Page 1

N r. 5 (85), r u g s ė j i s – s p a l i s , 2 0 1 9

KAINA 1,88 Eur

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Literatūrinis žurnalas Tanios Rex iliustr. Beno Bėranto knygai „Ponas Kampas“


Nuotykis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune

„AMŽINYBĖ“

Gidės žodžiai čiurleno tarsi upeliukas. Kai ką įsimindavau, kai kas nutekėdavo pro šalį... „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – žymiausias visų laikų Lietuvos menininkas. Šiame muziejuje saugoma virš dviejų šimtų šio dailininko ir kompozitoriaus paveikslų, daugybė grafikos kūrinių, piešinių, muzikinių rankraščių. Menininkas gimė 1875 m. Varėnoje. Augo devynių vaikų šeimoje. Nuo pat mažens domėjosi muzika. Vėliau susidomėjo ir daile. Muzika ir dailė M. K. Čiurlionio gyvenime neatsiejamos. Atkreipkite dėmesį – kai kurių paveikslų ne tik pavadinimai muzikiniai, bet ir juose pačiuose slypi muzika...“ Staiga gidė pasisuko ir lyg dirigentas mostelėjo ranka. Tą pat akimirką salėje suskambo Čiurlionio muzikos garsai. Pajutau, kad paveikslai ir muzika tarsi mozaikos detalės dėliojasi į kažką didingo. Man patiko. Tikrai patiko!

2

Netikėtai priešais šmėkštelėjo šešėlis. Pasitryniau akis, apsižvalgiau aplinkui. Mano klasės draugai tarsi užhipnotizuoti žiūrėjo į gidę. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau prie paveikslo „Amžinybė“. 1906 metai, popierius, tempera, pastelė. Kad mane kur! Iš po paveikslo kažkas kyšojo. Kažkas smulkaus. Galiu kirsti lažybų – prieš tai ten nieko nebuvo. Aš priėjau dar arčiau. Pasinaudojau proga, kai gidė nusisuko, ir jį iškrapščiau. Netrukus salę sudrebino prižiūrėtojos balsas: „Griežtai draudžiama liesti eksponatus!“ Kaipmat atitraukiau rankas ir įsikišau į kelnių kišenes. Delne buvo jis. Daikčiukas iš po paveikslo. Bandžiau jį įsivaizduoti. Čiupinėjau. Savo forma priminė raktą. Raktas? Nuo ko? „Į amžinybę“, – ištariau balsu. Kodėl aš tai ištariau? „Tomai, neatsilik!”, – šūktelėjo auklėtoja. Aš prisivijau grupę. Bet visą likusį laiką man rūpėjo tik raktas. Gidė užbaigė pasakojimą. Mes padėkojome ir atsisveikinome. Tik ne aš. Neketinau atsisveikinti su šia vieta. Čia slypi paslaptis. It koks seklys užuodžiau. Todėl nusprendžiau ją išsiaiškinti. Vėlai vakare išsmukau iš namų. Žinau, blogai pasielgiau. Bet raktas kišenėje kaito, o smalsumas žadino vaizduotę.


Raimonda Razbadauskienė Skubėjau muziejaus link. O, ne... Gertrūda. Mano geriausia kiemo draugė. Be reikalo ji dabar pasirodė. – Kur skuodi? – pasiteiravo Gertrūda. – Turiu neatidėliotinų reikalų, – atsakiau. – Reikalų? Tokį vėlyvą metą? Tuomet aš drauge. – Ne. Tu negali, – tvirtai atsakiau. – Juk žinai, seksiu iš paskos, – Gertrūdos veide sušmėžavo gudri šypsena. – Na, gerai jau, gerai! – kas man beliko daryti. – Kur einame? – Į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. – Į muziejų? Rimtai?! Dabar? – Gertrūda negalėjo patikėti savo ausimis. Nebuvau nusiteikęs juokauti. – Tai eini ar ne? Turiu stebuklingą raktą. – Chmmm... – prunkštelėjo Gertrūda. Bet mano veidas išliko rimtas. Aš iš tikrųjų tuo tikėjau. – Nuojauta kužda, kad šis raktas atrakina visas muziejaus duris. – O kaip mes prasibrausime pro muziejaus sergėtoją? – paklausė Gertrūda.

