Page 1

Inter aktyvi KNYGA su

14

garso įr ašų

S el e m o n a s P a l t a n av i č i u s


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, fotografijos, įgarsinimas, Selemonas Paltanavičius, 2018 © Iliustracijos, Lina Eitmantytė-Valužienė, 2018 © Programavimas, Vykintas Valužis, 2018 ISBN 978-609-441-491-6

© Leidykla „Nieko rimto“, 2018


Selemonas Paltanavičius

Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2018


Aš nežinau, ar jūs dar teberašote

laiškus?

Ar mokate, žinote, kaip laišką pradėti, kaip pasisveikinti ir atsisveikinti? Jei to nepamiršote ir laiškus rašote, tikrai man pritarsite: laiškus rašyti labai gera ir smagu, galbūt – net smagiau, nei juos gauti. O man laiškus rašyti smagu. Juos gauti – taip pat. Jūs tikriausiai žinote, kad anksčiau iš girios gautus savo draugų laiškus aš sudėjau į knygas. Pasirodo, jas daug kas skaitė. Ežys paprašė atsiųsti dešimtį knygų,

5


lapinas pageidavo tik tų puslapių, kur buvo rašoma apie jį. O citrinukas knygos atsisakė – jam ji per didelė ir per sunki, jis negalės dovanos nešiotis ir kitiems rodyti. Tačiau kai kas prisiminė, kad man laiško dar neparašė. Todėl ant mano stalo ir vėl naujas pluoštas laiškų, juos sudėsiu į šią knygą. Šį kartą man parašė boružė, strazdas giesmininkas, kiti paukščiai, žvėriukai ir vabalai. O labiausiai laišku pradžiugino ąžuolas – jis yra seniausias mano tėviškės medis, regėjęs ir žinantis daugiau ne tik už mane, bet ir už visus mano kaimo žmones. Šis laiškas knygoje pats pirmasis, nes aš taip galiu pagerbti seniausią savo draugą.

6


Nesakysiu, kad visai netikėtas buvo girininko Jono laiškas... ką ten laiškas – daug jo laiškų ir žiemą, ir vasarą. Jonas yra labai geras žmogus, jis tikrai nenuskriaus net menkiausio vabalėlio. Be to, jis labai pastabus, dirbdamas savo nesibaigiančius darbus nesiskiria su fotoaparatu. Kartais jo atsiųstose nuotraukose pamatau ir senus savo draugus iš girios... Man būtų sunku bendrauti su visais, jei ne ežiukas. Tai jis išdalija laiškus tiems, kuriems jie skirti, ir sugalvoja, kaip visų jam atneštus laiškus išsiųsti į miestą. Taigi, atverčiu naujus laiškus. Kviečiu ir jus skaityti, o paskui patiems parašyti po laišką. Jūs gal ir nežinote, kad jūsų laiškų kas nors visada laukia! Jūsų

Selemonas


Laiškai, kuriuos parašė girios

gyventojai


18 26 34 44 54 64 70 80 88 96 106 114 124 132 140 148

..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... ..... .....

ąžuolas kinivarpa briedis strazdas peliukas kopūstinis baltukas bebras kamanė voverėnas kėkštas boružėlė varnėnas jonvabalienė zylė lapinas zuikis


Girininko Jono laiškai, kuriuos skaito Selemonas Paltanavičius (klausykis programėlėje „Girios paštas“)


..... 33 ..... 43 ..... 53 ..... 63 ..... 79 ..... 87 ..... 95 ..... 105 ..... 113 ..... 123 ..... 131 ..... 139 ..... 147 ..... 25

apie apie apie apie apie apie apie apie apie apie apie apie apie apie

ąžuolą kinivarpą briedį strazdą peliuką bebrą kamanes voverę kėkštą boružę varnėną jonvabalius zylę lapiną


Mano mielas bičiuli,

Čia tave Jonas iš girios trukdo. Šiandien nuo pat ankstaus ryto sodinau medelius ir prisiminiau, kad kitados mudu kartu darėme tą patį. Kažin, kokie dabar tie mūsų medeliai? Mudu taip seniai nesimatėme, todėl man labai rūpi sužinoti, kaip tu gyvuoji. Aš jau trisdešimt metų vis einu per savo girią. Žmonės sako, kad labai greitai auga svetimi vaikai.

12


Nepatikėsi, bet mano čia pasodinti medžiai jau aukšti, išlakūs – tikri girios gražuoliai. Jiems dar labai toli iki mūsų senojo ąžuolo. Bet jis girioje taip pat tik vienas toks! Kėkštai vis sėja jo giles ir ąžuolo vaikai jau neapglėbiami. Tik jiems dar augti ir augti. Girininko darbas man net ne darbas, o gyvenimas. Aš kasdien esu girioje, visus takus žinau, medžius pažįstu. Atrodo, lyg namie būčiau...

