HYPHA-1.0: Biomorfinė micelio struktūrų architektūra

HYPHA-1 .0 biomorfinė micelio struktūrų architektūra

Šarūnas Petrauskas

_0*

HYPHA-1.0: biomorfinė micelio struktūrų architekūra Šarūno Petrausko eksperimentinis micelio struktūrų tyrimų studijos katalogas

AUTORIUS: Šarūnas Petrauskas KALBOS REDAKTORĖ: Dalia Traškinaitė DIZAINAS: UAB “AEXN”, Šarūnas Petrauskas VIRŠELIO DIZAINAS: Šarūnas Petrauskas FOTOGRAFIJOS IR ILIUSTRACIJOS: Šarūnas Petrauskas TEKSTAI: Šarūnas Petrauskas KURATORIUS: Tomas Grunskis

SPAUSDINO: Kopa TIRAŽAS: 250 METAI: 2020

PARODĄ IR LEIDINĮ PARĖMĖ:

IŠLEIDO: “Nulinis laipsnis”

_0*

HYPHA- 1 .0 biomorfinė micelio struktūrų architektūra

Šarūnas Petrauskas

_0*

_04

Turinys _02:

_00:

_00.01: Manifestas „Gyva architektūra”

_007

_02.01: Užaugintos erdvinės micelio struktūros

_020

_02.02: Archetipai

_044

_011

_02.03: Tyrimų įžvalgos. Apibrendrinimas

_050

_012

_03:

_009

_01: Įvadas

_01.01:

_01.02:

Gamta architektūroje

Apibrėžimai, sąvokos, raida Atsigręžimas į šaknis Micelio tinklai

Eksperimentinė erdvinių struktūrų auginimo studija

_014

Micelio taikymas architektūroje. _052 _03.01: Vertikalus parkas Londone

_05

Pratarmė

_06

Buvusios Alytaus geleĹžinkelio stoties rudimentai

Pratarmė

_00:

Šiandien, antropoceno kontekste, privalome keistis kaip visuomenė bei persvarstyti gamtos ir žmogaus ryšį, o šis pokytis ypač aktualus architektūros plotmėje. Jis neatsiejamas dėl neatsinaujinančių resursų mažėjimo, populiacijos didėjimo ir svarbiausia – harmoningo santykio su kitomis gyvybės rūšimis užtikrinimo.

Projekte „HYPHA-1.0: biomorfinės micelio struktūros“ gilinamasi į biomimetiką (gamtos principų taikymą) architektūroje, nagrinėjama gyvojoje gamtoje ypač paplitusi grybų karalystė ir pagrindinė jos sudedamoji dalis micelis – hifų tinklas. Šio meninio mokslinio tyrimo tikslas – naudojant hibridinę kūrybą bei eksperimentuojant su micelio struktūromis, praplėsti nusistovėjusį, tradicinės architektūros suvokimą ir jos raišką.

Parodą ir parodos katalogą sudaro dvi dalys.

Pirmoji – eksperimentinė micelio auginimo tyrimų studija, kurioje atskleidžiama materijos galimybės formuojant erdvines struktūras. Kita parodos dalis, tai vertikalus parko Londone projektas, kuris yra autoriaus 2019 m. apgintas magistrinis darbas VGTU Architektūros fakultete (vadovas prof. dr. Kęstutis Lupeikis). Šis projektas, tai iš grybienos užauginta vertikali ir gyva struktūra, kuri transformuojasi ir kinta laike.

Projektu kvestionuojamas dabartinės megapolių struktūros ir jų santykis su gyvąja gamta.

_07

Hifas – hypha (gr. ὑφή, hyphē) - „tinklas“ -išsišakojusi, susiraizgiusi ir tankiai susipynusi gijelė. Daugybė plonyčių hifų sudaro grybieną - micelį.

_08

Micelio eksperimentas „P 1.0“

_00.01:

Manifestas

_00:

Gyva architektūra Giluminių gamtos principų taikymas architektūroje, tai pozityvios ateities kūrimas.

- Raktas į šiuolaikinės architektūros raišką slypi naujame požiūryje į gamtą, hibridiškame erdvių kūrime kartu su gamta.

- Gamtos principų ir procesų ignoravimas architektūroje, tai neatsakingumas.

