Expan 000

Page 1



Turinys

4 Re­dak­ci­jos die­no­raš­tis 6 Su­per­ge­gu­žė 12 Ant ban­gos Fai­na (ne)spal­vo­ta­me pra­mo­gų ir pas­ka­lų pa­sau­ly­ je

16 Vir­še­lio pa­ne­lė Vy­tau­to Ker­na­gio duk­tė Eg­lė – gy­ve­nan­ti šia die­na

20 Žvaigž­džių vai­kai Už­sis­lap­ti­nęs Sau­liaus Ba­lan­džio sū­nus

24 Prie­ta­rai Me­rū­nas: prik­lau­so­mas nuo ast­ro­lo­gų

26 Ki­toks pa­sau­lis Auk­si­nė li­go­ni­nės mer­gai­tė

29 Ekst­ra pa­gal­ba Plau­kų rea­ni­ma­ci­ja

30 Sva­jo­nių vai­ki­nas So­lia­ris krims moks­lus žvaigž­džių me­ko­je Ho­li­vu­de

33 Ekst­ra pa­gal­ba Pa­dė­ki­te: vai­ki­nas no­ri pa­bėg­ti!

34 Sū­puok­lės Go­pa­las no­ri sek­ti Ra­džio pė­do­mis

38 Ekst­ra pa­gal­ba Mi­tų pa­sau­lis ta­vo vo­nio­je

40 Asis­ten­tė juo­dai die­nai 44 Sti­liaus kal­vė 10 žings­nių va­sa­ros link

48 Sal­di po­re­lė Je t’aime

51 „S” tes­tas 7 kab­liu­kai: ar neuž­kib­si? 53 Svei­kuo­lė Slo­ga – ne bė­da

54 Pa­šė­lu­si pa­ne­lė Ru­da­kė Vu­džio vi­liok­lė

56 Tik­ra is­to­ri­ja Ap­gal­vo­ta ke­lio­nė į ne­bū­tį

60 Due­tas Grū­das ir Vu­dis – ro­ko bom­ba

64 Spekt­ras Chu­li­ga­nai mu­ša žvaigž­des!

68 Tarp mū­sų, mer­gai­čių Smur­tas – silp­nų­jų gink­las Is­to­ri­ja, ko­kių mo­kyk­lo­se – tūks­tan­čiai

73 Po pa­mo­kų Rin­go mer­gai­čių de­šim­tu­kas Iš sek­re­to­rės – į pre­zi­den­tes

76 Met­ro­po­lis Iš­ban­dy­mas: be ska­ros – ska­ro­tų mo­te­rų ša­ly­je

80 Dan­gaus ženk­lai 81 Kry­žia­žo­dis 82 Post scrip­tum Ap­ran­gos ko­das – bi­ki­nis

Ekstra Panelė

3


, Redakcijos laiskas

„Ir ko tik tos mo­te­rys nep­ri­si­gal­vo­ja: stre­sas prieš gim­ta­die­nį, dep­re­si­ja po gim­ta­die­nio...“ – vai­ruo­da­mas auto­mo­bi­lį po no­si­mi bam­ba ma­no drau­gas. Jis vi­sa­da taip už­si­ve­da, kai pa­sa­kau, kad esu ne­lai­min­giau­sias žmo­gus pa­sau­ly­je. To­kia ma­no bū­se­na paū­mė­jo prieš gim­ta­die­nį. Ne­leng­va, kaip drau­gas ma­ne er­zi­na, su­lauk­ti pu­sės pen­kias­de­šimt­me­čio (ir dar no­ri, kad po to­kių pas­ta­bų trykš­čiau lai­me). Ma­niau, pa­sis­lėp­siu kur nors miš­ke, su­lauk­siu tų 25-erių ir ty­liai ra­miai gy­ven­siu to­liau. Bet kur tau! Net neį­ta­riau, kiek drau­gų ži­no ma­no gim­ta­die­nio da­tą, ne­kal­bant apie pus­se­se­res Mo­ni­ką ir Augus­ti­ną (ži­nau, kad par­duo­tu­vė­je slap­čia nug­rie­bu­sios žur­na­lą skai­to­te, ką šį kar­tą pa­ra­šiau, kad ga­lė­tu­mė­te pat­rauk­ti per dan­tį), ku­rios jau ge­rą mė­ne­sį klau­si­nė­ja, ko no­rė­čiau do­va­nų. „No­riu dė­me­sio, mei­lės ir ši­lu­mos“, – jos min­ti­nai ži­no tra­di­ci­nį ma­no at­sa­ky­mą, ta­čiau su­si­rau­ kia taip, tar­si jį gir­dė­tų pir­mą kar­tą. Bet tai tie­sa. Kad pa­si­jus­čiau lai­min­giau­sia pa­sau­ly­je, man rei­kia la­bai ne­daug. Vi­sai ne­se­niai da­ly­va­vau stu­den­tų leng­vo­sios at­le­ti­kos var­ž y­bo­se. Dar prieš fi­na­lą, ku­ria­me bė­gau, ži­no­jau, kad bū­siu pas­ku­ti­nė. Ma­niau, ty­liai ra­miai fi­ni­šuo­siu ir ding­siu iš sta­dio­no, bet kur tau. Vos gau­dau kva­pą, o drau­gas, kad su­riks: „Tu pa­ti ge­riau­sia!!! Ir pa­ti gra­žiau­sia!!!“ Nu­rau­dau kaip po­mi­do­ras ir prap­liu­pau juo­ku. Prieš pat gim­ta­die­nį da­riau in­ter­viu su me­ni­nin­ku Min­dau­gu Ten­dzia­gols­kiu. Kol kal­bė­jo­mės, jis nu­pie­šė ma­no drau­giš­ką šar­žą. Taip, taip, čia aš. Gal ne pa­ti ge­riau­sia, ne pa­ti gra­žiau­sia (kaip sta­dio­ne rė­kė ma­no drau­gas), bet už­tat pa­ti lai­min­giau­sia. Keis­ta, bet lai­mė kaž­ko­dėl daž­niau­siai slepiasi keis­čiau­siuo­se da­ly­kuo­se, ten, kur vi­sai ne­si­ ti­ki: drau­go juo­ke­ly­je, ba­lo­je, į ku­rią ne­ty­čia įli­pi, pie­ši­ny­je, ku­rio ne­si­ti­kė­jai, šyp­se­no­je, ku­rios ne­ lau­kei, bu­či­ny­je, apie ku­rį sva­jo­jai, iš­tir­pu­sio­je le­dų por­ci­jo­je, žvirb­lių čirš­kė­ji­me ar net kvai­la­me ža­din­tu­vo spie­gi­me 6 va­lan­dos ry­to, kai pro at­vi­rą lan­gą kve­pia aly­vo­mis... O kiek dar yra lai­mės, ku­rios ne­ra­dau, ku­rią pra­žiop­so­jau ar ku­ri dar tik lau­kia kur nors už kam­po. Da­ro­si įdo­mu... Ap­si­dai­ryk ir tu. Nea­be­jo­ju, pa­ma­ty­si ką nors (gal net šio žur­na­lo pus­la­piuo­se), kas iš­temps ta­vo šyp­se­ną nuo vie­nos ausies iki ki­tos. Vik­to­ri­ja

4

Ekstra Panelė



Rubrika

Kaip PMS va­sa­ros atos­to­gas vo­gė Tai – ne pasaka, o tikrų tikriausias kriminalas. Ar žinojai, kad priešmenstruacinio sindromo metu moterys padaro daugiau nusikaltimų!? Neįtikėtina, tačiau įrodyta, kad daugiau nei 50 proc. su prievarta susijusių nusikaltimų moterys padarė kamuojamos PMS! Jaus­mas, kai jau­ti pil­vo, nu­ga­ros skaus­mus, tem­pia krū­ti­nę, be­ria, o kiek­vie­na men­kiau­sia smulk­me­na ke­lia is­te­ri­jos prie­puo­lį, ne pats ma­lo­niau­sias. Ypač atos­to­gų me­tu, kai sva­jo­ji bū­ti dai­liau­sia pap­lū­di­mio un­di­nė­lė, ta­čiau ki­tų aky­se tam­pi šnypš­čian­čia, ap­lin­ki­niams, drau­gams ar my­li­ma­jam nuo­tai­ką ga­di­nan­čia kob­ra. Nie­ko nuos­ta­baus. Ar ži­no­jai, kad yra dau­giau nei 150 simp­to­mų, ku­rie iš­len­da į die­nos švie­są PMS me­tu? Pap­ras­tai jie skirs­to­mi į 3 gru­pes: F i­z i­n i a i s i m p­t o­m a i – krū­tų, gal­vos, pil­vo, nu­ga­ros skaus­mai, vei­do, pirš­tų ti­ni­mas, svo­ rio di­dė­ji­mas, bė­ri­mas, bend­ras silp­nu­mas ir t.t. P s i c­h o e­m o­c i­n i a i s i m p­t o­m a i – dirg­lu­mas, irz­lu­mas, pa­di­dė­jęs jaut­ru­mas, nuo­tai­kų kai­ta, vi­di­nė įtam­pa, sa­vi­kont­ro­lės pra­ra­di­mas ir pan.

E l g­s e­n o s k a i­ta – nuo­var­gis, su­ma­žė­jęs dar­bin­gu­mas, ne­mi­ga nak­tį, mie­guis­tu­mas die­ną, kon­cent­ra­ci­jos sto­ka, pa­di­dė­jęs ape­ti­tas ir t.t. Prieš­menst­rua­ci­niai sut­ri­ki­mai pra­si­de­da tarp ovu­lia­ci­jos ir mė­ne­si­nių. Prie­žas­tis la­bai pap­ras­ta – šio­mis die­no­mis vyks­ta hor­mo­nų kai­ta – su­ma­žė­ja est­ro­ge­nų ir pa­di­dė­ja pro­ges­te­ro­no kie­kis. Tu ži­nai, ko­dėl tam tik­ro­mis die­no­mis tam­pi žie­žu­la ra­ga­na, ta­čiau pa­si­tei­si­ni­mas, kad „kal­ta ne aš – kal­ti ma­no hor­mo­nai“, var­gu ar gel­bės ne­ma­lo­ nio­se si­tua­ci­jo­se. Yra kur kas efek­ty­ves­nių bū­dų ne­leis­ti PMS su­ga­din­ti ta­vo atos­to­gų. Štai 3 auk­si­nės tai­syk­lės, ku­rias tu­rė­tum ži­no­ti kaip gar­siau­sių ku­ror­tų pa­va­di­ni­mus:

Efektyvus augalinis preparatas moterims, mažinantis krūtų pabrinkimą ir skausmą, irzlumą, dirglumą ir kitus PMS simptomus. Vienoje plėvele dengtoje PREFEMIN tabletėje yra 20 mg tikrųjų skaistminių vaisių sausojo ekstrakto. Vartojama priešmenstruacinio sindromo simptomams lengvinti. Negalima vartoti, jei padidėjęs jautrumas tikrųjų skaistminių vaisiams ar bet kuriai medžiagai, esančiai tablečių sudėtyje. Kadangi nėra patirties, pacientėms, sergančioms sunkiu inkstų arba kepenų veiklos sutrikimu, PREFEMIN vartoti draudžiama. Kaip vartoti: gerti kasdien tuo pačiu laiku 1 tabletę, užsigeriant nedideliu kiekiu vandens. Rekomenduojama vartoti ne trumpiau kaip 3 mėnesius.

6

Ekstra Panelė

1.

Mai­tin­kis kuo įvai­riau ir svei­kiau. Šio­mis die­no­mis le­pin­kis pa­tie­ka­lais, pa­ga­min­ tais iš ru­gi­nių mil­tų, švie­žių dar­žo­vių, rie­šu­tų. Juo­se esan­tys vi­ta­mi­nai E, B6 ir mag­nis tei­gia­mai vei­kia sa­vi­jau­tą. Kuo dau­giau ju­dėk, nes tai pa­ge­ri­na nuo­tai­ką. Šio­mis die­no­mis venk stre­so, pa­le­pink sa­ve įdo­mia kny­ga, mėgs­ta­ma mu­zi­ka ar at­pa­lai­duo­jan­čia vo­nia. Jei vi­sos šios prie­mo­nės ne­pa­de­da, ap­si­lan­kyk vais­ti­nė­je. Bi­jai net pa­gal­vo­ti apie tab­le­tes ir che­mi­ jos do­zę or­ga­niz­mui? Ne­si­jau­dink, PMS ga­li­ma įveik­ ti efek­ty­viais na­tū­ra­liais auga­li­niais pre­pa­ra­tais, ku­rie, nea­be­jo­ja­me, iš­gel­bės ta­vo or­ga­niz­mą nuo to­bu­lų atos­to­gų va­gies – PMS.

2. 3.


35$'Ƥ.,7( 7$83<7, DABAR

3UDGĆłWL \UD VXQNLDXVLD EHW Ă?HQJXV SLUPǃ Ă?LQJVQĆ° WDXS\PDV WDPSD Ć° SURǘLX VX NXULXR J\YHQWL GDURVL YLV OHQJYLDX 7DXS\PXL QHEĆťWLQD VNLUWL GDXJ OĆłwĆş R SDVLULQNXV SHULRGLQĆ° WDXS\Pǃ -ĆťVĆş QXVWDW\WRV Ć°PRNRV SDGĆłV WDXS\WL SDSUDVWDL LU SDWRJLDL

Ateikite ÄŻ DNB taupymo konsultacijÄ… arba skambinkite tel. 1608. www.dnb.lt


, Superbirzelis

Ma­žie­ji gel ­bė ­to ­jai

Naujiena

Eže­rė­lis, sau­lu­tė, ap­link zu­ja drau­gės su bi­ki­niais, krykš­tau­ja ir taš­ko­si, o tu sė­di pa­niu­ru­si ir kei­ki „tas” die­nas? Ne­liū­dėk – ga­li per­ra­šy­ti šį ne­vy­ku­sį sce­na­ri­jų! Rin­kis mo­ters gi­ne­ko­lo­gės su­kur­tus tam­po­nus „o.b. Pro Com­fort” su vin­giuo­tais grio­ve­liais bei šil­ko švel­nu­mo pa­vir­šiu­mi ir mė­gau­kis va­sa­ros links­my­bė­mis. Tru­pu­tį ned­rą­su? Ne­si­jau­dink, mer­gys­tės plė­vės ne­pa­žeis ir nor­ma­laus dy­džio tam­po­nai, ta­čiau jei­gu dėl to ypač ne­ri­mau­ji ir no­ri bū­ti 100 proc. tik­ra, rin­kis ma­žiau­sio dy­džio tam­po­nus „Mi­ni”. 16 vnt. pa­kuo­tės kai­na – 6,65 Lt. Ma­žų­jų gel­bė­to­jų ieš­kok pre­ky­bos cent­ruo­se ir vais­ti­nė­se!

Vasariškas parduotuvių lentynas pasiekė žydinti „Bella Perfecta”. „PERFECTA Rose” ir „PERFECTA Violet” – tai nauji paketai, kurie suteikia sausumo jausmą ilgam laikui, gerai apsaugo ir yra itin malonaus kvapo. „PERFECTA Rose” padengti švelnia, į medvilnę panašia medžiaga „Extra Softiplait”, o „PERFECTA Violet” – švelniu korėtu tinkleliu „Drainette”, suteikiančiu švelnumo jausmą. „Bella Perfecta Deo Fresh” – jauskis gaivi net ir karščiausią vasaros dieną!

Tes­tas: spal­va apie ta­ve Tavo mėgstamiausia spalva – tai asmenybės veidrodis. Spalvos padeda atspėti, kokia esi, kaip bendrauji su draugais ir aplinkiniais, ar esi nuoširdi, o gal užsisklendusi. Išsirink vieną iš šešių spalvų ir sužinok, ką ji apie tave pasako. G e l­t o ­n a Jei tau pa­tin­ka ši spal­va, esi pa­si­ruo­šu­si nau­jiems iš­šū­kiams, gy­ve­ni­mo per­mai­ noms, po­ky­čiams ir ne­ti­kė­tu­mams. No­ri ko nors ge­res­nio, švie­ses­nio. Kas­die­ny­bė, ru­ti­na tau ne prie šir­dies. Vi­sa­da su di­de­le vil­ti­mi žiū­ri į atei­tį. Jei gel­to­nos spal­vos ne­mėgs­ti, tik­riau­siai esi kuo nors nu­si­vy­lu­si, gal jau­tie­si vie­ni­ša, ne­pa­si­ti­ki drau­gais ir šei­mos na­riais. Da­bar esi blo­gai nu­si­ tei­ku­si ar­ba su­py­ku­si. Daug kas pak­ryp­tų į ge­rą­ją pu­sę, jei nu­si­leis­tum ki­tiems. Ne­būk to­kia ka­te­go­riš­ ka. Mo­kėk išk­lau­sy­ti, pa­guos­ti ir sup­ras­ti. J u o ­da Jei tau pa­tin­ka juo­da spal­va, va­di­na­ si, mėgs­ti pro­tes­tuo­ti, maiš­tau­ti. Esi tik­rų tik­riau­sia re­vo­liu­cio­nie­rė. Ma­nai, jog to­kia pa­dė­tis, ko­kia yra da­bar (konk­re­čiai ta­vo), yra ne­pa­ken­čia­ma. Vis­kam rei­kia daug jė­gų ir lai­ko. Prie­ši­nie­si ki­tų mė­gi­ni­mams pa­keis­ti ta­vo sta­bi­lią nuo­mo­nę ar po­žiū­rį. Juo­dą spal­vą daug kas lai­ko ne­ma­lo­nia, ats­tu­ mian­čia. To­kie žmo­nės in­tui­ty­viai jau­čia, kad yra la­bai daug kliū­čių, ga­lin­čių pa­vers­ti nie­kais jų vil­tis ir pla­nus. Pa­dė­tis ta­ve ver­čia nu­si­leis­ti ir ieš­ko­ti išei­ties. Ta­čiau esi stip­ri ir iš­min­tin­ga, o tai – pag­rin­di­nis ta­vo ko­zi­ris.

8

Ekstra Panelė

V io ­l e­t i­n ė Jei iš­si­rin­kai šią spal­vą, esi drau­giš­ka ir ma­lo­ni. No­ri bend­rau­ti su ki­tais, tu­rė­ti daug drau­gų, ku­rie pri­tar­tų ta­vo min­tims, poel­giams, pla­nams. No­ri bū­ti pa­sau­lio cent­ras. Mėgs­ti ro­man­ti­ ką. Jei­gu esi jaut­ri ir tu­ri dėl to daug ne­ma­lo­nu­mų ar prob­le­mų, vio­le­ti­nė spal­va tau ne­pa­tin­ka. Mo­ki įver­tin­ti tai, kas gra­žu ir sko­nin­ga, ta­čiau daž­nai mėgs­ti ir pak­ri­ti­kuo­ti. Iš drau­gų pir­miau­sia rei­ka­lau­ji nuo­šir­du­mo. Jei jo ne­gau­ni, esi lin­ku­si nu­ver­tin­ti drau­gys­tę ir at­suk­ti tam žmo­gui nu­ga­rą. Ta­čiau neap­si­gauk – būk at­lai­des­nė ki­tiems, nes ta­vo nuo­mo­nė ne vi­sa­da bū­na tei­sin­ga.

Jei­gu pa­tin­ka ši spal­va, tau pa­tin­ ka ra­my­bė, nuo­šir­du­mas. Esi su­gy­ve­na­mas žmo­gus, ne­mėgs­ti bar­nių, gin­čų. Pa­tin­ka, kai ki­ti ta­vi­mi rū­pi­na­si, net­gi val­do. Jei­gu tau ne­ma­lo­ni mė­ly­na spal­ va, va­di­na­si, jo­kiu bū­du ne­no­ri at­si­pa­lai­duo­ti, vi­sa­da sten­gie­si bū­ti ak­ty­vi, re­tai ka­da jau­ti nuo­var­gį. Tau sun­ku bend­rau­ti, nes ne­mėgs­ti prik­lau­sy­ti nuo ki­tų žmo­nių ir ne­la­bai pa­si­ti­ki ap­lin­ki­niais. Ver­tė­tų iš­mok­ti pri­si­tai­ky­ti prie ap­lin­kos, tuo­met leng­viau su­si­ra­si nau­jų drau­gų ir iš­mok­si bend­ra­vi­mo ypa­tu­mų. Žmo­nės be drau­gų ne­ga­li kvė­puo­ti. Jei ir to­liau gy­ven­si at­sis­ky­rė­lės gy­ve­ni­mą, tau tie­siog prit­rūks oro. M ė ­l y ­n a

R au ­d o ­n a Jei ši spal­va mėgs­ta­miau­sia, esi ak­ty­vus, gy­vy­bin­gas žmo­gus. Tik­ras gyv­si­dab­ris. Sten­gie­si daug ką nu­veik­ti, dar­bas ir veik­la tau tei­kia di­de­lį ma­lo­nu­mą. No­ri daug kam pa­tik­ti, mėgs­ti da­ry­ ti įta­ką ap­lin­ki­nių nuo­mo­nei, pirš­ti jiems sa­vą­ją. Jei­gu ši spal­va tau ne­ma­lo­ni – ak­ty­vus ir veik­lus gy­ve­ni­mas ta­ve tie­siog gąs­di­na. Re­tai ka­da ne­ri­mau­ji ir ne­sis­ten­gi nie­ko keis­ti ar­ba tai­sy­ti. Daž­nai esi suir­ zu­si ir pik­ta. At­si­pa­lai­duok! Gy­ve­ni­mas gra­žes­nis, nei įsi­vaiz­duo­ji. Vi­sų pa­sau­lio dar­bų ne­nu­dirb­si. Ver­čiau pa­si­rū­pink sa­vi­mi ir drau­gais. Ž a­l i a Jei­gu pa­si­rin­kai ža­lią spal­vą – esi nuo­sek­li, pas­to­vi, kaip nie­ka­da iš kran­tų neiš­si­lie­ jan­ti upė. Sa­vo no­rus ir tiks­lus sten­gie­si įgy­ven­din­ti ir at­kak­liai jų sie­ki. Tu­ri pui­kiai iš­la­vin­tą at­min­tį ir mo­ki kont­ro­liuo­ti sa­vo el­ge­sį. Pui­kiai va­do­vau­ji ki­tiems, tu­ri or­ga­ni­za­ci­nių su­ge­bė­ji­mų. No­ri už­ka­ riau­ti ki­tų žmo­nių sim­pa­ti­jas. Pa­tin­ka, kai ta­ve gi­ria ir žars­to komp­li­men­tus. Jei­gu ža­lia spal­va tau ne­ma­lo­ni, tik­riau­siai kaž­kas sle­gia. Da­bar tau sun­ku, ne­tu­ri jė­gų ir ne­ga­li nie­ko pa­keis­ti. Svar­biau­sia ne­nu­leis­ti ran­kų ir kop­ti aukš­tyn. Ža­lios spal­vos mė­gė­jai ne­mo­ka sus­to­ti pu­siau­ke­lė­je. Jų tiks­las – tik pir­myn!


Jam ir Jai Limituoto leidimo 2018 m. darbo knygos Jam ir Jai.

www.notebookscloud.lt www.spaustuve.lt


Re­dak­ci­jos ter­mo­met­ras Kai skam­bi­nu Vik­to­ri­jai, kad pa­ra­gin­čiau ją lėk­ti pie­tau­ti, daž­niau­siai pri­sis­ta­tau: „Gais­ri­nė”. Tą pa­tį man at­ra­por­ tuo­ja ir ji. Šian­dien į sa­vo „pas­vei­ki­ni­mą” iš­gir­dau: „Gais­ri­ne tu, eik dirbt! Ra­šyk! Vi­ka iš­bė­go į „Ma­xi­mą” nu­pirk­ti man po­ros pa­gal­vių”. Aiš­ku, čia Gab­rie­lė. Pa­la pa­la. Pa­gal­vių? Kaž­kas nuo šiol mie­gos re­dak­ci­jo­je, kaip Vik­to­ri­ja nak­tį prieš ma­gist­ro dar­bo ati­da­vi­mą? Kaip Klau­di­jus pus­va­lan­dį tarp la­bai sun­kių fo­to­se­si­jų? Tie­sa ne to­kia ro­man­tiš­ka: Gab­rie­lė iš Tur­ki­jos par­si­ve­žė gra­žių už­val­ka­liu­kų – tai­gi rei­kia ir pa­gal­vių. Ko ga­li pri­reik­ti tau? Štai są­ra­šas:

K arš­ta

Šil ­ta

S au ­l ė s sm ū ­g i s. Kai ka­ru­se­lių per ma­žai, o šok­ti pa­ ra­šiu­tu – per daug, su­si­me­džio­ti te­mų ekst­re­ma­lioms is­to­ri­ joms ga­li­ma aerod­ro­me. Jei išd­rį­si ir už­si­sa­ky­si mo­ko­mą­jį 10 mi­nu­čių skry­dį sklan­dy­tu­vu, pa­tir­si to­kį... to­kį... Dar ne­ži­nau ką, bet no­rė­čiau išd­rįs­ti. Kol kas mo­juo­ju sklan­dan­tiems nuo že­mės ir pa­ty­liu­kais iš­duo­du, kad sklan­dy­to­jai – vi­sai nie­ko vai­ki­nai. Gar­bės žo­dis. 2 9 l a ips­ni a i . Tik­ras nar­dy­mas. Jo kur­sus Egip­te lan­kė ir eg­za­mi­nus lai­kė mū­sų di­zai­ne­rė Ok­sa­na. Pa­vo­jų daug, drą­sos ki­še­nė­se ir­gi rei­kia paieš­ko­ti, bet at­ly­gis už tai, sa­ko, ne­rea­lus. Pa­vyyy­džiu!

24 l a ips­ni a i . Pie­nės. Tiks­liau, pie­nių spal­vos ran­ki­nė. Ar­ba ba­ te­liai. Kad švy­tė­tum net tam­so­je. 2 3 l a ips­ni a i . Mū­sų re­dak­ci­jo­je per mė­ne­sį iš­mau­kia­mas bent vie­nas ka­vos ki­bi­ras. Už­tat ją par­si­neš­ti ne­nus­vi­lus ran­kos – iš­šū­kis. Ne­bent tu­ri „du vie­na­me” me­di­nę kle­vo apy­ran­kę iš Ka­na­dos. Už 68 Ka­na­dos do­le­rius gau­si ir gra­žų ak­se­sua­rą, ir ka­vos in­do lai­kik­lį. Gal ir Lie­tu­vo­je to­kių ge­nia­liai pap­ras­tų iš­ra­di­mų yra? 2 2 l a ips­ni a i . „The Ting Tings” gru­pės vo­ka­ lis­tės Ka­tie Whi­te bal­sas ir sti­lius. Ir vie­na, ir ki­ta tin­ka pa­šė­lu­siems va­sa­ros va­ka­rė­liams. 21 laips­nis. Dra­bu­žių par­duo­tu­vės „Marks & Spen­ cer” mais­to sky­rius. Ap­ti­kau eko­lo­giš­kų dribs­nių su tik­ro­mis džio­vin­to­mis braš­kė­mis ir ele­gan­tiš­kai ža­lią mė­ti­nių sal­dai­nių dė­žu­tę „Strong Mints” (su­si­ža­vė­jęs Klau­di­jus ne tik pats pa­ si­vai­ši­no, bet ir re­dak­ci­jos ka­vi­nės pa­da­vė­jai, ku­ri ne­be­sis­te­bi jo pap­ra­šy­ta dvie­jų lėkš­čių sriu­bos, iš­kart įsiū­lė). 20 l a ips­ni ų. Pa­si­se­kė lat­viams – jie tu­ri pla­čiau­sią Euro­po­je Ven­tos kriok­lį, ku­ris gy­do ce­liu­li­tą! Va­žiuo­ti į Kul­dy­gos mies­te­lį jo ieš­ ko­ti tik­rai sma­gu, ypač kai gai­vi­nie­si ska­niais lat­viš­kais le­dais (sal­dē­ jums!). Tie­sa, Vik­to­ri­ja sa­ko, kad vi­sos bal­tao­dės tu­ri ce­liu­li­tą (ačiū ge­nams, tik­rai). Pri­sik­lau­sė gy­dy­to­jų teo­ri­jų. Bet kriok­lys tik­rai gra­žus. 19 l a ips­ni ų. Vai­ki­nui do­va­nok ti­ro šau­tu­vą. Ir pleš­kink į skar­di­nes kar­tu su juo – ge­ras jaus­mas ži­no­ti, kad ir mer­gi­nos ga­li tu­rė­ti taik­lią akį, gal net taik­les­nę, ir dar ge­res­nis jaus­mas ką nors lai­mė­ti imp­ro­vi­zuo­to­se kie­mo var­žy­bo­se! Tik į ka­tes ne­šau­dyk – čia juk pra­mo­ga, ne ka­ras.

28 laips­niai. Vai­kiš­kas ryš­kių spal­vų mu­zi­kos „apa­ra­tas” ir ar­fa. Mu­zi­ka ir mei­lė. Ga­li verk­ti ir bu­čiuo­tis, kai klau­sai­si se­se­rų „Co­co­Ro­sie”. Aki­vaiz­du, ką ko­pi­ja­vo Ali­na Or­lo­va. 27 l a ips­ni a i . Kva­pu­sis iri­sų van­duo su ete­ri­niu alie­ ju­mi iš Tos­ka­nos „Not­re Flo­re”. Kva­pų pil­no­je „L’Oc­ci­ta­ne” par­duo­tu­vė­lė­je. Kai vir­si gė­lių pie­va, sau­go­kis bi­čių ir bu­či­nių. Mmm. 26 l a ips­ni a i . Švie­žios braš­ kės, braš­kių, ba­na­nų ir jo­gur­to kok­ tei­lis, braš­kių kau­kė vei­dui (bro­lis: „Aš no­rė­jau pa­sis­ko­lin­ti... Aaa! Ko­dėl tu rau­do­naaa?!”). 25 l a ips­ni a i . Na­gi, jau va­sa­ra, ir no­ri­si pak­vai­lio­ti. Pa­ vyz­džiui, ap­si­val­gy­ti Gab­rie­lės par­vež­tais tur­kiš­kais sal­du­my­nais, po to nu­raus­ti kaip Klau­di­jus ir slėp­tis už rau­do­no ba­lio­nė­lio. Ar­ba eiti past­rak­ sė­ti į mo­der­nių šo­kių gru­pę. Meš­ka ko­ją nu­my­nė? Ta­da sa­vo ma­lo­nu­mui ir vi­ta­mi­ no C ga­mi­ni­mo­si spar­tu­mui. Tik­rai ne­bai­su.

10

Ekstra Panelė

D e­be­su o ­ta , pro ­tar­piais l ie­tus 18 l a ips­ni ų. Jur­ga Še­dui­ ky­tė prie sa­vo pa­sa­kų kny­gos triū­sė dve­jus me­tus. Bet ar vai­kams pa­tiks skai­ty­ti apie ma­mos ka­tės spe­nius? 17 l a ips­ni ų. Kir­pė­jos, vi­soms klien­tėms siū­lan­čios „ma­din­giau­sius se­zo­ no” kirp­čiu­kus. Kur din­go ori­gi­na­lu­mas? 16 l a ips­ni ų. Vai­ki­nai trum­pais bal­tais šor­tais mies­to cent­re. Taip ne­sielg­tų net Elas Ban­dis. ☻


THANK YOU PETER! GOOD LUCK AND SEE YOU LATER!

CANADA

I X A T


, Superbirzelis

Birželio karštas sąrašas Mados ekspertai pataria: vasara – fantazijos metas, tad iš spintos trauk viską, kas originalu, įdomu, individualu ir tinka tik tau! Neklausk patarimo draugės iš gretimos laiptinės. Ji tikrai nėra mados žinovė. Pasikliauk savimi ir mūsų žvaigždėmis: dainininkėmis Karina Krysko iš grupės „69 danguje” ir Mia.

Mia : „Mo­der­n i k l a­si­ka ”

❶ Džin­sai iki kau­liu­ko: „Tai ma­no nau­jau­sias pir­ki­nys. Šie džin­sai il­ges­ni, nei daž­niau­siai bū­na bri­džai, švie­sūs. Tin­ka­mi va­sa­rai”. ❷ Ru­dos pa­l ai­di­nės: „Ši spal­va – ma­no mėgs­ta­ miau­sia. Svar­biau­sia, kad ji tin­ka be­veik prie vis­ko. Nie­ka­da ne­dė­viu trum­pų pa­lai­di­nių”. ❸ Gė­lė­tas si­jo­nas: „Si­jo­nų ne­tu­riu daug, ta­čiau šis – vie­ nas mėgs­ta­miau­sių. Jis ret­ro sti­liaus – bal­tas su rau­do­no­mis gė­lė­mis”. ❹ Juo­da il­ga suk­ne­lė: „Šie­met nusp­ren­džiau įsik­lau­sy­ti į tai, ką pa­ta­ria ma­dos dik­ta­to­riai, ir nu­si­pir­kau že­mę sie­kian­čią juo­dą suk­ne­lę. Nu­si­žiū­ rė­jau ir dar vie­ną: bal­tą, da­bin­tą įvai­rias­pal­vė­mis gė­lė­mis ir di­de­liu kas­pi­nu”. ❺ Ru­di že­ma­kul­niai: „Kon­cer­tuo­da­ma Šiau­liuo­se neat­sis­py­riau pa­gun­dai įsi­gy­ti nau­jus ru­dus ba­tu­kus – lai­ve­lio for­mos, su kas­pi­nu. De­ja, po sa­vai­tės jie sup­ly­šo”. ❻ Ma­s y ­vūs aus­k a­rai: „Die­vi­nu aus­ka­rus ir, jei juos se­guo­si, ren­kuo­si ma­sy­ves­nius. Aus­ka­rai tu­ri ma­ty­tis! Anks­čiau ne­pa­kęs­da­vau auk­so, o da­bar sten­giuo­si de­rin­ti jį su si­dab­ru. Sa­ko, tai da­bar ma­din­ga”. ❼ Siu­vi­nė­tos ran­ki­nės: „Kas­dien tam­pau­si di­de­lę ran­ki­nę, ta­čiau jei tik tu­riu ga­li­my­bę, ren­kuo­si ma­žas siu­vi­nė­tas ran­ki­nes. At­ro­do be ga­lo ro­man­tiš­kai”. ❽ „Ver­sa­ce” kve­pa­l ai: „Jau­čiu silp­ny­bę kve­pa­lams. Ma­no va­sa­ros kva­pas – „Ver­sa­ce Bright Crys­tal”. ❾ Apa­ti­nis tri­ko­ta­ž as: „At­ra­dau nau­ją aist­rą. Ne­se­niai ėjau Ge­di­mi­no pros­pek­tu Vil­niu­je ir už­su­kau į vie­ną apa­ti­nio tri­ko­ta­žo par­duo­tu­vę. Iš jos iš­si­ne­šiau 8 komp­lek­tus. Nu­si­pir­kau ir kor­se­tų, ir pap­ras­to, ir puoš­naus apa­ti­nio tri­ko­ta­žo”.

❹ ❶

❿ ❺ ❾

12

Ekstra Panelė

❽ ❻

K a­ri­n a K r y s­k o : „ J au­n at­viš ­ka ir sp o r­ti š ­ka ”

❶ Ry ­tie­tiš­ki mo­t y ­vai: „Mėgs­tu Ry­tų dva­sią, ją daž­nai ga­li­ma pa­ma­ ty­ti ma­no dra­bu­žiuo­se. Ne­se­niai iš Lon­do­no at­si­ve­žiau ža­lios spal­vos va­sa­ri­nę suk­ne­lę, mar­gin­tą ry­tie­tiš­kais raš­tais”. ❷ Juo­das švar­ke­lis: „Ver­ti­nu pa­to­gu­mą, to­dėl daž­niau­siai ren­kuo­si jau­nat­viš­kai at­ro­dan­čius švar­ke­lius. Vie­nas mėgs­ta­miau­sių – juo­dos spal­vos. Taip pat ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti be juo­dos odi­nės striu­kės, ku­ri gel­bė­ja kiek­vie­ną aki­mir­ką”. ❸ Leng­vas bal­tas si­jo­nas: „Per­nykš­tės va­sa­ros pir­ki­nys. Si­jo­nas ap­temp­tas vir­šu­je ir grakš­čiai pla­tė­jan­tis. Pui­kiai tin­ka karš­tai va­sa­ros die­nai”. ❹ Plė­š y ­ti džin­sai: „At­ši­lus orams įlin­dau į švie­saus audi­nio džin­sus. Man pa­tin­ka, kad kai ku­rio­se vie­to­se jie yra pap­lė­šy­ti”. ❺ Že­ma­kul­nės ba­su­tės:„Aukš­ta­kul­nius aviu tik iš­kil­min­go­mis pro­go­ mis. Va­sa­rą pa­to­giau žings­niuo­ti ap­sia­vus že­ma­kul­nė­mis šle­pe­tė­mis su dir­že­liu tarp pirš­tų”. ❻ Mar­gos pa­l ai­di­nės: „Pa­ma­žu nuo pil­kų to­nų pe­rei­nu prie ryš­kių spal­vų. Net drau­gai pas­te­bė­jo, kad kur kas daž­niau dė­viu ryš­kius dra­bu­žius. Šiuo me­tu ati­duo­du duok­lę ryš­kioms pa­lai­di­nėms. Pa­tin­ka, kai jos bū­na iš leng­ vo, net kiek perš­vie­čia­mo audi­nio”. ❼ „Sal­va­dor Da­li” kva­pai: „Man pa­tin­ka šio dai­li­nin­ko var­du pa­va­din­ ta kve­pa­lų li­ni­ja. Šiuo me­tu esu iš­ti­ki­ma„Sal­va­dor Da­li Eau de Ru­by Lips” kva­pui”. ❽ Juo­das tu­šas ir akių pieš­tu­k as: „Be šių daik­tų ne­ga­lė­čiau išei­ti iš na­mų”. ❾ Per pe­tį per­me­ta­ma ran­ki­nė: „Mėgs­tu ma­žas pa­to­gias ran­ki­nes. Vis­ką su­si­de­du tvar­kin­gai, to­dėl neužt­run­ku, kai rei­kia ką nors su­ras­ti. Prie vi­sų dra­bu­žių pui­kiau­siai de­ra juo­da ran­ki­nė”. ❿ Il­gi ka­ro­liai: „Jais puo­šiuo­si vis daž­niau. Bliz­ges­ni tin­ka va­ka­rui, kuk­les­ni – die­nai”.


Rubrika

Kiekvieną pavasarį sode pražystančios gėlės užburia ir pasaulio mados dizainerius, kurie skuba dėlioti ant savo kūrinių įvairiaspalvius žydinčius augalus. Ant suknelių atsiranda pavieniai saulėgrąžų žiedai, rožių arba lelijų motyvai. Pamiršk pavasario šalnas ir pažvelk aukštyn į šviečiančią saulę. Kokius mados vėjus žada ji šią vasarą?

M a­din­ga S UK­N E ­LĖ S. Kad suk­ne­lė ple­vė­suo­tų vė­jy­je, o tu iš­lik­ tum gra­cin­ga, rin­kis suk­ne­les, ku­rios lyg siū­le­liu su­juos­tos ties lie­me­niu ar po krū­ti­ne: virš su­siau­rė­ji­mo audi­nys su­da­ rys šį se­zo­ną itin ma­din­gas klos­tes, o že­myn kris vi­siš­kai neį­pa­rei­go­ja­mai. SI­J O­N A I . Audi­niai ste­bi­na ryš­kio­mis spal­vo­mis, daž­ niau­siai viens­pal­viai ar­ba de­ko­ruo­ti įvai­riais mar­gas­pal­viais raš­tais. For­mos la­vi­ruo­ja tarp pūs­tų 6-ojo de­šimt­me­čio sti­ liaus ir prig­lu­du­sių, pab­rė­žian­čių mo­te­riš­kas li­ni­jas. B A­T A I . At­gai­vink ko­jas gy­va­čių odos ba­te­liais. Ši, kaip ir kro­ko­di­lo, oda su­tei­kia pra­ban­gos po­jū­tį. Kos­mo­są sie­ kian­tis kul­nas, ne­di­du­kė pa­kul­nė, įvai­riau­sių spal­vų de­ri­niai – taip tu­ri at­ro­dy­ti ta­vo va­sa­ri­niai ba­te­liai! R A N­KI­NĖ S. Moks­lo me­tai jau eina į pa­bai­gą, to­dėl di­de­ lį krep­šį ga­li drą­siai iš­keis­ti į ma­žą ran­ki­nę. Gal net del­ni­nu­ ką, į ku­rį tel­pa tik lū­pų da­žai, mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas ir na­mų rak­tai. Rin­kis spal­vo­tą, siu­vi­nė­tą, mar­gin­tą įvai­riais raš­tais ar­ba kla­si­ki­nį iš la­kuo­tos odos. S K RY­B Ė­LĖ S. Įvai­rūs gal­vos ap­dan­ga­lai šią va­sa­rą ap­sau­gos nuo ši­lu­mos smū­gio: iš­sis­ki­rian­čios skry­bė­lai­tės, tur­ba­nai, ska­re­lės, juos­te­lės. DŽ IN­S A I . Pla­tūs ir lais­vi. Ap­si­mo­vu­si juos at­ro­dy­si kaip maiš­tau­jan­ti gat­vės mer­gai­tė. Trūks­ta mo­te­riš­ku­mo? Rin­kis džin­si­nį sa­ra­fa­ną. S AU­LĖ S A KI­NI A I . Vis dar do­mi­nuo­ja 6–7 de­šimt­me­ čių ma­da: ap­va­li for­ma, sto­ras rė­me­lis. Ki­ta ten­den­ci­ja – nau­jai at­gi­mę 9-ojo de­šimt­me­čio po­pu­lia­rio­sios ma­dos ele­men­tai: aki­niai kam­puo­to­mis for­mo­mis, tie­sia an­ta­kių li­ni­ja, stam­biais ir ryš­kiais plas­ti­ko rė­me­liais bei veid­ro­di­niu stik­lu. P U S ­KO­JI­NĖ S. Ryš­kios, ge­lė­tos, vi­sa spal­vų pa­le­tė. Pui­kiai tin­ka ir prie kla­si­ki­nės juo­dos suk­ ne­lės, ir prie džin­si­nio si­jo­nu­ko.

Dra­bu­žiai iš par­duo­tu­vės “?” (Ge­di­mi­no pr. ?, Vil­nius). Mo­de­lis ?.

