„Laimiukas“ nr. 3 (53), gegužė-birželis

Kęstučio Kasparavičiaus iliustr. iš knygos „Brėmeno miesto muzikantai“, leidykla „Nieko rimto“, 2014

Literatūrinis žurnalas

.

Fantazijos salies myletojams KAINA 6,50 Lt

Nr. 3 (53), gegužė–birželis, 2014

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Jurgita Balžekaitė, Indrė ir Povilas Blaževičiai, Junija Galejeva, Danguolė Garnienė, Paulius Juodišius, Darija Juodzevičienė, Gintaras Kaltenis, Ramūnas Kasparavičius, Kęstutis Kasparavičius, Rimvydas Strikauskas, Neringa Vaitkutė, Lina Eitmantytė-Valužienė.

Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 3 (53), gegužė–birželis, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse 2014 m. nr. 4, 5, 6 prenumeruokite Lietuvos pašto skyriuose iki birželio 22 d. www.post.lt VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Meno pažinimo integravimas į vaikų kultūrinį švietimą“ temoms „Garsiausi pasaulio kompozitoriai“, „Mano mėgstamas muzikos stilius“, „Muzikinė dėžutė“, „Laimiuko biblioteka“ žurnale „Laimiukas“ 2014 m. skyrė 30 000 Lt paramą.

„LAIMIUKO“ TURTAI: Seniausieji muzikiniai žaislai, p. 4–5 Interviu su Žaislų muziejaus įkūrėjais Indre ir Povilu, p. 6 Stebuklinga muzikos galia, p. 7–9 Didieji genijai vaikystėje, p. 10–11 Kodėl vaikams patinka dainuoti, p. 12–13 Akimirkų kolekcionierius, p. 14–15 Baronas Miunhauzenas ir jo lietuviškas žirgas, p. 16–17 Žirgas – lietuviškos tapatybės dalis, p. 18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–20, 25–26 Pasidaryk muzikos instrumentą, p. 21–24 Brėmeno miesto muzikantai, p. 27–29 Muzikinė dėžutė, p. 30–31 Tatas ir Patas renkasi darbą. Muzikantas, p. 32–33 Neatrastųjų žemių stebuklai, p. 34–36 Garantuoju: skaityti verta, p. 37 Vieno vakaro nuotrauka..., p. 38–39 Juodai balti ateiviai. Taika žemėje, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

T

arptautinę vaikų knygos dieną balandžio 2-ąją vaikų knygų bičiuliai nekantriai laukė, kokie autoriai ir kokios 2013 metais išleistos knygos bus paskelbtos geriausiomis, meniškiausiomis, vertingiausiomis. Specialistų komisija, kurią sudarė IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius) nariai, dirbo keletą mėnesių. Jie knygas skaitė, sklaidė, apžiūrinėjo iš visų pusių ir tyrinėjo kiekvieną jų eilutę bei paveikslėlį. Komisijos darbo rezultatas – paskelbtos aštuonios ypatingais įvertinimais pagerbtos knygos, su kuriomis verta susipažinti. Ieškokite ir mėgaukitės!

Geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams – „Spintos istorijos“ (autorė Danguolė Kandrotienė, leidykla „Terra publica“).

Geriausia metų pažintinė knyga vaikams – „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“ (autorė Gražina Sviderskytė, leidykla „Baltos lankos“).

Geriausia knyga mažiausiems skaitytojams – „Pirštinė“ (autorius ir dailininkas Marius Zavadskis, leidykla „Versus aureus“).

Geriausia knyga mažiausiems skaitytojams – Rūtos Jonynaitės išversta Andreaso H. Schmachtlio „Tilda Kruopelytė.

Draugai iš Erškėtrožių tako“ (leidykla „Gimtasis žodis“).

Reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas paaugliams – Eglės Kumžaitės išversta Melvino Burgesso knyga „Vilko kauksmas“ (leidykla „Gimtasis žodis“).

Gražiausia metų knyga vaikams – Marijos Smirnovaitės iliustruotos lietuvių liaudies pasakos „Aukso kirvukas“ (leidykla „Nieko rimto“).

Stilingiausiai iliustruota metų knyga paaugliams – „Vilniaus padavimai“, (dailininkas Andrius Seselskas, leidykla „Nieko rimto“).

