Page 1

PRIEDAS APIE GYVENIMO BŪDĄ IR LAISVALAIKĮ

Šeštadienis

Padebesių vedlė

Asmeninio archyvo nuotrauka

Rūta Klišytė VL žurnalistė

Jeigu paklausite Sigutės, kas ji tokia, ką veikia ir kur dirba, ši tik nusišypsos ir gūžtelės pečiais: „Ach, nieko rimto...“ Tai bus gryna tiesa. Sigutė Ach yra dailininkės slapyvardis, o „Nieko rimto“ – jau 13 metų sostinėje gyvuojanti unikali leidykla, kurią ji įkūrė kartu su Arvydu Vereckiu. Leidyklos ženklu tapusią sparnuotą svajingą juodmargę pažįsta visi vaikai ir tėveliai, o tarp jos išleistų knygų vis atsiranda premijuotų. Nieko nuostabaus: juk kaip tik Sigutė Ach leidykloje yra atsakinga už grožį ir sparnus.

Taškuota varna Sigute, sunku patikėti, kad nesa­ te diplomuota dailininkė. Na, Piros­

manis ar Van Goghas dailės studijų taip pat nebaigė, bet ar nesijaučiate balta varnele tarp rimtų menininkų? Balta varnelė – tai mano viso gy­ venimo melodija. Ja pasijutau dar darželyje ir tebesijaučiu dabar. Dar mokykloje ja būti tapo komfortiška, o studijų metais dailės studijoje net buvome susibūrę į baltų varnų būre­ lį. Keliavome, paišinėjome, buvome... keistuoliai. Dar ir dabar, pamačius keistą (be priežasties laimingą, teigia­ mai mąstantį, jautrų, kūrybišką, į nie­ ką nepanašų ir šiek tiek išsiblaškiu­ sį) žmogų, pagalvoju: šitas – iš mano miško. Kad ir kokia balta ar taškuo­ ta varna būčiau, vis sutinku saviškių. Nieko rimto – geras burtažodis, saugantis jus nuo pavydžios ar kri­ tiškos akies. O gal tiesiog neturi­ te drąsos ar ambicijų tapti rimta menininke?

Esu labai neambicinga ir neazar­ tiška. Tą greitai pastebėjo mano vai­ kai. Dar berniukiškai varžydamie­ si prie kokio nors stalo žaidimo, jie nenorėdavo, kad žaisčiau kartu, nes pradėdavau ne varžytuves, o derybas. „Nieko rimto“, nes iš tiesų nesijau­ čiu tikra menininke. Visada jaučiausi keistuole, kuri daro tai, ko dažnas gal ir nesupras. Nenorėjau, kad į mane žvelgtų įdėmiai, tai ir ištardavau šį, anot jūsų, burtažodį. Tikras meni­ ninkas, mano manymu, yra tas, kuris visą savo gyvenimą atiduoda pašauki­ mui. Todėl ir sakoma, kad meninin­ kai žiaurūs, kad šalia jų žmogui daž­ nai nejuku, o menininką pamilusiam dažnai būna skaudu, nes tarnaujanty­ sis mūzoms nieko nepalieka papras­ tam gyvenimui – nei meilės, nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio. O su manimi yra kitaip. Jeigu pie­ šiu, o kažkas šalia norėtų arbatos, pa­

buvimo ar dėmesio, blynų, einu jų kepti. Mane tarsi nupučia nuo darbo stalo... O grįžtu prie jo kartais per daug pavargusi nuo kasdienių rūpesčių ir jau nieko nebesukuriu. Net paašaroju dėl to. Bet kitą kartą ir vėl tas pats. Jūs – tikra rakštis rimtiems dar­ bomanams, kurie sunkiai triūsia. Nejau nesate dirbusi pernakt, parų paras? Esu. Taip ir dirbu – gūsiais! Jeigu man įdomu, joks darbomanas manęs nepasivys, nes man tai – ne darbas, o kūryba. Net jei iš šono tai atrodytų tik žemės kasimas lietui lyjant.

