Ambrozijus pradeda pirmas by Nieko rimto

UDK 888.2-93 Ac-18

Knygos leidimà remia Lietuvos Kultûros ministerija

ISBN-10:9955-683-22-8 ISBN-13:978-9955-683-22-3

2006

– Ambrozijau, ið kur tu atsiradai? – Kai manæs dar nebuvo, buvau þalia pieva su kalneliu, labai panaðiu á þalià ðvelnø ðuniukà. Kartà ant to kalnelio nutûpë drugelio dydþio pievø angelas. Mes susipaþinome. Tu gi þinai, Purkiau, að visada pasisveikinu pirmas. Papasakojau angelui, apie kà svajoja þoliø ðaknys, ir padainavau nesudëtingà þydinèiø dobiliukø dainelæ. Atsidëkodamas angelas pavertë mane ðuneliu. Pavasará mano kailis kartais bûna truputá þalias ir kvepia þole.

Kur ið tiesø gyvena Ambrozijus? Já paþinsite ið ðiek tiek nulëpusiø ausø ir linksmai spindinèiø akiø. Ambrozijaus pilna visur: jo nosis kurmio urvelyje, o uodega pilna dagiø – mat jis þaidë slëpyniø su þiogu. Bet vakarais ðuo Ambrozijus visada namie. Nes namuose nusileidusi tyla þaidþia su arbatos garais, o besileidþianèios saulës spinduliai rausvai nudaþo Purkiaus ûsus. Tokia katinëlio ûsø spalva Ambrozijui graþiausia. Labiausiai dera prie vakarinio Purkiaus murkimo.

Kartà maþas þiogas susapnavo kalnelá ir eþerëlá. Ant kalnelio augo medis, kurio lapai buvo kaip sparnai. O ðalia medþio glaudësi namelis, ið kurio langø ðypsojosi ðviesa. Rytà þiogas pabudo ir nuðokavo groti pievø þiedams. O namelyje apsigyveno du draugai – katinëlis Purkius ir ðuo Ambrozijus, nes jiems labai patiko ðviesa namelio viduje.

Jeigu debesø kalnelyje apsigyventø du maþi pavasariniai drambliukai, Ambrozijus pirmas juos pastebëtø. Ir pirmas prakalbintø. Nes jis labai mëgsta ðnekuèiuotis. Ir labai mëgsta susipaþinti.

– Sveiki, drambliukai! – sako Ambrozijus. – Mes ne drambliukai, – atsako ðie. – O? – ið nuostabos Ambrozijui net nosis iðdþiûsta. – Mes þali drambliø linkëjimai, – ðypsosi þali drambliukai-nedrambliukai. – Mus Kelioniø vëjas jums dovanø atpûtë. Ir Ambrozijus skuodþia á savo trobelæ. Bëga viskà papasakoti Purkiui. Nes Purkius labiausiai mëgsta murkti ir klausytis Ambrozijaus pasakojimø. – Þali drambliø linkëjimai, ásivaizduoji! – dþiaugiasi Ambrozijus. – Turbût Indijoje pavasaris, – priduria. Ir svajingai þiûri pro langà. 11

– Ðiandien ypatingas vakaras, Ambrozijau. – Taip. Toks, lyg ant kiekvieno takelio galëtum rasti eþiukà. O kartà eþiukas álindo á mano mintis. Galvoju apie orà – duria. Galvoju apie kauliukø sriubà – muistosi. Tada nustojau galvoti. Tuðèia mintyse, laisva. Tik eþiukas – tuk tuk tuk – bëgioja. – Eþiuk, – sakau, – kaip man dabar galvoti? – Ið eilës, – sako minèiø eþiukas, – ið pradþiø apie kauliukø sriubà, paskui – apie orà.

