Page 1

1


2


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-499-2

© Tekstas, Vaiva Rykštaitė, 2018 © Iliustracijos, Viktorija Ežiukas, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018


Vaiva Rykštaitė

Jūratė, Kastytis

s a k ir Mi

Iliustravo Viktorija Ežiukas

Vilnius 2018


Jau keturias ilgas dienas iš Miko nebuvo jokių žinių. Vaikino tėvai kraustėsi iš proto. Galiausiai mamos Rūtos telefonas suskambo trečią valandą nakties. Miko tėvų miegamąjį nušvietė melsva išmaniojo telefono šviesa. – Mama? Labas! Kaip tu? Aš esu... E... – Miko balsą nutraukė šnypštimas ir besišypsantis vaikino atvaizdas sustingo ekrane. – Alio! Alio? – pakaitomis šaukė į ragelį Miko tėtis su mama. – Jis kažkaip keistai šypsosi... – Aha, ir pažiūrėk, ką jis ten ant kaklo pasikabinęs? Telefonas šniokštė lyg senovinis radijas ir per kambarį nuaidėjo šiek tiek robotiškas Miko balsas: – Prastas ryšys! Po akimirkos ekrano švieselė užgeso ir vaikino tėvai liko visiškoje tamsoje. – Na ką, svarbu, gyvas... – tarė tėtis, versdamasis ant kito šono. Jiedu dar ilgai nesumerkė akių, laikydamiesi už rankų ir tyliai sau svarstydami, kuriame pasaulio kampelyje ir kokius nuotykius dabar patiria jų bastūnas sūnus.

5


*** Kur važiuotum, jei galėtum aplankyti bet kurią pasaulio šalį? Toks klausimas apniko aštuoniolikmetį, ką tik mokyklą baigusį Miką iš Amerikos. Užuot stojęs į universitetą ar ieškojęs kokio darbo, vaikinas nusprendė metus pakeliauti. Dabar daug kas taip – padaro metų pertrauką, kol nuspręs, ką gyvenime veikti toliau. Dėl tų neva vėjais paleistų metų labiausiai nervinasi jaunuolių tėvai. – Kai pradėsi keliauti, nebus galo! – Mokslus reikia baigti, tada bastytis! – Nesąmonė! Sako jie tokius ir panašius dalykus. Bet Miko tėvai buvo supratingi. Jiems sūnaus noras atrasti save atrodė toks pat svarbus, o gal net svarbesnis už darbą ar mokslo diplomą. Gvatemala? Singapūras?

6


Farerų salos? Kanada? Ruanda? Italija? Iš visų pasaulio šalių savęs atradimo kelionę Mikas nusprendė pradėti nuo Lietuvos! Jo mama Rūta ir tėtis Algirdas kadaise patys gyveno Lietuvoje, ten ir susipažino, o į Ameriką išsikraustė gerokai vėliau – jau prieš pat gimstant Mikui. Čia, senojoje indėnų žemėje, kur kadaise lakstė laukiniai bizonai, o dabar į debesis susmigę stūkso pilki dangoraižiai ir gatvėmis burzgia šimtai automobilių, yra Miko namai. Tad Lietuva jam rodėsi toks keistas ir tolimas kraštas, apie kurį girdėjo tik iš mamos pasakų: – Lietuvoje pievų žoles lyg Žemės plaukus meiliai šukuoja ir į kasas pina laumės mėlynakės, o žmonėms į namus medų neša spalvoti aitvarai!

