PAULIUI ŠIRVIUI – 95
Paulius Širvys (1920–1979) – vienintelis sovietmečio poetas, virtęs savotiška legenda. 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą, buvo įstojęs į Gruzdžių kontrolasistentų mokyklą. 1940–1941 m. mokėsi Vilniaus karo pėstininkų mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Prie Vitebsko P. Širvys pateko į vokiečių nelaisvę. 1942 m., pabėgusį iš belaisvių stovyklos, esančios prie Minsko, vokiečiai vėl suėmė ir išvežė dirbti į Vokietiją. 1944 m. P.Širvys vėl pabėgo iš Rytprūsių, perėjo Lietuvoje frontą ir grįžo į kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše. 1945 m. iš kariuomenės paleistas, redagavo rajoninius laikraščius Rokiškyje, Pandėlyje, Merkinėje ir Rūdiškėse. Kūrybą periodikoje pradėjo spausdinti nuo 1948 m. 1954–1955 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1958–1962 m. – „Moksleivio“, „Genio“ redakcijose. 1957 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Išleido eilėraščių rinkinius „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969), rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“ (1972). Už visos savo kūrybos rinktinę 1972 m. gavo respublikinę literatūros premiją. 1973-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas. Rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“ sudaro 78 eilėraščiai, parašyti maždaug per 15 kūrybingų metų. Karas, tėviškė, meilė – svarbiausios poezijos temos. Melodingą eilėraščių intonaciją kuria sintaksinių konstrukcijų, atskirų žodžių, garsų pasikartojimas strofoje, kuri dažnai remiasi kontrastišku ar paraleliu žmogaus ir gamtos pasaulių gretinimu. Labai svarbi romanso poetika: nuolat varijuojamas meilės motyvas, atpažįstama romanso leksika, romansinis jausmo forsavimas. Romansinė daugelio eilėraščių prigimtis lėmė jų virtimą populiariomis dainomis. Nuo sužeidimo fronte randuotas veidas, romantiškų meilės istorijų atšvaitai, pats gyvenimo būdas puoselėjo daug iškentėjusio, vienišo, materialines vertybes niekinančio, tauraus poeto girtuoklio mitą, kuris stipriai veikė ir kūrybos suvokimą. (http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/359-sirvys-paulius)
Mūsų namai – Po kepurėm. Mūsų keliai – Po dangum. Na tai kas, Kad mes nieko Neturim, Kad mūsų keliai – Po dangum… Dangum, dangum, Jūreivio keliai – Po dangum. Dangum, dangum, Jūreivio keliai – Po dangum.
Apie blaškomą Laivą Kaip skiedrą. Apie laukiančias Tavo akis, Apie klykiančią Liūdną žuvėdrą Mūsų daina apsakys. Daina, daina Jūreivio daina Apsakys. Daina, daina, Jūreivio daina Apsakys.
Meilę praradę Kur uoste, Širdį gesinam Taure. Mes mokam Dainom pasiguosti Triukšmingam bare Vakare.
Mūsų namai – Po kepurėm. Mūsų keliai – Po dangum. Na tai kas, Kad mes nieko Neturim, Kad mūsų keliai Po dangum.
Taure, taure Triukšmingam Bare vakare. Taure, taure Triukšmingam Bare vakare.
Dangum, dangum, Jūreivio keliai – Po dangum. Dangum, dangum, Jūreivio keliai – Po dangum.