2014 m. kovo 1 d. Nr. 18 (9346) Valstiečių laikraštis

Klajoju ten, kur lašo trenksmo į žemę garsas gerai girdimas – miške, laukymėje, prie vandens... Gamtos delnuose. Arba knygų puslapiuose. Ar yra dalykų, į kuriuos žvelgia­ te labai rimtai? Į viską žvelgiu gal net pernelyg jautriai. Man viskas gali būti įvy­ kis. Todėl kaip vaikui lig šiol reikia daug miego. Pavargstu nuo įspū­ džių, o paklausta, ką veikiau, nela­ bai galiu pasakyti. Na, žiūrėjau pro langą, galvojau. Ar galėtumėte dirbti, tarkime, greitojoje pagalboje, policijoje, banke? Galiu mobilizuotis, bet mano dė­ mesys yra kaip žirgo lenktynėse: ma­ tau tik tai, ką veikiu. Jeigu banke ap­ tarnaučiau klientą, nepastebėčiau už jo eilėje laukiančio dramblio. Tačiau esu gelbėtoja. Iškart puolu padėti, jei kas šalia manęs nutinka ir jei, aišku, tai pastebiu. Tik dabar sumoju pa­ klausti, ar reikia pagalbos. Ne visi nori, kad keista tetulytė kištųsi į jų reikalus. Ir ne visada tokia pagalba yra gėris. Atrodytų, kad jūsų pašaukimas yra skrajoti padebesiais. O kaip pati jį apibūdintumėte? Kaip Stalkerio iš Andrejaus Tar­ kovskio to paties pavadinimo filmo pa­ šaukimą. Stalkeris, jei pamenate, yra vedlys į Zoną, be kurios jis negali, bet jam nepakanka džiaugtis ja vienam. Kažkodėl jam lemta ten vestis kitus žmones, kurie turi savų norų, svajonių, lemčių. Kaip ir to filmo herojus, dažnai stebiuosi, kam man to reikia, juk ved­ lės pašaukimas atima labai daug jėgų.

Kiautas ir branduolys Į vaizduotės padebesius daž­

Įvykiai Darbo stalo rajone niausiai vedatės vaikus. Vidur­ Kur klajojate, kol pasiekiate, kaip juokaujate, Darbo stalo rajoną, kur gimsta jūsų akvarelės ir kiti įstabūs nerimti dalykai?

amžiais manyta, kad vaikas yra tik mažas suaugusysis, dabar tarsi manoma, kad suaugusysis yra tik didelis vaikas. Kur tiesa? Nukelta į 12 p. 

Eteris

Dėmesio, paskutinė kova dėl „Eurovizijos“! Rūta Klišytė VL žurnalistė

Kaip žinome, Lietuvai atstovausianti daina jau išrinkta. Ja tapo „Attention“ („Dėmesio“), nors ir kilo šiokių tokių nesusipratimų dėl balsų skaičiavimo. Mat už dainas klausytojai balsavo interneto portale lrt.lt. Tačiau abejojantieji buvo nuraminti ir štai šiandien nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ finale bus paskelbtas ir nugalėtojas, vyksiantis su „Attention“ užkariauti Kopenhagos. Kita vertus, šeštadienio konkur­ sas bus ypatingas, nes specialiai į jį bus atskraidinti garbūs užsienio svečiai. LRT tiesioginiame etery­ je pasirodys šiame tarptautiniame konkurse Šveicarijai atstovausian­ tis atlikėjas Sebalter, kviestiniai ko­ misijos nariai iš Rusijos, Vokietijos ir Švedijos. Savo žodį vakare šeš­ tadienio vakarą tars prodiuseris ir kompozitorius Brandonas Stone'as

iš Vokietijos, dainavimo pedagogė ir dainininkė, daugelio Švedijos muzikinių TV šou komisijos narė Liselott Bjork ir įrašų kompanijos „Sniegiri“ direktorius, prodiuseris Valerijus Prosvirovas. Jau aišku, kad dėl teisės dainuo­ ti „Eurovizijoje“ susirungs Vaidas Baumila, Vilija Matačiūnaitė ir Mia. Rengėjai kol kas nutyli, ar jų dainavimą vertins tik užsienio sve­ čiai, ar komisija bus mišri. V.Prosvirovas, stebėjęs ir vertinęs Lietuvos konkurso dalyvius nuo jo pradžios, tikino nuoširdžiai išgyve­ nęs dėl kiekvieno iškritusio dalyvio ir džiaugėsi pakviestas vertinti liku­ sius geriausius. „Vaidas – mano fa­ voritas, jis turi ir charizmą, ir balsą. Vilija ir Mia konkurso metu, mano akimis, pasikeitė į gerąją pusę“, – svarstė muzikos žinovas iš Rusijos ir spėjo, kad iš pusfinalį pasiekusio trejeto daugiausia šansų laimėti turi Vaidas Baumila. Tačiau pripažino, kad jo varžovės ne iš kelmo spirtos, tad galima tikėtis netikėtumų.