Ne­ma­din­ga Vis­kas, kas li­ko po žie­mos! Pa­že­min­tas lie­muo! Ap­temp­ti dra­bu­žiai! Kai­li­niai! Spor­ti­nis kos­tiu­mas! ☻

Pa­ren­gė Ana Sa­vic­ka

K.Kai­rio nuot­rauka, makiažas ir stilius

Ekstra Panelė

13


Svajoniu, vaikinas

Onsa: maištą, muziką ir apie

šaltibarščius R ugi l ė gaidukait ė

Jis dar nei šleid o savo pirmo j o a l bum o , o jau dai n u o ja apie mirusio vaikino meilę g yvai mergi n ai . A t l ik ėju O n sa virt ęs žemaitis Tautrimas Rupu l evi č ius n iekada n e l aim ėj o atra n k o s į Eur o vizij ą , Dar neiš­lei­dęs de­biu­ti­nio al­bu­mo On­sa bu­vo no­mi­nuo­tas „Ra­dio­cent­ro” ge­riau­sio me­tų at­li­kė­ jo ap­do­va­no­ji­mui. „Man tai bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. At­li­kė­jai, ku­rie jau bu­vo iš­lei­dę al­bu­mus, ant ma­nęs su­py­ko. Nors aš čia nie­kuo dė­tas – man tik pas­kam­bi­no ir pa­sa­kė, kad esu no­mi­nuo­tas. Aš net at­si­sė­dau”, – ne­ti­kė­tą ži­nią pri­si­me­na vai­ki­nas. Ger­bė­jai nu­pir­ko šal­ti­barš­čių. Ka­vi­nė­je jau­na­sis at­li­kė­jas ker­ta bul­vi­nius ku­ku­lius už­ger­ da­mas „Co­ca-Co­la” ir pri­si­pa­žįs­ta pas­ta­ruo­ju me­ tu dėl dar­bų ne­be­tu­rin­tis lai­ko už­kąs­ti. Nors kur jau kur, o ka­vi­nė­se pie­tau­ti jam nau­din­ga tiek fi­nan­siš­kai, tiek dėl nau­jų pa­žin­čių. Įra­ši­nė­da­mas sa­vo al­bu­mą gru­pės „Skamp” stu­di­jo­je, On­sa pie­tau­ti bė­gio­da­vo į ne­to­lie­se esan­čią ka­vi­nę. Kar­tą, išs­rė­bęs lėkš­tę šal­ti­barš­

14

Ekstra Panelė

čių ir pa­da­vė­jos pak­lau­sęs, ar ga­lė­tų at­sis­kai­ty­ ti, su­lau­kė at­sa­ky­mo: „Ne, ne­ga­li­ma!” Sut­ri­kęs ap­si­dai­rė ir prie gre­ti­mo sta­liu­ko iš­vy­do ke­lis vai­ki­nus, ku­rie šyp­so­da­mie­si paaiš­ki­no: „Ger­bė­ jai vai­ši­na”. „Tru­pu­tė­lį keis­ta bu­vo, kad vai­ši­na vai­ki­nai. Jie paaiš­ki­no, jog taip pa­siel­gė to­dėl, kad pa­tin­ka ma­no mu­zi­ka. Da­bar su jais bend­rau­ja­me – bu­ vo­me dar sy­kį at­si­tik­ti­nai su­si­ti­kę, kai ve­žiau tai­ sy­ti sa­vo kom­piu­te­rį. Pa­si­ro­do, vie­nas tų vai­ki­nų dir­ba kom­piu­te­rių fir­mo­je. Da­bar su­si­ra­ši­nė­ja­me, ta­riuo­si su jais dėl ku­ria­mo kli­po rė­mi­mo”, – nuo por­ci­jos šal­ti­barš­čių pra­si­dė­ju­sią pa­žin­tį pri­si­me­ na at­li­kė­jas. Ger­bė­jai vai­ši­na šal­ti­barš­čiais, ger­bė­jos On­sai ra­šo eilė­raš­čius ar ku­ria ani­ma­ci­nius kli­pus jo dai­ noms. O vi­sai ne­se­niai vai­ki­nas su­lauk­da­vo vie­no ⇢

K.Kai­rio nuot­rau­kos


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

15


Svajoniu, vaikinas vy­res­nio am­žiaus vy­ro skam­bu­čių ir kal­ti­ni­mų, kad, ne­lai­mė­jęs at­ran­kos į Euro­vi­zi­ją, užt­rau­kė gė­dą vi­sai gim­ta­jai Kre­tin­gai.

[Trum­pai apie O n ­s ą] Amžius: 19 m. Buvo pastebėtas: 16 metų, pirmą kartą dalyvaujantis atrankoje i Euroviziją. Naudingiausia būnant scenoje išmokta pamoka: „Besišypsantis žmogus kitiems pa­ tinka labiau negu liūdnas. Jei šypsaisi ir galvoji, kad pasaulis tau spirs į užpakalį, taip ir bus. Jei šypsaisi ir galvoji, kad pasaulis tau šypsosis, – taip ir bus”. Honorarai: „Gerokai prisiduriu prie stipen­ dijos”. Muzika: „Rokas jau atsibodo – pradėjau ekspe­ rimentuoti. Dar neradau savo muzikinio stiliaus”. Pomėgiai: pasivažinėjimas kartais, ledo ritulys. „Skaitau mokslinius žurnalus apie astronomiją, pasaulio keistenybes”. Keičia pasaulį: užsukdamas vandenį, kai valosi dantis, ir rūšiuodamas šiukšles.

Apgyvendino keturių žvaigždučių viešbutyje Vilniuje, Gedimino prospekte. Ten gyvenau savaitę: iš ryto manęs pasiimti atvykdavo vairuotojas ir važiuodavome dirbti, paskui parveždavo, eidavau susitikti su draugais. Kodėl tokia prabanga? Nežinau, gal norėjo pasirodyti prieš mane? Ger­bė­jas pa­rei­ka­la­vo ir do­va­nų: at­li­kė­jo al­bu­mo su pa­ra­šu, nes kol jo ne­gau­siąs, žmo­na su juo ne­bend­ rau­sian­ti in­ty­miai. Praė­jo ne­ma­žai mė­ne­sių, o On­sa vis dar ne­tu­ri sa­vo de­biu­ti­nio al­bu­mo. Įžū­lu­sis ger­bė­jas taip pat ne­bes­kam­bi­na. Už­tat vai­ki­nui net­rūks­ta mer­gi­nų dė­me­sio: „La­biau­siai mer­gi­nos ma­ne pra­de­da at­pa­žin­ti, kai iš­ge­ria. Gal ge­riau ma­ty­ti pra­de­da, – juo­kia­si jis. – Bū­na, links­mi­nie­si klu­be, pa­ma­to, du­ria pirš­tu ir sa­ko: „Ė, čia gi tu!” Ta­ da ban­do „ka­bin­ti”. G y ve n o k et u r i ų žva igž­ d u č i ų v ie š b u t y je . O vis­kas pra­si­dė­jo nuo mu­zi­kos mo­kyk­los, į ku­rią ta­da dar Taut­ri­mas iš­kei­tė te­ni­so tre­ni­ruo­tes. Pag­ro­jo for­te­pi­jo­nu, mu­ ša­mai­siais, iš­mo­ko brąz­gin­ti gi­ta­ra ir su­kū­rė sa­vo pir­mą­ją dai­ną. „Pra­dė­jau gro­ti gi­ta­ra ir, il­gai ne­lau­kęs, ėmiau kur­ti dai­nas.

16

Ekstra Panelė

Ta­da jos bu­vo dar juo­kin­ges­nės ne­gu da­bar. Pir­mo­ji – „Išei­siu aš į sau­ lę”. Teks­tas skam­bė­jo maž­daug taip: „Išei­siu aš į sau­lę, sau­lėj du­jos de­ga, ten yra la­bai karš­ta...” – sa­vik­ri­ti­ka spin­du­liuo­ja On­sa. Po sau­lės atė­jo eilė mir­ties te­mai. „Ši dai­na apie mir­tį. Yra ir mei­lės. Siu­ že­tas toks: da­bar jau mi­ręs vai­ki­nas tu­rė­jo mer­gi­ną, bet da­bar jau nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti, tie­siog ją my­lė­ti iš po že­mių, o ji apie tai nie­ko ne­ži­no. Ją pa­ ra­šiau bū­da­mas 14 me­tų, ang­liš­kai. Aš, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­tu­rė­jau paaug­ lys­tės – ne­maiš­ta­vau, iš­si­lie­da­vau tik dai­no­se. Ma­ma sa­ky­da­vo: „Kaip tu ga­li, bū­da­mas 14-kos, ra­šy­ti to­kius teks­tus?” – dai­na­vi­mo kar­je­ros pra­ džią pri­si­me­na On­sa. Pri­kū­ręs dai­nų, vai­ki­nas pra­dė­jo siū­ ly­ti jas ra­di­jo sto­tims, ta­čiau iš­gir­do, kad jos gro­ja tik lei­dy­bos fir­mų pa­tei­ kia­mus kū­ri­nius. Tuo­met sa­vo dai­nas iš­siun­ti­nė­jo lei­dy­bos fir­moms –

at­sa­ky­mo su­lau­kęs tik iš vie­nos, į po­kal­ bį ėjo dre­ban­čio­mis ko­jo­mis. Kar­tu pa­ siė­mė ir vy­res­nį­jį bro­lį – kad pa­kal­bė­tų. „Lei­dy­bos fir­mos di­rek­to­rius pak­vie­ tė įra­šy­ti dai­ną. Pak­lau­sė, ar tu­riu kur gy­ven­ti, at­sa­kiau, kad ne, nors bū­čiau su­si­ra­dęs. Bet pir­mos ma­no dai­nos neg­ro­jo ra­di­jo sto­tys – bi­jo­jau, kad lei­dė­jai „pa­siųs”... Bet di­rek­to­rius pa­ta­rė ne­ si­jau­din­ti, nes taip daž­nai at­si­tin­ka, ne­nu­leis­ti ran­kų ir pa­siū­lė įra­šy­ti ki­tą dai­ną”, – kad ke­lias į po­pu­lia­ru­mą ne­bu­ vo ro­žė­mis klo­tas, nes­le­pia vai­ki­nas. „Ekst­ra pa­ne­lė”: Ko­dėl ne­ga­lė­jai bū­ti tie­siog dai­nuo­jan­tis Taut­ri­mas ir ta­pai On­sa? On­sa: Tie­siog šo­vė į gal­vą. Plun­ gė­je ir Tel­šiuo­se žo­dis „ons” reiš­kia „anas, jis”. O ga­lū­nę „a” pats pri­dė­jau. Ga­lė­jau bū­ti tie­siog Taut­ri­mas, bet pir­ ma ma­no dai­na bu­vo ang­liš­ka, pa­ma­ niau, kad On­sa tik­tų la­biau. Ir pri­li­po. Gal ka­da nors rei­kės keis­ti pseu­


Jis sutiko, peržiūrėjo tą sutartį, pasakė, kad viskas normaliai. Tik vieną puslapį, perskaitęs Lietuvos Konstituciją, pats pakeičiau. Autorių teisių perdavimą leidybos firmai, kuris galiotų 75 metus, sutrumpinau. Kiek? Negaliu atskleisti”, – sako į sceną besiveržiantis atlikėjas. do­ni­mą į var­dą. Ne­su pas­to­vus, mėgs­tu keis­tis – bent jau va­žiuo­ti į aka­de­mi­ją ki­tu ke­liu nei įp­ras­tai. M a i š ­tau ­ja pr ie š f o ­n o g­ra­mas. Kad bū­tų pas­te­ bė­tas, On­sa nusp­ren­dė pa­si­rek­la­muo­ti ir prieš tre­jus me­tus pir­mą kar­tą da­ly­va­vo at­ran­ko­je į Euro­vi­zi­ją – su­dai­na­vęs jau­ nat­viš­kai maiš­tin­gą dai­ną „Ti­me To Chan­ge”, pel­nė ko­mi­si­jos ir žiū­ro­vų pa­lan­ku­mą. EP: Ko­dėl da­ly­va­vai šia­me kon­kur­se? On­sa: Dėl rek­la­mos. Kam me­luot? Te­le­vi­zi­jos tuo me­tu ne­siū­lė jo­kių ki­tų pro­jek­tų to­kiems žmo­nėms kaip aš, ne­ bu­vo kur pa­si­ro­dy­ti. O sa­vo vei­dą per te­le­vi­zo­rių vis tiek rei­kia ro­dy­ti. EP: Rim­tai ruo­šei­si kon­kur­sui? On­sa: Ne. Šiek tiek re­pe­ta­vo­me, bet ne­sup­ra­tau si­tua­ ci­jos rim­tu­mo. O po Euro­vi­zi­jos kas ant­rą die­ną skam­bi­no žmo­nės ir už­si­sa­ki­nė­jo ma­no kon­cer­tus. Prieš lip­da­mas ant sce­nos jau­di­nau­si, la­bai jau­di­nau­si, bet ne­bi­jo­jau. Kai bi­jai vil­ko, nei­ni į miš­ką. EP: Gir­dė­jo­me, at­vi­rai pri­si­pa­žįs­ti, kad kai ku­rio­se dai­no­ se ta­vo bal­sas pa­to­bu­lin­tas kom­piu­te­riu? On­sa: Taip, bu­vo to­kių dai­nų. Lie­tu­vo­je kom­piu­te­riu pa­to­bu­lin­ti vi­sų dai­ni­nin­kų bal­sai. Net už­sie­nio žvaigž­dės nau­do­ja­si vi­so­kiais efek­tais. Il­gai maiš­ta­vau, kad ma­no mu­ zi­ka vi­sa­da bus at­lie­ka­ma tik gy­vai. Iki šiol ne­su dai­na­vęs pa­gal fo­nog­ra­mą. Jau­na­sis at­li­kė­jas at­ran­ko­je da­ly­va­vo dėl po­pu­lia­ru­mo. Ir dar dėl to, kad žmo­nės nu­pirk­tų ne 5000, o 10 000 jo bū­si­mo al­bu­mo ko­pi­jų. O po kon­kur­so pa­ma­tęs, kad jį pas­ te­bė­jo, ėmė rink­tis žmo­nes, su ku­riais no­rė­tų dirb­ti. Ka­dan­gi ne­bu­vo ap­sisp­ren­dęs, kie­no pa­gal­bos la­biau­siai no­rė­tų, ir jau­tė­si ne­ran­dan­tis sa­vo dai­na­vi­mo sti­liaus, dai­nas de­biu­ti­niam al­bu­mui „Lai­kas keis­tis” šli­fa­vo daug gar­sių Lie­tu­ vos mu­zi­kos pro­diu­se­rių ir at­li­kė­jų: Vik­to­ras Dia­wa­ra, Žil­vi­nas Žu­si­nas, Ma­rio Ba­sa­no­vas, Sta­no, Rai­gar­das Taut­kus ir kt. „Po pir­mo­sios ma­no Euro­vi­zi­jos lei­dy­bos kom­pa­ni­ja kaip tik at­ve­žė pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį. Už­ku­li­siuo­se pa­ma­čiau V.Dia­ wa­rą – ta­da jo dar ne­pa­ži­no­jau. Priė­jau ir pap­ra­šiau, kad pa­kon­sul­tuo­tų”, – prisimena Onsa. Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je mu­zi­kos va­dy­bą stu­di­juo­jan­tis On­sa ne tik rek­la­muo­tis mo­ka, bet ir į dau­ ge­lį da­ly­kų žiū­ri prak­tiš­kai: „Ko­dėl aka­de­mi­jo­je ne­si­rin­kau stu­di­juo­ti dai­na­vi­mo? Tin­gė­jau mo­ky­tis. O stu­di­juo­jant mu­ zi­kos va­dy­bą mo­ky­tis ne­rei­kia? Ne”. Už­tat kal­bė­da­mas apie sa­vo dai­na­vi­mą jis vis pab­rė­žia, kad no­ri to­bu­lė­ti.

pas­lap­tin­gas ir net ne­no­ri iš­duo­ti tik­ro sa­vo mei­lės var­do: „Pa­ va­din­ki­me ją Džu­lia­na. Su sa­vo mer­gi­na su­si­pa­ži­nau stu­di­jo­ je. Man tu­rė­ju­si pri­tar­ti vo­ka­lis­tė su­sir­go, ir vie­toj jos pak­vie­tė Džu­lia­ną. Pa­dai­na­vo­me, po to ku­rį lai­ką bu­vo­me ge­ri drau­gai. Pas­kui vie­nas ki­tam pa­ju­to­me šil­tes­nius jaus­mus. Esa­me kar­ tu be­veik me­tus. Ma­no mer­gi­na taip pat dai­nuo­ja, bet į sce­ną ne­si­ver­žia. Dau­ge­lis pro­fe­sio­na­lių mu­zi­kan­tų ne­no­ri lįs­ti į pops­ce­ną – ji ir­gi tu­ri daug prin­ci­pų”. EP: Jei jau ta­vo mer­gi­na dai­nuo­ja, gal atei­ty­je su­lauk­si­ me jū­sų due­to? On­sa: Ma­no mer­gi­na tu­ri su kuo dai­nuo­ti. Ji dai­nuo­ja daug ge­riau už ma­ne, aš bi­jau ap­si­juok­ti. (Šyp­so­si.) EP: Ji ven­gia pops­ce­nos, o tu į ją ver­žie­si. Ko­dėl? On­sa: Ma­no am­bi­ci­jos nus­ve­ria prin­ci­pus. Štai taip. Jau­nas, ener­gin­gas ir vel­niš­kai am­bi­cin­gas. La­bai at­sar­gus, kai kal­ba pa­si­su­ka apie jaus­mus my­li­mai mer­gi­nai. On­sa nes­le­pia no­ro su­kurs­ty­ti są­jū­dį prieš at­li­ kė­jus, dai­nuo­jan­čius pa­gal fo­nog­ra­mą. Gal­būt jam net­gi pa­vyks. ☻

Pas­l ap­t in ­g o ­ji Dž u ­l i a­n a . Dau­ge­lis žmo­nių šį vai­ki­ną įsi­dė­mė­jo ra­di­jo ete­ry­je ne­se­niai pra­dė­jus skam­bė­ti jo ir Vai­do Bau­mi­los dai­nai „To­night vis­kas all­right”. Pra­dė­ję kar­tu dai­nuo­ti, vai­ki­nai ta­po neb­lo­gais bi­čiu­liais. Pa­žin­tį pra­ tę­sę sos­ti­nės ka­vi­nė­se, jie daž­nai kar­tu pa­si­ro­do va­ka­rė­liuo­ se, į ku­riuos On­sai ned­rau­džia vaikš­čio­ti jo my­li­mo­ji. Tie­są sa­kant, pra­bi­lus apie ją, jau­na­sis at­li­kė­jas tam­pa itin

Ekstra Panelė

17


Stiliaus kalve

Ma­dos gi­das Be naujų ir stilingų drabužių mes vystame kaip gėlės be vandens. Tačiau naujovių kartais tiek daug, kad įmanoma pasiklysti net tarp parduotuvės lentynų. Peržvelk mūsų mados gidą ir tikrai atrasi ne vieną daiktą, kurio tau nereikėjo. Iki šiol.

Dži n ­s u o t­ o ­j i

D vi­gu­ba k o ­k y ­bė

Plačios džinsinės kelnės vizualiai pailgina kojas, todėl mūvėdama jas kartu su bateliais storesniu padu ar ant platformos pasijusi tarsi supermodelis. Be to, tokios kelnės taip pat plokština bet kokias kūno formas. Tad pirk iškart keletą porų ir įvairių spalvų – visiems gyvenimo atvejams.

Nuostabūs stilingi „gladiatoriški” sandalai – kompanijų „Gap” ir „Pierre Hardy” kūrinys. Sunku atsispirti ir nenusipirkti? Priešintis beprasmiška, tačiau, atvirai pasakius, šįkart nė neverta: tokių sandalų pavydėtų net pats Romos imperatorius.

S pin­de­sys va l ­do Šį sezoną garsioji „Kurt Geiger” avalynės kompanija, bendradarbiaudama su JAV juvelyrių tandemu „Erickson Beamon”, tenkina moterų, dievinančių ne tik ekstravagantiškus batus, bet ir spindinčius akmenukus, norus. Su tokiais batais ir papuošalais nepastebėtai išlikti tikrai sunku – tad žiūrėk, įsidėmėk ir ieškok ko nors panašaus Lietuvos parduotuvėse!

18

Ekstra Panelė

B a­n a­n ų m a­n i­j a K o ­ra­l ų pa­sa­ka Pagalvok apie pačią didžiausią grėsmę ir įlįsk į koralų spalvos šilkinę suknelę. Kai pasijusi tarsi ramuma dvelkiančiose vandenyno gelmėse, nebenorėsi jos nusivilkti. Manyk, kad tai tavo viso gyvenimo investicija į stilių, kuris visa­ da būna „ant bangos”.

Perp­lauk­tum van­de­ny­ną tar­si Ko­lum­bas vien tam, kad pa­ma­ty­tum sau­lė­tą­ją Ba­na­nų Res­pub­li­ką? Dau­ giau to da­ry­ti ne­be­rei­kia. Iš­si­rink ke­lių skir­tin­gų dra­bu­žių li­ni­jų ryš­kių spal­vų ar minkš­to kaš­my­ro ga­mi­ nius ir sa­vo spin­to­je pa­da­ryk vie­tos akį rė­žian­čio gel­to­nu­mo suk­ne­lei.


R a n ­ki­n ė Kam­puo­ta... mo­te­riš­ka... pa­vy­dą ke­lian­ti... To­kia tu­ri bū­ti ta­vo ran­ki­nė, ku­rio­je su­tal­pin­si vi­sas ma­žes­nes ir di­des­nes sa­vo pas­lap­tis. Pa­vyz­džiui, šio­mis sa­vy­bė­mis pa­si­žy­mi „Lu­lu Guin­ ness” ran­ki­nės, skir­tos toms, ku­rios vi­sa­da no­ri at­ro­dy­ti sti­lin­gos.

Orai n eti nkami pasivaikš či o jimams? Iš­mė­gi­nu­si ro­žė­mis ir uogo­mis dvel­kian­čius nau­ juo­sius Ni­na Ric­ci kve­pa­lus „Pret­ty Ni­na”, ne­ti­kė­tai pa­no­rė­si iš­lėk­ti į gam­tą ar net il­giau pak­lai­džio­ti po lau­kus bet ko­kiais orais.

M e t ų apdo v an o j i m as u ž bl ak st i en as . . .

Su­k is pa­v ė­j u i

...tenka „Lancôme”! Ši kompanija pasistengė, kad kiekviena iš mūsų žvelgdama į veidrodį pasijustų tarsi raudonojo kilimo žvaigždė – kerinčiomis akimis ir hipnotizuojančiu žvilgsniu. Tiesiog išmėgink juodą, spindintį blakstienų tušą „Hypnose Onyx”, kuris buvo specialiai sukurtas „Bafta” apdovanojimams.

„Wa­re­hou­se” pa­sis­ten­gė, kad ga­lė­tu­ mė­te nu­si­juok­ti į akis ge­gu­žės vė­jams ir bir­že­lio lie­tums: mo­noch­ro­mi­nė suk­ne­lė su­ka­si tar­si pa­va­sa­rio bri­zas, o kla­si­ki­nio mo­de­lio liet­pal­tis at­si­lai­ko prieš bet ko­kį lie­taus ant­puo­lį.

U n i­ver­sa­l us bi­l ie­tas

Fata l iška mo teris Prib­loš­kian­tis bro­ka­to pal­tas su įs­pū­din­gu ši­fo­no kas­pi­nu iš­kart pa­ ža­dins ta­vy­je ra­fi­nuo­tą mo­te­riš­ką­ją pu­sę.

Mus taip ža­vi leng­ vas si­dab­ri­nės spal­vos ir prie vis­ko tin­kan­tis pal­tas, kad, no­ri ne­no­ri, ten­ka per pie­tų pert­rau­kė­les mels­ti il­gos ir lie­ tin­gos va­sa­ros...

Uo g os a n t k ū ­n o

G ė l­ ių g a ­l ia

Jei pa­tin­ka avie­tės, ne­lauk, kol jos sunoks so­duo­se, čiupk la­bai „ska­nios” spal­vos kaš­my­ro pa­lai­di­nę, ku­ri idea­ liai tiks prie va­sa­ri­nių si­jo­nų ar vy­riš­ko ti­po kel­nių. Ga­li at­ro­dy­ti kaip uoga ir ne­nuo­ga! l

Fut­bo­las. Veiks­ mo fil­mai. Snieg­ len­tės. Aukš­čiau­sia pa­va­ra... Vi­sus šiuos vy­riš­kus da­ly­kė­ lius jis pa­mirš vos tik iš­vy­dęs ta­ve pas­te­li­nių spal­vų ir gau­siais gė­lių mo­ ty­vais de­ko­ruo­tais apa­ti­niais.☻

Ekstra Panelė

19


w w w. a u d im a s. c o m


Ekstra pagalba

Va­sa­ra be aki­nių Šilti drabužiai – į spintą, knygos, sąsiuviniai – į tamsiausią užkaborį, senos šukuosenos – į praeitį. Pasitikti vasarą atsinaujinus – kiekvienos merginos garbės reikalas. Ar nie­ko ne­pa­mir­šai? At­sis­tok prie lan­go ir ap­si­dai­ryk. Aky­se tik ju­dan­ čios dė­mės, ne­ryš­kūs si­lue­tai ir rū­kas? Ne­leisk akių prob­le­mė­lėms atim­ti iš ta­vęs va­sa­ros spal­vų! 1 pro b­l e­ma: sp i­g i­n a n ­t i sau ­l ė. Sau­lės spin­du­liai ver­čia ne tik nu­si­šyp­so­ti, bet ir su­si­rauk­ti. Pui­ki išei­tis – aki­niai nuo sau­lės. Ta­čiau žmo­ nės, tu­rin­tys re­gė­ji­mo prob­le­mų, daž­ nai tu­ri rink­tis – ar­ba įp­ras­ti­niai, ar­ba tam­sin­ti aki­niai. Yra dar vie­nas bū­das – tam­sin­ti aki­niai su diopt­ri­jo­mis, ta­ čiau jie ne itin tin­ka­mi užuo­mar­šoms. Ko­dėl? Din­gus sau­lei ar su­te­mus rei­kia vėl dė­tis įp­ras­tus aki­nius, ta­čiau ką da­ry­ti, jei­gu tu gam­to­je, o aki­niai li­ko na­mie, ant te­le­vi­zo­riaus? Pa­to­giau­sias šios prob­le­mos spren­di­ mo bū­das – kon­tak­ti­niai lę­šiai. Vyk­da­ ma pra­mo­gau­ti juos įsi­de­di, pa­si­puo­ši sti­lin­gais aki­niais nuo sau­lės, ir pir­myn. Ap­si­niau­kus ar su­te­mus tam­sin­tus aki­nius nu­sii­mi, o pa­sau­lis lie­ka toks ryš­kus, koks ir bu­vo. „Op­ti­kos pa­sau­lio” par­duo­tu­vė­se ga­li ras­ti nau­jau­sios kar­tos kom­pa­ni­ jos „John­son & John­son” si­li­ko­no ir hid­ro­ge­li­nių kon­tak­ti­nių lę­šių „Acu­vue Oasys” su „Hyd­rac­lear Plus”, ku­riuo­se, re­mian­tis nau­jau­siais moks­lo lai­mė­ ji­mais ir ga­my­bos tech­no­lo­gi­jo­mis, pui­kiai su­ba­lan­suo­tos anks­čiau ne­su­ de­ri­na­mos lę­šių sa­vy­bės: ypač di­de­lis de­guo­nies lai­du­mas, me­džia­gos minkš­ tu­mas, ats­pa­ru­mas ap­na­šoms bei iš­džiū­vi­mui ir efek­ty­viau­sias ult­ra­vio­le­ ti­nių spin­du­lių filt­ras.

2 prob­le­ma: mau­dy­nės apg­rai­ bo­mis. Jei­gu ta­vo re­gė­ji­mas silp­nas, spė­ja­me, kad nors kar­tą esi pa­ty­ru­si, ką reiš­kia, kai apg­rai­bo­mis eini iki eže­ ro ar bren­di į jū­rą, ma­nai, jog šyp­sai­si ža­viam vai­ki­nui, o kai už­si­de­di aki­nius, paaiš­kė­ja, kad ta­vo šyp­se­na bu­vo skir­ta Pa­lan­gos mo­čiu­tei. Mau­dy­tis su aki­niais – jo­kio ma­lo­nu­mo, ypač ta­da, kai juos kas nors ap­taš­ko. Mau­dy­nės su kon­tak­ti­niais lę­šiais – ma­lo­nes­nės ir pap­ras­tes­nės. Pra­mo­ goms gam­to­je ar prie van­dens tel­ki­nių ypač tin­ka vie­na­die­niai lę­šiai, ku­riems ne­rei­kia jo­kios spe­cia­lios prie­žiū­ros. Įsi­de­di, o bai­gian­tis die­nai iš­sii­mi ir iš­me­ti. Jo­kių pa­pil­do­mų skys­čių, įdėk­ lų, prie­žiū­ros prie­mo­nių ir svo­rio ta­vo ke­lio­ni­nia­me ba­ga­že. „Op­ti­kos pa­sau­ly­je” ga­li įsi­gy­ti ir ne­šio­to­jų, ir spe­cia­lis­tų ypač ge­rai ver­ti­ na­mų kom­pa­ni­jos „John­son & John­son” vie­na­die­nių lę­šių su ult­ra­vio­le­ti­nių spin­ du­lių filt­ru „1-Day Acu­vue”. Jie minkš­ti, plo­ni ir lanks­tūs. Vien­kar­ti­nis lę­šių nau­do­ji­mas už­tik­ri­na pui­kų re­gė­ji­mą, kom­for­tą ir akių svei­ka­tą. Jie re­ko­men­ duo­ja­mi net aler­giš­kiems žmo­nėms.

no­ri pa­gal­vo­ti apie tvan­kų ko­ri­do­rių ir ki­lo­met­ri­nę eilę prie gy­dy­to­jo oku­lis­to ka­bi­ne­to? Ap­si­lan­kyk ar­ti­miau­sia­me „Op­ti­kos pa­sau­lio” sa­lo­ne. Ja­me kva­li­fi­ kuo­tas spe­cia­lis­tas pa­tik­rins re­gė­ji­mą, pa­dės iš­si­rink­ti tin­ka­miau­sius lę­šius, pa­mo­kys, kaip juos įsi­dė­ti, iš­siim­ti, ir pa­tars, kaip pri­žiū­rė­ti. Ir dar... O gal trokš­ti ne tik ryš­kiai ma­ty­ti pa­sau­lį, bet ir pa­ti bū­ti ryš­ki? „Op­ti­kos pa­sau­lio” sa­lo­nuo­se ga­li įsi­gy­ti kon­tak­ti­nių lę­šių, ku­rie ne tik ko­re­guo­ja re­gė­ji­mą, bet ir pa­ryš­ki­na na­tū­ra­lią akių spal­vą ar­ba ją vi­siš­kai pa­kei­čia. Ste­bin­ti sa­vo ke­rin­čiu žvilgs­niu ir tar­ si cha­me­leo­nė keis­ti akių spal­vą ga­li ne tik silp­na­re­gės. Spal­vo­ti lę­šiai ga­mi­na­mi ir be diopt­ri­jų, kad aki­mis ga­lė­tų bur­ti kiek­vie­na to pa­no­rė­ju­si mer­gi­na. Va­sa­ra pra­si­dė­jo, tad ne­delsk ir tu. Mė­gau­kis jos tei­kia­mais ma­lo­nu­mais ir lais­ve, ku­rią su­tei­kia kon­tak­ti­niai lę­šiai, o aki­niams leisk pail­sė­ti bent iki ru­dens.☻

3 prob­le­ma: jud­rie­ji žai­di­mai. Koks poil­sis be pap­lū­di­mio tink­li­nio, fut­bo­lo, bad­min­to­no, ki­tų jud­rių­jų žai­di­ mų? To­kio­mis aki­mir­ko­mis lę­šiai – tik­ ras iš­si­gel­bė­ji­mas. Skir­tin­gai nuo aki­nių, jie neap­ri­bo­ja re­gė­ji­mo lau­ko ir su­tei­kia vi­siš­ką re­gė­ji­mo bei ju­de­sių lais­vę. No­rė­tum įsi­gy­ti tin­ka­mus kon­tak­ti­ nius lę­šius, ta­čiau sva­jo­ji kuo grei­čiau lėk­ti su drau­gais prie eže­ro ir net ne­

Ekstra Panelė

21


SU DVIRAČIU APLINK PASAULĮ

www.audimas.com

Dviratis – tai energija, kuri visada bus madinga. Ula Kotryna Tulevičiūtė, mados stilistė


. .SRubrika testas

Ant svarstyklių: senos ir naujos kartos

kontracepcinės piliulės „Kaip tinkamai pasirinkti?” – šis klausimas neduoda ramybės visoms, nusprendusioms pradėti vartoti vieną patikimiausių priemonių nuo nepageidaujamo nėštumo – hormoninę kontracepciją. Vaistinėse nuo skirtingų pavadinimų piliulių skirtingose pakuotėse net galva apsisuka. Kaip išsirinkti geriausias? Atsakyk į 7 testo klausimus ir galbūt rasi atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie senos ir naujos kartos kontracepcines piliules, jų panašumus, skirtumus ir poveikį organizmui.

1. Kontracepcinės tabletės sudėtyje yra dviejų rūšių hormonai: estrogenas ir progestinas. Tiesa............................................................. Melas............................................................. 2. Visų vaistinėse parduodamų kontracepcinių tablečių sudėtis ir poveikis organizmui yra vienodas, skiriasi tik jų pavadinimas. Tiesa............................................................. Melas............................................................. 3. Savijauta vartojant kontraceptikus priklauso nuo to, kokios medžiagos yra priemonėje, o ne nuo hormonų patekimo į organizmą būdo. Tiesa............................................................. Melas............................................................. 4. Jei moteriai netiko vienas kontraceptikas, vadinasi,

K.Kai­rio nuot­rau­kos

netiks ir kitas – ji paprasčiausiai netoleruoja hormonų. Tiesa............................................................. Melas............................................................. 5. Naujos kartos piliulių sudėtyje esantis hormonas drospirenonas neturi vyriškiems hormonams būdingo poveikio. Tiesa............................................................. Melas............................................................. 6. Vienos rūšies kontracepcines piliules keisti naujomis – žalinga organizmui. Tiesa............................................................. Melas............................................................. 7. Hormoninė kontracepcija tinka visoms moterims. Tiesa............................................................. Melas............................................................. ⇢

Ekstra Panelė

23


. Rubrika .S testas

A t­sa­ky­mai Tie­sa 1, 3, 5 Me­l as 2, 4, 6, 7 Kiek­vie­ną sa­vo tei­sin­gą at­sa­ky­mą įver­tink 1 taš­ku, ne­tei­ sin­gą – 0. Su­su­muok re­zul­ta­tus.

Su­rin­kai: 7 taš­kus. Ga­li­me pri­siek­ti, kad į vais­ti­nę eini tvir­tu žings­niu ir ne­sis­kun­ di gal­vos skaus­mu, ku­rį ke­lia am­ži­na­sis klau­si­mas: „Kaip tin­ka­mai pa­si­rink­ti?” Ži­nai daug, pa­žįs­ti sa­vo or­ga­niz­mą, to­dėl jau­tie­si pui­kiai. Tik ne­nus­tok ju­dė­ti į prie­kį. Ži­nios šiais lai­kais la­bai grei­tai sens­ta. 5–6 taš­kus. Šiek tiek pa­sik­ly­dai kont­ra­cep­ti­kų la­bi­rin­te? Gal li­ko ke­le­tas neaiš­ku­mų ar no­rė­tum su­ži­no­ti dau­giau? Ap­si­lan­kyk in­ter­ne­to sve­tai­nė­je www. pri­si­mink.lt, įsi­ti­kin­si pa­ti: nė­ra klau­si­mo, į ku­rį jo­je ne­ras­tum at­sa­ky­mo. 4–3 taš­kus. Gal­vo­je kir­ba pad­ri­kos min­tys, kai ką ži­nai, o kai ko ne? Ne­ si­jau­dink, taip jau­tie­si ne tu vie­na. Ta­čiau jei­gu išsp­ren­dei šį tes­tą, ti­ki­me, kad no­ro ži­no­ti dau­giau tau net­rūks­ta. Tai jau – neb­lo­ga pra­džia. 2–0 taš­kų. Rau­do­nuo­ji? Be rei­ka­lo. Pir­mą­jį žings­nį jau žen­gei – pa­ban­dei išsp­ręs­ti šį tes­tą. Da­bar ženk ir ant­rą­jį – pers­kai­tyk tei­sin­gus at­sa­ky­mus. Jau aiš­kiau?

1.

Kont­ra­cep­ci­nės tab­le­tės su­dė­ty­je yra dvie­jų rū­šių hor­mo­nai: est­ro­ge­nas ir pro­ges­ti­nas. Tai dirb­ti­niu bū­du ga­mi­na­mi hor­mo­nai, ku­rių po­vei­kis pa­na­šus į na­tū­ra­ lių mo­te­riš­kų hor­mo­nų. Šių ly­ti­nių hor­mo­nų nuo­lat gau­nan­ čia­me or­ga­niz­me ovu­lia­ci­ja ne­vyks­ta, to­dėl ap­vai­si­ni­mas tam­pa neį­ma­no­mas.

2.

Kont­ra­cep­ci­nės tab­le­tės pa­gal jo­se esan­čių hor­mo­nų su­dė­tį ir kie­kį są­ly­gi­nai skirs­to­mos į kar­tas. Se­niau­ sios, I kar­tos, kont­ra­cep­ci­nės tab­le­tės tu­rė­jo stip­rų ne­pa­gei­ dau­ja­mą ša­lu­ti­nį po­vei­kį ir di­de­les hor­mo­nų do­zes. Mo­te­rims rie­ba­luo­da­vo­si oda, jas ber­da­vo. Dėl šios ne­ma­lo­nios pa­tir­ties dar ir šian­dien hor­mo­ni­nę kont­ra­cep­ci­ją gau­bia mi­tai, su­ke­ lian­tys bai­mių ir abe­jo­nių. Tie­sa, I kar­tos pi­liu­lės mū­sų ša­ly­je jau ne­be­par­duo­da­ mos. Vais­ti­nė­se ga­li­ma įsi­gy­ti II, III, IV ir nau­jo­sios kar­tos kont­ra­cep­ci­nių tab­le­čių. Šian­dien jų pa­si­rin­ki­mas la­bai di­de­ lis, ta­čiau ne­pa­miršk, kad kont­ra­cep­ti­ko to­le­ra­vi­mas, jo pri­ va­lu­mai ar ša­lu­ti­nis po­vei­kis la­bai prik­lau­so nuo prie­mo­nės su­dė­ty­je esan­čių hor­mo­nų. Tik­riau­siai ne­rei­kia ir aiš­kin­ti, kad moks­las ir me­di­ci­na žen­gia pir­myn, to­dėl kuo nau­jes­nė kont­ra­cep­ci­nių pi­liu­lių kar­ta, tuo jos efek­ty­ves­nės ir drau­giš­ kes­nės mo­ters or­ga­niz­mui.

3.

Ga­mi­nant kont­ra­cep­ci­nes tab­le­tes nau­do­ja­mi sin­te­ti­ niai hor­mo­nai pro­ges­ti­nai. Pa­gal sa­vo kil­mę jie skirs­ to­mi į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus, nes vie­ni yra gau­na­mi iš mo­te­ riš­ko hor­mo­no pro­ges­te­ro­no, ki­ti – iš vy­riš­kos kil­mės hor­mo­no tes­tos­te­ro­no. Bū­tent pro­ges­ti­no kil­mė ir le­mia tai, kaip jau­čia­si ir at­ro­do mo­te­ris, var­to­jan­ti hor­mo­ni­nį kont­ra­cep­ti­ką. To­dėl jei ne­si­jau­ti ge­rai, atk­reipk dė­me­sį į tai, koks pro­ ges­ti­nas yra nau­do­ja­mas ta­vo prie­mo­nės su­dė­ty­je. Šian­ dien kont­ra­cep­ci­nių tab­le­čių pa­si­rin­ki­mas itin di­de­lis, tad gi­ne­ko­lo­gas ga­li pa­rink­ti to­kias, ku­rias var­to­da­ma jau­sie­si ge­rai.

24

Ekstra Panelė

4.

Ko­dėl vis dar ne­ma­žai mo­te­rų skun­ džia­si įvai­riais ne­ga­la­vi­mais var­to­ da­mos hor­mo­ni­nius kont­ra­cep­ti­kus? Taip yra to­dėl, kad Lie­tu­vo­je daug mo­te­rų var­to­ja III kar­tos kont­ra­cep­ti­kus. Jų su­dė­ty­je – pro­ges­ti­ nai, gau­na­mi iš vy­riš­kų hor­mo­nų, dėl to mo­te­ rims kar­tais sut­rin­ka ang­lia­van­de­nių apy­kai­ta, pa­di­dė­ja svei­ka­tai kenks­min­gų rie­ba­lų kie­kis ir kt. To­dėl III kar­tos kont­ra­cep­ti­kus var­to­jan­čių mo­te­rų sa­vi­jau­ta ne vi­sa­da bū­na idea­li. Kont­ra­cep­ci­nės tab­le­tės su nau­jos kar­tos mo­te­riš­kos kil­mės hor­mo­nu dros­pi­re­no­nu, pa­vyz­džiui, ro­ži­nės ma­žy­ lės, yra vie­nin­te­lės, ku­rias var­to­jant or­ga­niz­me ne­si­kau­pia skys­čių ir drus­kų per­tek­lius, ma­žiau di­dė­ja svo­ris, su­ma­žė­ja PMS simp­to­mų – pil­vo pū­ti­mo, krū­tų skaus­min­gu­mo, ga­lū­nių ir vi­so kū­no pab­rin­ki­mo. Be kont­ra­cep­ci­nio po­vei­kio, šios tab­le­tės ga­li re­gu­liuo­ti rie­ba­li­nių liau­kų veik­lą, to­dėl efek­ty­viai su­ma­žė­ja odos ir plau­kų rie­ba­la­vi­ma­sis, nyks­ta spuo­gai.

5.

Ne­se­niai iš­ras­tas nau­jo­viš­kas pro­ges­ti­nas, va­di­na­ mas dros­pi­re­no­nu, ne­tu­ri vy­riš­kiems hor­mo­nams bū­din­go po­vei­kio. Prie­šin­gai, var­to­jant kont­ra­cep­ci­nes tab­ le­tes su šiuo nau­jos kar­tos hor­mo­nu su­re­gu­liuo­ja­ma odos rie­ba­lų ga­my­ba ir ap­sau­go­ma nuo spuo­gų ki­li­mo, ne­lei­džia­ ma aug­ti plau­kams vy­riš­ko­se zo­no­se, pris­tab­do­mas plau­ kų slin­ki­mas. Pro­ges­ti­nas dros­pi­re­no­nas dėl sa­vo sa­vy­bių ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mas ki­tų kont­ra­cep­ti­kų su­dė­ty­je (pa­vyz­ džiui, pleist­ro, žie­do). Jis nau­do­ja­mas tik kont­ra­cep­ci­nė­se pi­liu­lė­se.

6.

Kiek­vie­na mo­te­ris ar mer­gi­na, var­to­da­ma kont­ra­ cep­ci­nes pi­liu­les, tu­ri už­duo­ti sau pap­ras­tą klau­si­mą: „Kaip aš jau­čiuo­si?” Jei­gu at­sa­ky­mas – pui­kiai, vis­kas ge­rai, to­liau ne­si­bai­mi­nant ga­li­ma ger­ti įp­ras­tas pi­liu­les. Ta­čiau jei­gu ne­ri­mą ke­lia spuo­gai, plau­kuo­tu­mas, blo­ga sa­vi­jau­ta, svo­rio di­dė­ji­mas, krū­tų tem­pi­mas prieš mė­ne­si­nes ar ki­ti ne­ma­lo­nūs po­jū­čiai, rei­kė­tų ieš­ko­ti prie­žas­čių, ko­dėl taip yra. Ga­li bū­ti, kad or­ga­niz­mui ne­tin­ka var­to­ja­mos pi­liu­lės, tad kam kan­kin­tis? Šiuo­lai­ki­nių kont­ra­cep­ci­nių pi­liu­lių pas­kir­tis – ne tik pa­dė­ti ap­si­sau­go­ti nuo nep­la­nuo­to nėš­tu­mo, bet ir pa­ge­rin­ti mo­ters sa­vi­jau­tą at­sik­ra­tant ne­ma­lo­nių PMS ne­ ga­la­vi­mų, spuo­gų, plau­kuo­tu­mo ir t.t. To­dėl pa­ju­tu­si, kad kont­ra­cep­ci­nės pi­liu­lės, ku­rias var­to­ja (nes­var­bu ar tik 3 mė­ne­sius, ar 3 me­tus), ne­tin­ka, mo­te­ris tu­rė­tų ne­dels­ti ir ieš­ko­ti tin­ka­mes­nių jos or­ga­niz­mui.

