus įvykio proga atidaryme lankėsi, sveikinimo žodžius kolegoms išsakė ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus vedėja Ekaterina Prakapene. Atidarymo juostelę perkirpo Akmenės r. savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas, LR Seimo narys Valius Ąžuolas, LR kultūros ministerijos ryšių su visuomene ir strateginės 39

komunikacijos vyr. specialistė Jana Mikulevič. Naują pastatą pašventino Naujosios Akmenės Šv. Dvasios Atsiuntimo parapijos klebonas, dekanas Olijandas Jurevičius. Šventę vedė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius, lietuviško žodžio puoselėtojas Vladas Baranauskas, koncertavo Lietuvos operos dainininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Edmundas Seilius ir Lietuvos operos solistė Kristina Zmailaitė. Antroji bibliotekos atidarymo šventės diena buvo skirta jauniesiems Akmenės krašto bibliotekų skaitytojams. Juos linksminti į šventę pakviesta Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas, o Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos kolektyvas susirinkusiesiems dovanojo šokį.

REGIONO NAUJIENOS Naujasis bibliotekos pastatas skaitytojus pasitiko ir naujomis paslaugomis, atnaujintomis, praplėstomis skaityklomis. Pirmame aukšte be Skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus įsikūrė ir vaikų erdvė, žaisloteka, interaktyvūs stalai. Įdiegta nauja bibliotekos technologinė sistema RFID, sauganti knygų identifikacinę ir saugos informaciją. Skaitytojų patogumui įrengta Interneto ir periodinių leidinių, Užsienio kalbų skaityklos, konferencijų salė. Muzikos ir meno skaitykloje organizuojami įvairūs muzikiniai, kameriniai, edukaciniai renginiai, spaudinių ir meno parodos. Čia galima klausytis muzikos, žiūrėti kino filmus, išbandyti karaokę. Regionui ypač

svarbi Kraštotyros skaitykla, kurioje kaupiama ir saugoma vertinga informacija, publikacijos, susijusios su Akmenės kraštu, žymiais to krašto žmonėmis. Nauja biblioteka pristatoma visuomenei ne tik kaip tradicinė skaitymo kultūrą propaguojanti institucija, bet ir vieta, kurioje įdiegtos naujausios technologijos, prieiga prie informacijos išteklių internete ir duomenų bazėse, suteikiama galimybė mokytis ir tobulėti visą gyvenimą.

Zita Sinkevičienė Violeta Paulauskienė, Dalia Markulienė

Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas bendrauja su mažaisiais bibliotekos lankytojais.

Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai www.savb.lt www.facebook.com/SAVB.info 42