Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – Beatos Borisovaitės ekslibrisas. Ofortas, 100 x 100 mm, 2025.
Spausdino
UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas www.repro.lt
Tiražas 300 egz.
ŠAVB projekto „Gamtadieniai: kultūros dialogai mieste“ renginys su ornitologu, edukatoriumi Gediminu Petkumi. 2025 m. birželis. Ievos Frišmantės nuotr.
Spalvomis trumpai pradžiuginęs, kasdien dienas trumpinantis ir kalendorių ploninantis laikas nenumaldomai juda link metų ciklo pabaigos, o mes sveikinamės su „Aušros alėjos“ rudeniniu numeriu.
Šie metai kaip reta kupini mums svarbių datų, jubiliejų ir sukakčių. Minime Povilo Višinskio 150ąsias, Vytenio Rimkaus 95-ąsias gimimo metines, bibliotekos įkūrimo 75-metį, įvairių kitų bibliotekai ir Šiauliams reikšmingų datų. Apie tai ir ne tik pasakojame šiame numeryje.
Numerį pradeda įkvepiantis pokalbis su Juozu Pabrėža – kalbininku, kurio žodžiai ir veikla liudija žemaitiško užsispyrimo grožį: daryti gerus, prasmingus darbus tyliai, bet atkakliai. Tas atkaklumo ir sveiko užsispyrimo tonas jaučiamas ir kitose numerio publikacijose – nuo profesoriaus Vytenio Rimkaus šeimos tremties istorijos, kupinos skaudžios patirties ir vidinės stiprybės, iki pasakojimo apie Šiaulių sporto pradžią, kai užsispyrimas virto olimpine šlove.
Apie kultūrinę atmintį ir svarbias datas kalba ir „Knygos ženklų“ rubrika, – Jonas Nekrašius primena lietuviško ekslibriso Šiauliuose 100-metį, o kunigas Justas Jasėnas atvirame pokalbyje kviečia
meną matyti kaip galimybę dalintis, augti ir stiprinti bendrystę.
Pasakojame apie aktualius mūsų organizuojamus renginius – ne tik rimtus akademinius, bet ir netikėtai provokuojančius – nuo Pirmosios prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencijos iki tarptautinės parodos apie Sosnovskio barščio, meškėno ir dirbtinio intelekto menines interpretacijas.
„Gerosios patirties“ rubrika šį kartą šildo žmogiškumu – supažindiname su nuoširdaus susidomėjimo verta lauko bibliotekėlių tradicija bei projektinėmis veiklomis išlaisviname tarp mūsų vaikštančius herojus.
Visai neseniai mūsų biblioteka pasipuošė nauju tapybos darbu, – jo atsiradimo pėdsakais seka prof. Vaidotas Janulis. O Alina Šalavėjienė toliau seka Aušros alėjos pastatų istorijos pėdsakais.
Tradicinė „Regiono naujienų“ rubrika kviečia į atradimų pasaulį – inovatyvų Radviliškio bibliotekos edukacinį pabėgimo kambarį „Autorių teisių iššūkiai“.
O baigiant reikia paminėti dar vieną svarbią sukaktį – šį rudenį skaitytojų laukia jau 10-oji Šiaulių knygų mugė!
Smagių akimirkų su 19-uoju „Aušros alėjos“ numeriu!
Dr. Juozas Pabrėža lietuvių kalbos paskelbimo valstybine 35-mečiui paminėti skirtame renginyje „Lietuvių kalba –tautos išlikimo garantas“. 2023 m. spalis. Ievos Frišmantės nuotr.
Juozas Pabrėža: su žemaitišku užsispyrimu darykime gerus ir prasmingus darbus
Šiemet garbingą 70 metų jubiliejų mini žymus kalbininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas dr. Juozas Pabrėža. Gimęs Skuode, mokslinį kelią pradėjęs Vilniaus universitete ir daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbęs Šiaulių universitete, jis išlieka viena ryškiausių figūrų lietuvių dialektologijos ir žemaičių kalbos tyrimų lauke. Kalbininko parašyti moksliniai straipsniai ir knygos, tarp jų „Žemaičių kalba ir rašyba“, yra svarbūs ne tik kitiems kalbininkams, bet ir visiems, besidomintiems gimtąja kalba, tarmėmis. Juozas Pabrėža – ne tik mokslininkas, bet ir visuomenės žmogus: aktyvus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ įkūrėjas ir pirmasis pirmininkas, įvairių kultūrinių, akademinių bei socialinių iniciatyvų dalyvis. Jo
pastangomis su prof. Aleksu Girdeniu sukurtos žemaičių kalbos rašybos taisyklės tapo pagrindu gausiai žemaitiškai leidybai.
Juozo Pabrėžos veikla ne kartą įvertinta garbingais apdovanojimais: „Žemaičių šlovės žvaigžde“, LR Seimo atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Šiemet jam suteiktas ir gimtojo krašto pripažinimas – Skuodo rajono garbės piliečio vardas.
Apie nueitą kelią, svarbiausius darbus ir ateities planus su Juozu Pabrėža kalbamės jo jubiliejaus proga.
Esate kilęs iš Skuodo krašto. Kas vaikystėje ar jaunystėje lėmė Jūsų pasirinkimą rinktis lituanistikos studijas?
Mokydamasis Skuodo vidurinėje mokykloje, dabar Pranciškaus Žadeikio gimnazija, didelių dvejonių, į kurią kryptį suksiu, neturėjau. Ryškiai traukė humanitariniai dalykai ir jau paskutinėse klasėse buvau tvirtai apsisprendęs, kad studijuoti labiausiai norėčiau filologiją. Mėgstamiausios buvo lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, dalyvavau įvairiuose kalbos, literatūros, skaitovų konkursuose, olimpiadose. Ir ta svajonė išsipildė, kai 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos.
Jei galėtumėte grįžti į jaunystės metus, ką norėtumėte pakartoti ar padaryti kitaip?
Jaunystės niekaip nebepakartosi. Bet jeigu ir būtų galima laiko ratą atsukti atgal, keisti nenorėčiau nieko. Man mokyklos, studijų metai buvo patys gražiausi gyvenime: laisvė, jaunatviškas šėlsmas, velniškai drąsios fantazijos ir siekis kuo daugiau jų išpildyti... Daug ką pasako mano jaunystės šūkis: „Gyvenimėli, kada tu pablogėsi!“.
Nuo 1978 m. dirbote Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – Šiaulių universitete.
Juozas Pabrėža prie kūlio ŽEMAITIU TAUTĀ (Žemaičių tautai) Degaičių (Telšių r.) parke. 2015 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Jame iš esmės praėjo visa Jūsų darbinė karjera. Kokie įvykiai labiausiai įstrigo atmintyje?
Iš tiesų, Šiaulių universitetas man buvo vienintelė pagrindinė darbovietė, kuriai atidaviau daugiau kaip keturis dešimtmečius savo gyvenimo. Įvykių, prisiminimų – begalė. Džiaugiuosi, kad didžioji jų dalis yra su gerumo ženklu. Gana anksti pavyko parengti ir apginti humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. O tada – ryškus posūkis į administracinę veiklą –dirbau Filologijos fakulteto prodekanu, Dailės fakulteto dekanu ir net 19 metų studijų prorektoriumi.
Vienas pačių ryškiausių prisiminimų – pedagoginio instituto virsmas į universitetą. Buvau visų to virsmo įvykių verpete ir niekada nepamiršiu tos dienos, kai meistrai nuo Centrinių rūmų fasado lupo didžiules užrašo ŠIAULIŲ
PEDAGOGINIS INSTITUTAS raides. Kaip relikviją pasičiupau didžiąją P, sveriančią 1,05 kg, ir iki šiol namie laikau ją kaip malonų prisiminimą. Beje, ir šiandien esu šventai įsitikinęs, kad Šiaulių universitetas kaip regioninis Šiaurės Lietuvos universitetas turėjo išlikti ir gyvuoti.
Na, o patys maloniausi tų ilgų darbo metų prisiminimai – studentai. Man didžiausia vertybė ir malonumas buvo skaityti paskaitas, vadovauti net 27 dialektologinėms ekspedicijoms, dirbti su vis besikeičiančiais, amžinai jaunais studentais. Šiandien didžiulį pasigėrėjimą jaučiu, kai susitinku įvairių metų savo buvusių studentų ir išgirstu šiltą prisiminimų žodį.
Kartu su prof. Aleksu Girdeniu kūrėte žemaičių kalbos rašybos taisykles. Vėliau išleidote svarbiausią savo darbą – „Žemaičių kalbą ir rašybą“. Kokia dabar yra žemaičių kalbos padėtis?
Esu nepaprastai dėkingas likimui, kuris skyrė man Didįjį Mokytoją prof. Aleksą Girdenį ir nuvedė mane į gimtosios žemaičių kalbos pasaulį. Džiaugiuosi, kad svarbiausias mano darbas – mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“ – turi tokį gražų gyvenimą. Jau išėjo trys tos knygos leidimai 3 200 egzempliorių tiražu. Ir šiandien gaunu daugybę kvietimų tą knygą pristatyti, paskaityti paskaitų apie žemaičių kalbą ir raštą. O tai didžiausia laimė ir padaryto darbo įvertinimas.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad žemaičių kalba šiandien kaip niekada išgyvena didžiulį
Prie Juozo Pabrėžos namų nuolat plevėsuoja Žemaitijos vėliava. Su šia vėliava ir tokia tautiška apranga Juozas žygiavo Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ kolonoje per „Šiaulių dienas“ 2023 m. Asmeninio archyvo nuotr.
pakilimą: ta kalba yra gyva, stipri, skamba vis plačiau ir tvirčiau. Pastaruoju metu daromi rimti darbai, kad žemaičių kalba būtų ne tik išsaugota, bet ir pripažinta, įteisinta kaip savarankiška kalba – ne kaip antroji valstybinė kalba, o kaip istorinio Žemaitijos regiono regioninė kalba. Apskritai žemaičių kalbos prestižas yra sustiprėjęs ir augantis. Žemaitijoje tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus ir svarbus. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą, o žemaitiškai kalbantis asmuo dažniausiai yra vertinamas ir apibūdinamas teigiamai kaip gerbiantis gimtąją kalbą, patriotiškai nusiteikęs, besilaikantis šaknų ir pan.
Juozas Pabrėža Šiaulių LIONS klube 2024 m. pristato į žemaičių kalbą išverstą mylimiausią pasaulyje knygą A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. Asmeninio archyvo nuotr.
Esate vienas žemaitiškos leidybos pradininkų. Kaip vertinate šios leidybos raidą šiandien?
Įsitvirtinus A. Girdenio ir J. Pabrėžos žemaičių kalbos rašybai, žemaičių kalba spausdinama nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, leidžiami laikraščiai, žurnalai, ištisos gero lygio ir skaitytojų mėgstamos prozos, poezijos, dramaturgijos knygos. Paminėsiu tik kelias. Ryškiausi žemaičių prozininkai yra E. Rudys, T. Džervienė, D. Butkus, dramaturgas E. Untulis. Po kelias poezijos knygas žemaičių kalba yra išleidę A. Bagdonas, V. Daujotė, I. Stražinskaitė-Glinskienė. 2018 m. išleista Žemaičių grožinės literatūros antologija „Žemaitē / Žemaičiai“, kurioje spausdinami geriausi prozos, poezijos, dramaturgijos kūriniai žemaičių kalba.
Džiaugiuosi nemažai prisidėjęs, kad 2024-uosius Žemaitiško rašto metais paskelbė 13 Žemaitijos savivaldybių, tarp jų – Šiaulių rajono ir Šiaulių miesto. Tai pasiteisino su kaupu, padaryta daugybė reikšmingų darbų. Tie me-
tai buvo pažymėti ir puikiais leidiniais. Išleista pirmoji žemaitiškų giesmių knyga „Lai skomb žemaitėška gėismie“. Skuodiškio poeto Justino Kubiliaus knyga „dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont“ 2024 m. laimėjo Dionizo Poškos premiją, o pats autorius buvo paskelbtas „Poezijos pavasario 2024“ laureatu. Su dideliu pakilimu visus 2024 metus vyko mano į žemaičių kalbą išverstos mylimiausios pasaulyje knygos A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ pristatymai. Man pačiam dalyvaujant įvyko net 36 „Mažojo princo“ pristatymai ir skaitymai žemaitiškai.
Jūsų veikla klubuose, miesto savivaldybės taryboje rodo platų įsitraukimą į bendruomeninį gyvenimą. Ką Jums reiškia ši veikla, kokią savo iniciatyvą / projektą laikote pačiu reikšmingiausiu?
Visuomeninio darbo nevengiau ir nevengiu, nes matau tokio darbo prasmę. Šeštą kadenciją dirbu Šiaulių miesto savivaldybės taryboje. Daugiausia rūpi miesto švietimo, mokslo, kultūros, sporto reikalai. Esu garbingo tarptautinio LIONS judėjimo vienas iš pradininkų Šiauliuose ir Lietuvoje. O to judėjimo misija labai kilni – per bendrystę padėti kitiems, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia. Jau trečius metus esu svarbaus nacionalinio transliuotojo LRT tarybos narys. Stengiuosi, kad LRT nenukryptų nuo svarbiausio tikslo – saugoti, ginti ir puoselėti tradicines tautines vertybes.
Didžiulį pasitenkinimą jaučiu, kad Šiauliuose 1989 m. įkūrėme Žemaičių kultūros draugiją „Saulaukis“, kuri šiandien yra viena stipriausių Lietuvoje. Praėjusiais 2024 metais draugija pažymėjo savo veiklos 35-metį. Ta proga išleidome solidžią knygą, kurioje su „Saulaukio“
istorija yra įdėti ir visi 35 draugijos išleisti kalendoriai žemaičių kalba. Tie įrėminti 35 žemaitiški kalendoriai puikuojasi ir mano asmeninėje namų kolekcijoje.
Juozui Pabrėžai 2025 m. suteiktas Skuodo rajono savivaldybės garbės piliečio vardas. Asmeninio archyvo nuotr.
Jums suteikti įvairūs garbingi apdovanojimai – „Žemaičių šlovės žvaigždė“, Seimo atminimo ženklas „Už nuopelnus Žemaitijai“, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis, šiemet suteiktas Skuodo rajono garbės piliečio vardas. Ką Jums reiškia šie įvertinimai?
Kaip matote, tie apdovanojimai man iš esmės suteikti už tarnystę Žemaitijai ir pačiai svarbiausiai žemaitiškosios tapatybės išraiškai –žemaičių kalbai. O tai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis.
Filologija, lituanistika, knygos, – visa tai neatskiriama nuo bibliotekos. Kas Jums yra biblioteka, kaip apskritai apibūdintumėte šiandieninės bibliotekos vaidmenį?
Man biblioteka visada buvo šviesos ir tiesos šventovė. Šiandien bibliotekos vaidmuo yra
gerokai išsiplėtęs. Tai ir konferencijos, parodos, edukacijos, projektai, įvairūs kiti renginiai. Bet svarbiausia šerdis buvo, yra ir, tikiuosi, bus knyga. Labai džiaugiuosi nauja puikia Romualdo Granausko biblioteka mano gimtajame Skuode, kaimynystėje Kuršėnuose Vytauto Vitkausko biblioteka. Didžiuojuosi, kad Šiauliai turi dvi aukščiausio lygio bibliotekas – Šiaulių
apskrities Povilo Višinskio ir Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos. Jose ypač naudingai, maloniai leidžiu laiką – ir dirbu, ir ilsiuosi.
Kokias knygas pats skaitote laisvalaikiu?
Ar turite tokią knygą ar knygų, kurios lydi visą gyvenimą?
Daugiausia stengiuosi perskaityti lietuvių autorių knygų. Rašytojų rašytojas man yra Romualdas Granauskas. Viską jo esu perskaitęs, rekomenduoju ir kitiems, ypač žemaičiams, nes jo kūryboje stipriai ir stebuklingai gyvena žemaitiška dvasia. Skaitau R. Granauską ir nejučia pats tarsi einu, plaukiu, skrendu per Žemaitiją, o pasąmonėje skamba gyviausia žemaičių kalba.
Ką norėtumėte palinkėti mūsų žurnalo skaitytojams savo gimtąja žemaičių kalba?
Ypač dažnai išryškinamas ir teigiamai vertinamas yra išskirtinis žemaičių charakterio bruožas – užsispyrimas. Vienas mėgstamiausių mano paties Žemaitijoje užrašytų posakių skamba taip: „Je žemaitis ožsėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs!“ Taigi palinkėjimas toks: Brongė žmuonis, so žemaitėško ožsėspīrėmo darīkem gerus, prasmingus darbus – tumet ėr Lietova, ėr Žemaitėjė, lietuviu ėr žemaitiu kalbas gīvous par omžiu omžius!
Tomas Pauliuščenka
Iš ŠAVB dovanoto prof. Vytenio Rimkaus archyvo: V. Rimkaus leistas rankraštinis laikraštukas „Taiga“ (3 numeris), už kurį profesorius buvo nuteistas 25 metus kalėti lageriuose.
Profesoriaus Vytenio Rimkaus šeimos tremties istorija: dokumentai ir prisiminimai
Lietuvos istorijos puslapiuose ne vienos asmenybės likimas byloja apie ištvermę ir ryžtą išsaugoti orumą net sunkiausiomis aplinkybėmis. Tarp jų – profesoriaus Vytenio Rimkaus istorija. Šiaulių miesto garbės piliečiui, menininkui, menotyrininkui, visuomenės veikėjui kartu su šeima teko pereiti Sibiro šalčius ir represinį režimą. Jo biografija, ilgą laiką nutylėta dokumentuose, šiandien atsiveria kaip autentiškas pasakojimas apie žmogų, kuriam nebuvo lemta likti tik statistikos eilute sovietmečio archyvuose. 2025 m. spalį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos organizuotos Pirmosios prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencijos „Žodžio laisvės, tiesos ir atminties kova su propaganda ir cenzūra“ metu dr. Darius Juodis į Rimkų šeimos tremties istoriją pažvelgė remdamasis dviem susijusiais šaltiniais: archyviniais dokumentais (tremties byla Lietuvos ypatingajame archyve) ir užrašytais asmeniniais liudijimais. Šis straipsnis parengtas skaityto pranešimo pagrindu.
Dr. Darius Juodis Pirmojoje prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencijoje „Žodžio laisvės, tiesos ir atminties kova su propaganda ir cenzūra“. 2025 m. spalis. Monikos Vincevičės nuotr.
1985 m. išleistoje pažintinėje knygoje apie Šiaulius, tarp įžymiausių to meto miesto mokslininkų minimas Vytenis Rimkus1, tačiau į jo biografiją nesigilinama. O štai „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ V. Rimkaus biografija prasideda nuo 1966 m., kai jis baigė Leningrado Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institutą2. Iki tol tarsi nėra gyvenimo įvykių, išskyrus gimimą. Nors knygos išleistos sovietmečiu, bet, pasirodo, jos negalėjo nepaminėti būsimo profesoriaus, kuris sovietinei sistemai nebuvo savas, greičiau atvirkščiai. Šiuos žodžius paliudija jo gyvenimo istorija.
Sibiro tremtinys savo atkaklumu siekęs mokslo – oficialiai tuo laiku netinkama biografija, bet tikroviška. Apie tremties laiką tuo metu viešai nebuvo kalbama, bet šis gyvenimo tarpsnis buvo užfiksuotas ano meto archyviniuose dokumentuose. V. Rimkaus šeimos tremties byla dabar saugoma Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau LYA) Vidaus reikalų ministerijos (toliau VRM) dokumentų skyriuje. Pati byla, kurią sudaro 36 puslapiai ir vienas vokas su dokumentais, yra biurokratiškai „sausa“. Joje formalūs ir privalomi tokio pobūdžio
byloms dokumentai. Palyginti su kitų žmonių tremties bylomis, ši yra gana plona. Žinoma, ji neatskleidžia tremties užkulisių, kuriuos aprašė pats V. Rimkus savuose atsiminimuose. Joje nėra nuotraukų ar kitokios vaizdinės medžiagos, kurią jis paliko, išleidęs Sibire pieštų vaizdų knygą3. Kita vertus, šie du skirtingos kilmės šaltiniai (archyvinė byla ir prisiminimai) tarsi papildo vienas kitą. Tremties byla – tai formalus sovietinis liudijimas, o V. Rimkaus prisiminimai – jausminis asmens liudijimas. Juose iškyla teoriniai ir istoriniai samprotavimai4. Šį kartą labiau susitelksime į tą biurokratinį šaltinį.
Buvęs tremtinys V. Rimkus po daugelio metų prisiminė: „Tremties grėsmė buvo jaučiama visą laiką.“ Todėl per 1948 m. didžiąją tremtį jis kartu su seserimi slėpėsi namų sodelyje 5 .