Jau aišku, kad dėl teisės dainuoti „Eurovizijoje“ susirungs Vilija Matačiūnaitė, Mia ir Vaidas Baumila.

fotodiena.lt nuotraukos

Vaidas prisipažino, jog nėra itin sužavėtas daina laimėtoja, tačiau pa­ tikino, kad kaip profesionalas sieks padainuoti ją kuo geriau. O žiūro­ vams neramu, ar pasiteisins rizikin­ gas nacionalinio konkurso rengėjų sumanymas atskirai rinkti dainą ir jos atlikėją. Juk jie turėtų būti tar­

si sulipę, o ne dirbtinai suklijuoti. Dainos „Attention“ autorė, prime­ name, yra V.Matačiūnaitė. Į Vilnių specialiai atvyksiantis Sebalter atstovaus Šveicarijai Ko­ penhagoje su savo parašyta daina „Hunter Of Stars“ („Žvaigždžių me­ džiotojas“). Sebalter, kurio tikras var­

das yra Sebastianas Paulessis, gimė 1985 m. itališkai kalbančiame Švei­ carijos kantone Ticine. Su savo de­ biutine daina „Hunter of Stars“ šalies melomanus pakerėjęs jaunasis daini­ ninkas grojo folkroko grupėje „The Vad Vuc“, su kuria įrašė net 5 albu­ mus, o dabar pradėjo solinę karjerą.


12

2014 m. kovo 1 d. • Nr. 18 (9346) Valstiečių laikraštis

Šeštadienis

Padebesių vedlė

 Atkelta iš 11 p.

Viduramžiais buvo manoma, kad vaikas nėra žmogus, kad jo vertė išaiškės, jei jis išgyvens iki pilna­ metystės. O kol užaugdavo, būda­ vo išnaudojamas pagal galimybes... Apskritai sunku būtų nubrėžti ribą, kurios vienoje pusėje yra vaikai, o kitoje – jau suaugę žmonės. Ma­ nau, man pritartų ir Antoine’as de Saint-Exupery, ir Astrida Lindgren. Gyvename kūno kiaute, bet jo vi­ duje – nemari, išmintinga siela. Kar­ tais ji yra tarsi tik penkerių, nemoka rašyti, bet tai nereiškia, kad neturi pa­ tirties, supratimo, jausmų. Jeigu tavo kiautui – keturiasdešimt, visai nepro­ šal kartais pasisupti sūpynėse, pasvai­ dyti kamuolį, įpulti į saugų mylinčiojo glėbį. Kas suaugęs, o kas vaikas, daž­ nai sprendžiame pagal atsakomybės ir įgūdžių mišinį. Bet tai nieko nepasako apie meilės, artumo, grožio, kūrybos pajautą ir poreikį: čia nebelieka didelių ir mažų. Ar vaikas ryto gaivą mažiau jaučia nei suaugusysis? Tą visų išsva­ jotą buvimo čia ir dabar akimirką vai­ kas taip pat daug giliau išjaučia. Visas

žmogaus gyvenimas gali būti skirtas tik tam, kad jis suvoktų, įsisąmonin­ tų tai, kad nieko be čia ir dabar nėra. Vieni iš mūsų suaugę pamiršta vaikystę, kiti, kaip ir jūs, ne... Bet kuriuo atveju vaikystė yra visų mūsų branduolys, ir vis tenka ten sugrįžti pasisemti jėgų, tikėjimo. Juk vaikų literatūra, turinti išlieka­ mąją vertę, gydo ir suaugusio žmo­ gaus sielos įtrūkimus. Esame gam­ tos žmonės, mūsų protėviai baltai jau gimę mokėjo Didžiosios Motinos kalbą. Kita vertus, net ir ant asfal­ to gimę sūpuojasi gamtos delnuose. Tačiau tie delnai gali būti šiurkštūs, o nuo gamtos nutolu­ sių žmonių pasaulis – brutalus. Ar sunku jus supykdyti, pravirkdyti? Pravirkstu, kai supykstu! Mane lengva išmušti iš pusiausvyros, esu blaškoma prieštaringų emocijų, lyg laumžirgis per dideliais sparnais. Ir vis siekiu harmonijos. Mano sparnai, nors ir lengvai pagauna emocijų vėją, yra tvirti. Taigi pusiausvyrą atkuriu taip pat lengvai, kaip ir ją prarandu. Rudaplaukė Sigutė Ach nesivaiko madų ir gal todėl spinduliuoja nūnai tokį retą švelnų moteriškumą.

