Page 1


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-497-8

© Tekstas, Virgis Šidlauskas, 2018 © Iliustracijos, Tania Rex, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018


V i r g i s Ĺ i d la u s ka s

Iliustravo T a n ia

Vilnius 2018

R ex


N E Į P R A STA Š E I M Y N Ė L Ė Tikėsite ar ne, vidury ramios, snūduriuojančios jūros, po aukštu kaip milžino kopėčios dangumi, buvo mažų mažutėliausia sala, per šimtą mylių nutolusi nuo Didžiojo Kranto. Sakytum, sala kaip sala, panaši į daugybę kitų salų ir salelių, o visgi ne. Joje gyveno tikrų tikriausių ugnikalnių šeimynėlė – tėtis Ugnikalnis, mama Ugnikalnė ir mažasis sūnelis Ugnikalniukas. Smalsu sužinoti, ką veikdavo Ugnikalnių šeimynėlė rytais? Ogi nieko ypatingo. Vos nubudęs tėtis griausmingai sududendavo „Bubuuum!“, kad net visa sala sudrebėdavo, o jo krūmais ir kemsais šeriuoti skruostai dar ilgai tratėdavo nuo garsaus žiovulio. Mama tyliai nusičiaudėdavo, nepamiršdama kaip gerai išauklėta dama elegantiškai prisidengti kraterio angos. O sūnelis, vos prasikrapštęs akis, įsistebeilydavo į aukštai virš galvos skraidančias varnas. Jam norėjosi nuotykių ir kelionių.

3


O kas dėdavosi vėliau? Nepatikėsit! Pusryčiams tėtis sušlemšdavo futbolo aikštės didumo uolą! Nieko sau, pamanysit, futbolo aikštės didumo. Neblogas kąsnelis. – Taip taip, – išgirdęs jūsų mintis būtų pritaręs tėtis Ugnikalnis. – Sotūs pusryčiai – štai kur visokeriopos sėkmės paslaptis. Juk tuščio skrandžio maršai geros nuotaikos neįpūs. Jais gali nebent įkyruoles varnas baidyti. Mama užkąsdavo šiek tiek kukliau – makteldavo vieną arba du dailiai nuaugusius vaismedžius. O Ugnikalniukas, kadangi dantys dar nebuvo tokie aštrūs kaip tėvelių, – gliaudydavo kokoso riešutus. Pasistiprinusi šeimynėlė užsiimdavo kiekvienas sau maloniais reikalais. Tėtis dairydavosi dangun spėliodamas orus, mat dėjosi talentingiausiu šių kraštų meteorologu: sekdavo vėjo kryptį, debesuotumą, ciklonų judėjimą, kritulių kiekį, oro slėgį ir panašius painius dalykus. Mama, žvelgdama į savo atvaizdą stiklinio miestelio dangoraižio languose, šukuodavosi akmeninėmis tėčio išskaptuotomis šukomis palmių garbanas ir niūniuodavo kokią nostalgišką melodiją.


O Ugnikalniukas... Ką gi veikdavo Ugnikalniukas? Jis svajojo susirasti draugą. Ne stebuklingą, o paprastą kaip lavoje virta spurga. Su kuriuo būtų galima pasikalbėti, pasidalinti mintimis ir, žinoma, pažaisti. Jis manė, kad tai būtų pats nuostabiausias nuotykis jo gyvenime! Deja, pernelyg rūpestingi tėvai, saugodami vienturtį sūnų, draudė pažindintis su įtartinais ir pasitikėjimo nekeliančiais tipais – varnomis ir albatrosais arba skruzdėdomis ir tapyrais. Ką jau kalbėti apie krokodilus, gorilas ir begemotus. – Mūsų sūnus – klusniausias ir uoliausiai tėvų nuomonę gerbiantis Ugnikalniukas šioje saloje, – mėgdavo girtis tėtis. – Taip taip taip, – pritardavo mama. – Kiti tokio gero sūnaus gali tik pavydėti.

5


Ugnikalniukas nesmagiai gūžčiodavo girdėdamas tokias kalbas. Gera jiems šnekėt! Juk tėtis turi draugę – mamą. Mama taip pat turi puikų draugą – tėtį. Netgi visi gyvūnai, šmirinėjantys po klaidžius tarpeklius, ar paukščiai, skraidantys danguje, čia turi draugų. Tik vienas Ugnikalniukas – ne. Stačiai neteisybė! TI DRAugAu ! M I NEgAL A

Laba DRAugAuTI N Eg A L I M A !

6

s!


PAVA Rg u S I S A u L Ė Ugnikalniukas kasdien bendravo tik su Saule ir Mėnuliu. Taip, kaip buvo prisakyta tėvų. Mat tik šiedu, jų manymu, buvo tinkama draugija. Jam patikdavo stebėti, kaip sukaitusi po dienos darbų, dulkėta, aplipusi žiedadulkėmis ir debesų pūkais Saulė vakarop imdavo pliuškentis jūroje. – Tik nepersišaldyk, – sakydavo jis rūpestingai. – Dar pasigausi slogą, imsi čiaudėti ir karščiuoti. O tada užsiklosi debesimis ir vėl ilgų ilgiausiai neišlįsi su manim pasikalbėti... – Teisybę sakai, – mirktelėdavo jam Saulė, apsirišdavo kaklą vakarėjančio dangaus spalvomis išmargintu debesų šaliu ir šmurkštelėdavo į pūkinį chalatą. – Kaip tau šiandien sekėsi, Ugnikalniuk? – paklausdavo meiliai. – Mačiau debesį, panašų į raganosį, – susijaudinęs imdavo pasakoti šis. – Jį nusivijo visa banda dygliatriušių. Tik dygliai labiau priminė avių vilną. Kaip manai, kodėl? Gal kad buvo iš debesų? – Greičiausiai, – tingiai rąžydamasi pritardavo Saulė. – Kas gi supaisys tuos dygliatriušius.

