Aušros alėja Nr. 16

SVEČIAS

Izolina Natalija Lingienė: neatidėliokite skaityti, senatvėje laiko irgi pritrūksta!

Visuomenininkę, Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkę

Izoliną Nataliją Lingienę kalbina prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė

SUKAKTYS

Aurelijai Ragauskaitei – 100. Garsios režisierės teatro paslaptys ir šiaulietiški atsivėrimai Prof. Eleną Macevičiūtę, aktorius Vladą Baranauską ir Eduardą Saulių Pauliukonį kalbina doc. dr. Dalia Jakaitė

Bronius Maskuliūnas: belieka žiūrėti aukštyn...

Bibliotekos direktorių profesorių Bronių Maskuliūną kalbina Tomas Pauliuščenka

KNYGOS ŠVENTĖS

Nacionaliniai geriausių 2023 metų knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimai

Urtė Šulskienė, Virgis Šidlauskas

KNYGOS ŽENKLAI

95-metį švenčiantis Alfonsas Čepauskas nenustoja stebinti

Diana Janušaitė

BIBLIOTEKOS FONDAI

Knygos latvių kalba bibliotekos fonduose: grožinė literatūra

Doc. dr. Regina Kvašytė

GEROJI PATIRTIS

Į biblioteką – ne tik knygų!

Tomas Pauliuščenka

MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE

Vieno paveikslo istorija

Lolita Putramentienė

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kino teatro „Tiesa“ pastato istorija: nuo kino iki kazino

Alina Šalavėjienė

REGIONO NAUJIENOS

Elvyros Kairiūkštytės sugrįžimas

Asta Gasiūnienė

Sėkmingai įgyvendintas projektas „Visi po viena saule“

Jurgita Januševičiūtė-Taralė

Vilma Pekelienė: man reikia knygą užuosti, jausti jos lapų čežėjimą

Pakruojo r. sav. Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktorę Vilmą Pekelienę

kalbina Tomas Pauliuščenka

© AUŠROS ALĖJA

Šiaulių apskrities Povilo

Višinskio viešosios

bibliotekos žurnalas

2024 PAVASARIS / 16

ISSN 2424-6182

Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt

www.facebook.com/SAVB.info

Tel. (8 41) 523747

Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Koordinatorius

Tomas Pauliuščenka

Maketuotoja ir dizainerė

Vaiva Kovieraitė-Trumpė

Nuotraukos

Ievos Slonksnytės ir kt.

Kalbos redaktorius

Robertas Gedrimas

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Viršelyje – Vinco Kisarausko ekslibrisas Alfonsui Čepauskui. 1970, mišri technika, 90 x 55 mm.

Spausdino

2023 m. gruodžio 7 d. bibliotekai įteikta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už metų geriausiai parengtą ir įvykdytą kultūrinės edukacijos projektą „Eksponatus rankomis liesti! Šiaulių tapatybės beieškant“. Apdovanojimo įteikimo akimirka. Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ nuotr.

Sveiki sulaukę jau šešiolikto „Aušros alėjos“ numerio! Kartu su Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginiais pasirodantis pavasarinis numeris apžvelgia susikaupusį naujienų derlių, pristato skaitytojams literatūros, kultūros aktualijas, pasakoja, kuo šiandien gyvena biblioteka, kokias sukaktis minime.

Numerio viešnia – Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, visuomenininkė Izolina Natalija Lingienė. Jau tradicija tampa, kad žurnale rašome apie Šiaulių kultūrai svarbių asmenybių sukaktis. Šįkart minime ryškų pėdsaką Šiauliuose palikusios teatro režisierės Aurelijos Ragauskaitės 100metį. Kita sukaktis – ŠAVB direktoriaus prof. dr. Broniaus Maskuliūno 60 metų jubiliejus. Su profesoriumi kalbamės apie santykį su biblioteka, nuveiktus darbus, apie knygas ir jų autorius.

Balandžio mėnesį pirmą kartą mūsų bibliotekoje vyko nacionaliniai geriausių 2023 m. knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimai, dalijamės jų rezultatais. Rubrikoje „Knygos ženklai“ pasakojame apie jubiliejų švenčiantį bibliotekos bičiulį menininką Alfonsą Čepauską.

Vėl plačiau atveriame bibliotekos fondus –apžvelgiame turimas grožines knygas kaimynų latvių kalba, su malonumu informuojame fondus išplėtę, pirmieji pradėję vykdyti šalyje dar visiškai naują paslaugą „Daiktų biblioteka“. Ne vienas bibliotekos lankytojas Muzikos svetainėje yra matęs paveikslą „Natiurmortas ir langas“. Supažindiname su jo istorija ir autoriumi Antanu Visockiu. Su 115-osiomis kino teatro Šiauliuose atsiradimo metinėmis sutampa pasakojimas apie buvusio kino teatro „Tiesa“ pastatą Aušros alėjoje.

Šįkart gausu regiono naujienų. Džiaugiamės Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos saugyklą papildžiusiu vienos žymiausių Lietuvos grafikos meistrių Elvyros Kairiūkštytės kūrybiniu palikimu, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos projekto „Visi po viena saule“ rezultatais, kalbiname Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos naująją vadovę Vilmą Pekelienę. Smagaus skaitymo ir gerų įspūdžių su „Aušros alėja“!

Izolina Natalija Lingienė: neatidėliokite skaityti, senatvėje laiko irgi

pritrūksta!

Šešioliktame „Aušros alėjos“ numeryje svečiuojasi visuomenininkė, Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Natalija Lingienė. Garbaus amžiaus moteris –veiklaus žmogaus, puikaus prasmingo senjoro gyvenimo pavyzdys. Izolina įvertinta už kilnius darbus Lietuvos žmonėms ir kultūrai: ji apdovanota Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, pelnė Metų šiaulietės titulą, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“, Šv. Kazimiero ordino garbės medalį „Už nuopelnus Lietuvai ir indėlį į Lietuvos kultūrą“, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėką už nuolatinį rūpinimąsi memorialinių vietų Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose priežiūra. Ne vienas Izolinos sukviestas prasmingas susibūrimas įvyko ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Izolina Lingienė prie Kristijono Donelaičio namo Tolminkiemyje. 2016 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Štai ir šiemet sausio 19-ąją mūsų

bibliotekoje vyko Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus organizuota literatūrinė popietė, skirta K. Donelaičio 310-osioms gimimo metinėms paminėti. Tris dešimtmečius Šiaulių donelaitininkai, vadovaujami Izolinos, vykdavo į Tolminkiemį pas Donelaitį – tvarkyti prie bažnyčios esančių kapų ir papuošti gėlėmis didžiojo poeto kapo, apsilankyti rašytojo gimtuosiuose Lazdynėliuose. Gaila, dabar ten nuvykti negalime... Kodėl mums toks svarbus K. Donelaitis ir šiandien?

„Vaikeliai, tik neužmirškit mano namelių“, –rašė ir prašė Kristijonas Donelaitis. Užmiršti mes niekada neužmiršime, bet šiuo metu aplankyti negalime... 2019 m. važiavome į 34-ą talką-šventę Tolminkiemyje. Svajojome 2020 m. suorganizuoti 35-ąją. Liko tik svajonė –neaplankyti nameliai, kapas, sodas, žemė, kuria vaikščiojo K. Donelaitis. Šių metų pavasarį būtume važiavę į 39-ą talką Tolminkiemyje, Lazdynėliuose.

Bet rankų nenuleidžiame. K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus nariai ir šio poeto gerbėjai praėjusiais metais aplankėme Mažąją Lietuvą. Nuo Rambyno kalno grožėjomės Nemunu ir už jo esančia senąja Tilže... O čia, atrodo, beveik ranka pasiekiami ir Čistyje Prudy (Tolminkiemis)…

Per tuos beveik 39 metus, iš jų – 34-eri talkose-šventėse Tolminkiemyje, daug jaunimo, studentų ir moksleivių iš naujo atrado ir pamilo K. Donelaitį. Jo žodis tapo suprantamas, mielas, pamokantis. Jis puoselėjo amžinąsias vertybes, kurios yra nekintamos.

Prie paminklinio akmens, žyminčio buvusį Lazdynėlių kaimą. Izolina Lingienė pirma iš kairės. 2013 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Ne mažiau svarbu, kad daug metų Karaliaučiaus srities lietuviams vežėte knygų, jomis apdovanodavote ir pačius keliautojus, ypač drauge vykstantį jaunimą. Kodėl svarbu dovanoti knygą, gyventi su knyga?

Kelionėse į Karaliaučiaus kraštą vežėme daug knygų vaikams, dalyvavusiems koncertinėse programose Tolminkiemyje, ir visų lituanistinių mokyklų vaikams. Ilgus metus knygas dovanojome Ragainės lietuviams. Jie Martyno Mažvydo kalnelyje stovinčiame pastate turėjo įsirengę biblioteką, kurioje visi susirinkdavo pabendrauti švenčių proga ar organizuojamo renginio metu. Tame name-bendrabutyje tada gyvenusiai mokytojai Aldonai Simonavičiūtei nuvežėme ir dviratį, kad būtų patogiau važiuoti į mokyklą. Pavogė. Dviratį dovanojo „Vairo“ dviračių gamykla. Daug knygų dovanojome su mumis vykstantiems keliautojams, ypač pirmą kartą važiuojantiems, jaunimui.

Knyga – pati brangiausia dovana. Mums knygas dovanodavo Lietuvos kultūros fondo

pirmininkas Hubertas Smilgys, Šiaulių rajono viešoji biblioteka, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Ačiū. Jų dėka šviesa pasklido ne tik Karaliaučiaus krašte, bet ir Šiaulių apskrityje.

Mums esate kultūrai atsidavusio žmogaus pavyzdys, įrodymas, kad senjorai gali daug nuveikti visų mūsų labui, savo krašto žmonėms. Juk, deja, kartais senesni žmonės yra nuvertinami, tarsi išstumiami iš aktyvaus gyvenimo. O Jūs nepasiduodate, antai dar ir daug metų dainuojate „Bičiulių“ chore. Ką Jums reiškia kultūrinė veikla? Iš kur semiatės energijos?

Man duota bendravimo dovana, o kartu ir kryžius, kurį privalau nešti kantriai. Kada ir mažus darbelius dirbi su meile – ateina palaima. To noriu palinkėti visiems.

Be K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkės pareigų, turiu ir kitų veiklų.

33 metus dainavau ir buvau Šiaulių kultūros centro kamerinio choro prezidentė, Šv. Kazimiero ordino „finansų ministrė“ (taip juokaudamas mane vadina komtūras Vladas Baranauskas), Lietuvos samariečių bendrijos Šiaulių skyriaus narė, padedu tvarkyti buhalteriją. Bandau ištiesti pagalbos ranką žmogui, kada jam sunku, nes kito laimėje randu savo laimę.

Papasakokite apie Jūsų namų biblioteką. Kurios knygos joje Jums pačios brangiausios, gal dar turite išsaugojusi leidinių iš savo vaikystės ar jaunystės metų? Gal esate surinkusi įžymių žmonių autografų?

Namuose turiu nemažą biblioteką, sukauptą per visą gyvenimą. Dabar reikalingas

knygas dovanoju dviem anūkams teatralams, kurie žino knygos vertę. Anksčiau buvau Lieporių bibliotekos skaitytoja, o dabar jau skaitau mažiau ir užtenka savų knygų, kurias įsigyju – perku, gaunu dovanų. Savo bibliotekoje turiu senų leidinių, praėjusio šimtmečio pradžios. Visą gyvenimą buvau

aktyvi kultūrinių renginių dalyvė, esu surinkusi nemaža knygų su rašytojų autografais. Seniausias gal Teofilio Tilvyčio autografas, brangiausias – prof. Viktorijos Daujotytės senų laikų autografas, su nuostaba kalbantis apie mane.

Iš vaikystės nėra išlikę knygų, nes vaikystė buvo sunki – teko mamai su dviem vaikais du kartus palikti savo namus, o grįžus nieko nerasdavome. Prisimenant tuos sunkius laikus, atmenu – vietoje pasakos mama su mumis, dukromis, vakarais dainuodavo. Turbūt ir išliko didelė meilė dainai, dainavau visą gyvenimą... Vėliau, kai gaudavau kokią knygą, greit prarydavau. Skaičiau pasakas lietuviškai, o vėliau teko skaityti latviškai.

Kada pasakoju savo anūkams apie tuos laikus, jie neįsivaizduoja, kad taip galėjo būti…

Kurie rašytojai, poetai Jums patys artimiausi dabar, žinau, kad nemažai tekstų mokate atmintinai...

Visą gyvenimą mylėjau poeziją. Esu sukaupusi beveik visų Lietuvos poetų knygas. Be anglų literatūros klasiko Viljamo Šekspyro, myliu Vytautą Mačernį. Už skaitymą prie jo kapo Šarnelės kalnelyje prieš beveik 40 metų man teko palikti direktorės pareigas Valgyklų, restoranų ir kavinių treste. Myliu Joną Strielkūną, Bernardą Brazdžionį, Justiną

Marcinkevičių, Algimantą Baltakį, Antaną

Miškinį, Joną Jakštą, Henriką Radauską, Salomėją Nėrį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Dažnai įvairiuose renginiuose paskaitau poezijos posmą arba G. Petkevičaitės-Bitės gilių minčių. Kiekviename poetų, rašytojų žodyje yra daug grožio, tačiau atmintinai išmokti ne visus gali. Ketureilį paskaičius porą kartų – įsimeni.

Visų knygų perskaityti neįmanoma. Skaityti reikia tik geras knygas, o ne „muilo operų“ prototipus. Žmogus nuskriaudi save, atiduodamas didelę dalį savo šeimos, savo laiko visuomeninei veiklai. Mažiau lieka laiko skaitymui. Anksčiau mokydamasi mokykloje, studijuodama Vilniaus universitete skaitydavau iki vidurnakčio, dabar –reikalingas poilsis. Maniau, kada išeisiu į užtarnautą poilsį, tai skaitysiu, skaitysiu! Neatidėliokite, nes ir pensijoje pritrūksta laiko! Su knyga dabar nesiskiriu, bet skaitau su akiniais, pavargsta akys, tenka pailsėti. Žiūrėk, susikaupia kelios knygos ir kantriai laukia skaitytojo...

Mėgstate keliauti, štai ir donelaitininkus kasmet raginate aplankyti kultūrines Lietuvos vietas. Ne taip seniai lankėmės Suvalkijoje, grožėjomės Jono Basanavičiaus ąžuolynu... Juk Jūs prisidėjote ir jį sodinant. Ne vieną ąžuoliuką su donelaitininkais pasodinote ir Lazdynėliuose, K. Donelaičio gimtinėje, kai kurie jų buvo paauginti Jūsų sode. Kas lietuviui yra medis, ąžuolas?

Tai mūsų 34 metus organizuotos kelionės

į Tolminkiemį, Lazdynėlius, Gumbinę, Įsrutį, Lazdynus, Karaliaučių, Tilžę, Ragainę... Žaliuoja Lazdynėliuose mūsų pasodinti

ąžuolai. 2019 m. ąžuolaičius sodino Unė ir Vitas Baranauskai. Ar gyvi tie ąžuoliukai? Jie turėjo prigyti, nes išauginti mano sode, turėjo geras šaknis ir pasodinti su didele meile. Ar girtas traktorininkas, šienaudamas tarp ąžuolų, nenupjovė medelių? Daug nežinomybės...

Gyvenime teko ir Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus gimtinėje, pasodinti 30 ąžuolų. Kad Lietuvos ąžuolyne galėtume surasti savo ąžuolus, sodinome arti gyventojo namo prie kelio. Nuvažiavusios po 25 metų su anūke Beatriče tuos ąžuolus radome. Jai buvo smagu apkabinti jos mamos sodintą ąžuolą. Ąžuolyne žmogus visuomet jautiesi saugiai. Kaip gera būti lietuviui prie ąžuolo...

Ką palinkėtumėte bendraamžiams, o ką –jaunajai kartai?

Garbiems senjorams noriu palinkėti: dalinkite save negailestingai kitiems. Kitų laimėje rasite savo laimę, užmiršite visas ligas ir bėdas. Galėsite drąsiai sakyti V. Mačernio žodžiais: „Aš laimingas esu, laimingesnio pasaulyje nėra…“

Jaunimui – keliaukite, pažinkite, gilinkitės

į istoriją, mokslą. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

rašė: „Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink ir tauta išsigims.“ Tikėkime, to nebus, nes ir rašytoja toliau taip rašo: „Jaunuomenė –tai tautos viltis“ ir „Šviesk žmogų – išsilavinęs jis pats ras kelią...“

Viena iš švietėjiškų, pažintinių veiklų yra kelionės. Iš anksčiau perskaitytos knygos vaizdas kartais išblanksta, tačiau jaunam žmogui pavaikščiojus įžymioje vietovėje –vaizdas išlieka visam gyvenimui. Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė

Kairėje – Aurelija Ragauskaitė. 1979 m. S. Šimkaus nuotr. Dešinėje – spektaklio „Valdovas“ scena. Danguolė –aktorė Elena Jasnauskaitė, Krūšna – aktorius Pranas Piaulokas. Nuotraukos iš epaveldas.lt

Aurelijai Ragauskaitei – 100.

Garsios režisierės teatro

paslaptys ir šiaulietiški atsivėrimai

Teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė (1924–2017) gimė 1924 m. kovo 31 d. Šiaulėnuose (Šiaulių apskr.). Tėvams 1926 m. persikėlus į Aukštąją Panemunę, ten baigė pradinę mokyklą, 1941 m. – Kauno Šančių gimnaziją. 1945–1947 m. mokėsi Kauno dramos teatro studijoje. 1952 m. baigė studijas Maskvos GITIS’o Aktorių fakultete, 1962 m. – Režisierių fakultete. 1952–1957 m. – Kauno muzikinio dramos teatro aktorė. 1965 m. įkūrė Vilniaus jaunimo teatrą. 1973 m. vasarą A. Ragauskaitė pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre, 1974–1979 m. buvo vyriausioji šio teatro režisierė. Iš daugelio kitų režisierės talento įvertinimų

iškalbingai skamba vienas Ramunės Marcinkevičiūtės pastebėjimas: „Būtent spektakliai, pastatyti Šiaulių dramos teatre, suteikė režisierės analitikės statusą, tapusį skiriamuoju jos ženklu.“ (Kultūros barai, 2009, nr. 7–8).

Skaitant A. Ragauskaitės „Režisierės užrašus“ (2000), įspūdį daro režisierės aistra savo darbui, atidumas lietuvių literatūrai, aktoriui ir kiekvienai detalei sudėtingoje spektaklio visumoje, meninė išbaigtų eksperimentų reikšmė. Šie užrašai – tai ir puikūs meninės eseistikos tekstai, tam tikras spektaklių scenas leidžiantys pamatyti kone gyvai. Apie režisierės bendrystę su literatūra, reikšmę ne tik Šiaulių teatro istorijoje doc. dr. Dalia Jakaitė kalbasi su A. Ragauskaitės dukra, bibliografe, vertėja prof. Elena Macevičiūte, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriais Vladu Baranausku ir Eduardu Sauliumi Pauliukoniu.

Apie vaikystę, ankstyvą jaunystę Aurelija Ragauskaitė savo atsiminimuose pasakoja nedaug. Kaip manote, kodėl? Galbūt todėl, kad gyvenimišką pusę reikia paaukoti meninei tiesai (parafrazuojant „Valdovo“ repeticijų atsiminimus)? Vis dėlto kokiais ankstyvojo gyvenimo atsiminimais dalinosi režisierė?

V. Baranauskas. Tik užsimindavo apie vaikystę, studijas. Lyg ir visiems viskas aišku, bet ir konspiratyvu. Pasakojo apie Kauno teatrą, kaip juos mokė patetiškai vaidinti... Apie Maskvos studijas praktiškai nepasakojo. Apie savo šeimą irgi. Senoji inteligentų karta buvo kitokia. Tėvelis buvo pašto viršininkas, ir tai buvo pavojinga. Nereikia užmiršti, kurioje epochoje gyvenome. Kam grėsė tremtis, kam dar kas nors. Daug kas nebuvo per daug atviri. Visi buvo šiek tiek susigūžę, ir tik menas leido išsiveržti... Kodėl vėliau nepasakojo, nežinau, gal tokia senoji inteligentų karta.

