Page 1

Grigo r Vitez

a pi E

kis ki,

ku riam patiko

ju o ktis I l i u s t ra

vo

Pe

te

r

Ĺ ke

rl


APIE KISKI, KURIAM PATIKO JUOKTIS


Versta iš: Grigor Vitez NEVIDLJIVE PTICE Mozaik knjiga, Zagreb, 2002

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Grigor Vitez © Iliustracijos, Peter Škerl Išleista susitarus su lbis grafika, Zagrebas, Kroatija © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Tamulevičiūtė, 2018 ISBN 978-609-441-513-5

© Leidykla „Nieko rimto“, 2018


Grigor Vitez

APIE KISKI, KURIAM PATIKO JUOKTIS

Iliustravo Peter Škerl Iš kroatų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

Vilnius 2018


APIE KISKI, KURIAM PATIKO JUOKTIS Vienas kiskiu Duguvu seimos narys nuo mažens, o tiksliau, nuo gimimo po apleisto vynuogyno vynmedžiu, buvo išskirtinis. Jis juokdavosi, kad ir kas nutiktų, ir tas juokas toks smagus buvo, kad kiti, į jį žiūrėdami, irgi juoktis pradėdavo. Dar gerai, jei kiškiai kokias linksmybes krėsdavo, norėdavo pažaisti, pasmaližiauti dobilais ar kopūstais. Bet keisčiausia, kad tas kiškis – vardu jis buvo Kiškūnas – juokdavosi net tada, kai visai nepritikdavo, kai reikalai būdavo labai rimti ir net tragiški. Kiti kiškiai tarpusavyje kalbėjosi, kad jam kažkas negerai ir kad neverta rimtai į jį žiūrėti. Vieną dieną, kai jis dobilienoje su dviem broliais rankiojo gardžiausius dobilų lapelius, kur buvęs, kur nebuvęs, išdygo šuo ir lodamas pasileido jų link.

5


Du kiškiai nuskuodė į mišką, o šuo nusivijo. Jis bėgo paskui kiškius tol, kol tuodu persiskyrė: vienas nustraksėjo į vieną, kitas – į kitą pusę, ir šuo negalėjo apsispręsti, kurį medžioti. Kol pasirinko, paskui katrą bėgti, tas jau buvo gerokai atsiplėšęs. Trečias kiškis, tasai, kuris visąlaik juokėsi, Kiškūnas Duguvas, liko kur buvęs ir regėdamas šuns sąmyšį plyšo juokais.

7


Šuo, žinoma, tiesiog pakęsti negalėjo, kad kažkoks kiškis tupi sau ir ramiai klausosi, kaip jis skalija. Kai tik šuns lojimas nutolo miško gilumoje, Kiškūnas ramiai patraukė namo, vis dar lengvai šypsodamasis į ūsą. Po šio įvykio kiškiai pakeitė nuomonę apie Kiškūną – liovėsi kalbėję apie jį kaip apie neatsakingą ir neturintį proto. Daugelis dabar stebėjosi juo, nes juk menki juokai drąsiai tupėti ir kvatotis, kai į tave lekia piktas šuo. Pradėta kurti pasakojimus apie kiškį ir aukštinti jo narsą. Na, bet tai tebuvo smulkmena palyginti su ta diena, kai miško takelyje Kiškūnas sutiko vilką, ir ne bet kokį, o garsųjį Vilką Tamsūną. Vilkas iki tol buvo papratęs, kad jį išvydę visi gyvūnai bėga šalin, o ką jau kalbėti apie kiškius, kurie yra tokie bailiai, kad skuodžia menkiausią trekštelėjimą išgirdę. Atsidūręs priešais Kiškūną Duguvą, ramiai tupintį ant tako, vilkas iš netikėtumo išsižiojo ir sustojo. Kiškūnas pažvelgė į jį ir pasileido taip skaniai juoktis, kad vilkas dar labiau nustebo, o paskui staiga ir pats prajuko. Vilkai retai juokiasi, todėl Vilkas Tamsūnas iš

8


pradžių tik droviai kikeno, bet Kiškūno juokas buvo toks užkrečiamas, kad netrukus vilkas prapliupo visu balsu kvatotis ir letenomis daužyti sau pilvą. Prisijuokęs vilkas atsistojo ir apsidairė į abi puses, nežinodamas, ką dabar daryti. – Kurgi aš šiandien ketinau eiti? Kažkur rengiausi, bet dabar pamiršau, po šimts velnių! Gal jūs, Kiškūne Duguvai, žinot, kur turėjau šįryt vykti? Kiškūnas pažiūrėjo į jį, išsitiesė ties krūmu ir vėl prajuko. Vilkas pažvelgė į Kiškūną, griebėsi už pilvo ir raitydamasis iš juoko taip pat krito ant žolės. – Žinote, Vilke Tamsūnai, – kaip reikiant prisijuokęs tarė kiškis, – esate be galo žavus vilkas. Aš to nežinojau. – Kiškis atsistojo ir iškilmingai jam nusilenkė. – Iki pat šios dienos buvau klaidingos nuomonės apie jus. Man labai malonu, kad galėjau geriau jus pažinti ir kad šiandien mane taip prajuokinote. Bet paklauskime, gerbiamas vilke, kėkšto – gal jis žinos, kur šiandien buvote išsirengęs. Juk plunksnuočiai ir sparnuočiai žino viską.