Reikšmingiausias metų debiutas – „Vaivorykščių arkos“ (autorė Neringa Vaitkutė, leidykla „Nieko rimto“).

3

Senosios muzikos atlikėja Ieva Baublytė skambina gotikine arfa edukacinio užsiėmimo su vaikais Valdovų rūmuose metu.

Gobeleno „Odisėjo atsisveikinimas su žmona ir tėvais“ fragmentai „Mergaitė, grojanti liutnia“, „Muzikantas, grojantis viola da gamba“. Flandrija, Briuselis, apie 1570 m., Valdovų rūmų muziejus.

Mums ilgaamžė istorija dovanoja didžiules muzikos pasirinkimo galimybes. Liaudies, senovinė, klasikinė, džiazo, roko, eksperimentinė, elektroninė... Tai tik keletas iš daugybės skirtingų muzikos stilių.

Kaip atrasti sau artimiausią muziką? Klausykite įvairios muzikos. Išmėginkite ją kaip valgius. Tik būkite atsargūs. Kaip ir maistas ne visuomet yra sveikas, taip ir muzika ne visuomet yra ta, kuri skatina gerus jausmus ir mintis. Stebėkite, kaip į muziką atsiliepia jūsų širdelės. Kalbėkite apie muziką su draugais, su suaugusiaisiais. Dalinkitės mintimis, ką jums ji reiškia, kokius pojūčius sukelia. Ieškokite muzikos ženklų visur – gamtos garsuose, paveiksluose, žodžių skambėjime.

Leiskitės muzikos nešami, kaip kad laivelį plukdo upė. Tai – dar vienas žaidimas! Ir, patikėkite, jis tikrai įdomus.

O dabar papasakosiu, kaip aš kartą pamėginau ieškoti muzikos ženklų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje. Su džiaugsmu prisipažįstu, jog mano mėgstamiausia muzika sukurta Renesanso ir ankstyvojo baroko laikais, 15–17 amžiuje. Valdovų rūmai – viena iš vietų, kuriose ši muzika tais senais laikais dažnai skambėjo. Todėl vaikštinėjant po rūmų menes man buvo lengva įsivaizduoti... Štai didingi kunigaikščiai priima kilmingus svečius ir pristato jiems savo rūmų muzikantus. Kas jie? Vieni muzikantai skardžiais cinkų, trombonų, šalamajų garsais, pritariant būgnui, iškilmingai šlovina savo valdovus, jų pergales ir laimėjimus. Kiti – žavingais teorbų, smuikų garsais išreiškia valdovų meilės jausmus, kuriuos žodžiai atskleisti ne visuomet pajėgūs. Subtilios fleitų, violų da gambų, liutnių, arfų melodijos valdovus ramina, kviečia nusikelti į svajonių pasaulį. Įvairūs šių instrumentų ansambliai išlieja spalvingus, džiugius šokių muzikos fontanus... Kokio dar vieno labai svarbaus senosios muzikos instrumento nepaminėjau? Tai – žmogaus balsas.

Giedotojai su muzikantais ne tik atlikdavo melodingas dainas, bet ir skaidriomis giesmėmis lydėdavo valdovų maldas, pakylėdavo jų mintis arčiau Dievo. „Ludovisi koncertas“, dailininkas Lionelis Spada (Lionello Spada, 1576–1622), Italija, 17 a. pr., Valdovų rūmų muziejus.

Pasivaikščiojimas po Valdovų rūmus ieškant muzikos ženklų man labai patiko.

Jei ir jums pasitaikys proga jų ten paieškoti, pamėginkite atsakyti į keletą mano klausimų. Kiek yra muzikos instrumentų puikiajame Lionelio Spados paveiksle „Ludovisi koncertas“? Kokio dydžio šalamaja, pavaizduota 15 a. molinėje koklio plytelėje? Kas vaizduojama gobelene, kuriame išausti liutnios ir violos da gambos atvaizdai? Kokią paslaptį tiesiai į širdį jums kužda seniausia Lietuvoje iki šiol surasta medinė fleita iš 14–15 amžiaus?

Medinė fleita, 14–15 a., Valdovų rūmų muziejus.

Nuotraukų autorius Vytautas Abramauskas. Iliustracijos parengtos spaudai bendradarbiaujant su Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Darija Juodzevičienė, vaikų muzikos studijos „SinoNetto“ vadovė

Kodėl vaikams patinka dainuoti?

Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr.

Pažįstu daug vaikų, kuriems dainavimas yra pats mieliausias ir įdomiausias užsiėmimas. Ir štai kartą pagalvojau: kodėl vaikams taip patinka dainuoti? Kodėl dainuojant žiba jų akys ir spindi veidai? Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo. Ir kaipgi nepatiks! Dainavimas vaikams suteikia pačių nuostabiausių dalykų!

Balsas – neįtikėtinas instrumentas. Jis visada su tavimi. Jo nereikia lyg smuiko dėti į dėklą, jo niekada nepamirši, niekur nepaliksi, o ir nešiotis kur kas lengviau nei, pavyzdžiui, arfą. Žinoma, balsą reikia mylėti, prižiūrėti, saugoti ir teisingai jį valdyti. Besimokantys dainuoti puikiai supranta – jei balsu nesirūpins, neteks daugybės malonių dalykų. „Kai aš dainuoju, man atrodo, kad mano širdis pakyla“, – kartą pasakė Goda.

O filosofiškai nusiteikęs Ignas užtikrino: „Aš dainuodamas patenku į kitą pasaulį“. Taip, vaikams patinka keliauti, o dainuodami jie gali apkeliauti visą pasaulį ir net patekti ten, kur paprastai nepakliūsi, pavyzdžiui, į sapnus ar kitą planetą. Vaikai mėgsta fantazuoti, o dainuojant fantazija liejasi per kraštus. Kai pritrūksta dainų, jie patys pradeda kurti savo skambias istorijas.

Dainavimas vaikus traukia lyg magnetas. Ir tai suprantama.

12

Linkiu visiems ku o

nes dainavimas –

kupinas

daug iau

dainuo ti ,

tai g ražia usių įspū džių

p as aulis!

do

mi

fa

s ol

Tai puikus būdas atrasti ir išreikšti save, pamatyti, kad esi puikus ir įdomus.

Dainuojant lengviau susipažinti, būti drąsesniam, susirasti draugų, panašių į save. (Juk radęs į save panašų, kiekvienas jaučiasi laimingesnis.)

Jausmus kartais daug lengviau išdainuoti nei išsakyti.

Dainavimas suteikia pasitikėjimo savimi, o to reikia kiekvienam.

Dainavimas ramina, padeda susikaupti, skatina žaisti, improvizuoti. (O improvizuojant sukuriami neįtikėtini dalykai.)

Dainavimas suteikia galimybę tapti artistu.

Džiugu scenoje dainuoti klausytojams. re (Malonus būna net jauduliukas, kuris apima lipant į sceną.)

Spėkite, kas vaikams labiausiai įsimena po koncerto? Aplodismentai!

la

si

Jaunieji „SinoNetto“ dainininkai iš Vilniaus Prano Mašioto prad. m-klos.

Darijos Juodzevičienės nuotr.

Gintaras Kaltenis, raitelis, fotografas, publicistas

Baronas Miunhauzenas ir jo lietuviškas žirgas

Koks nuotykių knygų personažas susijęs su arklių pašto keliu? Baronas Miunhauzenas. „Kas kas?“ – paklausite. Taip, tas garsusis, daugelio žinomas, minimas ir cituojamas žmogus, apie kurį rašomos knygos, kuriami filmai, animaciniai serialai, komiksai. Jis buvo reali istorinė asmenybė. Knygose aprašyti neįtikėtini barono Miunhauzeno nuotykiai iš dalies yra tikri. Tik pagal senovės trubadūrų papročius išpūsti iki įspūdingų fantazijų...

Taigi, baronas Miunhauzenas tikrovėje buvo žinomas kaip Karlas Frydrichas baronas fon Miunhauzenas (Karl Friedrich Hieronymus Freiherr von Münchhausen), gyvenęs 1720–1797 m. Prūsijos karalystėje (vokiškasis aristokrato titulas freiheras atitinka barono titulą).

Baronas Miunhauzenas, Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.

Gintaras Kaltenis su žemaituku Karkasu.

Gintaro Šiupario nuotr.

1820–1836 metai. Šiame įvykių kupiname Lietuvos ir pasaulio istorijos tarpsnyje atsiranda naujas tarpvalstybinis kelias.