13


Net girios žvėrys ir paukščiai man tapo savi. Tas girios rėksnys kėkštas visada šaukia ką nauja pamatęs, o apie mane net nekvarkteli. Gal aš giriai jau ne svetimas? Tas pat ir stirnos, elniai – baršku sau dviračiu girios keliuku, o jie stovi netoliese ir spokso. Tikiuosi, jie iš manęs nesijuokia, kad ne su mašina dardu. Žinia, dviračiu keliauti yra labai gerai, nes nieko nebaidai ir pats viską girdi: strazdo giesmę, parskridusias gerves, net medžių viršūnių ošimą. Neseniai vidury dienos fotografavau ežį. Tu nepatikėsi – ėjau sau tyliai takeliu ir iš tolo pamačiau lapiną, kuris vaikštinėjo apie seną pušies kelmą, ant

14


kurio buvo užsikoręs ežys. Jis nesigynė, nes lapinas neketino jam daryti nieko bloga. Žmonės sakytų, kad jiedu kalbėjosi. Bet ar gali ežys su lapinu kalbėtis?

15


Tiesa, jei tau įdomu, papasakosiu, kaip bandžiau nufotografuoti vilką. Prasidėjo nuo to, kad anksti rytą takelio smėlyje radau nesenas jo pėdas. Pasiruošiau fotoaparatą, nes vilkas nelaukia, pasirodys akimirką ir jei nespėsi... Taigi – einu tyliai jo pėdom, seku. Štai vilkas pasuko į mišką, matau jo kojom per rasą nubrauktą brydę. Skubu pavymui, vis toliau, toliau. Taip apsukau porą ratų ir išėjau... į savo takelį. Tu nepatikėsi: vilko pėdas radau ant savo batų pėdsakų. Išeitų – jis žinojo, ką aš darau, ir šaipėsi iš manęs, už nosies vedžiojo! Jo nuotraukos iki šiol neturiu.

16


Kitame laiške atsiųsiu girios draugų nuotraukų. O kai turėsiu naujienų, būtinai tau parašysiu ir viską papasakosiu.

Lik sveikas, gyvuok.

Girininkas Jonas


Sveikas, tu tikriausiai manęs neužmiršęs – aš esu

ąžuolas...

storasis girios

Jei būčiau jaunesnis, gal ir pats susiskaičiuočiau savo metus, tačiau mano viršūnė ėmė kažko džiūti ir vis prasčiau prisimenu, kas buvo vakar. Bet aš puikiai

18


atmenu, kas buvo, kai buvau jaunas, lieknas ąžuolėlis. Na ir pašėlęs buvau: varžiausi su savo kaimynais medžiais, kuris greičiau užaugsime, jie labai stengėsi, o tik aš po šimto metų buvau ir aukštas, ir tvirtas per liemenį, ir plačiašakis. Tada... Oi, palauk, aš dar nepasakiau tau: taigi aš medis, aš nėjau mokyklon ir skaityti nei rašyti nemoku, todėl už mane laišką rašo ežiukas. Mudu su juo gražiai sutariame – jis čia kažkur sau pilį įsiruošė, o aš jam gilių paberiu. Ką? A, jis sako, kad ežiai gilių nevalgo! Na, ir gerai, rašyk, ežiuk, rašyk. Laiškui rašyti ežiukui daviau vieną savo lapą – gal tai ir nedidelė dovana, bet kiti medžiai tokių neturi. Taigi, sveikas, mano bičiuli!

19


Aš pamenu, kai tave, visai dar mažą, už rankos per girią vedė tavo tėvelis. Judu kažką kalbėjotės, aš klausiausi, bet neišdrįsau pasakyti nė žodžio. Aš net nemaniau, kad tu kada nors užaugsi... Ežiukas sako, kad medis to niekada nesupras. Kodėl, ežiuk? Juk aš ir pats turiu vaikų. Ir dar kokių! Dabar jie jau didžiuliai ąžuolai. Siunčiu tau laišką, nes turiu labai svarbų reikalą. Jei tu atsimeni, tėtė tau tada rodė, kaip peiliuku reikia genėti mažą medelį, kad jis augtų aukštas ir tvirtas. Aš labai norėčiau tau parodyti, kaip tie medeliai atrodo dabar. O, tu jų tikrai nepažintum... Tačiau mano reikalas yra dar svarbesnis. Ežiuk, ar tu viską užrašai? Viską? Na, gerai...