– Turi omenyje budėtoją? Lažinuosi, kad jis parpia pilvą išvertęs. Likusį kelią ėjome tylomis. – Jaučiuosi lyg muziejaus plėšikė, ketinanti išnešti patį brangiausią paveikslą. Ir kodėl aš su tavimi susidėjau... – sumurmėjo Gertrūda, prisiartinusi prie pastato. – Todėl, kad su manimi niekuomet nebūna nuobodu, – tarstelėjau išsišiepęs. – Ką tikiesi ten rasti? – Ir pats nežinau... Durys buvo praviros. Mes įsmukome į vidų. Budėtojo nesimatė. – Šššš... Girdžiu žingsnius, – perspėjau Gertrūdą. – Puiku! Per tave pateksime į rimtą bėdą. – Šššš... Slėpkimės! Vis tik buvo per vėlu. Muziejaus sargas sparčiai artinosi. Gertrūda delnais užsidengė veidą. O varge… Kas gi dabar bus? Ar mus pričiups? Iškvies policiją ir įkalins už įsilaužimą? Sargas čia pat. Tačiau jis praėjo pro šalį. Tarsi mūsų nematydamas. Tarsi mūsų čia nebūtų nė kvapo. – Ar matei?! – šūktelėjau. – Nerealu! Jis praėjo mus kiaurai! Gertrūda drebėjo. – Dabar puiki proga dingti iš čia, – sukuždėjo ji virpančiu balsu.

„RAMYBĖ“

„ŽINIA“


Iš Vaižganto parkerio prisiminimu

Žinote, ką aš mėgstu labiausiai pasaulyje? Sočiai atsigerti rašalo, o tada rašyti rašyti... Ir man pasisekė, nes turiu puikų šeimininką. Juozui Tumui manęs prireikia beveik kasdien, nes jis rašytojas, kunigas, žurnalistas, dėstytojas, kritikas. Suprantate, kiek darbo? Storiausi romanai, straipsniai, laiškai, dokumentai, paskaitos studentams... Už tai ir myliu savo šeimininką. Tiesa, jį myli visi. Kauno senamiestyje mūsų buto durys neužsidaro, kažkas vis skambina ir skambina, apie savo bėdas Vaižgantui pasakoja, pinigų skolinasi. Tik kai jo paties kišenės ištuštėja, ant durų pakabina lapelį su užrašu „Pinigų neturiu – pats skolinuosi“, ir kurį laiką ramiau atsipučiame. Tik aš ramybės niekad neturiu. Namuose nuolat pilna Juozo Tumo giminaičių, kuriuos kunigas į mokslus leidžia, narvelyje čirpauja geltonos kanarėlės, kažką po nosimi vis bumba tarnaitė, kuri ir vėl su Vaižgantu visą rytą pykosi. Bet net jei jų visų nėra namuose, aš girdžiu, kaip prie rašomojo stalo nageliais caksėdamas artėja kreivakojis šeimininko taksas Kaukas. Va jis tai tikras siaubūnas, neklaužada. 6

Taip ir taikosi mane pagriebęs apgriaužti. Ir vis tiek jaučiu, kad šitą juodą padarą šeimininkas myli labiau nei mane... Kai grįžusiam Kaukas atneša šlepetes, šeimininkas jį bara švelniu balsu „ach, tu mano neklaužada“ ir kaso paausį. Nesuprantu, už ką taip mylėti šunį, kuris nuolat kažką iškrečia, grįžta namo perplėšta ausimi, dingsta kelioms dienoms merginų suviliotas ar slapta paskui Vaižgantą į universitetą sekioja. Na, taip, prisipažinsiu, kad man jis irgi šiek tiek patiko, kai nesikėsino į mano gyvybę. O kai taksas tragiškai žuvo, namuose prasidėjo tikras gedulas. Šeimininkas visai galvą iš liūdesio pametė, laikraštyje išspausdino šuniui skirtą nekrologą: „1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtosios dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto 16 N kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtis dienų suklomis veselioti. Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų, – jo ainių liko daugybė, – buvo palaidotas istoriškame Kauno


