Prog r
“
skaičiuodamas: štai ten jų pora, ten ir dar ten. Gulbės vieningos, abu poros nariai – lyg vienas. Joms nėra ko bijotis, tad ir slėptis nereikia. Tiesa, jų lizdai gali būti nendryno tankmėje, tačiau jo vietą nustatyti nesunku, nes greta plaukioja ir balSelemono Paltanavičiaus nuotr. ir vaizdo įrašas tuoja gulbinas. Daugiau kaip aimiukas ėlėje „L m a mėnesį jis yra savo lizdo ir gulbelės saugotojas, riteris, pasiruošęs bet kam. Ė Europoje žinomi atvejai, kai nuo gulbino Ž I Ū R K lbėmis. u g u šą s sparnų smūgių lūžo žmonių kojų ir rankų vaizdo įra kaulai, o akiplėša lapė krito negyva. Gulbės – iš pasakų, iš dainų, iš svajonių Tačiau kokie jie švelnūs, kai lizde ima atskridę paukščiai! Taip dažnai sakome ir pypsėti pilkapūkiai gulbiukai! Dabar gulbių tuo patys tikime. Kodėl jos tokios ypatinšeima visada kartu: tėtė, mama ir mažieji gos mums? paukštyčiai. Jiems su tėvais saugu – mažus Gulbės – nepaprasti paukščiai. Visų juos tėvai šildo po sparnais, ištikus audrai pirma, jos labai didelės ir stiprios, jų skryper bangas plukdo ant nugarų. Jie snapais dis energingas. Baltaplunksniai paukščiai triauškina, smulkina vandens žolių šaknis pastebimi iš tolo, o tokia savybė – būti balir mažiukai tuos trupinius sulesa patys. tam – gamtoje nėra labai naudinga. Mūsų Jaunikliai auga ilgai – tik rugsėjo gale gamtoje tik žiemą pabąla šermuonėlio ir jie išmoksta skristi, pilkais savo sparnais žebenkšties, kiauninių žvėriukų kailiukai. plasnoja taip pat stipriai, kaip tėvai. Paukščiai, ypač jų patelės, būna pilkos, Žiemos gale šeimos išsiskiria, nes tėmargos. Jų spalvų kuklumas užtikrina sauvai pradeda ruoštis naujam pavasariui, o gų perėjimą ir jauniklių auginimą. jauniklių plunksnos tuo metu pabąla. TieGulbės matomos iš toli. Kartais nuo sa, mūsų gulbės žiemoja Vakarų Europos kalvos žvelgdamas į ežeryną lenki pirštus
Kristinos Moriakinaitės iliustracija iš knygos „GULBĖS TRIMITAS“, leidykla „Nieko rimto“, 2019
32