E. S. Pauliukonis. Mano mamytė dirbo kartu su Ragauskaite. Bet ir mamai kažkodėl nedaug apie save pasakojo.

E. Macevičiūtė. Manau, kad mama gyveno teatro dabartimi ir apskritai esamuoju laiku. Ji tikriausiai nemanė, kad reikia pasakoti kažką, kas su tuo nesusiję. Manau, kad ir su teta Mara [Marija Červinskaite-Pauliukoniene] rasdavo įdomesnių temų negu seniai praėjusi vaikystė. Šiaip namie apie šeimos praeitį buvo kalbama. Mūsų šeima labai spalvinga ir visapusiškai įdomi. Mama daug pasakojo apie vaikystę Panemunėje, apie tai, kaip skaitė eiles prie per jubiliejų atidengto Vytauto Didžiojo paminklo, kaip visiškai maža mokėsi pas sadistes vienuoles, kurių nuoširdžiai nekentė. Vėliau apie darbą vaistinėje ir aktorių studiją. Ir apie dvasinį bei profesinį perversmą, kurį patyrė studijuodama Maskvoje, pasakojo. Jau po 1990-ųjų atsiskleidė ir daugybė šeimos istorijų, kurių sovietmečiu niekas garsiai ir išsamiai nepasakojo. O dėl tos gyvenimiškos pusės aukojimo meninei tiesai, man regis, ji susijusi su tam tikrais spektaklio kūrimo aspektais, kai gyvenimiškai tikroviška psichologinė personažo būsena aukojama arba pajungiama

SUKAKTYS

meninei scenos tiesai. Taigi čia apie teatrą, o ne apie asmeniškumus ar praeitį.

Kokie buvo pirmieji susitikimai su režisiere? Ką atsimenate iš to laiko, kai buvo sukurtas Jaunimo teatras?

E. S. Pauliukonis. Ką aš galiu pasakyti... Buvau 16 metų, kai Ragauskaitė mane priėmė į Jaunimo teatrą. Pirmas spektaklis, kuriame dalyvavau, buvo „Romeo ir Džiuljeta“. Nesimokiau nieko, o ji mane įmetė – ir vaidink. Į Šiaulius atvažiavau pas [Joną] Vaitkų. Atėjau iš pantomimos. Paskui su Ragauskaite dirbau ir Vilniaus „Lėlės“ teatre. Visi didieji to meto režisieriai – Vaitkus, Ragauskaitė, [Jonas] Jurašas – turėjo bendrą norą išreikšti teatro judesį. Su Ragauskaite Jaunimo teatre atsirado pantomimos grupė. Pantomimos menas jai buvo reikalingas dėl judesio. Ji mąstė, kad augins teatrą su [Modrio] Tenisono pagalba. Panašiai man buvo ir Jurašo „Mamutų medžioklėje“, kur teko dirbti. Atėjusi į „Lėlės“ teatrą, Ragauskaitė irgi iškart pamatė, kad reikia judesio. Ragauskaitė mane padrąsindavo ir kai dirbau su kitais režisieriais. Palaikydavo labai atidžiai ir kartu kietai, duodavo pastabų, skatindavo.

V. Baranauskas. Kai Ragauskaitė įkūrė Jaunimo teatrą, buvau studentas. Gerai atsimenu tą šurmulį, judėjimą. Visi laukė Jaunimo teatro atidarymo kaip sprogimo. Aktoriai rinkosi iš visos Lietuvos, lėkė iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių... Į Šiaulius Ragauskaitė atėjo pilna energijos griauti stereotipus. Vaidinau visuose jos spektakliuose. Pirmas spektaklis, kurį Ragauskaitė pastatė Šiauliuose, buvo „Valdovas“ [pagal Vincą Mykolaitį-Putiną].

Šiaulių dramos teatro spektaklio „Valdovas“ (pagal V. Mykolaitį-Putiną) scena. Rež. A. Ragauskaitė, dail. D. Mataitienė. Premjera 1974 m. Nuotrauka iš epaveldas.lt.

Man didžiausią įspūdį padarė du chorai. Statiškos mizanscenos ir vieninteliai du chorai, kurie judėdavo egiptietišku ar labiau graikišku stiliumi. Skausmui išreikšti – rankų plastika. O Saulius [Pauliukonis] buvo pantomimos žvaigždė. Jo ir buvo visa spektaklio plastika. Kaip ir antrame spektaklyje „Pajūrio kurortas“ [pagal Balį Sruogą].

Kaip teigia Gražina Mareckaitė, Ragauskaitės atėjimas į Šiaulius – pakylėjo teatro repertuarą – suskambo ligi tol svetimi jam tragedijos tonai, atsirado globalus mąstymas (Lietuvių teatro istorija, 2006). Ką galėtumėt pasakyti apie meninius režisierės ieškojimus ir atradimus? Kokį tai darė įspūdį

Jums asmeniškai, teatro bendruomenei?

V. Baranauskas. „Valdovas“ buvo misterija. Tie chorai ir buvo avangardas. Svarbu ir tai, kad Valdovą vaidino ne koks nors senas, bet visai jaunas aktorius [Pranas] Piaulokas. O kai dailininkė [Dalia] Mataitienė pasiūlė pakulines dekoracijas iš virvių, teatras truputį nualpo, pašiurpo, bet paskui visi – nuo aktoriaus

iki scenos darbininko – sėdėjo ir mezgė tas dekoracijas. Dekoracijos buvo fantastiškos. Ir visi Ragauskaitės spektakliai turėjo savo kvapą tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. „Valdovas“ kvepėjo linais, pakulomis. Ką tai duodavo? Iš rūko, iš miglos viskas kildavo nuo žemės. Žiūrovai kosėdavo. Man šiandien tai primena Oskaro Milašiaus poeziją. „Pajūrio kurortas“ kvepėjo mediena. „Kivirčai Kjodžoje“ [pagal Carlą Goldonį] kvepėjo vynu, jūra, žuvimi.

S. E. Pauliukonis. Netgi „Iš ten aš ateinu“ [pagal Vytautą Rimkevičių] – tokiame spektaklyje, kur, atrodo, ką ten naujo išpeši, tai buvo reikalingas spektaklis, – ir ten ji pamatydavo kažkokius keistus dalykus.

E. Macevičiūtė. Nežinau, kaip atrodė Šiaulių teatro pastatymai prieš mamos atėjimą, bet ji nesirengė daryti globalių perversmų. Jai labai norėjosi pastatyti „Valdovą“ ir daugių daugiausia išblaivyti kai kuriuos aktorius. Tiesiog puiku, kad to ir užteko teatro „repertuaro pakylėjimui“.

V. Baranauskas. Atvyko dėl „Valdovo“, bet spektaklis taip sujudino teatrą ir sukėlė tokią euforiją, kad režisierė liko ir toliau, buvo pakviesta dirbti vyriausiąja režisiere.

Tiek ankstesnėje, tiek šiuolaikinėje kritikoje neatsitiktinai išskiriami bei vertinami nacionalinės dramaturgijos pastatymai Šiaulių teatre. Kas nulėmė Vinco MykolaičioPutino, Balio Sruogos, Salomėjos Nėries pasirinkimą? Tai buvo individualūs režisierės ar bendri su kitais kūrėjais sprendimai?

V. Baranauskas. Turbūt panašiai kaip „Valdovui“, „Pajūrio kurortui“ ji perskaitė „Dievų mišką“, surūkė dešimt ar dvidešimt

pakelių cigarečių ir sugalvojo, kad ims, kaip statys, kad Saulius padarys fantastiškus judesius ant navų, kad bus skaitovai... Dėl [Petro] Vaičiūno [spekt. „Prisikėlimas“]

nežinau – ėmė ir ištraukė. Kai pradėjo skaityt, tapo neįdomu. Reikėjo kažką sugalvoti, kad būtų įdomu, nebuitiška. Atsirado [Osvaldo] Balakausko dainos, lengvas šarmas... Balakauskas dainas rašė ir spektakliui „Kaip žydėjimas vyšnios“ [pagal Salomėją Nėrį]. Kokia jo pradžia? [Naubertas] Jasinskas studijavo kalbą ir literatūrą ir apie Saliutę parašė faktais ir eilėraščiais paremtą pjesę. Bet Ragauskaitė sugalvojo viską. Penkios

Salomėjos vaidino skirtingus jos gyvenimo etapus. Keičiasi skaros, dalyvauja ir keturi vyrai skaitovai. Tai buvo jos idėja. Kai nuvežė šį spektaklį į festivalį Klaipėdoje, žiūrovams buvo protu nesuvokiama, kaip genialiai viskas išspręsta.

Kalbėdama apie „Valdovą“, režisierė sakė: „Norisi sustiprinti, pabrėžti poetiškąjį pradą.“ Ar galima sakyti, kad poetinis teatras buvo vienas svarbiausių Ragauskaitės atradimų, Spektaklio „Valdovas“ scena. Burtininkas – aktorius Kazys Tumkevičius, Danguolė – aktorė Elena Jasnauskaitė. Nuotrauka iš epaveldas.lt.

modernaus teatro formų? Kas yra jos teatro poezija?

V. Baranauskas. Dėl poetiškumo bijau ką ir sakyti. Tai galėjo būti dar vienas bandymas, kad nebūtų teatre buitinio realizmo. Gal vienas buitiškiausių spektaklių „Kivirčai Kjodžoje“. Bet Ragauskaitė ir į jį įtraukė dainų, muzikos. Ir spektaklis sužėrėjo, sužibo. Jei spektaklis yra stiprus, geras ir jei tu nori jame pamatyti poezijos, tai ir pamatysi.

E. Macevičiūtė. Pirmą poezijos spektaklį mama pastatė Jaunimo teatre. Tai buvo „Gintaro paukštė“ pagal lietuvių poetų eiles. Ir jis nebuvo paskutinis. Ji mėgo daryti specialius trumpalaikius poetinius spektaklius Naujiesiems Metams. Ir „Kaip žydėjimas vyšnios“ buvo sumanytas kaip proginis spektaklis Salomėjos Nėries jubiliejui. Reikia prisiminti, kad ir Mykolaitis-Putinas buvo poetas, kurį ji labai mėgo. Ir Vaičiūno „Prisikėlimą“ ji pakylėjo savo mylimų jaunystės poetų eilėmis. Apskritai ji labai stipriai jautė kalbos muziką. Žinoma, poetiškumas teatre reiškiamas ne tik eilėmis, todėl spektakliuose viskas buvo poetiškai dinamiška – ir dekoracijos, ir mizanscenų ritminė kaita, ir apšvietimas, ir garsas, jau nekalbu apie aktorių plastiką ir balsų dermes.

„Valdovo“, „Pajūrio kurorto“ ir kitos nuotraukos kelia minčių apie itin platų, tuometinei epochai nebūtinai palankų prasmių lauką, galbūt tautiškumo aspiracijas, sceninį istorijos sarkazmą. Šią prielaidą man patvirtina ir kiek mįslinga režisierės užuomina apie bandymus pasakyti bent dalį tiesos. Ar režisierės teatras buvo drąsus, rizikingas? Ir kokią tiesą galėjo reikšti ši užuomina?

S. E. Pauliukonis. Baisiai įdomu būtų pamatyti, kaip Ragauskaitė „Pajūrio kurortą“ pastatytų šiandien. Tai būtų ne mažesnė bomba. Ne mažesnis įvykis.

E. Macevičiūtė. Mama visada sakydavo, kad visi jos spektakliai yra apie ją pačią. Man tai visiškai akivaizdu, bet nenorėčiau aiškinti, nes tai jos asmeninis gyvenimas, kurį ji labai saugojo nuo viešumos. Manau, kad tai ypatingas menininko bruožas – išreikšti save taip, kad tai taptų prasminga visai visuomenei. Beje, ji buvo labai konceptuali menininkė. Būtent iš jos atsirado mano pačios supratimas, kad moksle, kaip ir mene, svarbiausia yra pagrindinė koncepcija, idėja, aplink kurią sukasi visi kiti mokslinio tyrimo ar spektaklio komponentai. Tiko viskas, ko reikėjo kūrybiškam spektaklio idėjos įgyvendinimui, ir visa tai mama buvo pasirengusi ginti prieš bet kokias cenzūras. Tiesą sakant, būčiau labai užjautusi tokį cenzorių – mama galėjo būti labai pavojinga oponentė.

V. Baranauskas. Pats jos avangardas buvo drąsus. Ir mes buvome avangardas. Kaip ir Jurašo ar kiti spektakliai. Jei tu talentingas, tavyje atsiras drąsos. Jei netalentingas, viskas atrodys kitaip. Ragauskaitė buvo talentinga ir todėl drąsi. Prisimenant vieno architekto mintį, kiekvienas tikras menas yra tautinis. Tai gal nebuvo specialiai bandymas daryti tautinį meną. Bet viskas buvo beprotiškai tikra. Ir režisierė labai mylėjo lietuvių literatūrą. Reikia nepamiršti, kokioje terpėje ji gyveno, kokioje terpėje buvo šeima. Tai davė intelektualinį užtaisą. Ragauskaitė vis laiką sukosi tarp poetų. Jos vyras – poetas [Juozas Macevičius], aplinkui – rašytojai, kritikai, tarp knygų gyveno, knygas skaitė, žinojo, kas dedasi. Gyvenimo

pabaigoje skaitė pačias naujausias knygas ir pradėjo tapyti – aistringai ir labai daug...

Iš atsiminimų matyti režisierei būdingas atidus, sukauptas, nuoseklus ir, sakyčiau, racionalus darbas, bet tuo pat metu ir labai aistringas. Koks buvo Ragauskaitės režisūrinio darbo stilius? Koks apskritai buvo režisierės požiūris į aktorius, kitus teatro žmones?

V. Baranauskas. Ji mokėdavo pasirinkti kūrėjus: Galius Kličius, Balakauskas, Mataitienė, [Vytautas] Kalinauskas ir kiti. Aktorių Ragauskaitė mylėjo. Ji pati buvo Kauno artistė. Žinojo visus teatro užkulisius. Jos namų durys buvo atidarytos dvidešimt keturias valandas per parą. Atvykusi į Šiaulius, ji gavo nedidelį butelį, kurį išvykusi ir paliko teatrui. Ir mane ji mylėjo kaip sūnų, saugojo nuo visokių „griekų“. Pas ją buvo geriamos kavos, rūkoma ir ištisi monologai. Ji privertė aktores pasitempti, gražiai atrodyti važiuojant į bet kokias gastroles. Ir ji nebijodavo nežinoti. Sakydavo: „Šampanas tam, kas išspręs tą sceną“. Dabartiniai režisieriai yra daugiau ar mažiau genialūs. Jei tu jam pasiūlysi, kaip išspręsti sceną, gali sulaukti didelės „malonės“. Ir dar vienas dalykas: gastrolėse prieš spektaklį visada būdavo visa repeticija, kaip sakydavo, „ant pilnos kojos“, kol aktoriaus vidus sušils... Ji labai mėgdavo rodyti pirmą veiksmą visiems, kas ateina. Atvyksta režisierė – pirmas veiksmas, atvyksta [Jonas] Lankutis ar [Algis] Samulionis, ir vėl pirmas veiksmas.

S. E. Pauliukonis. Taip, peržiūra, peržiūra, peržiūra... Ir mano mama, kai tik užsuks į teatrą, Ragauskaitė: „Stok, žiūrėk, Mara, kaip čia bus.“ O apskritai su Ragauskaite kalba būdavo kitokia. Ji kiaurai matydavo.

Turėjo stiprią intuiciją. Kai ji įeidavo į teatrą, pasikeisdavo visa atmosfera. Čia ne tai, kad atvyksta koks garbus režisierius ir mes garbinsim jį. Bet ypatingas, keistas bendravimas su ja, stipri psichologinė įtaiga. Viena kiek juokinga istorija, bet nusakanti visą atmosferą. Vyko optimistinės tragedijos [spekt. „Iš chaoso“, pagal Vsevolodą Višnevskį] peržiūra. Kažkas išgėręs sėdėjo balkone ir replikavo. Ragauskaitė klausėsi, klausėsi visų tų nesąmonių, išeina į sceną ir pasako labai griežtai: „Labai prašau, jei yra salėje kas išgėręs, prašom palikti patalpas.“ Netoli sėdėjęs dailininkas Kalinauskas atsikelia nuleidęs galvą ir išeina. Ne jam buvo skirta. Gal ir buvo jis kiek išgėręs. Bet svarbiausia –pajuto tokią kaltę...

Režisierė Aurelija Ragauskaitė (kairėje) ir jos dukra Elena Macevičiūtė. Palanga. Metai nežinomi. Asmeninio archyvo nuotr.

O kokia režisierė buvo kasdienybėje? Ką apie teatrą ir literatūrą kalbėtasi šeimoje?

E. Macevičiūtė. Manau, kad ir šiuo atveju nedera nukrypti nuo temos. Teatras ir literatūra buvo mūsų tėvų profesijos ir gyvenimas, todėl kalbama apie tai buvo visą laiką, aptarinėjant ir kūrinius, ir jų kūrėjus, visą ir visokį meną, literatūrą, kiną, dailę, architektūrą, muziką,

Lietuvos menininkų gyvenimo reikalus. Mama dirbdavo labai daug, dažnai į namus ateidavo jos spektaklių bendrakūrėjai – autoriai, dailininkai, kompozitoriai, konsultantai, aktoriai. Štai klausėte, iš kur ji sėmėsi idėjų. Ir iš to, ką skaitė, ir iš pokalbių su draugais: Tomu Venclova, Monika Mironaite, Norbertu Vėliumi, su minėtais Samulioniu, Lankučiu ir daugybe kitų. Dažnai ji spektaklių idėjas, savo kūrybinių kelionių įspūdžius, įdomius susitikimus aptarinėdavo namie su visais mumis. Netrūko pokalbių ir apie kasdienius teatro gyvenimo įvykius, įtampas, santykius. Mano brolis būtent tuos žemiškus pokalbius atsimena kaip įdomiausius, ypač tuo metu, kai mūsų namuose gyveno Igoris Ivanovas. Priminė, kad ir aš mėgdavau to klausytis, bet dabar beveik nieko iš to neprisimenu, tik Igorio karikatūrą apie aktoriaus vidinį pasaulį, kurį sudarė dešrelė ir alaus bokalas. Taip kad teatro gyvenimas buvo mūsų kasdienybė, nors šiaip mane ir brolį ji labai nuo jo saugojo. Reikėtų pabrėžti, kad namie nesijautė snobiško požiūrio į bet kokį meną, niekas neskirstė jo į aukštus ir žemus žanrus, masinį ir intelektinį, klasikinį ir šiuolaikinį ar panašiai. Svarbiausias kriterijus buvo kokybė, meniškumas, profesionalumas. Todėl gerą detektyvą galėjom vertinti labiau negu prastą operos pastatymą.

Ir savo užrašuose Ragauskaitė ne kartą pasakoja, kaip ruošdama spektaklius bendraudavo su žymiais literatūros tyrėjais, kaip į Šiaulius pažiūrėti „Valdovo“ ar kitų spektaklių atvykdavo tuometinio Literatūros instituto žmonės, kaip kalbėdavosi... Kaip ta bendrystė su literatūros žmonėmis buvo jaučiama teatre?

Šiaulių dramos teatro spektaklio „Valdovas“ (pagal V. Mykolaitį-Putiną) scena. Rež. A. Ragauskaitė, dail. D. Mataitienė. Premjera 1974 m. Nuotrauka iš epaveldas.lt.

V. Baranauskas. Nuolat atvažiuodavo svečių. Būdavo pokalbių. Pas mus sėdėdavo ištisi literatūros institutai. Atvažiuodavo [Vytautas] Kubilius, Lankutis, Samulionis, [Dovydas] Judelevičius, [Raimundas] Samulevičius, [Markas] Petuchauskas. [Juozas] Baltušis pradėjo važinėti. Pusė Rašytojų sąjungos atvažiuodavo. Ir teatro kritikai. Dana Rutkutė buvo jos draugė. Ragauskaitė taip pasitikrindavo. Gal ir jiems patiems būdavo smalsu, ką galima padaryti iš „Pajūrio kurorto“, kaip gali būti perskaitytas Vaičiūnas – su [Antano] Miškinio eilėmis ir taip toliau.

S. E. Pauliukonis. Greičiau taip, kad jie patys domėjosi, kas vyksta teatre.

E. Macevičiūtė. Manau, kad tai buvo labai natūralus reiškinys. Jai labai rūpėjo kūrinys, kurio pagrindu daromas spektaklis. Kaip išlaikyti jo dvasią, kaip perkelti jo stilistiką į sceną? Ji konsultuodavosi ne šiaip su literatūros tyrėjais, o būtent su statomo autoriaus žinovais. Kaip tik todėl jie ir vykdavo žiūrėti jos pastatymų. Tiesą sakant, man regis, kad būtent tie „moksliškai“ pastatyti

spektakliai buvo patys geriausi. Žinoma, ji galėjo ir pati padaryti tokias teatrologines analizes ir jas panaudoti, kaip nutiko su „Romeo ir Džiuljeta“, „Vasarotojais“ arba su „Geruoju žmogumi iš Sezuano“.