„Gojuje“. Laidotuvių ceremonijas atliko Vladas Cibulskas, zokristininkas“. Berašant man pačiam ašaros kaupėsi... Dažniausiai aš guliu ant rašomojo stalo zakristijos kambary ir žiūriu pro langą į Vytauto bažnyčią. Laukiu, kada šeimininkas grįš ir mes vėl rašysime. O, štai iš bažnyčios išeina būrelis žmonių. Viduryje, žinoma, rektorius Vaižgantas, nes jis pats šnekiausias ir linksmiausias iš visų. Net iš toli jį lengvai įžiūriu. Baltas kaip pražydęs medis – žilais plaukais ir su baltos drobės sutana. Šviesūs plaukai gal ir gražu, bet kokią baisią istoriją jie mena. Juk pražilo vos per vieną naktį – baisiausią savo gyvenime. Spaudos draudimo metais J. Tumas aktyviai bendravo su knygnešiais, slėpė ir platino knygas, mokė vaikus skaityti, rašė į pogrindinius leidinius. Tų knygų buvo visur namuose prislėpta. Kartą net tvarte, kur jas kiaulės atrado ir išnešiojo. Tumas juokėsi: „Tai gražu, Lietuvoj net kiaulės draudžiamas knygas skaito“. Kunigas buvo nuolat sekamas, perkeliamas iš vienos parapijos į kitą. Kad niekas nesusektų, tuomet ir pasivadino Vaižgantu – senovės lietuvių linų ir kanapių dievo vardu. Tai štai, vieną kartą jis uždraustų knygų prikrovė pilną savo brolio Jono lagaminą ir išleido palaiminęs. Tik netrukus sustojusį pasiilsėti Joną sulaikė žandarai ir puolė klausinėti. Brolis kunigo neišdavė, bet buvo nuteistas ir ištremtas, paliko verkiančius penkis savo vaikus. Vaižgantas tą naktį vaikštinėjo iš kampo į kampą be vietos, jaudinosi, o ryte visiems nubudus tarnaitė sušuko: „kunige, pažvelk į savo plaukus!“ Vos 33-ejų metų sulaukęs kunigas per vieną naktį tapo baltas baltutėlis,

pasakojo, kad besijaudinant lyg elektra jį kas kratė... Bet jokie vargai Vaižganto nepalaužė! Kas tokį linksmuolį ir sutramdys. Jis kalbėdamas taip mosikuoja rankomis, kad tik spėk trauktis į šalį, sakykloje sako pamokslą ir vis kumščiu trinkteli, kad tvirčiau būtų, o kartais susigalvoja Kauno gatvėmis basas vaikštinėti, nes batai spaudžia, į kaimo pievas norisi. Policininkai tokį keistuolį iki nuovados palydi, bet greit paleidžia atpažinę. Laiškus savo dukterėčioms jis rašo tokius šmaikščius, kad tos kikena skaitydamos vos atgaudamos kvapą. Man rašyti irgi juokinga, bet stengiuosi tvardytis, gražiai rašyti. Dėl jo – savo šeimininko Juozo Tumo Vaižganto – paties mylimiausio.

Pabaiga. J. T. V. rašalinis parkeris.


Pro gr

ėlėje am

S NU

ЗДРАВЕЙТЕ (zdraveite) – sveiki – sako Laimiukeliauninkas, imiukas a L “ „ grįžęs iš atostogų P A LV I N K

Bulgarijos vėliavą.

Laimiukeliauninkas aplankė vieną seniausių Bulgarijoje kurortą pavadinimu Šv. Konstantinas ir Elena, garsų požeminiais mineraliniais vandenimis. Pastarieji kyla iš 2 kilometrų gylio, o vandens temperatūra pasiekia net 48 laipsnius šilumos! Vaikštinėdamas po kurorto botanikos sodą, tarp 250 rūšių augalų aptiko kaktusą, panašų į jo kepuraitę.

Pusiasalyje esantį Nesebaro senamiestį juosia gynybinė siena, kuri mena antikinius laikus ir ankstyvosios Bizantijos laikotarpį. Pastaruoju metu nemaža sienos dalis slepiasi po vandeniu.

Bulgarijoje.

Nedideliame pusiasalyje įsikūręs kurortinis miestelis Nesebaras yra vienas seniausių Europos miestų ir vadinamas miestu-muziejumi.

Nesebaro miestelyje yra daugybė senovinių bizantiškų, kartais stipriai apgriuvusių cerkvių. Laimiukeliauninkas jų suskaičiavo 40!


Ši šalis kažkada buvo kelių imperijų dalis, o dabar yra beveik dukart didesnė už Lietuvą ir ribojasi su Juodąja jūra.

Su Laimiukeliauninku keliavo ir nuotraukas komentavo Indrė Žilinskaitė

Laimiukeliauninkas apsilankė Varnoje – trečiame pagal dydį šalies mieste, vadinamu Bulgarijos uostų sostine. Varnoje visi paplūdimiai yra valstybiniai, o prie vienų vartų, skiriančių miestą ir paplūdimį, Laimiukeliauninkas sutiko du drakonus.

Tokiu nuostabiu saulėlydžiu grožėjosi Laimiukeliauninkas žvelgdamas į Nesebaro pusiasalį.