7


– Ten vyrai – aukšti ir tvirti kaip ąžuolai, ir net pažadinti vidury nakties užrištomis akimis gali įmesti kamuolį į krepšį! – Žiemą Lietuvoje nuo stogų tįsta krištoliniai varvekliai, kurie, kapsėdami ledinio vandens lašeliais, pavasarį sniego pusnyse išaugina baltas stebuklingas gėles... Taigi Mikas susikrovė į kuprinę būtiniausius daiktus, stipriai apkabino mamą, pabučiavo tėtį ir po labai ilgo skrydžio lėktuvu ankstyvą rugsėjo popietę nusileido Vilniaus oro uoste. Tačiau dar neseniai nuotykių troškęs Mikas staiga išsigando. Jis stebėjo besiglėbesčiuojančius po ilgo laiko susitikusius draugus ir giminaičius, žiūrėjo į žmones, kurie ėjo pro šalį nešini gėlių puokštėmis, iš paskos vilkdami sunkius lagaminus; vieni kažkur skubėjo, kiti kažko laukė. Miko čia niekas nelaukė. Pirmą kartą jis, linksmas raudonplaukis aštuoniolikmetis, atsidūrė už tūkstančių kilometrų nuo namų, keistoje šalyje, kur nepažįsta nė vieno žmogaus. Jis nedrįso išeiti iš oro uosto. Iš pradžių nudrožė į tualetą, vėliau oro uosto kavinėje suvalgė keistą, bet labai skanų pyragėlį.


„Ki-bi-nas“, – lėtai perskaitė pavadinimą ant pakuotės. Skaityti lietuviškai Mikui buvo sunkiau nei angliškai. Jis užsisakė arbatos. Nusipirko dar keletą kibinų. Vėl nuėjo į tualetą. Ir vis nesiryžo išeiti iš oro uosto. Lauke ėmė temti. Mikas nežinojo, kur jam dėtis. Lietuvą jis įsivaizdavo būsiant stebuklingą pievų ir ežerų kraštą, kaip vaikystėje pasakojo mama. Tačiau, galiausiai pasiryžęs išžengti pro oro uosto duris laukan, Mikas išvydo tik pilką asfaltą ir daugybę susigrūdusių taksi automobilių. Sukaupęs drąsą jis pabeldė į vieno jų langą ir pažadinęs snaudžiantį vairuotoją paklausė: – Gal pasakytumėt, kaip pigiausia iš čia nukakti prie jūros? *** „Vilniu s Palanga“ – taip buvo parašyta ant paskutinio tos dienos autobuso, riedančio oranžiniuose saulėlydžio spinduliuose skendinčia autostrada. Įsitaisęs prie lango, šalia vąšeliu nerta kepuraite pasipuošusios senolės, snūduriavo ir mūsų raudonplaukis Mikas. Dairytis aplink buvo per daug

9


pavargęs, tad prasimerkė tik po gerų keturių valandų. Autobusas tuo metu kaip tik įvažiavo į Palangą ir Mikas pamatė šalikelėje išsirikiavusias moterėles bei ūsuotus vyrus, laikančius popierinius ranka rašytus skelbimus: „Kambarių nuoma“. – Sustokite! Prašau sustoti! – šūktelėjo Mikas vairuotojui. Vos iššokęs iš autobuso, čiupo glėbin pirmą pasitaikiusią Palangos močiutę.

– Išnuomokite man kambarį, labai prašau! Močiutė vos nenualpo taip netikėtai apkabinta amerikietišku akcentu kalbančio jaunikaičio. Bet kiek atsitokėjusi pažvelgė Mikui tiesiai į mėlynas akis, ir, išvydusi jose gerumą, sutiko vaikiną apnakvindinti. – Mano vardas Domicelė, – prisistatė močiutė, aprodydama Mikui savo jaukius namus.

