Page 1

Tom Fletcher

1

Iliustravo Shane Devries


2


GIRGŽDUKAI


Versta iš: Tom Fletcher THE CREAKERS Puffin Books, London, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Tom Fletcher, 2017 © Iliustracijos, Shane Devries Pirmą kartą 2017 metais anglų kalba pavadinimu The Creakers Jungtinėje Karalystėje išleido Puffin, Penguin Random House UK. Lietuvių kalba išleista susitarus su Puffin, Penguin Random House Children’s Publishers UK, Londonas, Jungtinė Karalystė. © Vertimas į lietuvių kalbą, Vytautas Varanius, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, 2019

ISBN 978-609-441-597-5


Tom Fletcher

GIRGŽDUKAI

Iliustravo Shane Devries Iš anglų kalbos vertė Vytautas Varanius

Vilnius 2019


Skiriama Džovanai. Kadangi iki šiol nesu paskyręs tau jokios knygos, dėl to jaučiuosi nekaip.


TURINY

PR O L O G A S N A KT I S , K A I V I S K A S PR A S I D Ė J O PIRMAS SKYR IUS D I E N A , K A I V I S K A S PR A S I D Ė J O ANTRAS SKYR IUS ATSISVEIKINIMO RAŠTEL IS TREČIAS SKYR IUS PA G A L B A K E T V I R TA S S K Y R I U S LIUSĖ NE VIENA P E N KTA S S K Y R I U S PIRMASIS GIRGŽDUKAS Š E Š TA S S K Y R I U S DIENA PO S E P T I N TA S S K Y R I U S KETURI GIRGŽDUKAI A Š T U N TA S S K Y R I U S VO L E BA S D E V I N TA S S K Y R I U S PLANAS D E Š I M TA S S K Y R I U S S PĄ S TA I G I R G Ž D U K A M S V I E N U O L I KTA S S K Y R I U S BA N D A N T S U G A U T I G I R G Ž D U K U S

S

13 15 33 48 58 66 76 90 99 10 8 117 127


D V Y L I KTA S S K Y R I U S G R U N TA S , G U FA S , S K R E Č A S I R S N I FA S T R Y L I KTA S S K Y R I U S K E T U R I O L I KTA S S K Y R I U S Ž M O G I Š K I E J I A P Ž A VA I P E N K I O L I KTA S S K Y R I U S AT G A L Į VO L E BĄ ! Š E Š I O L I KTA S S K Y R I U S TOBULAI APSKRUDĘS ZEFYRAS S E P T Y N I O L I KTA S S K Y R I U S JŪS NESATE ČIA! A Š T U O N I O L I KTA S S K Y R I U S PELKIŲ SMUKLĖ D E V Y N I O L I KTA S S K Y R I U S GIRGŽDALENDAS D V I D E Š I M TA S S K Y R I U S NORMELATRONAS DVIDEŠIMT PIRMAS SKYR IUS LIUSĖ GIRGŽDALENDE DVIDEŠIMT ANTRAS SKYR IUS ĮKALINTI! DVIDEŠIMT TREČIAS SKYR IUS L IUSĖS NURODYMAI D V I D E Š I M T K E T V I R TA S S K Y R I U S DIENOS ŠVIESA D V I D E Š I M T P E N KTA S S K Y R I U S GIRGŽDUKŲ KARALIUS D V I D E Š I M T Š E Š TA S S K Y R I U S V O L E B O S U KT Y B Ė S

139 149 15 0 159 165 171 179 189 199 202 212 221 229 240 247


D V I D E Š I M T S E P T I N TA S S K Y R I U S PA K E L I U I N A M O D V I D E Š I M T A Š T U N TA S S K Y R I U S K L A I K U S I S G R Ą Ž TA S ! D V I D E Š I M T D E V I N TA S S K Y R I U S DIDŽIOJI LIUSĖS IDĖJA T R I S D E Š I M TA S S K Y R I U S PA B U D O M E I R K E L K I M Ė S , V I F I N G T O N A I ! EPILOGAS RYTOJ G i r g ž d u k ų k a l ba PA D Ė K O S Ž O D I S

258 274 284 295 299 306 307


ITĖS Į S I E L S U K U R NET SU: U T R A K Į K Y NUOT

Da n g s L i use

ton

No rm an u Kv irk u

El a Įkyr iūte


Da n g s t P on u ( L i usės

on u

t ėč i u )

P on i a

Da n g s t

( L i usės

Gi rg žd u ka is

m am a )

on


Kas tyko šešėliuos nakties? Kas slepias po lova ir vengia akies? Kas laukia kantriai, kol skaičiuoji avis? Kas išlenda lauk, kai į ūsą puti? Kas girgžda ir šnara, ir krebžda namuos? Tikrai ne katė, ne šuo ar pelė. Garsus tuos skleidžia neregėtos būtybės. Tad paskaityk, jei išdrįsi, ir galbūt čionai... ...GIRGŽDUKUS sutiksi.


PR O L O G A S

NAKTIS, KAI VISKAS PRASIDĖJO Saulė nusileido kitapus smailių Vifingtono miestelio stogų tarsi ugnies kamuolys į juodo, išbadėjusio šuns nasrus. Atslinko tokia tamsi ir niūri naktis, kokios Vifingtonas dar gyvenime nebuvo regėjęs. Net ir pats mėnulis vos drįso iškišti nosį pro tirštus debesis, lyg žinodamas, kad šiąnakt nutiks kažkas ne itin malonaus. Mamos ir tėčiai visame Vifingtone apkamšė lovose savo vaikus, nė nenutuokdami, jog netrukus jiems pasakos paskutinę istoriją prieš miegą, paskutinį kartą juos pabučiuos, paskutinįkart užgesins savo vaikų kambariuose šviesą. Atėjo vidurnaktis. Pirma valanda. Antra. Trečia. t...

Girgž

13


Kažkoks keistas garsas sudrumstė tylą viename iš namų. Kas tai galėtų būti? Juk visas miestelis jau snaudė... O gal tai visai ne žmogus?