Aišku, tai ne tarptautinis greitkelis. Bet, įvertinant to meto susisiekimo galimybes, jį galima pavadinti ir taip. Tai arklių pašto kelias iš Sankt Peterbugo į Varšuvą per Kauną.

Juo keliavo ne tik svarbios naujienos, laiškai, siuntiniai, bet ir įžymūs žmonės.

Jaunystėje Miunhauzenas buvo išsiųstas tarnauti pažu Brunsviko-Liūneburgo kunigaikščiui Antoniui Ulrichui II. Vėliau jis tarnavo Rusijos kariuomenėje, dalyvavo dviejuose rusų žygiuose prieš Turkiją. Su šiais karais susijusi jo garsioji kelionė patrankos sviediniu.

Pastebėjote – baronas tarnavo Rusijoje. O kokiu keliu, leiskite paklausti, jis vykdavo į tarnybos vietą? Teisingai – per Lietuvą, arklių pašto keliu. Ir ne kartą!

Atsiverčiu Gotfrydo Augusto Biurgerio (Gottfried August Bürger) knygą „Baronas Miunhauzenas“. Jau pirmajame puslapyje skaitau: „Jojau raitas, nes jei geras žirgas ir raitelis, tai šitaip keliauti yra parankiausia. Mat jei važiuoji pašto karieta, tai būtinai gauni vaidytis su vokiečių pašto viršininkais...“ Manau, čia rašoma apie Latvijos kraštą. Jame pašto viršininkais dažniausiai dirbdavo vokiečių kilmės žmonės. (Ne veltui netoli Rygos, Lielupėje, yra Miunhauzeno ir jo nuotykių muziejus, panašus į esantį didžiojo fantazuotojo gimtinėje Bodenverderyje.)

Sklaidau knygos puslapius toliau. Ir štai, išplėtęs iš nuostabos akis, skaitau: „...Aš mielai prisimenu puikų lietuviškąjį žirgą, už jokius pinigus nenuperkamą. Jį įsigijau visiškai atsitiktinai, tuo pat kartu gavęs progą pademonstruoti jojimo meną ir paskleisti apie save puikaus raitelio garsą. Mat viešėjau Lietuvoje, puikiame grafo Pšobovskio dvare.“ Gavęs dovanų iš grafo lietuvišką žirgą, mūsų herojus negali juo atsidžiaugti. Visas puslapis prirašytas apie tą nuostabų bendražygį – kaip niekas jo negalėjo sutramdyti, kaip mūsų mielasis baronas strykteli su juo pro langą į svetainę, užjoja ant stalo ir šoka risčia, nė puodelio nesudaužęs! Na, čia gal pafantazuota – net man su žemaituku Karkasu taip nepavyktų. „Žirgas toks klusnus, toks smarkus ir karštas...“ Turbūt jau nebereikia dedukcinio tyrimo metodo, kurį mėgo garsusis detektyvas Šerlokas Holmsas, kad atskleistume: lietuvis žirgas – tai juk mūsų žemaitukas! Įdomu, kad savo pasakojimuose baronas mini Očakivo vietovę, kur mes, raiteliai, istorinio žygio metu 2010 m. girdėme žemaitukus Juodojoje jūroje, tarp Odesos ir Krymo. O dar sako, kad ši knyga – pilna fantazijų... Štai dar viena scena iš barono nuotykių: „Mano lietuvis žirgas buvo toks neregėtai greitas, jog tarp vijikų buvau pirmutinis...“ Toliau baronas pasakoja, kaip prijojo šulinį, ilgai girdė žirgą, kol paaiškėjo, kad žirgas mūšio metu buvo perpjautas per pusę!

Kiek jis geria, tiek iš jo išbėga. „...Minėtasis mano žirgo užpakalis, be atvangos spardydamasis, pridarė baisiausių nuostolių priešams“. Vėliau abi žirgo pusės susiuvamos ir jis stovi vėl kaip naujas! Manau, kad tik žemaitukas tai galėtų ištverti...

Didysis pasakotojas patiria aibę nuotykių – ištraukia už plaukų ne tik save, bet ir žirgą, peršoka pro pašto karietos langus, šėlsta Europoje, Gibraltare, Turkijoje, bet visur pabrėžtinai primenamas „lietuvis žirgas“ ir puikiosios jo savybės.