Kaip jums atrodo, ar kultūrinė Ragauskaitės atmintis šiandien vis dar gyva? Ar jaučiami jos buvimo pėdsakai Šiaulių teatre?

V. Baranauskas. Visas pasaulis pasikeitė. Tada teatre buvo visa šventoji trejybė: Ragauskaitė, Piaulokas ir [Antanas]

Krištopaitis. Tai, kas buvo teatre, buvo didelis kumštis. O dabar visi yra didesni individualistai, kiekvienas daugiau ar mažiau gyvena kas sau.

S. E. Pauliukonis. Vyksta didžiulė režisierių, jų mąstymo kaita. Kartais tokia didelė, kad galima ir pasiklysti. Bet kai aš atėjau į teatrą ir dabar – yra ir vienas bendras bruožas. Aktoriai ir režisieriai kažkodėl iš čia išeina toliau. Savo

kelią čia pradėjo ne vienas didysis aktorius. Ir dabar jaunimas ateina, gauna kokį nors peną ir eina toliau. Kodėl taip yra, aš nežinau. Kai Ragauskaitė išėjo, ir aktoriai pradėjo išeidinėti, tradicijos pradėjo keistis. Aš labai pasigendu tų laikų. Kita vertus, daug režisierių, daug gerų dalykų, daug gerų prisiminimų. Bet galima klausti, kodėl Ragauskaitė buvo tik penkerius metus...

Režisierės atmintį saugo Gražinos Didelytės sukurtas ekslibrisas. Labai gražus antkapis –išgraviruota „Aš vejuosi vasarą“ pagal vieną spektaklį.

E. Macevičiūtė. Mama yra rašiusi, kodėl išėjo iš Šiaulių teatro. Išėjo tikėdamasi sugrįžti po trumpo atokvėpio, bet daugiau niekada nebuvo pakviesta į jį dirbti. Jeigu kas nors sako kitaip, meluoja. Ji visada laukė kvietimo bent vienam spektakliui. Bet taip jau visada būna. Sakiau jai, kad eina Lyro keliu, bet ji nenorėjo tikėti.

Atkreipdama dėmesį į jau XX a. pabaigoje išsakytus Eimunto Nekrošiaus ar Gintaro

Varno spektaklių įvertinimus knygoje „Režisierės užrašai“, noriu klausti – ką atsimenate iš jos požiūrio į šiuolaikinį teatrą, apskritai kultūrą?

V. Baranauskas. Džiaugėsi talentu, jei jis sužėrėdavo – ar tas talentas būdavo literatūroje, teatre ar muzikoje.

E. Macevičiūtė. Apskritai mama vertino gerą meną, nepriklausomai nuo laiko ir stiliaus. Teatro spektaklius ji nagrinėjo visų pirma kaip teatro teoretikė (o ne teatrologė, rašanti recenziją). Tai, ką ji rašė apie Jūsų minimus spektaklius, yra ne įvertinimas, o gili teorinė ir metodologinė analizė. Nekrošius tą suprato ir labai gerbė, nes lietuvių teatre tai ypač retas atvejis. Man labai gaila, kad ji tik epizodiškai tai darydavo, nes, mano galva, ji turėjo retą aktoriaus ir režisieriaus darbo patirtį, derančią su tiesiog mokslišku teatro teorinių ir metodologinių pagrindų supratimu.

V. Baranauskas. Ragauskaitė ypač kvietė jaunus, leido jiems būti. Ji atsivežė ir Gytį Padegimą. Bet pritariu Sauliui, kiekvienas režisierius atneša savo matymą. Kodėl iš čia visi eina toliau? Gal geras vanduo? Iš tiesų Jurašo pirmas darbas Šiaulių dramos teatre ir Vaitkaus pirmas darbas. Dėl Ragauskaitės išėjimo – ne visi ją priėmė nuo pat pradžių... Bet gal kas nors kada atviriau apie tai pakalbės. Doc. dr. Dalia Jakaitė

Bronius Maskuliūnas: reikia

žiūrėti aukštyn...

Rubrikoje „Sukaktys“ kalbiname lituanistą, kalbotyros daktarą, profesorių, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorių Bronių Maskuliūną, kurio vedama biblioteka nuo 2016 m. patyrė žymių pokyčių, patirčių ir nacionaliniu mastu pripažintų laimėjimų. 2021 m. bibliotekos direktorius už aktyvią lyderystę ir profesionalumą, inovatyvius sprendimus apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Prieš pradėdamas vadovauti bibliotekai, profesorius aktyviai dirbo mokslinį pedagoginį darbą Šiaulių universitete, buvo Humanitarinio fakulteto dekanas, įvairių mokslinių ir kultūrinių renginių organizatorius, rengė ir leido mokslo ir studijų leidinius. Šių metų kovą Bronius Maskuliūnas minėjo svarbią sukaktį – 60 metų jubiliejų. Šia proga nusprendėme su profesoriumi pakalbėti ne tik apie bibliotekoje praleistus metus ir nuveiktus darbus, bet ir daugiau sužinoti apie jo ankstesnę veiklą, apie mėgstamus rašytojus ir jų knygas, apie tai, kas svarbu būnant kultūros įstaigos vadovu.

Prof. dr. Bronius Maskuliūnas prie darbo stalo. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotr.

Esate lituanistas, kalbotyros daktaras, profesorius. Daug metų dirbdamas universitete, tyrinėjote senuosius lietuvių raštus, rengėte straipsnius, knygas. Ar nepasiilgstate darbo su didinamuoju stiklu? Ką apskritai galėtumėte pasakyti apie savo specifinius tyrinėjimus ne mokslininkui, o tiesiog mūsų kalba jos praeitimi besidominčiam skaitytojui?

Taip, tas gyvenimo etapas paliko įrašą, kurio neištrinsi ir kurio jokiu būdu nenoriu ištrinti. Į filologiją, lituanistiką, apskritai į humanitarinius mokslus linkau jau vidurinėje mokykloje. Nors iš esmės gerai sekėsi visos disciplinos, lietuvių kalba, literatūra, istorija buvo mėgstamiausi dalykai. Todėl natūralu, kad po mokyklos pasirinkau lietuvių filologijos studijas. O vėliau, įstojus į doktorantūrą, likimas taip sudėliojo, kad pagrindiniu mokslinio domėjimosi objektu tapo lietuvių kalbos istorija ir senoji lietuviška raštija. Tam atiduota keli dešimtmečiai kruopštaus, nuoseklaus, įtempto, bet kartu labai įdomaus, įtraukiančio darbo, kurio rezultatai sugulė į straipsnius, knygas, pranešimus konferencijose. Žinoma, tais rezultatais buvo dalinamasi ir su studentais, nes universitete mokslinis darbas neatsiejamas nuo pedagoginės, akademinės veiklos.

Ką apie senųjų raštų tyrinėjimus galima pasakyti besidominčiam skaitytojui? Labai trumpai atsakant, tokie tyrimai leidžia geriau pažinti kalbą kaip gyvą organizmą, žiūrint per istorinį pjūvį, galima pamatyti, kaip kalba kito per šimtmečius, galima atsekti, kaip vienas kalbines konstrukcijas keitė kitos, kaip vienos formos išnyko visiškai, kitų liko tik reliktai,

trečios buvo modifikuotos ir t. t. Perfrazuojant

Vydūną, kalbos istorija – „tai brasta per laiko upę; ji mus veda į protėvių būstą“. Kviečiu skaityti kalbos istorikų darbus, ten rasite tikrai įdomių dalykų.

Ar nepasiilgstu darbo su didinamuoju stiklu (beje, apie didinamąjį stiklą čia kalbame visiškai tiesiogine reikšme – nemažai senųjų raštų teko skaityti naudojantis būtent lupa)? Pasiilgstu, bet tam dabar nelieka laiko, nes dirbdamas savo pagrindinį darbą, atiduodu jam save visą, kitaip nemoku.

Iš universiteto atėjote į biblioteką, iš mokslo – į kultūrą. Kaip turimos kvalifikacijos Jums padeda vadovauti apskrities lygio bibliotekai? Koks apskritai, Jūsų nuomone, turi būti kultūros įstaigos vadovas?

Prisipažinsiu, tokio karjeros posūkio nei tikėjausi, nei įsivaizdavau, nei sapne sapnavau. Bet, anot žinomo posakio, žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Štai jau greit dešimtmetis, kai dirbu bibliotekoje. Ir, tiesą sakant, esu šiuo darbu labai patenkintas. Juk mokslas ir kultūra tikrai artimi giminaičiai. Be to, LR bibliotekų įstatymas apskrities lygio bibliotekai numato ir mokslinių tyrimų funkciją. Mes tai žinome ir mokslinę veiklą vykdome. Šiuo metu mūsų bibliotekoje dirba penki mokslų daktarai, šiuo požiūriu lyginant viešąsias Lietuvos bibliotekas, esame antri po Nacionalinės bibliotekos. Atliekame humanitarinius ir socialinius mokslinius tyrimus, skelbiame jų rezultatus. Taigi iš esmės nuo mokslo niekur nepabėgau. Yra ir kitų sąsajų. Tarkim, leidyba. Universitete leidau mokslo žurnalą „Acta humanitarica universitatis Saulensis“. Čia leidžiame, manau, prasmingą kultūros žurnalą „Aušros alėja“.

Toks darbas turi išliekamąją vertę ir aš jį labai vertinu. O turimos kvalifikacijos padeda visaip. Juolab, kaip sakiau, buvusi ir esama darbovietės nesiskiria kaip diena ir naktis. Be abejo, man labai pravertė tai, kad universitete teko paragauti ir administracinio darbo – porą kadencijų dirbau Humanitarinio fakulteto dekanu. Užimdamas tokią poziciją, norom nenorom privalai perprasti vadybinio darbo niuansus, vadovavimo ir administravimo vingrybes. Daugelį savo įgytų kompetencijų, darbinės patirties puikiausiai galėjau pritaikyti bibliotekoje. Na, o atsakydamas į kitą Jūsų klausimo dalį pašmaikštausiu, kad kultūros įstaigos vadovas turi būti nesvetimas kultūrai. Turi orientuotis kultūros lauke, būti susipažinęs su šio lauko pagrindiniais veikėjais, su kultūros politika ir jos peripetijomis, su srovėmis ir seklumomis. Dirbant tokį darbą, labai svarbu turėti stuburą, savo poziciją ir ją ginti. Be to, einant į tokias pareigas, labai svarbu suprasti, kad šis darbas nesibaigia uždarius įstaigos duris, jis visada su tavimi.

Jei reikėtų įvardyti, kuo savita Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, kuo ji išsiskiria Lietuvos bibliotekų kontekste, ką paminėtumėte? Kurie bibliotekos nuveikti darbai, laimėjimai Jums labiausiai glosto širdį?

Kai laimėjau konkursą ir atėjau dirbti į biblioteką, pirmiausia ir kėliau klausimą, kuo išsiskiria mūsų biblioteka, pagal ką ji atpažįstama? Neradęs atsakymo, supratau, kad padėtį reikia taisyti. Turėjome rasti savo vietą, turėjome nusistatyti tas veiklos kryptis, tuos prioritetus, kur būtume stipriausi, kur mus žinotų ir vertintų. To nepasieksi nei per dieną, nei per mėnesį. Tam pasiekti reikalingos

kryptingos pastangos ir aibė dedamųjų. Žinoma, viskas prasideda nuo komandos, kuri turėjo įgyvendinti tuos pokyčius. Todėl rimtas iššūkis buvo nuteikti kolektyvą pokyčiams ir virsmui. Natūralu, kad dalis žmonių tų pokyčių nenorėjo, žiūrėjo į tai priešiškai ar su skepsiu, su kai kuriais teko atsisveikinti. Atėjo naujų aktyvių, ryžtingų, ambicingų komandos narių. Kitas dalykas, kurį reikėjo padaryti, – tai darbuotojų perkvalifikavimas ir įvairūs mokymai, būtini norint vykdyti naujas veiklas. Skyrėme tam laiko ir resursų ir ilgainiui tos investicijos atsipirko su kaupu. Šiandien jau aiškiai galime įvardyti, pagal ką atpažįstama, kuo žinoma Šiaulių apskrities

Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Pirmiausia išskirčiau mus kaip įstaigą, bibliotekų veikloje

aktyviai diegiančią naujas paslaugas ir noriai besidalinančia jomis su kolegomis ir partneriais. Bibliotekų bendruomenei mes gerai žinomi kaip ne vienos naujos idėjos, naujos paslaugos pradininkai. Pavyzdžiui, esame pirmieji, pasiskelbę draugiški autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims ir pradėję jiems organizuoti sensorinius skaitymus. Šia paslauga pasidalinome su kitomis Lietuvos viešosiomis bibliotekomis, vėliau tai peraugo į nacionalinę iniciatyvą „Biblioteka visiems“, kurios krikštamotė yra mūsų biblioteka. Smagu, kad iniciatyva neliko nepastebėta, ji buvo įvertinta valstybiniu apdovanojimu. Po kurio laiko, bendradarbiaudami su medikais, parengėme specialią metodiką ir pradėjome organizuoti terapinius skaitymus demencija sergantiesiems. Ši paslauga taip pat sulaukė dėmesio ir išplito po Lietuvos bibliotekas.

Tokių iniciatyvų, tampančių nacionalinėmis

2021 m. prof. dr. Bronius Maskuliūnas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Nuotraukoje – apdovanojimo įteikimo LR Prezidento rūmuose akimirka. Asmeninio archyvo nuotr.

veiklomis, programomis, pateikėme ne vieną –gerai žinomos ir vykdomos visoje šalyje mūsų inicijuotos skaitymo skatinimo akcijos „Vasara su knyga“, Knygų pristatymo konkursas. Už šias iniciatyvas neoficialiai net esame vadinami mažąja nacionaline biblioteka. Praėjusiais metais pirmieji Lietuvoje pradėjome vykdyti Daiktų bibliotekos paslaugą, kuri labai populiari tarp vartotojų ir veikiausiai taip pat išplis po visą šalį. Beje, galime pasigirti ir tuo, kad praėjusiais metais Lietuvos kultūros taryba paskelbė, jog esame biblioteka, per dešimtmetį kultūrinei

veiklai pritraukusi daugiausia lėšų. Tai rodo, kad mumis pasitikima, į mus investuojama ir tos investicijos su kaupu grįžta kultūrinių iniciatyvų, renginių, akcijų forma.

Visi tie rezultatai, žinoma, glosto širdį ir kelia pasididžiavimą savo įstaiga, joje dirbančiais žmonėmis ir jų nuveiktais darbais. Kaip sakoma, vienas lauke – ne karys, tik dirbdami drauge, sutelktomis jėgomis, mes galime nuversti kalnus.

Esate knygos žmogus. Kokie Jūsų skaitymo įpročiai? Ką mėgstate skaityti, kuriuos autorius vertinate?

Kokių nors specialių skaitymo įpročių neturiu, skaitau, kai turiu tam laiko. Tiesa, jeigu knyga įtraukia, galiu jai aukoti ir miego valandas. O kalbant apie mėgstamiausius autorius, kūrinius, tai jie keitėsi metams bėgant. Iš vaikystės knygų prisimenu Ondržejaus Sekoros „Skruzdėliuko Ferdos nuotykius“, paauglystėje negalėjau atsitraukti nuo Lizelotės Velskopf-Henrich romanų apie indėnus serijos, labai mėgau ir Tomo Main Rido, Aleksandro Diuma romanus. Studijų metais susižavėjau romantikais, ypač vokiečių, to meto įsimintiniausias kūrinys – Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano romanas „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“. Vėliau didelį įspūdį paliko Tomo Mano „Užburtas kalnas“, Ernesto Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, Henrio Deivido Toro „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ ir daug kitų puikių kūrinių. Labiausiai įstrigusi ir nepaleidžianti knyga – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Ne ką prastesnė ir šio autoriaus apysaka „Šuns širdis“. Pastaraisiais metais labai mielai perskaičiau visus į lietuvių kalbą išverstus danų rašytojo Jenso Christiano

SUKAKTYS

Grondahlio romanus. Iš lietuvių autorių mėgstu klasikus – Juozą Aputį, Romualdą Granauską, Saulių Šaltenį, Ričardą Gavelį, Saulių Tomą Kondrotą ir daugelį kitų. Iš poetų –esu Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės, Jono Strielkūno, Donaldo Kajoko, Rimvydo Stankevičiaus Aivaro Veiknio gerbėjas, visų neišvardysi...

Papasakokite apie savo namų biblioteką.

Turime didelę, ilgai ir kruopščiai kauptą namų biblioteką. Tai neatsiranda per vieną dieną. Kai dar studentas būdamas pradėjau rinkti savo biblioteką, nusipirkti gerą knygą buvo didelė problema, knygynų lentynos buvo pustuštės, kaip ir maisto prekių ar kitokių parduotuvių. Knygas tekdavo tiesiog medžioti. Pagrindinė vieta, kur galėdavai užtikti norimą knygą, buvo knygų antikvariatas. Jų tada veikė ne vienas. Tai ir eidavom tokie medžiotojai per juos kone kasdien, labai džiaugdavausi, kai pasisekdavo sugauti laimikį. Mūsų bibliotekoje tokių iš antikvariatų įsigytų leidinių toli gražu ne vienas... Na, o naujai išleistų knygų didžiausia tikimybė buvo rasti mažų miestelių knygynuose. Tad po paskaitų savaitgalį šokdavau į kurį nors maršrutinį autobusą ir keliaudavau knygų ieškoti. Dabar visai kita situacija, šiandien kaupti savo biblioteką nėra sudėtinga – knygų pasiūla kone viršija paklausą. Gausybė leidyklų leidyklėlių, tankus knygynų tinklas, vis populiarėja internetinė prekyba, svarbu tik mokėti atsirinkti.

Mūsų biblioteka išsimėčiusi po visus namų kambarius, darbo kabinetuose knygų spintos ir yra svarbiausi baldai, ir ne tik juose... Ilgą laiką su žmona tvarkėme bibliotekos kartoteką, viską tvarkingai katalogavome, bet jau keletas

metų užleidome šį reikalą ir šiandien sunkiai pasakyčiau, kiek tiksliai turime knygų, galbūt apie 10 tūkstančių. Biblioteką formavome kryptingai, atsižvelgdami į mūsų mokslinius interesus, todėl didelę mūsų bibliotekos dalį sudaro kalbotyros ir literatūrologijos knygos, daug įvairių žodynų (vien akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ 20 storų tomų!), enciklopedijų, sąvadų, bibliografinių leidinių. Žinoma, daug ir grožinės literatūros. Turime ir savo bibliotekos ekslibrisą (jo autorė –žmonos draugė dailininkė Aelita Bielinytė), daugelyje knygų jis įklijuotas, kitos tiesiog antspauduotos. Žodžiu, nelabai įsivaizduoju namus be knygų. Išvežus biblioteką, namai liktų tušti ir fiziškai, ir dvasiškai.

Pasitikote gražų jubiliejų. Ko palinkėtumėte sau pačiam? Kokios Jūsų ambicijos ateičiai – kokių darbų, sumanymų esate numatęs?

Sau pirmiausia norėčiau palinkėti sveikatos. Be jos niekas nevyksta. Visa kita priklauso nuo mūsų noro, valios, pastangų, pagaliau nuo Jūsų minėtų ambicijų. Žinoma, reikia ir palaikymo, supratimo, nors trupučio sėkmės. Noriu sau palinkėti, kad dar ne vienus metus rytą kelčiausi su malonumu norėdamas skubėti į biblioteką, o vakare su malonumu norėdamas grįžti namo.

O ambicijų ir sumanymų daug. Bet nenorėčiau jų atskleisti. Jeigu pavyks juos įgyvendinti, tada apie tai ir kalbėsime. Pasakysiu tiek: kartelė užkelta gana aukštai, leisti žemyn jos negalima, vadinasi, reikia žiūrėti aukštyn...

Tomas Pauliuščenka

2023 m. vaikų ir paauglių literatūros apdovanojimų laureatai. Iš kairės: Miglė Šaltytė, Mindaugas Lukošaitis, Vytas Dekšnys, Benas Bėrantas, Pavel Kulikov, Viktorija Ežiukas, Jurga Vilė, Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki. Agga fotostudijos nuotr.