...GIRGŽT! Štai ir vėl. Tik šįkart garsas atsklido jau iš kito namo.

G ir g ž t !

Giiiirgžt

!

GIIIIIIIIRGŽT!

Medinės grindlentės ėmė sutartinai girgždėti kiek vieno namo koridoriuje visame Vifingtone. Kažkas, matyt, bus įsmukęs vidun. Kažkas keista girgždėjo tenai. Kažkas, bet tikrai ne žmogus. Aplink nesigirdėjo jokių riksmų. Niekas nesapnavo košmarų. Vaikai miegojo ramiai, nė nejausdami, kad pasaulis aplink juos pasikeitė. Tai nutiko labai tyliai, tarytum kas būtų panaudojęs juodąją magiją. Taigi vaikučiai taip nieko ir nesuuodė, kol nepabudo kitos dienos ryte. Dienos, kai viskas prasidėjo...


P I R M A S S K YR I U S

DIENA, KAI VISKAS PRASIDĖJO Pradėkime nuo dienos, kai viskas prasidėjo. Dieną, kai viskas prasidėjo, Liusė Dangston pakirdo iš miego. Aha. Na, pradžia gal nebloga, bet kažkaip nelabai įdomu, ar ne? Pamėginkim iš naujo. Dieną, kai viskas prasidėjo, Liusė Dangston pakirdo iš miego išgirdusi keistą, dar negirdėtą garsą... Na va, jau geriau. Pažiūrėkim, kas nutiko paskui... Tai žadintuvas čirškė jos mamos miegamajame. Ir vėl kažkaip nuobodžiai skamba, tiesa? Pamėginkim dar kartelį... Tai žadintuvas čirškė jos mamos miegamajame ir niekas jo neišjungė, nes Liusės mamos tenai nebuvo. Matot, Liusė netrukus išsiaiškins, kad jai bemiegant tą naktį kažkur pradingo jos mama... 15


O J E R - GU- TĖ- L IAU ! Įsivaizduokite, kad nubudę išsiaiškinate, jog naktį pradingo jūsų mama! Net man pačiam oda pašiurpsta apie tai užsiminus. Kertu lažybų, jog dabar galvojate: „Tai bus pati kraupiausia istorija. Negaliu sulaukti, kol ją perskaitysiu ir pasigirsiu visiems savo draugams, kad nė kiek nepabūgau.“ Nors skaitydami, aišku, nagus iš baimės būsite nusigraužę. Ką gi, tai tik pati pradžia. Palaukit, kas bus, kai Girgždukai išlįs. Praneškit, jei labai išsigąsit..., nes man ir pačiam jau daros baisu! Taigi, tądien, kai viskas prasidėjo, Liusė išsiropštė iš lovos, įsisupo į chalatą ir nužingsniavo per kambarį girgždančiomis grindimis, kurios jau buvo įšilusios nuo rytinių saulės spindulių, besiskverbiančių vidun pro užtrauktas užuolaidas. Norėtumėt pamatyti, kaip atrodo Liusė? Tai žinoma, kad norėtumėt! Štai jos nuotrauka... Kaip matote, jos plaukai trumpesni nei daugumos mergaičių ir tamsūs it purvas arba šokoladas. Liusei patinka jos trumpi plaukai, tačiau mama būtinai prisakė jai pasilikti kirpčiukus. 16


„Su jais bent jau neatrodai kaip berniukas!“ – sakydavo jos mama (savaime suprantama, kol nebuvo dingusi). Tie kirpčiai baisiai erzino Liusę, nes vis lįsdavo į akis, todėl ji kartas nuo karto turėdavo palaižyti delną ir prilipinti juos prie šono, kad netrukdytų matyti. Jos akys, kai nesislėpdavo po kirpčiukais, buvo žaliai rudos... arba rudai žalios. Bet kuriuo atveju jos buvo ir šiek tiek rusvos, ir šiek tiek žalsvos. Galima sakyti, jog Liusė nebuvo kažkuo labai ypatinga – tikra tiesa. Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų Vifingtono vaikų. Tai tam tikra prasme buvo nepaprastai žavu. Kad ir kaip ten būtų, apie tai pakalbėsime vėliau. – Mama?! – šūktelėjo Liusė slinkdama laiptais mamos kambario link. Tačiau, kaip jūs tikriausiai jau žinote, niekas neatsakė, nes mama buvo dingusi! Širdis Liusės krūtinėje ėmė plakti sparčiau. Ji iš lėto atidarė miegamojo duris ir kyštelėjo galvą vidun. Ponios Dangston knyga vis dar gulėjo ant naktinio staliuko su išsikišusiu žymekliu ir akiniais ant


viršaus. Šalia stovėjo tuščias geltonais žirneliais išmargintas puodelis, iš kurio ji mėgdavo gerti kakavą. Mamos šlepetės buvo tvarkingai paliktos ant grindų. Iš pažiūros viskas atrodė įprastai. Išskyrus tai, kad žadintuvas be perstojo klykė, o lova buvo kažkaip nejaukiai tuščia. Liusė išjungė žadintuvą ir nubėgo patikrinti į vonią. Vonioje buvo tuščia. Duše taip pat nieko. Tualete irgi (nors, tiesą sakant, Liusė per daug ir nesitikėjo, jog mama slėptųsi būtent ten). Tada ji nubėgo į apačią. Virtuvėje nieko nerado. Svetainėje – nė gyvos dvasios. Visur buvo tuščia. – Mama? MAMA?! – sušuko Liusė išsigandusi. Tą akimirką širdis jos krūtinėje šokčiojo kaip paklaikusi varlė. Mergaitė nujautė kažką negero... ir tasai jausmas jai pasirodė pažįstamas. Suprantat, labiausiai baugino tai, kad Liusė Dangston panašų dalyką patyrė jau nebe pirmą kartą. Mat prieš kelis mėnesius pradingo jos tėtis! Neįtikėtina, tiesa? Liusės mama buvo tiesiog priblokšta.


