BRONIUS RADZEVIČIUS 1940-1980
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Bronius Radzevičius – vienas iškiliausių lietuvių prozininkų, sąžiningai ir skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę. Baigė lituanistiką Vilniaus universitete, mokytojavo, 1968–1973 m. dirbo „Šluotos“, „Komjaunimo tiesos“, „Girių“ redakcijose, nuo 1973 m. – moksliniame metodiniame kultūros centre. 1980 m. spalio mėnesį nusižudė. Pirmieji apsakymai pasirodė 1967 m. Pirmoji knyga – novelių rinkinys „Balsai iš tylos“ (1970). Svarbiausias kūrinys – autobiografiškumu, egzistencialumu ir filosofiškumu pasižymintis dviejų dalių romanas „Priešaušrio vieškeliai“ (1 tomas – 1979). Po rašytojo mirties išleistas visas romanas (1-2 – 1985, parengė Juozas Aputis).
Rašytojo tėviškė – Vyžuonos
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Vyžuonų vidurinės mokyklos mokinys, 1959 m.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Motinos jis neteko vaikystėje, tėvo – sulaukęs 18 metų. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate, sovietiniuose našlaičių prieglaudos namuose. 1960 m. B. Radzevičius baigė vidurinę mokyklą. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos ir matematikos, bet, pasijutęs „sėdįs ne savo rogėse", studijas metė. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Būsimo rašytojo jautrumą, matyt, lėmė našlaičio dalia – anksti mirusios motinos jis beveik neprisiminė. Dėl sunkių materialinių sąlygų gausioje pamotės šeimoje anksti pradėjo savarankišką gyvenimą, dirbo gamyklose. Išeities, gyvenimo šviesos jaunas žmogus ieškojo moksle, kultūroje. Kurį laiką mokytojavo, dirbo įvairiose redakcijose, moksliniame metodiniame kultūros centre. Labai intensyviai švietėsi, skaitė žymiausius Vakarų literatūros, filosofijos, psichologijos autorių veikalus, juose ieškodamas atsakymų į savo gyvenimo prasmės klausimus. Filosofija jam buvo ne abstrakti disciplina, bet asmeninės reikšmės dalykas. Matyt, svarbiausias atsakymas, kurį Radzevičiui teikė šios studijos, buvo nepaprasta kūrybos reikšmė. Kūrybinis veiksmas, anot Radzevičiaus, yra autentiška egzistencija, ne tik keičianti žmogaus sąmonę, bet ir tikrovę.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
B. Radzevičius ir jo draugas poetas A. Masionis mokykloje. Vyžuonos, 1960 m.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
„Meilės poreikis, namų jausmas, biliūniškas skriaudos motyvas, buities ir būties dramatiška sampyna grindžia pamatinę Radzevičiaus nuostatą, kad „kiekviena egzistencija nėra menkavertė, atsitiktinė“ G. Radzevičienė
Vyžuonų vidurinės mokyklos abiturientai. 1960 m.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Į lietuvių literatūrą Bronius Radzevičius atėjo kaip ir daugelis lietuvių autorių – iš kaimo, atsinešdamas iš jo dvasinį žemdirbio kultūros palikimą, atitinkamus pasaulėjautos bruožus ir patirtis. Tačiau totalitarinio režimo sąlygomis menininkas buvo priverstas naujai apmąstyti visus idealus, savo santykį su kaimo tradicija ir miesto kultūra, suteikti naują reikšmę žmogaus idėjai, padėsiančiai išsaugoti tikėjimą asmens verte, kūryba ir pačiu gyvenimu. Radzevičiaus proza yra skausmingas klausinėjimas apie žmogaus būties prasmę, humanizmo principų išbandymas sudėtingoje istorinėje situacijoje.
B. Radzevičius bendrabutyje, 1961 m.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
B. Radzevičius su žmona ir sūnumi. Vilnius, 1961 m. Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
„Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė. Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?“ J. Aputis
„Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“. J. Mikelinskas
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Su sūnumi. Vilnius.
„Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia.“ G. Radzevičienė
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
„Kiek save prisimenu, degiau noru išsiveržti iš gana nykios namų aplinkos. Kaip šiandien jaučiu tą apmaudą, pasidygėjimą viskuo, ką ten mačiau, patyriau, su kuo susidurdavau kas žingsny - brutualumas, rietenos, girtuoklystės, neapykanta ir čia pat begalinis gerumas, kažkoks jaudinantis tų pačių žmonių švelnumas, kurie čia muša, čia glosto mat buvau gana klusnus, paslaugus, visus išklausantis vaikas, be to, našlaitis.... Jau tada ramybės man, matyt, nedavė klausimai, tiesa, dar blausūs, nesuvokti - kodėl?“ B. Radzevičius
Romano „Priešaušrio vieškeliai“ 2-osios dalies pradžios rankraštis. Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Rašytojo kūryba – pirmasis sovietiniu laikotarpiu ryškus moderniosios prozos proveržis, skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę, savitai reiškęs niūrią laiko dvasią ir žmogaus bejėgiškumo totalitarinės sistemos gniaužtuose. Pirmą kartą lietuvių literatūroje atsiranda toks sudėtingas žmogus, komplikuotas dvasinis pasaulis. Jis paženklintas nuolatinio nepasitenkinimo savimi ir aplinka. Tai – „nervinga literatūra“, uždaros, įkalintos sąmonės reiškinys, simptomiškas, laikotarpiui būdingas psichikos bruožas.
Vilniuje 1976 m.
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
VarÄ—nos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015
Nuotraukos panaudotos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus internetinės svetainės, tekstai – www.tekstai.lt ir www.rasyk.lt
Varėnos technologijos ir verslo mokyklos biblioteka, 2015