Page 1

Greg Kincaid


Kaledu biciulis


Versta iš: Greg Kincaid CHRISTMAS WITH TUCKER Crown Publishing Group, New York, USA 2010

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Greg Kincaid, 2010 © Viršelis, Karen del la Gorce Išleista susitarus su Convergent Books, Random House leidybos ženklu, Penguin Random House LLC padaliniu ir su Synopsis Literary Agency, Maskva, Rusija. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Bakanienė, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, 2019 ISBN 978-609-441-600-2


Greg Kincaid

Kaledu biciulis Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė

Vilnius 2019


Prologas Šuo – viena letena vis dar tvirtai stovintis laukinėje gamtoje, o kita jau nekantriai draskantis žmonių pasaulio duris – išties įdomus padaras. Juk negali teigti, kad šuo yra tiesiog gyvūnas. Puikiai suprantame, kad mūsų keturkojis augintinis kartu ir laukinis žvėris, ir išsivysčiusi gyvybės forma, klusniai atliepianti visas žmogaus reikmes. Kaimo šunis galbūt labiau branginame dėl jiems būdingų gamtinių instinktų – jie puikūs medžiotojai, piemenys ir sargai, o miesto šunis vertiname už jų kone žmogišką gebėjimą meistriškai palaikyti mums draugiją ir besąlygiškai mylėti. Kartkartėmis, ir tik nedaugeliui laimingųjų, pasiseka sutikti šunį, kuriam, regis, natūraliai pavyksta iš vieno pasaulio pereiti į kitą. Toks šuo gali kaukti tolumoje užuodęs kojotą ar susimedžioti sau maisto, jis nesitrauks užpultas ir ištisas valandas vienodai džiaugsmingai lakstys ir pustant sniegui, ir šviečiant saulei. Sutikę tokį gyvūną džiaugiamės jo gaivališka, akyse spindinčia prigimtimi. O kai dienos darbai bus pabaigti, toks šuo patenkintas atsiguls prie mūsų kojų. Puikiai suvokiame, kad tokiam šuniui nėra geresnės vietos pasaulyje nei šalia mūsų. Toks šuo jaučia pilnatvę abiejuose pasauliuose. Savo pavyzdžiu jis mums parodo, kaip gyventi ir jaustis gerai – tarsi būtų ir gyvūnas, ir angelas. Frenkas Tornas turėjo tokį šunį. Ketverių metų amžiaus airių seterį jis gavo kaip atlygį sutaisęs seną traktorių, kurio savininkas 5


ir traktorių, ir šunį buvo paveldėjęs iš savo senelio. Piniginėje jis nešiojosi savo senelio ir šio gražuolio seterio nuotrauką, padarytą vieną savaitgalį medžioklėje. Nuotraukos jam visiškai pakako – namie vietos šuniui nebuvo. Tornas irgi buvo pernelyg ligotas, palūžęs ir prislėgtas asmeninių rūpesčių, kad tinkamai suprastų tokio sandorio vertę. Beveik visas dienas seteris leisdavo laiką pririštas lauke prie grandinės, pritvirtintos prie milžiniško plieninio kamščiatraukio, įsukto į molingą dirvą, laikančio jį tvirtai, lyg būtų įbetonuotas. Pririštas šuo galėdavo tik stebėti pievoje klajojančius laukinius kalakutus, besišildančius saulėlydžio spinduliuose, ar kiškius, vos pasnigus išdrįsusius išlįsti iš tankumynų už Torno daržinės. Šis šuo visa savo siela troško patirti viską, ko negalėjo pasiekti už savo septynių metrų grandinės. Kartkartėmis, kai Tornas sulaukdavo geresnių dienų, jis pavežiodavo šunį savo automobilyje, nusivesdavo prie upės krantų ar tiesiog įsileisdavo į savo kuklų, apleistą namelį pasidžiaugti šiltais vakarais prie senos malkinės krosnelės. Reikia pripažinti, Tornas buvo vienišius, negebantis susidraugauti nei su šuniu, nei su kuo nors kitu. Vos apsigyvenęs Torno kieme, tas šuo pamatė berniuką, einantį per laukus vakarų link. Jis timptelėjo grandinę, suinkštė ir dar kartą ją patempė. Šuo vizgino uodegą, bet nieko nepavyko. Vėlyvomis popietėmis, Tornui dar negrįžus namo, šuo girdėdavo, kaip kalvos viršūnėje sustoja pilnas vaikų mokyklinis autobusas. Laukuose matytas berniukas irgi būdavo tame autobuse. Jis matė ar girdėjo tą berniuką kiekvieną dieną iki pat birželio. Vasarai įpusėjus, berniukas pasirodydavo vis rečiau. Atėjus 6


