Laimiukas Nr. 2 (88)

N r. 2 (88), k o v a s – b a l a n d i s , 2 0 2 0

KAINA 1,88 Eur

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Kristinos Moriakinaitės iliustracija E. B. White knygai „Stiuartas Litlis“

Literatūrinis žurnalas

SKAITYKITE “: S A K IU IM A „L je lė ė m a r g o ir ieškokite pr Vaikų knygos kelias (II). Iliustracijos Mokslo makaronai 6–7 psl.

4–5 psl.

Kūrybinės duobės 8–9 psl.

Kokį gyvūnėlį auginsiu? 10–11 psl.

3 psl.

Laimiukas keliauninkas Normandijoje 12–1 psl.

Kaip obuoliai iš meškos vadavosi 14–15 Su vėjeliu nuo smėlio kalno 16–17 psl.

Neatrastas kampelis. Joniškėlis 18–19 psl.

Muzikos palėpė

30–31 psl.

Vieno buteliuko istorija 32–33 psl. psl.

Visi Otfriedo Proislerio pasauliai 34–35 37 psl.

Kęstutis Kasparavičius. Automobilis 36– Iš močiutės skrynios 38–39 psl.

Komiksas. Velykinė istorija 40–41 psl.

Laimiuko juokai

42–43 psl.

je ėlė

„Laimiukas“

Prog ra

m

Receptas. Pavasarinis vazonėlis su sūrio kremu ir šokoladiniu sausainiu 20–21 psl.

Ulfo užduotėlės 22–23 psl. psl.

Selemonas Paltanavičius. Voverė 24–25 Slaptieji katino Erkės užrašai 27–29 psl.

IEŠKO

K

Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su Laimiuko ikonėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 9 000 Eur paramą.

PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Šarūnė Baltrušaitienė, Karolis Bareckas, Eidvilė Buožytė, Martynas Burneika, Paulius Juodišius, Kęstutis Kasparavičius, Ingrida Lankelienė, Selemonas Paltanavičius, Eglė GelažiūtėPranevičienė, Tania Rex, Lina Ribinskė, Renata Rimkutė, Ramunė Šė, Virgis Šidlauskas, Neringa Vaitkutė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Marius Zavadskis, Indrė Žilinskaitė. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis.

Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Brigita Bukialytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 2 (88), kovas–balandis, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

2

„LAI MIU KO“ ADR ESA S: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Labas! . Privėl beldžiasi į tavo duris ir “ as iuk im „La o i, lėt te alo Štai, nespėjai nė mirk ant naujo mėgstamo žurn od sir pa au av kd lau i ria nt , į ausimenu, kaip pats neka apą skaitant apie piratus kv o av žd iau Gn ! tė en šv i viską numerio. Būdavo tikra es gąsdinusius vilkus, tars on žm s ku niš lži mi ar as lvoje. dras pakliuvusias škun lyg filmus nešiodavausi ga ai ilg s ija or ist s Ta . iliu ka rodo, būčiau išgyvenęs savo užduotis bei komiksus. At ias ag sm s, žiu od iaž yž kr rasi.

Taip pat mėgau painius rnalą ir svarstai, ką jame žu e os nk ra i ka lai tu jau r ujų ratas apsisuko ir daba išvysi daug pasikeitimų, na s tai me is šia e os piu sla pu abeAtsinaujinusio „Laimiuko“ u, jog jį atsivertei. Tau, be iug dž l dė To ų. až on rs pe dalykų ir dar nematytų si naujausiame numeryje. ty ma pa ką i, ot žin su u als jonės, sm ų! savo Ogi daug labai įdomių dalyk Paulius Juodišius sugalvoja as ink ilin da i be jas to šy ra nčių Sužinosi, kaip vaikų rasi daug įdomių, stulbina at e“ os nu ro ka ma slo ok „M obes. pašėlusias iliustracijas. irumą įpuola į kūrybines du da ap ne r pe jai to šy ra is smėlio faktų. Sužinosi, jog karta kovą. Kaip čiuožinėti nuo ų -ųj 20 20 ni mi va tu Lie tantį Kokią gražią sukaktį e Tabiu. Pasigaminti tirps rk žiu e vin ty ra ko de su i tyrė kalnų. Galėsi susipažint kokius naujus nuotykius pa i, ot žin Su ą. rt se de tį ian zika burnoje, pavasariu kvep kia užburianti gali būti mu Ko . kė Er as tin ka ės ut itk dėl rašytojos Neringos Va daugiau jau laukia tavęs. To r da ir tai a Vis . les kš šiu i bei kaip svarbu rūšiuot orijų pirmyn! eis ir liūdėtum kartu su ist um gt iau dž tik ne as am yd gs. Tik O aš linkiu, kad skait us. Kelionės tikrai neprail uli sa pa jų į is im nt mi um herojais, bet ir nusikelt mama ims nerimauti! eikas, iki vakarienės grįžk, kitaip s jo labai lauksime. Būk sv Me u. šk lai vo sa i int iug dž Nepamiršk mūsų nu rio! lėk knygas! Ir iki kito nume My i. yt ait sk k rš mi pa ne ir stiprus