Nacionaliniai geriausių 2023 metų knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimai

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kasmet teikia premijas už geriausias metų knygas vaikams ir paaugliams bei vaikų literatūros tyrimus ir sklaidą. Šiais metais apdovanojimų ceremonija vyko Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, todėl tą dieną Šiauliai virto tikra vaikų literatūros sostine.

Šią šventę IBBY Lietuvos skyrius mūsų šalyje organizuoja jau nuo 1993 metų, o jos metu tradiciškai apdovanojami reikšmingiausi praėjusių metų vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjai – rašytojai, dailininkai, vertėjai, literatūros sklaidos ir skaitymo skatinimo specialistai. 8 premijų laureatus kasmet renka IBBY sudarytos profesionalų (literatūros kritikų, menotyrininkų, rašytojų,

bibliotekininkų ir t. t.) komisijos, kurios skaito bei vertina literatūros kūrinius, pasiūlo nominantus ir sprendžia, kas taps garbingais nugalėtojais.

Pristatome 2023 metų vaikų ir paauglių literatūros apdovanojimų laureatus.

Vinco Aurylos premija už metų vaikų literatūros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo

skatinimo veiklą skirta Benui Bėrantui – už

lietuvių vaikų ir paauglių literatūros sklaidą pasaulyje.

Geriausios paveikslėlių knygos vaikams premija skirta Jurgai Vilei ir Valentinai Černiauskaitei už knygą „Šuo, kuris išeina naktį“ (leidykla „700 eilučių“) – už pojūčių transformaciją į meninius vaizdus, už stilistinį vaizdo ir teksto vientisumą, originalią grafinę raišką.

Geriausios 2023 m. vaikų ir paauglių literatūros knygos. Agga fotostudijos nuotr.

Domicelės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą skirta Ievai Gvazdaitytei už Mariaus Marcinkevičiaus knygos „Ilgi eilėraščiai trumpiems“ (leidykla „Misteris Pinkmanas“) iliustracijas – už laisvę, puslapiuose besiskleidžiančią pozityvią energiją, piešinio faktūros išsaugojimą, jautrų monumentalumą, visų elementų darną ir vaikystės linijas.

Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams skirta Vytui Dekšniui už Tinos Oziewicz knygos „Ką veikia jausmai?“ vertimą iš lenkų kalbos (leidykla „Aukso žuvys“) – už žaismingą ir šmaikščią kelionę po jausmų pasaulį.

Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams skirta Miglei Šaltytei už Kimberly Brubaker Bradley knygos „Kovos žodžiai“

vertimą iš anglų kalbos (leidykla „Nieko rimto“) – už jautriai perteiktą vidinę kovą, stiprybę ir drąsą kalbėti.

Geriausios pažintinės metų knygos premija skirta Zigmui Vitkui už knygą „Akimirka apsispręsti. Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ (dailininkas Mindaugas Lukošaitis, leidykla „Alma littera“) – už temos aktualumą, skvarbų ir jautrų žvilgsnį į praeitį.

Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą skirta Pavelui Kulikovui už knygą „Pingvinas Lituanicus, arba Lietuviško pingvino istorija“ (išleido „Lietuvos jūrų muziejus“) – už su humoru, žaismingai ir talentingai papasakotas unikalias Lietuvos jūrų muziejuje gyvenančių pingvinų istorijas.

Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams skirta Mariui Marcinkevičiui ir Linai Itagaki už knygą „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ (leidykla „Misteris Pinkmanas“) –už Lietuvai svarbaus istorinio etapo perteikimą iš vaiko perspektyvos kokybiška ir įtikinama vaizdo ir teksto formų derme.

Apdovanojimų ceremoniją vedė aktorė, režisierė Monika Šaltytė, o muzikinius ir teatrinius intarpus publikai dovanojo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos auklėtiniai, teatro studijos „Kompanija šauni“ aktoriai.

Po oficialiosios šventės dalies visų dalyvių laukė šventinis tortas, malonūs pašnekesiai ir naujos pažintys. Bibliotekoje viešėję knygų autoriai maloniai sutiko pasirašyti savo knygose, todėl jaunųjų skaitytojų lentynose lauks malonios staigmenos – knygos su autentiškais rašytojų parašais.

Urtė Šulskienė, Virgis Šidlauskas

Alfonsui Čepauskui 2024 m. kovo 18-ąją sukako 95 metai. Bibliotekos archyvo nuotr.

95-metį švenčiantis Alfonsas Čepauskas nenustoja stebinti

Dailininkui grafikui, keliautojui, žurnalistui Alfonsui Čepauskui kovo 18-ąją sukako 95 metai. Menininkas iki šiol mus žavi savo žaismingumu, optimizmu, subtilumu ir jaunatviškumu. Džiugu, kad jis noriai bendradarbiauja su Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąja biblioteka. A. Čepauskas svariai prisidėjo prie bibliotekos rengiamo Lietuvos ekslibriso kūrėjų enciklopedinio žinyno. Jis ne tik perdavė neįkainojamų žinių, bet ir fondui dovanojo daugybę savo ir kitų Lietuvos bei užsienio menininkų kurtų ekslibrisų. Jam esame dėkingi už šūsnį vokų, katalogų, leidinių, susijusių su ekslibrisais ir Lietuvos ekslibrisininkų klubo veikla. Gražaus jubiliejaus proga mielam bibliotekos bičiuliui linkime neprarasti įkvėpimo ir toliau savo kūriniais skleisti tikėjimą, viltį, šviesą, tikrumą.

Platus kūrybos laukas

Alfonsas Čepauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Gedgaudiškėje, Skaudvilės valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1962 m. baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas) Poligrafijos skyrių. Dirbo meno redaktoriumi žurnaluose „Mokslas ir technika“, „Mūsų sodai“, žurnalo „Statyba ir architektūra“ dailininku. 1968 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą, 2008 m. buvo priimtas į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją, tapo valstybės pripažintu meno kūrėju.

A. Čepauskas sukūrė ir paskelbė kelis šimtus iliustracijų žurnaluose, iliustravo rašytojų kūrinių. Jo kūrybos kraityje –keliasdešimt gausių grafikos ciklų, daug pavienių grafikos lakštų, estampų, asambliažų, fotokoliažų, instaliacijų ciklų, keliasdešimt plakatų, skulptūrų kapinėms, parkams, per 150 kamerinių medžio skulptūrų, mažosios metalo plastikos ir raižyto akmens skulptūrėlių.

Menininkas dalyvavo daugelyje užsienio šalių tarptautinių parodų. Surengė 65 asmenines ekslibrisų ir grafikos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Tarptautiniuose konkursuose pelnė per 50 įvairių apdovanojimų.

Dar 2018 m. bibliotekos Knygos grafikos centro darbuotojams A. Čepauskas pasakojo, kad jam patinka eksperimentuoti su skirtingomis grafikos technikomis, įvairiais meno žanrais, tačiau asambliažų, skulptūrų kūrimas jam tėra galimybė pailsėti nuo pagrindinės veiklos.

„Skulptūra mane patraukė savotišku savo sprendimu ir kitokia technologija. Kai sėdi prie grafikos, tai sėdi susirietęs, atidžiai braižai, vargsti, visas išsitepi dažais, o skulptūroje –viskas atvirkščiai. Čia turi ir su kirviu, ir su pjūklu, ir su kaltu dirbti, kartais net prakaito lašą nubraukti. Tai toks malonus visų kūrybinių procesų pasikeitimas“, – kalbėjo menininkas.

Ekslibrisų kūrimas – tarsi žaidimas

A. Čepauskas ypač daug nuveikė kurdamas ekslibrisus. Per gyvenimą jų sukūrė apie 1 300.

Dažniausiai ekslibrisas yra apibūdinamas, kaip knygos nuosavybės ženklas – knygos sargas. Tuo tarpu jubiliatui ekslibrisas pirmiausia yra didelę prasmę turintis kūrybinis žaidimas. „Kurti ekslibrisą yra labai malonus darbas, tam tikra prasme – žaidimas, kai mažame formate gali laisvai eksperimentuoti, ieškoti savo stiliaus, techninių sprendimų ir panašiai. Be to, labai įdomu, kad ekslibrise dažniausiai atspindimas žmogus, jo pomėgiai, poreikiai, gyvenimas arba šalies kultūros įvykiai. Ekslibrisas yra vienas iš tų malonių, svarbių žanrų, kuris keliauja po pasaulį ir sėja draugystę tarp žmonių“, – teigia A. Čepauskas.

Kūrėjas knygos ženklą, galima sakyti, sieja ir su paminklu. Šią mintį grindžia tuo, kad net po kelių šimtmečių žmonės, peržiūrėdami archyvus, ekslibrisais pažymėtas knygas, galės daugiau sužinoti apie tuo metu gyvenusius asmenis, šalies kultūrą.

Pirmuosius ekslibrisus grafikas kūrė cinkografijos technika, vėliau perėjo prie lino, kartono raižinių. Aštuntajame dešimtmetyje atrado termofolijos techniką. Daugiausia ekslibrisų sukūrė ofortu ir

akvatinta. XX a. pabaigoje pasitelkė kompiuterinę grafiką. Tiesa, kūrėjas pripažino, kad šiek tiek užtruko, kol perprato visus skaitmeninės grafikos niuansus: „Žinoma, nesu labai gilus šios srities žinovas, tačiau man vis dėlto pavyko įsisavinti tiek, kiek reikia.“ Iš dalies jis sutinka ir su dažnai girdima mintimi esą techniniai, kompiuteriniai dalykai nėra dvasingi...

Dailininkas, prakaituodamas, spausdindamas ir raižydamas plokštelę, palieka dalelę savo dvasios, o skaitmeniniame darbe to tarsi nebelieka. Nepaisant to, A. Čepauskas nemano, kad tai yra blogai: „Naujovės yra naujovės ir nuo jų niekur nepabėgsi. Atsimenu, jaunystėje, kai dar nebuvo kompiuterių, kalbėjo, kad muziką taip pat kuria sintetinę iš įvairių šlamesių ir garsų. Tuo metu viskas atrodė nelabai realu, o dabar viskas priimtina. Lygiai taip pat yra su kompiuterine kūryba. Žinoma, klasikinė plokštelė niekur nedings ir jos tikrai nepakeis kompiuterinė ar dar kokia ateityje išrasta technologija.“

Aktyviai populiarino ekslibrisus Siekdamas giliau pažinti ekslibriso prigimtį, atskleisti jo vitališkumą, puoselėti ir jį skatinti, A. Čepauskas įkūrė Vilniaus ekslibrisininkų klubą, o 1987 m. Teisingumo ministerijoje įregistravo Lietuvos ekslibrisininkų klubą, kuriam buvo suteiktas respublikinio ir juridinio asmens statusas, prilygęs asociacijoms ir sąjungoms. 1992 m. klubas buvo priimtas

į Tarptautinę ekslibriso kūrėjų asociaciją (FISAE). Šiam klubui Alfonsas vadovavo dvidešimt metų.

Per tą laiką buvo surengta apie

100 įvairių

renginių: vietinių ir tarptautinių konkursinių parodų, seminarų, susitikimų, išleista parodų katalogų, plakatų, bukletų ir kt.

Pašnekovas pasakojo, kad išleisti tuos leidinius nebuvo paprasta, tam reikėjo skirti ne tik daug laiko, bet ir lėšų, vis dėlto jaunystės entuziazmas padėjo viską įveikti. Kaip pačius svarbiausius, jis išskyrė šiuos parodų katalogus: „Vilnius – metropolis Lituanie“, „Gediminui – 650“, „Žalgiriui – 600“, „M. K. Čiurlioniui – 125“, „Catechismus – 450“.

A. Čepauskas ne tik sudarė parodų katalogus, bet ir publikavo straipsnių apie parodas, ekslibriso žanrą ir jo ištakas šalies ir užsienio leidiniuose. Parašė praktinę metodinę knygą moksleiviams ir būsimiems grafikams „Kaip sukurti ekslibrisą: grafikos technikos“, išleido grafikos albumus „Karšuvos poringė“, Alfonso Čepausko autoekslibrisas. 1983, ofortas, akvatinta, 90 x 110 mm.

„Šių parodų katalogų išleidimas man buvo vienas iš svarbiausių tikslų, nes paroda, neturinti katalogo, praėjus neilgam laikui, tiesiog užsimiršta, jos tarsi nelieka“, –akcentavo buvęs klubo vadovas.

„Istorinės interpretacijos“, aplanką „Trapėnų kronikos“, publikacijų sąvadą „Gyvybingas knygos ženklas“ ir kt.

Noriai bendradarbiauja su biblioteka

Kalbėdamas apie šiuolaikines ekslibriso raidos tendencijas, pašnekovas apgailestavo, kad šiuo metu ekslibrisas nebėra toks populiarus kaip anksčiau. Nepaisant to, jis tiki, kad ekslibrisas niekur nedings: „Anksčiau, prieš šimtmečius, knygos ženklas buvo kaip knygos sargas, kad būtų žinoma kam tą knygą grąžinti. Dabar ekslibrisus į knygas mažai kas klijuoja. Jis tapo labiau parodų, konkursų elementu.“

Populiarinti lietuviškąjį ekslibrisą yra ir vienas iš bibliotekos Knygos grafikos centro tikslų, todėl labai džiugu, kad A. Čepauskas noriai bendradarbiauja.

Dailininkas pirmą kartą mūsų bibliotekoje apsilankė 2016 metų lapkritį, Šiaulių knygų mugės dieną. Joje pristatė tarptautinę parodą „M. K. Oginskiui – 250“, susipažino su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo kolekcija.

Vėliau dailininkas prisijungė prie bibliotekos inicijuoto Lietuvos ekslibriso kūrėjų enciklopedinio žinyno rengimo projekto. Jis pasidalijo gausiomis ir vertingomis žiniomis, padovanojo daugybę savo ir kitų Lietuvos bei užsienio menininkų kurtų ekslibrisų, vokų, katalogų ir kitų leidinių apie ekslibrisus ir Lietuvos ekslibrisininkų klubo veiklą.

Jubiliejinėje parodoje atskleidžiamos kūrėjo vertybės

Gražiu draugystės ženklu šiais metais tapo ir bibliotekoje atidaryta jubiliejinė A. Čepausko paroda „Gyvenimo ir istorijų interpretacijos“.

Joje eksponuojami trys grafikos ciklai, kuriuose atsiskleidžia, tiek skaudžios filosofinės temos, tiek miražo, pasakos ar svajonės užuominos. Grafikas savo kūriniais kviečia pamąstyti, pradėti dialogą, nešdamas dvasinę šviesą siekia pažadinti smalsumą.

Bibliotekos galerijos parodų kuratorius prof. Vaidotas Janulis teigia, kad cikle ,,Ave vita“ filosofiškai apmąstydamas būtį, gyvenimo kelią kūrėjas tarsi atskleidžia savo pasaulėžiūrą, vertybes.

Ciklo ,,Sakmė apie kuršius“ darbai –tarsi mažos novelės, trumpi pasakojimai ar skraidančios svajonės. Autorius nepasakoja konkrečios legendos, įvardytas sakmės žanras paprastai aiškina pasaulio, gamtos reiškinių kilmę, sakmėse žmogus susitinka su mitinėmis būtybėmis.

Ciklas ,,Karšuvos mitas“ dedikuotas Karšuvos regionui, kur, tikėtina, stovėjo pilis, ten, prie istorinių Žemaičių žemių, galėjo vykti mūšis. Kitaip tariant, šis grafikos darbų ciklas skiriamas mitui.

Vaidoto Janulio nuomone, šiuos tris temų ir žanrų atžvilgiu skirtingus ciklus vienija istorijos žinojimas, įžvalgos, kompozicijų monumentalumas.

Gebėjimas nuo detalės pereiti prie alegorijos ir vėl grįžti prie niuansų. „Naujų ciklų kūriniuose, kaip ir visoje autoriaus kūryboje, pastebimas gebėjimas sklandžiai jungti skirtingus kultūrinius kodus: istorinį, sakralinį, filosofinį. Tai dar kartą patvirtina dailininko atvirumą, toleranciją žiūrovui, kolegoms kūrėjams“, – apibendrina V. Janulis.

Diana Janušaitė

Bibliotekoje saugomų knygų latvių kalba viršeliai.

Knygos latvių kalba bibliotekos

fonduose: grožinė literatūra

Knygų įvairovė pritraukia skaitytojų, todėl greta knygų lietuvių kalba bibliotekose randa vietos ir knygos užsienio kalbomis. Savaime suprantama, daugiausia jų tomis kalbomis, kurių mokomasi mokyklose arba kurias moka daugiau vietos gyventojų. Žinoma, fonduose esama ir leidinių kitomis kalbomis. Šįkart dėmesys Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) saugomoms knygoms artimiausia lietuviams latvių kalba.

Latviškos knygos bibliotekoje labai įvairios. Tai ir grožinė, mokslinė, mokomoji bei pažintinė literatūra, taip pat meno leidiniai, albumai, parodų katalogai ir kt. Pasirinkta apibūdinti grožinė literatūra latvių kalba suskirstyta į keturias grupes: 1) lietuvių autorių kūriniai latvių kalba; 2) latvių autorių kūriniai; 3) užsienio autorių kūriniai latvių kalba ir 4) dvikalbiai leidiniai.

Grožinių knygų latvių kalba šaltiniai

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, iš kur ir kaip į biblioteką pateko latviškos knygos. Susipažinus su ŠAVB knygų fondais, tenka pripažinti, kad konkrečius šaltinius tiksliai nustatyti nelengva. Tai galima padaryti pagal kai kuriuos įrašus (spaudus) ar ekslibrisus.

Grožinių knygų latvių kalba pagrindinis šaltinis – Jono Vytauto Nistelio (1922–1986) sukaupta knygų kolekcija.

Panevėžyje gimęs lietuvių architektas, rašytojas, vertėjas nuo 1950 metų gyveno Šiauliuose, jo asmeninę biblioteką ŠAVB įsigijo 1987 metais. „Knygas per antikvarinį knygyną pirko iš žmonos Apolonijos Nistelienės. J. V. Nistelio kolekciją, saugomą ŠAVB, sudaro per 3 930 dokumentų. Tai maždaug pusė visos asmeninės bibliotekos. Visa ji pateikta

J. V. Nistelio ir jo žmonos 1987 m. sudarytame mašinraštiniame kataloge, kuris šiuo metu taip pat saugomas bibliotekoje“ (Dokumentų paroda „Jonui Vytautui Nisteliui – 100!“). Tokiai kolekcijai sukaupti reikėjo nemažai pastangų, laiko ir lėšų. J. V. Nistelis buvo sukaupęs dokumentų įvairiomis kalbomis: „Didžiausią kolekcijos dalį sudaro dokumentai lietuvių kalba (1591), toliau – rusų (1428), vokiečių (479), lenkų (152), anglų (97), latvių (79) ir kt.“ (Kasparavičienė 2015, 237). Knygose latvių kalba dominuoja J. V. Nistelio (tiksliau –Vyt. Nistelio) ekslibrisai, rečiau aptinkamas asmeninis spaudas (iš peržiūrėtų – lenkų autoriaus knygoje „Jermola“).

Dar kelios grožinės knygos yra su dedikacijomis Šiaulių universiteto profesoriui Vytautui Sirtautui, nes „prof. Vytauto Sirtauto lituanistinę biblioteką jo šeima padovanojo

Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekai“ (Rimkus 2014). Viena kita knyga bibliotekai dovanota Latvijos kolegų, matyt, jų apsilankymo metu. Tai liudija Liepojos miesto 1-osios vaikų bibliotekos 1980 metų spalio 10 d. įrašas Aleksandro Ostrovskio knygoje „Sniegbaltīte“, 1979 („Snieguolė“).

Lietuvių autorių knygos latviškai

Bibliotekoje seniausias iš lietuvių kalbos verstas leidinys yra mokykloms skirtas rinkinukas „Lietuvju lirika“, 1936 („Lietuvių lyrika“), į kurį sudėti liaudies dainų, Vinco Kudirkos, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Fausto Kiršos, Petro Vaičiūno ir Adolfo Raulinaičio eilėraščių vertimai.

Sovietmečiu išleistų į latvių kalbą verstų tekstų autoriai yra Jonas Avyžius, Algimantas Baltakis, Juozas Baltušis, Alfonsas Bieliauskas, Jonas Biliūnas, Vytautas Bubnys, Justinas Marcinkevičius, Balys Sruoga, Algimantas Zurba, Vytautė Žilinskaitė, Žemaitė ir kt. Į kelis latviškus vertimus atkreiptas dėmesys J. V. Nistelio fondo apžvalgoje: „Išskirtinė kolekcijos dalis yra ir grožiniai kūriniai keliomis kalbomis: Alfonso Bieliausko Kauno romanas ir Mes dar susitiksim, Vilma! latvių kalba; Balio Sruogos Dievų miškas lietuvių, latvių, lenkų kalbomis“ (Kasparavičienė 2015, 237).