Šis fontanas, esantis vienoje iš Varnos aikščių, Laimiukeliauninkui tapo tikra atgaiva. 13


Nuodingo voro nelieskite!

Kolumbinis staugūnas ilsisi

Sveikas, Laimiuko bičiuli!

Rašau tau iš tolimų Centrinės Amerikos džiunglių glūdumos. Čia viskas truputį kitaip: nėra nei žiemos, nei vasaros, o diena ilga ilga, į ją sutelpa visas džiunglių gyvenimas. O ir žmonėms gyvenimas džiunglėse šiek tiek kitoks, čia paklūsti gamtos įstatymams ir kaip niekada jautiesi esantis gamtos dalimi. Kai skaitysi šį laišką rugsėjį, čia kaip tik intensyvės drėgnasis sezonas. Tai nereiškia, kad lyja visą laiką, bet lyja kasdien ir džiunglės tiesiog atgyja. Patekęs į tropinę liūtį sausas neliksi. Tiksliau, net nematysi, kur eini. Per dešimt minučių tokio kaip iš kibiro pilančio lietaus susiformuoja nedidelės upės, patvinsta kiemai. O jei žmonės gyvena už jau esančios upės, per lietingąjį sezoną ji taip patvinsta, kad jie būna laikinai atkirsti nuo pasaulio. O dėl itin padidėjusios oro drėgmės skalbiniai niekaip negali išdžiūti. Džiunglėse daug žmonių nesutiksi. Čia gyvena mažos vietinių žmonių bendruomenės, kurie visi vieni kitus pažįsta, sutiksi nedideles egzotikos išsiilgusių turistų grupeles iš viso pasaulio ir tokius biologus, kaip aš, kurie nori pažinti paslaptingą džiunglių gamtą ir, sukaupę daug žinių apie ją, padėti ją saugoti. Tokie gamtos tyrėjai apsistoja džiunglių stovyklose, 14

Palminė angis

Džiunglių stovykla

miega hamakuose ir turi prisiderinti prie čia gyvuojančio gamtos ritmo. Miegoti hamake smagu, tik reikia saugotis nuodingų vorų, gyvačių ir uodų, kurie gali ir nepageidaujamų ligų atnešti. Gyventi džiunglėse dar ir skanu: pusryčiams susirenki per naktį nuo gretimo medžio nukritusius mangus ir prinokusius mažus bananus, gerti išsispaudi žaliųjų citrinų, pietums pasikepi susirinktų platanų (jie atrodo kaip dideli bananai, bet neprinokę savo skoniu labiau primena bulves). Čia pat sirpsta papajos, ananasai, karambolos ir, žinoma, pilna kokoso riešutų. Diena džiunglių stovykloje prasideda anksti, kartais ir 3 valandą nakties, kai išsiruošiame į rytinę paukščių apskaitą. Kodėl taip anksti? Saulė čia teka po penktos valandos ryto, o paukščiai, kurių klausomės, stebime ir skirtingas rūšis fiksuojame, būna aktyviausi būtent tuo metu. Taigi iki tol reikia įveikti dar ne vieną kilometrą iki jų stebėjimo vietų. Na, bet dėl didžiulio karščio ilgai miegoti čia bet kuriuo atveju nepavyktų... Nepramiegoti padės gamtos žadintuvai, kurių vaidmenį čia atlieka kolumbiniai staugūnai – jų riaumojimas primena liūtų. Iš tiesų tai visai nebaisios beždžionės, bet auštant viską perskrodžiantys riaumojimai priverčia pasijausti


Laikas valgyti mango

Ramybės minutė

Džiunglių tiltas

kur smalsiai dirsčioja į nokstančių bananų krepšį. Kartais sutinkame skruzdėdą ar didžiulius spalvingus tropikų drugelius. Virš galvos praskrenda tukanai su savo didžiuliais snapais, o miško paklote šokuoja nuodingosios lapalaipės varlytės. Čia visur, kur tik pasižiūrėsi, pilna gyvybės. Saulė leidžiasi apie pusę šeštos vakaro. Nors elektros stovykloje yra, šviesa blanki, interneto čia irgi nebūna, tad veikiai visi pamažu traukia į savo hamakus. Juk nauja diena vėl prasidės dar gerokai prieš saulei pakylant! Tro pin is dr u lis ge