– Tikriausiai pabėgo su kokia kita moterim, – Liusė girdėjo kitas mamas šnabždantis tarpusavyje mokyklos žaidimų aikštelėje. – Koks pašvinkęs šliužas! – pasakė kažkuri iš jų, kraipydama galvą. Tačiau Liusė tikrai negalvojo, kad jos tėtis pašvinkęs. Ji tiesiog negalėjo patikėti, kad jisai drįstų išvykti neatsisveikinęs, nepalikęs jokio raštelio, nepasakęs kur, nebaigęs valgyti pusiau prakąsto šokoladinio sausainio ir neišgėręs puodelio arbatos, kurį ji aptiko šalia jo lovos kitądien ryte. Taigi šį rytą, dieną, kai viskas prasidėjo, Liusę aplankė keista nuojauta, kad visa tai kažkaip susiję, kad vyksta kažkas negero. Liusė nubėgo į koridorių, nuo išklerusio staliuko paėmė telefoną ir surinko mamos mobiliojo numerį (kurį, kaip derėtų kiekvienam protingam vienuolikmečiui, mokėjo mintinai, jeigu ištiktų kokia bėda). Tačiau išgirdusi signalą mergaitė pamatė mobilųjį šviečiant ant sofos ranktūrio. Liusė liovėsi skambinti ir netekusi vilties panarino galvą. Dabar jau batai... batai... mamos batai! Ji nubėgo prie laukujų durų. Ant kilimėlio, toje vietoje, kur mama grįžusi kas vakarą juos nusiaudavo, o ryte prieš išeidama vėl apsiaudavo, gulėjo pora patogių įsispiriamų batelių žemais užkulniais, papuoštų mažomis blizgančiomis gėlytėmis. Ji gi nebūtų išėjusi basa..., tiesa? 19


Liusei širdis nusirito į kulnus. Visa tai atrodė be galo pažįstama. Tądien, kai dingo jos tėtis, pasirodė nepaprastai keista, kad jo griozdiški, geltonais raišteliais suvarstyti auliniai batai, kuriuos avėjo kasdien, pūpsojo sau ramiai prie durų, tarsi jis niekur nebūtų išėjęs. Lygiai taip pat, kaip ir mamos bateliai! Liusė suprato, kad liko tiktai viena išeitis – reikės skambinti policijai. Anksčiau ji niekada nebuvo to dariusi, mergaitės širdis dundėjo tarytum būgnas, kol galop drebančiu pirštu ji tris kartus nuspaudė skaičių devyni. Ir kaip jūs manote, kas nutiko paskui? Jeigu galvojate, kad atsiliepė policijos pareigūnas ir tarė: „Viskas gerai, Liuse, mes radom tavo mamą ir netrukus parvešim ją namo, tik prieš tai dar užsuksim nupirkti tau ko nors pusryčiams. Sakyk, ko norėtum?“, tuomet labai klystate ir verčiau niekada gyvenime nesiimkite rašyti jokios knygos. Tai, kas iš tikrųjų nutiko, buvo blogiausia, ką Liusė galėjo pagalvoti...

N i e ko . Signalas vis kvietė, kvietė ir kvietė, kol galop neištvėrusi Liusė padėjo ragelį. 20


– Nuo kada policija neatsiliepia į skambučius? – tarė Liusė sau panosėje, jos balsas tuščiuose namuose suskambo garsiau nei įprastai. Menkas balselis mergaitės galvoje staiga pašnabždėjo atsakymą: Kai aplink dedasi keisti dalykai... Liusė atidarė namų duris ir išėjo laukan į smirdintį ryto orą. Na, nieko keista, kad oras šalia Dangstonų namų buvo pasmirdęs. Čia tvoskė bezdalais ir brandžiu kojinių sūriu su aitriu raugintų kopūstų pokvapiu. Tačiau šitaip dvokė ne jų namas – tai toji šiukšliavežė, pastatyta ant įvažiavimo. Tai buvo vienas tų griozdiškų, nosį riečiančių šlamšto pilnų sunkvežimių, kurie važinėja aplink miestelį, vairuojami ypač linksmai nusiteikusių purvinų darbininkų, renkančių pašvinkusius šiukšlių maišus. Liusės tėtis ir buvo vienas tų ypač linksmai nusiteikusių purvinų darbininkų, renkančių šiukšles. Vifingtono miestelyje, kuriame gyvena – dovanokit, turėjau omeny, kuriame ANKSČIAU gyveno prieš išnykdamas, jis dirbo šiukšlininku. Nuo to laiko, kai Liusės tėtis prapuolė, jo sunkvežimis vis dar stovi ant įvažiavimo ir smardina visą gatvę. Aišku, ponia Dangston mėgino jį parduoti, tačiau niekas nė už ką nenorėjo pirkti tokio seno, dvokiančio griozdo. Net Vifingtono metalo laužo supirktuvė atsisakė jį priimti. Mat jie nuogąstavo, jog šiukšliavežės smarvė pernelyg stipri, kad ją galima būtų sunaikinti. 21


Jeigu kada nors atsidursite šalia tokio sunkvežimio, įtraukite per nosį mažumėlę sodraus aromato ir suprasite, kaip kvepėjo Liusės Dangston namai. Na, bet verčiau jau grįžkime į tą dieną, kuomet viskas prasidėjo! Savo gatvėje, Griozdynės aveniu, Liusė staiga pastebėjo, jog kažkas yra ne taip. Paprastai kelyje būdavo prisigrūdę automobilių, kuriais mamos ir tėčiai veždavo savo atžalas į mokyklą, važiuodavo į darbą, paštą, grožio saloną ar dar bala žino kur – kur tik gali važiuoti tie nuobodūs suaugusieji. Tačiau šiandien gatvė nebuvo tokia judri. Netgi atvirkščiai, buvo nejudri – ji buvo visiškai tuščia. Nesimatė nė vieno automobilio. Liusė pažvelgė į kairę, tada į dešinę, tada vėl į kairę, tada vėl į dešinę ir gal dvidešimt kartų pakartojo tai, ko net nesivarginsiu užrašinėti, nes dar supykins... Kai baigė dairytis, ji buvo galutinai įsitikinusi, jog Vifingtono miestelyje dėjosi keisti dalykai. – Kas, po paraliais, čia vyksta? – tarė sau panosėje. Iš tikrųjų po paraliais, Liuse. Kurgi prapuolė ponas Retklifas, susiraukšlėjęs senukas, kuris savo kieme vis darydavo jogą vienais apatiniais? (Jis visados aiškindavo, jog esą tai padeda jam išlikti jaunam.) Kur dingo Molė, pieno moteriškė, kuri elektra varomu furgonu kasdien pristatydavo butelius su šviežiu pienu? 22