Iš tuo laikotarpiu išleistų senųjų lietuvių autorių minėtini Kristijonas Donelaitis, kurio knygoje „Jau saulelė vėl... Saule jau atkal...“ (1963) greta originalo teksto pateikti vertimai į 10 kalbų, tarp jų į latvių. Maironio rinkinys „Pavasara balsis“, 1981 („Pavasario balsai“) yra iš J. V. Nistelio kolekcijos, o Antano Baranausko knyga „Anīkšu sils“, 1960 („Anykščių šilelis“) išsiskiria dedikacija

(sprendžiant iš inicialų knygos viršelyje „VS“ –V. Sirtautui).

Naujausias verstinis leidinys – Marko Rodunerio sudarytas Europos literatūros dienų Šiauliuose almanachas latvių kalba „Zem Ziemeļu debesīm II“, 2006 („Po šiaurės dangum“), kuriame paskelbti kelių lietuvių autorių tekstai. Europos literatūros dienos nuo 2004 metų būdavo rengiamos Šiauliuose, o vėliau ir kitur Lietuvoje. Jose dalyvaudavo ir lietuvių, ir kitų tautų, tarp jų latvių, autoriai (išleisti keturi šių renginių almanachai lietuvių kalba).

Iš viso ŠAVB rastos 38 lietuvių autorių vertimų knygos, iš kurių 10 priklausė J. V. Nisteliui, viena V. Sirtautui, o kitų knygų patekimas į biblioteką nėra žinomas.

Latvių autorių knygos

Senųjų spaudinių skyriuje rastas vienas grožinis kūrinys latvių kalba – Emilijos Prūsos

romanas „Pilsēta pie upes“ („Miestas prie upės“). Leidybos duomenų knygoje nėra, tačiau iš kitų šaltinių aišku, kad ji išleista 1942 metais. Įdomu, kad autorė (mergautinė pavardė Dzenytė) ištekėjo už lietuvio Adomo Prūso ir 1918–1922 metais gyveno Lietuvoje, todėl jos pavardė Latvijoje kartais rašoma kaip vyro (kaip ir šios knygos viršelyje). Ji vertė iš lietuvių kalbos, taip pat rūpinosi kultūrinių ryšių tarp Lietuvos ir Latvijos plėtojimu. Už lietuvius ir latvius suartinančią veiklą 1930 metais E. Prūsa apdovanota Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu (LLRV). Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad E. Prūsos romano pavadinimas

sutampa su 2020 metų latvių režisieriaus

Viesturo Kairišo filmo, rodyto ir Lietuvoje, pavadinimu, tačiau filmas sukurtas latvių išeivijos rašytojo Gunaro Janovskio to paties pavadinimo romano (išspausdinto 1992 metais) motyvais (Nacionālā enciklopēdija).

Iš ŠAVB turimų senesnių latvių autorių knygų minėtini Janio Rainio rinktinių raštų antras tomas (1946) – 4 dramos („Uguns un nakts“ („Ugnis ir naktis“), „Jāzeps un viņa brāļi“ („Juozapas ir jo broliai“), „Pūt, vējiņi!“ („Pūsk, vėjeli!“), „Krauklītis“ („Varnelis“), taip pat vėlesnio, 1950 metų, leidimo raštų devintas tomas, kuriame 3 dramos („Jāzeps un viņa brāļi“, „Spēlēju, dancoju“ („Grojau, dainavau“), „Imants“ („Imantas“).

Dar bibliotekos fonduose yra keli XX a. 5–6 dešimtmečiais išleisti latvių romanai: Vilio Lacio „Zvejnieka dēls“, 1947 („Žvejo sūnus“), Janio Jaunsudrabinio „Aija“ (1957). Visos šios knygos gautos iš J. V. Nistelio kolekcijos. Iš ekslibrisų matyti, kad dar jam priklausė

Aleksandro Čako poemos „Umurkumurs“

Jono Biliūno „Laimės žiburio“ vertimas į latvių kalbą.

(1968) leidimas ir du išskirtiniai leidiniai –J. Rainio poezijos knygutės „Lauztās priedes“, 1965, 1967 („Nulaužtos pušys“). Jas tik iš dalies (pagal autorių bei leidybos vietą) galima laikyti knygomis latvių kalba, nes jose išspausdintas vienas į 48 kalbas, tarp jų ir lietuvių, išverstas eilėraštis (į lietuvių kalbą vertė Kostas Korsakas). Viena kita knyga, pavyzdžiui, Andrejo Upyčio „Ziemeļu vējš“, 1948 („Šiaurės vėjas“), Rūdolfo Blaumanio pjesės (1983), Imanto Zieduonio „Visādas pasakas“, 1983 („Visokios pasakos“), yra patekusi į biblioteką iš kitų šaltinių.

Kaip minėta, J. V. Nistelį labai domino poezija, be to, jis ir vertė, ir pats eilėraščius rašė (apie tai plačiau žr. Jakaitė 2022), todėl kolekcijoje gausu poezijos knygų. Rastos 9 serijos „Dzejas diena“ („Poezijos diena“) knygos, Latvijoje leidžiamos kasmet vykstančių viešų poezijos skaitymų tokiu pavadinimu pagrindu (pirmoji išėjo 1967 metais). Poezijos dienos pradėtos rengti 1965 metais J. Rainio 100-mečio proga rugsėjo pirmoje pusėje. Iš kitų poezijos rinkinių latvių kalba norėtųsi išskirti 7 tomų (8 knygų) latvių poezijos antologiją „Latviešu dzejas antoloģija“ (1970–1979).

Vienintelė latvių poezijos knyga ne iš J. V. Nistelio kolekcijos – Mario Čaklajo „Mīlnieks atgriežas noziegumvietā“, 1989 („Įsimylėjėlis grįžta į nusikaltimo vietą“). Iš įrašo matyti, kad ją profesoriui V. Sirtautui jubiliejaus proga 1991 metais padovanojo buvę studentai Vigmantas ir Roma Butkai (dabar Vigmantas – žinomas literatūrinės baltistikos tyrėjas).

Viena naujausių knygų – J. Rainio poezija vaikams „Satikšanās sabiedrībā“, 2015

(„Susitikimas visuomenėje“). Tai lietuvių ir latvių dailininkų projekto, vykdyto Jekabpilio rajono Zasos draugijos „Sēļu pūrs“ („Sėlių kraitis“), kurios vadovė Anda Svaranė. Dailininkai, tarp jų šiauliečiai Reda ir Arūnas Uogintai, Juozas Augutis, iliustravo pasirinktus J. Rainio eilėraščius vaikams. Iliustracijos buvo eksponuojamos parodose. Latvijos 95-mečiui skirta paroda „Rainio saulės žemė“ įvyko 2013 metais Šiaulių universitete, į jos rengimą aktyviai įsitraukė asociacija „Baltų centras“. Tąkart prie paveikslų buvo pridėti J. Rainio eilėraščiai latvių kalba ir jų lietuviški vertimai. Knygoje paskelbti tekstai latvių kalba ir iliustracijos, o jos pristatymas įvyko 2015 metų pavasarį Latvijos nacionalinėje bibliotekoje.

Iš bendrosios grožinės literatūros imties išsiskiria latvių tautosakos leidiniai. Reikia pasakyti, kad tokių Latvijoje išeina nemažai. Jų rasta ir ŠAVB: latvių liaudies dainos ir teminiai jų rinkiniai (apie dainas ir dainavimą, apie gamtą), liaudies pasakos ir jų rinktinės apie gyvūnus ar konkrečios vietovės (Džūkstės) pasakos, taip pat padavimai, anekdotai ir pan. Įdomus fotografuotinis latvių rašytojos Anos Brigaderės redaguoto 1924 metų leidinio „Tautas pasakas un teikas“ („Liaudies pasakos ir padavimai“) leidimas, išleistas 2020 metais. O naujausią ŠAVB turimą tautosakos knygą –„Teikas par Dobeles pili“, 2018 („Padavimai apie Duobelės pilį“) latvių ir anglų kalba –išleido Duobelės savivaldybė.

Latvių autorių knygų ŠAVB iš viso rasta 49, iš jų 30 yra iš J. V. Nistelio kolekcijos, viena priklausė V. Sirtautui.

Užsienio literatūra latvių kalba

Iš senųjų leidinių grožinei literatūrai

priskirtini iš danų kalbos verstas Gunaro

Gunarsono romanas „Dzīves krasts“ („Gyvenimo krantas“) ir iš lenkų kalbos versta

Juzefo Ignoto Kraševskio knyga „Jermola“ (abi knygos be leidybos vietos ir metų).

Latvijos ir latvių rašytojų interneto svetainėje (LLRV) pavyko rasti duomenų, kad lenkų autoriaus kūrinį į latvių kalbą vertė rašytojas

Apsyšių Jekabas ir ji buvo išleista 1886 metais pavadinimu „Podnieks Jermola“ („Puodžius Jermola“), o ši knyga iš J. V. Nistelio kolekcijos su spaudu (ne su ekslibrisu) yra antrasis jos leidimas.

Tarp kitų knygų dominuoja sovietmečiu leistos knygos, daugiausia poezija iš

J. V. Nistelio kolekcijos: pasaulio tautų lyrikos antologija, apie kurią rašė N. Kasparavičienė (2015, 238): „Rygoje latvių kalba leistoje knygoje Pasaules tautu lirika: antologija [= antoloģija], 1959 įrašas metrikoje Ryga

73.8.29. Knygoje yra stačiakampis antspaudas

C. Antikv. / 2,-. Tai viena iš nedaugelio knygų, kurioje nėra savininko parašo.“ Dar J. V. Nisteliui priklausė du tomai tarybinės rusų poezijos antologijos „Krievu padomju dzeja“ (1976–1978), taip pat vienodo dizaino poezijos knygų serija – armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, bulgarų, estų, lenkų, prancūzų, ukrainiečių eilėraščių rinkiniai (leisti 1963–1977 metais). Tos pačios serijos knyga dar ir gruzinų (dabar lietuviškai – kartvelų, o latvių kalba tebevartojamas tautovardis gruzīni) poezija „Dzērvju sniegs“, 1969 („Gervių sniegas“). Šioje knygoje nepažymėtas buvęs savininkas, tačiau yra neperskaitomas parašas (jis tikrai ne J. V. Nistelio).

Daugumos užsienio knygų latvių kalba autoriai – įvairių tautų klasikai: anglas Viljamas Somersetas Moemas, prancūzas Gustavas Floberas, vokietis Leonhardas Frankas, rumunas Tudoras Argezis, amerikiečių rašytojai Henris Vodsvertas Longfelou, Džeromas Deividas Selindžeris, Markas Tvenas ir kt. Visų šių autorių knygų ŠAVB yra po vieną.

Rasti dviejų rusų autorių vertimai: Aleksandro Fadejevo „Jaunā gvarde“, 1947 („Jaunoji gvardija“) ir Boriso Polevojaus „Stāsts par īstu cilvēku“, 1974 („Apysaka apie tikrą žmogų“).

Naujausios knygos tik dvi: pasakų rinkinys „Brēmenes muzikanti un citas pasakas“, 1997 („Brėmeno muzikantai ir kitos pasakos“) ir iš anglų kalbos versta „Piedzīvojumi mamutu zemē“, 2015 („Nuotykiai mamutų žemėje“).

Iš viso ŠAVB fonduose saugomos 27 užsienio autorių grožinės knygos, iš jų 21 yra iš J. V. Nistelio kolekcijos.

Ignoto Kraševskio knygos „Jermola“ latviškas leidimas.

Dvikalbiai leidiniai

Prie knygų latvių kalba priskirtini dvikalbiai latvių poetų poezijos rinkiniai: Uldžio Bėrzinio (1997), Knuto Skujenieko (2004), Janio Ruokpelnio (2005), Jurio Kronbergo (2008), Karlio Vėrdinio (2022) ir Hermanio Margerio Majevskio (2022) latviški tekstai ir jų lietuviški vertimai, taip pat dviejų autorių – lietuvio

Juliaus Kelero ir latvės Amandos Aizpurietės –poezijos rinkinys abiem kalbomis „Dviese apie meilę. Divatā par mīlestību“ (2016). Tai viena iš dvikalbės meilės lyrikos serijos knygų (kitose J. Keleras kalbasi su lenkų poete Barbara Gruszka-Zych (lietuviškai ir lenkiškai), su lietuvių kilmės dailininke Aldona Gustas (lietuviškai ir vokiškai). Visų šių knygų išskirtinis bruožas – jos išleistos Lietuvoje. Tik leidinukas „Lietuviešu un latviešu dzejas diena“ („Lietuvių ir latvių poezijos diena“), sudarytas Vlado Braziūno ir Dacės Markus, išleista Latvijoje 2006 metais.

Iš dalies knygoms latvių kalba galima būtų priskirti keliatomį leidinį „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, į kurio du tomus įtraukti Aspazijos, Auseklio, Jekabo Lautenbacho-Jūsminio tekstai latvių kalba, taip pat keliakalbis Vlado Braziūno ir Vyto Dekšnio sudarytas leidinio „Magnus Ducatus Poesis“ tomas, kuriame paskelbta J. Kronbergo, K. Skujenieko, Anos Rancanės poezija latviškai ir latgalietiškai.

Į šią grupę patenka dar keli joniškiečio poeto Jono Ivanausko eilėraščių rinkinukai, kur pateikti ir jų vertimai į latvių (vertėja Dzintra Elga Irbytė), anglų, vokiečių kalbas (atskiruose leidiniuose skirtingai derinamos kalbos). Kai kuriuos leidinius, kaip matyti iš įrašų, bibliotekai dovanojo autorius.

Dvikalbių leidinių, kuriuose yra ir tekstų latvių kalba, rasta 16, o jas vienijantys vardikliai – poezija ir tai, kad beveik visos išleistos Lietuvoje.

Apibendrinimas

Grožinės literatūros latvių kalba kolekcija (130 knygos) ŠAVB atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. Išimtis yra iš J. V. Nistelio sukauptos bibliotekos patekusios knygos (iš viso 61), tarp kurių nemažai tiek latvių, tiek verstinės poezijos rinkinių. Apskritai fonduose dominuoja sovietmečiu leistos knygos, rasta vos viena kita iki XX a. vidurio, taip pat ir atkurtos nepriklausomos Latvijos laikotarpiu išleista grožinė knyga. Tik dvikalbiai (keliakalbiai) poezijos rinkiniai išleisti po 1990 metų.

Už pagalbą rengiant straipsnį dėkoju bibliotekininkei Nijolei Prakapienei ir jos kolegėms.

Literatūra

Dokumentų paroda „Jonui Vytautui Nisteliui –100!“. Prieiga per internetą: <https://savb.lt/ lt/renginys/dokumentu-paroda-jonui-vytautuinisteliui-100/>.

Jakaitė D. Jono Vytauto Nistelio ir Aniceto Tamošaičio poetinės homilijos. Aušros alėja, 2022, nr. 13, p. 8–14.

Kasparavičienė N. Jono Vytauto Nistelio knygų kolekcija Šiauliuose. Knygotyra, 2015, nr. 65, p. 233–238.

LLRV – Latvijas un latviešu rakstnieku vortāls. Prieiga per internetą: <https://www.literatura.lv/>.

Nacionālā enciklopēdija. Prieiga per internetą: <https://enciklopedija.lv/skirklis/59553>.

Rimkus V. Asmeninės bibliotekos ir jų likimas. Žemaičio laikraštis, 2014, lapkr. 28. Prieiga per internetą: <https://www.zemaiciolaikrastis.lt/ atolankos/asmenines-bibliotekos-ir-ju-likimas>.

Doc. dr. Regina Kvašytė

2023 m. lapkritį bibliotekoje pristatyta nauja paslauga „Daiktų biblioteka“ jau pirmąją dieną

didelio šiauliečių susidomėjimo. Bibliotekos archyvo nuotr.

Į biblioteką – ne tik knygų!

2023 m. lapkričio 9 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (toliau ŠAVB) pristatyta nauja paslauga Daiktų biblioteka tapo staigmena visuomenei, kitoms Lietuvos bibliotekoms. Pirmoji tokia analogų Lietuvoje neturinti paslauga vaikams ir suaugusiesiems, suteikianti galimybę nemokamai skolintis ne tik knygas, bet ir įvairius daiktus, edukacines priemones ir pan., nebuvo vienintelė ŠAVB įgyvendinta revoliucinė idėja, tačiau kaip ir kiekvieną kartą visuomenei siūlant kažką naujo, nerimauta. Kaip į naują paslaugą reaguos vartotojai? Ar parinkti tinkami, paklausą turėsiantys daiktai? Ar Daiktų bibliotekos populiarumas nenuslūgs bėgant laikui? Nuogąstauta be reikalo – paslauga per beveik pusę metų sulaukė didžiulio vartotojų susidomėjimo ne tik Šiaulių mieste, daiktus rezervuoja ir pasiimti atvažiuoja ir kitų miestų gyventojai, išgirdome itin pozityvių atsiliepimų. Per pirmąjį 2024 m. ketvirtį iš ŠAVB daiktai išduoti beveik 150 kartų.

sulaukė

Sprendžia socialinės atskirties ir tvaraus vartojimo problemas

Daiktų bibliotekos koncepcija visame pasaulyje yra populiari ir praktikuojama įvairiose, ne tik kultūros įstaigose. JAV, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Kanadoje ir kitose šalyje esti ir privačių, ir valstybės finansuojamų daiktų bibliotekų. Čia skolinama viskas – nuo žaislų iki elektrinių įrankių, sporto reikmenų ir pan. Lietuvoje idėją nemokamai gyventojams skolinti daiktus pirmoji rimtai ėmė svarstyti ŠAVB ir 2022 m. parengė puikiai įvertintą projektą „Daiktų biblioteka: dalijimosi ekonomikos principų diegimas viešosiose bibliotekose“. 2023 m. parengtas dar vienas projektas „Daiktų biblioteka vaikams: dalijimosi ekonomikos principų diegimas viešosiose bibliotekose“.

Šiandieniniame kontekste bibliotekų misija nebėra tik aprūpinti lankytojus knygomis ir kitais leidiniais. Humanistiniai, informaciniai, švietimo ir kiti kultūriniai visuomenės poreikiai ne mažiau svarbūs, tad bibliotekos stengiasi visapusiškai atliepti šiuos poreikius.

Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės pritarimo bei finansavimo sulaukę ŠAVB Daiktų bibliotekos projektai padeda spręsti dvi šiandien ypač aktualias problemas: mažesnes pajamas turinčių asmenų ir šeimų kultūrinę bei socialinę atskirtį ir perteklinio vartojimo problemą Šiaulių, Akmenės, Telšių, Pakruojo ir aplinkiniuose miestuose.

Dalijimosi (arba žiedinės) ekonomikos principais paremta Daiktų biblioteka pirmiausia suteikia galimybę šeimoms visapusiškai ugdyti savo vaikų kūrybinius, meninius, kritinio mąstymo ir kitus įgūdžius.

Tai padaryti padeda Vaikų daiktų bibliotekoje esantys edukaciniai žaislai ir žaidimai. Kokybiški vaikų edukacijai skirti daiktai dažniausiai yra brangūs, o jų poreikis trumpalaikis – vaikai greitai auga, todėl edukacinės priemonės būna reikalingos tik laikinai. Dėl šios priežasties nemažai šeimų, o ypač socialinę atskirtį patiriančios, individualių poreikių turinčius vaikus auginančios šeimos, neišgali jų įsigyti. Dėl to jau nuo mažų dienų vaikai patiria net tik socialinę, bet ir kultūrinę atskirtį.

Pastaruoju metu bibliotekos vis daugiau dėmesio skiria kitai visuomenei aktualiai problemai – aplinkos apsaugai. Europos Parlamento duomenimis, kasmet Europos Sąjungoje susidaro apie 2,2 mlrd. tonų atliekų. Skirtingai nuo „imk – gamink – išmesk“ modelio žiedinė ekonomika siekia kiek įmanoma sumažinti atliekų kiekį ir išteklių naudojimą moderniu produktų projektavimu, pakartotiniu produktų naudojimu ir taisymu, perdirbimu, darniu vartojimu ir naujoviškais verslo modeliais, kurie, pavyzdžiui, vietoj gaminio įsigijimo siūlo jo nuomos, skolinimo ar dalijimosi juo paslaugą.