9


– Aš kalbinau juos ir šaukiau, bet jie nulėkė neatsigręždami, – atsakydavo Ugnikalniukas liūdnai, o po minutėlės pridurdavo: – O tėtis, bandydamas prisiminti, koks oras saloje buvo pernai, taip įkaito, kad net lava užkunkuliavo lyg sriuba su frikadelėmis. Kchi kchi kchi, – sukikendavo jis, o besijuokiant iš už ausų pabirdavo visa lavina smulkių akmenėlių. Tada ir Saulė skambiai nusikvatodavo. Taip, kad auksiniai dantys net apžilpindavo Ugnikalniuką. Tankiai mirksėdamas ir stengdamasis nežiūrėti tiesiai į Saulę pasiteiraudavo, kaipgi sekėsi jai. – Ech! Pribarsčiau pilnas saujas spindulių. Kad būtum matęs! Kiek nudažiau medžių, laukų, klonių ir kalnų. Prinokinau rugių, nurausvinau žemuogių, nuspalvinau gėlių žiedų, užauginau vaisių ir daržovių. Šilta ranka paglosčiau daugybę gyvūnų ir paukščių. O Šiaurėje vargais negalais ištirpdžiau milžinišką ledkalnį. Įsivaizduoji? Gerokai teko paplušėti... Pasakodavo Saulė linksmai krizendama. Tačiau kalbėdavosi jie trumpai. Pavargusi po dienos darbų, Saulė greitai pasislėpdavo. Tik palinkėdavo Ugnikalniukui labos nakties ir įsikniaubdavo į minkštą debesų pagalvį. Juk reikėjo gerai pailsėti prieš išauštant naujai dienai. Ir taip kas dieną jau daugybę metų.

10


T u r i ny s N E Į P R A STA Š E I M Y N Ė L Ė

3

PAVA Rg u S I S A u L Ė

9

M Ė N u L I O I STO R I J O S

13

N E TA Š Y TA S K A L N Ų O Ž Y S

19

M A D M uA Z E L Ė DY g L I A K I A u L Ė

25

P E L I K A N A S I R N E AT I D Ė L I OT I N O S P R I E M O N Ė S

31

MARŠ Į KAMPĄ!

37

K A R Š T E S N Ė u Ž S R I u B Ą S u F R I K A D E L Ė M I S L AVA

43

M A Ž A M E Rg Y T Ė

49

CuNAMIS

55

gERA MINTIS

61

B A N g A PA S I E K I A K R A N T Ą

67


Virgis Šidlauskas (g. 1982 m.), sužavėjęs skaitytojus savo pirmąja knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“, pristato nepaprastai šiltą istoriją apie Ugnikalniuką, ieškantį draugų. Nors Ugnikalniukas turi labai gerus tėvelius ir gali kalbėtis su Saule bei Mėnuliu, visgi jaučiasi be galo vienišas, todėl nusprendžia susirasti draugą. Tačiau atrasti tikrą draugą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad ši knyga – tai išmoningas, linksmas, bet kartu ir išmintingas bei jautrus pasakojimas apie tikros draugystės paieškas. Nors ji skirta mažiesiems skaitytojams, abejingų nepaliks ir suaugusiųjų – šiems primins, kad vaikų svajonės ir mintys yra tokios pat svarbios kaip jų.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 vnt. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


Jis svajojo susirasti draugą. Ne stebuklingą, o paprastą kaip lavoje virta spurga. Su kuriuo būtų galima pasikalbėti, pasidalinti mintimis ir, žinoma, pažaisti. Jis manė, kad tai būtų pats nuostabiausias nuotykis jo gyvenime! Ar lengva susirasti draugą, kai esi ugnikalnis? Tikrų tikriausias, kojomis įaugęs į žemę. O dar ir tėvai tokie rūpestingi, kad nieku gyvu neleidžia su bet kuo bičiuliautis. Tikriausiai nelengva… Tačiau Ugnikalniukas žino, kad nėra nieko sunkiau, nei būti vienišam. Todėl jis tvirtai pasiryžęs – kad ir kokias kliūtis teks įveikti, draugą tikrai susiras.

ISBN 978-609-441-497-8

Ugnikalniukas ieško draugų  

Jis svajojo susirasti draugą. Ne stebuklingą, o paprastą kaip lavoje virta spurga. Su kuriuo būtų galima pasikalbėti, pasidalinti mintimis i...

Ugnikalniukas ieško draugų  

Jis svajojo susirasti draugą. Ne stebuklingą, o paprastą kaip lavoje virta spurga. Su kuriuo būtų galima pasikalbėti, pasidalinti mintimis i...

Advertisement