rugpjūčiui, jis beveik visai nebeišeidavo iš namų. Kai berniukas vėl pasirodė kieme, šuo suprato, kad kažkas pasikeitė. Ant kalvos vis rečiau girdėjosi juokas. Šeimininko reikalai irgi vis blogėjo. Tornas liovėsi ėjęs iš namų ir nuo jo ėmė trenkti klaikus dvokas. Ši smarvė šuniui buvo puikiai pažįstama. Ją atpažino, nes ankstesniam šeimininkui priklausė baras užmiestyje. Spalį pakeitė lapkritis, ir Tornui vis mažiau rūpėjo šuns poreikiai. Seteris neteko svorio, jo rudas kailis jau nebespindėjo. Šuo nuolat kentė alkį, todėl ir draugiškumas išgaravo. Jis vis nervingai suko po kiemą ratus. Vieną lapkričio dieną, maždaug trečią valandą popiet, dar ganėtinai iš tolo šuo išgirdo, kaip dideliu greičiu link namų parlekia Torno automobilis. Tolumoje buvo girdėti ir dar vienas garsas, nuo kurio šuniui suskaudo ausis. Jis inkštė ir bandė letenomis užsidengti ausis tam garsui vis artėjant. Tai buvo policijos sirenos. Nepaisydamas skausmo, šuo ėmė džiaugsmingai vizginti uodegą, kai sucypė stabdomas Torno automobilis ir jis pašėlusiu greičiu įsuko į įvažiavimą. Slysdamas automobilis sustojo vos už kelių metrų nuo šuns. Šuo nežinojo, ko tikėtis iš šio aukšto sulysusio žmogaus. Anksčiau šeimininkas elgdavosi meiliai ir, regis, brangino šunį, bet pastaruoju metu jis elgdavosi su juo it su kokia nepatogia pareiga. Tornas išsvirduliavo iš automobilio ir, net nepasivarginęs užtrenkti durelių, nuvirto ant žemės. Taip atsigulę žmonės dažnai žaidžia su šunimis, todėl rudis apsidžiaugė ir tikėjosi gausiąs dėmesio ar pripažinimo, kad jis vis dar gyvas, egzistuoja, 7


bet, deja, šeimininkas jo net nematė. Tornas vargais negalais atsistojo, nuo drabužių nusibraukė purvą ir pasitikrino, ar rankose atsargiai gniaužiamas ryšulys vis dar sveikas. Skausmas šuns ausyse dar sustiprėjo, sirenoms priartėjus, bet jam vis tiek rūpėjo tik viena – būti su žmogumi. Jis džiugiai bėgo šeimininkui iš paskos kiek leido grandinė ir lojo, kad sulauktų bent kiek dėmesio. Dar buvo ne vakaras, bet ir ne per anksti buteliui popieriniame rudame maišelyje, kurio kvapas dabar šuniui siejosi su šeimininku. Kairėje rankoje Tornas sugniaužė maišelį tarsi liūtų dresuotojas botagą, padedantį apsisaugoti nuo mirtino pavojaus. Rudasis seteris dar kartą suinkštė ir netgi amtelėjo, bet Tornas vis dar nekreipė į jį jokio dėmesio. Šeimininkas įėjo į namus ir užtrenkė paskui save duris. Įvažiavime sustojo dar kelios mašinos, ir ant dviejų iš jų kaukė tos skausmingos sirenos. Triukšmas liovėsi, kai vairuotojai užgesino variklius, išlipo iš mašinų ir priėjo prie šeimininko namelio. Šuo sutriko. Kiti žmonės retai kada čia užsukdavo. Atvykėliai kalbėjosi nervingai. Ore šuo užuodė feromonus, kurie jam siejosi su pavojumi. Įtempęs grandinę, rudis pratrūko skalyti it pašėlęs. Uniformuoti vyrai ėmė kalbinti šunį. Jie sakė jo nesužeisią, bet vis tiek laikėsi kuo atokiau, o jiems priėjus namą, šuo pajuto, kaip agresyviai jie nusiteikę. Rudis buvo pasiruošęs savo gyvybę paaukoti, kad tik apgintų Torną nuo šito naujo, nepažįstamo pavojaus. Vyrai pasibeldė į Torno duris. Iš nevilties šuo visu svoriu rovėsi į priekį, bet grandinės neįveikė. 8