Ką gi, pamėginsime ir mes, Lietuvos raiteliai, kai kuriuos jo nuotykius pakartoti.

Tiek su lietuviškais žemaitukais, tiek su pašto karietomis.

17

Ž

„Foto sąjūdis“ ir asociacija „Laisvieji raiteliai“ skelbia fotografijų konkursą

irgas – lietuviškos tapatybes dalis

Žirgas nuo seno lietuviui yra draugas ir šeimos narys – juo ir žemę arė, ir į karą šuoliavo, jį kinkė, balnojo, pas mergelę jojo. Kartu mes atlaikėme istorinius išbandymus. Lietuvos herbe – šaunus raitelis pakeltu kardu. Kol jis šuoliuos, Lietuva gyvuos! Šie metai – arklio, žirgo metai. Ta proga grupė žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su žirgais, skelbia nuotraukų konkursą „Žirgas – lietuvio tapatybės dalis“. Pagrindinė konkurso idėja – masiškumas, tad ir dalyvauti jame kviečiami visi, kas nori ir gali pakelti fotoaparatą – pigų ar brangų, „muilinę“ ar fotografuojantį telefoną. Laimės geriausia nuotrauka, o ne autoriaus pavardė. Tad dalyvaukite – studentai ir profesoriai, direktoriai ir darbininkai, policininkai ir kontrabosistai, vairuotojai ir pėstieji, iš kaimo ir iš miesto!

Vis tik viena gyventojų grupė bus išskirta labiau – tai mūsų ateitis ir viltis – mažieji žmonės iki 13 metų (Astrid Lindgren tvirtino, kad vaikystė baigiasi, kai sukanka trylika). Jiems leidykla „Nieko rimto“ žada prizų – gražiai iliustruotų lietuviškų pasakų rinkinių, o geriausias nuotraukas ir interviu spausdins žurnalas „Laimiukas“.

Tad griebkim fotolęšius ir – pas žirgus! Bus vertinamos ir nuotraukos, kuriose nebūtinai tiesiogiai nufotografuotas žirgas. Tai gali būti viskas, kas susiję su arkliu, žirgininkyste, jojimu, važnyčiojimu: pasaga ar jos atspaudas smėlyje, stogų žirgeliai-vėtrungės, naktigonės laužai...

Bet daugiau nepasakinėjam!

Prizinį fondą steigia rėmėjai

ir sklaidos organizatoriai.

Konkursas vyks gegužės 1 d.–gruodžio 31 d. trimis etapais:

Nuotrauka

s si ų s k ite į p

Bus surengtos trys konkurso nuotraukų parodos. Konkursui pasibaigus planuojama išleisti fotoalbumą su 100 gražiausių nuotraukų. Portale už nuotraukas galima balsuoti.

Kiekviename etape bus atrinkta po 30 geriausių nuotraukų.

Tris nugalėtojus išrinks portalo lankytojai, kitus ir pagrindinį nugalėtoją – garbioji žiuri.

orta lą A lfa e l . pa štu fot Sekite informaciją apie oko konkursą spaudoje ir nk urs interneto svetainėse! as @ alf a

.lt

Gintaro Kaltenio nuotr.

Pirmas etapas „Pavasaris–vasara“ gegužės 1 d.–liepos 7 d.

Antras etapas „Vasara–ruduo“ – liepos 8 d.–rugsėjo 31 d.

Trečias etapas „Ruduo–žiema“ – spalio 1 d.–gruodžio 31 d.

y Atsa k

Užduotėlė nr. 1!

6 p. 2

Galvosūkis apie muzikos instrumentus

lį

m

ašyk į kupo ąr nė

(Atsakymai pagal tekstus p. 4–5, 7–9)

š I A A l L L Ū N

p u UK S L š A U I E I AA AN ŪŽ F R

k v U S E D J A N I F T B S B S Ė Y AA

2 11 4 9

7 10

8 1 5 6

Galvosūkį kūrė Lina Eitmantytė-Valužienė

s a l i D a I Č B I MR AM l A T A S G

3

Instrumentas, savo forma panašus į sumažintą žirgo pasagą. Šiuo instrumentu išgaunamas burzgimas arba ūžimas. Instrumentas, kurį sudaro keletas suglaustų įvairaus dydžio vamzdelių. Molinis instrumentas, kurio forma primena paukštelį, žirgą, žuvį. Instrumentas, kurio korpusą sudaro rėmas ir išilgai jo ištemptos stygos. Archeologų surastas medinis instrumentas iš 14–15 a., saugomas Valdovų rūmų muziejuje. Instrumentas, kuris skamba jį mušant. Skardžiai skambantis senovinis pučiamasis instrumentas, pavaizduotas ant molinio koklio iš Valdovų rūmų muziejaus kolekcijos. Instrumentas, kurį muzikantas visuomet turi su savimi. Instrumentas, kurį laiko mergaitė, pavaizduotas gobelene iš Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijos.