_09

- Forma seka gamtą.

_010

Augalai bituminÄ—s dangos rulone

Šiandien, kūrybinio eksperimentavimo procese menas, mokslas, technologijos ir gamta yra lygiaverčiai, tačiau šiuolaikinėje architektūroje gamtoje vyraujantys principai ir jų taikymas sutinkami retai. Nors ir profesinėje erdvėje kalbama apie laikmečio atliepimą architektūroje, tačiau architektūra vis dar kuriama praeito amžiaus principais. Laikas permąstyti žmogaus santykį su gamta ir kurti harmoningą gyvenamąją aplinką skirtingoms organizmų rūšims. Meninio tyrimo problematika apima biomimetikos (gamtinių principų) taikymo architektūroje nebuvimą.

Biomimetikos filosofija beveik nenaudojama architektūroje, nors mokymasis iš gamtos, tai jos visapusiškai tvariausių žinių šaltinis, leidžiantis kurti pozityvią ateitį žmonijai ir pereiti iš industrinio į ekologinį amžių. Šis tyrimas aktualus dėl jame analizuojamų biologinių analogų kaip inspiracijos šaltinio kūrybai architektūroje. Ne ką mažiau aktualus pačios grybienos, kitaip vadinamos micelio, materijos pažinimo, neabejotinai, atversiančio naujus kūrybiškumo klodus ir konceptualius architektūrinius rezultatus.

Projekto tikslas atliekant meninį tyrimą ir eksperimentuojant su micelio bio-struktūromis ieškoti naujos materijos, formos ir estetikos architektūroje.

Architektūros plotmėje nedaug nagrinėta grybienos materija yra labai išplitusi gamtoje ir užima svarbią vietą ekosistemoje. Eksperimentų pagalba norima atskleisti šios gyvybės saviorganizavimo savybes bei potencialą, sukuriant prototipą ir atsakant į klausimą, kaip būtų galima auginti erdvines struktūras kasdienei žmonių veiklai.

Atliktu tyrimu norima atskleisti biologinius augimo ir struktūrų kūrimo procesus bei juos kompleksiškai pritaikyti architektūroje.

Tyrimas grįstas gyvų bio-organizmų auginimu, stebėjimu, eksperimentavimu ir jų panaudojimu architektūroje.

Tarpdisciplininio tyrimo metu buvo atliekamas grybienos (micelio) tinklų augimas, stebint ir analizuojant materijos galimybes ir pritaikomumą erdvių kūrime. Siekiama atrasti išskirtinės architektūros estetikos raiškos kūrimo metodiką ir šiam siekiui įgyvendinti pasirenkamas erdvinių grybienos struktūrų auginimo būdas, kurio pagrindu kuriama micelio tyrimų studija.

Tikimasi, kad gauti rezultatai galėtų būti vieni iš architektūrinio laikmečio indikatorių.

O pasirinkta materija, tvari, atsinaujinanti ir biologiškai skaidoma alternatyva įprastoms statybinėms medžiagoms. Šiame tyrime numatomas hibridinis kūrybos procesas, kuomet galutinis rezultatas nėra nuspėjamas ir nėra baigtinis. Procesas yra nulemiamas ne tik autoriaus, bet ir nežmogiško intelekto. Taip kuriama netobula estetika, neužbaigta, kintanti laike architektūra.

Projektu norima persvarstyti žmogaus santykį su gamta, atkreipti dėmesį į modernaus žmogaus santykį su jį supančia gamtine aplinka. „HYPHA-1.0 biomorfinės micelio struktūros“ – manifestas, kuriuo norima atkreipti dėmesį į hibridinę, žmogaus ir gamtos kūrybos kryptį kaip į ateities architektūros viziją.

_011

Įvadas

_01:

_012

Kerpės ant akmens paviršiaus

_01.01: Gamta architektūroje. Apibrėžimai, sąvokos, raida.

Studijuodamas aukso pjūvį Vitruvijus sukūrė taip vadinamą „Vitruvijaus žmogų“ – idealiai proporcingo žmogaus kūno principus, kurie, kaip tikėjo Vitruvijus, yra susieti su architektūra. Vėliau, XX a. Le Corbusier daryti aukso pjūvio ir žmogaus kūno proporcijų tyrimai įkvėpė sukurti jo matų sistemą „Modulor“, kurią jis pritaikė daugelyje savo kūrinių, pvz. Ročampo koplyčioje Prancūzijoje (Agkathidis, 2017).