Kur Mario, italas iš kitos gatvės, kuris kiekvieną rytą prabėgdavo pro jų namus įsispraudęs į sportinius šortukus? Kurgi visi prašapo?! Ir tada Liusė išgirdo triukšmą. Širdis ėmė daužytis kaip patrakus. Ar tai buvo jos mama? Per visą Griozdynės aveniu nuaidėjo iš nežinia kur atsklidęs ilgas, lėtas girgždesys, po kurio pasigirdo šaižus metalinis

T R I N KT !

– Alio?! – šūktelėjo Liusė. – Mama? – plonu balseliu išlemeno kažkas už tvoros kaimynų sode. – Vaje, Ela! Čia tu! Pasirodžius Elai Įkyriūtei, Liusė su palengvėjimu atsiduso. Iš pradžių į gatvę išlindo jos afrikietiška plaukuosena, o paskui ir apvalūs skruostai bei gilios rudos akys, kurios visados padėdavo jai išsisukti iš keblių situacijų. Ji vilkėjo ryškiai rožinę šilkinę pižamą su ant kišenėlės išsiuvinėtais josios inicialais. Rankoje Ela laikė rožinius širdelės formos akinius nuo saulės. Liusė dar niekados nebuvo mačiusi Elos be jų. – Liuse, aš niekur negaliu rasti savo mamos ir tėtuko, o mano avokadą būtinai reikia sutrinti, – pradėjo inkšti Ela. Liusei nespėjus jai atsakyti, kitoje gatvės pusėje atsivėrė dar vienos durys. 23


– Tėti? – sušnabždėjo Normanas Kvirkas, berniukas iš tos pačios mokyklos, ir nedrąsiai išlindo į kiemą. Jis buvo apsivilkęs nepriekaištingai išlygintą, be galo kruopščiai išvalytą skauto uniformą, ant kurios buvo prisagstyta tiek ženkliukų, kiek Liusė dar gyvenime nebuvo mačiusi. Štai keletas Normano turimų ženklelių: • laipiojimo į medžius ženklelis • palapinės statymo ženklelis • ženklelis už sviestu iki pat kraštų užteptą skrebutį • vidaus varžybų ženklelis • lauko varžybų ženklelis • jungtinių lauko ir vidaus varžybų ženklelis • ženklelis už paklotą lovą • pyragų kepimo ženklelis • ženklelis už iškepto pyrago valgymą paklotoje lovoje • švarios bambos ženklelis • ir netgi ženklelis už surinktus ženklelius Laimei, ant jo uniformos dar buvo likę šiek tiek vietos naujiems ženkleliams... 24


– O, labas... Am, norėjau pasakyti: sveiki, civiliai! – pridėjęs tris pirštus prie smilkinio skauto pasisveikinimą ištarė Normanas ir nervindamasis tuoj pat ėmė knebinėti savo šviesius, tvarkingai sušukuotus plaukus. Susigėdęs kita ranka nejučiom ėmė dangstyti kabėmis suveržtus dantis. – Gal kartais matėt mano tėtį? – paklausė jis ir paėmęs nuo žemės saujelę purvo ėmė uostinėti, tarsi mėgindamas susekti dingusio tėčio pėdsakus. Kai Normanas pasilenkė, Liusė pastebėjo, kad jis su transformerių kojinėmis. Pamačiusi jį Ela pradėjo kikenti – žinoma, tikrai ne norėdama iš jo pasišaipyti, o dėl to, kad Normanas visados jai atrodė truputį juokingas. Tiesą sakant, taip atrodė visiems. Tiesiog... Normanas buvo kitoks. Kartais juokiamasi iš tų, kurie yra kitokie, tačiau dažniausiai nutinka taip, kad būtent tie kitokie vėliau ima keisti pasaulį, – Liusės galvoje nuskambėjo kadaise jos tėčio pasakyti žodžiai. Jisai į viską žiūrėjo savaip. Apniukusiomis dienomis jis sakydavo Liusei: „Saulei juk irgi reikia pailsėti, kad rytoj galėtų šviesti dar ryškiau!“


Kai sporto varžybose šuoliuodama maiše ji finišavo antra po savo draugės Džordžinos, tėtis jai tarė: „Nenusimink. Ką tik padarei savo draugę labai laimingą!“ O kai Liusė paklausė, ar jam patinka dirbti šiukšlininku, jisai atsakė: „Tu tikrai nustebtum išvydusi, ką žmonės išmeta, Liuse. Kas vienam žmogui tėra tik šlamštas, kitam – mėgstamiausi juodi auliniai batai!“ Tada tai pasakęs jis mirktelėjo akimi ir patenkintas sudaužė kulnais. – Atleisk, bet aš nemačiau tavo tėčio, – tarė Liusė nuvijusi šalin mintis apie savo pačios tėtį ir kumštelėjusi Elai, kad ši nustotų juoktis. – Mano mama irgi dingo. Staiga atsivėrė dar vienų namų durys ir į gatvę verkdama išbėgo Sisė Maknab. Tada pasirodė Tobis Koblesmitas, kuris visados audavosi batus ne ant tos kojos. Paskui ieškodami savo mamos ir tėčio atėjo Viljamas Trandlas ir Brenda Pein. Neilgtrukus jų pavyzdžiu pasekė dar daugiau atžalų, kol galop visi Vifingtono miestelio vaikai, vilkį pižamomis, įsisiautę į chalatus ir įsispyrę į šlepetes, išsliūkino laukan dairydamiesi savo tėvų. Močiutės ir seneliai, dėdės ir tetos – visi buvo dingę. Aplinkui nesimatė nė vieno suaugusiojo. Visoje Griozdynės aveniu kilo tikras samyšis: vieni vaikai verkė, kiti juokėsi, o treti vis dar parpė lovose nieko nenutuokdami. – Kas čia dedasi?! – šaukė tie, kurie nemiegojo. – Kur mūsų tėvai?! 26


