M. K. Čiurlioniui – 140

M. K. Čiurlionis. Laiškai

Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka

1902. V. 20

Be paliovos sruvena laikas. Jisai atrodo tartum simfonija, kurią orkestras groja man. Bet kažkas trukdo jos klausytis. Nesugaunu aš galbūt labai gražios melodijos ir ji pražus neišgirsta: jinai tik vieną kartą grojama – nes ji yra gyvenimas.

Nejau gyvenimas yra dvilypis – tik žodžiuose kilnus: mes viena kalbame, o kita darome… Kodėl negalime gyventi vien kilnųjį gyvenimą? Aš noriu jį gyventi, bet nemoku.

Daryti gera noriu, o nežinau, kas gėris. Jaučiu, kad klystu, tačiau esu per silpnas. Nejau gyvenimas yra tiktai alga, namai ir sotus valgis, tik rūbai gražūs, nuobodūs pažįstami ir

jų banalūs plepalai? Nejaugi visa tai yra gyvenimas…

Dienos ilgos kaip metai. Ateitis čionai pavirsta praeitim, pilna kvailybių pjuvenų. Kaip

visa tai juokinga ir bjauru. Ir liūdna…

1902. XI. 15

Pasistatysiu aukštą kuorą su atsiskyrėlio cele, kurios langai į keturias šalis pasaulio žvelgs. Klausysiuos ten tylaus lietuviškų pušų ošimo. …o Ratnyčėlė bėgs pro šalį…

Kaip gera nuolat užsimiršt, kuo tu vardu, iš kur eini, į kokį tikslą. Kaip gera žvelgt į viską kūdikio žvilgsniu, pasaulio grožiui atvertom plačiai akim. Kaip gera būtų niekad neprabusti ir nesužinoti, kad nesupranti kažko paties svarbiausio.

Dangus iš ūkanos nuaustas tartum iš voratinklio sidabro gijų. Kur ne kur danguj žvaigždė lyg pasiklydus musė voratinklin pakliuvusi sparneliais aukso virpa. O vidury dangaus mėnulis – voras – stebi viską didelėj šventoj tyloj…

1908. IV. 14

Šešėlis mano eina nuolatos šalia manęs. Aš pripratau prie jo ir paklausau dažnai klaidingų patarimų. Seniai pametęs savo kelią būčiau, jei ne mano kelrodė žvaigždė – ji

veda visuomet mane. Šešėlis mano auga – saulei leidžiantis visi šešėliai tįsta. Ir aš bijau saulėlydžio…

Vaizduotės mano tamsūs debesys pakilo aukštyn, į šviesų dangų, mesdami šešėlį. Mačiau aplink pavasarį, kai medžiai uždegė žiedų sietynus ir prasidėjo rytmečio tylaus didžioji

šventė. Aš būčiau daug kalbėjęs, mylimoji mano, tačiau tie debesys apniaukė visą dangų ir aš tylėjau. Leisk man akis paslėpti tavo delnuose ir nematyti debesų, man nuo kaktos

pakylančių.

1908. VI. 24 Nebežinau, kur dingsta laikas, kur viskas prapuola. O aš keliauju tolimiausiais horizontais savo išsvajotojo pasaulio. Kitiems jis keistas, bet man jame be galo gera. Siela net juokiasi iš laimės.

Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi! Kad Tavo akys iš dangaus man spinduliuoja. Kad Tavo delnai tartum du baltieji debesėliai laimina upes ir vieškelius. Koks aš dėkingas Tau, kad Tu esi!

Žvejojau aš ir broliai sidabrinį rytmetį. Matau – atplaukia valtis lyg stebuklas – pilna brangakmenių ir tu tarp jų spindėdama. Dabar mes plauksim jau kartu vienoje valtyje

anapus horizonto, kur didelė šviesi tyla ir baltuose žieduos užmigusi varpų auksinių muzika. Kur ta banga, kuri kadaise nešė tavo deimantinę valtį į mano krantą?

1908. X. 15

Migla – kokia ji nuostabi. Ji prieš mane ir už manęs. Koks stebuklingas miestas migloje!

Migla migla, aplink migla. Tačiau ji išsisklaido ir lieka kasdienybė. Bet pažvelgei tu

šviesiomis kaip jūra akimis...

Vienatvė – mano mokytoja ir mano bičiulė. Vienatvėje Tave regiu ir jaučiu Tave.

Vienatvėje galiu ramiai svajot ir dirbti. Vienatvėje tyliai kalbuosi su Tavimi.

Mes skrendame viršum juostuoto žemės kilimo, viršum kaimelių ant kalvų, viršum miškų, suraišiotų upelių sidabriniais siūlais. Kaip stebuklinga! Kaip stebuklinga! Mes skrendame virš jūros, virš okeanų. Takais prie jų ateina žmonės, žvelgdami su ilgesiu, stebėdamies su baime. Kaip stebuklinga! Kaip stebuklinga!

1908. XI. 14 Čia viskas yr tiktai pusiau, tik laikinai. Savęs aš nerandu čia – buvime šitam. Atsimenu tikrai, kas buvo. Mąstau ir apie tai, kas bus. O kas dabar yra – kažkur pradingsta: negaliu surast gyvenime nei dabarties, anei savęs. Kaip keista… Man dabartis atrodo tartum gatvės klegesys, kurio girdėt nenori, o vis dėlto girdi. Kaip keista…

Reikia laukti… Ilgai ir kantriai laukti – ir viskas bus gerai! …O laikas velkasi siaubingai pamažu! Reikia laukti…

1908. XI. 19

Mano mintys kaip išgąsdintos žuvėdros skraido pulkais sidabrinio rytmečio migloj virš jūros. Norėčiau tau sukurt simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingosios

kalbos, iš žvaigždžių mirgėjimo, iš mūsų lietuviškų dainų ir iš bekraščio savo ilgesio.

Norėčiau aš užkopti į viršukalnes aukščiausias, glamonėjamas baltų mieguistų debesų, ir

iš šviesiausiųjų žvaigždžių nupinti tau vainiką. Norėčiau apsiausti tave gegužio gėlių kvepėjimu. Norėčiau tau po kojų patiest kilimą, austą iš voratinklių auksinių, iš

baltesnių už sniegą chrizantemų, – kad ant jo klausytumeis tylos, kuri yra Naujos Kalbos giesmė.

Mes žiūrime drauge į tas pačias žvaigždes, nors esame toli toli nuo vienas kito. Tegu tos žvaigždės tau pasako, kaip kenčiu aš ilgesio akimirkom. Ar susitiksime ir mes, kaip

susitinka mūsų mintys – skaitau aš tavo laišką – skamba man jo muzika.

Kai mes ilsėjomės savųjų svajonių oazėj, kokoso palmių pavėsyje, pakilo sunkūs debesys ir jų šešėliai tartum gedulas aptemdė dykumą. Mes buvom ramūs. Nuolankūs liūtai laižė tavo pėdas. Tu šypsojais. Nes mudu esame ir Amžinybė, ir Begalybė!