7.

Kiek­vie­nos mo­ters or­ga­niz­mas – uni­ka­lus, to­dėl nu­ta­rus var­to­ti kont­ra­cep­ci­nes tab­le­tes (kaip ir ki­tus ap­si­sau­go­ji­mo nuo ne­pa­gei­dau­ja­mo nėš­tu­mo bū­dus) bū­ti­na ap­si­lan­ky­ti pas gi­ne­ko­lo­gą. Hor­mo­ni­nė kont­ra­cep­ci­ja tin­ka ne vi­soms mo­te­rims – ji ne­re­ko­men­duo­ja­ma ser­gan­čioms ve­nų trom­boem­bo­li­ja, ke­pe­nų li­go­mis, iše­mi­ne sme­ge­nų ir šir­dies li­ga, dia­be­tu, krū­tų vė­žiu. To­dėl prieš skir­da­mas kont­ra­cep­ti­kus gy­dy­to­jas gi­ne­ ko­lo­gas tu­ri iš­siaiš­kin­ti mo­ters ir jos gi­mi­nės li­gos is­to­ri­ją, pa­ma­tuo­ti krau­jo spau­di­mą. Taip pat ga­li pri­reik­ti at­lik­ti gi­ne­ko­lo­gi­nį, ult­ra­gar­so ar on­ko­ci­to­lo­gi­nį gim­dos kak­le­lio te­pi­nė­lio ty­ri­mą. ☻


w w w. a u d im a s. c om


Rubrikapagalba Ekstra

Kva­pų gra­ma­ti­ka Pa­sa­kyk, ku o kve­pi, mes pa­sa­k y ­si­me, kas esi . Ne­si­juo k – kva­pas , kaip ir dra­bu­žiai , šu­kuo ­se­n a ar ba­te­l iai , apie ta­ve ga­l i pa­pa­sa­ko ­ti dau­giau, nei ga­l i įsi­vaiz ­du o­ti .

TA ­V O A S M ­ E ­NY­B Ė S K VA­P AS ­vės ir R A­MA er­gi­jos, lais KAS tu? NE­NUO­rui­ty Rhythm“ – en ia? „F KO tau rei­k ­ma­to. aro s o k i­ a o­goms. o­je, ge­ros nuo­t ­lioms pra­m ? Ne­ga­li nus­tyg­ti vie­t a m ­ e r ­ st k E e v ­ ta KAM? ie p , as pa­sa­ko a ni­ver­si­te­te, na­muo­se ­je. K Ą šis kva­p ib­lio­te­ko ­kyk­lo­je/u ė­je ar net b š­tus vi­sur – mo l ­ a sa n ­ o il t p r­ s o ę v ­ sp ta kra o­se, er­gi­jos, per e va­ka­rė­liu aud­rin­guo­s i slap­čia tau pa­vy­di en i­kos. ž­na uo­ta Žmo­nės da op­ti­miz­mo ir ge­ros n as­lap­tis? Mus­ku­so, io č ­ n a “ kv ­po p be­si­ver­žia velks­me. i­ty Rhythm ru „F i p ­ y naš­lai­čių d sl ir ų j i­ KUR z ­ e fr , ­čių ben­tų, avie juo­dų­jų ser­

KAS t u? KO tau RO­MAN­TI­KĖ rei­kia? „Flo­ral KAM? Dr Ele K Ą šis ­gan­tiš­kam la eam“ – ele­g an­tiš k v is­v a­p mo­te­ri­ mi. Vi­s as pa­sa­ko ap a­lai­kiui, ro­m ­ko, mo­te­riš­k a­da es an­tiš­ka o kva­p ie ta­ve ar te­ni­ i ele o. m ?A so trau­kia kor­tuo­se. M ­gan­tiš­ka – n p­lin­ki­niai ta­v pa­si­ma­ty­mui. o­te­riš­k e e vai­ki­nu s v v ­ a­di­na ar­bu, d u­m tu­rin­čio s, ms me nea­be­jin­gus as, ku­riuo sp a­ly­ki­nia­me fa­ta­liš­ka su in r pro­tin­g ­gi­nom KUR s. oms, in ­du­liuo­ji, kaip ­si­ti­ki­me ro­žių, le sly­pi „Flo­ral mag­ne t­ri­guo­j an­čių p D ­t ­li­jų, ba as­lap­čių as m­bu­ko ream“ kva­po pas­lap ir va­ni­l ­tis ės sub­t i­laus a ? Ber­ga­mo­č ro­ma­to ių mi­ši­ny , leu­ko­ni­jų, ­je. 26

Ekstra Panelė

KAS tu? VI­LIO­KĖ KO tau rei­kia? „Tro­pi­cal Pas­sion“ – jau­di­nan­ čio ir vi­lio­jan­čio dvelks­mo. KAM? Žais­min­gam flir­tui, ak­lam pa­si­ma­ty­ mui, pap­lū­di­miui ar šo­kių aikš­te­lei štur­muo­ti. KĄ šis kva­pas pa­sa­ko apie ta­ve? Dėl to­kių mer­gi­ nų kaip tu vai­ki­nai nak­ti­mis kau­kia prieš mė­nu­lį, po bal­ko­nais trau­kia se­re­na­das ir gi­liai dū­sau­ja. Vie­nu žvilgs­niu ga­li už­bur­ti ir nu­gink­luo­ti net di­džiau­sią kie­ ta­šir­dį. Vos tik pa­si­ro­dai žmo­nių su­si­bū­ri­mo vie­to­se – vi­sų žvilgs­niai nuk­ryps­ta tik į ta­ve. KUR sly­pi „Tro­pi­cal Pas­sion“ kva­po pas­lap­tis? Man­da­ri­nų, me­lio­nų, ana­na­sų, apel­sin­me­džių, mag­no­li­jų žie­dų ir ked­rų aro­ma­tų de­ri­ny­je.

KAS tu? ŠIUO­LAI­KIŠ­KA PA­NE­LĖ KO tau rei­kia? „Pu­re Light­ness“ – har­mo­nin­go, lais­ve ir leng­vu­mu už­bu­rian­čio kva­po. KAM? Naujiems iššūkiams. KĄ šis kva­pas pa­sa­ko apie ta­ve? Žen­gi ko­ja ko­jon su le­kian­čiu lai­ku. Ge­ri­ni as­me­ni­nius re­kor­dus stuk­sen­ da­ma kom­piu­te­rio kla­via­tū­ra, ap­si­pirk­da­ma, plu­šė­da­ ma spor­to sa­lė­je. Esi vi­sa­pu­siš­ka as­me­ny­bė, daug ži­nai, esi at­vi­ra nau­jo­vėms ir ne­bi­jai iš­šū­kių. KUR sly­pi„Pu­re Light­ness“ kva­po pas­lap­tis? Mus­ku­ so, me­lio­nų, obuo­lių ir pra­ban­gių gė­lių ma­gi­jo­je.


Rubrika

Ta­vo šir­dy­je tel­pa tūks­tan­čiai jaus­mų ir emo­ci­jų? Pa­si­nau­dok jo­mis, pa­ryš­kink skir­tin­gais kva­pais ir džiau­kis kiek­vie­na auš­ra, kiek­vie­nu sau­lė­ly­džiu. Būk ne­pa­kar­to­ja­ma. Būk sa­vi­mi – kas­dien ta pa­ti, bet kas­kart vis ki­to­kia.

TA­V O NU O­TA I ­K O S K VA­P AS KAS ta­vo šir­dy­je? MA­DOS KLYKS­MAS KO tau rei­kia? „B.U. Tren­dy” – vi­sa­da ma­din­go, ra­fi­nuo­to aro­ma­to. KĄ šis kva­pas pa­sa­ko apie ta­vo bū­se­ną? No­ri bū­ti pas­te­bė­ta ir įver­tin­ta. Tau ne tas pat, kaip at­ro­dai, el­gie­si ar ką sa­kai. Ži­nai, ką reiš­kia to­bu­lu­mas ir har­mo­ ni­ja, mo­ki de­rin­ti ne­su­de­ri­ na­mus da­ly­kus. KUR sly­pi „Tren­dy” kva­po pas­lap­tis? Ža­lių­jų obuo­lių, man­da­ri­nų, bi­jū­nų, aly­vų, ro­žių, mus­ku­so, san­tal­me­ džio aro­ma­tuo­se.

KAS ta­vo šir­d y­je? PA­ŠĖ­LĘS U R A­GA­NAS KO tau rei­kia

? „B.U. W lais­vės kv ild” – lauk ap ­ o. ­ i­nio K Ą šis kvap­ a s pas ­ a­ko apie se­ną? Gal­ ta­vo bū­ ė­tum nuv ­ ers­ti kal­n gerk­le rėk­ us, vis ti, ko­kia es ­a i lai­min­ga ti va­kar­ ė­ja , ir bėg­ n­čiu paj­ūr­ iu vėj­o tar­ plau­kais. šo­mais KUR sly­pi „W ild ” kvap ­ o pas­lap Lel­i­jų, ro­ž t­ is? ių, jaz­mi­n ų, ži­buok­l gvaz­di­kų, ių, avieč ­ ių , ke dr­ ų, mus­k arom ­ at­ uo­se. u­so

KAS ta­vo šir­dy­je? JAU­DI­NAN­TIS KU­TE­NI­MAS KO tau rei­kia? „B.U. Se­xy” – pro­vo­ kuo­jan­čio ir gei­du­lin­go aro­ma­to. KĄ šis kva­pas pa­sa­ko apie ta­vo bū­ se­ną? No­ri ža­vė­ti, vi­lio­ti, ke­rė­ti, bur­ti, jauk­ti min­tis, pri­vers­ti kun­ku­liuo­ti jaus­ mus ir įžieb­ti kait­rią ug­nį my­li­mo­jo ar ža­vaus ne­pa­žįs­ta­mo­jo šir­dy­je. KUR sly­pi „Se­xy” kva­po pas­lap­tis? Man­da­ri­nų, me­lio­nų, raus­vų­jų greipf­ru­ tų, ro­žių, im­bie­ro, mus­ku­so ir san­tal­ me­džio bur­tuo­se.

RA­MY­BĖ KAS ta­vo šir­dy­je? ELE­GAN­TIŠ­KA ­po sub­ti­ kva – “ Icy KO tau reik­ ia? „B.U. s.

­ ir­kom m lioms ir vė­sioms aki a­ko apie ta­vo bū­se­ ­ s pa as ­ p kva KĄ šis ­ p le­do ka­ra­lie­nė – pa kai ną? Jaut­ ie­si iš­di­di u m u­ ­ t šal iu n i­ r ­ išo i ­jan­t si­ti­kin­ti sa­vi­mi, al­suo ­ ant­ i iau vi­du­je deg ir su­sit­var­dy­mu, ta­č bep­ro­tiš­ka aist­ra. s­lap­tis? Im­bie­ KUR sly­pi „Icy“ kva­po pa e­džio, gint­ a­ro m al­ ­ t san ių, ž ro­ ų, l rų, mig­do­ e. m s­ ir mus­ku­so dvelk

­DAN­TI MEI­LĖ y­je? SPUR – jaus­mus su­ža­di­ ir­d š o v ­ KAS ta art­beat” ia? „B.U. He KO tau rei­k i­lė, mei­ ūs­ e­ną? Me ­vo . b o k ­ o v ­ šo ta io ie č ­ p n na as pas­ ak­ o a y­ti, vi­su kū­nu jau­ti sa K Ą šis kvap­ ­go­ti, val­g Ne­ga­li mie . .. ė l i­ e m , lė r­ga­mo­ šal­ ia jis... s­lap­tis? Be , ks­nius, kai a p in o tv p ­ s a v ie k d r­ ši eart­beat” , mus­ku­so KUR sly­pi „H ų, sly­vų, fre­zi­jų, ro­žių t ­ n ser­be čių, juo­dų­jų va­ni­lės aro­ma­tuo­se. o, ži d ­ e san­tal­m

KAS ta­vo šir­dy­je? RO­ŽI­NĖS SVA­JO­NĖS KO tau rei­kia? „B.U. Drea­my” – leng­vo, švel­naus aro­ma­to. KĄ šis kva­pas pa­sa­ko apie ta­vo bū­se­ ną? Jau­tie­si leng­va kaip pū­ke­lis ne­ša­ma ro­ži­nių sva­jo­nių mė­ly­nu dan­gu­mi, ne­sip­ rie­ši­ni ir mė­gau­jie­si aki­mir­kos tra­pu­mu. KUR sly­pi „Drea­my” kva­po pas­lap­tis? Cit­ri­nų, ana­na­sų, ber­ga­mo­čių, apel­si­nų, mė­ly­nių, ži­buok­lių, ro­žių, ked­rų, gin­ta­ro, san­tal­me­džio aro­ma­tuo­se.


Kitu

kampu

Tradicinės mamytės

nuo jos laikosi

saugiu atstumu! (Nestandartinis Eglės Mickevičienės gyvenimas) M a­rius D i­j o ­kas

Įsivaizduok stereotipinę Lietuvos šeimą: šeimos galva tėtis, prie puodų tupinėjanti mama ir nuosaikiai padykę vaikai. O dabar apverskime viską aukštyn kojomis: šeimos galva, tarkime, tampa pirmagimis, rūpestingos kitų vaikų auklės vaidmenį perima jaunėlis, o didžiausia padauža namuose – mama.

Taip, bū­tent to­kia yra sos­ti­nės sti­lis­tės Eg­lės Mic­ke­vi­čie­ nės, dar ži­no­mos kaip eks­cent­riš­kos pank­ro­ko at­li­kė­jos Frė­jos, šei­my­na. Kai ban­dau pra­dė­ti in­ter­viu su E.Mic­ke­vi­čie­ne, pir­mą klau­si­mą už­duo­du ne aš: „Tu­riu ver­mu­to. Ger­si?” – rė­žia pa­siū­ly­mą paš­ne­ko­vė. Bet to­liau vis­kas eina kaip iš pyp­kės – ke­le­tą va­lan­dų kal­ba­mės apie tai, ar sun­ku bū­ti maiš­tau­jan­ čia ma­ma. Ik i 18 - ko s – j o ­k i ų ber­n ų! „Tė­vai vai­kys­tė­je man sky­rė žiau­riai daug dė­me­sio, bet man vis bu­vo ne­ga­na. Kar­ tais ap­si­mes­da­vau ser­gan­ti, kad gau­čiau dau­giau, – juo­kia­ si nuo ma­žu­mės ori­gi­na­lio­mis idė­jo­mis gar­sė­jan­ti per­so­na. – Man iki šiol trūks­ta dė­me­sio!” Tė­vai ma­žo­sios Eg­lės į jo­kius rė­mus nesp­rau­dė (tie­są sa­kant, jiems tur­būt ir ne­bū­tų pa­vy­kę). Duk­te­riai leis­da­vo vis­ką, ko tik ši už­si­ma­ny­da­vo, išs­ky­rus ke­le­tą „smulk­me­nų” – bu­vo ne­per­kal­ba­mi al­ko­ho­lio ir, kaip sa­ko pa­ti Eg­lė, ber­nų klau­si­mu. Nei apie vie­ną, nei apie ki­tą iki 18 me­tų ne­ga­lė­jo bū­ti nė kal­bos. Su ma­ma, pri­si­me­na Eg­lė, bend­rau­ti se­kė­si sun­kiai – dėl la­bai jau pa­na­šių stip­rių cha­rak­te­rių. Už­tat su tė­čiu ji bu­vu­ si to­kia ar­ti­ma, kad nie­ku gy­vu ne­bū­tų ga­lė­ju­si jo nu­vil­ti. To­dėl vai­ki­nų Eg­lės gy­ve­ni­me ne­bu­vo, o pir­mą­kart pa­si­gė­rė ji tik su­lau­ku­si 20-ies. „Mo­kyk­lo­je pan­ka­vau. Tu­rė­jau pa­si­da­riu­si aus­ka­rus iš sku­ti­mo­si pei­liu­kų. Tė­vas ne tik ned­rau­dė, bet dar ir aš­me­nis

28

Ekstra Panelė

nu­bu­ki­no, kad ne­pa­sip­jau­čiau. Mo­ky­to­jos atim­da­vo, gąs­din­da­ vo: „Te­gul tė­vas atei­na ir pa­sii­ma!” O aš iš­di­džiai at­kirs­da­vau: „Man tė­vas juos ir pa­da­rė!” – juo­kia­si pri­si­mi­nu­si. Bet stai­ga su­rim­tė­ja. „Vi­sas ma­no gė­ris bai­gė­si kar­tu su vai­kys­te... – sa­ ko Eg­lė. – Vė­liau aš tur­būt nie­ka­da ir ne­be­bu­vau lai­min­ga”. S u s ū ­n u ­mi n e­be­si­k a l ­ba . Užau­gin­ta lais­vų pa­žiū­ rų tė­vų, Eg­lė taip pat auk­lė­ja ir sa­vo vai­kus – 18-me­tį Ed­vi­ ną, 17-me­tį Do­vy­dą, 9-erių Pau­lę Ma­ri­ją ir 8-erių El­zę. „Tik li­be­ra­lus auk­lė­ji­mas ug­do sa­vi­mi pa­si­ti­kin­čią, neuž­ gui­tą as­me­ny­bę, – įsi­ti­ki­nu­si ji. – Jei­gu vai­ko ne­bau­di, o drau­giš­kai pa­kal­bi apie prob­le­mą, jis pra­de­da mąs­ty­ti. Baus­mės su­ke­lia at­virkš­ti­nę reak­ci­ją”. Vy­res­nė­lis Ed­vi­nas nuo gi­mi­mo į mo­ti­ną krei­pia­si tik var­ du – jau­čia­si esąs bran­des­nis už ją. „Jis žiau­riai griež­tas, su sa­vo tai­syk­lė­mis, la­bai pe­dan­tiš­kas. Yra įsi­ti­ki­nęs, kad ma­mos vie­ta prie puo­dų. Man bus gai­la jo žmo­nos – Die­ve ma­no!..” – net nu­si­pur­to Eg­lė. Mo­ti­nos die­nos Mic­ke­vi­čiai neš­ven­čia, bet tą­dien vai­kai tu­ri pakš­te­lė­ti ma­mai į žan­dą. To­kia tra­di­ci­ja, o šei­mos tra­ di­ci­jos, anot Eg­lės, laaa­bai svar­bu! Šie­met Ed­vi­nas, išd­rį­sęs ne­pak­lus­ti, už­sit­rau­kė ma­mos ne­ma­lo­nę: „Pas­kel­biau jam boi­ko­tą. Mes net ne­sis­vei­ki­na­me, ne­be­siš­ne­ka­me”. „Imk 10 li­tų ir siu­siok!” Mo­ters nu­my­lė­ti­nis – jau­nė­lis Do­vy­das. Eg­lė jį va­di­na me­ni­nin­ku. „La­bai „fai­nas” vai­kas – vi­sa­da at­vi­rai vis­ką pa­sa­ko. Pa­na­šus į ma­mą, – šyp­te­li. ⇢

K.Kai­rio nuot­rau­kos


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

29


Kitu

kampu

Pre­zer­va­ty­vų sū­nui ne­per­ka. Ne­se­ niai Eg­lės sū­nų Do­vy­dą su­mu­šė ir ap­vo­gė tie­siog gat­vė­je. „Įsi­vaiz­duok, jį spar­do, o ma­ši­nos nes­to­ja – ap­va­žiuo­ja ir va­žiuo­ja to­liau! – nes­le­pia pyk­čio mo­te­ris. – Iš jo atė­mė mo­bi­lų­jį. Iš abie­jų sū­nų po ke­lis kar­ tus yra juos atė­mę... Jie prik­lau­so am­žiaus gru­pei, ku­ri daž­niau­siai gau­na į gal­vą...” Eg­lei ne­pa­tin­ka, kai vai­kai vė­lai va­ka­re šlais­to­si gat­vė­mis. Lai­mė, taip bū­na la­bai re­tai – nė­ra po­rei­kio. „Lei­džiu vai­kams na­muo­se da­ry­ti „plo­tus”, penk­ta­die­niais jie pri­si­ve­da na­mo drau­gų. Ed­vi­nas tu­ri 17-me­tę mer­gi­ną, su ku­ria lei­ džia lai­ką mū­sų na­muo­se. Ji lie­ka pas mus nak­vo­ti. Ne­ži­nau, apie ką gal­vo­ja jos tė­vai... Aš sa­vo duk­te­riai to ne­leis­čiau, bet ber­niu­kui to­kia pa­tir­tis nė­ra blo­gai”, – svars­to Eg­lė. Kai na­muo­se pra­dė­jo nak­vo­ti Ed­vi­no drau­gė, ji sū­nui siū­lė­si nu­pirk­ti pre­zer­va­ty­ vų, ta­čiau bu­vo nu­ra­min­ta: „Pak­lau­siau, o jis ma­ne „su­va­rė į vie­nus var­tus”: „Kvai­le, aš pats nu­si­per­ku!” Tai ir už­ti­lau...”

– Su Ed­vi­nu jie nuo­la­tos pe­ša­si, nes jis pe­dan­tas, tuo tar­pu Do­vy­das – ab­so­liu­čiai net­var­kin­gas, o gy­ven­ti abiem ten­ka vie­na­ me kam­ba­ry­je”. Eg­lė džiau­gia­si, kad sū­nus ne tik ge­ras, bet ir pas­lau­gus: anks­čiau, jei ji no­rė­da­vo kur nors va­ka­re išei­ti, Do­vy­das mie­lai pri­ žiū­rė­da­vo ma­žą­sias se­su­tes – pa­val­gy­din­ da­vo, už­mig­dy­da­vo... Kol vai­kai bu­vo ma­žes­ni, Eg­lė, kaip ir vi­sos ma­mos, sa­ko rū­pin­da­vu­sis, kad jie pa­ruoš­tų na­mų dar­bus, il­gai ne­nak­ti­nė­tų, bet at­ža­loms paau­gus tai da­ry­ti, jos nuo­ mo­ne, kvai­la – juk jau­nie­siems Mic­ke­vi­ čiams pa­tiems tu­rė­tų rū­pė­ti sa­va ge­ro­vė. Aiš­ku, vai­kais Eg­lė vi­su 100 pro­cen­tų

30

Ekstra Panelė

ne­pa­si­ti­ki – sa­ko, to da­ry­ti jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma. To­dėl kart­kar­tė­mis ne­pers­pė­ju­si duo­da sa­vo vai­ki­nams po 10 li­tų ir iš­siun­ čia į vais­ti­nę vien­kar­ti­nių tes­tų nar­ko­ti­ nėms me­džia­goms ap­tik­ti. „Nu­si­per­ka, ir lie­piu pa­siu­sio­ti!” – sa­ko Eg­lė. „Bū­na, kad tė­vai apie vai­kų prob­le­mas su­ži­no pas­ku­ti­niai, kai pa­dė­ti jau per vė­lu. Ne­no­riu taip ri­zi­kuo­ti”, – paaiš­ki­na ke­tu­rių vai­kų ma­ma. Juo­lab kad pa­ti Eg­lė – ne iš tų ma­mų, ku­rios apie nar­ko­ti­kus ži­no tik iš te­le­vi­zi­ jos – pa­ti ka­dai­se yra ban­džiu­si eks­ta­zio. „Su­val­giau „ra­tą” ir apal­pau, – pri­si­pa­žįs­ ta. – Man bu­vo taip blo­ga... Ir la­bai ge­rai! Bū­tų bu­vę blo­giau, jei bū­tų pa­ti­kę”.

Sū­nus – mie­got, ma­ma – šėlt. Vi­si Eg­ lės drau­gai – ne vy­res­ni nei 25-erių, to­dėl ne­rei­kia ste­bė­tis, kai kar­tais vi­sai ne­ty­čia paaiš­kė­ja, kad su vy­res­nė­liu ji tu­ri bend­rų pa­žįs­ta­mų. „Varg­šas ma­no vai­kas, man jo la­bai gai­la! Ne kar­tą su­ga­di­nau jam va­ka­rė­lį... – ki­ke­na, pri­si­mi­nu­si kad ir per­nykš­tę Jo­ni­ nių šven­tę. – Kai­my­nas pak­vie­tė į „plo­tą” pas sa­vo drau­gę. Ir ką? Pa­si­ro­do, tas pats kai­my­nė­lis yra ir Ed­vi­no drau­gas. Įeinu ir ma­tau: sė­di iš­si­šie­pęs su mer­gi­na! Man at­ro­do, ir „žo­ly­tė” jau bu­vo kaž­kur už­kiš­ ta... Ma­ne pa­ma­tęs vi­sas per­sik­rei­pė – net pa­mė­ly­na­vo. Vi­sai be nuo­tai­kos nu­ėjo mie­go­ti, o aš li­kau links­min­tis”. Nes­tan­dar­ti­nė ma­ma sup­ran­ta, kad Lie­tu­vo­je taip elg­tis neįp­ras­ta, – de­rė­tų įsisp­raus­ti į tam tik­rus rė­mus ir ne­kiš­ti iš jų no­sies. Ją toks po­žiū­ris tik­rą­ja to žo­džio pras­me siu­ti­na. „Žmo­nės rū­šiuo­ja­mi pa­gal am­žiaus gru­pes, joms pris­ki­ria­mos kvai­los tai­syk­ lės: kaip elg­tis to­kia­me am­žiu­je, su kuo bend­rau­ti, drau­gau­ti, o su kuo – ne... Tai yra bai­siau­sia!” – lie­ja ap­mau­dą Eg­lė. Na­mi­n ė s ma­m o s n e­be­b u s! Ne vi­sa­da Eg­lė bu­vo to­kia eks­cent­ri­kė. Sa­ko, anks­čiau sė­dė­da­vu­si na­muo­se ir py­ra­gus kep­da­vu­si. Kol ga­liau­siai sup­ra­to, kad ir pa­ti no­ri gy­ven­ti. „Ma­no vai­kai iki šiol no­ri na­mi­nės ma­ mos, ko­kia bu­vau, – at­si­dūs­ta. – Bet aš vie­ ną die­ną sup­ra­tau, kad tuo pat me­tu ga­liu


bū­ti ir ma­ma, ir gy­ven­ti taip, kaip no­riu. No­rė­jau bū­ti sa­vi­mi, o tai tur­būt sun­kiau­sia gy­ve­ni­me. La­bai il­gai už tai ko­vo­jau! Ti­kiu, vai­kai mo­kyk­lo­je su­lau­kia ko­men­ta­rų, kad, pa­vyz­džiui, ma­mai ne­de­ ra fo­tog­ra­fuo­tis nuo­gai ir pa­na­šiai...” Mic­ke­vi­čių vai­kams iš tie­sų nie­ka­da ne­pa­ti­ko ir ne­pa­tin­ka, kad jų ma­ma – ži­ no­mas vei­das. Jie nie­ka­da nek­lau­so jos mu­zi­kos, ne­žiū­ri į ją per TV – sa­ko, neį­do­ mu. To­dėl Eg­lė džiau­gia­si, kad „Žvaigž­džių due­tuo­se” dai­nuo­da­ma su Igo­riu Ko­fu šiek tiek pa­ki­lo vai­kų aky­se. Kar­tą Do­vy­das, grį­ žęs iš mo­kyk­los, net pa­si­džiau­gė ma­mai, kad žmo­nės, ku­rie su juo anks­čiau ne­bend­ ra­vo, da­bar priei­na ir gi­ria, kad ma­ma tu­ri stip­rų bal­są, ge­rai dai­nuo­ja. Ri­zi­k a­vo gy­vy­be gin­da­ma sve­ti­ mus vai­kus. Eg­lė juo­kia­si pak­laus­ta, kaip į ją, „vi­siš­ką ne­for­ma­tą”, per tė­vų su­ si­rin­ki­mus mo­kyk­lo­je rea­guo­ja ki­tų vai­kų tė­vai, mo­ky­to­jai. „Pas­te­biu keis­tus žvilgs­nius, bet nie­kas ar­ti ma­nęs nei­na – ap­link ma­ne su­si­da­ro tuš­čias po­ros met­rų spin­du­lys. Pa­si­ro­do, ki­to­kių žmo­nių bi­jo­ma!” – su­si­mąs­to ir pri­

du­ria vei­kiau­siai dėl to pra­dė­ju­si ko­vo­ti už net­ra­di­ci­nės orien­ta­ci­jos žmo­nių tei­ses, go­tų ju­dė­ji­mą. Į go­tų mu­zi­kos fes­ti­va­lį „Ku­ni­gun­da Lu­na­ri­ja” Eg­lė atė­jo su drau­gais go­tais, ku­rie da­ly­vau­ja jos pa­si­ro­dy­muo­se. Ji su­si­ ner­vi­na pri­si­mi­nu­si, kuo bai­gė­si šių­me­tis ren­gi­nys. „Į fes­ti­va­lį bu­vo pri­leis­ta go­tams nep­ri­jau­čian­čio jau­ni­mo. Me­ta­lis­tas puo­lė spar­dy­ti vie­no drau­gų. Aš ap­ka­bi­nau jį per pe­čius ir klau­siu: „Ar ne „fai­niau” drau­gau­ti? Iš kur tu toks pik­ tas?” Ban­dau jį už­muš­ti žvilgs­niu, bet pa­jun­ tu, kad go­tai ma­ne nuo jo tem­pia to­lyn... Pa­si­ro­do, vai­ki­nas ran­ko­je lai­kė pei­lį. Ga­liau­siai bu­vo išk­vies­ta po­li­ci­ja, o jis išė­jo – bet ding­da­mas vis tiek kaž­ką sus­par­dė. Iš fes­ti­va­lio drau­gus iš­ve­džiau tik ma­ši­na pri­va­žia­vu­si prie du­rų, nes už jų ri­kia­vo­si prie­šiš­kai nu­si­tei­kę skus­ta­gal­viai”, – pa­sa­ ko­ja Eg­lė. Ji sa­ko, kad gin­da­ma tuos, už ku­riuos jau­čia­si at­sa­kin­ga, nič­nie­ko ne­bi­jo. At­ža­loms ne­gai­l a nie­ko. Mėgs­tan­ti šo­ki­ruo­ti ma­my­tė guo­džia­si, kad vy­res­nie­ ji vai­kai spy­rio­ja­si lais­va­lai­kį leis­ti kar­tu – kaip, Eg­lės įsi­ti­ki­ni­mu, pri­va­lo da­ry­ti

šei­ma. Pik­ti­na­si, kai jie mie­liau ren­ka­si kom­piu­te­rį, o ne iš­ky­lą kur nors gam­to­je. Ta­čiau šei­mos tra­di­ci­jas die­vi­nan­ti mo­te­ris ne­sun­kiai pa­ko­re­guo­ja vai­kų įgei­džius. „Pri­ver­čiu juos va­žiuo­ti kar­tu, nes jie ne­ sup­ran­ta, ko­kią ža­lą sau da­ro. Jei­gu per prie­ var­tą neišt­rauk­si jų į lau­ką, tai ir pra­sė­dės vi­sas die­nas prie kom­piu­te­rio. Ne­pa­ma­tys, nei kaip žo­ly­tė auga, nei kaip gė­ly­tės žy­di”, – mo­ty­vuo­ja sa­vo dras­tiš­kų veiks­mų svar­bą. Su ma­žo­sio­mis to­kių „ko­rek­ci­jų” ne­pri­rei­ kia. Anot Eg­lės, jo­kių prob­le­mų su duk­te­ ri­mis ji nie­ka­da ne­tu­rė­jo – jos la­bai ge­ros mer­gai­tės. O pri­si­mi­nu­si pag­ran­du­kės El­zės gim­ta­die­nį pla­čiai nu­si­šyp­so. Duk­ry­tė pers­pė­jo ma­mą, kad no­rės na­mo at­si­ves­ti ke­le­tą drau­gių. Ma­ma, ži­no­ma, nep­rieš­ta­ra­ vo. Ta­čiau kai pra­dė­jo rink­tis sve­čiai, vie­na mer­gai­tė, su­mo­ju­si, kad šei­mi­nin­kė nie­ko neį­ta­ria, ge­ra­šir­diš­kai pra­ne­šė, jog El­zė į gim­ta­die­nį pa­sik­vie­tė vi­są kla­sę. „Tai man bu­vo iš­ties di­de­lė staig­me­ na, bet gim­ta­die­nis – jos šven­tė, ne­ga­liu prieš­ta­rau­ti. Vai­kams aš lei­džiu daug – jie tu­ri džiaug­tis vai­kys­te”, – įsi­ti­ki­nu­si sen­ ti­men­tus sa­va­jai vai­kys­tei te­be­jau­čian­ti net­ra­di­ci­nė ma­ma E.Mic­ke­vi­čie­nė. ☻

Ekstra Panelė

31


Kitoks pasaulis Rubrika

K.Kai­rio nuot­rau­kos

32

Ekstra Panelė


Skulptorius, prieš kurį nusirengia

žvaigždės V ikt o rija D ū d ė n ait ė

„ Klausk. Netrukd ysi “ , – trumpai tarstel i sku l pto rius M i n daugas Ten dziagolskis ir pal eidžia į darbą n usmai l i nt ą pie š tuk ą . M i n ty se ba ndau suformu l u o ti pr o tin gus k l ausimus, tačiau d ėmes į b l aško ba ltas popieriaus l apas , kuriame gimsta ma n o š aržas . A p­l in k š u r­m u ­l y s, j u ­d ė ­ji­mas. Su Min­dau­gu su­ si­ti­ko­me at­li­kė­jos Do­na­tos al­bu­mo pris­ta­ty­mo va­ka­rė­ly­je, prie ku­rio pirš­tus pri­ki­šo ir jis: me­ni­nin­kas pa­dė­jo pa­reng­ti sce­na­ri­jų, su­kū­rė le­di­nius stik­liu­kus stip­rie­siems gė­ri­mams at­šal­dy­ti ir pie­šė drau­giš­kus va­ka­rė­lio da­ly­vių šar­žus „ry­ žais” plau­kais (va­ka­rė­lio šei­mi­nin­kės Do­na­tos gar­bei). Nes­lėp­si­me, pa­kal­bin­ti Min­dau­gą su­ma­nė­me iš­gir­du­sios apie jo ku­ria­mus ak­tus, ku­riems dra­bu­žius nu­si­me­tė „Ke­lio į žvaigž­des” da­ly­vė Gin­ta­rė ir at­li­kė­ja Mia. „Gal tu­ri­te ko­kių nors gud­ry­bių, pa­vyz­džiui, 50 gra­mų po­zuo­ to­jams pa­siū­lo­te, kad at­si­pa­lai­duo­tų?” – smal­su iki be­ga­ly­bės. Nuo po­pie­riaus la­po pa­ky­la ir įs­min­ga ru­dos akys: „Daž­ niau­siai vi­si žmo­nės bend­rau­da­mi su ma­ni­mi grei­tai at­si­pa­ lai­duo­ja, nes la­bai pap­ras­tai priei­nu prie jų. Esu nuo­šir­dus. Kaip vi­sa­da”, – tars­te­li Min­dau­gas, šyp­te­li ir vėl pa­si­girs­ta pieš­tu­ko šiu­re­ni­mas. A k ­t u o ­se – ž y ­m ū s žm o ­n ė s. Min­dau­go pie­ši­niuo­se įam­žin­tos ne tik Gin­ta­rė ir Mia. Ak­tams po­za­vo ir dau­giau ži­no­mų žmo­nių, ta­čiau kol kas me­ni­nin­kas jų var­dus lai­ko pas­lap­ti­mi.

„Jau nu­pie­šiau ne­ma­žai ne tik mer­gi­nų, bet ir vai­ki­nų. Po­za­vo ne tik jau­ni, bet ir vy­res­ni žy­mūs Lie­tu­vos žmo­nės. Bus su­reng­ta tik­rai rim­ta pa­ro­da ir pa­ro­dy­ti rim­ti kū­ri­niai, nes jau įsi­pa­rei­go­jau prieš vi­suo­me­nę”, – int­ri­guo­ja. Dau­giau po­zuo­to­jų var­dų me­ni­nin­kas neatsk­lei­džia dėl dvie­jų prie­žas­čių: „Ga­liu atsk­leis­ti tik tuos, ku­rie pa­tys at­sisk­ lei­džia. Pa­tys žmo­nės to ne­no­ri, ki­ta ver­tus – ne­no­riu ir aš. Te­ko skai­ty­ti straips­nių, ži­nu­čių, ko­men­ta­rų in­ter­ne­to por­ta­luo­ se. Žmo­nės vis­ką taip su­ba­na­li­na, kad bū­na nes­ma­gu ir tiems žmo­nėms, ku­riuos pie­šiau, ir man, kaip pie­šė­jui. Be to, no­riu iš­lai­ky­ti int­ri­gą iki pa­bai­gos”. Pask­li­dus ži­niai apie žvaigž­džių ak­tus pa­si­py­lė ne pa­tys ma­ lo­niau­si ko­men­ta­rai, ta­čiau ra­my­be spin­du­liuo­jan­tis že­mai­tis Min­dau­gas jų ne­su­reikš­mi­na: „Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri lais­vą va­lią reikš­ti ar­ba ne­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Aš ją prii­mu to­kią, ko­kia yra. Tie­siog da­rau tai, kad man pa­tin­ka, ir vis­kas”. Pa­si­ro­dė pra­ne­ši­mų, kad ak­tų pa­ro­da vyks ru­de­nį, ta­čiau pats me­ni­nin­kas tik pas­lap­tin­gai šyp­so­si ir ti­ki­na, jog kol kas ir pats ne­ži­no, kur ir ka­da ga­li­ma bus pa­si­žiū­rė­ti jo dar­bus. Po pa­ro­dos vi­si pa­veiks­lai ati­teks po­zuo­to­jams. Me­ni­nin­kas pa­si­liks tik jų rep­ro­duk­ci­jas: „Ne­ga­li­ma pri­si­riš­ti nei prie daik­tų, ⇢

Ekstra Panelė

33


Kitoks pasaulis

len­te­lė, ta­čiau vi­suo­me­nė­je jį vis dar gau­bia mis­ti­ka ir įvai­riau­sios neš­van­ kios kal­bos apie tai, kas vyks­ta už už­da­rų stu­di­jos du­rų. „Čia jau ste­reo­ti­pi­nis mąs­ty­mas, kad tarp dai­li­nin­ko ir mo­de­lio yra dau­giau nei kū­ry­ba. Bet tai – mi­tas. Dai­li­nin­ko ar pie­šė­jo ran­ko­je – pieš­tu­kas. Kaip no­ri po­zuok, tuo me­tu jis ne­su­ge­bės apie nie­ ką ki­tą pa­mąs­ty­ti. Jam tuo me­tu gal­vo­je ju­de­sys, jo iš­raiš­ka, švie­sos, še­šė­liai...” – „gar­ba­no­tas” min­tis iš­vai­ko jis. Pak­laus­tas, ar pieš­da­mas ak­tus pag­ ra­ži­na sa­vo mo­de­lius, Min­dau­gas nes­le­ pia: „Pieš­tu­kas – ne fo­toa­pa­ra­tas. Juo ga­li­ma pa­ryš­kin­ti ar­ba pris­lo­pin­ti tam tik­rus bruo­žus, pa­da­ry­ti plas­ti­nę ope­ra­ci­ ją. Aš vi­sa­da sten­giuo­si per­teik­ti ne tik išo­ri­nes, bet ir vi­di­nes žmo­gaus sa­vy­bes – cha­rak­te­rį, jam bū­din­gą ju­de­sį”. Me­ni­nin­kas pri­si­pa­žįs­ta, kad daž­ niau­siai „plas­ti­nes ope­ra­ci­jas” pieš­tu­ ku ten­ka at­lik­ti pie­šiant už­sa­ko­muo­ sius ak­tus: „Yra už­sa­ko­mie­ji ak­tai, už ku­riuos žmo­nės mo­ka pi­ni­gus, to­dėl no­ri ati­tin­ka­mo re­zul­ta­to. Jie atei­na tiks­liai ži­no­da­mi, ko no­ri, to­dėl na­tū­ ra­lu, kad pie­šiant plas­ti­nių ope­ra­ci­jų ne­pa­vyks­ta iš­veng­ti”.

– Ko­kia bū­na mo­de­lių reak­cija iš­vy­dus sa­ve nuo­gą pie­ši­ny­je? – smal­sau­ja­me. – Vi­siems pa­tin­ka. Tik daž­niau­siai klau­sia: „O ko­dėl čia ma­no da­lis to­kia yra?” O to­dėl, kad aš ne fo­toa­pa­ra­tas – taip ma­tau, taip in­terp­re­tuo­ju.

nei prie kū­ry­bos, nei prie kū­ri­nių, nei prie žmo­nių, nes vis tiek ka­da nors teks jų at­si­sa­ky­ti. Ne­nu­si­ne­ši juk į aną pa­sau­ lį... Daž­niau­siai ką pa­si­lie­ki – pra­žū­va, ką pa­do­va­no­ji – iš­lie­ka am­žiams”. Pas me­ni­n in ­k ą – k a ip pas g y ­dy ­t o ­j ą . Spė­lio­ja­me, kad žvaigž­ dėms nu­si­mes­ti dra­bu­žius, net dėl me­no, tik­riau­siai ne­bu­vo la­bai leng­va. Min­dau­gas šyp­te­li: „O jums bū­tų leng­va? Man ir­gi ne­bū­tų leng­va. Man leng­va pieš­ti. Stu­di­jų me­tais be­veik kiek­vie­ną die­ną pieš­da­vo­me ak­tus. Tai na­tū­ra­lu. Vai­ki­nams gal drą­siau – ne prieš mer­gi­ną nu­si­ren­gia. O mer­gi­nos pas me­ni­nin­ką, kaip pas gy­dy­to­ją eida­ mos, nu­si­tei­kia, ir vis­kas”.