Virgis Šidlauskas

3

4

us iši d uo iu s J l u a P s u i r o t Au

5

m

„Laimiukas“

Prog ra

Laimiukas Normandijoje

je ėlė

IEŠKO

K

ĮDOMŪS FAKTAI: potvyniai du kar● Didžiausi Europoje kalną neprieinama tus per parą paverčia enynu. apylinkių lygumą – vand o , la sa ) L HE IC M TIN SA mtmečius galima AS (PRANC. MONT● Kartą per du deši SEN MIŠELIO KALN i potvynio ėti „superpotvyniu“, ka ėr sig pa – Didžiojo nc. Mont-Saint-Michel) is pasiekia 14 m ribą. lyg s en nd va Sen Mišelio kalnas (pra lė prie Sen Miše- atoslūgio metu jūra nuo kranto atsitraukia le sa os rm fo s lio va ap uolėta, beveik rmandijos (šiaurinė No ir ės an et Br net 25 km. rp ta lio įlankos m i vedžiolia de di t an es sala tik gio metu patyrę gida a lū os mp At ta as ● ln Ka ). ja zi Prancū i oginusiu uramžių sienos, bokšta s pasivaikščioti apsinu vid čiu a rin yr no je ja lo Sa i. iu yn tv po nuolink išlindusių ias taškas – garsus vie u aplink vienuolyną ar gn du ir kaimelis. Aukščiaus s piligrimystei, turintis salelių. lynas, nuo seno svarbu bažnyčia o yn ol nu vie ė in tik Go tvirtovę ir kalėjimą. statų uje. Kaimelyje išlikę pa ži am XI r da a yt at st pa nuo XV a.

t io pilių, stūksanti an ėn sl os ar Lu iš a en Vi tų populiariausias turis – to an kr ės up ro Še rūmų. cūzijoje po Versalio traukos objektas Pran daug dramatiškų isa en m i da so ir os ėPilies sien ištikima meilė, ir nuod ir vo ta pa eš vi a Či ... torijų limi, o vadinama Damų pi ns no Še s. ro st ai s go min nemariją čia šeimininkavo to is žę m aa ilg r pe s ne liai, s damų. Ją valdė kara žai garsių Prancūzijo i. hercogai ir generola menybės kaip rašyas os ki to i ės nk la je Pily ir ras, joje netgi gyveno lte Vo as of os fil ir s toja etikas, osofas, politikos teor sekretoriumi dirbo fil s Ruso. švietėjas Žanas Žaka 12

ENONCEAU) (CHÂTEAU DE CH ŠENONSO PILIS

ĮDOMŪS FAKTAI:

● Šamboro pilis buvo statoma 29 metus (1519–1547 m.). ŠAMBORO PILIS ● Jos fasado ilgis – 156 metrai.

Karališkoji Šamboro pilis (pranc. Château ● Ją statant prireikė 220 000 tonų de Chambord) yra ne tik viena įspūdingiausių akmens.

Prancūzijoje, bet ir didžiausia Luaros slėnyje. ● Kasdien čia dirbdavo apie 2000 darPrancūziškojo renesanso stiliaus Šamboro pilis bininkų. yra įsikūrusi gana nuošalioje vietoje, kadaise ● Statinio architekto pavardė liko ji buvo naudota kaip karališkoji medžioklės nežinoma, tačiau manoma, kad prie pilies rezidencija. Napoleonas pilį atidavė maršalui Lui projekto savo genialią ranką pridėjo pats Aleksandrui Bertjė, 1821 m. ją paveldėjo Bordo Leonardas da Vinčis. Pats italų architektas kunigaikštis. 1932 m. ją išpirko valstybė. Pilį per mirė prieš pat pilies statybų pradžią. metus aplanko apie 800 000 turistų. ● Baltuojančią pilį vainikuoja keturi įspūdingi cilindro formos bokštai. ● Pastate yra 426 kambariai, 282 židiniai, 77 laiptai ir 800 skulptūromis išpuoštų kolonų. ● Pilį puošia 5500 ha parkas, 1000 ha – atviri publikai. ● Parką juosia ilgiausia Prancūzijoje – 32 km ilgio – siena. Tai didžiausias aptvertas parkas visoje Europoje.