Nr. 1 – – – – – – – – – – – 1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

19

3. Užsukite kamštelį ant plėvelės. Plėvelės nereikia stipriai įtempti, geriausia, jei ji bus truputį susiraukšlėjusi. Nupjaukite plastikinį butelį.

4. Dainuokite į kamštelį, bet lūpų stipriai neprispauskite, nes šitame modelyje nėra skylutės išeiti orui.

Antras, patobulintas būdas.

1. Išpjaukite plastikinio butelio kamštelyje kiaurymę.

2. Ant butelio kakliuko uždėkite gabalėlį plono vienkartinio plastikinio maišelio. Užsukite kamštelį ant plėvelės.

3. Nupjaukite kamštelį su sriegiu nuo butelio.

4. Tada kamštelį įklijuokite į bet kokį plastikinį, medinį, metalinį, popierinį vamzdelį uždaru galu. Galas skirtas pūsti turi būti platesnis, o priešingame gale padarykite mažą skylutę orui išeiti.

22

Skudutis Skudutis – labai senas pučiamasis instrumentas. Pasaulyje yra daugybė jo atmainų.

Dažnai grojama skudučiais iš daugybės vamzdelių.

Paprastai skudutis gaminamas iš medžio išgręžus ar pradeginus kiaurymę. Bet jį galima daryti iš bet kokio tiesaus plastikinio vamzdžio, skirto geriamam vandeniui.

Vamzdžiai gali būti įvairaus skersmens. Kuo storesnis ir ilgesnis vamzdis, tuo garsas bus žemesnis. Aš skudučius dariau iš 18 mm vamzdžio, kurį supjausčiau į 10–40 cm ilgio gabaliukus.

1. Atpjaukite vamzdžio gabalą. Pirmąjį vamzdį atpjaukite ilgesnį. Su juo išbandysite ir paderinsite, kokio ilgio reikės vamzdelių.

2. Išpjaukite, išdrožkite ar pritaikykite kamštį, kuris užkimštų vamzdį.

3. Nupjaukite dviem įstrižais pjūviais pučiamąjį vamzdžio galą ir nugludinkite smulkiu švitriniu popieriumi, kad būtų patogu prispausti prie lūpos. Galima to ir nedaryti, bet pradedančiajam bus sunkiau pūsti.

4. Užkimškite vamzdį kamščiu. Ilgu tvirtu pagaliuku pastumdykite kamštį vamzdyje, vis papūsdami. Taip suderinsite skudutį norima nata.

5. Laikykite vamzdelį nukreiptą žemyn.

Prispauskite prie apatinės lūpos. Pūskite oro srovę žemyn į vamzdelio gilumą. Galima sujungti keletą skirtingai suderintų vamzdelių. Arba kartu su draugais pūsti skirtingas ritmines figūras.

23

S aulelydžio veidrodis Šiauriniai Pakraščio kalnai, upės Skaidruolės aukštupis Saulėlydžio veidrodžiu Vidurio terasos gyventojai vadina gudruolių sukurtą vandens užuolaidą, lygią lyg stiklas, nedrumsčiamą nei mažiausios bangelės.