Siekiant aiškiau suvokti gamtos architektūroje tyrimų lauką, svarbu suprasti pagrindines, jau žinomas mokslines sąvokas.

Biomorfizmo koncepcija kildinama iš Gėtės, tačiau pats terminas pirmą kartą panaudotas 1935 m. britų poeto G. Grigso. Terminas kildinamas iš graikiškų žodžių „bios“ – gyvybė, „morphe“ – forma. Jis nusako kūrybos

sintezę užpildant tarpą tarp siurrealizo ir abstraktaus meno bei siejamas su skysčiais, organiškomis formomis mene, architektūroje ir dizaine. Architektūroje šis terminas dažnai naudojamas apibūdinti formas ir raštus inspiruotus gamtos.

Organicisizmas – sąvoka, apibūdinanti propaguojamą harmoniją tarp architektūros ir gamtos iki taško, kuriame forma ir natūralus kontekstas apsijungia.

Organinė architektūra kaip W.L. Wrightas ją apibūdino, nebūtinai primena gamtines formas, veikiau integruojasi į gamtinį kontekstą per medžiagiškumą.

Bionikos terminas sudarytas iš žodžių biologija ir technika ar elektronika. Šis mokslinis pavadinimas priimtas 1960 m. Deitone (angl. Dayton) JAV įvykusiame simpoziume.

Pradžioje, bionikos mokslas nagrinėjo technologinius mechanizmus, kurie buvo paremti gyvaisiais organizmais, tačiau vėliau bionika buvo pradėta plačiai taikyti įvairiose srityse, tarp jų ir architektūros (Agkathidis, 2017).

Biomimetika (gr. Mimēsis – mėgdžiojimas, sekimas) yra technologijų kryptis, tirianti biologinių sistemų funkcijas ir struktūrą, siekiant jų pavyzdžiu kurti naujas medžiagas ir įrenginius. Bionika arba biomimetika architektūroje reiškia ne tik su gamta susietą formą, bet ir gamtai būdingas konstrukcines savybes (Gruber, 2011).

Galima teigti, kad naudojant bet kurį iš ankščiau paminėtų terminų kalbama apie tarpdisciplinišką, grįstą įrodymais, koncentruotą į funkciją ir nukreiptą į reikšmingus pokyčius. _013

Moksliniai terminai kaip bionika, biomorfija ir kiti pradėti vartoti tik XX a., tačiau gamta architektams visuomet buvo inspiracijos šaltiniu. Žiūrint į Vakarų kultūros pradus, tokius kaip graikų šventyklos, matyti, kad gamta visada vaidino svarbų vaidmenį ir ne tik darė poveikį estetikai, tačiau nustatė šventyklų proporcijas ir struktūras. Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių Graikų matematiko Pitagoro atrastas aukso pjūvis, vėliau aprašytas Vitruvijaus traktate „de Architectura“. Šis formą suteikiantis algoritmas, kuris vyrauja spiralinėse struktūrose, tokiose kaip sraigės kiautas ar gėlės žiedas yra naudojamas nustatyti proporcijas daugelyje žmogaus sukurtų struktūrų, tokių kaip Partenonas.

Mikromicetų grybų pavyzdžiai

_014

Makromicetų pavyzdžiai:

_01.02: Atsigręžimas į šaknis. Grybai.

Ši gyvybės forma, turinti išskirtines savybes prisitaikyti prie kintančių aplinkos parametrų, yra ypač aktuali šiandieniniame antropocento kontekste. Kaip pažymima A. L. Tsing knygoje, „.. kai 1945 m. atominė bomba sunaikino Hirošimą pirma gyvybė, kuri atsikūrė buvo matsutake rūšies grybas...“ (Tsing, 2015). Tai tik įrodo, kad šie organizmai turi savybių, kurių mokslas dar nėra pažinęs, ir tuo pačiu galima teigti, jog jie gali tausoti ir atkurti gyvybę net po katastrofų.