BURŽO KATEDRA (PR ANC. CATHÉDRALE SAINT-ÉTIENNE DE BOURGES) − ROMOS KATALIKŲ BAŽNYČ IA BURŽE, PRANCŪ ZIJOJE Su Laim iuku

Tiksli bažnyčios pastatymo data nežinoma, bet pagal vieną dokumentą galima spręsti, kad 1195 m. darbai jau buvo prasidėję. Katedros statyba buvo baigta 1324 m. Bažnyčia gotikinio stiliaus, modifikuoto kryžiaus formos. Dėl unikalios formos, matmenų, puošybos bei architektūros elementų ši bažnyčia 1992 m. buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

keliavo Indrė Žili utė nskaitė ir Renata Rimk

13

to Au

rius

Sykį žilabarzdis sodininkas netyčia išpylė ant žemės krūvą obuolių. Šie greitai stryktelėjo ir puolė į visas keturias puses. Vieni bėgo nesustodami dienų dienas ir naktis, kiti – jau po kelių akimirkų pritrūko kvapo. Šalia Baltijos jūros apsigyveno nedidukas obuolys vardu Lietuva. Jis turėjo du brolius – Latviją ir Estiją. Broliai siautė kartu po žalias pievas ir miškus, slėpėsi nuo žiemos šalnų bei mėgavosi saule šiltomis vasaromis.

Sykį į Baltijos pakrantę iš Sibiro glūdumos atklydo didžiulė pikta meška.

Jos kailis buvo raudonas, iš nasrų tiško putos, o riaumojimas sklido taip toli, kad girdėjosi visoje Europoje.

Meška apuostė obuolius, stvėrė į glėbį ir suspaudė savo tvirta letena.

– Paleisk! – šaukė Lietuva.

– Tai pakliuvom, – verkė Latvija.

– Kaip ji drįsta, – pyko Estija.

Raudonoji meška piktai urzgė ir nenorėjo girdėti brolių riksmų. Tas pat nutiko ir dar keliolikai obuolių, gyvenusių kaimynystėje. Tada meška užgulė

14

juos visu savo svoriu, akylai stebėdama, kad nė vienas nepabėgtų. Obuoliai duso, plūkėsi, bandė išsiveržti iš gniaužtų, bet veltui. Meška buvo stipresnė.

Bėgo dienos, o ji nė nemanė trauktis ir šlitinėjo po girią.

Toli, už vandenyno, gyveno kita meška. Abi jos viena kitos nemėgo. Būna, kai užbaubs kuri iš jų, net žemė dreba.

Vos tik įsivyrauja tyla, žiūrėk, jau kita atsakydama ima gerklę laidyt.

– Kaip norėčiau vėl su jumis ritinėtis po žemę, – liūdėjo Lietuva.

– Nei saulė nedžiugina, nei mėlynas dangus šioje nelaisvėje, – tyliai šnabždėjo Latvija.

– Ak, kad taip vėl būtume laisvi, – ilgesingai svajojo Estija.

Vos išgirdusi brolius šnabždantis, meška tvirčiau suspausdavo glėbį.

Rodėsi, plyš jų plona oda nuo tokios galybės. Kas naktį broliai sapnuodavo, kaip meška perkanda juos aštriais dantimis ir praryja. Drebėdavo susiglaudę, nežinodami, kaip ištverti šią neteisybę.

Einant metams, meška ėmė senti. Pradžioje nusišėrė raudonas kailis. Įdubę šonai matėsi iš tolo. Dantys atšipo. Ji vis rečiau vaikščiodavo po girią ir leisdavo dienas gulėdama. Nors ir silpo,

bet obuolių iš savo gniaužtų nieku gyvu nenorėjo paleisti.

Buvo gražus pavasario rytas. Aplink čiulbėjo paukščiai, vėjas judino medžių šakas, dūzgė vabzdžiai. Pagauta šitos nuotaikos Lietuva ėmė ir uždainavo: – Bunda jau Baltija!

– Tylėt, – suurzgė meška, – nes kaipmat perplėšiu per pusę.

– Bunda jau Baltija! – atitarė Latvija.

– Ak, jūs, nevidonai, – suriko raudonoji, – liaukitės!

– Lietuva, Latvija, Estija! – užtraukė visi obuoliai kartu.

Meška užsimojo, norėdama sutraiškyti mažylius. Lietuva buvo pati vikriausia. Tik stryktelėjo meškai tarp kojų ir nurūko per pievą. Ši dar bandė vytis, bet veltui.

Kol apstulbusi suprato, kas vyksta, žiūri, jau Latvija ir Estija lekia iš paskos. Broliai nesileido vėl pagaunami. Meška dar kurį laiką pasisukiojo ratais uosdama orą, atsigulė po medžiu ir amžiams užmigo.

Viskas vėl stojo į savo vietas. Lietuva, Latvija ir Estija žaisdavo per dienas pievoje bei smagiai leido dienas. Per tą laiką obuoliai prinoko, išaugo ir dabar jau visai nepriminė tų mažyčių obuoliukų, kurie buvo papuolę į meškos nagus.

Kiekvienais metais, Kovo 11-ąją, Lietuva sušaukdavo brolius ir švęsdavo savo Laisvę. Ir taip jau 30 kartų. Visą naktį skambėdavo jų dainos, kol paryčiais broliai sumigdavo ir pradėdavo dar vienus metus kartu. s riu a M vo a r t s Iliu

kis ads v Za

15

Kokį gyvūnėlį auginsiu?