Kartà asiliukas ásimylëjo rausvà saulëlydþio sraigæ. Ji visà dienà bûdavo nepastebima, o vakare suþërëdavo rausvais besileidþianèios saulës spinduliais. Kiekvienà vakarà asiliukas bëgdavo per pievas, skubëdamas pamatyti mylimàjà, bet visad rasdavo jos namelio duris uþdarytas. – Kà turëèiau padaryti, kad sraigë mane pamiltø? – paklausë asiliukas kalnelio, ant kurio sraigë gyveno. – Kità kartà ateik taip tyliai, kaip leidþiasi saulë, – atsakë kalnelis. Asiliukas visà dienà rinko savo meilës saulës zuikuèius. O vakare jie nuneðë asiliukà virð pievø. Sraigë pamatë saulëtà skrendantá asiliukà ir já pamilo. 15

Maþa balta karvytë labai mëgo vieðëti danguje. Dangus jai parinkdavo graþiausià savo debesá ir vaiðindavo lietumi. Pavasará lietus bûdavo þalias ir ðvelnus. Nuo jo ant karvytës nugaros suþaliuodavo dobiliukai. Vasarà lydavo smarkiai ir saulëtai ir karvytæ baltai iðprausdavo. Rudená lydavo kiek liûdnokai ir be spalvø. Kartà karvytë padovanojo dangui savo iðgalvotà rausvà eþerëlá. Dangus já pavertë debesim ir pakabino á garbingiausià vietà. – O kur yra dangaus garbingiausia vieta, Ambrozijau? – Na, paþiûrëk á dangø ir pamatysi, Purkiau. Garbingiausia vieta visada labai gerai matyti. 17

Kartà vëjas man papasakojo, kad vasarà dangumi plauko debesø avelës. – Þinoma, – atsakiau, – kas jø nematë? Bet kodël jø nebûna rudená ir þiemà? – Jos nemëgsta ðalèio ir drëgmës, tad að jas iðpuèiu þiemoti á pietø padanges. – Bet pietuose beveik visada mëlynas dangus ir nëra debesø. Kur ganosi avelës? – Avelës pavirsta skaidriomis sparnuotomis bûtybëmis ir ganosi virð þydinèiø gëliø. Jos valgo jø kvapus. O kai ateina laikas pavasariui, að já kartu su debesø avelëmis ir paukðèiais parpuèiu namo.

Vienà ankstø rytà maþa sraigë nubudo savo namelyje. O uþ lango didelëmis mëlynomis gëlëmis þydëjo lietus. Susivyniojo sraigë á margà antklodæ ir pradëjo svajoti. Staiga girdi – kaþkas ðalia murkia. – Kas tu? – nustebo sraigë. – Að – baltas svajoniø katinëlis, – atsakë katinëlis murkdamas, – að visada ateinu, kai kas nors ryte svajoja lietui þydint mëlynomis gëlëmis. Taip jie ir gyveno tà dienà. Lauke þydëjo mëlynos lietaus gëlës, sraigë svajojo, o katinëlis murkë.

Vienà kartà virð mûsø pievos, Purkiau, debesëliai labai neturëjo kà veikti. Plaukinëjo ðen ir ten, kol atrado vienà labai saulëtà pievelæ. Ten miegojo maþas katinëlis. – Bûtinai turime já paþadinti, – nutarë debesëliai. Nusileido vienas debesëlis ir palietë katinëliui nosá. Katinëlis neprabudo. Bet debesëlis pavirto katinëliu. – Mes irgi taip norime, – nusprendë kiti debesëliai ir taip pat palietë miegaliø pievoje. Ir iki vakaro linksmai kniaukë danguje ir visai nenuobodþiavo.

Kad bûtø ramu ir jauku, pasaulyje gyvena ðvelnumo peliukai. Jø gimtinë – saulës atokaitos.Ten jie ðildo savo kailiukus ir kaupia ðilumà. Peliukai augina medetkas, nes oranþinë spalva jiems labiausiai patinka. Ðvelnumo peliukus geriausia rinkti prieð pietus, labai saulëtà dienà. – O kur mûsø ðvelnumo peliukai, Ambrozijau? – Vakar palikau verandoje prie medetkø, Purkiau.