nedrąsiai. Po šių stūgsmų pamažu ima busti ir kiti gyvūnai. Santykius aiškintis pradeda raudonųjų arų poros, kurių šūkavimai nenutilsta. Šie nuostabūs didžiuliai paukščiai, kurių Centrinėje Amerikoje vis mažėja, vis dar laisvai skraido čia, pietinėje Kosta Rikos dalyje. Aros gyvena poromis, kurias sudaro visam gyvenimui. Rytus jos pradeda ieškodamos riešutų indinių migdolų medžiuose ir visą dieną tarpusavyje kalbasi, tariasi ir pykstasi. Vykdant primatų, varliagyvių, paukščių apskaitas bent po kelias valandas lipame į kalvas, apaugusias didžiuliais pirmykščiais miškais. Pirmykščių miškų pasaulyje vis mažėja, jie kertami ir naikinami, o didžiausia dalis jų pasaulyje vis dar randama būtent Lotynų Amerikoje (Europoje jų beveik nelikę). Pirmykščiai miškai nėra liesti ir keisti žmogaus, tik gamtos, jų amžius siekia šimtus metų, nors jie visi skirtingo amžiaus, nes miškas nuolat atsinaujina. Kiekvieno tokio žygio metu pamatai įspūdingą biologinę įvairovę: gali išvysti mažas gudrias beždžionėles – kapucinus, kurie nuo uodų ginasi perkąsdami citrinas ir jomis išsitrindami, o užsinorėję skaniai atsigerti – savo aštriais dantimis atidaro kokoso riešutus ir įmerkdami letenėles semia kokoso vandenį ir taip atsigaivina. Jos kartais užsuka ir į stovyklą,

Raudonoji ara


KO N K U R S A S

Aš tave pamačiau! Ilona Ežerinytė Netrukus po pokalbio su Ulrike, Laimiukas atstriksėjo paplepėti pas mane. „Žmonės yra labai keisti, – sako man Laimiukas, – nes jie turi keistenybių. Renka tuščias gėrimų skardines, kolekcionuoja sūrio etiketes ar net... bambos pūkus. Kai kurie vaikšto skirtingų spalvų batais. Nevalgo svogūnų. Nesikarpo nagų, kad patektų į Gineso rekordų knygą. Pažįstu žmogų, kuris, kur bekeliautų, fotografuoja tik kanalizacijos šulinių dangčius. Ir kodėl? Kam?“ Nežinau, ką Laimiukui atsakyti. Sakau tą patį: žmonės prisigalvoja visko, kad gyventi būtų įdomiau. Neseniai man, kaip ir Ulrikei, į rankas pakliuvo smagi knygelė. Gal ta pati? Knygos autoriai Fransua ir Žanas Robertai taip pat visur mato veidukus! Jiems šypsosi durų rankenos ir grindų šluostės, liūdi pažadintas žadintuvas. Parodžiau knygutę Laimiukui, ir abu galutinai nusprendėme: paprašykime, kad vaikai irgi pabandytų įžvelgti paprasčiausiame daikte veidą. O tada fotografuotų, fotografuotų, paskui iš savo kolekcijos išrinktų geriausią nuotrauką ir atsiųstų mums. Dar norime, kad parašytų, kaip jų nuotrauka gimė, kur buvo pamatytas veidukas, kokio čia daikto dalis. Dėmesio! Nuotraukų konkursui „AŠ TAVE PAMAČIAU!“ laukiame iki spalio 11 d. Siųskite el. paštu laimiukas@niekorimto.lt Prizai už įdomiausius veidus ir jų pristatymus – leidyklos „Nieko rimto“ raktų pakabukai!


19

Tanios rex

iliustracija


DARŽOVIŲ LIETUS

.............. ..............

.............. ..............

.............. ..............

.............. ..............

Suskaičiuok daržoves. Atsakyme parašyk, kokių daržovių yra daugiau negu ridikų, bet mažiau negu bulvių. 24

ATSAKYMAS NR. 3: ..........................................


REBUSAS (lietuvių liaudies patarlė)

ATSAKYMAS NR. 4:

tė l i ų a u t o r

ATSAKYMAS NR. 5:

na

vi

či

t Ta ja

en

ė

uo

ė

Užd

Iš raidžių takelio sujunk knygos apie grybus pavadinimą.