Straipsnio autorė Ramunė Šė

Turbūt visi pasvajojame apie augintinį, kuriuo galėtume rūpintis, kuriam išsakytume slapčiausias mintis, kuris paguostų be žodžių, vien savo buvimu šalia, kai labiausiai reikia. Tačiau vos nusprendus savo rūpestį skirti naminiam gyvūnėliui, tėveliai nepamirš paklausti: ar tikrai jo reikia? Ar juo rūpinsiesi? Nepamirši išvesti į lauką? Ir kaip neklaus, jeigu didelis noras netrukus gali virsti tinguliu, kai reikia lyjant pėdinti per balas su lietaus nemėgstančiu Reksiuku arba kai akvariumas taip greitai apkerpėja, nors dar prieš savaitę jį valei.

Augau apsupta įvairių gyvūnų, nuo mažų viščiukų ir šuniukų iki besiganančių karvių ir avyčių, todėl suprantu, kaip svarbu turėti gyvą, kad ir nekalbantį žmonių kalba draugą. Šiame skyrelyje pristatysiu gyvūnus, kurie yra puikūs draugai ir galbūt padėsiu jums išsirinkti savo augintinį. Beje, jei jau turite gyvūną, kuriuo rūpinatės, labai lauksiu jūsų laiškų su jų nuotraukomis ar piešiniais.

Nerasime tinkamesnio gyvūno, apie kurį galėtume pakalbėti prasidėjus žiurkės metams, už naminių gyvūnų kirpykloje

16

gyvenančią dekoratyvinę dumbo žiurkę vardu Tabis.

Dekoratyvinės žiurkės – vienos iš dažniausiai namuose laikomų graužikų. Mūsų kirpykloje Tabis šmirinėja jau trejus metus (žiurkės išgyvena iki penkerių, nelaisvėje iki trejų su puse metų). Žiurkės daug geriau nei kiti gyvūnai toleruoja temperatūros ir drėgmės pokyčius, todėl puikiai jaučiasi gyvendamos įvairioje aplinkoje. Jautrios skersvėjams ir tiesioginiams saulės spinduliams. Bet nebijo vandens, mėgsta bent kartą per mėnesį išsimaudyti. Žiurkė vadinama protingiausiu graužiku. Šie gyvūnai labai prieraišūs ir ištikimi, rūpestingi ir švelnūs. Mėgsta žmonių draugiją. Žiurkėms patinka užlipti šeimininkui ant peties ir taip keliauti po kambarį ar įsitaisyti ant kelių ir, susisukus į kamuoliuką, jaukiai miegoti. Tabis taip pat atsiliepia kviečiamas vardu, įsimena kvapus. Žiurkės – protingos, lengvai dresuojamos, todėl jas galite išmokyti įvairių dalykų.

Nors jos visaėdės ir jų nevalia šerti vien augaliniu maistu, visgi mitybos pagrindas turėtų būti daržovės.

Nors graužikai yra draugiški ir pavojaus nekelia, išsigandę ir jausdami stresą jie gali įkąsti.

m

„Laimiukas“

Prog ra

je ėlė

ĮDOMŪS FAKTAI

IEŠKO

K

Dabartinės dekoratyvin ės žiurkės yra tiesioginės pilkosios žiurkės (Rat tus norvegicus) ir juodosios žiurkės (Rat tus rattus) palikuonės. * Didžiausia pasaulyje žiu rkė, svėrusi apie 6 kg, gyveno Ry tų Timore. Ten kasinėjimų metu oloje at rastos keleto tūkstančių metų senumo griaučių liekanos. * Didžiausios šiuolaikinė s žiurkės sveria apie 2 kg. Gyvena Filipinų ir Naujosios Gvinėjos tropiniuo se miškuose. * Į Gineso rekordų knyg ą įtraukta ilgiausiai išgyvenusi lab oratorinė žiurkė Rodnis. Jis išgyveno 7 metus ir 4 mėnesius. * Pirmoji dekoratyvinių žiurkių paroda buvo suorganizuota 1900 m. pradžioje Anglijoje. * Yra daugybė knygų ap ie peliukus, bet kur kas rečiau rašo ma apie žiurkes.

Tačiau yra viena išties puiki knyga apie žiurkiną, kurią parašė ra šytoja Barbara Wersba. Ji vadinasi „Valte ris. Pasakojimas apie draugystę ir išmintį“. O gal žinai ir daugiau knygų ap ie žiurkes?

Brigit os Bu kialytė s iliustra cijos

17

ĖLIS K IŠ N O LIS. J KAMPE AS NEATRAST

i urne Straipsnio autor B s a n ius Marty

Gan jaunas, XVII a. pirmą kartą paminėtas miestelis – Joniškėlis – slepia savas istorijas bei paslaptis.

Pradžią miesteliui davė Joniškėlio dvaras, priklausęs bajorų Karpių giminei. Nors manoma, kad bajorai turėjo nelietuviškas šaknis, tačiau vienas jų, Ignotas Karpis, rodė begalinę meilę savo žemėse gyvenusiems Lietuvos valstiečiams. Po savo mirties testamentu iš baudžiavos jis paleido apie 7000 valstiečių. Šį jo poelgį aprašė poetas Adomas Mickevičius.