Pasak jo, jei būtų buvusi ištremta šeima, tai jis su seserimi svarstė trauktis į pogrindį ar net į mišką6. 1948 metais tremtis aplenkė Rimkų šeimą. O tikroji šeimos tremties diena – 1949 m. kovo 25-oji, pasak V. Rimkaus, „buvo visiškai netikėta“7. Šeima ištremta jam parvykus trumpų atostogų iš gimnazijos8.
Tremties byloje formaliai pažymėta, kad šeimos tėvas Jaroslavas Rimkus (g. 1888) buvo kilęs iš buožių ir pats buvo buožė (rus. kulak), užsiėmęs žemės ūkiu9. Kaltinimai krypo į jo tariamą buožės ūkį. Šioje byloje apie kokį nors šeimos narių antisovietinį pasipriešinimą neužsimenama. Nors pats V. Rimkus prisiminė, kad jam mokantis gimnazijoje buvo kvietimų įsitraukti į pasipriešinimą, nes reikėjo priešintis rusams. Pakviestas jis kūrė pogrindinę organizaciją, kad padėtų tuo metu kovojantiems lietuvių partizanams. Organizacija sudaryta trejeto sistema, V. Rimkus pasirinko Paleckio
slapyvardį. Jis pats vyko į susitikimą su partizanais miško stovykloje, kur tarėsi dėl veiklos, paramos kovotojams. Šie patarė įsiterpti į komjaunimą10. Vėlesniuose prisiminimuose
V. Rimkus aprašė ir savus pogrindinės veiklos bendražygius11. Jei šios aplinkybės būtų žinomos sovietų saugumui, tai būsimam profesoriui būtų pasibaigę ne tremtimi, o įkalinimu lageryje. O šeimai būtų tekusi tremtinių dalia. V. Rimkus su jam būdingu apibendrinamu žvilgsniu apie savo dalyvavimą pasipriešinimo veikloje rašė: „Dabar atrodo, kad visa ta veikla nebuvo itin reikšminga <...> Bet drauge visa tai – istorija, parodanti pasipriešinimo kovos visuotinumą, jos formų įvairovę.“12
Iš ŠAVB dovanoto prof. Vytenio Rimkaus archyvo: V. Rimkaus piešinys. Piešta apie 1955 m., Malinovkos lageris.
Tremties byloje buvo išvardyti šeimos nariai, pasmerkti tremčiai. Be šeimos tėvo Jaroslavo, į sąrašą įrašyta (ar vardai tikslūs, atsakysime vėliau) jo žmona Adolfina (g. 1905), vaikai Irena (g. 1927), Vytenis (g. 1930), Elena (g. 1932), Vaidovutis (g. 1940), Albina (g. 1942), Alfonsas (g. 1946). Pažymėta, kad jie gyveno Bogdaniškių kaime, Padubysio valsčiuje ir nepriklausė kolūkiui13.
Ūkio aprašyme suskaičiuota, kad šeima turėjo 9,50 ha žemės, iš jų šienaujamų pievų 4 ha (iki sovietinės žemės reformos turėjo 32 ha žemės). Taip pat turėjo du arklius, tris karves. Taip pat pažymėta, kad anksčiau jie turėjo samdinį (rus. batraka), tiek nuolatinį, tiek sezoninių samdinių. Sovietų valstybė ūkiui buvo skyrusi 8 828 rublių mokesčių, kuriuos šeima sumokėjo14.
Kitame dokumente rašyta, kad šeimoje nėra asmenų, išrinktų deputatais, nėra tarnaujančių sovietų armijoje ir raudonųjų partizanų būriuose, taip pat nėra apdovanotų vyriausybiniais apdovanojimais15. Tai reiškė, kad nebuvo jokių lengvinančių aplinkybių.
LSSR MGB 2 N valdybos16 darbuotojo pasirašytoje išvadoje, kuriai, aišku, pritarė aukštesnė vadovybė, teigta, kad byla suformuluota teisingai, neturint lengvinančių aplinkybių.
O nutartis – ištremti17. Tai formaliai įvyko dvi savaitės iki tremties datos. Tokios išvados paprastai buvo rašomos ant aiškaus jau parengto blanko. Tai buvo tik formalumai.
Byloje yra lapelis, liudijantis Rimkų šeimos perdavimą ešelonui į Sibirą. Kovo 25 d. šeima pristatyta į geležinkelio stotį Gubernijoje18. Byloje minima, kad šeima ešelonu nr. 97366 nuvežta į Alzamajų Irkutsko srityje19. V. Rimkus net po daugelio metų prisiminė: „Dvisavaitinis traukinio dundėjimas ir kratymas peraugo į kažkokią kasdienybės būseną.“20
Ištrėmus šeimą sovietų saugumo darbuotojai toliau nagrinėjo biurokratines klaidas, nieko nebereiškusias patiems tremtiniams. Išvadoje atkreiptas dėmesys, kad dokumentuose buvo iškreipti tremtinių vardai: vietoj Jaroslavas turėjo būti Jaroslav, Adolfinija – Apolonija, Al-
Iš ŠAVB dovanoto prof. Vytenio Rimkaus archyvo: V. Rimkaus leisto rankraštinio laikraštuko „Taiga“ ranka pieštas 3 numerio viršelis.
bina – Elžbieta, Vaidovutis – Vaidevutis, Alfonsas – Alfoncas21. Lingvistinių saugumiečių žinių plačiau nenagrinėsime. Bet vardus jie painiojo ir toliau. Ne kartą Vytenis virsdavo Vytautu. Rimkų šeimos tremties nutikimus aprašė pats Vytenis, to byloje nerasime. Byloje nėra plačiau aprašomas vėlesnis V. Rimkaus teistumas, tai paminima tik kaip faktas kitų įvykių kontekste. Nėra rašoma apie per kratą paimtą leidinėlį „Taiga“ ir kt. Už jį V. Rimkus su Juozu Balčiūnu buvo nuteisti aukščiausiąja bausme, vėliau ji pakeista 25 metų įkalinimu lageryje22. Iš įkalinimo vietos V. Rimkus paleistas 1956 m., pasikeitus politinei situacijai.
Kaip ir daugelis tremtinių, Rimkai norėjo grįžti į tėvynę. Pasak V. Rimkaus, „Sibire Lietuva buvo nuolatinė ir pagrindinė svajonė.“23
Pagal tremties byloje esantį dokumentą
1958 m. liepos 16 d. V. Rimkus išvyko iš Veselio (Veselyj) kaimo, remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. kovo 12 d. nutarimu24. Kai kurie
Rimkų šeimos nariai išvyko į Lietuvą kitu laiku. Bet tai nereiškė, kad šeima buvo laukiama tėvynėje.
1980 m. Ona Rimkutė siekė būti reabilituota, nes anot jos, „nebuvo pagrindo spec. evakuavimui“25 (t. y. tremčiai). LSSR vidaus reikalų ministerijos (rusiška santrumpa MVD) darbuotojai tikrino bylą. Milicijos darbuotojas apklausė bent du liudininkus. Vienas iš jų pasakojo, kad 1927 m. J. Rimkus nusipirko žemės iš pono Piskorskio, įsigijo gyvulių, padargų ir t. t.26 Kita liudininkė teigė dirbusi lauko tarnaite pas J. Rimkų, ten tarnavusi 1928 m., dar aptarė patį ūkį, kas jame buvo ir t. t.27 Liudininkų paaiškinimuose nebuvo kokių nors akivaizdžių kaltinimų. Bet LSSR VRM padarė išvadą, kad J. Rimkus turėjo 33 ha žemės „buožinį“ ūkį, nuolat naudojo samdomą darbo jėgą. Todėl į O. Rimkutės prašymą atsakė neigiamai28. Šeima reabilituota tik 1989 metais. Likusiems gyviems šeimos nariams pranešta, kad Rimkai, ištremti iš Pikeliškių kaimo į Alzamajaus rajoną iki 1956 07 21, remiantis LTSR Ministrų Tarybos 1988 09 20 nutarimu, reabilituoti29. Tai jau įvyko iš esmės keičiantis politinei sistemai. 1958 m. Rimkų šeima grįžo į Lietuvą ir platesnio tolesnių įvykių aprašymo tremties byloje nerasime. Bet viską papildo kiti dokumentai. Iš sovietų saugumo bylų sužinome, kad paleistas iš lagerio V. Rimkus išliko KGB akiratyje. Vytautas (taip įrašyta dokumente) Rimkus (g. 1930) buvo agentūriškai tiriamas30. Toks dokumentas išliko tremties byloje, nes prašyta pažymos iš tos pačios bylos.
Grįžęs iš tremties į Lietuvą V. Rimkus pakliuvo į vietinio KGB skyriaus akiratį. 1958–1981 m. bent penkis kartus tremties byla peržiūrėta sovietų saugumo darbuotojų dėl įvairių pažymų sudarymo. Tris kartus ją peržiūrėjo KGB Šiaulių miesto skyriaus darbuotojai31.
Pagal išlikusius dokumentus, išeina, kad 1959 m. sausio mėn. „į tyrimą“ (rus. razrabotku) įtrauktas Vytautas (taip dokumente) Rimkus (g. 1930), kuris, anot KGB, 1956 m. paleistas iš lagerio tęsė antisovietinę veiklą. Anot sovietų saugumo agentų „Vasiljev“ ir „Beržas“, nustatyta, kad V. Rimkus toliau rašo antisovietinius kūrinius, juos platina siaurame rate, taip pat „brandina ketinimus“ karo atveju. Pagal priemonę PK (pašto kontrolę) ir agentūros duomenis, „spec. perkeltieji“ (t. y. buvę tremtiniai) iš Irkutsko susirenka į nelegalius susirinkimus, o iniciatoriai buvo kunigas
Bitvinskas ir V. Rimkus32. Sudėtinga be įsigilinimo į bylos medžiagą pasakyti, kiek sovietų saugumo agentūra savo pranešimuose atspindėjo tikrovę, o kiek perdėjo faktus. V. Rimkus buvo linkęs manyti: „Saugumo informatorių, be abejonės, būta, bet didesnė jų dalis, atrodo, neskųsdavo ir net pagirdavo sekamuosius“33.
Bet Vytenis Rimkus KGB akiratyje jau būtų kito straipsnio tema.
1 Stasys Bulzgis, Šiauliai. Mažasis vadovas, Vilnius, 1985, p. 27.
2 Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 3, Vilnius, 1987, p. 551.
3 Vytenis Rimkus, Sibiro vaizdai ir žmonės, Šiauliai, 2010.
4 Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės. Sud. Vladas Vertelis, Šiauliai, 2024, p. 43.
5 Ten pat, p. 37.
6 Vytenis Rimkus, Epochų sandūros. Mano takai takeliai, Šiauliai, 2007, p. 83.
7 Ten pat, p. 38.
8 Ten pat, p. 83.
9 Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. V-5, ap. 1, b. 17650/5.
10 Vytenis Rimkus, Epochų sandūros. Mano takai takeliai, Šiauliai, 2007, p. 79–82.
11 Ten pat, p. 83–84.
12 Ten pat, p. 84.
13 LYA, f. V-5, ap. 1, b. 17650/5.
14 J. Rimkaus ūkio charakteristika, LYA, f. V-5, ap. 1, b. 17650/5, l. 2–3.
15 MGB Šiaulių apskrities 1949 02 25 pažymos, ten pat, l. 4-5.
16 Ši valdyba konkrečiai kovojo prieš antisovietinį pasipriešinimą, bet buvo įtraukiama ir į tremties organizavimą.
17 LSSR MGB 2 N valdybos operatyvinio įgaliotinio j. ltn. Žadanovskij 1949 03 09 pasirašyta išvada, LYA, f. V-5, ap. 1, b. 17650/5, l. 7.
18 MGB pažyma, ten pat, l. 9.
19 LSSR MGB A skyriaus viršininko P. Grišino 1949 09 06 pasirašyta pažyma, ten pat, l. 12.
20 Vytenis Rimkus, Epochų sandūros. Mano takai takeliai, Šiauliai, 2007, p. 87.
21 LSSR MGB 2N valdybos vyresniojo operatyvinio įgaliotinio majoro Deviatnikovo 1949 08 19 pasirašyta išvada, LYA, f. V-5, ap. 1, b. 17650/5, l. 11.
22 Vytenis Rimkus, Epochų sandūros. Mano takai takeliai, Šiauliai, 2007, p. 103–104.
23 Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės Sud. V. Vertelis, Šiauliai, 2024, p. 49.
24 Pranešimas apie išvykimą, LYA, f. V-5, ap. 1, b. 17650/5, l. 20.
25 Onos Rimkutės 1980 08 29 skundas LSSR prokurorui, ten pat, l. 25.
26 Česlovo Vaitkevičiaus 1980 11 30 paaiškinimas, ten pat, l. 26.
27 Antaninos Tamutienės 1980 11 30 paaiškinimas, ten pat, l. 27.
28 LSSR VRM 1980 m. nutarimas pagal archyvinę bylą, ten pat, l. 33.
29 LSSR VRM 1989 03 03 pažyma, ten pat, l. 35.
30 KGB ypatingo skyriaus viršininko Irkutsko srities garnizonui plk. N. Zenkin 1957 12 27 raštas LSSR MVD 1 spec. skyriaus viršininkui, ten pat, l. 14.
31 LYA, V-5, ap. 1, b. 17650/5, l. 1.
32 KGB įgaliotinio Šiaulių miestui pavaduotojo 1959 09 05 pažyma apie darbo pagal buržuazinių nacionalistų liniją padėtį, LYA, f. K-41, ap. 1, b. 559, p. 135.
33 Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės. Sud. V. Vertelis, Šiauliai, 2024, p. 53.
Dr. Darius Juodis
Daugkartinis tarpukario Lietuvos bokso čempionas Juozas Vinča. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr.
Šiaulių
sporto pradžia: nuo skurdžių salių iki olimpinių arenų
1918 m. atkurtoje Lietuvoje valstybės pamatus stiprino ne tik naujai kuriamos institucijos ar kultūra, svarbų vaidmenį atliko ir sportas – jis ugdė visuomenės savimonę, telkė bendruomenes ir garsino šalį pasaulyje. Vakarų Europoje fizinio auklėjimo tradicijos brendo šimtmečius, o Lietuvai šį kelią teko nueiti daug sparčiau.
Šiauliuose pirmieji sporto žingsniai buvo sunkūs. Miestas dar gyveno karo palikimo šešėlyje, trūko patalpų, inventoriaus ir patirties. Nepaisydami šių sunkumų, entuziastai ėmė kurti pirmąsias sporto organizacijas, steigti būrelius, rengti varžybas.
Dviratininkų debiutas olimpinėse žaidynėse
Tarpukariu sporto centru laikytas Kaunas. Vis dėlto tarp pirmųjų Lietuvos olimpiečių
Paryžiuje 1924-aisiais buvo ir Šiauliuose gimęs dviratininkas Isakas Anolikas (1903–1943) –
žydų sporto sąjungos „Makabi“ Kauno
skyriaus narys. Olimpinėse dviračių varžybose šaliai atstovavo ir Juozas Vilpišauskas (1899–apie 1987), Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus narys.
Starto dieną tarp 71 dalyvio mūsiškiai išsiskyrė kuklia apranga – vilkėjo plonas megztines be kišenėlių. Jie neturėjo atsarginių padangų ir netgi maisto. I. Anolikas apgailestavo, kad į trasą nepasiėmė net bandelės.
Deja, varžybos I. Anolikui susiklostė nesėkmingai: akmenys pradūrė padangas ir sportininkas buvo priverstas pasitraukti iš trasos. 188 km lenktynių jis nebaigė, o į Paryžių grįžo tik vakare – padedamas nepažįstamo prancūzo, nupirkusio jam traukinio bilietą. J. Vilpišauskas griuvo įveikęs apie 100 km ir dėl traumos lenktynių nebetęsė.
Dar vieno išbandymo būta jau po varžybų: iš Kauno pranešta, kad pinigai kelionės bilietams į Lietuvą dar tik renkami. Sportininkai svarstė vykti namo dviračiais, bet galiausiai pasiskolino lėšų iš Lietuvos atstovybės Prancūzijoje. Nepaisydamas visų šių išbandymų, I. Anolikas tapo pirmuoju Lietuvos atstovu, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse – po ketverių metų jis vėl atstovavo Lietuvai Amsterdame.
Lietuvos sportininkų debiutas 1924-ųjų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje buvo istorinis. Nors rezultatai nuvylė, valstybė tapo pripažinta Tarptautinio olimpinio komiteto nare. Pasak istorikės Daivos Majauskienės, pats dalyvavimas turėjo didžiulę simbolinę reikšmę.
Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) Šiaulių skyriaus futbolo komanda. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr. LFLS ženklelis. Lietuvos aviacijos muziejus, inv. nr. LAM PY 166.
Pirmieji Šiaulių sportininkų medaliai Lietuvos čempionatuose
1925 metai tapo lūžio tašku Šiaulių sporto istorijoje – būtent tada miesto sportininkai pirmą kartą parsivežė Lietuvos čempionatų medalius. Juos iškovojo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) sunkiaatlečiai: A. Duonelaitis pelnė bronzos, V. Jarošas – sidabro, o Fabijonas Kavaliauskas – aukso medalį. Įdomu tai, kad čempionas buvo ne tik profesionalus sportininkas, bet ir cukrainės-kepyklos (Vilniaus g. 170, Šiauliuose) savininkas. Lietuvos čempionate prizininkais tapo ir šiaulietis dviratininkas Jonas Važys (1900–1977), miesto futbolo bei krepšinio komandos.
Sensacija – provincija nugalėjo Kauną
Sunkiosios atletikos pradžia Šiauliuose sietina su Petru Rimu. 1923 m. vos šešiolikos jis subūrė darbininkų būrelį savo darbovietėje –žemės ūkio kooperatyvų sąjungoje „Gamintojas“. Patalpos buvo menkos – tik apleistas kambarys. Inventoriaus beveik nebuvo, todėl štangas teko gamintis iš karo griuvėsiuose rastų metalo gabalų. Treniruotės vyko su keliomis senomis bokso pirštinėmis ir menka literatūra. Šio sporto būrelio, pavadinto „Darbas“, pirmieji treneriai buvo pats P. Rimas ir Česlovas Vinča. Čia treniravosi ir būsimasis garsus atletas Juozas Vinča (1905–1990).
Sunkiaatlečiai, kaip minėta, 1925-ųjų pirmenybėse laimėję po vieną visų spalvų medalį, dar labiau visus nustebino po metų: nedažnai nutikdavo, kad provincijos atstovai vis dėlto sugebėdavo pranokti neabejotinais favoritais laikytus kauniečius, o žiniasklaida pateikdavo tai kaip didžiulę sensaciją. Laikraštis „Sportas“ rašė: „Lietuvos sporto istorijoje
tai yra pirmas atsitikimas, kad provincija laimi
Lietuvos pirmenybes, kurios visada, visose sporto šakose, priklausė Kaunui. Šiaulių miestui tas sudaro didelės garbės ir rodo, kad rimtas, atsidėjęs darbas nelieka be gerų pasekmių“ (Sportas, 1926, nr. 34, p. 336).
Tąkart Šiaulių atletai, pasiekę ir 15 naujų
Lietuvos rekordų, respublikos 1926 m. sunkumų kilnojimo pirmenybėse pranoko kauniečius 12:11. Nugalėtojų komandą sudarė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) ir LDS Šiaulių skyrių nariai.
Dviračių sporto iššūkiai
Tuo metu dviratininkas J. Važys garsėjo ne tik kaip pajėgus atletas, bet ir kaip sporto organizatorius, kuris 1926 m. buvo vienas iš LDS Šiaulių skyriaus steigėjų. Kaip pats J. Važys prisiminė, treniruočių sąlygos buvo itin kuklios: „Mes, dviratininkai, treniruodavomės paprastais dviračiais, o lenktyninius, kurie taip brangūs buvo [kainavo 325 Lt – aut.], tausojome. Naudojomės jais tik varžybų metu <...>. Plentas Joniškis–Šiauliai (šioje trasoje dažniausiai lenktyniavome) buvo klotas stambia skalda ir duobėtas, o per miestą važiuojant dviratininkus šokdino netašytų akmenų grindinys“ (Raudonoji vėliava, 1972, kovo 3, p. 3). Suprantama, sportininkai negalėjo kokybiškai pasiruošti varžyboms, jau vien dėl to, kad geriausią įrangą naudodavo tik starto dieną.
Futbolas turgaus aikštėje
Šiaulių futbolininkams labiausiai trūko aikščių. Nors LFLS komanda jau buvo tarp Lietuvos čempionato prizininkų, klubas negalėjo tinkamai plėstis neturėdamas savo stadiono.
Apie tai 1926 m. rašė „Šiaulių naujienos“, tikėtasi, kad savivaldos atstovai pagaliau suteiks tinkamą vietą sportui.