„Daiktų bibliotekos“ reklama Šiauliuose, Architektų gatvėje. 2023 m. lapkritis. IĮ „Owexx“ nuotr.

Būtent čia puikiai tinka Daiktų bibliotekos

koncepcija. Daiktų skolinimas padeda išspręsti perteklinį vartojimą, kai žmonės įsigytus daiktus panaudoja tik kartą arba nusiperka

be reikalo, nes nesusimąsto, ar tikrai pirkinys reikalingas. Pastebėta, kad Daiktų biblioteką išbandę vartotojai daiktus skolinasi tiek

praktiniais sumetimais, dėl konkretaus

vienkartinio poreikio (pavyzdžiui, muzikos kolonėlę skolinosi šventei, o termovizorių –kad išsiaiškintų, per kur į namus patenka šaltis), tiek eksperimentuodami ir norėdami išbandyti naujas veiklas (DJ valdymo pultas, teleskopas, būgnai, veiksmo kamera ir kt.).

Vartotojai šitaip gauna galimybę išbandyti naujus tyrinėjimo ir kūrybinius užsiėmimus, atrasti naujus pomėgius neinvestuodami savo asmeninių lėšų. Šitaip jie galės nuspręsti, ar konkretus užsiėmimas jiems tinkamas, ar verta panašų daiktą įsigyti.

Kruopščiai surinktas daiktų fondas Rengiant projektą bei formuojant skolinamų daiktų fondą daug dėmesio skirta užsienio daiktų bibliotekų fondų analizei, vykdytos gyventojų apklausos partnerių miestuose, atrinkti būtent tie daiktai, kurie, tikėtina, turės didžiausią paklausą ir, svarbiausia, skatins gyventojų pažinimo ir mokymosi procesus, kūrybiškumą, naujus pomėgius.

Vaikams visapusiškai ugdyti ir lavinti sukurtas didelis šiuolaikinių ir efektyvių edukacinių priemonių pasirinkimas. Priemonių įvairovė atliepia įvairius poreikius: kūrybiškumo skatinimo, motorikos, komunikacijos ir socializacijos, kritinio mąstymo, dėmesio sutelkimo ir kitų įgūdžių

lavinimo. Dalis daiktų tikslingai numatyti atliepti individualiuosius vaikų poreikius. Konsultuojantis su pedagogais, autizmo spektro sutrikimų ir Dauno sindromo ekspertais atrinkti daiktai, skirti visapusiškam vaikų lavinimui, padėti lengviau įgyti gebėjimus ar sutelkti dėmesį, nusiraminti. Sensorinės, terapinės lavinamosios priemonės finansiškai yra sunkiai prieinamos ir dažnai tėvai nėra tikri, kad priemonė bus tinkama jų vaikui – tokių vaikų poreikiai itin individualūs ir skirtingi. Todėl edukacinių priemonių skolinimosi paslauga suteikia galimybę tėvams daiktą išbandyti kartu su vaikais ir nuspręsti, ar daiktas atitinka konkrečius jų poreikius.

Džiugu, kad prie Daiktų bibliotekos fondo papildymo prisideda ir socialiai atsakingi verslai: „Zuja“, „Yes for Skills“, „Mažoji skaitytoja“, „Čiokis“, „DarDar.lt“, „Vaiko dėžutė“, „Little Goose“, „Lavinu vaiką“ ir kt. Dauguma jų fondui skyrė savo produkciją –žaislus ir edukacines priemones vaikams.

Ir toliau planuojama gausinti Daiktų bibliotekos fondą pasitelkiant socialinius partnerius iš privataus sektoriaus, sutelktinio finansavimo platformas, privačių asmenų aukojimą.

Paslauga veikia ne tik Šiaulių mieste

Daiktų bibliotekos paslauga gali naudotis ne tik ŠAVB vartotojai – paslauga veikia ir projektų partnerėse Šiaulių ir Telšių apskričių bibliotekose:

• Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, kaip ir ŠAVB, veikia Suaugusiųjų ir Vaikų daiktų bibliotekos;

• Akmenės rajono savivaldybės

viešojoje bibliotekoje teikiama Daiktų

bibliotekos suaugusiesiems paslauga;

• Pakruojo rajono savivaldybės Juozo

Paukštelio viešojoje bibliotekoje veikia

Daiktų biblioteka vaikams.

Daiktų užsakymo sistema visose bibliotekose visiškai integruota į iBiblioteka.lt sistemą. Bibliotekų lankytojai su šia sistema jau puikiai susipažinę, ja naudojasi skolindamiesi ir rezervuodami leidinius. Kaip ir skolindamiesi knygas, vartotojai gali matyti, ar norimas daiktas yra laisvas, rezervuoti jį, stebėti, kiek žmonių jo laukia eilėje.

Papildomai dalies bibliotekų interneto svetainėse jau veikia virtualūs skolinamų daiktų katalogai su daiktų nuotraukomis ir išsamiais aprašais. Prie daiktų pridėtos supaprastintos vartotojo instrukcijos lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis ir rekomenduojamos literatūros sąrašai – jie padės išmokti naudotis konkrečiu daiktu, praplėsti jo funkcionalumą. Prie viso šito bibliotekose galima rasti ir spausdintus Daiktų katalogus, kuriuose taip pat galima apžiūrėti, kokių daiktų turi biblioteka.

Tomas Pauliuščenka

ŠAVB Muzikos svetainę puošia Antano Visockio paveikslas „Natiurmortas ir langas“, 1978. Ievos Slonksnytės nuotr.

Vieno paveikslo istorija

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Muzikos svetainės lankytojų akį traukia 1978-aisiais žymaus šiauliečio dailininko Antano Visockio aliejumi ant drobės tapytas paveikslas „Natiurmortas ir langas“. Norėdama išsiaiškinti paveikslo atsiradimą bibliotekoje, jo tapymo aplinkybes, bibliotekos edukatorė grafikė Lolita Putramentienė pakalbino patį šio kūrinio autorių.

Pasak pašnekovo, šis darbas bibliotekoje atsirado dar sovietmečiu. Autorius mena, kad už paveikslą jam buvo sumokėta, regis, 120 rublių. Praėjus daug metų, menininkas yra gavęs netikėtą pasiūlymą: viena šiaulietė panoro bet kokia kaina įsigyti šį kūrinį.

A. Visockis kreipėsi į bibliotekos direktorių ir pasiūlė išpirkti darbą, pakeisti kitu, gal net dviem, bet direktorius su šiuo siūlymu nesutikęs. Nors sandoris neįvyko, paveikslo autorius į šią situaciją pažvelgė optimistiškai: „Jei taip gerbiat, man tiktai džiaugsmas.

Jei taip vertinat, tai labai ačiū. <...> ir dar [eksponuojamas] tokioj vietoj – Šiaulių miesto kultūros ir mokslo šventovėje!“

Paprašytas prisiminti, kaip gimė šis darbas ir kas padiktavo jo siužetą, autorius pasakojo: „Tai buvo toks jaunystės polėkis, sakyčiau, optimistinis toks, netradicinis natiurmorto supratimas, kada santykis su realybe, su erdve yra netikėtas. Toks skrendantis šalia jūros... Nebūtinai gali įsivaizduoti taip, kaip aš įsivaizduoju.“

„Aš labai varžiau save, kad jo neperkraučiau. Tuo metu buvo mažiau problemų. Tai tiesiog pasigėrėjimas egzistencine prasme. Tai savotiškas buities ir užuolaidų perkėlimas

į aukštesnę kategoriją. Kažkur atsiranda aukštesnio lygio gamta. Vėliau jau atsirado ir dvejos durys, kaip mano bute: vienos durys į balkoną – baltos, kitos – juodos į virtuvę. Žodžiu, išeinu per balkoną, iššoku kažkur, apeinu gyvenimą, susitinku su tavim ir grįžtu. Arba per juodas duris, arba per baltas. Ir taip vyksta visą gyvenimą“, – kalbėjo autorius, nenorėdamas žiūrovo vaizduotės įsprausti į rėmus.

Paprašytas pakomentuoti pavadinimą

„Natiurmortas ir langas“, autorius atsakė trumpai: „Sąlyginis. Simbolinis. Kaip prancūzų mene [dailininkas Renė Magritte’as] pypkę nutapė ir pasakė, kad čia ne pypkė. Čia potekstė yra platesnė. Ai, sakys yra langas, yra lėkštė, vadinasi, natiurmortas. Bet ne čia esmė. Na, kažkaip plačiau pavadinti reikėjo, „Polėkis“ galbūt galėjo būti...“

A. Visockio teigimu, šis paveikslas buvo eksponuotas tikrai ne vienoje parodoje: Vilniaus tapybos parodų rūmuose, Petro Cvirkos, „Arkos“, Šiaulių ir daugelyje kitų dailės galerijų. „Nevežiojau jo po visas parodas, bet per jubiliejines – teko. Ne tik Šiauliuose, bet ir Kaune, kituose miestuose“, –sakė autorius.

Nuo paveikslo nutapymo praėjo daugiau nei 40 metų. Pats kūrėjas teigia, kad tai vienas iš geriausių jo darbų. Džiaugiasi, kad net po tiek metų sulaukia grįžtamojo ryšio: „Aš nemanau, kad šitas mano paveikslas turi patikti absoliučiai visiems. Tikrai bus žmonių, kuriems nepatiks. Džiaugiuosi, kad inteligentija filosofinėmis, simbolinėmis prasmėmis nenuneigia šio paveikslo, net ir tiek metų praėjus.“

Bibliotekos lankytojams, žvelgiantiems į šį paveikslą, A. Visockis linki jame pamatyti ir patirti tai, ką jis nori: „Dabar tarp menininkų yra išpopuliarėjusi bjaurastis. Esmė ta, kad tavo nervus kažkas kažkokiu būdu turi sujaudinti: smirdėjimu ar šlykštumu. Mano pozicija yra tokia: kada vyksta pasaulio naikinimasis, užtenka pasaulio akivaizdoj tos bjaurasties ir ji neturėtų būti pasigėrėjimo objektu. Aš už gerumą, grožį, humanizmą ir ypač meilę.“

Lolita Putramentienė

Aliejumi ant drobės tapyto paveikslo „Natiurmortas ir langas“ fragmentas. Ievos Slonksnytės nuotr.

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kairėje – kino teatras „Tiesa“ 1985 m. Zenono Prunskaus nuotr. iš kraštotyros darbo „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (Šiauliai, 1985). Dešinėje – šiuo metu Aušros al. 64A pastate veikiantis kazino. Ievos Slonksnytės nuotr.

Kino teatro „Tiesa“ pastato istorija: nuo kino iki kazino

Septintoji Aušros alėjos pastatų istorija, pasakojanti apie kino teatrą „Tiesa“, sutampa su 115-osiomis kino teatro Šiauliuose atsiradimo metinėmis: 1909 m. rugsėjo 20 d. buvo

atidarytas pirmasis 180 vietų kino teatras „Elektrobiografas Modern iš Paryžiaus“ (Kinematografas, kino kronikos ir kitos istorijos Lietuvoje iki 1915, p. 136). Pirmosios kinui skirtos patalpos buvo įkurtos Vilniaus gatvėje (tuomet ji vadinta Didžiąja kalėjimo gatve), vėliau jų atsirado kitose miesto vietose, beveik po pusšimčio metų kino teatras duris pravėrė ir Aušros alėjoje. Po dešimtmečio šis sovietmečio statinys buvo renovuotas, atkūrus nepriklausomybę patalpas bandyta pritaikyti kitoms reikmėms, vėliau jos buvo nenaudojamos, šiuo metu kino teatro „Tiesa“ pastate veikia kazino.

Sovietmečio architektūra

Bet kuri sovietmečio apžvalga (kultūros, švietimo, pramonės ar kt.) neįmanoma be to laikmečio politinio-ideologinio konteksto, ne išimtis ir architektūra. Architektas Algis Vyšniūnas teigia, kad Lietuvai „buvo jėga primestas naujas ir visiškai svetimas architektūros ir urbanistikos naratyvas“

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

(Architektūrinės ir urbanistinės idėjos Šiauliuose, p. 48). Nesutardami dėl vieno bendro termino, tiksliausiai apibūdinančio sovietinę architektūrą ir jos stilių, tyrinėtojai vartoja skirtingus: pokario architektūra, retrospektyvizmas, istorinė architektūra, pseudoklasicizmas, Stalino ampyras, socialistinis realizmas ir kt. (Architektūra sovietinėje Lietuvoje, p. 55–57). Marija Drėmaitė 1950–1956 m. periodą vadina brandžiuoju socrealizmu, „kurio metu įsitvirtino naujoji stilistinė programa“ (ten pat, p. 57). Kaip tik šiuo metu Šiauliuose buvo statomas kino teatras „Tiesa“, atidarytas 1956 m. vasario pabaigoje. Sovietinė ideologija bei propaganda akivaizdi ir Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ skelbtame tekste: „Tiesos“ atidaryme kalbėjęs partinis veikėjas dėkojo „partijai ir vyriausybei už didžiulį rūpinimąsi kultūriniais ir buitiniais darbo žmonių poreikiais“ (RV 1956, vas. 25, p. 3). Straipsnis iliustruotas naujojo kino teatro nuotrauka, suteikiančia galimybę ir šiandien pamatyti tuometį pastato vaizdą.

Kino teatrai pagal tipinius projektus

Pirmąjį Šiaulių miesto kino teatrą 1909 m. atidarė Maskvos draugija „Progress“. Deja, ir „Tiesos“ atsiradimas sietinas su rytiniu kaimynu...

Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo daug dėmesio buvo skiriama kinui, ši meno šaka buvo puiki propagandos priemonė. Maskvoje įsteigtame Valstybiniame kino teatrų projektavimo institute („Gipropkino“) buvo rengiami visai Sovietų Sąjungai skirti tipiniai kino teatrų projektai. Pastatai buvo skirstomi pagal vietų ir salių skaičių. Lietuvoje

populiariausias buvo 330 vietų kino teatras su viena sale. Pagal šį tipinį projektą Sovietų Sąjungoje pastatyta per 100 statinių, dalis –

Lietuvoje: Vilniuje – „Tėvynė“ ir „Draugystė“, Kaune – „Taika“, Klaipėdoje – „Aurora“, Šalčininkuose – „Šalčia“, Ukmergėje –„Draugystė“ (Vilniaus iliuzionai, p. 210).

Minėtoje knygoje „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ nurodyta, kad šio projekto autorius – „archit. Brodas“ (p. 74).

Dokumentuose rusų kalba rašoma „Brod“, arba „autorius archit. Brod“. Iš tiesų šio tipinio projekto autorė – architektė Zoja Brod.

Sovietmečio dokumentuose (ypač pirmajame pokario dešimtmetyje) dažnai buvo rašomos tik pavardės, be vardų ar jų inicialų, todėl dabar ne visada pavyksta identifikuoti kai kuriuos asmenis arba, kaip rodo šis atvejis, sumaišoma net lytis.

1949 m. institutas „Sojuszkinoprojekt“ paskelbė 330 vietų kino teatro projekto konkursą. Geriausiu išrinktas architektės Zojos Brod projektas, kuriuo naudotasi visą šeštąjį dešimtmetį. Tipinis dviejų aukštų kino teatras išorėje buvo dekoruotas jonėniškojo orderio kolonomis. M. Drėmaitė tikslina, kad tai yra „supaprastintas 1947 m. parengto kino teatro variantas, kadangi 1949–1950 m. SSRS pradėta mažinti statybos sąnaudas, visų pirma taupant metalo konstrukcijų panaudojimą ir puošybinių elementų gausą. Nepaisant to, šie santūriai išorėje dekoruoti pastatai kvietė į turtingu neoklasicistiniu dekoru išpuoštus vestibiulius ir sales, pavertusias kino teatrus svarbiausiomis masinėmis kultūros šventovėmis“ (Architektūra sovietinėje Lietuvoje, p. 250). Vidinis planas

buvo gana paprastas, bet fojė gausiai išpuošta korintiškojo orderio kolonomis.

A. Vyšniūnas teigia, kad „klasikinio orderio konstravimo principai (neoklasicizmas), „socialistinio realizmo“ ideologija buvo mechaniškai brukama visiems Lietuvos miestams“ (Architektūrinės ir urbanistinės idėjos Šiauliuose, p. 56). Miesto laikraštyje apie naujojo kino teatro interjerą pranešta labai kukliai: „Kino teatras „Tiesa“ įrengtas patogiai ir gražiai: jauki ir erdvi laukiamoji salė, knygų kioskas, bufetas. Kino teatras aprūpintas naujausia tėvynine kino aparatūra“ (RV 1956, vas. 25, p. 3).

Miesto spauda apie statomą kino teatrą

1953 m. kovą miesto laikraštyje užsiminta apie naujo kino teatro statybą (RV 1953, kovo 27, p. 2). Balandžio mėnesį Šiaulių srities kinofikacijos valdybos viršininkas

A. Aleksandravičius gyventojams pranešė, kad

Aušros alėjoje atsiras patogus ir modernus kino teatras su erdvia fojė, skaitykla ir kitomis patalpomis, kurias puoš „dekoratyviniai elektros šviesos taškai“, aikštė prieš teatro pastatą bus apsodinta medžiais ir dekoratyviniais augalais (RV 1953, bal. 11, p. 3). Tų pačių metų vasaros pabaigoje vėl priminta, kad netrukus „Šiaulių miesto darbo žmonės gaus dar vieną naują kino teatrą“ (RV 1953, rugpj. 20, p. 3). Žinutėje skelbta apie jau atliktus darbus (įrengtas rūsys, nutiestas požeminis kabelis, baigtas įrengti pirmasis aukštas), paminėtos gerai dirbančių statybininkų pavardės.

Vos prasidėjus 1954 m. pavasariui pranešta, kad jau konstruojamas stogas, įrengiami rausvo

granito laiptai, o svarbiausia – „statybininkai deda visas pastangas kuo greičiau užbaigti darbus ir kino teatrą atiduoti eksploatacijon anksčiau laiko“, kelių darbininkų (jų pavardės paminėtos) „dieninės išdirbio normos siekia 180–200 procentų“ (RV 1954, kovo 2, p. 3).

Gegužės viduryje skelbta, kad iki gruodžio 25 d. darbai bus baigti (RV 1954, geg. 16, p. 1), deja, rugpjūtį jau užsiminta, kad darbai vėluoja (RV 1954, rugpj. 3, p. 3). 1955 m. lapkričio viduryje statybininkų neveiklumas kritikuotas miesto dienraštyje (RV 1955, lapkr. 15, p. 2), bet metų pabaigoje pranešta, kad „kino teatro atidavimas eksploatacijon“ jau tapo realus (RV 1955, gruod. 27, p. 2). Tik 1956 m. vasario mėnesį „Statybos tresto Nr. 4 statybininkai miesto žmonėms atidavė naują 330 vietų kino teatro pastatą“ (RV 1956, vas. 25, p. 3).

Statybos dokumentų liudijimai

Apie greitai ir sėkmingai vykstančias pokario statybas skelbė visos sovietmečio visuomeninės informavimo priemonės. Tačiau realybė dažnai būdavo kitokia: darbų terminai užsitęsdavo dėl biurokratinių trukdžių, medžiagų trūkumo, nekokybiško darbo, valdininkų ar darbuotojų aplaidumo ir kitų priežasčių. Šiaulių regioniniame valstybės archyve (ŠRVA) saugomi kino teatro „Tiesa“ 1952–1955 m. statybos dokumentai (F 683, ap. 1, b. 29), kurie yra nebylūs, bet informatyvūs praėjusio laikmečio liudininkai.

Minėtame fonde yra 20 dokumentų (kai kurie su priedais), kurių apimtis – 40 lapų. Keturių blankų tekstas (įstaigos rekvizitai ir papildomas tekstas) spausdintas lietuvių ir rusų kalbomis, tik vienas iš jų užpildytas

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

lietuviškai, kiti dokumentai rašyti rusiškai. Kitaip būti negalėjo: kino teatro statybą inicijavo ne miesto valdžia.

Pirmasis dokumentas – tai 1952 m. liepos 8 d. Vilniuje vykusio Lietuvos SSR kinematografijos ministerijos protokolo kopija, kurioje užfiksuota, kad kino teatrų statybai Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje pasirinktas tipinis architektės Z. Brod projektas Nr. 353 (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 1–2). Posėdyje aptartus projektus nuspręsta pristatyti Lietuvos SSR Ministrų Tarybai bei SSRS kinematografijos ministerijai ir prašyti patvirtinti statyboms reikalingas pinigų sumas. Šiaulių kino teatro statybai buvo numatyta

1 417 700 rublių. Tų pačių metų liepos 19 dieną posėdis vyko Maskvoje, Vyriausioje kapitalinės statybos valdyboje prie SSRS kinematografijos ministerijos.