P l e s ke

25


Prog r

skaičiuodamas: štai ten jų pora, ten ir dar ten. Gulbės vieningos, abu poros nariai – lyg vienas. Joms nėra ko bijotis, tad ir slėptis nereikia. Tiesa, jų lizdai gali būti nendryno tankmėje, tačiau jo vietą nustatyti nesunku, nes greta plaukioja ir balSelemono Paltanavičiaus nuotr. ir vaizdo įrašas tuoja gulbinas. Daugiau kaip aimiukas ėlėje „L m a mėnesį jis yra savo lizdo ir gulbelės saugotojas, riteris, pasiruošęs bet kam. Ė Europoje žinomi atvejai, kai nuo gulbino Ž I Ū R K lbėmis. u g u šą s sparnų smūgių lūžo žmonių kojų ir rankų vaizdo įra kaulai, o akiplėša lapė krito negyva. Gulbės – iš pasakų, iš dainų, iš svajonių Tačiau kokie jie švelnūs, kai lizde ima atskridę paukščiai! Taip dažnai sakome ir pypsėti pilkapūkiai gulbiukai! Dabar gulbių tuo patys tikime. Kodėl jos tokios ypatinšeima visada kartu: tėtė, mama ir mažieji gos mums? paukštyčiai. Jiems su tėvais saugu – mažus Gulbės – nepaprasti paukščiai. Visų juos tėvai šildo po sparnais, ištikus audrai pirma, jos labai didelės ir stiprios, jų skryper bangas plukdo ant nugarų. Jie snapais dis energingas. Baltaplunksniai paukščiai triauškina, smulkina vandens žolių šaknis pastebimi iš tolo, o tokia savybė – būti balir mažiukai tuos trupinius sulesa patys. tam – gamtoje nėra labai naudinga. Mūsų Jaunikliai auga ilgai – tik rugsėjo gale gamtoje tik žiemą pabąla šermuonėlio ir jie išmoksta skristi, pilkais savo sparnais žebenkšties, kiauninių žvėriukų kailiukai. plasnoja taip pat stipriai, kaip tėvai. Paukščiai, ypač jų patelės, būna pilkos, Žiemos gale šeimos išsiskiria, nes tėmargos. Jų spalvų kuklumas užtikrina sauvai pradeda ruoštis naujam pavasariui, o gų perėjimą ir jauniklių auginimą. jauniklių plunksnos tuo metu pabąla. TieGulbės matomos iš toli. Kartais nuo sa, mūsų gulbės žiemoja Vakarų Europos kalvos žvelgdamas į ežeryną lenki pirštus

Kristinos Moriakinaitės iliustracija iš knygos „GULBĖS TRIMITAS“, leidykla „Nieko rimto“, 2019

32


Ši knyga –

vandenyse, bet nemažai jų žiemą praleidžia ir Lietuvoje, neužšalusiose upėse, tvenkiniuose. Žinoma, žmonės joms padeda, atneša lesalo. Jūs paklausite: o apie kokias gulbes čia kalbama? Lietuvoje beveik 80 metų peri gulbės nebylės – sveriančios iki 12 kilogramų, oranžiniais ar ryškiai raudonais snapais, mėgstančios iškelti sparnų bures. Jos neturi giesmės, perspėdamos apie pavojų parpia ar spygčioja. Taigi – pačios tikriausios nebylės. Jau 30 metų Lietuvoje nuolat peri gulbės giesmininkės – ilgais tiesiais kaklais, geltonais snapais. Tačiau ypatingas yra jų balsas – plaukiojant, skrendant, vaikštant pievose ar želmenyse girdimas garsus skardus kliksėjimas. Pavasarį kartais praskrenda mažosios gulbės, kurių gimtinė – šiaurės tundra. Ten jos suka lizdus tada, kai Lietuvoje gulbės nebylės ir giesmininkės jau vedžioja jauniklius.

nuostabus amerikiečių rašytojo E. B. White’o (1899–1985) pasakojimas apie vienuolikmečio berniuko Semo nuotykius laukinėje gamtoje, į kurią jis nuklysta su savo tėčiu. Tai ir nepaprasta istorija apie gulbiuką Lujį bei jo siekį išreikšti savo širdies mu­ziką trimito garsais.

Kaip ir kiekvienas tėvas, gulbinas norėjo pasirodyti prieš vaikus, ką sugeba. Jis nuvedė juos prie Semo. Visi išbrido iš vandens ir sustojo priešais berniuką. Tik mama liko vandeny. – Kou hou! – pasakė gulbinas. – Sveiki! – atsakė Semas, kuris nieko panašaus nesi­tikėjo ir vos galėjo kvėpuoti. Vienas gulbiukas pažiūrėjo į Semą ir pyptelėjo: – Pyp. Antras gulbiukas pažiūrėjo į Semą ir taip pat pasisvei­kino: – Pyp. Trečias gulbiukas irgi pasveikino Semą. Ir ketvirtas. Tačiau penktasis buvo kitoks. Jis pražiojo snapą, bet nieko nepasakė. Jis labai stengėsi ištarti „pyp“, bet nieko neišėjo. Tada jis ištiesė savo neilgą kaklą, sugriebė Semo bato raištelį ir patraukė. Raištelis atsirišo ir gulbiukas jį tuojau paleido. Tai buvo jo pasisveikinimas. Semas nu­sišypsojo. Ištrauka iš knygos „GULBĖS TRIMITAS“. Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus 33