– Ką mes darysim?! – rėkė vienas per kitą. Liusė susimąsčiusi giliai įkvėpė ir atsiduso. – Ką tokiu atveju darytų mama? – tarė ji sau panosėje. – Kaipgi mama išsiaiškintų, kas dedasi šiame pasaulyje?


Užsigalvojusi Liusė nė nepastebėjo, kaip pasilypėjo ant dvokiančios savo tėčio šiukšliavežės ir sušuko šurmuliuojančiai miniai:

– ŽIN IO S! Stojo mirtina tyla. Visi atsisuko į Liusę. – Turim įsijungti žinias! Suprantu, jog tai be galo nuobodu, tačiau norėdama sužinoti, kas vyksta pasaulyje, mano mama visados žiūri žinias, – paaiškino ji vaikams. Vaikai sumišę ėmė žvalgytis vienas į kitą. Manau, sutiksite, jog žinios – tai tikra knarkimo fiesta, tačiau Liusė kai ką sumąstė. – Ji teisi... – sušnabždėjo Normanas Elai į ausį, bijodamas, kad neišgirstų kiti.

– JI

T E ISI !

– nesibaimindama kitų suriko Ela. – Prie televizoriaus! – sutartinai sušuko visi, ir vaikai iš Griozdynės aveniu sugužėjo į Liusės namus. Po kelių sekundžių jos svetainė nuo kilimo iki lubų buvo pilna išsigandusių pižamomis vilkinčių vaikų. Vieni vaikai sėdėjo ant grindų. Kiti vaikai sėdėjo ant vaikų, kurie sėdėjo ant grindų. Buvo ir tokių vaikų, kurie sėdėjo ant vaikų, sėdinčių ant kitų vaikų, kurie sėdėjo ant grindų! 28


Visi jie buvo išsigandę dėl pradingusių tėvų, tačiau šiek tiek baiminosi ir dėl to, kad teks žiūrėti žinias niekieno neverčiamiems. Liusė įjungė televizorių. – Gal kartais turit kukurūzų spragėsių? – paklausė kažkuris iš vaikų, sėdinčių ant grindų. – Atleisk, bet manau, kad neturim, – atsakė Liusė. – Gal tada šokoladinių sausainių? – paklausė vaikas, sėdintis ant kito vaiko, sėdinčio ant grindų. – Šokoladinių sausainių irgi ne. Mama daugiau jų nebeperka. Nebeperka nuo tada, kai... Na, nesvarbu. Neturim, ir tiek. – Nori pasakyti, kad turėsime žiūrėti televizorių be jokių užkandžių? – sudejavo Ela, sėdėdama ant vaiko, sėdinčio ant kito vaiko, sėdinčio ant grindų. – Gerai jau – pažiūrėsim, ką turim! – prižadėjo Liusė ir nuskuodė į virtuvę. Apšvarinusi spinteles po kelių minučių sugrįžo nešina sausų pusryčių dėžutėmis ir padalijo jas vaikams. – Pasiimkit po saujelę ir siųskit toliau, – tarė ji ir paėmusi pultelį ėmė ieškoti visą parą žinias transliuojančio kanalo. Vos tik tokį surado, iškart nustėro žado netekusi. – O ne! – sušuko Liusė. – Žiūrėkit! Gauja vaikų, šoko ištikti, sutartinai išspjovė lauk kukurūzų dribsnius nuklodami kambarį nebaigtais kramtyti, seilėse išmirkusiais sausų pusryčių gniutulėliais. 29


Per televizorių jie pamatė įprastoje vietoje stovintį stalą, ant jo padėtus įprastus popieriaus lapus ir kavos puodelį. Tačiau kai kas buvo labai ne-įprasta. Trūko žinių vedėjo! – Pamėgink kitą kanalą! Liuse, galbūt jūsų televizorius sugedęs! – šūktelėjo Ela prasibrovusi į priekį. – O tu kartais neturi televizorių meistro ženklelio? – kreipėsi į Normaną, kuris kaip įmanydamas stengėsi pasislėpti nuo visų į jį sužiurusių akių. – Gal ir galėčiau užmesti akį, – išmekeno Normanas, vaikų genamas televizoriaus link. – Atleiskit, oi, atsargiai! – murmėjo lipdamas visiems ant pirštų. – Na? Tai kodėl jis neveikia? – pasiteiravo Ela ir trinktelėjo pulteliu į televizoriaus kraštą. – Na... žinot... aš, tiesą sakant, turiu nuotolinių valdymo pultelių meistro ženklelį. Ir kaip Vifingtono skautų būrio narys... – O tu kartais nesi vienintelis to skautų būrio narys? – paklausė Ela, ir visi prapliupo juokais. Nuleidęs akis Normanas atsisėdo, kaip jis manė, ant sofos atkaltės, tačiau iš tiesų tai buvo galva kažkurio vaiko, sėdinčio kitam vaikui ant kelių. – Še, parodyk, ką moki, – tarė Liusė ir paėmusi iš Elos pultelį padavė jį Normanui. Atsakydamas Normanas plačiai jai nusišypsojo visai pamiršęs apie savo kabes. Jis 30


peršoko keletą kanalų tikėdamasis surasti bent vieną suaugusįjį, žvelgiantį į juos iš televizoriaus. Linksmasis saulėtekis, laida vaikams, šiandien buvo be klouno Juokšio, kuriam kaskart į veidą sviesdavo pyragą. Pabudome ir kelkimės, Vifingtonai buvo be Pirso Snoregano – nors, gerai pagalvojus, šitai išėjo tik į naudą. Normanas perbėgo per sporto kanalus, paskui įjungė TV parduotuvę, tada keletą kulinarinių laidų, Vifingtono orus bei visus kitus kanalus, kurie tik šovė jam į galvą. Nė per vieną iš jų nerodė jokio suaugusiojo. Tarytum visi planetos suaugusieji – nuo Liusės mamos iki žinių vedėjo – per naktį būtų tiesiog išgaravę... Jie visi tiesiog

