Page 1

4

lio, A Raseiniai

2015 m. vasario 5 d. Nr. 5

Sigutė Ach: esu didelė mažų miestų gerbėja Kristina MIRVIENĖ Sausio 27 d. Raseinių krašto istorijos muziejuje buvo atidaryta garsios menininkės Sigutės Ach miniatiūrų paroda „Pilnaties upių keliai”. Dailininkė, knygų iliustratorė, pasakų vaikams rašytoja, leidyklos „Nieko rimto” grožis ir sparnai pasakoja, kaip atrodo menininko kasdienybė ir atostogos.

Sigutė ir Raseiniai

Sigutė Ach Raseiniuose lankosi ne pirmą kartą. Prieš porą metų Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Jolanta Gudeikytė pasikvietė Sigutę susitikti su vaikais. Tuomet dailininkė pasakojo vaikams, kaip atsiranda knygos iliustracijos ir pati knyga. „Jolanta yra labai entuziastinga moteris. Aš remiu entuziastus, nes pati tokia esu. Visada ieškai savo žmogaus, nes tu žinai, ką reiškia dirbti ne nuo... iki..., o dėl to, kad yra noras, idėja. Aš visada atpažįstu entuziastus ir mielai bendrauju su tokiais žmonėmis. Juolab kad Jolanta taip pat yra IBBY narė (IBBY – Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba – aut. past.)“, – savo atvykimo į Raseinius priežastis paaiškina dailininkė. Be to, Raseiniuose gyvena gera Sigutės studijų laikų draugė Rasa Vaišvilienė, kuri yra V. Petkaus pagrindinės mokyklos dailės ir biologijos mokytoja. Tad menininkė visada pasinaudoja proga aplankyti savo draugę. Vieno apsilankymo metu Rasa dailininkę supažindino su Raseinių krašto istorijos muziejaus dailininke-muziejininke Gintare Norkiene. Sigutė buvo sužavėta tiek pačiu muziejumi, jo jaukiomis, gražiai sutvarkytomis, meniškomis erdvėmis, tiek čia dirbančiais žmonėmis, jų besąlygiška meile darbui. Entuziastinga moteris spontaniškai surengė tapymo akvarele pamokėlę ir davė pažadą – jei kada rengs savo darbų parodą, būtinai ją surengs čia, Raseinių krašto istorijos muziejuje. Dailininkė nesitikėjo, kad tai atsitiks taip greitai.

Kūrybos procesas

„2013-2014 m. turėjau tikrai nemažai laiko sau. Tai buvo po gerų dešimties darbo metų leidykloje, kai laiko sau neturėjau visai – gyvenau leidykla, kvėpavau ja: atvirukų kolekcijos, knygų iliustravimas, reprodukcijos, dekoracijos, laksčiau nuo vieno darbo prie kito, važinėjau po bibliotekas, mokyklas ir man tai patiko. Auginau du paauglius, įvairūs renginiai ir viskas buvo taip susidėję, jog laiko savo pomėgiams