Gudruolės sukonstravo specialius šliuzus, per kuriuos tekantis vanduo aptingsta ir krinta žemyn nuo skardžio ne veržlia srove, o plačia, švelnia banga. Ji tokia lygi, kad vanduo, rodos, sustingęs kybo ore. Kiekvieną vakarą besileidžianti saulė patenka į tarpą tarp dviejų kalvagūbrių ir kelias valandas galima stebėti stebuklingai gražų dvigubą saulėlydį. Vieną – tikrą, tarp kalnų. Antrąjį – lygiai tokį pat, atsispindintį lėčiausio pasaulyje krioklio vandenyse.

požeminiai kristalu sodai Aukštesnioji terasa. Berilo ežero sala Kurmiai šimtmečiais dirbo tam, kad įrengtų pačią nuostabiausią pasaulyje susisiekiančių požeminių olų sistemą. Tuneliais jie sujungė penkias grotas, kuriose visas sienas ir grindis taip užsėjo skirtingų rūšių brangiaisiais akmenimis, kad šie sudarytų sudėtingus spalvotus ornamentus. Kiekvieną grotą apšviečia balsvo nefrito žibintai, sumaniai išdėstyti sienose, lubose ir net grindyse. Pačioje didžiausioje grotoje tyvuliuoja požeminis ežeras, kurio dugnas padengtas smulkiais akvamarinais ir smaragdais.

Per visas kristalų olas veda siauras, bet labai patogus takelis. Lygiagrečiai jam kurmiai įrengė požeminę upę, kad būtų galima gėrėtis kristalais gulint ant nugaros ir plaukiant iš olos į olą. Šios iliustracijos autorei Aurelijai Aleškaitytei (4C, Vilniaus „Šviesos“ prad. m-kla) leidykla „Nieko rimto“ skiria Neringos Vaitkutės knygą „Titnago plunksna“.

Garantuoju: skaityti verta!

An gel a Na n e tti , „ Ž mogus, kuri s au g i n o kometas“

A st r i d l i nd gr e n, „ Pa dau ž u k ai mo vai k ai“

Labas, drauguži, Noriu tau pasigirti, kad perskaičiau netikėtumų kupiną knygą. Tai A. Nanetti knyga „Žmogus, kuris augino kometas“. Ši knyga ne tik labai įdomi, bet kartu ir liūdna. Joje pasakojama apie berniuką, vardu Arnas. Taip taip! Apie berniuką, ir ne bet kokį, o apie tokį, kuris neturėjo tėčio...

Ar norėtum būti be tėčio? Manau, kad ne, nes ir man sunku įsivaizduoti, koks gyvenimas be jo.

Tačiau Arnas stengiasi būti linksmas, nenukabina nosies. Kaip ir visi vaikai, jis turi draugą, vardu Horija, su kuriuo puikiai sutaria: mėgsta juokauti, ieško nuotykių. Įsivaizduoji, jie uolose klausosi numirusių sielų aidų...

Berniukas galvoja, kad tėtį gali sugrąžinti ne bet kas, o stebuklinga kometa. Stebuklinga kometa! Jis taip stipriai tiki, kiekvieną naktį, gulėdamas lovoje, žiūri į dangų ir laukia, laukia stebuklo, laukia, kada grįš jo tėtis, kada jį grąžins kometa.

Tu turi paskaityti šią nuostabią knygą, nes ji išskirtinė...

Ir dar... Pagalvok, ar gali žmogų sugrąžinti kometa?

Iki greito, Tavo draugas Nojus.

Ši knygelė yra labai juokinga ir įdomi. Ji yra apie šešis išdykusius ir linksmus vaikus. Tai Lisa, Bosė, Lasė, Ulė, Ana, Brita. Knygoje yra keturiasdešimt keturi skyriai. Jie visi labai įdomūs, patikėkit manimi. Man mėgstamiausias pasakojimas buvo „Mudvi su Ana einame į krautuvę“. Tai bent prisijuokiau, jį skaitydama. Arba skyrius apie tai, kaip Lasei reikėjo traukti dantį.

Tas skyrius – tikras juoko puodas! Būtinai siūlau perskaityti šią knygelę. Bus labai linksma.

Danielė Koriznaitė, Vilniaus „Šviesos“ prad. m-kla, 2B

Nojus Onaitis, Garliavos Jonučių vid. m-kla, 5A

Pia Hagmar, „ Klaros svajo n E “ Jei manęs paklaustumėt, ar mėgstu skaityti, atsakyčiau – nelabai. Tačiau knyga, apie kurią aš jums papasakosiu, viską apvertė aukštyn kojom.

O buvo taip. Su šeima vaikštinėjome po knygyną, o aš vis neradau sau tinkamos knygos (matyt todėl, kad nesu mėgėja skaityti). Ir štai mano akis patraukė violetinis knygos viršelis su jame pavaizduota juodo arklio galva.