Galulaukëje netikëtai praþydo dvi baltos lelijos. – Ðiandien mûsø gimtadienis, – tarë lelijos ir pasikvietë á sveèius baltà purià avelæ. Avelë maloniai padëkojo ir aplink lelijas nuëdë þolæ. – Dabar jûs ið visos pievos matotës geriausiai, – tarë avelë. Lelijos iðvyniojo dovanà, gautà nuo dangaus ir debesø. Tai buvo dëþutë, pilna saulës zuikuèiø. Lelijos paleido zuikuèius á pievelæ ir visà vakarà kartu su avele jais groþëjosi.

Eidamas á miðkà sutikau keliaujantá kaimelá: striksëjo sau keliu kaip pësèias paukðtis. Uþsukau á kaimelá pavieðëti. Gatvelës siauros, visur auga geltoni medþiai, pievos kvepia medum. Ir tokia ramybë, lyg visos bitës vienu metu bûtø nustojusios dûgzti. – Kodël keliauji? – klausiu. – Juk pas tave taip gera, kad geriau net nebûna. Kaimelis ðypsosi, nieko nesako. Bet að þinau, kodël jis keliauja. Ir Tolimøjø kelioniø vëjas þino.

Pievoje augo keista raudona gëlytë su juodais taðkeliais. Visos gëlës ið jos ðaipësi. Bet gëlytë dràsiai tiesë þiedà á saulæ ir nesiskundë dël savo likimo. Kartà ji susapnavo, kad yra maþa karalaitë ir joja ant arkliuko per auksinius debesis. Nubudusi pamatë, kad tapo boruþe, ir linksma pakilo á saulëtà dangø.

Viena maþa bitelë nemëgo neðti medaus. – Tai kà tu dirbsi? – grieþtai paklausë Bièiø Motinëlë. Ir liepë bitutei skristi darbo ieðkoti. Visà dienà bitë visur ieðkojo darbo, bet nerado. Atsitûpë ant smilgos ir liûdi. – Ko liûdi? – paklausë bitelës pavasaris. – Nerandu darbo, o be darbo – kokia að bitë. Pavasaris ant vieno bitelës sparno patupdë rytà, o ant kito – vakarà. Ir ëmë bitutë pavasario rytà ir pavasario vakarà neðioti.

Kartà nubudau labai ankstyvà pavasario rytà. Iðëjau á kiemà. Þiûriu – ramybë takeliais vaikðto. Ir að pradëjau paskui jà tipenti. Paèiame sodo gale radome snaudþianèià kà tik paraðyto eilëraðèio sielà. Ramybë nusiðypsojo, paglostë berþelius ir nuskriejo ðviesos pakraðèiais. O mes su eilëraðèiu sëdëjome ant suolelio ir þvelgëme jai pavymui. Laukëme, kol eilëraðèio siela pabus.

Jei labai nori maþo namelio, pasikviesk rudà zuikutá. Nepaprastà, stebuklingà. Jis visada atðokuoja paèiais svajoniø pakraðèiais. Jo kailiukas purus ir be galo ðvelnus, o per nugarà vingiuoja maþas takelis. Jei tuo takeliu eisi pavasario kryptimi, tai pamatysi nedidelá parkelá, o jame – visà bûrá þaliø nameliø. Imk vienà, jei reikia. Atsargiai priglaudæs prie ðirdies parsineðk namo. Surask saulëtà vietà (nameliai mëgsta, kai bûna jauku) ir pasodink. Tada ilgai ilgai sek nameliui pasakas ir savo svajones. Ir jis uþaugs, ir galësi jame gyventi. Tik nepamirðk rudam zuikuèiui pasakyti aèiû.