Buvo pritarta kino teatrų statybai trijuose Lietuvos miestuose, pakoreguoti kai kurie statybų sprendimai ir sumažintos pinigų sumos, Šiaulių kino teatro pastatui skirta

1 372 500 rublių (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 3–4).

Kiti 1952 m. dokumentai – tai darbų sąmatos, kuriose nurodyti planuojami darbai ir jiems atlikti skiriamos pinigų sumos, bei įsakymas dėl sumažinto finansavimo parengti papildomas sutartis. Dokumentuose iki lapkričio 15 d. vis dar planuojami 1952-ųjų darbai, sąraše numatytas net kino projekcinės įrangos įsigijimas. Tik gruodžio mėnesį pradėti planuoti ateinančių metų darbai.

Įdomi detalė – netikslus gatvės pavadinimas. Trijuose 1952 m. dokumentuose nurodyta, kad kino teatro adresas – Aušros Vartų gatvė (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 7,

9, 12). Galbūt Vilniuje esančios gatvės vardas Šiauliuose atkartotas dėl sovietinės valdžios institucijų pareigūnų išsilavinimo ir kompetencijų stokos...

1953 m. sąmatų dokumentai susiję su tais metais planuojama darbų apimtimi. Liepos 16 dieną Sąjunginio valstybinio tresto „Sojuzantiseptik“ Baltarusijos kontora statybos objekte atliko preliminarų patikrinimą ir jo protokole nurodė, kad statybų pradžia – 1953 m. sausis (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 21). Rašte minima, kad patikrinimo metu mūrijamos sienos, o atvirame kieme sukrauta mediena neapsaugota nuo drėgmės, todėl jos laikymo sąlygos įvertintos tik patenkinamai.

Tais pačiais metais ranka rašytas LSSR kultūros ministro Aleksandro GudaičioGuzevičiaus įsakymo kopijos išrašas (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 22), susijęs su LSSR

kinematografijos ministerijos reorganizavimu ir sričių panaikinimu (1953-iaisiais atsisakyta 1950 m. įvesto Lietuvos administracinio teritorinio skirstymo į Vilniaus, Kauno, Šiaulių

Kino teatras „Tiesa“ 1957 m. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr.

ir Klaipėdos sritis). Dėl šių priežasčių iki rugpjūčio 10 d. įsakyta parengti naujas sutartis su rangovais, įforminti finansavimą ir vykdyti statybos darbų kontrolę.

1954 m. dokumentams priskirtinas 1952 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinės architektūros ir statybos kontrolės inspekcijos išduotas

leidimas (ranka pildyto blanko tekstas rašytas lietuvių kalba) (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 28).

Šiaulių srities kinofikacijos valdybai suteikiama

teisė pagal tipinį projektą Aušros alėjos žemės

sklype Nr. 64 statyti 330 vietų dviejų aukštų

mūrinį kino teatrą su čerpių stogu. Eilutėje

„Projekto autorius“ įrašyta: „tipinio pr. –

arch. Brod, pririšimo – arch. Bučas“ (pastato „pririšimu“ vadinamas jo formos pritaikymas

konkrečiame sklype; minimas architektas

yra Kazimieras Bučas). Statybos pabaiga

numatyta 1953 m. gruodžio 31 d., leidimas

galioja iki 1952 m. gruodžio 31 d. (gal 1952 metų skaičius yra tik rašiusiojo klaida). Šalia pirminės

leidimo galiojimo datos yra 1954 m. kovo 31 d. antspaudas, patvirtintas architektūros inspektoriaus parašu, kad leidimo galiojimas pratęsiamas iki 1954 m. gruodžio 31 dienos. Akivaizdu – statybos darbai vėlavo...

1955 m. kalendorinių darbų plane pabaigtuvių data vėl nukelta – šįkart į 4-ąjį metų ketvirtį. Iškalbingas laikmečio liudininkas yra 1955 m. balandžio 19 d. Šiaulių miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas su priedais (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 34–40).

Teigiama, kad Statybos tresto Nr. 4 vykdomi kino teatro statybos darbai nuolat nutraukiami, skirtos lėšos nepanaudojamos, blogai organizuojamas darbas. Dėl šių

priežasčių 1954 m. darbų planas buvo įvykdytas tik 24,2 %, 1955 m. 1-ajame ketvirtyje darbai beveik nevyko, todėl ketvirčio planas įvykdytas tik 9,9 %.

Minima, kad žiemą turėjo vykti pastato vidaus darbai, tačiau dėl neįstatytų langų ir durų objektas šiems darbams buvo neparuoštas. Blogai santechnikos darbus atliko ir subrangovas – spec. trestas Nr. 6. Pastebėta, kad minimu laiku objekte nuolat dirba tik 2–3 žmonės. LSSR kultūros ministerija ir Šiaulių miesto Kultūros skyrius kritikuojami dėl blogos statybos darbų kontrolės, Statybos tresto Nr. 4 vadovybė – dėl neatsakingo darbų vykdymo. Buvo nuspręsta įspėti statybos įstaigų vadovus, o Statybos tresto Nr. 4 valdytoją Šmygovą įpareigoti imtis efektyvių priemonių, kad statybos darbai būtų baigti iki 1955 m. spalio 1 dienos. Miesto Kultūros skyrius įpareigotas nuolat prižiūrėti statybos eigą, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Plechavičius (vardas dokumente neminimas) paskirtas kontroliuoti priimto sprendimo vykdymą. Prieduose nurodyta, kokius darbus reikia atlikti iki nurodyto termino.

Petro Kaminsko kurto atviruko fragmentas. Pastato vaizdas 1960 m. Iš autoriaus kolekcijos.

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Kino teatro „Tiesa“ bilietas. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr.

Toje pačioje ŠRVA byloje yra teksto „Užkonservuota statyba“ nuorašas be datos ir pasirašiusio asmens, tik su nuorašą patvirtinusio asmens autografu. Nuogąstauta dėl nutrūkusios Šiaulių respublikinės ligoninės statybos, o paskutinė pastraipa skirta kino teatrui „Tiesa“: „Miesto gyventojai nekantriai laukia ir užbaigiant kino teatrą Aušros alėjoje. Ši statyba irgi nežinia dėl kurių priežasčių sustojo“ (F 683, ap. 1, b. 29, lap. 147).

Tik trijuose dokumentuose minimas pastato numeris – 64 (kituose nurodoma tik gatvė). Šioje miesto vietoje 64-uoju numeriu buvo žymimi keli statiniai, žinoma, su papildomomis raidėmis, kurios nuolat kito dėl nugriautų ar naujų pastatų. 1974 m. dėl planuojamos Šiaulių viešosios bibliotekos statybos šioje vietoje buvo nugriauti namai, pažymėti numeriais 64, 64A, 64B (F 932, ap. 1, b. 42, lap. 16). Pagal miesto telefono abonentų knygas kino teatras „Tiesa“ buvo žymimas tokiais numeriais: 1959 m. – 64C, 1971 m. – 64A, 1989 m. – 64. Dabar pastato numeris – 64A.

Rekonstrukcija

1966 m. liepos mėnesį „Raudonojoje vėliavoje“ pranešta apie planuojamą kino teatro „Tiesa“ rekonstrukciją, po kurios kaip ir kituose Šiaulių miesto kino teatruose („Saulė“, „Palydovas“, „Šviesa“) bus demonstruojami plačiaekraniai kino filmai (RV 1966, liep. 16, p. 2). Pastato rekonstrukcijos projektą rengė Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyrius. Tik 1969 m. rugpjūtį visuomenei užsiminta, kad kapitalinis remontas jau greitai bus baigtas (RV 1969, rugpj. 27, p. 4). 1969 m. lapkričio 24 d. surašytame pastato priėmimo akte (F 932, ap. 1, b. 25, lap. 49) pažymėta, kad 1968 m. sausio 5 d. pradėtos rekonstrukcijos sąmatinė vertė yra 109,7 tūkst. rublių, po rekonstrukcijos bendra pastato kokybė įvertinta gerai.

Apie užtrukusią renovaciją liudija Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo Vytenio Rimkaus tekstas miesto laikraštyje: „Po ilgos ketverių metų rekonstrukcijos galų gale atvėrė duris „Tiesos“ kino teatras“ (RV 1969, gruod. 5, p. 4).

Menotyrininkas rašo, kad labiausiai pasikeitė pastato fasadas ir vestibiulis, vietoj bufeto įrengta laukiamoji salė, kurioje vyks dailės parodos. Interjero rekonstrukcijos autorė – architektė Apolonija Nistelienė. Vestibiulio erdvę papuošė kaunietės dailininkės Valerijos Zalensienės stambus keraminis pano.

Rekonstruoto pastato nuotrauka buvo publikuota respublikiniame žurnale „Statyba ir architektūra“, šalia – trumpas aprašymas: „Antrajame pastato aukšte įrengta speciali parodų salė dailės kūriniams eksponuoti, į

kurią patenkama atskirais laiptais iš fojė. Prie vestibiulio yra pasakų kambarys. Čia kino teatro lankytojai gali palikti savo mažylius patyrusių auklėtojų priežiūroje. Projekto autorius – architektas Vytautas Nistelis“ ( Statyba ir architektūra 1970, nr. 2, p. 11).

Architektas prof. dr. Algimantas Mačiulis „stalininio“ stiliaus pastatus vadina Lietuvos miestų svetimkūniais ( Lietuvos architektai , p. 75), tačiau Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkė Jovita Vilimaitienė apgailestavo dėl rekonstruoto pastato: „Sunku pavadinti tą stalinistinį stilių gražiu, bet man didžiausią įspūdį vis dėlto padarė jau minėtas kino teatras „Tiesa“ Aušros alėjoje, kuris po rekonstrukcijos prarado savo architektūrinę išraišką. O juk galėjo likti tikrai ryškus stalinistinės architektūros grynuolis mieste“ (ŠN 2012, gruod. 14, p. 4–5). Vienoje šio straipsnio nuotraukoje – kino teatro vaizdas iki rekonstrukcijos.

Kino teatro „Tiesa“ architektūrinio brėžinio fragmentas. Jono Vytauto Nistelio rankraščių fondas.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios

bibliotekos rankraščių fonde saugomame Jono Vytauto Nistelio dokumentų rinkinyje yra kino teatro „Tiesa“ architektūrinis brėžinys (F 7-15, dok. 1). Dokumente be datos – architektės Z. Brod projektuoto

pastato vaizdas, kurį savo archyve išsaugojo pastato rekonstrukcinį projektą parengęs architektas. Dešiniajame apatiniame brėžinio kampe įklijuota juostelė lietuvių kalba su Komunalinio ūkio projektavimo instituto logotipu, kiti brėžinio įrašai rusiški. Dėmesį patraukia atsakingų asmenų lentelėje du kartus įrašyta pavardė Zabrodina (įvardyta kaip asmuo, kuris matavo ir atliko). Galbūt tai brėžinio kopiją dariusio ar lentelę pildžiusio asmens klaida, dėl kurios Zoja Osipovna Brod (Rusijoj tarp vardo ir pavardės rašomas tėvavardis) tiesiog „virto“ Zabrodina...

Nuo kino teatro iki lošimo namų

Šiaulių krašto periodiniuose leidiniuose kino teatre „Tiesa“ demonstruojamų filmų repertuaras skelbtas iki 1994-ųjų balandžio. Vasario mėnesį kino teatro pastate buvo šaukiamas UAB „Žadvainis“ akcininkų susirinkimas (ŠK 1994, vas. 23, p. 12), kovo pabaigoje – Šiaulių komercinio banko „Snoras“ akcininkų susirinkimas (ŠK 1994, kovo 29, p. 12). Netrukus veiklą pradėjo kavinė-baras, videoteka, videokasečių nuomos punktas, buvo organizuojami užsienio kalbos mokymo kursai (ŠK 1994, geg. 12, p. 11). Lapkričio mėnesį miesto spaudoje buvo skelbta, kad kino teatrą „Tiesa“ įsigijus UAB „Žadvainis“ antrame aukšte veikė kavinė, pirmame – UAB „Svauras“ parduotuvė „Arnika“, prekybos namų „Komera“ lombardas (ŠK 1994, lapkr. 5, p. A1). 1996 m. šiame pastate buvo atidarytas relaksacijos centras „Pažink save“, kuriame paslaugas teikė psichologai, parapsichologai, masažistai, astrologai, būrėjai (ŠK 1996, vas. 3, p. 3).

AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA

Pranešimai apie lošimo namų steigimą buvusiame kino teatre pasirodė 2005 m., kai Lietuvoje buvo legalizuoti lošimo namai ir kazino.

Po 1969 m. renovacijos pastato išorė nesikeitė, nors 2009 m. gyventojams „pristatyta detaliojo plano koncepcija, pagal kurią Šiauliuose buvusio kino teatro „Tiesa“ vietoje ketinama pastatyti aukštuminį pastatą su parduotuvėmis ir restoranu“ (ŠK 2009, kovo 5, p. 5). Naujo statinio neatsirado, o senajame tebeveikia pavadinimą keičiantys lošimo namai (pradžioje „Tornado“, šiuo metu „Admiral“).

Informacija apie 68-erius metus stovintį buvusio kino teatro „Tiesa“ pastatą rinkta periodinėje spaudoje, Šiaulių regioniniame valstybės archyve, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rankraščių ir knygų fonduose, ikonografine medžiaga pasidalino šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas. Žinoma, dar liko nesurinktų istorijos detalių, pabirusių rašytiniuose šaltiniuose, žmonių prisiminimuose, nuotraukų albumuose.

Literatūra ir šaltiniai

RV – „Raudonoji vėliava“

ŠK – „Šiaulių kraštas“

ŠN – „Šiaulių naujienos“

A. Aleksandravičius, Kino teatras Aušros alėjoje, RV, 1953, bal. 11.

Vaclava Bartašienė, Užsukite į „Tiesą“, ŠK, 1994, geg. 12.

Juozapas Blažiūnas, Kinematografas, kino kronikos ir kitos istorijos Lietuvoje iki 1915, Vilnius, 2022.

J. Burneika, Statybininkų pergalė, RV, 1955, gruod. 27.

E. Deksnienė, Masiškiausio meno skleidėjai, RV, 1969, rugpj. 27.

Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tūtlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje, Vilnius, 2012.

Linas Garbenis, Kino teatrai, ŠK, 1994, lapkr. 5, p. A1.

Algirdas Jurevičius, Pagal naują planavimo sistemą, Statyba ir architektūra, 1970, nr. 2.

Jurgita Juškevičienė, Gyventojai pasipriešino penkiaaukščio statybai, ŠK, 2009, kovo 5.

Kinas: [skelbimas], ŠK, 1994, vas. 23.

Kinas: [skelbimas], ŠK, 1994, kovo 29.

Lietuvos architektai, Vilnius, 2016.

Naujo kino teatro statyboje, RV, 1953, rugpj. 20.

M. Radomskis, Garbingoji statybininkų pareiga, RV, 1953, kovo 27.

Relaksacijos centras Šiauliuose, ŠK, 1996, vas. 3.

Vytenis Rimkus, Naujas „Tiesos“ rūbas, RV, 1969, gruod. 5.

L. Sabonis, Dar vienas plačiaekranis, RV, 1966, liep. 16.

Statybininkų dovana miesto darbo žmonėms, RV, 1956, vas. 25.

B. Sutkevičius, M. Vaitkus, Dirbama be grafikų, RV, 1955, lapkr. 15.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rankraščių fondas: F 7-15, dok. 1.

Šiaulių miesto įmonių socialistiniai įsipareigojimai darbo našumui pakelti ir produkcijos kokybei pagerinti, RV, 1954, geg. 16.

Šiaulių regioninis valstybės archyvas: F 683, ap. 1, b. 29; F 932, ap. 1, b. 42; F 932, ap. 1, b. 25.

Romualda Urbonavičiūtė, Jovita Vilimaitienė apie sovietmečio architektūrą Šiauliuose, ŠN, 2012, gruod. 14.

V. Vileikis, Rimti trūkumai statybinės aikštelės Nr. 1 darbe, RV, 1954, rugpj. 3.

Algis Vyšniūnas, Architektūrinės ir urbanistinės idėjos Šiauliuose, Šiauliai, 2019.

Sonata Žalneravičiūtė, Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos, Vilnius, 2015.

L. Žvaigždys, Naujo kino teatro statyboje, RV, 1954, kovo 2.

Parodos pristatymo metu pasirašytas Elvyros Kairiūkštytės darbų dovanojimo bibliotekai aktas. Iš kairės: bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, Regina Noreikaitė-Norvaišienė, Ignas Norvaiša. Antano Untydi nuotr.

Elvyros Kairiūkštytės sugrįžimas

Šiemet sausio 10 dieną Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje pristatyta vienos žymiausių Lietuvos grafikos meistrių, pripažintos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) kūrinių paroda „Sugrįžimas namo“. Menininkės darbai eksponuoti dviejose bibliotekos erdvėse.

Gausi E. Kairiūkštytės kūryba sudaro itin vertingą Lietuvos grafikos istorijos puslapį, kurį mums dar reikia patikslinti, papildyti ir įsisąmoninti protu ir širdimi. Jos milžinišką kūrybinį palikimą sudaro estampai, apie 11 000 didžiaformačių piešinių, eskizų ir kt., priklausančių šalies dailės aukso fondui. Daug jos darbų turi didieji šalies muziejai, o nuo šiol menininkės paveldo dalis bus saugoma ir Kuršėnuose.

Parodos pristatymo dalyviai turėjo išskirtinę progą susitikti su Elvyrą pažinojusiais žmonėmis: jos geromis draugėmis Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, žymia skulptore Ksenija Jaroševaite ir Elvyros kūrinių

saugotoja Regina Norvaišiene, išgirsti jų prisiminimų. Daugybę įdomių faktų ir ją pažinojusių asmenų atsiminimų, akimirkų iš jos gyvenimo galima paskaityti Ksenijos Jaroševaitės, Kristinos Kleponytės, Reginos Norvaišienės ir Ramutės Rachlevičiūtės

sudarytoje knygoje „Deginantis gyvenimo artumas“ (Vilnius, 2010). Kaip teigė viena iš renginio viešnių K. Jaroševaitė, Kuršėnai turėtų didžiuotis „užauginę“ tokią didžią menininkę...

Džiugu, kad ištikima E. Kairiūkštytės draugė J. R. Norvaišienė atrado biblioteką –atminties instituciją Šiaulių rajone, galinčią saugoti unikalų grafikės kūrinių paveldą. Pristatymo metu su dailininkės kūrybinio palikimo ir autorinių turtinių teisių saugotojais kuršėniškiais Regina Noreikaite-Norvaišiene ir jos vyru Ignu Norvaiša iškilmingai pasirašytas apie 200 jos darbų, publikacijų dovanojimo bibliotekai aktas. Bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė nuoširdžiai padėkojo Reginai ir Ignui Norvaišoms už galimybę susipažinti su Elvyros Kairiūkštytės kūryba ir už dovanotus šios unikalios, savitos ir didelio meistriškumo menininkės darbus bibliotekai.

Siekdama išsaugoti vienos iš lietuvių grafikos aukso fondo grynuolių – Elvyros Kairiūkštytės atminimą, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka šiuo metu rengia projektą „Elvyra Kairiūkštytė grįžta namo!“, kurio tikslas – įsigyti dvidešimt E. Kairiūkštytės profesionalaus meno kūrinių ir taip kraštiečių sukurtą paveldą išlaikyti Lietuvoje bei išsaugoti jį ateities kartoms. Projektas skirtas užtikrinti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos, kaip atminties institucijos, kultūros paveldo saugojimo veiklą, papildant turimas kilnojamas kultūros vertybes, jų apskaitą ir apsaugą.

Šiaulių rajonas neturi muziejaus, todėl šią nišą bando užpildyti biblioteka – vienintelė

įstaiga rajone, turinti teisę kaupti, apskaityti ir populiarinti meno vertybes. Nors 2024 m. sausio 10 d. bibliotekai dovanota nemaža kolekcijos dalis, vis dėlto meno požiūriu turtingiausi kolekcijos darbai, eksponuoti bibliotekoje, liko pas paveldėtojus. Sužinojusi šios kolekcijos vertę ir pamačiusi darbų populiarumą, biblioteka, kaip atminties institucija, šiuo projektu ketina įsigyti vertingiausius paveldo kūrinius. Bibliotekoje viešėję meno ekspertai kolekcininkas Ričardas Jakutis, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai Juozas Pranckevičius ir Saulius Kruopis kiekvieną E. Kairiūkštytės parodoje eksponuotą kūrinį įvertino nuo 900 iki 1200 eurų.