Kristinos Danienės nuotrauka

Spalvingas „Nieko rimto“ stendas 15-oje Vilniaus knygų mugėję buvo apgultas besišypsančių skaitytojų.

Ruslano Kondratjevo nuotrauka

Man artima jūsų, Sigute, min­ tis, kad menas neturi būti supran­ tamas kiekvienam: tai – tik meni­ ninko ir Dievo reikalas. Bet jei nutinka kitaip, ar tai – tik laimin­ gas sutapimas? Gyvenime nutinka visa, ko rei­ kia. Jei tau lemta suprasti smuiko stygų virpesius, jie sups tave, vilios, jų ar bent jų ilgesio bus pilnas tavo gyvenimas. Taip ir su daile. O kaip ta slidi riba tarp kičo ir meno? Jūsų sparnuotos karvytės ir kiti padarai laigo kažkur virš jos. O aš rizikuoju. Juk apie kičą irgi galima pasakyti: kaip nuoširdu! Dėl to ir patikinu – nieko rimto! Kaip moku, taip dainuoju. Leidyba, ti­ ražai, galvosūkis, ką pirks, ko ne, – visa ta sunkioji artilerija, žinoma, daro įtaką kūrybai. Todėl kūrinius ne tiražui slepiu draustinyje, į kurį neįleidžiu klišių, nuvalkiotų formų. Surengsiu tokių darbų parodą, gal net dvi. Pragyventi iš meno Lietuvoje – tai skamba išdidžiai. Bet ar tikrai tai įmanoma nenusprūstant į kičą? Įmanoma, jei tai – masinio var­ tojimo prekė, pigi visais aspektais – turinio, atlikimo, gamybos. No­ rint pragyventi iš meno, reikia tap­ ti amatininku. O kad nebūtum tik amatininkas, turi išlikti smalsus, gu­ vus, jaunas, toks besijuokiantis die­ vas, kuriam įdomu kurti.

Rašytoja Violeta Palčinskai­ tė leido jums užeiti į savo „Vaikų kambarį“ – naują savo knygą, kurią iliustravote. Ką mielo atpažįstamo ten radote? Savo vaikystę. Net nustebau, kiek daug jos ten! Mat darželyje buvau gera skaitovė, lengvai įsimindavau eiles. Man didelė garbė iliustruoti Violetos knygą, daugiau nei metus nedrįsau to imtis, vis ieškojau ge­ riausio varianto.

Seka Muminuko mama Jūsų pačios, Sigute, tekstai la­ bai poetiški, netikėti, taiklūs. „Kai kūnas lekia, siela tarsi pasimeta, atsilieka…“ Kaip atsispiriate tam lėkimui? Ne visada sugebu, tada pavargstu ar susergu. Stengiuosi skirti laiko me­ ditacijai, pabūti vienatvėje, pasivaikš­ čioti, pasvajoti, išgerti arbatos. O už tokį netikėtą komplimentą labai ačiū. Rašymu tuo gal nė nepavadinsi, vei­ kiau tai – viena kita nuo plunksnako­ čio nutiškusi frazė. Tai vyksta sponta­ niškai – pradėjusi sakinį nė nežinau, kuo jis baigsis, tarsi kažkas diktuotų. Kokia moteris (o gal vyras) jums yra sektinas pavyzdys? Na, būtų sunku ją pavadinti mo­ terimi. Tai – Muminuko mama iš norvegų rašytojos Tuvės Janson knygų. Ir vėl paminėsiu gamtą: ste­ bėdama ją mokausi kantrybės, įsi­

mylėjimo, tikėjimo, drąsos būti tra­ pi, atgimimo, amžino kitimo. O aš maniau, kad paminėsite kokią nors geležinę ledi. Nesido­ mite politika? Nesidomiu, bet ir nesu abejinga, ypač jeigu smurtaujama, ir nesvarbu, kieno atžvilgiu. Televizoriaus netu­ riu, neskaitau spaudos, bet domiuo­ si aktualiomis naujienomis. Tikiu, kad įvairiapusė, kūrybiška, išlavin­ ta asmenybė į pasaulį įlies daugiau šviesos. Tai, beje, nutinka kiekvieną dieną, tiesiog maži stebuklai nėra pastebimi, apie juos nerašo dienraš­ čių vedamieji. Ir gerai: stebuklai ne­ mėgsta atidaus, tiriančio žvilgsnio. Minėjote, Sigute, kad jūsų vai­ kai jau užaugę. Ar vis tiek kepsite blynus per Užgavėnes? Blynai – vienas mėgstamiausių patiekalų! Mano senelis buvo ma­ lūnininkas, tėtė perdavė man aistrą blyneliams. O štai Užgavėnes vai­ kams užaugus dažnai pražiopsau, tačiau Velykų margučiai – šventas reikalas! Velykos yra mėgstamiausia mano šventė. Jau ir vėl prisipirkau gėlių šakniagumbių. Labai laukiu, kada galėsiu juos pasodinti, berti į žemę sėklas, grėbstyti niekam ne­ reikalingą laukymę, deginti laužus šabakštyne. Tada nutolsta net įdo­ miausios paveikslų idėjos. Tiesiog tirpstu tame žemės–žolės–vandens– ugnies rate.