Iki tol rungtynės vykdavo Arklių turgaus aikštėje, dabartinėje Žalgirio gatvėje. Vaizdas ten buvo slogus: tris dienas per savaitę čia šurmuliuodavo turgus, aplink kapstėsi vištos, netoliese stovėjo skerdykla. Neatsitiktinai vienas treniruotėje susižeidęs futbolininkas vos nemirė užsikrėtęs „arklių ligos bacila“ [bakterija Burkholderia mallei – aut.] (Sportas, 1926, nr. 44, p. 454). Aikštė buvo ir nelygi – vienas jos galas žemiau kito, o tai trukdė žaisti.
Situacija pasikeitė tik 1926 m., kai atidaryta „Makabi“ aikštė dabartinėje „Baltik vairas“ teritorijoje. Čia persikėlė visos svarbiausios miesto rungtynės. 1930 m. šiame stadione vietos sportininkai pirmą kartą susitiko su varžovais iš užsienio – Vienos „Hakoah“ futbolininkais, rungtynės baigėsi pralaimėjimu 0:7.
Šis medine tvora aptvertas aikštynas ilgą laiką buvo geriausia futbolo vieta Šiauliuose –jame vyko tiek miesto pirmenybės, tiek Lietuvos lygos ir tarptautinės varžybos.
Juozas Vinča – Lietuvos sporto legenda
Kuklios sąlygos nesutrukdė iškilti garsiausiam to meto Lietuvos atletui – šiauliečiui Juozui Vinčai. Jis išpopuliarino boksą šalyje ir tapo pirmuoju profesionaliu Lietuvos sportininku. Jo sporto kelias iš provincijos vedė į Kauną, Paryžių, Grenoblį, Amsterdamą, JAV, kur kelerius metus rungtyniavo profesionaliai, taip pat į Klaipėdą, Taliną ir Rygą. Po 1950-ųjų jis įsikūrė JAV, nešdamas žinią apie Lietuvą pasauliui.
Karjeros pradžioje J. Vinča derino sunkumų kilnojimą ir boksą. 1926 m. jis iškovojo me-
dalius abiejose sporto šakose – respublikinėse pirmenybėse tapo bokso čempionu ir pelnė bronzą sunkiojoje atletikoje. Tarnyba kariuomenėje, kurią derino su sportu, taip pat pelnė jam pagarbą.
1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse J. Vinča laimėjo pirmąją dvikovą, antrąją pralaimėjo ir pasidalijo 5–8 vietas – tai buvo geriausias lietuvių rezultatas tarpukariu. Lietuvoje neturėjęs lygiaverčių varžovų, jis pranoko ir kaimyninių regionų boksininkus, tapo stipriausiu Baltijos bei Prūsijos kraštuose. Keturis kartus – 1926, 1927, 1928 ir 1934 m. –iškovojo Lietuvos čempiono titulą.
Palikimas, kuris įkvepia šiandien Tarpukario Šiaulių sporto istorija yra atkaklumo, kūrybiškumo ir ryžto pavyzdys. Nors anuomet trūko aikščių, inventoriaus ir patirties, vietos sportininkai sugebėjo pasiekti reikšmingų pergalių, garsinti ne tik savo miestą, bet ir visą Lietuvą tarptautinėje arenoje. Jų atminimas gyvas iki šiol: Vinkšnėnuose (Šiaulių r.)
J. Vinčos vardu pavadinta gatvė; Kaune, Laisvės alėjos ir Krėvos gatvės kampe, yra įrengtas atminimo akmuo, skirtas I. Anolikui. Sportininkų ir jų pergalių atminimui organizuojami pėsčiųjų ir dviračių žygiai, rengiamos įvairios šventės ir edukacinės iniciatyvos.
Literatūra ir šaltiniai
B. Naudžiūnas, Senoji stipruolių karta, Raudonoji vėliava, 1972, kovo 3. Šiauliškis, Sportas provincijoj. Sporto aikščių klausimas Šiauliuose, Sportas, 1926, nr. 44. Šiaulių atletų laimėjimas Kaune, Sportas, 1926, nr. 34, p. 336.
Arūnas Petraitis, Sigita Vaitkaitytė
Dailininko Gerardo Bagdonavičiaus autoekslibrisai. Kairėje – „1625–1925 m.“, 1925, cinkografija. Dešinėje – „Ex libris Gerardo Bagdonavičiaus“, 1925, cinkografija.
Lietuviškam ekslibrisui Šiauliuose –
100 metų!
Šiais metais Šiauliuose minimas svarbus kultūrinis jubiliejus – sukanka šimtas metų, kai mieste prasidėjo lietuviško ekslibriso, arba knygos ženklo, istorija. Šios meno srities ištakos siejamos su žymaus šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) kūryba. Būtent jis 1925 metais sukūrė pirmąjį savo autoekslibrisą, tapusį ne tik asmeniniu kūrybos simboliu, bet ir visos lietuviškos ekslibriso tradicijos pradžia Šiauliuose. Per daugiau nei šešis kūrybos dešimtmečius G. Bagdonavičius išplėtojo ekslibriso meną iki savito, atpažįstamo stiliaus, o jo darbai tapo neatsiejama Šiaulių kultūrinio paveldo dalimi.
Viena ryškiausių dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūrybos sričių – ekslibrisas. 1924 m. paskatintas tuo metu Šiauliuose gyvenusio advokato Viktoro Cimkausko (1896–1944), jis
nuo 1925 m. daugiau kaip 60 metų kūrė ekslibrisus įvairiems asmenims ir organizacijoms, knygų ir bibliotekų savininkams.
Pirmąjį istorinį Šiaulių kultūrai knygos ženklą „Ex libris. Gerardas Bagdonavičius“ (su dažų tūbele ir teptuku) dailininkas sau sukūrė prieš šimtą metų – 1925-aisiais.
Šis G. Bagdonavičiaus knygos ženklas vaizduoja dailininko įrankius ir medžiagą: dažų tūbelę, teptuką ir popieriaus lakštus. Tamsiame keturkampio fone – dažų tūbelė, perverta teptuku, padėta ant kelių popieriaus lapų. Kompozicijos viršuje užrašas: „Ex libris“, apačioje –„Gerardo / Bagdona / vičiaus / G. B. / 1925.
Būtent nuo šio G. Bagdonavičiaus ekslibriso sukūrimo prasideda lietuviško ekslibriso istorija Šiauliuose. Taigi su šio dailininko vardu siejamas ekslibriso meno Šiauliuose atsiradimas ir šiemet šios mažosios grafikos gerbėjai mini lietuviško knygos ženklo gyvavimo Šiauliuose šimtmetį.
V. Cimkauskas apie šio dailininko ekslibrisų kūrybą 1937 m. rašė: „Skaičiaus atžvilgiu ex-librisų gaminimo srityje pirmoje vietoje stovi dailininkas šiaulietis Gerardas Bagdonavičius. 1924 m. man teko jį supažindinti su manąja ex-librisų kolekcija. Jis labai susidomėjo šiuo reikalu ir per kelerius metus padarė 25 knygos ženklus“ (XXVII knygos mėgėjų metraštis, t. II, 1937, p. 39).
Gerardas Bagdonavičius – pirmasis Lietuvos dailininkas, kūręs knygos ženklus – autoekslibrisus. Jis turėjo didelę ir gausią asmeninę biblioteką ir jos knygas žymėjo savo sukurtais ekslibrisais ir knygos antspaudais.
Turėdamas gausią biblioteką, pirmuosius ekslibrisus sukūrė sau. Po sėkmingų bandymų, pripažinimo, rimtai atsidėjo šiai kūrybos sričiai. Didelę reikšmę dailininkas teikė simboliams, įvairiems ženklams. Pavyzdžiui, 1925 ir 1926 m. jo autoekslibrisuose naudojami populiarūs
dailininko profesijos simboliai: teptukai, dažai, antikinės skulptūros, knygos, pelėdos ir kt.
G. Bagdonavičiaus žavėjimasis ekslibrisu greitai peraugo į aktyvų sistemingą darbą. Imtis šio žanro menininką paskatino kultūrinė veikla. Didelis domėjimasis kultūros, dailės istorija išugdė kolekcininko jausmą. Dailininkas uoliai rinko įvairias knygas, meno kūrinius. G. Bagdonavičius savo gausios meno, istorijos ir grožinės literatūros asmeninės bibliotekos knygas žymėjo autoekslibrisais, penkių eilučių neapibrėžtu spaudu-užrašu įvairaus dydžio šriftais: „GERARDAS / BAGDONAVIČIUS / ŠIAULIAI / „Aušros“ alėja 84 Nr. / LIETUVA – LITHUANIA“ ir kitais savadarbiais knygos antspaudais ir įrašais. Kai kurias knygas G. Bagdonavičius žymėjo ir įrašais, pavyzdžiui, „B.G. 3.IX.1936“, matyt, taip pažymėdavo šio leidinio įsigijimo datą.
Antspaudas G. Bagdonavičiaus asmeninėje knygoje: Moden – Almanach: Modenbilder aus vier Jahrhunderten 1500–1900 / [W. Bruhn]. – Köln: Haus Neuerburg.
G. Bagdonavičius sukūrė apie 14 autoekslibrisų, daug jų eskizų. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centro rinkinyje yra 11, o Šiaulių „Aušros“ muziejuje – 14 G. Bagdonavičiaus autoekslibrisų, nemažai jų eskizų.
Aktorius ir ekslibrisų kolekcininkas Stasys Pilka (1896–1976) straipsnyje „Naujasis lie-
tuviškas ex-libris“ (Aidai, 1947, nr. 6, p. 262) pristatydamas naujojo lietuviško knygų ženklų gamybą ir kūrybą Lietuvoje rašo: „Bet tuo pat metu Šiaulių mieste begyvendamas dailininkas
G. Bagdonavičius bene uoliausiai iš visų ėmėsi tęsti ex libris’o tradiciją, skiepydamas ją savo miesto, o kiek vėliau ir platesniųjų Lietuvos knygos mylėtojų tarpe. Bagdonavičius buvo ne tik pats produktyviausias ex libris’ų piešėjas, bet jis pirmas su savo knygos ženklais ryžtasi rodytis ir tarptautinėse parodose (JAV, Čekoslovakijoje).“
Pasinėręs į knygos ženklų kūrybą, G. Bagdonavičius beveik per 60 metų iš viso sukūrė apie 200 ekslibrisų, daugybę jų eskizų. Tai unikalus ir istorinis faktas, atskleidžiantis dailininko prieraišumą šiai mažosios grafikos sričiai.
G. Bagdonavičius padėjo dailės pagrindus lietuviškam knygos ženklui Lietuvoje ir Šiauliuose. Jo ekslibrisai yra unikalūs ir saviti. Galima kalbėti apie šio dailininko savitą ir nepakartojamą stilių ir manierą, grafinį atlikimą, kompozicijos ir siužeto dermę.
Nemaža dalis dailininko knygos ženklų ir jų eskizų skirta Šiauliams ir šiauliečiams. G. Bagdonavičius sukūrė gausiausią ekslibrisų ir kitų dailės kūrinių kolekciją miestui ir jo žmonėms. Jo kūriniuose vaizduojama Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, jos architektūrinės detalės, vandentiekio bokštas, senosios miesto gatvės ir aikštės, kultūros ir istorijos paminklai. Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kituose Lietuvos muziejuose ir galerijose, privačiuose rinkiniuose saugomi G. Bagdonavičiaus įvairiu laiku sukurti ekslibrisai, jų eskizai ir projektai, skirti miesto kultūros ir visuomenės veikėjams, šiauliečiams: J. Adomaičiui, S. Bagdonavičienei, P. Bugailiškiui, E. Buivydaitei-Prėskienienei, S. Bulzgiui,
E. Cicėnui, V. Kavaliauskienei, S. Kunčinui, L. Peleckiui-Kaktavičiui, J. Nekrašiui, L. Petkevičienei, S. Petkevičiui, A. Petrauskui, J. Petruliui, B. Prėskieniui, K. Reisonui, V. Rimkui, S. Sondeckiui, A. Stakėnui, V. Vaitekūnui, A. Vasaitytei, G. Venclauskaitei ir kitiems. Ši svarbi ekslibrisų kolekcijos dalis, atskleidžianti didžiulį G. Bagdonavičiaus darbštumą ir originalumą, jo prieraišumą Šiauliams, yra reikšmingas kultūrinis palikimas ir vertinga ikonografinė medžiaga Lietuvos istorijai ir kultūrai.
G. Bagdonavičiaus dėka Šiauliai tapo Lietuvos ekslibrisų traukos centru, kuris šiais laikais šalyje tampa vis svarbesnis populiarinant ir tyrinėjant lietuviškąjį knygos ženklą.
Prie šios veiklos prisideda Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centras, prie šios bibliotekos įsteigtas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, miesto dailininkai ir kolekcininkai.
G. Bagdonavičius praturtino lietuvišką knygos ženklą naujais ir įdomiais kūriniais bei grafikos išraiškos priemonėmis. G. Bagdonavičiaus knygos ženklai kartu su P. Galaunės, M. Dobužinskio, M. Bulakos, V. K. Jonyno ir kitų Lietuvos dailininkų darbais sudaro XX a. lietuviškų ekslibrisų klasikos fondą. Didžioji dalis dailininko ekslibrisų saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centre, privačiuose rinkiniuose.
Literatūra ir šaltiniai
1. V. Cimkauskas, Naujasis lietuviškas knygos ženklas, XXVII knygos mėgėjų metraštis, t. II, Kaunas, 1937.
2. S. Pilka, Naujasis lietuviškas ex-libris, Aidai, 1947, nr. 6.
Jonas Nekrašius
Justas Jasėnas: „Menas turėtų būti tiltu tarp skirtingų kalbų, kultūrų, tikybų.“ Monikos Vapšytės nuotr.
Ekslibrisai, Čiurlionis ir bendrystė
Kunigas Justas Jasėnas – gerai pažįstamas ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip poetas bei kultūros žmogus. Jo kasdienybė glaudžiai susijusi su literatūra, menu ir žmonėmis, kurių kūryba palieka ryškų pėdsaką mūsų kultūrinėje atmintyje. Sukauptais kultūros lobiais jis nesipuikuoja – priešingai, noriai jais dalijasi su kitais. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai J. Jasėnas padovanojo ypatingą dovaną – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirtą Adolfo Vaičaičio ekslibrisų rinkinį. Ši dovana yra ne tik vertingas kultūros paveldas, bet ir simbolinis tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi, asmeninę kolekciją – su bendruomenės atmintimi. Kalbėdamas apie šį rinkinį, M. K. Čiurlionio kūrybos reikšmę, ekslibrisų pasaulio žavesį bei dailininkų palikimą, kunigas kviečia meną matyti kaip galimybę dalintis, augti ir stiprinti bendrystę.
Kaip M. K. Čiurlioniui skirtas Adolfo Vaičaičio kūrinių rinkinys atsidūrė jūsų rankose?
Kokia jo istorija?
Prastokai matau, bet turiu gerą uoslę.
Pajuntu, o kartais suprantu, kur, kada ir ko geriausia ieškoti (juokiasi). To rinkinio gimimo ir gyvavimo priešistorės nežinau. Netikėtai jį
užtikau Vilniuje 2021 m. lapkričio 25 d. ir tuojau įsigijau. Turėjau puikią progą pasidomėti A. Vaičaičio gyvenimo ir kūrybos keliu. Varčiau rinkinį, gėrėjausi, grožėjausi, žiūrėjau, gal ir įsižiūrėjau. Ekslibrisai kurti pažymint M. K. Čiurlionio gimimo 120-ies metų jubiliejų, taigi šiam rinkiniui jau 30 metų. Be to, šiais metais dailininko A. Vaičaičio 110-osios gimimo ir 10-osios mirties metinės. Esame apgaubti datų, tad prasminga į kūrėjus, jų darbus dar sykį pažvelgti (gal ir kitu, kitokiu žiūros kampu), prisiminti, kalbėtis, rasti bendrumo, glaustis prie prigimtinės kultūros ištakų. Dar kartą įsitikinti, kokie turtingi, kaip praturtinti ir nuolat kūrybos ugnies skaistinami esame.
Kodėl šį rinkinį nusprendėte padovanoti mūsų bibliotekai? Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu išsaugoti tokius albumus ir perduoti juos bendruomenėms, bibliotekoms?
Kad ir kaip būčiau norėjęs ar išsisukinėjęs, neturėjau kitos pasirinkimo galimybės. Su tuo rinkiniu rankose grįžęs į Panevėžį dienoraštyje tuojau užsirašiau ir pasižymėjau trimis šauktukais (vadinasi, būtina skubiai įvykdyti): „Dovanosiu Šiaulių bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui (per dail. Lolitą Brazą).“
Šiuo atveju turėjau dar ir asmeninių prielankumo bibliotekininkams, dailininkams ir jų daromiems dideliems darbams motyvų. Gerardas Bagdonavičius sukūrė ekslibrisą, o vėliau
kūrė ir viršelius, apipavidalino mano gentainio monsinjoro Kazimiero Jasėno tritomę „Visuotinę meno istoriją“. Pažinojau a. a. Vytenį Rimkų, bičiuliaujamės su lituaniste Branguole Šimkūniene. Tik dėl jos atvykęs į vieną renginį Kupiškio rajone, vėliau atradau Jadvygos Gabriūnaitės eilėraščius. Norėjau plačiau susipažinti, paskaityti daugiau eilėraščių, tad Šiaulių
bibliotekininkai surinko krūvon daugelio metų po įvairius leidinius pabirusius J. Gabriūnaitės posmus. Kilo mintis išleisti tuos eilėraščius. Skaitydamas atradau, kad dailininkė Lolita Braza Jadvygai yra sukūrusi ekslibrisą. Vėl reikėjo ieškoti būdų susipažinti, susitikti, klausti, klausinėti. Susidraugavome. Buvau jos parodos atidaryme Daujėnuose, vėliau lankiausi bibliotekoje, pamačiau, kur ir kaip dirbama, kur viskas saugoma. Patikėjau, įsitikinau, panorau tiesiog pasidalinti tuo, ką turiu, kas, mano nuomone, verta saugojimo.
Asmeniškai man nesinori tų kultūros artefaktų turėti tik sau, puikuotis, maivytis. Vis norisi padovanoti, pasidalinti, pasakyti, kad ir kiti galėtų praturtėti, kad turėtų malonių pažinimo akimirkų, tyrinėtų, rašytų knygas, rengtų parodas, nes turi didesnes galimybes ir šiam darbui reikalingas profesines kompetencijas. Visa tai yra mūsų gyvento / gyvenamo laiko liudijimas. Gal tą laiką po kelių šimtmečių kas tyrinės, gal bus įdomu, turės kuo remtis, palyginti, labiau supras. Daiktai, reiškiniai ir žmonės, mano nuomone, turi būti jiems skirtoje vietoje arba grįžti ten, kur kadaise kilo.
Ką, jūsų manymu, Adolfas Vaičaitis norėjo pasakyti šiais darbais apie M. K. Čiurlionį?
Jis Melburne buvo M. K. Čiurlionio klubo vadovas. Ten tas vardas, arba susibūrimas po
M. K. Čiurlioniui skirtas Adolfo Vaičaičio kūrinių rinkinys. ŠAVB archyvo nuotr.
šiuo vardu, reiškia ir tautinę tapatybę, išpažįstamas, puoselėjamas vertybes. Manau, kad buvo gerai susipažinęs su Genijaus gyvenimu ir kūryba. Gyvenant toli nuo Lietuvos, Australijoje, Čiurlionis buvo lyg laidas, jungiąs žmogų su prigimtine jo vieta. Lyg koks garantas, padėjęs nesutrikti, nesusimaišyti ir ištirpti, nepasiklysti kitose kultūrose, bet likti savimi – kaip pačios žemės ir dangaus duota. Man regis, svarbią įtaką turėjo ir gimtosios žemės ilgesys, kai esi toli, negali bet kada užsinorėjęs grįžti, tada žiūri į Čiurlionio darbus, matai savo žemę, supranti, kad esi jos vaikas, pasitikrini, kaip augai ir kiek užaugai. Supranti, kad visa kūryba, bandymai, idėjos užgimė ir ateina iš ten, iš Lietuvos kalvų, miškų, vandens ir oro, mistikos, tikėjimo, laukimo, kad išsipildytų, taptų... Tai lyg koks grįžimas prie amžinos versmės ištakų.
Koks jūsų santykis su M. K. Čiurlionio kūryba – kaip dvasininko, kaip poeto, kaip kultūros žmogaus?
Niekas man nieko nesakė ir neįsakė. Pats taip sugalvojau paminėti M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Tiesa, pradinėse klasėse mokytoja poilsio valandėlėmis uždėdavo plokštelių, mes išsitiesdavome ant žalio kilimo klasės gale ir klausydavomės simfoninių poemų „Jūra“ ir „Miške.“ Ir dabar jas mėgstu, ir dabar nuvargęs klausausi, dvasios jėgas atgaunu.