Paulius – tai žmogus, kuriame kertasi daug prieštaravimų. Paulius – tai didelės meilės ir karo sužeista žmogaus siela. Paulius visada buvo tiesos riteris ir užjausdavo vargstančius, paprastus žmones. Ir pats jis buvo paprastumo, bet ne prastumo įsikūnijimas. O vargo labai daug patyrė nuo mažų dienų. Sunki, vargana buvo jo vaikystė. Anksti neteko tėvo ir motinos. Našlaitis. Svetimi žmonės, alkis ir šaltis – tai jį užgrūdino, padarė stiprų ir ryžtingą. Tačiau visą gyvenimą liko toks – labai jautrus ir atlapaširdis daugumai žmonių. Aukštaitiško būdo. Artimų, tikrų draugų, kuriais jis pasitikėjo ir kurie jį tikrai suprato, buvo labai mažai. Labai dažnai jį buvo apspitę prisitaikėliai, padlaižūnai, bet jis jausdavo tai ir palikdavo juos. Nueidavo. Jis mokėjo nueiti ir neatsigręžti. Likdavo tik skaudūs eilėraščiai. Paulius buvo vienišas žmogus – tebekariaujantis ir taikos metu. Prieš neteisybę. Prieš melą ir apgaulę. Valdininkija jo nemėgdavo – niekas nenori viešos teisybės. Taip nekart buvo atsitikę Pandėlyje. Ir Vilniuje. Bet jis turėjo ir didelį savo džiaugsmą – eilėraščius. Kai jam pavykdavo parašyti gerą eilėraštį ar posmą, būdavo džiugus, laimingas. Paskaitydavo man, ir mes abu džiaugdavomės. Labai džiaugėsi, kai gimė dukra Dangė. Pats išrinko jai vardą – gabalėlis neaprėpiamo dangaus, kurį Paulius mėgo. Jo numylėtos Aukštaitijos dangaus. Kaip švelniai jis mokėjo mylėti savo dukrą, kaip rūpinosi ja – net staliaus amato išmoko. Pats dukrelei padarė medinę lovelę. Tada gyvenome Vilniuje, Paulius ją su dideliu malonumu fotografuodavo, paskui ryškindavo tas nuotraukas ir džiaugdavosi žiūrėdamas, kaip rausvoje prietemoje ryškėja Dangės siluetai. (Poeto žmonos Birutės prisiminimai)
Prisiminimuose Paulius dažniausiai siejamas su to meto literatūrine bohema. Tačiau ne vien dėl to žmonių atmintyje jis yra palikęs labai gilią ir plačią šliūžę, pradedant pačiais literatais, meno ir kultūros žmonėmis ir baigiant kokiu nors nusigyvenusiu valkatėle. Jam negaliojo rangai, nuopelnai, oficialūs priėmimai ir įvertinimai. Tame prisiminimų apie poetą lauke yra pačių įvairiausių žmonių. Jie kažkaip tilpo jo gyvenime, tam tikra dalimi yra įėję į jį, jo vaizdinį. Prisimindamas Paulių, neišvengiamai matau tuos jį sekiojusius, kartais ne visada padorius prisiplakėlius. Su juo ir jie kažkaip dingo iš akiračio, kaip, beje, ir to meto įvairios pigios Vilniaus užeigėlės. Kodėl? Kaip? Kokia viso to vertė, jeigu neretai prisimenami tiktai pasėdėjimai kaustančių literatų draugijoje, palydos naktį į namus, eilėraščių skaitymai jo savitu, kiek virpančiu balsu? Tie Pauliaus eiliuoti tekstai daugeliui būdavo žinomi beveik atmintinai, ne iš knygų. 1977 m. išleidęs rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“, rodos, nieko jau nerašė. Tik kelerius metus nešiojosi suglamžytą tekstelį, kurį rodydavo, sakydamas, kad rašo. Jį, paskutinį, pavyko atspausdinti, atrodo, „Poezijos pavasaryje“. Daugiau nežinau, ar kas nors iš paskutiniųjų gyvenimo metų išliko. [...] Pagaliau, kas jis buvo? Kažin ar kam apsiverstų liežuvis sakyti, kad jis buvo tik bohemos personažas, už skatikus švaistęs savo talentą, triukšmadarys, kaimo bernas, patekęs į kviestinį intelektualų vakarėlį? Kiek man žinoma, Paulius iš niekur ir niekada nebuvo išprašytas dėl savo elgesio ar išvaizdos, nebent tik per klaidą. Bent aš niekada nesu jo matęs negražiai girto, besiseilėjančio, ieškančio priekabių, įkyriai lendančio į akis, kimbančio prie moterų. Priešingai, kaip esu patyręs, su juo buvo galima daug kur įeiti, net į uždarytą restoraną, niekada nesu girdėjęs ką nors bjauriai sakantį apie moteris, kaip būna gerai įkaušusių vyrų draugijoje. Marcelijus Martinaitis
Gaubė tylą sidabro drobulė.
Taip arti…
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Taip be galo toli
Kibiruos tu nešei po mėnulį Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Ir po to, kai atskyrė rytojus, Kai pakando rūtelę šalna –
Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Man visur, visada tu kartojies,
Su motulės maldų dusuliais,
Tos nakties mėnulio nešina.
O mergystė netilpo užančiuos, Rodės, ims ir visa prasiskleis.
Bals išbals mėnesienų drobulės. Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Sujudėti – ir sapno netekti –
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Žengia brolių pulkai. Bet kuris ten, Kuris Gintariniais plaukais Mano pilkas karys? O kelias dulka. Dulka. Dulka. Nutolsta – tolsta Brolelių pulkas. Vien tik pėdos Smėly.
Dūmuos dulkių baltų Žengia mano Karys. Jam žiedelį metu… Atsigrįžta – Ne jis… O kelias dulka. Dulka. Dulka. Nutolo – tolo Brolelių pulkas. Vysta žiedas Smėly.