9


10


– Ne-ne-ne, – suriko nuo šakos kėkštas, – nieko aš nežinau, bet norėčiau žinoti. Tikrai norėčiau. O žino tik jūsų gerbiama pati Tamsūnienė. Tegul gerbiamas Vilkas Tamsūnas grįžta namo ir viską sužino.

11


Vilkas sutiko, kad tikrai geriausia būtų grįžti namo. Kaip tik tuo metu Vilkė Tamsūnienė tvarkėsi po namus. Kažką niūniuodama ji valė ėriuko ir stirniuko kailius, kai ant slenksčio išdygo jos gerbiamas vyras. – Ko grįžti namo darbų nenudirbęs? – paklausė Tamsūnienė liovusis valyti kailius. – Pasakyk man, žmonele, kur aš šiandien ketinau eiti? Sutikau Kiškūną Duguvą, tą keistuolį, ir jis mane taip prajuokino, kad viskas iš galvos išdulkėjo. – Visai pasenai, kriošena tu! Ogi ėjai nudobti to Duguvo. Gana jau tų kalbų apie jo juokus. Ir kurgi jį sutikai? Drožk tuojau pat atgal. Judinkis, tu tinginio panti! Ir Vilkas Tamsūnas sugėdytas grįžta, vis pasitrindamas kaktą ir sprandą, kad greičiau atsitokėtų. „Matai, kaip mane išblaškė vienas vienintelis kiškis. Mane, garsųjį Vilką Tamsūną! Taip, pati teisi – žylu ir senstu...“ Taip su savim kalbėdamas grįžta vilkas ant takelio, kur sutiko Kiškūną, o to – nė padujų! Pabėgo. Kol Vilkas Tamsūnas ėjo namo laužydamas galvą, kaip kuo gražiau pačiai viską apsakyti ir bent kiek

12


apmalšinti jos pyktį, Kiškūnas jau buvo kitame miške, šokavo ten palengva takeliu ir niūniavo kiškių dainelę „Dobilėlio trys lapeliai“. Po šio įvykio apie Kiškūną Duguvą imta kalbėti kaip apie didžiavyrį, kuriam lygių nėra visame miške, pievoje ir arimuose. Suprantama, tokios kalbos įvarė Vilkui Tamsūnui pyktį. Pačios taip smarkiai sugėdytas, bijojo jai net akyse pasirodyti. O pas ją kasdien užsukę kaimynai vis teiraudavosi, kas iš tiesų nutikę tame takelyje ir ar tikrai Kiškūnas Duguvas toks drąsuolis. Sklido kalbos, kad Tamsūnui susidūrus su Duguvu įvyko štai kas: Tamsūnas norėjęs suėsti Duguvą, o šis maldavęs vilką nedaryti to tuojau pat, o verčiau pasilaikyti jį – mat dabar vilkas dar gerai jaučiasi, yra lankstus ir gali susimedžioti ką tik nori, o vėliau, kai nebepajėgs nieko sugauti, kiškiena būsianti jam pats tas. Visų skaudžiausiai įkando lapė: – O ar teisybė, kad kaimynas Tamsūnas net uodegos tam Duguvui nukąst nepajėgė? Sako, to Duguvo

14


oda tokia kieta, kad neįmanoma prakąsti, tad kaimynui tekę grįžti namo dantų pasigaląsti... Tamsūnienė tik nurijo šiuos žodžius negirdom ir užsipuolė vyrą – šios gėdos kaltininką: – Daugiau to nepakęsiu, girdi, lepši, nevykėli tu paskutini! Pagauk Duguvą gyvą ar mirusį! Gyvą ar mirusį, supratai? O vilkas tik raudonavo, iš pykčio dantimis grieždamas. – Prižadu, atnešiu tau jį nasruose! Ir kuo rimčiausiai ėmė ruoštis iš Duguvo sriubą virti. Vilkas dar buvo stiprus, jo dantys tvirti, bet reikėjo jam ir dvasią pastiprinti, kad tas varvanosis Duguvas jo neįveiktų juoku taip lengvai kaip anąkart. Pradėjo vilkas treniruotis, o kad dar tvirčiau pasijustų, vis košdavo pro dantis: „Bjaurybe, tai nė kiek nejuokinga! Visai tu nejuokingas, vargše tu! Nekenčiu tavęs! Suėsiu tave! Vienu kąsniu prarysiu!..“ Žinoma, vilkas taip murmėdavo vienas sau tankumyne, kur jo niekas nematė ir negirdėjo, nes kiti būtų pamanę, kad jam jau visai prastai.