ILONA EŽERINYTĖ

34

s

t

Iliu

paklausė manęs vienas iš būrio vaikaičių. – Ne, – atsakiau. – Tai kodėl čia kabo bokso pirštinės? Argi jos ne tavo? – Jos mano, vaikai. Bet nesu mūvėdamas jomis sudavęs nė vieno smūgio. – Kodėl? Kaip? Tada kam tau jos? – nuaidėjo iš visų pusių. – Matote, tos pirštinės stebuklingos. Gavau jas iš neparasto žmogaus – savo Mokytojo. Sėskitės, papasakosiu visą istoriją, jei jau tokie smalsūs. Kai man buvo kokie dešimt ar vienuolika, boksas tarp mūsų, berniukų, buvo labai populiarus. Skaitėme laikraščių sporto skiltis ir visi norėjome būti panašūs į Šociką, legendinį lietuvių boksininką, čempioną. Miestelyje veikė bokso būrelis, į jį buvo užsirašę turbūt visi mano amžiaus berniukai, taigi nuėjau ir aš. Treneris nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pačiupinėjo pečius, pamaigė rankas, paprašė atlikti kelis šuoliukus ir apibėgti ratuką salėje. Kai grįžau visas iškaitęs, jis tarė:

– Spėju, kūno kultūra nėra tavo mėgstamiausia pamoka? Aš nuleidau akis. Nagi tiesa, ką čia beatsakysi. – Galbūt labiau mėgsti skaityti knygas? – Piešti, – vos ne pašnibždomis išstenėjau. – Labiausiai mėgstu piešti. – Tai kam tau boksas? – Kad būčiau stiprus. Apsiginčiau, – bandžiau paaiškinti. Tai buvo tiesa – mane, smulkutį ir mažiuką, dažnai koks klasiokas rimčiau kumšteldavo, stipriau stumteldavo, nes žinojo – nesugebėsiu rėžti atgal. Taip treneriui ir pasakiau – viską atvirai. – Aš mokau vaikus bokso, o ne muštis. Bet tikrai norėčiau tau padėti... Žinai, duosiu tau tokias pirštines – su jomis visada apsiginsi, bet kurį skriaudiką akimirksniu patiesi ant žemės. – Tikrai? – nepatikėjau. – Taip. Tik tos pirštinės nepaprastos – jos skirtos lemiamam smūgiui. Jei norėsi be priežasties paleisti kumščius į darbą, magija nesuveiks. Arba, tarkim, ginčą galima išspręsti gražiuoju, o tu ėmei rankomis mojuoti – pirštinės toje

oA ra v

U Š R A T U R S KY T Ė


kovoje tau nė kiek nepadės. Turi būti visiškai tikras, kad smūgis – vienintelė tavo išeitis, galutinis sprendimas. Kitam – gal net mirtinas. Supranti? Žinoma, supratau. Lemiamo smūgio pirštinės. Čia tai bent! Pradžioje nešiojausi jas persimetęs per kaklą, kaip darė ir kiti pradedantieji boksininkai, paskui krepšyje, vėliau apskritai pamiršdavau pasiimti – man jų nebereikėjo. – Kodėl, seneli? Argi tavęs niekas nebeskriaudė? – Suprantat, vaikai, kaip keistai išėjo: kai koks dičkis pristodavo ir norėdavo mane apstumdyt, aš iškart galvodavau – ar galima šitą kovą laimėti nekovojant? Būdavo, pasakau ką nors draugiškai, pajuokauju, prajuokinu savo užpuoliką ir jam, žiūrėk, praeina noras muštis. Kartais geriau buvo iš tolo apeiti didelį būrį kaimyninio rajono paauglių, kartais tekdavo leistis į kojas – visada išnešdavau sveiką kailį. Galbūt žinojimas, kad turiu, jeigu ką, stebuklingas pirštines, suteikdavo man drąsos... ne, greičiau – išminties nesimušti? Nors ką čia slėpti, vengiau to lemiamo smūgio, šventai

tikėjau magiška pirštinių galia ir nenorėjau rizikuoti kieno nors gyvybe. Ilgainiui išmokau visus konfliktus spręsti taikiai, apraminti karštakošius ir rasti bendrą kalbą su labai nedraugiškai nusiteikusiais žmonėmis. Išmokau kai kada nusileisti, kai kada prisipažinti klydęs, kai kada pasitraukti. Pirštinių užsimauti man taip ir neteko. – Galima jas pasimatuoti, seneli? – Žinoma.