Po kelių akimirkų vienas nepažįstamųjų iš namų išsivedė jo šeimininką už nugaros antrankiais surakintomis rankomis. Uosdamas orą, šuo pamėgino įvertinti galimą pavojų. Kraujo kvapo nebuvo, tik troškus, aitrus alkoholio tvaikas, neatsiejamas nuo šeimininko. Nukabinęs galvą, Tornas pėdino link mašinų. Įsodinamas į patrulio automobilį, savo šuniui jis taip nieko ir nepasakė. Į kiemą atvažiavo senesnis žmogus. Jis kalbėjosi su uniformuotais vyriškiais balsu, kurį šuo atpažino – jį jau buvo girdėjęs nuo kalvos viršūnės. Baimės šitame balse nebuvo girdėti. Senasis žmogus grįžo prie savo automobilio, atsinešė pusiau suvalgytą sumuštinį su dešra ir numetė jį šuniui, iš šalies stebėdamas, kaip godžiai seteris praryja žmonių maistą. Kai jis priėjo prie šuns, iš baimės šis net susigūžė – jausdamasis nepatogiai, kad nepažįstamasis įžengė į jo erdvę. Pasitikėti senuoju žmogumi šuniui nebuvo sunku – jis kalbėjo žemu, raminančiu balsu ir atnešė jam maisto, kai visi kiti jį tiesiog pamiršo. Pavargęs, netekęs paskutinių jėgų, kol bandė apginti savo šeimininką, šuo atsigulė ant žemės. Kai tas senolis ištiesė ranką šunį paglostyti, rudis iškart nusiramino ir nuolankiai atsivertė ant nugaros rodydamas savo pilvuką. Senasis žmogus atsistojo ir pažvelgė į vakarus. Dangus jau temo. Artinosi atšiauri žiema.


Pirmas skyrius Dažna šeima savo daržinėje įsirengia muziejų. Sijos būna prismaigstytos vinių ir kabliukų, o ant jų – šeimos istorija. Pakinktai, aprūdiję įrankiai, senų automobilių numerių lentelės ar koks seniai pamirštų laikų kalendorius – ir jie visi turi ką papasakoti. Todėl muziejaus prižiūrėtojo pareiga pasirinkti tinkamiausių eksponatų, tų kelių buities rakandų, kuriais būtų galima perteikti tautos, vietos ar praeitin nugrimzdusio laikotarpio visumą. Per mūsų senosios medinės daržinės langą mačiau, kaip mano sūnus Todas mūsų šeimos šuniui, jau suaugusiam labradorui retriveriui, kurį kadaise pats pavadino Kalėda, mėto kamuoliuką. Kieme burzgė šylantys Todo ir mano žmonos automobilių varikliai. Žiemiškas šaltukas, matyt, spustelėjo kaip reikiant, nes Todui alsuojant iš burnos veržėsi garas. Visi ruošėsi eilinei darbo dienai. Ir tik vieno manęs laukė kiek neįprasta užduotis, kurios ėmiausi kone prieš penkiasdešimt metų. Atėjo laikas viską užbaigti. Nuo kabliuko nukabinau odinį Niurkio antkaklį – jo vardo raidės jau buvo gerokai išblukusios, bet vis dar įskaitomos. Šeštą valandą turėjo užsukti viena svarbiausių mūsų šeimos muziejaus globėjų. Norėjau paruošti eksponatus, kurie viską paaiškintų apie praeitį – ir ne tik man, bet ir jai. Šiam darbui atlikti, man teks prisiminti šaltą, atšiaurią žiemą, kur visiškai nesinorėjo sugrįžti. Bet jei jau nusprendžiau imtis muziejaus prižiūrėtojo pareigų, kito kelio nėra. 10