15


Taip jis treniravosi ir stiprino dvasią, kad būtų kuo tvirtesnis susitikęs su Duguvu. Bet ir Duguvas netupėjo letenų sudėjęs. Jis gerai žinojo, kad kitąkart vilkas bus ir atsargesnis, ir kur kas pavojingesnis. Todėl jis daug mąstė. Ir tyliai dainuodamas vaikštinėjo sau miško takeliu. Taip buvo lengviau mąstyti, tuo metu į galvą ateidavo geriausios mintys. Kartą jis pabandė užkalbinti paukščius. „Kuo gali padėti paukščiai?“ – paklaustų savęs kiekvienas, kuris nežino, kad Duguvui jau buvo šovusi į galvą viena mintis. – Ar nebūtų galima kur nors pasiskolinti sparnų? – paklausė jis vieno balandžio, tupinčio buke ir burkuojančio. – Sparnų? – nustebo šis. – Nebus lengva. Šiais laikais niekas nenori be sparnų likti. O kiek laiko tau jų reikės? – Na, bent pusdienį. – Netikiu, kad kuris nors iš paukščių sutiktų. Be sparnų mes bejėgiai, tu ir pats tai žinai, ar ne? Bet gal tau pavyktų kai kas kita. Kiekvienas paukštis galėtų

16


17


duoti tau iš savo sparnų po vieną plunksną. Iš jų ir pasidarytum gerus sparnus. Aš pirmas duočiau. Ir balandis išrovęs iš sparnų atkišo Duguvui dvi plunksnas. – Tai toks mano pasiūlymas, – pasakė. – Aš viską papasakosiu balandžiams ir kitiems paukščiams. Neabejoju, kad daugelis man pritars. Nepraėjo nė pusė valandos, kai balandis išskrido papasakoti kitiems paukščiams, o jau pradėjo rinktis balandžiai ir kitokie sparnuočiai. Be balandžių, atskrido fazanų, garnių, gandrų, laukinių ančių, perkūno oželių ir kitų didžiasparnių, ir kiekvienas davė Duguvui po plunksną. Kai kurie, kaip kad balandis, – net po dvi. – Išeis du puikūs sparnai! – tarė balandis, kai paukščiai atidavė plunksnas. – O padarys tau juos volungė. Ji geriausią lizdą susisuka, tai ir sparnus geriausius padirbs. – Ačiū, brangieji! – padėkojo Kiškūnas, sužavėtas paukščių rūpestingumo ir geros širdies. – Jeigu kam įdomu, rytoj rytą aš šiame takelyje susitinku su Vilku Tamsūnu. Dar kartą dėkui jums už pagalbą ir gerumą!

18


19


Grigoras Vitezas (1911–1966 m.) – labai mėgstamas, populiarus ir literatūros žinovų vertinamas kroatų rašytojas. Kroatijoje jo vardu pavadinti kasmetiniai apdovanojimai už geriausią vaikų knygą ir iliustracijas. Linksmos ir kūrybingos Grigoro Vitezo istorijos į lietuvių kalbą verčiamos pirmą kartą – dabar jas pamėgti galės ir Lietuvos skaitytojai. Trys trumpi, smagūs pasakojimai, kuriuose susipina stebuklai ir tikrovė, ypač tiks jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, norintiems įtvirtinti skaitymo įgūdžius. Knygą iliustravo slovėnų dailininkas Peteris Škerlis.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius


ISBN 978-609-441-513-5

9 7 8 6 0 9 4 41 5 1 3 5

– Ar tikrai norite mane suėsti, gerbiamas Vilke Tamsūnai? – paklausė Kiškūnas, iš juoko vos laikydamasis ant šakos. – Žinoma, noriu! O tau kaip atrodo? – Manau, šiandien taip daryti būtų neprotinga! Ar girdėjote istoriją apie kiškį, kuris savo juoku įveikė net vilką? O apie išgalvotą saulę? O ar laikėte rankose pieštuką, kuris pats rašo šmaikščias ir nuoširdžias istorijas, tikriausiai ne? Tuomet būtinai paskaitykite šią knygą –

juoktis patiks ir jums!

Apie kiškį kuriam patiko juoktis (Grigor Vitez istorijos)  

– Ar tikrai norite mane suėsti, gerbiamas Vilke Tamsūnai? – paklausė Kiškūnas, iš juoko vos laikydamasis ant šakos. – Žinoma, noriu! O tau k...

Apie kiškį kuriam patiko juoktis (Grigor Vitez istorijos)  

– Ar tikrai norite mane suėsti, gerbiamas Vilke Tamsūnai? – paklausė Kiškūnas, iš juoko vos laikydamasis ant šakos. – Žinoma, noriu! O tau k...

Advertisement