35


IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ!

Katherine Paterson

Visai kaip žvaigždės

A

Marian Orłoń

Katarina Taikon

Iliustravo Jerzy Flisak

Iliustravo Marius Zavadskis

Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis

Katidzė

ngelei – beveik dvylika, bet savo šeimoje ji kartais jaučiasi vienintelė suaugusioji, turinti ruošti pietus, prižiūrėti užsispyrėlį broliuką, nuspėti, kaip elgsis nerūpestinga ir greit užsiplieskianti mama ir pasirūpinti, kad kiekvieną šeštadienį visi laiku atvyktų į kalėjimą aplankyti tėčio. Tačiau ne viskas Angelės gyvenime tamsu ir niūru – paslaptingas nepažįstamasis supažindina mergaitę su žvaigždėmis ir žvaigždynais bei primena, kad mes visi, kad ir kokie maži būtume, esame sudaryti iš tų pačių dalelių, kaip ir šie didingi dangaus šviesuliai. Amerikiečių rašytoja Katherine Paterson (g. 1932 m.) vertinama skaitytojų ir literatūros žinovų už daugybę puikių knygų, iš kurių žymiausios – „Tiltas į Terabitiją“ ir „Smarkuolė Gilė Hopkins“. Už nuopelnus vaikų literatūrai Katherine Paterson apdovanota Hanso Christiano Anderseno medaliu.

G

arsus seklys Ambraziejus Noselė išėjo į užtarnautą poilsį ir ketino mėgautis saulėtu gyvenimo rudeniu, auginti ridikėlius. Visai nesibaimino, kad teks nuobodžiauti – dieną ir naktį šalia turėjo savo ištikimą bičiulį, jam daug kartų talkininkavusį šunį Kubą. Ne paprastą, o išskirtinį išminčių, turintį seklio gabumų, kalbantį žmonių kalba. Bet poilsį jiems tenka atidėti ateičiai: miestelyje, kuriame jie gyvena, vis pasitaiko įvykių, kuriuos ištirti, rasti piktadarius gali tik seklys Noselė ir jo bičiulis Kuba... Autorius – įžymus lenkų prozininkas Marianas Orlonis (Marian Orłoń) (1932–1990), parašęs daugiau negu dvidešimt knygų. Iliustravo garsus lenkų dailininkas, iliustruotojas ir scenografas Ježis Flisakas (Jerzy Flisak) (1930–2008). Viršelį piešė lietuvių dailininkas Edgaras Straukas.

K

atidzė – triukšminga nenuorama ir neklaužada, nuolat įsivelianti į įvairiausias bėdas ir nuotykius. Tačiau kokia gera jos širdis – tai netrunka pamatyti visi, pabendravę su šia guvia mergaite. Jos mama mirė, kai Katidzė buvo visai mažytė, todėl dabar ji laikinai gyvena vaikų namuose, kol tėtis galės ją pasiimti. Ir dar ji yra romų tautybės – sužinojo apie tai, kai buvo piktai išvadinta čigonu. Kas tas čigonas – Katidzė nežino, kaip ir to, kiek neteisybių jai teks iškęsti. Tačiau ji tikrai žino, kad kai tik užaugs, būtinai sugalvos, kaip visas neteisybes ištaisyti. Knygas apie Katidzės nuotykius parašė švedų rašytoja Katarina Taikon (1932–1995). Šios linksmos istorijos apie rimtus ir sudėtingus dalykus – nemažai autobiografinių bruožų turintys pasakojimai, mat autorė buvo pusiau romė ir vaikystėje patyrė tokius pat vargus kaip ir Katidzė.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Profile for Nieko rimto

Laimiukas nr. 5 (85), rugsėjis–spalis  

Pasitikime rudenį, atskleisdami paslaptis Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio dailės muziejuje ir klausydamiesi Vaižganto parkerio pasakojimo...

Laimiukas nr. 5 (85), rugsėjis–spalis  

Pasitikime rudenį, atskleisdami paslaptis Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio dailės muziejuje ir klausydamiesi Vaižganto parkerio pasakojimo...

Advertisement