10


Svetainėje ant lentynų buvo daugybė išsikerojusių vijoklinių gėlių, alijošių ir kitokių keistų augalų vazonų, o prie sienos ant spintutės stovėjo didžiulis nerta servetėle uždengtas televizorius. Mikas nesuprato, kam ta servetėlė, bet nedrįso paklausti. Jis apžiūrėjo mėlynomis plytelėmis išklotą vonios kambarį, mažytį tualetą, jaukią virtuvėlę su daugybe spintelių, puodų ir įvairiausiomis smulkmenomis apkrautų lentynėlių. Kvepėjo barščiais. Tokią sriubą Mikui kartais namie virdavo mama. – O čia tavo kambariukas, – močiutė atidarė duris į nediduką kambarėlį, kuriame vos tilpo languotu vilnoniu pledu apdengta sofa. Tačiau Mikas apsidžiaugė, kad yra balkonas. – Kiek laiko čia būsi? – paklausė Domicelė. – Nežinau... – Mikas gūžtelėjo pečiais. – Kur tavo tėveliai? – nerimo senolė. – Amerikoje, – kažin kodėl išdidžiai atsakė Mikas. – Na, Amerikoj tai Amerikoj... Jauskis kaip namie. Tik į mano kambarį nepasibeldęs neik. Sutarta? – OK! – žvaliai atsakė vaikinas ir sumokėjo nuomą už savaitę į priekį. Pagaliau likęs vienas Mikas nutrenkė kuprinę ant lovos ir išlindo į balkoną apsidairyti. Ten jį kaipmat apsvaigino aitrus vazonuose žydinčių raudonų begonijų aromatas.


Tą vėlų vakarą jiedu stovėjo iki juosmens įbridę į Baltijos jūros bangas. Akimirką Mikui bežiūrint į mirguliuojantį vandenį pasirodė, kad jo bičiulės kojos apaugusios perlamutriniais žvynais. Mikas tyliai sau pagalvojo, kad dabar būtų labai gera pabučiuoti Jūratę, bet pakėlė akis į tamsius debesis ir pabūgo Perkūno. O jeigu kaip toje legendoje supyks ir apsvaidys žaibais? Tad, užuot pabučiavęs, Mikas padavė Jūratei savo šiltą megztinį. – Tu teisi, – sutiko jis. – Aš labai noriu keliauti po pasaulį, bet be tavęs, Jūrate, mano širdis pavirs į gintaro gabalą. Deja, likęs Lietuvoje jausčiausi kaip Kastytis po vandeniu. Čia ne mano namai... – Bet tavo Amerikoje aš jausčiausi kaip deivė Jūratė, išmesta į krantą! Ten – ne mano namai... – liūdnai atsakė vaflių pardavėja Jūratė. Jiedu ilgai mąstė ir galiausiai sugalvojo, kaip iš tiesų turėjo baigtis Jūratės ir Kastyčio legenda. Kastyčiui nereikėjo nerti paskui Jūratę į gelmes, kaip ir Jūratei būtų nederėję sekti paskui Kastytį į žvejų kaimą. Iš tiesų jiedu turėjo surasti tokią vietą, kuri nebūtų nei vanduo, nei sausuma, kur būtų galėję drauge ilgai ir laimingai gyventi. Todėl ir Mikas su vaflių pardavėja Jūrate nusprendė ieškoti tokios vietos, kur galėtų augti ir žydėti jųdviejų meilė.

51


*** Kitą dieną Mikas nusipirko lėktuvo bilietą į aplinkosaugininkų stovyklą Makedonijoje, o Jūratė – į vaflių kepimo kursus Belgijoje. Jie taip susitarė: vienas pasuks į rytus, kitas – į vakarus, ir abu keliaus aplink pasaulį, kol galiausiai susitiks kur nors per vidurį kitoje gaublio pusėje ir ten apsigyvens. Išvykdamas iš Lietuvos Mikas įmetė jūron keletą monetų ir atsisveikindamas stipriai apkabino labai jau išsipuošusią Domicelę. Mat ji, ką tik grįžusi iš kirpyklos su nauja šukuosena, pasidažiusi lūpas, apsivilkusi savo gražiausia aguonomis marginta suknele, kaip tik ruošėsi į pasimatymą su Anupru. – Šį kartą, širdis jaučia, jis man pasipirš! – džiūgavo Domicelė. O Anupras tikrai ketino pasipiršti. Išsikvepinęs, susišukavęs, su geriausiu savo kostiumu, kišenėje gniauždamas žiedelį gintaro akute,