! O G N I D


EPILOGAS

RYTOJ Gruntas, Gufas, Skrečas ir Snifas girgždeno atgal į Volebą vilkdami paskui save galybę maišų su puikiausiom Vifingtono šiukšlėm. – Tik pažiūrėkit, kiek šlamšto prisigrobėm! – aikčiojo Gufas. – Kur kas daugiau nei kada nors anksčiau! – sucypė Skrečas. – Ir mums beveik nereikėjo girgždenti po svetimus namus! – pridūrė Gruntas apstulbęs. – Visas šis jovalas tiesiog dūlėjo tenai ir laukė, kol jį pasiimsim! – patenkintas sugargė Gufas. – Už tai turim dėkoti vaikiūkštei! – sukrykštė Snifas. Staiga Gruntas sustojo ir kiti trys girgždukai atsitrenkė jam į nugarą. Atsisukęs jis pažvelgė Snifui tiesiai į jo juodas, apvalias akis. Joks girgždukas dar niekad nebuvo paminėjęs vaikiūkščio geru žodžiu. Paprastai jie vengdavo vaikiūkščių, slėpdavosi šešėliuose po jų lovomis, 299


nepastebėti įslinkdavo į jų kambarius, girgždendavo po namus. Pagirti vaikiūkštį buvo kažkas nauja. Tiesiog neįtikima. – Jo smegeninė turbūt visai ištižo, – nusijuokė Skrečas baimindamasis, kad Gruntas supyko ant Snifo. – Jam reikėtų užsukti į smuklę ir išmaukti kaušą pamazgų. – Ne... – sušnabždėjo Gruntas. – Snifas teisus! Jei ne vaikiūkštė, ši vieta jau senų seniausiai būtų supleškėjusi, o iš mūsų tebūtų likusi tik dulkių krūva. Ji padėjo mums išsigelbėti. – Jis su pasididžiavimu pažvelgė į Snifą ir pridūrė: – O juk tą mergaitę išgelbėjo mūsų Snifas. Tai reiškia, jog... išsigelbėjome Snifo dėka! Snifas nuleido galvą iš gėdos neturėdamas kur dėti akių. Gufas su Skreču stovėjo apstulbę, nežinodami, ką ir bepridurti. Volebe papūtė nauji vėjai – rodės, visa ėmė keistis į gera. – Tik pažiūrėkit! – toliau tęsė Gruntas. – Per vieną naktį prisigrobėm šiukšlių visai savaitei! – Tai pasakęs jis parodė į milžinišką krūvą visokiausio šlamšto, kurį jie kaip brangiausią apdovanojimą tempėsi iš paskos.


– Dabar nebereikės girgždenti ten kasnakt kaip anksčiau, – pritarė Snifas. – Nuo šios galėsim... – Praleisti daugiau laiko su savo mažaisiais girgžduliukais! – įsiterpė Gruntas, nustebindamas Snifą, kuris visados mėgdavo pertraukinėti kitus. – Turbūt ta vaikiūkštė nėra tokia jau bloga, – pareiškė Snifas. Jie nusitempė padvisusį grobį gilyn į Volebą apdalindami smirdinčiomis dovanomis visus kitus kelyje sutiktus girgždukus. Poniai Pūslei jie atidavė krūvą dėžių su kiaušinių lukštais, kad galėtų atstatyti girgždukų mokyklą, kurią sugriovė Volebo drebėjimas. – Ačiū nereikia! – sriūbaudama dėkojo ji už dovanas. Seržantas Garglas ir majoras Varškius, du Volebo pareigūnai, gavo tuntą butelių sugižusio pieno, kurį galės panaudoti kaip kurą savo policijos automobiliams. Klegė Megė ir Megė Klegė, Megės ir Klegės maisto prekių parduotuvės savininkės, gavo visas bananų žieves, supelijusias daržoves bei žuvų kaulus. Šiomis gėrybėmis bus galima prekiauti ištisą savaitę, tik dar reikės kiek palaukti, kol jos pakankamai įšvinks. Gruntas, Gufas, Skrečas ir Snifas galop išdalijo visą pasmirdusį grobį sunkiai dirbantiems Volebo girgždukams, pamažu atstatinėjantiems sugriautus savo namus. 301


Ketveriukei ropojant pro šalį girdėjos plūdimasis ir švilpimas. Čia juos sutiko kaip tikrus didvyrius. Kartu su kitais ramiai girgždendamas per miestą, Gruntas paniro į apmąstymus. Staiga jis atsikvošėjo ir liuoktelėjo ant šiukšlių krūvos priešais susirinkusią minią. – Draugai girgždukai! – užbliovė jis, ir šimtai gličių, juodų padarėlių nutilo įtempę ausis. – Mes pradedame naują gyvenimo etapą. Mes statome naują Volebą. Minia pritardama ėmė švilpti. Gruntas kalbėjo toliau: – Ir šiam naujam Volebui reikia naujo karaliaus!


Staiga stojo tyla. Gruntas stovėjo pačiame šiukšlių krūvos viršuje – toks didis ir galingas, koks tik gali būti girgždukas.

– G R U N TĄ

Ą G RU N T

KARAL

KARALIUM!

