VarÄ—nos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
VarÄ—nos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Marcelijus Martinaitis (g. 1936) – poetas, eseistas, vertėjas. 1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Kaune įgijo techniko specialybę, Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė tautosaką ir literatūrą. Vilniaus universiteto docentas. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, buvo deputatas, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai. Kūryba skelbiama nuo 1955 m. Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išėjo 1962 m.
M. Martinaitis Išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose M. Martinaitis pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968–1970 lietuvių literatūros atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M. Martinaitis padėjo meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasluoksniškumo pagrindus. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jos žlugimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis yra archainės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje, kuri išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą. Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
M. Martinaitis – vienas iš nedaugelio senesnės kartos rašytojų, kuriam pavyko atsinaujinti posovietiniu laikotarpiu. Jo rinkinys „K. B. Įtariamas“ (2004) radikaliai skiriasi nuo agrariškos ankstesnės kūrybos – jame nelieka žemės, folkloro, archaikos metaforų. Naujojoje poeto kūryboje apsigyvena visai kitoks personažas – vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis „mažasis žmogus“, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. „Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“ (Valentinas Sventickas). http://www.tekstai.lt/
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Dar vis neturiu danguje mylimosios: todėl taip retai ir pakeliu galvą. Žvaigždėtom naktim – kokia ten vienatvė; nesiunčia niekas meilių paslaptingų ženklų, negirdžiu iš tenai kuždesių. Niekas o niekas rudens naktimis iš ten – kaip į luošį – nepažvelgia meilės pilnom akim. Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Tik vieną dieną mylėsiu tave amžinai – surištas, bebalsis ar po žeme, ar visų užmirštas, vienas, mirštąs badu, be baltų ir švarių rankogalių, be žiedų, ar budelį apsikabinęs – prie duobės, tylėdamas taip, kad net dievas nedrįstų kalbėt. Ir švies ant krūtinės kraujo šviežia gėlė – už apsupto miesto arba griovy giliam. Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Šiandieną iš rankų man krenta mintis,
žiūriu, kaip ji krenta, pakolei išnyks. Apleidžia mane visa tai, kuo galėčiau dar būt – nei skauda, nei liūdna, anei graudu. Lyg mirštu, lyg stoviu ant kranto stataus, ir, persmelktas žaibo, staiga pamatau:
koks trumpas gyvenimas – ir ilga jo pabaiga.
Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
VarÄ—nos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Aklas dar pavasaris, akli jo žiedai, ir aklas spindulys miegant skruostu – lyg pirma skruzdė – slenka tyliai, kad bijai judėt. Ir girdi, kaip tūkstančiai daigų po ledu, po mėlynu sniegu naktį gieda gailiai ir laibai – tarsi pervertom širdim vaikai. Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Nuorašai
Eilėraščius nusirašinėja nuo anksčiau parašytų, nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo, nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus, nuo medžio lapų. Nusirašinėju nuo bokštų, šventovių, nuo giesmynų, nuo mirusiųjų, nuo iškelto Viešpaties piršto. Nusirašinėju nuo to, ką liečiau, nuo lūpų, krūtų, nuo prisiminimų, nuo laiškų, gražių užmirštų niekniekių, nuo segių, apyrankių. Nusirašinėju nuo paukščių, nuo gyvulių, kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau, nuo peilio kriaunų, nuo kraujo, pasiliejusio asloj. Nusirašinėju nuo durų rankenų, kur buvau neįleistas, nuo tuščių puslapių, nuo to, kas buvo neparašyta.
Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002. Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka
Žemkase išverstų palaikų aprašymas
Kaukolė, dantys. Kelių trūksta. Nugaros slanksteliai, vienas sutraiškytas. Blauzdikaulis. Kitas nerastas. Sąnariai... Kiek sąnarių? Plaštaka... Pėda... Alkūnė... Dilbis, jame įtrūkimas. Šonkauliai... Keli suaugę po lūžio. Tipiškos smurto žymės.
Dar. Šiek tiek plaukų, audinio skutas. Neaiškios kilmės sagtis. Daugiau daiktų nerasta. Užsiėmimas amžius, tikėjimas nežinomi. Radinys mokslui nėra įdomus. Tai nuolat kartojasi: tokių Visur čia užtinkama. Tai nesusiję su valstybės istorija. Tolimesni kasinėjimai nutraukiami. Žemės darbus leidžiama tęsti. Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002. Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka