AUKŠTAITIJOS DAILĖ 2024. METAMORFOZĖS
Vėl Aukštaitijos dailė. Šiemet jau 12-ą kartą organizuojama paroda vyksta nuo 1995 metų. Po to buvo ilgokas tarpas, ir 2005-aisiais paroda atgaivinta, o nuo 2006-ųjų vyksta reguliariai kas dvejus metus. Tai tradicinė, apžvalginė profesionalaus meno paroda, kaskart turinti savo temą, ne išimtis ir šie metai. 2024-ųjų parodoje „Aukštaitijos dailė 2024. Metamorfozės“ autorius kvietėme pristatyti kūrybines metamorfozes.
Parodoje nagrinėjama, kaip kinta menininko raiška per tam tikrą laiką – nuo pradedančio, savo galimybes dar tik atrandančio, iki šiandieninio, dažnu atveju (Aukštaitijos regiono kontekste) jau susiformavusio kūrėjo. Jauni autoriai čia taip pat randa vietos. Neretu atveju jie yra linkę eksperimentuoti, tad nepaisant dar trumpo kūrybinio kelio, pokyčių jų kūryboje taip pat apstu. Šįkart Aukštaitijos dailė kiek sentimentali. Neabejoju, kad tiek atėjusiam žiūrovui, tiek patiems autoriams smagu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip atrodė pirmieji kūriniai, kaip pasikeitė vaizdavimo būdas, priemonės, temos. Formuojant ekspoziciją tapo akivaizdu, kad nemaža dalis autorių kardinaliai pakeitė savo kūrybos kryptį perėję iš vienos medijos į kitą. Tie, kurie liko ištikimi pasirinktai dailės šakai, kito stilistiškai, žanriškai. Reikia pabrėžti, kad ir pats kūrinių atrankos procesas nebuvo itin lengvas. Neretas menininkas pateikė nebūtinai ikoniškus savo pirmuosius kūrinius, o tuos, kuriuos sugebėjo išsaugoti. Ne vienas nebeturėjo ankstyvųjų darbų, juos teko skolintis iš draugų, artimųjų ir muziejų. Tikiuosi, kad šis procesas leido ir patiems autoriams peržvelgti savo kūrybą naujai, o žiūrovui pasiūlė artimiau susipažinti su pristatomais autoriais. Tradiciškai parodoje atsispindi įvairių dailės šakų atstovų kūryba (tapyba, skulptūra, grafika, keramika, stiklas, fotografija ir kt.). Įdomu tai, kad šalia įprastai dominuojančios tapybos, šiemet aiškias pozicijas užima grafika. Be to, jaunų kūrėjų parodoje taip pat apstu, o tai nuteikia viltingai, galvojant apie Aukštaitijos regiono vizualiojo meno perspektyvas.
Kuratorė Aurelija Seilienė
ART OF AUKŠTAITIJA 2024: METAMORPHOSES
The art of Aukštaitija again. This year marks the 12th edition of the exhibition, which first began in 1995. After a significant hiatus, the exhibition was revived in 2005 and has been held biennially from 2006 onwards. It stands as a traditional and comprehensive showcase of professional art, each edition exploring a unique theme. This year is no exception.
Titled "Art of Aukštaitija 2024: Metamorphoses", the exhibition invites artists to present their creative transformations. The exhibition examines how the expression of an artist changes over a certain period of time: from a beginner, who is just discovering his/her possibilities, to today's, in most cases (in the context of Aukštaitija region), already established creator. Young authors also find a place here. They are often tend to experiment and despite not having a long creative path, changes in their work are also abundant.
This time, the art of Aukštaitija is somewhat sentimental. I have no doubt that it will be fun for both the audience and the authors themselves to remember how it all started, how the first works looked, and how the way of representation, tools, and themes changed.
During the curation process it became evident that many artists underwent significant shifts in their artistic direction, exploring new mediums or evolving stylistically within their chosen genres. Those, who remained faithful to their chosen branch of art changed stylistically and genre wise. It should be emphasized that selecting works for the exhibition proved challenging. Artists often presented not necessarily iconic his/her first works, but those that he/she was able to preserve. Many of them no longer had their early works and had to borrow them from friends, relatives, and museums.
I believe this process provided artists with a fresh perspective on their own work and offered viewers a deeper insight into the artists presented.
Traditionally, the exhibition reflects the creation of representatives of various disciplines of art (painting, sculpture, graphics, ceramics, glass, photography, etc.). This year's exhibition notably highlights the resurgence of graphics alongside the enduring presence of painting. The inclusion of numerous young creators offers hope for the future of Aukštaitija's art scene.
Curator Aurelija Seilienė
VIJOKLIO METAMARFOZĖS
Ar verta žvalgytis atgal, kai nieko nebegali pakeisti? Vis dėlto akistata su vienu ar kitu praeities fragmentu gali virsti starto linija, nuo kurios matuojame pokytį arba prisimename užsibrėžtos kartelės aukštį. Žvalgytis atgal gali būti saldžiai sentimentalu ir nostalgiška, bet nostalgija pavojingas prieskonis, kuris veikia lyg rožiniai akiniai, kartais nebeleidžiantys pamatyti realių spalvų. Pasaulio istorija rodo, kad žvelgdami atgal ne visada pasimokome iš būtų patirčių. Bet gal ir neįmanoma tobulai išmokti pamokų, kurios naujoje realybėje atrodo tokios tolimos.
Prie šių pasvarstymų mane atvedė parodos „Aukštaitijos dailė 2024. Metamorfozės“ ekspozicija. Kuratoriams rengti grupines parodas yra iššūkis, ne tik dėl to, kad turi rasti aukso viduriuką bendraujant su skirtingais kūrėjais, bet ir dėl to, kad turint daug skirtingų dėlionių detalių turi sulipdyti į naują dėlionę, kurią žiūrovas galėtų perskaityti. Šių metų parodos tema atrodo drąsus sprendimas ne tik kuratorei Aurelijai Seilienei, bet ir menininkams, kurie buvo paprašyti į ekspoziciją pasiūlyti ne po vieną darbą, o po du. Vienas jų turėjo atspindėti dabartinę autoriaus kūrybą, o kitas – jo kūrybos ištakas, tai nuo ko prasidėjo kūrybinis kelias.
Galvojau, į kokį vaizdinį galėčiau sutalpinti šių metų ekspoziciją, kuri išsiraizgiusi per dvi parodines miesto erdves. Vijoklis. Čia tiek daug skirtingų šakų, visos persipynusios, labai brandžios ir visiškai šviežiai besiskleidžiančios, tačiau kažkaip visos sugyvena, perdengia viena kitą, tačiau leidžia viena kitai vešėti, stiebtis ir užsiraizgyti ten, kur niekas nesitiki. Drąsiai savo lapais užkloti tai, kas tampa dar vienu praeities sluoksniu.
Parodos kodinis žodis „metamorfozės“ ekspozicijoje atsiskleidžia per skirtingas plotmes, čia galime sekti kiekvieno menininko individualų kūrybos posūkį, stebėti, kas savu laiku buvo svarbu vienai ar kitai kartai. Didžioji dalis parodoje dalyvaujančių autorių puikiai žinomi kūrėjai, vieni išliko nuoseklūs savo stiliui, o kiti atitrūko nuo savo kūrybinio kelio pradžios kaip diena nuo nakties.
Įdomi tendencija, kad net keletas kūrėjų pereina per skirtingas formas ir medijas, t.y. nuo grafiškų linijų, detalaus piešinio prie išgrynintos tapybos ir labiau abstrahuoto vaizdo (Evelina Paukštytė, Diana Rudokienė, Jolanta Rudokienė, Tomas Rudokas, Girmantas Rudokas, Alvydas Goštautas, Egidijus Darulis), nuo tapybos – prie skulptūros ir objektų (Darius Misiūnas, Sigitas Laurinavičius, Eugenijus Marcinkevičius).
Nors šių metų parodoje dominuoja tapyba, bet sutinkame ir kitose plotmėse kuriančių menininkų. Egidijus Radvenskas išlieka ištikimas keramikos magijai, Remigijus
Kriukas kuria stiklinius pasaulius, Giedrius Mazūras, Juozas Lebednykas ir Vytautas
Tallat-Kelpša įsiklausę į skulptūros subtilybes, o tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos nardo Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Lilija Valatkienė, Stasys Povilaitis ir Jonas Staselis.
Klasikinės tapybos potėpiuose mus skandina Raimondas Gailiūnas, Ramūnas Grikevičius, Edvinas Klimas, Artūras Stančikas, tai kūrėjai, kurie nuosekliai augino savo kūrybinį braižą ir savo darbuose užkabindavo tas temas, kurios nepavaldžios laiko filtrams. Vydmantas Mačiulis liko ištikimas akvarelės preciziškumui, tačiau nuo realistinių kompozicijų nukeliavo prie „emocinių peizažų“.
Jei ko ir pasigedau šioje parodoje, tai globalesnio žvilgsnio, tačiau atsigręžus į jaunosios kartos kūrėjas tas alkis buvo kiek numalšintas: Aistė Bugailiškytė, Rūta Povilaitytė, Jolita ONline, Fausta Diržytė-DUONA, Daukantė savo tapyboje ir piešiniuose keliauja į temas, kurios sąlygotos nenumaldomai skubančios kasdienybės ir jos aplinkybių. Kartais menininkės jas imasi ironizuoti, o kartais labai rimtai bando pasakyti, kur skauda.
Šio teksto neužteks giliau ir plačiau pasikapstyti po kiekvieno autoriaus patirtas metamorfozes bei kaip kiekvienas kūrinys kalbasi su savo kaimynais, kokius ryšius kuria ir kas sieja – kūrinius, kuriuos skiria keliolika metų. Paliksiu tai kiekvieno žiūrovo asmeniniam patyrimui, nes žvelgiant į šią ekspoziciją kaip platų vijoklį tarp
tų šakų ir lapų sklindantys šviesos spinduliai primena apie mokėjimą pabūti čia ir dabar. Japonų kalboje yra žodis komorebi. Verčiant tiesiogiai, tai reiškia saulės spindulių ir šešėlių judėjimą medžių viršūnėse. Tuo pačiu, tai metafora. Komorebi primena, kad visa – tiek šviesa, tiek tamsa, džiaugsmas ir liūdesys – praeina, kei -
čiasi ir mainosi.
Gebėjimas patirti ir priimti metamorfozes yra mūsų kasdienybės žavesys.
Karolina Tomkevičiūtė
METAMORPHOSES OF A VINE
Is it worth looking back when you can't change anything? Yet a confrontation with a fragment of the past can become a starting point from which we measure change or remember the height of a set bar. Looking back can be sweetly sentimental and nostalgic, but nostalgia is a dangerous spice that acts like rose-colored glasses, sometimes preventing us from seeing the real colors. World history shows that looking back doesn't always teach us from past experiences. But perhaps it's impossible to perfectly learn lessons that seem so distant in a new reality.
These reflections were brought to me by the exhibition "Art of Aukštaitija 2024. Metamorphoses." For curators, organizing group exhibitions is a challenge, not only because they have to find a golden mean in dealing with different creators, but also because, with many different puzzle pieces, they have to put together a new puzzle that the viewer can read. This year's exhibition theme seems like a bold decision not only for curator Aurelija Seilienė but also for the artists who were asked to contribute not just one work but two. One was to reflect the artist's current work, and the other – the origins of their creativity, where their creative path began.
I wondered what image could encompass this year's exhibition, sprawling across two exhibition spaces in the city. A vine. So many different branches, all intertwined, very mature and completely freshly blooming, yet somehow they all coexist, overlapping each other, yet allowing each other to thrive, grow, and climb where no one expects. Boldly covering with their leaves what becomes another layer of the past.
The exhibition's keyword "metamorphoses" is revealed through different dimensions, here we can follow each artist's individual creative turn, observing what was important to one generation or another at a given time. Most of the participating artists are well-known creators, some have remained consistent in their style, while others have diverged from their creative beginnings like night from day.
An interesting trend is that several artists transition through different forms and media, i.e., from graphic lines and detailed drawings to refined painting and more abstract images (Evelina Paukštytė, Diana Rudokienė, Jolanta Rudokienė, Tomas Rudokas, Girmantas Rudokas, Alvydas Goštautas, Egidijus Darulis), from painting to sculpture and objects (Darius Misiūnas, Sigitas Laurinavičius, Eugenijus Marcinkevičius).
Although painting dominates this year's exhibition, we also encounter artists working in other mediums. Egidijus Radvenskas remains faithful to the magic of ceramics, Remigijus Kriukas creates glass worlds, Giedrius Mazūras, Juozas Lebednykas, and Vytautas Tallat-Kelpša are attuned to the subtleties of sculpture, and Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Lilija Valatkienė, Stasys Povilaitis, and Jonas Staselis navigate between digital and analog photography.
We are immersed in the classic brushstrokes of Raimondas Gailiūnas, Ramūnas Grikevičius, Edvinas Klimas, Artūras Stančikas, creators who have consistently developed their creative style and touched on themes in their work that are timeless. Vydmantas Mačiulis remained faithful to the precision of watercolor but moved from realistic compositions to "emotional landscapes."
If I missed anything in this exhibition, it is a more global perspective, but looking at the works of the younger generation of artists somewhat alleviated that hunger: Aistė Bugailiškytė, Rūta Povilaitytė, Jolita ONline, Fausta Diržytė-DUONA, Daukantė explore themes in their paintings and drawings driven by the relentlessly rushing everyday life and its circumstances. Sometimes these artists approach them with irony, and sometimes they seriously attempt to show where it hurts.
This text will not be enough to delve deeper into the metamorphoses experienced by each author and how each work interacts with its neighbors, what connections are formed and what unites works separated by several decades. I leave this to each viewer's personal experience, for looking at this exhibition like a broad vine, the rays of light filtering through the branches and leaves remind us of the ability to be here and now. In Japanese, there is a word "komorebi." Translated directly, it means the movement of sunlight and shadows in the treetops. At the same time, it is a metaphor. Komorebi reminds us that everything – both light and darkness, joy and sorrow – passes, changes, and transforms.
The ability to experience and embrace metamorphoses is the charm of our everyday life.
Karolina Tomkevičiūtė
Natiurmortas / Still life / 2004
Drobė, aliejus / Oil on canvas / 40 x 50
Kviečiu tave / I Invite You / 2023 >
Drobė, aliejus / Oil on canvas / 120 x 90
Sodybų tuštėjimas / Emptying of Homesteads / 1991
Akmens masė, medis, redukcinis degimas / Stoneware, wood, reduction firing / 52 x 43 x 30
EUGENIJUS ČIBINSKAS
Praeinantis / Passing / 2024 >
Akmens masė, glazūra / Stoneware, glaze / 65 x 70 x 30
Po branduolinio karo liks tik tarakonai ir Cher / The Only Things that Will Be
Left After a Nuclear Holocaust Are Cockroaches and Cher / 2017
Markeriai, popierius / Markers on paper / 65 x 50
Rekordų registravimo laukiamasis / World Records‘ Waiting Room / 2023 >
Pieštukai, popierius / Pencils on paper / 70 x 100