34

Ekstra Panelė

Min­dau­gas sa­ko, kad nė vie­no gar­ saus žmo­gaus įkal­bi­nė­ti po­zuo­ti il­gai ne­rei­kė­jo: „Kai žmo­nės su­si­pa­žįs­ta su pa­ro­dos kon­cep­ci­ja, mie­lai su­tin­ka. Pap­ras­tus žmo­nes daug sun­kiau įkal­bė­ ti po­zuo­ti”. Iš­ner­ti iš dra­bu­žių gar­sius Lie­tu­vos žmo­nes me­ni­nin­kas nusp­ren­dė ne šiaip sau: „No­riu pa­ro­dy­ti, kad žvaigž­dės yra ly­giai to­kie pat žmo­nės kaip ir mes vi­si. Ly­giai to­kie pat nuo­gi gi­mė, ly­giai to­kie pat nuo­gi ir mirs. Jie tu­ri to­kias pat emo­ ci­jas, tą pa­tį kuk­lu­mą... Per jų kū­nus no­riu atsk­leis­ti as­me­ny­bių bruo­žus”. Da­ro plas­ti­nes ope­ra­ci­jas. Nuo­gų žmo­nių pie­ši­mas me­ni­nin­kams įp­ras­ta kaip ma­te­ma­ti­kams dau­gy­bos

Že­ma i ­t i š ­k a ero ­t i­k a . Dar vie­nas ne­ti­kė­tai su­ras­tas Min­dau­go ta­ len­tas – že­mai­tiš­kų pos­mų dė­lio­ji­mas. Ir ne bet ko­kių, o ero­ti­nių! „Eilė­raš­čiai – kaip mąs­ty­mo tre­ ni­ruo­tė. Kai ra­šiau sa­vo moks­li­nį dar­be­lį, kad ne­nut­rauk­čiau ra­šy­mo pro­ce­so, pa­leis­da­vau min­čių srau­tą ir ra­šy­da­vau eilė­raš­čius že­mai­tiš­kai. Net nes­kai­ty­da­vau jų, iš­sau­go­da­vau kom­piu­te­ry­je ir už­da­ry­da­vau. Pas­kui po ku­rio lai­ko pas­kai­čiau, sa­kau, gal nie­ko. Taip išė­jo to­kios ero­ti­nio ats­pal­ vio eilės”, – pri­si­me­na. Ko­dėl bū­tent ero­ti­nio? – ne­sup­ran­ ta­me, ta­čiau ra­mu­sis že­mai­tis jau tu­ri pa­ruo­šęs at­sa­ky­mą: „Nes eg­zo­tiš­ka. Va­do­vau­juo­si rin­kos prin­ci­pais. Pa­ti že­ mai­čių kal­ba jau yra eg­zo­tiš­ka”. Me­ni­nin­kas pab­rė­žia, kad jo pos­mai – sub­ti­lūs ir ne­ties­mu­ki, o ero­ti­kos juo­ se rei­kia ieš­ko­ti tarp eilu­čių. „Ne­ra­šau


apie anuos ga­lus ar ką nors pa­na­šaus, – sa­ko jis ir, kad pa­čios tuo įsi­ti­kin­tu­ me, kiek pa­gal­vo­jęs ske­lia pos­mą:

Kap tu net nes­liep­da­ma sa­va gro­žy­bes Riag­so­je prie pru­da O ma­ne be­vei­zint į (?) pri­lin­da Vi­suo­kie bru­da... Di­de­l i ų v y ­rų ža i­di­ma i Min­ dau­gas pie­šia, ku­ria eiles, ga­mi­na le­do skulp­tū­ras va­ka­rė­liams ar iš­kil­min­goms pro­goms, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, su­ka­si rek­la­mos pa­sau­ly­je, vyk­do įvai­rius me­ ni­nius pro­jek­tus, dės­to Vil­niaus di­zai­no ko­le­gi­jo­je, ta­čiau sa­ve pris­ta­to dviem žo­džiais: „Esu skulp­to­rius”. Tie, ku­rie lan­kė­si Euro­pos par­ke, tik­riau­siai nep­ra­lei­do pro­gos iš­ban­dy­ ti stu­di­jų me­tais Min­dau­go su­kur­to žmo­gaus dy­džio žais­lo – ra­to, ku­rio vi­du­ry­je įlin­dus į tink­lą ga­li­ma ekst­re­ ma­liai pa­si­ri­ti­nė­ti. O mes ma­nė­me, kad suau­gę vy­rai ne­žai­džia... „Žai­džia, – šyp­te­li Min­dau­gas ir pa­pa­sa­ko­ja apie tai, kaip sa­vo kai­liu iš­ban­dė su­konst­ruo­tą žais­lą. – Įsi­min­ti­ niau­sias per­for­man­sas bu­vo, kai ma­ne už­riš­to­mis aki­mis 15 mi­nu­čių ri­ti­no iš

Dai­lės aka­de­mi­jos į Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­rą. Iš­lin­dau ža­lias. Jei­gu ne­bū­tų rei­kė­ję lai­ky­ti sa­vo svo­rio, grei­čiau­siai bū­čiau iš­si­jun­gęs”. L ie­t u ­v i ų i š ­ba n ­dy ­mas s u ­ m u š ­t i­n i a i s. Ma­žiau skran­džiui pa­vo­jin­gą ak­ci­ją „Bu­terb­ro­das” stu­di­jų me­tais Min­dau­gas kar­tu su sam­dy­tais ak­to­riais ren­gė sos­ti­nės tro­lei­bu­se. „Kai va­žiuo­ji kur nors vie­šuo­ju trans­por­tu, bū­ti­nai kas nors iš­sit­rau­ kia su­muš­ti­nu­ką su kum­pe­liu ir val­go. Vi­sas auto­bu­sas kve­pia. Jei­gu koks al­ka­nas stu­den­tas pas tė­vus grįž­ta, „lom­kės” pra­si­de­da. Tad ak­ci­ja bu­vo bū­tent apie tai – apie lie­tu­vių men­ta­li­ te­tą”, – pa­sa­ko­ja. Jos idė­ja – la­bai pap­ras­ta. Vie­ša­ja­me trans­por­te įsi­tai­so gru­pe­lė sam­dy­tų ak­ to­rių, pa­si­gar­džiuo­da­mi šlamš­čia su­muš­ ti­nius, o Min­dau­gas fik­suo­ja apie ak­ci­ją nie­ko ne­nu­tuo­kian­čių ke­lei­vių reak­ci­ją. „Pa­si­rin­kau 2-ojo marš­ru­to tro­lei­bu­ są, ku­riuo al­ka­ni stu­den­tai va­žiuo­ja nuo Sau­lė­te­kio iki sto­ties, pri­pir­kau gar­džiai kve­pian­čio kum­pe­lio, duo­ny­tės, svies­tu­ ko, iš­vi­riau kva­pios ka­vos, ak­to­riai val­gė,

o žmo­nės ban­dė iš­lik­ti san­tū­rūs. Pa­si­žiū­ rė­da­vo, nu­si­šyp­so­da­vo, trūk­te­lė­da­vo pe­ čiais, ir vis­kas”, – reak­ci­ją pri­si­me­na jis. Ta­čiau stu­den­tiš­kos ak­ci­jos ir at­rak­ ci­jos jau – praei­ty­je. 13 me­tų skulp­ tū­ros sub­ti­ly­bių mo­kę­sis Min­dau­gas da­bar at­si­dū­rė ki­to­je audi­to­ri­jos pu­sė­ je – me­ni­nin­kas dės­to Vil­niaus di­zai­no ko­le­gi­jo­je ir ti­ki­na esan­tis la­bai reik­lus dės­ty­to­jas. „Stu­den­tai bi­jo. Griež­tas esu. Už­ten­ ka pa­žiū­rė­ti žmo­gui į akis, ir jis vis­ką sup­ran­ta. Tie­siog pri­me­nu, kad ar­tė­ja per­žiū­ros ir bus ra­šo­mi pa­žy­miai. Ir są­ly­gas, ką da­ry­ti, ke­liu aš, o ne stu­ den­tai”, – ra­miu to­nu aiš­ki­na jis.

– O ku­ri veik­la mie­liau­sia? – tei­rau­ja­ mės de­vyn­dar­bio skulp­to­riaus. – Kū­ry­bi­nė veik­la man mie­liau­sia, nes, išs­ky­rus ją, dau­giau nie­ko ne­su­ge­ bu, – san­tū­riai šyp­te­li. – At­si­duo­du vi­sas tam da­ly­kui, ku­rį da­rau: ar ku­riu kon­ cep­tua­lų­jį me­ną, ar pie­šiu, ar dės­tau, ar bend­rau­ju su žmo­gu­mi. Vis­ką da­rau iš šir­dies ir gal­vo­ju tik apie tuo me­tu da­ro­ mą da­ly­ką, nes ki­taip neį­ma­no­ma: tiek rei­ka­lų, tiek min­čių. Jei­gu daug mąs­ty­ čiau apie vis­ką – pra­pul­čiau. ☻

Ekstra Panelė

35


Gimtaaaaaaadienis! Rubrika

O, mama, man Labas, pagalbos! Tortą iškepiau, suku galvą dėl gėrimų. Ko labiausiai norėtum?

Hmm m... n orė č i š ve l n a u ko aus, b nors e t su b pa brė g a i va u r bu l žiu , n us, iukai ekalo s, bej r i n go e, .

rių o tip u s le ng v t s s ėg em nor d n u ko a k a či ! ai, ž i n . N o r ė a u s! ! Tu n ų a im sk gė r t i n a i ū b r i

Sidras „Lucky Dog Light” –

g a iv u s v a isi ų s u l č i ų sk o nis , nedidelis alkoholio tūris (4%) ir tik 57 kcal/100ml! 4 neužmirštami skoniai: „Lucky Dog Light Strawberry” – braškių gaiva, „Lucky dog Light Pomelo & Cinnamon” – greipfruto ir cinamono šėlsmas, „Lucky Dog Light Cherry & Chocolate” – subtilus juodųjų serbentų, vyšnių ir juodojo šokolado skonis, „Lucky Dog Light Green Tea & Lemon” – žaliosios arbatos ir citrinos skonis.


n jau 19-ka!

Brrrrrrrrrrrrr!

Staigmena!!!

Tikiuosi, joms patiks ir mano parengta staigmena?..

anu... Mano Mhhhh, kaip sk tis sidrą nuojauta renkan neapgavo...

, kad ji a žinojau Aš visad nį! tingą sko turi ypa

Fantastiškas sidras: skan us, nestipru ir, svarbiausi s a, nekaloring as...

Ekstra Panelė

37


Stiliaus kalve

Britiško stiliaus dvelksmas Didžioji Britanija visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos dalies. Ir ne tik lietingais ir ūkanotais orais, bet ir aprangos stiliumi. Nėra pasaulyje žmogaus, geriau išmanančio britiško stiliaus ypatumus, už Christopherį Bailey, garsiųjų „Burberry” mados namų kūrybinį direktorių. Taip taip, tų pačių, kurių įkūrėjas Thomas Burberry prieš daugiau nei šimtą metų sukūrė vandeniui ir vėjui atspa­ rią medžiagą, pasiuvo lietpalčius ir pradėjo naują mados erą. Ar norėtum bent trumpam pasijusti britės kailyje? Šie patarimai kaip tik tau.

Ka­te Moss, Agy­ness Deyn, Li­ly Do­nald­son – tai tik ke­li gar­sūs var­dai il­ga­me „Bur­ber­ry” ger­bė­jų są­ra­še, ku­ris vis il­gė­ja. Ir kaip at­sis­pir­ti, ypač da­bar, kai kom­pa­ni­ja su­kū­rė nau­jus kve­pa­lus „The Beat”, ku­rie tie­siog pri­ver­čia įsi­lie­ti į bri­tų ma­dos rit­mą. „Tai sek­sua­lus, mo­te­riš­kas, ener­gin­gas ir dre­bi­nan­tis kva­ pas”, – ti­ki­na Chris­top­he­ris. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li, juk vilk­dal­ gių, ka­ti­lė­lių, va­ni­lės, Cei­lo­no ar­ba­tos, mus­ku­so ir gin­ta­ro de­ri­nys pa­ver­gia vi­sų uos­lę, ne tik bri­čių. Skam­ba ek­lek­tiš­kai, ta­čiau kve­pia tik­rai har­mo­nin­gai.

Bū­ti­niau­si ak­cen­tai Kiek­vie­na mer­gi­na tu­rė­tų tu­rė­ti kla­si­ki­nį liet­pal­tį. Tai pats uni­ver­sa­ liau­sias dra­bu­žis, tin­kan­tis įvai­rio­mis pro­go­mis. „War­rior” sti­liaus ran­ki­nė, nu­sags­ty­ ta me­ta­li­nė­mis vi­nu­tė­mis, sa­gu­tė­mis ar net me­da­lio­no for­mos pa­puo­ši­ mais (ir to­dėl pa­na­ši į ri­te­rio šar­vus), vie­nas bū­ti­niau­sių bri­tiš­ko sti­liaus ak­cen­tų. Nau­ja­sis „Bur­ber­ry” aro­ma­tas „The Beat” su­teiks ener­gi­jos ir ju­dė­ji­mo tar­si mu­zi­kos gar­sai ir kas­dien leis pa­ jus­ti šven­ti­nę nuo­tai­ką. Koks sti­lius be mu­zi­kos? Pa­mė­gin­ki­ te at­ras­ti dar ne­gir­dė­tą, ma­žai ži­no­mą bri­tų gru­pę ar dai­ną (tar­kim, „Franz Fer­di­nand” „Elea­nor Put Your Boots On”) ir pa­jus­ti tik­rą bri­tiš­ką rit­mą.

B ko­man­da, ar­ba bri­tiš­ko sti­liaus ats­to­vės Po­diu­mo sti­lius: Li­ly „Kie­tas“ žvilgs­nis: Kei­ra Rit­mo pa­ne­lė: Agy­ness Ma­dos iko­na: Ka­te

38

Ekstra Panelė

Ta­čiau vien kva­pas ne­pa­da­rys jū­sų sti­lin­gų, kad ir kaip pus­ nuo­gės gra­žuo­lės iš rek­la­mi­nių kli­pų steng­tų­si įti­kin­ti, jog už­ten­ka „dė­vė­ti” tik kve­pa­lus... To­dėl Chris­top­he­ris pa­ta­ria, kaip tin­ka­mai su­de­ri­nus ap­ ran­gos de­ta­les ir ekst­ra­va­gan­tiš­ką aro­ma­tą ga­li­ma su­si­kur­ ti šau­nų įvaiz­dį. Nors kuk­lio­mis lie­tu­vė­mis esa­me gi­mu­sios, vis dėl­to nie­ko to­kio, jei vie­toj tau­ti­nių si­jo­nė­lių ap­si­vilk­si­ me kla­si­ki­nį bri­tiš­ką liet­pal­tį ir pa­sik­vė­pin­si­me verž­lu­mą ža­di­nan­čiu aro­ma­tu.


, aus sti­li nat­ ū­ l ė d ­ri ­mų rs­ , ku iv t­ a­ty r­ an­gą r­e s p i ­ s – s p u i ė a n u n ­ ­ og ­kią ž­tų ž­ es grie k­tis to iam žm is gra u i r­ in ia ­sis pač­ et­ u ia r b ­ už­ kr­ a . „N ad rei­k iimt­ i­na is dra a ti r y a ­da i r k č­ ir p i z iau, a tai ­ an ­siai t­ ink ­ e­d I š ­va a­ny­č ab i­mi, pad ­ iau nep ­a v ­ , m a l ų s s i ­ g ir i ­s au ios bū­t žmo auj­a s, ta­či i tin­ka ng ­ u­s a us­ ia apie bū­ti. N s sie­lo a i o b ­ ra­li aps­ ir­ e i­te”. a­k l­ė­tų ar v ­o i pas­ ­ ū­s . „Sv a lais ­ i­ ti­na i neb ­ria merg aug ra ar g k a u d r ­ ­ i k u s­mas ti ­ a­la ­rų­jų y akis s anč­ ios ­mi­ Jau vep k ”. . „K is iš ti prieš ių šo­k rekl­a s i ž ­ j n ­o p y­č gro ma oks par­ kva Kva­pas ­ti, k va­pas ir iki ir šio s i e k l­ io ip atsk Beat” po­lė­k ios ka ”. ☻ e ­ n ­ o , tok y e „Th atv ­ išk sl­ą ess D ­n k i u e a ­ n j pa­v Agy nos ei­das v s ni

Rubrika

lių? sti­ ą ­k š

bri­ti

Kaip

su­si­kur­ti

K.Kai­rio nuot­rau­ka Ekstra Panelė

39


Kitoks pasaulis Rubrika

Jievos svajonė – netapti populiariai M i l ­da Za­vars­k y ­t ė

40

Ekstra Panelė


Jieva. Norėdamos pakalbinti būtent tokiu vardu pasivadinusią dainininkę turėjome gerokai pavargti. Gauti jos telefono numerį gerokai sunkiau nei kurios nors kitos lietuviškos popscenos žvaigždės. Dainininkė neturi prodiuserio ir vadybininko, tačiau internete šimtai žmonių prisipažįsta esantys jos gerbėjai, o tūkstančiai tiesiog klausosi ir mėgaujasi. Skambus merginos balsas, skaidrūs pianino garsai ir netušti žodžiai suvirpino ir mūsų širdis. Susitikome ankstų rytą, prieš paskaitas. Pokalbis buvo ramus ir šiltas. Paprastas. Tikimės, nuoširdus.

M u­z i­k a – t ik p o ­m ė ­g i s. „Ne­sis­ ten­giu vi­suo­met bū­ti tik la­bai lai­min­ga, tik la­bai leng­va, tik la­bai mie­la ir drau­giš­ka. Gal to­dėl la­bai daž­nai žmo­nės apie ma­ne su­si­da­ro klai­din­gą įs­pū­dį – va­di­na šal­ta, le­di­ne, pa­si­pū­tu­sia, aka­de­miš­ka”, – sa­ve pris­ta­tė dvi­de­šimt­me­tė Ieva Nar­ku­tė. Po­kal­bio pra­džio­je ji tik gūž­čio­jo pe­čiais – ar bus kam nors įdo­mu apie ją skai­ty­ti. Mer­gi­na ti­ki­no, kad kur kas mie­liau pa­dai­nuo­tų, o ne pa­sa­ko­tų apie sa­ve. Ta­čiau var­gu ar „Ekst­ra pa­ne­lės” skai­ty­to­joms šiugž­di­nant žur­na­lo pus­la­ pius pa­vyk­tų iš­girs­ti Ievos dai­nas! Už­tat tai ga­li­te pa­da­ry­ti žur­na­lo rub­ri­ko­je www. lry­tas.lt sve­tai­nė­je. Mer­gi­na prieš dvi­de­šimt me­tų gi­mė Kau­ne, o augo Šiau­liuo­se. Ieva juo­kau­ja Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos bai­ gi­mo dip­lo­mą ga­vu­si dar prieš gim­da­ma. Bū­da­ma de­vin­tą mė­ne­sį nėš­čia jos ma­ma ap­si­gy­nė aka­de­mi­jo­je sa­vo bai­gia­mą­jį dar­bą, o kai jos bend­ra­moks­lės šven­tė stu­ di­jų pa­bai­gą, Ievos ma­ma gim­dė. „Ma­tyt, ge­nuo­se už­ko­duo­ta aist­ra mu­zi­kai. Iš pra­džių dai­na­vau sau, vė­liau – ma­mai ir tė­čiui, dar vė­liau – mo­kyk­lo­je, ki­to­je mo­kyk­lo­je, ki­to mies­to mo­kyk­lo­je... Žiū­rėk, pak­vie­tė kon­cer­tuo­ti Fil­har­mo­ni­jo­ je. Tai – na­tū­ra­lus pro­ce­sas. Ir jei stai­ga nie­kam ne­be­rei­kė­tų ma­no mu­zi­kos, aš tik­rai ne­sus­to­čiau ir dai­nuo­čiau tik sau. Man to rei­kia. Aš dai­nuo­ju tiek, kiek man no­ri­si”, – ti­ki­no dai­ni­nin­kė. Nuo še­še­rių me­tų Ieva pra­dė­jo gro­ti pia­ni­nu. Tai nie­ko ne­nus­te­bi­no – abu jos tė­vai yra mu­zi­kai ir mo­kė duk­te­rį to, ką pa­tys mo­ka ge­riau­siai. Plokš­te­lės, na­tos, pia­ni­nas – kas­dien tai ma­ty­da­ma na­muo­ se Ieva nė ne­ma­nė, kad ga­li bū­ti ki­taip. Ta­čiau bai­gu­si mo­kyk­lą Ieva mu­zi­kos stu­di­jų ne­pa­si­rin­ko. Ži­no­jo, kad už­si­dirb­ti duo­nai mu­zi­kuo­da­ma ne­no­rė­tų. Dai­nuo­ja­ mo­ji poe­zi­ja mer­gi­nai – pui­kus po­mė­gis, sma­gi veik­la. Pa­li­ku­si Šiau­lius ir at­vy­ku­si į Vil­nių ji ėmė krims­ti psic­ho­lo­gi­jos moks­lus. Apie šią spe­ cia­ly­bę Ieva sva­jo­jo nuo aš­tun­tos kla­sės, kai į jos ran­kas pa­te­ko nor­ve­gų auto­rės Ragn­hild N.Gro­dal psic­ho­lo­gi­nis ro­ma­nas

K.Kai­rio nuot­rau­kos

„Gro­buo­nis!”. Tad da­bar Ieva net­ve­ria džiaugs­mu, nes jau­čia­si sė­din­ti sa­vo ro­gė­se. P ir­ma­s i s į ver­t i­n i­mas – pr ie š šil­t o s k ro s­nies. Pir­mas Ievos kū­ry­ bos dai­ge­lis sau­lės švie­są iš­vy­do paaug­lys­ tė­je. Bū­da­ma pen­kio­li­kos ji kar­tu su bū­riu bi­čiu­lių niū­rias žie­mos atos­to­gų die­nas lei­ do ka­ta­li­kiš­kos vie­nuo­lių bro­li­jos – Ti­be­ria­ dos – vie­nuo­ly­ne Balt­riš­kė­se (Za­ra­sų r.). Die­no­mis jie me­di­tuo­da­vo, bend­rau­da­vo su vie­nuo­liais. Va­ka­rais, su­sis­pie­tę se­no­je me­di­nė­je kop­ly­čio­je prie di­džiu­lė kros­nies, braz­din­da­vo gi­ta­rą ir dai­nuo­da­vo. Pa­gau­ta įk­vė­pi­mo, per 10 mi­nu­čių Ieva ro­ko gru­pės „Coldp­lay” dai­nai „Yel­low” pa­ra­šė lie­tu­viš­ kus žo­džius. Ne iš­ver­tė, o su­kū­rė. Anks­čiau su drau­gais ji ne kar­tą bu­vo šmaikš­čiai ap­dai­na­vu­si ir bend­ra­moks­lius, ir mo­ky­to­jus, ta­čiau tą­kart prie šil­tos kros­ nies nus­kam­bė­ju­si dai­na bi­čiu­lius pri­ver­tė suk­lus­ti. „Tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai jie iš­gir­dę „ne­bež­ven­gė”. Apė­mė keis­tas jaus­mas, kad ma­nęs klau­so rim­tai. Bu­vo keis­ta. Tas jaus­mas man pa­ti­ko. Te­bu­vo de­šimt ar pen­ kio­li­ka klau­sy­to­jų. Pa­ju­tau prik­lau­so­my­bę nuo to ge­ro jaus­mo, nes pa­ty­riau grįž­ta­mą­ jį ry­šį, ge­ras emo­ci­jas”, – pri­si­mi­nė Ieva. Su­l au­kė griež­tos kri­ti­kos. Skam­ bios Ievos dai­nos net­ru­ko išp­lis­ti in­ter­ne­te. Kaip? Ne­rei­kė­jo nė įra­šų stu­di­jos. Su­sik­ro­vę ke­lis žo­dy­nus ir pa­sis­ta­tę ant jų kom­piu­te­ rio mik­ro­fo­ną, bend­ra­min­čiai pap­ra­šy­da­vo tė­vų trum­pam net­riukš­mau­ti, už­si­da­ry­da­vo du­ris ir dai­nuo­da­vo. Tie­siog na­muo­se. Dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos mė­gė­jams skir­tą tink­la­la­pį www.dpoe­zi­ja.lt at­ra­ du­si Ieva ten įdė­jo ir ke­lias sa­vo dai­nas. Nea­be­jo­jo, kad pui­kes­nės ter­pės pa­si­ro­dy­ ti nė ne­ga­lė­tų bū­ti. „In­ter­ne­tas yra tuo pui­kus, kad žmo­ nės klau­so­si tik tuo­met, jei pa­tys no­ri. Per prie­var­tą nie­kas neb­ru­ka. Man ne­ma­lo­nu bū­tų siū­ly­tis dai­nuo­ti kon­cer­te, pra­šy­ti, kad apie ma­ne pa­ra­šy­tų. Juk ne­pa­ly­gi­na­ mai sma­giau, jei to kam nors rei­kia, jei žmo­nės ieš­ko”,– mąs­to dvi­de­šimt­me­tė. Skait­me­ni­nė­je erd­vė­je Ieva ra­do bend­ruo­me­nę, ku­riai ta­po įdo­mi. Pla­tūs van­de­nys, kaip sa­ko mer­gi­na, ne­vi­lio­jo:

„Daž­niau­siai jie pa­si­žy­mi tik vien­kar­ti­niais su­ži­bė­ji­mais”. Tie­sa, iš­lin­du­si į vie­šu­mą Ieva su­lau­kė ne tik liaup­sių, bet ir kri­ti­kos. „Me­lo­di­ja „ka­bi­na”, o teks­tas yra blo­gas. Skai­tyk ir mo­ky­kis”, – šie kan­dūs ir ašt­rūs ki­tų at­li­kė­jų žo­džiai už­ga­vo jau­no­sios poe­tės šir­dį, ta­čiau kar­tu bu­vo ir ge­ra pa­mo­ka. Spin­du­l iuo­jant lai­me – kū­ry­bos ba­das. Nuo tol Ieva pra­dė­jo ki­taip žiū­rė­ti į dai­nų teks­tus, ėmė skai­ty­ti lie­tu­vių auto­ rių poe­zi­ją, do­mė­tis poe­tais. Jos pa­si­ti­kė­ ji­mas sa­vo jė­go­mis ra­šant teks­tus smu­ko kaip rei­kiant, ta­čiau Ieva įž­vel­gia nau­dos. „Pra­dė­jau ra­šy­ti ne­pa­ly­gi­na­mai ma­ žiau! Pir­mo­se sa­vo eilė­se ma­tau vi­siš­ką paaug­lys­tę, vi­siš­ką neb­ran­dą. Ga­li to­kių teks­tų mi­li­jar­dą pri­ra­šy­ti, bet ar yra pras­ mė? Pra­dė­jau skai­ty­ti Mar­ce­li­jaus Mar­ti­nai­ čio eiles, dai­nuo­ju Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus teks­tus, neiš­ven­gia­mas poe­tas – Juo­zas Er­lic­kas. Ga­lė­čiau ats­ki­rą kon­cer­tą su­reng­ ti vien iš dai­nų, pa­ra­šy­tų pa­gal J.Er­lic­ko teks­tus”, – šyp­te­lė­jo Ieva. Ta­čiau poe­zi­jos ma­ni­ja mer­gi­na ne­su­ sir­go. Skai­ty­mas jai – aki­mir­kos žais­mas. At­si­ver­čia po ran­ka pa­si­tai­kiu­sią poe­zi­jos kny­ge­lę – ar­ba už­si­ka­bi­na, ar­ba ne. Jei ne – de­da į ša­lį. Pa­čios Ievos eilės ir mu­zi­ka gims­ta ne­ti­ kė­čiau­sio­se vie­to­se – prau­sian­tis du­še, snū­ du­riuo­jant nak­tį, gat­vė­je nu­gir­dus šne­kant praei­vius. Kad ne­pa­bėg­tų min­tis, dai­ni­nin­kė ima pieš­tu­ką, są­siu­vi­nio kam­pu­ty­je pa­sib­rai­ žo penk­li­nę ir su­tup­do ant jos na­tas. Ge­riau­sios eilės Ievai at­si­ran­da tuo­met, kai ji ne­bū­na pa­ten­kin­ta gy­ve­ni­mu. Jai pa­tin­ka vie­nos drau­gės min­tys: „Ko­kios dai­ nos ga­li gim­ti, kai esi lai­min­ga? Tra lia lia? Dan­gus mė­ly­nas, paukš­čiu­kai čiul­ba?” Bran­džius teks­tus pa­vyks­ta su­kur­ti tuo­ met, kai ieš­ko har­mo­ni­jos, no­ri iš­si­lie­ti, tu­ri ar­ba per daug, ar­ba per ma­žai. Eiles pa­dik­tuo­ja ne­su­si­kal­bė­ji­mas su drau­gais, my­li­mai­siais, o ne pras­tas pa­žy­mys ar ap­ taš­kęs pra­va­žiuo­jan­tis auto­mo­bi­lis. Sa­vos kū­ry­bos dai­nų Ieva tu­ri dau­giau nei trims al­bu­mams – apie pen­kias­de­šimt. Jie­vą kei­čia į tik­rą­jį var­dą. In­ter­ne­ te Ievą grei­čiau ga­li­ma su­ras­ti kaip Jie­vą. ⇢

Ekstra Panelė

41


Kitoks pasaulis

Sma­gus sla­py­var­dis, – pa­ma­nė­me pir­ mą­kart jį iš­gir­du­sios. Dvel­kian­tis maiš­ tu, nes lie­tu­vių kal­bos ser­gė­to­jai pir­mai pro­gai pa­si­tai­kius ga­lė­tų iš­bar­ti ją už ne­tin­ka­mą var­do „Ieva” ra­šy­bą. „Jo­kio skan­da­lo čia nė­ra. Kai ban­ džiau už­si­re­gist­ruo­ti vie­no­je sve­tai­nė­ je, var­das „Ieva” jau bu­vo, to­dėl il­gai ne­gal­vo­ju­si prie sa­vo var­do pri­dė­jau rai­dę „j”, – žais­min­gai pa­sa­ko­jo Ieva. Mer­gi­na pri­si­mi­nė, kad bū­tent taip ją kar­tą pa­va­di­no vai­kys­tės drau­gė: pir­mo­je kla­sė­je grį­žu­si į na­mus ji vy­res­nei se­se­riai pa­siū­lė ats­pė­ti, kuo var­du jos drau­gė. Pa­suf­le­ra­vo, kad var­das pra­si­de­da „j” rai­de. „Jū­ra­tė, Ja­ni­na, Jo­lan­ta”, – var­di­no to­ji. Ta­čiau pa­pur­čiu­si gal­vą ma­žy­lė iš­di­džiai pa­ reiš­kė: „Jos var­das Jie­va”. Ta­čiau da­bar šį pseu­do­ni­mą iš sa­vo kū­ry­bos Ieva sten­gia­si iš­gui­ti ir kon­cer­tuo­se pri­sis­ta­to tik­ruo­ju var­du ir pa­var­de: „Gal tie­siog ne­no­riu už ko nors slėp­tis. Jau vie­na rai­dė kiek įvai­ rių klau­si­mų ir nesk­lan­du­mų su­ke­lia! To­dėl pa­va­din­ta Jie­va vi­suo­met pa­tiks­ li­nu esan­ti Ieva Nar­ku­tė”. Pro­diu­se­riams sa­ko „ne”. Klau­ sy­to­jų su­si­do­mė­ji­mas Ievos dai­no­mis mer­gi­nai su­tei­kė ne tik džiu­gių emo­ci­jų. Rea­ly­bės šou „Dan­gus at­ran­ko­je dir­bęs jos bi­čiu­lis pa­pa­sa­ko­jo, kad vie­na žvaigž­de pa­no­ru­si tap­ti mer­gi­na per at­ran­ką Ievos su­kur­tą dai­ną „Rau­do­ni va­ka­rai” pris­ta­tė lyg ji bū­tų jos su­kur­ta. Ne ką ma­žiau Ieva nus­te­bo kar­tą vie­na­me kon­cer­te iš­gir­du­si at­lie­ka­ mą sa­vo dai­ną, o at­li­kė­ja nė žo­džiu neuž­si­mi­nė tarp sa­vų dai­nų įter­pu­si ir nug­velb­tą kū­ri­nį. Po to­kių gy­ve­ni­mo pa­mo­kų Ieva nuė­jo į Lie­tu­vos auto­rių tei­sių gy­ni­mo aso­cia­ci­jos agen­tū­rą ir už­si­re­gist­ra­vo kaip auto­rė. Taip sa­vo dai­nas sau­go ir gi­na dau­gu­ma at­li­kė­jų: „Į sa­vo veik­lą žiū­rė­jau la­bai nai­viai, daug rim­čiau bū­tų bu­vę ap­sis­ta­ty­ti va­dy­bi­nin­kais ir tuo­met pa­si­ro­dy­ti vie­šai. Bet man mu­zi­ka – ma­lo­nu­mas. Ne­su prip­ra­tu­si prie žiau­raus, lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo. Ap­ mau­du, kad žmo­nės ima pikt­nau­džiau­ ti tuo, kuo da­li­nie­si”. Ieva no­rė­tų iš­leis­ti sa­vo dai­nų kom­pak­ti­nę plokš­te­lę – bū­tų sma­gu įp­ras­min­ti sa­vo kū­ry­bą, pa­do­va­no­ti ar­ ti­mie­siems, pa­si­lik­ti at­min­čiai. Juo­lab kad tai ne­bū­tų ap­lin­ki­nių spau­di­mo jai „iš­lįs­ti iš in­ter­ne­to” iš­raiš­ka. O to­kį spau­di­mą ji jau­čia.

42

Ekstra Panelė

Tu­rė­ti pro­diu­se­rius at­li­kė­jams pa­ to­gu – ne­rei­kia rū­pin­tis dėl kon­cer­tų, įra­šų, ga­li­ma at­si­duo­ti vien kū­ry­bai. Ta­čiau Ieva ne­no­ri, kad mu­zi­ka jai tap­ tų dar­bu, o ir lai­ko tam ne­tu­ri. „Va­kar su­lau­kiau kvie­ti­mo kon­cer­ tuo­ti vie­no­je Aly­taus gim­na­zi­jo­je. Gy­ve­ni­me ne­su bu­vu­si Aly­tu­je! Po ke­lių sa­vai­čių ten su­reng­siu kon­cer­tą. Koks mie­las nor­ma­lus, žmo­giš­kas ry­šys, kai pas­kam­bi­na mo­kyk­los bib­lio­te­ki­nin­kė ir pap­ra­šo pa­kon­cer­tuo­ti!” – kal­bė­jo Ieva. Už­ten­k a vie­no žo­džio – „graaa­ žuuu”. Mie­liau­sias kon­cer­tas Ievai – praė­ju­sį spa­lį sos­ti­nės Šv.Kot­ry­nos baž­ny­čio­je vy­kęs dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­ jos fes­ti­va­lis „Tai – aš”. Prieš me­tus to­je pa­čio­je baž­ny­čio­je ji sė­dė­jo tarp žiū­ro­vų ir slap­ta vy­lė­si po ke­le­rių me­tų to­je sce­no­je su­dai­nuo­ ti bent vie­ną dai­ną – ne­bū­ti­nai sa­vos kū­ry­bos, ne­bū­ti­nai vie­na. O po me­tų su­lau­kė kvie­ti­mo pri­si­dė­ti prie fes­ti­va­lio da­ly­vių: „Toks įver­ti­ni­mas man tie­siog tren­kė per gal­vą. Gal­vo­jau, gal jie suk­ly­do, gal pas­kam­bi­no ne tai Ievai. Ma­tyt, per­ne­lyg sa­ve nu­ver­ti­nu”. Svai­gius pri­si­mi­ni­mus Ievai ke­lia ir kas­me­ti­nis bar­dų kon­cer­tas „Bar­da­ kas”: už­ku­li­siuo­se jie­du su ak­to­riu­mi And­riu­mi Ka­nia­va per 10 mi­nu­čių su­kū­rė dai­ną ir net­ru­kus žais­min­gai ją at­li­ko sce­no­je. O prieš po­rą sa­vai­čių dai­ni­nin­kė pa­dė­jo sa­vo drau­gei, ren­gian­čiai mu­zi­ kos pa­mo­kė­les ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi ser­gan­tiems vai­kams: „Ko verž­tis į tūks­tan­čius sut­rau­kian­čius sta­dio­nus, jei už­ten­ka lai­mės dai­nuo­ti vai­kams, ku­rie nu­ti­lus dai­nai de­da vi­sas pas­ tan­gas, kad iš­tar­tų vie­nin­te­lį žo­dį – „graaa­žuuu”. Man pa­tin­ka dai­nuo­ti ka­me­ri­nė­se erd­vė­se, mo­kyk­lo­se, kur klau­so­si ne­daug žmo­nių, bet jie vi­si ar­čiau, šil­tes­ni, nuo­šir­des­ni”. Vil­nius ta­po na­mais. Šiuo me­tu Ieva gy­ve­na bend­ra­bu­ty­je ir šį lai­ko­tar­ pį va­di­na di­džiau­sia gy­ve­ni­mo mo­kyk­la. Iš pra­džių jai bu­vo vel­niš­kai sun­ku su­si­tai­ky­ti, kad vie­toj jau­kių tė­vų na­ mų teks da­lin­tis kam­ba­riu su ke­lio­mis ne­pa­žįs­ta­mo­mis mer­gi­no­mis. Bu­vo min­čių net­gi vis­ką mes­ti, su­sik­rau­ti la­ga­mi­nus ir grįž­ti pas tė­vus, sto­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, kur jos lau­kė išs­ kės­to­mis ran­ko­mis. „Esu la­bai pri­si­ri­šu­si prie šei­mos. Aiš­ ku, da­bar jau prip­ra­tau. Nie­kur ne­ding­ si. Bet bu­vo vis­ko – verk­da­vau va­ka­rais

įsik­niau­bu­si į pa­gal­vę, jau­čiau­si nie­kam ne­rei­ka­lin­ga, su ma­ma te­le­fo­nu pra­kal­bė­da­vo­me mi­li­jo­ nus”, – šyp­te­lė­jo pa­ne­lė. Bend­ra­bu­tis pa­kei­tė mer­gi­ nos po­žiū­rį į nuo­sa­vy­bę, sa­vo daik­tus, na­mų jau­ku­mą. Pa­ ju­to, kad vie­niems žmo­nėms ji la­bai rei­ka­lin­ga, o ki­tiems – nė tru­pu­čio ne­rū­pi. Bend­ra­bu­ty­je stu­den­tė pa­ty­rė ir sma­gių nuo­ty­ kių. Štai vie­ną va­ka­rą į mer­gi­nų kam­ba­rį įsi­ver­žė ne­pa­žįs­ta­mi vai­ki­nai ir ėmė šok­ti strip­ti­zą. Da­bar pri­si­mi­ nu­sios šį at­si­ti­ki­mą kam­ba­rio drau­gės rai­to­si iš juo­ko. Tik pia­ni­no stin­ga Ievai bend­ ra­bu­ty­je, ta­čiau re­pe­tuo­ti ta­len­ tin­gai dai­ni­nin­kei at­vi­ros Vil­niaus mo­ky­to­jų na­mų du­rys. Ne­dai­nuo­tų apie plau­kų spal­vą Ko­ne vi­są sa­vo lai­ką Ieva ski­ria psic­ho­lo­gi­jai ir mu­zi­kai. Li­ku­siu lai­ ku, ku­rio bū­na ne­daug ir la­bai re­tai, mer­gi­na eina pa­sik­lau­sy­ti sa­vo bi­čiu­ lių kon­cer­tų, lan­ko­si ki­ne, mez­ga. Pir­mą­jį sa­vo ša­li­ką Ieva nu­mez­gė bū­da­ma vos še­še­rių – iš ke­lio­li­kos skir­tin­gų spal­vų siū­lų su­kur­tą ša­li­ką ji pa­do­va­no­jo sa­vo jau­nes­nia­jam bro­liui. Da­bar šis rank­dar­bis na­muo­se Šiau­liuo­ se sau­go­mas lyg di­džiau­sia re­lik­vi­ja. Ieva mez­ga ir da­bar – ke­pu­res, ša­li­kus, pirš­ti­nes. Kar­tą li­kus po­rai sa­ vai­čių iki Ka­lė­dų už­si­mo­jo aš­tuo­niems sa­vo drau­gams do­va­nų nu­megz­ti po po­rą rau­do­nų pirš­ti­nių. Dėl to ji su­si­ la­ži­no su sa­vo tė­čiu – jei ne­nu­megs, tu­rės su­kur­ti pat­rio­ti­nę dai­ną. Taip at­si­ra­do vie­na po­pu­lia­riau­sių Ievos dai­nų „Rau­do­ni va­ka­rai”:

Aš at­gul­siu, tu pa­rei­si, Bus rau­do­ni va­ka­rai. Prie­šas trauk­sis, vis­kas kei­sis, Ma­no Lie­tu­va be­da­le, ar bi­jai? „Bū­čiau lai­min­ga, jei bai­gu­ si stu­di­jas ga­lė­čiau dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę. O mu­zi­ka? Sva­jo­nių bū­ti po­pu­lia­riai ne­tu­riu. Man to ne­ rei­kia! Kam man ta naš­ta? Pa­sau­lis su­kur­tas ne „žvaigž­dėms”, o pap­ras­ tiems žmo­nėms. Ma­nau, la­bai daug ne­lai­min­gų žmo­nių yra to­dėl, kad jie ne­ma­to sa­vo veik­los pras­mės”, – svars­tė dai­ni­nin­kė. Nau­jau­sia Ievos dai­na – apie nu­si­ pieš­tą ma­žą sli­bi­ną, ku­ris tu­rė­tų sau­


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

43


Metropolis

„Treinerė”: kelionių bilietas –

žinios V ik­t o ­ri­ja D ū ­d ė ­n ai­t ė

Skundiesi, kad tavo gyvenimas pilkas kaip asfaltas į gimtąjį kaimą? O gal jauti, kad ir didmiestyje dūsti? Godžiai akimis ryji kelionių romanus ir sprogsti iš pavydo, kai girdi pasakojimus apie nepažintas šalis?

Kas truk­do su­sik­rau­ti la­ga­mi­nus ir vyk­ti ieš­ko­ti nau­jų įs­pū­džių, pa­žin­čių ir nuo­ty­kių? Ga­li ir ne­sa­ky­ti, jau ži­no­me tra­di­ci­nį at­sa­ky­mą: „Ne­tu­riu kal­no pi­ni­gų!” „O gal­vą ant pe­čių ar tu­ri?” – pak­laus­tų nuo­lat ke­lio­nių al­kį jau­čian­ti 23 me­tų stu­den­tė Ir­ma Juš­kė­nai­tė. Mer­gi­na ži­no pui­kų bū­dą pi­giai ke­liau­ti, su­si­pa­žin­ti su įdo­miais žmo­ nė­mis, pa­pil­dy­ti ži­nių ba­ga­žą, pa­to­bu­lin­ti už­sie­nio kal­bų įgū­džius ir ge­rai pra­leis­ti lai­ką. No­ri su­ži­no­ti ir tu? Net­ra­di­c i­n i s m o ­k y ­mas. Su Ir­ma su­si­ti­ko­me jos ke­lio­nės į Azer­bai­dža­no sos­ti­nę Ba­ku iš­va­ka­rė­se. Į šią ša­lį ves­ti mo­ky­mų ją pak­vie­tė vie­ti­nės jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos na­riai. „Esu „trei­ne­rė”, – sa­ko Ir­ma ir sku­ba paaiš­kin­ti šio skam­ baus žo­džio pras­mę. – Jei­gu vers­tum pa­žo­džiui, ga­lė­tum sa­ky­ti, kad „trei­ne­ris” yra mo­ky­to­jas. Bet iš tik­rų­jų pa­gal tai, ką mes da­ro­me, ne­sa­me mo­ky­to­jai. Mes – mo­ky­mų ve­dė­jai, ku­rie dir­ba su gru­pe: bend­rau­ja, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi, ži­nio­mis, dis­ku­tuo­ja ir pan.”