Ignoto dėka Joniškėlyje buvo sukurta pirmoji Lietuvoje kaimo ligoninė, kurioje visais ligoniais buvo rūpinamasi nemokamai. Taip pat pirmoji mokykla,

18

kurioje valstiečių vaikai galėjo mokytis ne tik žemės ūkio pagrindų teorijos, bet ir patys išmėginti įgytas žinias. Istorijoje visada atsiranda žmonių, pirmiau už kitus įgyvendinančių naujas idėjas, duodančių atspirtį vėlesnėms kartoms bei priverčiančių pasaulį judėti pirmyn.

2019 metais Joniškėlyje buvo išskleista rekordinė 1055 metrų ilgio Lietuvos trispalvė. Paklausi – kodėl?

Ogi todėl, kad Joniškėlis kadaise atliko labai svarbų vaidmenį ginant Lietuvą.

1918 metais Joniškėlio kovotojai nuo bolševikų gynė apie 70 kilometrų ilgio fronto liniją. Paslapčiomis čia susibūrė žmonės, kuriuos imta vadinti kariuomene, o Joniškėlį – Respublika. Ir prieš

ka

daugiau nei šimtą metų išskleidę vėliavą su kaukole jie šiurpino Raudonąją armiją gindami Lietuvą ir jos laisvę.

Tais laikais bolševikų valdžia draudė žmonėms burtis į didesnius sambūrius, tačiau Joniškėlio kovotojai rado būdą, kaip šią kliūtį apeiti. Juk vestuvių niekas nedraudė! Todėl Joniškėlyje kiekvieną savaitgalį būdavo keliamos vestuvės ar rengiamos laidotuvės. Tik jaunoji visuomet būdavusi ta pati, o karste gulėdavo krūva šautuvų.

Apie Joniškėlį mes kalbame ne šiaip sau. Kovo 16 dieną minima Knygnešių diena. O būtent šią dieną gimė žymiausias knygnešys, savo veiklą vykdęs ir Joniškėlio apylinkėse – Jurgis Bielinis.

Jis vidurio ir vakarų Lietuvoje buvo sukūręs visą draudžiamo (lietuviško)

žodžio platinimo tinklą. Yra žinoma, kad caro žandarams buvo įkliuvęs 5 kartus, tačiau jam vis pavykdavo pasprukti. Jurgis Bielinis prisidėjo prie „Varpo“ bei „Aušros“ laikraščių leidimo.

Joniškėlio apylinkėse leido laikraštį „Baltasis erelis“. Tai buvo pirmasis Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu pasirodęs laikraštis, o rašė jį pats knygnešys. Jurgis Bielinis nesulaukė senatvės, tačiau galime pasidžiaugti, kad iki paskutinio kvapo neapleido savo idėjų ir įsitikinimų. Ši didi asmenybė mirė pakeliui į Vilnių, į konferenciją, kurioje Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta visos tautos bendru siekiu.

Todėl siūlau jums Joniškėlį ir jo apylinkes vadinti kilnumo bei pasiaukojimo simboliu. O kokios istorijos užrašytos tavo miesto sienose?

19

a Teksto utorė

Ne

ring

a Va i t k u

tė

Sveiki, mieli vaikai. Esu katinas Erkė, gimtojo miesto paslapčių bei legendų saugotojas.

Kai buvome susitikę paskutinį kartą, maloniai šnekučiavausi su Šiaurės vėju, kol pamačiau pažeme sėlinant baugų šešėlį. Jis šliaužė palei sienas, kartais sustingdavo apsiuostyti ir įsiklausyti, o tada vėl lėtai nutekėdavo grindinio akmenimis aplenkdamas balas ir akmenis.

Pasalūnas pasirodė įtartinas. Pajutęs mano žvilgsnį spruko, o aš vedinas katiniško smalsumo puoliau iš paskos.

Kol kibiais vijokliais nusirabždinau apačion, šešėlis prašapo lyg į vandenį. Gal šmurkštelėjo į apleistą rūsį, gal palindo po grindinio akmenimis ar susigėrė į aptrupėjusią pastato sieną. Kad ir kiek šniukštinėjau aplinkinius kiemus ir gatves, nepamačiau nieko įtartino.

Apimtas medžioklės azarto ieškojau ilgai ir galop susipratau patekęs į keistą siaurą gatvelę. Nors pažįstu miestą kaip visus devynis savo ūsus, galiu prisiekti – pirmą kartą mačiau šituos suklypusius namelius ir samanomis apėjusias, netvarkingus daržus supančias tvoras. Buvo įtartinai tuščia ir tylu. Atsargiai tykinau gatve

26

ir kuo toliau, tuo baugesnė ir keistesnė ji atrodė. Sulinkusios, migloje skendinčios obelys priminė povandenines pabaisas.