Plungėje vaikščiojau dvaro parke palei Babrungą, vis galvodamas kaip tada buvo, kai jie gyveno. Į patį dvarą nėjau, užteko pabūti parke. Pastovėjau prie senosios klebonijos, kurioje Čiurlionis su Sofija 1909 m. gyveno. Buvau Druskininkuose, kur yra Čiurlionio namai-memorialinis muziejus. Pastovėjau prie biusto, pasivaikščiojau taku link tų namų, vis lydimas obelų. Į vidų nėjau, to buvimo sode užteko. Jubiliejaus proga Lietuvos paštas išleis proginį pašto ženklą. Nekantraudamas laukiu. Tada vėl važiuosiu į Druskininkus, sėdėsiu tame sode, rašysiu bičiuliams laiškelius, klijuosiu tą proginį pašto ženklą, siųsiu atvirlaiškius. Namie turiu Čiurlionio darbų albumą, pavartau. Dar reikia į muziejų Kaune. Ne kartą ten jau būta, bet pasikartoti nepakenks. Knygas apie Čiurlionio kūrybą, parašytas prof. Vytauto Landsbergio, parsinešiau iš dailininkės Stasės Medytės asmeninės bibliotekos. Taip ir liko dabar mano nuosavybe.
Aną dieną aplankiau Čiurlionio kapą Rasose. Pusę dienos sėdėjau laukdamas, kol tinkamu man kampu leisis lėktuvas. Taip ir nufotografavau. Didelis Čiurlionio veidas žiūri į tolį (gal į būsimą laiką), o mažas lėktuvas leidžiasi
šonu. Paskui pagalvojau, kad mums verta iš savo aukštumų kartais nusileisti prie esminių dalykų, pamatyti, kas ant mūsų žemės yra, kas iš jos kilo.
Man Čiurlionio kūryba tarytumei koks Stelmužės ąžuolas. Neprisikasiu prie giliausių šaknų, nepasieksiu patį dangų remiančių šakų, bet galiu pakelti akis aukštyn, dairytis, galiu prisiglausti prie kamieno, pabūti šalia.
Ar pats domitės ekslibrisu kaip meno žanru? Gal turite ir kitų tokių rinkinių?
Dailininkės Stasės Medytės dėka buvau įvestas į tą ženklų pasaulį. Pažintis prasidėjo perskaičius Vinco Kisarausko knygą „Lietuvos knygos ženklai“. Paskui dažnos viešnagės Stasės Medytės, Povilo Šiaučiūno namuose-dirbtuvėse. Gi ten aš viską mačiau, žinau, esu prisilietęs. Turiu pakankamai literatūros, parodų katalogų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Zikaro ir kt. jubiliejams). Ne taip seniai apžiūrėjau Henriko Mazūro ekslibrisų parodą Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Praėjusių metų rudenį Skaudvilėje aplankiau Alfonso Čepausko galeriją. Tiesiog svaigsta galva, kiek ten visko eksponuojama, saugoma, koks kultūros turtas ten sutelktas.
Turiu Stasės Medytės, Povilo Šiaučiūno, Stasio Eidrigevičiaus, Klemenso Kupriūno, Vinco Kisarausko, Antano Kmieliausko, Valentino Antanavičiaus, Gražinos Didelytės darbų. Užteks girtis!
Ar turite ekslibrisų, sukurtų specialiai jums?
Taip, turiu. Tai Stasės Medytės, Povilo Šiaučiūno, Henriko Mazūro, Klemenso Kupriūno, Alfonso Čepausko, Lolitos Brazos sukurti ekslibrisai – labai man ir labai apie mane.
Povilo Šiaučiūno ekslibrisas, skirtas J. Jasėnui. 2014 m.
Kaip atsirado šie ekslibrisai – ar tai buvo jūsų iniciatyva, ar dailininkų dovana?
Dailininkė Stasė Medytė su įkvėpimu kūrė man. Aš jai patarnauju, padedu, ji lyg man atsidėkoja dovanodama ekslibrisą. Tai teikė daug džiaugsmo. Pats ir jai duodavau užsakymų man brangiems žmonėms sukurti knygos ženklą. Ji visuomet atsiliepdavo. Rodos, pati Stasė padėjo prieiti ir susipažinti su Povilu Šiaučiūnu. Taip pat ir jį užkroviau užsakymais. Kitų dailininkų lyg ir nespaudžiau koja primynęs. Audėm bendrus sumanymus su Klemensu Kupriūnu, bet... Tiesą sakant, mana iš dangaus nekrito, visa atsirado iš bendrų darbų, žvilgsnio, reikalų supratimo, bičiulystės. Tiesa, prašiau Henriko Mazūro sukurti man skirtąjį knygos ženklą. Sunkiai tą žiemą sirgau, darbą jis atsiuntė paštu. Lovoje gulėdamas pamačiau ekslibrisą –lyg seną, lietuviškais raštais išaustą lovatiesę.
Viešpatie mano, ėmė grįžti sveikata regint tą darbą. Juk tai iš mano vaikystės, namų, tako, močiutės, juk tai kalbina, liudija...
Ką jums reiškia turėti ekslibrisą, sukurtą specialiai jums?
Ekslibrisas – tarytumei kokia tapatybės kortelė ar pasas. Individualu, asmeniška, autentiškas gyvenimas, darbas, troškimai, braižas. Ne bendrosios klišės ar vienodi, beveidžiai alaviniai kareivėliai. Jais esu pažymėjęs savo bibliotekos knygas. Tie ženklai rodo, kokia ta mano karalystė ir kiek ji užima vietos.
Prisidėjote prie kelių leidinių apie Lietuvos
dailininkę, grafikę Stasę Medytę leidybos. Ar tai buvo jūsų iniciatyva, ar bendras sumanymas?
Ji iliustravo tris mano eilėraščių knygas. Tiesą sakant, ji vis ūdijo ir nedavė ramybės, kad turiu išleisti pirmąją knygą „Užmigdykite mus Ežeruos“. Dirbau tik tam, kad atstotų ir grįžtų ramybė (juokiasi). Nutarėme žengti žingsnis žingsnin. Prisidėjau prie dviejų jos kūrybos katalogų (taip norėdamas jai padėkoti), tardavomės, galvojau, kaip viską sudėlioti, kad
būtų įvairu, kad atsiskleistų skirtingos temos, galvojau pavadinimus. Tad ir aš dailininkei įsakinėjau, kad pagal mano dūdelę šoktų. Buvom sumanę trečiąjį leidinį „Stasė Medytė: ekslibriso citadelė“. Bet...
Kaip galėtumėte apibūdinti Stasę Medytę?
Kokį įspūdį jums ji paliko?
Susipažinome 1997 m., kai buvo minimas pirmosios lietuviškos knygos 450-ies metų jubiliejus. Tos datos ji lyg buvo įpareigota ar pati jautė tokį įsipareigojimą – gimtajai Šilagalio bibliotekai padovanojo pluoštą ekslibrisų. Esame kilę iš tos pačios Uliūnų parapijos, vaikystėje toje pačioje bažnyčioje priėmėme pirmąją Komuniją, lankėme pamaldas. Pažinojome daugybę to krašto žmonių, žinojome jų likimus. Abu esame aukštaičiai, kalbėdavomės tarmiškai, tiesiog žinojome, kodėl taip sakome arba jaučiamės, ką visa tai reiškia, o jei tylėdavome, suprasdavome ir be žodžių, ką toji tyla byloja.
Mylėjo savo kraštą, prisimindavo mamą, savo mokytojus kaime, Kaune ir Klaipėdoje, taip pat vyresnės kartos kolegas dailininkus. Saugojo memorialinius šeimos daiktus. Didžiavosi dviem iliustruotais leidiniais – Jūratės Šaumanienės „Devyni laiškai“ ir kun. Alfonso Lipniūno „Dienoraščiu“.
Ką vertino ir gerbė, tai iki „grabo lentos“. Ko nekentė, nenorėjo prisiminti – jokiais būdais neišklausi. Jei įsikando kokią mintį – neįrodysi, kad yra visai kitaip, neperkalbėsi. Į gyvenimą žiūrėjo filosofiškai, stojiškai, daugmaž – ir tai juk praeina. Brangino bičiulius (mažas ratas artimesniųjų), palaikė ryšius, mėgo susitikti. Ne draugai rinkdavosi, bet ji rinkdavosi su kuo, kada ir kaip bendrauti. Nedemonstruodavo
Stasės Medytės ekslibrisas, skirtas J. Jasėnui. 2008 m.
savo pažiūrų, tikėjimo, jokių saldžių poteriavimų. Sakydavo: „Užsidegu žvakę, prisimenu, ką man reikia prisiminti, ir to man pakanka.“ Jokių pigių juokelių, lėkštų blevyzgų, niekniekių. Rimtai būti, rimtai kalbėtis, rimtai dirbti. Atrodydavo stačiokiška, grubi, uždara, ambicinga, sauganti ribas (negalima prieiti per daug arti), bet sodrios kalbos ir humoro. Taip ir bendraudavom ir mūsų „ragai“ mums nekliudė. Ir vis atsisveikindama sakydavo: „Kai griūsi, laikykis už žemės.“
Jūsų nuomone, ar apie tokius šviesius kūrėjus kaip M. K. Čiurlionis, A. Vaičaitis, S. Medytė kalbama pakankamai? Ką mes prarandame, jei jų nepastebime?
Jau tai, kad dabar uždavėte šį klausimą, reiškia, kad svarbu, norisi paklausti, pasitarti. Jei daugiau kalbėtume, ar tai reikštų, kad tiksliai suvokiame, tinkamai elgiamės, kad tai keičia mūsų asmeninius pasirinkimus ir mus pačius formuoja, daro vis žmogiškesnius, nesavanaudžius, neabejingus, ne cinikus, kad tai tikrai bus giliau, plačiau ir esmingiau. Deja...
Kad nors menką dalelę perskaitytume, aplankytume, pamatytume to, kas paruošta, pristatoma, rekomenduojama, kviečiama ir mums visai veltui prie pat nosies padedama. Kultūros dalykai kartais užgriebia ir tolėliau, persikelia į kitus socialinius sluoksnius, bet pirmiausia tai yra kultūros žmonių reikalai, kasdienybė, gyvenimo būdas. Tinkami posakiai –„Ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt“ arba „Nemeskime perlų kiaulėms“. Nereikia norėti, to niekada ir nebus, kad visos valytojos, apsaugos darbuotojai ar kelininkai, muitininkai arba duobkasiai skaitytų Donelaičio „Metus“ arba žūtbūt veržtųsi Vilniun žiūrėti Dalios Ibel-
hauptaitės pastatymų. Nors tikrai būna išimčių, bet tik išimčių.
Manau, nieko neprarandame, jei nepastebime. Vadinasi, mums ir nereikia arba nelemta. Gal kiti, gyvensiantys po mūsų, atras, supras ir priims. Kitos kartos gyvens ir tuomet, kai mūsų tik menkos smiltelės dūluos arba nei jų pačių nebebus. Juk nevertinti, nežinoti, nesuprasti, pamiršti, prarasti, nesaugoti taip pat žmogiškosios egzistencijos dalis. Ji tokia yra, taip reiškiasi, nėra būdų tos patirties pašalinti. Įsivaizduokite, jei visa, kas egzistavo nuo pasaulio pradžios, būtų ir šiandien. Neturėtume kur atsisėsti, negalėtume net įkvėpti. Kuriame tam, kad turėtume po ranka ką sunaikinti, arba mes patys, arba po mūsų būsianti karta.
Dauguma jus pažįsta ne tik kaip kunigą, bet ir kaip poetą. Kas jus įkvepia kurti?
Pirmiausia gamta. Paskui žmogaus gyvenimas, jo rimti ir keisti pasirinkimai, supratimas ir nesusipratimai, bandymai kalbėtis ir iš to išplaukią visokie nusikalbėjimai. Koks ir kaip tas gyvenimas atsiveria mano akimis, per mano kūną, patyrimą, norą pasijuokti arba patylėti.
Rašydamas labiau pasikliaujate intuicija ar apmąstymais?
Pirmą vietą užima įspūdis. Ką netikėtai pamatau, patiriu, suprantu, kaip jaučiuosi, kaip man atrodo. Visada pasikliauju tik intuicija, tada nesuklystu. Jei pasitikiu logika, protavimais, skaičiavimais, prisidarau pats sau bėdos. Žinoma, yra vietos ir apmąstymams – kas anksčiau kalbėta, ką atsimenu ar esu skaitęs, ką tai sako ne tik man pačiam, bet ir mano kartai arba tiems žmonėms, kurių kaimynystėje gyvenu.
Kas jums yra poezija? Malda, išpažintis, o gal tylus pokalbis su Dievu?
Kiek nedrąsu tai sakyti, bet nei malda, nei išpažintis, nei pokalbis su Dievu. Viskas iš šią akimirką visaip virpančio ir žaižaruojančio ir drauge nuo mūsų besitraukiančio gyvenimo, nesusiklosčiusių kelių, galėjusių, bet taip ir neįvykusių susitikimų, papročių, praeities reiškinių, susitarimų ir normų, kurie mums nebekalba, todėl yra keisti ir juokingi, o vis dėlto iš baimės (nesuprasdami kas ir kaip) jiems paklūstame. Taigi, būties nelygumai, kampai ir zigzagai.
Aiškinuosi, kas tai yra, ką tai reiškia, kam viso to didžiulio balasto reikia. Kur visa tos egzistencijos prasmė. Ar ji kur veda, ar prasitęsia. Aiškinuosi, o jau dabar žinau, kad niekada nesužinosiu.
J. Jasėnas Pauliaus Širvio gimtinėje. Metai nežinomi. Gitanos Kavaliauskaitės nuotr.
Jūsų nuomone, ar menas gali tarnauti kaip
tiltas tarp kultūros ir dvasios?
Ak, aš jau gal visai bedievis esu. Prisigaudžiau visokių patirčių, pamačiau visokių reiškinių, tad ir tas tikėjimas gal labiau praktiškas,
labiau žemiškas. Anais metais stovėjau ant tilto, jungiančio Budą ir Peštą, grožėjausi upe ir abiejuose jos šlaituose plytinčiu miestu, verdančiu gyvenimu. O sąmonėje vis krebždėjo mintis, kad pasikeitus aplinkybėms, politikoms, žmonėms, tas tiltas gali ir nebejungti. Arba vėl. Stovėjau prie tilto Kudirkos Naumiestyje per Širvintą. Jis kadaise vienijo du miestus. Kaip dabar tiltas per Nemunėlį jungia Skaistkalnę Latvijoje su Germaniškiu Lietuvoje. Taigi, pirmuoju atveju tas tiltas niekur nebeveda ir nieko nebejungia, juo niekur nebenuvažiuosi – apraizgytas vielomis, užvirintas metalo strypais. Ogi, būtų galima važiuoti, bendrauti, susitikti, turėti reikalų, tuoktis ir laidoti. Deja...
Menas turėtų būti tiltu tarp skirtingų kalbų, kultūrų, tikybų. Taip ir yra, kai paprasti žmonės paprastai kalbasi, juk susikalba. Tie patys vaikai žaidžia ir užauga viename kieme, nors vienas pakrikštytas katalikų, kitas prisaikdintas sentikių cerkvėje. Bet vis lemia politinės užgaidos, didžiųjų žaidimai, poreikiai, valios ir galios. Žmonija kuria šimtmečiais, o sugriauna per dieną. Kultūra istorijos arenoje visada podukros vietoje. Tik išmintingų žmonių pastangomis saugoma, puoselėjama, tyrinėjama, dalinamasi. Mums lyg ir aišku, bet šis tas pasikeičia, įsimaišo naujų srovių, atsiranda naujų žmonių, ir vėl viskas iš naujo... Taigi, ar menas (iš)gali ir kaip gali pasitarnauti bendrumui – visada svarstytinas ir aktualus klausimas. Man atrodo, kad tai Sizifo darbas, bet jei pasirodo nors mažas daigas, nors menkas spindulėlis, vos vienas kitas taikingas žodis, verta dėl tokio mažumo dirbti.
Diana Janušaitė
Sveikinimo žodį Pirmojoje prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencijoje šeimos vardu tarė V. Rimkaus sesuo Elzė Bagdonienė.
Šiauliuose surengta Pirmoji prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencija
Spalio 16 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko Pirmoji prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencija tema „Žodžio laisvės, tiesos ir atminties kova su propaganda ir cenzūra“. Renginys subūrė istorikus, mokslininkus, menininkus ir visuomenės atstovus į bendrą diskusiją apie tai, kaip šiuolaikinėje visuomenėje išlaikyti tokias vertybes kaip tiesa, istorinė atmintis ir laisvas žodis.
Konferenciją pradėdamas bibliotekos direktorius prof. Bronius Maskuliūnas prisiminė, kad „profesorius Vytenis Rimkus buvo žmogus,
kurio gyvenimo kelias liudija ypatingą ištvermę ir ištikimybę laisvei. Jis patyrė politinio kalinio dalią, tremtį, tačiau net ir po tokių išbandymų
visada išliko atviras dialogui, diskusijai, skirtingų nuomonių susidūrimui. Šis profesoriaus bruožas, gebėjimas matyti tiesą kaip bendrą paiešką, o ne vieno žmogaus nuosavybę, labai aiškiai atsispindi ir mūsų konferencijoj. Greta pranešimų esančios diskusijos – tai kvietimas kalbėtis, klausytis vieni kitų ir išgirsti. Tik kalbėdamiesi randame bendrą tiesą.“
Konferenciją moderavo istorikas dr. Norbertas Černiauskas. Jis pakvietė skirtingų sričių tyrėjus ir kūrėjus į bendrą pokalbį apie tai, kaip istorinė atmintis ir informacinis atsparumas tampa pilietinės brandos pamatu.
Konferenciją ir diskusijas moderavo istorikas, dėstytojas, rašytojas, Lietuvos šaulių sąjungos narys dr. Norbertas Černiauskas.
Diskusijose dalyvavo ir pranešimus skaitė: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Darius Juodis, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Gediminas Petrauskas, šiuolaikinio meno kūrėjas dokt. Mindaugas Lukošaitis, Vilniaus universiteto docentas dr. Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto lektorius dr. Bernardas Gailius, dr. Egidijus Papečkys.
Renginio pirmojoje dalyje kalbėta apie tai, kaip asmeninės patirtys – tremtys, rezistencijos istorijos, karo išgyvenimai – tampa tautos atminties dalimi ir formuoja šiuolaikinės kultūros savivoką. Pasakojimai apie praeitį, lydimi pranešėjų mokslinių tyrimų ir kūrybinių refleksijų, priminė, kad praeitis nėra tik istorijos vadovėliuose įrašyti faktai, bet gyva patirtis, perduodama per šeimų istorijas, meno kūrinius ir bendruomeninę atmintį.
Diskusijoje akcentuota, kad menas šiandien tampa ne tik liudijimu, bet ir pasipriešinimo forma. Kūryba leidžia atpažinti manipuliacijas, ugdo vaizduotę, kuri, kaip renginyje pabrėžė M. Lukošaitis, yra būtina kritinio mąstymo dalis. Vaizduotė – tai ne tik gebėjimas kurti, bet ir suvokti, kaip veikia informacija. Ji padeda atskirti tiesą nuo melagingų naratyvų, todėl menas, muzika ar dailė mokyklose įvardyti kaip svarbios atsparumo ugdymo priemonės.
Vilniaus universiteto docentas dr. Nerijus Maliukevičius konferencijoje kėlė aktualų klausimą, kaip nebūti suklaidintam dezinformacijos ir ugdyti atsparumą manipuliacijoms.
Konferencijos pranešėjai kartu su prof. Vytenio Rimkaus artimaisiais ir konferencijos organizatoriais.
Antrojoje konferencijos dalyje dėmesys kreiptas į informacinius karus ir šiuolaikines dezinformacijos grėsmes. Diskutuota apie tai, kaip propagandos technikos veikia viešąją nuomonę, kokią įtaką daro valstybės saugumui ir kaip šių procesų akivaizdoje galima išlikti sąmoningais piliečiais. Pranešėjai sutartinai pabrėžė, kad demokratinė visuomenė, turinti žodžio laisvę, iš prigimties yra atsparesnė propagandai, nes nuomonių įvairovė leidžia išlaikyti pusiausvyrą ir kritiškumą.
Kalbėta ir apie naujus iššūkius, kuriuos kelia skaitmeninė propaganda ir dirbtinio intelekto technologijos. Automatizuotos informacinės operacijos, netikri socialinių tinklų profiliai ir suklastoti pranešimai –visa tai tampa kasdienybės dalimi. Todėl, kaip kalbėta diskusijoje, būtina ugdyti ne tik medijų, bet ir dirbtinio intelekto raštingumą –gebėjimą atpažinti, kur žmogus, o kur technologijų sukurtas rezultatas.
Pranešėjai sutarė, kad informacinis atsparumas kyla iš sąmoningo pilietiškumo – gebėjimo analizuoti šaltinius, pripažinti klaidas ir
atsakingai dalintis informacija. Svarbu suvokti, kad kiekviena mūsų reakcija ar pasidalinta žinutė kuria bendrą informacinį lauką.