– Mûsø eþerëlis turi paslaptá. Kai sutemsta, pas já atplaukia ðviesi mënesienos þuvis ir seka jam pasakas. – Bet ið kur Mënulyje þuvys, Ambrozijau? – Na, vienà kartà, kildamas arti ðiltos jûros pavirðiaus, Mënulis apðvietë sidabriniø þuvø pulkà. Jos þaidë jûroje ir nusprendë iððokti iki Mënulio. Ir kai kurioms pavyko. Tos þuvys apsigyveno Mënulyje ir kartu su juo keliauja aplink Þemæ. Kai joms patinka koks eþeras arba upë, jos Mënulio spinduliais atplaukia ir pasakoja nuostabias istorijas. Tik reikia, kad Mënulis bûtø pilnas ir ðviestø tankiais spinduliais. 39

Viena maþytë sraigë pamilo ðiltà pietø vëjà. Bet ji buvo tikrai labai maþa ir vëjas jos nepastebëdavo. Vakarais sraigë apkabindavo savo jausmus ir dainuodavo jiems ðvelnumo pilnas dainas. Kartà meilës kupinà dainà iðgirdo dangus. – Tegul sraigë bus mylima, – tarë jis ir pavertë sraigæ raudonai þydinèia pieva. Ðiltas pietø vëjas iðbuèiavo kiekvienà þiedà, apkabino visas sraigës pievoje auganèias gëles. Taip buvo atsakyta á sraigës meilæ.

Rausvas parðelis norëjo bûti toks graþus kaip saulëlydis. Bet vis kaþko trûkdavo. Parðelis pernelyg triukðmingai ábëgdavo á pievà, kriuksëdavo, ðnopuodavo, trepsëdavo ir gal apskritai buvo per maþas.

O saulëlydis didingai ir tyliai nusileisdavo á pievà tarsi muzika, tarsi spalvotas dangaus sapnas. – Norëèiau bûti toks graþus kaip tu! – kartà tarë parðelis saulëlydþiui. – O að norëèiau kaip tu knaisioti saulëkaitoje duobutes, – atsakë saulëlydis. – Galëtume susitikti prie upelio per pietus, – pasiûlë parðelis ir saulëlydis sutiko. Mat uþimtas bûdavo tik vakare. Taip jiedu ir susidraugavo. Per pietus kasdavo duobutes ðlapiame smëlyje, o vakarais lankydavosi pievoje. Parðelis þiûrëdavo, kaip jo draugas daþo dangø, ir ant jo rausvø ðeriukø mirguliuodavo nurausvintø gëliø ðeðëliai. 43

Nuoðalioje vietoje augo maþytë gëlë. Jà lankë tik vëjas, nes vëjo pilna visur. Saulutë paþvelgdavo á gëlës namus tik anksti ryte, bet gëlë nesiskundë, tik dràsiai skleidë rausvus þiedlapius ir svajojo.

Vienà kartà apie savo svajones ji papasakojo vëjui. – Kaip norëèiau, – tarë, – skristi kaip drugys laisvai ir aukðtai ir kaip norëèiau pamatyti visà pasaulá. – Galiu tau padëti, – tarë vëjas ir stipriai pûstelëjo á gëlës þiedlapius. Jie atitrûko nuo kotelio ir pakilo aukðtyn á dangø. Visà dienà vëjas jø nepaleido, ir þiedlapiai plasnojo danguje lyg drugiai. Atëjo laikas, ir gëlë subrandino sëklas. Vëjas iðpustë jas po visas pievas. – Að laiminga, – tarë gëlë ir praþydo su savo dukromis saulëtuose laukuose. 45

– Jeigu mes kada nors labai toli iðplauksime, Purkiau, kur bus mûsø pasaulis? Ar jis keliaus su mumis, ar liks gyventi mûsø namuose ir lauks mûsø sugráþtant? – Mûsø pasaulis pavirs á tûkstantá þvaigþdþiø, Ambrozijau. Á tûkstantá labai þibanèiø, labai nerimtø þvaigþdþiø.

Ac-18

Ach, Sigutë Ambrozijus pradeda pirmas / Ach, Sigutë. – Vilnius: Nieko rimto, 2006. – 48 p.: iliustr.

Redaktorë Viltarë Urbaitë Dizaineris Simonas Gutauskas Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt

Spausdino UAB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt