Jūsų manymu, kodėl šiuolaikiniai skaitytojai renkasi romanus, o ne apsakymus? Šiais laikais apskritai mažai kas moka skaityti tikrą grožinį kūrinį, ką jau kalbėti apie glaustą apsakymo formą. Tam reikia didelio pasiruošimo. Turi mokėti jausti, kokia kalba, koks stilius, kaip pateikta kiekviena detalė, kaip ji virpa, kaip įsilieja į kūrinio audinį. Lengvo turinio romane skaitytoją įtraukia siužetas, kuris tikrajai literatūrai nėra pats svarbiausias elementas. Kitaip tariant, tikro grožinio kūrinio skaitytoją lydi skaitymo malonumas, o pigaus romano skaitytoją – tik smalsumas. Šis net nežino, kas yra skaitymo malonumas. Bet sakoma, kad gyvename visuotinio raštingumo laikais. Ne, mes gyvename visuotinio neraštingumo laikais. Dabartinis dvyliktokas jau nesugeba parašyti diktanto be trisdešimties klaidų, o diplomuotas specialistas raidę “s“ rašo su nosine. Ar jie raštingi? Aš per tiek metų keturias karves išmokyčiau į medį įlipti. Daugelis žmonių ir skaityti nemoka – jie visiškai nesupranta, ką skaito. Ir aš nekalbu apie grožinį tekstą, kuriam suprasti reikia daugiau išskirtinių sugebėjimų. Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko? Valdžiai nereikia. Pabandyk suvaldyti tris milijonus kultūringų, raštingų bei mąstančių žmonių ir tris milijonus neraštingų runkelių, kuriems rūpi tiks seksas, „shoppingas“, diskoteka ir ausinės ant ausų net einant miegoti. Tokiems zombiams nieko nereikia – per rinkimus pažadi, kad duosi atsikąsti rauginto agurko ar apseilėtos dešros, ir viskas. Valdyk ir norėk. Kaip anksčiau sakydavo, kuo tamsesnė liaudis, tuo ją lengviau valdyti. O juk buvom viena raštingiausių tautų. Koks svarbiausias geros literatūros bruožas? Kalba?
Kaip Gyventi? 2014 balandis
Literatūra neįsivaizduojama be kalbos. Ar galėtumėte įsivaizduoti muziką be garso ar tapybą be spalvos? Jei prozos kūrinyje nėra gražios kalbos, savito stiliaus, tokią knygą mesk šalin. Arba pasišluostyk. Jei kūrinys pasižymi gražia kalba, geru stiliumi, siužetas jam net nebūtinas. Gali taip aprašyti saulėlydį, kad skaitytojui atims amą. Kalba ir stilius – pagrindinė geros literatūros sąlyga. Be jos geros literatūros nėra ir būt negali.
7
Atsimenu jūsų romaną „Kenotafas“. Jame rašytojas ilgokai ieškojo tinkamo pirmojo sakinio. Kai jis jį atrado ir užrašė, kiti sakiniai ėmė liete lietis. Ar jums pačiam svarbus pirmasis kūrinio sakinys?
“Prisitylėjau”, – teigia R.Granauskas, kuris Lietuvai atgavus laisvę pratrūko įvairaus žanro kūriniais. Pastaraisiais dešimtmečiais R.Granauskas parašė tris romanus: “Duburys” (2003), “Kenotafas” (2005), “Rūkas virš slėnių” (2007). Pagal “Duburį” režisierius G.Lukšas pastatė vaidybinį filmą.
Jaunystėje į galvą įlįsdavo kokie trys ar keturi žodžiai, tarkime: „Trys vyrai ant baltų žirgų“. Jie tiesiog persekiodavo. Kad ir ką darydavau, jie vis skambėdavo galvoje. Lyg įkyri muzikinė melodija. Kol prie tos frazės neprirašydavau “Jaučio aukojimo”, “Gyvenimo po klevu”, “Duonos apsakymo, tol ji manęs nepaleisdavo. Pirmasis sakinys, be abejo, yra svarbus, nes jis padeda atrasti valgytojų” autorius taip pat išleido esė knygą “Žodžio agonija” (1999) ir nemažai apsakymų knygų, tarp jų – stilistiką, tonaciją, kuri vėliau neleidžia blaškytis. “Raudonas ant balto” (2000), “Šunys danguje” (2005),