Priėjau arčiau ir perskaičiau paauksuotomis raidėmis užrašytą pavadinimą: „Klaros svajonė“. Nusipirkau šią knygą su viltimi, kad tai knyga, skirta man. Ir aš neklydau! Knygą perskaičiau per savaitę. Negalėjau atitraukti nuo jos akių.

Paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad knygoje rašoma apie vienuolikametę mergaitę, trokštančią lankyti žirgyną. Visai kaip aš. Ar Klaros troškimas išsipildys?

Sužinosite perskaitę knygą. Malonių įspūdžių!

Gabrielė Zaveckytė, Vilniaus „Šviesos“ prad. m-kla, 4C

Siųskite „Laimiukui“ savo mėgstamiausių knygų pristatymus ir laimėkite leidyklos „Nieko rimto“ atšvaitų!

37

40

Nuotykio autorė Gita (Jurgita Balžekaitė)

Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos!

Klausk ko nori, Piekis viską žino – ir apie paukščius, ir apie žmones, ir apie gyvūnus. Jis puikiai išmano senovės istoriją ir astronomiją, supranta gyvūnų, medžių ir net upelio kalbą! Tai ypač džiugina puokius – jie juk tokie smalsūs, jiems viskas taip įdomu!

Puokiai – keisti padarėliai, kaip šieno kuokšteliai, ir jų linksmybėms ir klausimams galo nematyti! Kartais senolis Piekis pavargsta nuo jų dėmesio, bet nepraeina nė diena ir, žiūrėk, puokiai, vėl apspitę Piekį, ko nors klausinėja, ir visa draugija leidžiasi į nenutrūkstamus pasaulio tyrinėjimus. Tad jei ir tau kada ramybės neduoda, atrodytų, paprasti klausimai, griebk „Puokių istorijas“, kurias užrašė ir gausiai iliustravo įžymus estų dailininkas Edgaras Valteris (Edgar Valter). Žemėje karaliauja tamsa, šaltis, skurdas ir nuolatiniai lietūs. Žiauraus valdovo engiami žmonės netgi pamiršo, kaip skaityti... Našlaitis elfas gyvena pasaulyje, kur tokie kaip jis nekenčiami ir persekiojami.

Jis keliauja, tikėdamasis išsigelbėti. Elfas dar nežino, kad galbūt yra paskutinysis iš savo giminės. Ir kol kas nenutuokia, kad visai nėra bejėgis.

Kad galbūt iš tiesų turi tiek stebuklingų galių, kad užtektų ir visą pasaulį išgelbėti. Italų rašytoja Silvana De Mari savo knygą „Paskutinis elfas“ skiria tiems, kurie visada svajojo sutikti drakoną. Ir tiems, kurie kartais jaučiasi šiek tiek vieniši. Žinantiems, kokia svarbi laisvė ir nebijantiems dėl jos kovoti. Vertinantiems vaizduotę ir humorą bei pastebintiems džiugius dalykus net tada, kai sunku ir liūdna. Ir, žinoma, visiems, kurie yra arba kada nors norėjo tapti dideli ir stiprūs.

Netoliese vykstantis Pirmasis pasaulinis karas nelabai rūpi mažo Prancūzijos miestelio vaikams. Jiems kur kas svarbiau padėti aklam kareiviui pasiekti namus, kurie yra anapus Lamanšo sąsiaurio. Kareivis, atsidėkodamas savo jauniesiems globėjams, seka istorijas apie asilėlius.

Hm, gal pasakysite, kad asiliukas – ne itin įkvepiantis knygų herojus.

Tačiau kartais gyvenime labai svarbūs būna ir tie, kurie yra tylūs ar kuklūs. Australų rašytojos Sonios Hartnet (Sonya Hartnett) knyga „Sidabrinis asiliukas“ – tai šviesus pasakojimas apie asiliukus, be kurių pasaulis būtų kitoks. Tai jaudinantis pasakojimas apie vaikus, kurie iš visų jėgų padeda nepažįstamam žmogui ir geba saugoti paslaptį. Tai šiurpus pasakojimas apie karą, kuriame priešus teskiria uniformos spalva. Ir vieni, ir kiti be galo trokšta grįžti namo.

O tam gali prireikti tikrai stebuklingo asiliuko...

ISSN 1392-9674

9 771392 967004