J. R. Norvaišienės teigimu, E. Kairiūkštytės darbus nori įsigyti užsienio ir Lietuvos meno įstaigos (Paryžiaus Pompidou nacionalinis meno ir kultūros centras, Vilniaus MO muziejus). Dėl to biblioteka siekia išsaugoti šį turtą Lietuvoje, Kuršėnuose, Elvyros vaikystės mieste.

Įsigijusi garsios menininkės kūrinius, biblioteka viešins juos, rengs parodas, suteiks galimybę kitoms šalies bibliotekoms eksponuoti įgytą turtą. Elvyros Kairiūkštytės 75-mečio proga 2025 metų rudenį jau yra numatyta jos darbų paroda Šiaulių dailės galerijoje.

E. Kairiūkštytės kūryba – tai linoraižinių ciklai ir savarankiškos kompozicijos, kuriose pastebima tiek senųjų civilizacijų, tiek modernisto Pablo Pikaso, tiek lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus įtaka. Ir spalvoti, ir nespalvoti grafikės darbai –ekspresyvūs, meistriškai įtaigūs. Po jos mirties dirbtuvėje liko milžiniškų piešinių, rulonų,

monumentalumu prilygstančių freskoms ar vitražams.

Pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, Elvyra Kairiūkštytė – viena

žymiausių XX amžiaus antrosios pusės dailininkių, visada siekusi sukurti autentišką meninę viziją, iš kurios būtų galima atskirti jos kūrinius. Jos kūryba pasižymi ekspresija, savita technika, originalia metafora, būdingas didelio formato piešinys, dažniausiai spalvotas arba pieštas tušu ant popieriaus.

Gyvenime ir kūryboje ji išsiskyrė originaliomis kompozicijomis, prisotintomis turinio, metaforų ir asmeninių istorijų.

Tai gaivališkas talentas, kūrybos amazonė, lietuvių grafikos sunkioji artilerija, drąsioji ir žavioji linoraižinių akrobatė, meno viengungė… Šiais ir panašiais epitetais menininkai, dailėtyrininkai mėgina įvardyti tą genialumo žymę, kuri išskiria Elvyros

Kairiūkštytės kūrybą iš daugelio kitų.

Nedaug lietuvių grafikų gali pasigirti raižę portretus. Ir dar tokių mastelių… Elvyra nedarė išankstinių piešinių, nekamavo savo modelių pozavimu. Fenomenalius dailininkės gebėjimus rodo ir kolegų liudijimai, kad savo didžiuosius linoraižinius ji kurdavo be parengiamojo piešinio, sukiodama linoleumą ir vis dėlto nenuklysdama nuo savo vizijos.

Komplimentų E. Kairiūkštytės kūrybai nešykšti daugelis žinomų lietuvių menininkų. Pasak Povilo Ričardo Vaitiekūno, lietuvių grafikoje buvo dvi didelės kūrėjos – Marcė

Katiliūtė ir Elvyra Kairiūkštytė… Artimas menininkės bičiulis, tapytojas Mindaugas

Skudutis sakė: „Vienatvės Elvyros gyvenime buvo daugiau, negu žmogus gali pakelti“.

Vėliau dailėtyrininkai ją vadins baltąja Frida

Kahlo, kurios kiekviename darbe įsismelkęs gyvenimo geismas ir realybės geluonis.

Fatališko likimo žymės ženklina Elvyros

egzistenciją. Savo gyvenimą dailininkė paskyrė kūrybai, tarsi suprasdama, kad kūrybos vyksmui skirto brangaus laiko jai atseikėta labai nedaug. Pamestinukė, rasta Vilniuje su rašteliu, augo Kuršėnų vaikų namuose, ir nors visada ieškojo savo šaknų, taip jų ir nerado. Mergaitės gabumus pastebėjo vaikų namų auklėtojos. „Kai visi eidavo plauti indų, man leisdavo piešti“, – vėliau prisimins dailininkė, sakydama, kad ji pieštuką pradėjo laikyti rankose anksčiau, nei pradėjo vaikščioti. Ilgus metus Kuršėnai jai buvo tarsi gimtinė, kur ji rasdavo meilę, užuojautą ir supratimą, čia draugių buvo laukiama kaip sava, nors po studijų Dailės institute ji vienatvę išgyveno Vilniuje. Atrodo, neturėjo nieko, kas būtų jai praskynęs kelią į žmones: nė vieno žinomo kraujo giminaičio, anaiptol neįspūdingos išvaizdos – mažutė, neprimatanti, mikčiojanti… Ir vis dėlto turėjo viską: pagarbą didžiuliams savo gabumams nuo vaikų namų iki aukštųjų dailės studijų ir parodų salių, pasiaukojamai ją globojusius mokytojus, ištikimų draugų, atstojusių artimiausius gimines.

Kaip teigė dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, „Elvyra Kairiūkštytė peržengė varžančius įprasto stiliaus rėmus ir visiškai atsidavė linijų šėlsmui“. Tai – viena įdomiausių, talentingiausių praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečio Lietuvos grafikių, todėl jos nepakartojamas palikimas negali nugrimzti užmarštin, jį būtina išsaugoti ateities kartoms.

Asta Gasiūnienė

Mokinių laiškų koliažas ir muzikinio susitikimo su ukrainiečių artiste Olena Lastivka akimirka. Bibliotekos archyvo nuotr.

Sėkmingai įgyvendintas projektas „Visi po viena saule“

2023 m. Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Visi po viena saule“, kuriuo buvo siekiama prisidėti prie 5–8 klasių ukrainiečių moksleivių sklandesnės integracijos ir socializacijos Lietuvoje, skatinti tarpkultūrinį bendravimą tarp mokinių ir mokytojų, ugdyti kūrybinę saviraišką bei potencialą dalyvaujant kūrybinėse ir edukacinėse veiklose su profesionaliais kūrėjais, tenkinti lavinimosi ir pažinimo poreikius.

Skatinant vaikų kūrybiškumą ir bendravimą, mokiniai (lietuviai ir ukrainiečiai) iš Šiaulių, Joniškio ir Mažeikių mokymo įstaigų buvo kviečiami rašyti laiškus vieni kitiems ir taip megzti naujas draugystes,

rasti susirašinėjimo draugų. Mokinių laiškai ir projekto veiklų nuotraukos dailininkės Dalios Brazlauskienės rankose tapo koliažų paroda ir 2024 metų kalendoriumi. Kurdama kompozicijas menininkė tarsi žaidžia su

projekto prasme, meninėmis laiškų žinutėmis, o aktualizuodama nūdienos temą provokuoja dialogą su žiūrovu. Siekiant mokinius įkvėpti, motyvuoti rašyti laiškus, surengtos kūrybinio rašymo dirbtuvės su jaunimo rašytoja Igne Zarambaite ir edukatore Žana Tolstikova, o Šiaulių menų mokyklos vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“ vedė teatralizuotus mokymus „Rašyti laiškus šaunu“. Taip pat vyko jautrus pokalbis su ukrainiečių rašytoju, karo veteranu Oleksandru Tereščenko, įdomūs susitikimai (Šiauliuose, Joniškyje ir Mažeikiuose) su rašytoja Ilona Ežerinyte, muzikinės popietės su atlikėja, grupės „Kitava“ vokaliste dr. Rasa Stoškuviene, ukrainiečių artiste ir atlikėja Olena Lastivka.

Projekto veiklos, rezultatai, buvo pristatyti baigiamajame renginyje „Draugystė tiesia tiltus“ – pasidalinta dalyvių įspūdžiais ir patirtimi.

Į renginį atvyko projekto dalyviai mokiniai ir mokytojai iš Šiaulių, Joniškio ir Mažeikių mokymo įstaigų, partneriai, rėmėjai. Renginio metu sveikinimo žodį tarė Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistas Andrius Kvedaras. Direktorė pasveikino visus atvykusius į biblioteką, dalyvavusius projekte: „Šiandien iš bibliotekos išeisite žinodami, kad draugystė daro stebuklus.“ A. Kvedaras padėkojo bibliotekai Šiaulių savivaldybės vardu ir pasidžiaugė bibliotekos įgyvendinamomis idėjomis: „Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip mes galime prisidėti prie ukrainiečių bendruomenės integracijos į mūsų miestą, kultūrinių,

socialinių ryšių stiprinimo.“ Projekto svarba ukrainiečių bendruomenei ir įgyvendintomis veiklomis bei sklandžiu bendradarbiavimu pasidžiaugė ir projekto partnerio Ukrainiečių integracijos centro „Malva“ koordinatorė Žana Tolstikova. Ji susirinkusiuosius paskatino pabandyti sau parašyti laišką, ypač kai aplanko blogos emocijos: „Parašykite ir suplėšykite, parašykite ir vėl suplėšykite, nes laiškai perduoda emociją – ir džiaugsmą, ir skausmą.“ Renginyje Šiaulių Rotary klubo „Harmonija“ atstovė Giedrė Brazlauskaitė „Malvai“ padovanojo 40 bibliotekos skaitytojų bilietų, kurie atiteks Šiaulių mieste gyvenantiems ukrainiečiams. Pasidžiaugta, kad prie projekto sėkmės prisidėjo ir Ukrainos ambasada Lietuvoje, bibliotekos knygų fondą papildžiusi 16 skirtingų pavadinimų 29 vienetų knygų ukrainiečių kalba. Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jolanta Gintalienė pažadėjo, kad apie bibliotekos projekto įgyvendintas veiklas bus pasidalinta Mažeikių krašte.

Muzikinę nuotaiką kūrė, renginio dalyviams ukrainietiškas dainas dovanojo ir savo charizma bei energija žavėjo ukrainiečių atlikėja Olena Lastivka.

Galimybe dalyvauti projekte „Visi po viena saule“ ir matyti savo mokinių kūrybinės veiklos rezultatus – kalendorius ir parodą – pasidžiaugė ir mokytojos. Pasak pedagogių, mokiniai įgijo naujos patirties, o susirašinėdami laiškais rado naujų draugų kituose miestuose. Projekto dalyviams buvo įteiktos padėkos ir dovanėlės – 2024 metų kalendoriai.

Jurgita Januševičiūtė-Taralė

Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vadovė Vilma Pekelienė (antra iš kairės) su bibliotekos kolektyvu. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilma Pekelienė: man reikia knygą užuosti, jausti jos lapų čežėjimą

Dar viena Šiaulių regiono biblioteka sulaukė naujos vadovės. Šį sykį – Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka, kur 2023 metų pabaigoje laimėjusi konkursą direktoriaus pareigas pradėjo eiti Vilma Pekelienė. Kalbiname naująją vadovę ir linkime sėkmės bei užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo.

Pirmiausia gal galite prisistatyti.

Esu gimusi ir užaugusi Jonavoje, daug metų dirbau šio miesto bibliotekoje. Studijavau Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, čia įgijau bibliotekininkystės ir bibliografo specialybę. Baigusi studijas

įsidarbinau Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Karjerą pradėjau nuo bibliotekininkės pareigų, daug metų dirbau skaitytojų aptarnavimo srityje, vėliau buvau atsakinga už Viešosios bibliotekos filialų metodinę veiklą, inovacijų diegimą,

bibliotekininkystės plėtrą, bibliotekininkų kompetencijų ugdymą. Nuo 2016 metų vadovavau Inovacijų ir metodikos skyriui, kuris 2019 metais reorganizuotas ir pervadintas

Metodikos ir informacinių išteklių skyriumi.

Pasikeitus šeiminei padėčiai, persikėliau gyventi į Pakruojo rajoną. 2022 metais laimėjusi konkursą pradėjau dirbti Pakruojo rajono

savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja.

Laisvalaikiu patinka skaityti knygas ir keliauti, mėgstu pažinti įvairias šalis, kultūras. O ypač mėgstu ilgus pasivaikščiojimus gamtoje.

Tapote viešosios bibliotekos vadove. Kaip jaučiatės pradėjusi eiti naujas pareigas? Su kokiais iššūkiais pirmiausia susidūrėte ir kaip pavyko juos įveikti?

Šias pareigas priimu kaip iššūkį ir didelę atsakomybę. O didžiausias išbandymas pradėjus dirbti vadove buvo suvienyti bibliotekos kolektyvą, suburti į vieningai dirbančią komandą. Man labai svarbu, kad kolektyvas būtų pozityvus, aktyviai įsijungtų į bendras veiklas, keliones, žygius, šventes. Norisi į darbuotojų širdį parinkti tinkamą raktą, kad jie pajustų, jog gali ir nori dirbti, siekti bendrų tikslų. O viso šito siekiu bendravimu, nuolatine komunikacija, motyvacija ir pasikliovimu vienas kitu, bendrų veiklų kūrimu. Metų pabaigoje su kolektyvu pakruojiečiams ir miesto svečiams smagiai kūrėme didžiųjų metų švenčių laukimo nuotaiką. Pakruojyje atsirado savotiška Nykštukija. Nykštukai apsigyveno ne tik prie Pakruojo sinagogos, Vaikų ir jaunimo erdvės, bet ir ant Bibliotekos palangių.

Kas Jums, kaip bibliotekos vadovei, yra didžiausios vertybės?

Siekdami vadovauti kitiems, bibliotekos vadovai turi užmegzti ryšius ir bendrauti su žmonėmis bibliotekoje, modeliuoti organizacijos vertybes ir elgesio normas, dalytis bibliotekos misija ir vizija. Atvirumas, universalumas, bendruomeniškumas, kokybė, lankstumas, kūrybiškumas, novatoriškumas ir profesionalumas yra pagrindinės vertybės, kuriomis vadovaujasi biblioteka. Jos puikiai atitinka ir mano kaip vadovės asmenines vertybes.

Mano nuomone, bibliotekos vadovas turi mokėti bendrauti ir dirbti su įvairiais žmonėmis. Būdama bibliotekos direktore galiu pasiekti teigiamų pokyčių – dirbdama su talentingais kolegomis stengiuosi praturtinti mokymą ir mokymąsi. Vertinu bendradarbiavimą su kitomis organizacijomis ir bendruomenės partneriais, man svarbu inovacijos bibliotekos paslaugų ir programavimo srityje bei įsipareigojimas tobulėti savo profesinėje veikloje. Džiugu jausti Pakruojo rajono mero Sauliaus Margio, savivaldybės administracijos palaikymą, savivaldybės vadovai mielai dalyvauja mūsų bibliotekos renginiuose. Aktyviai bendradarbiaujame ir su Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąja biblioteka, jos dėka pas mus nuo praeitų metų sukurtos naujos paslaugos – „Daiktų biblioteka“ ir knygomatas.

Kokios, Jūsų nuomone, savybės yra būtinos vadovui, lyderiui? Koks vadovavimo stilius Jums priimtinas?

Esu sąžininga ir atvira, manau, viskas, ką

vadovas daro, yra matoma ir vertinama jo darbuotojų. Jei vadovas sako viena, o daro kita, darbuotojai negerbia tokio žmogaus. Vadovo žodžiai ir veiksmai turi būti suprantami, jis turi tartis su savo komanda, pripažinti savo klaidas ir trūkumus. Geras vadovas turi būti ramus ir sunkiai išmušamas iš vėžių. Jis turi mokėti ramiai išklausyti bet kokią informaciją ir išlaikyti blaivų protą susidūręs su bet kuria situacija. Nors geras vadovas turi įsiklausyti į darbuotojų pageidavimus ir nuomones, jis taip pat turi pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Savivaldybės viešoji biblioteka. Kuo ji svarbi? Kokia ji turėtų būti ateityje? Kokią turite savo bibliotekos viziją?

Sparčiai besikeičianti, modernėjanti visuomenė verčia keistis ir bibliotekas. Svarbu plėsti ir nuolat atnaujinti teikiamas fizines ir nuotolines paslaugas, taikyti pažangius, inovatyvius darbo metodus. Bibliotekos jau nėra vien ramaus skaitymo ar knygų skolinimosi vietos – tai šiuolaikiški bendruomenių centrai, modernios laisvalaikio erdvės, į kurias atėję lankytojai gali susitikti su bendraminčiais, prasmingai leisti laisvalaikį, mokytis ir tobulėti. „Bibliotekoje – kaip namie“ – tokią biblioteką aš matau ir siekiu, kad į biblioteką užsukę gyventojai čia taip ir pasijustų. Todėl ateityje matau mūsų biblioteką kitose patalpose, su moderniomis ir naujiems visuomenės poreikiams pritaikytomis erdvėmis, kur kiekvienas lankytojas rastų sau priimtiną veiklą. Norėtųsi pabrėžti, kad labai svarbios ir kaimo bibliotekos, kurios šiuo metu tampa bene vienintele kultūros įstaiga, esančia arčiausiai gyventojų. Smagu pasidžiaugti, kad glaudžiai bendradarbiaujant su Pakruojo

rajono savivaldybės administracija 2022 m. atidaryta atnaujinta Šukionių biblioteka, 2023 m. – Pamūšio biblioteka, o šiais metais planuojame atnaujinti Rozalimo ir Pašvitinio bibliotekas, o Ūdekų bibliotekoje įrengsime erdvę mažiesiems skaitytojams.

Pasigirsta kalbų, kad pastaruoju metu žmonės vis mažiau skaito knygas, kad knygų skaitymą keičia internetas, socialiniai tinklai ir pan., ar pritariate tam? O Jūs pati ar mėgstate skaityti? Gal įvardytumėte mėgstamiausią autorių, knygą?

Pastaruoju metu televizija, internetas daugeliui iš mūsų „suryja“ daug laiko. Kiekvienais metais pasirodo vis tobulesni kompiuteriai, telefonai ar kiti technikos išradimai. Tradicines knygas keičia elektroninės ir audioknygos, bet aš manau, kad knyga ir naujų technologijų pasaulyje užims savo garbingą vietą. Nieko blogo nematau, jei jaunimas mėgsta skaityti elektronines knygas, mano pačios dukros skaito tokias knygas, bet man reikia knygą užuosti, jausti jos lapų čežėjimą. Manau, kad ateityje kiekvienas rinksis sau priimtiną variantą, svarbiausia, kad skaitymas išliktų svarbus žmogaus gyvenime.

Aš labai mėgstu detektyvus, ypač klasikinius, mane žavi garsusis detektyvas Erkiulis Puaro, šmaikščioji mis Džeinė Marpl. O didžiausią įspūdį paliko Betty Mahmoody ir Williamo Hofferio romanas „Tik su dukra“. Ši knyga parašyta pagal tikrą istoriją, joje aprašoma moterų priespauda Irane ir mamos kova už dukrą. Man labai svarbu moters teisės ir laisvės, aš pati esu mama, užauginusi dvi dukras.

Tomas Pauliuščenka

Iš Vytenio Rimkaus archyvo

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Išskirtinis lietuviškos knygos istorijos bruožas – kontrafakcijos. Daugumai žinomas jų leidimas ir platinimas 1864–1904 metais, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Tačiau yra atvejų, kai spaudinį tekdavo „įvilkti į kontrafakcijos rūbą“ ir kitu metu.

Tokią istoriją liudija profesoriaus Vytenio Rimkaus archyve, kuris padovanotas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai, išsaugota 1934 metais Kauno „Žinijos“ bendrovėje išleista Adolfo Bironto knyga „Bermontininkams Lietuvą užpuolus: atsiminimai iš kovų už Lietuvos nepriklausomybę“. Įrašai leidinyje atskleidžia, kad leidinio savininkas – profesoriaus tėvas Jaroslavas Rimkus.

Grįžęs iš tremties buvęs Šiaulių gimnazijos mokytojas J. Rimkus atgavo dalį savo knygų, rankraščių ir kitų dokumentų. Deja, tarpukario spaudinius tekdavo slėpti, nes jie buvo draudžiami ir naikinami. Knygos nugarėlėje, kuri matoma knygas surikiavus lentynoje, parašyta: „История СССР: краткий курс“ [„SSSR istorija: trumpas kursas“]. Originalus sovietinio leidinio rusiškas pavadinimas slėpė tikrąjį turinį. Ant rusiškojo užklijuotas tikrosios knygos viršelis, todėl vos paėmęs leidinį į rankas supranti apie maskuotę. Jau neatsakysime į klausimą, kodėl naudota tik knygos nugarėlė. Galbūt tie, nuo kurių informacija buvo slepiama, nežinojo apie skaitymo malonumą ir į rankas knygų neimdavo... Arba rusiškas pavadinimas nugarėlėje jiems nekėlė nei įtarimo, nei susidomėjimo...

Alina Šalavėjienė