Grybų charakteristikos, savybės ir funkcijos Grybai (lot. fungi) – gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Vykstant medžiagų apytakos procesams pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo kas yra būdinga tik gyvūnams ar kitiems gyviesiems organizmams. Anksčiau grybai laikyti augalų dalimi, tačiau vėliau atskirti į atskirą – grybų karalystę. Archeologinių tyrimų metu rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo jau prieš 150 milijonų metų. Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus – skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus – pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.

Grybai yra skirstomi į makromicetus ir mikromicetus. Aukštesnieji grybai paprastai sudaryti iš grybienos, kuri vystosi dirvožemyje ar kitame substrakte, ir vaisiakūnio. Makromicetais (makroskopiniais grybais) vadinami plika akimi matomi grybai, kurių vaisiakūniai didesni nei 1 mm. Jie kartu su mikromicetais (mikroskopiniais grybais) sudaro grybų karalystę (Keizer, Gerrit J., 2003).

Pagal mitybos būdą grybai yra skirstomi į saprotrofinius, parazitinius (biotrofinius) ir į mikorizinius (mikosimbiotrofinius).

Svarbu pastebėti, kad daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas, augdamas lapuočių miške, gyvena kaip saprotrofas, o spygliuočių miške jis jau mikorizinis grybas. Dauguma grybų yra saprotrofiniai grybai t.y. ardantys negyvą organinę medžiagą. Jie minta nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žoline danga, ekskrementais. _015

Noras gilintis į naujas, mažai tyrinėtas gyvybės rūšis, kurių tyrinėjimas ir atradimų taikymai galėtų būti koncepcija naujos estetikos erdvių formavime, atvedė iki gyvojoje gamtoje ypač paplitusios grybų karalystės (lot. fungi).

Nepaisant ankstyvųjų grybų svarbos žmogui pastebėjimų ir archeologinių įrodymų, kad žmonės naudojo grybus maistui ir medicinai jau mažiausiai prieš 6 tūkst. metų, jie liko šešėlyje, lyginant su gyvūnų ar augalų tyrimais. Šie organizmai atlieka daugybę funkcijų ne tik gamtoje, bet taip pat yra nepakeičiami ir žmogaus aplinkoje: kai kurie grybai vartojami kaip vienas iš maisto šaltinių, kiti panaudojami maisto ir gėrimų gamyboje (pvz. duonos, alaus rauginime), o jų svarba medicinoje (pvz. penicilino gamyba) yra nebediskutuojama. Kadangi pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia augalinės kilmės žaliavos perdirbimas į vertingus komponentus, mikroskopiniai grybai, gebantys skaidyti celiuliozę bei ligniną (medienos sudedamąsias dalis), taip pat yra vis daugiau tyrinėjami ir labiau matomi visuomenės.

SPOROS

VAISIAKŪNIS

HIFAI - GRYBIENA

Grybo sandaros schema

GRYBAS

HIFAI - GRYBIENA

AUGALO ŠANKYS

_016

Mikorizė (augalų ir grybų sąryšio) schema

Mikoriziniai grybai (mikosimbiotrofai) – su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę (grybo ir augalo simbiozę). Šių grybų egzistavimui reikalingi augalai, o augalams reikalingi minėtieji grybai – šis ryšys yra naudingas abiem karalystėmis. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad grybai iš medžių gauna angliavandenių, kitų jiems reikalingų organinių medžiagų ir manais padeda medžiams apsirūpinti mineralinėmis medžiagomis (azotu, fosforu, kalciu, kaliu, natriu) bei vandeniu – tai labai aiškus abipusis naudingas ryšys. Mikoriziniai grybai išlieka ištikimi vienam augalui šeimininkui, o jam žuvus, mikorozinis grybas taip pat žūsta, užleisdamas vietą saprotrofams. Šis reiškinys labai svarbus

teoriniu ir praktiniu požiūriu, pavyzdžiui, norint užsodinti naujus miškų plotus.

Forma ir konsistencija Grybų tramos (vidinė vaisiakūnio dalis sudaryta iš hifų) konsistencija skirtinga: gali būti tvirta, labai kieta, glebi arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga.

Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijai, perlaužus ar dėl mechaninio poveikio keičia spalvą: perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus gali paraudonuoti, pamėlynuoti (pvz., raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos), bet daugumos grybų tramos spalvos nekeičia. Beje, kai kurie grybai išskiria sultis (pvz., piengrybiai).