Konferencijos dalyviai taip pat priminė, kad kalbėti apie atmintį reiškia kalbėti apie dabartį. Atmintis – tai nuolat kintantis procesas, priklausantis nuo to, kaip mes pasakojame istoriją, ką iš jos pabrėžiame ir ką nutylime. Kol diskutuojame, ginčijamės ir ieškome tiesos, tol išlieka mūsų laisvė.
Renginį praturtino bibliotekoje veikusi paroda „Knygos ženklu pažymėtas gyvenimas“, skirta Šiaulių miesto garbės piliečiui prof. Vyteniui Rimkui atminti. Parodoje eksponuoti ekslibrisai priminė profesoriaus indėlį į Šiaulių kultūrinį gyvenimą, jo dėmesį knygos menui, tautinei savimonei ir žodžio laisvei.
Konferencija tapo ne tik akademine diskusija, bet ir simboliniu priminimu, kad tiesos paieškos, kritinis mąstymas ir žodžio laisvės gynimas yra visos visuomenės atsakomybė. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio renginys, skirtas prof. Vytenio Rimkaus atminimui pagerbti ir tęsti jo pradėtai misijai –puoselėti laisvą, sąmoningą ir atsparią bendruomenę. ŠAVB planuoja, kad šią konferenciją būtų galima rengti kas dvejus metus, atliepiant aktualijas ir visuomenei kylančius klausimus.
Projektą „Pirmoji prof. Vytenio Rimkaus vardo konferencija ir patirtinis gyvosios istorijos žygis“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Diana Janušaitė, Tomas Pauliuščenka
Monika Vincevičė
Bibliotekos lankytojai apžiūri Mariuszo Sołtysiko (Lenkija) darbą „Gražieji įsibrovėliai“, kuriame jis nagrinėja Sosnovskio barščio ir dirbtinio intelekto paraleles. Jo kūrinys jungia fotografiją, dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus ir objektus, kurie kviečia žiūrovą permąstyti tikrovės ir iliuzijos ribas. 2025 m. Ievos Frišmantės nuotr.
Ar dirbtinis
intelektas – šiuolaikinės kultūros invazinė rūšis?
Rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) pristatyta išskirtinė paroda – kūrybinis tarptautinio projekto „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?“ rezultatas. Meninio simpoziumo metu siekta atskleisti, kaip dirbtinis intelektas (DI) veikia šiuolaikinę kultūrą, meną ir žmogaus mąstymą ir kaip šis reiškinys gali būti suvokiamas per ekologijos, technologijų ir kūrybos prizmę. ŠAVB siūlė į DI žvelgti kaip į invazinę rūšį – žmogaus sukurtą genialią technologiją, kuri skverbiasi į įvairias gyvenimo sritis, keičia tradicijas ir kuria tiek prognozuojamas, tiek netikėtas pasekmes. Parodoje eksponuojami darbai tapo kūrybine šio reiškinio interpretacija – menininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir Estijos kelis mėnesius bendradarbiavo su mokslininkais, tyrinėdami DI poveikį kultūros laukui ir ieškodami naujų išraiškos būdų.
Parodoje pristatyti darbai atskleidžia daugiabalsį, tačiau bendra tema susietą meninį pasakojimą apie žmogaus, technologijos ir gamtos santykį. Kiekvienas kūrėjas savaip interpretavo invazijos ir dirbtinio intelekto fenomeną, ieškodamas ribų tarp natūralumo ir dirbtinumo, tarp žmogaus kūrybos ir mašinos veikimo.
Lenkų menininkas Mariuszas Sołtysikas savo darbuose atskleidė metaforinį ryšį tarp Sosnovskio barščio ir dirbtinio intelekto – abiejų kaip žmogaus veiklos padarinių, galinčių įsiskverbti į aplinką ir ją transformuoti. Jo vizualiniai kūriniai, kuriuose susipina fotografija ir DI sugeneruoti vaizdai, skatina permąstyti tikrovės ir iliuzijos ribas. Šią idėją savaip pratęsia Taavis Suisalu iš
Estijos, kurio sukurti „natiurmortai“ pasitelkus mašininio mokymosi modelius vaizduoja keistus, tarsi iš kito pasaulio atklydusius įrankius –jie neturi aiškios paskirties, tačiau simbolizuoja naujų būtybių, galinčių egzistuoti tik sąveikoje su žmogaus sukurta aplinka, atsiradimą.
Fotomenininkas Remigijus Treigys savo darbe pasitelkia seną, trisdešimt metų tamsoje saugotą fotojuostą, į kurią įsiskverbianti šviesa tampa invazijos metafora. Šviesos veikimas čia primena technologinį procesą – tarsi DI algoritmas, transformuojantis informaciją, o menininko refleksija įgyja ironijos atspalvį, kai jis cituoja mašinos pasiūlytą sprendinį: „Nuskenuoti vaizdą“.
Panašų dialogą tarp natūralumo ir technologijos vysto ir Romualdas Balinskas, nagrinėjantis paradoksus tarp negatyvo ir pozityvo, tarp destrukcijos ir naudos, atkreipdamas dėmesį į tai, kad net invazinės rūšys gali turėti pozityvų, gydantį poveikį.
Tuo tarpu Kipras Dubauskas derina edukacinį ir eksperimentinį požiūrį – jo filmas apie sėklų plitimą kuriamas naudojant pačių augalų chemines medžiagas, tarsi gamta pati taptų meno kūrimo įrankiu. Laura Garbštienė, priešingai, renkasi minimalizmą ir subtilų žmogiškumo ženklą – jos darbe „Priedanga“ skamba žinutė „Kol audžiu, tol mūsų nesuseks“, kvie-
čianti susimąstyti apie saugumą, anonimiškumą ir technologijų įtaką mūsų būčiai.
Didelės apimties instaliacijas sukūrė Marija Marcelionytė-Paliukė, tyrinėjanti žmogaus santykį su DI, empatijos paradoksus ir duomenų vizualizavimo ribas. Jos darbai atskleidžia ir asmeninę, ir konceptualią kelionę – nuo bandymo suprasti artimą žmogų iki refleksijos apie stebėjimą ir matomumą skaitmeninėje erdvėje. Visai kitokį toną parodai suteikia Vaiva Kovieraitė-Trumpė, pasitelkusi pasakos formą ir humorą, – jos kūrinyje „Barštis, Meškėnas ir Mašina, kuri žino viską“ augalas, gyvūnas ir kodas tampa veikėjais, atskleidžiančiais ekologinę, socialinę bei technologinę įtampą.
Kompoziciją užbaigia Vaidoto Janulio darbas „Trifidas“, kuriame susitinka tekstilė ir skaitmeninis menas. Remdamasis Johno Wyndhamo romanu „Trifidų dienos“, menininkas kuria viziją apie intelektą įgyjančius augalus –metaforiškai įspėjančius apie žmogaus kūrinių galimybę peržengti kontrolės ribas.
Parodos atidarymas tapo ne tik meno įvykiu, bet ir diskusijų akstinu. Dalyviai kalbėjosi apie autorystės, etikos ir ekologijos klausimus, kylančius šiuolaikinėms technologijoms vis labiau persmelkiant kūrybą. Menininkai pasitelkė metaforas, gamtos elementus ir DI algoritmus, kad išryškintų sudėtingus žmogaus, technologijos ir aplinkos ryšius.
Paroda nuo lapkričio bus eksponuojama Anykščių menų inkubatoriuje, o vėliau su visais menininkų darbais bus galima susipažinti išsamiame parodos kataloge.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Tomas Pauliuščenka
Lauko bibliotekėlės stebina savo išradingais apipavidalinimais (iš kairės į dešinę): 2017 m. Šiauliuose, Žemaitės gatvėje, prie kultūros centro „Laiptų galerija“, tuometės galerijos direktorės Janinos Ališauskienės iniciatyva pastatytas knygų namelis; lauko bibliotekėlė Vokietijoje; lauko bibliotekėlė Graikijoje. ŠAVB archyvo nuotr.
Lauko bibliotekėlės: nuo idėjos
iki tradicijos
Per pastarąjį dešimtmetį knygų nameliai – lauko bibliotekėlės – iš neįprastos naujovės tapo savaime suprantama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Visiems atviros knygų keitimosi vietos idėja, pasaulyje pradėjusi plisti prieš penkiolika metų, prigijo ir Lietuvoje. Šiandien knygų namelių galima aptikti ir didmiesčių parkuose, ir mažų miestelių aikštėse. Neturintys darbo valandų, veikiantys bet kuriuo paros metu, jie ne tik suteikia galimybę atrasti naują knygą ar pasidalinti sava, bet ir kuria erdvę bendruomeninėms iniciatyvoms bei tvarioms idėjoms.
Veikiančios dalinimosi principu – „pasiimk knygą, palik knygą“, lauko bibliotekėlės padeda kurti artimesnius ryšius tarp bendruomenės narių, suteikdamos naują gyvenimą knygoms: užuot išmestos ar laikomos neskaitomos lentynose, knygos „gyvena“ toliau lauko bibliotekėlėse ir suteikia atradimo džiaugsmą skaitytojams.
Paplitę visuose žemynuose Knygų namelių (angl. „Little Free Library“) iniciatyva prasidėjo 2009 metais Jungtinėse
Amerikos Valstijose. Ją pradėjęs Toddas Bolas iš Viskonsino pirmąjį namelį įrengė savo kieme, pagerbdamas mamą, mokytoją, mėgusią knygas. Ši simbolinė dovana netrukus virto visuomeniniu reiškiniu – žmonės susižavėjo mintimi, kad gali laisvai dalintis knygomis su kaimynais, draugais ir nepažįstamaisiais. Iniciatyva tapo pasauliniu judėjimu, skatinančiu nemokamą prieigą prie literatūros bei bendruomenių įsitraukimą. Šiuo metu „Little Free Library“ interneto svetainėje įregistruota per 200 000 bibliotekėlių iš 120 šalių, esančių visuose septyniuose žemynuose, įskaitant Antarktidą.
Knygų dalinimosi idėja Europoje paplito greitai. Vokietijoje „Offener Bücherschrank“ („Atvira knygų spinta“) labai populiarios Berlyne, Kelne, Hamburge. Metalines ar medines spintas viešosiose erdvėse dažniausiai prižiūri savivaldybės arba bibliotekos. Tiesa, šioje šalyje saugomasi vandalizmo – „spintos“ įrengtos su užraktais ar stebėjimo kameromis. Prancūzijoje „Boîtes à livres“ („Knygų dėžės“)
įrengiamos net geležinkelio stotyse ar paplūdimiuose. Pastatyti lauko bibliotekėlę dažniausiai inicijuoja mokyklos ar savivaldybės. Skandinavijos šalyse lauko bibliotekėlės derinamos su edukaciniais projektais, pvz., gamtos mokyklomis ar vaikų skaitymo programomis. Jos pritaikytos ir žiemos sezonui – yra šildomos ar įrengiamos pastogių viduje.
Kiek lauko bibliotekėlių Lietuvoje?
Pirmasis knygų namelis Lietuvoje atsirado prieš trylika metų. Įkvėpta pasaulinio „Little Free Library“ judėjimo iniciatyvos ėmėsi Vilniaus universiteto darbuotoja Milda Varnauskaitė. 2012 m. spalio 13 d. Vilniuje, Antakalnyje, Tramvajų gatvėje, buvo pastatytas
pirmasis knygų namelis. 2013 m. gegužės 16 d. Vilniuje, Džiaugsmo g. 44, buvo įsteigta antroji bibliotekėlė.
Kaune pirmasis knygų namelis pastatytas
2015 m. vasario 16 d. Studentų skvere.
Tais pačiais metais, prieš dešimtmetį, knygų nameliai savo gyvenimą pradėjo ir Šiauliuose.
2015 m. birželio 5 d. atidarytos penkios lauko bibliotekėlės: VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje prie Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos, Rėkyvos bei Medelyno seniūnijose, Birutės ir Žagarės gatvių kampe, Vinco Kudirkos ir „Rasos“ progimnazijose.
Šiuo metu Šiauliuose aptinkama apie trisdešimt knygų namelių. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkės Jurgitos Januševičiūtės-Taralės teigimu, jų biblioteka mieste yra pastačiusi penkis knygų namelius, kuriuos prižiūri ir pildo knygomis. „Pirmasis mūsų bibliotekos iniciatyva atsirado prie „Saulės“ filialo (K. Korsako g. 10) 2019 metais, – pasakoja specialistė. – Po to vis po vieną statėme kasmet: Aido gatvėje prie bibliotekos 2020 metais. Prie Rėkyvos filialo atsirado 2021-aisiais, prie „Šaltinėlio“ filialo Trakų gatvėje 2022-aisiais, o prie Vaikų literatūros skyriaus Gvazdikų take 2023 metais.“
Registracija tarptautiniame tinkle „Little Free Library“ yra mokama, kaip ir lietuviškame „Dalinkis knyga“, tad juose registruota tik maža dalis namelių. Dėl šios priežasties suskaičiuoti, kiek iš viso lauko bibliotekėlių yra Šiauliuose ir kiek visoje Lietuvoje, neįmanoma. 2018 metais kraštotyrininkas Jonas Nekrašius savo straipsnyje „Mažosios nemokamos bibliotekėlės ir knygų lentynos Šiauliuose. Knygos turi savo likimus“ rašė, kad tais metais
Lietuvoje buvo daugiau nei pusė šimto lauko bibliotekėlių. Šiuo metu, tikėtina, jų skaičius siekia pusę tūkstančio.
Rūpi ne tik bibliotekoms
Lietuvoje knygų nameliai įrengiami autobusų stotyse, miestų centruose, parkuose, prie įstaigų, individualių namų ir daugiabučių. Juos stato ne tik bibliotekos, bet ir pavieniai entuziastai, švietimo ir kitos kultūros įstaigos, atsakingo verslo įmonės, vietos bendruomenės.
Šiauliuose, prie Kelmės g. 18, veikianti mažoji bibliotekėlė ir jos globėja Šiaulių profesinio rengimo centro mokytoja Odeta Pamerneckaitė su dukra Rugile. Arno Kvašio nuotr.
2016 m. rugpjūčio 24 d. Šiauliuose, prie Kelmės g. 18, pradėjusi veikti mažoji bibliotekėlė yra vienas iš dviejų „Little Free Library“ tinkle registruotų Šiaulių knygų namelių. Šio namelio globėja Šiaulių profesinio rengimo centro mokytoja Odeta Pamerneckaitė pasakojo, kad mintis prie savo namų įrengti knygų namelį kilo jos tuomet keturiolikmetei dukrai Rugilei Briedytei. Apie „Little Free Library“ iniciatyvą išgirdusi per televiziją, Rugilė sužinojo, kaip užregistruoti bibliotekėlę, išrinko knygų namelio modelį. Jam buvo suteiktas 34 456 numeris. Beveik prieš dešimtmetį pastatytą namelį jau teko remontuoti, perdažyti. Šeimininkės pasakojo,
kad stebėjo savo namelio „gyvenimą“: buvo įdomu, kas ima knygas, kokios knygos atnešamos, o kartą jame rado laišką. „Kai nukėlėm savo bibliotekėlę remontuoti, sulaukėme nemažai klausimų: kur dingo, kas atsitiko? Dabar, kai jį atgal pastatėme, kol kas ramu. Arba dar nežino, kad namelis sugrįžo, arba yra mažiau skaitančiųjų, žmones vis labiau įtraukia skaitmeninis pasaulis“, – svarsto O. Pamerneckaitė.
2017 m. sausio 16 d. Šiauliuose, Žemaitės gatvėje, prie kultūros centro „Laiptų galerija“, tuometės galerijos direktorės Janinos Ališauskienės iniciatyva pastatytas knygų namelis pasauliniame tokių bibliotekėlių tinkle gavo 48 691 numerį. Žydrai dažytą namelį sukūręs šiaulietis skulptorius Kazimieras Bimba ant stogo „užtupdė“ iš medžio išdrožtą baltą paukščiuką.
Knygų namelis prie privataus namo Girulių gatvėje atsirado prieš porą metų. Jo pagaminimu ir pastatymu rūpinosi buvusi Šiaulių universiteto dėstytoja, anglistė Laimutė Kasparė. Pati labai mėgstanti skaityti, namie turėjusi didžiulę biblioteką Laimutė savo pomėgiu knygoms norėjo dalintis su kitais. „Turėjau daug knygų, o kiek kartų skaitysi tą pačią – vieną ar du. Gerais dalykais norisi dalintis su kitais, todėl ir sugalvojau prie namų pastatyti lauko bibliotekėlę“, – pasakoja ji. Gimtadienio proga draugų Laimutė prašo nešti ne gėles, o knygas, kuriomis ji paskui papildo knygų namelį.
Tiesa, ūpą kiek numuša abejonės: o kas šių knygų skaitytojai? „Atgal dar nėra grįžusi nė viena knyga. Buvo ne kartą, pridedu pilną lentyną, o kitą dieną nebėra nė vienos. Buvo gerų knygų anglų kalba, tačiau jos taip greitai „iššluotos“, kad sukėlė abejonių, ar tikrai jas
pasiima tie, kurie skaito. Jei žmonės skaito, negaila, tegul ir maišais nešasi namo. Bet jei keliauja prakurom, tada apmaudu“, – sako ji.
2019 m. rugsėjį šalia Šiaulių tardymo izoliatoriaus duris atvėrė knygų namelis, kurį, padedami įstaigos darbuotojų, pagamino Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji, patys projektavę, iš vytelių pynę jo karkasą ir stogą. Arno Kvašio nuotr.
Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC) mieste įkurdino net šešis knygų namelius: Talkšos ežero pakrantėje, Chaimo Frenkelio vilos kieme, prie „Juventos“ progimnazijos, prie Šiaulių kultūros centro, „Beržynėlio“ parkelyje ir prie geležinkelio stoties dviračių aikštelės. Jiems gaminti panaudotos ir antrinės medžiagos. ŠRATC specialistė Jurgita Udrienė pasakojo, kad lauko bibliotekėles kartkartėmis papildo knygomis, surinktomis iš dalinimosi daiktais stotelių „Daiktų kiemas“. Anot jos, nemažai knygų išsidalinama ir pačiuose „Daiktų kiemuose“.
Tiesa, būta ir kitokių knygų mainų viešose erdvėse: 2015 m. birželio mėn. Šiaulių apskri-
ties Povilo Višinskio viešoji biblioteka Vilniaus gatvėje prie P. Višinskio paminklo surengė akciją, kai iš mainų lentynėlės buvo galima pasiimti patikusią knygą, padovanoti perskaitytą arba ją keisti.
Dar vieną įdomią akciją Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka skelbė 2024-aisiais. Knygų nameliuose skaitytojai galėjo rasti 25-osios respublikinės ekslibrisų parodos atvirlaiškius, kuriuos buvo kviečiama siųsti artimiesiems. Taip buvo siekiama plačiau skleisti žinią apie respublikines ekslibrisų parodas ir Lietuvos dailininkus ekslibrisininkus.
Pirmojo Lietuvoje namelio iniciatorė –mūsų kraštietė
Radviliškio rajone augusi, Radviliškyje mokyklą baigusi Milda Varnauskaitė buvo pirmojo knygų namelio Lietuvoje iniciatorė. Vilniuje gyvenanti, įdomius projektus Lietuvoje ir užsienyje įgyvendinanti Milda sutiko atsakyti į keletą „Aušros alėjos“ klausimų.
– Inicijavote pirmojo namelio Lietuvoje pastatymą. Kaip jums kilo sumanymas, iš kur atkeliavo ši mintis? Kas palaikė jūsų sumanymą?
– Nuostabu dabar atsigręžti į praeitį ir pamatyti, kokį, atrodytų, toks nedidelis veiksmas, kaip lauko bibliotekėlės įrengimas, gali padaryti pokytį. Pirmąją bibliotekėlę priešais savo namų langus Vilniuje, Tramvajų g., pastačiau kartu su broliu ir broliene jau prieš 13 metų. Buvo spalio mėnuo, tačiau graži diena. Iškabinau skelbimą laiptinėje, pakviečiau į atidarymą kaimynus, vieni jų atėjo. Namie padariau kakavos atidarymo dalyviams. Patį namelį padėjo sukalti tėtis, nors ir nenoromis, nes iš pradžių netikėjo tokia idėja, tačiau surentė namelį tokį stiprų, kad jis stovi iki dabar. Idėją
apie „Little Free Library“ judėjimą JAV radau internete, iškart pagalvojau, kad tokį galima pradėti ir Lietuvoje. Pirmuosius porą metų, kol gyvenau Vilniuje, prižiūrėjau bibliotekėlę, skelbiau jos „nuotykius“ socialiniuose tinkluose: kokios knygos pasirodė, kas kokį laišką paliko. Buvo bibliotekėlė ir padegta, ir nugriauta sykį, bet kaimynai padėjo atstatyti. Galiausiai supratau, kad bibliotekėlė turi pakankamai draugų ir jai manęs nebereikia. O kiek dar žmonių visoje Lietuvoje užsikrėtusių šia idėja! Pirmaisiais metais važinėjau po visą Lietuvą į naujų bibliotekėlių atidarymus!