Padėk sau

Ar pyktis gali būti šventas? „Tik ir girdi: pykti negražu, pyktį dera suvaldyti... Bet juk yra bjaurių dalykų, kurie tikrai pykdo! Ir tėvas tokį pyktį, pamenu, vadindavo šventu. Ką jūs manote?“ – domisi Arvydas iš Marijampolės. Atsako psichologė Rūta Bubelienė.

Negirdėjau nieko apie šv. Pyk­ tį, gerbiamas Arvydai. Vargu ar yra toks šventasis... O kalbant rimtai, tas vadinamasis šventas pyktis, ma­ nyčiau, yra Dievo rūstybės sinoni­ mas. Ar žmogui pritiktų emocija, kurią senovėje prilygindavo žaibui su griausmu? Žmogui pyktį nėra lengva su­ valdyti. Juk sakoma: užvirė pykčiu, plūstelėjo pykčio banga, užvaldė aklas pyktis. Jis kyla spontaniškai, nevalingai, jo apimti mes tarsi ap­ girstame, nebepajėgiame protauti. Kilus pykčio bangai, kartu su adre­

nalinu priplūsta energijos, kurios iškrova agresijos pavidalu gali būti maloni. Todėl kai kurie pikčiurnos net nenori pykčio valdyti. Kartais šis malonumas gali būti net dvigu­ bas, jeigu pyktį lydi įsitikinimas savo teisėtumu, užgožiantis menką kaltės graužatį dėl negebėjimo susitvardyti. Galiu spėti, gerbiamas Arvydai, kad kalbate kaip tik apie teisuoliš­ ką pyktį. Bet ar jis šventas? Supykęs siekiate pateisinti savo pyktį, juolab kad pykstantis žmogus atrodo ne­ kaip net ir negrieždamas dantimis: išraudęs veidas, išpampusios gyslos,

sugniaužti kumščiai... Taigi turite įtikinti save, kad supykote ne šiaip, o teisėtai, „šventai“. Jūsų galvoje tuo metu vyksta mini teismo procesas, kuriame jūs esate prokuroras, jūsų sąžinė – teisėjas, o pykčio objektas, suprantama, – kaltinamasis. Ir jis žaibiškai nuteisiamas jo advokatui nespėjus nė prasižioti! Jūsų sąžinė nuraminta, o pyktis tampa bausme jį sukėlusiajam. Tokie „teismo pro­ cesai“ be advokato, ginančio kitą pusę, teisuolio galvoje neišvengia­ mai pasibaigia jo naudai. Bet ar tik­ rai iš jo pykčio yra naudos? Nė per nago juodymą! Ir teisin­ gumas čia netriumfuoja. Iš švento jūsų pykčio nieko gero nei jums, nei pasauliui (nebent supyktumė­ te ant savęs ir labai išsigandęs pul­ tumėte taisytis). Tai neįkrės proto

Nieko negirdėjau apie šv. Pyktį. O kalbant rimtai, tas šventas pyktis turbūt yra Dievo rūstybės sinonimas. alloverpress.ee nuotrauka

nei jums, nei jūsų pykčio objektui, juolab nepagerins santykių su juo. Priešingai, teisuolio įniršis yra ža­ lingas visiems, o pirmiausia jam pa­ čiam, nes atskiria jį nuo pasaulio, uždaro kiaute, kur kitokių nuomo­

nių nėra. Tariamai šventas pyktis pamina jūsų žmogiškumą. Budistai tikina, kad nušvitusieji nepyksta ir kad tai – bene svarbiausias jų pasie­ kimas, palyginti su klaidžiojančiai­ siais tamsoje...

Padebesų vedlė. Interviu Valstiečių laikraštyje  

Padebesų vedlė. Rūta Klišytė, Valstiečių laikraštis. 2014 m. kovo 1 d.

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you