STRAIPSNIO PAVADINIMAS POLIMATAI – NYKSTANTI RŪŠIS Turbūt nereikia net spėti: pirma, kas šauna į galvą pagalvojus apie Renesansą – tai iškilios asmenybės: Leonardas Da Vinči, Mikelandželas Buonaroti, Galileo Galilėjus... Žmonėms, kaip jie, neturintiems ribotų gabumų, XVII amžiuje buvo sugalvotas specialus terminas – polimatai. Šie žmonės įamžino Renesanso epochą savo literatūriniais, dailės, architektūros bei mokslo šedevrais. Tarp minėtų Renesanso įžymybių yra įsiterpęs ir kitas, jiems nenusileidžiantis savo gabumais, tačiau nūdieną mažiau minimas polimatas, Renesanso humanistas bei architektas, italas Leonas Batista Alberti. Savo raštuose jis puikiai apibūdino tuometinį visuomenės požiūrį į gyvenimą: „žmogus gali įgyvendinti viską“ (“A Man can do all things if he will“). Taigi kas tie polimatai? Edward'as Carr'as žurnale „Intelligent Life“, straipsnyje „Paskutinės polimatų dienos“, polimatus apibūdino kaip „žmones, daug žinančius apie daug dalykų“ (“people who know a lot about a lot“). Polimatai nuo įprastų akademikų labiausiai skiriasi tuo, kad turi ne tik itin gilias enciklopedines žinias apie iš pirmo žvilgsnio nesusijusias mokslo sritis – visa jų turima informacija yra įprasminta ir faktiškai. Įdomu, kad polimatai labiau siejami ne su genijais, o su žmonėmis, turinčiais neregėtą smalsumą, ir visi jų pasiekimai padaryti tik sunkaus darbo dėka. Polimatai stengiasi išlavinti visas įmanomas smegenų kerteles tam, kad apsaugotų jas nuo senėjimo padarinių ar kitų ligų. Dažniausiai prie tiksliųjų ar astronomijos mokslų šie žmonės renkasi kurti noveles, poeziją, muziką ar rašyti esė.
Tema Tema Puslapio
Su kuo Jums asocijuojasi Renesansas?
Vardas minimas ir šiandieną Didžiausias skirtumas tarp polimatų ir monomatų (žmonių, kurie specializuojasi tik vienoje srityje) yra polimatų gebėjimas greitai perprasti vieną mokslo sritį ir begalinis smalsumas. Štai Leonardas Da Vinči imdavo mokytis daugelio dalykų, bet vos pradėjęs juos mesdavo. Keletą mėnesių pasimokęs matematikos vaikinas pažengė taip toli, jog savo keliamais klausimais ir abejonėmis nuolat statydavo jį mokiusį mokytoją į keblią padėtį. Beveik tas pats nutiko jam besimokant muzikos, nors galiausiai Da Vinči apsistojo ties lyros improvizacija.
Leonardas iki savo dienų galo nuolatos praktikavosi tik dviejose srityse – piešime ir lipdyme. Meistras Andrea del Verrocchio, pas kurį tuomet dar jaunas vaikinas pradėjo savo karjerą, buvo apstulbęs pamatęs pirmuosius jo darbus. Vėlgi, besimokydamas pas meistrą Leonardas, ne taip, kaip visi likę mokiniai, mokėsi ne vieno amato, o iškart visų. Pasinaudojęs žiniomis, įgytomis per matematikos bei geometrijos pamokas, laisvu laiku nuo skulptūros mokslo Da Vinči nupiešė daug architektūrinių planų, pastatų brėžinių bei pirmasis aprašė svarstymus, kaip nutiesti Arnos upės kanalą, jungiantį Pizą su Florencija. Neverta postringauti apie Leonardo Da Vinči sukurtus išradimų brėžinius, medicininius eksperimentus ar poezijos rinkinius, tačiau nedaug kas težino, jog didysis Renesanso žmogus turėjo ir gerą humoro jausmą. Savo draugo Giuliano de' Medici pakviestas apsigyventi Vatikane pas pastarojo brolį popiežių, Leonardas savo pokštais iš proto varė visą Vatikaną. Iš minkšto vaško Da Vinči lipdė smulkiausius gyvūnėlius, o pripildžius oro jie skrisdavo. Keistos išvaizdos driežui, rastam vynuogyne, jis prikabino odinius sparnus pripildytus gyvsidabrio mišinio, kad jie plevėsuotų jam judant, prilipdė akis, ragus ir barzdą, prisijaukino ir laikė dėžutėje, o būdamas pakilios nuotaikos juo gąsdindavo draugus. Daugiau Da Vinči‘ų nebebus? Tačiau ar dabar lengva būti polimatu? Juk, skeptiškai žiūrint, visos knygos jau parašytos, visos drobės – nupaišytos, visoms dainoms eilės jau sukurtos. Prie viso to prisidėjo ir interneto įsišaknijimas kasdieniame gyvenime – dar niekada nebuvo taip lengva sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus: užtenka tik suvesti „Google“ paieškos laukelyje nežinomą frazę, ir – voila! – visi atsakymai atsiveria prieš akis. Šis amžius – specializacijos amžius. Tam, kad būtų atliktas mokslinis tyrimas, pasitelkiama didelė komanda specialistų, kurie koncentruojasi tik savo tyrimų lauke. Atliekant tyrimus Higso Bozono paieškoje, prie Tarptautinės komandos, dirbančios Ženevoje, prisidėjo daugiau, nei 1700 mokslininkų, inžinierių bei universitetų studentų iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ar tikrai geras sprendimas specializuotis tik vienoje srityje? Juk Leonardas Da Vinči tiek daug pasiekė vien daugelio mokslų išmanymo dėka. Pagyvensim – pamatysim. Gintarė Maigytė Audrius Žilinskas
NJUSPEIPIS
11 05