į pasimatymą jis atėjo net pusvalandžiu anksčiau. Belaukdamas Domicelės laimingas sau švilpavo jaunystės dainas. Bet Domicelė nesirodė... – O ne! – sušuko Mikas, pro kylančio lėktuvo langą pamatęs prie Jūratės ir Kastyčio paminklo iš tolo raudonuojančią Domicelės suknelę. – Domicele, Domicele! – šaukė Mikas delnu daužydamas lėktuvo langą. Bet Domicelė jo nei matė, nei girdėjo, todėl turbūt niekada nesužinos, ką Mikas norėjo jai pasakyti. Iš lėktuvo žvelgdamas į apačioje tolstančią Palangą Mikas pamatė ir Anuprą, laukiantį Domicelės prie Eglės žalčių karalienės paminklo. Taigi, šį kartą senjorai sutarė susitikti prie paminklo, tik nepatikslino, prie kurio! Taip ir stovėjo Anupras ir Domicelė prie skirtingų Palangos paminklų, užvertę galvas į dangų mojo kylančiam lėktuvui, nekantriai laukdami vienas kito ir vis labiau tūždami.


Epilogas – Sveikučiai! Mama su tėčiu kompiuterio ekrane pamatė saulėje įdegusį ir gerokai suvyriškėjusį savo sūnų. Šįkart ryšys buvo geras, balsai netrūkinėjo ir vaikino tėvai net galėjo virtualiai apsidairyti po ryškiai mėlyna spalva išdažytą Miko nuomojamą kambarį. – Aš Egipte! – pribloškė tėvus naujiena. Mama tyliai persižegnojo, o tėtis susiraukęs tarė: – Mes manėm, kad liksi Europoje... – Ir mes taip manėm, tėti, bet galiausiai nusprendėm su Jūrate keliauti senuoju gintaro keliu. Ar gali patikėti, prieš tūkstančius metų lietuvišku gintaru puošėsi Egipto faraonai! – Faraone tu mano faraone, sūneli, geriau sakyk, ar ten saugu? – nutraukė mama. – Saugu? Mama, visur saugu, kur į žmones eini atvira širdimi... O mes juk čia atvykom su tokiu gražiu tikslu... sekdami istorijos pėdsakais... Šiandien važiuosim apžiūrėti piramidžių. O vakar, tu nepatikėsi, kas mums nutiko! Taigi, vakar...

54


Kol Mikas tėvams pasakoja vakarykščius nuotykius, išduosiu jums paslaptį. Dar iki atskrisdamas į Egiptą, keliaudamas po pasaulį, Mikas patyrė ir pamatė daug keistenybių, apie kurias niekada neprasitarė nei mamai, nei tėčiui. Tarkim, kaip baisu buvo sutikus žmogų-avį kažkur Slovėnijoje! O Jūratės nuotykiai Paryžiuje! Ir nepaprastas žilagalvės nuotakos Domicelės likimas... – Iki pasimatymo! – pamojuoja Mikas ir kompiuterio lange vėl stoja tamsa.

Vaiva Rykštaitė


Tai antroji keliautojos Vaivos Rykštaitės (g. 1985 m.) knyga vaikams. Pirmasis pasakojimas įkvėptas Havajų mitologijos, o šį kartą autorė atsigręžia į Lietuvą. Knygoje naujai, dar neregėtais vaizdiniais perteikiama Jūratės ir Kastyčio legenda, kartu kalbama ir apie jauno žmogaus savęs paieškas. Skaitytojas čia atras nuotykių kupiną Miko kelionę, gerai pažįstamą Palangą, naivią, gražią Anupro ir Domicelės meilės istoriją ir daug kitų dalykų, priversiančių ne tik nusišypsoti ar skaniai pasijuokti, bet ir susimąstyti, kad tik priimdamas pasaulį atvira širdimi žmogus tampa iš tikrųjų laimingas.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


57


58

Jūratė, Kastytis ir Mikas  
Jūratė, Kastytis ir Mikas  
Advertisement