Augimo sąlygos ir ypatumai Grybams augti reikalingi mineraliniai makroelementai (anglis, azotas, fosforas, kalis), mikroelementai (geležis, manganas, varis, boras, kobaltas) ir kt. Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augavietę (biotopą), kurių augimui reikalinga skirtinga temperatūra, šviesos kiekis, CO2 ir kitų dujų apykaita, skirtingas substrato rūgštingumas bei drėgmės kiekis.

Grybiena minta osmoso būdu visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą lemia ir lietūs: šilti – aktyvina grybieną augimui, o stiprūs, audringi lietūs – grybams nepalankūs.

_017

Parazitiniai grybai sukelia ligas, tam tikri grybai sugadina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, dėl jų poveikio yra tiltai, laivai, net griūva namai. Kai kurių grybų sporos atsparios ir -150 °C temperatūrai. Saprotrofai atlieka labai svarbų ir didelį vaidmenį gamtoje.

Skaidydami įvairias organines medžiagas, jie valo įvairias ekosistemas. Biogeocenozėje – grybai organinių ir neorganinių ardytojai ir naudotojai, jie yra augalų, bakterijų, bestuburių ir smulkių bestuburių maistas. Saprotrofai yra labiausiai paplitusi grybų grupė gamtoje, iš kurių nemaža dalis priklauso valgomiesiems grybams, pvz. baravykai, rudmėsės. Parazitiniai grybai – ne visada be mikroskopo žmogaus akimi matomi, mintantys gyvų augalų bei gyvūnų syvais ir dažnai gyvenantys kituose organizmuose.

Parazitiniai grybai gali ne tik užkrėsti gyvūnų organizmus ar augalus ligomis, bet taip pat yra dažnai atsakingi už įvairių įrenginių ar pastatų sugadinimą.

Hifų augimo iš sportų schema

_018

Hifų tinklas ant medienos

išskiriamos pagrindinės grybų dalys: sporos, hifai ir

Hifas Išsišakojusi, susiraizgiusi ir tankiai susipynusi gijelė. Daugybė plonyčių hifų sudaro grybo grybieną, kitaip dar vadinamą micelį.

Hifai labai ploni, 1-20 mikronų storio, auga viršūniniu būdu.

Paviršiuje jie susiraizgo į kompaktinę masę – vaisiakūnį.

Grybiena yra pluoštinė grybo šaknų sistema.

Ji gali būti įvairios spalvos, vienų grybų rūšių balta, kitų – pilka, melsva, gelsva, oranžinė, violetinė, geltona ir kt., bet vyraujančios – baltos ir pilkos spalvos.

Grybų reikšmė ekosistemoje Augalai ir grybai yra labai susieti glaudžiai per jų tarpusavio evoliucionavimo istoriją. Be grybų augalai, tikriausiai, niekada nebūtų kolonizavę žemės paviršiaus. Manoma, jog pirmieji žemės augalai, kurie neturėjo šaknų išsivystė iš gėlo vandens dumblių, o vandens ir mineralų trūkumo problema sprendė suformavę gijinius grybus (Willis, 2018). Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami simbiozę su grybais.

Grybų panaudojimo potencialas Remiantis mokslininkų iš Kew botanikos sodų Londone ataskaita „State of the Wold‘s Fungi 2018“ svarbu išskirti grybų išskirtines savybes ir potencialą. Nepaisant jau visuotinai žinomų grybų savybių, tokių kaip maistingumas, svarbu paminėti, kad: • Grybai gali skaidyti plastiką.

• Grybai gali panaikinti tam tikrus teršalus iš žemės.

• Grybai gali veikti kaip vaistai ir tonizuojantys preparatai.

• Grybai yra pagrindas modernių biotechnologijų.

• Grybai naudojami augalines atliekas paversti bioetanoliu.

• 15 proc. visų vakcinų ir gydomųjų baltymų pagaminami iš mielių.

Taigi, grybiena medicinoje naudojama jau daugiau nei šimtmetį, tačiau architketūroje pradėta naudoti visai nesenai. Todėl, toliau šiame projekte gilinsiuosi į galimą jos pritaikymą architektūroje.

