VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Viktorija Daujotytė-Pakerienė, rašytoja literatūrologė ir profesorė. Gimė 1945 m. spalio 1 d. Telšių rajono Keiniškės kaime. 1986 m baigė Vilniaus Universiteto lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1972 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete, ilgą laiką vadovavo literatūros katedrai. 1975 m. įstojo į rašytojų sąjungą. V. Daujotytė - Pakerienė yra habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė ir daugybės publikacijų, knygų, vadovėlių autorė.
Apdovanota: 1993 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija; 1996 m. Santarvės premija; 1998 m. literatūrinė „Varpų“ premija; 2002 m. LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu; 2007 m. Teisės fakulteto Alumni draugijos įsteigta Konstitucijos taure (kartu su Edvardu Gudavičiumi) už indėlį į LR Konstitucijos taikymo plėtrą; 2008 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija; 2009 m. Nacionalinė pažangos premija (už individualų, kūrybišką Lietuvos kultūros bei meno tyrimą ir interpretavimą); 2010 m. Barboros Radvilaitės medaliu už išskirtinius nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai; 2010 m. Jotvingių premija. 2011 m. pirmąja Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) premija už knygą „Tragiškasis meilės laukas: Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“; 2014 m. LR Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu.
„Skaitymas
yra
pamatinė
žmogaus
komunikacinė
sritis.
Neįsivaizduoju kito būdo, kito kelio, kuriuo žmogus susitinka ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su gyvenimais, intelektualinėmis bei dvasinėmis problemomis. Esu pajutusi, kad vieno gyvenimo patirties neužtenka, kad galėtum aprėpti tam tikrą tau prieinamą gyvenimo visumą. Skaitymas – erdvės plėtimas patirties keliais, kur susitinka su kitoniška patirtimi. Pagaliau, skaitydamas peržengi laiką ir erdvę.“
„Skaitymo svarbą bei reikšmę gražiausiai, įtikinamai mums liudija dideli autoritetai. Pažiūrėkime Marcelio Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“ kiek kartų ten susitinki su skaitančiu žmogumi ir kiek kartų skaitymas tampa mano sąmonės, vaizduotės dalimi, ką aš imu regėti, kaip skleidžiasi tas pasaulis. Pagaliau M. Prousto esė apie skaitymą – reikėtų ją iš naujo persispausdinti – ji duoda pamatinius skaitymo supratimo būdus, atramas. Ir kaip tik tai, ką jau sakiau – patiriančio žmogaus būseną: aš skaitau patirdamas. Bet ne tik patirdamas tai, kas yra toje knygoje prieš mane, bet tartum iš naujo, kitu būdu patirdamas save – kas yra many, ką aš žinau, kas atsiskleidžia. Toks yra mano profesinis požiūris į skaitymą, kuris giliai many įsišaknijęs.“
„Žaidimo taisyklių keitimas – taip vadinama kryptis, kuria eina aktyviosios medijų technologijos, sukoncentruotos į mažus mobiliųjų, bet išmaniųjų telefonų ekranus. Turime į tai atidžiau įsiklausyti, gal ir didžiųjų politinių laikysenų ir žaidimų taisyklės yra sustabarėjusios, gal būtina jas keisti. Gal žmonių žaidimai dar tinkami, homo ludens dar gali jais pasikliauti, gal dar užtektų keisti tik žaidimų taisykles. Dabarties žmogus yra homo viator, keliaujantis, savo ne tik buvimo, bet ir gyvenimo, prigimties vietą keičiantis. Gali būti, kad prisieis grįžti prie pamatinės vietos reikšmės žmogui, pamatiniams žmogaus dariniams, taip pat ir tautai. Kita vertus, pamąstykime: ar kartais gūžimasis tautiškume nereiškia pasaulio baimės, negalėjimo, negebėjimo jame būti, tinkamai orientuotis. Neužmirškime: ilgai išbuvome uždarytomis sienomis, įgijome baimių. Bet vėlgi: ar pasaulio pilietybė privaloma, ar žmogus, kuris gerai jaučiasi tik savo krašte, savo kalboje, neturi pakankamai galimybių atsiskleisti, įgyti pasitikėjimą darbu, kūryba? Būtinas tik įsipilietinimas savoje žemėje. Pilietybės instituto negalima menkinti; atrodo neįmanoma, kad itin svarbias pareigybes valstybėje užimtų ne pilietis. Pilietiškumas reiškia pirminį atsakingumą.“