20


21


Tai va, man labai neramu dėl savo miško. Nežinau, ar tik aš taip manau, ar ir tu man pritarsi. Bet mano miškas nedidėja, iš viršaus aš neregiu senųjų ąžuolų viršūnių. Kėkštai vis tampo mano giles, aš nežinau – visas jas praryja ar nors vieną pasodina. O žmonės, ar jie sodina ąžuolus? Jei tau nebūtų sunku, sužinok ir parašyk man, ar aš viską matau taip, kaip yra. O gal aš klystu? Ir dar – jei gali, atsivesk savo vaikus prie manęs ir jiems parodyk, kaip genimi maži medeliai. Jei tavo vaikai jau užaugo, ateik su anūkais... Na va, ežiukas jau neturi kur rašyti. Jis sakė, kad mano laišką perduos tiesiai tau...

22


Aš lauksiu tavo atsakymo. Ir tavęs paties. Aš turiu laiko, juk gyvensiu dar šimtą kitą metų. Taigi, gali labai neskubėti.

Tavo

Ąžuolėlis

ir tavo Ežys


24


į ąžuolą j ą n e s ų s kaip mū , i kas a e i n i n ž o u j t l d a a antu, k išką – g r a p l u s ą p š m A u ąžuolo i tr ktu? u a e j s b b a l ą o p l u s u o a t t š ra tatyti s mu gam s o a g p u a o j s okių i e k i t r b ų l p t e ė e k k s i m e a u r p es galėt į. Jeigu galima d m e u m a į i š č a e rūtinės i T k p . a s s i e t i ą l e m m i i n j p trai, a pasako nekirs, e m m u t 8 y 2 š s a vakar i r t s a š t p k a u u P a t . : i o u a j vardu, timetr u vardi n a e t c s 7 o 6 u j s , enų 1 metra o u m s nors duom r e sk liukų. , o i u a ž r ą t e s u m i č 4 tūkstan aukštyje s i ai... r t t ė l m a o g n i u d a u... ke paso ąžuolas š i k m u J s išmatava e ? i l m e šiemet ugs did a ž u e i j l o Ir dar – sime, k k u a l u s s Jonas me r a , n i ž a K uli,

iči Sveikas, b

Gir in

i n ko J

Klau

syki 25

ono l a

s pro gr

i šk a s

amė

apie ą ž

lėje

„Gir

uolą.

ios p ašta

s“!


Mmmmrrr... brrrrr... drrr...... labar... labas,

oi, man čia kažkoks spaiglys burnon pakliuvo, ir kaip galvojau, kaip jaučiausi, taip tau ir parašiau. Būčiau gal tavęs ir netrukdęs, bet pamaniau: o gal tu žinai, kodėl pasaulis toks neteisingas?

26


Čia aš gyvenu tokioj skanioj eglėje. Man visai nerūpi, kaip atrodo jos spygliai, juk medžiui svarbiausia yra jis, SKONIS! Taigi, eglė tokia skani, kad aš ją graužiu ir graužiu be jokių prieskonių. Ar tokių būna? Ir kitos kinivarpos, gyvenančios mano medyje, yra labai patenkintos savo pasirinkimu. Na, gerai, rašau toliau... Savo eglėje įsikūriau, kai gavau vieno pažįstamo kvietimą, visai trumpą laiškelį: atskrisk. Aš buvau toks jaunutis žvalutis kinivarpukas, per kvailumą apsigyvenau alksnyje, kurio pjuvenos baisiai karčios. Brrrrr! Ir kam auga medžiai, kurių negali net į burną paimti?

27


Ir štai dabar esu namuose, kuriuose gyventi gera. Čia pat ir mano vaikai, jiems jau dygsta dantukai ir greitai jie grauš taip, kaip aš... Ei, ei, palaukite, išdykėliai! Juk tai mano laiškas draugui! Būk geras, nepyk ant jų. Tikiuosi, mane suprasi, jei laiškas bus kiek apgraužtas. Žinai, tie vaikai... Ant jų negali pykti... O neteisybė šiame pasaulyje yra, ir ji man neleidžia gyventi. Tu tik paklausyk: aš turiu namus, senoji eglė dar gyva, bet jos spygliai byra. Tad ji, aš manau, dabar priklauso tik mums, kinivarpukams. Gal dar kokiam vabalui ūsuočiui, bet tie labai dideli ir rajūs, jeigu jų būtų daug, mums nė kąsnelio neliktų. Tačiau iš kažkur atskrido genys... Ar tu gali įsivaizduoti