_019

Grybų sandara Šioje dalyje sudedamosias vaisiakūniai.

_020

Ingredientai: augalinÄ—s atliekos, grybiena, kvietiniai miltai, vanduo

_02:

Eksperimentinė micelio auginimo studija Šioje dalyje pateikiama eksperimentų, kurių metu buvo auginamos erdvinės micelio struktūros, procesas ir rezultatai.

Tyrimo studijoje siekta geriau pažinti materiją ir atskleisti jos galimybes, pritaikomumą erdvių formavime ir naujos architektūrinės raiškos galimybes.

Taip pat ši dalis tai lyg trumpas vadovas kaip užsiauginti micelio struktūras.

Eksperimentuojama su nenutrūkstamų grybienos tinklų augimu, dalinai kontroliuojant augimo procesą ir siekiant užtikrinti užauginamo struktūros gaminio kokybę.

Studijoje atlikti eksperimentai formuojant micelio tinklų augimą skirtingais metodais bei skirtingose terpėse. Buvo bandoma formuoti ir auginti skirtingas erdvines formas. Taip pat, stebėta grybienos augimo tektonika, principai ir vystymasis. Grybų karalystė skiriasi nuo augalų, kurie auga link saulės šviesos, dėl to atsiranda augimo nenuspėjamumo faktorius.

Į iš anksto paruoštus auginimo konteinerius, kaip augimo krypties veiktorius buvo sudedamas grybienos mišinys.

Geresniam materijos vystymuisi buvo sukurtos atitinkamos sąlygos: tamsa ir drėgmė. Kelių dienų bėgyje, šiose sąlygose, grybienos tinklai suformuoja vientisą struktūrą.

Augimas kontroliuojamas maistingų medžiagų ir aplinkos sąlygų pakeitimu, pavyzdžiui, grybiena džiovinat arba šildant. Tuomet ji hibernuoja, tai reiškia ji gali vėl augti, kai aplinkos sąlygos pasikeičia į jai tinkamas. Aukštoje temperatūroje grybiena miršta.

Tyrimo metu stebėtas ir fiksuotas struktūrų gyvumas, kitimas, grybienos tektonika ir pirminių formų deformavimas.

_021

Eksperimentams pasirinkta naudoti makroskopinių grybų micelį. Auginimo procesui panaudota iš anksto įsigyta paruošta naudojimui grybiena, kuri buvo sumaišyta su žemės ūkio atliekomis (sėklų lukštais, kukurūzų stiebų drožlėmis), o kvietinių miltų ir vandens mišinys veikė kaip maisto šaltinis grybienos augimui.

_02.01: Eksperimentinė micelio struktūrų auginimo studija

Eksperimentas K 1.0

Augimo laikas 30 dienų.

Matmenys +- 8x8x30cm Gyvos materijos masė apie 1,5 L

_022

Pastabos: Grybiena pradėjo vartoti-kolonizuoti kartoninę terpę.

_023

Eksperimento K 1.0 procesas ir rezultatas

Eksperimentas V 1.0

Augimo laikas 45 dienos.

Matmenys apie 20x20x15cm Gyvos materijos masÄ— apie 0,5 L

_024

Pastabos: VaisiakĹŤniai susiformavo po 30 dienĹł.

_025

Eksperimento V 1.0 vystymosi procesas

Eksperimentas T 1.0

Augimo laikas 90 dienų.

Matmenys apie 100x15x15cm Grybienos masė apie 2 L Pastabos:

_026

Grybienos auginimas ant metalinio tinklelio, kuris veikia kaip vektorius ir numato grybienos vystymosi kryptį.

_027

Eksperimento T 1.0 procesas ir rezultatas

Eksperimentas K 2.0

Augimo laikas 90 dienų.

Matmenys apie 30x30x20cm Gyvos materijos masė apie 1,5 L Pastabos: Grybienos auginimas ant akmenų formuojant erdvinę kiautinę struktūrą.

Per tris mėnesius gyvos grybienos spalva iš baltos pakinta iki tamsiai rudos.

_028

K 2.0 struktūros augimo procesas

_029

StruktĹŤros K 2.0 galutinis augimo rezultatas

Eksperimentas P 1.0

Augimo laikas 130 dienų.