nelikdavo. Tačiau vienu metu pajutau, kad užaugo ne tik mano vaikai, bet savotiškai užaugo ir leidykla „Nieko rimto”, tad dabar mama jau turi laiko. Aš ir lipdžiau, ir šilkus piešiau, ir pasidariau tuos darbus, kurie kabo čia. Nėra taip, kad tik nutapei ir jau ramu. Aš piešiu akvarelines dėmeles, tada interpretacijos, tada dar vienos interpretacijos, tada mąstau, kokie bus rėmai, koks pasportavimas, dekoravimas, vis grįžtu ir grįžtu prie to darbo. Bepiešiant rėmą, jau, žiūrėk, noriu kažką viduje pakeisti, o po tų pakeitimų kartais neatpažįstamai pasikeičia darbas, kurį susiruošiau rėminti”, – juokdamasi apie savo menišką kasdienybę pasakoja Sigutė. Moteris džiaugiasi, kad tapydama paveikslus gali suteikti sau daugiau kūrybinės laisvės nei piešdama tiražiniams atvirukams ar knygų iliustracijoms. „Per tuos 10 metų aš suvokiau, koks rimtas ir atsakingas darbas yra daromas leidybai. Tai nėra tik koks plykstelėjimas: man patiko kūrinys ir jo tema – aš paišau. Tu turi pagalvoti, kas ims knygą į rankas, koks bus viršelis ir kaip jis derės su visomis kitomis leidyklos knygomis. Aišku, iliustracija turi atspindėti ir kūrinį, ir paties rašytojo lūkesčius. Net prie metų laiko reikia priderinti: jei knyga leidžiama žiemą ir dar aš ją padaryčiau pilką, tai kas ją išvis tuo metu pastebėtų? O pilka taip gražu žiemą! Ir tu išgyveni vidinį konfliktą”, – apie savo darbo ypatumus atvirauja dailininkė. Sigutė teigia, kad parodoje eksponuojami darbai kardinaliai skiriasi nuo skirtų leidybai. „Jei man patiko violetinė, tai gali būti 20 violetinių atspalvių. Man patinka tyrinėti violetinę spalvą: nuo visai tamsių tonų iki pereinančių į raudoną ar šokoladinę. Aš ką noriu, tą darau, tyrinėju, nesu atsakinga prieš nieką. Jei darai tiražinę aštuonių atvirukų kolekciją, tai negali būti daugiau nei vienas violetinis atvirukas, visi kiti, kad ir derantys tarpusavyje, turi būti dinamiškai, kompoziciškai skirtingi. O jei aš piešiu sau, pavyzdžiui, gotiką, ieškau sparno, vis naujai noriu prisiliesti prie nuotaikos, žvilgsnio, juk aš galiu 20... 30... 40... kartų piešti žvilgsnį, kol pasisotinsiu ta tema, groju sau tą melodiją”, – su užsidegimu apie kūrybos procesą kalba S. Ach.

Dailininkės paroda – atostogos

„Parodai daviau moterišką pavadinimą – „Pilnaties upių keliai”, nes man yra 45 metai – tai yra savotiška gyvenimo pilnatis ir savotiška pilnatvė. Dabar turiu

Sigutė Ach džiaugiasi galimybe apsilankyti Raseiniuose ir miestelėnams pristatyti savo darbus.

viską: yra ir leidykla, kur galiu reikštis, taip pat turiu laiko tik sau. Tikrai išgyvenu pilnatvę. Žodį „upės“ pasirinkau, nes ta paroda dabar teka, aš nenoriu jos uždaryti nei į ežerą, nei į jūrą, net į vandenyną. Aš noriu, kad tai būtų amžina tėkmė, nenoriu prie nieko prisirišti, noriu su šia paroda važiuoti, stebėti, kaip teka tie vaizdai”, – parodos pavadinimo reikšmę aiškina menininkė. Nors S. Ach yra surengusi nemažai parodų, ši yra kitokia. „Negali sakyti, kad per 10 metų nebuvo parodų, bet tai buvo darbai, skirti knygoms. Tokių parodų yra net trejetas, jos „važinėja“ po bibliotekas, mokyklas. Tokios parodos ištraukia į dienos šviesą darbus, kurie nebus įrėminti turbūt niekada”, – sako dailininkė. Šią parodą Sigutė vadina savo atostogomis. „Aš galėjau leisti sau va taip paatostogauti. Manęs vis klausia, kada tu atostogausi, tu tiek dirbi. Va čia yra mano atostogos! Taip atrodo menininko atostogos”, – juokauja Sigutė. Ši paroda pirmiausia buvo pradėta eksponuoti 2014 m. rudenį Klaipėdoje. Menininkė sulaukė nemažai klausimų, kodėl pirmiausia savo parodą surengė pajūryje, o ne gimtajame Vilniuje, kuriame debiutuoti lyg ir būtų pats geriausias variantas. „Aš toks atvirkštinis, „nieko rimto“ žmogus. Nors labai myliu Vilnių ir kitus didžiuosius miestus, tačiau Lietuvos provincijai jaučiu ypač didelę silpnybę. Klaipėda taip pat didelis miestas, bet mano mintis buvo pradėti nuo jūros, kaip nuo kraštutinio taško, ir po truputį, apkeliaujant visą Lietuvą, po kokių dvejų metų su šia paroda sugrįžti į Vilnių. Ta paroda galbūt ir pasikeis, nes turiu dar daug užmojų, ne viską įrėminau, be to, dar lipdau, galvoju, gal ir tos skulptūrėlės fone