Apleisti namai niūriai spoksojo tuščių langų akimis, o sudžiūvusios dilgėlės piktai šiaušėsi iš patvorių.

Negana to, iš dangaus pabiro smarkus ledinis lietus. Nemėgstu sušlapti, todėl nėriau į artimiausią plyšį tvoroje ir vienu šuoliu atsidūriau seno namo verandoje.

Nespėjau kaip reikiant išsišveisti, o už nugaros garsiai girgždėdamos atsivėrė suklypusios durys. Į dienos šviesą išėjo sulinkusi plačiastrėnė senučiukė. Ji nusišypsojo, tačiau juodos akys liko šaltos tarsi du viduržiemio ledokšniai.

Ant sprando susišiaušė plaukai, buvau bepradedąs nemandagiai šnypšti, bet pamačiau iš po senutės sijono kyšant vištos kojas. Supratau susitikęs laumę ir nusiraminau. Nuo senų senovės puikiai sutariame.

Pasisveikinau. Laumė taip pat. Susiglostęs keterą ir ūsus, mandagiai paklausiau, kodėl laumė gyvena tokioje keistoje vietoje. Žinojau, kad šios mieliau renkasi įsikurti pelkėje, pievoje ar ežero pakrantėje.

Laumė atsiduso ir prisipažino, kad mieste atsidūrė netyčia. Visą amžinybę miško glūdumoje ji audė nuostabaus gražumo laumės juostą. Plačią kaip patvinusi upė, žėrinčią lyg saulės spindulių palytėta rasa, ryškią tarsi ugnis patamsyje. Buvo likę baigti paskutinį sprindį, bet laumė užsnūdo, o atsimerkusi pamatė, kad juosta dingo! Pakilo į padangę ir plevena virš debesų.

Pamiršusi viską pasaulyje, laumė puolė vytis juostą. Lėkė per miškus, laukus, upes ir ežerus, kol atsidūrė mieste. Išvydusi, kad gražioji juosta plevėsuoja visai čia pat, krašteliu pakibusi ant namo stogo, laumė įbrazdėjo į svetimą kiemą, užlipo

į verandą... jau buvo bestverianti savo lobį, bet tasai atsikabino ir nuplasnojo aukštyn, o laumė paslydo ir šleptelėjo aukštielninka į serbentų krūmus!

Kai atsistojo ir pabandė išeiti, suprato papuolusi į spąstus. Kažkoks niekšelis užšovė vartelius geležies kaiščiu, tad laumė liko uždaryta. Įtarė, kad tai bus jaunos padykusios raganaitės išdaigos, bet šaukštai po pietų. Nebepavysi!

27

Laumė jau tris mėnesius glaudžiasi šiame namelyje. Apžavais nubaido nepageidautinus svečius. Laukia, kol sutrūnys tvora ar ateis namo šeimininkai ir atšaus vartus. Pasisiūliau padėti, bet laumė patikino, esą jai ir taip neblogai. Troboje šilta, kieme yra šulinys, o svetainėje stovi stebuklinga dėžutė. Ji rodo įdomiausius dalykus: žmonių pasaulio žinias; orų prognozę; kaip iš seno nertinio pasigaminti šlepetes, rankinę ir kilimėlį.

Supratęs, kad laumė atrado internetą, šyptelėjau į ūsą. Vos susivaldžiau nepaklausęs: gal matė vaizdelį, kur įamžintas aš, gaudantis savo nuostabią uodegą?

Kol šnekučiavomės, lietus pasibaigė, vėjas išvaikė debesis, purvinos balos sužibo auksu ir sidabru. Prisiminiau keistą šešėlį pasalūną ir mandagiai atsisveikinęs patraukiau savais keliais.

Iliustravo

28

Eid vil ė

Vik

tor ija B uožytė

Šįsyk manęs neveikė laumės apžavai, tad vos šmurkštelėjęs per tvorą atsidūriau gerai pažįstamoje vietoje. Pasirodo laumės namelis stovi paprasčiausioje gatvėje, tarp senosios vaistinės ir miesto bibliotekos.

Kažkas krustelėjo tolumoje, lyg juodo apsiausto kraštelis. Jei būčiau ne toks akylas, tikrai būčiau pražiopsojęs. Regis. paslaptingas šešėlis slenka miesto parko link!

Atsitūpiau saulėkaitoje ir susimąsčiau.

Parke nėra nieko įdomaus. Įprasti medžiai, takai, krūmai ir keletas varnų lizdų.

Ach taip! Parko pakraštyje stovi miesto kraštotyros muziejus. Ar tik ne jis parūpo paslaptingam šešėliui? Nusprendžiau, kad šįsyk bus mano viršus. Puikiai pažįstu miestą, šokinėdamas nuo stogo ant stogo pasieksiu muziejų daug greičiau nei pats greičiausias ir klastingiausias šešėlis.

O kaip man pavyko pasala, sužinosite kitame Laimiuko numeryje. Iki susitikimo, mano mieli smalsučiai ir smalsutės!