44

Ekstra Panelė

Lie­tu­vo­je, kaip ir ki­to­se pa­sau­lio ša­ly­se, vei­kia jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rios vyk­do įvai­rius pro­jek­tus. Vie­ni jų – ne­ for­ma­lūs mo­ky­mai, ku­rių me­tu su­si­ren­ka 20–30 žmo­nių gru­pė iš įvai­rių ša­lių ir be­veik sa­vai­tę mo­ko­si, se­mia­si pa­tir­ ties vie­ni iš ki­tų. „Daž­niau­siai į mo­ky­mus su­si­ren­ka da­ly­viai iš se­nų­jų, nau­jų­jų Euro­pos Są­jun­gos ša­lių ir tų, ku­rios nep­rik­lau­so Bend­ri­jai – daž­niau­siai Azer­bai­dža­no, Gru­zi­jos, Ar­mė­ni­jos, Bal­ta­ru­si­jos – ir 5 die­nas ko­kio­je nors už­da­res­nė­je vie­to­je mo­ko­si. Mo­ko­si – gal per skam­bus žo­dis. Jau­ni­mas iš skir­tin­gų ša­lių dis­ku­tuo­ja tam tik­ro­mis te­mo­mis, pa­vyz­džiui, apie žmo­gaus tei­ses, svars­to, kaip jas pa­ge­rin­ti, ką rei­kė­tų da­ry­ ti vie­ti­niu, na­cio­na­li­niu, tarp­tau­ti­niu ly­giu ir pan.”, – pa­sa­ko­ ja Ir­ma. To­kioms jau­ni­mo gru­pėms va­do­vau­ja ne pe­da­go­gai, pro­fe­so­riai ar tam tik­rų sri­čių spe­cia­lis­tai, o bend­raam­žiai, va­di­na­mie­ji „trei­ne­riai”, ku­rių gru­pė­je daž­niau­siai bū­na 2 ar­ba 3”, – dės­to Ir­ma. ⇢ K.Kai­rio nuot­rau­kos


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

45


Metropolis

„Treinerio” užduotis – pristatyti mokymų temą, ne tik patraukliai ją pateikti, bet ir sudominti žmones, kad tas 5 dienas jaunimas norėtų ja gyventi, koordinuoti grupės darbą, stengtis, kad kiekvienas narys jaustųsi gerai, nebūtų ignoruojamas kitų. Jau­ni­mas da­li­ja­si ži­nio­mis. To­kių ne­for­ma­lių mo­ky­mų pag­rin­di­niai tiks­lai – ska­ tin­ti ak­ty­vų jau­ni­mo da­ly­va­vi­mą ir megz­ti tarp­kul­tū­ri­nį dia­lo­gą. No­rint juo­se da­ly­vau­ti, rei­kia prik­lau­sy­ti jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri ir vyk­do mo­ky­mų da­ly­vių at­ran­ką. „Daž­niau­siai žmo­nės at­ren­ka­mi pa­gal mo­ty­va­ci­ją. Bet šiaip iš­vyk­ti yra la­bai daug ga­li­my­bių be­veik vi­siems no­rin­tiems. Euro­pos Są­jun­gos prog­ra­ma „Veik­lus jau­ni­mas” su­tei­kia ga­li­my­bę euro­pi­nėms ir neeu­ro­pi­nėms ša­lims teik­ti pro­jek­tus, ku­riuos svars­to, o pat­vir­tin­tiems ski­ria fi­nan­sa­vi­mą”, – paaiš­ki­na Ir­ma. To­kių pro­jek­tų pri­va­lu­mas – ne­di­de­lės mo­ky­mo da­ly­vių iš­lai­dos. Vyks­tan­tiems į mo­ky­mus rei­kia su­si­mo­kė­ti tik 30 proc. ke­lio­nės su­mos – li­ku­sią da­lį ap­mo­ka or­ga­ni­za­to­riai. Jie taip pat pa­si­rū­pi­na nak­vy­ne ir mais­tu. „For­ma­lu­mas yra toks, kad į mo­ky­mus siun­čia­mi jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­joms prik­lau­san­tys žmo­nės. Įsit­rauk­ti į jų veik­lą nė­ra su­dė­tin­ga. Ga­li bū­ti ir taip, kad sa­vo ša­ly­je ne­si la­bai ak­ty­vus, bet ga­li va­ži­nė­ti ir ats­to­vau­ti tarp­tau­ti­niu mas­tu. Vis­kas prik­lau­so nuo ta­vo no­rų ir mo­ty­va­ci­jos”, – sa­ko stu­den­tė. Šiuo me­tu „trei­ne­rės” veik­la už­sii­man­ti Ir­ma ja ta­po neat­si­tik­ti­nai. Dau­giau nei po­rą me­tų ji bu­vo ak­ty­vi mo­ky­mų da­ly­vė, va­ži­nė­jo po įvai­rias ša­lis, da­ly­va­vo dau­ge­ ly­je pro­jek­tų, kol sup­ra­to, kad su­kau­pė ži­nių, ku­rio­mis no­rė­tų da­lin­tis su ki­tais. „Daug va­ži­nė­jau, ži­no­jau, kur, kas ir kaip vyks­ta. Pa­ma­žu perp­ra­tau sis­te­mą, pa­ju­tau, kad per tuos me­tus sub­ren­dau, to­dėl ga­lė­čiau pa­ti da­lin­tis sa­vo pa­tir­ti­ mi ir or­ga­ni­zuo­ti veik­lą. Kai ruo­šiau­si vyk­ti pus­me­čiui dirb­ti į Sin­ga­pū­rą, jau­čiau, kad man trūks šios veik­los, to­dėl su drau­ge nu­ta­rė­me įkur­ti Ne­ma­te­ria­laus tur­to fon­dą, kad ga­lė­tu­ me bū­ti pa­čios sau šei­mi­nin­kės ir reng­ti na­cio­na­li­nius bei tarp­tau­ti­nius pro­jek­ tus”, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na. Ir­ma nes­le­pia, kad ku­riant aso­cia­ci­ją te­ko įveik­ti dau­gy­bę po­pie­riz­mo, ta­čiau kai yra no­ro, vi­si sun­ku­mai grei­tai išsp­ren­džia­mi. „Ne­ma­nau, kad la­bai sun­ku įkur­ti aso­cia­ci­ją, tie­siog rei­kia vi­zi­jos ir gru­pės bend­ ra­min­čių, nes vie­na to pa­da­ry­ti ne­bū­čiau ga­lė­ju­si. Mū­sų idė­ja – da­lin­ti ne­ma­te­ria­lų tur­tą: ži­nias, pa­tir­tį tiek Lie­tu­vos, tiek tarp­tau­ti­niu mas­tu”, – sa­ko Ir­ma. Tai, ką perskaitei, tavęs nesudomino? Suprantame, galėjo pasirodyti, kad vykti mokytis net ir į pačias egzotiškiausias šalis nėra labai įdomu, todėl, kol neužvertei šio puslapio, skubame papasakoti Irmos nuotykius. Galbūt jos vietoje panorėsi atsidurti ir tu – liausiesi be tikslo slankioti gatvėmis ar dejuoti, kad tavo gyvenimui trūksta spalvų.

„Be­veik vi­si, nors kar­tą da­ly­va­vę mo­ky­muo­se, „už­si­ka­ bi­na”. Tai tam­pa kaip li­ga, prik­lau­so­my­bė, bet ge­ra, ku­ri la­bai daug duo­da. Pa­ma­tai ki­tas ša­lis, mies­tus, su­si­pa­žįs­ti su ki­ta kul­tū­ra, iš­moks­ti to­le­ran­ci­jos, ge­riau pa­žįs­ti sa­ve”, – pliu­sus var­di­na Ir­ma. Ne­ti­kė­tas gru­zi­nų pa­siū­ly­mas. Mer­gi­na ne­ži­no ko­dėl, ta­čiau ją la­biau­siai ža­vi ir trau­kia Kau­ka­zo ša­lys. Gal to­dėl, kad kaip mo­ky­mų va­do­vė pir­mą­jį žings­nį žen­gė Azer­bai­ dža­no sos­ti­nė­je Ba­ku. „Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad da­ly­va­vau vie­na­me se­mi­na­ rų Pran­cū­zi­jo­je, po ku­rio va­ka­rė­lio me­tu vi­siš­kai mis­ti­niu bū­du prie ma­nęs at­si­ra­do du gru­zi­nai. Su­ži­no­ję, kad dir­bau ži­niask­lai­do­je, vie­šų­jų ry­šių sri­ty­je, 46

Ekstra Panelė

ėmė pra­šy­ti, kad at­vyk­čiau į jų ša­lį ves­ti mo­ky­mų. Taip vis­kas ir pra­si­dė­jo – pa­ren­gė­me pro­jek­tą, ga­vo­me fi­nan­sa­vi­mą ir va­sa­rio mė­ne­sį iš­vy­kau į nuos­ta­bų kal­nų ku­ror­tą ša­lia Bor­ žo­mio mi­ne­ra­li­nių van­de­nų, Gru­zi­jos gi­lu­mo­je, kur žmo­nės ark­liais va­ži­nė­ja. Ma­ne to­je skur­džio­je ap­lin­ko­je ap­gy­ven­di­ no pra­ban­gia­me vieš­bu­ty­je su sū­ku­ri­nė­mis vo­nio­mis ir ki­tais pa­to­gu­mais”, – pri­si­me­na Ir­ma. Pir­mie­ji mo­ky­mai praė­jo sklan­džiai, to­dėl mer­gi­na iki šiol gau­na pa­siū­ly­mų ap­si­lan­ky­ti Kau­ka­ze ir pa­si­da­lin­ti ži­nio­mis. Azer­bai­dža­nie­čių pokš­tai. Sma­giau­sia mo­ky­mų da­lis – tarp­kul­tū­ri­niai va­ka­rai. Jų me­tu jau­ni­mas sten­gia­si kuo įdo­miau ir ori­gi­na­liau pris­ta­ty­ti sa­vo ša­lį, jos tra­di­ci­jas, dai­nas, šo­kius, val­gius, gė­ri­mus ir pan.


„Mo­ky­mų me­tu la­bai daug bend­rau­ja­ma. Kiek­vie­ nas ry­tas pra­si­de­da bend­ra mankš­ta ar šiaip ko­kia sma­ gia veik­la, ypač links­mi bū­na tarp­kul­tū­ri­niai va­ka­rai. Bū­na, kad vi­si bend­rai žiū­ri­me fil­mą tam tik­ra te­ma, pa­vyz­džiui, apie ži­niask­lai­dą. Mes ne tik mo­ko­mės, bet ir la­bai daug bend­rau­ja­me”, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na. Į mo­ky­mus su­si­ren­ka pa­na­šaus am­žiaus, 20–30 me­tų, jau­ni­mas, ta­čiau dau­ge­lis jų ski­ria­si kaip die­na ir nak­tis. Ir­ma su šyp­se­na pri­si­me­na ku­rio­zus ir juo­ kin­gas si­tua­ci­jas, ku­rias pa­ty­rė. „Azer­bai­dža­ne ma­ne la­bai my­lė­jo trys maž­daug 21 me­tų azer­bai­dža­nie­čiai. Trys ma­no ma­žie­ji drau­gai – taip juos va­di­nau, nes vi­si man bu­vo iki juos­mens – nuo­lat vi­sur se­kio­jo iš pas­kos ir klau­si­nė­jo, ko no­riu val­gy­ti, kur sė­siuo­si, ar nie­ko net­rūks­ta”, – juo­kia­si aukš­ta mer­gi­na. Pa­si­bai­gus mo­ky­mams vi­sų da­ly­vių pra­šo­ma už­pil­dy­ti an­ke­tas ir at­sa­ky­ti į klau­si­mus, kas pa­ti­ko, kas – ne, kaip ver­ti­na „trei­ne­rių” dar­bą. Trys ma­žie­ ji Ir­mos drau­gai ne­gai­lė­jo liaup­sių. „Ki­tiems trei­ne­riams ra­šy­da­vo: „You are ve­ry smart” (tu la­bai pro­tin­gas), o man – „You are ve­ry beau­ti­ful” (tu la­bai gra­ži), – šyp­so­si ji. – Ir da­bar ruo­šiuo­si skris­ti į Ba­ku, o jie ma­ne du­si­na elekt­ro­ ni­nė­mis ži­nu­tė­mis ir laiš­kais, klau­si­nė­da­mi, ka­da „mis Lie­tu­va” at­va­žiuos, ra­šo, pa­si­gi­ria, kad va­ka­ rė­lį man ren­gia. Dar ir sa­vo drau­gų kaž­ko­kiu bū­du įt­rau­kė – jie eilė­raš­čius man vi­so­kius ra­ši­nė­ja, kad net ne­beg­ra­žu jau da­ro­si”. (At­si­dūs­ta.) Tai – ne vie­nin­te­liai azer­bai­dža­nie­čių pokš­tai. Ir­ma pri­si­me­na, kaip pas­ku­ti­nė­mis mo­ky­mų die­no­mis jos „trys ma­žie­ji drau­gai” vi­sur vaikš­čio­jo su ne­šio­ja­muo­ju kom­piu­te­riu vi­siems ro­dy­da­mi Gru­zi­jos prin­ce­sės nuot­rau­ką ir aiš­kin­da­mi, ko­kia Ir­ma į ją pa­na­ši. „Pa­si­žiū­rė­jau į tą nuot­rau­ką – nei pa­na­ši, nei ką. Bet jei jiems taip at­ro­do, te­gul...” – juo­kia­si azer­bai­dža­nie­čių nu­my­lė­ti­nė. Keis­tie­ji kau­k a­zie­čiai. Ir­ma pas­te­bė­jo, kad la­biau­siai ski­ria­si jau­ni­mas iš Euro­pos Są­jun­gos ir Kau­ka­zo ša­lių. „Euro­po­je ap­link ta­ve nie­kas taip ne­šo­ki­nė­ja kaip Kau­ka­zo ša­ly­se. La­bai ski­ria­si žmo­nių men­ta­li­te­tas, po­žiū­ris į dar­bą. Kau­ka­zie­čiai – la­bai pas­lau­gūs ir sve­tin­gi žmo­nės. Pa­vyz­džiui, kai lan­kė­mės Gru­zi­jo­je, pag­rin­di­nis mo­ky­mų or­ga­ni­za­to­rius pak­vie­tė ap­si­ gy­ven­ti pas sa­ve ir bū­tų la­bai įsi­žei­dęs, jei bū­tu­me at­si­sa­kę. Jo kul­tū­ros da­lis – pa­si­rū­pin­ti mu­mis, to­dėl ap­sis­to­ję vieš­bu­ty­je bū­tu­me la­bai jį įžei­dę. Pri­si­me­nu, din­go van­duo, tu­rė­jo­me praus­tis van­de­niu iš ki­bi­rų, jis la­bai dėl to iš­gy­ve­no, nes no­rė­jo kuo ge­riau pa­si­rū­pin­ti mu­mis. To­kie da­ly­kai la­bai ža­vi”, – sa­ko Ir­ma. Mer­gi­na šyp­so­si pri­si­mi­nu­si vai­ki­ną, ku­ris ki­tus mo­ky­mo da­ly­vius ste­bi­no vi­są lai­ką vaikš­čio­ da­mas su kos­tiu­mu ir dip­lo­ma­tu. „Mo­ky­mai vy­ko Ba­ku, pra­ban­giuo­se KGB rū­muo­ se. Bu­vo la­bai karš­ta, to­dėl vi­si daž­niau­siai vil­kė­jo šor­tais, marš­ki­nė­liais, vaikš­čio­jo įsis­py­rę į šle­pe­tes. Tarp da­ly­vių bu­vo vai­ki­nas iš mi­nis­te­ri­jos, ku­ris vi­są lai­ką ⇢ Ekstra Panelė

47


Rubrika Metropolis

vaikš­čio­jo su kos­tiu­mu. Ma­nė­me, na­tū­ra­lu, dar­bo die­ na, to­dėl ir ren­gia­si ofi­cia­liai”, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na. Ta­čiau pas­ku­ti­nė mo­ky­mų die­na bu­vo lais­va­die­ nis, skir­tas ap­žiū­rė­ti mies­tą. Ir­ma pri­si­me­na, kaip sė­dė­da­ma ant suo­liu­ko su ki­ta lie­tu­ve gar­siai svars­tė, ar ne­rei­kė­tų vie­toj šle­pe­čių ap­siau­ti ba­te­lių. „Pa­ma­niau, karš­ta, vi­si taip vaikš­to, to­dėl nie­ko bai­saus, kad eisiu į mies­tą su šle­pe­tė­mis. Pa­ke­liu akis, o ten – kos­tiu­muo­tas vai­ki­nas į auto­ bu­są li­pa. Suė­mė toks juo­kas! Aš sė­džiu ir drįs­tu dar gal­vo­ti, ko­kias šle­pe­tes autis, o čia žmo­gus net lais­vą die­ną su kos­tiu­mu! Bet vėl čia – kul­tū­ri­niai skir­tu­mai. Jam at­ro­dė, kad tai rim­tas ren­gi­nys, to­dėl vi­sur ir va­ži­nė­jo su kos­tiu­mu, nors bu­vo siau­ bin­gai karš­ta”, – su­rim­tė­ja Ir­ma. Iz­rae­lie­čiui akis at ­vė­rė „Žal­gi­ris”. Ofi­cia­li mo­ky­mų kal­ba – ang­lų, ta­čiau Ir­ma sa­ko, kad ne­bū­ti­na kal­bos mo­kė­ti to­bu­lai. „Pas­ku­ti­niuo­se mo­ky­muo­se, ku­riuo­se da­ly­

48

Ekstra Panelė

va­vau, bu­vo ita­las, ang­lų kal­bą pra­dė­jęs mo­ky­tis prieš dvi sa­vai­tes. Bet jis bu­vo toks su­si­do­mė­jęs, kad kal­bos bar­je­ras jam vi­sai net­ruk­dė! Tas vai­ki­nas net bu­vo vie­nas kruopš­čiau­sių mo­ky­mo da­ly­vių. At­si­me­nu, vi­sur vaikš­čio­jo su žo­dy­nu. Bu­vo dar du ita­lai, ku­rie jam pa­dė­jo. Tai jis nuo­lat juo­kau­da­vo: „Kur ma­no žo­dy­nas – Lo­ren­zo ir Lu­ka?” – pa­sa­ko­ja mer­gi­na. Mo­ky­muo­se, ku­riuo­se bū­na ita­lų ar is­pa­nų, nie­ka­da ne­bū­na liūd­na. Jie nuo­lat ap­link ke­lia šur­mu­lį ir links­my­bes. „Kai pir­mą kar­tą bend­ra­vau su ita­lais, jie nuo­lat prie­kaiš­ta­vo: „Oh, you nor­dic peop­le, whe­re is a par­ty?!” (Ei, šiau­rie­čiai, kur va­ka­rė­lis?). Kur ita­lai – vi­ sa­da chao­sas, jie nuo­lat rei­ka­lau­ja dė­me­sio. Kar­tais „trei­ne­riams” dėl to bū­na sun­ku, nes jie la­bai emo­cin­ gi – tai su­tei­kia sa­vi­to ža­ve­sio, bet kar­tu ir prob­le­mų, ypač ta­da, kai rei­kia su­si­kaup­ti”, – sa­ko ji. Ir­mai sma­gu, kad ke­lio­nių me­tu ga­li ne tik su­ si­pa­žin­ti su ki­to­mis ša­li­mis, bet ir pris­ta­ty­ti sa­vą­ją.

Tie­sa, tai pa­da­ry­ti ne vi­sa­da pap­ras­ta. „Pran­cū­zi­jo­je su­si­pa­ži­nau su vai­ki­nu iš Iz­rae­lio, ku­riam vi­sas 5 die­nas pa­sa­ko­jau apie Lie­tu­vą. Jis sa­ky­da­vo: „Ve­ry in­te­res­ting, ve­ry in­te­res­ting” (la­bai įdo­mu). O pas­ku­ti­nę die­ną sa­ko: „Ži­nai, šian­dien mū­sų Tel Avi­vo „Mac­ca­bi” ko­man­da žai­džia su „Žal­ gi­riu”. Sa­kau jam: „Tai „Žal­gi­ris” ir yra iš Lie­tu­vos!” Tik ta­da jam pa­si­da­rė aiš­ku, iš kur aš esu, nors prieš tai net 5 die­nas aiš­ki­nau...” – juo­kia­si stu­den­tė. Ke­lio­nių ma­ni­ja už­sik­rė­tu­si Ir­ma pri­si­pa­žįs­ta, kad neį­si­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo be jų ir žmo­nių, ku­riuos su­tin­ka sa­vo ke­ly­je. „Tie žmo­nės yra ki­to­kie. Jie ke­liau­ja, bend­rau­ ja, mo­ko­si, to­bu­li­na ang­lų kal­bos įgū­džius, stip­rė­ja kaip as­me­ny­bės. Sa­vo – „trei­ne­rės” – dar­bą va­di­nu po­pa­mo­ki­ ne veik­la, ku­ri man tei­kia la­bai daug džiaugs­mo. Gal šis dar­bas ne­duo­da daug fi­nan­si­nės nau­dos, ta­čiau su­tei­kia la­bai daug ne­ma­te­ria­lių tur­tų”, – sa­ ko į nau­ją ke­lio­nę be­si­ren­gian­ti Ir­ma. ☻


IŠLAISVINK JUDESIUS – LEISKIS Į ŽIEMĄ

NAUJA SLIDINĖJIMO APRANGOS KOLEKCIJA

www.audimas.com


Tikra istorija

SVETIMŲ VYRŲ

VILIOTOJA R ū ­ta Li­be­rie­n ė

Ji turėjo būti tipiška vedusių vyrų viliotoja: mini sijonu, ilgais nagais ir (kažkodėl) blondinė. Tačiau Jūratė mus nustebino: niekuo neišsiskirianti iš minios, netgi gana kukliai atrodanti, o ir blondinės visai neprimena. Tai kuo gi mergina taip traukia vyrus? Juk ji sugebėjo išskirti jau dvi šeimas ir, girdėjom, kėsinasi į trečiąją.

Jū­ra­tei – dvi­de­šimt pen­ke­ri. Du kar­tus iš­te­kė­ju­ si ir iš­sis­ky­ru­si, tu­ri du ma­ža­me­čius vai­kus. Nie­kur ne­dir­ba ir net ne­no­ri įsi­dar­bin­ti. Jos nuo­mo­ne, šei­mą tu­ri iš­lai­ky­ti vy­ras. Pir­mą kar­tą Jū­ra­tė iš­te­kė­jo bū­da­ma sep­ty­nio­ li­kos. Iš rei­ka­lo, už pen­ke­riais me­tais vy­res­nio vy­ro ir su­si­lau­kė sū­naus. Gy­ve­ni­mas te­kė­jo ra­mia va­ga. Ne­bu­vo di­de­lės ro­man­tiš­kos mei­lės, ta­čiau šei­mai nie­ko net­rū­ko. Vy­ras jau tu­rė­jo sa­vo bu­tą, gy­ve­no ats­ki­rai nuo tė­vų, už­dir­bo pa­kan­ka­mai, kad ga­lė­tų iš­lai­ky­ti žmo­ną ir sū­nų. Kiek­vie­na mo­te­ris bū­tų bu­vu­si pa­ten­kin­ta to­kiu gy­ve­ni­mu, ta­čiau Jū­ra­tei bu­vo ne­ga­na. Jai rei­kė­jo ko nors jau­di­na­mo, kaip ji sa­ko, ašt­raus. Gal to­dėl, kad vy­ras sun­kiai dirb­da­mas nes­ky­rė jai pa­kan­ka­mai dė­me­sio, o gal bui­ti­niai rū­pes­čiai už­go­žė ro­man­ti­ką, ta­čiau jau­na mo­te­ris su­mąs­tė ieš­ko­ti mei­lu­žio. Ta­čiau kur jo ieš­ko­ti? Juk nei­šei­si su ma­ ža­me­čiu vai­ku į klu­bą, o gat­vė­je ka­žin ar įma­no­ma su­si­ras­ti pa­do­rų mei­lu­žį. Tad Jū­ra­tei ding­te­lė­jo, kad ge­riau­sias va­rian­tas – drau­gės vy­ras. Kiek pa­si­kal­ bė­da­vo su drau­ge, ta skųs­da­vo­si, kad jos san­ty­kiai su vy­ru at­ša­lę, ji ne­jau­čia jam to­kios mei­lės ir aist­ros kaip prieš ke­le­rius me­tus. Ką gi, jis – tin­ka­miau­sias gro­bis. Pra­si­dė­jo me­džiok­lė. Ta­čiau kaip pa­da­ry­ti, kad ir drau­gė ne­su­ pyk­tų, ir jos vy­ras ati­tek­tų Jū­ra­tei? Min­tis ki­lo stai­ga. 50

Ekstra Panelė

Jū­ra­tė su šei­ma šven­tė sa­vo sū­naus gim­ta­die­nį. Į jį pak­vie­tė ir drau­gę su vy­ru ir dviem ma­ža­me­čiais jų vai­kais. Po ofi­cia­lio­sios da­lies, kai iš­sis­kirs­tė se­ne­ liai ir už­mi­go vai­kai, abi šei­mos li­ko to­liau švęs­ti. Su jais li­ko ir Jū­ra­tės nu­si­žiū­rė­to vy­ro bi­čiu­lis, ku­ris tu­rė­jo po šven­tės draugų šei­mą par­vež­ti na­mo. Al­ko­ho­lis kai­ti­no krau­ją, pra­si­dė­jo šo­kiai ir Jū­ra­tė vis daž­niau lyg ne­ty­čia pa­si­lik­da­vo su drau­gės vy­ru Re­nal­du: tai pri­sės­da­vo jam ant ke­lių, tai šo­kant lyg ne­ty­čia vis la­biau pri­sig­laus­da­vo ir steng­da­vo­si lū­po­ mis pa­lies­ti jo kak­lą. Re­nal­das iš pra­džių kiek nus­te­bo, bet pas­kui pa­si­da­vė jau­nos mo­ters vi­lio­nė­ms. Taip pat ji el­gė­si ir su drau­gės vy­ro bi­čiu­liu. Tik tiek, kad jam šnibž­dė­jo: „Nie­ka­da ne­tu­rė­jau mei­lu­ žio, bet da­bar no­riu tu­rė­ti”. Nors tą va­ka­rą nie­ko neį­vy­ko, pra­džia bu­vo pa­da­ry­ta. Po sa­vait­ga­lio, vos Jū­ra­tės vy­rui iš­vy­kus į dar­bą, Re­nal­das tar­tum ne­ty­čia at­vy­ko į mo­ters na­mus. „Ar ne­pa­li­kau sa­vo mo­bi­lio­jo, nie­kur jo ne­ran­du?” – kvai­lai tei­si­no­si, lyg ne­bū­tų ga­lė­jęs pas­kam­bin­ti ir pa­si­tiks­lin­ti. Ta­čiau tuo me­tu nė vie­ nas jų apie tai ne­gal­vo­jo. Nors abiem bu­vo aiš­ku, kad kal­ba­ma ne apie ne­va pa­mirš­tą mo­bi­lų­jį. Jū­ra­tė pa­siū­lė Re­nal­dui ka­vos, bet stai­ga pa­si­ gir­do skam­bu­tis. Su­ne­ri­mu­si mo­te­ris nuė­jo ati­da­ry­ti du­rų, o už jų... sto­vė­jo Re­nal­do bi­čiu­lis Al­gir­das. Tas pats, ku­riam per va­ka­rė­lį Jū­ra­tė į ausį šnabž­dė­jo mei­ lius žo­de­lius. Drau­gų su­si­ti­ki­mas at­ro­dė keis­tai: abu

sut­ri­kę, ta­čiau jau su pyk­čio gai­de­le bal­se – kas ir ką čia vei­kia, lyg tik­ro­jo vy­ro iš vi­so ne­bū­tų? Jū­ra­tė sa­ko, kad ta kon­ku­ren­ci­ja jai pa­ti­ko. Vi­sai sma­gu, kai dėl ta­vęs pyks­ta­si ge­ri drau­gai. Ta­čiau ku­rį pa­si­rink­ti? Abu šau­nūs, abu ge­rai už­ dir­ban­tys, gra­žūs... Rei­kia abie­jų. Kaip pa­si­rink­ti? Nu­ga­lė­jo ro­man­ti­ka, tiks­liau, jos ne­bu­vi­mas: Al­gir­das pra­dė­jo kal­bė­ti apie vers­lą, pa­si­sa­kė pre­kiau­jan­tis kiau­lė­mis! Tuo tar­pu Re­nal­das dir­ba ap­sau­gos tar­ny­bo­je. Abu pa­si­lik­ti – neuž­tek­tų lai­ko, bet no­rė­tų­si... Rei­kia rink­tis. Ži­no­ma, Re­nal­ das – ge­res­nė par­ti­ja. Bent taip pa­si­ro­dė Jū­ra­tei tuo me­tu. Drau­gai su­si­py­ko. Vis dėl­to ga­liau­siai vy­riš­kas so­li­da­ru­mas nu­ga­lė­jo ir nė vie­no žmo­na ne­su­ži­no­jo apie įvy­kį. Tai bu­vo mū­sų die­nos... Al­gir­das dar pa­ra­ šė ke­lias ži­nu­tes Jū­ra­tei, ta­čiau pa­ma­tė, kad at­sa­ko ne­bus, rei­kia pa­sit­rauk­ti. O Re­nal­dui su Jū­ra­te pra­si­dė­jo pui­kios die­nos. Jo žmo­na dir­bo par­duo­tu­vė­je, dar­bo va­lan­dos la­bai aiš­kios: nuo 8 ry­to iki 22 va­ka­ro. Jis ap­sau­go­je – kai nė­ra išk­vie­ti­mų, ga­li­ma ir pro ša­lį pra­suk­ti. Ga­lų ga­le ga­li­ma žmo­nai pa­sa­ky­ti, kad bu­dė­ji­mai, išk­vie­ti­mai, o per tą lai­ką džiaug­tis su Jū­ra­te. Mo­te­ris taip pat iš­mo­ko iš­si­su­ki­nė­ji­mo me­no: any­tai pa­lik­da­vo sū­nų sa­ky­da­ma, kad ieš­ko dar­bo. Vi­si dar­bo ieš­ko­ji­mai – pa­si­ma­ty­mai su Re­nal­du. ⇢ K.Kai­rio nuot­rau­kos


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

51


Tikra istorija

Vy­ras nie­ko neį­ta­rė, na­mo par­neš­da­vo vi­sus už­dirb­tus pi­ni­gus, kaip ga­lė­da­mas le­pi­no žmo­ną. O Jū­ra­tė tie­siog žy­dė­jo: ro­man­tiš­ki pa­si­vaikš­čio­ji­mai va­ka­rais, už­mies­čio mo­te­liai die­ną. Taip tę­sė­si apie po­rą mė­ne­sių. Mei­lu­žiai vis daž­niau vie­nas ki­tam už­si­min­da­vo apie stip­res­nius jaus­mus ir bend­rą gy­ve­ni­mą. Tam tiks­lui Re­nal­das iš­nuo­mo­jo bu­tą. Tai bu­vo ne tik jų bū­si­ mo bend­ro liz­de­lio pra­džia, bet ir su­si­ti­ki­mų vie­ta. Pa­li­ku­si vai­ką any­tai Jū­ra­tė lėk­da­vo į bu­tą ga­min­ti my­li­ma­jam pie­tų vi­siš­kai ne­si­rū­pin­da­ma, kad jos šei­mai pie­tus tu­ri virti any­ta. Bet Jū­ra­tei nie­kas ne­rū­pė­jo, ji skrai­dė it ant spar­nų ir vis rim­čiau svars­tė pa­lik­ti vy­rą. Pir­mie­ji įta­ri­mai. Jū­ra­tės vy­ras nie­ko neį­ta­rė. Jam pa­ti­ko at­si­ga­vu­si, išg­ra­žė­ju­si žmo­na ir tai, kad ji pa­ga­liau ieš­ko dar­bo. Tuo tar­pu Jū­ra­tės drau­gei daž­ni vy­ro vi­zi­tai pas bi­čiu­lę su­kė­lė ne­ri­mo. Ji kar­tais lyg juo­kais už­si­min­da­vo, ar ne per daž­nai Re­nal­das pas ją lan­ko­si, kai vy­ro nė­ra na­mie. Ta­čiau Jū­ra­tė vis­ką neig­da­vo ra­du­si ko­kią nors pa­tei­si­na­mą prie­žas­tį. Bet mo­te­rų nuo­jau­ta ge­res­nė, tuo la­biau kad jau ir bend­ri pa­žįs­ta­mi bi­čiu­lei ėmė pa­sa­ko­ti ma­tę Re­nal­dą su Jū­ra­te kar­tu va­žiuo­jan­čius ar pie­tau­jan­čius ka­vi­nė­je. Drau­gė ne­kė­lė pa­vy­do sce­nų, ne­puo­lė tam­py­ti Jū­ra­tės už plau­kų, ji pa­da­rė pro­tin­giau: pa­sik­vie­tė mo­ters vy­rą ir vis­ką jam pa­pa­sa­ko­jo. Jis ne­ga­lė­jo pa­ti­ kė­ti: žmo­na, ku­rią jis taip my­lė­jo ir rū­pi­no­si, iš­davė jį su ge­riau­siu drau­gu? Vis dar ti­kė­da­mas, kad tai pa­vy­duo­lių kal­bos, pa­sik­vie­tė Re­nal­dą su žmo­na at­vyk­ti va­ka­re pas juos į sve­čius. Iš pra­džių kal­ba ne­si­mez­gė. Vi­si sup­ra­to, apie ką bus kal­ba­ma, įsi­vy­ra­vo ne­jau­ki ty­la. Tik Re­nal­do žmo­na pa­ga­liau išd­rį­so pap­ra­šy­ti Jū­ra­tės, kad ji paaiš­kin­tų, kas vyks­ta. Mei­lu­žiai pri­si­pa­ži­no, kad my­li vie­nas ki­tą ir no­ri gy­ven­ti kar­tu. At­ro­dė, kad tai sce­na iš pi­gaus TV se­ria­lo, ta­čiau tai bu­vo tik­ra. O ko­kie jaus­mai dras­kė kiek­ vie­no he­ro­jaus šir­dį, sun­ku ap­sa­ky­ti. Jū­ra­tės vy­ras pra­šė ne­sis­kir­ti, pa­gal­vo­ti apie sū­nų, ku­rį jis bep­ro­tiš­kai my­li, ža­dė­jo vis­ką pa­mirš­ti ir at­leis­ti. Ta­čiau Jū­ra­tė lai­kė­si sa­vo: gy­ve­nu tik vie­ną kar­tą, ne­no­riu li­ku­sį gy­ve­ni­mą pra­leis­ti su ne­my­li­mu. Re­nal­das ne­bu­vo toks ka­te­go­riš­kas, jis dau­giau­sia ty­lė­jo nu­na­ri­nęs gal­vą ir lei­do kal­bė­ti mo­te­rims. Ir vėl pro­tin­giau­siai pa­siel­gė Re­nal­do žmo­na. Ji ra­miai – bent jau taip at­ro­dė iš ša­lies – lie­pė Re­nal­dui išei­ti iš na­mų, pa­siim­ti ką tik jis no­ri, bet kar­tu – ir ma­ža­me­čius jų vai­kus. Mei­lu­žiai iš kar­to iš­sik­raus­tė į sa­vo nuo­mo­ja­mą bu­tą. Tą va­ka­rą bu­vo nes­ma­ gu. At­ro­dė, taip il­gai lauk­ta die­na, kai jie nie­kie­no ne­var­žo­mi, ne­sis­lėp­da­mi ga­li bū­ti kar­tu, tu­rė­jo bū­ti pa­ti džiaugs­min­giau­sia, bet taip ne­bu­vo. Ki­tą ry­tą Re­nal­do žmo­na at­ve­žė abu vai­kus. Jū­ra­tė pa­siė­mė ir sa­vo sū­nų. Re­nal­das iš­va­žia­vo į dar­bą. Trys ma­ži vai­kai, na­mų ruo­ša mo­te­riai ne­kė­lė su­si­ža­vė­ji­mo, ta­čiau ji sten­gė­si tvar­ky­tis. Vai­kai dū­ko, šū­ka­lio­jo, ver­tė bu­tą aukš­tyn ko­jo­mis. Pa­ga­min­tas mais­tas jiems ir­gi ne­ti­ko: aš to ne­val­gau, aš ano ne­mėgs­tu. Jo­kios ro­man­ti­kos. Tuo tar­pu skal­bi­mo ra­do­si tri­gu­bai dau­giau, o skal­byk­lės bu­te ne­bu­vo. San­tau­pų ir­gi ne­bu­vo, nes Jū­ra­tė vis­ką pa­li­ko vy­rui, nie­ka­da ne­dir­bo, to­dėl sa­ vo pi­ni­gų ne­tu­rė­jo. Re­nal­das taip pat ne­api­pylė jos pi­ni­gais. Pa­li­ko 50 li­tų mais­tui. Kaip už to­kią su­mą pa­ruoš­ti pie­tus pen­kių as­me­nų šei­mai? – su­ko gal­vą Jū­ra­tė. Taip bai­gė­si ro­man­ti­ka. Pra­si­dė­jo rea­ly­bė: apė­męs nuo­var­gis nuo tri­jų vai­kų, skal­ bi­mas, mais­to ruo­ši­mas – čia ro­man­ti­ka? Ne apie tai sva­jo­jo Jū­ra­tė... Pa­si­ro­dė, kad Re­nal­do žmo­na – pro­tin­ges­nė, ji sup­ra­to, jog jau­nai mo­ te­riai trys vai­kai iš kar­to po mei­lės ro­ma­no – tra­ge­di­ja. Tuo la­biau kad pa­ti nie­ka­da ne­bu­vo lin­ku­si rū­pin­tis šei­ma. Sun­ku rū­pin­tis sve­ti­mais vai­k ais. Ki­tą die­ną Re­nal­das pa­reiš­kė, kad jo duk­te­rį rei­kia nu­vež­ti į dar­že­lį, o sū­nų į mo­kyk­lą, į pir­mą kla­sę. Kaip tai pa­da­ry­ti? Jū­ra­tė ne­tu­rė­jo pa­tir­ties su to­kio am­žiaus vai­kais. Mer­gai­tei rei­kė­jo su­pin­ti ka­sy­tes, bet kaip tai pa­da­ry­ti? Re­nal­do sū­nus pa­reiš­kė ne­tu­rin­tis vi­sų kny­gų. Iš my­li­mo­jo reak­ci­jos Jū­ra­tė sup­ra­to, kad jis nė­ra la­bai pa­ten­kin­tas jos pas­tan­go­mis – bui­tis su­nai­ki­no vi­sas ma­lo­nias emo­ci­jas. Jū­ra­tė vis dar sten­gė­si, bet nuo­var­gis ir rū­pes­čiai da­rė sa­vo. Re­nal­do žmo­na taip pat nes­nau­dė – ji vis pa­sik­vies­da­vo vy­rą pa­si­kal­bė­ti apie vai­kus, pak­lau­si­nė­ti, kaip jiems se­ka­si, pa­vai­šin­da­vo ka­va ir sa­vo kep­tais py­ra­gė­liais. Vy­ 52

Ekstra Panelė

rui po to­kių pa­si­ma­ty­mų vis dau­giau lai­ko no­rė­jo­si pra­leis­ti su bu­vu­sia žmo­na. Į na­mus pas kly­kian­čius vai­kus ir jau pik­tą Jū­ra­tę vis ma­žiau no­rė­jo­si grįž­ti. Jū­ra­tei taip pat ne­be­si­no­rė­jo bū­ti tik na­mų šei­mi­nin­ke. O ką da­ry­ti – jau ne­be vie­nas, o trys vai­kai, ir dar ne sa­vi. Re­nal­das vis re­čiau grįž­da­vo na­mo, pi­ni­gų duo­da­vo tik mi­ni­ma­lioms iš­lai­doms, ro­man­ti­ka bai­gė­si. Net­ru­kus Jū­ra­tės ir jos vy­ro sky­ry­bų by­la bu­vo nag­ri­nė­ja­ma teis­me. Ka­dan­gi tur­tą pa­si­da­li­no drau­giš­kai, vai­kas li­ko pas ma­mą, vis­kas lyg ir tu­rė­jo iš­sisp­ręs­ti tai­kiai. Per teis­mo po­sė­dį vy­ras dar pap­ra­šė tai­ky­tis, bet Jū­ra­tė pra­dė­jo is­te­riš­kai verk­ti, ir vy­ras tei­sė­jai pa­sa­kė, kad su šiuo žmo­gu­mi ne­ma­to atei­ties. Tei­sė­ja, ma­tyt, viską sup­ra­to ir san­tuo­ką nut­rau­kė be jo­kių ki­tų paaiš­ki­ni­mų. Jū­ra­tė vėl jau­tė­si lais­va ir lai­min­ga. Po po­ros die­nų tu­rė­jo skir­tis ir Re­nal­das. Mo­te­ris ti­kė­jo­si, kad po sky­ry­bų jo žmo­na pa­siims sa­vo vai­kus ir į jų na­mus sug­rįš lai­min­gos die­nos. Kaip ji kly­do! Mes su­si­tai­kė­me. Atė­jo Re­nal­do sky­ry­bų diena. Iki teis­mo po­sė­džio li­kus pus­va­lan­džiui Jū­ra­tė dar pas­kam­bi­no sa­vo drau­gui no­rė­da­ma pak­laus­ti, ar jis neap­si­gal­vo­jo, ar vis­kas ge­rai. „Ži­no­ma, – už­tik­ri­no jis, – sa­vo žo­džio ne­si­ ruo­šiu keis­ti”. Nors jau­na mo­te­ris nu­ri­mo, lai­kas lau­kiant my­li­mo­jo slin­ko la­bai lė­tai. Ga­liau­siai, kai ne­beiš­ken­tu­si dar kar­tą pas­kam­bi­no Re­nal­dui, jo te­le­fo­nas jau bu­vo iš­jung­tas. Bai­si nuo­jau­ta apė­mė Jū­ra­tę. Ne­beišt­vė­ru­si ne­ži­nios, ji pas­kam­bi­no pa­žįs­ta­mai teis­mo sek­re­to­rei ir pap­ ra­šė su­ži­no­ti, kaip bai­gė­si Re­nal­do ir jo žmo­nos sky­ry­bų by­la. At­sa­ky­mas bu­vo stul­bi­na­mas – jie abu pa­reiš­kė su­si­tai­kan­tys ir pap­ra­šė by­lą nut­rauk­ti. Jū­ra­tės pa­sau­lis by­rė­jo į ši­pu­lius: aša­ros, is­te­ri­ja, že­mė sly­do iš po ko­jų... Drus­kos ant žaiz­dos dar už­py­lė vie­na drau­gė, ku­ri pa­sa­kė, kad jos bu­vęs vy­ras vaikš­to su gra­žia mer­gi­na – tai reiš­kia, kad ir at­gal ke­lio nė­ra. Ne­be­pa­kel­da­ma vie­nat­vės, Jū­ra­tė nu­bė­go pa­si­guos­ti sa­vo bi­čiu­lei, ku­ri šią is­to­ri­ją ži­no­jo nuo pat pra­džių, bet mo­ters nie­ka­da ne­pa­lai­kė. „Sa­kiau tau, kad taip bus, ant sve­ti­mos ne­lai­mės sa­vo lai­mės ne­pas­ta­ty­si”, – pa­reiš­kė ši. Ta­čiau dar ban­dė pa­guos­ti rau­dan­čią Jū­ra­tę, kad tai – ne pa­sau­lio pa­bai­ga. Kiek nu­


ri­mu­si Jū­ra­tė grį­žo na­mo ir čia jos lau­kė staig­me­na: dra­bu­žių spin­to­je ne­bu­vo Re­nal­do dra­bu­žių. Mo­te­ris grie­bė te­le­fo­ną ir vėl ban­dė pri­si­skam­bin­ti my­li­ma­jam. Šį kar­tą vy­ ru­kas at­si­lie­pė. „Grįž­tu pas žmo­ną, – ra­miu bal­su pa­sa­kė jis. – Mes su­si­tai­kė­me ir no­ri­me gy­ven­ti drau­ge dėl vai­kų”. Jū­ra­tei tai bu­vo ant­ras smū­gis. Li­ko vie­na, be dar­bo, su ma­žu vai­ku ir nuo­mo­ja­ma­me bu­te. Pyk­tis, nu­si­vy­li­mas, kerš­to troš­ ki­mas – vis­kas su­ko­si mo­ters gal­vo­je. Pas­kam­bi­nu­si bu­vu­siam vy­rui pap­ra­šė pa­siim­ti vai­ką ke­lioms die­noms, o pa­ti nusp­ren­dė ieš­ko­ti ki­to gro­bio. Nau­ja pa­žin­tis. Pa­sik­vie­tu­si sa­vo ne­te­kė­ju­sią drau­gę, Jū­ra­tė pat­rau­kė į nak­ti­nį klu­bą. Ap­si­ren­gė sek­sua­liau­sius dra­bu­žius, pa­si­da­žė, kaip jai at­ro­dė, kuo ryš­kiau ir drau­gei pa­reiš­kė, kad vie­na į na­mus neg­rįš. Klu­be vie­ni­šų vai­ki­nų net­rū­ko. Mer­gi­nos gė­rė, ki­ke­no, įvai­riais bū­dais sten­gė­ si atk­reip­ti į sa­ve dė­me­sį. Il­gai lauk­ti ne­te­ko – pri­sė­do iš­vaiz­dūs vai­ki­nu­kai ir pa­si­ siū­lė nu­pirk­ti gė­ri­mų. Ra­do­si daug bend­ros kal­bos, apie ką kal­bė­jo – da­bar Jū­ra­tė neat­si­me­na. Sa­ko, kad apie vis­ką ir apie nie­ką. Net­ru­kus jos drau­gė su nau­juo­ju pa­žįs­ta­mu kaž­kur din­go, ta­čiau Jū­ra­tei tai ne­rū­pė­jo. To­dėl, kai vai­ki­nas pa­si­siū­lė ją pa­ly­dė­ti į na­mus, ji net ne­ban­dė at­si­sa­ky­ti, juk to čia ir bu­vo atė­ju­si. Pa­ly­dos bai­gė­si Jū­ra­tės na­muo­se, nau­ja­sis drau­gas pa­si­li­ko nak­vo­ti. Da­bar mo­te­ris sa­ko, kad ypa­tin­gų jaus­mų ne­bu­vo, gal kerš­to troš­ki­mas bu­vo ją už­val­dęs la­biau­siai. Ta­čiau jie vie­nas ki­tam pa­ti­ko ir su­si­ta­rė su­si­ti­ki­nė­ti. Vai­ ki­nas tvir­ti­no esąs vie­ni­šas, ne­ve­dęs ir nie­ka­da ne­tu­rė­jęs šei­mos. Vis­kas pui­ku. Pra­si­dė­jo nau­ja drau­gys­tė. Ta­čiau Ro­mas – toks bu­vo vy­riš­kio var­das – kaž­ko­dėl ne­le­pi­no Jū­ra­tės daž­nais ap­si­lan­ky­mais. Kar­tais nak­vo­da­vo pas ją, ta­čiau bend­ro ūkio ne­ve­dė. Jis pa­li­ko ke­le­tą dra­bu­žių jos na­muo­se, at­vež­da­vo mais­to ir su­mo­kė­da­vo bu­to nuo­mą. Tai tę­sė­si ke­lis mė­ne­sius. Ga­liau­siai Jū­ra­tei ėmė ne­be­pa­tik­ti toks gy­ve­ni­mas. Mo­te­ris no­rė­jo, kad Ro­mas su ja gy­ven­tų nuo­lat – kaip tik­ra šei­ma. Kai pra­dė­jo jį spaus­ti, jis jai pa­sa­kė tai, kas su­kė­lė šo­ką: pa­si­ro­do, ir šis vy­ru­kas ve­dęs, net tu­ri vie­ne­rių me­tų duk­ry­tę. Vėl kar­to­jo­si ta pa­ti is­to­ri­ja... Ta­čiau Ro­mas jai pri­ža­dė­jo, kad su žmo­na ne­gy­vens, ir pri­sie­kė, jog jau vyks­ta sky­ry­bų pro­ce­sas. Šį kar­tą tai bu­vo tie­sa – net­ru­kus Ro­mas per­sik­raus­tė pas Jū­ra­tę su sa­vo bal­dais, daik­tais, o jo žmo­nos jai taip ir ne­te­ko su­tik­ti. Jis, kaip ir bu­vo ža­dė­jęs, pa­siū­lė Jū­ra­tei su­si­tuok­ti. Mo­te­ris sa­ko ne­ži­nan­ti, ar jį my­lė­jo, jai vis dar rū­pė­jo Re­nal­das. Ta­čiau ne­no­rė­jo bū­ti vie­na. No­rė­jo ir bu­vu­siam mei­lu­žiui, ir bu­vu­siam vy­rui įro­dy­ti, kad ir ji ga­li iš­te­kė­ti ir tu­rė­ti ki­tą šei­mą. Po­re­lė su­si­tuo­kė be jo­kių iš­kil­mių, da­ly­va­vo tik Jū­ra­tės drau­gė su vy­ru, ku­rie bu­vo liu­di­nin­kai. Po tuok­tu­vių kom­pa­ni­ja nu­va­žia­vo į už­mies­čio ka­vi­ nę ir ten kuk­liai atš­ven­tė.