visai neblogai būtų. Tiesiog keliauti su ja ir ta proga miestuose bei miesteliuose apsigyventi ir pabūti.” Raseiniuose garsi meninkė praleido tris dienas. „Gyvenau pas Raselę”, – džiaugiasi Sigutė buvimu su drauge. Ji ypač vertina progas apžiūrėti miestus bei miestelius, susitikti su vietos vaikais, pedagogais, bibliotekos lankytojais ir kitais žmonėmis, surengti daug mažų renginukų. „Galvoju ir toliau tęsti tokią praktiką, nevengti ir labai mažų miestelių, netgi juos akcentuodama. Aš esu didžiulė provincijos gerbėja, nuo pat 6 kl. noriu gyventi kaime, bet Vilnius nepaleidžia, tačiau aš randu būdų pabėgti”, – šypsodamasi pasakoja Sigutė.

Nauji projektai

Menininkei tenka nemažai keliauti po Lietuvą su parodomis, tad kiekviename miestelyje ji fotografuoja, piešia eskizus ir planuoja kada nors išleisti savo kelionių dienoraštį, kuriame publikuotų aplankytų miestelių piešinius. „Daug kas žino, kad esu nemažai Vilniaus pripiešusi. Tokio keisto, susapnuoto, neatitinkančio realybės, bet su miestą identifikuojančiais, atpažįstamais objektais. Lygiai taip pat aš noriu piešti tuos miestelius, kuriuose ta paroda vyko. Kol kas tai yra tik mano mintyse, bet, manau, kad po trejų metų pavyks šią idėją įgyvendinti”, – savo planais dalijasi dailininkė.

Sigutės puodeliai

Sigutė tapo ne tik ant popieriaus, ji taip pat žavisi medžio paviršiumi, labai patinka jį dekoruoti. Bendradarbiaudama su baldininkais yra dekoravusi ne vieną virtuvės baldų komplektą. Dar vienas mėgstamas dekoravimo paviršius yra porcelianas. Menininkė daugelį metų

Autorės nuotrauka

svajojo išleisti savo piešiniais dekoruotų puodelių kolekciją ir šiemet pagaliau jos svajonė išsipildė. Moteris pasakojo, kad pagaminti autorinius puodelius yra be galo brangus procesas. Fabrikų, kurie galėtų kokybiškai ir už protingą kainą įgyvendinti jos idėją, paieškos užtruko kelerius metus. „Norėjome porceliano, norėjome absoliučios kokybės! Iš pradžių bandėme dirbti su rumunų fab- rikais, bet nuvylė, nes buvo labai daug broko, mažai garantijų. Tarėmės ir su „Jiesios” fabriku, bet savikaina ten siaubingai didelė. Retas pirktų puodelį už 30 eurų”, – atvirauja dailininkė. Po ilgų paieškų pagaliau buvo rasti partneriai Vokietijoje. Nemažai pinigų teko išleisti vien tik bandomųjų pavyzdžių pamybai. Pamatę juos, liko patenkinti ir nusprendė užsakyti visos puodelių kolekcijos partiją. Puodeliai pagaminti pagal naujausias technologijas. Vienas fabrikas gamino puodelius, kitas dekolės technologija juos dekoravo. „Aš esu puodelių kolekcionierė. Aš jais degu!“ – menininkė paaiškina, kodėl ryžosi sukurti būtent puodelių kolekciją. Kartu su paroda keliauja ir menininkės piešiniais dekoruotų puodelių kolekcija. Kadangi su paroda ji keliauja viena, viską sukrauna ir iškrauna pati, tad bepakuodama kiekvieną puodelį su meile iščiupinėja. Paroda Raseinių krašto istorijos muziejuje vyks dar apie mėnesį. Tad kiekvienas, norintis pamatyti garsios menininkės kūrinius, turi puikią progą tai padaryti. Parodoje galima ne tik pasigrožėti Sigutės Ach miniatiūromis, bet ir įsigyti svajonės, virtusios realybe – puodelių, leidyklos „Nieko rimto” leidinių, susijusių su menininke.

Sigutė Ach: esu didelė mažų miestų gerbėja  

Sausio 27 d. Raseinių kraš-to istorijos muziejuje buvo atidaryta garsios menininkės Sigutės Ach miniatiūrų paroda „Pilnaties upių keliai”...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you