28


29


bjauresnį paukštį? Jis per dienas čia taukši snapu, brazda už mūsų durų. Manai, jis čia šiaip sau? O ne, jis tyko mūsų – manęs ir mano vaikų! Aš savo kinivarpukus vis mokau: klausykitės, žiūrėkite ir būkite budrūs. Tas genys – tikras pabaisa. Tik iš kur tie mažiukai gali viską žinoti? Žiūriu, vienur jų nebelikę, kitur... Klausyk, būk geras, gal nutuoki, kaip gauti leidimą medžioti genius? Ar gal žinai kokį kitą būdą juos tramdyti? Ak, kaip aš jiems duočiau pipirų! Oi, dulkėtų jų margosios plunksnelės ir barškėtų snapai. Oi!!! Tai va, būk geras, parašyk, ką man daryti. Tuo savo laišką baigiu ir perduodu jį strazdui.

30


Jis sakė nunešiąs ežiui. Kas toliau, jau nežinau. Oi, palauk, čia kažkokia mašina atvažiavo, žmonės išlipo... Jie birbynes išsitraukė... Ei, ką jūs čia darote?

Liaukitės, nelieskite

mano eglės!

Ei!!!

(Keista, bet laišką gavau nepasirašytą...)


32


jų asarį s . Pav arbų kinivarpo inų d dėliot os padarė ius ar ! č neati al diena rėjau je daug ž tik sergan ygliai Gera o es tu p , s n a l , ų o i l u o giri g p iko ašiau kad e jie ne t man , e ų u u ner s apn a i č a ai ta iau, o šiem ikų medži d egle Ilgok g lo pam u, ka ve a dau ografai. S aiste iš to u suprata r a p a būn i i a č t p , v i s ad užiai mas jęs ar uotum ję. vėgra čius. Eida os, o priė gingi! pavėl ime suspė ir žie n er alv s ą. Jei žiūsta prasta sp o kokie en bėti mišk trodo, bū jau d iį ži, gel .A gles, lynus ga... ios ne ie ma kitok žikai. Tok ko kirsti e etimus eg ie gr au t nem te tie gr darysi – paplistų į ai taip pa Ką liuk int s! bereg s tie vaba Lik sveika rpos e kiniva nevalia, n oti Mieg as s Jon

rgę Pava

varpą.

apie kin i

l a i šk a s ko Jo n o Gir inin

“!

je „Gi rios p aštas

amėlė ykis p rogr Klaus

33


Ne paslaptis, kad rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius turi daugybę bičiulių girioje. Kartais jie vieni kitiems rašo laiškus, pasakodami apie kasdienius rūpesčius ir džiaugsmus, keistus arba netikėtus įvykius. Ši knyga – trečioji – su pluoštu naujų laiškų, kuriuos atsiuntė ne tik paukščiai, žvėrys, vabalai, bet ir girios senolis ąžuolas bei girininkas Jonas. Jo laiškus skaitytojai kviečiami ne skaityti, bet klausytis programėlėje išmaniesiems įrenginiams „Girios paštas“. Bičiulių gyvenimą girioje iliustruoja autoriaus nuotraukos ir dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės piešiniai.

Redaktorė Bronė Vinevičienė Korektorė Rūta Malūkaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 5000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


ISBN 978-609-441-491-6

9 7 8 6 0 9 4 4 1 49 16

Selemonas Paltanavičius žino, kad girioje gyvenantys jo bičiuliai nesinaudoja nei išmaniaisiais telefonais, nei kompiuteriais. Bet jie puikiai išmano, kaip parašyti laišką letenėle, snapeliu ar kanopa ant medžio lapo ir išsiųsti savo draugui iš miesto. – Ko tik nenutinka toje girioje! Eikš, – kviečia knygos autorius, – pavartykim drauge mano GIRIOS PAŠTĄ. O kai kuriuos laiškus aš tau pats paskaitysiu.

Parsisiųsk programėlę „Girios paštas“. Ieškok knygoje girininko Jono laiškų. Nukreipk į juos išmanųjį įrenginį ir klausykis, kaip Jono laiškus skaito knygos autorius.

Jei rašysi laišką girion  

Selemonas Paltanavičius žino, kad girioje gyvenantys jo bičiuliai nesinaudoja nei išmaniaisiais telefonais, nei kompiuteriais. Bet jie puiki...

Jei rašysi laišką girion  

Selemonas Paltanavičius žino, kad girioje gyvenantys jo bičiuliai nesinaudoja nei išmaniaisiais telefonais, nei kompiuteriais. Bet jie puiki...

Advertisement