Kalėdų bičiulis

Pirmas skyrius Dažna šeima savo daržinėje įsirengia muziejų. Sijos būna prismaigstytos vinių ir kabliukų, o ant jų – šeimos istorija.

Pakinktai, aprūdiję įrankiai, senų automobilių numerių lentelės ar koks seniai pamirštų laikų kalendorius – ir jie visi turi ką papasakoti. Todėl muziejaus prižiūrėtojo pareiga pasirinkti tinkamiausių eksponatų, tų kelių buities rakandų, kuriais būtų galima perteikti tautos, vietos ar praeitin nugrimzdusio laikotarpio visumą.

Per mūsų senosios medinės daržinės langą mačiau, kaip mano sūnus Todas mūsų šeimos šuniui, jau suaugusiam labradorui retriveriui, kurį kadaise pats pavadino Kalėda, mėto kamuoliuką. Kieme burzgė šylantys Todo ir mano žmonos automobilių varikliai. Žiemiškas šaltukas, matyt, spustelėjo kaip reikiant, nes Todui alsuojant iš burnos veržėsi garas. Visi ruošėsi eilinei darbo dienai. Ir tik vieno manęs laukė kiek neįprasta užduotis, kurios ėmiausi kone prieš penkiasdešimt metų. Atėjo laikas viską užbaigti.

Nuo kabliuko nukabinau odinį Niurkio antkaklį – jo vardo raidės jau buvo gerokai išblukusios, bet vis dar įskaitomos. Šeštą valandą turėjo užsukti viena svarbiausių mūsų šeimos muziejaus globėjų. Norėjau paruošti eksponatus, kurie viską paaiškintų apie praeitį – ir ne tik man, bet ir jai. Šiam darbui atlikti, man teks prisiminti šaltą, atšiaurią žiemą, kur visiškai nesinorėjo sugrįžti. Bet jei jau nusprendžiau imtis muziejaus prižiūrėtojo pareigų, kito kelio nėra.

10