IUM!

– ėmė skanduoti minia. Gruntas iškėlė ranką, ir visi vėlei nutilo. – Man būtų didelė garbė tapti jūsų karaliumi, – sugargė jis, ir minia ėmė švilpti iš džiaugsmo. – staiga pridūrė Gruntas.

– BE T !


Švilpimą akimirksniu pakeitė nerimastingi šnabždesiai. – Bet manau, kad šiam naujam Volebui reikalingas karalius, turįs naujų įdėjų. Karalius su nauju požiūriu! – užriaumojo Gruntas, spoksodamas susirinkusiems girgždukams į akis. – Tokio, kuris nebijotų būti kitoks. Tokio, kuris gebėtų apginti savo įsitikinimus. Staiga Gruntas apsisuko ir bedė pirštu į girgžduką, stovėjusį jam už nugaros. – Tokio, kaip Snifas! – sušuko. Tai išgirdusi minia aiktelėjo iš nuostabos ir sužiuro į mažą, šunvotėm apėjusį girgžduką, stovintį Grunto šešėlyje. – Snifas nepabijojo ir pasitikėjo vaikiūkšte, kai niekas kitas neišdrįso. Jis nepabūgo būti kitoks. Tai Snifas jus visus išgelbėjo! – suriko Gruntas ir priklaupęs ant vieno kelio nulenkė prieš Snifą savo pliką galvą. Šimtai girgždukų abstulbę tylėdami spoksojo į savo mažąjį gentainį. Paskui vienas po kito visi priklaupė ant kelių ir nusilenkė savo naujajam valdovui, padėjusiam išsaugoti Volebą. Snifas dirstelėjo į pasišlykštėjimą keliančią savo karalystę ir sukrykštė iš džiaugsmo. Tada Gruntas paskelbė: – Visi pasveikinkit Jo Švinkenybę – mūsų karalių... – SNIFĄ! – nesusiturėjęs iš susijaudinimo leptelėjo Snifas. Štai taip girgždukai išsirinko savo naująjį karalių. 304


– Na, tai tiek žinių, – tarė Gruntas ir ištraukęs iš šiukšlių maišo paskutinius šiukšlių likučius išdalijo juos Gufui, Skrečui ir karaliui Snifui. – Parneškit šituos namiškiams. – Pasimatysim rytoj, – tarė Gufas ir pirstelėjo. – Ne, rytoj nepavyks. Manau, mums reikėtų trumpam atsipūsti nuo girgždenimo, – pareiškė Gruntas šypsodamasis. – Jeigu tik karalius leis. – Ak, taip, tikrai! – sumikčiojo Snifas mėgindamas įsijausti į girgždukų karaliaus vaidmenį. Gavęs valdovo pritarimą Gruntas atidavė trijulei pagarbą ir pasišalino palikęs juos stovėti klaidžiame Volebo tunelyje. Nesustodamas jis girgždeno vingiuojančia voro koja, kol galop pasiekė plyšį Volebo sienoje, kur buvo įėjimas į jo namus. Ore tvyrojo troškintų Briuselio kopūstų smarvė. Gruntas suuodė, jog žmona gamina kažką šlykštaus. – Namai bjauručiai! – atsiduso jis ir įėjęs į vidų išgirdo patį gražiausią garsą visame Volebe. – Tėtuk!

PA B A I G A

. . . dar kartą.


Girgždukų

k a l ba

Miego dulkė s M i gd a n g i rg ž t dukų ys milte l i ai

s Va i k Mėšl iu iūkš – s i d tis žo s u ž a T r i e p siog va i b ai g i k as kit ta o v Nela l a o g j u o t s e y m ok tik n o v a s dinti M a u kt i pava Va rl iūk Da Greitai ger rv ti št ien is as ž kur is r od i „va eiškia s, Tvo i ka ski s“ ant i s Sk Pasmir ys dęs ta pr ot is Sutri Sūtrauka kę s Niekam tikęs nis S k y s ta s m e g e vailys Visiškas k

V o l e ba

s

Pasaulis po jūsų lovomis, kur gyvena girgždukai


PA D Ė K O S Ž OD I S Ant šios knygos viršelio puikuojasi mano vardas, ir tai tikrai glosto savimeilę, tačiau, be manęs, tenai turėtų būti paminėta ir daugybė kitų vardų. Šis kūrinys atsirado puikios komandos dėka ir už tai norėčiau kiekvieną jos narį droviai apkabinti. Bet gal tiesiog parašysiu apie juos ką nors gražaus... Pirmiausia norėčiau padėkoti Shane’ui Devriesui – tavo iliustracijos yra pačios šauniausios, kokias tik esu regėjęs, ir jaučiu tau didžiulę pagarbą už tai, kad suteikei mano rašliavoms gyvą pavidalą. Fletchai, tikiuosi nesupyksi, jei pasakysiu, jog be tavęs nieko nebūčiau padaręs! Rimtai – absoliučiai nieko! Jei ne tu, dabar tikriausiai būčiau koks nors žmonių vengiantis dinderis, renkantis dulkes prie pianino. Deividai Spearingai, jei ne mudviejų naktiniai susirašinėjimai per WhatsAppą, jei nebūtum paminėjęs žodžio GIRGŽDUKAI, ši istorija niekada nebūtų pasirodžiusi, ir aš negalėčiau tau padėkoti už visas literatūrines idėjas bei režisūrinį meistriškumą kuriant vaizdo klipus. Michaeli Gracey’i, esu tau labai dėkingas už laiką, praleistą galvojant apie gličias pabaisas po lova, kol kūrei Didįjį šou laidų vedėją. Tavo idėjos, kaip visada, buvo be galo įkvepiančios ir padėjo girgždukams tapti dar šlykštesniems! 307