Matmenys apie 70x50x25cm Gyvos materijos masė apie 5 L

_030

Pastabos: Vaisiakūnių vystymąsis chaotiškas, dažnu atveju palei išorines konteinerio sieneles - grybiena netelpa jai užduotuose augimo terpės rėmuose.

_031

Eksperimento P 1.0 rezultatas

_032

_033

Eksperimento P 1.0 procesas ir rezultatas

Eksperimentas V 2.0

Augimo laikas 30 dienų.

Matmenys apie 110x20x20cm Gyvos materijos masė apie 25 L

_034

Pastabos: Micelis suformavimo sąlyginai didelę ir tvirtą struktūrą, kuri galėtų būti kaip struktūrinis elementas.

_035

Eksperimento V 2.0 procesas

_036

Eksperimento V 2.0 procesas

_037

Eksperimentas K 3.0

Augimo laikas 30 dienų.

Matmenys apie 45x30x20cm Gyvos materijos masė apie 8 L

_038

Pastabos: Galutinė forma termiškai apdorota - nebekinta.

_039

Eksperimento K 3.0 procesas

_040

_041

Eksperimento K 3.0 rezultatas po terminio apdorojimo

Eksperimentai AR 1.0, AR 2.0, AR 3.0

Augimo laikas 30-40 dienų.

Matmenys apie 35x20x20cm Gyvos materijos masė apie 5 L Pastabos: Eksperimentuota kaip grybiena suformuoja ir deformuoja vieną pirminių erdvės formavimo elementų - arką.

_042

Eksperimentų AR 1.0-3.0 auginimo terpė

_043

EksperimentĹł AR 1.0, 2.0, 3.0 rezultatai

_02.02: Archetipai:

Archetipas A 1.0

Šioje dalyje biomorfinės micelio struktūros pateikiamos kaip pirminiai archetipai: arka, kolona.

Kuriamas klasikinis - gamtinis archetipas, jo metamorfozė.

_044

Eksperimentinių archetimų fotomanimuliacijos

_045

Archetipas A 2.0

_046

EksperimentiniĹł archetipĹł fotomanipmulacijos

_047

Archetipas D 1.0

Klasikinio dorėninio orderio metamorfozė.

Micelio tinklas suformuoja miko-orderį.

_048

Eksperimentinių archetipų fotomanipuliacijos

_049

_02.03: Tyrimo apibendrinimas

- Micelio tektonika, tai fundamentali raiška, atsiribojanti nuo mados ir kvestionuojanti architektūros stilius.

- Micelis gali būti pritaikomas tiek atskirų architektūrinių elementų kūrimui, tiek erdvinių struktūrų formavimui.

- Nuolatinis grybienos augimas atveria galimybes kurti kintančias erdvines struktūras.

- Atliktų erdvinių struktūrų augimo sąlygos buvo formuotos įprastinėje, kasdieninėje aplinkoje, tai reiškia grybiena gali būti vystoma ne vien laboratorijos sąlygomis.

Kūrybinis hibridiškumas ir grybienos tektonika atsiskleidžia maždaug po 30 dienų, kuomet grybiena pilnai suauga (hifai persipina ir suformuoja vientisą materiją) į jai užduotą formą, o nuėmus formavimo konteinerius, toliau ji vystosi nenuspėjamai.

- Micelio spalva yra kintanti. Spalvų gama dažniausiai keičiasi nuo baltos pirmosiomis auginimo dienomis iki tamsiai rudos, juodos spalvos.

- Šaknų tinklo tekstūrai poveikį daro jų tankis -kuo tankesnis micelis, tuo lygesnis paviršius.

_050

- Tyrime atskleistas tik ribotas grybienos potencialas kuriant erdvines struktūras ir naują estetiką. Ateityje reikėtų pasigilinti į micelio augimo kontrolės faktorius.

_051

Nežinoma grybų kolonija atsiradusi eksperimnetavimo metu ant erdvinių struktūrų auginimo terpės išorės

_052

Vertikalus parkas Londone

_03.01: Micelio taikymas architektūroje Vertikalus parkas Londone

Vertikalus parkas Londone, tai koncepcinis, micelio tyrimų studiją apibendrinantis architektūrinis projektas. Projektu kvestionuojama įprastinė dangoraižio architektūrinė raiška.