Linkėjimai –

Pasibaigus šventėms grįžti į įprastą ritmą sudėtinga. Juk taip smagu atostogų metu veikti ką nori. Arba neveikti nieko. Gali visą dieną valgyti mišraines ir mandarinus, žiūrėti smagiausius filmus, žaisti vaizdo žaidimus, klausytis muzikos ir nesukti galvos dėl namų darbų. Argi ne šaunu? Užtat kai vėl tenka jaukintis kasdienę rutiną, suima šioks toks liūdesys. Bet jį puikiai nuveja malonios veiklos bei gera knyga. Dar šauniau, jei ji laimėta!

Todėl nesnausk, nes personažo bei eiliuotų istorijų konkursai tęsiasi! Laukiame jūsų laiškų, smagių eiliuotų istorijų bei naujų dar niekam nematytų herojų piešinių!

Personažo konkursas Pamėgink sukurti savo herojų!

Jis gali atrodyti be galo keistai, nes gyvena keisčiausioje planetoje, kokią tik įmanoma įsivaizduoti. O gal panašus į tavo kaimyną, tik ant galvos auga grybai? Viskas priklauso nuo tavęs.

Laukiame laiško su tavo sugalvoto personažo piešiniu. Nepamiršk jam išrinkti vardą.

Ir siųsk adresu, kurį rasi pirmajame žurnalo puslapyje. O nugalėtojų piešiniai ne tik pateks į žurnalą, bet ir bus apdovanoti prizais – šauniomis leidyklos „Nieko rimto“ knygomis.

Eiliuotų istorijų konkursas Sugalvok trumpą istoriją ir pamėgink ją surimuoti!

Apie ką ji bus – nuspręsk pats. Gal nori papasakoti, kaip ketvirtadienį vonioje maudei šunį? O gal kaip atostogaudamas šiltuose kraštuose užmynei ant jūros ežio? Gali pagalbon pasikviesti draugus, tėvus, senelius, kaimynus ar mokytojus. Svarbiausia, kad eilės papasakotų istoriją.

Lauksime tavo laiško! Geriausias eiliuotas istorijas išvysi „Laimiuko“ puslapiuose – jas šmaikščiai pakomentuos Martynas Burneika. O pačias pačiausias apdovanosime smagiais prizais! Todėl nedelsk ir pirmyn!

O „Atgijusio veido“ konkursą ir Agnieszkos Stelmaszyk knygą „Lobių ieškotojai. Auksinio drakono prakeiksmas“ laimi Anetė Gricukaitė už šaunų piešinį „Robotas augintinis“ bei smagų jo aprašymą. Laiško pabaigoje Anetė mums linki išleisti dar daugiau „Laimiuko“ numerių ir siunčia linkėjimus. Ačiū jai už gražius žodžius.

Sveikiname! Ir iki kitų kartų!

29

KAROLIS BARECKAS

Visi Otfrydo Proislerio pasauliai Europoje yra tokia šalis, vadinama Vokietija. Ten gyvena vokiečiai. Vieno tų vokiečių vardas Otfrydas Proisleris. Niekas jo šiandien gal ir neprisimintų, jei ne pomėgis rašyti knygas. Per gyvenimą Otfrydas jų paprašė nei daug, nei mažai – 32. Jei sąžiningai kas mėnesį perskaitytumėte po vieną, prireiktų beveik 3 metų. Per tiek laiko galima paaugti pusę metro, apibėgti aplink žemę arba iš šeštos klasės teleportuotis į devintą.

Pasakojama, kad vaikystėje mažojo Otfrydo tėvai turėjo net 6000 knygų biblioteką. Čia tai bent! Būdamas tikras smalsuolis, jis skaitė visas knygas iš eilės. Nėra žinoma, kiek jų perskaitė, niekas nesiryžo suskaičiuoti. Jau būdamas 12 metų jis kūrė trumpus pasakojimus ir juos iliustravo. Apie burtininkus, fėjas, miško dvasias ir kitas paslaptingas būtybes.

34

Vėliau Otfrydas dirbo mokytoju ir pamokų metu sekdavo vaikams pasakas. Visi mėgo mokytojo išmonę ir klausydavo jo taip atidžiai, kad galėjai girdėti klasėje krebždančią pelę.

Arba katiną. Arba hipopotamą. Priklausomai nuo to, kuris metų laikas būdavo. „Jei mano istorijos patinka mokiniams, gal patiks ir kitiems skaitytojams“, – sykį pagalvojo Otfrydas. Sėdo jis prie rašomojo stalo ir pradėjo rašyti. Rašė, rašė ir tik šast – viena knyga į pasaulį išsirito. Po to kita. Ir dar kita. Ilgainiui jo knygas taip pamėgo, kad nebuvo nė vieno, kas jų nebūtų skaitęs. Jei toks atsirasdavo, visi jį laikydavo nematytu keistuoliu.