Stephani Thwaites – tu esi nuostabi agentė, kuri sugebėjo įžvelgti potencialą mano niekam tikusiose rašliavose ir tikėjo manimi nuo pat šios kelionės pradžios. O dabar norėčiau kreiptis į pačią nuostabiausią leidybos istorijoje leidėjų komandą. Natali Doherty – darbas su tavimi man yra tikra palaima. Rašydamas Kalėdozaurą aš tiek daug iš tavęs išmokau, o tada nejučia viską užmiršau ir išmokau iš naujo rašydamas apie girgždukus! Tavo idėjos visados pataiko tiesiai į dešimtuką. Dovanok, jei kartais būnu niurgzlys! Francesca Dow, man didelė garbė vadinti „Penguin Random House“ leidyklą savo antraisiais namais. Dėkoju, kad atvėrei man duris! Amanda Punter, esu labai tau dėkingas už tai, kad tikėjai manimi, mano knygomis ir viskuo, ką darome kartu. Tomai Weldonai, aš vis dar negaliu patikėti, kad leidai man rašyti knygas... Prašau, tik niekada nepersigalvok. Už nepakartojamą apipavidalinimą bei nuostabias redakcinio pobūdžio pastabas, dėl kurių ši knyga tapo dar smagesnė skaityti ir pačiupinėti, pilno kaušo padėkų nusipelnė visas būrys žmonių: Anthea Townsend, Hannah’a Bourne, Laurena Hyett, Rosamunda Hutchingson, Andrea Bowie, Mandė Norman, Eliza Walsh, Wendė Shakespeare, Janė Tait, Sarah’a Roscoe, Anna Billson, Emilė Smyth, Zosia Knopp, Camilla Borthwick, Maevė Banham, Susanna Evans, Nicola O’Connell ir Cerė Cooper. 308


Noriu atsiprašyti keleto žmonių, kuriems, būdamas išskydęs it kokia pieniška dešrelė, užmiršau išsakyti padėką savo ankstesnėje knygoje apie „Kalėdozaurą“. Tommai J. Smith’ai, Nikke Garner, Saimonai Jonesai ir Kazai Gillai – esu jums be galo dėkingas už tai, kad padedate man tvarkytis gyvenime ir lyg niekur nieko leidžiate švęsti Kalėdas liepos mėnesį. Ačiū jums visiems už įdėtą triūsą. Noriu, kad žinotumėte, jog be galo tai vertinu. O dabar norėčiau pereiti prie savo šeimos. Giovanna, ačiū tau, kad visada ir visur palaikai mane, kad esi be galo kantri ir leidi man miegoti su įjungta šviesa. Laukiau, kol parašysiu tinkamą knygą, kurią galėčiau skirti specialiai tau, tačiau supratęs, jog terašau apie kakojančius dinozaurus ir visokias bjaurias pabaisas, nusprendžiau, kad šita bus kaip tik! Myliu tave. Noriu padėkoti savo mažiesiems girgždukams Buzzui ir Buddy’iui – tik dėl jūsų aš darau tai, ką darau. O dabar marš į lovą! Taip pat noriu tarti padėkos žodį savo tėvams – ačiū, kad prirodėte man visokių baisybių, kai buvau mažas. Pagaliau išmokau iš bemiegių naktų išspausti kažką kūrybiško! Carre, tu mėgsti visokius keistus dalykėlius ir šiek tiek smirdi, tad kai kuriais atžvilgiais išties primeni man girgžduką X. Dėkoju Danny’iui, Dougie’iui ir Harry’iui už tai, kad visi kartu leido man patirti patį nuostabiausią dalyką gyvenime – be galo laukiu tos dienos, kada vėl stovėsiu su jumis ant scenos, vyručiai. 309


Ir galiausiai noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie palaikė mane nuo pat grupės „McFly“ susikūrimo pradžios iki dabar. Esu nepaprastai laimingas galėdamas pasidalyti su jumis savo muzika, knygomis bei gyvenimo akimirkomis ir nerandu tinkamų žodžių, kuriais galėčiau išreikšti jums padėką už suteiktą galimybędaryti tai, ką darau dabar. Jūs visi esat nuostabūs.


Anglų autorius Tomas Fletcheris (g. 1985) skaitytojams jau pažįstamas kaip smagios istorijos „Kalėdozauras“ kūrėjas. „Girgždukai“ – nepaprastai nuotaikingas pasakojimas apie paslaptingus, šiukšles dievinančius padarėlius, gyvenančius pačioje smardžiausioje vietoje – Volebe, į kurį galima patekti palindus po lova, ir drąsią mergaitę Liusę bei jos draugus, kuriems tenka priimti visai nevaikiškus sprendimus, norint suvienyti du, atrodytų, visiškai skirtingus pasaulius.

Redaktorė Danguolė Vanagaitė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Lina Lukšaitė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


9 786094 415975

Įsivaizduokite: vieną gražią dieną atsikeliate ir pasaulis visai nebe toks, koks buvo vakar, nes dingo... jūsų tėvai! Staiga niekas nebesibara ir neliepia valgyti košės. Sakote, skamba visai neblogai? Vis dėlto realybė kiek kitokia – juk pačios kojinės neišsiskalbs ir pietūs nepasigamins! Kai taip nutinka Vifingtono miestelyje, čia greitai įsivyrauja chaosas. Ant mokyklos durų neva tėvų paliktas raštelis skelbia, kad pasaulis nuo šiol priklauso vaikams, tačiau Liusė nujaučia, kad jį sukurpė visai ne suaugusieji. Ir dar tie keisti po lova tūnantys ir visiems vaikams besivaidenantys padarai... Kvepia šiurpia paslaptinga istorija!

Profile for Nieko rimto

Girgždukai  

Įsivaizduokite – vieną gražią dieną atsikeliate ir pasaulis visai nebe toks, koks buvo vakar, nes dingo... jūsų tėvai! Staiga niekas nebesib...

Girgždukai  

Įsivaizduokite – vieną gražią dieną atsikeliate ir pasaulis visai nebe toks, koks buvo vakar, nes dingo... jūsų tėvai! Staiga niekas nebesib...

Advertisement