– Judėjimas apėmė visą Lietuvą, įtraukė įvairias bendruomenes. Ar stebite šį procesą, ar jau „paleidote“?
– Kai keliauju po Lietuvą ir pamatau bibliotekėlę, truputį apsąla širdis. Tvirtai tikėjau šia idėja, tikėjau žmonėmis, kad jie ims statyti ir prižiūrėti bibliotekėles savo bendruomenėse, tačiau vis išgyvenu ir tą nuostabą, kad štai kaip viskas puikiai pavyko! Nemanau, kad man kada nors pavyks visiškai „paleisti“ bibliotekėles, nelabai ir noriu, tačiau šiuo metu esu labiau stebėtoja nei aktyvi judėjimo narė. Nors, žinoma, kaip ir kiti, vis pasinaudoju savo rajono bibliotekėlės „paslaugomis“, praeidama patikrinu naujienas.
– Jūsų socialinių tinklų paskyroje rašoma, kad šiuo metu esate istorijų pasakotoja. Kas tai per žanras? Ar nėra taip, kad ir vėl esate novatorė, pradininkė Lietuvoje?
– Istorijų pasakojimas yra toks senas kaip visa žmonija. Istorijas žmonės pasakojo nuo pat kalbos atsiradimo, nuo pat tada, kai susibūrė į bendruomenes ir atsirado poreikis perduoti vertybes, istoriją, paaiškinti pasaulį. Istorijų pasakojimas yra sakytinės literatūros
žanras, kai istorijos yra ne skaitomos, bet pasakojamos gyvai prieš auditoriją. Tai tam tikras performansas, kuriame susilieja literatūra, muzika, teatras. Tikrai nesu pradininkė Lietuvoje, nes visada turėjome pasakotojų. Juk iš jų Jonas Basanavičius ir kiti rinko pasakas, legendas, sakmes! Visgi tradicija pas mus neatsinaujino, kaip įvyko Vakarų Europoje praeito amžiaus 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose. Man teko vykti į Nyderlandus mokytis šiuolaikinio pasakojimo, kurį siekiu įtvirtinti Lietuvoje kaip savarankišką žanrą.
Apie lauko bibliotekėles – kolekcininko knygoje
Žinomas Šiaulių krašto kraštotyrininkas ir kolekcininkas Petras Kaminskas 2025 metų pavasarį savo lėšomis išleido knygą „Knygų nameliai, bibliotekėlės Lietuvoje ir užsienyje“. Paklaustas, kodėl jis, kolekcionuojantis įvairius praeities dalykus, susidomėjo knygų nameliais, Petras pasakoja anksčiau nieko nežinojęs apie juos. Mirus žmonai, liko jos kaupta meilės romanų kolekcija. Svarstęs, ką su ja daryti, o sūnus pataręs nuvežti į knygų namelius.
„Pirmasis vizitas buvo prie Šiaulių kultūros centro. Antrasis – namelis Girulių gatvėje, –prisimena jis. – Nuo tada ėmiau juos matyti –mūsų mieste lauko bibliotekėlių tikrai daug. Į knygą pakliuvo net 25 Šiaulių knygų nameliai.“
P. Kaminsko knygoje užfiksuoti 303 Lietuvoje esantys knygų nameliai, įamžinti ir užsienyje esantys: „Austrija, Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, JAV, Lenkija, Lichtenšteinas, Norvegija, Olandija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, o tolimiausias taškas – Šri Lanka, – vardija šalis kolekcininkas. – Sūnus Šri Lankoje buvo, užfiksavo.“
Petras Kaminskas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. 2025 m. Ievos Frišmantės nuotr.
P. Kaminskas atvirauja neturėjęs sumanymo rinkti knygų namelių fotografijų pagal kokią nors sistemą: pvz., užfiksuoti visus Šiauliuose, turėti bent po vieną iš kiekvieno rajono ar pan. Fotografijas su knygų nameliais siuntė bičiuliai, kolekcininkai, sūnūs, taip ir susidarė knyga. Jis labai dėkingas Reginai Mačiulytei, kuri daug padėjo leidžiant knygą. Ir visam būriui žmonių, kurie „užsikabino“ už sumanymo, fiksavo įvairiuose miestuose bei šalyse ir siuntė fotografijas. „Tų fotografijų vertė kartais iš anksto neapčiuopiama. Jau nebėra dviejų šunelių, kurie pozavo prie knygų namelių. Šeimininkai džiaugiasi, kad jie išliko knygoje“, – sako kolekcininkas.
P. Kaminskas pasakoja, kad visada patikrindavo bibliotekėles, kokių knygų jose yra, skaitydavo užrašus, kaip knygų nameliai pavadinti. Įdomiausi užrašai jam buvę Žemaitijoje.
O viename namelyje radęs stalčių „Meilės laiškams“. Kolekcininkas pripažįsta, kad jam visada įdomu nestandartiniai dalykai. „Iš šiuolaikinių objektų, kuriuos dabar fotografuoju, –lauko tualetai. Juk jie tuoj iškeliaus į praeitį... Paprašiau užsienyje gyvenančių bičiulių atsiųsti fotografijų, paaiškėjo, kad tokių tualetų nebėra. Pas mus irgi taip bus.“
Knyga apie lauko bibliotekėles – ne vienintelė 2025-aisiais išleista knyga. Savo kolekcinius lobius P. Kaminskas atvėrė knygose „Vaistinių signatūros Lietuvoje 1881–1974“, „Iškabos Lietuvoje 1916–1945 m.“, leidybai rengiama knyga apie šulinių dangčius. Kolekcininko išleistų ir sudarytų knygų sąraše „Knygų nameliai, bibliotekėlės Lietuvoje ir užsienyje“ –keturiasdešimt trečioji.
Literatūra ir šaltiniai
Jonas Nekrašius, Mažosios nemokamos bibliotekėlės ir knygų lentynos Šiauliuose. Knygos turi savo likimus. Prieiga per internetą: <https://ekslibrisai. blogspot.com/2018/05/mazosios-nemokamos-bibliotekeles-ir.html?m=1> [žiūrėta 2025-08-28].
Petras Kaminskas, Knygų nameliai, bibliotekėlės Lietuvoje ir užsienyje, Šiauliai, 2025.
Edita Aksomaitienė, Knygų namelis laukia knygų ir bendradarbiavimo, Šiaulių kraštas, 2019, rugs. 26. Prieiga per internetą: <https://www.skrastas.lt/kultura/knygu-namelis-laukia-knygu-ir-bendradarbiavimo> [žiūrėta 2025-08-28].
Biblioteka surengė teatralizuotą knygų namelio atidarymą, Etaplius. Prieiga per internetą: <https:// www.etaplius.lt/biblioteka-surenge-teatralizuota-knygu-namelio-atidaryma> [žiūrėta 2025-08-28].
Pietiniame rajone prie bibliotekos duris atvėrė knygų namelis. Prieiga per internetą: <https://www. biblioteka.smsvb.lt/ivyke-renginiai/pietiniame-rajone-prie-bibliotekos-duris-atvere-knygu-namelis/> [žiūrėta 2025-08-28].
Dar vienas knygų namelis duris atvėrė prie Rėkyvos bibliotekos. Prieiga per internetą: <https://www. biblioteka.smsvb.lt/ivyke-renginiai/dar-vienas-knygu-namelis-duris-atvere-prie-rekyvos-bibliotekos/> [žiūrėta 2025-08-28].
ŠRATC – ne tik atliekų tvarkymas, bet ir tvarios bendrystės iniciatyvos. Prieiga per internetą: <ŠRATC –ne tik atliekų tvarkymas, bet ir tvarios bendrystės iniciatyvos | daiktukiemas.lt> [žiūrėta 2025-08-28].
Maža nemokama bibliotekėlė. Prieiga per internetą: <https://www.sratc.lt/naujienos/maza-nemokama-bibliotekele/> [žiūrėta 2025-08-28].
Jūratė Sobutienė
Briuselyje pristatytas ŠAVB projektas „Išlaisvinti herojai“ buvo įtrauktas į informacinį leidinį „The multifaceted role of public libraries“, kuriame pristatomi ES finansuojami projektai, stiprinantys šiuolaikinės bibliotekos vaidmenį Europoje.
Kai herojai iš tiesų išsilaisvina
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) šiandien jau pagrįstai gali vadintis vienu iš inovacijų švyturių Europos viešųjų bibliotekų tinkle. Tarptautines mobilumo veiklas ir tarptautinius mokymus Europos šalių viešųjų bibliotekų specialistams ŠAVB vykdo jau ne vienus metus, tačiau galimybė įgyvendinti tarptautinį „Kūrybiškos Europos“ programos finansuojamą projektą „Išlaisvinti herojai: sensorinių skaitymų programos įgyvendinimas Europos viešosiose bibliotekose“ (HERUN) bibliotekai tapo kitu, aukštesniu, laipteliu – svarbiu daugiamečio darbo įvertinimu, ekspertinės ir metodinės sensorinių skaitymų patirties pripažinimu europiniame lauke. Reikšminga ir tai, kad 2024 m. ŠAVB tapo vienintele „Kūrybiškos Europos“ programos finansuojamo projekto koordinatore Lietuvoje.
Dvejų metų (2025–2027) trukmės HERUN projektas sieja keturias šalis – Lietuvą, Slovėniją, Portugaliją ir Ukrainą – ir siekia įgyvendinti sensorinių skaitymų programos plėtrą Europos viešosiose bibliotekose. Baigiantis pirmiesiems projekto metams galima drąsiai sakyti: šis tikslas ne tik įgyvendinamas, bet ir įgauna vis platesnį atgarsį Europoje.
Kodėl „išlaisvinti herojai“?
„Išlaisvinti herojai“ – tai daugiau nei projekto pavadinimas. Tai metafora, įvardijanti vaikus, kurie atranda save, bibliotekininkus, tiems vaikams tampančius istorijų ir naujų patirčių herojais, ir viešąsias bibliotekas, padedančias mažinti socialinę atskirtį, kurti bendruomeniškumą, skatinti empatiją. Drauge skaitomos pojūčiais praturtintos istorijos gali išlaisvinti herojus kiekviename iš mūsų.
Sensoriniai skaitymai – inovatyvus būdas pažinti knygą ne tik akimis, bet ir garsu, kvapu, lietimu, skoniu. Jie padeda vaikams – ypač turintiems autizmo spektro ar raidos sutrikimų –lengviau įsitraukti į istoriją, ugdo dėmesio sutelktumą, emocinį intelektą ir bendravimo įgūdžius. ŠAVB šią praktiką taiko jau daugiau nei šešerius metus, išleistas metodinis rinkinys, savarankiškai sukurti ir skaitymams naudojami sensorinių istorijų scenarijai. ŠAVB rengia bibliotekų specialistus ir teikia sensorinių skaitymų metodines konsultacijas ne tik Lietuvos, bet ir Europos viešųjų bibliotekų specialistams – organizuojami „Erasmus+“ Europos bibliotekų specialistų, dirbančių su jaunimu, mokymai. Akivaizdi sensorinių skaitymų teikiama nauda paskatino tolesnį žingsnį – sukaupta metodologine ir praktine patirtimi pasidalinti ne tik su Lietuvos, bet ir su Europos bibliotekomis. Ši idėja sulaukė Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ pritarimo ir nuo 2025 m. pradžios ŠAVB parengta sensorinių skaitymų metodika pirmą kartą pradėta diegti tarptautiniu mastu – Slovėnijos, Portugalijos ir Ukrainos bibliotekose.
Sensoriniai skaitymai – nauja patirtis
Nors bibliotekoms partnerėms darbas su
įvairią negalią turinčiais lankytojais nėra naujiena, tačiau būtent sensoriniai skaitymai joms buvo visiškai nauja patirtis.
Portugalijos atstovės Porto savivaldybės ir Almeidos Garretto bibliotekos išsiskiria įtraukia prieiga ir įvairiomis programomis, atitinkančiomis bendruomenės poreikius. Porto biblioteka taip pat didžiuojasi savo garsinių knygų biblioteka, atidaryta dar 1972 metais. Įgyvendinant projektą, ypač svarbu, kad šios bibliotekos glaudžiai bendradarbiauja su Porto universitetinės ligoninės „Šiaurės motinos ir vaiko centru“ bei vietinėmis mokyklomis –bibliotekos jau planuoja rengti sensorinių skaitymų užsiėmimus centro patalpose ir šitaip gerinti vaikų ir šeimų savijautą jiems gydantis ligoninėje.
Porto savivaldybėje taip pat veikia mokymosi pagalbos centrai, kuriuos lanko įvairių negalių ir autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai. Abi Portugalijos bibliotekos turi ambicijų dirbti su šiais centrais, vesti sensorinių skaitymų užsiėmimus pačiose mokyklose.
Mariboro viešoji biblioteka (Slovėnija) turbūt aktyviausiai iš visų projekto užsienio partnerių bibliotekų dirba su individualių poreikių turinčiais vartotojais. Biblioteka turi daugiau nei 50 metų istorijų pasakojimo (storytelling) tradiciją – šiuo metu čia dirba net 12 profesionalių pasakotojų, o biblioteka vadovauja suaugusiųjų istorijų pasakojimo renginių tinklui, vienijančiam 19 Slovėnijos bibliotekų. Bibliotekoje taip pat dirba atskira grupė, kurianti paslaugas individualių poreikių turinčioms auditorijoms, ypač vaikams su negalia ir autizmo spektro sutrikimais, palaiko glaudžius ryšius su Klausos ir kalbos centru bei specializuota Gustavo Šiliho
mokykla, veda istorijų pasakojimo renginius jų vaikų grupėms.
Prie projekto prisijungusi Romano Ivaničiuko vardu pavadinta Lvivo srities jaunimo biblioteka (Ukraina) taip pat puoselėja gilias skaitymo tradicijas ir kūrybiškai skatina vaikus skaityti – nuo knygų skolinimo iki vaidmenų žaidimų ir sensorinių užsiėmimų. Lvivo bibliotekos specialistai pastebėjo, kad tokios veiklos vaikams palieka ilgalaikį įspūdį ir lavina kūrybinį bei kritinį mąstymą. Vykstant karui šalyje, dauguma gyventojų yra patyrę gilių psichologinių traumų, ypač jautrūs yra vaikai. Todėl sensorinių skaitymų projektas šiai bibliotekai yra itin aktualus – jis gali padėti palaikyti vaikų ir paauglių emocinę bei psichinę sveikatą, o glaudus bendradarbiavimas su kitomis šalies bibliotekomis jiems leis skleisti sensorinių skaitymų metodiką visoje Ukrainoje.
Nuo Šiaulių iki Briuselio
2025 m. rugsėjį Briuselyje vykęs Europos švietimo ir kultūros vykdomosios agentūros (EACEA) organizuotas susitikimas „Grant Holders Meeting European Cooperation Projects 2025“ svariai prisidėjo prie projekto HERUN sklaidos ir ŠAVB įsitvirtinimo tarptautinių partnerių tinkle. ŠAVB atstovavusi projekto HERUN vadovė Urtė Šulskienė susipažino su kitais „Kūrybiškos Europos“ projektų koordinatoriais, pristatė ŠAVB patirtį, užmezgė naujus kontaktus su kolegomis ir galimais partneriais iš įvairių Europos kultūros įstaigų bei organizacijų. Dalyviai taip pat turėjo progą susitikti su savo projektų vadovais, atsakingais už projektų įgyvendinimo koordinavimą, pasidalinti įžvalgomis ir rekomendacijomis.
Susitikime dalyvavę EACEA steigėjos Europos Komisijos atstovai pabrėžė, kad tokie projektai kaip ŠAVB koordinuojamas HERUN –tai „demokratijos aviliai“, kur kultūra tampa erdve bendradarbiauti, pasitikėti ir kurti.
Ši metafora, nuskambėjusi iš tarptautinio kultūros tinklo „Trans Europe Halles“ vadovės Mieke Renders lūpų, puikiai apibūdina ŠAVB veiklos filosofiją: biblioteka gyvuoja tik veikdama kartu su bendruomene, kaip avilyje. „Nė vienas iš mūsų neveikiame vienas. Mes instinktyviai bendradarbiaujame, reaguodami į žmonių poreikius. Avilys klesti tik tada, kai jame yra pusiausvyra ir sutarimas. Tai gyva sistema, grįsta atsakomybe, abipusiu pasitikėjimu ir bendra erdve. Būtent taip atsiranda kultūra bei kultūrinio bendradarbiavimo projektai. Čia žmonės renkasi, mokosi, reiškiasi ir bendradarbiauja. Kaip bitės, dalijančios žiedadulkes tarp gėlių, kultūros projektuose dalyvaujantys žmonės „apdulkina“ vėliau sėkmingai išaugančias idėjas“, –pabrėžė M. Renders.
Briuselyje pristatytas projektas HERUN buvo puikiai įvertintas ir įtrauktas į informacinį leidinį „The multifaceted role of public libraries“. Šiame leidinyje pristatoma naujausia ir inovatyviausia Europos bibliotekų geroji patirtis, ES finansuojami projektai, stiprinantys šiuolaikinės bibliotekos vaidmenį Europoje.
Kas nuveikta ir kas dar laukia?
Darbą pradėjusi 2025 m. pradžioje, šiuo metu projekto komanda aktyviai dirba prie metodinio leidinio, kuriuo bus galima vadovautis savarankiškai organizuojant sensorinius skaitymus. Leidinys bus pritaikytas
tarptautiniam kontekstui bei kiekvieno iš partnerių poreikiams. Taip pat kuriamos visų partnerių bibliotekų socialinės istorijos – specialūs vaizdais praturtinti ir neurodiversiškam vartotojui pritaikyti leidiniai, padedantys susipažinti su bibliotekos aplinka ir darbuotojais, dar prieš apsilankant bibliotekoje.
Portugalijos, Ukrainos ir Slovėnijos partneres bibliotekas ŠAVB aprūpins ne tik metodika, bet ir sensorinėmis priemonėmis – jau sukomplektuoti ir kiekvienai bibliotekai išsiųsti specialūs priemonių rinkiniai, leisiantys skaitymus praturtinti visais penkiais pojūčiais.
Kruopščiai sukomplektuoti sensorinių priemonių rinkiniai jau iškeliavo į projekte dalyvaujančias Slovėnijos, Portugalijos ir Ukrainos bibliotekas. Ievos Frišmantės nuotr.
Didžiulį darbą jau atliko prie projekto prisidėję Lietuvos, Slovėnijos, Ukrainos ir Portugalijos rašytojai bei iliustruotojai (iš viso 24 kūrėjai), kuriuos surado pačios bibliotekos. Specialiuose mokymuose sužinoję, kokie turėtų būti tekstai bei iliustracijos neurodiversiškiems vaikams, menininkai įsitraukė į naujų sensorinių programų kūrimą ir šitaip gimė 12
naujų iliustruotų sensorinių skaitymų tekstų. Vietos menininkai, įsitraukę į projekto veiklas, praplėtė savo kūrybines galimybes ir dauguma jų atrado sau naują auditoriją.
Kitame etape ypatingas dėmesys bus skiriamas projekto Lietuvos ir užsienio šalių bibliotekų specialistų mokymams, kuriuose bus suteikiama reikiamų žinių ir įgūdžių, įgalinančių efektyviai įgyvendinti sensorinių skaitymų programas, o vėliau – savarankiškai kurti naujas. Kai specialistai įgis reikiamų teorinių ir praktinių žinių, bibliotekos organizuos bandomąsias sensorinių skaitymų sesijas savo šalyse ir kaups dalyvių bei edukatorių atsiliepimus, konsultuosis su ŠAVB specialistais dėl tolesnio įgūdžių tobulinimo.
2027 m. pradžioje Šiauliuose vyks baigiamoji tarptautinė konferencija, kurioje bus pristatyti rezultatai, pasidalinta patirtimi ir suformuluotos tolesnės veiklos gairės. Ilgainiui tikimasi, kad sensorinės programos išsiplės į daugiau bibliotekų, visuomenės bus labiau informuojamos apie sensorinius skaitymus ir jų naudą, formuosis europinis nuolatinio bendradarbiavimo tinklas.
Projektas paliks ne tik metodinį leidinį, priemones ar mokymų metu perduotas žinias – jis kuria naują požiūrį į biblioteką kaip socialinį reiškinį, kur vyrauja supratimas, bendrumo jausmas, skatinama keisti visuomenės požiūrį į negalią ar skirtingus poreikius turinčius žmones.
Projektas HERUN yra iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis pagal programą „Kūrybiška Europa“. Straipsnyje išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir tai nebūtinai atspindi Europos Sąjungos paramos fondo požiūrį ar nuomonę.
Tomas Pauliuščenka
Tapytojo Vytauto Tribandžio paveikslas ,,Šiauliai nuo Kelmės“ (1982 m.) papuošė bibliotekos III a. fojė sieną. Ievos Frišmantės nuotr.