Otfrydo knygos gausiai išverstos į lietuvių kalbą. Kai už lango lyja, imkite ir atsiverskite .Plėšiką Hocenplocą“, Raganiukę“, Mažąjį vandenį“ ar Vaiduokliuką“. Tik perspėjame, kad gali būti taip įdomu, kad negalėsite sustoti iki pat vėlyvos nakties. Po vienos knygos norėsis kitos.

Skaitymo alkis taip kamuos, kad net ir sapnuodami gyvensite nuotykių pilname pasaulyje. “

“

“

M. Weberio iliustracijos (spalvino F. J. Trippas) iš O. Preußlerio knygų Vaiduokliukas“ ir Plėšikas Hocenplocas“ (leidykla Nieko rimto“) “

35

“

“

“

“

Šarūnė Baltrušaitienė

Iliustravo Edgaras Straukas DOMAS IR HEROJŲ PUSRYČIAI

Mama įsitikinusi, kad viskas, kas Domui skanu, yra nesveika. Ir saldainiai, ir ledai, ir traškučiai, ir net pelytės pusryčiai! O koks gi rytas be pelytės pusryčių – saldžių dribsnių su pienu?

Vis dėlto vienas rytas prasideda kitaip... Domas dar nežino, kad jam pavyks sutikti pačius mėgstamiausius herojus iš knygos – Gudrųjį Barzdylą, Greitasklandį Vėjažmogį ir Smagųjį Stipriarankį. Pabendravęs su jais ir kartu patyręs nuotykių berniukas sužino, koks svarbus dienos valgis yra pusryčiai ir kuo rytais gardžiuojasi pamėgti šaunieji herojai. Knygos gale yra dešimt linksmų ir tikriems herojams tinkamų pusryčių receptų, pagal kuriuos bus smagu gaminti drauge.

Tai jau trečioji Šarūnės Baltrušaitienės knyga vaikams. Ankstesnius rašytojos kūrinius „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ bei „Kaip zuikis jausmus pažino“ jau pamėgo mažieji skaitytojai ir jų tėveliai. Knygą nuotaikingai iliustravo dailininkas Edgaras Straukas.

Neringa Vaitkutė

Iliustravo Neringa Vaitkutė KLAMPYNIŲ KRONIKOS 2.

NERAMIOS DIENOS

Ar norite patirti šiurpių nuotykių ir pamatyti neįtikėtinų stebuklų, kurių tikrai nerasite savo kieme? Užsukite į Mažąsias Klampynes! Čia atgyja senovės legendos, pakampėse šmirinėja keistos būtybės, bibliotekose gyvena vaiduokliai, o kiekviena šeima turi savo nuosavą baubą – bent vieną. Čia nė diena nepraeina be kokio nors paslaptingo įvykio ar bent jau nedidelio stebuklo. Ypač jei šalia Agata, Aringas ir Smiltė! O kaip rasti tas Mažąsias Klampynes, jei jos nepažymėtos jokiame žemėlapyje? Kas žino, jei labai norėsite, galbūt miestelis pats jus pasikvies.

Fantastikos mėgėjams puikiai pažįstama autorė Neringa Vaitkutė parašė tęsinį skaitytojų ir kritikų pamėgtai knygai „Klampynių kronikos“.

Mažųjų Klampynių miestelyje verda paslaptingų įvykių kupinas gyvenimas. Čia gali netyčia namo parsinešti vaiduoklį, užrūstinti undinę, o per kiekvienas Jonines lyja taip, lyg kas būtų dangų užkeikęs. Čia nebūna nuobodu: tą žino šaunieji dvyniai Agata ir Aringas, pasiryžę įminti visas Mažųjų Klampynių mįsles. Knygą įtaigiai iliustravo pati autorė.

ISSN 1392-9674

44

9 771392 967004

E. B. White

Iliustravo Kristina Moriakinaitė STIUARTAS LITLIS

Jei kartais gatvėje pamatytumėte visai mažytį automobiliuką, labai nenustebkite. Dirstelėkite pro automobiliuko langą – galbūt už vairo sėdi tikrų tikriausia pelė su kostiumu ir skrybėle? Jei taip ir yra, vadinasi, sutikote patį Stiuartą Litlį!

Stiuartas Litlis gimė žmonių šeimoje, bet atrodo visai kaip peliukas – tik elegantiškai pasipuošęs. Nėra jokių abejonių, kad su tokia išvaizda ir kur kas didesnio padaro nei pelė narsa Stiuartui tenka patirti daugybę nuotykių.

E. B. White'as (1899–1985) – daugeliui žinomų filmais virtusių istorijų „Stiuartas Litlis” ir „Šarlotės voratinklis” autorius. Ši knyga – tai šmaikštus pasakojimas apie žmonių vaiką, visais atžvilgiais panašų į peliuką. Rašytojas meistriškai piešia miesto ir gamtos peizažus ir žaviai bei su humoru pasakoja apie žmonių ir gyvūnų gyvenimus.

Knygą puošia lietuvių dailininkės Kristinos Moriakinaitės iliustracijos.