Turinys Prologas

5

Dvidešimtas skyrius

97

Pirmas skyrius

10

Dvidešimt pirmas skyrius

Antras skyrius

12

Dvidešimt antras skyrius

109

Trečias skyrius

16

Dvidešimt trečias skyrius

117

Ketvirtas skyrius Penktas skyrius Šeštas skyrius

22

105

Dvidešimt ketvirtas skyrius 121

28

Dvidešimt penktas skyrius

31

128

Dvidešimt šeštas skyrius

134

Septintas skyrius

38

Dvidešimt septintas skyrius 139

Aštuntas skyrius

43

Dvidešimt aštuntas skyrius

Devintas skyrius

48

Dvidešimt devintas skyrius 150

Dešimtas skyrius

53

Trisdešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius Tryliktas skyrius

55

64

Keturioliktas skyrius

67

Penkioliktas skyrius Šešioliktas skyrius

157

Trisdešimt pirmas skyrius

58

147

160

Trisdešimt antras skyrius

169

Trisdešimt trečias skyrius

173

Trisdešimt ketvirtas skyrius 176

72

Trisdešimt penktas skyrius

80

Trisdešimt šeštas skyrius

190 193

Septynioliktas skyrius

83

Trisdešimt septintas skyrius 198

Aštuonioliktas skyrius

86

Trisdešimt aštuntas skyrius

Devynioliktas skyrius

90

203


Ši antroji amerikiečių rašytojo Grego Kincaido (g. 1957) knyga apie Kalėdų jausmą širdyje ir geriausią žmogaus draugą – šunį, ne pratęsia autoriaus pirmosios knygos „Šuo vardu Kalėdos“ istoriją, o atsigręžia į praeitį. Skaitytojai sužinos, kodėl Todo tėtis Džordžas taip dvejojo dėl to, ar pasiimti iš prieglaudos ir leisti sūnui auginti labradorą Džeiką tokia jau gera mintis. Džordžui vaikystėje teko patirti sunkių išbandymų, tačiau jie berniuką tik sustiprino ir užaugino doru žmogumi. Net jei ir nesate rankose turėję pirmosios knygos, jus tikrai įtrauks ir ši istorija, kurią galima sklandžiai skaityti kaip atskirą pasakojimą.

Redaktorė Edita Birulienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


9 786094 416002

Tai, ko norėjau dovanų, per kaminą sunkiai tilptų. Šią svarbią išvadą pasidariau tą vakarą galvodamas apie kalėdinių norų sąrašą. Kaip galima dovanų paprašyti savo senojo gyvenimo? Kai tau trylika ir staiga, atrodytų, per vieną dieną esi priverstas užaugti, gyvenimas neatrodo teisingas. Džordžas suvokia, kad ima griūti visos jo išmoktos taisyklės, padėjusios suprasti gyvenimo tvarką ir jaustis saugiai. Nuo to baisaus įvykio, kai netikėtai žuvo jo tėtis, viskas apsiverčia aukštyn kojom – berniukas nebežino, nei kur jo vieta pasaulyje, nei kaip jam išbristi iš neblėstančio liūdesio. Bet juk tuomet, kai visa atrodo nebepakeliama, gyvenimas visuomet nustebina. Šįkart jis berniukui dovanoja nuostabų seterį Niurkį ir supratimą, kad net ir skaudžios patirtys gali sukurti gėrio stebuklą.

Kita autoriaus knyga

Profile for Nieko rimto

Kalėdų bičiulis  

Tai, ko norėjau dovanų, per kaminą sunkiai tilptų. Šią svarbią išvadą pasidariau tą vakarą galvodamas apie kalėdinių norų sąrašą. Kaip galim...

Kalėdų bičiulis  

Tai, ko norėjau dovanų, per kaminą sunkiai tilptų. Šią svarbią išvadą pasidariau tą vakarą galvodamas apie kalėdinių norų sąrašą. Kaip galim...

Advertisement