„Man galbūt yra pasisekę lietuvių lyrikoje įžvelgti tokius momentus, kurie daro mūsų lyrinę poeziją savitą. Ji turi ypatingą jausmų santūrumą, pasižymi jautria gamtos refleksija. Lietuvių lyrikos kalbinis jausmas kyla iš kažkokio jutimo, kad santykis su kalba istoriškai buvęs skaudus, kad vėlyva mūsų literatūra, kad kažkas, ką reikia padaryti, jau lyg pavėluota. Pasvarstyčiau, kad gal yra pasisekę šiek tiek naujau suformuluoti tragiškosios jausenos jutimą ar podirvį. Sigitas Geda man labiausiai atvėrė tą tragišką literatūros pjūvį. Čia pat įsirašo ir Salomėjos Nėries tragiškoji lemtis. Sigitas Geda yra ją jautęs. Galbūt bendriausia prasme šiek tiek praskleidžiau lietuvių literatūros filosofiją, jos santykį, bendrumą, gilindamasi į Arvydo Šliogerio filosofiją. Iš jos pamačiau, kad tai, ką jis daro kaip filosofas, ne vienu aspektu daryta literatūros, juo labiau prozininkų: Broniaus Radzevičiaus, Juozo Apučio, Romualdo Granausko. Literatūros tyrimai padeda pamatyti, ką vis dėlto turime, ką mąstome, ką esame supratę, suvokę, kas atsitinka su žmonėmis, kas yra tauta, kalba, didieji žmogaus klausimai. O kaip kitaip? Kažkas turi visą laiką apie juos mąstyti, kad atvertų. Jaučiu, kad žmonėms įdomus gyvenimas. Su juo susitikti tiesiogiai labai sunku.“
„Gimnazijas šiandien baigia beraščiai lietuviai, – sako lietuvių kalbos mokytoja, bent jau trečdalis, nulis balų už raštingumą. Ar mes turime kalbinės savigarbos? Ar ne čia silpniausia mūsų vieta? O norime, kad visi mūsų valstybės piliečiai gerai mokėtų lietuviškai. Norėkime pirmiausia iš savęs, iš savųjų. Taip, dabar J. Aistis ir ištartų: mielas jaunas Tautieti, jei tau gimtoji kalba jau per sunki, jei jau negali ja parašyti kelių šimtų žodžių rašinio, tai laikas pasakyti – tauta neišlaikys, neišsilaikys, nebus tai nei antras, nei trečias mėginimas, bus paskutinis. Sunyks viena iš trijų M. Daukšos nurodytų atramų, bent jau labai apsilps. Juk vis mažiau kalbančių lietuviškai. Mūsų ainiai nebevargs su lietuvių kalbos rašyba, kirčiais, apie priegaides jau nekalbėsim. Užmiršime tarmes. Jei ir nesuabsoliutinsime rašybos kaip techninių susitarimų ir prisiminsime Vaižgantą, sakiusį, kad senasis Taučius buvęs beraštis, o šviesiausios sąmonės, vis dėlto turėsime sutikti, kad nulinis rašybos lygis yra gėdingas. Vis sunkiau lietuviams bus parašyti kad ir trumpą lietuvišką tekstą, ką nors papasakoti, rankos rašto nebeliks. Lietuvių kalba tarnaus tik elementariam susišnekėjimui – maždaug iš tiek žodžių, kiek dabar reikia valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, palengvintam variantui daliai Lietuvos piliečių.“
„O ar teko man įrodinėti žmogaus nekaltumą... Teko ir tenka. Gal dabar mažiau, bet buvo toks laikas, dideli pokyčiai, valstybės perėjimas į kitą sistemą, santvarkos keitimasis... Ne vieną rašytoją tai paliko labai sunkioje situacijoje, pavyzdžiui Salomėją Nėrį, Julių Janonį. Tad mano pirmieji darbai, ypač apie S. Nėrį, buvo didžiulė pastanga kiek įmanoma, kiek pakeliama, pateisinti ją. Aiškinti aplinkybes, jos charakterį, būdą, aiškinti jos poeziją dar labiau. Net ne aš teisinau, o pati poezija. Tik reikia suprasti, gerai įsiskaityti, ką sako eilėraščiai, gerai pajusti intonaciją, melodiją ir mes suvoksime jei ir ne absoliučią teisybę, tai tą teisybę, kuri buvo S. Nėries teisybė. Atsimenu, kaip važiavau su grupe žmonių į Biržus, kalbėjau labai didelėj salėj, prašydama, kad negriautų, Juliaus Janonio paminklo Biržų aikštėje, kad jis toks jaunas, toks gražus, toks nelaimingas, kad neverta iš jo padaryti tokį geležinį priešą, kurio paminklą čia su buldozeriu nuverstumėm ir būtumėm tokie teisūs, tokie drąsūs. Tais savo argumentais aš įtikinau tuos, kurie ir taip tikėjo. Taip, kad niekada nepajutau savo argumentacijos pergalės džiaugsmo.“
„Tačiau kalbant apie literatūrą jauniui, populiarioji literatūra yra tai, ko neverta skaityti. Tai nieko žmogui neduoda. Tai tik atimą laiką ir užima sąmonę. Užuot skaičius vadinamas popso knygas, geriau internete kažką perversti, pamatyti. Reikėtų į skaitymą susitelkti. Jeigu būčiau vienuoliktoje arba dvyliktoje klasėje ir skaityčiau tai, ką tuomet ir buvau perskaičiusi. Skaityčiau V. M. Putino „Altorių šešėly“, išbandyčiau savo sąmonę, ar galiu suvokti Žemaitę. Visgi akcentuočiau sąmoningą žmogaus apsisprendimą, jog niekalo neskaitysiu, bet vieną kitą knygą atsisėsiu ir rimtai perskaitysiu. Akcentuočiau norą siekti inteligentiškumo, nenorą likti prasčioku, neišprususiu. Nesvarbu, kad būsi darbininkas, nes darbininkas ir prasčiokas – tai ne tas pats. Reikia nenorėti būti tik prasčioku, popso suformuotam. Norėti suprasti, kas yra gyvenime aukščiau. Kita vertus, jaunas žmogus kaip daržas – jei jo neaptversi, ir zuikiai nugriauš. O vertimas skaityti kaip tik ir yra daržo tvėrimas, kuoliukų smaigstymas.“
V. Daujotytė