Skam­bu­čio il­gai lauk­ti ne­te­ko. Jau po ke­lių mi­nu­čių ji ga­vo ži­nu­tę su at­sip­ra­šy­mais, at­gai­la­vi­mais ir tvir­ti­ni­mais, kad la­bai ją my­li. Jaus­mai at­gi­mė. Mo­te­ris sa­ko sup­ra­tu­si, kad tik jį ir my­lė­jo vi­są tą lai­ką. Pra­si­dė­jo slap­ti pa­si­ma­ty­mai. Kai tik vy­ras iš­va­žiuo­da­vo į dar­bą, pas Jū­ra­tę pri­sis­ta­ty­da­vo Re­nal­das. Su­si­ti­ki­mai bū­da­vo aud­rin­gi, mei­lė lie­jo­si per kraš­tus. Jū­ra­tė vis daž­niau pra­dė­jo gal­vo­ti apie sky­ry­bas, tuo la­biau kad Re­nal­das tvir­ti­ no, jog jis tik­rai ski­ria­si. Neaiš­ku, kiek slap­tas mei­lės ro­ma­nas bū­tų tru­kęs, bet stai­ga vis­kas ap­vir­to aukš­tyn ko­jo­mis – kar­tą vi­sai ne­ti­kė­tai na­mo grį­žo Jū­ra­tės vy­ras ir už­ti­ko juos abu ne drau­giš­kai be­siš­ne­ku­čiuo­jan­čius, o vi­sai ki­taip... Ki­lo skan­da­las, vy­rai su­si­mu­šė, Jū­ra­tė ver­kė. Ta­čiau ji pa­reiš­kė Ro­mui, kad nie­ka­da jo ne­my­lė­jo, vi­są tą lai­ką gal­vo­jo apie Re­nal­dą ir no­ri bū­ti tik su juo. Ro­mas trink­te­lė­jo du­ri­mis ir išė­jo vi­sam lai­kui. Re­nal­das pa­si­li­ko. Ta­čiau idi­lė la­bai grei­tai bai­gė­si – Jū­ra­tė sup­ra­to, kad jis dėl gė­ri­mo ne­te­ko dar­bo, mėgs­ta pa­kil­no­ti tau­re­lę, nau­jo dar­bo neieš­ko – iš ko rei­kės gy­ven­ti? Vis daž­niau kil­da­vo prie­kaiš­tų, pyk­čių. Apie sky­ry­bas su žmo­na jis ir vėl nie­ko ne­be­kal­bė­jo. Po vie­no bar­nio Re­nal­das iš­lė­kė pro du­ris, sė­do į auto­mo­bi­lį ir iš­va­žia­vo. O po pus­va­lan­džio Jū­ra­tė su­lau­kė jo drau­go skam­bu­čio – Re­nal­das pa­te­ko į ava­ri­ją, su­dau­žė ma­ši­ną, neaiš­ku, ar liks gy­vas. Mo­te­ris te­ki­na nu­bė­go į li­go­ni­nę, ta­čiau ten jau bu­vo tei­sė­ta my­li­mo­jo žmo­na. Ji jai ir pra­ne­šė, kad Re­nal­do ne­bė­ra. „Tu su­ga­di­nai ma­no ir ma­no vai­kų gy­ve­ni­mą, atė­mei iš jų tė­vą”, – tėš­kė ji. Šie žo­džiai Jū­ra­tei į at­min­tį įst­ri­go vi­sam gy­ve­ni­mui. Da­bar ji ma­no, kad vi­sa ši is­to­ri­ja bu­vo pra­keiks­mas, nes iki šiol gy­ve­na vie­na, ki­to vy­ro ne­tu­ri, ta­čiau... Jau vėl pa­si­ruo­šu­si priim­ti nau­ją mei­lę ir tu­ri nu­si­žiū­rė­ju­si nau­ją auką. Jis ve­dęs. ☻

Nau­jo­je šei­mo­je lai­mės prit­rū­ko. Neil­gai tru­kus Jū­ra­tė pa­si­ju­to be­si­lau­kian­ti. Ro­mas šo­ki­nė­jo iš džiaugs­mo, la­bai no­rė­jo sū­naus. Kaip ir anks­čiau, jau­na mo­te­ris dirb­ti vi­sai ne­no­rė­jo, to­dėl vi­si ma­te­ ria­li­niai rū­pes­čiai gu­lė ant vy­ro pe­čių. Be­lauk­da­mas šei­mos pa­gau­sė­ji­mo, vy­ras pra­dė­jo ieš­ko­ti pa­pil­do­mo dar­bo. Vis re­čiau grįž­da­vo na­mo – dar­bas su­ry­da­vo vi­są jo lai­ką. Gi­mė sū­nus. Ro­mas da­ly­va­vo gim­dy­me ir net ap­si­ver­kė iš lai­mės pa­ ma­tęs sū­nų. Jū­ra­tė taip pat bu­vo la­bai lai­min­ga, tik kad na­muo­se rū­pes­čių pa­dau­gė­jo: vai­kas ne­bu­vo la­bai ra­mus, ne­mie­go­da­vo nak­ti­mis, o vy­ras ne­ daug kuo ga­lė­jo pa­dė­ti, nes rei­kė­jo dirb­ti ir iš­lai­ky­ti šei­mą. Jau­nai mo­te­riai tai ne­pa­ti­ko ir vis daž­niau kil­da­vo min­čių, kad vėl rei­kė­tų ką nors keis­ti. Kar­tą gat­vė­je stum­da­ma ve­ži­mė­lį ji su­ti­ko Re­nal­dą. Tai bu­vo pir­ma­sis jųd­ vie­jų su­si­dū­ri­mas nuo ta­da, kai jis grį­žo pas žmo­ną. Jū­ra­tė bu­vo gir­dė­ju­si, kad su­tuok­ti­niai ne­la­bai su­ta­ria, kad jos bu­vęs mei­lu­žis vis daž­niau kil­no­ja tau­re­lę. Vis dėl­to jį pa­ma­čius jau­nai mo­te­riai pa­kir­to ko­jas. Re­nal­das priė­jo, pa­sis­vei­ki­no. Pak­lau­sė, kaip se­ka­si, kas gi­mė. Kal­ba ne­si­mez­gė. Abu bu­vo la­ bai sut­ri­kę, jau­tė­si kal­ti. „Ar ga­lė­čiau tau pas­kam­bin­ti?” – pak­lau­sė vy­riš­kis. Jū­ra­tė net ned­ve­jo­da­ma da­vė sa­vo nau­ją te­le­fo­no nu­me­rį. Ekstra Panelė

53


, Tarp musu, , mergaiciu,

Ais­tės Ja­sai­ty­tės

ko­va su die­to­mis R u­gi­l ė G ai­du­kai­t ė

Kas turi atsitikti, kad perspekty vus m o de l is mest ų ži n gsn iavimą podiumu, prisipirktų k n yg ų apie mit y b ą ir j o s sutrikimus ir n uspręst ų, kad n u o ši ol k on su l tu o s diet ų n ua l i ntas mergi nas? M an ekenė A ist ė J asait yt ė atvirai prisipaž į sta : „ D irbdama m o del io darbą aš nesijau č iau l aimi n ga ” .

Bai­gu­si and­ra­go­gi­kos (suau­gu­sių­jų mo­ky­mo) ma­gist­ro stu­di­jas, ji at­sa­kin­gai ruo­šia­si pa­dė­ti Vil­niaus val­gy­mo sut­ri­ ki­mų cent­re be­si­lan­kan­čioms mer­gi­noms. Ji ne­bi­jo rėž­ti tie­sos į akis: Lie­tu­vo­je par­duo­da­mi „bar­biš­ kų” dy­džių dra­bu­žiai, o to­bu­los gra­žuo­lės žur­na­lų ir rek­la­mų nuot­rau­ko­se, į ku­rias ly­giuo­ja­si mer­gi­nos, vi­sai ne­to­bu­los. Šiuo me­tu daž­niau­si Ais­tės pir­ki­niai – kny­gos apie mi­ty­ bą ir jos sut­ri­ki­mus. Kar­tą per die­ną to­kių kny­gų ji nu­si­pir­ ko net ke­tu­rias. Ar ne­ma­žai pa­sau­lio ma­čiu­sios, su ki­tais mo­de­liais drau­ga­vu­sios mer­gi­nos spren­di­mas pa­dir­bė­ti su prob­le­mų tu­rin­čio­mis mer­gi­no­mis su­si­jęs su esą ma­ne­ke­nių pa­sau­ly­je pap­li­tu­sia ano­rek­si­ja ir bu­li­mi­ja? B a i­g i a m o ­de­l io k ar­je­r ą . „Te­ko ma­ty­ti ir la­bai lie­sų ma­ne­ke­nių, bet ne­ži­nau, ar jos sir­go, – daž­niau­siai gy­ve­nau ats­ki­rai nuo jų. Ma­ne ir­gi ga­li va­din­ti ano­rek­si­ke, nors esu lie­sa dėl ge­nų. Bet yra daug mer­gi­nų, ku­rios sle­ pia sa­vo li­gą, nes joms gė­da pri­si­pa­žin­ti. Da­bar su šio­mis li­go­mis teks su­si­pa­žin­ti prak­tiš­kai: Vil­niaus val­gy­mo sut­ri­ki­mų cent­re ve­siu ki­no te­ra­pi­jos sean­ sus. Tai pra­dė­siu da­ry­ti šią va­sa­rą. Jau nusp­ren­džiau baig­ti mo­de­lio kar­je­rą už­sie­ny­je, Lie­tu­vo­je gal dar pa­dirb­siu, jei bus už­sa­ky­mų”, – pa­dė­ti pa­si­ry­žu­si Ais­tė.

„Ekst­ra pa­ne­lė”: Ko­dėl nusp­ren­dei pri­si­dė­ti prie ren­gi­ nio „Die­na be die­tų”? Ais­tė: Pri­si­dė­jau to­dėl, kad pa­ti dir­bau gro­žio ir ma­dos in­dust­ri­jo­je ir man te­ko ma­ty­ti, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis yra

54

Ekstra Panelė

ku­ria­mas idea­lus, to­bu­las mo­ters pa­veiks­las. Šiais lai­kais gro­žio su­vo­ki­mas yra išk­reip­tas, to­dėl man no­rė­jo­si pa­de­ monst­ruo­ti mer­gi­noms, kaip ku­ria­mas žur­na­lo vir­še­lis, ir atsk­leis­ti vi­sas sub­ti­ly­bes. Kai dir­bau, da­ly­va­vau įvai­rio­se fo­to­se­si­jo­se skir­tin­go­se ša­ly­se. Te­ko ma­ty­ti, kaip ku­ria­mos rek­la­mos: sam­do­mi spe­cia­lis­tai, vi­za­žis­tai, šu­kuo­se­nų meist­rai, sti­lis­tai, ku­rie iš ta­vęs ga­li pa­da­ry­ti idea­lią mo­te­rį. Ir tai ne tik gar­sio­ji „Pho­ tos­hop” prog­ra­ma, ku­ria ga­li­ma nut­rin­ti spuo­gus, suš­vel­nin­ ti vei­do odą, pa­nai­kin­ti raukš­les. Jie tu­ri tiek tech­ni­nių prie­mo­nių – jei ne­tu­ri plau­kų, o ten­ka rek­la­muo­ti šam­pū­ną, tau „priau­gi­na­mos” na­tū­ra­lios, la­bai bran­giai kai­nuo­jan­čios ki­tų mo­te­rų plau­kų sruo­gos. Spe­cia­lis­tai taip mo­ka ta­ve pa­keis­ti: kli­juo­ja blaks­tie­nas, nau­do­ja ge­riau­sią kos­me­ti­ką, bran­giau­sius kre­mus. Esu tiek pri­si­žiū­rė­ju­si to­kių prie­mo­nių, kad ga­liu pa­sa­ky­ti: toks gro­žis yra išk­reip­tas, ne­tik­ras.

EP: Tai­gi tau tik­riau­siai te­ko rek­la­mi­nė­je nuot­rau­ko­je ar žur­na­lo vir­še­ly­je neat­pa­žin­ti sa­vęs pa­čios? Ais­tė: Te­ko at­si­vers­ti žur­na­lą ir nus­teb­ti: „Čia ne aš!” Daž­nai rek­la­muo­ju plau­kų prie­mo­nes, nors pa­ti plau­kų ne­tu­riu. (Juo­kia­si.) Ne­se­niai bro­lis sa­kė, kad už­sie­ny­je yra iš­leis­tas žur­na­las, kur aš rek­la­muo­ju plau­kų prie­mo­nes. Jis ste­bė­jo­si: „Tu ten ir il­gais, ir vi­so­kiais plau­kais”. Jei pa­ma­to už­sie­ny­je ma­no at­vaiz­dų, bro­lis pa­si­do­mi, bet ir pats ne vi­sa­da su­ge­ba ma­ne at­pa­žin­ti. Daž­nai neat­pa­ ⇢ žįs­ta ir tė­vai, ar­ti­mie­ji.



, Tarp musu, , mergaiciu, Aš ne­su 100 proc. to­kia, ko­kią žmo­ nės ma­to rek­la­mi­nė­se nuot­rau­ko­se. Juk kas­die­nia­me gy­ve­ni­me žmo­gus at­ro­do ir pa­var­gęs, ir paa­kiai pa­tam­ sė­ję, o to­se nuot­rau­ko­se vi­si ma­to švy­tin­čią, idea­lią mer­gi­ną. Ne­si­jau­tė lai­min­ga

EP: Esi sa­kiu­si, jog pa­dė­ti val­gy­mo sut­ri­ki­mų tu­rin­čioms mer­gi­noms nusp­ ren­dei sup­ra­tu­si, kad nė vie­no­je ša­ly­je ne­su­ti­kai tiek vy­rų, ne­to­le­ruo­jan­čių ap­kū­nes­nių mo­te­rų, kiek Lie­tu­vo­je... Ais­tė: No­riu pa­dė­ti, nes, dirb­da­ma mo­de­lio dar­bą, ne­si­jau­čiau lai­min­ga. Daž­niau­siai mer­gi­noms, mo­te­rims lie­ su­mas aso­ci­juo­ja­si su lai­me, sėk­me, bet aš ge­rai ži­nau, kad lai­mė ne nuo to prik­lau­so.

EP: Vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad mo­de­ liai gy­vi vien sa­lo­tų la­pu. Ar tau te­ko ri­bo­ti mais­tą, iš­ban­dy­ti die­tą? Ko­kių gud­ry­bių, no­rė­da­mos tap­ti liek­nes­nės, daž­niau­siai grie­bia­si ma­ne­ke­nės? Ais­tė: Mo­de­liai sten­gia­si svei­kai mai­tin­tis ir pro­pa­guo­ti svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą, nes nuo to prik­lau­so žmo­gaus fi­zi­nė ir dva­si­nė svei­ka­ta. Mer­gi­nos val­ go ne tik sa­lo­tų la­pus, bet ir vi­są ki­tą mais­tą, be to, sten­gia­si spor­tuo­ti. Aš nie­ka­da ne­si­lai­kiau jo­kių die­tų, gy­ve­nu ak­ty­viai, mai­ti­nuo­si svei­kai, sten­giuo­si siek­ti sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lų, tu­rė­ti veik­los ir ta­da ne­lie­ka lai­ko gal­ vo­ti vien apie išo­ri­nį gro­žį.

EP: Ren­gi­ny­je „Die­na be die­tų” skai­ tei pra­ne­ši­mą „Mi­tai ir rea­ly­bė ma­dos gro­žio in­dust­ri­jo­je”. Ko­kie mi­tai pap­li­tę ma­dos pa­sau­ly­je? Ais­tė: Pir­mas mi­tas – ma­ne­ke­nės ne­val­go. Mer­gi­nos, dir­ban­čios mo­de­lio dar­bą, daž­niau­siai yra smul­kaus su­dė­ ji­mo dėl ge­nų. Ant­ras mi­tas – ma­ne­ke­ nės kvai­los. Joms ten­ka pra­dė­ti mo­de­ lio dar­bą la­bai anks­ti, o tam rei­kia bū­ti sa­va­ran­kiš­kai, drą­siai, ko­mu­ni­ka­bi­liai, ar­tis­tiš­kai. Mer­gi­noms ten­ka adap­tuo­tis vis skir­tin­guo­se mies­tuo­se, kul­tū­ri­nė­se ter­pė­se, to­dėl tik­rai ne­ma­nau, kad kvai­las žmo­gus ga­li vi­so to pa­siek­ti. Be to, rei­kia iš­mok­ti taip sa­ve pa­ teik­ti, kad bū­tum nuo­lat kvie­čia­ma dirb­ti, pas­kirs­ty­ti sa­vo už­dar­bį, kad jo už­tek­tų ke­lio­nėms, dra­bu­žiams, kos­me­ti­kai: ten­ka daug skai­čiuo­ti. Pap­ras­čiau ta­riant, tu­ri ati­dirb­ti į ta­ve in­ves­tuo­tus pi­ni­gus, už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ ni­mui ir at­si­dė­ti da­lį už­dar­bio atei­čiai,

56

Ekstra Panelė

kai baig­si ma­ne­ke­nės kar­je­rą. Tre­čias mi­tas – ma­ne­ke­nės lai­ką lei­ džia vien nak­ti­niuo­se klu­buo­se ir va­ka­rė­ liuo­se. Kar­je­rą jos daž­niau­siai pra­de­da dar paaug­lys­tė­je, o ki­tų ša­lių klu­bi­nė kul­tū­ra įdo­mi vi­siems jau­nuo­liams.

EP: Esi sa­kiu­si, kad tu­ri ir as­me­ni­nės pa­tir­ties die­tų klau­si­mu. Ar tu­rė­jai val­ gy­mo sut­ri­ki­mo prob­le­mų? Ais­tė: To­kių sut­ri­ki­mų ne­te­ko tu­rė­ ti, bet vi­są lai­ką tu­rė­jau rū­pin­tis sa­vo iš­vaiz­da.

EP: Mo­kyk­lo­je dėl įgim­to liek­nu­mo ki­ti moks­lei­viai iš ta­vęs šai­py­da­vo­si. Kaip ko­vo­jai su tuo? Kaip rū­pi­nie­si sa­vo iš­vaiz­da? Ais­tė: Sten­giau­si nek­reip­ti dė­me­ sio, bet tai vis tiek ma­ne žei­dė. Nors bu­vau la­bai ak­ty­vi, už­siė­mu­si užk­la­si­ ne veik­la, ne­la­bai tu­rė­jai lai­ko apie tai mąs­ty­ti. Vi­sa­da bu­vau svei­ko gy­ve­ni­ mo bū­do ša­li­nin­kė. Ma­no gro­žio pro­ ce­dū­ros? Sten­giuo­si ge­rai iš­si­mie­go­ti, svei­kai mai­tin­tis ir nu­si­teik­ti po­zi­ty­viai. V ie­n a J a­p o ­n i ­j o ­je

EP: Mi­nė­jai, kad bai­gi mo­de­lio kar­ je­rą, nes pa­var­gai bū­ti daik­tu – vi­sa­da gra­žiu ir liek­nu. Ar mo­de­lio dar­bas, jau­ noms mer­gi­noms at­ro­dan­tis kaip ro­ži­nė sva­jo­nė, iš tie­sų yra vi­siš­kai ki­toks? Ais­tė: Mo­de­lio dar­bas iš­ties la­bai sun­kus. Daž­nai ke­liau­ji vie­na, tu­ri iš­ mok­ti adap­tuo­tis skir­tin­go­se pa­sau­lio vie­to­se, kan­ki­na šei­mos, drau­gų il­ge­ sys, ten­ka at­lai­ky­ti di­de­lę kon­ku­ren­ ci­ją, dirb­ti daug va­lan­dų ir vi­są lai­ką šyp­so­tis prieš fo­toob­jek­ty­vus. Kar­tais bū­na at­ran­kų, ku­rio­se da­ly­vau­ja šim­tas pa­ne­lių, o rei­kia tik vie­nos. Mer­gi­nos kar­tais gal­vo­ja: aš esu mo­de­lis, bū­siu tur­tin­ga, lai­min­ga, ma­ne ly­dės sėk­me ir šlo­vė – vis­kas iš kar­to. Vi­sai ne. Tu­ri vi­są lai­ką to­bu­lė­ti sa­vo sri­ty­je, bū­ti sa­va­ran­kiš­ka, ne­pa­si­mes­ti gy­ve­ ni­me, per fo­to­se­si­jas sup­ras­ti, ko iš ta­vęs rei­ka­lau­ja fo­tog­ra­fas, mo­kė­ti įsi­jaus­ti į rei­kia­mą vaid­me­nį. Tai ne taip pap­ras­ta, nes dar­bą pra­de­di la­bai jau­na, esi vie­na, užt­run­ka adap­ta­ci­ja sve­ti­muo­se mies­tuo­se. Tu­ri ana­li­zuo­ti, kaip pri­va­lai at­ro­dy­ti, nes ma­tai, kad ta­ve ren­ka­si kaip pre­ kę, to­dėl tu­ri bū­ti ge­ros pre­ki­nės iš­vaiz­ dos: svei­ka, gra­žiais plau­kais, svei­kais na­gais, ne­pa­juo­du­siais paakiais. O kai tiek daug ke­liau­ji, da­ly­vau­ji at­ran­ko­se, fo­to­se­si­jo­se, pa­vargs­ti, ne vi­sa­da ge­rai at­ro­dai.

Kar­tais praei­na mė­nuo, bet vis dar ne­tu­ri už­sa­ky­mų, de­di cen­tą prie cen­ to, skai­čiuo­ji. Imi gal­vo­ti: „Aš nie­kam ne­be­pa­tin­ku, ma­nęs nie­kam ne­rei­kia, ma­no bend­raam­žiai jau stu­di­juo­ja uni­ver­si­te­tuo­se, man bus sun­ku juos pa­si­vy­ti. Gal ne­ver­ta taip kan­kin­tis?” Pri­si­pa­žin­siu, bu­vo ir svars­ty­mų vis­ką mes­ti, grįž­ti na­mo, pra­dė­ti stu­di­juo­ti.

EP: Vie­na pir­mų­jų ta­vo ke­lio­nių bu­ vo į Ja­po­ni­ją. Ar sve­ti­mo­je ša­ly­je te­ko pa­si­jus­ti pa­na­šiai kaip fil­mo „Pa­sik­ly­dę ver­ti­me” he­ro­jei, sun­kiai perp­ra­tu­siai ja­po­nų gy­ve­ni­mo bū­dą? Ais­tė: Ne tik Ja­po­ni­jo­je – vi­sur taip jau­čiau­si. Pra­dė­jau ke­liau­ti prieš de­šimt me­tų – ta­da, kai sie­nos ne­bu­vo at­vi­ros, rei­kė­jo vi­zų ir drą­sos ke­liau­ti. Aš­tuo­nio­li­kos ne­ma­žai lai­ko pra­lei­dau Ja­po­ni­jo­je: bu­vo sun­ku pri­si­tai­ky­ti prie skir­tin­go kli­ma­to, žmo­nių: jie vi­si ste­bė­ jo­si ir ba­dė pirš­tais, pa­ma­tę euro­pie­tę. Ste­bi­no ir ja­po­nų vir­tu­vė: ta­da Lie­tu­vo­je ne­bu­vo jo­kių su­šių, val­gy­ti ža­lią žu­vį man bu­vo ne­sup­ran­ta­mas da­ly­kas. Kai ra­gau­da­vau, net su­py­kin­ da­vo, o ja­po­nai iš ma­nęs juok­da­vo­si... Sun­ku, kai jau­tie­si ki­toks nei ki­ti. Va­žiuo­ji ma­ši­na per mies­tą, tau at­ro­ do, kad vis dar esi ta­me pa­čia­me ra­ jo­ne, nes ne­sup­ran­ti nė vie­no už­ra­šo, ne­sio­rien­tuo­ji ta­me mies­te. Tu­rė­da­vau la­pu­ką su hie­rog­li­fais už­ra­šy­tu vieš­bu­ čio ad­re­su. Bi­jo­da­vau pa­sik­lys­ti. Bu­vo keis­ta – žmo­nės tau lanks­to­ si, kai iš ta­vęs juo­kia­si, ne­sup­ran­ti, ko­dėl... Daug kas ste­bė­jo­si, kaip ne­bi­ jo­jau taip to­li ke­liau­ti vie­na – gal ma­ no be­ga­li­nis troš­ki­mas pa­žin­ti pa­sau­lį pa­dė­jo nu­ga­lė­ti bai­mę ir liū­de­sį. M e­l u o ­da­vo ap ie sa­vo pro ­fe­s i ­j ą

EP: Vie­na­me in­ter­viu pri­si­pa­ži­nai, kad gė­dy­da­vai­si pa­sa­ky­ti esan­ti mo­de­lis. Ais­tė: Kai ma­nęs klaus­da­vo, ko­kia ma­no pro­fe­si­ja, gė­dy­da­vau­si pa­sa­ky­ti tie­są. Ką nors pa­me­luo­da­vau, kad tik ne­pa­gal­vo­tų, jog esu kvai­la. Yra su­si­for­ma­vęs ste­reo­ti­pas, kad ma­ne­ke­nės dar­bas yra ne­pa­do­rus ar­ba kad jį dir­ban­čios mer­gi­nos – kvai­ los. Tek­da­vo ap­si­mes­ti, kad esu ki­tos pro­fe­si­jos žmo­gus. Ais­tė įsi­ti­ki­nu­si: ke­lio­nės po vi­są pa­ sau­lį jai bu­vo neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis. Ta­ čiau mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lių de­monst­ ra­vi­mo Alias­ko­je ir kai­li­nių ma­ta­vi­mo­si


LAPERLA.COM

VOKIEČIŲ G. 5, VILNIUS LT 01130


Ekstra pagalba

8

problemos

ant tavo galvos

R a­mu­n ė M i­ki­tie­je­va Atsibodo pradėti dieną kovojant su nepaklusnių plaukų kuokštu ant galvos? Jie veliasi, skilinėja ar pernelyg garbanojasi? Kuo daugiau plaukų – tuo daugiau rūpesčių? Jei visiškai neberandi bendros kalbos su savo atvaizdu veidrodyje ir net pradėjai nekęsti savo plaukų, keletas profesionalių patarimų situacijos tikrai nepablogins. Gal būtent šiuose puslapiuose rasi problemos sprendimą.

58

Ekstra Panelė


I. P l au­kų ga­l iu­kai sau­ses­ni už šie­ną Prob­le­mos spren­di­mas. Grei­čiau­siai kir­pyk­lo­je ne­si­lan­kei jau dau­giau nei še­šis mė­ne­sius. „Net jei nu­ta­rei augin­ti plau­kus, vis tiek bū­ti­na pa­kirp­ti plau­kų ga­liu­kus bent kas 8–12 sa­vai­čių. Jei to ne­pa­da­ry­si, plau­kai at­ro­dys su­si­vė­lę ir nut­riu­šę, nes pa­žei­di­mas plin­ta plau­ko stie­bu aukš­ tyn”, – aiš­ki­na žy­mus bri­tų sti­lis­tas Phi­las Smit­has. No­rė­da­ma at­gai­vin­ti nua­lin­tus plau­kus, iš­mė­gink plau­kų prie­žiū­ros prie­mo­nes, skir­tas ski­li­nė­jan­ tiems ga­liu­kams, – alie­jų ar spe­cia­lias kap­su­les. Ta­čiau jos tik pa­ge­rins iš­vaiz­dą, bet vi­siš­kai prob­le­mos ne­pa­nai­kins. Vie­nin­te­lis bū­das at­sik­ra­ty­ti ski­li­nė­jan­čių ga­liu­kų – žirk­lės.

I I . Kas­die n ri­š i p lau­kus į uo de­g ė­l ę Prob­le­mos spren­di­mas. „Ark­lio uode­gė­lės ga­li at­ro­dy­ti vi­sai sti­lin­gai, jei jas ri­ši ne per daž­nai, – įsi­ti­ki­nęs Ph.Smit­ho ko­le­ga Mar­kas Hil­las. – Aukš­tai ir ele­gan­tiš­kai su­riš­ti plau­kai su­tei­kia jau­nat­viš­ko dvelks­mo, o jei uode­gė­lę su­for­muo­si prie pat spran­do, at­ro­dy­si ra­fi­nuo­tai. Ta­čiau yra ir nei­gia­ma pu­sė: jei to­kią šu­kuo­se­ną da­ry­si kas­dien, ga­li pa­žeis­ti plau­kus – jie ims ski­li­nė­ti, ypač to­je vie­to­je, kur juos stip­riai sus­pau­džia gu­my­tė. Jei stai­giai ją išt­rauk­si, plau­kai taip pat ga­li nu­ken­tė­ti. Nei­gia­mą po­vei­kį plau­kams su­ma­žin­si, jei plau­kus ri­ši kuo lais­viau ir nau­do­si elas­ti­nes gu­my­tes be me­ta­li­nių prie­dų, ku­rie itin pa­žei­džia plau­ko struk­tū­rą”. Kaip al­ter­na­ty­vą dau­gu­ma sti­lis­tų siū­lo vie­toj įp­ras­tos gu­my­tės su­riš­ti uode­gė­lę sa­vo pa­čių plau­kų sruo­ga – ap­vy­nio­ti pag­rin­dą, o ga­liu­kus apa­čio­je prit­vir­tin­ti dviem kryž­mo­mis se­gė­mis.

II I . Pl au­kai pil ­ki ir nuo ­bo ­dū s Prob­le­mos spren­di­mas. Pats lai­kas už­si­ra­šy­ti į plau­kų rea­bi­li­ta­ci­jos sean­są. „Skirk lai­ko gi­lu­mi­niam mai­ti­ni­mui. Kar­tą per sa­vai­tę nau­dok plau­kų kau­kę ir skir­tu­mą iš­kart pa­ma­ty­si. Kai for­muo­si no­ri­mą šu­kuo­se­ną, bū­ti­nai pri­si­mink – kuo plau­kai glot­nes­ni, tuo jie la­biau bliz­ga. No­rė­ da­ma iš­veng­ti gar­ba­no­ji­mo­si, plau­kams džio­vin­ti nau­dok ke­ra­mi­nes šu­kas”, – pa­ta­ria sti­lis­tas.

V. Spal­v ų skir­tu­mas tarp p lau­k ų šak­n ų ir ga­liu­kų Prob­le­mos spren­di­mas. Taip at­si­tin­ka dėl to, kad plau­kus da­žai pa­ti ir spal­vą te­pi nuo šak­nų, per daug pa­ryš­ kin­da­ma jau nu­da­žy­tas sri­tis. „Nie­ka­da ne­tepk spal­vos ant spal­vos vėl ir vėl”, – pers­pė­ja sti­lis­tai. At­mink, kad da­žy­ti rei­kia tik atau­gu­sius plau­kus. Jei rei­kė­tų at­gai­vin­ti ir li­ku­sių gar­ba­nų spal­vą, nau­dok prie­mo­nes, skir­tas da­žy­tiems plau­kams pa­ryš­kin­ti. Svar­biau­sia, ne­pa­miršk nau­do­ti plau­kų bal­za­mo kas­kart trink­da­ma plau­kus šam­pū­nu.

VI. Gar­ba­n oms trūks­ta g y ­v y ­b ės Prob­le­mos spren­di­mas. Jei no­ri, kad plau­kai at­ro­dy­tų gy­vy­bin­gi, pa­mė­gink pa­keis­ti jų for­mą: sluoks­niuo­tas kir­pi­mas sug­rą­žins ener­gi­ją ta­vo gar­ba­noms”, – ti­ki­na žvaigž­džių kir­pė­ja Ker­ry Warn. Di­džiau­sia gar­ba­no­tų plau­kų prob­le­ma – nuo­la­ti­nis sau­su­mas. To­dėl gi­laus po­vei­kio mai­ti­na­mo­ji prie­mo­ nė ne tik juos sus­tip­rins, bet ir su­teiks švy­tė­ji­mo. Jei no­ri grei­to re­zul­ta­to, gar­ba­nas iš­r yš­kin­si nau­do­da­ ma spe­cia­liai gar­ba­no­tiems plau­kams skir­tas for­ma­vi­mo prie­mo­nes: su­tepk plau­kus, nu­leisk že­myn gal­vą ir iš­džio­ vink juos sklai­dy­tu­vu. ⇢

Ne­si­ryž­ti trum­pes­nei šu­kuo­se­nai? Gal šių įžy­my­bių sti­lius įk­vėps ta­ve ➊ Agy­ness Deyn – kla­siš­kai glot­ni ➋ Fre­ja Be­ha Erich­sen – il­go­ki vei­dą įrė­mi­nan­tys sluoks­niai liek­ni­na ➌ An­ja Ru­bik – ber­niu­kiš­ka, ta­čiau itin švel­nu ➍ Sel­ma Blair – la­bai trum­pas kir­pi­mas iš­ryš­ki­na ypa­tin­gą kau­lų struk­tū­rą ➎ Mic­hel­le Wil­liams – trum­pi plau­kai itin tin­ka gar­ba­nėms

I V . J ie tie­si og ka­b o Prob­le­mos spren­di­mas. Kuo il­ges­ni plau­kai, tuo glot­nes­ni jie bus. Jei pa­gei­dau­ji di­des­nės apim­ties plau­kų, aps­vars­tyk ga­li­my­bę ap­si­kirp­ti trum­piau. Jei apie kir­pi­mą ne­ga­li bū­ti nė kal­bos, ta­da iš­ban­dyk plau­kus tan­ki­nan­tį šam­pū­ną ir kon­di­cio­nie­rių. „Vie­na ma­no gud­ry­bių – sau­so šam­pū­no nau­do­ji­mas. Jis aki­mirks­niu pa­ di­di­na plau­kų apim­tį, o svar­biau­sia, tai pa­da­ry­ti nė­ra la­bai su­dė­tin­ga”, – ti­ki­na bri­tas. Jis re­ko­men­duo­ja pa­bars­ty­ti šak­nis sau­su šam­pū­nu ir pirš­tų ga­liu­kais išt­rin­ti tas vie­tas, ku­rias no­ri­ma pa­tan­kin­ti. Švie­si­ni­mas taip pat su­tei­kia tan­kes­nių plau­kų įs­pū­dį, nes da­žai išb­rin­ki­na plau­ko stie­bą ir jis at­ro­do sto­res­nis. K.Kai­rio nuot­rau­kos

Ekstra Panelė

59


Ekstra pagalba

VII. Ne­pak­lus­n ūs p lau­kai Prob­le­mos spren­di­mas. Toms, ku­rių plau­kai tan­kūs, šiurkš­tūs ir jų daug, tur­būt ge­riau ne­sa­ky­ti, kaip pa­vy­di­me joms gar­ba­nų. Jas pri­žiū­rė­ti ir sut­ram­dy­ti iš tie­sų itin sun­ku. No­rint juos pa­ža­bo­ti, rei­kia rink­tis plau­kams drėg­mės su­tei­kian­čias prie­mo­nes, ku­rios su­ minkš­ti­na juos ir pa­da­ro lanks­tes­nius. Taip pat de­rė­tų veng­ti leng­vų ge­lių ir pu­tų, nes jos tik pa­di­di­na plau­kų apim­tį. Ne­re­ko­men­duo­ ja­ma kas­dien plau­ti plau­kų. Tai ge­riau­sia da­ry­ti kas tris die­nas. Itin pu­rios gar­ba­nos – per daž­no plo­vi­mo re­zul­ta­tas.

VIII. SOS: ap­ti­kai ži­l ų plau­kų Prob­le­mos spren­di­mas.Jeino­risėk­min­ gai pas­lėp­ti ži­lus plau­kus, rei­kė­tų juos da­žy­ti ne to­kia pat plau­kų spal­va, o de­rin­ti ki­to­kius ats­pal­vius. Kuo tam­siau da­žy­si, tuo grei­čiau pra­si­muš si­dab­ri­nė spal­va. To­dėl ge­riau­sia juos už­mas­kuo­ti iš pra­džių paš­vie­si­nant ke­liais to­nais ir tik po to – tam­ses­niais. At­mink: kuo dau­giau ner­vin­sie­si dėl sa­vo gar­ba­ nų, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad dau­gės ži­lų plau­kų.

G A R­B Ė S L EN­TA Gar­siau­sios plau­kų trans­for­ma­ci­jos

Mia Far­row Trum­pa šu­kuo­se­na iš­kė­lė ją virš gra­žuo­lių blon­di­nių mi­nios. Ma­ri­lyn Mon­roe Nuo bru­ne­tės kai­my­nės prie pe­rok­si­di­nės iko­nos įvaiz­džio.

60

Ekstra Panelė

Ni­co­le Kid­man Pra­džio­je – ne­ži­no­ma ir la­bai gar­ba­no­ta, šian­dien – įžy­mi ir sut­ram­džiu­si gar­ba­nas. Ka­te Bec­kin­sa­le Kas ga­lė­jo pa­ma­ny­ti, kad šis trum­pap­lau­kis ber­niu­kas ka­da nors taps ke­rin­čia die­vai­te?

Gwen Ste­fa­ni Nuo fuk­si­jos iki sen­sa­cin­gos blon­di­nės. Ni­co­le Ric­hie Te­rei­kia tin­ka­mai mos­te­lė­ti žirk­lė­mis, ir iš­vaiz­ da tam­pa tar­si nuš­li­fuo­tas dei­man­tas. ☻



Asistente juodai dienai

Meilė ir kiti reikaliukai iš

Grėtės varpinės

Vasara atėjo ir prasidėjo... Myli, nemyli, mylės, nemylės – krinta žemėn ramunių žiedai, tačiau širdies nenuramina. O kur dar kitos problemos ir problemėlės, įkyriai kaip uodai zyziančios galvoje! Žinai posakį, kad pesimistai aplink mato vien problemas, o optimistai įsitikinę, jog tai – iššūkiai. Gal verta keisti mąstymą ir į viską pažvelgti kitomis akimis? Šį kartą po kaulelį panarstyti problemas ir padėti jas spręsti paprašėme „Nekviestos meilės” žvaigždutės Grėtės Indičianskytės. Pečius slegia akmuo? Atsikratyk jo – mesk mums – epanele@lrytas.lt ir... nepamiršk šypsotis.

62

Ekstra Panelė

DD Tu­riu prob­le­mą. Drau­gau­ju su pa­tin­kan­čiu vai­ki­nu, bet kaž­ko­dėl ne­no­riu su juo drau­gau­ti. Man 16 me­tų ir aš no­riu dar iš­si­laks­ty­ti, bet ne­ži­ nau, kaip jam tai pa­sa­ky­ti, nes la­bai bi­jau jį įs­kau­ din­ti. Pra­šy­čiau pa­dė­ti, dau­giau taip ne­ga­liu. Man at­ro­do, kad tu­rė­tum su juo apie tai pa­si­kal­bė­ti. Pak­lausk, ką jis tau jau­čia, tuo­met paaiš­kink, ko tu no­ri. Man pa­čiai yra taip bu­vę, tai tie­siog pa­sa­ky­da­vau, jog vis­kas ne­be taip, kaip iš pra­džių, kad ne­be tie jaus­mai. Ži­no­ma, vai­ki­nas iš pra­džių kiek jaut­riai su­rea­guo­da­vo, bet su­si­gy­ven­ da­vo. Kaip sa­ko­ma, „bus tų pa­nų”. To­kio am­žiaus vai­ki­nas jų su­si­ras. DD Mes su ma­ma ne­la­bai ge­rai gy­ve­na­me, daug ko ne­ga­liu nu­si­pirk­ti. Dra­bu­žius per­ku iš sku­du­ry­no, taip pi­giau. Dėl to mo­kyk­lo­je bend­ra­ kla­sės šai­po­si, nes jos iš tur­tin­ges­nių šei­mų, o aš gau­nu ne­mo­ka­mą mai­ti­ni­mą, dėl to dar la­biau pra­var­džiuo­ja. Ką man da­ry­ti? Ra­mu­nė, 14 m. Iš sku­du­ry­nų pirk­ti nė­ra gė­din­ga. Ma­no bend­rak­la­sės, ku­rios tik­rai tu­ri pi­ni­gų, man pa­siū­lo nuei­ti į sku­du­ry­ną, nes ten bū­na daug gra­žes­nių ir išs­kir­ti­nes­nių rū­bų. Tos mer­gai­tės, ku­rios šai­po­si iš ta­vęs, yra že­mo ly­gio. Jei no­ri, kad jos ne­be­si­ šai­py­tų, tie­siog jas ig­no­ruok ir joms pa­bos, ar­ba tie­siog paimk ir, kaip sa­ko­ma, „už­var­tyk”, at­sa­kyk į jų pa­šai­pas taip, kad jos dau­giau ne­no­rė­tų ta­vęs už­gau­lio­ti. Įsi­žiū­rėk į jų trū­ku­mus ir rėžk, ką apie jas ma­nai, ta­čiau per stip­riai ne­pa­sa­kyk, kad vė­liau ne­tu­rė­tum prob­le­mų. Taip pat ga­li pa­si­tau­py­ti pi­ni­gų, nuei­ti į ge­rą kir­pyk­lą ir kar­di­na­liai pa­keis­ti sa­vo įvaiz­dį. Per va­sa­rą pa­si­keisk neat­pa­žįs­ta­mai, kad jos pa­ma­ny­tų, jog esi aukš­čiau jų:). DD Ma­no drau­gė tik­rai tu­ri prob­le­mą – kai tik su ja bū­nu (su­si­tin­ka­me kas­dien), ji ne­pa­lei­džia iš ran­kų mo­bi­lio­jo te­le­fo­no. Net kai kal­ba­mės, ra­šo tas sa­vo ži­nu­tes! Ma­ne tai jau ner­vi­na, ne­ be­ga­li­ma nor­ma­liai pa­siš­ne­kė­ti, kai pa­ban­džiau pa­sa­ky­ti, ne­sup­ra­to, ko­dėl ka­bi­nė­juo­si. Bet man nu­si­bo­do! Jus­ty­tė, 14 m. Ma­nau, rei­kė­tų drau­gei at­si­ly­gin­ti tuo pa­čiu. Kai su ja su­si­tik­si, griebk sa­vo te­le­fo­ną ir el­kis taip, kaip ji. Jei pa­ma­ty­si, kad jai į tai nu­sisp­jaut, taip daž­nai su ja ne­su­si­ti­ki­nėk, gal tuo­met ji pra­dės la­biau ver­tin­ti jū­sų san­ty­kius ir no­rės bū­ti ne su te­le­fo­nu, o su ta­vi­mi. Juk yra ir dau­giau drau­gių, būk su jo­mis :). DD Pa­dė­ki­te! Ne­se­niai ma­no vai­ki­nas pra­si­ta­rė, kad jam dar nuo pra­di­nių kla­sių la­bai pa­tin­ka ma­no ge­ra drau­gė, ir jei­gu aš jį pa­lik­čiau, „ka­bin­tų” ją. Ne­ži­nau, kas at­si­ ti­ko, bet sa­vo drau­gės pra­dė­jau žiau­riai ne­kęs­ti. Kai bū­nu su sa­vo vai­ki­nu ir pa­si­ ro­do ji, man iš kar­to su­gen­da nuo­tai­ka. Ji ir­gi pas­te­bė­jo, kad aš pa­si­kei­tu­si. Ką V.Ščiavinsko nuot­rau­ka


man da­ry­ti? Kaip elg­tis? My­liu sa­vo drau­gą ir ne­no­riu jo pra­ras­ti. X, 15 m. Pa­si­kal­bėk su juo. Pak­lausk, su kuo jis no­ri bū­ti – su ta­vi­mi ar ta­vo drau­ge. Ne­ver­ta tu­rė­ti to­kį vai­ki­ną, ku­riam tuo pat me­tu dar pa­tin­ka ir ta­vo drau­gė. Jei­gu jis pa­sa­kys, kad jam la­biau rū­pi ji, PA­LIK JĮ... Gal blo­gai jau­sie­si mė­ne­siu­ką, bet tik­rai praeis. Jei ma­no vai­ki­nas man pri­si­pa­žin­tų, kad jam ir ki­ta pa­tin­ka, pa­siū­ly­čiau su ja ir bū­ti. Ta­čiau jei aš jam bū­čiau svar­bes­nė, liep­čiau ki­tą pa­mirš­ti ar­ba vis­kas baig­ta. Ne­si­leisk stum­do­ma. Ne­leisk sau tap­ti ant­ruo­ju va­rian­tu, kie­no nors pa­kai­ta­lu. DD Ke­liau­da­ma įsi­my­lė­jau. Bė­da ta, kad jis – juo­du­kas. Ma­no ma­ma, vos pa­ma­čiu­si nuot­rau­ kas, ėmė staug­ti kaip sker­džia­ma, o apie tė­vą net ne­be­kal­bu... To­ny ma­ne kvie­čia at­vyk­ti į sve­čius, bet tė­vai sa­ko, kad tik per jų la­vo­nus. Kaip man elg­tis? Li, 18 m. Ma­nau, jog tau tik at­ro­do, kad tai mei­lė. Jei ma­nai ki­taip, tuo­met paaiš­kink tė­vams, kad jį my­li (ar kad jis tau la­bai pa­tin­ka). Pa­ban­dyk pa­žais­ti žai­di­mą „Ką da­ry­tu­mėt ma­no vie­toj?”. Pak­lausk, ar tė­tis ne­my­lė­tų ma­mos, jei ji bū­tų juo­dao­dė? Ar ma­ma klau­sy­tų sa­vo tė­vų prie­kaiš­tų, jei ta­vo tė­tis bū­tų juo­dao­dis? Paaiš­kink jiems, kad jau esi suau­gu­si ir no­ri pa­ ti tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Pa­sa­kyk, kad jei nu­si­vil­si sa­vo pa­si­rin­ki­mu, pri­pa­žin­si, jog jie bu­vo tei­sūs. Tik tiek. Per po­kal­bį sten­kis ne­rėk­ti, vis­ką jiems dės­tyk kaip suau­gęs žmo­gus, o ne kaip įsi­my­lė­ju­si mer­gai­ tė. Na, jei­gu pa­žiū­rė­čiau ir iš tė­vų pu­sės, tai ma­nau, kad ir jų tu­rė­tum pai­sy­ti. Sup­rask juos. DD Pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai sus­to­rė­jau. Dar vi­sai ne­se­niai dis­ko­te­ko­se su drau­gė­mis žveng­ da­vo­me iš pam­puš­kų, o da­bar pa­ti to­kia ta­pau. Ban­dau ma­žiau val­gy­ti, bet ne­pa­de­da. Gal yra ko­kia nors die­ta, ku­ri pa­dė­tų grei­tai at­sik­ra­ty­ti ki­log­ra­mų? Sto­ra, 15 m. Aš taip pat tu­riu prob­le­mą. Šiek tiek ki­to­kią – esu laaaaa­bai lie­sa ir ban­dau priaug­ti svo­rio, bet nie­ko nei­šei­na. Ma­nau, tau ne­rei­kia ba­dau­ti. Ga­lė­tum daž­niau val­gy­ti žu­vies pro­duk­tų (jie taip pat ska­ti­na pro­ti­nę veik­lą), dar­žo­vių ar die­ti­nių sriu­bų. Jei mėgs­ti ašt­rų mais­tą, tau pa­si­se­kė – nuo jo pag­rei­tė­ja me­džia­gų apy­kai­ta. Jei­gu ne­si­se­ka nu­mes­ti svo­rio, pra­dėk ne­šio­ti tam­sius (juo­dus), ap­temp­tus dra­bu­žius. Nu­si­pirk juo­das ap­temp­tas kel­nes, aukš­ta­kul­nius – jie tik­rai pag­ra­žins ta­vo fi­gū­rą, at­ro­dy­si aukš­tes­nė. DD Ma­no tė­vai ski­ria­si ir klau­sia, su ku­riuo no­rė­čiau gy­ven­ti. Iš tik­rų­jų ne­no­riu gy­ven­ti nė su vie­nu. No­riu gy­ven­ti su abiem. Kaip man elg­tis? To­ma, 13 m. Ži­nok, kad anks­čiau ar vė­liau tau teks suaug­ti ir pa­lik­ti tė­vų na­mus. Tik da­bar skir­tu­mas tas, kad tau rei­kia pa­si­rink­ti, pas ku­rį pa­si­lik­ti. Ma­nau, jog tu­rė­

tum leis­ti tė­vams gy­ven­ti, kaip jiems at­ro­do ge­riau. Aš ta­vo vie­to­je pa­si­rink­čiau ma­mą. Prie­žas­čių ne­ var­din­siu, bė­gant lai­kui sup­ra­si, jei­gu ją pa­si­rink­si. Sėk­mės ir per­duok tė­ve­liams, kad prieš ap­sisp­ręs­da­ mi dar kar­tą pa­gal­vo­tų ir apie ta­ve, ir apie tai, kaip vis­kas ga­lė­tų bū­ti, jei bū­tu­mė­te vi­si kar­tu. DD Vi­si ma­no drau­gai – vai­ki­nai. Su pa­no­mis kaž­ko­dėl ne­su­ta­riu. Ne­se­niai bend­rak­la­sės pra­dė­jo ty­čio­tis, kad drau­gau­da­ma su ber­nais pa­ti da­rau­si kaip ber­nas, ir ne­pak­vie­tė ma­nęs į pa­nų va­ka­rė­lį. Ki­tą die­ną vi­sos pa­sa­ko­jo nuo­ty­kius, o kai priė­jau, pa­sa­kė, kad ber­nams in­ty­mių de­ta­lių ne­pa­sa­ko­ja. Drau­gau­ti su jo­mis ne­si­ver­žiu, bet ne­no­riu tap­ti kla­sės ats­tum­tą­ja. Ką man da­ry­ti? Vil­ma Jei ta­vo drau­gai vai­ki­nai – tai ir būk su jais. Ma­nau, kad į kvai­las pa­nas ne­tu­rė­tum kreip­ti dė­ me­sio, jei­gu kla­sė­je tu­ri drau­gų ir be jų:). Ži­no­ma, bend­rau­da­ma su vai­ki­nais neuž­­miršk, kad esi mer­ gi­na. Ma­nie­ros ir iš­vaiz­da tu­ri iš­lik­ti mer­gai­tiš­kos, nep­rik­lau­so­mai nuo to, su kuo bend­rau­ji:). O tos mer­gi­nos iš ta­vo kla­sės ga­li ir pa­vy­dė­ti. Sup­ran­ti, juk TU vai­ki­nų drau­gė, o ne jos. DD Rū­kau nuo 14 me­tų. Tė­vai nie­ko ne­ži­no, bet su­sir­gau plau­čių už­de­gi­mu ir gy­dy­to­jas, ma­ tyt, kaž­ką jiems pa­sa­kė. Tu­rė­jo­me žiau­rų po­kal­bį, pa­ža­dė­jau mes­ti, bet neį­si­vaiz­duo­ju kaip. Kai su­si­ner­vi­nu, žiau­riai no­riu rū­ky­ti. Ži­nau, kad tai ken­kia svei­ka­tai, bet ne­ga­liu su­si­lai­ky­ti. Kaip mes­ti? Pa­dė­ki­te!!! Dži, 16 m. Vie­na pa­žįs­ta­ma pa­na­ši į ta­ve. Ne­ži­no­jo, kaip mes­ti rū­ky­ti, tai aš jai pa­ta­riau ma­žin­ti ir kuo daž­niau kuo nors už­siim­ti. Pa­vyz­džiui: kū­ry­ba, sė­dė­ji­mu prie kom­piu­te­rio. Tai jau ge­riau nei sirg­ti plau­čių už­de­gi­mu ir tuo pat me­tu rū­ky­ti. Pap­ra­šyk tė­vų, kad nu­pirk­tų spe­cia­lių pleist­rų ar kram­to­mo­ sios gu­mos, pa­de­dan­čios mes­ti rū­ky­ti. Tė­vai tik­rai sup­ras, nes svar­biau­sia – vai­ko svei­ka­ta. DD Žiau­riai įsi­my­lė­jau sa­vo drau­gės bro­lį (jis 4 me­tais už ma­ne vy­res­nis), to­dėl nuo­lat apie jį klau­si­nė­ju, da­rau vis­ką, kad tik kuo daž­niau pa­vyk­tų jį pa­ma­ty­ti. Drau­gė tai pas­te­bė­jo ir pra­dė­jo ma­ne vi­saip er­zin­ti. Pa­me­la­vau, kad jos bro­lis man vi­sai ne­pa­tin­ka, bet ne­be­ga­liu to lai­ky­ti sa­vy­je. Pa­sa­ky­ti jai tai ar ir to­liau slap­čia my­lė­ti? Įsi­my­lė­ju­si Pa­ti­kėk, tai tik lai­ki­nas su­si­ža­vė­ji­mas!:) Tu juk ne­ga­li pa­mil­ti drau­gės bro­lio, su juo net ne­pa­bend­ ra­vu­si. O ar pa­sa­ky­ti drau­gei apie sa­vo jaus­mus jos bro­liui, spręsk pa­ti. Aš ta­vo vie­to­je pa­sa­ky­čiau, ir jei­gu jau taip no­rė­čiau bend­rau­ti su tuo vai­ki­nu, pap­ra­šy­čiau drau­gės, kad pri­pirš­tų ma­ne. Ta­čiau ge­riau dėl jo ne­sis­ tenk. Ma­nau, la­biau pat­rauk­si jo dė­me­sį, jei­gu atei­si pas drau­gę iš­si­puo­šu­si, gra­žiai elg­sie­si, bet nek­reip­si į jį dė­me­sio. Tai tik­rai veiks­min­ga. Pa­ti­kėk :). ☻

Ekstra Panelė

63


Supuokles

Andrius Kandelis:

Galiu “ daugiau! „

pasiekti

R u­gi­l ė G ai­du­kai­t ė

Ketveri arba penkeri metai intensyvios šokių karjeros, o paskui – pabaiga. „Žinau, kad įmanoma pasiekti daugiau, negu esu pasiekęs. Dėsiu visas pastangas, kad įvykdyčiau tai, ką esu užsibrėžęs“, – ryžto veržtis į šokių Olimpą neslepia profesionalus šokėjas Andrius Kandelis.

Jo ir ki­tos pro­fe­sio­na­lės Eg­lės Vi­soc­kai­tės ke­liai iš­sis­ky­ rė tiek ant par­ke­to, tiek gy­ve­ni­me. Li­kęs vie­nas, šo­kė­jas kli­juo­ja ta­pe­tus ką tik įkur­to­je šo­kių stu­di­jo­je „Cu­ba­na” ir krau­na­si la­ga­mi­nus į Ang­li­ją: ki­tą ry­tą po mū­sų po­kal­bio jis sa­vai­tei išsk­ri­do ten ieš­ko­ti pro­fe­sio­na­lios šo­kė­jos kar­je­rą no­rin­čios tęs­ti part­ne­rės. „Va­žiuo­ju ban­dy­tis”, – šyp­te­lė­jo. Šo­kių stu­di­ją ran­da­me ne taip jau leng­vai. Į bu­vu­sios ga­myk­los pas­ta­to penk­tą­jį aukš­tą ke­lia gū­džiai braš­kan­tis lif­tas, kar­tą pa­sik­lys­ta­me siau­rų ko­ri­do­rių raiz­ga­ly­nė­je. Už­tat pra­vė­rę stu­di­jos du­ris pa­ten­ka­me į kam­ba­rį su ką tik su­dė­tu par­ke­tu, dau­gy­be veid­ro­džių ir neįp­ras­tu šo­kių stu­di­joms ak­ cen­tu – spal­vin­gu šo­kan­čią po­rą vaiz­duo­jan­čiu gra­fi­čiu. S t u ­di ­j u o ­ja ko n ­k u ­re n ­t ų p l i u ­s u s. „Klau­syk, „gaub­lį” gau­siu – apš­vie­ti­mą gau­siu!” – džiu­giai šūk­te­li ko­le­ gai A.Kan­de­lis.

64

Ekstra Panelė

Stu­di­jos re­mon­to dar­bai – pa­čia­me įkarš­ty­je. And­riui te­ ko pa­čiam ir ta­pe­tus kli­juo­ti, ir ki­tus rei­ka­lus tvar­ky­ti. Taip pat su­bur­ti drau­gus vie­ną sie­ną pa­vers­ti links­mu gra­fi­čiu. Dar re­mon­to ne­ma­čiu­sia­me kam­ba­ry­je su rau­do­nu nu­ trin­tu minkš­ta­suo­liu vi­su gar­su įjung­tas te­le­vi­zo­rius. Ek­ra­ ne su­ka­si šo­kė­jų po­ros. And­rius įdė­miai jas ste­bi. „Ana­li­zuo­ju, ką kon­ku­ren­tai da­ro ge­riau, pas­kui sten­ giuo­si pa­da­ry­ti dar ge­riau už juos. Vi­sa­da rei­kia ma­ty­ti ne kon­ku­ren­tų mi­nu­sus, o pliu­sus: tik ma­ty­da­mas pliu­sus, ga­li pa­da­ry­ti ge­riau. Ar jau iš­si­rin­kau bū­si­mą šo­kių part­ne­rę? Kol kas ne­su tiks­liai ap­sisp­ren­dęs – tu­riu ke­le­tą va­rian­tų, ta­čiau ne­no­riu nie­ko pa­sa­ko­ti, kol neiš­si­rin­kau. Kai vi­si su­ži­no­jo, kad ne­be­ šo­ku su Eg­le, su­lau­kiau ne­ma­žai skam­bu­čių, pa­siū­ly­mų šok­ ti kar­tu. Tik ku­rį lai­ką bu­vau už­siė­męs šo­kių klu­bo kū­ri­mu, no­rė­jau pail­sė­ti, nes ki­taip bū­čiau nie­ko nes­pė­jęs. ⇢ K.Kai­rio nuot­rau­kos


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

65


Supuokles

Pro­fe­sio­na­liai ne­šo­kau pu­sę me­tų, bet tai nė­ra la­bai di­de­lis lai­ko tar­pas, fi­zi­nės for­mos nep­ra­ra­dau”, – sa­ko šo­kė­jas. Šo­kių stu­di­ją jis sa­ko kū­ręs ir tam, kad, grį­žęs į Lie­tu­vą, tu­rė­tų kur tre­ni­ ruo­tis, ir no­rė­da­mas tu­rė­ti sa­vo vers­lą, dar­bą. Jo su­bur­ta tre­ne­rių ko­man­da mo­kys ne tik tra­di­ci­nių Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių žings­nių, bet ir hip­ho­po, gat­vės šo­kių, jo­gos. Pir­mą kar­tą lie­tu­viai ga­lės iš­mok­ti už­sie­nio jau­ni­mo mėgs­ta­mo, mū­siš­kių jau­nuo­lių dar ne­se­niai at­ras­to

„teck­to­nic” šo­kio ju­de­sių. „Kai pro­fe­sio­na­laus šo­kė­jo kar­je­ro­ je pa­da­riau pert­rau­ką, daug ke­lia­vau. Bu­vau Hon­kon­ge, Len­ki­jo­je, Uk­rai­no­je, dir­bau su šo­kė­jų po­ro­mis. Kai grį­šiu, rei­kės dar smar­kiau kib­ti į klu­bo kū­ri­mo dar­bus”, – pla­nuo­ja jis, kol kas klu­be pra­lei­džian­tis di­džią­ją sa­vo lais­va­lai­kio da­lį. P u o ­se­l ė ­ja n au ­j u s jau s ­ m u s. And­rius ir Eg­lė po­ra bu­vo ne tik ant par­ke­to, bet ir gy­ve­ni­me. Ta­čiau

66

Ekstra Panelė

da­bar jis į šo­kė­jas nu­si­tei­kęs žiū­rė­ti tik kaip į ko­le­ges: „Daug po­rų yra tik šo­kių part­ne­riai, ir nie­ko dau­giau. Vie­ na to­kia po­ra yra ta­pu­si pa­sau­lio čem­ pio­ne. Taip pat yra vy­ras ir žmo­na, ku­rie šo­ka su skir­tin­gais part­ne­riais. Tie­sa, aš pats tik dar­bi­nių san­ty­kių šo­kė­jų po­ro­je dar ne­su iš­ban­dęs – ma­ nau, vie­na ver­tus, to­kie san­ty­kiai pa­ de­da siek­ti re­zul­ta­tų, bet, ki­ta ver­tus, truk­do. Nors kai šo­kė­jų ne­sie­ja ar­ti­mi san­ty­kiai, gal la­biau ger­bi ki­tą žmo­gų, nes jis yra ta­vo dar­bo, o ne gy­ve­ni­mo part­ne­ris, žiū­ri į jį kul­tū­rin­giau”. Nors iš­sis­ky­ręs su žmo­na šo­kė­jas ga­vo tei­sę siaus­ti klu­buo­se, pri­si­pa­žįs­ ta, kad sta­čia gal­va kris­ti į mer­gi­nų glė­bį ne­si­ruo­šė. Kur kas svar­biau jam bu­vo su­sit­var­ky­ti gy­ve­ni­mą, su­si­ras­ti dar­bų, ruoš­ti ati­da­ry­mui klu­bą. „Rei­kė­jo, kad tu­rė­čiau už­siė­mi­mą, nes taip vis­ką už­baig­ti bu­vo sun­ku. Mes abu ži­no­jo­me, kad ga­liau­siai priei­ si­me prie tos ri­bos, bet ne­ži­no­jo­me, ka­da. Ga­lė­jo­me taip dar „pra­temp­ti” me­tus ar pu­sę. Kad be rei­ka­lo ne­vil­ kin­tu­me lai­ko ir ne­kan­kin­tu­me vie­nas ki­to, su­tei­kė­me vie­nas ki­tam lais­vę. Jai bus ge­riau taip, man taip. Ga­ lų ga­le juk gy­ve­na­me vie­ną kar­tą”, – apie ne­leng­vą spren­di­mą skir­tis pa­sa­ko­ja And­rius. Drau­giš­kai ir be pyk­čio iš­sis­ky­ru­si po­ra ne­ven­gia ir to­liau pa­si­do­mė­ti vie­ nas ki­to veik­la, kar­tais pa­si­da­li­na nau­ jie­no­mis ar su­si­tin­ka pa­va­ka­rie­niau­ti. „Sep­ty­ne­ri me­tai kar­je­ros sie­ki­mo ir ket­ve­ri ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo – tai jau šis tas. La­bai neg­ra­žu bū­tų vis­ką užb­rauk­ti, vi­siš­kai ne­be­bend­rau­ti”, – įsi­ti­ki­nęs jis. Jau ke­lis mė­ne­sius va­ka­rė­liuo­se ti­tu­luo­tas šo­kė­jas pas­te­bi­mas su dai­lia mer­gi­na. Kol kas And­rius nė­ra tik­ras, kas jų lau­kia atei­ty­je, to­dėl apie nau­jus san­ty­kius kal­ba at­sar­giai: „Su­si­pa­ži­no­me per drau­gus, at­si­tik­ti­ nai – at­si­dū­rė­me vie­no­je kom­pa­ni­jo­je. Ji ne­su­si­ju­si su šo­kiais. Esa­me kar­tu dar tik ke­lis mė­ne­sius – per tiek lai­ko sun­ku ge­riau pa­žin­ti žmo­gų. Nie­ka­da ne­ži­nai, kaip gy­ve­ni­mas pa­si­suks, gal dėl tų ma­no ke­lio­nių, mė­ ne­si­nių iš­va­žia­vi­mų vis­kas pa­si­keis... Dar ne­ži­nau, ar ats­to­vau­siu Lie­tu­vai, ar ku­riai ki­tai ša­liai, kur ap­sis­to­siu. Ma­ no mer­gi­na į šo­kius žiū­ri pa­lan­kiai. Ar ne­pa­vy­di? Ne. Tai ge­ras bruo­žas. Jei žmo­gus sup­ran­ta ki­to žmo­gaus no­rus ir sie­kius, vis­kas yra ge­rai.

Šiuo me­tu ji lai­ko eg­za­mi­nus, bai­gia uni­ver­si­te­tą, ku­ria­me stu­di­juo­ja pran­cū­ zų kal­bą. O aš pran­cū­zų kal­bos ne­mėgs­ tu – kal­bu ki­to­mis kal­bo­mis”. (Juo­kia­si.) Pa k ­v ie­t ė va i­din ­t i . Kai su Eg­le dar bu­vo vy­ras ir žmo­na, lais­vu nuo šo­kių me­tu kar­tu ap­žiū­rė­jo Ho­li­vu­do ste­buk­lus ir And­rius tvir­tai nusp­ren­dė, kad atei­ty­je no­rė­tų pa­ban­dy­ti siek­ti ak­to­riaus kar­je­ ros. „Tai ne vie­na­die­nis no­ras. Im­čiau­si to rei­ka­lo”, – tuo­met nusp­ren­dė jis. Pa­ti­kė­ti, kad ga­li­ma bū­ti pas­te­bė­ tam, jam pa­dė­jo ir konk­re­tus pa­vyz­ dys: vie­na ko­le­gė šo­kė­ja nu­si­fil­ma­vo ma­si­nė­je sce­no­je, pro­diu­se­riai pas­te­ bė­jo jos ta­len­tą ir pak­vie­tė į Ho­li­vu­dą. Tie­sa, nors Eg­lė pa­lai­kė bu­vu­sio su­tuok­ti­nio idė­ją, bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad į žvaigž­džių kal­vę pa­tek­ti ne taip pap­ ras­ta, kaip jis ma­nė. Ji svars­tė, kad ver­čiau ban­dy­ti lai­mę vai­di­nant lie­tu­ vių re­ži­sie­rių juos­to­se – tam, kaip pa­ti sa­ko, And­rius tu­ri vi­sus duo­me­nis. At­ro­do, kad jos prog­no­zės iš­si­pil­dė: šiuo me­tu šo­kė­jas yra ga­vęs konk­re­ čių pa­siū­ly­mų vai­din­ti Lie­tu­vo­je. „Jau yra su­kur­tas ir sce­na­ri­jus, ži­nau, koks bus ma­no vaid­muo, bet kol kas man ne­ga­li­ma nie­ko pa­sa­ko­ti. Ne­ga­liu pa­sa­ ky­ti ir kur vai­din­siu – se­ria­le ar fil­me. Man tik­rai prie šir­dies ak­to­riaus dar­ bas. Ma­nau, kad gal ir ga­lė­čiau, gal ir su­ge­bė­čiau tai da­ry­ti. Su­vai­din­ti fil­me yra ma­no sva­jo­nė. Tik jei pa­siū­ly­tų vai­din­ti ma­si­nė­se sce­no­se, at­si­sa­ky­čiau. No­rė­čiau iš­ban­dy­ti sa­ve šio­je sri­ty­je, pa­sis­teng­ti pra­si­muš­ti. Ar tai nek­liu­dys šo­kiams? Šo­kiai lie­ka šo­kiais – juos ir ak­to­riaus dar­bą ga­li­ma su­de­rin­ti”, – įsi­ti­ ki­nęs pro­fe­sio­na­lus šo­kė­jas. Ne­ma­žai jo ko­le­gų šo­kė­jų ak­to­rys­ tės pra­džia­moks­lį išė­jo Azi­jos ša­ly­se, ta­čiau verž­tis į Ry­tų ki­no rin­ką And­rius sa­ko ne­ban­dęs: pir­miau­sia rei­kia ras­ti žmo­nių, ku­rie pa­dė­tų į ją pa­tek­ti. T i­k i ­s i pa­s ie k ­t i au k š ­t u ­m ų. Spor­ti­nių šo­kių šo­kė­jas, kiek pail­sė­ jęs, vėl ims gy­ven­ti įp­ras­tu šo­kė­jams rit­mu: teks re­gu­liuo­ti mi­ty­bą, var­to­ti ge­rus vi­ta­mi­nus, neat­si­sa­ky­ti ma­sa­žo, o prieš svar­bias var­žy­bas, kaip pats sa­ko, pris­tab­dy­ti links­my­bes va­ka­rė­ liuo­se ir klu­buo­se. „Ekst­ra pa­ne­lė”: Ar tarp šo­kė­jų di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja? And­rius: Tarp aukš­to ly­gio po­rų – ne. Aiš­ku, už nu­ga­ros bū­na ir ap­



Supuokles

Naujas Eglės Visockaitės

gyvenimas R u­gi­l ė G ai­du­kai­t ė

„ Ar vi­si tie ap­d o­va­n o­ji­mai ta­v o , Eg­l e ? “ – pa­n o ­r o su­ži­n o ­ti ne­di­du­kė mer­gy­tė, pa­ma­č iu­si , kaip f o ­to g­ra­fas į am­ži­na ti­tu­l u o ­t o s sp o r­ti­n ių š o­kių šo­kė ­jos E g­l ė s Vi­s o c­kai­t ės pri­z i­n es tau­res . „ Ne, ir ki­t ų at­si ­ ne­š ė!“ – pa­ti­ki­n o šok­ti n us­t o ­j ęs ber­niu­kas. „ V i­si ma­no “ , – vai­kams nu­si­šyp­so­jo E g­l ė , ir šie gar­siai n u­sis­te­bė­j o : „ Oho ! “ Šo­kė­jos ko­lek­ci­jo­je – tiek ap­do­va­no­ji­mų, kad na­muo­se jiems sus­ta­ty­ti rei­kė­tų ats­ki­ro kam­ba­rio. Ta­čiau lau­rus var­ žy­bo­se ski­na jau ne­be ji, o „Ra­tu­to” šo­kių stu­di­jo­je Eg­lės tre­ni­ruo­ja­mi vai­kai. Jos gy­ve­ni­me pas­ta­ruo­ju me­tu įvy­ko ne­ma­žai po­ky­čių: baig­ta šo­kė­jos kar­je­ra, sky­ry­bos su vy­ru ir šo­kių part­ne­riu And­riu­mi Kan­de­liu, pa­si­kei­tęs gy­ve­ni­mo bū­das ir odon­to­lo­go kė­dė­je pra­si­dė­ju­si ro­man­tiš­ka pa­žin­tis. Pa­m ė ­g o l a n ­k y ­t i s k l u ­b u o ­se . Po­kal­bio me­tu op­ti­ miz­mu trykš­tan­ti Eg­lė kiek su­rim­tė­ja, kai ima pa­sa­ko­ti apie šo­kė­jos kar­je­ros pa­bai­gą. Pri­si­pa­žįs­ta: nors ži­no­jo ir bu­vo ap­sisp­ren­du­si pa­lik­ti par­ke­tą ir vi­są dė­me­sį skir­ti šo­kių tre­ne­rės dar­bui, leng­va ne­bu­vo. Tik ap­sip­ra­tu­si su min­ti­mi, kad šo­kių aukš­tu­mų sie­ki­mo me­tas bai­gė­si, nu­ri­mo ir net pa­guo­džia ko­le­gę Edi­tą Da­niū­tę, ku­rios šo­kių part­ne­ris, jai pa­gim­džius duk­te­rį, nusp­ren­dė šok­ti su ki­ta. Nu­si­mi­nu­siai

68

Ekstra Panelė

Edi­tai ji var­di­ja ne­šo­ki­mo pliu­sus. Kol kal­ba­mės, į akį trau­kian­čio­mis šo­kė­jų suk­ne­lė­mis nu­ ka­bi­nė­tą per­si­ren­gi­mo kam­ba­rį už­su­ka Eg­lės tė­tis ir įtei­kia jai ką tik išs­paus­din­tą šo­kių tei­sė­jo pa­žy­mė­ji­mą. Nuo šiol ji, kaip ir ko­le­gė E.Da­niū­tė, ga­lės tei­sė­jau­ti spor­ti­nių šo­kių var­žy­bo­se. „Da­bar vi­sai ki­toks gy­ve­ni­mas. Ne­bė­ra griež­to gra­fi­ko, tiek daug ke­lio­nių, stre­so, ne­be­rei­kia gal­vo­ti, kad tau to, ano ne­ga­li­ma – daž­niau­siai bū­da­vo ne­ga­li­ma nie­ko. Ne­ga­ li­ma al­ko­ho­lio, neiš­si­mie­go­ti, nes fi­zi­nė for­ma iš kar­to krin­ ta, val­gy­ti ne­tin­ka­mo mais­to. Nie­kas griež­tai ne­kont­ro­lia­vo, bet pa­ti ži­no­jau: priaug­siu svo­rio, pas­kui ne­be­pa­ne­šiu uode­ gos. Net po­rą priaug­tų ki­log­ra­mų jaus­da­vau. Man iš ran­kų nie­kas nie­ko nest­ver­da­vo – aš ir šo­ko­la­do val­gy­da­vau, bet ži­no­jau, kad pas­kui rei­kės ken­tė­ti. Bet kai jau vis­kas ga­li­ma, ne­be taip no­ri­si: ma­niau, vis­ką val­gy­siu, bet iš tie­sų pa­ma­čiau, kad tai ne toks išs­va­jo­tas ste­buk­las.

K.Kai­rio nuot­rau­kos


Rubrika

Ekstra PanelÄ—

69


Supuokles

kai tre­ne­ris su mo­ki­ne im­da­vo puo­se­ lė­ti švel­nes­nius san­ty­kius. Daž­niau­siai žlug­da­vo ir tre­ne­rio, ir šo­kė­jos kar­je­ ra, nes ne­be­lik­da­vo pro­fe­sio­na­lu­mo. Man sma­gu su mo­ki­niais, mes ir į klu­ bus kar­tu nuei­na­me, pa­si­links­mi­na­me, bet jie vis tiek ži­no, kad sa­lė­je aš esu jų tre­ne­rė, o ne drau­gė. Tik kai per­žen­gia­ ma sa­lės ri­ba, ga­liu vėl bū­ti drau­gė”. Ap­sisp­ren­du­si ne­be­šok­ti, Eg­lė ra­do dau­giau lai­ko se­nam po­mė­giui – kon­ cer­ti­nių, va­ka­ri­nių dra­bu­žių mo­de­lia­ vi­mui. Ta­čiau lais­va­lai­kio ne­tu­ri tiek daug, kiek ti­kė­jo­si. Ne­be­n o ­r ė ­j o stre­s o. Nors And­rius pra­šė šok­ti dar pen­ke­rius me­ tus, nes jau­tė, kad jų po­ra ga­li pa­siek­ti dar di­des­nių aukš­tu­mų, Eg­lė ap­sisp­ren­ dė sa­vęs šo­kiams ne­beau­ko­ti. Ne­be­no­rė­ jo am­ži­no stre­so ir ad­re­na­li­no, gal­vo­jo apie jau­kų šei­mos liz­dą su vai­kais. Ne­ri­ mą kė­lė ir vis at­si­nau­ji­nan­čios trau­mos. „No­rė­jau išei­ti ta­da, kai pa­ju­siu, kad da­bar aukš­čiau­sias mū­sų kar­je­ros taš­kas, kad dar ne­šo­ku iš pas­ku­ti­nių­jų. Man nie­ka­da ne­pa­ti­ko vaiz­das, kai ma­ty­ da­vau, kad ge­ri šo­kė­jai tie­siog nie­kaip ne­ga­li baig­ti sa­vo kar­je­ros: jie šo­ka, kol fi­zi­nės ga­li­my­bės ir iš­vaiz­da pa­si­da­ro ne­be to­kie kaip anks­čiau. Ir vi­si sa­ko: „Taip ge­rai anks­čiau šo­ko, o da­bar...”. Ne­leng­vi tie šo­kiai – kar­tais tai bū­da­vo tik­ri iš­ban­dy­mai. Bū­da­vo, vi­są nak­tį ne­mie­gi, skren­di, iš­li­pi iš lėk­tu­vo ir eini ant par­ke­to. Ne­ga­li bū­ti iš­te­žęs ir silp­nas, nes pa­si­tai­ko vi­so­kių ne­ sklan­du­mų, ypač mer­gi­noms, – skaus­ mai iki są­mo­nės ne­te­ki­mo, o tu­ri šok­ti vi­sas var­žy­bas. Su­lei­džia anal­gi­no, ir eini, nes tab­le­tės jau ne­pa­de­da. Gy­ve­ni­mas – ne vien šo­kiai, at­si­ran­ da ki­tų tiks­lų”, – įsi­ti­ki­nu­si šo­kė­ja. Jei, kaip pa­ti sa­ko, atei­ty­je pa­jus, kad trūks­ta ju­de­sio ir šo­kio, ban­dys da­ly­vau­ti ko­kia­me nors šo­kių pro­jek­ te. Tik ne Lie­tu­vo­je, o Ame­ri­ko­je ar­ba Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je: šio­se ša­ly­se to­kie pro­jek­tai po­pu­lia­rūs ne ma­žiau nei pas mus, ta­čiau ten šok­ti la­biau ap­si­mo­ka fi­nan­siš­kai. Dar pa­ma­čiau, kad ga­liu išei­ti į va­ka­ rė­lį, ki­tą die­ną ra­miai iš­si­mie­go­ti ir dėl to neg­rau­žia są­ži­nė”, – apie pa­si­kei­tu­ sį gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­ja Eg­lė. Dėl šo­kių jai te­ko pra­leis­ti mo­kyk­ los iš­leis­tu­ves, at­si­sa­ky­ti va­ka­rė­lių ir klu­bi­nio gy­ve­ni­mo. „Net ne­ži­no­jau, kad toks yra”, – pri­si­pa­žįs­ta. Il­giau pa­

70

Ekstra Panelė

bū­ti su drau­gais, pa­siaus­ti klu­buo­se ji iš­mo­ko tik bai­gu­si šo­kė­jos kar­je­rą. Ener­gin­gai šo­kių tre­ne­rei net­rūks­ta ir jau­nų­jų šo­kė­jų dė­me­sio: bū­na, kad paaug­liai vai­ki­nai kvie­čia į pa­si­ma­ty­ mus. Ta­čiau ji to­kiems vi­sa­da aiš­ki­na, kad tarp tre­ne­rio ir mo­ki­nio pri­va­lo bū­ ti tam tik­ras ats­tu­mas: „Ži­nau at­ve­jų,

K ie k ­v ie­n am – sa­vas k e ­ l i as. Eg­lė dė­kin­ga sa­vo pir­ma­jam šo­kių part­ne­riui, ku­ris, kaip pa­ti sa­ko, ban­dė užg­rū­din­ti jos cha­rak­te­rį, pa­dė­ ti nu­ga­lė­ti bai­mes. Jis iš­mo­kė mer­gi­ną vai­ruo­ti, plauk­ti, o aukš­čio bai­mę įveik­ ti bent vie­ną kar­tą iš­mo­kė pri­ver­tęs


pe­rei­ti siau­ru­čiu ta­ke­liu, jun­gian­čiu dvi di­džiu­les uolas Is­pa­ni­jo­je. Da­bar Eg­lė juo­kia­si: pa­ma­niu­si, kad tai bus pas­ku­ ti­nė die­na jos gy­ve­ni­me, min­ty­se jau bu­vo su vi­sais at­sis­vei­ki­nu­si. Šiek tiek ekst­re­ma­lūs iš­ban­dy­mai pa­dė­jo iš­lik­ti tvir­tai vė­liau, kai šo­kių krū­vis vis di­dė­jo, o dau­gė­jo ne tik lai­ mė­ji­mų, bet ir rei­ka­la­vi­mų. Pa­dė­jo iš­ tver­ti ir ne pa­čias links­miau­sias min­tis apie kar­je­ros pa­bai­gą: „Bu­vau nu­si­tei­ ku­si tam – jei gal­vo­ji, kad bus sun­ku, taip ir bū­na. O kai gal­vo­ji, kad tai yra neiš­ven­gia­ma, sup­ran­ti, kad bet ko­kiu at­ve­ju ateis tas mo­men­tas, kai rei­kės ką nors pa­keis­ti: ne­be­šok­ti var­žy­bo­se, o sa­vo kar­je­rą pa­suk­ti ki­ta link­me. Jei žmo­nės nu­si­tei­kia taip: „Oi, kaip man trūks­ta šo­kių, kaip blo­gai, kai nė­ra ke­lio­nių, ad­re­na­li­no”, jiems sun­kiau. Yra tų ke­lio­nių, ga­li va­žiuo­ti, ap­žiū­ri­nė­ ti. Mes tiek ke­lia­vo­me, be­veik vi­suo­se pa­sau­lio mies­tuo­se bu­vo­me ir nie­ko ne­ma­tė­me. Tik da­bar ga­liu ra­miai pa­ ke­liau­ti ir pa­si­dai­ry­ti. Da­bar ju­de­sio man net­rūks­ta, nes pri­si­šo­ku tre­ni­ruo­da­ma vai­kus, o ad­re­ na­li­no su­kau­piau ke­le­riems me­tams į prie­kį. Kol kas vis­kas ge­rai. Aiš­ku, tu­rė­jau įveik­ti ne­leng­vą eta­pą, kai pa­gal­ vo­da­vau, kas bus, kai vis­kas baig­sis. Bu­ vau nusp­ren­du­si, kad baig­siu kar­je­rą po pa­sau­lio čem­pio­na­to gruo­džio mė­ne­sį, tai bus pas­ku­ti­nis ma­no kon­kur­sas. Kai pa­gal­vo­da­vau, kad čia pas­ku­ti­nės ma­no var­žy­bos, bū­da­vo sun­ku, pa­verk­da­vau. Bet kai atė­jo tas mo­men­tas, jau bu­vau pa­si­ruo­šu­si jam. And­rius pa­sa­kė, kad jis no­ri to­liau šok­ti. Išė­jo taip, kad mes tu­rė­jo­me iš­sis­kir­ti, nes kiek­vie­nam – sa­vas ke­ lias. Jei jis ži­no, kad jam rei­kia taip, o man – ki­taip, ne­ga­li pri­si­tai­ky­ti, nes vie­nas iš mū­sų vis tiek ken­tės”. Eg­lė pri­si­pa­žįs­ta, kad šo­kė­jos kar­je­rą vi­sa­da ke­ti­no baig­ti su­lau­ku­si tris­de­šim­ ties – no­rė­jo vai­kų, pap­ras­tos šei­mos, nes bu­vo ma­čiu­si ne­ma­žai pro­fe­sio­na­lių šo­kė­jų po­rų, ku­rios, bai­gu­sios šok­ti, na­mie augi­na šu­nis, nes ne­be­ga­li tu­rė­ti vai­kų: „Yra žmo­nių, ku­rie sie­kia kar­je­ ros, bet man svar­būs ir nor­ma­lūs gy­ve­ ni­miš­ki da­ly­kai. Ne­no­rė­jau tiek daug šok­ti. Ge­rai, baig­čiau kar­je­rą 35 me­tų, And­riui bū­tų 30 ir jis sa­ky­tų: „Ži­nai, aš jau­čiu, kad dar no­riu šok­ti. Jei tu ne­no­ ri, su­si­ra­siu ki­tą part­ne­rę”. Ge­riau jau baig­ti anks­čiau, kai dar yra lai­ko tvar­ky­tis gy­ve­ni­mą. Jei bū­

tu­me li­kę kar­tu, vis tiek bū­tu­me šo­kę – gal ne var­žy­bo­se, o kon­cer­tuo­se, ki­to­ kiuo­se pa­si­ro­dy­muo­se. Bet kai tas mo­ men­tas atė­jo, And­rius sup­ra­to, kad ne­ ga­lės ne­šok­ti – jis toks žmo­gus, ku­riam la­bai rei­kia ad­re­na­li­no. Jis net vie­no­je vie­to­je ne­ga­li ra­miai iš­bū­ti. Nep­ri­ri­ši juk jo prie šei­mos, kai jam ne lai­kas, ir gal dar la­bai neg­rei­tai tas lai­kas ateis. Mums bu­vo la­bai sun­ku. Ži­no­jo­me, kad ku­riam nors rei­kės kan­kin­tis, ir nė vie­nas ne­no­rė­jo­me nu­si­leis­ti. Man rei­kia nor­ma­laus vy­ro, ku­ris mo­kė­tų elg­tis su mo­te­ri­mi, pa­ro­dy­ti jai dė­me­sį, my­lė­tų vai­kus. Ne­no­riu pa­sa­ky­ ti, kad And­rius ne­tu­ri šių sa­vy­bių. Tie­ siog mū­sų gy­ve­ni­mas bu­vo orien­tuo­tas į kar­je­rą: dar­bas, nuo­var­gis, įtam­pa, aki­mir­kų, ku­rias pra­leis­da­vo­me sa­vo ma­lo­nu­mui, bu­vo ne­daug – ar­ba bū­da­ vo­me vie­nas nuo ki­to pa­var­gę, ar­ba truk­dy­da­vo stre­sas, įtam­pa ir dar­bas, ku­rie išp­ro­vo­kuo­da­vo pyk­čius”. Pa­ž in ­t i s o d o n ­t o ­l o ­g o k ė ­d ė ­je . Jau be­veik tris mė­ne­sius Eg­lė jau­čia­si vėl įsi­my­lė­ju­si. Su sa­vo bend­raam­žiu ji su­si­pa­ži­no ne pa­čio­je ro­man­tiš­kiau­sio­je vie­to­je – odon­to­lo­go kė­dė­je. „Aš atė­jau pas jį į kli­ni­ką su­si­ tvar­ky­ti dan­tų, nes kai šo­kau, ne­bu­vo ka­da tuo pa­si­rū­pin­ti. O jis ki­tą kar­tą atė­ju­sios ma­no ma­mos at­sar­giai pa­si­ tei­ra­vo, ar ga­lė­tų pas ma­ne pa­si­mo­ky­ti šok­ti. Ta­čiau dar tik pa­ti pra­džia, to­dėl jo nie­kam dar nep­ris­ta­čiau – ži­no ma­no šei­ma ir kai ku­rie ki­ti žmo­nės”, – pa­žin­ ties pra­džią pri­si­me­na ji. Nors šo­kė­ja pri­si­pa­žįs­ta, kad nau­ja­ sis drau­gas kiek pa­vy­di jos drau­giš­kų san­ty­kių su bu­vu­siu vy­ru, sa­ko, jog ša­lia jo jau­čia­si ge­rai, jiems pa­tin­ka tie pa­tys da­ly­kai. Jau­nai at­ro­dan­ti mer­gi­na įsi­ti­ki­nu­si: gry­nas at­si­tik­ti­nu­mas, kad jos my­li­ma­sis yra to pa­ties am­žiaus. Mat jos ma­ma, pri­sik­lau­siu­si is­to­ri­jų apie tai, kaip Eg­lę klu­buo­se daž­niau­siai ban­do su­ža­vė­ti aš­ tuo­nio­lik­me­čiai, juo­kau­da­vo, kad duk­tė taip ir ne­su­si­ras nor­ma­laus vy­ro. At­ro­do, prog­no­zės neiš­si­pil­dė. O šo­kiai? „Žmo­nės man ne­pa­dė­ko­tų, jei su­si­ga­din­čiau svei­ka­tą, kad pa­sau­lio čem­pio­na­te per krau­ją pa­kil­čiau iš šeš­tos vie­tos į tre­čią. O jei po to ne­ ga­lė­čiau nor­ma­liai vaikš­čio­ti?” – kiek iro­niš­kai į šo­kių kar­je­ros idi­lę žiū­ri ji. Nė­ra abe­jo­nių – nau­ja­sis gy­ve­ni­mas jai pa­tin­ka. ☻

DŽIAU­KIS SAU­LE – IŠ­VENK ŽA­LOS Pagamin ta Šveica ri jo je „Sebamed“ sukūrė pirmą saulės produktų liniją su sveikos odos pH 5,5 – suderino optimalią apsaugą nuo saulės su intensyvia jautrios odos priežiūra.

• Visi SPF lygiai su pH 5,5 • Patikima ir efektyvi apsauga. UVA/UVB filtrų sistema su mikropigmentais (titano dioksidu) • Apsauga nuo odos senėjimo, kovoja su pigmentinėmis dėmėmis • Intensyvus drėkinimas ir apsauga su vitaminu E ir pantenoliu • Natūrali „Hydro-Fructol“ formulė palaiko odos minkštumą ir elastingumą • Produktai atsparūs vandeniui, prakaitui ir smėliui net iki 6 valandų • Vitaminas E neutralizuoja laisvuosius radikalus, saugo odą nuo žalingo aplinkos veiksnių poveikio • Provitaminas B5 – pantenolis skatina odos regeneraciją • Produktai lengvai tepami, neriebūs, nepalieka baltų žymių, be aliejaus ir alkoholio • Sudėtyje nėra kenksmingų medžiagų (parafino, akrilamido, „PEG bonds“, „PABA esters“)

71

„Sebamed“ oficialioji atstovė Lietuvoje UAB „Baltora“,Ekstra S.Batoro Panelė g. 36, Vilnius, mob. 8 687 85 913, tel. (8 5) 215 3145, el.p info@baltora.lt, www.baltora.lt „Baltoros“ grožio studijoje rasite visą asortimentą. Vilnius, VCUP, Konstitucijos pr. 16, III a.


Po pamoku,

Šios vasaros griaustiniai Kai kon­cer­tų sa­lės, teat­rai, klu­bai ir net kai­my­nys­tė­je esan­tis ba­riu­kas pas­kel­bia va­sa­ros atos­to­gas, lie­ka tik... va­žiuo­ti į fes­ti­va­lius! O ar yra ge­res­nis bū­das links­min­tis va­sa­rą nei šėls­mas po at­vi­ru dan­gu­mi, kai imi gal­vo­ti, kad be rei­ka­lo sta­tė­te pa­la­pi­nę, nes mie­go­ti jo­je nė­ra ka­da?

Ši va­sa­ra knibž­dė­te knibž­da įvai­riau­sių mu­zi­kos ir me­no ren­gi­nių tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je (tau spręs­ti, kaip to­li vyk­si). Rin­kis, kaip pra­lei­si sma­giau­sias šios va­sa­ros nak­tis: mir­ky­da­ma ko­jas eže­re ir klau­sy­da­ma­si lė­to bliu­zo, siaus­da­ma su ro­ke­riais, ku­riuos sva­jo­jai pa­ma­ty­ti jau ge­rą penk­me­tį, ar me­di­tuo­da­ma se­no­vi­nės bal­tų mu­zi­kos fo­ne. Kad bū­tų pap­ras­čiau su­si­gau­dy­ti sa­vo no­ruo­se ir įver­tin­ti ga­li­my­bes, pa­tei­kia­me trum­pą gi­dą po karš­čiau­sius šios va­sa­ros taš­kus. Su­lig kiek­vie­nais me­tais šir­dy­je da­ro­si vis ra­miau, nes, no­rint iš­vys­ti sa­vo mu­zi­kos nu­my­lė­ti­nius, ne­be­rei­kia ke­liau­ti už jū­rų ma­rių – jie pa­tys mie­lai su­ka Lie­tu­vos kryp­ti­mi! Fes­ti­va­lių or­ga­ni­za­to­riai pa­sis­ten­gė, kad šo­kių aikš­te­lių die­vu­kai „Groo­ve Ar­ma­da”, pa­šė­lę ame­ri­kie­čiai „Fish­bo­ne” ar „bliu­zuo­jan­tys”„Ho­ward and the Whi­te Boys” vy­ru­čiai jau krau­tų­si la­ga­mi­nė­lius ke­lio­nei į mū­sų ša­lį. Bet už­sie­nio gru­pės – tik ne­di­de­lė da­lis va­sa­ros links­my­bių. Pa­žiū­rėk, kuo mus vi­lio­ja Lie­tu­vo­je vyk­sian­čios mu­zi­kos fies­tos.

„Be2get­her”: mu­zi­k a at­ve­ria sie­nas To­li gra­žu ne vi­si pir­mi bly­nai bū­na pris­vi­lę. Svei­kos veik­lių žmo­nių am­bi­ci­jos ir en­tu­ziaz­mas per­nai sub­ran­di­no di­džiau­sią Lie­tu­vo­je fes­ti­va­lį po at­vi­ru dan­gu­mi „Be2get­her”, ku­ris vė­liau bu­vo pa­va­din­tas ge­riau­siu me­tų ren­gi­niu. Tie, ku­rie lai­ku su­sig­rie­bė ir nu­kur­nė­jo į jį, tei­gia neį­si­vaiz­duo­jan­ tys, kaip iki šiol mū­sų kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas ga­lė­jo gy­vuo­ti be „Be2get­her”. Or­ga­ni­za­to­riai ža­da, kad šie­met Nor­vi­liš­kių pi­lies pa­pė­dė­je ant­rą­kart vyk­sian­tis fes­ti­va­lis bus dvi­gu­bai di­des­nis nei per­nai – gal ir dvi­gu­bai dau­giau pa­ra­ko? Tarp 70 at­vyks­tan­čių kon­cer­tuo­ti gru­pių: „Fools Gar­den”, „In­fec­ted Mush­room”, „Groo­ve Ar­ma­da”, „Fish­bo­ne”, „Clan of Xy­mox”, „Com­mu­nic”, „Bix”, „Hap­ pyend­less” (iš­sa­mų są­ra­šą ra­si fes­ti­va­lio sve­tai­nė­je). Be mu­zi­ki­nių džiaugs­mų, ta­vęs taip pat lau­kia me­nų dirb­tu­vės su pro­fe­sio­na­liais me­ni­nin­kais, „Ki­no pa­va­sa­rio” fil­mų per­žiū­ros, su­si­ti­ki­mai su žy­miais žmo­nė­mis, po­li­ti­kais, or­ga­ni­za­to­riai net­gi ža­da šo­kius pur­vo ba­sei­ne (ra­miai, skal­byk­la taip pat bus vie­to­je). Kur: Nor­vi­liš­kės, Šal­či­nin­kų r. Ka­da: 2008 m. rugp­jū­čio 14–18 d. Kiek: 190 Lt. Bi­lie­tus pla­ti­na: „Ti­ke­ta”. http://www.b2g.lt/ 72

Ekstra Panelė

„Mė­nuo Juo­da­ra­gis”: ma­giš­kos va­sa­ ros pa­ly­dė­tu­vės Jei žo­dis „bal­tas” tau reiš­kia ne vien spal­vą, bet ir kil­mę, ku­ria di­džiuo­jie­si, tai rugp­jū­čio pa­bai­go­je su bend­ra­min­čiais esi lau­kia­ma jau vie­nuo­lik­ta­ja­me bal­tiš­ko­sios kul­tū­ros fes­ti­va­ly­je „Mė­nuo Juo­da­ra­gis”. At­ro­do, kad vie­nas se­niau­sių ren­gi­nių Bal­ti­jos ša­ly­se at­ra­do sa­vo na­mus – jau ant­rą­kart jis or­ga­ni­zuo­ja­ mas jau­kia­me gam­tos kam­pe­ly­je, Za­ra­so sa­lo­je. Fes­ti­va­lio ren­gė­jų žo­džiais, „Mė­nuo Juo­da­ra­ gis” dar­syk pri­mins, kuo mes, bal­tai, esa­me stip­rūs: ža­da­ma tur­tin­ga se­no­vi­nio folk­lo­ro ir šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos prog­ra­ma („Ata­ly­ja”, „Kūlg­rin­da”, „Ob­test”, Mat­tas How­de­nas, „Gir­nų Gies­mės”, A.Smil­ge­vi­čiū­tė ir „Sky­lė” bei dau­ge­lis ki­tų – vi­sas są­ra­šas pa­si­ro­dys bir­že­lio pa­bai­go­je), išs­kir­ti­nės pas­kai­tos, se­nų­jų ama­tų kie­mas, ki­no fil­mų per­žiū­ra, pa­žin­ti­niai žy­giai ir ūka­no­tos praei­ties at­mos­fe­ra. Šių me­tų fes­ti­va­lio te­ma „Ait­va­rai” – na­mus sau­gan­tys ir gė­ry­bes ne­šan­tys mi­to­lo­gi­niai pa­da­rai. Gal per tris bal­tų ma­gi­jos die­nas pa­vyks pri­si­vi­lio­ti bent vie­ną iš jų? Lau­kia­mos ir šei­mos su ma­žais vai­kais – jiems tai­ko­mos nuo­lai­dos bi­lie­tams. Kur: Za­ra­so eže­ro sa­la, Za­ra­sai Ka­da: 2008 m. rugp­jū­čio 22–24 d. Kiek: tri­jų die­nų bi­lie­tas iki lie­pos 1 d. kai­nuos 90 Lt, vė­liau brangs. Bi­lie­tų ats­ki­roms fes­ti­va­lio die­noms ga­li­ma įsi­gy­ti at­vy­kus į fes­ti­va­lį (kai­na bus skel­bia­ma pat­vir­ti­nus fes­ti­va­lio prog­ra­mą). Bi­lie­tus pla­ti­na: „Ti­ke­ta” bei or­ga­ni­za­to­riai ir fes­ti­va­lio ats­to­vai. www.mjr.lt

Bliu­zo nak ­t ys: bliu­zo ir žu­vie­nės už­teks vi­siems Ame­ri­kie­tiš­ko­jo bliu­zo ger­bė­jai tur­būt ne­nu­ stygs­ta vie­to­je: šie­met kaip nie­ka­da daug mu­zi­kan­tų į Var­nius sup­lauks iš bliu­zo tė­vy­nės. Lūks­to eže­ro pa­kran­tė­je ke­ti­na pa­si­ro­dy­ti „Ho­ward & the Whi­te Boys”, „Big Ja­mes Mont­go­me­ry”, Bil­ly Ha­mil­to­nas, Ta­das Ro­bin­so­nas ir ki­ti JAV ats­to­vai. Ari­na ir „Ve­to bank”, „Road Band” ir ki­tos lie­tu­viš­ko bei lat­viš­ko bliu­zo gru­pės taip pat ži­no, kur leis pir­mą­jį lie­pos sa­vait­ga­lį. Be­je, ju­bi­lie­ji­nės, pen­kio­lik­to­sios, „Bliu­zo nak­tys” iš­sip­lė­tė iki 3 kon­cer­tų (pa­pil­do­mas akus­ti­nio bliu­zo kon­cer­tas bus or­ga­ni­zuo­ja­mas šeš­ta­die­nio po­pie­tę). Ti­kė­ti­na, kad fes­ti­va­ly­je teks pa­ra­gau­ti „bliu­zias­ riu­bės” – tra­di­ci­nio „Bliu­zo nak­tų” pa­tie­ka­lo, ku­rio vi­ri­mo re­kor­dą šie­met bus ban­do­ma pa­ge­rin­ti. Kur: Var­niai, Lūks­to eže­ras. Ka­da: 2008 m. lie­pos 4–5 d. Kiek: Bi­lie­tus pla­ti­na: „Ti­ke­ta”. www.bliu­zo­nak­tys.lt


Tik­rai ži­no­me, kad kai ku­rioms iš jū­sų knie­ti išt­rūk­ti į pa­sau­li­nių mu­zi­kos fes­ti­va­lių slė­nius. O to­kių to­li ieš­ko­ti ir ne­rei­kia – kai­my­nai len­kai mums tu­ri ką pa­siū­ly­ti. Tu­rin­čioms di­des­nių už­mo­jų siū­lo­me Ros­kil­dę Da­ni­jo­je ar Glas­ton­be­rį Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Re­pe­ris Jay-Z ke­ti­na da­ly­vau­ti vi­suo­se iš­var­ din­tuo­se, bet jei sva­jo­ji iš­vys­ti ne vien jį, teks at­si­rink­ti, ku­rio­je ša­ly­je no­rė­tum pa­šėl­ti.

„Hei­ne­ken Open’er”: Į pag­rin­di­nio rė­mė­jo var­du pa­va­din­tą fes­ti­va­lį Len­ki­jo­je vi­sa­da trau­kia links­mai nu­si­tei­kęs žiū­ro­vų de­san­tas iš Lie­tu­vos. Kaip ki­taip, jei fes­ti­va­lis vyks­ta vi­sai ša­lia, o ir kai­nos ne­si­kan­džio­ja. Šie­met į jį už­suks to­kios žvaigž­dės kaip Roi­sin Murp­hy, „Sex Pis­tols”, Jay-Z, „Che­mi­cal Brot­hers” ar­ba „Co­co­Ro­sie”. Nu­ta­ru­si vyk­ti į „Hei­ne­ken”, ne­pa­miršk ir mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lio – fes­ti­va­lis vyks­ta be­veik ant jū­ros kran­to. Kur: Gdy­nė, „Ba­bie Do­ly” oro uos­to te­ri­to­ri­ja, Len­ki­ja Ka­da: 2008 m. lie­pos 4–6 d. Kiek: 140–269 PLN (141–272 Lt) prik­lau­so­mai nuo die­nų skai­čiaus Bi­lie­tus pla­ti­na: www.tic­ketp­ro.pl ir www.even­tim.pl, taip pat fes­ti­va­lio vie­to­je. Http:/www.hei­ne­ken.pl Ros­kil­dė: sma­gūs ne­ti­kė­tu­mai Kas­met šis fes­ti­va­lis sut­rau­kia ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių lais­vų sie­lų, iš­siil­gu­sių ypa­tin­gos ir uni­ka­lios at­mos­fe­ros. Tai ne vien mu­zi­kos ir me­no šou, kar­tu ak­cen­tuo­ja­ma, kad tai yra ir po­li­ti­nis bei ideo­lo­gi­nis ren­gi­nys. Šį fes­ti­va­lį or­ga­ni­zuo­ja vien sa­va­no­riai ir vi­sas jo pel­nas ati­ten­ka lab­da­rai. Ros­kil­dė gar­sė­ja sim­pa­ti­jo­mis ro­kui, ne­ti­kė­tu­ mais, sma­giais pa­si­ro­dy­mais ir at­si­pa­lai­da­vu­siais (kar­tais tie­siog leng­vai išp­ro­tė­ju­siais) da­ly­viais. Šie­met į Ros­kil­dės sce­ną li­ps „Ra­dio­head”, „My Bloo­dy Va­len­ti­ne”, „Slayer”, Jay-Z, „Ju­das Priest” ir dau­ge­lis ki­tų. Nu­si­teik siaus­ti iš vi­sos šir­dies. Kur: Ros­kil­dė, 35 km nuo Ko­pen­ha­gos, Da­ni­ja. Ka­da: 2008 m. lie­pos 3–6 d. („ap­ši­li­mo die­nos” pra­si­de­da jau bir­že­lio 29 d. Kiek: bi­lie­tai vi­soms die­noms, įs­kai­tant ir „ap­ši­li­mą”, 1650–2325 DKK (763–1076 Lt); ga­li­ma pirk­ti ir vie­nai die­nai. Bi­lie­tus pla­ti­na: žiū­rėk są­ra­šą www.ros­kil­de-fes­ti­val.dk

Ro­ko nak­t ys: at­si­nau­ji­nęs fes­ti­va­lis kve­pia sma­giu siau­tu­liu Ro­kas ke­lia­si į Za­ra­sus – kaip ir „Mė­nuo Juo­ da­ra­gis”, šie­met „Ro­ko nak­tys” vyks Za­ra­so sa­lo­je. Nors ro­ko ger­bė­jai iš pa­ma­rio ne­la­bai ap­si­džiau­gė šia per­mai­na, esa­me įsi­ti­ki­nę, kad tai – ge­ras ženk­las. Jei fes­ti­va­lis ke­lia­mas į pla­tes­nes erd­ves, va­di­na­si, jis auga ir to­bu­lė­ja. Šie­met or­ga­ni­za­to­riai ža­da jau dvi fes­ti­va­lio sce­nas: di­džio­jo­je bus ren­ gia­mi pag­rin­di­nių gru­pių pa­si­ro­dy­mai, ma­žo­ji bus skir­ta jau­nų­jų mu­zi­kan­tų kon­cer­tams. Ga­lu­ti­nį da­ly­vių są­ra­šą ren­gė­jai ke­ti­na skelb­ti maž­daug bir­že­lio vi­du­ry­je, o kol kas vyks­ta in­ten­sy­ vios de­ry­bos su at­li­kė­jais. Or­ga­ni­za­to­riai int­ri­guo­ja, kad Va­ka­rų Euro­pos ir Skan­di­na­vi­jos gru­pių „Ro­ko nak­ty­se” iš­vy­si­me neį­ti­kė­ti­nai daug. Kur: Za­ra­so eže­ro sa­la, Za­ra­sai Ka­da: 2008 m. rugp­jū­čio 1–2 d. Kiek: Bi­lie­tus pla­ti­na:

Glas­ton­be­ris: hi­pių kū­di­kis vir­to pra­ban­giu fes­ti­va­liu Jei iš vi­sų iš­var­din­tų fes­ti­va­lių dar neiš­si­rin­kai sau pa­tin­kan­čio, mums be­ lie­ka pa­siū­ly­ti Glas­ton­be­rį (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja). To­kia sti­lių ir sko­nių gau­sa, kad net pa­tys iš­ran­kiau­si vi­sa­da ran­da kuo pa­ma­lo­nin­ti ausis ir akis. Mak­si­ma­lis­tai tu­rė­tų ne­per­sis­teng­ti pil­dy­da­mi „must see” ren­gi­nių są­ra­ šė­lį – prak­ti­ka dar neį­ro­dė, kad įma­no­ma pa­ma­ty­ti vi­sa, ką no­rė­tum iš­vys­ti di­džiau­sia­me pa­sau­lio mu­zi­kos ir me­no fes­ti­va­ly­je. Vi­sas ren­gi­nys pa­na­šus į di­džiu­lį laik­ro­dį – ga­li­ma tie­siog ke­liau­ti ra­tu nuo vie­nos sce­nos prie ki­tos gė­rin­tis mu­zi­kan­tų pa­si­ro­dy­mais, vi­zua­lių­jų me­nų pa­ro­do­mis, spek­tak­liais, šo­kiais ir net­gi cir­ku. Fes­ti­va­lio pub­li­ka ne ma­žiau spal­vin­ga nei pats fes­ti­va­lis – nu­si­teik su­tik­ti dau­gy­bę įdo­mių žmo­nių (ir pa­sis­tenk su­sid­rau­gau­ti!). Šie­met or­ga­ni­za­to­riai ža­da į fes­ti­va­lį at­si­temp­ti to­kius žvaigž­ dū­nus kaip Ma­nu Chao, Amy Wi­ne­hou­se, Ja­me­sas Blun­tas, „Neil Dia­mo nd”, „Goldf­rapp”, Leo­nar­das Co­he­nas ir dau­gyyy­bę ki­tų ar­tis­tų (kad įsi­ti­kin­tum, užeik į fes­ti­va­lio sve­tai­nę). Kur: Glas­ton­be­ris, Ava­lo­no slė­nis, Piet­va­ka­rių Ang­li­ja. Ka­da: 2008 m. bir­že­lio 27–29 d. (teks pas­ku­bė­ti). Kiek: bi­lie­tas vi­sam sa­vait­ga­liui – apie 671 Lt. Bū­ti­na išanks­ti­nė re­gist­ra­ci­ja. Bi­lie­tus pla­ti­na: http://www.glas­ton­bu­ry­fes­ti­vals.co.uk Ką gi, ti­kiuo­si, kad ta­vo ka­len­do­rius jau mir­ga nuo rau­do­no ra­ša­lo. Tos, ku­rios li­ko abe­jin­gos, te­gu ži­no, kad žie­mą gri­pas pir­miau­sia puo­la tuos, ku­rie va­sa­rą kiū­to­jo ne­kiš­da­mi no­sies į lau­ką. Toms, ku­rios krau­na­si bū­ti­ną­jį fes­ti­va­lių in­ven­to­rių: pa­mirš­ti pa­la­pi­nę na­mie lei­džia­ma, ge­rų emo­ci­jų – šiukš­tu.

Pa­ren­gė Jū­ra­tė Streč­ky­tė Ekstra Panelė

73


, Dangaus zenklai

Kas tavęs laukia birželį? Av i­n as Džiaugs­mo va­lan­dė­lė. Ko­ kie nuos­ta­būs kar­tais ga­li bū­ti pap­ras­ti da­ly­kai! Ke­li žo­džiai ga­li pa­keis­ti gy­ve­ni­ mą, švel­nus žvilgs­nis sus­tip­rin­ti mei­lę, o ap­si­ka­bi­ni­mas su­teik­ti vil­čių... Ir ko­kie nuos­ta­būs at­ro­do ap­link ta­ve be­si­su­kan­ tys žmo­nės, kai ati­džiau į juos pa­si­žiū­ri. Griebk jau­tį už ra­gų ir ne­sė­dėk už­si­da­riu­si na­muo­se. Bend­rauk, mė­gau­kis šil­ta va­ sa­ra, my­lėk, ke­liauk, gu­lėk ant pie­vu­tės, uos­tyk žied­la­pius ir tie­siog gy­venk!

ga­li kiek­vie­ną, ta­čiau sun­kiai ats­ki­ri, ku­rie jaus­mai tik­ri, o ku­rie – tik lai­ki­na ap­gau­lė. Lai­kas mo­ky­tis mąs­ty­ti blai­viai.

Šau ­l y s Žo­džio ga­lia. Žo­dis – ne žvirb­lis. Ba­na­lus, bet taik­lus po­sa­ kis. Žo­džiais įveik­si bet ką – mo­ky­to­ją, drau­gę, tė­vus ar vai­ki­ną. Sa­vo ašt­riu lie­žu­viu vai­ki­nų gal­vo­se už­deg­si fe­jer­ver­ ką. Ša­lia ta­vęs nub­lanks vi­sos ki­tos. Bū­si dė­me­sio cent­re. Mė­gau­da­ma­si žvilgs­niais, ga­li pa­mirš­ti, kad tik­ra­sis ta­vo vai­ki­nas lau­ kia ne­su­lau­kia bu­či­nio. Gal lai­kas at­si­dė­ko­ti jam už kant­ry­bę?

J au ­t i s Sal­di sva­jo­nė. Svei­ki­ na­me, ta­vo gy­ve­ni­mas ku­pi­nas ne­ti­kė­tu­mų, staig­me­nų ir tie­siog gra­žių aki­mir­kų. Tau se­ka­si, at­ro­do, kad gi­mei po lai­min­ga žvaigž­de. Žmo­ nės ta­ve my­li ir ver­ti­na. Svar­biau­sia nep­ra­ras­ti jų pa­si­ti­kė­ji­mo ir dė­me­sio. Būk ku­pi­na op­ti­miz­mo ir no­ro gy­ven­ ti. Mei­lės šį mė­ne­sį gal ir ne­su­ra­si, bet vai­ki­nų dė­me­sio tik­rai nep­rit­ rūks. Pri­si­mink, ke­lias į vai­ki­no šir­dį grįstas nuo­šir­du­mu. Dv y ­n i a i Pa­sa­kiš­kas bir­že­lis. Ar­tė­ja ta­vo gim­ta­die­nio šven­tė – nuo­šir­džiau­si lin­ kė­ji­mai. Atš­vęsk gra­žiai, links­mai ir tran­kiai. Suk­viesk vi­sus ge­riau­sius drau­gus ir šven­tė bus įsi­min­ti­niau­sia. Mė­ne­sio pa­bai­go­je lau­kia ne­ti­kė­ta pa­žin­tis su ma­lo­niu vai­ki­nu. Iš pat pra­džių ver­tin­si jį kaip drau­gą, bet net­ru­kus šir­dį už­lies ro­man­tiš­ki jaus­mai, ku­rie pra­dės kun­ku­liuo­ti kaip ug­nin­gas vul­ka­nas. Pa­si­ duok aist­rai ir leis­kis į ro­man­tiš­ką ke­lio­nę. V ė ­ž y s Žvaigž­diš­kas šan­sas. Šis mė­nuo ne­ža­da nie­ko nau­ja, ta­čiau vis­kas, ko ti­kie­si iš gy­ve­ni­mo, virs rea­ly­be. Pa­ge­rės nuo­tai­ka, san­ty­kiai su drau­gais ir šei­mos na­riais. Atė­jo lai­kas leis­ti kū­nui pail­sė­ti nuo ne­si­bai­gian­čio stre­so. Gal nu­va­žiuok sa­vait­ga­liui prie jū­ros? Sa­ko, Bal­ti­jos jū­ros ban­gų oši­mas nu­ra­mi­na net la­biau­siai pa­var­gu­sią sie­lą. Nau­do­kis ga­li­ my­be, kol ne per vė­lu. L iū ­tas Jaus­mų pai­nia­va. My­li, ne­my­li, gy­ven­ti be jo ne­ga­li. O gal ga­li? Jei šian­dien tau vai­ki­nas at­ro­do la­bai įdo­mus ir int­ri­guo­ jan­tis, tai jau ry­toj gal­būt net žvilg­te­lė­ti į jo pu­sę ne­no­rė­si. Tik­ras jaus­mų chao­sas. Die­vas tau da­vė ža­ve­sio, bet pa­šykš­tė­jo mo­kė­ji­mo val­dy­ti sa­vo jaus­mus. Ap­ža­vė­ti

74

Ekstra Panelė

žo­dį, iš­mok priim­ti kri­ti­ką ir ją ana­li­zuo­ti. Ne­si pa­ne­lė To­bu­ly­bė, nors ir la­bai to no­ri. Kiek­vie­nas mū­sų tu­ri trū­ku­mų. Rei­kia mo­kė­ti juos at­ras­ti ir su jais ko­vo­ti, o ne ap­si­mes­ti, kad ge­res­nės nei tu pa­sau­ly­je nė­ra. Ne­nuos­ta­bu, kad iki šiol esi vie­ni­ša. Koks vai­ki­nas no­rė­ tų drau­gau­ti su mer­gi­na, ku­ri ne­ma­to nie­ko, išs­ky­rus sa­ve. At­merk akis!

M er­ge­l ė Pra­ra­si ar at­ra­si? Tin­gi aušin­ti bur­ną ir aiš­kin­tis san­ty­kius, to­dėl ta­vo ant­ro­ji pu­sė pra­de­da ner­vin­tis. Dė­me­ sio, ta­vęs lau­kia iš­ban­dy­mas! Ir ne­men­ kas. Tu­ri iš­mok­ti iš­girs­ti ki­tus. Vai­ki­nas dėl ta­vęs iš kai­lio ne­ria­si, o tu ski­ri jam tik 5 mi­nu­tes dė­me­sio. Taip ne­tu­ri bū­ti. Tiems, ku­rie duo­da, vis­kas grįž­ta su kau­ pu. Jei ne­mo­ki duo­ti, at­sa­ko ne­lauk. Ka­da nors vai­ki­nui nu­si­bos pas­kui ta­ve laks­ty­ti. S vars­t y k ­l ė s Leis­kis že­myn. Atė­jo lai­kas pa­ma­ty­ti tik­rą­sias pa­sau­lio spal­vas ir liau­tis rie­tus no­sį. Ta­vo, pa­si­pū­tė­lės, vaid­muo jau se­niai vi­siems įky­rė­jo ir nu­si­ bo­do, ta­čiau tu ne­ga­li to nie­kaip sup­ras­ti. Tas vie­nin­te­lis ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti mo­kyk­ los kie­tuo­lis, sva­jo­nių prin­cas ar ko­kia Lie­tu­vos gar­se­ny­bė. Ver­tink žmo­nes už pap­ras­tu­mą ir nuo­šir­du­mą, o ne už so­cia­ li­nį sta­tu­są. Mei­lė iš mek­si­kie­tiš­kų se­ria­lų nė­ra tik­ra. Ji – tik gra­žus mi­tas. S ko r­p io ­n as Kri­ti­kos strė­lės. Užuot pik­tai rea­ga­vu­si į kiek­vie­ną tau iš­sa­ky­tą

Ož i a­ra­g i s Dan­gu­je ar že­mė­je? Kar­ tais, kai vis­kas klo­ja­si ge­rai, tu skrai­dai pa­ de­be­siais. Kai vis­kas ne­la­bai ge­rai, tu tvir­tai nu­si­lei­di ant že­mės. Ta­vo ra­cio­na­lu­mas vi­sus ža­vi. Ke­ly­je į tiks­lą jau­tie­si ne­pap­ras­tai už­ tik­rin­ta. Tai pag­rin­di­nis ta­vo gink­las. Tik yra vie­nas „bet“ – lip­ti per gal­vas sie­kiant tiks­lo ne­ga­li­ma. Ne­pas­te­bė­si, kaip kas nors už­lips ant gal­vos tau. Ir kaip tuo­met jau­sie­si? Va n ­de­ni s Lais­va kaip vė­jas. Nie­kas ta­vęs ne­ga­li su­lai­ky­ti. Bė­gi vi­sur ir vi­sa­da. Nė mi­nu­tės ne­ga­li sto­vė­ti vie­no­je vie­to­je. Sku­bi pa­ro­dy­ti sa­ve pa­sau­liui! Sma­gu, kad tu­ri tiek ener­gi­jos, bet šį mė­ne­sį tau teks ją tau­so­ti. Dar­bų bus la­bai daug, ne­baig­tų re­fe­ra­tų ir kont­ro­li­nių – ir­gi per akis. Su­siimk ir su­si­kaupk. Bir­že­lį ne­siš­vais­tyk pi­ni­gais. Užuot pir­ku­si 10 megz­tu­kų, nu­si­pirk vie­ną, bet la­bai ge­ros ko­ky­bės. Žu ­v y s De­vyn­dar­bė. Esi bi­tu­tė ir pa­ti tai ži­nai. Va­sa­ra atė­jo ir dar­bų su­ma­žė­jo, to­dėl ga­li pa­mirš­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus mo­kyk­ lai. Vi­są mė­ne­sį ne­ži­no­si, kaip iš­si­rink­ti, ku­ria­me va­ka­rė­ly­je šok­ti iki pa­ry­čių. Šėl­si vi­sur. Pa­žin­tys meg­sis lais­vai. Ti­kė­ti­na, kad at­ra­si nau­ją pa­dū­sa­vi­mų ver­tą ob­jek­ tą. Sim­pa­ti­ja bus abi­pu­sė. Jei va­do­vau­sie­ si lo­gi­ka, o ne emo­ci­jo­mis, lai­mė at­sig­ręš į ta­ve. ☻


,

,

Kryziazodis

At­sa­k y ­mas : K okie miltai , to kia ko šė Vertikaliai: Rolandas. Seara. Trasa. Kalio. Kakta. Iberija. Midus. Osana. Epas. Laima. Terlius. Nepalaima. „Nike”. Pano. Kaip. Firma. Italė. Kalkinimas. Makao. Ratu. NASA. Atriš. Laiškai. Tepalas. Orisa. Rokai. Paris. Stano. „Toska”. Sėjau. Tru. Horizontaliai: Kokie. Alabama. Klakeris. Intrada. Sodai. Jose. Alstas. Akademikas. Šifrinas. Miltai. Kameron. Taria. Piala. Mula. Lakštas. Klasė. Tokia. Uta. Berimor. Tilps. Pina. Otis. Atrasi. Košė. Skara. Lamstas. Inga. Rikša. Nilso. Sėsiu.

Vakarais miršti iš nuobodulio? „Ekstra panelė” siūlo puikią išeitį: spręsk žurnalo kryžiažodį ir vienu šūviu nušausi 2 zuikius – lavinsi protą ir gausi prizą! Išsprendusi kryžiažodį, iškirpk šį lapą ir siųsk jį mums adresu: „Ekstra panelei”, kryžiažodžio konkursui, Gedimino pr. 12A, 2001 Vilnius. Kitame žurnalo numeryje paskelbsime 5 burtais nustatytas laimėtojas. Jas apdovanosime „Eurokos” įsteigtu prizu Jei laimėsi, dėl prizo skambink į žurnalo redakciją telefonu (8 5) 274 3617.

Mūsų kryžiažodžio atsakymus gali siųsti ir SMS žinute. Rašyk: EP (tarpas) Atsakymas (tarpas) Vardas (tarpas) Pavardė (tarpas) Amžius (tarpas) Miestas (tarpas). Ir siųsk numeriu 1323. Pvz.: EP Švietė saulė Rimantė Gelžinytė 16 Vilnius. Žinutės kaina — 1 Lt

58-ajame „Ekstra panelės” numeryje spausdinto kryžiažodžio atsakymai

58-ajame „Ekstra panelės“ numeryje spausdintą kryžiažodį ir XX xx laimėjo šios žurnalo skaitytojos:

Ekstra Ekstra Panele Panelė

75


Post scriptum

Lyyyyyyyyyyyyyyžt! A r gali į sivaiz du oti vasar ą be l ed ų ? M ū s ų pro pro pro pro sene l iai, pasirodo, buv o tikri sma l ižiai . DD Le­dais žmo­nės mė­ga­vo­si jau IV am­žiu­je prieš Kris­tų. Šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad Ro­mos im­pe­ra­to­ rius Ne­ro­nas die­vin­da­vo iš kal­nų at­ga­ben­tą le­dą, pa­gar­din­tą vai­sių ga­ba­liu­kais, o Ki­ni­jos Šang pro­ vin­ci­jos im­pe­ra­to­rius Tan­gas sma­li­žiau­da­vo pa­gal spe­cia­lų re­cep­tą pa­ruoš­tu le­do ir pie­no mi­ši­niu.

DD 1295 me­tais le­dų re­cep­tą iš Ki­ni­jos į Euro­pą

atp­luk­dė gar­sus ke­liau­to­jas Mar­co Po­lo. Jo dė­ka le­do ir pie­no mi­ši­niu karš­to­mis die­no­mis gai­vin­da­ vo­si Ita­li­jos tur­tuo­liai.

DD 1533 me­tais Flo­ren­ci­jos aris­tok­ra­tė Cat­he­ri­ne

de Me­di­ci iš­te­kė­jo už Pran­cū­zi­jos ka­ra­liaus Hen­ ri­ko II, to­dėl kar­tu su sa­vo krai­čiu į mei­lės mies­tą at­si­ga­be­no ir gau­sy­bę sal­du­my­nų, tarp jų ir le­dų ga­my­bos re­cep­tų. Neil­gai tru­kus le­dai ta­po ir Pran­ cū­zi­jos tur­tuo­lių de­ser­to sta­lo pa­si­di­džia­vi­mu.

76

Ekstra Panelė

DD Ledų

kelionė po Europą tęsėsi toliau. Anglijos karalius Karolis I 1600 metais lankėsi Prancūzijoje ir buvo užburtas šaldyto pieno skonio. Žinoma, karalius nepamiršo išvykdamas paprašyti ir šio skanėsto recepto. Taip ledai nukeliavo į Angliją. DD Iš jos kar­tu su pir­mai­siais ko­ lo­nis­tais – į Ame­ri­ką. Jo­je ir pra­si­dė­jo tik­ro­ji le­dų auk­so era. Sma­li­žiai ame­ ri­kie­čiai nes­to­ko­jo fan­ta­zi­jos ir ne­gai­lė­jo pas­tan­gų kur­da­mi ne tik re­cep­tus, bet ir le­dų ga­mi­ni­mo prie­tai­sus. DD 1812 me­tais ame­ri­kie­čius net­ ru­ko apsk­rie­ti sen­sa­cin­ga ži­nia, kad Bal­tų­jų rū­mų sve­čiai per inau­gu­ra­ci­jos pokylį bu­vo vai­ši­na­mi pre­zi­den­to Ja­me­so Ma­di­so­no žmo­nos Dol­ly pa­ruoš­tais le­dais. Na­tū­ ra­lu, kad apie de­ser­tą, ku­riuo mė­ga­vo­si pats pre­zi­den­tas, sva­jo­jo ir ma­ži, ir di­de­li, ir vy­rai, ir mo­te­rys. DD 1846 me­tais ame­ri­ kie­tė na­mų šei­mi­nin­kė Nan­cy John­son už­pa­ten­ta­vo pir­mą­jį ran­ki­nį le­dų ga­my­bos apa­ra­tą, ku­rio es­mi­nis vei­ki­mo prin­ci­pas iš­li­ko ir iki šių die­nų. DD Pir­mo­ji le­dų ga­myk­la pa­sau­ly­je du­ris at­vė­rė 1851 me­tais. Ją Bal­ti­mo­rė­je – Ame­ri­kos uos­ta­mies­ty­je įkū­rė vers­li­nin­kas Ja­co­bas Fus­sel­lis. Ga­myk­lo­je pa­ga­min­tus le­dus jis par­da­vi­nė­jo iš spe­cia­laus va­go­nė­lio. DD Ta­čiau tai ne­bu­vo pa­bai­ga. Iš­ra­di­mai py­lė­si kaip iš gau­sy­bės ra­go. 1899 me­tais pran­cū­zas Augus­tas Gau­li­nas iš­ra­do ho­mo­ge­ni­za­to­rių (spe­cia­lų apa­ra­tą le­dams ga­min­ti), o 1902 me­tais su­konst­ra­vo šal­dik­lį, ku­ria­me le­dai sus­ting­da­vo

daug grei­čiau nei įp­ras­tai. DD Ita­lo Marc­hio­ni, emig­ran­tas iš Ita­li­jos, gar­sio­ jo­je Niu­jor­ko cent­ro gat­vė­je pre­kiau­da­vęs na­mų ga­my­bos le­dais iš spe­cia­laus ve­ži­mė­lio, pa­tiek­da­vo ska­nės­tą stik­li­nė­se. Ta­čiau jos daž­nai su­duž­da­vo, rū­pes­tį kė­lė hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mai, to­dėl ita­las su­gal­vo­jo juos par­da­vi­nė­ti vaf­l ių kū­ge­liais. Taip val­gy­ti le­ dus bu­vo ne tik hi­gie­niš­kiau, bet ir ska­niau! Šį sa­vo iš­ra­di­mą Ita­lo už­pa­ten­ta­vo 1903 me­tais. DD „Es­ki­mo“ le­dų idė­ja 1920 me­tais ki­lo le­dų par­duo­ tu­vės sa­vi­nin­kui Chri­sui Nel­so­nui. Ste­bė­da­mas pir­kė­ją, ku­ris nie­kaip ne­ga­lė­jo ap­sisp­ręs­ti, ko no­ri la­biau – le­dų ar šo­ko­la­do ply­te­lės, nusp­ren­dė pa­ga­min­ti le­dus, ap­lie­tus šo­ko­la­du. Pir­mie­ji


hublot.com

Big Bang One Click. King Gold case. Bezel set with 42 diamonds. Self-winding movement. Interchangeable rubber strap with a unique attachment.



Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.