Vieno paveikslo tapybos potėpių pėdsakais
2025 m., tvarkant patalpas, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos sandėlyje buvo rasta didžiulė drobė. Pasirodo, bibliotekoje vykstant reorganizacijai, įvairiems pasikeitimams, bibliotekos paraštėse netyčia atsidūrė puikus tapybos darbas. Ištraukus drobę į dienos šviesą atpažinau tapytojo Vytauto Tribandžio darbą ir parašą po juo. Daug metų kartu su V. Tribandžiu dirbome Šiaulių universiteto Menų fakultete, dažnai lankydavausi jo kūrybinėje studijoje, tad jo tapybos maniera, potėpis man yra gerai pažįstami.
Paveikslas ,,Šiauliai nuo Kelmės“
Bibliotekos sandėlyje rastas darbas – didelio formato aliejinės tapybos panoraminis peizažas, tapytas ant drobės ir vaizduojantis Šiaulius nuo kalvos. Nors darbui praverstų restauravimas, tačiau, jį nuvalius ir kruopščiai apžiūrėjus, atpažintas šiauliečio dailininko, tapytojo, peizažo meistro V. Tribandžio parašas ir 1982 m. data. Tapybos darbo antrojoje pusė-
je ant porėmio aptikta priklijuota informacinė kortelė, kokią klijuodavo sovietiniais laikais. Kortelė spausdinta dviem kalbomis – lietuvių ir rusų: ,,Lietuvos dailininkų sąjunga: vardas pavardė, gimimo metai, kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai, kaina, nuosavybė, adresas (autoriaus gyvenamoji vieta)“. Nors kortelėje kaina nenurodyta, galima spėti, kad biblioteka darbą įsigijo 1983 metais, po jubiliejinės autoriaus parodos.
Žiūrint į darbą, galima aiškiai identifikuoti, kad darbas tapytas nuo Aukštelkės kalvos šalikelės. Dinamiškai į perspektyvos tolumą link Šiaulių nubėgantis naujai asfaltuotas kelias, šalia su juo lenktyniauja į tolumą smingantis grakštus dviračių, pėsčiųjų takas. Tolumoje matomi Šiaulių pietinio rajono pastatai.
Žinant V. Tribandžio darbo metodiką (visada darydavo paruošiamuosius eskizus, etiudus iš natūros), galima teigti, kad dailininkas šį peizažą tapė rudenį ir būtent toje konkrečioje vietoje. Pilkšvai rusvas tolstančių laukų koloritas su raudonuojančių medžių viršūnėmis byloja buvus gražią rudens dieną. Drobėje tapybos potėpis sodrus, drąsus ir dinamiškas, būdingas dailininkui. Medžiai ir laukai peizažo pirmame plane tapybiškai praturtinti ir detalizuoti spalviniu sprendimu ir potėpio faktūromis. Už jų besidriekiantys laukai turtingo kolorito, plataus gyvo potėpio. Juos skiria ribos, suskaidytos rėžiais, atsiranda tolstančių konstrukcijų siluetai. Tolumoje dūluojantys laukai ir arimai apibendrinti ramiu potėpiu ir jaukiu sidabriniu koloritu. Toks pilkas ir šaltas tapybinis sprendimas dar labiau paryškina panoraminio peizažo erdvinę perspektyvą. Ir staiga už jų, dangaus fone, išnyra šviečianti Šiaulių miesto panorama: daugiaaukščiai pastatai savo balta ritmo klaviatūra pagyvina rudeninio peizažo nuotaiką, televizijos bokštas raudonai baltu punktyru rodo į dangų ir, žinoma, paveikslo centre kompoziciją baigia Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros bokšto raudonuojantis stogas.
Vytautas Tribandis – tapytojas, pedagogas
Vytautas Tribandis gimė 1942 metais Dzūkijoje. 1961 m. baigė Kauno meno vidurinę mokyklą. Į Šiaulius atvyko 1967 m., baigęs Valstybinio dailės instituto Dailės pedagogikos fakultetą
(dabar Vilniaus dailės akademija). Tais pačiais metais pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute. Dirbo dėstytoju, moksliniu bendradarbiu, docentu. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1997–2004 m. Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas.
V. Tribandis – žinomas tapytojas, peizažo meistras, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos dailėje.
Tapytojo kūryba – lyg nesibaigianti sidabrinių pustonių spalvų šventė. Darbuose menininkas juos puikiai valdo, derina tarpusavyje kaip smuiko garsus, švelniai liesdamas stygas, išgaudamas vibruojančią melodiją.
Rytiniai peizažai, skęstantys rūko glėbyje, perauga į vakarinius romantinius peizažus, apglėbtus vakaro nostalgijos. Kompozicijose medžių grupės, išnyrančios savo siluetais, traktuojamos apibendrintai kaip neatsiejama gamtos peizažo dalis. Gamta menininkui buvo kaip atgaiva, minčių aruodas tolesniems darbams. Gamtoje buvo tobulinama tapybos technika, leidusi atskleisti jos grožį ir gyvybingumą. Tas tylus, tarsi nereikšmingas tapybos vyksmas slepia dideles raiškos galimybes, platų spalvų, nuotaikų diapazoną. Tapybos vyksmas gimdo trapų ir drauge stiprų paveikslų pasaulį. Tapytojo drobės kviečia žiūrovą „įeiti“ į tą paprastą, bet drauge paslaptingą peizažų pasaulį.
Ypač kūrybingas laikas V. Tribandžiui būdavo kūrybinės stovyklos Lietuvos dailininkų sąjungos Palangos kūrybos namuose. Ten ir kituose pleneruose dailininkas yra sukūręs reikšmingų tapybos darbų, kurie yra pasklidę po muziejus, viešas erdves ir privačias kolekcijas. Dailininko kūrinių saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje, privačiose kolekcijose.
Prof. Vaidotas Janulis
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
Kairėje – Aušros alėjos 15 pastatas žiemą. XX a. 4-asis dešimtmetis, Petro Kaminsko kolekcija. Dešinėje – taip pastatas atrodo dabar. 2025 m. spalis. Ievos Frišmantės nuotr.
Aušros alėja 15 – Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai
Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmų istorija yra dešimtasis pasakojimas apie Aušros alėjos pastatus. Statinį prieš 90 metų projektavo Šiaulių miesto inžinierius Vladas Bitė (1901–1969). 1936 m. į nuosavą erdvę persikėlusi Šiaulių apygardos ligonių kasa naujomis patalpomis naudojosi vos keletą metų: Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija nutraukė šios įstaigos veiklą. 1941 m. Ligonių kasos rūmai nacionalizuoti, juos užėmė Lietuvos komunistų partija. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę pastatu ėmė naudotis įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos. Straipsnis rašytas remiantis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fondų leidiniais, Šiaulių regioninio valstybės archyvo dokumentais, šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko kolekcijos ikonografine medžiaga, Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) ir Lietuvos skaitmeninto kultūros paveldo portalo epaveldas.lt informacija.
Ligonių kasų atsiradimas
1936 m. išleistame Lietuvos ligonių kasų metraštyje informuojama, kad socialinis draudimas Europoje įvestas XIX a. pabaigoje, pirmoji tai padarė Vokietija (1883 m. įvestas draudimas ligos atveju, 1884 m. – nuo nelaimingų atsitikimų, senatvės ir invalidumo – 1889 m.). Vokietijos pavyzdžiu pasekė ir kitos Europos valstybės. Lietuvoje pirmosios ligonių kasos (krankkassen) atsirado vokiečiams priklausiusiuose fabrikuose: 1896 m. Vilniuje, vėliau Kaune ir Šiauliuose (Lietuvos ligonių kasų metraštis, p. 5–8). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui socialinio draudimo veikla sustojo, šia sritimi vėl pradėta rūpintis po Lietuvos valstybės atkūrimo, bet tik 1926 m. Lietuvos Seimas priėmė Ligonių kasų įstatymą (Vyriausybės žinios, 1926, geg. 27, p. 1–10), kuris vėliau kelis kartus buvo koreguotas. 1928 m. Lietuvoje pradėtos steigti ligonių kasos. Pirmoji – Kauno miesto – įkurta spalio 28 d. (Lietuvos ligonių kasų metraštis, p. 12). Tų pačių metų lapkričio 11 d. – Šiaulių apygardos (Mūsų kraštas, 1934, kovo 4, p. 3). Abi pradėjo veikti 1929 m. sausį. Vėliau buvo įsteigtos Panevėžio, Kauno, Telšių, Tauragės, Ukmergės, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus apygardų ligonių kasos.
Nuomojamose patalpose
Pirmasis Šiaulių apygardos ligonių kasos direktorius buvo provizorius Juozas Valančius. 1931 m. rugpjūtį šias pareigas perėmė ką tik Šiaulių miesto burmistro pareigų netekęs Jackus Sondeckis. Prisiminimuose „Mano gyvenimo stotys“ jis rašė: „Kai baigiau burmistrauti, neteko eiti į darbo biržą ieškoti darbo, nes tuoj buvau pakviestas į Šiaulių apygardos ligonių kasą. Man pasiūlė direktoriaus pareigas, kurias
iki to laiko ėjo kasos valdybos narys, vaistininkas Juozas Valančius (po manęs išrinktas burmistru). Taigi pasikeitėme vietomis: aš – į ligonių kasą, jis – į burmistrus“ (Gyvenimas Lietuvai, p. 165).
Penkerius metus Šiaulių ligonių kasa veikė nuomojamose patalpose. J. Sondeckis teigė, kad jas teko keisti net tris kartus (Sveikata ir darbas, 1937, nr. 1, p. 15). Šią informaciją patikslina 1929–1936 m. telefonų abonentų knygos, kuriose nurodyti trys įstaigos adresai: 1929–1930 m. – Dvaro g. 51, 1931–1932 m. – Pagyžių g. 100 (dab. Vytauto g.), 1932–1936 m. –Vilniaus g. 178. 1932 m. nurodytos dvi vietos: direktoriaus kabinetas dar likęs Pagyžių gatvėje, o įstaiga jau perkelta į Vilniaus gatvę. Sėkmingai organizacijos plėtrai reikėjo nuosavų patalpų, „ypač nebeįmanoma pasidarė kampininkauti, kada Kasa pasiryžo kurti ir plėsti savo profilaktikos ir gydymo įstaigas. Todėl 1935 m. pavasarį Kasa nutarė statyti savo rūmus“ (ten pat, p. 15).
Naujo sklypo paieška 1934 m. vasaros pabaigoje Šiaulių miesto laikraštyje skelbta, „kad Šiaulių apygardos ligonių kasa nuosavų namų statymu jau susirūpinusi ir, privačiai, jau ieškoma tinkamo pleciaus Šiauliuose. L. Kasai reikalingi namai kaštuotų apie
150.000 lt“ (Įdomus mūsų momentas, 1934, rugpj. 12, p. 1). Užsiminta, kad naujus namus jau turi Kauno miesto ligonių kasa. Tačiau rugsėjo 2 d. šiame ir dar dviejuose savaitraščiuose („Šiaulių žinios“ ir „Mūsų kraštas“) rašyta, kad rugpjūčio 28 d. vykusiame Šiaulių apygardos ligonių kasos valdybos posėdyje nutarta dėl lėšų stokos statybų dar nepradėti. 1935 m. vasario mėnesį pasirodė pranešimas apie rimtus svarstymus įsigyti pastatą ar žemės sklypą,
Prekybos bendrovės „Progresas“ pastatas, nugriautas 1935 m. Jo vietoje pastatyti Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai. Atviruką apie 1910 m. išleido Karolis Savičius. Petro Kaminsko kolekcija.
net nurodyta, kad tai galėtų būti Dariaus ir Girėno (dab. Vasario 16-osios g.) ir Trakų gatvių kampe esantis namas su žemės sklypu (Mūsų kraštas, 1935, vas. 17, p. 5C). Kitame numeryje informuota, kad pirkinys kainuos 40 000 litų, dar 20 000 litų planuojama išleisti remontui, kurį reikėtų pabaigti iki liepos mėnesio, nes tada baigsis nuomojamų patalpų sutartis (Mūsų kraštas, 1935, vas. 24, p. 5C). Pasirinkto namo savininkas – Dovydas Buchalcevas (Įdomus mūsų momentas, 1935, kovo 3, p. 1). Kovo pabaigoje skelbta, kad svarstomi kiti variantai: Fridbergienės namai Višinskio gatvėje ar Cimkauskui priklausantis sklypas prieš miesto ligoninę (Mūsų kraštas, 1935, kovo 24, p. 5C).
Naujasis adresas – Aušros alėja 15
Gegužės 5 d. „Mūsų kraštas“ ir „Įdomus mūsų momentas“ informavo, kad po atliktos Ligonių kasos revizijos svarstoma pirkti Aušros alėjos ir Dvaro g. kampe esantį sklypą su pastatu, iš kurio neseniai išsikėlė spaustuvė „Viltis“ ir „Mūsų krašto“ redakcija. Birželio mėnesį pranešta, kad vyriausioji socialinio draudimo valdyba patvirtino Šiaulių apygardos ligonių kasos tarybos nutarimą (Mūsų kraštas, 1935,
birž. 2, p. 5C). Po poros savaičių kitame laikraštyje pateikta išsamesnė informacija: „Dvaro g. ir Aušros al. kampe esąs 1207 mtr. sklypas su nugriovimui skirtu mūr. pastatu jau nupirktas už 24.000 lt. – Ligonių kasa pasirašė pirkimo-pardavimo aktą su turto savininku Bubių Zubovu“ (Įdomus mūsų momentas, 1935, birž. 16, p. 1).
Projektus turėjo rengti trys inžinieriai, rugpjūtį išrinkus geriausią, planuota skelbti varžytines rūmų statybai. Liepos pradžioje senasis pastatas jau buvo pradėtas griauti (Mūsų kraštas, 1935, liep. 7, p. 7C). Liepos 10 d. Ligonių kasos valdyba svarstė pateiktus keturis projektus (Mūsų kraštas, 1935, liep. 14, p. 7C). Tinkamo pasiūlymo nebuvo, todėl V. Bitei paskirta 2-oji premija (300 litų), kitiems – 3-ioji (200 litų).
Sutarta, kad projektą tobulins inžinierius
V. Bitė, kurio trys projektuoti pastatai (šeimos namas, pradžios mokykla ir Tautininkų namai ) jau stovėjo Aušros alėjoje.
1935 m. vasarą keliose Šiaulių vietose vyko statybos, kurios miestiečiams kėlė nepatogumų. Nusiskundimų sulaukė ir ligonių kasos statybvietė: namai „nepakankamai apsaugoti iš gatvės ir dėl šios priežasties praeiviams gresia krintąs plytgalis ar didesnis mūro gabalas. <...>
Dvaro ir Aušros al. kampe griaunamieji namai tik tiek nuo gatvės atitverti, kad atšlieti nuo šaligatvio prie sienos keli lentgaliai. Šaligatvis pilnas prikritęs plytgalių, o vietomis jų matyti net į gatvę nukritusių“ (ten pat, p. 7C).
Spaudoje buvo pranešta, kad dviejų aukštų su pusrūsiu pastate bus įrengta raštinė, įvairūs kabinetai, veiks ambulatorija, bus atliekamos elektroterapijos procedūros (Įdomus mūsų momentas, 1935, liep. 28, p. 1). Dar tais pačiais metais planuota pastatyti sienas ir raudono-
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
mis čerpėmis uždengti stogą (Mūsų kraštas, 1935, rugpj. 18, p. 7C). Netrukus imta ieškoti statybos rangovų, kurie savo siūlymus kartu su „10 % siūlomos kainos užstatu gyvais pinigais arba patikimo banko garantija“ turi pateikti iki rugsėjo 2 d. (Mūsų kraštas, 1935, rugpj. 25, p. 7C). Deja, rugsėjo pradžioje skelbta, kad iš 12-os varžytinėse dalyvavusių rangovų nė vienas nepasiūlė mažesnės kainos nei numatyta sąmatoje (80 000 litų). Atvirkščiai – siūlyta ją didinti. Tai buvo „išimtinai retas atsitikimas“, todėl su kiekvienu rangovu žadėta derėtis atskirai (Mūsų kraštas, 1935, rugs. 8, p. 7C). Po savaitės visuomenė sužinojo, kad rangovas Atstupėnas rūmus sutiko statyti už 65 000 litų (Įdomus mūsų momentas, 1935, rugs. 15, p. 1).
Tą pačią dieną kitame savaitraštyje detalizuota, kad pasirinkti du rangovai: Atstupėnas už 62 000 litų vykdysiąs statybos darbus, o Laucevičius už 19 000 litų įrengsiąs kanalizaciją ir centrinį šildymą (Mūsų kraštas, 1935, rugs. 15, p. 7C). Spalį užsiminta, kad išmūryta iki pusrūsio viršaus (Mūsų kraštas, 1935, spal. 11, p. 13).
1935 m. pastatytos sienos, bet stogo uždengti nepavyko, nes Lietuvoje trūko čerpių (Sveikata ir darbas, 1935, nr. 12, p. 474).
Darbai turėjo būti baigti iki 1936 m. liepos 1 d., bet tuo metu pastatą vis dar saugojo laikinasis stogas, todėl persikėlimas į naujas patalpas atidėtas rugsėjui (Įdomus mūsų momentas, 1936, liep. 14, p. 3). Rugpjūtį pranešta apie besibaigiančius statybos darbus ir planuojamą įstaigos perkėlimą (Įdomus mūsų momentas, 1936, rugpj. 22, p. 1). Rugsėjo pradžioje naujuose rūmuose jau dirbo raštinės tarnautojai (Įdomus mūsų momentas, 1936, rugs. 7, p. 1), o lapkričio 27 d. įvyko pirmasis Šiaulių apygardos ligonių
kasos tarybos posėdis (Įdomus mūsų momentas, 1936, gruod. 8, p. 1, 3). Prieš posėdį Ligonių kasos direktorius J. Sondeckis susirinkusiems pristatė naujas 2 870 m2 patalpas, informavo, kad sklypas, rūmų statyba ir įrengimas kainavo 127 000 litų. Dėl rūmų statybos posėdyje buvo priimta „nepaprastoji 1936 m. sąmata“. Laikraščio skaitytojams pateiktos svarstymo detalės: nurodytos atskirų darbų kainos, kai kurie įrengimai, minimas rangovas Baravykas, atlikęs dažymo darbus. Rangovas Atstupėnas
dėl darbininkams pakeltų atlyginimo normų prašė papildomai sumokėti 3 000 litų. Ligonių kasos valdyba ir revizijos komisija patvirtino, kad rangovas po šių statybų „beveik bankrutavo“, todėl už sąžiningai ir kokybiškai atliktą darbą taryba sutiko primokėti 4 000 litų – nepaprastoji sąmata padidėjo iki 131 000 litų.
Pristatydamas naujuosius rūmus J. Sondeckis rašė: „Kasa rūmus pastatė iš savo atsargos kapitalo, nesiskolindama nė vieno cento. Rūmai su sklypu, jo sutvarkymu, aptvėrimu, išgrindimu, specialiu diatermijos kabineto įrengimu, dideliu bendru raštinės stalu-barjeru, spintomis sienose ir t. t. kaštavo 131.000 lt.“ (Sveikata ir darbas, 1937, nr. 1, p. 15–16).
Pirmame aukšte įkurta elektroterapijos erdvė: laukiamasis, kvarco lempų patalpa, diatermijos ir vienas atsarginis kambarys. Trys kambariai palikti tušti, juose 1937 m. numatyta įsteigti Vaikų ir motinų centrą. Antrasis aukštas skirtas ligonių kasos administracijai.
Pagalvota ir apie plėtrą: „Jei kasos darbui plečiantis paaiškėtų, kad šiuose rūmuose ankšta, tai jie lengvai bus galima padidinti: jie taip suprojektuoti, kad be jokios skriaudos dabartinėms patalpoms juos galima didinti į vieną ir
antrą pusę“ (ten pat, p. 15). Gegužės pradžioje įsikūręs „motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos sveikatos centras“ patalpomis naudojosi nemokamai. Specialiai įrengtoje virtuvėje pirmą kartą Šiauliuose pradėti gaminti pieno gydomieji preparatai kūdikiams maitinti (Sveikata ir darbas, 1937, nr. 6, p. 232).