Keliamas klausimas ar pastatas gali būti gyvas užaugintas?

Kūrybos procese buvo naudojami tiek iš micelio užauginti maketai, tiek dvikomponenčio poliurentato putų modeliai, kuriuos skenuojant sukurta bio-skaitmeninė raiška.

Vertikalaus parko architektūrinė išraiška yra pagrįsta eksperimentinių grybienos struktūrų auginimu, jos stebėjimu ir pritaikymu.

Projekte formuojama porėtoji erdvių struktūra – vektorius grybienos augimui, ir tokiu būdu kuriama gyvo organizmo sandarą interpretuojantis vertikalus parkas. Juo ir norima atkurti gyvosios gamtos bei žmogaus ryšį, gerinti gyvenamąją aplinką ir ekosistemos įvairovę pasirinktoje tankiai urbanizuotoje centrinėje Londono dalyje.

Pastatas – rekreacinis, edukacinis objektas, kuriuo demonstruojamas dialogas tarp skirtingų gyvybės rūšių. Šiame konceptualiame projekte biomimetika naudojama kaip kūrybinis įrankis, o gyvoji gamta kaip pastato estetikos formavimo elementas.

Projektu norima atkreipti dėmesį į hibridinę, žmogaus ir gamtos, kūrybos kryptį kaip potencialią ateities architektūros viziją. Tuo pačiu, tai manifestas, atkreipiantis dėmesį į antropoceną, ekologinę situaciją ir žmogaus veiklos padarinius.

_053

Pastato formavimo - augimo porceso schema

Situacijos maketas

_054

Londono situacijos schema

Struktūrinė schema

_055

Pastato prieigos nuo kratninės

_056

Pastato interjero fragmentas

_057

Viršutinio aukšto vaizdas

grybiena "tensegrity" konstrukcija laiko tinklą su grybiena

tinklelis grybienos augimui

_058

Pastato struktūrinė-medžiaginė sudėtis

kompozitinė anglies ir stiklo pluošto fasado sistema

_059

GAMTOS PAŽINIMO CENTRAS SVEIKATINGUMO CENTRAS funkcinė schema

Pjūvio, planų, fasado schemos MENO SODAS

MENO SODAS BENDRUOMENĖS SODAS- MENO EKSPOZICIJŲ ERDVĖ SVEIKATINGUMO CENTRAS GAMTOS GARSŲ, SPALVŲ, KVAPŲ TERAPIJŲ ERDVĖS

GAMTOS PAŽINIMO CENTRAS EKSPOZICIJŲ SALĖS EDUKACINĖS KONFERENCIJŲ SALĖS

TECH. PATALPOS BENRUOMENĖS CENTRAS

MULTIFUNKCINIS PAVILJONAS

PRIEPLAUKA

S

ZĖ

M TE

Ė UP

Funkcinė schema

_060

Eskizai

_061

_062

Literatūra

_063

Agkathidis, A. (2017). Biomorphic Structures.

London: Laurence King Publishing.

Finsterwalder, R. (2015). Form Follows Nature.

Basel: Birkhäuser.

G. Pohl and W. Nachtigall. (2015). Biomimetics for Architecture & Design. London: Springer.

Gruber, P. (2011). Bomimetics in Architecture - Architecture of Life and Buildings. Vienna: Springer-Verlag/Wien.

Keizer, Gerrit J., Iš anglų k. vertė Ernestas Kutorga. (2003). Grybų enciklopedija. Vilnius: Alma littera.

Pawlyn, M. (2016). Biomimicry in Architecture, 2ed edition. London: RIBA Publishing.

Stamets, P. (2005). Mycelium Running: How fungi Can Help Save the World. New York: Ten Speed Press.

Ternaux, E. (2012). Industry of Nature Another approach to ecology. Amsterdam: Frame Publishers.

Tsing, A. L. (2015). The Mushroom at the End of the World: On the Possibility of Life in Capitalist Ruins. Princeton: Princeton University Press.

Vitruvius. (1914). The Ten Books on Architecture.

Cambridge: HARVARD UNIVERSITY PRESS. Willis, K. J. (2018). State of the World’s Fungi 2018. Report. London.