1937 m. į Lietuvos telefonų abonentų knygą įrašytas naujasis Šiaulių apygardos ligonių kasos adresas kartojamas kasmet leidžiamuose abonentų sąrašų leidiniuose iki 1940 metų. Papildomos informacijos apie Ligonių kasos rūmus suteikia 1938 m. rugpjūčio 24 d. Šiaulių apylinkės mokesčių inspekcijai pateikto nekilnojamojo turto pareiškimo blanko rankraštiniai įrašai. Dokumentas paženklintas dviem apvaliais Šiaulių apygardos ligonių kasos antspaudais. Įstaigai priklausantys du pastatai (gyvenamas ir negyvenamas) apdrausti Centralinėje apdraudimo sąjungoje „Kooperacija“ už
110 000 litų. Turto savininkas nurodė ir žemės vertę – 20 000 litų. Pastatų aprašymo lentelėje pažymėta, kad yra įvestas centrinis šildymas, miesto vandentiekio nėra, stambesniu šriftu įrašyta: „Šis turtas nuo valstybinių ir saviv. mokesčių atleistas (Vyr. Žin. N 514)“ (F 945, ap. 1, b. 1 lap. 132–134). Lietuvos ligonių kasų atleidimas nuo šių mokesčių patvirtintas 1935 m. Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio pasirašytame Ligonių kasų įstatymo pakeitime (Vyriausybės žinios, 1935, gruod. 14, p. 3–4).
Modernizmas
Tarpukaryje Aušros alėja buvo reprezentacinė miesto gatvė, labiausiai pasikeitusi 4-ajame dešimtmetyje: 1933 m. vasarą buvo nugriauti Dvaro vartai, 1935 m. spaudoje rašy-
ta apie baigiamas griauti lūšnas, statomus modernistinius pastatus. Šiam stiliui priskiriami ir funkcionalizmu pasižymintys Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai.
Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai. XX a. 4-asis dešimtmetis. Petro Kaminsko kolekcija.
Kampinio plano pastato fasadų išorinėje pusėje į vertikalias juostas sujungtus langus skiria šviesesni, šiek tiek išsikišę tarplangiai. Langų vertikalės įrėmintos tamsesnės spalvos horizontaliomis cokolinio aukšto ir pastogės juostomis, ta pati spalva pasirinkta tarpaukščių plokštumoms.
Kiemo pusėje – virš cokolio pakilusios dvi horizontalių langų eilės. Laiptinės rizalitas, besibaigiantis laiptuotu horizontaliu stogeliu, įsiliejančiu į šlaitinį pastato stogą, patrauktas
į kairiąją Aušros alėjos fasado pusę. Stogo šlaituose išsikišusios keturios liukarnos (nedidelės stogo angos su langais, skirtais palėpei apšviesti). Viena – dešiniajame šlaite, atgręžta
į Kaštonų alėjos pusę, trys – į vidinį kiemą Vilniaus gatvės pusėn (dvi Aušros alėjos fasado stogo dalyje, trečioji – Dvaro gatvės fasado stogo kairiajame šlaite). Įėjime sumontuotos ketverios medinės durys, viršutinėje dalyje įstiklintos netaisyklingais šešiakampiais krištoliniais stiklais: dvejos iš lauko veda į nedidelį
AUŠROS
prieangį, kitos dvi – iš prieangio į vestibiulį. Apatinėje rizalito dalyje kampinio pastato tūrį atkartoja kampiniai laiptai, kylantys iki lauko durų, apsaugotų kampiniu stogeliu. Virš jo Aušros alėjos pusėje ištįsusios trys langų juostų vertikalės, šoninės prasideda dar po stogeliu abipus centrinių durų. Ketvirtoji langų juosta yra virš antrųjų durų, atgręžtų į Dvaro gatvę. Cokoliniame aukšte langai sumontuoti tik Dvaro gatvės pusėje. Aušros alėjos fasado cokolinis aukštas dėl nelygaus reljefo labiau primena pusrūsį: nedideli langeliai yra tik kiemo pusėje, nes įkalnėn kylanti gatvė šią aukšto dalį „slepia“ po žeme.
Pastato interjeras trumpai apibūdintas 2020 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus sukurtoje platformoje „Muziejus Tau“ (museum4u.lt): „Pirmo ir antro aukštų vestibiuliuose išlikusios baltõs ir juodos spalvos metlacho plytelėmis išklotos grindys, mozaikinio betono laiptai, geometrinės ornamentikos ir lenktų formų laiptinės turėklai, masyvios medinės lauko durys. Nedažytas laiptinės sienų tinkas byloja apie modernizmui būdingą šviesių spalvų estetiką“ (Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai).
2020 m. LRT televizijos laidoje „Stop kadras“ statinio architektūrinius sprendimus apžvelgė architektūros istorikė Jolita Kančienė. Ji teigė, kad sklypai svarbiems pastatams dėl reprezentatyvumo dažnai būdavo įsigyjami gatvių sankryžose. Pagrindinis fasadas orientuotas į Aušros alėją, antrinis – į Dvaro gatvę. Pastatą dar ir šiandien nuo gatvės riboja tvorelė. Architektūros ekspertė sakė, kad tvoros stulpai su metaliniais intarpais yra inžinieriui V. Bitei būdingas bruožas. Šios tvorelės metaliniams intarpams pasirinkta geometrinė grafika, joje nėra to meto metalo dirbiniams
(atitvarams, turėklams, tvoroms) būdingo tulpių elemento. Pasak architektės, pastorinimai tarp langų vertikalių primena piliastrus.
Nuo 1935 m. visuomeniniuose pastatuose buvo reikalaujama įrengti slėptuves, kurios buvo ir Ligonių kasos pastato pusrūsyje.
Pagrindinės durys pasiekiamos paaukštintu įėjimu. Jos dekoruotos krištoliniu stiklu –kelis kartus brangesniu už paprastą stiklą. Už durų atsiveria vestibiulis su plačiais terasiniais laiptais ir metlacho plytelėmis išklotomis šachmatinėmis grindimis. Analizuodama pastato pirmojo aukšto planą J. Kančienė rodė jame pažymėtus du korpusus: „Kalnų saulė“ (kvarco lempų patalpa) ir įvairioms reikmėms skirtą kabinetinės sistemos planą. Į antrą aukštą veda platūs, „nesuspausti“ laiptai. „Erdvus antrojo aukšto vestibiulis suteikia gerų emocijų, žmogus nesijaučia suslėgtas, sužemintas, todėl gali jaustis oriai“, – sakė laidos dalyvė.
Okupacijų metai
Pirmąją sovietinę okupaciją ženklino nacionalizacija. 1941 m. balandžio 8 d. Šiaulių miesto namų ūkio valdybos išsiųstame nacionalizuotų namų sąraše Ligonių kasos rūmai įrašyti 32uoju numeriu (F 269, ap. 1a, b. 13, lap. 17). Papildomos lentelės įrašas liudija, kad vasario 28 d. nusavintas pastatas perduotas „kompartijai“ (ten pat, lap. 23).
Nepavyko rasti informacijos apie rūmų panaudą Vokietijos okupacijos metais. Kyla abejonių, ar patalpomis naudojosi socialinės rūpybos nacių valdžios įstaigos. 1942–1944 m. Šiauliuose leistame laikraštyje „Tėviškė“ keletą kartų buvo rašyta apie Pagelavoje veikiančią vaikų vasaros stovyklą (ją buvo įsteigusi Šiaulių apygardos ligonių kasa). Nacių okupacijos laikotarpiu ją
organizavo Socialinio draudimo įstaiga (kartais vadinta punktu) ir Savitarpinės pagalbos komitetas, kurių adresai nenurodyti arba minėtos kitos gatvės (Venclauskio, Višinskio).
Po Antrojo pasaulinio karo į Ligonių kasos rūmus vėl grįžo komunistai. Pagal pirminę paskirtį rūmai daugiau nebuvo naudojami.
Buvę Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai 1985 m. Zenono Prunskaus nuotr. iš kraštotyros darbo „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (Šiauliai, 1985).
Visose 1959–1989 m. telefonų abonentų knygose įrašyta ta pati okupacinės valdžios įstaiga – Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komitetas.
Karas, griuvėsiais pavertęs Šiaulius, apgadino ir šį statinį: 1944 m. rugsėjo 22 d. remontuotinų namų sąraše nurodyta, kad Miesto komitetui priklausančiam pastatui reikalingas vidutinis remontas (F 269, ap. 1, b. 3, lap. 10).
Tų pačių metų gruodžio 30 d. Šiaulių vykdomojo komiteto dokumento priede Nr. 7 užfiksuota, kad remonto sąmatinė vertė – 14 300 rublių, stogo danga kainavo 120 rublių, darbų pabaiga – gruodžio 31 d. (ten pat, lap. 57).
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma 1945 m. gegužės 1 d. Stasio Ivanausko nuotrauka liudija, kad pastatas po remonto išliko nepakitęs ir
jau buvo naudojamas (žr. limis.lt). Neįvardyti statybos darbai, kainavę 18 529 rublius, buvo atliekami 1954 m. (F 683, ap. 1, b. 43, lap. 60).
1974 m. rugpjūčio mėnesį pagal individualų Miestų statybos projektavimo instituto (MSPI) projektą pradėta priestato statyba (dabar –Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ patalpos). Dviejų aukštų statinys prijungtas prie dešiniojo vidinio Aušros alėjos fasado dalies kampo (1955–1989 m. gatvė buvo vadinama Vinco Kapsuko vardu).
1975 m. rugsėjo 30 d. Valstybinė priėmimo komisija pasirašė statybos darbų priėmimo aktą (F 932, ap. 1, b. 46, lap. 101–102). Dokumente nurodyta, kad projekto vyriausiasis architektas – Albertas Ratnikas (1923–1993), enciklopediniame žinyne „Lietuvos architektai“ (p. 377) ir kituose šaltiniuose tikslinama, kad priestatą projektavo Šiauliuose praktiką atliekantis jaunas architektas Jonas Zagorskas (1951–1990) su grupės vadovu A. Ratniku (Šiaulių naujienos, 2020, lapkr. 14, p. 3). Priestatui suteiktas tas pats adresas – Aušros al. 15.
Ligonių kasos rūmai šiandien Po nepriklausomybės atkūrimo buvusiame Ligonių kasos rūmų pastate veikė kultūros, politinės, visuomeninės organizacijos. Vienos dirbo V. Bitės projektuotame pastate, kitos –sovietmečio priestate. Bendras abiejų korpusų adresas neidentifikuoja tikslios vietos. IT įmonės „Lursoft IT“ interneto svetainėje šiandien nurodoma 21 organizacija, registruota Aušros alėjos 15-ame pastate: 7 veikiančios, 14 išregistruotų (Įmonės, registruotos Šiauliai, Aušros al. 15, LT-76300). Iškabos prie įėjimo ir reklamos languose liudija, kad šiuo metu tarpukario pastate veikia Šiaulių kino muziejus ir
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
Kino meno klubas, Šiaulių apskrities ir miesto daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacija, pagyvenusių žmonių asociacija „Bočiai“, Žemaitijos skautų organizacijos Šv. Jurgio draugovė, Šiaulių apskrities armėnų bendruomenė, Socialdemokratų partijos Šiaulių miesto skyrius, patalpas nuomojasi Lietuvos politikai.
Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai patenka į devintą dešimtmetį skaičiuojančių modernistinių Aušros alėjos pastatų sąrašą. Šiaulių miesto savivaldybei priklausantis pastatas į kultūros vertybių registrą neįtrauktas. Nūdienos statinio eksterjeras tebesaugo tarpukario autentiką, deja, jau reikalaujančią priežiūros. Vieni pastato langai pakeisti, kitus saugo metalinės grotos, išlikusių medinių langų rėmų dažai nusilupę, pažeistos ir nuo drėgmės neapsaugotos senosios lauko durys, stogo pakraštyje išdygęs medelis... Mažai tikėtina, kad į namus sugrįš Ligonių kasa, bet dabartinis savininkas jau turėtų pagalvoti apie pastato atnaujinimą, garantuosiantį jo istorijos tąsą.
Literatūra ir šaltiniai
Lietuvos ligonių kasų metraštis: 1929–1934, Kaunas, 1936.
Ligonių kasų įstatymas, Vyriausybės žinios, nr. 227, 1926, geg. 27.
Daugiau serga moterys: iš Šiaulių ligonių kasos veiklos, Mūsų kraštas, 1934, kovo 4.
Gyvenimas Lietuvai, sudaryt. Jonas Sireika, Šiauliai, 1993.
Jackus Sondeckis, Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai, Sveikata ir darbas, 1937, nr. 1.
Šiaulių ligonių kasai rūmus statyti jau pradedama ruoštis, Įdomus mūsų momentas, 1934, rugpj. 12.
Ligonių kasa pirks sklypą, Mūsų kraštas, 1935, vas. 17.
Ligonių kasa perka namus, Mūsų kraštas, 1935, vas. 24.
Ligonių kasa namus statys pati, Įdomus mūsų momentas, 1935, kovo 3.
Ligonių kasa dera namus, Mūsų kraštas, 1935, kovo 24.
Lig. kasos tarybos nutarimą patvirtino, Mūsų kraštas, 1935, birž. 2.
Š. ligonių kasos rūmus statys šiemet. Rūmų projektą rengia 3 inžinieriai, Įdomus mūsų momentas, 1935, birž. 16.
Griaunami namai, Mūsų kraštas, 1935, liep. 7.
Ligonių kasos namų projektas, Mūsų kraštas, 1935, liep. 14.
Neapsaugotos statybos, Mūsų kraštas, 1935, liep. 14.
Ligonių kasos rūmai kainuos apie 75.000 litų, Įdomus mūsų momentas, 1935, liep. 28.
Ligonių kasos namų projektas, Mūsų kraštas, 1935, rugpj. 18.
Šiaulių ap. ligonių kasa priima siūlymus Kasos rūmus statyti: [skelbimas], Mūsų kraštas, 1935, rugpj. 25.
Niekas nepaėmė statyti ligonių kasai namų, Mūsų kraštas, 1935, rugs. 8.
L. Kasos rūmai už 65.000 litų, Įdomus mūsų momentas, 1935, rugs. 15.
Ligonių kasa jau statosi namus, Mūsų kraštas, 1935, rugs. 15.
Gyva statyba, Mūsų kraštas, 1935, spal. 11.
Šiaulių apyg. ligonių kasa: rūmų statyba, Sveikata ir darbas, 1935, nr. 12.
Užsitęsė l. kasos rūmų statyba, Įdomus mūsų momentas, 1936, liep. 14.
Ligonių kasa į naujas patalpas, Įdomus mūsų momentas, 1936, rugpj. 22.
[Šiaulių apygardos ligonių kasos raštinė...]: [skelbimas], Įdomus mūsų momentas, 1936, rugs. 7.
Ligonių kasos tarybos posėdis naujuose rūmuose, Įdomus mūsų momentas, 1936, gruod. 8.
Šiaulių apyg. ligonių kasa, Sveikata ir darbas, 1937, nr. 6.
Ligonių kasų įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, nr. 514, 1935, gruod. 14.
Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai. Prieiga per internetą: <https://museum4u.lt/tautininku-sajungos-namai> [žiūrėta 2025 09 17].
Lietuvos architektai, Vilnius, 2016.
Dovana šiauliečiams – susitikimai su architektūra „Polifonijos“ erdvėse, Šiaulių naujienos, 2020, lapkr. 14. Įmonės, registruotos Šiauliai, Aušros al. 15, LT76300. Prieiga per internetą: <https://www.lursoft.lv/ lt/companies/lt/address/siauliai-ausros-al-15-lt-76300/ bendrove> [žiūrėta 2025 09 19].
Šiaulių regioninis valstybės archyvas: F 945, ap. 1, b. 1; F 269, ap. 1a, b. 13; F 269, ap. 1, b. 3; F 683, ap. 1, b. 43; F 932, ap. 1, b. 46.
Alina Šalavėjienė
Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos 7a klasės moksleiviai pirmieji susipažįsta su bibliotekoje įrengtu pabėgimo kambariu „Autorių teisių iššūkiai“. Bibliotekos archyvo nuotr.
Sėkmingas bibliotekos edukacinis pabėgimo kambarys
„Autorių
teisių iššūkiai“
Praėjusiais metais Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka gavo finansavimą teiktam projektui „Autorių teisių iššūkiai“. Įgyvendinant šį projektą, bibliotekoje buvo įrengtas edukacinis pabėgimo kambarys – interaktyvus žaidimas, kurio dalyviai turi išspręsti įvairias užduotis ir galvosūkius, susijusius su kūrėjų teisėmis, mokosi atpažinti autorių teisių pažeidimus ir suprasti, kaip šios teisės veikia kasdieniame gyvenime. Žaidimas ne tik suteikia teorinių žinių apie autorių teises, bet ir skatina kritinį mąstymą, komandinį darbą ir problemų sprendimą.
Įgyvendinto projekto tikslas – ugdyti jaunimo ir suaugusiųjų kūrybiškumą, loginį ir kritinį mąstymą, atidumą detalėms, sudarant palankias sąlygas aktyviai dalyvauti inovatyviame žaidime. Taip pat projektu siekiama pažangiomis priemonėmis pritraukti jaunimą bei suaugusiuosius į bibliotekos erdves, ska-
tinti dažniau lankytis bibliotekoje, dalyvauti edukacinėse veiklose, skaityti. Šis virtualus pabėgimo kambarys buvo kuriamas naudojant šiuolaikines technologijas. Interaktyvus pabėgimo kambarys įtraukia dalyvius į smagų edukacinį procesą, padedantį geriau suprasti svarbius teisės klausimus.
Kvietimas registruotis į edukacinį pabėgimo kambarį „Autorių teisių iššūkiai“ buvo paskelbtas šių metų pradžioje. Ankstyvą pavasarį pirmieji edukaciją išmėgino Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos septintokai. Edukacinį pabėgimo kambarį jau išbandė daugiau nei 300 lankytojų. Sulaukta 265 moksleivių iš
Radviliškio Vaižganto progimnazijos, Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos, Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos, Radviliškio Lizdeikos gimnazijos.
Kas kartą moksleiviai demonstravo sumanumą ir greitą mąstymą, sėkmingai įveikdami užduotis, kurios gali būti iššūkis net suaugusiesiems. Jiems nestigo entuziazmo ir noro kuo greičiau surasti užuominas ir įveikti užduotis. Dirbdami drauge moksleiviai bendradarbiavo ir ugdė komandinio darbo įgūdžius: jie tarėsi, pasiskirstė užduotimis ir kartu siekė bendro tikslo. Tokia patirtis ne tik praturtino jų žinias, bet ir sustiprino darbo grupėje įgūdžius.
Dalyviai susipažino su autorių teisių samprata bei mokėsi atpažinti autorių teisių pažeidimus. Virtualus pabėgimo kambarys tapo puikia priemone vaikams ne tik geriau suprasti autorių ir gretutinių teisių svarbą, bet ir skatino tapti atsakingais visuomenės nariais. Ši patirtis – įdomus nuotykis, padedantis suprasti, kodėl svarbu yra gerbti autorius ir jų kūrinius. Gyvenant šiandienos skaitmenizuotoje visuomenėje, kurioje gausu įvairios informacijos, autorių teisių laikymasis yra itin svarbus.
Išbandžiusieji – ne tik moksleiviai, bet ir suaugę rajono gyventojai. Galima būtų tikėtis, kad įgytos žinios apie autorių teises jiems bus naudingos ateityje.
Šis edukacinis kambarys susilaukė ir žiniasklaidos dėmesio. „Etaplius“ žurnalistų ko-
manda iš Šiaulių filmavo ir parengė reportažą, kuriame ir projekto sumanytojai, ir pavieniai edukacinio kambario dalyviai dalijosi savomis patirtimis ir įspūdžiais.
„2024 metais buvo kalbama apie autorių teises ir jų apsaugą. Todėl norėjome sugalvoti, kaip su šia tema supažindinti gyventojus. Autorių teisės nėra lengva tema. Ieškojome būdų, kaip įdomiai ir lengvai tai perteikti žmonėms, o pabėgimo kambarys atrodė geriausia idėja“, –sako projekto vadovė Daiva Žiaunienė.
Naują paslaugą bibliotekoje teigiamai įvertino ir kiti darbuotojai. „Patirtis ir įspūdžiai –nerealūs. Pirmą kartą teko dalyvauti tokioje edukacijoje. Kai mūsų grupei buvo paaiškinta, ką reikės daryti, iš pradžių net nesupratau, kas iš tikrųjų mūsų laukia. O pradėjus žaisti ir perpratus sistemą, pasidarė labai įdomu. Linkėčiau būti drąsiems ir išmėginti mano kolegų parengtą edukacinį kambarį „Autorių teisių iššūkiai“, – įspūdžiais dalinosi viena bibliotekos darbuotoja.
Virtualiu pabėgimo kambariu liko sužavėta ir bibliotekininkė Ineta: „Tokio tipo pabėgimo kambaryje lankiausi pirmą kartą ir man labai patiko. Tai puiki, žaisminga ir inovatyvi priemonė, siekiant jaunesnius ir vyresnius miesto gyventojus supažindinti su Lietuvoje veikiančiais įstatymais, kurie saugo autorius ir jų kūrinius nuo nelegalaus turinio platinimo ar pasisavinimo.“
Šią nemokamą paslaugą išmėginti kviečiame visus – ne tik moksleivius, bet ir gyventojus bei miesto svečius, norinčius sužinoti, patirti ir atrasti ką nors naujo.
Registracija į edukaciją tel. (0 422) 51 398.
Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Radviliškio rajono savivaldybė ir Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
